.

2                      Už Jūsų ir Mūsų Laisvę                     

                                               2       Charkovas   tt

  Jurgis Bielinis LSDS narys

          Po Sausio 13 -tosios žudynių su Maskvos socialdemokratais pasikalbėdavau telefonu , pasiųsdavau spaudos. O po Jų šimto tūkstantinio   Lietuvai pagelbėti Maniežo aikštėje surengto mitingo  [tokie mitingai vyko visoje Sąjungoje]  iš Jų gaunu laišką. Jame būtinai prašo Sausio 27 atvažiuoti į Charkovą, į ten įvykstantį ''Sąjungos demokratinių jėgų forumą''. Prašė atvežti apie Sausio įvykius spaudos.

          Rusijos demokratų ir mūsų sie­kiai sutapo.Kaip nepasinaudoti tokiu kvietimu ir bolševikų glėbin neįvarytini  kaladę durnių [taip sakydavo senelis  sėkmingai išplatinęs maišą knygų]  Pasinaudojus sausio įvykiais Vilniuje, Rygoje, Tali­ne- nusimesti bolševikų diktatū­ros jungą. Mums būtinai reikėjo, kad  informacija apie patirtą smurtą, neteisybes kuo plačiau pasklistų Sąjungoje.

         Dabar, kai niekas nebe grąsino šaudyti ir nebešaudė LSDP partijos vadovybė į Charkovą pasiuntė „Lietuvos žinių“ redaktorių Algirdą Abromaitį ir tą patį Madelinską, kuris protokolavo mano LSDP Taryboje reikalavimą; '' Kad prasidedant kariniai  agresijai, vieniems mokant vakarų tautų kalbas važiuoti į vakarus, kiti, kurie moka rusų,  kalbą važiuoti pagalbos ieškoti į Maskvą, likusieji ima vėliavas, plakatus ir eina ant barikadų“. Nebegresiant karinei agresijai LSDP vadai vėl pasirodė viešumoje. Mane peleniaus jie, kad nepadaryčiau jiems gėdos nesiuntė. Nu­tariau važiuoti, be jų palaiminimo, savo lėšomis, nes taip būtų elgėsi mano protėviai, tėvai. Ne­užmiršau bičiulio iš Zagorsko perspėjimo. "Mes linkime jums, ko Jūs norite, bet tai pasieksite tik tada, kai pas mus vyks tai, kas dabar vyksta pas jus".

         Prisiminiau A. Mackevičiaus, Kali­nausku, Sierakausko ir rusų demokratų Gcrceno, Dobroliubovo... 1863 m sukilimo viltis - sukilimas iš Žečpospolitos persimes į Rusijos imperiją...

           Nusipirkau porą video kasečių, Kauno televizijoje man jas prirašė Sausio įvykių vaizdų. ''Kaunasski Vestnik'' redaktorė davė gerą ryšulį savo laikraščių. Bilietą į traukinį  „Karaliaučius -Charkovas“ pirkau ankstį rytą Kauno geležinkelio stotyje ir išvažiavau į Vilnių dar pasipildyti lauktuvių. Šiltai., minkštai apsirengiau, nes jau buvau muštas,''diedo Ščiukariaus'' kepurę paslėpiau maišelyje.

         Vilniuje Aukščiausioje Taryboje gavau glėbį Sausio įvykių nuotraukų, iš Liubovės Čiornajos ''Soglasijos'' redaktorės glėbį ''Soglasiją'' egzempliorių, iš Tomkaus ''Respublikos'' vėl glėbį,  Dar užėjau prie Katedros į Sąjūdžio būstinę, ją nusiaubiau. Tą patį padariau ir Basanavičiaus gatvėje esančioje LSDP būstinėje. Susidarė du nemaži nešuliai.

          Laikrodis rodė, kad reikia skubėti į Charkovo traukinį. „Diedo Ščiukariaus kepurę ant galvos ir bėgu iš LSDP patalpų Basanavičiaus gatvėje. Kaip tik važiuoja taksi. Sustabdau. Pasitaikė kalbus rusakalbis. Man įdomu ką galvoja rusakalbis apie susidorojimą prie bokšto. Tad klausiu jo, „Kas  dėjosi Vilniuje,.sako kareiviai į žmones šaudė. Tankas mergaitę sutraiškė“. 

         .Jis man diedui iš kaimo  „išpyškino oficialią" informaciją;: „Landsbergininkai žmones šaudė“, o mergaitę ištraukė iš van­dens, jai jau ir oda ilgą laiką prabuvus vandenyje nėrėsi... Beliko pakrapštyti galvą. Ką su juo besiginčysi. Vėliau paaiš­kėjo šios demagogijos šaltinis.

