3-čioji tema: Aplaidžiausio „tyrimo“ įrodymu tapo sukurpta fantazija dėl asmenvardžio, ignoruojant svarbiausius archyve saugomus dokumentus

       Čia tema skirta parodyti, kaip istorikų kuriamos fantazijos ignoruojant patį svarbiausią mokslinį reikalavimą tai tos fantazijos įrodymą dokumentais, kai archyve dokumentai visai priešingai įrodo, nei istorikai fantazuoja ir ir fantazuodami apgaudinėja savo kolegas - profesionalius istorikus, garbingą Komisiją ir net visuomenę apgaudinėja per savo rašliavų publikacijas.

 Svarbiausiai, istorikai suvėlė „problemą“ į J. Krikštaponio patį asmenvardį ir jo pokytį, dėl kurio prie LGGRTC minėtame PA-2 sprendimo šalinti J. Krikštaponiui atminimo ženklus ir prie jo  pridėto „priedo“, taip vadinamos „pažymos“, pradžioje  pradėta dėstyti  dėl jo asmenvardžio, neva, „painiavos“, ją išdėsčius ir padarius net 2-o psl. pabaigoje priėjus keistą „išvadą“,  parašytais žodžiais tokiais:    

        Pateikti asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų), bet galima daryti atsargią prielaidą, kad tikrasis J. Krikštaponio (Krištaponio) asmenvardis buvo Krištaponis. Galima prielaida, atgavus nepriklausomybę tikrasis asmenvardis Krištaponis dėl 2-ojo PPT bataliono, sovietiniuose ir partizanų dokumentuose pasitaikančių įvairių variacijų pradėtas klaidingai rašyti kaipKrikštaponis. “ (P. S.: pabraukti žodžiai citatoje buvo kursyru išskirti)

     Taigi, kaip matote, KALTINAMA NEPRIKLAUSOMYBĖ, NEVA, IŠKRAIPIUSI ASMENVARDĮ. Tą patį kaltinimą mūsų Nepriklausomybei Institutas su Centru (juose dirbantis istorikas) teikia ir mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA (toliau „G. ir R.“) 2022 Nr.1(51) skiltyje „Koks tikrasis asmenvardis?“  10-13 psl. apimties aiškinime irgi lygiai tokia pati „išvada“ prieita.
        Tačiau, kad „mūsų Nepriklausomybė“ nieko čia dėta, paties LGGRTC-o istorikasMindaugas Miknevičius man pateikė svarbius dokumentus, apie, neva, kad „J. Krikštaponis neturėjo kapitono 1940 metais“, pateikdamas  1940-03-27 Kariuomenės vado Vitkausko ir Štabo viršininko Pundzevičiaus įsakymą Nr. 13 
(LCVA f. R-222, ap. 1, b. 2)
 laikyti egzaminus  aukštesnei vietai užimti, kur prie pridedamo 76-ių leitenantų sąrašo 36-oje eilėje yra ir J. Krikštaponio pavardė, dėl kurios paprašyčiau nenustebti, matant jo

 asmenvardžio parašymą tokį:


84 pav
.: asmenvardžio parašymas tekste minėto įsakymo sąraše, kurį galimą VISĄ sąrašą atsidaryti.

     Taigi po pavardės šaknies raidę „k“ pabraukiau raudonai, įrodančią, kad mūsų Nepriklausomybė čia nieko dėta, nes J. Krikštaponio asmenvardžio forma su raide „k“ buvo naudojama  ne tik nuo J. Krikštaponio gimimo, bet ir net jų tėvų vedybų metu.    
        Taip, kad vėl matome dviejų valstybinių istorijos tyrinėjimo įstaigų rašomas absoliučiai išgalvotas „pasakas“, ignoruojant ne tik archyve saugomus dokumentus, bet ir ignoruojant J. Krikštaponio asmeninę bylą ir net internetą ignoruojant. Ir tai prašome „pasigrožėti“ pavyzdžiais šiais: 
 


85 pav.
: iš 1934 m. spalių (taip tada vadinosi tas mėnuo) mėnesio 12 d. J. Krikštaponio Tarnybos lapo įrašas, kurį VISĄ galima pamatyti


86 pav.: Juozo Krikštaponio metrikų išrašas kunigo ranka įrašyta pavardė lietuviška. Galima vaizdą pasididinti.

        Sunku suvokti, kai 85 pav. matome ne tik 1934 metų tarnybos lapą su pavardėje asmenvardžio forma visai ne tokią, kokią nori įteigti istorikai dviejų valstybinių įstaigų. Juolab, yra dar ir 869 pav matomus metrikus, kunigo ranka įrašytus.Apie tą įrašą minėto G. ir R. žurnalo 11-tame psl. to straipsnio autorius M. Pocius parašė: Vadoklių klebonas 1924 m. padarė išrašą iš Vadoklių bažnyčios gimimo metrikų knygos. Šiame išraše, kuriame daug gramatinių klaidų, įrašytas asmenvardis Juozapas Krikš- taponis, todėl neaišku, ar taip jis rašomas ir originalioje metrikų knygoje, ar padaryta klaida jį perrašant. “. Taip, kad, kiek „klaidų“ - čia žemiau87 pav nuotraukoje matosi be jokių komentarų. Bet matosi ir tai, kad istorikas ignoruoja gimimo dokumentą, ir tai matosi:    


87 pav
. iš Juozo Krikštaponio metrikų įrašas kunigo ranka įrašytas, kurį minėtame žurnale.   

   Svarbiausia, minėtose LGGRTC publikacijose dėl J. Krikštaponio asmenvardžio„išvada“, net šokiruojanti,  nes tai akivaizdus žinių ignoravimas, būtinų pradinėse mokyklose ir ikimokyklinėse įstaigose, kurios reikalingos vaikų ugdymui,  nes nuo pat mažens vaikai privalo žinoti, jog PAVARDES VAIKAMS SUTEIKIA TĖVAI. Ir, kai J. Krikštaponio tėvai apsivedė, tai dar pagal okupacinius Rusijos imperijos reikalavimus „maskoliškai“  išrašytame sutuoktuvių liudijimo KriKštaponis pavardėje yra aiškiai įrašyta raidė K.ir tai labai aiškiai matosi:


88 pav.: Juozo Krikštaponio tėvų (knygnešio Jono ir Mortos Smetonaitės 1900 m. sausio mėn. sutuoktuvių liudijimas. Galima pasididinti         


89 pav.: 1900 m. sausio mėnesio sutuoktuvių liudijime Juozo tėvo pavardės šaknyje raidė K aiškiausiai matoma
.ų

     Nesuprantama, kokio išsilavinimo lygio turi būti Centro istorikai, „nematantys“, kad tekste tyčiojamasi iš skaitytojų.

Net Partizanų gretose J. Krikštaponio būvimas istorinių šaltinių fiksuotas su tikrosios-gimtosios asmenvardžio atmainos formoje, o ne taip, kaip norėtų valstybinės institucijos istorikai, savo įstaigas į karikatūrą paversdamos. Tai įrodo Pirmojo Lietuvos Laisvės Kovotojų - Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio, Aktyvistų Jungtinių Karinės KOLEGIJOS sąskrydžio - suvažiavimo PROTOKOLAS, vykusio 1947 m. rugpjūčio 28dieną, kuris yra demonstruojamashttp://epartizanai.archyvai.lt/dokumentai/3/doc4969 ir kuriame fiksuotas yra asmenvardis su raide K, dabar fotošopu mano raudonai pabraukta čia:


90 pav.
: ištrauka iš 1947-06-28 Pirmojo Lietuvos Laisvės Kovotojų - Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio, Aktyvistų Jungtinių Karinės KOLEGIJOS sąskrydžio - suvažiavimo PROTOKOLO, kuriame matome paminėtą KriKštaponio pavardę-asmenvardį su raide K pabrauktą raudonai. Galima pasididinti ir prasiplėsti -VISĄ protokolą pamatyti.

        Taigi, iš matome, jog skandalingai melagingo LGGRTC publikacijų autorius šį istorinį dokumentą privalėjo matyti, nes jį minėto G. ir R. žurnalo 12-tame psl. mini šį dokumentą ir, aišku, analogišką Partizanų laikų mini ir kitą dokumentą jau su kitokiu asmenvardžiu. Tą aiškiai klaidingą teiginį M. Pocius susidarė tame 12 psl. parašydamas taip:

     Išlikę keli originalūs dokumentai su autentišku parašu, kur J.  Krištaponis (Krištaponis) pasirašo kaip „kuopos vadas ltn. Krištaponis22. Jei asmuo pasirašydavo kaip Krištaponis, tai toks ir turėjo būti jo tikrasis asmenvardis, nes niekas negalėjo geriau žinoti, kokia yra ir kaip rašoma jo tikroji pavardė, nei pats žmogus, kuris savo ranka pasirašydavo sudarytus dokumentus.. 

       Tačiau, šis istorikas labai žiauriai klysta ir skaitytojus labai klaidina su tokia savo „išvada“, įrodydamas, kad jis nestudijuoja pačius svarbiausius dokumentus, kuriuos jam R. Rukšėnas nepakišinėja, nes 23 pav. yra parašas J. Krikštaponio ir kitoks - ne toks, kokį nori M. Pocius matyti, - kuris yra ir toks: 


23 pav
.: tikros J. Krikštaponio pavardės parašas, kurio dokumento ištrauka čia žemiau parodyta.

-100-

 

     Kad  Istorijos instituto istorikas Mindaugas Pocius yra labai priklausomas nuo Centro istoriko Alfredo Rukšėno, byloja tai paties Mindaugo prasitarimas-prisipažinimas  minėtame moksliniame „G. ir R.“ žurnalo 10-tame psl. kurį nufotografavau ir pabraukiau tame 213 psl. apimties žurnale, ir kur tie puslapių skaičiai matosi tamsios juostos viršutiniame-kairiajame PDF-o kompiuterinės programos juodos juostos kampe čia žemiau 24 pav. nuotraukoje:


   92 pav.: 
ištrauka iš 
„M. ir G.“ žurnalo M. Pociaus „Juozas Krikštaponis (Krištaponis) − dalyvavimo Holokauste ir istorinio atminimo problema“ straipsnio su mano pastebėjimais. To žurnalo internetinis adresas yrahttp://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf 

         Pirmiausiai:  92 pav.: abejonę kelia pats istoriko M. Pociaus pavartotas karo metų“ terminas, nes Lietuvoje 1941 m. karas su Birželio sukilimu praėjo akimirksniu, ir Lietuvoje buvo tik vokiečių okupacija iki sovietų antrosios okupacijos, kuri ir sukėlė Lietuvos, ypač, kaimo gyventojams kelių metų karą. Todėl neaišku; apie kokį karo laikotarpį šis istorikas pabrėžė dėl J. Krikštaponio „karo metais veiklos“, A. Rukšėno „tirtos“? Kad, pastarasis pokario Partizaninę veiklą būtų tyręs - kažkaip apie tai nėra žinoma. Taip, kad nuo 1941 m. birželio pabaigos iki hitlerinio Berlyno paėmimo Rusijos istorikams tas laikotarpis, tikrai, yra KARO METU vadinamas. Tai, negi, „M. Pocius yra Rusijos“ istorikas, ar tik su rusišku-komunistiniu Kremliaus istoriniu įteigtu naratyvu terminus taiko Lietuvos istorijai? 
        Antra: toliau tame pačiame 
 92 pav.:  M. Pociaus teiginyje, kad J. Krikštaponio veiklą PIRMASIS „tyrė Alfredas Rukšėnas“, tai čia jau labai panašu į PIRMĄJĮ PRISVILUSĮ BLYNĄ, nes čia to straipsnio autoriaus paminėtąją 2014 m. LGGRTC „pažymą“, parengtą A. Rukšėno, kaip tik,  po pristatymo, iškart LR Generalinė PROKURATŪRĄ ATMETĖ dėl objektyvių duomenų stygiaus. Juk objektyvių duomenų stygius susiveda į tai, kad „tiriamasis“-skundžiamasis asmuo jau miręs - net žuvęs, todėl sovietinės okupacijos sąlygomis, kad nuo teisinio persekiojimo apsaugoti tikrąjį kuopos vadą N. Reikalą, KGB tardytojams ir galėjo, visai ne prie ko, J. Krikštaponį pakišinėti jo kolegos; tik todėl, kad jis buvo žuvęs?! Kaip tik, tai, matyt, įtardamas, M. Pocius savo Pažymos 5-4psl. dėl paties didžiausio „kaltinančiojo liudininko“ M. Kačiulio, keičiančio parodymus,  siūlė ištirti to reiškinio priežastį. Deja, kad nebereikėtų tai tirti, todėl Centras su tuo pasiūlymu ir pareikalavo Didvyriui nedelsiant nuimti atminimą. Tik, deja, tas „reikalavimas“ (2023-06-17 sprendimas PA-2sprendimasPA-2) su praeitų metų lapkričio 18 d. terminu: tam vandalizmui atlikti, dėl Laivės kovotojų iniciatyvos teismuose užstrigo ...         _______________________________________________________________ 
    
sprendimas PA-2 - tai LGGRTC Generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio dėl viešojo objekto pakeitimo, pakeičiant paminklinį akmenį Juozui Krikštaponiui (Krištaponiui) Ukmergėje, nuo jo nuimant Juozo Krikštaponio bareljefą ir jam skirtą atminimo lentą, pakeičiant lentą žuvusiems Vyties apygardos partizanams. Tas sprendimas turėjo būti įgyvendintas iki 2023 m. lapkričio 18 d., kai dieną prieš tai buvo J. Krikštaponio bendražygio ir vado Kazio Veverskio gimimo 110 metų jubiliejus, kuris, beja, žuvo porą savaičių prieš J. Krikštaponį. Šio sprendimo internetinis adresas yra http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230817_sprendimas_krikstaponis.pdf ,  o dėl šio sprendimo ir visų kitų sprendimų bei Komisijos išvadų visa informacija teikiama internetiniu adresu  http://genocid.lt/centras/lt/4127/a/   Įdomu ir labai keista, kad prie minėto PA-2 sprendimo kaip pagrindas-PRIEDAS su pavadinimu Istorinė-archyvinė pažyma apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą“, turinti teigiamą reikšmę, nes jau joje nieko nenuslėpta. Bet, deja, tą pridėtą PRIEDĄ irgi tik per kabutes aš čia tekstuose vadinu kaip  „pažyma“, nes ji šokiruoja kaip neturinti nei autorystės nei jokio patvirtinimo ir pagal mano skaičiavimus tai apie 99% PLAGIATAS nuo LII (Lii) istoriko Mindaugo Pociaus sudarytos Pažymos, su dabar čia LGGRTC „pažymos“ gale (10 psl.) paminėtomis PRIEŠTARINGOMIS ŽINIOMIS, patvirtinančiomis J. Krikštaponio kalinimą Kauno kalėjime ir paneigiančiomis jo buvimą Baltarusijoje, nes po kalėjimo slapstėsi nuo vokiečių bei reikalavimu ištirti pagrindinio įtartino „liudininko“ parodymų nepatikimumo priežastis. Be to, M. Pociaus Pažymoje ir šioje LGGRTC „pažymoje“  pripažintas net KGB tyrėjų-tardytojų kaip specialistų-kriminalistų nustatytas Baltarusijoje ir kitas J. Krikštaponio kuopos vadas Nikodemas Reikalas, su labai keistu-neįtikinamu ir net nesąmoningu kuopai „vadovavimo kaitos“ teiginiu, lyg, J. Krikštaponis egzekucijoms atsisakinėdavo vadovauti„ ir „jį keisdavo“ egzekucijose patyręs N. R.?  Taigi, kadangi visų mokslinių darbų ar pažymų pabaigos būna kaip apibendrinimai - išvados, o čia šioje „pažymoje“ prieštaringos žinios nepaneigtos,  kaip ir duoda suprasti, kad didvyriškai žuvusiajam atminimas naikinamas už nacių kalėjime sėdėjimą ir po to nuo vokiečių slapstymąsi? Todėl labai panašu, kad nei Komisija ir nei Gen. direktorius tos pažymos, gal, neskaitė, o vykdo ...? Įsitikinimui patariu susipažinti ir pastudijuoti pagal internetinį adresą http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230629_isvada01

_priedas.pdf        

 

-102-

        Trečia:  ten pat   24 pav.: apie M. Pociaus  paminėtą 2014 m. (tiksliau, gruodžio 19 d.) LGGRTCistorinę-archyvinę „pažymą“ (mano čia visur vadinamą per kabutes), skirtingai nei M. Pociaus Pažymą, skirtą 2021-12-03 Ukmergės mokslinei konferencijai apgauti, - vis tiek ją vadinu iš didžiosios raidės, nes toje Pažymoje šio istoriko apgavystės tapo paneigtos tos pačios Pažymos priešpaskutiniojo puslapio PRIEŠTARINGOMIS ŽINIOMIS, bei tuo paminėtu pasiūlymu,  2014 m. A. Rukšėnas slėpė; t. y. slėpė pagrindinį istorinį faktą (skundžiamojo J. K. nuo nacių nukentėjimą) ir slėpė-neminėjo pagrindinį dokumentą, tai patvirtinantį. Todėl L. R. Gen. prokuratūra tik švelniai atmetė tuos neobjektyvius „tyrimus, apie ką ...    
        Ketvirta: Ten pat apie  tos 
„pažymos“ paminėtą pavadinimą „Dėl J. ... K. ... (...) veiklos vokiečių okupacijos laikotarpiu“ (92 pav.: mano žaliai pabraukto), pagal kokią „logiką“ šio nagrinėjamo asmens kelių mėnesių (NKVD generolo Kapralovo raštelyje 3-jų)  kalinimas Kauno kalėjime ir po to, pagal jo sesers tvirtinimą, jo slapstymasis nuo vokiečių per visą vokiečių laikotarpį, ką ir M. Pocius paminėjo tame priešpaskutiniame savo Pažymos puslapyje, negi visa tai nėra veikla? Kodėl visą tai netirta? 
        Penkta: Tai, jeigu tame 
92 pav.: M. Pociaus straipsnyje išgirta A. Rukšėno  „pažyma“, pagal kurią  L. R. Generalinės prokuratūros raštu 2015-01-22 Nr. 17.2-829Gen.prokRAŠT    buvo iškart atmesti J. Krikštaponiui „kaltinimai“, kaip NESANT OBJEKTYVIŲ DUOMENŲnesantDUOMENŲ, nors teisininkai nežinojo, kad J. Krikštaponis buvo ir nuo nacių nukentėjęs, (apie tai detaliai ... temoje), tai kokias„konsultacijas“ galėjo suteikti mokslininkas, kurio darbas buvo teisininkų atmestas? Be to, KIEK PŪDŲ KOPIJŲ A. RUKŠĖNUI REIKĖJO PRIŠTAMPUOTI - AR NE PAPRASČIAU ARCHYVUOSE DOKUMENTŲ MIKROFILMŲ PERŽIŪROS APARATU IR KOMPIUTERIU SKAITMENIZUOTOMIS KOPIJOMIS NAUDOTIS ? ? ?  Ir, aplamai, kodėl net tokiu atmestu mokslininko darbu reikėjo naudotis, jo galimai išskirtinai ir net gal tendencingai atrinktų dokumentų kopijomis, neaiškios kokybės? Kas LII(Lii) mokslininkui M. Pociui sutrukdė pačiam nuvažiuoti į mūsų šalies Centrinį valstybinį archyvą ir dar į Ypatingąjį nuvažiuoti: pamatyti-pastudijuoti archyvuose saugomus originalus? Ar tai ne panašu į prastų mokinukų nusirašinėjimą, naudotis ne savo, o kito kolegos galva? Kodėl po tokio nusirašinėjimo ( „šperinimosi“) buvo atliktas atvirkštinis plagiato veiksmas, sudarant naują LGGRTC „pažymą“, skirtą Komisijai apgaudinėti? Tai čia koks „pavyzdys“ studentams ir būsimiems mokslininkams?
 
  
 ___________________________________________________________________

    Gen.prokRAŠT - šio L. R. Generalinės prokuratūros 2015-01-22 rašto-atsakymo Centrui internetinis adresas yrahttp://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_03.pdf  
     
nesantDUOMENŲ - konkrečiai - sutrumpintai  Gen. prokuratūra dėl NESANT OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ J. Krikštaponio kaltinimui atsakė ir Laisvės kovotojų sąjungai, kurio to rašto kopijos vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/laiskai/tyrimai/luk-pirat/impul/falsifik/gen-pr-llks-ui.jpg 

 

-103-

     Taigi, tęsiant J. Krikštaponio tikrojo asmenvardžio problemą, siūlyčiau pirmiau pažvelgti į tos tikrosios pavardės . ..onis pasirašė:


93 pav.
.

    Kaip matome, nieko panašaus nėra į dviejų valstybinių „tyrimo?“ įstaigų „išvadą“, apie, neva, mūsų „Nepriklausomybės kaltę“, kaip tų įstaigų publikacijose teigta dėl J. Krikštaponio asmenvardžio „iškraipymo“.

Tokių nesąmonių net sovietiniais laikais nebuvo, kad nusipaistyti apie KITĄ Mėnulio PUSĘ“ - taip vadinosi Mindaugo Pociaus knyga, ar ne jo disertacijos pagrindu parašyta? 

94 pav.: pagrindinis pirmasis Žinių lapas, po kurių dviejų lapų tęsinio J. Krikštaponis pasirašė ir tas parašas buvo ... pav bei ... pav. rodytas. Galimaatsiversti VISĄ lapą ir pamatyti užduodamų klausimų tematiką.

     
        Gaila, man neteko studijuoti, nes prie J. Krikštaponio temos visai pripuolamai prisimečiau. Sakoma, kad iš blogos pusės Partizanai toje knygoje rodomi? Ją citavo ir gerėjosi jau minėtas ANARCHISTAS Evaldas Balčiūnas,2011-04-11 skelbęs SENSACIJĄ dėl J. Krikštaponio  priklausimo tam A. I.batalionui. Bet, konkrečių kaltinimų šio autoriaus publikacijoje kaip ir nepastebėjau - jam mačiau tik KOLEKTYVINĘ ATSAKOMYBĘ taikytą už to bataliono nusikaltimus.  
 

    Taip, kad dėl KITOS (nematomos) Mėnulio PUSĖS sovietiniais laikais nebuvo tokių nesąmonių, kad būtų paistoma apie tą NEMATOMĄ Mėnulio PUSĘ, kol jos 1959 nenufotografavo Luna-3 stotis. 
        
Bet, deja, šiam 
„Kitos Mėnulio pusės“ autoriui šios valstybinės „tyrinėjimo?“ įstaigos leido paistyti apie J. Krikštaponio asmenvardį, net visai nežiūrint į nagrinėjamojo asmens asmeninę tarnybinę bylą.. Panašu, kad ir visais kitais klausimais panašus leidimas buvo gautas paistyti paistalus?

     Bet PIRMIAU PATEIKIU TIKRĄ J. KRIKŠTAPONIO ASMENVARDŽIO KAITOS PAČIĄ ELEMENTARIAUSIĄ PRIEŽASTĮ. Ji yra labai paprasta - Žmogiška ir labai suprantama - tik reikėjo, bent, nosį įkišti į J. Krikštaponio Tarnybos dokumentus. Tai atliko vieno kaimo kraštotyrininkė, kuri visus tuos dokumentus nufotografavo ir man atsiuntė. 
        O mokslų daktarai tai negalėjo tą patį atlikti?

     Todėl siūlyčiau sutelkti dėmesį į J. Krikštaponio priešvestuvinę nuotaiką ir būseną, kurios įtakotas jis rašo Raportą DĖL LEIDIMO VESTI:
95 pav.: paprašyčiau nenustebti


 

 

96 pav.

        Manyčiau, kad žiūrint į ... pav ir 96 pav J. Krikštaponio Raporto, ir dėl jo tūrinio pakitusio parašo; į tokį, kokį nori matyti M. Pocius bei jo kolegos iš Instituto-Centro - jųjų svajonės išsipildė. Todėl daugiau KOMENTARŲ NEREIKIA, nes toliau to Raporto tūrinio pagrindinė pasekmė matosi  dar ir iš Garbės teismo nutarties:
  Tam Garbės teismui būsimoji žmona privalėjo rašyti CURRICULUM VITAE (ang./lot.Gyvenimo aprašymą), kaip darbui gauti panašius rašydavo visi ir visur:


97 pav
.: matome naują žmoną svarstant į PULKO ŠEIMĄ PRIIMTI. (P.S.: žalia spalva mano paryškinti momentai ir iš vyro pavardės išnykusi K raidė)

   
        Na, o praėjus 5-iems mėnesiams nuo vestuvių, be pavardės (asmenvardžio) pakeitimo, įvyko dar vienas labai svarbus pokytis; - Juozas pradėjo dirbti kaip ir PEDAGOGINĮ darbą -  rengti karininkus, t. y., mokyti jos karių rengimo-mokymo menu:

98 pav
.: prašyčiau atkreipti dėmesį į tos Mokyklos pavadinimo rašymą SU VISOMIS DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS. 
Nuo šio gyvenimo tarpsnio matome pakeistą Juozo pavardę

     Todėl matome, kad jokia čia „mūsų Nepriklausomybė“ niekuo dėta dėl asmenvardžio pokyčio, sutrumpinus viena raide pavardę, kaip tai nori manyti minėtų valstybinių Instituto ir Centro įstaigų vadovai, savo publikacijose, inicijuodami savo kolegų - profesionalių istorikų, o taip pat ir visuomenės apgaudinėjimą, su, neva, „tikrąja sutrumpintąja“ KriKštaponių šeimos asmenvardžio problema, nes prailgintąją pavardę su raide K matome ne tik ankstesniuose Juozo parašuose esančią tą pačią buvusią raidę K, kurios istorikai nė nematė pačiuose svarbiausiose Juozo Krikštaponio asmeniniuose dokumentuose, kaip ir ignoruodami svarbiausiasis archyvuose esančias nagrinėjamojo asmens tarnybines bylas su jo Atestacijomis, Žinių lapais juose ir su juo pirmuoju prailgintosios čia pateiktosios asmenvardžio formos parašų pavyzdžiais, bet ir tų „istorikų-mokslininkų?“ dėmesio nekreipimą matome net ir į NKVD dokumentus, kuriuose matoma, kaip buvo tardoma sesuoVeronika Krikštaponytė, kurios 1944 m. gruodžio 06 dienos pradėto 20 val. 35 min. ir baigto 1944 m. gruodžio 07 dienos 00 val. 30 min. (trukusio net 3 val. 55 min.)   tardymo protokolo № 1278 (75 lapas) atrodo taip:


99 pav
.: tardymo protokolo ištrauka, kuriame matosi tikroji Veronikos KriKštaponytės parardė (tikrasis josios asmenvardis), kurio protokolą galima VISĄ 75-tą lapą pamatyti.

       Iš šio protokolo matome tikrąją Veronikos KriKštaponytės pavardę (jos tikrąjį asmenvardį) su matoma raide K, nes NKVD-istai privalėjo rašyti pavardę ne tokią kokią sako tardomoji, o kokią pavardę privalėjo įrašyti tokią, kokia yra įrašyta josios dokumente kažkokiame.
        Kad, NKVD-istai laikėsi principą įrašinėti
 asmenvardžius pagal dokumentus, akivaizdžiai matosi toliau iš  to paties Tardymo protokolo kito puslapio, kur minimo jos tėvo ir dviejų brolių pavardės rašant taip:

 100pav.: tardymo protokole ir Juozo tėvo pavardė visai ne tokia, kaip tai norėtų valstybinės tyrinėjimo įstaigos, klaidindamos istorikus ir visuomenę. Šio protokolo 2-ą puslapį (76-ą lapą)  galima visą atsidaryti.    

-107-

 

Kokia parašyta pavardė Juozui, per protokolo užsilenkimą negalima pamatyti. Jeigu raštininkas-tardytojas, pradėjęs rašyti pavardę, tai iš raidę Š ( rus.:"Ш") turėjo palikti eilutės pabaigoje, bet jam vietos neužteko. Todėl ne aišku, ar K ( rus: "К;к") raidė yra, ar nėra - ne aišku. Galima nenustebti, kad jeigu tardytojams nepateko Juozo dokumentas, tai jie galėjo ir nesusiprotėti, jog jis yra pasikeitęs savo asmenvardį. Juolab, tas tardymas vyko, kaip matome, dar 36-ios dienos iki Juozo žūties ir okupantai galėjo jo pakeistos pavardės dokumento ir nepamatyti ir nesusiprotėti apie galimą vienos iš šeimos narių pavardės keitimą.     

Liūdna, kad „istorikai?“ ir dvi valstybinės istorinio „tyrinėjimo?“ įstaigos ignoravo net Juozo Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės NKVD tardymo bylą, kurioje yra „juodu ant balto“ parašyta, kad Juozas OKUPACIJOS PRADŽIOJE BUVO NAMUOSE, o ne „Baltarusijoje“ (apie tai ...), bet ir dėl tikrojo asmenvardžio klausimu visiškai priešingi, nei tos dvi valstybinės įstaigos mausto skaitytojus, taip pat įrodymai nepaneigiam šie:

 


101 pav
.: Juozo sesersVeronikos KriKštaponytėssuėmimo orderis, akivaizdžiai, nurašytas nuo josios dokumento ir visai ne toks, kokį įrodinėja dvi valstybinės įstaigos. Galimaplačiau atsidaryti visų dokumentų įsegimo vaizdą, kuriame nėra tos K raidės padažymo

102 pav.: visa net byla su asmenvardžio užrašu, pažymėtu geltonai mano fotošopu, kurį galima atsidaryti tikrą originalo vaizdą.

 

103 pav.:1966 m. revizija

     Kaip matome, kadjeigu tų dviejų valstybinių istorinių tyrinėjimo įstaigų  istorikai būtų matę Veronikos Krikštaponytės bylą, tai, tikrai nebūtų rašę, kad, neva, atgavus nepriklausomybę tikrasis asmenvardisKrištaponis ... sovietiniuose ir partizanų dokumentuose ... pradėtas klaidingai rašyti kaipKrikštaponis“., 
       

        Nebūtų rašę, nes asmenvardį kaip Krikštaponis rašomas buvo ir okupantų, kurie, tikrai neišgalvojo Veronikos asmenvardį. Tuo labiau, kad ne tik visuose šiuose NKVD dokumentuose Veronikos asmenvardis buvo rašomas visai ne taip, kaip dabar „istorikai?“ teigia, bet ir jos brolio lygiai tokią pačią pavardę,  nors jis po vedybų buvo pasikeitęs, kažkodėl rašė irgi tokią pačią, kaip ir sesers:

        Tai, kaip ir buvo tikėtasi, toks pats asmenvardis NKVD-istų yra rašomas ir Juozui Krikštaponiui, tikriausiai, pagal tėvų dokumentus, nes, nelabai tikėtina, kad NKVD-istai galėjo turėti Juozo dokumentus.

