Ar Didvyrio Juozo Krikštaponio „tyrime“; apie Baltarusijoje vykdytus nusikaltimus - nėra pakištas visai kitas asmuo?

Laba diena! 

Šį klausimą keliu todėl, kad esu pirmojo mūsų planetos kosmonauto J. Gagarino 1968-03-27 nužudymo liudininkas, tada per kovinį budėjimą fiksavęs radaru jo žudiką-naikintuvą Su-15 ir apie tai išsamią studiją rašantis, o taip pat ir apie Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio lėktuvo 2010-04-10 Smolenske susprogdinimo bei keleivinio lainerio MH17 maršruto galimai sąmoningo numušimo aspektus bei kitus istorinius sovietinių nusikaltimus, kuriuos pristatysiu šio rašto pabaigoje. Todėl noriu įspėti, kad istorinius tyrimus NKVD-inių – KGB-inių klastočių aplinkoje reikia tyrinėti atsargiau, nes jeigu minėtų 2-jų pirmųjų katastrofų „tyrimai“ buvo suklastoti, o apie pastarąją Kremliaus propaganda melo rekordus pasiekė, tai tokių  klastočių gali būti pametėta ir daugiau.

Todėl pristatau savo pastebėjimus, kaip į J. Krikštaponio problemą matosi iš šalies, tik Interneto dėka, kurio galią įrodo ir garsus Bulgarijos tyrėjas Christo Grozdevas.  Todėl paruošiau Jums 27-ių psl. apimtyje ir 65-iomis nuorodomis bei 22-iem nuotraukomis studiją pagal temų iš--------dėstymą tokį:

1.       – Dėkoju URM ministrui Gabrieliui Landsbergiui

2.     -  Pažvelkime į LGGRTC istorinės archyvinės pažymos pradžią:

3.     -   Žvilgsnis į koliziją

4.     - Tai kaip ten su tuo Gestapo J. Krikštaponį pasodinimu į Kauno Kalėjimą?

5.     - Grįžtant prie pažymos, toliau mąstykime

6.     - AUKŠTOSIOS NUSIKALTIMŲ IR APGAVYSČIŲ TECHNOLOGIJOS

a.)    Kokiu tikslu nužudyti keleiviai?

b.)    Lygiai tokia pati technologija ir J.Gagarino nužudyme

c.)    Ta pati melo-apgavysčių technologija Donbase ir su MH17 maršruto lainerio keleivių sunaikinime

d.)    Dėl 2010-04-10 Smolenske „Katynė-2“ tragedijos – sąmoninai lėktuvo susprogdinimo technologijai išaiškinti dar bus daug dirbama

  -

 1-ma tema: Dėkoju URM ministrui Gabrieliui Landsbergiui 

 Dėkoju URM ministrui Gabrieliui Landsbergiui, kuris neapšmeižė Didvyrio Juozo Krikštaponio atminimo, rašydamas laišką Ukmergės merui, dėl siūlymo nukelti kažkokiam „krištaponiui“ atminti skirtą paminklą, kuriam tokio paminklo savivaldybės teritorijoje nėra.

1 pav.: Galima visą raštą atsidaryti.

  Bet, niekas nepastebi, kad rašte minima visai kita pavardė. Juk paminklas yra skirtas Didvyriui J. KriKštaponiui (tai kitokia pavardė), kurio sesuo Veronika Juodienė Aukštaitijos partizanų prisiminimuose (II-oje dalyje, 1-oje knygoje) net nemini brolio buvimo Baltarusijoje – mini tik jo slapstymąsi nuo vokiečių ir net Gestapo įkalinimą Kauno kalėjime (jame nuo sušaudymo išgelbėjo giminaitis generolas Stasys Raštikis ir kiti visuomenės veikėjai) bei  dalyvavimą Antinaciniame pasipriešinime. Jame kaip slaptosios politinės organizacijos „Lietuvos Laisvės armija“ (LLA), kuri buvo įkurta 1941 m. gruodžio mėnesį ir tarp įkūrėjų minimas J. Krikštaponis. Ar tai neįrodo pastarojo priešišką nuostatą hitlerinei politikai?  Be to Juozo Krikštaponio motina (Prezidento A. Smetonos sesuo) Morta Smetonaitė Krikštaponienė buvo kaimo šviesuolė ir žymios visuomenės veikėjos-mokytojos Julijos sesuo, o tėvas ir knygnešiu buvo. Vien todėl kaltinimai Didvyriui nelogiški. Ar tai nepanašu, kad NKVD ir KGB galėjo sąmoningai kažką pripainioti tik dėl to, kad žuvęs Didvyris buvo Prezidento A. Smetonos sūnėnu? 

Apie kitokias pavardes, dalyvavusiųjų Baltarusijoje, rašė jau a. a. Antanas Ališauskas, kuris paminėjo ir nepatikimus „liudijimus“ tardymų protokoluose, kai  kažkokį Krištaponį paminėjo tik du tardomieji iš 14-os. Kodėl kiti jojo neminėjo? Kodėl ir tie patys du tardomieji 1949 m. tardyme Krištaponio neminėjo, o kitame 1982 m. tardyme jau „prisiminė“ po 33 metų? Ar istoriškai tokie „liudijimai“ patikimi, kai keičiami parodymai? Be to ten minima sovietinių karių politinių vadovų belaisvių egzekucija. Tai ne civilių asmenų. Minimas ir įsakymas A. Impulevičiaus batalijoną išsiųsti kovai su bolševikais-diversantais ir minimas Nacionalistų partijos nepasitenkinimas, kad savanoriai buvo pradėti naudoti ne pagal paskirtį egzekucijose. Yra minimas ir sovietinių diversantų vadovo Motiejaus Šumausko prisiminimas, kad vietiniai gyventojai giria lietuvius, kurie neleido sunaikinti kaimų. Minimas ir 52-jų dezertyravimas ar ne dėl vokiečių panaudojimo ne pagal paskirtį, dėl ko ėjo savanoriauti kariai? Juk jie buvo integruoti į Vokietijos Reicho 11-tąjį policijos rezervinį batalioną. Dar keisčiau, kad kitame R. Čekučio ir D. Žygelio straipsnyje apie Lietuvių policijos batalionus visiškai neminimas Baltarusijoje jų dalyvavimo žydų žudynėse faktas. Jose tą „faktą“ internetinėje erdvėje (Vikipedijoje apie A. Impulevičių) detaliai su skaičiais skleidžia tik keistą „istoriko“ reputaciją turintis Evaldas Balčiūnas (apie jį dar žemiau paminėsiu), ir tai įrodo net internetinis adresas: „https://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Impulevi%C4%8Dius#cite_note-balciunas-1“. Ar šis „istorikas“ dirbo Baltarusijos archyvuose, jei jis vienintelis šios „žinios“ šaltinis? Kodėl JAV ne tik neatidavė majoro Antano Impulevičiaus pagal sovietų reikalavimus, bet ir net nedeportavo iš JAV ir ar jį, išvis, JAV teisė?  Gal nebuvo jo „nusikaltimams“ įrodymų? Gal Baltarusijoje civilius gyventojus (žydus) žudė ir kitokie bei specialiai žudynėms paruošti daliniai; analogiškai, kaip Lietuvoje Karlo Jägerio ataskaitoje minimas „Einsatzkommando 3/A“ specialus operatyvinis Hamano skrajojantis būrys? O kova su bolševikais-žudikais tai nėra nusikaltimas, nes buvo kovojama su žmonijai nusikalstamu bolševizmu. Su juo kovoti įpareigojo ir kario-savanorio priesaika tada Baltarusijoje kovojusių, kurios žodžiuose buvo minimas bolševizmo nusikaltimas žmonijai. Ar ne todėl ši istorija yra dabar Lukošenkos rėžimo politizuojama ir ta politizacija Lietuvai perduodama?

  Ar ne keista, kad šio bataliono istorija šiuo metu naudoja nelygitimaus diktatoriaus prokuratūra, apie tuos  „tyrimus“ minėta buvo  š. m. rugpjūčio 9 d. A. Lukašenkos „pergalei“ rinkimuose rekordinėje 8 val. 22 min. trukmės konferencijoje. Ar ne keista, kad šio diktatoriaus prokuratūra prie 1941 m. buvusio 14-mečio Valdo Adamkaus ciniškai kabinasi ir kažkodėl tik LRT tuos A. Lukašenkos rėžimo priekabius Lietuvos gyventojams platina. Kokiu tikslu? Kodėl LRT užsiėmusi dviem Lietuvos Prezidentais, - A. Smetonos žentu ir pačiu Valdu Adamkumi dėl karo laikų įvykių Baltarusijoje? Ar joje ir jos archyvuose mūsų istorikams įmanoma kokybiškai dirbti, kai diktatūrinis rėžimas, sufalsifikavęs rinkimus, viską falsifikuoja – sufalsifikavo net seniausią LDK baltarusių Tautos baltos-raudonos-baltos vėliavos istoriją, ją pavadindamas „fašistine“? Ar tai ne psichozės padarinys, kaltinti istorinį simbolį? Juk prieš sovietus fašistinės Vokietijos pusėje kariavusio generolo Vlasovo armijoje buvo naudojama dabartinė Rusijos valstybės vėliava, bet V. Putinas iki tokių nesąmonių dar nenusirito, kad Vlasovo armijos naudotą vėliavą vadintų „fašistine“. Tai ar įmanoma II-ojo pasaulinio karo nusikaltimų žmoniškumui tyrimus sėkmingai atlikti, kai net šiuo metu Baltarusijoje nusikalstama žmoniškumui?

Svarbiausia, kad internetinėje J. Krikštaponio biografijoje kertasi jo veiklos faktai, lyg būtų suplakti du skirtingi asmenys. Jeigu 1941 m. pabaigoje buvo vienas iš LLA įkūrėju (nurodomas aprašyme apie LLA) , tai kodėl tik „1942-09-31 paleidžiamas į atsargą“, kai jis pagal kai kuriuos duomenis buvo kalinamas Kauno kalėjime? Dar keisčiau, kad, ne bet kas, o Evaldas Balčiūnas, pagarsėjęs marginaliniais istoriniais vienpusiais perlenkimais, savo ANTIFA tinklalapyje teigia, kad  J. Krikštaponis buvo „perkeltas į 252-E batalioną“. Į šios „žinios šaltinio“  nuorodą, pažymėtą indeksu ^[1], naudoja enciklopedinis Wikiwand tinklalapis. O pagal Arūną Bubnį; 252-asis lietuvių policijos batalionas užfiksuotas 1942 m gegužės mėnesį ir 1942 m. gruodžio 19 d. išsiunčiamas į Liubliną - į Maidaneko stovyklą, kurioje buvo laikomi belaisviai – varomi į darbus ir jie konvojuojami. Nors istorikas A. Bubnys labai unikaliai aprašo šio bataliono visą veiklą, bet sovietinė „istorija“ nutyli-slepia, apie sovietinės kariuomenės rengimąsi užpulti Vokietiją, ir kaip atsakui prasidėjus Barbarosos plano įgyvendinimui, sovietiniai kariai-vergai, pavergti NUSIKALSTAMO LENINIZMO-stalinizmo, masiškai pasidavinėjo vokiečiams, nes neturėjo jokių motyvacijų kariauti. Dėl šios priežasties ar nėra būtina revizuoti sovietinės „istorijos“ falsifikatus ir būti atsargiems NKVD ir KGB archyvuose?

