SĄMONĖS KAITAI 30 METŲ

    Šie metai - Sąjūdžio 30-mečio metai. Šis jubiliejus Jonavoje tapo rugsėjo 09 dieną, kai į gamybinio   susivienijimo "Azotas" administracijos salę susirinko iš viso rajono atstovai ir Pertvarkos ( "Перестройк..."-os), tiksliau, Tautinio atgimimo entuziastai. Mat, šiame susivienijime jau seniai brendo naujosios-pažangiosios mintys, todėl tokį susirinkimą, kur buvo iškelta tautinė trispalvė ir prie jos sugiedoti Vinco Kudirkos "Lietuva, Tėvynę mūsų, ... "galima buvo tik kiek tolėliau nuo rajono  tamsaus "Partk...omo" pastato ir jo valdomo Vykdomojo komiteto.

   Kaip tai pavyko mūsų rajone įkurti Sąjūdį, pirmiauiausiai, reiktų peržvelgti sąmonės kitimui įtakojusių komunizmo "idealų" griūties proceso vyksmą.

   Oficialiai Pertvarkos startas prasidėjo, kai Kremliaus kurantai išmušė Naujuosius 1988-tuosius metus. Tų metų pirmasis Jonavos Balsas pasipuošė redaktoriaus Juliaus Lenčiausko ir ir pavaduotojo Kosto Federavičiaus portretiniais šaržais, kurie pažadėjo skaitytojų labui laikraštį kurti visiškai kitaip.

   Tai buvo nepakartojamas pranašiškas ženklas, kad kažkas labai keisis. Tai įvertinti galima tik per laiko prizmę, kai Rytų komunizmo (kreiserio Auroros salvės) "šviesos" spindulius pagal fizikos dėsnį perleidi per stiklinę prizmę, kad išskaidyti spalvų spektrą ir pamatyti tikrą tos "šviesos" sudėtį.

Jonava išsipaišė į pasaulinio kosmoso užkariavimo istoriją

   Dar aiškesniam žvelgimui patartina Jonavos Balso publikacijų kaitą peržiūrėti dar iki paskelbtos "Перестройк..."-os 20-mečiu anksčiau, nukeliavus į "išivysčiusio socializmo" glūdumą. Tada Naujiesiems 1969-iesiems metams Jonavos Balse iš Maskvos propagandos centro atsiųstu sveikinimu grožėjosi Naujieji metai su kosmonautų skafandru Mėnulyje.

Tas paveiksliukas pasirodė pranašišku, nes tais 1969 metais liepos 20 d. Neilas Armstrongas 1969 metų liepos 20 dieną tapo pirmuoju žmogumi, žengusiu ant Mėnulio paviršiaus. Akivaizdu. kad Maskva ne JAV atronautų garbei atsiuntė į Jonavos Balsą šį sveikinimą, akivaizdu, kad buvo planuojamas tais metais sovietinio žmogaus išlaipininimas Mėnulyje. Mat, tik šiemet per J.Gagarino žuvimo 50-metį atskleista, kad net 1967 metų spalyje buvo užplanuotas sovietinio žmogaus pirmasis išsilaipinimas Mėnulyje, matyt, pačio Kosmonautų rengimo centro viršininko pavaduotojo J. Gagarino vadovaujamos ekspedicijos.    Tik tam sutrukdė kosmoso užkariavime nežabotos lenktynės, visiškai nesiskaitant su kosmonatų gyvybėmis.    Mat, to antihumaniško absurdo buvau liudininku, nuo radaro fotografuodamas iš kosmoso į mūsų planetą grįžtantį ir žūstantį Vladimirą Komarovą, kuris, pasirodo, žinojo, kad gali žūti, bet savo sąmoninga žūtimi, (neatsisakydamas skrydžio), gelbėjo pirmojo mūsų planetos kosmonauto ir jo mokytojo Jurijaus Gagarino gyvybę, nes jis buvo jo dubleriu. Todėl po metų man iš radaro dingo  ir "žūstantys Jurijus Gagarinas su savo intruktoriumi Vladimiru Serioginu".        Šio sakinio pabaigą paėmiau į kabutes, nes tik dabar, atsiverčiau savo tėvo knygutę apie televiziją, kurią jis parašė prieš jos įvedimą Lietuvoje. Iš josios atrinkau elektromagnetinių virpesių sklaidos formules, pagl kurias paskaičiavau Optinį matomumą.

    Be to ir mūsų planetos tos katastrofos zonos sektorių išmatavau kaip treneris pagal orientavimosi sporto žemėlapių sudarymo kompiuterinę programą, kurių dėką nustačiau, kad savo radaru žūstančiųjų negalėjau matyti. 

     Paaiškėjo, kad mus generolai apgavo ar patys apsigavo, nes mums iš radarų dingo žymiai aukščiau skridęs tada naujausias bandomasis naikintuvas Su-15, kuris pagal kosmonautą Aleksejų Leonovą ir tapo žudiku, nes nėrė žemyn, o po to vėl aukštyn, kad praskrieti tik 10-15 m atstumu nuo žuvusiųjų, kuriuos ir apvertė į mirtiną suktuką.

   Neatsitiktinai šis naikintuvas-žudikas Su-15 vėliau pasaulyje ir buvo pramintas keleivinių lainerių "Boengų žudiku", nes ne tik virš Sachalino Korėjos lainerį su keleiviais nužudė, bet ir Š.Karelijoje buvo apšaudytas Boengas, kuris sėkmingai ant užšalusio ežero nusileido šalia Lauchi stotelės. Nuo josios vėliau Baltijos kelio išvakarėse pradėjome ekspediciją seniausio mūsų panetos Kalevalos  epo užrašymo vietomis. Apie ją dar vėliau čia užsiminsiu.

Prahos pavasario išvakarės
 

   Sugretinus  visų įvykių spektrą, galima  įžvelgti, kada pradėjo žutbūtiniai skilinėti į žadėtą "rojų" komunistinio tilto poliai. Tuos skilimus mes kariai matėme jau per Didžiojo Spalio perversmo laikotarpį, kai, nepavykus skrydžiui į Mėnulį, mes kariuomenėje buvome vos ne karo stovyje. Per kovinius budėjimus su karinių radijo stočių imtuvais slapta naktimis nesunkiai pasiklauydavome Vakarų radijo stočių demaskuojančius paskaitų ciklus apie Didžiojo Spalio  perversmo pagrindinius revoliucionierius - žydus. Po Rugpjūčio ГКЧП pučo, atvėrus Komunistų partijos archyvus, paaiškėjo, kad ir pats V.I. Leninas buvo žydų Blankų anūkas. Ir tai buvo griežčiausiai slepiama.

Optinio matomumo pasekmė

   Taigi, dėl J.Gagarino žūties aplinkybių, jo dukroms, Kosmoso muziejui, Rusijos amasadai, Kosmoso istorikams bei žiniaklaidai parašiau išsamų laišką-prašymą dėl mūsų radarų (lokatorių) duomenų atskleidimo Rusijos Gynybos ministerijoje. Šu šiuo netrumpu rusų kalba uorodomis gausiu laišku galite susipažinti:

http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/index-rusijai.htm

  Aišku, Rusijai "nužudymo" terminu diplomatiniais sumetimais nepiktnaudžiavau ir savo asmeninių tyrimų neskleidžiau, nes PAŽINIMUI REIKALINGAS PEDAGOGINIS LAIPSNIŠKUMAS. Todėl lietuvišką versiją skiriu labiau parengtiems skaitytojams:

http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/index.htm

   Čia to traktato išvadoje teigiu, kad jeigu nebūtų nužudytas Jurijus Gagarinas, tai Sąjūdis Lietuvoje ir visame postkomunistiniame paaulyje būtų jau ne 30-metį, o 50-metį šventęs.

   Aišku, tai hipotezė, "kas būtų, jeigu ...". Juk ne aš tai sugalvojau, nes Rusijoje apie tai rašo ir net rodo, nors neprofesionaliai, bet V. Leonovą verta išklausyti.

   Ar negalima atsiversti 1988 ir 1967 metų Jonavos Balso komplektus?

    Bet jonaviečių SĄMONĖS KAITAI lemiamą įtaką atliko rajoninis laikraštis paskutiniaisiais 1988-aisiais sovietiniais metais,  nes redakcija keistis savo pažadą ištęsėjo. Jau vasario mėnesio pabaigoje Azote įvyko gamybininkų aktyvo ir inžinierių klubo pasitarimas, kuris žurnalistės Jadvygos Pekarskaitės buvo aprašyta problema apie inžinieriui prestižo grąžinimą. Jau net straipsnio pavadinimas kaip ir šokiravo, kad po "brandaus socializmo" periodo ir darbininkų valdžios hegemonijos reikia grąžinti prestižinės mąstymo profesijos prestižą. Jau vien  inžinierių susibūrimas į klubą ir jo simbolinio pavadinimo "Mąsta" visuomenei pateikimas davė jai pavyzdį, kad reikia mąstyti ir dėl savo interesų kūrybiškai ir net moksliškai patiems veikti.

