Skirta  prieš antrąją sovietinę okupaciją Pasipriešinimo pradžios 80-mečiui ir  Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos  150-mečiui

LR Prezidentui Gitanui Nausėdai, Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen,  Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei, LR Generalinei prokurorei Nidai Grunskienei, LR valstybės saugumo departamento direktoriui Dariui Jauniškiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkei Skirgailei Žalimienei,Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkei Fainai, Kukliansky, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniam direktoriui dr. Arūnui Bubniui, LR. akademinės etikos procedūrų kontrolierei dr. Redai Cimmperman,     Organizacijoms, delegavusioms atstovus į Tarpinstitucinę komisiją¹, Lietuvos istorijos instituto direktoriui Aurimui Švedui, Ukmergės merui Dariui Varnui,  Lietuvos žmogaus teisių koordinacinio centro pirmininkui Vytautui Budnikui, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos Garbės pirmininkui Jonui Burokui, LGGRTC, LII ir visų universitetų, muziejų istorikams, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovybei, LRT, BNS, ELTA vadovybėms bei kitai žiniasklaidai.

buvusio Jonavoje Sąjūdžio tarybos nario,
dabar tiriančio Juozo Krikštaponio biografiją
Vytenio Aleksandraičio
(tel: 864021719)

 dėl Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJOS
Jums jau teiktos  2024-05-24 12:07 ir 2024-06-07 13:40
 SKUBIOS INFORMACIJOS APIBENDRINIMAS,

 konstatuojant Pirmojo Lietuvos Prezidento A. Smetonos 150-mečio svarbą, jog dar ne vėlu ATSIPRAŠYTI už jubiliato sūnėno J. Krikštaponio apšmeižimą ir už Lietuvos bei pasaulio visuomenės klaidinimą ...

     Skubiai atsiprašyti ypatingai tiktų Lietuvos Istorijos instituto (toliau LII, arba Instituto) naujam direktoriui Aurimui Švedui, nes pirmosios grubiausios klaidos ir net galimai klastotės, nurodytos čia 45-tame bei 20-tame psl., buvo atliktos, būtent, Instituto dėka.
        Apie visą tai, jau ne kartą informavau Institutą bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau LGGRTC-ą, arbą Centrą), siųsdamas minėtas informacijas bei teikdamas nuorodą į ruošiamą šį apibendrinimą. Todėl, manau, kad su šiuo tyrimu jokių staigmenų nei Centrui ir nei Institutui neturėjau padaryti ir šioms dvejoms istorinių tyrinėjimų valstybinėms įstaigoms pasirengti atsiprašymui laiko turėjo pakakti.    
        Tokia drastiškai skubi išvada gaunasi todėl, kad Lietuvos archyvuose, kaip  Centriniame valstybiniame (toliau LCVA) ir ypatingai Ypatingajame (toliau LYA) esančių dokumentų visuma neigia bet kokį „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimą.. Peržiūrėjus didžiąją dalį čia žemiau pateikiamų dokumentų, susijusiųjų su šiuo nagrinėjamuoju asmeniu, paaiškėja, kad dviejų „liudininkų parodymai“ buvo duoti, aiškiai susipainiojus pavardėse; dėl atminties sutrikimo,  ir, taip pat; dėl  išskirtinai panašių vienas į kitą kuopos vadų. O kitų dviejų: 1-osios ir 3-čiosios  kuopos vadų „parodymai“, privalėjusiųjų žinoti, jog J. Krištaponis buvo žuvęs, apie „jį Minske“ KGB tardytojams pakišinėjimai vyko, greičiausiai, gelbėjant savo gyvybes; nuo 1962 m. Vilniuje sovietinio teismo farso, prieš kurį tiems dviems kaltinamiesiems  išvengti mirties nuosprendžių vis tiek nepavyko.
        O visi kiti iki vieno liudininkai, kurių yra žyniai daugiau ir jie patikimesni, jie tardymo ir apklausų protokoluose nurodė visai kitus karininkus Baltarusijoje vadovavusius 2-ajai kuopai, kurie dažnai kaitaliodavosi. Todėl vokiečiai tą kuopą labiausiai ir naudojo žudynėse, nes nebuvo tikro kuopos vado. Žinoma,  jog J. Krikštaponis;  pagal liudininkų atsiminimus, ir pagal vieną NKVD dokumentą, buvo GESTAP-o suimtas už savotišką protestą prieš nacizmą, dėl ko buvo suimtas bei kalintas Kauno kalėjime. Ir, nors to įvykio laikas nėra žinomas, bet pagal kraštotyrininkų fiksuotas detales, labai būdingas 1941-ų metų istoriniams faktams, todėl visų aplinkybių visuma kaip ir nurodo Juozo suėmimą-kalinimą į vokiečių okupacijos pradžią.
       Dar įdomiau, jog daugiausiai liudininkų nurodo tai 2-ajai kuopai Baltarusijoje vadovavusį J. Krikštaponio pavaduotoją Vladą Tamosiūną. O tai labai natūralu karinėje praktikoje, kai netikėtai nelieka vado.
        Bet, dar keisčiau, kad šis labai svarbus faktas nėra žinomas minėtam Institutui, nes šios įstaigos publikacijose apie tai visai neminima. Todėl galima daryti prielaidą, jog istorikai nematė daug dokumentų archyvuose.  Tai aiškiai matosi iš jų netikslių ir net klaidingų tekstų, apie ką aš jau rašiau anksčiau Jums siųstoje informacijoje.
        Tuo labiau, jog vyr. leitenantą Nikodemą Reikalą, kurį kai kurie liudininkai, kaip Juozas Vėsa ir kiti LYA archyvo protokoluose pastebi netiesiogiai J. Krikštaponį pakeitusį.
        Tokius liudijimus, skaitant; net pašaliniui asmeniui, kuris nieko nežinotų, kur galėjo dingti J. Krikštaponis, vis tiek jam iškiltų klausimas apie šio kuopos vado kažkur dingimą - Baltarusijoje nebuvimą.
        Aiškumo neduoda ir paminėti 4 „J. Krikštaponį Baltarusijoje“ minintys, kurie tik, dar, painiavą įveda; pagal kitus liudininkus, nurodžiusius tuose įvykiuose kitus vadus.
        Bet visišką kažkur J. Krikštaponio dingimą patvirtina ir KGB tyrėjai, kurie taip pat Nikodemą Reikalą, sūnų Simono nurodė kaip 2-osios kuopos vadą, tapusį nuo 1941 m. spalio mėnesio (įrodymą čia 1-oje temoje rodau), kai majoro Antano Impulevičiaus batalionas į Minską išvyko spalio  5-tą dieną, pagal atbulinės datos 1941 m. spalio 6 d. įsakymą Nr.42.
        Nuo kokios spalio dienos J, Krikštaponis tapo ne kuopos vadu,  KGB tyrėjai nedetalizuoja. Panašu, kad KGB tyrėjai su tardytojais  apytikslę išvadą padarė iš liudininkų apklausų ir gal, kokių neišlikusių ar dar neaptiktų  NKVD - GESTAP-o dokumentų, ...? .
       Todėl nesuprantama, kokią istorikai turi loginę „teisę“  kvestionuoti KGB-istų kaip specialistų-kriminalistų kompetenciją, nors jie dar patys vykdė apklausas,  kurie, gal, geriau žino, nei istorikai, katrų liudijimai teisingi, ir kuriu prieštaringi?  Juolab, jog "Baltarusijoje J. Krikštaponio" buvimą neigia ir kiti svarbūs dokumentai bei kraštotyrininkų fiksuoti į Amžinybę išėjusių artimųjų parodymai.

     Todėl dėl kraštotyrininkų surinktų parodymų ignoravimo ir tik dėl NKVD struktūrų „žinių?“ hiperbolizavimo - minėtos mūsų valstybinės tyrimo įstaigos iškreipia net  Pasipriešinimo prieš antrąją sovietinę okupaciją 80-mečio istoriją:

         Juo ir buvo šio paminklo autorius, buvęs Partizanų ryšininku, o po to ir Kolymoje politiniu kaliniu, LGGRTC-ui gerai žinomas tautodailininkas Mykolas Dirsė (1924-02-02 - 2008-09-...?).
       O, kaip tik, - tas  Pirmasis Partizanų sąskrydis įvyko miške už Lėnų kapinių, kuris minėtoje 2 pav. nuotraukos tolumoje matosi.      
        Ir kaip tik, to Pirmojo Partizanų sąskrydžio iš 200 dalyvių, kurie savo Vyčio apygardos vadu išrinko Juozą Krikštaponį, o jam netoliese žuvus, su juo kartu žuvo ir tie, kurie šiose kapinėse ir guli; šalia to M. Dirsės 1990 m.suprojektuoto paminklo.
         Ir nors LGGRTC  tik iš NKVD „žinių“ apie Vyčio apygardos įkūrimą minimas tik „1944 m. pabaigoje“, prieš pat J. Krikštaponio žuvimą, kas yra aiški nesąmonė, lyg, neva, „anksčiau organizacijos nebūta ir be J. Krikštaponio pastangų savaime susikūrė“ Pasipriešinimo kovotojai.
        Todėl detaliau apie 2 pav. pavaizduotą visuomenininkų su Ukmergės meru renginį, skirtą A. Smetonos jubiliejui su  per 50-čia nuotraukų rinkiniu apie Lėno kapines, Užugirio (Užulėnio) dviejų muziejų fone su naujausiu apie J. Krikštaponį atsiminimų faktu pasidomėti ir panašių pasakojimų galima analizę atlikti, bei su jo čia dėstoma biografijos trumpa koncepcija pradžiai galima susipažinti.       

     O toliau čia pateikiu iš archyvų naujai aptiktų-nufotografuotų dokumentų 225-ių paveikslėlių  ir 244,2 psl. apimties rinkinį, kur pradžioje problemos pristatymą  aiškinu 64 psl. apimtyje,  o po to 17-os temų nagrinėjimą atlieku apie minėtų valstybinių tyrinėjimo įstaigų iškraipytus faktus, fiksuotus  ne „savo nuomonės“, ofotoobjektyvo dėka.
        Pirmiausiai, ATSIPRAŠAU už neišbaigtą šią studiją, nes, būtent, šių jubiliejų proga PRIVALU SKUBIAI  INFORMUOTI  Jus ir VISUS, nežiūrint to, kad tyrimus būtina ir toliau atlikinėti, nes įdomius-svarbius momentus vis kas dieną tenka aptikti-atrasti. Todėl INFORMUOJU IR APIE TRŪKUMUS šio darbo, taip, kaip reikėtų nuorodų daugiau, jas ir visą medžiagą susisteminti, bet tam laiko nebuvo. Todėl, siūlyčiau šį tyrimą toliau perimti, arba tęsti bet kam, nes archyvų skaityklose dokumentai sudėti į mikrofilmus ir skaitmenizuoti - ir todėl yra labai didelis tyrinėjimo našumas. Todėl  čia papildomai PRIDEDU visą šį darbą ir PDF formate su elektroniu parašu, kuriame yra puslapiai numeruoti, o čia puslapius apytiksliai numeruoju kas 10-tą, - 5-tą, arba ... Greitesniam ir lengvesniam teksto suvokimui, pagrindinės mintys išskiriamos šifrais, spalvomis, o patys svarbiausi teiginiai rašomi raudonai. Tuo labiau, kad čia elektroniniu paštu siunčiu Jums tik 3,8dalį šios studijos, nes į kitas dalis, esančiose 17-koje temų per turinį galima įeiti internetinėmis nuorodomis, kurių visa medžiaga yra sukaupta minėtame PDF formate.       

        Pažymėtina, jog J. Krikštaponio biografijos problema paaštrėjo dėl prasidėjusio Ukrainoje karo, nes dėl jo buvo nutrauktas žadėtas Ukmergėje mokslinių konferencijų ciklas ir nebuvo kur su mokslininkais pasiaiškinti dėl jų publikacijose labai grubių klaidų, apie kurias ir yra skirta ši studija.  Neaišku, kodėl „istorikai“ IGNORUOJA nacių suimtąjį ir Kauno kalėjime kalintąjį tą patį Juozą Krikštaponį, to fakto net nemini jo biografijoje bei nuslepia labai svarbius teigiamus bruožus, galinčius būti pavyzdžiu kariams, jaunimui-studentijai, moksleiviams ir net aukšto meistriškumo sportininkams.  
        Kadangi pirmosios tos 2021-12-04 Ukmergėje konferencijos dalyviai buvo suklaidinti daugelyje klausimuose, todėl Lietuvos žmogaus teisių koordinacinis centras (toliau LŽTKC)  2023-08-16 Prašyme dėl nepagrįstų kaltinimų tos klaidos buvo nurodytos per mano atliktus pirmuosius tyrimus.

   Kaip tik, neteisingos-iškraipytos Juozo Krikštaponio biografijos problema paaiškėjo po minėtos  pirmosios  mokslinės konferencijos, vykusios 2021-12-03 Ukmergėje, kuriai buvo paruošta Pažyma, kurią reikia rašyti iš didžiosios raidės, nes jos pabaigoje buvo  pagaliau paminėtos ir nepaneigtos prieštaringos žinios, ir buvo pabrėžta, ką reikia dar tirti-ištirti. Tuo labiau, kad  tardymo protokoluose tyrinėti skirtingus parodymus kaži, ar tinka istorikams, kai reikalingos psichologinės-pedagoginės žinios, ir, ypač, kriminologinės? Tuo labiau, kad ir sociologija galėtų prisidėti su matematiniais PATIKIMUMO skaičiavimais, atliekant lyginamąją analizę!

     Taigi, iškilus klausimams dėl toje Pažymoje absurdiškų teiginių, teko aiškintis minėtame LCVA archyve. Ten ir paaiškėjo tos Pažymos labai grubių klaidų, nes jos autoriaus nemačiau pažymėto tarp to archyvo dokumentų panaudos lape. Juolab, jis moksliniame straipsnyje (toliau bus pateiktos nuorodos) ir prisipažino, kad naudojosi tik jam atrinktomis dokumentų kopijomis ir galima manyti, kad negalėjo matyti kitų labai svarbių dokumentų visumos, pamynus Holizmo elementarius tyrinėjimo principus. Todėl ir atsirado labai grubios klaidos, klaidinančios net profesionalius istorikus - mokslų daktarus, kurie balsavo 1-oje nuorodoje nurodytoje  sutrumpintai taip vadinamojoje „Dekomunizacijos-desovietizacijos“ komisijoje už Didvyriui paminklinio akmens pašalinimą².

_____________________________        _                                                                          

        1   - labai ilgo pavadinimo Komisija, kuri čia tekste sutrumpintai vadinama "Dekomunizacijos-desovietizacijos" komisija, tikrą turi pavadinimą: VIEŠŲJŲ OBJEKTŲ ATITIKTIES TOTALITARINIŲ, AUTORITARINIŲ REŽIMŲ IR JŲ IDEOLOGIJŲ PROPAGAVIMO JUOSE DRAUDIMUI VERTINIMO TARPINSTITUCINĖ KOMISIJA.. Jos nuostatų internetinis adresas: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/1b7f9c30044011eebc0bd16e3a4d3b97?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=e8c28823-44b3-459f-a669-8c6f47c11736
        2   -  tos Tarpinstitucinės komisijos 2023 birželio 29 d. Nr.1 išvada, kurios internetinis adresas yra http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230629_isvada01_kristaponis.pdf    

-5-

     Tačiau jokio atsakymo iš šių valstybinių istorinių tyrimo įstaigų nesulaukta iki šių dienų, kai  100-mečio Dainų šventė jau įvyko, o apšmeižtojo J. Krikštaponio problema yra HOLISTINĖ (visuminė) per Sinerginius ryšius su visomis mūsų gyvenimo sritimis susijusi.
         Pavyzdžiui, štai, 3 pav. šv. Jonų bažnyčios koncerte „Skambėk kanklės“ koncertavo ir Skriaudžių ansamblis.
 

        O tas ansamblis, buvo pradėtas dar Tautinio Atgimimo laike   net nuo 1906 metų Prano Puskunigio ir tęstas jo sūnaus - garsaus lengvaatlečio-trenerio bei jau mūsų laikų Atgimimo šauklio Leono, kuris buvo ir Juozo Krikštaponio bendramoksliu, ir draugu - nuolatiniu varžovu bei Sporto rūmų (vėliau LVKKI, o dabar Sporto universiteto) dėstytoju, perdavęs tolimiems įrankių skrydžiams metodines paslaptis, kuriomis dabar garsinama Lietuva pasaulyje, nes jis pirmasis ir išgarsino Lietuvą, parengęs pirmąją lietuvaitę mūsų planetos rekordininkę ... 

               Juk, Leonas ir Juozas buvo nacių kalinti, - pastarasis Kaune, o pirmasis net Študhofo mirties stovykloje šalia „Dievų miško“ - Balio Sruogos pavadinto.
        Tačiau Leoną ir Juozą išskyrė ne tik naciai, bet ir sovietai, kai Leonas po Študhofo dar GULAG-e buvo atsidūręs. Grįžęs iš jo, parengė pirmąją lietuvaitę - planetos rekordininkę Birutę Zalagaitytę Kalėdienę. Apie šią kaip aukšto meistriškumo sportininko J. Krikštaponio sąsają su įtaka dabartiniams sporto pasiekimams detaliau bus paaiškinta viso šio pristatymo pabaigoje, prieš pat temų turinį. 

      Todėl nedelsiant ir skubiai reiktų  tuo klausimu Ukmergėje pratęsti žadėtų mokslinių konferencijų CIKLĄ, kuris nutrūko dėl prasidėjusio Ukrainoje karo.
        Tuo labiau, kad man, pradėjus toliau tyrinėti Ypatingojo  (LYA) archyvo dokumentus, ir jame, atradus labai svarbius - neskelbtus dokumentus, paaiškėjo, kad ir šiame; LYA archyve istorikai gal kokius tik kelis procentus matė tų dokumentų, kurie privalo būti sietini su šio herojaus studijavimu. (P.S.: tokia gėdos spalva čia toliau tekste žymiu gėdingiausius momentus)
        Todėl minėtos Tarpinstitucinės ... komisijos 2023 birželio 29 d. Nr.1 išvada, gaunasi, kaip „pirmas prisvilęs blynas“, nes toje „išvadoje“ rašoma, neva, „Išvadą pagrindžiantys motyvai: Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tyrimų duomenimis, Juozas Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. spalio 10 d. vadovavo 2-ojo pagalbinės policijos bataliono 2-ajai kuopai Rudensko žydų geto kalinių ir 1941 m. spalio 15–16 d. Minsko karo belaisvių stovyklos Stalag Nr. 352 kalinių žudynėse. “
       Bet pagal čia žemiau pateiktus duomenis, yra kaip ir neteisinis šių valstybinių institucijų parašymas, nes čia paminėtuose dviejuose archyvuose yra visai kitokie duomenys, nei tose įstaigose surankiotose; aiškiai be jokios analizės. Tuo labiau, kad archyvuose yra  didelė dokumentų gausa, paneigiančių tik 2-jų „liudininkų“ išsigalvojimus, aiškiai sumaišius savo kuopos vadų pavardes, nes pagal Gervino liudijimus „aukštas ir liesas“  Nikodemas Reikalas, kuris, greičiausiai, pakeitė J. Krikštaponį, patekusį į nacių užvaldytą kalėjimą, taip pat buvo aukštas (1 m. 90 cm pagal Mykolo Dirsės prisiminimą) ir irgi turėjo būti lieknas, nes buvo šuolių su kartimi Lietuvos čempionato prizininku. Todėl J. Krikštaponis turėjo būti laibesnis, nei dabartiniai disko metikai Aleknos: tėvas Virgilijus ir sūnus Mykolas ir galėjo labiau būti panašiu į Romo Ubarto sudėjimą.
        Todėl tą susipainiojimą pripažino vienas iš tų 2-jų  pats didžiausias „J. Krikštaponio kaltintojas“ Marius Kačiulis, kuris Tarptautinėje  1982-08-16  Vilniuje vykusioje apklausoje į JAV atstovo iš Specialiųjų tyrimų departamento Nilo Šero klausimą, visai ne į temą pradėjo teigti, jog jo kuopos vadai buvo pakeisti ir davė Apklausai suprasti, jog jo tik ką prieš pertrauką duotame „liudijime“  kaip iš tikrųjų turėtų būti. Po galimai prisiminimų pauzės, įžiūrimos stenogramoje, jis  ištarė:

     „^Ne Krištaponis, o Reikalas“.

4 pav.: tai didžiausio J. Krikštaponio „kaltintojo“ Mariaus Kačiulio (protokole MK. žymimu), kaip ir visų „apie Krištaponį fantazijų“ perbraukimas, matomas šioje STENOGRAMOJE: apklausos, vykusios  Vilniuje 1982 m. rugpjūčio  16 dieną, kuri prasidėjo 11 val.  32 min. ir šis M. Kačiulio  atsakymas buvo apklausai gerai įpusėjus, kai JAV Spec. tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui  paklausius apie miestus, kuriose vyko žudynės, tai, čia, kažkaip  M. Kačiulis nelabai raiškiai pradėjo atsakinėti visai ne į temą, ir ką matome, tą ir matome - galimai patvirtino, kad Krištaponis buvo N. Reikalu pakeistas jau, gal, išvykos į Minską metu. Galima įtarti, kad M. Kačiuliui V. Tamošiūnas vaidenosi „Krištaponiu“, nors tikimybė tam maža, nes V. Tamošiūnas nešiojo barzdą ir gal žymiai žemesnis už J. Krištaponį ir už N. Reikalą buvo? O, kad N. Reikalas Minske galėjo pasirodyti ir Rudenske žudynių metu, nors ten labai vadovavo Tamošiūnas - vadovavo net visam batalionui, tai kažkas kuopai tada turėjo vadovauti ir tikimybė didelę yra, kad ten N. Reikalas buvo. nes , pagal Vuosaičio liudijimą šalia Tamošiūno buvo ir A. Impulevičius, bet, jis, matyt, nesikišo į žudynių akcijos vykdymą. Todėl N. Reikalas galėjo rūpintis nenorinčiais šaudyti savo kuopos kariais, nes Tamošiūnas visai operacijai vadovavo-  tokį vaizdą iš Vuosaičio liudijimo galima susidaryti.  (čia nuodugnesnę reik analizę visų apklausų atlikti) Taip, kad iš ŠIOS STENOGRAMOS DAUG TIKSLESNIS VAIZDAS, NEI LABAI IŠKRAIPYTUOSE PROTOKOLUOSE, ir kodėl istorikai tų stenogramų nesinaudoja - labai neaišku? Tikslesnės M. Kačiulo ATSAKYMO APLINKOS PSICHOLOGIJAI SUVOKTI, galima visą šios stenogramos puslapį pamatyti. Tikiuosi kitoje - II-oje informacijos dalyje pateikti kai kurias stenogramas, su skandalingais sovietinių prokurorų demaskavimais.  

     Iš protokolo matosi, kad M. Kačiulis, pritauškęs apie „Krištaponį Rudenske“, kuriame pats M. Kačiulis, pagal jo paties parodymus, matomus 5 pav. ; į tas žudynes negalėjo suspėti atvykti, nes antru reisu išvyko į Minską tik po 8-ių dienų, ką jis liudijo tai pačiai Tarptautinei Apklausai. Todėl prie spalio 5-tos dienos (yra požymių, kad išvyko vieną dieną ankščiau, nei garsusis Nr.42 įsakymas buvo parašytas tai išvykai) ir prie tos datos pridėjus 8-ias dienas, gaunasi jau spalio 13-tosios vakaras, geriausiu atveju. O tai jau 2-3 dienos

        Dar svarbiau, jog toje Tarptautinėje Apklausoje aiškiai matosi, kad M. Kačiulis tą savo parodymą apie „Krištaponį“ nori pataisyti, kad jo tik ką duotame parodyme apie Rudenske žudynes turi būti „^N eKrištaponis, o Reikalas“.
        Pasitaisymo įrodymu yra tai, kad jis tą pataisymą pateikė, kai jo buvo klausiama visai ne apie kuopą ir ne apie jos vadovus, o apie miestą atstovas iš JAV Specialiųjų tyrimų departamento Nilas Šeras klausė, kuriame jam dar teko matyti žudynes. Tuo labiau, kad M. Kačiulis 1961-09-03 tardyme Javaso lageryje (apie jį žemiau išsamiau bus), aplamai neigė, kad jis jokių žudynių nėra matęs, tai aišku, kad  jį Tarptautinei apklausai sovietinė prokuratūrą pakišo jau kaip specialųjį  (profesionalųjį) „liudininką“, daug kartų daugelyje bylose „liudijusį?“ ką gynėja iš JAV N. Grybauskaitė M. Kačiulį ir demaskavo, 6 pav.  pabrėždama, kad jai jo klausinėti neleido prokuroras:

 o kaip jis skandalingai painiojosi savo „liudijimuose“ ir apie jo šokiruojančią asmenybę atskirai čia 10-toje temoje yra paskirta analizė šiai odiozinei asmenybei, kuris prie Laisvos Lietuvos laikų buvo du kartus kalinamas už komunistinę veiklą ("prieš Smetonos rėžimą, Prancūzų revoliucijos šlovinimą), po to sovietinės okupacijos  išleistas iš kalėjimo, dirbo Raudonosios armijos karinių bazių statyboje ir, panašu, kad į A. Impulevičiaus batalioną įstojo, kad išvengtų bausmės (sušaudymo) už komunistinę veiklą, o antrą kartą sovietams atėjus, už juos kariavo ir buvo apdovanotas sovietų medaliu už pergalę, po to teistas ir Javas lageryje (Mordoijoje) galėjo būti informatoriumi, nes išleistas anksčiau laiko, nors nusižengimų turėjo.
        Todėl tikrieji mokslininkai-istorikai, tokio dirbtinio „liudytojo“, kuris painiojosi savo parodymuose,  aplami, į jį neturėjo jokio dėmesio kreipti - su juo neapgaudinėti profesionalių istorikų-mokslininkų, minėtos Komisijos ir net visuomenės neklaidinti, bemokslį; tik pradinės mokyklos 3 klases baigusįjį, visose Lietuvos istorijos instituto [toliau LII(Lii)] bei Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC, arba Centro) publikacijose jį pavertus į „karininką“, net iki kapitono laipsnio galintį turėti ir, kaip „negalintį parodymuose apsirikti dėl savo kolegos“.  
        Todėl apie šią; pačią didžiausią-kvailiausią istorikų apgavystę teikiu čia žemiau.  

     Taigi, besipainiojantis M. Kačiulis po Rudensko 1941 m. rugsėjo  10-11 d. d. žudynių, toliau toje Tarptautinėje Apklausoje pasakojo apie spalio 15 d. vykusias Karo belaisvių masines žudynes, patvirtindamas, kad tada kuopai vadovavo NE KRIŠTAPONIS, O REIKALAS, ir tuo pačiu paneigdamas „Juozo“ Stanislovo Rutkausko apie tose žudynėse  irgi „Krištaponį“ paminėtą, kuris irgi turėjo painiotis tarp minėtų panašių savo kuopos vadų.
        Pastarojo „liudininko“ painiojimuisi yra pagrindas tas, kad batalione prieš išvyką į Minską „Juozas“ Stanislovas Rutkauskas buvo parduotuvės vedėju, kurią jis rugsėjo mėnesį perdavinėjo ir todėl galėjo nepastebėti, kaip rugsėjo 25 d. įsakymuNr. 32 7-ioms ir 5-ioms dienoms atostogų buvo paleisti J. Krištaponis su juo pavaduotoju V. Tamošiūnu:

7 pav.: ištrauka iš J. Krištaponio ir jo pavaduotojo Vlado TAMOŠIŪNO ATOSTOGŲ PALEIDIMO ĮSAKYMAS Nr.32  rugsėjo 26d parašytas, ĮSAKANT ATBULINE DATA paleisti atostogų, nes įsakymų rašinėjimai atbuline data turėtų būti svarbu istorikams apie raštvedybinę to laikmečio nesąmonę, ant kurios istorinėse išvadose pasiklysta. Juolab, jog nuo rugsėjo 25-tos dienosdėl J. Krikštaponio paleidimo atostogoms yra realus pagrindas, kad jis galėjo iš jų negrįžti - ten GESTAP-ui įkliūti, ir jo, neva, apiformintas "grįžimas" galėjo būt suklastotu, nes nėra prisegto jo raporto, kaip kiti yra,  Galima visą Nr. 32 įsakymą atsidaryti.

 
        O tada, aišku, jog kažkas turėjo laikinai pavaduoti kuopos vadovavime.
        Ir kaip tik, tame pačiame Javaso lageryje 1961-09-01 Jonas Arlauskas, ir liudijo kuopos vadu Reikalą buvusį tada.
        O šis; išvykai į Minską A. Impulevičiaus garsiajame 1941-10-06 įsakyme Nr. 42 nėra įtrauktas,  greičiausiai, tikintis iš kalėjimo ištraukti ten pakliuvusį J. Krikštaponį, įrodinėjant, kad nėra kam kuopai vadovauti (tas įrodinėjimas aiškiai nujaučiamas LCVA archyvo R-1444 fondo dokumentuose, kuriuos tik analizuojant galima pamatyti keistus reiškinius) ir todėl, logiškai galvojant, jokių kuopos vadovavime pakeitimų neturėjo būti.

     Taigi, pagal istorikams dar nematytą šį M. Kačiulio teiginį su čia žemiau aiškinu, kodėl neiginio „Ne“ pirmoji raidė   „^N“ yra užkelta.  
        Juolab, lygiai tą patį, kad NE KRIKŠTAPONIS, O REIKALAS Baltarusijoje kuopai vadovavimo faktą teigė ir KGB tardytojai, sudarydami 2-osios kuopos Sąrašą - apie tai ištrauka kiek žemiau 4 pav., o dar išsamiau išdėstyta 1-oje temoje su dokumento pavyzdžiu paaiškinta ten viskas.

        Todėl labai ne logiškai atrodo, kai istorikai kvestionuoja KGB-istų, kaip specialistų-kriminalistų kompetenciją, kurie vykdė apklausas, ir kurie matė, kas sako tiesą, o kas ne tiesą, kurią irgi privalėjo užrašinėti į protokolus. O istorikai ir „pasimovė“  ant tų klaidingų, net teisiškai neapibendrintų „žaliavinių“ teiginių kratinio, net nematydami, kad ir Tardymų bei Apklausų protokoluose žymiai patikimesni liudininkai irgi tą patį Reikalą, ir net kitus karininkus mini žudynėse, 2-ajai kuopai vadovavusius. O J. Krikštaponį liudininkai minėjo tik Kaune vadovavus. Tačiau istorikai iki galo tų protokolų neperskaitė, nes yra fiksuojama yda ne iki galo dokumentus skaityti (ypač, po jų naujausio atlikto „tyrimo“), ir todėl nematė, kad jie ne J. Krikštaponį, o kitus karininkus 2-ajai kuopai vadovavusius epizoduose atskiruose min.

