-toji tema: J. Krikštaponiui atminimo šalinimo naudingumą Rusijos invazijai Ukrainoje byloja prie to šalinimo reikalavimo pridėta rusofašistinės Z raidės provokacija

   Tada (2023-06-08) nerimą sukėlė karo Ukrainoje įkarščio metu; Ukmergės Pivonijos šilo Holokausto aukų vietoje pastovių-neaiškių provokacijų „aukščiausioji viršūnė“ - 2-ame pav.: matoma Z raidės provokacija. Ypač, tada mįslingu tapo Lietuvos Žydų bendruomenės tinklalapyje (į tą tinklalapį nueiti galima pagal internetinį adresąhttps://www.lzb.lt/2023/06/09/faina-kukliansky-lietvos-zydu-litvaku-bendruomene-ragina-nukelti-paminkla-zydsaudziui-krikstaponiui/ https://web.archive.org/web/20141222112453/http:/www.llks.lt/Varpo%20straipsniai/Ceponis%20apie%20Krikstaponi.html) su rusofašistiniu „Z“ ženklu  raginimas J. Krikštaponiui nuimti paminklą:

-227-

 

214 pav.: pagrindinė LŽB tinklalapio straipsnio nuotrauka

        Svarbiausia,  J. Krikštaponis prieš 80 metų buvo iniciatoriumi kovos prieš rusiškąjį kumunistfašistinį Lietuvos antrąjį puolimą,  prieš kurį dabar Kremlius atlieką tą pačią invazijos tąsą jau Ukrainoje su užpuolimo rusofašistiniu Z simboliu! 
        
Taigi,  po Žydų bendruomenės nuotrauką (šviesiai mėlynai pabraukta autorystė) parašymo, neva, dėl „vandalų“ ir dėl „išniekinimo“ galima labai paabejoti, nes Z raidė yra šviežiai užpiešta - neapdulkėjusi, o žvakutės tvarkingai sudėtos, uždegtos - aiškiai matosi   liepsnelės bei pilnos vaško. Tokios apdengtos stikle žvakės parafiną turi pilnai sudeginti ir tada vėjas turėtų jas išmėtyti-apversti. Bet jos šviežiai padėtos ant senų-sausų lapų. Todėl akivaizdžiai kaltinimas savivaldybei demagogiškas, dėl neva, dėl „nesutvarkomos“ aplinkos, jei nuotraukoje šviežiai uždegtos žvakutes ir, dar šviečiančias nufotografuotas ! ! !   Jųjų švytėjimo įsitikinimui, galima nueitiį originalo raiškesnės nuotraukos fragmentą, kuris yra internetiniame adresehttps://www.facebook.com/photo/?fbid=700393322100159&set=pcb.700393702100121 :

Prašome pažvelgti į Paneriuose memorialo išniekinimą su  ta pačia Z raide!

215 pav.: Paneriuose  2022 m. buvo išniekinta aplinka rusofašistiniais ženklais. Galima pasididint ir prasiplėsti

O kodėl  internete nėra apie aukščiau 214pav.: matomą Pivonijos šile rusifašistinių ženklų paišymą? Kodėl tai nuo visuomenės slepiama?

     Normaliai, Lietuvos pilietis, pamatęs nedraugiškos šalies atliktą provokaciją, privalo nedelsiant pranešti policijai, jau nekalbant apie tai, kai pamato žvakeles šviečiančias tai Z raidei pagerbti. Tada, kol pėdos provokatoriaus neataušo, nesunku operatyviai ir nustatyti.


216 pav.:
 išdidinta nuotrauka liepsnelėms ir parafinui stiklinėse įžiūrėti

 Pagal jokius „įstatymus“ ne galima savivaldybę kaltinti „nesutvarkant“ (nenurenkant žvakelių!), jei jos pilnos parafino!Be to, panašu, jog žvakės uždegtos visai ne Holokaustui, o „spec. operacijai“ Ukrainoje pabrėžti! Tai, ar ne Kremliaus reikalavimas su „Z“ reikalavimu Lietuvos Didvyriui pašalinti paminklą? Ar buvo  iš karto kreiptasi į policiją - ar nuo žvakelių paimti pirštų antspaudaiKodėl net žiniasklaidai nėra pranešta  apie šį politinį rusofašistinį aktą? Juk, lygiai tokie patys rusonacistiniai ženklai buvo 2022-04-04 išpiešti Paneriuose Holokaustui atminti memoriale. O per GOOGLĘ negalima internete aptikti Pivonijos šile rusofašistinės provokacijos užsiminimo! Negi pagal vienodą braižą negalima specialistams nustatyti? Kodėl nutylėta - visuomenė neinformuota?

-228-

 

 Tai, ar buvo pranešta, kodėl policija nesurado, kodėl visuomenei nepranešta ir kodėl visuomenė negalėjo padėti, kaip padėjo prieš metus dėl pagrobtos mergaitės?

Negi ne aišku, kad Z raidės paišytojas gal išdėstė tas žvakes ir jas uždegė? Negi „neaišku“, kad jos nufotografuotos; tik, tik; po to ženklo nupiešimo ir tų žvakių išdėstymo? Aš  217 pav raudonai mažytes rodyklytes ties liepsnelėmis ir šauktuką raudoną tuščiavidurį užpiešiau. 

