AR NE FALSIFIKACIJŲ PASEKMĖ, kai Didvyris J. KriKštaponis, sūnus Jono ir 2/12 batalione minimas J. KriŠtaponis, sūnus Karolio, yra skirtingi asmenys?    
   

 

 

Laba diena!

 

Klausiu tai, nes Rezistencijos istorijai yra padaryta didelė žala. Todėl  PATIKSLINU šią problemą VISAIS dokumentais ir svarbiausiuoju 2015-01-22 Generalinės prokuratūros atsakymu Nr.17,2-829 Genocido tyrimo centrui (LGGRTC-ui) į jo 2014-12-19 prašymą Nr. 13R-300, kuris, lyg, ir patvirtina Ypatingajame archyve mano nufotografuotą NKVD generolo  Kapralovo teiginį apie J. Krikštaponio kalinimą Kauno kalėjime bei 2/12 bataliono 2-os kuopos vadovą kitokios KriŠtaponio ir kitokio Karolio tėvavardžio KITĄ asmenį. Todėl Ukmergės savivaldybė, manau, galėtų jau drąsiai JAV ir Izraelio ambasadoms atsakyti apie kitą asmenį, kuris irgi, vargu, ar buvo Baltarusijoje, nes LGGRTC arba nuslėpė 2/12 bataliono 2-os kuopos sąrašą, kuriame tai yra patvirtinta, arba tas sąrašas Generalinei prokuratūrai pateiktų archyvinių dokumentų kopijų sąraše buvo pateiktas-numeruotas paskutiniuoju 28-tuoju skaičiumi, pavadinus „Įsakymo 1941-10-06 2-ajam ... batalionui Nr. 42 ... – 9 lapai“, nors turėtų vadintis SĄRAŠU, kaip yra ant to dokumento viršaus rusiškai užrašyta ir tik tas įsakymas paminėtas, bet teksto jo nėra.

 Aišku, galėjo būti ir įsakymas su visu tuo sąrašu 9-ių lapų apimtyje, kurie, kaip ir paneigia visus kitus pateiktus nuo 1-mo iki 8-to J. Ūselio, J. Rutkausko ir M. Kačiulio apklausos protokolus, kuriuose minimas kažkoks „J. KriŠtaponis“, nors jis neturėjo būti minimas, nes jis 1941 m. spalio mėn. žmonių naikinimo akcijose net nebuvo kuopos vadu ir Baltarusijoje irgi galėjo nebūti. Tai patvirtina pateiktas 28-tas įsakymas, arba su juo ir sąrašas minėtas.



1. pav.: 2/12-bataliono 2-os kuopos SĄRAŠO pradžia su jos vadais ir vadovavimo kuopai laiko terminais, į Baltarusiją išvykai įsakymo Nr. 42 parašymo 1941-10-06 data. Galima visą to sąrašo 1-mą psl. pamatyti.

 

Todėl šią Įžvalgą kiek ilgesnę teikiu ir sveikinu, kad Generalinė prokuratūra atmetė LGGRTC-o prašymą dėl J. Krikštaponiui savanorio statuso panaikinimo. Tam atmetimui Gen. prokuratūra pabrėžė, jog nebuvo objektyvių faktinių duomenų, kad ir patvirtinančių J. Krikštaponio tapatybę ir kitą. Atkreipiu dėmesį, kad Generalinės prokuratūros specialistai ir pradėjo nuo svarbiausio klausimo - tai tapatybės įrodymo stygiaus.

 

Bet, gaila, kad Gen. prokuratūra neparašė, jog įtariamasis savanorio statuso naikinimui Juozas Krikštaponis, sūnus Jono ir „kaltinimais“   LGGRTC dokumentuose pateiktasis J. Krištaponis, sūnus Karolio yra skirtingi asmenys, nes jųjų skiriasi tėvavardžiai ir pavardės skirtingos, o pastarasis nusikaltimų vykdymų metu nebuvo kuopos vadu. Be to, ir kariniai laipsniai abiejų skirtingi. Tai patvirtina tame dokumentų sąraše paskutiniuoju 28-tu pateiktas Įsakymas ..., prie kurio privalėjo būti ir 2/12 bataliono 2-os kuopos SĄRAŠAS, kurį Gen. prokuratūra galėjo ir nematyti dėl didelio pateikto kiekio dokumentų, kuriuos visus išnagrinėti tik per vieną mėnesį fiziškai sunku. Juolab, patys svarbiausieji 27-tas ir 28-tas dokumentai buvo patys paskutiniai pateikimo eilėje.

 
 2. pav.: LGGRTC pristatytų dokumentų sąrašas. Jį galima pasididinti

 

