71 pav.: mokslų išėjimo įrašas Juozui Krikštaponiui-"Krištaponiui" jo Pakėlimo lapo grafoje. Raidžių šifro analizei galima dar labiau pasididinti.

70 pav.: Atskiras A. Impulevičiaus įrašas Zenonui Kemzūrai. Rankraščio tyrimui, galima žymiai pasididinti

, o taip pat galima visą Pakėlimo lapą pamatyti.

      Pirmiausiai, tarp tame A. Rukšėno man atsiųstų 10 pav.: matomų duomenų iš J. Ūselio 1962 m. sausio 26 d. apklausos, po kurios, praėjus pusmečiui, jis buvo sušaudytas, teismo nutartį įvykdžius, jo parodymas dėl šaudymo sovietinių karių už Minsko, yra labai abejotinas, nes sovietinius tardymo organus K. Ūselis, galėjo, paprasčiausiai, apgaudinėti - klaidinti. Klaidinimas akivaizdus, nes už Minsko esančioje Miško stovykloje šalia Masiukovščinos gyvenvietės 1941 m. spalio mėnesyje masinio karo belaisvių naikinimo būti negalėjo, nes tiems karo belaisviams valymas (komunistų, komisarų ir žydų naikinimas) vyko 1941 m. liepos-rugpjūčio mėnesiuose prie Drozdų kaimo ir tiems patiems belaisviams pakartotinas valymas, atliekant vėl pakartotinas masines žudynes, labai jos ten abejotinos. Juolab, tos masinės karo belaisvių žudynės 1941 m. spalio mėnesyje vyko Minsko miesto karo belaisvių stovykloje ir tai įrodo NKVD sudarytas Aktas Nr. 64, kuris LŽTKC 2023-08-16 Prašymo 8 psl. pav. Nr. 10 parodytas fragmentu bei kitomis nuorodomis į tą aktą. Todėl J. Ūselio parodymas „išvyko šaudymo vietą už Minsko“ galėtų būti teisingas tik tuo atveju, jei tai būtų už Minsko į rytus Uručje vietovės mišką, kuriame šiuo metu vyksta masinių sušaudymų ekshumacijos. Bet istorikai A. Rukšėnas ir M. Pocius apie tikras masinio karo belaisvių naikinimo vietas visai nieko nemini. Be to, pagal logiką apie J. Krikštaponio kalinimą kariai neturėjo nieko žinoti ir jam nesant batalione, jie turėjo skaitytis kaip J. Krikštaponio kuopos kariais, kaip vadui „laikinai kažkur išvykus“, ar ..., nes laikinai pavaduojantys neturėjo oficialiai būti apiforminti įsakymais. Todėl nieko nuostabaus, kad daug apklaustųjų karių J. Krikštaponį laikė savo vadu. Tai matosi iš naujo tyrimo rezultatų surašytų LGGRTC man moksliniame atsakyme, kurie surašyti,  „visiems?“ vienodai atsakant, kaip matosi 10 pav.:, bet nesimato, kaip klausiama. Gali būti, kad čia vienodai tik vienas ir tas pats tardytojas surašė, nes apklausa,  o klausimų kontekstas neaiškus – neaišku, už kokį periodą ir kaip buvo klausiama. Dar įdomiau, jog 10 pav.:  apie 2 paskutiniųjų liudininkų - tai Petro Andriuškevičiaus ir Edvardo Guogos parodymą žodžiui VADAS panaudotas keistai daugiskaitos galininko linksnis teigiant, jog jiedu „per apklausą parodė, kad 2-osios kuopos vadus ...“. Jeigu tai būtų, kad prie žodžio VADU netyčia būtų prispausdinta atsitiktinai raidė S, tai galima būtų patikėti tokia atsitiktine klaida, bet ne dvejose variantuose, kai S raidės klavišas visai kitoje vietoje. Todėl tokios klaidos priežastis gali būti, jog šie du liudininkai paminėjo 2-os kuopos vadus daugiskaitoje, bet tai istorikams galėjo netikti ir atliko ne pilną ištaisymą. Tam pagrindas yra tai įtarti, nes dar yra du liudininkai ypač Mindaugo Pociaus slepiami, kurie nurodė 2-3 2-osios kuopos vadus, kuriuos čia tuoj parodau.   

