Veronikos Krištaponytės Juodienės prisiminimai
Mano brolis, Lietuvos kariuomenės karininkas, partizanų Vyčio apygardos įkūrėjas Juozas Krištaponis, gimė 1912-aisiais metais Užulėnio kaime. Pradėjo mokytis Lėno pradinėje mokykloje. Paskui mokėsi Raguvoje. Ten gyveno mūsų pusseserė Morta Dvilaitienė, progimnazijos mokytoja, mamos sesers dukra. Vėliau brolį Juozą pervedė į Marijampolės sustiprintą mokyklą. Ten išvažiavo trys mokiniai. Du pabėgo, kad buvo sunku mokytis, tik brolis vienas liko. Iš Marijampolės jis stojo į Kauno karo mokyklą. Baigęs karo mokyklą, buvo paskirtas į II-ąjį pėstininkų pulką Kaune, buvo jaunesnysis leitenantas. Apie 1939-uosius metus gavo kapitono laipsnį. Brolis buvo sportininkas disko metikas, rutulio stūmikas. Lietuvoje buvo laimėjęs pirmąją vietą rutulio stūmime, Latvijoje tarptautinėse varžybose antrąją vietą. Turėjo daug sportinių apdovanojimų.
Brolis dar norėjo mokytis toliau, pirkosi knygas, bet prasidėjo karas. 1941 metais jis sugrįžo pas mus. Pėsčias parėjo iš Vilniaus. Buvo vedęs, žmona pasiliko Vilniuje. Brolis dažnai važinėjo į Ukmergę, susitikdavo su draugais, karininku Juozu Barzda, pažįstamu karo gydytoju, gaudavo taškų. Ruošėsi partizaninei veiklai. Jis nenorėjo pasitraukti iš Lietuvos, sakė: Aš noriu mirti savo žemėj, ne svetimoj.
Vienąkart jis išvažiavo į Ukmergę, žiūrim, kad su mūsų arkliu atvažiuoja toks šviesus berniukas. Jis pasakė, kad Juozas susimušė su vokiečiais, ir jį pasodino kalėjiman. Pasakė: Nesijaudinkit, mes jį išlaisvinsim. Maždaug po metų brolis grįžo ir mums viską papasakojo. Nuvažiavęs aplankyti žmonos sužinojo, kad pas ją ateina kitas. Jis pareikalavo skyrybų. Grįždamas namo, Ukmergėje užėjo į restoraną pavalgyti. Atėjo trys vokiečiai, atsisėdo prie to paties stalo. Atėjo kaimo senelis, apsirengęs sermėga, ir, nieko neklausęs, atsisėdo prie stalo. Vokiečiai pasakė: Lietuviška kiaulė. Brolis mokėjo vokiečių kalbą. Jis pakėlė tą vokietį su kėde ir trinktelėjo ant žemės, ir kitą taip pat, trečias išbėgo į lauką. Tada atbėgo daugiau vokiečių, labai sumušė brolį ir, nuvežę į Kauną, pasodino kalėjiman. Mes sakom, kad gal nereikėjo muštis. O jis atsakė, kad toks piktumas buvo, dar lietuviška kiaule pavadino tą senelį. Kalėjime brolis buvo kartu su komunistais. Jį laikydavo šnipu. Mes nunešdavom jam maisto. Jis prašė: Maisto man neneškit. Kaip kitiems užtenka, taip ir man. Paskui mane įtaria kaip šnipą. Grįžo iš kalėjimo sublogęs, prastas maistas būdavo. Paskui jis buvo namuose, parsivežė baldus iš Kauno. Jau matėsi, kad vokiečiai karą pralaimės. Brolis ruošėsi eiti miškan.
1944-ųjų metų liepos mėnesį jis išėjo iš namų, ir mes, namiškiai, nieko nežinojom, kur jis yra. Tik mama aimanuodavo ir verkdavo, ko jis nebėgo užsienin.
Grįžus tarybinei armijai, daug jaunimo subėgo pas mano brolį. Bet brolis sakė nereikia, eikit namo, jeigu reikės, jūs mums padėsit. Pasiliko tie, kuriuos lietė kariuomenė ir kurie tikėjosi, kad gali būti suimti. Lietuviai nenorėjo su sovietais eiti kariauti prieš kitas valstybes. Būdamas miške, brolis Juozas susisiekė su kitais. Ten buvo ir vienas lakūnas, kurį išsiuntė Vokietijon ginklų parvežti. Kai vežė tuos ginklus, lėktuvas nusileido ne toj vietoj, kur buvo sutarta. NKVD pradėjo juos gaudyti. Ginklus sukrovė netoli Jenčenkovo namų, jo duktė buvo areštuota už tuos ginklus.
Mus stribai visur varė: tai žvyro vežti, tai malkų. Pusbrolis Jonas Smetona nuvežė malkas, jį nuvarė Taujėnų dvaran. Ir po šiai dienai niekas nežino, kur jis dingo. Aš jį dar mačiau Ukmergės kalėjime.
Varė vežti malkų. Brolių neleidom važiuoti. Aš pasikinkiau geresnį arklį, nuvažiavau už brolį. Nuvežėm malkas į Taujėnų malūną, iškrovėm. Atėjo politrukas, liepė ne namo, o kunigaikščio Radvilos dvaran važiuoti. Ten buvo skrebynas. Žinojau, kur miške yra keliukas į Čebatoriškių kaimą. Aš paraginau arklį ir pasukau Čebatoriškių kaiman. Girdžiu šaukiant: Stoj, stoj, šausiu. Iš paskos važiavo senelis su blogesniu arkliu. Taip ir pabėgom.
Brolis Juozas nesirodydavo namuose. Tada atvažiavo enkavedistai, areštavo vyriausiąjį brolį Antaną, keturiasdešimt ketverių metų. Ir vėl ašaros. Jis daug dirbo, mus, jauniausius, užaugino. Tėtis jau buvo senas. Patardė, patardė, sako: Išduok brolį. Jeigu ne, visą šeimą išvešim į Sibirą. Jis pagalvojo, kad grįš ir išeis į mišką. Pėsčias parėjo iš Ukmergės. Tuoj pakinkė arklį, liepė susidėti daiktus ir važiuoti iš namų. Pasiėmėm maisto ir išvažiavom pas eigulį Bilevičių. Jis turėjo du bunkerėlius. Antanas išėjo miškan pas brolį Juozą ir slapstėsi be ginklo.
Mes slapstėmės nuo 1944-ųjų metų rugsėjo keturioliktos dienos iki spalio vidurio. Tėvui tada buvo aštuoniasdešimt aštuoneri metai. Tėvas Jonas Krištaponis, gimęs 1856-aisiais metais, buvęs knygnešys, net nepasiskelbęs. Jis buvo raštingas, mėgo dailę, medžio darbus, platindavo knygas. Gabendavo knygas iš Karaliaučiaus, nešdavo į Ustronę. Vieną kartą nešdamas knygas pamatė, kad žandarai seka. Žinojo upėje vietą, kur negilu, perbrido į kitą upės pusę, ir jo nesugavo. Tėtis turėjo giesmyną, buvo giedorius. Pavasarį, kovo gegužės mėnesiais, nešiodavo knygas, vasarą dirbdavo ūkio darbus. Per šventes tėtis mums pasakodavo apie savo gyvenimą, sekdavo pasakas, mokydavo mus: Vaikai, eikit teisingu keliu, bus gerai, būkit teisingi. Tėtis buvo labai darbštus. Žiemos metu jis kaldavo roges. Mes sugulam, o jis, užsidegęs žibalinę lemputę, dirba. Kai mes rytą keldavomės, jis tada nueidavo pamiegoti, kol pusryčiai išverda. Namus pats statė, stogus dengė, kiek jis vargo. Tėvas turėjo vieną brolį ir tris seseris. Labai sunkiai gyveno. Kai slapstėmės bunkeryje, mus užkasė žemėm ir užkrovė šakom tą bunkerį. Užsidegdavom žvakę. Tėvui trūko oro, dvi savaites pagyvenęs, jis mirė, užduso. Padavė man knygą, sako: ,,Paskaityk man paskutinę maldą. Aš netikėjau, kad jis mirs, kvėpavimas lėtyn, lėtyn - ir mirė.
Žinojau, kur gyvena brolienė. Ėjau pas ją, kad pasakytų broliams. Einu per mišką, iššoksta penki partizanai. Jie manęs nepažino: Kur eini? Sakau: Tėvas mirė, einu pasakyti. Tai kodėl tavo skarelė ne juoda, jeigu tėvas mirė? Taigi mes slapstomės, kur gausiu tą juodą.
Atvažiavo visi broliai ir daugiau partizanų, atvežė karstą. Pasakė: Laidosim miške. Į kapines nevežėm. Bilevičienė nuėjo, užsakė šv.Mišias, tik pasakė, kad už Joną. Partizanai pažadėjo, kai praeis tie neramumai, palaidos kapinėse. Vėliau Lėno žmonės, ryšininkai nuvežė ant Lėno kapų. 1945-aisiais metais mūšyje žuvusius partizanus palaidojo šalia mūsų tėvo.
Mama, Morta Smetonaitė Krištaponienė, buvo prezidento Antano Smetonos sesuo. Jų šeimoje buvo keturi broliai ir trys seserys: Ignas, Motiejus, Marija, Juozas, Morta, Antanas, Julija. Mama pasakodavo, kad brolis Antanas nuo mažens skyrėsi nuo kitų, labai norėjo mokytis.
Kartą jis ėjo dvylika kilometrų iš Taujėnų, pavargo, buvo labai šalta, atsigulė ant kelmo ir užmigo. Eigulys Čeponis rado jį sušalusį, parsivežė į savo namus, atgaivino ir parvežė namo. Vėliau, jau būdamas senas, Čeponis nuvažiavo aplankyti prezidento. Tada jis blogai matė. Prezidentas jį nuvežė į ligoninę, išgydė akis.
Brolis Juozas išvažiavo į Ameriką, norėjo užsidirbti pinigų, padėti broliui mokytis. Bet ten neilgai gyveno, anglių kasyklose jį užgriuvo anglys.
Sesuo Julijona buvo netekėjusi, dirbo mokytoja, gyveno prie brolio Igno šeimos. Brolis Motiejus buvo akmenskaldys. Vėliau išvažiavo į Kauną. Motiejaus sūnus Adomas Smetona buvo dailininkas. Jį NKVD paėmė iš namų, ir daugiau nieko apie jį nežinom. Motiejus su žmona ir dukters Raštikienės vaikais buvo išvežtas į Sibirą.
Mama buvo šešiolika metų jaunesnė už tėvą. Mama nenorėjo tekėti už jo, kad senas. Brolis prezidentas patarė tekėti, sako: Žmogus protingas, raštingas, darbštus.
Šeimoje buvom devyni vaikai: keturi mirė maži, penki užaugom. Antanas gimė 1900-aisiais metais, Jurgis (mažas mirė nuo plaučių uždegimo), Jonas (mažas mirė nuo plaučių uždegimo), Petras (silpnas gimė ir tuoj mirė), Elena gimė 1908-aisiais metais, Ona gimė 1910-aisiais (mirė trejų metų), Juozas gimė 1912-aisiais, Simonas gimė 1914-aisiais, Veronika gimė 1917-aisiais metais.
Nereikėjo mūsų valdžiai maitinti. Draskėm dirvonus, dirbom, nežiūrėjom, kad valdžia duotų. Kai gaudavo truputį pinigų, tėvas padėdavo mokesčius mokėti. Tėvo žemės buvo dvylika hektarų ir mamos dvylika hektarų. Apie 1932-uosius metus išėjom į vienkiemį. Už dvidešimt keturis hektarus gavom penkiasdešimt penkis hektarus dirvono. Niekas ton žemėn nenorėjo eiti. Vertėm velėnas, sėjom rugius. Iš dirvono padarėm dvidešimt hektarų dirbamos žemės, trobas išsistatėm, ūkinius pastatus. Vyriausias brolis Antanas mokėjo ir statybininko, ir kalvio, ir siuvėjo amatus. Pasistatė kalvę. Broliai viską dirbo patys. Kai rugiai jau nupjauti, jie sienojus tašė, lentas pjovė. Iš pradžių gyvenom vasaros virtuvėj, vargom. Abu broliai statė namus. Metai po metų jau geriau gyvenom, grūdų prisiauginom, miško savo turėjom. Ir vėl karas. Mama aimanavo, kad paims vyrus kariuomenėn, ką mes darysim. Kai jau slapstėmės, susitikom tokias moteris. Jos sako:,, Ko jūs bijot? Atėjo darbininkų valdžia, o jūs tokie darbštūs, bus gerai. Jūs nebijokit, komunistai myli darbščius žmones. Na, ir pamylėjo jie mus. Juk mes niekur nesikišom. Dirbom, kad užtektų duonos, kad turėtume kur gyventi.
Kai brolis Juozas mokėsi, teta Julija davė pinigų mokslui, ir dėdė prezidentas truputį padėjo. Paklausinėdavo, kaip sekasi. Prezidentas atvažiuodavo aplankyti, sakydavo, kad pas jus linksma, kad jūs visi dirbat, viskas tvarkoj pas jus, pasidžiaugdavo. Brolis Simonas, kai tarnavo kariuomenėj, niekam nesakė, kad jis prezidento sesers sūnus. Pažįstamiems iš to paties kaimo prigrasė nesakyti. Brolis Juozas, mokydamasis karo mokykloj, taip pat niekam nesisakė. Kai baigė mokslus, prezidentas atėjo pasveikinti. Tik tada visi sužinojo, kad jis prezidento sesers sūnus.
Aš buvau pati jauniausia šeimoj, ilgai ganiau žąsis, vėliau - avis. Brolis Simonas ganydavo po miškus, atnešdavo gegutės bliūdelį (toks grybas). Žaislų jokių nebuvo. Iš skudurėlių pasidarydavom lėlytes. Mano pusseserė siūdavo rūbus, likdavo atraižų, atiduodavo man. Brolis Simonas ganydamas padarydavo iš alksnio raukšlį ir atnešdavo jį pilną, pririnktą uogų. Oi, kaip aš džiaugdavaus, kad mane myli. Anksti pradėjau eiti mokyklon. Brolis Simonas eina, sakau: Mama, ir aš eisiu mokyklon. Nuėjau mokyklon, žiūriu mokytojas vyras, man taip nepatiko. Kitą rytą mama pakėlė: Eik mokyklon, o aš sakau: Nenoriu. Devynerių metų pradėjau eiti į mokyklą. Tada mokytoja buvo moteris. Mane pradėjo girti, kad nebloga mokinė. Kai grįždavau namo, pirmiausia ruošdavau pamokas, mokslas sekėsi. Trylikos metų baigiau keturis skyrius. Mums, trims mergaitėms, davė pagyrimo raštus. Norėjo mane siųsti Marijampolės sustiprinton mokyklon. Pagalvojau, kad taip toli nuo namų, todėl ir nesiveržiau. Norėjau mokytis. Kai užaugau, sesuo ištekėjo. Nebuvo kam dirbti ūkyje. Dirbau ūkyje iki 1944-ųjų metų, kai, viską palikę, išvažiavome iš namų.
Mamai jau sunku buvo rūsy. Pamačiau, kad mama irgi dūsta. Pasiryžau, grįžau namo. Jei manęs neims, sugrįš mama ir sesuo su vaikais. Grįžau spalio dvidešimtą dieną, palaidojusi tėtį. Atsivedžiau dvi karvytes. Kitus gyvulius paėmė partizanai. Iš pradžių jie imdavo maistą iš savo namų. Nešdavau šieną namo. Vakare sėdžiu užsidegus žvakę, skaitau, meldžiuosi. Sodyba buvo pamiškėj. Aš nebijodavau viena būti namuose. Ar taip, ar taip bus, vis vien gyvenimo nėra. Kartą vakare, jau sutemus, girdžiu, kad kažkas šliaužia apie sienas, bet nežinau, kas.
Mus skundė komjaunuoliai Kavaliauskai, mūsų kaimynai, ir Jonas Daraškevičius, buvęs prezidentienės globotinis. Prezidentienė globojo invalidą J. Daraškevičių. Jo motina dirbo skalbėja jų dvare. J. Daraškevičius buvo komunistas pogrindininkas, ir Kavaliauskus jis įtraukė į pogrindinę veiklą. Kavaliauskų tėvas buvo komunistas pogrindininkas, bet mes niekam jo neišdavėm. Jis dažnai pas mus ateidavo. Kavaliauskas gyrė komunistų valdžią, o mes - peikėm. Kartą mes padainavom savanorių dainą, jis kad supyko. Gyvenom kaip savi, kaip kaimynai, vaišinom juos. 1941-aisiais metais norėjo jų šeimą sušaudyti, bet aš ir mano brolis užtarėm, kad nešaudytų, jie dar jauni.
Kavaliauskas neidavo bažnyčion, buvo tinginys, ėjo po miškus, genelius gaudė ir valgė, dirbti tingėjo. Jam reikėjo, kad žemė dirbama būtų, kad nebūtų sunku. Jis turėjo tris sūnus. Jie visi trys buvo komjaunuoliai. 1941-aisiais metais pradėjo žmones vežti į Sibirą. Juozas Kavaliauskas ir Jonas Daraškevičius išvežė į Sibirą mūsų tetą Juliją Smetonaitę, gydytoją, agronomą, kuris dirbo Smetonos dvare. 1941-aisiais metais mūsų šeima buvo užrašyta išvežti kaip prezidento A. Smetonos giminės.
Kartą mama ėjo keliu. Juozas Kavaliauskas važiavo su dviračiu iš paskos ir nė kiek nesuko į šoną, pastūmė mamą į griovį ir sako: Tau nepriklauso vaikščioti keliu, eik laukais. Mama taip ir padarė, parėjo namo pakluone. O jie juokėsi.
