|
3-čioji
tema: Aplaidžiausio „tyrimo“
įrodymu tapo
sukurpta
fantazija dėl
asmenvardžio,
ignoruojant
svarbiausius
archyve saugomus
dokumentus |
Čia
tema skirta
parodyti, kaip
istorikų
kuriamos
fantazijos
ignoruojant patį
svarbiausią
mokslinį
reikalavimą tai
tos fantazijos
įrodymą
dokumentais, kai
archyve
dokumentai visai
priešingai
įrodo, nei
istorikai
fantazuoja ir ir
fantazuodami
apgaudinėja savo
kolegas -
profesionalius
istorikus,
garbingą
Komisiją ir net
visuomenę
apgaudinėja per
savo rašliavų
publikacijas.
Svarbiausiai,
istorikai suvėlė
„problemą“ į J.
Krikštaponio
patį asmenvardį
ir jo pokytį,
dėl kurio prie
LGGRTC minėtame
PA-2 sprendimo
šalinti J.
Krikštaponiui
atminimo ženklus
ir prie jo
pridėto
„priedo“, taip
vadinamos „pažymos“,
pradžioje
pradėta dėstyti
dėl jo
asmenvardžio,
neva,
„painiavos“, ją
išdėsčius ir
padarius net 2-o
psl. pabaigoje
priėjus keistą
„išvadą“,
parašytais
žodžiais
tokiais:
„Pateikti
asmenvardžio
naudojimo faktai
neleidžia daryti
galutinės
išvados (reikia
papildomų
tyrimų), bet
galima daryti
atsargią
prielaidą, kad
tikrasis J.
Krikštaponio
(Krištaponio)
asmenvardis buvo Krištaponis.
Galima
prielaida,
atgavus
nepriklausomybę
tikrasis
asmenvardis Krištaponis dėl
2-ojo PPT
bataliono,
sovietiniuose ir
partizanų
dokumentuose
pasitaikančių
įvairių
variacijų
pradėtas
klaidingai
rašyti kaipKrikštaponis. “
(P. S.: pabraukti
žodžiai citatoje
buvo kursyru
išskirti)
Taigi, kaip
matote,
KALTINAMA
NEPRIKLAUSOMYBĖ,
NEVA,
IŠKRAIPIUSI
ASMENVARDĮ. Tą
patį kaltinimą
mūsų
Nepriklausomybei
Institutas su
Centru (juose
dirbantis
istorikas)
teikia ir
mokslinio
žurnalo
GENOCIDAS IR
REZISTENCIJA
(toliau „G.
ir R.“) 2022 Nr.1(51)
skiltyje „Koks
tikrasis
asmenvardis?“
10-13 psl.
apimties
aiškinime irgi
lygiai tokia
pati „išvada“
prieita.
Tačiau,
kad „mūsų
Nepriklausomybė“
nieko čia dėta,
paties LGGRTC-o
istorikasMindaugas
Miknevičius man
pateikė svarbius
dokumentus,
apie, neva, kad
„J. Krikštaponis
neturėjo
kapitono 1940
metais“,
pateikdamas
1940-03-27
Kariuomenės vado Vitkausko ir
Štabo viršininko Pundzevičiaus įsakymą
Nr. 13 (LCVA
f. R-222, ap. 1,
b. 2) laikyti
egzaminus
aukštesnei
vietai užimti,
kur prie
pridedamo 76-ių
leitenantų
sąrašo 36-oje
eilėje yra ir J.
Krikštaponio
pavardė, dėl
kurios
paprašyčiau
nenustebti,
matant jo
asmenvardžio
parašymą tokį: |
84 pav.:
asmenvardžio
parašymas tekste
minėto įsakymo
sąraše, kurį
galimą VISĄ
sąrašą
atsidaryti.
Taigi
po pavardės
šaknies raidę „k“ pabraukiau
raudonai,
įrodančią, kad
mūsų
Nepriklausomybė
čia nieko dėta,
nes J.
Krikštaponio
asmenvardžio
forma su raide
„k“ buvo
naudojama ne
tik nuo J.
Krikštaponio
gimimo, bet ir
net jų tėvų
vedybų metu.
Taip,
kad vėl
matome dviejų
valstybinių
istorijos
tyrinėjimo
įstaigų rašomas
absoliučiai
išgalvotas „pasakas“,
ignoruojant ne
tik archyve
saugomus
dokumentus, bet
ir ignoruojant
J. Krikštaponio
asmeninę bylą ir
net internetą
ignoruojant. Ir
tai prašome
„pasigrožėti“
pavyzdžiais
šiais: |
|
85 pav.: iš 1934 m. spalių (taip tada vadinosi tas mėnuo) mėnesio 12 d. J. Krikštaponio Tarnybos lapo įrašas, kurį VISĄ galima pamatyti |
|
|
Sunku
suvokti,
kai 85
pav. matome
ne tik 1934 metų
tarnybos
lapą su
pavardėje
asmenvardžio
forma
visai ne
tokią,
kokią
nori
įteigti
istorikai
dviejų
valstybinių
įstaigų.
Juolab,
yra dar
ir 869
pav matomus
metrikus,
kunigo
ranka
įrašytus.Apie
tą įrašą
minėto
G. ir R.
žurnalo 11-tame psl.
to
straipsnio
autorius
M.
Pocius
parašė: „Vadoklių
klebonas
1924 m.
padarė
išrašą
iš
Vadoklių
bažnyčios
gimimo
metrikų
knygos.
Šiame
išraše,
kuriame
daug
gramatinių
klaidų,
įrašytas
asmenvardis
Juozapas
Krikš-
taponis,
todėl
neaišku,
ar taip
jis
rašomas
ir
originalioje
metrikų
knygoje,
ar
padaryta
klaida
jį
perrašant. “.
Taip,
kad,
kiek
„klaidų“
- čia
žemiau87 pav nuotraukoje
matosi
be jokių
komentarų.
Bet
matosi
ir tai,
kad istorikas
ignoruoja
gimimo
dokumentą,
ir tai
matosi: |
87 pav.
iš Juozo
Krikštaponio
metrikų
įrašas
kunigo
ranka
įrašytas,
kurį
minėtame
žurnale. |
Svarbiausia,
minėtose
LGGRTC
publikacijose
dėl J.
Krikštaponio
asmenvardžio„išvada“,
net
šokiruojanti,
nes tai akivaizdus
žinių
ignoravimas,
būtinų
pradinėse
mokyklose
ir
ikimokyklinėse
įstaigose,
kurios
reikalingos
vaikų
ugdymui,
nes nuo
pat
mažens
vaikai
privalo
žinoti,
jog
PAVARDES
VAIKAMS
SUTEIKIA
TĖVAI.
Ir, kai
J.
Krikštaponio
tėvai
apsivedė,
tai dar
pagal
okupacinius
Rusijos
imperijos
reikalavimus „maskoliškai“ išrašytame sutuoktuvių
liudijimo
KriKštaponis pavardėje
yra
aiškiai
įrašyta
raidė K.ir
tai
labai
aiškiai
matosi: |
Nesuprantama,
kokio „išsilavinimo“ lygio
turi
būti
Centro
istorikai, „nematantys“,
kad
tekste
tyčiojamasi
iš
skaitytojų.
Net
Partizanų
gretose
J.
Krikštaponio
būvimas
istorinių
šaltinių
fiksuotas
su
tikrosios-gimtosios
asmenvardžio
atmainos
formoje,
o ne
taip,
kaip
norėtų
valstybinės
institucijos
istorikai,
savo
įstaigas
į
karikatūrą
paversdamos.
Tai
įrodo
Pirmojo
Lietuvos
Laisvės
Kovotojų
-
Bendrojo
Demokratinio
Pasipriešinimo
Sąjūdžio,
Aktyvistų
Jungtinių
Karinės
KOLEGIJOS
sąskrydžio
-
suvažiavimo
PROTOKOLAS,
vykusio 1947
m. rugpjūčio 28dieną,
kuris
yra
demonstruojamashttp://epartizanai.archyvai.lt/dokumentai/3/doc4969 ir
kuriame
fiksuotas
yra
asmenvardis
su raide
K, dabar
fotošopu
mano
raudonai
pabraukta
čia: |
|
90 pav.: ištrauka
iš 1947-06-28 Pirmojo
Lietuvos Laisvės
Kovotojų -
Bendrojo
Demokratinio
Pasipriešinimo
Sąjūdžio,
Aktyvistų
Jungtinių
Karinės
KOLEGIJOS
sąskrydžio -
suvažiavimo
PROTOKOLO,
kuriame matome
paminėtą KriKštaponio
pavardę-asmenvardį
su raide K
pabrauktą
raudonai. Galima
pasididinti ir
prasiplėsti -VISĄ
protokolą
pamatyti.
Taigi,
iš matome, jog
skandalingai
melagingo LGGRTC
publikacijų
autorius šį
istorinį
dokumentą
privalėjo
matyti, nes jį
minėto G. ir R.
žurnalo 12-tame
psl. mini šį
dokumentą ir,
aišku,
analogišką
Partizanų laikų
mini ir kitą
dokumentą jau su
kitokiu
asmenvardžiu. Tą
aiškiai
klaidingą
teiginį M.
Pocius susidarė
tame 12 psl.
parašydamas
taip:
„Išlikę
keli originalūs
dokumentai su
autentišku
parašu, kur J.
Krištaponis
(Krištaponis)
pasirašo kaip „kuopos
vadas ltn.
Krištaponis“22.
Jei asmuo
pasirašydavo
kaip Krištaponis,
tai toks ir
turėjo būti jo
tikrasis
asmenvardis, nes
niekas negalėjo
geriau žinoti,
kokia yra ir
kaip rašoma jo
tikroji pavardė,
nei pats žmogus,
kuris savo ranka
pasirašydavo
sudarytus
dokumentus.. “
Tačiau, šis
istorikas labai
žiauriai klysta
ir skaitytojus
labai klaidina su
tokia savo „išvada“,
įrodydamas, kad
jis nestudijuoja
pačius
svarbiausius
dokumentus,
kuriuos jam R.
Rukšėnas
nepakišinėja,
nes 23 pav. yra
parašas J.
Krikštaponio ir
kitoks - ne
toks, kokį
nori M. Pocius
matyti, -
kuris yra ir
toks: |
23 pav.:
tikros J.
Krikštaponio
pavardės
parašas, kurio
dokumento
ištrauka čia
žemiau parodyta.
Kad
Istorijos
instituto
istorikas
Mindaugas Pocius
yra labai
priklausomas nuo
Centro istoriko
Alfredo Rukšėno,
byloja tai
paties Mindaugo
prasitarimas-prisipažinimas
minėtame
moksliniame „G.
ir R.“ žurnalo 10-tame
psl. kurį
nufotografavau
ir pabraukiau
tame 213
psl. apimties žurnale,
ir kur tie
puslapių
skaičiai matosi
tamsios juostos
viršutiniame-kairiajame
PDF-o
kompiuterinės
programos juodos
juostos kampe
čia žemiau 24
pav. nuotraukoje:
92
pav.: ištrauka
iš „M.
ir G.“ žurnalo
M. Pociaus „Juozas
Krikštaponis
(Krištaponis) −
dalyvavimo
Holokauste ir
istorinio
atminimo
problema“
straipsnio su
mano
pastebėjimais.
To žurnalo
internetinis
adresas yrahttp://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf
Pirmiausiai: 92
pav.: abejonę
kelia pats
istoriko M.
Pociaus
pavartotas „karo
metų“
terminas, nes
Lietuvoje 1941 m.
karas su
Birželio
sukilimu praėjo
akimirksniu, ir
Lietuvoje buvo
tik vokiečių
okupacija iki
sovietų
antrosios
okupacijos, kuri
ir sukėlė
Lietuvos, ypač,
kaimo
gyventojams
kelių metų karą.
Todėl neaišku;
apie kokį karo
laikotarpį šis
istorikas
pabrėžė dėl
J. Krikštaponio
„karo metais
veiklos“, A.
Rukšėno
„tirtos“? Kad,
pastarasis
pokario
Partizaninę
veiklą būtų
tyręs - kažkaip
apie tai nėra
žinoma. Taip,
kad nuo 1941
m. birželio
pabaigos iki
hitlerinio
Berlyno paėmimo
Rusijos
istorikams tas
laikotarpis,
tikrai, yra KARO
METU vadinamas.
Tai, negi,
„M. Pocius yra
Rusijos“
istorikas, ar
tik su
rusišku-komunistiniu
Kremliaus
istoriniu
įteigtu naratyvu
terminus taiko
Lietuvos
istorijai?
Antra: toliau
tame pačiame 92
pav.: M.
Pociaus
teiginyje, kad
J. Krikštaponio
veiklą PIRMASIS
„tyrė Alfredas
Rukšėnas“, tai
čia jau labai
panašu į PIRMĄJĮ
PRISVILUSĮ
BLYNĄ, nes čia
to straipsnio
autoriaus
paminėtąją 2014 m.
LGGRTC „pažymą“,
parengtą A.
Rukšėno, kaip
tik, po
pristatymo,
iškart LR
Generalinė
PROKURATŪRĄ ATMETĖ
dėl objektyvių
duomenų stygiaus.
Juk objektyvių
duomenų stygius
susiveda į tai,
kad
„tiriamasis“-skundžiamasis
asmuo jau miręs
- net žuvęs,
todėl sovietinės
okupacijos
sąlygomis, kad
nuo teisinio
persekiojimo
apsaugoti
tikrąjį kuopos
vadą N. Reikalą,
KGB tardytojams
ir galėjo, visai
ne prie ko, J.
Krikštaponį
pakišinėti jo
kolegos; tik
todėl, kad jis
buvo žuvęs?! Kaip
tik, tai, matyt,
įtardamas, M.
Pocius savo
Pažymos 5-4psl.
dėl paties
didžiausio
„kaltinančiojo
liudininko“ M.
Kačiulio,
keičiančio
parodymus,
siūlė ištirti to
reiškinio
priežastį. Deja,
kad nebereikėtų
tai tirti, todėl
Centras su tuo
pasiūlymu ir
pareikalavo
Didvyriui
nedelsiant
nuimti atminimą.
Tik, deja, tas
„reikalavimas“ (2023-06-17 sprendimas PA-2sprendimasPA-2)
su praeitų metų
lapkričio 18 d.
terminu: tam
vandalizmui
atlikti, dėl
Laivės kovotojų
iniciatyvos
teismuose
užstrigo ... _______________________________________________________________
sprendimas
PA-2 - tai
LGGRTC Generalinio
direktoriaus dr.
Arūno Bubnio dėl
viešojo objekto
pakeitimo,
pakeičiant
paminklinį
akmenį Juozui
Krikštaponiui
(Krištaponiui)
Ukmergėje, nuo
jo nuimant Juozo
Krikštaponio
bareljefą ir jam
skirtą atminimo
lentą,
pakeičiant lentą
žuvusiems Vyties
apygardos
partizanams. Tas
sprendimas
turėjo būti
įgyvendintas iki 2023
m. lapkričio 18
d., kai dieną
prieš tai buvo
J. Krikštaponio
bendražygio ir
vado Kazio
Veverskio gimimo
110 metų
jubiliejus,
kuris, beja,
žuvo porą
savaičių prieš
J. Krikštaponį. Šio
sprendimo
internetinis
adresas yra http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230817_sprendimas_krikstaponis.pdf , o
dėl šio
sprendimo ir
visų kitų
sprendimų bei
Komisijos išvadų
visa informacija
teikiama
internetiniu
adresu http://genocid.lt/centras/lt/4127/a/ Įdomu
ir labai keista,
kad prie minėto
PA-2 sprendimo
kaip
pagrindas-PRIEDAS
su pavadinimu „Istorinė-archyvinė
pažyma apie
Juozo
Krikštaponio
(Krištaponio)
biografiją ir
veiklą“,
turinti teigiamą
reikšmę, nes jau
joje nieko
nenuslėpta. Bet,
deja, tą pridėtą
PRIEDĄ irgi tik
per kabutes aš
čia tekstuose
vadinu kaip „pažyma“,
nes ji šokiruoja
kaip neturinti
nei autorystės nei
jokio
patvirtinimo ir
pagal mano
skaičiavimus tai
apie 99% PLAGIATAS
nuo LII (Lii)
istoriko
Mindaugo Pociaus
sudarytos
Pažymos, su
dabar čia LGGRTC „pažymos“ gale
(10 psl.)
paminėtomis
PRIEŠTARINGOMIS
ŽINIOMIS,
patvirtinančiomis
J. Krikštaponio
kalinimą Kauno
kalėjime ir
paneigiančiomis
jo buvimą
Baltarusijoje,
nes po kalėjimo
slapstėsi nuo
vokiečių bei
reikalavimu
ištirti
pagrindinio
įtartino
„liudininko“
parodymų
nepatikimumo
priežastis. Be
to, M. Pociaus
Pažymoje ir
šioje LGGRTC
„pažymoje“
pripažintas net
KGB
tyrėjų-tardytojų
kaip
specialistų-kriminalistų
nustatytas
Baltarusijoje ir
kitas J.
Krikštaponio
kuopos vadas Nikodemas
Reikalas, su
labai
keistu-neįtikinamu
ir net
nesąmoningu
kuopai
„vadovavimo
kaitos“
teiginiu, lyg,
J. Krikštaponis „egzekucijoms
atsisakinėdavo
vadovauti„
ir „jį keisdavo“
egzekucijose
patyręs N. R.?
Taigi, kadangi
visų mokslinių
darbų ar pažymų
pabaigos būna
kaip
apibendrinimai -
išvados, o čia
šioje „pažymoje“
prieštaringos
žinios
nepaneigtos,
kaip ir duoda
suprasti, kad
didvyriškai
žuvusiajam „atminimas
naikinamas už
nacių kalėjime
sėdėjimą ir po
to nuo vokiečių
slapstymąsi“? Todėl
labai panašu,
kad nei Komisija
ir nei Gen.
direktorius tos
pažymos, gal,
neskaitė, o
vykdo ...? Įsitikinimui
patariu
susipažinti ir
pastudijuoti
pagal
internetinį
adresą http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230629_isvada01 |
_priedas.pdf
Trečia: ten
pat 24
pav.: apie
M. Pociaus
paminėtą 2014
m. (tiksliau,
gruodžio 19 d.) LGGRTCistorinę-archyvinę „pažymą“ (mano
čia visur
vadinamą per
kabutes),
skirtingai nei
M. Pociaus
Pažymą, skirtą 2021-12-03 Ukmergės mokslinei konferencijai
apgauti,
- vis tiek ją vadinu
iš didžiosios
raidės, nes toje
Pažymoje šio
istoriko
apgavystės tapo
paneigtos tos
pačios Pažymos
priešpaskutiniojo
puslapio
PRIEŠTARINGOMIS
ŽINIOMIS, bei
tuo paminėtu
pasiūlymu, ką 2014 m.
A. Rukšėnas
slėpė; t. y.
slėpė pagrindinį
istorinį faktą
(skundžiamojo J.
K. nuo nacių
nukentėjimą) ir
slėpė-neminėjo
pagrindinį
dokumentą, tai
patvirtinantį.
Todėl L. R. Gen.
prokuratūra tik
švelniai atmetė
tuos
neobjektyvius „tyrimus“, apie
ką
...
Ketvirta: Ten
pat apie tos „pažymos“ paminėtą pavadinimą
„Dėl J. ...
K. ... (...)
veiklos vokiečių
okupacijos
laikotarpiu“
(92
pav.: mano
žaliai pabraukto),
pagal kokią
„logiką“ šio
nagrinėjamo
asmens kelių
mėnesių (NKVD
generolo
Kapralovo
raštelyje 3-jų)
kalinimas Kauno
kalėjime ir po
to, pagal jo
sesers
tvirtinimą, jo
slapstymasis nuo
vokiečių per
visą vokiečių
laikotarpį, ką
ir M. Pocius
paminėjo tame
priešpaskutiniame
savo Pažymos
puslapyje, negi
visa tai nėra
veikla? Kodėl
visą tai
netirta?
Penkta: Tai,
jeigu tame 92
pav.: M.
Pociaus straipsnyje
išgirta A.
Rukšėno „pažyma“,
pagal kurią
L. R.
Generalinės
prokuratūros raštu 2015-01-22
Nr. 17.2-829Gen.prokRAŠT buvo
iškart atmesti
J. Krikštaponiui „kaltinimai“,
kaip NESANT
OBJEKTYVIŲ
DUOMENŲnesantDUOMENŲ, nors teisininkai
nežinojo, kad J.
Krikštaponis
buvo ir nuo
nacių
nukentėjęs, (apie
tai detaliai ... temoje),
tai kokias„konsultacijas“
galėjo suteikti
mokslininkas,
kurio darbas
buvo teisininkų
atmestas? Be to,
KIEK PŪDŲ KOPIJŲ
A. RUKŠĖNUI
REIKĖJO
PRIŠTAMPUOTI -
AR NE PAPRASČIAU
ARCHYVUOSE
DOKUMENTŲ
MIKROFILMŲ
PERŽIŪROS
APARATU IR
KOMPIUTERIU
SKAITMENIZUOTOMIS
KOPIJOMIS
NAUDOTIS ? ? ? Ir,
aplamai, kodėl
net tokiu
atmestu
mokslininko
darbu reikėjo
naudotis, jo
galimai
išskirtinai ir
net gal
tendencingai
atrinktų
dokumentų
kopijomis,
neaiškios
kokybės? Kas
LII(Lii)
mokslininkui M.
Pociui sutrukdė
pačiam
nuvažiuoti į
mūsų šalies
Centrinį
valstybinį
archyvą ir dar į
Ypatingąjį
nuvažiuoti:
pamatyti-pastudijuoti
archyvuose
saugomus
originalus? Ar
tai ne panašu
į prastų
mokinukų
nusirašinėjimą,
naudotis ne
savo, o kito
kolegos galva?
Kodėl po tokio
nusirašinėjimo ( „šperinimosi“)
buvo atliktas
atvirkštinis
plagiato
veiksmas,
sudarant naują
LGGRTC „pažymą“,
skirtą Komisijai
apgaudinėti? Tai
čia koks
„pavyzdys“
studentams ir
būsimiems
mokslininkams?
___________________________________________________________________
Gen.prokRAŠT -
šio L. R.
Generalinės
prokuratūros 2015-01-22 rašto-atsakymo
Centrui
internetinis
adresas yrahttp://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_03.pdf
nesantDUOMENŲ - konkrečiai
- sutrumpintai
Gen. prokuratūra
dėl NESANT
OBJEKTYVIŲ
DUOMENŲ J.
Krikštaponio
kaltinimui
atsakė ir
Laisvės kovotojų
sąjungai, kurio
to rašto kopijos
vaizdo
internetinis
adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/laiskai/tyrimai/luk-pirat/impul/falsifik/gen-pr-llks-ui.jpg
Taigi,
tęsiant J.
Krikštaponio
tikrojo
asmenvardžio
problemą,
siūlyčiau
pirmiau
pažvelgti į tos
tikrosios
pavardės .
..onis
pasirašė: |
93 pav..
Kaip
matome,
nieko
panašaus
nėra į
dviejų
valstybinių „tyrimo?“
įstaigų
„išvadą“,
apie,
neva,
mūsų
„Nepriklausomybės
kaltę“,
kaip tų
įstaigų
publikacijose
teigta
dėl J.
Krikštaponio
asmenvardžio
„iškraipymo“.
Tokių
nesąmonių
net
sovietiniais
laikais
nebuvo,
kad
nusipaistyti
apie „KITĄ
Mėnulio
PUSĘ“
- taip
vadinosi
Mindaugo
Pociaus
knyga,
ar ne jo
disertacijos
pagrindu
parašyta? |
|
94 pav.: pagrindinis pirmasis Žinių lapas, po kurių dviejų lapų tęsinio J. Krikštaponis pasirašė ir tas parašas buvo ... pav bei ... pav. rodytas. Galimaatsiversti VISĄ lapą ir pamatyti užduodamų klausimų tematiką. |
|
Gaila,
man
neteko
studijuoti,
nes prie
J.
Krikštaponio
temos
visai
pripuolamai
prisimečiau.
Sakoma,
kad iš
blogos
pusės
Partizanai
toje
knygoje
rodomi?
Ją
citavo
ir
gerėjosi
jau
minėtas
ANARCHISTAS Evaldas
Balčiūnas,2011-04-11 skelbęs
SENSACIJĄ
dėl J.
Krikštaponio priklausimo
tam A.
I.batalionui.
Bet,
konkrečių
kaltinimų
šio
autoriaus
publikacijoje
kaip ir
nepastebėjau
- jam
mačiau
tik
KOLEKTYVINĘ
ATSAKOMYBĘ
taikytą
už to
bataliono
nusikaltimus. |
Taip,
kad dėl
KITOS
(nematomos)
Mėnulio
PUSĖS
sovietiniais
laikais
nebuvo
tokių
nesąmonių,
kad būtų
paistoma
apie tą
NEMATOMĄ
Mėnulio
PUSĘ,
kol jos 1959 nenufotografavo Luna-3 stotis.
Bet,
deja, šiam „Kitos
Mėnulio
pusės“
autoriui šios
valstybinės „tyrinėjimo?“
įstaigos
leido
paistyti
apie J.
Krikštaponio
asmenvardį,
net
visai
nežiūrint
į
nagrinėjamojo
asmens
asmeninę
tarnybinę
bylą..
Panašu,
kad ir
visais
kitais
klausimais
panašus
leidimas
buvo
gautas
paistyti
paistalus?
Bet PIRMIAU
PATEIKIU
TIKRĄ J.
KRIKŠTAPONIO
ASMENVARDŽIO
KAITOS
PAČIĄ
ELEMENTARIAUSIĄ
PRIEŽASTĮ. Ji
yra
labai
paprasta
-
Žmogiška
ir labai
suprantama
- tik
reikėjo, bent,
nosį
įkišti į
J.
Krikštaponio
Tarnybos
dokumentus. Tai
atliko
vieno
kaimo
kraštotyrininkė,
kuri
visus
tuos
dokumentus
nufotografavo
ir man
atsiuntė.
O mokslų
daktarai
tai
negalėjo
tą patį
atlikti? |
Todėl siūlyčiau sutelkti dėmesį į J. Krikštaponio priešvestuvinę nuotaiką ir būseną, kurios įtakotas jis rašo Raportą DĖL LEIDIMO VESTI: |
|
95 pav.: paprašyčiau nenustebti |
|
|
Manyčiau,
kad
žiūrint
į ... pav ir 96 pav J.
Krikštaponio
Raporto,
ir dėl
jo
tūrinio
pakitusio
parašo;
į tokį,
kokį
nori
matyti
M.
Pocius
bei jo
kolegos
iš
Instituto-Centro
- jųjų
svajonės
išsipildė.
Todėl
daugiau
KOMENTARŲ
NEREIKIA,
nes
toliau
to
Raporto
tūrinio
pagrindinė
pasekmė
matosi
dar ir
iš
Garbės
teismo
nutarties:
Tam
Garbės
teismui
būsimoji žmona
privalėjo
rašyti CURRICULUM
VITAE
(ang./lot.Gyvenimo
aprašymą),
kaip
darbui
gauti
panašius
rašydavo
visi ir
visur: |
97 pav.: matome naują žmoną svarstant į PULKO ŠEIMĄ PRIIMTI. (P.S.: žalia spalva mano paryškinti momentai ir iš vyro pavardės išnykusi K raidė) |
Na, o praėjus 5-iems mėnesiams nuo vestuvių, be pavardės (asmenvardžio) pakeitimo, įvyko dar vienas labai svarbus pokytis; - Juozas pradėjo dirbti kaip ir PEDAGOGINĮ darbą - rengti karininkus, t. y., mokyti jos karių rengimo-mokymo menu:
98 pav.: prašyčiau atkreipti dėmesį į tos Mokyklos pavadinimo rašymą SU VISOMIS DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS. Nuo šio gyvenimo tarpsnio matome pakeistą Juozo pavardę |
Todėl matome, kad jokia čia „mūsų Nepriklausomybė“ niekuo dėta dėl asmenvardžio pokyčio, sutrumpinus viena raide pavardę, kaip tai nori manyti minėtų valstybinių Instituto ir Centro įstaigų vadovai, savo publikacijose, inicijuodami savo kolegų - profesionalių istorikų, o taip pat ir visuomenės apgaudinėjimą, su, neva, „tikrąja sutrumpintąja“ KriKštaponių šeimos asmenvardžio problema, nes prailgintąją pavardę su raide K matome ne tik ankstesniuose Juozo parašuose esančią tą pačią buvusią raidę K, kurios istorikai nė nematė pačiuose svarbiausiose Juozo Krikštaponio asmeniniuose dokumentuose, kaip ir ignoruodami svarbiausiasis archyvuose esančias nagrinėjamojo asmens tarnybines bylas su jo Atestacijomis, Žinių lapais juose ir su juo pirmuoju prailgintosios čia pateiktosios asmenvardžio formos parašų pavyzdžiais, bet ir tų „istorikų-mokslininkų?“ dėmesio nekreipimą matome net ir į NKVD dokumentus, kuriuose matoma, kaip buvo tardoma sesuoVeronika Krikštaponytė, kurios 1944 m. gruodžio 06 dienos pradėto 20 val. 35 min. ir baigto 1944 m. gruodžio 07 dienos 00 val. 30 min. (trukusio net 3 val. 55 min.) tardymo protokolo № 1278 (75 lapas) atrodo taip: |
99 pav.: tardymo protokolo ištrauka, kuriame matosi tikroji Veronikos KriKštaponytės parardė (tikrasis josios asmenvardis), kurio protokolą galima VISĄ 75-tą lapą pamatyti. Iš šio protokolo matome tikrąją Veronikos KriKštaponytės pavardę (jos tikrąjį asmenvardį) su matoma raide K, nes NKVD-istai privalėjo rašyti pavardę ne tokią kokią sako tardomoji, o kokią pavardę privalėjo įrašyti tokią, kokia yra įrašyta josios dokumente kažkokiame.
Kad, NKVD-istai laikėsi principą įrašinėti asmenvardžius pagal dokumentus, akivaizdžiai matosi toliau iš to paties Tardymo protokolo kito puslapio, kur minimo jos tėvo ir dviejų brolių pavardės rašant taip: |
100pav.: tardymo protokole ir Juozo tėvo pavardė visai ne tokia, kaip tai norėtų valstybinės tyrinėjimo įstaigos, klaidindamos istorikus ir visuomenę. Šio protokolo 2-ą puslapį (76-ą lapą) galima visą atsidaryti.
Kokia parašyta pavardė Juozui, per protokolo užsilenkimą negalima pamatyti. Jeigu raštininkas-tardytojas, pradėjęs rašyti pavardę, tai iš raidę Š ( rus.:"Ш") turėjo palikti eilutės pabaigoje, bet jam vietos neužteko. Todėl ne aišku, ar K ( rus: "К;к") raidė yra, ar nėra - ne aišku. Galima nenustebti, kad jeigu tardytojams nepateko Juozo dokumentas, tai jie galėjo ir nesusiprotėti, jog jis yra pasikeitęs savo asmenvardį. Juolab, tas tardymas vyko, kaip matome, dar 36-ios dienos iki Juozo žūties ir okupantai galėjo jo pakeistos pavardės dokumento ir nepamatyti ir nesusiprotėti apie galimą vienos iš šeimos narių pavardės keitimą.
Liūdna, kad „istorikai?“ ir dvi valstybinės istorinio „tyrinėjimo?“ įstaigos ignoravo net Juozo Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės NKVD tardymo bylą, kurioje yra „juodu ant balto“ parašyta, kad Juozas OKUPACIJOS PRADŽIOJE BUVO NAMUOSE, o ne „Baltarusijoje“ (apie tai ...), bet ir dėl tikrojo asmenvardžio klausimu visiškai priešingi, nei tos dvi valstybinės įstaigos mausto skaitytojus, taip pat įrodymai nepaneigiam šie:
|
101 pav.: Juozo sesersVeronikos KriKštaponytėssuėmimo orderis, akivaizdžiai, nurašytas nuo josios dokumento ir visai ne toks, kokį įrodinėja dvi valstybinės įstaigos. Galimaplačiau atsidaryti visų dokumentų įsegimo vaizdą, kuriame nėra tos K raidės padažymo |
102 pav.: visa net byla su asmenvardžio užrašu, pažymėtu geltonai mano fotošopu, kurį galima atsidaryti tikrą originalo vaizdą. |
Kaip matome, kadjeigu tų dviejų valstybinių istorinių tyrinėjimo įstaigų istorikai būtų matę Veronikos Krikštaponytės bylą, tai, tikrai nebūtų rašę, kad, neva, „atgavus nepriklausomybę tikrasis asmenvardisKrištaponis ... sovietiniuose ir partizanų dokumentuose ... pradėtas klaidingai rašyti kaipKrikštaponis“.,
|
Nebūtų rašę, nes asmenvardį kaip Krikštaponis rašomas buvo ir okupantų, kurie, tikrai neišgalvojo Veronikos asmenvardį. Tuo labiau, kad ne tik visuose šiuose NKVD dokumentuose Veronikos asmenvardis buvo rašomas visai ne taip, kaip dabar „istorikai?“ teigia, bet ir jos brolio lygiai tokią pačią pavardę, nors jis po vedybų buvo pasikeitęs, kažkodėl rašė irgi tokią pačią, kaip ir sesers:
Tai, kaip ir buvo tikėtasi, toks pats asmenvardis NKVD-istų yra rašomas ir Juozui Krikštaponiui, tikriausiai, pagal tėvų dokumentus, nes, nelabai tikėtina, kad NKVD-istai galėjo turėti Juozo dokumentus.