 Juolab, kad sesuo buvo suimta po tėvo mirties, kai palaidojo tėvą ir nutarusi nesislapstyti,  parsirodė savo vienkiemyje, nes tas vienkiemis buvo sekamas. Todėl jai po slapstymosi, parėjus namo, iš kart, pagal jos atsiminimus, kažkur po Vėlynių buvo Veronika suimta.

 

104 pav.: galima ir be asmenvardžio padažymo atsidaryti ir originalą šio nutarimo.

 Todėl labai keista, kad čia dešinėje 40 pav matomas dokumentas nurodo tik 1944 m. gruodžio 1 d. nutarimą Veronikos Krikštaponytės areštui, kaip kaltinamoji yra tik todėl, kad yra Juozo Krikštaponio sesuo.  Iš šio dokumento akivaizdžiai matosi, jog ji suimama, kadKrikštaponytė, yra sesuo žinomo vado, operuojamojo(pažodinis vertimas)Taujėnų apylinkėje Krikštaponio Juozo, iki paskutinio laiko palaikanti glaudų ryšį ir suteikianti jam visapusišką paramą.“. 
 

       Taigi, iš šio pavyzdžio matome, jog asmenvardį Juozui Krikštaponiui NKVD-istai pripaišo pagal tėvų, sesers ir gal, net brolių dokumentus.

     Tačiau jau po J. Krikštaponio žūties protokole tardymo atsiranda ir pokytis  J. Krikštaponio asmenvardyje

        Mat, po jo nužudymo iš kart kitą dieną (1945 m. sausio 13 dieną) buvo išsiųstas pranešimas-raštelis (rus:записка) Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų Liaudies komisarui, valstybinio saugumo Generaliniam komisarui Lavrentijui Berijai apie  K R I Š T A P O N I O būrio likvidavimą.

105 pav.: netikėto, bet, įsigilinus, dėsningo J. Krikštaponio asmenvardžio pokyčio į Krištaponį pavyzdys A. Narkevičiaus tardyme,
 kurį galima visą atsidaryti.

 

 Jame nurodytas pakeistas asmenvardis be K raidės pavardės šaknyje, nes NKVD apie Krištaponį turėjo duomenis dar nuo pirmosios Lietuvos okupacijos.

        Tačiau ne visi NKVD-istai galėjo būti informuoti apie J. Krikštaponio pakeistąjį asmenvardį ir tai matosi to paties Antano Narkevičiaus tolimesnėje apklausoje:


106 pav
.: iš A. Narkevičiaus apklausos matome vėl J. Krikštaponio asmenvardyje atsiradusią raidę K, galimai, automatiškai, net nesusiprotėjant, kad vienoje šeimoje gali kisti asmenvardžiai. 
Galima 
atsiversti visą to tardymo protokolo puslapį.

      Bet paprašyčiau nenustebti ir Marijono Smetonos (žymių kalbininkų Antano Smetonos tėvo ir Marijono senelio) tardymo protokolo, kur kitoje dokumentų įsegimo pusėje yra Veronikos Krikštaponytės parašas, kuriame ji savo pavardės šaknyje K raidės nenaudoja!


107 pav
.: kai J. Krikštaponio asmenvardyje ir vėliau NKVD-istai rašo K raidę, tai jo sesuo Veronika savo paraše tos raidės nevartoja. Galima šiuos dokumentus išsididinti aiškesne raiška.

        Taip rašėsi Veronika visuose tardymo protokoluose be raidės K pavardės šaknyje:


43108
ys. Galima visą tardymo protokolo 2-ą psl. pamatyti, po kuriuo šiuo parašu pasirašė Veronika.


109 pav
.: išdidinto J. Krikštaponytės parašo pavyzdys.

     Ne tik matome, kad Veronika kažkodėl nepripažino savo tėvų išrašyto santuokos liudijimo, bet ji ir pati yra sakiusi kraštotyrininkei Astrai Astrauskaitei, jog jos pavardė yra trumpesnė ir todėl pastaroji 2009 metais XXI-o amžiaus leidinyje, rašiusi apie J. Krikštaponį, jo pavardę minėjo taip, kaip buvo nurodžiusi jo sesuo; vienos sutrumpintos raidės formoje.

        Tuo labiau, kad yra kapo nuotrauka, liudijanti, kad Krikštaponiai dėl nežinomų priežasčių galėjo save laikyti kaip Krištaponiais. Tai labai dažnas reiškinys, kai dokumentai gali būti išrašomi vienaip, o žmonės savo asmenvardžius kitaip vadinti.
        Iš čia dešinėje 
110 pav. matomos nuotraukos matome mirties datas atitinkančias čia dėstomo tūrinio duomenimis.


110 pav
.: tikriausiai Užulėnio kapinaitėse Juozo Krikštaponio tėvų Jono ir Mortos Krištaponių įrašas, kurį galima pasididinti. 

        Taip, kad nieko nuostabaus, kad toje pačioje išlikusių gyvų Vyčio apygardos Juozo Krikštaponio būrio kovotojų ir jo sesers Veronikos Krikštaponytės baudžiamojoje byloje, po jos 1955 metų peržiūros Krikštaponių asmenvardžiai keičiami į Krištaponius, rašant taip:


111 pav.
: minėtųjų baudžiamojoje byloje po 10-ties metų pakitusių Krikštaponių į Krištaponius asmenvardžio faktas, kurį galima plačiau atsiversti, pamatant visą puslapį. 

     Gaila, Veronikos mergautienės dokumentų neišliko - jųjų artimieji nematė. O pereinamoji iš NKVD į KGB struktūra, mačiusi J. Krikštaponio tik pakeistos pavardės variantą, natūralu, kad ir Veronikai Krikštaponytei pakeitė asmenvardį, juolab, ji pati tai galėjo norėti ir pritarti. Juk, niekam iš struktūrų gal negalėjo būti aišku, jog J. Krikštaponis keitėsi-trumpinosi pavardę, todėl automatiškai pakeitė ir jo sesei, gal, net nesiaiškinę, kodėl jų pirmtakai NKVD-istai rašė prailginto asmenvardžio variantą?

        Bet, studijuojant J. Krikštaponio kitus asmeninius dokumentus, matosi, kad Juozui pavardę ne visur skubėta pakeisti, nes perrašyti dokumentus - perrašyti visus įrašus neracionalu, o apie pavardės pakeitimą tai nenumato ir jokios grafos:


112 pav
.: ranka rašyta Atestacija. 
113 pav.: spausdintas Atestacijos pirmasis lapas.

    Kas tose Atestacijose rašoma, tai jau kitos temos sritis. O čia istorikų-„mokslininkų?“ J. Krikštaponio tarnybos bylų  ignoravimo pavyzdžius pateikiau, kaip pas istorikus įprasta tikėti savo kolegų paistalais ir netikrinti jų - jiems neoponuoti ir aklai perrašinėti tuos paistalus iš vienos Pažymos į kitą „pažymą“, jau tik kabutėse vertą, nes ne rašoma, o PLAGIJUOJAMA su visomis pačiomis grubiausiomis klaidomis.

  Kad suvokti Ukmergės restorane nacio su kėde numetimo psichologines aplinkybes, reikia n NUODUGNIAI TYRINĖTI J. KRIKŠTAPONIO SAVYBES LABAI SVARBIAS išdėstytas atestacijos lapuose, kaip labai svarbią karių ugdymo programą. Pirmąjį lapą galima paskaityti, kaip paprastai, atsivertus paveikslėlio numerį. 
        II. Atestuojamojo vertinime 11-toje grafoje dėl protinių savybių pabrėžta, kad
Išsilavinęs, žinias gilina, sumanus greitos orientacijos, Sveikos galvosenos.“ 12. Išsiauklėjimas „Taktingas, mandagus, tvarkingas. Viešumoje laikosi (elgiasi) gerai“ (skliausteliuose kitoje Atestacijoje, tą patį pabrėžiant, kitais žodžiais tai pasakant, pirmąją savybę paryškinau, nes yra žinomas taktiškumas, o čia TAKTINGUMAS - reikia aiškintis dėl šios labai svarbios savybės sampratos ar nepamištos?). 
        13
. Moralė:  „Doras, sąžiningas, teisingas“. 
        14
. Būdas: Griežtas, pastovus, atviras. Labai jautrus.“ (pastarasis būdas anketoje nenurodytas, todėl galima daryti išvadą, jog J. Krikštaponio labai jautrumo savybė yra išskirtina.) 
        15
. Sveikata 
(kūno patvarumas, susirgimai, negalavimai ir t, t.).: Geros sveikatos, ištvermingas.“ (Įdomu, kad nepastebėti negalavimai, nors  anketose matosi, kad gulėjęs Karo ligoninėje. Galima manyti, kad ten galėjo būti koks nors profilaktinis patikrinimas? Ištvermingumo savybė gali būti įgyta labai sportuojant, kurią gali ne visi turėti. O 1939-1940 m. m. Atestacijoje pažymėta kad per Fizinio lavinimo kursus sužeidė koją. Galima manyti, kad tai galėjo turėti įtakos, nes Juozo tais metais nesimatė čempionatuose ir jau iš jo čempiono titulą perėmė jo bendramokslis Leonas Puskunigis.) 
        16. Valstybiškumas ir tautiškumas 
(valstybės ir tautos reikalų supratimas, atsidavimas ir abejingumas jiems).: Valstybės ir tautos reikalais labai jautrus.“  
        17
. Pažangumas karo tarnyboje (
kariškos literatūros sekimas, sugebėjimas pritaikyti patirtas žinias tarnyboje ir įdomavimasis karo mokslo srityje vykstančia pažanga).: Karišką literatūra seka ir patirtas žinias sugeba pritaikyti tarnyboje.  Karo mokslu ir jo pažanga įdomaujasi. 
        18
. Tarnybos pareigų supratimas ir jų atlikimas. 
(drausmingumas, autoritetingumas savarankiškumas kompetencijos ribose, iniciatyva, atsakomybės jausmas, punktualumas vadovauti, mokyti ir auklėti).: 
Drausmingas. Autoritetingas. Savarankiškas. Atsakomybės nevengia. Punktualus. Valdiniais rūpestingas. Sugeba vadovauti, mokyti ir auklėti. 
        19
Kariškas gyvenimas, 
(karių gyvenimo ir papročių pažinimas; santykiai su karininkais ir jų šeimomis).: Karių gyvenimą ir papročius pažįsta, santykiai su karininkais ir jų šeimomis geri. 
        20
. Netarnybiniai darbai ir visuomeninė veikla.
 (ar turi pašalinių darbų, ar priklauso prie kariškų ir visuomeninių organizacijų ir kiek tas atsiliepia tarnyboje).: Pašalinių darbų neturi. Jokioms organizacijoms nepriklauso“ (Šis įrašas abejotinas, nes iš tuometinės spaudos matosi, jog J. Krikštaponis rodomas kaip vienas geriausių šalies lengvaatlečių, atstovaudamas sporto klubą GRANDIS - ko gero karišką.) 
        21
. Medžiaginė būtis. 
(nekilnojamas ir kilnojamas turtas, ar turto priežiūra bei tvarkymas atsiliepia tarnyboje).: Medžiaginiai tvarkosi gerai.“ (1939-1940 m. m. Atestacijoje pakeista į 
Nekilnojamo turto neturi  
        22
. Neigiami palinkimai 
(girtavimas, azartinis kortavimas, palaidumas, paslapčių nelaikymas, ir t.t.).: Girtaujant, kortaujant ir palaidai gyvenant nepastebėta. Nepataikauja ir paslaptis laiko. 
        23
. Pasirengimas tolimesnei tarnybai. 
(ar atestuojamasis geriau tinka rikiuotės ar administracijos tarnybai; jei rekomenduojamas kitai tarnybai, tai kurioms pareigoms: ūkio viršininko, bataliono vado, komendanto, kuopos vado, raštvedžio, iždininko ir t. t. ).: „Geras rikiuotės karininkas.“ 24oji atestacijos išvada: „Tinka užimamai vietai.
 (Labai svarbi yra 1941.I.16 išvada Tinka aukštesnei vietai“, kur yra pagrindas manyti, kad tuo metu ir galėjo būt suteiktas kapitono laipsnis, bet, kaip man pranešė, kad kažkokių dokumentų archyve trūksta, - yra kažkokių požymių, kad kažkas išimta. Ko ten trūksta - nesupratau ir nežinau.) Ši Atestacija yra 1939 m.  atestacija    f.930  ap8   b.737   p. 23

 

     Visas atestacijas galima paskaityti originaluose:
         Ranka rašytos 1938 metų Atestacijos lapus galima atsidaryti-pažiūrėti: 1 psl., 2psl., 3 psl.,  4 psl - išvada.
         Pirmo puslapio spausdinimo, o kiti kita ranka rašytos Atestacijos lapus galima atsidaryti-pažiūrėti: 1 psl., 2 psl. ir 3 psl. 
        1939-1940 metų Atestacijos lapus galima atsidaryti-pažiūrėti: 1 psl., 2 psl., 3 psl.,4 psl. - išvada AUKŠTESNEI VIETAI UŽIMTI.

  APIBENDRINTAI galima daryti  pastebėjimą, kad trafaretiški Atestacijos lapai atestuojamam asmeniui charakteristikos apibūdinime stato į rėmus, kad nerašyti bet ką, o kas numatyta kario-karininko ugdyme, bet gal ne viskas pastebėta - ne viską trafaretas leidžia pastebėti, kaip mokymąsi Aukštojoje mokykloje ir nenumato Universitete įgautų žinių pritaikymą tarnybos vietoje. Iš tokių mano pastebėjimų galima atkreipti dėmesį į J. KRIKŠTAPONIO PASINEŠIMĄ Į TEISINGUMĄ kariūnų ugdyme, kur jo paties ranka rašytoje Atestacijoje tai pabrėžia, kad jo atestuojamasi jaunasis leitenantas Juozas Grabauskas  ir taip pat jam skirtoje Atestacijos visumos.  
        Be to, galima palyginti J. Krikštaponio požiūrį iš Humanistinės pedagogikos pusės savo ugdomiems aspirantams ir kito karininko iš Autoritarinės pedagogikos požiūrio prizme ir palyginti tarp šių pedagoginių krypčių ryškią prarają:

114 pav.: leitenanto J. Krikštaponio-„Krištaponio“ RANKA PARAŠYTAAtestacijos ištrauka jaunesniajam leitenantui Juozui Grabauskui, kuriam majoras A. Impulevičius rašo: „Tinka pakelti į  J. ltn. laipsnį“. Į Baltarusiją vyko jau ne kaip 2-os kuopos karininkas, o nuo 1941-11-16 paskirtas bataliono vertėju. Galimapasididinti.

115pav.: laisvos „beletristikos“ pavyzdžio auto kuopos vado Kauno Karo komendantui raportas aspiranto pakėlimui į karininko laipsnį, pažymint ir sovietinį„liaudies vyriausybės“ periodą. Galima pasididinti.

matome kito - Autoritarinio mąstymo karininko laipsnio pakėlimo raporte „motyvams“ rašant tai, kad per du tarnybos mėnesius „sveikata nenusiskundė ir atrodo, kad nuovargis pirmosiomis įtempto darbo dienomis jam nepakenkė ir ...“. Toks su aspirantais keistas „eksperimentas“ iki rizikos kariūnui sugadinti sveikatą (jį „nulaužti“), keistai atrodo.  Juolab, kuopos vadas rašo dar negarantuodamas, tik žodžiu „atrodo“.

 Jei tai būtų karo veiksmai ar apmokymai-manevrai, tai įtampa sveikatai norma gali būti, nes ypatingomis sąlygomis psichika mobilizuoja organizmo visas galias

-115-

 

116 pav.
: ne tik panašu, bet, gal, ir greičiausiai, Juozo Krikštaponio ranka užpildyta jo Tarnybos anketa su jo parašu, visai ne tokiu, kokiu M. Pocius apgaudinėjo skaitytojus ir savo kolegas - profesionalius istorikus. Galima VISĄ anketos puslapį atsiversti ir pamatyti jo karinių laipsnių įrašus, bei šeimos sudėtį be mamos-tėčio dar du brolius ir dvi seseris.

     Iš nuolatinės gyvenamosios vietos aišku, jog J. Krikštaponis gyveno Šančiuose - dabar ten - Sodų 52 didelis dviaukštis medinis senas namas. Tikriausiai, ten jis nuomavosi, arba ... Įdomu, kad giminiavosi su Dirsių gimine, iš kurios kilęs žymus tautodailininkas Mykolas - palikęs apie J. Krikštaponį atsiminimus. O Juozo dėdė nurodytas Aleksote buvusioje Linksmoji gatvėje - tai Linksmadvario dalis, kuri jau anketos pildymo metu kažkur buvo pervadinta į žymaus pedagogo J. Damjonaičio gatvę. O tos gatvės Nr. 2 vietoje stovi klasicistinio stiliaus rūmas su kolonomis, bet kas jį privatizavo, seniūnijos istorikai nežino, nors iš tos vietos Prezidento brolis-akmenskaldis su anūkėmis - generolo Stasio Raštikio dukrelėmis buvo ištremtas.
        Gaila, kad dabartinės Istorinės prezidentūros specialistės nieko nežino apie šioje anketoje  Prezidento 8 nurodytą namą ir nieko negirdėjo, kad Prezidentas galėjo ir NE PREZIDENTŪROJE gyventi, kurioje, atseit,  „apsauginiai kiaules laikė“, o, kad Prezidentas „neturėtų“ nuosavos erdvės - nelabai tikisi.   
        O dėl pačios ISTORINĖS PREZIDENTŪROS YRA IŠ JOS IŠSITYČIOJIMO PAVOJUS IR IŠSITYČIOJIMO IŠ VELIONIO A. BRAZAUSKO, nes jau kvailiau nieko negalima sugalvoti, kad Istorinę prezidentūrą paversti į ISTORINĮ KIČĄ, kad svečiai iš užsienio nieko nesuprastų ir, kad jie būtų klaidinami, kaip ir iki dabar su Pirmojo Lietuvos Prezidento sūnėnu. Jeigu jau ATMINTĮ daryti Prezidentui A. Brazauskui, tai, gal šalia dabartinės prezidentūros labiau tiktų, gal, reik galvoti ir į ateitį, kad daugiau gali būti tokių ten paminklų ateityje? O, jei taip kauniečiai nori pagerbti, tai, gal, prie Kauno HES-o, kaip jos statytojui labiau tiktų?

     Na, o dėl 116 pav. paskutinės 15-tosios grafos, kad 1932 m. gavo atestatą, tai irgi labai svarbus įrodymas, kad J. Krikštaponis rutulio stūmimo rungtyje tarp suaugusiųjų tapo 1931 m. Lietuvos vicečempionu, būdamas gimnazistu - 19-mečiu. Tai galėtų būt įrašyta į Jono Rygiškių gimnazijos Sporto  istoriją.

     Taip, kad ne „atsitiktinis“ to tikrojo J. Krikštaponio asmenvardžio paminėjimas - tai įrodo ir daugiau dokumentų su pavardės šaknyje K raide:

 

Taigi, panašu, jog  tas bataliono Pakėlimo lape teiktasis kapitono laipsnis toliau tame batalione taip ir nebuvo suteiktas J. Krikštaponiui, tai irgi gali būti ta pati priežastis, kad J. Krikštaponis iš kalėjimo į savo batalioną negrįžo, ir todėl nėra  laipsnio nei pakėlimo ir nėra įsakymo dėl „paleidimo į atsargą“, nes pats save pasileido?
        Be to, kuopos pareigybė yra kapitono lygio pareigybė. O vokiečiams, kaip tvarkos pedantams, kad būtų pagrindas J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti dėl, neva, karininkų stygiaus, atseit, dėl kažkokio J. Klimavičiaus, neva, „susirgimo“, prie kurio yra ryškus simuliacijos faktas, kaip GESTAP-ui apgauti surengtas (apie tai ...), tai, gal, tam ir reikėjo A. Impulevičiui ir sus
irūpinti dėl skolos J. Krikštaponiui gražinimo, nes pagal viską, pastarajam turėjo seniai turėti kapitono laipsnį, jei ne buvo? 
        Klaustukus dedu, nes tai yra didelė mįslė, taip, kaip laipsniams suteikti Prezidentas A. Smetona įsakymus rašydavo. Ten tarp įsakymų J. Krikštaponio-Krištaponio pavardės nėra. Bet, jis yra A. Smetonos sūnėnas ir, gal dėl šios priežasties Prezidentui gal nebuvo etiška rašyti savo sūnėnui įsakymo? O, gal, ir per vestuves jo pavardėje asmenvardžio kitimas įnešė kokias nors korekcijas, istorikams nematomas? 
        Dėl pastarosios priežasties jau yra vienas faktas tas, jog buvo įsakymas leitenantui J. KriKštaponiui lankyti kursus dėl egzamino laipsniui pakelti. Tame įsakyme J. Krikštaponio pavardė pažymėta taip:

-117-

 
 

4-toji tema: Panašu, jog A. Impulevičiaus galimai klastoti dokumentai buvo skirti GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti

        Kad tai man pavyko atrasti, reikia dėkoti 2021 m. gruodžio 3 d. Ukmergės konferencijoje papasakotoms apie „mirties nuosprendžio įvykdymo laukusio“ leitenanto Jono Klimavičiaus pasakoms, kurioms nepatikėtų net 9-10 klasių moksleiviai.

117 pav. Ukmergės 2021-12-02 konferencijos iš anksto atrinktų pašnekovųdiskusijose 118 pav. matote LGGRTC mokslininką E. Rukšėną, savo kalbą pradėjęs nuo jau a. a. A. Čeponio atsiprašymo, kuriam nebuvo leista pasakoti apie J. Krikštaponį, kurį nuo vaikystės pažinojo kaip jo ir jo šeimos bei viso kaimo gyvybių išgelbėtoją, nors jis buvo užsirašęs tos konferencijos diskusijoms. Apie tai ...

     Mano supratimu, tolimesnėje savo kalboje LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas,APGAVO VISUS KONFERENCIJOS KLAUSYTOJUS, PASAKYDAMAS, jog, neva, 2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius.? Jisai prašė Krištaponio, kad tarpininkautų išėjimui iš tarnybos...VIDEOklimav 
        Taigi, 
raudoną klaustuką aš padėjau, nes minimas Jonas Klimavičius buvo ne 2-troje kuopoje, o buvo 3-čios kuopos vado Jono Ūselio pavaduotoju, kuris 1962 m. Vilniaus teismu buvo nuteistas mirties nuosprendžiu ir tas nuosprendis buvo įvykdytas. 
        Šokiruoja tai, jog Jonas Klimavičius kaip 3-čios, o ne 2-os kuopos vadu minimas LGGRTC sudarytoje
bataliono karininkų sąvadeTDAkarininkai, kurį, šiaip, Centro darbuotojui-istorikui A. Rukšėnui; vieninteliam užsiiminėjančiam-"tyrinėjančiam" J. Krikštaponio bylą, reikėtų to bataliono karininkus visus atmintinai žinoti, apie kurį 8 pav. rašoma taip:

119) sudarytas Tautinio darbo apsaugos bataliono karininkų sąrašas, rodantis tik vieną Joną Klimavičių. Galima pasididinti ir to padidinto vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lggrtc-batal-sar-klimaviciu.jpg

 

     VIDEOklimav - 2021-12-03 Ukmergėje mokslinės konferencijos videoįrašo nuo 3:21:09 dalies, nuo kurios A. Rukšėnas pradeda paistyti, apie, neva, 2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius ...“ prieš tą frazę prasidedančio vaizdo įrašo internetinis adresas yra https://youtu.be/2vb_tQeM1Nw?t=12065 
  TDAkarininkai - LGGRTC pateikto TDA bataliono karininkų sąrašo internetinis adresas yrahttp://www.genocid.lt/Leidyba/7/tautinio.htm

 

-14-

     Toliau A. Rukšėnas pasakoja, kad J. Klimavičius prašė J. Krikštaponio, kad jisai tarpininkautų ... kad nori išeiti iš tarnybos, sveikata pablogėjo... O to Klimavičiaus likimas buvo tikrai sunkus ir jis sovietmečiu kalėjo, buvo nubaustas, berods, net mirties bausmės, bet, kažkaip, jam pavyko išvengti, tai, tikrai, žmogui nervai pairo. Ir ką mes matome: lapkričio 4-osios dokumentas ir Krikštaponio parašas Tarpininkauju dėl to paleidimo.

kodėl istorikas A. Rukšėnas neužduoda sau klausimą tokį:
        
Kokią 
„teisę“ J. Krikštaponis turėjo „tarpininkauti“ ne savo pavaldiniui? -   tai iš karto man paklausti konferencijoje nebuvo galimybės, neturint po ranka minėto TDA karininkų sąrašo. Bet, nors ir ne istoriku būnant, bet pagal mokyklinę-internetinę programą, žinant apie iš Kauno per Jonavą-Ukmergę į Minską išvežtus kalinius, kur Minsko kalėjime dalis buvo sušaudyti, o kiti visi sušaudyti prie Červenės, kurios tragedija plačiai žinoma, kažkaip keista tapo, kad visus svarbius kalinius išvežė, o mirtininką paliko“, kai yra žinoma, jog tardytojas E. Rozauskas prašė leidimo visus kalinius sunaikintiRozausko  Bykovui, kaip buvo padaryta Pravieniškėse, Rainiuose, ... Todėl labai rimtas klausimas kilo, kad mirtininko, tikrai, palikti negalėjo, nes E. Rozauskas sušaudyti galėjo ir be D. Bykovo leidimo, kurio prašė sušaudyti apie 400 kalinių, bet jam leidimo nedavė. Bet, jei jau J. Klimavičius buvo nuteistas mirties bausme, tai sušaudyti net privalėjo be jokio leidimo.
        Iškilus visiems šiems klausimams ir ypač, dėl 
M. Kačiulio, melagingai kaip „karininko“  nurodyto tai konferencijai Pažymoje bei joje ir J. Krikštaponio „rašto“, buvau priverstas važiuoti į LCVA archyvą, kuriame paaiškėjo, kad tai ne „J. Krikštaponio raštas“, o žemiau čia 9 pav.:  parodytas Jono Klimavičiaus Raportas:


118 pav.: keistas ir daug klausimų keliantis Jono Klimavičiaus raportas. Galima pasididinti

     Taigi, man nuvažiavus į archyvą, paaiškėjo ne tik tos mokslinės Ukmergės konferencijos apgavystės, bet ir pamačius tų fondo R-1444 dokumentų panaudos lapą, paaiškėjo tų apgavysčių priežastis labai paprasta, jog LII(LII) istorikas Mindaugas Pocius savo Pažymoje apgaudinėjęs konferenciją, visai nebuvo archyve ir tų dokumentų, matyt, nematė, kad apie juos melagingai aprašinėjo?

 
        O tas 
118 pav.:  Jono Klimavičiaus Raportas, man; prieš 55 metus tarnavusiam sovietinėje armijoje, pasidarė iš kart įtartinu, kad to Raporto AUTORIUS NENURODO, KOKIAI JIS KUOPAI PRIKLAUSO. 
        Suprantama, jeigu jis yra 
Kvotų Karininkas“, ką jis sutrumpintai nurodo savo pareigybę, gali būti ne kuopai, o visam batalionui priklausanti ta pareigybė. Tačiau tada kam jis toje Raporto Bataliono V a d u i  paskirtyje  prideda „per 2-os kuopos Vadą“ (su praleista nosine raidėje a)? Kam reikia prašyti „tarpininkavimo“ pas karininką, kuriam nepriklausai? Kas čia per manipuliacijos, nenurodant savo kuopos paskirties, bet vis tiek per ne savo kuopos vadą prašantis kažkokio „tarpininkavimo“?

 

 ________________________________________________________

     RozauskoBykovui - docento dr. Juozo Jankausko straipsnis XXI amžiaus 2003-08-27 Nr. 65(1169) apie NKVD-istą Eusiejų Rozauską yra jo citata Aš pasiūliau (LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojui D. Bykovui. -(L.T.)),kad tuo atveju, jeigu nebūtų galimybės suimtuosius evakuoti, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš išvykstant juos sušaudyti. Tokių mano skaičiavimais buvo 400 žmonių. Tačiau drg. Bykovas man nedavė jokių nurodymų“ /iš E. Rozausko 1941-09-07 rašto A. Sniečkui./ ` To straipsnio internetinis adresas yrahttps://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030827//mums_01.html

 

118,5

   Na, o įsiskaičius į to Raporto turinį, keistas „susirgimas“, kai jau buvo pasigydęs Birštone. Kokios tarnyboje galėjo kitos blogos situacijos paveikti silpną ir jau labai paveiktą nervų sistemą? Galima būtų suprasti SVEIKATOS PABLOGĖJIMĄ DĖL VYKDOMŲ NEKALTŲ CIVILIŲ ŽMONIŲ IR VAIKŲ-SENELIŲ-MOTERŲ ŽUDYNIŲ. Bet tokią simuliaciją paneigs tuoj paaiškėjusi labai svarbi aplinkybė kiek žemiau. 
        Svarbiausia, ĮTARTINA, kad su mirties nuosprendžiu neįvykdytu išliko iki pat Birželio sukilimo-išlaisvinimo, kas yra labai jau neįtikėtina, kad NKVD-istai mirtininko net neišvežė į Minską-Červenę. 
Kodėl istorikams (A. Rukšėnui ir M. Pociui) neiškyla toks  pats elementariausias klausimas? Ar užtektų mokyklinėje programoje iš Lietuvos istorijos tik patenkinimo įvertinimo mokiniui, kuriam neiškiltų toks klausimas?
        Tokiam klausimui iškilus, viską į vietas sustato  tarpukario ir pokario Pasipriešinimo laikotarpio Lietuvos karininkų sudarytas enciklopedinio tipo žinynas, kuriame pasirodo:


119 pav.: ištrauka iš knygos .„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“

Taigi, paaiškėjo, jog Jonas Klimavičius „mirtininku“ pabuvo tik mėnesį (31 dieną) ir perteisus į 10 metų lagerio, savo „sveikatą“   po perteisimo iki išlaisvinimo turėjo net 41-ą dieną savo sveikatai pataisyti, džiaugiantis, kad mirties nuosprendžio nebus- gyvens. Kaip, matome, ASMUO TAS PATS, kuris Raportą rašė, nes areštavimo ir nuteisimo mirti datos tos pačios, ir akivaizdu, jog  Ukmergės mokslinę konferenciją apgaudinėjusysisLGGRTC istorikas A. Rukšėnas su pasaka apie, neva, „2-oje kuopoje buvusį J. K. ...“, matome, ignoruoja ne tik savo įstaigos atliktus istorikų darbus, bet ir ignoruoja, aplamai, visas istorines žinias, stambius istorinius-enciklopedinius leidinius ir net internetą (Vikipediją bei Enciklopediją) ignoruoja, kad apkaltinti Didvyrį.
       
