Lietuvos visuomeninio transliuotojo (LRT) generalinei direktorei

Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei

ir

Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniam direktoriui Arūnui Bubniui

Vytenio Aleksandraičio,
Jonavoje gyvenančio
 keliautojo-kraštotyrininko
 ir buvusio Sąjūdžio Jonavos rajono tarybos nario

P r a š y m a s

ištirti dėl Ukmergės savivaldybės ir Didvyrio Juozo Krikštaponio galimo pastovaus šmeižimo.

Nuorašai: Lietuvos Prezidentui, Vyriausybei,
 Seimui, JAV ir Izraelio ambasadoms,
Generalinei prokuratūrai, Ukmergės savivaldybei,
Krašto bei Užsienio reikalų ministerijoms, VSD,
Lietuvos Istorijos institutui bei Lietuvos Žurnalistų etikos komisijai.

Kadangi, pradėjus minėti skaudžiausio ir klastingiausio žmonijos laikotarpio Holokausto 80-metį, per visuomeninį transliuotoją (LRT), panašu, kad ir toliau skleidžiama netiesa dėl Didvyrio Juozo Krikštaponio, todėl teikiu Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC) nesuprantamus J. Krikštaponio išteisinamųjų dokumentų ignoravimų aplinkybes su 15 vaizdiniais pavyzdžiais, 46-iomis nuorodomis, apie tai informuodamas galimai suklaidintas institucijas ir prašau atsakyti į mano pateiktą 21 klausimą.

Pranešu, 2021.08.23 per LRT televizijos laidą „Dienos tema“ poetas  Sergejus Kanovičius taikliai pažymėjo, jog „padorūs žmonės stovi kaip elgetos ir laukia istorinės teisybės.“.

1-mas klausimas: O tos „teisybės“ vardan ar ne brukamas „padirbtas skatikas“, sufalsifikavus J. Krikštaponio istoriją?

Juk 2015-01-22 Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsisakė tenkinti LGGRTC prašymą dėl J. Krikštaponiui panaikinti kario savanorio statusą, nes nebuvo pateikta objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių panaikinimo pagrįstumą. Žiniasklaidai Gen. prokuratūra teigė, jog LGGRTC pateikti tik trijų asmenų parodymai, nesant galimybių papildomai juos ištirti, nelaikytini abejonių nekeliančiais, legitimiais ir pakankamais įrodymais ...

Tačiau LRT, kažkodėl, cituodama tų asmenų apklausų protokolus, visiškai nemini pastarųjų teisės specialistų išvadų.

2-as klausimas: Ar tai tinka Demokratinėje santvarkoje teigti tik vieną „tiesą“ – ar tai nėra grįžimas prie senų sovietinių-komunistinių metodų, ignoruojant dualizmą?

Pagal šį sovietinį „žurnalistikos“ stilių iš LRT Domantė Platukytė vienpusiškai 2019.08.27 rašė  ir dar griežčiau 2021.06.27 pliekė Ukmergės savivaldybę. Ukmergiečiams kliuvo ir tik ką nuo URM viceministro Manto Adomėno, taip pat cituojant didelę abejonę keliančius 1981 m. apklausos protokolus. Jie abu mirusiojo veiksmus aprašinėjo, tarsi jie patys būtų buvę egzekucijų vietose tada.

3-čias klausimas: Pavyzdžiui, man; eiliniu kariu tarnavusiam net 3 metus sovietinėje armijoje, patikėkite, nesuprantama, pagal kokius psichologijos dėsnius po 40-ties metų apklausose galima „prisiminti“ nežymių karininkų pavardes; dar trumpalaikėje - kelių mėnesių tarnyboje, kai, pagal karinį statutą tik laipsniu kreipiesi, ir kai tos pavardės tie patys apklausiamieji neminėjo pirmoje 1949 m. apklausoje? Kodėl kiti iš 14-os jos visai neminėjo?  

4-tas klausimas: Ir kodėl tie 3 paminėjo, kai nuo 1941 m. spalio mėnesio 2/12 bataliono 2-ai kuopai vadovavo jau ne leitenantas J. Krištaponis, o vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas, sūnus Simono, gimęs 1904 m. ir vėliau JAV gyvenęs?