Apie tai 1994 m. birželyje rašė mano geras kolega-bendradarbis Azoto įmonėje nuo 1968 m. ir pirmasis Jonavos meras bei buvęs Krašto apsaugos viceministru, Šviesiosios Atminties istorijos tyrinėtojas ir inžinierius Edmundas SIMONAITIS, kuris pagal išeivijoje genocido tyrinėtoją A. Damušį taip pat iškritikavo sovietinių istorikų paplatintą „Lietuvos kovų ir kančių istorija“ I-ąjį tomą. Tada mūsų azotininkų buvęs Šviesuolis parašė, jog „A. Damušis skaičiais ir faktais parodo, kad raudonųjų istorikų tendencingai parinkti, galbūt ir „pataisyti“ genocido vykdytojų dokumentai visiškai nepaaiškina beveik pusės milijonų aukų žūties. ...“/

Nėra dar jokio paaiškinimo ir dėl sovietinio apie 7-ių milijonų aukų teroro bei sąmoningai sukelto bado skaičiaus iki II-ojo pasaulinio karo, kuris pagal aukų skaičių yra žymiai didesnis, nei žuvo žmonių karo metu visos Sovietų Sąjungos teritorijoje, kartu su Holokaustu paėmus. Todėl per istorijos prizmę nekaip nesuvokiama, kodėl Kaune prie Karo muziejaus 1939 m. rudens mitinge Prezidentas A. Smetona šitą savų piliečių žudikų valstybę pavadina „drauginga“ valstybe? Kodėl šalia Jonavos Gaižiūnų poligone atsiranda greitaeigiai NKVD-iniai tankai Bt-7, pagal charakteristikas tinkantys tik valstybiniams perversmams atlikinėti? Kodėl taip įvyko? Negi VSD ir Karinė žvalgyba neturėjo jokios informacijos apie masinį sovietinių piliečių naikinimą? Negi iš Sovietų Sąjungos herbo ir jame pavaizduoto Žemės gaublio atvaizdo, nebuvo aišku, kad tos „draugingos“ valstybės galutinis tikslas yra mūsų planetos HIBRIDINIS užkariavimas; per šūkį „Visų šalių proletarai, vienykitės!“? Kodėl po Didžiojo Spalio perversmo Rusijos imperijoje nebuvo atkreiptas dėmesys į unikalų Karlo Markso ir Fridricho Engelso bendražygio bei Vokietijos socialdemokrato Karlo Kautskio veikale TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS išdėstytas pagrindines mintis ir tokio paties pavadinimo Antikautskišką žydo Leibo Bronšteino („Levo Trockio“) brošiūrėlę, pateisinančią Raudonąjį terorą? Ar ne dėl Karlo Kautskiui ir Vokietijos socialdemokratams atsikeršyti tikslu, J. V. Stalino įtakos dėka per Kominterną rinkimuose į Reichą komunistams draudžiama susijungti su komunistais? Kodėl šis draudimas neįvardijamas kaip komunistinė-stalinistinė tiesioginė pagalba Adolfui Hitleriui iškovoti absoliučią daugumą rinkimuose? Kodėl tylima, kad po pirmojo pasaulio karo Sovietų Sąjunga padėjo pažeisti 1919 m. Versalio taikos susitarimo 161 ir 181 straipsnius, draudžiančius Vokietijai turėti puolamuosius ginklus – povandeninius laivus, lėktuvus, tankus ir sunkiąją artileriją ir visą tai padėjo įsigyti Vokietijai bei apmokyti jais naudotis Sovietų Sąjungos teritorijoje esančiomis vokiškomis karinėmis mokyklomis?   Kodėl Lietuvoje nekalbama plačiai, kad užkariauti Prancūziją A. Hitleriui padėjo Stalinas per Kominterną?  Gal prie Holokausto tyrimų istorikams reikia pradėti ir kompleksiškai tyrinėti net Lietuvos okupacijos priežastis? Šių priežasčių nežinant, ar nėra grėsmė mūsų Laisvei?

Todėl labai daug klausimų iškyla ir dėl Didvyrio Juozo KriKštaponio, dėl kurio Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Generalinė direktorė Birutė Terėsė Burauskaitė 2014-12-19 raštu Nr. 13R-300 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą ištirti, ar Juozas Krikštaponis ... įvykdė karo nusikaltimus, nusikalto žmoniškumui, įsakė žudyti ar žudė taikius gyventojus ...  

Tik, klausimas, ar Teisėsaugos institucijos privalo tirti mirusių žmonių inkriminuojamus jiems nusikaltimus, kai jie jau negali apsiginti? Koks buvo šios Valstybinės įstaigos atsakymas – internete aptinkamas, kažkodėl, tik po 7-ių metų Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininko Jono Buroko teiginys, jog jis „turi Generalinės prokuratūros dokumentus, ..., kad partizanas J. Krikštaponis negali būti teisiamas, nes nėra įrodančių dokumentų, jog jis, tarnaudamas Pagalbinės policijos tarnybos batalione, dalyvavo žydų žudynėse.“ Detaliau 2018-10-08 Respublika paminėjo Generalinės prokuratūros išvadą šiais žodžiais:

„LGGRTC pateikti tik trijų Pagalbinės policijos tarnybos batalione tarnavusių asmenų parodymai iš archyvinių baudžiamųjų bylų, kurie objektyviai nesant realių galimybių papildomai juos ištirti, nelaikytini abejonių nekeliančiais, legitimiais ir pakankamais įrodymais, patvirtinančiais J.Krikštaponio (Krištaponio) dalyvavimą nusikaltimuose žmoniškumui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad LGGRTC pateikti duomenys yra nepakankamas pagrindas konstatuoti viešojo intereso pažeidimą ir taikyti viešojo intereso gynimo priemones.“

Todėl liūdna, kad LGGRTC istorikai negali patys įvertinti tokių NKVD, o po to KGB tardomųjų tik 3-jų asmenų (iš kur dar vienas atsirado, kai buvo minimi tik 2 tardomieji?) parodymų „patikimumą“ ir Valstybinės įstaigos istorikai „nežino“, jog pagal Baudžiamojo proceso kodeksą baudžiamasis procesas negali būti pradėtas mirusiajam,  ir kito įstatyminio pagrindo atlikti tyrimui net negali būti. Juk šiuos Teisės pagrindus dėstydavo visose aukštosiose mokyklose (kaip dabar – nežinau) ir ypač, istorikai tuos elementariausius teisės pagrindus turėtų išmanyti.

Todėl ar NE būtina nuodugniai dabar NAUJAI  išnagrinėti to; jau seniai (prieš 7-is metus) atlikto istorikų tyrimo kokybę?

2-tra tema: Pažvelkime į LGGRTC istorinės archyvinės pažymos pradžią:

 Tiesa, prie minėto LGGRTC rašto buvo pridėta istorinė archyvinė pažyma, kurioje, aprašoma, ką M. Kačiulis per 1980 m. liepos 14 d. per apklausą pasakojo. Jis paminėjo kažkokį „kuopos vadą leitenantą Krištaponį“ ir pridūrė, kad koks jo likimas – nežino.

Atkreipiu dėmesį, kad toje pažymoje parašyta pavardė „Krištaponis“, o ne KriKštaponis. Nesitiki, kad „nežinotų likimo“ labai artimo Prezidento giminaičio? Negi nuo sovietų slėpė? Pagal viską, jei tai kuopai būtų vadovavęs Prezidento artimas giminaitis, kuopa, tikrai, tai žinotų ir didžiuotųsi, o tardomieji, savęs gelbėjimui, tikrai tai ne slėptų.

P. S.:  Todėl Didvyrio pavardės viduryje didžiąją raidę rašau, kad išryškinti dviejų skirtingų pavardžių painiavos problemą:

Šokiruoja visur čia šioje pažymoje minimas tik leitenantas, kai J. KriKštaponis, pagal turimus duomenis, turėjo kapitono laipsnį. Lietuvos kariuomenės dienai 2009 m. apie Juozą Krikštaponį, straipsnyje „Įvykdė karininko priesaiką“, buvo rašoma taip:

Mokėsi „...Raguvos progimnazijoje. Iš ten buvo pervestas į Marijampolės sustiprintą mokyklą. Baigęs ją įstojo į Kauno karo mokyklą, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį, buvo paskirtas į Kauno II pėstininkų pulką. 1939 metais gavo kapitono laipsnį.“

 
2. pav.: Galima pasididinti. Juozas Krikštaponis Lietuvos Laisvės armijoje rodomas kaip kapitonas. Ši pogrindinė organizacija nacių laikais jokių karinių veiksmų nevykdė, todėl ir laipsnių suteikinėti negalėjo. Vadinasi, Juozas Krikštaponis turėjo turėti kapitono laipsnį iš tarpukario Lietuvos laikmečio pabaigos.

Ir tai labai natūralu, nes jam tada buvo 27 metai, ir jis Karo mokyklą baigė 1934 metais. Todėl Kauno II-ajame pėstininkų pulke per 5-is metus ištarnauti iki kapitono laipsnio – tai labai normali praktika. Juolab, žinoma, kad J. Krikštaponis į Karo mokyklą buvo „paskatintas motinos brolio – prezidento Antano Smetonos“ (Vikipedija) ir galima manyti, kad galėjo turėti puikias motyvacijas atlikti gerai tą tarnybą. Juolab, galėjo jis turėti ir puikią reputaciją, nes jo dėdė ir buvo Lietuvos prezidentu. Tai nuslėpti nuo savo tarnybos kolegų neįmanoma. Tuo labiau, kad J. Krikštaponis yra baigęs  „sustiprintą Marijampolės mokyklą“, kuri „Nepriklausomos Lietuvos tarpukario metais mokykla garsėjo kaip viena iš geriausių gimnazijų Lietuvoje.“ (Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija) Todėl akivaizdu, kad turėjo prielaidas karjerai. Juolab, dar ir žymiu sportininku (Lietuvos rutulio stūmimo čempionu) buvo, kas yra tai labai vertinama karinėje tarnyboje. Todėl nepasitikėti šiai žiniai jokio pagrindo nėra. Atvirkščiai – didelį įtarimą kelia LGGRTC teigiamas pernelyg žemas, tik leitenanto laipsnis. Kad būtų „nevykęs“ asmuo – tokių žinių nėra. Todėl iki Lietuvos okupacijos karinėje tarnyboje ištarnavusiam 28-ių metų amžiaus asmeniui tik leitenanto laipsnis yra, lyg, ir per žemas. O, jeigu jau yra fiksuotas kapitono laipsnis, tai už kokius prasižengimus pažemino? Ar tai įmanoma žinomam tada Lietuvoje ir net tarptautiniu mastu (Lietuvos čempionui ir tarptautinių varžybų prizininkui) bei šalies Prezidento sūnėnui tapti pažemintam už kažką? Už ką? Kodėl tai LGGRTC istorikai nepatyrinėjo?

 
3. pav.: Galima pasididinti

Juolab, patys Partizanai savo vadą    VADINDAVO KAPITONU.

