Skirta Pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos 150-mečio ir prieš sovietinę okupaciją Pasipriešinimo pradžios 80-mečio artėjantiems jubiliejams.   Gyventojų genocido ir Rezistencijos tyrimo centro Generaliniam direktoriui dr. Arūnui Bubniui, Lietuvos Istorijos instituto direktoriui Alvydui Nikžentaičiui,  L. R. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkei Jurgitai Šiugždinienei, L. R. Seimo Žmogaus teisių komitetui,   Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkei Skirgailei Žalimienei, Regionų administracinio teismo teisėjui Sauliui Jakaičiui,Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės (toliau Dekomunizacijos-desovieticacjos, arba Komisijos) komisijos  nariams ir juos delegavusioms organizacijoms, Kandidatams į Respublikos Prezidentus, LZB bendruomenei, atsakingoms įstaigoms bei žiniasklaidai buvusio Sąjūdžio tarybos nario Jonavoje ir  sporto pedagogo, dabar keliautojo-kraštotyrininko,  jau 2,5 metų tyrinėjančio Juozo Krikštaponio biografiją, Vytenio Aleksandraičio   SKUBI 1-os dalies INFORMACIJA   dėl archyvuose pastoviai naujai aptinkamų aspektų, prieštaraujančių J. Krikštaponio buvimui Baltarusijoje (P.S.:1a arba 1 - tai pastabų rodyklės; internete aktyvios,  kurios per internetą nuveda į nurodytą šaltinį-paaiškinimą, kurie šio rašinio gale dar yra ir PASTABŲ-PRIEDŲ skyriuje. Šį Jums skirtą laišką galima skaityti ir per internetą nuorodoje: SKUBI 1-os dalies INFORMACIJA, nes e-paštas tiek daug info. iš kart neperduoda.. Gero skaitymo-studijavimo! Vėliau paruošiu ir atsiųsiu 2-ąją; dalį, kaip šios informacijos tęsinį. )        Teikiu skubią informaciją, nes jau labai nedaug liko laiko iki Pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos 150-mečio ir prieš sovietinę okupaciją Pasipriešinimo pradžios 80-mečio jubiliejų.              Pirmiausiai, visus  buvusius ir esamus Kandidatus rinkimuose į Prezidento postą informuoju apie garbingus jubiliejus: Pirmojo prezidento 150-mečio bei Pasipriešinimo pradžios prieš antrąją okupaciją 80-metį. Tą pirmąjį veiksmą liepos 20 d. ir surengė Juozas Krikštaponis, surengęs pirmąjį partizanų sąskrydį, tuo metu, kai sovietai sąmoningai naikino savus karius, beprasmiškame Šventosios upės mūšyje1b.        Todėl labai svarbu šių abiejų jubiliejų išvakarėse nustoti šmeižti šį Antano Smetonos sūnėną, kuris buvo ypatingų savybių, kurios yra nuslėptos nuo Lietuvos gyventojų, ir tos Juozo Krikštaponio puikios savybės, kaip, net prieš nacizmą nusistatymas per jo biografijoje nuslėptą VDU Teisės fakultete 2-jų kursų baigimą (tai privalomą istorikams žinoti, nes tai istorikams gerai žinomi 2 svarbūs dokumentai liudija.)  ir kaip žymiausio Lietuvoje  sportininko nuo visuomenės nuslėpimas, - jo Lietuvos čempionatuose bei tarptautinėse varžybose dalyvavimas kartu su Žydų klubo „Makabi“atstovais! Tokie faktai gali būti pavyzdžiu jaunimui.         Koks bus A. Smetonos jubiliejinis „pagerbimas“, kai jo sūnėnas yra apšmeižtas tik dviejų „istorikų?“, akivaizdžiai ignoravusių dokumentų visumą, visų nestudijavusių, net melagingai juos aprašinėjusius? Tuo, labiau, kad net yra pasigyrimas, nebuvus archyvuose, rašant „pažymas“ ir net „mokslinį“ straipsnį, apie ką žemiau detalizuosiu. Apie visą tai čia sutrauktai išvardinu, o po to PAAIŠKINAMOJOJE dalyje pagal atskiras temas konkrečiai ir plačiau išdėstau dokumentiniais įrodymais.         Dabar prie tų dokumentų priėjimas yra jau labai lengvas, kai archyvuose dokumentai skaitmenizuojami ir į mikrofilmus sudedami. Todėl jau ne reikia su baltomis pirštinėmis kiekvieną lapą atsargiai vartyti, ir tada keliolika kartų dokumentų nagrinėjimo našumas padidėjo, juos prisifotografavus, o po to namuose (net bet kokiame kaime) galima studijuoti. Todėl nebūtina ištysai archyve sėdėti. Todėl, panašu, kad tai istorikai nežino - tai iš jų „išvadų“ galima susidaryti vaizdą. Jei žinotų, ir dar, jei skaitmenizacija būtų vieša internete, tai tikrai istorikams nebūtų paskato piktnaudžiauti dokumentais, apie juos meluoti ir tada J. Krikštaponis seniai būtų reabilituotas pačios visuomenės, kuri matytų teiginių gausą, prieštaraujančius herojaus nepagrįstam kaltinimui.              Todėl dabar priėjome tokią situaciją, kai nesuprantama, kodėl dar 2014 metais buvo nekreipiamas dėmesys į svarbų NKVD dokumentą, nurodantį, jog J. Krikštaponis buvo nacių kalinamas Kauno kalėjime! Tais metais Lietuvos Genocido ir Rezistencijos tyrimo centras (toliau LGGRTC, arba Centras), šio Didvyrio žūties jubiliejaus išvakarėse, bandydamas L. R. Generalinei prokuratūrai nepagrįstai apskųsti J. Krikštaponį, nuo teisininkų  nuslėpė J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktą. Tą faktą Centras2-LGGRTCtinkl slepia nuo visuomenės net iki dabar savo tinklalapyje, kai jo suėmimas ir kalinimas Kauno kalėjime minimas net Vikipedijoje3-Vikiped. ir internetinėje Enciklopedijoje4-Wikiwand., nurodant to NKVD dokumento signatūrą5-signatur..         Pagal istorines ir psichologines to meto aplinkybes, tų metų liudininkų atpasakotas ir kraštotyrininkų užfiksuotų faktų visumą galima daryti labai svarbią; RAUDONAI rašomą prielaidą, jog J. Krikštaponio spontaniškai įvykęs protestas prieš nacizmą; galėjo, greičiausiai, įvykti  po Holokausto Ukmergėje tragedijos šoko - kitu („vėlesniu“) laiku, kaip istorikai teigia (čia 5-toje temoje tai parodyta) be jokių įrodymų, - sunkiai suvokiama.           Nors nuo teisininkų buvo nuslėptas J. Krikštaponio kalinimas Kauno kalėjime, tačiau, vis tiek L. R. Generalinė prokuratūra tuos „kaltinimus“ atmetė, kaip NETURINČIUS OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ6-OBJEKT.duomen., tokių, kaip prokurorų nurodytų „... nebuvo pateikta duomenų,  J. Krikštaponio patvirtinančių tapatybę (istorikai net nemoka paaiškinti jo pavardės kaitą - mano pastaba) jo tarnybos vokiečių  okupaciniam rėžimui laikotarpį, pareigas, tarnybos vietas, jo individualius veiksmus ...“. Juk, batalionas, tai ne kokia „gauja“, vykdanti operacijas, turėjo būti kokie nors įsakymai išvykoms-komandiruotėms ir panašiai, dokumentuoti neginčijimų  įrodymų visuma, o ne gandų lygio nepatikrinamais parodymais, neskaitant, dėl jo tarnystės termino mistikos.         (P. S.: svarbiausiame 1941-10-06 A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 dėl išvykos į Minską žinia, neva, „J. Krištaponis išvyko“, neturi pagrindo, nes įsakymas Šančiuose rašytas  būtuoju kartiniu laiku yra neteisingos-neloginės raštvedybos formoje, dėl ko A. Impulevičius neišvykusiems taiso atbuline data tą įsakymą Nr. 42 ir kitu Nr. 43 įsakymu naikina jų išvykimą, gavęs atitinkamus dokumentus, apie neišvykimo priežastis. Todėl, galimai, į kalėjimą netikėtai patekusiam J. Krikštaponiui, galėjo nebūti jokio teisinio pagrindo forminti jojo neišvykimo, kai dėl karininkų trūkumo turėjo būt daromos visos priemonės jo išlaisvinimui. Todėl jam naikinti vedusio vyro priedą prie atlyginimo net ir dėl etninių priežasčių, manau, nebuvo pagrindo, paliekant jo žmoną be pragyvenimo šaltinio, kai jos vyras turėjo atsidurti į kitos valstybės kalėjimą - vokiečių tapti belaisviu. Todėl J. Krikštaponio iš kalėjimo išprašymui, kurpiamas, galimai, pakartotinas laipsnio pakėlimas ir, GESTAP-o apgavystei klastojamas pats įsakymas Nr. 42, išgalvojant antrą neegzistuojantį karininką BENDRAVARPAVARDĮ su vienoda fantastiškai neįtikinama biografija, ir vienodais gimimo tiek metais, tiek tame pačiame mieste gimus. Akivaizdu, kad tokio absurdo būti negalėjo ir istorikai iš kart privalėjo tai pamatyti tokią nesąmonę, su kuria ir tapo apgautas GESTAP-as, palikus ryškius apgavystės pėdsakus, greičiausiai, pagal teisę išmanančiojo J. Krikštaponio planą, jam ant tos apgavystės pasirašius, akivaizdžiai, kalėjime, o ne „Minske“, nes ne jo ranka, o GESTAP-o apgaudinėtojo braižu štabe registracija atlikta. Tai net vaikai gali atpažinti visai kita plunksna ir su kitokia rašysena, nei J. Krikštaponio, registraciją atliekant. Apie visą tai kitoje II-os dalies informacijoje pateiksiu įrodymus dokumentų nuotraukomis)           Tačiau, kaip supratau iš susirašinėjimo su Centru, kitas tyrimas nebuvo atliktas ir tos neobjektyvios-atmestosios „pažymos“ pagrindu toliau tiražuojamos, lygiai tokios pat „pažymos?“, ką man apie tai LGGRTC patvirtino, kurios slepiamos nuo visuomenės, ir tai Centras man irgi patvirtino. Todėl man reikia atsiprašyti Lietuvos Žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, kurią buvau užsipuolęs dėl jos minėtų kažkokių pažymų  DAUGISKAITOS formoje, KAI VISUOMENEI ŽINOMA TIK VIENA 2014-12-19 L. R. Gen. prokuratūros raštu 2015-01-22 Nr. 17.2-829 atmestoji.         Todėl ne kaip nesuprantama, kaip Teisinėje valstybėje galima tiražuoti teisiškai paneigtus dokumentus ir dėl jų paneigimo neapskundus, nors Gen. prokuratūra siūlė7-prok.SIŪLĖskųsti apskųsti?           Taigi, ta proga privalau pranešti visiems ir  istorikams, kurie nematė jiems privalomų dokumentų, bet aš Ypatingajame (buvusiame NKVD-KGB) archyve tik ką pamačiau, jog:

Apie karo metu J. KRIKŠTAPONIO BUVIMĄ NAMUOSE; po jo dezertyravimo iš Raudonosios armijos iki jo į Vietinę rinktinę įstojimo, - 1955 m. konstatavo  iš NKVD pereinamoji į KGB struktūra.  (P. S.: šia AUKSINE spalva žymių labai ypatingai svarbius teigiamus reiškinius)