     8.              Todėl NESĄŽININGUMO ASPEKTAS ATSIVERIA tame naujajame abejotiname „tyrime“, „nurašius?“ idealiai vienodus tų 9-ių liudininkų pasakymus, tiek A. Rukšėnui man atsakyme, matomame 10 pav.:, o, ypač, A. Pociaus žurnalo „Genocidas ir Rezistencija“ (toliau G. ir R.) 2023 1(51) straipsnio 15-16 psl. irgi visiškai  vienodai 11 pav.: taip pat pateikiant labai abejotinus tų 9-ių liudininkų visiškai  vienodus žodžius, - labai abejotina, kad tie 9 liudininkai sakytų vienodais žodžiais, kuriais matosi aiškus kažkoks keistas mėgavimasis tais jų vienodais užrašytais žodžiais, juos 9-is kart atkartojant ir be reikalo užimant tekstuose vietos, vietoje to, kad tik išvardinti tas 9 pavardes ir prie jų pridėti tą jų bendrą teiginį. Todėl A. Pocius minėtoje Ukmergės konferencijoje buvo neteisus, jog, neva, „9 (devyni) skirtingų laikų apklausti policininkai-liudininkai“, nes aiškiai matosi, jog tos apklausos vyko nuo 1961 m. vasario 22 d. iki 1962 m. vasario 19 d. ir jos buvo vykdomos garsiajam istoriniam-teisminiam 1962 m. Vilniaus teismo proceso farsui, kurį aš puikiai prisimenu; publikuotą tada per sovietines masines informavimo priemones - dabar vadinamas žiniasklaida. Todėl nieko nuostabaus, kad to paties tardytojo, ar tos pačios tardytojų grupės parodymai galėjo būti vienodais žodžiais užrašyti, ir neaišku, iš kokio konteksto juos nurašius, ir neaišku, kaip juos klausiant - ką klausiant ir už kokį periodą tą vadovavimą kuopai klausiant? Todėl, iškilus klausimams, akivaizdu, jog tas istorinis „tyrimas“ nėra kokybiškas. Žemą to „tyrimo“ kokybę parodo ir tai, kad pateiktos ne tų liudininkų citatos (jos nepaimtos į kabutes), o istorikų tik vienodai atpasakotos, nenurodžius ko buvo klausiama ir kaip konkrečiai buvo klausiama ir neaišku, kaip liudininkas atsakinėjo. Todėl Mindaugo Pociaus G. ir R. moksliniame žurnale akivaizdžiai ne moksliškai daromas apibendrinimas, kad, neva: „Šie pasikartojantys parodymai leidžia neabejotinai konstatuoti faktą, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ai kuopai.“ Abejotina, kad iš tų 9-ių liudininkų, išskyrus J. Ūselį, kas nors dar būtų „prie žudynių J. Krikštaponį“ minėję, ir, aplamai „J. Krikštaponį Baltarusijoje“ minėję? Jei liudininkai J. Krikštaponį būtų sieję su Baltarusija, tai reiktų konkrečiai matyti, ką apie jį Baltarusijoje mini, ką ir kaip Baltarusijoje „matė?“ J. Krikštaponį. Jeigu tokių būtų, tai jie būtų eksploatuojami ne mažiau, kaip „liudininkas“ Marius Kačiulis, su pasimėgavimu apie žudynes pasakojant. Bet, kažkodėl ir  minėto G. ir R. žurnalo 15-16 psl. M. Pocius čia 11 pav.:   matomoje mano nuotraukoje, kurią aiškumo dėlei dviem spalvom subraukiau skirtingus aspektus iš žurnalo, kurio adresas:     http://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf

11 pav.:  nuotrauka M. Pociaus straipsnio 15-16 psl. moksliniame žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2021 1(51)  su skirtingais pagal reikšmę pažymėjimais, atkreipiant dėmesį į konkrečius liudininkus, jųjų vienodus teiginius ir labai svarbius tų teiginių momentus.

                        Pačioje 11 pav.: nuotraukos pabaigoje M. Pocius 58-tąją nuoroda nurodo, jog „58 J. Krikštaponį (Krištaponį) buvus 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vadu, rašoma knygoje Lietuvos karininkai, t. 4, p. 277.“ Ir tai, natūralu, nes jis ir buvo to bataliono karininku ir visi karininkai Lietuvos yra apskaityti. Bet, J. Krikštaponio apšmeižimo dėlei, M. Pocius nesąžiningai  11 pav.:   pateikia „liudininką“ Martyną Kačiulį, nors šis istorikas žino, kad M. Kačiulis yra pats nepatikimiausias savo „liudijimais“, bet jį vis tiek kiša, kad tendencingai iškreipti istorinę tiesą, ir tai N. Pocius šioje pozicijoje daro tai ne kartą. Taigi, pirmasis M. Pociaus istorinės tiesos iškraipymas yra toks, kad Martyno Kačiulio nepatikimumas yra akivaizdus ir aiškus tuo, kad jeigu M. Kačiulis net nežino savo būrio vado Juodžio vardo, su kuriuo bendrauti turėjo net iki keliolikos karų daugiau, nei su kuopos vadu, tai panašu, kad M. Kačiulis gali būti vos ne pašaliniu batalione. Ir čia nieko nuostabaus nėra dėl šio „liudininko“, nes M. KAČIULIS YRA JAUNASIS KARYS, net eilinio laipsnio neturintis „karys“ - tik kaip kursantas, kaip prie Rusijos baudžiavos rekrutas - dar neapmokytas „karys“. Todėl kaip naujokas batalione, net nežinantis savo būrio vado vardo, todėl kitus vyresnius karininkus, kaip savo kuopos vadą gali ir net maišyti pavardėmis, juos „žinodamas“ tik iš nuogirdų. Todėl A. Rukšėnas ir A. Pocius nesąžiningai nuslepia, kad M. Kačiulis yra tik Jaunasis karys, vadindami jie jį „kariu“. Dar nesąžiningiau pasielgė M. Pocius Lietuvos Istorijos instituto Pažymoje, Martyną Kačiulį pavertęs jaunesniuoju „karininku“, atseit, „Karo mokyklą baigusiu“ ir, atseit, „privalančiu gerai pažinoti savo kolegas-karininkus“. Ir „suklysti“ istorikas M. Pocius negalėjo, nes savo Pažymoje, skirtoje 2021-12-03 Ukmergės konferencijai, net dvejose vietose - 5 psl. ir 7 psl. skaitytojus įtikinėja šio „karininko“ „liudininko didele kompetencija“. Tą patį skaitytojų ir  naujos Desovietizacijos komisijos narių apgaudinėjimo tikslu  LGGRTC tinklalapyje pateikta nauja kažkokia „pažyma“, net be jokių parašų (neaišku, kas autorius) - joje irgi apie M. Kačiulį meluojama, kad, jis, neva, „karininkas“ ir meluojama 4 psl. bei  6 psl. ir pagal šiuos melus siūloma Didvyriui naikinti atminimo ženklus. Tai neregėta apgavystė, nors M. Kačiulis iš kart po karo savo kuopos vadą, vadovavus žudynėms rodė Nikodemą Reikalą, apie jį pateikdamas taip:

12 pav.: Martyno Kačiulio ir Stanislovo Gervino 1948 m. liepos mėnesio parodymai, LGGRTC man prisiųstame atsakyme. Kaip galima užsimerkti į pačius patikimiausius pokario 1948 m. liudijimus, kai liudininkams dar nėra atmintis sušlubavusi?  Tada dar nebuvo KGB, kuri tik nuo 1954 m. pradėjo veikti.

