Šį koliažą galima pasididinti, o taip pat galima 5 kart raiškiau pasididinti 6,266 megabaito dydžiu.


 

  

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
 

Jonavos, Kėdainių ir Ukmergės merams ir

Ukmergės Žydų bendruomenės pirmininkui Artūrui Taicui
 

keliautojo-kraštotyrininko
Vytenio Aleksandraičio
tel: 864021719

PROJEKTAS

Greitai bus pabaigta - prašome vėliau ateiti

NAUJAI  SURINKTA
  I N F O R M A C I J A 

 

dėl Didvyrio Juozo Krikštaponio nuslėptų svarbių biografijos faktų, jo galimo apšmeižimo ir Šventosios upės mūšio metu jo surengto pirmojo Partizanų sąskrydžio svarba  bei to mūšio nusikalstamas pobūdis per dabar Ukrainoje vykstančio karo aktualiją

 

    

         Sveikinu naujai išrinktus merus, savivaldybių Tarybas ir pagal mano surinktus faktus linkiu peržiūrėti Centrinės Lietuvos teritorijos antrosios sovietinės okupacijos pradžią.

        Nors nesu istoriku, bet esu  liudininkas nusikalstamo 1944 - 07 - 12-31 Šventosios upės mūšio liudininko pasakojimo 1970-tais metais ir nuo to laiko kelionėse bei sporte istorijos domėjimosi dėka man pavyko įrodyti tikrą Jonavos įkūrimo datą, kuri nuo 2000-tųjų metų pradėta kasmet minėti. Taip pat per pirmąjį Sąjūdžio mitingą, vykusiame šalia miesto stadiono, man pakritikavus sovietinį Jonavos žydų kapų sunaikinimą, tuojau pat tie kapai nors dalinai tapo atkurti. Todėl tikiuosi, kad ir Didvyrį Juozą Krikštaponį istorikai bei LRT nustos šmeižti, nes atradau ir čia sudėjau jųjų atliktų grubių klaidų įrodymus. Užsiėmiau šio Didvyrio tyrinėjimu, nes aš, kaip sporto pedagogas nepatikėjau, jog žymus sportininkas (tris kartus Lietuvos čempionas) iš garbingos Švietėjų šeimos (Juozo mamos dvi seserys buvo mokytojos) ir pirmojo Lietuvos Prezidento sūnėną galima būtų įtraukti į karinius nusikaltimus, kai jis pats buvo praėjęs Karo teisės kursą. Todėl galima manyti, kad dėka Humanistinio išsilavinimo J. Krikštaponis galėjo būt pasipiktinęs vykdomu Holokaustu ir todėl tapo GESTAP-o suimtu, smarkiai sumuštu bei Kauno kalėjime kelis mėnesius kalinamu. Todėl įrodymui ir skiriu šią studiją, pradėdamas nuo Įvado:

1-oji tema:  ĮVADAS 

         Pirmiausiai, leiskite pasveikinti atskirai Ukmergės savivaldybę, kurią pastoviai LRT šmeižia ir į tuos nekvalifikuotus šmeižtus savivaldybės vadovybė sugebėjo atsilaikyti. O kad Didvyrio aiškiai buvo falsifikuota  biografija, - tai galutinai paaiškėjo, kai atidengiau archyvų dokumentus šiuos:

1.          Pirmąjį Ypatingajame archyve aptikau (2021-08-28 nufotografavau), mokslininkų ignoruotą Didvyrio sesers teiginį apie jos brolio suėmimo ir Kauno kalėjime kalinimo, panašu, sąmoningai nuslėptą faktą 2014 m. „pažymoje“ .     

2.          O po to dar papildomai  2021-09-15 man paviešinus irgi toje „pažymoje“ nuslėptą ir KGB tyrėjų nustatytą tikrąjį žudynių vykdytoją: 2-os kuopos vadą Nikodemą Reikalą, tai šie anksčiau nuslėptieji naujojoje Pažymoje, skirtoje Ukmergės konferencijai, stebuklingai atsiranda - atsiranda ir dar kai kas svarbaus, dėl ko tą Pažymą vertą rašyti iš didžiosios raidės, skirtingai nei pirmąją, kurią vertą tik kabutes dėti.

3.          Apie konferencijoje istorikų įtikinėjimus J. Krikštaponio „kaltumą“ (Baltarusijoje buvimo) „įrodančius“ dokumentus, saugomus Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (toliau LCVA) perfotografavau-paviešinau internete. Juos studijuodamas, įžiūrėjau ne tik visai neįrodančius  „Didvyrio buvimą Baltarusijoje“, bet atvirkščiai - įrodančius A. Impulevičiaus pastangas falsifikuoti dokumentus su tikslu GESTAP-ą apgauti ir iš kalėjimo J. Krikštaponį ištrakti, matyt, generolo S. Raštikio įtakos dėka, ką Didvyrio sesuo minėjo. Apie tai detaliau ... temoje ... psl.

 

        Todėl AČIŪ 2021-012-03 Ukmergės konferencijai, kuri davė progą dviem pagrindiniams istorikams pasakyti dvi pagrindines netiesas. Pirmoji netiesa buvo pasakyta dėl Jono Klimavičiaus, kuris, neva, buvo „2-troje“ kuopoje, kai ištikrųjų jis istorijoje žinomas kaip 3-čios kuopos žinomo vado pavaduotojas, ir apsimetė „sergąs“, kad J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti. Apie tai detaliai ... temoje ... psl.
        O antroji netiesa buvo pasakyta tos Ukmergės konferencijos istoriko Mindaugo Pociaus trečiame pranešime-atsakyme į klausimus, dėl liudijimų, kad Krištaponis yra 2-os kuopos vadas, neva:
        „... Naujausiais duomenimis yra 9 (devyni) skirtingų laikų apklausti policininkai-liudininkai,  mini Krikštaponio pavardę, kad jis buvo kuopos vadas - dabar yra papildomas tyrimas padarytas. Jeigu būtų koks vienas liudijimas, tai tada galima būtų abejoti. Bet kai yra 3 (trys) - 9 (devyni). Nežinau, kokio dar reikia didesnio, kad šitas žmogus vadovavo 2-ai kuopai?“. 

-2-

  


        Pirmiausiai, jeigu pareigūnas suserga, tai ar jis įsakymo tvarka šalinamas iš užimamų pareigų, jei yra jam galimybė pasveikti ir vėl grįžti į savo pareigas? O, juk, J. Krikštaponis atsidūrė svetimos valstybės kalėjime (kaip svetimos valstybės belaisvis), kuri išvaikė Lietuvos Laikinąją vyriausybę! (toliau LLV), Tai nuo kada įsakymo tvarka bataliono vadas šalins iš užimamų pareigų vadovą, kurį būtina iš kalėjimo išprašyti, ir GESTAP-ui įrodyti, kad ir taip trūksta karininkų, ir kai tą išprašymą vykdo generolas S. Raštikis, kaip buvęs Krašto apsaugos ministras? Be, to, J. Krikštaponio kalinimas ar nebuvo Karinė PASLAPTIS ir kariai ar galėjo žinoti, dėl kokių priežasčių jųjų vadas kur nors "yra išvykęs"? Todėl felčeris-karys Juozas Vosylius, ir visi kariai: Stasys Arštikaitis, Motiejus Migonis, Petras Andriuškevičius, Edvardas Guoga bei žinomas buvęs N. Reikalo liudytojas Marius Kačiulis jau 1961 m. keičią į Krištaponį. Be to, istorikas M. Pocius pasakė Ukmergės konferencijoje netiesą, neva, tie apklausti "skirtingu laiku", kai tas laikas yra tik nuo 1961 m. vasario iki 1962 m. vasario. daugiausiai vasarą apklausas darant ir ne „9-ių“, o tik 7-ių, nes 2 rodė Tamošiūną ir Reikalą vadovavus. Jei tos apklausos buvo vykdomos tik metų tarpsnyje, tai jas galėjo vykdyti tas pats tardytojas - tardytojų grupė, ar neturėjusiųjų politinį tikslą apginti tikrąjį kaltininką N. Reikalą ir apkaltinti Prezidento sūnėną? Kodėl, 1961 metais ir dar po 20 m. 1982-ais m. M. Kačiulis keičia 1948 m. parodymą?  Be to, jei kariai buvo priimti į J. Krikštaponio kuopą, su juo buvo rugsėjo mėnesį, o jei jo spalyje ir lapkrityje nematė, bet vis tiek skaitėsi Krištaponio kuopoje, tai kokią „teisę“ turi šioje situacijoje J. Krikštaponį nelaikyti jųjų kuopos vadu? O kokią „teisę“ turi istorikas M Pocius apgaudinėti konferencijos dalyvius-klausytojus ir nuo jųjų slėpti tame naujajame tyrime atrastų liudijusių tikrąjį žudynių vadovą Nikodemą Reikalą? Juk tame naujame tyrime Nikodemą Reikalą žudynėms vadovavusį ne tik Baltarusijoje, bet ir Kauno VII-tame forte žydų žudynėms vadovavusį liudijo 1948 m. Martynas Kačiulis, Stanislovas Gervinas, Baltrus Simanavičius, kur tas naujas tyrimas yra užfiksuotas man 14-os psl. apimties LGGRTC atsiųsto atsakymo 7-tame psl. taip:


2 pav.: Nikodemą Reikalą vadovavus žudynėms liudijimai. Galima pasididinti.

        AČIŪ istorikui Mindaugui Pociui, jo Pažymos 10-11 psl. demaskavus Martyną Kačiulį, kuris iš Nikodemo Reikalo į žuvusį Krištaponį liudijimą pavertė ar ne tikrojo žudiko gelbėjimui nuo teisinės atsakomybės, kuris tada dar buvo gyvas ir gyveno JAV?

 Artima
 tema:

Iš Donbaso „referendumo“ sugrįžusi Erika Švenčionienė yra Partizanų vado Jono Petro Aleščiko-„Rymanto“, ANŪKĖ, kuri šmeižia savo senelį ir jos skleidžiamus melus saugo neaiškūs programišiai.

 

3 pav.: ištrauka iš 2021-12-03 Ukmergės konferencijai paruoštos Pažymos 5 psl. viduryje. Galima pasididinti. 

-3-

  


        Ačiū Mindaugui Pociui parodžius ir Joną Arlauską net 1961 m. liudijusiam, kad kuopos vadu buvo n. Reikalas. Tai jau žymiai patikimesni 7 liudininkai neliudija Baltarusijoje buvus J. Krikštaponį ir liudija N. Reikalą bei J. Krikštaponio pavaduotoją Tamošiūną. Tik kodėl M. Pocius „nepastebėjo“ Kauno VII-tame forte žydų žudynių paminėtino fakto ir nepaminėjo tai savo Pažymoje? Negi tai „nesvarbu“, N. Reikalui pakeičiant Kauno kalėjime sėdintį J. Krikštaponį?
        Svarbiausia, reikia A Č I Ū tarti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau LGGRTC, arba Centras), kuris į mano pateiktus klausimus MOKSLIŠKAI atsakė net 14 psl. apimties 2021-11- Nr. 55R- atsakymus ne tik čia aukščiau 2 pav.:  paminėtų liudininkų žymiai detalesnį pateikimą, bet ir naujajame tyrime, kuriame tarp visų naujai atrastų liudininkų, atradau DAR VISUOMENEI NEŽINOMUS k e t v i r t ą  IR  p e n k t ą  PATVIRTINIMUS, jog J. Krikštaponis, kaip ir, NEGALĖJO BŪTI Baltarusijoje, kurį čia žemiau 4 - 7 paveiksliukuose (toliau tekste „ pav.: “), naujausią rodau pirmiau, o kitus 3-is jau žinomus patvirtinimus žemiau: 

 
 

4-7 pav.: dokumentų ištraukos, kurių kiekvieną atskirai galima su pele bakstelėti ir įeiti į tų dokumentų platesnius-išsamesnius vaizdus.

-4-

  

      Kaip 4 pav. matote, aukščiau M. Pociaus paminėtame NAUJAME TYRIME iš 9-ių paminėtųjų aptiktame 1961-07-20 apklausos protokole Henrikas Salelionis aiškiai parodė, kad 2-ai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo - ltn. Tamošiūnas, lygiai taip pat, kaip ir 5 pav.: KGB sąraše nurodyta, jog 2-os kuopos vadas yra J. Krištaponis, o nuo 1941 m. spalio mėnesio Nikodemas Reikalas. Tą patį patvirtina ir Henrikas Salelionis.
        Vadinasi, KGB tyrėjai, tikriausiai, matydami GESTAP-o dokumentuose apie J. Krikštaponio  suėmimo ir kalinimo Kauno kalėjime faktą, todėl jo išvykos nuo 1941 m. spalio 06 d. į Baltarusiją nerodo - rodo ginklininką Nikodemą Reikalą, kuris, matyt, su Vladu Tamošiūnu pakeitė į kalėjimą atsidūrusį J. Krikštaponį, nes pastarasis buvo I-ojo būrio vadas ir buvo, matyt, kaip kuopos vado pavaduotojas.  Tas 5 pav.: KGB sudarytas Sąrašas paimtas iš L. R. Generalinės prokuratūros 2015-01-22 Nr. 17.2-841 rašto priedų, kuriame nurodoma, jog dėl J. Krikštaponio „kaltės“, nesant objektyvių duomenų, nėra teisinio pagrindo dėl jo kreiptis į teismą. Spėju, kad tas KGB Sąrašas ir buvo tuo kertiniu dokumentu atmesti kaltinimą, L. R. Generalinei prokuratūrai net nežinant, kad J. Krikštaponis buvo nacių kalinamas. Kaip tik, tame KGB Sąraše nesimato, kad nuo1941 m. spalio mėnesio N. Reikalui tapus kuopos vadu, „galėjo“ būti „du vadai“, kaip teigė M. Pocius - tai man nesuvokiama, kaip tarnavusiam karinėje tarnyboje. Du vadai (pakaitiniai) gali būti tik tuo atveju, kai jie yra pavaduojantys, pagrindiniam-įstatyminiam negalinčiam eiti savo tiesioginių pareigų. Tašką M. Pociaus Krikštaponio-Reikalo kaitos teiginiui deda dar vienas - PENKTASIS M. Pociaus  paminėto naujojo tyrimo Juozo Vėsos 1962 m. teiginys toks:


       8 pav.: Juozo Vėsos liudijimas, papildantis Henriko Salelionio teiginį ir taip pat  Stanislovo Gervino, lyg. ir psichologinis prievartavimo bandymas 1948 m. N. Reikalo žudynėse paliudijimą po 14-os metų pakeisti į J. Krikštaponį, kaip tai pakeitė Martynas Kačiulis. Galima pasididinti.

        Kaip matome, ir čia, kaip pagal H. Stalelionį, kažkur Krištaponis išnyksta, kai jo niekas kaitalioti neturėtų kaip pastovų įstatyminį vadą. Taip. kad, gali patys kariai nesuprasti, kada išnyko Krištaponis, kai jiems turėjo būt tvirtinama, kad jie yra Krištaponio kuopos kariai, nors jojo nebuvo Baltarusijoje. Bet, štai, še, Tau, jųjų (t. y. Krištaponio) pavaduotoją Tamošiūną keičia N. Reikalas? Ar ne todėl, kad Tamošiūnas, taip pat iš Ukmergės žemės, kaip ir Krištaponis, nuo Siesarčio krantų Valtūnų kaimelio šalia Šventosios, matyt, jam buvo nepriimtinas vadovavimas žudymui ir gal galėjo apsimetinėti nemokantį tokioms operacijoms vadovauti? Gal, todėl N. Reikalą skyrė kaip patyrusįjį žudymui vadovauti? Tai, ar J. Vėsos liudijimas ne papildo Henriko Salelionio teiginį, pridedant N. Reikalą?
        Na, o su Stanislovu Gervinu, ne tas pat daroma, ką ir su M. Kačiuliu, kad pakeisti žudiką dar gyvą N. Reikalą į žuvusį J. Krištaponį? Kaip tada galima vadovautis sovietinių organų "tyrimų" duomenimis?

-5-

  

        Kad J. Krikštaponio nė nebūta Baltarusijoje, tą patį matome 6 pav.:  ir iš Juozo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės PASAKOJIMO LOGIKOS, kad brolio suėmimas buvo vokiečių okupacijos pradžioje, kur po kelių mėnesių kalinimo, grįžęs namo, slapstėsi VISĄ vokiečių okupacijos laikotarpį. Jeigu jis būtų kalėjęs  „po demobilizacijos ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos “, kaip 2021-12-03 konferencijos pagrindiniame pranešime, galimai. klaidino Mindaugas Pocius , tai tada sesuo būtų pasakiusi „pusę“, arba „dalį“ vokiečių okupacijos laikotarpį, arba, žodžio „VISĄ“, visai nebūtų minėjusi, o tada J. Krikštaponis nebūtų galėjęs 1944 m. liepos 20 d. nei  suruošti Partizanų sąskrydžio ir nebūtų galėjęs suorganizuoti su lėktuvu iš Vokietijos ginklų parskraidinimo, nes tik grįžusiam iš kalėjimo, ir, dar vienoje kameroje su komunistais pasėdėjusiam, tikrai, vokiečiai ginklų nebūtų patikėję.  
       
        Bet, deja, kaip matome 7 pav.:, NKVD generolas „nuslėpti“ ką nors „bandito“ karo meto veikloje, tikrai,  jokių motyvacijų turėti negalėjo.    Juolab,  matome, kad NKVD generolas - keistai net net 7-is mėnesius delsė, matyt, studijavo savo auką, kol atsiskaitė už J. Krikštaponio būrio sunaikinimą. Juk, sovietinių „išvaduotojų“ nuo nacių nukentėjusiojo ANTInacio SUNAIKINIMAS, tikrai, politiškai nepuošė naikinimo ataskaitos, - todėl ar ne galima paaiškinti net 7-ių mėnesių tempimą-ieškojimą, kad ką nors surasti; ką veikė jųjų auka karo metu  ir kaip ją „sunacinti“?
       (P.S.: Ar ne analogiškai dabar V. Putinas „sunacina“ visą ukraJinų Tautą?) Ir jeigu  nužudyto J. Krikštaponio NKVD-istai nustatė visus karo tarnybos duomenis, tai, manau, kad A. Impulevičiaus bataliono „nematyti“ dokumentų negalėjo - paprasčiausiai, NKVD-istams, matyt, nebuvo tikslo narstyti po bataliono įsakymus to laikotarpio, kuriuo metu buvo kalinamas jųjų sunaikintasis? Todėl nereikia stebėtis, kad komunistams ir jų pakalikams vėliau pavyko Didvyrį „sunacinti“ per tardymo protokolus. Ar ne dėl to, Tautinio Atgimimo (tik ką mirusio M. Gorbačiovo Persitvarkymo-„Перестройка“) laikotarpyje į Maskvą išvežama daug KGB dokumentų, dėl kurių LTSR AT 1990-02-20 sesijoje Romualdas Ozolas triukšmą kėlė? Ar tie GESTAP-o dokumentai neiškeliavo į Maskvą?

        Šią informaciją teikiu per dabar vykstančio UkraJinoje nusikalstamo karo sąsają su tokiu pat nusikalstamu  beprasmiškų  žūčių 1944-07-12 - 28  mūšių prie Šventosios upės, kurio vykimo metu liepos 20 d. Juozas Krikštaponis surengė pirmąjį Partizanų sąskrydį.  Dėl jo ir verda aistros iki šių dienų, ar ne kaip informacinio karo palikimas?

    Todėl  dabar šios 22-iejų. temų STUDIJOS, pirmiau pristatau KONCEPCIJĄ sutrumpintai ir nuo praeitų metų tęsiu Jums antrą; jau pasikeitusią informaciją, dėl Ukmergėje paminklinio akmens Didvyriui  Juozui KriKštaponiui, kurio kita jo pavardė „Krištaponis“ yra vienas ir tas pats asmuo, nes jis kažkodėl buvo pakeitęs tėvų duotą pavardę, viena raide ją susitrumpinęs ir su ja  buvo tapęs kelis kartus Lietuvos čempionu disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse. Apie tai, kaip Virgilijus ir Mykolas Aleknos tęsia garsių disko meistrų, kaip Algimanto Baltušniko ir Juozo Krikštaponio tradicijas,  čia ... psl.  paskutinėje 22-troje  temoje. Šį lengvaatlečio-metiko faktą patvirtino jo bendražygis Mykolas Dirsė ir sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodiene, kuri atskirai savo Atsiminimuose teigė dar ir tai, jog brolis  kelis mėnesius Kauno kalėjime sėdėjo, o kai iš jo jį draugai ištraukė, tai jos brolis namuose VISĄ VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ.
             Net  pagal ISTORINĘ, PSICHOLOGINĘ IR LOGINĘ analizę Lietuvos Didvyris negalėjo „būti Baltarusijoje“, nes GESTAP-as  jį suėmė, tikriausiai, Holokausto vykdymo metu, kuriuo jis  galėjo būti pasipiktinęs Ukmergės žydų bendruomenės sunaikinimu ir dėl visuomenės streso-šoko žudynių garsais Pašilių miške bei dėl FRUSTRACIJOS būsenos - Ukmergės restorane savo veiksmų nesukontroliavo, - ir sukonfliktavo su vokiečių karininkais, gal, net su žydšaudžių vadovais? Kitaip paaiškinti to konflikto priežastį iš psichologijos sampratos beveik neįmanoma, kad karininkas su aukštuoju teisiniu išsilavinimu pradėtų fizinį veiksmą naudoti ir nenuspėtų teisinių pasekmių. Tam turėjo būti ypatinga psichologinė padėtis.

-6-

  
 

         Net, tik ką, š. m. kovo 03 d. Kauno Viešojoje bibliotekoje iš jauno istorijos mokslų daktaro Simono Jazavitos pristatytos knygos „KOVOK! Kazys Škirpa ir Lietuvos likimas Antrajame pasauliniame kare“, kuri yra jo nesenai gintos disertacijos tęsinys, yra daug naujų faktų apie Antrąjį pasaulinį karą, liečiantį ir net Juozą Krikštaponį per jo mamos sesers vyrą generolą Stasį Raštikį, apie kurį knygoje taip pat daug rašoma. Kad ir tai, jog „vokiečių kariai sušaudė sutiktus sukilėlius... Štai Alytuje buvo sušaudyti net 42 sukilimo dalyviais tapę buvę LŠS nariai.“. Galima manyti, kad apie tai Juozas Krikštaponis privalėjo šį nacių nusikaltimą žinoti, nes jis prieš tai tarnavo Varėnos poligone ir per Lietuvos Laikinosios vyriausybės (toliau LLV ) Krašto apsaugos ministrą bei artimą giminaitį Juozą Raštikį taip pat ar ne galėjo aptarinėti šį netikėtą nacių nusikaltimą? Gal ir tai ir buvo pagrindas formuotis J. Krikštaponio psichologinei frustracijai - neapykantai naujiems okupantams?
        Kad ir toliau tame 218 psl. 3-čioje tos knygos dalyje  „K. Škirpos veiksmai Vokietijos okupacijos metu“, kuriame buvo paminėtas Birželio sukilėlių sušaudymas, tai 152 psl. paminėta, jog  „Paskutinėmis dienomis prieš Vokietijos ir SSRS karą S. Raštikis kartu su K. Škirpa ir ... dalyvavo specialiuose mokymuose Berlyne įkurtame Kaizerio Vilhelmo politiniame institute, kur buvo mokoma apie „Naująją Europą“, kurioje neliks jokių tautinių vaidų, nereikės kariuomenių. S. Raštikį liūdino, kad kritiškai kalbama apie mažas šalis, ypač apie Baltijos valstybes.“ Apie tokią Vokietijos nustatą J. Krikštaponis iš artimo giminaičio-generolo negalėjo sužinoti ir todėl po LLV išvaikymo neskubėti į savo bataliono „tarnybą“ Šančiuose ir daugiau būti namuose netoli Ukmergės, kaip tai atsispindi jo sesers Atsiminimuose?


9 pav.: Mokslininkas Simonas Jazavita pristato savo knygą. Galima pasididinti.
 

        Be to, tos knygos  19 psl. Simonas Jazavita pabrėžia, jog „Verta išskirti generolo Raštikio atsiminimus. K. Škirpos pavaldinys, vėliau tapęs viršininku, o 1941 m. birželį, ruošiantis antisovietinei kovai, net savotišku konkurentu, atsiminimuose daug dėmesio skyrėtoms pačioms temoms, kaip ir K. Škirpa.“.

 
 

        Toliau 35 psl. rašoma, kaip S. Raštikis tapo vienas populiariausių figūrų Lietuvos visuomenėje, nes kaip Kariuomenės vadas su generaliniu štabo viršininku J. Černiumi 1937 m. rašo raštą Krašto apsaugos ministrui Stasiui Černiui apie galimą Lenkijos siekį Lietuvą įtraukti į artimą sąjungą dėl galimo Vokietijos puolimo prieš Lenkiją.
        P.S.: o kaip tik tuo metu - t. y. 1936 m. Krištaponis tampa dvigubu Lietuvos čempionu  metimo ir rutulio stūmimo abejose rungtyse aplenkdamas žymiausią Lenkijos ir Lietuvos lengvaatletį didikų nuo Žalgirio mūšio palikuonį Vladislovą Komarą (jo sūnus tapo 1972 m. Miuncheno olimpiados čempionu; taip pat rutulio stūmime, o su šio J. Krištaponio varžovo sesute interviu aš pravedžiau čia žemiau ... psl.). Dar ir 1937 m. Krištaponis tapdamas vėl disko metimo Lietuvos čempionu, aplenkė žymiausią Lietuvoje garsiausią sportininką - geriausią Lietuvos disko metiką, savo Rygiškių gimnazijoje sporto vadovą ir Sporto rūmų bei jo asmeninį Fizinio lavinimo teorijos dėstytoją Stasį Šačkų. Be to, J. Krištaponis Lietuvos vicečempionu buvo ir 1935 m. rutulio stūmime, apstumdamas taip pat savo bendramokslį ir savo Fizinio lavinimo teorijos dėstytoją - Lietuvos Atgimimo legendą - Skriaudžių ansamblio įkūrėjo sūnų Leoną Puskunigį, kuris vėliau išgyveno Študhofo Dievų miške mirties stovyklos, o po to GULAG-o kankinimus ir pagal asmeninę metiko-lengvaatlečio sukauptą praktiką bei teoriją - 1957 metais parengė pirmąją lietuvaitę mūsų planetos rekordininkę ieties metime!


10 pav. Kaip ir knygos autoriaus palinkėjimas KOVOTI. Galima pasididinti.
 
 

        Tai Birutę Zalagaitytę-Kaledienę, su kuria ir su šiuo jos trenerio sūnumi Eigintu aš taip pat interviu žemiau čia ... psl.  pateikiu.

 
 
 

        Jei pagal šios Simono Jazavitos knygos 61-63 psl. generolas S. Raštikis 1937 m. buvo Lietuvos visuomenės elite, tai jojo artimas giminaitis J. Krištaponis irgi buvo Lietuvos jaunimo elite. Todėl, kaip Fizinio lavinimo teoriją perimančiajam ir ją į Kariuomenės fizinio lavinimo praktiką įnešančiajam - tokią veiklos kryptį galėjo sveikinti ir labai palankiai reaguoti net patsai Kariuomenės vadas generolas S. Raštikis. Jam turėjo būti malonu, kad jo žmonos sūnėnas kaip kariuomenės Fizinio lavinimo instruktorius  Lietuvos kariams yra pavyzdys savo fiziniu išsivystymu. Todėl jiedu galėjo artimiau bendrauti. Juolab, J. Krištaponis buvo ir šuolyje su kartimi 1936 m. Lietuvos čempionato III-čios vietos prizininku ir todėl Juozas galėjo  bendrauti su minėtu žymiu Europoje šuolininku V. Komaru, kurio ir tėvą kaip netoli gimtųjų vietos Raguvėlės dvarininką galėjo pažinoti, kai tame dvare lankėsi  Juozo dėdė A. Smetona. O, kaip tik 1939-05-08 S. Raštikį Varšuvoje pasitiko aukščiausi Lenkijos pareigūnai, o laikraštis „Ostatnie Wiadamosci“ vadino S. Raštikį „artimu širdžiai draugu“. (Taip rašė 1939-05-09 Lietuvos aidas.) Prieš tai „Berlyne A. Hitlerio 50-mečio šventėje apsilankęs ir ten didelio dėmesio sulaukęs S. Raštikis, atsidūręs fotoaparatų taikiklyje, simboliškai atkūrė pusiausvyrą tarp Lenkijos ir Vokietijos.“.(S. J. 62 psl.)

-7-

  

        Bet nuo sovietų, praradus nepriklausomybę, ir kai dėl Nepriklausomybės atkūrimo pastangų Berlyne suimamas Kazys Škirpa, tai vietoje jo į Lietuvą parskraidintas Stasys Raštikis. Ir jis susiduria su situaciją, nuo kurios pradėjau Simono Jazavitos 218-219 psl. paminėto Birželio sukilėlių Alytuje sušaudymo, kur yra „grožybės“ toliau tokios:

     „... rugpjūčio 5 d LLV buvo išvaikyta ir atimta viltis, kad Lietuva turės bent kokį savarankiškumą...1941 m. rugpjūtis tampa tuo atskaitos tašku, kai pradėti žudyti ne tik žydai vyrai, bet ir moterys bei vaikai ...dalis LLV narių siekė pagal galimybės padėti žydams, vien jau bandydami sugražinti valstybingumo galimybę. Rimčiausiai šioje situacijoje atrodo LLV krašto apsaugos ministras S. Raštikis. Kaip tik pas jį, kaip didžiausią autoritetą vokiečiams turintį asmenį apsilankė Lietuvos žydų delegacija - Lietuvos kariuomenės rabinas Smuelis Aba Sniegas ir Lietuvos žydų karių sąjungos narys Jokūbas Goldbergas. ... Jie prašė S. Raštikio užtarimo. Ministras susirūpinęs nuėjo pas komendantą R. von Poholį, tačiau ir šis negalėjo nieko padėti, pasiūlė kreiptis į užnugario kariuomenės vadą K. von Roquesą. S. Raštikio pastangos išsamiau aprašytos jo atsiminimuose, tačiau jos buvo nesėkmingos - ... vokiečių politika pasuko priešingu keliu, negu buvo tikėtasi ir iš vokiečių pusės žadėta.“

       Tokioje situacijoje tik visiškai nenusimanantis Lietuvos vokiškosios okupacijos istorijoje gali patikėti, kad labai artimas generolui S. Raštikiui J.Krikštaponis galėjo „išvykti į Baltarusiją“ ir ten „vadovauti žydų žudymams“, kai jis pats artimai bendravo laike Lietuvos lengvosios atletikos čempionatų mažiausiai su 20-čia žydų tautybės Lietuvos čempionais bei nuolatiniais prizininkais. Todėl J. Krikštaponis, kaip pridera Lietuvos karininkui, ir neištvėrė dėl Ukmergėje vykdyto Holokausto vaizdų ir restorane sukonfliktavo ar tik ne su Holokausto vykdytojais?

 


           Kad J. Krikštaponis po to konflikto buvo GESTAP-o suimtu ir kelis mėnesius kalinamu Kauno kalėjime, tai įrodo NKVD, o po to dalinai ir KGB dokumentai, nenurodydami tik jo suėmimo laiko.
          Todėl, kas jau taip nori kaltinti Lietuvos Didvyrį, lai iš Maskvos archyvų, ar iš kitur ... parveža GESTAP-o dokumentus su nurodytu suėmimo-kalinimo laikotarpiu, kuriuos, matyt, NKVD bei KGB  ir matė, ir todėl J. Krikštaponio nė nerodė Baltarusijoje. Joje buvimą pradėjo skleisti tik Kremliaus politikos sklaidos jėgos, kurios aiškiai laukė, kol numirs paskutiniai Didvyrio biografijos liudininkai; minėti: Partizanų ryšininkas-tautodailininkas Mykolas Dirsė (1924.02.02 - 2008.09.-) ir minėta Veronika Krikštaponytė-Juodienė, kuri numirė 2011 m. vasario mėnesį, o po mėnesio-dviejų 2011-04-09 tapo paskelbta tai, nuo ko Didvyrio artimieji būtų šoką gavę, jei būtų  gyvi. Kas ir kaip tos, galimai melagingos žinios skleidėjai gali būti artimi Kremliaus politikai  - detaliau čia pateikta ... puslapyje.

        O, kad tardymo protokoluose gali būt nesąmonės, tai ir buvo pats paprasčiausias ir elementarus procesas kovoje prieš komunizmą taisyklė: MELAGINGAI LIUDYTI - VERČIANT NEBŪTAS „ k a l t e s “ MIRUSIESIEMS - ŽUVUSIESIEMS, KAD IŠVENGTI NAUJŲ NETEKČIŲ. Taip darydami „melagiai“, tikrai negalvojo, kad gali pakenkti mirusiojo-žuvusiojo atminimo paminklui, kai reikėjo nuo teisinio persekiojimo gelbėti, kad, ir Nikodemą Reikalą; dar tada JAV begyvenusį ir gal dar gyvą buvusį? Ar ne todėl „liudininkas“ M. Kačiulis iš karto pokaryje tą „amerikietį“, rodęs žudynėms vadovavusį, o 1982 m., kai į Vilnių apklausai atvyko JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovas Šeras Juodžio byloje, ar ne N. Reikalo gelbėjimo tikslu M. Kačiulis keičia parodymą ir jau vietoje N. Reikalo žudynėse rodo J. Krikštaponį? Ar ne naudingas ir KGB-istams - komunistams buvo tas M. KAČIULIO REVERSAS, kad neliesti gyvo N. Reikalo, greičiau bylai užbaigti ir politiškai apjuodinti „fašistinės Lietuvos“ Gynybos ministro S. Raštikio giminaitį bei Prezidento A. Smetonos sūnėną J. Krikštaponį? Ir net 1962 m. Vilniaus teisme mirties nuosprendžiu nuteistieji ar ne savo gyvybių gelbėjimui žudynėse rodė žuvusįjį J. Krikštaponį? Gal jam net iš keršto, kad J. Krikštaponis iš kalėjimo ištrauktas, negrįžo į batalioną?  Ar etiška tokius „parodymus“ buvo rodyti 2021-12-03 Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje?  Kodėl nesilaikoma įstatymo nesivadovauti okupacinių organų duomenimis?

-8-

  

 Dar iškilo įtarimas, ar Holokausto aukos nebuvo pervedamos į galimai išgalvotus; J. Krikštaponiui inkriminuotus „masinius karo belaisvių naikinimus“, kurie vyko liepos mėnesį, kai dar A. Impulevičiaus batalionas Lietuvoje dar nebuvo suformuotas, o vėliau masiniai naikinimai buvo atliekami visai kitur - Minsko rytuose, nei tardymų protokoluose nurodoma jo vakaruose? Čia, manau, reikia iš naujo tirti, nes neaišku, kas ten privelta, akivaizdžiai maišant vietoves - nemokant istoriniuose šaltiniuose atskirti Minsko miesto centro nuo vietovės už Minsko, nemokant atskirti Civilius belaisvius nuo Karo belaisvių. Todėl daugiau Ukmergės konferencijos klausytojų klaidinimus pateikiu šioje studijoje. Joje savo komentavimuose rašau čia visur Didvyrio TIKRĄ pavardę  pagal jo tėvų santuokos registraciją ir jo gimimo liudijime esančią, kuriuos abu istorikai nematė; ir todėl rašė nesąmonę Pažymoje, skirtoje 2021-12-03 Ukmergės konferencijai, kai galima buvo tai paprasčiau aiškinti.
 

Todėl išsiunčiau kiek kitokią studiją ir Teisingumo ministerijai daugiau teisiniais aspektais surinktą informaciją. O šią studiją skiriu daugiau  per Vidurio Lietuvos 1944 m. liepos mėnesio istoriją, analogišką dabar vykstantiems mūšiams UkraJinoje. Taigi, ši čia  studiją:
apie Šventosios mūšį dėl Ukmergės-Jonavos-Kėdainių 1944 m. LIEPOS „išlaisvinimo“ ir nuo jo Pasipriešinimo pradžios, Juozui Krikštaponiui surengus 1944-07-20 Partizanų sąskrydį; kurio tikslas buvo gelbėti mūsų vyrus nuo sovietinio mobilizacinio genocido, koks vyko Lietuvos centre  prie Šventosios upės.
 

        Todėl aktualu dabartinį NUSIKALSTAMĄ karą UkraJinoje palyginti su prieš 79 metus tokį pat sovietinį-nusikalstamą savo karių  naikinimą   Šventosios upės mūšyje, vykusįame 1944 metais nuo liepos 12.:
 iki liepos 25 d., įžengus į Ukmergę,
 iki liepos 29 d., įžengus į Jonavą, ir
iki rugpjūčio 02 d., įžengus į Kėdainius.
 

  Visam šiam artėjančiam 80-mečio įvykiui teikiu Ukmergės-Jonavos-Kėdainių  1944 m. LIEPOS II-osios sovietinės okupacijos problemos  studiją su garbingiausios Lietuvoje šeimos ir giminės atstovo Juozo Krikštaponio APŠMEIŽIMO dokumentiniu įrodymu  ... psl., ... pav., ir ... nuorodų apimtyje, kurios turinys toks:

 
 

 

TURINYS

2. tema:

     Pirmiau; NUSIKALSTAMO karo veiksmų būdus matykime prie Šventosios upės .. ..  

3. tema:

      Gediminas Ilgūnas buvo KGB-istų sulaikytas prie Šventosios mūšio vietos ir to mūšio liudininko .... 2 psl.

4. tema:

     AČIŪ monografijai „Vepriai“, atskleidusiai mūšių prie Šventosios baisumus! 5 psl.

5. tema:

  ....   IŠ NAUJO REIKIA TIRTI  Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ  . .............. 8 psl.

6. tema:

 ...Kodėl  Ukmergės konferencijos pranešime prieštarauta jai skirtoje Pažymos duomenims? 10 psl.

7. tema:

     NKVD ir KGB dokumentai atmeta J. Krikšaponio „buvimą Baltarusijoje“ 12 psl.

8. tema:

      A. Impulevičiaus įsakymas Nr. 42 dėl išvykos neįrodo, jog „išvyko“, nes buvo tokių, kurie neišvyko ir jiems tas 42 išvykimo įsakymas buvo atšauktas 10 psl.

9. tema:

     Kodėl istorikai „nematė“ neteisingus-melagingus Jono Klimavičiaus raportus ir  neteisėtą J. Krikštaponio  „tarpininkavimą?   ............... ............ 16 psl.

10. tema:

    10 klausimų J. Krikštaponio NETEISĖTAM „tarpininkavimui“:  20 psl.

11. tema:

    Kodėl istorikai „nematė“ tame įsakyme Nr. 42 sudubliuotą  kitą „Joną Klimavičių“, kurio kito tokio Lietuvoje nebuvo? 22 psl.

12. tema:

     Kodėl istorikas E. Rukšėnas „nematė“, kad Jonas Klimavičius,   vaidinęs raportuose „ligą“ ir „liuosavimąsi“, bet taip ir nepasiliuosavo, o tarnavo toliau vos ne metus? ... .................... 24 psl.

13. tema:

    O laipsnį pakelti negalėjo už tai, kad kalėjime atsidūrė kitos valstybės? ........ 24 psl.

14. tema:

            Juozo Krikštaponio Humanistinis požiūris į savo pavaldinius ir jo psichinio sukrėtimo analizė .... ........... .................................................................................................... 29 psl.

15. tema:

     Kur J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymas ir  kodėl istorikas apgaudinėjama su „ įrodinėjimo šaltiniais“? .......... ......................................  ............... 30 psl.

16. tema:

     IŠVADA  archyvų dokumentų apžvalgai 31 psl.

17. tema:

      Didvyrio sesuo apie brolio kažkokį  „buvimą Baltarusijoje“  ne tik neminėjo,  bet ir visą laiką namuose buvimą  prie vokiečių akcentavo .... ........................................... ................. 32 psl.

18. tema:

     Negi sovietai Holokaustą slėpė ir tam „karo belaisvių masinį naikinimą“  išgalvojo?  36 psl.

19. tema:

      Net garsioje NKVD-istų knygoje apie jokį „karo belaisvių naikinimą“ net neužsimenama. (taškas  ......    39 psl.

20 tema:

     Tai, kur Minsko mieste „Krikštaponio žudymo“ aukų palaikai ilsisi? 40 psl.

21. tema:

       Užmiršti  veikalai TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS suformavo metodą ŽUDYTI SAVUS,  kad tuo žudymu kaltinti kitus – priešus ir oponentus:
                            a)  Kam buvo naudinga nužudyti A. Dugino dukrą?  ................................   42 psl.
                            b)
                            c)
                            d).		 42 psl.

22. tema:

      Gera naujiena – J. Krikštaponis buvo žymus lengvaatletis – kelis kartus Lietuvos čempionu disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse, o taip pat jo ir kitų rezistentų įtaka l. a. metimų rungčių aukšto meistriškumo tradicijoms  psl.

22. tema:

    psl.

23. tema:

    psl.

24. tema:

    psl.
 

-9-

  
 

        Šios STUDIJOS TIKSLAS:

1.          Patikrinti ir patikslinti istorinius faktus.

2.          3-ims centrinėms Lietuvos savivaldybėms apginti nepelnytai žiniasklaidoje, ypač, LRT šmeižiamą Ukmergės savivaldybę.

3.          Ukmergės savivaldybės gynimui paskatinti įtraukti savivaldybių tarybą

4.          Siekti, kad savivaldybėse atsirastų minėtų Instituto ir Centro veiklos kokybės kontrolė.

5.          Šios STUDIJOS  UŽDAVINYS – tolesnis J. Krikštaponio veiklos  ir centrinės Lietuvos antrosios sovietinės okupacijos aplinkybių tyrimams, paskatinant šia problema užsiimti kvalifikuotiems specialistams.

 

ŠIAI GINČYTINAI PROBLEMAI IŠSPRĘST SIŪLOMAS ARITMETINIS METODAS APLINKYBĖMS VERTINTI PAGAL PATIRTĮ:

        Jeigu greitu laiku nebus sąlygų atkopijuoti Maskvos archyvuose saugomus GESTAP-o dokumentus, bylojančius J. Krikštaponio suėmimą ir kalinimą „kuriuos greičiausiai matė NKVD bei KGB ir jais vadovavosi, nustatydami 1941 m. spalio mėnesiui mūsų Didvyrio ne 2/12 batalione tarnystę, o GESTAP-o suėmimą ir kalinimą vokiečių okupacijos metais, o taip pat visų bataliono 2-os kuopos narių apskaitoje, J. Krikštaponio nerodydami Baltarusijoje, todėl SIŪLAU:

1.      Žymiai kokybiškiau ištirti čia pateiktus pastebėjimus ir jų visas čia pateiktas ir dar ateityje atrastas ar pataisytas istorines aplinkybes, kurias EKSPERIMENTUI įvertinti balais-taškais, nustatant jų ribas pagal reikšmingumą.

2.      Sudaryti komisiją, kuri vertintų visus rodiklius konkursine tvarka.

3.      Komisijos narių rezultatus susumuoti, vertinti įvairiai pagal matematinius statistikos žinomus metodus.

4.      Tokio konkurso principus galima pasiskolinti iš kai kurių konkursinių sporto šakų, kaip gimnastika, dailusis čiuožimas ir kitos ...

5.      Ypatingąja patirtimi siūlyčiau pasinaudoti buvusiąja Keliautojų sporto šakos (Turizmo čempionatų -  pirmenybių) apskaitos patirtimi. Joje būdavo vertinamos keliavimo sąlygos, maršrutų sudėtingumai, logiškumai, ... ir. Ypatingą reikšmę turėjo kraštotyrinės-pažintinės veiklos įvertinimas.

6.      Manyčiau, kad galima būtų pakalbinti Lietuvos Šviesuolį – Keliautojų Sąjungos prezidentą Algimantą Jucevičių, kurį čia šioje studijoje paminėjau.

7.      Iš Keliautojų sąjungos sukauptų sportinių kelionių atskaitų bei protokolų, gal, galima būtų susidaryti šios sukauptos patirties vaizdą, tą viską ženkliai ištobulinus.

 

          P.S.: visame tekste šalies pavadinimą „UkraJina“   rašau su didžiąja raide „J“, tam, kad iškelti teisingos šalies rašysenos problemą; pagal ukraJinų kalbą jau mūsų 51-uoju Kalbos komisijos nutarimu: vietoje Kijevas, leista vartoti  naujai Kyjivas. Todėl laikas keisti ne tik sostinės, bet ir visos šalies pavadinime teisingesnę rašyseną, atsisakant šią šalį niekinti pagal didžiarusiškąsias šovinistines paniekinimų manieras. Todėl jau laikas ne niekinti šią šalį,  kaip, neva, esančios pakraštyje-paribyje (на окраине), o turėtų būti šalis siejama ne su Rusijos imperijos „pakraščiu-nuošale“, o su Kraštu-ŠALIMI  - Valstybe, t.y. ukr.:Краина (KraJina) ir t.t.  Be, to, yra dar ir nuomonė, kad, gal, reiktų rašyti ne tik raidę J, bet ir raidę Y, rašant, UkraJYna, nes ukraJinai taria šį skiemenį labai ilgai.
   Net ir UkraJinos lenkai taip pat tardavo ilgai - taip man mano močiutė sakydavo, kuri buvo gimusi Kremenčiuge ir jame mano tėvą ten pagimdžiusi, dar mažą parvežė į Lietuvą ir senelis jį - 4-metį nuvedė į Vileišio aikštę žiūrėti-klausytis Pirmąją Dainų šventę. Nuo jos jis taip sužavėjo dainavimu, kad chorus nuo ankstyvos vaikystės pradėjo lankyt. Po to VDU, o po to KPI Akademiniame chore, kuris vėliau "Jaunyste" pasivadino, o dar vėliau iš choro veteranų jis organizavo "Antrosios Jaunystės" veteranų chorą, kuris vėliau tapo ir KTU choru. Todėl jis kaip Lietuvos Automobilių sporto įkūrėjas ir Eismo saugumo psichologijos dėstomojo dalyko sukūrėjas, savo Zaporožiečiu išvažinėjo Gimtąją UkraJYną, nes ją prisiminė nuo vaikystės, kai nuo šlaito į Dnieprą žiūrėdavo ir dainuodavo susirinkę vaikai su tėvais.
      Todėl ta pačia proga, tą patį teigiu ir dėl pačios ukraJYnų tautos pavadinimo, nes nereikia tyčiotis iš ukraJinų, kaip, neva, juos vadinant kažkokiais „ukrainiečiais“, kaip kokiais PASIENIEČIAIS. Juk mus, lietuvius nevadina „lietuviečiais“,  arba  mūsų kaimynus „latviječiais“, „estiečiais“, „gudiečiais“, „baltarusiečiais“, „lenkiečiais“, o toli esančius ne rusiškai pravardžiuoti „kiniečiais“, o reiktų vadinti kinais, taip, kaip ir japonais  ar korėjais.   

2 PS.: šios studijos pagrindinės mintys išryškintos šifru ir spalvomis, o su Jonava susiję paminėjimai pažymėti rudu fonu.

 

 

  
 

2-tra tema: Pirmiau; neteisėto karo veiksmų būdus matykime prie Šventosios
 


11 pav.: Trostyanets-o "pergalės" (40-tosios armijos) aikštėje ant postamento paminklas tankui yra 50°28'53.04" Š 34°58'00.41" E. Galima šią nuotrauką pasididinti. Šios nuotraukos prasmė yra ta, kad perdėta„ ПОБЕДОБЕСИЕ“ su iškreiptu  Kremliaus melo „istorija“, privedė prie eilinės„didžia“RUSIŠJOSIOS ŠOVINISTINĖS-fašistinės-nacistinės, ir ČeKis-tinės Z ir O raidžių beprotystės.

Todėl ši tema buvo pradėta nuo Vakarų civilizacijos Laisvės pasaulio pripažintos  :
gegužės 8-tos
 iki Vidurio Lietuvos II-osios okupacijos karinių nusikaltimų mūšių metu

 

Nusikalstamam karui UkraJinoje demaskavimo tikslu, siūlau atverti 1944 m. liepos mėnesio antrosios sovietinės invazijos į Jonavos-Ukmergės, o po to į Kėdainių apylinkes įsiveržimo būdą, nesiskaitant su savų kareivių gyvybėmis. Tai aktualu dabar, kai UkraJinos okupuotose  teritorijose irgi vyko prievartinė mobilizacija kovai prieš savo Tėvynę, - tai įvardinti reikia irgi genocidu, kaip nusikalstamus kovos veiksmus, kurio dėka sovietų armija iki Berlyno atėjo su vokiečių/sovietų karių nuostolių santykiu 1/10. Tai čia

„tokia ПОБЕДА“?

 Tokių veiksmų braižas vyko ir prie Šventosios upės prieš 79 metus, kur Ukmergė-Jonavos savivaldybių (Veprių-Upninkų seniūnijų) žemėse gali gulėti net per prievartą mobilizuotų į sovietinę kariuomenę mūsų tautiečių palaikai, kuriems „neliko vietos“ nei Jonavos ir nei Ukmergės sovietinių karių kapinėse. O jose gali gulėti net Raudonojo teroro aukos, kurios yra užmaskuotos "pergalės įsiūčio" (победoбесии) ekstazės. Tos ekstazės pasekmę parodau kairėje vaizdeliu Trostinece, dėl ko tokie sovietiniai-"rusiški" (maskoliniai) militaristiniai paminklai visur naikinami, kaip po Gegužės 8-tosios ir po Pralaimėjimo dienos;, prasidėjusios nuo gegužės 10-tosios,  išsakytos Marko Solonino, jam pabrėžus, jog po tos dienos prasidėjo pralaimėjimai visuose sovietų okupuotose Rytų Europos ir, ypatingai, Baltijos-UkraJinos šalyse bei Kinijoje, Korėjoje, ...

 

 Todėl tęsiu problemą dėl KAIMYNINĖS Ukmergės SAVIVALDYBĖS gynimo; paminklų politikos klausimu, prašant skubiai sustabdyti nuo  sovietinių okupantų žuvusiajam ir nuo vokiškųjų okupantų nukentėjusiajam Didvyriui Juozui Krikštaponiui paminklinio akmens nukėlimo klausimo svarstymą, nes jam inkriminuotuose, tiksliau, gal

 falsifikuotose „karo nusikaltimuose“ dalyvauti negalėjo, nes buvo GESTAP-o suimtu  ir Kauno kalėjime kalintas, o mūsų mokslininkų kažkodėl tas faktas buvo ignoruotas. Juolab, mūsų  Didvyris, galėjo būt suimtu pačių Holokausto Ukmergėje vykdytojų. Taigi, tolimesniam  moraliniam K. Krikštaponio „kaltinimui“ būtina Maskvos archyvuose atrasti GESTAP-o dokumentus, nurodančius J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo laikotarpį. Kol jie neatrasti, būtina jo suėmimo-kalinimo laiką tik hipotetiškai spėlioti pagal istorinę-psichologinę logiką. Todėl apie jo biografijoje visus kitus - NAUJAI ATRASTUS FAKTUS ir labai aiškių NKVD-KGB falsifikacijų simptomus teikiu po mūšių prie Šventosios apžvalgos. Joje panašu, kad  Niurnbergo procese vokiečių apkaltinimo tikslu dėl Lenkijos kariuomenės belaisvių sušaudymo Katynėje, J. Krikštaponio "byloje" atsiranda galimai išgalvoti "karo belaisvių naikinimo faktai", juos, tikriausiai, sąmoningai supainiojus su civilių kalinių naikinimu (Holokaustu) Minsko centre (dabar Marytės Melninkaitės gatvės srityje) ir supainiojus su karo belaisvių stovyklos Štalag-352 vietove, buvusia už Minsko miesto.  Jį iš vokiečių sovietai išvadavo liepos 3 d., o prie Šventosios sovietų armija atsidūrė jau liepos 12 d. 

    Taigi, buvusios KGB falsifikacijos gali turėti tąsas ir dabartinės Rusijos FSB bei Baltarusijos (po kurią dviračiu dvi tyrinėjimo ekspedicijas rengiau) per pastarosios šalies KGB vykdomus kažkokius Kibernetinių atakų poveikius net Jonavos žiniasklaidos F. b. socialinio tinklo paskyrose. Juk Rusijos Jonavai poveikis užkoduotas nuo Jonavos įkūrėjų Kosakovskių tarnavimo Rusijai, už ką vienas Vilniuje - kitas Varšuvoje buvo pakarti. Todėl apie to poveikių simptomų tąsą rodau šios studijos pabaigoje.

   Bet, pirmiausiai, ATKREIPIU DĖMESĮ Į SOVIETINIŲ KARIŲ KAPUOSE galimas beprasmiškų žūčių AUKAS, kurias ir toliau Rusija tęsia nusikalstamą prievartinį karių varymą į kautynes, prieš savo tautiečius. Todėl ir siūlau skubiai atkreipti dėmesį į Jonavos sovietinių karių kapų nedideliame plotelyje-šlaitelyje  palaidotus net 1524 karius. Manau, kad jų daugiausiai žuvo, kur tai, ties Upninkais, forsuojant Šventosios upę. Pagal vieno liudininko pasakojimą, kiek pamenu - žuvusius-plaukiančius ir sugaudė, matyt, prie geležinkelio tilto? O prie Upninkų - Veprių  ir dabar, pagal duomenis, gali gulėti, tikriausiai, daug dar nepalaiduotų - reik tai patikslinti. Nežinomieji žuvusieji tik gyventojų pakasti žūties vietose, arba visai sudūliję per karščius ar negali būti tik į kariuomenę per prievartą paimti, kad ir gudai ar lietuviai dar buvę be atpažinimo-identifikavimo ženklų? Gal ir nelaidojo lietuvius politiniais motyvais?

 

-3 -

  
 

3-čia tema: Gediminas Ilgūnas buvo KGB-istų  sulaikytas   prie Šventosios mūšio  vietos ir to mūšio liudininko ...

 

    Mat,  Jonavos garbės piliečio: disidento-tyrinėtojo Gedimino Ilgūno  po 1965-1966 m. m. įkurto Turistų klubo ir tuoj pat LKP Jonavos RK bei KGB uždrausto, kai man 1969 m. pabaigoje teko jį atkūrinėti; - tada sportiniu-kraštotyriniu tikslu teko man kalbėtis su Domininkavos vienkiemio trobelėje gyvenusiu tų beprasmiškų žūčių liudininku (to vienkiemio žemėje vėliau buvo pastatyta Statybos tresto poilsiavietė su garsiu „X-as“ praminimu), kurio jautrus su ašaromis pasakojimas apie masišką-beprasmišką karių žūtį mane labai stebino. Mat, tada buvau tik grįžęs iš 3-jų metų karinės tarnybos, kurioje buvau mokytu net Vietnamo karo taktikos, dėl ko šio liudininko pasakojimas mane net šokiravo.

   Todėl iš smalsumo bandžiau aiškintis su žymiu karo veteranu - Jonavos rajono partijos komiteto II-uoju sekretoriumi Filipu Žabinu, kuris man ir atskleidė «ЗАГРЯД отряд»-ų liūdną paslaptį, šaudant savus karius.  Vėliau (po 5-ių metų) tasai rajono partijos sekretorius buvo keistai pažemintas pareigose, nukeliant jį į Elevatoriaus (grūdų bazės) direktoriaus pareigas. O po mano pokalbiu su tuo II-uoju „партсек“-u ir įvyko žemiau aprašytas įvykis: 
13-pav.: Buvusio Domininkavos vienkiemio vieta atžymėta raudonu kvadratu. Būtent, su šio prieškariniu "smetoniško" žemėlapio kopijomis teko slaptai naudotis per treniruotes bėgimo azimutu  įgūdžiams tobulinti. . Galima pasididinti
 

    Gal, neatsitiktinai tada, kai to KGB uždraustojo Jonavos klubo atkūrimo proceso didelis padėjėjas – Jonavos valdžios įtikinėtojas; dabar žinomas kaip Šviesuolio vardu nominuotas Algimantas Jucevičius 1970 m. vasarą: šalia minėto Domininkavos vienkiemio; prie Matelių rėvos ir priešais Jurkonių kaimą rengė Kauno miesto turistų sąskrydį, pakviesdamas į susitikimą žymiausią tuo metu Lietuvoje keliautoją ir tyrinėjimų ekspedicijų organizatorių Gediminą Ilgūną, tada pastarasis ir tapo KGB sulaikytu šalia to Domininkavos vienkiemio, ir jam tada buvo praneštas oficialus draudimas dalyvauti visuose viešuose renginiuose. Jis apie tai Sąjūdžio laikais Taurostos laikraštyje rašė.
        Panašu, kad tas KGB-istų G. Ilgūno sulaikymas ir galėjo būt susietas su Šventosios upės šturmu, nes dabar, dėliojant 1969-1970 m. m. to Klubo atkūrimo detales; su mano Kraštotyros kėlimo klausimais, keltais Jonavos Balse 1969 m. pabaigoje. 

      Todėl tas KGB įsikišimas prie Šventosios tada mums buvo nesuprantamas, nes G. Ilgūno garsi kelionė-ekspedicija Lietuvos tremtinio ir žymaus pasaulyje geografo - Sibiro tyrinėtojo Jono Čerskio keliais buvo tuo metu Mokslų akademijos aprobuotu ir „Tarybų Lietuvos“ kino žurnaluose per televiziją demonstruotu.

        Keista, bet tuos mano straipsnius; skirtus jaunimui-komjaunimui ir apie Kraštotyra mintis dabar galima pamatyti tik Mažvydo bibliotekoje, nes iš Jonavos bibliotekų buvo visi išimti laikraščio J. B. numeriai. Apie tai žemiau.

        P.S.: Š. m. gegužės 7-8 d. d. Upninkuose vyko  minėtos Mokslų akademijos ir minėto Lietuvos Šviesuoliu nunominuoto Algimanto Jucevičiaus organizuojamas pėsčiųjų 49-tas maratonas. Jam pateikiau istorinį fotoreportažą su šios problemos analizę per aplinkos pažinimo filosofiją Upninkų seniūnijos perspektyvoje.

    Taigi, KGB uždraustojo Jonavos Turistų klubo vienas iš atkūrimo pagalbininku ir buvo  Algimantas Jucevičiaus, kuris jaunystėje su Keliautojų sportu buvo ir Orientavimosi sporto  pradininku - jo organizatoriumi, dirbo sportinio Turizmo srityje, visai Lietuvai iniciavo masinių slidžių "Snaigės" žygius, kurie pagal gyventojų ir dalyvių skaičių masiškiausi buvo Jonavoje, kurioje tie žygiai iki šių dienų išliko. Kai Nepriklausomybę atkūrėme, tada Algimantas iniciavo Keliautojų sąjungą ir jos prezidentu buvo išrinktas Gediminas Ilgūnas, o po jo mirties sąjungos vadovu liko A. Jucevičius. O nuo 1967 m. jojo vadovaujamas Kauno Turistų klubas, kuris  čia dešinėje 14 pav. matomoje vietoje 1970 m. buvo surengęs aukščiau paminėtą turistų sąskrydį, į kurį G. Ilgūnui KGB buvo uždrausta ateiti, ezopiškai  Kauno tiesos laikraščio keliautojams skirtame skyrelyje populiarino šūkį:

  

 

14 pav. :  Orientavimosi sportas Gamtoje išsivystė kaip geriausia Keliautojų sportui savybių pasitikrinimo priemonė, kuriam KGB draudė dalyvauti pasaulio  čempionatuose. O ši gražiausia Santakos girios vieta nuo 1970 m. tapo turistinių sąskrydžių ir OS varžybų mėgiamiausia vieta, kurią galima pasididinti.

K E L I A U K ,  P A Ž I N K ,  N E N U R I M K !

-4-

  

15. pav.: Apačioje Jonavos Balso redaktoriaus M. Vikerto 1965 m. nuotrauka miesto centre profesinės mokyklos statybos, su kurios direktoriumi 1969 m. sutariau Turistų klubo atkūrimo (įkūrimo) konferenciją. Galima pasididinti.

       Šitas šūkis seniems komunistams atrodė "pavojingu". Mat, turizmu labiausiai domėjosi ir tremtinių dalią patyrusieji. Tarp pačių  aktyviausių Jonavos turistų-orientacininkų buvo ir iš Sibiro grįžusiųjų, kaip Algimantas Gaižauskas, Adomas Bizokas, Olga Kairytė-Charitonova, Julius Pakštas, o   mūsų Klube švietėju buvo rezistencijos dalyvis Edmundas Simonavičius-Simanaitis, kuris būdavo kviečiamas ir kaip gidas į Azoto Jaunųjų specialistų organizuojamas išvykas. Šių Šviesios Atminties paminėtųjų turistų-tremtinių dėka sportinė-turistinė veikla  buvo ypatingai turininga ir prasminga, puoselėjanti Viltį sulaukti Laisvę.     

      Tiesa, apie tą paminėtą G. Ilgūnui dalyvauti renginiuose draudimą 1969 m. pabaigoje aš žinojau - mane Jonavos rajono partijos Propagandos ir agitacijos skyriaus instruktorė buvo įspėjusi, bet tą NETEISĖTĄ draudimą buvau aš pažeidęs, kai G. Ilgūną pakviečiau į to Turistų klubo „įkūrimo“ konferenciją, kad jis parodytų savo sukurtus ir Lietuvos Mokslų akademijos aprobuotus minėtus kino filmus. Tie kino filmai buvo parodyti miesto profesinėje mokykloje priešais Jonavos Balso redakciją, kurioje ir buvo profesionali kino filmų demonstravimo aparatūra. (Dabar tame pastate, kur buvo Švietimo centras, o dabar tik ką naujai sukurta Švietimo pagalbos tarnyba, tikėkime, paspartins pokyčius, būtinus Demokratinės valstybės ateities kūrime.)

    Tada aš iš karto po dienos-kitos tapau pašalintu iš rajono Komjaunimo instruktoriaus pareigų (apie tai G. Ilgūnas rašė pratarmėje knygos apie Sąjūdį Jonavoje), todėl neįvykdžiau žemiau parodytų numatytų rajono Jaunųjų specialistų tarybos įkūrimo užmojų. Dar įdomiau, kad čia pat iš visų Jonavos bibliotekų-skaityklų buvo išimti visi Jonavos Balso laikraščio numeriai, kuriuose aš aprašinėjau apie naujovišką jaunimo pažintinę-turistinę ir sveikos gyvensenos - sportinę veiklą. 

     Todėl dabar Jonavos Viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriuje 1969 metų  „Jonavos Balsas“ įrištoje knygoje yra paskutinis tik 1969-09-08 laikraščio numeris, kuriame ir buvo mano straipsnis, skatinantis įkurti rajono Jaunųjų specialistų tarybą. Šią idėją kėlė inžinierius Romas Gudunavičius, kuris vėliau tapo mokslų daktaru, kūręs kalbų vertimo programą elektroninėmis mašinomis, kuriomis dabar GOOGLE-vertėju visi naudojamės. Jo žmona iki šių dienų dirba Švietimo srityje, o sūnus buvo geriausiu rajono slidininku. Apie Romualdą rašoma Enciklopedijoje, Vikipedijoje, lietuviai pasauliui, Unijapedijoje ir labai plačiai apie profesorių Antaną Romualdą  kaip  pedagogą mokslinio darbo patirties perdavime aprašė Dunojaus profesorius Johann Günther ir kiti mokslininkai.  Taigi, dėl Jaunųjų specialistų mano straipsnio pabaigos pavyzdį žiūrėkite žemiau: 

16 pav.: 1969-09-18 straipsnis Jonavos Balse apie Jaunųjų specialistų veiklą Galima pasididinti.

      16 pav.: matote mano straipsnyje rajono JST steigimo pasiūlymą, kuris, pasirodo, tapo pavojingu komunizmo idėjoms, nes komjaunimo organizacijoms pagal TSKP planus turėjo tada didelis %-tas  būti vadovaujančių bemokslių komunistų, kurių tarp išsilavinusių jaunųjų specialistų KP narių nebuvo, nes tik bemokslius galima buvo komunizmo idėjomis sužavėti. O tai ir buvo paslėpta komunizmo žlugimo viena iš priežasčių. Tuo įsitikinau 3,5 mėnesio laikotarpyje, "padirbėjęs" Pilkuose rūmuose (dabar ten Viešoji biblioteka), kuriuose tik Turistų klubo atkūrimu teko rūpintis, o dėl numatytos JST net jokios kalbos man neleido sakyti, kaip komunizmui nenumatyto-svetimo darinio, privedusio prie "Prahos pavasario" proceso, pradėjusio griauti nusikalstamą komunizmą.

-5-

  

       Šios Blogio imperijos žlugimo priežastis buvo užkoduota komunistų nesirūpinimu visuomene, kuri net negerbė savo karių žūties vietos – joje net jokio atminties ženklo nepaliko, kad prie Upninkų buvo svarbus mūšis, pareikalavęs daug aukų. Tada ir paaiškėjo, jog didelis aukų skaičius buvo slepiamas. Ne mažas palaiduotų aukų skaičius yra ir Ukmergės sovietų karių kapinėse Pašilėje, - joje ilsisi per 1600 karių iš 262-oje šaulių divizijos, kurie Ukmergę iš vokiečių perėmė 1944 metų liepos 25-ąją. Apie tai  Ukmergės žiniose  2011 m. gegužės 9 d. rašė Vilma NEMUNAITIENĖ. Ta tematika 2022/04/24 rašė ir Loreta EŽERSKYTĖ.

     Žymiai mažiau sovietinių karių palaiduota Šėtos kapinėse – jose  Kultūros vertybių registras mini 236  (96 žinomos pavardės), o  2013 m. žuvusiųjų sąrašas papildytu 342 pavardėmis su keista - metais vėlesne 1945 m. žuvimo data. Ar tai nebus pasipildę nuo mūšų su mūsų Partizanais kritusieji - Lietuvos priešai? Todėl jokio jų garbinimo negali būti - tik žmogiškai  vardan artimųjų skausmo galima laikyti mūsų žemėje, ar gal, net pasiūlyti perlaiduoti į jų gimtines, jei yra palikuonių? Tokie perlaidojimai Baltarusijoje į Rusiją propaguojami. Jei dabar Karo ukraJinoje nebūtų, gal ir mums galima būtų šios Humanistinės iniciatyvos imtis? Tik gaila, kad Kėdainių soviet. karių skaičius nei internete ir nei  registre nenurodytas.

 

 

4-ta tema: AČIŪ monografijai „Vepriai“, atskleidusiai mūšių prie Šventosios baisumus!

 

 

   Reikia pagirti Ukmergės savivaldybę, kuri išleido monografiją apie Veprių miestelį, kurioje yra nemažai ir man buvusio pažįstamo kraštotyrininko-skulptoriaus bei mokytojo, jau a. a. Jono Žentelio bei kitų pastebėjimai apie karo - sovietinės armijos puolimo keistus veiksmus, atspindinčius Raudonojo teroro metodus, kur teigiama, jog:
"Mūšių metu daug kareivių žuvo. Rankraščio autoriaus teigimu Upninkų apylinkėse jų palaiduota apie 400. ... nuo karšto oro ir saulės labai greitai sudūlėjo ... po mėnesio liko tik baltutėliai kaulai ir drabužių likučiai. ...". Vanduo ... ties Upninkėliais nuo kraujo buvo raudonas."


18 pav.: liudijimas apie Upninkus-Upninkėlius. Galima pasididinti-prasiplėsti.

19.   pav. Šią monografiją galima pasididinti.

      Dar 285 psl. rašoma: "Frontą išgyvenę žmonės Antanas Morkūnas, Leonas Novikas ir kiti pasakojo, ... kad Pauplių lauke žuvusiųjų sovietinių karių galėjo būti daugiau kaip šimtas. Juos rado ir užkasdavo kareiviai ir vietiniai žmonės. 1944 m. liepos mėnuo buvo karštas. Naktinių mūšių metu žuvę kareivių kūnai greitai iro." Šių mūšių data fiksuojama žemiau 20. pav.

    Kadangi Jonavos ir Ukmergės istorijai yra labai svarbus tų mūšių paminėjimas, galintis liudyti, kad laukuose gali būt palaiduoti ir lietuviai, tik per prievartą paimti į sovietinę kariuomenę (žemiau tai bus J. Krikštaponio sesers patvirtinimas), todėl šios labai svarbios žinią žemiau pateikiu ryškesnę monografijos 163 psl. to paminėjimo 21  pav.  nuotrauką:

-6-

  

       Todėl būtina atkreipti dėmesį, jog Jonavos ir Ukmergės sovietinių karių kapinėse, nors ir labai daug palaidota karių, bet net Veprių monografijoje paminėti Upninkų, Pauplių ir už Gelvonų palaidojimai liudija nenormaliai didelę sovietinių karių žūtį, o taip pat  nenormaliai ŽIAURŲ ir, net, galimai NUSIKALSTAMĄ su  ELGESĮ SU SAVO KARIAIS, kurį būtina priminti UkraJinoje tokį pat nusikalstamą karo vedimo praktiką. 

  

21  pav.

       Kai vietiniai gyventojai užkasinėjo žuvusius, jų „pasiklausti“, kokių tautybių - negalėjo. Mirusieji visad tyli.

       Ar ši tyla nebylojo, kad ir lietuvių  ar mums artimų kaimyninių tautybių galėjo būti tarp nežinomųjų žuvusiųjų? Ar tie nežinomieji bet kur pakąsti neįrodo, Raudonojo nusikaltimo slėpimą
      Pagal analogišką mano aukščiau aprašytą 1969-1970 m. m. Domininkavos vienkiemio gyventojo man klaikaus pasakojimo liudijimą, irgi panašiai,  taip pat šioje monografijoje minimas nuo vokiečių kulkosvaidžio kulkų verdantis Šventosios upės vanduo, o į tą vandenį žuvimui buvo varomi sovietų kariai, nuo kurių kraujo ir tapo net raudonas upės vanduo.
    Panašios kautynės vyko ir dabartinės Ukmergės žemėje, aprašant taip:

   „Iš vokiečių ... lauko nebuvo galimybės surinkti žuvusiųjų, suteikti pagalbos sužeistiesiems, jie kančiose ir kaitroje mirė nesulaukę pagalbos. Užkasami buvo daugiausia tose vietose, kur krito. Daugiausia abipus Gelvonų-Veprių vieškelio, kurio grioviais šliaužė iki pakildami atakon. O ataka reiškė žūtį.
      Apie 1961 metais buvo platinamas Praniukų-Veprių vieškelis. Buvo atkasta daug kareivių kaulų, batų su kojų kaulais juose. Mat, laidojama buvo vos prakasant negilę duobę.“ (Vepriai, J. Žentelio str. 285 psl. padidinta))

 

      Taigi, kaip matome, tas netikėtas 1961 m. sovietinių karių palaikų aptikimo faktas įrodo, jog nebuvo iškilmingo žuvusiųjų karių laidojimo ceremonijų - nebuvo net padoraus atsisveikinimo su žuvusiais.  Toks su kariais nesiskaitymo faktas gali byloti, jog šie žuvusieji galėjo būt tik ką paimti į kariuomenę - neturėję savo kovos draugų. Tai ar pagal  tikimybę „nebus“ panašu,  jog gali būti lietuvių ar gudų tautybių žuvusieji? Taigi, pagal galimybes, ar negalima iki liepos mėnesio kuo skubiausiai patikrinti Ukmergės ir Jonavos 1961 m. rajoninę spaudą ir įsitikinti, ar nebuvo minimas Praniukų-Veprių vieškelio platinimo faktas bei jo radiniai, o taip pat, ar vyko karių perlaidojimai ir kur buvo perlaiduota? Jei nebus spaudoje aptiktas tas paminėjimas, tai ar nebus galima traktuoti, kad ir Atšilimo laikotarpiu galėjo būt slepiamas su kariais nesiskaitymo faktas?  

-7-

  

  Kai dėl Vilniaus kovos vyko liepos 10-14 d. d., mano pažįstamas kraštotyrininkas a. a. Jonas Žentelis, pas kurį man ne kartą teko būti Veprių istorijos klausimais, šios monografijos straipsnyje „1944 metų liepos mūšiai Veprių apylinkėse“, pamini, kad sovietų kariuomenė per Žuvintės upelį prie Šventosios priartėjo liepos 12 d., t. y., net 4-iom  dienom anksčiau, nei prasidėjo mūšiai ties Upninkais. Taip, kad jeigu Minskas buvo išvaduotas liepos 3 d., tai liepos 12 d. sovietų pasirodymas prie Šventosios parodo gana greitą fronto slinkimą, kuris kaip tik užstrigo prie šio slėnio, kaip labai patogaus gynybos atžvilgiu, kurį, mano supratimu, ar ne galima buvo išnaudoti šią gamtinę LIETUVIŠKĄJĄ MONARHEIMO LINIJĄ  pasipriešinimui ir prieš pirmąją 1940 m. per sovietinę okupaciją, jeigu , jei šalia Jonavos į Gaižiūnų poligoną nebūtų įsileistas „Trojos arklys“ - „ribotas“ sovietinis kontingentas?  (Čia retorinis klausimas.) 

       Kaip tik, sprunkantys vokiečiai; priešais Žuvintės upelį rytiniame Kazlaučiznos kaimo pakraštyje iki Ramoniškių griovos, nuo kurios piečiau „iš patogių pozicijų šaudė į bandančius priartėti prie upės sovietų karius.“ Toje vietoje man asmeniškai tekdavo prisidėti prie turistinių sąskrydžių: trijų rajonų moksleivių ir Chemikų respublikinio orientavimosi, baidarių slalomo bei jųjų rali varžybų organizavimo; (net iki Pasaulio lietuvių žaidynių ralio), kur vokiečių lėktuvas subombardavo sovietų tiltą ir kur upe plaukė daug žuvusiųjų kareivių. Jų „kūnai, srovės užnešti ant seklumos ir užkliuvę už akmenų, netrumpai plūduriavo vandeny.“ (Vepriai, J. Žentelio str. 283 psl..) Bet, toje skaudžių žūčių vietoje mes sovietmetyje, organizuodami varžybas, net nenumanėme, kad tos žiauriausios kautynės galėjo būti ir žymiai aukščiau, nei 1969-1970 m. m. man pasakojo gyventojas iš Domininkavos vienkiemio (vėliau ten „X-so“ atsiradusio vietoje.) Kodėl nežinojome, man dabar pačiam įdomu, kodėl iki galo nepavyko išsiaiškinti? Nors komunistinio ateizmo laike nebūdavo statomi kryželiai žuvusiesiems pagerbti, bet kodėl nebuvo ir su penkiakampe žvaigždute paminkliukų? 

         Iš atsiminimų aišku, kad žuvo karių daugiau, nei palaiduota Jonavos-Ukmergės kapinėse, nors ir jose perdėm didelis palaiduotųjų skaičius. Net Baltijos kelio išvakarėse mūsų darytoje ekspedicijoje po Kareliją, kurią aprašinėjau Jonavos Balse "Baltųjų naktų tamsos" serialu, tada mus šokiravo miškuose atrandami sovietų-suomių Žiemos karo dalyvių raudonarmiečių karių griaučiai su ginklu rankose. O šioje Veprių monografijoje užfiksuoti nesiskaitymai su žuvusiais ir jųjų net mėnesį nelaidojant, ar sulaidojimas be jokios pagarbos; bet kur, - „sulaidoti, ten, kur krito", net neatžymint tų palaidojimų vietų, - ar tai ne rodo RAUDONOJO TERORO simptomą? Ar tokia PRIEVARTINĘ MOBILIZACIJĄ, gal, net neparuošus karių kovos veiksmams ir kovos draugams neduodant, net atsisveikinti - tai ar ne panašu į naujokų sąmoningą žudymą, kad jų nereikėtų ruošti-mokyti? Ar tie Veprių-Upininkų apylinkėse išmėtyti kauleliai nėra mūsų lietuvių ar gudų - mūsų tautiečių? Kai monografijos čia aukščiau pateikti žodžiai: ATAKA REIŠKĖ ŽŪTĮ - tai, negi, "nėra" atviro genocido formos įrodymas? Ar ne kokio „СМЕРШ"-o dalinių dėka kariai buvo varomi į tą žūtį? Koks skirtumas, kai viešai sušaudomas, nenorintis kariauti, ar jis nužudomas beprasmėje atakoje? Kada istoriškai-teisiškai bus įvertintas bendras vokiečių/sovietų žuvusių karių 1/10 santykis?

 

        Ar ne šių masinių netekčių slėpimo tikslu dabar vėl Rusija kartoja beprasmį karą su šūkiu „можем повторить!“?  

   Ar dabar UkraJinos užpuolimas nėra to Raudonojo teroro pasekmė?

 Juk jis buvo demaskuotas Vokietijos socialdemokratų vadovo Karlo Kautskio veikale TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, pasmerkus  Didįjį Spalio perversmą. Ar tai nėra to pasmerkimo užmarštis, per tokiu pat pavadinimu žydo Leibo Bronšteino (Levo Trockio) brošiūrėlėje, įteisinto Raudonojo teroro ir Stalino išdievintos antikautskiškosios pozicijos pasekmė?

Antikautskiškosios nuostatos dėka ir bolševikinio-stalininio kerštu socialdemokratijai dėka rinkimuose į Vokietijos Reichą Stalinas per Kominterną uždraudžia komunistams su „soc.dem.“-ais sudaryti koaliciją ir ar ne sąmoningai šitaip Stalinas sudarė prielaidą A. Hitleriui iškovoti absoliučią balsų daugumą?  

     Negi A. Hitleris Stalinui „nebuvo" naudingu pasaulio užkariavime, įteisintame sovietiniame herbe per mūsų planetos gaublio įkišimą bei per šūkio "visų šalių proletarai, vienykitės!" įrašymą?

22-23 pav.:  K. Markso ir F.Engelso bendražygio, taip pravardžiuojamojo
 "Marksizmo Romos  popiežiumi"Vokietijos socialdemokratų vadovo  Karlo Kautskio ir ANTIKautskiškosios pozicijos to paties pavadinimo  brošiūrėlė Leibo Bronšteino, persivadinusio į


„Levą Trockį“, kurio šią brošiūrą išdievino J. Stalinas,  nes jis su ja įteisino Raudonąjį terorą. Galima pasididinti.
 

-8-

  

        O Lenkijos karo belaisvių masinis sušaudymas, palei Vokietiją visų šalių okupacija (jų tarpe ir Lietuvos) ir iš jų birželio viduryje pradėti trėmimai, bei kariuomenės koncentravimas palei Vokietijos sieną - negi tai ir dabar tai "neįrodo" rengimosi pastarąją užpulti? Ar ne todėl V. Putinas tik ką susirūpino II-ojo pasaulinio karo tikros istorijos aiškėjimu?  O industrializacijos tikslu sąmoningai sukeltas masinis badas visoje Sovietų Sąjungoje ir, ypač, Badmaris UkraJinoje, Kryme, kad už maistą iš žmonių atimti tauraus metalo dirbinius, jungtuvių žiedus, už kuriuos buvo perkami įrengimai industrijai - tai "nėra" komunistinio-leninio nusikaltimo simptomo, davusio pradžią stalinizmo terorui? Šalia Jonavos į Gaižiūnų poligoną "riboto kontingento" įvedimas ir tuo metu prie Karo muziejaus mitinge Antano Smetonos  Stalino imperija pavadinta "drauginga valstybe" - kaip tai dabar istoriškai turėtų būti vertintina? Kaip galima "drauginga valstybe" vadinti tą, kuri numarino savų piliečių daugiau, nei jų žuvo II-ojo pasaulinio karo metu, kartu su Holokaustu? Ar pastarasis "nėra" komunistinio nusikaltimo pasekmė? Kaip gali būti "drauginga valstybė", sąmoningai numarinusi tiek savų piliečių? Ką VSD tuo metu veikė, jei Prezidento neinformavo apie sąmoningai sukeltus Badmarius? Ar apie tai Lietuvos spauda ką nors rašė? Ar šio karo UkraJinoje priežastis nebus dėl viso to įteigto Raudonojo TERORO pasekmė?

    Apibendrindamas SIŪLAU papildomai ištirti PAKARTOTINĄ SOVIETINĖS ARMIJOS LIEPOS MĖNESIO ĮSIVERŽIMĄ  - visą tai NUODUGNIAU ARCHYVUOSE IŠTIRTI MŪŠIŲ POBŪDĮ IR NETEKTIS; su tikslu atskleidžiant tolimesnio nusikalstamo karo vedimo metodus UkraJinoje, o taip pat mūsų Partizanų žūtis – Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio Ukmergėje žūties aplinkybes, kurios buvo paniekintos  šiam Didvyriui skirtoje Ukmergės konferencijoje iš VU dėstytojui-docentui Neriaus Šepečio pusės, Didvyrį išvadinus „nusikaltėliu-kolaborantu“ tik todėl, kad jis sugebėjo įtikinti hitlerininkus, kad kaimą su žmonėmis deginti nereikia – įrodė žmonių nekaltumą. Todėl:

   

5-ta tema: IŠ NAUJO REIKIA TIRTI
 Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ

  

    Tai reikalauja toje konferencijoje kai kurių istorikų pademonstruotas viešas nenoras tirti naujai aiškėjančias aplinkybes, jog J. Krikštaponis bendravo su pasitraukti pasiruošusiais vokiečiais ne „kolaboravimo“ tikslu, kaip Ukmergės konferencijoje docentas N. Šepetys isteriją sukėlė, o ginklų gavimo tikslu, kuriuos su lėktuvėliu parsiskraidino iš Vokietijos, ką  apie tai minėjo jo sesuo ir tautodailininkas M. Dirsė. Kai Didvyrio sesuo buvo dar gyva, kraštotyrininkas Romas Kaunietis 1990 m. liepą Šiluose į magnetofoną įrašė jos žodžius tokius:
 

  


24 pav.: Restauruotas Juozo Krikštaponio portretas - restauravimo autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis. Galima pasididinti ir iš labai RAIŠKAUS PORTRETO pastudijuoti net akių struktūrą.
23 pav.: Sesers Atsiminimų ištrauka, į magnetofoninę juostą įrašyta 1990 m. liepos mėnesį Šiluose (netoli Užulėnio Panevėžio rajono pakraštyje)  žymaus Panevėžio kraštotyrininko Romo Kauniečio. Kalba netaisyta - neredaguota; rašyta nuo magnetofono ar diktafono.

       Kaip matome, SESUO AKCENTUOJA SLAPSTYMĄSI net vokiečių okupacijos metais, nes, matyt, ir prieš artėjančius sovietus pasipriešinimo organizavimas, tikriausiai, buvo slaptas - besitraukiančių vokiečių, gal, neaprobuotas?

    Matyt, su jais nesutiko pasipriešinimo koncepcija - vokiečiai norėjo gyventojus-vyrus mobilizuoti Vokietijos gynybai, o lietuviai savo Gimtinės? Kad nusikalstamai buvo gaudomi vyrai į frontą - tai patvirtino ir šio Didvyrio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės paminėtu Partizanų ryšininko fronte tokiu pat žuvimu, kaip daugelis žuvo šalia Veprių-Upininkų-Upininkėlių. Žuvo, nes buvo tik ryšininkas, o ne miške besislapstąs kovotoju ir nuo žūties fronte už svetimą valstybę-okupantę išsisukti nesislapstant nebuvo įmanoma. Todėl dabar okupuotos pietų UkraJinos gyventojų likimas laukia toks pats, kai stepių landšafte miškų nėra, o miškeliai visi okupantų užimti - jie ten apsikasę nuo Kijevo puolimo.

    Todėl dabar savivaldos lygiu galime UkraJinai padėti per nusikalstamo II-o pasaulinio karo vyksmų išryškintas detales, kurias būtina skelbti pasauliui apie ukraJinų gaudymą į karą prieš savo Tautą. Ar tai ne baisiausias nusikaltimas, prilygstantis tos tautos genocidui?

     Sesers paminėtas „Žalias velnias“ buvo  gerai žinomas sovietmetyje Upininkų-Musininkų ir Kernavės apylinkėse (dabar seniūnijose) - apie jį mums-sportininkams Gamtoje (orientacininkams) ir keliautojams, keliavusiems Kernavės-Jonavos maršrutuose, apie "Žalią velnią" vietiniai gyventojai minėdavo ir net pasakodavo. Todėl tada komunistinei propagandai nuslėpti rezistencijos nepavyko, nors, ir kaip buvo stengtasi.

 

-9-

  

25 pav.: dailininkas ir J. Krikštaponio kovų bendražygis Mykolas Dirsė (1927-2008)

    O dabar - UkraJinoje karo metu ypatingai aktuali yra Juozo Krikštaponio tikroji, o ne komunistų - NKVD-istų - KGB-istų falsifikuotoji biografija. Todėl, manyčiau, būtina remtis, pirmiausiai, duomenimis,  fiksuotais kraštotyrininkų ir kovų bendražygių, kokiu buvo J. Krikštaponio gimtajame Užulinyje gyvenęs tautodailininkas Mykolas Dirsė. Juo labiau, jis buvo jaunystėje J. Krikštaponio vadovaujamo Vyčio apygardos Partizanų ryšininku, o po to politiniu kaliniu, o grįžęs, tapo žinomu dailininku. Jo darbai nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 31 d. buvo eksponuoti net Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC) muziejuje.

        Taigi, kaip matome, LGGRTC gerai žinomo Mykolo Dirsės pasakojime buvimo "apie Baltarusijoje" taip pat  net nėra jokios užuominos  kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės XXI-o amžiaus tinklalapyje kuris buvo paskelbtos 2009 m. lapkričio 25 d.. Jame pasakojimo detalės skiriasi nuo sesers pasakojimo labai nežymiai:

    


26 pav.: Po dailininko-ryšininko Mykolo Dirsės mirties parodos atidaryme. Iš dešinės: Romas Petras Šaulys, disidente sesė Nijolė Sadūnaitė, Mykolo Dirsės dukra Audronė Dirsytė-Vinogradovienė. Galima pasididinti.  

 27 pav.: iš XXI-mo amžiaus publikacijos ištrauka, kurią VISĄ galima paskaityti ČIA.

            Atkreiptinas dėmesys, jog J. Krikštaponis 1944 m. liepos 20 d. rengia PIRMĄJĮ Partizanų SĄSKRYDĮ dar, kai prie Šventosios upės vyksta žiaurus mūšis ir kai į Ukmergę sovietai įžengs tik po 5-ių dienų!

 Be to,  matome, vėl ANTRĄ KARTĄ MINIMAS J. Krikštaponio SLAPSTYMASIS SAVO NAMUOSE VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKAIS. Ar tai ne akivaizdu, kad vykusiame 1942-05-27. gyventojų surašyme jis save galėjo ir nerodyti - galėjo, paprasčiausiai, pasislėpti nuo surašinėtojų? Todėl jojo neegzistavimas Užulėnio kaimo gyventojų surašymo statistikoje ar gali būti "įrodymu, kad tuo metu buvo Baltarusijoje",  kai pagal sesers ir M. Dirsės nurodyta slapstymosi pradžia labiau panaši nuo 1942 m. pradžios? Ar slapstymosi motyvu  ne galėjo būti nenoru grįžti į A. Impulevičiaus vadovaujamą batalioną, kuris užsiiminėjo karinių nusikaltimų vykdymu (apie juos Ukmergės konferencijoje užsiminė Vytautas Čeponis, kuriam už tai buvo uždrausta kalbėti), ir apie tuos nusikaltimus J. Krikštaponiui galėjo informuoti sesers atsiminimuose paminėtas jo artimas giminaitis generolas Stasys Raštikis, kuris su jo draugais, pagal, seserį, ir padėjo jį ištraukti iš kalėjimo. Kaip generolas tai atliko, galima spėlioti pagal LCVA esančius dokumentus, kuriuos žemiau parodysiu. Bet, pirmiau, kitoje (11 psl. 6-toje temoje) priminsiu mokslininkų ignoruotus NKVD ir KGB neginčijamus dokumentus, parodančius, kad J. Krikštaponis galėjo nebūti Baltarusijoje, bet ir net Ukmergės 2021-12-03 konferencijoje duomenų ignoravimą:      

-10-

  

 

6-ta tema: Kodėl  Ukmergės konferencijos pranešime prieštarauta jai skirtoje Pažymos duomenims?

  

    Kartoju: skirtingai nuo 2014-12-27 LGGRTC prielaidų „pažymoje“, šiai 2021-12-03 Ukmergės mokslinei konferencijai skirtą Pažymą rašau iš didžiosios raidės, nes josios autorius LII(Lii) mokslininkas Mindaugas Pocius   tos Pažymos  pabaigoje:  11 psl. pabrėžė PRIEŠTARINGĄ INFORMACIJĄ, jog J. Krikštaponio  „... sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė atsiminimuose teigė, kad brolis Juozas „visą nacių okupacijos“ laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių ir ... kelis mėnesius kalėjo Kauno kalėjime (Aukštaitijos partizanų....., p. 217 – 225). Archyviniai duomenys rodo, kad jis iš tiesų buvo suimtas gestapo ir tris mėnesius kalintas Kauno kalėjime (LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro gen. mjr. P. Kapralovo 1945 08 29 pažyma SSRS NKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenkai ..., LYA, f. K-21, ap. 1, b. 49, l. 199). Sesuo buvo įsitikinusi, kad jį išgelbėjo įtakingų asmenų laidavimas, iš jų ir generolo Stasio Raštikio, su kuriuo buvo susijęs šeimos ryšiais.“.  Taigi, tai praeitų metų pabaigos Ukmergės konferencijoje buvo pateikta iki tolei nuo 2014-12-27 LGGRTC „pažymoje“, slėpti J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo faktai, kurie ir gali liudyti ar kelti klausimus, jog Didvyris NE „Baltarusijoje žudynėms vadovavo“, o Kauno kalėjime tuo metu, gal, buvo kalinamas?  

        Be to,  M. Pocius savo Pažymos 5 psl. pirmą kartą pamini iki tolei minėtoje prielaidų „pažymoje“ nuslėptą Nikodemą Reikalą, kuris išvykoje į Baltarusiją, galimai, ir pavadavo gestapininkų suimtąjį ir Kauno kalėjime kalinamąjį J. Krikštaponį, kurį šį veiksmą įrodo KGB sudarytas 2/12 bataliono 2-os kuopos Sąrašas, čia pateiktas žemiau šios studijos  6-tos temos ... psl.   

  Dar svarbiau yra tai, jog M. Pocius toje Pažymoje pabrėžė pačią svarbiausią problemą - tai sovietinių „parodymų patikimumo“ faktą taip:

 



28 pav.: ištrauka iš 2021-12-03 Ukmergės konferencijai paruoštos Pažymos 5 psl. viduryje. Galima pasididinti. 

      Kaip matome, iš karto po karo M. Kačiulis žudynių vadovą mini N. Reikalą, kai pagal atminties fiziologinę būseną ankstesnis liudijimas turėtų būti patikimesnis. Bet,  net, po 38-ių metų toks kardinalus „liudijimo“ pasikeitimas ar ne byloja kažką ne taip? 
      Juolab. M. Pocius ir minėtos Pažymos 10-11 psl. rašo. og „ 2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius, Stanislovas Gervinas, Martynas Kačiulis, 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas (P.S.: pabraukta mano), kuris vadovavo kuopai Slucko, Klecko, Minsko ir Borisovo žydų getų kalinių žudynėse. Išvardindami visus jiems žinomus 2-ojo bataliono karininkus, B. Simonavičius, S. Gervinas ir M. Kačiulis 1948 m. kažkodėl nenurodė J. Krikštaponio (Krištaponio) pavardės, tačiau liudijo, kad N. Reikalas dalyvavo tik šių keturių miestų žydų žudynėse.“

     Apie tai  rašė ir a. a. A. Ališauskas, kad iš karto po karo tardymuose-apklausose niekas J. Krikštaponio neminėjo. Taigi, kaip matome, tą patį ir M. Pocius šioje Pažymoje  pabrėžia parodymų kaitą ir rašo, kad reikia tirti.

     Todėl per konferencijos pagrindinį pranešimą  kardinaliai istoriko-mokslininko M. Pociaus pasikeitusi pozicija šokiravo ir net žiniasklaidos atstovus, kurie pabrėžė net taip

29 pav.: matote istoriko "teisėju" tapusio, reikalaujančio paminklinio akmens demontavimą atlikti ištrauką iš straipsnio, kurio autoriumi yra Vidmantas Misevičius, galima pasididinti, o taip pat ir plačiau galima pasiskaityti visą straipsnį apie šią Ukmergės konferenciją..


30 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje M. Pocius J. Krikštaponio „kalinimą 1944 m. liepos mėnesiui“ net priskyrė. Galima pasididinti.

    Čia jau visai įdomu darosi, kai istorinius duomenis, patvirtintus istoriniais dokumentais; su nuoroda Pažymoje ir artimųjų Atsiminimus istorikas-mokslininkas vadina  "gandu". Gal tokį kategorišką teiginį taip suprato žurnalistas?  Todėl verta ir net reiktų, pirmiau, viską perskaityti, ką žiniasklaidos priemonė  POZICIJA apie Ukmergės konferenciją rašo, o po to, net būtina išklausyti konferencijos pranešimą ir, ypač,  to pranešimo paskutiniąją dalį apie „gandus“. Joje šiek tiek kitaip buvo pasakyta:

„Viešai  skleidžiami gandai, kad Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes 3 mėnesius buvo kalinamas GESTAP-o, - neturi pagrindo, nes jis kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos .“

:    Čia tokį keistą 2 m. kalinimo tarpsnį šiam istorikui„iš Maskvos archyvų pranešė“? Tai tada, kodėl  tiksliai nenurodė tą 3-jų mėnesių kalinimo laikotarpį? Nutempus net iki „1944 m.  liepos mėnesio kalinimą“, kodėl ignoruojama ir logika ir istorinė situacija? Juk, 1944 m. liepos 10 d. J. Krikštaponis  surengė Partizanų sąskrydį ir lėktuvėliu iš Vokietijos organizavo ginklų parskraidinimą. Kaip vokiečiai būtų ginklus „patikėję tik-tik iš kalėjimo išleistam“ ir dar su komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiam? Ir, išvis, kokie „komunistai“ 1944 m. kalėjime galėjo būti? Juk valymai nuo komunistų vyko ar ne 1941 m. labiausiai? 
       Dar keisčiau. Iš kur istorikas ištraukė J. Krikštaponio kažkokią „demobilizaciją“? Ar kas matė demobilizacijos įsakymą? Pirmojoje 2014-12-27 LGGRTC „pažymoje“ buvo tik prielaidos dėl „demobilizacijos“, padarius „išvadą“, kad „buvo demobilizuotas“, nes nerasta jokių dokumentų-įsakymų apie demobilizaciją ar pervedimą į kitą karinę struktūrą, o šioje LII(Lii) Pažymoje buvo pateikta kažkokia falsifikaciją, apie kurią čia 32 psl.  14-toje temoje įrodau pastarosios Pažymos skaitytojų apgaudinėjimą kažkokį.
     Be to sesers pasakojime yra detalė pabrėžta, kad brolis buvo CIVILIŠKAI apsirengęs suėmimo metu. Ar būtų sesuo civilinę aprangą minėjusi, jei jis jau būtų „demobilizuotas“? Apie tai čia 34 psl. 16-toje temoje nagrinėjimas sesers pasakojimas. Žemiau nuo 7-tos iki 11-tos temose LCVA archyvo dokumentais parodau, kokiais J. Krikštaponis galėjo būt ištrauktas iš kalėjimo jo karinės tarnybos metu

    Savo kalboje M. Pocius minėdamas, kad pagal prokuratūrą negali pradėti iki teisminio tyrimo, ... ką kalbant mirusius asmenis, o pagal M. Pocių, „baudžiamoji teisė leidžia “ Todėl kyla klausimas: Kodėl apie J. Krikštaponio „buvimą Baltarusijoje“ pradėta kalbėti tik tada, kai visi jo artimieji numirė?

    Kiek žinau, kažkur Nepriklausomybės pradžioje J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė su savo dukra Artemida Juodyte-Vyčiene buvo iškviestos į Seimą apdovanojimui, bet Seimo salėje jųjų kažkas atsiprašė ir pranešė, kad apdovanojimo nebus ir nepaaiškino jokios priežasties. Tada dukra savo mamą tik lydėjo, nes ji buvo jau padoraus amžiaus, o jųjų iškvietimas į Seimą ir po to atsiprašymas tapo kažkokia patyčia iš nukentėjusios sovietmetyje politinės kalinės ir Didvyrio sesers. Kiek man žinoma, apie  brolio-dėdės „buvimo Baltarusijoje“ pasakų tada jos net negirdėjo - jos tada dar nebuvo skleidžiamos. Kitaip, sesuo būtų kėlusi triukšmą.

      Būtent, tylėjimą ir apie laukimą, kol sesuo numirs, tos konferencijos pagrindiniame pranešime M. Pocius ir patvirtino, pasakydamas taip:

  „Pirmasis publikacijoje istorinio J. Krikštaponio istorinio įvardinimo problemą 2011 metais paskelbė Evaldas Balčiūnas.“

         Šio žymaus publicisto-antifašisto publikacija kaip tik ir pasirodė po mėnesio - 2-jų, kai 2011 metais vasario mėnesį numirė minėta Veronika Krikštaponytė-Vyčienė - paskutinė savo brolio biografijos liudininkė. Prieš tai 2008 metais  J. Krikštaponio gimtajame kaime numirė Partizanų ryšininkas ir tautodailininkas Mykolas Dirsė. Todėl tos M. Pociaus paminėtą publikacijos datą apibraukiau geltonai čia žemiau:

 
31 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijos pranešime  paminėta
 pirmoji 2011 m. Evaldo Balčiūno publikacija,
 kurią galima pasididinti.

    Kaip matosi, čia 31 pav. ir 32 pav. bolševikinės pakraipos ANARCHIJOS tinklalapyje (pagal istoriją po D. Spalio perversmo anarchistų judėjimas mažai kuo skyrėsi nuo bolševikų-žudikų) todėl šis unikalus anarchistinis-antifašistinis, grynai, politinio pobūdžio tinklalapis su šiuo pirmuoju „ J. Krikštaponiu Baltarusijoje“ paminėjimu ar negalėjo būti inspiruotas Didvyrio sesers išėjimu į Anapilį?

 
32 pav.: Pirmą kartą apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje “publikacija buvo paskelbta ne bet kokiame, o bolševikinės pakraipos „anarchija.lt“ tinklalapyje. Todėl terminas „bolševikai“ ar dar buvo 1941 m. naudojamas? Todėl ir klaustukas padėtas. Galima prasiplėsti-pasididinti.
 

    Labai įdomios E. Balčiūno publikacijos ir jo dviejuose socialinio „Facebook“ tinklo paskyrose, kur viename   iš jų matome atvirą gėrėjimąsi 1940 m. Lietuvos sovietine okupacija, kitame profilyje jam patinka komunistų  veikla tarpukario Lietuvoje, o jis pats, kaip matosi  33 pav.: ir 34 pav. Lietuvoje  organizuoja  „revoliucinę“-anarchistinę veiklą Todėl, nieko nuostabaus, kad žymų miškininką-profesorių Povilą Matulionį pastebį tik kaip „1905 m. revoliucijos dalyviu“, nors, šio gamtos mokslininko  nuopelnai Lietuvai yra, tikrai, toli gražu ne revoliuciniai. .


33 pav.: E. Balčiūnas savo Facebook soc. tinklo portrete gėrisi kažkokio protesto ar piketo metu priešais policijos pareigūną. Galima pasididinti.


34 pav.: E. Balčiūnas, matyt, anarchistų kažkokį renginį prisimena. Galima pasididinti.

     Be dalyvavimų karštuose Rytų Lietuvos pasienio krizinės situacijos vietinių gyventojų nepasitenkinimo akcijose dėl drastiškų valdžios veiksmų pabėgėlių užplūdimo metu (Evaldas Balčiūnas, tikrai, nėra Rytų Lietuvos gyventoju ir šio anarchisto dalyvavimas ar ne gali būti kurstitojiško pobūdžio?), bet jojo surinkta pirmosios sovietinės 1940 m. okupacijos laikraščių iškarpų kolekcija yra labai unikali istorijai. Manyčiau, tokias iškarpas reiktų tinklalapyje kaupti, kad galima būtų matyti visą iškarpų visumą, nes socialiniame tinkle medžiaga IŠTRAUKTA IŠ KONTEKSTO būna labai iškreipta ir tokius iš kontekstų ištraukimus mėgsta labai komunistinė ir dabar RAŠISTINĖ (rusiškojo fašizmo, arba istoriko Marko Solonino vadinama ČeKistinė) PROPAGANDA. Todėl 1940 metų sovietinės okupacijos "grožybėmis" labai lengvai manipuliuoja paleckininkai, kurie lengvai pritraukia iškreiptai istoriją matančius tokius, kaip V. Lakstučio "pasakų" gerbėjus. Todėl nuoširdžiai ponui Evaldui patarčiau iškarpas sisteminti, kad ir mano pavyzdžiu, kaip surinkau gorbačiovinės "perestroikos" ir Tautinio Atgimimo laikotarpio Jonavos Balso numerius į SĄMONĖS KAITOS skyrių.
       Nors šio bolševikinio anarchisto yra didelis  politinis angažuotumas, kuris kelia jo tyrinėjamų studijų moksliškumo lygio abejonę, bet  malonu, kad Evaldas Balčiūnas fiksuoja Holokausto problemas, kuris sovietmetyje buvo politizuotas ir slėptas - žudomi žydai buvo vadinami„tarybiniais piliečiais“. Todėl AČIŪ Evaldui, užfiksavusiam sovietinį paminklą; kaip Holokausto slėpimo įrodymą, iš kurio neatsakytų klausimų šios studijos gale dar vieną hipotezės apmetimus parodysiu. Taip pat, studijos gale Prieduose pateikiu E. Balčiūno kai kurių įdomesnių įškarpų nuorodas.
        Bet, gražinu mintį prie Mindaugo Pociaus pranešimo, kuriame jis pamini kažkokį „teisininką“ Donatą Glodenį, apie kurį pasakė, jog jis „pastebėjo, kad pats Centras gali kreiptis į Administracinį teismą dėl kario savanorio statuso panaikinimo, tačiau to nepadarė ir klausimas buvo užšaldytas.“

   Toks kažkokio „teisininko“ siūlomas Baudžiamosios teisės ir josios Kriminologijoje specializavimosi  ignoravimas,  ir vietoje pastarosios; tik Administracinės teisės iškėlimas aukščiau  virš Baudžiamosios teisės - ar ta nebus panašus veiksmas, tai ką dabar kaimynystėje praktikuoja diktatorius A. Lukašenka?

Todėl tuo pačiu kiek kitokią studiją išsiunčiau ir Teisingumo ministrei, atskleisdamas veikas, neatitinkančias istorijos mokslui.


35 pav.: pirmas iš kairės buvęs Baltarusijos vidaus reikalų ministras generolas Zacharčenko, kuris atsisakė pažeidinėti konstituciją ir todėl dingo be žinios  bei tapo nužudytu. Galima pasididinti.

      Pastarasis, kaip tik, tik administratoriškai, ignoruodamas Baudžiamąją ir Civilinę teisę, pradėjo Baltarusijoje atlikinėti savivales. Joms pasipriešino Vidaus reikalų ministras generolas Jurijus Nikolajevičius Zacharenko, kuris, nors, ir būdamas A. Lukašenkos politiniu bendražygiu, bet konstituciją pažeidinėti atsisakė - atsisakė net reikalaujamus mirties nuosprendžius be teismo vykdyti. Todėl J. N. Zacharenko 1999 m. gegužės 07 d. dingo be žinios ir tik po 20-ties metų šio generolo dukra Elena Zacharenko 2020-02-07 laikraščio „Neue Ciurker Zeitung“ redakcijoje susitiko su jos tėvo pagrobimo-nužudymo gaujos dalyviu Ranee Garavskiu. Jis nurodė, kokioje uždaroje karinėje teritorijoje pakasė Elenos tėvą

   Šį Baltarusijos pavyzdį pateikiu todėl, kad ignoruojant teisės mokslo pagrindus, galima nesunkiai nusiristi nusiristi iki Rytų kaimynų lygio ir dar todėl, kad   J. Krikštaponis kaltinamas „buvimu Baltarusijoje“, apie kurią artimieji nieko neminėjo. Todėl save gerbiantiems istorikams būtina buvo nuodugniau tirti  Didvyrio biografiją. Todėl pranešėjo  Mindaugo Pociaus kažkokio „teisininko“  paminėjimas gavosi švelnus konferencijos dalyvių ir jos klausytojų apgaudinėjimas, nes Donatas Glodenis, dirbantis Teisingumo ministerijoje, kiek yra žinoma, nėra baigęs jokių „teisės “ mokslų, nes jis yra tik religijų specialistas, baigęs du aukštuosius religinius ar regilijotyrinius (neaišku) mokslus - internete apie jį rašo, jog „baigė Lietuvos krikščioniško fondo aukštąją mokyklą, kur įgijo evangeliškosios teologijos bakalauro laipsnį. 2004 m. baigė VU Religijos studijų ir tyrimų centro magistratūrą.“ Minima ir VU sociologijos doktorantūra. Rašoma, kad yra  „knygų Religija Lietuvoje“ (1999 m.) ir „šiuolaikinis religingumas“ (2000 m.) bendraautorius, paskelbė kelioliką straipsnių šiuolaikinio religingumo tema Lietuvoje bei tarptautiniuose leidiniuose, reguliariai dalyvauja tarptautinėse šiuolaikinio religingumo tyrinėtojų konferencijose“. Be to, Donatas Glodenis, neaišku, pagrįstai, ar ne,  ir kritikuojamas dėl kažkokio „sektantiško?“ požiūrio religijoje.

    Tačiau, manau, religija ir istorijos mokslas nieko bendro negali turėti. Todėl nerimą kelia Donato Glodenio kuriama kažkokia „J. Krikštaponio kaltės“ sekta, kurioje atmetami bet kokie archyvuose esantys dokumentai, bylojantys kai ką kitą - apie juos ne tik nediskutuojama, buvo, bet ir imtasi buvo ne civilizuotų represijų, kurias patyriau Donato Glodenio moderuojamoje F.b. socialinio tinklo grupėje. Juolab, šis Teisingumo ministerijos darbuotojas bandė populiarinti proputiniškosios propagandos skandalingąją žmogaus teisių Amnesty International organizaciją ir jo temoje įvyko, galimai, kažkokia EILINĖ Kibernetinė ataka su komentaru ištrynimu ir manęs užblokavimu, kai  paaiškinau net GYNYBOS būtinumą karinėms struktūroms naudotis visuomeniniais pastatais, kaip geriausiai įrengtais apsaugai nuo sprogimų, turinčius puikius rūsius slėptuvėms bei puikią kovotojams relaksacijos  vietą po mūšių jų pamainų keitime. Todėl arba Rusijos propagandiniam Kibernetiniam veikimui, arba, galimai, Teisingumo ministerijos ciniškam prieš UkraJinos gynybą nusistatymui išsiaiškinti, pateikiu dėl Amnesty International vykdytos diskusijos analizę. O, kadangi, ruošiantis ir Lietuvoje tokiems pat gynyboms veiksmams, jei Lietuva būtų užpulta, tai pats laikas pradėti aiškintis, ar Teisingumo ministerijos šis darbuotojas netrukdys gynybos veiksmams, teikdamas rusiškosios propagandos trafaretus ir ar ne vys karines struktūras iš miesto į užmiestį, kad priešas laisvai galėtų įžengti į miestą  ir savivaldybėse kelti pergalių vėliavas? Todėl teko su šia analize informuoti Teisingumo ministrę, pabrėžiant ir šios studijos visą esmę. 

 7-ta tema: NKVD ir KGB dokumentai atmeta
J. Krikštaponio buvimą Baltarusijoje

 Pirmiausiai, nesuprantama, kodėl 2014 m. LGGRTC buvo ignoruotas šiai įstaigai priklausančiame Ypatingajame archyve saugomas atsakingojo už J. Krikštaponio būrio sunaikinimą NKVD generolo Kapralovo raštelis („записка“), skirtas aukštesniam generolui Tkačenkai?


36 pav. NKVD generolo Kapralovo raštelis su mano pabrauktu tekstu. Galima pasididinti, o taip pat dar labiau pasididint.

37 pav.:Padidintas Kapralovo„доносс“-ogenerolui-pulkininkui Tkačenkai  ta dalis, kurioje nurodomos pagrindinė žinios apie šios temos herojų. raudonai mano pabrauktas NKVD generolo Kapralovo teiginys kad J. Krikšaponis („Krištaponis“) prie vokiečių GESTAP-o buvo suimtas ir 3-is mėnesius buvo kalinamas Kauno kalėjime. Šio raštelio nuotrauką galima pasididinti ir VISĄ perskaityti be pabraukimo.

 

     Kodėl čia 18 pav.: nuotraukoje žaliai pabrauktasis NKVD generolo Kapralovo minimas J. Krikštaponio vyr leitenanto laipsnis 2/12 batalione neužskaitomas ir už kokius "nuopelnus" sovietai jam pakelia laipsnį? O gal jie sužemina  jo sesers minimą 1939 m. broliui suteiktą kapitono laipsnį? Ar prasidėjus 1939 m. antram pasauliniu karui, mūsų Prezidentui buvo laiko pasirašinėti laipsnių suteikimo dokumentus?

  Juk iš to raštelio teksto aišku, kad šis NKVD generolas buvo atsakingas už Juozo Krikštaponio būrio sunaikinimą ir jame rašo ataskaitą, ką sunaikino. Tai kodėl LGGRTC neatkreipė dėmesio, kad NKVD generolas paminėjo, jog  J. Krikštaponis („Krištaponis“) GESTAP-o buvo suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime? Juk, tą patį teigė ir Didvyrio sesuo bei J. Krikštaponio būrio ryšininkas Mykolas Dirsė! Kaip galima ignoruoti net 3-jų šaltinių parodymus? Kaip galima ignoruoti, kad NKVD generolas tame raštelyje net nemini, nei "J. Krikštaponio Baltarusijoje", nei jo tarnystės batalione?

    O žaliai pabrauktas J. Krikštaponio sovietinis vyr.  leitenanto laipsnis.   Kodėl jis 2/12 batalione neužskaitomas ir už kokius „nuopelnus“ sovietai pakelia laipsnį? O gal jie sužemina jo sesers minimą 1939 m. broliui suteiktą kapitono laipsnį? Prasidėjus 1939 m. II-ajam pasauliniam karui, mūsų Prezidentui ar buvo laiko pasirašinėti laipsnių suteikimo dokumentus?   
      Ar negali būti taip, kad dėl antrą kartą suteikiamo kapitono laipsnio, J. Krikštaponis keičia pavardę į „KriŠtaponį“ ir todėl jis taip pasirašinėja?  Kodėl nekreipiamas dėmesys į to raštelio keistą datą?

38 pav.: Apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą NKVD generolas Kapralovas pranešimą („донос“-ą) rašo tik po 7,5 mėnesio.
Rašomos mašinėlės šifro studijavimui galima PASIDIDINTI šią nuotrauką.

    Ar net 1945 m. rugpjūčio mėn. 29 dienos toks vėlyvas (tik po 7,5 mėnesio) atsiskaitymas už atliktą karinę operaciją nerodo, jog buvo neskubama pranešti ir buvo atliekamas kruopštus tyrimas dėl J. Krikštaponio biografijos? Ar tai nerodo, kad į JAV pasitraukusio Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimtinėje ir tarp jo giminių galėjo būt atliekamas nuodugnus tyrimas ir tarp A. Impulevičiaus bataliono dokumentų?

-11-

  

  Juk, jei NKVD generolas mini GESTAP-o suėmimo faktą ir po to Kauno kalėjime kalinimą, tai jis, gal, tai rašo ne pagal apklausiamųjų-tardomųjų „pasakojimus“, o vadovaudamasis suėmimo protokolu ir kalinimo dokumentu? Ir kodėl, išvis, tą faktą paminėjo - ar tai jau labai „svarbi“ operatyvinė informacija okupacinei vyresnybei, kad buvo vokiečių suimtas? Kaip galėjo NKVD tarnyba "praleisti" A. Impulevičiaus batalione J. Krikštaponio tarnystę kai jame buvo tik apie 30 karininkų? Juk generolas pamini ir net kalinimo laiką - tris mėnesius! (Sesuo mini kelių mėnesių laikotarpį, o M. Dirsė net iki pusės metų.)  Ar ne panašu, kad NKVD turėjo politinę užduotį sukompromituoti Lietuvos Prezidentą su jo sūnėno "Baltarusijoje nusikaltimais", bet jie buvo atmesti, atradus GESTAP-o ir Kauno kalėjimo dokumentus? Ar ne todėl NKVD generolas nenurodo suėmimo-kalinimo datos, nes kalinimas neigė jo "buvimą Baltarusijoje"?        

   O, štai, vėlesnio (1981 m.) periodo KGB dokumentas (išvykstančiųjų į Baltarusiją 2/12 bataliono II-os kuopos sąrašas) ne tą patį patvirtina, kad J. Krikštaponio net nebūta Baltarusijoje?

       Juk, kaip tik; tai II-ai kuopai rugsėjo mėnesį vadovauti pradėjo J. Krikštaponis („Krištaponis“), bet pagal įsakymą Nr. 42 išvykimui nuo 1941 m. spalio 6-tos dienos į Minską-Slucką-Borisovą Sąraše aiškiai rašomas, kad nuo spalio mėnesio šios II-os kuopos vadu rodomas vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas, sūnus  Simono, 1907 gimimo metų ir nustatytas JAV.


39 pav.: raudonais pažymėjimais, kurią galima pasididinti.
    Šokiruoja Juozui Krikštaponiui ((„Krištaponiui“) parašytas ne Jono, bet „Karolio“ tėvavardis, dėl kurio aš maniau, kad tai „kitas“ asmuo, bet pagal žemiau parodytą Pakėlimo lapą, pasirašytą A. Impulevičiaus, nurodyta šiam J. „Krištaponiui“, - ta pati gimimo vieta ir ta pati gimimo data kaip ir atmeta „kito“ asmens abejonę, ir iškelia  pavardės keitimo klausimus.
         Kaip matome, tas KGB sudarytas Sąrašas yra kaip ir juodraštinio-darbinio pobūdžio su raštvedybine-spausdinimo kito tėvavardžio klaida, nepasitikslinus, nes "nužudytas bandoje" KGB-istus, gal, mažiau domino, nei kitų kuopos narių likimai, kurie skrupulingai buvo surašomi?

40 pav.: Ne vėliau, kaip 1981 m. (gal 1982 m. vykdomai Vilniuje apklausai Juodžio byloje?) KGB sudarytas 2/12 bataliono II-os kuopos Sąrašas, nes 1981 m. minimi 171. eilutėje. Galima pasididinti.

        Tame Sąraše mane domino ir iš tarnybos dezertyravę asmenys, galimai, artimi J. Krikštaponiui, kaip jojo žemiečiai, nes buvo manyta, kad pastarasis ir galėjo įtakoti tuos dezertyravimus. Bet, šiame dokumente J. Krikštaponis  neigiamas kaip kuopos vadas spalio mėnesyje išvykos į Baltarusiją laikotarpiui. Todėl tenka kruopščiau apsistoti ties tokiu keistu parašymu. Juk, jei būtų „pažemintas“ pareigose, tai vis tik būtų nurodytos jo kitokios pareigos. Juk karininkas „be pareigų“ ar galėjo vykti į komandiruotę?

 
   

-12-

  

         Yra istorikų, kaip E. Rukšėnas, G. Miknevičius, teigiančių, kad "NKVD-KGB dokumentais pasitikėti negalima" - pastarasis man telefonu teigė, o pirmasis net raštu mano temos komentare parašė. (P. S. : kai po jo teiginio pateikiau tą patį suėmimo-kalinimo faktą ir nuo NKVD nukentėjusios politinės kalinės J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės ištrauką, paklausdamas, "ar nuo sovietų nukentėjusios tas pats teiginys taip pat nepatikimas", tai mokslininkas E. Rukšėnas man iš karto dingo iš eterio, lyg būtų koks kibernetinis poveikis, o visa su juo "diskusija" socialiniame tinkle nutrūko specialiai J. Krikštaponiui skirtoje temoje.) Tokį keistą mokslinio ginčo keistą kibernetinį poveikį  teko primygtinai informuoti ir abejus direktorius, nes LGGRTC vadovas sekė savo mokslininko tą "diskusiją" toje mano temoje.

   Taigi, negi negalima tyrinėti jų teiginių?  Kodėl „negalima pasitikėti“ ir kokią „motyvaciją“ okupantai galėjo turėti „norą nuslėpti“ J. Krikštaponio „nusikaltimus“?

          Ar ne paprasčiau, jog NKVD ir KGB matė J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo dokumentus, todėl jojo Baltarusijoje ir nerodė?   Juk, aiškiai šiame KGB sudarytame Sąrašo pagrindu įrašytas A. Impulevičiaus įsakymas Nr. 42; su jojo data,  ir skliausteliuose nurodytas archyvinis 1444 šifras su to įsakymo archyviniu susegimo 159 žymėjimu. Taigi, LCVA (Lietuvos Centriniame valstybiniame archyve) atsiverskime šį A. Impulevičiaus Nr. 42 įsakymą su 159 pažymėjimu:

  
 

 

8-ta tema: A. Impulevičiaus įsakymas Nr. 42 dėl išvykos neįrodo, jog „išvyko“, nes buvo tokių, kurie neišvyko ir jiems tas 42 išvykimo įsakymas buvo atšauktas

  

    Kaip matome 41 pav.:, tas KGB sudarytas Sąrašas, vadovautasi šiuo 159-tojo įsegimo A. Impulevičiaus  42-uoju įsakymu, kuris tame KGB Sąraše nurodomas, bet KGB specialistams, matyt, neįrodė J. Krikštaponio "išvykimo", nes akivaizdu, jog įsakymas buvo rašomas PRIEŠ IŠVYKĄ Šančiuose, o ne traukinyje. Todėl tame įsakyme 42 pav., 43 pav.:   ir 44 pav. paminėtos pavardės ar gali būti kaip „neginčytina tiesa“, kai dėl kokių nors priežasčių galėjo ir neišvykti paminėtieji?

-13-

  

42 pav.: A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 paragrafai nuo 2 iki 4 su karininkų sąrašo pradžia. Galima pasididinti.

43 pav.:  minėto 42-o įsakymo pirmas lapas, kurį galima pasididinti.
 

    Taigi, kaip matote 23 pav. mano raudonai pabrauktus žodžius 2-ame paragrafe parašymą būsimajame laike, kad „Šiandien 05:00 val. Kauno komendanto įsakymu su bataliono daliniais „IŠVYKS komandiruotėn į ...“, tai 4-tame paragrafe kažkodėl jau būtajame kartiniame laike parašoma, jog „Žemiau išvardintieji karininkai š. m. spalių mėn. 6 d. 05:00  val. IŠVYKO komandiruotėn į  ...“. Tai, kur „logika“, kai įsakymas rašomas Šančiuose ir naudojamas būtasis kartinis laikas?

-14-

  

Kodėl įsakyme nėra liepiamosios nuosakos, arba kitokios formos rašymo, kaip „įsakau, kad išvyktų“, ar panašiai? Kodėl tame pačiame įsakyme skirtingi veiksmažodžių laikai? Ar  būtasis kartinis laiko veiksmas yra patikimas, kai čia pat tame pačiame įsakyme buvo pavartotas to paties IŠVYKIMO veiksmo būsimasis laikas? Kodėl istorikas Mindaugas Pocius pažymoje rašo, jog „išvyko“, kai teiginys su skirtingais laikais jau įrodo, kad įsakyme turėjo būti tik būsimojo laiko veiksmažodis IŠVYKS?   Gal tokia būtojo kartinio laiko forma buvo reikalinga finansiniam atsiskaitymui?
         Neaiškumai su tuo 42-uoju įsakymu ir toliau žiūrint į paskelbtus karininkus, žemiau  44 pav. parodytame to 42-įsakymo kitame-antrame puslapyje:
 
44 pav.: įsakymo N. 42 antrojo lapo pradžia - išvardintų karininkų sąrašo tęsinys.
Galima pasididinti pasididinti be pabraukimo ir be kontrasto užkėlimo		  

 

Čia 44 pav. matote taip pat ir kareivių išvažiavimui naudojamą būtąjį kartinį laiką IŠVYKO, o nuotraukoje raudonai mano pabrauktos pavardės yra žymios su visa šia nagrinėjama tema. Raudoni klaustukai padėti prie dviejų vienodą pavardę ir vienodą vardą turinčių „Jonų Klimavičių?" paminėjimo. Ar gali būti toks „atsitiktinumas“ ir kodėl tada nenaudojamas tėvavardžio rašymas, esant dviem tapatiems asmenims“? Jiedu skiriasi tik skirtingomis kopomis. Matome, kad 3-čios kuopos vadu yra kapitonas Juozas Ūselis (tas, kuris po garsiojo 1962 m. teismo nuosprendžio Vilniuje buvo iš karto sušaudytas), tai kiti jojo pavaldiniai yra 3 leitenantai ir vienas jaunesnysis leitenantas. Bet į antrąją kuopą pažiūrėjus, nėra keista, kad, kad tiek kuopos vadas, tiek ir kiti 4 karininkai yra vienodo leitenanto laipsnio? Juk, ir pirmoje kuopoje nėra tokios „lygiavos“, nes iš 5-ių karininkų net 3 yra jaunesni leitenantai, o 2 leitenantai yra vienas kuopos vadas, o kitas jojo pavaduotojas, nes sąraše po vado ir sąrašas ne pagal alfabetą sudarytas - akivaizdžiai, matyt, pagal pareigybes. O II-oje   kuopoje vien leitenantai nerodo, kad ši kuopa galėjo būt skubotai sudaryta? Ne keista, kad kuopos vadas J. Krikštaponis-"Krištaponis?" yra tik "leitenantas", kai NKVD generolas Kapralovas jį nurodo vyr. leitenantu, ir karinis stažas šio kuopos vado buvo tada didelis?  O dėl „dviejų Klimavičių“ ar negali būti čia kokia klaida, sudubliuojant „Jonus Klimavičius“? Apie  tai kiek žemiau pateiksiu pribloškiančią sensaciją.

-15-

  

         Jau nuvykus į Minską, po 3-jų dienų, čia apačioje 45 pav. matote rašomą įsakymą Nr. 43 priskirti ATLYGINIMUI VEDUSIŲ PRIEDUI gauti, kuriame matome ir Juozą Krikštaponį („Krištaponį“) ir pastaboje paminimi karininkų raportai bei dokumentai, kuriais remiantis priskiriami atlyginimai. Be to, to įsakymu pagrindu pažymimas Kauno Komendantūros telefonograma Nr. 4.

    

   

        Taigi, ar šio atlyginimo priedo apiforminimas gali būti J. Krikštaponio „įrodymu“, kaip  „išvykimo į Minską faktu“? O, jeigu jis buvo prieš pat išvykimą GESTAP-o sulaikytas ir bataliono vadovybė to įvykio dar nežino, ar žino, dėl ko karininkas neišvyko, tai ar gali būti tam pagrindas nerašyti šio įsakymo dėl priedo, jeigu yra Komendantūros telefonograma ir kiti dokumentai pateikti? O, jeigu ir žinojo apie jojo suėmimą, tai, ką, po ištraukimo iš kalėjimo jis turės tarnauti be to priedo?
        Daug neaiškumų su J. Krikštaponio žmona, kada jie išsiskyrė? Ir jeigu J.Krikštaponis į Minską neatvyko, ar galima nerašyti atlyginimo priedui gauti įsakymą, jei netikėtai karininkas neatvyksta į tarnybą ar neišvyksta į komandiruotę ir jeigu neišvykimo priežastis dar nežinoma? Ir, išvis, ar bataliono kanceliarija gali žinoti, visas Rikiuotės smulkmenas, jei nėra žinoma karininko neatvykimo priežastis? Negi kanceliarija stabdys to priedo gavimą ir kitam karininkui, jei vienas iš jų kol kas dingęs be žinios? Pavyzdžiui, jei karininkas vėliau praneš, kad susirgo, tai ar galima tada įsakymą rašyti atbuline data? Ar bataliono kanceliarija turi įgaliojimus stabdyti Komendantūros telefonogramą ir vestuvių apiforminimo įvykusį faktą dėl nežinomo neatvykimo į tarnybą priežasties? Be to, vedusiųjų batalione ir daugiau turėtų būti. Ir jie bei šitos abejonės išryškėjo nuo išvykimo po savaitės sekančiu įsakymu Nr. 44 nuo spalių mėn. 13 dienos sekančiai

         Tai, štai, 46 pav. įsakymu Nr.. 44 A. Impulevičius naikina (atitaiso) prieš savaitę rašytą garsųjį įsakymą Nr. 42. To įsakymo naikinimo-atitaisymo pagrindas yra j. ltn. Jono Stankaičio raportas Nr. 338 su gydytojų pažyma. O kokį „raportą“ J. Krikštaponis iš GESTAP-o ar Kauno kalėjimo galėjo parašyti? Ir, išvis, kodėl A. Impulevičius turi naikinti savo karininką, jei jis per kažkokį nesusipratimą restorane pateko į ne Lietuvos - į vokiečių teisėsaugos rankas ir dėl jojo išlaisvinimo daromos pastangos, kaip minėjo jo sesuo savo Atsiminime?
         Prašome tame įsakyme Nr. 44 žemiau pažiūrėti:

-16-

  


        Čia 47 pav. nusišalinimui nuo tarnybos konstatavimui buvo dieną prieš išvyką spalių mėn. 5 d. sauvaliai pasišalinimas nuo kažkokio uždavinio vykdymo ir į Minską neatvykimo faktas konstatuojamas dar ir raportu Nr. 340

   .

      Taigi, A. Impulevičiaus įvykdyti įsakymo Nr. 42 atitaisymai ar „neįrodo“, kad ir daugiau galėjo būti neišvykusiųjų, kurių neišvykimo priežastys galėjo būt nenustatytos? Juk, kaip matome, bataliono vadas išvykimo atšaukimą rašo tik esant aiškiai priežasčiai. Kad ir SAUVALINIS pasišalinimas yra akivaizdžiai užfiksuotas neginčytinu faktu, patvirtintu kuopos vado raportu Nr. 340. O kokiu "faktu" kas galėjo konstatuoti J. Krikštaponio galimą neatvykimą kaip „sauvalinį“, jei neatvykimo priežastis ar nebuvo žinoma, arba buvo žinomas suėmimas ir buvo planuojamas jo iš kalėjimo išėmimas? O jei ir iš kokių nors nuogirdų žinoma buvo, kad J. Krikštaponis į GESTAP-ą ir į kalėjimą pateko, ar iš nuogirdų bataliono vadas turi „ teisę“ teisę  jam naikinti išvykimo įsakymą Nr.42 be jokio raštiško pagrindo ir kokią „teisę“ turi jo žmoną palikti be pragyvenimo šaltinio dėl kažkokios neaiškios sulaikymo priežasties; net svetimos šalies institucijų?

       Ir, jeigu, koks nors karininkas dingsta, neatvyksta į tarnybą ir neišvyksta į komandiruotę, tai, gal, po kokios svaitės, per Ukmergę ir su namiškiais pavyksta išsiaiškinti dėl  J. Krikštaponio sulaikymo ir kalinimo atvejo? Tai tada bataliono vadovybė kokius veiksmus turi imtis, kad kažkokiu būdu iš vokiečių išlaisvinti karininką? 

 

9-ta tema: Kodėl istorikai „nematė“ neteisingus-melagingus Jono Klimavičiaus raportus ir neteisėtą J. Krikštaponio „tarpininkavimą“?

     Toliau LCVA archyve nagrinėjant bataliono susegtus dokumentus, iš kart vėl iškyla klausimas su keistai sudubliuotu Jonu Klimavičiumi „skirtingose kopose?“. Ar ne keista, kad tą patį vardą ir pavardę turi „2 asmenys“ ir kodėl jie neišskiriami skirtingais tėvavardžiais? Negi „todėl“, kad ir „tėvavardžiai vienodi“?  Prašome pažiūrėti, kokį raportą „vienas iš Klimavičių?“ parašė:


48 pav.: keistas ir daug klausimų keliantis Jono Klimavičiaus raportas. Galima pasididinti

 

-17-

  

        Stebina, kad lygiai toks pats Jono Klimavičiaus raportas buvo atspausdintas ir vokiškai. (P.S.: daugiau raportų rašytų ir vokiečių kalba; t. y. - rašytų dviem kalbomis šioje LCVA archyvo A. Impulevičiaus  bataliono byloje nepastebėjau) Labai keistas ir J. Klimavičiui „sveikatos pablogėjimas“, kai vyksta į tarnybą

„komunizmą naikinti“, kaip tai raporte Nr. 8-tame nurodo, - ir, še tau, - vėl „pablogėjo“, nors jau ne kameroje, o tarnyboje.
     Aišku, kai nervai buvo pažeisti, tai, jeigu mūšiuose reikėjo būti, matyti mirtį vėl, tai atsinaujinti sveikatos pažeida, aišku, galėjo. Tik, ar ne per didelis mirtininko laikymas po nuosprendžio, net neįvykdant mirties nuosprendį? Juk žinoma, kad  buvęs pokario archyvų direktoriumi, o prieškario sovietmečio tardytoju E. Rozauskas rūpinosi leidimu visus kalinius  sušaudyti, bet negavęs leidimo, turėjo organizuoti pavojingiausių kalinių išgabenimą link Baltarusijos. Juk „pavojingi“ Rainiuose, Panevėžyje, Rumšiškėse ir kitur bei Červenėje buvo sunaikinti. Kodėl sovietai J. Klimavičiui neįvykdo mirties nuosprendžio ir net neišveža link Červėnės, o palieka kalėjime, ir kodėl tik po dviejų dienų birželio 24 d. išlaisvinamas? Juk, birželio 22 d. ryte, prasidėjus karui ir Birželio sukilimui, kaliniai iš Kauno kalėjimo autobusais išvežami iš birželio 22 d. į birželio 23 d. laikotarpyje. Kaip čia gavosi, kad mirtininką paliko, neišvežę į Minską-Červenę?

      Prasekime, ką 2021 liepos 2 d. rašo Gintaras Kučinskas  Tremtinyje Nr. 25 (1431) 6-7 psl. rašė:
 „Birželio 22 d. 20 val. iš Kauno pabėgo aukščiausi sovietų valdžios pareigūnai, o birželio 23-iosios naktį, 1 val., išvyko ir NKVD vadovybė, kurios žinioje buvo kalėjimai. Kartu ji išsigabeno ir kelias dešimtis kalinių. ... Netrukus kolona su kaliniais – jų buvo apie 90 – pajudėjo ir birželio 23-čiąją auštant pasiekė Jonavą. ... Kolona su kaliniais Minską pasiekė birželio 23-čiąją jau sutemus ir ...“.

    Tai kaip čia buvo, kad sovietai pasitraukė iš Kauno birželio 23 dienos pradžioje ir kaliniai Kauno kalėjime dar parą „be sargybos buvo  laikomi“ net iki birželio 24 d.?

    Kaip ne keista, nors A. Impulevičiaus batalionas visiškai nėra susijęs su šmeižiamuoju Didvyriu Jonu Noreika - Generolu Vėtra, bet, ar ne jojo šmeižimo tikslu jo anūkė Silvia Foti savo tinklalapyje demonstruoja VDU  studento Andrejaus Stoliarovaso magistrinį darbą?

    Tai, kaip tik tame studento A. Stoliarovo; darbe Vytauto Didžiojo Universiteto vardu yra minėto LIETUVIŲ PAGALBINĖS POLICIJOS (APSAUGOS) 12-ojo BATALIONO 1941-1944 METAIS karininkų sąraše-sąvade (to darbo priedo Nr.289 psl.) 18-tuoju numeriu esančiame apie Joną Klimavičių yra rašoma taip:


49 pav.: ištrauka iš A. Stoliarovo magistrinio darbo. Galima pasididinti.

-18-

  

      Tai tada, kodėl Jonas Klimavičius aukščiau 48 pav.  parodytame savo raporte meluoja ir mirties nuosprendžio laukimo 31-os dienos laikotarpį didina iki 47-ių, nutylėdamas mirties nuosprendžio panaikinimą ir bausmės pakeitimą į 10-ties metų lagerio? Ar po mirties nuosprendžio panaikinimo negalėjo savo sveikatą taisyti? Jeigu tarnyboje jo „sveikata pablogėjo“, tai kodėl į atsargą paleidžiamas tik po metų? Kaip matome, A. Stoliarovas Joną Klimavičių rodo kaip 3-iosios kuopos vado pavaduotoją. Tai tada praeitų metų gruodžio 03 d. Ukmergės konferencijoje dėl J. Krikštaponio biografijos jau čia minėtas mokslininkas E. Rukšėnas, kuris atsiprašė išvarytą liudininką A. Čeponį (tai pagarba šiam mokslininkui), bet toliau APGAVO VISUS KONFERENCIJOS KLAUSYTOJUS, PASAKYDAMAS, jog, neva, 2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius.? Jisai prašė Krištaponio, kad tarpininkautų išėjimui iš tarnybos...“.  Taigi, raudoną klaustuką aš padėjau, nes minimas Jonas Klimavičius buvo ne 2-troje kuopoje, o buvo 3-čios kuopos vado Jono Ūselio pavaduotoju, kuris 1962 m. Vilniaus teismu buvo nuteistas mirties nuosprendžiu ir tas nuosprendis buvo įvykdytas. Apie tą Joną Klimavičių yra aprašyta minėtoje karininkų enciklopedijoje ir taip pat minėtame Centro straipsnyje, kuriame jokio kito iš „2-osios kuopos J. Klimavičiaus“ NĖRA. Galima perklausyti, kodėl akcentavo J. Krikštaponio tarpininkavimą Jono Klimavičiaus atleidimui nuo tarnybos, jei „susirgęs“ J. Klimavičius net nebuvo J. Krikštaponio pavaldiniu?


50 pav. Ukmergės 2021-12-02 konferencijos iš anksto atrinktų pašnekovų „diskusijose“ 51 pav. matote LGGRTC mokslininką E. Rukšėną, savo kalbą pradėjęs nuo A. Čeponio atsiprašymo..

       Ar nebuvo Ukmergės konferencijos dalyvių ir klausytojų apgaudinėjimas su tuo J. Krikštaponio „tarpininkavimu“ kitos kuopos pavaduotoju? Kokią „teisę“ J. Krikštaponis turėjo „tarpininkauti“ ne savo pavaldiniui? 

     Tai, jei 3-čiai kuopai vadovavo Juozas Ūselis, kuris 1962 m. spalio 20 d. Vilniuje buvo nuteistas mirties nuosprendžiu ir tas nuosprendis iš kart buvo įvykdytas, tai, tada, kodėl tarpininkauja ne tiesioginis kuopos vadas J. Ūselis, o, visai ne prie nieko, - iš kitos kuopos J. Krikštaponis-„Krištaponis“?

Kaip matome, E. Rukšėnas, konferencijoje, paminėdamas mane (tik neteisingu vardu mane minėdamas), pradeda įrodinėti, jog „J. Krikštaponis buvo Baltarusijoje“, išvardindamas LCVA archyvo dokumentus ir minėdamas šį „tarpininkavimą“. Kodėl istorijos mokslui neiškyla klausimai su tokiu „tarpininkavimu“ ne savo pavaldiniui?

    O gal, studentas A. Stoliarovas „suklydo“, gal, tai „kitas“ J. Klimavičius, „2-trai“ kuopai priklausantis?

    Tik, kažkodėl ne tik A. Stoliarovas, išvardindamas bataliono karininkus, kaip matome čia žemiau 53 pav., leitenantą Joną Klimavičių rodo tik vieną ir rodo, kaip 3-čios kuopos vado pavaduotoją. Tą patį rodo ir  LGGRTC 52 pav. žemiau:
52 pav.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRTC) sudarytas Tautinio darbo apsaugos bataliono karininkų sąrašas, rodantis tik vieną Joną Klimavičių. Galima pasididinti

-19-

  

53 pav.: Anatolijaus Stoliarovo magistrinio darbo 2/12 bataliono karininkų sąrašas ir pareigybių pokyčio aprašymas. Galima pasididinti.

   Taigi, iš 52 pav.  LGGRTC pateiktame TDA bataliono karininkų sąraše matome irgi tik vieną žaliai pabrauktą Joną Klimavičių, kuris taip pat aiškiai įrašytas kaip 3-čios kuopos pavaduotojas. Tame SĄRAŠE, SUDARYTAME PAGAL ALFABETĄ,  kitas Klimavičius yra kapitonas Viktoras. Iš Klimavičių tik jį internete ir aptikau kaip 4-tojo bataliono vadą, kuris su pulkininku Jonu Semaška 1942 m. balandį buvo  išsiųstas į Vinicos sritį. Labai įdomu, kad ir kapitonas Viktoras Klimavičius, kaip ir jo bendrapavardis mūsų čia nagrinėjamas leitenantas Jonas buvo abu laikomi sovietų kalėjime iki Birželio sukilimo! Kodėl LGGRTC nemini jo, o rašo jo išlaisvinimą "karo pradžioje"? Kodėl nėra nurodytos išlaisvinimo dienos ir kas, konkrečiai, išlaisvino? Gal „patys“ kaliniai išsilaisvino? Kokia bausme buvo nuteistas kapitonas V. Klimavičius, ir, ar normalu, kad žemesnio rango leitenantas J. Klimavičius galėjo iš sovietų gauti aukštesnę bausmę; net iki mirties nuosprendžio? Ar negalėjo būti taip, kad abu vienodai galėjo būti mirtininkais iki gegužės mėnesio, o po to perteisti, sušvelninus bausmę? Kodėl vienam reikėjo „komisuotis dėl ligos“, o kitas normaliai tęsė tarnybą? Ir kodėl nebuvo iš kart išleistas į atsargą dėl ligos, o tik po metų išleistas? Ar tai negalėjo būti kokia nors simuliacija?   Kodėl nepatyrinėtos tų abiejų Klimavičių kalinimo aplinkybės, kodėl tik studentas A. Stoliarovas tai galėjo patyrinėti?   

   Todėl labai keista, kad LGGRTC mokslininkas E. RUKŠĖNAS NET NEŽINO SAVO DARBOVIETĖJE SUDARYTO KARININKŲ SĄRAŠO, ir Ukmergės konferencijoje klaidino klausytojus su J. Krikštaponio (Krištaponiui) „tarpininkavimu“ Jonui Klimavičiui, net nepaminėdamas, kad toks ne tos kuopos vado „tarpininkavimas“ buvo neteisėtas. 

-20-

  

 

      Kad šio J. Klimavičiaus raporto paskirtis yra vokiškajai organizacijai – įrodymas: lygiai tokio pat teksto vokiškai atspausdinto teksto raportas. Daugiau tokių analogiškų dvikalbių raportų to archyvo segtuve nepastebėjau, nors visus dokumentus peržiūrėjau. Vokiški raportai yra tarp dokumentų, bet tai, matyt, su vokiškų tautybių asmenimis, matyt, jie yra susiję (taip manau, bet nestudijavau), o dvigubų dviem kalbomis dokumentų nepastebėjau. Be to, tas vokiškasis J. Klimavičiaus raporto egzempliorius yra labai prasto skaitomumo, su išsidėvėjusia juoda kalke spausdintas ir keliais egzemplioriais, archyvui palikus paskutinįjį labai neaiškų egzempliorių. Todėl nuotrauką šio dokumento padariau labai kontrastingą;


... pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti.... pav.: Paryškintas (sukontrastintas) J. Klimavičiaus raportas, kurį galima pamatyti ir  ORIGINALŲ mažo kontrastingumo labai didelės raiškos nuotrauką.

    Matote RUDU STORU PIEŠTUKU skaičių 399 – tai archyvinį dokumentų susegimo eiliškumo numerį, kai pats lietuvių kalba J. Klimavičiaus raporto numeris yra 398, o vėlesnis (paskutinis) J. Klimavičiaus išvykimo į Kauną liuosuotis raportas turi kažkodėl 397-tą numerį.

Kad tame tekste „pasaka“, tai matosi plika akimi, jau pažiūrėjusį skaičius - minimas „mirties nuosprendžio laukimo dienų skaičiaus“, kadangi J. Klimavičius raporte mini Sovietų karo Tribunolo balandžio mėn. 11 d. nubaudimą mirties nuosprendžiu, tai iki jojo birželio 24 d. pagal kalendorių išlaisvinimo „laukimo mirties nuosprendžio“ gaunasi ne „47“, o 74 dienos. Tai, panašu, kad mašininkė ar kanceliarijos raštininkas (o gal, ir pats J. Klimavičius?)  supainiojo spausdinimo mašinėlės klavišus skaičių  7-ių ir 4-ių, sukeičiant vietomis?

      Tačiau, pasirodo, pagal minėtą Lietuvos karininkų ... knygą, jis mirtininku buvo  šiek tiek mažiau – tik 32 dienas, nes gegužės 13 d. jam buvo pakeista bausmė į 10 m lagerio. O tai J. Klimavičius raporte nutylėjo, nes po perteisimo iki išlaisvinimo turėjo net 41-ą dieną savo sveikatai pataisyti, džiaugiantis, kad mirties nuosprendžio nebus. Juolab,  jis rašo, kad po Kalėjimo Raudonojo kryžiaus buvo išsiųstas į Birštoną pataisyti sveikatos.  Todėl tarnyboje sveikatos „pablogėjimas“ keistai atrodo.

Todėl labai keista, kad LGGRTC istorikas nepatyrinėjo to „tarpininkavimo“ dokumento ypatybių. Tas „tarpininkavimas“ buvo atliktas ant Jono Klimavičiaus raporto kitos pusės, nes dėl popieriaus taupymo raportai buvo pusės lapo formoje. Todėl Juozui Klimavičiui atspausdinto raporto pusės lapo kita pusė atrodė taip:

54 pav.: Ant kitos pusės Juozo Klimavičiaus raporto  J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ keisto „tarpininkavimo“ parašas ir tik po 3-jų - 4-ių dienų A. Impulevičiaus tarpininkavimas, viską bataliono vadui rašant savo ranka. Svarbiausia, kažkodėl  spausdinimo mašinėle tarpininkavimo  žodis ir jo registracijos numeris su data ATSPAUSDINTI TIK J. KRIKŠTAPONIUI ("Krištaponiui"),.Kodėl toks raštvedybinis  išskirtinis dėmesys tik kuopos vado tarpininkavimo forminimui? . Galima pasididinti.
 

10-ta tema: 10 klausimų J. Krikštaponio NETEISĖTAM „tarpininkavimui“

1.      Įdomu, kodėl, išvis, spausdinama?    

2.        Ar sunku savo ranka parašyti „Tarpininkauju“, ir po šiuo žodžiu pasirašyti bei čia pat, PAŽIŪRĖJUS Į REGISTRACIJOS ŽURNALĄ, nurašyti tarpininkavimo numerį  bei jo datą?

3.       Kodėl buvo reikalinga tokia sudėtinga procedūra?

4.       Ką byloja toks „vokiškasis PEDANTIŠKUMAS“ ir dar to paties  raporto kopija vokiečių kalba? (P.S.: atsiprašau, kad LCVA archyve neatkreipiau dėmesio, ar ant vokiškojo to raporto dublikato kitos pusės buvo toks pats suderinimo-tarpininkavimo įrašas, ar ne buvo?)

5.       Kodėl toks „pedantiškumas“ netaikomas bataliono vadui A. Impulevičiui, kuriam nėra jokio atspausdinto intarpo pasirašymui ir jis viską savo ranka užpildo?

6.       Kodėl bataliono vadas A. Impulevičius pasirašo net po 4-ių - 3-jų dienų, po J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ tarpininkavimo?

7.       Kaip čia A. Impulevičiaus pasirašymo data „sutapo“ su labai svarbia lapkričio 7-osios Didžiojo Spalio perversmo diena, kurios „garbei“ Minske buvo atliekamos masinės komunistų žudynės? Ar tokią dieną bataliono vadui galėjo būti laiko prieiti prie kanceliarinių reikalų? Juk lapkričio 7 d. 1941 m. buvo penktadienį - išeiginių tame tarpe nebuvo, ir kodėl buvo atidėtas pasirašymas, net paskutinei savaitės dienai?

8.       Kodėl A. Impulevičius suklydo ir pirmiau parašė šeštadienio lapkričio 8-osis datą? Ar tokią žymiąją, kaip lapkričio 7-tosios - Didžiojo bolševizmo-komunizmo nusikaltimo dieną galima buvo ją „neįsiminti“ ir suklysti?

9.       Gal dėl kokių nors nežinomų priežasčių net iki lapkričio 8-tosios to raporto galutinio pasirašymo uždelsimas buvo nepriimtinas?

  

 55 pav.: Išdidinta J. Krikštaponio parašo aplinka, kurią galima dar labiau pasididinti.
 


        Kadangi žodis „Minskas“, atspausdintas, o ne ranka parašytas, tai ar gali būti „įrodymu“, kad tas neteisėto „tarpininkavimo“ raportas J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ pakištas pasirašyti Minske"?
       O, gal, vis tik, Kauno kalėjimo kameroje pasirašė?

   

           Svarbiausia yra tai, kad iš karto, tik pažiūrėjus į Jono Klimavičiaus Raporto antrąją pusę, iš karto į akis krenta viskas labai nenatūraliai„tarpininkauta“.
        Aišku, kai negyvenus tarpukaryje, tai tokia „raštvedyba“, taupant popierių, kažkaip, jau 2-trame tūkstantmetyje nelabai įsivaizduojama. Toks vaizdas, kad kitoje lapelio pusėje, kažką norėta nuslėpti.? Klaustukas, nes nesu tarpukario raštvedybos ekspertu.

-21-

  

10.       Gal šis APGAULINGAS-NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ buvo skirtas GESTAP-ui apgauti ir tas „tarpininkavimo“ parašas buvo paimtas Kauno kalėjimo kameroje ir po to sugražintas tas raportas į Minską? Kuo kitu galima paaiškinti 3-jų - 4-ių dienų delsimą po J. Krikštaponio „tarpininkavimo“? Negi „negalima“ per tas 3-4 dienas suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal?

       Toks kontraversiškas klausimas iškyla, nes akivaizdžiai J. Krikštaponis pasirašo ne kanceliarijoje.

56 pav.: A. Impulevičiaus ranka parašyta Jono Klimavičiaus raporto  data.

Atsiprašau, bet net 3-is - 4-ias dienas delsti bataliono vadui ir nesirašyti po tarpininkavimo, kad išleisti negaluojantį - tokio nežmoniškumo net sovietinėje kariuomenėje tarp kariškių man neteko matyti

       Juk data ir numeris to „tarpininkavimo“ įrašomas kita (storiau rašančia) plunksna ir, akivaizdžiai, net kita - ne J. Krikštaponio ranka. Jojo braižą galima palyginti su jojo ranka rašytoje Atestacijos ištraukoje ir palyginant šiuo neteisėto „tarpininkavimo“ įrašais. Prieš palyginimą, verta palyginti J. Krikštaponio-"Krištaponio" parašus jo raporto ir „tarpininkavimo":

57 pav.: Krikštaponio-"Kristaponio" parašai Atestacijos ištraukoje ir neteisėtame „tarpininkavime“. Galima pasididinti.

58 pav.:  Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio užpildytas neteisėto „tarpininkavimo“ registracijos numeris su jo data. Galima pasididinti.

       Juk data ir numeris to „tarpininkavimo“ įrašomas kita (storiau rašančia) plunksna ir, akivaizdžiai, net kita - ne J. Krikštaponio ranka. Jojo braižą galima palyginti su jojo ranka rašytoje Atestacijos ištraukoje ir palyginant šiuo neteisėto „tarpininkavimo“ įrašais. Prieš palyginimą, verta palyginti J. Krikštaponio-"Krištaponio" parašus jo raporto ir „tarpininkavimo":

57 pav.: Krikštaponio-"Kristaponio" parašai Atestacijos ištraukoje ir neteisėtame „tarpininkavime“. Galima pasididinti.

58 pav.:  Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio užpildytas neteisėto „tarpininkavimo“ registracijos numeris su jo data. Galima pasididinti.

        Matome, kad J. Krikštaponis-„Krištaponis“ skaičių „4“ rašo į kitą-normaliai priimtiną pusę, o skaičius „2“ visiškai ne panašus į raštvedžio ar paties J. Klimavičiaus neteisėto „tarpininkavimo“ užpildymus.


59 pav.: Jono Klimavičiaus raporto registracija. Galima pasididinti.
 

     Kaip, matome, Jono Klimavičiaus raporto registracijos datą; - tą patį skaičių „4“ irgi su stora plunksna ir irgi pakrypusį į priešingą pusę, nei  įprasta rašant (tokį patį charakteringą pakrypimą į priešingą pusę turi ir skaičius „8“), todėl akivaizdu, kad tie vienodos rašysenos skaičiai, sutampantys su „tarpininkavimo“ registracija yra rašyti raštvedžio, arba, paties Jono Klimavičiaus, kurio taip pat rašysenos pakrypimas yra į tą pačią-priešingą pusę, nei įprasta ir skaičius „4“ taip pat yra į priešingą pusę pakrypęs; jojo ranka rašytame raporte, kuriame nurodo, jog lapkričio 14  d. iš Minsko J. Klimavičius grįžo PASILIUOSAVIMUI. Bet, kodėl jis tik po metų 1942 m. rugsėjo 30 d. buvo paleistas į atsargą?

-22-

  

 Pastarojo rankraščio nelyginu, nes ir taip akivaizdžiai labai panašus, su tokiu pat keistu pakrypimu į priešingą pusę.

  
 


   11-ta tema: Kodėl istorikai „nematė “tame įsakyme Nr. 42 sudubliuotą kitą „Joną Klimavičių“,
kurio kito tokio Lietuvoje nebuvo?

       Iš Jono Klimavičiaus raporto Nr. 8, rašomo, kaip II-jo Apsaugos bataliono (bn.) Kovotojo  (kovot.) Karininko (Kar.)  matosi, kad jis nenurodo savo pareigų, todėl galima manyti, kad tai ne J. Ūselio 3-čios kuopos pavaduotojas, o be pareigų „Juozui Krikštaponiui priklausantis“. Tačiau, ar pasiliuosavimui prašymą rašančiajam būtina nurodyti atsakingąją kuopos vado pavaduotojo pareigybę? Juolab, kai magistrantas Andrejus Stolerovas ir, ypač, LGGRTC  rodo tik vieną Joną Klimavičių.


60 pav.: Du Jonai Klimavičiai įsakyme Nr.42. Šio šifro raidžių ištyrimui galima pasididinti  ir pamatyti visą įsakymo Nr. 42 II-ąji puslapį.

        Todėl ar negalima manyti, kad prieš išvyką į Baltarusiją A. Impulevičiui buvo žinomas J. Krikštaponio sulaikymas ir jau buvo numatytas jo iš kalėjimo išėmimas per „Jono Klimavičiaus legendą“, jo pavardę šiame įsakyme Nr. 42 sudubliavus?           

O šią pavardę šiame įsakyme; su politiniu tikslu (Prezidento A. Smetonos sūnėno apkaltinimui) „negalėjo“ okupantų NKVD vyr. tardytojas, o po to archyvų direktorius Eusiejus Rozauskas prispausdinti pavardę, atradęs tą pačią spausdinimo mašinėlę, ir perspausdinti to įsakymo II-ą puslapį?    

           Šis  E. Rozauskas; kaip autorius knygos „MASINĖS ŽUDYNĖS ... “ ir atsakingas už tų masinių žudynių: nuo Rainių iki Červėnės iniciavimą bei už NKVD tardymų persistengimą-sauvaliavimą net Vorkutos GULAG-e 9-iems metams atsidūręs, o po to net 16 metų kaip Archyvų valdybos viršininku iki 1973 metų pabuvęs, negi vėl piktnaudžiauti „negalėjo“?    Dar labiau keista, jog jau pagal  mirusį žurnalistą A. Ališauską  iš karto pokaryje tardomieji-apklausiamieji J. Krikštaponio nerodė, o jau po kokių 15-35 metų „prisiminė“ ir tie „liudininkai“ Baltarusijoje žudynių vykdyme pradėjo minėti J. Krikštaponį. Ar dėl to „nekyla“ įtarimo? 

61 pav.: Alfonsas Vietrinas. Galima pasididinti.

   Juolab, šio NKVD-isto nesąžiningumo faktas yra fiksuotas, kai iš geriausio mano l. a.  dėstytojo - geriausio Lietuvos tarpukario-pokario bėgiko Alfonso Vietrino; šis E. Rozauskas per kratą atėmė-nusavino svarbų prizą, iškovotą Vokietijoje. Apie tai šis garbus sportininkas man papasakojo, kai jį apie 1975-79 m. m. buvome pakvietę į Azoto sporto kolektyvo susirinkimą. Kvietėme šį garbų sporto veteraną, nes ir pokaryje pagal sovietinę įvestą sportinę kvalifikaciją A. Vietrinas buvo tapęs pirmuoju sporto meistru Lietuvoje ir buvo pokario sporto legenda. Tada; po oficialaus sporto kolektyvo ataskaitinio susirinkimo-susitikimo; mums, Azoto sporto organizatoriams su įmonės sporto metodininku - to susitikimo iniciatoriumi Edmundu Narvydu, dar atskirai pabendravome - mums labai rūpėjo sužinoti ką nors apie tarpukario Lietuvos sportą, kuris sovietmetyje buvo kruopščiai slepiamas. Tada šis Lietuvos bėgimo legenda, kai aš jįjį lydėjau iki autobuso, ir prasitarė man "apie kažkokį „žydelį“-tardytoją, nusavinusį karo metu Vokietijoje jojo iškovotus prizus.  

 Pratęsiant apie šio 1940-1941 m. m. istorinio tarpsnio sovietinę ypatingą cenzūrą, kuri  „perestroikoje“ buvo pavadinta „baltomis dėmėmis“, man baigiamajam „mokslinio“ komunizmo egzaminui ir diplominiam darbui „Pertvarkos ir Tautinio Atgimimo kūno kultūros problemos Jonavoje“, teko Jonavos Balse parašyti poleminį straipsnį "Ar Baltos dėmės baltos?".

      Šiam ezopiniam dėstymui per stalinizmą;  laipsniškai planavau ir NUSIKALSTAMĄ LENINIZMĄ parodyti per aukščiau paminėtą Karlo Kautskio veikalą TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, šiuo metu Lietuvoje nepelnytai pamirštą

-23-

  

         Taigi, kai už čia paminėtas žudynes Červenėje, kuriose atsitiktinai gyvas išlikęs pulkininkas Jonas Petruitis, jas iš kart  aprašė, tuoj pat išleidęs knygą; "Kaip jie mus sušaudė", - tai už tos knygos turėjimą palėpėje, kurią atrado stribai, čia jau minėtas Jonavos garbės pilietis Gediminas Ilgūnas ir jo tėvas tapo iš karto suimti, ir abu atsidūrė GULAG-e.  Apie tokį likimą nuo tos rastos knygos, G. Ilgūnas paminėjo savo knygoje ŠAKNYS.  Tai, jeigu taip kruopščiai sovietai slėpė šias ir kitas žudynes, ar nuo jų dėmesiui nutraukti, negalėjo ir kitokios manipuliacijos būti atliekamos?  

Tai, ar „patikimi“ archyvai, kai jiems vadovavo tų žudynių iniciatorius?
 


12-ta tema: Kodėl istorikas E. Rukšėnas „nematė“,
  kad Jonas Klimavičius,
  vaidinęs raportuose „ligą“ ir „liuosavimąsi,
  bet taip ir nepasiliuosavo,
 o tarnavo toliau?
 

   Įdomu, ką veikė Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] ir LGGRTC mokslininkai: Mindaugas Pocius bei Alfredas Rukšėnas, kaltindami J. Krikštaponį ir įsakyme Nr. 42 nematydami du Jonus Klimavičius?

      
         Negi, negalima buvo pasitikrinti gerai žinomoje knygoje LIETUVOS ... KARININKAI, ..., kuri buvo ruošta daugiai, nei 16 metų ir leista jau ne vienu leidiniu?
           Taigi, pasinaudojau Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje esančia knyga „Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953“ / [redakcinė komisija: pirmininkė – Birutė Kulnytė … [et al.]. – Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001-. – t. : iliustr., faks. ; 29 cm. – (Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka). – ISBN 9955-415-11-8 (įr.)
T. 4. – 2004. – 414, [2] p. – ISBN 9955-415-38-X     

       Šioje knygoje, kuri sudaryta, pateikiant karininkus pagal alfabetą, aptikti tik du Jonai Klimavičiai, iš kurių pirmasis 240-241 psl. rodomas su nuotrauka ir gimęs 1909 m. balandžio 12 Pavembrių kaime,  Vilkaviškio valsčiuje. Jis už dalyvavimą 1934-06-07 voldemarininkų maište areštuotas ir išsiųstas į karo kalėjimą, o 1934-07-10 grįžo, slaptu įsakymu paleistas iš kariuomenės į pėstininkų karininkų atsargą, išvyko Vilkaviškio aps. komendanto žinion. Nuo 1937-10-24 IŠS 34 M. Jankaus būrio, o nuo 1939-12-22 Finansų m-jos kuopos šaulys. Daugiau jokių žinių apie jį neduota ir A. Impulevičiaus batalione nerodomas.

             Pastarajame batalione kaip 3-čios kuopos pavaduotoju rodomas be nuotraukos tik kitas Jonas Klimavičius, gimęs 1907-08-29 Marijampolėje, baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, kurią baigė ir Juozas Krikštaponis. Galima daryti prielaidą, kad jie abu galėjo būti pažįstami ir net draugais, kuriuos, ir minėjo pastarojo sesuo, padėjusiais brolį iš kalėjimo išlaisvinti?

      Negi J. Krikštaponis „pagal pažintį“ 1941-07-04 neteisėtai kitos kuopos pavaduotojui tarpininkautų atleidimui nuo nuo tarnybos, kai Jonas Klimavičius, po minėto iš Minsko į Kauną nuvykimo 1941-11-14 Raporto Nr. 9 dėl „pasiliuosavimo“, pagal čia dešinėje 62 pav. pateiktos „L. k. k.“ knygos, aiškiai matome, kad nebuvo atleistu, ir į atsargą išėjo  vos ne po metų 1942-09-30, taip, kaip čia aukščiau rodo studentas A. Stoliarovas.Ar galėjo Kauno komendantūra neužskaityti to Jono Klimavičiaus „pasiliuosavimo“, kai buvo pristatytas dar ir gydytojo pažymėjimas?

lcva\klimaviciai-jonai -m.jpg
62 pav.: iš knygos  pasididinti.„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ aptikti tik du Jonai Klimavičiai. Galima

 

-24-

  

            Iš viso šito darytina išvada, jog A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 minėtų LII (Lii) ir LGGRTC mokslininkų nepastebėti du Jonai Klimavičiai gali būti sudubliuoti su tikslais:, arba NKVD-KGB dėka apkaltinti J. Krikštaponį, arba apgauti GESTAP-ą, kad per J. Klimavičiaus „susirgimą“ J. Krikštaponį ištraukti iš Kauno kalėjimo. Juk, pagal jojo sesers atsiminimus iš kalėjimo išlaisvinimui padėjo jo draugai ir jojo giminaitis generolas Stasys Raštikis: 

63pav.: J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės Juodienės atsiminimų originalas, užrašytas 1990 m. liepos mėn. Šiluose. Galima pasididinti. Visą Atsiminimą galima perskaityti ČIA.

      Todėl, manau, tyrinėjimo klausimus reikia pateikti galvojant logiškai ir teisiškai:

1.       Ar galima tikėti, kad išlaisvintas tik už generolo „gražias akis“, kuris pažinojo asmeniškai A. Hitlerį?

2.       Negi vokiečiai, būdami pedantais, iš kalėjimo išleistų be jokio oficialaus pagrindo?

3.       Ar negalėjo būti taip, kad įtakingas generolas, kokį nors ne tikrą dokumentą pateikė?

4.       O  sesers paminėtu vienu iš DRAUGU negalėjo būti iš tos pačios Rygiškių Jono gimnazijos bendramokslis Jonas Klimavičius?

5.       Tai, gal, tas „pagrindas“ ir buvo, kad reikia J. Krikštaponiui ne kalėjime sėdėti už menką incidentą, o į „susirgusio“ J. Klimavičiaus pareigas perimti ir vadovauti 2-trai kuopai?

 

6.       Ar negalėjo A. Impulevičius iš anksto aptarti su J. Klimavičiumi jo „susirgimą“ ir todėl antrą Joną Klimavičių tai 2-trai kuopai prispausdina?

7.       Ar ne todėl J. Klimavičius savo raporte; dėl „susirgimo“, nenurodo savo pareigybės?

8.       O toks pats J. Klimavičiaus raportas Nr. 8, išverstas į vokiečių kalbą negi „neįrodo“ jo paskirtį vokiečių kažkokiai tarnybai? Kodėl daugiau tokių lietuviškų ir vokiškų raportų dviem kalbomis nesimato?

9.       Ar kitas – Nr. 9 1941 m. lapkričio 16 d. J. Klimavičiaus ranka Kaune rašytas raportas Ryšių karininkui dėl „pasiliuosavimo“ jo FIKTYVUMĄ „neįrodo“, kai leitenantas  jau atliko „pasiliuosavimą“ ir pagal istorinius šaltinius toliau „sirgdamas“ tarnauja vos dar ne metus?

10.   Kas dar tą „pasiliuosavimą“ galėjo sutrukdyti, jei ne išgalvotas „susirgimas“, dar net gydytojo pažyma patvirtintas?

11.   Ar tą gydytojo pažymą ne galėjo parašyti J. Krikštaponio sesers minimas Karo gydytojas Kazimieras Mikalauskas? (apie jį žemiau skaityti.)

12.   Ar, aplamai, negali būti abejotinu tas bataliono vadui „informavimas“ iš Kauno į Minską?

13.   Ar tas - kitas J. Klimavičiaus raportas Nr. 9; iš Kauno rašytas, negalėjo būti rašytas tam, kad paslėpti kitą „Joną K14.    O J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ ar negalėjo būt antrą kartą pakeltas į kapitono laipsnį, gal, irgi, kad lengviau iš kalėjimo išimti?      

Juk J. Krikštaponio sesuo  Veronika Krikštaponytė-Juodienė savo Atsiminimuose (čia  aukščiau 63 pav ) įsitikinusi, kad su jos broliu „nežinia, kuo būtų viskas pasibaigę“, ir ji mini, kad „Kaune jis turėjo gerųdraugų“iš kalėjimo padėjo ištraukti jo draugai ir generolas S. Raštikis.

  

-25-

  


13-ta tema: O laipsnį pakelti negalėjo už tai, kad kalėjime atsidūrė kitos valstybės?

 

     Malonu, kad tą J. Krikštaponiui LAIPSNIO PAKĖLIMĄ 2021 m. spalio 22 d. penktadienį 17:26 soc. tinklo „Facebook“-o mano temoje LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas parašė taip:

64 pav.: LGGRTC mokslininko Alfredo Rukšėno LABAI VERTINGAS komentaras dėl A. Impulevičiaus pareikštos nuomonės. Ją galima pasididinti.

    Kai man Lietuvos Ypatingajame archyve man pavyko atrasti NKVD generolo Kapralovo raštelį ir jįjį paskelbti, tai LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas paskelbė apie labai svarbų Pakėlimo lapo dokumentą, kuris, pirmiausiai, paneigė įtarimus, jog J. Krikštaponis ir dokumentuose minimas „J. Krištaponis“ gali būti "skirtingi asmenys".

O tai buvo labai svarbus įrodymas, kurio visuomenėje ir žiniasklaidoje klaidžiojo abejonės dėl „skirtingų“ asmenų, dėl kurių ir aš pats kėliau klausimus savo 21-ieno klausimo rašte, skirtame LGGRTC.

         Todėl AČIŪ minėtam Genocido tyrimo centrui už dalyvavimą socialinių tinklų diskusijose. Malonu, kad į mokslininko A. Rukšėno komentarą dėmesį atkreipė to Centro direktorius mokslų daktaras Arūnas BUBNYS ir mokslininkas Mindaugas Miknevičius:


65 pav.: Į labai svarbų Alfredo Rukšėno komentarą  Pažymėjo („Patinkino“) jo darbo kolegos. Galima pasididinti.

 

-25-

  

   Tačiau, buvo keista, jog Facebook-o nustatymai apie tą A. Rukšėno komentarą man nepranešė ir aš jį tik atsitiktinai pamačiau; lygiai po mėnesio: lapkričio 22 d., apie ką pirmadienį 07:36 apie tai komentare pranešiau. Todėl iki tų metų gruodžio 03 d. Ukmergėje vykusios konferencijos, likus nedaug laiko, pasirengti nebuvo įmanoma. Juolab, šiai Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje dėl J. Krikštaponio karinio laipsnio pakėlimo Mindaugas Pocius rašė taip:

66 pav.: ištrauka iš Mindaugo Pociaus pažymos. Galima plačiau kontekstą pamatyti.

        O, jeigu Juozas Krikštaponis tuo metu Kauno kalėjime sėdėjo, tai tada kaip jis galėjo „nepriekaištingą tarnybą“ atlikti? O toji „nepriekaištinga tarnyba“ negi „negali“ būti užskaityta okupantų kalėjime atsidūrus, kai nauji okupantai uždraudžia Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) veiklą? Juolab, į kalėjimą patenka ne bet koks karininkas, o LLV Krašto apsaugos ministro ir buvusio šalies Prezidento artimas giminaitis! Kodėl Mindaugas Pocius Pažymoje neparodo-nutyli tikrą A. Impulevičiaus motyvą, o prigalvoja savo? Kodėl Alfredas Rukšėnas aukščiau iš kart visą A. Impulevičiaus motyvą parašo, o M. Pocius savo Pažymoje tą svarbų išsilavinimo motyvą kodėl nuslepia? Juk A. Impulevičiaus parašas yra yra po teksto šio:

67 pav.: Juozui Krikštaponiui-„Krištaponiui“ kapitono laipsniui pakelti Pakėlimo lapo pabaiga.
Detaliam šifro ir rankraščio tyrimui  galima dar labiau pasididinti.

     Ar ne GESTAP-ui apgauti čia tas BENDRO išsilavinimo įrašas parašytas? Juk Karo mokykla neruošė karo teisininkų. Tai kur tuos 5-is semestrus (net 2,5 metų!) ir kokiame teisių fakultete ir dar teisių skyriuje galėjo Kaune klausytis? Kodėl tiesiogiai neprašė kad Vytauto Didžiojo universitete (toliau VDU)?  Ar ne panašu, kad negalima būtų nustatyti, kad tai abejotina? Atkurtame VDU Teisių fakultetas buvo, bet kad dar tokio pat pavadinimo būtų ir skyrius, čia jau kažkas neaišku? Jei būtų parašyta, kad VDU klausėsi, tai GESTAP-as būtų patikrinęs ir  ... O kai nekonkrečiai, tai ar ne buvo žaista, kad naujas vokiškasis okupantas nesusigaudys? Negi, tikrai, J. Krikštaponis irgi ruošėsi būti Karo teisininku, taip, kaip ir Jonas Noreika (Generolas Vėtra). teisę VDU besimokydamas?

    Toks įspūdis, kad nors mano ir giriama iš didžiosios raidės Mindaugo Pociaus Pažyma, bet negi istorikas ją paskubomis rašė po mano sukelto vėjo dėl nuslėpto Didvyrio kalinimo fakto nacių okupacijos laike? Kaip galima rašyti, kad, neva, laipsnis suteiktas „už gerą tarnybą“, kai tokio įrašo nėra - yra visai kitas įrašas?

       Toks vaizdas, kad istorikas nematė šito Pakėlimo lapo, o jam  gal kas paliepė taip parašyti? KAD ISTORIKAI NĖRA MATĘ DOKUMENTŲ IR JUOS APRAŠINĖJA VISAI KITAIP, NEI JIE ATRODO. - TAI BUS IR DAR VIENAS LABAI SVARBUS FAKTAS. Jeigu istorikas M. Pocius būtų vartęs visus Pakėlimo lapus, tai būtų pastebėjęs, jog prierašai už gerą tarnybą būna daugiausiai neturintiems reikiamo išsilavinimo. O jeigu yra tas išsilavinimas, tai tarnyba paprastai būna gera dėka paties išsilavinimo.

-26-

  

         Be to, tie Pakėlimo lapai yra standartiniai ir tuose Pakėlimo lapuose, net, NĖRA TARNYBOS KOKYBĖS GRAFOS numatytos:

68 pav.: Juozo Krikštaponio Pakėlimo lapas (kontrastas užkeltas) Galima pasididinti.

69 pav.: šiame Pakėlimo lapo gimimo laiko ir vietos grafoje įrašas liudija, jog Juozas Krikštaponis ir čia "Krištaponis" yra vienas ir tas pats asmuo, neaišku, dėl ko susitrumpinęs pavardę? Juozo pavardės susitrumpinimą aptikau ir Lietuvos lengvosios atletikos čempionatų protokoluose, kurie įrodo. kad sutrumpina pavardė buvo Juozui pateikta  paauglystėje, gavus pasą, nes jojo gimimo liudijimas ir tėvų santuokos liudijimas su lietuviškos atmainos pavarde nuo žodžio krikšto, o ne slaviško-lenkiško nuo KriŠtofo-KšiŠtofo Detalesniam tyrimui galima  pasididinti visą Pakėlimo lapą.

    Kaip matome, šiame „Juozui Krištaponiui“ Pakėlimo lape, pagal archyve į bylą susegimo lapo Nr. 45 (rašalu mėlynai įrašytame) tinkamumą laipsniui pakelti A. Impulevičius parašą deda po surašytais duomenimis, kaip Aukštojo-karinio-juridinio mokslo išsilavinimu ir pagal „Vyresniškumą turimą laipsnį“ nuo 1936 m. gruodžio mėn. 1 d.

-27-

  

Tai stebėtinai ilgas laikotarpis (pagal  J. Krikštaponio kaimyno Mykolo Dirsės ir sesers atsiminimus jos broliui buvo suteiktas kapitono laipsnis 1939 m., todėl čia ne panašų į antrąjį suteikimą, dėl ko, matyt, pakeičiama pavardė? - tai hipotezė) ir todėl tinkamumas 1941-XII-18 laipsnio pakėlimo argumentas akivaizdus - kitų komentarų net nereikalaujantis. Juolab, visi iki vieno A. Impulevičiaus pasirašyti Pakėlimo lapai yra gruodžio 18 d., matyt, prieš Kalėdas kaip tradicija. Iš įrašų matosi, jog laipsniai keliami, paprastai metų pabaigoje.
      Taigi, suėjus laikui, bataliono vadas ar galėjo „neteikti“ laipsnio pakėlimą asmeniui, laikinai negalėjusiam atlikti savo pareigų dėl kokių nors pateisinamų priežasčių, kaip susirgimo ar patekus į nelaisvę svetimos valstybės institucijai?

Ar istorikas gali tik biurokratiškai žiūrėti į tą Pakėlimo lapą, kurio tarnybos vietos grafoje yra parašyta „Kuopos Vadas nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d.“ ir atmetinėti 1941 m. gruodžio mėnesyje vokiečių kalinimą? Negi tas laipsnio pakėlimas kartu su Jono Klimavičiaus „susirgimu“ „negalėjo įtakoti“ greitesniam J. Krikštaponio išėmimui iš kalėjimo?

Aišku, istoriko Mindaugo Pociaus parašyme: „paprastai, laipsnis pakeliamas už gerą pavestų užduočių vykdymą ir nepriekaištingą tarnybą“ teiginys yra teisingas.

   Bet, jei trūksta išsilavinimo, o dominuoja tik tarnybos kokybė, tai, paprastai, atskirai Vadas papildo motyvą, kaip, pavyzdžiui, leitenantui Kemzūrai Zenonui (įsegimas Nr. 44).               Jam apie išsilavinimą parašyta, jog yra baigęs Karo mokyklą ir tik jos laida nurodyta, nedetalizuojant, ką konkrečiai, mokėsi.


70 pav.: Atskiras A. Impulevičiaus įrašas Zenonui Kemzūrai. Rankraščio tyrimui, galima žymiai pasididinti. , o taip pat galima visą Pakėlimo lapą pamatyti.

          Bet A. Impulevičius įraše motyve pabrėžė tarnybos kokybę  išskirtinai detalizuodamas čia viršuje 70 pav.:

        Kaip matome, Zenonas Kemzūra, taip, kaip ir Juozas Krikštaponis, buvo kuopos vadas, vadovavęs 1-ajai kuopai. Ir skirtingai nei J. Krikštaponiui. bataliono vadas nerado ko nors vertingo dėl išsilavinimo, todėl pabrėžia tarnybos kokybę, nors tai nėra numatyta grafa. Taip, kad, normaliai, kariuomenėje, manyčiau, kad „geros kokybės“ tarnyba neturėtų dominuoti, o turėtų dominuoti SUGEBĖJIMAI tarnyboje. (Tai aš iš asmeninės sovietinėje kariuomenėje patirties, kad į perdėm besistengiančius „gerai“ tarnauti net pašaipos būdavo su taikliu rusišku „выслуживаться“ pašiepimu. Šiaip, gerus sugebėjimus karinėje tarnystėje turėjo ukraJinų kariai, kuriems maskoliai labai pavydėdavo ir todėl labai „хохол“-ais pravardžiuodavo.) 

       Be to, Zenonas Kemzūra „liudijo“ J. Krikštaponį „žudynėms vadovavus“. Kokie jo motyvai buvo KGB-istams galimai netiesą sakyti? Ar tik gyvo N. Reikalo gelbėjimui nuo persekiojimo, ar ir savo gyvybės išgelbėjimo tikslu? Juk, turėjo jausti, kad 1962 m. Vilniaus teisme jam gresia sušaudymas. Be to, ar savo kolegai pasmerktasis negalėjo jausti ir pavydą kokį, kad net kalėjime sėdinčiam J. Krištaponiui net antrą kartą suteikiamas kapitono laipsnis? Ir. aplamai, ar ne išsilavinimo stygius lėmė, kad buvo įtrauktu į Karinius nusikaltimus?  Be to, Zenono Kemzūros Suimtųjų po karo bataliono karių sąraše. Tai, negi, „savo noru“- NE SUIMTAS 1962 m. dalyvavo Vilniaus teisme, kuriame buvo nuteistas sušaudyti ir Į SAVO MIRTIES NUOSPRENDŽIO ĮVYKDYMO VIETĄ „savo noru“ - NE SUIMTAS ATĖJO, kad būtų sušaudytas? Tai kokio lygio LGGRTC „tyrimas“ pravestas pagrindinio J. Krikštaponio kaltintojo?

        Taigi, sekančiai (45-tajam įsegtam) Juozui Krikštaponiui viskas atvirkščiai, - motyvu A. Impulevičius parašo lakoniškai tik vienu žodžiu "vertas ...", nes išsilavinimo grafoje išskirtinai yra pabrėžta Karo Mokyklos laida ir kažkoks papildomas, lyg, ir Karo teisės išsilavinimas. Tik, ne aišku. Kur? Ar pačioje Karo mokykloje, teisių fakultetas ir teisių skyrius, ar Vytauto Didžiojo universitete? Taigi Juozui Krikštaponiui įrašas toks:


71 pav.: mokslų išėjimo įrašas Juozui Krikštaponiui-"Krištaponiui" jo Pakėlimo lapo grafoje. Raidžių šifro analizei galima dar labiau pasididinti.

   Tokia iš eilės susegtų 44 ir 45 Pakėlimo lapų eilė  „neparyškina“ J. Krikštaponio išsilavinimo vertę ir leitenanto didelį stažą būti vertu būti pakeltam į kapitono laipsnį? Ar toks susegimas negalėjo būt ruošiamas kokiai nors inspekcijai iš GESTAP-o, kad įrodyti J. Krikštaponio iš kalėjimo išleidimo svarbą? (P.S.: gaila, Zenonas Kemzūra visai nerodomas LGGRTC sudarytame sąraše, todėl negalima patyrinėti.)

-28-

  

    Peržiūrėjus visus Pakėlimo lapus, krenta į akis didžiausias J. Krikštaponio išsilavinimas. Paprastai, prie bendro mokslo „a)“ skirsnyje rašoma, kiek klasių yra baigta, ar kokią bendro lavinimo mokyklą yra baigę karininkai. O, čia J. Krikštaponiui vietoje gimnazijos, įrašytas, dar papildomas mokslas, išklausius net 5-is semestrus  „teisių fakultete“,  „teisių skyriaus“. Tai, ar nebus, kur tai, 2,5 metų kursas? Skliausteliuose pažymėtas miestas  „(Kaune)“ ar ne reiškia, kad Lietuvoje buvo du universitetai - vienas Vilniuje, kitas Kaune?  Tai, negi. J. Krikštaponis baigęs du aukštuosius mokslus, arba ne pilnai baigtas antrasis papildomas teisinis aukštasis išsilavinimas?   Ar daug buvo karininkų Lietuvoje dar papildomai ir su teisiniu išsilavinimu? (tarp šio bataliono visų pateiktų pasirašyti Pakėlimų lapuose tokių nepastebėjau.)

    Tai, iš principo, ar dar su papildomu teisiniu išsilavinimu karininkas galėjo toleruoti civilių gyventojų naikinimą? Gal, būtent, tokie pamatyti vaizdai; šoko būsenoje ir iššaukė nekontroliuojamą frustracijos veiksmą Ukmergės restorane? Ar karinę garbę turinčiam karininkui bei papildomos teisinės žinios; be jų praktinių taikymų patirties, pamačius absurdiškiausias žudynės (Holokaustą), gal, net dar  ir teorijoje nenagrinėtas, - negalėjo psichologiškai lengviau privesti prie šoko būsenos jaunąjį specialistą, nei patyrusį teisininką?

        Be to, KARINIO IR TEISINIO IŠSILAVINIMO pabrėžimas galėjo būt, gal, planuotas GESTAP-ui įtikinti apie J. Krikštaponio svarbą ir karininko ypatingą vertę? Tokio ypatingojo UNIVERSITETINIO išsilavinimo tarp kitų Pakėlimų lapų, kažkaip nepastebėjau.

        Grįžtant, prie istoriko M. Pociaus paminėtų stropiai atliekamų pareigų atlikimo karinių laipsnių pakėlime, tokiems pasižymėjusiems nusipelniusiems buvo atskirai rašomi laisvos formos raportai:
 
72 psl. stropiai atliekančiajam savo pareigas pakėlimo laipsnio pavyzdys. Galima raiškesnį originalą pamatyti.

73pav.: Laisvos formos pakėlimo į aukštesniuosius kariškus laipsnius aktas pagal susegimą 47-tas ir už jo matosi išlindęs 49-tas (48-tas nesimato). Galima pasididinti.  

-29-

  

        Čia matome aukšto rango karininkų raportai laipsniui pakelti. Matome Stasį Kviecinską irJuozą Krikščiūną.

Vieni raportai spausdinami, kitis, kaip žemiau Juozo Krikštaponio ranka parašytas Atestacijos lapas.

 

12-ta tema: Juozo Krikštaponio Humanistinis požiūris į savo pavaldinius ir jo psichinio sukrėtimo analizė

 
 Čia ši tema būtina ANALIZEI, DĖL GALIMYBĖS ĮTRAUKTI KUOPOS VADĄ Į KARO NUSIKALTIMUS. Ar turėjo tokią psichologinę galimybę J. Krikštaponis?,
   74 pav.: leitenanto J. Krikštaponio-„Krištaponio“ RANKA PARAŠYTA Atestacijos ištrauka jaunesniajam leitenantui Juozui Grabauskui, kuriam majoras A. Impulevičius rašo: „Tinka pakelti į  J. ltn. laipsnį“. Į Baltarusiją vyko jau ne kaip 2-os kuopos karininkas, o nuo 1941-11-16 paskirtas bataliono vertėju. Galima pasididinti.  

 Aišku, šis psichologinio tipo tyrimas yra labai paviršutiniškas ir jįjį būtina derinti su kitomis karininko savybėmis. Tai toks Holistinio (VISUMINIO) tyrimo reikalavimas - reikia tirti kardinaliai priešingai, nei oponentai Didvyriui „kaltę“ nustatė priešingu Holistiniam požiūriui pagal komunistinį-stalinistinį Redukcionizmą,  NUSIKALSTAMAI TIK IŠ KONTEKSTO TRAUKIANT UŽSAKOMUOSIUS DUOMENIS be jųjų gilios analizės. 

Pavyzdžiui, žemiau  75 pav.: matome laipsnio pakėlimo „motyvams“ rašant tai, kad per du tarnybos mėnesius „sveikata nenusiskundė ir atrodo, kad nuovargis pirmosiomis įtempto darbo dienomis jam nepakenkė ir ...“. Toks su aspirantais keistas „eksperimentas“ iki rizikos kariūnui sugadinti sveikatą (jį „nulaužti“), keistai atrodo.  Juolab, kuopos vadas rašo dar negarantuodamas, tik žodžiu „atrodo“. Jei tai būtų karo veiksmai ar apmokymai-manevrai, tai įtampa sveikatai norma gali būti, nes ypatingomis sąlygomis psichika mobilizuoja organizmo visas galias.    Bet eilinio darbo metu toks vado rašymas atrodo keistai, lyg nebūtų Karo gydytojo priežiūros, o vadas neturintis elementarių karių organizmo fiziologijos pagrindų. Pažymėjimas, jog „moralė gera ir jokių moralinių prasižengimų ... nepastebėjau.“ - tokie vado „įvertinimai?“, man, kaip buvusiam net chruščiovinėje ne prastos - techninės tarnybos rūšies kariuomenėje, labai keistai atrodo, lyg, šio vado pavaldiniams būtų būdinga daryti pražangas ir kuopa būtų, lyg, ne aukštos moralės.


75 pav.: laisvos „beletristikos“ pavyzdžio auto kuopos vado Kauno Karo komendantui raportas aspiranto pakėlimui į karininko laipsnį, pažymint ir sovietinį „liaudies vyriausybės“ periodą. Galima pasididinti.

        Stebina, kad nenurodomi karininkui būtini vadovavimo sugebėjimai, karinės technikos (automobilių) valdymo-žinojimo kokybė ir ... (P. S.: kai aš tarnavau prie sudėtingos karinės elektroninės technikos, tai mažiau gabūs technikoje buvo atrenkami į Ūkio dalį prie automobilių. Bet ...? )

     Siūlau palyginti šios auto kuopos „vado“ ir Juozo Krikštaponio rašytoje Atestacijoje vertinimo kriterijus, kaip „rimtas, labai taktiškas, darbštus, teisingas“. Be to pareigų auto kopoje atlikimas „sąžiningai ir tiksliai“ ir J. Krikštaponio kuopoje pareigas „atlieka labai gerai“. Ar pastarajame nesijaučia Humanistinis požiūris į pavaldinius, o pirmojo Autoritarinis? Juolab, J. Krikštaponis pabrėžia savo pavaldinio savybę, kad  „jam pavestais žmonėmis domisi“. Tai ar nesijaučia skirtingas požiūris į savo pavaldinius ir jųjų skirtingas vertinimas - vieno per pozityvo iškėlimą - kito per tarp negatyvo balansą? Iš šio vienintelio vertinimo jaučiasi J. Krikštaponio inteligentiškas požiūris į žmogų, paveldėjus ar ne per jo mamos linijos ir jos sesers - žymios pedagogės iš Smetonų giminės įtaka?

      Pavyzdžiui, sąžiningumo ir teisingumo charakteristikos yra diametraliai priešingos. Sąžiningumas gali būt vertinamas tik žemos moralės kolektyve, ir kariuomenėje nesąžiningumo būti net neturėtų. O, štai, TEISINGUMAS yra aukštesnio lygmens vertinimas, skirtas, ypač, vadui - būsimam karininkui, nes teisingumui būtinas ir sugebėjimas-pasirengimas vertinti teisingai - lygiai, kaip teisingai spręsti uždavinius. Prie šios TEISINGUMO savybės domėtis pavestais žmonėmis ir reikalauti tai daryti jauniems karininkams - reikalauti iš karininkų teisingumo - tai aukščiausia kategorija su raiškiai įvaldytais J. Krikštaponio Humanistinės pedagogikos pagrindais, matyt, gautais Rygiškių Jono gimnazijoje.
        Be to, J. KRIKŠTAPONIS PEDAGOGINIUS PAGRINDUS GAVO ir Sporto RŪMŲ Fizinio LAVINIMO TEORIJOJE, ją pajungdamas savo aukšto meistriškumo siekiui. Todėl, karininkas išsiugdęs teisingumo jausmą, vargu, ar bus priverstas prie mirties nuosprendžių vykdymų be jokių teismo sprendimų ir dar civiliams - pagyvenusiems, moterims bei vaikams. Tai kertasi su krikščioniška morale. Su tokia krikščioniška teisingumo jausmo morale karininkas priverstas vadovauti masinėms žmoniių-žydų žudynėms turėtų pats nusižudyti, ką tai ir padarė po pirmųjų žudynių B. Kirkila, liepos 12 dieną nusižudydamas, nes jo šeima tapo ištremta į Sibirą. Apie tai  yra paminėta š. m. kovo 15 d. istorijos mokslų daktaro Simono JAZAVITOS pristatytoje knygoje, skirtoje apie K. Škirpą skyriuje apie Antisemitizmą 143 psl., kuriame paminėjo Centro mokslininko Alfredo Rukšėno tirtas motyvacijas stojančiųjų į savisaugos batalionus. Ten ir apie majorą Antaną Impulevičių bei kitus įtrauktus į žydų žudynes, kurie prieš tai buvo  „NKVD suimti dėl tarnybos Lietuvos tarpukario kariuomenėje ir fiziškai kankinti. Kad tai galėjo pažeisti psichiką, iliustruoja A. Impulevičiaus 1941 m. liepos 28 d. raštas naujam Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis prašosi išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų. Kankinimus patyrę ir artimuosius praradę asmenys dažnai lengvai pasiduodavo Vokietijos pareigūnų manipuliacijoms.“.

 

-30-

  

 

.

        Deja, J. Krikštaponis tokių nukentėjimų neturėjo - suimtu-kankinamu nebuvo ir iš giminių tik dėdę su teta bei pusseserės - S. Raštikio žmonos 3 mažos dukrytės į Sibirą (Altajų) tapo išvežtos. Bet, kad dėl to Juozo „psichika pažeista“ taptų - greičiau atvirkščiai - nervai tikriausiai Juozui pakriko dėl nacių nusikaltimo Alytuje, jiems sušaudžius 46 Birželio sukilėlius - Lietuvos Šaulių sąjungos narius, kuriuos J. Krikštaponis galėjo žinoti, kai Dzūkijoje tarnavęs sukilimo-karo išvakarėse. Dar skaudesnis jam turėjo tapti ir LLV išvaikymas, sužlugdęs prasidėjusių žydų žudynių sustabdymą, dėl ko pats įtakingiausias LLV narys generolas S. Raštikis „per galvą vertėsi“, "ant sąžinės lipdamas" aukščiausiems Vokietijos Lietuvoje pareigūnams (Apie tai S. Jazavitos  knygos  218-219 psl. - ta pati nuoroda su mažesniu didinimu.)
     Apie generolo pastangas žydų žudynėms stabdyti Juozas Krikštaponis privalėjo puikiausiai žinoti ir pergyventi, nes turėjo guosti savo pusseserę - praradusią 3 dukrytes ir savo tėvus bei per, tuo pačiu, generolo guodimą.

 
 75a pav.: su močiute Smetoniene (Prezidento brolio žmona) S. Raštikio dukrytės Meilutė ir Laimutė, kurios abi Jonavoje gyveno, kurią pirmąją kaip gydytoją-pediatrę Sąjūdžio kūrimosi metu šiek tiek pažinojau, o vyresniosios tik ką prieš mėnesį-du mirusios bei visuomenei ne praneštos Laimutės dukrą Romą Kateivaitę net labai gerai pažinojau; kaip KGB uždrausto ir mano atkurto Jonavos Turistų klubo instruktorę, kuri, galimai,  nuo KGB-FSB Rusijos įtakos nukentėjo, apie ką LGGRTC laiško ... psl. detaliau informuoju

Iš S, Raštikio apie tragišką Lietuvos politinę situaciją J. Krikštaponis ir privalėjo turėti informacijos, tiek. kiek niekas kitas iš karininkų-leitenanto lygio net negalėjo nutuokti. Todėl dėl žymiausios Lietuvoje šeimos-giminės atstovo J. Krikštaponio „išvykimo į Baltarusiją“ ir ten, neva,  net „žmonių žudymais užsiiminėjusiu“ gali įtikėti tik nesveikos fantazijos - raudonojo mąstymo propagandistai, kurie gali būti labai klastingi ir visiškai nemąstantys - ignoruojantys Holistinė (VISUMINĮ) mąstymą, būtiną tikrai tiesai-tikrovei suvokti.

 


 

14-ta tema: Kur J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymas ir
 kodėl istorikas apgaudinėjama su „ įrodinėjimo šaltiniais“?

 

        To „įrodymo“ nebuvo net nuo 2014 m. LGGRTC „pažymoje“, kurioje buvo vien tik PRIELAIDOS, nes joje buvo E. Rukšėno pažymima, kad į atsargą dokumentų buvo nerasta, todėl daroma prielaida, jog „paleistas į atsargą ...“. Bet, kai  iš J. Krikštaponis buvo paleistas iš kalėjimo ir kai jis negrįžo  į tarnybą - nenuvažiavo į Baltarusiją, tai kokie gali būti „įsakymai į atsargą“?

      Galite „pasigrožėti“, kas Ukmergės 2021-12-03 konferencijai Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] Pažymoje (Mindaugo Pociaus buvo pateiktas „šaltinis“.

-31-

  
.78a pav.: Ištrauka iš LII (Lii) Pažymos su raudonai pabrauktu istorinio šaltinio nuoroda.
77 pav.: Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) bylos antspaudas su 75 pav.:  nurodyto 930 fondo, 2 K aprašo ir 255 bylos antspaudas, atitinkantis 75 pav.: nurodytu Pažymoje

    PRIMENU: kadangi praėjusioje 2014-12-27 LGGRTC tik prielaidų „pažymoje“ Alfredo Rukšėno apie paleidimą į atsargą buvo „įrodinėjama“ tuo, kad „J. Krištaponio 1942 m. antroje pusėje iš 2/12 bataliono paleidimas į atsargą“ konstatuojamas tik tuo, kad nebuvo rasta jokie dokumentų apie paleidimą. .

   Tai naujojoje  LII (Lii) Pažymoje (aš ją jau iš didžiosios raidės pradėjau rašyti, nes joje jau buvo paskelbtas J. Krikštaponio suėmimas-kalinimo faktas, jį pavaduojantis N. Reikalas paminėtas ir kiti prieštaringi faktai), o taip pat, jau tapo paskelbtas ir net to paleidimo į atsargą ar pasibaigimo tarnybos istorinis šaltinis „LCVA, f. 930, ap. 2K;“ (pabrauktas raudonai) Bet apie jį toje Pažymoje net nebuvo nieko cituojama. Todėl ir toliau buvo neaišku, nes tos Pažymos 11 psl. parašyta, jog „Kapitono J. Krikštaponio (Krištaponio) tarnyba 2-ajame batalione pasibaigė 1942 m. pirmoje pusėje, arba perkeliant jį į tarnybą 242-E batalione.“.

         Ir vėl ne konkretumas. Koks gali būti pažymose rašymas „arba“? Jeigu taip rašoma, tai kodėl nenurodoma ko trūksta žiniai, kad nereikėtų rašyti „arba“? Praėjusioje „pažymoje“ A. Rukšėnas nors nurodė priežastį, kad „nerasta dokumentų“.  

        Visiškai neaišku, KAIP PAŽYMOSE GALIMA SPĖLIOTI - PRIELAIDAS TEIGTI , nenustatant tikslią  karinės tarnybos baigtį? Dar gražiau, kad minėtoje Pažymoje M. Pocius rašo toliau taip:

        „J. Krikštaponis (Krištaponis) 1942 m. rugsėjo 30 d. iš 252-E bataliono paleistas į atsargą.“

        Neaiški ir prasmė, nes pirmame sakinyje yra žodis „arba“, o antrame sakinyje „arba“ perbraukiamas ir nepaaiškinama kodėl dviprasmybė, lyg, ir nepanaikinta. Todėl  77a pav.: nuotraukoje teikiu, ką Alfredas Rukšėnas 2014 m. rašė, nes jo PDF-as nesikopijuoja, o kad jo citatų neiškraipyti, siūlau pažvelgti, į jo gan sąžiningą aiškinimą šį:


77a pav.: 2014 m. LGGRTC A. Rukšėno rašytos „pažymos“ pabaigos epizodas.
 

-31-

  

        Manau, jog šios   „pažymos“ 77a pav.:  pabaigoje pagrindinė mintis, kad  KONKREČIŲ ŽINIŲ NĖRA apie J. Krikštaponio tarnybos pabaigą; sąžiningiausio A. Rukšėno  prisipažinimo dėka ir stovi iki šiolei Ukmergėje paminklinis akmuo Didvyriui, nes tik pagal „paleidimo į atsargą“ PRIELAIDĄ paminklinio akmens nukelti negalvoja. Paminklui nukelti ne prielaidos, o tikslūs-neginčytini faktai reikalingi. O apie J. Krikštaponį žinių  nėra iki gruodžio 31 d. vien todėl, kad jis iki Naujų metų, tikrai iš Kauno kalėjimo nebuvo  paleistas, o po paleidimo į batalioną jam negrįžusiam, tai kokios „žinios“ apie jo paleidimą į atsargą gali būti?

        Bet, kas per M. Pociaus „nuorodoje“ pateiktą dėl demobilizacijos? Kaip demobilizacijai negali būti įsakymo? Tokių nesąmonių būti negali. Todėl man teko nuvažiuoti į tą Lietuvos Centrinį valstybinį archyvą (LCVA) ir užsakius tą  78a pav.: nurodytą bylą teko atversti:  

 


78 pav.:  Pažymoje nurodyta byla 255 ir joje įrašas, kada pradėta bei kada pabaigta. Tas įrašas dar žemiau paryškintas.

       Deja, ją atidarius, teko nusivilti, nes nieko joje negalima buvo suprasti. Joje dokumentai buvo visiškai net ne to laikotarpio. KLAUSTUKUI TAŠKĄ PADĖJO tos čia kairėje 78 pav.:  matomoje 255 byloje esančių dokumentų: nuo 1922-06-18 iki 1929 metų terminai:
        Apie šį LII (Lii) akibrokštą soc. tinklo „Facebook“ savo temoje buvau „diskutavęs“, nes oponentui buvo apie mūsų Didvyrį „kolaboranto“ nuostata, jog jis „naciams tarnavo“, nors nuo nacių buvo nukentėjęs, tikriausiai, to menamo „tarnavimo“ metu.

     Ir šį, galimai, nuo 1941 m. rugsėjo pabaigos - spalio pirmosiomis dienomis J. Krikštaponio suėmimo laikotarpį stiprina šis J. Krikštaponio „į atsargą paleidimo“ dokumentų stygius.

         Kaip gali būti jis „paleidžiamas iš tarnybos“, jei jis buvo PALEISTAS IŠ Kauno KALĖJIMO, iš kurio pagal namiškių prisiminimus, grįžo namo, o ne į tarnybą? Tai, kokie gali būti „paleidimo į atsargą“ dokumentai? iminimus ir slapstėsi jos brolis savo namuose nuo vokiečių per visą jų okupacijos periodą? Apie tai čia žemiau bus detaliai aptarta.

           Negi, tai „geriausią“ būdą istorikas M. Pocius atrado, vietoje to, kad ieškoti tikrų J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymo, pačioje 2014 -12-27 A. Rukšėno silpniausio įrodinėjimo vietoje pradėjus apgaudinėti Pažymos skaitytojus su menamais - ne tikrais „šaltiniais“? 

-31-

  

Juk, jau čia pateikiau A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 ir Nr. 43 apie J. Krikštaponį nepatikimumą pagal įsakymo Nr. 44 paneigimą ir tame pačiame Nr. 42 įsakyme sudubliuota Juozo Klimavičiaus pavarde, atskleidusia to J. Klimavičiaus Nr. 8 ir Nr. 9 raportuose rašant, akivaizdžiai netiesą. Kaip gali būti „patikimi“ dokumentai, kai jie neatitinka dėstomos tikrovės?

  

    Išvada: Kokie 1922-1929 metų byloje gali būti būsimųjų 1942 metų „duomenys“? Ką galima atrasti joje apie 30-mečio J. Krikštaponio būsimos 1942 m. karinės tarnybos pabaigą byloje, kai tam 30-mečiui buvo tik nuo 9-ių iki 17-os metų?

79 pav.: Byla pradėta 1922 m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m., kai  Juozui Krikštaponiui buvo nuo 9-ių iki 17-os metų. 

 

 

16-ta tema:       IŠVADA  archyvų dokumentų apžvalgai.
 

Archyvų dokumentuose nepastebėti ir nuo visuomenės nuslėpti čia išvardinti aspektai reikalauja kruopštesnius atlikinėti tyrimus ir svarbiausius dokumentus viešinti. Toliau būtina iš naujo KRITIŠKAI tirti Ypatingojo archyvo apklausų-tardymų protokolus ir juose tirti psichologinius-kriminologinius galimų netikrų ar netikslių parodymų prielaidas, ką ir paminėjo savo Pažymoje Mindaugas Pocius

        Daug istorinės vertės yra karinių laipsnių kėlimo dokumentuose. Visi Pakėlimo lapai ir raportai laipsnių pakėlimams sudėti  į Kauno komendantūros ryšių karininko archyvinį aplankalą-bylą  Nr. 9 „Pakėlimo į aukštesniuosius laipsnius“. Keturis Pakėlimo lapus 2-iem egzemplioriais 1941 m. gruodžio 18 d. A. Impulevičius pateikia Ryšių karininkui Raportu Nr. 48. Tolimesnių tyrimų ir įdomumo dėlei pateikiu laipsnių kėlimų dokumentų VAIZDUS mėlynuose nuorodose šiems asmenims: 

42 įseg.: kapit. Levinas Jono, s. Dominiko, 1897-02-15 Rygoje, Ūkio viršinink, B. Vado teisėmis, 6 klases gimnazijos, baigęs rusų Karo mokyklą 1917 m. Irkutcke, baig Aukšt. Karininkų kursus V laidą, dalyvavo 1920 m. kovose su lenkais, gali būt pakeltas į majoro laipsnį
    43 -įseg.Balsevičius Petras, s. Povilo 1914-08-20 Panevėžio mieste, Vyr. Bataliono sanit. gydytojas, Bataliono vado teisėmis nuo 1941-09-02, baigęs VDU medic. fak. ir kariūnų aspirantų kursus. (nėra LGGRTC)
   50 įseg. vokiečių kalba Dagys Anatolijus, Povilas, 1909-10-22 Biržų Daubiškiai
  53 įseg. vokiškai užpildyta Mituzas Julius, Jenas, 1911-04-22 Šiaulių Žagarė
  54 įseg. ltn. Repšys Albinas, sūn Antano, 1909-06-27 Utenos a. Užpalių valšč. Kišūnų km., Ūkio viršininko (kuopos vado teisėmis) nuo 1941-09-15, baigęs 8 kl. gimnaz, Karo m-la XIV laida. Dalyvavo kovose: Pabėgdamas iš Raudon. Armijos su šarvuočiu atsišaudė ir vėliau šarvuotį su įgula perdavė vokiečių vadovybei. (Meižys)
   55 įseg. Jaun. leitenantas Mažeika Vincas, s. Jono, 1911-01-28 Panevežio aps., Krekenavos v., Užliaušių km, Transporto būrio vadas, Liet. Univers, I-mo, kurs, Ekon.sk. XIX laida Karo m-los Priešlėkt ir prieššarvot. aps. kurs.
   59 įseg. 11 Rez. Pol. Bat. vadui Raportas I-jų, pakelti iš majoro į pulkininko laipsnį Impulevičių Antaną
   60 įseg. kap. Narbutas Vacys, s. Vacio, 1901-10-03 K.a. Garliavos v. Sakalų vnk., I-jų L.A.D. Štavo ūkio sk. intendantas, baigęs 4 kl. gimn ir suaug gimn. už visą gimnziją 7 egz., Liet, Karo m-los IV laidą. Dalyvavo partizaniniame veikime nuo 1941 m. birželio 28 d. (LGGRTC sąraše nėra)

-31-

  
 

15-ta tema: Didvyrio sesuo apie brolio kažkokį „buvimą Baltarusijoje“
 ne tik neminėjo,  bet ir visą laiką namuose buvimą
 prie vokiečių akcentavo.

      Šios problemos nagrinėjimui, kol neturime J. Krikštaponio suėmimo laikotarpį nustatančių GESTAP-o dokumentų, kurie, galimai, išvežti į Maskvą, todėl manyčiau, būtina pagal Holizmo VISUMINĮ principą detaliai studijuoti jo sesers pasakojimo logiką:

   Pagal čia dešinėje 81 pav. netaisytą - tiesiai nuo diktafono įrašytą Didvyrio sesers pasakojimą ar negali susidaryti vaizdas, kad šios kuopos vadas J. Krikštaponis („Krištaponis“) prieš išvyką į Baltarusiją, galėjo būti laikinai atleistu nuo tarnybos derliaus nuėmimui ir prievolių pristatymui?


81 pav.:  J. Krištaponio sesers pasakojimo detalė apie vokiečių okupacijos pradžią ( į diktafoną 1990 m. liepą Šiluose įrašyta kraštotyrininko Romo Kauniečio). Šią nuotrauką galima pasididinti. O šį pasakojimą VISĄ galima paskaityti ČIA. 


82 pav.:

  

Ar tą savo „tarnybą“  negalėjo vykdyti Ukmergėje, pastoviai važinėdamas į karinį miestelį  pas kažkokį  karininką ir labai gerai žinomą Karo gydytoją Kazimierą Mikalauską? Juk pastarasis, sesers paminėtas, gyveno šalia kareivinių „Liepų alėjoje“ (taip vadinasi knyga apie šį žymų Ukmergės gydytoją), kurio namas po šiai dienai yra dabar A. Smetonos gatvėje.   Juk, J. Krikštaponis su K. Mikalausku kartu tarnavo Pėstininkų pulke. Po sovietų okupacijos jiedu tarnavo Varėnos poligone, vienas būdamas atsakingu už karių fizinį pasirengimą, o kitas atsakingu už jųjų sveikatą. Todėl jiedu galėjo glaudžiai bendradarbiauti tarnybos reikalais ir kartu galėjo dezertyruoti iš Raudonosios armijos, nes gydytojas po karo kaip buvęs dezertyras, buvo patekęs Podolske į lagerį. Pokaryje yra gandų, kad jis padėjo ir Partizanams, jo žmona sovietmetyje buvo puiki mokytoja, o jam atminti 1990 m. parke prie ligoninės (Vytauto 105) atidengtas paminklinis akmuo. Yra žinia, kad 1941 m. birželyje K. Mikalauskas su sovietiniu pulku traukėsi į Rusiją, bet, bet, radęs progą, atsiskyrė ir grįžo į Ukmergę.
     Tai, kaip matome: J. Krikštaponio sesers paminėtu "gerai pažįstamu karo gydytoju Mikalausku" jos brolis galėjo bendrauti greičiau vokiečių okupacijos pradžioje, kai jiedu grįžo iš dezertyravimo. Juk, gydytojas Ukmergėje turėjo namą ir kažkur vokiečių atėjimo metu būti ilgokai kitur, vargu, ar galėjo? Juolab, tas namas ne jo, o jo žmonos.

 

         O kas galėtų būti sesers, minimu kažkoks „karininkas Juozas Barzda“?  Mat, Barzdų pavardės Ukmergės krašte yra labai populiarios ir tuo „karininku“ ar negalėjo būti bet koks puskarininkis, ar net ...? Juk gydytoją K. Mikalauską sesuo, grįžusi iš įkalinimo-tremties; turėjo gerai žinoti, kaip žymų Ukmergės sovietmečio gydytoją. Todėl greitoje kalboje jo vardo nepaminėjo, o „karininko“ pavardę su vardu greičiausiai ukmergiečiams gerai žinomą kokį verslininką-„spekuliantą“ paminėjo, nes pasakoja apie "taškų reikalą" su degtinės būtinumu, norint ką nors gauti. Todėl galima spėlioti, kad vardą įsiminė, nes vardas kaip brolio, o pavardė Barzda yra gerai įsimintina.
     Be to, čia „taškų reikalu“ ar negali būti uždėtos prievolės paminėjimu? Todėl galima spėlioti, kad tai gali būti ir Kaune gyvenęs generolas Juozas Barzda-Bradauskas, kuris, kaip tik Ukmergės kareivines yra statęs, o vokiečių okupacijos pradžioje yra dirbęs ekonominėse bendrovėse? Tai ar negalėjo jis į Ukmergę vykti kokių komandiruočių reikalu? Jei brolis pabendravo su generolu, tai ar namuose negalėjo kažką nepilnai užsiminti? Ir kam reikia šnekamojoje-greitojoje kalboje minėti dar antrą sulietuvintą rusišką Barzdos pavardės atmainą nuo žodžio  „борода“? O dokumentuose  fiksuotas J. Krikštaponio, kaip komisijos nario valgyklų klausimu negali būt visumoje prie bendro paminėto „taškų reikalų“? Taigi, nuo Ukmergės kareivinių ir galėjo J. Krikštaponis palaikyti telefoninį ryšį su Kaune-Šančiuose dislokuotu savo batalionu?

 

-33-

  

   Keista, kad ISTORIKAI NEKREIPIA DĖMESIO Į ISTORINĮ KONTEKSTĄ viso šio pasakojimo:

1.      Juk kalėjime minimi komunistai vienoje kameroje. Kada jų tikimybė didesnė bus, - okupacijos pradžioje, prasidėjus jų valymams, ar jau tiems valymams pasibaigus?

2.      . Kokios galėjo būti elitinės karininkijos (pasitraukusio iš Lietuvos Prezidento A. Smetonos artimų giminių) po Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) išvaikymo? Ar tai negalėjo mažiau motyvuoti karinės tarnybos kokybei ir labiau motyvuoti daugiau prie ūkio darbų būvimu?

3.       Kodėl nekreipiamas dėmesys į Ukmergės RESTORANE INCIDENTO PSICHOLOGIJĄ, ir jos sąsajų su labai svarbiais-skaudžiausiais istoriniais įvykiais?
           a) Kodėl išsilavinęs karininkas neperspėja kaimo „diedelį“, kad šalia užsieniečių restorane; sėdantis prie stalo, reikia nusiimti sermėgą?

         b) Kodėl karo teisės specialistas NEnumatė iš anksto pasekmes prieš okupantus restorane fizinio veiksmo panaudojimą?
        c) Toks neadekvatus jau ne jauno karininko veiksmas negali byloti FRUSTRACIJOS būseną; dėl kokio nors visuomenėje patirto šoko?
        d) Ar šis visuomenės patirtas šokas negalėjo būti laike vykdomo Holokausto akcijų? Jos vyko per kelis sykius, iš kurių didžiausia buvo rugsėjo 05 d., sušaudžius net 4,5 tūkstančių žydų. Kita akcija vyko rugsėjo 18 d. Negi rugsėjo 05 d. iš Holokausto vykdymo vietos iki Smėlių (Ukmergės priemiesčio) 2,8 km atstumu „nesigirdėjo“ 4,5 tūkstančio asmenų sušaudymų kanonada ir naikinamų žmonių klyksmų garsai? Kokia turėjo būti visuomenės būsena, girdint tuos garsus?

       g) Tai, gal tame restorane pietavo tų žudymų akcijų organizatoriai? Ar vėlesniame (1942-1943 m. m.) periode ne bus mažesnė tikimybė vokiečių kariškiams lankytis restorane, kai sovietiniais diversantais Ukmergės apskritis nebuvo pasižymėjusi, o kovos vyko daugiau į rytus nuo Ukmergės? Ar tame vėlesniame periode galėjo būti analogiška situacija frustracijai susidaryti, kai po patirto šoko ADAPTACIJA psichikoje vyksta, o vokiečių fronto užstrigimas prie Maskvos ir vėliau prie Staliningrado, ar gali iššaukti tokią neadekvačią reakciją?

4.      Kodėl sesuo 30 pav. pabrėžia, kad brolis „nuėjo į restoraną CIVILIŠKAI apsirengęs“? Ar ši detalė neatskleidžia, kad tuo metu brolis buvo karinėje tarnyboje ir dažnai tada nešiojo karinę aprangą, o tada, atsitiktinai, nuėjo į restoraną su civile apranga? Ar sesuo nenorėjo savo šia svarbia detale pabrėžti, kad jei brolis būtų su karine uniforma, to konflikto restorane nebūtų buvę, arba, jis būtų buvęs švelnesnis? Ar civilinės aprangos paminėjimas „neįrodo“, jog J. Krikštaponis „karinę tarnybą“ atlikinėjo namuose? Po LLV išvaikymo ar negalėjo kristi motyvacija ir ar negalėjo karininkai būt išleisti atostogų; prieš išvyką į komandiruotę, prieš išvyką kovoms į Baltarusiją?

5.      O į restoraną „diedelio su sermėga“ atėjimas ar ne byloja, kad tai buvo jau ne vasaros karščiai ir dar ne žiema, kai restoranas dar nespėjo įrengti rūbinės? Ar tai ne panašu į rugsėjo pabaigą, prieš numatomą išvyką į Baltarusiją?

6.      Kodėl  J. Krikštaponio gimtajame Užulėnyje gyvenęs Partizanų ryšininkas ir tautodailininkas Mykolas Dirsė mini, kad, grįžęs iš kalėjimo, „Vokiečių okupacijos laikotarpį Juozas slapstėsi savo namuose", o sesuo Virginija Krikštaponytė-Juodienė prie vokiečių okupacijos laikotarpio prideda žodį „visą“? Pagal M. Dirsę XXI amžiuje, po grįžimo iš kalėjimo, pamini slapstymąsi prie vokiečių, o po to pabrėžia, jog „Kai buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimės, Juozo ėmė ieškoti raudonieji partizanai“. Iš šio sakinio ir sesers pasakojimo akivaizdu, kad J. Krikštaponis slapstėsi iš kart iš kalėjimo sugrįžęs, „dieną niekur viešai nesirodydavo“ ir paminėjo išėjimus į mišką medžioti. Ten kartą ir sutiko „raudonuosius partizanus“. Galima daryti prielaidą, kad tas susitikimas su jais buvo ankstesnis, o po to, kai buvo aiškus vokiečiams pralaimėjimas, raudonieji įsidrąsino ir pradėjo ieškoti dar papildomai? Tas vokiečiams pralaimėjimas buvo aiškus tik 1943 m. vasario-liepos mėnesiuose po Staliningrado-Kursko mūšių pralaimėjimų. Ar tai ne akivaizdu, jog Krikštaponis buvo išlaisvintas iki vokiečių pralaimėjimų? Ir, svarbiausia, BROLIO SLAPSTYMĄSI NUO VOKIEČIŲ sesuo patvirtiną primygtinai žemiau 82 pav. parodytame jos pasakojime:

 

      Aišku, po su vokiečiais konflikto, gal bijojo kokio nors dar keršto iš jųjų? Bet po „pusmečio“ ar po kelių mėnesių (pagal Kapralovą po 3-jų) ar tie patys Ukmergės restorano konflikto dalyviai galėjo užklysti į Užulėnį-Pabarninį ir ar jie galėjo žinoti brolio gyvenamą vietą? Negi vokiečiams kitų problemų nebuvo, kaip ...? O gal reikėjo vokiečių vengti tik dėl to, kad reikėjo slėptis, ar ne nuo nusikalstamos Baltarusijoje A. Impulevičiaus bataliono tarnybos? Apie jos nusikalstamą pobūdį ar negalėjo Juozui Krikštaponiui informuoti jo giminaitis ir generolas Stasys Raštikis?

7.      Jeigu „vėliau (1942-1944 m. m.)“ būtų suimtas J. Krikštaponis, kaip Ukmergės konferencijoje teigė istorikas Mindaugas Pocius, tai jis tik ką pasėdėjęs vienoje kalėjimo kameroje su komunistais, ar būtų iš kart galėjęs organizuoti pasiruošimą antisovietiniam pasipriešinimui?  Ar tada būtų patikėję vokiečiai ginklus tam, kuris tik-tik iš kalėjimo būtų išėjęs?

-34-

  

          P.S.:  kadangi J. Krikštaponis buvo aukšto lygio lengvaatletis-metikas (rutulio stūmikas ir disko metikas), tai aš kaip aktyviai užsiiminėjęs lengvąja atletika, bendravęs su lengvaatlečiais-metikais ir studijavęs Sporto psichologiją bei daug metų dirbęs Sporto pedagogu-treneriu, atkreipiu dėmesį, jog metikams, ypač didesnio ūgio, kokiu, atrodo, buvo J. Krikštaponis, nėra būdinga fiziškai konfliktuoti - fiziniai veiksmai labiau būdingi dvikovinėms sporto šakų atstovams. Todėl Ukmergės restorane konflikto priežastis turėtų būti FRUSTRACIJA dėl ypatingo kažkokios visuomenės šoko būsenos, ar tik, ne paminėto Holokausto?
            Tik dėl alkoholio pasekmės restorane galima irgi paabejoti, nes ne dvikovinių ir ne žaidybinių - individualių sporto šakų sporto šakų atstovams, kurių veiklos yra išmatuojami sportiniai rezultatai, todėl irgi nėra būdinga nesveikai gyventi, nes pasekmės nesveiko veiksmo iš kart matosi išmatuojamu rezultatu. Todėl piktnaudžiauti alkoholiu individualistams mažiau būdinga. Tuo labiau, kad J. Krikštaponis buvo Sporto pedagogas-instruktorius. Nebent, alkoholis buvo pavartotas dėl minėtos šoko būsenos? Gal, dėl jos  J. Krikštaponis ir išvažiavo arkliu į Ukmergę, CIVILIŠKAI apsirengęs? 

 

    Aš LCVA archyve prie A. Impulevičiaus bylos atradau šio generolo ir jo vairuotojo egzistavimo dokumentą. Tai, kaip tik, ar generolas su tuo vairuotoju, arba vienas generolas negalėjo Minskas-Kaunas-Minskas maršrutu suvažinėti su tuo leitenanto Jono Klimavičiaus "legenda"-RAPORTU apie jo "susirgimą", bei J. Krikštaponio "tarpininkavimo" parašą paimti Kauno kalėjimo kameroje? 

    Juk J. Krikštaponis (kažkodėl jis save vardino "Krištaponiu") "tarpininkauti" teisės neturėjo, nes Jonas Klimavičius, kuris buvo nuteistas mirties nuosprendžiu, o po to ..., nebuvo J. Krikštaponio pavaldiniu, nes pastarasis buvo  o pavaduotoju 3-čios kuopos vado ... Ūselio - to, kuris 1962 m. po teismo nuosprendžio Vilniuje buvo sušaudytas. Todėl, ar ne akivaizdu, kad šis "tarpininkavimo" parašas, greičiausiai, buvo paimtas Kauno kalėjime ir tas "tarpininkavimas" bei J. Krikštaponiui, galimai, antrą kartą kapitono laipsnio suteikimas (sesers ir M. Dirsės atsiminimuose kažkodėl kapitono laipsnio suteikimas minimas 1939 m.) ne galėjo būt skirti GESTAP-ui apgauti - iš kalėjimo ištraukti? Juk, tas Jono Klimavičiaus raportas buvo atspausdintas ir vokiečių kalba. Daugiau toje A. Impulevičiaus bataliono byloje panašių  tų panašių dokumentų lietuviška ir vokiškai (dviem kalbomis) raportų neaptikau. Mačiau tik viena kalba - vokiškus dokumentus, bet jų buvo nedaug.

    Taigi, kito motyvo slapstytis nuo vokiečių, kaip nuo tarnybos A. Impulevičiaus batalione - sunku sugalvoti. Tarnybos vengti galėjo ir po Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) panaikinimo - ją atlikinėti tik formaliai per Ukmergėje buvusį karinį dalinį, apie ką sesuo paminėjo bendravimą su kažkokiu karininku Juozu Barzda (tokių pavardžių Ukmergės apylinkėse net tarp tremtinių yra daug) ir karo gydytoju Mikalausku (jis gyveno  Liepų alėjoje - dabar A. Smetonos gatvėje šalia kareivinių), su kuriuo Varėnos poligone tarnavo ir kurie, Raudonajai armijai traukiantis, abu dizertyravo. Po karo šis gydytojas už dizertyravimą buvo laikomas šalia Maskvos ir po to sovietmetyje buvo žymiu Ukmergės gydytoju, daug padėjusiu Partizanams, o 1990 m. jam atminti akmuo pastatytas šalia jojo ligoninės. Jo žmona buvo puiki mokytoja. O J. Krikštaponio buvimas namuose ne galėjo būt ir su A. Impulevičiaus batalionu suderintas-numatytas ir derliaus nuėmimo darbams savo ūkyje? O detalesnį apie Kauno kalėjime pasirašymo ant Klimavičiaus raporto simptomus ir apie kitus neišvykimo į Baltarusiją galimus įrodymus iš LCVA archyvo dokumentų pateikiau aukščiau.

      Kaip matome, liepos 20 d. už Lėno kapinių  pirmasis partizanų sąskrydis vyko dar prie vokiečių, kai iš jų sovietai Ukmergę perėmė po 5-ių dienų liepos 25 d. Labai svarbi ir J. Krikštaponio būryje lakūno bei ginklų  iš Vokietijos parskraidinimo detalė, įrodanti ir paneigianti vokiečių okupacijos antroje pusėje J. Krikštaponio kalinimo Kauno kalėjime laikmetį kaip mažiau tikėtiną, nes vokiečiai tik ką su kalėjimo vienoje kameroje su komunistais  pasėdėjusiu, tikrai, ginklų nebūtų patikėję.  Be to ir komunistų vienoje kameroje paminėjimas labiau panašus į okupacijos pradžią, kai tame laikotarpyje vyko intensyvus jų valymas-suiminėjimas. Vėlesnis laikotarpis dėl komunistų suėmimo ar nebus mažiau tikėtinas? Istorikai nuodugniau komunistų suėminėjimų skaičiaus dinamiką gali pateikti? 

   Dar blogiau, kad minėtas VU docentas N. Šepetys nekreipia dėmesio į tai, kad J. Krikštaponis buvo aukštą mokslą baigęs karininkas ir buvo karo teisininkas, kurio šios žinios ir galėjo įtakoti savo kaimynų išgelbėjimui nuo Antrojo Pirčiupio likimo.  Labai liūdna, kad toje konferencijoje buvo pasityčiota ir iš to įvykio liudininko – net niekas nebandė aiškintis, kuriuo metu tas įvykis įvyko. Tai buvo aišku, kad liudininkas gali sugriauti J. Krikštaponiui metamus kaltinimus. Todėl sveiku protu nesuvokiama, kai istorikai juo nesusidomėjo. Negi lauks, kai jo neliks? Juk, lygiai taip pat įvyko, kai Krikštaponis viešai buvo apkaltintas po dviejų mėnesių, kai jo sesuo numirė. Ar tai „atsitiktinumas“?  

Nekreiptas dėmesys buvo ir į šio Didvyrio bei jo vadovaujamos grupės sunaikinimo aplinkybes, kurias atskleidė už tą sunaikinimą atsakingas NKVD generolas Kapralovas, paminėdamas, kad J. Krikštaponį GESTAP—as buvo suėmęs ir Kauno kalėjime kalinęs. Tuo labiau, kad LGGRTC žinojo šį generolo raštelį, bet jį slėpė nuo visuomenės, kol aš jo nepaviešinau.

    Kodėl mokslininkai ignoravo Didvyrio sesers Atsiminimuose minimą jos brolio suėmimą ir kalinimą Kauno kalėjime minimą?

 

-35-

  
 

Dar svarbiau, jog net KGB juodraštinis 2/12 bataliono II-os kuopos sąrašas patvirtina, jog J. Krikštaponis kuopos vadu buvo tik rugsėjo mėnesį, o spalio mėnesį iš jo kuopos vadovavimą Nikodemas Reikalas, kurį po karo M. Kačiulis ir liudijo, kad tąsai žudynėms vadovavo.

   Tai, negi neaišku kodėl 1982 m. apklausoje šis „liudininkas“ keičia parodymus ir kaltę verčia žuvusiajam J. Krikštaponiui, kai tą apklausą vedė iš JAV atvykęs ... Šeras? Ar ne tam, kad N. Reikalą, gyvenantį JAV išgelbėti nuo teisinio persekiojimo? Ar ne tuo tikslu ir kiti melagingai „liudijo“  apklausiamieji?

   Tai, ar šie: NKVD generolo Kapralovo raštelis ir  KGB juodraštis neįrodo, jog KGB matė GESTAP-o dokumentus apie J. Krikštaponio suėmimą ir todėl jo nerodė „Baltarusijoje“ buvusį?

Juk net Romualdas Ozolas buvusiojoje dar sovietinėje AT sesijoje kėlė KGB naikinamų dokumentų ir jų išvežimo į Maskvą faktus.

Todėl    sIŪLAU nutraukti Didvyriui paminklinio akmens Ukmergėje svarstymą, kol iš Maskvos nebus atvežti GESTAP-o dokumentai apie J.Krikštaponio suėmimą-kalinimą, ar kitur nebus jie atrasti.

Juk, akivaizdu, kad J. Krikštaponis galėjo būti  GESTAP-o suimtu ir kalinamu už pasipiktinimą dėl Ukmergėje vykdyto Holokausto – apie tai gali byloti šios aplinkybės:

  
 
 

1.      Holokausto Ukmergėje žudymo akcijos buvo vykdomos 1941 m. rugpjūčio 1, 8, 19 d., rugsėjo 5, 18, 26 d. iš kurių rugsėjo 05 d. buvo didžiausia; per 4,5 tūkstančių sunaikinus žydų. Akivaizdu, kad šūviai ir klyksmai žudomųjų per 3 km atstumo turėjo būti girdimi Ukmergės bent priemiestyje – Smėliuose ir ... Tai Turėjo šokiruoti visuomenę.

2.       Konfliktas J. Krikštaponio Ukmergės restorane galėjo vykti su šių žudynių vykdytojais po egzekucijų vykdymų, nes kitokių vokiečių karininkų būvimas restorane gali būti mažiau tikėtinu.

3.       Pagal J. Krikštaponio sesers pasakojimo detales, kad senelis atsisėdo prie stalo su sermėga, ar nerodo tai, kad jau ne vasara buvo ir ne žiema, o pereinamasis periodas, kai restorane neveikia rūbinė ir žmogus neturėjo kur pasikabinti viršutinio apdaro?

4.      Jeigu užsieniečiai davė pastabą, senelį pavadinus „lietuviška kiaule“, tai J. Krikštaponis kaip aukšto išsilavinimo karininkas negalėjo duoti seneliui pastabą, kad reikia sermėgą pasikabinti?

5.      Kodėl neadekvačiai J. Krikšaponio sureaguota buvo prieš vokiečius? Negi Karo teisininkui nebuvo aišku, kad fizinis kontaktas su okupantas jam baigsis jo suėmimu?

6.      Ar tai neįrodo FRUSTRACIJOS būsenos po vykdytų egzekucijų?

7.      Ar tokia frustracija galėjo vykti vėliau; po psichologinės ADAPTACIJOS – t. y. 1942 m. pradžioje, vokiečiams Pamaskvėje užstrigus, ar 1942 m. pabaigoje po Staliningrado  mūšio pralaimėjimo?

8.      Dar vėliau tam konfliktui įvykti, išvis, atmestina, nes, sovietams artėjant prie Lietuvos, jokio tarpusavio konflikto ne tik negalėjo būti, bet ir jei tik-tik J. Krikštaponis būtų grįžęs iš kalėjimo, ir pasėdėjęs su komunistais vienoje kameroje, tikrai, vokiečiai jam ginklų nebūtų palikę ir su juo nebūtų bendravę.

9.      Pagal sesers pasakojime paminėtą vienoje kameroje su komunistais sėdėjimo faktas gali byloti tik okupacijos pradžią, kai masiškai buvo suiminėjami komunistai.  Vėlesnis komunistų kalėjime kalinimo  faktas mažiau tikėtinas.

10. Visa sesers Atsiminimų chronologija,  kraštotyrininko Romo Kauniečio užrašyta 1990 m. liepos mėnesyje Šiluose, (netoli J. Krikštaponio gimtojo Užulėnio), negi taip pat „ne byloja“, kad brolio suėmimas-kalinimas buvo okupacijos pradžioje?

 

      Na, o Lietuvos Centriniame valstybiniame archyve  (LCVA) E. Rukšėno minimi pastoviai dokumentai ir dabar mano nufotografuoti (čia aukščiau paskelbti), neįrodo, – net, atvirkščiai, - gali byloti J. Krikštaponio nebuvimo Baltarusijoje faktą primygtinai APIBENDRINIMUI pateikiu šiais požymiais:

1.       A. Impulevičiaus 1941 m. spalių 6 d. įsakyme Nr.42 žodis „išvyko“ raštvedybiškai klaidingas, nes įsakymas rašytas Kaune-Šančiuose, o ne traukinyje.

2.      Kad išvykimą neįrodo šis įsakymas – tai įrodo A. Impulevičiaus po kelių dienų kitas – 45-tas įsakymas leitenantui Stankaičiui, naikinant ankstesnį 42-antrą „išvykimo“ įsakymą, nes jis neišvyko, nes pateikė raportą dėl susirgimo.

-36-

  

3.      Kokį „raportą“ iš GESTAP-o ar Kauno kalėjimo galėjo pateikti J. Krikštaponis ir ar jis galėjo norėti pranešti apie suėmimą?

4.      Dėl J. Krikštaponio lapkričio 04 d. padėtas ant susirgusio J. Klimaičio raporto padėtas tarpininkavimo parašas neįrodo, kad pasirašyta, Baltarusijoje, nes yra labai daug požymių, kad tas parašas greičiau padėtas Kauno kalėjimo kameroje, artimam jo giminaičiui generolui S. Raštikiui tarpininkaujant (apie tai sesuo J. Krikštaponio minėjo), kuris net A. Hitlerį asmeniškai pažinojo. Visus požymius išdėsčiau nuotraukų įrodymais. Kad šalia A. Impulevičiaus galėjo būti šis generolas, radau ir jo vairuotojo raportą tarp visų dokumentų tame segtuve ir atradau, A. Impulevičiaus minėtame įsakyme Nr. 42 du Jonus Klimavičius, kurio antrojo nerodo istoriniai šaltiniai apie tokio egzistavimą.

5.      Aplamai, J. Krikštaponis J. Klimavičiui TARPININKAUTI TEISĖS NETURĖJO, NES J. Klimavičius BUVO NE J. KRIKŠTAPONIO PAVALDINYS, o 3-čios kuopos Ūselio pavaduotoju. Vadinasi, šis J. Krikštaponio „tarpininkavimas“ buvo greičiau GESTAP-ui apgauti, nes tas raportas buvo rašytas ir vokiečių kalba. Kitų dokumentų  dviem kalbomis rašytu LCVA 255 byloje ne mačiau. Jei mačiau vokiškai rašytus dokumentus, tai tų pačių  lietuviškai rašytų nepastebėjau.

6.      Pakėlimo lapas kapitono laipsnio suteikimo J. Krikštaponiui,  minėtas E. Rukšėno,  NEĮRODO „TARNYBOS ATLIKIMO Baltarusijoje fakto“, nes nurodomas tik J. Krikštaponio išsilavinimo motyvas, o tų Pakėlimų lapų, A. Impulevičiaus pasirašytų 1941 gruodžio 18 d., yra daug ir jų pasirašymas yra masinis  šv. Kalėdų progai. Taip, kad jei karininkas koks sirgo ar dėl kitų priežasčių nebuvo paskutinius 2 mėnesius tarnyboje, tai negi, laikui atėjus, „nebus“ pakeliamas laipsniu? Juolab, jei J. Krikštaponis buvo okupantų suimtas, tai tas  laipsnio pakėlimas ar ne galėjo įtakoti lengvesniam išlaisvinimui iš kalėjimo? 

7.     O neteisingai rašytas Jono Klimavičiaus raportas Nr. 8 ir po savaitės jo paties Kaune Nr. 9 dėl „pasiliuosavimo“ parašytas,  ar nebuvo rašytas su tikslu apgauti GESTAP-ą, nurašant išgalvotą kitą „Joną Klimavičių“ iš 2-os kuopos?

8.        Nors labai mažai tikėtina, bet; visų aplinkybių tyrimui, ar negalima įtarti ir E. Rozausko ar (...?) galimybę, sufalsifikuoti – prirašyti 2/12 bataliono įsakymo Nr. 42 antrajame puslapyje antrąjį „Joną Klimavičių“?

 

12-toji tema: Gera naujiena – J. Krikštaponis buvo žymus lengvaatletis – kelis kartus Lietuvos čempionu
disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse

     
   Čia, pagal žymaus disko metiko - rutulio stūmiko ir Lietuvos DIDVYRIO Juozo Krikštaponio pavyzdį AUKŠTI SPORTINIAI PASIKIMAI SKIRIAMI Gynybos tikslams - MŪSŲ BROLIAMS APGINTI; kenčiantiems kare prieš išprotėjusius BARBARUS - prieš mūsų bendrą priešą nuo neatmenamų laikų.


65 pav.: Galima atminčiai pasididinti  Pamenu, kai dviračiu buvau nuvažiavęs į Londono Olimpiadą ir iš ten fotoreportažus su aprašymais platinau - tada teko stebėti, kaip mūsų Prezidentė geriausiam visų laikų Lietuvos disko metikui Virgilijui Aleknai įteikė sidabrinį diską su įrašu:
           
    Kai laimite Jūs - laimi visa Lietuva“

     Galima ir VISĄ pokalbįpažiūrėti bei paskaityti-pastudijuoti...

   Metikų rungtys Lietuvoje yra labai populiarios - Lietuvos metikai ne kartą garsino Lietuvą pasaulyje - jąją garsino ir Juozas Krikštaponis. Kai jis žuvo, tai jojo įkurtai Vyčio - Krikštaponio apygardai Partizanų apygardai vadovavo Jonas Baltušnikas-Vienuolis, kuris irgi žuvo, o jojo sūnėnas Algimantas Baltušnikas tapo garsiausiu Lietuvos ir net Sovietų Sąjungos disko metiku. Jis buvo puikus pedagogas - 1962-65 m. m. man dėstė kūno kultūrą Kauno politechnikume, jam vadovaujant pirmą kartą varžybose dalyvavau, tapdamas prizininku. Nors jam KGB neleido olimpiadoje dalyvauti dėl jo tėvo-Partizano, bet  jis jo atminimui restauravo bunkerį. Todėl J. Krikštaponio idėjos ir toliau plinta - abu Aleknos: Virgilijus ir Mykolas ne tik eilinį kartą išgarsino Lietuvą, bet tėvas savo prizą-sidabrinį diską, Lietuvos Prezidentės padovanotą parduoda aukcione, kad už tuos pinigus paramą suteikti UkraJinos Patriotams, ginantiems savo šalį.    


66 pav.: Galima pasididinti

Iš šių protokolų akivaizdu, jog J. Krikštaponis pradėjo save vadinti Krištaponiu,
Nors aš asmeniškai ir kiti manėme pagal a. a. Ališauską, kad, neva, KrKštaponis ir KriŠtaponis gali būti „skirtingi asmenys“, todėl aš savo pirmojoje publikacijoje kėliau klausimą, „J. Krikštaponis ar negali būt pakištas po kitu asmeniu?“, nes internetinėje erdvėje visuomenei niekas nebuvo aišku. Tik artėjant 2021-03 Ukmergės konferencijai, mano temoje LGGRTC mokslininkui paminėjus A. Impuliavičiaus teiktą Pakėlimo lapą, - buvusios abejonės atkrito, kad tai tas patsasmuo.   

   Pagal rezultatą, matome, jog J. Krikštaponis buvo tuo metu aukšto lygio disko metiku, kuris pakeitė dar aukštesnio lygio legendinį lengvaatletį-dešimkovininką  ir Europos krepšinio čempioną Stasį Šačkų, kurį man teko šiek tiek pažinoti, kai jis pastoviai ateidavo į Dariaus ir Girėno stadioną, kuriame mes treniruodavomės. Teko ir varžybose man dalyvauti, kai jis buvo vyriausiu teisėju. Tik po Nepriklausomybės pasiekimo, man teko sužinoti, jog jis buvo ne tik vienas pirmųjų diplomuotu kūno kultūros ir sporto specialistu, bet ir Kūno kultūros rūmų pirmuoju dėstytoju bei vėliau tapusiu Birželio sukilėliu ir po karo Vorkutos lageryje atkalėjusiu 10 metų.
      Taigi, J. Krištaponis Lietuvos čempionu buvo 3 kartus, o prizininku dar 3-is kartus rutulio stūmimo rungtyje. Atkreiptina, kad po J. Krikštaponio už dviejų metų disko metime čempionu tapo Leonas Puskunigis, kuris buvo atsidūręs Študhofo mirties stovykloje, o po to ir GU:LAGe trumpam, o kai tapo treneriu, tai jojo auklėtinį Birutė Zalugaitytė - (vėliau Kaledienė) tapo Ieties metimo pasaulio rekordininkė ir Romos olimpiados prizininke. Po to Leonas pasekė savo tėvo - Veiverių kanklių ansamblio įkūrėjo keliu ir pradėjo jam vadovauti, kuris Sąjūdžio laikais tapo Tautinio Atgimimo šaukliu..


 67 pav.: Galima pasididinti

        PABAIGAI apie mūsų dvigubą ar, net, gal, trigubą Didvyrį Juozą Krikštaponį, irgi pradėjusį garsinti Lietuvos sportą (buvo Baltijos šalių vicečempionu, kuris galėjo siekti  net ir Helsinkio olimpiadoje aukšto rezultato, jeigu nebūtų žuvęs nuo mūsų pastovių priešų klastingos kulkos, kurių klastą mūsų Tauta patiria jau kelis šimtus metų. nuo tų laikų, kai buvo laimėta Žalgirio mūšyje. Tada Vakaruose prasidėjo civilizacijos-kultūros vystymasis,  bet, deja, Rytuose civilizacija sustagnavo. Todėl dėl didelio kultūros skirtumo, bendro kalbos su laukiniais rasti negalima, kai jiems kūryba yra svetimas dalykas, kai jiems nuo Čingis Chano laikų į kraują įaugę skriausti-pavergti silpnesnes nacijas. O jei tos nacvijos NENORI VERGAUTI LAUKINIAMS, tai už priešinimąsi žudymai ne svetimi. Apie tai yra pastebėję ir Karlas Marksas, kuris buvo didžiausiu rusafobu, kuris nepripažino iš Kijevo Rusios pasigrobusių net ne savo šalies pavadinimą. Todėl šis Kapitalo teorijos kūrėjas turėtų karste vartytis, kaip iš jo mokslo išsityčiojo Leninas ir ... Jo dėka viskas tapo sunaikinta, ką bandė Maskolijos elitas kurti - pačius kūrybingiausius komunizmas ir nusikalstamas leninizmas išžudė - badu išmarino, kad ant Raudomojo teroro durtuvų pasmeigti net marksizmą, įvedus į jį TERORIZMO sudievinimą, tiksliau, suvelninimą ir velnią „šventuoju“ pavertus. 
         Todėl, ant visų tautų, tuo pačiu ir ant lietuvių su teroru ir patyčios buvo pasiųstos - atsikeršyta kaimo šviesuomenės atstovui J. Krikštaponiui - atsikeršyta už jo tėvo knygnešystės veiklą, - atsikeršyta už tai, kad lietuviai atsisakė susirusinti. Todėl ypatingai dabar keršijama mūsų broliams nuo LDK laikų buvusiems RUSĖNAMS, pavergus kaimynus gudus, o ukraJinus nepalenkus, nepaklupdžius -  dabar už tai A. Dugino ideologo aklas pasekėjas jau su ukraJino kaukole prakalbas sako.
        Šių ypatingai klastingų žudynių ir kitokių klastočių akivaizdoje, reik įdėmiai žiūrėti, kas mūsų istorijoje priklastota. Tam or panaudojau paskutinią SPORTO temą, nes pagal Sporto psichologiją, kai žmogus užsiėmęs savo kūrybiniu pomėgiu (sportas taip pat savęs tobulinimo kūryba), tokiems savo mintyse nėra vietos nusikalstamoms Velnio sėklos taršalams. 
       Todėl Juozas Krikštaponis buvo net trigubu Didvyriu, siekęs garsinti Lietuvą ir neapsikentęs ne su vienu priešu-okupantu - nebijojo nuo jųjų nukentėti ir net žūti. Todėl, manau, kad tokio DIDŽIAVYRIO būdo (net aukšto pagal ūgį ir pagal fizinę jėgą - tokiems skriausti silpnesnius nebūdinga. Tai sako psichologijos praktika - josios pedagoginiai stebėjimai, jei ne klystu. O jei ką ir ne taip, ką nors parašiau, tai čia NE PASKUTINIS žodis - viskas, kas šiame rašte surikiuota, tai dar reikė rikiuoti ir perrikiuoti daug kartų, kol išsigrynins sukaupta informacija pagal HARMONIJOS sąskambius su VISUMINIAIS Sinerginiais Holizmo ryšiais. 

 
 
 
 
 

 

 

 

 

 

17-ta tema: Negi sovietai Holokaustą slėpė ir tam „karo belaisvių masinį naikinimą“ išgalvojo?

             Kitų svarbių „įrodymų Baltarusijoje“ buvimo LCVA neaptikau, o kelis kartus daugiau požymių ir ypač, tai, kad J. Krikštaponiui primetamo 1941 m. spalio viduryje „belaisvių masinio naikinimo“ net tokio tada, aplamai, atrodo, nebuvo, nes toks naikinimas buvo liepos mėnesį, kai dar Lietuvoje A. Impulevičiaus batalionas net nebuvo suformuotas. Šios klastotės atpažinimui užtenka tik pradinį išsilavinimą turėti ir mokėti du įvykius skirtingus – Civilių kalinių žudymą Minske nemaišyti su už Minsko „karo belaisvių“, kai Karo belaisvių ir civilių kalinių stovyklos yra skirtingi objektai ir juos suplakti į „tą patį“ yra net kvaila, kai viena stovykla yra mieste, o kita už miesto. Todėl labai prašau pažvelgti į Istorijos instituto pažymą, sudarytą Mindaugo Pociaus, skirtą praeitų metų pabaigos Ukmergės konferencijai ir dėl jo "teiginių" prašau iš nuostabos "nenukristi nuo kėdės", štai, dėl parašymų šių:

 


83 pav.: M. Pociaus pažymos 8 psl. pabaiga. Galima pasididinti.

           Pirmiausiai, čia 83 pav. pateikiau mažiau šokiruojantį teiginį, dėl kurio dar galima ginčytis, jei bus atrasti „įrodymai“. Bet, koks 1944 m. liepos mėnesio gali būti „aktas“, kai Minskas buvo išvaduotas tik liepos 03 d.? Šiai dienai diktatorius A. Lukašenka paskelbė "nepriklausomybės" dienos šventę. Ką galėjo komisija iš karto per savaitę-kitą „ištirti“, kai už Minsko link Vilniaus buvo frontas su mūšiais? Iš kur pajėgos tokiai greitai komisijai ir ar buvo „ekshumacijos“ atlikinėtos it kur jos atlikinėtos?

-37-

  

         Klausiu, nes mačiau internete žymų Minsko kraštotyrininką Olegą Usačiovą rašant, kad ta 1944 m, liepos mėn. NKVD komisijos išvados nekokybiškos, nes labai „skubėjo Niurnbergo procesui“ - tokius jo žodžius mačiau, nors jie man keisti buvo. Ar 1944 m. liepą kas nors planavo Niurnbergo procesą? Gal  po ta fraze jis turėjo kitą mintį, neleidžiamą rašyti-sakyti? Deja, dabar šio kraštotyrininko darbai internete jau neprieinami. Dėl diktatoriaus persekiojimų, laisvesnės minties tinklaraščiai nustojo veikti! Vienas iš svarbiausiųjų uždraustas „Senas ir naujas Minskas“, kuriame aš labai daug rinkausi medžiagos:

 
 
 

 

 

 
 

 

  
   
 
 
 
 

 

 
 
 

  

 

-32-

 
   
 
 
 


84 pav.: interviu su 2012 m. uždrausto „Senas ir naujas Minskas“ tinklalapio redaktoriumi, Minsko muziejaus pavaduotoju ir žymiu kraštotyrininku

 

     Kaip matote 84 pav., Olegas Usačiovas belaisvių stovyklas tyrinėjo Masiukovšinoje (už Minsko į vakarus) ir Puškino kareivinėse (Minske nuo centro į šiaurę). O dar aukščiau 83 pav.   LII (Lii) mokslininkas Mindaugas Pocius savo Pažymoje iš daugelių karo belaisvių stovyklų (Stalag) Nr. 352 mini, konkrečiai, „belaisvių stovyklos Nr. 352 (miško stovykla, Minsko priemiestis) kalinius“. Galiu patikslinti M. Pocių, kad šios stovyklos pavadinimą „Miško“ reiktų rašyti iš didžiosios, nes ji  buvo vadinama „Лесное“, o iš vokiečių lietuviškai tariasi „Štalag-352“. O šita „Štalag-352“ Miško stovykla šalia Masiukovščinos, apie kurią rašė net daugelis žymių autorių ir kiek duota žinių Vikipedijoje, 1941 m. spalio mėnesį masinio karo belaisvių naikinimo niekas nemini, nes masinis belaisvių naikinimas-valymas, sunaikinus per 10 tūkstančių belaisvių, vyko liepos mėnesį Drozdų kaime, šalia kurio dabar A. Lukašenkos apartamentai, o tada ten, nuo kurt-tai 1930-tų metų buvo NKVD vasarvietės, ir jas, matyt, GESTAP-as naudojo  kaip vadavietės būstinę belaisvių filtracijai atlikti. Taip, kad iš Drozdų kaimo visus rugpjūčio pabaigoje likusius pervarius į jau įrengtą Miško stovyklą, ir „vėl naikinti 8 tūkstančius karo belaisvių“ - nėra jokios logikos. Juk „8 tūkstančiai“, tai jau didelis kiekis ir sunaikintiems turėtų būti kažkur paminklai pastatyti, jei buvo vykdoma ekshumacija? Be to, ir ir toje Miško stovykloje tik 9,5 tūkstančiai vietos buvo ir iš kur paimtas tas, dar „8 tūkstančiai“? Gal ta NKVD 1944 m. Liepos komisija „spalio“ mėn. naikinimus supainiojo su liepos mėnesyje atlikta filtracija? Šalia šios Miško stovyklos dabar A. Lukašenkos 52-trasis archeologų batalionas atlikinėja - organizuoja net perlaidojimus identifikuotų kalinių, bet juos visus aptinka sava mirtimi mirusius nuo epidemijų. Sušaudytų kol kas ne vieno neaptiko Aptikti šiuo metu sušaudytieji yra Uručje vietovėje į šiaurės Rytus nuo Minsko. (P.S.: netoli tos vietos vyko vienos pirmųjų automobilių lenktynės ir jas mano tėvas stebėjo, kad po to Kačerginėje panašias organizuoti.) Bet, tai visiškai kita vieta, nei kur „liudininkai“ paisto apie „J. Krikštaponio vadovavimą žudynėms“, nuo minėtos belaisvių stovyklos vartų „0,5 km“ atstume, kur dabar daugiaaukščiai Minsko miesto namai  ir jie „ant kaulų“, tikrai, negalėjo būt pastatyti.  

     Tai, ar gali būti patikima NKVD komisija jau vien dėl Katynėje lenkų karo belaisvių naikinimo ir bandant melagingai vokiečius apkaltinti Niurnbergo procese? 

 Ar tai nebus nekokybiško nagrinėjimo simptomas?

Taigi, minėtoje Pažymoje nurodytas "per 8 tūkstančių sušaudytų" ar nekelia įtarimą dar ir dėl logikos? Jei jau vyko filtracija, tai kam ją iš naujo reikėjo vykdyti, be reikalo pervarinėjant pasmerktuosius? 

-38-

  

Be to, prašau pažvelgti į paskutinė 8 psl. pastraipą, kurioje minimas CIVILIŲ belaisvių stovykloje egzekucijos

 

 vykdymas. Taigi:


85 pav.: M. Pociaus pažymos pirmoji "grožybė. Galima pasididinti.

Taigi, kaip matome,  savo knygoje garsūs 1941 m.  masinių žudynių organizatoriai (Raudonojo teroro vykdytojai, kurie turėtų būt atsakingi nuo Rainių iki Červenės žudynių iniciatoriais) Šiaulių NKVD viršininkas Boleslovas Baranauskas ir žymus tardytojas Eusiejus Rozauskas  kaip autoriai knygos „Masinės žudynės Lietuvoje“, kiek teko ją vartyti, tai joje mačiau tik žudymų ataskaitas iš vokiečių kalbos verstas.

Taigi, kaip  matome, tos Pažymos 8 psl. pabaigoje ir 9 psl. pradžioje MINIMOS DVI SKIRTINGOS STOVYKLOS - civilių ir karo belaisvių, o taip pat esančios Minske ir už Minsko, toje Pažymoje nepaminėtoje Maciukovščinoje. Taigi, žiūrėkime, kaip vokiečių 11-tojo bataliono ... operatyvine ataskaita LII(Lii)  Pažymoje sumanipuliuojama:


86. pav.: M. Pociaus dar didesnė "grožybė", skirtingas paminėtas stovyklas <
tapatinant į tą pačią, rašant "atitinka". Galima pasididinti.

-39-

  

   Kaip matome, Pažymos (kartoju, kad pastarąją pažymą rašau iš didžiosios raidės, nes ji atskleidė prieštaravimus) autorius Minsko CIVILIŲ kalinių stovyklą cituoja, kuri yra, matyt, žinomiausia pasaulyje Minsko gete, esančiame miesto centre ir dabar vadinamoje Marytės Melnikaitės gatvėje - ten vokiečiai vykdė egzekucijas, o už Minsko VISAI KITOKIA STOVYKLA IR KITUR ESANTI - KAIP GALI " a t i t i k t i " ?  Kaip tokią nesąmonę rašantis Pažymos autorius ne pagalvojo, ką rašo?  Ar tokių nesąmonių nenusirašytų net pradinės klasės mokinukas?  CIVILIUS KALINIUS NUO KARO BELAISVIŲ SKIRTI TURĖTŲ IR VAIKAI.

Be to, neaišku, į kokią "buvusią" pievą išvesti pasmerktieji? Iš kur keičiantis parodymus, prieš tai po karo žudynėms vadovaujantį nurodantis N. Reikalą, o 1982 m., jau pakeitęs į Krištaponį, "liudininkas" S. Kačiulis „žino“: pievų pokyčius?  Kaip jis nustatė, kad „buvusi“ pieva? Kas po pievos vėliau pasidarė - miškas užaugo ar miesto statybos prasidėjo? Negi S. Kačiulis prieš 1982 m. apklausą pakartotinai buvo toje vietoje? Juk jis ten turėjo matyti monumentą ir amžinąją ugnį, kuri Mašerovo valdymo laikais buvo įrengta nukankintiems karo belaisviams.


17-ta tema:  Net garsioje NKVD-istų knygoje apie jokį „karo belaisvių naikinimą“ net neužsimenama. (taškas)

Todėl pabandykime pasiaiškinti su M. Pociaus cituojamuoju tiesioginiu šaltiniu - grsiąja B. Batanausko, E. Rozausko, Rukšėno knyga "Masinės žudynės ..." Josios 308-309 psl. pateikiami dokumentai atvykimui į  Baltarusiją,  o šiek tiek  raiškesniame  atskirai tik 309 psl. pateiktas  Vyriausiojo tvarkos policijos generolo  majoro ir SS brigadfiurerio  Jedicke-s  OPERATYVINIS PRANEŠIMAS, datuotas 1941 spalio 21 d Minske, pateikdamas apie ypatingos užduoties vykdymą Minske, tame puslapyje pateikdamas bendrąją padėtį.  Toliau  310-311 psl. matome pateiktą karinę struktūrą ir pranešimai apie veiklą, kaip 1941 spalio 14 d. „išvalė“ Smolevičių vietovę, likvidavus 1300 žmonių, toliau spalio 15 d. gražinta rimtis apie Lagoiską, išvardinant vietoves su žemėlapiais ir pakarimo egzekuoliau to 312 psljos nuotrauka.

    Toliau Mindaugo Pociaus LII(Lii) Pažymos 9-tame psl. 64. pav. ir  65. pav. čia mano pateiktose nuotraukose matome du kartus minimą tos knygos  312 psl., į  kurį galimą pažvelgti. Taigi, tame puslapyje pasakojama, kaip  Lagoiske buvo sušaudyti 6 partizanai ir vienas komunistas, Plekčenkuose  - 52 žydai ir 2 partizanai,   ...

     Toliau  to 312 psl. sunkokai nuotraukoje įžiūrimoje antroje pastraipoje rašoma taip:

    „Dvi lietuvių apsaugos dalių kuopos, vadovaujamos nuovados karininko buvo pasiųstos ištuštinti civilinių belaisvių stovyklą Minske ir likvidavo 625 komunistus “

 Ši 312 psl. antroji pastraipa atrodo taip:

87 pav.: iš NKVD-istų garsiosios  knygos 312 psl. antrosios pastraipos pirmoji citata. Šią citatą galima pamatyti visame 312-tame puslapyje.

-40-

  

      Kaip matome, aiškiai parašyta, kad „CIVILINIŲ belaisvių“  Jeigu knygoje būtų ir klaida, sumaišius karo belaisvius su civiliniais, tai jau logika pati prašo abejoti,: „iš kur karo belaisvių stovykloje gali būti komunistų tiek daug? “ Tarp eilinių kareivių (o "Štalag-352" nėra skirtas karininkams - karininkams būdavo skirti DULAG-ai) greičiau galėjo būti komjaunuoliai, o ne „komunistai“.

    Toliau tame 312 psl. rašoma apie pernakvojimą Lagoiske, spalio 16 d. buvo apieškotos kitos išvardintos vietovės. 1941 m. spalio 17 d. I-oji lietuvių apsaugos kuopa buvo priskirta prie slaptosios lauko policijos, kuri iškrėtę Kalkovo kaimą (apie 20 km į pietryčius nuo Minsko). apklausė gyventojus, bet akcija nedavė rezultatų. Tačiau  o 312 psl. viduryje yra antroji Mindaugo Pociaus paminėtoji citata apie 1941 m. spalio 18 d. išsiųstus būrius:

 „1. Viena apsaugos dalių kuopa ištuštino civilinių belaisvių stovyklą Minske ir likvidavo 1150 komunistų.“

    Šita antroji  M. Pociaus citata; paminėtoji 312 psl., neryškioje to puslapio nuotraukoje su mano raudonai pabraukytais žodžiais atrodo taip: 

88 pav.: antroji N. Pociaus citata iš 312 psl. .

       Pirmiausiai, ATSIPRAŠAU už šios garsiosios NKVD-istų knygos  neryškias nuotraukas, nes man teko paskubomis Biržų pilyje (Jurgio Bielinio vardo bibliotekoje) per laidotuves paskubomis  fotografuoti, kai buvo  prastas apšvietimas.

 Tačiau, kaip matote, garsūs NKVD-istai, atrodo, nesuklydo, nes jie irgi cituoja ar verčia iš vokiečių kalbos žudymo organizatorių ataskaitą. Joje žudikai taip pat, atrodo, negalėjo supainioti Karo belaisvių stovyklas su Civilių stovyklomis, nes karo specialistai, ir, dar, karo metu, kad suklystų“ - tai neįmanoma.  Įmanoma suklysti tik istorikams, netarnavusiems karinėje tarnyboje ir nemokantiems atskirti kariškių nuo civilių.

  Juolab,  Karo belaisvių „stovykloje“ po atviru dangumi Drozdų kaime (kiek į šiaurę nuo Štalg-352 stovyklos, kurios dar liepos mėnesį nebuvo) FILTRACIJA NUO KOMUNISTŲ, politrukų, ir, kažkodėl, nuo žydų buvo vykdoma liepos mėnesį. Todėl SPALIO MĖNESĮ PAKARTOTINA FILTRACIJA NUO KOMUNISTŲ NEKAIP NEGALĖJO VYKTI ir  „Krikštaponį masiniu karo belaisvių žudymu“ kaltinti galėjo tik bepročiai - tokiais NKVDI-istai B. Baranauskas ir E. Rozauskas nebuvo, todėl jųjų knygoje nekaip neradau  jokios užuominos apie jokius „masinius Karo belaisvių naikinimus“ neteko nieko panašaus pastebėti. 

-41-

  

 18-ta tema: Tai, kur Minsko mieste „Krikštaponio žudymo“ aukų palaikai ilsisi?

   Tai, kaip ir išsiaiškinome, kad J. Krikštaponis galėjo Minske ir nebūti - jo buvimui Minske įrodymui reikia iš Maskvos archyvų atvežti GESTAPO dokumentų kopijas, todėl žodžius:  „Krikštaponio žudymo“ aukščiau pavadinimo klausime dedu į kabutes. Nors ir nelogiška, kad 1941 m. „spalio mėnesyje žudomi Karo“ belaisviai buvo, bet žodį BELAISVIAI palieku be kabučių, nes iš aukščiau pateiktos knygos buvo ir Civiliai belaisviai, kuriems neteisėtai buvo apribota laisvė be jokio teismo sprendimo, ką dabar daro Rusija su UkraJYnos piliečiais. Jeigu teismo sprendimu būtų apribota laisvė, tai tokie „belaisviai“ KALINIAIS vadintųsi, jeigu neklystų. Bet Karo belaisviai „kaliniais“ negali vadintis, nes jų laisvės joks teismas suvaržyti negali - jų laisvę suvaržo tik karo veiksmai.
       Na, o Mindaugo Pociaus ir Edvardo Rukšėno minimoje Minsko Miško Karo belaisvių stovykloje ar galėjo būti laikomi civiliai asmenys ir po to jie naikinami? Ar būdavo praktika Karo belaisvių stovyklose laikyti ir civilius? Kažkaip keista, kai Minsko centre buvo getas ir minima minėtoje knygoje Civilinių belaisvių stovyklą, todėl nelogiška buvo gabenti už Minsko į Miško stovyklą. Bet, aplamai, M. Pociaus ir E. Rukšėno minimos „masinės žudynės“ šalia tos Miško Štalag-352 stovyklos Maciukovščinoje ar galėjo būti? Tuo tikslu siūlau panagrinėti tos stovyklos aplinką:


 89 pav.: Maciukovščinoje  iš Lesnoje (Miško) karo stovyklos paverstoje belaisvių stovyklos garsūs vartai. Vokiečiai stovyklų vartams skirdavo, paprastai, didelį dėmesį - prisiminkime Osvencime vartus. O šie Maciukovščinoje vartai pagal čia dešinėje 90 pav. parodyta žemėlapį turėtų būti kairiajame  žemėlapio krašte, jeigu neapsirinka dabartiniai gidai. Galima pasididinti.
 

Jeigu J. Krikštaponį  kaltinantys  "liudininkas/liud...-kai" mini stovyklos  VARTUS, tai tada kaip tik ir  yra vieninteliai garsiausi Štalag-352 vartai, o  nuo jųjų 0,5 km atstume, pagal M. Kačiulio pakeistus parodymus, neva, buvo „žudynės belaisvių“, tai  šiuo metu dabar tame atstume yra miestas su daugiaaukščiais namais.  

  Todėl jų pamatams iškąsti ir požeminėms komunikacijoms prakloti,   ekskavatoriais būtų „nužudytųjų kaulai“ išversti. Tai būtų didžiausia Minsko sensacija, kai ekshumacija būtų atradusi sušaudymo kulkas

90 pav.:  už Minsko į vakarus Maciukovščinoje Miško (Лесное)stovykloje įrengto Štalag-352 vokiečių laikų topografinis žemėlapis su reljefu, mastelio M 1:25000 ( su kilometriiu koordinačiu tinklu žemėlapyje turinčiu 4-ių cm ilgį.) Aišku, čia šioje nuotraukoje tas žemėlapis apie du kartus padidintas paties kraštotyrininko Oleg-o Usačiov-o, kuris, subrėžtas mėlynomis rodyklėmis, surašė  nuo geležinkelio pervažos ATSTUMŲ pastabas:
1-iki BELAISVIŲ KAPINIŲ pačiame kaime Glinist.
2- iki miškelio, kuris yra šio žemėlapio centre .
Šiuo metu tame miškelyje yra monumentas MIRUSIEMS karo belaisviams ir jiems uždegta amžinoji ugnis - šalia josios net cerkvė dabar pastatyta su šios belaisvių stovyklos muziejumi.. Galima pasididinti.

 .

   Todėl sovietinis Minskas, ar tuo labiau, dabartinis  Lukošenkos rėžimas būtų propagandos tikslais pasinaudoję ir paminklus, dar, papildomus nužudytiems pastatę.
      Bet, deja, tokių paminklų Minskas Maciukovščinoje dar nematė. Ten  amžinoji ugnis nukankintiems, bet, jokiu būdu, ne  „sušaudytiems“.

Jei, pagal M. Kačiulį, duobėse naikino„“, tai  tokių duobių begalė yra priešais šią  Štalag-352 stovyklą ir visiškai palei Maciukovščinos geležinkelio stotelės buvusiame  kaime Glinišče, jo pavadinimą  į lietuvių kalbą išvertus Molynėje, nes ten plytinėms molio karjerų buvo daug, kurį veždavo kiek į šiauriau esantį kaimą Кирпичное (Plytinė), tai, gal, ir nestebintų?  Bet, deja, tose duobėse ir laidojo nelaiminguosius-mirusius. Juos veždavo iš LAZARETO.  Ir tuose karjeruose sulaidota per 80 tūkstantis dėl epidemijų žuvusiųjų-mirusiųjų. Jiems paminklas yra kaip tik čia aukščiau 90 pav.  dešinėje karo laikmečio vokiško žemėlapio centre esančiame kvadratinio pavidalo miškelyje.


91 pav.: belaisviai iš lazareto mirusius veždavo laiduoti. Galima  pasididinti.

  o šiuo metu šalia stovyklos vykdomi ekshumavimo-archeologinių tyrinėjimų darbai ir sušaudytų paieškų grupė šalia stovyklos dar nerado

Taip, kad pagal „liudijimus  Krikštaponis žudė“,  ten daugiaaukščiai stovi ir jų pamatams ekskavatoriai kaulus būtų išvertę, ir į belaisvių stovyklos Štalag-352 istoriją tas faktas būtų įtrauktas. Bet, deja, ekshumacijos masinių naikinimų; daugiausiai civilių, vyksta visai kitose vietose – apie  visą tai detaliau   aprašysiu vėliau, nes šių tyrimų užbaigimui labai sutrukdė UkraJinoje prasidėjęs karas, kurio vyksmo aprašymus sisteminu būsimiems Karo mokslo tyrinėjimams, sutelkus  visus pastebėjimus Facebook-o vienoje temoje, kurioje pateikiau per 300 komentarų ir jų Atsakymuose pagal žymių asmenų išsakytųjų-komentuotojų autorių eilę.

 

   Be to, ir čia aukščiau M. Pociaus pavaizduotoje Pažymoje du Kačiuliai atsirado, vienas M. Kačiulis, o kitas S. Kačiulis? Kodėl pastarojo nėra nuorodos į apklausos protokolus? Kodėl neduodama nuoroda į naujai atsiradusį S. Kačiulį? Kodėl jie nei vienas nebuvo suimti sovietų po karo - kodėl jų nėra LGGRTC sudarytame suimtųjų sąraše? Kodėl ir daugiau  yra „liudininkų“, kurie nebuvo suimti?   Negi jie buvo tik žudynių „stebėtojais“? Visai ne aišku, kaip keitęs parodymus M. Kačiulis nustatė, kad varė sušaudymui „į buvusią“ pievą? Tai po žudynių jis buvo ir matė vietovės pasikeitimus? Kas dabar vietoje pievos? Gal miestas, gal namai? Juk 0,5 km nuo Štalag-352 Miško stovyklos Maciukovščinoje kaip tik ir yra miestas. Tai kaip miestas gali stovėti ant sušaudytųjų kaulų? Kaip juos neišvertė su ekskavatoriais? Kaip galima oficialius kaltinimus teikti, nenustačius nužudytųjų ir jų ekshumacijas neatlikus, kai yra įtarimas, kad gali būti šios Karo belaisvių žudynės spalio viduryje išgalvotos? Abejonę kelia tai, kad internete šios belaisvių Miško stovyklos istorijoje niekur nerašoma apie belaisvių masinius žudymus. Tie masiniai žudymai vyko liepos mėnesy, šalia dabartinių A. Lukašenkos vasaros poilsio apartamentų - tada buvusios NKVD vasarvietės Drozdų kaime, kuri yra visuose 1930-tųjų metų žemėlapiuose. Tada dar Lietuvoje net nebuvo suformuotas A. Impulevičiaus batalionas. Ten sušaudyta - „išfiltruota“ per 10 tūkstančių belaisvių ir jų kaulus dažnai atkasa su bulvėmis. Ten dabar mokinių dėka yra kuklus memorialas įrengtas.
    O, kad po šių išfiltravimų, pervarius belaisvius į stovyklą ir juos „vėl naikinti“, kažkaip nelogiška. Kiek yra žinoma, kad žudynės spalio mėnesyje vyko visai kitoje vietoje - tai šiaurinėje Minsko miesto dalyje taip vadinamuose Puškino kareivinėse, Čeliuskinkiečių parke, Uručje, Karnič (Karniz) Boloto ir kitose už Minsko į rytus vietovėse. Be to, visai šalia Puškino kareivinių yra net paminklas sušaudytiems karo belaisviams! O kodėl tokio analogiško sušaudytiems nėra Miško stovykloje?
    Vienas labai mieste idelis belaisvių žudymas vyko, kai jiems buvo duotas įpareigojimas susirasti aprangą civilę ir civiliškai apsirengusius pažadėjo išleisti  į laisvę. O, kai belaisviai gavo-susikūrė tas aprangas, tai tuos visus sušaudė, kaip „užsislėpusius komunistus“, nes tik komunistai, pagal vokiečius, galėjo turėti pasislėpę aprangas civiles.

   Žodžiu, reikia šiuo klausimu atlikti tyrimą, nes NKVD sukurptos 1944 m. liepos komisijos išvados gali būti nepatikimos, nes tik liepos 03 d. buvo Minskas išvaduotas, ir per 2-3 savaites kažką komisija, kaži. ar ką galėjo? Radau įrodymus, kad ji labai skubėjo Niurnbergo procesui, ir labai daug netikslumų privėlė. Tuos netikslumus reikia tyrinėti per dabar 52-trojo archeologų bataliono atliekamas ekshumacijas, kuriose šiuo metu   palei minėtą Miško stovyklą atranda tik mirusiųjų palaiduotus palaikus - sušaudytų dar kol kas neaptiko. Sušaudytųjų masinė kapavietė tik ką atrasta Uručje miške. Tyrimui dabar naudoju ne tik prieškario karinius žemėlapius, bet ir Liuftvafės aero nuotraukas, o taip pat 1964 m. ir 1972 m. Pentagono Žvalgybines kosmoso nuotraukas ir dabartines kosmoso nuotraukas.
   Plačiau apie Karo belaisvių naikinimo Minske apžvalgą prašome skaityti mano studijoje   

 

   Visą čia dėl Minsko dar nebaigta - tą problemą atskirai dar reikė tyrinėti.

     

-42-

10-tojo tema:    Užmiršti  veikalai TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS
 suformavo metodą ŽUDYTI SAVUS,
  kad tuo žudymu kaltinti kitus – priešus ir oponentus

    O netikėjimas, jog Rusija vasario 24 d. puls Ukrajiną, ar nėra susijęs su nenoru matyti sovietinio-ČEKISTINIO pasirengimo pulti Vokietiją? Kodėl nekreipta dėmesio, kad Rusija valstybinei dienai pasiliko komunistinę-teroristinę vasario 23-čiąją dieną tą pačią, skirtą tam pačiam terorizmui atlikti? Juk tos „vyrų dienos“ įkūrėju buvo žydas Leinas Bronšteinas (Levas Trockis), kuris, atrodo, atsisakė savo žydiškumo vardan terorizmo plėtros.
     

    Svarbiausia, kai Karlo Markso raštų leidėjas ir Fridricho Engelso bičiulis bei pravardžiuojamas  „Marksizmo Romos popiežiumi“ Vokietijos socdemų vadovas Karlas Kautskis pasmerkė Leniną dėl Spalio perversmo įvykdymo,.


92 pav.: Galima pasididinti


93 pav.: Galima pasididinti
 

 Tam Spalio pervermui pasmerkti parašęs veikalą TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, (žiūr.: 92 pav.: :) tai tokio pat pavadinimo minėto Levo Trockio brošiūra (žiūr.: 93 pav.: ), skirta Antikautskiškai pozicijai, tapo Raudonojo teroro įteisinimu. 

Tąsai Leibas Bronšteinas - Levas Trockis ir rašė šią brošiūrą tos įkurtosios Raudonosios armijos štabe - šarvuotame traukinyje, nuo kurio pradėjo vadovauti tam Raudonajam terorui. Šį Levo Trockio Raudonojo teroro įteisinimą labai išdievino net pats Stalinas, kuris irgi pasinaudojo teroru, kad Meksikoje ledkirčiu Levui Trockiui  galvą praskelti pusiau..

    Būtų gerai,  kad šių abiejų kūrinių svarbą komunizmo nusikaltimų nagrinėjime remtis kaip NUSIKALTIMO ŠALTINIO įrodymu. Pavyzdžiui, Birželio sukilimui atminti Literatūros muziejuje knygos pristatymo aprašyme pateikiau tų dviejų knygų paaiškinimą.

      Tas metodas, labai ginčytinas iš abiejų pusių; skirtingai nusiteikusiųjų - jau žinomas seniai. Ir, štai, Pamaskvėje, Možaisko plente susprogdinta automobiliu važiavusi mergina. Šiuo teroro aktu iš karto apkaltinama Ukrajina, be jokių dar duomenų. Ir, kai tik tas teroristinis išpuolis kaip tik „sutapo“, su Mariupolio teatre ruošiamu Azovo kovotojų teismo farsu, neteisėtai kovotojus teisiant, kaip „teroristus“. Todėl tas PUTINIZMO ideologo Aleksejaus DUGINO dukros nužudymas ir jos laidotuvių šou kaip tik tam teismo farsui ar netapo reikalingu? Tik kam daugiau - UkraJinai ar Rusijai reikalingas buvo tos merginos nužudymas?  O ta „teroristė“ negali būt nužudyta ir kaip Lietuva susijusi su Rusijos dezinformacijos sklaida šios temos pabaigoje.               

a) potemė: Kam buvo naudinga nužudyti A. Dugino dukrą?

 73 pav.:
 

   Tokio KOMUNISTINIO TERORO ne tik Bučos gatvėse aukos buvo žudytos, bet ir Jelenovkoje susprogdinti Azovo belaisviai buvo ar ne tam, kad jųjų susprogdinimu kaltinti UkraJiną? Tas pat ir su  Aleksandro Dugino dukra, kuri nužudyta-susprogdinta ar ne tam, kad, net ir Romos katalikų Popiežių apgauti?
    Bet, ar ne persistengta, padirbant „žudikės“ karinį pažymėjimą (žiūr.: 73 pav.:), lyg, būtų „duomenų bazėje“  saugomai kariniai pažymėjimai? Todėl to „pažymėjimo“ falsifikacija tiko tik visiškai neprotaujantiems, kuriuo tokiu tapo net pats Popiežius, pamatęs žudynių ideologo dukros žūti, bet užsimerkęs į pastarojo teorijų pasekmes.
     Todėl šalia „žudikės“ į tą patį karinį dalinį „priimta“ ir  Rusijos propagandistė Margarita Simonian-jai toks pat (73 pav.:) pažymėjimas įteiktas. O apšmeižtoji ukraJinė, kaip Azovo kovotoja, įvažiuoti į Rusiją neturėjo teisės, nes josios duomenys buvo pateikti paieškai. Apie tai pranešė garsiojo „Bellingcat“ direktorius Christo Gozevas, kuris pasaulyje išgarsėjo paruoštu eteryje A. Navalno pokalbiu su pastarojo nuodytoju Konstantinu Kudriavcevu (pastarojo telef: +79165307823), kuris papasakojo, kaip  Novičiok-o nuodais  tepė A. Navalno apatinės kelnaites.
    O bombai po mašiną pakišti, ar reikia apsigyventi toje pačioje laiptinėje su būsimąja auka, kur vien vaizdo registratoriai akyliausi? Ir kas per „viešbutis“ toje laiptinėje žymių žmonių name? Todėl teroristė ir apsigyvena aukos name, kad būtų atpažinta net pačios aukos mamos tos laiptinės  lifte!

 73 pav. ir 74-a pav.: Viršuje „teroristės“ PAŽYMĖJIMO „savininkės“ir žymiausios Rusijos propagandistės Margarotos Simonian ištrauką parašytą soc. tinkle galima pamatyti iš originalo, pasididinant-prasiplečiant.

    Taigi, teroro atlikimas keistai labai viešas, visur demonstruojantis. Tuoj pat; po merginos susprogdinimo ir  teroristei įvažiavus į Estiją, pagrindinė Rusijos propagandistė Margarita Simonian  savo soc. tinkle užuominą, parašo, čia kairėje matomą.

   Tai, ar ši propagandistė oficialiai nepatvirtino apie Rusijos atsakomybę teroristiniio akte Solsberyje? Ten   išaiškintieji Rusijos FSB teroristai teisinosi, neva, tik jo „apylinkėse bokštais pasigrožėti“ buvę. O dabar, tų pačių teroristų žodžiais M. Simonian pagrasina Estijai, kad irgi Rusijoje „atsiras profesionalai norintys pasigrožėti Talino bokštais“.  

      O stebint Rusijos propagandos viešinamą visą teroro chronologiją, aiškiai matosi, jog TERORAS ATLIEKAMAS TAIP, KAD KUO LENGVIAUSIAI GALIMA BŪTŲ ĮKLIŪTI. Terorui atlikti parinkta moteris, turinti problemų ir su galva - turėjusi jos traumą. O, svarbiausia, teroriste parinkta iš paties okupuoto Mariupolio, kad tuoj pat po teroro atlikimo Rusijos žurnalistai galėtų bendrauti  su teroristės ne tik kaimynais artimaisiais, bet ir su josios tėvu, kuris į kamerą patvirtino, JOG DUKRA MOKĖSI DIRBTI SU SPROGMENIMIS, Ar tai ne primena Hulivudo serialus?


75 pav.: Bogdan Cyganenko prie kažkokio aptarnavimo langelio. Galima prasiplėsti vaizdą

      Toliau, dar „gražiau“ - atsirado tos „teroristės“ - greičiau ARTISTĖS ir bendras Bogdan Cyganenko irgi iš Donecko, gyvenantis pačiame Donecko kažkokios gatvės name su numeriu 21. Dabar nusiskutęs barzdą, todėl Rusijos propagandinės „1“ televizijos žurnalistams kaimynai vos atpažino, prieš mėnesį į Rusiją išvažiavusį.
   Ten jis su ta „artiste“ kartu važiavo ir net vairavo, ir padėjo bombą gaminti kažkokiame garažiuke, kuriame tyrėjai tyrimus jau atliko, matyt, sprogstamosios medžiagos cheminę analizę nustatinėjo?
   
   Ir kokią „konspiraciją“ gali atlikti tas barzdos nusiskutimas? Nuo ko reikia slėptis Rusijoje, kas joje gali atpažinti? Ar ne geriau įvažiavus į Rusiją. ir po operacijos tą barzdą nusiskųsti? Keista, bet neaišku, kam reikėjo automobilio numerius kaitalioti? Tam, kad greičiau įkliūti, ar pademonstruoti tai, kad „Ukrajina atsilikusi šalis“ ir „nežinanti “, jog Rusijoje visur registratoriai?

 Tai tada visai ne aišku, kam REIKĖJO DEMONSTRUOTIS NUMERIŲ KEITIMU ir juos parsisiuntinėti per paštą?

   ntamas. 

    


76 pav.: Tris dienas prieš terorą „teroristės“-artistės bendras Bogdan Cyganenko atsiima pašte iš Kazachijos padirbtus automobilio numerius. Galima pasididinti ir taip pat tą vaizdą prasiplėsti

Nuo čia dar taisoma - gretai pabaigsime

 Numerius automobilių  išdavinėja transporto priežiūros įmonės, ir numerių siuntimas paštu gali iš karto tapti įtartinu - apie tokio numerio siuntą negi patys pašto darbuotojai negali pranešti, kur reikia? Negi, į tokias įstaigas, kaip paštus ir kitas, vaikščiota, kad demonstruotis-filmuotis? Ne geriau su tais su kitais numeriais jau įvažiuoti, kur nors pasislėpus? Jei numerį keiti, tai, gal ir automobilį reik perdažyti staiga? Bet, tas „reikalingumas“ nesupra

 

O pokalbis  su tos „artistės“  mama, pasakojančia kitaip - įspūdis, kad gina dukrą.

-43-

     O laidotuvių viešumo lygis su visu staigiu „demaskavimu“  kažkaip panašu į televizinių serialų scenarijus - net nieko originalesnio nesimato. Bet, Rusijos propagandos naudotojai net nesusimąsto, kad nužudytosios N. Duginos automobilių stovėjimo aikštelė niekam neprieinama ir yra su vaizdo registratoriais. Tai kokio „perkūno“ tai „teroristei“-artistei reikia gyventi aukos aplinkoje? Tam, kad atsirastų daugiau liudininkų, kurie jąją įsimintų?  Kodėl toji „artistė“ nesusimąstė, kad po jaunos kaimynės netikėtos žūties, visi pradės atmintyje ieškoti buvusių pašalinių laiptinėje? Ir ką ten galima „sekti“ toje laiptinėje? Nebent, periskopinį kokį registratorių įtaisius? Bet, išnuomotame bute ...? O iš karto paskui auką pastoviai išbėgant, kaip tai atrodo? Slaptosios policijos. paprastai iš tolo stebėdavo. Dabar automobilis sekimui labiau tinka. Be to „artistės“ vaidmenį atlikusios koks buvo skirtas „vaidmuo“ dukrai-paauglei?  Tokioje teroristinėje operacijoje ar normali mama aukotų savo dukros ateitimi, kai visur registratoriai kiekvieną žingsnį seka ir vaiko veidas neužtušuotas? Ar dabar tam vaikui negresia pavojus gyvybei, šitaip vaiką išviešinus? Ar Vaikų teisių tarptautinės organizacijos Rusijai bylą neturėtų iškelti? Kas bus, jei ta „artistė“ net nežinojo apie ruošiamą susprogdinimą? Ar ne gali būti, kad moteris su vaiku buvo Maskvoje visai kitu reikalu? Aš irgi tokių metų buvau pirmą kartą Maskvoje tiek pat laiko, kaip ir toji su ... Gal vaikui dovana buvo prieš vasaros atostogų pabaigą? Gal kas tuos važinėjimus-filmavimus derino ir moteris negalėjo tūrėti kitus tikslus? Nesitiki tos „artistės“ kitas - „ne“ filmavimosi vaidmuo todėl, kad jeigu minėtieji du asmenys su vaiku „teroristinę grupę“ „sudarė“, kaip pateikiama propagandasklaidoje, tai, vis tiek, kažkas ne taip toje beprotystėje.  
      Visi demokratiškai nusiteikusieji stebisi greitu išaiškinimu, kai Politkovskajos, bei kitos garsios politinių žmogžudystės dar neišaiškintos.
      Bet, nereikia pamiršti, kad pastaruoju metu įvyko vaizdo registratorių revoliucija. Kokie pokyčiai dabar Rusijoje - tai Rusijoje gyvenantys lai  ... Ar vaizdų davikliai tikrai visur yra, kad  ta „artistė“ užkliuvo visur, ar jai iš anksto maršrutas buvo paplanuotas per išskirtinius vaizdo registratorius?
       Tik kažkaip tų vaizdo registratorių pristigo ar neveikė poeto Puškino senelės Zacharovo sodyboje, kur vyko rusų nacionaliniai renginiai „Tradicija“. Nors iš tos stovėjimo aikštelės buvo parodyta, kaip moteris praeina trumpą gabaliuką, lyg su  „dešinę ranką lyg laikydama“ kišenėje ar lyg  kokį moterišką rankinuką ..., - taip diktorius nori įtikinti žiūrovą.

75 pav.: 24-toji filmo sekundės dalis. Galima pasididinti.
 76 pav.: 29-toji filmo sekundė dalis. Galima prasiplėsti


77 pav.: Galima pasididinti
Bet iš skurdaus įrašo, tik prielaidą galima daryti tik todėl, kad švarkelis viską „slepia“, bet jis gali ir nieko neslėpti, o tai „artistei“ tik gal liepta čia tarp mašinų „pasifigūruoti“? 

 


  78 pav.: Paskutinė 37-toji vaizdo įrašo dalis.
 Galima prasiplėsti-pasididinti.
 Bet švarkelį galėjo užsidėti, nes, matyt, ne šilta - vėjas šakas judina. Todėl prielaida dar nne įrodymas.

TURĖJO BŪTI VISOS AIKŠTELĖS ĮRAŠAS, bet, kažkodėl nėra jo ir nėra vaizdo, kaip prieina prie aukos automobilio. Čia kairėje 1-mame kadre matosi policija su policininkais, kurie saugo tuščius automobilius.


.79  pav.: Rusijos.Estijos.pasienyje.po.teroro.akto
per.naktį..nuvažiavusioji.,dar,.Rusijos.
kol.kas.puseje..arškinėliai.violet..gali. būti.tie.patys,.o.plaukai.ne.palaidi,.o.į.kuodą susukti..Galima.prasiplėsti...pasididinti-
    Todėl šiai „artistei“, prisifilmavusiai vaizdo kamerose visose, yra alibi, nes nėra vaizdo, kaip prie aukos automobilio priėjo. Matyt, todėl, šiuo „tyrimu“ tik FSB užsiiminėjo, nors privalėjo MVD teroristiniais aktus nustatinėti.

Todėl FSB nėra patikima, nes ji pati terorais užsiiminėjanti yra, prisiminus sprogdintus namus su gyventojais ir, kai 1999-09-24  FSB buvo nutverta Rezanėje, kai ji po 12-os aukštų namo pakišo bombą su sprogdikliu, kurio  taimlerį sustabdė ir išgelbėjo 240-ties gyventojų gyvybes autobuso vairuotojas Aleksejus Kartofelnikovas, gyvenęs tame pačiame name, ir kai policija tuoj pat pagavo teroristus, kuriais ir buvo FSB darbuotojai, atseit, vykdę ... „pratybas“. 

      Aišku, V. Putinui įsikišus, maišai su trotilu buvo pavadinti „maišais su cukrumi“, o šitą nusikaltimą pasmerkęs FSB darbuotojas Aleksandras Litvinenka, kuris privalėjo nužudyti daug veikėjų ir įtakingą biznismeną Borisą Beriozovskį -  už šių visų FSB nusikaltimų atskleidimą buvo mirtinai apnuodytas polonijumi Londono bare,.esančiame 51 30'38'' š. pl 0 09'03'' v. ilg. Taip pat gyvybę prarado Anna Politkovskaja, kuri pasakė, kad „Tai mūsų spec. tarnybos, bet čečėnų rankomis. Visuomenėje buvo reikalingas SPROGIMAS atitinkamų nusistatymų, kad reikia pradėti karą.“. Ji pasakė apie emocijų sukėlimą ir, kad prieš rinkimus „iš Putino reikėjo padaryti aukštąreitinginį padarą“. Ar ne dėl šių žodžių ir ne dėl VISUOMENĖS ĮBAUGINIMO ji savo namo lifte buvo rasta negyva ir šalia jos lavono pistoletas su duslintuvu, kuriais tada disponuodavo tik spec. tarnybos? O kiek dar politinių žmogžudysčių vyko Rusijoje tada! Nužudytas net Lietuvoje nežinomas jos išgelbėtojas, kurio dėka Rugpjūčio pučas pralaimėjo - tai Sergejus Belozercevas - AT deputatas nuo Karelijos, kurią ekspedicijoje tyrinėjome - apie tai žurnale Mokslas ir Gyvenimas jį minėjau - jam skambinėdavau per Sausio įvykius, nes jis buvo komisijos pirmininku ir buvo nužudytosios Galinos Starovoitovos mokslo bei politikos kolega. Prieš Rugpjūčio pučą vakare jis per visasąjunginę televiziją  pakėlė triukšmą, kad tankai į Maskvą važiuoja. Todėl Demokratijos puoselėtojai pasirengė, kaip tankus sustabdyti - jiems į vikšrus vamzdžius-rąstus sukišti ir tankistus į savo gretas perimti. Jis ir jau tik ką dabar mirusį Michailą Gorbačiovą kaltino, pučui leidus įvykti. Todėl Sergejus be sąmonės Kazanės geležinkelio stotyje atsidūrė ant bėgių ir netyčia geležinkeliečių buvo nutrauktas, prieš traukiniui atvažiuojant atbulam - mašinistui net nematant. Todėl jis A taryboje pakėlė svarstymą dėl prieš jį pasikėsinimo vykdymo. Toliau į politiką nėjo - buvo universiteto dėstytoju, o antrojo Maidano Kijeve išvakarėse pamaskvės Koroliove mirtinai subadomas. Manau, kad tai prevencijai, kad Krymo „referendumo“ pavyzdžiu, tokie pat referendumai neprasidėtų Kurilų salose, Kaliningrade ir Karelijoje, nuo kurios jis ir buvo rinktas. O ten mes ekspedicijoje (Baltijos kelio išvakarių metu) fiksavome, kaip vietos gyventojai. kurių didžioji dauguma ne karelai - labai pavydėjo už sienos žymiai geriau gyvenantiems suomiams.

   Taigi, čia nuotraukose aukščiau mano parodytos „teroristės“-artistės vaizdų, tai siūlyčiau susimąstyti dėl šios - Natalijos Vovk ir josios paauglės-dukros gyvybių, nes Rusijos tarnybos jos; kaip LIUDININKĖS - gali gyvos nepalikti, nes ji gali paliudyti, kas ją į tokią kvailystę įvėlė, kas įvėlė į UkraJinai ne tik nereikalingą, bet ir labai kenksmingą nusikalstamą veiką?  Tokių kvailų „operacijų“ daryti neįmanoma - net motyvacijos joms susiformuoti sąlygų beveik nėra. Juolab - A. Dugino duktė net pasauliui nebuvo žinoma, o jos tėvo kenksmingas UkraJinai euroazijines idėjas matė daugiau filologiją studijuojantys. Net, jeigu ir buvo nusiteikusi atlikti savo šaliai labai kenksmingą terorą, tai „per klaidą“ paieškomoji ne tik į Rusiją įsileista - net nesuimta, prieš įvažiuojant į Rusiją, bet ir, net iš Rusijos į Estiją išleista paieškomoji po teroristinio akto!  Kodėl po po tokio baisaus įvykio Rusijos sienos apsauga nebuvo į kovinę parengtį įvesta? Kodėl, taip kvailiausiai ši artistė pasirinko pačią jai pavojingiausią Rusijos sienos kirtimą į Estiją? Kodėl ji nepasirinko labiau saugų ir žymiai artimesnį išvykimą per Baltarusiją? Juk politinės įtampos tarp Baltarusijos ir Rusijos nėra, o nuo teroro vietos ant Možaisko plento - toliau per Možaiską-Smolenską į Oršą pats geriausias ir trumpiausias kelias iki Rusijos sienos - tik 342 km nuo įvykio vietos. Taip, kad apie 1-mą val. nakties Krasnoje Gorka, gal, net iš mašinos nereiktų išlipinėti? Per 3-4 val., dar naktį spec. tarnyboms iššifruoti rusiško nacionalinio renginio automobilius Puškino senelės sodyboje, manau, būtų neįmanoma įtartinus automobilius skelbti be konkretaus įtarimo - sustiprintam operatyviniam darbui pajėgos metamos tik darbo dienai prasidėjus.  Todėl iš Rusijos į Estiją pervažiuojant net 12:02:28, pasienio pareigūnai jau turėjo klausti, „ką veikė N. Volk festivalio koncerte Tradicija?“, turėjo liepti išlipti pasiaiškinti. Juk FSB apie N. Šaban pasauliui pranešė jau po 1,5-os paros.  Tai į nedraugišką Estiją pervažiuojančią „negalėjo“ patikrinti, turėdami pirmuosius duomenis? Be to, kodėl toji artistė nepagalvojo, kad dėl pervažiavimo į Estiją, ji tai šaliai nemalonumų gali sukelti? Juk ir per Baltarusiją geresni keliai į Latviją-Estiją. O į UkraJiną ar į Lenkiją jai ne tiesiau buvo? Kam, išvis, tas, kablys buvo reikalingas per Estiją, kai nuo Maskvos net gerų-tiesioginių kelių nėra? Jei per Krasnaja Gorką būtų važiavusi, tai ir vaizdo kameroje būtų buvusi mažiau, o naktį veidas neryškus, gal net Rusija nebūtų sužinojusi apie „teroristės“ išvykimą? 

    Taigi, mažai galvojančiai Natalijai Vovk  pavojus yra didelis ir tą pavojų laukia žiniasklaida. Todėl Austrijos neaiškus laikraštpalaikis pranešė apie „Natalijos Vovk mirtį (neva, rasta su 17 durtinių žaizdų ir rašteliu rankoje), o jos 12-metė dukra dingo be pėdsakų “, į tą sensaciją žiniasklaida sujudo ir tą netikėtumą susilpnino Austrijos Vidaus reikalų ministerija, pranešusi, jog toks nusikaltimas nežinomas. Paaiškėjo ir to melo priežastis - tai 2-jų metų senumo nuotrauka apie maskvietės nužudymą prieš sužadėtuves.  Bet, vis tiek gandas sklido, ir nuodugniai paaiškino t.me/rbc_news/56971, o taip pat ir news.ru.

-44-

         Neatmestina tikimybė, kad šios „teroristės“-artistės parengimui ir teroro vykdymo eigos kontrolę, be     Rusijos FSB, galėjo prisidėti kas nors slapta ir iš UkraJinos VSD; esantys toje įstaigoje kaip Rusijos FSB agentai. Juk tų agentų dėka V. Putinas tikėjosi 3-čioje „spec. operacijos“ dienoje Kijevo valdžią pakeisti. Tokių agentų dėka, tos „spec. operacijos“ išvakarėse  ir visas pasienis su Krymu buvo išminuotas, ir todėl Rusijos okupantai akimirksniu okupavo visą pietų UkraJiną. Ir Mariupolyje didvyriškai kovoje Azovo kovotojai pralaimėjo per išdavystę to, kuris okupantams parodė Azovsalio gamyklos slaptų požemių labirintą visą.


80 pav.: Anatolij-aus Šarij-aus KERINTI ŠYPSENA su patyčių priemaiša labai efektingas Kremliaus propagandoje metodas paveikti klausytoją. Galima pasididinti.

Verta paskaityti Tyrimų žurnalistės Jūratė Damulytės   Publikuotos 2022 05 25, analitinį straipsnį; kaip už Tėvynės (UkraJinos) išdavystę kaltanamąjam Lietuva globą suteikė. Ten net tik apie A. Šarij-aus Ispanijoje iš Kremliaus už propagandą užsidirbtus rūmus milijono eurų vertės prie pat Viduržiemio jūros kranto. kuris jau teisėsaugos akiratyje.

   Todėl Natalijos Vovk išsaugojimas labai svarbus Rusijos FSB agentūros tinklui išaiškinti per tuos, kurie galėjo ruošti arba, bent, sumotyvuoti Kremliaus politikai labai naudingą teroristinį aktą. Lygiai taip pat į Lietuvą iš Ispanijos galėtų būt atgabentas Anatolij-us Šarij-us, kuris, kaip jau KiJyve suimtasis Medvečiukas, buvo Rusijos 5-osios kolonos kūrėju, taip ir A. Šarij-us, kurio partija jau uždrausta ar pristabdyta, UkraJinoje karo metu, jei neapsirinku, už mokesčių slėpimą nuo Lietuvos, gavus uždarbį iš Kremliaus, galėtų būt iš Lietuvos perduotas UkraJinai, kurio parodymai galėtų atskleisti irgi visą agentų voratinklį. Taip yra įsitikinęs žymus Rusijos Žmogaus teisių veikėjas Markas Feigynas, kuris per A. Šarij-aus skundus kažkokius, Rusijoje prarado teisę advokatauti politinėse bylose. Todėl M. Feigyno  ir A. Šarij-aus ginčas ir net teismas Vilniuje įvyko, o tolimesni veiksmai bus labai įdomūs - UkraJinoje Rusijos agentūros išaiškinimas labai priklauso ir nuo Lietuvos..

      Taip, kad „A. Dugino dukros nužudymą atliko Ukrajinos spec. tarnybos “ - pirmasis skleisti tą nesąmonę pradėjo Lietuvoje politinį prieglobstį gavęs Anatolij-us Šarij-us. Todėl už šią dezinformaciją ar neturėtų prisiimti ir kažkas Lietuvoje? Dar 2014 metais man buvo nesuprantama, kaip jis net iš Lietuvos skleidė nesąmones, dėl MH17 lainerio numušimo, kai jis atrasdavo „įrodymus“ apie UkraJinos raketinį įtaisą, „galėjusį“ numušti lainerį. Kalbėdavo įtikinamai, bet, man, kai Oro gynyboje tarnavusiam, tokie jo paistalai buvo nesuprantami, tik vien dėl to, kaip taip galima nepagrįstų „sliekų ant asfalto“ ieškoti prieš savo gimtąją UkraJiną? Svarbiausiai, supratau, kad jis nėra idiotas, nes pamačiau nesąmonių įtikinėjimo aukšta ekvilibristiką pas jį išlavintą.
      Tai, lygiai taip pat jis irgi, tuoj po Darijos Duginos žūties, pradėjo apie kažkokius „sutapimus“ paistyti, lyg, lyg šitie sutapimai negalėtų būti atvirkštiniai? Juolab, kodėl apie folosofą A. Duginą negalima buvo kalbėti, kai Azovo belaisviai klastingai tapo susprogdinti, o Bučos žudynėms ar ne ta pati A. Dugino filosofija buvo panaudota?
      Todėl nematau pas A. Šarij-ų, kad svarstytų, kas A. Duginui už rankos paėmė ir neleido jam sėstis šalia dukros? Gal tas ir žinojo apie bombą po dukros sėdynę? Buvo kalbos, kad lavonas sudegęs automobilio gaisre, bet šokiravo laidotuvėse karste Darijos nuostabus veidas, kurios nuotrauka paskelbta, keliant daug neatsakytų klausimų pačioje Rusijoje.. Paaiškėjo, kad sprogimo banga jos kūną per pramuštą automobilio stogą, išmetė kūną su nutrauktomis galūnėmis. Bet, žmonės kalbėjo ir apie mašinoje lavoną sudegusį. Tai, vadinasi, dar antras žmogus žuvo ir slepiama? Apie tai diskutavo 3 kart Saratovo Dūmos deputatu ir  didžiausias V. Putino kritikas  Večiaslav-as Maljcev-as su garsiuoju advokatu Mark-u Feigin-u. Aišku, manau, kad tai, gal. Darijos kitos kūno nutrauktos dalys degė automobilyje? Tokios versijos nemačiau.
    Bet, toliau Anatolij-us Šarij-us 2-ame filme jau klausia.„KAS SUSPROGDINO Duginą?“ Jam viskas aišku - ... O 3-čiame filme „Kijevas neturi nieko bendro“, žadina žiūrovo mąstymą taip, kad būtų mąstoma atvirkščiai. 4-tame filme Anatolij-us Šarij-us jau pristato N. Vovk artimuosius ir kaimynus. Nei kiek nuo A. Šarij-aus propagandiniame meistriškume neatsilieka ir jo žmona Oljga.  Svarbiausia, šiame teroristiniame akte apie MEDIAEKSPERTĄ A. Šarij-aus  UkraJinos kaltės pagrindimą  mini-cituoja ir kitos Rusijos žiniasklaidos priemonės, kaip vieną pirmųjų „UkraJiną demaskavusįjį“


81 pav.:UkraJina jau į JTO kreipėsi dėl Manguševo kvietimo žudyti ukraJinus. Galima pasididinti.

    Tarp Aleksandro Dugino euroazijinės „filosofijos“ir kvuetimo žudyti ukraJinus, o iš kairės Anatolij-aus Šarij-aus vaizdelis iš eilinio patyčių videoįrašo apie  Vilniaus lūšnas Europos centre, lyg, Rusija „neturi“ jų visur, dar, net „gražesnių“. Taip, kad po A. Dugino dukros Darijos nužudymo, jau kvietimas žudyti visus ukraJinus. Taip pat buvo kvietimas ir Kijevą pastoviai bombarduoti.


82..pav.: Ištrauka.iš.A..Šarijaus.filmo. Galima.pasididinti.

 

 

   Taigi, A. Šarijaus melai prasidėjo, kai Lietuva jam suteikė politinį prieglobstį. Tada jis iš Lietuvos po Malazijos Boingo MH17 maršruto Donbase numušimo ir operatyvaus iš Kursko raketinės bazės raketinio įtaiso BUK-M1 į katastrofos zoną  įvežimo-išvežimo demaskavimo, tada jis labai meistriškai atliko savo UkraJinos apšmeižimo akciją, parinkęs labai panašias iš UkraJinos Oro gynybos sistemos pratybų nuotraukas su labai panašiu vilkiku, bet vis tik ne tokiu. Tada, kai A. Šarijaus melas pradėjo plaukioti, tai 2014 m. gruodžio 18 d. „Комсомольская правда “ išgarsino Antolijų Šarijų, kuris, atseit, buvo „priverstas pasitraukti į vieną iš ES šalių “(Lietuvos, konspiracijos tikslu  Rusijos Komjaunimo tiesa  Lietuvos nenurodo), bet jau Kremliaus propagandos žurnalistai „specialistai“ UkraJiną kaltino ir su „šturmuotuvu“  ir su A. Šarijaus „312-tuoju“   raketiniu įtaisu, nusispjaunant, kad  vilkikas visai ne toks, gerai įsižiūrėjus į palyginimus.  Todėl A. Šarijus, kai kūrė savo BALIONŲ PARTIJĄ, kuri eisenose reklamavo raudonus balionus (pagal jo pavardę ШАP - balionas), tai A. Šarijaus šlykštūs melai (FEIK-ai) buvo demaskuojami kaip sprogę balionai.

   Ar ne todėl I. Girkinas-„Strelkovas“ tapo iš kart nuimtu?

   Juk, gal,  tokia pati „spec. operacija“ UkraJinos užėmimui tada turėjo įvykti!?

      Taigi, UkraJinoje karo fone, grįžtu prie J. Gagarino išsamiau:


 63 pav.: Galima pasididinti ir ašarą pamatyti

    Dėl nepatikimų sovietinių „tyrimų“ duomenų (todėl įstatymai ir neleidžia naudotis okupacinių organų duomenimis - yra reikalavimas iš naujo tyrimus atlikti) turiu gerą pavyzdį dėl J. Gagarino SĄMONINGO nužudymo, kurį aš ir nustačiau, nes esu to įvykio liudininkas ir todėl pašvenčiau daug metų, kad internete aptikti šokiruojančių nusikaltimų seką.

       Mat, 1968-03-27 per kovinio budėjimo darbą savo radare pamečiau „pirmąjį mūsų planetos kosmonautą Jurijų Gagariną“, - bent, mus taip apkaltino iš Maskvos centro generolai. Tada jojo žuvimo metu fiksavome beprotišką apie 1700 km/val. greitį, kurį galėjo išvystyti tik naujai kuriami ir bandomieji naujos kartos naikintuvai. Todėl negalėjome suprasti, kas pirmąjį mūsų planetos kosmonautą įkišo į bandomąjį naikintuvą. Tai buvo pedagoginis nusikaltimas - tas pats, ką mokomąjį automobilį įrengti lenktyniniame automobilyje. Tokį pavyzdį teikiu, nes mano tėvas kūrė Lietuvoje automobilių sportą ir aš jam dar vaiku būdamas, tai padėjau.

-22-

     Bet į savo vietas mano smegenyse visus klaustukus sudėliojo pirmasis į atvirą kosmosą išėjęs Aleksejus Leonovas, kuris 2013-06-11 paskelbė, kad pro J. Gagariną praskrido ir jį į suktuką mirtiną įvedė bandomasis naikintuvas Su-15, kurį, pasirodo, aš ir fiksavau radaru, didžiuliu greičiu (apie 1700 km/val.) skridusį. Todėl aš J. Gagarino dukroms išplėstinę studija rašiau, o dabar nustačiau, kad „atsitiktinumo“ tame praskridime būti negalėjo, nes tas naikintuvas turėjo radarą ir autopilotą ir todėl J. Gagarinas buvo  SĄMONINGAI nužudytas, imituojant „katastrofą“, lygiai taip, pat, kaip ir 2010-04-10 Smolenske su  Lecho Kačinskio delegacija, kuri, akivaizdžiai, buvo susprogdinta. KARTOJU: Tai aš pasakiau tą pačią dieną, kaip pažvelgiau iš kosmoso į katastrofos vietą. Juk, lėktuvas ne „krištolinė vaza“ ir ne „į uolą atsitrenkė“, kad į šipulius subyrėjo nuo 15 m. aukščio į minkštą-pelkėtą mišką Kur lėktuvo  į tą žemę įsirėžimo brūkšnys, užpildytas vandeniu? Juk J. Gagarino žuvimo vietoje, sniegui nutirpus, toje išmuštoje duobėje tvenkinukas pasidarė. O kur toks pailgas tvenkinukas Smolenske? 
    Lygiai tas pats ir su MH17 lainerio katastrofa. Net beždžionę sodink prie radaro - jį irgi atskirs didžiausią lainerį nuo karinio-transportinio lėktuvo, kuris ir aukščio tokio nepasieks, ir greičio taip pat neišvystys tokio, kokį laineris išvysto. Todėl „netyčia“ numušti neįmanoma dar ir todėl, kad raketos į keleivinį lėktuvą automatika neleis paleisti - tą automatiką reikia sąmoningai atjungti ir raketą pasiųsti į aukštį, kokio kariniai lėktuvai net negali pasiekti. Žodžiu, reikėjo kažkokį keleivinį numušti, kad UkraJiną apkaltinti, bet ne tą keleivinį numušė, nes ir raketinis įtaisas be komplekso tinkamas tik keleiviniams - ne kariniams lėktuvams numušinėti. Net, seržantą raketinio įtaiso atradau, kuris patvirtino tą automatiką esančią. Apie visą, kaip tarnavęs Oro gynyboje, todėl tuos faktus surinkau. Tad kyla klausimas:


    .....pav.:  		 

-
64 pav.:
 Naikintuvo Su-15 praskridimo 10-15 m. atstumu   pro J.Gagarino-V.Seriogino MiG-15UTI ekipažą ir suspausto oro gūsiu pastarąjį ekipažą įvedimo į suktuką principinė schema nubraižyta jo draugo-dailininko ir pirmojo pasaulyje į atvirą kosmosą išėjusio Aleksejau Leonovo. Koliaže viršuje  J.Gagarino portretas Londono Mokslo muziejaus Kosmoso skyriuje. TEKSTĄ matote iš katastrofos aplinkybių „tyrimo“-SLĖPIMO komisijos atskaitos, kurioje meluojama, kur klaustukai geltoni ir meluojamas 21000 m aukštis, kurio aš ne tik su savo aukštimačiu nefiksavau, bet ir jokio lėktuvo virš 9 km aukščio nemačiau. Jeigu būčiau kažką fiksavęs tame dingimo-žūties sektoriuje, tada būtume iš džiaugsmo pranešę, kad „atradome Gagariną“, - bet tokio įvykio būti negalėjo, Vadinasi, tas Su-15 skrido tuo metu žemiau, nei 9 km aukščio ir mums už 300 km atstumo iki mūsų radarų antenų buvo žemiau 9 km aukščio horizonto. Be to melas ir dėl 21 km  aukščio, nes nei Su-11 ir nei Su-15 tokio aukščio negalėjo pasiekti, jei jie nebuvo ruošti atskirai pasaulio rekordui. Tada horizontalaus skrydžio pasaulio rekordas buvo 21170 m. pastatytas Vladimiro Iljušino, kurio tėvas Sergejus buvo žymus avio konstruktorius (jo vardu  garsūs sunkieji IL-ai gaminami), 
        Todėl Vladimiras. pagal Vakarų („buržuazinių“) žurnalistų-rašytojų gandus yra pirmuoju kosmonautu, kosmose, atseit, buvęs savaitę anksčiau, nei J. Gagarinas, todėl jis ir įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip pormais kosmonautas), bet nesėkmingai, praradęs sąmonę Kinijoje nusileido, susidaužęs, ir todėl sovietai, atseit, nuslėpė skrydį. Bet, kadangi V. S. Iljušinas buvo geriausias lakūnas-bandytojas, išbandęs net Su-15 su radarais ir aukštimačiu, todėl buvo jis žymiausio avio konstruktoriaus Pavelo Osipovičiaus SUCHOJ-aus (gimusio 1894 m. Vilniaus gubernijos Glubokij miestelyje)  pavaduotoju bandymų reikalams, Todėl neatmestina, kad Vladimiras Sergejivičius, galėjo turėti motyvų į Aną pasaulį pazsiųsti J. Gagariną, kaip „nebuvusį kosmose“ (yra ir tokių sam. teorijų), bet, ATSIPRAŠAU, PRAŠAU kritiškai vertinti, ką čia apie asmenis perrašiau, nes aš tik konkrečiai nužudymo sritį tyrinėju, kurioje kažką nusimanau ir ...
Galima šį koliažą pasididinti. Taip pat toliau galima paskaityti „"Pirmasis kosmonautas" Vladimiras Iljušinas“. - ten labai daug medžiagos pamąstymui.     

 

NUŽUDYMO TECHNOLOGIJA

     Taigi, š. m. (2022 m.) kovo 27 d. 10:32 sukako 54 m., kaip SĄMONINGAI NUŽUDYTAS J. GAGARINAS
    O jojo NUŽUDYMO t e c h n o l o g i j a SUSIJUSI su UkraJinos UŽPUOLIMU, o taip pat su Malaizijos lainerio MH17 maršruto SĄMONINGU numušimu bei su 2010-04-10 Smolenske Lenkijos prezidento Lecho KAČINSKIO DELEGACIJOS SUSPROGDINIMU dviem sprogimais.

    Visą tai atlikta pagal išdirbtą J. Gagarino nužudymo technologiją, imituojant „katastrofą“. Kadangi buvau jo nužudymo liudininkas; pagal kosmonauto Aleksejaus Leonovo atrastą „žuvimo“ priežastį: 10-15 m atstumu pro J.Gagarino-V.Seriogino MiG-15UTI ekipažo praskridusio bandomojo naikintuvo-žudiko Su-15, tai, kaip tik aš laike kovinio budėjimo tada ir fiksavau savo radaru šį žudiką-naikintuvą Su-15, kurio greitį mes išmatavome net 1700 km/val. Tada mus Mordvijoje šalia Baraševo kaimo karinio dalinio 71537 (pagal šaukinį „Kurgan“ – tų technikos pozicijų tada slapta vieta dabar iš palydovų matoma kaip apleista taigoje laukymė, kurios koordinatės:   54°30'51"N   42°48'26"E) tai tame radarų poligone mus dirbusius Maskvos generolai apkaltino „pametus J. Gagariną“. Tada mes nekaip negalėjome suprasti, kokie bepročiai pirmąjį mūsų planetos kosmonautą įkišo į bandomąjį naikintuvą, vystantį tokį didelį greitį. Net su sveiku protu buvo nesuvokiama, kaip galima pamiršusį skraidymo įgūdžius kišti į bandomąjį naujai kuriamą naikintuvą ir, aplamai, pagal kokią „pedagogiką“ gali būti mokomasis skrydis su instruktoriumi bandomajame lėktuve? Tai lygiai tas pats, ką besimokantį važinėti su automobiliu, kišti su instruktoriumi į sportinį-lenktyninį automobilį. Man, užaugusiam Lietuvos automobilių sporto įkūrėjo šeimoje, toks mano radaru fiksuotas fantastinis greitis kėlė sąmyšį. Todėl mano močiūtės sesuo-maskvietė, prie NKVD viršininko Ježovo JEŽOVŠČINOS laikotarpyje praradusi savo vyrą, kuris rengė Stalino nuvertimą dėl UkraJinoje sukelto sąmoningo BADMARIO ir susidraugavimu su Hitleriu ir ..., man pasakė, kad J. Gagarinas nužudytas.

    Todėl po 45-ių metų, kai 2013-06-11 A. Leonovas paskelbė pasauliui dėto naikintuvo-žudiko Su-15-tojo atliktą chuliganizmą - https://www.youtube.com/watch?v=5hOSugz644k... (tą pranešimą ir Kauno diena kitą dieną paskelbė - https://kauno.diena.lt/.../atskleista-tikroji-mislingos-j... ), todėl man iš karto pasidarė aišku, kad aš savo radaru pamečiau ne J. Gagariną, o tą tada bandomąjį naujos kartos naikintuvą- žudiką Su-15-tąjį, kuris vėliau pasaulyje taip ir buvo pramintu dėl dviejų keleivinių lainerių numušimo (Karelijoje ir Sachaline), kuris privalėjo skrieti virš 10,5 km aukščio, ir kuris, pagal A. Leonovą, NETEISĖTAI nėrė žemyn iki 450 m aukščio (tada aš ir pamečiau radare), o po to šovė į debesis ir juose praskrido pro J. Gagariną, skridusį tik 4,2 km aukštyje.

    Tada ir paaiškėjo, kad mus apkaltinusieji iš Maskvos vadavietės generolai „nežinojo, kad mūsų planeta nėra plokščia“, ir, kad aš iš 300 km atstumo tik 4,2 km aukštyje J. Gagarino matyti negalėjau. Tai nustačiau pagal radarų technines galimybes, pagal skaičiavimus ir mūsų planetos matavimus su kompiuterine programa taip:

1.) http://kazlusporto.puslapiai.lt/.../planet-sekt-gagar-0.jpg

2.) http://kazlusporto.puslapiai.lt/.../planet-sekt-gagar-2.jpg

3.) http://kazlusporto.puslapiai.lt/.../planet-sekt-gagar-1.jpg

      Aišku, prieš tai du kartus rašiau J. Gagarino dukroms ir prašydamas perduoti savo parodymus A. Leonovui - http://kazlusporto.puslapiai.lt/.../gag.../index-rusijai.htm

-22-

      Deja, iš jųjų atsakymo negavau, nes joms, matyt, buvo svarbiau V. Putino už Krymo užgrobimo pateisinimo akcijose dalyvauti, nes vyresnioji dukra tapo Kremliaus istorinio komplekso direktore.

     Na, o man, mokančiam internetu naudotis, atlikau tyrimą, surinkęs duomenis tokius - http://kazlusporto.puslapiai.lt/.../gagarino.../index.htm

 

      AČIŪ technikos mokslų daktarui Aleksandrui Želanikovui, iš kurio dokumentinio kinofilmo https://youtu.be/KwqMkdQtsHo?t=1235 ir konkrečiai iš tos ataskaitos https://youtu.be/KwqMkdQtsHo?t=1271 nufotografavau IŠSLAPTNTĄ katastrofos aplinkybių „tyrimo“-SLĖPIMO ataskaitą, kurią matote koliažo - https://www.facebook.com/photo.php?fbid=2741475809226100&set=pb.100000911233614.-2207520000..&type=3 viršaus dešinėje paskutinėje nurodytoje eilutėje nurodytas 2100 m. aukštis tada buvusio tada PASAULIO REKORDO AUKŠTIS ATASKAITOJE PAMELUOTAS ne tik, kad į tokį aukštį pagal technines oficialiais charakteristikas negalėjo išlėkti specialiai rekordui neruoštas standartinis naikintuvas, bet ir AŠ SU AUKŠTIMAČIU APLAMAI TAME SEKTORIUJE NERADAU JOKIO LĖKTUVO, nors labai ieškojau „pamesto J. Gagarino“ ir tas paieškas už mano nugaros stebėjo mano pamainos viršininkas – operatyvinis budėtojas vyr. leitenantas (... – jo pavardės prisiminti negaliu), nes tokiame aukštyje tikrai turėjome matyti - nes tas hotozonto lugis apie 9 km turėjo būti.
     Taigi, kadangi nematėme, tai vadinasi, tas ataskaitoje minimas lakūnas „Krečetovas“ turėjo skrieti, kažkur, J. Gagarino aukštyje ir todėl mes jo matyti negalėjome – būtume matę, jei būtų skriejęs kur tai aukščiau 9 km aukščio.

     Vadinasi, tuo pačiu laiku ir per tą pačią vietą praskridęs Krečetovas ir buvo kaltininkas. Iš tos katastrofos "tyrimo"-SLĖPIMO aplinkybių ataskaitos, kuri jau išslaptinta ir kurią nufotografavau, nustačiau, kad tame Su-15 naikintuve skrido lakūnas-bandytojas Vladimiras Anfimičius KREČETOVAS (apie tai nei Rusija ir nei pasaulis dar nežino), kuris skrido automatiniu rėžimu kaip keleivis, o po to 1977 m., panašu, kad ir jis pats tapo nužudytu, sukūrus jam 3-is keistus "atsitiktinumus" taktiniame bombonešyje Su-24, su kuriuo jis ir „žuvo“, http://www.testpilot.ru/memo/70/krechetov.htm , nes tuo metu kvailioti tas taktinis bombonešis negalėjo, nes jau 2 metai, kaip buvo gaminamas, o į katapultą buvo įkištas kaištis, kad jis su savo kėde neišlėktų katapulto metu. TĄ PATĮ DABAR UkraJinoje DAROMA, KAD LAKŪNAI PO LĖKTUVŲ NUMUŠIMO Į NELAISVĘ NEPATEKTŲ ir per žurnalistų konferencijas nesmerktų karo.

     Todėl TOJE ATASKAITOJE MELUOJAMA, nes V. A. KREČETOVAS PRASKRIDO PRO J, GAGARINO ŽUVIMO VIETĄ JO ŽUVIMO METU, ir kad jis nebūtų kaltininku, jo praskridimo aukštį užkėlė iki pasaulio rekordo aukščio lygio, kurį galėjo pasiekti tik specialiai rekordui ruoštas naikintuvas, o ne serijiniu būdu gaminamas "Su-11", kuris dar ir melagingai įrašytas. Melas, nes Su-11 buvo labai avaringu naikintuvu ir todėl tada jau kaip 2 metai jis buvo išimtas iš gamybos ir joks "bandomasis skrydis" su juo, kaip toje ataskaitoje parašyta - būti negalėjo.

       To "Su-11" melaginga markė į ataskaita įrašyta, matyt, todėl, kad, V. A. Krečetovas skrido su naujai tada bandomuoju Su - 15-tuoju, nes Su-11 neturėjo galingo bortinio radaro "Орёл-Д" ir autopiloto АП-28-1т, kokį turėjo Su - 15-tasis, ir, kurių abiejų sąveikoje pro J. Gagariną tik 10 m atstumu praskrieti ir tegalėjo debesyse, taip, kaip praskrenda zenitinės raketos, turinčios ir radarą ir automatinę valdymo galvutę.

      Kad šis bandytojas-lakūnas bandė ne "Su-11", kaip ataskaitoje pameluota, o bandė Su-15, įrodymas jo pomirtinėje biografijoje, kurioje nurodyta jo karjera nuo Su - 15-tojo modelių gaminių bandomųjų prasidėjo, kurią galite aukščiau nuorodoje paskaityti ir per Googlę susirasti.

     PAMELUOTA ATASKAITOJE ir tai, kad tas. neva, nesąmoningai didelis 21000 aukštis "buvo nustatytas lokatoriumi П-35" - tai ir YRA PATS KVAILIAUSIAS MELAS, nes radaras П-35 (Chrustalj) yra tolimatis, o ne aukštimatis ir SU TOLIMAČIAIS NIEKAS AUKŠČIŲ NENUSTATINĖJO tada - aš tuo metu dirbau su aukštimačiu ПРВ-10 ("Konus"-u), arba senutėle "Кама" - visų smulkmenų atsiminti negaliu.

    Pats didžiausias melas buvo skleidžiamas dar gyvam A. Leonovui esant, kad, neva, "ore Su - 15-tojo nebuvo", kai J. Gagarinas skrido. O tik A. Leonovui numirus, man pavyko nufotografuoti tos ataskaitos "grožybes", kurias L. Brežnevas ir užslaptino, kad vaikai iš jos nesijuoktų.

    O J. Gagarino SĄMONINGĄ nužudymą įrodo, visa seka katastrofai sudaryti sąlygų šių:

1. Tai, kad po mokomuoju naikintuvu buvo pakabinti papildomi bakai, kad pastovumą mažesnį lėktuvas turėtų ir, kad lengviau į suktuką įeitų, ir, kad iš jojo sunkiau išeitų. (Išvis,  su papildomais bakais pagal mokymo programą mokiniui net negalima buvo kabinti, nes J. Gagarinas nors atlikinėti turėjo nesudėtingus elementus, bet pastovumą mažinantys bakai kabinami tik tolimesniems pervarymams ir pagal mokinio įgūdžius, manau, kad buvo nusikaltimas mokymo eigoje padarytas - čia reik dar tyrinėti mokymo programas)

2. Kad jo instruktorius V. Serioginas, kuris žuvo su J. Gagarinu kartu, buvo pasodintas į perdirbtą "mokomąjį" naikintuvą, kuriame instruktoriaus kabinoje buvo išimta vairolazdė, kad instruktorius nepadėtų savo mokiniui išeiti iš suktuko. Tai buvo atlikta su pretekstu, darant lėktuvą KATAPULTŲ ATLIKIMAMS ir todėl vairolazdė gali maišyti pastoviems katapultų atlikimams. Todėl KATAPULTINIO LĖKTUVO NAUDOJIMĄ MOKYMUI bei jo kontrolei YRA LABAI GRUBUS IR NUSIKALSTAMAS PAŽEIDIMAS.

3. Kad instruktorius V. Serioginas mokiniui J. Gagarinui nepadėtų išeiti iš suktuko, jis prieš skrydį buvo labai supykdytas, nes skrydžiui su J. Gagarinu buvo išprievartautas atlikti papildomai nereikalingą skrydį, nes pulkininko V. Seriogino instruktoriai buvo jau išmokinę J. Gagariną skraidyti ir jis tą dieną turėjo savarankiškai su vienviečiu MiG-17 praskrieti. Be, to, kvailas nurodymas V. Serioginui buvo „tikrinti“ įgūdžius, kai instruktorių pulko vadas net asmeniškai nemokino J. Gagarino ir tas tikrinimas buvo bergždžias, kai instruktorių vadovas net nežinojo net J. Gagarino asmeninių įgūdžių savybių – tai irgi į jokius pedagogikos mokymo įgūdžių ir jų kontrolės teorijos reikalavimus net nesiderina. Todėl prieš tą skrydį vyko labai didelis konfliktas šio pulkininko su generolu ... Kuznecovu. Panašu, kad instruktorių vadas buvo įkištas tam, kad jis buvo žymiai vyresnis (II-ojo pasaulinio karo dalyvis), dar su sveikatos negalavimais ir jau mažai skraidantis- praradęs skraidymų įgūdžius, kad dėl šių trūkumų nesugebėtų išgelbėti numatomą nužudyti J. Gagariną. Skraidantys instruktoriai skraidymo įgūdžius turėjo geresnius, todėl jie be vairolazdės net nebūtų sėdę į lėktuvą. O, kadangi pulko vadas buvo barnių buvo labai susinervinęs dėl kvailo generolo nurodymo, tai, matyt, ir buvo siekta supykdyti, kad savo kabinoje nepastebėtų išimtos vairolazdės.

4. Kad įskrietų J. Gagarinas į debesis, kurių frontas artėjo, tam buvo uždelstas jo skrydis ir uždelstas metereologinio lėktuvo skrydis, kuris nusileido tik J. Gagarinui pradėjus skrydį. Ir taip J. Gagarinas su instruktoriumi nesužinojo, kad artėja debesų frontas. Tai didžiausias nusižengimas skrydžių vykdymo, nes aš radaru visad pravesdavau metereologinius lėktuvus, po kurių informacijos pateikimo prasidėdavo mokomieji skrydžiai.

5. Tik į debesis J. Gagarinas įskridęs, tuoj pat per radijo ryšį pasiprašo leidimo grįžti į Čkalovsko aerodromą, ir čia pat debesyse pro jį praskrenda minėtas Su-15 naikintuvas-žudikas su galimai V. Krečetovu autopilotiniame rėžime. Kad nuo žemės niekas nepastebėtų to chuliganizmo, tam ir buvo reikalingi debesys.

6. Kad radaru nebūtų įmanoma pastebėti to chuliganizmo, buvo panaudotas pirmasis Su-15-tojo modelis, kuris jau galėjo kaip raketa skrieti stačiai į viršų. Su tuo modeliu ir kitais tokie VERTIKALŪS skrydžiai pirmą kartą buvo 1967 m. gegužę pademonstruoti aviacijos šventėje, skirtoje Spalio perversmo 50-čiui pažymėti Domodedovo aerodrome. Todėl IŠ PO APAČIOS STAČIAI Į VIRŠŲ ATSKRIDUSIO IR PRASKRIDUSIO CHULIGANO RADARE PASTEBĖTI LABAI SUNKU.

7. Tokį chuliganizmą galima atpažinti-aptikti tik tik fotoregistratoriumi, visą laiką fotografuojant nuo radaro intdikatoriaus ir išryškinus fotojuostą bei įvairiais kontrastais bei ryškumais nuotraukas atlikus. Tam tikslui ir buvo mano etatas, kaip štabo fotografo ypatingiems ir kosmoso skrydžiams, kuriame turėjau atlikti žūstančio kosmonauto V. Komarovo fiksaciją, bet keistai mano fotoaparatas buvo tada sugadintas. Lygiai taip pat ir Čkalovsko aerodrome J. GAGARINO ŽUVIMO METU FOTOREGISTRATORIUS NEVEIKĖ. Ar tai ne sąmoningai?

-23-

8. Tokį iš apačios kitą priartėjantį lėktuvą kažkiek lengviau galima pastebėti ir aukštimačiu, kuriuo aš pastoviai dirbdavau. Bet, Čkalovsko aerodrome ir AUKŠTIMATIS NEVEIKĖ net nusikalstamai, nes skrydžius vykdyti be jo net pavojinga. Aš net neįsivaizduoju, kaip galima dirbti tolimačiu ir kas 5-ias minutes neperdavinėti aukščio parametrų kiekvieno lėktuvo? Tai labai grubus pažeidimas darbe su radaru, neduodant pastoviai skrendančių objektų aukščio. Negi neveikė aukštimatis tik tam, kad juo negalima būtų pastebėti minėto chuligano Su-15-tojo?

9. Kad po katastrofos negalima būtų nustatyti staigaus lėktuvo kritimo, ar ne sąmoningai buvo Gagarino lėktuve į savirašį aukščio registratoriaus parametrų prietaisą neužtaisytas diagraminis popierius?

10. Kad nuo J. Gagarino staigaus kritimo žemyn ir slėgio keitimosi jis trumpam prarastų sąmonę, ar ne tuo tikslu ir buvo šalia jo pusiau atidarytas ventiliacijos vožtuvas?

11. Ar ne šio nusikaltimo slėpimui - Lietuvos skaitytojams kvailinti, laike tos katastrofos 50-mečio mūsų DELFI perspausdina Kremliaus melo straipsnį su arti 100-mečio (išgyvenusio iki 102 metų ir iki tiek dirbusio) to naikintuvo-žudiko skrydžių parametrų tyrėjo-mokslininko Arsenijaus Mironovo juokingus paistalus - to Su-15 neigėjo išsigalvojimus? Jie pranyko tik jam mirus, pusmečiu anksčiau nei A. Leonovas.

     ATRADAU IR MOTYVACIJĄ, DĖL KO REIKĖJO PAŠALINTI J. GAGARINĄ. Tai sužinojau iš pačios J. Gagarino žmonos, kuri irgi jau mirusi - jos atsiminime pažymėta, kad prieš žūtį jos vyras ruošė pranešimą JUNESCO konferencijai. Galite „pasigrožėti“ kaip DELFI atliko Kremliaus užsakymą, pateikdama atsakingojo matyt, už nužudymą mokslininko pačius kvailiausius prieštaravimus - https://www.delfi.lt/.../ekspertas-atskleide-gagarino...

       Ieškant motyvus nužudyti, toks vaizdas, kad žmona J. Gagarino galėjo nujausti dėl jos vyro nužudymo ir buvo paskelbusi, jog ji prieš žūtį matė, kaip jis rašė pranešimą JUNESCO konferencijai. Mano supratimu, ši konferencija turėjo būti Kosmonautikos dienai balandžio 12-tajai.

     Deja, kitą dieną (balandžio 13-tą) TURĖJO PRASIDĖTI III-iasis pasaulinis KARAS - 8-niomis termobranduolinėmis raketomis turėjo būti sunaikinta Izraelio valstybė, tas raketas paleidus iš povandeninio laivo Viduržiemio jūroje.  
       Bet, deja, kol laivas apiplaukė Europą ir į Viduržiemio jūrą įplaukė, numatyto signalas raketų leidimui iš Maskvos nesulaukė. Dabar mokslininkai mano, kad Izraelio sunaikinimui sutrukdė prasidėję Prahos pavasario įvykiai, kurie antrą kartą išgelbėjo Izraelio tautą. Pirmą kartą Čekoslovakija gelbėjo Izraelio kūrimosi metu, jai pasiutusi reaktyvinius karo lėktuvus.

    Panašius signalus ir mes tada   panašiu laiku buvome gavę apie, neva, prasidedantį III-čią pasaulinį karą. Apie šį III-čią pasaulinį-termobranduolinį Kremliaus planuotą karą smulkiau su nuorodomis dėsčiau žemiau minėtam Vadimui Lukoševičiui, o taip pat jam asmeniškai rašiau, bet jam studijos nebaigiau, nes jis viešai pradėjo prieštarauti Markui Soloninui dėl 2010-04-10 Smolenske Lecho Kačinskio lėktuvo susprogdinimo -apie tai irgi dar studiją turėsiu pratęsti. Be to, kaip aš nutraukiau III-čio pasaulinio karo karinį stovį su atsuktuvu, pareguliavęs radaro imtuvą, aprašau tai savo pusiaujumoristinėje TRILOGIJOJE apie lenktynes į Mėnulį, nes tarnavau netoli slapčiausio pasaulyje miesto Arzamas-16, kuriame  buvo kuriamas ir gaminamas termobranduolinis ginklas. Tas įvykis ir įvyko vasario mėnesyje, prieš tą planuojam III-čią pasaulinį karą. Tą TRILOGIJĄ, rašiau Facebook-e, kuri tapo sunaikinta, matyt, sovietiniams karininkams mano rašinį apskundus. Gerai, kad jį buvau tekstą išsaugojęs ir tai paskelbiau internete - http://kazlusporto.puslapiai.lt/.../index-soviet-arm...., nes aš aprašinėjau keistą radarų imtuvų išreguliavimo atliktą provokaciją Ypatingosios padėties paskelbimo metu, kuris gavosi net labai komiškas.

     O visą Viduržemio jūros krizę aprašiau rusiškai ČIA - http://kazlusporto.puslapiai.lt/.../index-sergeew-iu... Kaip matote, čia pirmąją laiško-studijos dalį buvau parašęs žymiausiam pasaulyje aviacijos katastrofų ekspertui Vadim-ui Lukoshevich-iui (jis F.b. yra), kuris dėl MH17 katastrofos rašo knygas, dėl šio numušto Malaizijos lainerio "ant ausų stato" savo viršininkus iš Kremliaus Gynybos ministerijos ir yra dėl MH17 Hagos teismo Amsterdame vykstančio teismo patarėju. Jis taip pat yra pagrindiniu Rusijos Kosmoso istorikų. Todėl aš jam detaliai viską aprašiau, ką internete aptikau dėl J. Gagarino žūties.

      Bet, deja, tą darbą turėjau nutraukti-nebaigti, nes jis (Vadimas Lukoševičius - jis DELFI buvo teigęs dėl į Minską Reynar lėktuvo nuvarymo) žymiausiam istorikui ir aviacijos konstruktoriui Markui Soloninui paprieštaravo dėl Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio lėktuvo susprogdinimo.

   Ogi, J. GAGARINO NUŽUDYMO ORGANIZAVIMAS ANALOGIŠKAS L. KAČINSKIO Smolenske 2010-04-10 SUSPROGDINIMUI ir pagal tą pačią metodiką visuomenei apkvailinti. Juolab, J. Gagarino nužudymo organizavimas yra atliktas "Suchoj" firmoje, kurioje ir dirbo-mokslinius eksperimentus atlikinėjo minėtas Vadim-as Lukoshevich-ius. Todėl jis MANE UŽBLOKAVO F. b. sic tinkle), kai pateikiau jam nepatogius techninius-Kriminologinius klausimus. To jo užblokavimo psichologinius aspektus aprašiau specialiojoje Rusijos aviacijos specialistų grupėje PLF101, skirtoje nagrinėti

   Smolenske L. Kačinskio lėktuvo susprogdinimui. -
 https://www.facebook.com/groups/plf101/?multi_permalinks=826155878047065&notif_id=1648364754328810&notif_t=feedback_reaction_generic&ref=notif (Skaitykite ne tik pristatymą, bet ir mano komentaruose "diskusijos" pavyzdžius, dėl ko ekspertas mane užblokavo).

   Šio žymaus mokslininko nenoriu kvailinti - aš gerbiu jojo indėlį Rusijos nusikaltimui MH17 numušime išaiškinimui. Bet jis sako, kad "Rusija visur kalta negali būti". O aš manau, kad tai ne Rusijos, o NUSIKALSTAMO LENINIZMO problema, kurį ypatingai puoselėja LukoFAŠISTINIS mūsų kaimynų rėžimas ir to rėžimo niekas nenori demaskuoti - jo labui priiminėja neteisėtus migrantus, juos nesiunčia atgal, nors daug jų nori grįžti atgal, ir nenori demaskuoti LukoFAŠISTINIO rėžimo pinkles, siunčiant tuos migrantus į mūsų šalį - joje statant butaforines tvoras šalia gyvenviečių ir siekiant Valstybę su savivaldybėmis supriešinti, jau neskaitant II-o pasaulinio karo istorinių Kremliaus propagandos klastočių pinklėse labirintai ištisi, kuriais, kas nori pasinaudoti - dar patylėsiu.

    Bet, kas darosi dabartyje - tai yra labai glaudžiai susiję su J. Gagarino nužudymo aplinkybėmis. Juk tai ne kažkokia "konspiralogija", o tikra Kriminalogija, kurioje būtina fiksuoti Fizikos - LOGIKOS ir kitų mokslo sričių ignoravimus minėtų katastrofų "tyrimuose". Todėl tuos tyrimus VIEŠAI VISUOMENĖ turi tirti, dėl ko visuomenės dėka ir buvo sėkmingai išaiškintas MH17 maršruto lainerio numušimo nusikaltimas. Aš jį kaip Oro gynybos specialistas galiu konstatuoti, kad laineris "per apsirikimą" numuštas negalėjo būti. Bet čia jau atskira kalba, kuri yra labai persipynusi su J. Gagarino nužudymo organizavimo pinklėmis, apie kurias čia visas neišdėstysiu suprantamai.

Taigi, šią temą tuoj pratęsiu su dabar vykstančio karo UkraJinoje problemomis. Juolab, 2022-03-27 prieš mane F. b. paskyroje buvo įvykdyta eilinė Kibernetinė ataka, kai dingo iš mano profilio atsiminimai apie 2012 m liepos 29 d. Londone Mokslo muziejaus Kosmonautikos skyriuje mano prisiminimas nufotografuotas. Dingo, kai aš jį skaičiau, o po to nuėjus, jo mano profilyje nebeliko. Atradau tik su kita paskyra atėjęs. Žodžiu, darau išvadą, jog, kažkas žino, kad aš J. Gagarino žūties dieną turėjau rašyti – prisiminti J. Gagarino „žuvimą“ ir kažką padarė, kad laikinai išnyktų profilis.

   P.S.: Šią temą dar plėsti reiktų su rimtesniais tyrinėjimais   

 

-24-
 
 

         Tai tiek. Daugiau galima paskaityti  LAIŠKĄ TRIMS MERAMS

Pagarbiai.
Vytenis ALEKSANDRAITIS

tel: 86402119

 

-25-

 

 

 
 

 

 
 

 

 

 

  

 
 

JUODRAŠTINĖS IŠKARPOS

  Todėl revizuojant sovietinės „istorijos“ naratyvus dėl rezistencijos, aiškėja visiška priešingybė su Didvyriu Juozu Krikštaponiu, kuris buvo ir nuo vokiečių-okupantų nukentėjęs, ir šis faktas kažkodėl buvo slepiamas nuo visuomenės. Kada konkrečiai jis prie vokiečių buvo kalinamas Kauno kalėjime, mano įsitikinimui, reikia GESTAP-o sulaikymo-kalinimo protokolus  ieškoti Maskvoje. Juos, tikriausiai, NKVD ir KGB matė, - todėl savo raštuose J. Krikštaponio Baltarusijoje nerodė, nes, matyt, tuo metu kalinamas buvo. Tą kalinimą patvirtina ir jo sesers bei kaimyno-ryšininko atsiminimai, o taip istorinių aplinkybių psichologinė logikos visuma veda į prielaidą, jog Ukmergės restorane konfliktas išsižiebė dėl frustracijos, pasibaisėjus Holokausto vaizdais.
     Kaip ne keista, net; tą patį galima ir archyvuose įžvelgti į  tuos dokumentus, kurie 2021-12-03 istorikų Ukmergės konferencijoje buvo paminėti.
     Bet, deja, pasirodo, tie dokumentai; ne tik neįrodo J. Krikštaponio „buvimo Baltarusijoje“, bet atvirkščiai - jie kelia  hipotezę: tų dokumentų panaudojimą; iš kalėjimo ištraukimui atlikti. Juos šioje mano studijoje pamatysite ir aiktelėsite!
    Be to, dokumentuose ir istoriniuose šaltiniuose yra tokių staigmenų, kad, ne tik, sovietinį Holokausto slėpimą-pavertimą į "tarybinių piliečių" naikinimą, bet ir pavertimą į „karo belaisvių naikinimą“ čia pamatysite, kurio 1941 m. spalio viduryje galėjo net nebūti, nes belaisvių filtracija vyko liepos mėnesy, kai A. Impulevičiaus batalionas Lietuvoje buvo dar nesuformuotas. Tai prikurti NKVD galėjo su tikslu: Katynėje Lenkijos kariuomenės sušaudymu kaltinti vokiečius, o toliau: su susikurtu naratyvu, „karo belaisvių žudymas“ galėjo būti sovietams politiškai naudingesniu nei Holokaustas. (Čia tik hipotezė, pagal kurią kryptis tolimesniems tyrimams)

  Todėl J. Krikštaponiui inkriminuojamuose „žudymo vietose“, statant Minsko miesto daugiaaukščius - „8-ių tūkstančių nužudytųjų“ kaulai turėjo būti ekskavatoriais išversti ir paminklai „sušaudytiems“ pastatyti.
     Bet, tokių paminklų nėra ir nėra Štalag-352 istorijoje jokių užuominų apie tas J. Krikštaponiui inkriminuojamas „karo belaisvių spalio masines žudynes“.
     Yra net „liudininko“ prieštaravimas, nes per okupantų apklausas-tardymus buvo taisyklė meluoti – nebūtas „kaltes“ versti mirusiems-žuvusiems, kad naujų netekčių išvengti - išvengti dar gyvųjų kaltininkų patraukimą atsakomybėn. Todėl neaišku, kodėl ši taisyklė istorikų ignoruojama?
     

 

 

Kad ir LGGRTC, panašu, kad slėpė nuo  visuomenės, arba sąmoningai „nematė“ NKVD-KGB dokumentus apie Didvyrio  suėmimą-kalinimą prie vokiečių  bei  jo netarnavimo Baltarusijoje paminėjimus ir  2014-12-19 Generalinei prokuratūrai (toliau GP) paistė   TIK PRIELAIDŲ „pažymą“. Todėl pastarąją kabutėse rašau čia tekste, nes 2015 m GP atmetė Centro aptakius „„kaltinimus“. “.

 
      O kai man teko tuos NKVD-KGB dokumentus paviešinti, tai tada Lietuvos Istorijos institutas (toliau LII(Lii), arba Institutas)  savo Pažymoje, paruoštoje 2022-12-03 Ukmergės konferencijai, jau, nors vieną (NKVD) dokumentą ir Didvyrio sesers paminėjimus paminėjo, kaip  prieštaringas žinias. Todėl tą Pažymą privalu rašyti jau iš didžiosios raidės, kuri keičia Didvyrio biografijos tyrimo situaciją.
      Bet, gaila, labiausiai nepagrįstų prielaidų pripaistytą J. Krikštaponio iš karinės tarnybos „išėjimo į atsargą“ sritį ta Pažymą be jokio įrodinėjimo paminėjo kaip „faktą“, nurodydama archyve pačią nesąmoningiausią „nuorodą“ „LCVA, f. 930, ap. 2K, b. 255“ į bylą, kai Didvyriui buvo tik 10-17 metų. (Ką, tiek metų būdamas karinę tarnybą baigė, o po to „laikrodžius atsuko“?)-

 

 
 
 
   

    

 

 

 
 

 
 

 
   

 

  
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 
 


 

 


 
 

 

 
 

 

 
 

 
 
 
 
 

 

.