   Po tokio straipsnio pasirodymo laikraščio redakcijos stilius pradėjo kįsti, darytis savarankiškersniu, o ne vien būti valdančiosios Komunistų partijos sausu organu, įrašytu po laikraščio pavadinimo. Jau vien pažvelgus į 1969-ųjų metų Jonavos Balso komplektus, pamatysime laikraščio stiliaus kaip "diena nuo nakties" skirtumą, kur tada mūsų rajono laikraštis buvo ne kaip informacijos, bet propagandos metodiniu leidiniu, mokydamas-instruktuodamas žembdirbių sieninės spaudos uždavinius turėti ne tik patrauklią formą, bet ir turėti KOVINGĄ ŽODĮ.

   Tas kiekviename žingsnyje perdėtas bolševikinis-komunistinis kovingumas visuomenėje pradėjo įgrįsti, nes, kai trukdavo argumentų komunistinei demagogijai atsispirti, tai tada buvo reikalaujama šaukimu-kovingumu ideologiją atstovėti. Todėl nieko nuostabaus, kad tokia santvarka, paremta vien tik melu, ilgai išsilaikyti negalėjo, nors partinių organizacijų veiklai buvo reikalaujama vykdyti politines informacijas. Jų tikslas buvo "idėjiniam - auklėjamajam darbui gerinti ir partijos ryšiams su masėmis stiprinti".

    Toks reikalavimas po 50-ties metų sovietinės valdžios "egzistavimo" buvo aišku, kad per prievartą sukurta "tvarka" ilgai laikytis negalės, nes darbo kolektyvuose iš politinformatorių išspausti nebuvo imanoma net naudojant rajone LENINIANOS rašymą. Šis vajus buvo skirtas V.I. Lenino 100-mečiui ir dabartinei kartai net neįmanoma suprasti tuometinių tų praeities komunistinių absurdų.

   Todėl po 20-ties metų tais lemiamais 1988-aisiais buvo aišku, kad net nepadės paskutinis Lenino veikalas - 1923 m. straipsnis "Geriau mažiau, bet geriau" apie valstybės partinio aparato pertvarkymą. Mat, jis savo gyvenimo pabaigoje kažkiek, matyt, pradėjo suprasti apie "revoliucijos"  (tiksliau, kruviniausiojo Raudonojo perversmo) užprogramuotas klaidas, nes praėjus tik 5-iems -  6-iems metams po "didžiojo spalio", jam paaiškėko, kad jau reikia pertvarkyti aparatą, kuris vėliau tik stalinizmo terorais buvo "pertvarkomas". Todėl a.a. Edmundas Simonaitis-Simonavičius, vėliau tapęs pirmuoju posovietiniu Jonavos meru, nagrinėdamas "deficito dėsnius" kaip ir paprieštaravo tam Lenino veikalui, atskleisdamas socialistinės antisisteminės betvarkės  būtiną produkcijos deficitą, griaunantį jos kokybės esmę, nes jos užtikrinimui revoliucija panaikino konkurenciją - įvedė lygiavą, kuri ir programavo tos prievartinės sistemos žlugimą.
 

    Jos žlugimą galima įžiūrėti, kad LKP rajono komiteto biure eilinį V-tos vidurinės mokyklos (dabar J.Vareikio vardo) moksleivių ugdymo svarstymas paverčiamas "komunistinio auklėjimo gerinimu" ir vienas iš tada naujai pastatytos mokyklos darbo "trūkumų" skelbiama, kad "berniukai per mažai renkasi karines specialybes" okupacinėse struktūrose tarnauti. Nors redaktoriaus pavaduotojas K.Federavičius  balandžio 21 d. proga  apie Pertvarką užsimena gyvenimu ir darbu leniniškai, bet tai buvo tik duoklė šiam didžiausiam revoliucijos kraugerio gimtadieniui, kurio nusikaltimus žmoniškumui tada niekas negalėjo nutuokti.

   Bet  pirmą kart sovietinėje istorijoje laikraštis užklausia "Kaip švesime Motinos dieną?". Ją 1940 m. švęstą Jonavoje aprašė ir nuotrauką istorinę įdeda Vidmantas Jankauskas, kas iki tolei buvo neįprasta liaupsinti "buržuazinius" laikus dar prieš pat Lietuvos sovietinę okupaciją. Po to laikraštyje pasirodo Lituanikos skrydžiui paminėti susikurusio Kultūros fondo "Taurosta" klubo pirmininko Vygaudo Juknelio pakvietimas jonaviečius paminėti Soldino miške tada prieš 55 metus perskridusius Atlantą ir žuvusius. Juk daug kam ir man mažam nebuvo aišku, kodėl prie stalinizmo negalima buvo jų minėti, nors mano senelis ne kartą pasakojo, kaip Aleksoto aerodrome tūkstančiai kauniečių nesulaukė - išsiskirstė liūdni, ...

   Tačiau po to žurnalistas Vidmantas Jankauskas aprašo balandžio 28 dienos įvykį, kaip mūsų rajone PIRMASIS mūsų balionininkas Leonas Simniška pirmą kartą Lietuvoje ir net Sovietų Sąjungoje pakyla į orą  su savo dirbtiniu balionu. Tai laisvėjančios padangės tapo pirmuoju ženklu, kad tie 1988-tieji metai bus svarbūs žmonijos istorijai. Tada Azoto darbininkas Vygaudas Juknelis vėl imasi plunksnos ir aprašo Ragainėje (dabar Niemanu vadinamame) pirmąjį lietuvišką leidinį Aušrą. Tada carinės imperinės lietuvių tautą persekiojančių priemonių pavardinimas susišaukė ir su nūdienos sovietija, apie kurią tik ezopiškai galima buvo po truputi drąsiau reikšti. Juk daktaro Jono Basanavičiaus organizuotas Aušros leidimas ir buvo skirtas "lietuviams iš miego kelti", Tų žodžių paminėjimas Jonavos Balse tapo dideliu paskatu toliau veikti. Todėl Vidmantas Jankaukas pabandė pasidomėti apie istorijos moksleiviams mokymą - davė priekaištus, kad moksleiviai nežino, kas sieja Jonavą su Tado Kosciuškos sukilimu. Čia Jonava gali didžiuotis moksleiviu istoriku Vydu Dolinsku, kuris avo daktarinę disertaciją apie Baro konfederatus siejo su gimtąja Jonava, o dabar vadovauja Valdovų rūmams. Bet, dėl straipsnyje paminėtų trūkumų, deja, padėtis ir dabar nepasitaisė, nes Jonavos 265-mečiui savivaldybės užsakytame leidinyje autorė visai net ne XIX amžiaus speciaslitė Giedrė Milerytė Jepertienė knygoje NEPAŽINTI GYVENIMAI  taip pat nepamini Mykolo Kleopo Oginskio išvykimo iš Jonavos ir Lietuvos, nors tie metai buvo JUNESCO patvirtinti visam pasauliui šio politiko-kompozitoriaus 250-mečio metais. Dar liūdniau, kad autorė net jo dukros Amelijos vyro Karolio Teofilio Zaluskio, ėjusio per Jonavą vaduoti iš rusų Vilniaus ir po to vėl grįžusio per Jonavą po sostinės nesėkmingo vadavimo. Ji paminėjo kažkokį istorijoje nežinomą asmenį, o klaidų knygoje  privėlė tiek, kad net mokiniai per pamokas taip nenusišnekėtų - todėl aš siūliau išimti šį leidinį iš apyvartos; grubių klaidų ištaisymui. Taip, kad V. Jankausko straipsnyje paminėti istoriniai pokštai ir jauno žmogaus sudominimo svarba aktuali net dabar, nes dar srėbiame sovietmečio tas pačias pasekmes.