 Todėl  ne tiesą rašomą tame Raporte „nepamatyti“ ne kaip neįmanoma. Didžiausia netiesa yra ta, kad J. Klimavičiaus Raporte nepaminėjo jam mirties nuosprendžio panaikinimą. 
        Kad NKVD-istai nepranešė kaliniui, jog jam mirties nuosprendis panaikintas ir taip jį psichologiškai kankino, atmesti negalima, bet, tai versijai prieštarauja visos kitos aplinkybės ir ypač, tai, kad J. Klimavičius dar metus „sirgdamas“ tarnavo, nors gydytojo pažyma buvo pristatyta.
        Mokantiems aritmetiką, labai nesunku suskaičiuoti, kad J. Klimavičius ir neteisingus skaičius savo Raporte (
120 pav.) rašo, nes nuo mirties baudmės nuosprendžio jam paskelbimo iki išlaisvinimo yra vis tik 74, o ne  47“ dienos, kaip jis rašo, atseit, neva, sumaišęs klavišus spausdinimo mašinėlės. Joje ir raidžių „s“ bei „d“ klavišai taip pat yra šalia vienas kito ir žodyje ne „bauSmė“, o „bauDmė“ gali būti ne klavišų sumaišymu, o tokia senoviška tartis? Čia jau kalbininkų - kalbos istorikų reikia klausti.         


120 pav.
: ištrauka iš J. Klimavičiaus rašyto Raporto su mano pastaba (čia spausdintos raidės eksperimentui paryškintos)

     Kad J. Klimavičius pradėtų „simuliuoti - apgaudinėti savo bataliono vadą“ - neįtikinama, nes Birželio sukilimo jie abu buvo išlaisvinti ir Antanas Impulevičius, į kalėjimą patekęsImpul 1940 m. gruodyje, NKVD-istų kankinamas buvo žymiai ilgiau, nei J. Klimavičius. Pavyzdžiui, naujai pristatytos knygos „Kovok!“ Kazys Škirpa ir  Lietuvos likimas Antrajame pasauliniame kare 143-144 psl. istorikas Simonas Jazavita rašo:

     Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindiniai batalionų vadai - pulkininkas Andrius Butkūnas, majoras Antanas Impulevičius, majoras Kazys Šimkus, kapitonas Bronius Kirkila, kurie vėliau buvo įtraukti į žydų žudynes, buvo suimti NKVD dėl tarnybos tarpukario Lietuvos kariuomenėje ir fiziškai kankinti. Kad tai galėjo pažeisti psichiką, iliustruoja A. Impulevičiaus 1941 m. liepos 28 d. raštas naujam Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis prašosi išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų.452-Jazavita Kankinimus patyrę ar artimuosius praradę dažnai lengvai  pasiduodavo Vokietijos pareigūnų manipuliacijoms. ...   

  Impul - 
452-Jazavita 
-
 Ibid. p. 19. Pirmą kartą tą TEN PAT (lot.: ibedem) jaunas istorikas Simonas Jazavita toje savo knygoje panaudojo 30 psl. prie pastabų 51-os rodyklės, naudodamas daug kartų. Todėl galima manyti, kad tai 17 psl. po pastabos 18-ta rodykle pažymėta 1942. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok!“ pastangos gelbėti Lietuvą. 1939-1941 m. LCVA f. 648. ap. 2, b. 581, 1. 1.1. Kaip S. Jazavita ten rašo, kad tai didžiulis 273 puslapių dokumentas, šalia pateikti priedai, įvairiausi K. Škirpos rašyti ar jo patvirtinti Lietuvos aktyvistų fronto (toliau - LAF) dokumentai, kuris buvo parašytas 1942 m. pabaigoje, dar nežinant Antrojo pasaulinio karo pabaigos rezultatų, kur K. Škirpa išsiuntinėjo kitiems Lietuvos diplomatams, tikėdamasis juos supažindinti su savo įvykių versija ... O pati S. Jazavitos knyga išleista Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Vilnius 2022.

 

-14-

     Kadangi nieko panašaus J. Krikštaponis nebuvo patyręs, tai, jei nebūtų nacių suimtas ir kalinamas, galima pafantazuoti, kad jis, kaip teisę ir vokiečių kalbą žinantis, gal būtų savo bataliono vadą A. Impulevičių sustabdęs nuo tų Vokietijos pareigūnų manipuliacijų ir karinių nusikaltimų?
        O dėl J. Klimavičiaus akivaizdžios simuliacijos, akivaizdu, kad ta simuliacija buvo skirta kaip ir GESTAP-ui apgaudinėti, nes visas tas J. Klimavičiaus Raportas buvo išverstas į vokiečių kalbą:


.   123 pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti.... pav.: Paryškintas (sukontrastintas) J. Klimavičiaus raportas, kurį galima pamatyti ir  ORIGINALŲ mažo kontrastingumo labai didelės raiškos nuotrauką., kurios vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_103354.jpg

    Daugiau tokių DVIKALBIŲ dokumentų tame R-1444 fonde man neteko pastebėti. O, kadangi tas originalus vokiečių kalba dokumentas yra labai neryškiai spausdintas (per paskutinę kopiruotę, kurios jaunimas dabar gali ir neįsivaizduoti), tai galima manyti, kad tik J. Krikštaponio kaltes“ ieškojęs LGGRTC istorikas A. Rukšėnas, matyt, to į vokiečių kalbą išversto dokumento dėl jo neryškumo galėjo nepastebėti ir, matyt, jo kopijos (tą kopiją kseroksu ar kopijavimo aparatu nelabai ir įmanoma padaryti tokio neryškaus dokumento?) nedarė ir LII(Lii) istorikui M. Pociui ir neperdavė? 
        Šiaip, jeigu A. Rukšėnas būtų padoriai rašęs savo 2014-12-19 „pažymą“, tai tą vokišką dokumentą privalėjo paminėti, nes jis labai siejasi ir su pačiu J. Krikštaponiu. O, kaip tik, tas neryškusis, galimai nepastebėtas vokiečių kalba dokumentas ir griauna „Krištaponio Baltarusijoje“ pasaką, nes jis įrodo, kad J. Klimavičiaus melagingas Raportas buvo skirtas vokiečiams, rašant su didele baime, galimai vaidinant „klavišų sumaišymą“, PARAŠIUS NETEISINGAI IR VOKIEČIŲ KALBA mirties nuosprendžio laukimo dienas. 
        Juolab, neaišku, kam tas vokiečių kalba raštelis skirtas, ir tik pažymėta per II-osios kuopos vadą. Tai panašu, kad VOKIŠKASIS RAŠTELIS BE PAVADINIMO IR BE PASKIRTIES turėjo tikslą patekti į kalėjimą pas II-osios kuopos vadą ir buvo pateikta GESTAP-ui, kaip kontrolė, dėl ko reikia patekti.        
        Be to, „sumaišyti klavišus“, spausdinant ir vokiškai - tą pačią „sumaišymo“ klaidą padaryti, kaip ir neįmanoma. Čia, panašu, kad buvo kažkaip bandoma apsisaugoti nuo melavimo pasekmių, jei vokiečiai būtų išryškinę mirties nuosprendžio panaikinimą? O tokių visų vaidybų sistema akivaizdi, NETEISĖTAI į „tarpininkavimo“ veiksmą įtraukus ir J. Krikštaponį, tarpininkaujant ne savo pavaldiniui.
        Kai soc. tinklo Facebook istorikų klube atskleidžiau melagingą tą „tarpininkavimą“, tai vienas LGGRTC istorikas manęs  paklausė „pagal kokį įstatymą negalima tarpininkauti ne savo pavaldiniui?“. Keista, kad tam LGGRTC darbuotojui nežinomas 8-tasis Dievo įsakymas. Kad ir ateistinėje sovietinėje kariuomenėje man nesuvokiama, kaip galima tarpininkauti ne savam pavaldiniui, kai jis turi savo tiesioginį vadą? 
         Bet, svarbiausiai, šokiruoja atlikta visa to 
„tarpininkavimo“ veiksmo apgavysčių sistema:

1.   

 

     Rašant ilgesnio teksto raportus, niekas nerašo, kad taupyti popierių, nes J. Klimavičiaus Raportas parašytas ant pusės lapo formato popieriaus.

  2.
 
 3.   
 
 

      Nors ir taupant popierių tas Raportas parašytas, bet vis tiek vizoms dėti vietos yra pakankamai.     


124 pav
. Jono Klimavičiaus raporto forma, kurįgalima originalą pamatyti.

Todėl vizų dėjimas kitoje – nugarinėje  rašto pusėje yra ne kas kita, kaip PASIRAŠINĖJIMAS ANT TUŠČIO LAPO, kad nematyti, po ko pasirašinėji. 

        Tokios „raštvedybos“ dar neteko matyti, kad būtų pasirašoma ant tuščio lapo, nematant teksto, po kuo pasirašai. Tas ANT TUŠČIO LAPO PASIRAŠYMAS ATRODO TAIP: 


1254 pav.: Ant Jono Klimavičiaus raporto kitos pusės   J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ keisto „tarpininkavimo“ parašas ir tik po 3-jų - 4-ių dienų A. Impulevičiaus tarpininkavimas, viską bataliono vadui rašant savo ranka. Svarbiausia, kažkodėl  spausdinimo mašinėle tarpininkavimo  žodis ir jo registracijos numeris su data ATSPAUSDINTI TIK J. KRIKŠTAPONIUI ("Krištaponiui"),.Kodėl toks raštvedybinis  išskirtinis dėmesys tik kuopos vado tarpininkavimo forminimui? . Galima pasididinti, o šio padidinto  labai raiškios nuotraukos vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_103046.jpg  

  Labai panašu, kad kitoje Raporto pusėje atliekamas NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ tam, kad J. Krikštaponį apgauti, kad jis nematytų po ko pasirašo, arba tai jo paties, kaip teisę išmanančiojo, sugalvota manipuliacija apsisaugojimui, jei nepavyktų GESTAP-ą apgauti?     
        Pirmiausiai, į akis krenta ne J. Krikštaponio braižu užpildytas raštvedybinės procedūros (tarpininkavimo) registracijos numerio ir datos užpildymas, kas įrodo, kad J. Krikštaponis ne Minske pasirašė, o, greičiausiai Kauno kalėjime. 
Tai istorikai iš pirmo žvilgsnio privalėjo pamatyti, nes jei tokių dalykų 
„nemato“, tai gal neturi jokios patirties darbe su dokumentais? Juk, iš pirmo žvilgsnio pažvelgus į skaičius, turėtų būti įtartina: 

K
 126 pav.: Išdidinta J. Krikštaponio parašo aplinka, kurią EKSPERTIZEI galima dar labiau pasididinti. ir šio labai išdidinto vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/krikstaponio-parasas-klimaviciui.jpg  

     Kažkodėl raštvedys spausdintame  tekste nenurodė kuopos numerio, kas irgi labai įtartina, kai batalione trys kuopos ir kažkokios kuopos vadui nenurodomas kuopos numeris, kas gali būt susiję su bendromis manipuliacijomis, nuslepiant J. Klimavičiaus kuopos numerį? Netnereikia būti patyrusiu ekspertu, kad nepamatyti“ J. Krikštaponio parašo pakrypimą į normalią - dešiniąją pusę, o registracijos skaičiai parašyti į priešingą įprastajai, su pakrypimu į kairę (gal kairiarankio rašysenos?)

        Juolab. REGISTRACIJOS SKAIČIAI ĮRAŠYTI VISAI KITA PLUNKSNA, nei J. Krikštaponio parašo, kas yra įrodymas, jog Krikštaponis ne Minske pasirašė.

    
        Man asmeniškai sovietinėje kariuomenėje savo bataliono štabe teko stebėti tokias atliekamas procedūras, kai atlikinėdavau budinčiojo pasiuntinio pareigas. Tai visada mano atvestasis tarpininkautojas nurašydavo nuo registracijos žurnalo savo tarpininkavimo numerį ir čia pat pasirašydavo bataliono štabo kanceliarijoje. Kitur atlikinėti tokias procedūras net neįmanoma, kai bataliono dislokacija yra šalia štabo ir po įvairių kovinių užduočių grįžtama į dislokacijos vietą.
        Konkrečiam įrodymui, kaip tuos  registracijos skaičius  ne J. Krikštaponis rašė, užtenka, paimti J. Krikštaponio ranka rašytą Atestaciją ir iš jos palyginti
  su neteisėto „tarpininkavimo“ rašysena:

J

127 pav.: Krikštaponio-"Kristaponio" parašai Atestacijos ištraukoje ir neteisėtame „tarpininkavime“. Galima pasididinti ir šio pasididinto vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/krikstaponio%20parasas.jpg   

 

128 pav.:  Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio arba paties J. Klimavičiaus ranka užpildytas neteisėto „tarpininkavimo“ registracijos numeris su jo data. Galima pasididinti.  ir šio padidinto vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/krikstaponio-rasysenos-palyginimas.jpg

 

 


128 pav.: Jono Klimavičiaus raporto registracija. EKSPERTIZEI galima pasididinti. ir to padidinto vaizfo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_133812.jpg  

 Iš šių 126 pav. , 127 pav. ir 128 pav. pavyzdžių matome, kad J. Krikštaponis-„Krištaponis“ skaičių „4“ rašo į kitą-normaliai priimtiną pusę, o skaičius „2“ visiškai ne panašus į raštvedžio ar paties J. Klimavičiaus neteisėto „tarpininkavimo“ užpildymus.

10 klausimų J. Krikštaponio NETEISĖTAM „tarpininkavimui“:

1.      Įdomu, kodėl, išvis, spausdinama?    

2.        Ar sunku savo ranka parašyti „Tarpininkauju“, taip, kaip tai parašo A, Impulevičius ir po šiuo žodžiu pasirašyti bei čia pat, PAŽIŪRĖJUS Į REGISTRACIJOS ŽURNALĄ, nurašyti tarpininkavimo numerį  bei jo datą?

3.       Kodėl buvo reikalinga tokia sudėtinga procedūra?

4.       Ką byloja toks „vokiškasis PEDANTIŠKUMAS“ ir dar to paties  raporto kopija vokiečių kalba? (P.S.: atsiprašau, kad LCVA archyve neatkreipiau dėmesio, ar ant vokiškojo to raporto dublikato kitos pusės buvo toks pats suderinimo-tarpininkavimo įrašas, ar ne buvo? Greičiausiai, kad, galėjo nebūti, nes, atrodo, įdėmiai dokumentus fotografavau, nes būčiau praleidęs ir J. Klimavičiaus kitoje pusėje „tarpininkavimus)

5.       Kodėl toks „pedantiškumas“ netaikomas bataliono vadui A. Impulevičiui, kuriam nėra jokio atspausdinto intarpo pasirašymui ir jis viską savo ranka užpildo? Ar tai ne įrodo, jog „tarpininkautojas“ J. Krikštaponis buvo ypatingoje situacijoje (mūšio lauke ar kalėjimo susitikimų kambaryje) ir jam su mašinėle atspausdinama, kad žinotų, kur tik parašą dėti?

6.       Kodėl bataliono vadas A. Impulevičius pasirašo net po 4-ių - 3-jų dienų, po J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ tarpininkavimo? Ar ne tam, kad „tarpininkavimą“ prašančiajam reikėjo suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal?

7.       Kaip čia A. Impulevičiaus pasirašymo data „sutapo“ su labai svarbia lapkričio 7-osios Didžiojo Spalio perversmo diena, kurios „garbei“ Minske buvo atliekamos masinės komunistų žudynės? Ar tokią dieną bataliono vadui galėjo būti laiko prieiti prie kanceliarinių reikalų? Juk lapkričio 7 d. 1941 m. buvo penktadienį - išeiginių tame tarpe nebuvo, ir kodėl buvo atidėtas pasirašymas, net paskutinei savaitės dienai?

8.       Kodėl A. Impulevičius suklydo ir pirmiau parašė šeštadienio lapkričio 8-osis datą? Ar tokią žymiąją, kaip lapkričio 7-tosios - Didžiojo bolševizmo-komunizmo nusikaltimo dieną galima buvo ją „neįsiminti“ ir suklysti?

9.       Gal dėl kokių nors nežinomų priežasčių net iki lapkričio 8-tosios to raporto galutinio pasirašymo uždelsimas buvo nepriimtinas?

 
10.
 
 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

        Kadangi žodis „Minskas“, atspausdintas, o ne ranka parašytas, tai ar gali būti „įrodymu“, kad tas neteisėto „tarpininkavimo“ raportas J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ pakištas pasirašyti Minske"? 
       O, gal, vis tik, Kauno kalėjimo kameroje pasirašė? 

Gal šis APGAULINGAS-NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ buvo skirtas GESTAP-ui apgauti ir tas „tarpininkavimo“ parašas buvo paimtas Kauno kalėjimo kameroje ir po to sugražintas tas raportas į Minską? Kuo kitu galima paaiškinti 3-jų - 4-ių dienų delsimą po J. Krikštaponio „tarpininkavimo“? Negi „negalima“ per tas 3-4 dienas suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal?

       Toks kontraversiškas klausimas iškyla, nes akivaizdžiai J. Krikštaponis pasirašo ne kanceliarijoje.

129 pav.: A. Impulevičiaus ranka parašyta Jono Klimavičiaus raporto  data.

Atsiprašau, bet net 3-is - 4-ias dienas delsti bataliono vadui ir nesirašyti po tarpininkavimo, kad išleisti negaluojantį - tokio nežmoniškumo net sovietinėje kariuomenėje tarp kariškių man neteko matyti

        Per 4-3 dienas iš Minsko į Kauną ir atgal į Minską, tikrai suvažinėti galima buvo. Kad A. Impulevičius savo ranka parašo„Minskas“, tai ir yra įrodymas, kad jis tai parašo Minske. O kadangi J. Krikštaponiui pakištas užregistruotas Raportas Minske ir Minske atspausdintas, tai ne reiškia, kad „Minske“ parašą deda, nes ne jo ranka parašytas vietovardis „Minskas“.
        Jeigu J. Krikštaponis būtų savo ranka užrašęs „Minskas“, tai tada abejoti nebūtų pagrindo, taip, kaip jei ir užpildęs savo parašo registraciją, kas jam ir priklausė tai padaryti, - tai abejonėms nebūtų jokio pagrindo. Net, jei A. Impulevičius būtų tą pačią ar kitą dieną pasirašęs, tai per vieną parą nors ir įmanoma iš Minsko į Kauną ir atgal suvažinėti automobiliu, bet tai būtų mažai tikėtina. Tada ir visa 1941 m. J. Krikštaponio kalėjime versija būtų labai mažai tikėtina. Bet, deja, 4-ių - 3-jų dienų laikotarpis net per didelis, bylojantis, kad  kalėjime prieiti prie J. Krikštaponio galėjo būti kokios nors kliūtys?  
 

 Deja, šios KALĖJIME versijos buvimą stiprina VISŲ APLINKYBIŲ VISUMA, pridedant ir minėtų - 2-jų istorikų visų melų-fantazijų visumą, galinčią įtarti, jog istorikai matė tas dokumentų keistenybes, todėl apie jas ir melavo? Aišku, aš esu linkęs kitas priežastis  matyti, kodėl Didvyris tapo apšmeižtu.
        Svarbiausia, čia visa visuma dar nesibaigia, nes  Jonas Klimavičius ištikrųjų LIUOSUOJASI (šį terminą naudodavo mano senelis) ir tą žodį J. Klimavičius naudoja kitame Raporte, 
jau Nr. 9 1941 m. lapkričio 16 d. J. Klimavičiaus ranka Kaune rašytas raportas Ryšių karininkui dėl „pasiliuosavimo“ rašydamas taip: .

 

    Deja, šios KALĖJIME versijos buvimą stiprina VISŲ APLINKYBIŲ VISUMA, pridedant ir minėtų - 2-jų istorikų visų melų-fantazijų visumą, galinčią įtarti, jog istorikai matė tas dokumentų keistenybes, todėl apie jas ir melavo? Aišku, aš esu linkęs kitas priežastis  matyti, kodėl Didvyris tapo apšmeižtu.

     Svarbiausia, čia visa visuma dar nesibaigia, nes  Jonas Klimavičius ištikrųjų LIUOSUOJASI (šį terminą naudodavo mano senelis) ir tą žodį J. Klimavičius naudoja kitame Raporte, jau Nr. 9 1941 m. lapkričio 16 d. J. Klimavičiaus ranka Kaune rašytas raportas Ryšių karininkui dėl „pasiliuosavimo“ rašydamas taip:


130-131 pav.:  antrasis J. Klimavičiaus raportas  jau iš Minsko nuvykus į Kauną PASILIUOSAVIMUI. Galima ženkliai pasididinti  ORIGINALĄ. kurio labai didelės raškos nuotraukos vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_103046.jpg     ir jo turinys, man, kaip taip patbesiliuosavusiam iš sovietinės kariuomenės,  labai keistas, ir, panašu, melagingą, norint, kažką apgauti? 
 

 

     Kažkaip minėti du istorikai „nemato“, kad išvykęs į Kauną „pasiliuosuoti“, pagal minėtą Lietuvos Karininkų ... knygą, Jonas Klimavičius ir toliau tarnauja; dar vos ne metus; iki 1942-09-30 paleidimo į atsargą? Kaip galima su tokia liga toliau tarnauti ir „ignoruoti“ gydytojų pažymą dėl sveikatos pablogėjimo? 
        O nutrauktas liuosavimasis buvo, ir toliau prisėjo „sergančiam“ tarnauti, matyt, todėl, kad iš kalėjimo išleisto Juozo Krikštaponio sveikata gal buvo prastesnė, nusilpus ir išbadėjus dėl labai prasto maisto? Apie tai 2009-11-25 krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštyje XXI Amžius kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės užrašytame pagal J. Krikštaponio sesers Veronikos Juodienės ir partizano-ryšininko Mykolo Dirsės pasakojimus, buvo pasakyta:


 

133 pav.: ištrauka iš jau čia 16-toje pastaboje paminėto „Įvykdė Lietuvos karininko priesaiką“ straipsnio, kurią galimapasiryškinti ir to paryškinto vaizdo internetinis adresas yra  

  Logiškai galvojant, kelis mėnesius (pagal NKVD generolą P. Kapralovą 3 mėnesius) su kalėjimo daviniu J. Krikštaponis pusbadžiu pabuvęs, kaip aukštesnio ūgio asmuo, turėjo jaustis prasčiau, nei vidutinio ar žemo ūgio kaliniai, nes kalėjime maisto daviniai kaliniams pagal ūgį ne skirstomi.  Juolab, J. Krikštaponis kaip aukšto meistriškumo sportininkas-metikas, vardan gerų rezultatų privalėjo kokybiškai dar papildomai maitintis ir, staiga nutraukus gerą mitybą, stresas organizmui turėjo būti didesnis, nei eiliniams kaliniams. Ir jei iki dabar pas liudininkus atmintyje išliko po kalėjimo J. Krikštaponio sublogimas, tai akivaizdu, kad turėjo jis atrodyti ne kaip. Todėl ir galėjo būt rimtas medicininis pretekstas „simuliacijai“ nuo kariuomenės, gal, net išrūpinus medicininę reabilitaciją?
        Aišku, namiškiams apie tai girtis neturėjo, ir, aišku, GRĮŽUS IŠ KALĖJIMO REIKĖJO SLAPSTYTIS, pirmiausiai nuo visuotino surašymo, vykusio 1942 m. vasaryje. Todėl keista, jog minimi 2 istorikai nekreipia dėmesio į tokią labai svarbią detalę, kaipKOMUNISTUS kalėjime, kurie ypatingai suiminėjami turėjo būti tik vokiečių okupacijos pradžioje ir į patį slapstymąsi nuo vokiečių, sesers pabrėžtą dar atskirai jos prisiminimuose.Jei, kaip istorikai M. Pocius Ukmergės konferencijoje ir A. Rukšėnas man teigia, kad suimtas buvo, neva, 
po demobilizacijos nuo 1942 m. antros pusės iki 1944 liepos“, tai tada slapstytis nebūtų jam reikėję ir apie tą istorikų išsigalvojimo paneigimą ... temoje.        

 

  Na, o dėl antrojo J. Klimavičiaus LIUOSAVIMOSI raporto sunkiai suprantama tokio raporto, skirto Ryšių karininkui būtinybė, lyg, „karininką sukontroliuoti, ar moka Kauną ir namus atrasti kelionės metu?“. Koks to raporto tikslas, ką jis informuoja? Negi karininkas, „gali nežinoti“, kaip iš Minsko iki  Kauno nuvažiuoti, ir tai būtiną kontroliuoti? Kai aš liuosavausi“-komisavausi iš sovietinės kariuomenės (tai labai pikantiška istorija, kurioje buvau susijęs su J. Gagarino „žūtimi“, bet tai atskira tema ...), tai man jokių raštų nereikėjo rašyti - užteko tik registruotis komisariate. 
        Man panašu į tai, kad tuo J. Klimavičiaus „liuosavimusi“ REIKĖJO NURAŠYTI IŠGALVOTĄ KITĄ Joną KLIMAVIČIŲ, kuris įrašytas į 1941-10-06 A. Impulevičiaus galimai FALSIFIKUOTĄ įsakymą Nr. 
42

  


134 pav.:Du Jonai Klimavičiai įsakyme Nr.42. Šio šifro raidžių ištyrimui galima pasididinti  ir šių padidintų raidžių vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/du-klimaviciai.jpg    Taip pat galima pamatyti visą įsakymo Nr. 42 II-ąji puslapį, kurio nelabai ryškios nuotraukos vaizdo
 internetinis adresas yra:http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_111037-isak-42-antras-psl.jpg    22 pav.     pavardžių ištrauka paimta iš 23pav.

135 pav.: įsakymo N. 42 antrojo lapo pradžia - išvardintų karininkų sąrašo tęsinys.
Galima pasididinti
 be pabraukimo ir be kontrasto užkėlimo labai raiškią nuotrauką, kurios vaizdo internetinis adresas yra: 

http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_111115.jpg

  Kaip matome 135 pav., kitas Jonas Klimavičius yra įrašytas prie 2-osios kuopos po J. Krikštaponio pavaduotojo - 1-ojo būrio vado Vlado Tamošiūno, kurį istorikų nuslėptieji-nerodomieji liudininkai Henrikas Salelionis ir Juozas Vėsa liudijo, vadovavus kuopai, kai neliko J. Krikštaponio ir kai vėliau perėmė vadovavimą Nikodemas Reikalas, kurio vadovavimą patvirtino ir KGB specialistai-kriminalistai, šių istorikų ignoruojami. Kur jis tada buvo dingęs - neatskleidžiama liudijimuose.
        Todėl ties čia ir iškyla SVEIKO PROTO būtinybė, toliau 
tyrinėjant ir„nematant kaip ir didžiausią nesąmonę, kad tokiame mažame tik 22-iejų karininkų kolektyve galėtų atsirasti DU BEDRAVARDPAVARDŽIAI; dar net su vienodais laipsniais ir vienodai identiškomis keistomis biografijomis, pakliuvus į NKVD kalėjimą ir abiem tapus mirtininkams, ir abiems keistai NKVD-istai ne tik to mirties nuosprendžio neįvykdo, bet, dar ir neišveža į Minską ir į Červėnę su visais pasmerktaisiais ir palieka Kauno kalėjime, kad Birželio sukilimas juos išlaisvintų.Ar ne per daug keistų sutapimų?

     Nuo čia ir prasideda istorijos, kaip ne mokslo, o religijos dalykas, verčiantis keistomis nesąmonėmis tikėti ir neleidžiantis jas tyrinėti. Kaip man neleido tyrinėti Teisingumo ministerijos darbuotojas, atsakingas už Lietuvos religijas, kurio labai klauso šie du istorikai - tai ... temoje.
        Svarbiausia, jokie istorikai 
2-osios kuopos Jono Klimavičiaus“ niekas nenustatė:

 

 Net magistrantas Andrejus Stoliarovas savo magistriniame darbe apie 2/12 batalioną, pateikdamas 15 karininkų ir dar 4-iųpaminėdamas pareigybių pokyčius, tarp 19-os paminėtų karininkų kito Jono Klimavičiaus nerodo.