     Taigi, M. Kačiulio rodymas kaip savo kuopos vadą N. Reikalą, turėtų būti patikimesnis, nes praėjus 7-iems metams nuo įvykio, atmintis neturėtų iškraipyti prisiminimų, kaip tai gali atsitikti po 20 metų. Todėl nieko nuostabaus, kad M. Kačiulis savo kuopos vadą Nikodemą Reikalą pakeičia į J. Krikštaponį, nes jie turi būti abu panašūs - aukšti ir liekni. Todėl Jaunasis karys, mažai pažinojęs kuopos vadus, galėjo ir sumaišyti, taip, kaip ir aš neatsimenu, katras karininkas už mano nugaros stovėjo, kai savo radaru-aukštimačiu 1968-03-27 ieškojau dingusio „Gagarino“ jo žuvimo metu. Neprisimenu, nes pavardėmis 3 pastoviai besikeičiančius operatyvinius-budėtojus net pavardėmis nelabai žinojome, nes pagal statutą tik laipsniu kreiptis galima, o pavardžių antsiuvai prie krūtinės pagal NATO standartus atsirado tik dabar. Ir jeigu aš neatsimenu, nors 3 metus tarnavome, tai M. Kačiulio atžvilgiu tarnyba buvo nuo 3-jų savaičių iki 3 mėnesių atsiminimui sąlygos dar prastesnės, nekalbant, apie stresus, matant žmonių žudynes. Todėl dėl pergyvenimų galėjo ir iškreipti tų įvykių įspūdžiai smulkmenose; tokiose, kaip kuopos vadų pavardės. Todėl M. Pocius savo Pažymos 8 psl. ir dabar LGGRTC naujos „pažymos“ 7 psl.  pažymėjo, jog „1982 m. rugpjūčio 16 d. apklausa buvo vykdoma dalyvaujant JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus atstovui N. Šerui ... Per apklausą M. Kačiulis patvirtino, kad jo sveikata ir atmintis gera (M. Kačiulio 1982 m. rugpjūčio 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. К-l, ap. 46, b. 1161, t. 3 (Jurgio Juodžio bylos medžiaga), 1. 55 - 79).“ Keista, kad nuo įvykių praėjus 41-iems metams ir tik apie 60 metus turinčiajam reikėjo įrodinėti apie sveikatą, kai tokiame amžiuje atminties sutrikimai dar neturėtų būti. Galima manyti, kad sovietinius ir JAV teisės specialistus galėjo šokiruoti šio „liudininko“ kuopos vado pakeitimas. Todėl reikia pažymėti ir istoriko Mindaugo Pociaus nusistebėjimą šį:

13 pav.: ištrauka iš 2021-12-03 Ukmergės konferencijai paruoštos Pažymos 5 psl. viduryje.  Lygiai ir absoliučiai tokia pati yra ir LGGRTC naujos „pažymos“ neaišku kieno autoriaus 4 psl., taip pat tai rašoma. Galima pasididinti.

