3 Lvovas

                                    Už jūsų ir mūsų laisvę                  

    Jurgis Bielinis, LSDS  narys   

Charkove sutik­tas žurnalistas iš Lvovo primygtinai kvietė mane atva­žiuoti. 1991 m. vasario viduryje, apsirūpinęs laikraščiais „Kaunasskije vesti“, Vil­niaus „Soglasije“, rusiška „Respublika“, dar kruvinosios Sausio 13-osios nuotraukomis, Kauno radijuje ir televizijoje įsirašęs vaizdajuostes, penktadienio pavakarę iš Jonavos traukiniu Talinas–Lvovas išvažiavau. Kelionėje nepatyriau jokių netikėtumų

 Lvovo geležinkelio stotyje pastebėjau būrelį sportiškai apsirengusių vaikinų ir mer­ginų su slidėmis.  Visi jie dėvi baltas megztas kepuraites, kurias puošia trijų spalvų – geltonos, žalios, raudonos – įmegztos juostelės. Gal mūsų lietuvaičiai atvažiavo į Karpatus slidinėti? Įsiklausau į jų kalbą – ukrainietiška. Gal atsitiktinai jie tas spalvas įsimezgė? Kalbinu vieną jaunuolį, giriu jo kepuraitę, pasisakau atvažiavęs iš Lietuvos. Klausiu, ar žino, kokios tautos vėliavos spalvos jų kepurai­tėse. Žino, kaip nežinoti. Jie taip pat girdėjo, kas vyko Sausio 13-ąją Vilniuje. Mane apsupo visas studentų būrys. Sveikina, linki mums pergalės ir patys jos siekia. Duodu jiems po keletą laikraščių numerių. Iš jų jie daugiau sužinos, kas Lietuvo­je vyksta. Jie man išaiškina, kaip rasti „Rucho“ būstinę.

Į Lvovą ne kartą buvau tarnybos reikalais važiavęs, po Vakarų Ukrainą kaip turistas važinėjau,  Karpatų kalnus pėsčiųjų takais perėjau. Žitomire kariuomenė­je tarnavau. Dainingas kraštas. Jis kažkada priklausė Lietuvos didžiajai kunigaikštystei. Mūsų kunigaikščiai į čia atitekindavo savo dukras, sūnūs atjodavo užkuriuosna. Bet Žygimanto Augusto laikais LDK bajorams pagal lenkų diktuojamas sąlygas nesijungiant j uniją ir demonstratyviai palikus Liublino suvažiavimą, Žygimantas Augustas supyko, dar pakurstytas lenkų šlėktų, vienu savo karališku brūkštelėji­mu Ukrainos, gudų žemes priskyrė Lenkijai. Lietuviai kariavo su Livonijos ordinu ir neišdrį­so peštis su lenkais. Toks buvo paskutinio Gediminaičio paskutinis „nuopelnas“ Lietuvai.

Susirandu Lvovo sąjūdžio „Rucho“ būs­tinę. Ukrainos jaunimo štabe labai domisi mūsų įvykiais. Ukrainiečiai labai radikalūs, ginkluojasi. Pyškins, vys rusus iš Ukrainos. Mėginu juos raminti. Aiškinu mūsų taktiką: neprovokuoti ginkluotų susirėmimų. Rusams to ir tereikia: užgrius tankais, o ginkluotis reikia ateičiai. Palieku jiems laikraščių, nuotraukų.

Susirandu „suaugusiųjų“ „Rucho“ būstinę. Čia dar duodu dalį savo laikraščių. Kaune pasiimant „Kaunasskij vestnik“ laikraščių, redaktorė skundėsi bloga finansine padėtimi ir prašė už juos kiek negaila mokėti, todėl  ir aš „Rucho“ darbuotojos to paties paprašiau. Galvojau, gal kiek kompensuosiu savo išlaidas, nes važiavau savo lėšomis. Tačiau ant tų laikraščių buvo stambiomis raidėmis užrašyta: „Nemokamai“. „Rucho“ darbuotoja mane sugėdino važiavus uždirbinėti. Aiškinuosi.  Maskvoje gautų „Pertvarkos“ žinyno telefono numeriu bandau užmėgsti ryšį su Lvovo socialdemokratais. Nesėkmingai. Tai stengėsi padaryti ir „Rucho“ aktyvistė bei manę globoti ėmęsis vietinio laikraščio žur­nalistas.

 Laikas jau vėlus. Mane globojęs žurnalistas veda jam žinomomis gatvelėmis į jam pažįstamą viešbutį. Miesto gatvelėse suversto sniego krūvos. Man atrodo, kad vedlys tyčia mane vedžioja aplinkinėmis gatvelėmis, kad papasakotų apie miesto įžymybes, nutiktas žinomas istorijas. Prie bažnyčių, cerkvių, rūmų stabte­li, dar aplink pavedžioja ir aiškina: kas, kada, kam statė. Kokie įsimintini įvykiai čia yra vykę, rodo buvusias unitų bažnyčias, kurias dabar tikin­tieji nori atsiimti. Pasako: „Rytoj, sekmadienį, Lvove įvyks srities Respublikonų partijos suvažiavimas.“ Jeigu noriu, galiu ten nueiti. Aiškina, kaip surasti. Sutinku. Savo So­cialdemokratų partijos nesuradau, pasiklau­sysiu, ką kalba respublikonai. Pagaliau vedlys atvedė prie senoviškai atrodančio namo – viešbučio. Iš žurnalisto pokalbio su administratore supratau, kad jie seni pažįstami. Atliekamos visos tokiam atvejui reikalingos procedūros. Jiedu mane palydi į mano miegamąjį ir palinki saldžių sapnų. Už rūpestį manimi jam dovanoju vieną vaizdo kasetę.

  Štai aš ir vėl nepažįstamų žmonių malonėje. Tačiau ar jie man svetimi? Ne... Ar buvo kada svetimi? Būdavo, kai apsišaukėliai vadai supjudydavo vieną tautą su kita... Klojuos patalą. Panorau žvilgtelėti pro langą. Matyti vaizdas į uždarą senų pastatų kiemą Lvovo senamiestyje. Švysteli  mintis, ar laimingai iššokčiau iš to antro aukšto, kurį galima prilyginti dabartinių statybų trečiam aukštui. Tikriausiai šį namą statydinosi ir gyveno koks nors bajoras iš Žečpospolitos, gal ir iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, o gal  žydas pirklys. Stengiausi daugiau negalvoti ir užmigti. Pavyko, nes atsibudau žvalus. Ir išskubėjau ieškoti Respublikonų partijos suvažiavimo adreso. Beeidamas užtikau valgyklėlę – pora bandelių ir butelis kefyro buvo visai smagūs pusryčiai.

Į suvažiavimą susirinko daugybė delegatų, kaip ir mū­sų krašte kad būdavo: išdėstyta ukrainiečių spauda, atribu­tika, heraldika. Susipažįstu su vadais, atiduodu jiems paskutinę atsivežtą spaudą, paskutines nuotraukas. Žmonės graibsto laikraščius, do­misi nuotraukomis.

Dar  kartą paskambinu mane Charkove į Lvovą kvietusiam žurnalistui ir pranešu, kur esu. 

Mano žvilgsnis užkliūva už nuotraukos, ant kurios užrašyta Chmaros pavardė. Tai žmo­gus, matytas gatvėje su raiščiu ant kaktos ir megafonu rankose. Jis man primena mūsų gaivalingąjį Vytautą Šustauską. Apie šį žmogų jau buvau girdėjęs per Lietuvos radiją. Jis buvo Kijeve suimtas, sumuštas ir uždarytas į kalėjimą. To­kia buvo provokacija prie metro stoties.

Pirmininkas mane pristato suvažiavimui, gaunu ir pakalbėti.

Kalbėjau, kad mes siekiame bendrų tikslų. Pasakojau apie įvykius prie bokšto, kad budėdamas prie savo parlamento sutikau ukrainiečių, rusų, lenkų, vokiečių, kad mes visi norime pabėgti iš SSSR. Vytautas Lands­bergis (jo pavardę visi susirinkusieji žinojo) dažnai aiškindavo ir ragindavo neprovokuoti sovietų kariuomenės. Taip pavykdavo išvengti kruvinų susirėmimų, išskyrus žudynes prie televizijos bokšto. Paminėjau pirmus patirtus įspūdžius susitinkant su radikaliais Lvovo jaunuoliais, kurie žada pyškinti rusus ir vyti juos iš Ukrainos. Paprašiau, kad juos prižiūrėtų, nes jie per daug įsiaudrinę. Priminiau, kaip mūsų ir jų žmonės, ieškodami geresnio pragyvenimo dabartiniame ir praėjusiame amžiuje, emigruodavo į Amerikas... Taip ir rusai, ieškodami geresnio gyvenimo, vyko į Lietuvą, Ukrainą... Dabar reikia jiems leisti čia įsigytą nuosavybę pelningai parduoti ir tegul „s Bogom“ važiuoja savan kraštan... ir be jų pragyvensim ir prasigyvensim. Taip pas mus daroma, o nusikaltėlius, kolonizatorius reikia vyti, teisti.  „ Ne visi rusai yra niekšai, ne visi niekšai – rusai“. 

Dabar pas mus nei karas, nei taika, veikia tik Kauno televizija, radijas.

Priminiau mūsų bendrą istoriją. Paprašiau, kad respublikonai baigiamojoje rezo­liucijoje paremtų mūsų siekius... Tą jie geranoriškai padarė... To aš visur siekiau.

Per pertrauką priėjo būrys žmonių asme­niškai pakalbėti. Atsirado tarnavusiųjų Jona­voje, Rukloje. Klausinėjo, kaip dabar atrodo Jonava, Rukla, kas ten dabar.

Vienas pasiskundė, kad kalėjęs lageryje, o ten geriausias jo draugas buvęs lietuvis.

Paprašiau pasakyti jo pavardę. Išgirdau ir savo ausimis netikiu –  „Zigmas Laugalaitis“. Prašau pakartoti. Pakartoja... Juk šis žmogus iš mano Didvyrių kaimo, Raudondvario valsčiaus, kuris netoli Kauno... Praėjusiais metais su juo buvau susitikęs, kal­bėjomės jo tetos Laugalaitytės – Valatkevičienės kieme, ji gyvena kaimynystėje netoli mano namų. Štai kaip galima atsitiktinai šieno kupetoje rasti adatą.

Mano pašnekovas ir tiki, ir netiki. Skun­džiasi, kad lageris atėmęs sveikatą. Pasižadu draugams vėl padėti susitikti. Užsirašau jo pa­vardę, adresą. O jis mane, kaip geriausią giminaitį, kviečiasi į svečius, į kažkokią Lvovo srities vietovę. Štai vėl vienas mūsų bendro gyvenimo liudijimas.

Ateina mano laukiamas televizijos žurna­listas. Atiduodu jam vaizdajuostę. Jis kviečia į televiziją, kur demonstruotų vaizdajuostę vaka­re po žinių, o  aš komentuočiau. Geras pasiūlymas, didžiulę kaladę durnių bolševikams įvaryčiau... Gaila, bet reikia važiuoti namo. Iš darbo išmes, jau ir taip daug po mitingus bindzinėju.                      Be nuotykių grįžtu traukiniu pirmadienio pavakarę į Jonavą. Antradienio vakare skubu į Kauno radiją ir televiziją, kur Juozas Kundrotas vėl mano pasa­kojimus įrašo į magnetofono juostelę... Raimondas Yla tą patį įrašo į vaizdajuostę. Ir vienas, ir kitas dar tą patį vakarą įrašus paleidžia į eterį. Aiškinau Lietuvai, kad ir Ukraina eina mūsų keliu, vienijasi bendroje kovoje ir palaiko mus...

Vėlai vakare smagus grįžtu namo į Jonavą. O žmona praneša, kad skambino kažkoks Laugalaitis, davė telefoną  ir prašė tuo numeriu paskambinti.

Jam skambinu. Zigmas Laugalaitis pats negirdėjo radijo. Girdėjęs draugas. Tas užra­šęs telefoną. Aiškinu, kaip atsitiktinai suti­kau Lvove jo lagerio draugą. Sutarėme vė­liau susitikti.

Laugalaitis jam rašė du kartus laišką, bet atsakymo negavo. Aš parašiau – atsakymo ne­gavau. Gal ukrainietis pamanė, kad kokia pro­vokacija – toks atsitiktinumas – adata šieno kupetoje? Jis skundėsi sveikata... Po metų ar kitų išgirdau, kad miręs ir Lietuvos partizanas Zigmas Laugalaitis, lageryje turėjęs geriausią draugą partizaną iš Ukrainos.

Rusijos valdžios viršūnės dvejojo. Aiškiai matėm žlungančią Sąjungą: jie po senovei nesugebėjo valdyti, liaudis po senovei nenorėjo klausyti. Lietuvai skelbė blokadą.

Lietuvos kairieji taip pat abejojo, skelbė, ragino, įrodinėjo, kad reikia eiti žingsnis po žingsnio, nedera skubėti.

Dešinieji skelbė: „Viskas arba nieko“, „Pa­budome ir kelkimės, kalkim geležį, kol ji karš­ta. Gali negreit kita proga pasitaikyti...“

Pačioje Sąjungoje viskas virė, kunkuliavo. Plėtėsi „laisvoji zona“. „Gana, reikia keisti tvarką!“ 

Bus daugiau.