|
-toji
tema: J.
Krikštaponiui atminimo šalinimo
naudingumą Rusijos invazijai
Ukrainoje byloja prie to
šalinimo reikalavimo pridėta
rusofašistinės Z raidės
provokacija
214 pav.: pagrindinė
LŽB tinklalapio straipsnio nuotrauka
Svarbiausia, J.
Krikštaponis prieš 80 metų
buvo iniciatoriumi kovos prieš
rusiškąjį kumunistfašistinį
Lietuvos antrąjį puolimą, prieš
kurį dabar Kremlius atlieką tą
pačią invazijos tąsą jau
Ukrainoje su užpuolimo
rusofašistiniu Z simboliu!
Taigi, po
Žydų bendruomenės nuotrauką
(šviesiai mėlynai pabraukta
autorystė) parašymo, neva, dėl „vandalų“
ir dėl „išniekinimo“ galima
labai paabejoti, nes Z raidė yra
šviežiai užpiešta
- neapdulkėjusi, o žvakutės
tvarkingai sudėtos, uždegtos -
aiškiai matosi liepsnelės bei
pilnos vaško. Tokios apdengtos
stikle žvakės parafiną turi
pilnai sudeginti ir tada vėjas
turėtų jas išmėtyti-apversti.
Bet jos šviežiai padėtos ant
senų-sausų lapų. Todėl
akivaizdžiai kaltinimas
savivaldybei demagogiškas, dėl
neva, dėl „nesutvarkomos“
aplinkos, jei nuotraukoje
šviežiai uždegtos žvakutes ir,
dar šviečiančias nufotografuotas !
! ! Jųjų
švytėjimo įsitikinimui, galima
nueitiį originalo raiškesnės
nuotraukos fragmentą, kuris yra internetiniame
adresehttps://www.facebook.com/photo/?fbid=700393322100159&set=pcb.700393702100121 :
Prašome pažvelgti į Paneriuose
memorialo išniekinimą
su ta pačia Z raide!
215 pav.: Paneriuose
2022 m. buvo išniekinta
aplinka rusofašistiniais
ženklais. Galima pasididint
ir prasiplėsti |
O kodėl internete nėra
apie aukščiau 214pav.: matomą
Pivonijos šile
rusifašistinių ženklų
paišymą? Kodėl
tai nuo visuomenės
slepiama?
Normaliai,
Lietuvos pilietis,
pamatęs nedraugiškos
šalies atliktą
provokaciją, privalo
nedelsiant pranešti
policijai, jau nekalbant
apie tai, kai pamato
žvakeles šviečiančias
tai Z raidei pagerbti.
Tada, kol pėdos
provokatoriaus neataušo,
nesunku operatyviai ir
nustatyti. |
216 pav.: išdidinta
nuotrauka liepsnelėms ir
parafinui stiklinėse įžiūrėti
Pagal
jokius „įstatymus“ ne galima
savivaldybę kaltinti
„nesutvarkant“ (nenurenkant
žvakelių!),
jei jos pilnos parafino!Be
to, panašu, jog žvakės
uždegtos visai ne Holokaustui, o
„spec. operacijai“ Ukrainoje
pabrėžti! Tai, ar
ne Kremliaus reikalavimas su „Z“ reikalavimu
Lietuvos Didvyriui pašalinti
paminklą? Ar
buvo iš karto kreiptasi į
policiją - ar nuo žvakelių
paimti pirštų antspaudai? Kodėl
net žiniasklaidai nėra pranešta
apie šį politinį rusofašistinį
aktą? Juk, lygiai tokie
patys rusonacistiniai
ženklai buvo 2022-04-04 išpiešti
Paneriuose Holokaustui atminti
memoriale. O per GOOGLĘ negalima
internete aptikti Pivonijos šile
rusofašistinės provokacijos
užsiminimo! Negi
pagal vienodą braižą negalima
specialistams nustatyti? Kodėl
nutylėta - visuomenė
neinformuota?
Tai, ar buvo pranešta, kodėl
policija nesurado, kodėl
visuomenei nepranešta ir kodėl
visuomenė negalėjo padėti, kaip
padėjo prieš metus dėl pagrobtos
mergaitės?
Negi ne aišku, kad Z raidės
paišytojas gal išdėstė tas
žvakes ir jas uždegė? Negi „neaišku“,
kad jos
nufotografuotos; tik, tik; po to
ženklo nupiešimo ir tų žvakių
išdėstymo? Aš 217
pav raudonai
mažytes rodyklytes ties
liepsnelėmis ir šauktuką raudoną
tuščiavidurį užpiešiau.
217 pav.: šį
KOLIAŽĄ galima labai
stipriai išsididinti. ir
perskaityti, kas parašyta po
neteisėtu J. Krikštaponio
parašu, ištyrinėjant net jo
parašą, ir to
parašo registraciją ne jo ranka
(ne jo braižu) parašytu,
įrodančiu, kad ne Minske
pasirašė, o A.
Impulevičiaus viza dėta net po 3-jų
- 4-ių dienų
atlikta, tikriausiai, laukiant,
kol iš Minsko į Kauną ir atgal
bus suvažinėta? Be to, VISUS
ŠOKIRUOTI PRIVALO ANT TUŠČIO
LAPO PARAŠAI SUDĖTI,
prieštaraujant raštvedybos
taisyklėms ar logikai (kitoje -
nugarinėje Raporto pusėje),
akivaizdžiai tam, kad J.
Krikštaponį apgauti, nes jis ne
savam pavaldiniui neturėjo
jokios teisės tarpininkauti.
To išdidinto koliažo
internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/z-kukliansky-krikstap-koliaz.jpg Apie
šį J. Klimavičiaus Raporto
akibrokštą tik aš pamačiau, nes
buvau archyve, fotografavau ir
studijavau-tyrinėjau ilgai, o
pagrindinis
istorikas-kaltintojas, aplamai
nebuvo archyve ir to klastoto
dokumento nė nematė.
|
|
|
|
15-toji
tema: 2014
metais LGGRTC vadovybė ignoravo Pasipriešinimo dalyvių
(Rezistentų) teisės komisijos pasiūlymą pateikti J.
Krikštaponį charakterizuojančius duomenis.
Teisinėje
praktikoje, kai skundžiamas asmuo, tai visad pateikiami
tą asmenį charakterizuojantys duomenys, nepraleidžiant
ir jo gerųjų savybių. Bet, deja, Juozo Krikštaponio
atvejyje, LGGRTC jį L. R. Generalinei prokuratūrai
apskųsdama, 2014metais
ne tik praleido-nuslėpė nuo teisininkų labai svarbų jo
asmenybę charakterizuojantį - nukentėjimo nuo nacių
faktą, bet teisininkams neparodė ir kitų pačių
svarbiausių jo asmenybę charakterizuojančių bruožų. Jo
oficialioje biografijoje LGGRTC net nepamini, kad jis
praėjo konkursą važiuoti mokytis į sustiprintą -
geriausią Lietuvoje Rygiškių Jono Marijampolės
gimnaziją. O, tai nuslėpus, nuslėptos tapo ir joje
išugdytos ypatingos savybės, dėl kurių jis tapo fizinio
lavinimo instruktoriumi - net nepaminėta, kaip ir kodėl
jis juo tapo, nes per jas teisininkai ir pedagogai gali
spręsti, ar tokį asmenį galima įtraukti į nusikaltimus.
Juolab, nuslėpus
jojo teisinį išsilavinimą, bei sporto pomėgį, sportavus
kartu su žydų bendruomenės asmenimis - dėl įsitraukimo į
jųjų naikinimą; - kiekvienas blaiviai mąstantis
paabejotų.
Viena iš svarbiausių kertinių klaustukų yra
jo karinis laipsnis, kuris šokiruojantis yra 1941 metais,
kaip, neva, tik leitenantas, vadovaujant kuopai, kai tai
yra jau kapitono lygio pareigybė. Taip, kad, akivaizdu,
jog J. Krikštaponiui vadovybė seniai buvo skolinga dėl
laipsnio pakėlimo. Ne atsitiktinai sesuo minėjo, jog
jam kapitono laipsnis buvo suteiktas dar 1939 metais:
2184
pav.: ištrauka
iš 219 pav.: matomo
straipsnio, pabrėžiančio Juozo mokymąsi
sustiprintoje mokykloje ir buvus žymiu
lengvaatlečiu-metiku bei siekiu toliau
mokytis
|
|
219 pav.: ištrauka
iš kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės 2009-11-25 straipsnio
XXI-amžiaus leidinioapie
J. Krikštaponio kaimyno-ryšininko Mykolo
Dirsės irsesers
Veronikos atsiminimų ir to
straipsnio internetinis adresas yra: |
Šiuos
atsiminimus užrašė iki 2004 metų
Šilų bibliotekoje dirbusi kraštotyrininkėAudronė
Astrauskaitė, kuri pastoviai bendraudavo su Veronika
Krikštaponyte-Juodiene ir pastoviai juos prisiminimus
užrašinėjo praėjusio ir šio tūkstantmečio sandūroje.
Ir kai šių
sesers pasakojimų istorikai-skeptikai, įsitikinę dėl,
neva, artimųjų
„ne tiesos“, tai, kažkodėl tie
„specialistai?“ net nepatikrino sesers užsiminimo dėl
brolio sportavimo. Iš jos pasakojimo galima buvo
susidaryti įspūdį, kad tai kokios nors
„žinybinės“-kariuomenės respublikinės varžybos, kaip
prie sovietų buvo įprasta jomis girtis.
Bet, deja, pažvelkime į istorinius Lietuvos
lengvosios atletikos 100-mečio
čempionatų prizininkų suvestines kiekvienai rungčiai:
Taigi,
kaip matome, J. Krikštaponis dalyvaudavo aukščiausio
lygio Lietuvos čempionatuose su garsiausiais Lietuvos
lengvaatlečiais - buvusiais savo bendramoksliais, kaip
su didžiausia Lietuvos sporto garsenybe Stasiu Šačkumi,
kurį vėliau lenkė J. Krikštaponis ir sovietinių laikų
Tautinio Atgimimo legenda - nuo XIX amžiaus Skriaudžių
ansamblio įkūrėjo sūnus Leonas Puskunigis, bei kiti,
įėję į garbingą Lietuvos sporto istoriją. Matome, jog
po Lietuvos rekordininko Stasio Šačkaus, J. Krikštaponis
savo laiku turėjo 2-trą
rezultatą Lietuvoje, o pokaryje tik 1948 m.
garsusis V. Mikėnas priartėjo prie J. Krikštaponio
lygio.
Vadinasi, sesuo nei kiek neįsigalvojo, o tik
labai kukliai jo nuopelnus paminėjo, net visai
nepaminėjusi, jog jos brolis buvo du kartus Lietuvos
čempionu ir disko metime.
Na, o sesers paminėtame rutulio stūmime:
|
47 221 pav.: galima pasididinti
Ir čia matome, jog sesuo
net nepamini brolį; kaip gimnazistą
(nepilnametį) tarp suaugusiųjų tapusį rutulio
stūmimo Lietuvos vicečempionu. Jojo 13,09 m.
rezultatas, priartėjęs prie dabartinio pirmojo
atskyrio lygio, tada irgi buvo antras ir lenkė
garsiausią gimnazijos sporto organizatorių S.