Juolab, kad sesuo buvo suimta po tėvo mirties, kai palaidojo tėvą ir nutarusi nesislapstyti, parsirodė savo vienkiemyje, nes tas vienkiemis buvo sekamas. Todėl jai po slapstymosi, parėjus namo, iš kart, pagal jos atsiminimus, kažkur po Vėlynių buvo Veronika suimta.
|
|
Todėl labai keista, kad čia dešinėje 40 pav matomas dokumentas nurodo tik 1944 m. gruodžio 1 d. nutarimą Veronikos Krikštaponytės areštui, kaip kaltinamoji yra tik todėl, kad yra Juozo Krikštaponio sesuo. Iš šio dokumento akivaizdžiai matosi, jog ji suimama, kad„Krikštaponytė, yra sesuo žinomo vado, operuojamojo(pažodinis vertimas)Taujėnų apylinkėje Krikštaponio Juozo, iki paskutinio laiko palaikanti glaudų ryšį ir suteikianti jam visapusišką paramą.“.
|
Taigi, iš šio pavyzdžio matome, jog asmenvardį Juozui Krikštaponiui NKVD-istai pripaišo pagal tėvų, sesers ir gal, net brolių dokumentus.
Tačiau jau po J. Krikštaponio žūties protokole tardymo atsiranda ir pokytis J. Krikštaponio asmenvardyje
Mat, po jo nužudymo iš kart kitą dieną (1945 m. sausio 13 dieną) buvo išsiųstas pranešimas-raštelis (rus:записка) Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų Liaudies komisarui, valstybinio saugumo Generaliniam komisarui Lavrentijui Berijai apie K R I Š T A P O N I O būrio likvidavimą. |
|
105 pav.: netikėto, bet, įsigilinus, dėsningo J. Krikštaponio asmenvardžio pokyčio į Krištaponį pavyzdys A. Narkevičiaus tardyme,
kurį galima visą atsidaryti. |
|
|
Jame nurodytas pakeistas asmenvardis be K raidės pavardės šaknyje, nes NKVD apie Krištaponį turėjo duomenis dar nuo pirmosios Lietuvos okupacijos. |
Tačiau ne visi NKVD-istai galėjo būti informuoti apie J. Krikštaponio pakeistąjį asmenvardį ir tai matosi to paties Antano Narkevičiaus tolimesnėje apklausoje:
106 pav.: iš A. Narkevičiaus apklausos matome vėl J. Krikštaponio asmenvardyje atsiradusią raidę K, galimai, automatiškai, net nesusiprotėjant, kad vienoje šeimoje gali kisti asmenvardžiai.
Galima atsiversti visą to tardymo protokolo puslapį.
Bet paprašyčiau nenustebti ir Marijono Smetonos (žymių kalbininkų Antano Smetonos tėvo ir Marijono senelio) tardymo protokolo, kur kitoje dokumentų įsegimo pusėje yra Veronikos Krikštaponytės parašas, kuriame ji savo pavardės šaknyje K raidės nenaudoja!
107 pav.: kai J. Krikštaponio asmenvardyje ir vėliau NKVD-istai rašo K raidę, tai jo sesuo Veronika savo paraše tos raidės nevartoja. Galima šiuos dokumentus išsididinti aiškesne raiška.
Taip rašėsi Veronika visuose tardymo protokoluose be raidės K pavardės šaknyje:
43108ys. Galima visą tardymo protokolo 2-ą psl. pamatyti, po kuriuo šiuo parašu pasirašė Veronika.
109 pav.: išdidinto J. Krikštaponytės parašo pavyzdys.
Ne tik matome, kad Veronika kažkodėl nepripažino savo tėvų išrašyto santuokos liudijimo, bet ji ir pati yra sakiusi kraštotyrininkei Astrai Astrauskaitei, jog jos pavardė yra trumpesnė ir todėl pastaroji 2009 metais XXI-o amžiaus leidinyje, rašiusi apie J. Krikštaponį, jo pavardę minėjo taip, kaip buvo nurodžiusi jo sesuo; vienos sutrumpintos raidės formoje. |
Tuo labiau, kad yra kapo nuotrauka, liudijanti, kad Krikštaponiai dėl nežinomų priežasčių galėjo save laikyti kaip Krištaponiais. Tai labai dažnas reiškinys, kai dokumentai gali būti išrašomi vienaip, o žmonės savo asmenvardžius kitaip vadinti.
Iš čia dešinėje 110 pav. matomos nuotraukos matome mirties datas atitinkančias čia dėstomo tūrinio duomenimis. |
110 pav.: tikriausiai Užulėnio kapinaitėse Juozo Krikštaponio tėvų Jono ir Mortos Krištaponių įrašas, kurį galima pasididinti.
|
Taip, kad nieko nuostabaus, kad toje pačioje išlikusių gyvų Vyčio apygardos Juozo Krikštaponio būrio kovotojų ir jo sesers Veronikos Krikštaponytės baudžiamojoje byloje, po jos 1955 metų peržiūros Krikštaponių asmenvardžiai keičiami į Krištaponius, rašant taip:
111 pav.: minėtųjų baudžiamojoje byloje po 10-ties metų pakitusių Krikštaponių į Krištaponius asmenvardžio faktas, kurį galima plačiau atsiversti, pamatant visą puslapį.
Gaila, Veronikos mergautienės dokumentų neišliko - jųjų artimieji nematė. O pereinamoji iš NKVD į KGB struktūra, mačiusi J. Krikštaponio tik pakeistos pavardės variantą, natūralu, kad ir Veronikai Krikštaponytei pakeitė asmenvardį, juolab, ji pati tai galėjo norėti ir pritarti. Juk, niekam iš struktūrų gal negalėjo būti aišku, jog J. Krikštaponis keitėsi-trumpinosi pavardę, todėl automatiškai pakeitė ir jo sesei, gal, net nesiaiškinę, kodėl jų pirmtakai NKVD-istai rašė prailginto asmenvardžio variantą? |
|
Bet, studijuojant J. Krikštaponio kitus asmeninius dokumentus, matosi, kad Juozui pavardę ne visur skubėta pakeisti, nes perrašyti dokumentus - perrašyti visus įrašus neracionalu, o apie pavardės pakeitimą tai nenumato ir jokios grafos: |
112 pav.: ranka rašyta Atestacija. |
|
113 pav.: spausdintas Atestacijos pirmasis lapas. |
|
Kas tose Atestacijose rašoma, tai jau kitos temos sritis. O čia istorikų-„mokslininkų?“ J. Krikštaponio tarnybos bylų ignoravimo pavyzdžius pateikiau, kaip pas istorikus įprasta tikėti savo kolegų paistalais ir netikrinti jų - jiems neoponuoti ir aklai perrašinėti tuos paistalus iš vienos Pažymos į kitą „pažymą“, jau tik kabutėse vertą, nes ne rašoma, o PLAGIJUOJAMA su visomis pačiomis grubiausiomis klaidomis.
Kad suvokti Ukmergės restorane nacio su kėde numetimo psichologines aplinkybes, reikia n NUODUGNIAI TYRINĖTI J. KRIKŠTAPONIO SAVYBES LABAI SVARBIAS išdėstytas atestacijos lapuose, kaip labai svarbią karių ugdymo programą. Pirmąjį lapą galima paskaityti, kaip paprastai, atsivertus paveikslėlio numerį.
II. Atestuojamojo vertinime 11-toje grafoje dėl protinių savybių pabrėžta, kad„Išsilavinęs, žinias gilina, sumanus greitos orientacijos, Sveikos galvosenos.“ 12. Išsiauklėjimas „Taktingas, mandagus, tvarkingas. Viešumoje laikosi (elgiasi) gerai“ (skliausteliuose kitoje Atestacijoje, tą patį pabrėžiant, kitais žodžiais tai pasakant, pirmąją savybę paryškinau, nes yra žinomas taktiškumas, o čia TAKTINGUMAS - reikia aiškintis dėl šios labai svarbios savybės sampratos ar nepamištos?).
13. Moralė: „Doras, sąžiningas, teisingas“.
14. Būdas: „Griežtas, pastovus, atviras. Labai jautrus.“ (pastarasis būdas anketoje nenurodytas, todėl galima daryti išvadą, jog J. Krikštaponio labai jautrumo savybė yra išskirtina.)
15. Sveikata (kūno patvarumas, susirgimai, negalavimai ir t, t.).: „Geros sveikatos, ištvermingas.“ (Įdomu, kad nepastebėti negalavimai, nors anketose matosi, kad gulėjęs Karo ligoninėje. Galima manyti, kad ten galėjo būti koks nors profilaktinis patikrinimas? Ištvermingumo savybė gali būti įgyta labai sportuojant, kurią gali ne visi turėti. O 1939-1940 m. m. Atestacijoje pažymėta kad per Fizinio lavinimo kursus sužeidė koją. Galima manyti, kad tai galėjo turėti įtakos, nes Juozo tais metais nesimatė čempionatuose ir jau iš jo čempiono titulą perėmė jo bendramokslis Leonas Puskunigis.)
16. Valstybiškumas ir tautiškumas (valstybės ir tautos reikalų supratimas, atsidavimas ir abejingumas jiems).: „Valstybės ir tautos reikalais labai jautrus.“
17. Pažangumas karo tarnyboje (kariškos literatūros sekimas, sugebėjimas pritaikyti patirtas žinias tarnyboje ir įdomavimasis karo mokslo srityje vykstančia pažanga).: „Karišką literatūra seka ir patirtas žinias sugeba pritaikyti tarnyboje. Karo mokslu ir jo pažanga įdomaujasi.“
18. Tarnybos pareigų supratimas ir jų atlikimas. (drausmingumas, autoritetingumas savarankiškumas kompetencijos ribose, iniciatyva, atsakomybės jausmas, punktualumas vadovauti, mokyti ir auklėti).: „Drausmingas. Autoritetingas. Savarankiškas. Atsakomybės nevengia. Punktualus. Valdiniais rūpestingas. Sugeba vadovauti, mokyti ir auklėti.“
19Kariškas gyvenimas, (karių gyvenimo ir papročių pažinimas; santykiai su karininkais ir jų šeimomis).: „Karių gyvenimą ir papročius pažįsta, santykiai su karininkais ir jų šeimomis geri.“
20. Netarnybiniai darbai ir visuomeninė veikla. (ar turi pašalinių darbų, ar priklauso prie kariškų ir visuomeninių organizacijų ir kiek tas atsiliepia tarnyboje).: „Pašalinių darbų neturi. Jokioms organizacijoms nepriklauso“ (Šis įrašas abejotinas, nes iš tuometinės spaudos matosi, jog J. Krikštaponis rodomas kaip vienas geriausių šalies lengvaatlečių, atstovaudamas sporto klubą GRANDIS - ko gero karišką.)
21. Medžiaginė būtis. (nekilnojamas ir kilnojamas turtas, ar turto priežiūra bei tvarkymas atsiliepia tarnyboje).: „Medžiaginiai tvarkosi gerai.“ (1939-1940 m. m. Atestacijoje pakeista į „Nekilnojamo turto neturi“
22. Neigiami palinkimai (girtavimas, azartinis kortavimas, palaidumas, paslapčių nelaikymas, ir t.t.).: „Girtaujant, kortaujant ir palaidai gyvenant nepastebėta. Nepataikauja ir paslaptis laiko.“
23. Pasirengimas tolimesnei tarnybai. (ar atestuojamasis geriau tinka rikiuotės ar administracijos tarnybai; jei rekomenduojamas kitai tarnybai, tai kurioms pareigoms: ūkio viršininko, bataliono vado, komendanto, kuopos vado, raštvedžio, iždininko ir t. t. ).: „Geras rikiuotės karininkas.“ 24oji atestacijos išvada: „Tinka užimamai vietai.“ (Labai svarbi yra 1941.I.16 išvada „Tinka aukštesnei vietai“, kur yra pagrindas manyti, kad tuo metu ir galėjo būt suteiktas kapitono laipsnis, bet, kaip man pranešė, kad kažkokių dokumentų archyve trūksta, - yra kažkokių požymių, kad kažkas išimta. Ko ten trūksta - nesupratau ir nežinau.) Ši Atestacija yra 1939 m. atestacija f.930 ap8 b.737 p. 23
|
Visas atestacijas galima paskaityti originaluose:
Ranka rašytos 1938 metų Atestacijos lapus galima atsidaryti-pažiūrėti: 1 psl., 2psl., 3 psl., 4 psl - išvada.
Pirmo puslapio spausdinimo, o kiti kita ranka rašytos Atestacijos lapus galima atsidaryti-pažiūrėti: 1 psl., 2 psl. ir 3 psl.
1939-1940 metų Atestacijos lapus galima atsidaryti-pažiūrėti: 1 psl., 2 psl., 3 psl.,4 psl. - išvada AUKŠTESNEI VIETAI UŽIMTI.
APIBENDRINTAI galima daryti pastebėjimą, kad trafaretiški Atestacijos lapai atestuojamam asmeniui charakteristikos apibūdinime stato į rėmus, kad nerašyti bet ką, o kas numatyta kario-karininko ugdyme, bet gal ne viskas pastebėta - ne viską trafaretas leidžia pastebėti, kaip mokymąsi Aukštojoje mokykloje ir nenumato Universitete įgautų žinių pritaikymą tarnybos vietoje. Iš tokių mano pastebėjimų galima atkreipti dėmesį į J. KRIKŠTAPONIO PASINEŠIMĄ Į TEISINGUMĄ kariūnų ugdyme, kur jo paties ranka rašytoje Atestacijoje tai pabrėžia, kad jo atestuojamasi jaunasis leitenantas Juozas Grabauskas ir taip pat jam skirtoje Atestacijos visumos.
Be to, galima palyginti J. Krikštaponio požiūrį iš Humanistinės pedagogikos pusės savo ugdomiems aspirantams ir kito karininko iš Autoritarinės pedagogikos požiūrio prizme ir palyginti tarp šių pedagoginių krypčių ryškią prarają: |
|
|
115pav.: laisvos „beletristikos“ pavyzdžio auto kuopos vado Kauno Karo komendantui raportas aspiranto pakėlimui į karininko laipsnį, pažymint ir sovietinį„liaudies vyriausybės“ periodą. Galima pasididinti. |
|
|
matome kito - Autoritarinio mąstymo karininko laipsnio pakėlimo raporte „motyvams“ rašant tai, kad per du tarnybos mėnesius „sveikata nenusiskundė ir atrodo, kad nuovargis pirmosiomis įtempto darbo dienomis jam nepakenkė ir ...“. Toks su aspirantais keistas „eksperimentas“ iki rizikos kariūnui sugadinti sveikatą (jį „nulaužti“), keistai atrodo. Juolab, kuopos vadas rašo dar negarantuodamas, tik žodžiu „atrodo“.
Jei tai būtų karo veiksmai ar apmokymai-manevrai, tai įtampa sveikatai norma gali būti, nes ypatingomis sąlygomis psichika mobilizuoja organizmo visas galias
|
116 pav.: ne tik panašu, bet, gal, ir greičiausiai, Juozo Krikštaponio ranka užpildyta jo Tarnybos anketa su jo parašu, visai ne tokiu, kokiu M. Pocius apgaudinėjo skaitytojus ir savo kolegas - profesionalius istorikus. Galima VISĄ anketos puslapį atsiversti ir pamatyti jo karinių laipsnių įrašus, bei šeimos sudėtį be mamos-tėčio dar du brolius ir dvi seseris. |
|
|
Iš
nuolatinės
gyvenamosios
vietos aišku,
jog J.
Krikštaponis
gyveno Šančiuose
- dabar ten -
Sodų 52 didelis
dviaukštis
medinis senas
namas.
Tikriausiai, ten
jis nuomavosi,
arba ... Įdomu,
kad giminiavosi
su Dirsių
gimine, iš
kurios kilęs
žymus
tautodailininkas
Mykolas -
palikęs apie J.
Krikštaponį
atsiminimus. O
Juozo dėdė
nurodytas
Aleksote
buvusioje
Linksmoji
gatvėje - tai
Linksmadvario
dalis, kuri jau
anketos pildymo
metu kažkur buvo
pervadinta į
žymaus pedagogo
J. Damjonaičio
gatvę. O tos
gatvės Nr. 2 vietoje
stovi
klasicistinio
stiliaus rūmas
su kolonomis,
bet kas jį
privatizavo,
seniūnijos
istorikai
nežino, nors iš
tos vietos
Prezidento
brolis-akmenskaldis
su anūkėmis -
generolo Stasio
Raštikio
dukrelėmis buvo
ištremtas.
Gaila,
kad dabartinės
Istorinės
prezidentūros
specialistės
nieko nežino
apie šioje
anketoje
Prezidento 8
nurodytą namą ir
nieko negirdėjo,
kad Prezidentas
galėjo ir NE
PREZIDENTŪROJE
gyventi,
kurioje,
atseit,
„apsauginiai
kiaules laikė“,
o, kad
Prezidentas
„neturėtų“
nuosavos erdvės
- nelabai
tikisi.
O dėl
pačios ISTORINĖS
PREZIDENTŪROS
YRA IŠ JOS
IŠSITYČIOJIMO
PAVOJUS IR
IŠSITYČIOJIMO IŠ
VELIONIO A.
BRAZAUSKO, nes
jau kvailiau
nieko negalima
sugalvoti, kad
Istorinę
prezidentūrą
paversti į
ISTORINĮ KIČĄ,
kad svečiai iš
užsienio nieko
nesuprastų ir,
kad jie būtų
klaidinami, kaip
ir iki dabar su
Pirmojo Lietuvos
Prezidento
sūnėnu. Jeigu
jau ATMINTĮ
daryti
Prezidentui A.
Brazauskui, tai,
gal šalia
dabartinės
prezidentūros
labiau tiktų,
gal, reik
galvoti ir į
ateitį, kad
daugiau gali
būti tokių ten
paminklų
ateityje? O, jei
taip kauniečiai
nori pagerbti,
tai, gal, prie
Kauno HES-o,
kaip jos
statytojui
labiau tiktų?
Na, o dėl 116 pav. paskutinės
15-tosios
grafos, kad 1932
m. gavo
atestatą, tai
irgi labai
svarbus
įrodymas, kad J.
Krikštaponis
rutulio stūmimo
rungtyje tarp
suaugusiųjų tapo
1931 m. Lietuvos
vicečempionu,
būdamas
gimnazistu -
19-mečiu. Tai
galėtų būt
įrašyta į Jono
Rygiškių
gimnazijos
Sporto
istoriją.
Taip, kad
ne „atsitiktinis“
to tikrojo J.
Krikštaponio
asmenvardžio
paminėjimas -
tai įrodo ir
daugiau
dokumentų su
pavardės šaknyje
K raide:
|
Taigi, panašu,
jog tas
bataliono
Pakėlimo lape
teiktasis
kapitono
laipsnis toliau
tame batalione
taip ir nebuvo
suteiktas J.
Krikštaponiui,
tai irgi gali
būti ta pati
priežastis, kad
J. Krikštaponis
iš kalėjimo į
savo batalioną
negrįžo, ir
todėl nėra
laipsnio nei
pakėlimo ir nėra
įsakymo dėl
„paleidimo į
atsargą“, nes
pats save
pasileido?
Be to,
kuopos pareigybė
yra kapitono
lygio pareigybė.
O vokiečiams,
kaip tvarkos
pedantams, kad
būtų pagrindas
J. Krikštaponį
iš kalėjimo
ištraukti dėl,
neva, karininkų
stygiaus,
atseit, dėl
kažkokio J.
Klimavičiaus,
neva,
„susirgimo“,
prie kurio yra
ryškus
simuliacijos
faktas, kaip
GESTAP-ui
apgauti
surengtas (apie
tai ...),
tai, gal, tam ir
reikėjo A.
Impulevičiui ir
susirūpinti
dėl skolos J.
Krikštaponiui
gražinimo, nes
pagal viską,
pastarajam
turėjo seniai
turėti kapitono
laipsnį, jei ne
buvo?
Klaustukus dedu,
nes tai yra
didelė mįslė,
taip, kaip
laipsniams
suteikti
Prezidentas A.
Smetona įsakymus
rašydavo. Ten
tarp įsakymų J.
Krikštaponio-Krištaponio
pavardės nėra.
Bet, jis yra A.
Smetonos sūnėnas
ir, gal dėl šios
priežasties Prezidentui
gal nebuvo
etiška rašyti
savo sūnėnui
įsakymo? O,
gal, ir per
vestuves jo
pavardėje
asmenvardžio
kitimas įnešė
kokias nors
korekcijas,
istorikams
nematomas?
Dėl
pastarosios
priežasties jau
yra vienas
faktas tas, jog
buvo įsakymas
leitenantui J.
KriKštaponiui
lankyti kursus
dėl egzamino
laipsniui
pakelti. Tame
įsakyme J.
Krikštaponio
pavardė pažymėta
taip:
|
|
4-toji
tema: Panašu,
jog A. Impulevičiaus
galimai klastoti
dokumentai buvo skirti
GESTAP-ui apgauti ir J.
Krikštaponį iš kalėjimo
ištraukti
Kad tai man
pavyko atrasti, reikia dėkoti
2021 m. gruodžio 3 d.
Ukmergės konferencijoje
papasakotoms apie „mirties
nuosprendžio įvykdymo
laukusio“ leitenanto
Jono Klimavičiaus
pasakoms, kurioms
nepatikėtų net 9-10 klasių
moksleiviai.
|
117 pav. Ukmergės
2021-12-02
konferencijos
iš
anksto
atrinktų
pašnekovų„diskusijose“ 118 pav. matote
LGGRTC
mokslininką
E.
Rukšėną,
savo
kalbą
pradėjęs
nuo jau
a. a. A.
Čeponio
atsiprašymo,
kuriam
nebuvo
leista
pasakoti
apie J.
Krikštaponį,
kurį nuo
vaikystės
pažinojo
kaip jo
ir jo
šeimos
bei viso
kaimo
gyvybių
išgelbėtoją,
nors jis
buvo
užsirašęs
tos
konferencijos
diskusijoms.
Apie tai
... |
|
|
Mano
supratimu, tolimesnėje
savo kalboje LGGRTC
istorikas Alfredas
Rukšėnas,APGAVO
VISUS KONFERENCIJOS
KLAUSYTOJUS,
PASAKYDAMAS, jog, neva, 2-oje
kuopoje buvo toks Jonas
Klimavičius.? Jisai
prašė Krištaponio, kad
tarpininkautų išėjimui
iš tarnybos...“VIDEOklimav.
Taigi, raudoną klaustuką
aš padėjau, nes minimas Jonas
Klimavičius buvo
ne 2-troje kuopoje, o
buvo 3-čios kuopos vado Jono
Ūselio pavaduotoju,
kuris 1962 m. Vilniaus
teismu buvo nuteistas
mirties nuosprendžiu ir
tas nuosprendis buvo
įvykdytas.
Šokiruoja tai,
jog Jonas Klimavičius
kaip 3-čios,
o ne 2-os kuopos
vadu minimas LGGRTC
sudarytojebataliono
karininkų sąvadeTDAkarininkai,
kurį, šiaip, Centro
darbuotojui-istorikui A.
Rukšėnui; vieninteliam
užsiiminėjančiam-"tyrinėjančiam"
J. Krikštaponio bylą,
reikėtų to bataliono
karininkus visus
atmintinai žinoti, apie
kurį 8 pav. rašoma
taip:
|
119) sudarytas Tautinio
darbo apsaugos bataliono
karininkų sąrašas,
rodantis tik vieną Joną
Klimavičių.
Galima pasididinti ir
to padidinto vaizdo
internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lggrtc-batal-sar-klimaviciu.jpg
VIDEOklimav - 2021-12-03
Ukmergėje mokslinės
konferencijos videoįrašo
nuo 3:21:09 dalies, nuo
kurios A. Rukšėnas
pradeda paistyti, apie,
neva, „2-oje
kuopoje buvo toks Jonas
Klimavičius ...“
prieš tą frazę
prasidedančio vaizdo
įrašo internetinis
adresas yra https://youtu.be/2vb_tQeM1Nw?t=12065
TDAkarininkai - LGGRTC
pateikto TDA
bataliono karininkų
sąrašo internetinis
adresas yrahttp://www.genocid.lt/Leidyba/7/tautinio.htm
Toliau A. Rukšėnas
pasakoja, kad „J.
Klimavičius prašė J.
Krikštaponio, kad jisai
tarpininkautų ... kad
nori išeiti iš tarnybos,
sveikata pablogėjo... O
to Klimavičiaus likimas
buvo tikrai sunkus ir
jis sovietmečiu kalėjo,
buvo nubaustas, berods,
net mirties bausmės,
bet, kažkaip, jam pavyko
išvengti, tai, tikrai,
žmogui nervai pairo. Ir
ką mes matome: lapkričio 4-osios
dokumentas ir
Krikštaponio parašas
Tarpininkauju dėl to
paleidimo.“
kodėl istorikas A.
Rukšėnas neužduoda sau
klausimą tokį:
Kokią „teisę“
J. Krikštaponis turėjo
„tarpininkauti“ ne savo
pavaldiniui? - tai
iš karto man paklausti
konferencijoje nebuvo
galimybės, neturint po
ranka minėto TDA
karininkų sąrašo. Bet,
nors ir ne istoriku
būnant, bet pagal
mokyklinę-internetinę
programą, žinant apie iš
Kauno per Jonavą-Ukmergę
į Minską išvežtus
kalinius, kur Minsko
kalėjime dalis buvo
sušaudyti, o kiti visi
sušaudyti prie Červenės,
kurios tragedija plačiai
žinoma, kažkaip keista
tapo, kad visus svarbius
kalinius išvežė, o „mirtininką
paliko“,
kai yra žinoma, jog
tardytojas E. Rozauskas
prašė leidimo visus
kalinius sunaikintiRozausko
Bykovui, kaip
buvo padaryta
Pravieniškėse,
Rainiuose, ... Todėl
labai rimtas klausimas
kilo, kad mirtininko,
tikrai, palikti
negalėjo, nes E.
Rozauskas sušaudyti
galėjo ir be D. Bykovo
leidimo, kurio prašė
sušaudyti apie 400 kalinių,
bet jam leidimo nedavė.
Bet, jei jau J.
Klimavičius buvo
nuteistas mirties
bausme, tai sušaudyti
net privalėjo be jokio
leidimo.
Iškilus visiems
šiems klausimams ir
ypač, dėl M.
Kačiulio, melagingai kaip
„karininko“ nurodyto
tai konferencijai
Pažymoje bei joje ir J.
Krikštaponio „rašto“,
buvau priverstas
važiuoti į LCVA archyvą,
kuriame paaiškėjo, kad
tai ne „J. Krikštaponio
raštas“, o žemiau čia 9 pav.: parodytas
Jono Klimavičiaus
Raportas:
118 pav.: keistas
ir daug klausimų
keliantis Jono
Klimavičiaus raportas.
Galima pasididinti
Taigi, man
nuvažiavus į archyvą,
paaiškėjo ne tik tos
mokslinės Ukmergės
konferencijos
apgavystės, bet ir
pamačius tų fondo R-1444 dokumentų
panaudos lapą, paaiškėjo
tų apgavysčių priežastis
labai paprasta, jog LII(LII)
istorikas Mindaugas
Pocius savo Pažymoje
apgaudinėjęs
konferenciją, visai
nebuvo archyve ir tų
dokumentų, matyt,
nematė, kad apie juos
melagingai aprašinėjo?
O tas 118 pav.: Jono
Klimavičiaus Raportas,
man; prieš 55 metus
tarnavusiam sovietinėje
armijoje, pasidarė iš
kart įtartinu, kad to
Raporto AUTORIUS
NENURODO, KOKIAI JIS
KUOPAI PRIKLAUSO.
Suprantama,
jeigu jis yra „Kvotų
Karininkas“,
ką jis sutrumpintai
nurodo savo pareigybę,
gali būti ne kuopai, o
visam batalionui
priklausanti ta
pareigybė. Tačiau tada
kam jis toje Raporto Bataliono V
a d u i paskirtyje
prideda „per 2-os
kuopos Vadą“ (su
praleista nosine raidėje
a)? Kam reikia prašyti
„tarpininkavimo“ pas
karininką, kuriam
nepriklausai? Kas čia
per manipuliacijos,
nenurodant savo kuopos
paskirties, bet vis tiek
per ne savo kuopos vadą
prašantis kažkokio
„tarpininkavimo“?
________________________________________________________
RozauskoBykovui - docento
dr. Juozo Jankausko
straipsnis XXI amžiaus 2003-08-27
Nr. 65(1169) apie NKVD-istą
Eusiejų Rozauską yra jo
citata „Aš
pasiūliau (LSSR
valstybės saugumo
liaudies komisaro
pavaduotojui D. Bykovui.
-(L.T.)),kad tuo
atveju, jeigu nebūtų
galimybės suimtuosius
evakuoti, išskirti iš jų
pavojingiausius ir prieš
išvykstant juos
sušaudyti. Tokių mano
skaičiavimais buvo 400 žmonių.
Tačiau drg. Bykovas man
nedavė jokių nurodymų“
/iš E. Rozausko
1941-09-07 rašto A.
Sniečkui./ ` To
straipsnio internetinis
adresas yrahttps://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030827//mums_01.html
Na,
o įsiskaičius į to
Raporto turinį, keistas
„susirgimas“, kai jau
buvo pasigydęs Birštone.
Kokios tarnyboje galėjo
kitos blogos situacijos
paveikti silpną ir jau
labai paveiktą nervų
sistemą? Galima būtų
suprasti SVEIKATOS
PABLOGĖJIMĄ DĖL VYKDOMŲ
NEKALTŲ CIVILIŲ ŽMONIŲ
IR VAIKŲ-SENELIŲ-MOTERŲ
ŽUDYNIŲ. Bet tokią
simuliaciją paneigs tuoj
paaiškėjusi labai svarbi
aplinkybė kiek žemiau.
Svarbiausia, ĮTARTINA,
kad su mirties
nuosprendžiu neįvykdytu
išliko iki pat Birželio
sukilimo-išlaisvinimo,
kas yra labai jau
neįtikėtina, kad
NKVD-istai mirtininko
net neišvežė į
Minską-Červenę. Kodėl
istorikams (A. Rukšėnui
ir M. Pociui) neiškyla
toks pats
elementariausias
klausimas? Ar užtektų
mokyklinėje programoje
iš Lietuvos istorijos
tik patenkinimo
įvertinimo mokiniui,
kuriam neiškiltų toks
klausimas?
Tokiam
klausimui iškilus, viską
į vietas sustato
tarpukario ir pokario
Pasipriešinimo
laikotarpio Lietuvos
karininkų sudarytas
enciklopedinio tipo
žinynas, kuriame
pasirodo:
119 pav.: ištrauka iš
knygos .„Lietuvos
kariuomenės karininkai
1918-1953“
Taigi, paaiškėjo, jog
Jonas Klimavičius „mirtininku“
pabuvo tik mėnesį (31
dieną) ir perteisus į 10
metų lagerio, savo
„sveikatą“ po
perteisimo iki
išlaisvinimo turėjo net
41-ą dieną savo
sveikatai pataisyti,
džiaugiantis, kad
mirties nuosprendžio
nebus- gyvens.
Kaip, matome, ASMUO TAS
PATS, kuris Raportą
rašė, nes areštavimo ir
nuteisimo mirti datos
tos pačios, ir
akivaizdu, jog Ukmergės
mokslinę konferenciją
apgaudinėjusysisLGGRTC
istorikas A. Rukšėnas su
pasaka apie, neva, „2-oje
kuopoje buvusį J. K.
...“, matome, ignoruoja
ne tik savo įstaigos
atliktus istorikų
darbus, bet ir
ignoruoja, aplamai,
visas istorines žinias,
stambius
istorinius-enciklopedinius
leidinius ir net
internetą (Vikipediją
bei Enciklopediją)
ignoruoja, kad
apkaltinti Didvyrį.