Juk, šio bataliono išvykai į Baltarusiją įsakymas Nr. 42 pasirašytas 1941 m. spalio 09 d., kai J. Krištaponis nebuvo kuopos vadu.

5-tas klausimas: Ar pastarasis, išvis, galėjo vykti į Baltarusiją, kai jau nebuvo kuopos vadu?

 

             6-tas klausimas: Svarbiausia, 2-os kuopos pirmajam vadui, kažkokiam J. Krištaponiui KODĖL IGNORUOJAMAS VISAI KITAS TĖVAVARDIS IR KITOKIA PAVARDĖ paminėta, nei Didvyrio J. KriKštaponio, žinomo knygnešio Jono sūnaus?

2. pav.: Ši pavardė su tėvavardžiu LGGRTC 28-to (paskutiniame) dokumento 1-mo psl. pradžioje - vos ne to dokumento pavadinime, kurio pradžią galima pamatyti.

Juk knygnešys Jonas ir jo sūnus Juozas Krikštaponiai, niekad nebuvo „kriŠtaponiais“, nes tai patvirtina Didvyrio metrikai, Vadoklių klebono išrašyti ir Juozo tėvų (Jono bei Mortos Smetonaitės) 1900 m. sausio mėnesio sutuoktuvių liudijimas.

3. pav.: Išrašas iš metrikų, pasirašyto Vadoklių klebono ir publikuoto žiniasklaidoje. Galima pasididinti. Šis metrikų įrašas buvo publikuotas žurnale KARYS 2015 m. Nr. 1, kai buvo Lėno mūšio 70 m. jubiliejus.  Ką LGGRTC tam jubiliejui buvo pateikusi? Tą savo "fantazijų (galimai klastočių) pažymą, skirtą, būtent tam jubiliejui? Kas užsakė?

  Šis liudijimas, surašytas rusų kalba, yra e-pavelde (dešinėje apačioje). Žmonės sako, jog Užulėnio apylinkėse vien KriKštaponiai ir nei vieno KriŠtaponio – pastarųjų daug kitose Aukštaitijos vietovėse. Ir su būsimu tada tarpukario Prezidento A. Smetonos seserimi susituokė Jonas, o ne joks Karolis – tai LGGRTC istorikams turėjo būti žinoma.

7-tas klausimas (grupė klausimų): Negi LGGRTC negalėjo atsiversti šiuos tiriamojo asmens tikros pavardės ir tėvo vardo įrodymus ir juos nepainioti? Negi negalima buvo ir į istorinį laikmetį atkreipti dėmesį?  Juk Krikštaponių pavardė buvo lietuviškos atmainos, o KriŠtaponių (nuo vardo Kžištof) buvo lenkiškos atmainos, o tuo metu buvo mada pavardes lietuvintis – daug KriŠtaponių tapo KriKštaponiais. Ar atvirkščias – lenkinimosi pavardžių procesas buvo fiksuotas istorikų? Ar Juozas, užaugęs patriotinėje-inteligentiškoje knygnešio ir žymių Lietuvos veikėjų šeimoje (jo mamos sesuo Julija Smetonaitė – visuomenės veikėja ir garsi pradinių klasių mokytoja, o brolis mūsų šalies Prezidentas), galėjo būti abejingas, kad koks raštvedys pavardę jo iškraipytų-sulenkintų? Ar yra fiksuoti tokių pavardžių iškraipymai ir kiek jų?   

                     Pagal Juozo Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės atsiminimus, kuriuos 1991 m. liepa Šiluose (netoli Lėno miško, kur jos brolis žuvo) užrašė žinomas kraštotyrininkas Romas Kaunietis, yra teiginys, kad „Namuose visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi, dieną niekur viešai nesirodydavo.“. Tai paminėjo, kai J. Krikštaponis grįžo iš įkalinimo Kauno kalėjime, kai jį – Gestapo suimtąjį, po kelių mėnesių laikymo vienoje kameroje su komunistais, brolis tapo išlaisvintų dėka visuomenės, jo draugų ir, ypač, jojo artimojo giminaičio generolo Stasio Raštikio pastangų, kuris, beje, asmeniškai buvo bendravęs su Adolfu Hitleriu.