Šačkų, kuris su L. Puskunigiu tapo Sporto Rūmų
(Sporto universiteto) kūrėjais bei jo
dėstytojais. Jame galėjo kursus lankyti ir J.
Krikštaponis, kaip vienas pirmųjų kariuomenės
Fizinio lavinimo instruktorius. Juolab,
gimnazistai trenerių tada neturėjo, sportą kūrė
patys, skaitydami literatūrą ir sukūrę
berniukų/mergaičių sporto klubus: Vaidotas bei Mirgą,
tie klubai rengė spektaklius istorinėmis temomis
ir iš žiūrovų už surinktus pinigus pirkosi
inventorių sportui. Tai buvo Humanistinės
pedagogikos rezultatas, kuri per sovietmečio
Autoritarinės pedagogikos perlenkimus buvo
nepelnytai pamiršta ši puikiausios motyvacijos
saviugdos metodika, kuri deramai net iki dabar
neatkurta. |
Jau vien tai, kad J.
Krikštaponis pateko į sustiprintą gimnaziją ir joje tapo
garsiu sportininku, tai jau yra įrodymas, kad jo
karjeroje 1939 m.
kapitono laipsnio gavimas gali būti visai realus dalykas,
nors kai kurie istorikai prieštarauja, sakydami, kad
prezidento A. Smetonos įsakymuose tokios pavardės nėra,
įsakymai numeruoti ir dingti negalėjo, o J. Krikštaponio
pavardė yra L.
e. Kariuomenės
vado p.
Div. generolo VITKAUSKO ir Kariuomenės
Štabo viršininko Div. generolo Pundzevičiaus 1940 m.
kovo mėn. 27 d.
įsakyme Nr. 13 leidžiama
laikyti egzaminusegzamVitkauskoĮSAKaukštesnei
vietai užimti, kur tie egzaminai turėjo įvykti iki tų
metų spalių 15
d.. Bet,
deja, įvykus sovietinei okupacijai ir, ypač,
išdavikiškose pozicijose buvusio Vitkausko dokumentas,
su išvardintais 78-iais
leitenantais, tarp kurių 36-tuoju
minimas iš Karo mokyklos KriKštaponis Juozas,
gali būti RAŠTVEDYBIŠKAI NEPATIKIMAS, nesneįprastai
ir neteisingai įrašyta jo tikroji pavardė su raide K
šaknyje, su kuria jis gimė ir vėliau ji buvo pakeista,
pametus tą K raidę.
|
46 222 pav.: neteisingas
tikros J. Krikštaponio pavardės parašymo labai
retas atvejis aukščiau paminėtame egzaminų
rengimo įsakyme gali
byloti apie nelabai tvarkingą raštvedybos
vedimą, galimai, nežinant, kad jam buvo pakeltas
laipsnis. |
Pagal minėtos kraštotyrininkės A. Astrauskaitės
įsitikinimą, ir jojo sesuo Veronika lyg ir laikė save „Krištaponyte“ -
ne taip, kaip jos tėvo ir mamos tikros pavardės, nors
jos dukros Artemida ir Regina man sakė, jog savo mamos
mergautinės dokumentų nematė ir tikrosios jos pavardės
nežino. O kaip LII(Lii) ir LGGRTC apie tai nusišnekėjo,
aprašyta ... temoje.
______________________________________________________________________
egzamVitkauskoĮSAK
- Kariuomenės
vado įsakymas Nr. 13 (LCVA
F. R-222,
ap. 1, b. 2) -
nuotraukas to įsakymo Facebook soc. tinkle pateikė
LGGRTC istorikas Gintautas Miknevičius pagal internetinį
adresą https://www.facebook.com/permalink.php?story_fbid=695775426067579&id=100069053835200&comment_id=926182632512626&reply_comment_id
=887654263102695¬if_id=1708549798376219¬if_t=comment_mention&ref=notif (P.S.: ties
raudonais skaičiais reikia panaikinti tarpą, o jeigu
Facebook-o nustatymai nerodys Gintauto Miknevičiaus
komentarų su jo nuotraukomis, tai tada temos pradžioje
reikia pakeisti AKTUALIAUSIUS komentarus į VISUS
komentarus)
Taigi, dėl J. Krikštaponio kapitono laipsnio;
gauto prieš karą, NEGI VISI SUSITARĘ MELUOTI GALĖJO, kai
sesuo į magnetofoną kraštotyrininkui R. Kauniečiui
įrašė, jog brolis turėjo kapitono laipsnį, visai
neminėdama Baltarusijos? O kraštotyrininkei A.
Astrauskaitei su kitu liudininku M. Dirse jau po jo 2008
m. mirties;
abiejų interviu apibendrinime atsiranda net 1939
m. to
laipsnio suteikimo paminėjimas. Tada (2009 metais
iki 2011 m.
vasario pabaigos, kai sesuo Veronika numirė ir iki
balandžio 11
d. minėto E. Balčiūno straipsnio) pasakos apie „J.
Krikštaponio Baltarusijoje“
buvimą dar niekas
negirdėjo, todėl artimuosius įtarti „ne
tiesą“ sakant, nėra pagrindo. Juolab, visi kaimynai,
pagal šios kraštotyrininkės įspūdžius, Krikštaponius
visi laikė labai šviesiais - teisingais žmonėmis.