   Gilią eroziją galima įžvelgti ir iš LKP II-ojo sekretoriaus pranešimo, kur Persitvarkymas kaip dėmesys darbo kolektyvams buvo suprantama apie girtaujančių ir prasižengusių partiečių baudimu - tokia partinio bilieto kaina. Visos moksleivių ugdymo problemos buvo suvokiamos per pralaimėjimą soclenktynėse, kur I-os vidurinės mokyklos (dabar J. Ralio) direktorė Felicija Žentelienė demaskavo demokratiškumo ir objektyvumo principų stoką. Tą patį dėl socialitinio lenktyniavimo kracho teko ir man nemažai rašyti sporto vystymo klausimuose. Visi šie trūkumai turėjo vieną bendrą priežastį -  iškreiptą "komunizmą", kuriam suvokti, reikėjo pasikelti į "aukštesnę materiją".

     Priežastys privertusios mąstyti.

     Naujoji karta sunkiai įsivaizduotų, kad sovietmetyje, norint įsigyti aukštojo mokslo diplomą, visiems priverstinai būtina buvo ruoštis baigiamiesiems „mokslinio“ komunizmo egzaminams.  Nenustebkite, kad disciplinos pavadinimą parašiau ne iš didžiosios raidės, o, dar į kabutes įdėjau moksliškumo pabrėžimą. Įsivaizduokite pavadinimą „Mokslinis mokslas“, kaip ir „Mokslinis ateizmas‘. Ne bet koks, o „mokslinis“.  Nuo to perdėto „moksliškumo“ ir pradėjau  buvusiame Jonavos Balse ne trumpą teorinį straipsnį „AR BALTOS DĖMĖS YRA BALTOS?“, kurį buvau prie savo diplominio darbo pridėjęs, nes mano tema buvo „Pertvarkos ir tautinio atgimimo kūno kultūros problemos Jonavoje“. Tada ir aš rašiau, kad reikia pabusti iš abejingumo miego ... Pakėliau tada ir ekologijos problemą dėl išdžiuvusių-sunaikintų Santakos miškų, kai nebuvo suirūpinta po I-ojo amoniako įvedimo, pradėjus džiūti pirmosioms pušaitėms.

.....Prisimenu, kaip buvo man grasinta ir reikalauta pakeisti temos pavadinimą, nes buvau pradėjęs nagrinėti socialistinio lenktyniavimo prirašymus, kuriuos statistinėse ataskaitose atsisakiau rodyti netikrus, net iki keliasdešimt kartų didesnius skaičius, kurie kasmet, apgavystės tikslu būdavo pateikiami tam, kad Jonavos rajonas visada iškovotų pereinamąsias Raudonąsias vėliavas – didžiausio melo vėliavas.

.....Todėl teko pasitraukti iš Azotinių trąšų gamybinio susivienijimo profsąjungos komiteto trenerio-dėstytojo pareigų, nežiūrint to, kad mano apsisprendimą labai palaikė šviesiosios atminties įmonės profsąjungos pirmininkas Aloyzas Pupinis ir metodininkas Edmundas Narvydas. Bet dėl įmonės partijos komiteto inicijuotų intrigų, toliau kūrybingai dirbti „Azoto“ sporto kolektyve pasidarė nebeįmanoma. Aišku, nesupratusių „kolegų“ dabar kaltinti nedera, nes jie nekalti, kad buvo įtraukti į komunistinio melo sistemą, kuri griuvo neregėtu greičiu, kaip atitrukusi lavina nuo kalnų.

.....Mat, „Perestroika“ privertė prabilti apie visų blogybių nutylėjimus, pavadintus „baltomis dėmėmis“. Jas aukščiau paminėto straipsnio pavadinime nutariau prilyginti ir prie istorinių dėmių, kurios buvo toli gražu ne baltos. Todėl daug ką teko rašyti ezopiškai, nes ne viską iš kart galima buvo kloti. Pamenu, tame straipsnyje redakcija ištrynė mano siūlymą kurti Sąjūdį rajone, nors M.Gorbačiovo paskelbtai Pertvarkai palaikyti Vilniuje jau buvo jis įkurtas.

      Sąjūdžio Jonavoje įsikūrimas.

.....Tada Jonavoje jauno tekintojo Vygaudo Juknelio dėka Kultūros rėmimo fondo klubas „Taurosta“ pradėjo tautinę kultūrinę revoliuciją ir pradėjo skleisti Sąjūdžio idėjas laikraštyje „Taurosta“. Jų rajono partkomas baisiausiai persigando ir Vygdomojo komiteto pirmininkei a.a. Reginai Geštautienei, matyt, buvo duotas nurodymas klubui „uždėti apynasrį“; t.y. „reorganizuoti“ ir pavaldų padaryti. Su ja man teko baidarės ekipaže dalyvauti republikiniame turitiniame sąkrydyje. Todėl, partinei nomenklatūrai prieš bandant apriboti klubo veiklą, teko man į Vilnių važiuoti pas Lietuvos fondo įkūrėją šviesiosios atminties profesorių Česlovą Kudabą. Mane, kaip orientavimosi sporto specialistą domino profesoriaus aerofoto moksliniai darbai, kurie sportui nebuvo prienami kaip didžiausia karinė paslaptis. Pasitarus su profesoriumi dėl valdžios kišimosi į visuomenininkų vidaus reikalus, per išplėstinį klubo „reorganizacinį“ posėdį, dėka Č.Kudabos patarimų, lyg, ir pavyko Vykdomojo komiteto nariams įrodyti klubo entuziastų atsidavimo bei jų pasišventimo reikšmę. Po mano kalbos į pasitarimą suvarytieji komiteto nariai pradėjo toliau vystyti mintį, kad kištis į puikiai dirbančio klubo veiklą nedera.

  Taip sugriuvo numatytas partinis-nomenklatūrinis Kultūros fondo veiklos apribojimas. Ši pirmoji visuomeninė pergalė Pertvarkos entuziastams paskatino kurti rajone Sąjūdį. Tuoj po sugriuvusio susirinkimo buvome pakviesti į Grūdų bazę pas jauną direktorių Virgilijų Keršį pasitarti dėl Sąjūdžio rėmimo grupės kūrimo. Pasitarimo šeimininkas informavo, kad su g/s „Azotas“ generaliniu direktoriumi Bronislovu Lubiu sutaręs dėl didžiulės susivienijimo administracijos pastato salės steigiamajam susirinkimui. Iškilo būtinybė prieš numatomą didelį renginį pasitarti. Tuoj paskambinau virš iškilmių salės esančio Skaičiavimo centro viršininkui Edmundui Simanavičiui, kuris mielai sutiko į savo kabinetą priimti renginio organizatorius. Todėl renginys įvyko nuostabiai: pirmą kartą buvo sugiedota tautinė giesmė, jos žodžius išdalinus susirinkusiems. Salė buvo papuošta tada dar neįprasta Tautine trispalve. Aišku, tada kažkokiam "Aurylai" buvo, matyt, duota nurodymas tą susirinkimą pavadinti "stagnatišku", bet išrinktos tarybos išvardinimas davė ženklą, kad Sąjūdis pradėjo ir Jonavoje veikti.

     Lietuvai Suomija buvo visad pavyzdys.

.....Gerokai iki Sąjūdžio kūrimo pradėjo bręsti būtinybė gilinimuisi į Sovietų Sąjungos „pamatų“ esmę, kurių visiškai jau nesimatė. Jų paieškoms teko dalyvauti uždraustos Lietuvos-Suomijos draugijos atkūrime, nes su Azoto turistais-vandenininkais ruošėme ne vieną ekspediciją ne tik už Baikalo, bet daug kartų ir į Kareliją. Ne vieną iš jų aš su savo pradinės mokyklos suolo draugu istoriku-kultūrologu ir vėliau Lietuvos Žemės ūkio akademijoje tapusiu politologu  Romualdu Povilaičiu; minėtos draugijos atkūrimo iniciatoriumi, suplanavome dviejų metų ekologinę ir etnologinę ekspedicijas Šiaurės Karelijoje palei Suomijos sieną. Jose turėjome tikslą išryškinti Suomijos ir Lietuvos skirtumą, parodant net Karelijos atsilikimą nuo Lietuvos, bei užaštrinant karelų tragišką skirtumą nuo savo brolių suomių, kurie prie caro laikų buvo vienodame lygyje. Toks ryškinimas ir net be jokių išvadų turėjo byloti tiems skirtumams buvimo Sovietų Sąjungoje laikotarpio dydžio įtaką – t.y. „Blogio imperijos“ žalą tautoms. Todėl iš kart, po įvykusio Baltijos kelio, Jonavos Balse publikavau kelionių įspūdžių serialą BALTŲJŲ NAKTŲ TAMSA bei žurnale „Mokslas ir Gyvenimas“ aprašiau tų ekspedicijų apibendrinimą, akcentuodamas seniausio žmonijos epo „Kalevala“ užrašymo vietovių komunizmo palikimo nykų vaizdą. Stebiuosi, kad žurnalo redaktorius  šviesiosios atminties Juozas Baldauskas leido man tada; dar sovietmetyje, atvirai užsiminti apie finų-ugro tautelių etnocidą.   