Namuose išbuvau apie dvi savaites. Lapkričio pirmosios dienos rytą atsikėlusi matau, kad ateina trys kareiviai, vienas toks raupuotas. Naktį sapnavau, kad atvyko piršliai. Ir atėjo trys tokie, kokius sapnavau. Kalba rusiškai. Aš nemokėjau rusų kalbos. Mūsų namo antram gale gyveno bobutė Blauzdienė. Atvedė ją, kad išverstų. Ji pasakė, kad niekur neišeičiau. Aš apsirengiau, pasiruošiau eiti į bažnyčią. Kai išėjau, jie stovėjo už kampo. Atėjo į vidų ir liepė ruoškis eiti, pasiimti duonos. Aš neturėjau. Bobutė atnešė duonos, bet aš neėmiau. Išvedė. Nuvedė iki kryžkelės. Sėdi vyrų pulkas pagriovy, kaimynų apie dvidešimt. Mane pasodino tenai. Du kareiviai sėdi su kulkosvaidžiais. Tarp tų vyrų buvo Kriaučiūnas. Jis kažką pasakė, ir kareiviai kulkosvaidį atsuko į mane.
Vedė mus į Taujėnus. Per mišką ėjo stribai. Mums išėjus iš miško, jie išlindo ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Jau pasidarė koks šimtas tų stribų. Žmonės ėjo iš bažnyčios, juos varė, neleido keliu eiti. Mus nuvarė į Taujėnus milicijon, uždarė. Šaukė pirmiausia visus vyrus. Paskui pašaukė mane. Klausė, kur yra partizanai, davė su šautuvo buože į krūtinę. Sakiau: Aš nežinau, ir jūs neklausinėkit, jeigu jie miške, tai ir ieškokit. Jeigu ir žinočiau, jie pasitrauktų kiton vieton, nes matė, kad mus varėt. Mušė stribas Subatys. Sienoj buvo vinių prikabinėta. Anksčiau ten buvus rūbinė, prikabinėta vinių drabužiams kabinti. Jis kaip davė, mano galva siekė tuos vinis, pradėjo kraujas bėgti iš galvos. Subatys sako: Čia tik saldainiai, rytoj pažiūrėsim, kaip bus. Mane įleido kameron, pašaukė kitą. Girdžiu - tiek muša žmogų. Žmogus sako: Aš nieko nežinau. Jis rėkė, rėkė, o paskui nutilo. Girdžiu užpylė kibirą vandens, paskui vilko. Tą žmogų išvilko, daugiau nebetardė. Rytojaus dieną visus vyrus išleido namo. Mane Taujėnuose laikė iki ketvirtadienio. Trečią rytą atėjo, nusivedė tardyti. Jie šnekėjo tarpusavy, aš stovėjau beveik tris valandas. Buvau tris dienas nevalgius, man buvo silpna. Pasakiau: Duokit vandens, man negera. Jie pasišaipė. Aš nugriuvau, kiek gulėjau, nežinau. Tada liepė kareiviams išvesti. Bet aš atsigavau, išėjau pati. Kitą rytą išvežė Ukmergėn. Partizanai žinojo, kad veš. Važiavom pakalnėn, mašina sustojo: Gult! Šaudyti! Bet nešaudė, partizanai pasitraukė, kariškių buvo pilna mašina. Nuvežė Ukmergėn, ne pas NKVD, bet milicijon. Labai norėjo, kad bėgčiau. Įvedė kameron prieš bažnyčią, langai taip žemai. Žmonės eidavo į bažnyčią, aš žiūrėdavau. Aš eidavau į bažnyčią, chore dalyvavau. Užugiry buvo tokia Pečeliūnienė, kareivis ją pastūmė, sako: Bėk. Moteris pabėgo kelis žingsnius, ir ją nušovė. Aš tai žinojau, todėl nebėgau. Kamerose būdavo šnipų, aš buvau atsargi, nė su kuo nešnekėjau.
Ketvirtą dieną išvedė mane iš kameros, lyg į tardymą. Sako: ,,Nusiauk kojas, išeik. Išėjau į koridorių, stoviu, stoviu, kas čia bus. Grįžtu, batų nebėra, pavogė. Buvau apsiavus filciniais batais, kuriuos man buvo padovanojusi prezidento žmona, nes ruošiausi eiti į bažnyčią. Po kiek laiko atėjo mano pažįstama ir paklausė, ką man atnešti. Sakau, kad batus, ir jei gali, pieno. Pavalgiau ragaišio su pienu, lyg kiek atsigavau. Man ten bebūnant, atvedė moterį su mažu vaiku. Ji manęs bijo, aš jos bijau. Mus abi išvarė į mašiną ir vežė. Paskui ta moteris pradėjo sakyti: ,,Kur mus veža, ar į žydkapius sušaudyti? Aš tai pasakau, kad nebijau, tik jus užjaučiu. Nuvežė į Ukmergės kalėjimą. Manęs nešaukė tardyti, o ją vis šaukė ir šaukė. Ji buvo Misiūnienė partizanų vado J. Misiūno Žalio Velnio žmona. Liepė jai pasižadėti, kad praneš, kada ateis vyras, tada išleis. Ji pažadėjo, kad išleistų iš kalėjimo, bet sakė: Aš padarysiu, kaip man reikės. Kalėjime buvom šešios moterys, paskui privežė daugiau. Ukmergėje tardė kalėjimo vyriausiasis tardytojas žydas Lenskis. Kai jis ateidavo, visi kaliniai jau drebėdavo. Koks žiaurus, net akys raudonos, kai muša. Kai jis tingi, atsiveda stribus, kad jie muštų. Jis pats mane mušė. Ukmergės kalėjime buvo du žiaurūs tardytojai žydai Lenskis ir Meskupas. Lenskis sakė, kad Marijampolės gimnazijoje mokėsi kartu su mano broliu. Aš paklausiau: Kaip sutarėt? Atsakė: Gerai.
Kaliniai pranešė vieni kitiems, kad bus žiaurus tardymas. Atėjo Lenskis. Pašaukė mane. Draugės apvilko storesniais drabužiais. Rusas tardytojas klausinėjo apie brolį Juozą, kur jis dabar. Atsakiau, kad nežinau. Sėdi Lenskis, verčia. Ką jis verčia, aš nesuprantu. Staiga tas rusas kaip šoko ir kad ėmė mane daužyti. Aš nenugriuvau, tylėjau, nerėkiau. Nežinau, kaip ten buvo, kad man neskaudėjo. Paskui, grįžus į kamerą, pradėjo skaudėti. Pašaukė sargybinius, galvojo, kad nebepaeisiu, bet aš parėjau savo kameron. O man drabužius plėšia, visas kūnas tinsta, kaip buvau sudaužyta. Rūbus reikėjo nudraskyti nuo manęs, nuvilkti niekaip neįmanoma, ištinus visa, veržia, tempia, atrodo, kad oda trūks. Tris dienas gulėjau ištinus. Paskui visą kūną išvertė pūliuojančiom skauduolėm. Mergaitės pradėjo reikalauti prižiūrėtojo, kad pakviestų korpusinį, prašė, kad pakviestų man gydytoją. Atėjo kalėjimo felčerė. Man žaizdos užpūliavusios. Felčerė pati dejuoja, tvarstydama žaizdas. Sutvarstė, per pora savaičių sugijau. Po to daugiau nebetardė. Ukmergės kalėjime išbuvau visą žiemą. Kai praėjo visi tardymai, vieną kartą prižiūrėtojas nuvedė mane į trečią korpusą išvalyti koridorių. Ant kamerų durų buvo langeliai. Pro juos matėsi visa kamera. Sargybinis buvo geras, išėjo lauk, aš valau. Koridoriaus gale atidariau vieną langelį, žiūriu vyrų lavonai, rankos, kojos išlaužytos, ir mažučiukė mergaitė paguldyta karstelyje, marlėj įvyniota. Išsigandus nubėgau. Grįžau į kamerą, moterys paklausė, ką mačiau. Pasakiau, kad baisu, ką mačiau, bet mačiau ir angeliuką, mažą mergytę karstelyje paguldytą. O mūsų kameroj buvo to vaiko motina, aš to nežinojau, mes nesipasakodavom. Kaip ji suklyko! Moterys tuoj ėmė tildyti, neraudok, nes išgirs prižiūrėtojas, paskui tardys. Sakau, aš nežinojau, kad tai jūsų vaikas. Moteris raudojo raudojo, paskui dėkojo, kad pasakiau. Net nėščias moteris ir su mažais vaikais uždarydavo į kalėjimus.
Kartą nusiuntė mane ir Grigaitę valyti koridorių. Vyrai padaužė duris, paklausė, gal mums duonos trūksta. Pasakė, kad geras prižiūrėtojas. Taip parnešiau kepaliuką duonos. Nusivilkau megztinį, pasikišau ir parsinešiau. Prižiūrėtojas pats bijojo, kad nepamatytų. Buvo kalėjime ir gerų prižiūrėtojų. Buvo toks rusas, vadindavom aukso žmogumi. Jis laiškelius išnešdavo. Sakydavo, kad daug nerašytume, tik tai, kas reikalinga. Kalėjime buvo Onutė Aukštuolienė ryšininkė, susidraugavom su ja. Draugės, gavusios siuntinius, pavaišindavo, o man niekas nesiųsdavo. Viena mergaitė gavo siuntinį, o tarp taukų įdėtas laiškelis, parašyta: ,,Neliūdėkit, išeisit į laisvę. O mums tiek džiaugsmo. Kad ir liūdna, vis vien sugalvodavom, pasijuokdavom, iš tyko ir uždainuodavom, tardyti nebešaukdavo.
Aš buvau jau ištardyta, bet vieną kartą vėl pašaukė. Tardytojas ant stalo pasidėjęs brolio Juozo laikrodį. Įeinu, žiūriu brolio laikrodis, aš dar netikiu, gal kur rado. Tardytojas sako: Sugavom, dabar žinosim, ką tu darei. Iš kalinių sužinojau, kad žuvo brolis, labai verkiau.
Ties mūsų kamerom buvo labai siauras koridorius. Buvo dvi moterų kameros, ligoninė ir trečioj kameroj - mirtininkai. Vieną rytą, labai anksti, prižiūrėtoja pradarė duris, sako: Tu nemiegi, eik, išvalyk ligoninę, tik nesidairyk ir nekalbėk. Įėjau, žibintą pastačiau prie durų, valau. Mano vyresnysis brolis Antanas sukosėjo. Atsisuku brolis. Prilėkiau: ,,Kaip tu čia? Gyvas? Pasakė, kad Juozas žuvo vietoj, o jį laikė ligoninėj Ukmergėj. Jam peršauta apie smilkinį. Prižiūrėtoja sakė: Tu tik niekam nesakyk, nei kaliniam. Ligoninėje buvo tik du ligoniai, brolis ir toks vokietis, geltonas, baisus, tik akys mirksėjo. Jis gerklę man rodė ir sakė kažką. Jam iš viso neduodavo maisto, badu marino. Grįžau į kamerą, ėmiau raudoti užsiklojus antklode. 1945-ųjų metų sausio dvyliktą dieną juos sušaudė: abu brolius, pusbrolį, svainį A. Janulį. Sesuo liko viena su mažais vaikais, iš namų išvaryta.
Rytais mus išleisdavo į tualetą, apsiprausti. Kitą rytą išgirdau, kaip atidarė duris. Brolis išėjo į koridorių ir nugriuvo, o prižiūrėtojas ėmė rėkti. Brolis nugriuvo ir mirė. Išvežė jį. Paskui mums leido nusiprausti. Prižiūrėtoja paklausė: Kas čia tavo buvo? Ar tėvas, ar brolis? Jis septyniolika metų buvo už mane vyresnis.
Pavasarį atėjo mūsų kameron tas ,,aukso žmogus, sako: Jums čia gerai buvo, sriubos duodavo su kaulais. Kaip man jūsų gaila, vieną išveš Vilniun. Manau, gal manęs neveš į Vilnių. Kaip tik iškvietė mane, apsirengiau, susitvarkiau. Vyrai jau suvaryti, o mane vieną su vyrais veža. Pulkas didelis, per miestą mus varo, o žmonių minios, kiekvienas ieško savų. Išskirstė, kitam vagone jau atsirado ir moterų. Kelionėj trūko vandens. Jonavoj mane tiesiog išleido ant gatvės, liepė vaikščioti. Aš, atsirėmus į vagono kampą, ir stoviu. Vėl įvarė į vagoną. Vilniuje suvarė kameron. Pagalvojau, kodėl jie mane varė su vyrais. Paskui atvežė daugiau moterų iš Ukmergės kalėjimo. Mus nuvedė tiesiai į teismą. Per Vilnių kai varė, sargybiniai su šunimis ėjo iš šonų, o žmonės šaukė, ieškojo savų. Kažkas šaukė: Verute! Bet kas mane šaukė nežinau. Vilniuje gyveno tetos Julijos krikšto dukra Pranutė Skinderytė. Nežinau, kaip ji sužinojo, nes kai mus varė, ji paprašė enkavedisto, kad man paduotų kepaliuką duonos. Enkavedistas eidamas pradėjo graužti duoną. Paskui davė apgraužtą: Tau. Pasakiau: Aš nevalgysiu šuns apgraužtos duonos. Enkavedistas labai supyko, suprato, gal buvo lietuvis. Vyrai kaliniai ėmė prašyti: Paimk, nes buvo alkani. Atidaviau tą duoną vyrams.
1945-ųjų metų liepos mėnesį Vilniuje mane teisė. Pasakė: ,,Dešimt metų. Aš taip smarkiai nusijuokiau, sakau: ,,Aš tiek neišgyvensiu. ,,Išgyvensi, didžiausio bandito sesuo esi, - atsakė. Ryšininkė buvau, bet ne ką aš ten padėjau. Brolis paprašė nunešti pranešimą Pranui Miškiniui. Tai visa buvo mano veikla.
Po teismo nuvežė į Naująją Vilnią, persiuntimo punktą, ten buvęs vienuolynas. Paskui, liepos mėnesį, nuvežė darbams į Šilutę. Dirbom laukuose tris keturis mėnesius. Buvo vienas kalinys žydas ir kelios moterys kitoje kameroje. Viena pagyvenusi žydų tautybės moteris sakė: Nesivilkit geresnių rūbų, nes atims. Sakom, kad mes nieko gero neturim. Ten dirbo toks senas kompozitorius Eugenijus Paulauskas. Mes verkėm. Jis mums pasakė: Eikit dainuoti, sudarykit chorą. Moteris lenkė vėl prašo: Eikit. Nors ir pavargusios, eidavom dainuoti. Tada kompozitorių atleisdavo nuo darbo, paleisdavo anksčiau. Mokino dainą: Широка страна моя родная. Mes ne visos mokėjom rusų kalbą, iškraipom žodžius, dainuojam: Где так вольно душит человекa. Sako: Mergaitės, jūs tarkit дышит, o mes tyčia traukiam Где так вольно душит человекa. Rusas sako: Ах вы дураки.
Šilutėj buvo keturios penkios vokietės. Tokia Kristina vis verkdavo: Jūs nežinot, kaip Lietuvos vokiečius išmarino badu. Žydų kalėjime buvo mažai. Juos Lietuvos žmonės buvo išleidę iš geto. Jie bėgo lėktuvu, pasisamdę sovietų lakūną. Jis paėmė pinigus, apsuko ratą ir pasodino į kalėjimą.
Iš Šilutės vėl nuvežė į Vilnių. Paskyrė dirbti į skalbyklą. Nebuvo muilo, virdavom pelenų šarmą. Ten aš visą žiemą slapsčiausi. Šaukdavo mane, pavardę pasakydavo labai iškraipytą, aš tylėdavau. Kitoj kameroj vėl šaukdavo, o tokios nėra. Sesuo buvo atnešus siuntinį, pašaukė pagal pavardę, bet aš neatsiliepiau, ir išėjo sesuo su siuntiniu. Taip išbuvau iki pavasario.
Pavasarį atėjo: Ruoškitės visos. Nebereikėjo pavardžių. Vežė į Sibirą. 1946-aisiais metais nuvežė į Krasnojarsko kraštą, Kaigadą. Persiuntimo punktas vadinosi Jaja. Ten lėktuvais veždavo maistą, mašinos neprivažiuodavo. Krasnojarske buvom sumaišyti su kriminalistais. Žiūrėk, kad duonos neatimtų, kokio daikto nepavogtų. Kai nuvežė, pirmą naktį sužinojo, kad iš Lietuvos, dar buvom neblogai apsirengę. Viena moteris turėjo auksinius dantis. Naktį atsigulėm, per langus pradėjo lįsti kažkokie vyrai. Moterys ėmė rėkti. Tada atbėgo konvojus, jie pasislėpė. Vėliau kriminalistės ėmė mus gerbti. Labai ramios buvom, pareinam iš darbo ir sėdim ant savo narų, niekur neidavom, nesikišdavom.
Kai nuvežė, koks gražus miškas buvo. Vieną vasarą dirbom prie statybų, paskui - miško darbus. Medžius kirtom, sienojus voliojom. Medžiai stori. Pririšdavom už grandinės, viena tempdavom, kita stumdavo. Net kvapą užima, atrodo, kad kraujas išsiverš. Miškas kalnuotas, nuleidus medį, reikėdavo vėl užlipti aukštyn, mums kvapo pritrūkdavo. Vasarą miške labai daug muselių. Duodavo tinklelius, juodas kelnes, švarkelius, pirštines. Su tais tinkleliais sunku kvėpuoti, karšta.
Plukdėm sienojus upe. Užsikimšdavo sienojais, eidavom kaip per lieptą, nueidavom, prastumdydavom. Duodavo ilgas kartis su geležiniu galu. Kai vėl pradėdavo nešti sienojus, tada mes bėgdavom į krantą.