Dar svarbiau, kad taip
pat ir Partizanai J. Krikštaponį vadino irgi tik
kapitonu. Taip, kad jau čia kolektyviniu „išsigalvojimu“
neapkaltinsi žmonių, kai jie, net nežinodami apie „jo
Baltarusijoje“ buvimą, kapitonu
vadino. Be
to, žmonės turėjo matyti J. Krikštaponio karinę aprangą,
ir jo nebūtų vadinę „kapitonu“,
jei aprangos ženklai būtų tik leitenanto. Juolab, jei
iš kalėjimo parėjo 1941-1942
m. m. sandūroje,
net neužsukdamas į batalioną Minske, tai
akivaizdu, jog laipsnį galėjo turėti tik iš prieškario
laiko, ir ką bei ko istorikai ar „nemato“, ar čia
kažkas neaiškiai suvelta, čia žemiau ... pateikiu.
(P.S.: čia
dar galutinės išvados daryti nesiruošiu, nes čia yra dar
daug nežinomųjų. Bet, vis tiek, jei
ir „neatsirastų“ prieškario
dokumentų, tai ir tas 1941
m. gruodžio 19
d. A. Impulevičiaus teikimas kapitono laipsniui turėtų
būtų kaip senos skolos gražinimas, juolab, jei ne
GESTAP-ui įtikinti
dėl būtinybės iš kalėjimo paleisti.)
Be, to, kad tada ir paauglys M. Dirsė, būdamas
Partizanų ryšininku, pagal aprangą gal irgi turėjo
skirti karininkų laipsnius? Gal ir jis galėjo matyti
Juozą; 1939 m.
į kaimą atvažiavusį su kapitono apranga?
Aišku,
skeptiški karo „specialistai“
(nematantys, kad jų tarpe yra kolega, neskiriantis kario
nuo karininko) tvirtins, jog, neva, „nebuvo pagrindo
suteikti, nes tik būriui vadovavo“, o jam vadovauti yra
tik leitenanto lygio pareigybė. Bet ir į 2/12Savisaugos
batalioną kuopai buvo priimtas vadovauti irgi ne aišku,
kodėl neturint kapitono laipsnio? Gal todėl, J.
Krikštaponiui patekus į kalėjimą, per minėtą melagingą
J. Klimavičiaus Raportą, kaip, neva, „nėra
kam kuopai vadovauti“, ar iš vokiečių (iš GESTAP-o)
išprašymui negalėjo būti kliūtis, kad kuopai vadovauti
leitenantas negali? Kokios buvo pas vokiečius nuostatos
laipsnių ir pareigybių neatitikimams? Tai,
gal J.
Krikštaponiui ir teko kalėjime, kur tai, iki šv. Kalėdų
- Naujų metų būti, kol oficialiai nebuvo atstatytas jam
priklausantis kapitono laipsnis? Be to, J.
Krikštaponiui Pakėlimo lape siūlymas suteikti kapitono
laipsnį, panašu, kad ir liko tik siūlymu, nes batalione
nėra, kaip ir išlikusio jokio įsakymo jam suteikti
kapitono laipsnį, nors kitiems yra. Tai ir yra
požymis, kad po kalėjimo, negrįžusiam į batalioną, - tas
kapitono laipsnis ir nebuvo suteiktas, arba
neteiktas, nes jį jau turėjo nuo 1939-tų
metų, kaip sesuo minėjo? ( Tai HIPOTEZĖ) O,
kad po Naujųjų metų buvo paleistas, tai įrodo 1942
m. sausio-vasario
mėnesyje Vilniuje J. Krikštaponio dalyvavimas skyrybų su
žmona teisme.
Minėta labai
ilgo internetinio adreso
nuoroda
ir ginčo su G. Miknevčiumi neaišku kieno ištrinti komentarai
Na, o dėl J.
Krikštaponio, tai VISUMOJE reikia jo biografiją tyrinėti
ir matyti, kad jis Kariuomenei buvo nusipelnęs seniai,
kurią garsino Lietuvoje ir už jos ribų, tapdamas
daugkartiniu Lietuvos čempionu bei prizininku ir
prizininku net Tarptautinėse varžybose. Be to, jis
galėjo būti vienas iš pirmųjų kariuomenėje Fizinio
ugdymo kvalifikuotu specialistu, galimai Sporto rūmuose
(dabar ten Sporto universitetas) teorinį parengimą
praėjęs ir tą teorinį parengimą galėjo skleisti
karininkų ar puskarininkių tarpe? Aišku, tai spėlioju,
bet pagrindas tam labai svarus, nes jojo varžovais buvo
Sporto rūmų kūrėjasStasys Šačkus, kuris
absoliučiai geriausiu sportininku buvo ir Berlyno sporto
universitetą buvo baigęs, ir tokį patį kūrė Kaune. Jame
dėstytoju dirbo ir jo bendramokslis, ir intensyvus
varžovas Leonas
Puskunigis, kuris parengė sovietmetyje pirmąją
planetos rekordininkę Birutę
Zalagaitytė Kaledienę bei
mėtymų teoriją LVKKI perdavė J. Krikštaponio kaimynui -
J. Krikštaponio rinktinės kovotojų bei vado sūnėnui Algimantui
Baltušnikui, kuris buvo du kartus Sovietų Sąjungos
rekordininku disko metimo varžybose, ir kuris tapdamas
treneriu, perdavė aukšto meistriškumo estafetę disko
metime bei rutulio stūmime. Apie tai detaliau ... temoje.
|
16-toji
tema:Kaip
2014-2015 metais LGGRTC bandė
kvailinti LR Generalinę prokuratūrą
Nors
Centro 2014-12-19 Generalinė
prokuratūra ir buvo apgaudinėjama, nuslėpus J.
Krikštaponio kalinimą Kauno kalėjime, bet teisininkai
2015-01-22 raštu Centrui Nr. 17.2-829 vis tiek atmetėatmetėPROKURORAI J.
Krikštaponiui kaltinimus, išvardinus didžiulį pluoštą
svarbių priežasčių, kurios susivedė į pagrindinę
priežastį, jog NĖRA OBJEKTYVIŲ DUOMENŲLLKSkonkrečiai,
kaltinimui.
Bet, nežiūrint to, LRT per tuos 10 metų
nesuskaičiuojama kartų šmeižė prieš Lietuvos gyventojus
Ukmergės savivaldybę, nors teisininkai minėtame
dideliame rašte pagrindinę atmetimo priežastį paminėjo,
jog MIRUSIAJAM BYLOS NEKELIAMOS. Bet, deja, matyt,
LGGRTC istoriko dėka žiniasklaida ir Lietuvos žydų
bendruomenė (toliau LŽB) galimai buvo apgaudinėjamos ir
todėl prasidėjo piktinimaisi, kad, mirusįjį negalima
kaltinti. Todėl pasidarė panašu, jog Lietuvai
iki teisinės valstybės dar toli, jei žiniasklaida gali
tyčiotis iš teisininkų išvadų.
Juolab, kyla
ir istorikų teisinio išprusimo problema, jei jau
pačių elementariausių žmogiškųjų etinių normų nepaiso,
nors aukštosiose mokyklose visoms specialybėms buvo
dėstomi teisiniai pagrindai.
Tuo labiau, kad Baudžiamojo persekiojimo
departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žydrūno
Radišausko buvo
aiškiai išvardinta, kodėl mirusiajam negalima kelti
bylos, ne tik, kad miręs negali apsiginti - pateikti
niekam nežinomas išteisinančiąsias aplinkybes, bet ir
aplamai, buvo išaiškinta, kokie liudininkai gali būti
pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau
ABTĮ) straipsniuose aplinkybės, kuriose turi būti
pridedami priedai, kaip liudininkų gyvenamos vietos bei
kitų įrodymų buvimo vieta, kurios nebuvo nurodytos.
O, kai nežinai, kur gyvena liudininkas, tai kokį
galima „tyrimą“
atlikti, kai negalima patikrinti jo „liudijimo“, kad ir
per gimines-artimuosius, jam numirus? (Nežinau,
ar fantazuoju, bet kaip kraštotyrininkas, tikrai, tai
daryčiau, kad įsitikinti liudijimo ...?) Be
to, reikalingas irskundžiamasis
aktas ir dokumentai, bet LGGRTC pateikė tik pažymą (jai
kabučių šį kart neuždėjau, nes teisininkai irgi
neuždėjo, nes , matyt, nežinojo, kad jie Centro
apgaudinėjami buvo, ne viską surašant, net nepaminėjus
N. Reikalo, kalinimo-suėmimo ir kitų žinomų, bet
praleistų aplinkybių.)
Be J. Krikštaponio (Krištaponio) veiklos
vokiečių okupacijos laikotarpiu pažymos, prokurorai
pasigedo kitų objektyvių faktinių duomenų,
pagrindžiančių prašymo kreiptis dėl ginčijamo
administracinio akto panaikinimo pagrįstumą, net
duomenų, patvirtinančių J. Krikštaponio tapatybę, dėl
kurios visuomenei net neaišku buvo, dėl tapatybės ir man
nebuvo aišku - maniau, kad, tai, neva, „kitas
asmuo“, kol neatradau minėtus sportinius protokolus.
Be to, prokurorams reikalingi buvo J.
Krikštaponio individualūs veiksmai, LGGRTC2014-12-19 pažymoje nurodytuose
įvykiuose, visų galimų liudytojų asmens tapatybių
duomenys, nors jau čia mano minėta Pasipriešinimo
dalyvių (Rezistentų) teisių komisija Centro kaip tik ir
prašė tai pateikti Gen. prokuratūrai.
Tai sveiku
protu nesuvokiama, kai prie Centro esanti Komisija prašė
pateikti, o Generalinė prokuratūra net negavo, to ko
prašė rezistentų teisių gynėjai.
atmetėPROKURORAI
LLKSkonkrečiai
Dar įdomiau, jog dar antrą kartą 2015-03-12
Nr. 17.9-954 raštu
LR Generalinė prokuratūra turėjo parašyti NUTARIMĄ
ATSISAKYTI TAIKYTI VIEŠOJO INTERESO GYNIMO PRIEMONES.
Mat, kai Generalinė prokuratūra čia jau
išnagrinėtą pirmąjį atmetimą nusiuntė Centrui, tai ant
jo matome Generalinės direktorės Teresės Birutės
Burauskaitės vizą p. A.
Bubniui „
... pateikti Gen. Prokurorui visus pažymoje minimus
dokumentų patvirtintas kopijas“:
5 223 pav.: Šokiruojanti
T. B. Burauskaitės viza. Galima pasididinti ir
to pasididinto vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/burauskaite-post-faktum.jpg
Pamačius
šią „
š a u k š t ų P O p i e t ų “ vizą,
šokiruoti, manau, turi ne vieną skaitantįjį, kai 2014-12-19 prokurorams
LGGRTC padavė tik „tuščią“
„pažymą“ be jokių įrodymų ir tais įrodymais direktorė
susirūpino tik po atmetimo. Suvokti neįmanoma, kai
sovietiniais laikais aukštosiose mokyklose už teisinių
pagrindų kursą reikėjo gauti įskaitą, o pats Centras
turi turėti ir juristų etatus, tai, čia kaip
suprasti skundo rašymą be pateikiamų įrodymų?
Taigi, pagaliau iš Centro 2015-02-12
su raštu Nr. 13R-43 į 2015-01-22 Nr. 17.2-829 L. R.