     Kaip matome 13 pav., kai rašoma, jog REIKALINGI TYRIMAI, O NEIŠTYRUS, JAU REIKALAUJAMA ŠALINTI PAMINKLĄ. Dar didesnis nesąžiningumas iš M. Pociaus ir LGGRTC naujos „pažymos“ pusės yra tai, kad 12 pav.:  pagal 1948 m. liepos 28 d. Stanislovo Gervino parodymą nuslėptas N. Reikalo vadovavimo žydų žudynėms Kauno VII-tame forte, tų žydų žudynių „kaltę“ be jokių įrodymų, M. Pocius pabandė permesti J. Krikštaponiui savo straipsnyje G. ir R. žurnalo 13 psl., kuriame parašė taip: „TDA batalionas jau liepos mėnesį dalyvavo kelių tūkstančių žydų žudynėse VII forte Kaune, o rugpjūčio 2 d. – kelių šimtų žydų žudynėse IV forte33. Nėra žinoma, ar J. Krikš- taponis (Krištaponis) dalyvavo rugpjūčio 2 d. žudynėse (didelė tikimybė), tačiau aišku, kad apie jas turėjo žinoti. Svarbu tai, kad giminės, artimieji, kaimynai pripažįsta, kad jis buvo įtrauktas į nacistinės Vokietijos tautinio darbo batalioną34.“ O 34-oje nuorodoje rašoma taip: „34 LLKS pirmininkas J. Burokas rašė, kad 1944 m. pabaigoje tardoma J. Krikštaponio sesuo Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo Lietuvoje, nebuvo išvykęs į Baltarusiją, tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje ir savo tėviškėje net slapstėsi nuo raudonųjų partizanų. Esą J. Krikštaponio dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš bataliono, nes netikėjo nei sovietais, nei vokiečiais. Šiuos liudi-jimus reikia vertinti rezervuotai, nes artimieji galėjo būti suinteresuoti nuslėpti jo tarnybą 2-ajame batalione, žr.: J. Burokas, „Kas apgins pulkininko Juozo Krikštaponio garbę?!“, prieiga internete: https:// slaptai.lt/jonas-burokas-kas-apgins-pulkininkojuozo-krikstaponio-garbe/ [žiūrėta 2022-01-12].“ Tačiau, atsivertus tą straipsnį, J. Buroko straipsnyje nėra tokio parašymo, kad „Šiuos liudi-jimus reikia vertinti rezervuotai, nes artimieji galėjo būti suinteresuoti nuslėpti jo tarnybą 2-ajame batalione“ ir nėra žodžio „Esą“, prieš J. dukterėčios pasakojimo citatos. Tai, didesnio chuliganizmo dar neteko matyti, kai į komentuojamo straipsnio citatą komentatorius citatos autoriaus J. Buroko vardu įdeda savo chuliganišką iš giminių išsityčiojimą, prieštaraujantį pačiam M. Pociaus teiginiui, kad „giminės, artimieji, kaimynai pripažįsta, kad jis buvo įtrauktas į nacistinės Vokietijos tautinio darbo batalioną34“, o čia pat giminių pripažinimą buvus batalione, be jokių įrodymų paverčia, kad, neva, „artimieji ... suinteresuoti nuslėpti jo tarnybą ...“. Nekorektiškos manipuliacijos viršūnė yra, kai ne cituojamas straipsnis be jokių kabučių, o tik atpasakojamos citatos ir tame atpasakojime neaišku, kur pasibaigia straipsnio citatos, o, kur prasideda to straipsnio kritika.
        Iš artimųjų išsityčiojimas gaunasi, nes „slėpti tarnystę batalione“ yra net didžiausias absurdas, kai Raudonosios armijos kariams buvo privaloma į batalionus pereiti, nes kitaip  tada  sovietams skirtose karo belaisvių stovyklose reiktų atsidurti. Dar blogiau, jog M. Pociaus išsityčiojimas iš dukterėčios, netikint „dezertyravimo“ iš bataliono faktu, parodo istoriko žemą istorijos supratimą, kai pagal dukterėčios mamos pasakojimą akivaizdu, kad J. Krikštaponis po kalėjimo nė negrįžo į  batalioną. Todėl dukterėčios teiginys visiškai atitinka jos dėdės nusiteikimui prieš nacius, ir paklaida dėl „dezertyravimo“  gali būti nedidelė, nelabai supratus mamos naudojamus terminus, nes dezertyravimo faktas buvo, pasitraukus iš Raudonosios armijos, o, gal, ir J. Krikštaponiui nelabai pasakojant, kokiu būdu po kalėjimo jis negrįžta į batalioną. O tai ir yra „sugedusio telefono“ efektas, - mėgstamas vaikų liaudies žaidimas.
        Tik M. Pociaus nesąžiningumo viršūnė peraugo iki 11 pav.:  absoliučiai priešingo liudininko Henriko Salelionio liudijimo „apvertimo aukštyn kojomis“, pateikus net neteisingą išvadą, kai liudininkas Henrikas Salelionis, net visiškai atvirkščiai liudija. 