Absurdiška kaltinti buvusį kuopos vadą leitenantą J. Krištaponį, sūnų Karolio, kuris pagal LGGRTC pateiktą minėtą 28-tą dokumentą prieš išvyką į Baltarusiją; rugsėjo mėnesio pabaigoje savo kuopos vadovavimo pareigybę aiškiai pridavinėjo  vyresniajam vyr. leitenantui Nikodemui Reikalui, Simo, gimusiam 1907 m., kuris vadovauti pradėjo spalio mėnesį, kaip rašoma dokumente,  ir po 1941 m. spalio 06 d. išleisto įsakymo Nr. 42; skirto  vykimui į Baltarusiją, akivaizdu, kad nebūdamas kuopos vadu, ar galėjo į ją važiuoti – visai neaišku. Reikia ieškoti dokumentų, už ką ir kodėl nuėmė nuo kuopos vado pareigų? Negi tik dėl to, kad Nikodemas Reikalas, sūnus Simono buvo vyresnis pagal amžių (gimęs 1907 m., o kada gimęs iki išvykos buvęs kuopos vadu ltn. J. KriŠtaponis, sūnus Karolio – žinių, lyg, ir nėra) ir buvo aukštesnio – vyr. leitenanto laipsnio? Tokį patį vyr. leitenanto laipsnį turėjo ir Didvyris Juozas KriKštaponis, sūnus Jono. Toks laipsnis ar buvo Lietuvos kariuomenėje - nežinau. Todėl spėju, kad, gal, tą laipsnį abiems suteikė sovietai po okupacijos? Juk Didvyriui Juozui Krikštaponiui, sūnui Jono, pagal turimus duomenis, 1939 m. buvo suteiktas kapitono, bet dėl kažkokių priežasčių to neseniai suteikto laipsnio sovietai, gal, neužskaitė? Juk tame LGGRTC pateiktame 27-tame dokumente NKVD generolas Kapralovas mūsų Didvyrį mini kaip „Raudonosios Armijos VYRIAUSIĄ leitenantą“, pabrėždamas kaip buvusį „lietuviškosios kariuomenės“ leitenantą ir, pabrėždamas Gestapo suėmimą bei J. Krikštaponio, sūnaus Jono kalinimą Kauno kalėjime net 3 mėnesius!

 


3. pav.: NKVD generolo Kapralovo raštelio ištrauka.

Galima pamatyti VISĄ raštelį;  generolui Tkačenkai skirtą, kurį LGGRTC pristatė Gen. prokuratūrai kaip 27-tą dokumentą.

 

 Liūdna, kad Jono sūnaus Juozo kalinimą Kauno kalėjime LGGRTC keistai „nemato“ ir nekreipia dėmesio į šį svarbų faktą, dėl kurio net kreiptis į Gen. Prokuratūrą net neturėjo teisės, nes tą NKVD generolo raštelį pateikė kaip 27-tą dokumentą.

 

Neturėjo teisės LGGRTC kreiptis į Gen. prokuratūrą ir dėl paskutiniojo 28-to  dokumento, iš kurio aišku, kad  kažkoks J. Krištaponis, sūnus Karolio yra visai kitas asmuo ir taip pat su nusikaltimais, greičiausiai negali būti siejamas, nes tas pateiktasis 28-tas dokumentas byloja apie kuopos vado pareigybės perdavimą išvykos į Baltarusiją prieigoje. Tas pareigybės perdavimas matomas dokumento pradžioje ir „nepamatyti“ neįmanoma.

 

Be to, internete Didvyrio Juozo Krikštaponio, sūnaus Jono yra viešai publikuojamas gimimo metrikų išrašas, pasirašytas Vadoklių klebono, kuriame įrašyta pavardė KriKštaponis, o ne „kriŠtaponis“.


4. pav.: Išrašas iš metrikų, pasirašyto Vadoklių klebono ir publikuoto žiniasklaidoje.
Galima
pasididinti.
Šis metrikų įrašas buvo publikuotas žurnale KARYS 1915 m. Nr. 1,
kai buvo Lėno mūšio 70 m. jubiliejus.  Ką LGGRTC tam jubiliejui buvo pateikusi? Tą savo "fantazijų (galimai klastočių) pažymą, skirtą, būtent tam jubiliejui? Kas užsakė?

 

 

Tą pačią KriKštaponio pavardę turėjo ir jo tėvas Jonas. Tai įrodo Juozo Krikštaponio tėvų 1900 m. sausio mėn. santuokos įrašo liudijimas, surašytas rusų kalba, kuris yra e-pavelde (dešinėje apačioje). Žmonės sako, jog Užulėnio apylinkėse vien KriKštaponiai ir nei vieno KriŠtaponio – pastarųjų daug kitose vietovėse. Ir su A. Smetonos seserimi susituokė Jonas, o ne joks Karolis – tai LGGRTC istorikams turėjo būti aišku.


5. pav.:
Juozo Krikštaponio tėvų (knygnešio Jono ir Mortos Smetonaitės 1900 m. sausio mėn. sutuoktuvių liudijimas. Galima pasididinti.


 

Be to, visai ne aišku, kaip, išvis, galima personalinį klausimą tyrinėti, nepateikus iš Centrinio archyvo asmeninės karininko bylos? Tame pateiktų dokumentų sąraše jos nesimato.

 

Todėl nieko nuostabaus, kad Generalinė prokuratūra, matyt, net nematydama tų paskutiniųjų 27 ir 28 dokumentų, LGGRTC prašymo atmetimui pirmiausiai pabrėžė dėl J. Krikštaponio tapatybės įrodymo nebuvimo. Reik manyti, kad ir kiekvienam paskaičius LGGRTC 2014 m. garsiąją pažymą, iškils dėl J. Krikštaponio tapatybės įtarimai. Jie iškilo ir man; visai nei teisininkui ir nei istorikui, kai perskaičiau LGGRTC 2014-12-19 istorinę archyvinę pažymą, sudarytą Alfredo Rukšėno, kurios vien prielaidų „teiginiams“ buvau parašęs 27 psl. apimties hipotezę, „Ar Didvyrio Juozo Krikštaponio „tyrime“; apie Baltarusijoje vykdytus nusikaltimus - nėra pakištas visai kitas asmuo?“. Ją rašyti man paskatino URM ministro G. Landsbergio raštas Ukmergės merui, reikalaujančiam nuimti paminklą kažkokiam „kriŠtaponiui“, kuriam tokio paminklo net nėra.


6. pav.: URM ministro 2021-04-28 raštas Nr. (19. 2.3)3-2430;
 skirtas Ukmergės savivaldybės merui Rolandui Janickui. Galima
VISĄ raštą pamatyti.

 

Apie kažkokį „kriŠtaponį“ kaip tik tos hipotezės 2-troje ir 5-toje temose kėliau tos LGGRTC pažymos prielaidoms klausimus, kurioje ir buvo minimas visur tik tas kažkoks „kriŠtaponis“, kurio norėjau matyti nors tėvavardį. Bet jojo nebuvo ir jįjį – visai kitą nei Didvyrio tėvo knygnešio Jono pamačiau tame rusiškai sudarytame 2/12 bataliono 2-os kuopos sąraše, minintį kažkokį tėvą Karolį:


7. pav.: Ši pavardė su tėvavardžiu LGGRTC 28-to (paskutiniame) dokumento 1-mo psl. pradžioje - vos ne to dokumento pavadinime, kurio pradžią galima pamatyti.

 

Iš viso to susidaro toks vaizdas, kad LGGRTC vadovybė pati neišstudijavo pateiktus savo dokumentus, arba neturėjo visiškos kompetencijos pamatyti ar net mokėti rusų kalboje perskaityti du paskutinius dokumentus: minėtą 28-tą ir 27-tą generolo majoro Kapralovo raštelį ..., kuriame yra aiškiai parašyta, kad „prie vokiečių  Gestapo buvo areštuotas ir po trijų mėnesių kalinimo Kauno kalėjime – buvo išlaisvintas.“. Tai tvirtino savo atsiminimuose ir Didvyrio sesuo, kuriuos LGGRTC istorikas Gintautas Miknevičius ignoravo net viešai. O tuos atsiminimus 1991 m. liepos mėnesį Šiluose (netoli jos brolio žūties vietos) užrašė žymus kraštotyrininkas Romas Kaunietis, kuris man ir atsiuntė autentišką-neredaguotą jos pasakojimą:

 

8. pav.: Šiuos 1991 m. liepos mėnesio įrašo iš diktafono perrašytus žodžius;
dar be jokių redagavimų galima paskaityti plačiau,
apie patirtus sesers sadistiškus NKVD kankinimus.

 

Iš šio pasakojimo intonacijos, aišku, kad į kalėjimą buvo pasodintas ne karo pradžioje, o kiek vėliau (gal. rudenį-žiemą 1941 m.), kai "vis važiuodavo į Ukmergę" ... reikalais. Ne vasaros periodą patvirtina senuolio SERMĖGOS paminėjimas Ukmergės restorane, dėl kurio ir įvyko konfliktas. Kalinimo laikas pagal žinomo Veprių  tautodailininko M. Dirsės ir jo  sesers bendro pasakojimo užrašymą, kalinimo trukmė "beveik metus" pabrėžta, nors tai abejotina. Bet sesers minėti "keli mėnesiai", gali būt kiek ir ilgesni, nei NKVD generolo Kapralovo minėti 3 mėnesiai. Pastarojo užrašymas, greičiausiai, bus tikslesnis, galintis tęstis tik iki 4-ių mėnesių, nes, matyt, nuo kokio dokumento buvo nurašyta, kurį privalu surasti, jei jis specialiai dabar nepanaikintas?  Atkreiptinas abiejų tvirtinime dėmesys ir į užrašymą, jog "karui prasidėjus, brolis pėsčias iš Vilniaus pas tėvus parėjo."

 

Juk, jeigu J. Krikštaponis  buvo Gestapo areštuotas ir kalinamas, tai galėjo-TURĖJO jau vien dėl to tuo pačiu metu Baltarusijoje nebūti. Todėl pagal teisinę, istorinę ir loginę sampratą, LGGRTC pateikusi tą 27-tuoju dokumentu to NKVD generolo Kapralovo raštelį su J. Krikštaponio kalinimu nacių laikais teiginiu, privalėjo pateikti ir Gestapo dokumentus, kada jis buvo kalinamas. Jei tokio "nebeliko", tai ar šiuo metu nebus jie pašalinti? Tokio vokiškojo dokumento nepateikus, tolimesnis J. Krikštaponio veiklos „Baltarusijoje“ svarstymas yra niekinis ir net neteisėtas, nes pagal istorinę chronologiją bei sesers pasakojimo struktūrą bei kitų aplinkybių (J. Krikštaponio dėka Bognapolio kaimo išgelbėjimo nuo sudeginimo ir jo vėliau dalyvavimo LLA veikloje), tas tikimiausias J. Krikštaponio kalinimo laikotarpis išpuola 1941 m. pabaigai, kai Baltarusijoje ir Ukmergėje vyko masinės žudynės. Psichologiškai tai ir galėjo iššaukti J. Krikštaponiui konfliktą su naciu, nes nusivylimas jais prasidėjo kaip tik Laikinosios vyriausybės išvaikymo ir pradėtų masinių žudynių metu, kas kėlė visuomenėje šoką. Vėliau konfliktuoti su vokiečiu nebuvo jau prasmės, nes po Maskvos-Staliningrado ir kitų kautynių pralaimėjimų, sovietams artėjant prie Lietuvos, pastarieji mūsų gyventojams buvo baisesni – daug kartų daugiau lietuviams žalos pridarę, nei vokiečiai. Todėl J. Krikštaponiui; kuriant Lietuvos Laisvės armiją ir jai telkiant iš vokiečių gautus ginklus, tikrai, su jais ne iki konflikto buvo. Pagal psichologiją ir logiką bei istorinę chronologiją tas Ukmergės restorane konfliktas galėjo būti tik 1941-1942 m. m. sandūroje Kitas laikotarpis sunkiau išsivaizduojamas.