        Taigi, kartoju, išskyrus, tų 2-iejų apsirikusiųjų ir dar 2-iejų artimiausių J. Krikštaponio kolegų - kitų dviejų kuopų vadų, sąmoningų KGB tardytojams melavimų apie, neva, „J. Krikštaponį žudynėse“, nes jie žinojo, kad J. Krikštaponis yra žuvęs, ir, todėl jį pakišinėjo; savo gyvybių gelbėjimui (apie tuos 2 kiek žemiau), - daugiau niekas J. Krikštaponio Baltarusijoje neminėjo.
        Taip, kad jei iš Tardymo ir Apklausų PROTOKOLŲ VISUMOS „aišku, kaip dieną“, kad J. Krikštaponio niekas nemini, , tai nereikia stebėtis, kad dar aiškiau turėjo matyti ir KGB tardytojai-tyrėjai apie 1981-1982 m. m., sudarinėdami jau minėtą ir čia  žemiau 8 pav. rodomą Sąrašą, ruošiamą didžiajai Tarptautinei minėtai apklausai. Todėl tie KGB-istai kaip specialistai ir matė, kaip Nikodemas Reikalas, sūnus Simono vietoje J. Krikštaponio išvažiavo į Minską, todėl sudarytame 2-osios kuopos Sąraše N. Reikalą ir įrašė kaip kuopos vadą, pareigas atlikinėjantį nuo 1941 m. spalio mėnesio:

8 pav.: ištrauka iš KGB sudaryto 2/12 bataliono 2-osios kuopos Sąrašo, kuris prasideda nuo kuopos vadų paminėjimo, kur KUOPOS VADO PAREIGYBĖ NURODYTA VIENASKAITOS FORMOJE, įrodant, jog J. Krikštaponis nuo 1941 m. spalio mėnesio jau nebuvo kuopos vadu, ir todėl Baltarusijoje būti negalėjo, arba, jei ir „buvo“, tai jau ne kaip kuopos vadas, dėl ko yra absurdas. Galima pamatyti VISĄ Sąrašo 1-ąjį psl., kurio archyvinis adresas, t. y. - SIGNATŪRA yra LCVA f. K-40-ap. 2, b. 77-1 psl., o jo internetinis adresas yra -  http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/2-os-kuop-sarasas-KGB-sudar-lya--%20f-K-40-ap2-b77-1-psl.jpg

     Todėl, žiūrint į šią KGB-istų išvadą, tiesiog, vėl šokiruoja minėtų Instituto publikacijos ir nuo jos LGGRTC-o nuplagikuotos  „pažymos“ 4-to psl. pradžioje parašymas toks:

     „Atskirai aptartinas klausimas dėl duomenų, kurie rodo, kad 2-o bataliono 2-osios kuopos vado pareigas 1941 m. rudenį ėjo du asmenys: ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas.“      

    Šokiruoja, kad šių eilučių autorius ne tik LCVA, bet ir Ypatingajame archyve Tardymo-Apklausų protokolų nėra matęs, nes juose minimi ir žymiai daugiau asmenų šiai 2-ajai kuopai vadovavusių, o labiausiai protokoluose minimas yra J. Krikštaponio pavaduotojas V. Tamošiūnas. (Apie tai ...)
        Be to, 8 pav. matome kuopos vado pareigybė ne daugiskaitoje, o VIENASKAITOJE nurodyta ir, ne aišku, iš kur šių eilučių autorius „išpaišė“ žodžius „kuopos vado pareigas ... ėjo“? Matė įsakymus, pareigoms eiti skirtus? Jei pagal liudininkus dažnai keitėsi kuopų vadai, tai čia „pareigų ėjimu“ istorikas vadina, kai kiekvienose žudynės vis kitas vadovauja karininkas?

     Na, o toliau žiūrint į 5 pav. matomą sakinį, aišku, KGB-istai tikslios dienos nenurodė, nes iš liudininkų Apklausų ir Tardymo protokolų parodymų labai tiksliai negalima nustatyti, kada kuopai, jau išvykoje pirmiau vadovavo kuopos vado pavaduotojas Tamošiūnas, o kada ir pats N. Reikalas bei kiti karininkai, nuolat besikaitaliojantys kuopos vadovavimo scenose, nekaltai žudant žmones.
        O toks kuopos vadų kaitaliojimosi „balaganas“  normalioje karinėje struktūroje būti ne tik negalėjo, bet ir pats J. KRIKŠTAPONIS TEN, (Gudijoje) IRGI NE KAIP BŪTI NEGALĖJO, nes normalus kuopos vadas nebūtų leidęs, vietoj savęs, kitiems karininkams kuopai vadovauti. Tokių nesąmonių niekad ir niekur nebūna, kad vadovas-vadas nusišalintų nuo vykdomų veiksmų (kad ir nuo žudynių)  ir už tai, kaip „vadui“ dabar Atminimas būtų naikinamas.
        Kad tokias nesąmones sustabdyti, REIKIA ARCHYVUOSE TIK VISUS  DOKUMENTUS MATYTI, o ne tuos, kuriuos norisi kai kam išskirtinai matyti.
        Pavyzdžiui, kad ir dėl tos 1982-08-16 Vilniuje Tarptautinėje apklausoje M. Kačiulio toliau apie žudynėse su 4 pav. matomu pakeistu kuopos vadu, kad ir jau po Rudenske spalio 10-11 dienomis “, besirūpinęs, kad nebūtų kariai nužudyti, nenorintys žudyti, o po šių pirmųjų žudynių, kažkur dingęs, kaip tai matosi iš visų iki vieno parodymuose, - tai jau vien už tai paminklinio akmens jam negalima nuiminėti , jei ir „būtų Rudenske J. Krikštaponis, jei nebūtų dar kitų faktų, dar labiau neigiančių jo Baltarusijoje buvimo.  
         O toliau tęsiant tą M. Kačiulio parodymą apie istorijoje žinomas rugsėjo 15 d. masines karo belaisvių žudynes, jau su „pakeistu kuopos vadu“, - tai kai kam gali būti ne aišku, kada tas pasikeitimas vyko, tai nelabai realu, kad iš kart po Rudenske pirmųjų žudynių pakeitimai galėjo būti tokie kardinalūs?
        Greičiau, vis tik, M. Kačiulis, tik Apklausoje prisiminęs apie panašius vadus, kai jis 1948 m. Tardyme savo kuopos vadą N. Reikalą minėjo, o tąsai po 32-jų metų J. Kačiulio vaizduotėje ėmė ir„pavirto į Krištaponį“, - tai labai normalus psichikoje procesas, kai vaizdiniai gali pasikeisti.   Ir nors minėtoje Pažymoje bei nuo jos LGGRTC nuplagijuotos „pažymos“ 4 psl., skirtos kaip „priedu“ prie PA-2 sprendimo šalinti Didvyriui Atminimą, yra reikalavimas ištirti prieštaringus M. Kačiulio  parodymus:

9pav.: ištrauka iš LGGRTC „pažymos“, skirtos šalinti J. Krikštaponiui paminklą. Galima šį vaizdą PRASIPLĖSTI ir pamatyti tų liudijimų signatūras.

     Vėl šokiruoja, kad šalia reikalavimo matome net 4 liudininkus liudijančius ne J. Krikštaponį, o  N. Reikalą buvusį kuopos vadu Baltarusijoje, taip, kaip nustatė KGB specialistai, o dėl M. Kačiulio tų  „pažymoje“ reikalaujamų tyrimų neįvykdymas - prieštaringų liudijimų priežastys ne tik nenustatymas, bet ir tų priežasčių neištyrimas, ir tuo pačiu skubėjimas įvykdyti PA-2 sprendimą, akivaizdu, kad priimtas tas sprendimas, net neskaičius prie to sprendimo pridėto priedo, arba panašu, kad istorikams žinoma apie tai, kad J. Krikštaponis nekaltas, ir todėl norima kuo skubiausiai be jokių tyrimų su juo susidoroti, nes yra ir dar vienas įrodymas, kad Centras žino dar vieną labai svarbią aplinkybę, kad J. Krikštaponis slapstėsi nuo vokiečių Ukmergės rajone, apie kurią žemiau.         
        Tai, jei istorikams žinoma, jog daug yra liudijimų apie tai, kad N. Reikalas vadovavo kuopai M. Baltarusijoje, tai tada, privalėtų iškilti pats elementariausias istorikams klausimas:
„Tai kur J. Krikštaponis buvo, jei N. Reikalas kuopai vadovavo?“

     Tuo labiau, kad be liudininkų gausos ir to KGB dokumento, yra dar ir NKVD labai svarbus dokumentas, nurodantis, jog J. Krikštaponis nacių buvo kalinamas Kauno kalėjime. Tai labai keistas dokumentas, greičiausiai, sąmoningai nutylėjus jo suėmimo-kalinimo datą, tikriausiai, kad apkaltinti J. Krikštaponio giminaitį generolą Stasį Raštikį  už  „banditų gaujos“ vado išlaisvinimą, ir taip iš Sąjungininkų  į Maskvą parsivežti minėtą generolą, taip, kaip buvo parvežti generolai Andrejus Vlasovas ir Petras Kubiliūnas? (Aišku, čia tik HIPOTEZĖ, nes labai keistas to dokumento turinys su šokiruojančiai nesąmoninga data, apie kurią detalus aiškinimas laipsni6kai tekste bus teikiama. Todėl NKVD-istų sąmoningas datos nuslėpimas, gal, ir slypi tame, kad su 1941-ų metų suėmimu mūsų generolo apkaltinti nebuvo galima?       

     Labai svarbus yra dar istorikams nežinomas pereinamosios iš NKVD į KGB struktūros 1955 m.. lapkričio 19 d. Vilniuje Pabaltijo karinės apygardos Karinio prokuroro padėjėjo - justicijos majoro Mamulin-o atlikto tyrimo konstatavimas apie J. Krikštaponį, kaip po dezertyravimo iš Raudonosios armijos GYVENUSĮ NAMUOSE, o po to įstojusį į Vietinę rinktinę; NKVD-istų pavadintą „Plechavičiaus nacionalistinę armiją:

10 pav.:, kaip matome, NKVD; persekiojusi ir suėmusi J. Krikštaponio sesę Veroniką, apie jokią „Baltarusiją“ net nemini. Jeigu jis būtų ten, tai būtų sužinojusi labai lengvai iš savo agentūros. Galima VISĄ perskaityti skiltį apie Veroniką Krikštaponytę, o taip pat galima ir tos nutarties 4 psl.  156 archyvinio lapo VISĄ PUSLAPĮ atsidaryti, kurio internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/nutartis-1955-11-19-viln-apie-kriksto-buri-156-4-psl.jpg  

Ir šis 10 pav. dokumentas  ne „užkištas“ kur, o viešai padėtas, ir istorikų privalėjo būti įtrauktu į pažymas, nes tai buvo ne kieno kito, o J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės archyvinės-tiriamosios bylos Nr. 30422/3  peržiūrėjimo išvada J. Krikštaponio rinktinės nežuvusiems - išlikusiems gyvais nariams, kaip ir, lyg, bausmių švelninimui peržiūra. Tokios peržiūros, logiškai galvojant, nė nebūtų, jei NKVD būtų mačiusi pastarąjį Baltarusijoje, o ne nacių kalėjime kalinamą, apie kurį NKVD gerai žinojo, kada jis buvo kalinamas.
        Tarp jųjų toje baudžiamojoje byloje buvo ir mūsų jubiliato Antano Smetonos pusseserės Eleonoros Smetonaitės vyras Marius Smetona, kurio dabar sūnus Antanas ir anūkas; irgi Marius SMETONAI yra žymiausiais Lietuvos kalbininkais, apie kuriuos neseniai  per LRT Dinastijų laidą  buvo atskleista artėjančio A. Smetonos jubiliejaus svarba per jojo palikuonis, tarp kurių yra ir mūsų svarstomasis herojus. Konkrečiai apie šį svarbų vokiečių okupacijos laikotarpyje J. Krikštaponio namuose buvimo paminėjimo įrodymą daugiau yra ... temoje, dėl kurio jau gaunasi net istorinio  „tyrinėjimo“ cinizmas, ignoruojant net 3-4 istorinius šaltinius, įrodančius, jog mūsų Didvyris „Baltarusijoje“ būti ne kaip negalėjo. Apie tą paskutinįjį tik, tik mano atrastąjį, apie kurį LGGRTC-as žinojo, keliomis pastraipomis žemiau čia teikiu.

     Bet, pirmiau privalau pabrėžti, jog ši problema yra aktuali todėl, kad dabartinio Ukrainoje karo akivaizdoje Pasipriešinimo prieš sovietinę antrąją okupaciją 80-metis prasideda liepos 1 dieną, kai 1944 m. tą dieną Lietuvos laisvės armija (LLA) paskelbė karinę padėtį. Tarp daugelio jos kūrėjų ir „Pirmojo Lietuvos Prezidento“ karo mokyklos pedagoginis darbuotojas buvo - tai paties  Antano Smetonos sūnėnas  kpt. Juozas Krikštaponis. (P.S.: tos Karo mokyklos pavadinimas įdėtas į kabutes, nes taip ir vadinosi ta Karo mokykla ir tai yra labai svarbu, tai pabrėžiant dabartinį Pirmojo Lietuvos Prezidento 150-metį.)
        Toji Karo padėtis Lietuvoje buvo paskelbta, kai sovietinė kariuomenė liepos 3 d. Minską (dabartinio diktatoriaus išgalvota „nepriklausomybės“ diena, o 14 d. Vilnių užėmė, tai prie Šventosios tarp Ukmergės-Jonavos sovietai atsidūrė akimirksniu net liepos 12 d. ir ties čia sustojo. Čia sovietai nesiskaitė su savo kariais - juos varė į nuo kulkų verdančią Šventosios upę žūti tam, „kad pas vokiečius pasibaigtų šoviniai“ - taip man 1970 m. pasakė to mūšio liudininkas. (Apie tai detaliau ... temoje)

  Kai sovietų užimtos Ukmergė ir Jonava, buvo tik liepos 25 ir 29 dienomis, tai šių žiauriausių beprasmiškų sovietinių karių naikinimo akivaizdoje liepos 20 d. J. Krikštaponio surengtas Pirmasis Partizanų sąskrydis yra politiškai reikšmingas tuo, kad jis į mišką ėmė tik tuos, kuriems grėsė beprasmiškai žūti už su žmonėmis nesiskaitančius sovietus, kaip negrįžo iš fronto, sovietų pagautas, J. Krikštaponio - Žalio Velnio ryšininkas Vladas Pranys ir ...
        Iš tokių pavyzdžių, kaip tikrojo Pasipriešinimo prieš sovietus Liepos 20-toji diena net turėtų būti svarbesnė, nei Liepos 1-oji, nes sovietų nesiskaitymo su savo kariais Šventosios upės mūšyje reiktų, manau, įvardinti kaip MOBILIZACINIO GENOCIDO formą, kurią tirti reikėtų Centrui, kaip tokios rusiškojo genocido formos tąsą kare su Ukraina, vertą Hagos teisme svarstymo.
       Patyrinėti reikėtų ir isterijos dėl J. Krikštaponio paminklinio akmens sutapimo su prasidėjusiuoju karu Ukrainoje, ir net rusofašistinės Z raidės provokacijos panaudojimą reikalavime nuimti paminklą, pagerbus tą Z raidę šviečiančiomis žvakutėmis (apie tai14-tojetemoje) ir čia pat po šios provokacijos Komisija, net iki galo neperskaičiusi teiktos LGGRTC-o „pažymos“-plagiato su perrašytomis didžiausiomis klaidomis (pateiktomis ... temoje), ir net nepareikalavusi ištirti svarbiausius momentus pažymėtus toje „pažymoje“, skubos tvarka priima nutarimą šalinti paminklą, kaip ir už slapstymąsi nuo vokiečių, pažymėtą pačioje pabaigoje, kaip svarbiausiąją išvadą, visad gale moksliniuose tekstuose  teikiant.

Todėl labai svarbu iki šių abiejų jubiliejinių sukakčių pripažinti, kaip buvo suklaidinta Komisija ir kaip J. Krikštaponio biografijos „tyrinėjime“ atliktas  HOLIZMO (visumos) aplinkybių, o taip pat, svarbiausia, kraštotyrininkų užrašytų atsiminimų ignoravimai, net netyrus šio herojaus prieš nacizmą atlikto protesto. Tas faktas ir dabar Lietuvos genocido bei rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC, arba Centro) slepiamas jo tinklalapyje⁴, kai Vikipedija⁵ ir internetinė Enciklopedija⁶ tai mini.

  ___________________________________________________
        3 -  tas raštas ir prie jo pridėta tokio paties pavadinimo istorinė-archyvinė pažyma dėl istorinių faktų ir archyvuose nuslėptų dokumentų čia tekste vadinama kaip „pažyma“ perkeltine prasme su kabutėmis, kurios internetinis adresas: 
^{http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_02.pdf} 
      4 - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC, arba Centro) tinklalapis apie J. Krikštaponio biografiją, kuriame nuslėptas jojo nuo nacių nukentėjimo (suėmimo-kalinimo) faktas ir jo internetinis  adresas - http://www.genocid.lt/centras/lt/653/a/ 
      5 ir 6 - Vikipedijos bei internetinės Enciklopedijos (Wikiwand-o) tinklalapiai, minintys  J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą bei nurodantys to fakto dokumento adresą, pagal kurį aš 2021-08-17 Ypatingajame archyve atradau NKVD generolo Kapralovo raštelį ir jį kitą dieną paviešinau.Vikipedijos adresas  https://lt.wikipedia.org/wiki/Juozas_Krik%C5%A1taponis , o internetinės Enciklopedijos - Wikiwand adresas -https://www.wikiwand.com/lt/Juozas_Krik%C5%A1taponis      

     Dar blogiau, kad istorikai ignoravo ir kraštotyrininkų fiksuotus bei publikuotus žiniasklaidoje parodymus J. Krikštaponio jaunesnės sesers, gyvenusios Veronikos Krikštaponytės-Juodienės, gyvenusios pas tėvus ir visą laiką vokiečių okupacijos metu mačiusios savo brolį Juozą. Be to svarbūs prisiminimai yra ir žymaus bei LGGRTC-ui žinomo tautodailininko - J. Krikštaponio kaimyno ir ryšininko Mykolo Dirsės parodymai, kuriuos nuolatos užrašinėdavo Šilų bibliotekoje dirbusi Audronė Astrauskaitė, o taip pat žymiausias Panevėžio krašto kraštotyrininkas Romas Kaunietis, kuris labai unikalius Veronikos prisiminimus užrašė net į magnetofono juostą, kuriuos publikuoju, dar net neredaguotus, tiesiai nuo magnetofono juostos nurašytus ir užrašytus 1990 m. liepos mėnesį.
        Tas rašymas vyko, iš anksto susitarus ir pasakotojai apgalvojus. Todėl chronologiniu aspektu gali būt toks vienkartinis įrašas tikslesnis chronologiniu aspektu, nei nuolat kelis metus užrašinėjant, kai ką sesuo prisimindavo ir su dideliu noru pasakodavo. Tuos užrašymus Audronė atlikinėjo preciziškai, kaip priklausė tikrai kraštotyrininkei, po užrašymo, duodant paskaityti ir net duodant pasirašyti pasakotojams, kaip tikruose Apklausų protokoluose, turinčiuose neįkainuojamą istorinę vertę. Bet tie pasakojimai, laike nepririšti, o šiaip, yra gilesni-išsamesni.
        Todėl ir didelę ugdomąją vertę turi J. Krikštapoponio šeimos-giminės aplinkos pateiktas atspindys, nes tai Šviesuolių Smetonų-Krikštaponių giminės filosofija, turinti dideles moralines vertybes. Ypač, savamokslis Jonas Krikštaponis (Juozo tėvas) kaip buvęs knygnešys, labai gerus pamokslus savo vaikams; įsimintinus visam gyvenimui, teikdavo - rūpinosi vaikų moralinių savybių ugdymu ir išsilavinimu. O gabumais išsiskyrė, ypač, Juozas, kuris tik į trejetą geriausių moksleivių pateko, kaip konkursui į sustiprintąją Jono Rygiškių gimnaziją  Marijampolėje. O joje išsilaikė tik Juozas, kiti neatlaikė mokymosi krūvio.

        Todėl Juozo Krikštaponio asmenybės pavyzdys galėtų būt teikiamas pavyzdžiu ne tik karinėms struktūroms, bet, svarbiausia,  Lietuvos švietimo, kultūros ir sporto sistemoje. Todėl pedagoginiais-edukologiniais sumetimais siūlyčiau pasinerti į Audronės Astrauskaitės užrašytus pasakojimus.
        Aišku, tuose užrašuose yra ir klaustukų, bet, niekas nesitikėjo, kad Juozo sesei, Išėjus Iš Šio Pasaulio, iš karto jos brolis Juozas bus apšmeižtu sovietinę okupaciją kaip ir šlovinančio probolševikiškai nusiteikusiojo bei Anarchizmo - ekstremistinio ANTIFA  veikėjo Evaldo Balčiūno, kuris, net, beveik gedului nesibaigus, 2011-04-09 paskelbė apie J. Krikštaponį A. Impulevičiaus batalione, apie kurį artimieji net supratimo neturėjo, ką Juozas Vilniuje ir Kaune veikdavo, o apie  kažkokią „Baltarusiją“,  nei kaimynai ir artimieji, aplamai, net negirdėjo - jo kaime nematė tik kai jį GESTAP-as suėmė ir keliems mėnesiams į kalėjimą uždarė.       

     Taip, kad po Veronikos mirties, visi pagyvenę kaimynai buvo gavę šoką, kai dabar Gen. prokuratūros paieškomas ir Rusijoje prieglobstį pasiprašęs „paleckininkas“ M. Gabrilavičius prie paminklinio akmens pradėjo piketus organizuoti ar ne su pačiu Evaldu ...? .
        Šiaip, nuo pastarojo nelabai ką geriau atrodo garbingo mokslinio žurnalo tada jau pagarsėjusios Mingailės Jurkutės redaguojamo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 Nr. 1(51) 13-14 psl. visai ne garbingai niekinantis dabar gyvenančius J. Krikštaponio artimuosius, išleistame Ukrainoje karo įkarščio metu, kai visų patriotiškai nusiteikusiųjų dėmesys buvo ir dabar yra sutelktas į broliškos Tautos likimą. Į ten aktyvistai nuolat važinėja, paramas organizuodami, todėl pačiame mūšių įkarštyje neturėjo kada skaityti paskalų apie Didvyrį. Net ir aš pražiūrėjau tą „mokslinį?“ straipsnį, nes mano tėvas ir senelė yra gimę Kremenčiuge ir klastinga Rusijos invazija į Ukrainą, buvo tuo metu žymiai svarbesnė, nei atvirų manipuliacijų straipsnis, kurių net keliolika priskaičiavau ir jas tik dabar išvardinu ... temoje.
        Nekorektiškai tame straipsnyje pateikti ir artimieji, neva, „norintys nuslėpti ...“, kai pagal kraštotyrinę praktiką, paprastai, žmonės, norintys ką nors nuslėpti, visai ne bendrauja su kraštotyrininkais.

APIBENDRINIMUI SAKAU, KAD JEIGU NEBŪTŲ KRAŠTOTYRININKŲ FIKSUOTŲ DUOMENŲ APIE J. KRIKŠTAPONIO SLAPSTYMĄSI NUO VOKIEČIŲ, TAI ŠIO TYRIMO NIEKAS MANE NEBŪTŲ PASKATINĘ ATLIKINĖTI.

     Nesuprantamas dėl Ukrainoje prasidėjusio karo nutraukto žadėto Ukmergės mokslinių konferencijų ciklo pirmojoje 2021-12-03 konferencijoje istoriko Mindaugo Pociaus be jokių įrodymų pasakymas, kad, J. Krikštaponis, neva, „...kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos .“
        Dėl, neva, „...iki 1944 m. liepos“  yra absoliuti nesąmonė, ignoruojanti, J. Krikštaponio vadovaujantį vaidmenį, rengiantis Pasipriešinimui ir iš vokiečių gaunant ginklus (net lėktuvu parskraidinant iš Vokietijos), nes vokiečiai, tik iš kalėjimo išėjusiam jokių ginklų nebūtų patikėję. Jo kalinimas turėjo būt seniai pamirštu.
        Apie 1943 metus kalinimo tikimybė irgi atpuola, nes Juozas tada buvo Vietinėje rinktinėje.
        O dėl, neva, „kalėjo jau demobilizuotas“, - irgi prieštarauja istorinei logikai, nes dėl civilio asmens generolas S. Raštikis nebūtų galėjęs kreiptis į GESTAP-ą. O, be to, vokiečiai buvo pikti už SS legiono boikotą ir toks įvykis nebūtų apsėjęs be išvežimo į Študhofo „Dievų mišką“.
        Svarbiausia, jokios  „demobilizacijos (paleidimo į atsargą)“  būti, kaip ir negalėjo, kai po kalėjimo J. Krikštaponis pats, tikriausiai,  pasileido, negrįždamas į batalioną. Juolab, tą „paleidimą į atsargą“ prisigalvojo Lietuvos istorijos institutas (toliau LII, arba Institutas), galimai sufalsifikavęs melagingas net dvi signatūras; galimai, apgavystės tikslu, vedančias į dvi nesąmones, apie kurias atskleidžiu 9-iomis pastraipom žemiau.      

     O dėl šios situacijos galima net pagirti kritikuotąją 2014-12-19 LGGRTC „pažymą“, kurios 3-4 psl. buvo sąžiningai pripažinta, jog „Konkrečių žinių apie tai, kada 2-osios kuopos vadas Juozas Krikštaponis buvo paleistas iš tarnybos mjr. Impulečiaus batalione, nėra.“. Taip pat pripažinta buvo ir to bataliono karininkams įsakymuose apie „demobilizacijas. Ltn. J. Krikštaponis (Krištaponis) tarp minėtų karininkų nefigūruoja ...“. Tačiau toje „pažymoje“ buvo teigta, jog „Esama duomenų“, jog aptariamasis „paleistas į atsargą iš 252-E bataliono ...“. Todėl labai keistas „pažymos“ rašymo stilius, joje nenurodant, kas tie per „duomenys“? Tuo labiau, kad tie „duomenys“ buvo paneigti iš kart tos „pažymos“ iškart kitu sakiniu, jau 4-to psl. pradžioje, PARAŠIUS PRISIPAŽINIMĄ, jog „... turimi duomenys leidžia teigti, kad ltn. Krikštaponio (Krištaponio) tarnyba mjr. A. Impulevičiaus batalione pasibaigė 1942 m. pirmoje pusėje, t. y. arba perkeliant į tarnybą 242-E batalione, arba jį paleidžiant į atsargą dar iki W. Denickės lietuvių savisaugos batalionų reorganizacijos.“. (P.S.: nekonkretumo-spėliojimo-abejojimo žodžius ARBA pažymėjau violetine kaip gėdos spalva.)   
        Iš to sujungiamojo jungtuko ARBA, sujungiančio du skirtingus teiginius, juos paverčia niekais, nes ne aišku, iš kur buvo paleistas į atsargą. Jei ne aišku, tai tada aišku, jog įsakymo apie paleidimą į atsargą nėra, kas jau yra abejotina, ar iš vis buvo paleistas į tą atsargą?
        Taip nebūna, kad kariai, ir, ypač, karininkai būtų paleidinėjami be įsakymo. Jeigu tie įsakymai yra dingę, tai irgi reikalingas įrodymas, kiek jų yra dingusių?
        Bet, žiūrint toliau į tą „pažymą“, joje rašoma, kad „Po demobilizacijos  iš 252-E bataliono, t. y. 1943 m. ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) tapo Lietuvos 1944 m.  jis įstojo į Vietinę rinktinę ir buvo paskirtas Karo mokyklos 6-osios kuopos vadu. 1944 m. rugpjūčio mėn. paskirtas1-ojo ir 2-ojo LLA rajono (Taujėnų, iš dalies Deltuvos valsčių) vadu. ...“.
       Toliau labai svarbių šio Didvyrio duomenų rašymo citatą sustabdau, nes vokiečių okupacija pasibaigė, bet, taip ir nėra toje „pažymoje“ nurodyta, kada jį vokiečiai galėjo kalinti Kauno kalėjime nuo pusės metų; pagal artimųjų įspūdį, iki 3-jų mėnesių; pagal NKVD dokumentą.  

     Todėl Ukmergės savivaldybės specialistai-juristai į tokią PRIELAIDŲ „pažymą“, galima manyti, nereagavo. Juolab, ir L. R. Generalinė prokuratūra pagal tokius nekonkrečius „duomenis“ irgi 2015-01-22  rašte, skirtame LLKS turėjo pripažinti OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ STYGIŲ, dėl ko ir  skundas dėl Didvyrio „veiklos nacių laikais“  buvo atmestas raštu Nr. 17.2-829 skirtu Centrui. Kaip tik, toje nuorodoje matosi, kad tuometinė Centro generalinė direktorė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė  jau post faktum nurodo dr. A. Bubniui surinkti visus pažymoje minimus dokumentus ir juos pateikti Gen. Prokurorui. Deja, tų dokumentų net visai, gal ne į temą buvo prikratyta net 29,  kas matosi, kad dokumentu buvo pristatytas ir tas labai svarbus NKVD dokumentas (generolo P. Kapralovo raštelis), apie J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą.
        Tai ir yra įrodymas, kad LGGRTC privalėjo žinoti, jog skundžiamasis asmuo turi ir kitą labai svarbų biografijos faktą - tai nukentėjimą ir nuo nacių. Be to, pagal pateiktus „po demobilizacijos“ duomenis jo kalinimui vietos nėra, Tai,  logiškai galvojant, jis turėjo kalėti tarnybos metu. Todėl nesitiki, kad Generalinė direktorė galėjo žinoti jo kalinimą ir nesiaiškinusi kalinimo laiko, būtų išdrįsusi mirusį-žuvusį žmogų skųsti, kai biografijoje didelis neaiškumas?
        Toks vaizdas, kad istorikai  neperskaitė visą tą NKVD dokumentą, nors jo suėmimas-kalinimas jame kaip tik rašto pradžioje minimas, o po to jo sunaikinimo pasekmės aiškinamos.
        Taigi, tas Gen. prokuratūrai dokumentų kratinys, be atskirų paaiškinimų, taip ir nepadėjo - LR Generalinė prokuratūra dar ir antru kartu atmetė Didvyriui nepagrįstą skundą.
        Todėl niekaip ne aišku, pagal kokią „juridinę teisę?“ atmestas ir neapskųstas skundas toliau ir dabar kažkokioms organizacijoms platinamas - tiražuojamas tuo pačiu atmestųjų „pažymų“ pavidalu, be atskiro papildomo tyrimo, nepaskelbto visuomenei?  Tuo labiau, kad tos tiražuojamos „pažymos“, neaišku, ar teisėtos, kaip LR Gen. prokuratūros atmestosios, yra laikomos „kaip šventoji karvė“, nes pagal jas negali LGGRTC darbuotojai keisti nuomonės, kaip man parašė Centras, nors aš jį ir Komisiją (Dekomunizacijos-desovietizacijos) įspėjau apie jos nario bei publikacijų apie J. Krikštaponį autoriaus ... netiesos rašymo faktus, apie LCVA archyve atrastus dokumentų keistumus, dėl „liudininko“ M. Kačiulio hipotezės (tada dar nebuvau LYA archyve ir dar nemačiau apie jį skandalingų duomenų) bei apie klaikiausias klaidas tose publikacijose. Į jose klaidų pastebėjimus ir samprotavimus 30 psl. apimtyje atsakymą gavau lakonišką tokį:

 
11 pav.: man skirtame LGGRTC-o 2023-08-31 atsakymas į mano 2023-08-09 išdėstytus naujus atrastus faktus, kažkodėl Centras juos laiko tai mano „nuomone“, nors aš „Dėl J. Krikštaponio būtino dar vieno atminimo“ dėsčiau apie prie Ukmergės restorano būtino atminimo,
kur jis buvo nacių suimtas ir ir kalintas, lyg tai būtų „ne faktas, o nuomonė“,
 nors tai mini net 3 istoriniai šaltiniai - NKVD dokumentas ir dviejų kraštotyrininkų užrašyti. Atsiminimai.
Galima VISĄ raštą pamatyti. (P.S.:  tai Komisijai „apie Gagariną nauji faktai“ mano teikti čia Komisijai buvo todėl, kad ji svarsto apie Gagarino gatvių pavadinimus, laikydama juos, kaip, neva, sovietinės ideologijos reliktu, o aš esu jo nužudymo liudininku su bandomuoju tada Su - 15-tuoju naikintuvu, kurį aš su savo radaru per kovinį budėjimą fiksavau ji, ale, „žuvimo“ metu, o nuo 2013 m. birželio 11 d., kai kosmonautas Aleksejus LEONOVAS PRANEŠĖ APIE TĄ NAIKINTUVĄ, nuo tada aš pradėjau internete tyrinėti to įvykio aplinkybes ir nustačiau kaip ir sąmoningą katastrofai sąlygų sudarymą, apie kurias Komisijai pranešiau.
Taip, kad dabartiniam Kremliaus rėžimui naudinga, kad Lietuvoje naikinamos J. Gagarino pavadinimo gatvės, nes jei būtų prie prie pavadinimų aprašymai-stendai, apie J. Gagarino sąmoningo nužudymo simptomus, kaip aš tai siūliau Komisijai, tai tada, tikrai, Kremliaus politikai nebūtų saldu, jei Moskovijos žmonės sužinos tikrąjį jų dievaičio nužudymą, ką ir taip ne maža dalis žmonių jaučia, kad paslaptinga „žūtis“ yra išprovokuota. Todėl dabar mūsų J. Krikštaponio problemą reikia išspręsti, o prie kitų šalių „dievaičių“ galima bus prieiti, kai su savais Didvyriais susitvarkysime)

     Tame man LGGRTC „atsakyme“, pirmą kartą tenka tą raštą imti į kabutes, nes nesutinku, jog mano pastebėtos ir perduotos Centrui bei Komisijai  klaikios klaidos,; nurodytose publikacijose, yra tai, neva, „nuomonė“, nes tai yra faktai, pateikti foto aparato objektyvo dėka. O dėl paminėtų PAŽYMŲ daugiskaitos formoje taip pat nesutinku, nes visuomenei  buvo žinoma tik viena 2014-12-19 LGGRTC „pažyma“, LR Generalinės prokuratūros atmestoji ir naujų tyrimų bei kitų pažymų neteko matyti.
        Tačiau, tuojau pat kitu atsakymu man Centras išsamiai paaiškino, jog tos „pažymos“ yra kaip ir slaptos-neskelbtinos kažkokioms organizacijoms (gal irgi slaptoms?) skirtos ir jos pagal dėstymą tokios pačios, kaip minėtoji Gen. prokuratūros atmestoji dėl objektyvių duomenų trūkumo.
        Mano manymu, jog Lietuvos teisininkams tik 2-jų „liudininkų parodymai“, NĖRA OBJEKTYVŪS DUOMENYS, kai tie „liudininkai“ jau mirę ir jų perklausti mūsų tyrėjams negalima. Juolab, kai dabar  man (ir ne tik man), atlikus nuodugnią Ypatingojo archyvo Tardymų-Apklausų protokolų analizę, paaiškėjo, jog tie „liudininkai“ aiškiai apsiriko, supainiodami panašių savo kuopos vadų pavardes.  Todėl pagal pedagoginę logiką, teisininkai pasirodė teisūs, nes okupacinių struktūrų duomenis reikia iš naujo tirti, juo labiau, kad patys okupantai tuos protokolus netyrė, nes juos jųjų sunaikintas J.Krikštaponis visai nedomino, kas apie jį ką kliedėjo. 