          K.Bielinio knygai "Dienojant" perspausdinti verkiant rei­kėjo gauti šviesai jautrių "Dozaklo" ant aliumininio pagrindo plokšte­lių. Jas gamino Dmitrovo ir 100 km nuo Maskvos, kitas Kazanėje. Vasarį anksti rytą važiuoju sausakimšu autobusu to miesto gat­vėmis. Keleivis  iš karto mane pastebi ir klausia: „Vaikine, ar tik nebusi  iš Lietuvos?" - "Iš ko gi Jūs sprendžiate?" - "Esi be kepurės. Ten, Lietuvoje, žiemą visi be kepurių vaikšto. Gražus kraš­tas... Buvome“. Kalba nukrypo apie nesenus Sausio įvykius. ''Ar nesigailė­site, kad iš Sąjungos išeinate. Ar tiesa, kad desantininkai šau­dė, o tankai važiavo per žmones“. Pradėjau pasakoti apie mergaitę, apie jos priešmirtinį klausimą: "Gydytojau, ar aš dar galėsiu šokti?" - "Šoksi, šoksi, vaikelį". Tuos žodžius išgirdęs netoli durų stovintis jaunas vyriškis su barzdele ir su skrybėle ant galvos mane piktai nu­traukė: "Meluoji, paskenduolę ištraukėte, jos jau ir oda nėrėsi, patys šaudėte nuo stogų, į savus, dergiate gerą sovietinės armijos var­dą". Aš aiškinu, kad visi matėme per televiziją ir laikraščiai rašė, ir nuotraukos buvo. Ir dabar tu­riu laikraščių. Gražios barzdelės savininkas piktai atsako, kad mano laik­raščiai ir televizija - šlamštas. Tuo tarpu kiti žmonės pradėjo prašyti tų laikraščių - daviau.

          Vėliau, grįžęs  Maskvą nakvodamas pas bičiulį Lavrentijų  Bsevolodą vakare  per televiziją šį žmo­gų pamačiau SSSR Aukščiau­siojoje Taryboje kalbantį iš tri­būnos. Jo pavardė Sergejus Baburinas. Štai iš kur sklido tą demagogija... Žinoma, aš nelikau skolingas...Tuoj pat apie tai parašiau 1991 m. Sausio 14 mane priėmusiems TSRS  Aukščiausios Tarybos deputatams šventikui Glebui Jakuninui ir Stankevič. Pasakiau savo Maskvos draugams ir parašiau į jų laikraščius...   

 Tą patį dabar atkartoja A. Paleckis... Paaiškinsiu kodėl.... Kojelis už Sausio įvykius buvo nuteistas kalėti kelerius metus. Kalėjime jis parašė ir laisvėje išleido apie Sausio įvykius knygą. Rašė kad nuo stogų lansbergininkai šaudė į savuosius. „Laisvas laikraštis“ tą įvykį atspausdino. Gerai padarė. Aš skaitau laikraštį ir  tą straipsnį. (Tačiau  Lietuvos vyriausieji šį laikraštį ignoruoja  „Jie bijo, bijo...“  Aš paminėjau savo susitikimus su Vilniaus taksistu, su TSRS A.T. deputatu S. Baburinu spausdinau apie lenkų partsekretorių parašytus  savo prisiminimus „Metalist“ laikraštėlyųje vėl niekas nieko. Algirdas Paleckis įtikėjo  ir drąsiai skelbė. Pagaliau suveikė Lietuvos saugumas. Aš jiems paliudijau. Toji iš vandens ištraukta paskenduolė  l. Asanavičiutė, kurios ir oda nuo ilgai  vandenyje prabuvimo nėrėsi išaiškino aukščiausio lygio demagogus... „Nebuvo Vilniuje, Lietuvoje edinstvenikų, platformininkų, KPSS ininkų, nebuvo lenkų partsekretorių, kurie TSRS aukščiausiai  valdžiai ir Kariuomenes vadams rašė prašymus išvaikyti mūsų vyriausybę, AT. Jie nesiveržė į AT, nesigynė nuo jų vandens čiurkšlėmis...  Landsbergininkai 2003 m. rugpjūčio 23 sudegino vagonėlį..., kuriame badavo Skirmantas Valiūlis ir demonstravo prieš „Kasparviziją“. Ten ir apdegė mano  vėliavėlės“.  Ir dar: minint Jonavoje rajono Tarybos dvidešimtį į kurį aš buvau  Tarybos pirmininko E. Gedvilo  pakviestas.  pasigedau  vietinio sentikio, deputato nuo Rūklos.  Štai ką išgirdau: Rūklos divizijos  vadas generolas susitikęs E Gedvilą Jam pasakė, kad Jonavos Tarybos narys nuo Rūklos primygtinai iš jų reikalavęs, kad  desantininkai išvaikytų  Jonavos Tarybą.  Rūklos generolą, jo pavaduotoją politiniams reikalams pažinojau, su juo ruošiau savo socialdemokratų susitikimą , kad mūsų siekiai taikus – ne revoliucija, o evoliucija...  O rugpjūčio pučo metu specialiai sušauktiems deputatams ,  tas atstovas nuo Ruklos mus girė, kad mes mokame dirbti ir gerai būtų, kad dirbtume  toliau  pučistų vyriausybei ir liktume savo vietose… nereikėtų jiems rinkti naujų... Žinoma aš iš to pasijuokiau ir tvirtinau, kad pučas pralaimės, nes žinojau maskviečių, Sąjungos žmonių nuotaikas.