Todėl
ne tiesą rašomą tame
Raporte „nepamatyti“ ne
kaip neįmanoma.
Didžiausia netiesa yra
ta, kad J. Klimavičiaus
Raporte nepaminėjo jam
mirties nuosprendžio
panaikinimą.
Kad NKVD-istai
nepranešė kaliniui, jog
jam mirties nuosprendis
panaikintas ir taip jį
psichologiškai kankino,
atmesti negalima, bet,
tai versijai
prieštarauja visos kitos
aplinkybės ir ypač, tai,
kad J. Klimavičius dar
metus „sirgdamas“
tarnavo, nors gydytojo
pažyma buvo pristatyta.
Mokantiems
aritmetiką, labai
nesunku suskaičiuoti,
kad J. Klimavičius ir
neteisingus skaičius
savo Raporte (120 pav.)
rašo, nes nuo mirties baudmės
nuosprendžio jam
paskelbimo iki
išlaisvinimo yra vis
tik 74,
o ne „47“
dienos, kaip jis rašo,
atseit, neva, sumaišęs
klavišus spausdinimo
mašinėlės. Joje ir
raidžių „s“ bei „d“
klavišai taip pat yra
šalia vienas kito ir
žodyje ne „bauSmė“, o
„bauDmė“ gali būti ne
klavišų sumaišymu, o
tokia senoviška tartis?
Čia jau kalbininkų -
kalbos istorikų reikia
klausti.
120 pav.:
ištrauka iš J.
Klimavičiaus rašyto
Raporto su mano pastaba
(čia spausdintos raidės
eksperimentui
paryškintos)
Kad J. Klimavičius
pradėtų „simuliuoti
- apgaudinėti savo
bataliono vadą“ -
neįtikinama, nes
Birželio sukilimo jie
abu buvo išlaisvinti ir
Antanas Impulevičius, į
kalėjimą patekęsImpul 1940 m.
gruodyje, NKVD-istų
kankinamas buvo žymiai
ilgiau, nei J.
Klimavičius. Pavyzdžiui,
naujai pristatytos
knygos „Kovok!“
Kazys Škirpa ir
Lietuvos likimas
Antrajame pasauliniame
kare 143-144 psl.
istorikas Simonas
Jazavita rašo:
„Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad
pagrindiniai batalionų
vadai - pulkininkas
Andrius Butkūnas,
majoras Antanas
Impulevičius, majoras
Kazys Šimkus, kapitonas
Bronius Kirkila, kurie
vėliau buvo įtraukti į
žydų žudynes, buvo
suimti NKVD dėl tarnybos
tarpukario Lietuvos
kariuomenėje ir fiziškai
kankinti. Kad tai galėjo
pažeisti psichiką,
iliustruoja A.
Impulevičiaus 1941
m. liepos 28 d. raštas
naujam Kauno komendantui
voldemarininkui Stasiui
Kviecinskui. Jame šis
prašosi išleidžiamas
penkių savaičių atostogų
dėl pairusių nervų.452-Jazavita Kankinimus
patyrę ar artimuosius
praradę dažnai lengvai
pasiduodavo Vokietijos
pareigūnų
manipuliacijoms. ...“
Impul -
452-Jazavita - Ibid.
p. 19. Pirmą
kartą tą TEN PAT (lot.:
ibedem) jaunas istorikas
Simonas Jazavita toje
savo knygoje panaudojo 30
psl. prie
pastabų 51-os rodyklės,
naudodamas daug kartų.
Todėl galima
manyti, kad tai 17 psl.
po pastabos 18-ta
rodykle pažymėta 1942.
K. Škirpos parengta savo
veiklos apžvalga „Kovok!“
pastangos gelbėti
Lietuvą. 1939-1941 m.
LCVA f. 648.
ap. 2, b. 581, 1. 1.1.
Kaip S. Jazavita ten rašo, kad
tai didžiulis 273
puslapių dokumentas,
šalia pateikti priedai,
įvairiausi K. Škirpos
rašyti ar jo patvirtinti
Lietuvos aktyvistų
fronto (toliau - LAF)
dokumentai, kuris buvo
parašytas 1942 m.
pabaigoje, dar nežinant
Antrojo pasaulinio karo
pabaigos rezultatų, kur
K. Škirpa išsiuntinėjo
kitiems Lietuvos
diplomatams, tikėdamasis
juos supažindinti su
savo įvykių versija ...
O pati S. Jazavitos
knyga išleista Mokslo ir
enciklopedijų leidybos
centro Vilnius 2022.
Kadangi
nieko panašaus J.
Krikštaponis nebuvo
patyręs, tai, jei nebūtų
nacių suimtas ir
kalinamas, galima
pafantazuoti, kad jis,
kaip teisę ir vokiečių
kalbą žinantis, gal būtų
savo bataliono vadą A.
Impulevičių sustabdęs
nuo tų Vokietijos
pareigūnų manipuliacijų
ir karinių nusikaltimų?
O dėl J.
Klimavičiaus
akivaizdžios
simuliacijos, akivaizdu,
kad ta simuliacija buvo
skirta kaip ir GESTAP-ui
apgaudinėti, nes visas
tas J. Klimavičiaus
Raportas buvo išverstas
į vokiečių kalbą:
. 123 pav.: EKSPERTIZEI
galima pasididinti....
pav.: Paryškintas
(sukontrastintas) J.
Klimavičiaus raportas,
kurį galima pamatyti ir ORIGINALŲ mažo
kontrastingumo labai
didelės raiškos
nuotrauką.,
kurios vaizdo
internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_103354.jpg
Daugiau
tokių DVIKALBIŲ
dokumentų tame R-1444 fonde
man neteko pastebėti. O,
kadangi tas originalus
vokiečių kalba
dokumentas yra labai
neryškiai spausdintas
(per paskutinę
kopiruotę, kurios
jaunimas dabar gali ir
neįsivaizduoti), tai
galima manyti, kad tik
J. Krikštaponio „kaltes“
ieškojęs LGGRTC
istorikas A. Rukšėnas,
matyt, to į vokiečių
kalbą išversto dokumento
dėl jo neryškumo galėjo
nepastebėti ir, matyt,
jo kopijos (tą kopiją
kseroksu ar kopijavimo
aparatu nelabai ir
įmanoma padaryti tokio
neryškaus dokumento?)
nedarė ir LII(Lii)
istorikui M. Pociui ir
neperdavė?
Šiaip, jeigu
A. Rukšėnas būtų
padoriai rašęs savo 2014-12-19 „pažymą“,
tai tą vokišką dokumentą
privalėjo paminėti, nes
jis labai siejasi ir su
pačiu J. Krikštaponiu.
O, kaip tik, tas
neryškusis, galimai
nepastebėtas vokiečių
kalba dokumentas ir
griauna „Krištaponio
Baltarusijoje“ pasaką,
nes jis įrodo, kad J.
Klimavičiaus melagingas
Raportas buvo skirtas
vokiečiams, rašant su
didele baime, galimai
vaidinant „klavišų
sumaišymą“, PARAŠIUS
NETEISINGAI IR VOKIEČIŲ
KALBA mirties
nuosprendžio laukimo
dienas.
Juolab, neaišku,
kam tas vokiečių kalba
raštelis skirtas, ir tik
pažymėta per II-osios
kuopos vadą. Tai panašu,
kad VOKIŠKASIS
RAŠTELIS BE PAVADINIMO
IR BE PASKIRTIES turėjo
tikslą patekti į
kalėjimą pas II-osios
kuopos vadą ir buvo
pateikta GESTAP-ui,
kaip kontrolė, dėl ko
reikia patekti.
Be to,
„sumaišyti klavišus“,
spausdinant ir vokiškai
- tą pačią „sumaišymo“
klaidą padaryti, kaip ir
neįmanoma. Čia, panašu,
kad buvo kažkaip bandoma
apsisaugoti nuo melavimo
pasekmių, jei vokiečiai
būtų išryškinę mirties
nuosprendžio
panaikinimą? O tokių visų
vaidybų sistema
akivaizdi, NETEISĖTAI į
„tarpininkavimo“ veiksmą
įtraukus ir J.
Krikštaponį,
tarpininkaujant ne savo
pavaldiniui.
Kai soc. tinklo
Facebook istorikų klube
atskleidžiau melagingą
tą „tarpininkavimą“, tai
vienas LGGRTC istorikas
manęs paklausė „pagal
kokį įstatymą negalima
tarpininkauti ne savo
pavaldiniui?“. Keista,
kad tam LGGRTC
darbuotojui nežinomas 8-tasis
Dievo įsakymas. Kad ir
ateistinėje sovietinėje
kariuomenėje man
nesuvokiama, kaip galima
tarpininkauti ne savam
pavaldiniui, kai jis
turi savo tiesioginį
vadą?
Bet, svarbiausiai,
šokiruoja atlikta visa
to „tarpininkavimo“
veiksmo apgavysčių
sistema:
|
Rašant ilgesnio
teksto raportus,
niekas nerašo,
kad taupyti
popierių, nes J.
Klimavičiaus
Raportas
parašytas ant
pusės lapo
formato
popieriaus. |
|
Nors
ir taupant
popierių tas
Raportas
parašytas, bet
vis tiek vizoms
dėti vietos yra
pakankamai. |
124 pav. Jono
Klimavičiaus
raporto forma,
kurįgalima
originalą pamatyti. |
Todėl vizų
dėjimas kitoje –
nugarinėje
rašto pusėje
yra ne kas kita,
kaip
PASIRAŠINĖJIMAS
ANT TUŠČIO LAPO,
kad nematyti, po
ko
pasirašinėji. |
Tokios
„raštvedybos“ dar neteko
matyti, kad būtų
pasirašoma ant tuščio
lapo, nematant teksto,
po kuo pasirašai. Tas
ANT TUŠČIO LAPO
PASIRAŠYMAS ATRODO TAIP:
1254
pav.: Ant
Jono Klimavičiaus
raporto kitos
pusės J.
Krikštaponio-„KriŠtaponio“ keisto „tarpininkavimo“
parašas ir tik po 3-jų -
4-ių dienų A.
Impulevičiaus
tarpininkavimas, viską
bataliono vadui rašant
savo ranka. Svarbiausia,
kažkodėl spausdinimo
mašinėle tarpininkavimo
žodis ir jo
registracijos numeris su
data ATSPAUSDINTI TIK J.
KRIKŠTAPONIUI
("Krištaponiui"),.Kodėl
toks raštvedybinis
išskirtinis dėmesys tik
kuopos vado
tarpininkavimo
forminimui? .
Galima pasididinti,
o šio padidinto labai
raiškios nuotraukos
vaizdo internetinis
adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_103046.jpg
Labai
panašu, kad kitoje
Raporto pusėje
atliekamas NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ tam,
kad J. Krikštaponį
apgauti, kad jis
nematytų po ko pasirašo,
arba tai jo paties, kaip
teisę išmanančiojo,
sugalvota manipuliacija
apsisaugojimui, jei
nepavyktų GESTAP-ą
apgauti?
Pirmiausiai, į
akis krenta ne J.
Krikštaponio braižu
užpildytas raštvedybinės
procedūros
(tarpininkavimo)
registracijos numerio ir
datos užpildymas, kas įrodo,
kad J. Krikštaponis ne
Minske pasirašė, o,
greičiausiai Kauno
kalėjime. Tai
istorikai iš pirmo
žvilgsnio privalėjo
pamatyti, nes jei tokių
dalykų „nemato“,
tai gal neturi jokios
patirties darbe su
dokumentais? Juk, iš
pirmo žvilgsnio
pažvelgus į skaičius,
turėtų būti įtartina:
|
Kažkodėl
raštvedys
spausdintame
tekste nenurodė
kuopos numerio,
kas irgi labai
įtartina, kai
batalione trys
kuopos ir
kažkokios kuopos
vadui
nenurodomas
kuopos numeris,
kas gali būt
susiję su
bendromis
manipuliacijomis,
nuslepiant J.
Klimavičiaus
kuopos numerį? Netnereikia
būti patyrusiu
ekspertu, kad „nepamatyti“
J. Krikštaponio
parašo pakrypimą
į normalią -
dešiniąją pusę,
o registracijos
skaičiai
parašyti į
priešingą
įprastajai, su
pakrypimu į kairę
(gal
kairiarankio
rašysenos?) |
Juolab.
REGISTRACIJOS
SKAIČIAI ĮRAŠYTI
VISAI KITA
PLUNKSNA, nei J.
Krikštaponio
parašo,
kas yra
įrodymas, jog
Krikštaponis ne
Minske pasirašė.
Man
asmeniškai
sovietinėje
kariuomenėje
savo bataliono
štabe teko
stebėti tokias
atliekamas
procedūras, kai
atlikinėdavau
budinčiojo
pasiuntinio
pareigas. Tai
visada mano
atvestasis
tarpininkautojas
nurašydavo nuo
registracijos
žurnalo savo
tarpininkavimo
numerį ir čia
pat pasirašydavo
bataliono štabo
kanceliarijoje.
Kitur atlikinėti
tokias
procedūras net
neįmanoma, kai
bataliono
dislokacija yra
šalia štabo ir
po įvairių
kovinių užduočių
grįžtama į
dislokacijos
vietą.
Konkrečiam
įrodymui, kaip
tuos
registracijos
skaičius ne J.
Krikštaponis
rašė, užtenka,
paimti J.
Krikštaponio
ranka rašytą
Atestaciją ir iš
jos palyginti su
neteisėto „tarpininkavimo“ rašysena:
128 pav.: Jono
Klimavičiaus
raporto
registracija.
EKSPERTIZEI
galima pasididinti. ir
to padidinto
vaizfo
internetinis
adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_133812.jpg
Iš
šių 126 pav. , 127 pav. ir 128 pav. pavyzdžių
matome, kad J.
Krikštaponis-„Krištaponis“
skaičių „4“
rašo į
kitą-normaliai
priimtiną pusę,
o skaičius „2“
visiškai ne
panašus į
raštvedžio ar
paties J.
Klimavičiaus
neteisėto
„tarpininkavimo“
užpildymus.
10
klausimų J.
Krikštaponio
NETEISĖTAM „tarpininkavimui“:
1. Įdomu,
kodėl,
išvis,
spausdinama?
2. Ar
sunku
savo
ranka
parašyti
„Tarpininkauju“,
taip,
kaip tai
parašo
A,
Impulevičius
ir po
šiuo
žodžiu
pasirašyti
bei čia
pat,
PAŽIŪRĖJUS
Į
REGISTRACIJOS
ŽURNALĄ,
nurašyti
tarpininkavimo
numerį
bei jo
datą?
3. Kodėl
buvo
reikalinga
tokia
sudėtinga
procedūra?
4. Ką
byloja
toks
„vokiškasis
PEDANTIŠKUMAS“
ir dar to
paties
raporto
kopija
vokiečių
kalba?
(P.S.: atsiprašau, kad
LCVA
archyve
neatkreipiau
dėmesio,
ar ant
vokiškojo
to
raporto
dublikato
kitos
pusės
buvo
toks
pats
suderinimo-tarpininkavimo
įrašas,
ar ne
buvo?
Greičiausiai,
kad,
galėjo
nebūti,
nes,
atrodo,
įdėmiai
dokumentus
fotografavau,
nes
būčiau
praleidęs
ir J.
Klimavičiaus
kitoje
pusėje „tarpininkavimus“)
5. Kodėl
toks
„pedantiškumas“
netaikomas
bataliono
vadui A.
Impulevičiui,
kuriam
nėra
jokio
atspausdinto
intarpo
pasirašymui
ir jis
viską
savo
ranka
užpildo?
Ar tai
ne
įrodo,
jog „tarpininkautojas“
J.
Krikštaponis
buvo
ypatingoje
situacijoje
(„mūšio
lauke“ ar kalėjimo
susitikimų
kambaryje)
ir jam
su
mašinėle
atspausdinama,
kad
žinotų,
kur tik
parašą
dėti?
6. Kodėl
bataliono
vadas A.
Impulevičius
pasirašo
net po
4-ių -
3-jų
dienų,
po J.
Krikštaponio-„KriŠtaponio“
tarpininkavimo?
Ar ne
tam, kad „tarpininkavimą“
prašančiajam
reikėjo
suvažinėti
iš
Minsko į
Kauną ir
atgal?
7. Kaip
čia A.
Impulevičiaus
pasirašymo
data
„sutapo“
su labai
svarbia
lapkričio
7-osios
Didžiojo
Spalio
perversmo
diena,
kurios
„garbei“
Minske
buvo
atliekamos
masinės
komunistų
žudynės?
Ar tokią
dieną
bataliono
vadui
galėjo
būti
laiko
prieiti
prie
kanceliarinių
reikalų?
Juk
lapkričio
7 d.
1941 m.
buvo
penktadienį
-
išeiginių
tame
tarpe
nebuvo,
ir kodėl
buvo
atidėtas
pasirašymas,
net
paskutinei
savaitės
dienai?
8. Kodėl
A.
Impulevičius
suklydo
ir
pirmiau
parašė
šeštadienio
lapkričio
8-osis
datą? Ar
tokią
žymiąją,
kaip
lapkričio
7-tosios
-
Didžiojo
bolševizmo-komunizmo
nusikaltimo
dieną
galima
buvo ją
„neįsiminti“
ir
suklysti?
9. Gal
dėl
kokių
nors
nežinomų
priežasčių
net iki
lapkričio
8-tosios
to
raporto
galutinio
pasirašymo
uždelsimas
buvo
nepriimtinas? |
|
10.
|
Kadangi
žodis „Minskas“,
atspausdintas,
o ne
ranka
parašytas,
tai ar
gali
būti
„įrodymu“,
kad tas
neteisėto
„tarpininkavimo“
raportas J.
Krikštaponiui-„Krištaponiui“
pakištas
pasirašyti
Minske"?
O, gal,
vis tik,
Kauno
kalėjimo
kameroje
pasirašė?
Gal šis APGAULINGAS-NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ buvo skirtas GESTAP-ui apgauti ir tas „tarpininkavimo“ parašas buvo paimtas Kauno kalėjimo kameroje ir po to sugražintas tas raportas į Minską? Kuo kitu galima paaiškinti 3-jų - 4-ių dienų delsimą po J. Krikštaponio „tarpininkavimo“? Negi „negalima“ per tas 3-4 dienas suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal?
Toks kontraversiškas klausimas iškyla, nes akivaizdžiai J. Krikštaponis pasirašo ne kanceliarijoje. |
Atsiprašau, bet net 3-is - 4-ias dienas delsti bataliono vadui ir nesirašyti po tarpininkavimo, kad išleisti negaluojantį - tokio nežmoniškumo net sovietinėje kariuomenėje tarp kariškių man neteko matyti |
Per
4-3 dienas
iš
Minsko
į
Kauną
ir
atgal
į
Minską,
tikrai
suvažinėti
galima
buvo. Kad
A.
Impulevičius
savo
ranka
parašo„Minskas“,
tai
ir
yra
įrodymas,
kad
jis
tai
parašo
Minske.
O
kadangi
J.
Krikštaponiui
pakištas
užregistruotas
Raportas
Minske
ir
Minske
atspausdintas,
tai
ne
reiškia,
kad
„Minske“
parašą
deda,
nes
ne
jo
ranka
parašytas
vietovardis
„Minskas“.
Jeigu
J.
Krikštaponis
būtų
savo
ranka
užrašęs
„Minskas“,
tai
tada
abejoti
nebūtų
pagrindo,
taip,
kaip
jei
ir
užpildęs
savo
parašo
registraciją,
kas
jam
ir
priklausė
tai
padaryti,
-
tai
abejonėms
nebūtų
jokio
pagrindo.
Net,
jei
A.
Impulevičius
būtų
tą
pačią
ar
kitą
dieną
pasirašęs,
tai
per
vieną
parą
nors
ir
įmanoma
iš
Minsko
į
Kauną
ir
atgal
suvažinėti
automobiliu,
bet
tai
būtų
mažai
tikėtina.
Tada
ir
visa 1941
m. J.
Krikštaponio
kalėjime
versija
būtų
labai
mažai
tikėtina.
Bet,
deja, 4-ių
-
3-jų
dienų
laikotarpis
net
per
didelis,
bylojantis,
kad
kalėjime
prieiti
prie
J.
Krikštaponio
galėjo
būti
kokios
nors
kliūtys?
|
Deja, šios
KALĖJIME
versijos buvimą
stiprina VISŲ
APLINKYBIŲ
VISUMA,
pridedant ir
minėtų - 2-jų
istorikų visų
melų-fantazijų
visumą, galinčią
įtarti, jog
istorikai matė
tas dokumentų
keistenybes,
todėl apie jas
ir melavo?
Aišku, aš esu
linkęs kitas
priežastis
matyti, kodėl
Didvyris tapo
apšmeižtu.
Svarbiausia, čia
visa visuma dar
nesibaigia, nes
Jonas
Klimavičius
ištikrųjų
LIUOSUOJASI (šį
terminą
naudodavo mano
senelis) ir tą
žodį J.
Klimavičius
naudoja kitame
Raporte, jau Nr.
9 1941 m.
lapkričio 16 d.
J. Klimavičiaus
ranka Kaune
rašytas raportas Ryšių
karininkui dėl
„pasiliuosavimo“ rašydamas
taip: .
Deja, šios
KALĖJIME
versijos buvimą
stiprina VISŲ
APLINKYBIŲ
VISUMA,
pridedant ir
minėtų - 2-jų
istorikų visų
melų-fantazijų
visumą, galinčią
įtarti, jog
istorikai matė
tas dokumentų
keistenybes,
todėl apie jas
ir melavo?
Aišku, aš esu
linkęs kitas
priežastis
matyti, kodėl
Didvyris tapo
apšmeižtu.
Svarbiausia, čia
visa visuma dar
nesibaigia, nes
Jonas
Klimavičius
ištikrųjų
LIUOSUOJASI (šį
terminą
naudodavo mano
senelis) ir tą
žodį J.
Klimavičius
naudoja kitame
Raporte, jau Nr.
9 1941 m.
lapkričio 16 d.
J. Klimavičiaus
ranka Kaune
rašytas raportas Ryšių
karininkui dėl
„pasiliuosavimo“ rašydamas
taip:
130-131 pav.: antrasis
J. Klimavičiaus
raportas jau
iš Minsko
nuvykus į Kauną PASILIUOSAVIMUI. Galima ženkliai
pasididinti
ORIGINALĄ. kurio
labai didelės
raškos
nuotraukos
vaizdo
internetinis
adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_103046.jpg ir
jo turinys, man,
kaip taip pat„besiliuosavusiam“ iš
sovietinės
kariuomenės,
labai keistas,
ir, panašu,
melagingą,
norint, kažką
apgauti?
Kažkaip
minėti du
istorikai „nemato“,
kad išvykęs į
Kauną
„pasiliuosuoti“,
pagal minėtą
Lietuvos Karininkų
... knygą, Jonas
Klimavičius ir
toliau tarnauja;
dar vos ne
metus; iki
1942-09-30
paleidimo į
atsargą? Kaip
galima su tokia
liga toliau tarnauti
ir „ignoruoti“
gydytojų pažymą
dėl sveikatos
pablogėjimo?
O
nutrauktas
liuosavimasis
buvo, ir toliau
prisėjo „sergančiam“
tarnauti,
matyt, todėl,
kad iš kalėjimo
išleisto Juozo
Krikštaponio
sveikata gal
buvo prastesnė,
nusilpus ir
išbadėjus dėl
labai prasto
maisto? Apie
tai 2009-11-25
krikščioniškos
minties,
kultūros ir
visuomenės
laikraštyje XXI Amžius
kraštotyrininkės
Audronės
Astrauskaitės
užrašytame pagal
J. Krikštaponio
sesers Veronikos
Juodienės ir
partizano-ryšininko
Mykolo Dirsės
pasakojimus,
buvo pasakyta:
133 pav.: ištrauka
iš jau
čia 16-toje
pastaboje
paminėto
„Įvykdė
Lietuvos
karininko
priesaiką“
straipsnio,
kurią
galimapasiryškinti ir
to
paryškinto
vaizdo
internetinis
adresas
yra |
Logiškai
galvojant, kelis
mėnesius (pagal
NKVD generolą P.
Kapralovą 3 mėnesius) su
kalėjimo daviniu
J. Krikštaponis
pusbadžiu
pabuvęs, kaip
aukštesnio ūgio
asmuo, turėjo
jaustis
prasčiau, nei
vidutinio ar
žemo ūgio
kaliniai, nes
kalėjime maisto
daviniai
kaliniams pagal
ūgį ne
skirstomi.
Juolab, J.
Krikštaponis
kaip aukšto
meistriškumo
sportininkas-metikas,
vardan gerų
rezultatų
privalėjo
kokybiškai dar
papildomai
maitintis ir,
staiga nutraukus
gerą mitybą,
stresas
organizmui
turėjo būti
didesnis, nei
eiliniams
kaliniams. Ir
jei iki dabar
pas liudininkus
atmintyje išliko
po kalėjimo J.
Krikštaponio
sublogimas, tai
akivaizdu, kad
turėjo jis atrodyti
ne kaip.
Todėl ir
galėjo būt
rimtas
medicininis
pretekstas „simuliacijai“
nuo
kariuomenės,
gal, net
išrūpinus
medicininę
reabilitaciją?
Aišku,
namiškiams apie
tai girtis
neturėjo, ir,
aišku, GRĮŽUS IŠ
KALĖJIMO REIKĖJO
SLAPSTYTIS,
pirmiausiai nuo
visuotino surašymo,
vykusio 1942
m. vasaryje.
Todėl keista,
jog minimi 2 istorikai nekreipia
dėmesio
į tokią labai
svarbią detalę,
kaipKOMUNISTUS
kalėjime, kurie
ypatingai
suiminėjami
turėjo būti tik
vokiečių
okupacijos
pradžioje ir į
patį slapstymąsi
nuo vokiečių,
sesers pabrėžtą
dar atskirai jos
prisiminimuose.Jei,
kaip istorikai
M. Pocius
Ukmergės
konferencijoje ir
A. Rukšėnas man
teigia,
kad suimtas
buvo, neva, „po demobilizacijos
nuo 1942
m. antros
pusės iki 1944
liepos“,
tai tada
slapstytis
nebūtų jam
reikėję ir
apie tą istorikų
išsigalvojimo
paneigimą ... temoje.
|
|
Na,
o dėl antrojo J.
Klimavičiaus
LIUOSAVIMOSI raporto sunkiai
suprantama tokio
raporto, skirto Ryšių
karininkui būtinybė,
lyg, „karininką
sukontroliuoti, ar moka
Kauną ir namus atrasti
kelionės metu?“. Koks to
raporto tikslas, ką jis
informuoja? Negi
karininkas, „gali
nežinoti“, kaip iš
Minsko iki Kauno
nuvažiuoti, ir tai
būtiną kontroliuoti? Kai
aš „liuosavausi“-komisavausi
iš sovietinės
kariuomenės (tai labai
pikantiška istorija,
kurioje buvau susijęs su
J. Gagarino „žūtimi“,
bet tai atskira tema ...),
tai man jokių raštų
nereikėjo rašyti -
užteko tik registruotis
komisariate.
Man panašu į
tai, kad tuo J.
Klimavičiaus
„liuosavimusi“ REIKĖJO
NURAŠYTI IŠGALVOTĄ KITĄ
Joną KLIMAVIČIŲ, kuris
įrašytas į 1941-10-06 A.
Impulevičiaus galimai
FALSIFIKUOTĄ įsakymą Nr. 42 |
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_111115.jpg |
Kaip matome 135 pav.,
kitas Jonas
Klimavičius yra
įrašytas prie 2-osios
kuopos po J.
Krikštaponio
pavaduotojo - 1-ojo
būrio vado Vlado
Tamošiūno,
kurį istorikų
nuslėptieji-nerodomieji
liudininkai Henrikas
Salelionis ir Juozas
Vėsa liudijo,
vadovavus
kuopai, kai
neliko J.
Krikštaponio ir
kai vėliau
perėmė
vadovavimą
Nikodemas
Reikalas, kurio
vadovavimą
patvirtino ir
KGB
specialistai-kriminalistai,
šių istorikų
ignoruojami. Kur
jis tada buvo
dingęs -
neatskleidžiama
liudijimuose.
Todėl
ties čia ir iškyla
SVEIKO PROTO
būtinybė,
toliau „tyrinėjant“ ir„nematant“ kaip
ir didžiausią
nesąmonę, kad
tokiame mažame
tik 22-iejų
karininkų
kolektyve galėtų
atsirasti DU
BEDRAVARDPAVARDŽIAI;
dar net su
vienodais
laipsniais ir
vienodai
identiškomis
keistomis
biografijomis,
pakliuvus į NKVD
kalėjimą ir
abiem tapus
mirtininkams, ir
abiems keistai
NKVD-istai ne
tik to mirties
nuosprendžio
neįvykdo, bet,
dar ir neišveža
į Minską ir į
Červėnę su
visais
pasmerktaisiais
ir palieka Kauno
kalėjime, kad
Birželio
sukilimas juos
išlaisvintų.Ar
ne per daug
keistų sutapimų?
Nuo
čia ir prasideda
istorijos, kaip
ne mokslo, o
religijos
dalykas,
verčiantis
keistomis
nesąmonėmis
tikėti ir
neleidžiantis
jas tyrinėti.
Kaip man neleido
tyrinėti
Teisingumo
ministerijos
darbuotojas,
atsakingas už
Lietuvos
religijas, kurio
labai klauso šie
du istorikai -
tai ... temoje.
Svarbiausia, jokie
istorikai „2-osios
kuopos Jono
Klimavičiaus“
niekas nenustatė:
|
Net
magistrantas Andrejus
Stoliarovas savo
magistriniame
darbe
apie 2/12 batalioną,
pateikdamas 15 karininkų
ir dar 4-iųpaminėdamas
pareigybių
pokyčius,
tarp 19-os
paminėtų
karininkų
kito
Jono
Klimavičiaus
nerodo. |
136av.: Anatolijaus
Stoliarovo magistrinio
darbo
2/12
bataliono
karininkų
sąrašas
ir
pareigybių
pokyčio
aprašymas.
Galima pasididinti. ir
to
padidinto
vaizdo
internetinius
adresas
yra: http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/stoliarovas |
137
pav.: iš
viršutinės 136
pav. nuotraukos
padidintas
karininkų
sąrašas 23-čio psl.,
sudarytas
pagal 1941-08-25vienam
iš
pirmųjų
įsakymų 17 karininkų,
kur
aukščiau
esančiame
A.
Stoliarovo
magistrinio
darbo 22
psl.
yra
parodyti
kpt. Povilas
Pukys kaip
bataliono
adjutantas,
j. ltn. Petras
Buinauskas,
kaip
karininkų
vertėjas.
O dar 24
pav.: tekste
buvo
sąraše
nepaminėti 1.) Zenonas
Kemzūra, 2.
)Vincas
Danilevičius,3.)Antanas
Laurinavičius, 4.) Jonas
Levinas,
o pastarojo
kaip
ūkvedžio
pareigas
perėmė 5.) Eligijus
Sližys.
Taigi,
aritmetika
paprasta 17+5=22 |
|
138 pav.: iš
knygos „Lietuvos
kariuomenės
karininkai
1918-1953“
aptikti tik du
Jonai
Klimavičiai.
Galimapasididinti ir
šios knygos
padidinto vaizdo
internetinis
adresas yra:http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/klimaviciai-jonai-d.jpg |
Tai
reiškia, kad 1941
m. rugpjūčio 25 d.
viename iš pirmųjų PTM
bataliono įsakyme kito
Jono Klimavičiaus dar
nebuvo.
Nerodo kito Jono
Klimavičiaus ir garsioji
knyga „Lietuvos
kariuomenės karininkai
1918-1953“, kuri
istorikams turėtų būti
kaip „Tėve
mūsų ...“,
kurioje, kaip matome 26 pav., kitas
Jonas Klimavičius kaip
voldemarininkas,
dalyvavęs maište ir po
to bausmę atlikęs, buvo
šauliu, ir daugiau apie
jį karo metu jokių žinių
nepateikta.
Todėl jokiu būdu
negalima teigti, kad
tai „tąsai“, nes jo karo
metu likimas nežinomas -
galima greičiau manyti,
kad jis galėjo būti ir 1941 m.
birželį ištremptu į
Sibirą, kaip labai daug
trėmė Šaulių sąjungos
narius, arba nuo sovietų
galėjo pasitraukti į
Vokietiją? Dėl jo likimo
reikia tirti.
Pats
magistrantas savo
darbo 23-čiame
psl. rašo,
„kad 1941 m.
rugpjūčio 26
d. 2-asis PTM
batalionas buvo
sukomplektuotas.“
Batalione A.
Stoliarovas jau tada
mini 445
buvusius karius su
puskarininkiais ir 23
karininkus ir tarp jų
antrojo Jono
Klimavičiaus nėra,
nors pagal jo
išvardintus karininkus
vis tik vieno trūksta.
Na, o apie
tikrąjį J. Klimavičių iš 3-čiosios
kuopos A. Stoliarovas
savo darbo Priedų skyriuje
139 pav.: ištrauka
iš A. Stoliarovo
magistrinio darbo.
Galima pasididinti. ir
to padidinto vaizdo
internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/stoliar-silv-foti-del-klimav.jpg
Tame Priedų skyriuje
A.Stoliarovas išvardino
net daugiau karininkų,
kurių nėra tame Nr.42įsakyme,
kaip Nikodemą Reikalą,
bet apie jį mažai žinių
pateikė. Svarbiausia yra
tai, kad ir tarp
papildomai išvardintųjų
bataliono 37-ių karininkų,
„kito Jono Klimavičiaus“
taip pat A. Stoliarovas
nerodo. Todėl
gilesnei analizei,
siūlau pažvelgti į to
paties Nr. 42 įsakymo
karininkams pradžią:
140 pav.: čia
aukščiau 23 pav.: parodyto
įsakymo Nr.42
karininkams pradžia
Taigi, iš įsakymo Nr.
42 karininkams abiejų ... pav. ir ... pav.: nuotraukų
matome, kad nėra ltn.Petro
Aušiūros, kurį A. Stoliarovas
paminėjo, kaip perkeltą
į Statybos kuopą, bet
atsirado PetrasBalsevičius, Juozas
Barzda, Vladas
Kvietinskas. Neišvyko: Eligijus
(Elegijus) Sližys,
nors rodomas rugpjūčio
mėn. perkeltas į 2-ąjį
PPT batalioną, kaip to
bataliono ūkio tarnybos
viršininkas, Petras
Buinauskas ir
rugsėjo 15-tą
atleistas iš tarnybos Aleksas
Maurušaitis. Jį,
kaip2-osios
kuopos 1-ojo būrio vadą
pakeitė žinių karininkas ltn. Vladas Tamošiūnas,
kuris ir tapo J.
Krikštaponio TIKRU
pavaduotoju, pagal
istorikų nuslėptųjų H.
Salelionio ir J. Vėsos
parodymus, pakeitęs J.
Krikštaponį. O
kur pastarasis istorikų „kaltinamasis“
dingo? - atsakymo nėra,
nes tuos liudininkus tie
istorikai slepia.
Sudarius BALANSĄ
tarp neišvykusių ir
naujai atsiradusių,
gaunasi, kad neišvyko 4,
o naujai atsirado 3, - tai
gaunasi, kad į Minską
turėjo išvykti 21 išvardintieji
karininkai. Tačiau,
Minske su dviem
Klimavičiais gaunasi 23,
kaip ir A. Stoliarovas
tą skaičių
paminėjo rugpjūčio
pabaigai. Negi tas
UŽSISLAPTINĘS karininkas
ir yra „antrasis
J. Klimavičius“ su dar
kažkokiu netikslumu?
Tačiau to „antrojo
Jono Klimavičiaus“ NĖRA
ir A. Stoliarovo Priedo
Nr. 2 Daliniame
lietuvių pagalbinės
policijos (apsaugos) 12-ojo
bataliono 39-ių
karininkų sąraše,
sudarytame pagal jo
darbo 86 psl.
nurodytą labai patikimą
archyvinę„“ medžiagą,
kaip LYA archyve,
Nacionalinio muziejaus
bibliotekoje, minėtu
Lietuvos karininkų ... 1-6 tomų
leidiniu, galima
ignoruotų LGGRTC minėtų
istorikų ir technikos
mokslų daktaro, karybos
istoriko-pulkininko Stasio
Knezio2000 metų
straipsnįKnezio apie
Kauno karo komendantūros
TDB 1941 m. ________________________________________________________________________
Knezio - jau
Šviesiosios Atminties
kariškis-mokslininkas
Stasys Knezys žurnale
GENOCIDAS IR
REZISTENCIJA 2000
m. Nr. 1(7)
parašė straipsnį „Kauno
karo komendantūros
Tautinio darbo
batalionas 1941 m.“, kurio
internetinis adresas yrahttp://genocid.lt/Leidyba/7/stasys_knezys.htm
Šiame
A. Stoliarovo sudarytame
sąraše keistas „sutapimas“
Jono Klimavičiaus savo
keisto Raporto rašymas
su Juozo
Barzdos 1941 m.
lapkričio 4-tą
dieną išleidimu į
atsargą. Gal jie abu tą
dieną važiuoja kartu į
Kauno kalėjimą vizą
„tarpininkavimo“ gauti
iš J. Krikštaponio? Čia
pat po14-os
dienų paleidžiamas į
atsargą ir karininkas
vertėjas Petras
Buinauskas, kuris A.
Stoliarovo ir nebuvo
rodytas rugpjūčio
mėnesį. Mini
jis ir dar neminėtus: 4-to
PTM būrio vadą Petrą
Bulotą,Vladą Čyvą,
neatvykusį į paskirties
vietą ir iš sąrašų
išbrauktą, jaun.
gydytoją Zenoną
Danilevičių, 1941-09-20 atleistas
pačiam prašant ir 2-osios
Kauno poliklinikos
direktoriumi tapusį ...,
mjr. Gavelį ?, Juozą
Maceiną, Balį
Matulevičių iš
V-tojo bataliono, Vladą
Mažeiką kaip
I-osios kuopos IV būrio
vadą, kurio nematau tarp
išvykusiųjų į Minską ir
apie jį jokių žinių
daugiau nepateikta, mjr. Joną
Pačkauską (Paškauską) kaip
spalio 3 d.
į 2-ąjį
PTM paskirtą, bet po 3-jų
dienų į Minską
neišvykusį, Joną
Raščių, kaip rugsėjo 1-mą perkeltą
į 2-ąjį
PPT batalioną, bet į
Minską išvažiavusį
nematau, ginklininką Nikodemą
Reikalą, kuris
nebuvo minėtas nei
rugpjūčio mėnesį, nei
išvykoje į Minską, Silvestrą
Slavicką, kaip iš
1-ojo PPT
bataliono, kvotų
karininką kpt. Andrių
Staugaitį.
Suskaičiavus
visus neminėtus
rugpjūčio mėnesį, jų
gavosi 13.
Prie jų
pridėjus rugpjūtyje
neminėtus, bet į Minską
išvykusius 3, gauname
16 rugpjūtį neminėtų.
Taigi, šiuos neminėtus
atėmus iš visų A.
Stoliarovo aprašytų -
aritmetikos veiksmas
pats paprasčiausias:
39-16=23 Gavosi
tiek karininkų, kiek A.
Stoliarovas ir buvo
pabrėžęs, nors pagal
išvardintus vieno
karininko truko. Tik per
vieną karininką
neatitikimas - tai nėra
didelis neatitikimas,
kuris rodo tik apytikslį
karininkų grupavimą.
Bet,
svarbiausia, nei
šioje Andrejaus
Stoliarovo karininkų
analizėje nei minėto
karo istorijos
mokslininko Stasio
Knezio straipsnyje nepavyko
pastebėti minimo „antro
Jono Klimavičiaus“, ką
galima teigti, kad jis
A. Impulevičiaus įsakyme
Nr. 42 gali
būti išgalvotu.
Apie „kitą
Klimavičių“
Stasys Knezys parašė tik
taip:
„Kai
kurie karininkai buvo
patyrę sovietinio
kalėjimo žiaurumus. Iš
kalėjimo juos išlaisvino
kilęs Vokietijos–SSRS
karas. Tarp jų – buvęs
Šaulių sąjungos štabo
mokymo skyriaus
viršininkas gen. št.
mjr. A. Impulevičius,
9-ojo pėstininkų pulko
1-osios kuopos vadas
kpt. V. Klimavičius, ...“
Bet, deja matome
ne mums reikalingą
leitenantą, o matome
visai kitą KAPITONĄ V.
KLIMAVIČIŲ, kuris yra Viktoras
Klimavičius, taip
pat čia ... pav. LGGRTC
straipsnyje rodytas.
Geresniam apie
bataliono istorijos
suvokimui, labai svarbus
yra S. Knezio dėstymas
toks:
„2-ojo
PPT bataliono formavimo
pradžia laikytina
rugpjūčio 9 d., kai jo
vadu buvo paskirtas gen.
št. mjr. A.
Impulevičius. Rugpjūčio
22 d. jis pranešė Kauno
komendantui, kad
rugpjūčio 20 d. 1-ojo
PPT bataliono 1-oji ir
2-oji kuopos persikėlė į
Šančius ir jis pradėjo
joms vadovauti. Netrukus
batalioną papildė
atkelta iš 1-ojo PPT
bataliono 6-oji kuopa,
šiame batalione
pavadinta 3-iąja kuopa.
Pirmajame įsakyme 2-ajam
PPT batalionui buvo
paskirti eiti pareigas
atkelti iš 1-ojo PPT
bataliono 17 karininkų
ir 445 kariai; jie
įrašyti į šio bataliono
sąrašus nuo 1941 m.
rugpjūčio 25 d.
Iš
1-ojo PPT bataliono į
2-ąjį PPT batalioną buvo
perkelti ir paskirti šie
karininkai:
kpt. Povilas Pukys –
bataliono adjutantu;
jaun. ltn. Petras
Buinauskas –
karininku vertėju;
ltn. Vladas
Tamošiūnas – žinių
karininku (rugpjūčio
28 d. paskirtas
bataliono
raštvedžiu);
ltn. Petras Aušiūra
– 1-osios kuopos
vado pavaduotoju;
jaun. ltn. Jonas
Plungė – 1-osios
kuopos I būrio vadu;
jaun. ltn. Antanas
Gecevičius – 1-osios
kuopos III būrio
vadu;
ltn. Juozas
Krištaponis –
2-osios kuopos vadu;
jaun. ltn. Aleksas
Maurušaitis –
2-osios kuopos I
būrio vadu;
ltn. Jonas
Marcišauskas –
2-osios kuopos II
būrio vadu;
ltn. Jurgis Juodis –
2-osios kuopos III
būrio vadu;
jaun. ltn. Juozas
Grabauskas – 2-osios
kuopos IV būrio
vadu;
kpt. Juozas
Ūselis – 3-iosios
kuopos vadu;
ltn. Jonas
Klimavičius –
3-iosios kuopos vado
pavaduotoju;
ltn. Mykolas
Dubinskas – 3-iosios
kuopos I būrio vadu;
jaun. ltn. Pranas
Zelba – 3-iosios
kuopos II būrio
vadu;
jaun. ltn. Jonas
Stankaitis –
3-iosios kuopos III
būrio vadu;
jaun. ltn. Vincas
Ašoklis – 3-iosios
kuopos IV būrio
vadu.“
Citatą paryškinau
ir pabraukiau aš, tam,
kad J. Krikštaponį ir J.
Klimavičių parodyti
SKIRTINGOSE kuopose ir
kad J.Krikštaponis
ne kaip neturėjo teisės
kitos kuopos vado
pavaduotojui J.
Klimavičiui „tarpininkauti“,
kai pastarasis turėjo
savo vadą kapitoną Juozą
Ūselį. Tai privalėjo
LGGRTC istorikai matyti;
pagal visą sukauptą šią
istorinę informaciją, ir
fantazuoti apie kažkokį
„2-osios
kuopos J. Klimavičių“
neturi teisės, nes dėl
šios fantazijos gaunasi
visuomenės ir kitų
istorikų apgaudinėjimas,
net, galimai, apgavus
LII(Lii) istoriką
Mindaugą Pocių, jam
pakišus galimai atrinktų
dokumentų kopijas,
nematant visų kitų
VISUMOS dokumentų,
galinčių visai ką kitą
matyti, ne norima pagal
kitų organizacijų
užsakymą,
apie ką ... pateikiu
pastebėjimus.
Taigi, į visų tų
dokumentų keistenybių
atsakymui, vargu ar
galima ką nors kitą
paaiškinti, kaip ne
GESTAP-o apgaudinėjimą
ir to apgaudinėjimo
tikslas irgi privalėjo
būti.
Todėl dėl
nenuoseklaus dokumentų
archyvuose nagrinėjimo
pasekmės išdėstomos kitoje čia
žemiau temoje:
|
5-toji
tema: Kad
J. Krikštaponis
galėjo neišvykti
į Minską, - tai
galima
įsitikinti
archyve; TIK
VISUS dokumentus
peržiūrėjusir
atmetus
aukščiausio
lygio apgavystę
Bet,
deja, LCVA
archyve
nebuvusiam
LII(Lii)
istorikui
Mindaugui
Pociui, tokia
mintis sukilti
negalėjo, nes
jis dėkojo
LGGRTC istorikui
Alfredui
Rukšėnui tik už
kopijas
dokumentų. Tik
neaišku, ar visų
ir ne aišku,
kokios kokybės
vaizdų?
Todėl archyve
pirmųjų vaizdų
įspūdžiui,
pirmiau teikiu
vėl
pasikartojančių 6-ių
pastebėjimų
PROLOGĄ apie tą
padėką A.
Rukšėnui M.
Pociaus
pareikštąpastarojo
straipsnyje
mokslinio 213
psl. apimties žurnalo GENOCIDAS
IR REZISTENCIJA 2022
Nr. 1(51) 10-tame
psl., rašant
taip:
141
pav.: ištrauka
iš „M.
ir G.“ žurnalo
M. Pociaus „Juozas
Krikštaponis
(Krištaponis) −
dalyvavimo
Holokauste ir
istorinio
atminimo
problema“
straipsnio su
mano
pastebėjimais.
To žurnalo
internetinis
adresas yrahttp://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf
Pirmiausiai: 141
pav.: abejonę
kelia
pats
istoriko
M.
Pociaus
pavartotas „karo
metų“
terminas,
nes
Lietuvoje 1941 m.
karas su
Birželio
sukilimu
praėjo
akimirksniu,
ir
Lietuvoje
buvo tik
vokiečių
okupacija
iki
sovietų
antrosios
okupacijos,
kuri ir
sukėlė
Lietuvos,
ypač,
kaimo
gyventojams
kelių
metų
karą.
Todėl
neaišku;
apie
kokį
karo
laikotarpį
šis
istorikas
pabrėžė dėl
J.
Krikštaponio
„karo
metais
veiklos“,
A.
Rukšėno
„tirtos“?
Kad,
pastarasis
pokario
Partizaninę
veiklą
būtų
tyręs -
kažkaip
apie tai
nėra
žinoma.
Taip,
kad nuo 1941
m. birželio
pabaigos
iki
hitlerinio
Berlyno
paėmimo
Rusijos
istorikams
tas
laikotarpis,
tikrai,
yra KARO
METU
vadinamas.
Tai, negi,
„M.
Pocius
yra
Rusijos“
istorikas,
ar tik
su
rusišku-komunistiniu
Kremliaus
istoriniu
įteigtu
naratyvu
terminus
taiko
Lietuvos
istorijai?
Antra: toliau
tame
pačiame 29
pav.: M.
Pociaus
teiginyje,
kad J.
Krikštaponio
veiklą
PIRMASIS
„tyrė
Alfredas
Rukšėnas“,
tai čia
jau
labai
panašu į
PIRMĄJĮ
PRISVILUSĮ
BLYNĄ,
nes čia
to
straipsnio
autoriaus
paminėtąją 2014 m.
LGGRTC
„pažymą“,
parengtą
A.
Rukšėno,
kaip
tik, po
pristatymo,
iškart LR
Generalinė
PROKURATŪRĄ ATMETĖ
dėl
objektyvių
duomenų
stygiaus.
Juk
objektyvių
duomenų
stygius
susiveda
į tai,
kad
„tiriamasis“-skundžiamasis
asmuo
jau
miręs -
net
žuvęs,
todėl
sovietinės
okupacijos
sąlygomis,
kad nuo
teisinio
perzekiojimo
apsaugoti
tikrąjį
kuopos
vadą N.
Reikalą,
KGB
tardytojams
ir
galėjo,
visai ne
prie ko,
J.
Krikštaponį
pakišinėti
jo
kolegos;
tik
todėl,
kad jis
buvo
žuvęs?! Kaip
tik,
tai,
matyt,
įtardamas,
M.
Pocius
savo
Pažymos ... psl.
dėl
paties
didžiausio
„kaltinančiojo
liudininko“
M.
Kačiulio,
keičiančio
parodymus,
siūlė
ištirti
to
reiškinio
priežastį.
Deja,
kad
nebereikėtų
tai
tirti,
todėl
Centras
su tuo
pasiūlymu
ir
pareikalavo
Didvyriui
nedelsiant
nuimti
atminimą.
Tik,
deja, tas
„reikalavimas“
(2023-06-17 sprendimas PA-2sprendimasPA-2)
su
praeitų
metų
lapkričio 18 d.
terminu:
tam
vandalizmui
atlikti,
dėl
Laivės
kovotojų
iniciatyvos
teismuose
užstrigo ... ______________________________________________________________________
sprendimas
PA-2 - tai
LGGRTC Generalinio
direktoriaus
dr.
Arūno
Bubnio
dėl
viešojo
objekto
pakeitimo,
pakeičiant
paminklinį
akmenį
Juozui
Krikštaponiui
(Krištaponiui)
Ukmergėje,
nuo jo
nuimant
Juozo
Krikštaponio
bareljefą
ir jam
skirtą
atminimo
lentą,
pakeičiant
lentą
žuvusiems
Vyties
apygardos
partizanams.
Tas
sprendimas
turėjo
būti
įgyvendintas
iki 2023
m.
lapkričio
18 d.,
kai
dieną
prieš
tai buvo
J.
Krikštaponio
bendražygio
ir vado
Kazio
Veverskio
gimimo
110 metų
jubiliejus,
kuris,
beja,
žuvo
porą
savaičių
prieš J.
Krikštaponį. Šio
sprendimo
internetinis
adresas
yrahttp://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230817_sprendimas_krikstaponis.pdf , o
dėl šio
sprendimo
ir visų
kitų
sprendimų
bei
Komisijos
išvadų
visa
informacija
teikiama
internetiniu
adresu http://genocid.lt/centras/lt/4127/a/ Įdomu
ir labai
keista,
kad prie
minėto
PA-2 sprendimo
kaip
pagrindas-PRIEDAS
su
pavadinimu „Istorinė-archyvinė
pažyma
apie
Juozo
Krikštaponio
(Krištaponio)
biografiją
ir
veiklą“,
turinti
teigiamą
reikšmę,
nes jau
joje
nieko
nenuslėpta.
Bet,
deja, tąpridėtą
PRIEDĄ
irgi tik
per
kabutes aš
čia
tekstuose
vadinu
kaip „pažyma“,
nes ji
šokiruoja
kaip
neturinti
nei
autorystėsnei
jokio
patvirtinimo
ir pagal
mano
skaičiavimus
tai apie 99% PLAGIATAS
nuo LII
(Lii)
istoriko
Mindaugo
Pociaus
sudarytos
Pažymos,
su dabar
čia
LGGRTC „pažymos“ gale
(10 psl.)
paminėtomis
PRIEŠTARINGOMIS
ŽINIOMIS,
patvirtinančiomis
J.
Krikštaponio
kalinimą
Kauno
kalėjime
ir
paneigiančiomis
jo
buvimą
Baltarusijoje,
nes po
kalėjimo
slapstėsi
nuo
vokiečių
bei
reikalavimu
ištirti
pagrindinio
įtartino
„liudininko“
parodymų
nepatikimumo
priežastis.
Be to,
M.
Pociaus
Pažymoje
ir šioje
LGGRTC
„pažymoje“
pripažintas
net KGB
tyrėjų-tardytojų
kaip
specialistų-kriminalistų
nustatytas
Baltarusijoje
ir kitas J.
Krikštaponio
kuopos
vadas Nikodemas
Reikalas,
su labai
keistu-neįtikinamu
ir net
nesąmoningu
kuopai
„vadovavimo
kaitos“
teiginiu,
lyg, J.
Krikštaponis „egzekucijoms
atsisakinėdavo
vadovauti„
ir „jį
keisdavo“
egzekucijose
patyręs
N. R.?
Taigi, kadangi
visų
mokslinių
darbų ar
pažymų
pabaigos
būna
kaip
apibendrinimai
-
išvados,
o čia
šioje
„pažymoje“
prieštaringos
žinios
nepaneigtos,
kaip ir
duoda
suprasti,
kad
didvyriškai
žuvusiajam„atminimas
naikinamas
už nacių
kalėjime
sėdėjimą
ir po to
nuo
vokiečių
slapstymąsi“? Todėl
labai
panašu,
kad nei
Komisija
ir nei
Gen.
direktorius
tos
pažymos,
gal,
neskaitė,
o vykdo
...? Įsitikinimui
patariu
susipažinti
ir
pastudijuoti
pagal
internetinį
adresą http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230629_isvada01_priedas.pdf
Trečia: ten
pat ...
pav.: apie
M.
Pociaus
paminėtą 2014
m.
(tiksliau
gruodžio 19 d.)LGGRTC istorinę-archyvinę „pažymą“ (mano
čia
visur
vadinamą
per
kabutes),
skirtingai
nei M.
Pociaus
Pažymą, skirtą 2021-12-03 Ukmergės mokslinei konferencijai
apgauti,
- vis
tiek ją vadinu
iš
didžiosios
raidės,
nes toje
Pažymoje
šio
istoriko
apgavystės
tapo
paneigtos
tos
pačios
Pažymos
priešpaskutiniojo
puslapio
PRIEŠTARINGOMIS
ŽINIOMIS, bei
tuo
paminėtu
pasiūlymu, ką 2014 m.
A.
Rukšėnas
slėpė;
t. y.
slėpė
pagrindinį
istorinį
faktą
(skundžiamojo
J. K.
nuo
nacių
nukentėjimą)
ir
slėpė-neminėjo
pagrindinį
dokumentą,
tai
patvirtinantį.
Todėl L.
R. Gen.
prokuratūra
tik
švelniai
atmetė
tuos
neobjektyvius
„tyrimus“, apie
ką
...
Ketvirta: Ten
pat
apie
tos „pažymos“ paminėtą pavadinimą
„Dėl
J. ...
K. ...
(...)
veiklos
vokiečių
okupacijos
laikotarpiu“
(...
pav.: mano
žaliai
pabraukto),
pagal
kokią
„logiką“
šio
nagrinėjamo
asmens
kelių
mėnesių (NKVD
generolo
Kapralovo
raštelyje
3-jų)
kalinimas
Kauno
kalėjime
ir po
to,
pagal jo
sesers
tvirtinimą,
jo
slapstymasis nuo
vokiečių
per visą
vokiečių
laikotarpį,
ką ir M.
Pocius
paminėjo
tame
priešpaskutiniame
savo
Pažymos
puslapyje,
negi
visa tai
nėra
veikla?
Kodėl
visą tai
netirta?
Penkta: Tai,
jeigu
tame ...
pav.: M.
Pociaus straipsnyje
išgirta
A.
Rukšėno „pažyma“,
pagal kurią
L. R.
Generalinės
prokuratūros raštu 2015-01-22
Nr.
17.2-829Gen.prokRAŠT buvo
iškart atmesti
J.
Krikštaponiui „kaltinimai“,
kaip
NESANT
OBJEKTYVIŲ
DUOMENŲnesantDUOMENŲ, nors teisininkai
nežinojo,
kad J.
Krikštaponis
buvo ir
nuo
nacių
nukentėjęs, (apie
tai
detaliai ... temoje),
tai
kokias „konsultacijas“
galėjo
suteikti
mokslininkas,
kurio
darbas
buvo
teisininkų
atmestas?
Ir,
aplamai, kodėl
net
tokiu
atmestu
mokslininko
darbu
reikėjo
naudotis,
jo
galimai
išskirtinai
ir net
gal
tendencingai
atrinktų
dokumentų
kopijomis,
neaiškios
kokybės?
Kas
LII(Lii)
mokslininkui
M.
Pociui
sutrukdė
pačiam
nuvažiuoti
į mūsų
šalies
Centrinį
valstybinį
archyvą
ir
pamatyti-pastudijuoti
archyve
saugomus
originalus?
Ar tai
ne
panašu į
prastų
mokinukų
nusirašinėjimą,
naudotis
ne savo,
o kito
kolegos
galva?
Kodėl po
tokio
nusirašinėjimo
( „šperinimosi“)
buvo
atliktas
atvirkštinis
plagiato
veiksmas,
sudarant
naują
LGGRTC
„pažymą“,
skirtą
Komisijai
apgaudinėti? Tai
čia koks
„pavyzdys“
studentams
ir
būsimiems
mokslininkams?
______________________________________________________________________
Gen.prokRAŠT -
šio L.
R.
Generalinės
prokuratūros 2015-01-22 rašto-atsakymo
Centrui
internetinis
adresas yra http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_03.pdf
nesantDUOMENŲ - konkrečiai
-
sutrumpintai
Gen.
prokuratūra
dėl
NESANT
OBJEKTYVIŲ
DUOMENŲ
J.
Krikštaponio
kaltinimui
atsakė
ir
Laisvės
kovotojų
sąjungai,
kurio to
rašto
kopijos
vaizdo
internetinis
adresas
yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/laiskai/tyrimai/luk-pirat/impul/falsifik/gen-pr-llks-ui.jpg
Taigi,
tokio
istorijos „mokslo“ pasekmių „rezultatas“
matosi
prie
minėto
sprendimo,
naikinti
J.
Krikštaponiui
atminimo
LGGRTC
naujos
„pažymos“
vienas
iš
svarbiausių
šios
problemos
konstatavimų
šis:
142 psl.: ištrauka
iš
LGGRTC
naujos „pažymos“,
kurios
puslapis
nurodytas 3/11 baltais
skaičiukais
ir jos
internetinis
adresas
nurodytas
viršuje. Galima
pasididinti
eksperimentui paryškintų
raidžių
vaizdą,
kurio
internetinis
adresas
yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/isvyko.jpg
Lygiai
viską
idealiai
taip pat
rašė ir
M.
Pocius
savo
Pažymos 4-tame
psl..
Kad toje
LGGRTC
naujoje „pažymoje“
minimas
Alfredo
Rukšėno
tirtas
Kauno 2-asis
pagalbinės
policijos
batalionas
ir
gyventojų
žudynės
Baltarusijoje,
tai
aišku,
kad jos
vyko.
Tik, ar
įmanoma
tai
kokybiškai
tirti,
ten
nebuvus
ir prie
dabartinio
diktatoriaus
rėžimo -
galima
ne tik
abejoti,
bet ir
apie
galimas
klaidas
čia
toliau ... miniu.
O, kad
šis
LGGRTC
istorikas
būtų
tyręs
kokybiškai
atskirai,
J.
Krikštaponį
tame
batalione,
yra irgi
labai
daug
abejonių
dėl jo 2014-12-19
tik 4-ių psl.
apimties
„pažymos“,
daug ką
nuslėpus
ir
vienpusiškai
parašius.
Todėl
siūlau
atsivesti pabaigoje
paminėto
1941 m. to
spalių 6 d.
(su
tokia
galūne
tas
mėnuo
buvo
minimas)
A.
Impulevičiaus
labai
ilgo įsakymo
Nr. 42 kai
kurias
dalis:
|
Pažymėtina,
kad
pagal
čia 143 pav. ir
kitas
matomo
įsakymo Nr.
42 dalis
apie 1981-1982 metus
buvo
sudarytas
tas
garsusis
KGB-istų-specialistų-kriminalistų
sudarytas
Sąrašas
(apie jį ... rašiau
ir dar
rašysiu ...),
vadovautasi
šiuo
159-tojo
įsegimo A.
Impulevičiaus
42-uoju
įsakymu,
kuris
tame KGB
Sąraše
nurodomas,
bet KGB
specialistams,
matyt,
neįrodė
J.
Krikštaponio „išvykimo“,
nes
akivaizdu,
jog šis
įsakymas
buvo
rašomas
PRIEŠ
IŠVYKĄ
Šančiuose,
o ne
traukinyje
ar
automašinų
ešelone.
Todėl
tame
įsakyme 145 pav., 145 pav. ir ... pav.: paminėtos
pavardės
ne gali
būti
kaip „neginčytina
tiesa“,
nes dėl
kai dėl
kokių
nors
priežasčių
galėjo
ir
neišvykti
paminėtieji:
145 pav.: A.
Impulevičiaus
įsakymo
Nr. 42
paragrafai
nuo 2
iki 4 su
karininkų
sąrašo
pradžia. Šios
nuotraukos
vaizdo
internetinis
adresas
yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/isak-42-2-4-paragr.jpg
Taigi,
kaip
matote 145 pav. mano
raudonai
pabrauktus
žodžius
2-ame
paragrafe
parašymą
būsimajame
laike,
kad „Šiandien 05:00
val.
Kauno
komendanto
įsakymu
su
bataliono
daliniais
„IŠVYKS;u
komandiruotėn
į ...“, (žodį „išvyks“
parašiau
didžiosiomis
aš,
paryškinimui,
nes yra
ir
neaiškumas,
rašant
jį
„išvyks;u“,
lyg,
vietoje
kabliataškio
galėjo
sumaišyti
klavišą
raidės
„i“?)
tai
4-tame
paragrafe
kažkodėl
jau
būtajame
kartiniame
laike
parašoma,
jog „Žemiau
išvardintieji
karininkai
š. m.
spalių
mėn. 6
d.
05:00
val.
IŠVYKO
komandiruotėn
į ...“.
Tai, kur
„logika“,
kai,
įsakymas
rašomas
Šančiuose
ir
naudojamas
būtasis
kartinis
laikas?
Kodėl
įsakyme
nėra
liepiamosios
nuosakos,
arba
kitokios
formos
rašymo,
kaip „įsakau,
kad
išvyktų“,
ar
panašiai?
Kodėl
tame
pačiame
įsakyme
skirtingi
veiksmažodžių
laikai?
Ar
būtasis
kartinis
laiko
veiksmas
yra
patikimas,
kai čia
pat tame
pačiame
įsakyme
buvo
pavartotas
to
paties
IŠVYKIMO
veiksmo
būsimasis
laikas?
Kodėl
istorikas Mindaugas
Pocius pažymoje
rašo,
jog
„išvyko“,
kai
teiginys
su
skirtingais
laikais
jau
įrodo,
kad
įsakyme
turėjo
būti tik
būsimojo
laiko
veiksmažodis
IŠVYKS?
Gal
tokia
būtojo
kartinio
laiko
forma
buvo
reikalinga
finansiniam
atsiskaitymui? Bet, ar
istorikai
negali
kritiškai
vertinti
tokį
keistą
įsakymo
rašymo
stilių?
Kaip aš
daug
metų
dirbęs
su
vaikais,
manau,
kad net
su
pradiniu
išsilavinimu
mokinys,
pamatęs
išvykos
į Minską
garsųjį
įsakymą
Nr. 428,
iš karto
pasakys,
kad tas
įsakymas
bataliono
raštvedžio
neteisingai
parašytas,
nes
įsakymą
komandiruotei
neįmanoma iš
anksto
parašyti
būtajame
kartiniame
laike -
neįmanoma
raštvedžiui
žinoti
iš
anksto,
kas
išvyks,
o kas
ne.
Todėl
istorijos
mokslų
daktaras M.
Pocius,
net
nebuvęs
archyve,
pasielgia
blogiau,
nei
pradinės
mokyklos
mokinys,
nes
bataliono
vadas A.
Impulevičiaus
įsakyme
Nr. 44,
parašytame
po 7 dienų;
t. y.
1941 m.
spalių
13 d.
Rikiuotės
srityje, neišvykusiems
į Minską
ATITAISO
buvusį
įsakymą
Nr. 42 ir
taiso,
turėdamas
tik
raštiškus
pagrindus,
medicininę
pažymą
su
raportu
apie
susirgimą,
kad ir
leitenantui Stankaičiui
Jonui:
kaip
raportus
žemesniųjų
vadų
apie kai
kurių
karių
„sauvalinį“
pasišalinimą
(toks
įdomus
terminas)
iš
bataliono
ar
Tai,
štai, 34 pav. matome,
jog įsakymu
Nr.. 44
A.
Impulevičius
naikina
(atitaiso)
prieš
savaitę
rašytą
garsųjį
įsakymą
Nr. 42. To
įsakymo
naikinimo-atitaisymo
pagrindas
yra j.
ltn. Jono
Stankaičio raportas
Nr. 338
su
gydytojų
pažyma. O
kokį„raportą“ J.
Krikštaponis
iš
GESTAP-o
ar Kauno
kalėjimo
galėjo
parašyti? Ir,
išvis, kodėl
A.
Impulevičius
turi
naikinti
savo
karininką,
jei jis
per
kažkokį
nesusipratimą
restorane
pateko į
ne
Lietuvos
- į
vokiečių
teisėsaugos
rankas
ir dėl
jojo
išlaisvinimo
daromos
pastangos,
kaip
minėjo
jo sesuo
savo
Atsiminime?
Prašome
tame
įsakyme
Nr. 44
žemiau
pažiūrėti:
Čia 147 pav. nusišalinimui
nuo
tarnybos
konstatavimui
buvo
dieną
prieš
išvyką
spalių
mėn. 5
d.
sauvaliai
pasišalinimas
nuo
kažkokio
uždavinio
vykdymo
ir į
Minską
neatvykimo
faktas
konstatuojamas
dar ir
raportu
Nr.
340.
Taigi, A.
Impulevičiaus
įvykdyti
įsakymo
Nr. 42
atitaisymai
ĮRODO,
kad ir
daugiau
galėjo
būti
neišvykusiųjų,
kurių
neišvykimo
priežastys
galėjo
būt
nenustatytos. Juk,
kaip
matome, bataliono
vadas
išvykimo
atšaukimą
rašo tik
esant
aiškiai
priežasčiai.
Kad ir
SAUVALINIS
pasišalinimas
yra
akivaizdžiai
užfiksuotas
neginčytinu
faktu,
patvirtintu
kuopos
vado
raportu
Nr. 340.
O kokiu
"faktu"
kas
galėjo
konstatuoti
J.
Krikštaponio
galimą
neatvykimą
kaip „sauvalinį“,
jei
neatvykimo
priežastis
ar
nebuvo
žinoma,
arba
buvo
žinomas
suėmimas
ir buvo
planuojamas
jo iš
kalėjimo
išėmimas?
O, be
to,
istorikai,
manyčiau,
turėtų
sau
klausimą
užduoti,
kad ir
jei iš
kokių
nors
nuogirdų
žinoma
buvo,
kad J.
Krikštaponis
į
GESTAP-ą
bei į
kalėjimą
pateko,
ar iš
nuogirdų
bataliono
vadas
turi „ teisę“
jam
naikinti
išvykimo
įsakymą
Nr.42 be
jokio
raštiško
pagrindo?
Ir kaip
jis tai
gali
daryti,
jei yra
žinoma,
jog
batalionui
ir taip
karininkų
trūko?
Čia
šio
darbo
pristatyme
iš 11-os apgavysčių
(„klaidų?“) sistemos
4-tojoje
manipuliacijoje
yra
paminėtas
J.
Krikštaponiui
prie
atlyginimo
kažkoks
nenurodytas
priedas,
kurį
kaip tik
parodau
čia:
148 pav.: iš
LGGRTC
naujos
"pažymos" 6-to
psl.
ištrauka
Taigi,
kaip tik
LGGRTC
naujos „pažymos“ 6-tame
psl. 148 pav. matome dvejuose
iš eilės
pateiktuose
sakiniuose
net DVI
MANIPULIACIJAS
atliktas,
su
antrąja
LABAI
RIMTA-SKANDALINGA
APGAVYSTE,
net
eilinio
laipsnio
neturintį
pradedantįjį
jaunąjį
karį
Mindaugą
Kačiulį
paverčiant,
net į „karininką“,
dar, net
į ne bet
kokį,
bet į
„jaunąjį“,t.
y., net
pagal
rusišką
terminologiją „младший
офицерский
состав“ ir pagal
lietuviškąją
laipsnių
gradaciją
net iki
kapitono
laipsniu
galinčiu
būti ir
galinčiu
būti net
vyresniu
kaip
leitenantas
J.
Krikštaponis
ar
vyresniu
kaip vyr
leitenantas
Nikodemas
Reikalas.
Kad,
tai,
neva,
„spausdinimo
klaida“,
reikėtų
tokį
„pateisinimą“
atmesti,
nes M.
Kačiulis
kaip
„karininkas“
rodomas
toje
LGGRTC
naujos
„pažymos“
ir 4
psl.,
akivaizdžiai
tą
„klaidą“
nuplagijavus
nuo
analogiškos
LII(Lii)
Pažymos 5-tame
psl.; čia
žemiau 149 pav. matomos, bei
nuo 7-ame
puslapyje
jau
LGGRTC
„pažymos“ 6-tame
psl. čia
aukščiau 148 pav. matomą,
o taip
pat
Mindaugo
Pociaus
straipsnyje
GENOCIDAS
IR
REZISTENCIJA
žurnalo 19-tame
psl.,
matomame 150
pav. tokiame
pačiame
kontekste,
su
kuriomis
„pasigrožėti“
galima
čia
žemiau:
149 pav.: čia
ištrauka
iš
Pažymos,
skirtos
Ukmergės
mokslinei
konferencijai,
kur tos
Pažymos
PDF
Adobe
Reader
valdymo
pulte
matosi
skaičius
12,
nurodantis
12-os
puslapių
apimties
dokumentą.
kurio
failą
pavadinau „pazyma
apie j
kriksta.pdf“,
o mažame
baltame
langelyje
skaičius
5 nurodo
5-tą
puslapį
dokumento
(lygiai
tą patį
parašius
ir
LGGRTC
naujos
"pažymos"
tik 4-tame
psl.) ,
kuriuose M.
Pocius
falsifikuoja
pagrindinio
ir
paties
nepatikimiausio
"liudininko"
kompetencijos
lygį. Ir
tai
daroma
Ukmergės
konferencijos
dalyvių
, o šiuo
metu ir
minėtos
Komisijos
apgaudinėjimo
tikslu -
klastojant
istorines
aplinkybes,
kardinaliai
pakeitus
liudininko
karinį
laipsnį;
net
eilinio
karinio
laipsnio
neturintį „karį“ paverčiant
net į „karininką“
ir dar
ne bet
kokį, o
į
"jaunesnįjį",
galintį
būti net
iki
kapitono
laipsnio. Tai
neregėto
lygio
falsifikacija
Didvyrio
SUKLASTOTAME
kaltinime,
kai
klausime
dėl
paminklinio
akmens
sprendžiasi
labiausiai,
tik
vieno
labiausiai
eksploatuojamo
ir
nepatikimiausio „liudininko“
svoryje. .
Kad,
suvokti
kontekstą,
kur
įvyko
istorinio
įvykio
falsifikacija,
galima atsiversti
PLATESNĮ
TEKSTĄ,
kurio
kitą
vietą
parodysiu
dar ir
žemiau
moksliniame
žurnale
atliktą
klastotę.
O šios
nuotraukos
platesnio
teksto
vaizdo
įrašo
internetinis
adresas
yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/pocius-kaciuli-iskelia-i-padanges.jpg
Taip,
kad, ne
karo
specialistai,
arba jau
seniai
buvę
kariuomenėje,
šią
apgavystę
labai
lengvai
gali
priimti,
nes,
greitai
skaitant,
galima
pamanyti
apie „jaunąjį
leitenantą“,
kuriais,
paprastai
tampa
tik karo
mokyklas
baigusieji.
O
istorijos
ir karo
specialistai
šią
apgavystę
dar
labiau
priims,
nes,
jeigu M.
Kačiulis
kaip,
neva,
„vyresnysis
karininkas“
gali
būti net
„vyresnis
pagal
laipsnį“,
nei J.
Krikštaponis,
tai tada
dėl J.
Krikštaponio
asmenybės
„tokio
aukšto
laipsnio
karininkas“
„apsirikti
negali“.
(Aišku,
protaujantis
specialistas
galėtų
suabejoti,
„ką
žudynėse
ten kaip
liudininkas
veikė
tas
„karininkas“?“.
Bet,
gal,
Komisijoje
abejoti
buvo
negalima,
kai joje
ir tos
„klaidos“
autorius
yra?)
Kad Istorijos instituto istorikas-mokslininkas su daktaro laipsniu neskiria karininko nuo kario, ką jau skiria net darželyje vaikai ir, ypač, berniukai (aš iki mokyklos tikrai skyriau, nes kaimynai buvo sovietiniai karininkai, su kurių vaikais karus žaisdavau ir matydavau pas juos kareivius atvažiuojančius), tai tokio„karo eksperto“ Istorijos institutas neturėtų prileisti prie karinių bylų „tyrinėjimų“, kuris „išvadas“ sugeba daryti net nebuvęs LCVA archyve ir nematęs juose saugomų dokumentų, juos melagingai aprašinėdamas.
Juolab, ir visi istorikai, nors kažkiek susipažinę su J. Krikštaponio byla, privalėtų visus 22-„23“ karininkusatmintinai žinoti, nes čia ... pav., ...8 pav. ir ...pav. matomuose įsakymo Nr. 42 karininkų išvardinimo dalyse, nei LGGRTC sudarytame bataliono karininkų sąraše tokio „Martyno Kačiulio“ nėra. |
150 pav.: ištrauka iš „G... ir R...“ žurnalo 19 psl., kurio internetinis adresas nurodytas nuotraukos viršuje. Galimapasiryškinti-pasididinti šį vaizdą ir jojo vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/zurnale-pocius-karininka-kaciuli-ir-prieda.jpg
|
Todėl istorikai privalėjo aplamai patikrinti, iš kur toks „karininkas M. Kačiulis“ atsirado, patikrindami tame įsakyme Nr. 42 ir pačius karius, išvykusius į Minską, ir - paieškoti tokio karių sąraše, kurį aš, ten - to karių sąrašo archyvinio 161-to lapo 2-os kuopos 240-toje eilėje, kaip tik, kaip Jaunąjį karį, o ne „karininką“ ir atradau-nufotografavau:
151 pav.: šią pabrauktą pavardę galima atrasti VISAME tos 2-os kuopos to 161 įsegimo lapo karių sąraše. kurios internetinis adresas žemiau.
Čia jau visiškai neaišku, kokiam reikia būti istorikui „debilui“ (atsiprašau, kad dabar karo Ukrainoje metu kitų jau žodžių negaliu parinkti), kad NESKIRTI KARIŲ NUO KARININKŲ, kurių, pastarųjų tik 23-22 įsakymo Nr. 42 1-mo puslapio pabaigoje ir 2-o puslapio pradžioje surašyti, o karių sąraše apie pusę tūkstančių ir tame tarp pusės tūkstančių sąraše istorikui prie 240 eilės numerio Kačiulio Martyno antroje laipsnio grafoje sutrumpinimas „J. kar.“ vaidenasi kaip „karininkas“. Taip vaidentis gali ne tik jokio supratimo neturinčio apie jokią kariuomenę ir niekad kariuomenėje netarnavusiam, bet, ir, aplamai, kareivių nuo karininkų žmogus turi būti neskiriančiu, nes tik 23-jų karininkų sąrašas yra atskiras, o 8-9 psl. (4-5 lapai) skirti tik kariams. Tai, kaip kariams skirtame lape gali „atsidurti karininkas“? Kiek man teko dirbti su pradinių klasių mokiniais, nemanau, kad jie galėtų kario nuo karininko neatskirti?Apie karius ir karininkus berniukai jau ikimokyklinukai žino, nes jau žaidžia karus.
Ši nuotrauka paimta iš labai raiškios viso 161 archyvinio įsegimo lapo nuotraukos; su kitais svarbesniais kariais raudonai pabrauktais, kurio vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/2-kuopa-IMG_20211231_111229.jpg
|
Bet,
svarbiausia,
kai toje
LGGRTC
naujoje
„pažymoje“,
kurioje
taip ir
nepataisytas
M.
Kačiulio
laipsnis,
lyg,
„visi
Centro
istorikai
nežino“
bataliono
karininkų,
prieš
tai
sakinyje
nurodomas
kažkoks
priedas
prie
algos.
Kai
prieš
tai
tekste
nurodomos
ištysai
atliktos
bataliono
žudynės,
ir po to
vėl
liudijimas
apie
atliktas
žudynes,
ne bet
kieno, o
„jaunesniojo
karininko
M.
Kačiulio“,
kuris
„privalo
labai
gerai
pažinoti
savo
kolegą“
J.
Krikštaponį,
tai,
matant
„garantuotą
liudininką“,
niekam
beturėtų
kilti
klausimų,
kas ten
per
priedas,
nes,
galima
pamanyti,
kad tai
„kažkoks
priedas
už
žudynes?“,
ir daug
negalvoti,
nes
istorikai
„matė
dokumentus“
ir daug
nesukti
galvos
dėl to
priedo.
Tačiau,
man
mačius
finansinius
dokumentus,
nesitikėjo,
kad
priedas
prie
atlyginimo
neturėtų
paskirties,
už ką
jis
priskiriamas.
Visi šie
neaiškumai
su tuo
„jaunesniuoju
karininku“,
LGGRTC
straipsnio
bataliono
karininkų
sąraše
neįvardintame
ir
LII(Lii)
Pažymoje
„iš
dangaus“
nukritusio, dėl
taip pat
„išdygusio“ 2-oje kuopoje
Jono
Klimavičiaus,
dėl to
neaiškaus
priedo,
dėl J.
Krikštaponio
„Minske
rašyto“
rašto,
dėl
„atsiradusio?“
apie J.
Krikštaponio
demobilizaciją
dokumento
ir dėl
kitų
neaiškumų,
teko
ryžtis į
LCVA
archyvą
nuvažiuoti
ir,
štai, ką
dėl
priedo
prie
atlyginimo
teko
pamatyti:
152
pav.: priedo
prie
atlyginimo įsakymas
ir jo
vaizdo
internetinis
adresas
yra:
Taigi,
batalionui;
pagal
įsakymą
Nr. 42 nuvykus
į
Minską,
po 3-jų
dienų, 152
pav. matote jau rašomą
įsakymą
Nr. 43
priskirti
ATLYGINIMUI
VEDUSIŲ
PRIEDUI
gauti,
kuriame
matome
ir Juozą
Krikštaponį
(„Krištaponį“)
ir
pastaboje
paminimi
karininkų
raportai
bei
dokumentai,
kuriais
remiantis
priskiriami
atlyginimai.
Be to,
to
įsakymu
pagrindu
pažymimas
Kauno
Komendantūros
telefonograma
Nr. 4.
Tačiau,
tų
karininkų
raportų
nematome.
Galima
manyti,
kad tie
raportai
buvo
rašyti
dar
gerokai
prieš
išvyką į
Minską.
Taigi,
ar šio
atlyginimo
priedo
apiforminimas
gali
būti J.
Krikštaponio „įrodymu“,
kaip
„išvykimo
į Minską
faktu“?
O, jeigu
jis buvo
prieš
pat
išvykimą
GESTAP-o
sulaikytas
ir
bataliono
vadovybė
to
įvykio
dar
nežino,
ar žino,
dėl ko
karininkas
neišvyko,
tai ar
gali
būti tam
pagrindas
nerašyti
šio
įsakymo
dėl
priedo,
jeigu
yra
Komendantūros
telefonograma
ir kiti
dokumentai
pateikti? O,
jeigu ir
žinojo
apie
jojo
suėmimą,
tai, ką,
po
ištraukimo
iš
kalėjimo
jis
turės
tarnauti
be to
priedo?
Daug
neaiškumų
su J.
Krikštaponio
žmona,
nes jie
greitai
(apie
vasarį 1942 m.)
Krikštaponiai
jau
teisėsi
dėl
skyrybų.
Ir jeigu
J.Krikštaponis
į Minską
neatvyko,
ar
galima tik
3-čioje
dienoje
po
atvykimo
nerašyti
atlyginimo
priedui
gauti
įsakymą,
jei
netikėtai
karininkas
neatvyksta
į
tarnybą
ar
neišvyksta
į
komandiruotę
ir jeigu
neišvykimo
priežastis
dar
nežinoma?
Ir,
išvis,
ar
bataliono
kanceliarija
gali
žinoti,
visas
Rikiuotės
smulkmenas,
jei nėra
žinoma
karininko
neatvykimo
priežastis?
Negi
kanceliarija
stabdys
to
priedo
gavimą
ir kitam
karininkui,
jei
vienas
iš jų
kol kas
dingęs
be
žinios?
Pavyzdžiui,
jei
karininkas
vėliau
praneš,
kad
susirgo,
tai ar
galima
tada
įsakymą
rašyti
atbuline
data? Ar
bataliono
kanceliarija
turi
įgaliojimus
stabdyti
Komendantūros
telefonogramą
ir
vestuvių
apiforminimo
įvykusį
faktą
dėl
nežinomo
neatvykimo
į
tarnybą
priežasties?
Bet,
svarbiausia, jeigu
bataliono
vadovybė,
pagal J.
Krikštaponio
sesers
Atsiminimų
teiginį
giminaičio
generolo
S.
Raštikio
įtaką
brolio
išlaisvinimui,
su tuo
generolu
jau
organizavo
čia 5-toje
temoje
aprašytose
dokumentuose
matomą
GESTAP-o
apgavystę
ir ją
rengė
dar
prieš
išvyką į
Minską,
tai tas
Vedusio
vyro
priedas
prie
atlyginimo
visiškai
neįrodo „J.
Krikštaponio
išvykimą“,
nes jam
SĖDINT
SVETIMOS
VALSTYBĖS
KALĖJIME,
NEMOKĖTI
ŽMONAI
PRIEDO
PRIE
ATLYGINIMO
ne tik
NEHUMANIŠKA,
bet, gal
ir
NETEISĖTA
? ? ?
Svarbiausia,
tai, kad
manipuliacija,
aprašant
žudynes,
ir tarp
jų
įterpus
atlyginimo
priedą,
nenurodant
to
priedo
paskirties,
lyg jis
būtų „už
žudynes“
mokamas
ir čia
pat dar
pridedant
akivaizdžią
skaitytojų
apgavystę,
nurodant
tų
žudynių
„liudininką“
su jam
falsifikuotų
kariniu
kaip
„karininko“
statusu,
atseit,
„privalančiu
gerai
pažinoti
karininkus“,
gaunasi
labai
įtikinama
skaitytojų
apgavystė,
nuteikianti
J.
Krikštaponio
„kaltumu“
dėl
vykusių
egzekucijų. Toks
dviejų
manipuliacijų
sudėjimas
net į
du,
vienas
po kito
einančius
sakinius,
skaitytojui
net
neleidžia
paabejoti
„liudijimo“
tikrumu,
nes „liudija“
„labai
kompetentingas“
„karininkas“
iš
jaunesniųjų
karininkų
sąstato (taip
turėtų
būt
aiškumo
dėlei
rašoma,
kaip tai
rašoma
rusų kalboje),
galintis
būti net
iki
kapitono
laipsnio,
todėl
čia
skaitytojų, visuomenės,
mokslininkų
ir net
Komisijos
apgavystė
gaunasi
labai
efektinga.
Tada
skaitytojui
nėra
jokios
galimybės
suprasti,
kad „apibendrinimus“
įterpinėja
istorijos
MOKSLŲ
DAKTARAS,
NESKIRIANTIS
JAUNOJO
KARIO
NUO
KARININKO,
parašydamas
taip:
153 pav.: ištrauka
iš
LII(Lii)
M.
Pociaus
rašytos
Pažymos 11-to
psl.
(Pažymoje
viso 12 psl.),
kurios
viso
konteksto
pamatymui
galima
atsiverti
platesnį
vaizdą,
kurio
internetinis
adresas
yra ...
Tame
prasiplėtime
jau po 40 pav. matomos
kitoje
pastraipoje bus
dar
viena
labai
svarbi
skaitytojų
apgavystė,
nurodžius
paleidimo
į
atsargą
neegzistuojantį
dokumentą
byloje,
kurioje
tokio
dokumento
neturėjo
būti,
kur apie
šią
apgavystę
bus
plačiau
aprašyta
čia ...temoje.
O dar
kitoje
pastraipoje
paminėta,
kad „Esama
prieštaringos
informacijos“,
kuripaneigia
„J.
Krikštaponio
Baltarusijoje“
buvimą.
Taigi,
čia 153 pav. MATOME
VISIŠKĄ
NEATSAKINGUMĄ,
rašant
dokumento 1941
m.
gruodžio
18 d.
ir po to
to
paties
dokumento
data
skliausteliuose
tampa
kažkodėl
jau
gruodžio 1-os
dienos.
Ir,
aplamai,
jei jau
yra
pakėlimo
kapitono
laipsnio „raštas“,
kaip jį
istorikas
M.
Pocius
netiksliai
pavadino,
akivaizdžiai,
„1941“ metų
būti
negali,
nes
karininkams
sudaromi
Pakėlimo
lapai ir
J.
Krikštaponis
leitenanto
laipsnį
gavo,
tikrai
ne „1941-ais“
metais,
- jau
vien dėl
to
reikia
važiuoti
į LCVA
archyvą
ir
tikrinti-aiškintis,
ką čia
Istorijos
instituto
[LII(Lii)]
istorikas
pripaistė.
Svarbiausia,
jog VISOS
MANIPULIACIJOS
IR TRYS
APGAVYSTĖS
AKLAI
PERRAŠYTOS
(NUPLAGIJUOTOS)
Į NAUJĄ
Lietuvos
genocido
ir
rezistencijos
tyrimo
centro
„pažymą“,
skirtą
ilgo
pavadinimo
Komisijai
apgauti,
lyg to
Centro
istorikai
„nebūtų
buvę
LCVA
archyve“
ir
„nebūtų
matę“ R-1444 fonde
saugomų
dokumentų.
Taigi,
man
nuvažiavus
į LCVA
archyvą,
pasirodo
Pakėlimo
lapas
turi 1936-tų
metų
datą, tą
minimą
gruodžio
1-os
dienos
ir visai
kitą į
bylą
įsegimo
numerį -
ne„145“,
kaip
LII(Lii)
istorikas
parašė,
o 45-tas
mėlynu
pieštuku
įrašytas:
154 pav.: šiame
Pakėlimo
lapo
gimimo
laiko ir
vietos
grafoje
įrašas
liudija,
jog Juozas
Krikštaponis
ir čia
"Krištaponis"
yra
vienas
ir tas
pats
asmuo,
neaišku,
dėl ko
susitrumpinęs
pavardę.
Galima
VISĄ
Pakėlimo
lapą
atsidaryti
ir
raiškaus
vaizdo
internetinis
adresas
yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_115147.jpg
Kad
datoje
M.
Pocius
ir nuo
jo
LGGRTC „pažyma“ 153 pav. mini,
neteisingus
metus,
neva, „1941
m.
gruodžio
1 d.“,
kai
ištikrųjų
yra 1936 m.
įrašyti,
tą datą
išdidintai
čia
žemiau 155pav. pateikiama:
155pav.: išdidinta
J.
Krikštaponio
Pakėlimo
lapo
data,
kurią
analizei
galima
dar
labiau
pasididinti
ir to
išdidinto
internetinis
vaizdo
adresas
yra
Šias
visas
klaidas
M.
Pocius
perneša
į LGGRTC
leidžiamą
mokslinį
žurnalą
GENOCIDAS
IR
REZISTENCIJA,
kurio 2022
1(51) 22 puslapyje
parašo
dar„gražiau“
dėl J.
Krikštaponiui
laipsnio
pakėlimo:
156 psl.: ištrauka iš žurnalo „G. ir R.“ 2022 1(51) 22 psl., kurio tą visą 22 psl. galima atsiversti ir jo vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/zurnale-pocius-apie-laipsn-pakelima-pl.jpg |
Kaip matome 153 pav. ir 156 psl. apie laipsnių pakėlimų subtilybes „išvados“ reiškiamos asmens, kuris kario nuo karininko neskiria.
O, šiaip, kai aš tarnavau prie atsakingos karinės technikos, tai PARASTAI NEĮSIVAIZDUOJAMA, kaip galima negerai vykdyti užduotis ir turėti priekaištingą tarnybą. Paprastai, praėjus kiek tai laiko, normaliai tarnaujantys, kiek teko man matyti, beveik visiems karininkams keliami laipsniai, su kai kuriomis išlygomis, kaip išsilavinimo ar kitų dėl žinių-įgūdžių yra stygiaus.
Na, o dėl sirgimo, gydymosi ar po sužeidimų, kad nebūtų laipsniai skiriami, kaip ir neteko girdėti, kad „dėl susirgimo būtų anuliuojami visi ištarnauti nuopelnai“? Ir dar, geriau, - dėl komandiruočių, kad nebūtų skiriami paaukštinimai, tokių „šposų“ dar man neteko girdėti. |
Jau panašu, kad istorikas, kario nuo karininko neskiriantis, visiškai nusišnekėjo (nusirašė), nes kaip tik laipsniai gali būti pakeliami po labai svarbių komandiruočių, kad į kokius nors kursus ar į kokias svarbias užduotis, kaip, 1965-1968m. m., man tarnaujant sovietams, vienas mūsų karininkas, išvykęs komandiruotėn į karą Vietname, iš kart gavo paaukštinimą.
Na, o, dėl J. Krikštaponio, tai kažkodėl Centro ir Instituto istorikai keistai„nemato?“, jog kuopos vado pareigybė yra kapitono lygio, kad vadovauti būrių vadams-leitenantams. Juolab, studijuojant J. Krikštaponio biografiją, tai akivaizdu, jog jam jau1939 metais priklausė kapitono laipsnis, ir pagal sesers atsiminimus, čia žemiau 4... pav.: ir158 pav. matomus kraštotyrinius užrašymus, jis tada, lyg, ir gavo tą laipsnį? Ir, nors istoriniai dokumentai, tai neigia, bet tuos neigiančius dokumentus taip pat galima laikyti labai nepatikimais (apie tai ... ...) ir šią sesers bei kitų liudininkų užuominą reikia labai tirti, kaip ir visų Partizanų J. Krikštaponį kaip kapitonu vadintą laikytą, tikrai ne „iš Minske 1941-12-19 Pakėlimo lape įrašo“, kuriame J. Krikštaponis būti negalėjo ir apie ten jo buvimą niekas nei iš Partizanų ir nei iš artimųjų nežinojo.
Kad su tuo kapinono laipsniu yra kažkokia painiava - tai įrodo čia 3-me psl. pastabose5 ir 6 (pagal Vikipedijoje ir Enciklopedijoje paminėtą nuorodą) mano atrastame ir 2021-09-18 pirmą kartą Facebook-e paviešintame už J. Krikštaponio būrio sunaikinimą atsakingo NKVD generolo majoro Piotr-o KRYLOV-o raštelyje yra parašymas toks:
Neskaitant šio NKVD generolo raštelio šokiruojančio turinio ir šios citatos paskutinio„išlaisvintas“ žodžio, į ką Centro bei Instituto istorikai labai keistai nekreipia dėmesio, -apie tai atskirai ... temoje dėstau, o čia, visų pirma, atkreipiu dėmesį į paminėtą vyr. leitenanto laipsnį, kurio tokio Lietuvos kariuomenėje nebuvo. Toks įspūdis, jog sovietai, matydami, seniai priklausantį paaukštinimą, arba J. Krikštaponiui paaukštino pagal savo sovietinę laipsnių gradaciją, arba neseniai (prieš kokius metus) gautą kapitono laipsnį galprilygino prie sovietinio vyr. leitenanto laipsnio? Ar sovietai tai darė, Lietuvos kariuomenę pervedinėdami į Raudonąją armiją, gal, reikia atskirai tai tirti?
Todėl Instituto istoriko, neskiriančio kario nuo karininko, 153 pav. ir 156 psl.: išreikšta„nuomonė“ labai abejotina, kai šis istorikas net nebuvo LVCA archyve ir nematė visų pakėlimo laipsnių dokumentų iš 61-o lapo, susegtų į 1941 metų vieną bylą Nr.9 (Fondo R-1444/182, aprašas Nr. 1, byla Nr. 2 - nurašyta nuo bylos antspaudo), kai visiems, šventųjų Kalėdų proga tą pačią 1041 m. gruodžio TIK 18 dieną A. Impulevičiaus pasirašė daugeliui karininkų (jų net neskaičiavau) ant raštų laipsniams pakelti. Juolab, dėl šio istoriko, neskiriančio kario nuo karininko, parašytas prierašas „paprastai laipsnis paskiriamas už gerą pavestų užduočių vykdymą“, yra netikslus, nes Pakėlimo lapuose net nėra tokios grafos, skirtos tarnybos kokybei apibūdinti:
158 pav.: Juozo Krikštaponio Pakėlimo lapas (kontrastas užkeltas) Galima pasididinti.
Paskaičius čia 158 pav. aiškiai į Pakėlimo lapą įrašytą Juozo Krištaponio pavardę; šaknyje be raidės K bei, perskaičius jo gimimo datą bei vietą; tą pačią, kaip ir Juozo KriKštaponio įrašytos jo paminkliniame akmenyje, kurio įrašą LGGRTC reikalauja panaikinti, tai šis Pakėlimo lapo dokumentas padėjo galutinį tašką, dėl, neva, „kito asmens“, nes mažame Užulėnio kaime gimti „tą pačią dieną“ dar vienas su labai panašia pavarde ir vienodu tėvavardžiu, gal negalėjo? Todėl „skirtingų asmenų“ variantas, dėl kurio daug kas mano, ir net aš pats taip maniau, - dabar tą klaidingą manymą beveik reikia atmesti, nors šiose Aukštaitijos vietose ir net Lėno apylinkėse yra daug Krikštaponių bei Krištaponių. Bet toks „atsitiktinumas“ dėl tame pačiame kaimelyje ir tą pačią dieną kito gimusio galima atmesti, o dėl skirtingai rašomų asmenvardžio priežasčių reikia ieškoti priežastį visai kitur, nei tas pats Istorijos instituto istorikas M. Pocius ir dabar LGGRTC pripaistė, apie ką detaliau ... pateikiu.
Taigi, ir dėl to paties LCVA archyve nebuvusio M. Pociaus peršamos „nuomonės“, neva, „dėl geros tarnybos“ suteiktą paaukštinimą galima abejoti, nes šis istorikas tame Pakėlimo lape nematė aiškaus akcento į J. Krikštaponio (Krištaponio) išsilavinimą, dar net papildomą:
|
159 pav.: Juozui Krikštaponiui-„Krištaponiui“ kapitono laipsniui pakelti Pakėlimo lapo pabaiga.
Detaliam šifro ir rankraščio tyrimui galima dar labiau pasididinti. |
Čia 159 pav. matome, jog majoras (Mjr.) A. Impulevičius visiems savo ranka parašo prierašą apie tinkamumą pakelti laipsnį ir tik po to pasirašo. Peržiūrėjus visus Pakėlimo lapus, krenta į akis didžiausias J. Krikštaponio išsilavinimas. Paprastai, prie bendro mokslo „a)“ skirsnyje rašoma, kiek klasių yra baigta, ar kokią bendro lavinimo mokyklą yra baigę karininkai. O, čia J. Krikštaponiui vietoje gimnazijos, įrašytas, dar papildomas mokslas, išklausius net 5-is semestrus „teisių fakultete“, „teisių skyriaus“. Tai, ar nebus, kur tai, 2,5 metų kursas? Skliausteliuose pažymėtas miestas „(Kaune)“ ar ne reiškia, kad Lietuvoje buvo du universitetai - vienas Vilniuje, kitas Kaune? Tai, negi. J. Krikštaponis baigęs du aukštuosius mokslus, arba ne pilnai baigtas antrasis papildomas teisinis aukštasis išsilavinimas? Ar daug buvo karininkų Lietuvoje dar papildomai ir su teisiniu išsilavinimu? (tarp šio bataliono visų pateiktų pasirašyti Pakėlimų lapuose tokių nepastebėjau.)Tame lape tinkamumą laipsniui pakelti akivaizdžiai išsiskiria be Kariško, nurodžius Bendrą išsilavinimą, jau ne Vidurinį, o jau, net Aukštąjį siekiamą, kas jau TARP LEITENANTŲ AUKŠTASIS IŠSILAVINIMAS SAVAIME TURĖTŲ PRIKLAUSYTI KĖLIMUI Į AUKŠTESNĮJĮ KAPITONO LAIPSNĮ.
Todėl keista, jog Centro ir Instituto istorikai, susirūpinę šalinti J. Krikštaponiui atminimą, visai nė „nemato?“ jo pasirengimą turėti kapitono laipsnį.
Ir, išvis, ar ne GESTAP-ui apgauti čia tas BENDRO išsilavinimo įrašas parašytas? Juk Karo mokykla neruošė karo teisininkų. Tai, kur tuos 5-is semestrus (net 2,5 metų!) ir kokiame teisių fakultete ir dar teisių skyriuje galėjo Kaune klausytis? Kodėl tiesiogiai neprašė kad Vytauto Didžiojo universitete (toliau VDU)? Ar ne panašu, kad negalima būtų nustatyti, kad tai abejotina? Atkurtame VDU Teisių fakultetas buvo, bet kad dar tokio pat pavadinimo būtų ir skyrius, čia jau kažkas neaišku? Jei, paprastai teisininkai ruošiami, tai jie klausosi Baudžiamosios, Civilinės, Administracinės ir Karinės teisių gal skyriuose? Gal, raštvedys, tai įrašęs, nelabai tai žinojo, kur kas mokėsi? Jei būtų parašyta, kad VDU klausėsi, tai GESTAP-as būtų patikrinęs ir ...? O kai nekonkrečiai, tai ar ne buvo žaista, kad naujas vokiškasis okupantas nesusigaudys? Negi, tikrai, J. Krikštaponis irgi ruošėsi būti Karo teisininku, taip, kaip ir Jonas Noreika (Generolas Vėtra), teisę VDU besimokydamas? Apie tai ...toliau kitokie duomenys pateikti ... psl.
Toks kontraversiškas klausimas iškyla todėl, kad Sanitarijos jaunesniajam leitenantui Balsevičiui Petrui, s. Povilo (byloje 43-čias lapas) pakėlimui į leitenanto laipsnį, Bendrasis išsilavinimas nurodytas, jog baigęs Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą, o Kariškasis išsilavinimas nurodytas, jog baigė kariūnų aspirantų kursus. Įdomu, kad jis, kaip Vyr. Bataliono sanitarijos gydytojas buvo paskirtas net Bataliono Vado teisėmis nuo 1941 m. rugsėjo mėn. 2 d., kai ... minėtas ginklininkas vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas buvo paskirtas Kuopos Vado teisėmis.
Tiesa, čia žemiau iš J. Krikštaponio sesers pasakojimų apibendrintai yra parašyta, jog brolis „svajojo mokytis toliau, pirkosi knygas.“ Neaišku, ar tik svajojo, ar jau mokėsi? Jau, vien tai, kad pirkosi knygas, tai jau labai panašu, kad ir mokėsi gal, tik sesutė, gyvendama toli nuo Kauno; už Ukmergės; tolimiausiame kaime, konkrečiai žinoti, gal negalėjo, kur brolis galėjo ar ketino toliau mokytis?
Bet, jei trūksta išsilavinimo, o dominuoja tik tarnybos kokybė, tai, paprastai, atskirai Vadas papildo motyvą, kaip, pavyzdžiui, į majoro laipsnį kapitonui Levinui Jonui, s. Domininko, gim. 1897-02-15 Rygoje (byloje 154-as lapas), kuris nuo 1941-06-28užima Bn Ūkio viršininko pareigas to paties Bn Vado teisėmis, turintis Bendrą išsilavinimą tik baigusį 6 klases gimnazijos ir Karišką 1917 m. Irkutske baigęs rusų Karo mokyklą, bei V-tą laidą Aukšt. Karininkų kursų bei 1920 m. dalyvavusį kovose su lenkais, jam A. Impulevičius prie žodžių „Tinka būti pakeltas į majoro laipsnį, ...“, dar prideda „ ..., kaip geras šios srities specialistas - ūkio viršininkas“.
Tai, iš principo, ar dar su papildomu teisiniu išsilavinimu karininkas galėjo toleruoti civilių gyventojų naikinimą? Gal, būtent, tokie pamatyti vaizdai; šoko būsenoje ir iššaukė nekontroliuojamą frustracijos veiksmą Ukmergės restorane? Ar karinę garbę turinčiam karininkui bei papildomos teisinės žinios; be jų praktinių taikymų patirties, pamačius absurdiškiausias žudynės (Holokaustą), gal, net dar ir teorijoje nenagrinėtas, - negalėjo psichologiškai greičiau privesti prie šoko būsenos jaunąjį specialistą, nei patyrusį teisininką?
Be to, KARINIO IR TEISINIO IŠSILAVINIMO pabrėžimas galėjo būt, gal, planuotas GESTAP-ui įtikinti apie J. Krikštaponio svarbą ir karininko ypatingą vertę? Tokio ypatingojo UNIVERSITETINIO išsilavinimo tarp kitų Pakėlimų lapų, kažkaip nepastebėjau.
Grįžtant, prie 40 pav.: parodyto istoriko M. Pociaus ir LGGRTC naujoje „pažymoje“ paminėtų gerai atliekamų pareigų atlikimo karinių laipsnių pakėlime, minėtas istorikas, gal ir nebūtų atskirai savo „nuomonės“ įterpęs ją LGGRTC aklai nebūtų nurašiusi, jei šis istorikas būtų buvęs LCVA archyve ir būtų ir matęs, kad tokiems pasižymėjusiems nusipelniusiems buvo atskirai rašomi laisvos formos raportai:
|
|
49 161 pav.: stropiai atliekančiajam savo pareigas pakėlimo laipsnio pavyzdys. Galima raiškesnį originalą pamatyti |
|
162 pav.: laisvos formos pakėlimo į aukštesniuosius kariškus laipsnius aktas
pagal susegimą 47-tas ir už jo matosi byloje įsegtas čia aukščiau 161 pav. Galima pasididinti.
Čia 162 pav. matome aukšto rango karininkų raportai laipsniui pakelti. Matome Stasį Kviecinską irJuozą Krikščiūną, o 161 pav. matomas pavyzdys dėl leitenantui Dagiui siūlymas pakelti į kapitono laipsnį, gali ypatingai stebinti; net neištarnavusiam nustatytą karinės tarnybos įstatyme numatytą laiką, kai į leitenanto laipsnį buvo pakeltas tik galimai J. Krikštaponio į kapitonus pakėlimo, arba jam priklausymo būti kapitonu 1939 metais. Tai, akivaizdus J. Krikštaponio pranašumas prieš minėtą leitenantą Dagį.
Taigi, matome pagal šį atveją, kad GERA TARNYBA PABRĖŽIAMA, tada, KAI REIKIA PAŽEISTI ĮSTATYMĄ, PER ANKSTI SUTEIKIANT LAIPSNĮ, TADA IR ĮRAŠOMAS TARNYBOS STROPUMAS - visai ne taip, kaip M. Pocius ir LGGRTC „pažymose“ paisto.
|
|
|
|
|
|
6-oji tema: Komisija
nebūtų balsavusi, jei
būtų žinojusi„pažymos
grožybes“ ir visas
istorines plonybes prie
Šventosios upės
LGGRTC
tinklalapyje paėjusiais
metais atsirado
kažkokia anoniminė
(nepasirašyta) „pažyma“-plagiatas,
kurios pirminis
variantas apgaudinėjo
Ukmergės 2021-12-03
mokslinės konferencijos
dalyvius, o dabar
antrasis variantas jau
sąmoningai
dezinformuoja-apgaudinėja
naujai sudarytą Komisiją
„Dekomunizacijos-desovietizacijos“
(tai trumpinys; vietoje
labai ilgo komisijos
pavadinimo).
Galima
manyti, ta Komisija
nebūtų balsavusi dėl
Didvyriui atminimo
panaikinimo, jei toje
LGGRTC naujoje
„pažymoje“ nebūtų sąmoningai nuslėpti:
1. KGB
tyrėjų,
nustatytas
faktas,
kad nuo
1941 m.
spalio
mėnesio
2-osios
kupos
vadu
buvo
Nikodemas Reikalas,
2. nuslėptas
liudijimas
apie
pastarojo
vadovavimą
žydų
žudynėms
Kauno
VII-tame
forte
(tas
žudynes
be jokių
įrodymų
Centro
moksliniame
žurnalo
GENOCIDAS
IR
REZISTENCIJA
Nr. 51
(1)
bandoma
J.Krikštaponiui
prikergti),
3. taip
pat
nuslėpti
liudininkų
Henriko
Salelionio
ir Juozo
Vėsos
liudijimai,
iš kurių
aišku,
jog J.
Krikštaponis
neturėjo
būt
Baltarusijoje,
nes jie
abu
kuopos
vadus
Baltarusijoje
rodo
kitus.
4. jei
tame
pačiame
moksliniame
žurnale
nebūtų
pačios
klaikiausios
apgavystės
su
liudininkais,
liudijusiais
J.
Krikštaponį
tik
Kaune
tarnavusį
ir iš jų „mokslininkas“-apgavikas
(dar
didžiausias)
bei tos
Komisijos
narys
nebūtų
tuos
liudininkus
pavertęs,
neva, į
„įrodančius
...
Krikštaponį
dalyvavusį
žudynėse“. (apie
tai ...) |
|
|
5. jei
toje LGGRTC„pažymoje“-plagiate
ir daugiau
nebūtų sveiku
protu
nesuvokiamų
apgavysčių, kaip
eilinio laipsnio
neturinčio
„liudininko“ M.
Kačiulio
pavertimas į
karininką, net
iki kapitono
laipsnio galintį
turėti (ta pati
apgavystė ir
moksliniame
žurnale
atlikta), vieno
asmens rašytas
Raportas Minske
rašytas nebūtų
paverstas į
„Krištaponio
raštą“ ir nebūtų
išgalvotos
„pasakos apie
demobilizaciją“
J. Krikštaponio,
pakišus
melagingas
signatūras, bei
... |
Tikrai
Komisija nebūtų
balsavusi už Didvyriui
Atminimo šalinimą, jei
ji būtų žinojusi visas
detales, kaip naciai jį
sulaikė prie dabar
Ukmergėje prie buvusio
restorano
(Vienuolyno-Kauno-Kęstučio
gatvių sankryžos) reikėtų
dar vienos J.
Krikštaponiui atminti
lentos ar stendo,
pabrėžiančio, kad jis
nacių (GESTAP-o) čia
buvo suimtas, sumuštas
ir Kauno kalėjime
įkalintas.
163 pav.: ir 164 pav.: buvęs
Ukmergės
restoranas,
šalia kurio Juozas
Krikštaponis nacių
buvo suimtas,
sumuštas ir
keliems
mėnesiams
įkalintas į
Kauno kalėjimą.
Tas namas yra kaip
kampinis namas prie
Vienuolyno ir
Kauno-Kęstučio
gatvių
sankryžos. |
|
Pagal Didvyrio
sesers Atsiminimą,
įrašytą žymaus Panevėžio
krašto kraštotyrininko Romo
Kauniečio,
nežinia, kuo tai būtų
pasibaigę, bet J.
Krikštaponio draugai ir
jojo giminaitis
generolas Stasys
Raštikis po
kelių mėnesių padėjo
ištraukti Juozą iš
kalėjimo. Todėl tame stende
reikalinga rodyti LCVA
archyve saugomus
unikalius dokumentus,
kuriuos nufotografavau,
įrodančius, kaip buvo
apgaudinėjamas
GESTAP-as, kad,
greičiausiai, Juozą
ištraukti iš kalėjimo. Reikia
parodyti ir NKVD
generolo Kapralovo
ataskaitą sovietinei
vyresnybei, apie J.
Krikštaponio būrio
sunaikinimą. Ir kaip
tik, jis mini apie
sunaikintąjį, kad buvo
nacių Kauno kalėjime
kalinamas ir išleistas.
Taigi, NKVD-istai, kaip
teisę išmanantys,
nuslėpė J. Krikštaponio
suėmimo-paleidimo datas,
matyt, tam, kad
apkaltinti generolą S.
Raštikį už „banditų“ vado
išlaisvinimą ir
už tai iš Sąjungininkų:
britų ar amerikiečių
išprašyti generolą, kaip
tai buvo padaryta su
generolais Vlasovu bei
Kubiliūnu? (Tai
prielaida, kurią reikia
tirti.)
Bet
Sąjungininkams,
matyt, nuslėpta
J. Krikštaponio
1941 m. suėmimo
data netiko „apkaltinimui“
ir todėl
sovietai 1946 m.
nedelsiant iš
Sibiro parveža
generolo
dukreles bei
jųjų senelę, kad
generolą su
žmona įvilioti į
spąstus. Tačiau
mergaitės nuo
NKVD-istų
pasislepia -
pasikeičia net
tapatybes. Todėl
senelę atgal į
Sibirą išveža ir
ji ten numirė.
Aš, kaip
Sąjūdžio
puoselėtojas
Jonavoje -
jaunesnę
Meilutę-pediatrę
ir tremtinių
aktyvistę
pažinojau, o
vyresnėlės
Laimutės (ji
neseniai mirė ir
žiniasklaidoje
nuslėpta) dukrą
Romą (generolo
anūkę); net
labai gerai
pažinojau, kuri
tapo Jonavos
Turistų klubo
instruktore. (Tą
Klubą; 1965 m.
KGB uždraustą,
man 1969 m.
pavyko atkurti.)
Taigi Roma
ištekėjo už mano
pusiau
auklėtinio,
garsaus orientacininko
Charitonovo Sergejaus,
su kuriuo vienoje
KPI komandoje
varžėsi dabartinis
Kultūros
viceministras
Rimantas
Mikaitis,
kuris
Nepriklausomybės
pradžioje,
vadovaudamas
Orientavimosi
sporto
federacijai,
labai ir
išpuoselėjo šią
Lietuvą
pasaulyje
garsinančią
sporto šaką. |
165 pav.: Raštikičių dukrytės, iš kurių pati jauniausioji Aldutė dėl nepakeliamai blogų trėmimo sąlygų ir be motinos pieno (mama Kauno kalėjime buvo laikoma iki Birželio sukilimo) iš kart po mėnesio Sibire numirė. |
|
|
|
|
167 pav.: Stasio
RAŠTIKIO DUKROS Meilutė
Marija ir Laimutė Julija
RAŠTIKYTĖS SU MOČIUTE
Barbora SMETONIENE tremtyje, Altajaus kraštas,
1946 m. Fotonuotrauka.
Reprodukcija. LCVA,
P-34787. Sovietų
saugumo agentai šią
nuotrauką 1946 m. atvežė
S. Raštikiui į
Vokietiją, siekdami jį
užverbuoti ir palenkti
sugrįžti. Todėl pagal
mano HIPOTEZĘ siūlau
priimti tokią versiją ir
ją tyrinėti, apie tai,
kad NKVD
generolo Kapralovo
raštelis galėjo būti
skirtu generolui S.
Raštikiui apkaltinti už
J. Krikštaponio
išlaisvinimą.
Pagal
HOLIZMĄ
(VISUMINĮ
požiūrį) ir jo
Sinerginį ryšį
nuo sovietmečio
iki šių jau
Nepriklausomybę
turinčios
dabartinės
situacijos,
galiu pabrėžti,
jog 167 pav. kairėje
esančią Meilutę
gerai pažinojau
kaip pediatrę ir
Sąjūdžio
veikloje
prisidėjusią
prie Tremtinių
organizacijos
kūrimo, o
vyresnės
Laimutės dukrą
Romą labai gerai
pažinojau, kuri
tapo mūsų KGB
uždraustojo ir
atkurtojo
Jonavos Turistų
klubo
instruktore,
kurios likimas
žemiau
atspindėtas per
NKVD generolo
Kapralovo
garsųjį raštelį,
kuriame
nurodytas J.
Krikštaponio
kalinimas Kauno
kalėjime.
Taigi, mano
tyrinėjimų dėka
atsirado
tikimybė, jog tuos
suėmimo-kalinimo
dokumentusNKVD galėjo
išvežti J.
Krikštaponio
išlaisvinimo
organizatoriui
generolui Stasiui
Raštikiuiapkaltinti -
iš Sąjungininkų
britų ar
amerikiečių jį
išprašyti, kaip
tai buvo
padaryta su
generolais Andrejumi
Vlasovu ir Petru
Kubiliūnu, o
su Povilu
Plechavičiumi ir Stasiu
Raštikiu nepasisekė?
Ar
ne todėl jau
buvo gal,
atliktas kitas
bandymas, S.
Raštikiui
išvilioti,1946 metais
dukreles Laimutę
ir Meilutę su
senele iš Sibiro
į Lietuvą
parvežant?
Tai
versija
(hipotezė), nes 2021-09-18 mano
pirmą kartą
Lietuvoje paviešintame
šokiruojančio
turinio NKVD
generolo
Kapralovo
dokumente9 yra
ryškūs požymiai - juos
nedelsiant
reikia tirti,
kuriuos aprašau
čia
... temoje. Juolab,
nepavykus ir
tai, kai
sugrįžusios
generolo
dukrelės nuo
NKVD pasislėpė,
pasikeitusios
tapatybę,
panašu, kad net
dabar Rusijos
KGB-FSB
atsikeršijo šio
generolo anūkei
per mano pusiau
auklėtinį9a,
žinomą
orientacininką,Sergejų
Charitonovą (jis 1979-06-23
Lietuvos čempionate už
Kauno miestą9b su
dabartiniu
viceministruRimantu
Mikaičiu -
vėliau tapusiu
KGB uždraustosios9c mūsų
sporto šakos
išvedėju į
tarptautinį
sąjūdį),
kuris (S.
Charitonovas),
apsivedęs
generolo anūkę,
prasidėjus
Nepriklausomybei,
Rusijoje dingo
be žinios - buvo
paskelbtas žuvusiuoju9d,
o dabar aš
sužinojau, kad
jam pakeista
tapatybė ir
gyvena kažkur
pamaskvėje ir,
mano, kaip
trenerio
įsitikinimu, tai
gali būti
prievartinis
aktas (Detaliau
čia po pav... )
_____________________________________________________________
9 - šokiruojančio
turinio dar
istorikų visai
netirtas buvusio
tuometinio LSSR
vidaus reikalų
komisaro NKVD
generolo Piotro Kapralovo
raštelis, kurį
Lietuvos
ypatingajame
archyve pagal
Enciklopedijoje
nurodytą LYA,
f. k-21, ap. 1,
b. 49, l. 199archyvinį
adresą
nufotografavau
(jo vaizdo bei
aprašymo
internetinis
adresas - https://www.facebook.com/photo.php?fbid=6206066992766947&set=pb.100000911233614.-2207520000&type=3&locale=lt_LT) ir
kartu su KGB
sudarytu
II-osios kuopos
Sąrašu
paskelbiau - .https://www.facebook.com/photo.php?fbid=6299335733440072&set=pb.100000911233614.-2207520000&type=3&locale=lt_LT ).
To raštelio
ypatingos raškos
vaizdo
internetinis
adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/kapralovo-aiski-visa-zapiska-orginale.jpg
9a - pirmuoju
S. Charitonovo
treneriu buvo jo
klasės
auklėtojas,
darbų ir
geografijos
mokytojas Aleksandras
Konstantinovičius
Vestfalis, o
aš buvau
antruoju
treneriu,
aukštesniam
meistriškumui
siekti.
9b
- 1979-06-23
Lietuvos čempionato
protokolo
internetinis
adresas yra https://dbsportas.lt/lt/varz/1979004/rezgru/V?diena=1
9c - Sovietų
Sąjungos
Orientavimosi
sporto rinktinei
KGB draudė
dalyvauti
pasaulio bei
kontinentų
čempionatuose ir
draudė
priklausyti
tarptautinei tos
sporto šakos
organizacijai. O
Jonavoje apie 1965 metus
KGB buvo
uždraudusi
Turistų klubą,
nes jį įkūręs
buvo disidentas
- vėliau
Nepriklausomybės
signataras
Gediminas
Ilgūnas,
o 1969 metų
pabaigoje aš tą
KGB uždraustąjį
klubą atkūriau,
ir vėliau to
klubo
instruktore tapo
Roma Kateivaitė
- generolo S.
Raįtikio anūkė -
Laimutės dukra.
9d - O
2011-05-26
Mažeikių
Santarvės
laikraštis dabar
nežinomo
žurnalisto Mariaus
Stonio straipsnyje „Generolo
Raštikio šeimą
visam likusiam
gyvenimui
išskyrė karas ir
perversmai“,
antrajame
skirsnyje „Auga
jau ketvirtoji
generolo karta“
parašyta, jog „Jaunėlė
Roma ištekėjusi,
kaip ir jos
dukterėčia
gyvena
Anglijoje. Jos vyras
žuvo, tad
moteris gyvena
su sūnumi ir
dukra, kurie
dabar jau
studentai.“.
To straipsnio
internetinis
adresas yra https://www.santarve.lt/generolo-rastikio-seima-visam-likusiam-gyvenimui-isskyre-karas-ir-perversmai/
Pamenu,
kai 1970
m.
Santakoje
prie Matelių
rėvos Kauno
miesto
Turistų
sąskrydžio
metu,
kurį
tada
rengė
dabar
Šviesuolio
vardu
nominuotas Algimantas
Jucevičius (jis
man tada
labai
padėjo
atkurti
mūsų KGB
uždraustąjį
klubą) -
tada ir
buvo KGB
sulaikytas
mūsų
klubo
įkūrėjas
- žymus keliautojas-rašytojas
Gediminas
Ilgūnas,
ir jam
buvo
uždrausta
su mumis
susitikt
Taigi, KGB uždraustojo Jonavos Turistų klubo vienas iš atkūrimo pagalbininku ir buvo Algimantas Jucevičiaus, kuris jaunystėje su Keliautojų sportu buvo ir Orientavimosi sporto pradininku - jo organizatoriumi, dirbo sportinio Turizmo srityje, visai Lietuvai iniciavo masinių slidžių "Snaigės" žygius, kurie pagal gyventojų ir dalyvių skaičių masiškiausi buvo Jonavoje, kurioje tie žygiai iki šių dienų išliko. Kai Nepriklausomybę atkūrėme, tada Algimantas iniciavo Keliautojų sąjungą ir jos prezidentu buvo išrinktas Gediminas Ilgūnas, o po jo mirties sąjungos vadovu liko A. Jucevičius. O nuo 1967 m. jojo vadovaujamas Kauno Turistų klubas, kuris čia dešinėje 14 pav. matomoje vietoje 1970 m. buvo surengęs aukščiau paminėtą turistų sąskrydį, į kurį G. Ilgūnui KGB buvo uždrausta ateiti, ezopiškai Kauno tiesos laikraščio keliautojams skirtame skyrelyje populiarino šūkį:
K E L I A U K , P A Ž I N K , N E N U R I M K !
Šitas šūkis seniems komunistams atrodė "pavojingu". Mat, turizmu labiausiai domėjosi ir tremtinių dalią patyrusieji. |
|
|
|
14 168 pav. :
Orientavimosi
sportas
Gamtoje
išsivystė
kaip
geriausia
Keliautojų
sportui
savybių
pasitikrinimo
priemonė,
kuriam
KGB
draudė
dalyvauti
pasaulio
čempionatuose.
O ši
gražiausia
Santakos
girios
vieta
nuo 1970
m. tapo
turistinių
sąskrydžių
ir OS
varžybų
mėgiamiausia
vieta,
kurią
galimapasididinti
P.S.: Praėjusiais 2023 metais.
gegužės
7-8 d.
d. Upninkuose
vyko
minėtos
Mokslų
akademijos ir
minėto
Lietuvos
Šviesuoliu
nunominuoto Algimanto
Jucevičiaus organizuojamas
pėsčiųjų
49-tas
maratonas.
Jampateikiau
istorinį
fotoreportažą
su šios
problemos
analizę
per
aplinkos
pažinimo
filosofiją
Upninkų
seniūnijos
perspektyvoje. |
|
Kai
Klube
Romos
dar
nebuvo,
organizavau
kelionių
įspūdžių
vakaronę,
į kurią
pakviečiau
mūsų
mėgiamą
žymiausią
Azoto specialistą ir
kelionių
mėgėją Edmundą
Simanaitį-Simonavičių,
kuris
vėliau
tapo
pirmuoju
Jonavos
meru bei
Krašto
apsaugos
viceministru.
O tada
per
vakaronę
dar „Перестройк“-ės
nebuvo -
jis mums
pasakojo
apie
savo
kelionę
po
Karaliaučiaus
kraštą
baidarėmis,
kuriomis
plukdė
savo
tris
sūnus.
(Juos ir
aš po
Kareliją
plukdžiau).
Tada
tėvas ir
rodė
mums
skaidres,
kaip
atvykėlių
rusų
barbarų buvo
masiškai
naikinami
lietuvninkų
kapai,
net,
ekskavatoriais
atkasinėjant
kapus
tik tam,
kad
auksinius
dantis
lupinėti,
net tam
pramonę
sukūrus.
Tada ir
nutrūko
mūsų
Klube
kelionių
įspūdžių
vakaronės,
aišku ne
be KGB
įtakos.
Nuo jos
mes
kentėjome
iš kart,
kai man
pavyko
tą KGB
uždraustąjį
Klubą
atkurti.
Vieną
įsimintiną
įvykį
būtina
fiksuoti
iš karto
po šio
Klubo
atkūrimo1970 m.
pavasarį
vykdytą
Kauno
turistų
sąskrydį: |
169
pav.: |
|
|
170 pav.: Buvusio Domininkavos vienkiemio vieta atžymėta raudonu kvadratu. Būtent, su šio prieškariniu "smetoniško" žemėlapio kopijomis teko slaptai naudotis per treniruotes bėgimo azimutu įgūdžiams tobulinti. . Galima pasididinti |
|
Tai,
būtent
tada;
1970 m.
Santakoje
prie Matelių
rėvos Kauno
miesto
Turistų
sąskrydžio
metu,
kurį
tada
rengė
dabar
Šviesuolio
vardu
nominuotas Algimantas
Jucevičius (jis
man tada
labai
padėjo
atkurti
mūsų KGB
uždraustąjį
klubą) -
tada ir
buvo KGB
sulaikytas
mūsų
klubo
įkūrėjas
- žymus keliautojas-rašytojas
Gediminas
Ilgūnas,
ir jam
buvo
uždrausta
su mumis
susitikt
Čia
giliau
atskleidžiant, Jonavos
garbės
piliečio:
disidento-tyrinėtojo Gedimino
Ilgūno
po
1965-1966
m. m.
įkurto
Turistų
klubo ir
tuoj pat
LKP
Jonavos
RK bei
KGB
uždrausto,
kai man
1969 m.
pabaigoje
teko jį
atkūrinėti;
- tada
sportiniu-kraštotyriniu
tikslu teko
man
kalbėtis
su
Domininkavos
vienkiemio
trobelėje
gyvenusiu
tų
beprasmiškų
žūčių
liudininku (to
vienkiemio
žemėje
vėliau
buvo
pastatyta
Statybos
tresto
poilsiavietė
su
garsiu
„X-as“
praminimu) ,kurio jautrus
su
ašaromis
pasakojimas
apie
masišką-beprasmišką
karių
žūtį
mane
labai
stebino. |
Mat, tada buvau
tik grįžęs iš
3-jų metų
karinės
tarnybos,
kurioje buvau
mokytu net
Vietnamo karo
taktikos, dėl
ko šio
liudininko
pasakojimas mane
net šokiravo.
Todėl
iš smalsumo
bandžiau
aiškintis su
žymiu karo
veteranu - Jonavos
rajono partijos
komiteto II-uoju
sekretoriumi
Filipu Žabinu,
kuris man ir
atskleidė «ЗАГРЯД
отряд»-ų
liūdną paslaptį, šaudant
savus karius.
Vėliau (po 5-ių
metų) tasai
rajono partijos
sekretorius buvo
keistai
pažemintas
pareigose,
nukeliant jį į
Elevatoriaus
(grūdų bazės)
direktoriaus
pareigas. O po
mano pokalbiu su
tuo II-uoju „партсек“-u
ir įvyko žemiau
aprašytas
įvykis:
Gal,
neatsitiktinai
tada, kai to KGB
uždraustojo
Jonavos klubo
atkūrimo proceso
didelis
padėjėjas –
Jonavos valdžios
įtikinėtojas;
dabar žinomas
kaip Šviesuolio
vardu nominuotas Algimantas
Jucevičius 1970
m. vasarą: šalia
minėto Domininkavos vienkiemio;
prie Matelių
rėvos ir
priešais
Jurkonių kaimą
rengė Kauno
miesto turistų
sąskrydį,
pakviesdamas į
susitikimą
žymiausią tuo
metu Lietuvoje
keliautoją ir
tyrinėjimų
ekspedicijų
organizatorių Gediminą
Ilgūną, -
tada pastarasis
ir tapo KGB
sulaikytu šalia
to Domininkavosvienkiemio,
ir jam, kaip „liaudies
priešui“ tada
buvo praneštas
oficialus
draudimas
dalyvauti
visuose viešuose
renginiuose. Jis
apie tai
Sąjūdžio laikais
Taurostos
laikraštyje
rašė.
Panašu,
kad tas
KGB-istų G.
Ilgūno
sulaikymas ir
galėjo būt
susietas su
Šventosios upės
šturmu, nes
dabar, dėliojant
1969-1970 m. m.
to Klubo
atkūrimo
detales; su mano
Kraštotyros
kėlimo
klausimais,
keltais Jonavos
Balse 1969 m.
pabaigoje.
Todėl tas
KGB įsikišimas
prie Šventosios
tada mums buvo
nesuprantamas,
nes G. Ilgūno
garsi
kelionė-ekspedicija
Lietuvos
tremtinio ir
žymaus pasaulyje
geografo -
Sibiro
tyrinėtojo Jono
Čerskio keliais
buvo tuo metu
Mokslų
akademijos
aprobuotu ir „Tarybų
Lietuvos“ kino
žurnaluose per
televiziją
demonstruotu.
Šios Blogio
imperijos
žlugimo
priežastis buvo
užkoduota
komunistų
nesirūpinimu
visuomene, kuri
net negerbė savo
karių žūties
vietos – joje net
jokio atminties
ženklo nepaliko,
kad prie Upninkų
buvo svarbus
mūšis,
pareikalavęs
daug aukų.
Tada ir paaiškėjo,
jog didelis aukų
skaičius buvo
slepiamas.
Ne mažas
palaiduotų aukų skaičius
yra ir Ukmergės
sovietų karių
kapinėse Pašilėje,
- joje ilsisi
per 1600 karių
iš 262-oje
šaulių
divizijos, kurie
Ukmergę iš
vokiečių perėmė
1944 metų liepos
25-ąją. Apie tai Ukmergės
žiniose 2011 m.
gegužės 9 d.
rašė Vilma
NEMUNAITIENĖ.
Ta tematika 2022/04/24 rašė
ir Loreta
EŽERSKYTĖ.
Žymiai mažiau
sovietinių karių
palaiduota Šėtos
kapinėse – jose
Kultūros
vertybių registras mini
236 (96 žinomos pavardės),
o 2013 m.
žuvusiųjų
sąrašas
papildytu 342
pavardėmis su
keista - metais
vėlesne 1945 m.
žuvimo data. Ar
tai nebus
pasipildę nuo
mūšų su mūsų
Partizanais
kritusieji -
Lietuvos priešai?
Todėl jokio jų
garbinimo negali
būti - tik
žmogiškai
vardan artimųjų
skausmo galima
laikyti mūsų
žemėje, ar gal,
net pasiūlyti
perlaiduoti į jų
gimtines, jei
yra palikuonių?
Tokie
perlaidojimai
Baltarusijoje į
Rusiją
propaguojami.
Jei dabar Karo
Ukrainoje
nebūtų, gal ir
mums galima būtų
šios
Humanistinės
iniciatyvos
imtis? Tik
gaila, kad
Kėdainių soviet.
karių skaičius
nei internete ir
nei registre nenurodytas.
|
|
7-ta
tema: AČIŪ monografijai „Vepriai“,
atskleidusiai mūšių prie
Šventosios baisumus!
|
Reikia
pagirti
Ukmergės
savivaldybę,
kuri
išleido
monografiją
apie
Veprių
miestelį,
kurioje
yra
nemažai
ir man
buvusio
pažįstamo
kraštotyrininko-skulptoriaus
bei
mokytojo,
jau a.
a. Jono
Žentelio bei
kitų
pastebėjimai
apie
karo -
sovietinės
armijos
puolimo
keistus
veiksmus,
atspindinčius Raudonojo
teroro
metodus,
kur
teigiama,
jog: |
|
|
173 pav. Šią
monografiją
galimapasididinti. |
Dar 285
psl.
rašoma:
"Frontą
išgyvenę
žmonės
Antanas
Morkūnas,
Leonas
Novikas
ir kiti
pasakojo,
... kad
Pauplių
lauke
žuvusiųjų
sovietinių
karių
galėjo
būti
daugiau
kaip
šimtas.
Juos
rado ir
užkasdavo
kareiviai
ir
vietiniai
žmonės.
1944 m.
liepos
mėnuo
buvo
karštas.
Naktinių
mūšių
metu
žuvę
kareivių
kūnai
greitai
iro." Šių
mūšių
data
fiksuojama
žemiau 174 pav. |
|
|
Kadangi
Jonavos ir
Ukmergės
istorijai yra
labai svarbus tų
mūšių
paminėjimas,
galintis
liudyti, kad laukuose
gali būt
palaiduoti ir
lietuviai, tik
per prievartą
paimti į
sovietinę
kariuomenę (žemiau
tai bus J.