-229-

 


217 pav.: 
šį KOLIAŽĄ galima labai stipriai išsididinti. ir perskaityti, kas parašyta po neteisėtu J. Krikštaponio parašu, ištyrinėjant net jo parašą, ir to parašo registraciją ne jo ranka (ne jo braižu) parašytu, įrodančiu, kad ne Minske pasirašė, o A. Impulevičiaus viza dėta net po 3-jų - 4-ių dienų atlikta, tikriausiai, laukiant, kol iš Minsko į Kauną ir atgal bus suvažinėta? Be to, VISUS ŠOKIRUOTI PRIVALO ANT TUŠČIO LAPO PARAŠAI SUDĖTI, prieštaraujant raštvedybos taisyklėms ar logikai (kitoje - nugarinėje Raporto pusėje), akivaizdžiai tam, kad J. Krikštaponį apgauti, nes jis ne savam pavaldiniui neturėjo jokios teisės tarpininkauti.  To išdidinto koliažo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/z-kukliansky-krikstap-koliaz.jpg Apie šį J. Klimavičiaus Raporto akibrokštą tik aš pamačiau, nes buvau archyve, fotografavau ir studijavau-tyrinėjau ilgai, o pagrindinis istorikas-kaltintojas, aplamai nebuvo archyve ir to klastoto dokumento nė nematė.

 

15-toji tema: 2014 metais LGGRTC vadovybė ignoravo Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisės komisijos pasiūlymą pateikti J. Krikštaponį charakterizuojančius duomenis.

        Teisinėje praktikoje, kai skundžiamas asmuo, tai visad pateikiami tą asmenį charakterizuojantys duomenys, nepraleidžiant ir jo gerųjų savybių. Bet, deja, Juozo Krikštaponio atvejyje, LGGRTC jį L. R. Generalinei prokuratūrai apskųsdama, 2014metais ne tik  praleido-nuslėpė nuo teisininkų labai svarbų jo asmenybę charakterizuojantį - nukentėjimo nuo nacių faktą, bet teisininkams neparodė ir kitų pačių svarbiausių jo asmenybę charakterizuojančių bruožų. Jo oficialioje biografijoje LGGRTC net nepamini, kad jis praėjo konkursą važiuoti mokytis į sustiprintą - geriausią Lietuvoje Rygiškių Jono Marijampolės gimnaziją. O, tai nuslėpus, nuslėptos tapo ir joje išugdytos ypatingos savybės, dėl kurių jis tapo fizinio lavinimo instruktoriumi - net nepaminėta, kaip ir kodėl jis juo tapo, nes per jas teisininkai ir pedagogai gali spręsti, ar tokį asmenį galima įtraukti į nusikaltimus. Juolab, nuslėpus jojo teisinį išsilavinimą, bei sporto pomėgį, sportavus kartu su žydų bendruomenės asmenimis - dėl įsitraukimo į jųjų naikinimą; - kiekvienas blaiviai mąstantis paabejotų.

-230-

 


            Viena iš svarbiausių kertinių klaustukų yra jo karinis laipsnis, kuris šokiruojantis yra 1941 metais, kaip, neva, tik leitenantas, vadovaujant kuopai, kai tai yra jau kapitono lygio pareigybė. Taip, kad, akivaizdu, jog J. Krikštaponiui vadovybė seniai buvo skolinga dėl laipsnio pakėlimo. Ne atsitiktinai  sesuo minėjo, jog jam kapitono laipsnis buvo suteiktas dar 1939 metais: 

 
 

 

  2184 pav.: ištrauka iš 219 pav.:  matomo straipsnio, pabrėžiančio Juozo mokymąsi sustiprintoje mokykloje ir buvus  žymiu lengvaatlečiu-metiku bei siekiu toliau mokytis 

 


219 pav.:    ištrauka iš kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės 2009-11-25 straipsnio XXI-amžiaus leidinioapie J. Krikštaponio kaimyno-ryšininko Mykolo Dirsės irsesers Veronikos atsiminimų ir to straipsnio internetinis adresas yra:  

                                              https://web.archive.org/web/20141222151402/http:/www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/11/25/atmi_04.html  

    Šiuos atsiminimus užrašė iki 2004 metų Šilų bibliotekoje dirbusi kraštotyrininkėAudronė Astrauskaitė, kuri pastoviai bendraudavo su Veronika Krikštaponyte-Juodiene  ir pastoviai juos prisiminimus užrašinėjo  praėjusio ir šio tūkstantmečio sandūroje.

        Ir kai šių sesers pasakojimų istorikai-skeptikai, įsitikinę dėl, neva, artimųjų „ne tiesos“, tai, kažkodėl tie „specialistai?“ net nepatikrino sesers užsiminimo dėl brolio sportavimo. Iš jos pasakojimo galima buvo susidaryti įspūdį, kad tai kokios nors „žinybinės“-kariuomenės respublikinės varžybos, kaip prie sovietų buvo įprasta jomis girtis. 
        Bet, deja, pažvelkime į istorinius Lietuvos lengvosios
 atletikos 100-mečio čempionatų prizininkų suvestines kiekvienai rungčiai:

 

46 220 pav.: galima pasididinti

    Taigi, kaip matome, J. Krikštaponis dalyvaudavo aukščiausio lygio Lietuvos čempionatuose su garsiausiais Lietuvos lengvaatlečiais - buvusiais savo bendramoksliais, kaip su didžiausia Lietuvos sporto garsenybe Stasiu Šačkumi, kurį vėliau lenkė J. Krikštaponis ir sovietinių laikų Tautinio Atgimimo legenda - nuo XIX amžiaus Skriaudžių ansamblio įkūrėjo sūnus Leonas Puskunigis, bei kiti, įėję į garbingą Lietuvos sporto istoriją. Matome, jog  po Lietuvos rekordininko Stasio Šačkaus, J. Krikštaponis savo laiku  turėjo 2-trą rezultatą Lietuvoje, o pokaryje tik 1948 m. garsusis V. Mikėnas priartėjo prie J. Krikštaponio lygio. 
        Vadinasi, sesuo nei kiek neįsigalvojo, o tik labai kukliai jo nuopelnus paminėjo, net visai nepaminėjusi, jog jos brolis buvo du kartus Lietuvos čempionu ir disko metime.
        Na, o sesers paminėtame rutulio stūmime:


47 221 pav
.: galima pasididinti

     Ir čia matome, jog sesuo net nepamini brolį; kaip gimnazistą (nepilnametį) tarp suaugusiųjų tapusį rutulio stūmimo Lietuvos vicečempionu. Jojo 13,09 m. rezultatas, priartėjęs prie dabartinio pirmojo atskyrio lygio, tada irgi buvo antras ir lenkė garsiausią gimnazijos sporto organizatorių S. Šačkų, kuris su L. Puskunigiu tapo Sporto Rūmų (Sporto universiteto) kūrėjais bei jo dėstytojais. Jame galėjo kursus lankyti ir J. Krikštaponis, kaip vienas pirmųjų kariuomenės Fizinio lavinimo instruktorius. Juolab, gimnazistai trenerių tada neturėjo, sportą kūrė patys, skaitydami literatūrą ir sukūrę berniukų/mergaičių sporto klubus: Vaidotas bei Mirgą, tie klubai rengė spektaklius istorinėmis temomis ir iš žiūrovų už surinktus pinigus pirkosi inventorių sportui. Tai buvo Humanistinės pedagogikos rezultatas, kuri per sovietmečio Autoritarinės pedagogikos perlenkimus buvo nepelnytai pamiršta ši puikiausios motyvacijos saviugdos metodika, kuri deramai net iki dabar neatkurta.

      Jau vien tai, kad J. Krikštaponis pateko į sustiprintą gimnaziją ir joje tapo garsiu sportininku, tai jau yra įrodymas, kad jo karjeroje 1939 m. kapitono laipsnio gavimas gali būti visai realus dalykas, nors kai kurie istorikai prieštarauja, sakydami, kad prezidento A. Smetonos įsakymuose tokios pavardės nėra, įsakymai numeruoti ir dingti negalėjo, o J. Krikštaponio pavardė yra L. e. Kariuomenės vado p. Div. generolo VITKAUSKO ir Kariuomenės Štabo  viršininko Div. generolo Pundzevičiaus 1940 m. kovo mėn. 27 d. įsakyme Nr. 13 leidžiama laikyti egzaminusegzamVitkauskoĮSAKaukštesnei vietai užimti, kur tie egzaminai turėjo įvykti iki tų metų spalių 15 d.. Bet, deja, įvykus sovietinei okupacijai ir, ypač, išdavikiškose pozicijose buvusio Vitkausko dokumentas, su išvardintais 78-iais leitenantais, tarp kurių 36-tuoju minimas iš Karo mokyklos KriKštaponis Juozas, gali būti RAŠTVEDYBIŠKAI NEPATIKIMAS, nesneįprastai ir neteisingai įrašyta jo tikroji pavardė su raide K šaknyje, su kuria jis gimė ir vėliau ji buvo pakeista, pametus tą K raidę.


46  222 pav.:
 neteisingas tikros J. Krikštaponio pavardės parašymo labai retas atvejis aukščiau paminėtame egzaminų rengimo įsakyme gali byloti apie nelabai tvarkingą raštvedybos vedimą, galimai, nežinant, kad jam buvo pakeltas laipsnis.

    Pagal minėtos kraštotyrininkės A. Astrauskaitės įsitikinimą, ir jojo sesuo Veronika lyg ir laikė save „Krištaponyte“ - ne taip, kaip jos tėvo ir mamos tikros pavardės, nors jos dukros Artemida ir Regina man sakė, jog savo mamos mergautinės dokumentų nematė ir tikrosios jos pavardės nežino. O kaip LII(Lii) ir LGGRTC apie tai nusišnekėjo, aprašyta  ... temoje.
 
  
 ______________________________________________________________________

    egzamVitkauskoĮSAK - Kariuomenės vado įsakymas Nr. 13 (LCVA F. R-222, ap. 1, b. 2) - nuotraukas to įsakymo Facebook soc. tinkle pateikė LGGRTC istorikas Gintautas Miknevičius pagal internetinį adresą https://www.facebook.com/permalink.php?story_fbid=695775426067579&id=100069053835200&comment_id=926182632512626&reply_comment_id
=
887654263102695&notif_id=1708549798376219&notif_t=comment_mention&ref=notif
   (P.S.: ties raudonais skaičiais reikia panaikinti tarpą, o jeigu Facebook-o nustatymai nerodys Gintauto Miknevičiaus komentarų su jo nuotraukomis, tai tada temos pradžioje reikia pakeisti AKTUALIAUSIUS komentarus į VISUS komentarus)

 