4. pav.: Galima pasididinti

Nors LGGRTC šios pažymos pradžioje pabrėžė, kad „1934 m. rugsėjo 15 d. baigus Karo mokyklą suteiktas jaun. leitenanto laipsnis, paskirtas 2-ojo pėstininkų pulko jaun. karininku. 1936 m. gruodžio 31 d. pakeltas į leitenantus. 1938 m. rugpjūčio 19 d. perkeltas į Karo mokyklą, paskirtas būrio vadu. ...“, bet  pažymoje kažkodėl praleistas 1939 metų momentas. Ar ne keista, kad perkeliamas į Karo mokyklą be jokio paaukštinimo? Ar galėjo būti, kad  būsimasis pedagoginis darbas nebūtų įvertintas, darbui su būsimaisiais karininkais? Manau, kad pagal Karinės pedagogikos principus, kariūnų motyvacijų formavimui, būrio vadu turėjo turėti aukštesnį laipsnį. Aišku, karininku aš nebuvau, todėl lai karo specialistai tai vertina. Na, nebent, sovietinės okupacijos metu už kažką pažemino? Negi Prezidento sūnėnas galėjo užkliūti? Bet, pagal logiką, jei taip būtų buvę, tai po Birželio sukilimo ar nebūtų laipsnis atstatytas? Net, priimant jį kuopos vadu, ir prieš išvažiuojant į kovinę užduotį kovai su sovietiniais diversantais Baltarusijoje, jau vien, didelę; net 5-ių metų jubiliejinį karo tarnyboje darbo stažą turinčiam, kaip Karo pedagogikos darbo patirtį turinčiam, kaip žymiam ir net garsiam sportininkui bei kaip Prezidento žentui, tikrai, paaukštinimą turėjo teikti. Jei to neįvyko, tai didelė tikimybė, kad tai visai ne tas asmuo? Ar NKVD-KGB laikais negalėjo archyvų dokumentuose kokia nors pakiša ar falsifikacija atlikta; vien tik dėl to, kad Prezidento artimas giminaitis? Kas sovietiniam Archyvui vadovavo – tai visai Lietuvai žinomas NKVD-istas, susijęs su Červėnėje įvykdytomis masinėmis žudynėmis.

Dar, svarbu yra tai, kad kaip KAPITONAS Juozas KRIKŠTAPONIS pristatomas Lietuvos Laisvės armijos nuorodose, ne tik Vikipedijos bet ir kraštotyrininko Gintaro Lučinsko duomenyse. Ir kovų bendražygiai kapitonu vadino

Tai, jei šios pažymos tekste minimasis tik leitenanto laipsnį teturėjo, būdamas Baltarusijoje, tai ar ne akivaizdu, kad tai galėjo būti ir visai kitas asmuo? Kitas požymis kito asmens – tai ir kita – ne ta pavardė. Kodėl nėra jokio paaiškinimo dėl šių aplinkybių toje pažymoje? Ar LGGRTC yra tikrinusi kažkokio tik leitenanto Krištaponio asmenybės kitus patvirtinančius požymius, kaip gimimo metus ir gimimo vietą, tėvo vardą, gyvenamos vietos adresą ir panašiai? Kodėl tai nepažymėta toje pažymoje? Negi į karinę tarnybą buvo priimtas be raštiško prašymo su parašu, be autobiografijos pateikimo ir pan...?

Be to, tame apklausiamojo-tardomojo epizode kažkoks „Krištaponis“ negalintiems šaudyti žmonių, liepė pasitraukti nuo duobių, kad patys nebūtų sušaudyti. Šis epizodas rodo, kad įsakymas žudyti buvo, matyt, duodamas aukštesnio pareigūno. Juk pagal karinę sampratą kuopa yra neatskiriama bataliono dalis ir kuopa niekada negali būti savarankiška batalione. Tai privalo žinoti visi, kurie yra tarnavę kariuomenėje bet kokioje. Todėl jei buvo žudynės, tai, kuopos vadas, tikrai, nesavarankiškai sugalvojo jas vykdyti. Todėl juridine prasme atsakomybė už padarinius turėtų būti šiek tiek mažesnė, nes Karo nusikaltimą, kurio pateisinti niekaip negalima, bet jį ne savo iniciatyva pradeda. Todėl kategoriškų vertinimų šioje neaiškioje ir įrodymų stygiaus situacijoje, manyčiau, reik būti atsargesniems visiems.

 Kad karių įtraukimas į žudynes buvo neįprastas ir šokiruojantis veiksmas, tai įrodo ir kitas M. Kačiulio vėlesnėje (1982-08-16) apklausoje vėl (2-trą kartą) minimas kažkoks „Krištaponis“, kuris negalinčius šaudyti liepė pasitraukti ir į šoną pasitraukė „15 ar 17 vyrų“. Tai ne mažas skaičius ir tai yra įrodymas, kad savanoriai ne kaltų žmonių žudymams nebuvo parengti – įtraukti ne pagal jų karinio pasirengimo paskirtį, dėl ko natūraliai turėjo būti nepasitenkinimas iki dezertyravimo, nes tai pasakojo apie 1941 m. spalio 10-11 d. d, Rudensko geto likvidavimą.

Ir karo belaisvių stovyklos (Stalag) Nr. 352 (miško stovyklos Minsko priemiestyje) 1941 m. spalio mėn. surengtoje masinėje karo belaisvių – daugiau nei 8 tūkst. miško stovyklos kalinių) naikinimo operaciją pasakojo buvęs 2-osios kuopos karys Stasys Rutkauskas per 1961-07-18 ir 1981-0127 apklausas „parodė ...?“, bet toje LGGRTC pažymoje  nėra parašytos konkrečios to „parodymo“ parodytojo citatos – nėra parodytojo žodžių. Juk autentiškų užrašytų žodžių-faktų dėstymo pobūdis turi labai didelę reikšmę tų parodymų kokybei įvertinti. O čia tai negalima padaryti. Taip, kad paminėtas tada kuopai vadovavęs vėl, kažkoks „Krištaponis“ (3-čią kartą tame rašte minimas) yra be konkretaus liudininko žodžių paminėjimo. Taip, kad ne aišku, ar minėtas asmuo, tikrai, minėjo tą kažkokį „Krištaponį“, ar čia pažymos rašytojai pritempė jo pavardę tame epizode?

Pažymoje rašoma, kad toje kalinių naikinimo operacijoje 3-iosios kuopos vadas kpt. Juozas Ūselis per 1962-01-26 apklausą parodė, kad tuo metu ... vėl 4-tą kartą paminėtas kažkoks „Krištaponis“ vadovavo kuopai. Bet ir čia nėra jo žodžių pateiktų, kaip jis tai „parodė“? Juk, jei vadovavo, tai ne reiškia, kad galėjo būti prie duobių. Ką jis darė prie jų – taip ir ne aišku? Kokiais žodžiais paminėjo tą kažkokį Krištaponį?  Juolab, žurnalistas a. a. A. Ališauskas  2016 m. Delfi-je  rašė, kad kažkokį „Krištaponį“ tik 1982 m. apklausoje du apklausiamieji „prisiminė“ iš 14-os apklaustųjų. Tai kuo tikėti? Kaip dabar po autoriaus A. Ališausko mirties, atsiranda dar vienas liudininkas?  Kodėl pažyma buvo rašoma be konkrečių parodytųjų citatų?

Be to, keista, jog belaisviai buvo naikinami. Kodėl toje pažymoje neminimas motyvas naikinti belaisvius dar net karo pradžioje? Kuo ypatingi buvo tie belaisvai, kad jie tapo sunaikinti? Juk tai neeilinis precedentas, nes tai daryti neleidžia konvencija ir pas vokiečius karo pradžioje su belaisviais elgesio pažeidimų lyg ir nepastebėta.  Gal vokiečiai taip baudė karo nusikaltėlius? Ar ne gali būti čia kokio nors sovietiniais laikais NKVD-inio ir KGB-inio pritempimo, kad užmaskuoti masinį sovietinį nusikaltimą, sušaudant Lenkijos kariuomenės belaisvių didžiąją dalį ir tuo nusikaltimu apkaltinant Vokietiją? Juk garsioji Katynės tragedija prasitęsė net iki 2010-04-10 Smolenske Katynė-2 reiškiniu, sufalsifikavus Lecho Kačinskio lėktuvo „katastrofą“, jį susprogdinant – apie tai mokslininkai-inžinieriai jau įrodo. Todėl ar šiose temose ne būtina istorikams revizuoti tyrimus? Tai, jeigu toks kraupus nusikaltimas ir jo užglaistymas su falsifikuotų tyrimu įvyko, tai ar kažkas panašaus negali būti tų pačių įvykių fone?

Be to, toje pažymoje rašoma, kad „konkrečių žinių apie tai, kada 2-osios kuopos vadas ltn. Juozas Krištaponis (vėl; 5-tą kartą rašoma ne tokia pavardė – pastaba mano) buvo paleistas iš tarnybos,..., nėra.“.  Toliau pažymoje aiškinama taip:

 „1941 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesių įsakymuose, skirtuose lietuvių 2-ajam savisaugos batalionui, yra žinių apie batalione tarnavusių karininkų tarnybinių pareigų kaitą, jų perkėlimus į tarnybą kitur, demobilizacijas. Ltn. Krikštaponis (Krištaponis) tarp minėtų karininkų nefigūruoja.“  

  Tai tada kaip galima teigti, kad jis išvis tarnavo? Kodėl pažymoje nenurodomas įsakymas apie aprašomojo priėmimą į šį batalioną? Kas taip pažymas rašo be konkretumų? Kur dokumentas koks nors, įrodantis, kad, išvis, toks asmuo egzistavo tame batalione? Negi „nėra“ paties kuopos vado įsakymų, skyrimų, pamainų-budėjimų-sargybų žurnalo, ar panašiai? Kaip gali būti, kad kuopos vadas „nepaliko“ niekur savo parašų ir parėdymų-nurodymų? Tokių dalykų kariuomenėje būti negali.

Toliau, pažymoje dar „gražiau“ rašoma:

   „Ši aplinkybė leidžia teigti, kad ... 2-osios kuopos vadas ltn. Juozas Krištaponis (6-tą sykį rašoma ne KriKštaponio pavardė - mano pastaba) 1941 m. gruodžio 31 d. dar ėjo savąsias tarnybines pareigas. Esama duomenų, kad 1942 m. rugsėjo 30 d. ltn. J. Krištaponis (7-tą kartą ne tą pavardę rašoma pažymoje) buvo paleistas į atsargą iš 252-E bataliono (vadas mjr. Bronius Bajerčius). Konkrečių žinių apie tai, kad ltn. J. Krikštaponis (Krištaponis) buvo priimtas į šį batalioną, nėra. ...“.

 Tai kaip galima teigti, kad „paleistas į atsargą iš 252 E bataliono“, jei jokių duomenų apie priėmimą į tą batalioną nėra ir nėra jokio įrodymo, kad jis jame buvo? Kaip galima teigti iki 1941 m. pabaigos „ėjo savas tarnybines pareigas“, jei apie jį nėra jokių duomenų? Kodėl taip keistai ir nekonkrečiai rašoma, kad, neva, „esama duomenų“, kad 1942-09-30 J. K. buvo paleistas į atsargą? Kas tie per „duomenys“, jei jie pažymoje neįvardinami?  Kaip galima taip nekonkrečiai rašyti, net neparašant ir neįrodant tų „duomenų“ pagrįstumo? Tai, gal, tie „duomenys“ yra paskalų lygyje, kad net neįvardinami jie? Juk tai ne eilinio kareivio, o kuopos vado, ir „duomenų nėra“? Kaip gali egzistuoti kuopa be vado duomenų? Ar negali būti, kad jis dezertyravo ir šį faktą vadovybė slėpė, neformino įsakymais ir todėl tų duomenų nėra? Kodėl į pažymą nesurašomos šios mano pateiktos abejonės? Ką, „nereikia tyrinėti“ kas abejotina? Ar tai moksliška? Juolab, pažyma skirta Generalinei prokuratūrai ir jos prašoma ištirti. Kaip galima teisininkams kažką tirti, jei pažyma neišbaigta ir kur istoriniai tyrimo neginčytini duomenys nulėpti?

Toliau pažymoje dar keisčiau rašoma taip:

„1942 m. gruodžio mėn. mjr. B. Bajerčiaus vadovaujamas batalionas buvo išsiųstas į Liubliną saugoti Maidaneko koncentracijos stovyklos. Taigi turimi duomenys leidžia teigti, kad ltn. Krikštaponio (Krištaponio) tarnyba mjr. A. Impupulevičiaus batalione pasibaigė 1942 m. pirmoje pusėje, t. y. arba jį perkeliant į tarnybą 252-E batalione, arba jį paleidžiant į atsargą dar iki W. Danickės inicijuotos lietuvių savisaugos batalionų reorganizacijos.“ (Pastaroji buvo atlikta 1942-05-25)

Pirmiausia, gal ne „turimi duomenys“, o, gal, „čia šioje pažymoje pateikti ŠIE duomenys“ leidžia teigti? Gal toks turėtų būti terminas su teiginiu „kaip rašoma čia“ ar pan., kad galima būtų aiškiau suprasti?

Vadinasi, kai kuriose internetinėse enciklopedijose ir aukščiau paminėtame Wikiwande bei „istoriko“-anarchisto ir antifa veikėjo Evaldo Balčiūno tinklalapyje skaitytojai klaidinami, jog, neva, J. Krikštaponis buvo „perkeltas į 252-E batalioną“? Kas ir dėl kieno kaltės paskleista ne tikra „žinia“ apie tą 252-E batalioną, jei nėra jokių žinių apie jame buvimą? Nuo kada karininko perkėlimas ar paleidimas į atsargą nefiksuojamas įsakymu? Kodėl pažymoje  nepateikiamas, bent, tų įsakymų bendras skaičius ir %-tas tų įsakymų nuo visų ir kitokia matematinė-statistinė analizė? Kaip be statistikos galima kažką spręsti apie reiškinį ir jo aplinką? Kiek dar trūksta duomenų apie kitus kariškius? Ar tai didelis tokių nežinomųjų skaičius, ar tik vieno kažkokio Krištaponio duomenų nėra? Tai, gal jis dezertyravo ir todėl nėra jokių apie jį duomenų?

Atleiskite, kad keliu šiuos nepatogius klausimus, nes šioje vietoje kolizija yra.

3-čia tema: Žvilgsnis į koliziją

 Mat, kaip visad, Visuomeninis transliuotojas; LRT eilinį kartą paskleidė labai kategoriško ir visuomenę supriešinančio pavadinimo „Ukmergė ir toliau negirdi raginimų nukelti paminklą žydus naikinusiam partizanui Krikštaponiui“ straipsnį. Šio straipsnio pavadinimas galimai neatitinka žurnalistinės kultūros, nes nėra net tame teiginyje žodžio „galimai“. Juolab, kad, kaip matome, galimai rašoma netiesa, nes galimai žydų naikinime galėjo dalyvauti kažkoks Krištaponis, kuris dokumentuose visur minimas ir juose, kaip matome, nėra niekur Baltarusijoje fiksuotos Krikštaponio pavardės. Dar neaišku, kad ar minimas dokumentuose kažkoks Krištaponis, išvis, galėjo būti „partizanu“? AČIŪ, kad URM ministras Gabrielius Landsbergis neiškraipė tiesos ir paminėjo pavardę tokią, kokia minima Baltarusijoje kažkokio asmens, galimai, veikusio arba ten kažkaip minimo. Bet, deja, LRT žurnalistė Domantė PLATUKYTĖ STRAIPSNIO PAVADINIME LABAI KLAIDINA SKAITYTOJUS, net neperskaitė URM ministro rašto, skirto Ukmergės merui, arba, jei skaitė, tai jame esmės nesuprato. Apie URM ministro raštą komentuoja taip, kaip ministras net nerašė. O tai jau yra netiesos rašymas apie ministrą ir jojo instituciją, nes jis rašė kitokią pavardę, nei žurnalistė prisigalvojo, šmeiždama nepagarbiai Didvyrio atminimą, kai G. Landsbergio rašte jokio Didvyrio šmeižto nėra, nes prie Baltarusijoje vykdytų  žudynių URM ministras priskiria kitą asmenį, kažkokį Krištaponį, kaip jis figūravo dokumentuose ir kaip jį minėjo tardomieji. Negi „negalima pastebėti“, kad paminklinėje lentoje pavardė parašyta su viena raide daugiau, nei Baltarusijoje minimas?  Negi žurnalistė „nemato“, kad ir savo straipsnyje savo paminėjo vieną kartą ir teisingą pavardę apie Baltarusijoje buvusįjį? Negi žurnalistei sunku internete pasitikrinti, kad yra paminėtas ir kitoks faktas, jog J. Krikštaponis gestapo buvo pasodintas į Kauno kalėjimą, kai kažkoks Krištaponis buvo į Baltarusiją išvežtas?

Be to, šios LRT žurnalistės skyrelio pavadinime apie Lietuvos Didvyrį teiginys net šokiruojantis – „Davė komandą šaudyti“! Ar žurnalistė pati „matė-girdėjo“ tą komandą duodamą, kad tokį teiginį rašo apie mirusį-nužudytą žmogų, kuris net negali žurnalistę paduoti į teismą, dėl jo šmeižimo? Kur „etika“, rašant apie mirusius? Kaip galima vadovautis kažkokiomis neaiškiomis KGB-inėmis tardymų apklausomis?

Tame straipsnyje tvirtinama, kad, neva, istorikų „naujausios išvados patvirtina“, kad Krikštaponis dalyvavo ... žudynėse, tačiau „savivaldybė įrodymų nemato“. O pati žurnalistė tuos įrodymus savo akimis ar matė? Kodėl internete nėra tų „naujausių istorikų išvadų“? Yra tik šios čia nagrinėjamos ir  kritikos neatlaikančios prieš 7-is metus skelbtosios bei Generalinės prokuratūros atmestosios. Kodėl tie „tyrimai naujausi“ slepiami? Kaip galima teigti, kad „savivaldybė įrodymų nemato“, jei jų niekur nėra paskelbta? Aš pats į savivaldybę tarnautojams skambinėjau ir jie patvirtino, kad nieko naujo nėra matę,. Kodėl LRT klaidina Lietuvos visuomenę su šiuo straipsniu?

   Dar liūdniau, kad ši žurnalistė ir prieš du metus taip pat melavo komunistiniu PUSIAUTIESOS sakymu, minėdama Didvyrio "dalyvavimą" Holokauste, bet nutylėdama, kad Generalinė prokuratūra atmetė jos straipsnyje visus visuomenei pateiktus "faktus", kurie juridine prasme nėra patikimi. Todėl tokia LRT žurnalistės pozicija skleisti VIENPUSIŠKĄ "informaciją"  primena Kremliaus melo metodus ir su žiniasklaida nieko bendro nėra Demokratiniame Laisvame pasaulyje, kai jame būtina skleisti visas informacijas, o ne tendencingai atrinktas.

4-ta tema: Tai kaip ten su tuo Gestapo Krikštaponį pasodinimu
 į Kauno Kalėjimą?

Socialinio tinklo „Facebook“  Lietuvos istorijos mylėtojų ir ieškotojų klubo grupėje LGGRTC istorikas-tyrėjas Gintautas Miknevičius paskleidė šį LRT, galimai, Didvyrio šmeižtą, kurioje teko su juo pravesti ilgą ginčą, atskleidusį galimai istorinius klystkelius. Todėl pagrindinius aspektus privalau parodyti, kad įrodyti susidariusią koliziją dėl tai, kas toje LGGRTC pažymoje išdėstyta. Šitam pavyzdžiui parinkau pašnekovę, kurios vienas artimasis yra žuvęs Baltarusijoje, kovojant su sovietiniais diversantais. Jam, kaip Lietuvos kariui jokio paminklo nėra, kaip ir kitiems mūsų Lietuvos kariams. Todėl, kad būtų kiek aiškiau, parodau nuo tos savo artimąjį Baltarusijoje praradusios Istorijos pedagogės Virginijos simbolinio teiginio:

P.S.: dėl vokiškųjų dokumentų „patikimumo“, irgi nereikia absoliutinti, nes pataisyti NKVD ir KGB juos ar ne galėjo?

 Tai, štai, kaip LGGRTC istorikas G. Minkevičiaus į mano klausimus atsakė:

  Tai jeigu pagal LGGRTC istoriką „nėra jokių dokumentų“, kad pas nacius sėdėjo toks asmuo, tai ką reiškia Lietuvos Ypatingojo ARCHYVO kažkokie apie J. Krikštaponio gestapo pasodinimą į  Kauno kalėjimą tą žinią Wikiwando enciklopedijoje, kurios patvirtintos geltonai pažymėtomis nuorodos? Negi tų patvirtinimų LGGRTC „nematė“, kas yra ne bet kokiame, o Ypatingajame archyve? Ką apie tas (LYA, f. k-21, ap. 1, b. 49, l. 199) nuorodas gali pakomentuoti istorikai, kurie naudojasi archyvais?

8. pav.: Citatą iš Wikiwando tinklalapio galima prasiplėsti-pasididinti

Juk J. Krikštaponio sesuo Veronika 1990 m. liepos mėn. paliudijo, kad brolis visą vokiečių okupacijos laikotarpį praleido tėviškėje slapstydamasis, nes buvo sumušęs vokietį (siekė apginti vieną žmogų). Net buvo vokiečių pasodintas į kalėjimą. Tai skelbta knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ (II dalis, 1 knyga).

9. pav.: Galima pasididinti

Iš to sesers pasakojimo yra įdomi detalė, kad Juozas buvo net Lietuvos rutulio stūmimo čempionu – buvo ir disko metikas., o taip pat sporto instruktoriumi. Svarbiausios sesers pasakojimo detalė yra tai, kad 1941 metais, prasidėjus karui, jis pėsčias parėjo iš Vilniaus į tėvų namus. Buvo vedęs, bet žmona pasiliko Vilniuje. Juozas dažnai važinėjo į Ukmergę, susitikdavo su karininku Juozu Barzda, karo gydytoju. Ruošėsi pasipriešinimui. Jis nenorėjo trauktis iš Lietuvos, sakė: „Aš noriu mirti savo žemėj, ne svetimoj“. Kartą jis išvažiavo į Ukmergę ir negrįžo. Arklį su vežimu į namus parvaręs berniukas broliams pasakė, kad Juozas susimušė su vokiečiais ir jį pasodino į kalėjimą. Beveik po metų Juozas grįžo į namus ir papasakojo, už ką jį suėmė. Ukmergėje jis užėjo į restoraną pavalgyti, atėjo trys vokiečiai, atsisėdo prie to paties stalo. Atėjo ir  toks kaimo diedelis, apsirengęs sermėga, ir nieko neklausęs atsisėdo prie to paties stalelio. Vokiečiai pasakė: „Lietuviška kiaulė“. Juozas suprato vokiškai ir užstojo senuką. Kalėjime Juozas sėdėjo kartu su komunistais. Šie jį laikydavo šnipu. Artimieji nešdavo jam maisto, bet jis prašė nenešti � kaip kitiems užtenka, taip ir jam užteks, nes paskui jį įtaria kaip šnipą. Grįžo iš kalėjimo sublogęs, nes maistas buvo prastas. Vokiečių okupacijos laikais Juozas slapstėsi savo namuose. Kai buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimės, Juozo ėmė ieškoti raudonieji partizanai. Liepos mėnesį Juozas išėjo iš namų ir artimieji nieko apie jį nežinojo. Motina vis verkdavo, kodėl jis nebėgo į užsienį. Grįžtant rusams, daug jaunimo atėjo pas karininką Juozą Krištaponį į mišką, bet jis liepė jiems eiti namo. Pasiliko tik tie, kuriems grėsė sovietų armija ar suėmimas. Lietuviai nenorėjo su rusais eiti kariauti prieš kitas valstybes. Juozas Krištaponis užmezgė ryšius su kitais partizanais. Jų būryje buvo lakūnas. Jį išsiuntė į Vokietiją parvežti ginklų. Parvežęs ginklus, lėktuvas nusileido ne toje vietoje, kur buvo sutarta. Rusai pamatė ir pradėjo gaudyti. Ginklai buvo sukrauti netoli Jenčenkovo namų, rodos, jų duktė buvo areštuota. 1944 m. liepos 20 dieną miške už Lėno kapinių vyko pirmasis partizanų sąskrydis. Buvo susirinkę apie 200 partizanų. Suvažiavime įkurta Vyčio apygarda, jos vadu išrinktas Juozas Krištaponis. Partizanai aptarė savo veiklą, struktūrą, priėmė priesaiką. Buvo nuspręsta slapstytis mažesniais būreliais. Jaunesniesiems liepė slapstytis namuose, kai kuriems davė ir ginklų. Taip buvo sukurta pogrindinė Lietuvos kariuomenė.

