T  U  R  I  N  Y  S   

1.    -oji tema:

      Negi, tikrai, J. Krikštaponiui atminimas Ukmergėje Maskvai  „džiaugsmas“? Iš kur tokia „žinia?“?

     Svarbiausieji J. Krikštaponį ginantieji liudininkų parodymai

     Aplaidžiausio „tyrimo“ įrodymu tapo sukurpta fantazija dėl asmenvardžio ..., ignoruojant svarbiausius archyve saugomus dokumentus

95 psl.

:   Panašu, jog A. Impulevičiaus galimai klastoti dokumentai buvo skirti GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti

117 psl.

     Kad J. Krikštaponis galėjo neišvykti į Minską, - tai galima įsitikinti archyve; TIK VISUS dokumentus peržiūrėjus ir atmetus aukščiausio lygio apgavystę

139 psl.

     Komisija nebūtų balsavusi, jei būtų žinojusi „pažymos grožybes“ ir visas istorines plonybes prie Šventosios

162 psl.

      AČIŪ monografijai „Vepriai“, atskleidusiai mūšių prie   Šventosios baisumus

172 psl.

     IŠ NAUJO REIKIA TIRTI 
 Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ

177,5 psl.

       Ukmergės konferencijos pranešime prieštarauta jai skirtoje Pažymos duomenims

181 psl.

    ...ODIOZINĖ M. KAČIULIO FIGŪRA, LEMIANTI J. KRIKŠTAPONIO ATMINČIAI  ir jo skandalingiausi susipainiojimai „liudijant“.

192 psl.

    Ar ne dokumentų archyve studijavimo ignoravimo dėka pasidarė 11 apgavysčių, skirtų visuomenei, mokslininkams ir Komisijai apgauti?

208 psl.

     Jei dabar ne karas Ukrainoje, tai J. Krikštaponio visi smerkėjai būtų jau atsiprašę

       Bręsta Gineso rekordas dėl Atminimo naikinimo; pagal pridėtą neaiškią „pažymą“, kurios pabaigoje prieštaravimas dėl „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ ir siūloma tyrimus atlikti.

219 psl.

226 psl.

    2014 metais LGGRTC vadovybė ignoravo Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisės komisijos pasiūlymą pateikti J. Krikštaponį charakterizuojančius duomenis.

229,7

     Kaip 2014-2015 metais LGGRTC  bandė kvailinti LR Generalinę prokuratūrą

     ... tema: Kur elementariausia etika moksliniame žurnale?

239 - 241 psl.

 Kiekvieną temą galima atskirai atsidaryti.

Šios archyvuose surinktos
ir apibendrintos medžiagos autorius

Vytenis Aleksandraitis

2024-08-09
Jonava

Paskutinis lapas su parašu

-62-

TOLIAU DĖSTYMAS PAGAL TEMAS:

1-oji tema:  Negi, tikrai, J. Krikštaponiui atminimas Ukmergėje Maskvai  „džiaugsmas“? 
Iš kur tokia „žinia?“?
 

     Kai dar niekas nežinojo paskalos apie, neva, „Krištaponį žudikams tarnavusio“ paskleistos probolševikinio Anarchizmo ir ekstrimistinio ANTIFA veikėjo Evaldo Balčiūno, tada Panevėžio rajono pakraštyje šalia A. Smetonos ir J. Krikštaponio gimtojo Užulėnio; Šilų bibliotekininkė ir  kraštotyrininkė Audronė Astrauskaitė, užrašinėjusi žmonių atsiminimus, labai daug bendravo ir Su J. Krikštaponio seserimi Veronika, bei jos brolio Partizanais, vieno iš jų Audronė užrašė prisiminimą tokį:

„Papasakojo Bronius Juospaitis

                             Man teko dalyvauti kautynėse, kuriose žuvo Juozas Krištaponis. Mūsų būrio vadas Eitmanavičius – Rupūžėnas pasiuntė mus užmegzti ryšius su J. Krištaponiu. Žinojom, kad jis išrinktas Vyčio apygardos vadu, kad jungia partizanų būrius į apygardą. Nuėję į Ukmergės rajono miškus, trečią dieną sutikom Vaitelio būrio vyrus. Jie nuvedė mus į J. Krištaponio stovyklą. Nuėjom apie pirmą valandą nakties: mes trys ir du Vaitelio vyrai. J. Krištaponis pasakė: „Jūs pavargę, eikit pailsėti, rytą aptarsim reikalus.“ Auštant stovykla buvo užpulta. J. Krištaponio būryje buvo apie penkiasdešimt vyrų. Mūšis vyko 5-6 val. Kareiviai, gal pritrūkę šovinių, puolė su durtuvais, o partizanai buvo gerai ginkluoti, pylė automatiniais ginklais. Mes prasiveržėm iš apsupimo, man liko tik vienuolika šovinių. Pabėgom, užėjom pas D. Vaitelį. Vienas partizanas sakė matęs, kaip vadas J. Krištaponis, parkritęs ant kelių, viena ranka užsikabinęs už eglutės dar šaudė iš pistoleto. Sužinojom, kad vadas žuvo. D. Vaitelis davė mums šovinių, ir mes grįžom į Rodų pušyną prie Krekenavos.

                             J. Krištaponis buvo tikras patriotas, geras organizatorius.“ (dagiau užrašymų yra internetiniu adresu http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/index-veronik-krikstaponyte-uzr-astrausk.htm )

     Kaip, matome, šiame mūšyje maskvėnų žūti turėjo labai daug. Todėl visais loginiais  atžvilgiais J. Krikštaponiui Atminimą šalinti reikalavimai su vykdomais to šalinimo veiksmais labai naudingi yra ypač Rusijos ekspansijai Ukrainoje. Juolab, su karu Ukrainoje ir prasidėjo tie šalinimo veiksmai.  
        Tačiau, kaip visad, per LRT priešingą nuomonę 2023-08-11 radio klausytojams įteigė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vadovas  Ronaldas Račinskas:

Jis LRT Radijo RINGO laidoje¹³, kurioje be taisyklių buvo „daužomas-spardomas“ miręs-žuvęs asmuo.

     Iš šio pasakojimo aišku, kad jei NKVD kariuomenė buvo varoma be šovinių, tai tų NKVD-istų turėjo žūti žymiai daugiau, nei žuvo Partizanų. Tai koks „džiaugsmas“ Maskvai? Kodėl LRT naudojama mūsų žmonėms klaidinti?

       Be to, Maskvos Lubiankoje FSB, tikrai, žino, kad „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ nebuvo, nes tai  1981-1982 m. m. buvo  pati KGB nustačiusi  iš 1941-10-06 A. Impulevičiaus įsakymo į Minską Nr.42 išvykai:   

45 pav.: KGB-istų sudarytas (galima ir VISĄ pirmąjį psl. atsidaryti šio dokumento) J. Krikštaponio 2-osios kuopos Sąrašo viršutinė pagrindinė dalis, nurodant, kokiu dokumentu (įsakymu Nr. 42 sudarytas tas Sąrašas, ir nurodyta archyvo adresas, kuris šiuo metu yra Lietuvos centriniame valstybiniame (LCVA) archyve, kuriuos aš nufotografavau ir kai ką pamačiau - tą ir parodysiu viską čia žemiau. Matome, nurodyta J. Krikštaponio kuopos pareigybė VIENASKAITOS  formoje ir IŠVYKOJE į Minską RODOMAS KAIP KUOPOS VADAS Nikodemas REIKALAS, sūnus Simono ... Ne tas tėvavardis Juozui Krikštaponiui pripaišytas todėl (čia mano versija), kad KGB-istai nežinojo, jog paauglystėje J. Krikštaponis pakeitė savo pavardę (viena raide sutrumpino per neraštingus pasų stalų darbuotojus) ir todėl jam kitą „tėvą pripaišė“, kuris kažkur Ukmergės krašte gyvena ir kurį aptiko e-pavelde (tokio daikto LGGRTC ir Istorijos instituto istorikai nežino, ir tai įrodo jie savo „pažymose“)  buvusi Karo muziejaus ilgametė darbuotoja Violeta, kuri šiuo metu JAV gyvena ir vadovauja Istorikų klubo socialiniam tinklui. 
Įspėju, jog daug kas klysta, kad N. Reikalas pakeitė J. Krikštaponį todėl, kad, neva, „gaujoje buvo užmuštas“. O čia ir yra ta problema, kad reikia suvokti, ką skaitai ir kokius dokumentus vartai. Čia KGB-istai užmušimą parodė, kad nereikėtų ieškoti, nes tas Sąrašas sudarytas, kad visus kuopos  karius traukti į baudžiamąją atsakomybę, neva, už „kolaboravimą“, nors visiems šio 2/12 bataliono kariams, kaip buvusiems Raudonosios armijos kariams, reikėjo rinktis,  arba Karo belaisvių stovyklą ir joje numirti, arba bandyti išgyventi savisaugos batalione. Todėl SOVIETIŠKASIS-RUSIŠKASIS „ k o l a b o r a v i m o“ TERMINAS NETEISINGAS. (Iš J. Semaškos sūnaus Alvydo parodymų) Juk, labai daug kas dezertyravo - rizikavo gyvybes, bet nusikaltimuose dalyvauti nenorėjo. Pavyzdžiui, jei J. Krikštaponis nebūtų prieš nacius protestą atlikęs, tai, kai teisę išmanantis, gal ir A. Impulevičių būtų prilaikęs, taip, kaip ir vokiečius sustabdė nuo nusikaltimo?        Taip, kad Maskva ATVIRKŠČIAI pagal logiką privalo reaguoti į J. Krikštaponio paminklo problemą, nei yra įsitikinęs ponas Ronaldas Račinskas dar ir dėl to, kad dėl J. Krikštaponio išlaisvinimo galėjo būt kaltinamas mūsų generolas Stasys Raštikis.

      Todėl labai reikėtų, kad buvęs žymiu sportininku-šauliu Ronaldas Račinskaspaaiškintų, iš kur gali atsirasti Maskvai „džiaugsmas“, prieš Maskvą kovą organizavusiam ir didelę gausybę maskvėnų paklojusiam? Kaip galima tokius niekus teigti per svarbiausiąją  žiniasklaidos LRT priemonę ir klaidinti klausytojus?

     Taigi, jau šį savaitagalį Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 150-mečio jubiliejaus prieigoje, būtina kuo skubiausiai paskelbti, kad, būtent, dėdės Antano dėka, bei jo artimųjų - Švietėjų dėka J. Krikštaponis išsiugdė nuo visuomenės nuslėptą Humanistinę pasaulėžiūrą, dar ir Humanistinės pedagogikos dėka, taikytos Marijampolės Jono Rygiškio gimnazijoje. Joje tik Humanistinės pedagogikos, akcentuotos į SAVIUGDĄ pagrindu J. Krikštaponis tapo garsiu sportininku, kaip ir jojo bendramoksliai-varžovai tapo Lietuvos sporto teorijos pradininkais bei Lietuvos sporto pasaulyje garsintojais.

     Visą tai atskleidžia atsiminimai tos pačios A. Astrauskaitės, užrašyti pagal Juozo Krikštaponio sesers pasakojimo fragmentas yra toks:

Veronikos Krištaponytės – Juodienės prisiminimai

                      Mano brolis, Lietuvos kariuomenės karininkas, partizanų Vyčio apygardos įkūrėjas Juozas Krištaponis, gimė 1912-aisiais metais Užulėnio kaime. Pradėjo mokytis Lėno pradinėje mokykloje. Paskui mokėsi Raguvoje. Ten gyveno mūsų pusseserė Morta Dvilaitienė, progimnazijos mokytoja, mamos sesers dukra. Vėliau brolį Juozą pervedė į Marijampolės sustiprintą mokyklą. Ten išvažiavo trys mokiniai. Du pabėgo, kad buvo sunku mokytis, tik brolis vienas liko. Iš Marijampolės jis stojo į Kauno karo mokyklą. Baigęs karo mokyklą, buvo paskirtas į II-ąjį pėstininkų pulką Kaune, buvo jaunesnysis leitenantas. Apie 1939-uosius metus gavo kapitono laipsnį. Brolis buvo sportininkas – disko metikas, rutulio stūmikas. Lietuvoje buvo laimėjęs pirmąją vietą rutulio stūmime, Latvijoje tarptautinėse varžybose – antrąją vietą. Turėjo daug sportinių apdovanojimų. (P.S.: Nors dėl paskutiniųjų dviejų teiginių pseudoistorikai bando teigti, kad tai „išsigalvojimai“ artimųjų, nes kaip „istorikai?“ nesigaudo asmeninėse bylose, o, kad J. Krikštaponis įėjo į Lietuvos lengvosios atletikos istoriją, davęs tolimiems įrankių skrydžiams, garsinantiems Lietuvą pasaulyje  - tam įrodymas yra per Lietuvos čempionatų protokolus, kuriuos studijuoti galima 15-toje temoje)

                      Brolis dar norėjo mokytis toliau, pirkosi knygas, bet prasidėjo karas. 1941 metais jis sugrįžo pas mus. Pėsčias parėjo iš Vilniaus. Buvo vedęs, žmona pasiliko Vilniuje. 

                      Kai brolis Juozas mokėsi, teta Julija davė pinigų mokslui, ir dėdė prezidentas truputį padėjo. Paklausinėdavo, kaip sekasi. Prezidentas atvažiuodavo aplankyti, sakydavo, kad pas jus linksma, kad jūs visi dirbat, viskas tvarkoj pas jus, pasidžiaugdavo. Brolis Simonas, kai tarnavo kariuomenėj, niekam nesakė, kad jis prezidento sesers sūnus. Pažįstamiems iš to paties kaimo prigrasė nesakyti. Brolis Juozas, mokydamasis karo mokykloj, taip pat niekam nesisakė. Kai baigė mokslus, prezidentas atėjo pasveikinti. Tik tada visi sužinojo, kad jis prezidento sesers sūnus.

     Aš buvau pati jauniausia šeimoj, ilgai ganiau žąsis, vėliau -  avis.

-66-

46 pav.: Nikodemą Reikalą vadovavus žudynėms liudijimai. Galima pasididinti.

47 pav.: ištrauka iš 2021-12-03 Ukmergės konferencijai paruoštos Pažymos 5 psl. viduryje. Galima pasididinti.

AČIŪ Mindaugui Pociui, parodžius ir Joną Arlauską, net 1961 m. liudijusiam, kad kuopos vadu buvo N. Reikalas. Tai jau žymiai patikimesni 5 liudininkai (jie bus žemiau) neliudijantys Baltarusijoje buvus J. Krikštaponį ir liudija N. Reikalą bei J. Krikštaponio pavaduotoją Tamošiūną. Tik kodėl M. Pocius „nepastebėjo“ Kauno VII-tame forte žydų žudynių paminėtino fakto ir nepaminėjo tai savo Pažymoje? Negi tai „nesvarbu“, N. Reikalui pakeičiant Kauno kalėjime sėdintį J. Krikštaponį?          Svarbiausia, reikia A Č I Ū tarti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau LGGRTC, arba Centras), kuris į mano pateiktus klausimus MOKSLIŠKAI atsakė net 14 psl. apimties 2021-11- Nr. 55R- atsakymus ne tik čia aukščiau 2 pav.:  paminėtų liudininkų žymiai detalesnį pateikimą, bet ir naujajame tyrime, kuriame tarp visų naujai atrastų liudininkų, atradau DAR VISUOMENEI NEŽINOMUS k e t v i r t ą  IR  p e n k t ą  PATVIRTINIMUS, jog J. Krikštaponis, kaip ir, NEGALĖJO BŪTI Baltarusijoje, kurį čia žemiau 4 - 7 paveiksliukuose (toliau tekste „ pav.:“), naujausią rodau pirmiau, o kitus 3-is jau žinomus patvirtinimus žemiau:      -70-       4-7 pav.: dokumentų ištraukos, kurių kiekvieną atskirai galima su pele bakstelėti ir įeiti į tų dokumentų platesnius-išsamesnius vaizdus.         Kaip 4 pav. matote, aukščiau M. Pociaus paminėtame NAUJAME TYRIME iš 9-ių paminėtųjų aptiktame 1961-07-20 apklausos protokole Henrikas Salelionis aiškiai parodė, kad 2-ai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo - ltn. Tamošiūnas, lygiai taip pat, kaip ir 5 pav.: KGB sąraše nurodyta, jog 2-os kuopos vadas yra J. Krištaponis, o nuo 1941 m. spalio mėnesio Nikodemas Reikalas. Tą patį patvirtina ir Henrikas Salelionis, bei J. Vėsa.         Vadinasi, KGB tyrėjai, tikriausiai, matydami GESTAP-o dokumentuose apie J. Krikštaponio  suėmimo ir kalinimo Kauno kalėjime faktą, todėl jo išvykos nuo 1941 m. spalio 06 d. į Baltarusiją nerodo - rodo 2-os kuopos vadu ginklininkąNikodemą Reikalą, kuris, matyt, su Vladu Tamošiūnu pakeitė į kalėjimą atsidūrusį J. Krikštaponį, nes pastarasis buvo I-ojo būrio vadas ir buvo, matyt, kaip kuopos vado pavaduotojas?  Tas 5 pav.: KGB sudarytas Sąrašas paimtas iš L. R. Generalinės prokuratūros 2015-01-22 Nr. 17.2-841 rašto priedų, kuriame nurodoma, jog dėl J. Krikštaponio „kaltės“, nesant objektyvių duomenų, nėra teisinio pagrindo dėl jo kreiptis į teismą. Spėju, kad tas KGB Sąrašas ir buvo tuo kertiniu dokumentu atmesti kaltinimą, L. R. Generalinei prokuratūrai net nežinant, kad J. Krikštaponis buvo nacių kalinamas. Kaip tik, tame KGB Sąraše nesimato, kad nuo 1941 m. spalio mėnesio N. Reikalui tapus kuopos vadu, „galėjo“ būti „du vadai“, kaip teigė M. Pocius - tai blaiviai mąstantiems nesuvokiama - nesuvokiama ir man, kaip tarnavusiam karinėje tarnyboje. Du vadai (pakaitiniai) gali būti tik tuo atveju, kai jie yra pavaduojantys, pagrindiniam-įstatyminiam negalinčiam eiti savo tiesioginių pareigų. Tašką M. Pociaus Krikštaponio-Reikalo kaitos teiginiui deda dar vienas - PENKTASIS M. POCIAUS NUSLĖPTASIS paminėto naujojo tyrimo Juozo Vėsos 1962 m. teiginys toks:        53 pav.: Juozo Vėsos liudijimas, papildantis Henriko Salelionio teiginį ir taip pat  Stanislovo Gervino, lyg. ir psichologinis prievartavimo bandymas 1948 m. N. Reikalo žudynėse paliudijimą po 14-os metų pakeisti į J. Krikštaponį, kaip tai pakeitė Martynas Kačiulis. Galima pasididinti.         Kaip matome, ir čia, kaip pagal H. Stalelionį, kažkur Krištaponis išnyksta, kai jo niekas kaitalioti neturėtų kaip pastovų įstatyminį vadą. Taip. kad, gali patys kariai nesuprasti, kada išnyko Krištaponis, kai jiems turėjo būt tvirtinama, kad jie yra Krištaponio kuopos kariai, nors jojo nebuvo Baltarusijoje. Bet, štai, še, Tau, jųjų (t. y. Krištaponio) pavaduotoją Tamošiūną keičia N. Reikalas? Ar ne todėl, kad Tamošiūnas, taip pat iš Ukmergės žemės, kaip ir Krištaponis, nuo Siesarčio krantų Valtūnų kaimelio šalia Šventosios, matyt, jam buvo nepriimtinas vadovavimas žudymui ir gal galėjo apsimetinėti nemokančiu tokioms operacijoms vadovauti? Gal, todėl N. Reikalą skyrė kaip patyrusįjį žudymui vadovauti? Taip aš maniau, kol nepamačiau čia aukščiau pristatyme pateiktojo Vuosaičio liudijimo, o taip pat ir kitų pristatytų apie Tamošiūną labiausiai liudijančius Baltarusijoje, kaip 2-aijai (J. Krikštaponio) kuopai vadovavusiam. Ar tie liudijantys savo noru liudija, ar jie buvo verčiami „liudyti“, tai irgi okupacinėmis struktūromis pasitikėti negalima ir reikalingas nuodugnesnis tyrimas.            Taigi, kaip matome  J. Vėsos liudijimas papildo Henriko Salelionio teiginį, pridedant N. Reikalą!          Tuo labiau, lyg,  o su Stanislovu Gervinu, tas pat daroma, ką ir su M. Kačiuliu, kad dar gyvą N. Reikalą pakeisti į žuvusįjį J. Krištaponį? Kaip tada galima vadovautis sovietinių organų "tyrimų" duomenimis. Taip maniau, kol neatradau M. Kačiulio prisipažinimo, todėl po to, kad KGB kaip ir gynė J. Krikštaponį, savo sudarytame 2-osios kuopos sąraše, rodydama Baltarusijoje kuopos vadu esant N. Reikalą, todėl taip manomas daugelių, jog, neva,  „KGB norėjo apšmeižti J. Krikštaponį dėl A. Smetonos sukompromitavimo“ - tokiam būgštavimui pagrindo nėra, nes tada KGB negalėjo numatyti, kad grius Sovietų Sąjunga ir Lietuva bus nepriklausoma, kad ją reiktų kompromituoti.         Kad J. Krikštaponio nė nebūta Baltarusijoje, tą patį matome6 pav.  ir iš Juozo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės PASAKOJIMO LOGIKOS, kad brolio suėmimas buvo vokiečių okupacijos pradžioje, kur po kelių mėnesių kalinimo, grįžęs namo, slapstėsi VISĄ vokiečių okupacijos laikotarpį. Jeigu jis būtų kalėjęs  „po demobilizacijos ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos “, kaip 2021-12-03 konferencijos pagrindiniame pranešime, galimai. klaidino Mindaugas Pocius, tai tada sesuo būtų pasakiusi „pusę“, arba „dalį“ vokiečių okupacijos laikotarpį, arba, žodžio „VISĄ“, visai nebūtų minėjusi, o tada J. Krikštaponis nebūtų galėjęs 1944 m. liepos 20 d. nei  suruošti Partizanų sąskrydžio ir nebūtų galėjęs suorganizuoti su lėktuvu iš Vokietijos ginklų parskraidinimo, nes tik grįžusiam iš kalėjimo, ir, dar vienoje kameroje su komunistais pasėdėjusiam, tikrai, vokiečiai ginklų nebūtų patikėję. Be to,komunistai suiminėjami buvo tik 1941 m. o vėliau jų neturėjo likti.         Bet, deja, kaip matome 7 pav.:, NKVD generolas „nuslėpti“ ką nors „bandito“ karo meto veikloje, tikrai,  jokių motyvacijų turėti negalėjo.    Juolab,  matome, kad NKVD generolas - keistai net net 7-is mėnesius delsė, matyt, studijavo savo auką, kol atsiskaitė už J. Krikštaponio būrio sunaikinimą. Juk, sovietinių „išvaduotojų“ nuo nacių nukentėjusiojo ANTInacio SUNAIKINIMAS, tikrai, politiškai nepuošė naikinimo ataskaitos, - todėl ar ne galima paaiškinti net 7-ių mėnesių tempimą-ieškojimą, kad ką nors surasti; ką veikė jųjų auka karo metu  ir kaip ją „sunacinti“? (P. S.: kursyru man anksčiau kilę klausimai iki Ypatingo archyvo studijavimo)        (Tai ar ne analogiškai dabar V. Putinas „sunacina“ visą ukraJinų Tautą?) Ir jeigu  nužudyto J. Krikštaponio NKVD-istai nustatė visus karo tarnybos duomenis, tai, manau, kad A. Impulevičiaus bataliono „nematyti“ dokumentų negalėjo - paprasčiausiai, NKVD-istams, matyt, nebuvo tikslo narstyti po bataliono įsakymus to laikotarpio, kuriuo metu buvo kalinamas jųjų sunaikintasis? Todėl nereikia stebėtis, kad komunistams ir jų pakalikams vėliau pavyko Didvyrį „sunacinti“ per tardymo protokolus. Ar ne dėl to, Tautinio Atgimimo (tik ką mirusio M. Gorbačiovo Persitvarkymo-„Перестройка“) laikotarpyje į Maskvą išvežama daug KGB dokumentų, dėl kurių LTSR AT 1990-02-20 sesijoje Romualdas Ozolas triukšmą kėlė? Ar tie GESTAP-o dokumentai neiškeliavo į Maskvą?      Bet, man dabar aptikus, beveik, lygiai tokią pat ataskaitą skirtą Berijai iš karto kitą dieną po J. Krikštaponio sunaikinimo ir dar vieną ataskaitą išsamesnę generolui Leontjevui, paaiškėjo, kad J. Kapralovo raštas yra skirtas visai kitiems dalykams, panašiems, kaip apkaltinti J. Krikštaponio išlaisvinimo organizatorių Juozo giminaitį generolą S. Raštikį. Todėl aiškiai matoma, kad suėmimo-kalinimo data sąmoningai nuslėpta, nes 1941 m. suėmimas-kalinimas kaltinimui Sąjungininkams netinkama. Šią mano HIPOTEZĘ stiprina tai, kad generolas P. Kapralovas nebuvo beraštis, kaip tokiu buvo jo viršininkas Maskvoje Leontjevas, kuris tik pradinio mokslo išsilavinimą turėjo. O P. Kapralovas mokėsi rimtame Rytų kalbų institute, kurio nebaigė, bet ten pakliūti galėjo tik vidurinį mokslą baigęs. Todėl paminėjęs jis J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą, nepaminėti  datos negalėjo - jei nepaminėjo, tai, greičiau, tikrai, negalėjo dėl jos netinkamumo kaltinti už J. Krikštaponio išlaisvinimą. (Čia, aišku, HIPOTEZĖ, kurią būtina tirti) 54 pav.: ištrauka iš Edvardo GUOGOS 1982-02-24 Vilniuje apklausos protokolo 2-o psl. ir 216 archyvinės numeracijos lapo,  kurio visą lapą pridedu PRIEDUOSE; dokumentų vaizdų failus su jų užvardymais archyvinių adresų.  Visuose tuose dokumentuose AŠ BRAUKAU-ŽYMIU RAUDONAI PERFOMANSO STILIUMI,  kad niekas nepagalvotų, jog tai „KGB-istų žymėjimai“, ir ant tų dokumentų  RAUDONOM RAIDĖMIS PASTABAS-KLAUSIMUS RAŠAU.   (Galima ženkliai pasididinti ir prasiplėsti šį vaizdą.)           Šio Edvardo GUOGOS, sūnaus Jono, gimusio 1913 m. JAV Bruklino mieste, vedusio ir pensininko, tada (1982 m.) gyvenusio Šakių miesto Tarybų gatvės 53-5,   LIUDYTOJO APKLAUSOS PROTOKOLAS prasideda 215-uoju archyviniu numeriu ir apklausa vykdyta Vilniuje 1982 m. vasario 24 d., pradėjus apklausą  10 val. 30 min. bei pabaigus 12 val. 50 min., kuris saugomas Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA) ir Lietuvos centrinio valstybinio (LCVA) archyvo Kopijavimo ir mikrofilmavimo skyriaus nufotografuotas iš FONDO K-40, APRAŠO 2, kurį nufotografavau iš mikrofilmo Nr: .2 1 .1.0, kurio originalas yra Sov. Sąjungos valstybinio saugumo komiteto (KGB) byloje; t. y.:  ДЕЛО № 13, т.1  „Материалы и отношении нацистского ... преступника   И О Д И С А  Ю. Ю.“    Pagal BYLOS VIDAUS APYRAŠĄ, prasidedančiu lapu 1,  šis E. Guogos apklausos protokolas yra įrašytas 71-u Eilės Nr.-iu ir šio dokumento pavadinimas „Liudytojo Guogos E. J. apklausos protokolas“ su Lapų Nr.-iais 215-218 bei 1982-02-24 pastaba.                Kadangi man nėra techninių galimybių perkrauti savo „kazlusporto.puslapiai.lt“ tinklalapio serverio tų visų begalės didelio kiekio apklausų lapų vaizdų nuotraukomis, tai todėl dabar trumpai charakterizuoju Edvardą Guogą, kuris apklausos protokolo 1-mame psl. (216 lape) nurodė, jog į batalioną įstojo kaip į SAVISAUGOS BATALIONĄ liepos mėnesyje, kai jis dar, jo žodžiais, tas batalionas „... organizavosi Kaune. Tada batalionas turėjo patalpas amatų mokykloje Miškų gatvėje Kauno miesto cente.“ jam vadovavo ne A. Impulevičius, o majoras Šimkus ir pirmasis „vėliau buvo paskirtas ...“ .       Iš šios labai svarbios aplinkybės galima spręsti, jog E. Guoga kaip bataliono senbuvis ir turėjo matyti, kaip į batalioną jojo kuopos vadu tapo Juozas Krikštaponis, jį privalėjo gerai pažinoti, nes išvykai į „gaudynes“ Jonavos miškuose, kurias pagal kitų liudininkų teiginius vadovavo, būtent, J. Krikštaponis. Todėl E. Guogai ir privalėjo išstrigti atmintyje kuopos vadų pokytis, ir todėl jįjį paminėti turėjo. Todėl šis E. Guogos liudijimas dėl Krištaponio ir Tamošiūno pasikeitimo 2-ajai kuopai vadovavimo turėtų būti labai patikimu. O, kad silpnai jis atsiminė savo kuopos numerį, dėl ko „prisidirbę istorikai“ gali kabinėtis, kaip jiems įprasta „tyrinėti“ Redukcionistiškai-STALINISTIŠKAI, - viską tik iš konteksto traukiant,  tai juos reikia „nulinčiuoti“, nes jiems reikia įtikinti, jog REIKIA MOKSLIŠKAI - Holistiškai (VISUMINIAI) PROCESĄ MATYTI.        O tada pasimatys, jog tai labai natūralu neatsiminti kuopos numerio, nes pagal kitus liudininkus toje kuopoje visokie pokyčiai vyko, kuriuos aš vėliau pateiksiu, jog šios J. Krikštaponio 2-osios kuopos vadai dažnai kaitaliodavosi ir šita kuopa daugiausiai būdavo naudojama žudynėms - tai liudija beveik visi liudininkai, kurių daugiausiai ir yra iš tos pačios 2-osios kuopos.         Ir tai labai natūralu, KAI PASTOVAUS KUOPOS VADO NEBELIKO (J. Krikštaponiui, greičiausiai, patekus į nacių valdomą Kauno kalėjimą - tai dar hipotezė) - NELIKO KAM RŪPINTIS TOS KUOPOS KARIAIS, KAD JIE NEBŪTŲ ĮTRAUKIAMI Į KARINIUS NUSIKALTIMUS. Juolab, pagal liudininkus, toje kuopoje žudynėse asmeniškai labai reiškėsi (po sušaudymų dar gyvus-sužeistus pribaiginėdami) tai 2-ajai kuopai priklausantys karininkai leitenantai Marcišauskas, J. Juodis ir, ypač, j. ltn. Gecevičius, kuris organizavo iš visų kuopų savanorių-žudikų specialiąją komandą, nes, neįpratusiems žudyti, iš karto bloga pasidarydavo, ir juos, čia pat, reikėdavo keisti. Be to, pastarasis (Gecevičius) gerai mokėjo vokiečių kalbą ir jis labai bendraudavo su vokiečių vadovybe bei perduodavo batalionui jųjų nusikalstamus nurodymus, tačiau jei būtų ten „J. Krikštaponis“, tai jis, kaip, irgi, labai gerai mokantis vokiečių kalbą, gal, nebūtų leidęs savo pavaldiniui reikštis ir patsai būtų su vokiečiais bendravęs, bei, kaip teisę išmanantis (buvo VDU teisių fakultete išklausęs 5-ių semestrų kursą, nurodytą jo laipsnio Pakėlimo lape  - ...), gal, būtų įrodęs vokiečiams, kad tai Kariniai nusikaltimai? Juolab, jis tai vokiečiams įrodyti sugebėjimą pademonstravo, išgelbėdamas Bognopolio kaimą nuo sudeginimo su žmonėmis (...).      Svarbiausia, kad nėra jokio liudijimo apie J, Krikštaponio bendravimą su vokiečiais, - o tai šokiruoja, kas jau prieštarauja elementariausiai logikai, nes LGGRTC paskyrė tik vieną istoriką Alfredą Rukšėną, kuris, greičiausiai, net suignoravo prie Centro sudarytą Pasipriešinimo (Rezistencijos) dalyvių teisių komisijos ... nurodymus: pateikti J. Krikštaponį charakterizuojančius duomenis ir ištirti, kodėl tik po 20-40 metų atsirado „kaltinimai“ Didvyriui, kurie mąstantiems ir kėlė įtarimus:     P. S.:  o įtarimų pagrindą sudarė tai, kad labai jau panašu, kad buvo laukiama, kol numirs paskutiniai J. Krikštaponio biografijos liudininkai, - tai:                              1.    a. a. 2008 m. J. Krikštaponio ryšininkas bei kaimynas ir žymus tautodailininkas Mykolas Dirsė, kuris savo darbus  eksponavo net LGGRTC muziejuje  2.    a. a. 2010 m. minėtas Edvardas Guoga.                           3.    a. a. 2 011 m. vasario pabaigoje į Anapilį išėjo J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė, kuri vienintelė iš seserų visą laiką gyveno pas tėvus ir per visą vokiečių okupacijos laikotarpį matė savo brolį namuose nuo vokiečių besislapstantį, kai jis grįžo iš kalėjimo, ir tą labai svarbų liudijimą paliko  Atsiminimuose, kraštotyrininkų užrašytuose . Pagal logiką, broliui Juozui slapstytis nuo vokiečių reikėjo, gal, kad negrįžti į batalioną, kuris užsiiminėjo ne tuo, kuo reikėjo - apie tai galėjo pranešti artimas giminaitis, pusseserės vyras generolas S. Raštikis, kurio dėka, pagal šios sesers Veronikos įsitikinimus, ir buvo išlaisvintas J. Krikštaponis iš kalėjimo to generolo  dėka. Negrįžti į batalioną J. Krikštaponis galėjo, gal, ir oficialiai, nes kalėjime dėl labai prasto maisto buvo sublogęs (apie tai dar atskirai pateiksiu samprotavimų), o, gal, pažįstamo-draugo - Karo gydytojo dėka ar ne galėjo būti nusilpimas diagnozuotas su būtinybe reabilituotis? Tik tuo „girtis“ nei namuose nei niekur, gal negalėjo, kad vokiečių laikais slapstėsi nuo vokiečių, ypač, po Bognopolio kaimo išgelbėjimo, netikėtai, iš kažkur jam atsiradus? Tai, ar ne jis pats tada galėjo sugalvoti „legendą-pasaką“, neva, apie „iš Baltarusijos grįžimą“ savo kaimynams, tolimesniems artimiesiems (su juo negyvenusios sesers Elenos šeimos nariams)  bei savo buvusiai žmonai per skyrybas, su kurios nuotrauka kišenėje; ir turėjo žūti, nes ją, pagal kraštotyrinius tyrimus-pasakojimus artimųjų - vis tiek po skyrybų savo Kunigundą mylėjo?  O jojo iš kalėjimo išlaisvinimo, bei minėto generolo poveikio simptomai aiškiai matomi LCVA archyvo fondo R-1444 dokumentuose, į kuriuos reikia žiūrėti kitu kampu; pagal mokslinius, o ne pagal politinius principus, apie kuriuos čia žemiau pabrėšiu. Tik, labai liūdna, kad  Didvyrio sesei Veronikai, tik, tik išėjus į Anapilį, čia pat, net padoriai gedului dar nepasibaigus, labai artimas bolševizmui  Anarchijos Lietuvoje puoselėtojas bei savo F. b. profilyje kaip ir 1940 m. sovietinės okupacijos garbintojas Evaldas Balčiūnas2011 m. balandžio 11 d. savo ekstremistiniame „antifa“ tinklalapyje ir paskelbė apie J. Krikštaponį tame batalione, ir to bataliono nusikaltimus. O tai iššaukė ir piketus tuo asmens organizuoto, kuriam dabar baudžiamoji byla iškelta už Partizanų diskreditavimą bei pabėgusiam į Rusiją. (...)  Bet, civilizuotame-demokratiniame pasaulyje, gal, neturi būti taikomos kolektyvinės bausmės tik už trumpalaikį priklausimą ...?                          4.   a. a. 2022 m. J. Krikštaponio kaimynas, kurį Didvyris savo išminties ir teisinių žinių dėka išgelbėjo savo kaimyną bei jojo tėvus - ir kitus artimus nuo sudeginimo dar to kaimyno vaikystėje, ir kuris 2021-12-03 Ukmergėje per mokslinę konferenciją bandė apie tai detaliai papasakoti, iš anksto užsirašęs diskusijose. Tačiau tos konferencijos diktatorius - Lietuvos istorijos instituto pavaduotojas bandė neleisti pasisakyti, o patsai direktorius net nutraukė liudininko pasakojimą, o tas išvytasis čia pat ir IŠĖJO Iš Šio Pasaulio, nusinešdamas labai svarbią paslaptį, kuri „istorijos?“ institutui buvo kaip ir žalinga pagal propagandos tikslus, kad giliau skleisti melą toje mokslinėje konferencijoje, kuris buvo pradėtas to „instituto?“ Pažymoje, kurią LGGRTC nuplagijavo su visomis grubiausiomis klaidomis apie kurias  pačias svarbiausias 7-ias  apgavystes pateikiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkei Skirgailei Žalimienei.        Kaip tik, Rezistencijos dalyvių teisių komisijos nurodytų-siūlytų klausimų LGGRTC, greičiausiai, netyrinėjo - netyrinėjo ir kraštotyrininkų užrašytų atsiminimų apie J. Krikštaponį bei jo ypatingąsias savybes? Netyrinėjo ir šio dvigubo Didvyrio net prieš nacizmą atlikto protesto aplinkybes bei to įvykio psichologinių aspektų, o, svarbiausia, - laikmečio nenustatė. O, kaip tik, visų istorinių aplinkybių visuma apie tą įvykį Ukmergės restorane su loginių faktų gausa krypsta į 1941 m. rudenio pradžią - į Holokausto Ukmergėje vykdymo laikotarpį! Be to, A. Rukšėnas, vargu, ar tyrinėjo LYA apklausų protokolus, kuriuose yra visa aibė sveiku protu nesuvokiamų prieštaravimų!? Čia žemiau kai kuriuos ir pateikiu - ypač, PAGRINDINĮ MOKSLIŠKUMO IGNORAVIMĄ - TAI IGNORAVIMĄ DVIEJŲ PAGRINDINIŲ ARCHYVŲ DOKUMENTUS, VIENAME IŠ JŲ NET NEBUVUS VISAI ir todėl „pažymose“ „skaldant pasakas“, apie kurias dar čia žemiau primenu.      Sveiku protu nesuvokiama, kaip istorikui „negalima buvo“ pastebėti, kad, net paties 3-čiosios kuopos vado Juozo ŪSELIO tvirtinimo, jog jojo 3-čioji kuopa ir Zigmo KEMZŪROS vadovaujamoji 1-oji kuopa atlikinėjo pastovius įvairių objektų saugojimo bei kitus darbus, o pagal J. Ūselį, atseit, „2-oji kuopa pasilikinėdavo kareivinėse tam, kad ją panaudoti specialiose - žudynių vykdymo operacijose“? (...) Kodėl istorikai neatliko analizės tokio teiginio, kad, gal, ir kiek klaidingo?         Šokiruoja, jog Juozui Ūseliui skirtame mirties nuosprendyje pabrėžta, jog šis; kaip 3-čios kuopos vadas žudynėms vadovavo ir 2-ajai kuopai. Šis teiginys yra toks: 55pav.: nuosprendžio 1962-10-20 Vilniuje nuo 1-mo lapo iki 14-to 14-tas psl., ištrauka mininti J. Ūselį kaip 2-os kuopos vadą. Padidintą vaizdą galima atsiversti priede.  Tai dar vienas įrodymas, kad J. Krikštaponio būti negalėjo, jeigu jau kolega A. Ūselis pavadavo žudynėse.   Pabraukta koncentracijos stovykla, nes ne aišku, ką tai turima mintyje - ar Civilių, ar Karo belaisvių stovyklas? Mat, Karo stovyklas neturėtų būt vadinamos "Koncentracijos" stovyklomis - taip mano žymus Baltarusijos kraštotyrininkas Olegas Usačiovas, tyrinėjęs Štalag-352 istoriją.  (Galima ženkliai pasididinti ir prasiplėsti šį vaizdą iki pilno lapo vaizdo)         Kad tai, neva, „spausdinimo klaida“ - neatrodo, nes skaitymo zonoje yra čia pat pabrėžta jojo 3-čioji kuopa, ir jeigu būtų, neva, „klaida“, tai kiekvienam pašaliniui čia pat kitoks kuopos numeris net „akis išbadytų“ ir niekas nesuprastų, kaip iš kart dvejoms kuopoms galima vadovauti! Juolab, teismo nutartis; dar su mirties nuosprendžiu, - tai, jau per daug atsakingas dokumentas, kad tokią „pačią grubiausią klaidą“ palikinėti.          Tuo labiau, kad šioje teismo nutartyje pažymėtas žudynėms J. Ūselio vadovavimą 2-ajai kuopai patvirtina, atseit, 2-oje kuopoje „tarnavęs“ P. Saulevičius, kurio  vyko 1982-02-09 apklausa ir jos teiginį matote to apklausos protokolo 2-trame psl. bei 203 lape, įrodinėjantis, jog  „2-os kuopos, kurioje P. Saulevičius tarnavo, vadu buvo kapitonas Ūselis“. Tas liudijimas atrodo taip:   56pav.: Neai6kaus kažkokio "P. Saulevičiaus, neva, iš 2-osios kuopos, kurio 2 ir 3 psl. pilni pateikiami prieduose.(Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  2-tro puslapio vaizdo)     Aišku, įtartina, kad tas P. Saulevičius galėjo sumaišyti savo kuopas, būdamas, kad ir 3-čioje ir vienu skaičiumi apsirikdamas? Bet, deja, aš tokio „P. Saulevičiaus“ nei 3-čioje kuopoje ir, aplamai, - jokioje kuopoje neradau;  garsiojo spalio 06 d. išvykos iš Kauno į Minską vykimo įsakymo Nr. 42 tarp pusės tūkstančių bataliono karių sąraše.          Labai panašu, kad J. Ūseliui mirties nuosprendžiui paskelbt, galėjo pritrūkti kaltinimų, todėl KGB-istai ar ne GALĖJO IR NUO GATVĖS BET KOKĮ „ l i u d i n i n i n k ą “ PASIKVIESTI ? ? ? Mat, jis labai keistai liudija - tokių „pasakų“ aš dar ne mačiau protokoluose tarp per keliasdešimt liudijimų, kad pradėtų aiškinti, kad tik, neva, „Minske pradėjo pažinti karininkus“, lyg, į Minską „nuo gatvės paimtas“ be jokio apmokymo. Dar tokių „stebuklų“ negaliu įsivaizduoti kariuomenėje, kai į kovinę užduotį-komandiruotę važiuojama „be jokio susipažinimo“.  Juolab, ATRODO, MIKROFILME PIRMOJO APKLAUSOS LAPO NENUFOTOGRAFAVAU, abejoju, ar praleisti galėjau? Todėl to „P. Saulevičiaus“ asmenybė visai nežinoma, galima įtarti, kad KGB ar ne „paslėpė“ titulinį apklausos protokolo 1-ąjį puslapį, kad niekas nesiaiškintų to „liudininko“? (Būsiu dėkingas, jei kas LYA archyvo mikrofilme patikrins mano fotografavimo kokybę)  Jeigu mirties nuosprendžiui buvo falsifikuotas „liudininkas“, tai okupacinės KGB-istų struktūros dokumentų „parodymais“ VISIŠKAI PASITIKĖTI NEGALIMA - tam įrodymus dar labiau šokiruojančius vėliau pateiksiu.            Aišku, čia galėjau atlikti fotografavimo arba klaidą, praleidęs 1-mą psl. (reikia tam vėl važiuoti į sostinės LYA archyvą, kad tikrintis, ir reikia su FotoŠopu dirbti su minėto įsakymo Nr. 42 neįskaitomų-sutrešusių   puslapių pabaigų perskaitymui. Tam reikia daug laiko skirti analizei ir analizei istorinei, ar galėjo dar papildomai kiek vėliau atvažiuoti į Minską karių-"policininkų?"? Todėl teisme negalima skubotai svarstyti Atminimo Didvyriui klausimo, nes iš naujo reikia kruopščiai atlikti tyrimus. Galima „pasigrožėti“ Saulevičiumi dar ir kitame - 3-čiame to apklausos protokolo puslapyje: 57 pav.: tas pat "P. Saulevičiaus" apklausos protokolo 3 psl.  204 lapas  (Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  2-tro puslapio vaizdo)        Toliau iš 3-čio psl. to Saulevičiaus apklausos protokolo matome minintį ltn. Juodį, kuris buvo 2-oje kuopoje. Tai tada P. Saulevičius turėtų būti irgi 2-oje kuopoje. Todėl visai neaišku, ką veikė 3-čios kuopos vadas J. Ūselis tarp kitos kuopos karių? Negi, tikrai, vadovavo? Tai, tada, kur J. Krikštaponis dingo? Su tokiu klausimu aš atsibosiu - jį pastoviai uždavinėsiu kituose dokumentuose. O čia 4 pav.: be niekur nieko, net „kelių šimtų“ gyvenvietės gyventojų „sušaudymas“, jei jie nebuvo taip vadinami „tarybiniais piliečiais“ (žydų tautybės), tai ta gudų sunaikinta gyvenvietė būtų žinoma ne tik Baltarusijoje. Todėl šį „liudijimą?“, net nepasidomėjus gyvenvietės pavadinimu, tai kokio reikia būti bukopročiu, kad versti tyrėjus istoriškai-geografiškai tikrinti?      Labai stebina „liudytojo“ - didžiausio J. Krikštaponio „kaltintojo“ LGGRTC „pažymose“ Martyno Kačiulio LABAI IR NET SKANDALINGAI PRIEŠTARAUJANTYS „parodymai“, kurių istorikai „nematė“ - apie juos reikės atskirą temą pašvęsti. O, štai, 1982 m. per apklausą, dalyvaujant JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui ir iš JAV Jurgio Juodžio gynėjai-advokatei N. Grybauskaitei, akivaizdžiai iš apklausos protokolų, ir, ypač, iš stenogramos matosi, jog J. M. Kačiulio parodymai koreguojami. Matyt, 1980metais M. Kačiulis per daug pripasakojo apie J. Krikštaponį, todėl apie jį, korekciją, atliko, štai, šią: -80-   58 pav.: netikėtas M. Kačiulio posūkis J. Krikštaponio atžvilgiu (Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  2-tro puslapio vaizdo)   Taigi, žudynėms efektingiau vykdyti, M. Kačiulis pasakoja, kad batalionas daromas rinktinis ir tuo tikslu, neva, 2-ajai kuopai N. Reikalas keičia J. Krikštaponį, kuris jau Kauno VII-tame forte buvo patyręs prie žudynių vadovavimo, ir, gal, todėl 1985 m. JAV nusišovė?       Kiek „patikimas“ toks „liudijimas“, tai tas pat, kaip ir Z. Kemzūra su J. Ūseliu, savo kaltei nuplauti, primeta „parodymuose“ J. Krikštaponį, nes pastarasis, kaip Ukmergės būrių vadas, su slapyvardžiu „Pakalnis“, privalo žinoti, jog J. Krikštaponis žuvo. Todėl jojo pakišimas KGB tardytojams turėjo būti kaip ir būtinybė. Todėl pastarieji J. Krikštaponio „kaltintojai“ su M.  Kačiuliu ir kabutėse „Jonu Rutkausku“ (kabutėse, nes tokio asmens tame 2/12 bataliono pusės tūkstančių karių sąraše taip pat nesuradau, su kuriuo2014 m. gruodyje LGGRTC buvo apgaudinėjama L. R. Generalinė prokuratūrą - apie pastarojo akibrokštą kitą dieną papasakosiu), labaipanašu, jog  vis šie galėjo ir žinoti, jog J. Krikštaponis žuvęs, todėl jįjį ir pakišinėjo KGB-istams.         Bet, deja: J. KRIKŠTAPONĮ „Baltarusijoje“ NEIGIANČIŲ YRA  ŽYMIAI DAUGIAU, NEI TEIGIANČIŲ       Pirmiausiai, AČIŪ man reikia sakyti Genocido-Rezistencijos tyrimo Centrui už man  atsiųstus pirmuosius neigėjus. Tai, pirmiausiai, štai, šie: 59 pav. : Henriko SALELIONIO liudijimas, kuris, gali kelti abejonių, nes jis kažkokių istorikų iškraipytas, gal, net LGGRTC istoriko A. Rukšėno? Pirmiausiai, H. Salelionis visai kitaip pasakė - tokių žodžių „po jo“ nesakė, nes pasakė žymiai aiškiau, - tam pasakymui panaudojęs PASKIAU žodį.    Prašyčiau palyginti Henriko SALELIONIO parodymą su šios temos pradžioje paskelbto Edvardo GUOGOS parodymų       60 pav.: iš 1982-02-24 Vilniuje apklausos protokolo 216 lapo 2-psl. Guogos Edvardo svarbiausiojo paliudijimo ištrauka         Kaip matome, kad buvo kaip ir ne labai aišku, ką tai pas H. Salelionį galėtų reikšti  „iš pradžių“. Lygiai tokius pat du žodžius„iš pradžių“ teikė ir puskarininkis iš Punios Juozas Vėsa, kurio parodymus irgi man LGGRTC atsiuntė: 61 pav.: man LGGRTC atsiųstieji ir 7 pav.: visai neseniai mano atrastasis J. Guogos teiginys. "(Galima šį  LGGRTC man atsiųstąjį vaizdą ženkliai pasididinti)      Štai,  1961 m. rugsėjo 01 dieną vyko Arlausko Jono apklausa  Mordovijos Javas lageryje; netoli mano aptarnaujamų radarų, su kuriais fiksavau dviejų kosmonautų (V. Komarovo ir J, Gagarino žuvimus - pastarojo nužudymą) ir iš iš kitos pusės Baraševo moterų politinių kalinių lageryje, kuriame vėliau po manęs kalėjo tik ką mus palikusi sesė Nijolė Sadūnaitė.  Tai, tame Javas lageryje tą ir kitas dvi dienas vyko labai daug apklausų, kurie šokiruoja kai kurių atsakymais. Bet, pirmiausiai, atkreipiu dėmesį į J. Arlausko teiginį: 62 pav.: 1961-09-01 Javas lageryje LTSR. prokuratūros apklausa 282 lap, 3 psl.  (Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti         D ė m e s i o ,  J. Arlauskas ATSKLEIDŽIA LABAI SVARBIĄ DETALĘ-RAKTĄ Į TOLIMESNIUS TYRIMUS ! ! ! 63 pav.: tą pačią rugsėjo1-ąją dieną J. Arlauskas 1-mame psl. atskleidžia visą mįslę apie Nikodemą reikalą  (Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  1-mo puslapio vaizdo)         Kaip matome, Jonas Arlauskas į batalioną įstojo rugpjūčio pabaigoje ir kaip 2-osios kuopos vadą mato jau ne J. Krikštaponį, oNikodemą REIKALĄ, PAVADAVUSĮ Juozą KRIKŠTAPONĮ, kuris rugsėjo 25 dieną 7-iom dienom išėjo atostogų  ir iš jų, prieš pačią išvyką į Minską galėjo ir negrįžti - galėjo Ukmergės restorane GESTAP-ui į nagus įkliūti ir ...         Vėliau pateiksiu J. Krikštaponio išėjimo į atostogas įsakymą, o taip pat ir iš jų grįžimo, kuris gali būti abejotinu, nes tame jo „grįžimo“ paminėjime paminėtas jojo sugrįžimo raportas, bet, kažkodėl jis neprisegtas - to raporto nėra, kaip yra Jono Klimavičiaus analogiškas ranka rašytas raportas, apie kurį jau esu daug kur rašęs ir vėliau priminsiu. Todėl iš atostogų „grįžimas“ ne visiškai patikimas.         Na, o kad Jonas Arlauskas užfiksavo atmintyje N. Reikalą, tai irgi natūralu, kad ji visą rugsėjį galėjo būti apmokymuose ar sargybose ir galėjo nepastebėti J. Krikštaponio, o N. Reikalą galėjo ir Minske dažnai matyti. Tai, kaip matome, J. Arlauskas 2-osios kupos vadą savo liudijimuose mini ir Tamošiūną ir Reikalą, lygiai taip pat, kaip tai darė puskarininkis iš Punios Juozas Vėsa, irgi tuos pačius minėdamas, kuriuos jis matė dar ir J. Krikštaponį, kurį pakeitė pagal jį Tamošiūnas ir jie tarpusavyje su N. Reikalu kaitaliodavosi. Mat, pagal 64 pav.:  V. Tamošiūnasyra 1-ojo būrio vadas, todėl, pagal karinę tradiciją  kupos pavaduotoju turėtų būti, būtent, pirmojo padalinio vadovas.          Panašu, jog, kaip J. Arlauskas bei ..., taip ir KGB irgi galėjo tą J. Krikštaponio pakeitimą N. Reikalu pastebėti ir todėl į KGB-istų sudarytą2-osios kuopos sąrašą J. Krikštaponio pokytį į J. Reikalą fiksavo irgi, gal, kokiais tada išlikusiais dokumentais, kurie šiuo metu, gal aptirpo? 64 pav.:apie 1981-1982 m. m. KGB sudaryto J. Krikštaponio 2-osios kuopos Sąrašo įvadinė dalis,  kurio visą 1-ąji to Sąrašo puslapį galima atsidaryti.      Taigi, 64 pav.:  matote dokumentą, kuris įrodo, jog mūsų Valstybinėse-mokslinėse Instituto (istorijos) ir Centro (tyrimo) įstaigose mokslininkai neturi Pradinio išsilavinimo, nes nemoka to dokumento perskaityti - „nemato“, jog kuopos vado pareigybė parašyta VIENASKAITOS formoje, todėl, panašu, kad nusikalstamai ignoruoja šią vienaskaitos formą ir savo „pažymose“ apie šios kuopos vadą J, Krištaponį po 1941 m. spalio mėnesio paisto, jog, neva, „jie abu pareigas ėjo pasikeisdami.“, kas yra didžiausia VADYBINĖ NESĄMONĖ, nes dviejų vadovų, vienu metu tas pačias pareigas užiminėjančių nebūna. Paprastai, gali ne vienas būti pavaduotojas, kurie ir kaitaliotis gali, ypač, kai J. Krikštaponis galėjo neišvykti.          Daug kas klysta, matydami šį dokumentą, pamanydami, jog „N. Reikalas vadu tapo, žuvus pirmajam ...“.          Daug „iečių sulaužyta“ ir dėl pirmojo asmens pavardės pokyčių bei nurodyto ne to tėvavardžio. O, čia paaiškinti galima labai parastai, jog, KGB-istai galėjo ir nežinoti, kad J. Krikštaponis keitė nežymiai savo pavardę, todėl jie surado jo tėvo amžiaus Ukmergėje bažnyčios dokumentuose fiksuotą Karolį KriŠtaponį, ir todėl ...          Todėl dar pratęsiu dėstymą, nes nei mažiausios dalies čia neišdėsčiau - dar ne visus parodžiau, kurie J. Krikštaponio „baltarusijoje“ nematė - vietoje jo matė visai kitus. Juos teks ir parodyti kitam kartui.   29651948-04-04 Kaune vykusioje apklausoje STEPONAVIČIUS labai keistai kapitoną Reikalą rodo kaip, neva, „būrio“ vadą, kuris vadovavo Minsko geto likvidavime.  Bet toliau ...: 66 pav.:  jai čia Simonavičius N. Reikalą rodo jau kaip 2-osios kuopos vadą. 67 68 Kad J. Krikštaponio Baltarusijoje nebūta, įrodo ir  Arlauskas Jonas, sūnus Juozo,  gimęs 1916 m. Joniškio rajone Saulėlaukio kaime, kuris tada gyveno Kauno mieste Taikos pr.  47-212.  Jis J. Krikštaponio ten nebuvimą įrodo liudijimais tokiais: 69 pav.: Šis liudijimas buvo duotas 1961 m. rugsėjo 1-mą dieną Mordovijos Javas lageryje, šalia kurio buvo mano aptarnaujami radarai ir su kuriais fotografavau kosmonauto V. Komarovo žūtį bei fiksavau J. Gagarino žudiką-naikintuvą Su - 15-tąjį, kurio skrido dabar mano nustatytasis ir dabar Rusijoje slepiamasis V. A. Krečetovas (tai paminėjau todėl, kad pagal Holizmą yra sąsajų ir su šiuo nusikaltimu, į ką Dekomunizacijos-desovietizacijos komisija į tai visai nekreipia dėmesio, nors aš jai rašiau dėl šio pirmojo planetos kosmonauto gatvių pavadinimo problemų) GalimaPASIDIDINT IR PRASIPLĖSTI šį 3-čią psl. (282-ą lapą).  Toliau J. Arlauskas po 19-os metų dėsto taip: 69a psl.: kaip matome, Kaidanovo (dabar Dzeržinskio) miestelio, o po kelių dienų Slucke žydų žudynėse kuopos vadu buvo J. Krikštaponio pavaduotojas Tamošiūnas!Tai kur buvo tada J. Krikštaponis, jei ne Kauno kalėjime?  Galima pasididinti ir prasiplėsti šį 2-ą psl. lapą. Čia šis liudijimas buvo duotas OLIMPINIAIS METAIS - 1980 m. birželio 3-čią dieną Kaune.  Toliau J. Arlauskas vaizdžiai pasakoja apie Slucke žiauraus vaizdo žudynes,  kuriose iškarpa apie jas tokia: 70 psl.: čia matome pasmerktųjų naikinimui pasiūlymą tai atlikti savanoriams. Tai galima plačiau pasiskaityti 3-čią psl. J. Arlausko liudijimas yra patikimas, nes: 71 pav.: J. Arlauskas, į batalioną įstodamas rudenį (kuris rugsėju prasideda), nes išvyko į Minską jis tik savaitę batalione pabuvęs. Todėl jis negalėjo matyti J. Krikštaponio, kuris rugsėjo 25 d. išėjo atostogų 7-ių dienų laikotarpiui ir galėjo iš jųjų negrįžti - patekti Ukmergėje GESTAP-ui į nagus. Todėl kaip kuopos vadą mini tik Vladą Tamošiūną. Galima pasidinti ir plačiau paskaityti titulinę apklausos protokolo dalį.    72 pav. Negali būti taip, kad KGB buvo politiškai nenaudinga kabinti dar gyvą buvusį N. Reikalą, dėl bylos apsaugojimo nuo vilkinimo ir ...? 6. Gal ir Arlauskui galėjo būti naudinga neliesti dar gyvo N. Reikalo ir todėl naudinga buvo pakišinėti Tamošiūną, kurio likimas buvo nežinomas net KGB? 7. Ar analogiškai ne galėjo panaši situacija susiklostyti ir dėl  žuvusio J. Krikštaponio įkišimo, apsaugant N. Reikalą nuo teisinės atsakomybės; tada dar gyvą buvusį? 8. Ar visa tai nesislepia, kad Nikodemas Reikalas 1985 metais nusižudo-nusišauna, kaip profesionalus ginklininkas?  (Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  1-mo puslapio vaizdo         Tai tiek apie liudininkus, neigiančius J. Krikštaponį. Kitą kartą pateiksiu, kai tuos liudininkus, neigiančius J. Krikštaponį Baltarusijoje, paverčia atvirkščiai, - neva, "įrodančius jį Baltarusijoje" - tai aukščiausio lygio apgavystė, skirta visuomenei ir minėtai Komisijai apgauti. Už tokią falsifikaciją ar prokurorai negalėtų susidomėti? Manau, kad šiame teisme tai būtina demaskuoti. Todėl dar liko didelis skyrius apie melagių prieštaringų liudijimo analizė.           Taigi, kas čia aukščiau 17 pav pateikta  KGB išvadoje, jog 2-osios kuopos vadas Juozas Krikštaponis, o nuo 1941 m. spalio mėnesio Nikodemas Reikalas, ir šią KGB išvadą patvirtina daug liudininkų, vienas iš kurių man LGGRTC atsiuntė, dėl ko Centrui esu dėkingas, nes jo atsiusta man išsami, net 14 psl. apimties informacija toliau jau man paskatino atlikinėti tyrimą. Taigi pačių geriausiai informatyviausių šios kuopos ir I-mojo būrio karių  Henriko SALELIONIO bei Juozo VĖSOS liudijimai yra tokie:    73 pav.: už šią žinią ir už kitas esu dėkingas LGGRTC-ui, kuris man pateikė 14 psl. apimties raštą, kuriame matote apie Henriką Salelionį rašant 4-tame psl. ir tai parodo Adobe Reader baltame langelyje skaičius, o pilkame bendras psl. skaičius. Tą visą 14 psl. apimties man skirtą raštą galima paskaityti tik tada, kai jau nebus ką daugiau skaityti. Iš to paties LGGRTC-o rašto žemiau puskarininkio iš Punios Juozo VĖSOS dar svarbesnis liudijimas, kurį pamatysite čia žemiau po šio liudijimo originalo pademonstravimo, kuris, vis tik, yra  šiek tiek kitoks -  labai netiksliai nuo originalo, kuris atrodo taip:

Kaip matome 74 pav, Henriką Salelionį minint iš 1961 m. liepos 20 d. tardymo protokolo (sudaryto Kaune) M. Pocius parašė, kad „2-ajai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo – ltn. Tamošiūnas.“ Ir po šių žodžių vis tiek toks liudijimas moksliniame G. ir R. žurnalo 15-16 psl.   to žurnalo, galimai, skaitytojų apgaudinėjimo tikslu, M. Pociui pateikus visiškai atvirkščiai liudijančius liudininkus, neigiančius J. Krikštaponį Baltarusijoje, jųjų liudijimus mokslininkas vadina atseit, „pasikartojančiais liudijimais“, juos iškraipydamas, lyg vieno asmens vienodai parašytus jis išvardina, iš kurių „neabejotinai“ konstatuoja faktą, jog, neva,  „J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai.“, pasitelkdamas tuos liudininkus, kurie kaip tik neigia “ „Krikštaponį-Krištaponį Baltarusijoje“ ir kurie apklausų metų  Krikštaponį-Krištaponį mini tik Kaune vadovavusį. Tokia grubia MANIPULIACIJA šiame garbingame moksliniame žurnale, galima „pasigrožėti“ pagal internetinį adresą šį: http://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf , o taip pat pagal to teksto dalie nuotrauką, kurią prasmių aiškumo dėliai subraukiau dviem spalvomis ir tą nuotrauką galima pamatyti  ČIA. kurioje žymiai geriau suvokti manipuliacijas iš kurių kita yra, net, galimai, sukurpti ir kitokią liudijimo prasmę, kad  M. Pociui galima būtų daryti „išvadą apie J. Krikštaponį, kad“, neva,  „leidžia neabejotinai konstatuoti faktą, kad ... J. K. vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai”.  -89-           Taip, kad, ir Henriko Salelione pakeistos prasmės liudijime, ne aišku, kokiose aplinkybės buvo tas „iš pradžių“? Negi ta „pradžia“ buvo tik Minske-Baltarusijoje? Todėl reikia skaitytojui vėl į liudijimą „nosį įkišti“ parodyti ir tikro originalo (tardytojo ranka parašyto tardymo protokole). Ir ką matome – nenukriskite:   75 pav.:  iš 1961-07-20tardymo protokolo, kurį galima pamatyti 2-o psl. pabaiga.         Ir čia šiame visame puslapyje nėra „Baltarusijos nei kvapo“, kur pasakojama, kai Šančių kareivinėse buvo suformuotos kuopos, pasakojama, kaip pirmai kuopai vadai pasikeitė. Taigi, matome, kad leitenantas (tik ne "ltn.", kaip parašė A. Rukšėnas ir nuo jo aklai nurašė M. Pocius. Tai įrodo A. Rukšėno man atsiųsto laiško 6 pav. ištrauka.) Krištaponis buvo IŠ PRADŽIŲ Kaune, O PASKIAU ... Taip, kaip matome, pas abu istorikus vėl fantazijos - visai ne taip protokole parašyta, kaip A. Rukšėnas ir M. Pocius nusipaistė, pastarasis aklai visai ne taip nuo A. Rukšėno nurašydamas . Matome, kad žodžio „vadovavo“ nėra, nes H. Salelionis pasakė, kad BUVO; - t. y., liudininkas kuopos vadą tik, gal, matė esantį, bet ne vadovavusį. O istorikams-fantazuotojams reikia veiksmo, todėl keičia liudininko pasakymą, kardinaliai keičiantį esmę. Lygiai taip pat ir su leitenantu Tamošiūnu, kuris irgi H. Salelioniui buvo, o ne „vadovavo“. Juolab, kad ir „po jo“ nesakė liudytojas, o sakė PASKIAU ... (P. S.: tokią sakymo forma „po jo“ pavartojo žemiau parodytas Juozas Vėsa, kuris tik to liudijimo dalies pabaigoje pavartojo, paminėdamas būrių vadų kaitą, o kuopos vadams panaudojo žodį VĖLIAU  )          Manyčiau, kad gali būti ne aišku kai kam, pasakyme ką reikštų: „po jo“ ltn. Tamošiūnas? Manau, kad skaitytojui gali vaizdas susidaryti, jog Tamošiūnas atsidūrė PO Krikštaponiu, - tokį žargonišką pasakymą galima pamanyti, kad Tamošiūnas kaip ir pavaduotoju tapo (jis tokiu ir buvo), nes atsidūrė „po jo“; t. y. po juo - po Krikštaponiu. Toks Henriko Salelionio pasakymo iškraipymas, manau, panašus skaitytojui dėmesį nukreipti nuo liudijimo esmės, kad skaitytojas neprotestuotų iš kart po S. Rutkausko daromos „išvados“ dėl „Krištaponio žudynėse“, - kad skaitytojui ta pradžia ne Kaune, o Baltarusijoje atrodytų. Taip, kad labai panašu į MANIPULIACIJĄ; skaitytojui suklaidinti - išblaškyti nuo tikros liudytojo minties, kad skaitytojas nepamanytų apie Krištaponį BUVUSĮ Kaune. Juk, Henrikas Salelionis, kaip ir žemiau liudijimo pateiktojo autoriusEdvardas Guoga (jie pagal intelektą, atrodo, buvo aukštesnio, nei kiti, nes jų pasakojimai labiau vaizdūs, su svarbesnėmis detalėmis, nei kitų) su gilesnės prasmės liudijimu, abu vienodai Krištaponio BUVIMĄ Kaune pažymi ir Baltarusijoje tik kitus žudynėse karininkus mini beveik visi liudininkai.         Taigi  labiausiai KGB išvadą patvirtinantis liudijimas yra puskarininkio Juozo VĖSOS iš Punios,  kur paskelbtuoju naujuoju tyrimu ir jųjų rezultatus su tuo tyrimu LGGRTC-as man atsiuntė šį J. Vėsos liudijimą, kuris LGGRTC-o rašte man skirtame atrodo šitaip:  76 pav.: kaip matome, Juozas VĖSA dar patikslina, kad buvo vadu ir Nikodemas Reikalas, kurį vadu nustatė KGB, sudarydama žemiau ir aukščiau čia pateiktą 2-osios kuopos Sąrašą. Juolab, iš Punios kilęs liudininkas pabrėžė, kad KEISDAVOSI vadai ir turint Pradinį 4-ių klasių išsilavinimą, sakinyje „Jie keisdavosi“, kiekvienas 4-taklasis pasakys, kad „Jie“ YRA TIE, KURIE, VĖLIAU PAMINĖTI - tai Tamošiūnas su Reikalu turėjo keistis. Bet, deja, LGGRTC „pažymoje“ išsigalvojimas, kad, neva, „Reikalas su Krikštaponiu keitėsi“ įrodo, kad mokslininkai gal turėtų pasikelti savo kvalifikaciją Pradinėje mokykloje?  Svarbiausia, jog „suklysti“ Juozas Vėsa ne kaip negalėjo, nes lygiai taip pat Reikalą mini dar ir kitas liudininkas Stanislovas Gervinas, patikslindamas savo liudijimą taip:                  Deja, kaip ne gaila, šis Juozo VĖSOS LIUDIJIMAS YRA NUO VISUOMENĖS SLEPIAMAS - jis nerodomas  kurio LII(Lii) ir LGGRTC-o istorikų paskutinėse pažymose bei minėtame „G. ir R.“ moksliniame žurnale nerodomas-slepiamas, ir tai drąsiai tvirtinu, nes jis atrastas su paskelbtuoju 2021-12-03 Ukmergės mokslinės konferencijos metu, kaip „naujuoju tyrimu“. Todėl svarbu dabar man parodyti ir tikro originalo (tardytojo ranka parašyto tardymo protokole) to liudijimo ištrauką šią: 77 pav.: 1961 metų Juozo VĖSOS liudijimo ištrauka iš Ypatingojo archyvo fondo K-1 aprašo 58 bylos 47386/3 tomo 3 puslapio 353, kurį VISĄ atsidaryti galima.         Minėtiems Henriko Salelionio ir Juozo Vėsos liudijimams galima DEMAGOGIJOS „klavišą įjungti“ ir apsimesti, „nežinant“, kokį laikmetį nurodo šių liudininkų dėl J. Krikštaponio pasakyti IŠ PRADŽIŲ, galima postringauti,, kad ta, neva, „pradžia Baltarusijoje“ buvo. Tačiau tą PRADŽIĄ labai aiškiai paaiškina kito puskarininkio - t. y. Edvardo GUOGOS žymiai tikslesnis pasakymas toks: 78 pav.: kaip matome, puskarininkis Edvardas GUOGA savo pirmąjį kupos vado pavardę sako jo senuoju - dar nepakeistuoju asmenkvardžiu su šaknyje K raide (apie tai samprotavimą atskirai pateiksiu), pabrėždamas, jog KriKštaponis VADU BUVO, KOL BATALIONAS BUVO KAUNE, o vėliau tapusį vadu nurodo jo pavaduotoją Tamošiūną, kurį čia 11 pav.: matome kaip 1-mojo būrio vadą ir normaliai pagal karinę praktiką turinčiu tapti ir kuopos pavaduotoju, kai jo nėra - kur nors jis dingsta, kol vadovybė nepaskirs kuopos vadu kitą.  Todėl liudininkai liudija labai tiksliai, kaip tai nustatė KGB - dar kartą parodau LGGRTC ignoruojamo dokumento užvadinimą, pradedamą nuo 2-osios KUOPOS VADO (vienaskaitos formoje) užvardinimo, rašant taip, kaip parodyta čia 17 pav                 Auksinę spalvą panaudojau vaizdumo dėlei ir, kad ji akių nerėžtų, šiek tiek į platesne prasme E. Guogos jau ne tardymo, o APKLAUSOS protokolo dalį 24 pav plačiau  parodau, nes M. Pocius jo parodymą su kitais 6-iais liudininkai visiškai atvirkščiai pakomentavo, nes istorikas, perskaitydamas protokolo pradžią, kur minimas J. Krikštaponio vadovavimas kuopai Kaune, M. Pocius toliau neskaito protokolo, kuriame liudininkai visai kitus karininkus nurodo žudynėse vadovaujančius. Tas pats gavosi ir su E. Guogos liudijimu, kai , šis istorikas neskaitė vėlesnio (1982-02-24)  E. Guogos jau ne tardymo, o APKLAUSOS protokolo, kuriame parašyta labai aiškiai taip: 79 pav.: ištrauka iš Edvardo GUOGOS 1982-02-24 Vilniuje apklausos protokolo 2-o psl. ir 216 archyvinės numeracijos lapo,  kurio visą lapą pridedu PRIEDUOSE; dokumentų vaizdų failus su jų užvardymais archyvinių adresų.  Visuose tuose dokumentuose AŠ BRAUKAU-ŽYMIU RAUDONAI PERFOMANSO STILIUMI,  kad niekas nepagalvotų, jog tai „KGB-istų žymėjimai“, ir ant tų dokumentų  RAUDONOM RAIDĖMIS PASTABAS-KLAUSIMUS RAŠAU.   (Galima ženkliai pasididinti ir prasiplėsti šį vaizdą.)      Šio Edvardo GUOGOS, sūnaus Jono, gimusio 1913 m. JAV Bruklino mieste, vedusio ir pensininko, tada (1982 m.) gyvenusio Šakių miesto Tarybų gatvės 53-5,   LIUDYTOJO APKLAUSOS PROTOKOLAS prasideda 215-uoju archyviniu numeriu ir apklausa vykdyta Vilniuje 1982 m. vasario 24 d., pradėjus apklausą  10 val. 30 min. bei pabaigus 12 val. 50 min., kuris saugomas Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA) ir Lietuvos centrinio valstybinio (LCVA) archyvo Kopijavimo ir mikrofilmavimo skyriaus nufotografuotas iš FONDO K-40, APRAŠO 2, kurį nufotografavau iš mikrofilmo Nr: .2 1 .1.0, kurio originalas yra Sov. Sąjungos valstybinio saugumo komiteto (KGB) byloje; t. y.:  ДЕЛО № 13, т.1  „Материалы и отношении нацистского ... преступника   И О Д И С А  Ю. Ю.“          Pagal BYLOS VIDAUS APYRAŠĄ, prasidedančiu lapu 1,  šis E. Guogos apklausos protokolas yra įrašytas 71-u Eilės Nr.-iu ir šio dokumento pavadinimas „Liudytojo Guogos E. J. apklausos protokolas“ su Lapų Nr.-iais 215-218 bei 1982-02-24 pastaba.   Taigi, galimai per archyvuose dokumentų ignoravimą (be LCVA, dar ir Ypatingojo archyvo) - juose tinkamo dokumentų nestudijavimo, M. Pocius, net, matyt, nematė Juozo GUOGOS SVARBIAUSIOJO PARODYMO, KAD J. KRIKŠTAPONIS KUOPOS VADU BUVO TIK KAUNE, ir todėl su E. Guogos liudijimu M. Pocius atliko net skandalingiausią falsifikaciją, savo„išvadoje“ jo liudijimą pavertęs atvirkštiniu.  Taip, kad tapo pamintas šio liudininko, kaip ir rezistento - žymaus Valkų mūšio  vieno būrio vado atminimas: -93-   80 pav.: straipsnelis laikraštyje Tremtinys  Nr. 42 (727)-2006 Galima pasididinti Mūšio vietoje paminklą statė Šakių savanoriai, iniciatyvos ėmėsi šviesios atminties Juozas Miliušis. Jie atsiveždavome akmenis, po to rankomis nešė į kalvą. Tuomet daug žmonių prisidėjo, kad atsirastų atminties paminklas, menantis čia vykusias kovas. Prisidėjo ir gyvas po Valkų mūšio likęs partizanas Edvardas Guoga. 81 pav.:  pro memoriam laikraštyje TREMTINYSNr. 46 (924)-2010 Galima šio pranešimo vietą iš PDF formato pasididinti ir prasiplėsti.      Radom kalvos apačioje tuomet ir žmonių kaulų, vieno tapatybės nenustatė. Čia buvo plika vieta, nebuvo medžių“, – prisiminimais dalinosi šaulių sąjungos narys Arvydas Aleksa Apie tai rašė DRAUGAS.  ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI PIETŲ LIETUVA Edvardas Guoga-Glaudys Tauro apygardos partizano prisiminimai. Apie patį mūšį galima dar paskaityti Partizanų leidinyje, o taip pat ir Facebook-e.         Labai įdomi detalė čia dešinėjeIŠĖJO BROLIAI TĖVYNĖS GINTI27 pavmatomos 1982 m. apklausos, dalyvaujant:  82.: ištrauka iš 1982-08-18JAV Specialiųjų tyrimo departamento atstovo Nilo ŠERO apklausos, kurios galima 18 psl. VISĄ  pamatyti. JAV atstovui iš Specialiųjų tyrimų departamento Nilui Šerui, ir kaltinamojo, aviatoriaus bei žymaus Lietuvos dailininko Jurgio Juodžio gynėjai N. Grybauskaitei.              Pirmiau, reikia turėti omenyje, jog tada jau Leonido Brežnevo sveikata buvo prasta ir buvo jau prasti reikalai su Blogio imperija, kuri jau turėjo žlugimo simptomus.  Taigi, kai Edvardas Guoga minėjo žudynes Rudenske, tai, skirtingai, nei M. Kačiulis, minėjęs J. Krikštaponį juose, jo visai nemini, nors jį žino gerai. Taigi, matome, jog Edvardas kaip karininkus mini leitenantus Juodį ir Marcišauską. Kodėl jis nemini Vlado Tamošiūno, tai jis jo galėjo ir nepastebėti, kaip kitur buvusį. Kur buvo jis, tai kitu„priblokšiu“ -   liudijimu šiuo: 83pav.: liudijimas J. Vuosaičio 1961-1962 m. m. laikotarpio tardymo protokolo 3 psl. 327 lapas, iš bylos47386/3, fondo K-40 (pastarojo fondo numerį dar reikia patikrinti, nes neužsirašiau - fotorafuotas tik tas psl, su įdomiu faktu)  ,  kurio VISĄ puslapį  pamatyti galima.        Kaip matome, A. Impulevičius, kuriam NKVD per kankinimus nervus pagadino Kauno kalėjime, batalionui negali vadovauti, ir, ar ne todėl J. Krikštaponio pavaduotojas Vladas Tamošiūnas tai spec. operacijai vadovauja; Rudensko geto naikinime? O kur tada buvo kuopų vadai, kodėl tik būrio vadui tai pavesta? Ar tai ne panašu, kad J. Krikštaponis tose žydų žudynėse: arba būti negalėjo, arba, nepritardamas toms žudynėms, - kur tai „nuošalyje?“  stovėjo, o, gal, visiškai ten būti negalėjo? Kodėl  ten; „jį Rudenske“  tik vienas M. Kačiulis „matė“ , savo parodymuose besipaniojantis, o iš bataliono daugiau niekas jo neminėjo nei ten-Rudenske, ir, aplamai, Baltarusijoje nerodė niekas, išskyrus, tik dar 3-jų, kurie privalėjo jį rodyti? Tai  šių; tik 4-ių neaiškūs parodymai, tarp kitokių gausių parodymų, negi nėra persvaros abejonei apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje“, kai yra apie jį žinia Kauno kalėjime atsidūrus, ar ne už savotišką protestą dėl Holokausto vykdymo?  Ar ne todėl, kad po susipainiojimų, tas pats  M. Kačiulis, Nilui Šerui iš JAV visai ne į temą,  apie Krištaponį; čia pat (kokio pusvalandžio skirtumu) jau visiškai priešingai sušneko apie naują kuopos vadą Reikalą? Tai, čia kur, pagal LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky J.Krikštaponį: žydų „žudynių iniciatorių“? -95-    Ar ponia F. Kukliansky, kaip buvusi kriminalistikos tardytoja, jei visus tuos tardymo-apklausų protokolus matytų, ar šitaip sakytų apie ...? O, gal, ji galėtų būti šio mano tyrimo patarėja-kontrolierė? Negi Žydų bendruomenei „nereikia?“ tiesos apie J. Krikštaponį, kaip su žydais kartu sportavusio ir Lietuvos čempionatuose dalyvavusio? Ar pati Žydų bendruomenė gali ką žinoti apie sportininkus-lengvaatlečius,  Lietuvos čempionatų prizininkus-žydus, nurodytus ČIA?

4-toji tema: Panašu, jog A. Impulevičiaus galimai klastoti dokumentai buvo skirti GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti

        Kad tai man pavyko atrasti, reikia dėkoti 2021 m. gruodžio 3 d. Ukmergės konferencijoje papasakotoms apie „mirties nuosprendžio įvykdymo laukusio“ leitenanto Jono Klimavičiaus pasakoms, kurioms nepatikėtų net 9-10 klasių moksleiviai.

117 pav. Ukmergės 2021-12-02 konferencijos iš anksto atrinktų pašnekovų„diskusijose“ 118 pav. matote LGGRTC mokslininką E. Rukšėną, savo kalbą pradėjęs nuo jau a. a. A. Čeponio atsiprašymo, kuriam nebuvo leista pasakoti apie J. Krikštaponį, kurį nuo vaikystės pažinojo kaip jo ir jo šeimos bei viso kaimo gyvybių išgelbėtoją, nors jis buvo užsirašęs tos konferencijos diskusijoms. Apie tai ...

     Mano supratimu, tolimesnėje savo kalboje LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas,APGAVO VISUS KONFERENCIJOS KLAUSYTOJUS, PASAKYDAMAS, jog, neva, 2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius.? Jisai prašė Krištaponio, kad tarpininkautų išėjimui iš tarnybos...“^VIDEOklimav.  
        Taigi, raudoną klaustuką aš padėjau, nes minimas Jonas Klimavičius buvo ne 2-troje kuopoje, o buvo 3-čios kuopos vado Jono Ūselio pavaduotoju, kuris 1962 m. Vilniaus teismu buvo nuteistas mirties nuosprendžiu ir tas nuosprendis buvo įvykdytas. 
        Šokiruoja tai, jog Jonas Klimavičius kaip 3-čios, o ne 2-os kuopos vadu minimas LGGRTC sudarytojebataliono karininkų sąvade^{TDAkarininkai}, kurį, šiaip, Centro darbuotojui-istorikui A. Rukšėnui; vieninteliam užsiiminėjančiam-"tyrinėjančiam" J. Krikštaponio bylą, reikėtų to bataliono karininkus visus atmintinai žinoti, apie kurį 8 pav. rašoma taip:

119) sudarytas Tautinio darbo apsaugos bataliono karininkų sąrašas, rodantis tik vieną Joną Klimavičių. Galima pasididinti ir to padidinto vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lggrtc-batal-sar-klimaviciu.jpg

     VIDEOklimav - 2021-12-03 Ukmergėje mokslinės konferencijos videoįrašo nuo 3:21:09 dalies, nuo kurios A. Rukšėnas pradeda paistyti, apie, neva, „2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius ...“ prieš tą frazę prasidedančio vaizdo įrašo internetinis adresas yra https://youtu.be/2vb_tQeM1Nw?t=12065 
  TDAkarininkai - LGGRTC pateikto TDA bataliono karininkų sąrašo internetinis adresas yrahttp://www.genocid.lt/Leidyba/7/tautinio.htm

     Toliau A. Rukšėnas pasakoja, kad „J. Klimavičius prašė J. Krikštaponio, kad jisai tarpininkautų ... kad nori išeiti iš tarnybos, sveikata pablogėjo... O to Klimavičiaus likimas buvo tikrai sunkus ir jis sovietmečiu kalėjo, buvo nubaustas, berods, net mirties bausmės, bet, kažkaip, jam pavyko išvengti, tai, tikrai, žmogui nervai pairo. Ir ką mes matome: lapkričio 4-osios dokumentas ir Krikštaponio parašas Tarpininkauju dėl to paleidimo.“

kodėl istorikas A. Rukšėnas neužduoda sau klausimą tokį:
        Kokią „teisę“ J. Krikštaponis turėjo „tarpininkauti“ ne savo pavaldiniui? -   tai iš karto man paklausti konferencijoje nebuvo galimybės, neturint po ranka minėto TDA karininkų sąrašo. Bet, nors ir ne istoriku būnant, bet pagal mokyklinę-internetinę programą, žinant apie iš Kauno per Jonavą-Ukmergę į Minską išvežtus kalinius, kur Minsko kalėjime dalis buvo sušaudyti, o kiti visi sušaudyti prie Červenės, kurios tragedija plačiai žinoma, kažkaip keista tapo, kad visus svarbius kalinius išvežė, o „mirtininką paliko“, kai yra žinoma, jog tardytojas E. Rozauskas prašė leidimo visus kalinius sunaikinti^{Rozausko  Bykovui}, kaip buvo padaryta Pravieniškėse, Rainiuose, ... Todėl labai rimtas klausimas kilo, kad mirtininko, tikrai, palikti negalėjo, nes E. Rozauskas sušaudyti galėjo ir be D. Bykovo leidimo, kurio prašė sušaudyti apie 400 kalinių, bet jam leidimo nedavė. Bet, jei jau J. Klimavičius buvo nuteistas mirties bausme, tai sušaudyti net privalėjo be jokio leidimo.
        Iškilus visiems šiems klausimams ir ypač, dėl M. Kačiulio, melagingai kaip „karininko“  nurodyto tai konferencijai Pažymoje bei joje ir J. Krikštaponio „rašto“, buvau priverstas važiuoti į LCVA archyvą, kuriame paaiškėjo, kad tai ne „J. Krikštaponio raštas“, o žemiau čia 9 pav.:  parodytas Jono Klimavičiaus Raportas:

118 pav.: keistas ir daug klausimų keliantis Jono Klimavičiaus raportas. Galima pasididinti

     Taigi, man nuvažiavus į archyvą, paaiškėjo ne tik tos mokslinės Ukmergės konferencijos apgavystės, bet ir pamačius tų fondo R-1444 dokumentų panaudos lapą, paaiškėjo tų apgavysčių priežastis labai paprasta, jog LII(LII) istorikas Mindaugas Pocius savo Pažymoje apgaudinėjęs konferenciją, visai nebuvo archyve ir tų dokumentų, matyt, nematė, kad apie juos melagingai aprašinėjo?

 
        O tas 118 pav.:  Jono Klimavičiaus Raportas, man; prieš 55 metus tarnavusiam sovietinėje armijoje, pasidarė iš kart įtartinu, kad to Raporto AUTORIUS NENURODO, KOKIAI JIS KUOPAI PRIKLAUSO. 
        Suprantama, jeigu jis yra „Kvotų Karininkas“, ką jis sutrumpintai nurodo savo pareigybę, gali būti ne kuopai, o visam batalionui priklausanti ta pareigybė. Tačiau tada kam jis toje Raporto Bataliono V a d u i  paskirtyje  prideda „per 2-os kuopos Vadą“ (su praleista nosine raidėje a)? Kam reikia prašyti „tarpininkavimo“ pas karininką, kuriam nepriklausai? Kas čia per manipuliacijos, nenurodant savo kuopos paskirties, bet vis tiek per ne savo kuopos vadą prašantis kažkokio „tarpininkavimo“?

 ________________________________________________________

     RozauskoBykovui - docento dr. Juozo Jankausko straipsnis XXI amžiaus 2003-08-27 Nr. 65(1169) apie NKVD-istą Eusiejų Rozauską yra jo citata „Aš pasiūliau (LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojui D. Bykovui. -(L.T.)),kad tuo atveju, jeigu nebūtų galimybės suimtuosius evakuoti, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš išvykstant juos sušaudyti. Tokių mano skaičiavimais buvo 400 žmonių. Tačiau drg. Bykovas man nedavė jokių nurodymų“ /iš E. Rozausko 1941-09-07 rašto A. Sniečkui./ ` To straipsnio internetinis adresas yrahttps://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030827//mums_01.html

   Na, o įsiskaičius į to Raporto turinį, keistas „susirgimas“, kai jau buvo pasigydęs Birštone. Kokios tarnyboje galėjo kitos blogos situacijos paveikti silpną ir jau labai paveiktą nervų sistemą? Galima būtų suprasti SVEIKATOS PABLOGĖJIMĄ DĖL VYKDOMŲ NEKALTŲ CIVILIŲ ŽMONIŲ IR VAIKŲ-SENELIŲ-MOTERŲ ŽUDYNIŲ. Bet tokią simuliaciją paneigs tuoj paaiškėjusi labai svarbi aplinkybė kiek žemiau. 
        Svarbiausia, ĮTARTINA, kad su mirties nuosprendžiu neįvykdytu išliko iki pat Birželio sukilimo-išlaisvinimo, kas yra labai jau neįtikėtina, kad NKVD-istai mirtininko net neišvežė į Minską-Červenę. Kodėl istorikams (A. Rukšėnui ir M. Pociui) neiškyla toks  pats elementariausias klausimas? Ar užtektų mokyklinėje programoje iš Lietuvos istorijos tik patenkinimo įvertinimo mokiniui, kuriam neiškiltų toks klausimas?
        Tokiam klausimui iškilus, viską į vietas sustato  tarpukario ir pokario Pasipriešinimo laikotarpio Lietuvos karininkų sudarytas enciklopedinio tipo žinynas, kuriame pasirodo:

119 pav.: ištrauka iš knygos .„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“

Taigi, paaiškėjo, jog Jonas Klimavičius „mirtininku“ pabuvo tik mėnesį (31 dieną) ir perteisus į 10 metų lagerio, savo „sveikatą“   po perteisimo iki išlaisvinimo turėjo net 41-ą dieną savo sveikatai pataisyti, džiaugiantis, kad mirties nuosprendžio nebus- gyvens. Kaip, matome, ASMUO TAS PATS, kuris Raportą rašė, nes areštavimo ir nuteisimo mirti datos tos pačios, ir akivaizdu, jog  Ukmergės mokslinę konferenciją apgaudinėjusysisLGGRTC istorikas A. Rukšėnas su pasaka apie, neva, „2-oje kuopoje buvusį J. K. ...“, matome, ignoruoja ne tik savo įstaigos atliktus istorikų darbus, bet ir ignoruoja, aplamai, visas istorines žinias, stambius istorinius-enciklopedinius leidinius ir net internetą (Vikipediją bei Enciklopediją) ignoruoja, kad apkaltinti Didvyrį.
        Todėl  ne tiesą rašomą tame Raporte „nepamatyti“ ne kaip neįmanoma. Didžiausia netiesa yra ta, kad J. Klimavičiaus Raporte nepaminėjo jam mirties nuosprendžio panaikinimą. 
        Kad NKVD-istai nepranešė kaliniui, jog jam mirties nuosprendis panaikintas ir taip jį psichologiškai kankino, atmesti negalima, bet, tai versijai prieštarauja visos kitos aplinkybės ir ypač, tai, kad J. Klimavičius dar metus „sirgdamas“ tarnavo, nors gydytojo pažyma buvo pristatyta.
        Mokantiems aritmetiką, labai nesunku suskaičiuoti, kad J. Klimavičius ir neteisingus skaičius savo Raporte (120 pav.) rašo, nes nuo mirties baudmės nuosprendžio jam paskelbimo iki išlaisvinimo yra vis tik 74, o ne  „47“ dienos, kaip jis rašo, atseit, neva, sumaišęs klavišus spausdinimo mašinėlės. Joje ir raidžių „s“ bei „d“ klavišai taip pat yra šalia vienas kito ir žodyje ne „bauSmė“, o „bauDmė“ gali būti ne klavišų sumaišymu, o tokia senoviška tartis? Čia jau kalbininkų - kalbos istorikų reikia klausti.         

120 pav.: ištrauka iš J. Klimavičiaus rašyto Raporto su mano pastaba (čia spausdintos raidės eksperimentui paryškintos)

     Kad J. Klimavičius pradėtų „simuliuoti - apgaudinėti savo bataliono vadą“ - neįtikinama, nes Birželio sukilimo jie abu buvo išlaisvinti ir Antanas Impulevičius, į kalėjimą patekęs^Impul 1940 m. gruodyje, NKVD-istų kankinamas buvo žymiai ilgiau, nei J. Klimavičius. Pavyzdžiui, naujai pristatytos knygos „Kovok!“ Kazys Škirpa ir  Lietuvos likimas Antrajame pasauliniame kare 143-144 psl. istorikas Simonas Jazavita rašo:

     „Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindiniai batalionų vadai - pulkininkas Andrius Butkūnas, majoras Antanas Impulevičius, majoras Kazys Šimkus, kapitonas Bronius Kirkila, kurie vėliau buvo įtraukti į žydų žudynes, buvo suimti NKVD dėl tarnybos tarpukario Lietuvos kariuomenėje ir fiziškai kankinti. Kad tai galėjo pažeisti psichiką, iliustruoja A. Impulevičiaus 1941 m. liepos 28 d. raštas naujam Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis prašosi išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų.^452-Jazavita Kankinimus patyrę ar artimuosius praradę dažnai lengvai  pasiduodavo Vokietijos pareigūnų manipuliacijoms. ...“   

  Impul - 
452-Jazavita - Ibid. p. 19. Pirmą kartą tą TEN PAT (lot.: ibedem) jaunas istorikas Simonas Jazavita toje savo knygoje panaudojo 30 psl. prie pastabų 51-os rodyklės, naudodamas daug kartų. Todėl galima manyti, kad tai 17 psl. po pastabos 18-ta rodykle pažymėta 1942. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok!“ pastangos gelbėti Lietuvą. 1939-1941 m. LCVA f. 648. ap. 2, b. 581, 1. 1.1. Kaip S. Jazavita ten rašo, kad tai didžiulis 273 puslapių dokumentas, šalia pateikti priedai, įvairiausi K. Škirpos rašyti ar jo patvirtinti Lietuvos aktyvistų fronto (toliau - LAF) dokumentai, kuris buvo parašytas 1942 m. pabaigoje, dar nežinant Antrojo pasaulinio karo pabaigos rezultatų, kur K. Škirpa išsiuntinėjo kitiems Lietuvos diplomatams, tikėdamasis juos supažindinti su savo įvykių versija ... O pati S. Jazavitos knyga išleista Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Vilnius 2022.

     Kadangi nieko panašaus J. Krikštaponis nebuvo patyręs, tai, jei nebūtų nacių suimtas ir kalinamas, galima pafantazuoti, kad jis, kaip teisę ir vokiečių kalbą žinantis, gal būtų savo bataliono vadą A. Impulevičių sustabdęs nuo tų Vokietijos pareigūnų manipuliacijų ir karinių nusikaltimų?
        O dėl J. Klimavičiaus akivaizdžios simuliacijos, akivaizdu, kad ta simuliacija buvo skirta kaip ir GESTAP-ui apgaudinėti, nes visas tas J. Klimavičiaus Raportas buvo išverstas į vokiečių kalbą:

.   123 pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti.... pav.: Paryškintas (sukontrastintas) J. Klimavičiaus raportas, kurį galima pamatyti ir  ORIGINALŲ mažo kontrastingumo labai didelės raiškos nuotrauką., kurios vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_103354.jpg

    Daugiau tokių DVIKALBIŲ dokumentų tame R-1444 fonde man neteko pastebėti. O, kadangi tas originalus vokiečių kalba dokumentas yra labai neryškiai spausdintas (per paskutinę kopiruotę, kurios jaunimas dabar gali ir neįsivaizduoti), tai galima manyti, kad tik J. Krikštaponio „kaltes“ ieškojęs LGGRTC istorikas A. Rukšėnas, matyt, to į vokiečių kalbą išversto dokumento dėl jo neryškumo galėjo nepastebėti ir, matyt, jo kopijos (tą kopiją kseroksu ar kopijavimo aparatu nelabai ir įmanoma padaryti tokio neryškaus dokumento?) nedarė ir LII(Lii) istorikui M. Pociui ir neperdavė? 
        Šiaip, jeigu A. Rukšėnas būtų padoriai rašęs savo 2014-12-19 „pažymą“, tai tą vokišką dokumentą privalėjo paminėti, nes jis labai siejasi ir su pačiu J. Krikštaponiu. O, kaip tik, tas neryškusis, galimai nepastebėtas vokiečių kalba dokumentas ir griauna „Krištaponio Baltarusijoje“ pasaką, nes jis įrodo, kad J. Klimavičiaus melagingas Raportas buvo skirtas vokiečiams, rašant su didele baime, galimai vaidinant „klavišų sumaišymą“, PARAŠIUS NETEISINGAI IR VOKIEČIŲ KALBA mirties nuosprendžio laukimo dienas. 
        Juolab, neaišku, kam tas vokiečių kalba raštelis skirtas, ir tik pažymėta per II-osios kuopos vadą. Tai panašu, kad VOKIŠKASIS RAŠTELIS BE PAVADINIMO IR BE PASKIRTIES turėjo tikslą patekti į kalėjimą pas II-osios kuopos vadą ir buvo pateikta GESTAP-ui, kaip kontrolė, dėl ko reikia patekti.        
        Be to, „sumaišyti klavišus“, spausdinant ir vokiškai - tą pačią „sumaišymo“ klaidą padaryti, kaip ir neįmanoma. Čia, panašu, kad buvo kažkaip bandoma apsisaugoti nuo melavimo pasekmių, jei vokiečiai būtų išryškinę mirties nuosprendžio panaikinimą? O tokių visų vaidybų sistema akivaizdi, NETEISĖTAI į „tarpininkavimo“ veiksmą įtraukus ir J. Krikštaponį, tarpininkaujant ne savo pavaldiniui.
        Kai soc. tinklo Facebook istorikų klube atskleidžiau melagingą tą „tarpininkavimą“, tai vienas LGGRTC istorikas manęs  paklausė „pagal kokį įstatymą negalima tarpininkauti ne savo pavaldiniui?“. Keista, kad tam LGGRTC darbuotojui nežinomas 8-tasis Dievo įsakymas. Kad ir ateistinėje sovietinėje kariuomenėje man nesuvokiama, kaip galima tarpininkauti ne savam pavaldiniui, kai jis turi savo tiesioginį vadą? 
         Bet, svarbiausiai, šokiruoja atlikta visa to „tarpininkavimo“ veiksmo apgavysčių sistema:

        Tokios „raštvedybos“ dar neteko matyti, kad būtų pasirašoma ant tuščio lapo, nematant teksto, po kuo pasirašai. Tas ANT TUŠČIO LAPO PASIRAŠYMAS ATRODO TAIP: 

1254 pav.: Ant Jono Klimavičiaus raporto kitos pusės   J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ keisto „tarpininkavimo“ parašas ir tik po 3-jų - 4-ių dienų A. Impulevičiaus tarpininkavimas, viską bataliono vadui rašant savo ranka. Svarbiausia, kažkodėl  spausdinimo mašinėle tarpininkavimo  žodis ir jo registracijos numeris su data ATSPAUSDINTI TIK J. KRIKŠTAPONIUI ("Krištaponiui"),.Kodėl toks raštvedybinis  išskirtinis dėmesys tik kuopos vado tarpininkavimo forminimui? . Galima pasididinti, o šio padidinto  labai raiškios nuotraukos vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_103046.jpg  

  Labai panašu, kad kitoje Raporto pusėje atliekamas NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ tam, kad J. Krikštaponį apgauti, kad jis nematytų po ko pasirašo, arba tai jo paties, kaip teisę išmanančiojo, sugalvota manipuliacija apsisaugojimui, jei nepavyktų GESTAP-ą apgauti?     
        Pirmiausiai, į akis krenta ne J. Krikštaponio braižu užpildytas raštvedybinės procedūros (tarpininkavimo) registracijos numerio ir datos užpildymas, kas įrodo, kad J. Krikštaponis ne Minske pasirašė, o, greičiausiai Kauno kalėjime. Tai istorikai iš pirmo žvilgsnio privalėjo pamatyti, nes jei tokių dalykų „nemato“, tai gal neturi jokios patirties darbe su dokumentais? Juk, iš pirmo žvilgsnio pažvelgus į skaičius, turėtų būti įtartina: 

K  126 pav.: Išdidinta J. Krikštaponio parašo aplinka, kurią EKSPERTIZEI galima dar labiau pasididinti. ir šio labai išdidinto vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/krikstaponio-parasas-klimaviciui.jpg

Kažkodėl raštvedys spausdintame  tekste nenurodė kuopos numerio, kas irgi labai įtartina, kai batalione trys kuopos ir kažkokios kuopos vadui nenurodomas kuopos numeris, kas gali būt susiję su bendromis manipuliacijomis, nuslepiant J. Klimavičiaus kuopos numerį? Netnereikia būti patyrusiu ekspertu, kad „nepamatyti“ J. Krikštaponio parašo pakrypimą į normalią - dešiniąją pusę, o registracijos skaičiai parašyti į priešingą įprastajai, su pakrypimu į kairę (gal kairiarankio rašysenos?)

Juolab. REGISTRACIJOS SKAIČIAI ĮRAŠYTI VISAI KITA PLUNKSNA, nei J. Krikštaponio parašo, kas yra įrodymas, jog Krikštaponis ne Minske pasirašė.              Man asmeniškai sovietinėje kariuomenėje savo bataliono štabe teko stebėti tokias atliekamas procedūras, kai atlikinėdavau budinčiojo pasiuntinio pareigas. Tai visada mano atvestasis tarpininkautojas nurašydavo nuo registracijos žurnalo savo tarpininkavimo numerį ir čia pat pasirašydavo bataliono štabo kanceliarijoje. Kitur atlikinėti tokias procedūras net neįmanoma, kai bataliono dislokacija yra šalia štabo ir po įvairių kovinių užduočių grįžtama į dislokacijos vietą.         Konkrečiam įrodymui, kaip tuos  registracijos skaičius  ne J. Krikštaponis rašė, užtenka, paimti J. Krikštaponio ranka rašytą Atestaciją ir iš jos palyginti  su neteisėto „tarpininkavimo“ rašysena: J 127 pav.: Krikštaponio-"Kristaponio" parašai Atestacijos ištraukoje ir neteisėtame „tarpininkavime“. Galima pasididinti ir šio pasididinto vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/krikstaponio%20parasas.jpg      128 pav.:  Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio arba paties J. Klimavičiaus ranka užpildytas neteisėto „tarpininkavimo“ registracijos numeris su jo data. Galima pasididinti.  ir šio padidinto vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/krikstaponio-rasysenos-palyginimas.jpg     128 pav.: Jono Klimavičiaus raporto registracija. EKSPERTIZEI galima pasididinti. ir to padidinto vaizfo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_133812.jpg    Iš šių 126 pav. , 127 pav. ir 128 pav. pavyzdžių matome, kad J. Krikštaponis-„Krištaponis“ skaičių „4“ rašo į kitą-normaliai priimtiną pusę, o skaičius „2“ visiškai ne panašus į raštvedžio ar paties J. Klimavičiaus neteisėto „tarpininkavimo“ užpildymus. 10 klausimų J. Krikštaponio NETEISĖTAM „tarpininkavimui“: 1.      Įdomu, kodėl, išvis, spausdinama?     2.        Ar sunku savo ranka parašyti „Tarpininkauju“, taip, kaip tai parašo A, Impulevičius ir po šiuo žodžiu pasirašyti bei čia pat, PAŽIŪRĖJUS Į REGISTRACIJOS ŽURNALĄ, nurašyti tarpininkavimo numerį  bei jo datą? 3.       Kodėl buvo reikalinga tokia sudėtinga procedūra? 4.       Ką byloja toks „vokiškasis PEDANTIŠKUMAS“ ir dar to paties  raporto kopija vokiečių kalba? (P.S.: atsiprašau, kad LCVA archyve neatkreipiau dėmesio, ar ant vokiškojo to raporto dublikato kitos pusės buvo toks pats suderinimo-tarpininkavimo įrašas, ar ne buvo? Greičiausiai, kad, galėjo nebūti, nes, atrodo, įdėmiai dokumentus fotografavau, nes būčiau praleidęs ir J. Klimavičiaus kitoje pusėje „tarpininkavimus“) 5.       Kodėl toks „pedantiškumas“ netaikomas bataliono vadui A. Impulevičiui, kuriam nėra jokio atspausdinto intarpo pasirašymui ir jis viską savo ranka užpildo? Ar tai ne įrodo, jog „tarpininkautojas“ J. Krikštaponis buvo ypatingoje situacijoje („mūšio lauke“ ar kalėjimo susitikimų kambaryje) ir jam su mašinėle atspausdinama, kad žinotų, kur tik parašą dėti? 6.       Kodėl bataliono vadas A. Impulevičius pasirašo net po 4-ių - 3-jų dienų, po J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ tarpininkavimo? Ar ne tam, kad „tarpininkavimą“ prašančiajam reikėjo suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal? 7.       Kaip čia A. Impulevičiaus pasirašymo data „sutapo“ su labai svarbia lapkričio 7-osios Didžiojo Spalio perversmo diena, kurios „garbei“ Minske buvo atliekamos masinės komunistų žudynės? Ar tokią dieną bataliono vadui galėjo būti laiko prieiti prie kanceliarinių reikalų? Juk lapkričio 7 d. 1941 m. buvo penktadienį - išeiginių tame tarpe nebuvo, ir kodėl buvo atidėtas pasirašymas, net paskutinei savaitės dienai? 8.       Kodėl A. Impulevičius suklydo ir pirmiau parašė šeštadienio lapkričio 8-osis datą? Ar tokią žymiąją, kaip lapkričio 7-tosios - Didžiojo bolševizmo-komunizmo nusikaltimo dieną galima buvo ją „neįsiminti“ ir suklysti? 9.       Gal dėl kokių nors nežinomų priežasčių net iki lapkričio 8-tosios to raporto galutinio pasirašymo uždelsimas buvo nepriimtinas?   10.         Kadangi žodis „Minskas“, atspausdintas, o ne ranka parašytas, tai ar gali būti „įrodymu“, kad tas neteisėto „tarpininkavimo“ raportas J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ pakištas pasirašyti Minske"?         O, gal, vis tik, Kauno kalėjimo kameroje pasirašė?  Gal šis APGAULINGAS-NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ buvo skirtas GESTAP-ui apgauti ir tas „tarpininkavimo“ parašas buvo paimtas Kauno kalėjimo kameroje ir po to sugražintas tas raportas į Minską? Kuo kitu galima paaiškinti 3-jų - 4-ių dienų delsimą po J. Krikštaponio „tarpininkavimo“? Negi „negalima“ per tas 3-4 dienas suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal?        Toks kontraversiškas klausimas iškyla, nes akivaizdžiai J. Krikštaponis pasirašo ne kanceliarijoje. 129 pav.: A. Impulevičiaus ranka parašyta Jono Klimavičiaus raporto  data. Atsiprašau, bet net 3-is - 4-ias dienas delsti bataliono vadui ir nesirašyti po tarpininkavimo, kad išleisti negaluojantį - tokio nežmoniškumo net sovietinėje kariuomenėje tarp kariškių man neteko matyti         Per 4-3 dienas iš Minsko į Kauną ir atgal į Minską, tikrai suvažinėti galima buvo. Kad A. Impulevičius savo ranka parašo„Minskas“, tai ir yra įrodymas, kad jis tai parašo Minske. O kadangi J. Krikštaponiui pakištas užregistruotas Raportas Minske ir Minske atspausdintas, tai ne reiškia, kad „Minske“ parašą deda, nes ne jo ranka parašytas vietovardis „Minskas“.         Jeigu J. Krikštaponis būtų savo ranka užrašęs „Minskas“, tai tada abejoti nebūtų pagrindo, taip, kaip jei ir užpildęs savo parašo registraciją, kas jam ir priklausė tai padaryti, - tai abejonėms nebūtų jokio pagrindo. Net, jei A. Impulevičius būtų tą pačią ar kitą dieną pasirašęs, tai per vieną parą nors ir įmanoma iš Minsko į Kauną ir atgal suvažinėti automobiliu, bet tai būtų mažai tikėtina. Tada ir visa 1941 m. J. Krikštaponio kalėjime versija būtų labai mažai tikėtina. Bet, deja, 4-ių - 3-jų dienų laikotarpis net per didelis, bylojantis, kad  kalėjime prieiti prie J. Krikštaponio galėjo būti kokios nors kliūtys?     Deja, šios KALĖJIME versijos buvimą stiprina VISŲ APLINKYBIŲ VISUMA, pridedant ir minėtų - 2-jų istorikų visų melų-fantazijų visumą, galinčią įtarti, jog istorikai matė tas dokumentų keistenybes, todėl apie jas ir melavo? Aišku, aš esu linkęs kitas priežastis  matyti, kodėl Didvyris tapo apšmeižtu.         Svarbiausia, čia visa visuma dar nesibaigia, nes  Jonas Klimavičius ištikrųjų LIUOSUOJASI (šį terminą naudodavo mano senelis) ir tą žodį J. Klimavičius naudoja kitame Raporte, jau Nr. 9 1941 m. lapkričio 16 d. J. Klimavičiaus ranka Kaune rašytas raportas Ryšių karininkui dėl „pasiliuosavimo“ rašydamas taip: .       Deja, šios KALĖJIME versijos buvimą stiprina VISŲ APLINKYBIŲ VISUMA, pridedant ir minėtų - 2-jų istorikų visų melų-fantazijų visumą, galinčią įtarti, jog istorikai matė tas dokumentų keistenybes, todėl apie jas ir melavo? Aišku, aš esu linkęs kitas priežastis  matyti, kodėl Didvyris tapo apšmeižtu.      Svarbiausia, čia visa visuma dar nesibaigia, nes  Jonas Klimavičius ištikrųjų LIUOSUOJASI (šį terminą naudodavo mano senelis) ir tą žodį J. Klimavičius naudoja kitame Raporte, jau Nr. 9 1941 m. lapkričio 16 d. J. Klimavičiaus ranka Kaune rašytas raportas Ryšių karininkui dėl „pasiliuosavimo“ rašydamas taip: 130-131 pav.:  antrasis J. Klimavičiaus raportas  jau iš Minsko nuvykus į Kauną PASILIUOSAVIMUI. Galima ženkliai pasididinti  ORIGINALĄ. kurio labai didelės raškos nuotraukos vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/IMG_20211231_103046.jpg     ir jo turinys, man, kaip taip pat„besiliuosavusiam“ iš sovietinės kariuomenės,  labai keistas, ir, panašu, melagingą, norint, kažką apgauti?           Kažkaip minėti du istorikai „nemato“, kad išvykęs į Kauną „pasiliuosuoti“, pagal minėtą Lietuvos Karininkų ... knygą, Jonas Klimavičius ir toliau tarnauja; dar vos ne metus; iki 1942-09-30 paleidimo į atsargą? Kaip galima su tokia liga toliau tarnauti ir „ignoruoti“ gydytojų pažymą dėl sveikatos pablogėjimo?          O nutrauktas liuosavimasis buvo, ir toliau prisėjo „sergančiam“ tarnauti, matyt, todėl, kad iš kalėjimo išleisto Juozo Krikštaponio sveikata gal buvo prastesnė, nusilpus ir išbadėjus dėl labai prasto maisto? Apie tai 2009-11-25 krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštyje XXI Amžius kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės užrašytame pagal J. Krikštaponio sesers Veronikos Juodienės ir partizano-ryšininko Mykolo Dirsės pasakojimus, buvo pasakyta:   133 pav.: ištrauka iš jau čia 16-toje pastaboje paminėto „Įvykdė Lietuvos karininko priesaiką“ straipsnio, kurią galimapasiryškinti ir to paryškinto vaizdo internetinis adresas yra     Logiškai galvojant, kelis mėnesius (pagal NKVD generolą P. Kapralovą 3 mėnesius) su kalėjimo daviniu J. Krikštaponis pusbadžiu pabuvęs, kaip aukštesnio ūgio asmuo, turėjo jaustis prasčiau, nei vidutinio ar žemo ūgio kaliniai, nes kalėjime maisto daviniai kaliniams pagal ūgį ne skirstomi.  Juolab, J. Krikštaponis kaip aukšto meistriškumo sportininkas-metikas, vardan gerų rezultatų privalėjo kokybiškai dar papildomai maitintis ir, staiga nutraukus gerą mitybą, stresas organizmui turėjo būti didesnis, nei eiliniams kaliniams. Ir jei iki dabar pas liudininkus atmintyje išliko po kalėjimo J. Krikštaponio sublogimas, tai akivaizdu, kad turėjo jis atrodyti ne kaip. Todėl ir galėjo būt rimtas medicininis pretekstas „simuliacijai“ nuo kariuomenės, gal, net išrūpinus medicininę reabilitaciją?         Aišku, namiškiams apie tai girtis neturėjo, ir, aišku, GRĮŽUS IŠ KALĖJIMO REIKĖJO SLAPSTYTIS, pirmiausiai nuo visuotino surašymo, vykusio 1942 m. vasaryje. Todėl keista, jog minimi 2 istorikai nekreipia dėmesio į tokią labai svarbią detalę, kaipKOMUNISTUS kalėjime, kurie ypatingai suiminėjami turėjo būti tik vokiečių okupacijos pradžioje ir į patį slapstymąsi nuo vokiečių, sesers pabrėžtą dar atskirai jos prisiminimuose.Jei, kaip istorikai M. Pocius Ukmergės konferencijoje ir A. Rukšėnas man teigia, kad suimtas buvo, neva, „po demobilizacijos nuo 1942 m. antros pusės iki 1944 liepos“, tai tada slapstytis nebūtų jam reikėję ir apie tą istorikų išsigalvojimo paneigimą ... temoje.

  Na, o dėl antrojo J. Klimavičiaus LIUOSAVIMOSI raporto sunkiai suprantama tokio raporto, skirto Ryšių karininkui būtinybė, lyg, „karininką sukontroliuoti, ar moka Kauną ir namus atrasti kelionės metu?“. Koks to raporto tikslas, ką jis informuoja? Negi karininkas, „gali nežinoti“, kaip iš Minsko iki  Kauno nuvažiuoti, ir tai būtiną kontroliuoti? Kai aš „liuosavausi“-komisavausi iš sovietinės kariuomenės (tai labai pikantiška istorija, kurioje buvau susijęs su J. Gagarino „žūtimi“, bet tai atskira tema ...), tai man jokių raštų nereikėjo rašyti - užteko tik registruotis komisariate. 
        Man panašu į tai, kad tuo J. Klimavičiaus „liuosavimusi“ REIKĖJO NURAŠYTI IŠGALVOTĄ KITĄ Joną KLIMAVIČIŲ, kuris įrašytas į 1941-10-06 A. Impulevičiaus galimai FALSIFIKUOTĄ įsakymą Nr. 42

134 pav.:Du Jonai Klimavičiai įsakyme Nr.42. Šio šifro raidžių ištyrimui galima pasididinti  ir šių padidintų raidžių vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/du-klimaviciai.jpg    Taip pat galima pamatyti visą įsakymo Nr. 42 II-ąji puslapį, kurio nelabai ryškios nuotraukos vaizdo

Net magistrantas Andrejus Stoliarovas savo magistriniame darbe apie 2/12 batalioną, pateikdamas 15 karininkų ir dar 4-iųpaminėdamas pareigybių pokyčius, tarp 19-os paminėtų karininkų kito Jono Klimavičiaus nerodo. 136av.: Anatolijaus Stoliarovo magistrinio darbo 2/12 bataliono karininkų sąrašas ir pareigybių pokyčio aprašymas. Galima pasididinti. ir to padidinto vaizdo internetinius adresas yra: http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/stoliarovas 137 pav.: iš viršutinės  136 pav. nuotraukos padidintas karininkų sąrašas 23-čio psl., sudarytas pagal 1941-08-25vienam iš pirmųjų įsakymų 17 karininkų, kur aukščiau esančiame A. Stoliarovo magistrinio darbo 22 psl. yra parodyti kpt. Povilas Pukys kaip bataliono adjutantas, j. ltn. Petras Buinauskas, kaip karininkų vertėjas. O dar  24 pav.:  tekste buvo sąraše nepaminėti 1.) Zenonas Kemzūra, 2. )Vincas Danilevičius,3.)Antanas Laurinavičius, 4.) Jonas Levinas, o pastarojo kaip ūkvedžio pareigas perėmė 5.) Eligijus Sližys. Taigi, aritmetika paprasta 17+5=22

138 pav.: iš knygos  „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ aptikti tik du Jonai Klimavičiai. Galimapasididinti ir šios knygos padidinto vaizdo internetinis adresas yra:http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/klimaviciai-jonai-d.jpg

Tai reiškia, kad 1941 m. rugpjūčio 25 d. viename iš pirmųjų PTM bataliono įsakyme kito Jono Klimavičiaus dar nebuvo.    Nerodo kito Jono Klimavičiaus ir garsioji knyga „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“, kuri istorikams turėtų būti kaip „Tėve mūsų ...“, kurioje, kaip matome 26 pav., kitas Jonas Klimavičius kaip voldemarininkas, dalyvavęs maište ir po to bausmę atlikęs, buvo šauliu, ir daugiau apie jį karo metu jokių žinių nepateikta.
        Todėl jokiu būdu negalima teigti, kad  tai „tąsai“, nes jo karo metu likimas nežinomas - galima greičiau manyti, kad jis galėjo būti ir 1941 m. birželį ištremptu į Sibirą, kaip labai daug trėmė Šaulių sąjungos narius, arba nuo sovietų galėjo pasitraukti į Vokietiją? Dėl jo likimo reikia tirti.
        Pats magistrantas savo darbo  23-čiame psl. rašo, „kad 1941 m. rugpjūčio 26 d. 2-asis PTM batalionas buvo sukomplektuotas.“ Batalione A. Stoliarovas jau tada mini 445 buvusius karius su puskarininkiais ir 23 karininkus ir tarp jų antrojo Jono Klimavičiaus nėra, nors pagal jo išvardintus karininkus vis tik vieno trūksta. 
       Na, o apie tikrąjį J. Klimavičių iš 3-čiosios kuopos A. Stoliarovas savo darbo Priedų skyriuje

139 pav.: ištrauka iš A. Stoliarovo magistrinio darbo. Galima pasididinti. ir to padidinto vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/stoliar-silv-foti-del-klimav.jpg 

   Tame Priedų skyriuje A.Stoliarovas išvardino net daugiau karininkų, kurių nėra tame Nr.42įsakyme, kaip Nikodemą Reikalą, bet apie jį mažai žinių pateikė. Svarbiausia yra tai, kad ir tarp papildomai išvardintųjų bataliono 37-ių karininkų,  „kito Jono Klimavičiaus“ taip pat A. Stoliarovas nerodo. Todėl gilesnei analizei, siūlau pažvelgti į to paties Nr. 42 įsakymo karininkams pradžią:

140 pav.: čia aukščiau 23 pav.:  parodyto įsakymo Nr.42 karininkams pradžia

 Taigi, iš įsakymo Nr. 42 karininkams abiejų ... pav. ir ... pav.: nuotraukų matome, kad nėra ltn.Petro Aušiūros, kurį A. Stoliarovas paminėjo, kaip perkeltą į Statybos kuopą, bet atsirado PetrasBalsevičius, Juozas Barzda, Vladas Kvietinskas. Neišvyko: Eligijus (Elegijus) Sližys, nors rodomas rugpjūčio mėn. perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, kaip to bataliono ūkio tarnybos viršininkas, Petras Buinauskas ir rugsėjo 15-tą atleistas iš tarnybos Aleksas Maurušaitis. Jį, kaip2-osios kuopos 1-ojo būrio vadą pakeitė žinių karininkas ltn. Vladas Tamošiūnas, kuris ir tapo J. Krikštaponio TIKRU pavaduotoju, pagal istorikų nuslėptųjų H. Salelionio ir J. Vėsos parodymus, pakeitęs J. Krikštaponį. O kur pastarasis istorikų „kaltinamasis“ dingo? - atsakymo nėra, nes tuos liudininkus tie istorikai slepia.
        Sudarius BALANSĄ tarp neišvykusių ir naujai atsiradusių, gaunasi, kad neišvyko 4, o naujai atsirado 3, - tai gaunasi, kad į Minską turėjo išvykti 21 išvardintieji karininkai. Tačiau, Minske su dviem Klimavičiais gaunasi 23, kaip ir A. Stoliarovas tą skaičių paminėjo rugpjūčio pabaigai. Negi tas UŽSISLAPTINĘS karininkas ir yra „antrasis J. Klimavičius“ su dar kažkokiu netikslumu? 
        Tačiau to „antrojo Jono Klimavičiaus“ NĖRA  ir A. Stoliarovo Priedo Nr. 2 Daliniame lietuvių pagalbinės policijos (apsaugos) 12-ojo bataliono 39-ių karininkų  sąraše, sudarytame pagal  jo darbo 86 psl. nurodytą labai patikimą archyvinę„“ medžiagą, kaip LYA archyve, Nacionalinio muziejaus bibliotekoje, minėtu Lietuvos karininkų ... 1-6 tomų leidiniu, galima ignoruotų LGGRTC minėtų istorikų ir technikos mokslų daktaro, karybos istoriko-pulkininko Stasio Knezio2000 metų straipsnį^Knezio apie Kauno karo komendantūros TDB 1941 m.     ________________________________________________________________________
Knezio - jau Šviesiosios Atminties kariškis-mokslininkas Stasys Knezys žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA  2000 m. Nr. 1(7) parašė straipsnį  „Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m.“, kurio internetinis adresas yrahttp://genocid.lt/Leidyba/7/stasys_knezys.htm   

     Šiame A. Stoliarovo sudarytame sąraše keistas „sutapimas“ Jono Klimavičiaus savo keisto Raporto rašymas su Juozo Barzdos 1941 m. lapkričio 4-tą dieną išleidimu į atsargą. Gal jie abu tą dieną važiuoja kartu į Kauno kalėjimą vizą „tarpininkavimo“ gauti iš J. Krikštaponio? Čia pat po14-os dienų paleidžiamas į atsargą ir karininkas vertėjas Petras Buinauskas, kuris A. Stoliarovo ir nebuvo rodytas rugpjūčio mėnesį. Mini jis ir dar neminėtus: 4-to PTM būrio vadą Petrą Bulotą,Vladą Čyvą, neatvykusį į paskirties vietą ir iš sąrašų išbrauktą, jaun. gydytoją Zenoną Danilevičių, 1941-09-20 atleistas pačiam prašant ir 2-osios Kauno poliklinikos direktoriumi tapusį ..., mjr. Gavelį ?, Juozą Maceiną, Balį Matulevičių iš V-tojo bataliono, Vladą Mažeiką kaip I-osios kuopos IV būrio vadą, kurio nematau tarp išvykusiųjų į Minską ir apie jį jokių žinių daugiau nepateikta, mjr. Joną Pačkauską (Paškauską) kaip spalio 3 d. į 2-ąjį PTM paskirtą, bet po 3-jų dienų į Minską neišvykusį, Joną Raščių, kaip rugsėjo 1-mą perkeltą į 2-ąjį PPT batalioną, bet į Minską išvažiavusį nematau, ginklininką Nikodemą Reikalą, kuris nebuvo minėtas nei rugpjūčio mėnesį, nei išvykoje į Minską, Silvestrą Slavicką, kaip iš 1-ojo PPT bataliono, kvotų karininką kpt. Andrių Staugaitį.
        Suskaičiavus visus neminėtus rugpjūčio mėnesį, jų gavosi 13. Prie jų pridėjus rugpjūtyje neminėtus, bet į Minską išvykusius 3, gauname 16 rugpjūtį neminėtų. Taigi, šiuos neminėtus atėmus iš visų A. Stoliarovo aprašytų - aritmetikos veiksmas pats paprasčiausias: 39-16=23 Gavosi tiek karininkų, kiek A. Stoliarovas ir buvo pabrėžęs, nors pagal išvardintus vieno karininko truko. Tik per vieną karininką neatitikimas - tai nėra didelis neatitikimas, kuris rodo tik apytikslį karininkų grupavimą.
        Bet, svarbiausia, nei šioje Andrejaus Stoliarovo karininkų analizėje nei minėto karo istorijos mokslininko Stasio Knezio straipsnyje nepavyko pastebėti minimo „antro Jono Klimavičiaus“, ką galima teigti, kad jis A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 gali būti išgalvotu. 
        Apie „kitą Klimavičių“ Stasys Knezys parašė tik taip:
        „Kai kurie karininkai buvo patyrę sovietinio kalėjimo žiaurumus. Iš kalėjimo juos išlaisvino kilęs Vokietijos–SSRS karas. Tarp jų – buvęs Šaulių sąjungos štabo mokymo skyriaus viršininkas gen. št. mjr. A. Impulevičius, 9-ojo pėstininkų pulko 1-osios kuopos vadas kpt. V. Klimavičius, ...“
        Bet, deja matome ne mums reikalingą leitenantą, o matome visai kitą  KAPITONĄ V. KLIMAVIČIŲ, kuris yra Viktoras Klimavičius, taip pat čia ... pav. LGGRTC straipsnyje rodytas.
        Geresniam apie bataliono istorijos suvokimui, labai svarbus yra S. Knezio dėstymas toks:
        „2-ojo PPT bataliono formavimo pradžia laikytina rugpjūčio 9 d., kai jo vadu buvo paskirtas gen. št. mjr. A. Impulevičius. Rugpjūčio 22 d. jis pranešė Kauno komendantui, kad rugpjūčio 20 d. 1-ojo PPT bataliono 1-oji ir 2-oji kuopos persikėlė į Šančius ir jis pradėjo joms vadovauti. Netrukus batalioną papildė atkelta iš 1-ojo PPT bataliono 6-oji kuopa, šiame batalione pavadinta 3-iąja kuopa.

     Citatą paryškinau ir pabraukiau aš, tam, kad J. Krikštaponį ir J. Klimavičių parodyti SKIRTINGOSE kuopose ir kad J.Krikštaponis ne kaip neturėjo teisės kitos kuopos vado pavaduotojui J. Klimavičiui „tarpininkauti“, kai pastarasis turėjo savo vadą kapitoną Juozą Ūselį. Tai privalėjo LGGRTC istorikai matyti; pagal visą sukauptą šią istorinę informaciją, ir fantazuoti apie kažkokį „2-osios kuopos J. Klimavičių“ neturi teisės, nes dėl šios fantazijos gaunasi visuomenės ir kitų istorikų apgaudinėjimas, net, galimai, apgavus LII(Lii) istoriką Mindaugą Pocių, jam pakišus galimai atrinktų dokumentų kopijas, nematant visų kitų VISUMOS dokumentų, galinčių visai ką kitą matyti, ne norima pagal kitų organizacijų užsakymą, apie ką ... pateikiu pastebėjimus. 
        Taigi, į visų tų dokumentų keistenybių atsakymui, vargu ar galima ką nors kitą paaiškinti, kaip ne GESTAP-o apgaudinėjimą ir to apgaudinėjimo tikslas irgi privalėjo būti.

     Todėl dėl nenuoseklaus dokumentų archyvuose nagrinėjimo pasekmės išdėstomos kitoje čia žemiau temoje: