Lietuva yra ČIA

     
 

Pasididinti labai
Motinos dienos išvakrėse į Rumšiškių senąjį miestelį, kuris buvo Kauno marių dugne, susirinkta prisiminti Baltijos kelią, apie kurį buvo prisiminta

 

Vaidilos kalba apie Perkūną ir mūsų KŪNĄ, įsikūnijusias mintis bei šventosios ugnies šviesą-švietimą-šviesuomenę bei tikėjimo sėkme svarbą. Visas apeigų, kalbų ir tautinių linksmybių įrašai:

Apeigos šventąjai Ugnelei  -"Žemenėle, Žemynėl būk linksma".,. Sveikinimo laišką žinys perskaito apie Baltijos kelio tąsą ..., Arvydas Juozaitis apie kelią nuo medžio viršūnių, kamienu iki protėvių šaknų ... ir ... Nuo sutartinės ...

Apsilankykite vėliau - bus žymiai papildyta

                                                                                                                                                                                                          
 
 
 
 
 

 

 
 
 
   

LIETUVA YRA ČIA - ieškoti kitur jos nereikia. Todėl Motinos dienos išvakarėse sėdau ant dviračio ir susukau pedalus į ten, kur visa Lietuva kaip ant delno Rumšiškių miške. Pamenu, prieš 50 metų kraštotyrinį žygį atlikdamas, buvau užėjęs į tą vietą, kur sutikau būsimo muziejaus kūrėją, triūsiančio prie sodybos projekto. Pamenu ir vaikystę, kai mano tėvas dar Stalino laikais buvo Latvijos prieškariniame Buities muziejuje - sunku buvo patikėti tada, kad ir sovietinė Lietuva turės tokį muziejų. Vėjas buvo į katą, todėl pedalus sukau kaip per varžybas išsikraudamas "ANT IŠGYVENIMO"; taip, kaip pagal kunigo veikalą ŽMONĖS IR ŽVĖRYS Dievų miške (tame pačiame, kur ir Balys Sruoga aprašė), kai iš 46-ių svarbiausiųjų Lietuvos inteligentų, tarp kurių buvo tik neseniai VANDALO SUDAUŽYTAS Jonas Noreika (Generolas Vėtra), po metų išgyveno tik 25 Štuthofo mirties stovyklos kaliniai, kurie tapo netikėtai "Garbės kaliniais", kai dėl jųjų likimį jų žmonos-tėvai-artimieji  ir draugai bei visa Lietuvos visuomenė užvertė Reicho kanceliariją klausimais. Todėl "rašytoja-tyrinėtoja" Rūta Vanagaitė paskleidė Generolui Vėtrai "Garbės kalinio" statusą, kaip "nuopelną naciams".

Tą "nuopelną", manau patikėjo ir mano F.b. draugas Audrius Nakas, taip, kaip ir įtikėjusi buvusi mano draugė - Jono Noreikos anūkė Silvia Foti, kuriai daug rašiau, bet kai konkrečiai angliškai parašiau, visai tos kalbos nemokėdamas, tai iš kart mane išdraugino ir josios profilis slaptasis - niekam neprieinamas, kad niekas nematytų, kas ją kvailina.

Tai tokios Juodosios technologijos Prezidento rinkimų kampanijos metu, tam, kad sistemos kandidatai laimėtų - dėl to VANDALAS ir pasistengė VANDALIZMĄ atlikti, kad S.Skvernelio ir I.Šimonytės kailį gelbėti, kaip A.Kubiliaus statytinę, kuris su S.Skverneliu grubiai pažeisdamas Lietuvos pasirašytą konvenciją, draudžiančią vaikus pradanginėti be žinios - tai atliko su 220 policininkų armija, kai, jei "mokintas-tvirkintas" vaikas buvo, tai galima buvo tik psichologų pagalba, kad vaikas ne tik prasitartų, bet ir pasigirtų apie "repeticijas", jei jam pažadėsi karjerą Hulivude, prieš tai žaidimukus pažaidus apie artistus.  Tada vaikas būtų viską išpasakojęs ir jo pasakojimus įrašius, taip, kaip tėvas rašė - mergaitė savo mamą būtų už rankos išsivedusi. Bet, manau, dabartinei visuomenei tai suprasti neįmanoma, kai dar neseniai buvo baudžiava ir tik su rykštėmis mūsų seneliai buvo auklėjami, kurie buvo baudžiauninkai, o ne dvarininkai-bajorai ar inteligentai.

Todėl VANDALAS ir atliko VANDALIZMĄ, nes jis per Jungtines Tautas dėl tos mergaitės turėjo nuo kovo 19 d. iki balandžio 08 d. parašyti išsamesnį paaiškinimą, nes Jungtinės Tautos susidomėjo šia mergaite pradanginta. Todėl pas vandalą atsiranda Efraimo Zurofo antrininkas Dovydas Kacas ir jau VANDALAS PAMIRŠTA MERGAITĘ, ir vietoje balandžio 08 d. atsakymo Jungtinėms Tautoms  - BALANDŽIO 08 d. ATLIEKA VANDALIZMĄ, už kurį paimami dokumentai ir pasižadėjimas neišvykti, o kažkokiu "stebuklu" jį įleidžia į lėktuvą, nors jo portretas visai Lietuvai žinomas, kaip vandalo, ir ramiausiai išskrenda į Izraelį, o po to Austrijoje pasiprašo politinio prieglobsčio. O po to vyksta jo "teismo" spektaklis - nuteisiamas 50-čiai parų. Ar tai ne mūsų Lietuvos visuomenės kvailinimas rinkimų išvakarėse?

 

Todėl į Rumšiškių miestelį įdardėjau su dviračiu pervargęs visai ne šventinėje nuotaikoje. Gerai, kad aikštėj susikabinę kaip Baltijos kelyje, tautinių giesmių harmonija pakėlė nuotaiką, pradėjau filmuoti. Juk ir Arvydo Juozaičio veikalą "Tėvynės tuštėjimo metas" galiu pratęsti- komentuoti - todėl savo tinklalapyje, kuro nuorodą -http://kazlusporto.puslapiai.lt/gyvenimas/index.htm  čia pateikiu. Mat, Arvydui papasakojau apie Krelijoje atliktą mūsų ekspediciją Kalevalos epo užrašymo vietomis Baltijos kelio laike, kai ten mes susipažinome su filosofu Sergejumi Belozercevu (jo tėvas taip pat filosofas aklas, kurį Brežnevo klika negalėjo nuteisti už jo paskaitas skaitomas, nes jis buvo aklas), kuris tapo Karelijos nacionalinio atgimimo lyderiu ir buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą.  Apie jį minėjau žurnale Mokslas ir Gyvenimas po metų nuo Baltijos kelio. Joje jis vadovavo komisijai, kuri tyrė Latvijoje ir Lietuvoje sovietinės armijos nusikaltimus Sausio įvykių metu. Aš jam pastoviai skambinėdavau ir paskutinį kartą paskambinau Sausio 13-tosios naktį. Jo ir kitų demokratų dėka Raudonojoje aikštėje įvyko manifestacija Lietuvai palaikyti. Toliau S.Belozercevas demaskuoja į Maskvą traukiamus tankus - apie tai per televiziją visasąjunginę aš pats savo akimis mačiau jo sukeltą triukšmą, o ryte pagal TASS-o pranešimą, sužinojome kad Rugpjūčio ГКЧП pučas įvyko, kuris pralaimėjo, būtent, dėka S. Belozercevo sukelto triukšmo, kai demokratinės jėgos pasirengė tam pasirengė, ir DEMONSTRANTAI Į TANKŲ VIKŠRUS SUKIŠO STRYPUS IR TAIP SUSTABDĖ TANKUS - tankistus perėmė į demonstrantų pusę.  Todėl S. Belozercevas Kazanės geležinkelio stotyje atsidūrė at bėgių be sąmonės, traukiniui atvažiuojant. Tada geležinkeliečiai pastebėjo ir jį nutraukė.

Bet, deja, Maidano Kijeve išvakarėse S. BELOZERCEVAS NUŽUDOMAS, Koroliovo Maskvos priemiestyje. Toks vaizdas, kad tai prevencija, kad Krymo "referendumo" pavyzdžiui, nesusigalvotų niekas analogiškų referendumų tikrų Kurilų salose, Kaliningrade ir Karelijoje, iš kurios ir buvo rinktas velionis į AT. Beje, jis buvo žymios etnopsichologės nužudytosios Galinos Starovoitovos mokslo bei politikos kolega. O apie ją ir Arvydas Juozaitis mini tame "Lietuvos tuštėjimo metų" veikalo 50 psl. straipsnelyje apie Anatolijų Sobčiaką.

 

Arvydas paminėjo ir apie J.Gagariną, kai aš jo esu ne tik nužudymo liudininkas, bet ir atlikau studijas, kurias, prašome žemiau mano F.b. sienoje studijuoti.

 

Taigi, šią savo Įžvalgą-STUDIJĄ DAR IŠPLĖSIU pagal A.Juozaičio minėtą veikalą

 

O dabar šios temos pirmajame komentare ir jo Atsakymuose sudėsiu video įrašus iš nuostabios šventės Rumšiškėse: 

 

 Už "padorią diskusiją", atsisakius ignoruoti istoriją, gali būti ir sankcijos -taip mane užblokavo Algirdas Makauskas, kai įrodžiau, kad A.Brazauskas, atidavęs katedrą tikintiesiems per Sąjūdžio suvažiavimą, gavo didžiausią populiarumą.

 

 

 

Dėl ATbėgelių prie Žemaitės paminklo

 

Laiškas dėl SAMBŪRIO

 

.  Čia  VĖLIAU galima bus peržiūrėti peržiūrėti videoįrašus kurie bus aprašyti:  1 .... 2.   .. 3. ...4. ... 5. ...6. ...7. ... 8. ,,, 9.,,, 10..... 11. ... 12. ... 13. ...14. ... 15. ...