2 pav..: Marius Smetona Karaliaučiuje

Ir aš tą dokumentą tik, tik ką dabar atradau iš tik ką per LRT Dinastijų laidą  parodytos kalbininkų Antano bei Mariaus Smetonų - jųjų tėvo-senelio: J. Krikštaponio būryje išlikusio gyvo Mariaus Smetonos, čia nagrinėjamojo šio Didvyrio sesės Veronikos Krikštaponytės  ir kitų baudžiamoje byloje. Taigi, apie kaltinamųjų vado-sunaikinto J. Krikštaponio „buvimą Baltarusijoje“   paneigia pati pereinamoji iš NKVD į KGB struktūra savo pakartotinais 1955 m. tyrimais toje išvadoje. Ir apie tą dokumentą visus įrodymus čia žemiau aiškinamosios dalies 2-oje temoje detaliai išdėstau, koks tai yra svarbus dokumentas ir kaip „suklysti“ KGB-istai negalėjo. Todėl, manyčiau, istorikams nevalia okupacinių struktūrų gebėjimus ignoruoti ir jųjų parodymus revizuoti. O, čia, kaip ir gaunasi, kad LGGRTC tai ir atlieka, ignoruodama dar vieną čia žemiau aptariamą svarbų KGB dokumento parodymą, kad J. Krikštaponio kuopai nuo 1941 m. spalio mėnesio vadovavo kitas asmuo. Tai patvirtina gausybė liudininkų tardymo protokoluose, kuriuos žemiau ir demonstruoju.        Bet, istoriškai verta prisiminti, kokiomis nesąmonėmis prasidėjo J. Krikštaponio visuomenei pristatymai. Šokiruoja Lietuvos istorijos instituto [toliau LII(Lii), arba Institutas] 2014-06-30 rašte tuometiniam Ukmergės merui Vydui Pakniui parašymas, kad, neva, „J. Krikštaponis su savo kuopa Baltarusijoje Rudiansko mieste dalyvavo karo belaisvių bei žydų žudynėse“. Tai, kaip matome, valstybinės-mokslinės įstaigos rašte „duomenys“ net neatitinkantys elementariausių mokyklinių žinių lygių reikalavimų, kai iškraipytas miesto pavadinimas, nurodyti jame kažkokie „karo belaisviai“, kurių ten  būti negalėjo, - jų internetas net nefiksuoja ir jokie istoriniai šaltiniai apie „Rudenske karo belaisvius“ bei jų naikinimus niekur nemini. Tuo labiau, Institutas pasikliauna, toliau čia tekste parodytu tik vienintelio skandalingiausio Mariaus Kačiulio Rudenske, kuriame jis būti negalėjo, „parodymais?“, be jokių istorikams privalomųjų patikrinimų ir be jokios kritinės analizės, kaip tai privaloma istorijos studentams-pirmakursiams žinoti, kaip ABC. (P. S.:   šia spalva žymiu kaip GĖDOS faktorių, o tuo raštu „pasigrožėti“ galima PASTABŲ-PRIEDŲ skyriaus šios8-LiiNESĄMONĖ pastabos skiltyje.) Tuo labiau, kai tame pačiame Rudenske kitų liudininkų parodymai visai kitokie - žudynėms vadovavo J. Krištaponio pavaduotojas. Tai, tada, kur dingo pirmasis?          Mat, tame Ukmergės merui rašte rašoma, kad tai Instituto „istorikų tyrimų duomenimis ...“ ir J. Krikštaponio tarnybos  Kauno apsaugos policijos batalione „terminas, net iki 1944 metų“ užkeliamas!         Bet, juk, čia aukščiau nurodyta pasaulio lietuvių Enciklopedija rodo J. Krikštaponį 1943 m. Lietuvos Laisvės armijoje (LLA) ir jis žinomas kaip vienas iš LLA įkūrėjų9-LLA, o 1944 m. Vietinėje rinktinėje buvo, kuri nuo vasario mėnesio kurtis pradėjo.           Tai, kaip matome, Institutas pagal kažkokius „duomenis?“, net vietos nepalieka jo Kauno kalėjime kalinimui nacių okupacijos laikmetyje. Todėl gaunasi istorinis absurdas su „tarnyste vokiečiams“ ir tuo pačiu metu jų kalėjime buvimu  . Akivaizdu, kad Pasipriešinimui prieš sovietus tikslu, dėl ginklų gavimo iš vokiečių, ir net iš Vokietijos jų parskraidinimo, J. Krikštaponio tarimasis su vokiečiais, sėdint jų kalėjime, ar tik iš jo išėjus, dar kartu su komunistais vienoje kameroje pabuvus, -  tokiam ginklų niekas nebūtų davęs. O tada J. Krikštaponis nei LLA ir nei Vietinėje rinktinėje nebūtų buvęs. Juolab, masiškai komunistai suiminėjami buvo tik 1941 metais. Tada ir galėjo būti suimtas-kalintas jis, - prie tokios išvados, net ir moksleivis prieitų, žinantis to karo laikmečio istoriją.                    Juolab, apie J. Krikštaponio „demobilizaciją - paleidimą į atsargą“ buvo tik prielaidos, dėl ko ukmergiečiai nesiruošė paminklinio akmens nuiminėti, žinodami jo sesers Atsiminimus, kuri minėjo brolio iš kalėjimo grįžimą ir nuo vokiečių besislapstymą akcentavo. Pagal logiką, slapstytis reikėjo, kad į batalioną negrįžti, - kito paaiškinimo dėl slapstymosi surasti neįmanoma.  2a pav.: sesers Veronikos pasakojimo ištrauka, įrašyta tiesiai iš magnetafofono, dar be jokios redakcijos ir įrašas atliktas 1990 m. liepą Šiluose (Panevėžio rajono pakraštyje šalia J, Krikštaponio ir A. Smetonos gimtojo Užulėnio) ir įrašo autoriumi yra žymus kraštotyrininkas Romas KAUNIETIS. Galima VISĄ įrašą paskaityti.      O, štai, mano tyrime dabar paaiškėjo, kad, ne tik visuomenę, bet ir profesionalius istorikus bei labai ilgo pavadinimo „Dekomunizacijos-desovietizacijos“ komisijos narius įtikinti apie J. Krikštaponio  „1942 m. paleidimo į atsargą faktu“, atlikta labai grubi apgaudinėjimo falsifikacija, su kuria ir užbaigiu šios netrumpos informacijos šią I-ąją dalį.             O, kai NKVD dokumente pamini J. Krikštaponio kalinimą, panašu, kad sąmoningai nuslėpė to kalinimo datą,  nes, gal, 1941 m. kalinimu negalima buvo apkaltinti generolo S. Raštikio už J. Krikštaponio išlaisvinimą? (tai čia mano hipotezė, reaguojant į keistą NKVD rašto turinį), tai toliau NKVD konstatuoja J. Krikštaponio buvimą namuose, kaip tai tvirtina 2a pav. ir jo sesuo.         O jau nuo 1981 m. KGB duomenimis „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ nėra, nes pagal KGB sudarytą 2-12 bataliono  J. Krikštaponio 2-osios kuopos Sąrašą,  nuo 1941 m. spalio mėnesio tos kuopos vadovu nurodomas Nikodemas Reikalas, kuris KGB-istų aptiktas JAV gyvenantis ir jį, čia žemiau matote: 2b pav.: KGB-istų sudarytas (galima ir VISĄ pirmąjį psl. atsidaryti šio dokumento) J. Krikštaponio 2-osios kuopos Sąrašo viršutinė pagrindinė dalis, nurodant, kokiu dokumentu (įsakymu Nr. 42 sudarytas tas Sąrašas, ir nurodyta archyvo adresas, kuris šiuo metu yra Lietuvos centriniame valstybiniame (LCVA) archyve, kuriuos aš nufotografavau ir kai ką pamačiau - tą ir parodysiu viską čia žemiau. Matome, nurodyta J. Krikštaponio kuopos pareigybė VIENASKAITOS  formoje ir IŠVYKOJE į Minską RODOMAS KAIP KUOPOS VADAS Nikodemas REIKALAS, sūnus Simono ... Ne tas tėvavardis Juozui Krikštaponiui pripaišytas todėl (čia mano versija), kad KGB-istai nežinojo, jog paauglystėje J. Krikštaponis pakeitė savo pavardę (viena raide sutrumpino per neraštingus pasų stalų darbuotojus) ir todėl jam kitą „tėvą pripaišė“, kuris kažkur Ukmergės krašte gyvena ir kurį aptiko e-pavelde (tokio daikto LGGRTC ir Istorijos instituto istorikai nežino, ir tai įrodo jie savo „pažymose“)  buvusi Karo muziejaus ilgametė darbuotoja Violeta, kuri šiuo metu JAV gyvena ir vadovauja Istorikų klubo socialiniam tinklui.  Įspėju, jog daug kas klysta, kad N. Reikalas pakeitė J. Krikštaponį todėl, kad, neva, „gaujoje buvo užmuštas“. O čia ir yra ta problema, kad reikia suvokti, ką skaitai ir kokius dokumentus vartai. Čia KGB-istai užmušimą parodė, kad nereikėtų ieškoti, nes tas Sąrašas sudarytas, kad visus kuopos  karius traukti į baudžiamąją atsakomybę, neva, už „kolaboravimą“, nors visiems šio 2/12 bataliono kariams, kaip buvusiems Raudonosios armijos kariams, reikėjo rinktis,  arba Karo belaisvių stovyklą ir joje numirti, arba bandyti išgyventi savisaugos batalione. Todėl SOVIETIŠKASIS-RUSIŠKASIS „ k o l a b o r a v i m o“ TERMINAS NETEISINGAS. (Iš J. Semaškos sūnaus Alvydo parodymų) Juk, labai daug kas dezertyravo - rizikavo gyvybes, bet nusikaltimuose dalyvauti nenorėjo. Pavyzdžiui, jei J. Krikštaponis nebūtų prieš nacius protestą atlikęs, tai, kai teisę išmanantis, gal ir A. Impulevičių būtų prilaikęs, taip, kaip ir vokiečius sustabdė nuo nusikaltimo?       Dar svarbiau, kad lygiai tą patį patvirtino ir didžiausias bei labiausiai istorikų „pažymose“ eksploatuojamas kaip  „J. Krikštaponio kaltintojas“ Marius Kačiulis, kuris pasakė taip: 2c pav.: tai didžiausio J. Krikštaponio „kaltintojo“ Mariaus Kačiulio (MK.), kaip ir visų „apie Krištaponį fantazijų“ perbraukimas, matomas šioje STENOGRAMOJE: apklausos, vykusios  Vilniuje1982 m. rugpjūčio  16 dieną, kuri prasidėjo 11 val.  32 min. ir šis M. Kačiulio  atsakymas buvo apklausai gerai įpusėjus, kai JAV Spec. tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui  paklausius apie miestus, kuriose vyko žudynės, tai, čia, kažkaip  M. Kačiulis nelabai raiškiai pradėjo atsakinėti visai ne į temą, ir ką matome, tą ir matome - galimai patvirtino, kad Krištaponis buvo N. Reikalu pakeistas jau, gal, išvykos į Minską metu. Galimas dalykas, kad M. Kačiuliui V. Tamošiūnas vaidenosi „Krištaponiu“, nors tikimybė tam maža, nes V. Tamošiūnas nešiojo barzdą ir gal žemesni už J. Krištaponį buvo? Taigi, greičiausiai, N. Reikalas Minske pasirodė jau po Rudenske žudynių, nes ten labai vadovavo Tamošiūnas - vadovavo net visam batalionui, nors šalia buvo ir A. Impulevičius, bet, jis, matyt, nesikišo į žudynių akcijos vykdymą?  (čia nuodugnesnę reik analizę visų apklausų atlikti) Taip, kad iš ŠIOS STENOGRAMOS DAUG TIKSLESNIS VAIZDAS, NEI LABAI IŠKRAIPYTUOSE PROTOKOLUOSE, ir kodėl istorikai tų stenogramų nesinaudoja - labai neaišku? Tikslesnės M. Kačiulo ATSAKYMO APLINKOS PSICHOLOGIJAI SUVOKTI, galima visą šios stenogramos puslapį pamatyti. Tikiuosi kitoje - II-oje informacijos dalyje pateikti kai kurias stenogramas, su skandalingais sovietinių prokurorų demaskavimais.            Tai, pats nepatikimiausias „liudininkas“, kuris paskutinėje 1982 m. apklausoje, su įtartinomis aplinkybėmis  pripaistęs apie „Krištaponį žudynėse“, čia pat,  iš JAV Specialiųjų tyrimų departamento  atstovui Nilui Šerui paklausius apie miestų pavadinimus, visai ne į temą pradėjo pasakoti apie kitą kuopos vadą, tarsi perbraukdamas anksčiau pasakytą „pasaką apie Krištaponį“, kuris Jurgio Juodžio byloje net nieką nedomino.         Šio „liudininko“ susipainiojimų gausa akivaizdi per visą tardymų-apklausų istoriją, kuris „liudijo“ žudynėse, kuriose jis nebuvo, - jas neigė ten buvęs, ir demaskavo, net NKVD tardytojus, nesąmones į jo protokolą10-Kač.DEMASK. prirašiusius bei pan.         Dar skandalingesnis M. Kačiulio „liudijimų?“ pokytis yra tai, kad jis Koncentracijos stovykloje matė žudomus „tarybinius piliečius“ (taip sovietiškai vadinamus žydus), o po 32 metų jam ŽUDOMI ŽYDAI PAVIRTO į Raudonosios ARMIJOS POLITINIUS VADOVUS NAIKINAMUS, pakeitus ir atstumus nuo Minsko ir , net jam 1948 m. nežinotą  ir 1980 m.„prisimintą“ „Kačino“11-Kačino karo belaisvių lagerio pavadinimą, kurio tokio internetas net nerodo.         Juolab, politiniai vadovai buvo Drozdų kaime naikinami per FILTRACIJĄ liepos mėnesį12-filtr.Drozd, kai A. Impulevičiaus batalionas dar tik Kaune kūrėsi. (Apie visas Minske žudynes atskirai pastabas pateiksiu kitoje - II-oje savo informacijos dalyje.)         Taip, kad M. Kačiulis pats „savo noru pasakas kurtų“ - neįtikinama. Juolab, minėtoje paskutinėje apklausoje J. Juodžio gynėja iš JAV N. Grybauskaitė labai nepatogius klausimus uždavinėjo, o prokuroras Bakučionis draudė į juos atsakinėti. Ji nustatė, kad M. Kačiulis tapo profesionaliu-propagandiniu liudytoju, net kino studijoje besifilmuojąs. (apie tai čia 8-toje dalyje)         Ar J. Kačiulis ne galėjo sužinoti, jog J. Krištaponis yra A. Smetonos sūnėnu ir iš „sportinio intereso pasakas“ pradėti kurti? Tokiam įtarimui yra svarus pagrindas, nes „Laike  Smetonos valdymo“ M. Kačiulis kalėjime sėdėjo ir sovietinė okupacija jį išlaisvino - įdarbino į okupacinės R. armijos karinių bazių statybas. O vėl sovietams atėjus, M. Kačiulis net iki Berlyno už juos kariavo - du medalius gavo, o GULAG-e jam atsidūrus,  PAVYZDINIU KALINIU tapo. Tai viską dokumentais įrodysiu kitoje - II-oje šios informacijos dalyje, kaip jis ankščiau laiko  išėjo, ir kai ten Javas (Mordovijos) lageryje per tardymą įrodinėjo, jog „jokiose žudynėse nebuvęs - jų nematęs“. Tai, teisiniu supratimu, už jų nuslėpimą jam, gal, baudžiamoji byla privalėjo priklausyti, o ne vėliau apie „J. Krikštaponį pasakas skiesti“, kuriomis LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas įtikėjo, o jo kolega Mindaugas Pocius iš LII(Lii) tuo M. Kačiuliu parodymų kaitą pareikalavo tirtį13-Kač.TIRTI                       Tai, vėl pasikartoju, primindamas  apie LII(Lii) „Rudianske“ žudynes „istorikų tyrimų duomenys“ tik iš vieno M. Kačiulio gauti - daugiau apie ten J. Krikštaponio niekas neminėjo, o minėjo (J. Vuosaitis) jo pavaduotoją Tamošiūną, vadovavus ten.         O, tai akivaizdu, kad prieš išvyką į Baltarusiją, J. Krikštaponį ir galėjo GESTAP-as suimti, ir todėl jį jo pavaduotojas Vladas Tamošiūnas keičia, o po to ir kuopa sustiprinama dar ir N. Reikalu, kaip parodė M. Kačiulis bei KGB tą faktą patvirtino tame savo Sąraše.          Tą pokytį patvirtina ir tardymo protokolai, kaip vienas iš jų Henrikas Salelionis, kuris paminėjo, jog po Krištaponio vadu tapo Tamošiūnas. O, tai normalu, kad pavaduotojas keičia kažkur, gal, dingusį J. Krikštaponį?         Dar tiksliau puskarininkis iš Pūnios Juozas Vėsa apibūdino, jog „po Krištaponio buvo Tamošiūnas, Reikalas. Jie keisdavosi.“          Liudininkas Motiejus Migonis paminėjo J. Krikštaponį Kaune, o Baltarusijoje žudynėms kuopai vadovavusį mini kažkokį karininką, kurio pavardės neatsimena.         Antrosios kupos vadą Tamošiūną žudynėse vadovavusį mini  daug liudininkų, kaip Kazys Petkevičius, Stanislovas Gervinas, J. Vuosaitis, Jonas Arlauskas. Pastarasis minėjo tarnybos pradžioje Reikalą, kurį vėlesnėje apklausoje pakeitė į Tamošiūną, lyg norėdamas apsaugoti N. Reikalą, gyvenantį JAV, o Tamošiūną, gal, pakišinėjo, nes jo likimas KGB-istams nebuvo žinomas? Ar pastarieji negalėjo koreguoti liudijimus, ruošiantis bendram tyrimui su minėtais iš JAV atstovais?         Svarbus ir Baltraus Simonavičiaus liudijimas, kuris nežino, kas kuopai vadovavo, nes karininkai dažnai keitėsi, o Slucke žudynėms kuopai vadovavo Gecevičius, kurio laipsnio neprisimena, nes, pagal  tą  B. Simonavičių, pastarasis buvo ne II-os kuopos karininku.      Tai, čia tuo ir viskas pasakyta, kad KUOPOS VADŲ KEITIMASIS IR ĮRODO, JOG J. KRIŠTAPONIO TEN BŪTI NEGALĖJO, nes nebuvus kuopos vadui, vokiečiams ir labiausiai buvo proga išnaudoti tą 2-ąją kuopą nusikalstamiems veiksmams. Apie tai Juozo Ūselio tardymo protokole matome: 2d pav.: Juozo Ūselio 1962-01-10 Vilniuje vykusio tardymo  41 archyvinio lapo 2 psl. viršutinė dalis, kur J. Ūselis parodo, jog batalionas „tiesiogiai priklausė Minsko miesto komendantūrai . Nurodymus batalionui duodavo vokiečių „SS“ majoras, bet jo pavardės neprisimenu. Bataliono kareiviai Minske buvo išskirstyti eiti sargybas prie įvairių objektų. Tam reikalui buvo išskirtos dvi kuopos, trečioji ir, kiek prisimenu - pirmoji kuopos. Antroji kuopa buvo palikta kareivinėse ir buvo naudojama kitiems tikslams, kaip baudžiamoji kuopa, tačiau ką konkrečiai darė nežinau.“. Šio protokolo VISĄ puslapį galima atsidaryti-paskaityti.        Iš J. Ūselio atžvilgiu TARDYMO PSICHOLOGIJOS 2d pav akivaizdžiai matosi, kad kaltinamasis J. Ūselis bando visų žudynių kaltes suversti savo kolegai - 2-osios kuopos vadui J. Krikštaponiui, nes J. Ūselis, kaip Ukmergės Partizanų būrių vadas su slapyvardžiu „Pakalnis“, puikiai privalo žinoti, jog jo (Vyčio) apygardos įkūrėjas Juozas KRIKŠTAPONIS YRA ŽUVĘS, TODĖL JAM NET PRIVALU VISAS KALTES SUVERSTI DĖKA SAVO GYVYBĖS GELBĖJIMO. Juolab, tai buvo tokia REZISTENTŲ-Partizanų TAISYKLĖ - GELBĖTI VISAI ĮMANOMAIS BŪDAIS GYVUOSIUS IR PER TARDYMUS VISAS KALTES VERSTI MIRUSIEMS-ŽUVUSIEMS.         Apie tai daug mums Sąjūdiečiams pasakojo buvę politiniai kaliniai, kuriuos mes, kaip Sąjūdžio aktyvistai, būrėme į jųjų politinę Sąjungą.         O, kad Antroji kuopa buvo labiausiai naudojama žudynėms, tai jaučiasi, visus liudijimus skaitant. Bet, šias aplinkybes reikia ne jausmais ir ne nuojautomis, o tik MOKSLIŠKAI-statistiškai tirti, pagal matematinius-statistinius patikimumo skaičiavimus.         Kaži, kaip būtų buvę, jei J. Krikštaponis būtų ten-Minske buvęs? Juk teisę šiek tiek išmanantis ir gerai vokiškai mokantis, gal kokią gudrybę diplomatišką būtų sugalvojęs ir, gal, nebūtų leidęs Gecevičiui su vokiečiais bendrauti, gal, su jais mūsų Juozas labiau būtų bendravęs? (Jau vien tai, kad nėra tokio liudijimo apie jo bendravimą su vokiečiais - tai ir yra pagrindinis įrodymas, kad J. Krikštaponio ten būti negalėjo, nes jis mokąs vokiečių kalbą, tikrai būtų veržęsis su jais bendrauti)         Taigi, nors „Krištaponį į žudynes“ vykusį paminėjo jo kolega  Juozas Ūselis, bet KGB-istų - specialistų profesionalų apgauti neįmanoma ir jam skirtame teismo mirties nuosprendyje paminėta, jog pastarasis, kaip 3-čiosios kuopos vadas, žudynėse vadovavo ir 2-ajai kuopai: 2e pav.: ištrauka iš 1962-10-20 teismo, vykusio Vilniuje NUOSPRENDŽIO 14 psl. ir 14-lapo, sudėto nuo 1-mo iki 14-to   detalė.  IR ČIA 2e pav. DAR 4-tą SVARŲ DOKUMENTĄ MATOME, JOG J. KRIKŠTAPONIS BŪTI BALTARUSIJOJE NEGALĖJO, NES J. KRIKŠTAPONIO 2-ajai KUOPAI, VADOVUS ŽUDYNĖSE, KALTINAMAS NET PATS Juozas ŪSELIS, kuris ir liudijo šią kuopą naudojant žudynėms, bet, matyt, tardytojai žinodami, kad J. Krikštaponio ten nebuvo (čia mano prielaida), tai ir jį patį apkaltino tai kuopai vadovavusį. Aišku, GALIMA ĮTARTI J. ŪSELIUI MIRTIES NUOSPRENDĮ NETEISINGAI PRIIMTĄ, pagal vieną galimai falsifikuotą liudininką, kurio liudijimo tyrimui atlikti man nebuvo laiko - jį vėliau parodysiu.         IŠVADA: savo gyvybei gelbėti,  J. Ūseliui net privalu buvo KGB-istams pakišinėti žuvusįjį savo kolegą. . Panašiai viskas ir 1-mosios kuopos vadui Zigmui Kemzūrai, buvo, kuriam prieš mirties nuosprendžio įvykdymą, dar tardymų eigoje psichiatrinė ekspertizė14-Kemz.PSICH. buvo atlikta. O žinant sovietmetyje piktnaudžiavimus psichiatrija, ir tokioje būsenoje mirties nuosprendžių prieigoje, kokie gali būti teisiamųjų „verti parodymai“ teisiniu aspektu? Todėl galime panagrinėti, būtent, Zigmą KEMZŪRĄ, kaip jis mini abu savo kolegas: Krištaponį ir Ūselį šitaip:          2f pav.: 1961-05-30 Vilniuje vykusio tardymo Zigmo Kemzūros protokolo 4-to psl. ištrauka.  Galima VISĄ puslapį pamatyti ir matyti platesnio konteksto tardymą        Čia 2f pav. kaip ir matosi lyg, labai įtikinamas Krištaponio žudynėse minėjimas.  Įtarti psichiatrijos piktnaudžiavimu nedrįstu, nes, pirmiau, jos padoriai nesimokiau, o ir motyvacijų nematau. Juk, tardomieji galėjo nujausti, kad jiems nedaug liko gyventi ir todėl galėjo sušlubuoti sveikata. O J. Krikštaponį rodyti galėjo jau vien iš apmaudo, kad jis generolo-giminaičio iš kalėjimo buvo iškrapštytas dėka J. Ūselio pavaduotojo (tai mačiau iš LCVA archyvo dokumentų simptomatikos, ir per kitą II-osios dalies informaciją įrodysiu), gal, visiems dedant pastangas, o, čia - J. Krikštaponis ėmė, ir neatvyko po kalėjimo.  Todėl ir psichinė sveikata iš piktumo-apmaudo gali labai sušlubuoti, ir J. Krikštaponio pakišinėjimas taip pat ir Z. Kemzūrai galėjo būti kaip PASKUTINIS ŠIAUDAS GELBĖJIMUISI, nors tai nepadėjo - abu sušaudė po teismo sprendimo. Juolab, KGB-istai galėjo ir žinoti, jog J. Krikštaponis tuo metu kalėjime buvo (ta žinia iš NKVD), todėl labai galėjo juoktis, į protokolus užrašinėdami fantazijas apie jį ir apie jas nieko nesakydami. Todėl kelintą kartą miniu čia, kad tik iš „žalių“-neapdorotų tardymų protokolų, be tyrimų išvadų, „teisybę“ ieškoti - tai ISTORIJOS „mokslo“ DEBILIZMAS - tokia mano nuomonė. Juolab, PAVARDES GALI ŽMOGUS IR NUSIŠNEKĖDAMAS NE TĄ PAVARDĘ PASAKYTI, kažką supainiodamas, kai tyrimo byla visai ne apie tą pasakytąjį.      Tik neaišku  dėl „Jonu“ apsimetusiojo - savo mirusio brolio vardą paėmusio, S. Rutkausko „Krištaponio žudynėse“ minėjimo. (P.S.: tai pasakoju iš tardymų protokolų, kuriuos vėliau kitoje - II-ojoje - būsimojoje šios informacijos dalyje parodysiu.) Galima daryti prielaidas, kad būdamas bausmėje „už banditizmą“, ar tremtyje, gal, galėjo sužinoti apie žuvusį J. Krikštaponį ir todėl, KGB-istų klaidinimui, ...? O, be to, galėjo su juo būti ir žmogiškoji klaida, nes jis J. Krikštaponį galėjo labai mažai matyti Kaune, nes jis, kaip parduotuvės vedėjas, užsiiminėjo savo parduotuvės pridavinėjimu prieš išvyką į Baltarusiją ir todėl N. Reikalą galėjo maišyti su J. Krikštaponiu, nes jiedu pagal aukštą ūgį ir lieknumą buvo panašūs. Juolab, aš jo 1961 ir 1981 metų parodymuose nemačiau N. Reikalo mininčio. Juolab, tada NATO standartų nebuvo ir nebuvo antsiuvų krūtininių su pavardėmis ir pavardes nebūtina buvo žinoti, nes kreipiamasi būdavo tik pagal laipsnį.       Aišku, yra ir labai vertingų parodymų, kaip, žymaus rezistento, svarbius prisiminimus palikusiojo ir vieno iš garsaus Valkų mūšio būrio vadų - tai iš Lekėčių krašto Edvardo GUOGOS PASAKYMAS, KAD KriKštaponis KUOPAI VADOVAVO, KOL BATALIONAS Kaune BUVO. (Apie jo parodymą 3-čioje-oje temoje)         Tačiau, kaip ne liūdna, minėtos Komisijos narys nuo LII(Lii) minėtas Mindaugas Pocius, moksliniame „G. ir R.“ žurnalo 2022 Nr.1(51) savo straipsnio 15-16 psl.  pastarojo E. Guogos ir kitų aukščiau paminėtųjų; Kaune J. Krikštaponį minėjusių liudininkų parodymus savo straipsnyje paverčia į „pasikartojančius“, leidžiančius „neabejotinai konstatuoti faktą, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai“.         Manau, kad tai ciniška tokią „išvadą“ skleisti, J. Krikštaponį Kaune liudijusių parodymus paverčiant į „konstatuojančius faktą ... žudynėse“, kai tie liudininkai J. Krikštaponio net nerodo Baltarusijoje, kai kurie net kitus karininkus rodo, kuopai vadovavusius. Mat,  tardymo protokolo paskaičius 1-mą psl., reikia jį paskaityti iki 3-čio ir iki galo, bet, deja, atrodo, kad surašo iš 1-mo psl. protokolo tik pavardes, tų, kurie sutiko Kaune Krištaponį, o po to net nenurašo citatų - jų sakomų žodžių, o kiekvienam istorikai savo žodžius pripaišė ir gavosi „stebuklas“, kai visi tardomieji „pagal vieną kurpalių“, visi vienodais žodžiais bėrė, lyg vieno ir to paties tardytojo parodymai būtų užrašyti, savaip rašant, o ne kaip liudininkas sako. Todėl ir teko važiuoti į archyvą ir tikrinti, „kokį velnią čia kas krėtė“? Galvojau, kad tardytojai sovietiniai išprotėjo. O, paėmus protokolus, paaiškėjo, jog tai istorikams proto neduota. Todėl apie tai galite istorikais „grožėtis“ čia 2os temos atskira didele poteme skandalingiausia.  Rašau, daugiskaitoje, nes ekspertizių atlikinėti laiko neturėjau, kad nustatyti, katras iš istorikų „velniais apsišėręs“.           O, kaip tik, M. Pocius to žurnalo 10-tame psl., dėkodamas A. Rukšėnui už kopijas, prasitarė, kad šis mokslininkas nė nebuvo archyvuose, ir nematė visų dokumentų bei jų visumos. Todėl gavosi REDUKCIONISTINĖS MANIPULIACIJOS, tik atsirenkant, kas kaltinimui naudinga, ir, matyt, užsimerkiant prieš  nepageidaujamus faktus? Atsiprašau, bet toks vaizdas susidaro dėl Redukcinizmo - tolygaus stalinizmui. Bet per chruščiovinį Atšilimą tokia „redukcija“ lyg, ir uždrausta buvo?   Todėl čia šioms visoms manipuliacijoms reiktų atskirai išsamios studijos, kurias dar reikia nagrinėti....      .      Svarbiausia, stulbina tai, kad lyg ir turėtų prasidėti teisminis ginčas dėl Atminimo J. Krikštaponiui naikinimo ar jo sustabdymo. Žodžiu, matau ginčą tik dėl dviejų geležėlių ant Šventojo akmens, o ne dėl mirusio-žuvusio galimai apšmeižimo.        Svarbiausia, pamosikuota su rusofašistine Ukrainoje „spec. operacijos“ Z raide, su kuria buvo pareikalauta J. Krikštaponiui paminklą nuimti. Dar, keisčiau, jog, kaip ir ta Z raidė pagerbta šviečiančiomis žvakutėmis - liepsneles galima įžiūrėti, ir žvakidės pilnos parafino - tik, tik uždegtos. O pranešimo policijai jokia GOOGLE nerodo. Tą „vaizdelį“ įdėjau tik į PRIEDŲ - PASTABŲ skyrelį, kad nuotaikos negadintų-neblaškytų. Detaliau 2-oje temoje. apie problemą Ukrainos karo ir artėjančio Pasipriešinimo 80-mečio.  Tai, gal, tų  artėjančių dviejų jubiliejų proga gal reik nutraukti tą ginčijamą PA-2 sprendimą? Ar LGGRTC negali savo ruožtų sustabdyti ir iš naujo pradėti tirti tuos naujus pastebėjimus, kuriuos atradau ir kuriuos pastoviai vis naujus atradinėju? Manau, kad, kas prisilies prie dokumentų, tai  kiekvieną tikrai, ką nors naujo atras.  Taigi, tik mažą dalį  dabar šioje informacijoje teikiu, - kas liko, palieku kitai - būsimajai II-ajai daliai tokiai pat informacijai, kur dėstysiu apie LCVA archyvo dokumentų ypatumus, bylojančius GESTAP-o apgavystės ypatumus, kaip J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti ir kitką O dabar konkrečiai dokumentais pristatau  platesnį aiškinimą apie naujai atrastų dokumentų aspektus, kurių turinys yra pagal temas šias: 1. Labai silpnas PA-2 sprendimo „pagrindas“ - tik NUPLAGIJUOTA „špargalkė“.Jos gale išvada:  SLAPSTĖSI  NUO VOKIEČIŲ.   Negi už tai bus ...? 2 Pasipriešinimo sovietams jubiliejaus prasmė dabartinio karo Ukrainoje akivaizdoje. 3 Apie J. Krikštaponio biografiją TIESOS pagrindai   4. IŠ NAUJO REIKIA TIRTI  Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ 5 Kodėl netirtos J. Krikštaponio patekimo į kalėjimą psichologinės ir istorinės aplinkybės? 6 Kokiomis „pažymomis?“ taip žiauriai klaidinama Lietuvos Žydų bendruomenė? 7 Pagrindinio J. Krikštaponio  „kaltintojo“ skandalingiausi susipainiojimai 8 KONKRETŪS Martyno KAČIULIO „parodymų“ NEATITIKIMAI yra akivaizdūs    9 Reikia pažymėti PAČIĄ SKANDALINGIAUSIĄ FALSIFIKACIJĄ     Vytenis Aleksandraitis 2024-05-24 Jonava  Šios informacijos pristatymo  paskutinio puslapio galima atsidaryti su mano PARAŠU vaizdą                        PAAIŠKINAMOJI  DALIS   1-oji tema:  Labai silpnas PA-2 sprendimo „pagrindas“ - tik NUPLAGIJUOTA „špargalkė“. Jos gale išvada:  SLAPSTĖSI  NUO VOKIEČIŲ. Negi už tai bus ...?    Pirmiausiai, tam PA-2 sprendimui nėra jokio pagrindo - net tas pagrindas vadinasi tik PRIEDU, gal net nebūtinu perskaityti? Kaip, sakant, priedas, kaip prieskonis prie maisto. Dar kitaip sakant, tas priedas PA-2 sprendimą tik paskaninant, arba pagražinant, taip kaip ir priedai prie atlyginimų ir panašiai? Tai negi dokumentas  pagal tokį pavadinimą  yra neturintis jokios juridinės atsakomybės?          Šiaip, lyginant su minėta pirmąja 2014-12-19 LGGRTC „pažyma“, kurioje buvo nuslėptas J. Krikštaponio kalėjime kalinimas (todėl ją kabutėse rašau), tai jau LII(Lii) mokslininko Mindaugo Pociaus 2021 m.parašyta Pažyma, nežiūrint daug apgaudinėjimo faktų, ji turėjo ir teigiamąją reikšmę, nes jos   gale tapo pripažintomis prieštaringos žinios, apie J. Krikštaponio slapstymąsi nuo vokiečių, jau neskaitant, kad pripažinti M. Kačiulio prieštaringi vertinimai.         Mat, pokaryje jo kuopos vadu buvo N. Reikalas, o po 32 metų  M. Kačiuliui  tas N. Reikalas pavirsta į Krištaponį.   Tačiau, Kačiuliui, toje pačioje apklausoje prie JAV atstovo, pagal mano naujausią atradimą, Krikštaponis išbūna tik kokį pusvalandį, kuri vėl atgal  į Reikalą atsiverčia.          Bet, vis tiek, didelė pažanga, jog Pažymoje pripažinta, kad reikia tyrimus atlikinėti. Tirti siūlo M. Pocius ir N. Reikalo veiksmus. Todėl M. Pociaus Pažymą rašau iš didžiosios raidės, o iš jo padarytą LGGRTC plagiatą tik kabutėse rašau nes,  be jokių paskaitymų,  joje paliekamos pačios grubiausios klaidos - jos, net neištaisomos. Net nesitiki, kad tokiame dideliame kolektyve neatsirado, gebančių pamatyti tas klaidas ir ištaisyti? Panašiai, kaip be jokios galvos labai  prasto mokinio pavyzdžiu NUSIRAŠOMA (žargon. „nusišperinama“). Tokia  LGGRTC anoniminė-nuplagijuota „pažyma“, tampa tik  „špargalkės“ „lygyje“, kurios beveik, paskutinio puslapio vaizdas yra toks: 2g pav.: dabar ginčijamam sprendimui PA-2 dėl J. Krikštaponio atminimo naikinimui teikiamam pagrindui yra žinoma antroji LGGRTC kažkokios anoniminės (be autorystės), mano per GOOGLĘ nustatytos nuo M. Pociaus be jokių pataisymų su visomis grubiausiomis klaidomis nukopijuotos (tiksliau, NUPLAGIJUOTOS)  11-os psl. apimties „pažymos“ priešpaskutiniojo 10-tojo psl. pabaiga, kurioje pagal mokslinių darbų rašymo praktiką ČIA TURI BŪTI APIBENDRINAMOJI IŠVADA. Galima atsidaryti VISĄ šį puslapį ir pamatyti REIKALAVIMĄ ATLIKTI TYRIMUS.         Primenu, kad nuo M. Pociaus į šią aklai nuplagijuotų visų pačių grubiausių klaidų trumpą koncepciją buvau pateikęs  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkei Skirgailei Žalimieneiir detalesnę jų analizę pateiksiu kitoje II-os dalies informacijoje.         Bet  tai, ką čia 2g pav. matote M. Pociaus išdėstymą pabaigoje, kaip IŠVADĄ, dominuojančia PRIEŠTARINGA INFORMACIJA, tai ji ir privalėtų būti, kaip teisingiausia, nes ji nėra paneigta ir pateikta pačioje pabaigoje. Parastai, jei būtų noras įrodyti apie „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimą, tai tą prieštaringą informaciją reikia paneigti, pažymą rašant nuo jos, o ne ją gale įdedant.        Bet, panašu, kad M. Pocius, reikalaudamas atlikinėti tyrimus, jis matyt, tai ir turėjo mintyse, kad ši prieštaringa informacija pavirs į pagrindinę? Juolab, kad atsidarius visą šį puslapį, matome labai daug liudijimų, jog žudynėms vadovavo N. Reikalas, o J. Krikštaponiui paliekamos tik parodytos skandalisto M. Kačiulio, kurio „parodymus“ ir jį patį M. Pocius siūlo ištirti. O , dar, pagal mano atrastus niuansus, jau jie gali būti, galimai išgalvoti, nors J. Krikštaponiui jie ir paliekami „Rudenske ... bei karo belaisvių“, kurios pirmiau buvo žydų žudynėmis, o vėliau naikinamieji žmonės pasikeitė iš civilių į  karinius „politrukus“         O, kadangi M. Pocius M. Kačiulio protokoluose nematė šio  skandalingiausio akibrokšto ir didžiausio pasityčiojimo iš Holokausto aukų, tai, čia, manau, kad reikia surimtėti ir ne juokauti su „įrodymais“.         Pirmiau reikia išsiaiškinti dėl M. Pociaus teiginio, jam 4-to psl. pradžioje rašant, kad „Atskirai aptartinas klausimas dėl duomenų, kurie rodo, kad 2-o bataliono 2-osios kuopos vado pareigas 1941 m. rudenį ėjo du asmenys: ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas.“.  Pirmiausiai, dėl termino „duomenų“, rodančių apie einamas pareigas. Ką, M. Pocius įsakymus matė dokumentuose, ar „kačiulių“ teiginius?         Toliau M. Pocius 5-to psl. viduryje parašė:         „Aukščiau minėti ir kiti, su 2-uoju batalionu susiję dokumentai rodo, kad 1941 m. spalio – gruodžio mėnesiais ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas galėjo pakaitom eiti 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas, todėl aktualu identifikuoti ltn. J. Krikštaponio (Krištaponio) vaidmenį konkrečiuose įvykiuose.“       Tai, pagal ką M. Pocius ruošiasi„identifikuoti J. Krikštaponio vaidmenį“? Pagal M. Kačiulio, kai jis su Grigoniu atsisakė žudyti Rudenske? O, M. Pocius matė, kad pats Grigonis tame Rudenske, net nebuvo? Todėl kitame parodyme M. Kačiulis jo; net nemini, - tos pačios situacijos „pasaką“ amerikiečiams „skiesdamas“! Ar tai ne   akivaizdu, kad M. Kačiulį prokurorai pakoregavo, kad prieš JAV atstovus neraudonuoti?        Ir, išvis, kas per „kaita“ pareigose gali būti? Kur pasaulio vadybos praktikoje tokia fiksuojama? Kai J „J. Krikštaponis atsisako žudyti“, todėl labiau patyręs žudynių vadovavimams jį keičia?       Toliau dar bus „gražiau“. Todėl M. Pocius labai teisingai jau 3-čią kartą savo kūrinyje pabrėžė, jog REIKALINGI TYRIMAI, nes jam „neaišku, kas ... kuopai vadovavo kitose žudymo akcijose“. Tai, ką, M. Pocius, tikrai, „nematė“ ir kitus minimus karininkus šiai 2-ajai kuopai žudynėse vadovavusius? Tikrai, „nematė“ labiausiai ir daugiausiai minimą V. Tamošiūno, Marcišausko, ir net iš kitų kuopų karininkų 2-ai kuopai vadovavusių,  kaip Gecevičių bei J. Ūselį? Tikrai, iš jų niekas „nesumirgėjo“ liudininkų fiksuoti į protokolus?  Tai, kokį dešimtadalį tų protokolų ar teko, bent, atsiversti, ar tik A. Rukšėno pateiktosios kopijos buvo studijuojamos, už ką moksliniame žurnale buvo jam dėkojama? Tai kelis pundus tų kopijų jis atvilko? Ar ne paprasčiau kompiuteryje skaitmenizuotus ir mikrofilmus vartyti?          Na, o dėl M. Pociaus išvados, neva, „Paprastai laipsnis pakeliamas už gerą pavestų užduočių vykdymą ir nepriekaištingą tarnybą.“, lygiai tą patį paklausiu: Kiek Pakėlimų lapų teko pastudijuoti? Negi „nesimatė“ prierašai už gerą tarnybą tik tiems, kuriems reikiamo ar papildomo išsilavinimo trūksta? O kodėl M. Pocius nekomentuoja, kad J. Krikštaponis VDU Teisės fakultete ar ne 3-čio kurso studentu buvo ir už tai jam keliamas tas laipsnis? Kiek dar karininkų - leitenantų M. Pocius matė, siekiančiųjų aukštąjį-universitetinį išsilavinimą? O, kaip Fizinio lavinimo instruktorius ar J. Krikštaponis nebuvo vienas iš pirmųjų kariuomenėje, kai jojo bendramoksliai bei jo varžovai čempionatuose, kaip Stasys Šačkus ir Leonas Puskunigis buvo Sporto Rūmų (dabar Sporto universiteto) kūrėjais bei dėstytojais? O Lietuvos kariuomenės garsinimas net tarptautinėse varžybose, tai ne nuopelnas aukštesniam laipsniui gauti?         Tai, kodėl neieškomi jam kapitono laipsnio suteikimai, kai NKVD dokumentuose jis minimas kaip „kapitonas buržuazinės kariuomenės“, kur jo sužeminimo iki vyr. leitenanto duomenys, kai Lietuvoje to laipsnio, kaip ir nebuvo? Kada jį panaikino? O, kur jam A. Impulevičiaus įsakymas dėl kapitono laipsnio suteikimo? Nesuteikė, už tai, kad dezertyravo - iš kalėjimo į batalioną negrįžo, ar už tai, kad jis tą kapitono laipsnį jau turėjo ir pakartotinas laipsnio suteikimas buvo reikalingas dėl diplomatinių pastangų iš kalėjimo jo išprašymui?  Juk, nesuteikė, nes jis ir taip jau kapitonu skaitėsi, LLA kurdamas.      O, dėl M. Pociaus „nuomonės“, kaip, neva, „karo eksperto“, tai M. POCIUI, PIRMIAU KARĮ NUO KARININKO REIKIA MOKĖTI ATSKIRTI, nes Dekomunizacijos-desovietizacijos komisija nebūtų balsavusi už J. Krikštaponiui atminimo nuėmimo, jei jo didžiausiam „kaltintojui“ Mariui Kačiuliui nebūtų falsifikuotas karinis laipsnis, bemokslį net Eilinio laipsnio neturintį pavertus „jaunuoju karininku“; t. y. net kapitono laipsnį galinčiu turėti. Būta ir daugiau manipuliacijų ...      Pati naujausia mano ir kitų kraštotyrininkų atrasta manipuliacija yra nurodyta čia 2g pav. virš auksinės spalvos slapstymosi nuo vokiečių padažytos; šone su raudonu šauktuku nuoroda-signatūra pati melagingiausia pateikta. Apie ją šio rašinio pabaigoje būsite „pritrenkti,“ kur įrodymas, kad J. Krikštaponis į jokią „atsargą“ nė neišėjo, nes, kai, pagal sesers ir kaimynų atsiminimus, po kalėjimo negrįžo į batalioną į batalioną, tai tada į jokią „atsargą“ jam įsakymų rašyti negalėjo. Taip, kad „iš piršto laužta“ jo „demobilizacija“. Todėl istorikai ir pakišinėja visai svetimą - kito asmens personalinę karininko bylą, galvodami, kad „neatsiras kvailių“, kurie bandys domėtis ta byla.         Tik, įdomu, kodėl M. Pocius ja nepasidomėjo, net „neparūpo“ pacituoti įrodymui dokumentą? Kaip, galima be jokių įrodymų demagogiją skleisti, ir nepasitikrinti, kas ten yra po ta signatūra? Man, kaip pedagogui, tai nesuprantama, kad mokiniams-studentams neugdyti smalsumo jausmus, teikiant žinias ir mokant jomis naudotis? Kaip galima bet kaip rašyti pažymas ir straipsnius, pliurpiant bet ką ir melagingus duomenis duodant, kaip, neva, apie „Krikštaponio raštą, Minske rašytą“, kai ten net ne raštas, o Raportas ir, visai ne „Krikštaponio“, o kito asmens?  Nusivažiuota net iki tokio „lygio“, kad net mokslininkai garbūs buvo apgauti iš minėtos Komisijos šiomis keliomis apgavystėmis. Juk, jei tų dviejų melagingų nuorodų nebūtų, tai protaujantis Komisijos narys, žinodamas kad J. Kačiulis nėra karininkas, o tik pradedantis karys, tai į jo „parodymus“ nekreiptų jokio dėmesio, kaip į galinti maišyti karininkų pavardes, juos gerai  nepažinodamas.         O  jei  nebūtų pastarųjų dviejų melagingų nuorodų, tai kiekvienas protaujantis, girdėjęs, bent, GANDUS dėl J. Krikštaponio kalinimo, tikrai, pradėtų ieškoti to, jojo laikmečio dokumentus ir be personalinės bylos nenurimtų - rankos, tikrai, ne keltų už Atminimo šalinimą, jeigu ne matys, kad nuorodose nėra nei jo bylos, nei įsakymo apie demobilizaciją, kuri griauna jo kalėjime buvimo versiją, ir „apie jį žudynėse liudija“ ne kažkoks kvailelis, o rimtas žmogus - karininkas, labai gerai jį pažįstantis. Juk, jei „buvo demobilizuotas“, vadinasi, tarnyboje buvo ir tada „buvo Baltarusijoje“ - tokiomis kategorijomis mąstė protingi Komisijos nariai. O iš kur jie galėjo žinoti, kad jie bus su ta LGGRTC „pažyma“ apgauti? Kas galėjo pagalvoti, kad tą „pažymą“  reikėjo tik EZOPIŠKAI mokėti skaityti, nekreipiant jokio dėmesio į emocijas, reiškiamas: „šaudė, šaudė, šaudė“ - taip pasikartojančiai rašant, kad dėmesį nuo pagrindinės SLAPSTYMOSI NUO VOKIEČIŲ minties nukreipti?            Bet, kai paaiškėjo, kad su tomis nuorodomis apgavystė, tai dabar kaip Komisijos nariai pasijus? (Kas apie jas nežino nieko - duosiu nuorodas gale į pagrindinius savo laiškus, daug kartų rašytus ir kitoje II-osios dalies informacijoje pakartosiu visą tai su analize išsamia)              Todėl  gerbiamam dr. Arūnui Bubniui, ar ne reikia naikinti PA-2 sprendimą dėl jo labai labai silpno „pagrindo“, tik NUPLAGIJUOTOS „špargalkės“ struktūros? Juk jos pabaigoje, pagal visų rašinių rašymo tradiciją yra išvados-apibendrinimai, O šio NUPLAGIJUOTO „kūrinio“ išvada: SLAPSTYMASIS NUO VOKIEČIŲ. Tai, negi už tai bausmė šventajam Atminties akmeniui? Už slapstymąsi?