Krikštaponio
sesers
patvirtinimas),
todėl šios labai
svarbios žinią
žemiau pateikiu
ryškesnę
monografijos 163
psl. to
paminėjimo 175
pav. nuotrauką: |
|
Todėl
būtina atkreipti
dėmesį, jog
Jonavos ir
Ukmergės
sovietinių karių
kapinėse, nors
ir labai daug
palaidota karių,
bet net Veprių
monografijoje
paminėti
Upninkų, Pauplių
ir už Gelvonų
palaidojimai
liudija
nenormaliai
didelę
sovietinių karių
žūtį, o taip
pat nenormaliai
ŽIAURŲ ir, net,
galimai
NUSIKALSTAMĄ su
ELGESĮ SU SAVO
KARIAIS, kurį
būtina priminti
UkraJinoje tokį
pat nusikalstamą
karo vedimo
praktiką. |
|
|
Kai
vietiniai
gyventojai
užkasinėjo
žuvusius,
jų „pasiklausti“,
kokių
tautybių
-
negalėjo.
Mirusieji
visad
tyli.
Ar ši
tyla
nebylojo,
kad ir
lietuvių
ar mums
artimų
kaimyninių
tautybių
galėjo
būti
tarp
nežinomųjų
žuvusiųjų? Ar
tie
nežinomieji
bet kur
pakąsti
neįrodo,
Raudonojo
nusikaltimo
slėpimą
Pagal
analogišką
mano
aukščiau
aprašytą
1969-1970
m. m. Domininkavos vienkiemio
gyventojo
man
klaikaus
pasakojimo
liudijimą,
irgi
panašiai,
taip pat
šioje
monografijoje
minimas nuo
vokiečių
kulkosvaidžio
kulkų
verdantis
Šventosios
upės
vanduo,
o į tą
vandenį
žuvimui
buvo
varomi
sovietų
kariai,
nuo
kurių
kraujo
ir tapo
net
raudonas
upės
vanduo.
Panašios
kautynės
vyko ir
dabartinės
Ukmergės
žemėje,
aprašant
taip:
„Iš
vokiečių
...
lauko
nebuvo
galimybės
surinkti
žuvusiųjų,
suteikti
pagalbos
sužeistiesiems,
jie
kančiose
ir
kaitroje
mirė
nesulaukę
pagalbos. Užkasami
buvo
daugiausia
tose
vietose,
kur
krito.
Daugiausia
abipus
Gelvonų-Veprių
vieškelio,
kurio
grioviais
šliaužė
iki
pakildami
atakon.
O ataka
reiškė
žūtį.
Apie
1961
metais
buvo
platinamas
Praniukų-Veprių
vieškelis.
Buvo
atkasta
daug
kareivių
kaulų,
batų su
kojų
kaulais
juose.
Mat,
laidojama
buvo vos
prakasant
negilę
duobę.“ (Vepriai, J.
Žentelio str.
285 psl. padidinta))
Taigi,
kaip
matome,
tas netikėtas
1961 m.
sovietinių
karių
palaikų
aptikimo
faktas
įrodo,
jog
nebuvo
iškilmingo
žuvusiųjų
karių
laidojimo
ceremonijų
- nebuvo
net
padoraus
atsisveikinimo
su
žuvusiais.
Toks su
kariais
nesiskaitymo
faktas
gali
byloti,
jog šie
žuvusieji
galėjo
būt tik
ką
paimti į
kariuomenę
-
neturėję
savo
kovos
draugų.
Tai ar pagal
tikimybę „nebus“ panašu,
jog gali
būti
lietuvių
ar gudų
tautybių
žuvusieji?
Taigi,
pagal
galimybes,
ar
negalima
iki
liepos
mėnesio
kuo
skubiausiai
patikrinti
Ukmergės
ir
Jonavos
1961 m.
rajoninę
spaudą
ir
įsitikinti,
ar
nebuvo
minimas
Praniukų-Veprių
vieškelio
platinimo
faktas
bei jo
radiniai,
o taip
pat, ar
vyko
karių
perlaidojimai
ir kur
buvo
perlaiduota?
Jei
nebus
spaudoje
aptiktas
tas
paminėjimas,
tai ar
nebus
galima
traktuoti,
kad ir
Atšilimo
laikotarpiu
galėjo
būt
slepiamas
su
kariais
nesiskaitymo
faktas?
Kai
dėl
Vilniaus
kovos
vyko
liepos
10-14 d.
d., mano
pažįstamas
kraštotyrininkas a.
a. Jonas
Žentelis, pas
kurį man
ne kartą
teko
būti
Veprių
istorijos
klausimais,
šios
monografijos
straipsnyje „1944
metų
liepos
mūšiai
Veprių
apylinkėse“, pamini,
kad
sovietų
kariuomenė
per
Žuvintės
upelį
prie
Šventosios
priartėjo
liepos
12 d.,
t. y.,
net
4-iom
dienom
anksčiau,
nei
prasidėjo
mūšiai
ties
Upninkais.
Taip,
kad
jeigu
Minskas
buvo
išvaduotas
liepos 3
d., tai
liepos
12 d.
sovietų
pasirodymas
prie
Šventosios
parodo
gana
greitą
fronto
slinkimą,
kuris
kaip tik
užstrigo
prie šio
slėnio,
kaip
labai
patogaus
gynybos
atžvilgiu,
kurį,
mano
supratimu, ar
ne
galima
buvo
išnaudoti
šią
gamtinę
LIETUVIŠKĄJĄ
MONARHEIMO
LINIJĄ
pasipriešinimui
ir prieš
pirmąją
1940 m.
per
sovietinę
okupaciją,
jeigu ,
jei
šalia
Jonavos
į
Gaižiūnų
poligoną
nebūtų
įsileistas „Trojos
arklys“ -
„ribotas“
sovietinis
kontingentas?
(Čia
retorinis
klausimas.)
Kaip
tik,
sprunkantys
vokiečiai;
priešais
Žuvintės
upelį
rytiniame
Kazlaučiznos
kaimo
pakraštyje
iki
Ramoniškių
griovos,
nuo
kurios
piečiau
„iš
patogių
pozicijų
šaudė į
bandančius
priartėti
prie
upės
sovietų
karius.“
Toje
vietoje
man
asmeniškai
tekdavo
prisidėti
prie
turistinių
sąskrydžių:
trijų
rajonų
moksleivių
ir
Chemikų
respublikinio
orientavimosi,
baidarių
slalomo
bei jųjų
rali
varžybų
organizavimo;
(net iki
Pasaulio
lietuvių
žaidynių
ralio),
kur
vokiečių
lėktuvas
subombardavo
sovietų
tiltą ir
kur upe
plaukė
daug
žuvusiųjų
kareivių.
Jų „kūnai,
srovės
užnešti
ant
seklumos
ir
užkliuvę
už
akmenų,
netrumpai
plūduriavo
vandeny.“ (Vepriai, J.
Žentelio
str. 283
psl..) Bet,
toje
skaudžių
žūčių
vietoje
mes
sovietmetyje,
organizuodami
varžybas,
net
nenumanėme,
kad tos
žiauriausios
kautynės
galėjo
būti ir
žymiai
aukščiau,
nei
1969-1970
m. m.
man
pasakojo
gyventojas
iš Domininkavos vienkiemio
(vėliau ten
„X-so“
atsiradusio
vietoje.)
Kodėl
nežinojome,
man
dabar
pačiam
įdomu,
kodėl
iki galo
nepavyko
išsiaiškinti?
Nors
komunistinio
ateizmo
laike
nebūdavo
statomi
kryželiai
žuvusiesiems
pagerbti,
bet
kodėl
nebuvo
ir su
penkiakampe
žvaigždute
paminkliukų?
Iš
atsiminimų
aišku,
kad žuvo
karių
daugiau,
nei
palaiduota
Jonavos-Ukmergės
kapinėse,
nors ir
jose
perdėm
didelis
palaiduotųjų
skaičius.Net
Baltijos
kelio
išvakarėse
mūsų
darytoje
ekspedicijoje
po
Kareliją,
kurią
aprašinėjau
Jonavos
Balse "Baltųjų
naktų
tamsos"
serialu,
tada mus
šokiravo
miškuose
atrandami
sovietų-suomių
Žiemos
karo
dalyvių
raudonarmiečių
karių
griaučiai
su
ginklu
rankose.
O šioje
Veprių
monografijoje
užfiksuoti
nesiskaitymai
su
žuvusiais
ir jųjų
net
mėnesį
nelaidojant,
ar
sulaidojimas
be
jokios
pagarbos;
bet kur,
- „sulaidoti,
ten, kur
krito",
net
neatžymint
tų
palaidojimų
vietų, -
ar tai
ne rodo
RAUDONOJO
TERORO
simptomą?
Ar tokia
PRIEVARTINĘ
MOBILIZACIJĄ,
gal, net
neparuošus
karių
kovos
veiksmams
ir kovos
draugams
neduodant,
net
atsisveikinti
- tai ar
ne
panašu į
naujokų
sąmoningą
žudymą,
kad jų
nereikėtų
ruošti-mokyti? Ar
tie
Veprių-Upininkų
apylinkėse
išmėtyti
kauleliai
nėra
mūsų
lietuvių
ar gudų
- mūsų
tautiečių? Kai
monografijos
čia
aukščiau
pateikti
žodžiai:
ATAKA
REIŠKĖ
ŽŪTĮ -
tai,
negi,
"nėra"
atviro
genocido
formos
įrodymas?
Ar ne
kokio„СМЕРШ"-o
dalinių
dėka
kariai
buvo
varomi į
tą žūtį?
Koks
skirtumas,
kai
viešai
sušaudomas,
nenorintis
kariauti,
ar jis
nužudomas
beprasmėje
atakoje? Kada
istoriškai-teisiškai
bus
įvertintas
bendras
vokiečių/sovietų
žuvusių
karių
1/10
santykis? |
Ar ne
šių
masinių
netekčių
slėpimo
tikslu
dabar
vėl
Rusija
kartoja
beprasmį
karą su
šūkiu „можем
повторить!“?
Ar
dabar
UkraJinos
užpuolimas
nėra to
Raudonojo
teroro
pasekmė?
Juk jis
buvo
demaskuotas
Vokietijos
socialdemokratų
vadovo Karlo
Kautskio veikale
TERORIZMAS
IR
KOMUNIZMAS,
pasmerkus
Didįjį
Spalio
perversmą.
Ar tai
nėra to
pasmerkimo
užmarštis,
per
tokiu
pat
pavadinimu
žydo Leibo
Bronšteino (Levo
Trockio)
brošiūrėlėje,
įteisinto
Raudonojo
teroro
ir
Stalino
išdievintos
antikautskiškosios
pozicijos
pasekmė?
Antikautskiškosios
nuostatos
dėka ir
bolševikinio-stalininio
kerštu
socialdemokratijai
dėka
rinkimuose
į
Vokietijos
Reichą
Stalinas
per
Kominterną
uždraudžia
komunistams
su„soc.dem.“-aissudaryti
koaliciją
ir ar ne
sąmoningai
šitaip
Stalinas
sudarė
prielaidą A.
Hitleriui iškovoti
absoliučią
balsų
daugumą?
|
|
|
|
|
|
Negi A.
Hitleris
Stalinui „nebuvo"
naudingu
pasaulio
užkariavime, įteisintame
sovietiniame
herbe per
mūsų planetos
gaublio įkišimą
bei per šūkio "visų
šalių
proletarai,
vienykitės!" įrašymą?
O
Lenkijos karo
belaisvių
masinis
sušaudymas,
palei Vokietiją
visų šalių
okupacija (jų
tarpe ir
Lietuvos) ir iš
jų birželio
viduryje pradėti
trėmimai, bei
kariuomenės
koncentravimas
palei Vokietijos
sieną - negi tai
ir dabar tai
"neįrodo"
rengimosi
pastarąją
užpulti? Ar ne
todėl V. Putinas
tik ką
susirūpino
II-ojo
pasaulinio karo
tikros istorijos
aiškėjimu? O
industrializacijos
tikslu
sąmoningai
sukeltas masinis
badas visoje
Sovietų
Sąjungoje ir,
ypač, Badmaris
UkraJinoje,
Kryme, kad už
maistą iš žmonių
atimti tauraus
metalo
dirbinius,
jungtuvių
žiedus, už
kuriuos buvo
perkami
įrengimai
industrijai -
tai "nėra"
komunistinio-leninio
nusikaltimo
simptomo,
davusio pradžią
stalinizmo
terorui? Šalia
Jonavos į
Gaižiūnų
poligoną "riboto
kontingento"
įvedimas ir
tuo metu prie
Karo muziejaus
mitinge Antano
Smetonos
Stalino imperija
pavadinta
"drauginga
valstybe" - kaip
tai dabar
istoriškai
turėtų būti
vertintina? |
|
|
Kaip
galima
"drauginga
valstybe"
vadinti tą, kuri
numarino savų
piliečių
daugiau, nei jų
žuvo II-ojo
pasaulinio karo
metu, kartu su
Holokaustu? Ar
pastarasis
"nėra"
komunistinio
nusikaltimo
pasekmė? Kaip
gali būti
"drauginga
valstybė",
sąmoningai
numarinusi tiek
savų piliečių?
Ką VSD tuo metu
veikė, jei
Prezidento
neinformavo apie
sąmoningai
sukeltus
Badmarius? Ar
apie tai
Lietuvos spauda
ką nors rašė? Ar
šio karo
UkraJinoje
priežastis nebus
dėl viso to
įteigto
Raudonojo TERORO
pasekmė?
Apibendrindamas
SIŪLAU
papildomai
ištirti
PAKARTOTINĄ
SOVIETINĖS
ARMIJOS LIEPOS
MĖNESIO
ĮSIVERŽIMĄ -
visą taiNUODUGNIAU
ARCHYVUOSE
IŠTIRTI MŪŠIŲ
POBŪDĮ IR
NETEKTIS; su
tikslu
atskleidžiant
tolimesnio
nusikalstamo
karo vedimo
metodus
UkraJinoje,
o taip pat mūsų
Partizanų žūtis
– Vyčio
apygardos vado Juozo
Krikštaponio Ukmergėje
žūties
aplinkybes,
kurios buvo
paniekintos
šiam Didvyriui
skirtoje Ukmergės
konferencijoje
iš VU
dėstytojui-docentui
Neriaus Šepečio
pusės, Didvyrį
išvadinus
„nusikaltėliu-kolaborantu“ tik
todėl, kad jis
sugebėjo
įtikinti
hitlerininkus,
kad kaimą su
žmonėmis deginti
nereikia – įrodė
žmonių
nekaltumą.
Todėl:
|
|
8-ta
tema: IŠ
NAUJO REIKIA TIRTI
Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ
Tai
reikalauja
toje
konferencijoje
kai
kurių
istorikų
pademonstruotas
viešas
nenoras
tirti
naujai
aiškėjančias
aplinkybes,
jog J.
Krikštaponis bendravo
su
pasitraukti
pasiruošusiais
vokiečiais
ne
„kolaboravimo“
tikslu,
kaip
Ukmergės
konferencijoje
docentas N.
Šepetys isteriją
sukėlė,
o ginklų
gavimo
tikslu,
kuriuos
su
lėktuvėliu
parsiskraidino
iš
Vokietijos,
ką apie
tai minėjo
jo sesuo ir
tautodailininkas M.
Dirsė.
Kai
Didvyrio
sesuo
buvo dar
gyva,
kraštotyrininkas Romas
Kaunietis 1990
m. liepą
Šiluose
į
magnetofoną
įrašė
jos
žodžius
tokius:
178 pav.: Sesers Atsiminimų ištrauka, į magnetofoninę juostą įrašyta 1990 m. liepos mėnesį Šiluose (netoli Užulėnio Panevėžio rajono pakraštyje) žymaus Panevėžio kraštotyrininko Romo Kauniečio. Kalba netaisyta - neredaguota; rašyta nuo magnetofono ar diktafono. |
|
179 pav.: Restauruotas
Juozo
Krikštaponio
portretas
-
restauravimo
autorius
fotodailininkas Juozas
Valiušaitis. Galima
pasididinti
ir iš
labai
RAIŠKAUS
PORTRETO
pastudijuoti
net akių
struktūrą. |
Kaip
matome,
SESUO
AKCENTUOJA
SLAPSTYMĄSI net
vokiečių
okupacijos
metais,
nes,
matyt,
ir prieš
artėjančius
sovietus
pasipriešinimo
organizavimas,
tikriausiai,
buvo
slaptas
-
besitraukiančių
vokiečių,
gal,
neaprobuotas?
Matyt,
su jais
nesutiko
pasipriešinimo
koncepcija
-
vokiečiai
norėjo
gyventojus-vyrus
mobilizuoti
Vokietijos
gynybai,
o
lietuviai
savo
Gimtinės?
Kad
nusikalstamai
buvo
gaudomi
vyrai į
frontą -
tai
patvirtino
ir šio
Didvyrio
sesers Veronikos
Krikštaponytės-Juodienės paminėtu
Partizanų
ryšininko
fronte
tokiu
pat
žuvimu,
kaip
daugelis
žuvo
šalia
Veprių-Upininkų-Upininkėlių.
Žuvo,
nes buvo
tik
ryšininkas,
o ne
miške
besislapstąs
kovotoju
ir nuo
žūties
fronte
už
svetimą
valstybę-okupantę
išsisukti
nesislapstant
nebuvo
įmanoma.
Todėl
dabar
okupuotos
pietų
UkraJinos
gyventojų
likimas
laukia
toks
pats,
kai
stepių
landšafte
miškų
nėra, o
miškeliai
visi
okupantų
užimti -
jie ten
apsikasę
nuo
Kijevo
puolimo.
Todėl
dabar
savivaldos
lygiu
galime
UkraJinai
padėti
per
nusikalstamo
II-o
pasaulinio
karo
vyksmų
išryškintas
detales,
kurias būtina
skelbti
pasauliui
apie
ukraJinų
gaudymą
į karą
prieš
savo
Tautą. Ar tai
ne
baisiausias
nusikaltimas,
prilygstantis
tos
tautos
genocidui?
Sesers
paminėtas „Žalias
velnias“ buvo
gerai
žinomas
sovietmetyje
Upininkų-Musininkų
ir
Kernavės
apylinkėse
(dabar
seniūnijose)
- apie
jį
mums-sportininkams
Gamtoje
(orientacininkams)
ir
keliautojams,
keliavusiems
Kernavės-Jonavos
maršrutuose,
apie
"Žalią
velnią"
vietiniai
gyventojai
minėdavo
ir net
pasakodavo.
Todėl
tada
komunistinei
propagandai
nuslėpti
rezistencijos
nepavyko,
nors, ir
kaip
buvo
stengtasi. |
179 pav.:
dailininkas
ir J.
Krikštaponio
kovų
bendražygis
Mykolas
Dirsė
(1927-2008) |
O
dabar
-
UkraJinoje
karo
metu
ypatingai
aktuali
yra
Juozo
Krikštaponio
tikroji,
o ne
komunistų
-
NKVD-istų
-
KGB-istų
falsifikuotoji
biografija.
Todėl,
manyčiau,
būtina
remtis,
pirmiausiai,
duomenimis,
fiksuotais
kraštotyrininkų
ir kovų
bendražygių,
kokiu
buvo J.
Krikštaponio
gimtajame
Užulinyje
gyvenęs
tautodailininkasMykolas
Dirsė.
Juo
labiau,
jis buvo
jaunystėje
J.
Krikštaponio
vadovaujamo
Vyčio
apygardos
Partizanų
ryšininku,
o po to
politiniu kaliniu,
o
grįžęs,
tapo
žinomu dailininku.
Jo
darbai nuo
2009 m.
lapkričio
25 d.
iki 2010
m.
sausio
31 d. buvo eksponuoti net
Lietuvos
Gyventojų
genocido
ir
rezistencijos
tyrimo
centro
(toliau
LGGRTC) muziejuje.
Taigi,
kaip
matome,
LGGRTC
gerai
žinomo Mykolo
Dirsės pasakojime
buvimo
"apie
Baltarusijoje"
taip
pat net
nėra
jokios
užuominos kraštotyrininkės Audronės
Astrauskaitės XXI-o
amžiaus
tinklalapyje kuris
buvo
paskelbtos
2009 m.
lapkričio
25 d..
Jame
pasakojimo
detalės
skiriasi
nuo
sesers
pasakojimo
labai
nežymiai: |
180 pav.: Po
dailininko-ryšininko
Mykolo
Dirsės
mirties
parodos
atidaryme.
Iš
dešinės:
Romas
Petras
Šaulys,
disidente
sesė
Nijolė
Sadūnaitė,
Mykolo
Dirsės
dukra
Audronė
Dirsytė-Vinogradovienė.
Galima pasididinti. |
|
181 pav.: iš
XXI-mo
amžiaus
publikacijos
ištrauka,
kurią VISĄ galima
paskaityti ČIA.
Atkreiptinas dėmesys, jog J. Krikštaponis 1944 m. liepos 20 d. rengia PIRMĄJĮ Partizanų SĄSKRYDĮ dar, kai prie Šventosios upės vyksta žiaurus mūšis ir kai į Ukmergę sovietai įžengs tik po 5-ių dienų!
Be to, matome, vėl ANTRĄ KARTĄ MINIMAS J. Krikštaponio SLAPSTYMASIS SAVO NAMUOSE VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKAIS. Ar tai ne akivaizdu, kad vykusiame 1942-05-27. gyventojų surašyme jis save galėjo ir nerodyti - galėjo, paprasčiausiai, pasislėpti nuo surašinėtojų? Todėl jojo neegzistavimas Užulėnio kaimo gyventojų surašymo statistikoje ar gali būti "įrodymu, kad tuo metu buvo Baltarusijoje", kai pagal sesers ir M. Dirsės nurodyta slapstymosi pradžia labiau panaši nuo 1942 m. pradžios? Arslapstymosi motyvu ne galėjo būti nenoru grįžti į A. Impulevičiaus vadovaujamą batalioną, kuris užsiiminėjo karinių nusikaltimų vykdymu (apie juos Ukmergės konferencijoje užsiminė Vytautas Čeponis, kuriam už tai buvo uždrausta kalbėti), ir apie tuos nusikaltimus J. Krikštaponiui galėjo informuoti sesers atsiminimuose paminėtas jo artimas giminaitis generolas Stasys Raštikis, kuris su jo draugais, pagal, seserį, ir padėjo jį ištraukti iš kalėjimo. Kaip generolas tai atliko, galima spėlioti pagal LCVA esančius dokumentus, kuriuos žemiau parodysiu. Bet, pirmiau, kitoje (11 psl. 6-toje temoje) priminsiu mokslininkų ignoruotus NKVD ir KGB neginčijamus dokumentus, parodančius, kad J. Krikštaponis galėjo nebūti Baltarusijoje, bet ir net Ukmergės 2021-12-03 konferencijoje duomenų ignoravimą: |
9-ta tema: Ukmergės konferencijos pranešime prieštarauta jai skirtoje Pažymos duomenims
Kartoju: skirtingai nuo 2014-12-27 LGGRTC prielaidų „pažymoje“, šiai 2021-12-03 Ukmergės mokslinei konferencijai skirtą Pažymą rašau iš didžiosios raidės, nes josios autorius LII(Lii) mokslininkas Mindaugas Pocius tos Pažymos pabaigoje: 11 psl. pabrėžė PRIEŠTARINGĄ INFORMACIJĄ, jog J. Krikštaponio „... sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė atsiminimuose teigė, kad brolis Juozas „visą nacių okupacijos“ laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių ir ... kelis mėnesius kalėjo Kauno kalėjime (Aukštaitijos partizanų....., p. 217 – 225). Archyviniai duomenys rodo, kad jis iš tiesų buvo suimtas gestapo ir tris mėnesius kalintas Kauno kalėjime (LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro gen. mjr. P. Kapralovo 1945 08 29 pažyma SSRS NKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenkai ..., LYA, f. K-21, ap. 1, b. 49, l. 199). Sesuo buvo įsitikinusi, kad jį išgelbėjo įtakingų asmenų laidavimas, iš jų ir generolo Stasio Raštikio, su kuriuo buvo susijęs šeimos ryšiais.“. Taigi, tai praeitų metų pabaigos Ukmergės konferencijoje buvo pateikta iki tolei nuo 2014-12-27 LGGRTC „pažymoje“, slėpti J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo faktai, kurie ir gali liudyti ar kelti klausimus, jog Didvyris NE „Baltarusijoje žudynėms vadovavo“, o Kauno kalėjime tuo metu, gal, buvo kalinamas?
Be to, M. Pocius savo Pažymos 5 psl. pirmą kartą pamini iki tolei minėtoje prielaidų „pažymoje“ nuslėptą Nikodemą Reikalą, kuris išvykoje į Baltarusiją, galimai, ir pavadavo gestapininkų suimtąjį ir Kauno kalėjime kalinamąjį J. Krikštaponį, kurį šį veiksmą įrodo KGB sudarytas 2/12 bataliono 2-os kuopos Sąrašas, čia pateiktas žemiau šios studijos 6-tos temos ... psl.
Dar svarbiau yra tai, jog M. Pocius toje Pažymoje pabrėžė pačią svarbiausią problemą - tai sovietinių „parodymų patikimumo“ faktą taip:
|
|
|
182pav.: ištrauka iš 2021-12-03 Ukmergės konferencijai paruoštos Pažymos 5 psl. viduryje. Galima pasididinti.
Kaip matome, iš karto po karo M. Kačiulis žudynių vadovą mini N. Reikalą, kai pagal atminties fiziologinę būseną ankstesnis liudijimas turėtų būti patikimesnis. Bet, net, po 38-ių metų toks kardinalus „liudijimo“ pasikeitimas ar ne byloja kažką ne taip?
Juolab. M. Pocius ir minėtos Pažymos 10-11 psl. rašo. og „ 2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius, Stanislovas Gervinas, Martynas Kačiulis, 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas (P.S.: pabraukta mano), kuris vadovavo kuopai Slucko, Klecko, Minsko ir Borisovo žydų getų kalinių žudynėse. Išvardindami visus jiems žinomus 2-ojo bataliono karininkus, B. Simonavičius, S. Gervinas ir M. Kačiulis 1948 m. kažkodėl nenurodė J. Krikštaponio (Krištaponio) pavardės, tačiau liudijo, kad N. Reikalas dalyvavo tik šių keturių miestų žydų žudynėse.“
Apie tai rašė ir a. a. A. Ališauskas, kad iš karto po karo tardymuose-apklausose niekas J. Krikštaponio neminėjo. Taigi, kaip matome, tą patį ir M. Pocius šioje Pažymoje pabrėžia parodymų kaitą ir rašo, kad reikia tirti.
Todėl per konferencijos pagrindinį pranešimą kardinaliai istoriko-mokslininko M. Pociaus pasikeitusi pozicija šokiravo ir net žiniasklaidos atstovus, kurie pabrėžė net taip |
|
184 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje M. Pocius J. Krikštaponio „kalinimą 1944 m. liepos mėnesiui“ net priskyrė. Galima pasididinti. |
Čia jau visai įdomu darosi, kai istorinius duomenis, patvirtintus istoriniais dokumentais; su nuoroda Pažymoje ir artimųjų Atsiminimus istorikas-mokslininkas vadina "gandu". Gal tokį kategorišką teiginį taip suprato žurnalistas? Todėl verta ir net reiktų, pirmiau, viską perskaityti, ką žiniasklaidos priemonė POZICIJA apie Ukmergės konferenciją rašo, o po to,
net būtina išklausyti konferencijos pranešimą ir, ypač, to pranešimo paskutiniąją dalį apie „gandus“. Joje šiek tiek kitaip buvo pasakyta:
„Viešai skleidžiami gandai, kad Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes 3 mėnesius buvo kalinamas GESTAP-o, - neturi pagrindo, nes jis kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo iki 1944 m. liepos .“
|
|
Čia tokį keistą 2 m. kalinimo tarpsnį šiam istorikui„iš Maskvos archyvų pranešė“? Tai tada, kodėl tiksliai nenurodė tą 3-jų mėnesių kalinimo laikotarpį? Nutempus net iki „1944 m. liepos mėnesio kalinimą“, kodėl ignoruojama ir logika ir istorinė situacija? Juk, 1944 m. liepos 10 d. J. Krikštaponis surengė Partizanų sąskrydį ir lėktuvėliu iš Vokietijos organizavo ginklų parskraidinimą. Kaip vokiečiai būtų ginklus „patikėję tik-tik iš kalėjimo išleistam“ ir dar su komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiam? Ir, išvis, kokie „komunistai“ 1944 m. kalėjime galėjo būti? Juk valymai nuo komunistų vyko ar ne 1941 m. labiausiai?
Dar keisčiau. Iš kur istorikas ištraukė J. Krikštaponio kažkokią „demobilizaciją“? Ar kas matė demobilizacijos įsakymą? Pirmojoje 2014-12-27 LGGRTC „pažymoje“ buvo tik prielaidos dėl „demobilizacijos“, padarius „išvadą“, kad „buvo demobilizuotas“, nes nerasta jokių dokumentų-įsakymų apie demobilizaciją ar pervedimą į kitą karinę struktūrą, o šioje LII(Lii) Pažymoje buvo pateikta kažkokia falsifikaciją, apie kurią čia 32 psl. 14-toje temoje įrodau pastarosios Pažymos skaitytojų apgaudinėjimą kažkokį.
Be to sesers pasakojime yra detalė pabrėžta, kad brolis buvo CIVILIŠKAI apsirengęs suėmimo metu. Ar būtų sesuo civilinę aprangą minėjusi, jei jis jau būtų „demobilizuotas“? Apie tai čia 34 psl. 16-toje temoje nagrinėjimas sesers pasakojimas. Žemiau nuo 7-tos iki 11-tos temose LCVA archyvo dokumentais parodau, kokiais J. Krikštaponis galėjo būt ištrauktas iš kalėjimo jo karinės tarnybos metu.
Savo kalboje M. Pocius minėdamas, kad pagal prokuratūrą negali pradėti iki teisminio tyrimo, ... ką kalbant mirusius asmenis, o pagal M. Pocių, „baudžiamoji teisė leidžia“ Todėl kyla klausimas: Kodėl apie J. Krikštaponio „buvimą Baltarusijoje“ pradėta kalbėti tik tada, kai visi jo artimieji numirė?
Kiek žinau, kažkur Nepriklausomybės pradžioje J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė su savo dukra Artemida Juodyte-Vyčiene buvo iškviestos į Seimą apdovanojimui, bet Seimo salėje jųjų kažkas atsiprašė ir pranešė, kad apdovanojimo nebus ir nepaaiškino jokios priežasties. Tada dukra savo mamą tik lydėjo, nes ji buvo jau padoraus amžiaus, o jųjų iškvietimas į Seimą ir po to atsiprašymas tapo kažkokia patyčia iš nukentėjusios sovietmetyje politinės kalinės ir Didvyrio sesers. Kiek man žinoma, apie brolio-dėdės „buvimo Baltarusijoje“ pasakų tada jos net negirdėjo - jos tada dar nebuvo skleidžiamos. Kitaip, sesuo būtų kėlusi triukšmą.
Būtent, tylėjimą ir apie laukimą, kol sesuo numirs, tos konferencijos pagrindiniame pranešime M. Pocius ir patvirtino, ir M. Pociaus minėto straipsnio skyrelio pavadinimas J.KRIKŠTAPONIO (KRIŠTAPONIO) ISTORINIO ATMINIMO PROBLEMA, paminėjo šios problemos labai svarbų momentą 23 psl. pabaigoje lygiai tokiais žodžiais, kaip ir Ukmergės konferencijoje, pasakydamas ir parašydamas taip:
„Pirmasis publikacijoje istorinio J. Krikštaponio istorinio įvardinimo problemą 2011 metais paskelbė Evaldas Balčiūnas.“
Svarbiausia, ši E. Balčiūno 2011-04-09 buvo paskelbta iš karto po mėnesio-dviejų, kai 2011 m. vasario mėn. numirė paskutinė J. Krikštaponio biografijos liudininkė - jo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė. Šio žymaus publicisto-antifašisto publikacija kaip tik ir pasirodė po mėnesio - 2-jų, kai 2011 metais vasario mėnesį numirė minėta Veronika Krikštaponytė-Vyčienė - paskutinė savo brolio biografijos liudininkė. Prieš tai 2008 metais J. Krikštaponio gimtajame kaime numirė Partizanų ryšininkas ir tautodailininkas Mykolas Dirsė. Juk Prezidentas Valdas Adamkus suteikė pulkininko laipsnius 2002 m. spalio 31 d. dekretu Nr. 1965 ir po to dar sykį Valdas Adamkus, jau būdamas kitoje kadencijoje kitu dekretu Nr. 1 K-849 2007 m sausio 5 d. ištaiso suklystą J. Krištaponio pavardę į KriKštaponio.