     Savo akimis matėme, kaip brendo ir pačių karelų nacionalinis atbudimas. Jo lyderiu tapo Petrozavodsko Pedagoginio instituto Filosofijos katedros dėstytojas Sergejus Belozercevas, kuris įsteigė Karelijos nacionalinį frontą. Jo tėvas taip pat buvo, Kazanės, ar Ulijanovsko, universitetų (nepamenu) filosofijos profesoriumi, kuris ne kartą buvo teistas už nukrypimus paskaitose, bet GULAG-ą išvengė, nes buvo neregys.

.....Taigi, per rinkimus į TSRS Aukščiausiąją Tarybą nuo Karelijos deputatu buvo išrinktas Sergejus, o nuo Armėnijos buvo išrinkta Karabacho klausimais daug dirbusi žymioji etnopsichologė Galina Starovoitova, kuri 1998 m. lapkričio 20 d. Sankt Peterburge (savo namo laiptinėje) buvo klastingai nužudyta.

.... O kaip Galinos reikalinga būtų konsultacija dėl užrašytų runose pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikmečio užkonservuotos mąstymo psichologijos karelų bei visų fino-ugro tautelėms!+

 Tai dabartinės Rusijos – buvusios Maskolijos (Maskvos Tartarijos) pavergtosios ir dabar etniškai pastoviai naikinamos tautelės, su kuriomis mes, lietuviai bendraudavome turistinėse kelionėse, komandiruotėse ar tarnaudami sovietinėje armijoje. Juk, nuo lietuvių ir suomių tautų užuomazgų, iki bendrų tikslų išsivadavime iš Rusijos imperinių bei bolševikinių-komunistinių kėslų formavosi labai svarbios balt-finiškos istorinės sąsajos, kurios nusitęsė iki šių Nepriklausomybės atgavimo dar glaudesnių ekonominių-kultūrinių santykių. Tik atkūrus Lietuvos-Suomijos draugiją, pirmieji jos konkretūs žingsniai prasidėjo, svečiuojantis ir Jonavos gamybiniame susivienijime „Azotas“, pas maloniai nusiteikusį generalinį direktorių Bronislovą Lubį.

   Vardan Demokratijos idealų.

.....Detalesniam Jonavos kontekstui su svarbiausiuoju pasauliniu istoriniu virsmo periodu,  svarbu  prisiminti  aukščiau paminėtus rinkimus į Kremliuje veikiančią Aukščiausiąją Tarybą, į kurią nuo Jonavos Sąjūdžio buvo išrinktas pažangus komunistas ir darbininkas-aparatininkas Marijonas Visakavičius. Deja, Vilniuje tų rinkimų nepavyko sulaukti Lietuvos Demokratų partijos atkūrėjui poetui ir tik ką iš kalėjimo paleistajam  politiniam kaliniui Povilui Pečeliūnui. Likus iki rinkimų vienai dienai, 1990 m. vasario 23 d. Povilas mirė. Internete apie jo mirtį galima atrasti tik vieno leidinio „XXI amžius“ 2010 m. vasario 3 d. straipsnyje „Alma Mater ir Povilas Pečeliūnas“,  kuriame parašyti tokie žodžiai: „mirė, eidamas 62-uosius – ir taip silpną sveikatą palaužė kalinimas, persekiojimai, o gal padėjo ir sovietiniai žudymo meistrai.“ Kiek teko kalbėtis su artimaisiais, susirgo labai staigiai ir mirė labai greitai. Pasakojo, kad telefonu kažkas skambinėjo – klausinėjo, kada numirs. Tada buvo tik kovo 11-osios išvakarių sovietmetis ir ne dabartinė Londono aplinka, kad galima būtų demaskuoti spec. tarnybų Aleksandro Litvinenkos  nunuodijimo analogiją.
 

.....Tada mes; jonaviečiai, Algirdas Grėbliūnas, ... Sinkevičius, Algirdas Sabatauskas (Seimo nario Juliaus tėvas) ir aš įstojome į LDP. Vėliau nuo šios Demokratų partijos Jonavoje į Seimą buvo išrinkta Jūratė Matekonienė, o Demokratijos Jonavoje įtvirtinimui Sąjūdžio taryboje buvo susidariusi demokratinių partijų (socdemų, krikdemų ir demokratų) koalicinė kuopelė. Aktyviausiu čia buvo pirmojo ir pagrindinio Lietuvos  knygnešio Jurgio Bielinio anūkas bei žymaus pasaulio lietuvių-socialdemokratų vadovo Kipro Bielinio sūnėnas  Jurgis Bielinis. Jis rajono Taryboje reiškėsi kaip blaivybės idėjų puoselėtojas, net 1969 ar 1970 metais buvo mane įtraukęs į Blaivybės draugijos Jonavoje kūrimą, kurią „pilkieji rūmai“ (kur dabar Viešoji Biblioteka) uždraudė naudoti „buržuazinį žodį“ „blaivybė“ ir mūsų blaivininkų suėjimą valdžia pavadino „komisija kovai su alkoholizmu“. Žodis „kova“ buvo komunistinės ideologijos pagrindas, kuris iškovojo „komjaunuoliškos statybos miestui“ blaivyklą.

.....Ir Michailas Gorbačiovas pratęsė kovos tradiciją savo „ukaz“-u nuginkluodamas Jonavos Šaudymo sporto mokyklą. Tada Jonavos Turistų klubo  (to, kuris 1966 m. buvo KGB uždraustas ir mano dėka 1969 m. atkurtas, ir už susipažinimą su jo įkūrėju  buvusiu politiniu kaliniu Gediminu Stanislovu Ilgūnu, buvau išvarytas iš rajono komjaunimo komiteto darbo, kaip “nepatikimas ideologiniam darbui“) pirmininkas Edmundas Mulokas buvo išvykęs slidžių žygin į Naująją Žemę, kur iš lietuvių keliautojų grupės, pagal tą Lietuvos nuginklavimo „ukaz“-ą, tada atėmė medžioklinį šautuvą. Todėl buvo dienų, kad nuginkluotus slidininkus nebijojo sekti ir jų palapinę su letena šiurenti jauna baltoji meškutė. Mat, ji dar nelabai mokėjo susimedžioti ne slidininkus. Kas atsilikdavo nuo grupės gamtos reikalui, tai kaip mat ji prisistatydavo prie „pusryčiams patiekalo“. Prie tos meškutės romantikos būtina paminėti Nikitos Sergejivičiaus Chruščiovo visam pasauliui pažadėtą ir 1960-10-30 parodytą „Kuzkina matj“, kuri buvo skirta XXII-tro komunistų partijos suvažiavimo progai. Tai šiaurės tautelių legendinės pabaisos  motina, kuri buvo dar baisesnė už savo vaiką. Tai būtent, Jonavos keliautojas Edmundas ir keliavo po tos pabaisos motinos buveinę – Naująją Žemę, kurioje buvo susprogdinta pirmoji pasaulyje vandenilinė bomba. Ji ir buvo pavadinta tos pabaisos motinos vardu, o ne  „Ivan“-u („duračiok“-u) ir ne „carj bomba“ (kaip „carj-puška“ Kremliuje, kuri niekad nebuvo iššovusi), kaip rašo Česlovas Iškauskas lietuviškame internete. Kuzkinos motinos pavadinimą pagrindžia istorikas, rašytojas ir karo analitikas Viktoras Suvorovas to pačio pavadinimo knygoje-bestseleryje. O metus prieš tai į Sibirą Tremtinių atminimo takais Edmundas Mulokas keliavo kartu su Titu Masiuliu, kuris žuvo sausio 13-tąja prie televizijos bokšto.

    Sausio 13-toji Jonavoje.