2-oji tema:  Pasipriešinimo sovietams jubiliejaus prasmė dabartinio karo Ukrainoje akivaizdoje            Tai iš temos pristatymo aišku, jog liudininkų, jų visuma net visiškai nerodo „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ - joje parodė tik 4 labai abejotini „liudininkai?“, privalėję KGB-istams kaip žuvusįjį-mirusįjį pakišinėti ar, galimai, pavardes sumaišę, o kiti visi visai kitus karininkus nurodo J. Krikštaponio kuopai vadovavusius. Todėl čia ir skiriu šią savo informaciją tų tardymų bei apklausų protokolų net psichologinei analizei.     Bet šios teikiamos informacijos svarba yra ta,  kad PASITINKANT PASIPRIEŠINIMO 80-mečio JUBILIEJŲ, tą Pirmojo pasipriešinimo veiksmą atliko, greičiausiai, Juozas Krikštaponis, kuris liepos 20 dieną1a surengė pirmąjį Partizanų sąskrydį1, kai  visai šalia - čia pat; prie Šventosios upės vyko pačios žiauriausios kautynės1b, sovietams beprasmiškai naikinat  savus tik ką mobilizuotus karius. net ir dabar būtų galima paieškoti Veprių-Upninkų apylinkėse dar nepalaiduotų - tik žemėmis apmestų trūnijusių lavonų. Galima būtų ekshumuoti ir deramai palaiduoti ir parodyti, kaip sovietai-rusai nesiskaitė su tik ką mobilizuotais kariais. Kai aš po demobilizacijos 1968-1970 . m. m. Santakos girioje sudarinėjau sportinius žemėlapius ir ten treniruotes-sąskrydžius keliautojų rengdavau, tai teko man pabendrauti su buvusio ir vėliau sovietmetyje sunaikinto Domininkavos vienkiemio gyventoju, kuris man papasakojo kraupų dalyką, kai sovietiniai kariai šturmavo verdančią nuo kulkų Šventosios upę, ir visi iki vieno žuvo, kiti lipo per žuvusiųjų lavonus ir irgi žuvo ir visi lavonai plaukė link Jonavos. Kaži, ar juos sugaudė prie geležinkelio tilto? Vėliau aš su antruoju partijos sekretoriumi-frontininku Žabinu išsiaiškinau, kad paskui juos ėjo užkarda, kuri atsiliekančius ir neskubančius žūti 0 irgi žudė iš nugarų. Matyt, toks Kremliaus planas buvo, kad kuo mažiau sugrįžtų iš Berlyno? Gal bijojo, kad Vakarinėse dalyse neprisidėtų prie rezistencijos ar net paprasčiausių maištų?             Todėl J. Krikštaponis į mišką ėmė tik tuos, kuriems grėsė patekti į frontą ir iš ten negrįžti1c.         Taigi, ši istorinė aplinkybė labai svarbi dabar vykstančios nusikalstamos Rusijos invazijos į Ukrainą metu. Juolab, dėl šio 2022-02-24 prasidėjusio karo,  netikėtai-staiga nutrūko žadėtų1d mokslinių konferencijų ciklas, skirto J. Krikštaponio biografijos nagrinėjimui, nežiūrint tai, kad per pirmąją 2021-12-03 Ukmergėje mokslinę konferenciją buvo prisakyta ir prirašyta buvo DAUG NETIESOS, o nutrukus konferencijų ciklui, taip ir neliko kur ir kam atsakyti, kokiu  tikslu buvo skleidžiama netiesa dėl archyviniuose dokumentuose duomenų, apie kuriuos čia bus pateikta.         Todėl gavosi iš ukmergiečių atviras pasityčiojimas (P. S.: šia spalva gėdingus momentus žymiu), jiems prirašius ir prišnekėjus bet ką, kai archyvai visai ką kitą rodo. Juolab, kad buvo dar ir pasinaudota tuo karu Ukrainoje, rašant dar didesnes nesąmones net garbingame moksliniame GENOCIDAS ir REZISTENCIJA žurnale (toliau „G. ir R.“), kur 2022 Nr.1(51) pačiu pirmuoju straipsniu1-žurnal. labiausiai buvo ir apšmeižtas J. Krikštaponis, o jojo gynėjai tų nesąmonių, kurios čia žemiau pateiktos - neskaitė, nes rūpinosi ir dabar rūpinasi paramomis Ukrainoje.       Keista, kad PA-2 sprendimas priimtas po rusofašstinės Ukrainoje Z raidės pagerbimo; su jai uždegtomis žvakutėmis, reikalaujant nukelti Didvyriui paminklą (... pav.:), - tai iki galo neperskaityta ta LGGRTC „pažyma“ labai panaši į desperaciją, nes tokioje sudėtingoje tarptautinėje situacijoje fiziškai Komisijos nariams nėra net galimybių įsigilinti į klaidingų „pažymų“ teikimus. Juolab, nebuvo kam paklausti, kam reikėjo prie tos Z raidės šviečiančias žvakutes fotografuoti ir kodėl apie tai operatyviai policijai nebuvo pranešta? Kadangi jos dar švietė fotografavimo metu, tai policija ir iš kart būtų nustačiusi, kas tą Z raidę nupiešė; pagal tų žvakių pirštų antspaudus. bei ... ... pav.: kairėje visos nuotraukos vaizdas su jos autoriumi LŽB bei nepagrįstu priekabiavimu prie Ukmergės savivaldybės, dėl, neva, „nesutvarkomos“ Holokausto vietos, dėl, neva, nesurenka šviečiančių žvakučių, pilnų parafino. Ką dar „sutvarkyti“ savivaldybei reikia pagal tą nuotrauką? Ta nuotrauka buvo skelbta LŽB tinklalapio straipsnyje, o šį TRIPTIKĄ galima dar labiau išsididinti, o taip pat galima ir į platesnį net 5-ių nuotraukų koliažą pažvelgti su unikaliu - labai raiškiai restauruotu J. Krikštaponio portretu bei  šalia jo pagrindiniu dokumentu, įrodančiu, kad jis ant tuščio lapo pasirašė greičiausiai GESTAP-ui apgauti ir tai atliko ne Minske, nes ne jo ranka pildyta šalia jo parašo, o pasirašyta, greičiau Kauno kalėjime, per 3-4 dienas suvažinėjant iš Minsko į Kainą ir atgal.            DAR VIENA NAUJAI APTIKTA ISTORIKO FALSIFIKACIJA,  LIUDININKŲ PARODYMUS RODANT ATVIRKŠČIAI, NEI JIE LIUDIJA        Tokį Istorijos mokslo paniekinimą matome minėtame moksliniame žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 Nr. 1 (51) 15-16 psl. M. Pociaus straipsnio iškarpa, kurią  81 pav. parodau esančiame čia žemiau dešinėje spalvotai pabraukytą. Kol nebuvau tyrimo atlikęs, iš pirmo žvilgsnio iš karto pasimatė kaip ir  NESĄŽININGUMO ASPEKTAS ATSIVERIA tame naujajame abejotiname „tyrime“, „nurašius?“ idealiai vienodus tų 9-ių liudininkų pasakymus, tiek A. Rukšėno man atsakyme, matomame 81 pav.:, o, ypač, A. Pociaus žurnalo „Genocidas ir Rezistencija“ (toliau G. ir R.) 2022 Nr. 1(51) straipsnio 15-16 psl. irgi visiškai  vienodai 81 pav.: taip pat pateikiant labai abejotinus tų 9-ių liudininkų visiškai  vienodus žodžius, - labai abejotina, kad tie 9 liudininkai sakytų vienodais žodžiais, kuriais matosi aiškus kažkoks keistas mėgavimasis tais jų vienodais užrašytais žodžiais, juos 9-is kart atkartojant ir be reikalo užimant tekstuose vietos, vietoje to, kad tik išvardinti tas 9 pavardes ir prie jų pridėti tą jų bendrą teiginį. Todėl A. Pocius minėtoje Ukmergės konferencijoje buvo neteisus, jog, neva, „9 (devyni) skirtingų laikų apklausti policininkai-liudininkai“, nes aiškiai matosi, jog tos apklausos vyko nuo 1961 m. vasario 22 d. iki 1962 m. vasario 19 d. ir jos buvo vykdomos garsiajam istoriniam-teisminiam 1962 m. Vilniaus teismo proceso farsui, kurį aš puikiai prisimenu; publikuotą tada per sovietines masines informavimo priemones - dabar vadinamas žiniasklaida. (P. S.: tada aš jau buvau Kauno Politechnikumo pirmakursiu ir ...) Todėl nieko nuostabaus, kad to paties tardytojo, ar tos pačios tardytojų grupės parodymai galėjo būti vienodais žodžiais užrašyti, ir neaišku, iš kokio konteksto juos nurašius, ir neaišku, kaip juos klausiant - ką klausiant ir už kokį periodą tą vadovavimą kuopai klausiant? Todėl, iškilus klausimams, akivaizdu, jog tas istorinis „tyrimas“ nėra kokybiškas. Žemą to „tyrimo“ kokybę parodo ir tai, kad pateiktos ne tų liudininkų citatos (jos nepaimtos į kabutes), o istorikų tik vienodai atpasakotos, nenurodžius ko buvo klausiama ir kaip konkrečiai buvo klausiama ir neaišku, kaip liudininkas atsakinėjo. Todėl Mindaugo Pociaus G. ir R. moksliniame žurnale akivaizdžiai ne moksliškai daromas apibendrinimas, kad, neva: „Šie pasikartojantys parodymai leidžia neabejotinai konstatuoti faktą, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ai kuopai.“Abejotina, kad iš tų 9-ių liudininkų, išskyrus J. Ūselį ir kažkokį neaiškųjį Rutkauską, kas nors dar būtų „prie žudynių J. Krikštaponį“ minėję, ir, aplamai „J. Krikštaponį Baltarusijoje“ minėję? Jei liudininkai J. Krikštaponį būtų sieję su Baltarusija, tai reiktų konkrečiai matyti, ką apie jį Baltarusijoje mini, ką ir kaip Baltarusijoje „matė?“ J. Krikštaponį. Jeigu tokių būtų, tai jie būtų eksploatuojami ne mažiau, kaip „liudininkas“ Marius Kačiulis, su pasimėgavimu apie žudynes pasakojant. Bet, kažkodėl ir  minėto G. ir R. žurnalo 15-16 psl. M. Pocius čia 81 pav.:   matomoje mano nuotraukoje, kurią aiškumo dėlei dviem spalvom subraukiau skirtingus aspektus iš žurnalo, kurio adresas:    http://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf              Bet, atlikus man šiokį tokį tyrimą, patikrinus visus tardymų ir apklausų protokolus, galima  tikrai „pasigrožėti M. Pociaus moksliškumu“, kuris teikia, atseit, „pasikartojančius liudijimus“, lyg vieno asmens vienodai parašytus, iš kurių „neabejotinai“ konstatuoja faktą, jog, neva,  „J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai.“, pasitelkdamas tuos liudininkus, kurie kaip tik neigia “ „Krikštaponį-Krištaponį Baltarusijoje“ ir kurie apklausų metų  Krikštaponį-Krištaponį mini tik Kaune vadovavusį.       Taip, kad mokslinio žurnalo skaitytojų apgaudinėjimo tikslu M. Pocius pateikia visiškai atvirkščiai liudijančius liudininkus. Iš jų aš praleidžiu galimai melagingą „liudininką“ J. Ūselį ir felčerį Juozą Vosylių, kurio aš tardymo protokolo nemačiau, todėl komentuoti negaliu. O toliau pagal kitus 7-is straipsnyje išvardintus eilės tvarka, pastebiu VISUS melagingai-apgaulingai rodomus, štai, šiuos: 1.       Stasį Arštikaitį, kurio, net liudijimą nesugebėjo istorikas M. Pocius teisingai nurašyti, nes S. Arštikaičio žodžiai tardymo protokole yra tokie: „Dabar tiksliai neprisimenu, tačiau greit antrosios kuopos vadu tapo leitenantas Krikštaponis, vardo nežinau.“. O M. Pocius parašė, jog, neva, „... kuopos vadas buvo ...“. Todėl kur, neva, „buvo“ ir kur iš tikrųjų „... greit ... vadu tapo ...“, tai kardinaliai visai kitoks liudijimas, nes jeigu J. Krikštaponis GREIT VADU TAPO, tai, vadinasi, prieš jį kitas karininkas 2-osios kuopos vado pareigas užiminėjo, ir akivaizdu, kad liudininkas Stasys A. kaip puskarininkis, trumpai buvusio vado pavardės neatsiminė. Todėl pagal tikslų tardymo protokole parašymą, akivaizdu, kad liudijimas fiksuotas apie greit vadu tapusį Krištaponį, ir toks liudijimas negali būt priskirtas prie Baltarusijos, nes S. Arštikaičio pasakojimas yra apie bataliono kūrimąsi, kuris buvo tas veiksmas Kaune, o ne Minske. Todėl M. Pocius iškraipęs liudijimo žodžius, kardinaliai pakeitė liudijimo esmę savo fantazijos naudai ir skaitytojų apgaudinėjimo-klaidinimo linkme, nes Kaune paminėtas Krištaponis, na, ne kaip negali būti siejamas „su Minsku“, kaip tai istorikas tą liudijimą priskiria „J. Krikštaponį žudynėse Minske“.  Kaip tai įvyko, siūlau istoriku „pasigrožėti“, kaip jis „suvokia“ S. Arštikaičio liudijimą apie batalioną Kaune: 82 pav.: Stasio Arštikaičio parodymas apie bataliono Kaune kūrimosi laikotarpį. 2.       Aišku, jau garsiausiąjį - „didžiausiąjį J. Krikštaponio kaltintoją“Martyną Kačiulį rodo teisingai (Krištaponį Kaune) liudijantį, bet nurodžius jojo 1962 m. rugsėjo 3 dienos apklausą, moksliniame žurnale mokslininkui M. Pociui privalu būtų nurodyti ir apklausos vykdymo vietą – tai Mordovijos garsųjį Javas lagerį, kur ne toli Baraševe kalėjo tik ką į Amžinybę išėjusi sesė Nijolė Sadūnaitė. Ši apklausos aplinkybė tame GULAG-o lageryje yra labai svarbi, nes tarp tų dviejų lagerių buvo 1966-1968 m. m. ryšių kariuomenės karinio dalinio 71537 pagal šaukinį „Kurgan“ karinės technikos pozicijose buvo mano aptarnaujami radarai, su kuriais fiksavau kosmonautų V. Komarovo žuvimą ir J. Gagarino nužudymą (tai svarbi Holistinė detalė, turinti šiokią tokią Sinerginio ryšio sąsają, vėliau atskleisiančią), nes, mums:  tada Ryšių karinės tarnybos kariams, taip vadinamiems „juodapagoninkams“, tekus bendrauti ir net muštis su kalinių saugotojais „raudonapagoninkais“,  - todėl AŠ šiek tiek ŽINAU KALINIŲ IR LAGERIŲ VADOVŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ PSICHOLOGIJĄ, kai prasidėjus chruščioviniam Atšilimui ir Nikitai Sergejivičiui beprotiškai pradėjusiam „komunizmo statybą“, į ją tapo įtraukti ir kaliniai, su kuriais vadovybė stengėsi gerus santykius palaikyti, kad jie viršytų „komunizmo statybos“ planus tų lagerių įrengtose įmonėse. Todėl į tą Javas lagerį iš Vilniaus atvykusiam KGB vyr. tardytojui ltn.-ui Markevičiui, galima, manyti, jog kokių nors prievartos fizinių poveikių tardomiesiems gal jau negalėjo būti, kaip tai buvo NKVD laikais?       81 pav.:  nuotrauka M. Pociaus straipsnio 15-16 psl. moksliniame žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2021 1(51)  su skirtingais pagal reikšmę pažymėjimais, atkreipiant dėmesį į konkrečius liudininkus, jųjų vienodus teiginius ir labai svarbius tų teiginių momentus.          Kaip tik, tai ir demaskuoja M. Kačiulis, jo 1948 m.  rugpjūčio 26 d. protokole prirašytų nesąmonių, to, ko jis nesakė ir negalėjęs sakyti, nes tose žudynėse nebuvęs. Be to, M. Kačiulis tame Javas lageryje net neminėjo visai J. Krikštaponio ir visai neminėjo tų žudynių, kuriose po 19-os metų M. Kačiulis, galimai, prisigalvos „apie J. Krikštaponį?“! Todėl M. Pocius nepaminėjęs šių niuansų, kaip ir prasilenkia su „moksline metodika?“?          Taip, kad M. Pocius paminėdamas 1980 m. liepos 14 d. apklausą, parodant  Krištaponį, prie jo parodymo pridėjus žodžius, neva, „taip pat“, jau yra nesąžiningas skaitytojų apgaudinėjimas, nes M. Kačiulis „Krištaponio žudynėse Baltarusijoje“ nerodė. Todėl istorikas privalėjo atvirkščiai ir kitaip paminėti J. Kačiulio vėlesnę labai pasikeitusią staigmeną. 3.      Motiejų Migonį priskirdamas, neva, prie „Krikštaponio Baltarusijoje“ teigėjų, M. Pocius KLASTINGIAUSIAI APGAVO SKAITYTOJUS, nes kaip tik M. Migonis mini KriKštaponį (senuoju šio Didvyrio asmenvardžiu, kurį po vedybų su savo žmonaKunigunda Sliesoraityte, - iš savo pavardės šaknies išmetė raidę K) ir M. Migonis nurodo KriKštaponį buvusį kuopos vadu TIK Kaune, o Baltarusijoje žudynėse nurodo kažkokį kitą karininką, bet jo pavardės neprisimena. Taigi, iš 23 pav. galima padaryti išvadą, jog, „istorikas-mokslininkas?“ M. Pocius, perskaitęs 1961 m. liepos 21 d. tardymo protokolo 1-mą psl., nesugebėjo to labai svarbaus dokumento paskaityti iki 3-čio psl. pradžios, kur nurodomas kitas karininkas, vadovavęs J. Krikštaponio kuopai, - tai aiškiai matosi čia dešinėje iš   81a pav. pav matomo pavyzdžio. Juolab, ir po 21 metų per 1982 m. rugpjūčio 18 d. Vilniuje vykusioje APKLAUSOJE (jau ne tardyme) M. Migonis, atsakydamas į klausimą, kokioje kuopoje tarnavo, - atsakyme VĖL pabrėžė, jog vado kapitono neatsimena. Taip, kad M. Migonis atsakė, duodamas parodymus ir JAV Spec. tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui, Jurgio Juodžio gynėjai N. Grybauskaitei, o tų parodymų vertimus į skirtingas kalbas atliko vertėja E. Mikutienė ir tai aiškiai matosi iš apklausos protokolo šio:   81a pav.: tai 1961 m. liepos 21 d. TARDYMAS Kaune, kurikuriame buvo tardomas Motiejus MIGONIS, sūnus Prano, gimęs 1918. Kauno mieste, baigęs pradžios mokyklos 3 klases, baustą 1949 m. bet 1955 m. paleistą ir dirbusį darbininku Kelių eksploatacijos treste, gyvenusį Kaune Kranto 13-6. Iš jo parodymų matome, kad jis pažinojo J. Krikštaponį, jį rodė buvusį Kaune, o jau Minske, t. y. Slucke žydų naikinimo akcijoje vadovavusį rodo Gecevičių, o Klecke ir ten Antrajai kuopai vadovavusio karininko neprisimena 81b  pav.: tai, trumpai-drūtai atsakymas, įrodantis, kad juo kuopos vadu buvo tiktai ne J. Krikštaponis. Tai 1982-08-16 apklausa Vilniuje, dalyvaujant JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovui Nilui ŠERUI ir Jurgio Juodžio gynėjai N. Grybauskaitei. Plačiau klausimus-atsakymus galima pamatyti, paspaudus nuotraukos numerį 81b pav.         Iš šio pavyzdžio galima spręsti, jog karininko nuo kario neskiriantis (vėliau bus įrodymas) istorikas M. Pocius, išsigalvodamas iš šių parodymų, neva, apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje“, arba „nežino?“ jog Krikštaponis oficialiai, kažkodėl batalione nebuvo kapitonu, arba, aplamai šis istorikas „nematė?“ šio protokolo, arba, išvis, gal nebuvo ir Ypatingajame archyve, kaip ir nebuvo LCVA archyve, rašydamas LGGRTC-ui PA-2 sprendimo „pažymą“?  4.      Petrą Andriškevičių 1961 m. vasario 20 d. apklausoje cituojant jo parodymą apie 2-osios kuopos vadą ltn. Krištaponį, irgi tas parodymas buvo apie 1941 metų rugpjūčio mėnesio pabaigą iš pirmojo bataliono apiforminimą į antrąjį batalioną ir perkeliant jį iš Miškų gatvėje, gimnazijos patalpų, perkeliant į Šančių kareivines, bei pasakojant  apie tuometinę bataliono sudėtį. Tame tardymo protokole, ranka rašytame, P. Andriuškevičius paminėjo, jog jis buvo antroje kuopoje, pirmame būryje, Toliau, sekančiu sakiniu pamini, jog „Kuopos vadas buvo leitenantas Krikštaponis, vardo nepamenu.“.                   Tai, kaip matome, istorikas M. Pocius ir čia (81 pav) iškraipė P. Andriuškevičiaus žodžius, nes tame sakinyje tardymo protokole „2-osios“ žodžio nėra – kuopos numeracija protokole užrašyta prie P. Andriuškevičiaus priklausomybės tai kuopai, kurią čia žemiau dešinėje82 pav.  matote: 82 pav.:  ištrauka iš 1961 m. vasario 20 d. apklausos protokolo, kurio galima pamatyti VISĄ to protokolo puslapį. Įdomu, jog žodžiai „Būrio vadas“ rudai pabrauktas KGB-istų, tikriausiai, vėliau, jau ruošiant bylą po 20-ties metų Jurgio Juodžio bylai?         Be to, protokole nėra kuopos vado laipsnio sutrumpinimo „ltn.“, nes protokolas rašomas pilnais žodžiais, kaip liudininko sakoma, be jokių trumpinių, nes šnekamojoje kalboje trumpiniai netariami. Todėl akivaizdu, jog ir čia, istorikas, vargu, ar „matė?“ protokolą, nes iškraipo jo parašymą, matyt, pagal savo fantaziją? O, iš šios „fantazijos?“ istorikas „nemato?“, kad šis leitenanto Krištaponio pareigybės antroje kuopoje liudijimas kaip PASIKARTOJANTIS TIK APIE Kaune SITUACIJĄ teikiamas, o ne „apie Baltarusijoje žudynes“, kaip 81 pav.  matome M. Pocių darant apibendrinančią - skaitytojus grubiai klaidinančiąją „išvadą“, akivaizdžiai, gal, „nemačius?“ savo akyse cituojamo protokolo?             Įsitikinimui, siūlyčiau pažvelgti į čia aukščiau kairėje 82 pavprotokolo pirminį originalą, dar, net spausdinimo mašinėle ne perrašytą:                Galima įsivaizduoti, jog tas 82 pav pirminis protokolas ranka rašomas, kad neblaškyti tardomojo asmens dėmesio su rašomos mašinėlės tarškėjimu. Ar viskas teisingai rašoma buvo KGB laikais, galima labai abejoti - ypač abejoti reikia NKVD protokolais, o jau chruščiovinio Atšilimo metu, kiek ir gal „patikimesni?“ protokolai tapo, nes tame laikotarpyje atsirado NKVD laikų prirašomų nesąmonių demaskavimai, kurias M. Kačiulis ir kiti pradėjo demaskuoti, apie ką tai kitame skyrelyje rodau. Todėl labai yra svarbu teisingai nuo tų protokolų nurašinėti, ką čia  81 pav M. Pocius tik vaidina, neva, atkartodamas„autentiškai“ prie visų liudininkų priklijuotus vienodus pasakymus, kas jau skaitytojui privalo kelti įtarimą, kad visi tardomieji idealiai vienodai atsakinėti negali. Todėl perskaičius jo, neva, „mokslinį“ rašinį, todėl ir teko važiuoti į Ypatingą archyvą tikrinti, ką čia „mokslininkas?“ paisto idealiai vienodais tardomųjų „atsakymais“, Ypatingai iškraipytu „atsakymu“ tapo „parodymas“ čia žemiau  kito (5-tojo) labai svarbaus liudininko pateiktas čia žemiau: 5.      .....Edvardą Guogą 1961 m. rugpjūčio 7 d. , neva, per „apklausą“ parodė, ... – jau galima labai abejoti istoriku M. Pociumi, nes jis visur 1960-tiems metams klijuoja „apklausas“, kai tose dokumentuose aiškiai parašyta, jog tai yra TARDYMO PROTOKOLAI, o ne kokios sociologinės „apklausos“. Juolab, aš pamenu tuos laikus, kad tokio žodžio jėgos struktūrose net nebuvo – buvo mums vaikams žinomas tik TARDYMAS ir todėl, manau, kad tai labai grubus laikmečio istorinis iškraipymas, kai istorikas cituoja Tardymo protokolą, o vadina tik vėliau atsiradusiu žodžiu, kuris tik vėliau pakito ir dokumentų pavadinimuose. Be to, ir čia M. Pocius iškraipė E. Guogos žodžius – juos ne autentiškai 81 pav parašė. Taigi, E. Guogos parodymai tokie: 83 pav.: ištrauka iš 1961 m. rugpjūčio 7 d. Edvardo GUOGOS tardymo protokolo, kurį galite VISĄ 2 psl. pamatyti.      Matome čia E. Guogą pasakojantį apie tarnybos pradžią joje paminėtą Krištaponį, kaip jojo kuopos vadą. Taigi, ir su šiuo liudininku M. Pocius skaitytojų apgavystę padarė, jį priskirdamas „prie Baltarusijos žudynių“, kai jose Edvardas Guogą net neatsimena, kas žudynėse kuopai vadovavo ir vėlesnėje apklausoje (būtent, ne tardyme, o jau apklausoje), kurioje mini leitenantus Juodį ir Marcišauską, kurį pastarąjį jau ne vienas liudininkas yra paminėjęs, žudynėse vadovavusį antrai kuopai.   84 pav.: ištrauka iš 1982-08-18JAV Specialiųjų tyrimo departamento atstovo Nilo ŠERO apklausos, kurios galima 18 psl. VISĄ  pamatyti.         