Sibire badavom, nebepaėjom, žoles, dilgėles valgėm. Rytą duodavo vandens. Kas ten virta, nežinom. Tik kopūstų bijojom, supeliję, smirda. Valgėm lelijų šaknis, laukinius česnakus. Duodavo samtelį avižinės košės. Bliūdelio dugnas dar įmuštas aukštyn. Prisipjaustydavom laukinių česnakų į košę, o kruopų visai mažai. Smalą valgydavom. Kramtai kramtai, pasidaro skaidri, nebekarti, bet maisto iš jos nėra. Mums pradėjo tinti veidai, metėm. Šaltis, kojos nutrintos (apavas prastas), grįžtam į lagerį, utėlės, blusos graužia išsekusį tavo kūną. Barako sienos buvo kiauros, vidury - geležinė krosnis. Kol kūrenasi, dar jaučiasi šiluma, nebesikūrena, ir šalta. Buvo duotos plonos antklodės, ar tau šalta, ar šilta, neužsiklosi. Verkiam, raudam ir juoko pasidarom. Nebepaeini, griūni ant kokio grumsto. Moterys padarydavo po keturis kubus, o vyrai nieko nepadarydavo. Kokie ten vyrai, tik kumštelėji, ir griūva.
Buvo toks dvarininkas iš Vadoklių, gulėjo lagerio ligoninėj. Jo žmona buvo kartu su mumis. Ji slapta buvo nuėjus aplankyti vyro. Jis pasakojo, kad buvo toks lageris, kuriame laikė kalinius, nuteistus mirties bausme, juos numarino badu. Tą dvarininką paskutinį atvežė iš to lagerio ir jis pasakojo, kad visus, kiek ten buvo, apie tris šimtus žmonių, išmarino badu. Sniego buvo po du metrus. Mirusius kaliniai pastatydavo prie medžio. Tas dvarininkas ligoninėje mirė.
Buvo Sibire vienas lietuvis prižiūrėtojas, dar mažas, vos dvejų metų, išvežtas iš Lietuvos. Tada jam buvo apie keturiasdešimt metų. Jis ateidavo pas mus pasišnekėti. Ateina, sako: Abas. Mes nesuprantam, ką reiškia tas Abas. Jis papasakojo tokią istoriją: Mane pasiuntė mokytis. Aš iš vakaro jojau ant arklio. Arklys prunkštė, nėjo. Grįžau atgal. Rytą ėjau pažiūrėti, kas ten yra, prijojau lavonų pilnas miškas priguldytas. Paskui juos kažkur palaidojo.
Vieną kartą Sibire mus vedė pėsčias iš persiuntimo punkto. Mes buvom kelios politinės, kitos - butavikės. Vedė pro bažnyčią. Mes prašėm rusių, kad jos paprašytų, kad leistų eiti per šventorių. Kaip pasipylė varnos per langus, langai išdaužyti. Paklausėm, kodėl taip yra. Sako: Pavertė grūdų sandėliu, grūdų liko, paukščiai ir skrenda. Ir dabar man ta bažnyčia stovi akyse.
1950-aisiais metais mus išvežė Kazachstanan. Ten vedė akmenų skaldyti, davė kaltelius ir kalėm. Paskui dirbom plytų fabrike. Plytas gaminom, veždavom, kraudavom. Norma - vienam žmogui per aštuonias valandas tūkstantį plytų iš krosnies išimti, išvežti ir sukrauti lauke. Prie krosnies taip karšta, reikėjo plytas išversti iš krosnies. Užkiši štangą ir verti, jei giliau užkiši, virsta keturios eilės. Vieną kartą kai griuvo, man perpjovė koją, perrėžė gyslą, bet aš nejaučiau iš karto. Atvažiavo kita imti plytų, visur kruvina, man kraujas bėga iš kojos. Pašaukė med. seserį. Po fabriką vaikščiodavo medicinos seserys. Nuvedė į kontorą, užveržė, kad nebėgtų kraujas, paskui nuvežė į sanitarinę dalį, susiuvo koją. Per savaitę užgijo.
Po darbo palaidinę pastatai ant žemės, vien druska nuo prakaito. Per pamainą gal kibirą vandens išgerdavom. Kai silpna, vis geriam ir geriam vandenį. Kai pagalvoji, kiek žmogus gali ištverti: ir akmenis skaldyti vedė, ir plytų fabrike dirbom, ir stogus dengėm, ir dažytojais buvom, ir prie tranšėjų kasimo dirbom.
Nuo 1950-ųjų metų Kazachstane buvo vien politiniai kaliniai. Buvo baltarusių, ukrainiečių, latvių, bet daugiausia lietuvių ir ukrainiečių. Moterų lageris buvo atskirai. Lageryje buvom sunumeruoti, sakydavo, kad pagal numerius ves šaudyti.
Buvo viena ukrainietė iš fronto. Sakydavo: Kovojau kovojau, o dabar dešimt metų davė, kad įtartina. Labai puiki moteris.
Buvo viena rusė leitenantė, kariško būdo. Kalinės susitarė, pasakė, kad ji fašistė. Jai davė dešimt metų. Oi, kaip ji pykdavo, raudodavo, nes buvo komunistė.
Buvo Liuba, nuteista dešimt metų. Kalinės kasė kanalą. Iš to kanalo niekam neleisdavo išlipti. Jai ar negera pasidarė, kad išlipo. Tuo metu išsiveržė vanduo, ir visi žmonės prigėrė. Už tai jai davė dešimt metų pagal politinį straipsnį. Anksčiau buvo teista pagal kriminalinį.
1952-aisiais - 1953-iaisiais metais buvom labai nusilpę. Aš svėriau tik keturiasdešimt penkis kilogramus, labai išsekau, pradėjau dažnai sirgti. Tada mus, apie du šimtus kalinių, išvežė laukų darbams į bandymų stotį netoli Karagandos. Ten buvo trys ūkiai: kviečių, daržų ir sodų. Tenai buvo geresnis maistas, aš atsigavau. Jau ir duonos, ir sriubos užteko. Nuėmė konvojų, pradėjo mokėti atlyginimus. Po Stalino mirties jau buvo lengviau. Chruščiovas paskelbė amnestiją. Man dar buvo penkeri metai tremties. Tremtį jau dovanojo. Kvietė pasilikti dirbti bandymų stotyje. Visos lietuvaitės buvom geros darbininkės. Sakau: Jeigu leis, važiuosiu į Lietuvą. Iš Sibiro važiavom kartu su Sutraniene. Niekur nebuvau važinėjus traukiniais. Išdavė bilietus ir dar laikė kelias dienas, kol atėjo traukinys. Susidarė daug vyrų ir mes dvi moterys. Kol nuvedė į stotį, nebėra traukinio, kuris mums buvo skirtas. Prisidėjom prie baltarusių, sakom, nors iki Baltarusijos nuvažiuosim. Vienas buvęs kareivis be kojos, jis viską žinojo, kur važiuoja traukiniai. Atvažiavo traukinys, kuris vežė vaikus. Palydovė rėkė: Jums, banditams, čia nepriklauso! Mes pro pažastis tam baltarusiui įlindom į vagoną. Vaikai tik tolyn nuo mūsų. Važiavom iki tikros stoties. Vaikai pradėjo ateiti artyn prie mūsų, kalbinti: ,,Kas jūs būsit, kur važiuojat, kur ta Lietuva? Pradėjom šnekėti. Jie pasakė, kad gerai rusiškai šneku. Atsakiau: Per dešimt metų išmokau. Taip ilgai, o kur? Sakau: Lagery buvau. Už ką? Jie mums pradėjo aiškinti, kad tas traukinys nuvažiuos į stotį, ten bus traukinys iki Maskvos. Vaikai pasakė: Jūs geros, kodėl jus uždarė?
Įlipom į kitą traukinį. Ten buvo lietuvis, kuris vežėsi motiną iš tremties, atsirado daugiau lietuvių. Atvažiavom Maskvon, liepė išlipti ir eiti kur tik norit. Tas lietuvis surinko visų mūsų bilietus, nes reikėjo pažymėti. Mums nurodė kuo greičiau eiti į savo stotelę. Nuo Maskvos važiavom iki Vilniaus. Parvažiavom vakare. Sutranienės sesuo gyveno Kaune. Nuvažiavom abi į Kauną. Naktį ėjom per miestą, turėjom lagaminus. Susitikom kažkokį žmogų, o jis sako: Kaip jūs nebijot vidury nakties eiti su lagaminais? Atsakėm: Mes iš lagerio. Pernakvojau pas Sutranienės seserį. Rytą nuvažiavau į Ukmergę. Iki Taujėnų nebuvo autobuso. Tada autobusai retai važiuodavo. Pėsčia ėjau iki Taujėnų. Parėjau į Užulėnį. Buvo rugsėjo mėnuo. Pamatė mano pažįstami, subėgo, pasisveikino. Užėjau savo sodybon. Trobos sudegintos, belikę pamatai ir šulinys. Kryžius dar tebestovėjo. Apkabinus kryžių paverkiau. Nuėjau pas tetą. Priėmė teta, ji pati patyrus tremtį. Pas tetą dar gyveno mano pusseserė. Sesuo gyveno Šiluose, pati duonos neturėjo. Čia dar sanatorija netoli, gal darbo gausiu. Nuėjau į Taujėnus registruotis. Sako: Eik Kavarskan. Nuėjau į Kavarską, jau vakaras, o ten sako: Ateik rytą. Išėjau į kiemą ir stoviu. Pagalvojau, kad stovėsiu čia per naktį, nes nėra kur eiti. Paskui išėjo ir pakvietė ateiti. Priregistravo laikinai. Jeigu per du mėnesius negausiu darbo, reikia grįžti atgal. Nuėjau į sanatoriją, visus priima, o manęs - ne. Direktorius sako: Gal po Naujųjų metų atsiras vieta. Geras buvo apylinkės pirmininkas Januška. Jis sako: Gauk darbo, prisiregistruosi. Buvo girininko žmona, kuri ateidavo pas mano draugę. Ji ėmė prašyti vyro, kad mane priimtų dirbti girininkijon, prie arklių. Priėmė. Dirbau puse etato, gavau algos dvidešimt penkis rublius. Padėdavau žmonėms dirbti darbus, man duodavo maisto. Kartą nuėjau kolūkin bulvių kasti, o jų nėra pasodinta. Pradžioj lauko dar prikasėm kelias pintines, o toliau - nieko nėra. Aš gražiai siuvinėdavau. Išsiuvinėjau užvalkalą, padovanojau girininko žmonai, padėkojau, kad mane priėmė į darbą. Staltiesę išsiuvinėjau šilkiniais siūlais, padovanojau Lėno bažnyčiai.
Teta pasiuntė mane į Panevėžį nupirkti grūdų, davė dešimt rublių, pasiėmiau dar savo pinigų. Turguje žmogus man pasiūlė labai pigiai rugių. Nupirkau tris maišelius. Parvažiavau, iškėliau tris maišus grūdų. Teta taip džiaugėsi: Kaip tu supratai taip daug nupirkti, visiems metams užteks. Teta kepdavo labai skanią duoną. Sekėsi man, kai grįžau. Per tardymą aš nieko neišdaviau, nė vieno žmogaus, nors žinojau.
Paskui užsiauginau paršiuką. Pavasarį eidavau į mišką rinkti lapų. Nusipirkau mažą telyčytę, užsiauginau. Kai užaugo, po dvejų metų duodavo dvylika litrų pieno. Tada pradėjau už pieną gauti pinigų, algelę gavau. Nusipirkau drabužių. O iš namų nieko neliko. Sunkiai augom, sunkiai kūrėmės vienkiemyje, paskui jau prasigyvenom. Bet vėl karas, kalėjimai. Grįžus iš kalėjimo esi beteisė. Bet kas pašieps.
Grįžusi iš lagerio susitikau su broliu Simonu. Jis slapstėsi svetima pavarde. Pakvietė mane atvažiuoti į Panevėžį. Aš dar nebuvau buvus Panevėžy. Nuvažiavom su giminaite. Pamačiau iš tolo brolį, taip ašaros bėga, tik vienas brolis belikęs. Sako: Laikykimės, neverkim, nes paskui žmonės atkreips dėmesį. Tada brolis man davė šimtą rublių, iš lagerio parsivežiau septyniasdešimt rublių. Tuos šimtą rublių aš atidaviau seseriai.
1944-aisiais brolis slapstėsi vienas. Sakydavo: Prieinu arčiau savo namų, taip skauda širdį, aš stačiau, dirbau ir negaliu gryčion įeiti. Jo žmona su dukterimi gyveno Jurgelionių kaime. Antra duktė gimė negyva. Kai jo žmoną ir dukterį išvežė į Sibirą, jis nuėjo į brolio Juozo būrį. Po savaitės tą būrį sušaudė. Mūšio metu jam pasisekė pabėgti. Slapstėsi Naujasodyje, buvo susirgęs, pagulėjo ligoninėj. Paskui su draugu ėjo ieškotis darbo. Nuėjo į Ramygalą. Pažįstamas kolūkio pirmininkas priėmė dirbti statybose. Paskui pirmininkas išdavė pažymą, kad dirbo kolūkyje, jie išvažiavo į Panevėžį, įsidarbino statybose. Papuolė geras viršininkas. Kartą jis priėjo prie brolio: Žiūrėk, ką aš tau pasakysiu. Ar nejauti, kad tave seka. Jis padėkojo viršininkui ir išvažiavo į Šiaulius. Ten nebuvo pažįstamų. Įsidarbino statybose, pasidarė dokumentus svetima pavarde. Kai brolio žmona su dukterimi grįžo iš Sibiro, mane pakvietė į Šiaulius. Mačiau, koks jo gyvenimas: malkų neturi, nekūrenta. Tada sakau broliui, kad dabar lageriuose nebe taip sunku. Sakom: Važiuok Vilniun ir pasiduok, pasakyk, kad čia ne tavo pasas. Nuvažiavo, pasakė, kur dirbo. Išdavė jam pažymėjimą, sako, už mėnesio pašauksim. Man kaimynai pradėjo sakyti, kam taip klausinėja apie Simoną. Jie rinko žinias po Lėną, Užulėnį. Žmonės pasakė, kad jis neturėjo šautuvo, taip slapstėsi. Kai pašaukė į Vilnių, jis atsisveikino su žmona, įsidėjo maisto, gal areštuos. Apklausinėjo iš naujo, išrašė dokumentą: Išsiimk pasą tikra pavarde, žiūrėk, kad neveiktum. Jeigu veiksi, mes atsiimsim už tai, kad dovanojom, ir dar pridėsim. Taip brolis legalizavosi daugiau kaip po dešimties metų slapstymosi.
Kai sugrįžau iš lagerio, tada paskutinį partizanų vadą A. Ramanauską Vanagą nuteisė mirties bausme. O kaip jį šmeižė, kad aukso prisigrobęs.
Kai mane areštavo, motina ir sesuo su trim mažais vaikais slapstėsi pas žmones. Verpdavo, megzdavo, taip užsidirbdavo maisto. Padėdavo pažįstami žmonės: Kristina Pranienė, Simonas Čeponis ir kt. Mama, nuėjus į bažnyčią, nebegalėdavo melstis, vien verkdavo. Sakydavo: Toj vietoj, kur aš klūpėjau, žemė šlapia nuo ašarų. Mama mirė sulaukus septyniasdešimt aštuonerių metų, kai aš buvau lageryje. Vieną kartą, kai buvau Kazachstane, man pasidarė taip liūdna, taip pradėjau galvoti apie mamą. Išėjau iš barako ir taip verkiau, taip verkiau. Draugės klausė, kas man yra. Atsakiau, kad nežinau. Man taip liūdna, galvojau apie mamą, apie seserį. O man parašė tik po mėnesio, kad mirė mama.
Pas tetą išgyvenau ketverius metus. Pasipiršo Petras Juodis. Jis irgi šešerius metus išbuvęs lagery, dešimčiai metų teistas. Sunku buvo gyventi. Vyro motina gulėjo ant patalo, auginau mažus vaikus. Dirbdavom abu fermoj, šėrėm veršelius. Laiku šėrėm, laiku girdėm, žiūrėjom kaip savo. Anksti rytą atsikėlę eidavom šerti. Iš valdžios nieko neprašėm. Mums nieko nebūtų davę. Į kolūkį nesirašiau, septyniolika metų negavau pensijos. Sunkiai gyvenom, bet kaip mes gražiai sutarėm. Abu žinojom, kas esam. Vyrą dar tardė, kvietė į Panevėžį. Vieną kartą grįžo, veidas sumuštas. Kai paklausiau, atsakė, kad griuvo nuo dviračio ir užsigavo. Vėliau pasakė, kad mušė, daužė, norėjo užverbuoti, kad pranešinėtų, kas ką šneka. Ir šiandien gyvi tie, kurie mušė. Bet niekas jiems nekerštauja. Gyvenkit, kaip jūs norit, o mes gyvenam, kaip mes norim.
Papasakojo Mykolas Dirsė
1944-ųjų metų liepos mėnesį, apie dvidešimtą dieną, miške už Lėno kapinių, vyko partizanų sąskrydis. Man netyčia papuolė užeiti į tą sąskrydį. Vokiečiai vis pravažiuodavo nuo Šilų į Lėną. Tėvas pasakė: Nebūk namuose, vokiečiai gali išvaryti apkasų kasti. Pasiėmiau knygą ir išėjau į valdišką mišką, nuėjau prie griovio, atsisėdau ir skaitau. Kai priėjau netoli to griovio, sušlamėjo kažkas, pakėliau galvą du lėniečiai guli: Steponas Miškinis ir Antanas Smetona. Pasakė: Stok! Aš dar žingsnį žengiau. Vėl pasakė: Nusisuk, kodėl neklausai? Draugui paliepė: Nueik, pašauk. Matau, ateina Kuliavas, buvęs seniūnas, turi bizūną: Ko tu čia valkiojiesi po mišką? Sakau: Tėvas patarė eiti miškan, kad neišsivarytų vokiečiai. Jis man pylė bizūnu: Bėk! Bėgau. Ten buvo susirinkę apie du šimtus partizanų, pirmasis sąskrydis. Dalyvavo J. Krištaponis, D. Vaitelis. Buvo įkurta Vyčio apygarda. Aptarė veiklą, struktūrą, partizanai priėmė priesaiką. Buvo nuspręsta slapstytis mažesniais būreliais. Jaunesniems liepė slapstytis namuose, kai kuriems davė ginklų. Tai buvo slapta pogrindinė Lietuvos kariuomenė.