136av.: Anatolijaus Stoliarovo magistrinio darbo 2/12 bataliono karininkų sąrašas ir pareigybių pokyčio aprašymas. Galima pasididinti. ir to padidinto vaizdo internetinius adresas yra: 
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/stoliarovas

137 pav.:
 iš viršutinės  136 pav. nuotraukos padidintas karininkų sąrašas 23-čio psl., sudarytas pagal 1941-08-25vienam iš pirmųjų įsakymų 17 karininkų, kur aukščiau esančiame A. Stoliarovo magistrinio darbo 22 psl. yra parodyti kpt. Povilas Pukys kaip bataliono adjutantas, j. ltn. Petras Buinauskas, kaip karininkų vertėjas. O dar  24 pav.:  tekste buvo sąraše nepaminėti 1.) Zenonas Kemzūra, 2. )Vincas Danilevičius,3.)Antanas Laurinavičius, 4.) Jonas Levinas, o pastarojo kaip ūkvedžio pareigas perėmė 5.) Eligijus Sližys. Taigi, aritmetika paprasta 17+5=22

138 pav.: iš knygos  „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ aptikti tik du Jonai Klimavičiai. Galimapasididinti ir šios knygos padidinto vaizdo internetinis adresas yra:http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/klimaviciai-jonai-d.jpg

Tai reiškia, kad 1941 m. rugpjūčio 25 d. viename iš pirmųjų PTM bataliono įsakyme kito Jono Klimavičiaus dar nebuvo.    Nerodo kito Jono Klimavičiaus ir garsioji knyga Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953, kuri istorikams turėtų būti kaip „Tėve mūsų ...“, kurioje, kaip matome 26 pav., kitas Jonas Klimavičius kaip voldemarininkas, dalyvavęs maište ir po to bausmę atlikęs, buvo šauliu, ir daugiau apie jį karo metu jokių žinių nepateikta.
        Todėl jokiu būdu negalima teigti, kad  tai „tąsai“, nes jo karo metu likimas nežinomas - galima greičiau manyti, kad jis galėjo būti ir 1941 m. birželį ištremptu į Sibirą, kaip labai daug trėmė Šaulių sąjungos narius, arba nuo sovietų galėjo pasitraukti į Vokietiją? Dėl jo likimo reikia tirti.
        Pats magistrantas savo darbo  23-čiame psl. rašo, „kad 1941 m. rugpjūčio 26 d. 2-asis PTM batalionas buvo sukomplektuotas.“ Batalione A. Stoliarovas jau tada mini 445 buvusius karius su puskarininkiais ir 23 karininkus ir tarp jų antrojo Jono Klimavičiaus nėra, nors pagal jo išvardintus karininkus vis tik vieno trūksta. 
       Na, o apie tikrąjį J. Klimavičių iš 3-čiosios kuopos A. Stoliarovas savo darbo Priedų
 skyriuje


139 pav.: ištrauka iš A. Stoliarovo magistrinio darbo. Galima pasididinti. ir to padidinto vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/stoliar-silv-foti-del-klimav.jpg 

   Tame Priedų skyriuje A.Stoliarovas išvardino net daugiau karininkų, kurių nėra tame Nr.42įsakyme, kaip Nikodemą Reikalą, bet apie jį mažai žinių pateikė. Svarbiausia yra tai, kad ir tarp papildomai išvardintųjų bataliono 37-ių karininkų,  „kito Jono Klimavičiaus“ taip pat A. Stoliarovas nerodo. Todėl gilesnei analizei, siūlau pažvelgti į to paties Nr. 42 įsakymo karininkams pradžią:


140 pav.: 
čia aukščiau 23 pav.:  parodyto įsakymo Nr.42 karininkams pradžia

 Taigi, iš įsakymo Nr. 42 karininkams abiejų ... pav. ir ... pav.: nuotraukų matome, kad nėra ltn.Petro Aušiūros, kurį A. Stoliarovas paminėjo, kaip perkeltą į Statybos kuopą, bet atsirado PetrasBalsevičius, Juozas Barzda, Vladas Kvietinskas. Neišvyko: Eligijus (Elegijus) Sližys, nors rodomas rugpjūčio mėn. perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, kaip to bataliono ūkio tarnybos viršininkas, Petras Buinauskas ir rugsėjo 15-tą atleistas iš tarnybos Aleksas Maurušaitis. Jį, kaip2-osios kuopos 1-ojo būrio vadą pakeitė žinių karininkas ltn. Vladas Tamošiūnas, kuris ir tapo J. Krikštaponio TIKRU pavaduotoju, pagal istorikų nuslėptųjų H. Salelionio ir J. Vėsos parodymus, pakeitęs J. Krikštaponį. O kur pastarasis istorikų „kaltinamasis“ dingo? - atsakymo nėra, nes tuos liudininkus tie istorikai slepia.
        Sudarius BALANSĄ tarp neišvykusių ir naujai atsiradusių, gaunasi, kad neišvyko 
4, o naujai atsirado 
3, - tai gaunasi, kad į Minską turėjo išvykti 21 išvardintieji karininkai. Tačiau, Minske su dviem Klimavičiais gaunasi 23, kaip ir A. Stoliarovas tą skaičių paminėjo rugpjūčio pabaigai. Negi tas UŽSISLAPTINĘS karininkas ir yra antrasis J. Klimavičius su dar kažkokiu netikslumu? 
        
Tačiau to „antrojo Jono Klimavičiaus“ NĖRA  ir A. Stoliarovo Priedo Nr. 2 Daliniame lietuvių pagalbinės policijos (apsaugos) 12-ojo bataliono 39-ių karininkų  sąraše, sudarytame pagal  jo darbo 86 psl. nurodytą labai patikimą archyvinę„“ medžiagą, kaip LYA archyve, Nacionalinio muziejaus bibliotekoje, minėtu Lietuvos karininkų ... 1-6 tomų leidiniu, galima ignoruotų LGGRTC minėtų istorikų ir technikos mokslų daktaro, karybos istoriko-pulkininko Stasio Knezio2000 metų straipsnįKnezio apie Kauno karo komendantūros TDB 1941 m.     ________________________________________________________________________
Knezio - jau Šviesiosios Atminties kariškis-mokslininkas Stasys Knezys žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA  2000 m. Nr. 1(7) parašė straipsnį  Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m.“, kurio internetinis adresas yrahttp://genocid.lt/Leidyba/7/stasys_knezys.htm   

 

 

-137,1-

     Šiame A. Stoliarovo sudarytame sąraše keistas „sutapimas“ Jono Klimavičiaus savo keisto Raporto rašymas su Juozo Barzdos 1941 m. lapkričio 4-tą dieną išleidimu į atsargą. Gal jie abu tą dieną važiuoja kartu į Kauno kalėjimą vizą „tarpininkavimo“ gauti iš J. Krikštaponio? Čia pat po14-os dienų paleidžiamas į atsargą ir karininkas vertėjas Petras Buinauskas, kuris A. Stoliarovo ir nebuvo rodytas rugpjūčio mėnesį. Mini jis ir dar neminėtus: 4-to PTM būrio vadą Petrą Bulotą,Vladą Čyvą, neatvykusį į paskirties vietą ir iš sąrašų išbrauktą, jaun. gydytoją Zenoną Danilevičių, 1941-09-20 atleistas pačiam prašant ir 2-osios Kauno poliklinikos direktoriumi tapusį ..., mjr. Gavelį ?, Juozą Maceiną, Balį Matulevičių iš V-tojo bataliono, Vladą Mažeiką kaip I-osios kuopos IV būrio vadą, kurio nematau tarp išvykusiųjų į Minską ir apie jį jokių žinių daugiau nepateikta, mjr. Joną Pačkauską (Paškauską) kaip spalio 3 d. į 2-ąjį PTM paskirtą, bet po 3-jų dienų į Minską neišvykusį, Joną Raščių, kaip rugsėjo 1-mą perkeltą į 2-ąjį PPT batalioną, bet į Minską išvažiavusį nematau, ginklininką Nikodemą Reikalą, kuris nebuvo minėtas nei rugpjūčio mėnesį, nei išvykoje į Minską, Silvestrą Slavicką, kaip iš 1-ojo PPT bataliono, kvotų karininką kpt. Andrių Staugaitį.
        
Suskaičiavus visus neminėtus rugpjūčio mėnesį, jų gavosi 13. Prie jų pridėjus rugpjūtyje neminėtus, bet į Minską išvykusius 
3, gauname 16 rugpjūtį neminėtų. Taigi, šiuos neminėtus atėmus iš visų A. Stoliarovo aprašytų - aritmetikos veiksmas pats paprasčiausias: 39-16=23 Gavosi tiek karininkų, kiek A. Stoliarovas ir buvo pabrėžęs, nors pagal išvardintus vieno karininko truko. Tik per vieną karininką neatitikimas - tai nėra didelis neatitikimas, kuris rodo tik apytikslį karininkų grupavimą.
        
Bet, svarbiausia, nei šioje Andrejaus Stoliarovo karininkų analizėje nei minėto karo istorijos mokslininko Stasio Knezio straipsnyje nepavyko pastebėti minimo „antro Jono Klimavičiaus“, ką galima teigti, kad jis A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 gali būti išgalvotu. 
        
Apie kitą Klimavičių“ Stasys Knezys parašė tik taip:
        „
Kai kurie karininkai buvo patyrę sovietinio kalėjimo žiaurumus. Iš kalėjimo juos išlaisvino kilęs Vokietijos–SSRS karas. Tarp jų – buvęs Šaulių sąjungos štabo mokymo skyriaus viršininkas gen. št. mjr. A. Impulevičius, 9-ojo pėstininkų pulko 1-osios kuopos vadas kpt. V. Klimavičius, ...
        Bet, deja matome ne mums reikalingą leitenantą, o matome visai kitą  KAPITONĄ V. KLIMAVIČIŲ, kuris yra Viktoras Klimavičius, taip pat čia 
... pav. LGGRTC straipsnyje rodytas.
        Geresniam apie bataliono istorijos suvokimui, labai svarbus yra S. Knezio dėstymas toks:
        
2-ojo PPT bataliono formavimo pradžia laikytina rugpjūčio 9 d., kai jo vadu buvo paskirtas gen. št. mjr. A. Impulevičius. Rugpjūčio 22 d. jis pranešė Kauno komendantui, kad rugpjūčio 20 d. 1-ojo PPT bataliono 1-oji ir 2-oji kuopos persikėlė į Šančius ir jis pradėjo joms vadovauti. Netrukus batalioną papildė atkelta iš 1-ojo PPT bataliono 6-oji kuopa, šiame batalione pavadinta 3-iąja kuopa.

Pirmajame įsakyme 2-ajam PPT batalionui buvo paskirti eiti pareigas atkelti iš 1-ojo PPT bataliono 17 karininkų ir 445 kariai; jie įrašyti į šio bataliono sąrašus nuo 1941 m. rugpjūčio 25 d. 

Iš 1-ojo PPT bataliono į 2-ąjį PPT batalioną buvo perkelti ir paskirti šie karininkai:

kpt. Povilas Pukys – bataliono adjutantu; 
jaun. ltn. Petras Buinauskas – karininku vertėju; 
ltn. Vladas Tamošiūnas – žinių karininku (rugpjūčio 28 d. paskirtas bataliono raštvedžiu); 
ltn. Petras Aušiūra – 1-osios kuopos vado pavaduotoju; 
jaun. ltn. Jonas Plungė – 1-osios kuopos I būrio vadu; 
jaun. ltn. Antanas Gecevičius – 1-osios kuopos III būrio vadu; 
ltn. Juozas Krištaponis – 2-osios kuopos vadu; 
jaun. ltn. Aleksas Maurušaitis – 2-osios kuopos I būrio vadu; 
ltn. Jonas Marcišauskas – 2-osios kuopos II būrio vadu; 
ltn. Jurgis Juodis – 2-osios kuopos III būrio vadu; 
jaun. ltn. Juozas Grabauskas – 2-osios kuopos IV būrio vadu; 
kpt. Juozas Ūselis – 3-iosios kuopos vadu; 
ltn. Jonas Klimavičius – 3-iosios kuopos vado pavaduotoju; 
ltn. Mykolas Dubinskas – 3-iosios kuopos I būrio vadu; 
jaun. ltn. Pranas Zelba – 3-iosios kuopos II būrio vadu; 
jaun. ltn. Jonas Stankaitis – 3-iosios kuopos III būrio vadu; 
jaun. ltn. Vincas Ašoklis – 3-iosios kuopos IV būrio vadu.

     Citatą paryškinau ir pabraukiau aš, tam, kad J. Krikštaponį ir J. Klimavičių parodyti SKIRTINGOSE kuopose ir kad J.Krikštaponis ne kaip neturėjo teisės kitos kuopos vado pavaduotojui J. Klimavičiui „tarpininkauti“, kai pastarasis turėjo savo vadą kapitoną Juozą Ūselį. Tai privalėjo LGGRTC istorikai matyti; pagal visą sukauptą šią istorinę informaciją, ir fantazuoti apie kažkokį „2-osios kuopos J. Klimavičių“ neturi teisės, nes dėl šios fantazijos gaunasi visuomenės ir kitų istorikų apgaudinėjimas, net, galimai, apgavus LII(Lii) istoriką Mindaugą Pocių, jam pakišus galimai atrinktų dokumentų kopijas, nematant visų kitų VISUMOS dokumentų, galinčių visai ką kitą matyti, ne norima pagal kitų organizacijų užsakymą, apie ką ... pateikiu pastebėjimus. 
        Taigi, į visų tų dokumentų keistenybių atsakymui, vargu ar galima ką nors kitą paaiškinti, kaip ne GESTAP-o apgaudinėjimą ir to apgaudinėjimo tikslas irgi privalėjo būti.

     Todėl dėl nenuoseklaus dokumentų archyvuose nagrinėjimo pasekmės išdėstomos kitoje čia žemiau temoje:

-139-

 
 

5-toji tema: Kad J. Krikštaponis galėjo neišvykti į Minską, - tai galima įsitikinti archyve; TIK VISUS dokumentus peržiūrėjusir atmetus aukščiausio lygio apgavystę

      Bet, deja, LCVA archyve nebuvusiam LII(Lii) istorikui Mindaugui Pociui, tokia mintis sukilti negalėjo, nes jis dėkojo LGGRTC istorikui Alfredui Rukšėnui tik už kopijas dokumentų. Tik neaišku, ar visų ir ne aišku, kokios kokybės vaizdų?
        Todėl archyve pirmųjų vaizdų įspūdžiui, pirmiau teikiu vėl pasikartojančių 6-ių pastebėjimų PROLOGĄ apie tą padėką A. Rukšėnui M. Pociaus pareikštąpastarojo straipsnyje  mokslinio 213 psl. apimties žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 Nr. 1(51) 10-tame psl., rašant taip:


    141 pav.: 
ištrauka iš 
„M. ir G.“ žurnalo M. Pociaus „Juozas Krikštaponis (Krištaponis) − dalyvavimo Holokauste ir istorinio atminimo problema“ straipsnio su mano pastebėjimais. To žurnalo internetinis adresas yrahttp://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf  

     Pirmiausiai:  141 pav.: abejonę kelia pats istoriko M. Pociaus pavartotas karo metų“ terminas, nes Lietuvoje 1941 m. karas su Birželio sukilimu praėjo akimirksniu, ir Lietuvoje buvo tik vokiečių okupacija iki sovietų antrosios okupacijos, kuri ir sukėlė Lietuvos, ypač, kaimo gyventojams kelių metų karą. Todėl neaišku; apie kokį karo laikotarpį šis istorikas pabrėžė dėl J. Krikštaponio „karo metais veiklos“, A. Rukšėno „tirtos“? Kad, pastarasis pokario Partizaninę veiklą būtų tyręs - kažkaip apie tai nėra žinoma. Taip, kad nuo 1941 m. birželio pabaigos iki hitlerinio Berlyno paėmimo Rusijos istorikams tas laikotarpis, tikrai, yra KARO METU vadinamas. Tai, negi, „M. Pocius yra Rusijos“ istorikas, ar tik su rusišku-komunistiniu Kremliaus istoriniu įteigtu naratyvu terminus taiko Lietuvos istorijai? 
        Antra: toliau tame pačiame 
 29 pav.:  M. Pociaus teiginyje, kad J. Krikštaponio veiklą PIRMASIS „tyrė Alfredas Rukšėnas“, tai čia jau labai panašu į PIRMĄJĮ PRISVILUSĮ BLYNĄ, nes čia to straipsnio autoriaus paminėtąją 2014 m. LGGRTC „pažymą“, parengtą A. Rukšėno, kaip tik,  po pristatymo, iškart LR Generalinė PROKURATŪRĄ ATMETĖ dėl objektyvių duomenų stygiaus. Juk objektyvių duomenų stygius susiveda į tai, kad „tiriamasis“-skundžiamasis asmuo jau miręs - net žuvęs, todėl sovietinės okupacijos sąlygomis, kad nuo teisinio perzekiojimo apsaugoti tikrąjį kuopos vadą N. Reikalą, KGB tardytojams ir galėjo, visai ne prie ko, J. Krikštaponį pakišinėti jo kolegos; tik todėl, kad jis buvo žuvęs?! Kaip tik, tai, matyt, įtardamas, M. Pocius savo Pažymos ... psl. dėl paties didžiausio „kaltinančiojo liudininko“ M. Kačiulio, keičiančio parodymus,  siūlė ištirti to reiškinio priežastį. Deja, kad nebereikėtų tai tirti, todėl Centras su tuo pasiūlymu ir pareikalavo Didvyriui nedelsiant nuimti atminimą. Tik, deja, tas „reikalavimas“ (2023-06-17 sprendimas PA-2sprendimasPA-2) su praeitų metų lapkričio 18 d. terminu: tam vandalizmui atlikti, dėl Laivės kovotojų iniciatyvos teismuose užstrigo ...         ______________________________________________________________________ 
    
sprendimas PA-2 - tai LGGRTC Generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio dėl viešojo objekto pakeitimo, pakeičiant paminklinį akmenį Juozui Krikštaponiui (Krištaponiui) Ukmergėje, nuo jo nuimant Juozo Krikštaponio bareljefą ir jam skirtą atminimo lentą, pakeičiant lentą žuvusiems Vyties apygardos partizanams. Tas sprendimas turėjo būti įgyvendintas iki 2023 m. lapkričio 18 d., kai dieną prieš tai buvo J. Krikštaponio bendražygio ir vado Kazio Veverskio gimimo 110 metų jubiliejus, kuris, beja, žuvo porą savaičių prieš J. Krikštaponį. Šio sprendimo internetinis adresas yrahttp://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230817_sprendimas_krikstaponis.pdf ,  o dėl šio sprendimo ir visų kitų sprendimų bei Komisijos išvadų visa informacija teikiama internetiniu adresu  http://genocid.lt/centras/lt/4127/a/   Įdomu ir labai keista, kad prie minėto PA-2 sprendimo kaip pagrindas-PRIEDAS su pavadinimu Istorinė-archyvinė pažyma apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą“, turinti teigiamą reikšmę, nes jau joje nieko nenuslėpta. Bet, deja, tąpridėtą PRIEDĄ irgi tik per kabutes aš čia tekstuose vadinu kaip  „pažyma“, nes ji šokiruoja kaip neturinti nei autorystėsnei jokio patvirtinimo ir pagal mano skaičiavimus tai apie 99% PLAGIATAS nuo LII (Lii) istoriko Mindaugo Pociaus sudarytos Pažymos, su dabar čia LGGRTC „pažymos“ gale (10 psl.) paminėtomis PRIEŠTARINGOMIS ŽINIOMIS, patvirtinančiomis J. Krikštaponio kalinimą Kauno kalėjime ir paneigiančiomis jo buvimą Baltarusijoje, nes po kalėjimo slapstėsi nuo vokiečių bei reikalavimu ištirti pagrindinio įtartino „liudininko“ parodymų nepatikimumo priežastis. Be to, M. Pociaus Pažymoje ir šioje LGGRTC „pažymoje“  pripažintas net KGB tyrėjų-tardytojų kaip specialistų-kriminalistų nustatytas Baltarusijoje ir kitas J. Krikštaponio kuopos vadas Nikodemas Reikalas, su labai keistu-neįtikinamu ir net nesąmoningu kuopai „vadovavimo kaitos“ teiginiu, lyg, J. Krikštaponis egzekucijoms atsisakinėdavo vadovauti„ ir „jį keisdavo“ egzekucijose patyręs N. R.?  Taigi, kadangi visų mokslinių darbų ar pažymų pabaigos būna kaip apibendrinimai - išvados, o čia šioje „pažymoje“ prieštaringos žinios nepaneigtos,  kaip ir duoda suprasti, kad didvyriškai žuvusiajamatminimas naikinamas už nacių kalėjime sėdėjimą ir po to nuo vokiečių slapstymąsi? Todėl labai panašu, kad nei Komisija ir nei Gen. direktorius tos pažymos, gal, neskaitė, o vykdo ...? Įsitikinimui patariu susipažinti ir pastudijuoti pagal internetinį adresą http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230629_isvada01_priedas.pdf

 

 

-141,2-

        Trečia:  ten pat   ... pav.: apie M. Pociaus  paminėtą 2014 m. (tiksliau gruodžio 19 d.)LGGRTC istorinę-archyvinę „pažymą“ (mano čia visur vadinamą per kabutes), skirtingai nei M. Pociaus Pažymą, skirtą 2021-12-03 Ukmergės mokslinei konferencijai apgauti, - vis tiek ją vadinu iš didžiosios raidės, nes toje Pažymoje šio istoriko apgavystės tapo paneigtos tos pačios Pažymos priešpaskutiniojo puslapio PRIEŠTARINGOMIS ŽINIOMIS, bei tuo paminėtu pasiūlymu,  2014 m. A. Rukšėnas slėpė; t. y. slėpė pagrindinį istorinį faktą (skundžiamojo J. K. nuo nacių nukentėjimą) ir slėpė-neminėjo pagrindinį dokumentą, tai patvirtinantį. Todėl L. R. Gen. prokuratūra tik švelniai atmetė tuos neobjektyvius „tyrimus, apie ką ...    
        Ketvirta: Ten pat apie  tos 
„pažymos“ paminėtą pavadinimą „Dėl J. ... K. ... (...) veiklos vokiečių okupacijos laikotarpiu“ (... pav.: mano žaliai pabraukto), pagal kokią „logiką“ šio nagrinėjamo asmens kelių mėnesių (NKVD generolo Kapralovo raštelyje 3-jų)  kalinimas Kauno kalėjime ir po to, pagal jo sesers tvirtinimą, jo slapstymasis nuo vokiečių per visą vokiečių laikotarpį, ką ir M. Pocius paminėjo tame priešpaskutiniame savo Pažymos puslapyje, negi visa tai nėra veikla? Kodėl visą tai netirta? 
        Penkta: Tai, jeigu tame 
... pav.: M. Pociaus straipsnyje išgirta A. Rukšėno  „pažyma“, pagal kurią  L. R. Generalinės prokuratūros raštu 2015-01-22 Nr. 17.2-829Gen.prokRAŠT   buvo iškart atmesti J. Krikštaponiui „kaltinimai“, kaip NESANT OBJEKTYVIŲ DUOMENŲnesantDUOMENŲ, nors teisininkai nežinojo, kad J. Krikštaponis buvo ir nuo nacių nukentėjęs, (apie tai detaliai ... temoje), tai kokias „konsultacijas“ galėjo suteikti mokslininkas, kurio darbas buvo teisininkų atmestas? Ir, aplamai, kodėl net tokiu atmestu mokslininko darbu reikėjo naudotis, jo galimai išskirtinai ir net gal tendencingai atrinktų dokumentų kopijomis, neaiškios kokybės? Kas LII(Lii) mokslininkui M. Pociui sutrukdė pačiam nuvažiuoti į mūsų šalies Centrinį valstybinį archyvą ir pamatyti-pastudijuoti archyve saugomus originalus? Ar tai ne panašu į prastų mokinukų nusirašinėjimą, naudotis ne savo, o kito kolegos galva? Kodėl po tokio nusirašinėjimo ( „šperinimosi“) buvo atliktas atvirkštinis plagiato veiksmas, sudarant naują LGGRTC „pažymą“, skirtą Komisijai apgaudinėti? Tai čia koks „pavyzdys“ studentams ir būsimiems mokslininkams?
 
  
 ______________________________________________________________________

    Gen.prokRAŠT - šio L. R. Generalinės prokuratūros 2015-01-22 rašto-atsakymo Centrui internetinis adresas yra http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_03.pdf  
     
nesantDUOMENŲ - konkrečiai - sutrumpintai  Gen. prokuratūra dėl NESANT OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ J. Krikštaponio kaltinimui atsakė ir Laisvės kovotojų sąjungai, kurio to rašto kopijos vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/laiskai/tyrimai/luk-pirat/impul/falsifik/gen-pr-llks-ui.jpg 

 

-142,5-

     Taigi, tokio istorijos „mokslo“ pasekmių „rezultatas“ matosi prie minėto sprendimo, naikinti J. Krikštaponiui atminimo LGGRTC naujos „pažymos“ vienas iš svarbiausių šios problemos konstatavimų šis:


142 psl.: 
ištrauka iš LGGRTC naujos „pažymos“, kurios puslapis nurodytas  3/11 baltais skaičiukais ir jos internetinis adresas nurodytas viršuje. Galima pasididinti eksperimentui paryškintų raidžių vaizdą, kurio internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/isvyko.jpg 

      Lygiai viską idealiai taip pat rašė ir M. Pocius savo Pažymos 4-tame psl.. Kad toje LGGRTC naujoje „pažymoje“ minimas Alfredo Rukšėno tirtas Kauno 2-asis pagalbinės policijos batalionas ir gyventojų žudynės Baltarusijoje, tai aišku, kad jos vyko. Tik, ar įmanoma tai kokybiškai tirti, ten nebuvus ir prie dabartinio diktatoriaus rėžimo - galima ne tik abejoti, bet ir apie galimas klaidas  čia toliau ... miniu. O, kad šis LGGRTC istorikas būtų tyręs kokybiškai atskirai, J. Krikštaponį tame batalione, yra irgi labai daug abejonių dėl jo 2014-12-19 tik 4-ių psl. apimties „pažymos“, daug ką nuslėpus ir vienpusiškai parašius.
        Todėl siūlau atsivesti pabaigoje paminėto 1941 m.   to spal
 6 d.   (su tokia galūne tas mėnuo buvo minimas) A. Impulevičiaus labai ilgo  
įsakymo Nr. 42 kai kurias dalis:

143 pav.:  viršutinė įsakymo dalis

   Pažymėtina, kad pagal čia  143 pav. ir kitas matomo įsakymo Nr. 42 dalis apie 1981-1982 metus buvo sudarytas tas garsusis KGB-istų-specialistų-kriminalistų sudarytas Sąrašas (apie jį ... rašiau ir dar rašysiu ...), vadovautasi šiuo 159-tojo įsegimo A. Impulevičiaus  42-uoju įsakymu, kuris tame KGB Sąraše nurodomas, bet KGB specialistams, matyt, neįrodė J. Krikštaponio išvykimo, nes akivaizdu, jog šis įsakymas buvo rašomas PRIEŠ IŠVYKĄ Šančiuose, o ne traukinyje ar automašinų ešelone. Todėl tame įsakyme 145 pav., 145 pav. ir ... pav.: paminėtos pavardės ne gali būti kaip neginčytina tiesa, nes dėl kai dėl kokių nors priežasčių galėjo ir neišvykti paminėtieji:


144 pav.: 
 minėto 42-o įsakymo pirmas lapas, kurį galima pasididinti.


  145 pav.: A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 paragrafai nuo 2 iki 4 su karininkų sąrašo pradžia. Šios nuotraukos vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/isak-42-2-4-paragr.jpg

      Taigi, kaip matote  145 pav. mano raudonai pabrauktus žodžius 2-ame paragrafe parašymą būsimajame laike, kad Šiandien 05:00 val. Kauno komendanto įsakymu su bataliono daliniais „IŠVYKS;u komandiruotėn į ..., (žodį „išvyks“ parašiau didžiosiomis aš, paryškinimui, nes yra ir neaiškumas, rašant jį „išvyks;u“, lyg, vietoje kabliataškio galėjo sumaišyti klavišą raidės „i“?)  tai 4-tame paragrafe kažkodėl jau būtajame kartiniame laike parašoma, jog „Žemiau išvardintieji karininkai š. m. spalių mėn. 6 d. 05:00  val. IŠVYKO komandiruotėn į  ...“. Tai, kur „logika“, kai, įsakymas rašomas Šančiuose ir naudojamas būtasis kartinis laikas?

    Kodėl įsakyme nėra liepiamosios nuosakos, arba kitokios formos rašymo, kaip „įsakau, kad išvyktų“, ar panašiai? Kodėl tame pačiame įsakyme skirtingi veiksmažodžių laikai? Ar  būtasis kartinis laiko veiksmas yra patikimas, kai čia pat tame pačiame įsakyme buvo pavartotas to paties IŠVYKIMO veiksmo būsimasis laikas? Kodėl istorikas Mindaugas Pocius pažymoje rašo, jog „išvyko“, kai teiginys su skirtingais laikais jau įrodo, kad įsakyme turėjo būti tik būsimojo laiko veiksmažodis IŠVYKS?   Gal tokia būtojo kartinio laiko forma buvo reikalinga finansiniam atsiskaitymui? Bet, ar istorikai negali kritiškai vertinti tokį keistą įsakymo rašymo stilių?

        Kaip aš daug metų dirbęs su vaikais, manau, kad net su pradiniu išsilavinimu mokinys, pamatęs išvykos į Minską garsųjį įsakymą Nr. 428, iš karto pasakys, kad tas įsakymas bataliono raštvedžio neteisingai parašytas, nes įsakymą komandiruotei neįmanoma iš anksto parašyti būtajame kartiniame laike - neįmanoma raštvedžiui žinoti iš anksto, kas išvyks, o kas ne. 
        Todėl istorijos mokslų daktaras M. Pocius, net nebuvęs archyve, pasielgia blogiau, nei pradinės mokyklos mokinys, nes bataliono vadas A. Impulevičiaus įsakyme  Nr. 44, parašytame po 7 dienų; t. y. 1941 m. spalių 13 d. Rikiuotės srityje, neišvykusiems į Minską ATITAISO buvusį įsakymą Nr. 42 ir taiso, turėdamas tik raštiškus pagrindus,  medicininę pažymą su raportu apie susirgimą, kad ir leitenantui Stankaičiui Jonui
:

46 pav.: neišvykusiam į Minską  ltn. J. Stankaičiui buvusio įsakymo Nr. 42 atitaisymas. Šios nuotraukos vaizdo internetinis adresas  yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/isak44--pradzia.jpg

kaip raportus žemesniųjų vadų apie kai kurių karių „sauvalinį“ pasišalinimą (toks įdomus terminas) iš bataliono ar

         Tai, štai, 34 pav. matome, jog įsakymu Nr.. 44 A. Impulevičius naikina (atitaiso) prieš savaitę rašytą garsųjį įsakymą Nr. 42. To įsakymo naikinimo-atitaisymo pagrindas yra j. ltn. Jono Stankaičio raportas Nr. 338 su gydytojų pažyma. O kokįraportą J. Krikštaponis iš GESTAP-o ar Kauno kalėjimo galėjo parašyti? Ir, išvis, kodėl A. Impulevičius turi naikinti savo karininką, jei jis per kažkokį nesusipratimą restorane pateko į ne Lietuvos - į vokiečių teisėsaugos rankas ir dėl jojo išlaisvinimo daromos pastangos, kaip minėjo jo sesuo savo Atsiminime?
         Prašome tame įsakyme Nr. 44 žemiau pažiūrėti:


147 pav.:
 4-tas paragrafas neišvykusiems ir sauvaliai pasišalinusiems ... Šios nuotraukos internetinis vaizdo adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/savavaliskai%20pasisalino.jpg        

 

     Čia 147 pav. nusišalinimui nuo tarnybos konstatavimui buvo dieną prieš išvyką spalių mėn. 5 d. sauvaliai pasišalinimas nuo kažkokio uždavinio vykdymo ir į Minską neatvykimo faktas konstatuojamas dar ir raportu Nr. 340.          
        Taigi, 
A. Impulevičiaus įvykdyti įsakymo Nr. 42 atitaisymai ĮRODO, kad ir daugiau galėjo būti neišvykusiųjų, kurių neišvykimo priežastys galėjo būt nenustatytos. Juk, kaip matome, bataliono vadas išvykimo atšaukimą rašo tik esant aiškiai priežasčiai. Kad ir SAUVALINIS pasišalinimas yra akivaizdžiai užfiksuotas neginčytinu faktu, patvirtintu kuopos vado raportu Nr. 340. O kokiu "faktu" kas galėjo konstatuoti J. Krikštaponio galimą neatvykimą kaip sauvalinį, jei neatvykimo priežastis ar nebuvo žinoma, arba buvo žinomas suėmimas ir buvo planuojamas jo iš kalėjimo išėmimas? O, be to, istorikai, manyčiau, turėtų sau klausimą užduoti, kad ir jei iš kokių nors nuogirdų žinoma buvo, kad J. Krikštaponis į GESTAP-ą bei į kalėjimą pateko, ar iš nuogirdų bataliono vadas turi  teisę  jam naikinti išvykimo įsakymą Nr.42 be jokio raštiško pagrindo? Ir kaip jis tai gali daryti, jei yra žinoma, jog batalionui ir taip karininkų trūko?
 

     Čia šio darbo pristatyme iš 11-os apgavysčių („klaidų?“) sistemos 4-tojoje  manipuliacijoje yra paminėtas J. Krikštaponiui prie atlyginimo kažkoks nenurodytas priedas, kurį kaip tik parodau čia:

   
148 pav.: iš LGGRTC naujos "pažymos" 6-to psl. ištrauka 

     Taigi, kaip tik LGGRTC naujos „pažymos“ 6-tame psl. 148 pav. matome dvejuose iš eilės pateiktuose sakiniuose net DVI MANIPULIACIJAS atliktas, su antrąja LABAI RIMTA-SKANDALINGA APGAVYSTE, net eilinio laipsnio neturintį pradedantįjį jaunąjį karį Mindaugą Kačiulį paverčiant, net į karininką, dar, net į ne bet kokį, bet į „jaunąjį“,t. y.,  net pagal rusišką terminologiją младший офицерский состав ir pagal lietuviškąją laipsnių gradaciją net iki kapitono laipsniu galinčiu būti ir galinčiu būti net vyresniu kaip leitenantas J. Krikštaponis ar vyresniu kaip vyr leitenantas  Nikodemas Reikalas.
        Kad, tai, neva, „spausdinimo klaida“, reikėtų tokį „pateisinimą“ atmesti, nes M. Kačiulis kaip „karininkas“ rodomas toje LGGRTC naujos „pažymos“ ir 4 psl., akivaizdžiai tą „klaidą“ nuplagijavus nuo analogiškos LII(Lii) Pažymos 5-tame psl.; čia žemiau 
149 pav. matomos, bei nuo 7-ame puslapyje jau LGGRTC „pažymos“ 6-tame psl. čia aukščiau 148 pav. matomą, o taip pat Mindaugo Pociaus straipsnyje GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnalo 19-tame psl., matomame 150 pav. tokiame pačiame kontekste, su kuriomis „pasigrožėti“ galima čia žemiau:


149 pav.: čia ištrauka iš Pažymos, skirtos Ukmergės mokslinei konferencijai, kur tos Pažymos PDF Adobe Reader valdymo pulte matosi skaičius 12, nurodantis 12-os puslapių apimties dokumentą. kurio failą pavadinau „pazyma apie j kriksta.pdf“, o mažame baltame langelyje skaičius 5 nurodo 5-tą puslapį dokumento (lygiai tą patį parašius ir LGGRTC naujos "pažymos" tik 4-tame psl.) , kuriuose M. Pocius falsifikuoja pagrindinio ir paties nepatikimiausio "liudininko" kompetencijos lygį. Ir tai daroma Ukmergės konferencijos dalyvių , o šiuo metu ir minėtos Komisijos apgaudinėjimo tikslu - klastojant istorines aplinkybes, kardinaliai pakeitus liudininko karinį laipsnį; net eilinio karinio laipsnio neturintį „karį“ paverčiant  net į „karininką“ ir dar ne bet kokį, o į "jaunesnįjį", galintį būti net iki kapitono laipsnio. Tai neregėto lygio falsifikacija Didvyrio SUKLASTOTAME kaltinime, kai klausime dėl paminklinio akmens sprendžiasi labiausiai, tik vieno labiausiai eksploatuojamo ir nepatikimiausio  „liudininko“ svoryje. .  Kad, suvokti kontekstą, kur įvyko istorinio įvykio falsifikacija, galima atsiversti PLATESNĮ TEKSTĄ, kurio kitą vietą parodysiu dar  ir žemiau moksliniame žurnale atliktą klastotę. O šios nuotraukos platesnio teksto vaizdo įrašo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/pocius-kaciuli-iskelia-i-padanges.jpg

     Taip, kad, ne karo specialistai, arba jau seniai buvę kariuomenėje, šią apgavystę labai lengvai gali priimti, nes, greitai skaitant, galima pamanyti apie „jaunąjį leitenantą“, kuriais, paprastai tampa tik karo mokyklas baigusieji. O istorijos ir karo specialistai šią apgavystę dar labiau priims, nes, jeigu M. Kačiulis kaip, neva, „vyresnysis karininkas“ gali būti net „vyresnis pagal laipsnį“, nei J. Krikštaponis, tai tada dėl J. Krikštaponio asmenybės „tokio aukšto laipsnio karininkas“ „apsirikti negali“. (Aišku, protaujantis specialistas galėtų suabejoti, „ką žudynėse ten kaip liudininkas veikė tas „karininkas“?“. Bet, gal, Komisijoje abejoti buvo negalima, kai joje ir tos „klaidos“ autorius yra?)

        Kad Istorijos instituto istorikas-mokslininkas su daktaro laipsniu neskiria karininko nuo kario, ką jau skiria net darželyje vaikai ir, ypač, berniukai (aš iki mokyklos tikrai skyriau, nes kaimynai buvo sovietiniai karininkai, su kurių vaikais karus žaisdavau ir matydavau pas juos kareivius atvažiuojančius), tai tokio„karo eksperto“ Istorijos institutas neturėtų prileisti prie karinių bylų „tyrinėjimų“, kuris „išvadas“ sugeba daryti net nebuvęs LCVA archyve ir nematęs juose saugomų dokumentų, juos melagingai aprašinėdamas.
         Juolab, ir visi istorikai, nors kažkiek susipažinę su J. Krikštaponio byla, privalėtų visus 22-
23 karininkusatmintinai žinoti, nes čia  ... pav., ...8 pav. ir ...pav. matomuose įsakymo Nr. 42 karininkų išvardinimo dalyse, nei LGGRTC sudarytame bataliono karininkų sąraše  tokio Martyno Kačiulio“ nėra.


150 pav.
: ištrauka iš G... ir R...“ žurnalo 19 psl., kurio internetinis adresas nurodytas nuotraukos viršuje. Galimapasiryškinti-pasididinti šį vaizdą ir jojo vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/zurnale-pocius-karininka-kaciuli-ir-prieda.jpg 

        Todėl istorikai privalėjo aplamai patikrinti, iš kur toks „karininkas M. Kačiulis“ atsirado, patikrindami tame įsakyme Nr. 42 ir pačius karius, išvykusius į Minską, ir - paieškoti tokio karių sąraše, kurį aš, ten - to karių sąrašo archyvinio 161-to lapo 2-os kuopos 240-toje eilėje, kaip tik, kaip Jaunąjį karį, o ne „karininką“ ir atradau-nufotografavau: 


151 pav.:
  šią pabrauktą pavardę galima atrasti VISAME tos 2-os kuopos to 161 įsegimo lapo karių sąraše. kurios internetinis adresas žemiau. 
        Čia jau visiškai neaišku, kokiam reikia būti istorikui 
debilui (atsiprašau, kad dabar karo Ukrainoje metu kitų jau žodžių negaliu parinkti), kad NESKIRTI KARIŲ NUO KARININKŲ, kurių, pastarųjų tik 23-22 įsakymo Nr. 42 1-mo puslapio pabaigoje ir 2-o puslapio pradžioje  surašyti, o karių sąraše apie pusę tūkstančių ir tame tarp pusės tūkstančių sąraše istorikui prie 240 eilės numerio Kačiulio Martyno antroje laipsnio grafoje sutrumpinimas „J. kar.“ vaidenasi kaip „karininkas“. Taip vaidentis gali ne tik jokio supratimo neturinčio apie jokią kariuomenę ir niekad kariuomenėje netarnavusiam, bet, ir, aplamai, kareivių nuo karininkų žmogus turi būti neskiriančiu, nes tik 23-jų karininkų sąrašas yra atskiras, o 8-9 psl. (4-5 lapai) skirti tik kariams. Tai, kaip kariams skirtame lape gali „atsidurti karininkas“? Kiek man teko dirbti su pradinių klasių mokiniais, nemanau, kad jie galėtų kario nuo karininko neatskirti?Apie karius ir karininkus berniukai jau ikimokyklinukai žino, nes jau žaidžia karus.
Ši nuotrauka paimta iš labai raiškios viso 161 archyvinio įsegimo lapo nuotraukos; su kitais svarbesniais kariais raudonai pabrauktais, kurio vaizdo internetinis adresas yra 
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/2-kuopa-IMG_20211231_111229.jpg     

     Bet, svarbiausia, kai toje LGGRTC naujoje „pažymoje“, kurioje taip ir nepataisytas M. Kačiulio laipsnis, lyg, „visi Centro istorikai nežino“ bataliono karininkų, prieš tai sakinyje nurodomas kažkoks priedas prie algos. Kai prieš tai tekste nurodomos ištysai atliktos bataliono žudynės, ir po to vėl liudijimas apie atliktas žudynes, ne bet kieno, o „jaunesniojo karininko M. Kačiulio“, kuris „privalo labai gerai pažinoti savo kolegą“ J. Krikštaponį, tai, matant „garantuotą liudininką“,  niekam beturėtų kilti klausimų, kas ten per priedas, nes, galima pamanyti, kad tai „kažkoks priedas už žudynes?“, ir daug negalvoti, nes istorikai „matė dokumentus“ ir daug nesukti galvos dėl to priedo.
        Tačiau, man mačius finansinius dokumentus, nesitikėjo, kad priedas prie atlyginimo neturėtų paskirties, už ką jis priskiriamas. Visi šie neaiškumai su tuo „jaunesniuoju karininku“, LGGRTC straipsnio bataliono karininkų sąraše neįvardintame ir LII(Lii) Pažymoje „iš dangaus“ nukritusio, dėl taip pat „išdygusio“ 2-oje kuopoje Jono Klimavičiaus, dėl to neaiškaus priedo, dėl J. Krikštaponio „Minske rašyto“ rašto, dėl „atsiradusio?“ apie J. Krikštaponio demobilizaciją dokumento ir dėl kitų neaiškumų, teko ryžtis į LCVA archyvą nuvažiuoti ir, štai, ką dėl priedo prie atlyginimo teko pamatyti: 


152 pav.: 
priedo prie atlyginimo įsakymas ir jo vaizdo internetinis adresas yra:

     Taigi, batalionui; pagal įsakymą Nr. 42 nuvykus į Minską, po 3-jų dienų, 152 pav. matote jau rašomą įsakymą Nr. 43 priskirti ATLYGINIMUI VEDUSIŲ PRIEDUI gauti, kuriame matome ir Juozą Krikštaponį („Krištaponį“) ir pastaboje paminimi karininkų raportai bei dokumentai, kuriais remiantis priskiriami atlyginimai. Be to, to įsakymu pagrindu pažymimas Kauno Komendantūros telefonograma Nr. 4.
        Tačiau, tų karininkų raportų nematome. Galima manyti, kad tie raportai buvo rašyti dar gerokai prieš išvyką į Minską. 
        Taigi, ar šio atlyginimo priedo apiforminimas gali būti J. Krikštaponio „įrodymu“, kaip  „išvykimo į Minską faktu“? O, jeigu jis buvo prieš pat išvykimą GESTAP-o sulaikytas ir bataliono vadovybė to įvykio dar nežino, ar žino, dėl ko karininkas neišvyko, tai ar gali būti tam pagrindas nerašyti šio įsakymo dėl priedo, jeigu yra Komendantūros telefonograma ir kiti dokumentai pateikti? O, jeigu ir žinojo apie jojo suėmimą, tai, ką, po ištraukimo iš kalėjimo jis turės tarnauti be to priedo?
        
Daug neaiškumų su J. Krikštaponio žmona, nes jie greitai (apie vasarį 1942 m.) Krikštaponiai jau teisėsi dėl skyrybų. Ir jeigu J.Krikštaponis į Minską neatvyko, ar galima tik 3-čioje dienoje po atvykimo nerašyti atlyginimo priedui gauti įsakymą, jei netikėtai karininkas neatvyksta į tarnybą ar neišvyksta į komandiruotę ir jeigu neišvykimo priežastis dar nežinoma? 
        Ir, išvis, ar bataliono kanceliarija gali žinoti, visas Rikiuotės smulkmenas, jei nėra žinoma karininko neatvykimo priežastis? Negi kanceliarija stabdys to priedo gavimą ir kitam karininkui, jei vienas iš jų kol kas dingęs be žinios? Pavyzdžiui, j
ei karininkas vėliau praneš, kad susirgo, tai ar galima tada įsakymą rašyti atbuline data? Ar bataliono kanceliarija turi įgaliojimus stabdyti Komendantūros telefonogramą ir vestuvių apiforminimo įvykusį faktą dėl nežinomo neatvykimo į tarnybą priežasties?
    
    Bet, svarbiausia, jeigu bataliono vadovybė, pagal J. Krikštaponio sesers Atsiminimų teiginį giminaičio generolo S. Raštikio įtaką brolio išlaisvinimui, su tuo generolu jau organizavo čia 5-toje temoje aprašytose dokumentuose matomą GESTAP-o apgavystę ir ją rengė dar prieš išvyką į Minską, tai tas Vedusio vyro priedas prie atlyginimo visiškai neįrodo J. Krikštaponio išvykimą“, nes jam SĖDINT SVETIMOS VALSTYBĖS KALĖJIME, NEMOKĖTI ŽMONAI PRIEDO PRIE ATLYGINIMO ne tik NEHUMANIŠKA, bet, gal ir NETEISĖTA ? ? ?

     Svarbiausia, tai, kad manipuliacija, aprašant žudynes, ir tarp jų  įterpus atlyginimo priedą, nenurodant to priedo paskirties, lyg jis būtų  „už žudynes“ mokamas ir čia pat dar pridedant akivaizdžią skaitytojų apgavystę, nurodant tų žudynių „liudininką“ su jam falsifikuotų kariniu kaip „karininko“ statusu, atseit, „privalančiu gerai pažinoti karininkus“, gaunasi labai įtikinama skaitytojų apgavystė, nuteikianti J. Krikštaponio „kaltumu“ dėl vykusių egzekucijų. Toks dviejų manipuliacijų sudėjimas net į du, vienas po kito einančius sakinius, skaitytojui net neleidžia paabejoti „liudijimo“ tikrumu, nes „liudija“ „labai kompetentingas“ „karininkas“ iš jaunesniųjų karininkų sąstato (taip turėtų būt aiškumo dėlei rašoma, kaip tai rašoma rusų kalboje), galintis būti net iki kapitono laipsnio, todėl čia skaitytojų, visuomenės, mokslininkų ir net Komisijos apgavystė gaunasi labai efektinga.    
        
Tada skaitytojui nėra jokios galimybės suprasti, kad 
„apibendrinimus“ įterpinėja istorijos MOKSLŲ DAKTARAS, NESKIRIANTIS JAUNOJO  KARIO NUO KARININKO, parašydamas taip:

153 pav.: ištrauka iš LII(Lii) M. Pociaus rašytos Pažymos 11-to psl. (Pažymoje viso 12 psl.), kurios viso konteksto pamatymui galima atsiverti platesnį vaizdą, kurio internetinis adresas yra ...

     Tame prasiplėtime jau po 40 pav. matomos kitoje pastraipoje bus dar viena labai svarbi skaitytojų apgavystė, nurodžius paleidimo į atsargą neegzistuojantį dokumentą byloje, kurioje tokio dokumento neturėjo būti, kur apie šią apgavystę bus plačiau aprašyta čia  ...temoje. O dar kitoje pastraipoje paminėta, kad Esama prieštaringos informacijos“, kuripaneigia „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimą.

         Taigi, čia 153 pav. MATOME VISIŠKĄ NEATSAKINGUMĄ, rašant dokumento 1941 m. gruodžio 18 d. ir po to to paties dokumento data skliausteliuose tampa kažkodėl jau gruodžio 1-os dienos. Ir, aplamai, jei jau yra pakėlimo kapitono laipsnio „raštas“, kaip jį istorikas M. Pocius netiksliai pavadino, akivaizdžiai, „1941 metų būti negali, nes karininkams sudaromi Pakėlimo lapai ir J. Krikštaponis leitenanto laipsnį gavo, tikrai ne „1941-ais“ metais, - jau vien dėl to reikia važiuoti į LCVA archyvą ir tikrinti-aiškintis, ką čia Istorijos instituto [LII(Lii)] istorikas pripaistė.
        Svarbiausia, jog 
VISOS MANIPULIACIJOS IR TRYS APGAVYSTĖS AKLAI PERRAŠYTOS (NUPLAGIJUOTOS) Į NAUJĄ Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro „pažymą“, skirtą ilgo pavadinimo Komisijai apgauti, lyg to Centro istorikai „nebūtų buvę LCVA archyve“ ir „nebūtų matę“ R-1444 fonde saugomų dokumentų.
        Taigi, man nuvažiavus į LCVA archyvą, pasirodo Pakėlimo lapas turi 1936-tų metų datą, tą minimą gruodžio 1-os dienos ir visai kitą į bylą įsegimo numerį - ne
145“, kaip LII(Lii) istorikas parašė, o 45-tas mėlynu pieštuku įrašytas:

 
 154 pav.: šiame Pakėlimo lapo gimimo laiko ir vietos grafoje įrašas liudija, 
jog Juozas Krikštaponis ir čia "Krištaponis" yra vienas ir tas pats asmuo, neaišku, dėl ko susitrumpinęs pavardę. Galima VISĄ Pakėlimo lapą atsidaryti ir raiškaus vaizdo internetinis adresas yra
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_115147.jpg

     Kad datoje M. Pocius ir nuo jo LGGRTC „pažyma“ 153 pav. mini, neteisingus metus, neva, „1941 m. gruodžio 1 d.“,  kai ištikrųjų yra 1936 m. įrašyti, tą datą išdidintai čia žemiau 155pav. pateikiama:


155pav.: 
išdidinta J. Krikštaponio Pakėlimo lapo data, kurią analizei galima dar labiau pasididinti ir to išdidinto internetinis vaizdo adresas yra

     Šias visas klaidas M. Pocius perneša į LGGRTC leidžiamą mokslinį žurnalą GENOCIDAS IR REZISTENCIJA, kurio 2022 1(51) 22 puslapyje parašo dar„gražiau“ dėl J. Krikštaponiui laipsnio pakėlimo:


156 psl.
: ištrauka iš žurnalo „G. ir R.“ 2022 1(51) 22 psl., kurio tą visą 22 psl. galima atsiversti ir jo vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/zurnale-pocius-apie-laipsn-pakelima-pl.jpg

        Kaip matome 153 pav. ir 156 psl. apie laipsnių pakėlimų subtilybes „išvados“ reiškiamos asmens, kuris kario nuo karininko neskiria.
        O, šiaip, kai aš tarnavau prie atsakingos karinės technikos, tai PARASTAI NEĮSIVAIZDUOJAMA, kaip galima negerai vykdyti užduotis ir turėti priekaištingą tarnybą. Paprastai, praėjus kiek tai laiko, normaliai tarnaujantys, kiek teko man matyti, beveik visiems karininkams keliami laipsniai, su kai kuriomis išlygomis, kaip išsilavinimo ar kitų dėl žinių-įgūdžių yra stygiaus.
        Na, o dėl sirgimo, gydymosi ar po sužeidimų, kad nebūtų laipsniai skiriami, kaip ir neteko girdėti, kad 
dėl susirgimo būtų anuliuojami visi ištarnauti nuopelnai?   Ir dar, geriau, - dėl komandiruočių, kad nebūtų skiriami paaukštinimai, tokių „šposų“ dar man neteko girdėti.       

        Jau panašu, kad istorikas, kario nuo karininko neskiriantis, visiškai nusišnekėjo (nusirašė), nes kaip tik laipsniai gali būti pakeliami po labai svarbių komandiruočių, kad į kokius nors kursus ar į kokias svarbias užduotis, kaip,  1965-1968m. m., man tarnaujant sovietams,  vienas mūsų karininkas, išvykęs komandiruotėn į karą Vietname, iš kart gavo paaukštinimą. 
        Na, o, dėl J. Krikštaponio, tai kažkodėl Centro ir Instituto istorikai keistai
nemato?“, jog kuopos vado pareigybė yra kapitono lygio, kad vadovauti būrių vadams-leitenantams. Juolab, studijuojant  J. Krikštaponio biografiją, tai akivaizdu, jog jam jau1939 metais priklausė kapitono laipsnis, ir pagal sesers atsiminimus, čia žemiau 4... pav.:  ir158 pav. matomus kraštotyrinius užrašymus,  jis tada, lyg, ir gavo tą laipsnį? Ir, nors istoriniai dokumentai, tai neigia, bet tuos neigiančius dokumentus taip pat galima laikyti labai nepatikimais (apie tai ... ...) ir šią sesers bei kitų liudininkų užuominą reikia labai tirti, kaip ir visų Partizanų J. Krikštaponį kaip kapitonu vadintą laikytą, tikrai ne „iš Minske 1941-12-19 Pakėlimo lape įrašo“, kuriame J. Krikštaponis būti negalėjo ir apie ten jo buvimą niekas nei iš Partizanų ir nei iš artimųjų nežinojo.
        Kad su tuo kapinono laipsniu yra kažkokia painiava - tai įrodo čia 3-me psl. pastabose
5 ir 6  (pagal Vikipedijoje ir Enciklopedijoje paminėtą nuorodą) mano atrastame ir 2021-09-18 pirmą kartą Facebook-e  paviešintame už J. Krikštaponio būrio sunaikinimą atsakingo NKVD generolo majoro Piotr-o KRYLOV-o raštelyje yra parašymas toks:

      157 pav.: padidintas Kapralovo донос“-o generolui-pulkininkui Tkačenkai  ta dalis, kurioje nurodomos pagrindinės žinios apie šios temos herojų, žaliai mano pabrauktas jo karinis  sovietinis vyr. leitenanto laipsnis,kurio iki 1940 m. okupacijos Lietuvos kariuomenėje nebuvo,  o raudonai mano pabrauktas NKVD generolo Kapralovo teiginys , kad J. Krikštaponis („Krištaponis“) ... prie vokiečių GESTAP-o buvo suimtas ir po 3-jų mėnesių „laikymo po sargyba“ (kabutėse pažodinis vertimas) Kauno kalėjime - išlaisvintas. Šio raštelio nuotrauką galima pasididinti ir VISĄperskaityti be pabraukimo.

 


 158 pav. NKVD generolo Kapralovo raštelis su mano pabrauktu tekstu. Galima pasididinti, o taip pat dar labiau pasididint.

 

     Neskaitant šio NKVD generolo raštelio šokiruojančio turinio ir šios citatos paskutinio„išlaisvintas“ žodžio, į ką Centro bei Instituto istorikai labai keistai nekreipia dėmesio, -apie tai atskirai ... temoje dėstau, o čia, visų pirma, atkreipiu dėmesį į paminėtą vyr. leitenanto laipsnį, kurio tokio Lietuvos kariuomenėje nebuvo. Toks įspūdis, jog sovietai, matydami, seniai priklausantį paaukštinimą, arba J. Krikštaponiui paaukštino pagal savo sovietinę laipsnių gradaciją, arba neseniai (prieš  kokius metus) gautą kapitono laipsnį galprilygino prie sovietinio vyr. leitenanto laipsnio? Ar sovietai tai darė, Lietuvos kariuomenę pervedinėdami į Raudonąją armiją, gal, reikia atskirai tai tirti?
        Todėl Instituto istoriko, neskiriančio kario nuo karininko, 
153 pav. ir 156 psl.:  išreikšta„nuomonė“ labai abejotina, kai šis istorikas net nebuvo LVCA archyve ir nematė visų pakėlimo laipsnių dokumentų  61-o lapo, susegtų į 1941 metų vieną bylą Nr.9 (Fondo R-1444/182, aprašas Nr. 1, byla Nr. 2 - nurašyta nuo bylos antspaudo), kai visiems, šventųjų Kalėdų proga tą pačią  1041 m. gruodžio TIK 18 dieną A. Impulevičiaus pasirašė daugeliui karininkų (jų net neskaičiavau) ant raštų laipsniams pakelti. Juolab, dėl šio istoriko, neskiriančio kario nuo karininko, parašytas prierašas „paprastai laipsnis paskiriamas už gerą pavestų užduočių vykdymą“, yra netikslus, nes Pakėlimo lapuose net nėra tokios grafos, skirtos tarnybos kokybei apibūdinti:


 158 pav.: Juozo Krikštaponio Pakėlimo lapas (kontrastas užkeltas) Galima pasididinti.

     Paskaičius čia 158 pav. aiškiai į Pakėlimo lapą įrašytą Juozo Krištaponio pavardę; šaknyje be raidės K bei, perskaičius jo gimimo datą bei vietą; tą pačią, kaip ir Juozo KriKštaponio įrašytos jo paminkliniame akmenyje, kurio įrašą LGGRTC reikalauja panaikinti, tai šis Pakėlimo lapo dokumentas padėjo galutinį tašką, dėl, neva,  „kito asmens“, nes mažame Užulėnio kaime gimti „tą pačią dieną“ dar vienas su labai panašia pavarde ir vienodu tėvavardžiu, gal negalėjo? Todėl „skirtingų asmenų“ variantas, dėl kurio daug kas mano, ir net aš pats taip maniau, - dabar tą klaidingą manymą beveik reikia atmesti, nors šiose Aukštaitijos vietose ir net Lėno apylinkėse yra daug Krikštaponių bei Krištaponių. Bet toks „atsitiktinumas“ dėl tame pačiame kaimelyje ir tą pačią dieną kito gimusio galima atmesti, o dėl skirtingai rašomų asmenvardžio priežasčių reikia ieškoti priežastį visai kitur, nei tas pats Istorijos instituto istorikas M. Pocius ir dabar LGGRTC pripaistė, apie ką detaliau ... pateikiu. 
        Taigi, ir dėl 
to paties LCVA archyve nebuvusio M. Pociaus 
peršamos „nuomonės“, neva, „dėl geros tarnybos“ suteiktą paaukštinimą galima abejoti, nes šis istorikas tame Pakėlimo lape nematė aiškaus akcento į J. Krikštaponio (Krištaponio) išsilavinimą, dar net papildomą:

159 pav.: Juozui Krikštaponiui-„Krištaponiui“ kapitono laipsniui pakelti Pakėlimo lapo pabaiga. 
Detaliam šifro ir rankraščio tyrimui  galima
 dar labiau pasididinti
.

        Čia 159 pav.  matome, jog majoras (Mjr.) A. Impulevičius visiems savo ranka parašo prierašą apie tinkamumą pakelti laipsnį ir tik po to pasirašo. Peržiūrėjus visus Pakėlimo lapus, krenta į akis didžiausias J. Krikštaponio išsilavinimas. Paprastai, prie bendro mokslo a)“ skirsnyje rašoma, kiek klasių yra baigta, ar kokią bendro lavinimo mokyklą yra baigę karininkai. O, čia J. Krikštaponiui vietoje gimnazijos, įrašytas, dar papildomas mokslas, išklausius net 5-is semestrus  „teisių fakultete“,  „teisių skyriaus“. Tai, ar nebus, kur tai, 2,5 metų kursas? Skliausteliuose pažymėtas miestas  „(Kaune)“ ar ne reiškia, kad Lietuvoje buvo du universitetai - vienas Vilniuje, kitas Kaune?  Tai, negi. J. Krikštaponis baigęs du aukštuosius mokslus, arba ne pilnai baigtas antrasis papildomas teisinis aukštasis išsilavinimas?   Ar daug buvo karininkų Lietuvoje dar papildomai ir su teisiniu išsilavinimu? (tarp šio bataliono visų pateiktų pasirašyti Pakėlimų lapuose tokių nepastebėjau.)Tame lape tinkamumą laipsniui pakelti akivaizdžiai išsiskiria be Kariško, nurodžius Bendrą išsilavinimą, jau ne Vidurinį, o jau, net Aukštąjį siekiamą, kas jau TARP LEITENANTŲ AUKŠTASIS IŠSILAVINIMAS SAVAIME TURĖTŲ PRIKLAUSYTI KĖLIMUI Į AUKŠTESNĮJĮ KAPITONO LAIPSNĮ. 
        Todėl keista, jog Centro ir Instituto istorikai, susirūpinę šalinti J. Krikštaponiui atminimą, visai nė 
„nemato?“ jo pasirengimą turėti kapitono laipsnį.
        Ir, išvis,
 ar ne GESTAP-ui apgauti čia tas BENDRO išsilavinimo įrašas parašytas? Juk Karo mokykla neruošė karo teisininkų. Tai, kur tuos 5-is semestrus (net 2,5 metų!) ir kokiame teisių fakultete ir dar teisių skyriuje galėjo Kaune klausytis? Kodėl tiesiogiai neprašė kad Vytauto Didžiojo universitete (toliau VDU)?  Ar ne panašu, kad negalima būtų nustatyti, kad tai abejotina? Atkurtame VDU Teisių fakultetas buvo, bet kad dar tokio pat pavadinimo būtų ir skyrius, čia jau kažkas neaišku? Jei, paprastai teisininkai ruošiami, tai jie klausosi Baudžiamosios, Civilinės, Administracinės ir Karinės teisių gal skyriuose? Gal, raštvedys, tai įrašęs, nelabai tai žinojo, kur kas mokėsi? Jei būtų parašyta, kad VDU klausėsi, tai GESTAP-as būtų patikrinęs ir  ...? O kai nekonkrečiai, tai ar ne buvo žaista, kad naujas vokiškasis okupantas nesusigaudys? Negi, tikrai, J. Krikštaponis irgi ruošėsi būti Karo teisininku, taip, kaip ir Jonas Noreika (Generolas Vėtra), teisę VDU besimokydamas? Apie tai ...toliau kitokie duomenys pateikti ... psl.
        Toks kontraversiškas klausimas iškyla todėl, kad Sanitarijos jaunesniajam leitenantui Balsevičiui Petrui, s. Povilo 
(byloje 43-čias lapas) pakėlimui į leitenanto laipsnį, Bendrasis išsilavinimas nurodytas, jog baigęs Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą, o Kariškasis išsilavinimas nurodytas, jog baigė kariūnų aspirantų kursus. Įdomu, kad jis, kaip Vyr. Bataliono sanitarijos gydytojas buvo paskirtas net Bataliono Vado teisėmis nuo 1941 m. rugsėjo mėn. 2 d., kai ... minėtas ginklininkas vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas buvo paskirtas Kuopos Vado teisėmis.  
        Tiesa, čia žemiau iš J. Krikštaponio sesers pasakojimų apibendrintai yra parašyta, jog 
brolis „svajojo mokytis toliau, pirkosi knygas.“ Neaišku, ar tik svajojo, ar jau mokėsi? Jau, vien tai, kad pirkosi knygas, tai jau labai panašu, kad ir mokėsi gal, tik sesutė, gyvendama toli nuo Kauno; už Ukmergės; tolimiausiame kaime, konkrečiai žinoti, gal negalėjo, kur brolis galėjo ar ketino toliau mokytis?  
        