 

  Svarbus momentas Dariaus Žygelio straipsnyje apie Lėno kautynes paminėtas. Jame parašyta, jog „1942–1944 m. Ukmergės apskrityje veikė antinacinė pogrindinė organizacija „Tautinis frontas“, jo štabo viršininko ir žvalgybos skyriaus viršininko pareigas ėjo kpt. Juozas Krikštaponis.“  Logiškai-istoriškai galvojant, ta Antinacinė organizacija 1942 m. galėjo greičiausiai susidaryti tik po J. Krikštaponio Kauno kalėjime atsėdėjimo – tas jo kalinimas ir galėjo paspartinti tos pogrindinės organizacijos susikūrimą


9. pav: Šio straipsnio dalį galima pasididinti.

 . Reikšmingas ir jo sesers Veronikos Juodienės pasakojimas:

 „Po keleto mėnesių jį draugai ištraukė iš kalėjimo. Grįžo į tėviškę, Užulėnio vienkiemį – Pabarninį, kur gyveno mūsų šeima. Namuose visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi, dieną niekur viešai nesirodydavo“.

Čia, kaip matome, visai nėra vietos buvimui Baltarusijoje. Jeigu jis ten būtų, sesuo, tikrai, būtų tai paminėjusi. O tolimesnis jos pasakymas dar labiau tai patvirtinantis, tokiu paminėtu faktu:

„Kartais išeidavo į mišką pamedžioti. Vieną kartą žiūrim, rankos jam už galvos, atsiveda į namus jau nuginkluotą raudonieji „partizanai“. Pasirodo, užlipo ant jų bemedžiodamas. Mes išsigandome. Įėję paklausė, ar tas žmogus iš šitų namų. Mes pasakėme, kad taip. Visi kalbėjo rusiškai. Kadangi vyriausias brolis Antanas gerai mokėjo rusų kalbą, todėl laisvai susikalbėjo. Vėliau Antanas pasakojo, kad viduje tada įsivedę Juozą tie ruskeliai kalbino primygtinai eit su jais kartu į mišką partizanaut, bet Juozas atsisakė to „malonumo“ ir pradėjo slapstytis ne tik nuo vokiečių, bet jau ir nuo šitų – raudonųjų banditų.“.

 Tai antrą kartą sesuo patvirtino, kad jam REIKĖJO NUO VOKIEČIŲ SLAPSTYTIS. O tai kardinaliai prieštarauja LGGRTC teiginiui dėl jam inkriminuojamo „nusikaltimų žmoniškumui“, atliktų nacistų labui. Jei tokių būtų, tai tada ko jam nuo jųjų slapstytis? Nebent, būtų „iš Baltarusijos dezertyravęs“ su 52 a. a. A. Ališausko paminėtais. Tai tada už dezertyravimą iš nacistų organizuotų žudymo akcijų jam reik paminklą panaikinti?

 Bet, matyt, ne todėl nuo jųjų slapstėsi? Galvokime logiškai:

 Jei būtų dezertyravęs, tai ar po konflikto su vokiečiais nebūtų sušaudytas iš karto be jokio kalėjimo? (Apie masinius dezertyravimo atvejus ir net sušaudymus rašo Arūnas Bubnys 2-ojo bataliono veiklos straipsnyje. Pastarąjį kritikuojantis buvęs oficialus karo korespondentas Henrikas Kudreikis, rašo: „Pagal Himmlerio štabo įsakymą po bėgimų batalionas turėjo būti išrikiuotas ir kas trečias paimtas sušaudyti. Išgelbsti tas pats SS gen. Nebe, kuris vėliau pats dalyvavo sukilime prieš Hitlerį ir buvo sušaudytas.“ )

O jei būtų naciams nusipelnęs žudymo egzekucijose, tai ar tada jį būtų, išvis, laikę kalėjime? Dar su komunistais vienoje kameroje? Ir už tokį nieką – susipešimą restorane? Be to, tas tada konfliktas būtų vėlesniame laikotarpyje? Bet ar psichologinės prielaidos tam konfliktui būtų iškilusios, kai Rytų fronte padėtis Reichui komplikavosi?  

Taigi, lieka paskutinė dilema:

Ar tai nebus su J. Krikštaponio organizuota kokia nors Antinacine pogrindine veikla? Gal su tokia sąlyga buvo išleistas iš kalėjimo, kad jiems daugiau nesimaišytų?  Tai tada slapstantis, ar nebuvo pati geriausia priemonė Antinaciniam pogrindžiu organizuoti? Juk, tada buvo užduotis boikotuoti jaunimo ėmimą į Wermachtą ir į SS  legioną – jaunimą išsaugoti Lietuvos Laisvės Armijai. Juk Lietuva, vienintelė beveik iš ES šalių, kuri nebuvo sukūrusi SS legiono. Tai už tai dabar reikia paminklus nuiminėti  šį boikotą organizavusiems Jonui Noreikai, Kaziui Škirpai ir Juozui Krikštaponiui?