Generalinės prokuratūros Baudžiamojo
persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro
pavaduotojui Žydrūnui
Radišauskui iškeliaujakitasLGGRTCraštas Lietuvos
ypatingojo ir Lietuvos centrinio valstybės archyvų
dokumentų kopijos, kurios Centro manymu kelia abejonių
dėl 1997-12-22 m. J.
Krikštaponiui suteikto
kario savanorio teisinio statuso teisėtumo.
(Žodžiu, „prisidirbo“ ir
Centro vadovybė, neimdama jokios atsakomybės už atliktas
klaidas, kitas institucijas kvaršina ir net nebando
ieškoti pati savo klaidų, o, greičiausiai, buvusios
direktorės - jau tuometinės Seimo narės ir du kart
buvusio mūsų šalies Prezidento apkaltinimo politiniu
tikslu, tik pagal komunistuojančio bolševikinio Lietuvos
Anarchizmo pradininko Evaldo
Balčiūno paskleistą
paskalą, kuris sulaukęs J. Krikštaponio sesers mirties,
be jokios etikos, net gedului nepasibaigus, tą paskalą
paskleidžia 2011-04-10BalčiūnoPASKALA, kai
J. Krikštaponio artimieji ir jam paminklų statymo
organizatoriai net nebuvo girdėję apie jokį „Juozo
Baltarusijoje“ buvimą.
O tada vienas iš aršiausių paleckininkų ir tada iškart,
panašu, kad prasideda ...?)
Taigi, galima tik išsivaizduoti, kai pridedami net
248 lapai, „papildant“ (taip
tame rašte parašyta) buvusį „2014-12-19“
ATMESTĄJĮ raštą.
Svarbiausia, tų dokumentų kratinio pristatyme NET NĖRA
JOKIO PAAIŠKINIMO, kaip prie pažymos priderinti tuos
naujai pristatytus dokumentus. Taigi, tame dokumentų
sąraše, kuriame šio žodžio nėra, o yra pavadinimas DĖL
JUOZO KRIŠTAPONIO (KRIKŠTAPONIO) TEISINIO STATUSO ir
nėra net tikros paskirties, ant prokuratūros „stalo
prikratyti“ net 28 dokumentai
be jokių paaiškinimų, kai „pažymoje“
priskaičiavau tik 8 dokumentus
minimus.
Tai ką su kitais 20-čia
dokumentų veikti ne istorikams ir ne tų dokumentų
šeimininkams? Kas
per LGGRTC tyčiojimasis iš kitos srities specialistų?
Negi teisininkams reik kvalifikaciją keisti ir pradėti
užsiiminėti tuo, kas jiems nepriklauso, kad suprasti „prikratytų“ dokumentų
paskirtis?
Taigi, paanalizuokime, kas prikišta:
1. Šokiruoja prikišti
net nieko dėto Jono Rutkausko ir kažkokio J. Rutkausko
pateikti 6 dokumentai, nenurodant tikslaus vardo, kurie
„pažymoje“ net visai neminimi, ir nėra nei vieno
dokumento Stasio Rutkausko, kuris „pažymos“ 3-čiame psl.
paminėtas.
2. Stasiui
Rutkauskui pagal „pažymą“ turėtų priklausyti tardymo
protokolas (LYA. f. K-1, ap. 58, b. t. 47386/3, t. 3,
l. 337, ap.46, b. 1287, l. 20), tačiau tarp pateiktų
dokumentų su tokiu adresu nėra.
3. Vadinaisi, 7 dokumentai
prikišti nereikalingi ir reikalingiausio dokumento
nepateikta. Tai
tada, ką
norėta nuo prokurorų nuslėpti, prikišant visai kito
vardo asmens bendrapavardžio net 7 dokumentus?
4. Kokiu
tikslu prikišti prokurorams „pažymoje“ visai neminėti ir be
paaiškinimų įvairūs nutarimai dėl liudininkų arešto, dėl
kardomosios priemonės, asmens anketos ir ...? Ar juose
yra nurodyti reikalaujami liudininkų adresai? Kodėl
nenurodoma pašalinių dokumentų paskirtis, ir ką jie
bendro
turi su J, Krikštaponiu?`
5. LCVA
archyve mano atlikto A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42
fotografavimo karių 1-mame lape pagal Eilės numerį 63įsak yra
Eilinis Rutkauskas
Juozas, priklausantis I-ajai kuopai, kai Rutkauskas
Stasys yra
II-osios kuopos Eilinis pagal Eilė Nr. 169 ir garsiajame
KGB-istų sudarytame Sąraše nurodomas kaip sūnus Liudviko
1913 gim. m., gyvenantis Karagandoje Saratotovskaja
gatvėje 9-11, pagal bylą Nr.28916 teistas
„už banditizmą“, apklaustas
Salelionio byloje .
Tai labai svarbi aplinkybė, kad jis buvo partizanu‘ kaip
ir Juozas
Ūselis, kuris privalėjo žinoti, jog jo kolega J.
Krikštaponis žuvęs, nes partizanavo Ukmergės krašte,
tai ir S. Rutkauską apie tai galėjo jis ar kažkas iš
partizanų informuoti, kad reikia versti kaltę žuvusiajam
... Juolab, S. Rutkauskas nei J. Salelionis, kurio
byloje buvo apklaustu, dėl J. Krikštaponio priešingai
liudija, galimai, SAVĘS GELBĖJIMO TIKSLU SU J. ŪSELIU
PRIEŠ TEISMĄ PRIVALĖJO VERSTI KALTĘ ŽUVUSIAJAM ... Tai
psichologinė-loginė tikimybė, nes po 1962 m. Vilniaus
teismo kuopų vadai Z. Kemzūra su J. Ūseliu buvo
sušaudyti. Todėl istorikams
vadovautis sušaudytojų „parodymais“ daugiau nei ciniška,
ignoruojant psichologinius-kriminologinius niuansus,
kaikaltinamieji,
gelbėjantys savo gyvybę, J. Krikštaponį galėjo
KGB-istams pakišinėti vien dėl to, kad jis žuvęs ir kad
jam jų kaltes suversti.