Bet, jei trūksta išsilavinimo, o dominuoja tik tarnybos kokybė, tai, paprastai, atskirai Vadas papildo motyvą, kaip, pavyzdžiui, į majoro laipsnį kapitonui Levinui Jonui, s. Domininko, gim. 1897-02-15 Rygoje (byloje 154-as lapas), kuris nuo 1941-06-28užima Bn Ūkio viršininko pareigas to paties Bn Vado teisėmis, turintis Bendrą išsilavinimą tik baigusį 6 klases gimnazijos ir Karišką 1917 m. Irkutske baigęs rusų Karo mokyklą, bei V-tą laidą Aukšt. Karininkų kursų bei 1920 m. dalyvavusį kovose su lenkais, jam A. Impulevičius prie  žodžių Tinka būti pakeltas į majoro laipsnį, ...“, dar prideda  „ ..., kaip geras šios srities specialistas - ūkio viršininkas“.

     Pavyzdžiui, J. Krikštaponio kolegai, 1-mosios kuopos vadui leitenantuiKemzūrai Zenonui(įsegimas Nr. 44), kurio išsilavinimas rodomas tik 6-ios klasės gimnazijos su Karo mokykla, tai nieko neišsiskiriančiam pagal mokslą, tada paaiškinamas plačiau laipsniui pakelti motyvas.  Jam nedetalizuojama, ką konkrečiai, mokėsi.


160  pav.: Atskiras A. Impulevičiaus įrašas Zenonui Kemzūrai. Rankraščio tyrimui, galima žymiai pasididinti.
 , o taip pat galima visą Pakėlimo lapą pamatyti.

      Tai, iš principo, ar dar su papildomu teisiniu išsilavinimu karininkas galėjo toleruoti civilių gyventojų naikinimą? Gal, būtent, tokie pamatyti vaizdai; šoko būsenoje ir iššaukė nekontroliuojamą frustracijos veiksmą Ukmergės restorane? Ar karinę garbę turinčiam karininkui bei papildomos teisinės žinios; be jų praktinių taikymų patirties, pamačius absurdiškiausias žudynės (Holokaustą), gal, net dar  ir teorijoje nenagrinėtas, - negalėjo psichologiškai greičiau privesti prie šoko būsenos jaunąjį specialistą, nei patyrusį teisininką?

        Be to, KARINIO IR TEISINIO IŠSILAVINIMO pabrėžimas galėjo būt, gal, planuotas GESTAP-ui įtikinti apie J. Krikštaponio svarbą ir karininko ypatingą vertę? Tokio ypatingojo UNIVERSITETINIO išsilavinimo tarp kitų Pakėlimų lapų, kažkaip nepastebėjau.       
        Grįžtant, prie 
40 pav.: parodyto istoriko M. Pociaus  ir LGGRTC naujoje „pažymoje“ paminėtų gerai atliekamų pareigų atlikimo karinių laipsnių pakėlime, minėtas istorikas, gal ir nebūtų atskirai savo „nuomonės“ įterpęs ją LGGRTC aklai nebūtų nurašiusi, jei šis istorikas būtų buvęs LCVA archyve ir būtų ir matęs, kad  tokiems pasižymėjusiems nusipelniusiems buvo atskirai rašomi laisvos formos raportai:

-45-

 



 

 

49 161 pav.: stropiai atliekančiajam savo pareigas pakėlimo laipsnio pavyzdys. Galima raiškesnį originalą pamatyti

 


 162 pav.: laisvos formos pakėlimo į aukštesniuosius kariškus laipsnius aktas
 pagal susegimą 47-tas ir už jo matosi byloje įsegtas čia aukščiau 
 161 pav.   Galima pasididinti.  

-161,8-

 

        Čia 162 pav. matome aukšto rango karininkų raportai laipsniui pakelti. Matome Stasį Kviecinską irJuozą Krikščiūną, o 161 pav. matomas pavyzdys dėl leitenantui Dagiui siūlymas pakelti į kapitono laipsnį, gali ypatingai stebinti;  net neištarnavusiam nustatytą karinės tarnybos įstatyme numatytą laiką, kai į leitenanto laipsnį buvo pakeltas tik galimai J. Krikštaponio į kapitonus pakėlimo, arba jam priklausymo būti kapitonu 1939 metais. Tai, akivaizdus J. Krikštaponio pranašumas prieš minėtą leitenantą Dagį. 
        Taigi, matome pagal šį atveją, kad GERA TARNYBA PABRĖŽIAMA, tada, KAI REIKIA PAŽEISTI ĮSTATYMĄ, PER ANKSTI SUTEIKIANT LAIPSNĮ, TADA IR ĮRAŠOMAS TARNYBOS STROPUMAS - visai ne taip, kaip M. Pocius ir LGGRTC „pažymose“ paisto.  

-162-

 
 

 

 

 

6-oji tema:  Komisija nebūtų balsavusi, jei būtų žinojusi„pažymos grožybes“ ir visas istorines plonybes prie Šventosios upės

 LGGRTC tinklalapyje paėjusiais metais atsirado  kažkokia anoniminė (nepasirašyta) „pažyma“-plagiatas, kurios pirminis variantas apgaudinėjo Ukmergės 2021-12-03 mokslinės konferencijos dalyvius, o dabar antrasis variantas jau sąmoningai dezinformuoja-apgaudinėja naujai sudarytą Komisiją „Dekomunizacijos-desovietizacijos“ (tai trumpinys; vietoje labai ilgo komisijos pavadinimo).
        
Galima manyti, ta Komisija  nebūtų balsavusi dėl Didvyriui atminimo panaikinimo, jei toje LGGRTC naujoje „pažymoje“ nebūtų
 sąmoningai nuslėpti:  

1.               KGB tyrėjų, nustatytas faktas, kad nuo 1941 m. spalio mėnesio 2-osios kupos vadu buvo Nikodemas Reikalas,

2.               nuslėptas liudijimas apie pastarojo vadovavimą žydų žudynėms Kauno VII-tame forte (tas žudynes be jokių įrodymų Centro moksliniame žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA Nr. 51 (1) bandoma J.Krikštaponiui prikergti),

3.               taip pat nuslėpti liudininkų Henriko Salelionio ir Juozo Vėsos liudijimai, iš kurių aišku, jog J. Krikštaponis neturėjo būt Baltarusijoje, nes jie abu kuopos vadus  Baltarusijoje rodo kitus.

4.              jei tame pačiame moksliniame žurnale nebūtų pačios klaikiausios apgavystės su liudininkais, liudijusiais J. Krikštaponį tik Kaune tarnavusį ir iš jų „mokslininkas“-apgavikas (dar didžiausias) bei tos Komisijos narys nebūtų tuos liudininkus pavertęs, neva, į „įrodančius ... Krikštaponį dalyvavusį žudynėse“. (apie tai ...) 


162 pav.:
 kaip tik su ta LGGRTC naująja 
„pažyma“ APGAUTIEJI, tą melagingą „pažymą į transparantą įsidėję, piketavo Ukmergėje prie J. Krikštaponiui atminti akmens. Kad ji melaginga, aš asmeniškai Emanueliui Zingeriui parašiau. Šį diptiką galima pasididinti.

5.          jei toje LGGRTC„pažymoje“-plagiate ir daugiau nebūtų sveiku protu nesuvokiamų apgavysčių, kaip eilinio laipsnio neturinčio „liudininko“ M. Kačiulio pavertimas į karininką, net iki kapitono laipsnio galintį turėti (ta pati apgavystė ir moksliniame žurnale atlikta), vieno asmens rašytas Raportas Minske rašytas nebūtų paverstas į „Krištaponio raštą“ ir nebūtų išgalvotos „pasakos apie demobilizaciją“ J. Krikštaponio, pakišus melagingas signatūras, bei ...   

      Tikrai Komisija nebūtų balsavusi už Didvyriui Atminimo šalinimą, jei ji būtų žinojusi visas detales, kaip naciai jį sulaikė prie dabar Ukmergėje prie buvusio restorano (Vienuolyno-Kauno-Kęstučio gatvių sankryžos) reikėtų dar vienos J. Krikštaponiui atminti lentos ar stendo, pabrėžiančio, kad jis nacių (GESTAP-o) čia buvo suimtas, sumuštas ir Kauno kalėjime įkalintas.


163 pav.: 
ir 164 pav.: buvęs Ukmergės restoranas, šalia kurio Juozas Krikštaponis nacių buvo suimtas, sumuštas ir keliems mėnesiams įkalintas į Kauno kalėjimą. Tas namas yra  kaip kampinis namas prie Vienuolyno ir Kauno-Kęstučio gatvių sankryžos.

    Pagal Didvyrio sesers Atsiminimą, įrašytą žymaus Panevėžio krašto kraštotyrininko Romo Kauniečio, nežinia, kuo tai būtų pasibaigę, bet J. Krikštaponio draugai ir jojo giminaitis generolas Stasys Raštikis po kelių mėnesių padėjo ištraukti Juozą iš kalėjimo. Todėl tame stende reikalinga rodyti LCVA archyve saugomus unikalius dokumentus, kuriuos nufotografavau, įrodančius, kaip buvo apgaudinėjamas GESTAP-as, kad, greičiausiai,  Juozą ištraukti iš kalėjimo. Reikia parodyti ir NKVD generolo Kapralovo ataskaitą sovietinei vyresnybei, apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą. Ir kaip tik, jis mini apie sunaikintąjį, kad buvo nacių Kauno kalėjime kalinamas ir išleistas. Taigi, NKVD-istai, kaip teisę išmanantys, nuslėpė J. Krikštaponio suėmimo-paleidimo datas, matyt, tam, kad apkaltinti generolą S. Raštikį už „banditų“ vado išlaisvinimą ir už tai iš Sąjungininkų: britų ar amerikiečių išprašyti generolą, kaip tai buvo padaryta su generolais Vlasovu bei Kubiliūnu? (Tai prielaida, kurią reikia tirti.)

 

      Bet Sąjungininkams, matyt, nuslėpta J. Krikštaponio 1941 m. suėmimo data netiko „apkaltinimui“ ir todėl sovietai 1946 m. nedelsiant iš Sibiro parveža generolo dukreles bei jųjų senelę, kad generolą su žmona įvilioti į spąstus. Tačiau mergaitės nuo NKVD-istų pasislepia - pasikeičia net tapatybes. Todėl senelę atgal į Sibirą išveža ir ji ten numirė.
        Aš, kaip Sąjūdžio puoselėtojas Jonavoje - jaunesnę Meilutę-pediatrę ir tremtinių aktyvistę pažinojau, o vyresnėlės Laimutės (ji neseniai mirė ir žiniasklaidoje nuslėpta) dukrą Romą (generolo anūkę); net labai gerai pažinojau,  kuri tapo Jonavos Turistų klubo instruktore. (Tą Klubą; 1965 m. KGB uždraustą, man 1969 m.  pavyko atkurti.) Taigi Roma ištekėjo už mano pusiau auklėtinio, garsaus orientacininko Charitonovo Sergejaus, su kuriuo vienoje KPI komandoje varžėsi dabartinis Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis, kuris Nepriklausomybės pradžioje, vadovaudamas Orientavimosi sporto federacijai, labai ir išpuoselėjo šią Lietuvą pasaulyje garsinančią sporto šaką.

 

165 pav.:   Raštikičių dukrytės, iš kurių pati jauniausioji Aldutė dėl nepakeliamai blogų trėmimo sąlygų ir be motinos pieno (mama Kauno kalėjime buvo laikoma iki Birželio sukilimo) iš kart po mėnesio Sibire numirė.

 


 167 pav.: 
Stasio RAŠTIKIO DUKROS Meilutė Marija ir Laimutė Julija RAŠTIKYTĖS SU MOČIUTE Barbora SMETONIENE tremtyje, Altajaus kraštas, 1946 m. Fotonuotrauka. Reprodukcija. LCVA, P-34787. Sovietų saugumo agentai šią nuotrauką 1946 m. atvežė S. Raštikiui į Vokietiją, siekdami jį užverbuoti ir palenkti sugrįžti. Todėl pagal mano HIPOTEZĘ siūlau priimti tokią versiją ir ją tyrinėti, apie tai, kad  NKVD generolo Kapralovo raštelis galėjo būti skirtu generolui S. Raštikiui apkaltinti už J. Krikštaponio išlaisvinimą.

  Pagal HOLIZMĄ (VISUMINĮ požiūrį) ir jo Sinerginį ryšį nuo sovietmečio iki šių jau Nepriklausomybę turinčios dabartinės situacijos, galiu pabrėžti, jog 167 pav.  kairėje esančią Meilutę gerai pažinojau kaip pediatrę ir Sąjūdžio veikloje prisidėjusią prie Tremtinių organizacijos kūrimo, o vyresnės Laimutės dukrą Romą labai gerai pažinojau, kuri tapo mūsų KGB uždraustojo ir atkurtojo Jonavos Turistų klubo instruktore, kurios likimas žemiau atspindėtas per NKVD generolo Kapralovo garsųjį raštelį, kuriame nurodytas J. Krikštaponio kalinimas Kauno kalėjime. 
         Taigi, mano tyrinėjimų dėka atsirado tikimybė, jog tuos suėmimo-kalinimo dokumentusNKVD galėjo išvežti J. Krikštaponio išlaisvinimo organizatoriui generolui Stasiui Raštikiuiapkaltinti - iš Sąjungininkų britų ar amerikiečių jį išprašyti, kaip tai buvo padaryta su generolais Andrejumi Vlasovu ir Petru Kubiliūnu, o su Povilu Plechavičiumi ir Stasiu Raštikiu nepasisekė? Ar ne todėl jau buvo gal, atliktas kitas bandymas, S. Raštikiui išvilioti,1946 metais dukreles Laimutę ir Meilutę su senele iš Sibiro į Lietuvą parvežant?       

     Tai versija (hipotezė),  nes 2021-09-18 mano pirmą kartą Lietuvoje paviešintame  šokiruojančio turinio NKVD generolo Kapralovo dokumente9  yra ryškūs požymiai - juos nedelsiant reikia tirti, kuriuos aprašau čia ... temoje. Juolab, nepavykus ir tai, kai sugrįžusios generolo dukrelės nuo NKVD pasislėpė, pasikeitusios tapatybę, panašu, kad net dabar Rusijos KGB-FSB atsikeršijo šio generolo anūkei per mano pusiau auklėtinį9a, žinomą orientacininką,Sergejų Charitonovą (jis 1979-06-23 Lietuvos čempionate už Kauno miestą9b su dabartiniu viceministruRimantu Mikaičiu - vėliau tapusiu KGB uždraustosios9c mūsų sporto šakos išvedėju į tarptautinį sąjūdį), kuris (S. Charitonovas), apsivedęs generolo anūkę, prasidėjus Nepriklausomybei,  Rusijoje dingo be žinios - buvo paskelbtas žuvusiuoju9d, o dabar aš sužinojau, kad jam pakeista tapatybė ir gyvena kažkur pamaskvėje ir, mano, kaip trenerio įsitikinimu, tai gali būti prievartinis aktas (Detaliau čia po pav... 

_____________________________________________________________
  
     9  šokiruojančio turinio dar istorikų visai netirtas buvusio tuometinio LSSR vidaus reikalų komisaro  NKVD generolo Piotro Kapralovo raštelis, kurį  Lietuvos ypatingajame archyve pagal Enciklopedijoje nurodytą LYA, f. k-21, ap. 1, b. 49, l. 199archyvinį adresą nufotografavau (jo vaizdo bei aprašymo internetinis adresas - https://www.facebook.com/photo.php?fbid=6206066992766947&set=pb.100000911233614.-2207520000&type=3&locale=lt_LT) ir kartu su KGB sudarytu II-osios kuopos Sąrašu paskelbiau - .https://www.facebook.com/photo.php?fbid=6299335733440072&set=pb.100000911233614.-2207520000&type=3&locale=lt_LT ). To raštelio ypatingos raškos vaizdo internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/kapralovo-aiski-visa-zapiska-orginale.jpg     
     9a -
 pirmuoju S. Charitonovo treneriu buvo jo klasės auklėtojas, darbų ir geografijos mokytojas Aleksandras Konstantinovičius Vestfalis, o aš buvau antruoju treneriu, aukštesniam meistriškumui siekti.       
  
9b - 1979-06-23 Lietuvos čempionato protokolo internetinis adresas yra https://dbsportas.lt/lt/varz/1979004/rezgru/V?diena=1 
     9c - 
Sovietų Sąjungos Orientavimosi sporto rinktinei KGB draudė dalyvauti pasaulio bei kontinentų čempionatuose ir draudė priklausyti tarptautinei tos sporto šakos  organizacijai. O Jonavoje apie 1965 metus KGB buvo uždraudusi Turistų klubą, nes jį įkūręs buvo disidentas - vėliau Nepriklausomybės signataras Gediminas Ilgūnas, o  1969 metų pabaigoje  aš tą KGB uždraustąjį  klubą atkūriau, ir vėliau to klubo instruktore tapo Roma Kateivaitė - generolo S. Raįtikio anūkė - Laimutės dukra. 
    9d -  O 2011-05-26 Mažeikių Santarvės laikraštis dabar nežinomo žurnalisto Mariaus Stonio straipsnyje „Generolo Raštikio šeimą visam likusiam gyvenimui išskyrė karas ir perversmai, antrajame skirsnyje „Auga jau ketvirtoji generolo karta“ parašyta, jog „Jaunėlė Roma ištekėjusi, kaip ir jos dukterėčia gyvena Anglijoje. Jos vyras žuvo, tad moteris gyvena su sūnumi ir dukra, kurie dabar jau studentai.“. To straipsnio internetinis adresas yra https://www.santarve.lt/generolo-rastikio-seima-visam-likusiam-gyvenimui-isskyre-karas-ir-perversmai/  

 Pamenu, kai 1970 m. Santakoje prie Matelių rėvos Kauno miesto Turistų sąskrydžio metu, kurį tada rengė dabar Šviesuolio vardu nominuotas Algimantas Jucevičius (jis man tada labai padėjo atkurti mūsų KGB uždraustąjį klubą) - tada ir buvo KGB sulaikytas mūsų klubo įkūrėjas - žymus keliautojas-rašytojas Gediminas Ilgūnas, ir jam buvo uždrausta su mumis susitikt

    Taigi, KGB uždraustojo Jonavos Turistų klubo vienas iš atkūrimo pagalbininku ir buvo  Algimantas Jucevičiaus, kuris jaunystėje su Keliautojų sportu buvo ir Orientavimosi sporto  pradininku - jo organizatoriumi, dirbo sportinio Turizmo srityje, visai Lietuvai iniciavo masinių slidžių "Snaigės" žygius, kurie pagal gyventojų ir dalyvių skaičių masiškiausi buvo Jonavoje, kurioje tie žygiai iki šių dienų išliko. Kai Nepriklausomybę atkūrėme, tada Algimantas iniciavo Keliautojų sąjungą ir jos prezidentu buvo išrinktas Gediminas Ilgūnas, o po jo mirties sąjungos vadovu liko A. Jucevičius. O nuo 1967 m. jojo vadovaujamas Kauno Turistų klubas, kuris  čia dešinėje 14 pav. matomoje vietoje 1970 m. buvo surengęs aukščiau paminėtą turistų sąskrydį, į kurį G. Ilgūnui KGB buvo uždrausta ateiti, ezopiškai  Kauno tiesos laikraščio keliautojams skirtame skyrelyje populiarino šūkį:

K E L I A U K ,  P A Ž I N K ,  N E N U R I M K ! 

      Šitas šūkis seniems komunistams atrodė "pavojingu". Mat, turizmu labiausiai domėjosi ir tremtinių dalią patyrusieji.

 


14 168 pav. :  Orientavimosi sportas Gamtoje išsivystė kaip geriausia Keliautojų sportui savybių pasitikrinimo priemonė, kuriam KGB draudė dalyvauti pasaulio  čempionatuose. O ši gražiausia Santakos girios vieta nuo 1970 m. tapo turistinių sąskrydžių ir OS varžybų mėgiamiausia vieta, kurią galimapasididinti

       P.S.: Praėjusiais 2023 metais. gegužės 7-8 d. d. Upninkuose vyko  minėtos Mokslų akademijos ir minėto Lietuvos Šviesuoliu nunominuoto Algimanto Jucevičiaus organizuojamas pėsčiųjų 49-tas maratonas. Jampateikiau istorinį fotoreportažą su šios problemos analizę per aplinkos pažinimo filosofiją Upninkų seniūnijos perspektyvoje.

       Kai Klube Romos dar nebuvo, organizavau kelionių įspūdžių vakaronę, į kurią pakviečiau mūsų mėgiamą žymiausią Azoto specialistą ir kelionių mėgėją Edmundą Simanaitį-Simonavičių, kuris vėliau tapo pirmuoju Jonavos meru bei Krašto apsaugos viceministru. O tada per vakaronę dar „Перестройк“-ės nebuvo - jis mums pasakojo apie savo kelionę po Karaliaučiaus kraštą baidarėmis, kuriomis plukdė savo tris sūnus. (Juos ir aš po Kareliją plukdžiau). Tada tėvas ir rodė mums skaidres, kaip atvykėlių rusų barbarų buvo masiškai naikinami lietuvninkų kapai, net, ekskavatoriais atkasinėjant kapus tik tam, kad auksinius dantis lupinėti, net tam pramonę sukūrus. Tada ir nutrūko mūsų Klube kelionių įspūdžių vakaronės, aišku ne be KGB įtakos.  Nuo jos mes kentėjome iš kart, kai man pavyko tą KGB uždraustąjį Klubą atkurti.

     Vieną įsimintiną įvykį būtina fiksuoti iš karto po šio Klubo atkūrimo1970 m. pavasarį vykdytą Kauno turistų sąskrydį: 


169 pav.:

-170-

 
170 pav.: Buvusio Domininkavos vienkiemio vieta atžymėta raudonu kvadratu. Būtent, su šio prieškariniu "smetoniško" žemėlapio kopijomis teko slaptai naudotis per treniruotes bėgimo azimutu  įgūdžiams tobulinti. . Galima pasididinti

 

Tai, būtent tada; 1970 m. Santakoje prie Matelių rėvos Kauno miesto Turistų sąskrydžio metu, kurį tada rengė dabar Šviesuolio vardu nominuotas Algimantas Jucevičius (jis man tada labai padėjo atkurti mūsų KGB uždraustąjį klubą) - tada ir buvo KGB sulaikytas mūsų klubo įkūrėjas - žymus keliautojas-rašytojas Gediminas Ilgūnas, ir jam buvo uždrausta su mumis susitikt
            Čia giliau atskleidžiant,  Jonavos garbės piliečio: disidento-tyrinėtojo Gedimino Ilgūno  po 1965-1966 m. m. įkurto Turistų klubo ir tuoj pat LKP Jonavos RK bei KGB uždrausto, kai man 1969 m. pabaigoje teko jį atkūrinėti; - tada sportiniu-kraštotyriniu tikslu teko man kalbėtis su Domininkavos vienkiemio trobelėje gyvenusiu tų beprasmiškų žūčių liudininku (to vienkiemio žemėje vėliau buvo pastatyta Statybos tresto poilsiavietė su garsiu „X-as“ praminimu) ,kurio jautrus su ašaromis pasakojimas apie masišką-beprasmišką karių žūtį mane labai stebino.

Mat, tada buvau tik grįžęs iš 3-jų metų karinės tarnybos, kurioje buvau mokytu net Vietnamo karo taktikos, dėl ko šio liudininko pasakojimas mane net šokiravo. 
        
   Todėl iš smalsumo bandžiau aiškintis su žymiu karo veteranu - Jonavos rajono partijos komiteto II-uoju sekretoriumi Filipu Žabinu, kuris man ir atskleidė «ЗАГРЯД отряд»-ų liūdną paslaptį, šaudant savus karius.  Vėliau (po 5-ių metų) tasai rajono partijos sekretorius buvo keistai pažemintas pareigose, nukeliant jį į Elevatoriaus (grūdų bazės) direktoriaus pareigas. O po mano pokalbiu su tuo II-uoju партсек-u ir įvyko žemiau aprašytas įvykis: 
      

Gal, neatsitiktinai tada, kai to KGB uždraustojo Jonavos klubo atkūrimo proceso didelis padėjėjas – Jonavos valdžios įtikinėtojas; dabar žinomas kaip Šviesuolio vardu nominuotas Algimantas Jucevičius 1970 m. vasarą: šalia minėto Domininkavos vienkiemio; prie Matelių rėvos ir priešais Jurkonių kaimą rengė Kauno miesto turistų sąskrydį, pakviesdamas į susitikimą žymiausią tuo metu Lietuvoje keliautoją ir tyrinėjimų ekspedicijų organizatorių Gediminą Ilgūną, - tada pastarasis ir tapo KGB sulaikytu šalia to Domininkavosvienkiemio, ir jam, kaip „liaudies priešui“ tada buvo praneštas oficialus draudimas dalyvauti visuose viešuose renginiuose. Jis apie tai Sąjūdžio laikais Taurostos laikraštyje rašė.
        Panašu, kad tas KGB-istų G. Ilgūno sulaikymas ir galėjo būt susietas su Šventosios upės šturmu, nes dabar, dėliojant 1969-1970 m. m. to Klubo atkūrimo detales; su mano Kraštotyros kėlimo klausimais, keltais Jonavos Balse 1969 m. pabaigoje. 

      Todėl tas KGB įsikišimas prie Šventosios tada mums buvo nesuprantamas, nes G. Ilgūno garsi kelionė-ekspedicija Lietuvos tremtinio ir žymaus pasaulyje geografo - Sibiro tyrinėtojo Jono Čerskio keliais buvo tuo metu Mokslų akademijos aprobuotu ir Tarybų Lietuvos kino žurnaluose per televiziją demonstruotu.

   Šios Blogio imperijos žlugimo priežastis buvo užkoduota komunistų nesirūpinimu visuomene, kuri net negerbė savo karių žūties vietos – joje net jokio atminties ženklo nepaliko, kad prie Upninkų buvo svarbus mūšis, pareikalavęs daug aukų. Tada ir paaiškėjo, jog didelis aukų skaičius buvo slepiamas. Ne mažas palaiduotų aukų skaičius yra ir Ukmergės sovietų karių kapinėse Pašilėje, - joje ilsisi per 1600 karių iš 262-oje šaulių divizijos, kurie Ukmergę iš vokiečių perėmė 1944 metų liepos 25-ąją. Apie tai  Ukmergės žiniose  2011 m. gegužės 9 d. rašė Vilma NEMUNAITIENĖ. Ta tematika 2022/04/24 rašė ir Loreta EŽERSKYTĖ.

     Žymiai mažiau sovietinių karių palaiduota Šėtos kapinėse – jose  Kultūros vertybių registras mini 236  (96 žinomos pavardės), o  2013 m. žuvusiųjų sąrašas papildytu 342 pavardėmis su keista - metais vėlesne 1945 m. žuvimo data. Ar tai nebus pasipildę nuo mūšų su mūsų Partizanais kritusieji - Lietuvos priešai? Todėl jokio jų garbinimo negali būti - tik žmogiškai  vardan artimųjų skausmo galima laikyti mūsų žemėje, ar gal, net pasiūlyti perlaiduoti į jų gimtines, jei yra palikuonių? Tokie perlaidojimai Baltarusijoje į Rusiją propaguojami. Jei dabar Karo Ukrainoje nebūtų, gal ir mums galima būtų šios Humanistinės iniciatyvos imtis? Tik gaila, kad Kėdainių soviet. karių skaičius nei internete ir nei  registre nenurodytas.

-172-

 

 

7-ta tema: AČIŪ monografijai „Vepriai“, atskleidusiai mūšių prie Šventosios baisumus!

   Reikia pagirti Ukmergės savivaldybę, kuri išleido monografiją apie Veprių miestelį, kurioje yra nemažai ir man buvusio pažįstamo kraštotyrininko-skulptoriaus bei mokytojo, jau a. a. Jono Žentelio bei kitų pastebėjimai apie karo - sovietinės armijos puolimo keistus veiksmus, atspindinčius Raudonojo teroro metodus, kur teigiama, jog:

"Mūšių metu daug kareivių žuvo. Rankraščio autoriaus teigimu Upninkų apylinkėse jų palaiduota apie 400. ... nuo karšto oro ir saulės labai greitai sudūlėjo ... po mėnesio liko tik baltutėliai kaulai ir drabužių likučiai. ...". Vanduo ... tiesUpninkėliais nuo kraujo buvo raudonas."


 172 pav.: liudijimas apie Upninkus-Upninkėlius. Galimapasididinti-prasiplėsti.


 173 pav. Šią monografiją galimapasididinti.

      Dar 285 psl. rašoma: "Frontą išgyvenę žmonės Antanas Morkūnas, Leonas Novikas ir kiti pasakojo, ... kad Pauplių lauke žuvusiųjų sovietinių karių galėjo būti daugiau kaip šimtas. Juos rado ir užkasdavo kareiviai ir vietiniai žmonės. 1944 m. liepos mėnuo buvo karštas. Naktinių mūšių metu žuvę kareivių kūnai greitai iro." Šių mūšių data fiksuojama žemiau  174 pav.

   Kadangi Jonavos ir Ukmergės istorijai yra labai svarbus tų mūšių paminėjimas, galintis liudyti, kad laukuose gali būt palaiduoti ir lietuviai, tik per prievartą paimti į sovietinę kariuomenę (žemiau tai bus J. Krikštaponio sesers patvirtinimas), todėl šios labai svarbios žinią žemiau pateikiu ryškesnę monografijos 163 psl. to paminėjimo 175  pav nuotrauką:

 

-173,5-

 

       Todėl būtina atkreipti dėmesį, jog Jonavos ir Ukmergės sovietinių karių kapinėse, nors ir labai daug palaidota karių, bet net Veprių monografijoje paminėti Upninkų, Pauplių ir už Gelvonų palaidojimai liudija nenormaliai didelę sovietinių karių žūtį, o taip pat  nenormaliai ŽIAURŲ ir, net, galimai NUSIKALSTAMĄ su  ELGESĮ SU SAVO KARIAIS, kurį būtina priminti UkraJinoje tokį pat nusikalstamą karo vedimo praktiką. 

 

175 pav.

 

   Kai vietiniai gyventojai užkasinėjo žuvusius, jų „pasiklausti“, kokių tautybių - negalėjo. Mirusieji visad tyli.