Juozas Krištaponis buvo tikras patriotas, aukojosi. Jis numatė, kad čia nieko nebus, bet kito kelio nėra, tik aukotis. Jis buvo labai geras organizatorius, turėjo puikią iškalbą, buvo vyras aukštas (1,90 m ūgio) ir labai gražus. Vokiečiai norėjo sudeginti pamiškės sodybas, buvo raudonųjų partizanų. J. Krištaponis šnekėjo su vokiečių generolu, prašė nedeginti. Paskui vokiečiai jam siūlė trauktis kartu, bet jis atsisakė: Aš čia reikalingas, karininkų nėra, reikalingas pasipriešinimas. Ryšiai su užsieniu buvo palaikomi per J. Krištaponį, jis mokėjo užsienio kalbų.
1945-ųjų metų naktį, iš sausio vienuoliktosios į dvyliktąją, jų būrį užpuolė rusai. J. Krištaponis buvo susirgęs plaučių uždegimu, gydėsi Lėne, slėptuvėje pas Jasiukonį. Tą naktį atėjo trys partizanai, kažką šnekėjo su juo užsidarę. Nors J. Krištaponis dar turėjo temperatūros, bet išėjo su jais į mišką. Juos apsupo apie trečią ketvirtą valandą nakties. Apie penkiolika minučių girdėjosi labai smarkus šaudymas, granatų sprogimas. Paskui aptilo, praaušo, pavieniai šūviai girdėjosi iki vidurdienio. Partizanai buvo apsupti keliais žiedais, daug kariuomenės. Partizanų būryje buvo apie keturiasdešimt. Jie turėjo dešimt penkiolika kulkosvaidžių, granatų. Aplink bunkerį buvo apkasai. J. Krištaponis žuvo už dviejų metrų nuo bunkerio durų. Dar pasakė: Vyrai, nepasiduokit! J. Krištaponio lavoną kareiviai išsivežė, o kitų partizanų lavonus sukrovė, užpylė degalais ir uždegė. Užsidegė durpės, kurios degė metus laiko. Lėno žmonės susiorganizavo, suvežė lavonus į kapines, padarė karstus, naktį palaidojo. Dar du žuvusius partizanus rado ant kvartalinės linijos.
Panašu, kad bunkerį galėjo išduoti eigulys Čeponis. Pas jį partizanai eidavo į pirtį, maisto. Ryšiai su aplinka ėjo per Čeponį. Jis buvęs Krištaponių kaimynas. Tie Čeponiai buvo susiję su raudonaisiais partizanais. Netoli Gružų, Taujėnų miške, buvo apie penkiolika raudonųjų partizanų. Paskui jie pasiskirstė po du tris ir gyveno pas žmones. Viena grupė gyveno pas Čeponį, turbūt vadai. Kai grįžo sovietai, jie išėjo iš miško, užėmė aukštus postus. Jie negalėjo nesidomėti J. Krištaponiu, žinojo, kad jis prezidento A. Smetonos sesers sūnus, ir galėjo apie jį klausinėti Čeponio. Partizanų sąrašą KGB padavė Mikoliūnas.
J. Krištaponis savo pirmuosius dokumentus paslėpė Taujėnų miške, seno juodalksnio drevėj. Parodė Pranui Dirsei, prašė saugoti archyvą, jeigu būtų pavojus, perkelti kitur. Po kiek metų, jau buvo žuvęs ir Žygaudas, toje vietoje kirto mišką, tam juodalksny darbininkai atrado archyvą. Ten buvo ir Pranas Dirsė. Darbininkai nunešė tuos dokumentus į girininkiją Užulėny. J. Krkštaponio sesuo buvo ką tik grįžus iš lagerio, dirbo girininkijoje valytoja. Girininkas jai sako: Čia tavo brolio, tu pasiimk. Ji atsakė: Aš su broliu nieko bendro neturiu, man jie nepriklauso. Ji bijojo provokacijos. Vyrai paklausė, ką daryti, kur dėti tuos popierius. Kažkas pasakė: Sudeginkit. Ir sudegino, bet neperdavė kagėbistams. Jau niekas nebetikėjo, kad Lietuva bus laisva.
J. Krištaponio tėvai ir broliai buvo pavyzdingi ūkininkai, labai darbštūs. Po jo žūties sudegino tėvų namus, iškirto sodą, kiekvieną bičių avilį specialiai degino.
Alfonsas Smetona Žygaudas buvo antikomunistinių pažiūrų, nusiteikęs kovoti prieš komunistus. Jis buvo aktyvus, mokėjo bendrauti su žmonėmis, optimistas. Nepriklausomybės metais buvo šaulys, kariuomenėje netarnavęs. Vokiečių okupacijos metais savanoriškai ėjo į policiją, kad turėtų galimybę kovoti prieš komunistus. Iš komunistų Lietuvai buvo didžiausias pavojus. Nepriklausomybės metais negausi Lietuvos komunistų partija buvo finansuojama iš Maskvos. Kada J. Krištaponis organizavo būrį, A. Smetona su S. Zalagėnu įstojo patys pirmieji. Jie buvo pažįstami su J. Krištaponiu, kartu mokėsi Raguvoje.
Alfonsas Smetona Žygaudas žuvo 1950-ųjų metų liepos dešimtą dieną, dešimtą val. ryto ,Skačmiškyje. Čia buvo štabo bunkeris, laikė dokumentus, vedė raštvedybą. Tenai buvo pievos, krūmai, nedidelis miškas. Bunkeris buvo įrengtas po keliu, sukalta medinė dėžė, įleista, kampe įlindimas. Šalia eglė, į tą eglę įkeldavo anteną. Netoliese gyvenęs ryšininkas Motiejus Pakeltis nunešdavo maisto. Jis buvo užverbuotas, veikė ir vieniems, ir kitiems.
Žygaudas buvo sumanus, labai mokėjo išsisaugoti, jis nepasitikėjo savo grupės vyrais, štabo bunkerį žinojo tik štabo nariai, kiti nežinojo. Jo grupės partizanas Stankevičius Fakyras susirgo, buvo išsiųstas gydytis į Kauną, kažkas apie jį pranešė KGB. Jį areštavo, atvežė čia, liepė parodyti, kur Žygaudas.
Bunkerį apsupo keliais žiedais, pradarė angą, liepė pasiduoti. Jie šaudė, nepasidavė. Tada prislinko kareivis, įmetė granatų į bunkerį. Žuvusį Žygaudą išvežė į Kauną parodyt vyresnybei. Kitus štabo narius turbūt užkasė Vadokliuose.
1945-aisiais metais susiorganizavo būrys, kuris palaikydavo ryšius tarp būrių. Buvo vadovybės įsakyta neprisileisti ryšininkų, ypač merginų, kad neišduotų. Būriui vadovavo Feliksas Kruopa Perkūnas. Ryšio reikalais dažnai nueidavom pas D. Vaitelį. D. Vaitelis laikėsi Lėno miške, Pagiry, ten didesnis miškas. Nueidavom į Raguvos girią, Upytės mišką. F. Kruopa Perkūnas dažniausiai vaikščiodavo vienas. Užėjo ant pasalos ir žuvo. Tada aš nuėjau pas Šilų kunigą, paklausiau, ką daryti, gal būtų gerai pasijauninti, kad neliestų armija. Jis sako: Gerai, kad apsisprendei, nes miške visi pasmerkti žūti, reikia, kad daugiau išliktų, gaila jaunų vyrų. Davė blanką, įsigijau metrikus. Dar Vadoklių skrebai buvo sulaikę su tais metrikais. Paskui 1946-aisiais gavau pasą Ramygaloj. Bet bausmės išvengti nepavyko.
Florijonas Budnikas buvo partizanas, slapstėsi miške, o žmona mokytojavo Užulėny. Vyko didelis miško siautimas. Kai iš fronto atitraukė kariuomenę, varė per miškus. Budnikienei kažkas pasakė, kad veš šeimas į Sibirą. Ji norėjo susitikti su vyru, pasitarti, ką daryt su vaikais. Ji ėjo į mišką ir pakliuvo į apsuptį. Vyras buvo netoliese. Sovietų kariai ją sučiupo, kankino. Paskui žmonės ją rado nukankintą, nudraskytais drabužiais, subadytą durtuvais. Vyrą nušovė pora valandų vėliau.
D. Vaitelio būrio partizanas Jeronimas Smetona žuvo netoli ežero. Jie slapstėsi už Lėno ežero. Tuo pačiu metu žuvo ir J. Misiukas. Jį nušovė ant ežero ledo.
Boleslovas Eglinskas, kilęs iš Ambališkių kaimo, buvo vyriausias iš dešimties vaikų. Jis buvo didelis patriotas, apsiskaitęs, lankęs gimnaziją, turėjo gerą iškalbą, geras organizatorius. Į mišką jis ėjo iš patriotizmo. Jį atkalbinėjau, kad išliktų. Bet jis tik aukotis: Be aukų negali būti laisvės. Jeigu reikalinga, jis žus. Didvyriškai žuvo. Sovietų kariai matė, kur jis sužeistas buvo pasislėpęs, ėjo jo paimti. Kai priėjo arti, jis patraukė granatos žiedą. Jį pribaigė, ir dar keli kariai žuvo.
1951-aisiais metais Steponas Dirsė ruošėsi išeiti į sovietų armiją. Motiejus Pakeltis ėmė jį įkalbinėti: Tu neik į armiją, eik į mišką partizanauti. Įtikino, kad miške reikalingas. Susirinko bendraamžiai, surengė palydėtuves į armiją. Paskui jį su rogėm nuvežė Taujėnų link. Tenai laukė M. Pakeltis. S. Dirsė persėdo į jo roges, ir jis nuvežė jį į Skačmiškio mišką. Bunkeryje buvo trys partizanai, jis ketvirtas. M. Pakeltis apsisuko tris kartus su rogėm ant slėptuvės, užmaskavo įlindimą, paliko ženklą ir išvažiavo. Po dviejų valandų bunkerį apsupo kariuomenė. Vienuoliktą valandą S. Dirsė jau buvo nušautas. Kartu su juo žuvo Jonas Stasiukaitis nuo Pagirių. Paskui M. Pakeltis pasakojo, kad netyčia išsišovė šautuvas, netoli buvę skrebai išgirdo. Juk už skaičių buvo mokami pinigai.
1953-iaisiais M. Pakeltis partizaną Albiną Burbulį suvedė su tariamais partizanais. Jie susitiko M. Pakelčio namuose. Išėjo iš trobos, ir jį čiupo saugumiečiai, kurie buvo atėję apsirengę partizanų uniformom. Liepė Pakelčiui atnešti virvę. Jis atnešė. Surišo A. Burbulį, įkėlė į mašiną ir nuvežė į saugumą.
Buvo sušaudyti vietiniai gyventojai Vanagai. Jie buvo apskundę pašto viršininką, kad jis atkalbinėjo žmones neužsisakyti raudonųjų laikraščių. Pašto viršininkas buvo suimtas, kankintas. Nepriklausomybės metais jis buvo šaulių sąjungos narys, sakydavo kalbas per minėjimus. Vanagus sušaudė D. Vaitelio būrys.
Lėno kapinėse yra palaidota apie penkiasdešimt partizanų. Čia buvo kapinių pakraštys, laidojo naktimis. 1991-ųjų metų vasarą pastatėme paminklą savo lėšom. Padėjo kolūkio pirmininkas.
Jeigu būtų statomas paminklas Vyčio apygardos partizanams, reikėtų statyti ties Lėno mišku, prie viaduko. Čia buvo pati Vyčio apygardos užuomazga.
Veronikos Krištaponytės Juodienės prisiminimai
Mano brolis, Lietuvos kariuomenės karininkas, partizanų Vyčio apygardos įkūrėjas Juozas Krištaponis, gimė 1912-aisiais metais Užulėnio kaime. Pradėjo mokytis Lėno pradinėje mokykloje. Paskui mokėsi Raguvoje. Ten gyveno mūsų pusseserė Morta Dvilaitienė, progimnazijos mokytoja, mamos sesers dukra. Vėliau brolį Juozą pervedė į Marijampolės sustiprintą mokyklą. Ten išvažiavo trys mokiniai. Du pabėgo, kad buvo sunku mokytis, tik brolis vienas liko. Iš Marijampolės jis stojo į Kauno karo mokyklą. Baigęs karo mokyklą, buvo paskirtas į II-ąjį pėstininkų pulką Kaune, buvo jaunesnysis leitenantas. Apie 1939-uosius metus gavo kapitono laipsnį. Brolis buvo sportininkas disko metikas, rutulio stūmikas. Lietuvoje buvo laimėjęs pirmąją vietą rutulio stūmime, Latvijoje tarptautinėse varžybose antrąją vietą. Turėjo daug sportinių apdovanojimų.
Brolis dar norėjo mokytis toliau, pirkosi knygas, bet prasidėjo karas. 1941 metais jis sugrįžo pas mus. Pėsčias parėjo iš Vilniaus. Buvo vedęs, žmona pasiliko Vilniuje. Brolis dažnai važinėjo į Ukmergę, susitikdavo su draugais, karininku Juozu Barzda, pažįstamu karo gydytoju, gaudavo taškų. Ruošėsi partizaninei veiklai. Jis nenorėjo pasitraukti iš Lietuvos, sakė: Aš noriu mirti savo žemėj, ne svetimoj.
Vienąkart jis išvažiavo į Ukmergę, žiūrim, kad su mūsų arkliu atvažiuoja toks šviesus berniukas. Jis pasakė, kad Juozas susimušė su vokiečiais, ir jį pasodino kalėjiman. Pasakė: Nesijaudinkit, mes jį išlaisvinsim. Maždaug po metų brolis grįžo ir mums viską papasakojo. Nuvažiavęs aplankyti žmonos sužinojo, kad pas ją ateina kitas. Jis pareikalavo skyrybų. Grįždamas namo, Ukmergėje užėjo į restoraną pavalgyti. Atėjo trys vokiečiai, atsisėdo prie to paties stalo. Atėjo kaimo senelis, apsirengęs sermėga, ir, nieko neklausęs, atsisėdo prie stalo. Vokiečiai pasakė: Lietuviška kiaulė. Brolis mokėjo vokiečių kalbą. Jis pakėlė tą vokietį su kėde ir trinktelėjo ant žemės, ir kitą taip pat, trečias išbėgo į lauką. Tada atbėgo daugiau vokiečių, labai sumušė brolį ir, nuvežę į Kauną, pasodino kalėjiman. Mes sakom, kad gal nereikėjo muštis. O jis atsakė, kad toks piktumas buvo, dar lietuviška kiaule pavadino tą senelį. Kalėjime brolis buvo kartu su komunistais. Jį laikydavo šnipu. Mes nunešdavom jam maisto. Jis prašė: Maisto man neneškit. Kaip kitiems užtenka, taip ir man. Paskui mane įtaria kaip šnipą. Grįžo iš kalėjimo sublogęs, prastas maistas būdavo. Paskui jis buvo namuose, parsivežė baldus iš Kauno. Jau matėsi, kad vokiečiai karą pralaimės. Brolis ruošėsi eiti miškan.
1944-ųjų metų liepos mėnesį jis išėjo iš namų, ir mes, namiškiai, nieko nežinojom, kur jis yra. Tik mama aimanuodavo ir verkdavo, ko jis nebėgo užsienin.
Grįžus tarybinei armijai, daug jaunimo subėgo pas mano brolį. Bet brolis sakė nereikia, eikit namo, jeigu reikės, jūs mums padėsit. Pasiliko tie, kuriuos lietė kariuomenė ir kurie tikėjosi, kad gali būti suimti. Lietuviai nenorėjo su sovietais eiti kariauti prieš kitas valstybes. Būdamas miške, brolis Juozas susisiekė su kitais. Ten buvo ir vienas lakūnas, kurį išsiuntė Vokietijon ginklų parvežti. Kai vežė tuos ginklus, lėktuvas nusileido ne toj vietoj, kur buvo sutarta. NKVD pradėjo juos gaudyti. Ginklus sukrovė netoli Jenčenkovo namų, jo duktė buvo areštuota už tuos ginklus.
Mus stribai visur varė: tai žvyro vežti, tai malkų. Pusbrolis Jonas Smetona nuvežė malkas, jį nuvarė Taujėnų dvaran. Ir po šiai dienai niekas nežino, kur jis dingo. Aš jį dar mačiau Ukmergės kalėjime.
Varė vežti malkų. Brolių neleidom važiuoti. Aš pasikinkiau geresnį arklį, nuvažiavau už brolį. Nuvežėm malkas į Taujėnų malūną, iškrovėm. Atėjo politrukas, liepė ne namo, o kunigaikščio Radvilos dvaran važiuoti. Ten buvo skrebynas. Žinojau, kur miške yra keliukas į Čebatoriškių kaimą. Aš paraginau arklį ir pasukau Čebatoriškių kaiman. Girdžiu šaukiant: Stoj, stoj, šausiu. Iš paskos važiavo senelis su blogesniu arkliu. Taip ir pabėgom.