Kaip matome, šis istorikas neskaitė vėlesnio (1982-02-24)  E. Guogos jau ne tardymo, o APKLAUSOS protokolo, kuriame parašyta labai aiškiai taip:    85 pav.: ištrauka iš viršuje parašyto APKLAUSOS protokolo, kurio šio galima VISĄ 2 psl. archyvinį  216 lapą pamatyti            Taigi, galimai per archyvuose dokumentų ignoravimą (be LCVA, dar ir Ypatingojo archyvo) - juose tinkamo dokumentų nestudijavimo ir atlikta čia tokia nesčmonė.     3-ji tema:  Apie J. Krikštaponio biografiją TIESOS pagrindai     Pagrindiniu šiuos TIESOS pagrindu ir yra tas mano atrastasis dokumentas, apie kurį privalau pranešti visiems ir  istorikams, gal visų šių privalomų dokumentų nemačiusiems, jog J. Krikštaponio bendražygių, išlikusių gyvų (žinomo kalbininko dr. A. Smetonos tėvo Mariaus, J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės bei kitų) baudžiamojoje byloje atradau NKVD ir vėliau KGB 1955 m. patvirtintą paminėjimą apie J. Krikštaponį, kaip po dezertyravimo iš Raudonosios armijos GYVENUSĮ NAMUOSE, o po to įstojusį į Vietinę rinktinę; NKVD-istų pavadintą „ Plechavičiaus nacionalistinę armiją.“. . Tas dokumentas atrodo taip: 0-1 pav.:, kaip matome, NKVD; persekiojusi ir suėmusi J. Krikštaponio sesę Veroniką su išlikusiais gyvais kovotojais,  toje byloje apie jokią „Baltarusiją“ nėra net jokio užsiminimo. Jeigu jis būtų ten, tai jojo visas kaimas tai būtų žinojęs ir tada NKVD labai lengvai būtų sužinojusi  iš savo agentūros - vietinių komunistėlių. Tuo labiau, kad šis raštas rašytas 1955 m. lapkričio 19 d. Vilniuje ir jos autorius yra Pabaltijo karinės apygardos Karinio prokuroro padėjėjas - justicijos majoras Mamulin-as, kuris peržiūrėjo archyvinę-tiriamąją bylą Nr. 30422/3 skirtą Smetonai, Kuliavui ir kitiems (tuo pačiu ir Veronikai Krikštaponytei), kur rašo jis, ką atrado, konstatuodamas, jog nubaudimas yra griežtas ir neatitinka nusižengimui, bet ... Taigi, jeigu J. Krikštaponį būtų aptikę Baltarusijoje, tikrai, būtų atsiliepta ir tolimesnei eigai V. Krikštaponytės byloje, nes jau iki to laiko NKVD tada labai tyrinėjo ir baudė visus 2/12 bataliono  surastus karius, o taip pat ir visą   2-ąją kuopą, kurios pirmuoju vadu ir buvo J. Krikšaponis tik kol batalionas buvo Kaune - tai liudija tos kuopos kariai. Todėl tos kuopos vado seseriai Veronikai būtų atsiliepę, nes NKVD, o vėliau KGB sistema buvo akyla, ir nuslėpti nuo jos tokių Baltarusijoje atliktų nusikaltimų nebuvo įmanoma. Todėl LGGRTC -ui persistengti virš okupacinių struktūrų kompetencijų nėra jokio nei teisinio ir nei mokslinio pagrindo, ignoruojant visus archyvinius parodymus, prieštaraujančius sveikam protui.   Taigi, SVEIKAS PROTAS privalo apginti J. Kriktaponį liudininkų parodymais tokiais:   0-2 pav.: čia 1948 m. lapkričio 28 d. Kaune parodymus davė PETKEVIČIUS Kazys, Kazio, gimęs 1911 m. Bernatonių kaime Raudondvario valsčiaus, Kauno apskrities, kuris buvo išvardinęs visus, ką žinojo-pažinojo batalione, išvardindamas net 55 asmenis, jei ne daugiau, bet J. Krikštaponio ne tik nepaminėjo, bet vietoje jo KAIP KUOPOS VADĄ TAMOŠIŪNĄ pateikė, kuris ir buvo J. Krikštaponio pavaduotoju, kaip 1-mojo būrio vadas. Taip, kad, jeigu pavaduotojas perėmė kuopai vadovauti, tai akivaizdu, jog J. Krikštaponio ten nebūta.      Mat, yra žinoma ir kita, net tikslesnė-tikresnė TIESA dėl J. Krikštaponio - tai jo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės AUTENTIŠKI PRISIMINIMAI, užrašyti žinomų kraštotyrininkų: tai šalia jos Šiluose (Panevėžio rajono pakraštyje visai šalia Ukmergės rajono ir netoli Užulėnio - A. Smetonos bei J. Krikštaponio gimtinės) gyvenusios ir dirbusios to miestelio bibliotekoje Audronės ASTRAUSKAITĖS, o taip pat ir žinomiausio Panevėžio krašto kraštotyrininko Romo KAUNIEČIO. Jųdviejų užrašymų metodika labai skirtinga. Su Veronika pastoviai Audronė bendraudama, užrašinėjo labai ilgame periode, epizodiškai, tai, ką pasakotoja prisimindavo, ir tų prisiminimų yra daug, bet ne chronologine tvarka surašyti. ternetą1-Veronika         O minėtas Romas Kaunietis, pirmiau buvo į Šilus pas Veroniką atvažiavęs susitarti, o po to pagal susitarimą 1990 m. liepą atvažiavo su magnetofonu ir įrašė pasakojimą, kurį pašnekovė iš anksto apgalvojo savo pasakojimą ir tuo kart pasakojimo chronologija turėjo gautis tikresnė, kurią aš dar neredaguotą - autentišką pasakojimą įdėjau į internetą.     1 pav.: ištrauka iš J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės pasakojimo, 1990 m. liepą Šiluose įrašyto į magnetofono juostą ir neredaguoto - autentiško pasakojimo, man kraštotyrininko Romo Kauniečio atsiųsto, kuris ir vykdė šią apklausą.       Taigi, Juozo sesers Veronikos pasakojimas lakoniškas, bet aiškus. Jos brolis Kaune Šančiuose tarnavo pėstininkų pulke.       O vokiečių okupacijos laike sesuo iš karto apie brolio sėdėjimą kalėjime pradeda pasakoti, kaip svarbiausią faktą.        Jeigu brolis prie vokiečių būtų kur išvykęs, kaip istorikai išsivaizduoja, tai , tikrai, sesers pasakojimas būtų kitoks.        Tuo labiau, pagal visą istorinę-psichologinę sampratą, įvykis ne standartinis. Paprastai, už kažkokį įžeidžiantį žodį, niekas žmogaus su kėde nemėto. Iš kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės užrašo yra fiksuotas tas kaimo „diedelis“ su SERMĖGA į restoraną atėjęs.         Tai, matyt, vokietukams ta kaimiečio apranga nepatiko?         Tačiau išsilavinęs karininkas, ne kartą restoranuose buvęs, gal, galėjo, paprasčiausiai, seneliui patarti nusiimti tą sermėgą?           Be to, ši SERMĖGOS detalė yra labai svarbi laikmečio detalei nustatyti. Akivaizdu, jog ji byloja ne vidurvasario, o, greičiau link rudens periodo, bet, ne vėlyvo rudens-žiemos laiko, nes tuo metu restorane veiktų rūbinė, ar kabykla būtų viršutiniams drabužiams pasikabinti? Todėl čia, gal, panašiausia gali būti į kokio rugsėjo pabaigą? Pavasaris gali būti atmestu, nes po žiemos restoranuose pavasarį niekas, gal, niekas rūbinių iš kart neuždarinėja?        Bet, žinome, kad J. Krikštaponis buvo baigęs geriausią-prestižinę Lietuvoje Rygiškio Jono gimnaziją Marijampolėje, į kurią moksleiviai buvo atrenkami pagal konkursą. Taigi, tokį išsilavinimą turinčiajam,  už ne tokį žodį, iš karto mestis prie fizinio veiksmo, tikrai, išsilavinusiems tai turi būti nebūdinga. Tuo labiau, kad daug J. Krikštaponį tyrinėjusio jau Šviesiosios  Atminties ukmergiečiams žinomo žurnalisto Antano Ališausko tinklalapyje VARPAS yra fiksuota1-Varpe, jog „... rašė savo atsiminimuose buvę Karo mokyklos kariūnai, Juozas Krikštaponis buvo tėviškas ir nesikarščiuojantis karys, didelis sporto mėgėjas.“. Net ir iš Fiziologijos žinių apie NESIKARŠČIAVIMĄ būdinga aukštaūgiams, kas yra fiksuota, jog J. Krikštaponis buvo 1 m 90 cm ūgio, o pagal Sporto psichologijos duomenis RAMUS BŪDAS būdingas ne dvikovinių ir ne žaidybinių, o individualių - ciklinių sporto šakų atstovams, ypač, metikams, kuriuo ir buvo J. Krikštaponis.         Be to, V. Krikštaponis istorikams turi būt žinomas, jog jis VDU Teisių fakultete buvo išklausęs 5-ių semestrų (2,5 metų) kursą ir dėl fizinio poveikio kitam asmeniui, ypač, okupantui atsakomybės pasekmes privalėjo gerai numanyti.         O, jeigu tai nenumatė ir pasielgė, kaip jam pagal charakterį nebūdinga, tai drąsiai galima daryti išvadą, jog tai buvo YPATINGA STRESINĖ SITUACIJA, PRIVEDUSI PRIE FRUSTRACIJOS BŪSENOS, dėl kurios žmogus jau savęs nekontroliuoja.         Tokia FRUSTRACIJA galėjo pasireikšti tik Holokausto vykdymo metu, nes J. Krikštaponis daug metų sportavo-treniravosi kartu ir su Makabi klubo žydų bendruomenės atstovais, ir todėl netikėtas ir sporto draugų naikinimas taip pat galėjo privesti prie šios pasekmės. Tai įrodo mūsų šalies Lengvosios atletikos 100-mečiui parengta visų Lietuvos čempionatų prizininkų suvestinė7 .           Bet, skirtingai nei kitiems Lietuvos karininkams, Juozo Krikštaponio ypatingajai būsenai įtaką turėjo turėti ir bendra Lietuvos padėtis iš aplinkybių, jauno istoriko Simono JAZAVITOS surinktų tokių :         Pirmiausiai, teko pasiremti jauniausio istoriko Simono Jazavitos daktarine disertacija apie Kazį Škirpą, kuris labai bendravo  generolu Stasiu Raštikiu.         Taigi, praeitų metų  kovo 03 d. Kauno Viešojoje bibliotekoje iš jauno istorijos mokslų daktaro Simono Jazavitos pristatytos knygos „KOVOK! Kazys Škirpa ir Lietuvos likimas Antrajame pasauliniame kare“, kuri yra jo nesenai gintos daktarinės disertacijos tęsinys, yra daug naujų faktų apie Antrąjį pasaulinį karą, liečiantį ir net Juozą Krikštaponį per jo mamos sesers vyrą generolą Stasį Raštikį, apie kurį knygoje taip pat daug rašoma. Kad ir tai, jog „vokiečių kariai sušaudė sutiktus sukilėlius... Štai Alytuje buvo sušaudyti net 42 sukilimo dalyviais tapę buvę LŠS nariai.“. Galima manyti, kad apie tai Juozas Krikštaponis privalėjo šį nacių nusikaltimą žinoti, nes jis prieš tai tarnavo Varėnos poligone ir per Lietuvos Laikinosios vyriausybės (toliau LLV ) Krašto apsaugos ministrą bei artimą giminaitį Juozą Raštikį taip pat ar ne galėjo aptarinėti šį netikėtą nacių nusikaltimą? Gal ir tai ir buvo pagrindas formuotis J. Krikštaponio psichologinei frustracijai - neapykantai naujiems okupantams? Be to, dėl J. Krikštaponio nuostatų formavimosi, labai atkreiptinas dėmesys į tos knygos 218-219 psl., kurioje rašoma:         „Frontui persiritus toliau į Rytus, Vokietijos  politika tapo aiškesnė: rugpjūčio 5 d. LLV buvo išvaikyta ir atimta viltis, kad Lietuva turės bent kokį savarankiškumą. ... Neatsitiktinai 1941 m. rugpjūtis tampa tuo ataskaitos tašku, kai Lietuvoje pradėti žudyti ne tik žydai, bet ir moterys bei vaikai“ (šią citatą autorius paima iš Christian-o Gerlach-o ...)   2 pav.: Mokslininkas Simonas Jazavita pristato savo knygą. Galima pasididinti. Taip pat ir su kitais šios-mokslininkais-mokslų daktarais, (gal, net Simono recinzentais?) dalyvavusiais tame tos knygos pristatyme, galima kitą NUOTRAUKĄ atsidaryti,      Toliau labai svarbiai S. Jazavita 218 psl. pabaigoje pažymi, kad „Taigi nors K. Škirpos geopolitinę viziją įgyvendinusioje LLV veikloje būta antisemitizmo, dalis LLV narių siekė pagal galimybes padėti žydam, vien jau bandydami sugrąžinti valstybingumo galimybę. Rimčiausiai šioje situacijoje atrodo LLV krašto apsaugos ministras S. Raštikis. (P.S.: paryškinau aš) Kaip tik pas jį, kaip didžiausią autoritetą vokiečiams turintį asmenį, apsilankė Lietuvos žydų delegacija - Lietuvos kariuomenės rabinas Šmuelis Aba Sniegas ir advokatas Lietuvos žydų karių sąjungos narys Jokūbas Golbergas. Be abejo, šie žydai garsėjo ypatingu lojalumu Lietuvos valstybei, antai J. Golbergas artimai bendradarbiavo su LLŠ. Jie prašė S. Raštikio užtarimo. Ministras susirūpinęs nuėjo pas komendantą R. von Pholį, tačiau ir šis negalėjo nieko padėti, pasiūlė kreiptis į užnugario kariuomenės vadą K. von Roquesą. S. Raštikio pastangos išsamiau aprašytos jo atsiminimuose, tačiau jos buvo nesėkmingos - Vermachto karininkai pasakė, kad jie neturi galimybių pakreipti įvykių tėkmės, ir pareikalavo, kad nustebęs ir vykstančiomis žudynėmis nepatenkintas S. Raštikis nesikištų. “ (Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 2, p. 306-307)     Čia, kaip matome, apie visą tai, J. Krikštaponis galėjo žinoti, nes jis su generolu galėjo bendrauti ne tik, kaip artimas giminaitis, bet ir kaip labai svarbus Lietuvos kariuomenėje sporto bei fizinio lavinimo specialistas, kai J. Krikštaponis su pavarde KriŠtaponis (protokoluose taip jo pavardė buvo rašoma) garsino Lietuvos kariuomenę net tarptautinėse varžybose tada, kai S. Raštikis buvo dar šalies Kariuomenės vadu. Todėl S. Raštikis J. Krikštaponiui galėjo perduoti savo įspūdžius iš Vokietijos, kad ir  tos S. Jazavitos atrastus knygos „Kovok!“  152 psl. paminėjimą tokį:   „Paskutinėmis dienomis prieš Vokietijos ir SSRS karą S. Raštikis kartu su K. Škirpa ir ... dalyvavo specialiuose mokymuose Berlyne įkurtame Kaizerio Vilhelmo politiniame institute, kur buvo mokoma apie „Naująją Europą“, kurioje neliks jokių tautinių vaidų, nereikės kariuomenių. S. Raštikį liūdino, kad kritiškai kalbama apie mažas šalis, ypač apie Baltijos valstybes.“      3pav. Knygos autoriaus man palinkėjimas, su istoriniais faktais kaip ir perkeltinėje prasmėje KOVOTI dėl J. Krikštaponio biografijos tiesos.. Galimapasididin          Apie tokią Vokietijos nustatą J. Krikštaponis iš artimo giminaičio-generolo ar galėjo sužinoti daugiau, kaip ne kuris kitas aukštesnio rango karininkas? Todėl po LLV išvaikymo privalėjo pasikeisti nuostatos galutinai nacių nenaudai? Juk J, Krikštaponis buvo  buvo tos išvaikytos LLV žymiausio ministro artimas giminaitis! 4 pav.:   Raštikičių dukrytės, iš kurių pati jauniausioji Aldutė dėl nepakeliamai blogų trėmimo sąlygų ir be motinos pieno (mama Kauno kalėjime buvo laikoma iki Birželio sukilimo) iš kart po mėnesio Sibire numirė 6 pav. Aldutės  Raštikytės laidotuvės - pirmoji tremties auka iš man pažįstamos Meilutės straipsnio         Tuo labiau, kad, kad J. Krikštaponis, jau prie vokiečių; pradėjęs tarnauti Kaune, privalėjo bendrauti su savo mamos pussesere E. Smetonaite-Raštikiene, kuri buvo išlaisvinta iš kalėjimo ir praradusi tris dukrytes, išvežtas į Sibirą, ir viena - maitinama tik krūtimi, turėjo tuoj, tuoj numirti, kas taip ir įvyko. O, kaip tik, tik iš Vokietijos grįžusiam ir į Laikinąją vyriausybę (toliau (LLV) paskirtajam Krašto apsaugos ministrui generolui Stasiui Raštikiui, kaip tik, labai reikėjo guosti savo žmoną dėl ir jo paties dukryčių praradimo! Kas istorikams dėl šios šeimos stresinės situacijos žinoma, kai jam net galėjo ir  laiko neužtekti savo žmonos paguodai; tokioje sunkioje jųdviejų šeimos tragedijoje? Ką istorikai apie tai rašė ar dabar rašo? Gaila,  šio generolo dienoraščių dar nestudijavau - apie tai savo nuomonės negaliu turėti. Todėl ir klaustukus dedu. 5 pav.: Stasio RAŠTIKIO DUKROS Meilutė Marija ir Laimutė Julija RAŠTIKYTĖS SU MOČIUTE Barbora SMETONIENE tremtyje,Altajaus kraštas, 1946 m. Fotonuotrauka. Reprodukcija. LCVA, P-34787.          Sovietų saugumo agentai šią nuotrauką 1946 m. atvežė S. Raštikiui į Vokietiją, siekdami jį užverbuoti ir palenkti sugrįžti. Todėl, mano manymu (pagal mano iškeltą hipotezę): ar mano paviešintasis NKVD generolo Kapralovo raštelis nebuvo skirtas generolui S. Raštikiui apkaltinti už J. Krikštaponio išlaisvinimą ? ? ?  Ir istorikai kodėl „nematė“ šio akivaizdžiausio fakto, kodėl jį slėpė nuo visuomenės, kol jo nepaviešinau? pie tai dar žemiau rašysiu-teiksiu.)(a      Tai buvo visos mūsų Tautos tragedija - ypač tiems, kurie Birželio sukilimo buvo iš kalėjimų išlaisvintieji ir kurie savo artimųjų neteko - į Sibirą tik ką išvežtųjų!   O, kurie neteko ir artimųjų bei draugų-kolegų, išvežtų iš Kauno kalėjimo, vežtų per Jonavą-Ukmergę į Minską ir ten sušaudytų, o visų kitų masiškai sušaudytų pakeliui į Červenę! ! ! Ir apie tai iš karto ši tragedija tapo paskelbta, kai vokiečiai Minską paėmė ir iš kart už jo nuėjo.  Kaip šie visi artimuosius ir draugus-kolegas praradusieji turėjo pasijusti tokioje baisioje psichologinėje situacijoje? Ką apie tai istorikai-psichologai šneka? Ar, išvis, tokia istorikų srities specialistų yra?         Tai, būtent, S. Jazavita savo knygos 2.3 skyrelyje „Antisemitizmo sustiprėjimas antisovietinio pogrindžio gretose“ /131 toliau minėdamas A. Rukšėno išsamiai tyrinėjusio motyvacijas žmonių, kurie įstojo į savisaugos batalionus, išskirti reikėtų S, Jazavitos atrastų pastebėjimų derinį  143-144 psl.  paskelbtą tokį:         „Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindinai batalionų vadai - pulkininkas Andrius Butkūnas, majoras Antanas Impulevičius, majoras Kazys Šimkus, kapitonas Bronius Kirkila, kurie vėlia buvo įtraukti į žydų žudynes, buvo suimti NKVD dėl tarnybos tarpukario Lietuvos kariuomenėje ir fiziškai kankinti. Kad tai galėjo pažeisti psichiką (pabraukiau aš), iliustruoja A. Impulevičiaus 1941m. liepos 28 d.  raštas naujam Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis prašosi išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų. Kankinimus patyrę ar artimuosius praradę asmenys dažnai lengvai pasiduodavo Vokietijos pareigūnų manipuliacijoms. Jiems reikėjo gerbiamų Lietuvos kariuomenės karininkų aktyvaus dalyvavimo žydų žudynėse. Tą gerai rodo ir faktas, kad B. Kirkila, kurio šeima buvo ištremta į Sibirą, taip palūžo, kad po pirmų masinių žudynių liepos 12 d. nusižudė. ...“         Dėl šios  citatos apie NKVD kankinimų įtakos psichikos pažeidai tikimybę, galiu lygiagretę pravesti su NKVD-KGB tardymo protokoluose aiškiai masinėse žudynėse išsiskiriančiu jaunuoju leitenantu Gecevičiumi, kuris labiausiai jas vykdė ir net joms „vadovavo“, šalia majoro A. Impulevičiaus būdamas, kai perdavinėdavo vokiečių nurodymus, nes mokėjo vokiečių kalbą. Labai ne aišku, ar A. Impulevičius, aplamai vokiškai mokėjo kalbėti? Kodėl vokiškuosius nurodymus žudynėms reikėjo perdavinėti per kažkokį jaunąjį leitenantą, o ne vokiečių karininkams tiesiogiai su vadu majoru bendrauti? Gal ši aplinkybė ir apgynė A. Impulevičių, kad JAV sovietams neišdavė? Ar jam minėtas Kauno komendantas buvo suteikęs atostogų, - neaišku, nes vieną liudininką protokoluose mačiau, paminėjusį kažkokį karininką, batalionui vadovavusį vasaros antroje pusėje. Tai reiktų dar patyrinėti.      Tačiau-pirmiau, gal reikia ištirti 2021-12-03 Ukmergės mokslinės konferencijos pačius debatus?  Be to, SIŪLAU papildomai ištirti PAKARTOTINĄ SOVIETINĖS ARMIJOS LIEPOS MĖNESIO ĮSIVERŽIMĄ  - visą ta NUODUGNIAU ARCHYVUOSE IŠTIRTI MŪŠIŲ POBŪDĮ IR NETEKTIS; su tikslu skleidžiant tolimesnio nusikalstamo karo vedimo metodus UkraJinoje, o taip pat mūsų Partizanų žūtis – Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio Ukmergėje žūties aplinkybes, kurios buvo paniekintos  šiam Didvyriui skirtoje Ukmergės konferencijoje iš VU dėstytojui-docentui Neriaus Šepečio pusės, Didvyrį išvadinus „nusikaltėliu-kolaborantu“ tik todėl, kad jis sugebėjo įtikinti hitlerininkus, kad kaimą su žmonėmis deginti nereikia – įrodė žmonių nekaltumą. Todėl:  Todėl nenuostabu, kad savo gyvybės gelbėjimo tikslu, jis KGB tardytojams pamini savo jau žuvusį kolegą J. Krikštaponį, nes; kaip Ukmergėje Partizanų būrių vadovas su slapyvardžiu „Pakalnis“, - privalėjo žinoti, kad J. Krikštaponis buvo žuvęs. O žuvusiems visas „kaltes“ versti buvo dar ir tokia taisyklė, kad dar gyvuosius išsaugoti. Tik, kažkodėl LGGRTC istorikai ir tai ignoruoja - neaišku kodėl?         Taigi, kas čia aukščiau 17 pav pateikta  KGB išvadoje, jog 2-osios kuopos vadas Juozas Krikštaponis, o nuo 1941 m. spalio mėnesio Nikodemas Reikalas, ir šią KGB išvadą patvirtina daug liudininkų, vienas iš kurių man LGGRTC atsiuntė, dėl ko Centrui esu dėkingas, nes jo atsiusta man išsami, net 14 psl. apimties informacija toliau jau man paskatino atlikinėti tyrimą. Taigi pačių geriausiai informatyviausių šios kuopos ir I-mojo būrio karių  Henriko SALELIONIO bei Juozo VĖSOS liudijimai yra tokie:  19 pav.: už šią žinią ir už kitas esu dėkingas LGGRTC-ui, kuris man pateikė 14 psl. apimties raštą, kuriame matote apie Henriką Salelionį rašant 4-tame psl. ir tai parodo Adobe Reader baltame langelyje skaičius, o pilkame bendras psl. skaičius. Tą visą 14 psl. apimties man skirtą raštą galima paskaityti tik tada, kai jau nebus ką daugiau skaityti. Iš to paties LGGRTC-o rašto žemiau puskarininkio iš Punios Juozo VĖSOS dar svarbesnis liudijimas, kurį pamatysite čia žemiau po šio liudijimo originalo pademonstravimo, kuris, vis tik, yra  šiek tiek kitoks - nurašytas labai netiksliai nuo originalo, kuris atrodo taip:    Kaip matome 19 pav, Henriką Salelionį minint iš 1961 m. liepos 20 d. tardymo protokolo (sudaryto Kaune) M. Pocius parašė, kad „2-ajai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo – ltn. Tamošiūnas.“ Ir po šių žodžių vis tiek toks liudijimas moksliniame G. ir R. žurnalo 15-16 psl.   to žurnalo, galimai, skaitytojų apgaudinėjimo tikslu, M. Pociui pateikus visiškai atvirkščiai liudijančius liudininkus, neigiančius J. Krikštaponį Baltarusijoje, jųjų liudijimus mokslininkas vadina atseit, „pasikartojančiais liudijimais“, juos iškraipydamas, lyg vieno asmens vienodai parašytus jis išvardina, iš kurių „neabejotinai“ konstatuoja faktą, jog, neva,  „J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai.“, pasitelkdamas tuos liudininkus, kurie kaip tik neigia “ „Krikštaponį-Krištaponį Baltarusijoje“ ir kurie apklausų metų  Krikštaponį-Krištaponį mini tik Kaune vadovavusį.  