    Tą vakarą Jonavoje aš budėjau Sąjūdžio būstinėje – gražios, gan, įmantrios architektūros pastatėlyje, kuris istorijai nebuvo paliktas ir tapo sunaikintu. (Reiktų kada nors jį atkurti ir atminčiai atstatyti bet kurioje kitoje vietoje, jei tikroji vieta bus užimta kitu pastatu.) Po budėjimo patraukiau link Pašto ir Vykdomojo komiteto rūmų, kurie tą dieną keistai ir neįprastai skendėjo ypatingoje tamsoje. Toks vaizdas, kad tai buvo specialiai paruošta Ruklos kariniame miestelyje apsigyvenusiai iš Pskovo atvykusiai KGB desantininkų divizijai. Galite įsivaizduoti nuotaiką tada mano, kai dar nežinojome, kas yra mobilus telefonas, o nešiojamos radijo stotelės buvo ypatingo slaptumo įrenginiai, kurių naudojimui baisius leidimus reikėdavo forminti. Gerai, kad namuose turėjau laidinį telefoną, todėl skuodžiau namo kiek galėjau, kad išbarti naują „baltųjų rūmų“  viršininką, atsakingą už ūkinę dalį. Bet parėjus gan vėlai iš budėjimo, mano dukrytės dar nemiegojo ir žmona parodė, kas televizoriaus ekrane darosi su televizijos studija. Ne kartą dėl Raudonosios armijos savivaliavimų skambinėjau į Maskvą aukščiau minėtam iš Karelijos pažįstamam deputatui Segejui Belozercevui. Nors nepatogu buvo skambinti taip vėlai, bet su etiketu tokioje situacijoje net neturėjau mintyse skaitytis. Atsiliepė moterišku balsu ne žinau kas, ir pasakė, kad Sergejus ilsisi. Todėl paprašiau atsiliepusios pasiklausyti, kas dedasi televizijoje ir padėjau telefono ragelį ant televizoriaus. Tuo metu Konarskio gatvės televizijos komitete jau koridoriais lakstė desantininkai, o Eglė Bučelytė dar buvo eteryje ir įvairiom kalbom pasauliui pranešinėjo apie vykdomą pačią brutaliausią dar laisvos Lietuvos užtildymo operaciją. 
 

.....Nustebau, kad po kelių sekundžių ragelyje išgirdau Sergejaus balsą, kuris pasakė labai trumpai ir aiškiai, kad viskas aišku -
​ „mes tuoj veiksime“.

Kiek iš atminties pamenu, tada laikraščiuose rašant, kad ankstų rytą Raudonojoje aikštėje kolonos priekyje žengė deputatai-demokratai su deputatų išskirtinais raudonos vėliavos formos nemažais ženkliukais ir todėl OMON-as negalėjo vaikyti manifestacijos. Aišku, dabar reiktų istorijai tai įdėmiai spaudos pranešimus peržiūrėti, nes dabar per  įtampos su Rusija padidėjimo, nelabai leistinai pamirštama, kokiomis nuotaikomis tada gyveno Maskva ir jos pažangioji visuomenė, visad istorijoje besižavėjusi Lietuva bei Pabaltiju. Todėl čia minėtas mano draugas Jurgis Bielinis tomis lemtingomis dienomis iš karto atsidūrė Maskvoje pas besikuriančius socialdemokratus, vėliau buvo Minske, Lvove, Odesoje ir kitur – visur telkė draugus Lietuvai palaikyti. Apie tai reiktų paskleisti jau parašytus jo išsamius atsiminimus, kuriuos atidaviau istorijos mokslų daktarui Vladui Rakučiui, mūsų Krašto muziejuje skaičiusiam pranešimą apie sausio 13-tąją.

.....Tą baisiąją naktį  iš kart atsidūriau Jonavos Rajono Vykdomajame komitete, kuriame jau buvo mūsų labai daug, net ir nelabai matytų, bet baisiai susirūpinusių veidų. Koridoriuje  labai maloniai ir labai nepatogiai jausdamasis su mumis kalbėjo Rajono KGB komiteto pirmininkas, tada dar buvęs, kapitonas, Vladimiras Mažuolis. Broniaus. Su juo visad buvo galima diskutuoti, nes jis be specialaus čekistinio kontržvalgybinio parengimo turėjo dar aukštąjį civilinį išsilavinimą ir visad jautėsi, kad moka bendrauti. Prie jo grupelės arčiau priėjau, kada jis įtikinėjo visus, kad, neva, kraują praliejo „ne KGB pavaldumo“ kariniai daliniai. Tada aš jam pažvelgiau į akis ir pasakiau apie Pskovo dalinių priklausomybę iš oficialių tada visiems žinomų šaltinių, ir tai tvirtai sakiau, nes kai skambinėjau į Maskvą minėtam savo pažįstamam Sergejui Belozercevui; labai aktyviam  ir demokratiškai nusiteikusiam deputatui, reikėjo man akcentuoti karinių dalinių priklausomybę, nes S.Belozercevas kaip tik Aukščiausioje Taryboje labai specializavosi dislokuojamų karinių dalinių ir jų grėsmės kėlimo paskelbtai „Perestroikai“ klausimais. Jis„statė ant ausų“ gynybos ministrą ir paskutinįjį sovietinį maršalą Dmitrijų Jazovą, kuris ministru tapo po VFR jaunuolio Matio Rusto Raudonojoje aikštėje nusileidimo sportiniu lektuviuku „Cessna“. .Todėl Jonavos KGB kapitonas V.B. Mažuolis nuo mano aiškaus karinių dalinių įvardinimo pasimetė, išsidavęs, kad nėra demagogas, pamačiau jo susinepatoginusiojo žvilgsnį ir, lyg, pabalo, matėsi, kad jam prieš mus labai sunku buvo. Kiek pamenu, tuo momentu pritilo ir nustojo įrodinėti savo „tiesas“. Tai buvo nebūdinga, kaip komunistui. Žodžiu, pedagoginį taktą, lyg, ir neblogą turėjo, nes turėjo pedagoginį-universitetinį išsilavinimą ir buvo dirbęs mokytoju.

.....Į Vykdomąjį komitetą atėjau pasikabinęs per petį didelį pilkos milicijos spalvos aukščiausios kokybės megafoną, kurį man varžybų rengimui ir jų komentavimui davė  jau šviesiosios atminties buvęs milicijos ekspertas,-puikus kompiuterių žinovas Vaclovas Gurčinas. Po Jonavą su tuo megafonu tada jau teko po miestą važinėti rinkimų už Sąjūdį aktyvios agitacijos metu. Tai Jonavai buvo naujiena, nes buvo naujiena ir laisvi rinkimai, tapę konkurenciniais, lyg kokios varžybos pagal civilizuotas taisykles. Važinėdavau po miestą su Sąjūdžio tarybos kolega Edmundu Gedvila, kuris sėdėdavo šalia manęs ir puikiai patarinėdavo dėl perteikiamos informacijos tikslumo, kalbėjimo taktikos ir balso sklaidos atsirinkimų taškų. Juolab, kad kalbėti per mikrofoną man jau buvo įprasta sportinėje praktikoje, kaip tai įprasta kokybiškai rengiamuose renginiuose.

     Kai naktis jau persirito link ankstyvo ryto, man iš Sąjūdžio, ar Rajono Tarybos kažkas (nepamenu, nes tai buvo bendras reikalas) nurodė autobusų į Vilnių išvykimo laikus ir pristatė UAZ-iko vairuotoją, su kuriuo pradėjau važinėti po miestą ir skelbti apie išvykimo laiką ir vietą, norintiems ginti Laisvos šalies Perlamentą. Labai ankstų rytą tada kaip niekad daug kur languose žibėjo šviesos, žmonės po tragedijos televizijos užtildymo, matyt, užmigti negalėjo. Megafonu kalbėjimas ypač gerai girdėdavosi, įvažiavus į Rimkų mikrorajono kiemus tarp devynaukščių apsuptyje, kai garsai aidu atsimušdavo nuo pastatų ir garsą lyg dar labiau sustiprindavo. Ilgai neužsibūdavau, nes po pirmųjų žodžių prie langų iš kart prieidavo ir pažvelgdavo, kai kurie net šviesą iš kart prigesindavo, kad geriau naktį įžiūrėti į laukiamą mano atvažiavimą. Mat, jau ne pirmą dieną po Jonavą tada važinėjau. Daug kas languose net ranką su ištiestu delnu pakeldavo.

.....Deja, į vieną kiemą įvažiavus, kai išlipau iš automobilio ir pradėjau kalbėti, staiga prie mano ausies čaižiai sprogo iš devinto aukšto paleistas šampano butelis. Jis atsitrenkė į automobilio geležinį stogą prie pat mano galvos ir jo sunkios bei storos šukės pasipylė man į kaklą-galvą. Visa laimė, kad buvau nuo žvarboko vėjo užsitempęs kapišoną, į kurį šukės amortizavosi  ir savo aštrumais nepakenkė. Nespėjau susiorientuoti, nes vairuotojas klykiančiu balsu man įsakmiai sukomandavo sėstis, šaukdamas, kad „mus apšaudo“, ir‚ įjungęs gazą“, net nespėjus man durelių uždaryti, didžiausiu greičiu išlėkė iš kiemo, lyg būtų tikras ralistas. Lekiant LTSR trisdešimtmečio gatve (nepamenu, kada jos pavadinimas buvo pakeistas) labai jam sunkiai įtikinėjau, kad niekas į mus ne šaudė, kad viso labo, tik neišsipagiriojusio girtuoklio sunkaus butelio trenksmas buvo, kaip į būgną ne odos, o įtemptos geležies skardą garsui sustiprinti. Nuraminus vairuotoją, matėsi, kaip tik ką prikelti, ar, tą naktį nemiegoję, žmonės skuba į miesto centrą link Vykdomojo komiteto, kuris dabar vadinasi demokratiškesniu Savivaldybės pavadinimu.