Juozas Krištaponis buvo tikras Lietuvos patriotas, labai geras organizatorius, turėjo gerą iškalbą. Ryšiai su užsieniu buvo palaikomi irgi per J. Krištaponį, nes jis mokėjo užsienio kalbas. Toliau apie tai skaitykite ČIA. 1996 m. Lėno miške, bunkerio vietoje, kur žuvo partizanų vadas Juozas Krikštaponis ir jo kovų draugai, pastatytas medinis atminimo kryžius. Tais pačiais metais Ukmergės miesto seniūnijos aikštėje, esančioje Vytauto gatvėje, pavadintoje partizanų apygardos vado Juozo Krikštaponio vardu, atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo Juozui Krištaponiui su bronziniu bareljefu. Ant pritvirtintos granito plokštės iškalti žodžiai: „Lietuvos partizanų / „Vyties“ apygardos vadas / kap. / Juozas Krikštaponis, / žuvęs 1945 m.“ Paminklo projekto autorius – projekto architektas Virgis Prokapas, akmenį kalė akmentašys Stasys Veršilis, bronzinio bareljefo autorius skulptorius Mykolas Strioga.

Paminklą atidengė Juozo Krikštaponio sesuo Veronika Juodienė, pašventino mons. Alfonsas Svarinskas. “Tauta, kuri neturi didvyrių, neturi ir ateities” — primindamas susirinkusiems partizanams J. Krikštaponio pasiaukojimą Tėvynei, atidavusiam gyvybę nelygioje kovoje, sakė mons. Alfonsas Svarinskas. Šventėje. Todėl, mano supratimu, niekas neturi teisės diktuoti ukmergiečiams komunistinių reikalavimų, nukelti paminklinį akmenį, nes nėra patikimų įrodymų, kuom bandoma apkaltinti.

Todėl 1997 m. J. Krikštaponis buvo pripažintas kariu savanoriu. 2002 m. LR Prezidento dekretu suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). 2006 m. šalia kryžiaus Lėno miške pastatytas obeliskas, įamžinęs visų Taujėnų krašto kovotojų už Lietuvos laisvę, tarp kurių buvo ir Juozas Krikštaponis, atminimą. dalyvavo Juozo Krikštaponio bendražygis Bronius Juozapaitis, buvo pašventinta partizanų vėliava, partizanų ryšininkėms įteikti pažymėjimai, atminimo ženklai. Rajono meras Sigitas Čirba, pasakodamas, kaip atsirado ši aikštė ir paminklinis akmuo joje, sakė, jog patys žmonės ėjo į savivaldybę ir prašė įamžinti Juozo Krikštaponio atminimą. Galite pasiskaityti ir Ukmergiškio Julijono Čeponio prisiminimai apie J. Krikštaponį.

10. pav.: Žymus kraštotyrininkas Romas Kaunietis 2011-04-06 su savo išleistomis knygomis.

Nemanau, kad istorikams reikia ignoruoti žymaus kraštotyrininko Romo Kauniečio užrašytus prisiminimus ir tuo pačiu užrašytus apie Juozapą Krikštaponį iš jo sesers pasakojimo. Tai žymaus kraštotyrininko būta, daug knygų yra išleidęs ir apie Romo kraštotyrinę veiklą Raimonda Mikočionytė aprašė.  Tuo labiau, kad sesers papasakotame ir aprašytame epizode tame vokiečių okupacijos laikotarpyje nėra jokių užuominų galimų apie kažkokią „tarnybą bataliono kuopoje“. Juolab, J. Krikštaponio kalinimo laikotarpis siekia net kelis mėnesius: „Po keleto mėnesių jį draugai ištraukė iš kalėjimo-grįžo į tėviškę, Užulėnio vienkiemį – Pabarninį, ...“, kur gyveno jųjų šeima."

5-ta tema: Grįžtant prie pažymos, toliau mąstykime,

   Grįžtant prie pažymos, toliau mąstykime, kurios įtakoje 2016-02-24   L.Graužinienė, buvo suabejojusi dėl J. Krikštaponiui suteikto pulkininko laipsnio, tada LGGRTC 2014-12-19 istorine - archyvine pažyma, kurioje čia aukščiau iškilo daug klaustukų, todėl ir vėl prie tų klaustukų grįžtame, toliau tą pažymą studijuojant.
Taip, kad, po J. Krikštaponio 1941-42 m. m. sandūroje galimo kalinimo Kauno kalėjime epizodų, ir tam naujai matomo kažkokio įrodymo Ypatingajame archyve, panašu, kad jis Baltarusijoje galėjo ir nebūti. Bet, pabandykime pasiaiškinti dėl galimai kito asmens – kažkokio Krištaponio likimo, aprašomo, šioje pažymoje. Toje pažymoje iš šalies ją skaitant, ir NEMATANT VISUMOS, nes kai ji Holistiškai nuo visuomenės nuslėpta, todėl iškyla nepatogūs klausimai. Taigi, kaip galima be jokių įrodymų teigti, kad kažkokio Krištaponio atvejyje buvo „demobilizacija“, kai, neaptiktas joks įsakymas demobilizuoti jį? Kaip galima demobilizuoti asmenį be jokio įsakymo? O jeigu tas demobilizacijos įsakymas neatrandamas, tai ar negalėjo būti, kad tas asmuo paprasčiausiai, galėjo dezertyruoti, neatlaikęs dėl jo karių naudojimo ne pagal paskirtį nekaltų civilių žmonių žudyme? Iš toje pažymoje tardomųjų parodymų apie ne mažo skaičiaus nenorinčiųjų šaudyti patraukimo nuo duobių, gali byloti, kad tokia „tarnyba“ demoralizuojanti kariuomenę, tikrai, turėjo privesti prie didelio konflikto ir tikrai, turėjo priversti karius pasišalinti nuo tarnybos; neturinčius nieko bendro su karinu statutu. Juolab, pats leitenantas minimas, turėjo turėti didelių nemalonumų, leidęs nenorintiems trauktis. Tai, jau vien už tai galėjo tam leitenantui grėsti atsakomybė. Apie visą tą šiurpų vaizdą, privalėjo būti išplėstinė kažkokia pažyma, nes tardymai turėjo būti tų masinių egzekucijų labai išsamūs, su tardytojų klausimais. IŠTRAUKTOS IŠ KONTEKSTO FRAZĖS PAŽEIDŽIA TYRIMO LOGIKĄ IR TIKSLUS, nes būtina lyginti visų tardomųjų apklausą, o ne tik tų, kurie kažkam naudingi.   

Su jokia logika nesikerta ir tai, kad dalyvavęs nusikalstamoje veikoje nacių politikos labui, tuoj čia pat kardinaliai priešingą antinacinę pogrindinę veiklą pradėtų. Todėl visi šie požymiai ar ne rodo, kad Didvyris  kapitonas J. KriKštaponis ir Baltarusijoje buvęs kažkoks leitenantas Krištaponis – tai du skirtingi asmenys?

Bet kodėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras tas abi pavardes vienam asmeniui skiria?+-

Priežastis aiškėja iš keistai Prezidento V. Adamkaus ir Krašto apsaugos ministro L. Linkevičiaus 2002-10-31 dekrete Nr. 1965 dėl pulkininko laipsnio suteikimo po mirties, kažkodėl minima šio Didvyrio kitokia „Krištaponio“ pavardė, o po 5-ių metų 2007-01-05 dekretu Nr. 1K-849, tas pats Prezidentas Valdas Adamkus vienas; be Krašto apsaugos ministro, keičia ne tokią anksčiau parašytą Didvyrio pavardę  į tikrąją, bet kažkodėl buvusią, galimai, klaidingą įrašo skliausteliuose.

Kokia ne tokios pavardės paminėjime klaidos priežastis nenurodoma ir nenurodoma, kodėl skliausteliuose paliekamas dar ir kitokios pavardės paminėjimas? Ar buvo kada nors Lietuvoje, kad dokumentuose žmonės turėtų dvi pavardes – tikrą ir netikrą ir ta netikroji būtų rašoma šalia skliausteliuose?

Kiek yra žinoma, kad skliausteliuose žymių veikėjų rašomos slapyvardės (pseudonimai) , arba per brūkšnelį, ypač, ištekėjusioms moterims su mergautinės pavardės paminėjimu. Parastai, prie biografijų slapyvardės yra paaiškinamos. O kodėl šiuo atveju prie Didvyrio biografijos nėra paaiškinimo tos dvejopos pavardės? Ar ji buvo jam gyvam esant, su jo dokumentiniu įforminimu, ar tai atlikta po mirties (po jo žūties) prieš jo valią?  

Juk labai paplitusios Krištaponių pavardės yra Aukštaitijoje ir ypač Utenos-Ukmergės rajone, todėl neturėtų stebinti, kad Baltarusijoje galėjo labai lengvai atsirasti mūsų Didvyriui „antrininkas“, jei jis specialiai nepametėtas? ANTRININKUI ATSIRASTI AR NEGALĖJO PADĖTI ATSIRASTI IR PLAČIAUSIAI NAUDOTAS Lietuvos  KAIMUOSE Juozo VARDAS ? ? ? Juk jei 2010-04-10 Smolenske Lecho Kačinskio lėktuvas su visa delegacija susprogdintas ir  tos katastrofos „tyrimas“ Rusijos tarptautinės aviacijos organizacijos M A K – M i l l e r i o su pastarojo Lenkijos Vidaus reikalų ministro bendros komisijos tapo sufalsifikuotų, sąmoningai „nematant“ akivaizdžiausiai sprogimą įrodančių faktų, tai ką reškia čia šiose dokumentuose kokią nors klastą atlikti“?

Pagal kilmę, Krikštaponių pavardės yra lenkiško pobūdžio nuo vardo Kšištof, ir vėlesniais laikotarpiais, net pokaryje, buvo plačiai sulietuvinamos, pridėjus pavardėje raidę „k“ ir pavertus į Krikštaponį. Panašiai taip nutiko su Ukmergės savivaldybės  Tarybos nariu Vidmantu Krikštaponio seneliu, pavardę keičiusio-susilietuvinusio apie 1947 metus. Madas SUSILIETUVINTI pavardes diktavo tarpukario Lietuvos pabaigoje ir visuomenės kova dėl Vilniaus krašto, kaip Lenkijos ultimatomo Lietuvai dėl Vilniaus krašto paskelbimo  atsakas. Ta mada buvo labai populiari tarp jaunimo ir ypač studentijos tarpe, kai Jonavos rajone šalia Ukmergės rajono Piliakalnių kaime gimusio literatūros veikėjo Juozo Vaičiūno buvo sukurtas eilėraštis-daina „Mes be Vilniaus nenurimsime“ , kuris ir tapo neoficialiu antruoju Lietuvos himnu. Jos įtakos dėka ir mano tėvas keitė-susilietuvino pavardė iš Aleksandravičiaus į Aleksandraitį variante. 