Brolis Juozas nesirodydavo namuose. Tada atvažiavo enkavedistai, areštavo vyriausiąjį brolį Antaną, keturiasdešimt ketverių metų. Ir vėl ašaros. Jis daug dirbo, mus, jauniausius, užaugino. Tėtis jau buvo senas. Patardė, patardė, sako: Išduok brolį. Jeigu ne, visą šeimą išvešim į Sibirą. Jis pagalvojo, kad grįš ir išeis į mišką. Pėsčias parėjo iš Ukmergės. Tuoj pakinkė arklį, liepė susidėti daiktus ir važiuoti iš namų. Pasiėmėm maisto ir išvažiavom pas eigulį Bilevičių. Jis turėjo du bunkerėlius. Antanas išėjo miškan pas brolį Juozą ir slapstėsi be ginklo.
Mes slapstėmės nuo 1944-ųjų metų rugsėjo keturioliktos dienos iki spalio vidurio. Tėvui tada buvo aštuoniasdešimt aštuoneri metai. Tėvas Jonas Krištaponis, gimęs 1856-aisiais metais, buvęs knygnešys, net nepasiskelbęs. Jis buvo raštingas, mėgo dailę, medžio darbus, platindavo knygas. Gabendavo knygas iš Karaliaučiaus, nešdavo į Ustronę. Vieną kartą nešdamas knygas pamatė, kad žandarai seka. Žinojo upėje vietą, kur negilu, perbrido į kitą upės pusę, ir jo nesugavo. Tėtis turėjo giesmyną, buvo giedorius. Pavasarį, kovo gegužės mėnesiais, nešiodavo knygas, vasarą dirbdavo ūkio darbus. Per šventes tėtis mums pasakodavo apie savo gyvenimą, sekdavo pasakas, mokydavo mus: Vaikai, eikit teisingu keliu, bus gerai, būkit teisingi. Tėtis buvo labai darbštus. Žiemos metu jis kaldavo roges. Mes sugulam, o jis, užsidegęs žibalinę lemputę, dirba. Kai mes rytą keldavomės, jis tada nueidavo pamiegoti, kol pusryčiai išverda. Namus pats statė, stogus dengė, kiek jis vargo. Tėvas turėjo vieną brolį ir tris seseris. Labai sunkiai gyveno. Kai slapstėmės bunkeryje, mus užkasė žemėm ir užkrovė šakom tą bunkerį. Užsidegdavom žvakę. Tėvui trūko oro, dvi savaites pagyvenęs, jis mirė, užduso. Padavė man knygą, sako: ,,Paskaityk man paskutinę maldą. Aš netikėjau, kad jis mirs, kvėpavimas lėtyn, lėtyn - ir mirė.
Žinojau, kur gyvena brolienė. Ėjau pas ją, kad pasakytų broliams. Einu per mišką, iššoksta penki partizanai. Jie manęs nepažino: Kur eini? Sakau: Tėvas mirė, einu pasakyti. Tai kodėl tavo skarelė ne juoda, jeigu tėvas mirė? Taigi mes slapstomės, kur gausiu tą juodą.
Atvažiavo visi broliai ir daugiau partizanų, atvežė karstą. Pasakė: Laidosim miške. Į kapines nevežėm. Bilevičienė nuėjo, užsakė šv.Mišias, tik pasakė, kad už Joną. Partizanai pažadėjo, kai praeis tie neramumai, palaidos kapinėse. Vėliau Lėno žmonės, ryšininkai nuvežė ant Lėno kapų. 1945-aisiais metais mūšyje žuvusius partizanus palaidojo šalia mūsų tėvo.
Mama, Morta Smetonaitė Krištaponienė, buvo prezidento Antano Smetonos sesuo. Jų šeimoje buvo keturi broliai ir trys seserys: Ignas, Motiejus, Marija, Juozas, Morta, Antanas, Julija. Mama pasakodavo, kad brolis Antanas nuo mažens skyrėsi nuo kitų, labai norėjo mokytis.
Kartą jis ėjo dvylika kilometrų iš Taujėnų, pavargo, buvo labai šalta, atsigulė ant kelmo ir užmigo. Eigulys Čeponis rado jį sušalusį, parsivežė į savo namus, atgaivino ir parvežė namo. Vėliau, jau būdamas senas, Čeponis nuvažiavo aplankyti prezidento. Tada jis blogai matė. Prezidentas jį nuvežė į ligoninę, išgydė akis.
Brolis Juozas išvažiavo į Ameriką, norėjo užsidirbti pinigų, padėti broliui mokytis. Bet ten neilgai gyveno, anglių kasyklose jį užgriuvo anglys.
Sesuo Julijona buvo netekėjusi, dirbo mokytoja, gyveno prie brolio Igno šeimos. Brolis Motiejus buvo akmenskaldys. Vėliau išvažiavo į Kauną. Motiejaus sūnus Adomas Smetona buvo dailininkas. Jį NKVD paėmė iš namų, ir daugiau nieko apie jį nežinom. Motiejus su žmona ir dukters Raštikienės vaikais buvo išvežtas į Sibirą.
Mama buvo šešiolika metų jaunesnė už tėvą. Mama nenorėjo tekėti už jo, kad senas. Brolis prezidentas patarė tekėti, sako: Žmogus protingas, raštingas, darbštus.
Šeimoje buvom devyni vaikai: keturi mirė maži, penki užaugom. Antanas gimė 1900-aisiais metais, Jurgis (mažas mirė nuo plaučių uždegimo), Jonas (mažas mirė nuo plaučių uždegimo), Petras (silpnas gimė ir tuoj mirė), Elena gimė 1908-aisiais metais, Ona gimė 1910-aisiais (mirė trejų metų), Juozas gimė 1912-aisiais, Simonas gimė 1914-aisiais, Veronika gimė 1917-aisiais metais.
Nereikėjo mūsų valdžiai maitinti. Draskėm dirvonus, dirbom, nežiūrėjom, kad valdžia duotų. Kai gaudavo truputį pinigų, tėvas padėdavo mokesčius mokėti. Tėvo žemės buvo dvylika hektarų ir mamos dvylika hektarų. Apie 1932-uosius metus išėjom į vienkiemį. Už dvidešimt keturis hektarus gavom penkiasdešimt penkis hektarus dirvono. Niekas ton žemėn nenorėjo eiti. Vertėm velėnas, sėjom rugius. Iš dirvono padarėm dvidešimt hektarų dirbamos žemės, trobas išsistatėm, ūkinius pastatus. Vyriausias brolis Antanas mokėjo ir statybininko, ir kalvio, ir siuvėjo amatus. Pasistatė kalvę. Broliai viską dirbo patys. Kai rugiai jau nupjauti, jie sienojus tašė, lentas pjovė. Iš pradžių gyvenom vasaros virtuvėj, vargom. Abu broliai statė namus. Metai po metų jau geriau gyvenom, grūdų prisiauginom, miško savo turėjom. Ir vėl karas. Mama aimanavo, kad paims vyrus kariuomenėn, ką mes darysim. Kai jau slapstėmės, susitikom tokias moteris. Jos sako:,, Ko jūs bijot? Atėjo darbininkų valdžia, o jūs tokie darbštūs, bus gerai. Jūs nebijokit, komunistai myli darbščius žmones. Na, ir pamylėjo jie mus. Juk mes niekur nesikišom. Dirbom, kad užtektų duonos, kad turėtume kur gyventi.
Kai brolis Juozas mokėsi, teta Julija davė pinigų mokslui, ir dėdė prezidentas truputį padėjo. Paklausinėdavo, kaip sekasi. Prezidentas atvažiuodavo aplankyti, sakydavo, kad pas jus linksma, kad jūs visi dirbat, viskas tvarkoj pas jus, pasidžiaugdavo. Brolis Simonas, kai tarnavo kariuomenėj, niekam nesakė, kad jis prezidento sesers sūnus. Pažįstamiems iš to paties kaimo prigrasė nesakyti. Brolis Juozas, mokydamasis karo mokykloj, taip pat niekam nesisakė. Kai baigė mokslus, prezidentas atėjo pasveikinti. Tik tada visi sužinojo, kad jis prezidento sesers sūnus.
Aš buvau pati jauniausia šeimoj, ilgai ganiau žąsis, vėliau - avis. Brolis Simonas ganydavo po miškus, atnešdavo gegutės bliūdelį (toks grybas). Žaislų jokių nebuvo. Iš skudurėlių pasidarydavom lėlytes. Mano pusseserė siūdavo rūbus, likdavo atraižų, atiduodavo man. Brolis Simonas ganydamas padarydavo iš alksnio raukšlį ir atnešdavo jį pilną, pririnktą uogų. Oi, kaip aš džiaugdavaus, kad mane myli. Anksti pradėjau eiti mokyklon. Brolis Simonas eina, sakau: Mama, ir aš eisiu mokyklon. Nuėjau mokyklon, žiūriu mokytojas vyras, man taip nepatiko. Kitą rytą mama pakėlė: Eik mokyklon, o aš sakau: Nenoriu. Devynerių metų pradėjau eiti į mokyklą. Tada mokytoja buvo moteris. Mane pradėjo girti, kad nebloga mokinė. Kai grįždavau namo, pirmiausia ruošdavau pamokas, mokslas sekėsi. Trylikos metų baigiau keturis skyrius. Mums, trims mergaitėms, davė pagyrimo raštus. Norėjo mane siųsti Marijampolės sustiprinton mokyklon. Pagalvojau, kad taip toli nuo namų, todėl ir nesiveržiau. Norėjau mokytis. Kai užaugau, sesuo ištekėjo. Nebuvo kam dirbti ūkyje. Dirbau ūkyje iki 1944-ųjų metų, kai, viską palikę, išvažiavome iš namų.
Mamai jau sunku buvo rūsy. Pamačiau, kad mama irgi dūsta. Pasiryžau, grįžau namo. Jei manęs neims, sugrįš mama ir sesuo su vaikais. Grįžau spalio dvidešimtą dieną, palaidojusi tėtį. Atsivedžiau dvi karvytes. Kitus gyvulius paėmė partizanai. Iš pradžių jie imdavo maistą iš savo namų. Nešdavau šieną namo. Vakare sėdžiu užsidegus žvakę, skaitau, meldžiuosi. Sodyba buvo pamiškėj. Aš nebijodavau viena būti namuose. Ar taip, ar taip bus, vis vien gyvenimo nėra. Kartą vakare, jau sutemus, girdžiu, kad kažkas šliaužia apie sienas, bet nežinau, kas.
Mus skundė komjaunuoliai Kavaliauskai, mūsų kaimynai, ir Jonas Daraškevičius, buvęs prezidentienės globotinis. Prezidentienė globojo invalidą J. Daraškevičių. Jo motina dirbo skalbėja jų dvare. J. Daraškevičius buvo komunistas pogrindininkas, ir Kavaliauskus jis įtraukė į pogrindinę veiklą. Kavaliauskų tėvas buvo komunistas pogrindininkas, bet mes niekam jo neišdavėm. Jis dažnai pas mus ateidavo. Kavaliauskas gyrė komunistų valdžią, o mes - peikėm. Kartą mes padainavom savanorių dainą, jis kad supyko. Gyvenom kaip savi, kaip kaimynai, vaišinom juos. 1941-aisiais metais norėjo jų šeimą sušaudyti, bet aš ir mano brolis užtarėm, kad nešaudytų, jie dar jauni.
Kavaliauskas neidavo bažnyčion, buvo tinginys, ėjo po miškus, genelius gaudė ir valgė, dirbti tingėjo. Jam reikėjo, kad žemė dirbama būtų, kad nebūtų sunku. Jis turėjo tris sūnus. Jie visi trys buvo komjaunuoliai. 1941-aisiais metais pradėjo žmones vežti į Sibirą. Juozas Kavaliauskas ir Jonas Daraškevičius išvežė į Sibirą mūsų tetą Juliją Smetonaitę, gydytoją, agronomą, kuris dirbo Smetonos dvare. 1941-aisiais metais mūsų šeima buvo užrašyta išvežti kaip prezidento A. Smetonos giminės.
Kartą mama ėjo keliu. Juozas Kavaliauskas važiavo su dviračiu iš paskos ir nė kiek nesuko į šoną, pastūmė mamą į griovį ir sako: Tau nepriklauso vaikščioti keliu, eik laukais. Mama taip ir padarė, parėjo namo pakluone. O jie juokėsi.
Namuose išbuvau apie dvi savaites. Lapkričio pirmosios dienos rytą atsikėlusi matau, kad ateina trys kareiviai, vienas toks raupuotas. Naktį sapnavau, kad atvyko piršliai. Ir atėjo trys tokie, kokius sapnavau. Kalba rusiškai. Aš nemokėjau rusų kalbos. Mūsų namo antram gale gyveno bobutė Blauzdienė. Atvedė ją, kad išverstų. Ji pasakė, kad niekur neišeičiau. Aš apsirengiau, pasiruošiau eiti į bažnyčią. Kai išėjau, jie stovėjo už kampo. Atėjo į vidų ir liepė ruoškis eiti, pasiimti duonos. Aš neturėjau. Bobutė atnešė duonos, bet aš neėmiau. Išvedė. Nuvedė iki kryžkelės. Sėdi vyrų pulkas pagriovy, kaimynų apie dvidešimt. Mane pasodino tenai. Du kareiviai sėdi su kulkosvaidžiais. Tarp tų vyrų buvo Kriaučiūnas. Jis kažką pasakė, ir kareiviai kulkosvaidį atsuko į mane.
Vedė mus į Taujėnus. Per mišką ėjo stribai. Mums išėjus iš miško, jie išlindo ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Jau pasidarė koks šimtas tų stribų. Žmonės ėjo iš bažnyčios, juos varė, neleido keliu eiti. Mus nuvarė į Taujėnus milicijon, uždarė. Šaukė pirmiausia visus vyrus. Paskui pašaukė mane. Klausė, kur yra partizanai, davė su šautuvo buože į krūtinę. Sakiau: Aš nežinau, ir jūs neklausinėkit, jeigu jie miške, tai ir ieškokit. Jeigu ir žinočiau, jie pasitrauktų kiton vieton, nes matė, kad mus varėt. Mušė stribas Subatys. Sienoj buvo vinių prikabinėta. Anksčiau ten buvus rūbinė, prikabinėta vinių drabužiams kabinti. Jis kaip davė, mano galva siekė tuos vinis, pradėjo kraujas bėgti iš galvos. Subatys sako: Čia tik saldainiai, rytoj pažiūrėsim, kaip bus. Mane įleido kameron, pašaukė kitą. Girdžiu - tiek muša žmogų. Žmogus sako: Aš nieko nežinau. Jis rėkė, rėkė, o paskui nutilo. Girdžiu užpylė kibirą vandens, paskui vilko. Tą žmogų išvilko, daugiau nebetardė. Rytojaus dieną visus vyrus išleido namo. Mane Taujėnuose laikė iki ketvirtadienio. Trečią rytą atėjo, nusivedė tardyti. Jie šnekėjo tarpusavy, aš stovėjau beveik tris valandas. Buvau tris dienas nevalgius, man buvo silpna. Pasakiau: Duokit vandens, man negera. Jie pasišaipė. Aš nugriuvau, kiek gulėjau, nežinau. Tada liepė kareiviams išvesti. Bet aš atsigavau, išėjau pati. Kitą rytą išvežė Ukmergėn. Partizanai žinojo, kad veš. Važiavom pakalnėn, mašina sustojo: Gult! Šaudyti! Bet nešaudė, partizanai pasitraukė, kariškių buvo pilna mašina. Nuvežė Ukmergėn, ne pas NKVD, bet milicijon. Labai norėjo, kad bėgčiau. Įvedė kameron prieš bažnyčią, langai taip žemai. Žmonės eidavo į bažnyčią, aš žiūrėdavau. Aš eidavau į bažnyčią, chore dalyvavau. Užugiry buvo tokia Pečeliūnienė, kareivis ją pastūmė, sako: Bėk. Moteris pabėgo kelis žingsnius, ir ją nušovė. Aš tai žinojau, todėl nebėgau. Kamerose būdavo šnipų, aš buvau atsargi, nė su kuo nešnekėjau.
Ketvirtą dieną išvedė mane iš kameros, lyg į tardymą. Sako: ,,Nusiauk kojas, išeik. Išėjau į koridorių, stoviu, stoviu, kas čia bus. Grįžtu, batų nebėra, pavogė. Buvau apsiavus filciniais batais, kuriuos man buvo padovanojusi prezidento žmona, nes ruošiausi eiti į bažnyčią. Po kiek laiko atėjo mano pažįstama ir paklausė, ką man atnešti. Sakau, kad batus, ir jei gali, pieno. Pavalgiau ragaišio su pienu, lyg kiek atsigavau. Man ten bebūnant, atvedė moterį su mažu vaiku. Ji manęs bijo, aš jos bijau. Mus abi išvarė į mašiną ir vežė. Paskui ta moteris pradėjo sakyti: ,,Kur mus veža, ar į žydkapius sušaudyti? Aš tai pasakau, kad nebijau, tik jus užjaučiu. Nuvežė į Ukmergės kalėjimą. Manęs nešaukė tardyti, o ją vis šaukė ir šaukė. Ji buvo Misiūnienė partizanų vado J. Misiūno Žalio Velnio žmona. Liepė jai pasižadėti, kad praneš, kada ateis vyras, tada išleis. Ji pažadėjo, kad išleistų iš kalėjimo, bet sakė: Aš padarysiu, kaip man reikės. Kalėjime buvom šešios moterys, paskui privežė daugiau. Ukmergėje tardė kalėjimo vyriausiasis tardytojas žydas Lenskis. Kai jis ateidavo, visi kaliniai jau drebėdavo. Koks žiaurus, net akys raudonos, kai muša. Kai jis tingi, atsiveda stribus, kad jie muštų. Jis pats mane mušė. Ukmergės kalėjime buvo du žiaurūs tardytojai žydai Lenskis ir Meskupas. Lenskis sakė, kad Marijampolės gimnazijoje mokėsi kartu su mano broliu. Aš paklausiau: Kaip sutarėt? Atsakė: Gerai.