        Todėl, tik atidžiau paskaičius, matosi, kad M. Pocius skaitytojus apgaudinėja, neteisingai - visiškai priešingai priskirdamas Henriko Salelionio liudijimą prie kažkokių „pasikarojančių“ liudijimų. Surašo įkyriai pasikartojimus ir vadina „pasikartojančiais“, kai H. Salelionis J. Krikštaponį mini tik IŠ PRADŽIŲ buvus kuopos vadu - t. y., tikriausiai, buvus Lietuvoje vadu, o išvykoje į Baltarusiją jau žodžiu PO JO - ltn. Tamošiūnas nurodomas vadu. O tai jau gaunasi, kad H. Salelionis liudija visiškai vienodai, taip, kaip nustatė KGB tyrėjai, kuriuos abu istorikai: A. Rukšėnas ir M. Pocius slepia. Todėl palyginimui sudedu šiuos H. Salelionio ir KGB tyrėjų teiginius:

15 pav.: Henriko Salelionio liudijimas iš man atsiųsto LGGRTC  mokslinio atsakymo ir 16 pav.:  jau čia 3-čioje temoje 3 pav.:  rodytas ne anksčiau, kaip 1981 m. KGB tyrėjų sudaryto Sąrašo 1-mo lapo viršutinė dalis, nustačius, kad nuo 1941 m. spalio mėnesio kuopos vadu tapo vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas, sūnus Simono      Šiuos du teiginius 15 pav.  ir 16 pav. palyginus, pasidaro labai aišku, kodėl A. Impulevičiaus 1941 m. spalio 6 d. įsakyme Nr. 42 nėra į komandiruotę Minskan nurodyto N. Reikalo, nes J. Krikštaponis turėjo savo pavaduotoją Vladą Tamošiūną kaip 1-mo būrio vadą, ir netikėtai pradingus 2-os kuopos vadui J. Krikštaponiui, pagal iš anksto numatytą karinę struktūrą, kuri sugriūti neturi, nes pavaduojantys visad privalo atsirasti be jokio naujo vado skyrimo iki tam tikro laikotarpio. Todėl šie du dokumentuoti teiginiai įrodo, kad Baltarusijoje J. Krikštaponis nebuvo. O jų yra daugiau kaip trys. 9.                PAGRINDINIO PATIKIMIAUSIO LIUDININKO (Juozo Vėsos) PARODYMŲ SLĖPIMAS M. Pociaus abiejose publikacijose ir dabartinėje-naujoje LGGRTC be autoriaus anoniminėje „pažymoje“-plagiate, skirtame tik ką įkurtai „desovietizacijos“ Komisijai apgaudinėti, - tai ir yra įrodymas, kad Centras dar iki dabar ignoruoja sąžiningą-mokslinį J. Krikštaponio biografijos tyrimą ir to tyrimo normalaus dar, tikriausiai, iki dabar neatliko. Už šį Henriko Salelionio bei Juozo Vėsos parodymų atskleidimą esu dėkingas LGGRTC direktoriui dr. Arūnui Bubniui, istorikui Alfredui Rukšėnui ir naujai mokslininkei, GRT departamento direktorei Kristinai Burinskaitei, kuriai man paskambinus, kad Centras delsia man atsakyti į mano pateiktus 21 klausimą – tai po dienos-kitos iš Centro atsakymą nedelsiant gavau, oficialų, - tikrą mokslinį išsamų atsakymą, net 14 psl. apimties, parengtą minėto istoriko A. Rukšėno ir pasirašytą Centro direktoriaus A. Bubnio, kuriame atsirado naujų-vertingų žinių, kas liečia J. Krikštaponio biografiją. Tarp tų LGGRTC atsiųstų man žinių buvo ir aukščiau paminėtas Henriko Salelionio parodymas, įrodantis, kad „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti negalėjo, ir prie to Henriko Salelionio parodymo buvo pateiktas Henriko SALELIONIO parodymą patikslinantis-papildantis Juozo VĖSOS labai svarbus parodymas šis:   16 pav.:  Juozo VĖSOS PARODYMAS man Centro atsiųstas. Priešpaskutinėje eilutėje įdėta A. Rukšėno pastaba „iš piršto laužta“, jog, neva, „neprisiminė 2-osios kuopos vadų kaitos“. Juk, J. Vėsa aiškiai pasakė, jog  NEPRISIMENA kitų būrių vadų, o ne savo „kuopos“, nes būriams vadovavo jam nežymūs karininkėliai ir tai labai natūralu, kad nežymius karininkus gali ir neprisiminti.  Be to, vyko 2-os kuopos ne „ vadų“, o PAVADUOTOJŲ KAITA, kas yra vadybiškai natūralu, nes dingus įstatyminiam-oficialiajam kuopos vadui J. Krikštaponiui, visi kiti buvo jį pavaduojantys.  Tikėkimės, kad čia man LGGRTC parašęs pastabą, gal pakoreguos, kai atliks išsamesnius tyrimus?  Juozo Vėsos liudijimas, papildantis Henriko Salelionio teiginį ir taip pat  Stanislovo Gervino aiškiai matomas, lyg, ir psichologinis prievartavimo bandymas 1948 m. N. Reikalo žudynėse paliudijimą po 14-os metų pakeisti į J. Krikštaponį, kaip tai pakeitė Martynas Kačiulis. Galima pasididinti.        Iš šio Juozo Vėsos 1962-01-24 apklausos parodymo aišku, kad jo kuopos vadu iš pradžių buvo J. Krikštaponis. O ta PRADŽIA, logiškai galvojant, ir buvo Lietuvoje. O, pasakymas VĖLIAU - tai jau išvažiavus į Baltarusiją, KAI J. KRIKŠTAPONIS KALĖJIME ATSIDŪRĖ. Jeigu, kas prieštaraus, tai lai atsako, kas su pastaruoju atsitiko ir kur dingo, kad Tamošiūnui reikėjo pavaduoti? Ir, matyt, kilusiam iš Ukmergės krašto nuo Valtūnų, kur Siesartis įteka į Šventąją, matyt nelabai tiko žudymams vadovauti - galėjo jis visaip simuliuoti, tai todėl žydų žudynėms Kauno VII-tame forte patyrusįjį Nikodemą Reikalą pasiuntė. Todėl jis ir keitė Tamošiūną o ne „Krikštaponį“, kaip prisigalvojo M. Pocius. Juk aiškiai