-231,8-


        Taigi, dėl J. Krikštaponio kapitono laipsnio; gauto prieš karą, NEGI VISI SUSITARĘ MELUOTI GALĖJO, kai sesuo į magnetofoną kraštotyrininkui R. Kauniečiui įrašė, jog brolis turėjo kapitono laipsnį, visai neminėdama Baltarusijos? O kraštotyrininkei A. Astrauskaitei su kitu liudininku M. Dirse jau po jo 2008 m. mirties; abiejų interviu apibendrinime atsiranda  net 1939 m.  to laipsnio suteikimo paminėjimas. Tada (2009 metais iki 2011 m. vasario pabaigos, kai sesuo Veronika numirė ir iki balandžio 11 d. minėto E. Balčiūno straipsnio) pasakos apie 
J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimą dar niekas negirdėjo, todėl artimuosius įtarti „ne tiesą“ sakant, nėra pagrindo. Juolab, visi kaimynai, pagal šios kraštotyrininkės įspūdžius, Krikštaponius visi laikė labai šviesiais - teisingais žmonėmis.
        Dar svarbiau, kad 
taip pat ir Partizanai J. Krikštaponį vadino irgi tik kapitonu. Taip, kad jau čia kolektyviniu išsigalvojimu“ neapkaltinsi žmonių, kai jie, net nežinodami apie „jo Baltarusijoje“ buvimą, kapitonu vadino. Be to, žmonės turėjo matyti J. Krikštaponio karinę aprangą, ir jo nebūtų vadinę „kapitonu“, jei aprangos ženklai būtų tik leitenanto. Juolab, jei iš kalėjimo parėjo 1941-1942 m. m. sandūroje, net neužsukdamas į batalioną Minske, tai akivaizdu, jog laipsnį galėjo turėti tik iš prieškario laiko, ir ką bei ko  istorikai ar „nemato“, ar čia kažkas neaiškiai suvelta, čia žemiau ... pateikiu. 
        (P.S.: čia dar galutinės išvados daryti nesiruošiu, nes čia yra dar daug nežinomųjų. Bet, vis tiek, 
jei ir 
neatsirastų prieškario dokumentų, tai  ir tas 1941 m. gruodžio 19 d. A. Impulevičiaus teikimas kapitono laipsniui turėtų būtų kaip senos skolos gražinimas, juolab, jei ne GESTAP-ui įtikinti dėl būtinybės iš kalėjimo paleisti.)
        Be, to, kad tada ir paauglys M. Dirsė, būdamas Partizanų ryšininku, pagal aprangą gal irgi turėjo skirti karininkų laipsnius? Gal  ir jis galėjo matyti Juozą; 1939 m. į kaimą atvažiavusį su kapitono apranga?
        
Aišku, skeptiški karo „specialistai“ (nematantys, kad jų tarpe yra kolega, neskiriantis kario nuo karininko) tvirtins, jog, neva, „nebuvo pagrindo suteikti, nes tik būriui vadovavo“, o jam vadovauti yra tik leitenanto lygio pareigybė. Bet ir į 2/12Savisaugos batalioną kuopai buvo priimtas vadovauti irgi ne aišku, kodėl neturint kapitono laipsnio? Gal todėl, J. Krikštaponiui patekus į kalėjimą, per minėtą melagingą J. Klimavičiaus Raportą, kaip, neva, „nėra kam kuopai vadovauti“, ar iš vokiečių (iš GESTAP-o) išprašymui negalėjo būti kliūtis, kad kuopai vadovauti leitenantas negali? Kokios buvo pas vokiečius nuostatos laipsnių ir pareigybių neatitikimams? Tai, gal J. Krikštaponiui ir teko kalėjime, kur tai, iki šv. Kalėdų - Naujų metų būti, kol oficialiai nebuvo atstatytas jam priklausantis kapitono laipsnis? Be to, J. Krikštaponiui Pakėlimo lape siūlymas suteikti kapitono laipsnį, panašu, kad ir liko tik siūlymu, nes batalione nėra, kaip ir išlikusio jokio įsakymo jam suteikti kapitono laipsnį, nors kitiems yra. Tai ir yra požymis, kad po kalėjimo, negrįžusiam į batalioną, - tas kapitono laipsnis ir nebuvo suteiktas, arba neteiktas, nes jį jau turėjo nuo 1939-tų metų, kaip sesuo minėjo? ( Tai HIPOTEZĖ) O, kad po Naujųjų metų buvo paleistas, tai įrodo 1942 m. sausio-vasario mėnesyje Vilniuje J. Krikštaponio dalyvavimas skyrybų su žmona teisme.  
        Minėta 
labai ilgo internetinio adreso nuoroda    ir ginčo su G. Miknevčiumi neaišku kieno ištrinti komentarai       

       Na, o dėl J. Krikštaponio, tai VISUMOJE reikia jo biografiją tyrinėti ir matyti, kad jis Kariuomenei buvo nusipelnęs seniai, kurią garsino Lietuvoje ir už jos ribų, tapdamas daugkartiniu Lietuvos čempionu bei prizininku ir prizininku net Tarptautinėse varžybose. Be to, jis galėjo būti vienas iš pirmųjų kariuomenėje Fizinio ugdymo kvalifikuotu specialistu, galimai Sporto rūmuose (dabar ten Sporto universitetas) teorinį parengimą praėjęs ir tą teorinį parengimą galėjo skleisti karininkų ar puskarininkių tarpe? Aišku, tai spėlioju, bet pagrindas tam labai svarus, nes jojo varžovais buvo Sporto rūmų kūrėjasStasys Šačkus, kuris absoliučiai geriausiu sportininku buvo ir Berlyno sporto universitetą buvo baigęs, ir tokį patį kūrė Kaune. Jame dėstytoju dirbo ir jo bendramokslis, ir intensyvus varžovas Leonas Puskunigis, kuris parengė sovietmetyje pirmąją planetos rekordininkę Birutę Zalagaitytė Kaledienę bei mėtymų teoriją LVKKI perdavė J. Krikštaponio kaimynui - J. Krikštaponio rinktinės kovotojų bei vado sūnėnui Algimantui Baltušnikui, kuris buvo du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku disko metimo varžybose, ir kuris tapdamas treneriu, perdavė aukšto meistriškumo estafetę disko metime bei rutulio stūmime. Apie tai detaliau ... temoje.