        Taigi, atviras klausimas iškyla:
        -Ar tomis teisininkų atmestomis tokiomis pačiomis „pažymomis“ nėra klaidinamos tos organizacijos?

     Juolab, Lietuvos Žydų bendruomenės (toliau LŽB) pirmininkė irgi rašė, apie iš Centro gautas „pažymas“ daugiskaitos formoje. Tai, ar LŽB taip pat nėra tomis „pažymomis“ klaidinama?     

   Labai keista, jog 2014-12-19 Didvyris buvo skundžiamas, jo žūties 70-ties metų išvakarėse.

     Tačiau tašką „J. Krikštaponio demobilizacijos“ problemoje padėjo Istorijos instituto Pažymoje nurodytos signatūros, kurias LGGRTC nuplagijavo su visomis grubiausiomis klaidomis anoniminėje, jau vėl tik kabutėse vertoje „pažymoje“, kurioje parašyta yra taip:

     „Kapitono J. Krikštaponio (Krištaponio) tarnyba 2-ajame batalione pasibaigė 1942 m. pirmoje pusėje, arba perkeliant jį į tarnybą 242-E batalione. J. Krikštaponis (Krištaponis) 1942 m. rugsėjo 30 d. iš 252-E bataliono paleistas į atsargą (Lietuvos karininkai...,t. 4, p. 277; LCVA, f. 930, ap. 2 K, b. 255; LYA, f. K-8, ap. 2, b. 3). “

     Ir vėl matome tą patį, kad nematome jokio paaiškinimo apie tą paslaptingąjį jungtuką  ARBA, kuris sujungia dvi nesąmones - galimas Kapitono J. Krikštaponio (Krištaponio) tarnyba 2-ajame batalione pasibaigė 1942 m. pirmoje pusėje, arba perkeliant jį į tarnybą 242-E batalione.

     Čia ir buvo užslėpta profesionaliems istorikams apgavystė su tomis signatūromis, nes jas pateikus, niekas nepradės abejoti  dėl „paleidimo į atsargą“ jei yra pateiktos signatūros, vedančios į kažkokius dokumentus. Juolab, pirmoji Centrinio valstybinio archyvo signatūra yra asmeninių bylų fonde nurodyta, ir todėl, kaip įprasta Istorijos moksle, jomis tikėti privalu, kad „J. Krikštaponio byloje yra įrašas apie paleidimą į atsargą.“

        Bet, deja, tos „pažymos“ teiginyje pasigedau elementariausio pedagoginio-loginio paaiškinimo-įtikinimo ar nors paminėjimo, kodėl nėra konkretaus paaiškinimo dėl to sujungiamojo jungtuko „arba“ vartojimo, nes bylose rašomi, paprastai konkretūs įsakymai, iš kur paleidžiamas į atsargą karinis darbuotojas. Todėl teko nuvažiuoti į minėtą Archyvą ir atsiversti tą signatūroje nurodytą bylą:

17  pav.: įrašas iš enciklopedinio leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1020-1953 m.“ IV-to tomo, 277 psl, kuris taip pat yra sugadintas su melaginga-netikra LCVA nuoroda-signatūra, raudonai pabraukta ir čia kairėje 17 pav. išdidintą. (P. S.: Viršuje yra nurodytas kitas Krikštaponis, taip pat Krištaponio asmenvardį turintis, su vardu Eduardą, bet kaip karinės aukštosios mokyklos klausytojui vardas nebuvo nurodytas ir galima buvo padaryti didelę klaidą, jį supainiojant su aptarinėjamuoju Juozu, nes apie jo minėjimą šiame tome nieko nebuvo, išskyrus viršuje jo įrašą su klaustuku, ir bibliotekų darbuotojai jo nepastebėjo.)  

        Šokas net neatsivertus 12 pav ir 13 pav matomą bylą ištiko ne tik man, kai pagal tą 16 pav. matomą signatūrą  iš archyvo saugyklų buvo atnešta visai ne J. Krikštaponio, o žinomo Lietuvos vieno pirmųjų kariuomenės karininkų  Vsevolodo Krilovo byla, kuri pradėta, kai mūsų Juozukas buvo 9-ių metukų, o pabaigta, kai Juozas buvo jau 17-os metų.
        Apie šią apgavystę, su nuotraukomis.... temoje.
        Tuo labiau, ši apgavystė, kaip matome iš „pažymos“, pateikta ir Lietuvos kariuomenės karininkų enciklopedinio leidinio 4-to tomo 277 psl., aprašant J. Krikštaponį ir sugadinus visą tomą, kurie visi buvo skirti Lietuvos kariuomenės 100-mečiui.
         Tiesa, ten kita Ypatingojo archyvo nuoroda nuveda į 1939-1941 m. m. NKVD bylas, renkant žinias apie mūsų karininkus, kuriose atradau ir nuo Lietuvos gyventojų nuslėptą labai svarbų J. Krikštaponio faktą, kad jis buvo baigęs 2 kursus Juridinio fakulteto. Juolab, tą faktą, kad J. Krikštaponis mokėsi dar ir 3-čiame kurse, pažymėta ir su A. Impulevičiaus parašu patvirtintu Pakėlimo lape įrašas „Išklausęs 5 semestrus teisių fakultete, teisių skyriaus (Kaune)“ įrodo, kad J. Krikštaponis, Karo mokykloje dirbdamas pedagoginį darbą, dar ir mokėsi universitete, ir ne Vilniaus, o Kauno Vytauto Didžiojo. Tačiau šių dviejų dokumentų parodymus „istorikai?“ savo LGGRTC „pažymose“ kažkodėl visai nerodo, galimai slepia, nes „ne matyti“ negalėjo:

     Tokio istorikų, sakyčiau,  aplaidaus darbo simptomų yra daug, ką dar žemiau dar skandalingesnį faktą parodysiu.

        O čia 18 pav. matome dėl Juozo Krikštaponio tolimesnio siekio gauti aukštąjį išsilavinimą, ir dar ne bet kokį, o teisinį (juridinį) yra labai svarbus faktorius suvokti psichologinę situaciją Ukmergės restorane konfliktui tarp Lietuvos karininko ir nacio susidaryti bei pagal tai  bandyti nustatyti to įvykio laikmetį.
 

       Dalykas tame, kad J. Krikštaponio kalinimo-suėmimo dokumentai gali būti išvežti į Maskvą - apie tai dėstau šių dokumentų paaiškinimuose:

        Todėl susidaro paslaptis ir dėl J. Krikštaponio tikrojo karinio laipsnio Lietuvos kariuomenėje, nes, minėto po A. Impulevičiaus teikimo J. Krikštaponiui suteikti kapitono laipsnį, kad jis būtų įsakymu suteiktas, dokumento tokio nemačiau - nematė ir kurie domėjosi.

        O istorikai irgi apie tai tyli, neaiškina, kur ir kada tas laipsnis suteiktas, nors sesuo sako, kad 1939 metais gavo kapitono laipsnį.

        Bet, kadangi jis tarp Partizanų ir Lietuvos laisvės armijoje (LLA) tarp jos įkūrėjų minimas kaip kapitonas, tai „iš dangaus nukristi“ tas laipsnis negalėjo. O batalione suteikinėjamas tas laipsnis galėjo būti antru kartu, kad būtų pagrindas jį ištraukti iš kalėjimo (čia jau mano hipotezė).
       Tai hipotezei pagrindu galima sugalvoti, kad ir iš kalėjimo būtinybe išleisti, tariantis su GESTAP-u, vokiečius nelabai galima įtikinti išleidimo svarba, kai kuopai vadovauti turi kapitonas?

22 pav.: įrašas J. Krikštaponio Pakėlimo lape, kuriame žemiau yra A. Impulevičiaus ranka parašyta išvada dėl tinkamumo būti kapitonu, akivaizdžiai, dėka aukštojo teisinio išsilavinimo siekio, o ne dėl, neva, „geros tarnybos“, kaip M. Pocius išsigalvojo LGGRTC publikacijose, apgaudinėdamas savo kolegas ir visuomenę, kuris kario nuo karininko neskiria ir kitų Pakėlimų lapų akivaizdžiai, nėra matęs, kuriuose  apie gerą tarnybą yra tai atskirai ranka A. Impulevičiaus parašyta, kaip Zenonui Kemzūrai, kuris ypatingu mokslo siekiu, kaip J. Krikštaponis, neišsiskyrė. Todėl jam ir buvo prierašas geros tarnybos. Galima ir visą tą pakėlimo lapą pamatyti, kurio internetinis adresas yra - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_115147.jpg

     Juolab, sovietiniais metais du  NKVD dokumentai rodo J. Krikštaponį turėjusį vyr. leitenanto laipsnį.
    

        Bet, visą istorikai suvedė „problemą “ į J. Krikštaponio patį asmenvardį, dėl kurio prie LGGRTC minėtame PA-2 sprendimo šalinti J. Krikštaponiui atminimo ženklus ir prie jo  pridėto „priedo“, taip vadinamos „pažymos“, pradžioje  pradėta dėstyti  dėl jo asmenvardžio, neva, „painiavos“, ją išdėsčius ir padarius net 2-o psl. pabaigoje bei minėtame moksliniame žurnale priėjus labai keistą, „išvadą“, dėl, neva,  to asmenvardžio pokyčio, apkaltinus mūsų Nepriklausomybę, kurią čia išdėstau 3-čioje temoje, pavadindamas „Aplaidžiausio „tyrimo“ įrodymu tapo sukurpta fantazija dėl asmenvardžio ..., ignoruojant svarbiausius archyve saugomus dokumentus“, kuriuos visus tuos ignoruotus ...  dokumentus ten parodau ir įrodau elementariausius mokslinių principų ignoravimus tokime paprastame ir net visai dėmesio nereikalingame pačios Krikštaponių šeimos asmeniniame klausime.
        Bet, deja, tas pats elementariausias ir visai nereikalingas istorikų iškeltas klausimas, ir įrodo pačių svarbiausiųjų dokumentų ignoravimus, net „neįkišus nosies“ į nagrinėjamo asmens pačias svarbiausias tarnybines bylas, jau nekalbant net interneto ignoravimą bei sveiko proto ignoravimus ir kitose „tyrimo“ problemose dar labiau išryškėjo.

Tačiau dėl  tikrojo karinio laipsnio problema susivėlė, kad J. Krikštaponis per vedybas pasikeitė pavardę į  KriŠtaponio asmenvardį. Tai įrodo minėti istorikų ignoruotos asmeninės tarnybinės bylos. Todėl pateiktas ...  įsakymas dėl egzaminų laikymo aukštesnei vietai užimti, tai nėra įrodymas, kad, neva, „dar neturėjo“ kapitono laipsnio, nes jis jau tokios įsakyme nurodytos pavardės neturėjo ir istorikai į tai dėmesio visai nekreipia.
        O, neva,  „paslaptis“ glūdėti gali tame, kad, kas, kas rinko karininkus laipsniams pakelti, paprasčiausiai, galėjo atsiversti kažkokią seną J. Krikštaponio bylą, kuri, pavardei pakitus, galėjo būt jau nenaudojama, užvedus kitą jam bylą su nauja pavarde, ...?   (Tai irgi HIPOTEZĖ, kurią reikia tirti)
            Tai, kai ištysai kyla klausimai ir dėl jų reikia hipotezes kelti, tai ar korektiška biografijoje tašką dėti ir „ant ešafoto kelti“ pasmerktąjį?      Tuo labiau, kai dėl J. Krikštaponio „paleidimo į atsargą įrodymo“ toje Ypatingojo archyvo nuorodoje Instituto pateiktoje, irgi, labai panašu į labai grubią dar vieną apgavystę, nes NKVD ne kaip negalėjo disponuoti žiniomis apie būsimus kitų metų naciams priklausomus batalionus ir tose bylose, kaip man pranešė ..., kas ieškojo - nieko panašaus nerado. Nebent, yra kur nors „užkišta neprieinama“ kokia nors NKVD žvalgybinė informacija?

     Todėl dabar teismo dėl J. Krikštaponiui vykstančio paminklinio akmens, pagal logiką, reiktų ir ne pradėti, kol Istorijos institutas, pateikęs ne tikras signatūras, nepateiks tikro įsakymo apie galimai išgalvotą „paleidimą į atsargą“, kurio pagal istorines aplinkybes ir nelabai galėjo būti. Juk, jei nėra „paleidimo į atsargą“ faktą įrodančio dokumento, tai to paleidimo ir nebuvo, kaip patsai savavališkai pasileidęs ir tai įrodymas yra  sekantis:  

 Tačiau Centras man parašė, kad tų žinių skelbti neketina, kol jos neištirtos.

 
        O, kadangi LGGRTC dėl J. Krikštaponio priėmė PA-2 sprendimą, net, tikriausiai, netyręs, tai tada aš tai skelbiu, nes ištyriau vietoje Centro.
        Juk, jei 24 pav.  Kunigundos tardyme matome savo vyrą minintį, neva, „Minske tarnavusį “, tai nieko nuostabaus, kai iš šių NKVD dokumentų matosi, kad tardytojams buvo duota užduotis išsiaiškinti dėl K. Sliesoraitytės ryšių su vokiečių karininkais, tai, J. Krikštaponis, besiskiriantis su savo žmona, tikrai, negalėjo pasigirti, kad dėl vokiečių kalėjime buvo atsidūręs, ir kad, grįžęs, nuo tų pačių vokiečių slapstytis pradėjo.
        Tačiau, 21 pav. matome, jog vis tiek, buvusi žmona iš kažkokios Irenos Ramanauskaitės sužinojo apie jos vyro slapstymąsi nuo vokiečių, todėl, neturėdama pilnos apie jį informacijos, savotiškai, gal, pakoregavo apie savo vyro „bėgimą iš vokiečių armijos“ kuris galėjo būti elementariai iš kalėjimo negrįžimu į batalioną, greičiausiai ir pirmiausiai, oficialiai galėjo būt jam duotas laikas sveikatai pataisyti, pagal sesers Veronikos atsiminimus brolio sublogimą nuo blogo maisto kalėjime, o po to ...:

25 pav.: iš  J. Krikštaponio jaunesnės sesers Veronikos pasakojimo, Panevėžio kraštotyrininko Romo Kauniečio 1990 m. liepą padaryto įrašo iš magnetofoninės juostos perrašytos dar be jokios redakcijos - tiesioginio pasakojimo, kurio internetinis adresas matomas, mano redaguojamo tinklalapio internetinio adreso įrašo vaizdu.  

26 pav.: tinklalapyje XXI-o amžiaus straipsnio iškarpa, kuri nuotraukoje matosi jos internetinis adresas: www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/11/25/atmi_04.html Pagal tą 2009 m.  Audronės Astrauskaitės straipsnį, sudarytą pagal sesers Veronikos ir kaimyno, jaunuolio - kaip Pirmojo Partizanų sąskrydžio Liepos 20 dieną liudininko ir vėliau tapusio Partizanų ryšininku Mykolo Dirsės parodymų junginio, kurių yra dar atskirai surinkti abiejų parodymai iš kurio aišku, kad tai daugiau sesers pasakojimas.

 
        Juk, jei nebūtų sublogęs, tai iš kalėjimo iš kart į batalioną gal būtų pristatytas ir tada, pabėgus, dezertyravimas aiškus. Bet, blogai besimaitinęs kalėjime, logiškai galvojant, karinei tarnybai laikinai galėjo būti ne tinkamu, nors iš kalėjimo ištrauktas ir dėl karininkų stygiaus, kaip galima įžiūrėti iš melagingo J. Klimavičiaus raporto, apie kurį 4-toje temoje.       

 Tai, kaip matome, tai jau trečias istorinis šaltinis apie J. Krikštaponio slapstymosi nuo vokiečių paminėjimas ! ! !  
        Todėl visuomenei reikia susirūpinti, jog Krikštaponio buvusios žmonos Kunigundos Sliesoraitytės parodymus Centras žino, „atlieka istorinius tyrimus“, kaip man jis parašė. Todėl visiškai nesuprantama, kodėl   tyrimo neatlikus, buvo parašytas sprendimas PA-2 naikinti Didvyriui Atminimą?
        Juolab, prie to PA-2 sprendimo yra pridėtas „priedas“ (gaila, kad ne istorinis pagrindas, o tik „priedas“, kaip „prieskoniai“ prie valgio), kurios gale (10 psl.), kaip išvada yra paminėta prieštaringa žinia, jog svarstomas herojus SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ - tai 3-jų istorinių šaltinių kaip neginčytinas slapstymosi fakto įrodymas.
        O, kadangi visų mokslinių teiginių išvados, kaip tradicija, visada gale teikiamos, tai  Centro priimta bausmė yra labai panaši už tą slapstymąsi nuo vokiečių.
        Tokia, lyg, „nacistinio sprendimo“ kuriozinė situacija gaunasi, greičiausiai, dėl pačių dokumentų iki galo neskaitymo, kur tokie faktai čia bus analizuojami.
        Juolab, to  prie Didvyriui Atminties naikinimo  „priedas“ imamas čia į kabutes, nes tokiam sprendimui turėtų būti    teiginių pateiktas PAGRINDAS, o ne kažkoks tik „priedas“, kuriame yra nurodyti reikalavimai dar tirti istorines situacijas, o jų neištyrus, jau priimta bausmė paminkliniam akmeniui.

     Ypatingai pažymėtinas yra to „priedo“ 4-to psl. pabaigoje reikalavimas tirti prieštaringus Martyno Kačiulio  parodymus, kuris  po karo 1948 m. vasarą tardyme rodė savo kuopos vadą Nikodemą Reikalą, o po 32-jų metų šiam „liudininkui“ 1980 m. apklausoje „N. Reikalas pavirsta į Krištaponį.“
        Panašus reikalavimas buvo priimtas dar 2014-12-17 Pasipriešinimo dalyvių (Rezistencijos) teisių komisijos, kuri nutarime Nr. 2PD – 8 (231) Centrui nurodė ištirti „kodėl suimti ir tardomi 2 (12)-ojo Pagalbinės policijos tarnybos apsaugos bataliono nariai neliudijo prieš J. Krikštaponį (Krištaponį) 1948–1949 m., o pirmieji parodymai nenuteisto asmens duoti tiktai 1961 m.“.
        Bet, deja, šis labai svarbus prašymas nebuvo įvykdytas, nes jau po 2-jų dienų; t. y., 2014-12-19 Centras į LR Gen. prokuratūrą kreipėsi su skundu Nr. 13R-300 „dėl Juozo Krikštaponio (Krištaponio) veiklos nacių okupacijos metais“, ir prie to skundo pridėtoje „pažymoje“ ir buvo nuslėptas pats pagrindinis skundžiamojo nacių okupacijos metu Kauno kalėjime kalinimo faktas, lyg, „kalinimas ne veikla“ būtų.
         Aišku, kad tik per 2 dienas ištirti ir atsakyti į šios Komisijos užduotą tokį sudėtingą klausimą nebuvo įmanoma, nes man, visai ne istorikui, reikėjo net apie 2-jų metų, archyvų dokumentus išnarstyti, kad surasti atsakymą į šį Komisijos dominamą klausimą, kur, pasirodo,  atsakymas net šokiruojančiai labai parastas yra toks:
        Tai jau čia antrą kartą kartoju, jog du 2-osios kuopos vadai: J. Krikštaponis ir N. Reikalas buvo aukšti ir liekni, ir, net iš veido kiek panašūs,  galėjo būti (ypač, vienodą karišką kepurę užsidėjus), o su kariška apranga galima ir apsirikti. Tada NATO standartų nebuvo: turėti pavardes prie krūtinių ir kreipiamasi buvo tik laipsniu.

     Tai ir savo patirtimi tvirtinu dėl labai svarbaus visam pasauliui įvykio , kad net ne 3 savaites tarnaujant, kaip tai buvo batalione, liudijant pagrindines žudynes vykdytas tik 1941 m. rudenį.

-30-

        Juolab aš sovietinėje 3-jų metų  tarnyboje neatsimenu trijų karininkų - pamainos viršininkų (operatyvinių budėtojų) budėjimuose, kuris vienas iš jų stovėjo už mano nugaros, kai radaru aukštimačiu ieškojau, atseit, pamesto „J. Gagarino“, kurio skraidžiusio šiaurinėje Maskvos apskrities dalyje tik 4,2 km aukštyje ir katastrofą patyrusiojo, mes  iš Mordovijos 294,7 km atstume nuo mūsų antenų iki katastrofos epicentro ir    dar didesniame atstume matyti negalėjome, nes mūsų planeta nėra plokščia.

       Ir, matyt, to nežinojo Maskvos vadavietės generolai, mus apkaltinę pametimu? Juolab, tie generolai privalėjo ir radarų technines charakteristikas žinoti, todėl akibrokštas rimtas, jei ...

     Tačiau, to stovėjusiojo už nugaros karininko ne kaip negaliu atsiminti pavardės, nes minėti 3 karininkai buvo panašūs ir galiu juos supainioti.

       Jų net pavardžių 2-jų kitų nežinojau, todėl negaliu to savo pamainos viršininko paieškų atlikti dabar Rusijoje, kad su manimi taptų liudininku J.Gagarino nužudyme, nes mes ne „J. Gagariną“, o jo žudiką; dar tada bandomąjį naikintuvą Su-15-tąjį fiksavome, kurį kosmonautas Aleksejus Leonovas nustatė ir 2013-06-11 konferencijoje paskelbė labai netiksliai, nes aš iš katastrofos išslaptintos ataskaitos nustačiau V. A. Krečetovą  žymiai aukščiau skridusį.

28 pav.: pagal kosmonautą Aleksejų Leonovą J. Gagarino mokomojo naikintuvo MiG - 15-tojo apvertimas  sūkurio pagalba ir į suktuką įvedimas pro jį praskridusio tada bandomojo naikintuvo-"žudiko" (taip jis vėliau buvo pramintas, naikinęs keleivinius lainerius (Boengus) su keleiviais), tai  Su -15-tuoju, kuriuo skrido dabar per internetą mano nustatytasis V. A. Krečetovas, kuris, galimai, automatiniu rėžimu praskrido, nežinodomas, pro ką, nes turėjo galingą bortinį radarą ir autopilotą, pro J. Gagariną praskriedamas net 10-15 m atstumu, kad taip arti "netyčia" neįmanoma, be automatinio valdymo, suderinto su bortiniu radaru. Tuo labiau, kad ir pats V. AS. Krečetovui 1977 m. taip pat panašiai buvo sumodeliuota katastrofa, kad jis žūtų. Bet tai čia atskira tema, Galima pasididinti..

        Jį ir fiksavome su pašėlusiu per 1700 km/val. greičiu, kurį J. Gagarinas su MiG-15-tuoju mokomuoju tik iki 1050 km/val. galėjo išvystyti. ... (Apie tai minėtą Komisiją aš informavau).

        Šią nežymią nuokrypą nuo pagrindinės temos daviau, nes pagal holistinius Sinerginius ryšius, J. Krikštaponio biografijos problemas turime dėl klastingos sovietinės praeities, tuo labiau, kad tardymai liudininkų vyko, būtent, tame kalinių krašte, kuris toks pat yra ir dabartinėje Rusijoje.
        Todėl iš šio mano pateikto pavyzdžio dėl neįmanomo tikslaus karininkų pavardžių žinojimo, akivaizdu, kad karinėje tarnyboje karininkų atsiminti pavardžių neįmanoma, kai net gali ir jų nežinoti, nes kartoju - tada NATO standartų nebuvo, kad prie krūtinių pavardės būtų prisiūtos ir pagal statutą kreiptis pavardėmis net nebuvo numatyta - kreipiniai buvo atliekami tik pagal laipsnį antpetyje matomą. Ir tai akivaizdžiai matosi iš Ypatingojo (LYA) archyve saugomųjų Tardymo-Apklausų protokolų gausos, jog tardomi-apklausiamieji liudininkai ne visų karininkų pavardes pasako, arba sumaišo dėl atminties stokos. Be to, GALĖJO TARDYTOJAMS IR BET KOKIĄ PAVARDĘ PASAKYTI IR PASAKYTI ŽUVUSIOJO - PASAKYTI NET DĖL ATSIKABINIMO, nes gyvuosius norima apsaugoti nuo teisinio-okupacinio persekiojimo.
        Taip, kad aš iš savo karinės praktikos galiu teigti, jog atsiminti dar galima pirmuosius karininkus; pirmųjų karinių pratybų metu, kai įspūdis didžiausias. Todėl nemažai J. Krikštaponį atsiminė Kaune buvusį ir jį todėl nemažai paminėjo jau tobulesniuosee KGB 1960-tųjų ir vėlesniuose tardymuose, nei buvo NKVD tardymai atliekami bemokslių, mokančių tik kankinti ir „išmušinėti parodymus“, kas vėliau buvo tai uždrausta, kaip norimo rezultato neduodanti priemonė.
        Todėl daug kas ir minėjo J. Krikštaponį, nes kitus karininkus pamiršus, reikėjo, bent, kažką pasakyti, kad išvengti kaltinimų kažką slepiant. Bet, visi J. Krikštaponį paminėję, Minske jo jau niekas neminėjo, nors tokioje situacijoje galėjo kas nors ir šiaip sau jo pavardę Minske pasakyti, kaip toks „Jonas“ Rutkauskas, kurio motyvai neaiškūs, minint „Krištaponį“ žudynėse tose, kuriose kiti liudininkai visai kitus karininkus kuopai vadovavusius nurodo. O vėliau jau Minske  stresinių žudynių metu dažnai besikeičiantys kuopos vadai tik žudynių atlikimo operacijoms iš atminties daug kam iškrito pavardės, nes stresinėse situacijose ne karininkų pavardės turėjo rūpėti kariams. Ypač tai matosi vėlesniuose tardymuose ir dar vėlesnėse apklausose, jau net painiojant pavardes, sakant labai neatsakingai liudininkams, kurie galėjo ir žinoti, kad yra žuvę, arba dingę be žinios, kaip J. Krikštaponio pavaduotojas V. Tamošiūnas, labiausiai minimas žudynėse. Net ir ne tyčia galimas karininkų supainiojimas tokiose situacijose, dėl atminties sušlubavusios po per 30 metų įvykių, kaip tai ir įvyko su Mariumi Kačiuliu, kuris prisiminė tik normalios Tarptautinės apklausos metu, kai iš JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovas Nilas Šeras, matyt, gerai išmanantis apklausiamųjų ypatumus, savo klausimais kaip nors sujaudino M. Kačiulį, ir jis sugebėjo prisiminti tai, ką jis teigė  1948  metais  apie N. Reikalą, kurį prisiminė tik po meistriškos apklausos, kas aiškiai matosi, skaitant stenogramą, kurios istorikai net nečiupinėjo, ir apie kurią dar pratęsiu detalių nagrinėjimų 2-oje temoje.       
        Taigi, tą  N. Reikalo su Krikštaponiu sumaišymą ir atskleidė tik ką šiomis dienomis mano  aptiktasis ir čia aukščiau paminėtasis  M. Kačiulis, kurio painiojimasis LGGRTC publikacijose minimas ir minimas reikalavimas tą painiojimąsi ištirti.
        Todėl reikėjo tik vieno - REIKĖJO ĮVYKDYTI REZISTENCIJOS DALYVIŲ TEISĖS KOMISIJOS PRAŠYMĄ-NURODYMĄ TIRTI-IŠTIRTI ...  
         Taigi, patikslinu dėl M. Kačiulio - greičiausiai, jis, dėl atsakingos tarptautinės apklausos svarbos, dalyvaujant garbingiems atstovams iš JAV, turėjo būti labiau susijaudinęs, su teigiamoms nuostatom, nei prieš įgrisusius sovietinius teisininkus, ir Apklausoje galimai dėl laukimo-prisiminimo pauzės, stenogramos  užrašinėtojas/-a neiginį „^Ne“ su spausdinimo mašinėle užkėlė aukščiau.

     O, pagal M. Kačiulį galima daryti tokią pačią prielaidą ir su „Krištaponį belaisvių žudynėse“ rodžiusiu „Jonu“ Rutkausku, kuris  tarnybos pradžioje Kaune pridavinėjo parduotuvę, kurios buvo vedėju ir, nebūdamas batalione, galėjo nepastebėti šių panašių kuopos vadų pasikeitimo, nes prieš išvyką į Minską, panašu, kad N. Reikalas galėjo būti kuopos vadu - tai liudijo Arlauskas. Juolab, kuopos vadas J. Krištaponis ir pavaduotojas Vladas Tamošiūnas buvo rugsėjo 25 d. išleisti atostogų, ir, akivaizdu, kad jau tada N. Reikalas privalėjo tapti kaip ir laikinai pavaduojančiuoju kuopos vadu.
        Minėtajam kuopos vadų sumaišymas labai įtikinamas dar ir tuo, kad nemačiau protokoluose, jog N. Reikalą būtų minėjęs „Jonas“ Rutkauskas. (Jo vardas kabutėse, nes su tokiu vardu batalione nebuvo karių, nes jo vardas Stanislovas, pasiėmęs savo mirusio brolio vardą, kai dezertyravo iš bataliono, o „pažymose“ istorikai  apie tai tyli, klaidindami besidominčius šia istorija ir galėjo nieko nesuprasti LR Gen. prokuratūros darbuotojai, kai „pažymoje“ nurodomas vienas, o dokumentai pateikti kito asmens)  

     O dėl„Krištaponio Baltarusijoje“ buvimą atmeta ir 1-osios bei  3-čiosios kuopų vadų Zigmo Kemzūros bei Juozo Ūselio minėjimai Krištaponio, nes, ypatingai, pastarasis (3-čiosios kuopos vadas) privalėjo žinoti, jog J. Krikštaponis buvo žuvęs, nes buvo Ukmergėje veikęs kaip Partizanų būrių vadu, su slapyvardžiu „Pakalnis“. Todėl šie du -  abu kuopų vadai;  savęs gelbėjimo tikslu, KGB tardytojams privalėjo pakišinėti „Krištaponį“, kad dalį kaltės nuo savęs jam - mirusiajam-žuvusiajam primesti, kai mirusius-žuvusius ir buvo taisyklė bei praktika okupantams pakišinėti, kad išvengti naujų netekčių.
        Tačiau KGB tardytojų apgauti nepavyko, nes 1962 m. Vilniaus teismo mirties nuosprendyje vienam iš J. Krikštaponio pakišinėtojų konstatavime, yra aiškiai parašyta, kad jis (J. Ūselis) būdamas 3-čiosios kuopos vadu, žudynėse vadovavo ir 2-ai kuopai:
 

Tai,iš 29 pav.akivaizdu, jog J. Krikštaponio nebuvo, jei jo   2-ajai kuopai vadovavo net pastarojo pakišinėtojas J. Ūselis, kuris pats pripažino, kad ši 2-oji kuopa žudynėms  buvo išnaudojama vokiečių labiausiai, kuriai pagal liudininkus dažnai keisdavosi vadai, nes jos tikrojo šeimininko neturėjo, ir todėl. iš visų protokolų visumos vaizdas aiškus, kad ši kuopa labiausiai žudynėse minima. 

     Taigi, po KGB dokumento apie nuo 1941 m. spalio mėnesio 2-osios kuopos vadą Nikodemą Reikalą, po Pabaltijo karinės apygardos Karinio prokuroro padėjėjo - justicijos majoro Mamulin-o  apie J. Krikštaponį 1941-1942 m. namuose konstatavimą, po NKVD tardyme K. Sliesoraitytės teiginio apie jos vyro slapstymosi nuo vokiečių bei šio teismo nuosprendyje J. Ūselio 2-ai kuopai vadovavimo paminėjimo, yra jau 4-tas oficialus dokumentas, paneigiantis J. Krikštaponio „Baltarusijoje  “ nepagrįstą versiją. Be šių 4-ių dokumentų yra 5-tas labai svarbus NKVD dokumentas apie kalinimą, tik be nurodytos datos, bet reikalaujantis visapusiško tyrimo. Taip pat VISI KITI DOKUMENTAI, IŠTEISINANTYS J. KRIKŠTAPONĮ, YRA VISŲ TARDYMO-APKLAUSŲ PROTOKOLŲ VISUMOJE, apie ką čia žemiau plačiau dėstau:

     Net, nagrinėjant pačių žudynių Tardymo ir Apklausų protokoluose pasakojimus, matosi, kad visus  žudynėms vokiečių nurodymus perdavinėdavo jaunasis leitenantas Gecevičius, kuris mokėjo vokiečių kalbą ir jis pagal visus liudininkus, labai bendravo su vokiečiais. Tuo labiau, kad net tą patį Gecevičių, kaip tos kuopos vadą Slucke masinėse žudynėse Baltrus Simonavičius,  1961-09-05 Sosnovkoje:

      Apie šią lagerių gyvenvietę čia dešinėje 30 pav. ir žemiau paaiškinu, -  pabrėžė, kad „Tuomet į Slucką automašinomis važiavo antroji kuopa, kitų kuopų nebuvo. Kuopai vadovavo Gecevičius, bet laipsnio neprisimenu, nes jis buvo ne II-os kuopos karininkas, bet kokios nežinau. Važiavo kuopa pilnu sąstatu, išskyrus budinčius ir ligonius. Tuomet iš kuopos kareivių sargybą niekas nenešė. ...“ Net paties J. Ūselio žodžiai panašūs, jog, „Bataliono kariai Minske buvo išskirstyti eiti sargybas prie įvairių objektų. Tam reikalui buvo išskirtos dvi kuopos, trečioji ir kiek pamenu, pirmoji kuopos. Antroji kuopa buvo palikta kareivinėse ir buvo naudojama kitiems tikslams, kaip baudžiamoji kuopa, tačiau ką konkrečiai darė nežinau.“

30 pav.:  VISIEMS CHRUŠČIOVMEČIO GAUSIŲ TARDYMŲ VIETA, LABAI SVARBIŲ J. KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJOS TYRINĖJIMUI, nes tai labai svarbi vieta kaip sovietinių lagerių kraštas Mordovijoje (dabar lietuviškai Mordvija vadinamu), važiuojant geležinkeliu nuo Maskvos į Kuibyševą (dabar Samara), pro garsiąją Jasnają Polianą, kaip tų lagerių centrą (to krašto rajoną, pro kurį geležinkelis iš kart kabliu) pasuka į taip vadinamą geležinkelio stotį Potjmą, nuo kurios yra statmenai geležinkelio atšaka į šiaurę, skirta aptarnauti sovietinius kalinių lagerius. Nuo pačios Potjmos geležinkelio stoties geležinkeliu iki stambesnės gyvenvietės Moločnica yra 14, 67 km, pagal kurią galima nustatyti kairinės žemėlapio dalies mastelį, kuris sudarytas iš kart po karo, o kai kur ir prieš karą.      Čia pat dešinėje smulkesnio mastelio žemėlapis, kuris jau sudarytas gali būti Stalino epochos pabaigoje iki čia kairėje paminėtos Sosnovkos gyvenvietės, kaip vieno stambiausio lagerių miestelio, kairiniame žemėlapyje nepažymėto (jis raudonai neryškiai ranka nupieštas) prie stambesnio upelio Vindrei ir raudonomis rodyklėmis sujungtas su dešinėje stambesnio mastelio žemėlapiu, kurioje Sosnovkos gyvenvietė jau pažymėta.     O kairėje senesniame žemėlapyje, toliau važiuojant vietos keleiviniu traukinuku "tepluška" vadinamu iki pačios stambiausios lagerių JAVAS gyvenvietės yra 35, 69 km, o pats geležinkelis užsibaigia prie galutinės Baraševo gyvenvietės, esančios52,54 km atstume nuo Potjmos, kur jau šiauriau Baraševo jokių lagerių nėra. Kad aiškiau pastudijuoti, galima PASIDIDINTI ŠIUOS ŽEMĖLAPIUS.     

-35-

Tai iš 1962-01-10 Vilniuje tardymo protokolo 2 psl. 41 lapo, ranka rašyto ir panašaus B. Simonavičiaus liudijimo, jei žudynėse tai kuopai vadovavo net kitos kuopos karininkas, tai jau protaujantiems turi būti aišku, kad tai kuopai nuolatinio kuopos vado nebuvo ir yra aiškus simptomas, kad J. Krikštaponio arba visai nebuvo, arba visai su juo neaišku, kas nežino kitokių apie jį daugiau nieko.  Tuo labiau, žinome, kad be II-ai kuopai vadovavusio Slucke Gecevičiaus, vokiečių kalbą labai gerai mokėjo ir J. Krikštaponis, kuris visiškai liudininkų net neminimas kaip vertėjas, dėl ko tik iš šio epizodo jau yra didelė abejonė, jog jis „Baltarusijoje“ galėjo būti.
        Dar svarbiau, kad J. Krikštaponiui tik minėto  M. Kačiulio vienintelėse žydų inkriminuojamose žudynėse Rudenske, pagal Vuosaičio liudijimą, net visoms toms žudynėms vadovavimas rodomas kažkodėl J. Krikštaponio pavaduotojui Tamošiūnui, kuris buvo tik būrio vadu, o vadovavo visam batalionui, nors ten buvo pats bataliono vadas A. Impulevičius. Šis epizodas išraiškingas, dėl ko JAV A. Impulevičiaus neperdavė sovietams, ką reikėtų dar tirti šį klausimą, o ne aklai mėtytis nepagrįstais kaltinimais. Juolab, kad žudynėms batalione ir buvo antroji kuopa labiausiai naudojama, nes jos tikrojo šeimininko J. Krikštaponio nebuvo, kuris mokėjo vokiškai, gal, geriau už Gecevičių ir kaip, teisę išmanantis, gal būtų vokiečiams mokėjęs ką nors pasakyti-paaiškinti apie neteisėtus veiksmus?  Gal, todėl A, Impulevičiaus JAV sovietams ir neišdavė, kad jis nemokėjo vokiškai ir kad batalione vokiečiai šeimininkavo, o jo gelbėjimui, gal kas ir sugalvojo žuvusįjį J. Krikštaponį sovietams pakišinėti, kad ir per „Juozą“-Stanislovą Rutkauską, kuris lageryje ir tremtyje galėjo sužinoti, jog J. Krikštaponis žuvęs? Gal, todėl ir nelabai smulkinosi, ir gal, norėdamas apsaugoti N. Reikalą nuo teisinės atsakomybės, gal ir pakišinėjo „Krištaponį“ sąmoningai ? O didžiausia tikimybė, kad pastarasis irgi dėl žmogiškos klaidos galėjo taip pat supainioti savo kuopos vadus, nes supainiojimui yra didelis argumentas, kad kuopos vadų pasikeitimą nebuvo matęs, nes jau kartoju - savo parduotuvę pridavinėjo prieš išvyką į Minską ir batalione nebuvo. Todėl po kiek laiko Minske pasirodęs N. Reikalas, iš tolo galėjo ir atrodyti šiam „liudininkui“ panašiu į J. Krikštaponį, kuris toks ir buvo panašiu.  

     Svarbiausia, tuos J. Krikštaponiui kaltinimus paneigia net liudininkai, kurie patvirtina KGB išvadą, kuopai vadovavimą perėmusio N. Reikalo paminėjimą:
        Taigi, ir be mano atrastojo M. Kačiulio tokio paties patvirtinimo, be galo daug yra ir kitų liudininkų neigiančius „Krištaponį žudynėse“ liudijimais, kaip Henrikas Salelionis, nurodęs kad KRIŠTAPONIS TIK IŠ PRADŽIŲ buvo kuopos vadu, o vėliau buvo Tamošiūnas, kuris pagal logiką ir privalėjo tapti kuopos vadu, kai netikėtai dingsta tikrasis kuopos vadas.
        Lygiai tą patį patikslino ir iš  Punios puskarininkis Juozas Vėsa, kuris irgi lygiai taip pat, kaip H. Salelionis, J. Krikštaponį vadu mini tik „iš pradžių“, o vėliau taip pat Tamošiūną, ir dar prideda Reikalą, kuris pabrėžė, kad jie keitėsi.     Aišku, jųdviejų parodymus demagogai gali ginčyti, aiškindami, kad ta „pradžia Baltarusijoje“ galėjo būti, bet vis tiek tada kiltų klausimas ir dėl pačioje Gudijoje J. Krikštaponio dingimo.
        Tačiau visas abejones paneigia žymaus rezistento, Magadano lagerių kalinio, memuarų rašytojo ir tik ką paminėto tarp Višakio Rūdos -  Lekėčių vykusio didelio Valkų mūšio vieno iš vadovų  puskarininkio Edvardo GUOGOS 1982-02-24 Vilniuje apklausos, kuris pasakė aiškiausiai: „Kol batalionas buvo Kaune, kuopos vadu buvo leitenantas KriKštaponis, o vėliau - leitenantas Tamošiūnas.“

Atkreiptinas dėmesys, kad E. Guoga J. Krikštaponio asmenvardį mini su pavardės šaknyje K raide, dėl ko galima įtarti, jog 1938 m. vedybų metu, J. Krikštaponis pakeitęs  pavardę, (apie ką istorikai nežino, nusipaistę iki Nepriklausomybės "kaltės" jo pavardės prailginime), besiruošdamas skyryboms, arba, tik sužinojęs apie skyrybas, dėl kurių pergyveno, pagal neįrašytus prisiminimus, galėjo susimanyti vėl gražinti pavardę į pirmykštį variantą pagal gimimo metrikus ir kariams galėjo prisistatyti kaip Krikštaponis, o ne Krištaponis? (Tai hipotezė, kurią irgi reikia tirti). O kaip tas liudijimas atrodė, tai pačią svarbiausią mintį žemiau 31 pav.: padažiau aukso spalva:

31pav.: vaizdumo dėlei aukine spalva pažymėtas puskarininkio Edvardo Guogos intelektualiausias paaiškinimas, geriausiai situaciją žinojusiojo.

  Kad Edvardo Guogos liudijimas yra labai patikimas, tai patvirtina  ir jo 1961-08-07 Kaune tardymas, kuriame jis (2 psl.) tardytojui pasakė:
        „Aš buvau paskirtas į antrąją kuopą ir turėjau puskarininkio laipsnį. Kuopos vadu buvo leitenantas Krikštaponis, vardo nežinau. Bataliono vadu buvo majoras Impulevičius, vardo nežinau. Miškų gatvėje būnant bataliono kariai buvo naudojami sargyboms nešti.“

        Toliau E. Guoga mini, kad batalionas  1941 metų rugpjūčio pabaigoje buvo perkeltas į Šančių kareivines, nes iš kitų liudijimų matyti, kad Miško gatvėje buvo dislokuotas kokios tai mokyklos patalpose ir prieš rugsėjį jas reikėjo apleisti. Taigi, pagal pasakojimo chronologiją, net vaikui turėtų būti aišku, jog apie J. Krištaponį užsiminta buvo jį esantį Kaune, nes toliau jis pasakoja apie Miškų gatvėje bataliono buvimą.
        Tačiau, minėtame LGGRTC mokslinio žurnalo 16 psl.,  visuomenės ir profesionalių istorikų bei minėtos Komisijos apgavystės tikslu, šis E. Guogos ir kiti liudijimai buvo pateikti, kaip, neva, „leidžia neabejotinai konstatuoti faktą, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metų vadovavo 2-ajai kuopai⁵⁸.“  . Bet, dar kartą pažvelkime, ką Edvardas Guoga ir po 21-ų metų pasakė:

32 pav.: platesnis kontekstas parengtinėje 1982-02-24  apklausoje Vilniuje, po kurios Edvardas Guoga buvo apklausinėjamas jau tarptautinėje 1982-08-18 apklausoje irgi Vilniuje, kurioje irgi aiškiai matosi „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ bet koks paneigimas. Galima visą apklausos puslapį atsidaryti  

     Tai kur pagal LGGRTC-o publikacijas E. Guogos 32 pav. liudijime galima įžiūrėti J. Krikštaponio (Krištaponio) buvimo Baltarusijoje užuominą, jei J. Krikštaponį teigia tik buvusį Kaune, o vėliau kuopai vadovavusį Tamošiūną? 
        Todėl didesnio cinizmo dar neteko matyti, kai J. Krikštaponį rodančius Kaune, „istorikas?“ paverčia į „Baltarusijoje konstatavimą.“ Juolab, pateikti kiekvieno liudininko, neva, „iš protokolų žodžiai“, kurie, pasirodo, yra išgalvoti, nes liudininkai kitais žodžiais J. Krikštaponį minėjo.  iš kurių aš iš kart įtariau, kad pagal vieną šabloną liudininkai pasakoti tais pačiais žodžiais negali. Todėl galima manyti, kad „istorikas“ akyse tų protokolų nematė, o kažkas jam pakišo atpasakojimą. Tas kažkas, greičiausiai yra tas, kam oficialiai to žurnalo 9-tame psl. padėka reiškė už dokumentų kopijas, lyg „negalima pačiam“ pasinaudoti Lietuvos archyvais ir jųjų mikrofilmų skaitytuvais bei skaitmenizuotų dokumentų kompiuteriais. Įdomu, kiek pūdų tų kopijų reikėjo prištampuoti?

  Taip, kad čia Lietuvoje pavojingas reiškinys bręsta, kai Didvyriui J. Krikštaponiui šalinamas paminklas pagal teistą už komunistinius nusikaltimus užsakytą "liudininką", nebuvusį žudynėse, apie kurias jis pasakoja su dideliais prieštaravimais ir nekreipiamas dėmesys į garsiojo disidento -
       Tai tokia Dekomunizacijos-desovietizacijos komisijos apgavystės technologija, kurios tos Komisijos nariu ir yra tas pats apgavikas. (apie tai smulkiai jau rašiau pirmojo laiško 2-os temos straipsnyje  DAR VIENA NAUJAI APTIKTA ISTORIKO FALSIFIKACIJA, LIUDININKŲ PARODYMUS RODANT ATVIRKŠČIAI, NEI JIE LIUDIJA ir dabar pakartoju čia... temoje).       

 Taip, kad tęsiant tai, ką E. Guoga čia pat 3 psl. mini Rudensko žudynes, į kurias jis gerai pamena, jog važiavo antroji kuopa. Iš kuopos karininkų matė leitenantą Marcišauską, jo padėjėją puskarininkį Neicelį. Nors tą ranką rašytą protokolą ir labai prastai nufotografuotą sunku įskaityti, tačiau J. Krikštaponis šiose žudynėse nerodomas, nors jam paminklo nuėmimas nuspręstas už Rudenske dalyvavime, ir, nors be 1982-08-16 pasitaisiusio M. Kačiulio, - daugiau niekas čia J. Krikštaponio ir nerodė.

                  
        O toliau pagal  tardymo protokolo 4 psl. (321 lapo), Edvardas Guoga apie sovietinių karo belaisvių naikinimą pasakė taip:
        „Po to, kiek praėjo laiko, nepamenu, už Minsko, kiek kilometrų neprisimenu, kokiam tai poligone buvo laikomi tarybiniai karo belaisviai. Ten buvo daug medinių barakų ir vienas mūrinis pastatas. Važiavo ten antroji kuopa su automašinomis. Kas vadovavo kuopai nepamenu.“
         Raudonai pažymėjau įrodymą, kad J. Krikštaponio nebuvo ir jam inkriminuojamojo karo belaisvių naikinime, nes Edvardas Guoga pažinojo J. Krikštaponį, o čia karo belaisvių žudynėse kuopai vadovavo kažkoks jam mažai žinomas, kurio nepamena. Tai galėjo būti N. Reikalas, kurio ir E. Guoga nemini, kaip epizodinį, dažnai besikaitaliojantį kuopos vadą. O kadangi N. Reikalas buvo panašus į J. Krikštaponį, tai juo, greičiausiai, „Juozas“-Stanislovas Rutkauskas palaikė tą patį N. Reikalą ir pagal dar vieną „liudininką“, aiškiai painiojantį pavardes, šmeižiamas garbingas Lietuvos Didvyris, nukentėjęs ir nuo nacių. 

        O kad LGGRTC mokslinis žurnalas įsivėlė į aiškų šio Didvyrio šmeižimą, net, šlykščiai atvirkščiai interpretuojant šį E. Guogos bei kitų liudijimus, ne labai norėtųsi tikėti, kad „per desperaciją“, manyta, kad tuos falsifikatus „niekas nepastebės“? Istoriko gynimui, galima priimti tokios klaikios apgavystės versiją, kad tai gali būti pasekmė, jog „mokslininkas?“, paskaitęs pirmuosius protokolų sakinius, toliau, kas tuose protokoluose rašoma,   nė neskaitė. Taip, kad panašu, ar nereikės priimti Seimui patį kvailiausią įstatymą, reikalaujantį laikytis pradinio mokslo reikalavimų ir dokumentus skaityti iki galo?  
     Kas yra svarbiausia, kad tokių panašių liudijimų, nurodančių Baltarusijoje kuopos vadu ne J. Krikštaponį, yra begalė:

Pavyzdžiui, 1961 m. rugsėjo 1 d. ir kitomis pirmosiomis to mėnesio dienomis vyko Lietuvos prokurorų vykdomas gausus tardymas Mordovijos Javas lageryje, kur čia 33 pav. žemiau matote. Jame kalėjo...Alfonsas Svarinskas su Algirdu Endriukaičiu. Deja, pastarasis, su manim pokalbyje, neprisimena to bataliono kalinamų karių, nes tame Javas miestelyje yra ne vienas lageris, o iš Lietuvos atvykusių A. Endriukaitis prisimena tik Nachmaną Dušanskį atvykusį.

     Ten šalia Javas miestelio  po 5-ių metų aptarnavau radarus, o iš kitos pusės Baraševe kalėjo tik ką šį pasaulį palikusi Nijolė Sadūnaitė. Pro jos moterų politinių kalinių lagerio Patvorį kiekvieną rytą prabėgdavau  treniruotės tikslu ...

 .(P.S.: Tai miniu, nes  tų kalinių laikymo psichologinius momentus esu ten girdėjęs, o, taip ten; „Kurgan“-o šaukinio radijo centro poligone П-12 „Лена“.

-40-

      Su tuo galingu metrinio diapazono radaru esu fotografavęs žūstančio kosmonauto V. Komarovo iš kosmoso grįžimą į Žemę ir esu fiksavęs kosmonauto A. Leonovo nustatyto J. Gagarino žudiko-naikintuvo Su-15 skrydį J. Gagarino „žuvimo“ metu, ką esu daug metų internete tyrinėjęs tą įvykį ir minėtą Dekomunizacijos-desovietizacijos komisiją buvau apie tai informavęs. Tų tyrimų užbaigimą, prasidėjus karui Ukrainoje, nutraukiau, nes informuoti Rusiją dėl sąmoningo pirmojo kosmonauto nužudymo simptomų dabar yra beprasmiška. Todėl dabar tyrinėjimų patirtį skiriu J. Krikštaponio biografijos tyrimams, nes, kaip sporto pedagogas, matau, kad aukšto sportinio meistriškumo lengvaatletį ir teisės mokslus studijuojantį J. Krikštaponį įtraukti į jam inkriminuojamus „karinius nusikaltimus“ prieštarauja sveika logika.)     
        33 pav.: koliažas su schematiniu žemėlapiu; nuo garsaus ir didžiausių lagerių Javas miestelio į šiaurę palei buvusį geležinkelį, nutiestą dar prieš karą nuo geležinkelio stoties Potjmos, kuris buvo čia rodytas  bei aprašytas27 pav.., DIDELI TARDYMAI 1962 m. rugsėjo 1-ąją ir vėliau buvo vykdomi Javas didelio ir didžiausio šioje per 50 km atšakos miestelio viename iš kelių lageryje, kuriame buvo pateikti svarbūs parodymai J. Krikštaponio byloje.

Kas įdomiausia, jog šio koliažo centre pavaizduota tik Šį Pasaulį palikusi garsioji disidente sesė Nijolė Sadūnaitė, kuri kaip tik kalėjo Baraševo moterų Politinių kalinių lageryje, pažymėtame raudonai.

  Pro to lagerio garbingą Patvorį kiekvieną rytą mankštai prabėgdavau; kaip bėgikas, maratonui ir ilgoms distancijoms besiruošdamas:      Ten moterys išeidavo ryte irgi pasivaikščioti ir mano bėgimą visą laiką žvilgsniais palydėdavo. Gyvendavome kariniame Kurgano miestelyje, kuris prigludęs prie prie kalvos, šviesiai rudai pažymėtos, ir nuo tos kalvos "Kurgan"-o šaukiniu vadinosi visas radarų poligonas už 2,5 km nuo miestelio esantis, kurio pačioje pabaigoje buvo ir labai galingas metrinio diapazono  radaras П-12 ("Lena"), su kuriuo dirbdavome pagal kosmoso programas.
        Dar vienas įdomumas yra tai, kad šalia sesės Nijolės Sadūnaitės fotografuoja žymus fotomenininkas Juozas Valiušaitis, kuris čia šiai studijai yra parengęs Juozo Krikštaponio labai raiškų portretą ir buvo vienas iš organizatorių sesės Nijolė Sadūnaitės laidotuvių. Šį koliažą prieš dešimtį metų buvau parengęs josios 75-mečio jubiliejui. Tame koliaže disidente sesė Nijolė laiko plakatą Lietuva BE TEISINGUMO - Lietuva BE ATEITIES. Ši problema labai aktuali ir šiai temai, kai Pirmojo Lietuvos Prezidento sūnėnas, du karus būdamas Didvyriu, tapo apšmeižtu, nemokant atlikinėti tyrimų, arba ...  

     Vienas iš „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ neigėjų tame Javas lageryje Mokslų metų pradžios dieną Jono Arlausko 1 psl. Tardymo protokole fiksuojamas parašymas „Antros kuopos vadu buvo leitenantas Reikalas, vardo neprisimenu.“ Šis liudininkas, pradėjęs tarnybą 2-os kuopos eiliniu tik rugpjūčio pabaigoje, natūralu, kad J. Krikštaponio galėjo ir nepastebėti, kuris rugsėjo 25 d. su pavaduotoju V. Tamošiūnu išėjo atostogų ir tada laikinai einančiu pareigas kuopos vadu turėjo būti paskirtu N. Reikalas, kuris, kaip matome, pagal J. Arlausko parodymus ir tapo jam juo kopos vadu, nors to protokolo 3-čiame psl. žydų žudynėse „Antros kuopos vadą Tamošiūną“ J. Arlauskas nurodo.
        Bet, kaip ne keista, jau po 19-os metų 1980 m. birželio 3 d. apklausoje Kaune žinomam prokuroro vyresniajam padėjėjui, vyresniajam justicijos patarėjui J. Bakučioniui tas pats J. Arlauskas tos apklausos pradžioje (1-mame psl.)  savo kuopos vadu iš karto nurodo jau ne N. Reikalą, o leitenantą Tamošiūną. Šis pokytis gali būti dėl silpnėjančios atminties pasekmė, kad pirmąjį mažiau matė Baltarusijoje ir todėl Tamošiūnas labiau įstrigo atmintyje. Galima įtarti, kad KGB buvo nenaudinga rodyti JAV gyvenantį N. Reikalą, o, kadangi V. Tamošiūno likimas nebuvo žinomas, tai todėl ir rodomas? Kita parodymo pokyčio versija gali būti ir ta, kad V. Arlauskas tarnybos pradžioje taip pat „J. Krikštaponį Reikalu“ palaikyti galėjo, nes jo nematau Krištaponio mininčio protokoluose. Taip, kad tokie pokyčiai „parodymuose“ įrodo, jog jais aklai pasitikėti negalima.
        Bet, kad  N. Reikalas vietoje J. Krikštaponio kuopai vadovavo, yra daug liudininkų tai liudijančių, kaip man LGGRTC rašte išvardino, jog Stanislovas Gervinas 1948-07-28 tardyme kuopos vadu rodė Nikodemą Reikalą, o per 1962-03-13 tardymą pakoregavo, pasakydamas:
        „Visą savo tarnybos batalione laiką aš buvau antroje kuopoje. Kuopos vadu vienu metu buvo leitenantas Reikalas, o prieš jį KriKštaponis“ (P. S.: čia aš to protokolo nemačiau, bet man tokį asmenvardį su raide „k“ šaknyje parašė Centras labai išsamiame laiške, ir jeigu taip iš tikro, tai bus ne mažai liudininkų jo pavardę mininčių ne taip, kaip jo po vedybų, jam pačiam, susitrumpinus pavardę. O šio liudijimo signatūrą LGGRTC man pateikė tokią: LYA, f. K-p. 58, b. 473863/3, t. 4, l. 47) Todėl visai nesuprantama, kai Centras, žino, jog liudininkai Baltarusijoje J. Krikštaponio nerodo, ir visai į tai nereaguoja. Juk, net kvailam turi būti aišku, kad dažnai kuopos vadu N. Reikalas, gal, negalėjo būti, todėl tas pareigas dažnai atlikinėjo kitų liudininkų rodomas Tamošiūnas. O prieš Reikalą S. Gervino parodytas Krikštaponis akivaizdžiai Kaune buvusį. Juolab, jis tai patvirtino ir dar 1982-08-18 tarptautinėje apklausoje, kai jį JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovas Nilas Šeras klausinėjo, tai aiškiai matosi, kad klausinėjo apie tarnybą Kaune, kurios metu jis ir pamini Krištaponį.

       Na, o aš, atsivertęs to paties S. Gervino ankstesnio  1962-02-14 tardymo protokolą, matau   karo belaisvių naikinimą pasakojantį, kuriame antros kuopos vadu rodo leitenantą Tamošiūną.
        Taigi, kadangi S. Gervinas pažinojo J. Krikštaponį, bet žudynėse kuopos vadu minimas jojo pavaduotojas ir įrodo, kad ten J. Krikštaponio nebuvo. 

     Apie J. Krikštaponio dingimą iš bataliono 1962 m. liepos 21 d. Kaune liudija Motiejus Migonis, kuris tardymo pradžioje (1-mame psl.) nurodo jog jo „Kuopos vadu buvo leitenantas KriKštaponis“ (P.S.: pavardėje raidę „K“ didžiąją aš pavartojau, kad atkreipti dėmesį į asmenvardžio skirtingą naudojimą, apie ką detaliu ... temoje bus.), tai 3-čiame psl. apie žudynes Klecke K. Migonis pasakė, jog „Antrai kuopai vadovavo koks tai karininkas, bet pavardės neprisimenu“. Bet dar labiau tai K. Migonis patvirtino per 1982-08-18 apklausą Vilniuje, kur 2 psl. į klausimą, „Kokioje kuopoje Jūs tarnavote? Kas buvo kuopos vadas?“, K. Migonis atsakė, jog „2-oje kuopoje, kuopos vadas buvo kapitonas, jo pavardę pamiršau.“  Taip, kad ir iš šio pakartotino prisiminimo, jog tai buvo kapitonas, galima susidaryti drąsią išvadą, jog J. Migonis turėjo omenyje N. Reikalą, bet dėl jo keistos pavardės neįsiminė, nes, aplamai, karininkų pavardes žinoti kariams nebuvo būtina, jos mažai buvo naudojamos šnekamoje kalboje, kai yra laipsnis ir kreipiamasi pagal statutą buvo tik laipsniu. Taip, kad ir iš J. Migonio parodymo apie galimai N. Reikalą, kaip kuopos vadą, akivaizdu, jog J. Krikštaponio ten būti negalėjo.
        Deja, minėtoje LGGRTC mokslinio žurnalo 16 psl. klastotėje šie M. Migonio liudijimai rodomi kaip, neva, „J. Krikštaponį žudynėse konstatuojantį“.  

     Tą patį  pavardžių neįsiminimą ir Baltrus Simonavičius patvirtino, kuris 1961 m. rugsėjo 5 d. Sosnovkos gyvenvietėje (smulkiai 30 pav. aprašytoje )paskirtas į 2 kuopos 2   būrį, iš pradžių eiliniu, o paskiau skyriaus skyrininku. Turėjau jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Kas buvo  kuopos vadu, neprisimena, nes kuopos vadai labai dažnai keisdavosi.“
        Svarbiausia, jog Baltrus Simonavičius  Šančių kareivinėse išbuvo labai trumpai, nes batalionas buvo išsiųstas į Minską, ir, greičiausiai, J. Krikštaponio galėjo nematyti, nes tąsai rugsėjo 25 dieną išėjo atostogų ir iš jų greičiausiai negrįžo. Todėl ir negalėjo atsiminti daug kartų besikeitusių kuopos vadų.
        Be to, ATSIPRAŠAU už žemiau suklystą J. Krikštaponio išėjimo į atostogas datą net 10-čia dienų, ne tą raudonai parašytą skaičių:

       Ten kiek tekste aukščiau tą dar Baliu vadinamo Simonavičiaus KUOPOS VADŲ DAŽNĄ KEITIMĄSI, KURIO ABIEJŲ VALSTYBINIŲ TIRIAMŲJŲ ĮSTAIGŲ ISTORIKAI NĖ NEMATĖ, parodymą pabraukiau ir parašiau ir raudonai pažymėjau kaip pagrindinį įrodymą, kad J. Krikštaponio Baltarusijoje ne kaip negalėjo būti, nes taip normaliai karinėje praktikoje nepriimtina, kad kuopų vadai kaitaliotųsi, jei yra nuolatinis, priskirtas vadas.
        Be to, čia kairėje matome jog Baltrus Simonavičius buvo ne eilinis kareivis, o turintis net  jaunesniojo puskarininkio laipsnį.
        Taip, kad KGB tardytojams savo puskarininkio laipsnį pabrėždamas ir čia pat sakydamas, jog neprisimena savo kuopų vadų, dažnai besikeitusiųjų, tai aiškiai matosi, jog jis nori tardytojams pabrėžti apie nenormalią situaciją kuopoje, kai  būdamas net puskarininkiu negali atsiminti tiesioginio kuopos vadų.
        Dar svarbiau, jog masiniame žydų šaudyme Slucke B. Simonavičius atsiminė tik ne savo kuopos karininką Gecevičių, vadovavusį šiai 2-ajai kuopai>
        Juolab, KAI Į ŽUDYNES VAŽIAVO TIK 2-oji KUOPA (lygiai, taip pat, kaip ir J. Ūselis minėjo apie ją, kad 2-oji kuopa buvo naudojama baudžiamosioms operacijoms), TAI KEISTAI ATRODĖ, JOG ŽUDYNĖSE KUOPAI VADOVAVO NE TOS KUOPOS KARININKAS. Todėl, matyt, ir įsiminė B. Simonavič

ius šio keisto reiškinio karininką, besispecializuojantį žudynėms. 

       Taip, kad, jeigu net puskarininkis neatsiminė tų pavardžių, tai tuo labiau, tik eiliniams kariams, o tuo labiau, net  jaunesniesiems kariams žinoti tiksliai pavardes dar sunkiau.  Todėl istorikai privalėjo matyti šią labai nenormalią situaciją kariuomenėje, kurioje minimos pavardės turėtų būti nepatikimos tik iš kelių mėnesių trukmės tarnybos.
 