.....Vėl nepamenu, kada sąmonėje pasikeitė pavadinimas, nes susiformavę stereotipai sunkiai kinta – toks jau ne psichologinis, bet fiziologinis dėsnis, kurio keitimui reikalingos ypatingos pastangos ir valia, jei reikia geresnį mokymosi rezultatą pasiekti su geresne-tobulesne nauja įsiugdyta judesio-ar mąstymo veiksmo technika.

.....Kai atvažiavome į Savivaldybę, gausiai į ją net iš kart atbėgusieji jau svarstė apie tą šampano butelį į mūsų automobilį paleistą, sakė jie, kad matė, iš kokio lango metė. Net stebėjausi, kaip spėjo pamatyti. Matyt, paleidėlis uždarinėjo langą ir tai išsiskyrė iš visų langų, o, gal, ir spėjo pamatyti, nes visiems įprasta į netikėtą garsą reaguoti, refleksiškai pulti žvilgsniu į garso sklidimo vietą. O jei dar sprogimas-dūžis pasigirsta, tai smalsumo refleksas dar labiau sustiprėja ... Taip, kad terorizmui užkardyti daug pas žmogų yra Dievo sutvertų ar Gamtos įugdytų apsauginių refleksų.  

      Vardan Laisvės išsaugojimo ir Žmogaus teisių gynimo.

.....Ne tik kviesti, bet ir važinėti teko daug kur po gynybinius objektus, kaip nuo vaikystės man matytus Sitkūnus, kur šalia jų Babtų vaistinėje dirbo mano senelis ir nuo jų tolumoje žvelgdavau į radijo stoties siųstuvų aukščiausius elektromagnetinius vibratorius, kurių tą elementarų lietuviškesnį terminą sužinojau tik suaugęs karinėje tarnyboje prie radijo techninių įrenginių ir jos teorijos terminų įsiminimo. Prie tokio paties dar galingesnio televizijos vibratoriaus (bokšto) teko su jonaviečiais važiuoti ir į Juragius; netoli Garliavos, kurios vardas dabar tapo dažniausiai minimu teisiniu aspektu.

.....Mat, po sausio 13-tosios tragedijos, pirmiausiai, į Kėdainius vykome laidoti  38,5 metų Alvydą Kanapinską, tarnavusį Karelijos sostinėje ir buvusį  Kėdainių Sąjūdžio aktyvistą. Nuo Jonavos laidotuvėms delegaciją organizavo minėtas Edmundas Gedvila, kuris ne tik Rajono Tarybos pirmininku buvo, bet ir įsiliejo į Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos veiklos kūrimą. Ji užgimė ir išsivystė nuo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurios signatarais 1989 metais tapo žymiausi mokslininkai-visuomenės veikėjai, pakloję pamatus Žmogaus teisių gynimo organizacijų kūrimui bei jų veiklai, kurioje dar yra labai daug „neartų plėšinių“. Todėl minėtas čia aukščiau docentas Romualdas Povilaitis ir yra išrinktu Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininku, kuriai priklauso ponas Edmundas.

 Istorijai dar nežinomas Lietuvos išgelbėjimo faktas.

.....Tos asociacijos atstovu užsienyje yra Christian Nekvedavičius, kurį buvau aplankęs Miunsteryje (Vakarų Vokietijoje), kai dviračiu riedėjau į Londono olimpiadą. Jis man Bostone išleistoje enciklopedijoje parodė žinią apie jo tėvą Kostą Nekvedavičių, kuris būdamas Kauno apskrities viršininku išgelbėjo Lietuvą nuo bolševikinio perversmo. Komunistai planavo teisinę valdžią nuversti 1920 m. vasario 16 dienos parado metu, kur tribūnose buvusi vyriausybė turėjo būt suimta.  Apie tai, viršininkas sužinojęs, prieš pat perversmą, ypatingo organizuotumo dėka, suėmė visus perversmo ir maišto organizatorius – numalšino sukilimą. Todėl Lietuvos žvalgybos įkūrėjas, dabartinės VSD gerbiamas rašytojas Liudas Gira, vėliau 1940 m. organizavęs „Stalino saulės“ atvežimą, tada parašė skundą Krašto apsaugos ministrui V.Merkiui ir už tai Lietuvos valstybės išgelbėtojas K.Nekvedavičius buvo nuimtas nuo apskrities viršininko pareigų.

.....Kodėl Žvalgybos viršininku buvęs Liudas Gira tapo Lietuvos valstybės išdaviku, galima spėlioti, kad 1918 m., kažkodėl keistai su vyriausybe nepasitraukė iš Vilniaus ir bolševikams pateko į nelaisvę. Buvo kalintas Smolensko tvirtovėje ir vėliau pagal belaisvių mainų programą buvo iškeistas. Todėl istorikams reiktų tyrinėti, ar Feliksas Edmundovičius Dzeržinskis negalėjo su jo padirbėti minėtoje tvirtovėje?

......Šį rakursą į Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo praeitį pateikiau, nes artėja Lietuvos Nepriklausomybės skelbimo šimtmetis, kuriam ruošiantis reiktų nuodugniai ir moksliškai istoriją visą ištyrinėjant, kurioje vaidmenį turėjo ir Jonava, esanti Lietuvos centre. 

  Negi nestabdysime šliaužiantį perversmą po vaikų sumetimo į

 šulinį?

.....Šliaužiantis perversmas, tai labai ilgas veiksmas net nematomas ir užslėptas visuomeniniuose procesuose, kad ir tokiuose, kai pabėgėliai braunasi į Europą net nežinodami, dėl ko jiems įsakyta brautis.  Todėl susivokimui privalu nagrinėti perversmų istoriją, kad ir Lietuvai iškilusią grėsmę dėl Maskvoje įvykusio Rugpjūčio ГКЧП pučo. Tada Jonavoje tik ką įkurtoje Jaunųjų turistų stotyje dirbau su pačių vaikų iniciatyvos dėka įkurta skautų organizacija ir jos iniciatoriumi V-os vidurinės mokyklos moksleiviu Arūnu Grušecku, pas mane besikonsultavusiu orientavimosi bei keliautojų sporto plonybėse, dalyvavusio žygiuose ir varžybose, bei įkūrusio vaikų visapusiškos saviugdos nuostabią sistemą. Be to Arūnas savo jaunesniems bendraamžiams organizavo net pacifistinius žygius į sovietinius karinius dalinius, raginant sovietiniams kariams grįžti į savo namus. Akcijos jo buvo organizuotos ir Klaipėdos gatvėje prie sovietinio Karinio komisariato.

.....Per Jonines Santakos girioje prie Šventosios upės gražiausios Matelių rėvos vyko pirmoji Lietuvos skautų stovykla, kurios įspūdžius buvau aprašęs  straipsnių ciklu „Skautų vasara“. Tada siekiau pabrėžti neformaliosios pedagogikos svarbą vaikų ir  jaunimo ugdyme. Deja, tai nebuvo išgirsta ir buvusiose sovietiniuose Pionierių namuose, po minėto pučo, juos ir kitas moksleivių laisvalaikio saviraiškos ugdymo įstaigas, apjungus į vadybiškai atgyvenusius „kolchozinio“ tipo Moksleivių namus, minėtiems skautams vietos nebeliko. Nenuostabu, kad greitai nebeliko ir pačių Moksleivių namų. O jų išnykimo priežastį jau dabar skaudžiai srebia visa Lietuva, kai mano buvusioms auklėtinėms Laurai ir Linai Cvilikaitėms, toliau negalėjusioms lankyti pamėgto būrelio, taip gyvenime nutiko, kad vienos dukterčia su sūnėnu, kitos dukra su sūnumi buvo sumesti į šulinį.