       Ar ši tyla nebylojo, kad ir lietuvių  ar mums artimų kaimyninių tautybių galėjo būti tarp nežinomųjų žuvusiųjų? Ar tie nežinomieji bet kur pakąsti neįrodo, Raudonojo nusikaltimo slėpimą
      Pagal analogišką mano aukščiau aprašytą 1969-1970 m. m. Domininkavos vienkiemio gyventojo man klaikaus pasakojimo liudijimą, irgi panašiai,  taip pat šioje monografijoje minimas nuo vokiečių kulkosvaidžio kulkų verdantis Šventosios upės vanduo, o į tą vandenį žuvimui buvo varomi sovietų kariai, nuo kurių kraujo ir tapo net raudonas upės vanduo.
    Panašios kautynės vyko ir dabartinės Ukmergės žemėje, aprašant taip:

   Iš vokiečių ... lauko nebuvo galimybės surinkti žuvusiųjų, suteikti pagalbos sužeistiesiems, jie kančiose ir kaitroje mirė nesulaukę pagalbos. Užkasami buvo daugiausia tose vietose, kur krito. Daugiausia abipus Gelvonų-Veprių vieškelio, kurio grioviais šliaužė iki pakildami atakon. O ataka reiškė žūtį.
      Apie 1961 metais buvo platinamas Praniukų-Veprių vieškelis. Buvo atkasta daug kareivių kaulų, batų su kojų kaulais juose. Mat, laidojama buvo vos prakasant negilę duobę.
 (Vepriai, J. Žentelio str. 285 psl. padidinta))

 

      Taigi, kaip matome, tas netikėtas 1961 m. sovietinių karių palaikų aptikimo faktas įrodo, jog nebuvo iškilmingo žuvusiųjų karių laidojimo ceremonijų - nebuvo net padoraus atsisveikinimo su žuvusiais.  Toks su kariais nesiskaitymo faktas gali byloti, jog šie žuvusieji galėjo būt tik ką paimti į kariuomenę - neturėję savo kovos draugų. Tai ar pagal  tikimybę nebus panašu,  jog gali būti lietuvių ar gudų tautybių žuvusieji? Taigi, pagal galimybes, ar negalima iki liepos mėnesio kuo skubiausiai patikrinti Ukmergės ir Jonavos 1961 m. rajoninę spaudą ir įsitikinti, ar nebuvo minimas Praniukų-Veprių vieškelio platinimo faktas bei jo radiniai, o taip pat, ar vyko karių perlaidojimai ir kur buvo perlaiduota? Jei nebus spaudoje aptiktas tas paminėjimas, tai ar nebus galima traktuoti, kad ir Atšilimo laikotarpiu galėjo būt slepiamas su kariais nesiskaitymo faktas?  

  Kai dėl Vilniaus kovos vyko liepos 10-14 d. d., mano pažįstamas kraštotyrininkas a. a. Jonas Žentelis, pas kurį man ne kartą teko būti Veprių istorijos klausimais, šios monografijos straipsnyje 1944 metų liepos mūšiai Veprių apylinkėse“, pamini, kad sovietų kariuomenė per Žuvintės upelį prie Šventosios priartėjo liepos 12 d., t. y., net 4-iom  dienom anksčiau, nei prasidėjo mūšiai ties Upninkais. Taip, kad jeigu Minskas buvo išvaduotas liepos 3 d., tai liepos 12 d. sovietų pasirodymas prie Šventosios parodo gana greitą fronto slinkimą, kuris kaip tik užstrigo prie šio slėnio, kaip labai patogaus gynybos atžvilgiu, kurį, mano supratimu, ar ne galima buvo išnaudoti šią gamtinę LIETUVIŠKĄJĄ MONARHEIMO LINIJĄ  pasipriešinimui ir prieš pirmąją 1940 m. per sovietinę okupaciją, jeigu , jei šalia Jonavos į Gaižiūnų poligoną nebūtų įsileistas Trojos arklys - „ribotas“ sovietinis kontingentas?  (Čia retorinis klausimas.) 

-175-

 

       Kaip tik, sprunkantys vokiečiai; priešais Žuvintės upelį rytiniame Kazlaučiznos kaimo pakraštyje iki Ramoniškių griovos, nuo kurios piečiau „iš patogių pozicijų šaudė į bandančius priartėti prie upės sovietų karius.“ Toje vietoje man asmeniškai tekdavo prisidėti prie turistinių sąskrydžių: trijų rajonų moksleivių ir Chemikų respublikinio orientavimosi, baidarių slalomo bei jųjų rali varžybų organizavimo; (net iki Pasaulio lietuvių žaidynių ralio), kur vokiečių lėktuvas subombardavo sovietų tiltą ir kur upe plaukė daug žuvusiųjų kareivių. Jų kūnai, srovės užnešti ant seklumos ir užkliuvę už akmenų, netrumpai plūduriavo vandeny. (Vepriai, J. Žentelio str. 283 psl..) Bet, toje skaudžių žūčių vietoje mes sovietmetyje, organizuodami varžybas, net nenumanėme, kad tos žiauriausios kautynės galėjo būti ir žymiai aukščiau, nei 1969-1970 m. m. man pasakojo gyventojas iš Domininkavos vienkiemio (vėliau ten „X-so“ atsiradusio vietoje.) Kodėl nežinojome, man dabar pačiam įdomu, kodėl iki galo nepavyko išsiaiškinti? Nors komunistinio ateizmo laike nebūdavo statomi kryželiai žuvusiesiems pagerbti, bet kodėl nebuvo ir su penkiakampe žvaigždute paminkliukų? 

         Iš atsiminimų aišku, kad žuvo karių daugiau, nei palaiduota Jonavos-Ukmergės kapinėse, nors ir jose perdėm didelis palaiduotųjų skaičius.Net Baltijos kelio išvakarėse mūsų darytoje ekspedicijoje po Kareliją, kurią aprašinėjau Jonavos Balse "Baltųjų naktų tamsos" serialu, tada mus šokiravo miškuose atrandami sovietų-suomių Žiemos karo dalyvių raudonarmiečių karių griaučiai su ginklu rankose. O šioje Veprių monografijoje užfiksuoti nesiskaitymai su žuvusiais ir jųjų net mėnesį nelaidojant, ar sulaidojimas be jokios pagarbos; bet kur, - sulaidoti, ten, kur krito", net neatžymint tų palaidojimų vietų, - ar tai ne rodo RAUDONOJO TERORO simptomą? Ar tokia PRIEVARTINĘ MOBILIZACIJĄ, gal, net neparuošus karių kovos veiksmams ir kovos draugams neduodant, net atsisveikinti - tai ar ne panašu į naujokų sąmoningą žudymą, kad jų nereikėtų ruošti-mokyti? Ar tie Veprių-Upininkų apylinkėse išmėtyti kauleliai nėra mūsų lietuvių ar gudų - mūsų tautiečių? Kai monografijos čia aukščiau pateikti žodžiai: ATAKA REIŠKĖ ŽŪTĮ - tai, negi, "nėra" atviro genocido formos įrodymas? Ar ne kokioСМЕРШ"-o dalinių dėka kariai buvo varomi į tą žūtį? Koks skirtumas, kai viešai sušaudomas, nenorintis kariauti, ar jis nužudomas beprasmėje atakoje? Kada istoriškai-teisiškai bus įvertintas bendras vokiečių/sovietų žuvusių karių 1/10 santykis?

        Ar ne šių masinių netekčių slėpimo tikslu dabar vėl Rusija kartoja beprasmį karą su šūkiu можем повторить!“?  

   Ar dabar UkraJinos užpuolimas nėra to Raudonojo teroro pasekmė?

 Juk jis buvo demaskuotas Vokietijos socialdemokratų vadovo Karlo Kautskio veikale TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, pasmerkus  Didįjį Spalio perversmą. Ar tai nėra to pasmerkimo užmarštis, per tokiu pat pavadinimu žydo Leibo Bronšteino (Levo Trockio) brošiūrėlėje, įteisinto Raudonojo teroro ir Stalino išdievintos antikautskiškosios pozicijos pasekmė?

Antikautskiškosios nuostatos dėka ir bolševikinio-stalininio kerštu socialdemokratijai dėka rinkimuose į Vokietijos Reichą Stalinas per Kominterną uždraudžia komunistams susoc.dem.-aissudaryti koaliciją ir ar ne sąmoningai šitaip Stalinas sudarė prielaidą A. Hitleriui iškovoti absoliučią balsų daugumą?  

22-23 176-177 pav. K. Markso ir F.Engelso bendražygio, taip pravardžiuojamojo
 "Marksizmo Romos  popiežiumi"Vokietijos socialdemokratų vadovo  Karlo Kautskio ir ANTIKautskiškosios pozicijos to paties pavadinimo  brošiūrėlė Leibo Bronšteino, persivadinusio į 


„Levą Trockį“, kurio šią brošiūrą išdievino J. Stalinas,  nes jis su ja įteisino Raudonąjį terorą. Galima pasididinti.
 

   
 

 Negi A. Hitleris Stalinui nebuvo" naudingu pasaulio užkariavime, įteisintame sovietiniame herbe per mūsų planetos gaublio įkišimą bei per šūkio "visų šalių proletarai, vienykitės!" įrašymą? 
        O Lenkijos karo belaisvių masinis sušaudymas, palei Vokietiją visų šalių okupacija (jų tarpe ir Lietuvos) ir iš jų birželio viduryje pradėti trėmimai, bei kariuomenės koncentravimas palei Vokietijos sieną - negi tai ir dabar tai "neįrodo" rengimosi pastarąją užpulti? Ar ne todėl V. Putinas tik ką susirūpino II-ojo pasaulinio karo tikros istorijos aiškėjimu?  O industrializacijos tikslu sąmoningai sukeltas masinis badas visoje Sovietų Sąjungoje ir, ypač, Badmaris UkraJinoje, Kryme, kad už maistą iš žmonių atimti tauraus metalo dirbinius, jungtuvių žiedus, už kuriuos buvo perkami įrengimai industrijai - tai "nėra" komunistinio-leninio nusikaltimo simptomo, davusio pradžią stalinizmo terorui? Šalia Jonavos į Gaižiūnų poligoną "riboto kontingento" įvedimas ir tuo metu prie Karo muziejaus mitinge Antano Smetonos  Stalino imperija pavadinta "drauginga valstybe" - kaip tai dabar istoriškai turėtų būti vertintina?

 
 

 

-177-

 

      Kaip galima "drauginga valstybe" vadinti tą, kuri numarino savų piliečių daugiau, nei jų žuvo II-ojo pasaulinio karo metu, kartu su Holokaustu? Ar pastarasis "nėra" komunistinio nusikaltimo pasekmė? Kaip gali būti "drauginga valstybė", sąmoningai numarinusi tiek savų piliečių? Ką VSD tuo metu veikė, jei Prezidento neinformavo apie sąmoningai sukeltus Badmarius? Ar apie tai Lietuvos spauda ką nors rašė? Ar šio karo UkraJinoje priežastis nebus dėl viso to įteigto Raudonojo TERORO pasekmė?

    Apibendrindamas SIŪLAU papildomai ištirti PAKARTOTINĄ SOVIETINĖS ARMIJOS LIEPOS MĖNESIO ĮSIVERŽIMĄ  - visą taiNUODUGNIAU ARCHYVUOSE IŠTIRTI MŪŠIŲ POBŪDĮ IR NETEKTIS; su tikslu atskleidžiant tolimesnio nusikalstamo karo vedimo metodus UkraJinoje, o taip pat mūsų Partizanų žūtis – Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio Ukmergėje žūties aplinkybes, kurios buvo paniekintos  šiam Didvyriui skirtoje Ukmergės konferencijoje iš VU dėstytojui-docentui Neriaus Šepečio pusės, Didvyrį išvadinus „nusikaltėliu-kolaborantu“ tik todėl, kad jis sugebėjo įtikinti hitlerininkus, kad kaimą su žmonėmis deginti nereikia – įrodė žmonių nekaltumą. Todėl:

 

 

8-ta tema: IŠ NAUJO REIKIA TIRTI 
 Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ


   
 
Tai reikalauja toje konferencijoje kai kurių istorikų pademonstruotas viešas nenoras tirti naujai aiškėjančias aplinkybes, jog J. Krikštaponis bendravo su pasitraukti pasiruošusiais vokiečiais ne „kolaboravimo“ tikslu, kaip Ukmergės konferencijoje docentas N. Šepetys isteriją sukėlė, o ginklų gavimo tikslu, kuriuos su lėktuvėliu parsiskraidino iš Vokietijos, ką  apie tai minėjo jo sesuo ir tautodailininkas M. Dirsė. Kai Didvyrio sesuo buvo dar gyva, kraštotyrininkas Romas Kaunietis 1990 m. liepą Šiluose į magnetofoną įrašė jos žodžius tokius:

 

 

 178 pav.: Sesers Atsiminimų ištrauka, į magnetofoninę juostą įrašyta 1990 m. liepos mėnesį Šiluose (netoli Užulėnio Panevėžio rajono pakraštyje)  žymaus Panevėžio kraštotyrininko Romo Kauniečio. Kalba netaisyta - neredaguota; rašyta nuo magnetofono ar diktafono.


 179 pav.: 
Restauruotas Juozo Krikštaponio portretas - restauravimo autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis. Galima pasididinti ir iš labai RAIŠKAUS PORTRETO pastudijuoti net akių struktūrą.

       Kaip matome, SESUO AKCENTUOJA SLAPSTYMĄSI net vokiečių okupacijos metais, nes, matyt, ir prieš artėjančius sovietus pasipriešinimo organizavimas, tikriausiai, buvo slaptas - besitraukiančių vokiečių, gal, neaprobuotas?

    Matyt, su jais nesutiko pasipriešinimo koncepcija - vokiečiai norėjo gyventojus-vyrus mobilizuoti Vokietijos gynybai, o lietuviai savo Gimtinės? Kad nusikalstamai buvo gaudomi vyrai į frontą - tai patvirtino ir šio Didvyrio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės paminėtu Partizanų ryšininko fronte tokiu pat žuvimu, kaip daugelis žuvo šalia Veprių-Upininkų-Upininkėlių. Žuvo, nes buvo tik ryšininkas, o ne miške besislapstąs kovotoju ir nuo žūties fronte už svetimą valstybę-okupantę išsisukti nesislapstant nebuvo įmanoma. Todėl dabar okupuotos pietų UkraJinos gyventojų likimas laukia toks pats, kai stepių landšafte miškų nėra, o miškeliai visi okupantų užimti - jie ten apsikasę nuo Kijevo puolimo.

    Todėl dabar savivaldos lygiu galime UkraJinai padėti per nusikalstamo II-o pasaulinio karo vyksmų išryškintas detales, kurias būtina skelbti pasauliui apie ukraJinų gaudymą į karą prieš savo Tautą. Ar tai ne baisiausias nusikaltimas, prilygstantis tos tautos genocidui?

-179,1-

 

     Sesers paminėtas Žalias velnias buvo  gerai žinomas sovietmetyje Upininkų-Musininkų ir Kernavės apylinkėse (dabar seniūnijose) - apie jį mums-sportininkams Gamtoje (orientacininkams) ir keliautojams, keliavusiems Kernavės-Jonavos maršrutuose, apie "Žalią velnią" vietiniai gyventojai minėdavo ir net pasakodavo. Todėl tada komunistinei propagandai nuslėpti rezistencijos nepavyko, nors, ir kaip buvo stengtasi.


 179 pav.: dailininkas ir J. Krikštaponio kovų bendražygis Mykolas Dirsė (1927-2008)

    O dabar - UkraJinoje karo metu ypatingai aktuali yra Juozo Krikštaponio tikroji, o ne komunistų - NKVD-istų - KGB-istų falsifikuotoji biografija. Todėl, manyčiau, būtina remtis, pirmiausiai, duomenimis,  fiksuotais kraštotyrininkų ir kovų bendražygių, kokiu buvo J. Krikštaponio gimtajame Užulinyje gyvenęs tautodailininkasMykolas Dirsė. Juo labiau, jis buvo jaunystėje J. Krikštaponio vadovaujamo Vyčio apygardos Partizanų ryšininku, o po to politiniu kaliniu, o grįžęs, tapo žinomu dailininku. Jo darbai nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 31 d. buvo eksponuoti net Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC) muziejuje.

        Taigi, kaip matome, LGGRTC gerai žinomo Mykolo Dirsės pasakojime buvimo "apie Baltarusijoje" taip pat  net nėra jokios užuominos  kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės XXI-o amžiaus tinklalapyje kuris buvo paskelbtos 2009 m. lapkričio 25 d.. Jame pasakojimo detalės skiriasi nuo sesers pasakojimo labai nežymiai:


  180 pav.: Po dailininko-ryšininko Mykolo Dirsės mirties parodos atidaryme. Iš dešinės: Romas Petras Šaulys, disidente sesė Nijolė Sadūnaitė, Mykolo Dirsės dukra Audronė Dirsytė-Vinogradovienė. Galima pasididinti.  

 181 pav.: iš XXI-mo amžiaus publikacijos ištrauka, kurią VISĄ galima paskaityti ČIA.

            Atkreiptinas dėmesys, jog J. Krikštaponis 1944 m. liepos 20 d. rengia PIRMĄJĮ Partizanų SĄSKRYDĮ dar, kai prie Šventosios upės vyksta žiaurus mūšis ir kai į Ukmergę sovietai įžengs tik po 5-ių dienų!

 Be to,  matome, vėl ANTRĄ KARTĄ MINIMAS J. Krikštaponio SLAPSTYMASIS SAVO NAMUOSE VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKAIS. Ar tai ne akivaizdu, kad vykusiame 1942-05-27. gyventojų surašyme jis save galėjo ir nerodyti - galėjo, paprasčiausiai, pasislėpti nuo surašinėtojų? Todėl jojo neegzistavimas Užulėnio kaimo gyventojų surašymo statistikoje ar gali būti "įrodymu, kad tuo metu buvo Baltarusijoje" kai pagal sesers ir M. Dirsės nurodyta slapstymosi pradžia labiau panaši nuo 1942 m. pradžios? Arslapstymosi motyvu  ne galėjo būti nenoru grįžti į A. Impulevičiaus vadovaujamą batalioną, kuris užsiiminėjo karinių nusikaltimų vykdymu (apie juos Ukmergės konferencijoje užsiminė Vytautas Čeponis, kuriam už tai buvo uždrausta kalbėti), ir apie tuos nusikaltimus J. Krikštaponiui galėjo informuoti sesers atsiminimuose paminėtas jo artimas giminaitis generolas Stasys Raštikis, kuris su jo draugais, pagal, seserį, ir padėjo jį ištraukti iš kalėjimo. Kaip generolas tai atliko, galima spėlioti pagal LCVA esančius dokumentus, kuriuos žemiau parodysiu. Bet, pirmiau, kitoje (11 psl. 6-toje temoje) priminsiu mokslininkų ignoruotus NKVD ir KGB neginčijamus dokumentus, parodančius, kad J. Krikštaponis galėjo nebūti Baltarusijoje, bet ir net Ukmergės 2021-12-03 konferencijoje duomenų ignoravimą:      

-181-

 

 

9-ta tema:  Ukmergės konferencijos pranešime prieštarauta jai skirtoje Pažymos duomenims

    Kartoju: skirtingai nuo 2014-12-27 LGGRTC prielaidų „pažymoje“, šiai 2021-12-03 Ukmergės mokslinei konferencijai skirtą Pažymą rašau iš didžiosios raidės, nes josios autorius LII(Lii) mokslininkas Mindaugas Pocius   tos Pažymos  pabaigoje:  11 psl. pabrėžė PRIEŠTARINGĄ INFORMACIJĄ, jog J. Krikštaponio  „... sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė atsiminimuose teigė, kad brolis Juozas „visą nacių okupacijos“ laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių ir ... kelis mėnesius kalėjo Kauno kalėjime (Aukštaitijos partizanų....., p. 217 – 225). Archyviniai duomenys rodo, kad jis iš tiesų buvo suimtas gestapo ir tris mėnesius kalintas Kauno kalėjime (LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro gen. mjr. P. Kapralovo 1945 08 29 pažyma SSRS NKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenkai ..., LYA, f. K-21, ap. 1, b. 49, l. 199). Sesuo buvo įsitikinusi, kad jį išgelbėjo įtakingų asmenų laidavimas, iš jų ir generolo Stasio Raštikio, su kuriuo buvo susijęs šeimos ryšiais..  Taigi, tai praeitų metų pabaigos Ukmergės konferencijoje buvo pateikta iki tolei nuo 2014-12-27 LGGRTC „pažymoje“, slėpti J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo faktai, kurie ir gali liudyti ar kelti klausimus, jog Didvyris NE „Baltarusijoje žudynėms vadovavo“, o Kauno kalėjime tuo metu, gal, buvo kalinamas?  

        Be to,  M. Pocius savo Pažymos 5 psl. pirmą kartą pamini iki tolei minėtoje prielaidų „pažymoje“ nuslėptą Nikodemą Reikalą, kuris išvykoje į Baltarusiją, galimai, ir pavadavo gestapininkų suimtąjį ir Kauno kalėjime kalinamąjį J. Krikštaponį, kurį šį veiksmą įrodo KGB sudarytas 2/12 bataliono 2-os kuopos Sąrašas, čia pateiktas žemiau šios studijos  6-tos temos ... psl.   

  Dar svarbiau yra tai, jog M. Pocius toje Pažymoje pabrėžė pačią svarbiausią problemą - tai sovietinių „parodymų patikimumo“ faktą taip:

   

  182pav.: ištrauka iš 2021-12-03 Ukmergės konferencijai paruoštos Pažymos 5 psl. viduryje. Galima pasididinti. 

     Kaip matome, iš karto po karo M. Kačiulis žudynių vadovą mini N. Reikalą, kai pagal atminties fiziologinę būseną ankstesnis liudijimas turėtų būti patikimesnis. Bet,  net, po 38-ių metų toks kardinalus „liudijimo“ pasikeitimas ar ne byloja kažką ne taip?  
      Juolab. M. Pocius ir minėtos Pažymos 10-11 psl. rašo. og
 
 2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius, Stanislovas Gervinas, Martynas Kačiulis, 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas (P.S.: pabraukta mano), kuris vadovavo kuopai Slucko, Klecko, Minsko ir Borisovo žydų getų kalinių žudynėse. Išvardindami visus jiems žinomus 2-ojo bataliono karininkus, B. Simonavičius, S. Gervinas ir M. Kačiulis 1948 m. kažkodėl nenurodė J. Krikštaponio (Krištaponio) pavardės, tačiau liudijo, kad N. Reikalas dalyvavo tik šių keturių miestų žydų žudynėse.

     Apie tai  rašė ir a. a. A. Ališauskas, kad iš karto po karo tardymuose-apklausose niekas J. Krikštaponio neminėjo. Taigi, kaip matome, tą patį ir M. Pocius šioje Pažymoje  pabrėžia parodymų kaitą ir rašo, kad reikia tirti.

-182,7-

 

Todėl per konferencijos pagrindinį pranešimą  kardinaliai istoriko-mokslininko M. Pociaus pasikeitusi pozicija šokiravo ir net žiniasklaidos atstovus, kurie pabrėžė net taip

 

 183 pav.: matote istoriko "teisėju" tapusio, reikalaujančio paminklinio akmens demontavimą atlikti ištrauką iš straipsnio, kurio autoriumi yraVidmantas Misevičius, galima pasididinti, o taip pat ir plačiau galima pasiskaityti visą straipsnį apie šią Ukmergės konferenciją..

184 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje M. Pocius J. Krikštaponio „kalinimą 1944 m. liepos mėnesiui“ net priskyrė. Galima pasididinti.

    Čia jau visai įdomu darosi, kai istorinius duomenis, patvirtintus istoriniais dokumentais; su nuoroda Pažymoje ir artimųjų Atsiminimus istorikas-mokslininkas vadina  "gandu". Gal tokį kategorišką teiginį taip suprato žurnalistas?  Todėl verta ir net reiktų, pirmiau, viską perskaityti, ką žiniasklaidos priemonė  POZICIJA apie Ukmergės konferenciją rašo, o po to,

 net būtina išklausyti konferencijos pranešimą ir, ypač,  to pranešimo paskutiniąją dalį apie gandus. Joje šiek tiek kitaip buvo pasakyta:

Viešai  skleidžiami gandai, kad Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes 3 mėnesius buvo kalinamas GESTAP-o, - neturi pagrindo, nes jis kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos .“

 

    Čia tokį keistą 2 m. kalinimo tarpsnį šiam istorikui„iš Maskvos archyvų pranešė“? Tai tada, kodėl  tiksliai nenurodė tą 3-jų mėnesių kalinimo laikotarpį? Nutempus net iki 1944 m.  liepos mėnesio kalinimą, kodėl ignoruojama ir logika ir istorinė situacija? Juk, 1944 m. liepos 10 d. J. Krikštaponis  surengė Partizanų sąskrydį ir lėktuvėliu iš Vokietijos organizavo ginklų parskraidinimą. Kaip vokiečiai būtų ginklus „patikėję tik-tik iš kalėjimo išleistam“ ir dar su komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiam? Ir, išvis, kokie „komunistai“ 1944 m. kalėjime galėjo būti? Juk valymai nuo komunistų vyko ar ne 1941 m. labiausiai?  
       Dar keisčiau. Iš kur istorikas ištraukė J. Krikštaponio kažkokią „demobilizaciją“? Ar kas matė demobilizacijos įsakymą? Pirmojoje 2014-12-27 LGGRTC „pažymoje“ buvo tik prielaidos dėl „demobilizacijos“, padarius „išvadą“, kad „buvo demobilizuotas“, nes nerasta jokių dokumentų-įsakymų apie demobilizaciją ar pervedimą į kitą karinę struktūrą, o šioje LII(Lii) Pažymoje buvo pateikta kažkokia falsifikaciją, apie kurią čia 32 psl.  14-toje temoje įrodau pastarosios Pažymos skaitytojų apgaudinėjimą kažkokį. 
     Be to sesers pasakojime yra detalė pabrėžta, kad brolis buvo CIVILIŠKAI apsirengęs suėmimo metu. Ar būtų sesuo civilinę aprangą minėjusi, jei jis jau būtų „demobilizuotas“? Apie tai čia 34 psl. 16-toje temoje nagrinėjimas sesers pasakojimas.
 Žemiau nuo 7-tos iki 11-tos temose LCVA archyvo dokumentais parodau, kokiais J. Krikštaponis galėjo būt ištrauktas iš kalėjimo jo karinės tarnybos metu.

    Savo kalboje M. Pocius minėdamas, kad pagal prokuratūrą negali pradėti iki teisminio tyrimo, ... ką kalbant mirusius asmenis, o pagal M. Pocių, baudžiamoji teisė leidžia Todėl kyla klausimas: Kodėl apie J. Krikštaponio „buvimą Baltarusijoje“ pradėta kalbėti tik tada, kai visi jo artimieji numirė?

    Kiek žinau, kažkur Nepriklausomybės pradžioje J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė su savo dukra Artemida Juodyte-Vyčiene buvo iškviestos į Seimą apdovanojimui, bet Seimo salėje jųjų kažkas atsiprašė ir pranešė, kad apdovanojimo nebus ir nepaaiškino jokios priežasties. Tada dukra savo mamą tik lydėjo, nes ji buvo jau padoraus amžiaus, o jųjų iškvietimas į Seimą ir po to atsiprašymas tapo kažkokia patyčia iš nukentėjusios sovietmetyje politinės kalinės ir Didvyrio sesers. Kiek man žinoma, apie  brolio-dėdės „buvimo Baltarusijoje“ pasakų tada jos net negirdėjo - jos tada dar nebuvo skleidžiamos. Kitaip, sesuo būtų kėlusi triukšmą.

-184,5-

 

      Būtent, tylėjimą ir apie laukimą, kol sesuo numirs, tos konferencijos pagrindiniame pranešime M. Pocius ir patvirtino, ir M. Pociaus minėto straipsnio skyrelio pavadinimas J.KRIKŠTAPONIO (KRIŠTAPONIO) ISTORINIO ATMINIMO PROBLEMA, paminėjo šios problemos labai svarbų momentą 23 psl. pabaigoje lygiai tokiais žodžiais, kaip ir Ukmergės  konferencijoje, pasakydamas ir parašydamas taip:

  Pirmasis publikacijoje istorinio J. Krikštaponio istorinio įvardinimo problemą 2011 metais paskelbė Evaldas Balčiūnas.

        Svarbiausia, ši E. Balčiūno 2011-04-09 buvo paskelbta iš karto po mėnesio-dviejų, kai 2011 m. vasario mėn. numirė paskutinė J. Krikštaponio biografijos liudininkė - jo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė. Šio žymaus publicisto-antifašisto publikacija kaip tik ir pasirodė po mėnesio - 2-jų, kai 2011 metais vasario mėnesį numirė minėta Veronika Krikštaponytė-Vyčienė - paskutinė savo brolio biografijos liudininkė. Prieš tai 2008 metais  J. Krikštaponio gimtajame kaime numirė Partizanų ryšininkas ir tautodailininkas Mykolas Dirsė. Juk Prezidentas Valdas Adamkus suteikė pulkininko laipsnius 2002 m. spalio 31 d. dekretu Nr. 1965  ir po to dar sykį Valdas Adamkus, jau būdamas kitoje kadencijoje kitu dekretu Nr. 1 K-849 2007 m sausio 5 d. ištaiso suklystą J. Krištaponio pavardę į KriKštaponio. 
        