        Pamenu, iš savo 3-jų metų karinės tarnybos ilgalaikes komandiruotes, tai ten „atsiminti pavardes“, aplamai negalima - jų net nežinojome ir nenorėjome žinoti tų, kurie mus visai nedomindavo.
        Todėl, pagal šių visų parodymų seką, jei ir nebūtų kitų duomenų apie galimą J. Krikštaponio nebuvimą Baltarusijoje, tai jam vis tiek teisiškai negalima inkriminuoti net „Kačiulio parodymų“ apie nenorinčiųjų žudyti rūpestį, kad jie nebūtų nušauti, jei ir tie parodymai būtų ir teisingi, kas yra panašu, kad ten N. Reikalas galėjo rūpintis jam priskirtos kuopos kariškiais, susirūpinęs per pirmąsias Rudenske žudynes, kurios galėjo šokiruoti batalioną, nes nuo tos spalio 10-tos dienos fiksuojami dezertyravimai kažkokie a. a. A. Ališausko rašinyje, kuriuos, manau, reiktų tirti.       

 Tuo labiau, „J. Krikštaponiui Rudenske žudynių“ inkriminavimas yra ne neteisėtas juridine prasme, nes tai vienintelio „liudininko“ paistalai, kuriuose jis būti negalėjo ne tik pagal daugelių prieštaraujančių aplinkybių, nurodytų ... bet ir pagal jam skirtą bausmę už žydų žudynes Minske, Slucke ir Klecke, kurias jis 1961-09-03 Javase M. Kačiulis neigė jokiose žudynėse nedalyvavęs. Tuo labiau, kad jam  1948 m. birželio 22 d. Kauno rajono MGB tardytojo leitenanto Ponamoriovo bausmės skirtoje M. Kačiuliui nutartyje nėra nurodyto Rudensko, į kurį jis antrąja vykimo partija net nebūtų suspėjęs ten nuvykti. Todėl, tikriausiai, Rudensku M. Kačiulis ir nebuvo sovietinių NKVD-istų - MGB-istų inkriminuotas, nes ten negalėjo būti? 
        Dėl Rudenske žudynių liudytoju buvo ir jau paminėtas Edvardas Guoga, kuris tarptautinėje 1982-08-18 apklausoje JAV atstovui Nilui Šerui išvardino kuopos karininkus ten buvusius, o kadangi jis tas yra liudininkas, kad J. Krikštaponis kuopos vadu buvo tik Kaune, tai automatiškai apie pastarąjį M. Kačiulio paistalas turėtų būti iš karto atmestu. Kitaip, jei nebuvo atlikta tokių palyginimų-patikrinimų, tai be jų „tyrimas“ negali būt „mokslu“ vadinamas.      Dar didesnis kuriozas su tik šiuo vienu M. Kačiuliu yra „J. Krikštaponiui inkriminavimu“ yra Lietuvos istorijos instituto 2014-06-30 neaiškių keverzonių  numerio (... 238) rašte, skirtame tuometiniam Ukmergės merui Vydui Pakniui, kuriame tuometinis Instituto direktorius dr. Rimantas Miknys   (jis yra nuo VDU toje LGGRTC Komisijoje) parašė kaip ir nesąmonę, kad, neva, to Instituto kažkokiais neaiškiais „duomenimis Juozas Krikštaponis  1941-1944 m. tarnavo Kauno apsaugos policijos batalione. ...  “.
      Čia ir šokiruoja tarnybos laikas, neva,  net iki sovietams ateinant. Gerai, kad ši rašliava nepateko į žiniasklaidą - tada dar gyvų liudininkų buvo, kurie J. Krikštaponį visą laiką matė namuose okupacijos laike. Ir, išvis, kas per „duomenys“ tame Institute, kai „J. Krikštaponiui batalione iki sovietams ateinant ir jau Italijoje būnant“, kaip reikėjo ruoštis Pasipriešinimui, gaunant iš vokiečių ginklus? O kaip jam ir Vietinėje rinktinėje teko būti, jei jis „batalione“ rodomas? O kalėjime sėdėjo taip pat, „batalione“ skaitydamasis? Net, ignoruojant elementarias mokyklines žinias, to bataliono pavadinimas labai iškreiptai pateiktas, išsityčiojant iš dabartinio Kauno policijos komisariato, nes Kaune įsteigtas policijos batalionas tik 1942 metais buvo, kuriam buvo suteiktas 250-asis numeris ir jis veikė Pskove bei ... O J. Krikštaponis gal, tik kokius du mėnesius pabuvojo Tautinio darbo apsaugos batalione, kurio dokumentuose matome  1942-09-26 įsakymą Nr.32 skirtą „II. Pagalbinės Policijos Tarnybos Batalionui“ ir jame jis su savo pavaduotoju nuo rugsėjo 25 d. išleidžiamas atostogų, o juos abu galėjo pakeisti tik N. Reikalas, kuris pagal J. Arlausko liudijimus ir jau tada buvo kuopos vadu. Taip, kad J. Krikštaponis nuo tada galėjo ir negrįžti į batalioną? (Čia, aišku, hipotezė). Bet, kaip matome, Istorijos institutas net negalėjo nuo dokumentų teisingai nurašyti bataliono pavadinimo. O, dar svarbiau, - iš kur paimti tokie rašte paminėti „duomenys“, Institutui bile ką rašinėjant? Juolab, dar labiau šokiruoja tame rašte rašymas taip:
        „Jo vadovaujama kuopa dalyvavo masinių žudynių akcijose (1941m. spalio mėn. J. Krikštaponis su savo kuopa Baltarusijoje Rudiansko mieste dalyvavo karo belaisvių bei žydų žudynėse).“       

       Pirmiausiai, tokio miesto Baltarusijoje nėra - yra Rudenskas, ir jame jokių „karo belaisvių stovyklų“ net niekas negirdėjo. Kas čia per „duomenys“ ir iš kur jie Institute traukti? Net pavardė iškraipyta, nes J. Krikštaponis po vedybų pavardę pasikeitė į Krištaponį (apie tai ...). Tai kas per „mokslas“, rašant bile ką ir net nenurodant rašte šaltinio istorinio?
        Dabar į istoriją jau reikia traukti tokią Instituto ANTImokslinę rašliavą, tik iš kažkokių gandų, apgaudinėjančią periferijos savivaldybę; su kažkokiais, neva, „duomenimis“, kurių tokių net būti negalėjo. Įdomumo dėlei reiktų dar tirti tokį „mokslinės?“ įstaigos nusivažiavimą ir dar kitą valstybinę įstaigą (LGGRTC-ą) tame rašte įtraukiant į kažkokių paskalų rankiojimą iš tardymo-apklausų protokolų, be jokios analizės, į kuriuos gali bet ką apklausiamasis-tardomasis teigti, net viską atvirkščiai teigdamas; su tikslu tyrimą klaidinti, ar, geriausiu būdu, nusišnekėdamas, turėdamas omenyje vieną asmenį, o iš susijaudinimo ar trumpalaikės atminties sutrikimo, netyčia, pasakydamas kitą jo asmenvardį.
        Toks nusišnekėjimas yra labai įprastas greitakalbėje ir labai tiksliai rusiškai turintis pavadinimą  ОГОВОРКА. Ir tokios „ogovork“-os ypatingai galimos, apie asmenis, visai neliečiančius bylą, kaip, pavyzdžiui, apie J. Krikštaponį, apie kurį tardytojus jisai visiškai nedomino ir nusišnekėjimo metu profesionalus tardytojas neturėjo pertraukinėti - jaudinti apklausiamojo, ar tardomojo ir privalėjo tiksliai užrašinėti n ir visus nusišnekėjimus.
        Todėl sveiku protu nesuvokiama, kodėl valstybinės įstaigos buvo įveltos į tų nusišnekėjimų, kaip ŠIUKŠLIŲ RANKIOJIMĄ, be jokių tolimesnių tyrimų, kuriuos labai nesunku atlikti, matant-skaitant visų protokolų VISUMĄ ir ją analizuojant. Tokį privalomą tyrimams principą reikalautų ypatingai biologai, kurie HOLIZMĄ naudoja jau nuo XIX-to amžiaus, nes gyvas organizmas yra labai sudėtingas, turintis visą aibę Sinerginių ryšių su kitomis funkcijomis. Todėl be Holizmo ir pedagogika nesuvokiama, kreipianti ypatingą dėmesį į asmenybės individualumą. Taigi, jei istorikai būtų normaliai pasėdėję archyvuose, tai būtų įsitikinę, kad J. Krikštaponio Baltarusijoje būti negalėjo. Ir tai įrodo begalė liudininkų iš šalutinių parodymų. Vienas iš jų labai charakteringais yra 1948-10-28 Petkevičiaus labai išsamūs parodymai, perrašyti dar ir 1978-01-04, kur 307-309 lapuose 5-uoju numeriu nurodomas 43-metų amžiaus TAMOŠIŪNAS kaip kuopos vadas, kaip vadovavusį žydų žudynėse Slucke. Ten Petkevičius nurodo net 55 asmenis, tarp kurių „Krištaponio“ nėra. Taip, kad pastarojo pavaduotoju buvo minimas Vladas Tamošiūnas, tai jo vadovavimas kuopai ir įrodo, kad J. Krikštaponis kažkur buvo dingęs ar Baltarusijoje, o , tiksliau, į ten ir neišvažiavo.

35 pav.: tekste  minėto Petkevičiaus parodymo pavyzdys apie Baltarusijoje (1941 m. rudenį) kuopos buvusį vadą Tamošiūną, kurios tuo net skaitymasis kaip kuopos vadu akivaizdžiai neigia "ten J. Krikštaponio" buvimą. Galima 1-mą lapą atsiversti, o taip pat įdomų pasakojimą apie Migonį, kurį matė prie duobių, bet nenurodo, kokiose žudynėse - tai matosi 2-ame lape, o taip pat visus tuos 1948-10-28 parodymus  1978-01-04   perrašė KGB kapitonas Kolesnikovas, kur tai matosi paskutiniame Petkevičiaus lape.

  Net, lyginant su aukščiau paminėtu Baltraus Simonavičiaus parodymu apie Slucke vadovavusį kuopai Gecevičių, tai, jis, pagal kitų parodymus, konkrečiai, atseit, vadovavo egzekucijoms, o Tamošiūnas, greičiausiai, bendrai; visai operacijai vadovavo, kaip tai Rudenske pabrėžė Vuosaitis. Todėl ir gaunasi skirtingi parodymai, priklausantys, nuo to, iš kurios vietos liudininkas stebėjo tos egzekucijos vykdymą su savimi joje dalyvavimu, ir, kaip jiems skirtingai galėjo atrodyti visas vyksmas.  
        Tą patį Tamošiūną kaip kuopos vadą rodė ir J. Grigonis tarptautinės 1982-07-14 apklausos metu.
        Labai įdomiai Tamošiūną paminėjo Bronius Stimburys (f. K-1, ap. b. 47386/3, t. 4, psl. 2) kur jis pasakė , kad „Į batalioną įstojau 1941 metų rugsėjo mėnesį Kaune, Šančiuose ir tarnavau jame iki 1942 metų rudenio. Bataliono vadu buvo majoras, pavardės neprisimenu. Kuopos vadais pamainomis buvo Marcišauskas ir Tamošiūnas. Batalione buvo tris kuopos, bet kas vadovavo pirmai ir trečiai kuopoms, ne prisimenu. ...“.       

     Akivaizdu, kad B. Stimburys,  tik, nuo rugsėjo  pradėjęs tarnauti, galėjo J. Krikštaponio ir nepastebėti-neįsiminti, nors dalyvavo Jonavos miškų akcijoje, kuriai vadovavo J. Krikštaponis, bet kaip tik, tik, pradėjęs tarnybą, į tą kuopos vadą rugsėjo pabaigoje išėjusį atostogų, dėmesio neatkreipė ir net neįsiminė, kad toks, kažkoks Kaune buvo. Todėl labai natūralu, ir kad kaip kuopos vadą jis įkišo dar ir Marcišauską, ir dar besikaitaliojančius abu paminėjo. O tai jau dar vienas, labai svarbus įrodymas, kad J. Krikštaponio būti ten negalėjo, nes, kaitaliotis turėjo J. Krikštaponio pavaduotojas su ne pavaduotoju, kas, jau ir yra įrodymas, kad tikrojo kuopos vado ir nebuvo, jei vyko kaitaliojimaisi ne vieno liudininko pastebėti.
        Apie tą pačią akciją link Jonavos šalia miško pas rusiškai kalbančius gyventojus kratą darytą ir ten nakvynę, vadovaujant Krištaponiui, detaliai 1962-02-19 tardyme Vilniuje papasakojo Stasys Arštikaitis iš Šakių rajono Jančių kaimo gimimo ir Trakų rajone Ustronių kaime gyvenęs (miręs 1978-12-20, iš baudžiamosios bylos 47386/3), bet apie tas pačias sovietinių karo belaisvių žudynes pasakodamas, karininko jokio neminėjo, nes, gal, be J. Krikštaponio, daugiau kitų galėjo ir nežinoti karininkų pavardžių. O, kadangi minėto žinomo karininko nepaminėjo, tai, irgi yra didelis požymis, kad jo ten nebuvo.

    Minėtame žurnale buvo paminėtą-pridėtą felčerį, prie neva, „J. Krikštaponį žudynėse konstatuojantį“, kas dar šokiravo tame žurnale parašymas, jog, neva, „2-osios kuopos ambulatorijos felčeris Juozas Vosylius“. Teko nustebti, kad kuopa gali turėti ambulatoriją. Karinėje praktikoje gali būti toks atvejis, kai kuopa kažkur nuo kitų junginių atskirai dislokuojama ir veikia, kaip, kokie smulkūs kariniai vienetai. Bet, kai visas batalionas išvyko, čia jau kažkas neaiškaus, kad kuopa gali turėti ne tik felčerį, bet ir visą ambulatoriją. Todėl teko susirasti pagal žurnale paaiškinime nurodytą signatūros  protokolo 245 lapo nuotrauką.   
        Taigi, bataliono felčerio Juozo Vosyliaus 1961 m. liepos 20 d. tardymo (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 3, l. 245.) tą 245-tą lapą, matome J. Vosyliaus žodžius tokius:
        „Į "savisaugos" batalioną aš įstojau 1941 rudenį, tiksliai datos nepamenu. Jis tuomet dislokavosi Kaune - Šančiuose kareivinėse ir vadinosi antruoju "savisaugos" batalionu. Kadangi aš buržuazinės Lietuvos kariuomenėje buvau tarnavęs ir turėjau jaunesniojo puskarininkio laipsnį, ir buvau tarnavęs kariuomenėje felčeriu, tai aš buvau paskirtas į bataliono ambulatoriją. (P.S.: pabraukta buvo protokole neryškiai rudu pieštuku.) Man dalyvauti jokiose operacijose ir nešti sargybų nereikėjo. Būnant Kaune, po mano įstojimo į batalioną, bataliono kariai nešė sargybas prie įvairių objektų. Batalione buvo trys kuopos. Bataliono vadu buvo majoras Impulevičius. Antros kuopos vadas buvo leitenantas Krištaponis, pirmos ir trečios vadų neprisimenu. Greit po mano įstojimo į batalioną, batalionas buvo iškomandiruotas į Minską ir buvo pavadintas dvyliktuoju "savisaugos" batalionu ...“.       Tai, kaip matome, vis tik, ne "kuopos", o bataliono ambulatorijos felčerio parodymas yra duotas apie tarnybos pradžią ir apie „Krikštaponį Baltarusijoje“ irgi nėra jokios kalbos..
        Tačiau, čia galima įžiūrėti ir į manipuliaciją, kurių tame žurnale apstu, kad skaitytojus įtikinti apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje“, kuris dar, neva, turėjo „savo felčerį“. Juolab, kad Baltarusijoje buvusius 1-osios ir 3-čiosios kuopų vadų neatsimena, o, čia, tik akimirką pamatęs J. Krikštaponį, ėmė, ir atsiminė.
        Deja, „istorikus“, nuslėpusius nuo Lietuvos gyventojų J. Krikštaponio ypatybes, nuliūdinsiu - FELČERIS GALĖJO GERAI ŽINOTI J. KRIKŠTAPONĮ IŠ KARIUOMENĖS LAIKŲ KAIP GARSIAUSIĄ Lietuvos SPORTININKĄ, GARSINUSĮ VISĄ KARIUOMENĘ. Tuo labiau, kad felčeriui apie buvusį Fizinio lavinimo instruktorių irgi turėjo būt kaip ir privalu kažką žinoti geriau, nei eiliniam kariškiui. O dar svarbiau, kad ir pats J. Krikštaponis, kaip kvalifikuotas Fizinio lavinimo specialistas, praėjęs būtinus anatomijos, fiziologijos bei Sporto medicinos kursą, pagal savo tarnybos akiratį jam privalu buvo susipažinti su nauju felčeriu. Todėl felčeriui ir galėjo dar dėl šių priežasčių įstrigti atmintyje tik J. Krikštaponis, kaip visai kitokio intelekto karininkas. Ir todėl, nors jo Baltarusijoje ir nematęs buvo, bet pagal psichologinę taisyklę, tardytojui paminėti matytą kuopos vadą yra kaip ir gelbėjimasis nuo sovietinio persekiojimo, nei kvailai atrodyti, nieko neprisimenant.  O, šiaip, ir labai normalu, kad felčeris visai jam tolimus karininkus dėmesį kreipti ir neturėjo.

        Aišku, reikia ir apginti „istoriką“ nuo „sąmoningos“ manipuliacijos įvaizdžio, nes tokie nusirašinėjimai apie „kuopos ambulatoriją“ gali susidaryti tik:
        1. visai neskaičius šio tardymo protokolo, kur parašyta apie bataliono ambulatoriją.
        2. NUO VISIŠKO NEIŠMANYMO APIE KARINES PAJĖGAS.
        Tas visiškas neišmanymo apie karines pajėgas pasireiškia tuo, jog šis karinių struktūrų „tyrėjas“, straipsnio ir pažymų autorius bei minėtos Komisijos narys NESKIRIA KARININKO NUO KARIO, net eilinio laipsnio neturintį jaunąjį karį M. Kačiulį pavertė į „karininką“, t. y., į „jaunąjį karininką“, galinti turėti nuo jaunojo leitenanto iki kapitono laipsnį.

36 pav.: čia ištrauka iš Pažymos, skirtos Ukmergės mokslinei konferencijai, kur tos Pažymos PDF Adobe Reader valdymo pulte matosi skaičius 12, nurodantis 12-os puslapių apimties dokumentą. kurio failą pavadinau „pazyma apie kriksta.pdf“, o mažame baltame langelyje skaičius 5 nurodo 5-tą puslapį dokumento, kuriame M. Pocius falsifikuoja pagrindinio liudininko kompetencijos lygį. Ir tai daroma Ukmergės konferencijos dalyvių apgaudinėjimo tikslu - klastojant istorines aplinkybes, kardinaliai pakeitus liudininko karinį laipsnį; net eilinio karinio laipsnio neturintį „karį“ paverčiant  net į „karininką“. Tai neregėto lygio falsifikacija Didvyrio SUKLASTOTAME kaltinime, kai klausime dėl paminklinio akmens sprendžiasi labiausiai, tik vieno labiausiai eksploatuojamo ir nepatikimiausio  „liudininko“ svoryje. .  Kad, suvokti kontekstą, kur įvyko istorinio įvykio falsifikacija, galima atsiversti VISĄ TEKSTĄ, kurį parodysiu dar žemiau.

  Ta laipsnio falsifikacija įvyko pažymų dviejose vietose ir minėtame straipsnyje, ką reikia atmesti „rašybos klaidą“, nes ją būtų bet koks istorijos specialistas pastebėjęs, kas yra kariuomenėje tarnavęs, ir tos labai grubios klaidos LGGRTC nuo Istorijos instituto nuplagijuotoje „pažymoje“, tikrai, būtų pastebėję.
        Tačiau, čia tokia grubi klaida ar nebuvo būtina tam, kad minėtą Komisiją apgauti, dėl balsavimo už paminklinio akmens pašalinimą?  Jeigu toje „pažymoje“ pašlijo M. Kačiulio, kaip „J. Krikštaponio kaltintojo“ reputacija, tai, akivaizdu, kad „būdamas karininku, turi didesnę kompetenciją pažinoti J. Krikštaponį, dėl kurio apsirikti neįmanoma“. Juk, blaiviai mąstantis Komisijos narys, jei būtų žinojęs, kad M. Kačiulis yra tik jaunasis karys, tai, gal jo „liudijimu“ būtų kas paabejoję?
        Taip, kad, jei tų klaidų „nepastebėjo“ LGGRTC specialistai, tai gal iš jų niekas kariuomenėje netarnavo, ir nežino, ką pasaulis vadina „jaunaisiais karininkais“? Kaip tik 3 klase pradžios mokyklos baigęs, galėjo tapti karininku? 

        Juolab, 1941-10-06 A. Impulevičiaus garsiame įsakyme Nr. 42 dėl išvykos į Minską tarp  10-ties puslapių apimties dokumente, išvardinat pusę tūkstančių bataliono karių 4-tame puslapyje 161 aprašo (archyvinio įsegimo numerio - ar teisingai vadinu - nežinau, nes su archyvais pirmą kartą susidūriau, taip, kaip pirmą kartą gyvenime tapau istorikų apgautas) ties karių eilės tame įsakyme 240-tuoju numeriu ir yra tas Martynas Kačiulis. Todėl prašome „pasigrožėti“, kas iš tikrųjų šalia skaičiaus 240 kitoje-antroje grafoje yra parašyta:

37 pav.:  Šią pabrauktą pavardę galima atrasti VISAME tos 2-os kuopos to 161 įsegimo lapo karių sąraše. Čia jau visiškai neaišku, kokiam reikia būti istorikui „debilui“(atsiprašau, kad dabar karo Ukrainoje metu kitų jau žodžių negaliu parinkti), kad NESKIRTI KARIŲ NUO KARININKŲ, kurių, pastarųjų tik 23-22 įsakymo Nr. 42 1-mame lape surašyti, o karių sąraše apie pusę tūkstančių ir tame tarp pusės tūkstančių sąraše istorikui prie 240. eilės numerio Kačiulio Martyno antroje laipsnio grafoje sutrumpinimas „J. kar.“ vaidenasi kaip „karininkas“. Taip vaidentis gali ne tik jokio supratimo neturinčio apie Lietuvos kariuomene ir niekad kariuomenėje netarnavusiam, bet, ir, aplamai, kareivių nuo karininkų žmogus turi būti neskiriančiu, nes tik 23-jų karininkų sąrašas yra atskiras, o 8-9 psl. (4-5 lapai) skirti tik kariams. Tai, kaip kariams skirtame lape gali „atsidurti karininkas“? Kiek man teko dirti su pradinių klasių mokiniais, nemanau, kad jie sugebėtų kario nuo karininko neatskirti? Apie karius ir karininkus berniukai jau ikimokyklinukai žino, nes jau žaidžia karus.

Juk, tame A. Impulevičiaus įsakyme 27 karininkai atskirai surašyti, kuriuos reikia tyrėjui atmintinai žinoti. O,      svarbiausia, kad pats M. Kačiulis labai aiškiai paaiškino, kodėl jis yra tik jaunasis karys:

 38 psl.: pagrindinis M. Kačiulio 1961-09-03 Javas lageryje tardymo protokolo lapo 114 ir2 psl., kurį galima VISĄ 2-ą psl. pamatyti

     Čia 38 psl matomas 1961 m. rugsėjo 5 d. Javas lageryje (Mordovijoje) M. Kačiulio paaiškinimas, kodėl jis yra jaunesnysis karys. Ir tai ĮRODO, KAD M. POCIUS IR A. RUKŠĖNAS ŠIO PROTOKOLO NESKAITĖ, nes M. Kačiulis, sėdėdamas lageryje, ne tik J. Krikštaponio nešmeižė, bet ir, net neigė bet kokiose žudynėse dalyvavimą. Todėl šie istorikai, neskiriantys kario nuo karininko, vėl tą pačią klaidą daro; M. Kačiulį paverčiant  „karininku“, ir net PA-2 sprendimui skirtos LGGRTC „pažymos“ 6-tame psl., gal, ir, net sąmoningai, kad Dekomunizacijos komisiją lengviau apgauti, užkeliant "liudijimo kompetenciją"?

   Dar svarbiau, jog yra ir labai keistas 1961-04-13 Vilniuje per tardymą užrašytas  liudijimas Juozo Nacevičiaus, kad, „1941 metų vasarą, maždaug rugpjūčio mėnesyje antroji kuopa, vadovaujama leitenanto Juodžio, dalyvavo žydų areštuose, Kauno senamiestyje“. Paryškinau citatą aš, nes jeigu šis liudijimas būtų 1980-tųjų metų, tai galima būtų paabejoti, kaip skirtuoju visų apklausų serijomis; skirtomis J. Juodžio bylai su visais galimais pritempimais. Bet 1960-taisiais metais vyko didelis procesas, kur JAV gyvenantys įtariamieji neturėjo būt ypatingai dominami. Be to, yra žinoma, kad 2-osios kuopos vadu nuo rugpjūčio 1-osios dienos tapo J. Krikštaponis, o šis J. Nacevičiaus paminėtas masinis žydų suėmimas su tikslu išvarymu į getą, kad būtų buvęs vykdomas liepos mėnesyje, tai labai mažai tikėtina, nes Kauno komendanto Jurgio Bobelio liepos 10 d. įsakymas, liepiantį išsikraustyti į Vilijampolės getą^KaunGETwiki, buvo nurodytas iki rugpjūčio 15-tos dienos su gana dideliu mėnesio ir 5-ių dienų terminu. (Keista, kad tas įsakymas išeina tą pačią dieną, kai Lenkijos Jedvabno miestelyje vyksta pogromas, visus nužudant žydus, o naciams tik filmuojant-fotografuojant) Juolab, kad liepos viduryje susiformavo ir pradėjo veikti Komitetas žydams į Vilijampolę perkelti, po kurio buvo sukurta Seniūnų taryba su rugpjūčio 4 d. išrinkus pirmininku daktarą Moisiejų Kopelmaną. Taip, kad prievartinio žydų iš Kauno senamiesčio išvarymo datos internete kaip ir nėra. Bet, logiškai galvojant, tas išvarymas galėjo būti, greičiausiai, tik rugpjūčio mėnesį, nes nekilnojamą turtą, kaip butus reikėjo keistis. O kodėl tam žydų iškraustymui nevadovavo pats kuopos vadas J. Krikštaponis - tai jau labai didelis klausimas. Gal, J. Krikštaponiui, kaip Karo mokyklos pedagogui ir kaip Teisės fakulteto klausytojui, bei Teisingumo puoselėtojui ar negalėjo tas prievartinis gyventojų iškeldinimas prieštarauti Karininko Garbei, kai senamiestyje turėjo gyventi ir Lietuvai atsidavę žydai-kariškiai bei sporto kolegos iš Makabi klubo? Tai mano antroji HIPOTEZĖ, pagal tik birželio 28 d. ryte atrastą J. Nacevičiaus liudijimą.
        Juk senamiestyje - Abraomo Mapu gatvės Nr. 18 veikė Žydų karių sąjunga^KaunGETwiki, kurios nariai 1918-1923 m. dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę, kurių buvo iki 3-jų tūkstančių, ir pusė iš jų buvo savanoriais iš kurių apie 60 paaukojo savo gyvybes.
        Toliau už šios Žydų karių sąjungos, tik per vieną kvartalą Daukšos/Šv. Gertrūdos gatvių kampe, adresu Šv. Gertrūdos g. 33 buvo Lietuvos Žydų sporto ir gimnastikos sąjunga „Makabi“ būstinė, kuriame 1927 m. kovo 12-13 dienomis vyko pirmosios Lietuvoje stalo teniso pirmenybės, kur pirmaisiais „ping pongo“ čempionais ir tapo šios sporto šakos populiarintojai iš šio Makabi klubo Jakobas Šimensas ir Ona Gurvičaitė. Netoli tos būstinės Jonavos gatvėje buvo Makabi stadionas - futbolo aikštė su bėgimo takais, kuriame treniravosi-varžėsi ne tik žinomi futbolininkai, bet ir lengvaatlečiai, su kuriais kartu sportavo/varžėsi daugiau nei 10 metų ir Juozas Krikštaponis!  
        Taip, kad prievartinis žydų varymo į Vilijampolės getą maršrutas J. Krikštaponiui būtų buvęs kaip tik pro Žydų karininkų sąjungos ir LŽSGS „Makabi“ būstines, kurios pastarojoje dar nuo 1931 m. dalis to pastato buvo išnuomota tada tik įsteigtai Žydų švietimo draugijos „Javnė“ berniukų gimnazijai, o dabar tame pastate Antano Martinaičio dailės mokykla.
        O nuo to pastato čia pat ir garsusis per Neries upę puikios konstrukcijos arkinis Vileišio tiltas.
        Kaip tik, prie  to išlikusio - sovietų nesusprogdinto tilto tada prieš ne pilnus du mėnesius  Birželio sukilimo metu ir žuvo Kauno policininkas Juozas SAVULIONIS, jį gindamas nuo susprogdinimo.
        Prie to tilto DABAR Kauno policija pagerbė žuvusį savo kolegą - Birželio sukilėlį, o Vilniaus policiją tą pačią dieną atliko Maskvai didžiausią džiaugsmą, paniekindama to sukilimo prieš sovietus organizatorių.       

     Tai, šio skirtumo tarp Vilniaus ir Kauno pasekmė nėra užslėpta, sostinės visuomenę dezinformuojančių kaip tokių „istorikų?“, kaip M. Pocius, kuris  minėtame LGGRTC-o mokslinio žurnalo ... psl. be jokių įrodymų labai atsargiai metė šešėlį J. Krikštaponiui, kad, neva, "yra tikimybė", kad rugpjūčio 2 d. (kitą dieną, kai jis tapo kuopos vadu) galėjo dalyvauti IV-tame forte žydų žudynėse, arba apie jas turėjo žinoti. Bet, kad jei jis žinojo apie tas žudynes, tai ne reiškia, kad jis dabar privalo „būti kaltu“ už tai, kad žino apie tas žudynes.
        Bet, deja, absoliuti moralė buvo pamesta per LRT „tyrimų?“ skyriaus vedėją Indrę Makaraitytę, kuri paskelbė, jog J. Krikštaponis, neva, ir „Lietuvoje žudė“.

     Po tokios  39pav. „žinios“ gavosi pati efektingiausia Juodoji technologija prieš rinkimus į savivaldybes. O po tokio straipsnio iškilo klausimai tokie:

    Taigi, pagal M. Pociaus pastabą pareikštą, kad J. Krikštaponis turėjo žinoti apie žudynes, gal ta žinia ir jį sustabdė, kad jis nėjo per prievartą iškėlinėti į getą savo kolegų kariškių ir sportininkų?

     Ir tokių klausimų visą aibė kyla, kai kuo toliau lendi į tuos Tardymų-Apklausų protokolus. Pastarieji „2 istorikai?“ (tik jiedu J. Krikštaponio „biografiją“ lipdė) tuos protokolus vadino tik „apklausų“, kai vaikystėje (Stalino ir po jo) epochoje nusikaltusiems „apklausų“ lyg neteko girdėti? Aišku, man nusikalsti, nelabai teko, kai prieš Komuniją reikėdavo per mišias išpažinties eiti. Bet kai mokykloje kas apsivokdavo, ar kitaip nusidėdavo, tai buvo sakoma, kad TARDOMAS, arba, aiškinamasi. Todėl ir dabar skaitant stalininio-chruščiovmečio laikų protokolus - jie vadinosi tik Tardymo protokolais.
        Juk Apklausą suvokdavome, kai reikėdavo žmones apklausti - toks apklausinėjimas tapo su madingu priedėliu „Sociologinė“ apkl... Kada jis tapo madingu - nesiryžtu teigti, bet aš susidūriau tik „перестройк“-os laike studijuojant, - pats tokias apklausas dariau savo diplominiam darbui, kurio pavadinime buvo „Pertvarkos ir Tautinio Atgimimo ... problemos ...“.

 Toks pavadinimas šokiravo partkomą. Todėl liepė man nedelsiant keisti pavadinimą, arba palikti darbą.

        Bet, darbą teko palikti ne man, o tam, prieš kurį (prieš I-ąjį ir prieš III-čiąjį "partsek"-us) išėjau piketuodamas per pirmąją Lietuvoje rajono partinę konferenciją, ( aš40  pav. nuotraukos kairėje) )

O po valandų trijų jau ir „Taurostos“ (upelio prieš Jonavą įtekančio vardu) Kultūros fondo klubo aktyvas atėjo piketuoti. (Tas Klubas davė pradžią Sąjūdžiui Jonavoje susikurti). Tada per konferencijos tiesioginę transliaciją išgirdome, kai atstovas iš CK pasmerkė mūsų piketą. Senoji nomenklatūra tikėjosi su sovietinės armijos pagalba užgniaužti naują dvelksmą. Bet tarp Ruklos sovietinių kariškių  daug atsisėdo mūsų jaunų komunistų, o tie šoke buvo, pamatę dar piketą mūsų.