.....Šio įvykio kaltę reiktų ir man prisiimti, kad vaikų užimtumo sistemos naikinimo protesto publikuotais straipsniais ir tarnybiniais raštais nesugebėjau įtikinti rajono valdžios dėl neteisingos moksleivių laisvalaikio įstaigų „pertvarkos“, prasidėjusios po minėto pučo.  O tai ir buvo pradėta šliaužiančioji nepavykusi pučo tąsa su sveiku protu nesuprantamais vaikų laisvalaikiui naikinimo veiksmais ir pradėtu nežabotu alkoholio reklamavimu, kurio tokio nebuvo net sovietmetyje.  Siūlau, nors dabar pažvelgti, kad visa tai prasidėjo su paskelbtu Maskvoje puču. 

     Negi neįsigilinsime į perversmo išaiškinimo ir sustabdymo

 teoriją?

.....Buvo visai nejuokinga tada, kai nuėjau į Jonavos Balso redakciją ir pasiūliau visas rašomas mašinėles slėpti – tas mano siūlymas laikraštyje buvo tuojau išjuoktas. Iš kur redaktorė žinojo, kad Maskvos jaunimas į tankų vikšrus sukiš strypus-lentgalius ir taip tankus sustabdys?  Ką, redaktorė tarnavo tankiniuose daliniuose? Tai įvyko, kai mes visą naktį buvome prie Seimo. Tada, kai Maskvoje; pajudėjus tankams, Vilniuje  perpildytoje Parlamento aikštėje prasidėjo visuotinė malda. Tada ir sustojo tankai – jie perėjo į demonstrantų pusę. 

.....Pamenu, kaip  įdėmiai klausėmės  šviesiosios atminties žurnalisto Jono Zigmanto Bačiulio perdavinėjimus iš Maskvos. Atrodė, tuoj, tuoj, Maskvos pavyzdžiu link Seimo turėtų pajudėti ir iš Šiaurės miestelio motorizuota kariuomenė. Patikėkite, jausmas buvo labai prastas.

.....Juk į Vilnių tada prie Seimo suvažiavome spontaniškai. Pamenu, pas mane į darbą su megafonu atėjo rajono Sąjūdžio pirmininku tapęs mano treniruočių draugas; žymus tolimų nuotolių-marotonų bėgikas Vytautas Čiuplys. Sako jis man: „Reikia gelbėti mūsų Seimą“. Pasakė, kada autobusas turi išvažiuoti nuo Savivaldybės ir pasiūlė, atrodo, jau ne milicijos, o policijos automobilį. Laiko iki išvažiavimo buvo likę labai nedaug, kad prie Vilniaus pro tanką pastatytą prasmukti. Apie 21 val., kaip man buvo pasakyta, jis turi užtverti kelią ir į sostinę nakčiai nieko neįleidinėti. Todėl reikėjo skubėti – nebuvo kada į kiekvieną kiemą įvažinėti ir gaišti. Teko man net iš važiuojančio automobilio kalbėti. Todėl vėliau buvau išbartas mero Edmundo Simonaičio-Simanavičiaus, kad žmonės nieko nesuprato, ką sakiau pro nuvažiuojančia mašina. Bet išmintį turintiems jonaviečiams buvo aišku ir nesupratus, ką sakiau – daug kas iš kart bėgo į savivaldybę, net nakčiai sumuštinių nepaėmę.

    Dar nemalonus incidentas įvyko, kai mums į automobilį radijo ryšiu kreipėsi Tarybos pirmininko pavaduotojas Pranas Urmonas Dailidė. Jis pranešė, kad iš Ruklos atvyko sovietinis generolas ir perspėjo, kad tuoj su šarvuočiu rengiasi sutraiškyti mūsų automobilį ir įsakė nedelsiant atvykti į savivaldybę pasitarti. Supratau, kad gali sužlugti jonaviečių išvyka prie Seimo. Kol pasitarsime, teks išvažiuoti tuščiu autobusu. Juk su tanku prie Vilniaus nesusitarsi, kad praleistų pilną autobusą žmonių, o pro mišką pėsčiomis stačiausiais skardžiais, kuriais ne kartą bėgiodavau su žemėlapiu, žmonių ne pravesi. Ginčytis ir aiškinti pavaduotojui per radijo ryšį nebuvo įmanoma, nes ryšis nutrūko. Akivaizdu, kad mūsų pokalbį atviru tekstu galėjo kariškiai klausytis, tam yra labai modernios pasiklausymo stotys.

 .....Todėl su drąsiu policijos vairuotoju nutarėme rizikuoti ir toliau pranešinėti, nes ne daug liko laiko iki išvykimo. Apvažiavome miestą, atsargiai stebėdami, kad šarvuotis ar kokia karinė mašina tolumoje nepasirodytų. Tam vairuotojas visur galvojo ir planavo, kaip nusukti, jei ką ...   Todėl greitai apvažiavome. Po keliolikos minučių, susirinkus pilnam autobusui, pajudėjome į Vilnių ir sėkmingai suspėjome prasmukti pro tanką.

.....Pamenu, tada barti gavau gerai, kad rajono valdžios nurodymo neįvykdžiau. Tiesa, pats Pranas Dailidė buvo gana „linksmų plaučių“, pasakojo, kad jis, generolui atvažiavus, nepasimetė ir sugalvojo pasakyti, kad padeda paskelbto pučo komendanto valandos tvarką palaikyti, perspėjant, kad vaikai gatvėje nebūtų. Matyt, Pranas suprato, kad generolas lietuvių kalbos nesupranta ir nesuprato, ką pranešinėjau.

.....O prie Seimo pamenu slogią ir labai jaudinančią įtampą. Daug žmonių turėjo tranzistorius ir per Svobodą, bei kitas užsienio stotis įdėmiai, „ausis įtempę“, ratuku apstoję, klausėmės transliuojamą jaudinančiąją situaciją ir lygindavome su per garsiakalbiais perduodama. Gerokai prašvitus, nuotaiką visų pagerėjo, nes buvo jau aišku, kad pučas nepavyko. Kai, saulei kylant, autobusu namo riedėjome, pamatėme Gariūnų turgavietėje didelę minią prekeivių. Pagalvojome, kad laimingi tie, kuriems niekas nerūpi.

.....Po nakties nemigos nuėjau į darbą, nes turiu treniruotą organizmą. Rūpėjo ne tik artėjančių mokslo metų reikalai, bet ir tolesnės situacijos vystymasis Maskvoje. Girdint per radiją, kai laineris, minėto D.Jazovo iniciatyvos dėka su pučo organizatoriais pakilo skrydžiui į Farosą pas Michailą Gorbačiovą atsiprašinėti, nedelsiant paskambinau į rajono KGB komitetą jau majoru tapusiam Vladimirui Mažuoliui, Broniaus ir paklausiau jam apie jo savijautą. Tai buvo rugpjūčio 21 d. - 3-čioji pučo visiško sužlugimo diena. Tada V.Mažuolis bus atleistas iš pareigų dėl etatų mažinimo tik po 2-jų mėnesių 1991-10-20. Toks pas jį įrašas. Ar tai teisėtas įrašas? Kas galėjo tokį įrašą parašyti, kai 1991-ųjų spalio 1 dieną Lietuvoje oficialiai nustojo veikti SSRS KGB? (Lietuvos žinios,Aras LUKŠAS 2011-10-21 13:15 ) Kas teisiškai perėmė neegzistuojančios svetimos valstybės represinės struktūros funkcijas? Kas buvo įgaliotas „mažinti etatus“ neegzistuojančiai organizacijai? Ar tai ne įrodymas, kad kažkas perėmė Lietuvoje KGB funkcijas?

  Apie ką byloja Rusijoje žudomi politikai?