Tokia grubia MANIPULIACIJA šiame garbingame moksliniame žurnale, galima „pasigrožėti“ pagal internetinį adresą šį: http://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf , o taip pat pagal to teksto dalie nuotrauką, kurią prasmių aiškumo dėliai subraukiau dviem spalvomis ir tą nuotrauką galima pamatyti  ČIA. kurioje žymiai geriau suvokti manipuliacijas iš kurių kita yra, net, galimai, sukurpti ir kitokią liudijimo prasmę, kad  M. Pociui galima būtų daryti „išvadą apie J. Krikštaponį, kad“, neva,  „leidžia neabejotinai konstatuoti faktą, kad ... J. K. vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai”.         Taip, kad, ir Henriko Salelione pakeistos prasmės liudijime, ne aišku, kokiose aplinkybės buvo tas „iš pradžių“? Negi ta „pradžia“ buvo tik Minske-Baltarusijoje? Todėl reikia skaitytojui vėl į liudijimą „nosį įkišti“ parodyti ir tikro originalo (tardytojo ranka parašyto tardymo protokole) . Ir ką matome – nenukriskite: 20 pav.:  iš 1961-07-20tardymo protokolo, kurį galima pamatyti 2-o psl. pabaiga.         Ir čia šiame visame puslapyje nėra „Baltarusijos nei kvapo“, kur pasakojama, kai Šančių kareivinėse buvo suformuotos kuopos, pasakojama, kaip pirmai kuopai vadai pasikeitė. Taigi, matome, kad leitenantas (tik ne "ltn.", kaip parašė A. Rukšėnas ir nuo jo aklai nurašė M. Pocius. Tai įrodo A. Rukšėno man atsiųsto laiško 6 pav. ištrauka.) Krištaponis buvo IŠ PRADŽIŲ Kaune, O PASKIAU ... Taip, kaip matome, pas abu istorikus vėl fantazijos - visai ne taip protokole parašyta, kaip A. Rukšėnas ir M. Pocius nusipaistė, pastarasis aklai visai ne taip nuo A. Rukšėno nurašydamas . Matome, kad žodžio „vadovavo“ nėra, nes H. Salelionis pasakė, kad BUVO; - t. y., liudininkas kuopos vadą tik, gal, matė esantį, bet ne vadovavusį. O istorikams-fantazuotojams reikia veiksmo, todėl keičia liudininko pasakymą, kardinaliai keičiantį esmę. Lygiai taip pat ir su leitenantu Tamošiūnu, kuris irgi H. Salelioniui buvo, o ne „vadovavo“. Juolab, kad ir „po jo“ nesakė liudytojas, o sakė PASKIAU ... (P. S.: tokią sakymo forma „po jo“ pavartojo žemiau parodytas Juozas Vėsa, kuris tik to liudijimo dalies pabaigoje pavartojo, paminėdamas būrių vadų kaitą, o kuopos vadams panaudojo žodį VĖLIAU  )          Manyčiau, kad gali būti ne aišku kai kam, pasakyme ką reikštų: „po jo“ ltn. Tamošiūnas? Manau, kad skaitytojui gali vaizdas susidaryti, jog Tamošiūnas atsidūrė PO Krikštaponiu, - tokį žargonišką pasakymą galima pamanyti, kad Tamošiūnas kaip ir pavaduotoju tapo (jis tokiu ir buvo), nes atsidūrė „po jo“; t. y. po juo - po Krikštaponiu. Toks Henriko Salelionio pasakymo iškraipymas, manau, panašus skaitytojui dėmesį nukreipti nuo liudijimo esmės, kad skaitytojas neprotestuotų iš kart po S. Rutkausko daromos „išvados“ dėl „Krištaponio žudynėse“, - kad skaitytojui ta pradžia ne Kaune, o Baltarusijoje atrodytų. Taip, kad labai panašu į MANIPULIACIJĄ; skaitytojui suklaidinti - išblaškyti nuo tikros liudytojo minties, kad skaitytojas nepamanytų apie Krištaponį BUVUSĮ Kaune. Juk, Henrikas Salelionis, kaip ir žemiau liudijimo pateiktojo autorius Edvardas Guoga (jie pagal intelektą, atrodo, buvo aukštesnio, nei kiti, nes jų pasakojimai labiau vaizdūs, su svarbesnėmis detalėmis, nei kitų) su gilesnės prasmės liudijimu, abu vienodai Krištaponio BUVIMĄ Kaune pažymi ir Baltarusijoje tik kitus žudynėse karininkus mini beveik visi liudininkai.         Taigi  labiausiai KGB išvadą patvirtinantis liudijimas yra puskarininkio Juozo VĖSOS iš Punios,  kur paskelbtuoju naujuoju tyrimu ir jųjų rezultatus su tuo tyrimu LGGRTC-as man atsiuntė šį J. Vėsos liudijimą, kuris LGGRTC-o rašte man skirtame atrodo šitaip:  21 pav.: kaip matome, Juozas VĖSA dar patikslina, kad buvo vadu ir Nikodemas Reikalas, kurį vadu nustatė KGB, sudarydama žemiau ir aukščiau čia pateiktą 2-osios kuopos Sąrašą. Juolab, iš Punios kilęs liudininkas pabrėžė, kad KEISDAVOSI vadai ir turint Pradinį 4-ių klasių išsilavinimą, sakinyje „Jie keisdavosi“, kiekvienas 4-taklasis pasakys, kad „Jie“ YRA TIE, KURIE, VĖLIAU PAMINĖTI - tai Tamošiūnas su Reikalu turėjo keistis. Bet, deja, LGGRTC „pažymoje“ išsigalvojimas, kad, neva, „Reikalas su Krikštaponiu keitėsi“ įrodo, kad mokslininkai gal turėtų pasikelti savo kvalifikaciją Pradinėje mokykloje?  Svarbiausia, jog „suklysti“ Juozas Vėsa ne kaip negalėjo, nes lygiai taip pat Reikalą mini dar ir kitas liudininkas Stanislovas Gervinas, patikslindamas savo liudijimą taip:                  Deja, kaip ne gaila, šis Juozo VĖSOS LIUDIJIMAS YRA NUO VISUOMENĖS SLEPIAMAS - jis nerodomas  kurio LII(Lii) ir LGGRTC-o istorikų paskutinėse pažymose bei minėtame „G. ir R.“ moksliniame žurnale nerodomas-slepiamas, ir tai drąsiai tvirtinu, nes jis atrastas su paskelbtuoju 2021-12-03 Ukmergės mokslinės konferencijos metu, kaip „naujuoju tyrimu“. Todėl svarbu dabar man parodyti ir tikro originalo (tardytojo ranka parašyto tardymo protokole) to liudijimo ištrauką šią: 22 pav.: 1961 metų Juozo VĖSOS liudijimo ištrauka iš Ypatingojo archyvo fondo K-1 aprašo 58 bylos 47386/3 tomo 3 puslapio 353, kurį VISĄ atsidaryti galima.         Minėtiems Henriko Salelionio ir Juozo Vėsos liudijimams galima DEMAGOGIJOS „klavišą įjungti“ ir apsimesti, „nežinant“, kokį laikmetį nurodo šių liudininkų dėl J. Krikštaponio pasakyti IŠ PRADŽIŲ, galima postringauti,, kad ta, neva, „pradžia Baltarusijoje“ buvo. Tačiau tą PRADŽIĄ labai aiškiai paaiškina kito puskarininkio - t. y. Edvardo GUOGOS žymiai tikslesnis pasakymas toks: 23 pav.: kaip matome, puskarininkis Edvardas GUOGA savo pirmąjį kupos vado pavardę sako jo senuoju - dar nepakeistuoju asmenkvardžiu su šaknyje K raide (apie tai samprotavimą atskirai pateiksiu), pabrėždamas, jog KriKštaponis VADU BUVO, KOL BATALIONAS BUVO KAUNE, o vėliau tapusį vadu nurodo jo pavaduotoją Tamošiūną, kurį čia 11 pav.: matome kaip 1-mojo būrio vadą ir normaliai pagal karinę praktiką turinčiu tapti ir kuopos pavaduotoju, kai jo nėra - kur nors jis dingsta, kol vadovybė nepaskirs kuopos vadu kitą.  Todėl liudininkai liudija labai tiksliai, kaip tai nustatė KGB - dar kartą parodau LGGRTC ignoruojamo dokumento užvadinimą, pradedamą nuo 2-osios KUOPOS VADO (vienaskaitos formoje) užvardinimo, rašant taip, kaip parodyta čia 17 pav                 Auksinę spalvą panaudojau vaizdumo dėlei ir, kad ji akių nerėžtų, šiek tiek į platesne prasme E. Guogos jau ne tardymo, o APKLAUSOS protokolo dalį 24 pav plačiau  parodau, nes M. Pocius jo parodymą su kitais 6-iais liudininkai visiškai atvirkščiai pakomentavo, nes istorikas, perskaitydamas protokolo pradžią, kur minimas J. Krikštaponio vadovavimas kuopai Kaune, M. Pocius toliau neskaito protokolo, kuriame liudininkai visai kitus karininkus nurodo žudynėse vadovaujančius. Tas pats gavosi ir su E. Guogos liudijimu, kai , šis istorikas neskaitė vėlesnio (1982-02-24)  E. Guogos jau ne tardymo, o APKLAUSOS protokolo, kuriame parašyta labai aiškiai taip: 24 pav.: ištrauka iš Edvardo GUOGOS 1982-02-24 Vilniuje apklausos protokolo 2-o psl. ir 216 archyvinės numeracijos lapo,  kurio visą lapą pridedu PRIEDUOSE; dokumentų vaizdų failus su jų užvardymais archyvinių adresų.  Visuose tuose dokumentuose AŠ BRAUKAU-ŽYMIU RAUDONAI PERFOMANSO STILIUMI,  kad niekas nepagalvotų, jog tai „KGB-istų žymėjimai“, ir ant tų dokumentų  RAUDONOM RAIDĖMIS PASTABAS-KLAUSIMUS RAŠAU.   (Galima ženkliai pasididinti ir prasiplėsti šį vaizdą.)     Šio Edvardo GUOGOS, sūnaus Jono, gimusio 1913 m. JAV Bruklino mieste, vedusio ir pensininko, tada (1982 m.) gyvenusio Šakių miesto Tarybų gatvės 53-5,   LIUDYTOJO APKLAUSOS PROTOKOLAS prasideda 215-uoju archyviniu numeriu ir apklausa vykdyta Vilniuje 1982 m. vasario 24 d., pradėjus apklausą  10 val. 30 min. bei pabaigus 12 val. 50 min., kuris saugomas Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA) ir Lietuvos centrinio valstybinio (LCVA) archyvo Kopijavimo ir mikrofilmavimo skyriaus nufotografuotas iš FONDO K-40, APRAŠO 2, kurį nufotografavau iš mikrofilmo Nr: .2 1 .1.0, kurio originalas yra Sov. Sąjungos valstybinio saugumo komiteto (KGB) byloje; t. y.:  ДЕЛО № 13, т.1  „Материалы и отношении нацистского ... преступника   И О Д И С А  Ю. Ю.“          Pagal BYLOS VIDAUS APYRAŠĄ, prasidedančiu lapu 1,  šis E. Guogos apklausos protokolas yra įrašytas 71-u Eilės Nr.-iu ir šio dokumento pavadinimas „Liudytojo Guogos E. J. apklausos protokolas“ su Lapų Nr.-iais 215-218 bei 1982-02-24 pastaba.   Taigi, galimai per archyvuose dokumentų ignoravimą (be LCVA, dar ir Ypatingojo archyvo) - juose tinkamo dokumentų nestudijavimo, M. Pocius, net, matyt, nematė Juozo GUOGOS SVARBIAUSIOJO PARODYMO, KAD J. KRIKŠTAPONIS KUOPOS VADU BUVO TIK KAUNE, ir todėl su E. Guogos liudijimu M. Pocius atliko net skandalingiausią falsifikaciją, savo„išvadoje“ jo liudijimą pavertęs atvirkštiniu.  Taip, kad tapo pamintas šio liudininko, kaip ir rezistento - žymaus Valkų mūšio  vieno būrio vado atminimas: 825pav.: straipsnelis laikraštyje Tremtinys  Nr. 42 (727)-2006 Galima pasididinti Mūšio vietoje paminklą statė Šakių savanoriai, iniciatyvos ėmėsi šviesios atminties Juozas Miliušis. Jie atsiveždavome akmenis, po to rankomis nešė į kalvą. Tuomet daug žmonių prisidėjo, kad atsirastų atminties paminklas, menantis čia vykusias kovas. Prisidėjo ir gyvas po Valkų mūšio likęs partizanas Edvardas Guoga. Radom kalvos apačioje tuomet ir žmonių kaulų, vieno tapatybės nenustatė. Čia buvo plika vieta, nebuvo medžių“, – prisiminimais dalinosi šaulių sąjungos narys Arvydas Aleksa Apie tai rašė DRAUGAS. 26 pav.:  pro memoriam laikraštyje TREMTINYSNr. 46 (924)-2010 Galima šio pranešimo vietą iš PDF formato pasididinti ir prasiplėsti.      ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI PIETŲ LIETUVA Edvardas Guoga-Glaudys Tauro apygardos partizano prisiminimai. Apie patį mūšį galima dar paskaityti Partizanų leidinyje, o taip pat ir Facebook-e.         Labai įdomi detalė čia dešinėje IŠĖJO BROLIAI TĖVYNĖS GINTI27 pav matomos 1982 m. apklausos, dalyvaujant:      27 pav.: ištrauka iš 1982-08-18JAV Specialiųjų tyrimo departamento atstovo Nilo ŠERO apklausos, kurios galima 18 psl. VISĄ  pamatyti. JAV atstovui iš Specialiųjų tyrimų departamento Nilui Šerui, ir kaltinamojo, aviatoriaus bei žymaus Lietuvos dailininko Jurgio Juodžio gynėjai N. Grybauskaitei.              Pirmiau, reikia turėti omenyje, jog tada jau Leonido Brežnevo sveikata buvo prasta ir buvo jau prasti reikalai su Blogio imperija, kuri jau turėjo žlugimo simptomus. Taigi, kai Edvardas Guoga minėjo žudynes Rudenske, tai, skirtingai, nei M. Kačiulis, minėjęs J. Krikštaponį juose, jo visai nemini, nors jį žino gerai. Taigi, matome, jog Edvardas kaip karininkus mini leitenantus Juodį ir Marcišauską. Kodėl jis nemini Vlado Tamošiūno, tai jis jo galėjo ir nepastebėti, kaip kitur buvusį. Kur buvo jis, tai kitu „priblokšiu“ -   liudijimu šiuo: 28 pav.: liudijimas J. Vuosaičio 1961-1962 m. m. laikotarpio tardymo protokolo 3 psl. 327 lapas, iš bylos 47386/3, fondo K-40 (pastarojo fondo numerį dar reikia patikrinti, nes neužsirašiau - fotorafuotas tik tas psl, su įdomiu faktu)  ,  kurio VISĄ puslapį  pamatyti galima.        Kaip matome, A. Impulevičius, kuriam NKVD per kankinimus nervus pagadino Kauno kalėjime, batalionui negali vadovauti, ir, ar ne todėl J. Krikštaponio pavaduotojas Vladas Tamošiūnas tai spec. operacijai vadovauja; Rudensko geto naikinime? O kur tada buvo kuopų vadai, kodėl tik būrio vadui tai pavesta? Ar tai ne panašu, kad J. Krikštaponis tose žydų žudynėse: arba būti negalėjo, arba, nepritardamas toms žudynėms, - kur tai „nuošalyje?“  stovėjo, o, gal, visiškai ten būti negalėjo? Kodėl  ten; „jį Rudenske“  tik vienas M. Kačiulis „matė“ , savo parodymuose besipaniojantis, o iš bataliono daugiau niekas jo neminėjo nei ten-Rudenske, ir, aplamai, Baltarusijoje nerodė niekas, išskyrus, tik dar 3-jų, kurie privalėjo jį rodyti? Tai  šių; tik 4-ių neaiškūs parodymai, tarp kitokių gausių parodymų, negi nėra persvaros abejonei apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje“, kai yra apie jį žinia Kauno kalėjime atsidūrus, ar ne už savotišką protestą dėl Holokausto vykdymo?  Ar ne todėl, kad po susipainiojimų, tas pats  M. Kačiulis, Nilui Šerui iš JAV visai ne į temą,  apie Krištaponį; čia pat (kokio pusvalandžio skirtumu) jau visiškai priešingai sušneko apie naują kuopos vadą Reikalą? Tai, čia kur, pagal LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky J.Krikštaponį: žydų „žudynių iniciatorių“?         Ar ponia F. Kukliansky, kaip buvusi kriminalistikos tardytoja, jei visus tuos tardymo-apklausų protokolus matytų, ar šitaip sakytų apie ...? O,gal, ji galėtų būti šio mano tyrimo patarėja-kontrolierė? Negi Žydų bendruomenei „nereikia?“ tiesos apie J. Krikštaponį, kaip su žydais kartu sportavusio ir Lietuvos čempionatuose dalyvavusio? Ar pati Žydų bendruomenė gali ką žinoti apie sportininkus-lengvaatlečius,  Lietuvos čempionatų prizininkus-žydus, nurodytus ČIA?                4-ta tema:IŠ NAUJO REIKIA TIRTI   Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ        Tai reikalauja toje konferencijoje kai kurių istorikų pademonstruotas viešas nenoras tirti naujai aiškėjančias aplinkybes, jog J. Krikštaponis bendravo su pasitraukti pasiruošusiais vokiečiais ne „kolaboravimo“ tikslu, kaip Ukmergės konferencijoje docentas N. Šepetys isteriją sukėlė, o ginklų gavimo tikslu, kuriuos su lėktuvėliu parsiskraidino iš Vokietijos, ką  apie tai minėjo jo sesuo ir tautodailininkas M. Dirsė. Kai Didvyrio sesuo buvo dar gyva, kraštotyrininkas Romas Kaunietis 1990 m. liepą Šiluose į magnetofoną įrašė jos žodžius tokius:     7 pav.: Sesers Atsiminimų ištrauka, į magnetofoninę juostą įrašyta 1990 m. liepos mėnesį Šiluose (netoli Užulėnio Panevėžio rajono pakraštyje)  žymaus Panevėžio kraštotyrininko Romo Kauniečio. Kalba netaisyta - neredaguota; rašyta nuo magnetofono ar diktafono. 8 pav.: Restauruotas Juozo Krikštaponio portretas - restauravimo autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis. Galima pasididinti ir iš labai RAIŠKAUS PORTRETO pastudijuoti net akių struktūrą.        Kaip matome, SESUO AKCENTUOJA SLAPSTYMĄSI net vokiečių okupacijos metais, nes, matyt, ir prieš artėjančius sovietus jiems pasipriešinimo organizavimas, tikriausiai, buvo slaptas - besitraukiančių vokiečių, gal, neaprobuotas?             Matyt, su jais nesutiko pasipriešinimo koncepcija - vokiečiai norėjo gyventojus-vyrus mobilizuoti Vokietijos gynybai, o lietuviai savo Gimtinės?         Dar šlykščiau lietuvių atžvilgiu elgėsi sovietiniai okupantai, nes nusikalstamai buvo gaudomi vyrai į frontą - tai patvirtino ir šio Didvyrio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės paminėtu Partizanų ryšininko fronte tokiu pat žuvimu, kaip daugelis žuvo šalia Veprių-Upininkų-Upininkėlių. Žuvo, nes buvo tik ryšininkas, o ne miške besislapstąs kovotoju ir nuo žūties fronte už svetimą valstybę-okupantę išsisukti, - nesislapstant nebuvo įmanoma. Todėl dabar okupuotos pietų Ukrainos gyventojų likimas laukia toks pats, kai stepių landšafte miškų nėra, o miškeliai visi okupantų užimti - jie ten apsikasę nuo Kijevo puolimo.     Todėl dabar savivaldos lygiu galime Ukrainai padėti per nusikalstamo II-o pasaulinio karo vyksmų išryškintas detales, kad ir prie Šventosios upės šturme, beprasmiškai žudant savus karius net taip vadinamų „загряд отряд“-ų (spec. Užkardos dalinių saviems žudyti), kuriuos būtina skelbti pasauliui net apie ukrajinų gaudymą į karą prieš savo Tautą. Net pats Stalinas „pergale“ tada labai nesidžiaugė, kokia dabar "pergalės įsiūčio" (победoбесии)  dabar ginklų žvanginimoekstazė vykdoma, nusisspjaunat į tai, kad žuvusiųjų vokiečių/sovietų santykis buvo 1/10 gėdingame „pranašume“. Ar tai ne baisiausias nusikaltimas, su mano siūlomu naujo MOBILIZACIINIO GENOCIDO  termino forma, prilygstančia užkariautos tautos genocidui? Nuo tokio genocido J. Krikštaponis ir gelbėjo vyrus, - gelbėjo nuo žūties - nuo žūties už svetimą-okupacinę valstybę, į mišką imdamas tik tuos, kam grėsė į frontą patekti. Tai sesuo savo pasakojime ir pabrėžė.      Sesers paminėtas „Žalias velnias“ buvo  gerai žinomas sovietmetyje Upininkų-Musininkų ir Kernavės apylinkėse (dabar seniūnijose) - apie jį mums-sportininkams Gamtoje (orientacininkams) ir keliautojams, keliavusiems Kernavės-Jonavos maršrutuose. Apie "Žalią velnią" vietiniai gyventojai minėdavo ir net pasakodavo, net nebijodami sovietinių komunistėlių. Todėl tada komunistinei propagandai nuslėpti Rezistencijos nepavyko, nors, ir kaip buvo stengtasi. Todėl kelionių mėgėjai ir prisidėjo aktyviai prie Sąjūdžio kūrimo, apie ką pernai Kultūros ir Švietimo ... ministrams detaliau minėjau . 9 pav.: dailininkas ir J. Krikštaponio kovų bendražygis Mykolas Dirsė (1927-2008)         O dabar - Ukrainoje karo metu ypatingai aktuali yra Juozo Krikštaponio tikroji, o ne prorusiškajai politikai naudinga nemokšiško „tyrimo“ falsifikuotoji biografija. Apie tą nemokšiškumą (Holizmo ignoravimą) čia ir pasakosiu pavyzdžiais.         Todėl, manyčiau, jog būtina remtis, pirmiausiai, duomenimis,  fiksuotais kraštotyrininkų ir kovų bendražygių:, 10 pav.: Po dailininko-ryšininko Mykolo Dirsės mirties parodos atidaryme. Iš dešinės: Romas Petras Šaulys, disidente sesė jau a. a. Nijolė Sadūnaitė, Mykolo Dirsės dukra Audronė Dirsytė-Vinogradovienė. Galima pasididinti.                   Tokiu ir buvo J. Krikštaponio gimtajame Užulinyje gyvenęs tautodailininkas Mykolas Dirsė.  Juo labiau, jis buvo jaunystėje J. Krikštaponio vadovaujamo Vyčio apygardos Partizanų ryšininku, o po to politiniu kaliniu, o grįžęs, tapo žinomu dailininku. Jo darbai nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 31 d. buvo eksponuoti net Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC) muziejuje.           Taigi, kaip matome, LGGRTC gerai žinomo Mykolo Dirsės pasakojime buvimo "apie Baltarusijoje" taip pat  net nėra jokios užuominos  kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės XXI-o amžiaus tinklalapyje kuris buvo paskelbtos 2009 m. lapkričio 25 d.. Jame pasakojimo detalės skiriasi nuo sesers pasakojimo labai nežymiai:    11 pav.: iš XXI-mo amžiaus publikacijos ištrauka, kurią VISĄ galima paskaityti ČIA.             Atkreiptinas dėmesys, jog J. Krikštaponis 1944 m. liepos 20 d. rengia PIRMĄJĮ Partizanų SĄSKRYDĮ dar, kai prie Šventosios upės vyksta žiaurus mūšis ir kai į Ukmergę sovietai įžengs tik po 5-ių dienų!         Bet, reikia sugrįžti prie svarbiausio - vokiečių okupacijos pradžios klausimo, kurį J. Krikštaponio sesuo Veronika Šilų bibliotininkei-kraštotyrininkei Audronei Astrauskaitei dažnai pasakodavo, o toji įdėmiai čia pat užrašydavo ir dar duodavo paskaityti - patikrinti, kaip priklauso teisingai atlikinėti kraštotyrines apklausas.         Bet, dar tikslesnį užrašymą su technine užrašymo priemone - magnetofonu atliko jau minėtas ir Romas Kaunietis, apie ką jau minėjau čia šalia 1 pav.to magnetofoninio įrašo vaizdo pradžios, kurį dabar pratęsiu toliau:   12 pav.: J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės Juodienės atsiminimų originalas, užrašytas 1990 m. liepos mėn. Šiluose. Galima pasididinti. Visą Atsiminimą galima perskaityti           Be to,  matome, vėl ANTRĄ KARTĄ MINIMAS J. Krikštaponio SLAPSTYMASIS SAVO NAMUOSE VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKAIS. Ar tai ne akivaizdu, kad vykusiame 1942-05-27. gyventojų surašyme jis save galėjo ir nerodyti - galėjo, paprasčiausiai, pasislėpti nuo surašinėtojų? Todėl jojo neegzistavimas Užulėnio kaimo gyventojų surašymo statistikoje ar gali būti "įrodymu, kad tuo metu buvo Baltarusijoje"?  kai pagal sesers ir M. Dirsės nurodyta slapstymosi pradžia labiau panaši nuo 1942 m. pradžios? 13 pav.: buvusio J. Krikštaponio kaimyno, jau a. a. Julijono Čeponio pasakojimus sustabdo Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis ir jam daugiau neleidžia liudyti, kuris ir turėjo pasakyti, jog A. Krikštaponį visą karo metais matė namuose. Galima pasididinti  nuotrauką šią.  Ar slapstymosi motyvu  ne galėjo būti nenoru grįžti į A. Impulevičiaus vadovaujamą batalioną, kuris užsiiminėjo karinių nusikaltimų vikdymu? (apie tuos nusikaltimus, kuriuos paminėjo J. Krikštaponis,   Ukmergės konferencijoje užsiminė Vytautas Čeponis, kuris girdėjo jo tėvui sakantį kaimyną J. Krikštaponį, bet jam buvo uždrausta kalbėti ir galima manyti, iš susijaudinimo greitai žmogus numirė, nusinešdamas paslaptį.        