Kodėl iš karto, po dekretų teikimo nebuvo keltas klausimas, o buvo laukta, kol numirs visi liudininkai? Negi specialiai buvo laukta, kada numirs? Sutikim, juk laiko aiškintis buvo vos ne visas dešimtmetis ir publikacijos pasirodymas po mėnesių-dviejų, numirus J. Krikštaponio seseriai, jau nelabai korektiškas veiksmas. Kodėl anksčiau nekeltas tas klausimas, kai dar iki 2008 m. buvo gyvas ir žymus tautodailininkas bei J. Krikštaponio būrio ryšininkas Mykolas Dirsė iš J. Krikštaponio tėviškės?
Kitas labai svarbus momentas, kad Evaldas Balčiūnas žinomas kaip prieštaringai vertinamas „istorikas“ su pravardėmis keistomis, nes yra bolševikinės pakraipos Anarchizmo Lietuvoje populiarintojas, matyt, prieš valdžiąpiketuose-eitynėse, nepasitenkinimo akcijose ar mitinguose dalyvaujantis - juos organizuojantis? Ne aišku, ar jis su garsiuGiedriumi Grabausku nebuvo organizavęs piketo Ukmergėje dėl J. Krikštaponio? Kažkur tada ir prieš NATO organizavo G. Grabauskas. Pastarasis savo prorusiškais Partizanų niekinimais buvo žinomas nuo 2019 m., o kai pasiprašė Rusijoje politinio prieglobsčio, tai jau Generalinės prokuratūros tapo paieškomu. O, dar įdomiau, jog E. Balčiūnas, lyg, ir dievina 1940 m. okupaciją - bei NKVD-izmą, rinkdamas savo Facebook profilyje be jokios kritikos? Tai ar gali toks politiškai į vieną kraštutinę kryptį nusitekęs būti „objektyviu“ istoriniuose „tyrinėjimuose“ tik iš konteksto faktus grupuodamas ir rašydamas apie Lietuvoje „vykusius pogromus“ žydų? (Jųjų tik Lietuvoje nebuvo, išskyrus, kai lenkai į Vilnių atėjo.) Tai ar ne šmeižia jis Lietuvą savo publikacijoje? Juolab, kas paskatino E. Balčiūną šmeižti ir J. Krikštaponį? Nors jis dažnai archyvais naudojasi, bet, patikėkite, LCVA archyve jis nedirbo ir fondu R-1444 jis nesinaudojo. Įrodymui aš čia nepradėsiu teikti nuotraukų, kas jais naudojosi, nes tai būtų kitų istorijos tyrėjų duomenų saugos pažeidimu. Kam įdomu, Dokumentų panaudojimo lapus archyve gali pasikelti. Tai iš kur E. Balčiūnas priėjo „išvadų“? Apie jas M. Pocius savo minėto straipsnio 24 psl. pradžioje parašė taip:
Tai buvo pasipiktinimo reakcija į minėtą dekretą, nes visi pulkininkų laipsnius gavę partizanų vadai, E. Balčiūno įsitikinimu, dalyvavo Holokauste ir kitų civilių žudynėse. ...“
Koks buvo tas „pasipiktinimas“ galima pamatyti su tos publikacijos data mano geltonai paryškinta:
185 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijos pranešime paminėta
pirmoji 2011 m. Evaldo Balčiūno publikacija,
kurią galima pasididinti.
Kaip matosi, čia 185 pav. ir 186 pav. bolševikinės pakraipos ANARCHIJOS tinklalapyje (pagal istoriją po D. Spalio perversmo anarchistų judėjimas mažai kuo skyrėsi nuo bolševikų-žudikų) todėl šis unikalus anarchistinis-antifašistinis, grynai, politinio pobūdžio tinklalapis su šiuo pirmuoju „ J. Krikštaponiu Baltarusijoje“ paminėjimu ar negalėjo būti inspiruotas Didvyrio sesers išėjimu į Anapilį?
186 pav.: Pirmą kartą apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje “publikacija buvo paskelbta ne bet kokiame, o bolševikinės pakraipos „anarchija.lt“ tinklalapyje. Todėl terminas „bolševikai“ ar dar buvo 1941 m. naudojamas? Todėl ir klaustukas padėtas. Galima prasiplėsti-pasididinti. |
|
Labai įdomios E. Balčiūno publikacijos ir jo dviejuose socialinio „Facebook“ tinklo paskyrose, kur viename iš jų matome atvirą gėrėjimąsi 1940 m. Lietuvos sovietine okupacija, kitame profilyje jam patinka komunistų veikla tarpukario Lietuvoje, o jis pats, kaip matosi 187 pav.: ir 188 pav. Lietuvoje organizuoja „revoliucinę“-anarchistinę veiklą Todėl, nieko nuostabaus, kad žymų miškininką-profesorių Povilą Matulionį pastebį tik kaip „1905 m. revoliucijos dalyviu“, nors, šio gamtos mokslininko nuopelnai Lietuvai yra, tikrai, toli gražu ne revoliuciniai. Juolab, P. Matulionis buvo ir Tautinio Atgimimo veikėju ir 1905m. revoliucijos įvykiai buvo naudingi lietuviškajam Atgimimui. Todėl kaip E. Balčiūnas, kaip anarchistas, daro akcentą ne ten, kur reikia ištikrųjų..
Be dalyvavimų karštuose Rytų Lietuvos pasienio krizinės situacijos vietinių gyventojų nepasitenkinimo akcijose dėl drastiškų valdžios veiksmų pabėgėlių užplūdimo metu (Evaldas Balčiūnas, tikrai, nėra Rytų Lietuvos gyventoju ir šio anarchisto dalyvavimas ar ne gali būti kurstitojiško pobūdžio?), bet jojo surinkta pirmosios sovietinės 1940 m. okupacijos laikraščių iškarpų kolekcija yra labai unikali istorijai. Manyčiau, tokias iškarpas reiktų tinklalapyje kaupti, kad galima būtų matyti visą iškarpų visumą, nes socialiniame tinkle medžiaga IŠTRAUKTA IŠ KONTEKSTO būna labai iškreipta ir tokius iš kontekstų ištraukimus mėgsta labai komunistinė ir dabar RAŠISTINĖ (rusiškojo fašizmo, arba istoriko Marko Solonino vadinama ČeKistinė) PROPAGANDA. Todėl 1940 metų sovietinės okupacijos "grožybėmis" labai lengvai manipuliuoja paleckininkai, kurie lengvai pritraukia iškreiptai istoriją matančius tokius, kaip V. Lakstučio "pasakų" gerbėjus. Todėl nuoširdžiai ponui Evaldui patarčiau iškarpas sisteminti, kad ir mano pavyzdžiu, kaip surinkau gorbačiovinės "perestroikos" ir Tautinio Atgimimo laikotarpio Jonavos Balso numerius į SĄMONĖS KAITOS skyrių.
Nors šio bolševikinio anarchisto yra didelis politinis angažuotumas, kuris kelia jo tyrinėjamų studijų moksliškumo lygio abejonę, bet malonu, kad Evaldas Balčiūnas fiksuoja Holokausto problemas, kuris sovietmetyje buvo politizuotas ir slėptas - žudomi žydai buvo vadinami„tarybiniais piliečiais“. Todėl AČIŪ Evaldui, užfiksavusiam sovietinį paminklą; kaip Holokausto slėpimo įrodymą, iš kurio neatsakytų klausimų šios studijos gale dar vieną hipotezės apmetimus parodysiu.Taip pat, studijos gale Prieduose pateikiu E. Balčiūno kai kurių įdomesnių iškarpų nuorodas.
Bet, gražinu mintį prie Mindaugo Pociaus pranešimo, kuriame jis pamini kažkokį „teisininką“ Donatą Glodenį, apie kurį pasakė, jog jis „pastebėjo, kad pats Centras gali kreiptis į Administracinį teismą dėl kario savanorio statuso panaikinimo, tačiau to nepadarė ir klausimas buvo užšaldytas.“
Dar liūdniau, kad ir tame pačiame straipsnio 26-tame psl. M. Pocius, VĖL KLAIDINA; kaip ir Ukmergės konferencijos klausytojus, taip ir čia; žurnalo SKAITYTOJUS su, neva, „teisininku“ Donatu Glodeniu, kuris, savo Facebook soc. tinkle pristato savo išsilavinimą tokį:
189 pav. : Donato Glodenio išsilavinimas
Kaip matome, Vilniaus Universiteto Filosofijos katedroje 2-jų metų Religijos studijų Humanitarinių mokslo magistro specialybė nieko bendro neturinti su Jurisprudencijos nelengvu ir visiškai kitokio pobūdžio mokslu, nes programa yra skirta religijotyros, religijų istorijos, religijos filosofijos, teologijos, biblistikos, religijos bei kultūros sąveikos srityse.
Tą patį matome ir Evangeliškosios teologijos centre Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto padalinį, atliekantį evangelikų bažnyčių ir evangeliškosios kultūros istorinius tyrimus.
Taigi, nesuprantama, kodėl M. Pocius vadovaujasi visiškai ne teisės specialisto teiginiais, jį klaidingai pristatant kaip, neva, „teisininką“ ir rašant, SIŪLO SU TEISE NIEKO BENDRO NETURINTĮ PASIŪLYMĄ, atseit, „pačiai Centro vadovybei kreiptis į administracinį teismą prašant panaikinti neteisėtą savo įsakymą dėl kario savanorio statuso J. Krikštaponiui (Kriš- taponiui) suteikimo.“? Kaip galima nusikaltimų žmoniškumui atvejuose ignoruoti baudžiamąją teisę ir ją perduoti administracinei? Tokiais pačiais elementariausiais ir grubiausiais skirtingų teisių suplakimo-pakeitimo praktiką atlieką tik mūsų kaimyninių valstybių diktatoriniais rėžimai, kad lengviau būtų galima Demokratiją į kalėjimus sugrūsti. Tai, čia, ką, kaimynų diktatorinių rėžimų iš Rytų praktiką M. Pocius nori pasiūlyti?
Toks kažkokio „teisininko“ siūlomas Baudžiamosios teisės ir josios Kriminologijoje specializavimosi ignoravimas, ir vietoje pastarosios; tik Administracinės teisės iškėlimas aukščiau virš Baudžiamosios teisės - ar ta nebus panašus veiksmas, tai ką dabar kaimynystėje praktikuoja ypač diktatorius A. Lukašenka?
Todėl tuo pačiu kiek kitokią studiją išsiunčiau ir Teisingumo ministrei, atskleisdamas veikas, neatitinkančias istorijos mokslui. |
|
189 pav.: pirmas iš kairės buvęs Baltarusijos vidaus reikalų ministras generolas Zacharčenko, kuris atsisakė pažeidinėti konstituciją ir todėl dingo be žinios bei tapo nužudytu. Galima pasididinti. |
Pastarasis, kaip tik, tik administratoriškai, ignoruodamas Baudžiamąją ir Civilinę teisę, pradėjo Baltarusijoje atlikinėti savivales. Joms pasipriešino Vidaus reikalų ministras generolas Jurijus Nikolajevičius Zacharenko, kuris, nors, ir būdamas A. Lukašenkos politiniu bendražygiu, betkonstituciją pažeidinėti atsisakė - atsisakė net reikalaujamus mirties nuosprendžius be teismo vykdyti. Todėl J. N. Zacharenko 1999 m. gegužės 07 d. dingo be žinios ir tik po 20-ties metų šio generolo dukra Elena Zacharenko 2020-02-07 laikraščio „Neue Ciurker Zeitung“ redakcijoje susitiko su jos tėvo pagrobimo-nužudymo gaujos dalyviu Ranee Garavskiu. Jis nurodė, kokioje uždaroje karinėje teritorijoje pakasė Elenos tėvą |
Šį Baltarusijos pavyzdį pateikiu todėl, kad ignoruojant teisės mokslo pagrindus, galima nesunkiai nusiristi iki Rytų kaimynų lygio ir dar todėl, kad J. Krikštaponis kaltinamas „buvimu Baltarusijoje“, apie kurią artimieji nieko neminėjo. Todėl save gerbiantiems istorikams būtina buvo nuodugniau tirti Didvyrio biografiją. Todėl pranešėjo Mindaugo Pociaus „teisininko“ paminėjimas ar nesigavo švelnus konferencijos dalyvių ir jos klausytojų, bei žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA skaitytojų apgaudinėjimas? Juolab, internete D. Glodenis dar labai kritikuojamas dėl ... ar ne dėl „sektantiško?“ požiūrio religijoje?
Tačiau, manau, religija ir istorijos mokslas nieko bendro negali turėti. Todėl nerimą kelia Donato Glodenio kuriama kažkokia „J. Krikštaponio kaltės“ sekta, kurioje atmetami bet kokie archyvuose esantys dokumentai, bylojantys kai ką kitą - apie juos ne tik nediskutuojama, buvo, bet ir imtasi buvo ne civilizuotų represijų, kurias patyriau Donato Glodenio moderuojamoje F.b. socialinio tinklo grupėje. Juolab, šis Teisingumo ministerijos darbuotojas bandė populiarinti proputiniškosios propagandos skandalingąją žmogaus teisių Amnesty International organizaciją ir jo temoje įvyko, galimai, kažkokia EILINĖ Kibernetinė ataka su komentaru ištrynimu ir manęs užblokavimu, kai paaiškinau net GYNYBOS būtinumą karinėms struktūroms naudotis visuomeniniais pastatais, kaip geriausiai įrengtais apsaugai nuo sprogimų, turinčius puikius rūsius slėptuvėms bei puikią kovotojams relaksacijos vietą po mūšių jų pamainų keitime. Todėl arba Rusijos propagandiniam Kibernetiniam veikimui, arba, galimai, Teisingumo ministerijos ciniškam prieš UkraJinos gynybą nusistatymui išsiaiškinti, pateikiu dėl Amnesty Internationalvykdytos diskusijos analizę. O, kadangi, ruošiantis ir Lietuvoje tokiems pat gynyboms veiksmams, jei Lietuva būtų užpulta, tai pats laikas pradėti aiškintis, ar Teisingumo ministerijos šis darbuotojas netrukdys gynybos veiksmams, teikdamas rusiškosios propagandos trafaretus ir ar ne vys karines struktūras iš miesto į užmiestį, kad priešas laisvai galėtų įžengti į miestą ir savivaldybėse kelti pergalių vėliavas? Todėl teko su šia analize informuoti Teisingumo ministrę, pabrėžiant ir šios studijos visą esmę.
|
|
|
|
|
|
|
|
10-tojitema: ODIOZINĖ
M. KAČIULIO FIGŪRA,
LEMIANTI J. KRIKŠTAPONIO
ATMINČIAI
Kadangi man teko
tarnauti šalia
Mordovijos lagerių, tai
tų kalinių laikymo
psichologinius momentus
esu ten girdėjęs ir
todėl toliau galiu
komentuoti ten vykusio
labai keistus minėto M.
Kačiulio parodymus Javas
lagerių gyvenvietėje
parodytus, kuriais jis
neigė bet kokiose
žudynėse dalyvavęs ir jų
nebuvo jokių matęs.
Manyčiau, kad tokiam jo
prisipažinimui apie
keistus įrašus
protokole, kurio jis net
nerodė, įtaką turėjo
turėti tuometinis
chruščiovinis Atšilimas,
ir pačių kalinių
naudojimas tų lagerių
įkurtose įmonėse, kaip
pigia darbo jėga, planų
vykdyme. Todėl kaliniai
galėjo būti drąsesni
parodymuose ir nebijoti
fizinio poveikio laike
tardymų, kuris tuo metu
jau turėjo būti ir
uždraustu, ir pati
lagerio vadovybė turėjo
būti suinteresuota
palaikyti gerus
santykius su kaliniais,
kad jie gerai dirbtų ir „komunizmo
statybos“ planus
viršytų, apie kuriuos
dabartinei karta sunku
suvokti.
Juolab jis ir
dar vienas ... tame
lageryje demaskavo
neteisingai užrašytus
parodymus, įrodydami,
kad sovietinių
tardytojų protokoluose
gali būti ir nesąmonių
prirašyta. Todėl jau
pagal M. Kačiulio 1961
m. parodymus, o po 20-ties
metų tolimesnius jo
„Rudensko žudynių
parodymus“, pagal
kuriuos priimtas šalinti
Didvyriui sprendimas,
toks N. Kačiulio
„parodymas“ turėtų
istorikų būti vertintinu
kaip nepatikimas, nes
jis ankstesniame
tardyme ne tik neigė
buvimą žudynėse, bet ir
pagal visas jo pateiktas
aplinkybes 1961-tų metų
tardyme ir net po 20-ties
metų jau apklausose
pateiktose apie
važiavimą į Minską
antruoju reisu, ten, jis
turėjo būti jau gerokai
po spalio 10-11 d. d.
Rudenske įvykusių
žudynių. Juolab, M.
Kačiulis tame Javas
lageryje buvo pažymėjęs,
kad jam nuvykus į
Minską, buvo vykdoma
sovietinių partizanų
pakorimo vieša
egzekucija. O ši
egzekucija istorijoje
yra garsi ir žinoma kaip
spalio 24-tosios
egzekucija, net dviem
savaitėms parėjus po
Rudenske žudynių. Kaip
matome, Javas lageryje
M. Kačiulis rodė, kad
antruoju reisu išvyko po 5-ių
dienų, tai jau pogarsaus
Nr.42 įsakymo,
rašyto spalio
6 dieną,
tai jau gaunasi spalio 11 dieną,
kaip ir atvykus į Minską
jau po žudynių vakare.
Todėl labai keistai M.
Kačiulis po20 metų
dar labiau padidina
tarpą iki 8-ių dienų.
Todėl susidaro vaizdas,
kad M.
Kačiulis, galima,
nebuvęs Rudenske, jis
kaip ir nenori ten
liudyti, bet, matyt, yra
verčiamas per prievartą
liudyti už iš lagerio
anksčiau laiko išleidimą,
ką ir įtarė JAV gynėja N.
Grybauskaitė.
Todėl M. KAČIULIS
PADIDINA DIENŲ SKAIČIŲ,
KAD ĮDĖMUS SPECIALISTAI
PAMATYTŲ NEATITIKIMĄ.
Juolab, Javase tardymo
net M. Kačiulis minėjo,
jog atvykus į Minską,
paminėjo tuo metu apie
pakartus partizanus
viešai, kur tokia
egzekucija žinoma spalio23 d.
, kas visiškai netelpa
apie „M.
Kačiulį Rudenske“.
Dar svarbiau,
jog M.
KAČIULIS MINĖJO, JOG
KAREIVIAI VAŽIUODAVO
ŠAUDYTI ŽYDŲ, BET KUR
VAŽIUODAVO - JIS NEŽINO,
NES NIEKAD TEN NEVAŽIAVO
- tai tokie1961 m.
liudijimo duomenys vienintelio „liudininko“,
pagal kurį nuimamas
paminklas J.
Krikštaponiui.
Net pagal
psichologinius d ėsnius
nenatūralu, kad
liudininkui labiau
įsimintina egzekucija,
kurios jis ne matė, ir
būtų praleidęs jam
matytas masines žydų
gyventojų žudynes, kai
prieš kiekvieną tardymą
apklausiamieji
supažindinami apie
atsakomybę už parodymų
nuslėpimą. Todėl šokiruojadar po 20-ties
„prisiminimas“ tų
žudynių, kurios buvo
tardyme nuslėptos ir už
tai neiškelta jokia
baudžiamoji atsakomybė.
Be to, M
Kačiulio „parodymas?“
apie Rudensko žudynėse
įtartinas jau vien tuo,
kad jis epizode mini
irgi tokį patį jaunąjį
karį, kaip ir jis pats,
- tai Grigonį, su
kuriuo, neva., atsisakė
žudyti.
Tačiau pats ... Grigonis
toje pačioje
tarptautinėje apklausoje
net nemini Rudensko
įvykio - jis mini kitas
žudynes. O tai jau
nenatūralu. Ir,
akivaizdu, kad dėl šio
neatitikimo M. Kačiulis
gali būti prokuratūros
pakoreguotas ir per jau
minėtą 1982-08-16 tarptautinę
apklausą, kurioje
minėdamas tą patį „
atsisakymo žudyti su
Krištaponiu“ epizodą,
jau nemini Grigonio, bet
minį kažkokį jaunąjį
karį, su kuriuo, neva,
atsisakė žudyti.
Todėl akivaizdus
prokuratūros koregavimo
braižas labai ryškiai
matosi, palyginus
skirtingas apklausas.
Juolab dviem metais
ankstesnėje 1980 m.
apklausoje, minėdamas
Grigonį ir Krištaponį,
kažkodėl įterpė, kad jų,
neva, likimus nežino.
Juolab, tas įterpimas
atliktas protokole
skliausteliuose ir kaip
tai tuos skliausteliuose
įterpimą galima
pavaizduoti šnekamojoje
kalboje - visai ne
aišku, kai į protokolą
užrašomi tik parodymų
žodžiai? Neaišku, ir kam
buvo reikalinga ta
skliausteliuose paminėta
pastaba, kai
prokuratūrai turėjo būti
žinomas J. Krikštaponio
likimas ir likimas
paties ... Grigonio,
kuris čia pat kitose
apklausose buvo
apklausiamas.
Dar sykį
šokiruoja su tuo
Grigoniu visiškas
neatitikimas, kai jau
tarptautinėje apklausoje
M. Kačiulis pripažino
gerai žinąs Grigonį,
gyvenantį Kaune, kuris,
paaiškėjo, dar 1940-aisiais
buvęs komjaunuoliu.
Labai iškalbinga
toji tarptautinė
apklausa, iš matomų
stenogramos „vaizdelių“,
kurių istorikai
greičiausiai,
nematė-nestudijavo, yra
epizodai, kai iš JAV J.
Juodžio gynėja N.
Grybauskaitė,
pradėjo įdomiai
klausinėti M. Kačiulį,
jį demaskuodama, kaip
filmuotą kinostudijoje
ir įtardama, sudarius su
prokuratūra sutartį, kad
būtų profesionalus
liudininkas, jau keliose
bylose liudijęs ir
todėl iš lagerio
ankščiau išleistu, jam
sumažinus bausmę.
Tas M. Kačiulio
paleidimas iš minėto
Javas lagerio yra gana
keistas, kai jis turėjo
ir pražangų.
O pati M.
Kačiulio odiozinė figūra
labai iškalbinga, kai
jis, sūnus „ ...Simo
gimęs 1912 m. Papartynų
km. Seredžiaus valsč.,
beturčių-valstiečių
šeimoje ..., visą laiką
dirbo pas buožes, jų
samdomas ... Laike
Smetonos valdymo buvo
suimtas ir kalinamas
kalėjime. 1940 metais
stojus Tarybų valdžiai,
iš kalėjimo buvo
paleistas. ...“-
apie tai rašė Seredžiaus
valsčiaus Vykd. Komiteto
pažymėjimas Nr. 486 IX
mėn. 14 d., bet metų
neįskaitomų
stalinistinių,
greičiausiai iki 1950 m.
birželio 20 d., kai
teritorija buvo
priskirta Vilkijos
rajonui kalinamas
(reikia aiškintis, ar
kaip kriminalinis, ar
politinis?), bet
sovietinės okupacijos
dėka išleidžiamas iš
kalėjimo ir dirba
Raudonosios armijos
karinių bazių statyboje.
O antrosios sovietinės
okupacijos metu,
kariauja už sovietus,
eidamas iki Berlyno ir
apdovanojamas medaliu „Už
pergalę!“,
190
pav.:
191 pav.:
ištrauka iš Mariaus
Kačiulio
charakteristikos Javas
lageryje iš 1963
m.teismo
posedžio, apie NEIGIAMAS
SAVYBES, kaip 1958 m.
save vedė ypatingai
neigiamai buityje ir
vestuose politiniuose
užsiėmimuose, už ką
administracijos buvo
baudžiamas. 1959 turėjo
atsisakymą nuo darbo, už
ką irgi buvo baudžiamas.
Todėl UŽ
TOKIUS NUSIŽENGIMU
BAUSMĖS LAIKO
SUMAŽINIMAS BYLOJA apie specialiuosius
„nuopelnus“ ir taip
vadinamas
„nepaklusnumas“ gali
būti KGB numatytas
provokacijoms numatyti.
Todėlšokiruoja, kad
istorikai pasitikėjo
tokios asmenybė „liudijimais“.
.
192 pav.:
po aukščiau išvardintų
M. Kačiulio neigiamų
savybių, toliau keistai
rašoma, jog, neva, „sąžiningai
atsineš į darbą ir 1962 metais
nuobaudos nuimtos, dirbo
staliumi. dienos normas
įvykdydavo 120-130 %,
dalyvavo meninėje
saviveikloje, yraVIDAUS
TVARKOS SEKCIJOs NARYS,
aktyviai dalyvauja
diskusijose“ ir
dėl to sumažinamas
baudimo terminas.
193 pav.:
pagrindiniai Mariaus
Kačiulio duomenys pagal
SIGNATŪRĄ Ypatingajame
archyve:LYA,
f-K, ap-2, b77-8psl. paimti
iš garsaus A.
Impulevičiaus 1941-10-06
įsakymo Nr. 42 dėl
išvykos į Minską,
KGB-istų sudaryto apie 1981-1982 m.,
greičiausiai, skirtai
Tarptautinei apklausai.
Pažymėtina, kad M.
Kačiulio dalyvavimas „Rudenske
žydų šaudyme“ įrašytas
po 1980 m.
apklausos, kurioje jis „
liudijo J. Krikštaponį“
ir kitus, ir
greičiausiai, tas įrašas
pateiktas tik dėl
proformos, nes jo 1948 m.
nuteisimo byloje
Rudensko miesto nėra ir
pagal Rudenske žudynių
datą, M. Kačiulis išvykę
į Minską antruoju reisu
po 8-ių dienų nuo spalio
5-os dienos pirmojo
reiso išvykimo, gaunasi,
kad jis turėjo atvykti į
Minską jau po žudynių. Šokiruoja
tai, kad ŠIO LABAI
SVARBAUS IR NET SVARBIAUSIO
SĄRAŠO NEMATĖ M. POCIUS
, klausimas, ar A,
Rukšėnas jį gerai
studijavo, nes
nepastebėjo M. Pociaus
klaidos,
kai M. Pocius M.
KAČIULĮ PAVERTĘS Į
KARININKĄ, kai prie jo
pavardės aiškiausiai yra
parašyta, jog jis
jaunasis karys. Tai,
galima spėlioti, kad M.
Pocius, arba nemoka rusų
kalbos, arba visai to
sąrašo nematė nei rusų
nei A. Impulevičiaus
įsakymo lietuvių kalba .
Tuo labiau, rašoma, kad
M. Kačiulis dėl
kažkokios "belaisvių
Kačino stovyklos", labai
didelė abejonė, ar ten
galėjo būti, aplamai
būti kokia nors
stovykla? Apie ją
internete jokių žinių.
194 pav.:
čia iš 1948-08-26
Kaune M. Kačiulio
tardymo protokolo esančiame
(saugomame) fonde
K-1-4738386-299,
iš kurio labai aišku,
kad šalia geležinkelis,
labai panašu į
Masiukovščinoje Miško
stovyklą
(geležinkeliukas-siaurukas
galėjo būti ir
Šiaurinėje Minsko dalyje
netoli Pškino kareivinių
ir Prodos), tačiau
atkreiptinas dėmesys į
KONCENTRACIJOS STOVYKLĄ,
o ne karo belaisviš
stovyklą, ką
Koncentracijos
stovyklomis vadinamos
yra tik civilių asmenų
koncentracijos. Tuo
labiau, kad M. Kačiukis
pasakojo apie naikinamus
žydus (tarybinius
piliečius), o po 30metų
jam žydai pavirto į „karo
belaisvius“, juolab, ta
Koncentracijos stovykla
galėjo būti į pietus nuo
Minsko garsiausioje
žydų naikinimo vietoje,
kurioje taip pat
geležinkelis buvo.
Todėl, vėl nieko
neaišku. - panašiausia,
kad M. Kačiulis per
prievartą „liudija“, kur
jis būti negalėjo. Dar
svarbiau, kad jis
KONCENTRACIJOS STOVYKLOS
PAVADINIMO NEŽINOJO, o
po 30 metų
„sužinojo“ ir tai matome
žemiau. Tik iš ko
sužinojo?
195 pav.:
iš 80-tųjų
metų apklausos, M.
Kačiulio paistymas,
kelis kartus sumažinus
atstumą į Kačino
gyvenvietę, kai, tai
gali būti greičiau
Masiukovščinoje Miško
stovykla, dvigubai
toliau, nei nurodė, , o
Kačino dar toliau tiek
pat. Skandalingas
M. Kačiulio parodymas
apie naikinamus "polit
vadovus?", kai jis po
karo rodė žudomus žydus,
o po 30 metų
pavirsta žydai į "karo
belaisvius?", kai 1961
m. Javas lageryje per
tardymą M. Kačiulis
neigė bet kokį buvimą
žuidynėse. Toks
kardinalus parodymų
pokytis gali vykti tik
pagal kažkokį politinį užsakymą!? Tuo
labiau, kad karo
belaisvių FILTRACIJA
(valymas nuo
komunistų-politrukų ir
nuo išsimokslinusių žydų
buvo) liepos mėnesį
Drozų kaimo apylinkėse
iki 10-20tūkst.
aukų, kai dar Lietuvoje
to bataliono kūrimosi
stadija buvo.) Todėl
labai abejotinas šis
įvykis apie
"politvadovus?"?
196 pav.:
o čia jau vėlesnėje po - 2-jų
metų Tarptautinėje
apklausoje, kurioje M.
Kačiulis pabrėžė, kad
VYKO VISA KUOPA.
197 pav.:
įrodymas, kad M.
Kačiulis dirbo sovietų
kariuomenė bazės
statyboje, kai buvo
sovietų išleistas iš
kalėjimo. Tai iš
STENOGRAMOS, ISTORIKŲ
NESTUDIJUOTOS, gynėjos
iš JAV N. Grybauskaitė
klausimų 41mo
lapo, paklausus apie 40 tūkstančių
lietuvių ištremtų į
Sibirą, prokuroro
padėjėjas Eugenijus
Bakučionis (EB)
uždraudžia M. Kačiuliui
į tą klausimą
atsakinėti.
198 pav.:
o čia 1961-09-05 Javas
lageryje M.
Kačiulio paneigimas -
NKVD "tardymų"
demaskavimas.
199 pav.:o
čia galutinai M.
KAČIULIS DEMASKUOJA 1948 m.
tardytojų melą
200 pav.:
kaip matome, šiame karo
belaisvių naikinimo
epizode jau nėra J.
Krikštaponio - jo nemini
niekas, bet ir nemini
net pats M. Kačiulis,
nežiūrint tai, kad „Juozas“
Rutkauskas J.
Krikštaponį. Todėl,
akivaizdu, kad jei jis
ten būtų buvęs, tai daug
kas jį būtų minėję, o
NEATITIKIMAI DĖL J.
KRIKŠTAPONIO VIENAS KITĄ
NEIGIA - naikina ne
tikslų„liudijimą“,
greičiausiai, apsirikus,
sumaišius abiems
pavardes, ką M. Kačiulis
tai ir pripažino.
mini
201 pav.:
kažkaip niekam
neužkliuvo aritmetikos
neatitikimai
Tai, prašome „pasigrožėti“
M. Kačiulio „liudijimų?“
palyginimais:
202 pav.:
203 pav.:
294 pav.:
205 pav.:
206 pav.:
207 pav.:
208 pav.:
209 pav.:
210
pav.:
M. Kačiulio
bylos atsakomybės už
komunistinę veiklą
211 pav.:
212 pav.:
|
11-toji
tema: Ar
ne dokumentų
archyve studijavimo
ignoravimo dėka pasidarė 11 apgavysčių,
skirtų visuomenei,
mokslininkams ir
Komisijai apgauti?
Tame retoriniame
klausime susitelkė visi
pagrindiniai įrodymai,
kad J. Krikštaponio
Baltarusijoje galėjo
nebūti. Tai tos
apgavystės ar
sąmoningos, ar
savaiminės, ignoruojant
visapusišką
(Holistinį-visuminį)
tyrimą, šiam klausimui
lai ieško atsakymą, kam
priklauso. Tos visos
apgavystės išplaukė iš
Istorijos instituto
[LII(Lii)] 2021-12-03 Ukmergėje
mokslinei konferencijai
skirtos mokslų daktaro Mindaugo
Pociaus labai
teigiamos Pažymos,
kurios gale buvo
pabrėžtos nepaneigtosios
prieštaringos žinios,
kurios, kaip ir braukia
visas apgavystes bei
galimai išsigalvojimus
apie „ | | | | | | |