 

-235-

 

16-toji tema:Kaip 2014-2015 metais LGGRTC  bandė kvailinti LR Generalinę prokuratūrą

 

     Nors Centro 2014-12-19 Generalinė prokuratūra ir buvo apgaudinėjama, nuslėpus J. Krikštaponio kalinimą Kauno kalėjime, bet teisininkai 2015-01-22 raštu Centrui Nr. 17.2-829 vis tiek atmetėatmetėPROKURORAI J. Krikštaponiui kaltinimus, išvardinus didžiulį pluoštą svarbių priežasčių, kurios susivedė į pagrindinę priežastį, jog NĖRA OBJEKTYVIŲ DUOMENŲLLKSkonkrečiai, kaltinimui. 
        Bet, nežiūrint to, LRT per tuos 10 metų nesuskaičiuojama kartų šmeižė prieš Lietuvos gyventojus Ukmergės savivaldybę, nors teisininkai minėtame dideliame rašte pagrindinę atmetimo priežastį paminėjo, jog MIRUSIAJAM BYLOS NEKELIAMOS.  Bet, deja, matyt, LGGRTC istoriko dėka žiniasklaida ir Lietuvos žydų bendruomenė (toliau LŽB) galimai buvo apgaudinėjamos ir todėl prasidėjo piktinimaisi, kad, mirusįjį negalima kaltinti. Todėl pasidarė panašu, jog 
Lietuvai iki teisinės valstybės dar toli, jei žiniasklaida gali tyčiotis iš teisininkų išvadų. Juolab, kyla ir istorikų teisinio išprusimo problema, jei jau pačių elementariausių žmogiškųjų etinių normų nepaiso, nors aukštosiose mokyklose visoms specialybėms buvo dėstomi teisiniai pagrindai. 
        Tuo labiau, kad Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko buvo aiškiai išvardinta, kodėl mirusiajam negalima kelti bylos, ne tik, kad miręs negali apsiginti - pateikti niekam nežinomas išteisinančiąsias aplinkybes, bet ir aplamai, buvo išaiškinta, kokie liudininkai gali būti pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau ABTĮ) straipsniuose aplinkybės, kuriose turi būti pridedami priedai, kaip liudininkų gyvenamos vietos bei kitų įrodymų buvimo vieta, kurios nebuvo nurodytos. 
      O, kai nežinai, kur gyvena liudininkas, tai kokį  galima 
„tyrimą“ atlikti, kai negalima patikrinti jo „liudijimo“, kad ir per gimines-artimuosius, jam numirus? (Nežinau, ar fantazuoju, bet kaip kraštotyrininkas, tikrai, tai daryčiau, kad įsitikinti liudijimo ...?) Be to, reikalingas irskundžiamasis aktas ir dokumentai, bet LGGRTC pateikė tik pažymą (jai kabučių šį kart neuždėjau, nes teisininkai irgi neuždėjo, nes , matyt, nežinojo, kad jie Centro apgaudinėjami buvo, ne viską surašant, net nepaminėjus N. Reikalo, kalinimo-suėmimo ir kitų žinomų, bet praleistų aplinkybių.)
        Be J. Krikštaponio (Krištaponio) veiklos vokiečių okupacijos laikotarpiu pažymos, prokurorai pasigedo  kitų objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių prašymo kreiptis dėl ginčijamo administracinio akto panaikinimo pagrįstumą, net duomenų, patvirtinančių J. Krikštaponio tapatybę, dėl kurios visuomenei net neaišku buvo, dėl tapatybės ir man nebuvo aišku  - maniau, kad, tai, neva, 
„kitas asmuo“, kol neatradau minėtus sportinius protokolus. 
        Be to, prokurorams reikalingi buvo J. Krikštaponio individualūs veiksmai, LGGRTC2014-12-19 pažy
moje
 nurodytuose įvykiuose, visų galimų liudytojų asmens tapatybių duomenys, nors jau čia mano minėta Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisija Centro kaip tik ir prašė tai pateikti Gen. prokuratūrai. 
        Tai sveiku protu nesuvokiama, kai prie Centro esanti Komisija prašė pateikti, o Generalinė prokuratūra net negavo, to ko prašė rezistentų teisių gynėjai.

 atmetėPROKURORAI
LLKSkonkrečiai

     Dar įdomiau, jog dar antrą kartą  2015-03-12 Nr. 17.9-954 raštu LR Generalinė prokuratūra turėjo parašyti NUTARIMĄ ATSISAKYTI TAIKYTI VIEŠOJO INTERESO GYNIMO PRIEMONES. 
        Mat, kai Generalinė prokuratūra čia jau išnagrinėtą pirmąjį atmetimą nusiuntė Centrui, tai ant jo matome Generalinės direktorės Teresės Birutės Burauskaitės vizą p. A. Bubniui 
„ ... pateikti Gen. Prokurorui visus pažymoje minimus dokumentų patvirtintas kopijas“:


5 223 pav.: 
Šokiruojanti T. B. Burauskaitės viza. Galima pasididinti ir to pasididinto vaizdo internetinis adresas yra
http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/burauskaite-post-faktum.jpg

 

     Pamačius šią „ š a u k š t ų   P O   p i e t ų “ vizą, šokiruoti, manau, turi ne vieną skaitantįjį, kai 2014-12-19 prokurorams LGGRTC padavė tik „tuščią“ „pažymą“ be jokių įrodymų ir tais įrodymais direktorė susirūpino tik po atmetimo. Suvokti neįmanoma, kai sovietiniais laikais aukštosiose mokyklose už teisinių pagrindų kursą reikėjo gauti įskaitą, o pats Centras turi turėti ir juristų etatus, tai, čia kaip suprasti skundo rašymą be pateikiamų įrodymų?

