POLITINĖ KULTŪRA ir Jonava Lietuvos centre, arba Juodųjų technologijų žala

Laba diena!
 

  Priešrinkiminiam fonui suaktyvinti, pateikiu istorinę Tautinio Atgimimo (Sąjūdžio) formavimosi apžvalgą su 97-iomis nuorodomis, kad toliau tobulinti politinę kultūrą. Kad nereiktų nuobodžiai skaityti didelės apimties dėstymą, tarp nuotraukų pagrindines mintis išryškinu skirtingais žymėjimais. Atkreipiu ir labai aktualią problemą, kuri gali labai trukdyti ...

       Visų pirma AČIŪ už tai, kad sureaguota į mano pirmą laišką ir tinklalapio santalkalietuvai.lt Komandos skyriuje vadovams bei prezidiumo nariams ištaisyti  buvę neegzistuojantys ...@lyc-lt  neteisingi  el. paštų adresai, kurie "Mail Deliveri Subsystem" sistemos buvo atmetinėjami. Dabar 2 prezidiumo nariai (A. Klimanskis ir V. Stepanov) liko be adresų, nors pastarasis iš Jonavos tikrai el. paštą turi.

    Dėl POLITINĖS KULTŪROS ir Jonavos atkreipiu dėmesį, nes prieš 32 metus Arvydas Juozaitis 1988-04-22 Dailininkų sąjungoje perskaitė pranešimą "Politinė kultūra ir Lietuva", kuris buvo atspausdintas Kultūros almanache "Sietynas" (redaktorius Darius Kuolys) ir dėka šio straipsnio po mėnesio Lietuvoje buvo įkurtas Sąjūdis (LPS). Analogiškai po 3-jų mėnesių ir aš, norėdamas ezopiškai demaskuoti NUSIKALSTAMĄ LENINIZMĄ, 1988-06-25 Jonavos Balse parašiau poleminį straipsnį "Ar Baltos dėmės baltos?" (Aiškesnė to straipsnio pradžia, kuriame prieš Sąjūdį rajono LKP nuteiktas redaktoriaus pavaduotojas, skaitytojams nuteikti prieš mane, iškraipė mano mintį dėl europinės tradicijos miesto turgaus aikštės sunaikinimo prie bažnyčios. To straipsnio pabaigoje tas pats redaktoriaus pavaduotojas išbraukė mano pasiūlymą Jonavos rajone kurti Sąjūdį, nes rajono partijos komitetas apie jį net nenorėjo girdėti.

      Todėl tai pavyko įgyvendinti tik dar po 3-jų mėnesių, kai pirmajame Sąjūdžio mitinge šalia stadiono, kuriame dirbau metodininku-instruktoriumi ir kuriame taip pat kalbėjau po Arvydo Juozaičio. Jo kalbą knygoje "Sąjūdis Jonavoje" aprašė Jonavos Garbės pilietis jau a.a. Gediminas Stanislovas Ilgūnas. Jis rašė: "Drąsiausia ir politiškai radikaliausia buvo A. Juozaičio kalba.  Jis mitingo dalyvius supažindino su daug kam nežinomais 1939 m. J. Ribentropo - V. Molotovo pakto slaptais protokolais. "Juozaitis kalbėjo taip įtaigiai, kaip niekad ligi tol nebuvome girdėję. Klausančių veidai tapo akmeniniai" - prisimena mitingo dalyvė A. Daukšienė". Apie tą akimirką tos knygos puslapį galima atsiversti. Šį momentą būtina labai kūrybingai agitacijoje priminti Jonavos gyventojams. Todėl prieš Jonavos KSS-SL skyrių iškyla labai atsakinga užduotis.

       Na, o po to mitingo, dėka Kultūros fondo pirmininko, Šviesiosios atminties profesoriaus Česlovo Kudabos instruktažo, man pavyko DŽDT narius įtikinti, jog to fondo klubas "Taurosta", kuris platino Sąjūdžio žinias (A. Juozaičio redaguojamas), turi egzistuoti pagal paskelbtą Pertvarkos ("perestroikos") programą.

    Po šio sugriuvusio LKP bandymo sunaikinti Taurostos klubą, tą dieną buvo Elevatoriuje nutarta įkurti Sąjūdį ir jis Jonavoje buvo įkurtas 1988 m. rugsėjo 16 d., išrinkus ir LPS tarybą. Apie tai detaliai išanalizavo savo moksliniame darbe Ralio gimnazijos istorijos mokytojos V. Kičienės buvusi auklėtinė, dabar VDU III-IV kurso studentė Simona Radzevičiūtė, kurios darbo vadovu yra Rytis Bulota.)


Arvydo Juozaičio kalba pirmajame Jonavos Sąjūdžio mitinge.
Galima pasididinti (Nuotrauką mano auklėtinio, kurie visi tapo Sąjūdžio aktyvistais, 1969 m. atkūrus KGB uždraustą Turistų klubą

  Minėtą straipsnį tada panaudojau ne tik baigiamajam "mokslinio" komunizmo egzaminui, bet ir diplominiam darbui, kurį pavadinau "Tautinio atgimimo ir pertvarkos kūno kultūros problemos Jonavoje".  Už tokį pavadinimą, jei nepakeisiu temos, man buvo grasinama net mane pašalinti iš darbo - kas konkrečiai grasino - nerašysiu, nes tai žymiai jaunesnis, kuris buvo paveiktas partkomo ir dabar jis sėkmingai dirba sporte. Tą darbą pristatinėjau ne tik Respublikinio kūno kultūros ir sporto komiteto mokslinėje konferencijoje (tada pirmą kartą  pososvietinėje erdvėje atkūrinėjau ikikarinės Lietuvos naudotą terminą "vadyba", už kurį taip pat buvau Jonavoje baisiausiai vieno "superpatrioto" smerkiamas), bet ir Lietuvos Tautinio olimpinio komiteto (LTOK-o) generalinėje asamblėjoje buvau pristatęs, kurioje mano mintis palaikė Romo Kalantos brolis ir Dainius Kepenis. Jam vėliau organizuodavau visuomenės su juo susitikimus Sveikai gyvensenai populiarinti.  O tame darbe ir jo pristatymuose bandžiau sovietinio sporto grimasas socialistinėse lenktynėse demaskuoti ir jose Jonavos rajono Raudonų vėliavų "iškovojimus";  dėka nerealiausių virš sveiko proto melo prirašymus statistinėse ataskaitose, kuriose boikotavau. Už šitą boikotą ir mano kritiką atleisti ir dar dabar negali Jonavoje man kai kurie to veiksmo atsakingieji buvę pareigūnai, kurie persimetė į konservatorių ir socdemų partijas. Apie tai dar žemiau papildysiu.

    Kadangi Jonava yra Lietuvos centre ir rugpjūčio 08 d. bus 270-mečio šventė, kurios metu galima būtų puikiai pradėti agitaciją, pagal mano siūlomą metodą, todėl iki to laiko iškilo didelė būtinybė susipažinti su Pensininkų partijos Jonavos skyriaus nariais.

     Dalykas tame, kad nuo Jonavos skyriaus darbo kokybė gali įtakoti visos šalies rinkiminei kampanijai, nes tai geografinis centras šalia buvusios Laikinosios sostinės, kurioje labai gilios pažangių minčių tradicijos.


Galima pasididinti

Galima pasididinti

  Pavyzdžiui, praėjusią savaitę Kauno skyriuje buvo labai žavus pabendravimas su įdomiais žmonėmis, kaip istorijoje ir ekonomikoje besireiškiančiu Pranu Valicku ir "Metro sąjūdžio" iniciatoriumi Alvidu Vaitkevičiumi. Pastarasis pristatė Aldonos Meilutytės knygą IŠSIGIMĘ TEISMAI _ SUŽLUGDYTA VALSTYBĖ.

    Kas tarp mūsų ignoruoja šį Demokratinei valstybei labai pavojingą procesą, irgi patylėsiu, nes jie paprastai prasitaria. diskusijose. O jei neprasitaria, vadinasi, jau abejoja-taisosi. Todėl labai būtinos tokios diskusijos - bendruomenėse bendravimai. Jie gali vykti vakarais mokyklose, nes jose vietos per akis ir Vakarų civilizuotame pasaulyje mokyklos naudojamos  bendruomenių bei moksleivių tėvų poreikiams. Juose ir galima organizuoti disputus. Jie gali būt net tradiciniu laiku kaip pastovūs, kad žmonėms taptų įprastu poreikiu. Tai viskas priklausytų nuo skyrių kūrybingumo.

      Todėl Jonavoje ir iškilo būtinybė kalbėtis su Jonavos Pensininkų partijos nariais ir todėl, kad tai buvo vienas gausiausių Lietuvoje skyrių, o josios lyderis Valentinas Stepanovas labai didelę politinę patirtį turi su nemažu neteisingų pensijų apskaičiavimo įdirbiu, demaskuojantis, jog Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas; t.y., formulė, pagal kurią apskaičiuojama pensija, prieštarauja LR Konstitucijai. Juolab, jis yra dar ir KSS-SL Prezidiumo narys. Jo siūlymus 2012 m.  spalio 08-21 d. d. rašė net Jonavos žiniasklaidos Joneda Nr. 15 (159). Galite atsiversti visą jo straipsnį.
 

     Juolab, šią pensininkų problemą Valentinas kelti pradėjo nuo 2010 metų seniausiame Lietuvos leidinyje; net nuo 1759 metų leidžiamo, tai rusų kalbos "Lietuviškajame KURJERYJE" . 
  Galite pasididinti - visą perskaityti, o taip pat ir analogišką-kitą straipsnį apie "Erkę pensininko kūne".

     Todėl Jonavos skyriui buvo neišsemiami rezervai studijuoti šį puikų įdirbį ir nuo Jonavos skyriaus buvo galimybė tai siūlyti į rinkiminę programą, kuri neturėtų būt dogmatiška - pastoviai turėtų ta programa koreguotis dėka pasipildančių naujų-tobulesnių minčių.

     Tuo tikslu  mūsų skyriaus moterys mane paprašė su Valentinu bendrauti - jį  kalbinti, nes jį nuo jaunystės pažinojau ir net sportavau - PDG daugiakovėje kartu už Azotą bei rajoną dalyvaudavome, nes jis buvo žymus boksininkas ir šaulys pistoleto rungties, o aš ilgų nuotolių bėgikas.

     Bendrą susirinkimą surengti trukdė kažkokie Valentinui neaiškumai, o mūsų pirmininkei Janinai Altaravičienei reikėjo kažkokios "programos", nors santalkalietuvai.lt tinklalapyje ji buvo - aš ją atspausdinau ir įteikiau per susirinkimą dar ir su raštišku pasiūlymu vasaros periodui. Tą susirinkimą pavyko surengti dėka to, kad aš jau buvau viešai parašęs Prezidiumo ir Tarybos nariams viešą laišką, kad Jonavoje nepavyksta surengti bendro susirinkimo. Malonu, kad ponia Janina iš kart atsitokėjo ir jį sukvietė nors mums - LYČ-o nariams. Aptarinėjome tą numatomą bendrą susirinkimą rengti M... puikioje vietoje, kurią numatė mūsų pirmininkė Janina. Bet po partijos sugriuvusio Tarybos posėdžio, kai prasidėjo psichologinė įtampa, aš telefonu pirmininkės paprašiau, kad ji su V. Stepanovu tartųsi, kaip oficiali Jonavos skyriaus vadovė ir jai norėjau patarti, kaip psichologiškai gesinti įtampą.

     Bet, deja, ji tai kategoriškai atsisakė daryti ir pareikalavo, kad aš toliau su Valentinu kalbėčiau, nors aš ir taip su juo jau labai daug buvau prikalbėjęs, ir dar net neturėjau jokių juridinių  įgaliojimų tartis, kai aš ne tik ne partijos vadovas, o viso tik LYČ-o narys. Juk iš Pensininkų partijos atėjusieji su LYČ-u nieko bendro neturi KSS-SL darinyje. To pokalbio nesėkmei kažkiek irgi galėjo įtakoti aplinkybė, kad lemiamoje situacijoje kalbasi su juo net ne Tarybos narė.

     Kad man, kaip neįgaliotam asmeniui V. Stepanovas po paskutinio Tarybos posėdžio galutinai atsisakys dėl junginio Jonavoje, mane nestebino. Nustebau, kad mūsų pirmininkė pradėjo šaukti, kai aš telefonu bandžiau dėstyti  problemą tokią, kaip supratau. O po valandos-kitos; pasitikslinus su rinkiminio štabo vadovu Sauliumi Lapėnu ir po to su Valentinus Stepanovu, paaiškėjo, kad Janinos tapau apkalbėtu tuo, ko ne tik ne sakiau, bet ir negalėjau sakyti. Juolab, kad aš jai pačiai norėjau pataisyti jos neteisingai suprastą mano sakymą, bet ji, kaip jai įprasta, nenorėjo manęs išklausyti ir "numetė ragelį".

     Todėl privalu informuoti dėl pirmininkės polinkio į destrukciją, kad ir paskutiniajame skyriaus susirinkime, ne pagal dienotvarkę užvedė bereikalingą ginčą dėl Jonavos jubiliejinei šventei marškinėlių su LYČ-o atributika, kuriuos dalininkė Janina pati užsimanė pagaminti, nors KSS-SL yra prašymas per marškinėlių įsigijimą paremti rinkiminę kampaniją. AČIŪ principingiems: Stefanijai Karaliūnienei, kategoriškai pasipriešinusiai vardan centralizuotos firminės ir patentinės tų marškinėlių gamybos ir dėkui naujam ar nariui ar kandidatui į narius - jaunam žmogui, kuris įrodė vienetinės gamybos neekonomiškumą-absurdą. 

     Nustebino susirinkime pirmininkės reakcija viešo telefoninio pokalbio su minėtu Valentinu Stepanovu metu, kuris ją korektiškai pasveikino sąraše į Seimą esančią aukščiau jojo. Kaip supratau, nuo tos žinutės ji tapo laiminga, net nenustebusi, kad ji kaip politikoje naujokė, bent, diplomatiškai-etiškai kaip Tarybos narė galėjo pareikšti mandagią užleidimo problemą, kuri, gal, būtų švelninusi situaciją? Bent, bandyti reikėjo. Tai rašau, nes J. Altaravičienė buvo dirbusi pedagoginį darbą ir toje situacijoje psichologijos ignoruoti neturėjo, nes Pensininkų partijos nenoro jungtis į bendrą Santalkos skyrių mums visiems jau tada buvo aiški. Bet tame susitinkime jos asmeninė motyvacija ėjimui į valdžią pradėjo rodytis didesnė, nei bendri Judėjimo ir partijos interesai.  

     Kadangi sociologiškai matau mums palankaus elektorato rinkėjų piktinimąsi dėl nesivienijimo - dėl tautinių pakraipų politinių darinių skaidymosi ir matau net raginimus dėl to boikotuoti rinkimus ar balsuoti už sistemines partijas, kad nedingtų tuščiai rinkėjų balsai, todėl  atsitokėjimui privalėjau atlikti "šoko terapiją" - apie problemą Jonavoje informuoti viešai LYČ-o steigėjų grupės aktyvui, nes Jonavoje Pensininkų partijos skyrius buvo žinomas bei gausus - daug kartų gausesnis, nei mes keli LYČ-o nariai ir tik viena partinė J. Altaravičienė. Juk buvęs skyriaus vadovas Vytautas Aleksandravičius su žmona Irma išvyko į užsienį ir partijos darbe nedalyvauja net virtualiai. 

      Bet kaip į mano iškeltą problemą sureagavo  skyriaus pirmininkė - iš jos autoritarinio-komunistinio braižo nesitikėjau. Vietoje to, kad skaitytojus ji įtrauktų į diskusiją, kaip padėti Jonavos pensininkams atsitokėti, tai "pasigrožėkite", ką ji parašė:


Galima pasididinti

    Juk, į kuriuos aš kreipiausi vienijimosi temoje, visi žino Jonavą ir Pensininkų partiją nuo praėjusių ir užpraėjusių rinkimų ir galėjo, manau, pasiūlymais padėti-patarti. Ypač tapo šokiruotu Arvydo Juozaičio koalicijos partneris Naglis Puteikis, kai aš su juo asmeniškai kalbėjausi telefonu. Net nustebo N. Puteikis, nes  jis apie Janiną Altaravičienę nieko negirdėjo, o Valentiną Stepanovą labai puikiai pažįsta, nes su Pensininkų partija Centro partija buvo koalicijoje per praėjusius rinkimus ir jis puikiai žino Valentino keliamas Lietuvos pensininkų problemas teismuose. Be to, mįslę užmina Janinos parašymas apie mano veiklą ir hobį "kaltinti kitus"? Komentare mano paminėti išvažiavę į užsienį Aleksandravičiai, ar gali būt traktuojami "kaltinimu"? O, gal, atvirkščiai - ar tai ne pateisinimas, kad žmonės priversti bėgti iš Lietuvos? Kodėl tai reikia slėpti? Kodėl skyriaus pirmininkė ir Tarybos narė užsinorėjo nuslėpti partijos keliamą pagrindinę programinę problemą? Juk mano nei problemos pristatyme nei jos komentare nėra jokio niekam "kaltinimo" nei kažkokio jos minimo "gyrimosi". Tai ar čia nebus koks nors ... Juodųjų technologijų užsakymas? Kaip galima rašyti to, ko nėra?

    Juolab, rašiau nuo Jonavos LYČ-o skyriaus kolegių nuomonę dėl atsitokėjimo ir vienijimosi su Pensininkų partijos nariais, taip, kaip numato politinio darinio "Kartų solidarumo susivienijimas - santalka Lietuvai" pavadinimo esmė. Juk mūsų skyriaus moterys norėjo tik vienijimosi su  Pensininkų partijos vieno didžiausio ir įtakingiausio Jonavos skyriaus nariais. Tai negi mūsų skyriaus pirmininkė Janina ir visos partijos Tarybos narė yra priešingų vienijimuisi nuostatų? Kodėl reikėjo viešai pyktį išreikšti dėl parašyto tikėjimosi atsitokėti?  Negi mūsų pirmininkei kenksmingas tas atsitokėjimas buvo? Jis kenkia asmeniškai užimti aukštesnę vietą sąraše, dėl politikos veteranams ketinimo trauktis? Iš kur tokios motyvacijos ne į klausymus atsakinėti "diskusijoje", o bjaurastis rašinėti? "Pasigrožėkite" žemiau:


   Jei, tikrai, esu "be sąžinės ir gėdos", kaip rašo viešai mūsų skyriaus "vadovė" ir jei mano kelionių-ekspedicijų bei kraštotyros "veikla eina per gerklę", tai, negi, reiks trauktis iš LYČ-o? Kaip galima garbingame Judėjime būti, "neturint nei sąžinės nei gėdos"?. Bet prieš tai reik išsiaiškinti: Kam taip galėjo pakenkti mano veikla - mano atliekami tyrinėjimai? Čia jau, panašu, jog kažkas "stovi už ponios Janinos nugaros", jai pačiai nežinant, nes pati, ar, tikrai, tai galėjo sugalvoti? Ar čia kokios ambicijos, ar politinis motyvas? Juk mano tyrimai dėl J.Gagarino ir MH17 keleivių sąmoningų nužudymų, dėl politinės žmogžudystės - nužudyto Tautininkų sąjungos Jonavos skyriaus atkūrėjo, apie nužudytą S. Belozercevą, II-o pasaulinio karo - Birželio sukilimo, studijos dėl Jono Noreikos ir dėl K.Škirpos, ekspedicijos po Kareliją, Sąmonės kaitos analizė Jonavoje, Garliavos istorijoje Valstybės nusikaltimų analizė ir ..., tikrai, J.Altaravičienės neturėtų pykinti. Kitos jos minimos mano "veiklos, lendančios per gerklę", išskyrus jos ir kitų LYČ-o moterų pavedimo kalbėtis su V.Stepanovu, tikrai, neturėjau.

AČIŪ, kad Janina Altaravičienė prisipažino sąmoningai neatsiliepinėjusi telefonu, kai reikėjo pranešti apie numatomą LYČ-o Visuotiną susirinkimą numatytą Stulginskio universitete.

  Todėl pateikiu mūsų "pirmininkės" vengimo atsiliepti telefonu išklotinę. Jai skambinėjau dėl artėjančio susirinkimo, prieš kurį reikėjo pagal logiką pravesti skyriaus susirinkimą, aptarti dienotvarkę ir paskelbtą programą aptarti - numatyti vykstančiuosius ar laikyseną nuo skyriaus, bei pasirengimą susijungimui su Pensininkų partijos Jonavos skyriumi.


Galima pasididinti

       Juk, kaip tik Valentinas Stepanovas tą bendrą susirinkimą man pažadėjo prisidėti rengti po to Visuotino susirinkimo Stulginskio universitete, kuriame, pagal jį, turėjo paaiškėti kažkas dėl Jonavos LYČ-o ir Pensininkų partijos skyriaus vienijimosi ar tik bendro susirinkimo pravedimo.
     Pamenu, tada
buvau šoke, kai "pirmininkė" ne tik 4 dienas neatsiliepinėjo telefone, bet ir nesiteikė perskambinti - visai nustojo domėtis, kaip man sekasi tartis su Valentinu Stepanovu. O jis mane pažadėjo paimti į Stulginskio universitetą, pasakė, kad tarp jo žmonių ir man vietos bus. O iš vakaro pranešė, kad ir Janina su drauge važiuos ir jis savo žmonių skaičių sumažino. Bet ryte atėjus į sutartą vietą, Janina net nepasisveikino su manimi - nusisuko. Girdėjau, kad jos draugė įtikinėjo jai, kad tai aš.  Kadangi su manim atsisakė pasisveikinti, nusisukau ir pradėjau dairytis, kada V.Stepanovas atvažiuos. O Janina su drauge netikėtai dingo.  Tada pradėjau ieškoti V. Stepanovo automobilio, o jis manęs laukė, nors Janina su drauge jau sėdėjo jo automobilyje. Tada pasakė, kad "nepažino". Mat buvau šlipsą pasirišęs ir iš kirpyklos tik išėjęs :) 

P.S.: Diskusijoje "pirmininkės" J.Altaravičienės parašymas, jog man "niekas nenori į skambučius atsiliepti", yra švelniai tariant, melagingas, nes buvau pateikęs mūsų skyriaus buvusio pirmininko žmonos neatsiliepinėjimų įrodymus, kuri neatsiliepinėjo dėl išvykimo iš Lietuvos, o ne dėl "nenoro", nes jos nepažinojau ir su ja niekad nekalbėjau - ji net mano telefono nežinojo. Todėl "pirmininkės" rašinėjimas už kitus jau yra atgyvenęs sovietinis-komunistinis metodas ir LYČ-o - Santalkos Lietuvai bendrijoje tokių "bendravimų" neturėtų būti.

   Dėl mano "sąžinės ir garbės", kas matė šią "diskusiją"  iš buvusių auklėtinių, psichologijos mokslus baigusiųjų konstatuota, kad turėjau poniai Janinai kažką kažkada pakenkti, kad tokį viešą pyktį galėtų išlieti.  

    Tokios bjaurasties parašymui mūsų skyriaus "pirmininkė" preteksto, manau, negalėjo turėti, nes Stulginskio universitete per Visuotiną susirinkimą su savo "pirmininke" ne bendravau-neįžeidinėjau, nors per vieną vietą šalia sėdėjau, nes pertraukose bendravau su kitais labai svarbiais žmonėmis. Pribloškė, kai po susirinkimo V. Stepanovas mus vežė atgal į Jonavą` - mūsų "pirmininkė" vietoje aktualiausios problemos -  bendro skyriaus susirinkimo pokalbį užvestų, pradėjo visai apie pašalinius - savo asmeninius prisiminimus visai ne į temą kaišioti, o po to Kaune išlipo. Todėl, manau, po tokio akibrokšto iš Janinos, V. Stepanovui neturėjo likti jokių motyvacijų rengti bendrą susirinkimą, kai tas susirinkimas visai nerūpi mūsų "pirmininkei" ir jai nerūpi V. Stepanovo keliamos Lietuvai pensijų neteisingo skaičiavimo problema, apie kurią jis užsiminė susirinkimo metu. Gaila, jam Stulginskio universitete nepavyko įtaigiai problemos iškelti - jam reikėjo atskiru pranešimu teikti, o ne nuo auditorijos galo replikuoti.

    Todėl V. Stepanovo automobilyje ir reikėjo pagal etikos ir mandagumo taisykles nuo jo susirinkime keltos problemos pradėti ir dėl skyriaus apjungimo pabaigti tartis, kaip KSS-SL pagrindu sudaryta. Bet, kad "pirmininkei" visai nerūpi pagrindinė Santalkos Lietuvai idėja, atsiskleidė ir jos parašyme, kad mano ",,veikla,, visiems per gerklę lenda". Juk mano veikla LYČ-e ir buvo skirta dėl Jonavoje minėto apsijungimo. Tai negi autoritarinio stiliaus "pirmininkei" turėjo būt kenksmingas tas susijungimas? Negi ji išsigando, kai šalia jos būtų žymiai komunikabilesnis Valentinas Stepanovas? Negi išsigando, kad į skyriaus pirmininko pareigybę visi už jį pabalsuos - net mūsų LYČ-o moterys, gal? Kaip kitaip galima paaiškinti dėl mano "veiklos" susijungimo-vienijimosi labui tik pradėtą darbą pavadinti "per gerklę lindimu"? Kodėl "pirmininkė" atsisakė lemiamu momentu su V.Stepanovu tartis ir kodėl nepriėmė mano pasiūlymo psichologiniam pensininkų nuraminimui-paguodimui ir jiems viltį davimui?

  Jonavos skyrius susikūrė 2019 m. rugsėjo 12 d. Kaip pavaduotoja tada J. Altaravičienė LYČ-o F.b. grupėje pristatė tą susikūrimą,  net tik didžiosiomis raidėmis rašydama ir žadėdama, kad tas nedidelis būrelis plėsis. Tačiau jis neišsiplėtė, bet dar net sumažėjo, nors J. Altaravičienė yra vienintelė dirbanti-veikianti labai perspektyvioje  Sąjūdžio ir LYČ-o idėjoms Kultūrinėje sferoje.

   Kad Kultūros darbuotojai ir prie Kultūros kūrybiniai inteligentai buvo labai aršiai palankūs Sąjūdžio idėjoms, apie tai rašė buvęs politinis kalinys-rezistentas, kelioninių ekspedicijų tyrinėtojas, rašytojas ir Jonavos Sąjūdžio vadovas bei Nepriklausomybės signataras Gediminas Ilgūnas knygos "Sąjūdis Jonavoje"  85 psl.:

Galima VISĄ puslapį atsiversti


 Po ta nuotrauka parašiau apie programinių nuostatų vienodumą
LYČ-e


Pagal mane politikoje ir visuomenėje svarbiausia FILOSOFIJA. Todėl aš ir skatindavau savo auklėtiniams, kad jie sportuodami susikurtų kiekvienas savo asmeninę filosofiją.


Ištrauka
iš nuotraukos, kurią fotografavo Grigorijus Garmus - anūkas žymiausio Jonavos pedagogo - pirmojo mokyklos vedėjo, po to gimnazijos direktoriaus Balio Garmaus, kuris 1941 m. sovietinių NKVD-istų su visa šeima tapo ištremtu. Tai buvo Tautinės mokyklos pažiba, apie kurį nuorodoje mini buvęs mokinys. Juk Tautinės mokyklos atkūrimui ir yra skirta LYČ-o idėja, dėl kurios mūsų Jonavos skyriui reiktų labai dirbti mokyklose, ypač, iki rugsėjo, kad pasirengti Rugsėjo 1-ajai. O ką apie tai galvoja žemiau parodyta J.Aaltaravičienė?. 

Ji turėtų turėti pedagoginę patirtį, nes aš su ja dirbau tuoj po Rugpjūčio pučo sudarytame taip vadinamame po pamokinės veiklos  "kolchoze", t.y. Moksleivių namuose, vietoje Pionierių namų, kurie pratęsė to komunistinio Rugpjūčio pučo "vadybą", kur šis terminas mano populiariname diplominiame  darbe buvo baisiausiai kritikuojamas vieno KGB agento, išėjusio į politiką. Apie tai pratęsiu žemiau.

 

     Tikrai, aš ne gatvėje rinkau jonaviečius, o jie buvo įvairūs saviveiklininkai bei jų meno vadovai, su kuriais palaikiau glaudų ryšį. Su jais susiskambinėdavau suvažiavimo metu, kai jį stebėjome per televizorių, ir po suvažiavimo dar į Sporto rūmus man teko skambinėti ir maldauti, kad kas nors surastų Jonavos delegacijos atstovus ir jiems praneštų, kad mes lauksime, kad nepravažiuotų ir per kitur nenuvažiuotų. Juk, kai organizuoji, tai turi užsitikrinti, kad tuščiai nenueitų veltui žmonių pastangos, nes mes - jonaviečiai delegatus pasitikome simboliškai ant Jonavos rajono ribos.     

     Taip, kad žmonės iki dabar nelabai pasikeitė - jiems galima  priminti audringas Sąjūdžio viltis ir leisti pamąstyti, kas Sąjūdžio nuopelnus pavogė, kas ištikrųjų buvo Sąjūdžio varomaisiais varikliais. Nuotraukoje matote Grūdų bazės direktorių V. Keršį, kurį gerai turėjo pažinoti mūsų skyriaus narė Stefanija Karaliūnienė, ilgą laiką dirbusi Elevatoriuje. Pavyzdžių skyriaus veiklai galima surasti "per akis". Tik nereikia būti priešiškai nusiteikus prieš Sąjūdžio idėjas. Tokiems, manau, nei Judėjime nei KSS-SL partijoje neturėtų būt vieta.

     Na, o kad Jonavos skyriui dar nepasisekė prasiplėsti, tai priežastis turėtų glūdėti, tame, jog  mūsų "pirmininkė" yra tik kabutėse, mūsų supratimu neteisėta-apsišaukusi, nes jos mes nerinkome. Buvęs skyriaus pirmininkas V. Aleksandravičius prieš išvykimą iš Lietuvos, mums jos nepristatė, net susirinkimo nebuvo prieš jam išvykstant. Pamenu, kai jį išrinkome, tai  ponia Janina lyg ir pati pasisiūlė būti jo pavaduotoja - jam padėti. Tam neprieštaravome, bet ar už ją balsavome - nepamenu. Bet, pagal demokratinius principus pirmininkai turi būt renkami, o Janina Altaravičienė nebuvo rinkta. Todėl ji ir KSS-SL Taryboje kaži ar teisėta ir ar į sąrašą teisėtai pateko? Negi partijos bilieto mandatas privalo įpareigoti Judėjimui vadovauti? Juk mūsų skyriuje moterys vadovauti sugebėtų net geriau, nei Janina, nes viena turi gamyboje vadovavimo patirtį, kitos dvi su aukštuoju mokslu yra ir patirtis turi taip pat dideles. Vadovavimas galėtų būti ir ROTACIJOS principu, kaip Sąjūdyje mes darydavome.

    Taigi, "pirmininkės" viešas įsiūtis dėl mano iškeltos Jonavos ir susijungimo su Pensininkų partijos žymiu skyriumi problemos iškėlimas ne viešai, o uždaroje LYČ-o steigėjų grupėje, dar žymių politikų ir visuomenės veikėjų akivaizdoje, kelia daug klausimų, kur aš poniai Janinai galėjau pastoti kelią? Detalesnę analizę būtina atlikti, nes  nerandu paaiškinimo pykčiui. Nors su ja dirbau po Rugpjūčio pučo minėtuose ne ilgai egzistavusiuose Moksleivių namuose, bet jos nepažinojau - net jos vardo ir pavardės nežinojau - sužinojau tik LYČ-o skyriaus kūrimo metu. Mat, būrelių ir jų vadovų buvo ne mažai, o aš buvau įsijautęs į savo mokinius-sportininkus, nes Moksleivių namuose buvo vienintelis sportinis būrelis, kuris reikalavo labai daug lėšų, kad vystyti respublikinėse varžybose dalyvavimo veiklą. Todėl. pagal Vakarų Europos ir Skandinavijos pavyzdį teko kurti klubą, jį įteisinus, kaip Sveikatos stiprinimo klubą "Šaltinėlis", kuriame sportavo mano auklėtinių net ir tėvai. Taip pradėjome vystyti marketinginę veiklą, kurios pradmenis gavau Maskvoje per tarptautinį Marketingo seminarą šveicaro Eisholcerio paskaitose tada, kai Jelcinas su patrankomis tik ką buvo sudaužęs Perlamento rūmus. Tada po seminaro buvau nuėjęs ir į Vyriausybės rūmų būstinę, kad iš politologų gauti apie Rusijos politinę analizę, kurią buvau aprašęs Jonavos Balse. Tada atlikome masinę išvyką į Švedijoje pačias stambiausias pasaulyje tarptautines daugiadienes "Oringen" varžybas. Taip, kad, sugriuvus Berlyno sienai, mūsų moksleiviai pirmą kartą possovietiniame laikmetyje pamatė civilizuotą pasaulį. Mano viena dukra vaikų tarptautinėse visų Baltijos šalių varžybose Norvegijoje tapo Lietuvos istorijoje pirmąja prizininke. Vėliau ji, o po to dar viena (Edita Martusevičiūtė) dėka sporto mokslo treniruočių metodikoje taikymo pastoviai pradėjo atstovauti Lietuvą visuose amžiaus tarpsniuose. Pastaroji tapo net pajėgiausia Europoje tarp jaunių, o Jaunimo pasaulio čempionatuose pradėjo dalyvauti jau būdama Sporto universiteto trenerių fakulteto studente. Suaugusių pasaulio čempionate Maskvoje, o po to Chokaido saloje (Japonijoje) tapo net prizininke komandinėse estafetėse. To Sporto universiteto Trenerių fakultetą baigė ir dar du mano auklėtiniai, o vienas (Vitalijus Paulauskas iš Ralio gimnazijos) tapo net Pasaulio ir Europos čempionatų rengimo Kontrolieriumi-Konsultantu - vienu žymiausiu pasaulyje sportinių žemėlapių sudarinėtoju ir buvo net Lietuvos federacijos direktoriumi. Jo dėka, kai jis buvo KTU pirmo kurso studentu, surengėme Pasaulio lietuvių žaidynių baidarių raly varžybas Šventosios upe ir Nerimi iki Santakos, kurias rengėme ir su kitais savo auklėtiniais. Kaip tik tą priemonę mano Moksleivių namų vadovybė, Švietimo skyriaus nurodymu vos ne sugriovė - buvo labai didelis konfliktas, nors moksleiviai turėjo atstovauti Lietuvą šiose varžybose. Įtariu, kad tai buvo kažkoks pavydo kerštas, kad atrankinėse varžybose į šias žaidynes nepilnamečiai moksleiviai ne tik aplenkė patyrusią suaugusiųjų komandą, bet ir pateko atrankoje į Žaidynes, o labai patyręs suaugusiųjų ekipažas net nuotolio nebaigė dėl fizinio pasirengimo ženklaus stygiaus. Po to tie moksleiviai dviejose pasaulio lietuvių  žaidynių varžybose (antros buvo Trakų ežeryne) iškovojo net 4-is  bronzos medalius. Tada ir prasidėjo dar didesni konfliktai, nes Orientavimosi sporto šaka tapo naudingiausia respublikinėse Moksleivių žaidynių slidinėjimo, turizmo, orientavimosi sporto ir net lengvosios atletikos krosų varžybose.  Minėta Edita Jonavoje tapo absoliučiai populiariausia, o po to geriausia tarp visų sporto šakų atstovų. Prasidėjo trukdymai todėl, kad naudojau filosofų Maceinos ir Šalkausko Tautinio ugdymo koncepciją per Krašto pažintinę veiklą, kurios net nenorėjo pripažinti kai kurie vedantieji mūsų rajono pedagogai-ekspertai, su kuriais teko daug ginčytis. Šio metodo efektyvumą pastebėjau per tarptautines varžybas, kai Lietuvai atstovauti mano minėtiems auklėtiniams geriau sekėsi prieš savo varžovus nei Lietuvoje, nes jie, atstovaudami Lietuvai, geriau psichologiškai sugebėdavo mobilizuotis. 

       Tai, būtent, per šį Tautinio ugdymo metodą pradėjome tyrinėti Jonavos istoriją ir atradome, kad buvęs mano kolega nuo jaunystės laikų, vėliau tapęs pirmuoju Jonavos meru, o po to Krašto apsaugos viceministru, apsiriko Jonavos įkūrimo istorijos traktavime. Apsiriko, nes jį suklaidino Lietuvos Istorijos instituto direktorius ir profesorius Antanas Tyla, sovietinėje enciklopedijoje be jokių istorinių šaltinių - be įrodymų Jonavos "įkūrėju" paskelbęs Joną Eustachijų Kosakovskį ir dar su nesąmone, padaręs Jonavą vaiduokliu miestu.  Ir kai pagal šį profesorių minėtas meras išleidžia Jonavos istorijos knygelę su įrašu ir su miesto herbo paskelbimu atšvęstu "Jonavos 320-mečiu", ir kaip mokymo priemonę išdalina visoms mokymo įstaigoms, tai mano auklėtinis - geriausias Jonavos slidininkas  12-tokas Gediminas Sungaila 1998 m. rašo kontrolinį darbą "Ar Jonava švęs savo 250-metį?". Už tą darbą viena labiausiai patyrusių Istorijos mokytojų net jam jokio pažymio neparašė - matyt, Švietimo skyriui uždraudus.  Bet su šio mokinio darbu aš jau galėjau savivaldybėje "spardyti duris" ir siūlyti atsitokėti, rašydamas spaudoje viešus laiškus net į Seimą.

         Deja, šis istorinės klaidos taisymas tapo supolitizuotu, nes toje mero knygelėje buvo aprašoma rezistencija. Todėl ...  Nors 2000-aisiais metais Jonava atšventė savo 250-metį, bet aš buvau priverstas ją palikti.    

         Mat, po rinkimų į Seimą mano Demokratų partijos atstovei iš Kauno Jūratei Matekonienei laimėjus rinkimus, kas man viešai pažadėjo, kad man Jonavoje vietos nebus - nesakysiu. Tai buvo pasakyta viešai rinkiminėje apygardoje; suskaičiavus balsus, kai stebėtoju buvau. Į LDP partiją įstojau dar sovietmetyje, kurią atkūrė politinis kalinys-poetas Povilas Pečeliūnas ir todėl 3 d. iki rinkimų į TSRS AT, netikėtai jis mirė panašia diagnoze, kaip ir Londone A. Litvinenka, ar kandidatas Prezidentus Stasys Lozoraitis. Taip pat keršijo man ir už Žaliųjų veiklą, keliant amoniako cisternos galimo nuvirtimo pavojų, nes žinojau, kad GIAP-as (Государственный институт азотной промышленности) pratęsė galiojimo laiką, ir važiuojant man į Žaliųjų suvažiavimą, vykusį Kėdainiuose, to pratęsimo dokumento nepavyko gauti - pabijoję jį man pateikti patys po 3-jų mėnesių nukentėjo, brisdami per amoniako upelį. Tada žuvo daug žmonių - žuvo ir man labai gerai pažįstamas buvęs moksleivis - mano dviejų geriausių auklėtinių brolis. Nemalonumai prasidėjo po Žaliųjų mitingo prie Azoto, kur po Sauliaus Griciaus aš buvau žodį taręs. Su pastaruoju labai daug bendravau, ypač, prieš jam "nusižudant" be jokios priežasties, kaip ir Žemės referendumo organizatorius Pranciškus Šliužas, kurį irgi pažinojau. Pirmą kartą mane pradėjo "auklėti" po mano pasakytos kalbos prie Azoto gamybinio susivienijimo  laike Tautinės vėliavos pakėlimo Sąjūdžio suvažiavimo metu. Tada už žodį "Laisvė" mane "juozaitininku" išvadino, nes kai kas pyko ant jo už Roko maršų  organizavimą ir žodžio "Laisvė!" skandavimą. O kai tą "auklėtoją" dabar pašnekinau į susitikimą su Arvydu Juozaičiu, tai tąsai, "pakeitęs plokštelę" į priešingą pusę, pasakė, jog su "nepriklausomybės priešu" nebendraus. Tokią "etiketę" klijuojama yra masiškai - tai pati šlykščiausia Juodoji technologija, kuri labai lengvai prilipo dėl A. Juozaičio straipsnio "Istorinė klaida". Prilipo tiems, kurie net jo neskaitė - jei paskaitytų, save prakeiktų už  įtikėjimą šmeižtu. To straipsnio neskaičiusių yra ir tarp mūsų net KSS-SL Tarybos narių, manančių tą patį, ką parašiau.

     Todėl būtina apie tai kalbėtis Tremtinių bendrijose, kaip .... Tai kreipiu dėmesį  Tarybos narei Janinai Altaravičienei, kuri galėtų savo kolegoms tai demaskuoti ir nereikia bijoti.  Juk BAIMĖ - TAI DIDŽIAUSIA MŪSŲ NELAIMĖ. Tokie šūkiai pasirodė Atgimimo laikotarpyje, o dabar juo nesivadovauti  - tai manau absurdiška. Tada nereikia eiti į politiką. Jei bijai ir be principų eini - tai elementarus karjerizmas. O karjeristai labai nepatikimi - jie frakcijas Seime keičia kaip kojines.

       Taigi, noriu pabrėžti, jog LYČ-o idėjai kenkėjus: pokalbiuose KGB agentą iššifruoti labai nesunku. Pavyzdžiui, kai aukščiau minėtas mano pašnekovas apšmeižė A.Juozaitį, su juo nesiginčijau ir pakeičiau temą.  Jam pasigyriau, kad toliau tyrinėju J. Gagarino nužudymo veiksmą, mano fiksuotą radaru 1968-03-27, kai tarnavau armijoje. Tai tada tasai ir užsivedė, kad, neva, "J. Gagarinas žuvo per alkoholį". Tokiai paskalai skleisti iš Maskvos Liubiankos buvo atvažiavę "specialistai", kurie KPI dėstytojams ir mano tėvui "paskaitą" atskaitė ir liepė savo studentams kalbėti apie alkoholio žalą, valdant techniką. Aišku, kai grįžau iš armijos, tai savo tėvą sustabdžiau, kad tos nesąmonės nepasakotų, nes bendraudavau su naikintuvų lakūnais, kurių sveikatą prieš kiekvieną skrydį tikrindavo gydytojai ir "su kvapeli" nei iš tolo nebūtų praleidę. Kaip aš atkalbinau savo tėvą tokią nesąmonę taukšti, aprašiau J.Gagarino dukroms 15-tame puslapyje, ir tai paaiškinau savo pašnekovui, kuris susimėtė, pradėjo atsiprašinėti, supratęs, kad prasitarė, jog iš KGB gavo nurodymą tą "žinią" skleisti. Bet po to persigalvojo ir, kaip KGB-istui į kraują įaugę, pradėjo man grasinti, kad nutraukčiau tų tyrimų aprašymus internetan dėti, nes mane Jonavoje "bepročiu" apšauks. Atrodo, tą jis ir padarė, mano kolegoms iš Sąjūdžio paliepęs, nes jie dabar net nenori atsiversti ir paskaityti mano įrodymų aprašytų. Ir kadangi man pasidarė įtartina, kodėl žmogus aklai įtikėjo į tą KGB skleistą paskalą, kai niekur oficialiai nebuvo apie tai net rašyta, nes alkoholio pėdsakų žuvusiųjų palaikų likučiuose nebuvo rasta, nors labai norėta. Todėl nutariau pasikalbėti su pastovaus mano "auklėtojo" kolegomis iš k. partijos. O jie man ir patvirtino, kad tąsai, jų skyriaus Jonavoje vienas iš kūrėjų, tikrai,  buvo KGB informatoriumi su agentūriniu kodu "V...-as"; net apie tai Jonavos spaudoje buvo parašyta. Todėl tik dabar man pasidarė aiškūs jo "motyvai" mane pastoviai "auklėti" ir dar kai ką daryti, specialiai kenkiant mano sportinės veiklos plėtrai, dėl ko buvau priverstas ilgam  pasitraukti iš Jonavos. Tikrų motyvų tai daryti dar sunku suprasti. Negi tai kerštas už Nepriklausomybės įtvirtinimą?

     Mat, Jonavoje 1969 m. pabaigoje buvau atkūręs KGB uždraustą rajono Turistų klubą. Jo 20-ties metų veiklos dėka, keliaujant po Raudonuoju teroru statytos Blogio imperijos platybes, keliautojams ir sportininkams gamtoje buvo sąlygos regėti kai ką daugiau, nei komunistinės propagandos buvo retušuojama. Todėl į Jonavos Sąjūdžio veiklą labiausiai ir įsitraukė turistai, tapę dideliais Sąjūdžio veiklos aktyvistais. Minėtoje knygoje Gediminas Ilgūnas aprašo jo ir mano susipažinimą to klubo atkūrimo išvakarėse, kaip aš nuėjau slapta pas jį į namus, kad aptarti to klubo atkūrimo detales, bet KGB sekimo sistemos buvau susektas, kad bendrauju su disidentu ir ryte iš karto,  buvau iškviestas "ant kilimo" pas partijos I-ąjį sekretorių Apanavičių, kuriam neprisipažinau, kad buvau pas G. Ilgūną ir tapau "nepatikimu ideologiškai". Bet toje knygoje ir daug kur internete G.Ilgūnas iškraipė-suklydo dėl, neva,  komjaunimo instruktoriumi mano paskyrimą net 1966 metais. Tokio absurdo ir būti negalėjo, nes aš 1966 m. sausio 05 d. buvau paimtas į sovietinę armiją ir iš jos grįžau tik 1968 m. pabaigoje. Matyt, per 20 metų autorius pamiršo, kad aš jam prisistačiau kaip iš armijos grįžęs ir tik, tik prieš savaitę pradėjęs dirbti komjaunime tik tam, kad atkurti KGB uždraustą Turistų klubą. Matyt, šokiravo tada KGB ir partijos komitetą, kad tik pradėjęs dirbti, iš karto pradėjau juo domėtis ir pas jį nuėjau, nors man įspėjo, kad jis yra "pavojingas sovietinei santvarkai", bet man tada atrodė absurdas. Įtariu, kad G. Ilgūnas tuos man "1966-tus metus" prilipdė ne iš galvos parašydamas. Jis dėl faktų buvo labai skurpulingas ir konkrečius metus nebūtų iš galvos rašęs. Net ir mašinraščio klaida negali būti, sumaišius skaičius "9" su "6-iais", nes jei tekste būtų norėjęs 1969 metus pabrėžti, jis būtų kitaip formulavęs tą sakinį, o rankraštyje klaidą būtų pastebėjęs, nes jis 1968 m. atliko garsiąją kelionę-ekspediciją J. Čerskio keliais. Ta klaida jam būtų akis badžiusi. Todėl darytina prielaidą, kad tuos neteisingus metus apie mane G. Ilgūnas nurašė nuo kokios manęs KGB sekimo ar kortelės, ar ataskaitos, Lubiankai skirtos, kuri  sąmoningai galėjo būt iškraipyta, tikslu nuslėpti mano "akiplėšiškumą", kad pas disidentą eiti išdrįsau visai "ne apšilęs", arba, norėjo nuslėpti savo KGB-istų neoperatyvumą, pražiūrėjus ir mane nepatikrintą praleidus prie ideologinio darbo. (Nors, šiaip, prieš įdarbinant CK mano "smegenis skanavo" ir nustatė, kad klausausi Vakarų radijo stotis ir todėl manęs nepaskyrė į Org skyriaus vedėjo postą, o į instruktoriaus pareigas nebūčiau ėjęs - taip mane apgavo.)  Bet teko aukotis dėl klubo, nes be jo Jonavoje negalima buvo sportuoti gamtoje - negalima buvo užsiiminėti Orientavimosi sportu, nes, kad dalyvauti Lietuvos čempionatuose, reikalingas buvo oficialus Turistų klubas. Juk Orientavimosi sportas Sovietų Sąjungoje buvo diskriminuojamas ir nelaikoma kaip rimta sporto šaka ir todėl vos nebuvo paskelbtas Maskvos olimpiados boikotas - TOK-o ГОСКОМСПОРТ-ui buvo nurodyta nediskriminuoti sporto šakų. Todėl ši sporto šaka tapo įteisinta tik 1978 m vidurvasaryje. Iki to laiko ji buvo numesta prie Turizmo tarybų ir Sporto komitetai už šią sporto šaką neatsakinėjo. Taip, kad aš pas G. Ilgūną tada atėjau ne "turistinėmis kelionėmis domėtis", kaip jis rašo, o konkrečiu klausimu dėl to klubo atkūrimo, ir kad jis per to klubo konferenciją pademonstruotų savo garsius kinofilmus apie  savo darytas ekspedicijas po Sibirą tremtin bei garsiausio Sibiro tyrinėtojo Jono Čerskio keliais. Tas filmas buvo susuktas profesionalioje 35 mm juostoje ir jį reikėjo demonstruoti su profesionaliu kinoprojektoriumi kino studijoje. Aišku, partijos Propagandos ir agitacijos skyrių  man tada teko apgauti, nes tada G. Ilgūnas buvo laikomas kaip "liaudies priešas" ir jau man buvo nurodyta atkūrinėti tą KGB uždraustą klubą taip, kad Jonavos visuomenė nesužinotų, kad Jonavoje yra nepageidaujamas ir "pavojingas" G. Ilgūnas. Todėl aš jo kino filmus Propagandos skyriuje užregistravau kaip kino žurnalus "Tarybų Lietuva", nurodęs jų numerį ir nutylėjęs-nuslėpęs jų turinį, kad po jais slypi, būtent, jonaviečio G.Ilgūno tų kino filmų ir autorystė ir jo vadovaujama ekspedicija. Todėl pradėjus rodyti tuos du kino žurnalus  MVPTM-34 (dabar ten Suaugusiųjų švietimo centras) aktų salėje šokiravau  sovietinį-partinį aktyvą; susirinkusį stebėti to klubo atkūrimo konferencijos. Kitą dieną man reikalavo rašyti pasiaiškinimą dėl tos apgavystės, bet aš atsisakiau, pabrėždamas, kad pagal konstituciją Jonava dar nėra atsiskyrusi nuo Lietuvos, nes šitas kino filmas buvo rodomas visai Lietuvai ir net per Lietuvos televiziją, o aprobuotas jis buvo net pačios Mokslų akademijos. Apie šitą kelionę dabar galite pasiklausyti Birutės Ilgūnienės pasakojimą.

     Aišku, po tokio akibrokšto iš to "iedeologinio darbo" buvau ne tik išdrėbtas kaip "musė iš raudonų barščių"; iš kart, atkūrus tą KGB uždraustąjį klubą, bet ir skaityklose buvo panaikinti Jonavos Balso numeriai, kuriuose aprašinėjau komjaunimo darbą, kiek kitokiu kampu žvelgdamas į jaunimo užimtumo, mokymosi, sportavimo-keliavimo bei krašto pažinimo problemas. Taigi, dabar Viešosios bibliotekos kraštotyros skyriuje už 1969 m. Jonavos Balso aplankale paskutinį laikraštį pamatysite  net rugsėjo 18 dienos. Tai diena, kai pradėjau dirbti komjaunimo komitete ir pradėjau straipsniais populiarinti turizmą to Turistų klubo atkūrimo tikslu, kaip buvau sutaręs, kai mane prikalbino dirbti. Tame paskutiniame numeryje ir yra mano straipsnis apie Azoto Jaunųjų specialistų tarybos (ją tada globojo a.a. Bronislovas Lubys, dar tada pats būdamas jaunu specialistu) vakaronę, kurios aprašymas tapo kaip mano programa tokią pačią Jaunųjų specialistų tarybą kurti ir rajoninę. Tačiau, paaiškėjo, kad tai "komunizmo griovimu" tapo šis mano sumanymas, nes buvo CK planas, kad komjaunimo sekretoriais pirminių organizacijų būtų renkami jauni komunistai ar kandidatai į partijos narius. Bet jie visi buvo tik su pradiniu išsilavinimu, nes jau tada prasidėjo komunizmo erozija, kai į partiją galima buvo prikalbinti tik bemokslius, kurie visai nemokėjo vadovauti organizacijoms ir net nenorėjo. Panašus vaizdas buvo ir su prievarta į komjaunimą gamybiniuose kolektyvuose, nes į jį buvo suvaromi ir sugundomi mokyklose dar paaugliais būdami, o gamybiniuose kolektyvuose, paprasčiausiai ne komjaunuoliais būdavo tik jam netinkami asmenys: ar dėl Patriotinių pažiūrų priešiški komunistinei okupacijai, ar  dėl žemo intelekto netinkami, nesugebėję mokyklose mokytis. Komunistės karvių melžėjos ar traktoristai-komunistai su pradiniais ar septynmečiais išsilavinimais net purtėsi savo partijos skiriamos naštos dėl savo menkų sugebėjimų. Išeitį iš aklavietės mačiau tik per Jaunųjų specialistų judėjimo išplėtimą, kuris vyko Azote. Tada mane jau tik ką miręs pirmojo knygnešio Jurgio Bielinio anūkas J.Bielinis-Beliakas ir pakalbino kurti Blaivybės draugiją, nes girtuokliavimas Jonavoje tada buvo labai klaikus. Žodžiu, jei norite mano straipsnelius pamatyti, teks nuvažiuoti į Mažvydo biblioteką, nes tik joje neišimti mano straipsniai, bet jonaviečiams tada jie buvo "kenksmingi" :) 

     Taigi, ir atkūrus Turistų klubą, KGB persekiojimai nesibaigė. Gediminas Ilgūnas savo knygoje cituoja spaudoje mano  prisiminimą, kaip jis buvo persekiojamas. Tada jau dabar a.a. Algis Gritėnas (vėliau tapęs melioratorių vadovu), kaip Orientavimosi sporto sekcijos vadovas tame atkurtame Turistų klube, labai pyko, kad KGB uždraudė G. Ilgūnui atvykti į sąskrydį Santakos miške prie Matelių rėvos. Ten mes norėjome išklausyti jo pasakojimą apie tą  jo vykdytą ekspediciją Kolymoje per Čerskio kalnagūbrį. Todėl per 20 metų tos komunistinės nesąmonės taip susikaupė, kad per jas ir pati sugriuvo Blogio imperija - jos griauti net nereikėjo.

Tačiau tos Blogio imperijos atplaišos trukdo žmonėms praregėti naująjį komunistinį reiškinį, persimetusį į kapitalistinį vystymąsi ir toliau tęsiantį marksistinį globalistinį kelią, kuriame "socializmas" buvo tik akių dūmimas, įvedus VERGOVINĮ valstybinį kapitalizmą Raudonojoje kruvinoje Rusijos imperijoje. Apie tai  akcentavo K. Markso ir F. Engelso asmeninis sekretorius Karlas Kautskis, smerkdamas nusikalstamo leninizmo apraišką veikale TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS. O jis kaip tik nuslėptas nuo Lietuvos gyventojų, apie jįjį lietuviškame internete tik aš užsimenu. O jame ir glūdi visų istorinių procesų suvokimo pagrindai. 

 
 

     Tų pagrindų analizei 1998 metais, kai  minėtas moksleivis Gediminas Sungaila rašė Istorijos kontrolinį darbą dėl Jonavos artėjančio 250-mečio, tada mes susirinkome paminėti Sąjūdžio 10-metį, nusifotografavę su išsaugota vėliava, kurią mano kolegos: 16 bėgikų, su kuriais treniruodavausi, 1989 m. Vasario 16-tąjai simboliškai 16 km prabėgo nuo Renesanso (atgimimo) laikų švietėjui Abraomui Kulviečiui obelisko, nešini tą vėliavą ir deglą su vilties ugnimi. Nuo jos su žvakelėmis susirinkusieji jonaviečiai į didžiausią mitingą, aikštę prie senosios pašto stoties paskandino dugiatūkstantinių žiburėlių šviesoje, pagerbdami atmintį tų, kurie gyvybes paaukojo vardan tos Vasario 16-tosios pagrindinės idėjos. Tam įvykiui pagerbti, kiekvieną Kovo 11-tąją vyksta tradicinis gausiausias Lietuvoje bėgimas, kurio labai tiksliai išmatuota 15 000 m įspūdinga trasa įtraukta į tarptautinių bėgimų sertifikatą.

 


     Nuotraukos kairėje laikančio vėliavą pirmojo knygnešio Jurgio Bielinio anūko Algirdo Jurgio Bielinio-Beliako jau neturime. Su juo atsisveikinome po LYČ-o Visuotino susirinkimo, kurio vaizdą pamatysite po minėtam atminti skyrelio. Ten jam promemorią pamatysite žurnalisto-menotyrininko Vidmanto Jankausko, kuris stovi šalia Jurgio su akiniais. Toliau šalia jo per vidurį ir šalia manęs nei G. Ilgūno, nei E. Simanavičiaus (Simanaičio) irgi jau nėra.


Iš dešinės kraštinis prie vėliavos  ir dabar spalvotoje G. Garmaus nuotraukos ištraukoje Stulginskio universitete kaip žurnalistas į Visuotiną LYČ-o susirinkimą atėjęs sociologijos mokslų daktaras ir Tautininkų sąjungos Jonavos skyriaus įkūrėjas Juozas ŠALČIUS.

 

   Pastarąjį labai gerai pažinojo mūsų LYČ-o skyriaus narė Ramutė Irbinskienė, kuri kaip specialistė ne tik dirbo jo vadovaujamame Automatizuoto valdymo (AVS) skyriuje, bet ir padėjo jam vystyti kultūrinę raišką - populiarinti meną ir knygų bičiulystę tarp techninių darbuotojų. Jonavos Sąjūdžio yra užuomazgų ir su LYČ-o idėjomis, jau vien dėl to, kad jomis domisi minėtas žurnalistas-leidėjas bei Sąjūdžio laikraščio "Taurosta" buvęs redaktorius  Juozas Šalčius, stebėjęs minėtą Visuotiną susirinkimą. Jo redaguojamame statybininkams skirtame laikraštėlyje visad galima būdavo skelbti tautinėmis idėjomis aktualius poleminius pastebėjimus, kurie būdavo nelabai pageidaujami sisteminėje Jonavos žiniasklaidoje. Teko pas jį publikuoti straipsnį "Viskam turi būt ribos", pabrėžiant, kad Lietuvoje turi būti ne vien į krepšinį žiūrimą - teko pabrėžti, kad ir individualios - Ciklinės sporto šakos yra, kaip Sveikos gyvensenos pagrindas KSS-SL programoje numatytoje.

 

    Taip, kad vėl tęsiu dėl mano kolegės Janinos Altaravičienės paminėjimo, jog aš ESU PAGYRŪNAS. Čia ji teisingai parašė, nes tai yra mano kredo, kad informuoti apie procesus, kuriame dalyvauji ir perduoti patirtį, jei ji tokia reikalinga. Manau, kad savęs paminėjimas reikalingas kaip autentiškumas proceso, kad skaitytojas matytų, kad rašau ne nurašydamas, o tai; ką mačiau savo akimis. Juolab, reikalinga įvykių žurnalistika, ypač, kokios nors veiklos populiarinime. Tai darė ir mano tėvas, populiarindamas motociklų bei automobilių sportą, jį aprašinėdamas, kuriame teisėjaudavo - organizuodavo varžybas. Tą patį ir aš darydavau įvairių veiklų populiarinimui. Todėl su apgailestavimu žiūriu į tuos "pedagogus", kurie slepia savo auklėtinių pasiekimus, visuomenei neinformuoja, ką jie yra pasiekę. Juk žurnalistai nepribėgios paskui kiekvieną įvykėlį - tų žurnalistų-korespondentų tiek nėra, kad aprėptų visas gyvenimo sritis.  O, be to ir tėvams-artimiesiems reikia žinoti, kokie pasiekimai jų vaikų pomėgiuose. Juose juk pažymiai į dienynus bei dienoraščius nerašomi, kaip tai daroma mokomajame procese. 

     Todėl nežinau, ką kolegė-pedagogė ponia Janina turėjo omenyje, kad net du kartus paminėjo, kad esu pagyrūnas , "pasipūtęs" ir net "neturiu nei sąžinės nei garbės"?.  Todėl esu priverstas paviešinti savo asmeninį susirašinėjimą su savo skyriaus "pirmininke" ir parodyti, kur pasigyriau. Ji man atsiuntė žymios dailininkės Sofijos Kanaverskytės parodos aprašymą.


Galite pasididinti.

     O aš jai tuo pačiu toje parodoje parodžiau dvi vėliavas vyskupo Motiejaus Valančiaus ir knygnešio Jurgio Bielinio, kurio knygnešystę rėmė tas vyskupas ir kurio anūkas vieną dieną prieš tos parodos paskelbimą tapo palaidotu. Aš tas vėliavas įdėjau į knygnešio anūkui atmintį puslapį ir parodžiau savo skyriaus apsiskelbusiai vadovei, pateikdamas jai to puslapio nuorodą. Negi sukilo jai pavydas, kad ir menu domiuosi?

     Juk šviesiosios atminties Jonavos Garbės pilietis Gediminas Ilgūnas, kurio knygą čia cituoju, tai, ką, jis irgi "pagyrūnas", rašantis apie Sąjūdį, kuriam vadovavo? "Pirmininkės" užsiplieskusiam pykčiui priežastį kaip tik galiu įtarti šį su ja susirašinėjimą, nes nesureagavo, nors apie knygnešio anūko laidotuves įdėjau į LYČ-ui skirtą puslapį. Toje jai nusiųstoje  nuorodoje žemiau tam knygnešio anūkui atminti yra ir tik įvykusio Stulginskio universitete LYČ-o visuotino susirinkimo skyrelis, apie kurį nuo manęs norėjo nuslėpti. To LYČ-o susirinkimo publikavimas ar tai blogai, kad skyriaus "pirmininkė" po dienos mane viešai išvadina "neturintį nei sąžinės nei garbės"? O, gal jai užkliuvo mano "pasigyrimas", kad tos parodos pristatyme dalyvavo mano bendramokslė skaitovė Virginija Kochanskytė? Juk ta paroda buvo ne šiaip eilinės dailininkės, o scenogafės, įnešusios savo didelį indėlį ir į teatro meną. 

 

      Visą tai analizuoju, nes asmeniškai mūsų skyriaus apsiskelbusios "pirmininkės" nei pažįstu nei su ja nebuvau niekad bendravęs ir net neminėjęs jai, kad ji mūsų nėra rinkta kaip "pirmininkė". Tai miniu dabar pirmą kartą. Tai ar ne galima įžvelgti jos ne kiek man asmeninį pyktį, o Juodųjų technologijų poveikį kažkokį, aršią net  priešišką politinę motyvaciją išreikštą? Negi jai reikia, kad pasitraukčiau iš LYČ-o ne bet kada, o Jonavos 270-mečiui artėjant? Mat apie Jonavos istorijos problemas buvau rašęs prieš 5-is metus laike 265-mečio. Tada laikraštyje "Naujienos" į Jonavos istoriją siūliau žvelgti plačiau, o F.b. komentaruose turėjau tam jubiliejui savivaldybės dideliais pinigais išleistą knygą iškritikuoti dėl jos  grubiausių klaidų -  siūliau ją išimti iš prekybos ir įstatyti pastebėtų klaidų sąrašą. Bet, deja, kaip tyčia, lyg, spec. struktūroms priklausantys nuolatiniai provokatoriai mane pradėjo terorizuoti-keršyti už KGB uždrausto Turistų klubo 1969 m. atkūrimą ir  ... (?) bei grasino man net mirtimi. (Galite nuorodoje "pasigrožėti" - iš bepročių ir ne tik jų galima sulaukti visko. Ir gali tai tik bepročiams nurašyti ... - tai tokie KGB-iniai metodai žinomi pasaulyje, nes tokiu metodu nužudytas jau minėtas mano pažįstamas Karelijos Liaudies fronto kūrėjas  S. Belozercevas, kuriam per Sausio įvykius skambinėjau.) Su juo ir su jo  įkurtuoju Karelijos Nacionaliniu frontu teko mums susipažinti ekspedicijoje Kalevalos epo užrašymo vietomis. Tam jų Nacionaliniam frontui pristatėme ekspedicijos tikslus:  ištirti komunizmo žalą karelų-lietuvių tautoms per atsilikimą su kaimyninės Suomijos išsivystymu. Juk, suomių, lietuvių ir karelų tautos  prieš 70 metų buvo apylygės ir kiek bolševizmas-komunizmas per 50 metų pakenkė lietuvių tautai, ją nuo Suomijos atmetęs milžiniška praraja, ir kiek per 70 metų pakenkė Karelijai; dar labiau atsilikusiai net nuo atsilikusios Lietuvos vien dėl to, kad karelai komunizmo išnaudoti buvo 20-čia metų daugiau nei lietuviai. Tai toks mūsų buvo tikslas, nes ekspediciją rengėme nuo tada tik atkurtos Lietuvių-Suomijos draugijos, kuri sovietmetyje buvo uždrausta.

Taip pat pristatėme numatomą mūsų kelionės maršrutą  Helsinkio vaistininko Eljaso Leonrato keliais, užrašant seniausią pasaulyje epą "Kalevala"; senesnį nei Homero įrašyta "Iljada ir Odisėja", nes šis epas atspindi ne vergovinės, o pirmykštės bendruomeninės santvarkos epochą ir, gal, net graikų mitaloginės Hiperborėjos civilizacijos, į kurią Apolonas skrisdavo, pasikinkęs gulbes, ir kurioje yra viena diena metuose, kur saulė niekad nenusileidžia. O ji kaip tik tai daro per Rasos šventes Šiaurės Karelijoje ir Kolos pusiasalyje, kur prašome pažvelgti į dešinę:


Galite visą Jonavos Balse skyrelį "Žygeivis" paskaityti
, kurį vėliau uždraudė, kaip "nacionalistinį" pavadinimą

     NUOTRAUKOJE matote Azoto įmonės vyriausių specialistų - vandens turistų-baidarininkų grupę su Bronislovu LUBIU Kolos pusiasalyje šalia Said ("Švento" pagal saamių kalbą) ežeriuko ant Ninčur (moteriškosios Krūties) kalno prie  legendinės graikų mitologijoje minimos Hiperborėjos šalies buvusios piramidės. Jųjų statytojai vėliau piramides mokė statyti Egipte - tai naujausia hipotezė. Už jų nugaros Lavozero (Lavjarv-o) ežeras, iš kuriuo jie  upeliais plaukė iki Baltosios jūros ir su tuo žygiu tapo 1972 m. Sovietų Sąjungos čempionais. Tuo maršrutu ir aš plaukiau, o po kelių dienų į ten juos išlydėjau. Apie tai daugiu galite paskaityti nusileidę į 9-tą temą: TOTALITARINIŲ RĖŽIMŲ OKULTISTINĖS  ŠAKNYS. Ten paskaitysite apie toje vietoje manomą įėjimą į Šambalos karalystę požemiuose į kurią prie to Saidjarvo ežero 1922 m. buvo organizuota ČK ekspedicija, kuria labai domėjosi Feliksas Edmundovičius Dzeržinskis, o vėliau ir vienas iš Holokausto iniciatorių Geinrichas Himleris, kurie tos Šambakos paieškas tęsė Himalajuose. Tos  Šambalos paieška buvo atliekama todėl, matyt, kad Kalevalos epe irgi yra požeminis pasaulis su įėjimu. Po tuos požemius buvo landžiojama 1922 m. Vėliau tos  ekspedicijos tyrinėtojai NKVD-istų tapo nužudyti.


O čia žemėlapis tos vietos, kur aukščiau nuotraukoje Azoto vyr specialistų grupė su Bronislovu Lubiu stovi ant Ninčurt (Krūties) kalno rago, kur apačioje į didelį Lavozero ežerą įteka upeliukas iš labai gražaus Saidozero - t.y., iš Švento ežero, kurio pakrantėse yra nuostabiausi dideli akmenys, vadinami irgi Saidais (šventais), taip, kaip prie Jonavos Šventoji upė. Ant to kalno ir aš buvau užbėgęs treniruotei kaip bėgikas, kai grupė vakarienę virė Kosjma rage. Jame girdėjosi labai sraunaus Švento (Said) upelio šniokštimas, kuris labai gerai naktį ramino nervų sistemą.
 

   Na, o mums prieš tą ekspediciją su S. Belozercevo įkurtu Nacionaliniu frontu pabendravus, kurio vadas buvo Petrozavodsko Pedagoginio instituto Filosofijos katedros dėstytoju,  ne bet kada, o labai svarbiuoju  1989 rugpjūčio pradžios momentu; maždaug 2-3 savaites prieš Baltijos kelią. - tų svarbių įvykių fone karelams pavyko nuo 1990 metų išreikalauti laikraštį savo nacionaline kalba, kurį pavadino OMA MUA (Gimtoji Žemė).  Jis pradėtas leisti karelų kalbos livikų dialektu. Tuo dialektu labai įdomiai rašosi lietuviškas mano vardas. Mat, 3-ims metams praėjus, tame laikraštyje buvo aprašyta mūsų ekspedicija. po jųjų Kraštą:


Galite pasididinti


Galima pasididinti

    

      Tai ekspedicijai vadovavo istorikas, kultūrologas ir politologas, Stulginskio universiteto docentas Romualdas Povilaitis. Jis mane įtraukė į Lietuvos-Suomijos draugijos atkūrimo veiklą, o šiuo metu vadovauja ir Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijai, o jo pavaduotoju yra KSS-SL Prezidiumo narys Pranas Kavaliauskas, kuris, beje, irgi Karelijoje yra dirbęs. Todėl mūsų Santalkai gali būt neblogos sąlygos vystyti Žmogaus teisių teorijos problemą. Aš kaip tik jąją nagrinėjau  žurnalo "Mokslas ir Gyvenimas" 1990 m. liepos mėnesio  7-tame numeryje, aprašęs šią ekspediciją straipsniu "Šiaurės Karelijos rūpesčiai". Tada jau buvo pusę metų, kaip buvome netekę  Blogio imperijoje Žmogaus teisių kovotojo-akademiko Andrejaus Sacharovo, apie kurio mokslinį palikimą kosmologijoje ir elementarių dalelių fizikoje aprašė profesorius Kazimieras Pyragas


 Ištrauka Jonavos Balse iš šios ekspedicijos  18-os dalių įspūdžių serialo BALTŲJŲ NAKTŲ TAMSA.


Galima perskaityti, pasididinus

Man asmeniškai teko tarnauti kariniame dalinys šalia paties slapčiausio pasaulyje Lavrentijaus Berijos sukurto miesto Arzamas-16, kuriame kaip tik  nuo 1950 m. A. Sacharovas; be jo sutikimo atsidūrė jame, priverstinai  kurdamas vandenilinę bombą. Ten jis ir išgarsėjo, pasiūlęs bombos naują konstrukciją su pavadinimu "Sacharavo tarpsluoksniai", kuri pirmą kartą pasaulyje buvo išbandyta 1953 m. rugpjūtyje kaip termobranduolinė bomba.
     Mūsų kariniui daliniui priklausė to svarbaus objekto apsauga. O tame karinio 71537 dalinio technikos poligone per naktinius kovinius budėjimus, vietoje miego dažnai tekdavo nueiti pas kolegas: Maskvos inteligentus "lakūnus", kurie nešiojo mėlynus antpečius (o mes juodus), nes jie organizuodavo radijo ryšius su naikintuvų lakūnais, kai radarais tekdavo aptarnauti jų skraidymų pratybas, vadinamas Užvedinėjimais. Su ta karine radijo ryšio aparatūra, niekam negirdint (su ausinėmis ir užsirakinę); pastoviai klausydavomės Užsienio-Vakarų radijo stočių (daugiausiai "Svoboda ar Bi-Bi-Si) laidas.

     Taigi,  baigiantis 3-jų metų karinei tarnybai ir besiklausant tas griežčiausiai draudžiamąsias Vakarų "propagandos" laidas, 1968 m. gegužyje ar birželyje teko išgirsti audringai komentuojant A. Sacharovo APMĄSTYMUS apie pasaulį, progresą ir Žmogaus teises «Размышления о прогрессе, мирном сосуществовании и интеллектуальной свободе». Už juos šis akademikas ir atsidūrė tremtyje - namų arešte Gorkyje (dabar Nižnij Norvgorod), kuriame teko ne kartą mums būti, nes ten buvo mūsų divizijos vadavietė, atsakinga už to slapto miesto Arzamas-16 apsaugą, kuriame ir buvo gaminamas A. Sacharovo sukurtas branduolinis ginklas. Taip, kad visoms politinėms partijoms ir ypač LYČ-ui labiausiai tinka šiuos pasaulinio lygio Nobelio premijos laureato A. Sacharovo apmąstymus kūrybiškai panaudoti politinėse programose.

     Pamenu, Azote minėtas a.a. Edmundas Simanaitis-Simanavičius politinės-kūrybinės informacijos pokalbyje, kurias viešas mėgdavo rengti, pradėjo kalbėti apie A. Sacharovo tremties Gorkyje problemą ir iškeltas jo iniciatyvas.
Susižvalgėme. Peržiūrėjome salę.


Galima pasididinti portretą
vieno iš jo sūnų tapyto, kurie irgi mano organizuotame žygyje Karelijos srauniomis upėmis plaukė, nes jų tėvelis buvo aktyvus atkurto Keliautojų (turistų) klubo patarėjas-mokytojas keliauti-pažinti.


Galima detaliai susipažinti su E. Simanaičio kūryba

      Mums parūpo: Ar tarp klausytojų nėra "aktyvistų"? Dabar, ne pamenu, ar buvo paskelbta "Perestroika"? Bet dėl A. Sacharavo tremties triukšmo pasaulyje buvo ne mažo - kas klausydavosi užsienio radijo - tie visi Edmundo klausėsi labai rimtai - nerimtų nedidelėje salėje net nebuvo. Stebėjomės tik jo drąsa. Aišku, jo rezistencinės ir politkalinio praeities tada nežinojome - apie tai tada girtis negalima buvo. Po kiek laiko sužinojome, kad A. Sacharovas jau ne tremtyje. Todėl galvoju, kad, ponas Edmundas, matyt, savo kalbą buvo suderinęs su direktoriumi B. Lubiu, o į partinę organizaciją, kaip man regis, atrodo inžinerinis personalas mažai kreipė dėmesio. Toks įspūdis, kad vyriausiems ITD darbuotojams M. Gorbačiovo veiksmai dėl A. Sacharovo jau buvo žinomi iš anksto. Juk sudėtingos technikos cheminės pramonės valdymui buvo skubiai reikalingos pertvarkos, kad nebūtų kliūčių  gamybiniuose susivienijimuose šeimininkais tapti ir patiems atsakyti už sudėtingą technologinį procesą.. Šį tarpsnį, manau, reikia tyrinėti tiems, kurie nusimano ne tik istorijoje-ekonomikoje, bet nutuokia ir technikoje, o, svarbiausia - technologijoje nusimano. Be šių žinių teisingų politinių veiksmų, sąlygojančių iš Vakarų lietuvaičių grįžimui, kaži, ar bus įmanoma ką nors gudraus sugalvoti? Juk burtų lazdelių nėra, o VOLIUNTARIZMO poststalininėje epochoje buvo gausu
     O E. Simanavičius-Simanaitis (prie Nepriklausomybės jis susilietuvino pavardę) kaip tik spaudoje yra daug prirašęs straipsnių apie ekonomikos problemas, griūvančioje "socializmo", tiksliau, Karlo Kautskio vadinto VERGOVINIO VALSTYBINIO KAPITALIZMO sąlygomis.

      Todėl tokio NUSIKALSTAMO LENINIZMO pasekmėms pabrėžti, metinėms po Baltijos kelio ir Nepriklausimos Lietuvos pusmečiui ekonominės blokados sąlygomis vilties suteikimui bei mokslų metų pradžiai moksleivių akiračiui praplėsti apie minėtos ekspedicijos 18-os dalių  serialą Jonavos Balse pavadinau "Baltųjų naktų tamsa":
 


Šį puslapį VISĄ galite perskaityti

 

     Politinė situacija Lietuvoje dar buvo ne aiški, kai stovėjo okupacinė sovietinė kariuomenė. Nors Sovietų Sąjungos gynybos ministras Dmitrijus Jazovas ir Politinio biuro narys  Jegoras Ligačiovas užtikrino, kad karinė jėga Lietuvoje nebus naudojama, bet jųjų tas "užtikrinimas" buvo paskelbtas per Melagių dieną - balandžio 01 d. ir kaip tik po savaitės balandžio 08 d. sovietų desantininkai Vilniuje bandė užgrobti Spaudos rūmus. To padaryt jiems neleido prie rūmų susirinkę žmonės. Dar po 5-ių dienų balandžio 13 d. M. Gorbačiovas ir TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas N. Ryžkovas paskelbė ultimatumą, kuriuo reikalavo per dvi dienas atšaukti priimtus įstatymus ir atstatyti kovo 10 d buvusią padėtį, dėl ko dar po 5-ių dienų balandžio 18 d. buvo paskelbta ekonominė blokada  Tokiomis sąlygomis darėme prieš metus vykdytos ekspedicijos apibendrinimus ir pradėjau rengti analitinį straipsnį, kurį daug kas siūlė atidėti - jo neskelbti. Įtikinėjo, kad redakcijos tokį straipsnį bijos skelbti. Bet nusprendžiau pasikliauti penkmečio ir Kovo 11-tosios magija - ne tik Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, bet ir Michailo Gorbačiovo SSKP (TSKP) generaliniu sekretoriumi prieš 5-is metus (1985 m.) irgi kovo 11-osios tapimo diena. Šios dvi dienos yra viena su kita susijusios ir antroji Kovo 11-toji priklausoma nuo pirmosios. Į tokius "atsitiktinus" "sutapimus" žiūriu su įtarimu, kaip ir į 1968-03-27 bandomojo naikintuvo Su-15, neva, "atsitiktinį" praskridimą  pro J. Gagarino mokomąjį lėktuvėlį tik 10-15 m atstumu, prieš tai atlikus pačius grubiausius; net  sveiku proto nesuvokiamus - tiesiog  chuliganiškus skrydžio taisyklių pažeidimus, kai tas naujasis naikintuvas turėjo galingiausią bortinį radarą, kad debesyse matytų kitus lėktuvus ir su jais nesusidurtų, o autopilotas sąveikoje su radaru jame buvęs ir tarnavo tam, kad labai tiksliai - net vieno metro tikslumu praskrietų, ko su rankiniu valdymu tokio tikslaus praskridimo negalima pasiekti.

2019 m. spalio 19 d. jau į Anapilį išėjusio kosmonauto Aleksejaus Leonovo sudaryta schema
, kaip bandomasis naikintuvas Su-15  (juodas), turėjęs skrieti ne žemiau 10,5 km aukštyje, neleistinai nusileido žemiau net net iki 450 m aukščio, o po to šovė į debesis ir praskrido pro raudoną J. Gagarino MiG-15 mokomąjį naikintuvą, kuriame jis laikė egzaminą, kad moka skraidyti ir tą pačią dieną turėjo jau be instruktoriaus vienas skrieti  su kitu vienviečiu MiG-17. Bet juodas chuliganas, praskridęs pro J. Gagariną tik 10-15 m atstume, su suspausto oro gūsiu J.Gagarino lėktuvą apvertė ir jis suktuku nuėjo žemyn ir trenkėsi į žemę. Jo pastovumas buvo mažas, nes jis po sparnais turėjo benzino pakabinamus bakus, kurių dėka  pastovumas prastesnis nei be jų ir jam išlyginti lėktuvo neužteko. Tik dabar išsiaiškinau, kad savo radaru J. Gagarino tik 4,2 km aukštyje ir virš 300 km atstume net negalėjau radaru savo matyt, nes MŪSŲ PLANETA NĖRA PLOKŠČIA. Matyt, generolai iš Maskvos to nežinojo, nes mane apkaltino J. Gagariną pametus". Pagal planetos kreivumo matavimą su kompiuteriu, nustačiau, kad galėjau matyt skrendantį tik ne žemiau kaip 9,5 km aukštyje. Taigi AŠ FIKSAVAU ŽUDIKĄ, nes fiksavau jo nerealų apie 1700 km/val. greitį kaip naujos kartos bandomąjį naikintuvą, kurio J.Gagarinas su senučiu naikintuvėliu MiG-15 tokio greičio negalėjo pasiekti, nes jo max. greitis tik 1070 km/val. Tai rašau tam, kad žinotumėte, jog komunistinei sistemai žmogaus gyvybė yra niekis - politiniais tikslais gali nužudyti ir nusipelniusį žmogų, kad visuomenės dėmesį nukreipti nuo politinių problemų ar ...  Toks "atsitiktinas" susidūrimas neįmanomas, nes oro erdvė nėra kelių sankryža, juolab, žudikas ten neturėjo būti.

      Su tokiais pat "atsitiktinumais" mūsų žiniasklaida labai mėgsta žaisti ir mulkinti visuomenę.


Žiūrėkite į Margaritos nuostabos žvilgsnį - pasididinkite

 Kad ir alfa.lt apie "paslaptingą" Michailo. Gorbačiovo ir Margarit Tečer 1984 m. gruodžio 16 d. susitikimą, kai dar būdamas tik eiliniu CK biuro nariu, susiginčijo, kad pro apsauginius policininkus praeis ir pateks į Premjerės būstinės vidų. Tą jis ir sėkmingai atliko. O sekretoriato darbuotojai be jokio protokolo ne tik nustebę priėmė, bet ir D. Britanijos vadovę iškvietė į vestibiulį susitikimui su keistuoliu. Iš jos žvilgsnio, neva, į ne lauktą svečią, tikrai, žvilgsnis įdomus - su nuostaba persmelkiantis, o šalia darbuotojas stovintis, o ne sėdintis, byloja apie netikėtą situaciją.

        Bet, ši 2014 m. publikacija klaidina dėl po 30 m. to susitikimo "išslaptinimo", kai aš tada nieko nežinojau apie jokį M. Gorbačiovą, bet žinojau, kad kažkoks buvo pas ją labai perspektyvus į vadovus ir įdomus. Man tai sakė vienas politologas, kai pas jį konsultavausi prieš egzaminus. Apie tokį keistą vizitą Vakarų medios turėjo jau stebėtis sensacija ir kitokiu "homusu-sovietikusu".
      Atsivertus daugiau publikacijų, pasirodo, išslaptintas tik pokalbio turinys. Paaiškėjo, kad jis su j jau buvo susipažinęs per Andropovo laidotuves, kuris kaip tik prieš mirtį pageidavo Michailo, kaip įpėdinio. Bet ...

       Taip, kad, pasitikėdamas dvejomis Kovo 11-tųjų datomis, atsidūriau Mokslo ir Gyvenimo redakcijoje. Pamačiau, kad redaktorius Juozas BALDAUSKAS (jau dabar Anapilyje) patenkintas - nėra jokios pas jį baimės, kad pirmą kartą žurnalo istorijoje rašau apie fino ugro tautelių KOMUNISTINĮ ETNOCIDĄ, ypač, ingermanlandiečių.

        Svarbiausia, pasakų šalį aprašiau, kai žuvys plaukioja po mišką ir stovinčiuose medžiuose gyvena. O, už tų medžių viršūnių užsikabinusi motorinė valtis, nuo inercijos į ežerą išmetą vairuotoją ir viena po ežerą pradeda blaškytis su kaukiančiu varikliu, kaip vaiduoklė.

O kairėje Kalevalos pušis nudžiuvusi  prieš 31 metus, prie kurios aklas dainius su kantele Helsinkio vaistininkui Eljasui Leonrotui 1835 m. įgiedojo runas nuo tūkstantmečių glūdumos.

Bet Kalevalos ekspediciją siūlau pratęsti, nuvažiuojant į Vyborgo Monrepo parką, kuriame epo pagrindinio herojaus Vainemaeineno skulptūros istorija žiūrovui kvėpavimą stabdys. O prie Vuoksos (ten vykdavo baidarių slalomo varžybos) ir paslaptingiausios olos, kuriuose prieš tūkstančius metų buvo Sampos legendinė geležies liejyklą, kuri lydė paslaptingos technologijos nerūdijančią super tvirtą geležį - jos lydimo receptai liko užšifruoti senovinių rūnų melodijose ir žodžiuose. Žiūrint pasakiškus parko ir jo apylinkių vaizdus bei klausantys istorinių tyrinėjimų pasakojimo virtuozo Michailo Dovženko, gausite nuostabiausią dvasinio akiračio praplėtimą.

  Taip pat tame Vyborgo Monrepo parke nuostabiausios uolos  yra panašios į dirbtinius megalitus su stačiais tašymo kampais, kurių gamtoje nebūna. Panašu, kad tie sudėti megalitai sudaro įspūdį, kad buvo  kokia vandeniline bomba susprogdintas įrenginys - sunkūs megalitai išmėtyti. Koncentruotai su muzika trumpai galima   pažiūrėti ir paskaityti su nuotraukomis.

Pasidinti

Taigi siūlau - tai Lauchi galinga burtininkė, o Lauchi yra jauna mergina, gyvenant miške ir saugant gyvenimo Medį. O senė Lauchi yra neigiamas personažas, siunčianti ligas į Kalevalos šalį. Ji pavagia Saulę it Mėnulį. Lauchi  skaitosi Pochijolos žemės šeimininkė - tai uolėtoji Pochijola, epe vaizdojama tolimoji-atšiaurioji šalis, kurioje daug ledo,  ir iškyla sniego kalnai. Įėjimą į Pochjolą saugo vilkas, meška ir gyvatė. Reik manyti, kad tai Kolos pusiasalio Lavozero tundros ir Chibinų kalnai. Kaip tyčia Lauchi  geležinkelio stotis yra Šiaurės Karelijos pakraštyje, nuo kurios ir pradėjome ekspediciją.

    Šiame Lauchi miestelyje mums atsakingoji už kraštotyrą pasakojo, kad miškuose dar ir dabar atrandami nepalaidotų sovietinių kariškių griaučiai su ginklu rankose nuo karo su suomiais.

       Kiek piečiau nuo Lauchi geležinkelio stoties apie 7-9 km viename prie ežerų 1978 metais balandžio 20 d įvyko Pietų Korėjos keleivinio lėktuvo Boeng 707-321B katastrofa, nusileidus ant Korpi ežero ledo, kuris buvo pašautas to paties sovietinio naikintuvo Su-15, kuris dalyvavo ne tik nužudant J.Gagariną, bet ir kitą P. Korėjos lainerį prie Sachalino salos pašovė ir nužudė visus jame skridusius keleivius. Todėl šis Su-15 naikintuvas pasaulyje tapo pavadintu BOENGŲ ŽUDIKU, arba, tiesiog, ŽUDIKU. Ir šiuo pavadinimu dabar Rusijos Gynybos ministerija didžiuojasi, kad šis naikintuvas gavo labai "šlovingą" pavadinimą.
     Šio apšaudyto keleivinio lėktuvo metu žuvo du keleiviai. Vienas žuvo iš karto nuo paleistos raketos skeveldros į galvą, o kitas nukraujavo ir mirė Kemi miesto ligoninėje. Medicininė pagalba suteikta 13-kai keleivių ir iš jų 2-iems nuo skeveldrų sužeidimų.

    Kai vidurnaktį tas laineris nusileido ant ledo, tai salone buvo labai daug kraujo, nes kai laineris tapo apšaudytu, tai praradus hermetiškumą apie 10 km aukštyje, krentant slėgiui, dėl vidinio organizmo viduje didelio slėgio, žmonių kraujas trykšta per akis, burną, kvėpavimo ir kitus organus. Gerai, kad lakūnai sugebėjo labai staigiai sumažinti aukštį, staigiai nerdami žemyn ir taip išgelbėdami visų gyvybes Ciniška, kad sovietų naikintuvų lakūnai tampa keleivių žudikais, nors priskrenda prie jų ir mato, kad laineris su langais ir salone didelė gausa keleivių. Po Ochotsko jūroje numušimo priimta Vašingtono konvencija; draudžianti numušinėti civilinius lėktuvus, nors jie pasiklysta dėl techninių orientacijos automatikos sutrikimų ir nukrypsta nuo tarptautinių trasų. Todėl ir nebuvo nužudytas jaunuolis Matias  Rustas, kuris šalia Raudonosios aikštės nusileido. O prie Lauchi ant Korpi ežero ledo nutūpimo pavyzdys rodo, kad dabar Amsterdame Hagos teismas dėl MH17 maršruto visų skridusių 298 Donbase nužudymo dėka Rusijos manippuliacijų eina į aklavietę, kuris nagrinėja nesąmoningą "naikintuvu numušimo" galimybę, kuri visiškai negalima, nes raketos "Oras-oras" klasės dideliems laineriams yra kaip "uodo įkandimas" milžinui, ir nuo tokios mažos raketėlės laineris ore į gabalus nesubyrėtų, o būtų nusileidęs į kokį nors kukurūzų lauką. Todėl darytina visoms politinėms jėgoms išvadą, kad būtinas visuomenės švietimas dėl šiuolaikiškiausių ginklų, kurių, pav, Lietuva neturi zenitinių galingų raketų ir todėl nėra ekspertų, mokančių visuomenei raštingai paaiškinti ir vykdomos melo technologijos, sėkmingai apgaunant pasaulio visuomenę, kuri nenori domėtis ginklų galimybėmis. To dar žmonijos vystymosi istorijoje tokių dalykų nebuvo, kad apie ginklus žmonės neturėtų nei supratimo, nei noro domėtis.

Parodau, kaip teko užbaigti straipsnį apie ekspediciją žurnale Mokslas ir Gyvenimas, pabrėžiant griūvančios Blogio imperijos kolonijinės politikos vedimą atskirų tautelių atžvilgiu ir Sergejaus Belozercevo susikirtimą su Michailu Gorbačiovu, nežinojusiu, kad Karelija buvo 16-toji sovietinė respublika. Kai tą straipsnį užbaiginėjau, tai nesitikėjau, kad šios artimos suomių tautelės Naciomalinio atgimimo žadintojas po 23-ių metų bus vis tik nužudytas su antruoju pasikėsinimu, kur pirmasis į jį laimingo atsitiktinumo dėka pavyko 23-oems metams pratęsti savo gyvybę.

     D ė m e s i o - Lietuvai ir jos piliečiams ! ! ! Vykdomas kažkoks politinis informacijos apribojimas, SLEPIANT NUŽUDYTĄ KOVOTOJĄ už Lietuvos Nepriklausomybės išsaugojimą, dėl ko jis ir prarado gyvybę Juk Karelijos nacionalinio atgimimo žadintojas Sergejus Belozercevas buvo nužudytosios Galinos Staravoitovos ne tik mokslo, bet ir politikos kolega. O, būtent, Galina buvo garsi etnoprichologė, kuri tautybių ypatumus nagrinėjo irgi per panašias ekspedicijas, kaip mūsų Karelijoje. S. Belozercevas kaip tik Kremliaus Aukščiausioje Taryboje per Sausio įvykius vadovavo komisijai: tiriančios sovietinės armijos nusikaltimus, atliktus Latvijoje ir Lietuvoje. Todėl aš jam ir skambinėjau ir paskutinį kartą paskambinau  Sausio 13-tosios naktį televizijos užėmimo metu, duodamas paklausyti Eglės Bučelytės paskutinius žodžius.

   Aš tada Sergejų iš miegų prikėliau ir jis man pasakė, kad jau rengiasi ir veiks per naktį. O ryte Kremliaus aikštėje jau buvo manifestacija Lietuvai palaikyti - spauda rašė, kad OMON-as išvaikyti negalėjo, nes priekyje ėjo AT deputatai su ženkleliais. O sausio 20 d. Maniežo aikštėje šalia Raudonosios aikštės buvo perpildyta rekordiniu žmonių skaičiumi, palaikiusiu Laisvę Lietuvai.

Prie šios manifestacijos organizavimo prisidėjo ir tik ką Raudondvaryje palaidotas pirmojo knygnešio anūkas Jurgis Bielinis-Bieliakas, kuris dalyvavo Maskvos socialdemokratų susirinkime dėl tos manifestacijos organizavimo - jis jame kalbėjo ir apie visą tai paliko labai svarbius istorijai prisiminimus, įrodančius, kad smurtą per Sausio įvykius smerkė pažangioji Rusijos, UkraJinos ir Baltarusijos visuomenė

Tikriausiai, tos manifestacijos Maniežo aikštėje galėjo būti pagrindiniu organizatoriumi, nes tai buvo socialdemokratų iniciatyva, o S. Belozercevas buvo Rusijos socialdemokratų asociacijos vadovu.

Be to,  S. BELOZERCEVO DĖKA BUVO NUGALĖTAS   Г К Ч П   R u g  p j ū č i o  PUČAS, nes jis per visas Visasąjungines televizijas (vakarinių žinių laidas) pakėlė klausimą, kad į Maskvą iš vakaro važiuoja tankai. Todėl demokratinės jėgos  (taikūs piliečiai) parengė priemones tankams sustabdyti -į vikšrus sukišdami vamzdžius-blukius ir taip tankistus perimdami į demonstrantų pusę. (Kitą dieną aš pats skambinau Jonavos rajono KGB  vadovui Mažuoliui Vladimirui, Broniaus ir paklausiau, "kaip jaučiasi?", kai į Farosą išskrenda pučo organizatoriai)  

Taigi, Sergejus Belozercevas po pučo kaltino M. Gorbačiovą prisidėjus organizuoti pučą. Todėl jis atsidūrė ant geležinkelio bėgių ir per jį turėjo pervažiuoti traukinys. Bet, netyčia geležinkeliečiai pamatė ir spėjo jo kūną nutraukti nuo bėgių prieš pat traukiniui atvažiuojant. Tai įvyko Kazanės geležinkelio stoties platformose.

Sugriuvus Sovietų Sąjungai, S. Belozercevas nesibalotiravo - tapo Ingušijos prezidento Auševo patarėju, aprašė politines žmogžudystes knygoje MIRTIES MECHANIKA ir dėstė universitete kažkokiame Maskvos. Antrą kartą į jį pasikėsinimas įvykdytas Maskvos priemiestyje Koroliove Kijeve Maidano įvykių išvakarėse. Labai panašu, kad tai prevencija, kad Krymo "referendumo" pavyzdžiu nevyktų kiti referendumai Kurilų salose, Kaliningrade ir Karelijoje, nuo kurios jis buvo rinktas ir joje, tikrai, žmonės pavydi kaimynams suomiams. Tai savo akimis matėme ekspedicijoje. 

BAIGIAMASIS ŽODIS

Vėl grįžtų prie Lietuvos centro. Siūlyčiau pažvelgti dėl pačios Jonavos istorijos nuo milijonmečių iki tūkstantmečių glūdumos, kaip Jonavos apylinkės atrodė prieš 515 milijonų metų (paleozojaus eroje) ir kaip kito iki šių dienų - visą tai buvau 250-mečiui pristatęs tam jubiliejui išleistame ir mano bei mano auklėtinių sudaryto žemėlapio kitoje pusėje.


Galite atsiversti visą detalų didesnės raiškos
su pakitusiu šifru kompiuteryje.

 Na, o dabar 270-mečiui  galima būtų pristatyti keliasdešimt kart tikslesnį - tobulesnį žemėlapį, sudarytą pagal šiuolaikiškiausią iš kosmoso ir aerofoto infroraudonais spinduliais reljefo skanavimo technologiją, kurio dar niekas niekur tokio nepristatinėjo. Jį galima buvo papuošti LYČ-o emblema.

Galite visą atsiversti žemėlapį ir centre, kur yra Jonavos LYČ-o skyriaus laikina "būstinė", pamatysite įmontuotą nuotrauką iš kosmoso, pagal kurią, kaip pagal šabloną papildoma žemėlapio situacija. Ružavas reljefas turi būti pakeistas rudu ir detaliai viskas papildyta vaizdu iš kosmoso bei išvaikščiojus, viską koreguojant. Tai milžiniškas darbas. Bet, panašu, kad per mūsų  "pirmininkės" skyriaus iš LYČ-o į KSS-SL performavimo ignoravimą ir to ignoravimo įrodymą, sugaišta per daug laiko, dėl ko šis žemėlapis iki rugpjūčio 08 d. tikrai jau nebus baigtas. Dar būtų galima verstis per galvą nebaigtą žemėlapį paskelbti kaip idėją tokio žemėlapio sudarymo metodo. Bet tam turi LYČ-o Jonavos skyrius pavirsti į KSS-SL skyrių, nes dabar pastarojo narė yra tik "pirmininkė", kurios mes LYČ-ininkai nerinkome.  Juk per šventę kartu su buvusios Pensininkų partijos Jonavos skyriaus nariais, kurių kelis kart, ar net kelioliką kartų yra daugiau, nei mūsų LYČ-ininkų, galima būtų su LYČ-o marškinėliais išeiti į šventę ir kiekvienam nariui, sutikus savo pažįstamus, pašnekinti į KSS-SL narius ar dėl paramos paprašyti. Toks vaikščiojimas su LYČ-o atributika mieste gali sukelti sujudimą - dėmesio atkreipimą. Juk ir dalinti galima būtų kokias nors atmintines toje šventėje. Juolab, ta šventė bus ne koncentruota, o išsklaidyta pagal karantino rekomendacijas. Todėl tam reikalui ne 3-jų - 4-ių, o keliolikos bent narių reiktų su tais marškinėliais vaikščioti.

Tai tuo ir užbaigiu savo ne trumpą dėstymą su tikslu, kad vis tik būtų  "pirmininkės" atsitokėta.

 
 

2020-08-20

 

    M i e l i e j i , prieš išvykdamas su dviračiu į ekspediciją ir į Baltijos kelią, kurio iniciatoriumi buvo Arvydas Juozaitis, išvykstu su LYČ-o vėliavėle. Todėl pateikiu šias mintis:

   AČIŪ, kad Arvydas Juozaitis pasveikino Baltarusijos Koordinacinę tarybą. Šios Koordinacinės tarybos vienas iš lyderiu tapo buvęs žymus diplomatas ir buvęs Kultūros ministras (Gudijoje LDK pilių restauracijos iniciatorius) Pavelas Latyško, kurio dabar vadovaujamas garsus Kupala teatras paskelbė streiką.

   Bet, kaip ne liūdna, daug mano pensijinio amžiaus bendraamžių - politinių bendraminčių per sovietinius stereotipus keistai yra nusiteikę prolukašenkiškai, arba yra pasigavę jo skleidžiamus pačius šlykščiausius melus vien tik todėl, kad mūsų žiniasklaida labai prastai informuoja apie mūsų kaimyninę šalį - bendrą nuo LDK laikų broliškąją Tautą, kuri savo mentalitetu, pasirodo netikėtai labai aukštu.

       Kadangi po tą šalį dvi ekspedicijas su dviračiu rengiau, todėl tęsiu NUSIKALSTAMO LENINIZMO temą soc. tinkle Facebook, kuriame rasite daug pritrenkiančios informacijos, kaip MH17 maršruto NUMUŠTAS laineris susijęs su dabartine padėtimi Baltarusijoje HOLISTIŠKAI per Sinerginį ryšį, nes to lainerio numušimo pagrindinis kaltinamasis Igoris Girkinas (Strelkovas) Andrejui Karaulovui išpranašavo, kad Baltarusijoje vyks toks patas "maidanas". Bet, deja, jis vyksta žymiai civilizuočiau. Todėl dabar A. Karaulovas I.Girkiną klausinėja, ar V. Putinas įves kariuomenę į Baltarusiją - galite išklausyti šio nusikaltėlio samprotavimus.  DIKTATORIUS PRASITARĖ apie tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje. Įdėmiai išklausykite ką Lukašenka pasakė Ksenijai Sobčiak 1:27:30 įrašo dalyje, kurioje jis prasitarė, kad rinkimuose ką norės, tą ir padarys. Apie rinkimų falsifikacijas dar porą-trejetą minučių atgal atsukite - nuo čia ir yra atsakymas, kas dabar Baltarusijoje įvyko - kaip nužudytas protestuotojas. Už pastarąją nuorodą mane F.b. Janina Krasauskienė užblokavo, nes su tuo įrašu įrodžiau, kad nužudytasis rankoje jokios "granatos" neturėjo ir nieko jis nemetė, o po šūvio iš krūtinės  jam kraujas pasipylė ir iš kart krito negyvas. Žodžiu- mane užblokavo, kad toliau galėtų skleisti melą apie nužudytojo "granatą ir susisprogdinimą". Panašiai besielgiančių grupėje "A.Juozaitis tiesiogiai" ir benešiojančių LYČ-o ženkliukus.  

    Kad šitaip psichika neveiktų Aleksandro Grigorjevičiaus Lukašenkos naudai, siūlau išklausyti garsiausio pasaulyje pašnekovo Dmitrijaus Gordono krteipimąsi į Baltarusijos žmones ir į patį Lukašenką, su kuriuo jis prieš pat rinkimus pravedė viešą visam pasauliui 2,5 val. apimties pokalbį,. Kad suprasti įvykius Baltarusijoje, reikia jos diktatoriaus A. Lukašenko suvokti mąstymo-kalbėjimo metodą - todėl būtina išklausyti jo priešrinkiminę kalbą, kurioje daug kur jis prasitarė, kaip visad, koks jis iš tikrųjų yra ir kokį pamatė gudų Tauta.

   Bet, deja, su kai kuriais "Santalka Lietuvai" Prezidiumo ir Tarybos nariais aš nesutariu ir net, panašu, susipykau, kad, neva, "reikia žiūrėti tik Lietuvą ir nematyti, kas darosi pas mūsų kaimynus". Tai debilizmas ir daugiau nieko, ignoruojant Holizmo principą, nes Lietuva nėra uždarame inde, ji neturi Berlyno sienos ir pasaulį pagaliau, reikia suvokti pagal Aristotelio Metafizikoje išsakytą idėją.

   Todėl prie reklaminio klipo parašiau savo pastabas, pabrėždamas 1988 m. vasarą Nerimi Ekologinio žygio 4-tos stovyklos Guldėnų-Svilonių miškelyje iškeltos gudų Tautinės dvispalvės vėliavos faktą. Primenu, kad tada, po Santakoje pasakytos ugningos Sauliaus Griciaus kalbos, praėjus nekuriam laikui, jis "nusižudo", nors jame jokios depresijos nemačiau, kai su juo bendravau. Lygiai taip pat panašiai, kaip ir Pranciškus Šliužas,  "nusižudo" ir Baltarusijos prezidento rinkimų protokolą atsisakęs pasirašyti  Volkovysko istorinio muziejaus direktorius Konstantinas Andrejevičius Šišmakovas, apie kurį 90% pranešimų, kad jo kūnas rastas "upėje", "Nemune", bet, yra pranešimų, kad jį rado pasikorusį Nemune, arba šalia Nemuno; t.y. miesto su tokiu pat upės pavadinimu, dėl ko žiniasklaidoje atsirado masiniai netikslumai. Matant jo portretą su kalašnikovo automatu per karinę priesaiką, neatmestina galimybė, kad jis galėjo būti ištikimas Lukašenkai ir dėl rinkimų falsifikacijų galėjo "pasirinkti" tokią išeitį, bet tai labai neįtikinama. Reikia daugiau aplinkybių žinoti, nes tokių "savižudybių" labai apstu, kai "nusižudo" labai svarbūs liudininkai. (Turėjau ir aš tokių grasinimų net viešų).

   O kaip Vitebske, laimėjus rinkimus Ciekanovskajai, savivaldybės direktorius įsakė perrašyti protokolą - slaptame audioįraše girdisi, kai komisijos narės, per prievartą falsifikuodamos rinkimų protokolą, jo klausia ar jis "ramiai miega?" ir "kaip reiks mokiniams į akis pažiūrėti?". Juk rinkiminės apylinkės mokyklose ir mokytojai tose komisijose dirbo, o čia pat bus ir Rugsėjo 1-oji.

     Nuėjus į Baltarusijos prezidento rinkiminės komisijos tinklalapį, aš nesugebėjau surasti visų rinkiminių apylinkių suvestinės-protokolo, analogiško, kaip Lietuvoje buvo. Bet aš jį radau rinkimų Anomalijų temoje, kuris, stebuklingai su visa tema man išnyko ne tik iš mano kompiuterio, bet ir nerandu jau internete. Keistai, kad kompiuteris mano nebuvo perkrautas - labai panašu, kad man asmeniškai tą protokolą panaikino. Mat, aš jame mačiau, kad bendroje sumoje laimėjusi buvo Cichonocska, nors daug kur rinkiminėse apylinkėse buvo analogiškai Vitebsko falsifikuojama. Kad buvo falsifikuojama, plika akimi matosi anomalijos, kaip Minske vienoje apylinkėje nežymiai Ciechanovska laimėjusi, o kitoje triuškinančiai laimi Lukašenka. Atsiprašau, bet tame pačiame mieste tokių anomalijų būti negali. Kad triuškinančiai užsienyje Cichanovska laimėjusi buvo, tai stebėtis nereikia. Pavyzdžiui Niujorke už Lukašenką balsavo tik koks vienas procento. Bet, kad šis nors ir falsifikuotų kai kurių apylinkių protokolas su nežymiu Ciechanovskojos laimėjimu slepiamas ir nerodomi rezultatai, tai ir skelbiamas diktatoriaus "80% laimėjimas" - tai jau panašu, kad prasideda IŠPROTĖJIMO AGONIJA, kuri panaši pas kai kuriuos Santalkos Prezidiumo narius, kuriuos nenoriu vardinti, kurie reikalauja rinkimų falsifikacijos įrodymo - jo net nemato.

    Žodžiu, išprotėjimus prieš rinkimus į Seimą būtina matyti. Pavyzdžiui, nors iš didelės pagarbos profesoriui Vytautui Landsbergiui, bet jam LRT laidoje pasirodė "per mažai aukų" mūsų broliškoje kaimyninėje šalyje ir pradėjo kritikuoti Cichanovską, kad ji "virkauja" dėl žuvusiųjų. Ar tai ne atviras PROVOKACINIS kišimasis ir ar profesorius ne pagal KGB užsakymą paklaikusiomis akimis bando prakišti mintį, kad per Sausio 13-tąją "savi į savus šaudė"? 

    .