Juk LGGRTC, turėdama tokius prieštaraujančius vienu su kitu dokumentus, galėjo atkreipti dėmesį ir į kažkokio J. KriŠtaponio, Karolio sūnaus į per žemą; tik leitenanto laipsnį,  kai Didvyris J. KriKštaponis buvo visur (LLA ir sesers atsiminimuose) minimas nuo 1939 m. suteiktu kapitono laipsniu, o 27-to dokumento NKVD Kapralovo teiginyje buvo „Raudonosios Armijos VYRIAUSIU LEITENANTU. Tokį aukštesnio laipsnio būtinumą sąlygojo ne mažas stažas karinėje tarnyboje, pedagoginio darbo patirtis Karo mokykloje, jau nekalbant, kad baigė prestižinę-sustiprintą Marijampolės Rygiškio Jono gimnaziją ir buvo žymus sportininkas - net Lietuvos rutulio stūmimo čempionu. Todėl žiniasklaidoje Juozui Krikštaponiui KAPITONO LAIPSNIO MINĖJIMO ATVEJŲ YRA DAUG:


10. pav.: Visi bendražygiai savo vadą vadino kapitonu (pasididinti plačiau). Galima
straipsnį paskaityti.
 

11. pav.: Kapitono laipsnis J. Krikštaponiui minimas LLA Vikipedijos straipsnyje, kurio VISŲ pavardes; pasididinus galima perskaityti
.
 


12. pav.: Kapitonu J. Krikštaponį kaip LLA kūrėją užrašė (tai galite pasididinti) ir kraštotyrininkas
Gintaras Lučinskas.

13. pav.: Tikrai, ne "leitenantui" vadovauti galima visai apygardai, kaip nusipaistė LGGRTC - tokiam junginiui gali vadovauti tik aukštesnio laipsnio karininkai -apie tai plačiau skaitykite. (iš straipsnio)

Tokio vyr. leitenanto laipsnio Lietuvoje, atrodo, nebuvo (aš ne istorikas, ir Karo istorikų prašau patikslinti), todėl aišku, kad po okupacijos J. Krikštaponiui naujai suteiktą kapitono laipsnį, greičiausiai, neužskaito ir sovietiškai jam suteikia vyr. leitenanto laipsnį. Tai. kaip matome, net iš okupanto LGGRTC pateiktojo 27-tojo dokumento matosi, kad su Baltarusija saistomas kažkoks J. KriŠtaponis, Karolio, net "nematant"-užsimerkiant į jo kitokią pavardę ir kitokį tėvavardį, vis tiek tik per karinio laipsnio neatitikimą turėtų būt signalai, kad kažkas negerai.  Todėl, jei J. KriKštaponis būtų „buvęs 2/12 batalione“, tai ar jis būtų sutikęs tarnauti su žemesniu tik leitenanto laipsniu? Laipsniai žeminami tik už ypatingus prasižengimus. Ar jis jų galėjo turėti jau po sovietų? Jei jau LGGRTC pateikė 27-tą dokumentą, bylojantį aukštesnį J. Krikštaponio laipsnį, tai kodėl nepristatė jo sužeminimo priežasties dokumento?   

 

Todėl; visų šių prieštaravimų visumoje: keista, jog Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijoje 2014-12-17 iš 12-os asmenų net 8 balsavo už kreipimąsi į L. R. generalinę prokuratūrą dėl J. Krikštaponiui kario-savanorio statuso panaikinimo. Prieš nebalsavo niekas, nes, matyt, niekas nebuvo nusistatęs, jog galima pateisinti nusikaltimus žmoniškumui ir pasitikėjo Gen. prokuratūros specialistų TEISINE kompetencija. Juk, kreipimosi priežasties formuluotė „atsiradus archyviniams dokumentams ... su juose užfiksuotais nusikaltimo žmoniškumui požymiais“, privalo ne vieną šokiruoti, taip, kaip, galima įsivaizduoti  J. Krikštaponio šoko būseną Ukmergės restorane, kai po Birželio sukilimo paaiškėjo, kad vokiečiai nėra vaduotojai, o yra tikri naciai-žudikai. Bet šito niuanso komisija žinoti negalėjo, kai minėtoje pažymoje pateikta tik prielaidų vienpusė „informacija“. Kad, ir tai, jog nerasta kažkokio J. Krištaponio, sūnaus Karolio demobilizacijos įsakymo ir todėl  daroma „išvada“, jog „buvo demobilizuotas ...“. Bet tarnavusiems kariuomenėje neaišku, kaip be įsakymo galima demobilizuoti? O atsakymas paprastas – nėra demobilizacijos įsakymo, nes tąsai kažkoks J. Krištaponis, Karolio sūnus jau prieš išvyką į Baltarusiją nebuvo kuopos vadu. Tai, koks apie jį įsakymas gali būti, jei jis, pagal pateiktus dokumentus, gal, išvis, neturėjo būti Baltarusijoje?   

Nesuprantama ir tai, kodėl buvo iš 14-os atkreiptas tik į dviejų asmenų KGB duotus parodymus? Tie paskutiniai 5 paryškinti žodžiai buvo tame prašyme. Kaip, išvis, galima KGB apklausomis pasitikėti? Kodėl apklausiamieji tos; kažkokio Krištaponio pavardės neminėjo per apklausas NKVD laikais, o „prisiminė“ po 40-ties metų? Pagal kokius psichologijos dėsnius galima „atsiminti“ ne žymių karininkų pavardes, kai karinėje tarnyboje tik laipsniu kreipiamasi? Ir kaip galima minėti pavardę to, kuris prieš išvyką jau tapo ne kuopos vadu? Kur dokumentas, įrodantis, kad jis vėl tapo tos kuopos vadu? Kaip LGGRTC išdrįso teigti prašymą, ignoruodama savo dokumentų visumą, kur paskutinieji 27 ir 28 dokumentai prieštarauja pačiam Centro teiginiui?

