|
|
POLITINĖ KULTŪRA ir Jonava Lietuvos
centre, arba Juodųjų technologijų žala Laba diena!
Priešrinkiminiam fonui suaktyvinti, pateikiu istorinę Tautinio
Atgimimo (Sąjūdžio) formavimosi apžvalgą su 97-iomis nuorodomis, kad
toliau tobulinti politinę kultūrą. Kad nereiktų nuobodžiai skaityti
didelės apimties dėstymą, tarp nuotraukų pagrindines mintis išryškinu
skirtingais žymėjimais. Atkreipiu ir labai aktualią problemą, kuri gali
labai trukdyti ...
Visų pirma
AČIŪ už tai, kad sureaguota į mano pirmą laišką ir tinklalapio
santalkalietuvai.lt Komandos skyriuje vadovams bei prezidiumo nariams
ištaisyti buvę neegzistuojantys ...@lyc-lt
neteisingi el.
paštų adresai, kurie "Mail Deliveri Subsystem" sistemos
buvo atmetinėjami. Dabar 2 prezidiumo nariai (A. Klimanskis
ir V. Stepanov) liko be adresų, nors pastarasis iš Jonavos tikrai
el. paštą turi.
Dėl POLITINĖS KULTŪROS ir
Jonavos atkreipiu dėmesį, nes prieš 32 metus Arvydas Juozaitis
1988-04-22 Dailininkų sąjungoje perskaitė pranešimą "Politinė
kultūra ir Lietuva", kuris buvo atspausdintas Kultūros almanache
"Sietynas" (redaktorius Darius Kuolys) ir dėka šio straipsnio po
mėnesio Lietuvoje buvo įkurtas Sąjūdis (LPS). Analogiškai po 3-jų
mėnesių ir aš, norėdamas ezopiškai demaskuoti NUSIKALSTAMĄ LENINIZMĄ,
1988-06-25 Jonavos Balse parašiau poleminį straipsnį "Ar
Baltos dėmės baltos?" (Aiškesnė
to straipsnio pradžia, kuriame prieš Sąjūdį rajono LKP nuteiktas
redaktoriaus pavaduotojas, skaitytojams nuteikti prieš mane, iškraipė
mano mintį dėl europinės tradicijos miesto turgaus aikštės sunaikinimo
prie bažnyčios. To
straipsnio pabaigoje tas pats redaktoriaus pavaduotojas išbraukė
mano pasiūlymą Jonavos rajone kurti Sąjūdį, nes rajono partijos
komitetas apie jį net nenorėjo girdėti.
Todėl tai
pavyko įgyvendinti tik dar po 3-jų mėnesių, kai
pirmajame Sąjūdžio
mitinge šalia stadiono, kuriame dirbau
metodininku-instruktoriumi ir kuriame taip pat
kalbėjau po Arvydo Juozaičio. Jo kalbą knygoje
"Sąjūdis Jonavoje" aprašė Jonavos Garbės pilietis jau a.a.
Gediminas Stanislovas Ilgūnas. Jis rašė: "Drąsiausia
ir politiškai radikaliausia buvo A. Juozaičio kalba. Jis
mitingo dalyvius supažindino su daug kam nežinomais 1939 m. J.
Ribentropo - V. Molotovo pakto slaptais protokolais. "Juozaitis
kalbėjo taip įtaigiai, kaip niekad ligi tol nebuvome girdėję.
Klausančių veidai tapo akmeniniai" - prisimena mitingo dalyvė A.
Daukšienė". Apie tą akimirką tos knygos
puslapį galima
atsiversti. Šį
momentą būtina labai kūrybingai agitacijoje priminti Jonavos
gyventojams. Todėl prieš Jonavos KSS-SL skyrių iškyla labai
atsakinga užduotis.
Na, o po
to mitingo, dėka Kultūros fondo pirmininko, Šviesiosios
atminties profesoriaus Česlovo Kudabos instruktažo, man
pavyko DŽDT narius įtikinti, jog to fondo klubas "Taurosta",
kuris platino Sąjūdžio žinias (A. Juozaičio
redaguojamas), turi egzistuoti pagal paskelbtą Pertvarkos ("perestroikos")
programą.
Po šio sugriuvusio LKP
bandymo sunaikinti Taurostos klubą, tą dieną buvo Elevatoriuje
nutarta įkurti Sąjūdį ir jis Jonavoje
buvo įkurtas 1988 m. rugsėjo 16 d., išrinkus ir
LPS tarybą. Apie tai detaliai išanalizavo savo moksliniame
darbe Ralio gimnazijos istorijos mokytojos V. Kičienės
buvusi auklėtinė, dabar VDU III-IV kurso studentė Simona
Radzevičiūtė, kurios darbo vadovu yra Rytis Bulota.) |
Arvydo Juozaičio kalba pirmajame Jonavos Sąjūdžio mitinge.
Galima
pasididinti
(Nuotrauką mano auklėtinio, kurie visi tapo Sąjūdžio
aktyvistais, 1969 m. atkūrus KGB uždraustą Turistų klubą |
Minėtą straipsnį tada panaudojau ne tik
baigiamajam "mokslinio" komunizmo egzaminui, bet ir diplominiam darbui,
kurį pavadinau "Tautinio atgimimo ir pertvarkos kūno kultūros problemos
Jonavoje". Už tokį pavadinimą, jei nepakeisiu temos, man buvo
grasinama net mane pašalinti iš darbo - kas konkrečiai grasino -
nerašysiu, nes tai žymiai jaunesnis, kuris buvo paveiktas partkomo ir
dabar jis sėkmingai dirba sporte. Tą darbą pristatinėjau ne tik
Respublikinio kūno kultūros ir sporto komiteto mokslinėje konferencijoje
(tada pirmą kartą pososvietinėje erdvėje atkūrinėjau ikikarinės
Lietuvos naudotą terminą "vadyba", už kurį taip pat buvau Jonavoje
baisiausiai vieno "superpatrioto" smerkiamas), bet ir Lietuvos Tautinio
olimpinio komiteto (LTOK-o) generalinėje asamblėjoje buvau pristatęs,
kurioje mano mintis palaikė Romo Kalantos brolis ir Dainius Kepenis.
Jam vėliau organizuodavau visuomenės su juo susitikimus Sveikai
gyvensenai populiarinti. O tame darbe ir jo pristatymuose bandžiau
sovietinio sporto grimasas socialistinėse lenktynėse demaskuoti ir jose
Jonavos rajono Raudonų vėliavų "iškovojimus"; dėka nerealiausių
virš sveiko proto melo prirašymus statistinėse ataskaitose, kuriose
boikotavau. Už šitą boikotą ir mano kritiką atleisti ir dar dabar negali
Jonavoje man kai kurie to veiksmo atsakingieji buvę pareigūnai, kurie
persimetė į konservatorių ir socdemų partijas. Apie tai dar žemiau
papildysiu.
Kadangi Jonava yra Lietuvos centre
ir rugpjūčio 08 d. bus
270-mečio šventė, kurios metu
galima būtų puikiai pradėti agitaciją, pagal mano siūlomą metodą,
todėl iki to laiko iškilo didelė būtinybė susipažinti su Pensininkų
partijos Jonavos skyriaus nariais.
Dalykas tame, kad nuo
Jonavos skyriaus darbo kokybė gali įtakoti visos šalies rinkiminei
kampanijai, nes tai geografinis centras šalia buvusios Laikinosios
sostinės, kurioje labai gilios pažangių minčių tradicijos.
Galima pasididinti |
Galima pasididinti |
Pavyzdžiui, praėjusią savaitę Kauno
skyriuje buvo labai žavus pabendravimas su įdomiais žmonėmis,
kaip istorijoje ir ekonomikoje besireiškiančiu Pranu Valicku
ir "Metro sąjūdžio" iniciatoriumi Alvidu Vaitkevičiumi.
Pastarasis pristatė
Aldonos Meilutytės knygą IŠSIGIMĘ TEISMAI _
SUŽLUGDYTA VALSTYBĖ. |
Kas tarp mūsų ignoruoja šį
Demokratinei valstybei labai pavojingą procesą, irgi patylėsiu, nes jie
paprastai prasitaria. diskusijose. O jei neprasitaria, vadinasi, jau
abejoja-taisosi. Todėl labai
būtinos tokios diskusijos - bendruomenėse bendravimai. Jie gali vykti
vakarais mokyklose, nes jose vietos per akis ir Vakarų civilizuotame
pasaulyje mokyklos naudojamos bendruomenių bei moksleivių tėvų
poreikiams. Juose ir galima organizuoti disputus. Jie gali būt
net tradiciniu laiku kaip pastovūs, kad žmonėms taptų įprastu poreikiu.
Tai viskas priklausytų nuo skyrių kūrybingumo.
Todėl Jonavoje ir
iškilo būtinybė kalbėtis su Jonavos Pensininkų partijos nariais ir
todėl, kad tai buvo vienas gausiausių Lietuvoje skyrių, o josios lyderis
Valentinas Stepanovas labai didelę politinę patirtį turi su
nemažu neteisingų pensijų apskaičiavimo įdirbiu, demaskuojantis, jog
Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymas; t.y., formulė, pagal kurią
apskaičiuojama pensija, prieštarauja LR Konstitucijai.
Juolab, jis yra dar ir KSS-SL Prezidiumo narys. Jo siūlymus 2012 m.
spalio 08-21 d. d. rašė net Jonavos žiniasklaidos Joneda Nr. 15 (159).
Galite atsiversti visą jo
straipsnį.
Juolab, šią pensininkų
problemą Valentinas kelti pradėjo nuo 2010 metų seniausiame Lietuvos
leidinyje; net nuo 1759 metų leidžiamo, tai rusų kalbos "Lietuviškajame
KURJERYJE" .
Galite pasididinti - visą perskaityti, o taip pat ir analogišką-kitą
straipsnį apie "Erkę
pensininko kūne".
Todėl Jonavos skyriui buvo
neišsemiami rezervai studijuoti šį puikų įdirbį ir nuo Jonavos skyriaus
buvo galimybė tai siūlyti į rinkiminę programą, kuri neturėtų būt
dogmatiška - pastoviai turėtų ta programa koreguotis dėka pasipildančių
naujų-tobulesnių minčių.
Tuo tikslu mūsų
skyriaus moterys mane paprašė su Valentinu bendrauti - jį
kalbinti, nes jį nuo jaunystės pažinojau ir net sportavau - PDG
daugiakovėje kartu už Azotą bei rajoną dalyvaudavome, nes jis buvo žymus
boksininkas ir šaulys pistoleto rungties, o aš ilgų nuotolių bėgikas.
Bendrą susirinkimą surengti
trukdė kažkokie Valentinui neaiškumai, o mūsų pirmininkei Janinai
Altaravičienei reikėjo kažkokios "programos", nors
santalkalietuvai.lt tinklalapyje ji buvo - aš
ją atspausdinau
ir įteikiau per susirinkimą dar ir su
raštišku pasiūlymu
vasaros periodui. Tą susirinkimą pavyko surengti dėka to, kad aš jau
buvau viešai parašęs Prezidiumo ir Tarybos nariams
viešą laišką,
kad Jonavoje nepavyksta surengti bendro susirinkimo. Malonu, kad ponia
Janina iš kart atsitokėjo ir jį sukvietė nors mums - LYČ-o nariams.
Aptarinėjome tą numatomą bendrą susirinkimą rengti M... puikioje
vietoje, kurią numatė mūsų pirmininkė Janina. Bet po partijos
sugriuvusio Tarybos posėdžio, kai prasidėjo psichologinė įtampa, aš
telefonu pirmininkės paprašiau, kad ji su V. Stepanovu tartųsi, kaip
oficiali Jonavos skyriaus vadovė ir jai norėjau patarti, kaip
psichologiškai gesinti įtampą.
Bet, deja, ji tai
kategoriškai atsisakė daryti ir pareikalavo, kad aš toliau su Valentinu
kalbėčiau, nors aš ir taip su juo jau labai daug buvau prikalbėjęs, ir
dar net neturėjau jokių juridinių įgaliojimų tartis, kai aš ne tik
ne partijos vadovas, o viso tik LYČ-o narys. Juk iš Pensininkų partijos
atėjusieji su LYČ-u nieko bendro neturi KSS-SL darinyje. To pokalbio
nesėkmei kažkiek irgi galėjo įtakoti aplinkybė, kad lemiamoje
situacijoje kalbasi su juo net ne Tarybos narė.
Kad man, kaip neįgaliotam
asmeniui V. Stepanovas po paskutinio Tarybos posėdžio galutinai
atsisakys dėl junginio Jonavoje, mane nestebino. Nustebau, kad mūsų
pirmininkė pradėjo šaukti, kai aš telefonu bandžiau dėstyti
problemą tokią, kaip supratau. O po valandos-kitos; pasitikslinus su
rinkiminio štabo vadovu Sauliumi Lapėnu ir po to su Valentinus
Stepanovu, paaiškėjo, kad Janinos tapau apkalbėtu tuo, ko ne tik ne
sakiau, bet ir negalėjau sakyti. Juolab, kad aš jai pačiai norėjau
pataisyti jos neteisingai suprastą mano sakymą, bet ji, kaip jai
įprasta, nenorėjo manęs išklausyti ir "numetė ragelį".
Todėl privalu informuoti
dėl pirmininkės polinkio į destrukciją, kad ir paskutiniajame
skyriaus susirinkime, ne pagal dienotvarkę užvedė bereikalingą ginčą dėl
Jonavos jubiliejinei šventei marškinėlių su LYČ-o atributika, kuriuos
dalininkė Janina pati užsimanė pagaminti, nors KSS-SL yra prašymas per
marškinėlių įsigijimą paremti rinkiminę kampaniją. AČIŪ principingiems:
Stefanijai Karaliūnienei, kategoriškai pasipriešinusiai vardan
centralizuotos firminės ir patentinės tų marškinėlių gamybos ir dėkui
naujam ar nariui ar kandidatui į narius - jaunam žmogui, kuris įrodė
vienetinės gamybos neekonomiškumą-absurdą.