6. O
tokio „Jono Rutkausko“ pusės tūkstančių bataliono
karių sąrašuose aš neradau. Gal neįžiūrėjau kai kuriuose
blogos kokybes nuotraukose? Todėl labai įdomu, dėl ko
teisininkams LGGRTC pakišinėjo kažkokio Jono Rutkausko
dokumentus, kurio tokio gali nebūti? Reikia patikrinti
pagal to rašto paskutiniojoje 28-toje pozicijoje
nurodytą 1941 10 06 įsakymo Nr. 42 pateiktus 9 lapus.
Jeigu atsiras ten dar ir 3-čias bendrapavardis
Rutkauskas, būsiu dėkingas. Bet vis tiek ne aišku, ką
jis bendro turi su kito „pažymoje“ nurodyto Stasio
Rutkausko
parodymais?
7. Kelia
įtarimą teisininkams 24-toje ir 25-toje pozicijoje
nurodytos pateiktosios 1941 10 21 vokiečių 11-tojo
rezervinio policijos bataliono pranešimo apie specialias
priemones Minske nuo spalio 14 iki 21 d. vokiečių kalba
ir tų pranešimų vertimai, kuriose pagal NKVD-istų E.
Rozausko Baranausko
Rukšėno bei kitų autorių knygos „Masinės žudynės ...“ 312-313
pslnuotrauka. to
vokiečių rezervinio bataliono tuo pačiu laiku atliktų
masinių žudynių ataskaitoje yra minimi 625 ir kitu
atveju 1115 komunistų
nužudymai Minsko MIESTO stovykloje, kurių pritempimas
prie UŽ Minsko MIESTO esančiai Miško karo belaisvių
stovyklai, kurioje tokių „komunistų“ būti negalėjo po
liepos mėnesio filtracijų, ir bandant teisininkams
įtikinti, neva, ten „J. Krikštaponis vadovavo žudynėms“,
kurios ten spalio mėnesyje tokios būti negalėjo, nes jos
(filtracija) vyko liepos mėnesį Drozdų kaime, todėl
tokių galimai pašalinių dokumentų (tai reikia
patikrinti, nes aš spėlioju pagal minėtos knygos
parodymus) primetimas
gali būti irgi kaip bandymas apkvailinti Generalinę
prokuratūrą su visai ne tais ir ne tų žudynių
dokumentais, ką jau naujose LII(Lii) ir LGGRTC
„pažymose“ tai jau daroma-rašoma akivaizdžiausia
nesąmonė; turėtų buti matoma net vaikams, jei jie
skaitytų tokias naujausias „pažymas“.
8. Priešpaskutinėje
27-toje pozicijoje parodytas NKVD generolo mjr.
Kapralovo raštelis įrodo, kad IŠ TO RAŠTELIO ISTORIKAI
PRIVALĖJO
ŽINOTI APIE J. KRIKŠTAPONIO KALINIMĄ KALĖJIME IR TODĖL LGGRTC
NETURĖJO TEISĖS PRIEŠ NUO NACIŲ NUKENTĖJUSĮJĮ RAŠYTI
SKUNDĄ, neištyrus, kada jis buvo kalinamas. Be
to, nei šis NKVD generolas, nei jo raštelis minėtoje
LGGRTC 2014-12-19 “pažymoje” nebuvo minimas, o aptikus
tą raštelį, privalėjo nutraukti skundo teikimą. To
nepadarius, galima
manyti apie sąmoningą Centro siekį apšmeižti didvyriškai
žuvusįjį asmenį.
BalčiūnoPASKALA
-
kitasLGGRTC - 2015-02-12
raštas Nr. 13R-43 raštas
Gen. prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento
vyriausiojo prokuroro pavaduotojui Žydrūnui Radišauskui su
pateiktais 28-ais
dokumentais, kurio internetinis adresas yrahttp://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_04.pdf
įsakymo -
įsakymo Nr.
42 karių 2-ojo lapo archyvinio įklijavimo 161 numerio
didelės raiškos nuotraukos vaizdo internetinis adresas
yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_111047.jpg
nuotrauka -
knygos „Masinės žudynės ...“ 312-313 psl. to puslapio
nuotraukos vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/minske/kn-mas-zud-pagr-citata-312-osl.jpg
atmetė Generalinė
prokuratūra 2015-01-22
raštu Centrui Nr. 17.2-829
atmetė ir to atmesto rašto internetinis adresashttp://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_03.pdf
LLKS1
- kad NĖRA OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ, Generalinė prokuratūra
2016-01-22 raštu Nr.. 17.2-841atsakė Lietuvos laisvės
kovotojų sąjungai (toliau LLKS), kur to rašto kopijos
vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/laiskai/tyrimai/luk-pirat/impul/falsifik/gen-pr-llks-ui.jpg
|
...17-toji tema: Kur
elementariausia etika moksliniame žurnale?