             8-tas klausimas: Ar šis svarbus istorinis momentas; šiam generolui, bendravus su fiureriu, negalėjo įtakoti J. Krikštaponiui išgelbėti nuo koncentracijos stovyklos ir rimtesnių pasekmių?

            Tuos J. Krikštaponio sesers Veronikos atsiminimus – nekoreguotus; iš diktofono užrašytus man atsiuntė minėtas kraštotyrininkas ir juos įdėjau į internetą, kad specialistai tyrinėtų jos perteiktus žiauriausius NKVD-istų kankinimus bei jos visų brolių žuvimo-nužudymo aplinkybes, nes, panašu, Genocido-Rezistencijos tyrimo centro kai kurie istorikai juos ignoruoja; net viešai ir tai užfiksavau. Be to V. Krištaponytės-Juodienės ir žinomo Veprių miestelio tautodailininko – buvusio Partizano ir Genocido centrui žinomo Mykolo Dirsės bendrus atsiminimus apie Didvyrį 2009-ųjų metų, o, gal, ir anksčiau užrašytus atsiminimus tokius:

             „... Svajojo mokytis toliau, pirkosi knygas. 1941 metais, prasidėjus karui, jis pėsčias parėjo iš Vilniaus į tėvų namus. Buvo vedęs, bet žmona pasiliko Vilniuje.

Juozas dažnai važinėjo į Ukmergę, susitikdavo su karininku Juozu Barzda, karo gydytoju. Ruošėsi pasipriešinimui. ...“

            Iš teksto panašu, kad, prasidėjus karui, J. Krikštaponis, parėjęs iš Vilniaus į Ukmergę, pirmiau pradėjo ruoštis Antinaciniam pasipriešinimui, ir to ruošimosi metu, dažnai važinėjant į Ukmergę, jos restorane pakliuvo su naciu į konfliktą - todėl tapo Gestapo suimtu ir ilgai kalinamu. Pagal istorinę-psichologinę logiką, tas konfliktas galėjo išsišaukti, kai visuomenėje buvo šokas; iš karto: po Ukmergėje sunaikintos žydų bendrijos ir išvaikytos Lietuvos Laikinosios vyriausybės.  Vėliau; po ADAPTACIJOS ir vokiečiams Rytų fronte nesisekant, - nelabai yra logikos tam konfliktui užsimegzti, kai J. Krikštaponio kuriamai Lietuvos Laisvės Armijai (toliau LLA) reikėjo gauti ginklų iš vokiečių ir su jais manipuliuoti, kad LL armijai išsaugoti jaunimą, žlugdant mobilizaciją į Wermacht-ą bei SS dalinių susidarymą. Pastaruosius Europoje beveik vieni lietuviai jo nesudarė – už tai stalinistas ir Izraelio spec. struktūrų kūrėjas Jakob Kedmi per Kremliaus propagandinę laidą Lietuvą pagyrė.

9-tas klausimas: Tai kaip čia gaunasi –  paminklus siekiama naikinti „atsidėkojimui“ už šios Antinacinės veiklos organizavimą ir nuo jos nukentėjus – nacių kacetuose kalėjus Jonui Noreikai ir Kaziui Škirpai, o taip pat ir Juozui Krikštaponiui  Kauno kalėjime Gestapo nubaustam?

             Tai antrą kartą sesuo patvirtino, kad jam REIKĖJO NUO VOKIEČIŲ SLAPSTYTIS. O tai kardinaliai prieštarauja LGGRTC teiginiui dėl jam inkriminuojamo „nusikaltimų žmoniškumui“, atliktų nacistų labui. 

           10-tas klausimas: Jei tokių LGGRTC inkriminuojamų „nuopelnų naciams“ J. Krikštaponis būtų turėjęs, tai tada ko jam nuo jųjų slapstytis reikėjo?