.....Iš Rusijos publikacijų žinoma, kad minėtas Maskvoje Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos deputatas Sergejus Belozercevas dirbo garsiojoje Tarpregiojininėje deputatų grupėje ir reikalavo radikaliai reformuoti sovietinę armiją, kvietė kontroliuoti karinių žvalgybų agentūras, informavo Aukščiausiąją Tarybą apie įtartinus armijos manevrus, dėl jos perkėlimo į Maskvą, kas, matyt, ir leido demokratinėm jėgom sėkmingai užkardyti karinį perversmą. Nuo to laiko, deputatas pradėjo aktyviai bendradarbiauti kareivių motinų komitete. O nuo 1991 metų rugpjūčio įstojo į vadovaujamą Obolenskio komisiją sovietinės kariuomenės nusikalstamiems Rugpjūčio puče veiksmams ištirti, kaltino net patį prezidentą M.Gorbačiovą, dėl ko jis kreipėsi į prokuratūrą, reikalaudamas pareikšti kaltinimus deputatui už „šmeižtą“, o po kelių dienų Belozertsevas buvo rastas be sąmonės  Kazanės geležinkelio stotyje ant bėgių padėtas prieš traukiniui atvažiuojant su rimta galvos trauma  ir geležinkelininkų išgelbėtas. Tada policijos ar dar milicijos buvo apšmeižtas, neva, buvęs mirtinai „girtas“. Tačiau  deputatas reikalavo tirti versiją dėl pasikėsinimo jį nužudyti. Suirus Sovietų Sąjungai po  1993 metų S.Belozertsevas tapo Ingušijos prezidento Ruslano Auševo, patarėju, o po dvejų metų jis buvo išrinktu Rusijos Social Demokratų partijos pirmininku. Jis buvo parašęs knygą МЕХАНИКА СМЕРТИ (Mirties mechanika)

.....Buvo ne vienas pasikėsinimas Sergejų nužudyti. Deja, Maidano įvykių metu aptikau, kad jis Maskvos priemiestyje Koroliove, eidamas ryte į traukinį  2013-12-02 (58 m. amžiaus) buvo nužudytas užpuoliko, kuris jį subadė. Žudikas pasislėpė, nors daug kas matė žudymą. Palaidotas buvo Uljanovske šalia savo tėvo. Keista, bet apie jo nužudymą niekas nemini Lietuvos žiniasklaidoje, nors po Boriso Nemcovo nužudymo buvo išvardinta daug nužudytų politikų. Kaip vykdomas Sergejaus nužudymo tyrimo procesas, internete aptikti man nepavyko.
 

.....Negi tai prevencija, kad nebūtų daugiau referendumų Krymo „referendumo“ pavyzdžiu? Jie gali kilti Kurilų salose, Kaliningrade ir Karelijoje. Joje aš daug buvau sutikęs žmonių, kurie reiškė norą, kad Karelija būtų prisijungusi prie daug kartų geriau gyvenančios Suomijos. Tai pageidavo net tik karelai, bet ir rusai bei kitų tautybių vietos gyventojai. O S.Belozercevas ir buvo Karelijos tautinio atbudimo iniciatoriumi.

Ką iš viso šito reiktų  galvoti Lietuvoje?

Dar bus tęsinys

Vytenis ALEKSANDRAITIS

Buvęs Jonavos Sąjūdžio

tarybos narys

Jonavos Balso STRAIPSNIŲ NUORODOS

 Apibendrinimas: 

      M i e l i e j i ,  SVEIKINU su Lietuvos atkūrimo 100- mečiu ir tuo pačiu Sąjūdžio 30-mečiu !  Pastarasis Jonavoje buvo įkurtas rugsėjo 09 d.

 Todėl tai progai pabandžiau pradėti istorinės analizės ciklą SĄMONĖS KAITAI 30 METŲ, atverdamas buvusio Jonavos balso 1988  metų ir kai kurias palyginimui 1969 metų publikacijas. Sudėjau per 130 nuorodų į  straipsnių fotonuotraukas JPG formate su tikslu, kad ši studija būtų tęsiama - KVIEČIU KIEKVIENĄ PRISIDĖTI prie šios analizės įvairinimo.

   Visą šį ciklą tekste pateikiau su gausiomis nuorodomis į įvairias sritis - net į pirmojo mūsų planetos komonauto J.Gagarino nužudymą, kurio aš esu liudininkas, radaru fiksavęs žudiko-naikintuvo Su-15 didelį greitį ir taip pat fotografavęs žūstantį kosmonautą Vladimirą Komarovą. Apie tai irgi čia pateikiau nuorodą į dvejas mano atliktas studijas, iš kurių viena rusų kalba, skirta J.Gagarino dukroms, Kosmoso muziejui, Kosmoso ir Aviacijos specialistams-istorikams, visai Rusijos žiniasklaidai bei Rusijos ambasadai Lietuvoje.

   Mat,  šią, panašu, sąmoningą katatrofą  su Sąjūdžio sukaktimi sieju todėl, kad Sąjūdis galėjo minėti dabar net 50-metį, jei nebūtų nužudytas pirmasis mūsų planetos kosmonautas - studijoje yra visi įrodymai, vedantys net prie šios prielaidos-hipotezės.

 
   Visą tai su Jonavos Balso publikacijomis galima pastudijuoti adresu:

     http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/sajudzio-30-metis/index-jon-spauda.htm

   Papildau:

   Kai nusiunčiau į Rusiją minėtos studijos laišką-prašymą  archyvuose  J. Gagarino žūties metu pakelti mano ir visų karinių dalinių radarų  duomenis, kažkaip iš kart per šias išeigines man sutriko interneto kokybė, kuri nerodė nei mano redaguojamo tinklalapio, nei mano interneto tiekėjų portalų, nors internetas veikė. Todėl atsiprašau - nespėjau šios studijos pateikti rugsėjo 09 dienos.
 

     Kai Verslo tiltas man sutvarkė-sureguliavo internetą, tai tada tuojau pat vėl pakartotinai ir visai nepagrįstai Facebook-o administracija man uždraudė komentuoti, nes prieš 4 metus "nusižengiau",  kai  Donbase buvo numuštas Malaizijos laineris, skridęs maršrutu MH17.

   Mat, kaip šios karo srities ir orientavimosi sporto specialistas, komentare neigiau  Rusijos tada paskleistą nesąmonę - įrodinėjau, kad šturmuotuvas Su-25 lainerio fiziškai numušti negalėjo. Buvau parašęs tokį komentarą (jis mėlynoje nuorodoje).
 

Pagal F.b. adminitracijos verdiktą, mano komentare, neva, "reiškiama neapykanta" - neapykanta reiškiama ne sąmoningai keleivius nužudžius, o demaskavus nekaltų keleivių nužudymą.  (P.S.: atradau, kad raketiniai įtaisai turi elektronines apsaugas, reaguojančias į keleivinių lėktuvų siunčiamus signalus "Flightradar-24" ir blokuoja raketų paleidimą. O jei neteisėtai plombas nuplėši ir apsaugą panaikinsi, vis tiek radare matysi tą signalą ir žinosi, kad keleivinį lėktuvą numuši.)
  

Žinome, kad Facebook-o adminitracija yra JAV teritorijoje. Tai, negi čia D. Trampo ir V. Putino Helsinkyje susitikimo pasekmė?

    Aišku, gal esu baudžiamas už rusų tautybei pavartotą žargoną, nes tada ir ukraJinų garbinga tauta buvo niekinama "diskusijose". Už tai buvau baustas du kartus ir todėl dabar žargonų nevartoju. Bet "oponentai" vis tiek skundžia komentarų senienas - jas atkapsto, kurių pataisyti negaliu ir naudojasi netobula F.b. automatika. O, gal, socialinis tinklas,  pataikaudamas Rusijai, pakartotinai ne teisėtai  baudžia už komentarus, turinčius turėti senaties terminus?

    Dėl šio informacinio karo pasekmių buvau rašęs į VSD - ten yra nuorodos, kai man keršija už MH17 tyrimui internetinio puslapio sukūrimą -  (buvo viešas grasinimas-įspėjimas man.) ir keršija už Jonavoje pernai vasario 16-tosios proga NATO karių apšmeižimo: "Jonavos žinių", "Kauno dienos" ir "Bernardinai.lt" atliktų tinklalapių falsifikatų demaskavimą - tos redakcijos šmeižto neplatino

.
   Panašu, kad šmeižtą organizavo žinantys Jonavoje teisėsaugos struktūros slaptą vidaus darbo tvarką ... - tai aptikau ir todėl mane persekioja vienas teisininkas, kurį, atrodo, užaugino sovietiniai kariškiai, galbūt, net buvę pakartotinų karinių apmokymų mano viršininkai iš Panemunėje Oro gynybos buvusio pulko? Dalyvavau jo apmokymuose: Gaižiūnų karinės radiotechnikos sandėlyje, Netonių (tarp Raudondvario-Kulautuvos) ir Užusalių radiolakaciniuose taškuose.  Iš pastarųjų 1971 m. į Gaižiūnų poligoną tempiamo radaro vidų atsisakiau lįsti, ir jis Skaruliuose (ten kur dabar viadukas - tada buvo nereguliuojama pervaža), buvo pakištas po šilumvežiu ir sutraškytas. Sutraiškė šilumvežis, kuris į šalią esančią Azoto Įrengimų bazę įrengimus atveždavo, kai joje tada dirbau inžinieriumi. Todėl žinojau saugos taisykles ir todėl nusikalstamą įsakymą buvau atsisakęs vykdyti.

   Visą tai rasite nuorodose. GERO STUDIJAVIMO - šios studijos tęsimo!

Vytenis Aleksandraitis