Kaliniai pranešė vieni kitiems, kad bus žiaurus tardymas. Atėjo Lenskis. Pašaukė mane. Draugės apvilko storesniais drabužiais. Rusas tardytojas klausinėjo apie brolį Juozą, kur jis dabar. Atsakiau, kad nežinau. Sėdi Lenskis, verčia. Ką jis verčia, aš nesuprantu. Staiga tas rusas kaip šoko ir kad ėmė mane daužyti. Aš nenugriuvau, tylėjau, nerėkiau. Nežinau, kaip ten buvo, kad man neskaudėjo. Paskui, grįžus į kamerą, pradėjo skaudėti. Pašaukė sargybinius, galvojo, kad nebepaeisiu, bet aš parėjau savo kameron. O man drabužius plėšia, visas kūnas tinsta, kaip buvau sudaužyta. Rūbus reikėjo nudraskyti nuo manęs, nuvilkti niekaip neįmanoma, ištinus visa, veržia, tempia, atrodo, kad oda trūks. Tris dienas gulėjau ištinus. Paskui visą kūną išvertė pūliuojančiom skauduolėm. Mergaitės pradėjo reikalauti prižiūrėtojo, kad pakviestų korpusinį, prašė, kad pakviestų man gydytoją. Atėjo kalėjimo felčerė. Man žaizdos užpūliavusios. Felčerė pati dejuoja, tvarstydama žaizdas. Sutvarstė, per pora savaičių sugijau. Po to daugiau nebetardė. Ukmergės kalėjime išbuvau visą žiemą. Kai praėjo visi tardymai, vieną kartą prižiūrėtojas nuvedė mane į trečią korpusą išvalyti koridorių. Ant kamerų durų buvo langeliai. Pro juos matėsi visa kamera. Sargybinis buvo geras, išėjo lauk, aš valau. Koridoriaus gale atidariau vieną langelį, žiūriu vyrų lavonai, rankos, kojos išlaužytos, ir mažučiukė mergaitė paguldyta karstelyje, marlėj įvyniota. Išsigandus nubėgau. Grįžau į kamerą, moterys paklausė, ką mačiau. Pasakiau, kad baisu, ką mačiau, bet mačiau ir angeliuką, mažą mergytę karstelyje paguldytą. O mūsų kameroj buvo to vaiko motina, aš to nežinojau, mes nesipasakodavom. Kaip ji suklyko! Moterys tuoj ėmė tildyti, neraudok, nes išgirs prižiūrėtojas, paskui tardys. Sakau, aš nežinojau, kad tai jūsų vaikas. Moteris raudojo raudojo, paskui dėkojo, kad pasakiau. Net nėščias moteris ir su mažais vaikais uždarydavo į kalėjimus.
Kartą nusiuntė mane ir Grigaitę valyti koridorių. Vyrai padaužė duris, paklausė, gal mums duonos trūksta. Pasakė, kad geras prižiūrėtojas. Taip parnešiau kepaliuką duonos. Nusivilkau megztinį, pasikišau ir parsinešiau. Prižiūrėtojas pats bijojo, kad nepamatytų. Buvo kalėjime ir gerų prižiūrėtojų. Buvo toks rusas, vadindavom aukso žmogumi. Jis laiškelius išnešdavo. Sakydavo, kad daug nerašytume, tik tai, kas reikalinga. Kalėjime buvo Onutė Aukštuolienė ryšininkė, susidraugavom su ja. Draugės, gavusios siuntinius, pavaišindavo, o man niekas nesiųsdavo. Viena mergaitė gavo siuntinį, o tarp taukų įdėtas laiškelis, parašyta: ,,Neliūdėkit, išeisit į laisvę. O mums tiek džiaugsmo. Kad ir liūdna, vis vien sugalvodavom, pasijuokdavom, iš tyko ir uždainuodavom, tardyti nebešaukdavo.
Aš buvau jau ištardyta, bet vieną kartą vėl pašaukė. Tardytojas ant stalo pasidėjęs brolio Juozo laikrodį. Įeinu, žiūriu brolio laikrodis, aš dar netikiu, gal kur rado. Tardytojas sako: Sugavom, dabar žinosim, ką tu darei. Iš kalinių sužinojau, kad žuvo brolis, labai verkiau.
Ties mūsų kamerom buvo labai siauras koridorius. Buvo dvi moterų kameros, ligoninė ir trečioj kameroj - mirtininkai. Vieną rytą, labai anksti, prižiūrėtoja pradarė duris, sako: Tu nemiegi, eik, išvalyk ligoninę, tik nesidairyk ir nekalbėk. Įėjau, žibintą pastačiau prie durų, valau. Mano vyresnysis brolis Antanas sukosėjo. Atsisuku brolis. Prilėkiau: ,,Kaip tu čia? Gyvas? Pasakė, kad Juozas žuvo vietoj, o jį laikė ligoninėj Ukmergėj. Jam peršauta apie smilkinį. Prižiūrėtoja sakė: Tu tik niekam nesakyk, nei kaliniam. Ligoninėje buvo tik du ligoniai, brolis ir toks vokietis, geltonas, baisus, tik akys mirksėjo. Jis gerklę man rodė ir sakė kažką. Jam iš viso neduodavo maisto, badu marino. Grįžau į kamerą, ėmiau raudoti užsiklojus antklode. 1945-ųjų metų sausio dvyliktą dieną juos sušaudė: abu brolius, pusbrolį, svainį A. Janulį. Sesuo liko viena su mažais vaikais, iš namų išvaryta.
Rytais mus išleisdavo į tualetą, apsiprausti. Kitą rytą išgirdau, kaip atidarė duris. Brolis išėjo į koridorių ir nugriuvo, o prižiūrėtojas ėmė rėkti. Brolis nugriuvo ir mirė. Išvežė jį. Paskui mums leido nusiprausti. Prižiūrėtoja paklausė: Kas čia tavo buvo? Ar tėvas, ar brolis? Jis septyniolika metų buvo už mane vyresnis.
Pavasarį atėjo mūsų kameron tas ,,aukso žmogus, sako: Jums čia gerai buvo, sriubos duodavo su kaulais. Kaip man jūsų gaila, vieną išveš Vilniun. Manau, gal manęs neveš į Vilnių. Kaip tik iškvietė mane, apsirengiau, susitvarkiau. Vyrai jau suvaryti, o mane vieną su vyrais veža. Pulkas didelis, per miestą mus varo, o žmonių minios, kiekvienas ieško savų. Išskirstė, kitam vagone jau atsirado ir moterų. Kelionėj trūko vandens. Jonavoj mane tiesiog išleido ant gatvės, liepė vaikščioti. Aš, atsirėmus į vagono kampą, ir stoviu. Vėl įvarė į vagoną. Vilniuje suvarė kameron. Pagalvojau, kodėl jie mane varė su vyrais. Paskui atvežė daugiau moterų iš Ukmergės kalėjimo. Mus nuvedė tiesiai į teismą. Per Vilnių kai varė, sargybiniai su šunimis ėjo iš šonų, o žmonės šaukė, ieškojo savų. Kažkas šaukė: Verute! Bet kas mane šaukė nežinau. Vilniuje gyveno tetos Julijos krikšto dukra Pranutė Skinderytė. Nežinau, kaip ji sužinojo, nes kai mus varė, ji paprašė enkavedisto, kad man paduotų kepaliuką duonos. Enkavedistas eidamas pradėjo graužti duoną. Paskui davė apgraužtą: Tau. Pasakiau: Aš nevalgysiu šuns apgraužtos duonos. Enkavedistas labai supyko, suprato, gal buvo lietuvis. Vyrai kaliniai ėmė prašyti: Paimk, nes buvo alkani. Atidaviau tą duoną vyrams.
1945-ųjų metų liepos mėnesį Vilniuje mane teisė. Pasakė: ,,Dešimt metų. Aš taip smarkiai nusijuokiau, sakau: ,,Aš tiek neišgyvensiu. ,,Išgyvensi, didžiausio bandito sesuo esi, - atsakė. Ryšininkė buvau, bet ne ką aš ten padėjau. Brolis paprašė nunešti pranešimą Pranui Miškiniui. Tai visa buvo mano veikla.
Po teismo nuvežė į Naująją Vilnią, persiuntimo punktą, ten buvęs vienuolynas. Paskui, liepos mėnesį, nuvežė darbams į Šilutę. Dirbom laukuose tris keturis mėnesius. Buvo vienas kalinys žydas ir kelios moterys kitoje kameroje. Viena pagyvenusi žydų tautybės moteris sakė: Nesivilkit geresnių rūbų, nes atims. Sakom, kad mes nieko gero neturim. Ten dirbo toks senas kompozitorius Eugenijus Paulauskas. Mes verkėm. Jis mums pasakė: Eikit dainuoti, sudarykit chorą. Moteris lenkė vėl prašo: Eikit. Nors ir pavargusios, eidavom dainuoti. Tada kompozitorių atleisdavo nuo darbo, paleisdavo anksčiau. Mokino dainą: Широка страна моя родная. Mes ne visos mokėjom rusų kalbą, iškraipom žodžius, dainuojam: Где так вольно душит человекa. Sako: Mergaitės, jūs tarkit дышит, o mes tyčia traukiam Где так вольно душит человекa. Rusas sako: Ах вы дураки.
Šilutėj buvo keturios penkios vokietės. Tokia Kristina vis verkdavo: Jūs nežinot, kaip Lietuvos vokiečius išmarino badu. Žydų kalėjime buvo mažai. Juos Lietuvos žmonės buvo išleidę iš geto. Jie bėgo lėktuvu, pasisamdę sovietų lakūną. Jis paėmė pinigus, apsuko ratą ir pasodino į kalėjimą.
Iš Šilutės vėl nuvežė į Vilnių. Paskyrė dirbti į skalbyklą. Nebuvo muilo, virdavom pelenų šarmą. Ten aš visą žiemą slapsčiausi. Šaukdavo mane, pavardę pasakydavo labai iškraipytą, aš tylėdavau. Kitoj kameroj vėl šaukdavo, o tokios nėra. Sesuo buvo atnešus siuntinį, pašaukė pagal pavardę, bet aš neatsiliepiau, ir išėjo sesuo su siuntiniu. Taip išbuvau iki pavasario.
Pavasarį atėjo: Ruoškitės visos. Nebereikėjo pavardžių. Vežė į Sibirą. 1946-aisiais metais nuvežė į Krasnojarsko kraštą, Kaigadą. Persiuntimo punktas vadinosi Jaja. Ten lėktuvais veždavo maistą, mašinos neprivažiuodavo. Krasnojarske buvom sumaišyti su kriminalistais. Žiūrėk, kad duonos neatimtų, kokio daikto nepavogtų. Kai nuvežė, pirmą naktį sužinojo, kad iš Lietuvos, dar buvom neblogai apsirengę. Viena moteris turėjo auksinius dantis. Naktį atsigulėm, per langus pradėjo lįsti kažkokie vyrai. Moterys ėmė rėkti. Tada atbėgo konvojus, jie pasislėpė. Vėliau kriminalistės ėmė mus gerbti. Labai ramios buvom, pareinam iš darbo ir sėdim ant savo narų, niekur neidavom, nesikišdavom.
Kai nuvežė, koks gražus miškas buvo. Vieną vasarą dirbom prie statybų, paskui - miško darbus. Medžius kirtom, sienojus voliojom. Medžiai stori. Pririšdavom už grandinės, viena tempdavom, kita stumdavo. Net kvapą užima, atrodo, kad kraujas išsiverš. Miškas kalnuotas, nuleidus medį, reikėdavo vėl užlipti aukštyn, mums kvapo pritrūkdavo. Vasarą miške labai daug muselių. Duodavo tinklelius, juodas kelnes, švarkelius, pirštines. Su tais tinkleliais sunku kvėpuoti, karšta.
Plukdėm sienojus upe. Užsikimšdavo sienojais, eidavom kaip per lieptą, nueidavom, prastumdydavom. Duodavo ilgas kartis su geležiniu galu. Kai vėl pradėdavo nešti sienojus, tada mes bėgdavom į krantą.
Sibire badavom, nebepaėjom, žoles, dilgėles valgėm. Rytą duodavo vandens. Kas ten virta, nežinom. Tik kopūstų bijojom, supeliję, smirda. Valgėm lelijų šaknis, laukinius česnakus. Duodavo samtelį avižinės košės. Bliūdelio dugnas dar įmuštas aukštyn. Prisipjaustydavom laukinių česnakų į košę, o kruopų visai mažai. Smalą valgydavom. Kramtai kramtai, pasidaro skaidri, nebekarti, bet maisto iš jos nėra. Mums pradėjo tinti veidai, metėm. Šaltis, kojos nutrintos (apavas prastas), grįžtam į lagerį, utėlės, blusos graužia išsekusį tavo kūną. Barako sienos buvo kiauros, vidury - geležinė krosnis. Kol kūrenasi, dar jaučiasi šiluma, nebesikūrena, ir šalta. Buvo duotos plonos antklodės, ar tau šalta, ar šilta, neužsiklosi. Verkiam, raudam ir juoko pasidarom. Nebepaeini, griūni ant kokio grumsto. Moterys padarydavo po keturis kubus, o vyrai nieko nepadarydavo. Kokie ten vyrai, tik kumštelėji, ir griūva.
Buvo toks dvarininkas iš Vadoklių, gulėjo lagerio ligoninėj. Jo žmona buvo kartu su mumis. Ji slapta buvo nuėjus aplankyti vyro. Jis pasakojo, kad buvo toks lageris, kuriame laikė kalinius, nuteistus mirties bausme, juos numarino badu. Tą dvarininką paskutinį atvežė iš to lagerio ir jis pasakojo, kad visus, kiek ten buvo, apie tris šimtus žmonių, išmarino badu. Sniego buvo po du metrus. Mirusius kaliniai pastatydavo prie medžio. Tas dvarininkas ligoninėje mirė.
Buvo Sibire vienas lietuvis prižiūrėtojas, dar mažas, vos dvejų metų, išvežtas iš Lietuvos. Tada jam buvo apie keturiasdešimt metų. Jis ateidavo pas mus pasišnekėti. Ateina, sako: Abas. Mes nesuprantam, ką reiškia tas Abas. Jis papasakojo tokią istoriją: Mane pasiuntė mokytis. Aš iš vakaro jojau ant arklio. Arklys prunkštė, nėjo. Grįžau atgal. Rytą ėjau pažiūrėti, kas ten yra, prijojau lavonų pilnas miškas priguldytas. Paskui juos kažkur palaidojo.
Vieną kartą Sibire mus vedė pėsčias iš persiuntimo punkto. Mes buvom kelios politinės, kitos - butavikės. Vedė pro bažnyčią. Mes prašėm rusių, kad jos paprašytų, kad leistų eiti per šventorių. Kaip pasipylė varnos per langus, langai išdaužyti. Paklausėm, kodėl taip yra. Sako: Pavertė grūdų sandėliu, grūdų liko, paukščiai ir skrenda. Ir dabar man ta bažnyčia stovi akyse.
1950-aisiais metais mus išvežė Kazachstanan. Ten vedė akmenų skaldyti, davė kaltelius ir kalėm. Paskui dirbom plytų fabrike. Plytas gaminom, veždavom, kraudavom. Norma - vienam žmogui per aštuonias valandas tūkstantį plytų iš krosnies išimti, išvežti ir sukrauti lauke. Prie krosnies taip karšta, reikėjo plytas išversti iš krosnies. Užkiši štangą ir verti, jei giliau užkiši, virsta keturios eilės. Vieną kartą kai griuvo, man perpjovė koją, perrėžė gyslą, bet aš nejaučiau iš karto. Atvažiavo kita imti plytų, visur kruvina, man kraujas bėga iš kojos. Pašaukė med. seserį. Po fabriką vaikščiodavo medicinos seserys. Nuvedė į kontorą, užveržė, kad nebėgtų kraujas, paskui nuvežė į sanitarinę dalį, susiuvo koją. Per savaitę užgijo.
Po darbo palaidinę pastatai ant žemės, vien druska nuo prakaito. Per pamainą gal kibirą vandens išgerdavom. Kai silpna, vis geriam ir geriam vandenį. Kai pagalvoji, kiek žmogus gali ištverti: ir akmenis skaldyti vedė, ir plytų fabrike dirbom, ir stogus dengėm, ir dažytojais buvom, ir prie tranšėjų kasimo dirbom.
Nuo 1950-ųjų metų Kazachstane buvo vien politiniai kaliniai. Buvo baltarusių, ukrainiečių, latvių, bet daugiausia lietuvių ir ukrainiečių. Moterų lageris buvo atskirai. Lageryje buvom sunumeruoti, sakydavo, kad pagal numerius ves šaudyti.
Buvo viena ukrainietė iš fronto. Sakydavo: Kovojau kovojau, o dabar dešimt metų davė, kad įtartina. Labai puiki moteris.
Buvo viena rusė leitenantė, kariško būdo. Kalinės susitarė, pasakė, kad ji fašistė. Jai davė dešimt metų. Oi, kaip ji pykdavo, raudodavo, nes buvo komunistė.
Buvo Liuba, nuteista dešimt metų. Kalinės kasė kanalą. Iš to kanalo niekam neleisdavo išlipti. Jai ar negera pasidarė, kad išlipo. Tuo metu išsiveržė vanduo, ir visi žmonės prigėrė. Už tai jai davė dešimt metų pagal politinį straipsnį. Anksčiau buvo teista pagal kriminalinį.