13. pav.: Juozo Krikštaponio metrikų išrašas kunigo ranka įrašyta pavardė lietuviška. Galima vaizdą pasididinti.

Bet, kada Juozo Krikštaponių giminė, ar turėjo lenkišką pavardės variantą – reiktų istorikams ir kriminolagams patyrinėti. Tik, aišku, vieną, kad JUOZAS KRIKŠTAPONIS YRA GIMĘS SU SAVO DABARTINE LIETUVIŠKO VARIANTO PAVARDE IR TAI ĮRODO JO GIMIMO METRIKA KUNIGO ĮRAŠYTA tos pačios lietuviškos pavardės atmainos variante nuo seno – nuo knygnešystės laikų ir Juozo Krikštaponio senelis, buvęs knygnešiu, atrodo, turėjęs tą pačios lietuviškos atmainos variantą. Todėl yra atmestinas atvirkščias variantas susilenkinti bandyti pavardę labai tautiškai ir patriotiškai nusiteikusiam Juozapui Krikštaponiui  - šitokios nesąmonės negalėjo būti, nes jo giminėje lenkizmų ir lenkiškai kalbėti tendencijų nesigirdėjo ir būti negalėjo. Todėl Lietuvos Didvyriui primesti NE LOGIŠKĄ lenkišką pavardės atmainą galima įžiūrėti kaip sąmoningą atliktą provokaciją.

 Todėl reikia kuo skubiausiai ištirti, kodėl ir kas šalia mūsų Prezidento Valdo Adamkaus ir Krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus formino Juozui Krikštaponiui pulkininko laipsnio suteikimo dekretą ir kas ir kodėl Prezidentui pasirašyti pakišo kitokios sulenkintos pavardės variantą? Ar tai nebuvo atlikta provokacija? Juk Valdas Adamkus irgi jaunystėje ar JAV gyvendamas susilietuvino savo pavardę. Todėl kas buvo jo patarėju teisės klausimams, nesukontroliavęs tokio svarbaus dekreto rašyme klaidai išvengti? Kaip galima rašyti dekretus, neskaitant, ką ir kam rašai ir rašyi bile kaip? Ar gali būti čia kokio žiopliško aplaidumo prezidentūros kanceliarijoje ar tai buvo sąmoningai atlikta nedovanotina klaida? Kodėl tik po 5-ių metų buvo apsižiūrėta? Kodėl tame pakeitime mūsų Didvyriui įrašyta dar ir skliausteliuose antroji pavardė? Pagal kokią „teisę“ prezidentūroje  keičiama pavardė mirusiam ir net nužudytam Didvyriui? Kodėl LGGRTC pradėjo kartoti tokį keistą per skliaustelius sudubliuotos-pridėtos kitos pavardės rašymo stilių?  Kodėl LGGRTC tai nepaminėjo savo pažymoje? Pagal kokią „teisę“ suteikta Prezidentui prie laipsnio keitimo dar ir keisti pavardes, - dar net mirusiems ir, net, Didvyriams? Negi tai specialiai atlikta, kad Didvyrį apkaltinti galimai nebūtais dalykais?

Klausiu, nes negi tai panašu  Į AUKŠTĄ NUSIKALTIMO TECHNOLOGIJĄ, analogišką, J. Gagarino, L. Kačinskio delegacijos Smolenske ir MH17 maršruto lainerio keleivių galimai SĄMONINGIEMS nužudymams? 

Plačiau su pritrenkiančiais FAKTAIS per Ukmergėje vykusį žygį skaitykite ČIA , o taip pat apie FALSIFIKUOJAMĄ J. Krikštaponio istorijos problemą., o taip pat Lietuvos Genocido-Rezistencijos tyrimo centrui pateiktas 21-as klausimas ..

6-tema: AUKŠTOSIOS NUSIKALTIMŲ IR APGAVYSČIŲ TECHNOLOGIJOS

a.)  – potemė: Kokiu tikslu nužudyti keleiviai?

MH17 maršruto lainerio SĄMONINGO numušimo braižą įrodo tai, kad sumaišyti radare karinį-transportinį lėktuvą su didžiausiu laineriu neįmanoma, ne tik mažai kvalifikuotiems kariams, bet ir todėl,  kad turi būti apsauginė sistema, reaguojanti į keleivinių lėktuvų Flightradar-24 siunčiamus signalus ir ta sistema neleidžia paleisti raketos. Be to, raketinis įtaisas, kuris numušė lainerį, buvo be komplekso (be radaro „Kupol“, be vadavietės ir be atsakingų specialistų, kurie privalo atrinkti sunaikinimui skirtus lėktuvus ir be atsarginių raketų ir be jųjų užtaisytuvo) ir todėl tik vienas raketinis įtaisas kariniams-gynybos tikslams netinka-tinka tik pagal grafiką skrendantiems (keleiviniams) lėktuvams numušti. Be to, raketinis įtaisas buvo pastatytas po Tarptautinių keleivinių lėktuvų trasų susikirtimo zonoje, kurias atmintinai privalėjo žinoti radaro operatorius. (Tai veiksmas, tolygus šaudymo pratyboms tarp žmonių pravestoms metro vestibiulyje.) Jų nežinant, sėstis prie radaro yra draudžiama. Be to 10 km aukštyje tik keleiviniai lėktuvai skraido ir raketa į jį buvo nutaikyta. Todėl jokio „apsirikimo“ būti negalėjo – jei būtų apsirikta, raketa nebūtų nuskridusi iki keleivinio lėktuvo. Be to, paleidus raketą į keleivinį lėktuvą, operatorius per pirmąsias kelias sekundes privalėjo suprasti, kad paleido į keleivinį lėktuvą ir čia pat turėjo raketą paklaidinti ir susprogdinti, nes laineris staigiai nekeitė kurso, nes kariniai lėktuvai turi raketinių įtaisų jutiklius ir tuoj pat staigiai keičia skrydžių kryptis tam, kad suklaidinti raketas. Todėl kariniui lėktuvui numušti, reikia ne vienos raketos. O, įtaisas, nuvažiavęs be atsarginių raketų ir įrodo, kad jis buvo skirtas ne kariniam lėktuvui numušti ir čia pat atgal gražinti į Rusiją, kas ir buvo padaryta.

b) potemė: Lygiai tokia pati technologija ir J.Gagarino nužudyme 

Lygiai tas pats ir su J. Gagarino nužudymu, kai aš radaru fiksavau naujos kartos kuriamą žudiko-naikintuvą Su-15, dideliame; apie 1700 km/val. greityje (tada dar neįprastame), kuris nėrė žemyn ir todėl aš jį pamečiau. O tąsai iš per 10,5 km aukščio nėrė iki 400 m aukščio (pagal kosmonauto jau a.a. A. Leonovo demaskavimą) ir po to šovė į debesis, kad praskrieti juose pro J. Gagariną tik 10-15 m atstume ir jį su savo instruktoriumi oro gūsiu įvaryti į suktuką, kuriame ir įvyko katastrofa. Tai nebuvo „netyčinis chuliganizmas“, kaip skelbė A. Leonovas, nes bandomasis naikintuvas Su-15 turėjo galingą bortinį radarą „Орёл-Д“ tam, kad „atsitiktinumo“ nebūtų debesyse, ir TURĖJO AUTOPILOTĄ „АП-28-1-т“, KURIS SU RADARU VEIKĖ KAIP ZENITINĖ RAKETA, numušusi MH17 lainerį, kuri irgi turi radarą ir automatinę raketos valdymo galvutę, kuri prie taikinio artėja savarankiškai. Apie visą tai 2013-2015 m. m. buvau detaliausią studiją apie tai atlikęs, o tai pat, J, Gagarino dukroms gan diplomatiškai dėsčiau.

   Na, o dabar šitą kosmonautui katastrofos sukėlimo veiksmą vadinu SĄMONINGĄ, nes viskas buvo daroma, kad su  radarais nebūtų matomas tas chuliganizmas. Tam prieš metus 1968 m. Domodedovo aerodrome per šventę buvo pirmą kartą pasaulyje pademonstruoti 3-jų tipų naikintuvai; galintys stačiai į viršų skrieti, kaip raketos. Vienas iš jų ir tas Su-15 tą savybę turėjo. Todėl radaru-tolimačiu iš apačios po J. Gagarinu pasislėpusį ir į viršų skriejantį pastebėti praktiškai neįmanoma. Tik su aukštimačiu tai įmanoma, su kuriuo aš dirbau, bet Čkalovsko aerodromo aukštimatis nusikalstamai neveikė. Neveikė ir fotoregistratorius, fotografavimui nuo radaro indikatoriaus (monitoriaus). Kadangi, aš buvau štabo fotografu ypatingiems ir Kosmoso skrydžiams (fiksavau žūstantį kosmonautą V. Komarovą), tai todėl konstatuoju, kad tokio betarpiško fotografavimo nuo radaro dėka iš apačios su naikintuvu atliekamo chuliganizmo paslėpti neįmanoma. Be to, kad paslėpti nuo tyrėjų staigų lėktuvo kritimo įrodymą, į lėktuvo parametrų (aukščio) registratorių – savirašį prietaisą nebuvo užtaisytas popierius.

O, kad garantuotai įvyktų katastrofa suktuke, po J. Gagarino naikintuvo sparnais buvo pakabinti papildomi kuro bakai, kurie labai stipriai mažina naikintuvo pastovumą ir tų bakų neleido nuimti, nors skrydis buvo numatomas trumpalaikis ir jie visai ne tik nebuvo reikalingi, bet ir dar pagal kontrolinio mokymo programą labai kenksmingi, nes su jais skraidyti reikalingas dar ir įgūdis, o dar ir draudžiami aukštesnio pilotažo elementai. Todėl su papildomais kuro bakais iš suktuko išeiti praktiškai neįmanoma. O, kad instruktorius mokiniui J. Gagarinui nepadėtų iš to suktuko išeiti, iš jo (instruktoriaus) kabinos buvo išimta vairalazdė – mokomasis lėktuvas buvo perdirbtas į katapultams atlikinėti iš antrosios kabinos lėktuvu. Kad, garantuotai iš suktuko pirmasis planetos kosmonautas neišeitų, prie jo kabinos buvo pusiau atsuktas ventiliacinis kranas ir suktuke dėka staigaus slėgio keitimosi būvyje galėjo trumpam būti prarandama sąmonė. Be to, instruktoriui V. Serioginui buvo sugadinta nuotaika, surezgus sąmoningą su juo konfliktą. Dalykas tame, kad tą dieną J. Gagarinui pirmą kartą buvo numatyta savarankiškai skristi su vienviečiu MiG-17 naikintuvu.

  Tačiau, generolas Kuznecovas užsispyrė nenumatytai dar sykį „patikrinti“ J. Gagarino įgūdžius, ir instruktorių vadui V. Serioginui netikėtai įsakė skrieti su J. Gagarinu, nors šis net neplanavo ir užpyko dėl beprasmiško reikalavimo, nes pulkininkas V. Serioginas buvo įsitikinęs, kad jo instruktoriai J. Gagariną išmokė skraidyti, o šis instruktorių vadovas net neskraidė su J. Gagarinu ir o priverstinį „tikrinimą“ laikė beprasmišku. Todėl V. Serioginas pareikalavo, kad jis būtų nuimtas nuo instruktorių pulko vado pareigų, jei jo instruktoriais nepasitikima.
Šis konfliktas komplikavo ne tik skrydžiui nuotaiką, bet ir labai atidėjo skrydį. Nors skrydžiai prasidėjo, bet metereologinis lėktuvas labai vėlavo. Tai jau buvo superįžūlumas, nes, kai aš, su radaru dalyvaudavau lakūnų skraidymų-užvedimų pratybose, tai visad, pirma pravesdavau metereologinį lėktuvą, kuris nusileidęs, informuodavo lakūnus apie debesų padėtį ir tada tik skraidymai prasidėdavo. O tada Čkalovsko aerodrome metereologinis lėktuvas nusileido, kai J. Gagarinas su V. Serioginu jau pakilinėjo ir jiedu apie debesų frontus jokių supratimo neturėjo.

