New Page 1

Ypač tai bus naudinga Joninio slėnio dviračių-slidinėjimo trasoms, kai šioms sporto šakoms pradės vystytis Sporto mokslas. Tai ateityje bus naudinga ir triatlonininkams, nes čia vykstančių varžybų trasos pasižymi ypatingai labai įdomiu reljefu. Tas reljefas įdomus ir Kovo 11-tosios bėgimo nuo obelisko, skirto Abraomui Kulviečiui, iki jo paminklo savivaldybės aikštėje. ATSIVERSTI

kazlusporto.puslapiai.lt/politika/jon-istori.jpg

Siūlytume pažvelgti VISĄ Jonavos istoriją nuo milijonmečių iki tūkstantmečių glūdumos, kaip Jonavos apylinkės atrodė prieš 515 milijonų metų (paleozojaus eroje) ir kaip kito iki šių dienų - visą tai buvo aprašyta 250-mečio pirmą kartą švęstam jubiliejui išleistame žemėlapyje (jį galima pasididinti), kuris buvo parengtas dėka buvusių Moksleivių namų (vėliau savivaldybės valdžios sunaikintų) ir J. Vareikio vidurinės mokyklos (tada taip vadinosi) Orientavimosi sporto būrelių bei Sveikatos stiprinimo klubo "Šaltinėlis" narių sudaryto žemėlapio kitoje pusėje.

Aš (Vytenis Aleksandraitis) apie Jonavos istorijos problemas buvau rašęs prieš 10 metų per Jonavos 265-mečio šventimą. Tada laikraštyje "Naujienos" į Jonavos istoriją siūliau žvelgti plačiau, o F.b. komentaruose privalėjau iškritikuoti tam jubiliejui savivaldybės dideliais pinigais išleistą knygą dėl jos grubiausių klaidų - siūliau ją išimti iš prekybos ir įstatyti pastebėtų klaidų sąrašą, apie kurį kiek žemiau.`O čia pateikiu, ką Naujienose rašiau prieš 10 metų: .

ŠIANDIENĄ - r u g p j ū č i o . 8 -tą d i e n ą Jonavai SUKANKA 265-metų!

Dėl šio skaičiavimo prieš 18-metų man reikėjo pasiraitoti rankoves. Todėl ta proga Naujienos, Jonavos rajono laikraštis vakar atspausdino mano straipsnį, kuris yra tik maža dalelė mokslinės problemos, prie kurios aš dirbu, atsijungęs visiškai iš Facebook-o, nes nagrinėju išplėstinę HOLISTINĘ temą, susijusią su Mykolo Kleopo Oginskio rugsėjo 25 d. artėjančiu 250-mečio jubiliejumi, dėl kurio pasaulinė švietimo organizacija UNESCO jam paskyrė visus šiuos 2015 metus. Todėl ta proga tuoj skelbsiu naujus atradimus, ypač, Jonavos istorijoje. Na, o dabar, kadangi nuotraukoje straipsnio neperskaitysite, tai siūlau čia paskaityti:

Malonu, kad pasitinkant Jonavos 265-metį pasirodė leidinys “Prikeltas laikas ...“ su rečiausiais žemėlapių rinkiniais. Dar niekada nebuvo tokios puikios knygos, kokia mūsų Krašto muziejus ir Savivaldybė pradžiugino jonaviečius. Stebina šios knygos vaizdingumo ir informatyvumo aukščiausia kokybė, pasiekta pačiu įtikinamiausiu ir sovietmečiu draustu kartografijos metodu. Aš, kaip orientavimosi sporto specialistas, tikrai žaviuosi knygoje pateiktu 1912–1914 m. vokiečių gen. štabo Jonavos rajono žemėlapiu su labai tiksliai nubraižytu reljefu. Ačiū šios monografijos sudarytojams– tikriems istorijos tyrinėjimo entuziastams Vidmantui Jankauskui, Artūrui Narkevičiui, Vytautui Venckūnui ir iš Jonavos kilusiam žymiam Lietuvos istorikui, istorijos mokslų daktarui Vydui Dolinskui. Manau, ne vienam tų, kurie įsigilins į šioje knygoje pateiktus faktus ir savotišką dėstymo manierą, kils noras šio leidinio informaciją išplėsti, renkant gatvės, kaimo, įmonės, kokios nors veiklos ar savo giminės istoriją. Gal ne vienam ateis mintis važiuoti į archyvus, fiksuoti senuolių pasakojimus.

        To klausiu, nes su visa pagarba lenkiuosi buvusiam Jonavos rajono merui Edmundui Simanaičiui, pas kurį tuometiniame g/s „Azote“ į Skaičiavimo centrą brežneviniais metais rinkdavomės intelektualiai nusiteikę specialistai padiskutuoti apie kultūrą, žavėdavomės inžinieriaus domėjimosi istorija aistra. Jo disidentinės praeities bent aš nežinojau, nes buvau gerokai jaunesnis.

     Po Sąjūdžio įsisteigimo knygutė apie Jonavą, kurią tada parašė pats meras, tapo dideliu įvykiu. Toje knygelėje atsirado sovietmetyje smerkta rezistencija. Po sovietinių istorijos iškraipymų pirmą kartą buvo prabilta apie didikų Kosakovskių reikšmę, kuriant mūsų miestą. Atsirado ir Jonavos herbas, sukurtas pagal visas heraldikos taisykles, kurių aš nežinojau ir jį buvau nepagrįstai pakritikavęs. Tik mane nustebino, kad meras nepatikrino sovietinėje (žalioje) enciklopedijoje paminėtos miesto įkūrimo ginčytinos datos ir ją išpūtė iki nepagrįsto „320mečio sukakties“ minėjimo.

     Todėl pasitaręs su savo auklėtiniais, nuvažiavau į Mokslų akademijos ir Mažvydo bibliotekos Retųjų spausdinių skaityklas. Ten atsišviečiau ir atvežiau abiturientams svarbiausius duomenis, jiems reikalingus istorijos kontroliniam darbui rašyti. Tuo metu geriausias slidininkas ir orientacininkas Gediminas Sungaila, juos išnagrinėjęs, parašė darbą „Ar Jonava švęs savo 250metį?“

     Tada į Istorijos institutą ir nuvažiavau bei paprašiau rašytinio istorinio šaltinio, patvirtinančio jo teiginį. Gaila, bet direktorius visus instituto darbuotojus įspėjo man nesuteikti jokios informacijos. Gerai, kad profesorius Edmundas Rimša nepakluso ir suteikė ir kitais metais tapo direktoriumi. Todėl išsipildė moksleivio užduotas klausimas dėl naujojo Jonavos jubiliejaus. Dėka to moksleivio darbo po dvejų metų, 2000ųjų rugpjūčio 8 d., Jonava atšventė savo pirmąjį tikrąjį 250mečio jubiliejų.
                    O dabar, kai Jonava minės jau 265metį, galima atsiversti ir prieštaringos istorinės asmenybės, vyskupo ir Jonavos bažnyčios statytojo Juozapo Kosakovskio Atsiminimus 1891 m. Varšuvoje atspausdintus. Prie tos knygos yra prierašas „Дозволено Цензурою, ....“ Todėl mes turime tik cenzūros leistus atsiminimus, kuriuos irgi reikia mokėti perskaityti, kas buvo nutylėta. Juose vyskupas aprašo ir savo tėvą Dominyką – Jonavos įkūrėją, kuris “užklojo pirmąjį namą Jonavos maždaug tuo metu tankiame miške, apžiūrint vietą tinkamumui plėsti miestelį.“ (10 psl.)

     Kokia svarbi buvo šio namo statyba istorijos kontekste ir ypač perkėlos per Nerį problema, siūlyčiau įžvelgti M. K. Radvilos Našlaitėlio dėka sudarytame ir 1613 m. Amsterdame išspausdintame žemėlapyje, kuris dabar saugomas seniausio Skandinavijos Upsalos universiteto bibliotekoje. Prie jos ir buvau su dviračiu iš Londono atriedėjęs, kad pažymėčiau to žemėlapio išleidimo 400-metį. Administratorius man pasakė, kad Švedija neturi lėšų žemėlapiui restauruoti ir demonstruoti jo negali. Todėl gavau tik nusipirkti jo kopiją. Labai gaila, kad išėjus į Anapilį mūsų Jonavos rajono garbės piliečiui Jonui Stanislovui Ilgūnui, kuris buvo Lietuvos 1000mečio direkcijos direktorius, dabar Prezidentūroje nebeliko įstaigos, pristatančios Lietuvą pasauliui. O juk Radvila Našlaitėlis to žemėlapio sudarymo darbų Nesvyžiuje ėmėsi tam, kad Lietuvą pasauliui pristatytų. Po Lietuvos tūkstantmečio, manau, turėjo būti kitas reikšmingas įvykis – šio žemėlapio priminimas pasauliui, kad Lietuva turėjo išvystytą kartografiją su išvystyta valstybe, jau mokančią kaip niekad tiksliai parodyti miestų, miestelių ir gyvenviečių sistemą labai tiksliai nubraižytų upių tinkle.
               Todėl labai malonu, kad būtent knygoje „Prikeltas laikas ...“ visa Jonavos kartografija pradėta nuo šio Radvilos Našlaitėlio iniciatyva sudaryto žemėlapio. Juk tame žemėlapyje yra mažesni miesteliai, bet Jonavos. Nežymėjo M. K. Radvila kelių, nes ir taip suprantama, kad tarp gyvenviečių jie turėjo būti. Todėl susisiekimas tarp artimiausių miestų Kauno ir Vilkmergės turėjo būti labai reikšmingas. Kauno miesto tvirtovės šiauriniai vartai net turėjo Skarulių pavadinimą.
                   Vadinasi, Skaruliai buvo svarbi gyvenvietė, kaip pusiaukelė tarp dviejų miestų, dėl ko ir atsirado būtinybė kurtis Jonavos miesteliui. Iš Lenkijos Karalystės sostinių Krokuvos ir Varšuvos per labai svarbų miestą Kauną susisiekimas su besikuriančiu Petrapiliu turėjo klotis būtent per šį patogiausią persikėlimą per Nerį.

     Ar buvo ikikarinėje Lietuvoje ar carinėje Dedelevo knygutėje minima „Jonienės smuklė”?

      Todėl, manyčiau dėl mūsų miesto pavadinimo kilmės gal jau reikėtų nustoti valkioti„legendą“, menkinančią miestų kūrėjų indėlį. Kalbėdamasis su vietos senais sentikiais, girdėjau sakant, kad miestas Jonava vadinasi todėl, kad buvo dvarininkė, ištekėjusi už Jono, ir todėl ją vadino Joniene, slaviška (lenkiška, rusėniška) tarme – J a n o w a.

     O ši dvarininkė, už Jono ištekėjusi, buvo vyskupo J. Kosakovskio paminėta jo paties senelė Ona Skorulskaitė, kurios vyro Jono (Kauno teisėjo) vardo garbei ir buvo pavadinta dabartinė Jonava. Tai fiksuota vyskupo ranka rašytoje knygoje, ir todėl dabar privalu kuo skubiausiai ištaisyti Jonų sostinės pavadinimo istoriją – visur pristatant Jonavą įrašyti tikrą faktą, o ne „sovietinės liaudies“ pasaką. Kodėl neduoti pasiūlymų “Vikipedijai” ir Jonavą pristatančioms interneto svetainėms neklaidinti skaitytojų dėl miesto pavadinimo kilmės ir neignoruoti miesto kūrėjų valios šiuo klausimu?

     Lietuvos kunigaikštystėje ir Lenkijos karalystėje buvo per 60 Jonavų. O didžiausios pasaulyje Jonavos yra Džordžtaunas, Johanesburgas ir Ivanovas. Buvo pasiūlymas miesto centrinėje sankryžoje parodyti rodykles į šias Jonavas. Manyčiau, kad mūsų Krašto muziejuje galėtų atsirasti skyrelis apie viso pasaulio Jonavas.

Juk Jono Kosakovskio žmonos Onos Skarulskaitės vardu pavadinta ir Skarulių bažnyčia, statyta senuoju gotikiniu stiliumi, nes jos tėvas Andrius Skorulskis, kelionėje į Jeruzalę lydėjęs žymųjį keliautoją minėtą Radvilą Našlaitėlį, iš tos kelionės parvežė Jeruzalėje jį sužavėjusios bažnyčios projektą. Svarbiausiai, ši bažnyčia dabar puikiai matyti važiuojant plentu iš Kauno į Jonavą. Pravažiavę Paryžiaus ir Varšuvėlės vienkiemius, esančius tarp Varpės upelio abiejų šlaitų, kai plentas pradeda leistis į Neries platųjį slėnį, tie vairuotojai, kurie turi geras akis, plento vidurio linijos projekcijos tolumoje pamatys kyšantį aštrų minėtos bažnyčios siluetą. Todėl peršasi mintis, kad imperatorius Nikolajus I, 1828 m. birželio 16 d., patvirtinęs projektą traktui, galėjo pasinaudoti senuoju lietuviškuoju keliu, nutaikytu tiesiai į Skarulių bažnyčią ir prie Kunigiškių kaimo laukų, išdalintų Jonavos bažnyčios kunigams, pasuko į perkėlą link Jonavos. Na, o Neries link šis kelias pasisuko apie 1871 m., kai buvo pilamas pylimas LiepojosRomnų geležinkeliui. Čia tokia mano hipotezė. Aišku, traktui tiesti inžinieriai galėjo pasinaudoti iš toli matomu bažnyčios bokštu. Todėl reikėtų rimčiau patyrinėti ir mūsų kelių tiesimo istoriją. Tai turėtų būt įdomu ne tik kelininkams.

NUOTRAUKUOSE :

1. Šių eilučių autorius po Londono olimpiados su dviračiu privažiavęs prie Upsalos universiteto bibliotekos, kur saugomas LDK žemėlapis. Tos bibliotekos pirmame aukšte yra muziejus pasaulinio lygio kultūros bei mokslo senovinėms vertybėms demonstruoti. Ten šis R.Našlaitėlio žemelapis nedemonstruojamas, nes reikalinga jam brangiai kainuojanti restauracija. Todėl jis konservuotas ir tik kopijas labai delios raiškos šioje bibliotekoje galima nusipirkti.

2. Grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837-1905) - Monografijos autorius, išrinktas Ukmergės apskrities bajorų vadovu, bet valdžios nepatvirtintas, pirmasis Lietuvos fotografas-fotomenininkas, 1901 m. fotografavęs Jonavos bažnyčią. Jo tėvas žymus politikos ir ekonomikos veikėjas, turintis 5-6 vardus - Stanislovas, Feliksas, Jurgis Mykolas Fortunatas ir, mano supratimu, neteisingai dar vieną lietuviškoje Vikipedijoj jam pripaišo "Čėsnos" vardą, nors lenkiškai jis yra "Szczęsny", rašomas iš didžiosios raidės bei pradžioje vardų ir lietuviškai google-vertėjas meta žodį "padaveja" (be taško ant raidės "e"). Tai, matyt, kažkoks užmirštas lietuvių kalboje žodis, gal, kokia pareigybė ar laipsnis buvęs - istorikai turėtų patyrinėti ir atsakyti.

3. Jonavos pirmojo namo statytojo Dominyko Kosakovskio vyriasiojo sūnaus Mykolo - Vaitkuškio linijos pradininko rūmai Vaitkuškyje, nupiešti žymaus Lietuvos dailininko, buvusio 1831 m. sukilėlio Napoleono Ordos.