           11-tas klausimas:  Kaip suprasti LGGRTC valstybinę „veiklą“, kai 2014 m. pabaigoje Generalinei prokuratūrai rašo PRIELAIDŲ „pažymą“ apie Didvyrio „nusikaltimus“, jo žūties jubiliejui paminėti, - ir čia pat Krašto apsaugos ministerijai priklausiančiame žurnalo Karys 2015 m. Nr.1 (sausio mėnesiui skirtame) pateikiami kardinaliai priešingi duomenys tai minėtai prielaidų „pažymai“?

           Skaitant pačio LGGRTC visus tuos prieštaravimus, tašką padėjo URM ministras Gabrielius Landsbergis, kuriam esu labai dėkingas, kuris savo rašte Didvyrio J. Krikštaponio nešmeižė ir paprašė nukelti paminklą asmeniui, kuriam tokio paminklo nei Ukmergėje ir niekur nėra:  

7. pav.: URM ministro 2021-04-28 raštas Nr. (19. 2.3)3-2430;  skirtas Ukmergės savivaldybės merui Rolandui Janickui. Galima VISĄ raštą pamatyti.

 Nors dar nemačiau čia aukščiau pateikto 2/12 bataliono 2-os kuopos sąrašo su įsakymu Nr. 42, įrodantį visiškai kitą asmenį, nei ukmergietis J. Krikštaponis, bet tas URM raštas Ukmergės merui bei toji LGGRTC „pažyma“ ir kėlė hipotezę: „Ar Didvyrio Juozo Krikštaponio „tyrime“; apie Baltarusijoje vykdytus nusikaltimus - nėra pakištas visai kitas asmuo?“ Tai jau istorija ir aš savo tą 27 psl. apimties hipotezę teikiu tik istoriniam analizavimui, nes apie minėtą LGGRTC „istorinę-archyvinę pažymą“ man klausimai kilo 2-troje ir 5-toje temose, o dėl kolizijos minėtos LRT Domantės Platukytės straipsniuose plačiau 3-čioje temoje.

            Pastarosios LRT žurnalistės  antrąjį šių metų straipsnį Istorikų forume platino vienas LGGRTC istorikas, teigdamas, jog, neva, „giminės sako netiesą“ :

8. pav.: tai LGGRTC istoriko logika.

Juk J. Krikštaponio sesuo Veronika minėtam kraštotyrininkui savo atsiminimus 1990 m. liepos mėn. , kai  dėl jos brolio „Baltarusijoje“ jokių gandų dar net nebuvo ir motyvacijų „sakyti netiesą“ net negalėjo būti. Tai net ne istoriška. Mano žiniomis, Didvyrio J. Krikštaponio artimuosius šokiruoti tokia „žinia“ pradėjo tik prieš keletą metų, kai LGGRTC 2014 m. pabaigos „pažymą“ paskelbė jau po to, kai liudininkė – Didvyrio sesuo mirė. Todėl eilinis:           12-tas klausimas:   Kodėl LGGRTC laukė, kol išmirs visi J. Krikštaponio bendraamžiai – jo kovų dalyviai ir nekėlė to „Baltarusijoje“ klausimo, kai jo atminimui buvo statomi paminklai? (Aukščiau minėtieji: sesuo Veronika mirė 2011 m., sulaukusi 94 m. amžiaus, o Veprių tautodailininkas Mykolas Dirsė mirė 2008 m., sulaukęs 84 m.)                   13-tas klausimas:  Ar šiuo metu Baltarusijos archyvuose dirbti ir su tos valstybės istorikais yra normalios sąlygos atlikinėti tyrimus, kai klesti nelygitimaus diktatoriaus rėžimas ir toje šalyje iškraipoma istorinė tiesa – jos Tautai neleidžiama turėti savo nacionalinę LDK laikų vėliavą?

   Kadangi minėtas LGGRTC istorikas socialiniame tinkle Facebook rašė, jog „nėra jokių dokumentų“, kad pas nacius sėdėjo toks asmuo, tai ir iškilo mintis, jog LGGRTC darbuotojai gal net „nežino“ ką turi Lietuvos Ypatingasis ARCHYVAS apie J. Krikštaponio gestapo pasodinimą į  Kauno kalėjimą, kuris yra skelbiamas Wikiwando enciklopedijoje. „Negi to archyvo šaltinio adreso (LYA, f. k-21, ap. 1, b. 49, l. 199) patvirtinimų LGGRTC „nematė“, kas yra ne bet kokiame, o Ypatingajame archyve?“ – toks man klausimas kilo, kai Wikiwando enciklopedijos teiginį mačiau šį:

9. pav.: Citatą iš Wikiwando tinklalapio galima prasiplėsti-pasididinti

 Galutinį tašką tai hipotezei padėjo LGGRTC priklausančiame KGB-NKVD Ypatingajame archyve pagal minėtą adresą pamatytas ir mano nufotografuotas NKVD generolo Kapralovo raštelis, skirtas aukštesniajam generolui Tkačenkai, prieš kurį pirmasis atsiskaitė už J. Krikštaponio būrio sunaikinimą. Jame AKIS BADO akcentas, štai, į šiuos teiginius:

Koks motyvas generolui buvo pabrėžti, kad sunaikintasis Juozas Krikštaponis buvo persekiojamas ir nacių – jųjų „draugu“ nebuvo – tai specialistai; politikos istorikai turėtų aiškintis. Kaip matome, apie batalioną 2/12 jokių žinių. Jei J. Krikštaponis jame būtų, tai okupantas, tikrai, nepraleistų progos paminėti.

Svarbiausia, NKVD generolas pabrėžė, kad J. Krikštaponis buvo Raudonosios Armijos VYRIAUSIU LEITENANTU. Tai lygiai taip pat, kaip ir LGGRTC istorikas Dalius Žygelis pabrėžė, kad J. Krikštaponis buvo kapitonu, bet 1939-1940 m. m. suteiktą (skirtingos publikacijos skirtingai metus rašo), matyt, okupantai-sovietai jam neužskaitė ir suteikė vyr. leitenanto laipsnį, kurio tokio Lietuvos kariuomenėje, matyt, nebuvo.  Tai aš spėlioju, nes nesu Karo istoriku. Taigi:

14-tas klausimas:  Kodėl LGGRTC nekreipia jokio dėmesio į Krikštaponio aukštesnį karinį laipsnį ir kodėl  savo „pažymoje“ jį kaip „2/12 bataliono 2-os kuopos vadu“ pristato tik „leitenantu“? Už ką jam „buvo pažemintas“ karinis laipsnis ir už kokius „nusikaltimus“ – kur dokumentai apie karinio laipsnio „pažeminimą“?

15-tas klausimas:  Pagal kokias priežastis nekreipiama dėmesio net į 3-jų požymių (pavardės, tėvo vardo ir karinio laipsnio) bei 4-to požymio (Gestapo kalinimą Kauno kalėjime) neatitikimus, nustatant „kaltę“ Didvyriui?

Dar viena labai svarbi aplinkybė yra ta, kad aukščiau minėtas 2/12 bataliono 2-os kuopos įsakymo Nr. 42 sąrašas ir tas NKVD generolo Kapralovo raštelis LGGRTC buvo pristatytas Generalinei prokuratūrai kaip patys paskutiniai tarp pristatytų dokumentų sąrašo eilėje kaip 27-tas ir 28-tas dokumentai:

  16-tas klausimas:  Kodėl toje LGGRTC „pažymoje“ nebuvo minimi pateikti šių 27-to ir 28-to dokumentų kardinaliai priešingi teiginiai?

  17-tas klausimas: Kodėl, išvis, LGGRTC kreipėsi į prokuratūrą su prašymu J. Krikštaponiui panaikinti savanorio statusą, jeigu tuose pateiktuose 27-tame ir 28-tame dokumentuose yra įrodymas, kad apskundžiamasis net negalėjo būti Baltarusijoje?

  Toks įspūdis, kad Lietuvos Generalinė prokuratūra ir nematė tų jai pateiktųjų paskutinių dokumentų, nes ji jų nekomentavo atsakyme, o juos komentuoti net neturėjo jokio pagrindo, nes tų dokumentų teiginiai nebuvo minimi LGGRTC toje „pažymoje“. Tą „pažymą“ dedu į kabutes, nes ji neatitinka istorinės-archyvinės apimties, nes joje LGGRTC nemini visų archyvuojamų ir net pateiktųjų dokumentų  teiginių. O pačiai Generalinei prokuratūrai ir be tų 27-to bei 28-to dokumentų užteko pagrindo tik pagal nelygitimius apklausos protokolus netenkinti LGGRTC prašymo.