         Todėl jie nepakluso savo generolų, kaip reikia „teisingai“ balsuoti, nes jiems buvo, matyt, Bronislavo Lubio vizija apie jųjų grįžimą į savo „Родин“-ą pateikta.  
        Taip, kad Jonavoje nomenklatūros kritimas  tapo atvirkštiniu pavyzdžiu kitoms konferencijoms LKP iš TSKP išstojimui.  Taip buvo sugriauta marksistinė „Visų šalių, proletarai, vienykitės!“ dogma..

     Taigi, grįžtant prie Apklausos termino, - rusiškai tai vadinasi ОПРОС, o tardymai vadinosi ДОПРОС-ais, kur jau pats terminas bylodavo prievartinį "žinios?" išgavimą.
             Pamenu, nusikaltus jau tardymus atlikinėdavo net mokytojai, dažniau, - direktoriai, pas kuriuos nesusitvarkantys mokytojai siųsdavo nepaklusniuosius.  Tai jau būdavo nemalonūs, taip „ruskai“ vadinami „ДОПРОС“-ai. Kai kas tarp tų rusiškų žodžių skirtumo nemato - nemato, kas „ruskoje“ kariuomenėje netarnavo, kai tuos „допрос“-sus net padugnės vykdyti susimanydavo, kai noras užeidavo ką nors išgauti.
        Taigi, Ypatingajame (LYA) archyve jau nuo Maskvos olimpiados laikų mačiau tik Apklausų protokolus. Tiesa, tos Apklausos buvo jau bausmes atlikusiems.
        Bet, jau šio tūkstantmečio pradžioje buvo ir mokslinis darbas publikuotas apie Ikiteisminių tyrimų Apklausų (ne tardymų) taktiką, teoriją ir praktiką, kurios autoriumi buvo kriminalistas-kriminologas ir socialinių mokslų habilituotas daktaras Samuelis Kuklianskis.  Būtų malonu, kad jo duktė, prokuroro darbo patirtį turinti Advokatė ir Lietuvos Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky per savo tėvelio tą mokslinio darbo prizmę irgi pažvelgtų į tų protokolų visumą. Pagal dabar aptiktus archyvuose duomenis net jokio nei pėdsako ir net  panašumo į pėdsaką  nesimato, kad „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būtų.  Taip, kad, kokia būtų Kriminalistikos ir Kriminologijos požiūrio prizmė tik į 4-is tuos keistus „liudijimus?“, su prieštaravimais, kai jie neatitinka kitiems liudijimų duomenims? Kaip prie jų „parodymų“ galima „melo detektorių“ pridėti? Ir, išvis, ar galima „istorikų?“„pažymomis“ tikėti, kai teisininkai iš kart buvo atmetę, kaip objektyvių duomenų stygių? Ir, aplamai, ar tinka istorikams spręsti apie asmenų kaltumus, kai konkrečios asmenybės kaltumui nustatinėti yra tam skirta kriminalistikos sritis?
        Be to, ar, išvis, verta nagrinėti, „galvą laužyti“, kai yra paties didžiausio „kaltintojo“ prisipažinimas apie suklydimą? Gal, tik tolimesnį tyrimą reikia daryti tam, kad daugiau tokių nesąmonių nesikartotų? Gal, tam reikia tašką dėti, kad Akademinei bendruomenei nebūtų paskato bet kaip tyrimus atlikinėti?

     Čia, tas klausimas ir „į mano daržą turi atšokti“, nes viską čia labai skubotai surašiau, net ir sumetu, nes nėra jau kada delsti, kai jau vienas Pasipriešinimo 80-mečio jubilejus jau prasidėjo, o Pirmojo Lietuvos Prezidento jubiliejus už kelių dienų neatidėsi. Kitas toks jubiliejus bus tik 50-ties metų.

     Dėkingas esu ir LGGRTC kolektyvui, su kurių specialistais teko konsultuotis, ir net su pačiu Centru intensyviai susirašinėti. Nebūtų susirašinėjimo, nebūtų galimybių  klaidų galimybes nustatinėti.

     Svarbiausia, kad čia su šia biografija, kažkas ne taip, užtenka tik mokyklinio lygio istoriją žinoti.  Tada pažvelgus į J. Krikštaponio sesers Veronikos Atsiminimus, į akis krenta Ukmergės restorane įvykio aplinkybės, kai be reikalo, ne iš šio, nei iš to, (tik už ne tokį žodį pasakytą) teko nacį numesti su visa kėde ne kokiam „karštakošiui“, o, pagal kariūnų atsiminimus, labai ramaus būdo charakterizuojamam asmeniui. Juolab, Teisės mokslo pagrindus gavusiam, turėjo būti aišku, kad už fizinį poveikį prieš naują okupantą, teks atsakyti. Šios aplinkybės ir byloja, kad įvykis turėjo vykti tik kažkokioje ypatingoje, sveiku protu nesuvokiamoje aplinkoje.

        O toji nesuvokiama aplinka galėjo ir koncentruotis pagal istorines sąlygas, tik nepalankiausių sąlygų apogėjaus piko metu, kai prasidėjo sveiku protu nesuvokiamos žudynės - ne tik Holokausto, bet ir net 42 Birželio sukilėlius - Alytaus šaulius naciams sušaudžius, kuriuos Juozas galėjo ir pažinoti, Dzūkijoje karinę tarnybą atlikinėdamas. Apie tą įvykį su giminaičiu generolu S. Raštikiu galėjo aptarinėti - pats generolas pas Juozą galėjo domėtis apie tuos sušaudytus, nes Juozas Dzūkijoje  (Varėnos poligone) tarnavo. O, kai ir pati Laikinoji vyriausybė (LLV) tapo išvaikyta, kurios vienu svarbiausiu ministru ir buvo generolas S. Ra\štikis, nesėkmingai derėjęsis dėl žydų žudynių nutraukimo, - čia ir galėjo būti tas NEvilties taškas, iššaukęs frustracijos būseną. Taip, kad pagal istorikus, neva, „vėliau 1941-ųjų“; jau po nacistinių nusikaltimų sąlygos tai frustracijai susidaryti turi gerokai mažesnę tikimybę, nei šoko nesąmonių viršūnės metu. Juolab, kad vėliau psichikoje susiformuoja ADAPTACIJOS procesas ir vėliau visuomenė turėjo apsiprasti prie nacistinių žiaurumų, kurie, beje, ir silpnėti turėjo.
       Tuo labiau, kad sesers Veronikos paminėta aplinkybė, jog brolis į restoraną nuėjo CIVILIŠKAI apsirengęs. Tai įrodymas, kad aprangą karinę nešioti turėjo ir toks sesers prasitarimas byloja apie karinės tarnybos metą. Dar, svarbiau, kad kalėjimo kameroje KOMUNISTAI buvo, kurie iki 1941 m. pabaigos, arba sunaikinami buvo, arba „įkrėtus į kailį“, paleisti su nuolatinės registracijos sąlygomis.

     O visi, neva, „įrodymai apie išvykimą į Minską“ dokumentai tik „ant šnipšto“ tinka, kai bataliono vadovybei, su minėto giminaičio-generolo įtaka, reikia iš kalėjimo iškrapštyti kaip nors karininką, pas nacius, kaip į nelaisvę patekusį.

         Tas, KAIP NORS ir aiškiai matomas LCVA archyvo R-1444 fondo dokumentuose, apie ką detaliai ... temoje.

        Tik reikia visus dokumentus VISUMOJE matyt, o ne tik tų kopijas, kuriuos „istorikas-1“ tik pagal kažkokią „cenzūrą“ atrenka „istorikui-2“. Tada ir nepamatomas labai neryškus dokumentėlis, skirtas GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti.

  O „istorikas-3“ reikalauja-rėkia visuose centrinių žiniasklaidos priemonių straipsniuose, kad paminklą šalinti Didvyriui reikia. O kai jį pradėjau klausinėti, tai jis, pasirodo, nieko nežinąs apie šalinamąjį iš Tautos atminties, nes aklai „šventai“ tikįs, ką „istorikas-1“ krečia, lyg, tas „istorikas-1“ būtų „Šventoji karvė“.
             Taigi, po šiuo pokalbiu, paaiškėjo panašumas į tai, kad ISTORIJA TAMPA RELIGIJA, O NE MOKSLU - ir tai pasitvirtino per LRT radijo „Ringo“ laidą čia aukščiau dešinėje 41 pav. matoma laidos citata. Apie tai detaliau 1-oje temoje) Taip, kad, čia juokauti galima iki begalybės, bet toks aplaidus „tyrimas“ svarbiausioje mūsų Valstybės byloje padarė Lietuvai didžiulę  REPUTACINĘ žalą, ypač,  J. Krikštaponio dėdės - Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 150-mečio prieigoje (jis bus š.m. rugpjūčio 10 d.) Ar kas sveikins iš ambasadorių Lietuvą su jos Pirmojo Prezidento jubiliejumi, ar tik artimųjų pakvietimu bus apsiribota?   
      ______________________________________________________ 
     
    2 - J. Krikštaponis didvyriškai pasielgė ir proteste prieš nacizmą, nacį numetęs su kėde, akivaizdžiai  Holokausto Ukmergėje vykdymo metu. Tokio poelgio psichologinė analizė čia ... temoje

         ______________________________________________________________
     2a - LGGRTC leidžiamo mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 m. vasarą išleisto Nr. 1(51), kuris nuo 7 psl. prasideda Mindaugo Pociaus straipsniu apie J. Krikštaponį, ir jis buvo išspausdintas Ukrainoje karo įkarščio metu. Todėl juo mažai kas susidomėjo.
 Tas M. Pociaus prisipažinimas, nebuvus LCVA archyve yra 9-tame psl. To mokslinio„„G. ir R.“  žurnalo internetinis adresas - http://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf

  .  APIBENDRINAT ŠIOS VISOS PROBLEMOS  PRISTATYMĄ, PRISIMINKIME: jog,  J. KRIKŠTAPONIS IR ATLIKO PIRMASIS Lietuvoje PASIPRIEŠINIMO VEIKSMĄ, - 1944 metų liepos 20 d. surengė pirmąjį Partizanų sąskrydį³³, kai šalia vyko sovietų nusikalstamo karo vedimo būdo Šventosios upės šturmas, dėl ko REIKĖJO GELBĖTI VYRUS NUO SOVIETINIO-RUSIŠKOJO NUSIKALSTAMOJO KARO VEDIMO BŪDO..     
        Todėl, pagal jo sesers prisiminimus³⁴, J. Krikštaponis, į mišką ėmė tik tuos, kuriems grėsė patekti  į nusikalstamą rusiškąją sovietinę kariuomenę, kuri čia pat prie Šventosios upės šturmavime ciniškai nesiskaitė su savo karių gyvybėmis.           
         Taigi šių metų rugpjūčio 10 d. minėsime ir Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 150-mečio jubiliejų. Todėl tai progai jo sūnėną būtina nustoti šmeižti, nes jis buvo Humanistinės pedagogikos įtakoje³⁵, išsiugdęs teisingumo³⁶ jausmą, studijuodamas ir teisę³⁷ bei tapęs labai garsiu Lietuvos sportininku³⁸-

43  pav.: Restauruotas Juozo Krikštaponio portretas - restauravimo autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis. Galima VISĄ-plačiau pasididinti ir iš labai RAIŠKAUS PORTRETO pastudijuoti net akių struktūrą

-60,5-

     Taigi, beveik niekas nežino, kad Juozas Krikštaponis buvo žymiausiu Lietuvos disko metiku - rutulio stūmiku; kas yra slepiama dabar nuo Lietuvos gyventojų.  

   Ir kadangi vakar Lietuvos metikams buvo šventė Paryžiaus olimpiadoje, todėl pamąstykime, iš kur TRADICIJA SUSIKŪRĖ TOLIMIEMS ĮRANKIŲ SKRYDŽIAMS.

43a-pav.: čia koliažas Lietuvos metimų istorijai, kurioje nėra pirmosios lietuvaitės mūsų planetos rekordininkė Birutės Zalagaitytės-Kalėdiernės. Bet, už tat yra josios treneris apačioje su kanklėmis, Kad čia nepasakoti, siūlyčiau PASIDIDINTI ŠĮ KOLIAŽĄ ir viską perskaityti, na, ir čia toliau paskaityti prašome.

 Tuo labiau, slepiamas yra  net Juozo kaimynui draudimas dalyvauti Romos bei Tokio, o gal net ir Melburno olimpinėse  bei tarptautinėse varžybose, nors jis buvo du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku disko metime. O slepiama jo nedalyvavimo priežastis yra todėl, kad jo dėdės kovojo ir vadovavo J. Krikštaponio rinktinei, bei joje visi žuvo. Juk LGGRTC ir LII(Lii) istorikai privalėjo žinoti, jog J. Krikštaponio bendramoksliai buvo pirmieji ir garsiausi Lietuvos sportininkai, o Juozo aršiausi Lietuvos čempionatų varžovais buvo; net ir Sporto universiteto (Sporto rūmų) kūrėjais, kaip Stasys Šačkus bei Atgimimo legenda - XIX amžiuje Skriaudžių kanklių ansamblio įkūrėjo sūnus - Dievų miške mirties stovyklos ir po to GULAG-o kalinys Leonas Puskunigis, kuris sugrįžęs iš GULAG-o, parengė pirmąją lietuvaitę; mūsų planetos rekordininkę Birutę Zalagaitytę-Kaledienę.
        O J. Krikštaponis, kaip tik; juos abu, čempionate buvo lenkęs, ir 8-iais centimetrais buvo rutulio rungtyje apstūmęs viduramžiuose nuo Ukrainos Komorogrado kilusį Vladą Komarą, kurio žmona buvo geriausia Lietuvos metikė ir Lenkijos daugkartinė rekordininkė bei žinomiausia pasaulyje rutulio stūmikė. O jųdviejų sūnelis, gimęs 1940  metais, tapo 1972-tų metų Miuncheno olimpiniu čempionu taip pat rutulio stūmime.
        O, kaip tik, toje olimpiadoje iš sovietinių rutulio stūmikų geriausiai startavo Rimantas Plungė, kuris susidraugavo toje olimpiadoje su olimpiniu čempionu, turinčiu lietuviškąsias šaknis ir su kurio sesute dabar susipažinau - iš jos interviu ėmiau. O Rimanto treneriu buvo tas pats J. Krikštaponio kaimynas, kuris metimų teoriją studijavo pas tą patį buvusį Sporto rūmų, o po to LKKI dėstytoją Leoną Puskunigį, kuris prieš mirtį atkūrė J. Krikštaponio rinktinės bunkerius.
        O patsai Rimantas Plungė atsimena ir J. Krikštaponio vyresnįjį sporto draugą-bendramokslį - visų laikų geriausią Lietuvos sportininką; jau minėtą Stasį Šačkų, kuris Vorkutoje buvo atkalėjęs už Birželio sukilime dalyvavimą. Tada, dar vaiku būdamas, Rimantas pamena treniruočių stovykloje šį Sporto Šviesuolį, nuostabiai bendravusį su mažaisiais lengvaatlečiais - būsimaisiais metikais.
         Kai Kremliuje kažkoks juodais plaukais surengė perversmą prieš N. S. Chruščiovą ir tą perversmą stebėjau per televiziją, ant mauzoliejaus iš kosmoso nusileidusiųjų trijule, tada tuo metu man irgi Dariaus ir Girėno stadiono medinėje tribūnoje teko senelį Stasį matyti, kai jis su treneriais kažką labai rimtai aptarinėjo, o mes tada trenerių užduotis turėjome kartotinio bėgimo dar 500 m. stadiono šlako bėgimo take kartoti. Vėliau mano lengvosios atletikos dėstytoju buvo kita Lietuvos bėgimų garsenybė - tai Alfonsas Vietrinas , kuris taip pat buvo, pasirodo, Birželio sukilimo vienas iš vadovų, lyg, išsaugoję sporto archyvą, sovietams neleidę išvežti. (tai reiks tikslinti)
      O dėl garsiausio Sovietų Sąjungos disko metiko - J. Krikštaponio kaimyno, kuris buvo mano dėstytoju, paskatinęs mane savarankiškai sportuoti ir sporto teorija domėtis, apie jį Lietuvos gyventojams ir negalima žinoti ir dabar, kad šiam J. Krikštaponio kaimynui buvo draudžiama atstovauti olimpinėse varžybose - apie tai nutyli Sporto enciklopedija, ir tik tuo draudimu apgailestauja rusiškoji Vikipedija - ji žavisi lietuviu-tremtiniu. Tai ar šios CENZŪROS pasekme ne bus kalta J. Krikštaponio kaimynystė?  Ką čia neparašiau, ką praleidau - apie visą tai ir TOLIMŲ DISKO SKRYDŽIŲ ESTAFETĘ pateikiu čia ... temoje.

     Čia po problemos pristatymo, konkrečiai su visais dokumentais, jų vaizdais (nuotraukomis) bei jų aprašymais dėstymo turinys čia žemiau 20-ties temų apimties STUDIJA.

Skubios J. Krikštaponio biografijos problemos
T  U  R  I  N  Y  S   

Kiekvieną temą galima atsidaryti - atsidaro kartu ir visos kitos temos
Atidarymui spausti geltonus (auksinius) temų numerius, arba jų puslapius.

Temų PAVADINIMAI

PUSLAPIAI

1.    -oji tema:

      Negi, tikrai, J. Krikštaponiui atminimas Ukmergėje Maskvai  „džiaugsmas“? Iš kur tokia „žinia?“?

     Svarbiausieji J. Krikštaponį ginantieji liudininkų parodymai

     Aplaidžiausio „tyrimo“ įrodymu tapo sukurpta fantazija dėl asmenvardžio ..., ignoruojant svarbiausius archyve saugomus dokumentus

971 psl.

:   Panašu, jog A. Impulevičiaus galimai klastoti dokumentai buvo skirti GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti

119 psl.l.

     Kad J. Krikštaponis galėjo neišvykti į Minską, - tai galima įsitikinti archyve; TIK VISUS dokumentus peržiūrėjus ir atmetus aukščiausio lygio apgavystę

141 psl.

     Komisija nebūtų balsavusi, jei būtų žinojusi „pažymos grožybes“ ir visas istorines plonybes prie Šventosios

163,9 psl.

      AČIŪ monografijai „Vepriai“, atskleidusiai mūšių prie   Šventosios baisumus

174 psl.

     IŠ NAUJO REIKIA TIRTI 
 Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ

   64 psl.

       Ukmergės konferencijos pranešime prieštarauta jai skirtoje Pažymos duomenims

183 psl.

    ...ODIOZINĖ M. KAČIULIO FIGŪRA, LEMIANTI J. KRIKŠTAPONIO ATMINČIAI  ir jo skandalingiausi susipainiojimai „liudijant“.

192 psl.

    Ar ne dokumentų archyve studijavimo ignoravimo dėka pasidarė 11 apgavysčių, skirtų visuomenei, mokslininkams ir Komisijai apgauti?

209,4 psl.

     Jei dabar ne karas Ukrainoje, tai J. Krikštaponio visi smerkėjai būtų jau atsiprašę

       Bręsta Gineso rekordas dėl Atminimo naikinimo; pagal pridėtą neaiškią „pažymą“, kurios pabaigoje prieštaravimas dėl „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ ir siūloma tyrimus atlikti.

221,8 psl.

226 psl.

    2014 metais LGGRTC vadovybė ignoravo Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisės komisijos pasiūlymą pateikti J. Krikštaponį charakterizuojančius duomenis.

229,7psl

     Kaip 2014-2015 metais LGGRTC  bandė kvailinti LR Generalinę prokuratūrą

     ... tema: Kur elementariausia etika moksliniame žurnale?

241 - 244,2 psl.

 Kiekvieną temą galima atskirai atsidaryti.

Šios archyvuose surinktos
ir apibendrintos medžiagos autorius

Vytenis Aleksandraitis

2024-08-09
Jonava

Paskutinis lapas su parašu

-64-

TOLIAU DĖSTYMAS PAGAL TEMAS:

1-oji tema:  Negi, tikrai, J. Krikštaponiui atminimas Ukmergėje Maskvai  „džiaugsmas“?
Iš kur tokia „žinia?“?
 

     Kai dar niekas nežinojo paskalos apie, neva, „Krištaponį žudikams tarnavusio“ paskleistos probolševikinio Anarchizmo ir ekstrimistinio ANTIFA veikėjo Evaldo Balčiūno, tada Panevėžio rajono pakraštyje šalia A. Smetonos ir J. Krikštaponio gimtojo Užulėnio; Šilų bibliotekininkė ir  kraštotyrininkė Audronė Astrauskaitė, užrašinėjusi žmonių atsiminimus, labai daug bendravo ir Su J. Krikštaponio seserimi Veronika, bei jos brolio Partizanais, vieno iš jų Audronė užrašė prisiminimą tokį:

„Papasakojo Bronius Juospaitis

                             Man teko dalyvauti kautynėse, kuriose žuvo Juozas Krištaponis. Mūsų būrio vadas Eitmanavičius – Rupūžėnas pasiuntė mus užmegzti ryšius su J. Krištaponiu. Žinojom, kad jis išrinktas Vyčio apygardos vadu, kad jungia partizanų būrius į apygardą. Nuėję į Ukmergės rajono miškus, trečią dieną sutikom Vaitelio būrio vyrus. Jie nuvedė mus į J. Krištaponio stovyklą. Nuėjom apie pirmą valandą nakties: mes trys ir du Vaitelio vyrai. J. Krištaponis pasakė: „Jūs pavargę, eikit pailsėti, rytą aptarsim reikalus.“ Auštant stovykla buvo užpulta. J. Krištaponio būryje buvo apie penkiasdešimt vyrų. Mūšis vyko 5-6 val. Kareiviai, gal pritrūkę šovinių, puolė su durtuvais, o partizanai buvo gerai ginkluoti, pylė automatiniais ginklais. Mes prasiveržėm iš apsupimo, man liko tik vienuolika šovinių. Pabėgom, užėjom pas D. Vaitelį. Vienas partizanas sakė matęs, kaip vadas J. Krištaponis, parkritęs ant kelių, viena ranka užsikabinęs už eglutės dar šaudė iš pistoleto. Sužinojom, kad vadas žuvo. D. Vaitelis davė mums šovinių, ir mes grįžom į Rodų pušyną prie Krekenavos.

                             J. Krištaponis buvo tikras patriotas, geras organizatorius.“ (dagiau užrašymų yra internetiniu adresu http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/index-veronik-krikstaponyte-uzr-astrausk.htm )

     Kaip, matome, šiame mūšyje maskvėnų žūti turėjo labai daug. Todėl visais loginiais  atžvilgiais J. Krikštaponiui Atminimą šalinti reikalavimai su vykdomais to šalinimo veiksmais labai naudingi yra ypač Rusijos ekspansijai Ukrainoje. Juolab, su karu Ukrainoje ir prasidėjo tie šalinimo veiksmai. 
        Tačiau, kaip visad, per LRT priešingą nuomonę 2023-08-11 radio klausytojams įteigė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vadovas  Ronaldas Račinskas:

Jis LRT Radijo RINGO laidoje¹³, kurioje be taisyklių buvo „daužomas-spardomas“ miręs-žuvęs asmuo.

     Iš šio pasakojimo aišku, kad jei NKVD kariuomenė buvo varoma be šovinių, tai tų NKVD-istų turėjo žūti žymiai daugiau, nei žuvo Partizanų. Tai koks „džiaugsmas“ Maskvai? Kodėl LRT naudojama mūsų žmonėms klaidinti?

       Be to, Maskvos Lubiankoje FSB, tikrai, žino, kad „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ nebuvo, nes tai  1981-1982 m. m. buvo  pati KGB nustačiusi  iš 1941-10-06 A. Impulevičiaus įsakymo į Minską Nr.42 išvykai:   

45 pav.: KGB-istų sudarytas (galima ir VISĄ pirmąjį psl. atsidaryti šio dokumento) J. Krikštaponio 2-osios kuopos Sąrašo viršutinė pagrindinė dalis, nurodant, kokiu dokumentu (įsakymu Nr. 42 sudarytas tas Sąrašas, ir nurodyta archyvo adresas, kuris šiuo metu yra Lietuvos centriniame valstybiniame (LCVA) archyve, kuriuos aš nufotografavau ir kai ką pamačiau - tą ir parodysiu viską čia žemiau. Matome, nurodyta J. Krikštaponio kuopos pareigybė VIENASKAITOS  formoje ir IŠVYKOJE į Minską RODOMAS KAIP KUOPOS VADAS Nikodemas REIKALAS, sūnus Simono ... Ne tas tėvavardis Juozui Krikštaponiui pripaišytas todėl (čia mano versija), kad KGB-istai nežinojo, jog paauglystėje J. Krikštaponis pakeitė savo pavardę (viena raide sutrumpino per neraštingus pasų stalų darbuotojus) ir todėl jam kitą „tėvą pripaišė“, kuris kažkur Ukmergės krašte gyvena ir kurį aptiko e-pavelde (tokio daikto LGGRTC ir Istorijos instituto istorikai nežino, ir tai įrodo jie savo „pažymose“)  buvusi Karo muziejaus ilgametė darbuotoja Violeta, kuri šiuo metu JAV gyvena ir vadovauja Istorikų klubo socialiniam tinklui. 
Įspėju, jog daug kas klysta, kad N. Reikalas pakeitė J. Krikštaponį todėl, kad, neva, „gaujoje buvo užmuštas“. O čia ir yra ta problema, kad reikia suvokti, ką skaitai ir kokius dokumentus vartai. Čia KGB-istai užmušimą parodė, kad nereikėtų ieškoti, nes tas Sąrašas sudarytas, kad visus kuopos  karius traukti į baudžiamąją atsakomybę, neva, už „kolaboravimą“, nors visiems šio 2/12 bataliono kariams, kaip buvusiems Raudonosios armijos kariams, reikėjo rinktis,  arba Karo belaisvių stovyklą ir joje numirti, arba bandyti išgyventi savisaugos batalione. Todėl SOVIETIŠKASIS-RUSIŠKASIS „ k o l a b o r a v i m o“ TERMINAS NETEISINGAS. (Iš J. Semaškos sūnaus Alvydo parodymų) Juk, labai daug kas dezertyravo - rizikavo gyvybes, bet nusikaltimuose dalyvauti nenorėjo. Pavyzdžiui, jei J. Krikštaponis nebūtų prieš nacius protestą atlikęs, tai, kai teisę išmanantis, gal ir A. Impulevičių būtų prilaikęs, taip, kaip ir vokiečius sustabdė nuo nusikaltimo?        Taip, kad Maskva ATVIRKŠČIAI pagal logiką privalo reaguoti į J. Krikštaponio paminklo problemą, nei yra įsitikinęs ponas Ronaldas Račinskas dar ir dėl to, kad dėl J. Krikštaponio išlaisvinimo galėjo būt kaltinamas mūsų generolas Stasys Raštikis.

      Todėl labai reikėtų, kad buvęs žymiu sportininku-šauliu Ronaldas Račinskas paaiškintų, iš kur gali atsirasti Maskvai „džiaugsmas“, prieš Maskvą kovą organizavusiam ir didelę gausybę maskvėnų paklojusiam? Kaip galima tokius niekus teigti per svarbiausiąją  žiniasklaidos LRT priemonę ir klaidinti klausytojus?

     Taigi, jau šį savaitagalį Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 150-mečio jubiliejaus prieigoje, būtina kuo skubiausiai paskelbti, kad, būtent, dėdės Antano dėka, bei jo artimųjų - Švietėjų dėka J. Krikštaponis išsiugdė nuo visuomenės nuslėptą Humanistinę pasaulėžiūrą, dar ir Humanistinės pedagogikos dėka, taikytos Marijampolės Jono Rygiškio gimnazijoje. Joje tik Humanistinės pedagogikos, akcentuotos į SAVIUGDĄ pagrindu J. Krikštaponis tapo garsiu sportininku, kaip ir jojo bendramoksliai-varžovai tapo Lietuvos sporto teorijos pradininkais bei Lietuvos sporto pasaulyje garsintojais.

     Visą tai atskleidžia atsiminimai tos pačios A. Astrauskaitės, užrašyti pagal Juozo Krikštaponio sesers pasakojimo fragmentas yra toks:

Veronikos Krištaponytės – Juodienės prisiminimai

                      Mano brolis, Lietuvos kariuomenės karininkas, partizanų Vyčio apygardos įkūrėjas Juozas Krištaponis, gimė 1912-aisiais metais Užulėnio kaime. Pradėjo mokytis Lėno pradinėje mokykloje. Paskui mokėsi Raguvoje. Ten gyveno mūsų pusseserė Morta Dvilaitienė, progimnazijos mokytoja, mamos sesers dukra. Vėliau brolį Juozą pervedė į Marijampolės sustiprintą mokyklą. Ten išvažiavo trys mokiniai. Du pabėgo, kad buvo sunku mokytis, tik brolis vienas liko. Iš Marijampolės jis stojo į Kauno karo mokyklą. Baigęs karo mokyklą, buvo paskirtas į II-ąjį pėstininkų pulką Kaune, buvo jaunesnysis leitenantas. Apie 1939-uosius metus gavo kapitono laipsnį. Brolis buvo sportininkas – disko metikas, rutulio stūmikas. Lietuvoje buvo laimėjęs pirmąją vietą rutulio stūmime, Latvijoje tarptautinėse varžybose – antrąją vietą. Turėjo daug sportinių apdovanojimų. (P.S.: Nors dėl paskutiniųjų dviejų teiginių pseudoistorikai bando teigti, kad tai „išsigalvojimai“ artimųjų, nes kaip „istorikai?“ nesigaudo asmeninėse bylose, o, kad J. Krikštaponis įėjo į Lietuvos lengvosios atletikos istoriją, davęs tolimiems įrankių skrydžiams, garsinantiems Lietuvą pasaulyje  - tam įrodymas yra per Lietuvos čempionatų protokolus, kuriuos studijuoti galima 15-toje temoje)

                      Brolis dar norėjo mokytis toliau, pirkosi knygas, bet prasidėjo karas. 1941 metais jis sugrįžo pas mus. Pėsčias parėjo iš Vilniaus. Buvo vedęs, žmona pasiliko Vilniuje. 

                      Kai brolis Juozas mokėsi, teta Julija davė pinigų mokslui, ir dėdė prezidentas truputį padėjo. Paklausinėdavo, kaip sekasi. Prezidentas atvažiuodavo aplankyti, sakydavo, kad pas jus linksma, kad jūs visi dirbat, viskas tvarkoj pas jus, pasidžiaugdavo. Brolis Simonas, kai tarnavo kariuomenėj, niekam nesakė, kad jis prezidento sesers sūnus. Pažįstamiems iš to paties kaimo prigrasė nesakyti. Brolis Juozas, mokydamasis karo mokykloj, taip pat niekam nesisakė. Kai baigė mokslus, prezidentas atėjo pasveikinti. Tik tada visi sužinojo, kad jis prezidento sesers sūnus.

     Aš buvau pati jauniausia šeimoj, ilgai ganiau žąsis, vėliau -  avis.

-68-

46 pav.: Nikodemą Reikalą vadovavus žudynėms liudijimai. Galima pasididinti.

47 pav.: ištrauka iš 2021-12-03 Ukmergės konferencijai paruoštos Pažymos 5 psl. viduryje. Galima pasididinti.