 

Todėl nieko nuostabaus, kad Generalinė prokuratūra pabrėžė, kad neturint konkrečių objektyvių duomenų, ji neturi pagrindo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Tačiau, Teisingumo ministerijoje yra darbuotojų, kurie raginą Genocido tyrimo centrą pačiam kreiptis į teismą ir tai tikisi, kad dabartinis direktorius tai padarys. Apie tai žemiau.

 

 


14 pav.: Šį raštą galima pasididinti.

Ir nors šios Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas, kritikavęs konservatorius ir kėlęs dilemą, kad kažkas siekia žydus su lietuviais sukiršinti, ir buvo sakęs, kad „ partizanas J. Krikštaponis negali būti teisiamas, nes nėra įrodančių dokumentų, jog jis, tarnaudamas Pagalbinės policijos tarnybos batalione, dalyvavo žydų žudynėse.“, bet ...

Bet, klausimas:

Kodėl tyrėjai ir niekas nemato, kad yra dokumentai ir įrodymai ir juos LGGRTC pateikė, kad Partizanas Juozas Krikštaponis negalėjo būti Baltarusijoje ir joje negalėjo būti net 2-os kuopos vadu iki išvykos buvęs visai kitas; kažkoks, J. KrikŠtaponis, sūnus Karolio? Kur įrodymai, kad jie abu "tarnavo" tame Pagalbinės policijos tarnybos batalione, jei buvo pateikti dokumentai, kad netarnavo?

 

Ar nebus čia naujas psichikoje reiškinys, kai tyrėjai NETIKI TAI, KĄ MATO - netiki tai, kas jiems pateikta?

 

Toks reiškinys įvyko 2010-04-10 Smolenske per Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio lėktuvo katastrofą, kai garsaus „Šarvuoto“ („Geležinio“) beržo savininkas Nikolajus Bodinas atsigulė ant žemės ir įsikabino į ratą savo mašinos, kad uraganinis vėjas iš lėktuvo turbinų jo nenupūstų, - tada jis ir pamatė, kad lėktuvas savo pilvu; vos ne liesdamas medžių viršūnes, praskrido virš jo, o po to čia pat, įvyko jo beržo avarija - jis nuvirto, nukirstas per patį vidurį, nors lėktuvas pilvu virš jo praskrido.

  Ar gali kas patikėti, kad lėktuvui praskridus, iš paskos jo sparnas sukosi ir lėkė, kuris nukirtęs tą beržą, dar toliau nulėkė besibaladuodamas tarp medžių? Juk, tas N. Bodinas, kaip greitosios pagalbos vairuotojas, matyt, tikrai, nenorėjo atsidurti į psichiatrinę, pasakodamas tai, ką matė. Taip ir gimė "pasaka", kad "beržas lėktuvui sparną nukirto", taip, kaip "medelis perskėlė pusiau kirvį, už tai, kad jis jį turėjo nukirsti.

Todėl nukrypdamas nuo šios temos, galiu pabrėžti, kad vakar Lenkijoje per konferenciją jau pranešta, kad iš juodų dėžių išgauti to sparno susprogdinimo-sprogimo garso įrašai, kurie buvo paslėpti po triukšmu specialiai uždėtu. Kas dar buvo pranešta ir ką aš parašiau Rusijos TIKRŲ aviacijos specialistų grupėje - galite užmesti akį ČIA.

 

 

Grįžtant prie J. Krikštaponio problemos, detaliau 2018-10-08 Respublika paminėjo Generalinės prokuratūros išvadą šiais žodžiais:

„LGGRTC pateikti tik trijų Pagalbinės policijos tarnybos batalione tarnavusių asmenų parodymai iš archyvinių baudžiamųjų bylų, kurie objektyviai nesant realių galimybių papildomai juos ištirti, nelaikytini abejonių nekeliančiais, legitimiais ir pakankamais įrodymais, patvirtinančiais J.Krikštaponio (Krištaponio) dalyvavimą nusikaltimuose žmoniškumui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad LGGRTC pateikti duomenys yra nepakankamas pagrindas konstatuoti viešojo intereso pažeidimą ir taikyti viešojo intereso gynimo priemones

    Kaip matome, prokuratūra tik tuos tardomuosius-apklausos protokolus pastudijavo taip pat nematydama visumos pateiktų dokumentų. Juk, tų apklausiamųjų jau nėra gyvųjų ir iš naujo jųjų apklausti negalima. Juk, problema tik pavardės tose parodymuose. Yra įstatymas, kad okupacinių laikmečių tyrimams, kuriems galėjo būt atlikta kokia nors pašalinė įtaka, būtinas papildomas tyrimas, o jo atlikti negalima. Juk, gal tie du, paminėję suklydo, sakydami pavardę, kurios prisiminti varge, ar galima?  Gal jiems koks tardytojas neprofesionalus išprovokavo apklausiamųjų klaidą, jiems; tada jų manymu, nesvarbios pavardės sakyme? Apklausiamieji gal galėjo nežinoti, kad tos pavardės pasakymas gali būt svarbus istorijai? Tai tada kam reikalingi Centrui istorikai, jei jie ne gali įvertinti ne tik istorinių aplinkybių, bet ir savo dokumentų, ką pristato?

Todėl ar nereikia susirūpinti, kad LGGRTC šiame „tyrime“; pagal sovietinę-stalininę metodologiją suignoravo Holizmą (visuminį tyrimą), žiūrint tik į palankius pagal planą užsakytus duomenis ir nematant jam prieštaraujančius? Lygiai ta pati problema ir su mūsų visuomenės dezinformavimu, kurį labiausiai atlieka Visuomeninis transliuotojas LRT. Ar nereikia paduoti į Žurnalistinės etikos komisiją svarstymui LRT žurnalistės Domantės Platukytės du straipsnius (1-mą 2019-08-19 ir 2-ą; š. m. rašytą), apšmeižusius Ukmergės savivaldybę? Juose ji komentavo tuos apklausos protokolus, bet nutylėjo – visai neminėjo Generalinės prokuratūros išvadas. Ar tai suderinama su Demokratijos principais, skelbti tik vieną „tiesą“?