 Šio J. Krikštaponio paniekinimo, galimai, šmeižimo priešistorė siejasi ir su PAKEISTOS Didvyriui PAVARDĖS Prezidento dekretu - Valdo Adamkaus ir Lino Linkevičiaus 2002-10-31 dekrete Nr. 1965; tai tada iškilo toks klausimas:

 18-tas klausimas:  Jeigu Didvyrio pavardę iškraipė už J. Krikštaponio bei jo vadovaujamos Vyčio apygardos sunaikinimą atsakingas okupantas; NKVD generolas Kapralovas; savo  tame raštelyje (27-tame LGGRTC dokumente teiktame), praleidęs pavardėje vieną raidę, gal netyčia, tai negi, teikiant dokumentus minėtam dekretui, negi negalima buvo patikrinti aukščiau Didvyrio metrikus  ir kitus dokumentus? 

 Pamenu, kad Genocido ir Rezistencijos tyrimo centrui susikurti davė pagrindą 1988 m. liepos mėnesį prie Sąjūdžio pradėjusi veikti kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno komisija stalinizmo nusikaltimams tirti. Todėl 1988 m. rugpjūtyje aš Jonavos Balse jau rašiau poleminį straipsnį „Ar Baltos dėmės baltos?“. Šių sklindančių skaudulių-klausimų virsmas atvedė mus į Kovo 11-tąją ir į tai, kad 1991-09-29 KGB dokumentacijai tvarkyti buvo paskirtas Arvydas Juozas Starkauskas (sovietmetyje buvęs mano kaip ir vadovas Lietuvos Moksleivių Orientavimosi sporto trenerių), o pastarąjį 1992-11-26 LR Vyriausybė paskiria eiti laikinai Centro vadovo pareigas. Jo Generaliniu direktoriumi 1994-02-17 buvo paskirtas Vytautas Skuodis –  leidinio „Perspektyvos“ leidėjas ir už jo leidybą kalėjęs Mordvijos Baraševo lageryje, šalia kurio radaru fiksavau naikintuvu Su-15 J. Gagarino nužudymą (holistiškai irgi komunizmo nusikaltimas), o pastarasis atleistas 1997 metais.  Patikslinu datą – 1997-02-18, kai Centrui pradėjo vadovauti Dalia Kuodytė, su kuria nutrūksta žurnalo „Tautos atmintis“ leidyba, o nuo 2009-01-20 LGGRTC Gen. direktore tampa V. Skuodžio „Perspektyvų“ leidybos bendražygė Birutė Teresė Burauskaitė.

Taigi, pastaroji J. Krikštaponio pavardės keitime perima ir antrąją Prezidento institucijos „dovanėlę“ – tai to paties Valdo Adamkaus, bet jau be Krašto apsaugos ministro bandymą 2002 metų klaidą ištaisyti  po 5-ių metų 2007-01-05 dekretu Nr. 1K-849, bet paliekant skliausteliuose senąją klaidingąją pavardę. Todėl vėl eilinis:

19-tas klausimas (klausimų grupė): Kuom remiantis prie ištaisytos teisingos pavardės palikta kartu skliausteliuose ir okupanto NKVD-isto generolo Kapralovo įrašyta klaidinga pavardė? Ar būtina šalies vadovo institucijos lygmeniu asmeniui suteikinėti ir antrąją-klaidingą pavardę, jei kažkas kažkur kažkokiame dokumente suklydo? Negi okupantas turi „aukštesnę įtaką“ ir „didesnę teisę“, nei kunigas gimimo metrikus išrašantis? Ar toks šalies vadovo institucijos lygmenyje pavardės suklydimas, o po to tos klaidos palikimas, ją įrašant skliausteliuose, netapo KARDBLANŠU šiam Didvyriui toliau platinti tos pavardės iškraipymą ir iškraipytos pavardės tapatinimą su kitu asmeniu?