Norėčiau, kad tie, kurie sportavo kartu su Gediminu, šį straipsnį įsisaugotų atminčiai, nes tik jo moksleiviško kontrolinio darbo dėka man pavyko įtikinti, kad Jonava negali būti vaiduoklių miestas, įkurto numirėlio, jam numirus net 27 metams. Tikros Jonavos istorijos paskelbimas davė galimybės nupiešti jubiliejinį tada Jonavos 250-mečio žemėlapį ir per iškilmes pavyko surengti Orientavimosi dvikovės varžybas, kai orientacininkai-sportininkai ne tik sprinto trasą bėgo, bet ir aplink Jonavos miestą orientavosi. Todėl yra galimybės tai ateityje pratęsti - tobulinti tą pradėtą žemėlapį. Todėl lai prisimena šių varžybų organizatoriai ir dalyviai:

Į Jonavos istorijos klystkelius Istorijos institutas vedė,
panašiai, kaip ir dabar su J. Krikštaponiu?

Todėl 2015-08-31 buvo rašyta Jonavos merui, jo pavaduotojui, savivaldybės administracijos direktoriui, Lietuvos istorijos institutui, mokslų daktarei Ramunei Šmigelskytei-Sutkienei, VU Istorijos katedrai, Martyno Mažvydo bibliotekai, ... Kreipimasis – INFORMACIJA dėl dr. Giedrės Milerytės-Japertienės knygos „NEPAŽINTI GYVENIMAI Jonavos istorijos apybraiža 1750-2015“ grubių klaidų ištaisymo būtinybės.

Sveikinu su mokslo ir žinių diena, bei su artėjančiu rugsėjo 25 d. Mykolo Kleopo Oginskio 250-mečiu, kuriam UNESCO skyrė visus šiuos 2015 metus. Apie jo reikšmę ir sąsajas su Jonavos istorija rytoj pateiksiu savo darbe naujus istorinius pastebėjimus.

Dabar kreipiuosi skubiu pranešimu, nes, mano supratimu, reikėtų skubiai pristabdyti platinimą dr. Giedrės Milerytės-Japertienės knygos „NEPAŽINTI GYVENIMAI Jonavos istorijos apybraiža 1750-2015“, nes skaitytojus dezinformuoti nėra korektiška. Šitą knygą būtina pataisyti, pridėti prie tos knygos grubių klaidų ištaisymo aprašymą ir abejotinų teiginių kitokias išvadas, kurių parengimui galima būtų surengti specialistų-istorikų komisiją.

Tai galima buvo padaryti iš kart po šios knygos pristatymo, bet Krašto muziejaus laikinai einanti direktoriaus pareigas Vilija Vaškevičienė su autore kontaktų neturi. Be to ir pati autorė elektroniniu paštu nesiteikia man atsakyti į klausimą dėl jos abejotinų teiginių. Kalbėjausi su šios knygos pirmuoju recenzentu profesoriumi Zigmantu Kiaupa ir jis man liepė netylėti – rašyti, pabrėždamas, kad jis visoms „smulkmenoms įžiūrėti“ neturėjo laiko.

Šokiruoja knygos Pabaigos žodyje (196 psl.) autorės užuomina, kad, dėl šios knygos išleidimo kažkas „pagalius į ratus kišo“. Vadinasi, matyt, kažkas matė jos rankraštį, ir, matyt, reikalavo ištaisyti netikslumus. Jas gali pastebėti kiekvienas skaitytojas, turintis minimalų išsilavinimą.

Dar labiau šokiruoja knygos įžangoje Jonavos 265-mečiui skirtos unikalios knygos „PRIKELTAS LAIKAS Jonava žemėlapiuose ir fotografijose“ paniekinimas, visiškai nepagrįsta tos knygos kritika. Dar tokio akibrokšto neteko matyti, kad autoriai, pristatydami savo knygas, niekintų žymiai aukštesnio lygio kitą leidinį. Šią knygą išleido Jonavai nusipelniusių istorikų – Jonavos tyrinėtojų autorių kolektyvas, tarp kurių yra ir net mokslų daktaras, kilęs iš Jonavos. O autorės 9 psl. esantis, mano supratimu, demagogiškas teiginys, kad ši Jonavos istorikų naujausia knyga, neva, „... nei savo forma, nei tūriniu nepretenduoja į žinyną“, tai nesuvokiamas priekabiavimas, nes Jonava dar nėra pribrendusi prie savo enciklopedijos leidybos. Bet nesuvokiama, kam reikėjo autorei nurašyti iš kažkur paimtą V. Venckūno frazę – tokios frazės jo, vieno kaip autoriaus „Prikelto laiko ...“, tame leidinyje nėra. O jei kur nors turguje pasakė, tai, negi tai reikėjo, būtinai į savo knygos įžangą parašyti“. O, be to, kodėl „Prikeltas laikas ...“ negali būti žinynu? Ką, negalima iš tos knygos pasisemti žinių? Juk šios knygos visos žinios susistemintos į asmenvardžių bei vietovardžių rodykles, kurių dėka galima lengvai susirasti visas pateikiamas žinias. O kritikuotojos G. Milerytės-Japertienės knygoje, kažkodėl tokių, sakyčiau, privalomų rodiklių nėra. Dar neteko matyti knygų apie istoriją ar kitas konkrečias sritis, kad nebūtų susistemintų žinių nuorodų, vadinamų rodyklėmis. Todėl kritikuotojos knygoje neįmanoma užsiimti jos pateikiamų žinių paieškomis ir todėl, nesant šių rodiklių, yra elementarus skaitytojo negerbimas. Skaitytojo negerbimas yra ir tai, kad jos knygoje aptikau grubias dezinformacijas šias:

1. Autorė 180 psl. tyčiojasi iš Žeimių miestelio, nes jame ir Jonavoje veikusį žymų pasaulyje 1831 m. Lietuvos sukilimo vadovą Antaną GeLgaudą pavertė kito-1863 m. sukilimo vadu Mamertu GeDgaudu (viduryje pavardžių didžiąsias raides parašiau, kad parodyti, kokias raides sukeitė), kuris veikė netoli Žeimių Krakių ir Legečių miškuose, bet, kad Mamertas būtų Žeimiuose veikęs, jokių istorinių žinių nėra. Be to, autorės aprašomajame 1831 m. periode Mamertas gims tik po 12 metų ir bus pakartas, tik 20 m. amžiaus turintis. Šia klaida autorė demaskuojasi, kad aklai perrašydama knygas, visiškai nesigaudo XIX-to amžiaus skirtinguose sukilimuose ir nežino pagrindinių sukilimo vadų, kuriuos žino kiekvienas Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos mokinys.

2. Autorė 44 psl. taip pat pasityčiojo iš pasaulinio garso istorinės asmenybės Karolio Teofilio Zaluskio. Primenu, kad jis buvo Abiejų Tautų Respublikos žlugdytojo, Rusijos ambasadoriaus ir žymaus pasaulyje generolo Oto Igelstriomo įsūniu, Rusijos diplomatu, ir tapo savo Tėvynės patriotu, apsivedęs su Tado Kosciuškos bendražygio Mykolo Kleopo Oginskio dukra Amelija - buvo išrinktu Upytės (dabar Panevėžio) bei Vilniaus apskričių bajorų vadu (maršalka) bei tapo 1831 m. sukilimo vienu iš pagrindiniu vadu. Ir Dr. Giedrė Milerytė-Japertienė vietoje to, kad pagal UNESCO programas Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejaus išvakarėse pabrėžtų jo žento pro Jonavą du kart pražengimą, autorė net sugebėjo jo pavardę iškraipyti, paversti jį kažkokiu „K. Zabulskiu“. O, kad skaitytojas nesusigaudytų, kad tai ne tokių raidžių rašymo klaida, dar ir jo traukimosi maršrutą nurodė abstrakčiai ne tikslų, parašiusi, kad jis, neva, „nužygiavo Žemaitijos link“, nors pagal visus duomenis, K. Zaluskio kariuomenė buvo daugiausiai šiapus Nevėžio Aukštaitijoje, kurioje ir išformuota buvo dėl choleros epidemijos. Kad autorė galėjo turėti omenyje kitą sukilimo vadą, deja, toks jos paminėtas „K. Zabulskis“ nėra žinomas tarp sukilėlių sąrašuose.

3. Mokslų daktarė (matyt, neseniai apsigynusi disertaciją) ir, lyg, informatiką pristatinėjanti Martyno Mažvydo bibliotekoje, 45 psl. šio periodo (1831 m.) sukilėliams iš konteksto, lyg, ir meta žydų Jonavoje naikinimo kaltę, bent, duoda skaitytojui suprasti, kad sukilimo dėka sumažėjo gyventojų, neteisingai pritemdama du reiškinius šitaip:

„Pulkininko M.Jackovskio pranešime rašoma, jog su žydais buvo elgiamasi bjauriausiai ¹⁶⁹. Šitai nulėmė, kad posūkiliminiu laikotarpiu gyventojų skaičius liko mažas“.

Bet tekste autorė neparodo sumažėjimo dinamikos ir caro laikų statistikos, surinktos žymaus urbanistikos specialisto Algimanto Miškinio, nes, matyt, tam, kad skaitytojas nematytų, kieno dėka įvyko sumažėjimas. Gerai įsižiūrėjus į pateiktą statistiką, aiškiai matosi, kad tarp 1789 m. ir 1833 m., o taip pat 1847 m. (žiūrėkite žydų bendruomenės tinklalapyje -http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/703/ ) SUMAŽĖJO NE ŽYDŲ – JŲ NET PADAUGĖJO 7-niomis šeimomis, O SUMAŽĖJO BENDRAS GYVENTOJŲ SKAIČIUS, maždaug 43 šeimomis. Kaip tai paskaičiuoti, pateiksiu vėliau savo išplėstiniame darbe. Tokia autorės klastotė yra tarp tautų nesantaikos kurstymas ir sukilėlių pats baisiausias niekinimas.

4. Šios klastotės dėka AUTORĖ NUSLEPIA Rusijos IMPERIJOS ĮVYKDYTĄ JONAVIEČIŲ IŠTRĖMIMĄ – APIE TĄ TRĖMIMĄ NET NEUŽSIMENA. Apie šį trėmimą rašo Jonavos viešosios bibliotekos tinklalapis - http://www.jonbiblioteka.lt/lt/krastotyra/jonavos-krasto-istorija-ir-datos/382-jonavoskrastoistorijosapzvalga?start=5 Juk, Jonavoje buvo laikinoji centrinė Lietuvos sukilėlių vyriausybė, matyt, gyventojai ją palaikė, ir todėl vyko ištrėmimai. Todėl tokio svarbaus reiškinio nuslėpimas yra labai grubus skaitytojo dezinformavimas.

5. Nuslėpus po 1831 m. sukilimo įvykdyto Jonavos gyventojų ištrėmimo, skaitytojui neaišku, kodėl, pagal autorę 45 psl. „1863-1864 m. sukilime Jonavos miestelio gyventojai matyt nedalyvavo“. Mat, autorė nuslėpė, kad, po įvykdytų ištrėmimų, matyt, patriotiškai nusiteikusių gyventojų neliko – kiti tapo įbauginti.

6. Autorė 27 psl. keistai niekina ir 1794 m. sukilėlius, parašydama „Jonava, netekusi savo geradario, stipriai nukentėjo nuo sukilėlių. Gyventojų turtas nusiaubtas.“ ir šiam savo teiginiui nepateikia nuorodos. Jeigu sukilėliai sekvestravo valstybės išdaviku tapusio vyskupo J.K. Kosakovskio dvarą ir turtą, visai neaišku, prie ko gyventojai ir jų turtas. Negi sukilėliai svetimo krašto plėšikai, ne savi žmonės, plėšikavo iš savų? O, jei taip įvyko, tai, kodėl nėra paaiškinimo?

7. Tame pačiame 27 psl., minėdama Juozapą Kazimierą Kosakovskį, autorė po 5-ių sakinių vyskupą „perkrikštija“ kitu – „Jokūbo“ vardu. Todėl skaitytojui darosi neaišku, iš kur atsiranda „dar vienas vyskupas Kosakovskis“ jau su kitokiu vardu. Pagal genealogiją Jokūbais Kosakovskiais buvo tik V-tos eilės XVII-tame amžiuje Jokūbas, Podolėje apsigyvenęs, ir VII-tos eilės Jokūbas Kristoforas, buvęs rotmistru – tai vyskupo J.K. Kosakovskio prosenelio tolimas pusbrolis. Daugiau Jokūbų nesimato ir toks neatidus kitokių vardų klijavimas žymioms istorinėms asmenybėms rodo neatidų darbą su rankraščiu, ar visišką nesigaudimą istorijoje, tų įžymybių visišką nežinojimą, kad nepastebimos tokios grubios klaidos.

8. Tame pačiame 27 psl., mano supratimu, G. Milerytė-Japertienė politiškai iškraipo vyskupo J.Kosakovskio valstybės išdavystės priežastį ir teikia prorusišką vertinimą, kad, neva, „vyskupas šiame gyvenimo periode daugiau naudos matė iš gerų santykių su Rusija ... Tokios mintys buvo suvokiamos, kaip valstybės išdavystė...“. Kad taip nėra, aiškiai parodo Mykolas Kleopas Oginskis savo Atsiminimų I-ame tome, kurių ištraukas aprašysiu vėliau. Šitokio prorusiško vertinimo nerašė net XIX amž. antroje pusėje Jonavoje rusų mokytoju dirbęs Diadelevas savo 1883 m. Kaune išleistoje knygutėje „М-ко ЯНОВО“.

9. Nors autorė paminėjo, kad vyskupą „minia ... pakorė“ (Kaži, ar pati minia tai padarė? Gal, tik miniai reikalaujant nuosprendis įvykdytas buvo?), keistai, tame pačiame 27 psl., lyg, tendencingai autorė savo knygoje NUO SKAITYTOJŲ NUSLĖPĖ, kad mirties nuosprendis už valstybės išdavystę buvo įvykdytas ir vyskupo broliui, paskutiniajam Lietuvos Didžiajam etmonui Simonui Kosakovskiui. Negi nuslėpta tam, kad pridengti vyskupo antivalstybinį veikimą ir pratemti savo aukščiau patektą prorusišką vertinimą?

10. Nors ponia Giedrė smulkiai aprašinėja Jonavos bažnyčią skyrelyje „BAŽNYČIA“ , bet 27 psl. šalia bažnyčios statybos aprašymo įdeda ne bažnyčios statytojo vyskupo, o jo brolio portretą. Tai, ar ne švelnus bažnyčios paniekinimas, įdedant ne dvasininko, o karo veikėjo portretą? (Žiūrėkite dešinėje pridedamą psl-apie-baznycią nuotrauką.)

11. Po šiuo portretu 27 psl. yra užrašas „Simonas Kosakovskis. Lietuvos valstybės kūrėjai. ...“, bet nėra knygoje niekur pabrėžta, kad jis buvo ir tos valstybės griovėju. Tai negi nėra grubus skaitytojų dezinformavimas? Bažnyčios skyrelio tame pačiame 27 psl. mini ne į bažnyčios temą sukilėlius vadovaujamo Jokūbo Jasinskio, bet nepamini, kad, būtent, J. Jasinskis organizuoja S. Kosakovskio pakarimą. Be to, jei autorė orientavosi į plataus rato – ne istorikų skaitytojų ratą, gal derėjo paminėti ne J.Jasinskį, kuris po egzekucijos su S.Kosakovskiu buvo nuimtas nuo vadų, o žymiai žinomesnę - Tado Kosciuškos pavardę? .

