Kai 1944 metais sovietinė kariuomenė artėjo prie Lietuvos, tada liepos 1-ąją Lietuvos laisvės armija (LLA) paskelbė karinę padėtį. O tam Pasipriešinimui konkretus veiksmas įvyko Liepos 20 d., surengus Pirmąjį Partizanų sąskrydį Ukmergės rajone. Apie šį įvykį gerai žinomo tautodailininko ir Partizanų ryšininko Mykolo Dirsės(ATA 2008 m.) pasakojimą užrašė ir paskelbė kraštotyrininkė Audronė Astrauskaitė XXI-o amžiaus tinklalapyje, kuris buvo paskelbtos 2009 m. lapkričio 25 d.. Kame buvo rašoma:

     „1944 m. liepos 20 dieną miške už Lėno kapinių vyko pirmasis partizanų sąskrydis. Buvo susirinkę apie 200 partizanų. Suvažiavime įkurta Vyčio apygarda, jos vadu išrinktas Juozas Krištaponis. Partizanai aptarė savo veiklą, struktūrą, priėmė priesaiką. Buvo nuspręsta slapstytis mažesniais būreliais. Jaunesniesiems liepė slapstytis namuose, kai kuriems davė ir ginklų. Taip buvo sukurta pogrindinė Lietuvos kariuomenė.“  

   Pažymėtina, jog sovietinė kariuomenė po liepos 3 d., kai užėmė Minską, tai  prieš Šventosios upės atsidūrė akimirksniu  liepos 12 d., kai Vilnius buvo užimtas tik liepos 13 dieną.
         Taigi šis Pirmasis Partizanų sąskrydis įvyko dar prieš penkias dienas, kai liepos 25 d. sovietai užėmė Ukmergę, liepos 29 d. užėmė Jonavą, į Kauno centrą įžengė liepos 31 d., o Kėdainius  paėmė rugpjūčio 3 dieną.
         Svarbiausia yra tai, kad prie Šventosios upės vyko įnirtingos kautynės, sovietinei armijai beprasmiškai naikinant savo karius, tik tam, kad „vokiečių kulkosvaidžiams pasibaigtų šoviniai“ - tokius žodžius su ašarom akyse man 1970 metais pasakė to mūšio liudininkas, gyvenęs Domininkavos vienkiemyje; priešais Jurkonių kaimą. Kaip kariai privalėjo žūti nuo kulkų verdančioje upėje,  Veprių monografijoje, kur tų tekstų autorius yra to miestelio Kraštotyros muziejaus įkūrėjas a. a. Jonas Žentelis,  kurio citatomis išsamų vaizdą pateikiau bei vaizdžiai aprašiau, o toliau ŠIOJE nuorodoje  galima patekti į apie J. Krikštaponį mano praeitų metų pradžios išsamią SENĄ-NEUŽBAIGTĄ studiją, kurią reikia ženkliai atnaujinti, ir todėl nepatariu ilgai gaišti, - patariu tik akimis permesti, nes žemiau bus nuoroda į naujausius archyvuose mano atradimus.   

     Tame pačiame (aukščiau rodytame) XXI-mo amžius A.Astrauskaitės straipsnyje buvo Juozo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės atsiminimų labai svarbi detalė parašyta tokia:

„Grįžtant rusams, daug jaunimo atėjo pas karininką Juozą Krištaponį į mišką, bet jis liepė jiems eiti namo. Pasiliko tik tie, kuriems grėsė sovietų armija ar suėmimas. Lietuviai nenorėjo su rusais eiti kariauti prieš kitas valstybes.“

     Ši aplinkybė yra aktuali ir dabar Ukrainoje vykstančio karo situacijoje, kai Rusijos agresoriai lygiai taip pat nesiskaito su savo, ar per prievartą paimtais užkariautų teritorijų ne savų piliečių kariais.

        Taip, kad prieš 80 metų mūsų Žemėje įvykiui pažymėti ir pagerbti žuvusius Partizanus, Liepos 20-tąją šeštadienio popietę minėtose Lėno kapinėse Ukmergės mero Dariaus Varno nuo savivaldybės gyventojų buvo padėtos gėlės ir uždegta žvakutė - žuvusieji iškilmingai buvo pagerbti:
    

1 pav.: šios NUOTRAUKOS dešinėje apačioje fotografavimo  laikas  Liepos 20 dieną, kai už paminklo tolumoje matomame miške lygiai prieš80 metų įvyko Pirmasis Partizanų sąskrydis, įkūręs Vyčio apygardą. Galima pasididinti.

        NUOTRAUKOJE prie  1944 m. Liepos 20-os dienosPirmojo Partizanų sąskrydžio liudininko-tautodailininko Mykolo Dirsės (1939-2008) suprojektuoto paminklo žuvusiems Partizanams iš kairės į dešinę yra Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos (LŽTGA) pirmininkas doc. Romualdas Povilaitis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkas, tos pačios sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas ir respublikinio lygio Tarpinstitucinės ... (labai ilgo pavadinimo dekomunizacijai-desovietizacijai, apie kurią čia pabaigoje plačiau bus pateikta) Komisijos narys Vladas Sungaila, Ukmergės meras ir tremtinių vaikas Darius Varnas, Biržų krašto politinio kalinio duktė Danutė Aleksandraitienė-Macytė, šių eilučių autorius Vytenis Aleksandraitis, LPTKS tarybos narys iš Panevėžio Saulius Černa, o taip pat iš Zarasų krašto bendruomenės „Miško broliai“ pirmininkas, rašytojas bei tos pačios tematikos visuomeninio muziejaus įkūrėjas Rimantas Jurevičius. O tolumoje už šių kapinių matosi miškas, kuriame 1944 m. liepos 20 d. ir vyko minėtas Pirmasis Partizanų sąskrydis, tarp kurių čia ir yra šiose kapinaitėse palaiduoti kritusieji.