1952-aisiais - 1953-iaisiais metais buvom labai nusilpę. Aš svėriau tik keturiasdešimt penkis kilogramus, labai išsekau, pradėjau dažnai sirgti. Tada mus, apie du šimtus kalinių, išvežė laukų darbams į bandymų stotį netoli Karagandos. Ten buvo trys ūkiai: kviečių, daržų ir sodų. Tenai buvo geresnis maistas, aš atsigavau. Jau ir duonos, ir sriubos užteko. Nuėmė konvojų, pradėjo mokėti atlyginimus. Po Stalino mirties jau buvo lengviau. Chruščiovas paskelbė amnestiją. Man dar buvo penkeri metai tremties. Tremtį jau dovanojo. Kvietė pasilikti dirbti bandymų stotyje. Visos lietuvaitės buvom geros darbininkės. Sakau: Jeigu leis, važiuosiu į Lietuvą. Iš Sibiro važiavom kartu su Sutraniene. Niekur nebuvau važinėjus traukiniais. Išdavė bilietus ir dar laikė kelias dienas, kol atėjo traukinys. Susidarė daug vyrų ir mes dvi moterys. Kol nuvedė į stotį, nebėra traukinio, kuris mums buvo skirtas. Prisidėjom prie baltarusių, sakom, nors iki Baltarusijos nuvažiuosim. Vienas buvęs kareivis be kojos, jis viską žinojo, kur važiuoja traukiniai. Atvažiavo traukinys, kuris vežė vaikus. Palydovė rėkė: Jums, banditams, čia nepriklauso! Mes pro pažastis tam baltarusiui įlindom į vagoną. Vaikai tik tolyn nuo mūsų. Važiavom iki tikros stoties. Vaikai pradėjo ateiti artyn prie mūsų, kalbinti: ,,Kas jūs būsit, kur važiuojat, kur ta Lietuva? Pradėjom šnekėti. Jie pasakė, kad gerai rusiškai šneku. Atsakiau: Per dešimt metų išmokau. Taip ilgai, o kur? Sakau: Lagery buvau. Už ką? Jie mums pradėjo aiškinti, kad tas traukinys nuvažiuos į stotį, ten bus traukinys iki Maskvos. Vaikai pasakė: Jūs geros, kodėl jus uždarė?
Įlipom į kitą traukinį. Ten buvo lietuvis, kuris vežėsi motiną iš tremties, atsirado daugiau lietuvių. Atvažiavom Maskvon, liepė išlipti ir eiti kur tik norit. Tas lietuvis surinko visų mūsų bilietus, nes reikėjo pažymėti. Mums nurodė kuo greičiau eiti į savo stotelę. Nuo Maskvos važiavom iki Vilniaus. Parvažiavom vakare. Sutranienės sesuo gyveno Kaune. Nuvažiavom abi į Kauną. Naktį ėjom per miestą, turėjom lagaminus. Susitikom kažkokį žmogų, o jis sako: Kaip jūs nebijot vidury nakties eiti su lagaminais? Atsakėm: Mes iš lagerio. Pernakvojau pas Sutranienės seserį. Rytą nuvažiavau į Ukmergę. Iki Taujėnų nebuvo autobuso. Tada autobusai retai važiuodavo. Pėsčia ėjau iki Taujėnų. Parėjau į Užulėnį. Buvo rugsėjo mėnuo. Pamatė mano pažįstami, subėgo, pasisveikino. Užėjau savo sodybon. Trobos sudegintos, belikę pamatai ir šulinys. Kryžius dar tebestovėjo. Apkabinus kryžių paverkiau. Nuėjau pas tetą. Priėmė teta, ji pati patyrus tremtį. Pas tetą dar gyveno mano pusseserė. Sesuo gyveno Šiluose, pati duonos neturėjo. Čia dar sanatorija netoli, gal darbo gausiu. Nuėjau į Taujėnus registruotis. Sako: Eik Kavarskan. Nuėjau į Kavarską, jau vakaras, o ten sako: Ateik rytą. Išėjau į kiemą ir stoviu. Pagalvojau, kad stovėsiu čia per naktį, nes nėra kur eiti. Paskui išėjo ir pakvietė ateiti. Priregistravo laikinai. Jeigu per du mėnesius negausiu darbo, reikia grįžti atgal. Nuėjau į sanatoriją, visus priima, o manęs - ne. Direktorius sako: Gal po Naujųjų metų atsiras vieta. Geras buvo apylinkės pirmininkas Januška. Jis sako: Gauk darbo, prisiregistruosi. Buvo girininko žmona, kuri ateidavo pas mano draugę. Ji ėmė prašyti vyro, kad mane priimtų dirbti girininkijon, prie arklių. Priėmė. Dirbau puse etato, gavau algos dvidešimt penkis rublius. Padėdavau žmonėms dirbti darbus, man duodavo maisto. Kartą nuėjau kolūkin bulvių kasti, o jų nėra pasodinta. Pradžioj lauko dar prikasėm kelias pintines, o toliau - nieko nėra. Aš gražiai siuvinėdavau. Išsiuvinėjau užvalkalą, padovanojau girininko žmonai, padėkojau, kad mane priėmė į darbą. Staltiesę išsiuvinėjau šilkiniais siūlais, padovanojau Lėno bažnyčiai.
Teta pasiuntė mane į Panevėžį nupirkti grūdų, davė dešimt rublių, pasiėmiau dar savo pinigų. Turguje žmogus man pasiūlė labai pigiai rugių. Nupirkau tris maišelius. Parvažiavau, iškėliau tris maišus grūdų. Teta taip džiaugėsi: Kaip tu supratai taip daug nupirkti, visiems metams užteks. Teta kepdavo labai skanią duoną. Sekėsi man, kai grįžau. Per tardymą aš nieko neišdaviau, nė vieno žmogaus, nors žinojau.
Paskui užsiauginau paršiuką. Pavasarį eidavau į mišką rinkti lapų. Nusipirkau mažą telyčytę, užsiauginau. Kai užaugo, po dvejų metų duodavo dvylika litrų pieno. Tada pradėjau už pieną gauti pinigų, algelę gavau. Nusipirkau drabužių. O iš namų nieko neliko. Sunkiai augom, sunkiai kūrėmės vienkiemyje, paskui jau prasigyvenom. Bet vėl karas, kalėjimai. Grįžus iš kalėjimo esi beteisė. Bet kas pašieps.
Grįžusi iš lagerio susitikau su broliu Simonu. Jis slapstėsi svetima pavarde. Pakvietė mane atvažiuoti į Panevėžį. Aš dar nebuvau buvus Panevėžy. Nuvažiavom su giminaite. Pamačiau iš tolo brolį, taip ašaros bėga, tik vienas brolis belikęs. Sako: Laikykimės, neverkim, nes paskui žmonės atkreips dėmesį. Tada brolis man davė šimtą rublių, iš lagerio parsivežiau septyniasdešimt rublių. Tuos šimtą rublių aš atidaviau seseriai.
1944-aisiais brolis slapstėsi vienas. Sakydavo: Prieinu arčiau savo namų, taip skauda širdį, aš stačiau, dirbau ir negaliu gryčion įeiti. Jo žmona su dukterimi gyveno Jurgelionių kaime. Antra duktė gimė negyva. Kai jo žmoną ir dukterį išvežė į Sibirą, jis nuėjo į brolio Juozo būrį. Po savaitės tą būrį sušaudė. Mūšio metu jam pasisekė pabėgti. Slapstėsi Naujasodyje, buvo susirgęs, pagulėjo ligoninėj. Paskui su draugu ėjo ieškotis darbo. Nuėjo į Ramygalą. Pažįstamas kolūkio pirmininkas priėmė dirbti statybose. Paskui pirmininkas išdavė pažymą, kad dirbo kolūkyje, jie išvažiavo į Panevėžį, įsidarbino statybose. Papuolė geras viršininkas. Kartą jis priėjo prie brolio: Žiūrėk, ką aš tau pasakysiu. Ar nejauti, kad tave seka. Jis padėkojo viršininkui ir išvažiavo į Šiaulius. Ten nebuvo pažįstamų. Įsidarbino statybose, pasidarė dokumentus svetima pavarde. Kai brolio žmona su dukterimi grįžo iš Sibiro, mane pakvietė į Šiaulius. Mačiau, koks jo gyvenimas: malkų neturi, nekūrenta. Tada sakau broliui, kad dabar lageriuose nebe taip sunku. Sakom: Važiuok Vilniun ir pasiduok, pasakyk, kad čia ne tavo pasas. Nuvažiavo, pasakė, kur dirbo. Išdavė jam pažymėjimą, sako, už mėnesio pašauksim. Man kaimynai pradėjo sakyti, kam taip klausinėja apie Simoną. Jie rinko žinias po Lėną, Užulėnį. Žmonės pasakė, kad jis neturėjo šautuvo, taip slapstėsi. Kai pašaukė į Vilnių, jis atsisveikino su žmona, įsidėjo maisto, gal areštuos. Apklausinėjo iš naujo, išrašė dokumentą: Išsiimk pasą tikra pavarde, žiūrėk, kad neveiktum. Jeigu veiksi, mes atsiimsim už tai, kad dovanojom, ir dar pridėsim. Taip brolis legalizavosi daugiau kaip po dešimties metų slapstymosi.
Kai sugrįžau iš lagerio, tada paskutinį partizanų vadą A. Ramanauską Vanagą nuteisė mirties bausme. O kaip jį šmeižė, kad aukso prisigrobęs.
Kai mane areštavo, motina ir sesuo su trim mažais vaikais slapstėsi pas žmones. Verpdavo, megzdavo, taip užsidirbdavo maisto. Padėdavo pažįstami žmonės: Kristina Pranienė, Simonas Čeponis ir kt. Mama, nuėjus į bažnyčią, nebegalėdavo melstis, vien verkdavo. Sakydavo: Toj vietoj, kur aš klūpėjau, žemė šlapia nuo ašarų. Mama mirė sulaukus septyniasdešimt aštuonerių metų, kai aš buvau lageryje. Vieną kartą, kai buvau Kazachstane, man pasidarė taip liūdna, taip pradėjau galvoti apie mamą. Išėjau iš barako ir taip verkiau, taip verkiau. Draugės klausė, kas man yra. Atsakiau, kad nežinau. Man taip liūdna, galvojau apie mamą, apie seserį. O man parašė tik po mėnesio, kad mirė mama.
Pas tetą išgyvenau ketverius metus. Pasipiršo Petras Juodis. Jis irgi šešerius metus išbuvęs lagery, dešimčiai metų teistas. Sunku buvo gyventi. Vyro motina gulėjo ant patalo, auginau mažus vaikus. Dirbdavom abu fermoj, šėrėm veršelius. Laiku šėrėm, laiku girdėm, žiūrėjom kaip savo. Anksti rytą atsikėlę eidavom šerti. Iš valdžios nieko neprašėm. Mums nieko nebūtų davę. Į kolūkį nesirašiau, septyniolika metų negavau pensijos. Sunkiai gyvenom, bet kaip mes gražiai sutarėm. Abu žinojom, kas esam. Vyrą dar tardė, kvietė į Panevėžį. Vieną kartą grįžo, veidas sumuštas. Kai paklausiau, atsakė, kad griuvo nuo dviračio ir užsigavo. Vėliau pasakė, kad mušė, daužė, norėjo užverbuoti, kad pranešinėtų, kas ką šneka. Ir šiandien gyvi tie, kurie mušė. Bet niekas jiems nekerštauja. Gyvenkit, kaip jūs norit, o mes gyvenam, kaip mes norim.
Papasakojo Mykolas Dirsė
1944-ųjų metų liepos mėnesį, apie dvidešimtą dieną, miške už Lėno kapinių, vyko partizanų sąskrydis. Man netyčia papuolė užeiti į tą sąskrydį. Vokiečiai vis pravažiuodavo nuo Šilų į Lėną. Tėvas pasakė: Nebūk namuose, vokiečiai gali išvaryti apkasų kasti. Pasiėmiau knygą ir išėjau į valdišką mišką, nuėjau prie griovio, atsisėdau ir skaitau. Kai priėjau netoli to griovio, sušlamėjo kažkas, pakėliau galvą du lėniečiai guli: Steponas Miškinis ir Antanas Smetona. Pasakė: Stok! Aš dar žingsnį žengiau. Vėl pasakė: Nusisuk, kodėl neklausai? Draugui paliepė: Nueik, pašauk. Matau, ateina Kuliavas, buvęs seniūnas, turi bizūną: Ko tu čia valkiojiesi po mišką? Sakau: Tėvas patarė eiti miškan, kad neišsivarytų vokiečiai. Jis man pylė bizūnu: Bėk! Bėgau. Ten buvo susirinkę apie du šimtus partizanų, pirmasis sąskrydis. Dalyvavo J. Krištaponis, D. Vaitelis. Buvo įkurta Vyčio apygarda. Aptarė veiklą, struktūrą, partizanai priėmė priesaiką. Buvo nuspręsta slapstytis mažesniais būreliais. Jaunesniems liepė slapstytis namuose, kai kuriems davė ginklų. Tai buvo slapta pogrindinė Lietuvos kariuomenė.
Juozas Krištaponis buvo tikras patriotas, aukojosi. Jis numatė, kad čia nieko nebus, bet kito kelio nėra, tik aukotis. Jis buvo labai geras organizatorius, turėjo puikią iškalbą, buvo vyras aukštas (1,90 m ūgio) ir labai gražus. Vokiečiai norėjo sudeginti pamiškės sodybas, buvo raudonųjų partizanų. J. Krištaponis šnekėjo su vokiečių generolu, prašė nedeginti. Paskui vokiečiai jam siūlė trauktis kartu, bet jis atsisakė: Aš čia reikalingas, karininkų nėra, reikalingas pasipriešinimas. Ryšiai su užsieniu buvo palaikomi per J. Krištaponį, jis mokėjo užsienio kalbų.
1945-ųjų metų naktį, iš sausio vienuoliktosios į dvyliktąją, jų būrį užpuolė rusai. J. Krištaponis buvo susirgęs plaučių uždegimu, gydėsi Lėne, slėptuvėje pas Jasiukonį. Tą naktį atėjo trys partizanai, kažką šnekėjo su juo užsidarę. Nors J. Krištaponis dar turėjo temperatūros, bet išėjo su jais į mišką. Juos apsupo apie trečią ketvirtą valandą nakties. Apie penkiolika minučių girdėjosi labai smarkus šaudymas, granatų sprogimas. Paskui aptilo, praaušo, pavieniai šūviai girdėjosi iki vidurdienio. Partizanai buvo apsupti keliais žiedais, daug kariuomenės. Partizanų būryje buvo apie keturiasdešimt. Jie turėjo dešimt penkiolika kulkosvaidžių, granatų. Aplink bunkerį buvo apkasai. J. Krištaponis žuvo už dviejų metrų nuo bunkerio durų. Dar pasakė: Vyrai, nepasiduokit! J. Krištaponio lavoną kareiviai išsivežė, o kitų partizanų lavonus sukrovė, užpylė degalais ir uždegė. Užsidegė durpės, kurios degė metus laiko. Lėno žmonės susiorganizavo, suvežė lavonus į kapines, padarė karstus, naktį palaidojo. Dar du žuvusius partizanus rado ant kvartalinės linijos.
Panašu, kad bunkerį galėjo išduoti eigulys Čeponis. Pas jį partizanai eidavo į pirtį, maisto. Ryšiai su aplinka ėjo per Čeponį. Jis buvęs Krištaponių kaimynas. Tie Čeponiai buvo susiję su raudonaisiais partizanais. Netoli Gružų, Taujėnų miške, buvo apie penkiolika raudonųjų partizanų. Paskui jie pasiskirstė po du tris ir gyveno pas žmones. Viena grupė gyveno pas Čeponį, turbūt vadai. Kai grįžo sovietai, jie išėjo iš miško, užėmė aukštus postus. Jie negalėjo nesidomėti J. Krištaponiu, žinojo, kad jis prezidento A. Smetonos sesers sūnus, ir galėjo apie jį klausinėti Čeponio. Partizanų sąrašą KGB padavė Mikoliūnas.
J. Krištaponis savo pirmuosius dokumentus paslėpė Taujėnų miške, seno juodalksnio drevėj. Parodė Pranui Dirsei, prašė saugoti archyvą, jeigu būtų pavojus, perkelti kitur. Po kiek metų, jau buvo žuvęs ir Žygaudas, toje vietoje kirto mišką, tam juodalksny darbininkai atrado archyvą. Ten buvo ir Pranas Dirsė. Darbininkai nunešė tuos dokumentus į girininkiją Užulėny. J. Krkštaponio sesuo buvo ką tik grįžus iš lagerio, dirbo girininkijoje valytoja. Girininkas jai sako: Čia tavo brolio, tu pasiimk. Ji atsakė: Aš su broliu nieko bendro neturiu, man jie nepriklauso. Ji bijojo provokacijos. Vyrai paklausė, ką daryti, kur dėti tuos popierius. Kažkas pasakė: Sudeginkit. Ir sudegino, bet neperdavė kagėbistams. Jau niekas nebetikėjo, kad Lietuva bus laisva.
J. Krištaponio tėvai ir broliai buvo pavyzdingi ūkininkai, labai darbštūs. Po jo žūties sudegino tėvų namus, iškirto sodą, kiekvieną bičių avilį specialiai degino.
Alfonsas Smetona Žygaudas buvo antikomunistinių pažiūrų, nusiteikęs kovoti prieš komunistus. Jis buvo aktyvus, mokėjo bendrauti su žmonėmis, optimistas. Nepriklausomybės metais buvo šaulys, kariuomenėje netarnavęs. Vokiečių okupacijos metais savanoriškai ėjo į policiją, kad turėtų galimybę kovoti prieš komunistus. Iš komunistų Lietuvai buvo didžiausias pavojus. Nepriklausomybės metais negausi Lietuvos komunistų partija buvo finansuojama iš Maskvos. Kada J. Krištaponis organizavo būrį, A. Smetona su S. Zalagėnu įstojo patys pirmieji. Jie buvo pažįstami su J. Krištaponiu, kartu mokėsi Raguvoje.