     Kaip matome, pagal antrojo Prezidento dekreto stilių, antra kitokia pavarde skliausteliuose pavyzdį Genocido-Rezistencijos tyrimo centras tas abi pavardes, panašu, kad vienam asmeniui ir paskyrė? 

20-tas klausimas:  Jeigu svetimšalis okupantas savo aukai „lengva ranka“ pakeitė pavardę, praleisdamas raidę, tai ar tokias klaidas buvo įmanoma Lietuvos 2/12 bataliono raštvedyboje daryti? Ar yra jame nors vienas dokumentas su teisinga KriKštaponio pavarde? Negi, tikrai, „nėra“ Centriniame archyve to bataliono karininkų personalinių bylų su tėvavardžiais, gimimo datomis ir jų vietomis bei asmeniniais parašų pavyzdžiais?

 Taip klausiu, nes po šių abiejų dekretų Lietuvos Rezistencijos istorijai yra padaryta žala, kai buvo pradėta masiškai  rašyti klaidingą „kriŠtaponio“ pavardę ne tik žiniasklaidoje, bet ir istoriniuose memorialiniuose leidiniuose. Pavyzdžiui, 2009 metais netikrą Didvyrio pavardę rašė XXI Amžius. Tą pačią pavardės iškraipymo klaidą padarė ir Kėdainiuose 2012 metais išleistos knygos „Partizaninis judėjimas vidurio Lietuvoje“ autorius Vaclovas SLIVINSKAS, kuris man teigė, kad dėl skirtingai iš visų šaltinių rašomą pavardę, vienodai ją rašyti liepė, tikriausiai, redaktorius.

Juolab, kad J. Krikštaponio ir kažkokio kitokio „kriŠtaponio“ atvejį jau žino socialinio F.b. tinkle viceministro Manto Adomėno oponentai ir jam tai primena, o viceministras žino apie skirtingus asmenis ir vis tiek vadina „sliekų ieškojimu“.

Galima pasididinti

Galima VISĄ dialogą pamatyti

            Nesvarbu, kad yra akivaizdūs skirtingų asmenų požymiai – svarbiausia, viceministrui, kad LGGRTC „mano kitaip“ – jam nesvarbu esantys skirtingų asmenų faktai, o svarbu, kažkoks „manymas“, net nepasidomint, ir, net, gal, nežinant to „manymo“  argumentų? Tai ar nepanašu į aklą tikėjimą - į aklą „religiją“ politiniam tikslui įgyvendinti? Keista, kad oponentui pateikus tuos pačius čia minėtus argumentus, pasijuokus iš LGGRTC "ekspertų", nemokančių savo dokumentų perskaityti ir man įsiterpus, viceministras užtilo ir nieko neatsakė. Ar jis susimąstė? Ar susimąstė ir Izraelio ambasadorius, kuriam angliškai parašiau?

O apie kokius Ignas Narbutas mini „KGB tardytojus, užfiksavusius, kad žudynių Baltarusijoje metu ... buvo areštuotas nacių“ mūsų svarstomasis herojus? Yra ir toks KGB tardytojų fiksavimas? Tai kas dar slepiama šioje istorijoje? 

Mano telefono Nr. 864021719

Šio teksto j./b. fotokopija su mano parašu:
 1 psl., 2 psl., 3 psl., 4 psl., 5 psl., 6 psl., 7 psl., 8 psl.,
9 psl., 10 psl., 11 psl.,12 psl.,

Papildymas: Tai, ką čia parašiau, kiek plačiau-daugiau duomenų mano įžvalgoje "AR NE FALSIFIKACIJŲ PASEKMĖ, kai Didvyris J. KriKštaponis, sūnus Jono ir 2/12 batalione minimas J. KriŠtaponis, sūnus Karolio, yra skirtingi asmenys?", o, taip pat apie neseniai Ukmergėje pravestą žygį Vyčio apygardos partizanų kovoms atminti  fotoreportažą su pavadinimu "Ar išsaugosime Didvyriui paminklą?".