Kodėl iš karto, po dekretų teikimo nebuvo keltas klausimas, o buvo laukta, kol numirs visi liudininkai?  Negi specialiai buvo laukta, kada numirs? Sutikim, juk  laiko aiškintis  buvo vos ne visas dešimtmetis ir publikacijos pasirodymas po mėnesių-dviejų, numirus J. Krikštaponio seseriai, jau nelabai korektiškas veiksmas.   Kodėl anksčiau nekeltas tas klausimas, kai dar iki 2008 m. buvo gyvas ir žymus tautodailininkas bei J. Krikštaponio būrio ryšininkas Mykolas Dirsė iš J. Krikštaponio tėviškės?
        Kitas labai svarbus momentas, kad Evaldas Balčiūnas žinomas kaip prieštaringai vertinamas 
„istorikas“ su pravardėmis keistomis, nes yra bolševikinės pakraipos Anarchizmo Lietuvoje populiarintojas, matyt, prieš valdžiąpiketuose-eitynėse, nepasitenkinimo akcijose ar mitinguose dalyvaujantis - juos organizuojantis? Ne aišku, ar jis su garsiuGiedriumi Grabausku nebuvo organizavęs piketo Ukmergėje dėl J. Krikštaponio? Kažkur tada ir prieš NATO organizavo G. Grabauskas. Pastarasis  savo prorusiškais Partizanų niekinimais buvo žinomas  nuo 2019 m., o kai pasiprašė Rusijoje politinio prieglobsčio, tai jau Generalinės prokuratūros tapo paieškomu. O, dar įdomiau, jog E. Balčiūnas, lyg, ir dievina 1940 m. okupaciją - bei NKVD-izmą, rinkdamas savo Facebook profilyje be jokios kritikos? Tai ar gali toks politiškai į vieną kraštutinę kryptį nusitekęs būti „objektyviu“ istoriniuose „tyrinėjimuose“ tik iš konteksto faktus grupuodamas ir rašydamas apie Lietuvoje „vykusius pogromus“ žydų? (Jųjų tik Lietuvoje nebuvo, išskyrus, kai lenkai į Vilnių atėjo.) Tai ar ne šmeižia jis Lietuvą savo publikacijoje?  Juolab, kas paskatino E. Balčiūną šmeižti ir J. Krikštaponį? Nors jis dažnai archyvais naudojasi, bet, patikėkite, LCVA archyve jis nedirbo ir fondu R-1444 jis nesinaudojo. Įrodymui aš čia nepradėsiu teikti nuotraukų, kas jais naudojosi, nes tai būtų kitų istorijos tyrėjų duomenų saugos pažeidimu. Kam įdomu, Dokumentų panaudojimo lapus archyve gali pasikelti. Tai iš kur E. Balčiūnas priėjo „išvadų“? Apie jas M. Pocius savo minėto straipsnio 24 psl. pradžioje parašė taip:  
        
Tai buvo pasipiktinimo reakcija į minėtą dekretą, nes visi pulkininkų laipsnius gavę partizanų vadai, E. Balčiūno įsitikinimu, dalyvavo Holokauste ir kitų civilių žudynėse. ...“   
        Koks buvo tas „pasipiktinimas“ galima pamatyti su tos publikacijos data mano geltonai paryškinta:

          
185 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijos pranešime  paminėta
 pirmoji 2011 m. Evaldo Balčiūno publikacija,
 kurią galima 
pasididinti.

-186,8-

 

    Kaip matosi, čia 185 pav. ir 186 pav. bolševikinės pakraipos ANARCHIJOS tinklalapyje (pagal istoriją po D. Spalio perversmo anarchistų judėjimas mažai kuo skyrėsi nuo bolševikų-žudikų) todėl šis unikalus anarchistinis-antifašistinis, grynai, politinio pobūdžio tinklalapis su šiuo pirmuoju  J. Krikštaponiu Baltarusijoje paminėjimu ar negalėjo būti inspiruotas Didvyrio sesers išėjimu į Anapilį?

 
186 pav.: Pirmą kartą apie J. Krikštaponį Baltarusijoje publikacija buvo paskelbta ne bet kokiame, o bolševikinės pakraipos „anarchija.lt“ tinklalapyje. Todėl terminas „bolševikai“ ar dar buvo 1941 m. naudojamas? Todėl ir klaustukas padėtas. Galima prasiplėsti-pasididinti
.

 

  Labai įdomios E. Balčiūno publikacijos ir jo dviejuose socialinio „Facebook“ tinklo paskyrose, kur viename   iš jų matome atvirą gėrėjimąsi 1940 m. Lietuvos sovietine okupacija, kitame profilyje jam patinka komunistų  veikla tarpukario Lietuvoje, o jis pats, kaip matosi  187 pav.: ir 188 pav. Lietuvoje  organizuoja  „revoliucinę“-anarchistinę veiklą Todėl, nieko nuostabaus, kad žymų miškininką-profesorių Povilą Matulionį pastebį tik kaip 1905 m. revoliucijos dalyviu“, nors, šio gamtos mokslininko  nuopelnai Lietuvai yra, tikrai, toli gražu ne revoliuciniai. Juolab, P. Matulionis buvo ir Tautinio Atgimimo veikėju ir 1905m. revoliucijos įvykiai buvo naudingi  lietuviškajam Atgimimui. Todėl kaip E. Balčiūnas, kaip anarchistas, daro akcentą ne ten, kur reikia ištikrųjų..

187 pav.: E. Balčiūnas savo Facebook soc. tinklo portrete gėrisi kažkokio protesto ar piketo metu priešais policijos pareigūną. Galima pasididinti.

 

 
188 pav.: E. Balčiūnas, matyt, anarchistų kažkokį renginį prisimena. Galima pasi

     Be dalyvavimų karštuose Rytų Lietuvos pasienio krizinės situacijos vietinių gyventojų nepasitenkinimo akcijose dėl drastiškų valdžios veiksmų pabėgėlių užplūdimo metu (Evaldas Balčiūnas, tikrai, nėra Rytų Lietuvos gyventoju ir šio anarchisto dalyvavimas ar ne gali būti kurstitojiško pobūdžio?), bet jojo surinkta pirmosios sovietinės 1940 m. okupacijos laikraščių iškarpų kolekcija yra labai unikali istorijai. Manyčiau, tokias iškarpas reiktų tinklalapyje kaupti, kad galima būtų matyti visą iškarpų visumą, nes socialiniame tinkle medžiaga IŠTRAUKTA IŠ KONTEKSTO būna labai iškreipta ir tokius iš kontekstų ištraukimus mėgsta labai komunistinė ir dabar RAŠISTINĖ (rusiškojo fašizmo, arba istoriko Marko Solonino vadinama ČeKistinė) PROPAGANDA. Todėl 1940 metų sovietinės okupacijos "grožybėmis" labai lengvai manipuliuoja paleckininkai, kurie lengvai pritraukia iškreiptai istoriją matančius tokius, kaip V. Lakstučio "pasakų" gerbėjus. Todėl nuoširdžiai ponui Evaldui patarčiau iškarpas sisteminti, kad ir mano pavyzdžiu, kaip surinkau gorbačiovinės "perestroikos" ir Tautinio Atgimimo laikotarpio Jonavos Balso numerius į SĄMONĖS KAITOS skyrių. 
    

-188,8-

 

  Nors šio bolševikinio anarchisto yra didelis  politinis angažuotumas, kuris kelia jo tyrinėjamų studijų moksliškumo lygio abejonę, bet  malonu, kad Evaldas Balčiūnas fiksuoja Holokausto problemas, kuris sovietmetyje buvo politizuotas ir slėptas - žudomi žydai buvo vadinamitarybiniais piliečiais. Todėl AČIŪ Evaldui, užfiksavusiam sovietinį paminklą; kaip Holokausto slėpimo įrodymą, iš kurio neatsakytų klausimų šios studijos gale dar vieną hipotezės apmetimus parodysiu.Taip pat, studijos gale Prieduose pateikiu E. Balčiūno kai kurių įdomesnių iškarpų nuorodas.        

    Bet, gražinu mintį prie Mindaugo Pociaus pranešimo, kuriame jis pamini kažkokį „teisininką“ Donatą Glodenį, apie kurį pasakė, jog jis „pastebėjo, kad pats Centras gali kreiptis į Administracinį teismą dėl kario savanorio statuso panaikinimo, tačiau to nepadarė ir klausimas buvo užšaldytas.  
        Dar liūdniau, kad ir tame pačiame straipsnio 26-tame psl. M. Pocius, VĖL KLAIDINA; kaip ir Ukmergės konferencijos klausytojus, taip ir čia; žurnalo SKAITYTOJUS su, neva,
 „teisininku“ Donatu Glodeniu, kuris, savo Facebook soc. tinkle pristato savo išsilavinimą tokį:


   189  pav. : 
Donato Glodenio išsilavinimas

     Kaip matome, Vilniaus Universiteto Filosofijos katedroje 2-jų metų Religijos studijų Humanitarinių mokslo magistro specialybė nieko bendro neturinti su Jurisprudencijos nelengvu  ir visiškai kitokio pobūdžio mokslu, nes programa yra skirta religijotyros, religijų istorijos, religijos filosofijos, teologijos, biblistikos, religijos bei kultūros sąveikos srityse.
        Tą patį matome ir Evangeliškosios teologijos centre Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto padalinį, atliekantį evangelikų bažnyčių ir evangeliškosios kultūros istorinius tyrimus.
        Taigi, nesuprantama, kodėl  M. Pocius vadovaujasi visiškai ne teisės specialisto teiginiais, jį klaidingai pristatant kaip, neva,
 „teisininką“ ir rašant, SIŪLO SU TEISE NIEKO BENDRO NETURINTĮ PASIŪLYMĄ, atseit, „pačiai Centro vadovybei kreiptis į administracinį teismą prašant panaikinti neteisėtą savo įsakymą dėl kario savanorio statuso J. Krikštaponiui (Kriš- taponiui) suteikimo.“? Kaip galima nusikaltimų žmoniškumui atvejuose ignoruoti baudžiamąją teisę ir ją perduoti administracinei? Tokiais pačiais elementariausiais ir grubiausiais skirtingų teisių suplakimo-pakeitimo praktiką atlieką tik mūsų kaimyninių valstybių diktatoriniais rėžimai, kad lengviau būtų galima Demokratiją į kalėjimus sugrūsti. Tai, čia, ką, kaimynų diktatorinių rėžimų iš Rytų praktiką M. Pocius nori pasiūlyti? 
    
   Toks kažkokio „teisininko“ siūlomas Baudžiamosios teisės ir josios Kriminologijoje specializavimosi  ignoravimas,  ir vietoje pastarosios; tik Administracinės teisės iškėlimas aukščiau  virš Baudžiamosios teisės - ar ta nebus panašus veiksmas, tai ką dabar kaimynystėje praktikuoja ypač diktatorius A. Lukašenka?

-190,5-

     Todėl tuo pačiu kiek kitokią studiją išsiunčiau ir Teisingumo ministrei, atskleisdamas veikas, neatitinkančias istorijos mokslui.


 189 pav.: pirmas iš kairės buvęs Baltarusijos vidaus reikalų ministras generolas Zacharčenko, kuris atsisakė pažeidinėti konstituciją ir todėl dingo be žinios  bei tapo nužudytu. Galima pasididinti.

      Pastarasis, kaip tik, tik administratoriškai, ignoruodamas Baudžiamąją ir Civilinę teisę, pradėjo Baltarusijoje atlikinėti savivales. Joms pasipriešino Vidaus reikalų ministras generolas Jurijus Nikolajevičius Zacharenko, kuris, nors, ir būdamas A. Lukašenkos politiniu bendražygiu, betkonstituciją pažeidinėti atsisakė - atsisakė net reikalaujamus mirties nuosprendžius be teismo vykdyti. Todėl J. N. Zacharenko 1999 m. gegužės 07 d. dingo be žinios ir tik po 20-ties metų šio generolo dukra Elena Zacharenko 2020-02-07 laikraščio „Neue Ciurker Zeitung“ redakcijoje susitiko su jos tėvo pagrobimo-nužudymo gaujos dalyviu Ranee Garavskiu. Jis nurodė, kokioje uždaroje karinėje teritorijoje pakasė Elenos tėvą

         Šį Baltarusijos pavyzdį pateikiu todėl, kad ignoruojant teisės mokslo pagrindus, galima nesunkiai nusiristi iki Rytų kaimynų lygio ir dar todėl, kad   J. Krikštaponis kaltinamas „buvimu Baltarusijoje“, apie kurią artimieji nieko neminėjo. Todėl save gerbiantiems istorikams būtina buvo nuodugniau tirti  Didvyrio biografiją. Todėl pranešėjo  Mindaugo Pociaus „teisininko“  paminėjimas ar nesigavo švelnus konferencijos dalyvių ir jos klausytojų, bei žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA skaitytojų apgaudinėjimas? Juolab, internete D. Glodenis dar labai kritikuojamas dėl ...  ar ne dėl „sektantiško?“ požiūrio religijoje?
     Tačiau, manau, religija ir istorijos mokslas nieko bendro negali turėti. Todėl nerimą kelia Donato Glodenio kuriama kažkokia J. Krikštaponio kaltės sekta, kurioje atmetami bet kokie archyvuose esantys dokumentai, bylojantys kai ką kitą - apie juos ne tik nediskutuojama, buvo, bet ir imtasi buvo ne civilizuotų represijų, kurias patyriau Donato Glodenio moderuojamoje F.b. socialinio tinklo grupėje. Juolab, šis Teisingumo ministerijos darbuotojas bandė populiarinti proputiniškosios propagandos skandalingąją žmogaus teisių Amnesty International organizaciją ir jo temoje įvyko, galimai, kažkokia EILINĖ Kibernetinė ataka su komentaru ištrynimu ir manęs užblokavimu, kai  paaiškinau net GYNYBOS būtinumą karinėms struktūroms naudotis visuomeniniais pastatais, kaip geriausiai įrengtais apsaugai nuo sprogimų, turinčius puikius rūsius slėptuvėms bei puikią kovotojams relaksacijos  vietą po mūšių jų pamainų keitime. Todėl arba Rusijos propagandiniam Kibernetiniam veikimui, arba, galimai, Teisingumo ministerijos ciniškam prieš UkraJinos gynybą nusistatymui išsiaiškinti, pateikiu dėl Amnesty Internationalvykdytos diskusijos analizę. O, kadangi, ruošiantis ir Lietuvoje tokiems pat gynyboms veiksmams, jei Lietuva būtų užpulta, tai pats laikas pradėti aiškintis, ar Teisingumo ministerijos šis darbuotojas netrukdys gynybos veiksmams, teikdamas rusiškosios propagandos trafaretus ir ar ne vys karines struktūras iš miesto į užmiestį, kad priešas laisvai galėtų įžengti į miestą  ir savivaldybėse kelti pergalių vėliavas? Todėl teko su šia analize informuoti Teisingumo ministrę, pabrėžiant ir šios studijos visą esmę. 

-192-

 
 
 

   
    10-tojitema: ODIOZINĖ M. KAČIULIO FIGŪRA, LEMIANTI J. KRIKŠTAPONIO ATMINČIAI 
       

Kadangi man teko tarnauti šalia Mordovijos lagerių, tai tų kalinių laikymo psichologinius momentus esu ten girdėjęs ir todėl toliau galiu komentuoti ten vykusio labai keistus minėto M. Kačiulio parodymus Javas lagerių gyvenvietėje parodytus, kuriais jis neigė bet kokiose žudynėse dalyvavęs ir jų nebuvo jokių matęs. Manyčiau, kad tokiam jo prisipažinimui apie keistus įrašus protokole, kurio jis net nerodė, įtaką turėjo turėti tuometinis chruščiovinis Atšilimas, ir pačių kalinių naudojimas tų lagerių įkurtose įmonėse, kaip pigia darbo jėga, planų vykdyme. Todėl kaliniai galėjo būti drąsesni parodymuose ir nebijoti fizinio poveikio laike tardymų, kuris tuo metu jau turėjo būti ir uždraustu, ir pati lagerio vadovybė turėjo būti suinteresuota palaikyti gerus santykius su kaliniais, kad jie gerai dirbtų ir „komunizmo statybos“ planus viršytų, apie kuriuos dabartinei karta sunku suvokti.  
        Juolab jis ir dar vienas ...  tame lageryje demaskavo neteisingai užrašytus parodymus, įrodydami, kad sovietinių tardytojų protokoluose gali būti ir nesąmonių prirašyta. Todėl jau pagal M. Kačiulio 1961 m. parodymus, o po 20-ties metų tolimesnius  jo  „Rudensko žudynių parodymus“, pagal kuriuos priimtas šalinti Didvyriui sprendimas, toks N. Kačiulio „parodymas“ turėtų istorikų būti vertintinu kaip nepatikimas, nes jis  ankstesniame tardyme ne tik neigė buvimą žudynėse, bet ir pagal visas jo pateiktas aplinkybes 1961-tų metų tardyme ir  net po 20-ties metų jau apklausose pateiktose apie važiavimą į Minską antruoju reisu, ten, jis turėjo būti jau gerokai po spalio 10-11 d. d. Rudenske įvykusių žudynių. Juolab, M. Kačiulis tame Javas lageryje buvo pažymėjęs, kad jam nuvykus į Minską, buvo vykdoma sovietinių partizanų pakorimo vieša egzekucija. O ši egzekucija istorijoje yra garsi ir žinoma kaip spalio 24-tosios egzekucija, net dviem savaitėms parėjus po Rudenske žudynių. Kaip matome, Javas lageryje M. Kačiulis rodė, kad antruoju reisu išvyko po 5-ių dienų, tai jau pogarsaus Nr.42 įsakymo, rašyto spalio 6 dieną, tai jau gaunasi  spalio  11 dieną, kaip ir atvykus į Minską jau po žudynių vakare. Todėl labai keistai M. Kačiulis po20 metų dar labiau padidina tarpą iki 8-ių dienų. Todėl susidaro vaizdas, kad M. Kačiulis, galima, nebuvęs Rudenske, jis kaip ir nenori ten liudyti, bet, matyt, yra verčiamas per prievartą liudyti už iš lagerio anksčiau laiko išleidimą, ką ir įtarė JAV gynėja N. Grybauskaitė. Todėl M. KAČIULIS PADIDINA DIENŲ SKAIČIŲ, KAD ĮDĖMUS SPECIALISTAI PAMATYTŲ NEATITIKIMĄ. Juolab, Javase tardymo net M. Kačiulis minėjo, jog atvykus į Minską, paminėjo tuo metu apie pakartus partizanus viešai, kur tokia egzekucija žinoma spalio23 d. , kas visiškai netelpa apie 
„M. Kačiulį Rudenske“.
        Dar svarbiau, jog 
M. KAČIULIS MINĖJO, JOG KAREIVIAI VAŽIUODAVO ŠAUDYTI ŽYDŲ, BET KUR VAŽIUODAVO - JIS NEŽINO, NES NIEKAD TEN NEVAŽIAVO - tai tokie1961 m. liudijimo duomenys vienintelio „liudininko“, pagal kurį nuimamas paminklas J. Krikštaponiui. 
        Net pagal psichologinius d
 ėsnius nenatūralu, kad liudininkui labiau įsimintina egzekucija, kurios jis ne matė, ir būtų praleidęs jam matytas masines žydų gyventojų žudynes, kai prieš kiekvieną tardymą apklausiamieji supažindinami apie atsakomybę už parodymų nuslėpimą. Todėl šokiruojadar po 20-ties „prisiminimas“ tų žudynių, kurios buvo tardyme nuslėptos ir už tai neiškelta jokia baudžiamoji atsakomybė.  
        Be to, M Kačiulio „parodymas?“ apie Rudensko žudynėse įtartinas jau vien tuo, kad jis epizode mini irgi tokį patį jaunąjį karį, kaip ir jis pats,  - tai Grigonį, su kuriuo, neva., atsisakė žudyti.

             Tačiau pats ... Grigonis toje pačioje tarptautinėje apklausoje net nemini Rudensko įvykio - jis mini kitas žudynes. O tai jau nenatūralu. Ir, akivaizdu, kad dėl šio neatitikimo M. Kačiulis gali būti prokuratūros pakoreguotas ir per jau minėtą 
1982-08-16 tarptautinę apklausą, kurioje minėdamas tą patį „ atsisakymo žudyti su Krištaponiu“ epizodą, jau nemini Grigonio, bet minį kažkokį jaunąjį karį, su  kuriuo, neva, atsisakė žudyti.
        Todėl akivaizdus prokuratūros koregavimo braižas labai ryškiai matosi, palyginus skirtingas apklausas. Juolab dviem metais ankstesnėje  1980 m. apklausoje, minėdamas Grigonį ir Krištaponį, kažkodėl įterpė, kad jų, neva,  likimus nežino. Juolab, tas įterpimas atliktas protokole skliausteliuose ir kaip tai tuos skliausteliuose įterpimą galima pavaizduoti šnekamojoje kalboje - visai ne aišku, kai į protokolą užrašomi tik parodymų žodžiai? Neaišku, ir kam buvo reikalinga ta skliausteliuose paminėta pastaba, kai prokuratūrai turėjo būti žinomas J. Krikštaponio likimas ir likimas paties ... Grigonio, kuris čia pat kitose apklausose buvo apklausiamas.
        Dar sykį šokiruoja su tuo Grigoniu visiškas neatitikimas, kai jau tarptautinėje apklausoje M. Kačiulis pripažino gerai žinąs Grigonį, gyvenantį Kaune, kuris, paaiškėjo, dar 1940-aisiais buvęs komjaunuoliu.
        Labai iškalbinga toji tarptautinė apklausa, iš matomų  stenogramos  „vaizdelių“, kurių istorikai greičiausiai, nematė-nestudijavo, yra epizodai, kai iš JAV J. Juodžio gynėja N. Grybauskaitė, pradėjo įdomiai klausinėti M. Kačiulį, jį demaskuodama, kaip filmuotą kinostudijoje ir įtardama, sudarius su prokuratūra sutartį, kad būtų profesionalus liudininkas, jau keliose bylose liudijęs ir todėl  iš lagerio ankščiau išleistu, jam sumažinus bausmę.
        Tas M. Kačiulio paleidimas iš minėto Javas lagerio yra gana keistas, kai jis turėjo ir pražangų. 
        O pati M. Kačiulio odiozinė figūra labai iškalbinga, kai jis, sūnus „ ...Simo gimęs 1912 m. Papartynų km. Seredžiaus valsč., beturčių-valstiečių šeimoje ..., visą laiką dirbo pas buožes, jų samdomas ... Laike Smetonos valdymo buvo suimtas ir kalinamas kalėjime. 1940 metais stojus Tarybų valdžiai, iš kalėjimo buvo paleistas. ...“- apie tai rašė Seredžiaus valsčiaus Vykd. Komiteto pažymėjimas Nr. 486 IX mėn. 14 d., bet metų neįskaitomų stalinistinių, greičiausiai iki 1950 m. birželio 20 d., kai teritorija buvo priskirta Vilkijos rajonui kalinamas (reikia aiškintis, ar kaip kriminalinis, ar politinis?), bet sovietinės okupacijos dėka išleidžiamas iš kalėjimo ir dirba Raudonosios armijos karinių bazių statyboje. O antrosios sovietinės okupacijos metu, kariauja už sovietus, eidamas iki Berlyno ir apdovanojamas medaliu 
„Už pergalę!“, 


190 pav
.:


191 pav.
: ištrauka iš Mariaus Kačiulio charakteristikos Javas lageryje iš 1963 m.teismo posedžio, apie NEIGIAMAS SAVYBES, kaip 1958 m. save vedė ypatingai neigiamai buityje ir vestuose politiniuose užsiėmimuose, už ką administracijos buvo baudžiamas. 1959 turėjo atsisakymą nuo darbo, už ką irgi buvo baudžiamas. Todėl  UŽ TOKIUS NUSIŽENGIMU BAUSMĖS LAIKO SUMAŽINIMAS BYLOJA apie specialiuosius „nuopelnus“ ir taip vadinamas „nepaklusnumas“ gali būti KGB numatytas provokacijoms numatyti. Todėlšokiruoja, kad istorikai pasitikėjo tokios asmenybė „liudijimais“. .


192 pav.: po aukščiau išvardintų M. Kačiulio neigiamų savybių, toliau keistai rašoma, jog, neva, „sąžiningai atsineš į darbą ir 1962 metais nuobaudos nuimtos, dirbo staliumi. dienos normas įvykdydavo 120-130 %, dalyvavo meninėje saviveikloje, yraVIDAUS TVARKOS SEKCIJOs NARYS, aktyviai dalyvauja diskusijose“ ir dėl to sumažinamas baudimo terminas.


193 pav
.: pagrindiniai Mariaus Kačiulio duomenys  pagal SIGNATŪRĄ Ypatingajame archyve:LYA, f-K, ap-2, b77-8psl. paimti iš garsaus A. Impulevičiaus 1941-10-06 įsakymo Nr. 42 dėl išvykos į Minską, KGB-istų sudaryto apie 1981-1982 m., greičiausiai, skirtai Tarptautinei apklausai. Pažymėtina, kad M. Kačiulio dalyvavimas „Rudenske žydų šaudyme“ įrašytas po 1980 m. apklausos, kurioje jis „ liudijo J. Krikštaponį“ ir kitus, ir greičiausiai, tas įrašas pateiktas tik dėl proformos, nes jo 1948 m. nuteisimo byloje Rudensko miesto nėra ir pagal Rudenske žudynių datą, M. Kačiulis išvykę į Minską antruoju reisu po 8-ių dienų nuo spalio 5-os dienos pirmojo reiso išvykimo, gaunasi, kad jis turėjo atvykti į Minską jau po žudynių. Šokiruoja tai, kad ŠIO LABAI SVARBAUS IR NET SVARBIAUSIO SĄRAŠO NEMATĖ M. POCIUS , klausimas, ar A, Rukšėnas jį gerai studijavo, nes nepastebėjo M. Pociaus klaidos, kai M. Pocius M. KAČIULĮ PAVERTĘS Į KARININKĄ, kai prie jo pavardės aiškiausiai yra parašyta, jog jis jaunasis karys. Tai, galima spėlioti, kad M. Pocius, arba nemoka rusų kalbos, arba  visai to sąrašo nematė nei rusų nei A. Impulevičiaus įsakymo lietuvių kalba . Tuo labiau, rašoma, kad M. Kačiulis dėl kažkokios "belaisvių Kačino stovyklos", labai didelė abejonė, ar ten galėjo būti, aplamai būti kokia nors stovykla? Apie ją internete jokių žinių.


194 pav
.: čia iš 1948-08-26 Kaune M. Kačiulio tardymo protokolo esančiame (saugomame) fonde K-1-4738386-299, iš kurio labai aišku, kad šalia geležinkelis, labai panašu į Masiukovščinoje Miško stovyklą (geležinkeliukas-siaurukas galėjo būti ir Šiaurinėje Minsko dalyje netoli Pškino kareivinių ir Prodos), tačiau atkreiptinas dėmesys į KONCENTRACIJOS STOVYKLĄ, o ne karo belaisviš stovyklą, ką Koncentracijos stovyklomis vadinamos yra tik civilių asmenų koncentracijos. Tuo labiau, kad M. Kačiukis pasakojo apie naikinamus žydus (tarybinius piliečius), o po 30metų jam žydai pavirto į „karo belaisvius“, juolab, ta Koncentracijos stovykla galėjo būti į pietus nuo Minsko  garsiausioje žydų naikinimo vietoje, kurioje taip pat geležinkelis buvo. Todėl, vėl nieko neaišku. - panašiausia, kad M. Kačiulis per prievartą „liudija“, kur jis būti negalėjo. Dar svarbiau, kad jis KONCENTRACIJOS STOVYKLOS PAVADINIMO NEŽINOJO, o po 30 metų „sužinojo“ ir tai matome žemiau. Tik iš ko sužinojo?  

  
195 pav.: iš 80-tųjų metų apklausos, M. Kačiulio paistymas, kelis kartus sumažinus atstumą į Kačino gyvenvietę, kai, tai gali būti greičiau Masiukovščinoje Miško stovykla, dvigubai toliau, nei nurodė, , o Kačino dar toliau tiek pat. Skandalingas M. Kačiulio parodymas apie naikinamus "polit vadovus?", kai jis po karo rodė žudomus žydus, o po 30 metų pavirsta žydai į "karo belaisvius?", kai 1961 m. Javas lageryje per tardymą M. Kačiulis neigė bet kokį buvimą žuidynėse. Toks kardinalus parodymų pokytis gali vykti tik pagal kažkokį politinį užsakymą!?  Tuo labiau, kad karo belaisvių FILTRACIJA (valymas nuo komunistų-politrukų ir nuo išsimokslinusių žydų buvo) liepos mėnesį Drozų kaimo apylinkėse iki 10-20tūkst. aukų, kai dar Lietuvoje to bataliono kūrimosi stadija buvo.) Todėl labai abejotinas šis įvykis apie "politvadovus?"?


196 pav
.: o čia jau vėlesnėje  po - 2-jų metų Tarptautinėje apklausoje, kurioje M. Kačiulis pabrėžė, kad VYKO VISA KUOPA.

 
197 pav
.: įrodymas, kad M. Kačiulis dirbo sovietų kariuomenė bazės statyboje, kai buvo sovietų išleistas iš kalėjimo. Tai iš STENOGRAMOS, ISTORIKŲ NESTUDIJUOTOS, gynėjos iš JAV N. Grybauskaitė klausimų 41mo lapo, paklausus apie 40 tūkstančių lietuvių ištremtų į Sibirą, prokuroro padėjėjas Eugenijus Bakučionis (EB) uždraudžia M. Kačiuliui į tą klausimą atsakinėti.  


198 pav
.: o čia 1961-09-05 Javas lageryje M. Kačiulio paneigimas - NKVD "tardymų" demaskavimas.


199 pav
.:o čia galutinai M. KAČIULIS DEMASKUOJA 1948 m. tardytojų melą


200 pav
.: kaip matome, šiame karo belaisvių naikinimo epizode jau nėra J. Krikštaponio - jo nemini niekas, bet ir nemini net pats M. Kačiulis, nežiūrint tai, kad Juozas“ Rutkauskas J. Krikštaponį.  Todėl, akivaizdu, kad jei jis ten būtų buvęs, tai daug kas jį būtų minėję, o NEATITIKIMAI DĖL J. KRIKŠTAPONIO VIENAS KITĄ NEIGIA - naikina ne tikslų„liudijimą“, greičiausiai, apsirikus, sumaišius abiems pavardes, ką M. Kačiulis tai ir pripažino.  mini

-200-

 
 


201 pav
.: kažkaip niekam neužkliuvo aritmetikos neatitikimai

Tai, prašome „pasigrožėti“ M. Kačiulio „liudijimų?“ palyginimais:


202 pav
.:


203 pav
.:


294 pav
.:

-203-

 


205 pav
.:


206 pav.
:


207 pav
.:


208 pav
.:


209   pav.
:


210 pav
.: M. Kačiulio bylos atsakomybės už  komunistinę veiklą


211 pav
.:

-208-

 


212 pav
.:

 

 

11-toji tema: Ar ne dokumentų archyve studijavimo ignoravimo dėka pasidarė 11 apgavysčių, skirtų visuomenei, mokslininkams ir Komisijai apgauti?

     Tame retoriniame klausime susitelkė visi pagrindiniai įrodymai, kad J. Krikštaponio Baltarusijoje galėjo nebūti. Tai tos apgavystės ar sąmoningos, ar savaiminės, ignoruojant visapusišką (Holistinį-visuminį) tyrimą, šiam klausimui lai ieško atsakymą, kam priklauso. Tos visos apgavystės išplaukė iš Istorijos instituto [LII(Lii)] 2021-12-03 Ukmergėje mokslinei konferencijai skirtos mokslų daktaro Mindaugo Pociaus labai teigiamos Pažymos, kurios gale buvo pabrėžtos nepaneigtosios prieštaringos žinios, kurios, kaip ir braukia visas apgavystes bei galimai išsigalvojimus apie