AČIŪ Mindaugui Pociui, parodžius ir Joną Arlauską, net 1961 m. liudijusiam, kad kuopos vadu buvo N. Reikalas. Tai jau žymiai patikimesni 5 liudininkai (jie bus žemiau) neliudijantys Baltarusijoje buvus J. Krikštaponį ir liudija N. Reikalą bei J. Krikštaponio pavaduotoją Tamošiūną. Tik kodėl M. Pocius „nepastebėjo“ Kauno VII-tame forte žydų žudynių paminėtino fakto ir nepaminėjo tai savo Pažymoje? Negi tai „nesvarbu“, N. Reikalui pakeičiant Kauno kalėjime sėdintį J. Krikštaponį?         Svarbiausia, reikia A Č I Ū tarti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau LGGRTC, arba Centras), kuris į mano pateiktus klausimus MOKSLIŠKAI atsakė net 14 psl. apimties 2021-11- Nr. 55R- atsakymus ne tik čia aukščiau 2 pav.:  paminėtų liudininkų žymiai detalesnį pateikimą, bet ir naujajame tyrime, kuriame tarp visų naujai atrastų liudininkų, atradau DAR VISUOMENEI NEŽINOMUS k e t v i r t ą  IR  p e n k t ą  PATVIRTINIMUS, jog J. Krikštaponis, kaip ir, NEGALĖJO BŪTI Baltarusijoje, kurį čia žemiau 4 - 7 paveiksliukuose (toliau tekste „ pav.: “), naujausią rodau pirmiau, o kitus 3-is jau žinomus patvirtinimus žemiau:      4-7 pav.: dokumentų ištraukos, kurių kiekvieną atskirai galima su pele bakstelėti ir įeiti į tų dokumentų platesnius-išsamesnius vaizdus.         Kaip 4 pav. matote, aukščiau M. Pociaus paminėtame NAUJAME TYRIME iš 9-ių paminėtųjų aptiktame 1961-07-20 apklausos protokole Henrikas Salelionis aiškiai parodė, kad 2-ai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo - ltn. Tamošiūnas, lygiai taip pat, kaip ir 5 pav.: KGB sąraše nurodyta, jog 2-os kuopos vadas yra J. Krištaponis, o nuo 1941 m. spalio mėnesio Nikodemas Reikalas. Tą patį patvirtina ir Henrikas Salelionis, bei J. Vėsa.         Vadinasi, KGB tyrėjai, tikriausiai, matydami GESTAP-o dokumentuose apie J. Krikštaponio  suėmimo ir kalinimo Kauno kalėjime faktą, todėl jo išvykos nuo 1941 m. spalio 06 d. į Baltarusiją nerodo - rodo 2-os kuopos vadu ginklininką Nikodemą Reikalą, kuris, matyt, su Vladu Tamošiūnu pakeitė į kalėjimą atsidūrusį J. Krikštaponį, nes pastarasis buvo I-ojo būrio vadas ir buvo, matyt, kaip kuopos vado pavaduotojas?  Tas 5 pav.: KGB sudarytas Sąrašas paimtas iš L. R. Generalinės prokuratūros 2015-01-22 Nr. 17.2-841 rašto priedų, kuriame nurodoma, jog dėl J. Krikštaponio „kaltės“, nesant objektyvių duomenų, nėra teisinio pagrindo dėl jo kreiptis į teismą. Spėju, kad tas KGB Sąrašas ir buvo tuo kertiniu dokumentu atmesti kaltinimą, L. R. Generalinei prokuratūrai net nežinant, kad J. Krikštaponis buvo nacių kalinamas. Kaip tik, tame KGB Sąraše nesimato, kad nuo 1941 m. spalio mėnesio N. Reikalui tapus kuopos vadu, „galėjo“ būti „du vadai“, kaip teigė M. Pocius - tai blaiviai mąstantiems nesuvokiama - nesuvokiama ir man, kaip tarnavusiam karinėje tarnyboje. Du vadai (pakaitiniai) gali būti tik tuo atveju, kai jie yra pavaduojantys, pagrindiniam-įstatyminiam negalinčiam eiti savo tiesioginių pareigų. Tašką M. Pociaus Krikštaponio-Reikalo kaitos teiginiui deda dar vienas - PENKTASIS M. POCIAUS NUSLĖPTASIS paminėto naujojo tyrimo Juozo Vėsos 1962 m. teiginys toks:        53 pav.: Juozo Vėsos liudijimas, papildantis Henriko Salelionio teiginį ir taip pat  Stanislovo Gervino, lyg. ir psichologinis prievartavimo bandymas 1948 m. N. Reikalo žudynėse paliudijimą po 14-os metų pakeisti į J. Krikštaponį, kaip tai pakeitė Martynas Kačiulis. Galima pasididinti.         Kaip matome, ir čia, kaip pagal H. Stalelionį, kažkur Krištaponis išnyksta, kai jo niekas kaitalioti neturėtų kaip pastovų įstatyminį vadą. Taip. kad, gali patys kariai nesuprasti, kada išnyko Krištaponis, kai jiems turėjo būt tvirtinama, kad jie yra Krištaponio kuopos kariai, nors jojo nebuvo Baltarusijoje. Bet, štai, še, Tau, jųjų (t. y. Krištaponio) pavaduotoją Tamošiūną keičia N. Reikalas? Ar ne todėl, kad Tamošiūnas, taip pat iš Ukmergės žemės, kaip ir Krištaponis, nuo Siesarčio krantų Valtūnų kaimelio šalia Šventosios, matyt, jam buvo nepriimtinas vadovavimas žudymui ir gal galėjo apsimetinėti nemokančiu tokioms operacijoms vadovauti? Gal, todėl N. Reikalą skyrė kaip patyrusįjį žudymui vadovauti? Taip aš maniau, kol nepamačiau čia aukščiau pristatyme pateiktojo Vuosaičio liudijimo, o taip pat ir kitų pristatytų apie Tamošiūną labiausiai liudijančius Baltarusijoje, kaip 2-aijai (J. Krikštaponio) kuopai vadovavusiam. Ar tie liudijantys savo noru liudija, ar jie buvo verčiami „liudyti“, tai irgi okupacinėmis struktūromis pasitikėti negalima ir reikalingas nuodugnesnis tyrimas.           Taigi, kaip matome  J. Vėsos liudijimas papildo Henriko Salelionio teiginį, pridedant N. Reikalą!         Tuo labiau, lyg,  o su Stanislovu Gervinu, tas pat daroma, ką ir su M. Kačiuliu, kad dar gyvą N. Reikalą pakeisti į žuvusįjį J. Krištaponį? Kaip tada galima vadovautis sovietinių organų "tyrimų" duomenimis. Taip maniau, kol neatradau M. Kačiulio prisipažinimo, todėl po to, kad KGB kaip ir gynė J. Krikštaponį, savo sudarytame 2-osios kuopos sąraše, rodydama Baltarusijoje kuopos vadu esant N. Reikalą, todėl taip manomas daugelių, jog, neva,  „KGB norėjo apšmeižti J. Krikštaponį dėl A. Smetonos sukompromitavimo“ - tokiam būgštavimui pagrindo nėra, nes tada KGB negalėjo numatyti, kad grius Sovietų Sąjunga ir Lietuva bus nepriklausoma, kad ją reiktų kompromituoti.         Kad J. Krikštaponio nė nebūta Baltarusijoje, tą patį matome 6 pav.  ir iš Juozo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės PASAKOJIMO LOGIKOS, kad brolio suėmimas buvo vokiečių okupacijos pradžioje, kur po kelių mėnesių kalinimo, grįžęs namo, slapstėsi VISĄ vokiečių okupacijos laikotarpį. Jeigu jis būtų kalėjęs  „po demobilizacijos ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos “, kaip 2021-12-03 konferencijos pagrindiniame pranešime, galimai. klaidino Mindaugas Pocius , tai tada sesuo būtų pasakiusi „pusę“, arba „dalį“ vokiečių okupacijos laikotarpį, arba, žodžio „VISĄ“, visai nebūtų minėjusi, o tada J. Krikštaponis nebūtų galėjęs 1944 m. liepos 20 d. nei  suruošti Partizanų sąskrydžio ir nebūtų galėjęs suorganizuoti su lėktuvu iš Vokietijos ginklų parskraidinimo, nes tik grįžusiam iš kalėjimo, ir, dar vienoje kameroje su komunistais pasėdėjusiam, tikrai, vokiečiai ginklų nebūtų patikėję. Be to, komunistai suiminėjami buvo tik 1941 m. o vėliau jų neturėjo likti.         Bet, deja, kaip matome 7 pav.:, NKVD generolas „nuslėpti“ ką nors „bandito“ karo meto veikloje, tikrai,  jokių motyvacijų turėti negalėjo.    Juolab,  matome, kad NKVD generolas - keistai net net 7-is mėnesius delsė, matyt, studijavo savo auką, kol atsiskaitė už J. Krikštaponio būrio sunaikinimą. Juk, sovietinių „išvaduotojų“ nuo nacių nukentėjusiojo ANTInacio SUNAIKINIMAS, tikrai, politiškai nepuošė naikinimo ataskaitos, - todėl ar ne galima paaiškinti net 7-ių mėnesių tempimą-ieškojimą, kad ką nors surasti; ką veikė jųjų auka karo metu  ir kaip ją „sunacinti“? (P. S.: kursyru man anksčiau kilę klausimai iki Ypatingo archyvo studijavimo)        (Tai ar ne analogiškai dabar V. Putinas „sunacina“ visą ukraJinų Tautą?) Ir jeigu  nužudyto J. Krikštaponio NKVD-istai nustatė visus karo tarnybos duomenis, tai, manau, kad A. Impulevičiaus bataliono „nematyti“ dokumentų negalėjo - paprasčiausiai, NKVD-istams, matyt, nebuvo tikslo narstyti po bataliono įsakymus to laikotarpio, kuriuo metu buvo kalinamas jųjų sunaikintasis? Todėl nereikia stebėtis, kad komunistams ir jų pakalikams vėliau pavyko Didvyrį „sunacinti“ per tardymo protokolus. Ar ne dėl to, Tautinio Atgimimo (tik ką mirusio M. Gorbačiovo Persitvarkymo-„Перестройка“) laikotarpyje į Maskvą išvežama daug KGB dokumentų, dėl kurių LTSR AT 1990-02-20 sesijoje Romualdas Ozolas triukšmą kėlė? Ar tie GESTAP-o dokumentai neiškeliavo į Maskvą?      Bet, man dabar aptikus, beveik, lygiai tokią pat ataskaitą skirtą Berijai iš karto kitą dieną po J. Krikštaponio sunaikinimo ir dar vieną ataskaitą išsamesnę generolui Leontjevui, paaiškėjo, kad J. Kapralovo raštas yra skirtas visai kitiems dalykams, panašiems, kaip apkaltinti J. Krikštaponio išlaisvinimo organizatorių Juozo giminaitį generolą S. Raštikį. Todėl aiškiai matoma, kad suėmimo-kalinimo data sąmoningai nuslėpta, nes 1941 m. suėmimas-kalinimas kaltinimui Sąjungininkams netinkama. Šią mano HIPOTEZĘ stiprina tai, kad generolas P. Kapralovas nebuvo beraštis, kaip tokiu buvo jo viršininkas Maskvoje Leontjevas, kuris tik pradinio mokslo išsilavinimą turėjo. O P. Kapralovas mokėsi rimtame Rytų kalbų institute, kurio nebaigė, bet ten pakliūti galėjo tik vidurinį mokslą baigęs. Todėl paminėjęs jis J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą, nepaminėti  datos negalėjo - jei nepaminėjo, tai, greičiau, tikrai, negalėjo dėl jos netinkamumo kaltinti už J. Krikštaponio išlaisvinimą. (Čia, aišku, HIPOTEZĖ, kurią būtina tirti) 54 pav.: ištrauka iš Edvardo GUOGOS 1982-02-24 Vilniuje apklausos protokolo 2-o psl. ir 216 archyvinės numeracijos lapo,  kurio visą lapą pridedu PRIEDUOSE; dokumentų vaizdų failus su jų užvardymais archyvinių adresų.  Visuose tuose dokumentuose AŠ BRAUKAU-ŽYMIU RAUDONAI PERFOMANSO STILIUMI,  kad niekas nepagalvotų, jog tai „KGB-istų žymėjimai“, ir ant tų dokumentų  RAUDONOM RAIDĖMIS PASTABAS-KLAUSIMUS RAŠAU.   (Galima ženkliai pasididinti ir prasiplėsti šį vaizdą.)           Šio Edvardo GUOGOS, sūnaus Jono, gimusio 1913 m. JAV Bruklino mieste, vedusio ir pensininko, tada (1982 m.) gyvenusio Šakių miesto Tarybų gatvės 53-5,   LIUDYTOJO APKLAUSOS PROTOKOLAS prasideda 215-uoju archyviniu numeriu ir apklausa vykdyta Vilniuje 1982 m. vasario 24 d., pradėjus apklausą  10 val. 30 min. bei pabaigus 12 val. 50 min., kuris saugomas Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA) ir Lietuvos centrinio valstybinio (LCVA) archyvo Kopijavimo ir mikrofilmavimo skyriaus nufotografuotas iš FONDO K-40, APRAŠO 2, kurį nufotografavau iš mikrofilmo Nr: .2 1 .1.0, kurio originalas yra Sov. Sąjungos valstybinio saugumo komiteto (KGB) byloje; t. y.:  ДЕЛО № 13, т.1  „Материалы и отношении нацистского ... преступника   И О Д И С А  Ю. Ю.“    Pagal BYLOS VIDAUS APYRAŠĄ, prasidedančiu lapu 1,  šis E. Guogos apklausos protokolas yra įrašytas 71-u Eilės Nr.-iu ir šio dokumento pavadinimas „Liudytojo Guogos E. J. apklausos protokolas“ su Lapų Nr.-iais 215-218 bei 1982-02-24 pastaba.                Kadangi man nėra techninių galimybių perkrauti savo „kazlusporto.puslapiai.lt“ tinklalapio serverio tų visų begalės didelio kiekio apklausų lapų vaizdų nuotraukomis, tai todėl dabar trumpai charakterizuoju Edvardą Guogą, kuris apklausos protokolo 1-mame psl. (216 lape) nurodė, jog į batalioną įstojo kaip į SAVISAUGOS BATALIONĄ liepos mėnesyje, kai jis dar, jo žodžiais, tas batalionas „... organizavosi Kaune. Tada batalionas turėjo patalpas amatų mokykloje Miškų gatvėje Kauno miesto cente.“ jam vadovavo ne A. Impulevičius, o majoras Šimkus ir pirmasis „vėliau buvo paskirtas ...“ .       Iš šios labai svarbios aplinkybės galima spręsti, jog E. Guoga kaip bataliono senbuvis ir turėjo matyti, kaip į batalioną jojo kuopos vadu tapo Juozas Krikštaponis, jį privalėjo gerai pažinoti, nes išvykai į „gaudynes“ Jonavos miškuose, kurias pagal kitų liudininkų teiginius vadovavo, būtent, J. Krikštaponis. Todėl E. Guogai ir privalėjo išstrigti atmintyje kuopos vadų pokytis, ir todėl jįjį paminėti turėjo. Todėl šis E. Guogos liudijimas dėl Krištaponio ir Tamošiūno pasikeitimo 2-ajai kuopai vadovavimo turėtų būti labai patikimu. O, kad silpnai jis atsiminė savo kuopos numerį, dėl ko „prisidirbę istorikai“ gali kabinėtis, kaip jiems įprasta „tyrinėti“ Redukcionistiškai-STALINISTIŠKAI, - viską tik iš konteksto traukiant,  tai juos reikia „nulinčiuoti“, nes jiems reikia įtikinti, jog REIKIA MOKSLIŠKAI - Holistiškai (VISUMINIAI) PROCESĄ MATYTI.        O tada pasimatys, jog tai labai natūralu neatsiminti kuopos numerio, nes pagal kitus liudininkus toje kuopoje visokie pokyčiai vyko, kuriuos aš vėliau pateiksiu, jog šios J. Krikštaponio 2-osios kuopos vadai dažnai kaitaliodavosi ir šita kuopa daugiausiai būdavo naudojama žudynėms - tai liudija beveik visi liudininkai, kurių daugiausiai ir yra iš tos pačios 2-osios kuopos.         Ir tai labai natūralu, KAI PASTOVAUS KUOPOS VADO NEBELIKO (J. Krikštaponiui, greičiausiai, patekus į nacių valdomą Kauno kalėjimą - tai dar hipotezė) - NELIKO KAM RŪPINTIS TOS KUOPOS KARIAIS, KAD JIE NEBŪTŲ ĮTRAUKIAMI Į KARINIUS NUSIKALTIMUS. Juolab, pagal liudininkus, toje kuopoje žudynėse asmeniškai labai reiškėsi (po sušaudymų dar gyvus-sužeistus pribaiginėdami) tai 2-ajai kuopai priklausantys karininkai leitenantai Marcišauskas, J. Juodis ir, ypač, j. ltn. Gecevičius, kuris organizavo iš visų kuopų savanorių-žudikų specialiąją komandą, nes, neįpratusiems žudyti, iš karto bloga pasidarydavo, ir juos, čia pat, reikėdavo keisti. Be to, pastarasis (Gecevičius) gerai mokėjo vokiečių kalbą ir jis labai bendraudavo su vokiečių vadovybe bei perduodavo batalionui jųjų nusikalstamus nurodymus, tačiau jei būtų ten „J. Krikštaponis“, tai jis, kaip, irgi, labai gerai mokantis vokiečių kalbą, gal, nebūtų leidęs savo pavaldiniui reikštis ir patsai būtų su vokiečiais bendravęs, bei, kaip teisę išmanantis (buvo VDU teisių fakultete išklausęs 5-ių semestrų kursą, nurodytą jo laipsnio Pakėlimo lape  - ...), gal, būtų įrodęs vokiečiams, kad tai Kariniai nusikaltimai? Juolab, jis tai vokiečiams įrodyti sugebėjimą pademonstravo, išgelbėdamas Bognopolio kaimą nuo sudeginimo su žmonėmis (...).      Svarbiausia, kad nėra jokio liudijimo apie J, Krikštaponio bendravimą su vokiečiais, - o tai šokiruoja, kas jau prieštarauja elementariausiai logikai, nes LGGRTC paskyrė tik vieną istoriką Alfredą Rukšėną, kuris, greičiausiai, net suignoravo prie Centro sudarytą Pasipriešinimo (Rezistencijos) dalyvių teisių komisijos ... nurodymus: pateikti J. Krikštaponį charakterizuojančius duomenis ir ištirti, kodėl tik po 20-40 metų atsirado „kaltinimai“ Didvyriui, kurie mąstantiems ir kėlė įtarimus:     P. S.:  o įtarimų pagrindą sudarė tai, kad labai jau panašu, kad buvo laukiama, kol numirs paskutiniai J. Krikštaponio biografijos liudininkai, - tai:                              1.    a. a. 2008 m. J. Krikštaponio ryšininkas bei kaimynas ir žymus tautodailininkas Mykolas Dirsė, kuris savo darbus  eksponavo net LGGRTC muziejuje  2.    a. a. 2010 m. minėtas Edvardas Guoga.                           3.    a. a. 2 011 m. vasario pabaigoje į Anapilį išėjo J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė, kuri vienintelė iš seserų visą laiką gyveno pas tėvus ir per visą vokiečių okupacijos laikotarpį matė savo brolį namuose nuo vokiečių besislapstantį, kai jis grįžo iš kalėjimo, ir tą labai svarbų liudijimą paliko  Atsiminimuose, kraštotyrininkų užrašytuose . Pagal logiką, broliui Juozui slapstytis nuo vokiečių reikėjo, gal, kad negrįžti į batalioną, kuris užsiiminėjo ne tuo, kuo reikėjo - apie tai galėjo pranešti artimas giminaitis, pusseserės vyras generolas S. Raštikis, kurio dėka, pagal šios sesers Veronikos įsitikinimus, ir buvo išlaisvintas J. Krikštaponis iš kalėjimo to generolo  dėka. Negrįžti į batalioną J. Krikštaponis galėjo, gal, ir oficialiai, nes kalėjime dėl labai prasto maisto buvo sublogęs (apie tai dar atskirai pateiksiu samprotavimų), o, gal, pažįstamo-draugo - Karo gydytojo dėka ar ne galėjo būti nusilpimas diagnozuotas su būtinybe reabilituotis? Tik tuo „girtis“ nei namuose nei niekur, gal negalėjo, kad vokiečių laikais slapstėsi nuo vokiečių, ypač, po Bognopolio kaimo išgelbėjimo, netikėtai, iš kažkur jam atsiradus? Tai, ar ne jis pats tada galėjo sugalvoti „legendą-pasaką“, neva, apie „iš Baltarusijos grįžimą“ savo kaimynams, tolimesniems artimiesiems (su juo negyvenusios sesers Elenos šeimos nariams)  bei savo buvusiai žmonai per skyrybas, su kurios nuotrauka kišenėje; ir turėjo žūti, nes ją, pagal kraštotyrinius tyrimus-pasakojimus artimųjų - vis tiek po skyrybų savo Kunigundą mylėjo?  O jojo iš kalėjimo išlaisvinimo, bei minėto generolo poveikio simptomai aiškiai matomi LCVA archyvo fondo R-1444 dokumentuose, į kuriuos reikia žiūrėti kitu kampu; pagal mokslinius, o ne pagal politinius principus, apie kuriuos čia žemiau pabrėšiu. Tik, labai liūdna, kad  Didvyrio sesei Veronikai, tik, tik išėjus į Anapilį, čia pat, net padoriai gedului dar nepasibaigus, labai artimas bolševizmui  Anarchijos Lietuvoje puoselėtojas bei savo F. b. profilyje kaip ir 1940 m. sovietinės okupacijos garbintojas Evaldas Balčiūnas2011 m. balandžio 11 d. savo ekstremistiniame „antifa“ tinklalapyje ir paskelbė apie J. Krikštaponį tame batalione, ir to bataliono nusikaltimus. O tai iššaukė ir piketus tuo asmens organizuoto, kuriam dabar baudžiamoji byla iškelta už Partizanų diskreditavimą bei pabėgusiam į Rusiją. (...)  Bet, civilizuotame-demokratiniame pasaulyje, gal, neturi būti taikomos kolektyvinės bausmės tik už trumpalaikį priklausimą ...?                          4.   a. a. 2022 m. J. Krikštaponio kaimynas, kurį Didvyris savo išminties ir teisinių žinių dėka išgelbėjo savo kaimyną bei jojo tėvus - ir kitus artimus nuo sudeginimo dar to kaimyno vaikystėje, ir kuris 2021-12-03 Ukmergėje per mokslinę konferenciją bandė apie tai detaliai papasakoti, iš anksto užsirašęs diskusijose. Tačiau tos konferencijos diktatorius - Lietuvos istorijos instituto pavaduotojas bandė neleisti pasisakyti, o patsai direktorius net nutraukė liudininko pasakojimą, o tas išvytasis čia pat ir IŠĖJO Iš Šio Pasaulio, nusinešdamas labai svarbią paslaptį, kuri „istorijos?“ institutui buvo kaip ir žalinga pagal propagandos tikslus, kad giliau skleisti melą toje mokslinėje konferencijoje, kuris buvo pradėtas to „instituto?“ Pažymoje, kurią LGGRTC nuplagijavo su visomis grubiausiomis klaidomis apie kurias  pačias svarbiausias 7-ias  apgavystes pateikiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkei Skirgailei Žalimienei.        Kaip tik, Rezistencijos dalyvių teisių komisijos nurodytų-siūlytų klausimų LGGRTC, greičiausiai, netyrinėjo - netyrinėjo ir kraštotyrininkų užrašytų atsiminimų apie J. Krikštaponį bei jo ypatingąsias savybes? Netyrinėjo ir šio dvigubo Didvyrio net prieš nacizmą atlikto protesto aplinkybes bei to įvykio psichologinių aspektų, o, svarbiausia, - laikmečio nenustatė. O, kaip tik, visų istorinių aplinkybių visuma apie tą įvykį Ukmergės restorane su loginių faktų gausa krypsta į 1941 m. rudenio pradžią - į Holokausto Ukmergėje vykdymo laikotarpį! Be to, A. Rukšėnas, vargu, ar tyrinėjo LYA apklausų protokolus, kuriuose yra visa aibė sveiku protu nesuvokiamų prieštaravimų!? Čia žemiau kai kuriuos ir pateikiu - ypač, PAGRINDINĮ MOKSLIŠKUMO IGNORAVIMĄ - TAI IGNORAVIMĄ DVIEJŲ PAGRINDINIŲ ARCHYVŲ DOKUMENTUS, VIENAME IŠ JŲ NET NEBUVUS VISAI ir todėl „pažymose“ „skaldant pasakas“, apie kurias dar čia žemiau primenu.      Sveiku protu nesuvokiama, kaip istorikui „negalima buvo“ pastebėti, kad, net paties 3-čiosios kuopos vado Juozo ŪSELIO tvirtinimo, jog jojo 3-čioji kuopa ir Zigmo KEMZŪROS vadovaujamoji 1-oji kuopa atlikinėjo pastovius įvairių objektų saugojimo bei kitus darbus, o pagal J. Ūselį, atseit, „2-oji kuopa pasilikinėdavo kareivinėse tam, kad ją panaudoti specialiose - žudynių vykdymo operacijose“? (...) Kodėl istorikai neatliko analizės tokio teiginio, kad, gal, ir kiek klaidingo?         Šokiruoja, jog Juozui Ūseliui skirtame mirties nuosprendyje pabrėžta, jog šis; kaip 3-čios kuopos vadas žudynėms vadovavo ir 2-ajai kuopai. Šis teiginys yra toks: 55pav.: nuosprendžio 1962-10-20 Vilniuje nuo 1-mo lapo iki 14-to 14-tas psl., ištrauka mininti J. Ūselį kaip 2-os kuopos vadą. Padidintą vaizdą galima atsiversti priede.  Tai dar vienas įrodymas, kad J. Krikštaponio būti negalėjo, jeigu jau kolega A. Ūselis pavadavo žudynėse.   Pabraukta koncentracijos stovykla, nes ne aišku, ką tai turima mintyje - ar Civilių, ar Karo belaisvių stovyklas? Mat, Karo stovyklas neturėtų būt vadinamos "Koncentracijos" stovyklomis - taip mano žymus Baltarusijos kraštotyrininkas Olegas Usačiovas, tyrinėjęs Štalag-352 istoriją.  (Galima ženkliai pasididinti ir prasiplėsti šį vaizdą iki pilno lapo vaizdo) -80-           Kad tai, neva, „spausdinimo klaida“ - neatrodo, nes skaitymo zonoje yra čia pat pabrėžta jojo 3-čioji kuopa, ir jeigu būtų, neva, „klaida“, tai kiekvienam pašaliniui čia pat kitoks kuopos numeris net „akis išbadytų“ ir niekas nesuprastų, kaip iš kart dvejoms kuopoms galima vadovauti! Juolab, teismo nutartis; dar su mirties nuosprendžiu, - tai, jau per daug atsakingas dokumentas, kad tokią „pačią grubiausią klaidą“ palikinėti.          Tuo labiau, kad šioje teismo nutartyje pažymėtas žudynėms J. Ūselio vadovavimą 2-ajai kuopai patvirtina, atseit, 2-oje kuopoje „tarnavęs“ P. Saulevičius, kurio  vyko 1982-02-09 apklausa ir jos teiginį matote to apklausos protokolo 2-trame psl. bei 203 lape, įrodinėjantis, jog  „2-os kuopos, kurioje P. Saulevičius tarnavo, vadu buvo kapitonas Ūselis“. Tas liudijimas atrodo taip:   56pav.: Neai6kaus kažkokio "P. Saulevičiaus, neva, iš 2-osios kuopos, kurio 2 ir 3 psl. pilni pateikiami prieduose.(Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  2-tro puslapio vaizdo)     Aišku, įtartina, kad tas P. Saulevičius galėjo sumaišyti savo kuopas, būdamas, kad ir 3-čioje ir vienu skaičiumi apsirikdamas? Bet, deja, aš tokio „P. Saulevičiaus“ nei 3-čioje kuopoje ir, aplamai, - jokioje kuopoje neradau;  garsiojo spalio 06 d. išvykos iš Kauno į Minską vykimo įsakymo Nr. 42 tarp pusės tūkstančių bataliono karių sąraše.          Labai panašu, kad J. Ūseliui mirties nuosprendžiui paskelbt, galėjo pritrūkti kaltinimų, todėl KGB-istai ar ne GALĖJO IR NUO GATVĖS BET KOKĮ „ l i u d i n i n i n k ą “ PASIKVIESTI ? ? ? Mat, jis labai keistai liudija - tokių „pasakų“ aš dar ne mačiau protokoluose tarp per keliasdešimt liudijimų, kad pradėtų aiškinti, kad tik, neva, „Minske pradėjo pažinti karininkus“, lyg, į Minską „nuo gatvės paimtas“ be jokio apmokymo. Dar tokių „stebuklų“ negaliu įsivaizduoti kariuomenėje, kai į kovinę užduotį-komandiruotę važiuojama „be jokio susipažinimo“.  Juolab, ATRODO, MIKROFILME PIRMOJO APKLAUSOS LAPO NENUFOTOGRAFAVAU, abejoju, ar praleisti galėjau? Todėl to „P. Saulevičiaus“ asmenybė visai nežinoma, galima įtarti, kad KGB ar ne „paslėpė“ titulinį apklausos protokolo 1-ąjį puslapį, kad niekas nesiaiškintų to „liudininko“? (Būsiu dėkingas, jei kas LYA archyvo mikrofilme patikrins mano fotografavimo kokybę)  Jeigu mirties nuosprendžiui buvo falsifikuotas „liudininkas“, tai okupacinės KGB-istų struktūros dokumentų „parodymais“ VISIŠKAI PASITIKĖTI NEGALIMA - tam įrodymus dar labiau šokiruojančius vėliau pateiksiu.            Aišku, čia galėjau atlikti fotografavimo arba klaidą, praleidęs 1-mą psl. (reikia tam vėl važiuoti į sostinės LYA archyvą, kad tikrintis, ir reikia su FotoŠopu dirbti su minėto įsakymo Nr. 42 neįskaitomų-sutrešusių   puslapių pabaigų perskaitymui. Tam reikia daug laiko skirti analizei ir analizei istorinei, ar galėjo dar papildomai kiek vėliau atvažiuoti į Minską karių-"policininkų?"? Todėl teisme negalima skubotai svarstyti Atminimo Didvyriui klausimo, nes iš naujo reikia kruopščiai atlikti tyrimus. Galima „pasigrožėti“ Saulevičiumi dar ir kitame - 3-čiame to apklausos protokolo puslapyje: 57 pav.: tas pat "P. Saulevičiaus" apklausos protokolo 3 psl.  204 lapas  (Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  2-tro puslapio vaizdo)        Toliau iš 3-čio psl. to Saulevičiaus apklausos protokolo matome minintį ltn. Juodį, kuris buvo 2-oje kuopoje. Tai tada P. Saulevičius turėtų būti irgi 2-oje kuopoje. Todėl visai neaišku, ką veikė 3-čios kuopos vadas J. Ūselis tarp kitos kuopos karių? Negi, tikrai, vadovavo? Tai, tada, kur J. Krikštaponis dingo? Su tokiu klausimu aš atsibosiu - jį pastoviai uždavinėsiu kituose dokumentuose. O čia 4 pav.: be niekur nieko, net „kelių šimtų“ gyvenvietės gyventojų „sušaudymas“, jei jie nebuvo taip vadinami „tarybiniais piliečiais“ (žydų tautybės), tai ta gudų sunaikinta gyvenvietė būtų žinoma ne tik Baltarusijoje. Todėl šį „liudijimą?“, net nepasidomėjus gyvenvietės pavadinimu, tai kokio reikia būti bukopročiu, kad versti tyrėjus istoriškai-geografiškai tikrinti?      Labai stebina „liudytojo“ - didžiausio J. Krikštaponio „kaltintojo“ LGGRTC „pažymose“ Martyno Kačiulio LABAI IR NET SKANDALINGAI PRIEŠTARAUJANTYS „parodymai“, kurių istorikai „nematė“ - apie juos reikės atskirą temą pašvęsti. O, štai, 1982 m. per apklausą, dalyvaujant JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui ir iš JAV Jurgio Juodžio gynėjai-advokatei N. Grybauskaitei, akivaizdžiai iš apklausos protokolų, ir, ypač, iš stenogramos matosi, jog J. M. Kačiulio parodymai koreguojami. Matyt, 1980metais M. Kačiulis per daug pripasakojo apie J. Krikštaponį, todėl apie jį, korekciją, atliko, štai, šią: 58 pav.: netikėtas M. Kačiulio posūkis J. Krikštaponio atžvilgiu (Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  2-tro puslapio vaizdo)   Taigi, žudynėms efektingiau vykdyti, M. Kačiulis pasakoja, kad batalionas daromas rinktinis ir tuo tikslu, neva, 2-ajai kuopai N. Reikalas keičia J. Krikštaponį, kuris jau Kauno VII-tame forte buvo patyręs prie žudynių vadovavimo, ir, gal, todėl 1985 m. JAV nusišovė?       Kiek „patikimas“ toks „liudijimas“, tai tas pat, kaip ir Z. Kemzūra su J. Ūseliu, savo kaltei nuplauti, primeta „parodymuose“ J. Krikštaponį, nes pastarasis, kaip Ukmergės būrių vadas, su slapyvardžiu „Pakalnis“, privalo žinoti, jog J. Krikštaponis žuvo. Todėl jojo pakišimas KGB tardytojams turėjo būti kaip ir būtinybė. Todėl pastarieji J. Krikštaponio „kaltintojai“ su M.  Kačiuliu ir kabutėse „Jonu Rutkausku“ (kabutėse, nes tokio asmens tame 2/12 bataliono pusės tūkstančių karių sąraše taip pat nesuradau, su kuriuo2014 m. gruodyje LGGRTC buvo apgaudinėjama L. R. Generalinė prokuratūrą - apie pastarojo akibrokštą kitą dieną papasakosiu), labaipanašu, jog  vis šie galėjo ir žinoti, jog J. Krikštaponis žuvęs, todėl jįjį ir pakišinėjo KGB-istams.         Bet, deja: J. KRIKŠTAPONĮ „Baltarusijoje“ NEIGIANČIŲ YRA  ŽYMIAI DAUGIAU, NEI TEIGIANČIŲ       Pirmiausiai, AČIŪ man reikia sakyti Genocido-Rezistencijos tyrimo Centrui už man  atsiųstus pirmuosius neigėjus. Tai, pirmiausiai, štai, šie: 59 pav. : Henriko SALELIONIO liudijimas, kuris, gali kelti abejonių, nes jis kažkokių istorikų iškraipytas, gal, net LGGRTC istoriko A. Rukšėno? Pirmiausiai, H. Salelionis visai kitaip pasakė - tokių žodžių „po jo“ nesakė, nes pasakė žymiai aiškiau, - tam pasakymui panaudojęs PASKIAU žodį.    Prašyčiau palyginti Henriko SALELIONIO parodymą su šios temos pradžioje paskelbto Edvardo GUOGOS parodymų       60 pav.: iš 1982-02-24 Vilniuje apklausos protokolo 216 lapo 2-psl. Guogos Edvardo svarbiausiojo paliudijimo ištrauka         Kaip matome, kad buvo kaip ir ne labai aišku, ką tai pas H. Salelionį galėtų reikšti  „iš pradžių“. Lygiai tokius pat du žodžius„iš pradžių“ teikė ir puskarininkis iš Punios Juozas Vėsa, kurio parodymus irgi man LGGRTC atsiuntė: 61 pav.: man LGGRTC atsiųstieji ir 7 pav.: visai neseniai mano atrastasis J. Guogos teiginys. "(Galima šį  LGGRTC man atsiųstąjį vaizdą ženkliai pasididinti)      Štai,  1961 m. rugsėjo 01 dieną vyko Arlausko Jono apklausa  Mordovijos Javas lageryje; netoli mano aptarnaujamų radarų, su kuriais fiksavau dviejų kosmonautų (V. Komarovo ir J, Gagarino žuvimus - pastarojo nužudymą) ir iš iš kitos pusės Baraševo moterų politinių kalinių lageryje, kuriame vėliau po manęs kalėjo tik ką mus palikusi sesė Nijolė Sadūnaitė.  Tai, tame Javas lageryje tą ir kitas dvi dienas vyko labai daug apklausų, kurie šokiruoja kai kurių atsakymais. Bet, pirmiausiai, atkreipiu dėmesį į J. Arlausko teiginį: 62 pav.: 1961-09-01 Javas lageryje LTSR. prokuratūros apklausa 282 lap, 3 psl.  (Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti         D ė m e s i o ,  J. Arlauskas ATSKLEIDŽIA LABAI SVARBIĄ DETALĘ-RAKTĄ Į TOLIMESNIUS TYRIMUS ! ! ! 63 pav.: tą pačią rugsėjo1-ąją dieną J. Arlauskas 1-mame psl. atskleidžia visą mįslę apie Nikodemą reikalą  (Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  1-mo puslapio vaizdo) -85-           Kaip matome, Jonas Arlauskas į batalioną įstojo rugpjūčio pabaigoje ir kaip 2-osios kuopos vadą mato jau ne J. Krikštaponį, oNikodemą REIKALĄ, PAVADAVUSĮ Juozą KRIKŠTAPONĮ, kuris rugsėjo 25 dieną 7-iom dienom išėjo atostogų  ir iš jų, prieš pačią išvyką į Minską galėjo ir negrįžti - galėjo Ukmergės restorane GESTAP-ui į nagus įkliūti ir ...         Vėliau pateiksiu J. Krikštaponio išėjimo į atostogas įsakymą, o taip pat ir iš jų grįžimo, kuris gali būti abejotinu, nes tame jo „grįžimo“ paminėjime paminėtas jojo sugrįžimo raportas, bet, kažkodėl jis neprisegtas - to raporto nėra, kaip yra Jono Klimavičiaus analogiškas ranka rašytas raportas, apie kurį jau esu daug kur rašęs ir vėliau priminsiu. Todėl iš atostogų „grįžimas“ ne visiškai patikimas.         Na, o kad Jonas Arlauskas užfiksavo atmintyje N. Reikalą, tai irgi natūralu, kad ji visą rugsėjį galėjo būti apmokymuose ar sargybose ir galėjo nepastebėti J. Krikštaponio, o N. Reikalą galėjo ir Minske dažnai matyti. Tai, kaip matome, J. Arlauskas 2-osios kupos vadą savo liudijimuose mini ir Tamošiūną ir Reikalą, lygiai taip pat, kaip tai darė puskarininkis iš Punios Juozas Vėsa, irgi tuos pačius minėdamas, kuriuos jis matė dar ir J. Krikštaponį, kurį pakeitė pagal jį Tamošiūnas ir jie tarpusavyje su N. Reikalu kaitaliodavosi. Mat, pagal 64 pav.:  V. Tamošiūnasyra 1-ojo būrio vadas, todėl, pagal karinę tradiciją  kupos pavaduotoju turėtų būti, būtent, pirmojo padalinio vadovas.          Panašu, jog, kaip J. Arlauskas bei ..., taip ir KGB irgi galėjo tą J. Krikštaponio pakeitimą N. Reikalu pastebėti ir todėl į KGB-istų sudarytą2-osios kuopos sąrašą J. Krikštaponio pokytį į J. Reikalą fiksavo irgi, gal, kokiais tada išlikusiais dokumentais, kurie šiuo metu, gal aptirpo? 64 pav.:apie 1981-1982 m. m. KGB sudaryto J. Krikštaponio 2-osios kuopos Sąrašo įvadinė dalis,  kurio visą 1-ąji to Sąrašo puslapį galima atsidaryti.      Taigi, 64 pav.:  matote dokumentą, kuris įrodo, jog mūsų Valstybinėse-mokslinėse Instituto (istorijos) ir Centro (tyrimo) įstaigose mokslininkai neturi Pradinio išsilavinimo, nes nemoka to dokumento perskaityti - „nemato“, jog kuopos vado pareigybė parašyta VIENASKAITOS formoje, todėl, panašu, kad nusikalstamai ignoruoja šią vienaskaitos formą ir savo „pažymose“ apie šios kuopos vadą J, Krištaponį po 1941 m. spalio mėnesio paisto, jog, neva, „jie abu pareigas ėjo pasikeisdami.“, kas yra didžiausia VADYBINĖ NESĄMONĖ, nes dviejų vadovų, vienu metu tas pačias pareigas užiminėjančių nebūna. Paprastai, gali ne vienas būti pavaduotojas, kurie ir kaitaliotis gali, ypač, kai J. Krikštaponis galėjo neišvykti.          Daug kas klysta, matydami šį dokumentą, pamanydami, jog „N. Reikalas vadu tapo, žuvus pirmajam ...“.          Daug „iečių sulaužyta“ ir dėl pirmojo asmens pavardės pokyčių bei nurodyto ne to tėvavardžio. O, čia paaiškinti galima labai parastai, jog, KGB-istai galėjo ir nežinoti, kad J. Krikštaponis keitė nežymiai savo pavardę, todėl jie surado jo tėvo amžiaus Ukmergėje bažnyčios dokumentuose fiksuotą Karolį KriŠtaponį, ir todėl ...          Todėl dar pratęsiu dėstymą, nes nei mažiausios dalies čia neišdėsčiau - dar ne visus parodžiau, kurie J. Krikštaponio „baltarusijoje“ nematė - vietoje jo matė visai kitus. Juos teks ir parodyti kitam kartui.   29651948-04-04 Kaune vykusioje apklausoje STEPONAVIČIUS labai keistai kapitoną Reikalą rodo kaip, neva, „būrio“ vadą, kuris vadovavo Minsko geto likvidavime.  Bet toliau ...: 66 pav.:  jai čia Simonavičius N. Reikalą rodo jau kaip 2-osios kuopos vadą. 67 68 Kad J. Krikštaponio Baltarusijoje nebūta, įrodo ir  Arlauskas Jonas, sūnus Juozo,  gimęs 1916 m. Joniškio rajone Saulėlaukio kaime, kuris tada gyveno Kauno mieste Taikos pr.  47-212.  Jis J. Krikštaponio ten nebuvimą įrodo liudijimais tokiais: 69 pav.: Šis liudijimas buvo duotas 1961 m. rugsėjo 1-mą dieną Mordovijos Javas lageryje, šalia kurio buvo mano aptarnaujami radarai ir su kuriais fotografavau kosmonauto V. Komarovo žūtį bei fiksavau J. Gagarino žudiką-naikintuvą Su - 15-tąjį, kurio skrido dabar mano nustatytasis ir dabar Rusijoje slepiamasis V. A. Krečetovas (tai paminėjau todėl, kad pagal Holizmą yra sąsajų ir su šiuo nusikaltimu, į ką Dekomunizacijos-desovietizacijos komisija į tai visai nekreipia dėmesio, nors aš jai rašiau dėl šio pirmojo planetos kosmonauto gatvių pavadinimo problemų) GalimaPASIDIDINT IR PRASIPLĖSTI šį 3-čią psl. (282-ą lapą).  Toliau J. Arlauskas po 19-os metų dėsto taip: 69a psl.: kaip matome, Kaidanovo (dabar Dzeržinskio) miestelio, o po kelių dienų Slucke žydų žudynėse kuopos vadu buvo J. Krikštaponio pavaduotojas Tamošiūnas!Tai kur buvo tada J. Krikštaponis, jei ne Kauno kalėjime?  Galima pasididinti ir prasiplėsti šį 2-ą psl. lapą. Čia šis liudijimas buvo duotas OLIMPINIAIS METAIS - 1980 m. birželio 3-čią dieną Kaune.  Toliau J. Arlauskas vaizdžiai pasakoja apie Slucke žiauraus vaizdo žudynes,  kuriose iškarpa apie jas tokia: 70 psl.: čia matome pasmerktųjų naikinimui pasiūlymą tai atlikti savanoriams. Tai galima plačiau pasiskaityti 3-čią psl. J. Arlausko liudijimas yra patikimas, nes: 71 pav.: J. Arlauskas, į batalioną įstodamas rudenį (kuris rugsėju prasideda), nes išvyko į Minską jis tik savaitę batalione pabuvęs. Todėl jis negalėjo matyti J. Krikštaponio, kuris rugsėjo 25 d. išėjo atostogų 7-ių dienų laikotarpiui ir galėjo iš jųjų negrįžti - patekti Ukmergėje GESTAP-ui į nagus. Todėl kaip kuopos vadą mini tik Vladą Tamošiūną. Galima pasidinti ir plačiau paskaityti titulinę apklausos protokolo dalį.    72 pav. Negali būti taip, kad KGB buvo politiškai nenaudinga kabinti dar gyvą buvusį N. Reikalą, dėl bylos apsaugojimo nuo vilkinimo ir ...? 6. Gal ir Arlauskui galėjo būti naudinga neliesti dar gyvo N. Reikalo ir todėl naudinga buvo pakišinėti Tamošiūną, kurio likimas buvo nežinomas net KGB? 7. Ar analogiškai ne galėjo panaši situacija susiklostyti ir dėl  žuvusio J. Krikštaponio įkišimo, apsaugant N. Reikalą nuo teisinės atsakomybės; tada dar gyvą buvusį? 8. Ar visa tai nesislepia, kad Nikodemas Reikalas 1985 metais nusižudo-nusišauna, kaip profesionalus ginklininkas?  (Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  1-mo puslapio vaizdo         Tai tiek apie liudininkus, neigiančius J. Krikštaponį. Kitą kartą pateiksiu, kai tuos liudininkus, neigiančius J. Krikštaponį Baltarusijoje, paverčia atvirkščiai, - neva, "įrodančius jį Baltarusijoje" - tai aukščiausio lygio apgavystė, skirta visuomenei ir minėtai Komisijai apgauti. Už tokią falsifikaciją ar prokurorai negalėtų susidomėti? Manau, kad šiame teisme tai būtina demaskuoti. Todėl dar liko didelis skyrius apie melagių prieštaringų liudijimo analizė.           Taigi, kas čia aukščiau 17 pav pateikta  KGB išvadoje, jog 2-osios kuopos vadas Juozas Krikštaponis, o nuo 1941 m. spalio mėnesio Nikodemas Reikalas, ir šią KGB išvadą patvirtina daug liudininkų, vienas iš kurių man LGGRTC atsiuntė, dėl ko Centrui esu dėkingas, nes jo atsiusta man išsami, net 14 psl. apimties informacija toliau jau man paskatino atlikinėti tyrimą. Taigi pačių geriausiai informatyviausių šios kuopos ir I-mojo būrio karių  Henriko SALELIONIO bei Juozo VĖSOS liudijimai yra tokie:    73 pav.: už šią žinią ir už kitas esu dėkingas LGGRTC-ui, kuris man pateikė 14 psl. apimties raštą, kuriame matote apie Henriką Salelionį rašant 4-tame psl. ir tai parodo Adobe Reader baltame langelyje skaičius, o pilkame bendras psl. skaičius. Tą visą 14 psl. apimties man skirtą raštą galima paskaityti tik tada, kai jau nebus ką daugiau skaityti. Iš to paties LGGRTC-o rašto žemiau puskarininkio iš Punios Juozo VĖSOS dar svarbesnis liudijimas, kurį pamatysite čia žemiau po šio liudijimo originalo pademonstravimo, kuris, vis tik, yra  šiek tiek kitoks -  labai netiksliai nuo originalo, kuris atrodo taip:

Kaip matome 74 pav, Henriką Salelionį minint iš 1961 m. liepos 20 d. tardymo protokolo (sudaryto Kaune) M. Pocius parašė, kad „2-ajai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo – ltn. Tamošiūnas.“ Ir po šių žodžių vis tiek toks liudijimas moksliniame G. ir R. žurnalo 15-16 psl.   to žurnalo, galimai, skaitytojų apgaudinėjimo tikslu, M. Pociui pateikus visiškai atvirkščiai liudijančius liudininkus, neigiančius J. Krikštaponį Baltarusijoje, jųjų liudijimus mokslininkas vadina atseit, „pasikartojančiais liudijimais“, juos iškraipydamas, lyg vieno asmens vienodai parašytus jis išvardina, iš kurių „neabejotinai“ konstatuoja faktą, jog, neva,  „J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai.“, pasitelkdamas tuos liudininkus, kurie kaip tik neigia “ „Krikštaponį-Krištaponį Baltarusijoje“ ir kurie apklausų metų  Krikštaponį-Krištaponį mini tik Kaune vadovavusį. Tokia grubia MANIPULIACIJA šiame garbingame moksliniame žurnale, galima „pasigrožėti“ pagal internetinį adresą šį: http://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf , o taip pat pagal to teksto dalie nuotrauką, kurią prasmių aiškumo dėliai subraukiau dviem spalvomis ir tą nuotrauką galima pamatyti  ČIA. kurioje žymiai geriau suvokti manipuliacijas iš kurių kita yra, net, galimai, sukurpti ir kitokią liudijimo prasmę, kad  M. Pociui galima būtų daryti „išvadą apie J. Krikštaponį, kad“, neva,  „leidžia neabejotinai konstatuoti faktą, kad ... J. K. vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai”.  -90,5-           Taip, kad, ir Henriko Salelioniopakeistos prasmės liudijime, ne aišku, kokiose aplinkybės buvo tas „iš pradžių“? Negi ta „pradžia“ buvo tik Minske-Baltarusijoje? Todėl reikia skaitytojui vėl į liudijimą „nosį įkišti“ parodyti ir tikro originalo (tardytojo ranka parašyto tardymo protokole). Ir ką matome – nenukriskite:   75 pav.:  iš 1961-07-20tardymo protokolo, kurį galima pamatyti 2-o psl. pabaiga.         Ir čia šiame visame puslapyje nėra „Baltarusijos nei kvapo“, kur pasakojama, kai Šančių kareivinėse buvo suformuotos kuopos, pasakojama, kaip pirmai kuopai vadai pasikeitė. Taigi, matome, kad leitenantas (tik ne "ltn.", kaip parašė A. Rukšėnas ir nuo jo aklai nurašė M. Pocius. Tai įrodo A. Rukšėno man atsiųsto laiško 6 pav. ištrauka.) Krištaponis buvo IŠ PRADŽIŲ Kaune, O PASKIAU ... Taip, kaip matome, pas abu istorikus vėl fantazijos - visai ne taip protokole parašyta, kaip A. Rukšėnas ir M. Pocius nusipaistė, pastarasis aklai visai ne taip nuo A. Rukšėno nurašydamas . Matome, kad žodžio „vadovavo“ nėra, nes H. Salelionis pasakė, kad BUVO; - t. y., liudininkas kuopos vadą tik, gal, matė esantį, bet ne vadovavusį. O istorikams-fantazuotojams reikia veiksmo, todėl keičia liudininko pasakymą, kardinaliai keičiantį esmę. Lygiai taip pat ir su leitenantu Tamošiūnu, kuris irgi H. Salelioniui buvo, o ne „vadovavo“. Juolab, kad ir „po jo“ nesakė liudytojas, o sakė PASKIAU ... (P. S.: tokią sakymo forma „po jo“ pavartojo žemiau parodytas Juozas Vėsa, kuris tik to liudijimo dalies pabaigoje pavartojo, paminėdamas būrių vadų kaitą, o kuopos vadams panaudojo žodį VĖLIAU  )          Manyčiau, kad gali būti ne aišku kai kam, pasakyme ką reikštų: „po jo“ ltn. Tamošiūnas? Manau, kad skaitytojui gali vaizdas susidaryti, jog Tamošiūnas atsidūrė PO Krikštaponiu, - tokį žargonišką pasakymą galima pamanyti, kad Tamošiūnas kaip ir pavaduotoju tapo (jis tokiu ir buvo), nes atsidūrė „po jo“; t. y. po juo - po Krikštaponiu. Toks Henriko Salelionio pasakymo iškraipymas, manau, panašus skaitytojui dėmesį nukreipti nuo liudijimo esmės, kad skaitytojas neprotestuotų iš kart po S. Rutkausko daromos „išvados“ dėl „Krištaponio žudynėse“, - kad skaitytojui ta pradžia ne Kaune, o Baltarusijoje atrodytų. Taip, kad labai panašu į MANIPULIACIJĄ; skaitytojui suklaidinti - išblaškyti nuo tikros liudytojo minties, kad skaitytojas nepamanytų apie Krištaponį BUVUSĮ Kaune. Juk, Henrikas Salelionis, kaip ir žemiau liudijimo pateiktojo autoriusEdvardas Guoga (jie pagal intelektą, atrodo, buvo aukštesnio, nei kiti, nes jų pasakojimai labiau vaizdūs, su svarbesnėmis detalėmis, nei kitų) su gilesnės prasmės liudijimu, abu vienodai Krištaponio BUVIMĄ Kaune pažymi ir Baltarusijoje tik kitus žudynėse karininkus mini beveik visi liudininkai.         Taigi  labiausiai KGB išvadą patvirtinantis liudijimas yra puskarininkio Juozo VĖSOS iš Punios,  kur paskelbtuoju naujuoju tyrimu ir jųjų rezultatus su tuo tyrimu LGGRTC-as man atsiuntė šį J. Vėsos liudijimą, kuris LGGRTC-o rašte man skirtame atrodo šitaip:  76 pav.: kaip matome, Juozas VĖSA dar patikslina, kad buvo vadu ir Nikodemas Reikalas, kurį vadu nustatė KGB, sudarydama žemiau ir aukščiau čia pateiktą 2-osios kuopos Sąrašą. Juolab, iš Punios kilęs liudininkas pabrėžė, kad KEISDAVOSI vadai ir turint Pradinį 4-ių klasių išsilavinimą, sakinyje „Jie keisdavosi“, kiekvienas 4-taklasis pasakys, kad „Jie“ YRA TIE, KURIE, VĖLIAU PAMINĖTI - tai Tamošiūnas su Reikalu turėjo keistis. Bet, deja, LGGRTC „pažymoje“ išsigalvojimas, kad, neva, „Reikalas su Krikštaponiu keitėsi“ įrodo, kad mokslininkai gal turėtų pasikelti savo kvalifikaciją Pradinėje mokykloje?  Svarbiausia, jog „suklysti“ Juozas Vėsa ne kaip negalėjo, nes lygiai taip pat Reikalą mini dar ir kitas liudininkas Stanislovas Gervinas, patikslindamas savo liudijimą taip:                  Deja, kaip ne gaila, šis Juozo VĖSOS LIUDIJIMAS YRA NUO VISUOMENĖS SLEPIAMAS - jis nerodomas  kurio LII(Lii) ir LGGRTC-o istorikų paskutinėse pažymose bei minėtame „G. ir R.“ moksliniame žurnale nerodomas-slepiamas, ir tai drąsiai tvirtinu, nes jis atrastas su paskelbtuoju 2021-12-03 Ukmergės mokslinės konferencijos metu, kaip „naujuoju tyrimu“. Todėl svarbu dabar man parodyti ir tikro originalo (tardytojo ranka parašyto tardymo protokole) to liudijimo ištrauką šią: 77 pav.: 1961 metų Juozo VĖSOS liudijimo ištrauka iš Ypatingojo archyvo fondo K-1 aprašo 58 bylos 47386/3 tomo 3 puslapio 353, kurį VISĄ atsidaryti galima.         Minėtiems Henriko Salelionio ir Juozo Vėsos liudijimams galima DEMAGOGIJOS „klavišą įjungti“ ir apsimesti, „nežinant“, kokį laikmetį nurodo šių liudininkų dėl J. Krikštaponio pasakyti IŠ PRADŽIŲ, galima postringauti,, kad ta, neva, „pradžia Baltarusijoje“ buvo. Tačiau tą PRADŽIĄ labai aiškiai paaiškina kito puskarininkio - t. y. Edvardo GUOGOS žymiai tikslesnis pasakymas toks: 78 pav.: kaip matome, puskarininkis Edvardas GUOGA savo pirmąjį kupos vado pavardę sako jo senuoju - dar nepakeistuoju asmenkvardžiu su šaknyje K raide (apie tai samprotavimą atskirai pateiksiu), pabrėždamas, jog KriKštaponis VADU BUVO, KOL BATALIONAS BUVO KAUNE, o vėliau tapusį vadu nurodo jo pavaduotoją Tamošiūną, kurį čia 11 pav.: matome kaip 1-mojo būrio vadą ir normaliai pagal karinę praktiką turinčiu tapti ir kuopos pavaduotoju, kai jo nėra - kur nors jis dingsta, kol vadovybė nepaskirs kuopos vadu kitą.  Todėl liudininkai liudija labai tiksliai, kaip tai nustatė KGB - dar kartą parodau LGGRTC ignoruojamo dokumento užvadinimą, pradedamą nuo 2-osios KUOPOS VADO (vienaskaitos formoje) užvardinimo, rašant taip, kaip parodyta čia 17 pav                 Auksinę spalvą panaudojau vaizdumo dėlei ir, kad ji akių nerėžtų, šiek tiek į platesne prasme E. Guogos jau ne tardymo, o APKLAUSOS protokolo dalį 24 pav plačiau  parodau, nes M. Pocius jo parodymą su kitais 6-iais liudininkai visiškai atvirkščiai pakomentavo, nes istorikas, perskaitydamas protokolo pradžią, kur minimas J. Krikštaponio vadovavimas kuopai Kaune, M. Pocius toliau neskaito protokolo, kuriame liudininkai visai kitus karininkus nurodo žudynėse vadovaujančius. Tas pats gavosi ir su E. Guogos liudijimu, kai , šis istorikas neskaitė vėlesnio (1982-02-24)  E. Guogos jau ne tardymo, o APKLAUSOS protokolo, kuriame parašyta labai aiškiai taip: 79 pav.: ištrauka iš Edvardo GUOGOS 1982-02-24 Vilniuje apklausos protokolo 2-o psl. ir 216 archyvinės numeracijos lapo,  kurio visą lapą pridedu PRIEDUOSE; dokumentų vaizdų failus su jų užvardymais archyvinių adresų.  Visuose tuose dokumentuose AŠ BRAUKAU-ŽYMIU RAUDONAI PERFOMANSO STILIUMI,  kad niekas nepagalvotų, jog tai „KGB-istų žymėjimai“, ir ant tų dokumentų  RAUDONOM RAIDĖMIS PASTABAS-KLAUSIMUS RAŠAU.   (Galima ženkliai pasididinti ir prasiplėsti šį vaizdą.)      Šio Edvardo GUOGOS, sūnaus Jono, gimusio 1913 m. JAV Bruklino mieste, vedusio ir pensininko, tada (1982 m.) gyvenusio Šakių miesto Tarybų gatvės 53-5,   LIUDYTOJO APKLAUSOS PROTOKOLAS prasideda 215-uoju archyviniu numeriu ir apklausa vykdyta Vilniuje 1982 m. vasario 24 d., pradėjus apklausą  10 val. 30 min. bei pabaigus 12 val. 50 min., kuris saugomas Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA) ir Lietuvos centrinio valstybinio (LCVA) archyvo Kopijavimo ir mikrofilmavimo skyriaus nufotografuotas iš FONDO K-40, APRAŠO 2, kurį nufotografavau iš mikrofilmo Nr: .2 1 .1.0, kurio originalas yra Sov. Sąjungos valstybinio saugumo komiteto (KGB) byloje; t. y.:  ДЕЛО № 13, т.1  „Материалы и отношении нацистского ... преступника   И О Д И С А  Ю. Ю.“          Pagal BYLOS VIDAUS APYRAŠĄ, prasidedančiu lapu 1,  šis E. Guogos apklausos protokolas yra įrašytas 71-u Eilės Nr.-iu ir šio dokumento pavadinimas „Liudytojo Guogos E. J. apklausos protokolas“ su Lapų Nr.-iais 215-218 bei 1982-02-24 pastaba.   Taigi, galimai per archyvuose dokumentų ignoravimą (be LCVA, dar ir Ypatingojo archyvo) - juose tinkamo dokumentų nestudijavimo, M. Pocius, net, matyt, nematė Juozo GUOGOS SVARBIAUSIOJO PARODYMO, KAD J. KRIKŠTAPONIS KUOPOS VADU BUVO TIK KAUNE, ir todėl su E. Guogos liudijimu M. Pocius atliko net skandalingiausią falsifikaciją, savo „išvadoje“ jo liudijimą pavertęs atvirkštiniu.  Taip, kad tapo pamintas šio liudininko, kaip ir rezistento - žymaus Valkų mūšio  vieno būrio vado atminimas: -94,8-   80 pav.: straipsnelis laikraštyje Tremtinys  Nr. 42 (727)-2006 Galima pasididinti Mūšio vietoje paminklą statė Šakių savanoriai, iniciatyvos ėmėsi šviesios atminties Juozas Miliušis. Jie atsiveždavome akmenis, po to rankomis nešė į kalvą. Tuomet daug žmonių prisidėjo, kad atsirastų atminties paminklas, menantis čia vykusias kovas. Prisidėjo ir gyvas po Valkų mūšio likęs partizanas Edvardas Guoga. 81 pav.:  pro memoriam laikraštyje TREMTINYSNr. 46 (924)-2010 Galima šio pranešimo vietą iš PDF formato pasididinti ir prasiplėsti.      Radom kalvos apačioje tuomet ir žmonių kaulų, vieno tapatybės nenustatė. Čia buvo plika vieta, nebuvo medžių“, – prisiminimais dalinosi šaulių sąjungos narys Arvydas Aleksa Apie tai rašė DRAUGAS.  ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI PIETŲ LIETUVA Edvardas Guoga-Glaudys Tauro apygardos partizano prisiminimai. Apie patį mūšį galima dar paskaityti Partizanų leidinyje, o taip pat ir Facebook-e.         Labai įdomi detalė čia dešinėjeIŠĖJO BROLIAI TĖVYNĖS GINTI27 pavmatomos 1982 m. apklausos, dalyvaujant:  82.: ištrauka iš 1982-08-18JAV Specialiųjų tyrimo departamento atstovo Nilo ŠERO apklausos, kurios galima 18 psl. VISĄ  pamatyti. JAV atstovui iš Specialiųjų tyrimų departamento Nilui Šerui, ir kaltinamojo, aviatoriaus bei žymaus Lietuvos dailininko Jurgio Juodžio gynėjai N. Grybauskaitei.              Pirmiau, reikia turėti omenyje, jog tada jau Leonido Brežnevo sveikata buvo prasta ir buvo jau prasti reikalai su Blogio imperija, kuri jau turėjo žlugimo simptomus.  Taigi, kai Edvardas Guoga minėjo žudynes Rudenske, tai, skirtingai, nei M. Kačiulis, minėjęs J. Krikštaponį juose, jo visai nemini, nors jį žino gerai. Taigi, matome, jog Edvardas kaip karininkus mini leitenantus Juodį ir Marcišauską. Kodėl jis nemini Vlado Tamošiūno, tai jis jo galėjo ir nepastebėti, kaip kitur buvusį. Kur buvo jis, tai kitu„priblokšiu“ -   liudijimu šiuo: 83pav.: liudijimas J. Vuosaičio 1961-1962 m. m. laikotarpio tardymo protokolo 3 psl. 327 lapas, iš bylos47386/3, fondo K-40 (pastarojo fondo numerį dar reikia patikrinti, nes neužsirašiau - fotorafuotas tik tas psl, su įdomiu faktu)  ,  kurio VISĄ puslapį  pamatyti galima.        Kaip matome, A. Impulevičius, kuriam NKVD per kankinimus nervus pagadino Kauno kalėjime, batalionui negali vadovauti, ir, ar ne todėl J. Krikštaponio pavaduotojas Vladas Tamošiūnas tai spec. operacijai vadovauja; Rudensko geto naikinime? O kur tada buvo kuopų vadai, kodėl tik būrio vadui tai pavesta? Ar tai ne panašu, kad J. Krikštaponis tose žydų žudynėse: arba būti negalėjo, arba, nepritardamas toms žudynėms, - kur tai „nuošalyje?“  stovėjo, o, gal, visiškai ten būti negalėjo? Kodėl  ten; „jį Rudenske“  tik vienas M. Kačiulis „matė“ , savo parodymuose besipaniojantis, o iš bataliono daugiau niekas jo neminėjo nei ten-Rudenske, ir, aplamai, Baltarusijoje nerodė niekas, išskyrus, tik dar 3-jų, kurie privalėjo jį rodyti? Tai  šių; tik 4-ių neaiškūs parodymai, tarp kitokių gausių parodymų, negi nėra persvaros abejonei apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje“, kai yra apie jį žinia Kauno kalėjime atsidūrus, ar ne už savotišką protestą dėl Holokausto vykdymo?  Ar ne todėl, kad po susipainiojimų, tas pats  M. Kačiulis, Nilui Šerui iš JAV visai ne į temą,  apie Krištaponį; čia pat (kokio pusvalandžio skirtumu) jau visiškai priešingai sušneko apie naują kuopos vadą Reikalą? Tai, čia kur, pagal LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky J.Krikštaponį: žydų „žudynių iniciatorių“?  Ar ponia F. Kukliansky, kaip buvusi kriminalistikos tardytoja, jei visus tuos tardymo-apklausų protokolus matytų, ar šitaip sakytų apie ...? O, gal, ji galėtų būti šio mano tyrimo patarėja-kontrolierė? Negi Žydų bendruomenei „nereikia?“ tiesos apie J. Krikštaponį, kaip su žydais kartu sportavusio ir Lietuvos čempionatuose dalyvavusio? Ar pati Žydų bendruomenė gali ką žinoti apie sportininkus-lengvaatlečius,  Lietuvos čempionatų prizininkus-žydus, nurodytus ČIA?