        Traukinys Karaliaučius - Charkovas jau pasirengęs išvyk­ti. Mano vagonas paskutinis. Prie jo skubiai bėgu. Vagonas  tuščias. Palydovas siūlo pasi­rinkti kokią tik noriu vietą. Uždusęs sėdu ant pirmo suolo. Paskui mane įbėga pusam­žis vyras ir žvilgteli į mane .Palydovas jam šaukia: '' Kur braunies?''. Tas dar kartą žvilgteri į mane ir palydovui sako: ''Noriu pažiūrėti į traukinio grafi­ką, kada traukinys bus jam reikiamoje stotelėje. Traukinys tuoj paju­da, ir žmogus   iš vagono iššoka...

            Man dingteli mintis, gal jis mane sekė. Kodėl jis užėjo, kaip tik į paskutinį vagoną? Redak­cijose kalbėjau, kur važiuosiu... Nieko nereiškia mane išmesti iš vagono Sąjungos platybėse. Kas  ras, kas  ieškos, ar mažai yra taip nužudę...Kiek jie neatpažintų lavonų užkasė. Galvoju  ką daryti?  Palydovui sakau: ''Esu labai pavargęs, o kelias tolimas, gerai būtų kupę, išsimiegočiau, ar atsirastų man ten vietos? Palydovas patarinėja; '' Duosi penkis rublius  ir gausi“, Palydovui už gerą patarymą padėkoju ir slenku į trauki­nio priekį. Užtinku "Lietuvos Žinių" redaktorių Algirdą Ab­romaitį. Atskleidžiu abejones. Jis neišsklaido jų.

          Nėra kvailių eiti į kupę. Ten reikės atiduoti bilietą, registruo­tis. Čia "jiems" lengva mane būtų rasti ir be triukšmo išsives­ti. Slenku dar  toliau. Pirmame plackartiniame vagone žmonių daugybė. Stoviu ant vienos kojos tarp suolų netoli lango, stebiu žmones.Mano „nešuliai“ aukštai palubėje, o palaikė striukė viena lentiną žemiau. Aš  su kostiumu - vidutinio amžiaus inteligentas. Atkreipiu dėmesį į kokią 50 metų moterį. Ant jos krūtinės ant grandinėlės kabo didelis katalikiškas auksinis kryžius. Veidas jos dvasingas. Tikriausiai ji priklausanti kokiai nelegaliam  vienuolynui ir dirbanti kokioje ligoninėje. Kaip tik priešais ją atsilaisvina vieta ir aš atsisėdu priešais ją.

       . Su mo­terimi imu kalbėtis. Ji Baltarusijos lenkė. Prieinam prie Sausio įvykių.  Moteris karštai gina nužudytuosius ir keikia bolševi­kus rusus. Važiuoja į Charkovą pas gimines. Ir aš pasakau, kur va­žiuoju, ko važiuoju. Būgštauju, bet duodu jai savo namų adresą. Jeigu kas nors man atsitiktų, tegul perduoda žinias žmonai. Šnekučiuojam, Pagiriu Lechą Valensą. Jai tas patinka. Važiuojam, o mėnulio pilnatis iš dešinės pusės pastraksėdamas lydi; tai užbėga į priekį, tai atsilieką, tai visai šone dairosi į vagono langus. Godžiuosi, „Jiems“ čia nelengva būtų mane surasti. Pro begalę žmonių reikėtų prasigrūsti , iš guolių kelti.

       Žmonių praretėjo. Likę taisosi miegoti ir aš seku jų pavyzdžiu, ropšiuosi ant lentynos, neužsisakau jokios patalinės. Po stuburo operacijos jau daug metų guliu kietai ant lentų, pripratau. „Nešuliai“ nugrūsti gyliai trečiame aukšte...Laimingai išaušo naujas rytas 

       Traukinys jau rieda Ukrai­nos žeme. Pavakare įriedėjo į Charkovą. Čią 1918 m. buvo pritaikyta Lenino demokratiškas tautų apsprendimo principas. Braškant  Pirmojo pasaulinio karo fron­tui, Kijeve  į „Radą“ susirinko du tūkstančiai valstiečių, darbi­ninkų, kareivių, inteligentijos at­stovų, kad paskelbtų nepriklau­somą Ukrainą. Atsirado apie po­rą šimtų prieštaraujančių bolševikų. Jie su triukšmu atvyko į Charkovą ir čia pareiškė, kad Ukraina neva jungiasi prie Ru­sijos. Apkaltino „Radą“, kad uk­rainiečiai blogai kariauja su austrais. Paskelbė ultimatumą, kad Kijevo "Rada" neteisinga. Leninas tuoj pat pasiuntė ka­riuomenę, kuri kraujyje paskan­dino "Rados" siekius. Kijevo Kresčiatikas ištisai kraujų buvo palaistytas. Gatvėse, miesteliuose, kaimuose  buvo žudomi žmonės, nepritarian­tys laisvės siekiams.

       Tokį metodą Leninas ir jo žmonės taikė Lie­tuvai, Latvijai, Estijai, Suomi­jai, Užkaukazei, Vidurinei Azi­jai...  Mums taikė, keturiasdešimtais ir  vėliau... Štai ir dabar  prieš savaitę Sausio 13 naktį taikė „demokratinį tautų apsisprendimo principą. Ir dabar tebetaiko.

       Štai ir Charkovas. Atsisveikinu su miela lenke.

          Charkove žmonės padeda su­rasti reikiamą adresą. Miestas skendi pusnyse, tačiau nešalta. Tramvajai džingsi.

           Surandu. Prisistatau. Pama­tau pažįstamų iš Maskvos. Jau­nas žurnalistas imasi mane glo­boti. Atiduodu  ką atvežiau. Čia pat nuotraukas sega ant stendų, laikraščius išdėlioja ant ilgų stalų. Parodau atvežtas vaizda­juostes. Siūlau jas parodyti per Charkovo televiziją. Mane ėmęsis globoti žurnalistas skambina draugams į televiziją. Tie kviečia atvažiuoti. Mane globojusio žurnalisto draugas veža.moskvičiumi. Galvojom, kad pabūsim televizijos žvaigždėmis, pareklamuosim forumą, tačiau mūsų į televiziją neįsileido, tepaėmė Sausio įvykių videokasetę   Tą patį va­karą man pranešė, kad po žinių  vaizdajuostę parodė.Man džiaugsmas; „vėl kaladę valdžiai durnių įvariau“ Mano globėjas žurnalistas sa­kosi užsakęs man viešbutį. Aš šiek tiek paprieštarauju, nes ma­nau, kad turėjęs "uodegą". Tuo­met pasiūlo nakvoti pas savo tė­vą. Jis gyvena vienas. Grįžtame į kongreso salę. Susitinku su šven­tiku Glebu Jakuninu, SSSR Aukš­čiausiosios Tarybos deputatu, buvusiu politiniu kaliniu, dar keliais maskviškiais, sutinku ir Algirdą Abromaitį. Jis taip pat turįs glo­bėją, nakvosiąs viešbutyje.

         Vėlų vakarą mano globėjas mane nuvedė pas savo tėvą. Su juo iki išnaktų kalbėjome apie Ukrainos, Lietuvos istoriją, „Ra­dą", Jos išžūdymą, Petliurą, Machno, Ševčen­ką, Gogolį..  Žurnalisto tėvas mano ūgio  ir.mano storio ir metų. Kila mintis dėl viso pykto pakeisti aprangą, ką rytą ir padarau,

                 Ryte, apsivilkęs jo paltu ir užsidėjęs skribelę grįžtų į kongresą. Didžiulėje salėje sausakimšai prisirinkę žmonių. Su A.Ab­romaičiu užsirašome kalbėti. Atvažiavęs yra ir A..Madalinskas. Su A.Abromaičiu pasira­šome kreipimąsi į kongresą, kad paremtų mūsų nepriklausomy­bės siekius ir pasmerktų žudy­nių dalyvius.

        Žmonės gyvai domisi Sausio įvykiais. Visi atvežti laikraščiai išgrobstyti. Prie nuotraukų bū­riuojasi smalsuoliai.

              Visi lietuviai kalbėjo kongrese. Mus sutiko ir palydėjo plojimais. Kalbėjau, kad visko būta,   badme­čiais vieni pas kitus ėjome elge­taudami, pasakojau, kad mano gi­minės Pirmojo pasaulinio karo me­tais rado prieglobstį Rusijos, Uk­rainos kaimuose ir miestuose, kad teta, 1918 m. grįžusi su šeima iš Petrogrado, ačiū sakiusi "vien pa­prastiems rusams", jei ne jie, būtų numirę iš bado. Paminėjau, kad po Antrojo pasaulinio karo iš nunio­kotų Rusijos kraštų į Lietuvą plūs­telėjo duoneliautojų minios, o mū­sų žmonės jų neatstūmė, valgy­dindavo, šelpdavo. Minėjau jau­nimą, išreiškiau viltį, kad jie bendraus su mūsiškiais ir kurs demo­kratiją. Sakiau, kad atvežiau vaiz­dajuosčių apie sausio įvykius.

          Per pertrauką sulaukėme daug draugiškų rankų paspau­dimų. Priėjo keturi jaunuoliai, vienas iš jų visai jaunas. Jie pri­sistatė esą studentai. Kai pareiškiau, kad tas jaunasis per jaunas būti studentu, pasakė, kad jis esąs jau antro kurso. Be to, ir jaunimo laikraščio redaktorius. Jie norį mūsų aukštųjų mokyklų adresų ir asmeniškai įsigyti draugų, turėti vaizdajuostę, kad galėtų parodyti savo draugams studentams. Priėjo moteris, pri­sistatė instituto darbuotoja ir miesto deputate. Sakėsi galinti persirašyti vaizdajuostę ir ją ti­ražuoti. Kitas vyras sakėsi, kad ką tik grįžęs iš Vilniaus, kad nuve­žęs Charkove rinktą labdarą sau­sio 13 nakties aukoms: vaistų, tvarsliavos, pinigų, sakėsi esąs Charkovo miesto deputatas. Džiaugėsi, kad taip galėjęs lie­tuviams atsilyginti už jų suteik­tą labdarą Donecko šachtinin­kams. Aš jam prisipažinau, kad tą labdarą taip pat rinkau Jona­voje, naktį Sąjūdžio būstinėje saugojau. Atėjo mus pasveikinti ir buvęs sovietinės kariuomenės karys.- ukrainietis, augalotas gražus vyras. Visas jo plačios krutinės civilinio kostiumo švarkas buvo nusagstytas ordinais ir medaliais. Jo čia buvimas man atrodė nesuderinamas su čia susirinkusiais. Tačiau kąi Jis papasakojo iš savo karinių prisiminimų man tapo aiškų, kodėl jis čia su savo žymenimis; Jis pasakojo; '' Karpatų kalnuose sovietinės kariuomenės daliniai nesugebėjo prasiveržti tarpukalnių keliais, vokiečiai buvo gerai įsitvirtinę, Jų artileristų  kuopa ar pulkas išardė patrankas ir savo raumenimis jas užtempė ant kalnų. Buvo tiek nuvargę, kad visi užmigo. Kada rytą prabudo, pamatė, kad  visos jų patrankos  toli sudaužytos pakalnėje išsibarsčiusios. Tai padarė Ukrainos partizanai  O jog jie galėjo mus visus išpjauti. Kodėl jie taip nepadarė.?“  Ir pats atsakė; ''Mūsų dauguma buvo ukrainiečiai  Jie nenorėjo mūsų žūdyti'' .

          Rūmų trečiame aukšte, taip pat nemažoje salėje, šeimininkai sustatė aparatūra mūsų atvežtoms kasetėms peržiūrėti. Susirinko ir čia sausakimšai žmonių. Mūsiškiai komentavo, atsakinėjo į klausimus.

         Kongresas baigėsi. Jame da­lyvavo net 32 aktą pasirašę de­legatai iš visos sąjungos. Už Lietu­vą pasirašė A. Madalinskas  ir A. Abromaitis.

         Mano globėjas žurnalistas mūsų dar prašo nevažiuoti, nes kitą dieną įvyks Charkovo sri­ties deputatų sesija, nori, kad kas nors iš mūsų joje dalyvautų.ir pakalbėtų, kad laisvėjimo procesas greitėtų  Žinau, rizikuoju, kad per ilgai vienoje vietoje užsibūti pavojingą, tačiau sutinku. Mano draugai išvažiavo.

         Ryte, susirandu srities rūmus ir nustatytą valandą aš srities deputatų posėdžių salėje. Susirinkę daugiausia pagyvenę žmonės: kolūkių pirmininkai, direktoriai, yra ir jaunesnių. Po­sėdis vyksta maždaug taip, kaip ir mano Jonavos rajono Taryboje.

         Pertrauka. Maždaug pusė de­putatų manęs nepanoro klausy­tis: ėjo rūkyti, valgyti. Dalis ga­na įdėmiai klausėsi apie Sausio įvykius ir patys klausinėjo.

         Jau išeinant laiptinėje prie manęs pribėgo žmogus su lapine kepure ir pareiškė buvęs kong­rese, mane matęs ir girdėjęs, kai aš kalbėjau su jo jaunesniuoju broliu. Prieiti nedrįsęs. Tai jie atvežę į Vilnių labdarą, Vėliau atsiskyręs nuo kitų, vienas vaikščiojęs po Vil­nių, susiradęs Sąjūdžio būstinę, ir, kaip sakosi, norėjęs pa­tikrinti, ar lietuviai muša rusus, „norėjęs gauti į snukį“ Bet niekas jo nemušęs. Jis pats sakėsi gimęs kalėjime,  mat jo tėvas buvęs vienas Odesos ga­myklos inžinierius ir „kenkęs" gamyklai, už tai buvo nuteistas. Motina ten dirbusi medseserimi. Jų yra keturi broliai ir visi yra įvairaus lygio deputatai. Jo ir jo brolių pavardės - Sinicinai. Jis turi du sūnus. Jie visi labai nemėgs­tą sovietų valdžios, Jis žūtbūt norįs vaizdajuostės, kurią nuvešiąs į Tolimuosius Rytus parodyti. Jis esąs žvejys; puse mėnesio Tolimuose Rytuose žvejoja, pusę mėnesio čią Charkove.

        Ką daryti? Dvi  vaizdajuostes buvau išdalijęs. Vieną jų mokslininkė iš instituto buvo pasiėmusi persirašyti ir turėjo atnešti į geležinkelio stotį. Tu­rėjo ateiti ir studentai, nes ta moteris ir jiems prižadėjo perrašy­ti. Visa tai paaiškinu savo pašnekovui. Siūlau ateiti į geležinkelio stotį , tą moteris atneš tą kasetę, aš jam ir atiduosiu.

       Grįžtų pas mano žurnalisto tėvą. Grąžinu jam jo skrybėlę, paltą, dar  pakalbam, pasikeičiam adresais. Padėkoju už prieglaudą ir atsisveikiname... Su savo rūbais, su diedo Ščiukariaus kepure išėjau pasidairyti po miestą 

        .Sutartu laiku aš geležinkelio stotyje. Užimu patogią stebėjimo vietą  Pagaliau ateina trys stu­dentai. Ateina moteris iš instituto. Ji kasetę persirašė, atneša vaizdajuostę. Studentai nepatenkinti, kad ji jiems neprirašė kasetės. Tą ji dar žada padaryti. Uždusęs atbėga mano žvejys iš Tolimųjų Rytų. Duodu jam atneštą kasetę, o jis man naują. Pasivadina jis mane į šalį ir sako: '' Žinau, Jums dabar sunkų, štai čia nuo mūsų, neatsisakykite ir duoda jis man 50 rublių...'' Sakau aš tuos Jūsų pinigus vėl kažkam atiduosiu. Ir atidaviau - sutiktam prie Seimo čečėnui.

        Bėdoju, kad į mano traukinį  bilietų nėra. Tai išgirdus  moteris iš instituto sako; ''Aš miesto deputatė, tuojau Jums nupirksiu, kokio pageidaujate?  ''Man paprastą plackartinį“ ir paduodu jai  tuos 50 rublių. Ne užilgo ji man bilietą atneša.

        Atsisveikiname. Ar kada mes susitiksim, kaip adatos šieno kupetoje? Visko būna. Bet prisiminimai, tikių mus retkarčiais aplankys. Susitikom.

        Jau temsta. Aš susirandu savo vagoną, jis vėl paskutinis ir vėl tuščias. O kasoje sakė, kad bilietų nėra. Vagono langas išmuštas, šalta. Einu per vagonus ieškoti šiltesnio, jaukesnio, apgyvendyto... Vėl pereinu visą traukinį. Į kupes nepretenduoju, pirmutiniame vagone apsistoju. Čia šiltą, šviesu.. Niekas iš manęs nereikalauja parodyti bilieto. Daug tokių ''diedų Ščiukarių“  tokiuose vagonuose šitaip važinėja.

         Sėdžiu prie lango, o už jo, danguje senas pažįstamas - pilnaties Mėnulis, apie mūsų traukinį dabar jau iš kairės šokinėja; Tai priekyje kelia rodo, tai iš paskos palydi. Retkarčiais koks paklydęs debesėlis jį teužstoja. Pro šalį slenka šešėliuose skendintis laukai, pustamsiai kaimai, priemiesčiai ir nušviesti miestai.

         Kitame vagono gale girdžiu moterišką lietuvišką šnektą. Praeinu, netikėtai nužvelgių; Keturios moteris, jaunos ir vyresnės, o ryšulių ir lagaminų didumas ir skaičius - visas skyrius užgriozdintas. Pradedančios prekybininkės. Grįžtų į savo vietą.

        Daug minčių lenda į galvą - ką jas visas čia  besudėsi. Reikia ir patalėlį pasikloti. Rangausi ant aukštesnės lentynos. Palydovo neprašau jokių patalų. Striuke užsikloju, po galvą tušti maišgaliai ir ''diedo Ščiukariaus'' kepurė. ''Kietų  akmenų jo guolis, bet jį niekina stipruolis„  kažkur buvau skaitęs“.

         Dirbau ir mokiausi Kauno politechnikume, šviesaus atminimo ''kirvis'' matematikos mokslų dėstytojas Raskauskas, aukštas, prakaulus senukas, jo ir žingsnius koridoriuose iš tolį atskirdavome, pasakodavo apie savo jaunystės mokslus Petrapilio Universitete. Vienas iš jo pasakymų įstrigo į atmintį; ''Laikyk galvą šaltai, pilvą alkaną - busi sveikas“ Taigi, nutariau niekuo savo ''per visą pilvą durną daiktą“ nešerti.

         Maloniai supamas vagono pramiegojau naktį. Diena praėjo besižvalgant pro langą į praslenkančius laukus, miestus. Kokią kantrybę, kokią sveikatą turėjo mūsų protėviai, kad su savo Žemaitukais į tokias tolybes nujodavo - nutekindavo dukras, sūnus nuleisdavo į žentus. Dažnai savo valią ir kardu primesdavo.

         Jau važiuojame per gūdų žemes. Tai mūsų giminaičių jotvingių.žemės. Jų nebėra,,, ir jos kitų apgyvendintos, kitokią  kalbą čia kalbama. Tuose kraštuose besilankydamas dažnai sutikdavau  tokių mielų baltiškų veido bruožų vyrų ir moterų, kad maga būdavo juos pakalbinti lietuviškai...ir rasdavau, kad prisimena senelius sakius kad kilę iš Lietuvos.

        Vėl naktis, vėl tas pats Mėnuliukas tai priekyje kelią rodo, tai šalia vagono bėga, tai užpakalyje palydi...

        Jau netoli ir mano Vilnius. Kas čia naujo, jog Lietuvoje daugiau penkių dienų buvau. Gal mūsų Širdis, Protas, Sąžinė, Šventovė kritusi, paimta desantininkų. Gal Vilniuje išlipti. Čia turiu daug pažįstamų.  Tačiau naktis... Kas mane laukia..?

       O mano lietuvaitės linksmai čiauška. Turi būti joms gerai pasisekė parduoti nuvežtas savo prekes ir nusipirkti naujų  Jas dabar ir veža, skaičiuodamos pelną. Jos nustebo, kai jas palabinau lietuviškai. Jos suvalkietės nuo Garliavos, iš Jonučių. Aš prisipažįstų, kad gimęs Narsiečių kaime, o tos vietovės šalimais, pasakau nuo kūdikystės man įstrigusias kelias pavardes. Jos tuos žmones pažįstą. Jos buvo pietuose. Kai ko nusipirko. Mes jau kaip ir giminės. Aš išpasakoju kur buvau ir ką veikiau. Bijausi ar mane kas nors stotyje nepasitiks. Siūlausi joms padėti išnešti  bagažą. Jos patenkintos mano pagalba  Pasirenku pačius sunkiausius jų nešulius

        Štai ir Kaunas. Mano ausinė tolimiausiame maišelio   kampe. Striukė atsegtą, šalikas palaidas, kad matytųsi kaklaraištis. Aš pradedantis komersantas..Tempiu kaip vyrui pridera du sunkius krepšius. Šalia manęs tokius pat krepšius tempia keturios moterys.

        Traukinio gale gir­džiu rusišką šauksmą: "Laikyki­te senį". Tiesa, dabar aš jau nebe senis, be ausinės kepurės. Dabar aš ko­mersantas, vienas iš nedaugelio pradedančiųjų... Moterų aikštelėje laukia du Žiguliukai. Man vietos neatsirado išvežti iš pavojingos vietos....

      Žygiuosiu į Kau­no radiją ir televiziją, kaip anks­čiau, kai grįžau iš Maskvos. O gal ji užimta? Aš jau netoli autobu­so stoties. Kur eiti? Gal Laisvės Alėjon pas savo senojo mokytojo našlę Ražauskienę? Prisimenu jos žodžius: "Jei reikės, ateik". Jos sūnus Romas.su kuriuo mo­kėmės Raudondvario septynme­tėje, buvo davęs motinos adresą; Stalino pr. priešais Merkurijų.. Maniau, reikės eiti į pogrin­dį. Tai būtų buvęs mano atsargi­nis butas.

        Su manim susilygina tas perkrautas ''Žiguliukas''. Jį garsiai signalizuodamas lenkia policijos automobilis. Tas glaudžiasi prie kelkraščio. Prie jo iš užpakalyje pričiožia brezentinis automobilis. Keli vyrai prišoka  prie žiguliuko...Aš einu...ramiais žingsniais...

         Prasideda buvusių kapų teri­torija. Čia 1957 m. mane, prieš dvejus metus grįžusi iš kariuo­menės, per Vėlynes su draugais iš politechnikumo, ant kapų nei už ką, milicija, saugumo darbuotojai sumušė, nosį nusuko į šoną, pakaušyje įstatė didelį guzą. To mažą - dešimčiai parų kalėjiman uždarė. Tuo laiku mūsų galvose nebuvo jokios politikos. Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis... Gal ir gerai: nes už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. 

             Buvau numatęs iš karto eiti į Radio televiziją. Bet gal užtenka erzinti likimą. Einu pas knygnešių vaikaičius Kazimierą ir Laimą Akelaitytę Blaževičius. Einu tiesia kryptimi per buvusius kapus nesirinkdamas takų link iš tolį matomos mečetės.  

        Štai ir mečetė, už jos knyg­nešių vaikaičių  Bla­ževičių namas. Tylu ramu ap­linkui  Įleidžia. Apsikeičiame naujienomis. Kauno radijas ir televizija dar veikia. Sitkūnų, Juragių sto­tys neužimtos. Sąjungos tautos (rusai, ukrainiečiai.,,) mus pa­laiko. Gal išgyvensime, įtampa atslūgsta. Atsiranda apetitas.Užvalgau. Skambinu Jonavon žmonai. Gerai išsimiegu. Rytą žvalus skubu į Kauno televiziją. Vėl radijo žurnalistas Juozas Kundrotas užrašo mano įspūdžius iš kongreso. Raimondas Yla sukuria televizijos reportažą. Viskas skrenda į eterį. Sąjungos demokratinių jėgų Kongre­sas savo rezoliucija remia Lietuvos siekius.ir žvalina mūsų žmo­nes. Žmonės mato daugybę de­legatų parašų. Drąsiau, atkak­liau, Lietuva, į laisvę, paskui tave eina milijonai kitų tautybių žmonių.

         Daugybė žmonių darė tai, ką sugebėjo. Pagal Levą Tolstojų, žmonės tai, ką reikia daryti, da­ro instinktyviai.

         Praėjus keliems metams at­sitiktinai užklydau jau  išlaisvintuose Spaudos rūmuose į  ''Amžiaus''  redakciją,   ten pamačiau krūvą ką tik išleistų 1994 m. knygų, tarp jų ir buvo ir Michailo Pustobajevo rusų kalba "Chronika agresiji“, apie į Pamaskvę pasiųstus ginkluotus desantininkus '„kasti bulves“

       Štai, šios knygos ir tegul bus geriau­sias ženklas mano draugams, kad Jų nepamiršau. Dešimtį nu­siperku ir išsiunčiu Sąjungon.

       Iki šiol man tie neaiškūs sutapimai Vilniaus stotyje paskutiniame vagone paskui mane įbėgus įtartinam žmogui ir Kaune išlipant iš traukinio:  šauksmas  “laikykite senį“ kelia abejones. Ar tai nebuvo tik mano ''vagie kepurė dega“ gąsčiojimąsi, To iki šiol negaliu atsakyti.

      Bus daugiau -   Minskas,  Rugpjūčio pučas.

       Savaitėmis  vėliau buvo Lvovas, kuriame šieno kupetoje radau adatą..., Minskas. Jame  sutikau profesorių iš Maskvos skelbiantį, kad Lietuva prasideda tik nuo Kauno  pagal  Nemuną  žemyn, Rugpjūčio  pučas ir kiti įvykiai, kuriuose dalyvavau – pergalės dieną artinau, artinau, kaip galėjau..., kaip sugebėjau. Tau Lietuva.  Sekiau knygnešio Jurgio Bielinio, Kipro Bielinio, Tėvo pavyzdžiais.   Kas Juos siuntė?  LSDP aš  pats  siunčiau – tai  buvo patvirtintą, įrašyta Jos  Tarybos  posėdyje dar  prieš Sausio įvykių gerą pusmetį. Konservatoriai įvertino -  pristatė  VSD  seklius....!