12. Knygoje Jonavos bažnyčia grubiai nuvertinta, nes, įdėjusi tą nieko dėto prie Bažnyčios skyrelio karinio veikėjo portretą, net nepaminėjo, kad jis palaidotas toje bažnyčioje. Tai tada kam išvis buvo reikalingas Bažnyčios skyrelyje kariškio portretas, jei nepaminima, kad jis guli bažnyčios rūsyje šalia brolio? Tame skyrelyje apie bažnyčią visai ne į temą to skyrelio, autorė mini ir sukilėlį, vyskupo sūnėną Antaną Juozapą Kosakovskį, bet nutyli, kad jis irgi palaidotas bažnyčioje, ir nutyli, kad jis buvo net imperatoriaus Bonaparto Napoleono adjutantu. (P.S.: Naujausiomis žiniomis, jis net 8 d. buvo Maskvos gubernatoriumi.) Negi tai nėra svarbūs Jonavos istorijos ir pačios bažnyčios reikšmės momentai? Ir, aplamai, autorė nutyli, kad bažnyčioje yra žymus mauzoliejus. Įdeda Nerimi plaukusio ir savo ekspediciją aprašiusio grafo Konstantino Tiškevičiaus portretą bei jo citatą apie bažnyčią, bet kažkodėl nepratęsia to grafo nuostabiausio pasakojimo apie mauzoliejų. Apie Jonavą buvo išleista daug knygučių, bet ši G. Milerytės-Japertienės knyga, tai pirmoji publikacija apie Jonavą ir josios bažnyčią, kur nutylėta visa tai, kas Jonavai svarbiausia.

13. Netikslumas yra ir dėl Baro konfederacijos laikotarpio, kai paminimas 21 psl. visai nereikšmingas tame judėjime vyskupas Juozapas, bet nepaminimi jo brolio Simono nuopelnai ir kitų Jonavos dvarininkų-konfederatų, bei vietovės šalia Jonavos; reikšmingos konfederacijoje. Ir čia vėl pasimato tendencija tik neigiamai pateikti prieš Rusijos politiką nukreiptą konfederacijos vaizdą, nutylint jos iškovojimus. Kaip ir visur, taip ir čia dezinformuoja iš konteksto išimtos kitų autorių citatos, kad ir mokslininko Vydo Dolinsko. Po jo sakinio „Pirmuosius... būrius... suorganizavo... Simonas Kosakovskis ir ne kur kitur, o būtent Jonavos apylinkėse.“, toliau iš kart rašo apie karinius pakrikimus ir apie konfederacijos sužlugdymą. Apmaudu, bet autorė nutyli precedento neturintį apie Simono Kosakovskio garsųjį žygį nuo Jonavos iki Smolensko. Negi ir jis nėra reikšmingas Jonavos istorijoje, jei jis žinomas pasaulyje? Todėl gaunasi dezinformacija, nes skaitytojas manys, kad konfederacija veikė tik Jonavoje su autorės minimais „pakrikimais“. Jų Jonavoje, kaži, ar buvo? Jei būtų kokie autorės paminėti „pakrikimai“, kuriuos skaitytojas pamanys apie „Jonavos konfederatų pakrikimus“, tai ar iš tų „pakrikimų“ būtų žymus pasaulyje žygis susiorganizavęs iš Jonavos iki už Dniepro bei net iki Rusijos Smolensko? .

14. Blogiausia, kad knygoje daug kur nuorodose pateikti „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai t.1, Vilnius 1955 ...", bet šio I-ojo tomo, skirto feodaliniam laikotarpiui Jonavos bibliotekose nėra. Todėl nėra galimybių Jonavoje skaitytojams pratęsti G. Milerytės-Japertienės abejotinų teiginių patikros. Kyla klausimas. Ar patikimi tie šaltiniai 1955 m. surinkti? Tai tik ką po stalinizmo - jie rinkti stalinizmo metu ar ne tendencingai? Kaip tai patikrinti, kai bibliotekoje nėra tų šaltinių, o pati autorės knyga irgi tendencinga?

15. Tendencingumas krenta į akis net nuo Kreipinio į malonųjį skaitytoją, kuriame 9 psl. rašo, kad G. Milerytės-Japertienės knyga, neva, „po 25 metų tylos susisteminta Jonavos krašto istorija ...“. Deja, besigirianti autorė ne tik istorijoje tarp sukilimų nesigaudo, bet ir net aritmetikos, pasirodo, nemokanti, nes, tikrai, dar nepraėjo 25 metai, kai buvęs Jonavos meras Edmundas Simanaitis 1996 metais išleido knygutę „Jonavos kraštas“, kuri buvo pirmoji ne sovietinės Jonavos istorijos pristatytoja, prabilusi apie rezistenciją. Po jo knygutės išleidimo prasidėjo knygų apie Jonavą leidybos procesas, ir, tikrai, nebuvo „tylos“, kaip autorė rašo. Jei pagal autorės įžangą apie Jonavą netyla buvo tik sovietmetyje prieš 25 metus, o atgavus Nepriklausomybę, pagal ją prasidėjo „tyla“, tai, čia kelinta dezinformacija tendencinga?

Yra ir daugiau nekorektiškumų – prisigalvojimų ir Jonavos menkinimų garbingos 265-mečio sukakties proga. Kad ir 7 psl. rašo, neva, „Miesto knygyne nebuvo Jonavos istorijos, ...“, nors tame pačiame knygyne mano ir mano auklėtinių sudarytas Jonavos 250-mečiui jubiliejinis žemėlapis su aprašyta net geologine istorija buvo platinamas – tame knygyne buvo pardavinėjama ir daugiau knygų apie Jonavą bei jos rajoną. Jei knygyne 2013 m. balandžio mėnesį autorė nerado kažko, tai, gal, išpirko? Negi tą smulkmeną būtina pažymėti savo knygos pristatyme ir pateikti skaitytojui, vaizdą, lyg, už 25-mečio periodą? Čia pat autorė tyčiojasi iš Jonavos, rašydama, kad, neva, „... istoriografija apie šią vietovę labai skurdi.“, nors jos pačios knyga, be aukščiau paminėtų asmenvardžių ir vietovardžių rodiklių, kaži, ar praturtins sisteminę istoriografiją? Problemos su jaunos, gal, perspektyvios autorės knyga pasidarė, matyt, todėl, kad ji nėra jonavietė ir mažai žino šį kraštą. Todėl 9 psl. oponuodama Vytautui Venckūno pasakytai frazei dėl legendų „reikšmės“, ponia Giedrė, matyt nežino, kad dėl Jonavos pavadinimo dabar plačiai eskaluojama „legenda“ yra, matyt, sovietmetyje išgalvota – jos nemačiau ikikarinėje ar carinėje Diadelevo knygutėje minint. Todėl, manau, autorė be reikalo prisikabino prie V. Venckūno frazės dėl legendų, jų reikšmę gindama, nes legendos gali būt ir išgalvotos; nieko nepagrįstos. Apie Jonavos vardo kilmę yra ir tikri žmonių prisiminimai, pagrįsti istoriniais dokumentais, apie kuriuos, gal, V. Venskūnas ir turėjo mintyje.

Daugiau klaidų ir netikslumų neieškojau, pateikiau, kiek pastebėjau, nes tik nedidelę dalį knygos pavarčiau. Todėl siūlau specialistams peržiūrėti ir įvertinimą paruošti – jį prie platinamos knygos pridėti.

Kad tokių klaidų išvengti, pateiksiu kitame savo išplėstiniame straipsnyje apie istoriją, kurį rytoj atsiųsiu – ten parodysiu ir tų klaidų analizę, kaip jos gaunasi. Todėl Žinių dienos proga linkiu siekti tikrų žinių perteikimo.

Vytenis ALEKSANDRAITIS

Pridedadamos ištraukos, iš straipsnių ciklo „Ar Jonava egzistavo iki jos įkūrimo?“.
rašyto prieš 10 metų

Pradedant rugsėjo mėnesį įžangą į mokslą, labai svarbu, kaip bus prieinama prie to mokslo. Ar dalimis, nematant kitos, ar bus bandoma susivokti visumoje, tarp mokomųjų dalių bus ieškomi ryšiai su kitomis dalimis.

Taigi, prisiminus rugpjūtį, reiktų pasakyti, kad labai istorinę sampratą praplės rugpj

ūčio 8 dienos proga Jonavos 265-mečiui išleistos dvi knygos, aišku, jei antroji dr. Giedrės Milerytės-Japiertėnės bus pataisyta – papildyta klaidų ištaisymais. (taip rašė šių eilučių autorius prieš 10 metų) Pirmoji nuostabioji knyga “ PRIKELTAS LAIKAS Jonava žemėlapiuose ir fotografijose“ yra ryškiai urbanistinio stiliaus, skirta tik Jonavos miestui. Abi knygos orientavosi į miestelio buitį. Todėl Jonavos istorijos nagrinėjimas tik per miesto istoriją, susidarė savotiška skriauda Jonavos periferijos gyventojams, ant kurių pečių laikėsi valstybė ir net pats Jonavos miestelis kūrėsi taip pat aplinkos dėka. Juk besikuriančio miestelio amatininkams ir pirkliams reikėjo duoną pristatyti, bet ir kurti valstybės gynybą. Juk rekrūtais, matyt, iš kaimo daugiausiai buvo imami, kaime ir bajorai, matyt, už valstybę daugiau pergyveno, nei miestų magnatai daugiau asmeninius politinius interesus turintys. Pavyzdys – Jonavos Kosakovskiai didžiausi valstybės žlugdytojai, skirtingai, nei kaimo Kosakovskiai (Liukonių Juozapas Antanas ir Vaitkuškio Juozapas Dominykas) buvo tikri Lietuvos-Lenkijos patriotais. Todėl, manau, pats laikas patyrinėti, kaip kaime arčiau žemės žmonių sava žemė buvo brangesnė, nei svetimų valstybių perkamieji interesai.

Todėl Jonavos istoriją, gal, geriau, plačiau, visapusiškiau pagal Aristotelio – Hipokrato išrastą HOLISTINĮ mąstymo, teorijų nagrinėjimo, ugdymo ir teisingo-sveiko gyvenimo būdą? Juk Hipokrato išrastoji Holistinė medicina yra žymiai pranašesnė nei redukcionistinė biomedicina. Juk Holistinė medicina remiasi Holistine sveika gyvensena, nes nuo XIX amžiaus biologai pripažino, kad sudėtinga GYVĄJĄ gamtą būtina nagrinėti NE Redukcionistiškai (išskirtinai dalimis skaidant) bet žvelgti kaip į sudėtingiausią mechanizmą, sujungtą sinerginiais ryšiais, t.y. žiūrėti visuminiai, arba aiškiau sakant; HOLISTIŠKAI. Tai visame pasaulyje žinomas terminas. Tai, jei biologai Holizmą pagrindu laiko, tai kaip su istorija? Juk tai, gal, irgi, gyvybės mokslo dalis?

Juk ir Holistinė – Humanistinė pedagogika per ugdytinių žymiai didesnę MOTYVACIJĄ yra žymiai efektingesnė, nei Autoritarinė-Autokratinė. Ir tai įrodo Sporto mokslo holistinė sporto edukologija su akivaizdžiais rezultatų pranašumais bei išaiškintais motyvacijų žymiai didesne

................................................................................................................................................................
-4-

gausa, ugdant asmenybę kūryboje, nei besąlygiško paklusnumo - baimės sistemoje, nes smegenų žievėje per baimę milijardus kartų mažiau į mąstymo procesą įsijungia neuronų ląstelių, nei kūrybiškai su motyvacijomis mąstant.

Todėl, manau, kad Jonavos istoriją reiktų visapusiškiau nagrinėti ne atitrauktai, o taip, kaip politikas ir kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis, kuris HARMONIJOS ieškojo ne tik muzikos garsuose, bet ir politikoje-diplomatijoje ir visoje savo filosofijoje. Kad jam geriau orientuotis, kur pasienyje vyksta korupciniai pažeidimai, jis padėčiai pataisyti padarė topografinius žemėlapius. Nuo žemėlapio pradėjo Lietuvos pasauliui pristatymą ir visapusiškiausias kultūros puoselėtojas MK. Radvilas Našlaitėlis. Ne atsitiktinai ir Jonavos 265-metis prasidėjo per žemėlapius, juos įdėjus ne tik į minėtą prestižinį leidinį, bet Jonavos Krašto muziejuje surengus žemėlapių parodą. Juk istorijoje be žemėlapių neįmanoma orientuotis, taip, kaip ir miške orientacininkui orientavimosi varžybose. Paskutinį pavyzdį pateikiau, nes pastaroji sporto šaka yra holistiškiausia, lavinanti žmogų ne tik fiziškai įvairiausiomis gamtinėmis sąlygomis, bet ir protavimą ne sėdint, kaip šachmatais, bet bėgant – nuolat orientuojantis fizinio darbo metu. Todėl labai šaunu, kad Jonavos istorija visuomenei buvo, pagaliau, pateikta nuo bendro vaizdo, nuo orientavimosi situacijoje; taip, kaip tai darė Mykolas Kleopas Oginskis, dar paauglystėje savo mokytojo erodito Žan Rolio (Jean Rolay, 1735-1808) pamokintas, sudarė savo dvaro žemėlapį, ir nuo to laiko topografiniais žemėlapiais vadovaudavosi visą gyvenimą politikoje bei karyboje.

Taip jau įvyko, kad 1996 m. buvo paskelbtas „Jonavos 320-metis“ ir mano auklėtinis 12-tokas Gediminas Sungaila parašė istorijos kontrolinį darbą „Ar Jonava švęs savo 250-metį?“, kuris dar neįvertintas po šiai dienai. Mat jis parašė, kai oficialiai buvo pripažintas niekuo nepagrįstas „faktas“, kad , neva, „Jonas Eustachijus Kosakovskis 1676 m. įkūrė Jonavą“. Taip rašoma buvo apie Jonavą pirmojoje LSSR (LTSR) enciklopedijoje. Kad jos jis negalėjo tada įkurt, net kvailam buvo aišku, nes jis 1649 m. išėjo iš šio pasaulio. Todėl, matyt, kažkas apsižiūrėjo ir jau antrojoje 1986 m. leidybos sovietinėje enciklopedijoje kardinaliai pasikeitė traktuotė ir parašoma, kad „apie 1740 m. didikų Kosakovskių pastatytas dvaras ir pavadintas šeimos nario Jono vardu. Prie dvaro išaugo gyvenvietė . 1750 leista steigti miestelį, suteikiant jam prekybos privilegiją.“ Tai labai lakoniškai – trumpiau net neįmanoma. Na, o atsivertus apie Kosakovskius, enciklopedijoje pasirodė kardinalus prieštaravimas. Joje ... išliko toji pati profesoriaus Antano Tylos (jis nuo 1992 m. buvo Lietuvos istorijos .............................instituto direktoriumi) „žinia“ nežymiai.pakito – iš Jono Eustachijaus vardo pasidarė tik vieno vardo Jonas Kosakovskis.

.....................................................................................................................................
-5-

Matyt, profesorius apsižiūrėjo ir tą „įkūrimą“ permetė Jono Eustachijaus anūkui Jonui-Dominyko tėvui, kuris, dažnai minimas vienu vardu. Bet, jei jis įkūrė tą Jonavą, būdamas apie 30 m., (jo gimimo ir mirimo datų nėra) tai Dominyko tėvu jis tapęs 1717 m., buvo apie 71 m., tai įmanoma, bet šiek tiek ir keista ir šiek tiek abejotina. Tai, aišku, įtikinamiau, nei numirėlis po 27 m. mirties. Juolab, kad pagal vyskupo Juozapo Kosakovskio Atsiminimus, miestelio vardas parinktas, būtent, šio Jono atminimui.

Šią neteisingą prof. A. Tylos datą eksploatavo ir Jonavos meru tapęs Edmundas Simanaitis, nors 1987 m. sausio 31 d. Jonavos Balse savo straipsnyje "Kosakovskiai ir Lietuva" rašė, kad "LTE skelbia ŠYKŠČIĄ informaciją, kad Jonava buvo įkurta 1676 m." ir DĖL UŽIMTUMO SĄJŪDYJE BEI MERO POSTE, gal, NEBUVO GALIMYBIŲ PATIKRINTI TOS "INFORMACIJOS" PAGRĮSTUMO, kad „įkūrėjas“ mirė 1649 m.?

Todėl, kai mano kolega Edmundas Simanaitis, didelis Kosakovskių gerbėjas, apie juos rašęs 1986 m. Jonavos Balse, atgavus Nepriklausomybę, tapo pirmuoju Jonavos meru ir atnešė profesoriaus Antano Tylos traktuotę, padaręs „320-mečio“ sukaktuves, pasidarė nei kiek nejuokinga, kai Jonava pasidarė vaiduoklio įkurtu miestu. Tada iš karto į Istorijos institutą nuvažiavau pas direktorių Antaną Tylą ir paklausiau: „ iš kur jis paėmė tą 1676 m. datą?“ Tačiau jis net nešnekėjo su manimi – nusiuntė mane pačiam ieškotis į Instituto skaityklos lenkišką 1880-1902 m. Geografinį žodyną („Slovnik Geograficzny ...“) – nuostabiausią enciklopediją caro cenzūros leistą spausdinti. Aišku, kaip dieną, ten nieko nebuvo - buvo rašoma, kad Lietuvoje-Lenkijoje buvo apie 60 Jonavų, kurios atsirado, kertant miškus ir juose kuriant gyvenvietes ir jas pavadintos tų miestelių įkūrėjų - žymių Jonų vardu. Tai, gal, tas Jonas Eustachijus ir buvo iš tų 60 Jonavų kūrėjų? Bet apie jį žinios labai šykščios. „Kaži, ar Lietuvoje jis buvo? “- taip klaidingai maniau iki, kol gerai nepastudijavau ... Bet ...

Tačiau, Istorijos instituto direktorius, kol aš varčiau tą direktoriaus pasiūlytą „istorijos šaltinį“, per tą laiką pastaras per SELEKTORIŲ visiems Instituto darbuotojams perspėjo, kad nieko man neduotų. Apie tai juokdamiesi man sakė jo darbuotojai ir profesorius Edmundas Rimša visas oficialias rašytines žinias apie Jonavą, ištraukęs tada iš tik ką tada, naujai pasirodžiusių kompiuterių, kurie sugriovė Sovietų Sąjungą, - perdavė man visų rašytinių žinių apie Jonavą sąrašą, kur Pirmoji rašytinė žinia ir buvo Lietuvos metrikoje nurodyta 1750-08-08 privilegija. Nežinau, ar tai sutapimas, bet kitais metais nuo 1999 m. Instituto direktoriumi tapo pastarasis, perdavęs man žinias.

O aš tada kreipimąsi oficialų rašiau – viešinau, ir Jonava atšventė 250-metį pagal mano mokinio kontrolinio darbo klausimą.

Ne tada, o dabar po 15-os metų, atšventus 265-metį ir nuostabioje knygoje „Prikeltas laikas“, susimąsčiau, perskaitęs buvusios III-čios vidurinės (dabar Lietavos) mokyklos mokinio, dar mokiniu buvusio, Jonavos Balse istorinėmis temomis daug rašiusio, tai doc. dr. Vydo Dolinsko parengti tekstai knygoje „PRIKELTAS LAIKAS Jonava žemėlapiuose ir fotografijose“ - joje smulkiausias Vydo Dolinsko išdėstyms apie Kosakovskių giminę. Jis pabrėžė, jog Nikodemo, t. y. „P. N. Kosakovskio sūnus Jonas Eustachjijus (miręs 1649), tapęs Mscislavo kaštelionu, jau nuolatos gyveno Lietuvoje ir vedė Kotryną Gintautaitę iš Detuvos< Trakų vėlivininko dukterį, Jono Sapiegos našlę. Būtent Jonas Eustachijus tapo pirmuoju lietuviškosios padermės vyresniosios linijos atstovu, gavusiu Lietuvos senatoriaus urėdą ...“

„Grafo Stanislovo Kazimero Kosakovskio „Istorinės genealoginės monografijos“ I tomo pirmajame leidime (1859) teigiama, jog pirmą namą Jonavos vietoje pastatė ir miestelį pradėjo kurti Dominykas Kosakovskis, ...“

Štai dar vienas įrašas to to I-ajame leidimo 244 puslapyje, išduoda tai, kad kažkas jo laikais Jonui priskirdavo miestelio įkūrimą. Todėl Vaitkuškio grafas apie Joną rašo: „... kai kurie Jonavos miestelio įkūrimą prirašo; tai padarė jo sūnus, apie kurį toliau“

Apie Dominyką pabaigoje autorius Stanislovas Kazimieras Kosakovskis 1859 m. rašė taip:

.......................................................................................................................................................
-6-

„Jis taip pat, tankiame miške ant Vilijos kranto, nuo seniai priklaususiame Kosakovskiams, pirmą namą būsimo Jonavos miestelio pastatė (¹).(1) Miestelis Jonava, įkurtas Dominiko Korvino Kosakovskio, ir jo tėvo atminimui taip pavadintas, guli ant kairio Vilijos kranto, tarp Vilmergės ir Kauno, 4 mylios nuo pastarojo, ir apie pusę mylios nuo bažnytkaimio Skaruliai, Skorulskių lizdo, su Kosakovskiais susigiminiavusiais ...“

„Ši versija yra gana įtikinama, ir, nesant naujų duomenų, kol kas priimtiniausia. ... 1733-1736 D. Kosakovskis palaikė Stanislovo Leščinskio kandidatūrą ir todėl buvo priverstas gyventi emigracijoje – Karaliaučiuje, Jonavos kūrimo pradžią reiktų sieti su 1737-1745 m.^{120 - A.Miškinis
pagrįstai teigia, jog Jonava įsikūrė apie 1740 m., žr. Lietuvos architektūros
istorija, t. II; Nuo XVII a. pradžios iki XIIIIX a. vidurio, Vilnius, 1994,
p. 223.}, tad Jonavos kūrimu ir pradine plėtra Dominykas iki savo mirties galėjo rūpintis ne daugiau nei 10 metų. Vadinasi, jis galėjo tik padėti kai kuriuos pagrindus vėlesnio miestelio plėtrai. Iki pat šeimos rezidencijos perkėlimo Jonava geriausiu atveju buvo Šilų dvaro palivarkų centras, tačiau jame galėjo gyventi ir ne vien palivarkui priklausantys baudžiauninkai, bet ir miestui ar miesteliui būdingų gyventojų grupių atstovai (tarkim prekijai). Patikimų duomenų, kad jau Domininkas Jonavoje apie 1740 m galėjo pasistatyti ištaigingus rūmus^{120 – J.Lenčiauskas. Jonavos
rajonas, Vilnius 1990. p.12.}, iš tikro nėra. Tuo metu čia galėjo stovėti tik palivarko sodyba, su ponui apsistoti tinkamu trobesiu. ...

1876 m. išleistame minėtos istorinės genealoginės monografijos I tomo antrajame leidime jau teigiama, kad įkūrė Mstislavlio kaštelionas Jonas Eustachijus, miręs 1949 m.^{122
– S.K.Kosakowski. Monografie, t.I (1876), 155, 157 (I-a išn.).}“
Ir labai teisingai profesorius Vydas Dolinskas pastebėjo, pabrėždamas išnašą. Aš ją apačioje padidinau ir ją žiūrėkite apačioje.

...................................................................................................................................................................
-7-

„"Tokį komentarą greičiausiai pateikė ne pats knygos autorius S.K. Kosakovskis, bet antrojo jos leidimo rengėjas J. Bleščinskis (Błeszcziński)^{123
–}^{Šią prielaidą
patvirtina ir tai, kad savo atsiminimuose, išleistuose labai mažu tiražu, S.K.
Kosakovskis vienareikšmiai teigia Jonavą įkūrus Dominykui Kosakovskį ir
pavadinus jį tėvo vardu, žr. S.K. Kosakowski, Pamiętnik,

s. 88, plg. t.p. W. Dworzaczek, Stanislaw Kazimierz Aleksander W}^ł^{adislaw

Alojzy Kosakowski, in: PSB, t. V|XIV, s. 288} , todėl ši Jonavos įkūrimo versija, siejama su J.E. Kosakovskio (Jonu Eustachijaus) vardu, yra spekuliatyvi ir neparemta jokiais iki šiol žinomais to meto istorijos šaltiniais. Nėra jokių užuominų apie Jonavos gyvavimą XVII a. – XVIII a. viduryje, vadinasi, ir kartais minima Jonavos įkūrimo data 1676 m.^{124
– J.Lenčiauskas, Jonavos rajonas, p. 12.} (1672 m.^{125
– V.Jankauskas, Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčia ir parapija, p. 8 (nuoroda į
S.K. Kosakovskio veikalą čia pateikta klaidingai, žr. p. 58). taip pat yra
neįtikinama. Pirmiausia, J.E. Kosakovskis buvo miręs prieš 27 metus, taigi
tuomet Jonavos įkurti negalėjo. Antra, 1676 m. data galėjo būti „pasirinkta“
kaip jubiliejinė, 1876 m. leidžiant S.K. Kosakovskio monografijos I tomo antrąjį
leidimą. Panašios aplinkybės} susidarė 1996 m., kai Jonavos miesto valdžia, nepaisydama specialistų pastabų, norėjo šventės ir paminėjo menamą arba geidžiamą miesto 320 metų įkūrimo jubiliejų^{126
– Žr. Jonavos kraštas. Lando f Jonava. Informacinis leidinys Klaipėda, 1996, p.
8.} .“

Tai, būtent, to Jonavos mero Edmundo Simanaičio leidinio viršelio atvaizdą mano mokinys Gediminas Sungaila 1997 m. ir įkėlė į savo kontrolinio darbo viršelį, klausdamas „Ar Jonava švęs 250 – metį?“. Todėl jis šokiravo istorijos mokytojus, kuriems ir mokykloms meras padovanojo savo knygutes. Bet, dėl Vydo Dolinsko paminėtų „specialistų pastabų“, tai, vargu, ar valdžia jų gavo, nes, kiek mačiau, atrodo, specialistai galėjo bijoti, nes tai buvo po sovietmečio nepriimta specialistams prieštarauti prieš valdžią ir man prisėjo specialistus ginti, nes aš buvau „laisvas paukštis“ – nepriklausomas dalinai, nes buvau ir taip valdžios persekiojamas už tiesos sakymą, rašymą ir reikalavimą tiesą rašyti statistikoje - joje ne meluoti, vardan raudonų vėliavų soc. lenktynėse. Todėl 1996-1997 m. m. vėją kėliau dėl šios „Jonavos 1676 m. įkūrimo“ nesąmonės. Bet, ar, tikrai, J. Bleščinskis galėjo „pasavivaliauti“, kaip teigia profesorius ponas Vydas? AČIŪ, kad žymus istorikas leido sau pafantazuoti, nes kiekvienas ginčas dėl fantazijų judina nusistovėjusius luitus. Kad leidėjas negalėjo prieš grafą savivaliauti , štai įrodymai:

....................................................................................................................................................
-8-

1. Pirmiausiai, tos kvailos 1676 m. datos niekur neradau, kad ją Vaitkuškio grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis minėtų savo Monografijoje. Taip nuprotėti genealogijų tyrinėtojas negalėjo, kad pripaišytų „įkūrimo veiksmą numirėliui“. Todėl sieti kažkokį „jubiliejų su antrojo 1876 m. leidinio proga“, manau, kad beprasmiška, nes visi genealogijos skaitytojai būtų užjuokę. Kur jau kur, bet genealogijos tekste, kai čia pat yra mirimo data, ir apie numirėlį rašyti, kad „įkūrė 27 m. po savo mirties“, tai ... Net, jei tekstas būtų kitame puslapyje, ar net kitame skyrelyje, tai triukšmautų ne tik visi skaitytojai, bet ir perkantys tą knygą pastebėtų.

Todėl reiktų manyti, kad ta kvaila data su absurdišku teiginiu, matyt, atsirado tik sovietmetyje, kai „tarybinėje“ enciklopedijoje galima be jokios atsakomybės paistyti, o skaitytojas kiekvienas nepuls į Mokslų akademijos skaityklą, kad tikrinti enciklopediją. Be profesoriaus Antano Tylos, atrodo, daugiau niekas tos datos neeksploatavo aukščiausiuoju lygiu. Man Seimo narė Jūratė Matekonienė, pas kurią kreipiausi dėl neteisingos Jonavos sukakties, ji iškėlė versiją, kad, gal, „koks studentas parašė darbą, o profesorius nepatikrino ir į enciklopedijai atidavė“?. Bet čia irgi tik versija neįtikinama, kad studentai numirėliams veiksmus klijuotų, lyg neturėtų genealoginio medžio, kuriame aiškiai parašyta, kada mirė.

3. Trečia: Antrajame 1876 m. Monografijos leidime kardinaliai keičiasi visų po Jono Eustachijaus iki Dominyko Kosakovskių pateikimas, nes 156 psl., pristatant Jono Eustachijaus sūnų Stanislovą, kurios mama yra Kotrina Gintautaitė – Trakų vėliavininko duktė iš Deltuvos, esanti visai netoli Jonavos kaip garsioji Deltuvos žemė, Stanislovą bendravardis genealogijos specialistas S.K. Kosakovskis pristato žodis į žodį antrajame leidinyje, taip, kaip ir pirmajame, tik išvardinant vietoves gautus kaip kraitį. Po 1654 m. vedybų su Marija Zavišaite, su Lietuvos dvaro maršalkos dukra, prie Martiniškių, Šilų, „ir kitų Lietuvoje “, tai antrajame leidinyje autorius tų „kitų“ sąrašą išplečia, papildant „Tawken“ (Talkoniai panašiausi Pasvalio raj, šalia Pumpėnų yra), Montromiškes, ir aišku, po 1654 m. vedybų prie kraičio atsiranda ir Jonavos paminėjimas. Jis neoficialus – dokumento

nematome. Bet, tai mini pats grafas; pats autorius, o ne koks leidėjas, savivaliautų dar ir tekste. Manau, kad tai neįtikėtina.

4. Ketvirta: Apie tai Jonavos Balse dar 1997 m. sausio 4-14 d. d. vyko polemika dėl Algirdo Tonkūno straipsnio „Vargas dėl proto“ ir Kęstučio Grigaliūno „Noras išsiaiškinti? O gal tik pasibarti?“. Mano straipsniukas, kurį pavadinau „Kodėl prieš protavimą? (Neleiskime tyčiotis iš krašto)“, jame straipsnyje „kėliau vėją“ rašydamas, kad „paskelbtos datos Stanislovo Kazimiero Kosakovskio nei nurodytame puslapyje nei visoje knygoje neradau. ... Aptikau tik Jonavos kūrėjų palikuonių prieštaravimus ... ir žinią apie Jonavos vietovardžio egzistavimą 22 metais anksčiau, nei ji „įkurta“.“

Tą kabutėse turėjau 1676 m. omenyje tada, nes šokiravo, matant Kosakovskių genealogiją. Tą patį rašiau ir 1997 m. sausio 28 d. kreipimesyje į rajono Tarybą ir Seimo narei bei Naujienų redakcijai „dėl skelbtos abejotinos įkūrimo sukakties ir pasiruošimo minėti Jonavos įkūrimo 250-metį bei leidinėlio „J

onavos kraštas“ būtino pataisymo“. Jame pabrėžiau, kad „1876 m Varšuvoje spausdinto veikalo 156 psl. radau, jog Jonavos vietovardis buvo pavartotas dar net 1654 metais. Tai 22 metais anksčiau, nei skelbta Jonavos įkūrimo data!“ Tada pabrėžiau tame kreipimesyje ir doktoranto V. Dolinsko per Jonavos bažnyčios 200-mečio minėjimo konferenciją paskelbtą jo pastebėjimą, kad „Jonava įkurta 1676 m., greičiausiai netiesa“. Taigi, atstačius tiesa ... O jos absoliučios, kaži, ar būna? Todėl siūlau toliau aiškintis.

...........................................................................................................................................
-10-

5. Penkta: Šokiruoja, kad pirmo 1859 m. leidimo Monografijos 244 psl. buvęs sakinys apie Joną Kosakovskį, kad jam „klaidingai kai kurie Jonavos miestelio prirašo paklojimą, tai įkūrė jo sūnus Domininkas, apie kurį toliau.“ – šis sakinys antrajame l876 m. Monografijos leidime išnyko. Išnyko ir aukščiau mano parodytas teiginys apie jo pirmojo namo statybą. Žodžiu, visi čia parodyti tekstų pokyčiai įrodo, kad pats grafas prie jų dirbo ir juos keitė, o ne leidėjas. Juk grafas 1876 m. buvo dar nenusenęs, kad kažkas šeimininkautų jo parašytais tekstais, nes jis gyveno dar 29 kūrybinio darbo metus.

6. Šešta: Pati įtikinamiausia ir didžiausia šios temos sensacija yra ta, kad Stanislovas Kazimieras pribloškė, paaiškindamas, kodėl pakeitė rašydamas apie Joną, Stanislovo sūnų ir Domininko – pirmojo Jonavos namo statytojo tėvą, kurio garbei Jonava pavadinta. Antrajame leidinyje ir tos pavadinimo versijos neliko. Taigi, prašome pasigrožėti:

Atkreipkite dėmesį į aukščiau pateiktą I-ojo 1859 m. le

idimo Jono labai kuklų apibūdinimą ir dabar II-ajame 1876 m. leidime, ką grafas papildo – papildo ne tik 1697 m. karaliaus Augusto II-ojo rinkimuose (elekcijoje) pasirašymą, bet ką Jonas kaip įpėdinis paveldi. Tai tuos pačius aukščiau minėtus jo tėvo Stanislovo Šilus, Martiniškį, Montrimiškes, prisideda kažkokie Žodzianai (gal Židonys buvę Daujėnų valsčiuje?) ir taip pat man nežinomi Solomeriškės (google nerodo) bei Bognarovo na, ir svarbiausiai, paveldėjo ne Jonavos vietovę, o jau ir visą miestelį – MIESTELĮ PAVELDĖJO PIRMOJO NAMO STATYTOJO TĖVAS ! ! ! Be to grafas, žinodamas, kad Jonavų yra labai daug, todėl skliausteliuose pabrėžia, kad „miestelį ant Vilijos“, lyg žinodamas, kad jau buvo ne kartą dabar istorikų maišoma. Na, o, svarbiausia, grafas rašo, kad daugybė dokumentų yra į Vaitkuškio archyvą pateikta. Tai, ką netikėsime? Juk didžiausia dalis iš Vaitkuškio rūmų dabar Mažvydo bibliotekoje yra! Nors ir 10% jų liko, negi nereikia ieškoti?

.......................................................................................................................................
-11-

Septinta: Gali būti tai, kad Jonas Kosakovskis galėjo prarasti Jonavos miestelį, o jo sūnus Domininkas. „statydamas pirmąjį Jonavos namą“, galėjo ir nežinoti, kad jis tik atstato pirmąjį namą, arba, galėjo apie tai nutylėti savo vaikams. Todėl Jonava gali būti vieninteliu ir pirmuoju miestu pasaulyje, turinčiu du gimtadienius. Šiai hipotezei užveda Jonavos 265-mečiui skirta monografija apie Jonavą, tai „PRIKELTAS LAIKAS Jonava žemėlapiuose ir fotografijose“, nes į ją yra įdėtas nuostabusis Mykolo Kristupo Radvilo NAŠLAITĖLIO dėka sudarytas ir 1613 m. Amsterdame atspausdintas žemėlapis, atrodo, atskleidžiantis šią Jonavos paslapties mįslę. Mat, jis sudarytas gana labai tiksliai – ne bet kaip, o norint pasipuikuoti prieš kitus feodalus ir užsienio kartografus. Todėl „žemėlapių tyrinėtojai nustatė, kad , jog kai kurių regionų geografinių objektų padėtys net tris kartus tikslesnės, negu ankstesnių autorių žemėlapiuose. Tai rodo, kad vietomis buvo daromos gana tikslios, tikriausiai matavimais paremtos nuotraukos, ... tikriausiai vietovės topografinio aprašymo. Tikriausiai, remiantis dvarų inventorių knygomis, o taip pat dvarų tarnautojų, kaimų seniūnų, miestų burmistrų žodine informacija, buvo daromos atstumų tarp gyvenviečių lentelės ir vietovės schemos, ... „ ( Aloyzas Samas „Žemėlapiai ir jų kūrėjai“ 155 psl. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas 1996 m.) Todėl galimas dalykas, kad pieštu tikslumu galima pasikliauti, nes Vidurio Lietuva iki Žemaitijos yra žymiai tikslesnė, nei pajūris, ypač, tiksliai upės ir miesteliai savo padėtyse gerai atrodo. Tik netoli Jonavos krenta į akis ne vietoje Šėta ir, ypač, Upninkai kitoje Šventosios upės pusėje, nei dabar gyvenvietė, kurie žemėlapyje, tiksliai, pažymėti ten, kur Užupio gynybiniai įtvirtinimai priešais Širvintos intaką. Pagal istorinius duomenis, jie ne kartą yra degę, todėl galėjo persikraustyti į kitą upės pusę.

Tas pats ir su Šėta, kuri pagal gyventojų atsiminimus, persikėlė nuo buvusio piliakalnio ir dabar esančio šalia Meteniškių dvarelio vietos link Obelės upės, nes švedai buvo sudeginę. Todėl R.Našlaitėlio žemėlapyje pavadinimus degusių miestelių parausvinau, o upes ir vandenvardžius irgi išskyriau, kad būtų aiškiau, o šiaip, viskas, kaip originale. Todėl galima būtų manyti, kad ir su buvusia Jonava galėjo kažkas atsitikti, būdingu tam laikotarpiui.

8. Aštunta: Šėtos persislinkimą patvirtina žmonių atsiminimai, užfiksuoti prieškario garsaus literato ir dainininko, satyriko Petro Biržio (gyvenusio 1896-1970 m.) knygos „Lietuvos miestai ir miesteliai“, 3-čiajame tome „Kėdainių apskritis“, kurią išleido Akiro-Biržio slapyvardžiu. Jis sugebėdavo vietos inteligentus įtraukti į istorinės medžiagos rinkimą apie savo gyvenvietės rinkimą. Taigi P. Biržys – Pupų Dėdė, besilankydamas ir bedainuodamas Šėtoje,
...............................................................................................................................
-12-

surinko didelį pluoštą medžiagos. Taigi, matote, kad iš knygos apie Kėdainių apskritį kai kas perkartota Stanislovo Stašaičio knygelėje „Šėtai 640 metų“. Juk ir net istorikai pripažįsta, kad padavimuose atsispindi 1655-1660 m. karo atgarsiai, nes Lietuva p

atyrė per šį karą daug vargo ir nuostolių. „Kauno pavieto bajoro S. Mediekšos (jis nuo Žeimių) liudijimu nykiai tada atrodžiusi Lietuva, engiama tiek švedų, tiek kitų kariuomenių. 1655 m. Lietuvoje pasilikę žiemoti švedų kariuomenės Lietuvoje štabas įsikūrė Šiauliuose, o įgulos išsklaidytos po Lietuvos miestus ir miestelius, tarp jų ir Ukmergės pavietą, kuriam priklausė Šėta. ... Kariuomenė savivaliavo ir plėšikavo, teriojo dvarus ir išvaikydavo arba išžudydavo valstiečius. Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad vien 1657 m. vasario mėnesį švedų pulkininko Tolės vadovaujamas dalinys, pasiekė Ukmergės, Obelius, paėmė į nelaisvę žmonių ir nusiaubė plačią sritį. Todėl daroma prielaida, kad Šėta galėjo būt sunaikinta. Tai netiesiogiai patvirtina 1680 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Kad ji buvo statyta po švedmečio, rašoma ir lenkų biografiniame žodyne, Tačiau miestų tyrinėtojai Algimantas Miškinis ir Algirdas Baliulis (su pirmuoju Jonavos kraštotyrininkai palaiko ryšius, aš, irgi, su juo jau kalbėjau kai kuriais miestelių niuansais, apie kuriuos jis perdavęs į Pietų Ameriką, ar į PAR, nepamenu – žydų stipriai bendruomenei, išeivių nuo Jonavos.) 1986 m. paskelbė straipsnį „Išnykę Lietuvos miestai ir miesteliai“, kuriame teigia, kad Šėta buvo sunaikinta per 1700 – 1721 m. Šiaurės karą, kai vyko kovos tarp Rusijos ir Švedijos. Tada švedų kariuomenė irgi įsiveržė į Lietuvą, nes tuo metu kraštas buvo pasidalinęs į stovyklas, ir vieta jų (Sapiegos) ėjo išvien su švedais, o kita (kunigaikščio Mykolo Vyšniaveckio) buvo rusų pusėje. 1702 m. švedų kariuomenė irgi žygiavo per Vidurio Lietuvą, taigi ir per Ukmergės pavietą. Per tą karą dėl svetimšalių kariuomenės siautėjimo, bado ir maro kai kuriuose miesteliuose (Žagarėje, Radviliškyje, Dauguose ir kitur) visiškai neliko žmonių. Tad minėti autoriai ir teigia, kad Šėta buvo sunaikinta per šį karą ir persikėlė į naują vietą. Šis jų pasakojimas nepaneigia išlikusio pasakojimo apie Šėtos sunaikinimą, tik patikslina jį, nurodydamas Šiaurės karą. Todėl Šėtos sunaikinimas laukia detalesnių tyrimų.“ Taip rašo Šėtos tyrinėtojas Stanislovas Stašaitis. Todėl nieko nuostabaus, kad dar mažesnis miestelis, kaip Jonava, irgi galėjo išnykti net visai be pėdsako. Tas išnykimas galėjo būti, kai dabar (sovietmetyje) visiškai sunaikinamos tautelės Ingirijos miestelio Nimeno vietoje pradėjo kurtis Sankt Peterburgas.

9. Devinta: Labai gražiai šį ruožą atspindi dviejų kariuomenių susidūrimo žemėlapis, kuris, būtent, nuo Kauno per Jonavą atspindi tą labai siaurą ruožą palei Nerį, ir ties Jonava-Skaruliais susiaurėjimas pats mažiausias, o link Ukmergės-Upninkų pradeda platėti. Labai būtų įdomu sužinoti, pagal kokią metodiką tas žemėlapis sudarytas ir kas konkrečiai čia vyko?

.......................................................................................................................................
-13-

Norintiems įžiūrėti kairįjį žemėlapį-galima pasididinti

Dešimta: Per Jonavą (jeigu ji buvo) ir Skarulius link Gardino praėjo Rusijos armija. Kaip tai atsiliepė šiam kraštui? Mažoka apie tai žinių. Jonas Mikalojus Kosakovskis ( vienturčio Domininko tėvas dar jam apie 8-15 metų iki jo gimimo) priiminėjo Kaune Švedijos karalių Karolį XII (taip rašoma antrajame Monografijos leidime), kai jis su kariuomenę šeimininkavo ir 1702 m. po kovo 24 d. kai Servacijus Višnioveckis švedų pulką iš pasalų užpuolė –po to karalius asmeniškai vykdė keršto baudžiamąją egzekuciją Darsūniškyje ir šį miestelį sudegino. „Vėlesni 1702-1709 m. įvykiai tai patvirtino – panašus likimas ištiko daugelį ATR kaimų ir miestelių“ – taip užbaigia apie šį įvykį istorikas Gintautas Sliesoriūnas. (http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-svedijos-karaliaus-karolio-xii-kerstas-darsuniskio-miesteliui-1702-metais-582-355897)

Taigi su ta Jonavos istorija taip ir neaišku, kaip ir su Domininko gimimu, nes Monografijoje rašoma, kad jis gimė 1711 metais Kaune, o genealogijos schemoje 1717 m. nurodomi gimimo metai. Matyt, pirmoji patikimesnė, nes „Jonavoje mirė 1743 m. būdamas 32 metų ir palaiduotas Kaune“, kaip rašoma abiejuose Monografijos leidimuose .

11. Vienuolikta:
Kadangi Dominykas gimė jau po Lietuvoje pirmosios (1701-1709 m. m.) “tvano“ dalies i

r siautusio Lietuvoje 1710 m. maro, tai jei ir buvo koks Jonavos sunaikinimas, tai, vargu, ar Dominykas galėjo žinoti, juolab, apie „tvano“ žiaurumus ar maro baisumus perduoti savo sūnui - būsimam vyskupui Juozapui. Todėl vyskupas apie savo tėvą Atsiminimuose labai šiltai atsiliepia, teigdamas, kad jis „paklojo pirmą Jonavos namą iki tolei tankiame miške, nužiūrint vietą tikslu miestelio plėtimuisi.“ Savo akimis 1,5-2 metukų būdamas vyskupas, kaži, ar galėjo prisiminti „tankų mišką ir tėvo nužiūrėjimą“? Greičiau, gal tai prieš miegą vaikui pasakojamos pasakos įstrigo, nei ... ?

............................................................................................................................................
-14-

Todėl čia ir yra paslaptis, kodėl vyskupas nieko nežinojo apie, galimai, buvusią Jonavą ir nieko neužsiminė? Pirmiausiai, tai tėvą jis prarado ankstyvoje vaikystėje, todėl apie kažkokius baisumus, matyt, nebuvo kam papasakoti. Ką konkrečiau įžvelgti dėl Jonavos ir Lietuvos neatsiejamai vieną nuo kitos, manau, galima tik per Infiandijos vyskupo Juozapo Kosakovskio Atsiminimų studiją ir jo vertimo

paruošimą, kuri buvo atspausdinta dėka leidėjo Adamo Darovskio Varšuvoje Pagrindinio sandėlio knygyno Geberthner-o ir Wolf-o 1891 m., ir tuo pačiu metu „cenzūros leista“ (yra įrašas) labai suprantama, kodėl, vardan Rusijos užkariavimo, gyvybę praradusiojo. Matyt, knyga buvo skirta tada artėjusiam šimtmečiui 1794 metų sukilimui, apie kurį, dar žemiau analizuosiu. O dėl Atsiminimų knygos, labai svarbus I-as skyrius su pavadinimu „Pirmieji gyvenimo metai“ bei paaiškinimu „In Nomine Domini“, skirtas 1737-1763 J.K. Kosakovskio gyvenimo periodui. Jis pradėjo šį skyrių tokiais sunkiai suvokiamais ar mano netobulai išverstais lenkiškojo tuometinio mąstymo žodžiais:

”Keturiasdešimt pirmieji mano gyvenimo metai, pirmą kartą pastatė į protą apie gyvą nepastovumą pasakyti, kas esu, lygindamasis daugiau pusę amžiaus iki mano sunaikinimo. Šie metai pakišo man dėmesį, kad laikas daugiau galvoti apie tai, kuo amžinai būsiu, savo ruožtu kuo privalau būti trumpame praėjime. Iš savo patirties galiu patvirtinti, kad mintis kaip niekada stipri ir jaudinanti negali būti jauname, nors apie tai spėlioju ir suprantu, ženkliu taip yra įrodymu, kad gamta naikina kraujo gyvybingumą, leidžia pajausti daugiau galių, o brandos tame amžiuje naikinantis puikias žmogaus dovanas iš prigimties, nekaip augimui suteikia jam kas vadinam teisingiau protu arba įsitikinimu, kad ant visko, ką reikia taisyti, ką mes darome ir ką galėjome daryti“

Pagal šias vyskupo mintis, taip ir su istorija, reik apmąstyti, ar viską mes žinome teisingai.? Todėl

Tai klausiu labai rimtai, nes Jonava kūrėsi tarp dviejų miestų pakelėje, kurioje gauti virusą buvo lengviau, nei

pašalėje ir krašto pakraštyje esančioje gyvenvietėje. Kartoju – Dominykas Kosakovskis gimė (1711 m.) jau po Didžiojo 1710-1711 maro pandemijos, daugiausiai nusinešusios Lietuvoje aukų, sumažinusios gyventojų net trečdaliu, Vilniuje tada mirė per 33 tūkst. žmonių. Vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis įkūrė šv. Roko broliją kurie Vilniuje palaidojo bene 20 tūkst. aukų. Tačiau beslaugydami ligonius bei laidodami mirusiuosius, rokitai išmirė ir patys. Sergančiuosius slaugė, laidojo mirusiuosius ir jėzuitai. Vien 1710 m. mirė 150 jėzuitų. Žinoma, kad ši neganda atslinko su Šiaurės karu. 1709-1710 m. Išmirė kaimai, net toks Lietuvos miestas kaip Gardinas liko be gyventojų. Vien Prūsijoje

.............................................................................................................................................
-15-

maro aukomis tapo 150 tūkst. žmonių, kitur rašoma, kad Vilniuje buvo 80 tūkstančių. Kasdien mirdavo 400-500! Punios klebonas laidojimų registre įrašė: „Pas mus maras. Nežinome, kas ir kur miršta, nes žmonių nelaidojame, kad neišnešiotume ligų“.

Siaučiant epidemijoms mėnesį neleisdavo įeiti į mirusiojo namus, o kartais juos sud sudegindavo. Buvo izoliuojami miestų kvartalai. Gan įdomiai Arūnas Spraunius Delfyje aprašė, kaip „Epidemijos keitė geopolitinę Lietuvos situaciją“.

XVIII a. pradžioje, 1708–1710 m., Lietuvoje ir Lenkijoje buvo dar viena maro epidemija,

šįkart skaudžiai palietusi vakarinę LDK dalį (dabartinę Lietuvą, ypač Žemaitiją). Ji visiškai pasibaigė tik 1717-aisiais.Tada Jonavos pirmojo namo statytojui Dominykui buvo tik šešeri metai, o pagal genealoginę schemą, jis tada, atseit, gimė. Kai kuriose vietose išmirė du trečdaliai gyventojų, Žemaičių vyskupo valdose 20 miestelių ištuštėjo visiškai. Nuo XVII a. vidurio, praėjus prieš tai buvusiai epidemijai ir karui su Maskva, Lietuvos valdovai bandė skatinti žydų migraciją į vakarines LDK sritis, nes nebuvo kam mokesčių mokėti. Mat, tada Rusijos galia augo sparčiai ir jos pagrindinis jos tikslas buvo veržtis prie Baltijos jūros. Taigi, XVIII a. pradžioje įvyko dar viena didžiulė nelaimė, tai šis paskutinė maro pandemija, po jos privertusi Jonavoje žydams atsirasti. Apie tai niekas nerašo Jonavos istorijoje, kodėl karalius Augustas III-čiasis 1750 m. rugpjūčio 8 d. privilegijos tekste dėl leidimo kurti Jonavą, mini žydus ir kitus, leisdamas apsigyventi.

Maro siaubas Vilniuje puikiai pavaizduotas barokinio meno šedevro Petro ir Povilo bažnyčios bareljefuose bei pati bažnyčios siluetai garsiajame paveiksle ir graviūroje. Jos autoriai Juozapas Perlis, Ignas Karenga ir Vilniaus akademijos auklėtinis Pranciškus Pelikanas., pagal kurio nutapytą paveikslą buvo atlikta graviūra. paskutinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio šambelionienės (aukštos valdovų rūmų pareigūnės) Liudvikos Byševskos Lietuvos sostinėje patirti įspūdžiai apie šv. Jonų bažnyčios galinio frontono freskas:

„Mačiau talentingo dailininko rankos labai meniškai dekoruotą sieną Šv. Jono bažnyčioje, vaizduojančią sunkius maro epidemijos padarinius ir kenčiančią liaudį (kalbama apie 1706-1710 m. maro epidemiją Vilniuje). Ten yra krucifiksas (kryžius su nukryžiuoto Kristaus figūra) su užrašu: “1706 metai”, tais metais Vilniuje kilo epidemija; priešais jį kaip atminimo ženklas dega lempa. Tarp tų paveikslų, tai yra virš jų, yra Chreptavičienės ir jos dukters paminklinė lenta su 1756 metų data (Juodojo marmuro plokštė su reljefiniais smiltainio rėmais

Šv. Jonų bažnyčios išorinėje sienoje iš Pilies gatvės pusės. 1759 m. šią plokštę įrengė Jokimas Liutauras Chreptavičius, ji skirta Onai Chreptavičiūtei-Krišpinienei, Onai Chreptavičienei ir Marianai Chreptavičienei. Aplink šią paminklinę lentą buvo nutapytos 1706-1710 m. siautėjusio maro scenos, kurios vėliau, XVIII amžiaus antroje pusėje renovuojant bažnyčią, buvo uždarytos)“

Taip pat pažymėtina Rasa VARSACKYTĖ, parašiusi darbą „Juodoji mirtis XVI–XVIII a. Kaune“. Ji pamini 1710 m. maro apimtą Vilnių savo garsiojo Kristinos Sabaliauskaitės romano Silva Rerum antrojoje dalyje aprašytos ir daro išvadą:

„Kauno istorija dar laukia savojo romanisto plunksnos, o ir išlikę to meto šaltiniai nenoriai pasakoja apie XVI–XVIII a.2 miestą varginusias maro epidemijas, visa naikinančius gaisrus ar negailestingus karinius antpuolius. Tokias nelaimes minintys dokumentai paprastai lakoniškai fiksuoja prarastus turtus, liūdnai konstatuoja vieno kito žymesnio miestiečio mirtį ar teisminio bylinėjimosi metu piktai grūmoja iš svetimo vargo pasipelnyti mėginusiam asmeniui. Nemažai šaltinių apskritai pradingo karų ir gaisrų verpetuose. Šiame straipsnyje pasitelkiami Kauno miesto magistrato protokolai ir aktai, taip pat įvairūs bažnytiniai dokumentai, špitolių bylos. Medicinos padėtį Kaune XVI–XVIII a. detaliausiai aprašė Almantas Bagdonavičius, kurio darbais plačiai

.....................................................................................................................................................................................................
-16-

naudosimės. Analizei pagelbėjo ir Z. Kiaupos, V. Kamuntavičienės bei kitų istorikų tyrimai. Straipsnio tikslas – atskleisti sveikatos apsaugos padėtį XVI–XVIII a. Kaune.“

Autorė mini, matyt, šalia Jonavos iš Žeimių S. Medekšos atsiminimus, kad „susirgusius buvo stengiamasi izoliuoti. Pažaislio kamaldulių vienuolyne ligoniams buvo skirtos atskiros celės ir virtuvės. Asmenims, turėjusiems kontaktą su sergančiaisiais, buvo skiriamas karantinas. Bet šios

priemonės buvo nelabai veiksmingos. Maro įkarštyje miestiečiai kartais net nespėdavo palaidoti mirusiųjų, kurie likdavo gulėti gatvėse ir namuose. Minėtas S. Medekša apie 1655- ųjų Kauną rašė: „Prie parapijos bažnyčios sėdėjo keliolika bobų ir kelios jaunos suvargusios, nusikamavusios moteriškės, gulėjo penki lavonai, kurie taip baisiai dvokė, kad blogumas mums vos vidurių neišvertė“⁴⁵(vertė J. Kiaupienė).

Spėjama, kad 1655–1656 m. maro epidemijos metu Kaune išmirė trečdalis gyventojų. Miestas gerokai nukentėjo ir per 1710 m. maro epidemiją, kurią sukėlė ne tik karas, bet ir sunkūs nederliaus metai. Maro metu Kaune pasilikę slaugyti ligonius, išmirė visi mieste rezidavę jėzuitai (iš viso 11 vienuolių, tarp jų du profesoriai ir du magistrai), todėl kolegija iki 1711 m. buvo tuščia.46 Išlikę vos keletas 1710 m. magistrato dokumentų – keli testamentai ir mirusiųjų turto inventorizacijos dokumentai. Tarp jų – ir 1710 m. liepos 20 d. Kauno burmistro Petro Survilos testamentas, kuriame jis, be kita ko, pažymi, kad taip „Dievas lėmė, kad aš tokiais neramiais ir sunkiais laikais turįs būti metiniu burmistru“ ir kad maro epidemija iš šio pasaulio paėmė jo mylimą žmoną ir uošvę. Netrukus mirė ir pats burmistras.

Tai, štai, iš šios pastraipos akivaizdi sąsaja su Jonava, nes to maro baisumų liudininkas Kauno pateisėjas bajoras Steponas Pranciškus Medekša tai tas didikas, kuriam 1682 m. Lietuvos kancleris Kristupas Pacas pavedė Pažaislio bažnyčios statybos priežiūrą, gyveno Žeimiuose, kuriuos Medekšos valdė nuo 1567 m. Tai, jeigu yra užuomina, kad Jonas Eustachijus Kosakovskis yra įkūręs Jonavą, tai jam mirus 1649 metais, ir kai maro 1655-1656 m. epidemijos metu Kaune išmirė trečdalis Kauno, tai, akivaizdu, galėjo nukentėti ir, galimai, Jono Eustachijaus Kosakovskio įkurtoji Jonava. Jei per šią pandemiją išnyko ji (pav. sudeginus, kad užkrato nebūtų), tai per tą šimtmetį, galimai, buvusios Jonavos vietoje galėjo ir tankus miškas užaugti ir todėl, galimai, Dominykas Kosakovskis galėjo iš naujo Jonavos namą statyti. Kodėl tai Kosakovskiai nutylėjo, tam priežasčių galėjo būt daug.

Aišku, tai mano fantazija, tad kiekvienas gali kurti fantazijas. Fantazijų visuma, gal, paskatins rimčiau patyrinėti Stanislovo Kazimiero Kosakovskio užuominas apie dokumentus, dėl

13. Tryliktasis (paskutinysis) magiškojo skaičiaus Jono Eustachijaus Jonavos įkūrimo faktorius:
Kad galėjo būti Jonava, yra ir tai paskutinis faktorius, kad XVII-tame amžiuje buvo Europoje didelė mada kurti Jonavas, kertant miškus ir iškirstose miškuose įkurtas

....................................................................................................................................................................................................
-17-

gyvenvietes pavadinti Jonavomis – tai rašo „Geografinis žodynas Lenkijos ir slaviškųjų kraštų“– tikra ENCIKLOPEDIJA (Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, Tom III)konkrečiai rašo:

„Janów, Janowo. Tai pavadinimas Abiejų Tautų Respublikos miestelių vėlesnių epochų (XVI, XVIII amž.), kada keletas karalių ir didikų Jonai pradėjo populiarinti šį vardą. Miesteliai, gyvenvietės Jonavos, Jonavėlės dažniausiai sutinkamos senosios Mozūrijos viduje, kur, kur daugiausiai atsirado naujų gyvenviečių, palivarkų iškirstuose miškeliuose. Daugiausiai atsirado gyvenviečių su šiuo pavadinimu paskutiniuoju laiku (P.S.: rašoma 1889 m.) Pačios kongreso karalystės ribose pagal 1827 m. sąrašą paduota 17 vietovardžių, o Zinbergo Skorovidžiuose nuo 1874 m. 47 gyvenvietės su šiuo pavadinimu. “ /Br.Ch./ (414 psl.)

Išvada: DĖL Jonavų DIDELIO POPULIARUMO, TIKIMYBĖ GALIMOS Jonavos IKI Domininko Kosakovskio DAR LABIAU PADIDĖJA. Todėl Jonavos Krašto muziejui labai būtų naudinga ekspozicija visų ATR ir net viso pasaulio Jonavų, nes jų nagrinėjimas padės labiau pažinti ir savos – ant Neries kranto Jonavos vystymosi ypatybes ir bendrybes visų Jonavų sąsajose. Todėl toliau pateikiu iš „Geografičn-o slownik-o ypatingesnių Jonavų svarbiausių duomenų nuotrupas.

Janów – miestas Liubelsko apygardos ir gubernijos, guli 50⁰42‘2 platumos ir 40⁰04‘5 ilgumos, prie upės Biala, nuo Varšuvos 228 varstų, , nuo Liublino 70 varstų, nuo Galicijos geležinkelio arčiausio 49 varstai. 1827 m. buvo 509 namai, 1860 m. suskaičiuota 550 namų 3199 gyv. (27 mūriniai) ir 3356 gyv. (1520 žydų), labai gražus daržas. Jame 33 pėdų aukščio obeliskas iš smiltainio, T.Kosciuškos garbei, pastatytas 1818 iš publikacinių įnašų. Įkūrėjai Zamoiskiai. Traktas į Zavichosta ant Vyslos.

Janów (419 psl.) gyvenvietė, apygarda Naujo Minsko, Barcząca komuna, 6 varstai nuo Minsko. 1827 m. buvo 27 namai ir 385 gyventojai, polivarkas J. Gyvenvietėmis J., Budos Jonavietiškos (Janowskie) ir Angelų (Aniolow).

Janów – miestelis, Sokolsko ap.,21 w nuo Sokółki, apsigyveno 1534 (katalikų 528, pravoslavų 3, žydų 997, musulmonų 3), dabar (1889 m.) panašiai2050

Janów – (422 psl.) miestelis ir dvaras, Kauno apygardos, deš. Wilii-jos krante, įteka upokšnis „Warnówka“ ( P.S.: Lenkiškasis vandenvardį duoda lietuvišką, o dr. Giedrė Milerytė-Japiertienė savo Knygoje „NEPAŽINTI GYVENIMAI Jonavos istorijos apybraiža 1750-2015“, kažkodėl iškraipė pavadinimą, pateikė „Varnakos“ slavizmą, ir nepaaiškinusi skaitytojams, dezinformavo skaitytojus, iškraipydama pavadinimą.) „padėta Jonava prie plento kaunietiško-vilkmerginio“ (pažodinis vertimas), 31 varstų nuo Kauno, 34 varstų nuo Vilkmergės, 648 nuo Neries (Vilijos) „šaltinio“. 3000 gyventojų, iš jų 2500 žydų, likusieji „starovierai“ (sentikiai) ir kitokie krikščionys. Bažnyčia anksčiau buvo medinė, pastatyta 1750 m. Marijos Zabielų Kosakovskienės. (Aprašyme dėl Jonavos įkūrimo padaryta raidžių rinkimo klaida „miestelį įkūrė 1650

...................................................................................................................................................
-18-

m. Domininkas Kosakovskis, ...“ – mane Istorijos instituto direktorius 1997 m. mane pasiuntė į Instituto skaityklą, kaip į „šaltinį“. Negi jis ir pats vadovavosi šia klaida?, padarydamas 1676 m.?)

Janów – (423 psl.) 82 w. Nuo Borisovo, 750 gyv., (polivarkas Ludvinów 3200 gyv.)

Janów – miestelis ant upės Bohem, įteka Sniwody, 30 w nuo Winicy ir sustojimas kelio Odesa-Kijevas. Nuo seno priklauso didikams Cholonievskiams, kurie ir dabar valdo nuo Salomėjos 1780 ir dar labai seniau

Janów – Romanówka rusiškai Janiw miestelis Gardino ap., 18 km į pu.rytus 18 kil. nuo Gródka, tarp 49⁰54‘40‘‘ 49⁰56‘30‘‘ š. platumos 41⁰21’30 ir 41⁰26‘30‘‘ ryt. Ilgumos yra Zalesie, zach-Lelechówka. Turtinga flora ir fauna.

Piečiau Wroclavo yra Jonava, o šalia jos ir Lipnikai (Lipniki), taip kaip ir prie Neries Jonavos ir Skarulių dvaras, taip pat vadinosi panašiai – Lipniakų, Lipnikų.

Na, o aukščiau minėtoje knygutėje „NEPAŽINTI GYVENIMAI Jonavos istorijos apybraiža 1750-2012“, kuri turėtų būt, mano supratimu, pataisyta, prie atspausdintų leidinių klaidų recenzija pridėta, kad neklaidinti skaitytojų, būtina dar kartą užsiminti, nors atskirai tuo klausimu siuntinėjau raštus, kad skaitytoju ne dezinformuoti. O dabar, siūlau analizuoti, kodėl atsirado tokios apmaudžios klaidos, kas sugalvojo Jonavos jubiliejinės sukakties proga pasikviesti mokslininkę, kuri net nepažįsta Jonavos? Tai pasimatė iš to, kaip Bažnyčios temoje, autorė nemokėjo atskirti vyskupą Juozapą Kazimierą Kosakovskį nuo jo brolio etmono Simono K., ir pastarojo portretą įdeda į Bažnyčios temą, lyg, jis būtų tos bažnyčios „statytojas“, ir, dar įdėjusi, net nepamini, kad jis taip pat buvo pakartas, kaip ir jo brolis ir net nepamini, kad jis ilsisi bažnyčios mauzoliejuje – apie jį, irgi nei žodžio. Ir tai visiškai natūralu, kai knygą rašo mokslininkė, tik pusdienį pabuvusi Jonavoje – visko apie miestelį net neįmanoma sužinoti, jei negyveni to savo tiriamojo objekto nei dvasia, nei negyveni tame krašte, kurio studijavimui reiktų paskirti daugelį metų, o ne kelias ar keliolika valandų.

...................................................................................................................................

Todėl ir visi sukilimai nesuprantamai net, kažkodėl paniekinti, kai rašoma, matyt, neįsigilinus, vargu, ar specializuojantis to laikotarpio istorijos tarpsniui? Nežiūrint tai, kad Jonavoje veikė centrinė Lietuvos laikinoji sukilėlių vyriausybė, apie kurią ga

lima buvo detaliau pabrėžti, kaip apie neeilinį Jonavai įvykį, kažkodėl knygoje nepaaiškinama, kodėl Jonava tampa šių svarbių įvykių centru Lietuvoje. Juk ir per 1794 m., kuriame aktyviai reiškėsi Mykolas Kleopas Oginskis, Rusijos kariuomenei pradėjus aktyvesnį puolimą ir rugpjūčio 12 d. Vilniui kapituliavus, sukilėliai pasitraukė į Jonavą. Kodėl negalima buvo paanalizuoti šio pasitraukimo ir sukilėlių detalių veiksmų, būnant Jonavoje? Negi tai nereikšmingas įvykis Jonavos istorijoje? Knygos autorė Dr. Giedrė Milerytė-Jepertienė, 27 psl. parašiusi, kad „Jonava nukentėjo nuo 1794 m. sukilėlių“, kad „gyventojų turtas nusiaubtas“, tai apie 1831 m. sukilimą, štai, kokį „šedevrą“ apie Jonavos rajono Žeimių miestelį parašė:

„1829 m. atnaujinta bažnyčia, o po poros metų prasidėjusio sukilimo metu Žeimiuose įsikūrė pats sukilimo vadas Mamertas Gedgaudas ir čia paskelbė savo garsųjį aktą apie Laikinosios lenkų centrinės vyriausybės Lietuvoje sudarymą“.

Deja, šių eilučių autorę daktarę ar draugę Giedrę Milerytę-Japertienę turiu labai nuliūdinti, nes sukilėlių vadas Mamertas Gedgaudas, nors ir buvo sukilėlių vadas, bet jis buvo ne visos šalies, o tik būrio vadas ir Dr. G.Milerytės-Jepertienės minimame 1831 m. laikotarpyje Mamertas tik po 12-os metų gims 1743 metais, ir bus visai kito – 1863-64 m. m. sukilimo vadas Šiaulių apskrityje, rinks ginklus bei savanorius, ir su savo būriu kausis netoli Radviliškio Legečių miške bei Antano Mackevičiaus rinktinėje Krakių miške. Ten pateks į nelaisvę, bus nuteistas ištrėmimu į Sibirą, pabėgs, emigravęs slapstysis ir kai bus pagautas, tada 1863 m. 20 m. amžiaus bus pakartas. Taip, kad, nors Žeimiai nuo Krakių ir Legečių miškų nelabai toli, bet, kad Mamertas būtų Žeimiuose veikęs, jokių istorinių žinių nėra

Na, o Žeimių miestelį visam istorikų pasauliui yra išgarsinęs garsusis 1831 m. Lietuvos sukilimo vadas Antanas Gelgaudas, apie kurio vadovaujamo sukilimo reikšmę labai gerai atsiliepė ne tik Vladimiras Iljičius Leninas, bet ir Karlas Marksas, ir apie kurį žino ne tik viso pasaulio istorikai, bet ir visi Lietuvos bei Lenkijos moksleiviai. Kas kvailiausia, kad autorė su šia kvaila klaida, daro didelę gėdą ir meta nepelnytai melagingą „nemokšiškumo kaltės“ šešėlį mūsų užatlantės tėvynainiams, kurie labai sunkiomis sąlygomis išleido autorės nurodytą Broniaus Kvyklio enciklopediją „Mūsų Lietuva“, kur pagal autorės II-o tomo ir 457 psl. nuorodą į straipsnelį apie Žeimius – ten tokios nesąmonės nėra. Yra ten tekste 3 kartus kartojama Gelgaudo pavardė ir vieną kartą raidžių rinkikas sumaišė vieną raidelę – vietoje „l“ nuspaudė „g“. Tada (1965 m. atspausdinta) kompiuterių nebuvo ir klaidų taisymo programų taip pat. Bet tos 3 pavardės parašyta greta vienos kitos kelių sakinių skirtume ir čia pat matosi, kad kiti du žodžiai parašyti teisingai. Vardas A. Gelgaudo nepaminėtas, nes ir taip žymi asmenybė. Taip, kad čia, akivaizdu, ne raidžių rinkimo gramatinė klaida, o autorės visiškas nesigaudimas dviejų labai skirtingų dešimtmečių sukilimuose, darantis įspūdį, kad mokslų daktarei G. Milerytei-Japertienei aklai nurašinėjo matyt, kokie samdyti asmenys, visiškai nežinantys Lietuvos istorijos; matyt, ir ne Lietuvos piliečiai, su istorija nieko bendro neturintys. Juk per googlę „susirasti“ aklai, neprotaujant gali net beždžionė ar automatas. Juk googlėje „GeDgaudas“ yra tik vienas – tai Mamertas, kuris su istorija ir su sukilimais susijęs. Tai toks neatsakingas „knygų“ „perrašinėjimas“-štampavimas, nepasiklausiant pas mokinius, kurie už istoriją turi, bent, patenkinamus pažymius, yra, daugiau, nei kvaila. Bent, mokiniams, žinantiems istoriją, reikėjo duot parecenzuoti – nebūtina mokslo daktarų, kurie knygos pradžioje tik savo vardą susitepė, geriau, recenzentais būtų tie, kuriuos niekas nepažįsta.

Toks vaizdas, kad KNYGĄ RAŠĖ KAŽKOKIA NESUDERINTA KOMPIUTERINĖ PROGRAMA. Tai labai grubus skaitytojų dezinformavimas, kuris, toje knygoje paniekino dar vieną garsią ir garbingą pasaulinę asmenybę, prieš kurią lenkiasi net pasaulinė švietimo UNESCO organizacija, šiuos metus paskelbusi, kaip Mykolo Kleopo Oginskio metais. O, būtent, šioje knygoje šio jubiliato rugsėjo 25 d. jubiliejaus išvakarėse paniekintas M.K. Oginskio dukters Amelijos vyras, šviesusis grafas Karolis Teofilis Zaluskis, vienas iš reikšmingiausių šio sukilimo vadų, kuris du kartus yra praėjęs pro Jonavą. Bet, deja, autorė, jei yra mokslų daktarė, tai turėjo žinoti, kad josios knyga bus pristatoma šio garbingos istorinės asmenybės jubiliejaus išvakarėse. Juk UNESCO nesišvaisto bet kam skirdama visus metus. Todėl net labai keista, kad apie K.T. Zaluskį autorė ne tik neužsimena ir nepabrėžia, kad pro Jonavą žymios asmenybės artimas giminaitis praėjo, bet autorė dar sugebėjo ne tik labai iškraipyti jo pavardę, bet ir labai neteisingai nurodė jo judėjimo maršrutą, kad skaitytojas nesusigaudytų ir neatspėtų, apie ką rašoma klaidingai, štai, taip:

"1831 m. balandžio 25 dieną Jonavą pasiekė ir K. Zabulskio kariai, kurie nuo Skarulių pusės persikėlė per Nerį ir nužygiavo toliau Žemaitijos link. ... Taigi, per visus sukilimo metus per Jonavą vis ėjo sukilėlių būriai, čia keldamiesi iš vienos Neries upės pusės į kitą. Šie neramumai dar labiau palietė vietinius gyventojus.

Nepaisant to, kad sukilėliai kovojo už Lietuvos valstybingumo atkūrimą, jie vis tiek pirmiausia buvo išalkę, pavargę, prastokai organizuoti vyrai, su kuriais Jonavos miestelio ir apylinkių gyventojai savo ar ne savo noru privalėjo dalintis turimomis maisto atsargomis. Kariuomenė nebuvo aprengta uniformomis, alga nesumokėta ir
net ir net jai neparūpinta būtinų reikmenų. Sukilėliai nesuorganizuoti, be reguliarios kariuomenės pagalbos, be aprūpinimo šaunamaisiais ginklais. Pavyzdžiui, Jonavoje buvo palikti be patrankų".

Čia autorė po šiuo teiginiu nurodo "1831 m. liepos mėn. 22 d. sukilėlių kariuomenės vadų priekaištavimai dėl sukilimo nesėkmės. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai t.1, Vilnius 1955, p 419".

Ar patikimi tie šaltiniai 1955 m. surinkti? Tai tik ką po stalinizmo - jie rinkti stalinizmo metu ar ne tendencingai? Patikrinti nepavyko, nes Jonavos rajono bibliotekose kaip tik nėra tik I-ojo tomo, skirto feodaliniam laikotarpiui. Kadangi visi kiti tomai yra, toks vaizdas, kad ...

Man kyla klausimas dėl tekste minėtų maisto atsargų. Juk Jonavos miestelis buvo ne žemdirbių, o amatininkų ir maisto atsargų, nebent, pas pirklius galėjo būti, kuriuos galėjo ar rekvizuoti ar skolintis. Bet iš kokio batsiuvio paskutinį kąsnį atiminėtų, kažkaip netikėtina. Be to, jei sukilėliai, tai savu noru atėję. Kokie "atlyginimai nesumokėti" galėjo būt sukilėliams? Negi jie buvo samdomi? Juk tarp sukilėlių buvo ir bajorija. Negi bajorai iš namų neapsirūpino maistu? Negi ėjo alkani ir plėšikavo iš amatininkų tam, kad prarastų savo dvarus, kaip mano senelio senelis? Yra žinių, kad su dalgiais ir šakėmis ginkluotus paleidinėjo namo, kad nebūtų per daug žuvusiųjų.

"Pulkininko M.Jackovskio pranešime rašoma, jog su žydais buvo elgiamasi bjauriausiai - mat dalis sukilėlių laikė juos svetimais ir nepatikimais. Šitai ir nulėmė, kad posukiliminiu laikotarpiu Jonavoje gyventojų skaičius liko mažas. 1833 m. miestelyje gyveno jau tik 904 žmonės, kurie buvo įsikūrė 132 namuose."

10. 10 faktas: Tai ar sukilėliai žydus naikino, ar Rusija jonaviečius ištrėmė?

Ar suprantate, ką autorė norėjo pasakyti? KĄ TURI BENDRO SUKILĖLIŲ NEPAISTIKĖJIMAS KITATAUČIAIS RUSAIS IR ŽYDAIS, IR KODĖL NUO TO NEPASITIKĖJIMO SUMAŽĖJO GYVENTOJŲ SKAIČIUS? Kodėl autorė nenurodo, kokių gyventojų sumažėjo? Žydų, ar bendrai? Negi autorė, pritemdama "bjauriausią su žydais elgesį", nori pasakyti, kad dėl to žydai pabėgo, ar juos sukilėliai net naikino? Ką galima pagalvoti apie sukilėlius, kai pabuvę labai neilgai, „sumažina žydų skaičių“? Juk sukilėliai neilgai buvo ir dėl jų kažkur išsikraustyti, kažkaip negalėjo. Tai kur jie dingo? Negi nebūtų sugrįžę, kai sukilimas pralaimėjo? Juk statistika buvo renkama 1833 m. – 2 metai po sukilimo. Tai kur tie žydai galėjo dingti, jei ne sunaikinti? Kodėl autorė mestelėjo mintį, ir iki galo nepaaiškina? Kur galėjo išnykti tie žydai, jei ne nesunaikinti? Tai kaip skaitytojui sukilėlius laikyti, jei ne „naikintojus“, kai nuo jų, atseit, „sumažėjo žydų“? Juk, kad nesusipratimų nebūtų, sukilimo vyriausybės įsakymu buvo nurodoma, kad į kariuomenę nei rusų ir nei žydų neimti. Juk aiškiai tai yra parašyta F.Sliesoriūno knygelėje, kurią autorė nurodo. Tai kur su tais „žydais buvo elgiamasi bjauriausiai“? Kodėl iš sovietinių „istorinių šaltinių“ iš konteksto įdėjo ir nepaaiškino? Negi sukilimas buvo nukreiptas ne kovai prieš Rusijos karius, o prieš nelietuviškus - ne lenkiškus gyventojus?

Kai recenzentui profesoriui Z. Kiaupai pasakiau, kad „genocidą“ sukilėliams pripaišo, tai jis net pyktelėjo, paklausęs, „ar šį žodį pavartojo autorė?“. Aišku, kad nepavartojo. Bet ...

Tai, vis tik, kaip su tais gyventojais čia? Kodėl „sumažėjo žydų po sukilimo?“ Kodėl mokslų daktarė tyrimo neatliko? Negi, tikrai, 1831 m. sukilėliai sunaikino dalį gyventojų, žydų? Tuo labiau, kad knygoje autorė nepateikia gyventojų kitimo dinamikos. Atradau tik jos 30 psl. teigiant, kad 1789 m. gyveno 119 šeimų, pagal autorę, "tai reiškia, gyventojų padaugėjo tris kartus. 1799 m. jau buvo minimos 155 šeimos." Nesuprantu, ar 1833 metais buvę 132 namai ir 904 žmonės, lyginant su prieš 34 metus buvusiomis 155 šeimomis tai yra "gyventojų sumažėjimas"? Kodėl autorė tekste čia pat po savo teiginio nepateikia įrodymo skaičiais? Kodėl net visoje knygoje negalima atrasti, kiek, gi, iš tikrųjų buvo gyventojų? Kaip galima lyginti vienu periodu namų skaičių, o kitu šeimų skaičių? Negi viename name negalėjo gyventi dvi ir daugiau šeimų? Gal gaisrai vyko ir šeimos glaudėsi, priimdamos sudegelius? O, gal, Jonavoje statėsi namai kelioms šeimoms? Ir, išvis, kaip galima 904 žmones lyginti su 132 namais ir daryti "išvadą", kad "sumažėjo"? Ir, dar, bjauriau, kodėl skaitytojui peršama mintis, kad sukilimas sumažino gyventojus-žydus? Tai negi sukilėliai naikino Jonavos gyventojus-žydus?

Dėl nepasitikėjimo žydais autorė mini tą patį aukščiau paminėtą 1955 m. Lietuvos TSR istorijos šaltinio 1 t. 419 psl., ir nepaaiškina, dėl ko žydai tapo nepatikimais ir kur jie galėjo būti "nepatikimais"? Pasitikrinti šio sovietinio šaltinio neįmanoma, iš kokio konteksto tas „teiginys“ paimtas. O važiuoti į Vilnių į Mažvydo biblioteką dėl knygos paskaitymo, per daug brangus malonumas.

Pamenu aš vaikystę ir bendravimą su savo seneliu, kuris lygiai taip pat savo ankstyvoje vaikystėje bendraudavo su savo seneliu - 1831 m. sukilėliu, galimai, ėjusiu ir per Jonavą. Pamenu gerai, kaip mano senelis tik gerai apie žydus man pasakodavo, sakydavo, kad iš jų reikia imti išminties pavyzdį. Daug jis apie juos man pasakodavo: jų tradicijas, būdą įdomų, bet niekad jis apie juos piktai nieko nepasakodavo. Tai kokiame kontekste knygos autorė mini sukilėlių ir žydų konfliktą?

Be to autorė dėl žydų po savo „teiginio“ pakiša garsiąją A. Miškinio "Jonavos statybos bruožai" 121 psl. Daug kartų sovietmetyje studijavau tą knygelę, bet nemačiau, kad gyventojų dinamiką A.Miškinis galėtų sieti su sukilimu. Juolab, aš jam pats asmeniškai skambinau, aiškinausi. Tokių smulkmenų, kur kas dingo, be ekonominių veiksnių jis neprisimena, nes knygų rašė daug ir seniai. Jis pasakė man, kad statistiką perdavė žydų bendruomenei, buvusiems iš Jonavos išeiviams, gyvenantiems, ar Pietų Afrikoje, ar pietų Amerikoje, dabar neatsimenu. Jei koks „1831 m. žydų naikinimas“ būtų buvę, bendruomenė būtų kėlusi problemą – netylėjusi. Be to, žydų bendruomenė ir dabar į savo internetą ( http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/703/ ) įdėjo autorės A.Miškinio minimus skaičius su visa A.Miškinio demonstruojama šia dinamika:

..................................................................................................................................................................................................
-46-

Atsiprašau, bet IŠ A.MIŠKINIO PATEIKTŲ SKAIČIŲ MATOSI, KAD PO 1831 m. SUKILIMO NE NESUMAŽĖJO, BET DAR IR PADAUGĖJO ŽYDŲ ŠEIMŲ:

Juk 1789 m. buvo 119 šeimos ir žydų buvo 60 šeimų (50 %). Na, o 1833 m. pateikiami 907 gyventojai ir (132 namai), bet nepateikiama šeimų skaičiaus. Bet, žiūrėkime, ką knygos autorė nuo skaitytojų nuslėpė – nuslėpė 1847 m. duomenis; t.y. 813 žydų gyventojus ir skliausteliuose (67 šeimas). Juk, jeigu 1833 m. buvo duotas bendras gyventojų skaičius ir nebuvo duota žydų statistikos, tai nėra jokio pagrindo klykti, kad jų „neliko“, nes, paprasčiausiai, jų niekas neskaičiavo, neklausinėjo tautybės. Bet jei lyginame 1789 m. su 1847 m. tai matome, kad žydų šeimų yra 7-niomis šeimomis prieauglis. Žodžiu, žydų sumažėjimo tendencijos nematome, matome tik didėjimą. Bet lyginant 813 žydų prie jų 67-ių šeimų ir prie po sukilimo 1833 m. 907 gyventojus bendrai, tai gausime 1,116 karto didesnį 1833 m. rodiklį, kurį padauginus iš 67-ių šeimų, gausime 1833 m. 75,75 šeimų rodiklį. Tai imkime toliau aritmetiką. Iš 1789 m. 119-ios šeimų atimkime 1833 m. 76 galimų šeimų rodiklį (119-76=43), gauname, kad PO SUKILIMO SUMAŽĖJO APIE 43 ŠEIMOMIS BENDRAI.

Tai, jeigu žydų sumažėjimo tendencijos nematome, o matome tik bendrą šeimų sumažėjimą, tai GALIMA DARYTI PRIELAIDĄ, KAD PO 1831 m. SUKILIMO SUMAŽĖJO NE ŽYDIŠKŲ ŠEIMŲ SKAIČIUS.

Todėl darosi įtartinas knygos autorės visai nepagrįstos, net , galimai, iškreiptos žydiškos problemos iškėlimas su tikslu kažką, matyt, rimtesnio nuslėpti - pridengti. Ką pridengti?

PRAŠAU SKAITYTOJAMS ATKREIPTI DĖMESĮ, KODĖL CARINĖ VALDŽIA PO SUKILIMO SLEPIA ŽYDŲ STATISTIKĄ.

„Jonavos kraštą plačiai buvo apėmęs 1831 m. sukilimas. Sukilėliams vadovavo bajoras Mauricijus Prozoras. Sukilėliai užėmė Jonavą. Miestelį bei jo apylinkes kontroliavo daugiau kaip tris mėnesius. Tuo pačiu metu Jonavos miškuose buvo susibūrę generolo Antano Gelgaudo sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą Jonavoje įkurdinama Rusijos kareivių įgula, nemažai jonaviečių buvo ištremti, o į jų vietą atkelti stačiatikiai iš Rusijos gilumos gubernijų.“

Čia ir peršasi klausimas:
KODĖL AUTORĖ KNYGOJE NUTYLI APIE SUKILĖLIŲ IR JŲ ŠEIMŲ NARIŲ IŠTRĖMIMUS ???

Tai, ar tas skaičiuojamosios statistikos ne žydiškų gyventojų net apie 43-is šeimomis staigus sumažėjimas po 1831 m. sukilimo ar ne gali tai būt susiję su jonaviečių ištrėmimu? Negi, tikrai, nebuvo mieste gyventojų, kurie nebūtų dalyvavę sukilime? Ar ne gali būti, kad iki 1833 m. statistikos skaičiavimų iš Rusijos gilumų dar nespėjo atkelti į ištremtųjų vietas, arba ne Jonavos mieste Rusijos kaimų gyventojai Jonavos rajone apsigyveno? Kokiais šaltiniais vadovaudamasi Jonavos biblioteka mini apie 1831 m. trėmimus ir atitrėmimus? KODĖL DABAR PERSONALIAI NEGALIMA PATYRINĖTI, KOKIOS IR KUR ŠEIMOS BUVO IŠTREMTOS IR IŠ KUR BEI KADA STAČIATIKIAI ČIA ATKELTI NE SAVO NORU? Ką gali apie tai mokslininkai tuos periodus studijuojantys pasakyti?

Juk, jei Jonavoje buvo sukilimo štabas, tai gyventojai, matyt, rėmė sukilėlius, matyt, karininkai nakvojo Jonavos miestiečių šeimose, matyt, už tai po sukilimo užgniaužimo Jonavos gyventojų apie 43 šeimas – sukilimo rėmėjus Rusijos valdžia ištrėmė.

11. faktas: M.K. Oginskio jubiliejaus dėka Jonava pasauliui tampa žinomesnė

Pradėkime nuo 1794 m. sukilimo, kur autorė nepaminėjo, kad jubiliatas Mykolas Kleopas Oginskis savo sukilimo vado misiją užbaigia, būtent, Jonavoje. Apie tai žino visas pasaulis, kuris dabar plačiai skaito šio politiko-diplomato ir kompozitoriaus Atsiminimų I-ąjį tomą. Tas I-asis tomas, kaip tik ir užsibaigia epizodu Jonavoje. Todėl po UNESCO dėmesio šiai istorinei įžymybei, bus žinomesnė pasauliui ir Jonava. Jei autorė nesusiorientavo šiame svarbiame momente, tai M.K. Oginskio vyresnės dukros Amelijos vyras Karolis Teofilis Zaluskis, kuris dr. Giedrės Milerytės-Japertienės paminėtas tokiu sakiniu „1831 m. balandžio 25 dieną Jonavą pasiekė ir K. Zabulskio kariai, kurie nuo Skarulių pusės persikėlė per Nerį ir nužygiavo toliau Žemaitijos link. ...“ yra klaidingas ne tik iškraipant žymaus karvedžio pavardę, bet geografiškai klaidinant skaitytojus, nes senovėje Žemaitija skaitėsi, kas už Nevėžio. Tai žino ir pradinių klasių mokiniai. Bet, kas autorei nuskaitė iš F.Sliesoriūno knygutės apie šio pagrindinio sukilimo vado junginių detaliai išdėstytą judėjimo maršrutą ir sutrumpino, apibendrintai parašęs „Žemaitija“, tai ... Kokios žinios geografijoje, kai junginio judėjimo maršrutas tuoj už Jonavos Žeimiai, o po to Šėta, Ramygala, ir Upytė? Kur čia perėjimas per Nevėžį „į Žemaitiją“? Juk Upytė Aukštaitijos krante, kurios maršalka ir karo vadu tapo K. Zaluskis.

Tik

Krekenava ant kito Nevėžio kranto yra, bet šio karvedžio kariai, kurie buvo Krekenavoje, galėjo per upę ir nesikelti ir šiapus Aukštaitijos krante stovėti. Aukštaitijoje daugiausiai veikusi K.T. Zaluskio kariuomenė, ir buvo išformuota, nes joje pradėjo siausti cholera. Todėl, skaitytojas, žinantis šiek tiek mokiniams dėstomus apie Lietuvą žinias ir girdėjęs apie K. Zaluskio junginių veikimo arealą, tik galvą pakraipys, kas tas autorės paminėtas visai negirdėtas ir interneto google-je nerodomas kažkoks istoriografijoje visiškai nežinomas „K. Zabulskis“. Jei nebūtų žodžio „Žemaitija“, tai skaitytojas suprastų, kaip spausdinimo klaidą. Bet, kai nurodoma net Žemaitija, į kurią, neva, junginiai nuėjo, praėję, Jonavą, tai skaitytojui klaidą pastebėti, beveik, neįmanoma, jei specialiai nepradėsi tyrinėti, ką čia autorė prirašė.

.....................................................................................................................................................................
-48-

12. faktas: Todėl privalu papildyti, kas nutylėta dėl Jonavos sąsajų su svarbiais pasauliniais įvykiais.

Įdėtas į Nepažinti gyvenimai knygą Stanislo

vo Poniatovskio portretas su nuostabiu paaiškinimu apie karaliaus auksinį medalį Jonavos gydytojui Berankai. Na, o aš keliu versiją, kad sosto atsisakęs karalius, kuris Gardine buvo dalinai įkalintas ir po Jekaterinos II-osios mirties jo sūnus Pavlas I-asis jį pasikviečia gyventi į Sankt Peterburgą, jam paskyręs Marmuro rūmus, jis, paskutinį sykį palikdamas savo sugriautą valstybę, keliaudamas pro Kauną, galėjo pravažiuoti pro Jonavą. Aišku, ši tikimybė maža, nes jis važiavo per Šiaulius į Mintaują, ir, greičiausiai, Nerį įveikti Vilijampolės tiltu, matyt, buvo geriau, nei keltu Jonavoje? Nors kur buvo patogesnis kelias į Šiaulius, reiktų dar pasiaiškinti. Kelionę smulkiai išnagrinėjęs yra humanitarinių mokslų daktaras Dominykas Burba. Aiškinimasis padės geriau ištirti tiesesnio iš Sankt Peterburgo per Jonavą kelio formavimosi istoriją. O, karaliaus pravažiavimas, kad ir pro Kauną, tai, irgi, reikšmingas Jonavos kraštui, prigludusiam prie Kauno.

Jaudina 1831 m. sukilimo Jonavoje nepaminėti svarbūs aspektai, kaip pro Jonavą praėjusio du kartus čia minėto K.Zaluskio demokratines vadovavimo stilius. Apie jas F.Sliesoriūnas rašė, kai K.Zaluskis, būdamas Upytės (Panevėžio) apskrities maršalka, buvo išrinktu dar ir „vyriausiu apskrities sukilėlių kariuomenės vadu; į jo rankas pateko ne tik civilinė, bet ir karinė valdžia. Bet visi apskrities administraciniai (municipaliniai) veiksmai turėjo būt tvirtinami K.Zaluskio, tačiau jis nieko nevykdė be vyriausiojo komiteto nutarimo. „Upytės pavieto pilietis“ savo atsiminimuose rašo, kad į komitetą galėjo būt išrinktas kiekvienas gyventojas, nežiūrint jo religijos ir turtinę padėtį.“

Mažai žinomos - sovietinėje istorijoje buvo, lyg, ir nuslėptos dar vieno Jonavoje ir Žeimiuose buvusio 1831 m. sukilimo vado, brigados generolo Antano Gelgaudo traukimosi iš Lietuvos detalės ir dėl to perėjimo į Prūsiją pasienyje įvykęs sąmyšis. Juo metu sukilėlių kapitonas Steponas Skulskis netoli Gargždų Šniaukštuose 1831 m. liepos 13 d. generolą nušauna. Jo bendražygiai jį palaidoja Klaipėdos rajono Dovilių valsčiaus Kisinų kapinaitėse. Apmaudus istorinis akibrokštas buvo per šio sukilimo susidorojimą ir prie Varšuvos su Čarstoriskytėmis, kai savo senelę ir mamą Rusijai tarnaujantis sukilimo malšintojas išveja iš prabangių garsiųjų didikų rūmų ir su artilerija sugriauna tuos rūmus. Apie tai kitą kartą papasakosiu – prašome vėliau ateiti.

Sveikinu su mokslo ir žinių diena, bei su artėjančiu rugsėjo 25 d. Mykolo Kleopo Oginskio 250-mečiu, kuriam UNESCO skyrė visus šiuos 2015 metus. Apie jo reikšmę ir sąsajas su Jonavos istorija rytoj pateiksiu savo darbe naujus istorinius pastebėjimus.

„Pulkininko M.Jackovskio pranešime rašoma, jog su žydais buvo elgiamasi bjauriausiai 169. Šitai nulėmė, kad posūkiliminiu laikotarpiu gyventojų skaičius liko mažas“.

Daugiau klaidų ir netikslumų neieškojau, pateikiau, kiek pastebėjau, nes tik nedidelę dalį knygos pavarčiau. Todėl siūlau specialistams peržiūrėti ir įvertinimą paruošti – jį prie platinamos knygos pridėti.

Kad tokių klaidų išvengti, pateiksiu kitame savo išplėstiniame straipsnyje apie istoriją, kurį rytoj atsiųsiu – ten parodysiu ir tų klaidų analizę, kaip jos gaunasi. Todėl Žinių dienos proga linkiu siekti tikrų žinių perteikimo.

Vytenis ALEKSANDRAITIS

„Pulkininko M.Jackovskio pranešime rašoma, jog su žydais buvo elgiamasi bjauriausiai ¹⁶⁹. Šitai nulėmė, kad posūkiliminiu laikotarpiu gyventojų skaičius liko mažas“.