     Taigi, pagaliau iš Centro 2015-02-12 su raštu Nr. 13R-43 į 2015-01-22 Nr. 17.2-829 L. R. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojui Žydrūnui Radišauskui iškeliaujakitasLGGRTCraštas Lietuvos ypatingojo ir Lietuvos centrinio valstybės archyvų dokumentų kopijos, kurios Centro manymu kelia abejonių dėl 1997-12-22 m. J. Krikštaponiui suteikto kario savanorio teisinio statuso teisėtumo.
        (Žodžiu, 
prisidirbo ir Centro vadovybė, neimdama jokios atsakomybės už atliktas klaidas, kitas institucijas kvaršina ir net nebando ieškoti pati savo klaidų, o, greičiausiai, buvusios direktorės - jau tuometinės Seimo narės ir du kart buvusio mūsų šalies Prezidento apkaltinimo politiniu tikslu, tik pagal komunistuojančio bolševikinio Lietuvos Anarchizmo pradininko Evaldo Balčiūno paskleistą paskalą, kuris sulaukęs J. Krikštaponio sesers mirties, be jokios etikos, net gedului nepasibaigus, tą paskalą paskleidžia 2011-04-10BalčiūnoPASKALA, kai J. Krikštaponio artimieji ir jam paminklų statymo organizatoriai net nebuvo girdėję apie jokį „Juozo Baltarusijoje“ buvimą. O tada vienas iš aršiausių paleckininkų ir tada iškart, panašu, kad prasideda ...?)

        

     Taigi, galima tik išsivaizduoti, kai pridedami net 248 lapai, papildant (taip tame rašte parašyta) buvusį 2014-12-19“ ATMESTĄJĮ raštą. Svarbiausia, tų dokumentų kratinio pristatyme NET NĖRA JOKIO PAAIŠKINIMO, kaip prie pažymos priderinti tuos naujai pristatytus dokumentus. Taigi, tame dokumentų sąraše, kuriame šio žodžio nėra, o yra pavadinimas DĖL JUOZO KRIŠTAPONIO (KRIKŠTAPONIO) TEISINIO STATUSO ir nėra net tikros paskirties, ant prokuratūros „stalo prikratyti“ net 28 dokumentai be jokių paaiškinimų, kai „pažymoje“ priskaičiavau tik 8 dokumentus minimus. 
        Tai ką su kitais
 20-čia dokumentų veikti ne istorikams ir ne tų dokumentų šeimininkams? Kas per LGGRTC tyčiojimasis iš kitos srities specialistų?  Negi teisininkams reik kvalifikaciją keisti ir pradėti užsiiminėti tuo, kas jiems nepriklauso, kad suprasti prikratytų dokumentų paskirtis?

        Taigi, paanalizuokime, kas prikišta:       

1.         Šokiruoja prikišti net nieko dėto Jono Rutkausko ir kažkokio J. Rutkausko pateikti 6 dokumentai, nenurodant tikslaus vardo, kurie „pažymoje“ net visai neminimi, ir nėra nei vieno dokumento Stasio Rutkausko, kuris „pažymos“ 3-čiame psl. paminėtas.

2.         Stasiui Rutkauskui pagal „pažymą“ turėtų priklausyti tardymo protokolas (LYA. f. K-1, ap. 58, b. t. 47386/3, t. 3, l. 337, ap.46, b. 1287, l. 20), tačiau tarp pateiktų dokumentų su tokiu adresu nėra.

3.         Vadinaisi, 7 dokumentai prikišti nereikalingi ir reikalingiausio dokumento nepateikta. Tai tada, ką norėta nuo prokurorų nuslėpti, prikišant visai kito vardo asmens bendrapavardžio  net 7 dokumentus?

4.         Kokiu tikslu prikišti prokurorams „pažymoje“ visai neminėti ir  be paaiškinimų įvairūs nutarimai dėl liudininkų arešto, dėl kardomosios priemonės, asmens anketos ir ...? Ar juose yra nurodyti reikalaujami liudininkų adresai? Kodėl nenurodoma pašalinių dokumentų paskirtis, ir ką jie bendro turi su J, Krikštaponiu?`

5.         LCVA archyve mano atlikto A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 fotografavimo karių 1-mame lape pagal Eilės numerį 63įsak yra Eilinis Rutkauskas Juozas, priklausantis I-ajai kuopai,  kai Rutkauskas Stasys yra II-osios kuopos Eilinis pagal Eilė Nr. 169 ir garsiajame KGB-istų sudarytame Sąraše nurodomas kaip sūnus Liudviko 1913 gim. m., gyvenantis Karagandoje Saratotovskaja gatvėje 9-11, pagal bylą Nr.28916 teistas „už banditizmą“,  apklaustas Salelionio byloje . Tai labai svarbi aplinkybė, kad jis buvo partizanu‘ kaip ir Juozas Ūselis, kuris privalėjo žinoti, jog jo kolega J. Krikštaponis žuvęs, nes partizanavo Ukmergės krašte, tai ir S. Rutkauską apie tai galėjo jis ar kažkas iš partizanų informuoti, kad reikia versti kaltę žuvusiajam ... Juolab, S. Rutkauskas nei J. Salelionis, kurio byloje buvo apklaustu, dėl J. Krikštaponio priešingai liudija, galimai, SAVĘS GELBĖJIMO TIKSLU SU J. ŪSELIU PRIEŠ TEISMĄ PRIVALĖJO VERSTI KALTĘ ŽUVUSIAJAM ... Tai psichologinė-loginė tikimybė, nes po 1962 m. Vilniaus teismo kuopų vadai Z. Kemzūra su J. Ūseliu buvo sušaudyti. Todėl istorikams vadovautis sušaudytojų „parodymais“ daugiau nei ciniška, ignoruojant psichologinius-kriminologinius niuansus, kaikaltinamieji, gelbėjantys savo gyvybę,  J. Krikštaponį galėjo KGB-istams pakišinėti vien dėl to, kad jis žuvęs ir kad jam jų kaltes suversti.