Nustebino susirinkime
pirmininkės reakcija viešo telefoninio pokalbio su minėtu Valentinu
Stepanovu metu, kuris ją korektiškai pasveikino sąraše į Seimą
esančią aukščiau jojo. Kaip supratau, nuo tos žinutės ji tapo laiminga,
net nenustebusi, kad ji kaip politikoje naujokė, bent,
diplomatiškai-etiškai kaip Tarybos narė galėjo pareikšti mandagią
užleidimo problemą, kuri, gal, būtų švelninusi situaciją? Bent, bandyti
reikėjo. Tai rašau, nes
J. Altaravičienė buvo dirbusi pedagoginį darbą ir toje situacijoje
psichologijos ignoruoti neturėjo, nes Pensininkų partijos nenoro jungtis
į bendrą Santalkos skyrių mums visiems jau tada buvo aiški. Bet tame
susitinkime jos asmeninė motyvacija ėjimui į valdžią pradėjo rodytis
didesnė, nei bendri Judėjimo ir partijos interesai.
Kadangi sociologiškai matau
mums palankaus elektorato rinkėjų piktinimąsi dėl nesivienijimo - dėl
tautinių pakraipų politinių darinių skaidymosi ir matau net raginimus
dėl to boikotuoti rinkimus ar balsuoti už sistemines partijas, kad
nedingtų tuščiai rinkėjų balsai, todėl atsitokėjimui privalėjau
atlikti "šoko terapiją" - apie problemą Jonavoje
informuoti viešai LYČ-o steigėjų grupės aktyvui, nes Jonavoje
Pensininkų partijos skyrius buvo žinomas bei gausus - daug kartų
gausesnis, nei mes keli LYČ-o nariai ir tik viena partinė J.
Altaravičienė. Juk buvęs skyriaus vadovas Vytautas
Aleksandravičius su žmona Irma išvyko į užsienį ir partijos darbe
nedalyvauja net virtualiai.
Bet kaip
į mano iškeltą problemą sureagavo skyriaus pirmininkė - iš jos
autoritarinio-komunistinio braižo nesitikėjau. Vietoje to, kad
skaitytojus ji įtrauktų į diskusiją, kaip padėti Jonavos pensininkams
atsitokėti, tai "pasigrožėkite", ką ji parašė:
Galima pasididinti |
Juk, į kuriuos aš
kreipiausi
vienijimosi temoje, visi žino Jonavą ir Pensininkų partiją
nuo praėjusių ir užpraėjusių rinkimų ir galėjo, manau,
pasiūlymais padėti-patarti. Ypač tapo šokiruotu Arvydo
Juozaičio koalicijos partneris Naglis Puteikis, kai
aš su juo asmeniškai kalbėjausi telefonu. Net nustebo N.
Puteikis, nes jis apie Janiną Altaravičienę nieko
negirdėjo, o Valentiną Stepanovą labai puikiai pažįsta,
nes su Pensininkų partija Centro partija buvo koalicijoje per
praėjusius rinkimus ir jis puikiai žino Valentino keliamas
Lietuvos pensininkų problemas teismuose. Be to, mįslę užmina
Janinos parašymas apie mano veiklą ir hobį "kaltinti kitus"?
Komentare mano paminėti išvažiavę į užsienį Aleksandravičiai, ar
gali būt traktuojami "kaltinimu"? O, gal, atvirkščiai - ar tai
ne pateisinimas, kad žmonės priversti bėgti iš Lietuvos?
Kodėl tai reikia slėpti? Kodėl skyriaus pirmininkė ir Tarybos
narė užsinorėjo nuslėpti partijos keliamą pagrindinę programinę
problemą? Juk
mano nei problemos pristatyme nei jos komentare nėra jokio
niekam "kaltinimo" nei kažkokio jos minimo "gyrimosi". Tai ar
čia nebus koks nors ...
Juodųjų technologijų užsakymas? Kaip galima rašyti to, ko
nėra? |
Juolab, rašiau nuo Jonavos
LYČ-o skyriaus kolegių nuomonę dėl atsitokėjimo ir vienijimosi
su Pensininkų partijos nariais, taip, kaip numato politinio
darinio "Kartų solidarumo susivienijimas - santalka Lietuvai"
pavadinimo esmė. Juk mūsų skyriaus moterys norėjo tik
vienijimosi su Pensininkų partijos vieno didžiausio ir
įtakingiausio Jonavos skyriaus nariais. Tai negi mūsų skyriaus
pirmininkė Janina ir visos partijos Tarybos narė yra priešingų
vienijimuisi nuostatų? Kodėl reikėjo viešai pyktį išreikšti
dėl parašyto tikėjimosi atsitokėti? Negi
mūsų pirmininkei kenksmingas tas atsitokėjimas buvo? Jis
kenkia asmeniškai užimti aukštesnę vietą sąraše, dėl politikos
veteranams ketinimo trauktis? Iš kur tokios motyvacijos ne į
klausymus atsakinėti "diskusijoje", o bjaurastis rašinėti?
"Pasigrožėkite" žemiau: |
|
Jei, tikrai, esu "be sąžinės ir gėdos", kaip rašo viešai mūsų
skyriaus "vadovė" ir jei mano kelionių-ekspedicijų bei
kraštotyros "veikla eina per gerklę", tai, negi, reiks trauktis
iš LYČ-o? Kaip galima
garbingame Judėjime būti, "neturint nei sąžinės nei gėdos"?.
Bet prieš tai reik išsiaiškinti: Kam taip galėjo pakenkti
mano veikla - mano atliekami tyrinėjimai? Čia jau, panašu,
jog kažkas "stovi už ponios Janinos nugaros", jai pačiai
nežinant, nes pati, ar, tikrai, tai galėjo sugalvoti? Ar
čia kokios ambicijos, ar politinis motyvas? Juk
mano tyrimai dėl
J.Gagarino ir
MH17 keleivių
sąmoningų nužudymų, dėl politinės žmogžudystės -
nužudyto Tautininkų sąjungos Jonavos skyriaus atkūrėjo, apie
nužudytą
S. Belozercevą, II-o pasaulinio karo -
Birželio sukilimo, studijos dėl
Jono Noreikos ir dėl
K.Škirpos, ekspedicijos po
Kareliją, Sąmonės
kaitos analizė Jonavoje, Garliavos istorijoje Valstybės
nusikaltimų analizė ir ..., tikrai, J.Altaravičienės
neturėtų pykinti. Kitos jos minimos mano "veiklos,
lendančios per gerklę", išskyrus jos ir kitų LYČ-o moterų
pavedimo kalbėtis su V.Stepanovu, tikrai, neturėjau. |
AČIŪ, kad
Janina Altaravičienė prisipažino sąmoningai
neatsiliepinėjusi telefonu,
kai reikėjo pranešti apie numatomą LYČ-o Visuotiną
susirinkimą numatytą Stulginskio universitete. |
Todėl pateikiu mūsų "pirmininkės" vengimo
atsiliepti telefonu išklotinę. Jai skambinėjau
dėl artėjančio susirinkimo, prieš kurį reikėjo
pagal logiką pravesti skyriaus susirinkimą,
aptarti dienotvarkę ir paskelbtą programą
aptarti - numatyti vykstančiuosius ar laikyseną
nuo skyriaus, bei pasirengimą susijungimui su
Pensininkų partijos Jonavos skyriumi. |
Galima
pasididinti |
|
Juk, kaip tik Valentinas Stepanovas tą bendrą
susirinkimą man pažadėjo prisidėti rengti po to
Visuotino susirinkimo Stulginskio universitete,
kuriame, pagal jį, turėjo paaiškėti kažkas dėl Jonavos
LYČ-o ir Pensininkų partijos skyriaus vienijimosi ar tik
bendro susirinkimo pravedimo.
Pamenu, tada
buvau šoke, kai
"pirmininkė" ne tik 4 dienas neatsiliepinėjo telefone,
bet ir nesiteikė perskambinti - visai nustojo domėtis,
kaip man sekasi tartis su Valentinu Stepanovu.
O jis mane pažadėjo paimti į Stulginskio universitetą,
pasakė, kad tarp jo žmonių ir man vietos bus. O iš
vakaro pranešė, kad ir Janina su drauge važiuos ir jis
savo žmonių skaičių sumažino. Bet ryte atėjus į sutartą
vietą, Janina net nepasisveikino su manimi - nusisuko.
Girdėjau, kad jos draugė įtikinėjo jai, kad tai aš.
Kadangi su manim atsisakė pasisveikinti, nusisukau ir
pradėjau dairytis, kada V.Stepanovas atvažiuos. O Janina
su drauge netikėtai dingo. Tada pradėjau ieškoti
V. Stepanovo automobilio, o jis manęs laukė, nors Janina
su drauge jau sėdėjo jo automobilyje. Tada pasakė, kad
"nepažino". Mat buvau šlipsą pasirišęs ir iš kirpyklos
tik išėjęs :)
P.S.:
Diskusijoje "pirmininkės"
J.Altaravičienės parašymas, jog man "niekas nenori į
skambučius atsiliepti", yra švelniai tariant,
melagingas, nes buvau pateikęs mūsų skyriaus buvusio
pirmininko žmonos neatsiliepinėjimų įrodymus, kuri
neatsiliepinėjo dėl išvykimo iš Lietuvos, o ne dėl
"nenoro", nes jos nepažinojau ir su ja niekad
nekalbėjau - ji net mano telefono nežinojo. Todėl
"pirmininkės" rašinėjimas už kitus jau yra atgyvenęs
sovietinis-komunistinis metodas ir LYČ-o - Santalkos
Lietuvai bendrijoje tokių "bendravimų" neturėtų būti. |
|
|
Dėl mano "sąžinės ir garbės", kas matė šią "diskusiją"
iš buvusių auklėtinių, psichologijos mokslus baigusiųjų
konstatuota, kad turėjau poniai Janinai kažką kažkada pakenkti,
kad tokį viešą pyktį galėtų išlieti. |
|
|
Tokios bjaurasties
parašymui mūsų skyriaus "pirmininkė" preteksto, manau, negalėjo
turėti, nes Stulginskio universitete per Visuotiną susirinkimą
su savo "pirmininke" ne bendravau-neįžeidinėjau, nors per vieną
vietą šalia sėdėjau, nes pertraukose bendravau su kitais labai
svarbiais žmonėmis. Pribloškė, kai po susirinkimo V.
Stepanovas mus vežė atgal į Jonavą` - mūsų "pirmininkė"
vietoje aktualiausios problemos - bendro skyriaus
susirinkimo pokalbį užvestų, pradėjo visai apie pašalinius -
savo asmeninius prisiminimus visai ne į temą kaišioti, o po to
Kaune išlipo. Todėl, manau, po tokio akibrokšto iš Janinos, V.
Stepanovui neturėjo likti jokių motyvacijų rengti bendrą
susirinkimą, kai tas susirinkimas visai nerūpi mūsų
"pirmininkei" ir jai nerūpi V. Stepanovo keliamos Lietuvai
pensijų neteisingo skaičiavimo problema, apie kurią jis užsiminė
susirinkimo metu. Gaila, jam Stulginskio universitete nepavyko
įtaigiai problemos iškelti - jam reikėjo atskiru pranešimu
teikti, o ne nuo auditorijos galo replikuoti. |
Todėl V. Stepanovo
automobilyje ir reikėjo pagal etikos ir mandagumo taisykles nuo
jo susirinkime keltos problemos pradėti ir dėl skyriaus
apjungimo pabaigti tartis, kaip KSS-SL pagrindu sudaryta. Bet,
kad "pirmininkei" visai nerūpi pagrindinė Santalkos Lietuvai
idėja, atsiskleidė ir jos parašyme, kad mano ",,veikla,,
visiems per gerklę lenda". Juk mano veikla LYČ-e ir buvo
skirta dėl Jonavoje minėto apsijungimo. Tai negi autoritarinio
stiliaus "pirmininkei" turėjo būt kenksmingas tas susijungimas?