 Labai svarbu, kad jau labai gretai, - rugpjūčio 10 d. minėsime Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos 150-mečio jubiliejų. Todėl tie patys čia aukščiau minėtieji, o taip pat iš gretimai Šilų gyvenvietės atvykusioji; tarp Partizanų užaugusiojo Petro Vanago šeima pagerbė ir Pirmojo Prezidento atminimą:

2 pav.: Čia prie Lėno ežero, kur Antanas Smetona prieš 150 metų gimė, šiai Pirmojo Lietuvos Prezidento žemei teko ir Pirmąjį PASIPRIEŠINIMO prieš sovietinę antrąją okupaciją veiksmą atlikti. Galima pasididinti

3 pav.: šis Pasipriešinimo 80-metis yra glaudžiai susijęs ir su artėjančiu Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano SMETONOS 150-mečio JUBILIEJUMI. Galima  pasididinti

Tuo labiau, kad čia; prie nuostabaus Lėno ežero,  kilusiai didelei Smetonų giminei, be Prezidento Antano ypatingomis savybėmis išsiskyrė ir Juozas KRIKŠTAPONIS, kuris iš visos šios ŠVIETĖJIŠKOSIOS ŠEIMOS motyvacijų dėka išsiugdė pavyzdingas mokinys, po to karininkas, kariūnų pedagogas, teisingumo puoselėtojas ("istorikų" nuo Lietuvos gyventojų nuslėptu Teisės fakulteto III-čiakursiu buvo), kelis kartus Lietuvos čempionas lengvosios atletikos metimų rungtyse, ir galop, tapęs Didvyriu: kovoje ne tik prieš sovietinius okupantus, bet ir, prieš patį nacizmą protestą buvo pareiškęs.
          Taigi,  iki minėto Didvyrio dėdės Antano jubiliejaus būtina „2-iems istorikams?“ atsiprašyti net už pasaulio visuomenės suklaidinimą ir nedelsiant reikia PERTVARKYTI ISTORINIŲ TYRINĖJIMŲ SISTEMĄ, kad istorija nustotų būti religija, o taptų tikru mokslu, su oponavimo kontrolės sistemomis ir neignoruojanti holistinių tyrimo metodų. (Apie tai dar šiek tiek žemiau bus išsamiau.).
         Kas įdomiausia, atsirado dar vienas, kaip ir nežinomas istorinis faktas, kurį, mums, Ukmergės mero ir visuomenininkų aktyvistų akivaizdoje išdėstė šilietis Petras Vanagas:

        NUOTRAUKOS kairėje Petras Vanagas nustebino 1944-ųjų liepos apie 20-tosiosdienos įvykiu, kai vokiečiai traukėsi ir tada sovietiniai diversantai juos apšaudė. Aišku, vokiečių tanketė atsakomąją ugnį į mišką ar krūmus atsakė. Todėl vokiečiai apsupo gyvenvietę (pasakotojas išsivaizdavo, kad Lėną apsupo, o dėl Užulėnio - nepamena 1960-tųjų metų pirminio pasakotojo smulkmenos) ar abejas šias gyvenvietes? Atsimena, kad VOKIEČIAI TIK ĮLEISDAVO, BET IŠ GYVENVIETĖS NIEKO NEIŠLEISDAVO. Labai panašu buvo į planuojamą „Pirčiupis - 2-3“ simptomą.
         Garsusis Dzūkijoje Pirčiupio įvykis vyko birželio 3 d.. Laiko skirtumas nei didelis, nei mažas. Labai panašiai, o dar ir tas pat, kaip ir Pirčiupyje, galėjo atsitikti ir prie pat kelio atšakos į Užulėnį, ten esančiame ir Bagnapolio kaimeliu, bet J. Krikštaponio dėka kaimas ir ten buvo išgelbėtas, - pasmerktieji žūti liko gyvi. Šis pasakojimas yra žinomas ir internete skelbtas kaip detalus Julijono Čeponio pasakojimas, kurį kaip dar vaiką su tėvais išgelbėjo J. Krikštaponis. O kada tas įvyko, 2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijoje galima buvo išsiaiškinti iš paties Juliaus Čeponio. Bet, deja, jam neteisėtai konferencijoje buvo neleista liudyti ir jis po to Paliko Mūsų Pasaulį.
         Apie tai galiu tik papildyti, jog  vaikiško amžiaus atsimintoms detalėms išsiaiškinimui, gal, reiktų papildomų klausimų?
           Juliui Čeponiui, pasakojant apie tai, kaip  jam-mažam, jo šeimai  J. Krikštaponis gyvybę išgelbėjo ir visam Bagnapolio kaimeliui nuo Pirčiupis-2 likimo, pabandžiau toje Ukmergės mokslinėje konferencijoje iš vietos jo paklausti apie metus. Jis pasakojimo metu susijaudinęs atrėžė - „41-mi!“. Tas jo man atrėžimas yra fiksuotas tos konferencijos vaizdo įraše.
         Tačiau tai neįtikinama, kad tai galėjo būt vokiečių okupacijos pradžia-vasara. Gal nesuprato mano klausimo, nes konferencijoje J. Čeponis jau pradėjo kalbėti apie apkasų kasimą, gynybai nuo sovietų. Bet jam, galop, buvo uždrausta toliau pasakoti.
      Aišku. J. Čeponio pasakojimas yra fiksuotas LLKS „Varpas“ tinklalapyje, bet tame jo pasakojime nėra paties svarbiausio - tai, bent, apytikslaus laiko. O tai jau didelė netektis, kai Istorijos institutui Ukmergės mokslinėje konferencijoje nereikėjo istorinės tiesos.        

Tačiau, toliau 4 pav. pagal dabartinį šalia A. Smetonos paminklo P. Vanago pasakojimą, savo gyventojų gelbėjimui, apsirengęs karininko-kapitono uniformą,  pas vokiečius prisistatė Juozas Krikštaponis ir jis tapo kaip ir įkaitu-belaisviu, kol tik po kokių 3-jų dienų neatvažiavo vokiečių štabas. Tada Juozas ir įtikino, kad ... (ką konkrečiai, negaliu teigti, bet, akivaizdžiai, įtikino, jog gyventojai nekalti).
           Tą pasakojimą Petras Vanagas perpasakojo iš 1960 m. papasakoto Igno Pociaus, gyvenusio nuo Šilų link Juodvėsinės, kai Petrui buvo apie 17 metų. Aišku, reiktų jojo pasakojimą, kiek galimai tiksliau patikslinti, ne mano nuogirdomis, o autentiško pirmojo šaltinio atsimintomis detalėmis, pokalbyje-analizėje, su atsirandančiais klausimais, kol dar leidžia atmintis neiškraipyti pirminio pasakojimo. Tuo labiau, minėta kraštotyrininkė A. Astrauskaitė, dirbusi Šilų bibliotekoje; dar praėjusio ir šių tūkstantmečių sandūroje, yra fiksavusi ir šiek tiek kitokį pasakojimą su vokiečių reikalavimu jaunuolius duoti į vokiečių desantininkų mokyklą, kuriai Bronius Juospatis papasakojo taip:

     „1944-aisiais metais traukiantis vokiečiams, juos apšaudė raudonieji partizanai, žuvo keli vokiečių kariai. Pas vokiečius buvo tokia tvarka, kad už vieną pašautą vokietį dešimt žmonių turi būti sušaudyta. Vokiečiai suvarė žmones, ruošėsi sudeginti kaimą. Žmonės bėgo prašyti pagalbos pas J. Krištaponį. Jis važiavo pas vokiečių generolą, tris dienas vyko derybos. Sunkiai pavyko susitarti, vokiečiai liepė duoti jaunų vyrų, kurie vyktų į Vokietiją mokytis, grįžtų jau desantininkai. J. Krištaponiui pavyko surinkti penkių jaunuolių grupę, kurie sutiko vykti į Vokietiją. Kaimo žmonės buvo išgelbėti.“ ...

        Taip, kad ir ne aišku, ar čia Juliaus Čeponio pasakojimas apie Bagnapolio kaimelyje ir su įvykiu dėl desantininkų mokyklos tas pats, ar ne? Čia jau matosi, kad su tais desantininkais kažkas labai neaišku. Juolab, B. Juospaitis ne vietinis nuo Panevėžio krašto ir yra taip pat tik perpasakotojas.
            Jeigu per prievartą jaunuoliai sutiko, tik kaimo gelbėjimo tikslu į vokiečių desantininkų mokyklą važiuoti, tai kokios gali būti „motyvacijos“ karo moksle ir po to kovos veiksmuose? Todėl nieko nuostabaus, kad vienas desantininkas, kaip vieno iš vadų „Žaibo“  brolis 1944 m. gruodyje buvo NKVD-istų nukankintas, o kito desantininko pavardė atsidūrė iš kart Maskvos Lubiankoje  Lavrentijui Berijai ant stalo, kuris nurodytas, kaip išdavė Partizanų bazę, ir ji buvo sunaikinta su J. Krikštaponiu.  
        Bet, skirtingai jau ATA Juliaus Čeponio vaikystės prisiminime yra charakteringa detalė, jog J. Krikštaponis nubėgo pas Lėno kleboną, ir su vokiečių aukšto laipsnio karininku atvažiavo su mažina jau prie padegto klojimo. Ir minėtoje Ukmergės mokslinėje konferencijoje Lietuvai studentus-istorikus ruošiančio VU docento Nerijaus Šepečio sukeltos isterijos metu žmonių išgelbėtojas buvo apšauktas „kolaborantu“, nes žmonėms gyvybes išgelbėjo, pasinaudodamas vokiečiu automobiliu. Tą docento isterija „pasigrožėti“ galima konferencijos vaizdo įrašo epizodu. Lygiai taip pat už žmonių išgelbėjimą išsityčiota iš J. Krikštaponio net mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 Nr. 1(51) 22 psl., parašius, kad, neva:

     „... jei atpasakotas įvykis atitinka tikrovę, kalba ne tik apie J. Krikštaponio (Krištaponio) siekį išgelbėti kaimynus, bet ir jo sąsajas su nacių okupacine valdžia, tam tikrą autoriteto galią, įtaką, nes niekuo vokiečiams nenusipelnęs, jokių ryšių su karine policine vadovybe neturėjęs žmogus kažin ar galėjo paveikti baudėjus. Jie taip pat netiesiogiai neigia artimųjų prisiminimuose esančią informaciją apie J. Krikštaponio (Krištaponio) savavališką pasitraukimą iš 2-ojo bataliono (dezertyravimą), nes tokiu atveju jis turėjo vengti bet kokių kontaktų su vokiečių policija (grėstų kalėjimas, sušaudymas).“.

       Apie to straipsnio patį autorių čia neminėsiu, nes tai reikia ištisos studijos, kad įrodyti jo patį žemiausio lygio mąstymo priežastį. Bet, pirmiausiai, yra nuslėptas nuo Lietuvos gyventojų J. Krikštaponio teisinis išsilavinimas, jam išklausius 5 semestrus Juridinio fakulteto ir besimokius net 3-čiame kurse, matyt VDU. Taip, kad pirmiausiai, „autoriteto galia“ slypi juridiniame išprusime bei vokiečių kalbos mokėjime.
        O, antra, tai, kad ne vienas įrodinėjo, o pasitelkė du įtakingus asmenis, kaip Lėno kleboną bei aukšto rango karininką, greičiausiai, mokykloje ar dvare rezidavusį, ką tai rodo, kad jau turėjo juridinį išmanymą, nes vienas baudėjų nebūtų įtikinęs.
         Dar ir trečia aplinkybė yra ta, kad istorikas fantazuoja apie, neva, „pasitraukimą iš bataliono“, nes po kalėjimo negrįžimas į batalioną, greičiausiai, sveikatą praradus, dėl labai blogo maisto kalėjime ir „pasitraukimas ...“ yra labai skirtingi dalykai. Be to, pats J. Krikštaponio slapstymasis nuo vokiečių yra fiksuotas net trijų šaltinių (kaimyno Mykolo Dirsės, sesers Veronikos ir žmonos Kunigundos, kuris paminėtas 1946 m. NKVD tardymo protokole, kurį LGGRTC-as man susirašinėjime prisipažino žinąs bei slepiąs, neva, „darantis tyrimą“ ir nei vieno neatlikus, skubama šalinti Didvyriui atminimą), o apie dar ketvirtą šaltinį tik dabar Liepos 20-tą mums šalia A. Smetonos paminklo sužinotą, kiek žemiau.
         Ir dar svarbiau yra ketvirtoji aplinkybė, jog J. Krikštaponio slapstymasis privalėjo būti tik grįžus iš kalėjimo, okupacijos pradžioje, o vokiečiams sprunkant, tas slapstymasis turėjo būt pamirštu dalyku, kai iš vokiečių reikėjo gauti ginklus Pasipriešinimui, tartis su vokiečiais, kad tuos ginklus ir iš Vokietijos parskraidinti lėktuvu. Vokiečiai nebūtų su J. Krikštaponiu net kalbėję, jei jis ne seniai būtų sėdėjęs kalėjime, dar vienoje kameroje su komunistais. Jau vien tik su tais komunistais vienoje kameroje kalimo faktas įrodo, kad tas kalinimas J. Krikštaponio buvo tik 1941 metais, nes iki tų metų pabaigos komunistai buvo sunaikinti, arba išvaryti, gerai jiems į kailį įkrėtus, su privaloma nuolatine registracija policijos komisariatuose. Todėl dviem valstybinėms tyrimo įstaigų mokslininkams (Instituto ir Centro) privalu istoriją žinoti, bent, mokykliniame lygyje ir nepaistyti apie J. Krikštaponio kalinimą neva, "vėliau", nes to būti negalėjo, nes vėliau jis būtų į šalia Dievų miško Študhofo mirties stovyklą atsidūręs su visais Lietuvos inteligentais ir joks tada jam giminaitis generolas S. Raštikis kaip, neva, "civiliam asmeniui" nebūtų galėjęs padėti, jei tai būtų pagal istorikus tas suėmimas "po demobilizacijos", kurios būti negalėjo.  Juolab, tai "istorikų?" išgalvotai J. Krikštaponio "demobilizacijai" Institutas falsifikavo melagingas-netikras nuorodas-signatūras, sugadinus net Lietuvos kariuomenės karininkų enciklopedinį leidinį, skirtą Lietuvos kariuomenės 100-mečiui, su tomis melagingomis nuorodomis gadinami ir kiti leidiniai. ... 

     O dėl mums dabar Petro Vanago paminėto įvykio, labai panašiai apie tą vokiečių norą deginti sodybas ir Genocido tyrimo centrui labai gerai žinomas tautodailininkasMykolas Dirsė papasakojo kraštotyrininkei A. Astrauskaitei, kuri užrašė taip:

     „ Juozas Krištaponis buvo tikras patriotas, aukojosi. Jis numatė, kad čia nieko nebus, bet kito kelio nėra, tik aukotis. Jis buvo labai geras organizatorius, turėjo puikią iškalbą, buvo vyras aukštas (1,90 m ūgio) ir labai gražus. Vokiečiai norėjo sudeginti pamiškės sodybas, buvo raudonųjų partizanų. J. Krištaponis šnekėjo su vokiečių generolu, prašė nedeginti. Paskui vokiečiai jam siūlė trauktis kartu, bet jis atsisakė: „Aš čia reikalingas, karininkų nėra, reikalingas pasipriešinimas.“ Ryšiai su užsieniu buvo palaikomi per J. Krištaponį, jis mokėjo užsienio kalbų.“     

     Apibendrinant, tuos pasakojimus, ir visuose matant siūlymą J. Krikštaponiui trauktis, jau buvo  daryta atsargi prielaida (tai istoriko Mindaugo Pociaus terminas), jog tai galėjo būti vienas ir tas pats įvykis, šiek tiek kiekvieno pasakotojo suprastas kitaip-savaip, kas yra labai natūralu.
         Bet, šią prielaidą dabar griauna tik dabar (š. m. Liepos 20 dieną - Pirmąją Pasipriešinimo dieną) mums aktyvistams ir Ukmergės merui  po Petro Vanago perpasakojimo galima susidaryti įspūdį, kad J. Krikštaponis galėjo ir du kartus gelbėti savo žmones, nes yra dvi labai skirtingos detalės, kai pats J. Krikštaponis su Lėno kunigu ir aukštu karininku automobiliu atvyksta jau į pradėtą naikinti Bagnapolio (uždegto klojimo) kaimelį, ir kai pats J. Krikštaponis prisistato pas vokiečius ir jis net 3 paras laikomas įkaitu, kol vokiečių kariuomenės štabas atvažiuos. Tuo labiau, yra ir A. Astrauskaitės Broniaus Juospačio prisiminimas fiksuotas su tais atrastais jaunuoliais, turėjusiais desantininkais tapti, ką tas pasakojimas su jau a. a. Julijono Čeponio vaikystės prisiminimu visai nesiderina prie jau uždegto klojimo.

     O grįžtant prie Petro Vanago prisiminimo, pasakyto mums dabar Liepos 20-tąją dieną prie A. Smetonos skulptūros, prie kurios jis perpasakojo mums 1960-tais metais jam perpasakotą  iš Juodvesinės Igno Pociaus pasakojimą, - tai tame pasakojime buvo PAMINĖTAS J. KRIKŠTAPONIO GRĮŽIMAS IŠ KALĖJIMO PAS SAVO TĖVUS Į ŪKĮ IR JAME DARBAS, SLAPSTANTIS NUO VOKIEČIŲ. Tas slapstymasis buvo paminėtas ir su slėptuve J. Krikštaponiui namuose, ar šalia namų miške turint,  - tai reikia dar tikslinti Petro Vanago atmintyje, visas tas 1960-tųjų metų  pasakojimo detales.
         Tai, jau kaip matome, kad tai ne tik KETVIRTAS SLAPSTYMOSI NUO VOKIEČIŲ ŠALTINIS, bet yra dar ir sovietinių karinių teisininkų padaryta išvada  apie J. Krikštaponį, kaip po dezertyravimo iš Raudonosios armijos GYVENUSĮ NAMUOSE, o po to įstojusį į Vietinę rinktinę; NKVD-istų pavadintą „Plechavičiaus nacionalistinę armiją.“.   Tas dokumentas surašytas 1955 m. lapkričio 19 d. Vilniuje ir jos autorius yra Pabaltijo karinės apygardos Karinio prokuroro padėjėjas - justicijos majoras Mamulin-as, kuris peržiūrėjo archyvinę-tiriamąją bylą Nr. 30422/3 skirtą išlikusiems gyviems - ne žuvusiems Partizanams, kaip Smetonai, Kuliavui bei kitiems (tuo pačiu ir Veronikai Krikštaponytei), kuriame tas karinės justicijos specialistas parašė, ką atrado, konstatuodamas, jog nubaudimas yra griežtas ir neatitinka nusižengimui.
         Tuo labiau, kad, jeigu tie sovietiniai karo teisininkai būtų matę J. "Krikštaponį Baltarusijoje", apie ką to kaimo žmonės ir artimieji tos šalies net nėra girdėję, tai tada jokios bylos peržiūrėjimo nebūtų buvusios ir sesei Veronikai nebūtų leidę grįžti į Lietuvą. Juolab, buvo ir komunistinių veikėjų, kurie irgi per savo agentūras būtų informavę apie "Krištaponį Baltarusijoje" - to nuslėpti nebūtų įmanoma.
           Deja, ši nesąmonė nėra fiksuota, o minėtų valstybinių tyrimo įstaigų istorikai net nebuvo atsivertę tos svarbiausiosios bylos, kurioje taip pat konstatuojamas J. Krikštaponio buvimas namuose visą vokiečių okupacijos laikotarpį, neskaitant Vietinės rinktinės kūrimo laikotarpį, kurį Institutas irgi ignoravo, 2014 metų birželio 17 d. savo raštu apgaudinėdamas tuometinį Ukmergės merą Vydą Paknį, rašant nebūtus pačius nesąmojingiausius dalykus, apie kuriuos atskirai mano studijoje bus.   

        Taigi, šio jubiliejinio Pasipriešinimo PRADŽIOS analizei, vertą visą dėmesį sutelkti į Lėno kapines, kurioje Ukmergės mero - tremtinių vaiko dėka  sušvito Šventoji liepsnelė:

      Ant pagrindinio paminklo Žuvusiems Partizanams  abejose šonuose yra žuvusiems išrašymas, o tolumoje matosi miškas, kuriame ir vyko Pirmasis Partizanų sąskrydis:

 9 pav.: Galima pasididinti.

     Pirmojo Partizanų sąskrydžio miško fone Krištaponių ir nužudytų partizano Florijono Budniko bei nukankintos jo žmonos-mokytojos Valentinos Budnikienės kapas, o taip pat ir Dirsių šeimos kapas, kuri giminiavosi ir su Krištaponiais. Pačiame 9 pav. NUOTRAUKOS dešiniame kampe tautodailininko Mykolo Dirsės suprojektuotas pagrindinis paminklas visiems žuvusiems Partizanams Gedimino stulpų pavidalo, pastatytas dar griuvančio "socializmo" kolūkio laikais - 1990metais, prie kurios šono yra visų žuvusiųjų lentelė prikalta.

11 pav.: Juozo tėvų Krištaponių kapas. Nenustebkite, kad jie ant paminklo pasirašė pavardę visai ne tokią, kokia yra jų sutuoktuvių liudijime ir kokia Lėno klebono išrašyti gimimo metrikai jų sūnelio Juozo, kuris po savo vestuvių 1938 m.  balandyje viena raide susitrumpino pavardę. O dvi valstybinės tyrinėjimo įstaigos savo publikacijose dėl šio asmenvardžio pokyčio mūsų Nepriklausomybę apkaltino, vietoje to, kad į jo tarnybinę bylą būtų, bent, "nosį įkišę" savo, o ne paistalus rašinėję, apgaudinėdami visuomenę ir net profesionalis istorikus..   Galima pasididinti.

12 pav.:  Kaip matome, Krištaponių kapas šalia Baltušnikų, kur šioje žemėje pirmiau tėvas Jonas atgulė, bunkeryje besislapstydamas , užduso - jam ten oro truko. Po to jo sūnus Juozas žuvo su savo bendražygiais irgi čia pat palaiduotais. Tik, deja, jo palaikai dar nesurasti, ir, panašu, kad sąmoningai neieškomi, kad nebūtų vėl išniekinti dviejų valstybinių tyrinėjimo įstaigų, ignoruojančių "tyrimo" mokslinius principus. Juolab, Baltušnikų Vandos ir Florijono žūtis irgi simbolinė, - rytoj (kai rašau šias eilutes) bus 79-tosios metinės.Galima pasididinti.

 14  pav.: „Gyvenimas susiklostė taip, kad J. Pakėno žentas Florijonas Budnikas išėjo partizanauti, o dukra mokytoja Valentina tapo miško brolių ryšininke. Jie abu žuvo 1945 m. liepos 26 d.“. (iš jųjų jauniausio sūnelio, garsiausio krepšininko, dabar politiko Gedimino Budniko knygos LIKIMO SPALVA ŽALIA 14 psl. Kitos citatos bus čia žemiau)   Galima pasididinti.  

 16 pav.: Galima natūralų be kontrasto šį užrašą pasididinti.

17 pav.: už šių brolių nugarų matome Partizanų kapus  sutvarkytus, - ne taip, kaip dabar matome jau apleistus. Galima pasididinti.

18 pav.:  Čia Antanas šalia savo sesers Julijos prie seno medžio stovi, atrodo, kiek aukščiau ir arčiau, todėl ir aukštesnis už savo seserį gal atrodo? Bet dėl Julijos, kuri 1941 m. Birželį buvo ištremta ir įkalinta Rešiotų garsiajame lageryje kartu su žydu verslininku ... Taicu, kurio anūkas dabar Ukmergės Žydų bendruomenei vadovauja. Todėl istorikai neturi teisės priešinti ir kelti nesantaiką tarp tautų mūsų Valstybėje, apgaudinėdami garbingą bendruomenę su savo "tyrimais", pažeidžiančiais mokslinius principus.  Galima pasididinti.

19 pav.: šią knygą Gediminas  2021 m. Rugsėjyjepristatė, būtent, Užulėnio mokykloje, kurioje mokytojavo jo mama, žuvusi kartu su tėvu vienu metu.  Galima pasididinti.

20 pav.: šių dviejų nužudytųjų Florijono ir Valentinos 3 vaikučius (broliukus) užaugino Valentinos sesuo Vanda, kurios buvo Kauno burmistro patarėjo Juozo Pakėno dukros. Taip, kad pats likimas lėmė, jog nužudytųjų jauniausias sūnelis Gediminas tapo net Kauno meru. Galima pasididinti.

21 pav.: Tą įrašą knygos pradžioje man  Gediminas įrašė A. Smetonos dėka pastatytoje mokykloje, kurioje mokytoja dirbo jo mama. Tada aš Ypatingajame archyve jau buvau aptikęs NKVD generolo Piotro Kapralovo raštelį, kuriame jis rašė apie J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą nacių Kauno kalėjime, kur jau buvo visai ne aišku, kaip nuo nacių nukentėjęs asmuo galėjo "jiems" tarnauti? Tuo labiau, kad apie Juozo kalinimą ir slapstymąsi nuo vokiečių atsiminimuose minėjo Juozo artimieji, kraštotyrininkų fiksuoti. Lygiai tą patį patvirtina ir NKVD dokumentai, čia tekste  plačiau-išsamiau pateikti. Galima pasididinti.

29 pav.: Pats svarbiausias Lietuvai klausimas: "Kaip reaguoti į nacistinių organizacijų veiklą Klaipėdos krašte?. Tai pats svarbiausias klausimas dėl NACIZMO ir dabartiniu metu. Galima pasididinti.

31 pav.:       O, nuėjus gidei prie Pietų stalo nuotraukos, matome ir13-tajame stende klausimą, "Kaip elgtis į Lenkijos ultimatumą?" Tokie klausimai, tikrai, galėjo būt svarstomi, kai karininkai pas Prezidentą prie pietų stalo. Kas, jie, reikia dar aiškintis. O toje ant sienos nuotraukos  stalo dešiniajame kampe matome sėdinčią to dvaro šeimininkę - Antano Smetonos seserį Juliją -  didelę visuomenės veikėją ir Lietuvos pedagogikos vieną iš svarbiausiųjų pradininkių, vadovavusios Anykščių rajone pradinei mokyklai, o po to pradėjus naujai pastatytos Užugirio mokyklos šeimininke. Ji  (Julija Smetonaitė) buvo Juozo Krikštaponio mamos Mortos sesuo, kuri taip pat turėjo didelę įtaką Juozo Krikštaponio intelektiniai saviugdai formuotis, nes jo mama Morta, taip pat buvo kaimo Šviesuolė. Todėl, istorikai, apšmeižusieji, žuvusįjį dvigubą Didvyrį, dar ir prieš nacizmą protestą išreiškusį ir už tai kalėjime nacių kankintą,  - tiems "istorikams"                                                                            pagal posakį, "ATLEISK Viešpatie - JIE NEŽINOJO, KĄ PADARĖ". Galima pasididinti.

32 pav

33 pav.: Jau pats Prezidento PIETŲ STALAS. Ką galima būtų pastebėti, tai pati Julija Smetonaitė kaip Antano sesuo yra lyg ir ūgiu didesnė už brolį  Galima pasididinti.

38 pav.: ... jei sunku perskaityti, galima pasididinti.

SUGRĮŽKIME į Lėno kapines ir už jų į esantį mišką, kuriame vyko Pirmasis Partizanų sąskrydis

     Čia žemiau sovietiniame kariškame žemėlapyje  Lėno kapinaitės raudonai "kap" pažymėtos su rodiklyte. Pati to Pirmojo Partizanų sąskrydžio vieta nėra žinoma - ją dar reikia ieškoti.

39 pavsovietinis kariškas-topografinis apie 8-tojo dešimtmečio žemėlapis Taujėnų miško, kurio pakraštyje kažkur netoli Lėno kapinaičių ir buvo Pirmasis Partizanų sąskrydis.: Galima pasididinti.

40 pav.: toks vaizdelis už Lėno miestelio link kapinių, matomų už kelio posūkio matosi prieš geroką dešimtmetį, kai dar nebuvo asfaltuotas tas žvyrkelis. Dešinėje vaizde iš kosmoso fotografavimo vieta pažymėta ŽIŪRONĖLIU, nukreiptu į fotografavimo vietą.  Galima pasididinti.

42 pav.: važiuojant į Lėną, prie nusukimo į Užulėnį NESĄMONĖ - kad perskaityti, į kur sukasi kelias, reik sustoti, išlipti iš mašinos, nueiti  prie ženklo, peršokti per griovį ir nusibrauti į  krūmus, o  tada galima perskaityti pavadinimą, į kur rodo rodyklė. Ta rodyklė yra skirta krūmams, o ne keliu važiuojantiems-einantiems skaityti. Tokie buvo kelininkai prieš kokį dešimtmetį, kur google ir fiksavo ženklus statomus krūmams skaityti.   Galima pasididinti.

43 pav.: čia į J. Krikštaponio rinktinės žūties vietą su dešinėje GOOGLES žemėlapyje  žiūronėliu pasuktuprie atsišakojimo plente į Lėno gyvenvietę. Galima pasididinti.

44 pav.:  ta pati vieta kiek iš toliau. Šiuo metu krūmai yra didesni ir nuo kelio šis paminklas visai nesimato - jį užstoja išsikeroję krūmai ir todėl pravažiuoti tą vietą galima, visai net nepastebėjus to kelio ženklo, kuris galėjo stovėti kitoje plento pusėje, arba dar įspėjanti rodyklė galėjo būti ir anksčiau pastatyta.Galima pasididinti.

45 pav.: Konkreti vieta su labai išdidinta kosmine nuotrauka ir žiūronėlis su fotografavimo vieta nurodantis. Galima pasididinti.

47 pav.: 2019 m. rugpjūčio 8 d.  93 metų sukaktį atšventusi Antanina Dirsienė šalia A. Smetonos dvaro liepto filmavimosi metu, kurio filmą galima pamatyti, kaip jau istorinį filmavimą. Kad to vaizdo įrašo YouTubės parametrus įžiūrėti, patartina pasididinti šią nuotrauką.  Jos senelis buvo vedęs prezidento seserį Marijoną. Be to Antanina puikiai pažinojo Juozą Krikštaponį, kurio sodyba buvo važiuojant nuo Lėno link Taujėnų, kairėje kelio pusėje priešais mišką. Jį slaugė karščiuojantį prieš žuvimą. Tada (sausio 12 d. rado 12 žuvusių partizanų nelygioje kovoje. Žuvusiuosius laidojo visas kaimas. L.Rytas straipsnyje rašoma, kad "laidojo bendroje duobėje".  Antaninos pusbrolis irgi partizanavo.

48 pav.:  čia Antaninos ir Kazimiero žinomas kaip siuvėjas.  Buvo apskųstas, dėl ryšių su partizanais, kvietė į Ukmergė ir į  Vilnių, bet išgelbėjo J. Stalino mirtis. Dirbo mokykloje darbų mokytoju. Mirė 2005 m., eidamas 85-tuosius metus.Galima pasididinti.

Reik manyti, kad Kazimieras galėjo giminiuotis su Pirmojo Partizanų sąskrydžio liudininku - Partizanų ryšininku ir žymiu tautodailininku Mykolu Dirse, kuris mirė 2008 metais.

    Taigi, dabar - UkraJinoje karo metu ypatingai aktuali yra Juozo Krikštaponio tikroji, o ne komunistų - NKVD-istų - KGB-istų falsifikuotoji biografija. Todėl istorikams būtina buvo remtis, pirmiausiai, duomenimis,  fiksuotais kraštotyrininkų ir kovų bendražygių, kokiu buvo J. Krikštaponio gimtajame Užulinyje gyvenęs tautodailininkasMykolas Dirsė. Juo labiau, jis buvo jaunystėje J. Krikštaponio vadovaujamo Vyčio apygardos Partizanų ryšininku, o po to politiniu kaliniu, o grįžęs, tapo žinomu dailininku. Jo darbai nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 31 d. buvo eksponuoti net Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC) muziejuje.

        Taigi, kaip matome, LGGRTC gerai žinomo Mykolo Dirsės pasakojime buvimo "apie Baltarusijoje" taip pat  net nėra jokios užuominos  kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės XXI-o amžiaus tinklalapyje kuris buvo paskelbtos 2009 m. lapkričio 25 d..

26 pav.: Po dailininko-ryšininko Mykolo Dirsės mirties parodos atidaryme. Iš dešinės: Romas Petras Šaulys, disidente sesė Nijolė Sadūnaitė, Mykolo Dirsės dukra Audronė Dirsytė-Vinogradovienė. Galima pasididinti.  

        Mykolas Dirsė gimė 1924-02-02 Miškiniuose, Taujėnų vls., 2008-09-...Sutuoktinė buvo Genė Dirsienė-Puodžiūnaitė  abu palaiduoti Panevežio r. Raguvos sen. Šilų kapinėse.
        Suimtas M. Dirsė buvo 1948-10-13 Kaune 1949-01-19 okuopac. karinis tribunolas skyrė 25 m. lagerio ir 5 m. trermties. Plukdytas laivu "Vaninas" į Magadaną ir nuo 1951-08-21 kalintas Berlage D-2 Miaundža, Zapadlag Susumane (prieš tai 1949 m. Ozerlage (Irkutsk sr.) prie Čiunos upės. Nuo 1955-05-20 Magadane dirbo "Maganstrojuje". Nuo 1957 Ukmergėje 1961 Panevežyje Šie duomenys ir žemiau nuotraukos paimti/-os iš Kolymos bendrijos

D ė m e s i o , „pasigrožėkite“ žuvusiems Partizanams kapų dėmesio skirtumu prieš keliolika metų ir dabar!

52 pav.: nelabai malonu buvo merui, matant šalia paminklo apleistus-neprižiūrimus žuvusiųjų kapelius. Kam juos priklauso prižiūrėti, kaži, ar įstatymuose yra tai nustatyta? Matome čia kairėje51 pav. gėles vienodai susodintas visiems kapeliams, o dabar jau nebeliko kam sodinti, kai jau rūpinamasi, kaip šalinti paminkliniame akmenyje J. Krikštaponio įamžinimą, pagal, akivaizdžiai, nusišnekėjusius "liudininkus", kurių "patikimumo" ir nebuvo kam ištirti. Kad normaliai atlikti šių skirtingų laikų nuotraukas, galima pasididinti. ir ...

        Ar tai nėra pasekmė, kai jau tų Partizanų artimųjų nebeliko, o minėtų dviejų valstybinių istorinių „tyrinėjimo?“ įstaigų šmeižto pasekmė, kai tų žuvusiųjų Partizanų vadas yra apmeištas? Tai tada koks mokytojas išdrįs prie šių kapų mokinius atsivesti, kai mokymo programose yra tik Holokaustas ir daugiau nieko? 

        Taip, kad kaip minėjau pradžioje, tai, dabar pabaigai tenka pamąstymą pateikti, ką mato Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkas Vladas SUNGAILA, kuris, beje, nuo sąjungos yra paskirtas ir į gerulaitisvytalisTarpinstitucinę labai ilgo pavadinimo Komisiją, skirtą dekomunizacijai ir desovietizacijai atlikti. Ji su savo pirmuoju sprendimu, kaip „pirmuoju prisvilusiu blynu“ atliko atvirkščią veiksmą, vardan komunizacijos ir sovietizacijos labui, nusprendusi pašalinti atminimą Juozui Krikštaponiui, kuris pirmiau prieš nacizmą protestą pareiškė - nuo jo nukentėjo, o po to žuvo nuo sovietų. 

         Tačiau,  kai pirmasis posėdis buvo, LPKTS valdybos pirmininkui Vladui Sungailai teko būti svarbioje tarptautinėje komandiruotėje. Tai, panašu, kad toji Komisija ir pasinaudojo situacija, kai Vladas, tikrai, nebūtų balsavęs už tokį sprendimą, nes jis moka skaityti ir būtų perskaitęs pridėtą „pažymą“, kurioje, neva, nurodomi „nusikaltimai“, kai tos „pažymos“ pabaigoje (10-tame psl.), kaip išvadoje nurodoma „kaltinamojo“ SLAPSTYMASIS NUO VOKIEČIŲ ir reikalaujam toje „pažymoje“ atlikti tyrimus. O, kad jųjų nereikėtų atlikinėti, ir nubalsuota Komisijoje, kad reikia šalinti. Tai tokia pasekmė, kai dokumentai iki galo neskaitomi.
          Kokia iš tikrųjų situacija archyvuose dėl Juozo Krikštaponio, tai tuoj parengsiu visą studiją. Ją greitai užbaigsiu, su kuria jau dabar galima dabar preliminariai susipažinti adresu - 

http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/index-prezidentui-ir-konferencijai.htm

Tai tiek žinių.

 GERŲ YPATINGŲ ANTANINIŲ ! ! !