6.         O tokio „Jono Rutkausko“ pusės tūkstančių bataliono karių sąrašuose aš neradau. Gal neįžiūrėjau kai kuriuose blogos kokybes nuotraukose? Todėl labai įdomu, dėl ko teisininkams LGGRTC pakišinėjo kažkokio Jono Rutkausko dokumentus, kurio tokio gali nebūti? Reikia patikrinti pagal to rašto paskutiniojoje 28-toje pozicijoje nurodytą 1941 10 06 įsakymo Nr. 42 pateiktus 9 lapus. Jeigu atsiras ten dar ir 3-čias bendrapavardis Rutkauskas, būsiu dėkingas. Bet vis tiek ne aišku, ką jis bendro turi su kito „pažymoje“ nurodyto Stasio Rutkausko parodymais?

7.         Kelia įtarimą teisininkams 24-toje ir 25-toje pozicijoje nurodytos pateiktosios 1941 10 21 vokiečių 11-tojo rezervinio policijos bataliono pranešimo apie specialias priemones Minske nuo spalio 14 iki 21 d. vokiečių kalba ir tų pranešimų vertimai, kuriose pagal NKVD-istų E. Rozausko Baranausko Rukšėno bei kitų autorių knygos „Masinės žudynės ...“ 312-313 pslnuotrauka. to vokiečių rezervinio bataliono tuo pačiu laiku atliktų masinių žudynių ataskaitoje yra minimi  625 ir kitu atveju 1115 komunistų nužudymai Minsko MIESTO stovykloje, kurių pritempimas prie UŽ Minsko MIESTO esančiai Miško karo belaisvių stovyklai, kurioje tokių „komunistų“ būti negalėjo po liepos mėnesio filtracijų, ir bandant teisininkams įtikinti, neva, ten „J. Krikštaponis vadovavo žudynėms“, kurios ten spalio mėnesyje tokios būti negalėjo, nes jos (filtracija) vyko liepos mėnesį Drozdų kaime, todėl tokių galimai pašalinių dokumentų (tai reikia patikrinti, nes aš spėlioju pagal minėtos knygos parodymus) primetimas gali būti irgi kaip bandymas apkvailinti Generalinę prokuratūrą su visai ne tais ir ne tų žudynių dokumentais, ką jau naujose LII(Lii) ir LGGRTC „pažymose“ tai jau daroma-rašoma akivaizdžiausia nesąmonė; turėtų buti matoma net vaikams, jei jie skaitytų tokias naujausias „pažymas“.

8.         Priešpaskutinėje  27-toje pozicijoje parodytas NKVD generolo mjr. Kapralovo raštelis įrodo, kad IŠ TO RAŠTELIO ISTORIKAI PRIVALĖJO ŽINOTI APIE J. KRIKŠTAPONIO KALINIMĄ KALĖJIME IR TODĖL LGGRTC NETURĖJO TEISĖS PRIEŠ NUO NACIŲ NUKENTĖJUSĮJĮ RAŠYTI SKUNDĄ, neištyrus, kada jis buvo kalinamas. Be to, nei šis NKVD generolas, nei jo raštelis minėtoje LGGRTC 2014-12-19 “pažymoje” nebuvo minimas, o aptikus tą raštelį, privalėjo nutraukti skundo teikimą. To nepadarius, galima manyti apie sąmoningą Centro siekį apšmeižti didvyriškai žuvusįjį asmenį.

     BalčiūnoPASKALA -

      kitasLGGRTC - 2015-02-12  raštas Nr. 13R-43 raštas Gen. prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojui Žydrūnui Radišauskui su pateiktais 28-ais dokumentais, kurio internetinis adresas yrahttp://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_04.pdf       įsakymo - įsakymo Nr. 42 karių 2-ojo lapo archyvinio įklijavimo 161 numerio didelės raiškos nuotraukos vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_111047.jpg
    
  nuotrauka
 -  knygos „Masinės žudynės ...“ 312-313 psl.  to puslapio nuotraukos vaizdo  internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/minske/kn-mas-zud-pagr-citata-312-osl.jpg 
     atmetė Generalinė prokuratūra 2015-01-22 raštu Centrui Nr. 17.2-829 atmetė ir to atmesto rašto internetinis adresashttp://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_03.pdf 
     
 LLKS1 - kad NĖRA OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ, Generalinė prokuratūra  2016-01-22 raštu Nr.. 17.2-841atsakė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai (toliau LLKS), kur to rašto kopijos vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/laiskai/tyrimai/luk-pirat/impul/falsifik/gen-pr-llks-ui.jpg

 

 

 

 

...17-toji tema: Kur elementariausia etika moksliniame žurnale?

        Šiaip, nuo pastarojo nelabai ką geriau atrodo garbingo mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 Nr. 1(51) 13-14 psl. visai ne garbingamokslinė ? pastaba tokia: 34 LLKS pirmininkas J. Burokas rašė, kad 1944 m. pabaigoje tardoma J. Krikštaponio sesuo Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo Lietuvoje, nebuvo išvykęs į Baltarusiją, tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje ir savo tėviškėje net slapstėsi nuo raudonųjų partizanų. Esą J. Krikštaponio dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš bataliono, nes netikėjo nei sovietais, nei vokiečiais. Šiuos liudi-jimus reikia vertinti rezervuotai, nes artimieji galėjo būti suinteresuoti nuslėpti jo tarnybą 2-ajame batalione, žr.: J. Burokas, „Kas apgins pulkininko Juozo Krikštaponio garbę?!“, prieiga internete: https:// slaptai.lt/jonas-burokas-kas-apgins-pulkininkojuozo-krikstaponio-garbe/ [žiūrėta 2022-01-12].  (P.S.: sakinį padidintu šriftu ir kursyru paženklinau violetine gėdos spalva, ties ko reikia susimąstyti, į kur istorijos mokslas eina.) 
         Visų pirma, dėl, neva, 
dėl „artimųjų, galėjusių būti suinteresuotais nuslėpti“  kažką, tai, paprastai, TURINTYS KAŽKĄ NUSLĖPTI, NIEKADA SU KRAŠTOTYRININKAIS NEBENDRAUJA ir šią taisyklę istorikas turėtų žinoti, o ne niekus rašinėti net moksliniame žurnale. 
         Ir, aplamai, skaitant, ale, „citatą?“ J. Buroko, net negalima suprasti, kur cituojamojo žodžiai, o kur jau tos citatos komentavimas. Neįsigilinus, galima ir lengvai apsigauti, kad, neva, jau „Burokas iš artimųjų tyčiojasi“, nes jei po puslapio apačioje duodamos citatos su nuorodomis į tą citatą, tai pagal mokslinę logiką reiktų komentuoti pagrindiniame puslapyje, o ne sugrūdus mažu šifru, kad skaitytojas apsigautų. 
        Todėl tokia manipuliacija jau panaši į„mokslinį chuliganizmą?“, jei, aplamai, toks egzistuoja? Tuo, labiau, kad, tame straipsnyje aptikau net keliolika manipuliacijų, skaitytojams apgauti, dėl, ko, matyt, ir minėta Komisija apsigavo, kurios nariu ir autorius yra.  Mokslininkui moksliškai reiktų atpasakoti  kad ir „
Esą J. Krikštaponio dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš bataliono, ...“. Pirmiausiai, „pabėgimą“ dukterėčia gali maišyti, su iš Raudonosios armijos dezertyravimu. Be to, neaišku katra dukterėčia, nes vyresnė sesuo Elena negyveno su tėvais ir apie brolį Juozą galėjo mažiau žinoti. Todėl natūraliai prisiminimai išsikraipo. 
        Todėl mokslininkui priedėlis „Esą“ jau kertasi su moksliniu principu ir yra iš patyčių sferos, nes lygiai tą patį teigė ir buvusi J. Krikštaponio žmona, tik jau ne bet kur, o NKVD tardytojams, ir istorikas privalo tą teiginį žinoti. Tik ten žmona realiau pasakė, jog vyras jos „... BĖGO iš vokiečių ...“. Jei būtų „PAbėgęs“, tai būtų sušaudytas už dezertyravimą. O pasakymas, kad „bėgo“ - tai jau apie ilgą bėgimo procesą daug ką pasako tas vienas žodis, - apie tai pratęsiu aiškinimą žemiau ...  
        Juolab, ir atrinkta citata žemiau kritikos, kurio tokios moksliniame žurnale neturėtų būti, tokius niekus rašant, kaip „
sesuo Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo Lietuvoje, nebuvo išvykęs į Baltarusiją,  Pirmiausiai, mokslininkas privalo žinoti, kad J. Krikštaponio sesuo ištekėjo, jau grįžusi į Lietuvą po keliolikos metų kalinimo ir tremties. Ir istorikas privalo žinoti, kad tame tardymo protokole žodžio „Baltarusija“ būti ne kaip negalėjo, nes apie ją artimieji žinoti nieko negalėjo, išskyrus, dukterėčias, kurios apie šią Rytų kaimyninę šalį tik iš čia aukščiau paminėto Evaldo Bačiūno sužinojo.
        Taip, kad jeigu E. Burokas neturėjo galimybių atsiversti karo laikų baudžiamąją bylą ir laisvai žurnalistiškai prikūrė du žodžius, tai istorikui derėtų geriau klaidas oponentų taisyti, o ne iš jų tyčiotis. Kitaip gaunasi labai grubus skaitytojų apgaudinėjimas.

     Taip, kad, APIBENDRINIMUI SAKAU, KAD JEIGU NEBŪTŲ KRAŠTOTYRININKŲ FIKSUOTŲ DUOMENŲ APIE J. KRIKŠTAPONIO SLAPSTYMĄSI NUO VOKIEČIŲ, TAI ŠIO TYRIMO NIEKAS MANE NEBŪTŲ PASKATINĘ ATLIKINĖTI.

    Dar kartą ATSIPRAŠAU, kad šis darbas dar nebaigtas - jį reikės daug metų tęsti - tęsti, visų pirmą, manau, kad privalės visi, kas su istorija yra susiję, nes jau ne sovietiniai metai ir archyvai jau visiems prieinami. Todėl istorikai, gyvenantys praeitimi, privalėtų nustoti piktnaudžiauti archyvais.

Šios archyvuose surinktos
ir apibendrintos medžiagos autorius

Vytenis Aleksandraitis

 

 

2024-08-09
Jonava

Paskutinis lapas su parašu