parašyta, kad „Jie keisdavosi“. Kas tie „jie“? Tai aišku, kad tie, kurie VĖLIAU tapo vadais. Tai pasakys net Pradinės mokyklos mokinys, perskaitęs Juozo Vėsos parodymą. Tai trečią kartą rodomi požymiai, kad M. Pociui reikia Pradinės mokyklos kursą pakaroti. Todėl M. Pocius slepia J. Vėsos liudijimą, ir jį nuslėpęs, prisigalvoja fantaziją, kurią ir LGGRTC naujos „pažymos“ 5-tame psl. tokią:     „Anksčiau minėti ir kiti su 2-uoju batalionu susiję dokumentai rodo, kad 1941 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesiais ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas pakaitomis ėjo 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas (tvirtai galima teigti, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) šias pareigas ėjo nuo rugpjūčio 1 d. iki spalio pabaigos ir gruodžio mėnesį, o N. Reikalas – nuo spalio pabaigos iki lapkričio pabaigos, tiksliau nustatyti nepavyko), todėl aktualu atskleisti ltn. J. Krikštaponio (Krištaponio) vaidmenį konkrečiuose įvykiuose.“      Pirmiausiai, kas per  „dokumentai“, galintys rodyti NESĄMONĘ kuopos vadų kaitoje? Kur tokia „praktika“ naudojama, kad pagrindinis įstatyminis būrio vadas nuimamas ir vietoje jo kitas junginiui vadovauja, ar keičiasi? Kas ir kur matė įmonių ar įstaigų direktorius kaitaliojant taip? Todėl Ukmergės konferencijos stebėtojus, kiek man teko kalbėti, suglumino M. Pociaus jo Pažymoje „išradimas“ apie kuopos vadų kaitą. Ji galima tik, (mano supratimu) kai pavaduojantys keičia tikrąjį vadą ar vadovą, tai tada suprantama, kad pavaduotojai gali  ir kaitaliotis. Negi J. Krikštaponis atsisakinėjo žudynėms vadovauti, ir todėl N. Reikalas jį kaitaliojo? O, gal, atvirkščiai, aplamai J. Krikštaponio Baltarusijoje nebūtą, nes tuo metu Kauno kalėjime buvo ir todėl M. Pocius ir negali J. Krikštaponio vaidmenį nustatyti? Tai todėl reikalaujama pašalinti J. Krikštaponio atminimą, nes nėra nustatytas J. Krikštaponio vaidmuo konkresčiuose įvykiuose!      Taigi, dabar „desovietizacijos“ Komisijos apgaudinėjimo tikslu LGGRTC naujoji „pažyma“ ir nemini nei Henriko Salelionio, ir nemini visai  Juozo Vėsos liudijimų. Jeigu jie būtų paskelbti, tai, Komisijos nariai nebalsuotų už paminklo nuėmimą.         10.            APIE LOGIŠKIAUSIĄ LIUDININKĄ Juozą VĖSĄ DUOMENYS YRA SVARBŪS, nes jis galutinai įrodo, jog „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti negalėjo, o nuslėpus jo parodymą, Komisijos apgavystės ir „tyrimo“ falsifikacijos tikslu, galimai, šiuo liudijimu, jį „apvertimu aukštyn kojomis“, prisigalvoti „du kuopos vadai, pakaitom pareigas einantys“, kai iš tikrųjų kaitaliojosi pavaduojantys J. Krikštaponį – taip J. Vėsa ir pabrėžė liudijime. Todėl reikalingas tyrimas, nes minėtos LGGRTC „pažymos“ 5 psl. rašoma apie kažkokius „susijusius dokumentus, rodančius, kad 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas galėjo eiti bataliono 2-osios kuopos vado pareigas, ...“. Jeigu rašoma pažyma, tai privalo būt nurodomi dokumentai, o ne slepiami. Jei tai J. Vėsos parodymas, ar gali jis būt vadinamas „dokumentu“? Dokumentais suprantame įsakymus ir kitokius batalione rašomus raštus. Juolab, toje LGGRTC naujos „pažymos“ tame pačiame sakinyje (sakinio pradžioje) rašoma, kad „su batalionu susiję dokumentai“. Bet, deja, aš Lietuvos centriniame valstybiniame  archyve (LCVA) perverčiau visus su tuo batalionu susijusius dokumentus ir Fonde R1444 Aprašo 1 Byloje 2 ir Byloje 18 nieko panašaus neaptikau; apie kažkokią „N. Reikalo ir J. Krikštaponio kaitą 2-osios kuopos vadovavimui“. Be to ši LGGRTC nauja „pažyma“–plagiatas, beveik viską nurašius nuo Lietuvos istorijos instituto istoriko Mindaugo Pociaus Pažymos, kurio tame LVCVA Fondo R1444 Aprašo 1 Bylos 2 ir Bylos 18 panaudos dokumentų sąraše taip pat nemačiau M. Pociaus pavardės tarp kitų mokslininkų. Svarbu yra tai, kad ir man  16 pav. atsiųstame atsakyme, nurodoma, kad Juozas Vėsa, neva, yra „karys“, kai jis, iš tikrųjų yra Jaunasis puskarininkis, kurį matome garsiajame A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42, kuris rodomas 167 eilės numeriu, o taip pat ir KGB tyrėjų sudarytame Sąraše. Vadinasi, jo liudijimas yra žymiai patikimesnis, nei Jaunojo kario M. Kačiulio, galėjusio maišyti vadų pavardes, kaip juos mažai pažinojęs. Taigi, KGB tyrėjai nustatė, jog Juozas Vėsa yra gimęs 1907 m.  ir iš Punios kaimo Alytaus rajono. Taigi jo parodyme dėstymas nėra susietas vien tik su Baltarusija, nes į ją irgi atvyko pagal įsakymą Nr. 42, pirmiau praėjęs paruošiamąją tarnybą Lietuvoje. Ir tai įrodo minėtas KGB-istų - tyrėjų sudarytas Sąrašas, kuriame matosi J. Vėsa 167 eilės numeriu; kaip sovietiškai jaunesnysis seržantas, o tai lietuviškai Jaunesnysis puskarininkis, kuris 1943 m. buvo ir dezertyravęs. Jau vien dėl to, kad DEZERTYRAVO, gal, neapsikentęs žudynių, ir pamatęs, kad Hitleriui galas artėja? Todėl, jau vien dėl to Juozo Vėsos parodymai kaip ir patys patikimiausi gal turėtų būti?  17 pav.: Alytaus rajono Garbės pilietis, kraštotyrininkas iš Punios Petras DŽERVUS atsimena Juozą VĖSĄ      Juk, J. Vėsa yra kilimo nuo Punios, ir Vėsų giminė, kaip sena lietuviška-dzūkiška giminė būdinga tik Punios apylinkėmis, sudaranti kelias atšakas.  