Tai, negi ta paslaptis buvo reikalinga istorikams - konferencijos svečiams, kad tas paslaptis nebūtų atskleista? Ar ne galima ištaisyti tą klaidą? Apie šį ir dar doc. Nerijaus Šepečio prokremlinio pobūdžio nusiteikimo  konferencijos negražaus įvykio reportažą parengiau). O, juk, apie tuos nusikaltimus J. Krikštaponiui galėjo informuoti sesers atsiminimuose paminėtas jo artimas giminaitis generolas Stasys Raštikis, kuris su jo draugais, pagal, seserį, ir padėjo jį ištraukti iš kalėjimo. Kaip generolas tai atliko, galima spėlioti ir pagal LCVA esančius dokumentus, kuriuos kitą kartą parodysiu kitame laiške.   5-ta tema: Kodėl netirtos J. Krikštaponio patekimo į kalėjimą psichologinės ir istorinės aplinkybės?        Taigi, nukeliu dėmesį į tos: 2021-12-03 Ukmergės mokslinės konferencijos dar vieną „grožybę“ - tai  per pagrindinį pranešimą  kardinaliai istoriko-mokslininko M. Pociaus pasikeitusią poziciją, šokiravusią ir net žiniasklaidos atstovus, kurie pabrėžė net taip: 14 pav.: matote istoriko "teisėju" tapusio, reikalaujančio paminklinio akmens demontavimą atlikti ištrauką iš straipsnio, kurio autoriumi yraVidmantas Misevičius, galima pasididinti, o taip pat ir plačiau galima pasiskaityti visą straipsnį apie šią Ukmergės konferenciją.. 15 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje M. Pocius J. Krikštaponio „kalinimą 1944 m. liepos mėnesiui“ net priskyrė. Galima pasididinti.     Čia jau visai įdomu darosi, kai istorinius duomenis, patvirtintus istoriniais dokumentais; su nuoroda savo Pažymoje ir artimųjų Atsiminimus istorikas-mokslininkas vadina  "gandu". Gal tokį kategorišką teiginį taip suprato žurnalistas?  Todėl verta ir net reiktų, pirmiau, viską perskaityti, ką žiniasklaidos priemonė  POZICIJA apie Ukmergės konferenciją rašo, o po to, net būtina išklausyti konferencijos pranešimą ir, ypač,  to pranešimo paskutiniąją dalį apie „gandus“. Joje šiek tiek kitaip buvo pasakyta: „Viešai  skleidžiami gandai, kad Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes 3 mėnesius buvo kalinamas GESTAP-o, - neturi pagrindo, nes jis kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos .“       Čia tokį keistą 2 m. kalinimo tarpsnį šiam istorikui„iš Maskvos archyvų pranešė“? Tai tada, kodėl  tiksliai nenurodė NKVD generolo Kapralovo 3-jų mėnesių kalinimo laikotarpį? Kalinimą nutempus net iki „1944 m.  liepos mėnesio “, kodėl ignoruojama ir logika ir istorinė situacija? Juk, 1944 m. liepos 10 d. J. Krikštaponis  surengė Partizanų sąskrydį ir lėktuvėliu iš Vokietijos organizavo ginklų parskraidinimą. Kaip vokiečiai būtų ginklus „patikėję tik-tik iš kalėjimo išleistam“ ir dar su komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiam? Ir, išvis, kokie „komunistai“ nuo  1942 m. iki1944 m. kalėjime galėjo būt, kai jų jau 1941 m.  pabaigojejų nebeliko? Juk valymai nuo komunistų vyko tik iki 1941 metų?          Dar keisčiau. Iš kur istorikas ištraukė J. Krikštaponio kažkokią „demobilizaciją“? Ar kas matė demobilizacijos įsakymą? Pirmojoje 2014-12-27 LGGRTC „pažymoje“ buvo tik prielaidos dėl „demobilizacijos“, padarius „išvadą“, kad „buvo demobilizuotas“, nes nerasta jokių dokumentų-įsakymų apie demobilizaciją ar pervedimą į kitą karinę struktūrą, o jojo LII(Lii) Pažymoje buvo pateikta kažkokios falsifikacijos, su kuriomis šį rašinį ir užbaigiu.          Bet, svarbiausia, sesuo savo pasakojime, aukščiau 1 pav parodytame atkreipia dėmesį, jog brolis kartą į restoraną  nuėjo CIVILIŠKAI apsirengęs. Iš to pasakymo galima suprasti, kad brolis tuo metu buvo karinėje tarnyboje, visą laiką nešiodavo karinę aprangą ir tik tuo metu be jos nuėjo į restoraną. Pasakė sesuo, matyt, norėdama duoti suprasti, kad jeigu būtų su apranga, tai, gal, nebūtų į tokią situaciją pakliuvęs, arba ji būtų švelnesnė? Jeigu  jis būtų tuo metu buvęs „po demobilizacijos“, kaip M. Pocius pasakė konferencijoje be jokių argumentų, tai tada J. Krikštaponis nenešiotų karinės aprangos ir seseriai pabrėžti CIVILINĘ aprangą nebūtų visai prasmės.         Be to, „po demobilizacijos“ dėl civilio asmens generolas S. Raštikis neturėtų jokios teisės kreiptis į GESTAP-ą, apie ką sesuo savo pasakojime paminėjo giminaičio-generolo įtaką išlaisvinant jos brolį.         Be to, pagal istorinę-psichologinę situaciją, neva, „vėliau tai įvykus“, tai, aplamai, tokiam įvykiui užsipliekti mažesnės galimybės, nes FRUSTRACINEI būsenai susidaryti sąlygos mažesnės per psichikos ADAPTACIJĄ stresiniams pergyvenimams dėl netikėtų nacistų žiaurumų, sušaudžius Alytuje Birželio sukilėlius, gal, J. Krikštaponiui pažįstamus, po Holokausto Ukmergėje ir Jonavoje jau laiko praėjus daugiau, kurioje, pastarojoje S. Raštikio žmona mokė žydams lietuvių kalbą ir visai Smetonų giminei Holokaustas galėjo būti pergyvenimo priežastimi. Bet po ilgesnio laiko frustracijai įvykti tikimybė mažesnė.         Be, to, ir iš vokiečių pusės, jau pralaimint prie Maskvos, Staliningrado ir prie Kursko, nemanau, kad Ukmergėje vokiečiams būriais tada slampinėti palei restoraną buvo „geras metas“, kai Rytų fronte problemos? Be to, ir vokiečių nuostata prieš lietuvius buvo aršesnė, už stojimo į Wermachtą ir SS legiono sudarymo boikotą, į ką Lietuva buvo ko ne vienintelė iš ES šalių, išvengusi SS formuotės sudarymo. Todėl „S. Raštikiui  dėl civilio“ asmens kreiptis ar buvo politiškai „palankus“ metas? Ar ne būtų proga abiems už tai Študhofo „Dievų miško“ mirties stovykloje atsidurti? Ar M. Pocius skaitė tokio pavadinimo garsų kūrinį, kad nepagalvojo apie visas istorines aplinkybes; būdingas tam J. Krikštaponio suėmimui-kalinimui tik 1941 metų laikotarpį patį būdingiausią?         6-toji tema: Kokiomis „pažymomis?“ taip žiauriai klaidinama Lietuvos Žydų bendruomenė?         Ir taip, nors po kalėjimo J. Krikštaponis slapstėsi nuo vokiečių, kad negrįžti į batalioną, bet kažkokiomis visuomenei nežinomomis „pažymomis“ daugiskaitos formoje, Lietuvos žydų bendruomenė (toliau LŽB) kaip ir klaidinama,  nes internete yra žinoma tik viena  2014-12-19 LGGRTC  istoriko Alfredo Rukšėno rašyta1-RukšėnoPAŽYM „pažyma“. Ją visur rašau kabutėse, nes toje  „pažymoje“  buvo nuslėptas J. Krikštaponio kalinimas nacių kalėjime, ir daug kas joje neparašyta, todėl negaliu to dokumento teigiamai vadinti, kai yra slepiami svarbūs faktai. Man asmeniškai LGGRTC bandė aiškinti, kad, neva, „ne slėpė“ nuo teisininkų, bet manęs, kaip pedagogo neįtikino, kad norint apkaltinti žmogų, galima nerodyti jo išteisinančius faktus.         Taigi, nors nuo L. R. Generalinės prokuratūros ir buvo nuslėptas J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktas, bet LGGRTC-ui (t. y. Centrui) J. Krikštaponio nepavyko apkaltinti, nes teisininkai, išmanantys teisę, labai aiškiai viską   dėl nepagrįstų „kaltinimų“ rašte 2015-01-22 Nr. 17.2-829, , labai aiškiai išdėstė ir tuos J. Krikštaponiui nepagrįstus „kaltinimus“ atmetėė1-Gen.prokurat.us“, kaip apie juos neturint objektyvių duomenų1-LLKS-ui. Kaip atrodė Lietuvos prokurorų atsakymo pabaiga, galima įsigilinti į teisininkų pateiktus pagrindinius argumentus 15 pav.: L. R. Generalinės prokuratūros  rašto-atsakymo 2015-01-22 Nr. 17.2-829 pabaiga, su kuriuo visu galima susipažinti pagal internetinį adresą http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_03.pdf           Tačiau tolimesni įvykiai darosi visai ne aiškūs, kai TEISINĖJE VALSTYBĖJE galima ignoruoti teisinių institucijų nepagrįstų kaltinimų atmetimus - ignoruoti teisę išmanančių specialistų išvadas ir toliau skleisti tuos nepagrįstus-paneigtus „kaltinimus“? Tų kaltinimų sklaida man prisipažino pats LGGRTC-as, nes į mano informaciją apie mano naujai LCVA archyve aptiktus ir skelbiamus grubius netikslumus, 2023-08-31 į 2023-08-09atsakyme man pranešė,  „, kad istorikų, kitų darbuotojų nuomonė apie J. Krikštaponį išlieka tokia pati, kokia ji išdėstyta Centro pažymose.“ Apie kažkokias „pažymas?“ DAUGISKAITOJE paminėjo ir Lietuvos žydų bendruomen ė1-LŽB (toliau LŽB), reikalaudama pašalinti J. Krikštaponiui paminklą, irgi paminėjo iš LGGRTC gautas gautas kažkokias„pažymas?“ taip pat daugiskaitos formoje, kai visuomenei yra žinoma tik viena atmestoji. Taigi LŽB parašė taip:   14 pav.: Lietuvos Žydų bendruomenės tinklalapyje minimos daugiskaitoje iš LGGRTC gautos ir visuomenei nežinomos „pažymos?“. Juolab, šokiruoja mintis dėl Lietuvos Didvyrio „reabilitacijos“, kai jis jokių teisinių institucijų nebuvo kaltintas. Šio straipsnio internetinis adresas matosi viršuje, kurį galima perskaityti, pasididinus šią nuotrauką.          Taigi, visai neaišku, kas tose LGGRTC-o „pažymose?“ buvo rašoma, kai LŽB teikėsi net didžiausią NESĄMONĘ parašyti dėl Lietuvos Didvyrio kažkokios „reabelitacijos“, kai jo nenuteisė joks nei teismas, o tuo labiau L. R. Gen. prokuratūra dėl objektyvių duomenų stygiaus2015-01-22 atmetė jam kaltinimus Pagal kokią „teisę“ reikia į Gen. prokuratūrą kreiptis dėl „reabilitacijos“ oficialiai neapkaltintam asmeniui? Nesitiki, kad tai rašė LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, kuris yra teisininkė-advokatė? Panašu, kad teisiškai nusirašyti galėjo kokia nors sekretorė, neturinti teisinio išsilavinimo? Bet kokią žalą Lietuvos visuomenei daro tokie „rašiniai“, siūlau „pasigrožėti“ straipsnio „Paminklas žydšaudžiui“ pirmuoju sakiniu: 15 pav.: tai iš kur tokios „žinios“, kurių nėra tai jokiose pažymose parašyta? Pasitikslinimui, kas galėjo įtakoti tokią nesąmonę, galima susirinki to straipsnio internetinį adresą, ir apstulbus pamatyti, pasididinus šią nuotrauką.  Tai, negi Valstybinė istorinio tyrinėjimo įstaiga, slapta nuo visuomenės, kažkokiose slaptose „pažymose?“ dar ir rašinėja nesąmones apie Lietuvos Didvyrį, neva, kaip „žudynių iniciatorių?“?. Juk Jungtinės Amerikos valstijos (JAV) bataliono vado A. Impulevičiaus neišdavė Sovietų Sąjungai, kaip ne jis sugalvojo žudyti?         Aišku, reikia patyrinėti, kokiu principu, vietoje to, kad išduoti „nusikaltėlį“, jo apsaugai nuo sovietų suteikė pilietybę? (Čia spėlioju, bet jeigu jis jos neturėtų, manau, kad KGB būtų pagrobusi ...?)         Na, o čia kaip galima išsigalvoti apie „žudynių iniciatoriaus“ inkriminavimą, jeigu  tik pagal vieną „liudininką?“ (labai abejotiną Martyną Kačiulį, kuriam abejonę iškėlė net čia minimas istorikas M. Pocius (už tai jam AČIŪ, nors labai jį kritikuoju už kitus momentus) „papaistyta“ Rudensko geto likvidavime apie Krištaponio rūpestį kariais, kurie atsisakė žudyti (šaudyti) - susirūpinta jais, kad savi nenušautų - liepta nuo duobės pasitraukti? Nuo kada rūpinimasis atsisakiusiais žudyti, yra „žudynių iniciavimas“? Netikiu, kad teisininkė - buvusi kriminalistė - tardytoja, galėtų tokį teisinį nihilizmą pareikšti? Negi LGGRTC su tomis „pažymomis?“ visiškai suklaidino LŽB bendruomenę?         Juk, išskyrus tą Rudenską, daugiau kitur apie žydų žudymą Krištaponiui niekas nepareiškė - daugiau (pačių nepatikimiausių3-jų „liudininkų“) yra tik apie karo belaisvių žudymą paistoma, apie kuriuos kitą kartą staigmeną pateiksiu.          Dar, svarbiau, - čia pranešu, kad šiame tekste bus plačiau nagrinėjama, kaip 1980-1082 m. m. M. Kačiulis, paistęs apie „Krištaponį Rudenske“, pagal jo ankstesnius 1948-1961 m. m. parodymus matome, kad jis neigia situaciją, jog galėjo būti tame Rudenske, jau nekalbant, kad jis savo kuopos vadą iš kart po karo minėjo karininką Reikalą. Kiti-patikimesni liudininkai liudija apie dažnai besikeičiančius   ir net kitus karininkus, vadovavusius tai 2-ajai kuopai žudynių metu.         Juk, pastarąjį  (N. Reikalą, KGB-istų JAV nustatytą, o enciklopedija rodantį, kaip 1985. JAV nusišovusį) kaip, galimai, iš bataliono išnykusio J. Krikštaponio pavaduotoją ir  2-osios kuopos vadu Baltarusijoje tapusį rodo ne tik keli liudininkai, bet tai nustatė, net KGB, o NKVD J. Krištaponį rodo ne tik kaip GESTAP-o suimtą ir 3-is mėnesius kalintą Kauno kalėjime, bet, dar, - NKVD J. Krikštaponį nustatė vokiečių okupacijos pradžioje buvus savo namuose pas tėvus Užulėnyje! ! ! Dėl šio fakto; istorikų nematytą-nekomentuotą dokumentą rodau už kelių pastraipų.         Todėl nieko nuostabaus, kad „labai tamsiuoju“ tapo šis didžiausias ir labiausiai eksploatuojamas 1980-1982  metų „Krištaponio kaltintojas“; minėtasis M. Kačiulis tais metais  labiausiai („kaip mažas vaikas“) ir susipainiojo įvairių labai skirtingų aplinkybių parodymų kaitoje, kai reikėjo JAV Spec. tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui atsakinėjant bei J. Juodžio gynėjai N. Grybauskaitei atakuojant, jį demaskavo kaip, profesionalų „liudytoją?“-propagandistą, besifilmavusį laidai.          O, aš, tik dabar išsiaiškinau M. Kačiulį, kaip „prie A. Smetonos rėžimo“ kalėjusį kalėjime ir iš jo sovietinė okupacija išlaisvinusi - pas okupantus į Raudonosios armijos bazių statybas paėmusį.          O, kai antrą kartą sovietiniai okupantai atėjo, tai už juos M. Kačiulis ėjo iki Berlyno,  gavęs iš jų net du medalius.          O, kai M. Kačiulis atsidūrė Mordovijos Javas lageryje, kurį aš gerai žinojau, nes šalia jo 1966-1968 metais mano aptarnaujami radarai buvo, ir todėl gerai žinau kalinių laikymo niuansus. Tai, ten: iki 1962 m. M. Kačiulis, buvo labai pavyzdingu kaliniu; visuomeniškai aktyviu - politiškai išprusiusiu, nors rimtų pražangų turėjo, bet tapo atleistų nuo bausmės ankščiau laiko.          Todėl minėta gynėja N. Grybauskaitė ir paklausė - „ar dėl anksčiau laiko išėjimui, su prokuratūra ar sutartį pastoviems liudijimams nesudarė?“.          Tik prokuroras Bakučionis; šiai gynėjai iš JAV, pastoviai trukdė - neleido šio „liudininko“ klausinėti, ką gynėja ir konstatavo, pabrėždama neįmanomas sovietines sąlygas tiesai išsiaiškinti.         Dar skandalingiau, jau nuo 2021 m. lapkričio 17 d., kad M. Kačiulis, būtų „stipresniu-kompetentingesniu liudininku“, J. Krikštaponio „kaltinime“ ir jojo „liudijimais“ labiau patikėtų istorikai bei minėta Komisija, nusprendusi panaikinti Didvyriui Atminimą,  šį kvailelį, netarnavusio Lietuvos kariuomenėje, todėl buvusį tik Jaunuoju kariu, (net Eilinio kario laipsnio neturintį), - LII(Lii) ir LGGRTC-o dviejose paskutinėse „pažymose“ bei pastarojo Centro mokslinio „G. ir R.“ žurnalo 2022 Nr. 1(51) ... puslapyje  M. KAČIULIS ISTORIKŲ PAVERČIAMAS Į „ k a r i n i n k ą “; t. y. - į „jaunąjį karininką“ (kitaip - rusiškai sakant, priskiriamas į jaunųjų karininkų sąstatą), kai tam sąstatui priklauso visi karininkai nuo jaunojo leitenanto, iki kapitono laipsnio. Taip, kad M. Kačiulis tampa net „iki kapitono“ turintis laipsnį, nors yra tik kelias klases užbaigęs. Tai šis Instituto ir Centro istorikų nusipaistymas - vertas į Gineso rekordų (absurdų) knygą būt įrašomu.            „DAR  TAMSESNIU“ M. KAČIULIS PATAPO, kai 1948 metais Karo belaisvių stovykloje apie „tarybinius piliečius“ (sovietiškai taip vadinamus žydus) matė žudomus, bet tada; iš kart po karo tos koncentracijos stovyklos pavadinimo nežinojo, o 1961 m. tardyme, aplamai, viską paneigė, kad jis apie tai  nieko nesakė, nes  nei ten nebuvo, nei, aplamai jokiose žudynėse  nebuvo ir net nežinojo, kodėl taip jo protokole parašyta, o  1980-1982 metais jau vėl susigalvojo, kad ten, neva, „buvo?“, nes, gal, pagal užsakymą reikėjo mirusį-žuvusį J. Krikštaponį pakišinėti, kad apsaugoti tikrąjį-profesionalųjį žudynių vadovą Nikodemą Reikalą, tada JAV gyvenusį, ir, gal, J. Juodžio byloje galėjusį būti nepalankiu? (Čia tik hipotezė, kurią reikia nuodugniai tirti).          Bet, ypač, ŽYDŲ BENDRUOMENĖS NARIUS PRIVALO ŠOKIRUOTI tai, kad pagal M. Kačiuliui,1948 m. parodymą už Minsko 7-8 km atstume, kuriame pagal 1961 m. M. Kačiulio parodymą: jam niekur žudynės nebuvus, o iš kart pokariniame „liudijime?“, gal, „NKVD-istų pripaišytame?“ (M. Kačiuliui protokole įrašytame?), rodomas: KONCENTRACIJOS stovykloje sovietiško terminu „tarybinių piliečių“; t. y. ŽYDŲ ŽUDYMAS, kuris po 41 metų (1980/1982 m./m.)  M. Kačiulio PAVERČIAMAS Į KARO BELAISVIŲ ŽUDYMĄ, matyt, politiškai kariuomenės „politrikų“-komisarų naikinimą su tikslu paversti „reikšmingesniu“, nei civilių-žydų, tada dar ne vadinus Holokaustu?            Kaip, kitaip galima paaiškinti tokio M. Kačiulio „parodymų“ persivertimą, dar gerokai atstumą nuo Minsko sumažinus? Pats liudytojas, be pašalinės „pagalbos“, ar gali taip susipainioti? Juolab, kažkoks žydų žudymo pavertimas į karo belaisvių žudymą, demonstruojamas čia aptarinėjamose LII(Lii) ir LGGRTC-o„pažymose?“, skirtose J. Krikštaponiui atminimą naikinti, atliktas, paminėjus istoriniuose dokumentuose nurodytas MIESTE civilių belaisvių stovyklose nužudytų komunistų skaičių, ir jį sulyginant su UŽ MIESTO M. Kačiulio skaičiais karo belaisvių stovykloje? Juolab, ten yra dar „išvada, padaryta, kad nužudytųjų skaičius, neva, „beveik atitinka“! Tik ne aišku, kaip vienodi skaičiai gali „atitikti“ skirtingos paskirties (Civilių ir Karo) belaisvių stovyklos, dar esančios, net skirtingose vietose - t. y. mieste ir už miesto?   Ir ką galėtų reikšti prie žodžio ATITINKA pridėtas žodis „beveik“? Ką jis gali reikšti? Ar gali būti tokios būsenos, kaip „beveik nėščia“ ir panašiai? Be to, ir istoriškai-logiškai ne aišku, kaip civilinėje stovykloje žudomus komunistus galima „prilyginti“ prie žudomų karių, tarp kurių komunistų tiek daug būti negali? Tai patvirtina pastarųjų ir komisarų atrinkimui-naikinimui 1941 m. liepą-rugpjūtyje Drozdų kaime buvo atlikta taip vadinama FILTRACIJA, kurių aukų skaičius siekia 10-20 tūkstančių! Dar, svarbiau, kad toms aukoms atminti tik ne seniai, moksleivių dėka, įrengtas kuklus memorialas.             Taigi, grįžtant, prie M. Kačiulio šokiruojančio žudomų civilinių žydų pervertimo į karo belaisvius, panašu, kad jis ten dar net tos belaisvių stovyklos pavadinimą „Kačina“ susigalvojo? Juk jis iš kart po karo prieš42 metus pavadinimo nežinojo. Ir dar, iki 3-jų kartų sumažino nuo Minsko,  atstumą; iki tos stovyklos, jį padaręs, neva, „2-3 km“, kai iš tikrųjų iki miestelio Kačina palei geležinkelį Molodečno kryptimi  nuo tada buvusio Minsko pakraščio; buvusio iš kart už naikinamojo tada geto, - t. y. nuo dabartinės Kalvarijų gatvės, geležinkeliu yra net 12,15 km  atstumas. Bet, toje Kačinoje jokios „karo belaisvių“ stovyklos būti, tikriausiai,negalėjo, nes niekur tokio objekto internetas nerodo. Toks susipainiojimas gali būti, kai ten nebuvęs, bet „liudijimą“ pagal užsakymą atlieka tik iš nuogirdų, net į miesto planą nepažiūrėjęs? Jį Maskvos olimpiados laike buvo galima gauti tik į Minską nuvažiavus.          Šokiruoja, ir toks Stasys Rutkauskas, kuris buvo pasivertęs į „Joną“, paėmęs savo mirusio brolio vardą, kuris „liudijo?“ tose „žudynėse Krištaponį,“ kurios labiau tikėtinos ne tarp Kačinos ir Minsko Masiukovščinoje, taip vadinamoje, garsioje pasaulyje „Miško stovykloje“, o miesto stovykloje tarp Puškino kareivinių, taip vadinamoje Parodos belaisvių stovykloje, buvusioje šiaurinėje Minsko dalyje, kuri tada liudininkams galėjo atrodyti irgi kaip užmiestis. Bet, kad paneigti dr. A. Bubnio ir A. Rukšėno teiginį apie „masines žudynes (8tūkstančių)  Miško stovykloje“ ir jas perkelti į labiau tikėtiną mano paminėtą miesto vietą, tam reikės labai daug įrodymo, ir dėl vietos stokos, tą įrodymą atidedu kitai informacijos daliai.         Tęsiant, 1980-1982 metų dvigubą „TAMSŲJĮ“ M. Kačiulio „liudijimą?“, labai keista, kad, jei „J“. Rutkauskas karo „belaisvių žudynėse Krištaponį“ rodo, tai M. Kačiulis jo nerodo. O tai, greičiausiai, jo„išsigalvojimą“ rodo, lygiai taip pat, kai  M. Kačiulis „Rudenske Krištaponį“ parodė, o jojo ten niekas daugiau nerodė, ypač tie, kurie jį Kaune tarnavusį rodė, ir jį pažinodami, privalėjo kur nors ir Baltarusijoje rodyti, jei jis ten būtų buvęs.         Tačiau, kai kitas to paties asmens neparodo, tai tik vieno liudininko liudijimas, turėtų statistiškai būti nepatikimu, kad, ir per galimą apsirikimą.  Tokį apsirikimą galėjo padaryti, kad ir „J“.Rutkauskas, galėjęs J. Krikštaponį supainioti su N. Reikalu, kurie jiedu buvo panašūs - abu aukšti ir liekni. Juolab, kad S.-„J“. Rutkauskas, atrodo,  N. Reikalo nerodė. (Čia tik prielaidą teikiu, nes ne visus tardymus-apklausas pastarojo mačiau.) Aišku, didelė tikimybė, kad ir sąmoningai  jis galėjo sumaišyti, galėjęs žinoti, kad J. Reikalas išvykęs, o J. Krištaponis žuvęs, nes, panašu, kad Partizanu buvo, nes KGB Sąraše minimas kaip „už banditizmą teistas ir apklaustas Salelionio byloje“, kuri labai paslaptinga, nes tąsai po karo dirbo atsakingose geodezinės tarnybos pareigose.          O paskutinėje apklausoje M. Kačiulis, 80-taisiais du kartus paistęs apie „Krištaponį“, antroje apklausoje, fiksuotoje įrašo stenograma, visiškai nusipaistė, kai iš JAV Nilas Šeras, greičiausiai, abejodamas apie negirdėtą„belaisvių stovyklą Kačinoje“, apie ją M. Kačiulio užklausė. O tąsai, visai ne į klausimą pradėjo pasakoti apie surinktinį žudymams darinį. Ir nerišliai, M. Kačiulis prasitarė: 16 pav.: istorikai šio M. Kačiulio pasakymo dar niekur nefiksavo.         Tikėkimės, kad istorikams bus staigmena, toks netikėtas J. Kačiulio pasakymas ne bet kada, o 1982 n, rugpjūčio 16 d. kai apklausa buvo pradėta 11:32  su pertrauka tarp 12:13 - 13:30, sunaudojus stenogramos 13 lapų, kita pertrauka 15:17 - 15:22 35-tame lape, 16:00 - 16:12 su paskelbta 10 min. pertrauka44 lape ir užbaigta apklausa 16:59 51-muoju lapu. Taip, kad pagal tuos duomenis, kas norės - galima bus pasiskaičiuoti, kokiame laike M. Kačiulis JAV atstovui prisipažino 24-to lapo pabaigoje apie J. Krikštaponio kuopos perdavimą N. Reikalui. - lygiai taip pat, ką ir KGB buvo konstatavusi savo dokumento pradžioje taip: 17 pav.: čia matote apie 1981-1982  m. m. KGB specialistų sudarytą 2/12 batatliono 2-osios kuopos, I-mojo būrio Sąrašą, skirtą kaip ataskaitą apie tos kuopos būrio narių persekiojimus, surašius kiekvieno nario likimą, su kuriuo galima susipažinti, atsidarius VISĄ to Sąrašo 1-mąjį puslapį iš kito originalo, kuriame matysite pabraukimus, kažkieno darytus, o raudonai PERFOMANSO stiliumi mano atlikti Fotošop-u. tam, kad niekas nesumaišytų ir nepagalvotų, kad tai „originale“, nes tai ant dokumento originalo taip kruopščiai atlikti neįmanoma.         Čia, lygindami 17 pav. vaizdą KGB specialistų nustatytą su tik ką matytu 16 pav.  M. Kačiulio prasitarimu, kurie visiškai tarpusavyje atitinka, kad 2-ajai Juozo KRIKŠTAPONIO KUOPAI NUO 1941 m. SPALIO MĖNESIO VADOVAVO Nikodemas REIKALAS, - prašome  nenustebti dėl jų vienodo pasakymo apie tai, ir nenustebti, kad 2 istorikai iš skirtingų valstybinių tyrinėjimo organizacijų per nesuprantamą sveiko proto ignoravimą, ignoravo ir tą KGB-istų-specialistų-kriminalistų sudarytą dokumentą, matyt, išsivaizduodami, kad, neva, „istorikai supratingesni už KGB-istus“, nors pastarieji vykdydami tardymus ir apklausas bei fiksuodami parodymus, kaip specialistai-kriminalistai,  ir dar psichologiją išmanantys, matyt, privalėjo matyti, kas sako tiesą, o kas ne? Bet, pagal kriminalistikos taisykles, kaip išsivaizduoju, ir tą netiesą sakomą būtina užrašyti, ir todėl istorikai, mano supratimu, neturėtų vadovautis parodytais neaiškiais„faktais?“, galimai neatitinkančios tikrovei. Aplamai, tardymo protokoluose, kaip tik operatyviniais duomenimis, negalima vadovaujamasi, kaip „neginčytinu faktu“ - tai tokia mano, kaip buvusio pedagogo nuomonė.          O faktas yra tas, kad tas KGB paskelbtas Sąrašas, yra sudarytas ne tik aklai, kaip LGGRTC istorikai išsivaizduoja, pagal po pavadinimu nurodytu išvykos į Minską. ... įsakymu Nr. 42 nuo ..., bet vadovavosi, matyt,  ir savo tyrimais, kurių istorikams ignoruot, mano supratimu, nevalia - savivaliauti ir nesiskaityti su KGB-istų-specialistų išvadomis, paprasčiausiai, nepadoru. ir tą nepadorumą įrodau tolimesniuose sugretinimuose.         Taigi, matome, jog 2-os kuopos vadovavimui, N. Reikalas keičia J. Krištaponį. Tačiau, žiūrint į 17 pav. matomą dokumentą, galima ir suklysti dėl pakeitimo priežasties, kad, neva,  dėl pirmojo žūties, kaip dokumente pagal sovietinę terminologiją parašyta: „убит в банде“ (užmuštas gaujoje). Tačiau kai kurie taip manydami, kaip parašyta, labai klysta, nes J. Krikštaponis žuvo tik po nepilnų 4-ių metų, o ta pastaba parašyta, nes tam ir sudarytas Sąrašas, kad kiekvieno likimą žinoti-fiksuoti, nes KGB turėjo tikslą persekioti visus tos kuopos karius ir kaip to persekiojimo ataskaitą sau susirašyti. Be to, tas Sąrašas sudarytas, akivaizdžiai, Jurgio Juodžio bylai, kurios M. Kačiulio apklausą ir rodžiau aukščiau. Mat, ties to atsidaryto Sąrašo 171 eilute jaunajam kariui L. Stonkui yra 1981 m. nuteisimo įrašas atspausdintas. Tai ir yra įrodymas, jog tik tais ar kitais metais ir buvo sudarytas tas Sąrašas, kurį istorikai kažkodėl ignoruoja, dėl ko privestas esu iš naujo tyrinėti J. Krikštaponį, ir tai siūlau istorikams savo darbą iš naujo atlikti, pagal naujus aspektus, žvelgiant į dokumentus, matytus, bet, dar netyrinėtus.                Iš tos KGB-istų ataskaitos matome I-ojo būrio vadą Vladą Tamošiūną, vienais metais jaunesnį, nei J. Krikštaponis, kuriam ir gimimo metus nerašo, nes KGB-istų nedomina jau miręs-žuvęs. O visiems kitiems žinios renkamos skrupulingai. Iš jo16 pav. matome, jog  nurodoma V. Tamošiūno ir gimtasis Valtūnų kaimas, kuris yra Siesarties slėnyje; prie santakos su Šventąja. Jį KGB-istus domino, nes jo likimas dar nežinomas. O, gal, kam iš teisiamųjų jis buvo žinomas, todėl, gal ir jį, kaip aktyvų žudynių vadovą liudijo? Aišku, čia tik dėl budrumo, sau klausiu, nes tyrinėjant, manau, reikia daug versijų matyti.  Matosi, jog, V. Tamošiūnas yra kaip ir savo vado J. Krikštaponio kraštietis, tik iš kitos Šventosios upės pusės. O J. Krikštaponio pavaduotoju jis tapo, mano supratimu, gal, todėl, todėl, kad jam tai priklausė, nes buvo I-ojo būrio vadu?  18 pav.: ištrauka iš knygos „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m.“ enciklopedinio leidinio. Atkreiptinas dėmesys į nuorodą-signatūrą: LYA, f. K-p, 2, saug. vnt. 3; kuri gali būti neteisinga jeigu ta byla yra 1939 m. NKVD byla statistikos apple karo belaisvius ir internuotus Lenkijos kariuomenės žinias įvairiose karo belaisvių stovyklose, iš kurių Lenkijos kariuomenė buvo sušaudyta. Mat, N. Reikalas, kaip ir neturi nieko bendro su NKVD, išskyrus kitus karininkus, kurie žuvo sovietų lageriuose, kurie ir turi tą nuorodą-signatūrą. Tai jiems suprantama, Buvo iškilę klausimai, „dėl  ko N. Reikalui ir kitiems, kaip ir J. Krikštaponiui lygiai ta pati nuoroda?“. Tačiau nagrinėjant netvarkingai surinktą NKVD-inį archyvą kurį dar reikia nagrinėti, Tuo tikslu ir siūlau dar labiau pasididinti šią nuotrauką,          Įdomu ir tai, kad J. Krikštaponį pakeitęs Nikodemas Reikalas yra nustatytas, begyvenąs JAV. Jojo biografija trumpai duota Lietuvos kariuomenės karininkų 1918-1953 enciklopediniame žinyne čia; kairėje  matomame. Stebina, kad 1982 m. Jurgio Juodžio byla, kuriai liudijo M. Kačiulis, tai buvo žymaus Lietuvos prieškario ir tarpukario dailininko bei prozaiko byla, kuris priklausė J. Krikštaponio būriui ir pagal aiškiai, kai kurių liudininkų parodymų farsą, kuris labai jaučiasi, skaitant protokolus, irgi, lyg,  „vadovavo J. Krikštaponio kuopai žudynėse?“, nors buvo adjutantu, ir atseit, "nesulaukęs teismo" mirė 1986 metais. Bet,  nesitiki, kad tie liudijimai tikri, kaip pats M, Kačiulis demaskavo jam  išgalvotai prirašytus. Gal, todėl ir buvo vilkinama byla, neradus kaltės įrodymų?         Dar, įdomiau, nes čia kairėje pagal 18 pav.,  panašiu, kaip ir J, Juodžiu, su kuriuo, kaip ir bendrauti galėjo JAV laiku - 1985 m. Nikodemas REIKALAS NUSIŽUDO-NUSIŠAUNA, parašant, kad „žuvo“, lyg, atrodytų, kad „nemokėdamas elgtis su ginklu“, nors jis BUVO GINKLININKAS pagal profesiją. Todėl ar ne gali būti KGB pasekmė? Nors, po L. Brežnevo, ir kitų prašmatnių laidotuvių prie Kremliaus sienos - sunku patikėti.            Dar, svarbiau, po tekstu smulkiomis raidėmis duota nuoroda-signatūra į Lietuvos Ypatingąjį archyvą, kuri buvo manoma, kad klaidinga, nes tai NKVD byla. Tačiau, paaiškėjo, kad NKVD ir rinko duomenis apie į „Liaudies armiją“ pervestuosius..        O pagal mano atliktą analizę, ką iš paskutinės M. Kačiulio apklausos bei ankstesniuose tardymo protokoluose  liudijimų visumos matosi, jog J. Krikštaponiui kažkur dingus (greičiausiai, jam nacių kalėjime atsidūrus), pirmiau jo kuopos vadovavimą perėmė jo pavaduotojas V. Tamošiūnas, o po to N. Reikalas, bei dar kiti karininkai, tarp kurių ir 3-čiosios kuopos vadas Juozas Ūselis, vadovavęs žudynėse ir 2-ai kuopai, kaip tai nurodyta jam skirtame mirties nuosprendžio teismo nutartyjo1-ŲseliuiTEISMOnuospr..            Kadangi man nėra techninių galimybių perkrauti savo „kazlusporto.puslapiai.lt“ tinklalapio serverio tų visų begalės didelio kiekio apklausų lapų vaizdų nuotraukomis, tai todėl dabar trumpai charakterizuoju Edvardą Guogą, kuris apklausos protokolo 1-mame psl. (216 lape) nurodė, jog į batalioną įstojo kaip į SAVISAUGOS BATALIONĄ liepos mėnesyje, kai jis dar, jo žodžiais, tas batalionas „... organizavosi Kaune. Tada batalionas turėjo patalpas amatų mokykloje Miškų gatvėje Kauno miesto cente.“ jam vadovavo ne A. Impulevičius, o majoras Šimkus ir pirmasis „vėliau buvo paskirtas ...“ .       Iš šios labai svarbios aplinkybės galima spręsti, jog E. Guoga kaip bataliono senbuvis ir turėjo matyti, kaip į batalioną jojo kuopos vadu tapo Juozas Krikštaponis, jį privalėjo gerai pažinoti, nes išvykai į „gaudynes“ Jonavos miškuose, kurias pagal kitų liudininkų teiginius vadovavo, būtent, J. Krikštaponis. Todėl E. Guogai ir privalėjo išstrigti atmintyje kuopos vadų pokytis, ir todėl jįjį paminėti turėjo. Todėl šis E. Guogos liudijimas dėl Krištaponio ir Tamošiūno pasikeitimo 2-ajai kuopai vadovavimo turėtų būti labai patikimu. O, kad silpnai jis atsiminė savo kuopos numerį, dėl ko „prisidirbę istorikai“ gali kabinėtis, kaip jiems įprasta „tyrinėti“ Redukcionistiškai-STALINISTIŠKAI, - viską tik iš konteksto traukiant,  tai juos reikia „nulinčiuoti“, nes jiems reikia įtikinti, jog REIKIA MOKSLIŠKAI - Holistiškai (VISUMINIAI) PROCESĄ MATYTI.         O tada pasimatys, jog tai labai natūralu neatsiminti kuopos numerio, nes pagal kitus liudininkus toje kuopoje visokie pokyčiai vyko, kuriuos aš vėliau pateiksiu, jog šios J. Krikštaponio 2-osios kuopos vadai dažnai kaitaliodavosi ir šita kuopa daugiausiai būdavo naudojama žudynėms - tai liudija beveik visi liudininkai, kurių daugiausiai ir yra iš tos pačios 2-osios kuopos.         Ir tai labai natūralu, KAI PASTOVAUS KUOPOS VADO NEBELIKO (J. Krikštaponiui, greičiausiai, patekus į nacių valdomą Kauno kalėjimą - tai dar hipotezė) - NELIKO KAM RŪPINTIS TOS KUOPOS KARIAIS, KAD JIE NEBŪTŲ ĮTRAUKIAMI Į KARINIUS NUSIKALTIMUS. Juolab, pagal liudininkus, toje kuopoje žudynėse asmeniškai labai reiškėsi (po sušaudymų, dar gyvus-sužeistus pribaiginėdami) tai 2-ajai kuopai priklausantys karininkai leitenantai Marcišauskas, J. Juodis ir, ypač, j. ltn. Gecevičius, kuris organizavo iš visų kuopų savanorių-žudikų specialiąją komandą, nes, neįpratusiems žudyti, iš karto bloga pasidarydavo, ir juos, čia pat, reikėdavo keisti. Be to, pastarasis (Gecevičius) gerai mokėjo vokiečių kalbą ir jis labai bendraudavo su vokiečių vadovybe bei perduodavo batalionui jųjų nusikalstamus nurodymus.    O dabar suklaidinta   LŽB su tos Z raidės provokacija ir prie šios Z raidės šviečiančių žvakučių nuotrauka, vietoje to, kad policijai pranešti apie Holokausto vietos išniekinimo (kad nepranešta, tai GOOGLE nieko nerodo),  nuotrauka PA-2 sprendimas šalinti šiam Didvyriui  Atminimo ženklus, kaip ir gaunasi „už slapstymąsi nuo vokiečių“? Dėl to sprendimo prasidėjo teismas, bet jame net visai neginčijami J. Krikštaponio į Minską neišvykimo faktai, kurie tik pas mane surinkti ir čia Jums pateikinėjami, o pareiškėjai jų gal neturi? Todėl neramu, nes ne aišku, dėl ko ginčas prasidės? Manau, kad iš naujo biografiją reikia tirti, o ginčus dėl geležies gabalų ant  Atminimo akmens reik nutraukti. Todėl LGGRTC turėtų garbingai pasielgti ir tą PA-2 sprendimą turėtų panaikinti, nes kitaip žala Lietuvai bus padaryta nepataisoma.          Tuo labiau, kad jam dėl paminklo nuėmimo, net buvo ir su Ukrainoje „spec. operacijos“ Z raidės provokacija pasišvaistyta, tą rusofašistienę Z raidę „pagerbiant?“ šviečiančiomis žvakutėmis1-Z provokac., o tuo metu kaip ir išvadoje paminėta prieštaringa žinia apie J. KRIKŠTAPONIO SLAPSTYMĄSI NUO VOKIEČIŲ, jam grįžus iš nacių kalėjimo. Akivaizdu - slapstėsi, kad negrįžti į batalioną. be jokių viešų svarstymų Dekomunizacijos-desovietizacijos komisija su LGGRTC gen. direktoriumi dr. Arūnu Bubniu, net neperskaito iki galo kažkokią „pažymą“, skirtą PA-2 sprendimui priimti. Juk tos neaiškios-anoniminės (be autoriaus) „pažymos“ gale - 10 psl.      Įžangai, noriu pabrėžti, kad dėka išsivysčiusių technologijų, labai nesunku archyvuose atlikinėti analizes. Jau greit visai nereiks baltų pirštinių prie svarbių dokumentų, nes jie jau labai sparčiai skaitmenizuojami ir į mikrofilmus sudedami. Todėl analitinio darbo našumas padidėjo net keliolika kartų greičiau-kokybiškiau, nei dokumentų lapus atsargiai vartalioti. Juolab, juos nusifotografavus, nebūtina ištysai archyvuose sėdėti - per fotokopijas visas studijas galima namuose atlikinėti. Todėl kviečiu visus, kas gali - pasinerti į archyvus, nes nėra tai sudėtinga - ypatingų mokslų nereikia.         Todėl iškilo būtinybė, kad dokumentai jau privalo būt prieinami visuomenei - todėl kai kuriems istorikams nekils pagundų jais piktnaudžiauti  (apie tai tekste daug faktų teikiu) Jei tie KGB-iniai ir kiti dokumentai anksčiau būtų skaitmenizuoti ir į internetą įvesti, manau, kad visuomenė J. Krikštaponį jau seniai būtų reabilitavusi ir net Žydų bendruomenė pradėtų jį gerbti; kaip nacizmui nepritarusį.         Tik nereikia šią bendruomenę apgaudinėti-kiršinti su kažkokiomis „pažymomis“, nuo visuomenės slepiamomis. Tai labai nemoksliška ir net nepedagogiška, skaldyti visuomenę, „tyrimais“, iš konteksto ištrauktais bei bei harmoniškai tarpusavyje nesuderintais faktais. Juk su išderintais muzikiniais instrumentais  niekas negroja. Todėl sveiku protu nesuvokiama, kai apie J. Krikštaponio kalinimą nacių kalėjime  Vikipedija su internetine Wikivand-o Enciklopedija mini, - net tą faktą įrodančio svarbaus istorinio dokumento signatūrą demonstruodamos, o valstybinis Lietuvos genocido ir rezistencijos centas (toliau LGGRTC, arba Centras) savo tinklalapyje tą įvykį intensyviai slepia, ir, net netiria. Ir tai, pagal kokius „pedagoginius-edukologinius principus“ nuo visuomenės galima slėpti žmogaus labai aukšto sportinio meistriškumo ir nuo nacių nukentėjimo faktus?           Artėjant Pirmojo Lietuvos prezidento Antano SMETONOS 150-mečiui ir Lietuvos prieš antrąją sovietinę okupaciją PASIPRIEŠINIMO PRADŽIOS 80-mečiui, kurio pirmasis  veiksmas įvyko 1944 m. liepos 20 d., surengus pirmąjį Partizanų sąskryd - tai atliko A. Smetonos sūnėnas Juozas Krikštaponis. Todėl, artėjant šiems garbingiems jubiliejams, būtina prieš šį Didvyrį nutraukti šmeižto kampanijas, nes jis ne tik nuo sovietų žuvo, bet ir prieš nacizmą buvo pareiškęs protestą Ukmergėje, greičiausiai, Holokausto vykdymo metu, ir todėl buvo kalinamas Kauno kalėjime2, dėl ko jis jokiose „žudynėse dalyvauti“ tuo pačiu metu negalėjo.            Dėl jo biografijos yra padarytos didelės klaidos, nes be atodairos, be jokios privalomosios kritinės analizės buvo pasitikėta okupacinių struktūrų protokoluose tik 4-iais pačiais nepatikimiausiais „liudijimais“ ir nepasinaudota per 7-ių asmenų patikimesniais liudijimais, neigusiais „J. Krikštaponio  Baltarusijoje“ buvimą. Ten buvimą neigė taip pat artimieji ir kaimynai, kurių Atsiminimai3 yra fiksuoti kraštotyrininkų ir istorikų visai netyrinėti - net ignoruoti. Juolab, jų pasakojimuose tokia detalė, kaip J. Krikštaponio kalinimas vienoje kameroje su komunistais4 privalo rodyti tik1941 metų laikmetį, nes komunistai tik tais metais buvo visi suimti ir  ... Jei tas suėmimas būtų, „vėliau“ kaip istorikai5 galvoja be argumentų, tai tada jojo artimas giminaitis generolas Stasys Raštikis dėl civilio asmens nebūtų galėjęs kreiptis į GESTAP-ą, kurio įtaką J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė minėjo. O tos įtakos simptomai akivaizdžiai matosi LCVA  archyvo R-1444 fondo dokumentuose, kuriuos būtina visus matyt, o ne išskirtinai, kuriuos nori, kaip tai susidaro įspūdis iš Lietuvos istorijos instituto mokslininko Mindaugo Pociaus prisipažinimo6 , kad jis nebuvo archyvuose, o naudojosi tik jam atrinktomis kopijomis. Todėl archyvuose dokumentų vengimo pasekmės čia ir dėstomos.      Be to, visa psichologinė situacija, kurį įvyko Ukmergės restorane, liudija didelį stresą patirtą, greičiausiai nuo vykdomo Holokausto, nes J. Krikštaponis daug metų sportavo kartu ir su žydais  (tai įrodo stadiono7  rungčių Lietuvos čempionatų suvestinė), o tai nutylima-slepiama, kad jis buvo garsiu sportininku-daugiakartiniu Lietuvos čempionu, prizininku šuolyje su kartimi, rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse. Pastarojoje mūsų disko metikų Lietuvos garsinimas vyksta, dalinai ir per J. Krikštaponio bendramokslių bei varžovų, kaip Stasio Šačkaus ir Leono Puskunigio dėka, kuris buvo parengęs pirmąją lietuvaitę mūsų planetos rekordininkę Birutę Zalagaitytę-Kalėdienę ir LKKI dėstė metimų teoriją J. Krikštaponio rinktinės kovotojų bei vadovo sūnėnui - du karus disko metimo Sovietų Sąjungos rekordininkui Algimantui Baltušnikui, kuris Melburno, Romos ir Tokio olimpinėse varžybose negalėjo dalyvauti, nes jo dėdės priklausė J. Krikštaponio rinktinei bei tos rinktinės bunkerius atkūrė šis disko metikas. O šis treniravo olimpietį Rimantą Plungę ir kitus, bet kodėl nedalyvavo olimpinėse varžybose - Sporto enciklopedija nutyli-slepia, ir tik rusiškoji Vikipedija apgailestauja, kad lietuvių tremtinių vaikas negalėjo garsinti Sovietų Sąjungos.      Taigi, aukštas Juozo sportinis meistriškumas kažkaip nėra suderinamas su išgalvotu jo „įtraukimu į karo nusikaltimus“, nes tam prieštarauja istorikams gerai žinomame dokumente fiksuotas8 J. Krikštaponio VDU teisių fakultete 5-ių semestrų kurso išklausimas, ir tos žinios bei labai geras vokiečių kalbos žinojimas sėkmingai panaudotas Bognopolio kaimelio gyventojų išgelbėjimui nuo „Pirčiupis-2“ likimo. Be to, ir logika prieštarauja „J. Krikštaponio žudynėse“ buvimui, nes joms vadovavo vokiečių karininkai per vokiečių kalbą mokėjusį jaunąjį leitenantą Gecevičių, apie kurį labai daug liudininkų liudiją, buvusį kaip tarpininką, vokiečių nurodymams perdavinėti. Tai, tada, kur buvo J. Krikštaponis, kodėl jo kaip tarpininko niekas nefiksavo tarp begalybės liudininkų? Kodėl istorikams toks klausimas neiškilo? Ar ne todėl A. Impulevičius JAV nebuvo išduotas sovietams, nes ne savo noru vykdė vokiečių reikalavimus? Ar negalėjo būti taip, kad A. Impulevičiaus neišdavimo-gynimo tikslu ir buvo išgalvotas „J. Krikštaponis žudynėse“, kaip žuvęs ir, kaip buvo įprasta, mirusiajam „kaltes“ versti? Kaip kitaip paaiškinti pirmuosius J. Krikštaponio paminėjimus tik to garsaus 1962 m. proceso išvakarėse ir kodėl jo paminėjimo nebuvo NKVD laikais? Tai prašė išsiaiškinti 2014 m. Pasipriešinimo (Rezistencijos) dalyvių teisių komisija,  bet atsakymo nėra iki šiolei. Kodėl nėra A. Impulevičiaus neišdavimo istorinio tyrimo atlikto?      Svarbiausia, kad „J. Krikštaponio į Minską išvykai“ prieštarauja 1981-1982 m. m. KGB sudarytas 2-osios kuopos Sąrašas9, kuriame tos to 2/12 bataliono2-osios kuopos vadu nuo 1941 m. spalio mėnesio nurodytas ne J. Krikštaponis, o Nikodemas Reikalas, kurio pastarojo egzistavimą Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV) ir nustatė KGB-istai. Todėl, mano manymu, istorikai neturėtų prieštarauti KGB-istams, kaip geresniems specialistams-kriminalistams, vykdžiusiems apklausas ir mačiusiems, kas ne tiesą sakė J. Krikštaponio atžvilgiu. Juolab,  tą KGB-istų išvadą patvirtina ir daug liudininkų, kuriuos pateikiu žemiau. O J. Krikštaponio kalinimą kalėjime faktą nurodo patsai LTSR Vidaus reikalų viceministru buvęs NKVD generolas Piotras Kapralovas, kuris, akivaizdžiai, sąmoningai nenurodė-nuslėpė to įvykio datą, nes, pagal mano hipotezę, tie duomenys galėjo būt panaudoti generolui S. Raštikiui apkaltinti už „banditų gaujos vado“ (taip J. Krikštaponis vadinamas tame rašte) išlaisvinimą iš kalėjimo. Tačiau, jo kalinimo 1941 m. data apkaltinimui netiko ir, gal, todėl ji nuslėpta, o tas nuslėpimas Sąjungininkams (britams ar amerikiečiams) gal netiko, kad S. Raštikį sovietams perduoti? Ar ne todėl 1946 m. Laimutė ir Meilutė Raštikytės su močiute iš Sibiro į Lietuvą gražinamos?  O pats P. Kapralovo raštas šokiruojantis apie J. Krikštaponio būrio ir jo paties sunaikinimą, kaip, neva, „operatyvinė-skubi informacija“; net po 3-jų mėnesių ir 21-os dienos, kai hitlerinės Vokietijos nebeliko18. Tai kam tokia pavėluota „operatyvinė“ informacija buvo reikalinga, kai analogiška L. Berijai buvo išsiusta kitą dieną, po šio būrio sunaikinim           o19? Tai, kam reikalinga buvo ta pakartotina informacija, jei ne Sąjungininkams dėl ...? Kodėl ši keistenybė istoriškai nebuvo tirta, o tik slėpta, kol aš jos nepaviešinau?