Negi ji išsigando, kai šalia jos būtų žymiai komunikabilesnis
Valentinas Stepanovas? Negi išsigando, kad į skyriaus
pirmininko pareigybę visi už jį pabalsuos - net mūsų LYČ-o
moterys, gal? Kaip kitaip galima paaiškinti dėl mano "veiklos"
susijungimo-vienijimosi labui tik pradėtą darbą pavadinti "per
gerklę lindimu"? Kodėl "pirmininkė" atsisakė lemiamu momentu
su V.Stepanovu tartis ir kodėl nepriėmė mano pasiūlymo
psichologiniam pensininkų nuraminimui-paguodimui ir jiems viltį
davimui?
|
Jonavos skyrius susikūrė 2019 m. rugsėjo 12
d. Kaip pavaduotoja tada J. Altaravičienė
LYČ-o F.b. grupėje pristatė tą susikūrimą, net
tik didžiosiomis raidėmis rašydama ir žadėdama, kad tas
nedidelis būrelis plėsis. Tačiau jis neišsiplėtė, bet
dar net sumažėjo, nors J. Altaravičienė yra
vienintelė dirbanti-veikianti labai perspektyvioje
Sąjūdžio ir LYČ-o idėjoms Kultūrinėje sferoje. |
Kad Kultūros darbuotojai
ir prie Kultūros kūrybiniai inteligentai buvo labai
aršiai palankūs Sąjūdžio idėjoms, apie tai rašė buvęs
politinis kalinys-rezistentas, kelioninių ekspedicijų
tyrinėtojas, rašytojas ir Jonavos Sąjūdžio vadovas bei
Nepriklausomybės signataras Gediminas Ilgūnas knygos
"Sąjūdis Jonavoje" 85 psl.:
Galima VISĄ puslapį atsiversti |
|
|
Ištrauka
iš nuotraukos,
kurią fotografavo Grigorijus Garmus - anūkas
žymiausio Jonavos pedagogo - pirmojo mokyklos vedėjo, po
to gimnazijos direktoriaus Balio Garmaus, kuris
1941 m. sovietinių NKVD-istų su visa šeima tapo
ištremtu. Tai buvo
Tautinės
mokyklos pažiba,
apie kurį nuorodoje mini buvęs mokinys. Juk Tautinės
mokyklos atkūrimui ir yra skirta LYČ-o idėja, dėl kurios
mūsų Jonavos skyriui reiktų labai dirbti mokyklose,
ypač, iki rugsėjo, kad pasirengti Rugsėjo 1-ajai. O ką
apie tai galvoja žemiau parodyta J.Aaltaravičienė?.
|
|
Ji turėtų turėti
pedagoginę patirtį, nes aš su ja dirbau tuoj po
Rugpjūčio pučo sudarytame taip vadinamame po pamokinės
veiklos "kolchoze", t.y. Moksleivių namuose,
vietoje Pionierių namų, kurie pratęsė to komunistinio
Rugpjūčio pučo "vadybą", kur šis terminas mano
populiariname diplominiame darbe buvo baisiausiai
kritikuojamas vieno KGB agento, išėjusio į politiką.
Apie tai pratęsiu žemiau. |
|
|
Tikrai, aš ne
gatvėje rinkau jonaviečius, o jie buvo įvairūs saviveiklininkai
bei jų meno vadovai, su kuriais palaikiau glaudų ryšį. Su jais
susiskambinėdavau suvažiavimo metu, kai jį stebėjome per
televizorių, ir po suvažiavimo dar į Sporto rūmus man teko
skambinėti ir maldauti, kad kas nors surastų Jonavos delegacijos
atstovus ir jiems praneštų, kad mes lauksime, kad nepravažiuotų
ir per kitur nenuvažiuotų. Juk, kai organizuoji, tai turi
užsitikrinti, kad tuščiai nenueitų veltui žmonių pastangos, nes
mes - jonaviečiai delegatus pasitikome simboliškai ant Jonavos
rajono ribos.
Taip, kad žmonės iki
dabar nelabai pasikeitė - jiems galima priminti
audringas Sąjūdžio viltis ir leisti pamąstyti, kas Sąjūdžio
nuopelnus pavogė, kas ištikrųjų buvo Sąjūdžio varomaisiais
varikliais. Nuotraukoje matote Grūdų bazės direktorių V.
Keršį, kurį gerai turėjo pažinoti mūsų skyriaus narė
Stefanija Karaliūnienė, ilgą laiką dirbusi Elevatoriuje.
Pavyzdžių skyriaus veiklai galima surasti "per akis". Tik
nereikia būti priešiškai nusiteikus prieš Sąjūdžio idėjas.
Tokiems, manau, nei Judėjime nei KSS-SL partijoje neturėtų būt
vieta.
Na, o kad Jonavos
skyriui dar nepasisekė prasiplėsti, tai priežastis turėtų
glūdėti, tame, jog mūsų "pirmininkė" yra tik kabutėse,
mūsų supratimu neteisėta-apsišaukusi, nes jos mes nerinkome.
Buvęs skyriaus pirmininkas V. Aleksandravičius prieš
išvykimą iš Lietuvos, mums jos nepristatė, net susirinkimo
nebuvo prieš jam išvykstant. Pamenu, kai jį išrinkome, tai
ponia Janina lyg ir pati pasisiūlė būti jo pavaduotoja - jam
padėti. Tam neprieštaravome, bet ar už ją balsavome - nepamenu.
Bet, pagal demokratinius principus pirmininkai turi būt
renkami, o Janina Altaravičienė nebuvo rinkta. Todėl
ji ir KSS-SL Taryboje kaži ar teisėta ir ar į sąrašą teisėtai
pateko? Negi partijos bilieto mandatas privalo įpareigoti
Judėjimui vadovauti? Juk mūsų skyriuje moterys vadovauti
sugebėtų net geriau, nei Janina, nes viena turi gamyboje
vadovavimo patirtį, kitos dvi su aukštuoju mokslu yra ir
patirtis turi taip pat dideles. Vadovavimas galėtų būti ir
ROTACIJOS principu, kaip Sąjūdyje mes darydavome.
Taigi, "pirmininkės"
viešas įsiūtis dėl mano iškeltos Jonavos ir susijungimo su
Pensininkų partijos žymiu skyriumi problemos iškėlimas ne
viešai, o uždaroje LYČ-o steigėjų grupėje, dar žymių politikų ir
visuomenės veikėjų akivaizdoje, kelia daug klausimų, kur aš
poniai Janinai galėjau pastoti kelią? Detalesnę analizę būtina
atlikti, nes nerandu paaiškinimo pykčiui. Nors su
ja dirbau po Rugpjūčio pučo minėtuose ne ilgai egzistavusiuose
Moksleivių namuose, bet jos nepažinojau - net jos vardo ir
pavardės nežinojau - sužinojau tik LYČ-o skyriaus kūrimo metu.
Mat, būrelių ir jų vadovų buvo ne mažai, o aš buvau įsijautęs į
savo mokinius-sportininkus, nes Moksleivių namuose buvo
vienintelis sportinis būrelis, kuris reikalavo labai daug lėšų,
kad vystyti respublikinėse varžybose dalyvavimo veiklą. Todėl.
pagal Vakarų Europos ir Skandinavijos pavyzdį teko kurti klubą,
jį įteisinus, kaip Sveikatos stiprinimo klubą "Šaltinėlis",
kuriame sportavo mano auklėtinių net ir tėvai. Taip pradėjome
vystyti marketinginę veiklą, kurios pradmenis gavau Maskvoje per
tarptautinį Marketingo seminarą šveicaro Eisholcerio paskaitose
tada, kai Jelcinas su patrankomis tik ką buvo sudaužęs
Perlamento rūmus. Tada po seminaro buvau nuėjęs ir į Vyriausybės
rūmų būstinę, kad iš politologų gauti apie Rusijos politinę
analizę, kurią buvau aprašęs Jonavos Balse. Tada atlikome masinę
išvyką į Švedijoje pačias stambiausias pasaulyje tarptautines
daugiadienes "Oringen" varžybas. Taip, kad,
sugriuvus Berlyno
sienai, mūsų moksleiviai pirmą kartą possovietiniame laikmetyje
pamatė civilizuotą pasaulį. Mano viena dukra vaikų
tarptautinėse visų Baltijos šalių varžybose Norvegijoje tapo
Lietuvos istorijoje pirmąja prizininke. Vėliau ji, o po to dar
viena (Edita Martusevičiūtė) dėka sporto mokslo
treniruočių metodikoje taikymo pastoviai pradėjo atstovauti
Lietuvą visuose amžiaus tarpsniuose. Pastaroji tapo net
pajėgiausia Europoje tarp jaunių, o Jaunimo pasaulio
čempionatuose pradėjo dalyvauti jau būdama Sporto universiteto
trenerių fakulteto studente. Suaugusių pasaulio čempionate
Maskvoje, o po to Chokaido saloje (Japonijoje) tapo net
prizininke komandinėse estafetėse. To Sporto universiteto
Trenerių fakultetą baigė ir dar du mano auklėtiniai, o vienas (Vitalijus
Paulauskas iš Ralio gimnazijos) tapo net Pasaulio ir Europos
čempionatų rengimo Kontrolieriumi-Konsultantu - vienu žymiausiu
pasaulyje sportinių žemėlapių sudarinėtoju ir buvo net Lietuvos
federacijos direktoriumi. Jo dėka, kai jis buvo KTU pirmo kurso
studentu, surengėme Pasaulio lietuvių žaidynių baidarių raly
varžybas Šventosios upe ir Nerimi iki Santakos, kurias rengėme
ir su kitais savo auklėtiniais. Kaip tik tą priemonę mano
Moksleivių namų vadovybė, Švietimo skyriaus nurodymu vos ne
sugriovė - buvo labai didelis konfliktas, nors moksleiviai
turėjo atstovauti Lietuvą šiose varžybose. Įtariu, kad tai buvo
kažkoks pavydo kerštas, kad atrankinėse varžybose į šias
žaidynes nepilnamečiai moksleiviai ne tik aplenkė patyrusią
suaugusiųjų komandą, bet ir pateko atrankoje į Žaidynes, o labai
patyręs suaugusiųjų ekipažas net nuotolio nebaigė dėl fizinio
pasirengimo ženklaus stygiaus. Po to tie moksleiviai dviejose
pasaulio lietuvių žaidynių varžybose (antros buvo Trakų
ežeryne) iškovojo net 4-is bronzos medalius. Tada ir
prasidėjo dar didesni konfliktai, nes Orientavimosi sporto šaka
tapo naudingiausia respublikinėse Moksleivių žaidynių
slidinėjimo, turizmo, orientavimosi sporto ir net lengvosios
atletikos krosų varžybose. Minėta Edita Jonavoje tapo
absoliučiai populiariausia, o po to geriausia tarp visų sporto
šakų atstovų. Prasidėjo trukdymai todėl, kad naudojau filosofų
Maceinos ir Šalkausko Tautinio ugdymo koncepciją per Krašto
pažintinę veiklą, kurios net nenorėjo pripažinti kai kurie
vedantieji mūsų rajono pedagogai-ekspertai, su kuriais teko daug
ginčytis. Šio metodo efektyvumą pastebėjau per tarptautines
varžybas, kai Lietuvai atstovauti mano minėtiems auklėtiniams
geriau sekėsi prieš savo varžovus nei Lietuvoje, nes jie,
atstovaudami Lietuvai, geriau psichologiškai sugebėdavo
mobilizuotis.
Tai,
būtent, per šį Tautinio ugdymo metodą pradėjome tyrinėti
Jonavos istoriją ir atradome, kad buvęs mano kolega nuo
jaunystės laikų, vėliau tapęs pirmuoju Jonavos meru, o po to
Krašto apsaugos viceministru, apsiriko Jonavos įkūrimo istorijos
traktavime. Apsiriko, nes jį suklaidino Lietuvos Istorijos
instituto direktorius ir profesorius Antanas Tyla,
sovietinėje enciklopedijoje be jokių istorinių šaltinių - be
įrodymų Jonavos "įkūrėju" paskelbęs Joną Eustachijų
Kosakovskį ir dar su nesąmone, padaręs Jonavą vaiduokliu
miestu. Ir kai pagal šį profesorių minėtas meras išleidžia
Jonavos istorijos knygelę su įrašu ir su miesto herbo paskelbimu
atšvęstu "Jonavos 320-mečiu", ir kaip mokymo priemonę išdalina
visoms mokymo įstaigoms, tai mano auklėtinis - geriausias
Jonavos slidininkas 12-tokas Gediminas Sungaila
1998 m. rašo kontrolinį darbą "Ar Jonava švęs savo
250-metį?". Už tą darbą viena labiausiai patyrusių
Istorijos mokytojų net jam jokio pažymio neparašė - matyt,
Švietimo skyriui uždraudus. Bet su šio mokinio darbu aš
jau galėjau savivaldybėje "spardyti duris" ir siūlyti
atsitokėti, rašydamas spaudoje viešus laiškus net į Seimą.
Deja, šis istorinės klaidos taisymas tapo supolitizuotu, nes
toje mero knygelėje buvo aprašoma rezistencija. Todėl ...
Nors 2000-aisiais metais
Jonava atšventė savo 250-metį, bet aš buvau priverstas ją
palikti.
Mat, po rinkimų į Seimą mano Demokratų partijos atstovei iš
Kauno Jūratei Matekonienei laimėjus rinkimus, kas man
viešai pažadėjo, kad man Jonavoje vietos nebus - nesakysiu. Tai
buvo pasakyta viešai rinkiminėje apygardoje; suskaičiavus
balsus, kai stebėtoju buvau.
Į LDP partiją įstojau
dar sovietmetyje,
kurią atkūrė politinis kalinys-poetas
Povilas Pečeliūnas
ir todėl 3 d. iki rinkimų į TSRS AT, netikėtai jis mirė panašia
diagnoze, kaip ir Londone
A. Litvinenka,
ar kandidatas Prezidentus
Stasys Lozoraitis.
Taip pat keršijo man ir už Žaliųjų veiklą, keliant amoniako
cisternos galimo nuvirtimo pavojų, nes žinojau, kad GIAP-as
(Государственный институт азотной промышленности)
pratęsė galiojimo laiką, ir važiuojant man į Žaliųjų
suvažiavimą, vykusį Kėdainiuose, to pratęsimo dokumento nepavyko
gauti - pabijoję jį man pateikti patys po 3-jų mėnesių
nukentėjo, brisdami per amoniako upelį. Tada žuvo daug žmonių -
žuvo ir man labai gerai pažįstamas buvęs moksleivis - mano
dviejų geriausių auklėtinių brolis. Nemalonumai prasidėjo po
Žaliųjų mitingo prie Azoto, kur po Sauliaus Griciaus aš
buvau žodį taręs. Su pastaruoju labai daug bendravau, ypač,
prieš jam "nusižudant" be jokios priežasties, kaip ir Žemės
referendumo organizatorius Pranciškus Šliužas, kurį irgi
pažinojau. Pirmą kartą mane pradėjo "auklėti"
po mano pasakytos
kalbos prie Azoto gamybinio susivienijimo laike Tautinės
vėliavos pakėlimo Sąjūdžio suvažiavimo metu. Tada už žodį
"Laisvė" mane "juozaitininku" išvadino, nes kai kas pyko ant jo
už Roko maršų organizavimą ir žodžio "Laisvė!"
skandavimą. O kai tą "auklėtoją" dabar
pašnekinau į susitikimą su Arvydu Juozaičiu, tai tąsai,
"pakeitęs plokštelę" į priešingą pusę, pasakė, jog su
"nepriklausomybės priešu" nebendraus.
Tokią "etiketę"
klijuojama yra masiškai - tai pati
šlykščiausia Juodoji technologija,
kuri labai lengvai prilipo dėl
A. Juozaičio straipsnio "Istorinė klaida". Prilipo tiems,
kurie net jo neskaitė - jei paskaitytų, save prakeiktų už
įtikėjimą šmeižtu. To straipsnio neskaičiusių yra ir tarp mūsų
net KSS-SL Tarybos narių, manančių tą patį, ką parašiau.
Todėl būtina apie
tai kalbėtis Tremtinių bendrijose, kaip .... Tai kreipiu dėmesį
Tarybos narei Janinai Altaravičienei, kuri galėtų savo
kolegoms tai demaskuoti ir nereikia bijoti. Juk BAIMĖ -
TAI DIDŽIAUSIA MŪSŲ NELAIMĖ. Tokie šūkiai pasirodė Atgimimo
laikotarpyje, o dabar juo nesivadovauti - tai manau
absurdiška. Tada nereikia eiti į politiką. Jei bijai ir be
principų eini - tai elementarus karjerizmas. O karjeristai labai
nepatikimi - jie frakcijas Seime keičia kaip kojines.
Taigi,
noriu pabrėžti, jog LYČ-o idėjai kenkėjus:
pokalbiuose KGB agentą iššifruoti labai nesunku.
Pavyzdžiui, kai aukščiau minėtas mano pašnekovas apšmeižė
A.Juozaitį, su juo nesiginčijau ir pakeičiau temą. Jam
pasigyriau, kad
toliau tyrinėju J. Gagarino nužudymo veiksmą, mano fiksuotą
radaru 1968-03-27, kai tarnavau armijoje. Tai tada tasai ir
užsivedė, kad, neva, "J. Gagarinas žuvo per alkoholį". Tokiai
paskalai skleisti iš Maskvos Liubiankos buvo atvažiavę
"specialistai", kurie KPI dėstytojams ir mano tėvui "paskaitą"
atskaitė ir liepė savo studentams kalbėti apie alkoholio žalą,
valdant techniką. Aišku, kai grįžau iš armijos, tai savo tėvą
sustabdžiau, kad tos nesąmonės nepasakotų, nes bendraudavau su
naikintuvų lakūnais, kurių sveikatą prieš kiekvieną skrydį
tikrindavo gydytojai ir "su kvapeli" nei iš tolo nebūtų
praleidę. Kaip aš atkalbinau savo tėvą tokią nesąmonę taukšti,
aprašiau J.Gagarino dukroms 15-tame puslapyje, ir tai
paaiškinau savo pašnekovui, kuris susimėtė, pradėjo
atsiprašinėti, supratęs, kad prasitarė, jog iš KGB gavo nurodymą
tą "žinią" skleisti. Bet po to persigalvojo ir, kaip KGB-istui į
kraują įaugę, pradėjo man grasinti, kad nutraukčiau tų tyrimų
aprašymus internetan dėti, nes mane Jonavoje "bepročiu" apšauks.
Atrodo, tą jis ir padarė, mano kolegoms iš Sąjūdžio paliepęs,
nes jie dabar net nenori atsiversti ir paskaityti mano
įrodymų aprašytų.
Ir kadangi man pasidarė įtartina, kodėl žmogus aklai įtikėjo į
tą KGB skleistą paskalą, kai niekur oficialiai nebuvo apie tai
net rašyta, nes alkoholio pėdsakų žuvusiųjų palaikų likučiuose
nebuvo rasta, nors labai norėta. Todėl nutariau pasikalbėti su
pastovaus mano "auklėtojo" kolegomis iš k. partijos. O jie man
ir patvirtino, kad tąsai, jų skyriaus Jonavoje vienas iš kūrėjų,
tikrai, buvo KGB informatoriumi su agentūriniu kodu "V...-as";
net apie tai Jonavos spaudoje buvo parašyta. Todėl tik dabar man
pasidarė aiškūs jo "motyvai" mane pastoviai "auklėti" ir dar kai
ką daryti, specialiai kenkiant mano sportinės veiklos plėtrai,
dėl ko buvau priverstas ilgam pasitraukti iš Jonavos.
Tikrų motyvų tai daryti dar sunku suprasti. Negi tai kerštas už
Nepriklausomybės įtvirtinimą?
Mat, Jonavoje
1969 m. pabaigoje buvau atkūręs KGB uždraustą rajono Turistų
klubą. Jo 20-ties metų veiklos dėka, keliaujant po
Raudonuoju teroru statytos Blogio imperijos platybes,
keliautojams ir sportininkams gamtoje buvo sąlygos regėti kai ką
daugiau, nei komunistinės propagandos buvo retušuojama. Todėl į
Jonavos Sąjūdžio veiklą labiausiai ir įsitraukė turistai, tapę
dideliais Sąjūdžio veiklos aktyvistais. Minėtoje
knygoje Gediminas Ilgūnas aprašo jo ir mano susipažinimą to
klubo atkūrimo išvakarėse, kaip aš nuėjau slapta pas jį į
namus, kad aptarti to klubo atkūrimo detales, bet KGB sekimo
sistemos buvau susektas, kad bendrauju su disidentu ir ryte iš
karto, buvau iškviestas "ant kilimo" pas partijos I-ąjį
sekretorių Apanavičių, kuriam neprisipažinau, kad buvau pas G.
Ilgūną ir tapau "nepatikimu ideologiškai". Bet toje knygoje
ir daug kur internete G.Ilgūnas iškraipė-suklydo dėl, neva,
komjaunimo instruktoriumi mano paskyrimą net 1966 metais. Tokio
absurdo ir būti negalėjo, nes aš 1966 m. sausio 05 d. buvau
paimtas į sovietinę armiją ir iš jos grįžau tik 1968 m.
pabaigoje. Matyt, per 20 metų
autorius pamiršo, kad aš
jam prisistačiau kaip iš armijos grįžęs ir tik, tik prieš
savaitę pradėjęs dirbti komjaunime tik tam, kad atkurti KGB
uždraustą Turistų klubą. Matyt, šokiravo tada KGB ir
partijos komitetą, kad tik pradėjęs dirbti, iš karto pradėjau
juo domėtis ir pas jį nuėjau, nors man įspėjo, kad jis yra
"pavojingas sovietinei santvarkai", bet man tada atrodė
absurdas. Įtariu, kad G. Ilgūnas tuos man "1966-tus
metus" prilipdė ne iš galvos parašydamas. Jis dėl faktų buvo
labai skurpulingas ir konkrečius metus nebūtų iš galvos rašęs.
Net ir mašinraščio klaida negali būti, sumaišius skaičius "9" su
"6-iais", nes jei tekste būtų norėjęs 1969 metus pabrėžti, jis
būtų kitaip formulavęs tą sakinį, o rankraštyje klaidą būtų
pastebėjęs, nes jis 1968 m. atliko garsiąją kelionę-ekspediciją
J. Čerskio keliais. Ta klaida jam būtų akis badžiusi. Todėl
darytina prielaidą, kad tuos neteisingus metus apie mane G.
Ilgūnas nurašė nuo kokios manęs KGB sekimo ar kortelės, ar
ataskaitos, Lubiankai skirtos, kuri sąmoningai galėjo būt
iškraipyta, tikslu nuslėpti mano "akiplėšiškumą", kad pas
disidentą eiti išdrįsau visai "ne apšilęs", arba, norėjo
nuslėpti savo KGB-istų neoperatyvumą, pražiūrėjus ir mane
nepatikrintą praleidus prie ideologinio darbo. (Nors, šiaip,
prieš įdarbinant CK mano "smegenis skanavo" ir nustatė, kad
klausausi Vakarų radijo stotis ir todėl manęs nepaskyrė į Org
skyriaus vedėjo postą, o į instruktoriaus pareigas nebūčiau ėjęs
- taip mane apgavo.) Bet teko aukotis dėl klubo, nes be jo
Jonavoje negalima buvo sportuoti gamtoje - negalima buvo
užsiiminėti Orientavimosi sportu, nes, kad dalyvauti Lietuvos
čempionatuose, reikalingas buvo oficialus Turistų klubas. Juk
Orientavimosi sportas
Sovietų Sąjungoje buvo diskriminuojamas ir nelaikoma kaip rimta
sporto šaka ir todėl vos nebuvo paskelbtas Maskvos olimpiados
boikotas - TOK-o ГОСКОМСПОРТ-ui buvo
nurodyta nediskriminuoti sporto šakų.
Todėl ši sporto šaka
tapo įteisinta tik 1978 m vidurvasaryje. Iki to laiko ji
buvo numesta prie Turizmo tarybų ir Sporto komitetai už šią
sporto šaką neatsakinėjo. Taip, kad aš pas G. Ilgūną tada atėjau
ne "turistinėmis kelionėmis domėtis", kaip jis rašo, o konkrečiu
klausimu dėl to klubo atkūrimo, ir kad jis per to klubo
konferenciją pademonstruotų savo garsius kinofilmus apie
savo darytas ekspedicijas po Sibirą tremtin bei garsiausio
Sibiro tyrinėtojo Jono Čerskio keliais. Tas filmas buvo
susuktas profesionalioje 35 mm juostoje ir jį reikėjo
demonstruoti su profesionaliu kinoprojektoriumi kino studijoje.
Aišku, partijos Propagandos ir agitacijos skyrių man tada
teko apgauti, nes tada G. Ilgūnas buvo laikomas kaip "liaudies
priešas" ir jau man buvo nurodyta atkūrinėti tą KGB uždraustą
klubą taip, kad Jonavos visuomenė nesužinotų, kad Jonavoje yra
nepageidaujamas ir "pavojingas" G. Ilgūnas. Todėl aš jo
kino filmus Propagandos skyriuje užregistravau kaip kino
žurnalus "Tarybų Lietuva", nurodęs jų numerį ir
nutylėjęs-nuslėpęs jų turinį, kad po jais slypi, būtent,
jonaviečio G.Ilgūno tų kino filmų ir autorystė ir jo vadovaujama
ekspedicija. Todėl pradėjus rodyti tuos du kino žurnalus
MVPTM-34 (dabar ten Suaugusiųjų švietimo centras) aktų salėje
šokiravau sovietinį-partinį aktyvą; susirinkusį stebėti to
klubo atkūrimo konferencijos. Kitą dieną man reikalavo rašyti
pasiaiškinimą dėl tos apgavystės, bet aš atsisakiau,
pabrėždamas, kad pagal konstituciją Jonava dar nėra atsiskyrusi
nuo Lietuvos, nes šitas kino filmas buvo rodomas visai Lietuvai
ir net per Lietuvos televiziją, o aprobuotas jis buvo net pačios
Mokslų akademijos.
Apie šitą kelionę dabar galite pasiklausyti Birutės Ilgūnienės
pasakojimą.
Aišku, po tokio
akibrokšto iš to "iedeologinio darbo" buvau ne tik išdrėbtas
kaip "musė iš raudonų barščių"; iš kart, atkūrus tą KGB
uždraustąjį klubą, bet ir skaityklose buvo panaikinti Jonavos
Balso numeriai, kuriuose aprašinėjau komjaunimo darbą, kiek
kitokiu kampu žvelgdamas į jaunimo užimtumo, mokymosi,
sportavimo-keliavimo bei krašto pažinimo problemas. Taigi, dabar
Viešosios bibliotekos kraštotyros skyriuje už 1969 m. Jonavos
Balso aplankale paskutinį laikraštį pamatysite net rugsėjo
18 dienos. Tai diena, kai pradėjau dirbti komjaunimo komitete ir
pradėjau straipsniais populiarinti turizmą to Turistų klubo
atkūrimo tikslu, kaip buvau sutaręs, kai mane prikalbino dirbti.
Tame paskutiniame numeryje ir yra mano straipsnis apie Azoto
Jaunųjų specialistų tarybos (ją tada globojo a.a.
Bronislovas Lubys, dar tada pats būdamas jaunu specialistu)
vakaronę,
kurios aprašymas tapo kaip mano programa tokią pačią Jaunųjų
specialistų tarybą kurti ir rajoninę. Tačiau, paaiškėjo, kad
tai "komunizmo griovimu" tapo šis mano sumanymas, nes buvo CK
planas, kad komjaunimo sekretoriais pirminių organizacijų būtų
renkami jauni komunistai ar kandidatai į partijos narius. Bet
jie visi buvo tik su pradiniu išsilavinimu, nes jau tada
prasidėjo komunizmo erozija, kai į partiją galima buvo
prikalbinti tik bemokslius, kurie visai nemokėjo vadovauti
organizacijoms ir net nenorėjo. Panašus vaizdas buvo ir su
prievarta į komjaunimą gamybiniuose kolektyvuose, nes į jį buvo
suvaromi ir sugundomi mokyklose dar paaugliais būdami, o
gamybiniuose kolektyvuose, paprasčiausiai ne komjaunuoliais
būdavo tik jam netinkami asmenys: ar dėl Patriotinių pažiūrų
priešiški komunistinei okupacijai, ar dėl žemo intelekto
netinkami, nesugebėję mokyklose mokytis. Komunistės karvių
melžėjos ar traktoristai-komunistai su pradiniais ar
septynmečiais išsilavinimais net purtėsi savo partijos skiriamos
naštos dėl savo menkų sugebėjimų. Išeitį iš aklavietės mačiau
tik per Jaunųjų specialistų judėjimo išplėtimą, kuris vyko
Azote. Tada mane jau tik ką miręs
pirmojo knygnešio Jurgio Bielinio anūkas J.Bielinis-Beliakas
ir pakalbino kurti Blaivybės draugiją, nes girtuokliavimas
Jonavoje tada buvo labai klaikus. Žodžiu, jei norite mano
straipsnelius pamatyti, teks nuvažiuoti į Mažvydo biblioteką,
nes tik joje neišimti mano straipsniai, bet jonaviečiams tada
jie buvo "kenksmingi" :)
Taigi, ir atkūrus
Turistų klubą, KGB persekiojimai nesibaigė.
Gediminas Ilgūnas savo knygoje cituoja spaudoje mano
prisiminimą, kaip jis buvo persekiojamas. Tada jau dabar a.a.
Algis Gritėnas (vėliau tapęs melioratorių vadovu), kaip
Orientavimosi sporto sekcijos vadovas tame atkurtame Turistų
klube, labai pyko, kad KGB uždraudė G. Ilgūnui atvykti į
sąskrydį Santakos miške prie Matelių rėvos. Ten mes norėjome
išklausyti jo pasakojimą apie tą jo vykdytą ekspediciją
Kolymoje per Čerskio kalnagūbrį. Todėl per 20 metų tos
komunistinės nesąmonės taip susikaupė, kad per jas ir pati
sugriuvo Blogio imperija - jos griauti net nereikėjo.
|
Tačiau tos Blogio imperijos atplaišos
trukdo žmonėms praregėti naująjį komunistinį reiškinį,
persimetusį į kapitalistinį vystymąsi ir toliau tęsiantį
marksistinį globalistinį kelią, kuriame "socializmas"
buvo tik akių dūmimas, įvedus VERGOVINĮ valstybinį
kapitalizmą Raudonojoje kruvinoje Rusijos imperijoje.
Apie tai akcentavo K. Markso ir F.
Engelso asmeninis sekretorius Karlas Kautskis,
smerkdamas nusikalstamo leninizmo apraišką veikale
TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS. O jis kaip tik nuslėptas nuo
Lietuvos gyventojų, apie jįjį lietuviškame internete tik
aš užsimenu. O jame ir glūdi visų istorinių procesų
suvokimo pagrindai. |
|
|
|
Tų pagrindų
analizei 1998 metais, kai minėtas moksleivis
Gediminas Sungaila rašė Istorijos kontrolinį darbą
dėl Jonavos artėjančio 250-mečio, tada mes susirinkome
paminėti Sąjūdžio 10-metį, nusifotografavę su išsaugota
vėliava, kurią mano kolegos: 16 bėgikų, su kuriais
treniruodavausi,
1989 m.
Vasario 16-tąjai simboliškai 16 km prabėgo nuo Renesanso
(atgimimo) laikų švietėjui Abraomui Kulviečiui obelisko,
nešini tą vėliavą ir deglą su vilties ugnimi. Nuo
jos su žvakelėmis susirinkusieji jonaviečiai į
didžiausią mitingą, aikštę prie senosios pašto stoties
paskandino dugiatūkstantinių žiburėlių šviesoje,
pagerbdami atmintį tų, kurie gyvybes paaukojo vardan tos
Vasario 16-tosios pagrindinės idėjos. Tam įvykiui
pagerbti, kiekvieną Kovo 11-tąją vyksta tradicinis
gausiausias Lietuvoje bėgimas, kurio labai tiksliai
išmatuota 15 000 m įspūdinga trasa įtraukta į
tarptautinių bėgimų sertifikatą. |
|
Nuotraukos kairėje laikančio vėliavą
pirmojo knygnešio Jurgio Bielinio anūko Algirdo
Jurgio Bielinio-Beliako jau neturime. Su juo
atsisveikinome po LYČ-o Visuotino susirinkimo, kurio
vaizdą pamatysite po minėtam atminti skyrelio. Ten jam
promemorią pamatysite žurnalisto-menotyrininko
Vidmanto Jankausko, kuris stovi šalia Jurgio su
akiniais. Toliau šalia jo per vidurį ir šalia manęs nei
G. Ilgūno, nei E. Simanavičiaus (Simanaičio)
irgi jau nėra. |
Iš dešinės
kraštinis prie vėliavos ir dabar spalvotoje G.
Garmaus nuotraukos ištraukoje Stulginskio universitete
kaip žurnalistas
į Visuotiną LYČ-o susirinkimą atėjęs sociologijos
mokslų daktaras ir Tautininkų sąjungos Jonavos skyriaus
įkūrėjas Juozas ŠALČIUS.
|
|
Pastarąjį labai gerai
pažinojo mūsų LYČ-o skyriaus narė
Ramutė Irbinskienė, kuri kaip specialistė ne tik
dirbo jo vadovaujamame Automatizuoto valdymo (AVS)
skyriuje, bet ir padėjo jam vystyti kultūrinę raišką -
populiarinti meną ir knygų bičiulystę tarp techninių
darbuotojų. Jonavos Sąjūdžio yra užuomazgų ir su LYČ-o
idėjomis, jau vien dėl to, kad jomis domisi minėtas
žurnalistas-leidėjas bei Sąjūdžio laikraščio "Taurosta"
buvęs redaktorius Juozas Šalčius, stebėjęs
minėtą Visuotiną susirinkimą. Jo redaguojamame
statybininkams skirtame laikraštėlyje visad galima
būdavo skelbti tautinėmis idėjomis aktualius poleminius
pastebėjimus, kurie būdavo nelabai pageidaujami
sisteminėje Jonavos žiniasklaidoje. Teko pas jį
publikuoti straipsnį "Viskam
turi būt ribos", pabrėžiant, kad Lietuvoje turi būti
ne vien į krepšinį žiūrimą - teko pabrėžti, kad ir
individualios - Ciklinės sporto šakos yra, kaip Sveikos
gyvensenos pagrindas KSS-SL programoje numatytoje. |
|
|
Taip, kad vėl tęsiu dėl
mano kolegės Janinos Altaravičienės paminėjimo, jog aš
ESU PAGYRŪNAS. Čia ji teisingai parašė, nes tai yra mano kredo,
kad informuoti apie procesus, kuriame dalyvauji ir perduoti
patirtį, jei ji tokia reikalinga. Manau, kad savęs paminėjimas
reikalingas kaip autentiškumas proceso, kad skaitytojas matytų,
kad rašau ne nurašydamas, o tai; ką mačiau savo akimis. Juolab,
reikalinga įvykių žurnalistika, ypač, kokios nors veiklos
populiarinime. Tai darė ir mano tėvas, populiarindamas motociklų
bei automobilių sportą, jį aprašinėdamas, kuriame teisėjaudavo -
organizuodavo varžybas. Tą patį ir aš darydavau įvairių veiklų
populiarinimui. Todėl su apgailestavimu žiūriu į tuos
"pedagogus", kurie slepia savo auklėtinių pasiekimus, visuomenei
neinformuoja, ką jie yra pasiekę. Juk žurnalistai nepribėgios
paskui kiekvieną įvykėlį - tų žurnalistų-korespondentų tiek
nėra, kad aprėptų visas gyvenimo sritis. O, be to ir
tėvams-artimiesiems reikia žinoti, kokie pasiekimai jų vaikų
pomėgiuose. Juose juk pažymiai į dienynus bei dienoraščius
nerašomi, kaip tai daroma mokomajame procese.
Todėl nežinau, ką kolegė-pedagogė ponia Janina turėjo
omenyje, kad net du kartus paminėjo, kad esu pagyrūnas ,
"pasipūtęs" ir net "neturiu nei sąžinės nei garbės"?.
Todėl esu priverstas paviešinti savo asmeninį susirašinėjimą
su savo skyriaus "pirmininke" ir parodyti, kur pasigyriau.
Ji man atsiuntė žymios dailininkės Sofijos Kanaverskytės
parodos aprašymą.
Juk šviesiosios
atminties Jonavos Garbės pilietis Gediminas Ilgūnas, kurio knygą
čia cituoju, tai, ką, jis irgi "pagyrūnas", rašantis apie
Sąjūdį, kuriam vadovavo? "Pirmininkės" užsiplieskusiam pykčiui
priežastį kaip tik galiu įtarti šį su ja susirašinėjimą, nes
nesureagavo, nors apie knygnešio anūko laidotuves įdėjau į
LYČ-ui skirtą puslapį. Toje jai nusiųstoje nuorodoje
žemiau tam knygnešio anūkui atminti yra ir tik įvykusio
Stulginskio universitete LYČ-o visuotino susirinkimo skyrelis,
apie kurį nuo manęs norėjo nuslėpti. To LYČ-o susirinkimo
publikavimas ar tai blogai, kad skyriaus "pirmininkė" po dienos
mane viešai išvadina "neturintį nei sąžinės nei garbės"? O, gal
jai užkliuvo mano "pasigyrimas", kad tos parodos pristatyme
dalyvavo mano bendramokslė skaitovė Virginija Kochanskytė?
Juk ta paroda buvo ne šiaip eilinės dailininkės, o scenogafės,
įnešusios savo didelį indėlį ir į teatro meną. |
|
|
Visą tai
analizuoju, nes asmeniškai mūsų skyriaus apsiskelbusios
"pirmininkės" nei pažįstu nei su ja nebuvau niekad bendravęs ir
net neminėjęs jai, kad ji mūsų nėra rinkta kaip "pirmininkė".
Tai miniu dabar pirmą kartą. Tai ar ne galima įžvelgti jos ne
kiek man asmeninį pyktį, o
Juodųjų technologijų poveikį kažkokį, aršią net
priešišką politinę motyvaciją išreikštą? Negi jai reikia, kad
pasitraukčiau iš LYČ-o ne bet kada, o Jonavos 270-mečiui
artėjant? Mat apie Jonavos istorijos problemas buvau
rašęs prieš 5-is metus laike 265-mečio. Tada laikraštyje
"Naujienos" į Jonavos istoriją siūliau žvelgti plačiau, o F.b.
komentaruose turėjau tam jubiliejui savivaldybės dideliais
pinigais išleistą knygą iškritikuoti dėl jos grubiausių
klaidų - siūliau ją išimti iš prekybos ir įstatyti
pastebėtų klaidų sąrašą. Bet, deja, kaip tyčia, lyg, spec.
struktūroms priklausantys nuolatiniai provokatoriai mane pradėjo
terorizuoti-keršyti už KGB uždrausto Turistų klubo 1969 m.
atkūrimą ir ... (?) bei grasino man net mirtimi. (Galite
nuorodoje "pasigrožėti" - iš bepročių ir ne tik jų galima
sulaukti visko. Ir gali tai tik bepročiams nurašyti ... - tai
tokie KGB-iniai metodai žinomi pasaulyje, nes tokiu metodu
nužudytas jau minėtas mano pažįstamas Karelijos Liaudies fronto
kūrėjas S. Belozercevas, kuriam per Sausio įvykius
skambinėjau.) Su juo ir su jo įkurtuoju Karelijos
Nacionaliniu frontu teko mums susipažinti ekspedicijoje
Kalevalos epo užrašymo vietomis. Tam
jų Nacionaliniam frontui
pristatėme ekspedicijos tikslus:
ištirti
komunizmo žalą karelų-lietuvių tautoms per atsilikimą su
kaimyninės Suomijos išsivystymu. Juk, suomių, lietuvių ir karelų
tautos prieš 70 metų buvo
apylygės ir kiek bolševizmas-komunizmas per 50 metų pakenkė
lietuvių tautai, ją nuo Suomijos atmetęs milžiniška praraja, ir
kiek per 70 metų pakenkė
Karelijai; dar labiau atsilikusiai net nuo atsilikusios Lietuvos
vien dėl to, kad karelai komunizmo išnaudoti buvo 20-čia metų
daugiau nei lietuviai.
Tai
toks mūsų buvo tikslas, nes ekspediciją rengėme nuo tada tik
atkurtos Lietuvių-Suomijos draugijos, kuri sovietmetyje buvo
uždrausta.
Taip pat pristatėme numatomą mūsų
kelionės maršrutą Helsinkio vaistininko Eljaso
Leonrato keliais, užrašant seniausią pasaulyje epą
"Kalevala"; senesnį nei Homero įrašyta "Iljada ir
Odisėja", nes šis epas atspindi ne vergovinės, o
pirmykštės bendruomeninės santvarkos epochą ir, gal, net
graikų mitaloginės Hiperborėjos civilizacijos, į kurią
Apolonas skrisdavo, pasikinkęs gulbes, ir kurioje yra
viena diena metuose, kur saulė niekad nenusileidžia. O
ji kaip tik tai daro per Rasos šventes Šiaurės
Karelijoje ir Kolos pusiasalyje, kur prašome pažvelgti į
dešinę: |
Galite visą Jonavos Balse skyrelį "Žygeivis" paskaityti,
kurį vėliau uždraudė, kaip "nacionalistinį" pavadinimą |
NUOTRAUKOJE matote
Azoto įmonės vyriausių
specialistų - vandens turistų-baidarininkų grupę su Bronislovu
LUBIU Kolos
pusiasalyje šalia Said ("Švento"
pagal saamių kalbą) ežeriuko ant
Ninčur (moteriškosios Krūties) kalno prie
legendinės graikų mitologijoje minimos Hiperborėjos šalies
buvusios piramidės. Jųjų statytojai vėliau piramides mokė
statyti Egipte - tai naujausia hipotezė.
Už jų nugaros Lavozero (Lavjarv-o) ežeras, iš kuriuo jie
upeliais plaukė iki Baltosios jūros ir su tuo žygiu tapo 1972 m.
Sovietų Sąjungos čempionais. Tuo maršrutu ir aš plaukiau, o po
kelių dienų į ten juos išlydėjau. Apie tai daugiu
galite paskaityti nusileidę į
9-tą temą: TOTALITARINIŲ RĖŽIMŲ OKULTISTINĖS ŠAKNYS.
Ten paskaitysite apie toje vietoje manomą įėjimą į Šambalos
karalystę požemiuose į kurią
prie to Saidjarvo ežero
1922 m. buvo organizuota ČK ekspedicija, kuria labai domėjosi
Feliksas Edmundovičius Dzeržinskis,
o vėliau ir vienas iš Holokausto iniciatorių
Geinrichas Himleris,
kurie tos Šambakos paieškas tęsė Himalajuose. Tos Šambalos
paieška buvo atliekama todėl, matyt, kad Kalevalos epe irgi yra
požeminis pasaulis su įėjimu. Po tuos požemius buvo landžiojama
1922 m. Vėliau tos ekspedicijos tyrinėtojai NKVD-istų tapo
nužudyti.
O čia žemėlapis tos vietos, kur aukščiau nuotraukoje
Azoto vyr specialistų grupė su Bronislovu Lubiu stovi
ant Ninčurt (Krūties) kalno rago, kur apačioje į didelį
Lavozero ežerą įteka upeliukas iš labai gražaus
Saidozero - t.y., iš Švento ežero, kurio pakrantėse yra
nuostabiausi dideli akmenys, vadinami irgi Saidais
(šventais), taip, kaip prie Jonavos Šventoji upė. Ant to
kalno ir aš buvau užbėgęs treniruotei kaip bėgikas, kai
grupė vakarienę virė Kosjma rage. Jame girdėjosi labai
sraunaus Švento (Said) upelio šniokštimas, kuris labai
gerai naktį ramino nervų sistemą. |
|
Na, o mums prieš tą ekspediciją
su S. Belozercevo įkurtu Nacionaliniu frontu pabendravus, kurio
vadas buvo Petrozavodsko Pedagoginio instituto Filosofijos
katedros dėstytoju, ne bet kada, o labai svarbiuoju
1989 rugpjūčio pradžios momentu; maždaug 2-3 savaites prieš
Baltijos kelią. - tų svarbių įvykių fone karelams pavyko nuo
1990 metų išreikalauti laikraštį savo nacionaline kalba, kurį
pavadino OMA MUA (Gimtoji Žemė). Jis pradėtas leisti
karelų kalbos livikų dialektu. Tuo dialektu labai įdomiai rašosi
lietuviškas mano vardas. Mat, 3-ims metams praėjus, tame
laikraštyje buvo aprašyta mūsų ekspedicija. po jųjų Kraštą:
Tai ekspedicijai vadovavo istorikas,
kultūrologas ir politologas, Stulginskio
universiteto docentas
Romualdas Povilaitis. Jis mane įtraukė į
Lietuvos-Suomijos draugijos atkūrimo veiklą, o
šiuo metu vadovauja ir Lietuvos Žmogaus teisių
gynimo asociacijai, o jo pavaduotoju yra KSS-SL
Prezidiumo narys
Pranas Kavaliauskas, kuris, beje, irgi
Karelijoje yra dirbęs. Todėl
mūsų
Santalkai gali būt neblogos sąlygos vystyti
Žmogaus teisių teorijos problemą. Aš
kaip tik jąją nagrinėjau žurnalo "Mokslas
ir Gyvenimas" 1990 m. liepos mėnesio
7-tame numeryje, aprašęs šią ekspediciją
straipsniu "Šiaurės
Karelijos rūpesčiai". Tada jau buvo pusę
metų, kaip buvome netekę Blogio imperijoje
Žmogaus teisių kovotojo-akademiko Andrejaus
Sacharovo, apie kurio mokslinį palikimą
kosmologijoje ir elementarių dalelių fizikoje
aprašė profesorius Kazimieras Pyragas |
Ištrauka Jonavos
Balse iš šios ekspedicijos 18-os dalių
įspūdžių serialo BALTŲJŲ NAKTŲ TAMSA. |
Galima perskaityti, pasididinus |
Man asmeniškai teko tarnauti
kariniame dalinys šalia paties slapčiausio
pasaulyje Lavrentijaus Berijos sukurto
miesto Arzamas-16, kuriame kaip tik nuo
1950 m. A. Sacharovas; be jo sutikimo atsidūrė
jame, priverstinai kurdamas vandenilinę
bombą. Ten jis ir išgarsėjo, pasiūlęs bombos
naują konstrukciją su pavadinimu "Sacharavo
tarpsluoksniai", kuri pirmą kartą pasaulyje buvo
išbandyta 1953 m. rugpjūtyje kaip
termobranduolinė bomba.
Mūsų kariniui daliniui priklausė to svarbaus objekto
apsauga. O tame karinio 71537 dalinio technikos
poligone per naktinius kovinius budėjimus,
vietoje miego dažnai tekdavo nueiti pas kolegas:
Maskvos inteligentus "lakūnus", kurie nešiojo
mėlynus antpečius (o mes juodus), nes jie
organizuodavo radijo ryšius su naikintuvų
lakūnais, kai radarais tekdavo aptarnauti jų
skraidymų pratybas, vadinamas Užvedinėjimais.
Su ta
karine radijo ryšio aparatūra, niekam negirdint
(su ausinėmis ir užsirakinę); pastoviai
klausydavomės Užsienio-Vakarų radijo stočių
(daugiausiai "Svoboda ar Bi-Bi-Si) laidas. |
Taigi, baigiantis 3-jų metų karinei
tarnybai ir besiklausant tas griežčiausiai
draudžiamąsias Vakarų "propagandos" laidas, 1968
m. gegužyje ar birželyje teko išgirsti audringai
komentuojant
A. Sacharovo APMĄSTYMUS apie pasaulį, progresą
ir Žmogaus teises.
«Размышления о прогрессе, мирном сосуществовании
и интеллектуальной свободе».
Už juos šis akademikas ir atsidūrė tremtyje -
namų arešte Gorkyje (dabar Nižnij Norvgorod),
kuriame teko ne kartą mums būti, nes ten buvo
mūsų divizijos vadavietė, atsakinga už to slapto
miesto Arzamas-16 apsaugą, kuriame ir buvo
gaminamas A. Sacharovo sukurtas branduolinis
ginklas. Taip, kad
visoms politinėms partijoms ir ypač LYČ-ui
labiausiai tinka šiuos pasaulinio lygio Nobelio
premijos laureato A. Sacharovo apmąstymus
kūrybiškai panaudoti politinėse programose. |
Pamenu, Azote minėtas a.a. Edmundas
Simanaitis-Simanavičius
politinės-kūrybinės informacijos pokalbyje,
kurias viešas mėgdavo rengti, pradėjo kalbėti
apie A. Sacharovo tremties Gorkyje problemą ir
iškeltas jo iniciatyvas.
Susižvalgėme. Peržiūrėjome salę. |
|
Mums parūpo: Ar tarp klausytojų nėra
"aktyvistų"? Dabar, ne pamenu, ar buvo paskelbta
"Perestroika"? Bet dėl A. Sacharavo
tremties triukšmo pasaulyje buvo ne mažo - kas
klausydavosi užsienio radijo - tie visi Edmundo
klausėsi labai rimtai - nerimtų nedidelėje
salėje net nebuvo. Stebėjomės tik jo drąsa.
Aišku, jo rezistencinės ir politkalinio
praeities tada nežinojome - apie tai tada girtis
negalima buvo. Po kiek laiko sužinojome, kad
A. Sacharovas jau ne tremtyje. Todėl
galvoju, kad, ponas Edmundas, matyt, savo kalbą
buvo suderinęs su direktoriumi B. Lubiu,
o į partinę organizaciją, kaip man regis, atrodo
inžinerinis personalas mažai kreipė dėmesio.
Toks įspūdis, kad vyriausiems ITD darbuotojams
M. Gorbačiovo veiksmai dėl A. Sacharovo jau buvo
žinomi iš anksto. Juk sudėtingos technikos
cheminės pramonės valdymui buvo skubiai
reikalingos pertvarkos, kad nebūtų kliūčių
gamybiniuose susivienijimuose šeimininkais tapti
ir patiems atsakyti už sudėtingą technologinį
procesą..
Šį
tarpsnį, manau, reikia tyrinėti tiems, kurie
nusimano ne tik istorijoje-ekonomikoje, bet
nutuokia ir technikoje, o, svarbiausia -
technologijoje nusimano. Be šių žinių teisingų
politinių veiksmų, sąlygojančių iš Vakarų
lietuvaičių grįžimui, kaži, ar bus įmanoma ką
nors gudraus sugalvoti? Juk burtų lazdelių nėra,
o VOLIUNTARIZMO poststalininėje epochoje buvo
gausu.
O E. Simanavičius-Simanaitis (prie
Nepriklausomybės jis susilietuvino pavardę) kaip
tik spaudoje yra daug prirašęs straipsnių apie
ekonomikos problemas, griūvančioje "socializmo",
tiksliau, Karlo Kautskio vadinto VERGOVINIO
VALSTYBINIO KAPITALIZMO sąlygomis.
Todėl tokio NUSIKALSTAMO LENINIZMO pasekmėms
pabrėžti, metinėms po Baltijos kelio ir
Nepriklausimos Lietuvos pusmečiui ekonominės
blokados sąlygomis vilties suteikimui bei mokslų
metų pradžiai moksleivių akiračiui praplėsti
apie minėtos ekspedicijos 18-os dalių
serialą Jonavos Balse pavadinau "Baltųjų naktų
tamsa":
|
|
Politinė
situacija Lietuvoje dar buvo ne aiški, kai stovėjo
okupacinė sovietinė kariuomenė. Nors Sovietų Sąjungos
gynybos ministras Dmitrijus Jazovas ir Politinio biuro
narys Jegoras Ligačiovas užtikrino, kad karinė
jėga Lietuvoje nebus naudojama, bet jųjų tas
"užtikrinimas" buvo paskelbtas per Melagių dieną -
balandžio 01 d. ir kaip tik po savaitės balandžio 08 d.
sovietų desantininkai Vilniuje bandė užgrobti Spaudos
rūmus. To padaryt jiems neleido prie rūmų susirinkę
žmonės. Dar po 5-ių dienų balandžio 13 d. M. Gorbačiovas
ir TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas N. Ryžkovas
paskelbė ultimatumą, kuriuo reikalavo per dvi dienas
atšaukti priimtus įstatymus ir atstatyti kovo 10 d
buvusią padėtį, dėl ko dar po 5-ių dienų balandžio 18 d.
buvo paskelbta ekonominė blokada Tokiomis
sąlygomis darėme prieš metus vykdytos ekspedicijos
apibendrinimus ir pradėjau rengti analitinį straipsnį,
kurį daug kas siūlė atidėti - jo neskelbti. Įtikinėjo,
kad redakcijos tokį straipsnį bijos skelbti. Bet
nusprendžiau
pasikliauti penkmečio ir Kovo 11-tosios magija - ne tik
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, bet ir Michailo
Gorbačiovo SSKP (TSKP) generaliniu sekretoriumi prieš
5-is metus (1985 m.) irgi kovo 11-osios tapimo diena.
Šios dvi dienos yra viena su kita susijusios ir
antroji Kovo 11-toji priklausoma nuo pirmosios. Į
tokius "atsitiktinus" "sutapimus" žiūriu su įtarimu,
kaip ir į 1968-03-27 bandomojo naikintuvo Su-15, neva,
"atsitiktinį" praskridimą pro J. Gagarino mokomąjį
lėktuvėlį tik 10-15 m atstumu, prieš tai atlikus pačius
grubiausius; net sveiku proto nesuvokiamus -
tiesiog chuliganiškus skrydžio taisyklių
pažeidimus, kai tas naujasis naikintuvas turėjo
galingiausią bortinį radarą, kad debesyse matytų kitus
lėktuvus ir su jais nesusidurtų, o autopilotas sąveikoje
su radaru jame buvęs ir tarnavo tam, kad labai tiksliai
- net vieno metro tikslumu praskrietų, ko su rankiniu
valdymu tokio tikslaus praskridimo negalima pasiekti.
2019 m. spalio 19 d.
jau į Anapilį išėjusio kosmonauto
Aleksejaus Leonovo sudaryta schema,
kaip bandomasis naikintuvas Su-15 (juodas),
turėjęs skrieti ne žemiau 10,5 km aukštyje, neleistinai
nusileido žemiau net net iki 450 m aukščio, o po to šovė
į debesis ir praskrido pro raudoną J. Gagarino MiG-15
mokomąjį naikintuvą, kuriame jis laikė egzaminą, kad
moka skraidyti ir tą pačią dieną turėjo jau be
instruktoriaus vienas skrieti su kitu vienviečiu
MiG-17. Bet juodas chuliganas, praskridęs pro J.
Gagariną tik 10-15 m atstume, su suspausto oro gūsiu
J.Gagarino lėktuvą apvertė ir jis suktuku nuėjo žemyn ir
trenkėsi į žemę. Jo pastovumas buvo mažas, nes jis po
sparnais turėjo benzino pakabinamus bakus, kurių dėka
pastovumas prastesnis nei be jų ir jam išlyginti lėktuvo
neužteko. Tik dabar išsiaiškinau, kad savo radaru J.
Gagarino tik 4,2 km aukštyje ir virš 300 km atstume net
negalėjau radaru savo matyt, nes MŪSŲ PLANETA NĖRA
PLOKŠČIA. Matyt, generolai iš Maskvos to nežinojo, nes
mane apkaltino J. Gagariną pametus". Pagal planetos
kreivumo matavimą su kompiuteriu, nustačiau, kad galėjau
matyt skrendantį tik ne žemiau kaip 9,5 km aukštyje.
Taigi AŠ FIKSAVAU ŽUDIKĄ, nes fiksavau jo nerealų apie
1700 km/val. greitį kaip naujos kartos bandomąjį
naikintuvą, kurio J.Gagarinas su senučiu naikintuvėliu
MiG-15 tokio greičio negalėjo pasiekti, nes jo max.
greitis tik 1070 km/val. Tai rašau tam, kad žinotumėte,
jog
komunistinei sistemai žmogaus gyvybė yra niekis -
politiniais tikslais gali nužudyti ir nusipelniusį
žmogų, kad visuomenės dėmesį nukreipti nuo politinių
problemų
ar ... Toks "atsitiktinas" susidūrimas neįmanomas,
nes oro erdvė nėra kelių sankryža, juolab, žudikas ten
neturėjo būti.
Su
tokiais pat "atsitiktinumais" mūsų žiniasklaida labai
mėgsta žaisti ir mulkinti visuomenę.
Žiūrėkite į Margaritos nuostabos žvilgsnį -
pasididinkite |
Kad ir
alfa.lt apie "paslaptingą" Michailo.
Gorbačiovo ir Margarit Tečer 1984 m.
gruodžio 16 d. susitikimą, kai dar būdamas
tik eiliniu CK biuro nariu, susiginčijo, kad pro
apsauginius policininkus praeis ir pateks į
Premjerės būstinės vidų. Tą jis ir sėkmingai
atliko. O sekretoriato darbuotojai be jokio
protokolo ne tik nustebę priėmė, bet ir D.
Britanijos vadovę iškvietė į vestibiulį
susitikimui su keistuoliu. Iš jos žvilgsnio,
neva, į ne lauktą svečią, tikrai, žvilgsnis
įdomus - su nuostaba persmelkiantis, o šalia
darbuotojas stovintis, o ne sėdintis, byloja
apie netikėtą situaciją. |
Bet, ši 2014 m. publikacija klaidina dėl po 30
m. to susitikimo "išslaptinimo", kai aš tada
nieko nežinojau apie jokį M. Gorbačiovą, bet
žinojau, kad kažkoks buvo pas ją labai
perspektyvus į vadovus ir įdomus. Man tai sakė
vienas politologas, kai pas jį konsultavausi
prieš egzaminus. Apie tokį keistą vizitą Vakarų
medios turėjo jau stebėtis sensacija ir kitokiu
"homusu-sovietikusu".
Atsivertus daugiau publikacijų, pasirodo,
išslaptintas tik pokalbio turinys. Paaiškėjo,
kad jis su j jau buvo susipažinęs per Andropovo
laidotuves, kuris kaip tik prieš mirtį pageidavo
Michailo, kaip įpėdinio. Bet ...
Taip, kad, pasitikėdamas dvejomis Kovo 11-tųjų
datomis, atsidūriau Mokslo ir Gyvenimo
redakcijoje. Pamačiau, kad redaktorius Juozas
BALDAUSKAS (jau dabar Anapilyje) patenkintas -
nėra jokios pas jį baimės, kad pirmą kartą
žurnalo istorijoje rašau apie fino ugro tautelių
KOMUNISTINĮ ETNOCIDĄ, ypač, ingermanlandiečių.
|
|
Svarbiausia, pasakų šalį aprašiau, kai žuvys
plaukioja po mišką ir stovinčiuose medžiuose
gyvena. O, už tų medžių viršūnių užsikabinusi
motorinė valtis, nuo inercijos į ežerą išmetą
vairuotoją ir viena po ežerą pradeda blaškytis
su kaukiančiu varikliu, kaip vaiduoklė.
O kairėje
Kalevalos pušis nudžiuvusi prieš 31
metus, prie kurios aklas dainius su kantele
Helsinkio vaistininkui Eljasui Leonrotui
1835 m. įgiedojo runas nuo tūkstantmečių
glūdumos.
Bet
Kalevalos ekspediciją siūlau pratęsti,
nuvažiuojant į Vyborgo Monrepo parką,
kuriame epo pagrindinio herojaus
Vainemaeineno skulptūros istorija žiūrovui
kvėpavimą stabdys. O prie Vuoksos (ten vykdavo
baidarių slalomo varžybos) ir paslaptingiausios
olos, kuriuose prieš tūkstančius metų buvo
Sampos legendinė geležies liejyklą, kuri lydė
paslaptingos technologijos nerūdijančią super
tvirtą geležį - jos lydimo receptai liko
užšifruoti senovinių rūnų melodijose ir
žodžiuose. Žiūrint pasakiškus parko ir jo
apylinkių vaizdus bei
klausantys istorinių tyrinėjimų pasakojimo
virtuozo Michailo Dovženko, gausite
nuostabiausią dvasinio akiračio praplėtimą. |
Taip pat tame Vyborgo Monrepo parke
nuostabiausios uolos yra panašios į
dirbtinius megalitus su
stačiais tašymo kampais, kurių gamtoje
nebūna. Panašu, kad tie sudėti megalitai sudaro
įspūdį, kad buvo kokia vandeniline bomba
susprogdintas įrenginys - sunkūs megalitai
išmėtyti. Koncentruotai
su muzika trumpai galima
pažiūrėti ir
paskaityti su nuotraukomis. |
Pasidinti |
Taigi siūlau - tai
Lauchi galinga
burtininkė, o Lauchi yra jauna mergina,
gyvenant miške ir saugant gyvenimo Medį. O senė
Lauchi yra neigiamas personažas,
siunčianti ligas į Kalevalos šalį. Ji pavagia
Saulę it Mėnulį. Lauchi skaitosi
Pochijolos žemės šeimininkė - tai uolėtoji
Pochijola, epe vaizdojama tolimoji-atšiaurioji
šalis, kurioje daug ledo, ir iškyla sniego
kalnai. Įėjimą į Pochjolą saugo vilkas, meška ir
gyvatė. Reik manyti, kad tai Kolos pusiasalio
Lavozero tundros ir Chibinų kalnai. Kaip tyčia
Lauchi
geležinkelio stotis yra Šiaurės Karelijos
pakraštyje, nuo kurios ir pradėjome ekspediciją.
|
Šiame Lauchi miestelyje
mums atsakingoji už kraštotyrą pasakojo, kad
miškuose
dar ir dabar atrandami nepalaidotų sovietinių
kariškių griaučiai su ginklu rankose nuo karo su
suomiais. |
Kiek piečiau nuo Lauchi
geležinkelio stoties apie 7-9 km viename prie
ežerų 1978 metais balandžio 20 d įvyko Pietų
Korėjos keleivinio lėktuvo Boeng 707-321B
katastrofa,
nusileidus ant Korpi ežero ledo,
kuris
buvo pašautas to paties sovietinio naikintuvo
Su-15, kuris dalyvavo ne tik nužudant
J.Gagariną, bet ir kitą P. Korėjos lainerį prie
Sachalino salos pašovė ir nužudė visus jame
skridusius keleivius. Todėl šis Su-15
naikintuvas pasaulyje tapo pavadintu BOENGŲ
ŽUDIKU, arba, tiesiog, ŽUDIKU. Ir šiuo
pavadinimu dabar Rusijos Gynybos ministerija
didžiuojasi, kad šis naikintuvas gavo labai
"šlovingą" pavadinimą.
Šio apšaudyto keleivinio lėktuvo metu
žuvo du
keleiviai. Vienas žuvo iš karto nuo
paleistos raketos skeveldros į galvą, o kitas
nukraujavo ir mirė Kemi miesto ligoninėje.
Medicininė pagalba suteikta 13-kai keleivių ir
iš jų 2-iems nuo skeveldrų sužeidimų. |
|
Kai
vidurnaktį tas laineris nusileido ant ledo, tai
salone buvo labai daug kraujo, nes kai laineris
tapo apšaudytu, tai praradus hermetiškumą apie
10 km aukštyje, krentant slėgiui, dėl vidinio
organizmo viduje didelio slėgio, žmonių kraujas
trykšta per akis, burną, kvėpavimo ir kitus
organus. Gerai, kad lakūnai sugebėjo labai
staigiai sumažinti aukštį, staigiai nerdami
žemyn ir taip išgelbėdami visų gyvybes Ciniška,
kad sovietų naikintuvų lakūnai tampa keleivių
žudikais, nors priskrenda prie jų ir mato, kad
laineris su langais ir salone didelė gausa
keleivių. Po Ochotsko jūroje numušimo priimta
Vašingtono konvencija; draudžianti numušinėti
civilinius lėktuvus, nors jie pasiklysta dėl
techninių orientacijos automatikos sutrikimų ir
nukrypsta nuo tarptautinių trasų. Todėl ir
nebuvo nužudytas jaunuolis Matias Rustas,
kuris šalia Raudonosios aikštės nusileido. O
prie Lauchi ant Korpi ežero ledo nutūpimo
pavyzdys rodo, kad dabar Amsterdame Hagos
teismas dėl MH17 maršruto visų skridusių 298
Donbase nužudymo dėka Rusijos manippuliacijų
eina į aklavietę, kuris nagrinėja nesąmoningą
"naikintuvu numušimo" galimybę, kuri visiškai
negalima, nes raketos "Oras-oras" klasės
dideliems laineriams yra kaip "uodo įkandimas"
milžinui, ir nuo tokios mažos raketėlės laineris
ore į gabalus nesubyrėtų, o būtų nusileidęs į
kokį nors kukurūzų lauką.
Todėl
darytina visoms
politinėms jėgoms išvadą, kad būtinas visuomenės
švietimas dėl šiuolaikiškiausių ginklų,
kurių, pav, Lietuva neturi zenitinių galingų
raketų ir todėl nėra ekspertų, mokančių
visuomenei raštingai paaiškinti ir
vykdomos melo technologijos, sėkmingai apgaunant
pasaulio visuomenę, kuri nenori domėtis
ginklų galimybėmis. To dar žmonijos vystymosi
istorijoje tokių dalykų nebuvo, kad apie ginklus
žmonės neturėtų nei supratimo, nei noro domėtis.
|
|
Parodau, kaip teko užbaigti
straipsnį apie ekspediciją žurnale Mokslas ir
Gyvenimas, pabrėžiant griūvančios Blogio
imperijos kolonijinės politikos vedimą atskirų
tautelių atžvilgiu ir Sergejaus Belozercevo
susikirtimą su Michailu Gorbačiovu,
nežinojusiu, kad Karelija buvo 16-toji sovietinė
respublika. Kai tą straipsnį užbaiginėjau, tai
nesitikėjau, kad šios artimos suomių tautelės
Naciomalinio atgimimo žadintojas po 23-ių metų
bus vis tik nužudytas su antruoju pasikėsinimu,
kur pirmasis į jį laimingo atsitiktinumo dėka
pavyko 23-oems metams pratęsti savo gyvybę. |
|
|
D ė m e s i o -
Lietuvai ir jos piliečiams
! !
!
Vykdomas kažkoks
politinis
informacijos apribojimas, SLEPIANT NUŽUDYTĄ
KOVOTOJĄ už Lietuvos Nepriklausomybės išsaugojimą, dėl
ko jis ir prarado gyvybę Juk Karelijos nacionalinio
atgimimo žadintojas Sergejus Belozercevas buvo
nužudytosios Galinos Staravoitovos ne tik mokslo,
bet ir politikos kolega. O, būtent, Galina buvo garsi
etnoprichologė, kuri tautybių ypatumus nagrinėjo irgi
per panašias ekspedicijas, kaip mūsų Karelijoje. S.
Belozercevas kaip tik Kremliaus Aukščiausioje
Taryboje per Sausio įvykius vadovavo komisijai:
tiriančios sovietinės armijos nusikaltimus, atliktus
Latvijoje ir Lietuvoje. Todėl aš jam ir skambinėjau
ir paskutinį kartą paskambinau Sausio 13-tosios
naktį televizijos užėmimo metu, duodamas paklausyti
Eglės Bučelytės paskutinius žodžius. |
Aš tada Sergejų iš miegų
prikėliau ir jis man pasakė, kad jau rengiasi ir veiks per
naktį. O ryte Kremliaus aikštėje jau buvo manifestacija Lietuvai
palaikyti - spauda rašė, kad OMON-as išvaikyti negalėjo, nes
priekyje ėjo AT deputatai su ženkleliais. O sausio 20 d. Maniežo
aikštėje šalia Raudonosios aikštės buvo perpildyta rekordiniu
žmonių skaičiumi, palaikiusiu Laisvę Lietuvai.
Prie šios manifestacijos organizavimo
prisidėjo ir tik ką Raudondvaryje palaidotas pirmojo knygnešio
anūkas Jurgis Bielinis-Bieliakas, kuris dalyvavo
Maskvos socialdemokratų
susirinkime dėl tos manifestacijos organizavimo - jis jame
kalbėjo ir apie visą tai paliko labai svarbius istorijai
prisiminimus, įrodančius, kad smurtą per Sausio įvykius smerkė
pažangioji Rusijos,
UkraJinos
ir
Baltarusijos visuomenė
Tikriausiai, tos manifestacijos Maniežo
aikštėje galėjo būti pagrindiniu organizatoriumi, nes tai buvo
socialdemokratų iniciatyva, o S. Belozercevas buvo Rusijos
socialdemokratų asociacijos vadovu.
Be to, S. BELOZERCEVO DĖKA BUVO
NUGALĖTAS Г К Ч П R u
g p j ū č i o PUČAS, nes jis
per visas Visasąjungines televizijas (vakarinių žinių laidas)
pakėlė klausimą, kad į Maskvą iš vakaro važiuoja tankai.
Todėl demokratinės jėgos (taikūs piliečiai) parengė
priemones tankams sustabdyti -į vikšrus
sukišdami vamzdžius-blukius ir taip tankistus perimdami į
demonstrantų pusę. (Kitą dieną aš pats
skambinau Jonavos
rajono KGB vadovui Mažuoliui
Vladimirui, Broniaus ir paklausiau, "kaip jaučiasi?", kai į
Farosą išskrenda pučo organizatoriai)
Taigi, Sergejus Belozercevas po pučo
kaltino M. Gorbačiovą prisidėjus organizuoti pučą. Todėl jis
atsidūrė ant geležinkelio bėgių ir per jį turėjo pervažiuoti
traukinys. Bet, netyčia geležinkeliečiai pamatė ir spėjo jo kūną
nutraukti nuo bėgių prieš pat traukiniui atvažiuojant. Tai
įvyko Kazanės geležinkelio stoties platformose.
Sugriuvus Sovietų Sąjungai, S. Belozercevas
nesibalotiravo - tapo Ingušijos prezidento Auševo patarėju,
aprašė politines žmogžudystes knygoje MIRTIES MECHANIKA ir dėstė
universitete kažkokiame Maskvos. Antrą kartą į jį pasikėsinimas
įvykdytas Maskvos priemiestyje Koroliove Kijeve Maidano įvykių
išvakarėse. Labai panašu, kad tai prevencija, kad Krymo
"referendumo" pavyzdžiu nevyktų kiti referendumai Kurilų salose,
Kaliningrade ir Karelijoje, nuo kurios jis buvo rinktas ir joje,
tikrai, žmonės pavydi kaimynams suomiams. Tai savo akimis matėme
ekspedicijoje.
BAIGIAMASIS ŽODIS
Vėl grįžtų prie Lietuvos centro. Siūlyčiau
pažvelgti dėl pačios
Jonavos istorijos nuo milijonmečių iki tūkstantmečių
glūdumos, kaip Jonavos apylinkės atrodė prieš 515 milijonų metų
(paleozojaus eroje) ir kaip kito iki šių dienų - visą tai buvau
250-mečiui pristatęs tam jubiliejui išleistame ir mano bei mano
auklėtinių sudaryto žemėlapio
kitoje pusėje.
Galite atsiversti visą detalų didesnės raiškos
su pakitusiu šifru kompiuteryje. |
Na, o dabar 270-mečiui
galima būtų pristatyti keliasdešimt kart tikslesnį -
tobulesnį žemėlapį, sudarytą pagal šiuolaikiškiausią iš
kosmoso ir aerofoto infroraudonais spinduliais reljefo
skanavimo technologiją, kurio dar niekas niekur tokio
nepristatinėjo. Jį galima buvo papuošti LYČ-o emblema. |
|
Galite visą atsiversti žemėlapį ir centre, kur yra
Jonavos LYČ-o skyriaus laikina "būstinė", pamatysite
įmontuotą nuotrauką iš kosmoso, pagal kurią, kaip pagal
šabloną papildoma žemėlapio situacija. Ružavas reljefas
turi būti pakeistas rudu ir detaliai viskas papildyta
vaizdu iš kosmoso bei išvaikščiojus, viską koreguojant.
Tai milžiniškas darbas. Bet, panašu, kad per mūsų
"pirmininkės" skyriaus iš LYČ-o į KSS-SL performavimo
ignoravimą ir to ignoravimo įrodymą, sugaišta per daug
laiko, dėl ko šis žemėlapis iki rugpjūčio 08 d. tikrai
jau nebus baigtas. Dar būtų galima verstis per galvą
nebaigtą žemėlapį paskelbti kaip idėją tokio žemėlapio
sudarymo metodo. Bet tam turi
LYČ-o Jonavos
skyrius pavirsti į KSS-SL skyrių, nes dabar
pastarojo narė yra tik "pirmininkė", kurios mes
LYČ-ininkai nerinkome. Juk per šventę kartu su
buvusios Pensininkų partijos Jonavos skyriaus nariais,
kurių kelis kart, ar net kelioliką kartų yra daugiau,
nei mūsų LYČ-ininkų, galima būtų su LYČ-o marškinėliais
išeiti į šventę ir kiekvienam nariui, sutikus savo
pažįstamus, pašnekinti į KSS-SL narius ar dėl paramos
paprašyti. Toks vaikščiojimas su LYČ-o atributika mieste
gali sukelti sujudimą - dėmesio atkreipimą. Juk ir
dalinti galima būtų kokias nors atmintines toje
šventėje. Juolab, ta šventė bus ne koncentruota, o
išsklaidyta pagal karantino rekomendacijas. Todėl tam
reikalui ne 3-jų - 4-ių, o keliolikos bent narių reiktų
su tais marškinėliais vaikščioti.
Tai tuo ir užbaigiu savo ne trumpą
dėstymą su tikslu, kad vis tik būtų "pirmininkės"
atsitokėta. |
|
2020-08-20
M i e l i e j i ,
prieš išvykdamas su dviračiu į ekspediciją ir į Baltijos
kelią, kurio iniciatoriumi buvo Arvydas Juozaitis,
išvykstu su LYČ-o vėliavėle. Todėl pateikiu šias mintis:
AČIŪ, kad
Arvydas Juozaitis pasveikino Baltarusijos Koordinacinę
tarybą. Šios Koordinacinės tarybos vienas iš lyderiu
tapo buvęs žymus diplomatas ir buvęs Kultūros ministras
(Gudijoje LDK pilių restauracijos iniciatorius) Pavelas
Latyško, kurio dabar vadovaujamas garsus Kupala teatras
paskelbė streiką.
Bet, kaip ne liūdna,
daug mano pensijinio amžiaus bendraamžių - politinių
bendraminčių per sovietinius stereotipus keistai yra
nusiteikę prolukašenkiškai, arba yra pasigavę jo
skleidžiamus pačius šlykščiausius melus vien tik todėl,
kad mūsų žiniasklaida labai prastai informuoja apie mūsų
kaimyninę šalį - bendrą nuo LDK laikų broliškąją Tautą,
kuri savo mentalitetu, pasirodo netikėtai labai aukštu.
Kadangi po tą šalį dvi ekspedicijas su dviračiu
rengiau, todėl tęsiu NUSIKALSTAMO LENINIZMO temą
soc. tinkle Facebook, kuriame rasite daug
pritrenkiančios informacijos, kaip
MH17 maršruto NUMUŠTAS laineris
susijęs su dabartine padėtimi Baltarusijoje
HOLISTIŠKAI per Sinerginį ryšį, nes to lainerio
numušimo pagrindinis kaltinamasis Igoris
Girkinas (Strelkovas) Andrejui Karaulovui
išpranašavo, kad Baltarusijoje vyks toks patas "maidanas".
Bet, deja, jis vyksta žymiai civilizuočiau.
Todėl dabar A.
Karaulovas I.Girkiną klausinėja, ar V. Putinas
įves kariuomenę į Baltarusiją - galite
išklausyti šio nusikaltėlio samprotavimus.
DIKTATORIUS
PRASITARĖ apie tai, kas dabar vyksta
Baltarusijoje. Įdėmiai išklausykite ką
Lukašenka pasakė Ksenijai Sobčiak 1:27:30 įrašo
dalyje, kurioje jis prasitarė, kad
rinkimuose ką norės, tą ir padarys.
Apie rinkimų falsifikacijas dar porą-trejetą
minučių atgal atsukite - nuo čia ir yra
atsakymas, kas dabar Baltarusijoje įvyko
-
kaip nužudytas protestuotojas. Už pastarąją
nuorodą mane F.b. Janina Krasauskienė užblokavo,
nes su tuo įrašu įrodžiau, kad nužudytasis
rankoje jokios "granatos" neturėjo ir nieko jis
nemetė, o
po šūvio
iš krūtinės jam kraujas pasipylė ir iš
kart krito negyvas. Žodžiu- mane užblokavo, kad
toliau galėtų skleisti melą apie nužudytojo
"granatą ir susisprogdinimą". Panašiai
besielgiančių grupėje "A.Juozaitis
tiesiogiai" ir benešiojančių
LYČ-o ženkliukus.
|
|
Kad šitaip
psichika neveiktų Aleksandro Grigorjevičiaus Lukašenkos
naudai, siūlau išklausyti garsiausio pasaulyje pašnekovo
Dmitrijaus Gordono krteipimąsi į Baltarusijos žmones
ir į patį Lukašenką, su kuriuo jis prieš pat rinkimus
pravedė
viešą visam pasauliui 2,5 val. apimties pokalbį,.
Kad suprasti įvykius Baltarusijoje, reikia jos
diktatoriaus A. Lukašenko suvokti mąstymo-kalbėjimo
metodą - todėl būtina išklausyti jo priešrinkiminę
kalbą, kurioje daug kur jis prasitarė, kaip visad, koks
jis iš tikrųjų yra ir kokį pamatė gudų Tauta.
Bet, deja, su kai kuriais "Santalka Lietuvai" Prezidiumo
ir Tarybos nariais aš nesutariu ir net, panašu,
susipykau, kad, neva, "reikia žiūrėti tik Lietuvą ir
nematyti, kas darosi pas mūsų kaimynus". Tai debilizmas
ir daugiau nieko, ignoruojant Holizmo principą, nes
Lietuva nėra uždarame inde, ji neturi Berlyno sienos ir
pasaulį pagaliau, reikia suvokti pagal Aristotelio
Metafizikoje išsakytą idėją.
Todėl prie reklaminio
klipo parašiau savo pastabas, pabrėždamas
1988 m. vasarą Nerimi Ekologinio žygio 4-tos stovyklos
Guldėnų-Svilonių miškelyje iškeltos gudų Tautinės
dvispalvės vėliavos faktą. Primenu, kad tada, po
Santakoje pasakytos ugningos Sauliaus Griciaus kalbos,
praėjus nekuriam laikui, jis "nusižudo", nors jame
jokios depresijos nemačiau, kai su juo bendravau. Lygiai
taip pat panašiai, kaip ir Pranciškus Šliužas,
"nusižudo" ir Baltarusijos prezidento rinkimų protokolą
atsisakęs pasirašyti Volkovysko istorinio
muziejaus direktorius Konstantinas Andrejevičius
Šišmakovas, apie kurį 90%
pranešimų, kad jo kūnas rastas "upėje", "Nemune", bet,
yra pranešimų, kad jį rado pasikorusį Nemune, arba šalia
Nemuno; t.y. miesto su tokiu pat upės pavadinimu, dėl ko
žiniasklaidoje atsirado masiniai netikslumai. Matant jo
portretą su kalašnikovo automatu per karinę priesaiką,
neatmestina galimybė, kad jis galėjo būti ištikimas
Lukašenkai ir dėl rinkimų falsifikacijų galėjo
"pasirinkti" tokią išeitį, bet tai labai neįtikinama.
Reikia daugiau aplinkybių žinoti, nes tokių
"savižudybių" labai apstu, kai "nusižudo" labai svarbūs
liudininkai. (Turėjau ir aš tokių grasinimų net viešų).
O kaip Vitebske, laimėjus
rinkimus Ciekanovskajai, savivaldybės direktorius
įsakė perrašyti protokolą - slaptame audioįraše girdisi,
kai komisijos narės, per prievartą falsifikuodamos
rinkimų protokolą, jo klausia ar jis "ramiai miega?" ir
"kaip reiks mokiniams į akis pažiūrėti?". Juk rinkiminės
apylinkės mokyklose ir mokytojai tose komisijose dirbo,
o čia pat bus ir Rugsėjo 1-oji.
Nuėjus į
Baltarusijos prezidento rinkiminės komisijos tinklalapį,
aš nesugebėjau surasti visų rinkiminių apylinkių
suvestinės-protokolo, analogiško, kaip Lietuvoje buvo.
Bet aš jį radau rinkimų Anomalijų temoje, kuris,
stebuklingai su visa tema man išnyko ne tik iš mano
kompiuterio, bet ir nerandu jau internete.
Keistai, kad kompiuteris mano nebuvo perkrautas - labai
panašu, kad man asmeniškai tą protokolą panaikino.
Mat, aš jame mačiau, kad bendroje sumoje laimėjusi buvo
Cichonocska, nors daug kur rinkiminėse apylinkėse buvo
analogiškai Vitebsko falsifikuojama. Kad buvo
falsifikuojama, plika akimi matosi anomalijos, kaip
Minske vienoje apylinkėje nežymiai Ciechanovska
laimėjusi, o kitoje triuškinančiai laimi Lukašenka.
Atsiprašau, bet tame pačiame mieste tokių anomalijų būti
negali. Kad triuškinančiai užsienyje Cichanovska
laimėjusi buvo, tai stebėtis nereikia. Pavyzdžiui
Niujorke už Lukašenką balsavo tik koks vienas procento.
Bet, kad šis nors ir falsifikuotų kai kurių apylinkių
protokolas su nežymiu Ciechanovskojos laimėjimu
slepiamas ir nerodomi rezultatai, tai ir skelbiamas
diktatoriaus "80% laimėjimas"
- tai jau panašu, kad prasideda IŠPROTĖJIMO AGONIJA,
kuri panaši pas kai kuriuos Santalkos Prezidiumo narius,
kuriuos nenoriu vardinti, kurie reikalauja rinkimų
falsifikacijos įrodymo - jo net
nemato.
Žodžiu,
išprotėjimus prieš rinkimus į Seimą būtina matyti.
Pavyzdžiui, nors iš didelės pagarbos
profesoriui Vytautui Landsbergiui, bet jam LRT laidoje
pasirodė "per mažai aukų" mūsų broliškoje
kaimyninėje šalyje ir pradėjo kritikuoti Cichanovską,
kad ji "virkauja" dėl žuvusiųjų. Ar tai ne atviras
PROVOKACINIS kišimasis ir ar profesorius ne pagal KGB
užsakymą paklaikusiomis akimis bando prakišti mintį, kad
per Sausio 13-tąją "savi į savus šaudė"?
.
|
|
|
|
|
|
|