O patsai Juozas Vėsa, pagal vieno iš dabartinių Vėsų manymą, gali būti nuo Inausos upelio, šalia Vežiongirės kilimo.  Šio metu Punios ansamblį garsina vokalistas Gintautas Vėsa, o apie pačią Vėsų giminės istoriją žino mokytojas-kraštotyrininkas Petras Džervus, kurį teko man žinoti ir kaip moksleivių turizmo bei orientavimosi sporto propaguotoją, kuris apie savo Punios kraštą nemažai knygelių yra parašęs ir su kuriuo, turinčiu jau 93 metus, pabendravau. Pasirodo, kraštotyrininkas P. Džervus yra ir Alytaus rajono Garbės pilietis, ir vienas seniausių Punios gyventojų  Tad, Petras DŽERVUS ATSIMENA Juozą VĖSĄ, kaip (tas kraštotyrininkas 1930-04-09 gimimo), „Gudijoje policininką kovojusį ir atostogų į Punią parvažiavusį su kariška apranga bei pistoletą prie šono turėjusį“.“ - toks buvo Petro; kaip vaiko prisiminimas. Pasakė jis man, jog Juozas Vėsa gyveno pačioje Punioje, bet jo name jau nuo labai seniai gyvena kiti žmonės. Tada P. Džervui buvo apie 13 metų. Jis ir Pradinę ir progimnaziją baigė Punioje, o, kai mokėsi vidurinėje ir aukštojoje - Punioje būdavo mažiau ir  ...

Įdomu, jog P. Džervaus atsiminimai apie mokslus ir Pedagoginiame institute dar sename pastate prie Aušros vartų. Jis mėgo šokti ansamblyje, tačiau į pasaulinį Jaunimo festivalį Maskvon jo neleido, nes jis nebuvo komjaunuoliu, o jo brolis buvo Partizanu. Todėl nenuostabu, kad Petras Džervus yra bendravęs su  Adolfu Ramanausku Vanagu, jį Petras ir nufotografavo su dukryte Auksute - ta nuotrauka žinoma. Pasakė jis man, kad foto mėgėju nebuvo, bet tą nuotrauką (nuotraukas) jam pagamino jo draugas, ir, aišku, jam nesakė, kas toje nuotraukoje. Be to, P. Džervaus prisiminimas svarbus su Punios žydais labai gero bendravimo Petro Džervaus tėvo. Todėl pagal Holistinę VISUMOS analizę galima paaiškinti ir PUNIŠKIO J. Vėsos 1943 m. iš A. Impulevičiaus bataliono, ar jo tęsinio kitos karinės struktūros DEZERTYRAVIMO faktą, KGB-istų tyrėjų nustatytą tame svarbiame jųjų 2/12 bataliono 2-os kuopos Sąraše - jau čia minimą daug kartų.   Todėl iš tos visumos bei suformuotos aplinkos, kurioje gyveno tiriamasis ir šiojo, kaip  Juozo VĖSOS PALIUDIJIMAS J, KRIKŠTAPONIO BYLOJE TURĖTŲ BŪTI PAČIU SVARBIAUSIU šio apšmeižtojo Lietuvos Didvyrio reabilitavime.          Dar vieną  Petras Dž. atskleidė labai svarbią  istorinę detalę, kai jis vaikystėje gyveno apie 1,5 km nuo Punios, tai jojo tėvų du ūkinius pastatus sudegino, lyg, 1942 m. katastrofą patyręs TRIMOTORIS keleivinis lėktuvas Ju-52  (garsiosios Junkers firmos), kurio metu žuvo 9 keleiviai, tarp kurių buvo 3 labai aukšto rango generolai, o vienas labai sužeistas (apdegęs) išgyveno (gal, pilotas, - reik patikslinti?) ir jis paliudijo TECHNINĮ GEDIMĄ lėktuvo. Todėl tas išgyvenęs pilotas išgelbėjo visą didžiausią Punios kaimą, kuris kaip ir Pirčiupis galėjo būti sudegintu su gyventojais, jei būtų įtarta, kad katastrofa piktybinė. Mat, to lėktuvo reisas buvo „Berlynas-Minskas“ ir buvo labai svarbios reikšmės. Tą katastofą puniškiečiai ir dabar vienas kitam perpasakoja, o numatytas Punios kaimo sudeginimas labai asocijuojasi su J. Krikštaponio dėka išgelbėtu Bognopolio kaimu, per kurio išgelbėjimą jis mūsų istorikų „kolaborantu“ pakrikštytas.               Dar svarbiau. kad Henriko Salelionio ir Juozo Vėsos liudijimą papildo dar ir  16 pav.   matomas Stanislovas Gervinas, kuris pakartojo savo 1948 m. liudijimą iš kito galo patvirtindamas, kad vienu metu vadu buvo Reikalas, o prieš jį „KriKštaponis“. (raidę „K“ didžiąją parašiau, atkreipdamas dėmesį, kaip man atsakyme LGGRTC parašė pavardę su ta raide.) Negi  S. Gervinas „žinojo“ Krištaponio tėvų pavardę, ar liudijimai bet kaip „nurašinėjami“ atpasakojimo laisva forma? To pakartojimo teiginys kiek keistokos formos, lyg jį KGB-istai prievartautų išgauti ne J. Reikalo vadovavimo faktą, o A. Smetonos sūnėno.          Tada pamenu tuos laikus, kai buvo niekinamas A. Smetonos „fašistinis“ rėžimas ir prieš mirtį mano senelis pyko - sakė man jis, kad ne taip tas rėžimas turi vadintis. Taip, jis man nesugebėjo nei pasakyti, nei paaiškinti, kai pas jį į ligoninę nueidavau ir jį kalbindavau apie viską.

