|
Už jūsų ir mūsų laisvę Minskas Jurgis Bielinis, LSDS tarybos narys
1991m. kovo pradžioje Minske vyko baltarusių socialdemokratų partijos suvažiavimas. Iš LSDP buvo deleguotas vienas draugas rusiška pavarde. Aš vėl važiavau savo iniciatyva. Šį kartą nesivežiau nei vaizdajuosčių, nei nuotraukų. Žinojau, kad jie turi pakankamai žinių apie Sausio įvykius, tačiau spaudos pasiėmiau užtektinai. Suvažiavime dalyvavo Šuškevičius, Pozniakas, salėje daugybė delegatų iš visos Baltarusijos. Nemaža salė buvo sausakimša. Per pertrauką išėjęs į vestibiulį, žmonių apsuptyje pastebėjau kažką aiškinantį pagyvenusį inteligentišką vyriškį. Susidomėjau. Prisiartinau prie stalo, nukrauto žemėlapiais, visokiais dokumentais. Žmogus, baksnodamas lazdele į pakabintą žemėlapį, nurodydamas surašymo skaičius, surašymo metus, aiškina, kokiose vietovėse pagal surašymo duomenis, pagal kokią tautybes sudėtį būta gyventojų, nurodydavo jų skaičių, procentus. Pagal tuos duomenis lietuvių ten gyventa labai mažai, kad Vilnius yra senas Baltarusijos miestas, kad Baltarusija tęsiasi iki Kauno, toliau Lietuva, Žemaitija... Girdėdamas akivaizdų melą, pradėjau su juo ginčytis. Pateikiau savo argumentų, kad upių, ežerų, gyvenviečių pavadinimai lietuviški, kunigaikščių vardai lietuviški. Nei dabar, nei anksčiau baltarusiai, lenkai, rusai savęs, savo vaikų lietuviškais vardais nevadino. Į tai lektorius atsakė, kad mūsų kunigaikščiai buvo baltarusių samdiniai... Lektorius oriai pasisakė esąs vieno Maskvos universiteto matematikos profesorius. Mums besikalbant, priėjo nepažįstamas žmogus. Man pasirodė keista, kai jis švaria rusų kalbą ėmė ginti lietuviškas pozicijas. Dabar mes jau dviese jį rėmėme prie sienos. Būrys žmonių klausėsi mūsų diskusijos, tačiau į mūsų ginčą nesikišo. Pasitraukus nuo lektoriaus, nepažįstamasis su manimi prašneko lietuviškai. Susipažįstame Jonas Laurinavičius. Minsko vietinio laikraščio žurnalistas. Taigi lektorius iš Maskvos stengėsi įtikinti žmones, kad Lietuva prasideda tik nuo Kauno. Beklausant profesoriaus, susidarė įspūdis, kad jis važinėja po tokius suvažiavimus, jog parengtų žmones kitiems įvykiams, ir ieško talkininkų. Lietuva bėga iš Maskvos glėbio, o štai jis vėl stengiamasi apjungti, kaip buvo mėginta padaryti 19171920 m., ir tai buvo sumanęs Leninas, o vykdęs Kapsukas, Angarietis. Sukūrė bendrą Lietuvos ir Baltarusijos bolševikų partiją. Dabar siekiama gudus sukurstyti prieš lietuvius, kad gudai pareikštų teritorines pretenzijas. Tomis mintimis pasidalijau ir su žurnalistu Jonu Laurinavičiumi. Tariuosi su savo draugu iš LSDP, Lietuvos rusu, kad Gudijos socialdemokratų steigiamasis suvažiavimas paremtų Lietuvos siekius savo rezoliucija. Draugas atsisako. Pasiguodžiu naujam pažįstamui Jonui Laurinavičiui. Jis sutinka ir parengia dokumentą baltarusių kalba. Gavęs kalbėti, primenu mūsų bendrą istoriją: kovas, sukilimo vadus: Sierakauską, Kalinauską, kraujo jūroje paskandintą Kijevo Radą, to paties likimo Minską ir planus susigrąžinti Lietuvą... Priminiau vestibiulyje profesorių iš Maskvos..., kuris ruošia mus sukiršinti. Per pertrauką turėjau daug asmeninių pokalbių. Iš atstovų gavau kvietimų apsilankyti jų rajonuose. Susipažįstu su jaunu, aukšto rango karininku. Nenoriu dabar nurodyti jo pavardes, bet atmetus galūnę vič būtų grynai lietuviška pavardė Kadkus.. Jis ir pats panašus į lietuvį. Su juo pasikeitėm adresais, telefonais. Su Jonu Laurinavičiumi buvom tokios pat nuomonės, kad Rusija per Gudiją gali kelti pavojų. Ir jeigu tie įvykiai toliau plėsis, reikia kuo skubiau pranešti Lietuvos Vyriausybei. Grįžtu į Vilnių, vėl Kauno radijas ir televizija. Juozas Kundrotas paruošia radijo reportažą, Raimundas Yla televizijos, kad mes rėmėme baltarusių, o baltarusių socialdemokratų suvažiavimas rėme Lietuvos siekius, o iš Maskvos eina negeros žinios. Jos emisarai ruošia provokacijas. Jau gerai sulapojus medžiams, skambina Jonas Laurinavičius: girdi, Minsko spauda plačiai rašo, kad Lietuvos žemės prasideda nuo Kauno. Išleista nauja Baltarusijos istorija, kurioje tas pats teigiama... Reikia perspėti Lietuvos Vyriausybę. Atvažiuok, Jonai, pasakiau J.Laurinavičiui. Joną sutinku prie Katedros. Vedu pas Vytautą Landsbergį. Jo nėra. Vedu pas Zigmą Vaišvilą. To taip pat nėra. Kur toliau vesti? Pas kariškius, kurie įsikūrė Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Su Vidrinsku ir Vaitkaičiu jau anksčiau buvau pažįstamas. Juos supažindinu su Jonu. Pakviečiami kiti štabo žmonės. Jonas Laurinavičius rodo atsivežtus laikraščius, straipsnius, kuriuose reiškiamos pretenzijos Lietuvai, taip pat Baltarusijos istoriją, kurioje pretenzijoms į Lietuvą paskirtas visas skyrius: čia teigiama, kad Lietuva prasideda už Kauno... Aiški provokacija... Laikraščius Jonas palieka kariškiams, o visą Baltarusijos istorijos skyrių mūsų kariškiai nusikopijuoja. Nežinau, koks tolesnis mūsų žinių iš Gudijos likimas. Maniau, Jonas labai tiktų būti Minske ambasados darbuotoju. Rašau LSDP nariui Voldemarui Katkui, užsienio reikalų ministro pavaduotojui, su kuriuo buvau pažįstamas, nes kartu pargrįždavom iš Vilniaus LSDP tarybos posėdžių traukiniu į Kauną, kad geresnio ambasados darbuotojo Minske už jį nerasite... Jokio atsakymo negavau... Gal per mažai užsispyręs buvau... Vėliau Jonas Laurinavičius išsikeitė savo butą Minske į butą Vilniuje, norėjo, kad dukra mokytųsi lietuvių mokykloje, o jis per Lietuvos radiją baltarusių kalba vedė laidas. Dažnai pasiskambindavom, bet susitikti laiko nebuvo... Kur jis, nežinau. Gailiuosi, kad per silpnai paveikiau baltarusių ambasados darbuotojus. Netrukus sulaukiau skambučio ir iš karininko su gražia lietuviškos pavardės šaknimi. Jis nori gauti savo kariams batus, tokius, kokius jau nešioja mūsų kareiviai... Aš vėl nuvykau į štabą pas Vidrinską, Vaitkaitį... Tie sutinka skirti ar pakeisti į ką nors porą šimtų porų batų...... Dabar jau susitariu su karininku iš Minsko susitikti prie Katedros... Nusivedu į štabą... sandėris įvyko. Įpusėjus 1991 m. vasarai, vėl skambina baltarusis karininkas. Jis nori užmegzti ryšius su Lietuvoje tarnaujančiais baltarusių karininkais, prašo tarpininkauti. Siūlau atvažiuoti, o toliau pagalvosime, ką veikti. Vėl Kauno radijas ir televizija. Juozas Kundrotas parengė radijo reportažą, Raimondas Yla telereportažą. Gal koks baltarusių karininkas išgirs, pamatys ir pats ieškos ryšio su laisva Baltarusija. Prisimenu pažįstamą lietuvę vaistininkę iš Ruklos vaistinės. Jos vaistinei montavau aparatus, gaudavau deficitinių vaistų. Kartą su ja įsikalbėjus, ji prasitarė, kad jeigu sovietų armija išeis iš Lietuvos, jos vyras baltarusis karininkas demobilizuosis ir pasiliks Lietuvoje. Iš jos kalbos jaučiu, kad jų šeima nebuvo sovietiškai patriotiška. Nutariau pasinaudoti vaistininkės ryšiais. Karininkas pageidavo aplankyti muziejų. Pasiūliau nueiti į Žmuidzinavičiaus Velnių muziejų, tačiau karininkas pageidavo pamatyti M. K.Čiurlionio muziejų. Svečio noras man įstatymas. Nueiname į M. K.Čiurlionio muziejų. Su malonumu jis apžiūri M.K.Čiurlionio paveikslus. Išeinant iš salės, laiptų aikštelėje kabėjo paties M.K.Čiurlionio autoportretas. Karininkas man pasirodė toks panašus į M. K.Čiurlionį, kad praeidamas pro mielas pagyvenusias muziejaus darbuotojas, jas užkalbinau: Sakykite, ar šitas karininkas nepanašus į mūsų Čiurlionį? Labai panašus, patvirtino darbuotojos. Vėliau pats karininkas man aiškino, kad iš savo protėvių girdėjęs, jog jie kilę iš Lietuvos. Jis buvo labai patenkintas susitikęs su M.K.Čiurlioniu, seniai apie tai svajojęs. Keliaudamas po Baltarusiją, Ukrainą, esu sutikęs žmonių kaip vandens lašai panašių į mano pažįstamus lietuvius, o pradėjus klausinėti, prisimindavo senelių pasakojimus apie savo lietuvišką kilmę. Karininkui primenu turįs ryšių Rukloje: vaistininkę, kurios vyras baltarusis karininkas. Pažadu išsiaiškinti, ar įmanoma bus užmegzti ryšius. Nežinau, kaip jiems toliau klojosi, bet tarp jų ryšius užmezgiau. Aš pats buvau nuvažiavęs pas jį į Minską. Tikėjausi Lietuvai gauti reikalingų daiktų ginklų... Gal jis negalėjo jais padėti. Lietuva tvirtėjo, iš jos į Sąjungą atpūstos sėklos sparčiai dygo. Sąjungos tautos ėjo Lietuvos pramintu keliu.
(Bus daugiau)
|
||