   Todėl, netikėtai įskridus į debesis, netikėtai J. Gagarinas pasiprašo leidimo grįžti atgal į aerodromą, ir to prašymo metu, tas naujai bandomais naikintuvas Su-15 ir praskrenda pro J. Gagariną bei jo instruktorių. Mat, DEBESYSE TĄ PRASKRIDIMĄ REIKĖJO ATLIKTI TAM, KAD NUO ŽEMĖS TO CHULIGANIZMO NIEKAS NEPASTEBĖTŲ.

 Visas išvadas ties kiekviena trukumo-nesklandumo priežastimi čia rašau kaip sąmoningumo priemonę, nes tų „trūkumų“ sankaupa ir įrodo jų SUREŽISUOTĄ technologinį išdėstymą – „atsitiktinumo“ būti negali pagal jokią tikimybių teoriją, kai tie „atsitiktinumai“ vienas po kito išrikiuoti.

 „

Pasigrožėkite“ ir šio J. Gagarino galimai netyčinio  žudiko (automatiniu rėžimu praskridusiu, jam net nežinant, pro ką jis praskrenda) V. A. Krečetovo keistą „žūtį“ 1977 m. su taktiniu bombonešių Su-24, kuris  tuo metu jau kaip 2 metai buvo gaminamas serijiniu būdu ir kažkas „atsitiktinai“ su jo varikliu „atsitikti“, kaži, ar galėjo, kai jis pats atlikinėjo ne to bombonešio, o tik specialiosios aprangos bandymus? Tai yra įrašyta jo nekrologe. Todėl, kodėl pradėjo kvailioti jo pilotuojamas tas serijiniu būdu gaminamas lėktuvas? Kodėl jis tada buvo priverstas palikti tą lėktuvą katapulto būdu? Kodėl po katapulto įjungimo, jo kėdė neiššoka ir prasidėjo kabinoje gaisras? Tai kvailas klausimas. Juk katapultui skirta kėdė yra ant pavažų ir „užstrigti“ negalėjo. Lėktuvus aptarnaujantis specialistas (tokių Lietuvoje yra labai daug) man užtikrino, kad yra kaištis į katapultą įkišamas, tik to lėktuvo transportavimo metu būna jis ten ir jis paprastai ten būti to lėktuvo eksploatavimo metu negali,  jei specialiai, kas tai to ne padarė.

Toliau tos katastrofos vystymosi stadijoje, jo šturmanas Ivanovas, pamatęs, kad po katapulto įjungimo kabinoje gaisras prasidėjo, tada jis tuo savo kabinos katapultu pasinaudoti atsisakė ir numušęs stiklinį gaubtą, krentantį žemėn lėktuvą palieka savo jėgų pastangomis ir sėkmingai išsigelbsti su savo asmeniniu parašiutu.  Jis tikėjosi, kad ir jo vadas-pilotas V. A. Krečetovas tai atliks tą patį. Tačiau, įvyko dar kažkoks keistas „atsitiktinumas“, kad šis pilotas net nebandė palikti avariją ištikusio  lėktuvo ir net nebandė gelbėtis. Kas jam buvo atlikta, kad jis tokio pačio paprasčiausio veiksmo neatliko, nors pavyzdį jam davė jo šturmanas? Kaip gali įvykti dar vienas „atsitiktinumas“ dar neišaiškintas? Kaip gali vienas po kito trys „atsitiktinumai“ įvykti, lygiai tokie patys, kaip ir J. Gagarino“ „žūtyje“? Kaip gali įvykti „atsitiktinai“ du iš skirtingų vietų į Žemę meteoritai bekrisdami, „atsitiktinai“ susidurti ar per 10-15 m atstume prasilenkti, kaip tai tas pats V. A. Krečetovas pro J. Gagariną irgi tokiu pat atstumu maršrutų sankryžoje, o erdvėje tai atliko?

Sąmoningumo režisūrą tai katastrofai įvykti tašką padėjo mano aptikta Rusijos Gynybos ministerijos archyve saugomos tos katastrofos priežasčių „tyrimo“-SLĖPIMO komisijos ataskaitos ir mano nufotografuotame per mokslininko Aleksandro Želannikovo  videofilmo, aš sugebėjau nufotografuoti tos  1968-03-27 katastrofos "tyrimo"-SLĖPIMO priežasčių ataskaitos svarbiausiąjį lapą.

Jame teigiami absurdiškiausi melai, kad pro žuvusiųjų vietą ir žuvimo metu praskridusiam lėktuvui, valdomam lakūnui-bandytojui Vladimirui Anfimivičiui  KREČETOVUI (jo vardą-tėvavardį per internetą sužinojau), jis, neva, skrido su "bandomuoju" lėktuvu Su-11, kas yra absoliutus melas, nes tuo metu šis labai avaringas naikintuvas jau kaip 2 metai buvo nuimtas nuo gamybos ir niekas "numirėliams vaistų neišrašinėja" .Be to ten kitame ataskaitos lape buvo DUOTAS PASAULIO REKORDO LYGIO 21000 metrų AUKŠTIS, KURIO TOKIO AŠ SAVO RADARU-AUKŠTIMAČIU NE TIK NEFIKSAVAU, bet ir tokį aukštį tik specialiai parengtas lėktuvas galėjo pasiekti, o ne serijinės gamybos.

 Be to, kadangi aš tą naikintuvą pamečiau, o Maskvos vadavietėje generolai manė, kad „pamečiau J. Gagariną“ ir todėl buvo sukeltas eteryje triukšmas ir mano kovinės pamainos vadovas – operatyvinis budėtojas (vyr. leitenantas, kurio pavardės nepamenu) stovėjo už mano nugaros ir stebėjo, kaip aš su aukštimačiu tame sektoriuje narstau ir ieškau dingusio lėktuvo. Mat, generolai nežinojo, kad mūsų planeta nėra plokščia“ (ironizuoju), ir kad aš su radaru iš 300 km atstumo tik 4,2 km aukštyje J. Gagarino matyti negalėjau, o mačiau tik jo žudiką virš 10,5 km aukštyje skridusį. Todėl, jei jis būtų vėl dar net dvigubai didesniame aukštyje, aš ne tik iš nuostabos būčiau nuo kėdės nusivertęs, bet ir mano vadovas būtų paskelbęs, kad „Gagariną atradome“. Deja, tokio stebuklo nebuvo ir todėl TOJE ATASKAITOJE MELAS PARAŠYTAS, KAD NUSLĖPTI TO LAKŪNO PRASKRYDIMĄ pro žuvusiuosius žuvimo vietoje ir jų žuvimo laiku.

Kokie kiti melai toje ataskaitoje surašyti, skaitykite mano rengiamoje studijoje rusiškoje, kurią dar tęsiu. Ten ir motyvaciją tam nusikaltimui atradau iš jau mirusios neseniai J. Gagarino žmonos, kuri jo nužudymo prieigose matė jos vyro ruošiamą-rašomą kalbą, skirtą JUNESCO konferencijai. Manau, kad ji turėjo vykti 1968 m. per Tarptautinę Kosmonautikos dieną balandžio 12 d. O kitą diena – 13-tą BALANDŽIO BUVO PLANUOJAMAS III-čiasis PASAULINIS KARAS,  kad įvykdyti A. Hitlerio suplanuotą Wansee ežero konferencijos Galutinį žydų klausimo išsprendimą, sunaikinant Izraelio valstybę – į ją paleidus 8-ias sparnuotas raketas su termobranduoliniais užtaisais ir taip sukėlus 8-ias Chirosimas, arba Biblijoje aprašytas 8-ias Sodomas ir Homoras, kur tos raketos turėjo būti paleistos Viduržemio jūroje iš povandeninio laivo. Bet, deja, neatėjo iš Maskvos signalas, nes Izraelį II-ą kartą istorijoje Čekoslovakija išgelbėjo, nes tuo metu prasidėjo Prahos pavasaris, ir Maskvai pradėti karą dviem frontais, matyt, neapsimokėjo.  Visą tai atskleidė to laivo kapitonas, kuriam ši paslaptis buvo patikėta, nes jis buvo žymaus NKVD-isto-žudiko sūnus, kuris buvo generolo Vlasovo pavaduotojas politiniam reikalui. Ir kai Vlasovas pasidavė vokiečiams, tas NKVD-istas – žudikas nusižudė.

Tuometinę III-čio pasaulinio karo rengimosi isteriją aprašysiu dar ir kas vyko mūsų kariame dalinyje 71537 netoli slapčiausio pasaulyje miesto Arzamas-18, kuriame buvo kuriamas ir gaminamas termobranduolinis ginklas. Ten aš netoli ir tarnavau.

Tą visą aprašymą rengiau ir I-ąją dalį išsiunčiau žymiausiam aviacijos katastrofų specialistui Vadim-ui Lukoshevich-iui, kuris savo viršininkus Kremliaus Gynybos ministerijos dėl MH17 „stato ant ausų“ ir yra Hagos teismo Amsterdame patarėju patarėjas-mokslininkas, bei nužudytųjų Boriso Nemcovo ir Pavelo Šeremeto draugas bei aviacijos numušamų lėktuvų mokslų daktaras Vadim Lukashevich (jo profilis Facebook-e yra - ten daug įdomios medžiagos yra) visą tai ĮTARTINAI neigia, nors kaltina Rusiją numušus, bet laikosi pozicijos, kad, neva, "netyčia", numušė. Todėl su juo problema atsirado, kurią žemiau parodysiu. Mat, jam buvau rašęs laišką, su savo atliktais to V. A. Krečetovo skrydžio trajektorijos matavimais-skaičiavimais.

c.) potemė:  Ta pati melo-apgavysčių technologija Donbase ir su MH17 maršruto
 lainerio keleivių sunaikinime

Tuo klausimu, šio MH17 maršruto lainerio numušimo analizės KLASIKĄ atliko Lietuvai jau labai gerai žinomas istorikas ir raketų specialistas - avio konstruktorius Markas SOLONINAS su straipsniu "«Бук» на Донбассе. Зачем?", kuris skaitytojui priveda mintis tokias pat, ką žemiau išdėsčiau.

Šio Rusijos valstybės nusikaltimo demaskutojas ir yra Rusijoje dirbantis ir žymus pasaulyje avio katastrofų ekspertas Vadim Lukoshevich (ji F.b. profilis labai įdomus), kuris yra Hagos teismo Amsterdame vykstančio dėl to lainerio patarėjas ir apie šią katastrofą rašo monografijas kelių tomų bei YouTubėje skaito intelegentijos visuomenei paskaitų ciklus, apie savo šalie Kremliaus propagandos nevykusius melus.