11.           Todėl negalima atmesti, skirtingai nei NKVD ir KGB siekį sukompromituoti pirmojo Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną per jojo sūnėną  J. Krikštaponį, apie kurį NKVD dar galėjo ir nežinoti, kad jųjų sunaikintasis gali būti Lietuvos Prezidento sūnėnu. Šią mintį pateikė per LRT diskusijų „Ringo“ laidą telefonu  įrašo 15:42 dalyje iš uostamiesčio paskambinusi istorijos pedagogė Virginija Jurgilevičienė, kuri pabrėžė, jog iš karto po karo „apklausose nei vienas nepaminėjo Krikštaponio vardo, ir visi paminėjo, kad 2-os kuopos vadu buvo N. Reikalas. O jau 1961-ais metais jie jau „prisimena“ Krikštaponį.“ Ir ši istorijos pedagogė Virginija pabrėžė, kad NKVD nežinojo, kad J. Krikštaponis yra A. Smetonos sūnėnas. Reikėjo Prezidento aplinką netinkamai pateikti visuomenei ir dėl to (V. Jurgilevičienės skambutis į LRT Ringo laidą https://youtu.be/Aydt7klknkE?t=941), galima manyti, KGB tyrėjai leido meluoti 1-os ir 3-čios kuopų vadams Z. Kemzūrai bei J. Ūseliui leido meluoti apie J. Krikštaponį, nes pastarasis buvo žuvęs, ir meluota KGB tyrėjams su tikslu apsaugoti nuo teisinės atsakomybės tikrąjį žudynių vadovą N. Reikalą, kuris tada gyveno JAV. Todėl M. Kačiulis ir galėjo pakeisti savo kuopos vadą N. Reikalą į J. Krikštaponį. Tai galėjo atlikti ir nesąmoningai, dėl savo nekompetencijos, kurio kompetenciją sąmoningai užkelia dabar LGGRTC naujoji „pažyma“, falsifikuodama M. Kačiulio laipsnį, paversdama iš kario į karininką. Ir jeigu istorikas M. Pocius suklydo, nes galimai neskiria kario nuo karininko ir nebuvo LCVA archyve – jo dokumentais nesinaudojo, tai LGGRTC istorikas A. Rukšėnas Fondu 930 Apyrašu 2K Byla 255 naudojosi 2009-02-19, tarp 4-ių mokslininkų nuo 1990-11-22, Fondu R1444 Apyrašo 1, Byla 2 naudojosi 2000-03-17, 2001—10-12, 2002-07, Fondu R1444 Apyrašu 1, Byla 18 naudojosi 2004-02-11, 2004-06-08, na, o aš naudojausi 2021-12-31 prieš pat Naujuosius metus – skubėjau, nes jaučiau, kad prasidės karas Ukrainoje ir nebus kada praeitimi užsiiminėti.

12.           Kadangi istorikas galimai M. POCIUS NESINAUDOJO LCVA ARCHYVO DOKUMENTAIS, TAI APIE JUOS MELUOJA TRIS KARTUS, GREIČIAUSIAI SUKLAIDINTAS. Bet šiuo metu LGGRT Centrą M. Pocius klaidinti negali, kurio darbuotojai ir to Centro Direktorius A. Bubnys ypatingai naudojasi LCVA archyvais, bet vis tiek savo naujojoje „pažymoje“-plagiate LGGRTC nuo M. Pociaus aklai nurašė melus apie dokumentus. Taigi, I-as LGGRTC melas yra jau čia 8-tame skyrelyje (pozicijoje) aprašytas LGGRTC „pažymos“ 4 psl. ir 6 psl. dėl M. Kačiulio iš kario į „karininką “ pavertimu, o II-asis LGGRTC melas taip pat yra parašytas 10 psl. dėl J. Krikštaponio paleidimo į atsargą, nurodant dokumentą „LCVA, f. 930, ap. 2 K, b. 255“, kurio byla atrodo taip: