Todėl Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje Kručinskų byloje, kurioje yra sprendžiamas vaikų paėmimo iš tėvų teisėtumo klausimas, advokatas pateikė prašymą teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant ištirti byloje taikytino įstatymo atitikimą Konstitucijos nuostatoms. Prašymas grindžiamas tokiais motyvais:

 PRAŠOMA PERDUOTI KONSTITUCINIAM TEISMUI IŠTIRTI VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ ĮSTATYMO ATITIKIMĄ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

Klaidinga manyti jog problema yra ne Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu nustatytame reguliavime, o, kaip teigia sisteminiai valdininkai, poįstatyminiuose aktuose bei netinkamame jų vykdyme. Būtent šis įstatymas užprogramuoja tas neigiamas pasekmes, kurios šiandien jaudina kiekvieną jauną šeimą auginančią vaikus. Esminė problema, kad šiuo įstatymu yra kėsinamasi į šeimos privatumą bei privataus gyvenimo neliečiamumą, t.y. į Lietuvos Konstitucijos ginamas vertybes. Šiuo teisiniu reguliavimu į bet kuriuos tėvus ar įtėvius žvelgiama a priori kaip į socialiai neatsakingus. Todėl dabartinis Seimo narių bandymas iš esmės pataisyti įstatymą nors ir yra sąžiningas bandymas, tačiau tam tikra desperatiška priemonė gelbėti akivaizdžiai nenormalią situaciją, peržengusią Konstitucijos saugomų vertybių raudonąsias linijas. Todėl spekuliatyvu, neatsakinga ir diletantiška tokiais atvejais bandyti pasitelkti pop „žvaigždes” bei klijuoti „etiketes” įstatymo pataisas įvardinant „Vaikų mušimo įstatymu”. Tokiu atveju patį taisomą įstatymą tektų pavadinti „Vaikų atėmimo įstatymu”.

Dėl bylų nagrinėjimo supaprastinto proceso tvarka prieštaravimo Vaiko teisių konvencijai

1.Remiantis Konstitucijos 138 str. 3 dalimi tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

2.Vaiko teisių konvenciją (Priimta Generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija pagal Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr. 1)(toliau – Konvencija) LR Seimas ratifikavo 1995-07-03. Prisijungdama prie Konvencijos Lietuva įsipareigojo užtikrinti vaikams joje numatytas teises.

3.Konvencijos 9 straipsnyje nustatyta, kad valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Tai nustatoma inter alia, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina. Taip pat nustatyta, kad sprendžiant dėl vaiko atskyrimo, visoms suinteresuotoms šalims suteikiama galimybė dalyvauti kiekviename nagrinėjimo procese ir pareikšti savo požiūrį.

4.Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad esant tam tikriems pagrindams atitinkama valstybės vaiko teisių institucija ne vėliau kaip per 3 darbo dienas Civilinio kodekso 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą išdavimo. Taip pat CPK 3.2541 straipsnyje „Vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal įstatymą” nustatyta, kad kai yra šio kodekso 3.254 straipsnyje nustatyti pagrindai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą; Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, paėmusi vaiką šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, privalo per tris darbo dienas kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka.

5. Minėtos nuostatos neatitinka aukščiau minėtų Vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio nuostatų, o tai reiškia, kad ir prieštarauja Konstitucijos 138 str. 3 daliai.

6. Visų pirma, Konvencijoje nurodyta, kad turi būti vadovaujamasi teismo sprendimu. Tuo tarpu bylą nagrinėjant pagal CPK XXXIX skyriuje nustatytą tvarką yra priimama nutartis. Galima būtų interpretuoti, kad sprendimo sąvoka Konvencijoje taikoma plačiąja prasme (t.y. bet kokiems teismo procesiniams sprendimams, inter alia nutartims). Tačiau atsižvelgiant į skirtingus sprendimo bei nutarties priėmimo procesinius reikalavimus bei sisteminį teisės aiškinimą – sprendžiamos teisinės vertybės pobūdį, galimą ginčo santykį, CPK XXXIX skyriaus paskirtį, tik teismui priskirtą diskreciją skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir kt. – toks teorinis interpretavimas būtų nepagrįstas. Be to, esamas teisinis reglamentavimas neatitinka aukščiau minėtos Konvencijos nuostatos, kadangi Konvencijoje numatyta jog teismo sprendimu turi būti nustatyta, jog toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams, o tai sąlygoja platesnę aplinkybių ištyrimo svarbą, todėl sprendimo, o ne nutarties privalomumą. Antra, dabartinis reglamentavimas neužtikrina šalių galimybės dalyvauti kiekviename nagrinėjimo procese ir pareikšti savo požiūrį, kadangi  dabartinis procesas (dėl leidimo išdavimo) įprastinai yra rašytinis.

7.Tuo tarpu vaiko paėmimu iš tėvų (ar kitų įstatyminių atstovų) kėsinamasi į konstitucines vertybes bei žmogaus teises. Todėl konstitucinės reikšmės klausimas negali būti sprendžiamas supaprastinto proceso (kuriuo yra ir CPK XXXIX skyriuje nustatytos kategorijos bylos) tvarka, o dabartinis reglamentavimas prieštarauja konstitucijos nuostatoms.

Dėl privalomo advokato dalyvavimo procese

8.Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatyta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Šio straipsnio c dalyje numatyta, kad kiekvienas turi teisę gintis pats ar padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą. Pažymėtina, kad šio straipsnio taikymo praktika yra gerokai platesnė negu teisė turėti gynėją baudžiamojoje byloje. Tuo tarpu nagrinėjamame teisiniame santykyje sprendžiamas vaiko atskyrimas nuo tėvų teisėtumas. Todėl iki galutinio teismo sprendimo (be to neužtikrinus objektyvaus proceso ir pilnutinio teisių atstovavimo) nėra pagrindo laikyti, kad toks vaikų atskyrimas galėtų būti vykdomas išskirtinai vaikų interesais ir, kad jis netampa tam tikra bausmės forma. Tuo tarpu net ir pagal BPK nuostatas teisiant nepilnametį asmenį yra privalomas advokato dalyvavimas.

9.Tiriant vaiko paėmimo pagrįstumo klausimą esminę reikšmę turi objektyvus kraštutinės priemonės (vaiko paėmimo iš šeimos) taikymo pagrįstumas bei proporcingumas. Todėl remiantis nurodytais pagrindais Įstatymo nuostatos, kiek jos neužtikrina vaikui ir jo įstatyminiams atstovams teisminiame procese, kuriame sprendžiamas klausimas dėl galimo vaiko paėmimo (ypač dėl skubaus jo paėmimo bei laikinosios globos) privalomo įstatyminių atstovų pasirinkto advokato dalyvavimo – pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei Konstitucijos 138 str. 3 dalį.

Dėl vaikų paėmimo teisėtumo išnagrinėjimo ne daugiau negu per 48 val.

10.Nuostata dėl vaikų skubaus paėmimo iš šeimos, kiek ji nėra ribojama šio klausimo išsprendimo ne daugiau negu per 48 val. – prieštarauja Konstitucijoje 20 str. nuostatai. Remiantis Konstitucijos 20 str. 3 dalimi nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas; jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas. Taigi ši Konstitucijos norma nusikaltimu įtariamam asmeniui garantuoja operatyvų jo sulaikymo pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimą. Tuo tarpu VTAPĮ tokios teisės nenumato nei vaikui, kuris yra paimamas iš šeimos, nei jo įstatyminiams atstovams, kuriems vaiko atskyrimas tampa tam tikra (dažnai net ypatingo žiaurumo) bausmės forma.

11.Konstitucijos 38 straipsnyje nustatyta, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas (1 d.), valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (2 d.), tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais iki pilnametystės juos išlaikyti (6 d.), vaikų pareiga globoti tėvus senatvėje (7 d.), Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (Konstitucijos 18 str.). Įstatymų leidėjas, reguliuodamas šeimos santykius, privalo paisyti Konstitucijos principų ir normų. Tai inter alia reiškia, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį vaiko paėmimas iš šeimos bei jo atskyrimas nuo tėvų galėtų būti įvykdytas paneigiant kitas prigimtines Žmogaus teises, kylančias iš šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės globojimo ir saugojimo principo. Taip pat negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį vaiko paėmimas iš šeimos bei jo atskyrimas nuo jo tėvų (ar kitų įstatyminių atstovų) galėtų būti sprendžiamas supaprastinto proceso tvarka neužtikrinant net ir tų minimalių teisių bei teisinių garantijų, kurias Konstitucija užtikrina net nusikaltimu įtariamam asmeniui.

12.Vadovaujantis Konstitucijos 22 str. Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; taip pat informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Tuo tarpu VTAPĮ neužtikrina privataus gyvenimo neliečiamumo.

13.Konstitucijos 39 straipsnyje nustatyta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Taip pat, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Tai sąlygoja, kad įstatymais nustatytos atitinkamų teisių garantijos laikytinos konstitucinių nuostatų įgyvendinimu.

14. Šeimos stiprinimo įstatymas turi subordinacinę normą, pagal kurią Seimas ir Vyriausybė, rengdami ir įgyvendindami teisės aktus šeimos politikos srityje, vadovaujasi šiame įstatyme nustatytais šeimos stiprinimo įgyvendinimo principais ir bendrosiomis šeimos stiprinimo nuostatomis (16 str. 5 d.).

15. Tuo tarpu VTAPĮ nustatytu teisiniu reguliavimu pažeidžiami esminiai šeimos stiprinimo įgyvendinimo principai, nustatyti Šeimos stiprinimo įstatymo 3 straipsnyje. Pagal vieną iš šių principų (3 str. 8 p.) – tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus principą – tėvai ir globėjai ne tik rūpinasi vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu, bet ir renkasi jų ugdymo formą pagal savo įsitikinimus, jeigu tai neprieštarauja teisėtiems vaiko interesams. Taigi socialiai atsakingi tėvai (globėjai), vadovaudamiesi vaiko interesu bei vykdydami Konstitucijos 38 str. 6 d. nustatytą konstitucinę pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, turi teisę pasirinkti jų ugdymo formas pagal savo įsitikinimus. Tai reiškia, kad siekdami vaiko interesų jie turi teisę taikyti ir griežtas, jų įsitikinimus, šeimos, tautos, religijos tradicijas atitinkančias auklėjimo priemones, o kėsinimasis į tokią teisę yra kėsinimasis tiek į privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumą, tiek ir į konstitucines vertybes.

16. Intervencija į šeimos gyvenimą yra kraštutinė priemonė, todėl ji pateisinama tik esant tam tikrai juridinių faktų sudėčiai. Tai reiškia, kad tik tokia šeima, kurioje tėvai (įtėviai) savo konkrečia veika (veikimu ar neveikimu) leidžia juos priskirti socialiai neatsakingiems tėvams, galėtų patirti valstybės institucijų intervenciją į šeimos gyvenimą siekiant tokiems tėvams (įtėviams) suteikti socialiai atsakingos tėvystės įgūdžius. Tačiau ir tokiais atvejais privalo būti laikomasi kitų įstatyminių šeimos stiprinimo (tai yra konstitucinių teisių įgyvendinimo) principų: privataus gyvenimo neliečiamumo principo, pagal kurį įgyvendinant šeimos stiprinimo priemones ir teikiant paramą bei pagalbą šeimai, užtikrinama, kad šeima nepatirs neteisėto, nebūtino ir neproporcingo kišimosi į jos privatų gyvenimą (3 p.), tėvystės ir motinystės papildomumo principo – teikiant paramą ir pagalbą šeimai turi būti atsižvelgiama į vaiko prigimtinį poreikį turėti tėvą (įtėvį) ir motiną (įmotę) (4 p.).

Teismui nepatenkinus šio prašymo nagrinėjamoje civilinėje byloje bus siekiama analogišką prašymą Lietuvos Konstituciniam Teismui pateikti per Seimo narių grupę.

Galima pasididinti

Galima pasididinti

Galima pasididinti

Galima pasididinti

Galima pasididinti

Apie Seime svarstomą  R.Karbauskio ir ministro Kukuraičio projektus, Mindaugas Puidokas pabrėžė: "...Ir kada tu apjungi du visiškai skirtingus projektus į vieną, gauni tokią mišrainę, kuri niekaip negali išspęsti, tų problemų, kurias mes turime Vaiko apsaugos sistemoje". Toliau siūlau išklausyti videoįrašą    Taip pat skaitykite, kaip R. KARBAUSKIS PATEIKĖ PAKOREGUOTAS M. PUIDOKO DARBO GRUPĖJE PARENGTAS VAIKO TEISIŲ PATAISAS Mindaugas Puidokas: „Mano suburtoje ekspertų darbo grupėje parengtų pataisų pateikti Seime leista nebuvo, bet džiaugiuosi, kad mūsų sunkaus darbo pagrindu gimė kompromisinis projektas.