  Labai audringai jis komentavo visai Rusijai į Vilnių skridusio Ryanair ir Minske pasodinto lėktuvo peripetijas, kurias pirmą kartą Lietuvos istorijoje DELFI jo reportažą parodė. Deja, gaila, jis ten perlenkė lazdą su naikintuvu Su-29 "grasinimu", net mūsų žiniasklaidą suklaidindamas - pilotai Minską pasirinko dėl grasinimo panaudoti IŠMINTINGĄJĮ SPROGMENĮ, turintį, neva, sprogti virš Vilniaus, su kuriuo panašiu buvo 2010-04-10 susprogdintas Smolenske minėtas Tu-154 ir pagal panašią technologiją J. Gagarinas čia aukščiau buvo nužudytas. O,  kadangi Vadim-as Lukashevich-ius yra ir pagrindinis Rusijos Kosmoso istorikas (labai tyrinėjantis irgi labai keistai kaip J. Gagarinas ir jo žudikas V. A, Krečetovas žuvusio mūsų kosmonauto Stankevičiaus pilotuotą Buran-ą), todėl aš jam dėl J. Gagarino "žūties" aplinkybių I-ąją dalį savo studijos parašiau, bet II-os dalies užbaigimą pristabdžiau dėl jo pasipriešinimo Markui Soloninui, aiškinančiam dėl Lecho Kačinskio lėktuvo susprogdinimo, todėl buvau priverstas persimesti į šios problemos tinklalapio kūrimą, kurį irgi nebaigiau dėl atsiradusios į Minską Ryanair lėktuvo nutupdymo problemų; sustabdyti jam studijos rašymą privalėjau dar ir dėl to, kad jis yra "Suchoi" firmos mokslininkas (naikintuvų garsiausio konstruktoriaus Pavelo Osipovičiaus Suchojaus, gimusio 1896 m. Vilniaus gubernijoje Glubokij miestelyje) kurio OKB prisidėjo prie J. Gagarino nužudymo, ir todėl man tai pateikinėti jam pasidarė nediplomatiška kol kas, nes V. Lukashevich yra fanatiškas savo firmos patriotas, savo F.b. paskyroje ją šlovinantis ir dėl L. Kačinskio lėktuvo susprogdinimo labai idiotiškai - net propagandiškai kertasi su inžinerinės logikos ir Fizikos dėsnių faktais, juos net įžūliai ignoruodamas - visus jį nepalaikančius blokuodamas. Todėl tą savo studiją dėl J. Gagarino turėsiu dar papildyti ir Markui Soloninui, nes J. Gagarino žūtis labai siejasi su Smolensku-2010 ir MH17 tragedijomis NE "konspirologiniu", kaip V. Lukoshevich klykia, o Kriminaloginiu aspektu. Todėl dabar Markas šiemet drąsiai apie Lecho Kačinskio lėktuvo susprogdinimą kelias serijas paskaitų JouTubėje paleido. Aš jo tų paskaitų laukiau net 11 metų, ir, pagaliau, sulaukiau. O jam gana kvailai viešai pasipriešino minėtas Vadim Lukoshevich, ir tarp jųjų prasidėjo įnirtinga dvikova, kurioje Vadimas Pavlovičius viešai apdergė Marką, o tas jam atgal "į kaktą" atkirto BLAIVYKLOS pobūdžiu ČIA Soloninas oponentams, kurie panaudoja žodį "konspiralogija", tuos negailestingai blokuoja ir tai viešai paskelbė aukščiau čia pateiktos "Blaivyklos V. Lukaševičiui" paskaitos pabaigoje. 

 Taigi yta analogija dėl 2010-04-10 Smolenske tragedijos MAK-Millerio "tyrime", dėl kurios būkštavau jau tada iš kart po katastrofos (čią pastarąją studiją dar tęsiu) ir tik sėkmingiau pavyko su MH17 tyrimu, nes visuomenė prisidėjo prie šio nusikaltimų pėdsakų tyrimo-viešinimo internete. 

 Taigi, dėl MH17, šiuo metu minėtas Vadim-as Lukoshevich-ius, demaskuodamas savo viršininkų nusikaltimą, panašu, kad jis tai išstatydamas tą jų nusikaltimą, tuo išstatymu pridengia dar didesnį nusikaltimą - tai sąmoningo numušimo faktorių. Todėl dėl Smolensko-2010 "kaip nuogas į dilgėles" metėsi, sąmoningai kompromituodamas savo kaip eksperto reputaciją. Panašu, kad jis gali būt priverstas tai daryti - apie tai labai dabar su Rusijos-UkraJinos specialistais svarstome, tarp kurių nėra  didžiarusiškų šovinistų - visi tarp mūsų gerbia UkraJinos padėtį pagal "Echo Moskvy" ir Doždj" kanalų skleidžiamą informaciją, o ne melą. 

 Todėl, ypač, man keistai atrodo V. Lukoshevich-iaus aiškinimas, kad MH17 numušimą sąlygojo "UkraJinos spec. tarnybų dėka šnipų demaskavimas". Mat, buvo, atseit, informatorius, kuris perdavinėjo, kada iš UkraJinos aerodromų pakilo karinis-transportinis lėktuvas, kurį reikėjo numušti, o tąsai, pakilęs, apsisuko ir nusileido ar kitur, ar atgal nusileido - nežinau. O to informatoriaus paskleista "žinia" buvo, kad "птичька летит" ir per to informatoriaus ar suėmimą, ar ...?, informacija nepasikeitė ir nupylė laukiamą "paukštytę".

Aš su Vadimu dėl tokios nesąmonės ginčijausi, kaip karys Oro gynybos, kritikuodamas, kad "raketą paleisti pagal telefoninę žinutę" yra didžiausia nesąmonė ir GRUBIAUSIAS NUSIKALTIMAS, nenustačius tiksliai, iš kur skrenda numušti planuojamas lėktuvas. Tam tikslui ir yra skirtas apskritiminės apžvalgos radaras "Kupol", kuris įeina į BUK-M1 kompleksą. Ir jo nenusiuntimas į Donbasą, karui su UkraJina, yra KOVINĖS TECHNOLOGIJOS PATS ŽIAURIAUSIAS PAŽEIDIMAS. 

 Dar labiau šią Vadimo skleidžiamą nesąmonę triuškina pats Markas, kuris pagal numušamo lėktuvų aukštį, greitį ir kampinį greitį su ZENITINE TEORIJA nuo prieš  II-ojo pasaulinio karo laikų sukurtos triuškina tos srities "mokslininką", kurio disertacija dar nėra Kremliaus išslaptinta.

d.) potemė: Dėl 2010-04-10 Smolenske „Katynė-2“ tragedijos – sąmoninai lėktuvo susprogdinimo technologijai išaiškinti dar bus daug dirbama 

Kodėl į minkštą žemę įsirėžęs lėktuvas, subyra kaip krištolinė vaza nuo kieto grunto? Juk Smolenske ne uolėta, o pelkėta žemė ir lėktuvas nėra krištolinė vaza – jo korpusas štringeriais-špangautais pertvertas, kaip mano baidarė, su kuria plaukiodavau po Kolos pusiasalio, Sibiro Sajanų, Užbaikalės ir Kaukazo srauniomis kalnų upėmis ir joms įveikimui treniruodavausi Grigiškių kanale per baidarių slalomo ar rali varžybas su Orientavimosi sporto elementais. Todėl baidarę matydamas lygiai tokią pat panašią, kaip ir visų lėktuvų korpusų konstrukcijos, neleidžiančios subyrėti į šipulius nuo plastiško švelnaus įsirėžimo į minkštą žemę metu – tos visos aplinkybės man iš kosmoso rodė, kad lėktuvas susprogdintas.  Tai ir įrodinėja dabar Markas Soloninas, kaip puikus aviacijos konstruktorius, komentuodamas žymių pasaulio ir Lenkijos mokslininkų, inžinierių atliktus tyrimus, o minėtas Vadim Lukoshevich kvailai prieštarauti tik dabar pradėjo ir dabar jiedu dvikovą tęsia vos ne viso pasaulio žiūrovų akivaizdoje.   Todėl pastarasis mane ir užblokavo, kai jo paklausiau dėl Gagarino žūties ir Smolenske analogijos abejose pelkėtuose miškuose. Kodėl analogiškai Smolenske vanduo nesusirinko į privalėjusią joje būti išmušimo įdaubą? Todėl šis ekspertas ištrina mano klausimą su nuotrauka ir man uždraudžia klausinėti ir čiapat mane užblokuoja. Todėl aš Rusijos aviacijos specialistų grupėje,  Tą visą manęs užblokavimo klastą paskelbiau Rusijos aviacijos specialistų grupėje PLF101, kurioje yra skelbiami-nagrinėjami L. Kačinskio lėktuvo susprogdinimo tyrinėjimų nustatyti faktai ir techniniai jų aspektai. Su visa mokslinius principus išduodančio mokslininko "diskutavimo" psichologija galima susipažinti ne tik mano temos pristatyme, bet ir mano komentaruose su pavyzdžiais ČIA .

    Ten daug komentuoja irgi nuo šio Smolensko tragedijos "eksperto-mokslininko" nukentėjusio jojo gera buvusi draugė, žymi aviacijos ekspertė Kristy Agatas, kurią irgi užblokavo tik už techninio fakto paminėjimą jo temoje. Todėl dėl Katynės tragedijos lygiagrečių rusiškai pradėjau rašyti būsimą temą, kad minėtas V. Lukševič, atsitokėtų, Ar pavyks – nežinau.

Bet pirmajam sprogimui sparne, mano supratimu, sprogimą galėjo išprovokuoti išmintingas sprogdiklis, kuris sureagavo į per žemai nusileidusį lėktuvą, kuris, matyt, buvo suklaidintas neteisingai pastatytais radijo švyturiais. Todėl, lėktuvui net palietus radijo švyturio antenas, jųjų stipresnis signalas ir galėjo suaktyvinti sprogdiklį. Čia, aišku, tik hipotezė -lai inžinieriai tų sričių tyrinėja. Bet tas lėktuvo sparnas, po sprogimo tapo pamestu iš kart, po to švyturio, o ne į „šarvuotą beržą“ taip pravardžiuojamą N. Bodino „atsitrenkus“. Lėktuvas jį 6 m aukštyje „nukirsti“ negalėjo, nes jį pilvų liečiantį medžių viršūnes 12 m aukštyje pats to beržo savininkas N. Bodinas matė, o tik lėktuvui praskridus, įvyko to beržo avariją. Todėl, kas gali patikėti, ką pamatė? Kas gali patikėti, kad paskui lėktuvą skrido tas sparnas besisukinėdamas, kuris ir nukirto tą beržą, o ne „lėktuvas sparną prarado nuo to beržo“, kaip M A K - M i l l e r i o komisija paistalus skleidė pasauliui. Juk, beržas, ne geležinis stulpas, kad sparną nukirstų.  Šalia Šeremetjevo aerodromo lėktuvas miške visus medžius tokius pat su sparnais savo iškirto - skuto kaip skustuvu barzdą. Todėl minėto V. Lukoševičiaus paistalus Markas Soloninas palygino, kad „ne giljotina galvą nukerta“, o pati galva į krepšį nukrinta „nuo vidinės kūno įtampos“, apie kurią inžinierius V. Lukoševičius susigalvojo. Na, o už to beržo sprogimas lainerio šalia aerodromo įvyko – tai įrodo begale faktų – jų internete pilna. Todėl prie Smolensko-2010 ir Donbaso-2014, būtų gerai, kad prisidėtų ir Novosiolovo-1968 (J. Gagarino žuvimo vieta) - tai būtų tikroji trijų "žiedų" puokštė šio NUSIKALSTAMO LENINIZMO, kurį pradėjau nagrinėti Sąjūdžio užgimime po Arvydo Juozaičio pranešimo "Politinė kultūra ir Lietuva" Sietyne išspausdino - po 3-jų mėnesių Jonavos Balse ir aš buvau panašų parašęs baigiamųjų "mokslinio" komunizmo egzaminų garbei "Ar Baltos dėmės yra baltos?". Todėl siūlyčiau pamąstyti ar taip jau čia viskas „balta“ ir mūsų kaimyninio Ukmergės rajone dėl Juozo Krikštaponio istorijos?