 Šios informacijos pristatymo  paskutinio puslapio galima atsidaryti su mano PARAŠU vaizdą

P R I E D A I     i r    P A S T A B O S

1               kraštotyrininkės Audronės ASTRAUSKAITĖS 2009 m. lapkričio 25 d straipsnis „Įvykdė Lietuvos karininko priesaiką“, skirtas Lietuvos kariuomenės dienai , leidinyje  XXI amžius Nr.83(1775)

1a            Tame pačiame kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės straipsnyje atkreiptinas dėmesys, jog J. Krikštaponis 1944 m. liepos 20 d. rengia PIRMĄJĮ Partizanų SĄSKRYDĮ dar, kai prie Šventosios upės vyksta žiaurus mūšis ir kai į Ukmergę sovietai įžengs tik po 5-ių dienų.! To straipsnio ištrauka yra tokia:

1a pav.: iš XXI-mo amžiaus publikacijos ištrauka, kurią VISĄ galima paskaityti ČIA.

1b - nuoroda į mano straipsnį

1-ŲseliuiTEISMOnuospr. pav.: tai Juozui Ūseliui teismo nutartis. Kad „mašininkės klaida“, tokią nesąmonę reikia atmesti, nes per daug atsakingas teismo nutarties dokumentas, skirtas mirties nuosprendžiui teikti. Juolab, čia pat - matomumo ribose minima ir J. Ūselio 3-čioji kuopa ir jei būtų „klaida“, ją pastebėti labai lengva. Todėl galima suprasti šiuos mirties nuosprendžiu nuteistuosius - 1-osios kuopos vadą Zigmą Kemzūrą ir 3-čiosios kuopos vadą Juozą Ūselį, kuriems BŪTINA BUVO ŠMEIŽTI J. KRIKŠTAPONĮ, KAD NUO SAVĘS NUPLAUTI DALĮ KALTĖS. Juolab, J. Ūselis buvo Ukmergės partizanų nūrių vadu su slapyvardžiu „Pakalnis“. Todėl jis privalėjo žinoti, jog J. Krikštaponis žuvęs ir todėl jam buvo proga KGB tardytojus apgauti. Jis tai galėjo perduoti ir savo kolegai Zigmui Kemzūrai bei ...? 

      1-GenPROKURAT - L. R. Generalinės prokuratūros  J. Krikštaponiui „kaltinimus“ raštu 2015-01-22 Nr. 17.2-829, , atmestoji, nežiūrint to, kad nuo jos buvo nuslėptas GESTAP-u J. Krikštaponio suėmimas ir nacių kalinimas Kauno kalėjime. To atmetimo internetinis adresas yra -  http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_03.pdf

         1-LLKS-ui -  L. R. Gen. prokuratūra dėl J. Krikštaponiui „kaltinimus“ atmetė, kaip NESANT OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ ir apie tai pranešė Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungai ir to rašto internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/laiskai/tyrimai/luk-pirat/impul/falsifik/gen-pr-llks-ui.jpg

         1-Veronika J.Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytė-Juodienės pasakojimas 1990 m. liepą įrašytas į magnetofono juostą kraštotyrininko Romo Kauniečio, kuris tuos prisiminimus yra paskelbęs MARGI RAŠTAI rinkinyje, o man jis atsiuntė dar neredaguotus - autentiško pasakojimo įrašą, kas yra magnetofone, kurio nuoroda internete yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/index-sesers-pasakojimai.htm

        1-Varpe - Šviesios Atminties žurnalisto Antano Ališausko straipsnyje Varpo tinklalapyje apie J. Krikštaponįį, kaip tėvišką-nesikarščiuojantį, kurio internetinis adresas yra  -  https://web.archive.org/web/20141222112453/http:/www.llks.lt/Varpo%20straipsniai/Ceponis%20apie%20Krikstaponi.html

2        https://web.archive.org/web/20141222151402/ http:/www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/11/25/atmi_04.html  ir konkreti iškarpa  - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/krikst-parskraidina-dirses.jpg  .  

3               i³.   Pasakoja VERONIKA KRIKŠTAPONYTĖ-JUODIENĖ Užrašyta Šiluose1990 m. liepos mėn         http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/index-sesers-pasakojimai.htm                    

4      

4 pav.: ištrauka iš Kariuomenės dienai 2009 m.  lapkričio 25 d. straipsnio „Įvykdė Lietuvos karininko priesaiką“
 XXI amžiaus tinklalapyje Nr. 83 (1775)    .  

5        Ukmergėje 2021-12-03 mokslinės konferencijos pagrindiniame pranešime, galimai. klaidino Mindaugas Pocius ,  - išklausykite tą jo dalį dėl to, kada J. Krikštaponis buvo kalinamas. Jokio argumento istorikas nepateikė savo tezei.  

6             M. Pociaus prisipažinimas, nebuvus archyvuose ir nemačius visų iki vieno dokumentų bei jų VISUMOS - kaip 2021-12-03 konferencijos pagrindiniame pranešime, galimai. klaidino Mindaugas Pocius , kaip 2021-12-03 konferencijos pagrindiniame pranešime, galimai. klaidino Mindaugas Pocius ,

7           o⁷    Lietuvos Lengvosios atletikos 1921-2020 m. m. čempionatų olimpinių stadiono rungčių čempionų ir prizininkų suvestinė, skirta Lietuvos Sporto Karalienės 100-mečiui.

8             J. Krikštaponio Teisės fakultete 5-ių semestrų išklausymo fiksavimas jo laipsnio Pakėlimo lape - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_115216-tik-ivertinim.jpg

9                 KGB-istų sudarytas II-osios kuopos karių Sąrašas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/saras-impul.jpg     

10        ,      komunistuojančio Anarchizmo Lietuvoje puoselėtojas Evaldas Balčiūnas, kuris pirmą kartą 2011 m. kovo mėn.  apie J. Krikštaponį paskelbė A. Impulevičiaus batalione, iš kart, po mėnesio, kai jo sesuo Veronika numirė - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/balciunaouno-anachijos-jubiliejus.jpg  -

11            ekstremistinis E. Balčiūno ANTIFA tinklalapis - https://web.archive.org/web/20130517102746/http:/antifa.lt/post/4468682752/trys-naciams-tarnave-lietuvos-laisves-armijos-lla

12           E. Balčiūno „bendražygiui?“ Giedriui Grabauskui iškelta baudžiamoji byla - https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/kriminalai/2022/02/28/news/paskelbta-prokremlisko-kauno-veikejo-paieska-pabego-i-rusija-ten-sedo-i-vienas-roges-su-invazija-i-ukraina-slovinanciais-s-22552785  

13 pav.: už šią žinią ir už kitas esu dėkingas LGGRTC-ui, kuris man pateikė 14 psl. apimties raštą, kuriame matote apie Henriką Salelionį rašant 4-tame psl. ir tai parodo Adobe Reader baltame langelyje skaičius, o pilkame bendras psl. skaičius. Tą visą 14 psl. apimties man skirtą raštą galima paskaityti tik tada, kai jau nebus ką daugiau skaityti. Iš to paties LGGRTC-o rašto žemiau puskarininkio iš Punios Juozo VĖSOS dar svarbesnis liudijimas toks:13
       14 
14 pav.: kaip matome, Juozas VĖSA dar patikslina, kad buvo vadu ir Nikodemas Reikalas, kurį vadu nustatė KGB, sudarydama žemiau ir aukščiau čia pateiktą 2-osios kuopos Sąrašą. Juolab, iš Punios kilęs liudininkas pabrėžė, kad KEISDAVOSI vadai ir turint Pradinį 4-ių klasių išsilavinimą, sakinyje „Jie keisdavosi“, kiekvienas 4-taklasis pasakys, kad „Jie“ YRA TIE, KURIE, VĖLIAU PAMINĖTI - tai Tamošiūnas su Reikalu turėjo keistis. Bet, deja, LGGRTC „pažymoje“ išsigalvojimas, kad, neva, „Reikalas su Krikštaponiu keitėsi“ įrodo, kad mokslininkai gal turėtų pasikelti savo kvalifikaciją Pradinėje mokykloje? 
Svarbiausia, jog „suklysti“ Juozas Vėsa ne kaip negalėjo, nes lygiai taip pat Reikalą mini dar ir kitas liudininkas Stanislovas Gervinas, patikslindamas savo liudijimą taip:              

15           

15 pav.:  matote ištrauką iš LGGRTC man rašyto laiško, kuris žino, kad 2-osios kupos vadu Baltarusijoje buvo ne J. Krikštaponis, o N. Reikalas. kaip ir KGB tai nustatė. Aišku, jei „įjungsi DEMAGOGIJOS klavišą“, tai galima kabintis prie tokių žodžių, kaip „prieš jį“, "iš pradžių". "vėliau" ir „po jo“, kurie, neva, „nenusako konkrečiai“ ir t. t. Bet. deja, šią demagogiją triuškina dar vienas liudininkas, tai puskarininkis Edvardas GUOGA, per 1982 m. apklausą pasakydamas taip:

16           
16 pav.: kaip matome, puskarininkis Edvardas GUOGA savo pirmąjį kupos vado pavardę sako jo senuoju - dar nepakeistuoju asmenkvardžiu su šaknyje K raide (apie tai samprotavimą atskirai pateiksiu), pabrėždamas, jog KriKštaponis VADU BUVO, KOL BATALIONAS BUVO KAUNE, o vėliau tapusį vadu nurodo jo pavaduotoją Tamošiūną, kurį čia 11 pav.: matome kaip 1-mojo būrio vadą ir normaliai pagal karinę praktiką turinčiu tapti ir kuopos pavaduotoju, kai jo nėra - kur nors jis dingsta, kol vadovybė nepaskirs kuopos vadu kitą.  Todėl liudininkai liudija labai tiksliai, kaip tai nustatė KGB - dar kartą parodau LGGRTC ignoruojamo dokumento užvadinimą, pradedamą nuo 2-osios KUOPOS VADO (vienaskaitos formoje) užvardinimo, rašant taip:  

Vienas iš pagrindinių įrodymų, kad „Krikštaponio Baltarausijoje“ visai nebūta - 
tai įrodymas šis: 

16a pav.: tai 1961 m. liepos 21 d. apklausa Kaune, kurią davė Motiejus MIGONIS, sūnus Prano, gimęs 1918. Kauno mieste, baigęs pradžios mokyklos 3 klases, baustą1949 m. bet 1955 m. paleistą ir dirbusį darbininku Kelių eksploatacijos treste, gyvenusį Kaune Kranto 13-6. Iš jo parodymų matome, kad jis pažinojo J. Krikštaponį, jį rodė buvusį Kaune, o jau Minske, t. y. Slucke žydų naikinimo akcijoje vadovavusį rodo Gecevičių, o Klecke ir ten Antrajai kuopai vadovavusio karininko neprisimena, nes DAŽNAI KEISDAVOSI KUOPOS VADAI. Tai pagrindinis įrodymas, kad J. Krikštaponio ten būti negalėjo, jeigu jo vietoje keitėsi vadai. Apie vadų kaitą ir daugiau liudininkų tai teigia. Taip, kad šio tardymo protokolo galima pamatyti 1-mą psl.(37-tą lapą) ir 2-ą psl. (38-ą lapą)

    Pirmiausiai, 18 pav.:  matant šį šokiruojančiai didelį datų skirtumą, net iki

19 Lavrentijui Berijai išsiųsta iš karto, kitą dieną išsiųsta ataskaita apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą. Galima atsiversti visą psl.   O taip pat, galima atsiversti   ir dideliam viršininkui kovai su banditizmu visoje Vakarinėje Sovietų Sąjungos dalyje Leontjevui, kuris turėjo tik pradinį išsilavinimą, kai Lietuvoje reziudavęs Piotras Kapralovas mokėsi, bet nebaigė Rytų kalbų garsiajame Maskvos institute. 

19 pav.:

21              .