Vaikas – Šeima -Valstybė

Konferencija apie vaiko teisių problemas
Kaunas 2019 m. sausio 22 d. 17.30 – 20.00
VDU Humanitarinių mokslų fakultetas, Kaunas, Putvinskio g.23

R E Z O L I U C I J A 

Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui
Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ministrui Linui Kukuraičiui
Žiniasklaidai 

1. 2018 metais įsigaliojusi Vaiko teisių apsaugos pagrindų ĮSTATYMO naujoji redakcija sąlygojo tai, kad per pusės metų jo galiojimo laikotarpį iš šeimų buvo paimta daugiau negu 1000 vaikų. Toks reiškinys sukūrė socialinę įtampą Lietuvoje.

2. Šiuo metu grubia institucine prievarta yra kėsinamasi į tokias konstitucines vertybes, kaip šeima, motinystė, tėvystė ir saugi vaikystė.

3. Šią institucinę prievartą sąlygoja ne netinkami bei neprofesionalūs vaiko teisių tarnybų veiksmai, ne poįstatyminių aktų netobulumas, ne netinkamas pasirengimas reformai, ne per mažas sistemos finansavimas (ką siekia įrodyti reformą ginantys jos strategai). Ši institucinė prievarta yra esminis ir objektyviai pagrįstas ĮSTATYMO nuostatų bei šios reformos rezultatas.

4. Vaikų teisių apsaugos sistema yra sukurta įstatymiškai suardant tėvų ir vaikų interesų vienybę bei ignoruojant esminį – paramos šeimai – prioritetą. Šios reformos objektu tapo ne šeima, o vaikas kaip atskiras individas. Tuo tarpu šeima tapo pagrindinė potencialiai vaikui nesaugios aplinkos erdvė, kuri nebėra organiškai būtina jo teisių visumai, visapusiškam vystymuisi ir laimei.

5. Nepagrįstai išplėsta smurto sąvoka į latentinių nusikaltimų statistiką leidžia įtraukti didžiąją dalį Lietuvos šeimų. Tokiu būdu latentiniais nusikaltėliais yra paverstos ne tik šeimos auginančios vaikus, bet ir jų tėvai bei protėviai, o mūsų tauta paverčiama smurtautojų tauta – tai formuoja visuotinį psichologinį tautinio nepilnavertiškumo bei kaltės jausmą. Būtent nepagrįstai išplėsta smurto sąvoka ĮSTATYMU nustatytų institucinių prievartos priemonių taikymo galimybę leido išplėsti nekontroliuojamai.

6. Atsirado prievartinė paramos sistema, kuri tapo įteisintu valstybiniu verslu, kuriame šeimos tėra paslaugų teikimo objektas, o vaikas – prekė, aptarnaujanti naujai sukurtą „paslaugų šeimai” sistemą.

7. Šia reforma iš esmės pasikėsinta į piliečių konstitucines teises, laisves ir vertybes, skatinamas visuomenės teisinis nihilizmas bei įstatymų negerbimas, ugdomas nepasitikėjimas valdžia bei priešiškumas savo Valstybei. Todėl ĮSTATYMU įteisintos vaikų paėmimo iš tėvų schemos panaikinimas iš esmės tapo nacionalinio saugumo klausimu.

8. Valstybės kontrolė ir sankcijos turi būti pakeistos valstybės pagalba vaikams per juos auginančias šeimas. Valstybė privalo užtikrinti šeimos autonomiją, saugoti šeimas ir vaikus nuo smulkmeniško kišimosi į jų privatumą, užtikrinti garbės, orumo ir reputacijos apsaugą ir konstitucinę tėvų teisę nevaržomai auklėti vaikus pagal savo dorovinius bei religinius įsitikinimus.

9. Vaiko teisių apsaugos pagrindų ĮSTATYMAS turi būti panaikintas arba iš esmės pakeistas. Nuo šios teisėkūros turi būti kategoriškai nušalinti asmenys, kurie yra susiję su šiuo paslaugų verslu per įvairias pinigų įsisavinimo bei finansavimo schemas.

Kauno forumas
Asociacija “Vardan šeimos“