Alfonsas Smetona Žygaudas žuvo 1950-ųjų metų liepos dešimtą dieną, dešimtą val. ryto ,Skačmiškyje. Čia buvo štabo bunkeris, laikė dokumentus, vedė raštvedybą. Tenai buvo pievos, krūmai, nedidelis miškas. Bunkeris buvo įrengtas po keliu, sukalta medinė dėžė, įleista, kampe įlindimas. Šalia eglė, į tą eglę įkeldavo anteną. Netoliese gyvenęs ryšininkas Motiejus Pakeltis nunešdavo maisto. Jis buvo užverbuotas, veikė ir vieniems, ir kitiems.
Žygaudas buvo sumanus, labai mokėjo išsisaugoti, jis nepasitikėjo savo grupės vyrais, štabo bunkerį žinojo tik štabo nariai, kiti nežinojo. Jo grupės partizanas Stankevičius Fakyras susirgo, buvo išsiųstas gydytis į Kauną, kažkas apie jį pranešė KGB. Jį areštavo, atvežė čia, liepė parodyti, kur Žygaudas.
Bunkerį apsupo keliais žiedais, pradarė angą, liepė pasiduoti. Jie šaudė, nepasidavė. Tada prislinko kareivis, įmetė granatų į bunkerį. Žuvusį Žygaudą išvežė į Kauną parodyt vyresnybei. Kitus štabo narius turbūt užkasė Vadokliuose.
1945-aisiais metais susiorganizavo būrys, kuris palaikydavo ryšius tarp būrių. Buvo vadovybės įsakyta neprisileisti ryšininkų, ypač merginų, kad neišduotų. Būriui vadovavo Feliksas Kruopa Perkūnas. Ryšio reikalais dažnai nueidavom pas D. Vaitelį. D. Vaitelis laikėsi Lėno miške, Pagiry, ten didesnis miškas. Nueidavom į Raguvos girią, Upytės mišką. F. Kruopa Perkūnas dažniausiai vaikščiodavo vienas. Užėjo ant pasalos ir žuvo. Tada aš nuėjau pas Šilų kunigą, paklausiau, ką daryti, gal būtų gerai pasijauninti, kad neliestų armija. Jis sako: Gerai, kad apsisprendei, nes miške visi pasmerkti žūti, reikia, kad daugiau išliktų, gaila jaunų vyrų. Davė blanką, įsigijau metrikus. Dar Vadoklių skrebai buvo sulaikę su tais metrikais. Paskui 1946-aisiais gavau pasą Ramygaloj. Bet bausmės išvengti nepavyko.
Florijonas Budnikas buvo partizanas, slapstėsi miške, o žmona mokytojavo Užulėny. Vyko didelis miško siautimas. Kai iš fronto atitraukė kariuomenę, varė per miškus. Budnikienei kažkas pasakė, kad veš šeimas į Sibirą. Ji norėjo susitikti su vyru, pasitarti, ką daryt su vaikais. Ji ėjo į mišką ir pakliuvo į apsuptį. Vyras buvo netoliese. Sovietų kariai ją sučiupo, kankino. Paskui žmonės ją rado nukankintą, nudraskytais drabužiais, subadytą durtuvais. Vyrą nušovė pora valandų vėliau.
D. Vaitelio būrio partizanas Jeronimas Smetona žuvo netoli ežero. Jie slapstėsi už Lėno ežero. Tuo pačiu metu žuvo ir J. Misiukas. Jį nušovė ant ežero ledo.
Boleslovas Eglinskas, kilęs iš Ambališkių kaimo, buvo vyriausias iš dešimties vaikų. Jis buvo didelis patriotas, apsiskaitęs, lankęs gimnaziją, turėjo gerą iškalbą, geras organizatorius. Į mišką jis ėjo iš patriotizmo. Jį atkalbinėjau, kad išliktų. Bet jis tik aukotis: Be aukų negali būti laisvės. Jeigu reikalinga, jis žus. Didvyriškai žuvo. Sovietų kariai matė, kur jis sužeistas buvo pasislėpęs, ėjo jo paimti. Kai priėjo arti, jis patraukė granatos žiedą. Jį pribaigė, ir dar keli kariai žuvo.
1951-aisiais metais Steponas Dirsė ruošėsi išeiti į sovietų armiją. Motiejus Pakeltis ėmė jį įkalbinėti: Tu neik į armiją, eik į mišką partizanauti. Įtikino, kad miške reikalingas. Susirinko bendraamžiai, surengė palydėtuves į armiją. Paskui jį su rogėm nuvežė Taujėnų link. Tenai laukė M. Pakeltis. S. Dirsė persėdo į jo roges, ir jis nuvežė jį į Skačmiškio mišką. Bunkeryje buvo trys partizanai, jis ketvirtas. M. Pakeltis apsisuko tris kartus su rogėm ant slėptuvės, užmaskavo įlindimą, paliko ženklą ir išvažiavo. Po dviejų valandų bunkerį apsupo kariuomenė. Vienuoliktą valandą S. Dirsė jau buvo nušautas. Kartu su juo žuvo Jonas Stasiukaitis nuo Pagirių. Paskui M. Pakeltis pasakojo, kad netyčia išsišovė šautuvas, netoli buvę skrebai išgirdo. Juk už skaičių buvo mokami pinigai.
1953-iaisiais M. Pakeltis partizaną Albiną Burbulį suvedė su tariamais partizanais. Jie susitiko M. Pakelčio namuose. Išėjo iš trobos, ir jį čiupo saugumiečiai, kurie buvo atėję apsirengę partizanų uniformom. Liepė Pakelčiui atnešti virvę. Jis atnešė. Surišo A. Burbulį, įkėlė į mašiną ir nuvežė į saugumą.
Buvo sušaudyti vietiniai gyventojai Vanagai. Jie buvo apskundę pašto viršininką, kad jis atkalbinėjo žmones neužsisakyti raudonųjų laikraščių. Pašto viršininkas buvo suimtas, kankintas. Nepriklausomybės metais jis buvo šaulių sąjungos narys, sakydavo kalbas per minėjimus. Vanagus sušaudė D. Vaitelio būrys.
Lėno kapinėse yra palaidota apie penkiasdešimt partizanų. Čia buvo kapinių pakraštys, laidojo naktimis. 1991-ųjų metų vasarą pastatėme paminklą savo lėšom. Padėjo kolūkio pirmininkas.
Jeigu būtų statomas paminklas Vyčio apygardos partizanams, reikėtų statyti ties Lėno mišku, prie viaduko. Čia buvo pati Vyčio apygardos užuomazga.
Papasakojo Bronius Juospaitis
Man teko dalyvauti kautynėse, kuriose žuvo Juozas Krištaponis. Mūsų būrio vadas Eitmanavičius Rupūžėnas pasiuntė mus užmegzti ryšius su J. Krištaponiu. Žinojom, kad jis išrinktas Vyčio apygardos vadu, kad jungia partizanų būrius į apygardą. Nuėję į Ukmergės rajono miškus, trečią dieną sutikom Vaitelio būrio vyrus. Jie nuvedė mus į J. Krištaponio stovyklą. Nuėjom apie pirmą valandą nakties: mes trys ir du Vaitelio vyrai. J. Krištaponis pasakė: Jūs pavargę, eikit pailsėti, rytą aptarsim reikalus. Auštant stovykla buvo užpulta. J. Krištaponio būryje buvo apie penkiasdešimt vyrų. Mūšis vyko 5-6 val. Kareiviai, gal pritrūkę šovinių, puolė su durtuvais, o partizanai buvo gerai ginkluoti, pylė automatiniais ginklais. Mes prasiveržėm iš apsupimo, man liko tik vienuolika šovinių. Pabėgom, užėjom pas D. Vaitelį. Vienas partizanas sakė matęs, kaip vadas J. Krištaponis, parkritęs ant kelių, viena ranka užsikabinęs už eglutės dar šaudė iš pistoleto. Sužinojom, kad vadas žuvo. D. Vaitelis davė mums šovinių, ir mes grįžom į Rodų pušyną prie Krekenavos.
J. Krištaponis buvo tikras patriotas, geras organizatorius.
1944-aisiais metais traukiantis vokiečiams, juos apšaudė raudonieji partizanai, žuvo keli vokiečių kariai. Pas vokiečius buvo tokia tvarka, kad už vieną pašautą vokietį dešimt žmonių turi būti sušaudyta. Vokiečiai suvarė žmones, ruošėsi sudeginti kaimą. Žmonės bėgo prašyti pagalbos pas J. Krištaponį. Jis važiavo pas vokiečių generolą, tris dienas vyko derybos. Sunkiai pavyko susitarti, vokiečiai liepė duoti jaunų vyrų, kurie vyktų į Vokietiją mokytis, grįžtų jau desantininkai. J. Krištaponiui pavyko surinkti penkių jaunuolių grupę, kurie sutiko vykti į Vokietiją. Kaimo žmonės buvo išgelbėti.
Lėno gyventojų prisiminimai
Juozo Krištaponio žmonos giminaitė pasakojo, kad 1940-aisiais ar 1941-aisiais metais jis norėjo bėgti į užsienį, bet žmona nesutiko, nes čia lieka jos tėvai, seserys. Nors vėliau jų keliai išsiskyrė, bet Kunigunda visada gerai atsiliepdavo apie buvusį vyrą.
Buvę kaimynai pasakojo, kad J. Krištaponio tėvai, broliai visada padėdavo kaimynams bėdoje, niekada neatsakydavo. Buvo geri, gailestingi žmonės. Visa jų giminė, Krištaponiai, Smetonos buvo labai geri žmonės, kurie niekada nenuskriaus kito žmogaus. Juozas Krištaponis buvo gražus, malonus, tvirtas vyras. Kai pradėjo slapstytis, užeidavo pas pamiškėje gyvenusius kaimynus. Kartą atėjo, kojos nutrintos. Kaimynė perplėšė rankšluostį, davė kojoms apsivynioti.
1945-ųjų metų sausio mėnesį J. Krištaponis buvo susirgęs (peršalęs), slapstėsi bunkeryje pas Jasiukonius, ateidavo draugai, pažaisdavo šachmatais. Sausio tryliktą dieną atėjo trys partizanai: Jonas Bujokas, Bronius Miškinis, Antanas Smetona ir kažką šnekėjo su J. Krištaponiu, o apie dvyliktą valandą nakties visi išėjo į stovyklą miške. Rytą stovykla buvo užpulta.
Jonas Bujokas, gimęs 1919-aisiais metais, buvo pavasarininkų, šaulių organizacijų narys. 1944-aisiais, atėjus sovietų kariuomenei, Jonas Bujokas slapstėsi pas dėdę, o lapkričio mėnesį išėjo į J. Krištaponio būrį.
Studentas Jonas Kuliavas buvo pasitraukęs į Vokietiją, juos permetė desantu, atvežė ginklų iš Vokietijos. Atėjo į J. Krištaponio būrį, pabuvo tik vieną dieną, ir būrys buvo užpultas. Dieną prieš tai žmonės matė, kad Liudvėsynės pusėje buvo pasaloje daug sovietų karių.
Lėno kaimo žmonės tada buvo vieningi. Po mūšio žmonės važiavo atvežti žuvusiųjų. Gerbė juos, padarė karstus. Mergaitės pasiuvo pagalvėles. Kas turėjo, atnešė drobės, sukarpė staltiesę. Jaunimas pasiskirstė darbus: vieni darė karstus (Simonas Bujokas, Karolis Mikėnas), kiti važiavo atvežti lavonų, kasė duobes, dar kiti saugojo, kad neateitų sovietų kariuomenė. Kai sudėjo į karstus, pakvietė kunigą, kuris pašventino. Ir vežė į kapus, suguldė į vieną duobę Bronių Miškinį, Joną Bujoką, Antaną Smetoną, Joną Kuliavą ir kitus. Žuvusį partizaną Naruševičių surado tik pavasarį, palaidojo Lėno kapinėse. Mergaitės prižiūrėdavo kapus, sodino gėles. Skrebai ateidavo, išdraskydavo, išspardydavo.
Simonas Kuliavas, Jono brolis, slapstėsi namuose, jį suradę enkavedistai nužudė.
Papasakojo Bronius Juospaitis
Man teko dalyvauti kautynėse, kuriose žuvo Juozas Krištaponis. Mūsų būrio vadas Eitmanavičius Rupūžėnas pasiuntė mus užmegzti ryšius su J. Krištaponiu. Žinojom, kad jis išrinktas Vyčio apygardos vadu, kad jungia partizanų būrius į apygardą. Nuėję į Ukmergės rajono miškus, trečią dieną sutikom Vaitelio būrio vyrus. Jie nuvedė mus į J. Krištaponio stovyklą. Nuėjom apie pirmą valandą nakties: mes trys ir du Vaitelio vyrai. J. Krištaponis pasakė: Jūs pavargę, eikit pailsėti, rytą aptarsim reikalus. Auštant stovykla buvo užpulta. J. Krištaponio būryje buvo apie penkiasdešimt vyrų. Mūšis vyko 5-6 val. Kareiviai, gal pritrūkę šovinių, puolė su durtuvais, o partizanai buvo gerai ginkluoti, pylė automatiniais ginklais. Mes prasiveržėm iš apsupimo, man liko tik vienuolika šovinių. Pabėgom, užėjom pas D. Vaitelį. Vienas partizanas sakė matęs, kaip vadas J. Krištaponis, parkritęs ant kelių, viena ranka užsikabinęs už eglutės dar šaudė iš pistoleto. Sužinojom, kad vadas žuvo. D. Vaitelis davė mums šovinių, ir mes grįžom į Rodų pušyną prie Krekenavos.
J. Krištaponis buvo tikras patriotas, geras organizatorius.
1944-aisiais metais traukiantis vokiečiams, juos apšaudė raudonieji partizanai, žuvo keli vokiečių kariai. Pas vokiečius buvo tokia tvarka, kad už vieną pašautą vokietį dešimt žmonių turi būti sušaudyta. Vokiečiai suvarė žmones, ruošėsi sudeginti kaimą. Žmonės bėgo prašyti pagalbos pas J. Krištaponį. Jis važiavo pas vokiečių generolą, tris dienas vyko derybos. Sunkiai pavyko susitarti, vokiečiai liepė duoti jaunų vyrų, kurie vyktų į Vokietiją mokytis, grįžtų jau desantininkai. J. Krištaponiui pavyko surinkti penkių jaunuolių grupę, kurie sutiko vykti į Vokietiją. Kaimo žmonės buvo išgelbėti.
Lėno gyventojų prisiminimai
Juozo Krištaponio žmonos giminaitė pasakojo, kad 1940-aisiais ar 1941-aisiais metais jis norėjo bėgti į užsienį, bet žmona nesutiko, nes čia lieka jos tėvai, seserys. Nors vėliau jų keliai išsiskyrė, bet Kunigunda visada gerai atsiliepdavo apie buvusį vyrą.
Buvę kaimynai pasakojo, kad J. Krištaponio tėvai, broliai visada padėdavo kaimynams bėdoje, niekada neatsakydavo. Buvo geri, gailestingi žmonės. Visa jų giminė, Krištaponiai, Smetonos buvo labai geri žmonės, kurie niekada nenuskriaus kito žmogaus. Juozas Krištaponis buvo gražus, malonus, tvirtas vyras. Kai pradėjo slapstytis, užeidavo pas pamiškėje gyvenusius kaimynus. Kartą atėjo, kojos nutrintos. Kaimynė perplėšė rankšluostį, davė kojoms apsivynioti.
1945-ųjų metų sausio mėnesį J. Krištaponis buvo susirgęs (peršalęs), slapstėsi bunkeryje pas Jasiukonius, ateidavo draugai, pažaisdavo šachmatais. Sausio tryliktą dieną atėjo trys partizanai: Jonas Bujokas, Bronius Miškinis, Antanas Smetona ir kažką šnekėjo su J. Krištaponiu, o apie dvyliktą valandą nakties visi išėjo į stovyklą miške. Rytą stovykla buvo užpulta.
Jonas Bujokas, gimęs 1919-aisiais metais, buvo pavasarininkų, šaulių organizacijų narys. 1944-aisiais, atėjus sovietų kariuomenei, Jonas Bujokas slapstėsi pas dėdę, o lapkričio mėnesį išėjo į J. Krištaponio būrį.
Studentas Jonas Kuliavas buvo pasitraukęs į Vokietiją, juos permetė desantu, atvežė ginklų iš Vokietijos. Atėjo į J. Krištaponio būrį, pabuvo tik vieną dieną, ir būrys buvo užpultas. Dieną prieš tai žmonės matė, kad Liudvėsynės pusėje buvo pasaloje daug sovietų karių.
Lėno kaimo žmonės tada buvo vieningi. Po mūšio žmonės važiavo atvežti žuvusiųjų. Gerbė juos, padarė karstus. Mergaitės pasiuvo pagalvėles. Kas turėjo, atnešė drobės, sukarpė staltiesę. Jaunimas pasiskirstė darbus: vieni darė karstus (Simonas Bujokas, Karolis Mikėnas), kiti važiavo atvežti lavonų, kasė duobes, dar kiti saugojo, kad neateitų sovietų kariuomenė. Kai sudėjo į karstus, pakvietė kunigą, kuris pašventino. Ir vežė į kapus, suguldė į vieną duobę Bronių Miškinį, Joną Bujoką, Antaną Smetoną, Joną Kuliavą ir kitus. Žuvusį partizaną Naruševičių surado tik pavasarį, palaidojo Lėno kapinėse. Mergaitės prižiūrėdavo kapus, sodino gėles. Skrebai ateidavo, išdraskydavo, išspardydavo.
Simonas Kuliavas, Jono brolis, slapstėsi namuose, jį suradę enkavedistai nužudė.