Šiaip, nuo
pastarojo nelabai ką geriau atrodo garbingo
mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022
Nr. 1(51) 13-14 psl.
visai ne garbinga„mokslinė
?“ pastaba
tokia: „34
LLKS pirmininkas J. Burokas rašė, kad 1944 m.
pabaigoje tardoma J. Krikštaponio sesuo Veronika
Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo
Lietuvoje, nebuvo išvykęs į Baltarusiją, tarnavo
generolo Povilo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje
ir savo tėviškėje net slapstėsi nuo raudonųjų
partizanų. Esą J. Krikštaponio dukterėčia pasakojo,
kad jis pabėgo iš bataliono, nes netikėjo nei
sovietais, nei vokiečiais. Šiuos
liudi-jimus reikia vertinti rezervuotai, nes
artimieji galėjo būti suinteresuoti nuslėpti jo
tarnybą 2-ajame batalione, žr.: J. Burokas, „Kas
apgins pulkininko Juozo Krikštaponio garbę?!“,
prieiga internete: https://
slaptai.lt/jonas-burokas-kas-apgins-pulkininkojuozo-krikstaponio-garbe/
[žiūrėta 2022-01-12]“.
(P.S.: sakinį padidintu šriftu ir kursyru
paženklinau violetine gėdos spalva, ties ko reikia
susimąstyti, į kur istorijos mokslas eina.)
Visų pirma, dėl, neva, dėl
„artimųjų, galėjusių būti suinteresuotais
nuslėpti“ kažką, tai, paprastai, TURINTYS KAŽKĄ
NUSLĖPTI, NIEKADA SU KRAŠTOTYRININKAIS NEBENDRAUJA
ir šią taisyklę istorikas turėtų žinoti, o ne niekus
rašinėti net moksliniame žurnale.
Ir, aplamai, skaitant, ale, „citatą?“ J.
Buroko, net negalima suprasti, kur cituojamojo
žodžiai, o kur jau tos citatos komentavimas.
Neįsigilinus, galima ir lengvai apsigauti, kad,
neva, jau „Burokas iš artimųjų tyčiojasi“, nes jei
po puslapio apačioje duodamos citatos su nuorodomis
į tą citatą, tai pagal
mokslinę logiką reiktų komentuoti pagrindiniame
puslapyje, o ne sugrūdus mažu šifru, kad skaitytojas
apsigautų.
Todėl tokia manipuliacija jau panaši
į„mokslinį chuliganizmą?“, jei,
aplamai, toks egzistuoja? Tuo, labiau, kad, tame
straipsnyje aptikau net keliolika manipuliacijų,
skaitytojams apgauti, dėl,
ko, matyt, ir minėta Komisija apsigavo, kurios nariu
ir autorius yra. Mokslininkui moksliškai reiktų
atpasakoti kad ir „Esą J.
Krikštaponio dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš
bataliono, ...“.
Pirmiausiai, „pabėgimą“ dukterėčia gali maišyti, su
iš Raudonosios armijos dezertyravimu. Be to, neaišku
katra dukterėčia, nes vyresnė sesuo Elena negyveno
su tėvais ir apie brolį Juozą galėjo mažiau žinoti.
Todėl natūraliai prisiminimai išsikraipo.
Todėl mokslininkui priedėlis „Esą“ jau
kertasi su moksliniu principu ir yra iš patyčių
sferos, nes lygiai tą patį teigė ir buvusi J.
Krikštaponio žmona, tik jau ne bet kur, o NKVD
tardytojams, ir istorikas privalo tą teiginį žinoti.
Tik ten žmona realiau pasakė, jog vyras jos „...
BĖGO iš vokiečių ...“. Jei būtų „PAbėgęs“, tai būtų
sušaudytas už dezertyravimą. O pasakymas, kad „bėgo“
- tai jau apie ilgą bėgimo procesą daug ką pasako
tas vienas žodis, - apie tai pratęsiu aiškinimą
žemiau
...
Juolab, ir atrinkta citata žemiau kritikos,
kurio tokios moksliniame žurnale neturėtų būti,
tokius niekus rašant, kaip „sesuo
Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo
Lietuvoje, nebuvo išvykęs į Baltarusiją,“ Pirmiausiai,
mokslininkas privalo žinoti, kad J. Krikštaponio
sesuo ištekėjo, jau grįžusi į Lietuvą po keliolikos
metų kalinimo ir tremties. Ir istorikas privalo
žinoti, kad tame tardymo protokole žodžio „Baltarusija“
būti ne kaip negalėjo, nes apie ją artimieji žinoti
nieko negalėjo, išskyrus, dukterėčias, kurios apie
šią Rytų kaimyninę šalį tik iš čia aukščiau paminėto
Evaldo Bačiūno sužinojo.
Taip, kad jeigu E. Burokas neturėjo
galimybių atsiversti karo laikų baudžiamąją bylą ir
laisvai žurnalistiškai prikūrė du žodžius, tai
istorikui derėtų geriau klaidas oponentų taisyti, o
ne iš jų tyčiotis. Kitaip gaunasi labai grubus
skaitytojų apgaudinėjimas.
Taip, kad, APIBENDRINIMUI SAKAU, KAD JEIGU NEBŪTŲ
KRAŠTOTYRININKŲ FIKSUOTŲ DUOMENŲ APIE J. KRIKŠTAPONIO
SLAPSTYMĄSI NUO VOKIEČIŲ, TAI ŠIO TYRIMO NIEKAS MANE
NEBŪTŲ PASKATINĘ ATLIKINĖTI.
Dar
kartą ATSIPRAŠAU, kad šis
darbas dar nebaigtas - jį reikės daug metų tęsti -
tęsti, visų pirmą, manau, kad privalės visi, kas su
istorija yra susiję, nes jau ne sovietiniai metai ir
archyvai jau visiems prieinami. Todėl istorikai,
gyvenantys praeitimi, privalėtų nustoti piktnaudžiauti
archyvais.
Šios archyvuose
surinktos
ir apibendrintos medžiagos autorius
Vytenis Aleksandraitis
2024-08-09
Jonava
Paskutinis lapas su
parašu |
|
|
|
|