 

Ar šiai dezinformacijai skleisti neprisidėjo Valdo Adamkaus ir Lino Linkevičiaus 2002-10-31 dekrete Nr. 1965 mūsų Didvyriui pakeista pavardė, ją; lietuviškąją suslavinus, sulenkinus? Jeigu tai atliko už J. Krikštaponio bei jo vadovaujamos Vyčio apygardos sunaikinimą atsakingas okupantas NKVD generolas Kapralovas; savo  tame raštelyje (27-tame LGGRTC dokumente teiktame), tai negi negalima buvo patikrinti Didvyrio metrikus  ir kitus dokumentus? Ar tai nebuvo Teisės klausimams patarėjos Tomos Birmontienės pareiga pavardės tikslumą patikrinti? Negi tai neleido jos nesenai tada rašyta disertacija apie Partizanus, juos vadinant „banditais“? Apie tai ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas rašė.

Po šio dekreto, visur žiniasklaidoje prasidėjo mūsų Didvyriui pavardės „kapraloviškasis“ iškraipymo vajus ar ne to iškraipyto dekreto didelės įtakos dėka? Pavyzdžiui, 2009 metais netikrą Didvyrio pavardę rašė XXI Amžius. Tą pačią pavardės iškraipymo klaidą padarė ir Kėdainiuose 2012 metais išleistos knygos „Partizaninis judėjimas vidurio Lietuvoje“ autorius Vaclovas SLAVINSKAS, kuris man teigė, kad dėl skirtingai iš visų šaltinių rašomą pavardę, vienodai ją rašyti liepė, tikriausiai, redaktorius.

16-tame, 17-tame ir 18-tame paveikslėliuose, pavyzdžiai, kaip minėtoje knygoje buvo iškraipyta net istorinė esmė - net visos apygardos rinktinės pavadinimas. Akibrokštas, kai pagal okupanto-žudiko; atsakingo už J. Krikštaponio apygardos sunaikinimą NKVD generolo Kapralovo sekretorės raidės praleidimo dėka, mūsų Prezidentas jam du kartus keičia pavardę pagal okupanto sekretorės suklydimą.

 Tos knygos autorius mano, kad tai buvo pasiremta muziejuje parašyta pavarde, kuri ar ne to Prezidento dekreto dėka nusprendė ne lietuviškos atmainos (nuo lenkiško Kšižtof vardo) pavardę tą teikti? Kas gali būti toje situacijoje svarbiau, nei Prezidento dekrete įrašytoji? Iš kur tada istorikams galėjo būti žinoma, kad Prezidentas Didvyrio pavardę iškraipo – jam suteikia kitokią pavardę?

 

Kaip matome, pavardė keičiama ir po 5-ių metų kitame  2007-01-05 dekrete Nr. 1K-849, tas pats Prezidentas Valdas Adamkus, pamatęs neteisingai parašytą Didvyriui pavardę, vienas; be Krašto apsaugos ministro, keičia ne tokią anksčiau parašytą Didvyrio pavardę  į tikrąją, bet kažkodėl buvusią, galimai, klaidingą įrašo skliausteliuose.

 

Toks keistas Didvyriui DVIGUBOS PAVARDĖS suteikimas ar ne tapo KARDBLANŠU ir toliau literatūroje bei žiniasklaidoje Juozui Krikštaponiu iškreipinėti pavardę ir jį tapatinti su kitokia pavarde turinčiu asmeniu; susijusiu su 2/12 batalionu? Kaip tai galima buvo daryti, kai dar buvo gyvi J. Krikštaponio liudininkai ir buvo laukiama, kad jie išmirtų? 

 

O toliau mokslininkai taip pat pasineria į tos pavardės iškraipymo pinkles. Štai, kad Andrejaus Stoliarovo disertacijoje, ar magistriniame darbe, kurio pavadinimas LIETUVIŲ PAGALBINĖS POLICIJOS (APSAUGOS) 12–ASIS BATALIONAS, jo teiginiuose gaunasi neaiškumai šie:


19. pav.: A. Stoliarovo

 

 Matome. PAVARDĖS RAŠOMOS BE TĖVAVARDŽIŲ ir skaitytojas, matydamas kažkokį J. Krištaponį, net negali pamatyti, kad tai visai ne tas asmuo, pagal kurį duotas užsakymas sutapatinti su pavarde pakeistuoju. Dar keisčiau, kad vyr. leitenanto Nikodemo Reikalo net nėra tame sąraše. Gerai, kad istorikas pamini toliau tekste, kad pareigybės keitėsi. Tai, kaip ir nėra ko kabintis? Atkreipkite dėmesį į ginklininko pareigybę.

 


20. pav.: Be komentarų.

Tai kaip čia nutiko, kad LGGRTC pateiktame 28-tame dokumente N. Reikalas tapo kuopos vadu, pakeitęs kažkokį J. Krikštaponį, Karolio, o čia jis net nėra kuopos vadu, o kažkoks "ginklininkas"? Ir kodėl jam sužemintas karinis laipsnis? Kodėl jis tik leitenantas, jei sovietinis-rusiškasis sąrašas jį minėjo kaip vyr. leitenantą? 


21. pav.: Vieni klaustukai

 

Pirmiausiai, kas leido mokslininkui A. Stoliarovui; V. Adamkaus pavyzdžiu, kaitalioti pavardę savo mokslinio darbo tekste tam pačiam asmeniui, jį minint skirtingai? Juk, jei LGGRTC pažymoje ir tardymų-apklausos protokoluose minimas yra tik J. KriŠtaponis, ir jį savo darbo pradžioje taip paminėjo A. Stoliarovas, tai kodėl jis knygos (to darbo) pabaigoje tam asmeniui keičiasi pavardė? Kas liepė istorijos veikaluose kaitalioti asmenims pavardes - jas dvigubinti? Kokia AUTENTIŠKA pavarde bataliono dokumentuose buvo? Kodėl jauni mokslininkai mokomi klastoti istoriją? Kodėl surašyta pagal LGGRTC įtartiną pažymą? Kodėl A. Stoliarovas nepasitikrina kitų šaltinių ir artimųjų atsiminimų bei kitų svarbių dokumentų?

 

Štai, Kryžkalnio memorialui žuvusiųjų pavardės ruošiamos:

 

 
22. pav.:

 

Atkreipkite dėmesį į  Juozo Krikštaponio brolio Antano gimimo metus melsvai pažymėtus. Ar jis gali būt gimęs 10-čia metų anksčiau, nei jo tėvai tuokėsi? Gal čia ne brolis, o dėdė - tėvo brolis?

 


23. pav.: Yra ir Krištaponis žuvęs

 

Žuvęs Krištaponis Bronislovas iš Vyčio apygardos byloja tai, kad gal ir J. Krištaponis sūnus Karolio bus atrastas tarp žuvusiųjų?

 sesuo Veronika Juodienė

Galite pastudijuoti genealogijas Krikštaponienė-Smetonaitė Morta 1871-1950

 

Veronika Juodienė – Krikštaponytė gim. 1917 m. – mirties datos nėra negi ji dar gyvena?

 

Antanas Krikštaponis yra gimęs 1901 m. (tai normalu - metai po tėvų vedybų)

 

 

Antanas Krikštaponis
 

Juozo ir Antano Krikštaponių mama Morta

Mortos sesuo Julija Smetonaitė - žymi mokytoja

Raštikiai (Smetonaitė Elena Marija it Stasys)
 

 


Sukurtas mano atradimų Ypatingajame archyve koliažas Facebook-o temai, kurioje paskelbiau su nuotraukomis ir vaizdo įrašais Ukmergėje vykusį žygį Vyčio apygardos Partizanų keliais.

Deja, pasirodo, CENZŪRA Facebook-e - paplatinti komentarų apie įvykusį žygį Ukmergėje negalima - tai pažeidžia F.b. bendruomenės taisykles ir todėl mano komentarai -žemiau parodyti buvo sunaikinti, nes jie sureagavo į Patriotinės temos nuorodas.

 

Tokia cenzūra vyksta ypatingai LRT tinklalapyje, kur man, ir daug kam patriotiškai nusiteikusiems negalima demaskuoti skleidžiamas dezinformacijas ir falsifikacijas.

Prieš mane pradėjo ypatingai veikti šios Kibernetinės atakos, kai pradėjau įrodinėti apie sąmoningą J. Gagarino nužudymo studiją, prie kurios dirbu ir Facebook-o nuotraukose mano sienos galite susipažinti.

 

.

Kaip prasidėjo CENZŪRA, galite paskaityti įdomioje grupėje, kurios pavadinimas "Lietuvos partizanų istorija (reoladed)"

Tos grupės adminitratorius iš Teisingumo ministerijos  kaip tik ir skatina Genocido tyrimo centrą pačiam ryžtingiau naikinti J. Krikštaponio atminimą.  Jis parašė straipsnį kuris buvo publikuotas  DELFI-yje straipsniu „Kas nuvainikuos nepelnytai pagerbtus, prisidėjusius prie Holokausto?“,.

Jame yra sakinys toks: "Kamuolys yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovybės rankose. Užteks jį mėtyti kitiems. Laikas patiems priimti nepatogius sprendimus."

 

Tam savo straipsniui populiarinti, tas  administratorius iš Teisingumo ministerijos sukūrė tinklalapį "Genocido centro reakcija į tą jojo straipsnį", kuriame yra daug temų teisės teorijos klausimams. Kiek ten "teorijos"- neturėjau kada studijuoti.

Ar visą tai ne primina Klaipėdos tarybos narį Titovą, kurs apšmeižė A. Ramanauską-Vanagą?

Susimąstykime:

LGGRTC Gen. prokuratūrai teikė gruodžio 19 d. Negi tikėjosi, kad ji greičiau, nei per mėnesį išspręs?    Ar ši "dovanėlė" nebuvo planuota sausio 12-tąjai? Tą dieną ir buvo Lėno kautynių 70-metis, kuriame ir žuvo Juozas Krikštaponis?

Ar šis desperatiškas užsakymas, ignoruojant dokumentų parodymus, nebuvo iš kokio CK "centro" pametėtas? Kodėl prisireikė Prezidento Antano Smetonos sūnėną šmeižti?

Negi LGGRTC tikėjosi, kad kas nuo gatvės negali ateiti į Ypatingojo archyvo bylas pažvelgti?

 At ne laikas pradėti visuomenei kontroliuoti tyrėjų darbus, kaip tai buvo atlikta MH17 lainerio numušimo ir Lecho Kačinskio lėktuvo susprogdinimo demaskavime?

 

 

 



 

 

 

 

 

`