Šį koliažą galima pasididinti
, o taip pat galima 5 kart raiškiau pasididinti 6,266 megabaito dydžiu.

            Sveikinu su Gegužės 8-tąją - Pergalės prieš vokiškąjį nacizmą diena!
 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jonavos, Kėdainių ir Ukmergės merams ir

Ukmergės Žydų bendruomenės pirmininkui Artūrui Taicui
 

keliautojo-kraštotyrininko
Vytenio Aleksandraičio
tel: 864021719

NAUJAI  SURINKTA
  I N F O R M A C I J A - S T U D I J A

 

dėl Didvyrio Juozo Krikštaponio nuslėptų svarbių biografijos faktų, jo galimo apšmeižimo dėl jo 1944 m. liepos 20 d. surengto pirmojo Partizanų sąskrydžio istorinės svarbos ir nusikalstamo Šventosios upės mūšio tarp Jonavos-Ukmergės  pobūdžio per dabar Ukrainoje vykstančio karo aktualiją

 

 

    

         Nors nesu istoriku, bet esu  liudininkas nusikalstamo 1944 - 07 - 12-31 Šventosios upės mūšio liudininko pasakojimo 1970-tais metais ir nuo to laiko kelionėse bei sporte istorijos domėjimosi dėka man pavyko įrodyti tikrą Jonavos įkūrimo datą, kuri nuo 2000-tųjų metų pradėta kasmet minėti. Taip pat per pirmąjį Sąjūdžio mitingą, vykusiame šalia miesto stadiono, man pakritikavus sovietinį Jonavos žydų kapų sunaikinimą, tuojau pat tie kapai, nors dalinai, tapo atkurti.
        Todėl tikiuosi, kad ir Didvyrį Juozą Krikštaponį istorikai bei LRT nustos šmeižti, nes atradau ir čia sudėjau jųjų atliktų grubių klaidų įrodymus. Pagal juos net nėra jokių požymių, jog Pirmojo  Lietuvos Prezidento sūnėną galima buvo
„įtraukti į karinius nusikaltimus“, nes jis pats buvo Humanistinio požiūrio (tai matyti iš jo rašytos Atestacijos čia pateiktos ... psl.), universitetinio juridinio išsilavinimo pradmenų ( ... psl.), nuo Lietuvos gyventojų nuslėpto jo labai aukšto sportinio meistriškumo, kaip 3 kart Lietuvos čempiono ir 3 kart prizininko, dalyvavusio čempionatuose kartu su 20-čia žydų tautybės čempionais bei pastoviais prizininkais (detaliau ... psl.) ir dėka artimo bendravimo su generolu S. Raštikiu, kuris nuo Lietuvos Laikinosios vyriausybės (toliau LLV) vedė nesėkmingas derybas dėl žydų žudynių nutraukimo (detaliau ... psl.)  . Todėl galima manyti, kad dėl šių priežasčių J. Krikštaponis galėjo būt pasipiktinęs vykdomu Holokaustu ir todėl Ukmergėje tapo GESTAP-o suimtu, smarkiai sumuštu bei Kauno kalėjime kelis mėnesius kalinamu.
   
        Visa mūsų ir Lietuvos nelaimė, jog tie GESTAP-o dokumentai, kuriais NKVD ir KGB naudojosi ir todėl J. Krikštaponio nerodė Baltarusijoje, kažkur paslėpti, ar išvežti, gal, net ir į Maskvą? Ar ne dėl tokio ir kitokių KGB dokumentų į Maskvą išvežimo bei naikinimo  Romualdas Ozolas kėlė triukšmą Kovo 11-osios išvakarėse dar LTSR AT 1990 m. vasario 12 d. sesijoje!!!?
         
Tai, ar negalėjo KGB išvežti tuos GESTAP-o dokumentus ir užplanuoti numatomos Nepriklausomybės efektingiausią niekinimą bei šantažavimą per Pirmąjį ir ilgiausiai tarpukaryje valdžiusio Lietuvą Antano Smetonos sūnėno Juozo Krikštapnio galimai šmeižimą? Juk tokiu pat šmeižimu užsiima Generalinės prokuratūros paieškomas ir Rusijoje politinį prieglobstį pasiprašąs Giedrius Grabauskas, kuris Ukmergėje ir organizavo piketą. Ar jam netalkina istorikai savo neobjektyviais ir iš konteksto trauktais „tyrimais“, nieko bendro su mokslu neturinčiais? Juolab, kokius „tyrimus“ atliko Ukmergės konferencijos pranešėjas istorikas Mindaugas Pocius, jis visu „gražumu“ atsiskleidė žurnalo „Genocidas ir Rezistencija“ straipsnyje, kuriame paaiškėjo ar ne sąmoningi J. Krikštaponio nekaltumo faktų slėpimai bei manipuliacijos, apie kurias aš jau parašiau išsamią studiją, kurios nuoroda bus šios studijos gale su visomis kitomis mano studijomis ir straipsniais, o fragmentus tų manipuliacijų pateiksiu ir čia šiame dėstyme.   
       
Todėl įrodymui ir skiriu šią studiją, pradėdamas nuo josios pagrindinės minties-koncepcijos -  Įvado:

1-oji tema:  ĮVADAS 

         Pirmiausiai, leiskite pasveikinti atskirai Ukmergės savivaldybę, kantriai atlaikiusią pastovius LRT šmeižtus. Kad Didvyrio aiškiai buvo falsifikuota  biografija, - tai galutinai paaiškėjo, kai atidengiau archyvų dokumentus šiuos:

1.          Pirmąjį Ypatingajame archyve aptikau (2021-08-28 nufotografavau), mokslininkų ignoruotą Didvyrio sesers teiginį apie jos brolio suėmimo ir Kauno kalėjime kalinimo, panašu, sąmoningai nuslėptą faktą 2014 m. „pažymoje“ .     

2.          O po to dar papildomai  2021-09-15 man paviešinus irgi toje „pažymoje“ nuslėptą ir KGB tyrėjų nustatytą tikrąjį žudynių vykdytoją: 2-os kuopos vadą Nikodemą Reikalą, tai šie anksčiau nuslėptieji naujojoje Pažymoje, skirtoje Ukmergės konferencijai, stebuklingai atsiranda - atsiranda ir dar kai kas svarbaus, dėl ko tą Pažymą vertą rašyti iš didžiosios raidės, skirtingai nei pirmąją, kurią vertą tik kabutes dėti.

3.          Apie konferencijoje istorikų įtikinėjimus J. Krikštaponio „kaltumą“ (Baltarusijoje buvimo) „įrodančius“ dokumentus, saugomus Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (toliau LCVA) perfotografavau-paviešinau internete. Juos studijuodamas, įžiūrėjau ne tik visai neįrodančius  „Didvyrio buvimą Baltarusijoje“, bet atvirkščiai - įrodančius A. Impulevičiaus pastangas falsifikuoti dokumentus su tikslu GESTAP-ą apgauti ir iš kalėjimo J. Krikštaponį ištrakti, matyt, generolo S. Raštikio įtakos dėka, ką Didvyrio sesuo minėjo. Apie tai detaliau ... temoje ... psl.

 

        Todėl AČIŪ 2021-012-03 Ukmergės konferencijai, kuri davė progą dviem pagrindiniams istorikams pasakyti dvi pagrindines netiesas. Pirmoji netiesa buvo pasakyta dėl Jono Klimavičiaus, kuris, neva, buvo „2-troje“ kuopoje, kai ištikrųjų jis istorijoje žinomas kaip 3-čios kuopos žinomo vado pavaduotojas, ir apsimetė „sergąs“, kad J. Krikuštaponį iš kalėjimo ištraukti. Apie tai detaliai ... temoje ... psl.
        O
antroji netiesa buvo pasakyta tos Ukmergės konferencijos istoriko Mindaugo Pociaus trečiame pranešime-atsakyme į klausimus, dėl liudijimų, kad Krištaponis yra 2-os kuopos vadas, neva:
       
„... Naujausiais duomenimis yra 9 (devyni) skirtingų laikų apklausti policininkai-liudininkai,  mini Krikštaponio pavardę, kad jis buvo kuopos vadas - dabar yra papildomas tyrimas padarytas. Jeigu būtų koks vienas liudijimas, tai tada galima būtų abejoti. Bet kai yra 3 (trys) - 9 (devyni). Nežinau, kokio dar reikia didesnio, kad šitas žmogus vadovavo 2-ai kuopai?“. 

-2-

 


       
Pirmiausiai, jeigu pareigūnas suserga, tai ar jis įsakymo tvarka šalinamas iš užimamų pareigų, jei yra jam galimybė pasveikti ir vėl grįžti į savo pareigas? O, juk, J. Krikštaponis atsidūrė svetimos valstybės kalėjime (kaip svetimos valstybės belaisvis), kuri išvaikė Lietuvos Laikinąją vyriausybę! (toliau LLV), Tai nuo kada įsakymo tvarka bataliono vadas šalins iš užimamų pareigų vadovą, kurį būtina iš kalėjimo išprašyti, ir GESTAP-ui įrodyti, kad ir taip trūksta karininkų, ir kai tą išprašymą vykdo generolas S. Raštikis, kaip buvęs Krašto apsaugos ministras? Be, to, J. Krikštaponio kalinimas ar nebuvo Karinė PASLAPTIS ir kariai ar galėjo žinoti, dėl kokių priežasčių jųjų vadas kur nors "yra išvykęs"? Todėl felčeris-karys Juozas Vosylius, ir visi kariai: Stasys Arštikaitis, Motiejus Migonis, Petras Andriuškevičius, Edvardas Guoga, liudiję J. Krikštaponį kaip kuopos vadą, stebinti ir neturėtų, nes J. Krikštaponiui netikėtai į nacių valdomą Kauno kalėjimą atsidūrus, naujo vado neskyrė - įrodinėjo, jog nėra kam vadovauti kuopai ir todėl minėtieji neturėjo teisės kito vado sakyti. Tai, kaip ir įrodo, žemiau mano paviešinti Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (toliau LCVA) dokumentai, o kas norės mano hipotezę paneigti, lai iš Maskvos parveža GESTAP-o dokumentą su „vėlesniu, nei 1941 m.“ J. Krikštaponio kalinimo laikotarpio įrodymu.  Bet „vėlesnis“ suėmimas prieštarauja istorinei-loginei sampratai, ir M. Pocius Ukmergės konferencijoje net nebandė įrodinėti.       
        Be to, istorikas M. Pocius pasakė Ukmergės konferencijoje netiesą, neva, tie apklausti "skirtingu laiku", kai tas laikas yra tik nuo 1961 m. vasario iki 1962 m. vasario, daugiausiai vasarą apklausas darant ir ne
„9-ių“, o tik 7-ių, nes 2 rodė ne J. Krikštaponį, bet Tamošiūną ir Reikalą vadovavus. Taip, kad, jei tos apklausos buvo vykdomos tik metų tarpsnyje, tai jas galėjo vykdyti tas pats tardytojas - tardytojų grupė, ar neturėjusiųjų politinį tikslą apginti tikrąjį kaltininką N. Reikalą ir apkaltinti Prezidento sūnėną? Kodėl, 1961 metais ir dar po 20 m. 1982-ais m. M. Kačiulis keičia 1948 m. parodymą?  Be to, jei kariai buvo priimti į J. Krikštaponio kuopą, su juo buvo rugsėjo mėnesį, o jei jo spalyje ir lapkrityje nematė, bet vis tiek skaitėsi Krištaponio kuopoje, tai kokią „teisę“ turi šioje situacijoje J. Krikštaponį nelaikyti jųjų kuopos vadu? O kokią „teisę“ turi istorikas M Pocius apgaudinėti konferencijos dalyvius-klausytojus ir nuo jųjų slėpti tame naujajame tyrime atrastus liudijusius tikrąjį žudynių vadovą Nikodemą Reikalą? Juk tame naujame tyrime Nikodemą Reikalą žudynėms vadovavusį ne tik Baltarusijoje, bet ir Kauno VII-tame forte žydų žudynėms vadovavusį liudijo 1948 m. Martynas Kačiulis, Stanislovas Gervinas, Baltrus Simanavičius, kur tas naujas tyrimas yra užfiksuotas man 14-os psl. apimties LGGRTC atsiųsto atsakymo 7-tame psl. taip:


2 pav.: Nikodemą Reikalą vadovavus žudynėms liudijimai. Galima pasididinti.

        AČIŪ istorikui Mindaugui Pociui, jo Pažymos 10-11 psl. demaskavus Martyną Kačiulį, kuris iš Nikodemo Reikalo į žuvusį Krištaponį liudijimą pavertė ar ne tikrojo žudiko gelbėjimui nuo teisinės atsakomybės, kuris tada dar buvo gyvas ir gyveno JAV?

 Artima
 tema:

Iš Donbaso „referendumo“ sugrįžusi Erika Švenčionienė yra Partizanų vado Jono Petro Aleščiko-„Rymanto“, ANŪKĖ, kuri šmeižia savo senelį ir jos skleidžiamus melus saugo neaiškūs programišiai.

 

3 pav.: ištrauka iš 2021-12-03 Ukmergės konferencijai paruoštos Pažymos 5 psl. viduryje. Galima pasididinti. 

-3-

 


        AČIŪ Mindaugui Pociui, parodžius ir Joną Arlauską, net 1961 m. liudijusiam, kad kuopos vadu buvo N. Reikalas. Tai jau žymiai patikimesni 5 liudininkai (jie bus žemiau) neliudijantys Baltarusijoje buvus J. Krikštaponį ir liudija N. Reikalą bei J. Krikštaponio pavaduotoją Tamošiūną. Tik kodėl M. Pocius
„nepastebėjo“ Kauno VII-tame forte žydų žudynių paminėtino fakto ir nepaminėjo tai savo Pažymoje? Negi tai „nesvarbu“, N. Reikalui pakeičiant Kauno kalėjime sėdintį J. Krikštaponį?
       
Svarbiausia, reikia A Č I Ū tarti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau LGGRTC, arba Centras), kuris į mano pateiktus klausimus MOKSLIŠKAI atsakė net 14 psl. apimties 2021-11- Nr. 55R- atsakymus ne tik čia aukščiau 2 pav.:  paminėtų liudininkų žymiai detalesnį pateikimą, bet ir naujajame tyrime, kuriame tarp visų naujai atrastų liudininkų, atradau DAR VISUOMENEI NEŽINOMUS k e t v i r t ą  IR  p e n k t ą  PATVIRTINIMUS, jog J. Krikštaponis, kaip ir, NEGALĖJO BŪTI Baltarusijoje, kurį čia žemiau 4 - 7 paveiksliukuose (toliau tekste „ pav.: “), naujausią rodau pirmiau, o kitus 3-is jau žinomus patvirtinimus žemiau: 

 
 

 

 

4-7 pav.: dokumentų ištraukos, kurių kiekvieną atskirai galima su pele bakstelėti ir įeiti į tų dokumentų platesnius-išsamesnius vaizdus.

-4-

 

      Kaip 4 pav. matote, aukščiau M. Pociaus paminėtame NAUJAME TYRIME iš 9-ių paminėtųjų aptiktame 1961-07-20 apklausos protokole Henrikas Salelionis aiškiai parodė, kad 2-ai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo - ltn. Tamošiūnas, lygiai taip pat, kaip ir 5 pav.: KGB sąraše nurodyta, jog 2-os kuopos vadas yra J. Krištaponis, o nuo 1941 m. spalio mėnesio Nikodemas Reikalas. Tą patį patvirtina ir Henrikas Salelionis.
        Vadinasi, KGB tyrėjai, tikriausiai, matydami GESTAP-o dokumentuose apie J. Krikštaponio  suėmimo ir kalinimo Kauno kalėjime faktą, todėl jo išvykos nuo 1941 m. spalio 06 d. į Baltarusiją nerodo - rodo ginklininką Nikodemą Reikalą, kuris, matyt, su Vladu Tamošiūnu pakeitė į kalėjimą atsidūrusį J. Krikštaponį, nes pastarasis buvo I-ojo būrio vadas ir buvo, matyt, kaip kuopos vado pavaduotojas.  Tas
5 pav.: KGB sudarytas Sąrašas paimtas iš L. R. Generalinės prokuratūros 2015-01-22 Nr. 17.2-841 rašto priedų, kuriame nurodoma, jog dėl J. Krikštaponio „kaltės“, nesant objektyvių duomenų, nėra teisinio pagrindo dėl jo kreiptis į teismą. Spėju, kad tas KGB Sąrašas ir buvo tuo kertiniu dokumentu atmesti kaltinimą, L. R. Generalinei prokuratūrai net nežinant, kad J. Krikštaponis buvo nacių kalinamas. Kaip tik, tame KGB Sąraše nesimato, kad nuo1941 m. spalio mėnesio N. Reikalui tapus kuopos vadu, „galėjo“ būti „du vadai“, kaip teigė M. Pocius - tai man nesuvokiama, kaip tarnavusiam karinėje tarnyboje. Du vadai (pakaitiniai) gali būti tik tuo atveju, kai jie yra pavaduojantys, pagrindiniam-įstatyminiam negalinčiam eiti savo tiesioginių pareigų. Tašką M. Pociaus Krikštaponio-Reikalo kaitos teiginiui deda dar vienas - PENKTASIS M. Pociaus  paminėto naujojo tyrimo Juozo Vėsos 1962 m. teiginys toks:


       8 pav.: Juozo Vėsos liudijimas, papildantis Henriko Salelionio teiginį ir taip pat  Stanislovo Gervino, lyg. ir psichologinis prievartavimo bandymas 1948 m. N. Reikalo žudynėse paliudijimą po 14-os metų pakeisti į J. Krikštaponį, kaip tai pakeitė Martynas Kačiulis. Galima pasididinti.

        Kaip matome, ir čia, kaip pagal H. Stalelionį, kažkur Krištaponis išnyksta, kai jo niekas kaitalioti neturėtų kaip pastovų įstatyminį vadą. Taip. kad, gali patys kariai nesuprasti, kada išnyko Krištaponis, kai jiems turėjo būt tvirtinama, kad jie yra Krištaponio kuopos kariai, nors jojo nebuvo Baltarusijoje. Bet, štai, še, Tau, jųjų (t. y. Krištaponio) pavaduotoją Tamošiūną keičia N. Reikalas? Ar ne todėl, kad Tamošiūnas, taip pat iš Ukmergės žemės, kaip ir Krištaponis, nuo Siesarčio krantų Valtūnų kaimelio šalia Šventosios, matyt, jam buvo nepriimtinas vadovavimas žudymui ir gal galėjo apsimetinėti nemokantį tokioms operacijoms vadovauti? Gal, todėl N. Reikalą skyrė kaip patyrusįjį žudymui vadovauti? Tai, ar J. Vėsos liudijimas ne papildo Henriko Salelionio teiginį, pridedant N. Reikalą?
        Na, o su Stanislovu Gervinu, ne tas pat daroma, ką ir su M. Kačiuliu, kad pakeisti žudiką dar gyvą N. Reikalą į žuvusį J. Krištaponį? Kaip tada galima vadovautis sovietinių organų "tyrimų" duomenimis?

-5-

 

        Kad J. Krikštaponio nė nebūta Baltarusijoje, tą patį matome 6 pav.:  ir iš Juozo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės PASAKOJIMO LOGIKOS, kad brolio suėmimas buvo vokiečių okupacijos pradžioje, kur po kelių mėnesių kalinimo, grįžęs namo, slapstėsi VISĄ vokiečių okupacijos laikotarpį. Jeigu jis būtų kalėjęs  „po demobilizacijos ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos “, kaip 2021-12-03 konferencijos pagrindiniame pranešime, galimai. klaidino Mindaugas Pocius , tai tada sesuo būtų pasakiusi „pusę“, arba „dalį“ vokiečių okupacijos laikotarpį, arba, žodžio „VISĄ“, visai nebūtų minėjusi, o tada J. Krikštaponis nebūtų galėjęs 1944 m. liepos 20 d. nei  suruošti Partizanų sąskrydžio ir nebūtų galėjęs suorganizuoti su lėktuvu iš Vokietijos ginklų parskraidinimo, nes tik grįžusiam iš kalėjimo, ir, dar vienoje kameroje su komunistais pasėdėjusiam, tikrai, vokiečiai ginklų nebūtų patikėję.  
       
        Bet, deja, kaip matome
7 pav.:, NKVD generolas „nuslėpti“ ką nors „bandito“ karo meto veikloje, tikrai,  jokių motyvacijų turėti negalėjo.    Juolab,  matome, kad NKVD generolas - keistai net net 7-is mėnesius delsė, matyt, studijavo savo auką, kol atsiskaitė už J. Krikštaponio būrio sunaikinimą. Juk, sovietinių „išvaduotojų“ nuo nacių nukentėjusiojo ANTInacio SUNAIKINIMAS, tikrai, politiškai nepuošė naikinimo ataskaitos, - todėl ar ne galima paaiškinti net 7-ių mėnesių tempimą-ieškojimą, kad ką nors surasti; ką veikė jųjų auka karo metu  ir kaip ją „sunacinti“?
       (
P.S.: Ar ne analogiškai dabar V. Putinas „sunacina“ visą ukraJinų Tautą?) Ir jeigu  nužudyto J. Krikštaponio NKVD-istai nustatė visus karo tarnybos duomenis, tai, manau, kad A. Impulevičiaus bataliono „nematyti“ dokumentų negalėjo - paprasčiausiai, NKVD-istams, matyt, nebuvo tikslo narstyti po bataliono įsakymus to laikotarpio, kuriuo metu buvo kalinamas jųjų sunaikintasis? Todėl nereikia stebėtis, kad komunistams ir jų pakalikams vėliau pavyko Didvyrį „sunacinti“ per tardymo protokolus. Ar ne dėl to, Tautinio Atgimimo (tik ką mirusio M. Gorbačiovo Persitvarkymo-„Перестройка“) laikotarpyje į Maskvą išvežama daug KGB dokumentų, dėl kurių LTSR AT 1990-02-20 sesijoje Romualdas Ozolas triukšmą kėlė? Ar tie GESTAP-o dokumentai neiškeliavo į Maskvą?

        Šią informaciją teikiu per dabar vykstančio UkraJinoje nusikalstamo karo sąsają su tokiu pat nusikalstamu  beprasmiškų  žūčių 1944-07-12 - 28  mūšių prie Šventosios upės, kurio vykimo metu liepos 20 d. Juozas Krikštaponis surengė pirmąjį Partizanų sąskrydį.  Dėl jo ir verda aistros iki šių dienų, ar ne kaip informacinio karo palikimas?

    Todėl  dabar šios 22-iejų. temų STUDIJOS, pirmiau pristatau KONCEPCIJĄ sutrumpintai ir nuo praeitų metų tęsiu Jums antrą; jau pasikeitusią informaciją, dėl Ukmergėje paminklinio akmens Didvyriui  Juozui KriKštaponiui, kurio kita jo pavardė „Krištaponis“ yra vienas ir tas pats asmuo, nes jis kažkodėl buvo pakeitęs tėvų duotą pavardę, viena raide ją susitrumpinęs ir su ja  buvo tapęs kelis kartus Lietuvos čempionu disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse. Apie tai, kaip Virgilijus ir Mykolas Aleknos tęsia garsių disko meistrų, kaip Algimanto Baltušniko ir Juozo Krikštaponio tradicijas,  čia ... psl.  paskutinėje 22-troje  temoje. Šį lengvaatlečio-metiko faktą patvirtino jo bendražygis Mykolas Dirsė ir sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodiene, kuri atskirai savo Atsiminimuose teigė dar ir tai, jog brolis  kelis mėnesius Kauno kalėjime sėdėjo, o kai iš jo jį draugai ištraukė, tai jos brolis namuose VISĄ VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ.
             Net  pagal ISTORINĘ, PSICHOLOGINĘ IR LOGINĘ analizę Lietuvos Didvyris negalėjo „būti Baltarusijoje“, nes GESTAP-as  jį suėmė, tikriausiai, Holokausto vykdymo metu, kuriuo jis  galėjo būti pasipiktinęs Ukmergės žydų bendruomenės sunaikinimu ir dėl visuomenės streso-šoko žudynių garsais Pašilių miške bei dėl FRUSTRACIJOS būsenos - Ukmergės restorane savo veiksmų nesukontroliavo, - ir sukonfliktavo su vokiečių karininkais, gal, net su žydšaudžių vadovais? Kitaip paaiškinti to konflikto priežastį iš psichologijos sampratos beveik neįmanoma, kad karininkas su aukštuoju teisiniu išsilavinimu pradėtų fizinį veiksmą naudoti ir nenuspėtų teisinių pasekmių. Tam turėjo būti ypatinga psichologinė padėtis.

-6-

 
 

         Net, tik ką, š. m. kovo 03 d. Kauno Viešojoje bibliotekoje iš jauno istorijos mokslų daktaro Simono Jazavitos pristatytos knygos „KOVOK! Kazys Škirpa ir Lietuvos likimas Antrajame pasauliniame kare“, kuri yra jo nesenai gintos disertacijos tęsinys, yra daug naujų faktų apie Antrąjį pasaulinį karą, liečiantį ir net Juozą Krikštaponį per jo mamos sesers vyrą generolą Stasį Raštikį, apie kurį knygoje taip pat daug rašoma. Kad ir tai, jog „vokiečių kariai sušaudė sutiktus sukilėlius... Štai Alytuje buvo sušaudyti net 42 sukilimo dalyviais tapę buvę LŠS nariai. Galima manyti, kad apie tai Juozas Krikštaponis privalėjo šį nacių nusikaltimą žinoti, nes jis prieš tai tarnavo Varėnos poligone ir per Lietuvos Laikinosios vyriausybės (toliau LLV ) Krašto apsaugos ministrą bei artimą giminaitį Juozą Raštikį taip pat ar ne galėjo aptarinėti šį netikėtą nacių nusikaltimą? Gal ir tai ir buvo pagrindas formuotis J. Krikštaponio psichologinei frustracijai - neapykantai naujiems okupantams?
        Kad ir toliau tame 218 psl. 3-čioje tos knygos dalyje 
„K. Škirpos veiksmai Vokietijos okupacijos metu“, kuriame buvo paminėtas Birželio sukilėlių sušaudymas, tai 152 psl. paminėta, jog  „Paskutinėmis dienomis prieš Vokietijos ir SSRS karą S. Raštikis kartu su K. Škirpa ir ... dalyvavo specialiuose mokymuose Berlyne įkurtame Kaizerio Vilhelmo politiniame institute, kur buvo mokoma apie „Naująją Europą“, kurioje neliks jokių tautinių vaidų, nereikės kariuomenių. S. Raštikį liūdino, kad kritiškai kalbama apie mažas šalis, ypač apie Baltijos valstybes.“ Apie tokią Vokietijos nustatą J. Krikštaponis iš artimo giminaičio-generolo negalėjo sužinoti ir todėl po LLV išvaikymo neskubėti į savo bataliono „tarnybą“ Šančiuose ir daugiau būti namuose netoli Ukmergės, kaip tai atsispindi jo sesers Atsiminimuose?


9 pav.: Mokslininkas Simonas Jazavita pristato savo knygą. Galima pasididinti.

 

        Be to, tos knygos  19 psl. Simonas Jazavita pabrėžia, jog „Verta išskirti generolo Raštikio atsiminimus. K. Škirpos pavaldinys, vėliau tapęs viršininku, o 1941 m. birželį, ruošiantis antisovietinei kovai, net savotišku konkurentu, atsiminimuose daug dėmesio skyrėtoms pačioms temoms, kaip ir K. Škirpa.“.

 
 

        Toliau 35 psl. rašoma, kaip S. Raštikis tapo vienas populiariausių figūrų Lietuvos visuomenėje, nes kaip Kariuomenės vadas su generaliniu štabo viršininku J. Černiumi 1937 m. rašo raštą Krašto apsaugos ministrui Stasiui Černiui apie galimą Lenkijos siekį Lietuvą įtraukti į artimą sąjungą dėl galimo Vokietijos puolimo prieš Lenkiją.
       
P.S.: o kaip tik tuo metu - t. y. 1936 m. Krištaponis tampa dvigubu Lietuvos čempionu  metimo ir rutulio stūmimo abejose rungtyse aplenkdamas žymiausią Lenkijos ir Lietuvos lengvaatletį didikų nuo Žalgirio mūšio palikuonį Vladislovą Komarą (jo sūnus tapo 1972 m. Miuncheno olimpiados čempionu; taip pat rutulio stūmime, o su šio J. Krištaponio varžovo sesute interviu aš pravedžiau čia žemiau ... psl.). Dar ir 1937 m. Krištaponis tapdamas vėl disko metimo Lietuvos čempionu, aplenkė žymiausią Lietuvoje garsiausią sportininką - geriausią Lietuvos disko metiką, savo Rygiškių gimnazijoje sporto vadovą ir Sporto rūmų bei jo asmeninį Fizinio lavinimo teorijos dėstytoją Stasį Šačkų. Be to, J. Krištaponis Lietuvos vicečempionu buvo ir 1935 m. rutulio stūmime, apstumdamas taip pat savo bendramokslį ir savo Fizinio lavinimo teorijos dėstytoją - Lietuvos Atgimimo legendą - Skriaudžių ansamblio įkūrėjo sūnų Leoną Puskunigį, kuris vėliau išgyveno Študhofo Dievų miške mirties stovyklos, o po to GULAG-o kankinimus ir pagal asmeninę metiko-lengvaatlečio sukauptą praktiką bei teoriją - 1957 metais parengė pirmąją lietuvaitę mūsų planetos rekordininkę ieties metime!


10 pav. Kaip ir knygos autoriaus palinkėjimas KOVOTI. Galima pasididinti.

 
 

        Tai Birutę Zalagaitytę-Kaledienę, su kuria ir su šiuo jos trenerio sūnumi Eigintu aš taip pat interviu žemiau čia ... psl.  pateikiu.

 
 
 

        Jei pagal šios Simono Jazavitos knygos 61-63 psl. generolas S. Raštikis 1937 m. buvo Lietuvos visuomenės elite, tai jojo artimas giminaitis J. Krištaponis irgi buvo Lietuvos jaunimo elite. Todėl, kaip Fizinio lavinimo teoriją perimančiajam ir ją į Kariuomenės fizinio lavinimo praktiką įnešančiajam - tokią veiklos kryptį galėjo sveikinti ir labai palankiai reaguoti net patsai Kariuomenės vadas generolas S. Raštikis. Jam turėjo būti malonu, kad jo žmonos sūnėnas kaip kariuomenės Fizinio lavinimo instruktorius  Lietuvos kariams yra pavyzdys savo fiziniu išsivystymu. Todėl jiedu galėjo artimiau bendrauti. Juolab, J. Krištaponis buvo ir šuolyje su kartimi 1936 m. Lietuvos čempionato III-čios vietos prizininku ir todėl Juozas galėjo  bendrauti su minėtu žymiu Europoje šuolininku V. Komaru, kurio ir tėvą kaip netoli gimtųjų vietos Raguvėlės dvarininką galėjo pažinoti, kai tame dvare lankėsi  Juozo dėdė A. Smetona. O, kaip tik 1939-05-08 S. Raštikį Varšuvoje pasitiko aukščiausi Lenkijos pareigūnai, o laikraštis „Ostatnie Wiadamosci“ vadino S. Raštikį „artimu širdžiai draugu“. (Taip rašė 1939-05-09 Lietuvos aidas.) Prieš tai „Berlyne A. Hitlerio 50-mečio šventėje apsilankęs ir ten didelio dėmesio sulaukęs S. Raštikis, atsidūręs fotoaparatų taikiklyje, simboliškai atkūrė pusiausvyrą tarp Lenkijos ir Vokietijos.“.(S. J. 62 psl.)

-7-

 

        Bet nuo sovietų, praradus nepriklausomybę, ir kai dėl Nepriklausomybės atkūrimo pastangų Berlyne suimamas Kazys Škirpa, tai vietoje jo į Lietuvą parskraidintas Stasys Raštikis. Ir jis susiduria su situaciją, nuo kurios pradėjau Simono Jazavitos 218-219 psl. paminėto Birželio sukilėlių Alytuje sušaudymo, kur yra „grožybės“ toliau tokios:

     „... rugpjūčio 5 d LLV buvo išvaikyta ir atimta viltis, kad Lietuva turės bent kokį savarankiškumą...1941 m. rugpjūtis tampa tuo atskaitos tašku, kai pradėti žudyti ne tik žydai vyrai, bet ir moterys bei vaikai ...dalis LLV narių siekė pagal galimybės padėti žydams, vien jau bandydami sugražinti valstybingumo galimybę. Rimčiausiai šioje situacijoje atrodo LLV krašto apsaugos ministras S. Raštikis. Kaip tik pas jį, kaip didžiausią autoritetą vokiečiams turintį asmenį apsilankė Lietuvos žydų delegacija - Lietuvos kariuomenės rabinas Smuelis Aba Sniegas ir Lietuvos žydų karių sąjungos narys Jokūbas Goldbergas. ... Jie prašė S. Raštikio užtarimo. Ministras susirūpinęs nuėjo pas komendantą R. von Poholį, tačiau ir šis negalėjo nieko padėti, pasiūlė kreiptis į užnugario kariuomenės vadą K. von Roquesą. S. Raštikio pastangos išsamiau aprašytos jo atsiminimuose, tačiau jos buvo nesėkmingos - ... vokiečių politika pasuko priešingu keliu, negu buvo tikėtasi ir iš vokiečių pusės žadėta

       Tokioje situacijoje tik visiškai nenusimanantis Lietuvos vokiškosios okupacijos istorijoje gali patikėti, kad labai artimas generolui S. Raštikiui J.Krikštaponis galėjo „išvykti į Baltarusiją“ ir ten „vadovauti žydų žudymams“, kai jis pats artimai bendravo laike Lietuvos lengvosios atletikos čempionatų mažiausiai su 20-čia žydų tautybės Lietuvos čempionais bei nuolatiniais prizininkais. Todėl J. Krikštaponis, kaip pridera Lietuvos karininkui, ir neištvėrė dėl Ukmergėje vykdyto Holokausto vaizdų ir restora

ne sukonfliktavo ar tik ne su Holokausto vykdytojais?

 
 

           Kad J. Krikštaponis po to konflikto buvo GESTAP-o suimtu ir kelis mėnesius kalinamu Kauno kalėjime, tai įrodo NKVD, o po to dalinai ir KGB dokumentai, nenurodydami tik jo suėmimo laiko.
          Todėl, kas jau taip nori kaltinti Lietuvos Didvyrį, lai iš Maskvos archyvų, ar iš kitur ... parveža GESTAP-o dokumentus su nurodytu suėmimo-kalinimo laikotarpiu, kuriuos, matyt, NKVD bei KGB  ir matė, ir todėl J. Krikštaponio nė nerodė Baltarusijoje. Joje buvimą pradėjo skleisti tik Kremliaus politikos sklaidos jėgos, kurios aiškiai laukė, kol numirs paskutiniai Didvyrio biografijos liudininkai; minėti: Partizanų ryšininkas-tautodailininkas Mykolas Dirsė (1924.02.02 - 2008.09.-) ir minėta Veronika Krikštaponytė-Juodienė, kuri numirė 2011 m. vasario mėnesį, o po mėnesio-dviejų 2011-04-09 tapo paskelbta tai, nuo ko Didvyrio artimieji būtų šoką gavę, jei būtų  gyvi. Kas ir kaip tos, galimai melagingos žinios skleidėjai gali būti artimi Kremliaus politikai  - detaliau čia pateikta ... puslapyje.

 
 

        O, kad tardymo protokoluose gali būt nesąmonės, tai ir buvo pats paprasčiausias ir elementarus procesas kovoje prieš komunizmą taisyklė: MELAGINGAI LIUDYTI - VERČIANT NEBŪTAS „ k a l t e s “ MIRUSIESIEMS - ŽUVUSIESIEMS, KAD IŠVENGTI NAUJŲ NETEKČIŲ. Taip darydami „melagiai“, tikrai negalvojo, kad gali pakenkti mirusiojo-žuvusiojo atminimo paminklui, kai reikėjo nuo teisinio persekiojimo gelbėti, kad, ir Nikodemą Reikalą; dar tada JAV begyvenusį ir gal dar gyvą buvusį? Ar ne todėl „liudininkas“ M. Kačiulis iš karto pokaryje tą „amerikietį“, rodęs žudynėms vadovavusį, o 1982 m., kai į Vilnių apklausai atvyko JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovas Šeras Juodžio byloje, ar ne N. Reikalo gelbėjimo tikslu M. Kačiulis keičia parodymą ir jau vietoje N. Reikalo žudynėse rodo J. Krikštaponį? Ar ne naudingas ir KGB-istams - komunistams buvo tas M. KAČIULIO REVERSAS, kad neliesti gyvo N. Reikalo, greičiau bylai užbaigti ir politiškai apjuodinti „fašistinės Lietuvos“ Gynybos ministro S. Raštikio giminaitį bei Prezidento A. Smetonos sūnėną J. Krikštaponį? Ir net 1962 m. Vilniaus teisme mirties nuosprendžiu nuteistieji ar ne savo gyvybių gelbėjimui žudynėse rodė žuvusįjį J. Krikštaponį? Gal jam net iš keršto, kad J. Krikštaponis iš kalėjimo ištrauktas, negrįžo į batalioną?  Ar etiška tokius „parodymus“ buvo rodyti 2021-12-03 Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje?  Kodėl nesilaikoma įstatymo nesivadovauti okupacinių organų duomenimis?

-8-

 

 Dar iškilo įtarimas, ar Holokausto aukos nebuvo pervedamos į galimai išgalvotus; J. Krikštaponiui inkriminuotus „masinius karo belaisvių naikinimus“, kurie vyko liepos mėnesį, kai dar A. Impulevičiaus batalionas Lietuvoje dar nebuvo suformuotas, o vėliau masiniai naikinimai buvo atliekami visai kitur - Minsko rytuose, nei tardymų protokoluose nurodoma jo vakaruose? Čia, manau, reikia iš naujo tirti, nes neaišku, kas ten privelta, akivaizdžiai maišant vietoves - nemokant istoriniuose šaltiniuose atskirti Minsko miesto centro nuo vietovės už Minsko, nemokant atskirti Civilius belaisvius nuo Karo belaisvių. Todėl daugiau Ukmergės konferencijos klausytojų klaidinimus pateikiu šioje studijoje. Joje savo komentavimuose rašau čia visur Didvyrio TIKRĄ pavardę  pagal jo tėvų santuokos registraciją ir jo gimimo liudijime esančią, kuriuos abu istorikai nematė; ir todėl rašė nesąmonę Pažymoje, skirtoje 2021-12-03 Ukmergės konferencijai, kai galima buvo tai paprasčiau aiškinti.
 

Todėl išsiunčiau kiek kitokią studiją ir Teisingumo ministerijai daugiau teisiniais aspektais surinktą informaciją. O šią studiją skiriu daugiau  per Vidurio Lietuvos 1944 m. liepos mėnesio istoriją, analogišką dabar vykstantiems mūšiams UkraJinoje. Taigi, ši čia  studiją:
apie Šventosios mūšį dėl Ukmergės-Jonavos-Kėdainių 1944 m. LIEPOS „išlaisvinimo“ ir nuo jo Pasipriešinimo pradžios, Juozui Krikštaponiui surengus 1944-07-20 Partizanų sąskrydį; kurio tikslas buvo gelbėti mūsų vyrus nuo sovietinio mobilizacinio genocido, koks vyko Lietuvos centre  prie Šventosios upės.

 

        Todėl aktualu dabartinį NUSIKALSTAMĄ karą UkraJinoje palyginti su prieš 79 metus tokį pat sovietinį-nusikalstamą savo karių  naikinimą   Šventosios upės mūšyje, vykusįame 1944 metais nuo liepos 12.:
 iki liepos 25 d., įžengus į Ukmergę,
 iki liepos 29 d., įžengus į Jonavą, ir
iki rugpjūčio 02 d., įžengus į Kėdainius.
 

  Visam šiam artėjančiam 80-mečio įvykiui teikiu Ukmergės-Jonavos-Kėdainių  1944 m. LIEPOS II-osios sovietinės okupacijos problemos  studiją su garbingiausios Lietuvoje šeimos ir giminės atstovo Juozo Krikštaponio APŠMEIŽIMO dokumentiniu įrodymu  ... psl., ... pav., ir ... nuorodų apimtyje, kurios turinys toks:

 

 

TURINYS

2. tema:

    Pirmiau; NUSIKALSTAMO karo veiksmų būdus matykime prie Šventosios upės .. ..  

3. tema:

     Gediminas Ilgūnas buvo KGB-istų sulaikytas prie Šventosios mūšio vietos ir to mūšio liudininko .... 2 psl.

4. tema:

    AČIŪ monografijai „Vepriai“, atskleidusiai mūšių prie Šventosios baisumus! 5 psl.

5. tema:

 ....   IŠ NAUJO REIKIA TIRTI  Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ  . .............. 8 psl.

6. tema:

...Kodėl  Ukmergės konferencijos pranešime prieštarauta jai skirtoje Pažymos duomenims? 10 psl.

7. tema:

    NKVD ir KGB dokumentai atmeta J. Krikšaponio „buvimą Baltarusijoje“ 12 psl.

8. tema:

     A. Impulevičiaus įsakymas Nr. 42 dėl išvykos neįrodo, jog „išvyko“, nes buvo tokių, kurie neišvyko ir jiems tas 42 išvykimo įsakymas buvo atšauktas 10 psl.

9. tema:

    Kodėl istorikai „nematė“ neteisingus-melagingus Jono Klimavičiaus raportus ir  neteisėtą J. Krikštaponio  „tarpininkavimą?   ............... ............ 16 psl.

10. tema:

   10 klausimų J. Krikštaponio NETEISĖTAM „tarpininkavimui“:  20 psl.

11. tema:

   Kodėl istorikai „nematė“ tame įsakyme Nr. 42 sudubliuotą  kitą „Joną Klimavičių“, kurio kito tokio Lietuvoje nebuvo? 22 psl.

12. tema:

    Kodėl istorikas E. Rukšėnas „nematė“, kad Jonas Klimavičius,   vaidinęs raportuose „ligą“ ir „liuosavimąsi“, bet taip ir nepasiliuosavo, o tarnavo toliau vos ne metus? ... .................... 24 psl.

13. tema:

   O laipsnį pakelti negalėjo už tai, kad kalėjime atsidūrė kitos valstybės? ........ 24 psl.

14. tema:

           Juozo Krikštaponio Humanistinis požiūris į savo pavaldinius ir jo psichinio sukrėtimo analizė .... ........... .................................................................................................... 29 psl.

15. tema:

    Kur J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymas ir  kodėl istorikas apgaudinėjama su „ įrodinėjimo šaltiniais“? .......... ......................................  ............... 30 psl.

16. tema:

    IŠVADA  archyvų dokumentų apžvalgai 31 psl.

17. tema:

     Didvyrio sesuo apie brolio kažkokį  „buvimą Baltarusijoje“  ne tik neminėjo,  bet ir visą laiką namuose buvimą  prie vokiečių akcentavo .... ........................................... ................. 32 psl.

18. tema:

    Negi sovietai Holokaustą slėpė ir tam „karo belaisvių masinį naikinimą“  išgalvojo?  36 psl.

19. tema:

     Net garsioje NKVD-istų knygoje apie jokį „karo belaisvių naikinimą“ net neužsimenama. (taškas  ......    39 psl.

20 tema:

    Tai, kur Minsko mieste „Krikštaponio žudymo“ aukų palaikai ilsisi? 40 psl.

21. tema:

      Užmiršti  veikalai TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS suformavo metodą ŽUDYTI SAVUS,  kad tuo žudymu kaltinti kitus – priešus ir oponentus:
                            a)  Kam buvo naudinga nužudyti A. Dugino dukrą?  ................................   42 psl.
                            b)
                            c)
                            d).
42 psl.

22. tema:

     Gera naujiena – J. Krikštaponis buvo žymus lengvaatletis – kelis kartus Lietuvos čempionu disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse, o taip pat jo ir kitų rezistentų įtaka l. a. metimų rungčių aukšto meistriškumo tradicijoms  psl.

22. tema:

   psl.

23. tema:

   psl.

24. tema:

   psl.
 

-9-

 
 

        Šios STUDIJOS TIKSLAS:

1.          Patikrinti ir patikslinti istorinius faktus.

2.          3-ims centrinėms Lietuvos savivaldybėms apginti nepelnytai žiniasklaidoje, ypač, LRT šmeižiamą Ukmergės savivaldybę.

3.          Ukmergės savivaldybės gynimui paskatinti įtraukti savivaldybių tarybą

4.          Siekti, kad savivaldybėse atsirastų minėtų Instituto ir Centro veiklos kokybės kontrolė.

5.          Šios STUDIJOS  UŽDAVINYS – tolesnis J. Krikštaponio veiklos  ir centrinės Lietuvos antrosios sovietinės okupacijos aplinkybių tyrimams, paskatinant šia problema užsiimti kvalifikuotiems specialistams.

 

ŠIAI GINČYTINAI PROBLEMAI IŠSPRĘST SIŪLOMAS ARITMETINIS METODAS APLINKYBĖMS VERTINTI PAGAL PATIRTĮ:

        Jeigu greitu laiku nebus sąlygų atkopijuoti Maskvos archyvuose saugomus GESTAP-o dokumentus, bylojančius J. Krikštaponio suėmimą ir kalinimą „kuriuos greičiausiai matė NKVD bei KGB ir jais vadovavosi, nustatydami 1941 m. spalio mėnesiui mūsų Didvyrio ne 2/12 batalione tarnystę, o GESTAP-o suėmimą ir kalinimą vokiečių okupacijos metais, o taip pat visų bataliono 2-os kuopos narių apskaitoje, J. Krikštaponio nerodydami Baltarusijoje, todėl SIŪLAU:

1.      Žymiai kokybiškiau ištirti čia pateiktus pastebėjimus ir jų visas čia pateiktas ir dar ateityje atrastas ar pataisytas istorines aplinkybes, kurias EKSPERIMENTUI įvertinti balais-taškais, nustatant jų ribas pagal reikšmingumą.

2.      Sudaryti komisiją, kuri vertintų visus rodiklius konkursine tvarka.

3.      Komisijos narių rezultatus susumuoti, vertinti įvairiai pagal matematinius statistikos žinomus metodus.

4.      Tokio konkurso principus galima pasiskolinti iš kai kurių konkursinių sporto šakų, kaip gimnastika, dailusis čiuožimas ir kitos ...

5.      Ypatingąja patirtimi siūlyčiau pasinaudoti buvusiąja Keliautojų sporto šakos (Turizmo čempionatų -  pirmenybių) apskaitos patirtimi. Joje būdavo vertinamos keliavimo sąlygos, maršrutų sudėtingumai, logiškumai, ... ir. Ypatingą reikšmę turėjo kraštotyrinės-pažintinės veiklos įvertinimas.

6.      Manyčiau, kad galima būtų pakalbinti Lietuvos Šviesuolį – Keliautojų Sąjungos prezidentą Algimantą Jucevičių, kurį čia šioje studijoje paminėjau.

7.      Iš Keliautojų sąjungos sukauptų sportinių kelionių atskaitų bei protokolų, gal, galima būtų susidaryti šios sukauptos patirties vaizdą, tą viską ženkliai ištobulinus.

 

          P.S.: visame tekste šalies pavadinimą „UkraJina“   rašau su didžiąja raide „J“, tam, kad iškelti teisingos šalies rašysenos problemą; pagal ukraJinų kalbą jau mūsų 51-uoju Kalbos komisijos nutarimu: vietoje Kijevas, leista vartoti  naujai Kyjivas. Todėl laikas keisti ne tik sostinės, bet ir visos šalies pavadinime teisingesnę rašyseną, atsisakant šią šalį niekinti pagal didžiarusiškąsias šovinistines paniekinimų manieras. Todėl jau laikas ne niekinti šią šalį,  kaip, neva, esančios pakraštyje-paribyje (на окраине), o turėtų būti šalis siejama ne su Rusijos imperijos „pakraščiu-nuošale“, o su Kraštu-ŠALIMI  - Valstybe, t.y. ukr.:Краина (KraJina) ir t.t.  Be, to, yra dar ir nuomonė, kad, gal, reiktų rašyti ne tik raidę J, bet ir raidę Y, rašant, UkraJYna, nes ukraJinai taria šį skiemenį labai ilgai.
  
Net ir UkraJinos lenkai taip pat tardavo ilgai - taip man mano močiutė sakydavo, kuri buvo gimusi Kremenčiuge ir jame mano tėvą ten pagimdžiusi, dar mažą parvežė į Lietuvą ir senelis jį - 4-metį nuvedė į Vileišio aikštę žiūrėti-klausytis Pirmąją Dainų šventę. Nuo jos jis taip sužavėjo dainavimu, kad chorus nuo ankstyvos vaikystės pradėjo lankyt. Po to VDU, o po to KPI Akademiniame chore, kuris vėliau "Jaunyste" pasivadino, o dar vėliau iš choro veteranų jis organizavo "Antrosios Jaunystės" veteranų chorą, kuris vėliau tapo ir KTU choru. Todėl jis kaip Lietuvos Automobilių sporto įkūrėjas ir Eismo saugumo psichologijos dėstomojo dalyko sukūrėjas, savo Zaporožiečiu išvažinėjo Gimtąją UkraJYną, nes ją prisiminė nuo vaikystės, kai nuo šlaito į Dnieprą žiūrėdavo ir dainuodavo susirinkę vaikai su tėvais.
     
Todėl ta pačia proga, tą patį teigiu ir dėl pačios ukraJYnų tautos pavadinimo, nes nereikia tyčiotis iš ukraJinų, kaip, neva, juos vadinant kažkokiais „ukrainiečiais“, kaip kokiais PASIENIEČIAIS. Juk mus, lietuvius nevadina „lietuviečiais“,  arba  mūsų kaimynus „latviječiais“, „estiečiais“, „gudiečiais“, „baltarusiečiais“, „lenkiečiais“, o toli esančius ne rusiškai pravardžiuoti „kiniečiais“, o reiktų vadinti kinais, taip, kaip ir japonais  ar korėjais.   

2 PS.: šios studijos pagrindinės mintys išryškintos šifru ir spalvomis, o su Jonava susiję paminėjimai pažymėti rudu fonu.

 

 
 

2-tra tema: Pirmiau; neteisėto karo veiksmų būdus matykime prie Šventosios
 


11 pav.: Trostyanets-o "pergalės" (40-tosios armijos) aikštėje ant postamento paminklas tankui yra 50°28'53.04" Š 34°58'00.41" E. Galima šią nuotrauką pasididinti.
Šios nuotraukos prasmė yra ta, kad perdėta„ ПОБЕДОБЕСИЕ“ su iškreiptu  Kremliaus melo „istorija“, privedė prie eilinės„didžia“RUSIŠJOSIOS ŠOVINISTINĖS-fašistinės-nacistinės, ir ČeKis-tinės Z ir O raidžių beprotystės.

Todėl ši tema buvo pradėta nuo Vakarų civilizacijos Laisvės pasaulio pripažintos  :
gegužės 8-tos
iki Vidurio Lietuvos II-osios okupacijos karinių nusikaltimų mūšių metu

Nusikalstamam karui UkraJinoje demaskavimo tikslu, siūlau atverti 1944 m. liepos mėnesio antrosios sovietinės invazijos į Jonavos-Ukmergės, o po to į Kėdainių apylinkes įsiveržimo būdą, nesiskaitant su savų kareivių gyvybėmis. Tai aktualu dabar, kai UkraJinos okupuotose  teritorijose irgi vyko prievartinė mobilizacija kovai prieš savo Tėvynę, - tai įvardinti reikia irgi genocidu, kaip nusikalstamus kovos veiksmus, kurio dėka sovietų armija iki Berlyno atėjo su vokiečių/sovietų karių nuostolių santykiu 1/10. Tai čia

„tokia ПОБЕДА“?

 Tokių veiksmų braižas vyko ir prie Šventosios upės prieš 79 metus, kur Ukmergė-Jonavos savivaldybių (Veprių-Upninkų seniūnijų) žemėse gali gulėti net per prievartą mobilizuotų į sovietinę kariuomenę mūsų tautiečių palaikai, kuriems „neliko vietos“ nei Jonavos ir nei Ukmergės sovietinių karių kapinėse. O jose gali gulėti net Raudonojo teroro aukos, kurios yra užmaskuotos "pergalės įsiūčio" (победoбесии) ekstazės. Tos ekstazės pasekmę parodau kairėje vaizdeliu Trostinece, dėl ko tokie sovietiniai-"rusiški" (maskoliniai) militaristiniai paminklai visur naikinami, kaip po Gegužės 8-tosios ir po Pralaimėjimo dienos;, prasidėjusios nuo gegužės 10-tosios,  išsakytos Marko Solonino, jam pabrėžus, jog po tos dienos prasidėjo pralaimėjimai visuose sovietų okupuotose Rytų Europos ir, ypatingai, Baltijos-UkraJinos šalyse bei Kinijoje, Korėjoje, ...

 

     Todėl tęsiu problemą dėl KAIMYNINĖS Ukmergės SAVIVALDYBĖS gynimo; paminklų politikos klausimu, prašant skubiai sustabdyti nuo  sovietinių okupantų žuvusiajam ir nuo vokiškųjų okupantų nukentėjusiajam Didvyriui Juozui Krikštaponiui paminklinio akmens nukėlimo klausimo svarstymą, nes jam inkriminuotuose, tiksliau, gal

 falsifikuotose „karo nusikaltimuose“ dalyvauti negalėjo, nes buvo GESTAP-o suimtu  ir Kauno kalėjime kalintas, o mūsų mokslininkų kažkodėl tas faktas buvo ignoruotas. Juolab, mūsų  Didvyris, galėjo būt suimtu pačių Holokausto Ukmergėje vykdytojų. Taigi, tolimesniam  moraliniam K. Krikštaponio „kaltinimui“ būtina Maskvos archyvuose atrasti GESTAP-o dokumentus, nurodančius J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo laikotarpį. Kol jie neatrasti, būtina jo suėmimo-kalinimo laiką tik hipotetiškai spėlioti pagal istorinę-psichologinę logiką. Todėl apie jo biografijoje visus kitus - NAUJAI ATRASTUS FAKTUS ir labai aiškių NKVD-KGB falsifikacijų simptomus teikiu po mūšių prie Šventosios apžvalgos. Joje panašu, kad  Niurnbergo procese vokiečių apkaltinimo tikslu dėl Lenkijos kariuomenės belaisvių sušaudymo Katynėje, J. Krikštaponio "byloje" atsiranda galimai išgalvoti "karo belaisvių naikinimo faktai", juos, tikriausiai, sąmoningai supainiojus su civilių kalinių naikinimu (Holokaustu) Minsko centre (dabar Marytės Melninkaitės gatvės srityje) ir supainiojus su karo belaisvių stovyklos Štalag-352 vietove, buvusia už Minsko miesto.  Jį iš vokiečių sovietai išvadavo liepos 3 d., o prie Šventosios sovietų armija atsidūrė jau liepos 12 d. 

    Taigi, buvusios KGB falsifikacijos gali turėti tąsas ir dabartinės Rusijos FSB bei Baltarusijos (po kurią dviračiu dvi tyrinėjimo ekspedicijas rengiau) per pastarosios šalies KGB vykdomus kažkokius Kibernetinių atakų poveikius net Jonavos žiniasklaidos F. b. socialinio tinklo paskyrose. Juk Rusijos Jonavai poveikis užkoduotas nuo Jonavos įkūrėjų Kosakovskių tarnavimo Rusijai, už ką vienas Vilniuje - kitas Varšuvoje buvo pakarti. Todėl apie to poveikių simptomų tąsą rodau šios studijos pabaigoje.

   Bet, pirmiausiai, ATKREIPIU DĖMESĮ Į SOVIETINIŲ KARIŲ KAPUOSE galimas beprasmiškų žūčių AUKAS, kurias ir toliau Rusija tęsia nusikalstamą prievartinį karių varymą į kautynes, prieš savo tautiečius. Todėl ir siūlau skubiai atkreipti dėmesį į Jonavos sovietinių karių kapų nedideliame plotelyje-šlaitelyje  palaidotus net 1524 karius. Manau, kad jų daugiausiai žuvo, kur tai, ties Upninkais, forsuojant Šventosios upę. Pagal vieno liudininko pasakojimą, kiek pamenu - žuvusius-plaukiančius ir sugaudė, matyt, prie geležinkelio tilto? O prie Upninkų - Veprių  ir dabar, pagal duomenis, gali gulėti, tikriausiai, daug dar nepalaiduotų - reik tai patikslinti. Nežinomieji žuvusieji tik gyventojų pakasti žūties vietose, arba visai sudūliję per karščius ar negali būti tik į kariuomenę per prievartą paimti, kad ir gudai ar lietuviai dar buvę be atpažinimo-identifikavimo ženklų? Gal ir nelaidojo lietuvius politiniais motyvais?

 

-3 -

 
 


 

3-čia tema: Gediminas Ilgūnas buvo KGB-istų  sulaikytas   prie Šventosios mūšio  vietos ir to mūšio liudininko ...
 

 

    Mat,  Jonavos garbės piliečio: disidento-tyrinėtojo Gedimino Ilgūno  po 1965-1966 m. m. įkurto Turistų klubo ir tuoj pat LKP Jonavos RK bei KGB uždrausto, kai man 1969 m. pabaigoje teko jį atkūrinėti; - tada sportiniu-kraštotyriniu tikslu teko man kalbėtis su Domininkavos vienkiemio trobelėje gyvenusiu tų beprasmiškų žūčių liudininku (to vienkiemio žemėje vėliau buvo pastatyta Statybos tresto poilsiavietė su garsiu „X-as“ praminimu), kurio jautrus su ašaromis pasakojimas apie masišką-beprasmišką karių žūtį mane labai stebino. Mat, tada buvau tik grįžęs iš 3-jų metų karinės tarnybos, kurioje buvau mokytu net Vietnamo karo taktikos, dėl ko šio liudininko pasakojimas mane net šokiravo.

   Todėl iš smalsumo bandžiau aiškintis su žymiu karo veteranu - Jonavos rajono partijos komiteto II-uoju sekretoriumi Filipu Žabinu, kuris man ir atskleidė «ЗАГРЯД отряд»-ų liūdną paslaptį, šaudant savus karius.  Vėliau (po 5-ių metų) tasai rajono partijos sekretorius buvo keistai pažemintas pareigose, nukeliant jį į Elevatoriaus (grūdų bazės) direktoriaus pareigas. O po mano pokalbiu su tuo II-uoju „партсек“-u ir įvyko žemiau aprašytas įvykis: 

13-pav.: Buvusio Domininkavos vienkiemio vieta atžymėta raudonu kvadratu. Būtent, su šio prieškariniu "smetoniško" žemėlapio kopijomis teko slaptai naudotis per treniruotes bėgimo azimutu  įgūdžiams tobulinti. . Galima pasididinti
 

    Gal, neatsitiktinai tada, kai to KGB uždraustojo Jonavos klubo atkūrimo proceso didelis padėjėjas – Jonavos valdžios įtikinėtojas; dabar žinomas kaip Šviesuolio vardu nominuotas Algimantas Jucevičius 1970 m. vasarą: šalia minėto Domininkavos vienkiemio; prie Matelių rėvos ir priešais Jurkonių kaimą rengė Kauno miesto turistų sąskrydį, pakviesdamas į susitikimą žymiausią tuo metu Lietuvoje keliautoją ir tyrinėjimų ekspedicijų organizatorių Gediminą Ilgūną, tada pastarasis ir tapo KGB sulaikytu šalia to Domininkavos vienkiemio, ir jam tada buvo praneštas oficialus draudimas dalyvauti visuose viešuose renginiuose. Jis apie tai Sąjūdžio laikais Taurostos laikraštyje rašė.
        Panašu, kad tas KGB-istų G. Ilgūno sulaikymas ir galėjo būt susietas su Šventosios upės šturmu, nes dabar, dėliojant 1969-1970 m. m. to Klubo atkūrimo detales; su mano Kraštotyros kėlimo klausimais, keltais Jonavos Balse 1969 m. pabaigoje. 

      Todėl tas KGB įsikišimas prie Šventosios tada mums buvo nesuprantamas, nes G. Ilgūno garsi kelionė-ekspedicija Lietuvos tremtinio ir žymaus pasaulyje geografo - Sibiro tyrinėtojo Jono Čerskio keliais buvo tuo metu Mokslų akademijos aprobuotu ir „Tarybų Lietuvos“ kino žurnaluose per televiziją demonstruotu.

        Keista, bet tuos mano straipsnius; skirtus jaunimui-komjaunimui ir apie Kraštotyra mintis dabar galima pamatyti tik Mažvydo bibliotekoje, nes iš Jonavos bibliotekų buvo visi išimti laikraščio J. B. numeriai. Apie tai žemiau.

 
 

        P.S.: Š. m. gegužės 7-8 d. d. Upninkuose vyko  minėtos Mokslų akademijos ir minėto Lietuvos Šviesuoliu nunominuoto Algimanto Jucevičiaus organizuojamas pėsčiųjų 49-tas maratonas. Jam pateikiau istorinį fotoreportažą su šios problemos analizę per aplinkos pažinimo filosofiją Upninkų seniūnijos perspektyvoje.

    Taigi, KGB uždraustojo Jonavos Turistų klubo vienas iš atkūrimo pagalbininku ir buvo  Algimantas Jucevičiaus, kuris jaunystėje su Keliautojų sportu buvo ir Orientavimosi sporto  pradininku - jo organizatoriumi, dirbo sportinio Turizmo srityje, visai Lietuvai iniciavo masinių slidžių "Snaigės" žygius, kurie pagal gyventojų ir dalyvių skaičių masiškiausi buvo Jonavoje, kurioje tie žygiai iki šių dienų išliko. Kai Nepriklausomybę atkūrėme, tada Algimantas iniciavo Keliautojų sąjungą ir jos prezidentu buvo išrinktas Gediminas Ilgūnas, o po jo mirties sąjungos vadovu liko A. Jucevičius. O nuo 1967 m. jojo vadovaujamas Kauno Turistų klubas, kuris  čia dešinėje 14 pav. matomoje vietoje 1970 m. buvo surengęs aukščiau paminėtą turistų sąskrydį, į kurį G. Ilgūnui KGB buvo uždrausta ateiti, ezopiškai  Kauno tiesos laikraščio keliautojams skirtame skyrelyje populiarino šūkį:

K E L I A U K ,  P A Ž I N K ,  N E N U R I M K ! 

      Šitas šūkis seniems komunistams atrodė "pavojingu". Mat, turizmu labiausiai domėjosi ir tremtinių dalią patyrusieji.

 

 

 
 
 

14 pav. :  Orientavimosi sportas Gamtoje išsivystė kaip geriausia Keliautojų sportui savybių pasitikrinimo priemonė, kuriam KGB draudė dalyvauti pasaulio  čempionatuose. O ši gražiausia Santakos girios vieta nuo 1970 m. tapo turistinių sąskrydžių ir OS varžybų mėgiamiausia vieta, kurią galima pasidid

 

i

 
 

-4-

 

      Tarp pačių  aktyviausių Jonavos turistų-orientacininkų buvo ir iš Sibiro grįžusiųjų, kaip Algimantas Gaižauskas, Adomas Bizokas, Olga Kairytė-Charitonova, Julius Pakštas, o   mūsų Klube švietėju buvo rezistencijos dalyvis Edmundas Simonavičius-Simanaitis, kuris būdavo kviečiamas ir kaip gidas į Azoto Jaunųjų specialistų organizuojamas išvykas.


15. pav.: Apačioje Jonavos Balso redaktoriaus M. Vikerto 1965 m. nuotrauka miesto centre profesinės mokyklos statybos, su kurios direktoriumi 1969 m. sutariau Turistų klubo atkūrimo (įkūrimo) konferenciją. Galima pasididinti.

Šių Šviesios Atminties paminėtųjų turistų-tremtinių dėka sportinė-turistinė veikla  buvo ypatingai turininga ir prasminga, puoselėjanti Viltį sulaukti Laisvę.     

      Tiesa, apie tą paminėtą G. Ilgūnui dalyvauti renginiuose draudimą 1969 m. pabaigoje aš žinojau - mane Jonavos rajono partijos Propagandos ir agitacijos skyriaus instruktorė buvo įspėjusi, bet tą NETEISĖTĄ draudimą buvau aš pažeidęs, kai G. Ilgūną pakviečiau į to Turistų klubo „įkūrimo“ konferenciją, kad jis parodytų savo sukurtus ir Lietuvos Mokslų akademijos aprobuotus minėtus kino filmus. Tie kino filmai buvo parodyti miesto profesinėje mokykloje priešais Jonavos Balso redakciją, kurioje ir buvo profesionali kino filmų demonstravimo aparatūra. (Dabar tame pastate, kur buvo Švietimo centras, o dabar tik ką naujai sukurta Švietimo pagalbos tarnyba, tikėkime, paspartins pokyčius, būtinus Demokratinės valstybės ateities kūrime.)

    Tada aš iš karto po dienos-kitos tapau pašalintu iš rajono Komjaunimo instruktoriaus pareigų (apie tai G. Ilgūnas rašė pratarmėje knygos apie Sąjūdį Jonavoje), todėl neįvykdžiau žemiau parodytų numatytų rajono Jaunųjų specialistų tarybos įkūrimo užmojų. Dar įdomiau, kad čia pat iš visų Jonavos bibliotekų-skaityklų buvo išimti visi Jonavos Balso laikraščio numeriai, kuriuose aš aprašinėjau apie naujovišką jaunimo pažintinę-turistinę ir sveikos gyvensenos - sportinę veiklą. 

     Todėl dabar Jonavos Viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriuje 1969 metų  „Jonavos Balsas“ įrištoje knygoje yra paskutinis tik 1969-09-08 laikraščio numeris, kuriame ir buvo mano straipsnis, skatinantis įkurti rajono Jaunųjų specialistų tarybą. Šią idėją kėlė inžinierius Romas Gudunavičius, kuris vėliau tapo mokslų daktaru, kūręs kalbų vertimo programą elektroninėmis mašinomis, kuriomis dabar GOOGLE-vertėju visi naudojamės. Jo žmona iki šių dienų dirba Švietimo srityje, o sūnus buvo geriausiu rajono slidininku. Apie Romualdą rašoma Enciklopedijoje, Vikipedijoje, lietuviai pasauliui, Unijapedijoje ir labai plačiai apie profesorių Antaną Romualdą  kaip  pedagogą mokslinio darbo patirties perdavime aprašė Dunojaus profesorius Johann Günther ir kiti mokslininkai.  Taigi, dėl Jaunųjų specialistų mano straipsnio pabaigos pavyzdį žiūrėkite žemiau: 

 

 

 

 

 
 
 

16 pav.: 1969-09-18 straipsnis Jonavos Balse apie Jaunųjų specialistų veiklą Galima pasididinti.

 

    
 

 Čia 16 pav.: matote mano straipsnyje rajono JST steigimo pasiūlymą, kuris, pasirodo, tapo pavojingu komunizmo idėjoms, nes komjaunimo organizacijoms pagal TSKP planus turėjo tada didelis %-tas  būti vadovaujančių bemokslių komunistų, kurių tarp išsilavinusių jaunųjų specialistų KP narių nebuvo, nes tik bemokslius galima buvo komunizmo idėjomis sužavėti. O tai ir buvo paslėpta komunizmo žlugimo viena iš priežasčių. Tuo įsitikinau 3,5 mėnesio laikotarpyje, "padirbėjęs" Pilkuose rūmuose (dabar ten Viešoji biblioteka), kuriuose tik Turistų klubo atkūrimu teko rūpintis, o dėl numatytos JST net jokios kalbos man neleido sakyti, kaip komunizmui nenumatyto-svetimo darinio, privedusio prie "Prahos pavasario" proceso, pradėjusio griauti nusikalstamą komunizmą.

 

 

-5-

 
 

 

 

    Šios Blogio imperijos žlugimo priežastis buvo užkoduota komunistų nesirūpinimu visuomene, kuri net negerbė savo karių žūties vietos – joje net jokio atminties ženklo nepaliko, kad prie Upninkų buvo svarbus mūšis, pareikalavęs daug aukų. Tada ir paaiškėjo, jog didelis aukų skaičius buvo slepiamas. Ne mažas palaiduotų aukų skaičius yra ir Ukmergės sovietų karių kapinėse Pašilėje, - joje ilsisi per 1600 karių iš 262-oje šaulių divizijos, kurie Ukmergę iš vokiečių perėmė 1944 metų liepos 25-ąją. Apie tai  Ukmergės žiniose  2011 m. gegužės 9 d. rašė Vilma NEMUNAITIENĖ. Ta tematika 2022/04/24 rašė ir Loreta EŽERSKYTĖ.

     Žymiai mažiau sovietinių karių palaiduota Šėtos kapinėse – jose  Kultūros vertybių registras mini 236  (96 žinomos pavardės), o  2013 m. žuvusiųjų sąrašas papildytu 342 pavardėmis su keista - metais vėlesne 1945 m. žuvimo data. Ar tai nebus pasipildę nuo mūšų su mūsų Partizanais kritusieji - Lietuvos priešai? Todėl jokio jų garbinimo negali būti - tik žmogiškai  vardan artimųjų skausmo galima laikyti mūsų žemėje, ar gal, net pasiūlyti perlaiduoti į jų gimtines, jei yra palikuonių? Tokie perlaidojimai Baltarusijoje į Rusiją propaguojami. Jei dabar Karo ukraJinoje nebūtų, gal ir mums galima būtų šios Humanistinės iniciatyvos imtis? Tik gaila, kad Kėdainių soviet. karių skaičius nei internete ir nei  registre nenurodytas.

4-ta tema: AČIŪ monografijai „Vepriai“, atskleidusiai mūšių prie Šventosios baisumus!

   Reikia pagirti Ukmergės savivaldybę, kuri išleido monografiją apie Veprių miestelį, kurioje yra nemažai ir man buvusio pažįstamo kraštotyrininko-skulptoriaus bei mokytojo, jau a. a. Jono Žentelio bei kitų pastebėjimai apie karo - sovietinės armijos puolimo keistus veiksmus, atspindinčius Raudonojo teroro metodus, kur teigiama, jog:

"Mūšių metu daug kareivių žuvo. Rankraščio autoriaus teigimu Upninkų apylinkėse jų palaiduota apie 400. ... nuo karšto oro ir saulės labai greitai sudūlėjo ... po mėnesio liko tik baltutėliai kaulai ir drabužių likučiai. ...". Vanduo ... ties Upninkėliais nuo kraujo buvo raudonas."


18 pav.: liudijimas apie Upninkus-Upninkėlius. Galima pasididinti-prasiplėsti.


19.   pav. Šią monografiją galima pasididinti.

      Dar 285 psl. rašoma: "Frontą išgyvenę žmonės Antanas Morkūnas, Leonas Novikas ir kiti pasakojo, ... kad Pauplių lauke žuvusiųjų sovietinių karių galėjo būti daugiau kaip šimtas. Juos rado ir užkasdavo kareiviai ir vietiniai žmonės. 1944 m. liepos mėnuo buvo karštas. Naktinių mūšių metu žuvę kareivių kūnai greitai iro." Šių mūšių data fiksuojama žemiau 20. pav.

   Kadangi Jonavos ir Ukmergės istorijai yra labai svarbus tų mūšių paminėjimas, galintis liudyti, kad laukuose gali būt palaiduoti ir lietuviai, tik per prievartą paimti į sovietinę kariuomenę (žemiau tai bus J. Krikštaponio sesers patvirtinimas), todėl šios labai svarbios žinią žemiau pateikiu ryškesnę monografijos 163 psl. to paminėjimo 21  pavnuotrauką:

 

-6-

 

 

       Todėl būtina atkreipti dėmesį, jog Jonavos ir Ukmergės sovietinių karių kapinėse, nors ir labai daug palaidota karių, bet net Veprių monografijoje paminėti Upninkų, Pauplių ir už Gelvonų palaidojimai liudija nenormaliai didelę sovietinių karių žūtį, o taip pat  nenormaliai ŽIAURŲ ir, net, galimai NUSIKALSTAMĄ su  ELGESĮ SU SAVO KARIAIS, kurį būtina priminti UkraJinoje tokį pat nusikalstamą karo vedimo praktiką. 

 

21  pav.

 
 

       Kai vietiniai gyventojai užkasinėjo žuvusius, jų „pasiklausti“, kokių tautybių - negalėjo. Mirusieji visad tyli.

       Ar ši tyla nebylojo, kad ir lietuvių  ar mums artimų kaimyninių tautybių galėjo būti tarp nežinomųjų žuvusiųjų? Ar tie nežinomieji bet kur pakąsti neįrodo, Raudonojo nusikaltimo slėpimą
      Pagal analogišką mano aukščiau aprašytą 1969-1970 m. m. Domininkavos vienkiemio gyventojo man klaikaus pasakojimo liudijimą, irgi panašiai,  taip pat šioje monografijoje minimas nuo vokiečių kulkosvaidžio kulkų verdantis Šventosios upės vanduo, o į tą vandenį žuvimui buvo varomi sovietų kariai, nuo kurių kraujo ir tapo net raudonas upės vanduo.
    Panašios kautynės vyko ir dabartinės Ukmergės žemėje, aprašant taip:

   „Iš vokiečių ... lauko nebuvo galimybės surinkti žuvusiųjų, suteikti pagalbos sužeistiesiems, jie kančiose ir kaitroje mirė nesulaukę pagalbos. Užkasami buvo daugiausia tose vietose, kur krito. Daugiausia abipus Gelvonų-Veprių vieškelio, kurio grioviais šliaužė iki pakildami atakon. O ataka reiškė žūtį.
      Apie 1961 metais buvo platinamas Praniukų-Veprių vieškelis. Buvo atkasta daug kareivių kaulų, batų su kojų kaulais juose. Mat, laidojama buvo vos prakasant negilę duobę.
“ (Vepriai, J. Žentelio str. 285 psl. padidinta))

 

      Taigi, kaip matome, tas netikėtas 1961 m. sovietinių karių palaikų aptikimo faktas įrodo, jog nebuvo iškilmingo žuvusiųjų karių laidojimo ceremonijų - nebuvo net padoraus atsisveikinimo su žuvusiais.  Toks su kariais nesiskaitymo faktas gali byloti, jog šie žuvusieji galėjo būt tik ką paimti į kariuomenę - neturėję savo kovos draugų. Tai ar pagal  tikimybę „nebus“ panašu,  jog gali būti lietuvių ar gudų tautybių žuvusieji? Taigi, pagal galimybes, ar negalima iki liepos mėnesio kuo skubiausiai patikrinti Ukmergės ir Jonavos 1961 m. rajoninę spaudą ir įsitikinti, ar nebuvo minimas Praniukų-Veprių vieškelio platinimo faktas bei jo radiniai, o taip pat, ar vyko karių perlaidojimai ir kur buvo perlaiduota? Jei nebus spaudoje aptiktas tas paminėjimas, tai ar nebus galima traktuoti, kad ir Atšilimo laikotarpiu galėjo būt slepiamas su kariais nesiskaitymo faktas?  

-7-

 

  Kai dėl Vilniaus kovos vyko liepos 10-14 d. d., mano pažįstamas kraštotyrininkas a. a. Jonas Žentelis, pas kurį man ne kartą teko būti Veprių istorijos klausimais, šios monografijos straipsnyje „1944 metų liepos mūšiai Veprių apylinkėse“, pamini, kad sovietų kariuomenė per Žuvintės upelį prie Šventosios priartėjo liepos 12 d., t. y., net 4-iom  dienom anksčiau, nei prasidėjo mūšiai ties Upninkais. Taip, kad jeigu Minskas buvo išvaduotas liepos 3 d., tai liepos 12 d. sovietų pasirodymas prie Šventosios parodo gana greitą fronto slinkimą, kuris kaip tik užstrigo prie šio slėnio, kaip labai patogaus gynybos atžvilgiu, kurį, mano supratimu, ar ne galima buvo išnaudoti šią gamtinę LIETUVIŠKĄJĄ MONARHEIMO LINIJĄ  pasipriešinimui ir prieš pirmąją 1940 m. per sovietinę okupaciją, jeigu , jei šalia Jonavos į Gaižiūnų poligoną nebūtų įsileistas „Trojos arklys“ - „ribotas“ sovietinis kontingentas?  (Čia retorinis klausimas.) 

       Kaip tik, sprunkantys vokiečiai; priešais Žuvintės upelį rytiniame Kazlaučiznos kaimo pakraštyje iki Ramoniškių griovos, nuo kurios piečiau „iš patogių pozicijų šaudė į bandančius priartėti prie upės sovietų karius.“ Toje vietoje man asmeniškai tekdavo prisidėti prie turistinių sąskrydžių: trijų rajonų moksleivių ir Chemikų respublikinio orientavimosi, baidarių slalomo bei jųjų rali varžybų organizavimo; (net iki Pasaulio lietuvių žaidynių ralio), kur vokiečių lėktuvas subombardavo sovietų tiltą ir kur upe plaukė daug žuvusiųjų kareivių. Jų „kūnai, srovės užnešti ant seklumos ir užkliuvę už akmenų, netrumpai plūduriavo vandeny.“ (Vepriai, J. Žentelio str. 283 psl..) Bet, toje skaudžių žūčių vietoje mes sovietmetyje, organizuodami varžybas, net nenumanėme, kad tos žiauriausios kautynės galėjo būti ir žymiai aukščiau, nei 1969-1970 m. m. man pasakojo gyventojas iš Domininkavos vienkiemio (vėliau ten „X-so“ atsiradusio vietoje.) Kodėl nežinojome, man dabar pačiam įdomu, kodėl iki galo nepavyko išsiaiškinti? Nors komunistinio ateizmo laike nebūdavo statomi kryželiai žuvusiesiems pagerbti, bet kodėl nebuvo ir su penkiakampe žvaigždute paminkliukų? 

         Iš atsiminimų aišku, kad žuvo karių daugiau, nei palaiduota Jonavos-Ukmergės kapinėse, nors ir jose perdėm didelis palaiduotųjų skaičius. Net Baltijos kelio išvakarėse mūsų darytoje ekspedicijoje po Kareliją, kurią aprašinėjau Jonavos Balse "Baltųjų naktų tamsos" serialu, tada mus šokiravo miškuose atrandami sovietų-suomių Žiemos karo dalyvių raudonarmiečių karių griaučiai su ginklu rankose. O šioje Veprių monografijoje užfiksuoti nesiskaitymai su žuvusiais ir jųjų net mėnesį nelaidojant, ar sulaidojimas be jokios pagarbos; bet kur, - „sulaidoti, ten, kur krito", net neatžymint tų palaidojimų vietų, - ar tai ne rodo RAUDONOJO TERORO simptomą? Ar tokia PRIEVARTINĘ MOBILIZACIJĄ, gal, net neparuošus karių kovos veiksmams ir kovos draugams neduodant, net atsisveikinti - tai ar ne panašu į naujokų sąmoningą žudymą, kad jų nereikėtų ruošti-mokyti? Ar tie Veprių-Upininkų apylinkėse išmėtyti kauleliai nėra mūsų lietuvių ar gudų - mūsų tautiečių? Kai monografijos čia aukščiau pateikti žodžiai: ATAKA REIŠKĖ ŽŪTĮ - tai, negi, "nėra" atviro genocido formos įrodymas? Ar ne kokio „СМЕРШ"-o dalinių dėka kariai buvo varomi į tą žūtį? Koks skirtumas, kai viešai sušaudomas, nenorintis kariauti, ar jis nužudomas beprasmėje atakoje? Kada istoriškai-teisiškai bus įvertintas bendras vokiečių/sovietų žuvusių karių 1/10 santykis?

        Ar ne šių masinių netekčių slėpimo tikslu dabar vėl Rusija kartoja beprasmį karą su šūkiu „можем повторить!“?  

   Ar dabar UkraJinos užpuolimas nėra to Raudonojo teroro pasekmė?

 Juk jis buvo demaskuotas Vokietijos socialdemokratų vadovo Karlo Kautskio veikale TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, pasmerkus  Didįjį Spalio perversmą. Ar tai nėra to pasmerkimo užmarštis, per tokiu pat pavadinimu žydo Leibo Bronšteino (Levo Trockio) brošiūrėlėje, įteisinto Raudonojo teroro ir Stalino išdievintos antikautskiškosios pozicijos pasekmė?

Antikautskiškosios nuostatos dėka ir bolševikinio-stalininio kerštu socialdemokratijai dėka rinkimuose į Vokietijos Reichą Stalinas per Kominterną uždraudžia komunistams su „soc.dem.“-ais sudaryti koaliciją ir ar ne sąmoningai šitaip Stalinas sudarė prielaidą A. Hitleriui iškovoti absoliučią balsų daugumą?  

     Negi A. Hitleris Stalinui „nebuvo" naudingu pasaulio užkariavime, įteisintame sovietiniame herbe per mūsų planetos gaublio įkišimą bei per šūkio "visų šalių proletarai, vienykitės!" įrašymą?

22-23 pav. K. Markso ir F.Engelso bendražygio, taip pravardžiuojamojo
 "Marksizmo Romos  popiežiumi"Vokietijos socialdemokratų vadovo  Karlo Kautskio ir ANTIKautskiškosios pozicijos to paties pavadinimo  brošiūrėlė Leibo Bronšteino, persivadinusio į


„Levą Trockį“, kurio šią brošiūrą išdievino J. Stalinas,  nes jis su ja įteisino Raudonąjį terorą. Galima pasididinti.
 

   
 

-8-

 
 
 

    O Lenkijos karo belaisvių masinis sušaudymas, palei Vokietiją visų šalių okupacija (jų tarpe ir Lietuvos) ir iš jų birželio viduryje pradėti trėmimai, bei kariuomenės koncentravimas palei Vokietijos sieną - negi tai ir dabar tai "neįrodo" rengimosi pastarąją užpulti? Ar ne todėl V. Putinas tik ką susirūpino II-ojo pasaulinio karo tikros istorijos aiškėjimu?  O industrializacijos tikslu sąmoningai sukeltas masinis badas visoje Sovietų Sąjungoje ir, ypač, Badmaris UkraJinoje, Kryme, kad už maistą iš žmonių atimti tauraus metalo dirbinius, jungtuvių žiedus, už kuriuos buvo perkami įrengimai industrijai - tai "nėra" komunistinio-leninio nusikaltimo simptomo, davusio pradžią stalinizmo terorui? Šalia Jonavos į Gaižiūnų poligoną "riboto kontingento" įvedimas ir tuo metu prie Karo muziejaus mitinge Antano Smetonos  Stalino imperija pavadinta "drauginga valstybe" - kaip tai dabar istoriškai turėtų būti vertintina? Kaip galima "drauginga valstybe" vadinti tą, kuri numarino savų piliečių daugiau, nei jų žuvo II-ojo pasaulinio karo metu, kartu su Holokaustu? Ar pastarasis "nėra" komunistinio nusikaltimo pasekmė? Kaip gali būti "drauginga valstybė", sąmoningai numarinusi tiek savų piliečių? Ką VSD tuo metu veikė, jei Prezidento neinformavo apie sąmoningai sukeltus Badmarius? Ar apie tai Lietuvos spauda ką nors rašė? Ar šio karo UkraJinoje priežastis nebus dėl viso to įteigto Raudonojo TERORO pasekmė?

    Apibendrindamas SIŪLAU papildomai ištirti PAKARTOTINĄ SOVIETINĖS ARMIJOS LIEPOS MĖNESIO ĮSIVERŽIMĄ  - visą tai NUODUGNIAU ARCHYVUOSE IŠTIRTI MŪŠIŲ POBŪDĮ IR NETEKTIS; su tikslu atskleidžiant tolimesnio nusikalstamo karo vedimo metodus UkraJinoje, o taip pat mūsų Partizanų žūtis – Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio Ukmergėje žūties aplinkybes, kurios buvo paniekintos  šiam Didvyriui skirtoje Ukmergės konferencijoje iš VU dėstytojui-docentui Neriaus Šepečio pusės, Didvyrį išvadinus „nusikaltėliu-kolaborantu“ tik todėl, kad jis sugebėjo įtikinti hitlerininkus, kad kaimą su žmonėmis deginti nereikia – įrodė žmonių nekaltumą. Todėl:

 

5-ta tema: IŠ NAUJO REIKIA TIRTI
 Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ

  

    Tai reikalauja toje konferencijoje kai kurių istorikų pademonstruotas viešas nenoras tirti naujai aiškėjančias aplinkybes, jog J. Krikštaponis bendravo su pasitraukti pasiruošusiais vokiečiais ne „kolaboravimo“ tikslu, kaip Ukmergės konferencijoje docentas N. Šepetys isteriją sukėlė, o ginklų gavimo tikslu, kuriuos su lėktuvėliu parsiskraidino iš Vokietijos, ką  apie tai minėjo jo sesuo ir tautodailininkas M. Dirsė. Kai Didvyrio sesuo buvo dar gyva, kraštotyrininkas Romas Kaunietis 1990 m. liepą Šiluose į magnetofoną įrašė jos žodžius tokius:

 

 

23 pav.: Sesers Atsiminimų ištrauka, į magnetofoninę juostą įrašyta 1990 m. liepos mėnesį Šiluose (netoli Užulėnio Panevėžio rajono pakraštyje)  žymaus Panevėžio kraštotyrininko Romo Kauniečio. Kalba netaisyta - neredaguota; rašyta nuo magnetofono ar diktafono.


24 pav.:
Restauruotas Juozo Krikštaponio portretas - restauravimo autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis. Galima pasididinti ir iš labai RAIŠKAUS PORTRETO pastudijuoti net akių struktūrą.

 

       Kaip matome, SESUO AKCENTUOJA SLAPSTYMĄSI net vokiečių okupacijos metais, nes, matyt, ir prieš artėjančius sovietus pasipriešinimo organizavimas, tikriausiai, buvo slaptas - besitraukiančių vokiečių, gal, neaprobuotas?

    Matyt, su jais nesutiko pasipriešinimo koncepcija - vokiečiai norėjo gyventojus-vyrus mobilizuoti Vokietijos gynybai, o lietuviai savo Gimtinės? Kad nusikalstamai buvo gaudomi vyrai į frontą - tai patvirtino ir šio Didvyrio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės paminėtu Partizanų ryšininko fronte tokiu pat žuvimu, kaip daugelis žuvo šalia Veprių-Upininkų-Upininkėlių. Žuvo, nes buvo tik ryšininkas, o ne miške besislapstąs kovotoju ir nuo žūties fronte už svetimą valstybę-okupantę išsisukti nesislapstant nebuvo įmanoma. Todėl dabar okupuotos pietų UkraJinos gyventojų likimas laukia toks pats, kai stepių landšafte miškų nėra, o miškeliai visi okupantų užimti - jie ten apsikasę nuo Kijevo puolimo.

    Todėl dabar savivaldos lygiu galime UkraJinai padėti per nusikalstamo II-o pasaulinio karo vyksmų išryškintas detales, kurias būtina skelbti pasauliui apie ukraJinų gaudymą į karą prieš savo Tautą. Ar tai ne baisiausias nusikaltimas, prilygstantis tos tautos genocidui?

     Sesers paminėtas „Žalias velnias“ buvo  gerai žinomas sovietmetyje Upininkų-Musininkų ir Kernavės apylinkėse (dabar seniūnijose) - apie jį mums-sportininkams Gamtoje (orientacininkams) ir keliautojams, keliavusiems Kernavės-Jonavos maršrutuose, apie "Žalią velnią" vietiniai gyventojai minėdavo ir net pasakodavo. Todėl tada komunistinei propagandai nuslėpti rezistencijos nepavyko, nors, ir kaip buvo stengtasi.

-9-

 

25 pav.: dailininkas ir J. Krikštaponio kovų bendražygis Mykolas Dirsė (1927-2008)

    O dabar - UkraJinoje karo metu ypatingai aktuali yra Juozo Krikštaponio tikroji, o ne komunistų - NKVD-istų - KGB-istų falsifikuotoji biografija. Todėl, manyčiau, būtina remtis, pirmiausiai, duomenimis,  fiksuotais kraštotyrininkų ir kovų bendražygių, kokiu buvo J. Krikštaponio gimtajame Užulinyje gyvenęs tautodailininkas Mykolas Dirsė. Juo labiau, jis buvo jaunystėje J. Krikštaponio vadovaujamo Vyčio apygardos Partizanų ryšininku, o po to politiniu kaliniu, o grįžęs, tapo žinomu dailininku. Jo darbai nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 31 d. buvo eksponuoti net Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC) muziejuje.

        Taigi, kaip matome, LGGRTC gerai žinomo Mykolo Dirsės pasakojime buvimo "apie Baltarusijoje" taip pat  net nėra jokios užuominos  kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės XXI-o amžiaus tinklalapyje kuris buvo paskelbtos 2009 m. lapkričio 25 d.. Jame pasakojimo detalės skiriasi nuo sesers pasakojimo labai nežymiai:


26 pav.: Po dailininko-ryšininko Mykolo Dirsės mirties parodos atidaryme. Iš dešinės: Romas Petras Šaulys, disidente sesė Nijolė Sadūnaitė, Mykolo Dirsės dukra Audronė Dirsytė-Vinogradovienė. Galima pasididinti.  

 27 pav.: iš XXI-mo amžiaus publikacijos ištrauka, kurią VISĄ galima paskaityti ČIA.

            Atkreiptinas dėmesys, jog J. Krikštaponis 1944 m. liepos 20 d. rengia PIRMĄJĮ Partizanų SĄSKRYDĮ dar, kai prie Šventosios upės vyksta žiaurus mūšis ir kai į Ukmergę sovietai įžengs tik po 5-ių dienų!

 Be to,  matome, vėl ANTRĄ KARTĄ MINIMAS J. Krikštaponio SLAPSTYMASIS SAVO NAMUOSE VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKAIS. Ar tai ne akivaizdu, kad vykusiame 1942-05-27. gyventojų surašyme jis save galėjo ir nerodyti - galėjo, paprasčiausiai, pasislėpti nuo surašinėtojų? Todėl jojo neegzistavimas Užulėnio kaimo gyventojų surašymo statistikoje ar gali būti "įrodymu, kad tuo metu buvo Baltarusijoje" kai pagal sesers ir M. Dirsės nurodyta slapstymosi pradžia labiau panaši nuo 1942 m. pradžios? Ar slapstymosi motyvu  ne galėjo būti nenoru grįžti į A. Impulevičiaus vadovaujamą batalioną, kuris užsiiminėjo karinių nusikaltimų vykdymu (apie juos Ukmergės konferencijoje užsiminė Vytautas Čeponis, kuriam už tai buvo uždrausta kalbėti), ir apie tuos nusikaltimus J. Krikštaponiui galėjo informuoti sesers atsiminimuose paminėtas jo artimas giminaitis generolas Stasys Raštikis, kuris su jo draugais, pagal, seserį, ir padėjo jį ištraukti iš kalėjimo. Kaip generolas tai atliko, galima spėlioti pagal LCVA esančius dokumentus, kuriuos žemiau parodysiu. Bet, pirmiau, kitoje (11 psl. 6-toje temoje) priminsiu mokslininkų ignoruotus NKVD ir KGB neginčijamus dokumentus, parodančius, kad J. Krikštaponis galėjo nebūti Baltarusijoje, bet ir net Ukmergės 2021-12-03 konferencijoje duomenų ignoravimą:      

-10-

 

 

6-ta tema: Kodėl  Ukmergės konferencijos pranešime prieštarauta jai skirtoje Pažymos duomenims?

    Kartoju: skirtingai nuo 2014-12-27 LGGRTC prielaidų „pažymoje“, šiai 2021-12-03 Ukmergės mokslinei konferencijai skirtą Pažymą rašau iš didžiosios raidės, nes josios autorius LII(Lii) mokslininkas Mindaugas Pocius   tos Pažymos  pabaigoje:  11 psl. pabrėžė PRIEŠTARINGĄ INFORMACIJĄ, jog J. Krikštaponio  „... sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė atsiminimuose teigė, kad brolis Juozas „visą nacių okupacijos“ laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių ir ... kelis mėnesius kalėjo Kauno kalėjime (Aukštaitijos partizanų....., p. 217 – 225). Archyviniai duomenys rodo, kad jis iš tiesų buvo suimtas gestapo ir tris mėnesius kalintas Kauno kalėjime (LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro gen. mjr. P. Kapralovo 1945 08 29 pažyma SSRS NKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenkai ..., LYA, f. K-21, ap. 1, b. 49, l. 199). Sesuo buvo įsitikinusi, kad jį išgelbėjo įtakingų asmenų laidavimas, iš jų ir generolo Stasio Raštikio, su kuriuo buvo susijęs šeimos ryšiais.“.  Taigi, tai praeitų metų pabaigos Ukmergės konferencijoje buvo pateikta iki tolei nuo 2014-12-27 LGGRTC „pažymoje“, slėpti J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo faktai, kurie ir gali liudyti ar kelti klausimus, jog Didvyris NE „Baltarusijoje žudynėms vadovavo“, o Kauno kalėjime tuo metu, gal, buvo kalinamas?  

        Be to,  M. Pocius savo Pažymos 5 psl. pirmą kartą pamini iki tolei minėtoje prielaidų „pažymoje“ nuslėptą Nikodemą Reikalą, kuris išvykoje į Baltarusiją, galimai, ir pavadavo gestapininkų suimtąjį ir Kauno kalėjime kalinamąjį J. Krikštaponį, kurį šį veiksmą įrodo KGB sudarytas 2/12 bataliono 2-os kuopos Sąrašas, čia pateiktas žemiau šios studijos  6-tos temos ... psl.   

  Dar svarbiau yra tai, jog M. Pocius toje Pažymoje pabrėžė pačią svarbiausią problemą - tai sovietinių „parodymų patikimumo“ faktą taip:


 

 

 28 pav.: ištrauka iš 2021-12-03 Ukmergės konferencijai paruoštos Pažymos 5 psl. viduryje. Galima pasididinti. 

     Kaip matome, iš karto po karo M. Kačiulis žudynių vadovą mini N. Reikalą, kai pagal atminties fiziologinę būseną ankstesnis liudijimas turėtų būti patikimesnis. Bet,  net, po 38-ių metų toks kardinalus „liudijimo“ pasikeitimas ar ne byloja kažką ne taip? 
      Juolab. M. Pocius ir minėtos Pažymos 10-11 psl. rašo. og
„
2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius, Stanislovas Gervinas, Martynas Kačiulis, 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas (P.S.: pabraukta mano), kuris vadovavo kuopai Slucko, Klecko, Minsko ir Borisovo žydų getų kalinių žudynėse. Išvardindami visus jiems žinomus 2-ojo bataliono karininkus, B. Simonavičius, S. Gervinas ir M. Kačiulis 1948 m. kažkodėl nenurodė J. Krikštaponio (Krištaponio) pavardės, tačiau liudijo, kad N. Reikalas dalyvavo tik šių keturių miestų žydų žudynėse.“

     Apie tai  rašė ir a. a. A. Ališauskas, kad iš karto po karo tardymuose-apklausose niekas J. Krikštaponio neminėjo. Taigi, kaip matome, tą patį ir M. Pocius šioje Pažymoje  pabrėžia parodymų kaitą ir rašo, kad reikia tirti.

 
 

 Todėl per konferencijos pagrindinį pranešimą  kardinaliai istoriko-mokslininko M. Pociaus pasikeitusi pozicija šokiravo ir net žiniasklaidos atstovus, kurie pabrėžė net taip

 

29 pav.: matote istoriko "teisėju" tapusio, reikalaujančio paminklinio akmens demontavimą atlikti ištrauką iš straipsnio, kurio autoriumi yra Vidmantas Misevičius, galima pasididinti, o taip pat ir plačiau galima pasiskaityti visą straipsnį apie šią Ukmergės konferenciją..


30 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje M. Pocius J. Krikštaponio
„kalinimą 1944 m. liepos mėnesiui“ net priskyrė. Galima pasididinti.

    Čia jau visai įdomu darosi, kai istorinius duomenis, patvirtintus istoriniais dokumentais; su nuoroda Pažymoje ir artimųjų Atsiminimus istorikas-mokslininkas vadina  "gandu". Gal tokį kategorišką teiginį taip suprato žurnalistas?  Todėl verta ir net reiktų, pirmiau, viską perskaityti, ką žiniasklaidos priemonė  POZICIJA apie Ukmergės konferenciją rašo, o po to,

 net būtina išklausyti konferencijos pranešimą ir, ypač,  to pranešimo paskutiniąją dalį apie „gandus“. Joje šiek tiek kitaip buvo pasakyta:

„Viešai  skleidžiami gandai, kad Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes 3 mėnesius buvo kalinamas GESTAP-o, - neturi pagrindo, nes jis kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo  iki 1944 m. liepos

    Čia tokį keistą 2 m. kalinimo tarpsnį šiam istorikui„iš Maskvos archyvų pranešė“? Tai tada, kodėl  tiksliai nenurodė tą 3-jų mėnesių kalinimo laikotarpį? Nutempus net iki „1944 m.  liepos mėnesio kalinimą“, kodėl ignoruojama ir logika ir istorinė situacija? Juk, 1944 m. liepos 10 d. J. Krikštaponis  surengė Partizanų sąskrydį ir lėktuvėliu iš Vokietijos organizavo ginklų parskraidinimą. Kaip vokiečiai būtų ginklus „patikėję tik-tik iš kalėjimo išleistam“ ir dar su komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiam? Ir, išvis, kokie „komunistai“ 1944 m. kalėjime galėjo būti? Juk valymai nuo komunistų vyko ar ne 1941 m. labiausiai? 
       Dar keisčiau. Iš kur istorikas ištraukė J. Krikštaponio kažkokią „demobilizaciją“? Ar kas matė demobilizacijos įsakymą? Pirmojoje 2014-12-27 LGGRTC „pažymoje“ buvo tik prielaidos dėl „demobilizacijos“, padarius „išvadą“, kad „buvo demobilizuotas“, nes nerasta jokių dokumentų-įsakymų apie demobilizaciją ar pervedimą į kitą karinę struktūrą, o šioje LII(Lii) Pažymoje buvo pateikta kažkokia falsifikaciją, apie kurią čia 32 psl.  14-toje temoje įrodau pastarosios Pažymos skaitytojų apgaudinėjimą kažkokį.
     Be to sesers pasakojime yra detalė pabrėžta, kad brolis buvo CIVILIŠKAI apsirengęs suėmimo metu. Ar būtų sesuo civilinę aprangą minėjusi, jei jis jau būtų „demobilizuotas“? Apie tai čia 34 psl. 16-toje temoje nagrinėjimas sesers pasakojimas.
Žemiau nuo 7-tos iki 11-tos temose LCVA archyvo dokumentais parodau, kokiais J. Krikštaponis galėjo būt ištrauktas iš kalėjimo jo karinės tarnybos metu.

    Savo kalboje M. Pocius minėdamas, kad pagal prokuratūrą negali pradėti iki teisminio tyrimo, ... ką kalbant mirusius asmenis, o pagal M. Pocių, „baudžiamoji teisė leidžia “ Todėl kyla klausimas: Kodėl apie J. Krikštaponio „buvimą Baltarusijoje“ pradėta kalbėti tik tada, kai visi jo artimieji numirė?

    Kiek žinau, kažkur Nepriklausomybės pradžioje J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė su savo dukra Artemida Juodyte-Vyčiene buvo iškviestos į Seimą apdovanojimui, bet Seimo salėje jųjų kažkas atsiprašė ir pranešė, kad apdovanojimo nebus ir nepaaiškino jokios priežasties. Tada dukra savo mamą tik lydėjo, nes ji buvo jau padoraus amžiaus, o jųjų iškvietimas į Seimą ir po to atsiprašymas tapo kažkokia patyčia iš nukentėjusios sovietmetyje politinės kalinės ir Didvyrio sesers. Kiek man žinoma, apie  brolio-dėdės „buvimo Baltarusijoje“ pasakų tada jos net negirdėjo - jos tada dar nebuvo skleidžiamos. Kitaip, sesuo būtų kėlusi triukšmą.

      Būtent, tylėjimą ir apie laukimą, kol sesuo numirs, tos konferencijos pagrindiniame pranešime M. Pocius ir patvirtino, ir M. Pociaus minėto straipsnio skyrelio pavadinimas J.KRIKŠTAPONIO (KRIŠTAPONIO) ISTORINIO ATMINIMO PROBLEMA, paminėjo šios problemos labai svarbų momentą 23 psl. pabaigoje lygiai tokiais žodžiais, kaip ir Ukmergės  konferencijoje, pasakydamas ir parašydamas taip:

  „Pirmasis publikacijoje istorinio J. Krikštaponio istorinio įvardinimo problemą 2011 metais paskelbė Evaldas Balčiūnas.“

        Svarbiausia, ši E. Balčiūno 2011-04-09 buvo paskelbta iš karto po mėnesio-dviejų, kai 2011 m. vasario mėn. numirė paskutinė J. Krikštaponio biografijos liudininkė - jo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė. Šio žymaus publicisto-antifašisto publikacija kaip tik ir pasirodė po mėnesio - 2-jų, kai 2011 metais vasario mėnesį numirė minėta Veronika Krikštaponytė-Vyčienė - paskutinė savo brolio biografijos liudininkė. Prieš tai 2008 metais  J. Krikštaponio gimtajame kaime numirė Partizanų ryšininkas ir tautodailininkas Mykolas Dirsė. Juk Prezidentas Valdas Adamkus suteikė pulkininko laipsnius 2002 m. spalio 31 d. dekretu Nr. 1965  ir po to dar sykį Valdas Adamkus, jau būdamas kitoje kadencijoje kitu dekretu Nr. 1 K-849 2007 m sausio 5 d. ištaiso suklystą J. Krištaponio pavardę į KriKštaponio.
       
Kodėl iš karto, po dekretų teikimo nebuvo keltas klausimas, o buvo laukta, kol numirs visi liudininkai?  Negi specialiai buvo laukta, kada numirs? Sutikim, juk  laiko aiškintis  buvo vos ne visas dešimtmetis ir publikacijos pasirodymas po mėnesių-dviejų, numirus J. Krikštaponio seseriai, jau nelabai korektiškas veiksmas.   Kodėl anksčiau nekeltas tas klausimas, kai dar iki 2008 m. buvo gyvas ir žymus tautodailininkas bei J. Krikštaponio būrio ryšininkas Mykolas Dirsė iš J. Krikštaponio tėviškės?
        Kitas labai svarbus momentas, kad Evaldas Balčiūnas žinomas kaip prieštaringai vertinamas
„istorikas“ su pravardėmis keistomis, nes yra bolševikinės pakraipos Anarchizmo Lietuvoje populiarintojas, matyt, prieš valdžią piketuose-eitynėse, nepasitenkinimo akcijose ar mitinguose dalyvaujantis - juos organizuojantis? Ne aišku, ar jis su garsiu Giedriumi Grabausku nebuvo organizavęs piketo Ukmergėje dėl J. Krikštaponio? Kažkur tada ir prieš NATO organizavo G. Grabauskas. Pastarasis  savo prorusiškais Partizanų niekinimais buvo žinomas  nuo 2019 m., o kai pasiprašė Rusijoje politinio prieglobsčio, tai jau Generalinės prokuratūros tapo paieškomu. O, dar įdomiau, jog E. Balčiūnas, lyg, ir dievina 1940 m. okupaciją - bei NKVD-izmą, rinkdamas savo Facebook profilyje be jokios kritikos? Tai ar gali toks politiškai į vieną kraštutinę kryptį nusitekęs būti „objektyviu“ istoriniuose „tyrinėjimuose“ tik iš konteksto faktus grupuodamas ir rašydamas apie Lietuvoje „vykusius pogromus“ žydų? (Jųjų tik Lietuvoje nebuvo, išskyrus, kai lenkai į Vilnių atėjo.) Tai ar ne šmeižia jis Lietuvą savo publikacijoje?  Juolab, kas paskatino E. Balčiūną šmeižti ir J. Krikštaponį? Nors jis dažnai archyvais naudojasi, bet, patikėkite, LCVA archyve jis nedirbo ir fondu R-1444 jis nesinaudojo. Įrodymui aš čia nepradėsiu teikti nuotraukų, kas jais naudojosi, nes tai būtų kitų istorijos tyrėjų duomenų saugos pažeidimu. Kam įdomu, Dokumentų panaudojimo lapus archyve gali pasikelti. Tai iš kur E. Balčiūnas priėjo „išvadų“? Apie jas M. Pocius savo minėto straipsnio 24 psl. pradžioje parašė taip: 
       
Tai buvo pasipiktinimo reakcija į minėtą dekretą, nes visi pulkininkų laipsnius gavę partizanų vadai, E. Balčiūno įsitikinimu, dalyvavo Holokauste ir kitų civilių žudynėse. ...“  
        Koks buvo tas „pasipiktinimas“ galima pamatyti su tos publikacijos data mano geltonai paryškinta:

          
31 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijos pranešime  paminėta
 pirmoji 2011 m. Evaldo Balčiūno publikacija,
 kurią galima
pasididinti.

    Kaip matosi, čia 31 pav. ir 32 pav. bolševikinės pakraipos ANARCHIJOS tinklalapyje (pagal istoriją po D. Spalio perversmo anarchistų judėjimas mažai kuo skyrėsi nuo bolševikų-žudikų) todėl šis unikalus anarchistinis-antifašistinis, grynai, politinio pobūdžio tinklalapis su šiuo pirmuoju „ J. Krikštaponiu Baltarusijoje“ paminėjimu ar negalėjo būti inspiruotas Didvyrio sesers išėjimu į Anapilį?

 
32 pav.: Pirmą kartą apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje “publikacija buvo paskelbta ne bet kokiame, o bolševikinės pakraipos „anarchija.lt“ tinklalapyje. Todėl terminas „bolševikai“ ar dar buvo 1941 m. naudojamas? Todėl ir klaustukas padėtas. Galima prasiplėsti-pasididinti
.

 

 

    Labai įdomios E. Balčiūno publikacijos ir jo dviejuose socialinio „Facebook“ tinklo paskyrose, kur viename   iš jų matome atvirą gėrėjimąsi 1940 m. Lietuvos sovietine okupacija, kitame profilyje jam patinka komunistų  veikla tarpukario Lietuvoje, o jis pats, kaip matosi  33 pav.: ir 34 pav. Lietuvoje  organizuoja  „revoliucinę“-anarchistinę veiklą Todėl, nieko nuostabaus, kad žymų miškininką-profesorių Povilą Matulionį pastebį tik kaip „1905 m. revoliucijos dalyviu“, nors, šio gamtos mokslininko  nuopelnai Lietuvai yra, tikrai, toli gražu ne revoliuciniai. .

 
33 pav.: E. Balčiūnas savo Facebook soc. tinklo portrete gėrisi kažkokio protesto ar piketo metu priešais policijos pareigūną. Galima pasididinti.  

 


34 pav.: E. Balčiūnas, matyt, anarchistų kažkokį renginį prisimena. Galima pasididinti.

     Be dalyvavimų karštuose Rytų Lietuvos pasienio krizinės situacijos vietinių gyventojų nepasitenkinimo akcijose dėl drastiškų valdžios veiksmų pabėgėlių užplūdimo metu (Evaldas Balčiūnas, tikrai, nėra Rytų Lietuvos gyventoju ir šio anarchisto dalyvavimas ar ne gali būti kurstitojiško pobūdžio?), bet jojo surinkta pirmosios sovietinės 1940 m. okupacijos laikraščių iškarpų kolekcija yra labai unikali istorijai. Manyčiau, tokias iškarpas reiktų tinklalapyje kaupti, kad galima būtų matyti visą iškarpų visumą, nes socialiniame tinkle medžiaga IŠTRAUKTA IŠ KONTEKSTO būna labai iškreipta ir tokius iš kontekstų ištraukimus mėgsta labai komunistinė ir dabar RAŠISTINĖ (rusiškojo fašizmo, arba istoriko Marko Solonino vadinama ČeKistinė) PROPAGANDA. Todėl 1940 metų sovietinės okupacijos "grožybėmis" labai lengvai manipuliuoja paleckininkai, kurie lengvai pritraukia iškreiptai istoriją matančius tokius, kaip V. Lakstučio "pasakų" gerbėjus. Todėl nuoširdžiai ponui Evaldui patarčiau iškarpas sisteminti, kad ir mano pavyzdžiu, kaip surinkau gorbačiovinės "perestroikos" ir Tautinio Atgimimo laikotarpio Jonavos Balso numerius į SĄMONĖS KAITOS skyrių.
       Nors šio bolševikinio anarchisto yra didelis  politinis angažuotumas, kuris kelia jo tyrinėjamų studijų moksliškumo lygio abejonę, bet  malonu, kad Evaldas Balčiūnas fiksuoja Holokausto problemas, kuris sovietmetyje buvo politizuotas ir slėptas - žudomi žydai buvo vadinami„tarybiniais piliečiais“. Todėl AČIŪ Evaldui, užfiksavusiam sovietinį paminklą; kaip Holokausto slėpimo įrodymą, iš kurio neatsakytų klausimų šios studijos gale dar vieną hipotezės apmetimus parodysiu. Taip pat, studijos gale Prieduose pateikiu E. Balčiūno kai kurių įdomesnių įškarpų nuorodas.
        Bet, gražinu mintį prie Mindaugo Pociaus pranešimo, kuriame jis pamini kažkokį „teisininką“ Donatą Glodenį, apie kurį pasakė, jog jis „pastebėjo, kad pats Centras gali kreiptis į Administracinį teismą dėl kario savanorio statuso panaikinimo, tačiau to nepadarė ir klausimas buvo užšaldytas.“ 
        Dar liūdniau, kad ir tame pačiame straipsnio 26-tame psl. M. Pocius, VĖL KLAIDINA; kaip ir Ukmergės konferencijos klausytojus, taip ir čia; žurnalo SKAITYTOJUS su, neva, „teisininku“ Donatu Glodeniu, kuris, savo Facebook soc. tinkle pristato savo išsilavinimą tokį:


81 pav. :
Donato Glodenio išsilavinimas

-37-

     Kaip matome, Vilniaus Universiteto Filosofijos katedroje 2-jų metų Religijos studijų Humanitarinių mokslo magistro specialybė nieko bendro neturinti su Jurisprudencijos nelengvu  ir visiškai kitokio pobūdžio mokslu, nes programa yra skirta religijotyros, religijų istorijos, religijos filosofijos, teologijos, biblistikos, religijos bei kultūros sąveikos srityse.
        Tą patį matome ir Evangeliškosios teologijos centre Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto padalinį, atliekantį evangelikų bažnyčių ir evangeliškosios kultūros istorinius tyrimus.
        Taigi, nesuprantama, kodėl  M. Pocius vadovaujasi visiškai ne teisės specialisto teiginiais, jį klaidingai pristatant kaip, neva, „teisininką“ ir rašant, SIŪLO SU TEISE NIEKO BENDRO NETURINTĮ PASIŪLYMĄ, atseit, „pačiai Centro vadovybei kreiptis į administracinį teismą prašant panaikinti neteisėtą savo įsakymą dėl kario savanorio statuso J. Krikštaponiui (Kriš- taponiui) suteikimo.“? Kaip galima nusikaltimų žmoniškumui atvejuose ignoruoti baudžiamąją teisę ir ją perduoti administracinei? Tokiais pačiais elementariausiais ir grubiausiais skirtingų teisių suplakimo-pakeitimo praktiką atlieką tik mūsų kaimyninių valstybių diktatoriniais rėžimai, kad lengviau būtų galima Demokratiją į kalėjimus sugrūsti. Tai, čia, ką, kaimynų diktatorinių rėžimų iš Rytų praktiką M. Pocius nori pasiūlyti?
   
   Toks kažkokio „teisininko“ siūlomas Baudžiamosios teisės ir josios Kriminologijoje specializavimosi  ignoravimas,  ir vietoje pastarosios; tik Administracinės teisės iškėlimas aukščiau  virš Baudžiamosios teisės - ar ta nebus panašus veiksmas, tai ką dabar kaimynystėje praktikuoja diktatorius A. Lukašenka?

Todėl tuo pačiu kiek kitokią studiją išsiunčiau ir Teisingumo ministrei, atskleisdamas veikas, neatitinkančias istorijos mokslui.


35 pav.: pirmas iš kairės buvęs Baltarusijos vidaus reikalų ministras generolas Zacharčenko, kuris atsisakė pažeidinėti konstituciją ir todėl dingo be žinios  bei tapo nužudytu. Galima pasididinti.

      Pastarasis, kaip tik, tik administratoriškai, ignoruodamas Baudžiamąją ir Civilinę teisę, pradėjo Baltarusijoje atlikinėti savivales. Joms pasipriešino Vidaus reikalų ministras generolas Jurijus Nikolajevičius Zacharenko, kuris, nors, ir būdamas A. Lukašenkos politiniu bendražygiu, bet konstituciją pažeidinėti atsisakė - atsisakė net reikalaujamus mirties nuosprendžius be teismo vykdyti. Todėl J. N. Zacharenko 1999 m. gegužės 07 d. dingo be žinios ir tik po 20-ties metų šio generolo dukra Elena Zacharenko 2020-02-07 laikraščio „Neue Ciurker Zeitung“ redakcijoje susitiko su jos tėvo pagrobimo-nužudymo gaujos dalyviu Ranee Garavskiu. Jis nurodė, kokioje uždaroje karinėje teritorijoje pakasė Elenos tėvą

         Šį Baltarusijos pavyzdį pateikiu todėl, kad ignoruojant teisės mokslo pagrindus, galima nesunkiai nusiristi nusiristi iki Rytų kaimynų lygio ir dar todėl, kad   J. Krikštaponis kaltinamas „buvimu Baltarusijoje“, apie kurią artimieji nieko neminėjo. Todėl save gerbiantiems istorikams būtina buvo nuodugniau tirti  Didvyrio biografiją. Todėl pranešėjo  Mindaugo Pociaus „teisininko“  paminėjimas ar nesigavo švelnus konferencijos dalyvių ir jos klausytojų, bei žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA skaitytojų apgaudinėjimas? Juolab, internete D. Glodenis dar labai kritikuojamas dėl ...  ar ne dėl „sektantiško?“ požiūrio religijoje?
     Tačiau, manau, religija ir istorijos mokslas nieko bendro negali turėti. Todėl nerimą kelia Donato Glodenio kuriama kažkokia „J. Krikštaponio kaltės“ sekta, kurioje atmetami bet kokie archyvuose esantys dokumentai, bylojantys kai ką kitą - apie juos ne tik nediskutuojama, buvo, bet ir imtasi buvo ne civilizuotų represijų, kurias patyriau Donato Glodenio moderuojamoje F.b. socialinio tinklo grupėje. Juolab, šis Teisingumo ministerijos darbuotojas bandė populiarinti proputiniškosios propagandos skandalingąją žmogaus teisių Amnesty International organizaciją ir jo temoje įvyko, galimai, kažkokia EILINĖ Kibernetinė ataka su komentaru ištrynimu ir manęs užblokavimu, kai  paaiškinau net GYNYBOS būtinumą karinėms struktūroms naudotis visuomeniniais pastatais, kaip geriausiai įrengtais apsaugai nuo sprogimų, turinčius puikius rūsius slėptuvėms bei puikią kovotojams relaksacijos  vietą po mūšių jų pamainų keitime. Todėl arba Rusijos propagandiniam Kibernetiniam veikimui, arba, galimai, Teisingumo ministerijos ciniškam prieš UkraJinos gynybą nusistatymui išsiaiškinti, pateikiu dėl Amnesty International vykdytos diskusijos analizę. O, kadangi, ruošiantis ir Lietuvoje tokiems pat gynyboms veiksmams, jei Lietuva būtų užpulta, tai pats laikas pradėti aiškintis, ar Teisingumo ministerijos šis darbuotojas netrukdys gynybos veiksmams, teikdamas rusiškosios propagandos trafaretus ir ar ne vys karines struktūras iš miesto į užmiestį, kad priešas laisvai galėtų įžengti į miestą  ir savivaldybėse kelti pergalių vėliavas? Todėl teko su šia analize informuoti Teisingumo ministrę, pabrėžiant ir šios studijos visą esmę. 


 7-ta tema: NKVD ir KGB dokumentai atmeta
J. Krikštaponio buvimą Baltarusijoje
 

      Pirmiausiai, nesuprantama, kodėl 2014 m. LGGRTC buvo ignoruotas šiai įstaigai priklausančiame Ypatingajame archyve saugomas atsakingojo už J. Krikštaponio būrio sunaikinimą NKVD generolo Kapralovo raštelis записка“), skirtas aukštesniam generolui Tkačenkai?


36 pav. NKVD generolo Kapralovo raštelis su mano pabrauktu tekstu. Galima pasididinti
, o taip pat dar labiau pasididint.

37 pav.:Padidintas Kapralovo „доносс“-ogenerolui-pulkininkui Tkačenkai  ta dalis, kurioje nurodomos pagrindinė žinios apie šios temos herojų. raudonai mano pabrauktas NKVD generolo Kapralovo teiginys kad J. Krikšaponis („Krištaponis“) prie vokiečių GESTAP-o buvo suimtas ir 3-is mėnesius buvo kalinamas Kauno kalėjime. Šio raštelio nuotrauką galima pasididinti ir VISĄ perskaityti be pabraukimo.

      Kodėl čia 18 pav.: nuotraukoje žaliai pabrauktasis NKVD generolo Kapralovo minimas J. Krikštaponio vyr leitenanto laipsnis 2/12 batalione neužskaitomas ir už kokius "nuopelnus" sovietai jam pakelia laipsnį? O gal jie sužemina  jo sesers minimą 1939 m. broliui suteiktą kapitono laipsnį? Ar prasidėjus 1939 m. antram pasauliniu karui, mūsų Prezidentui buvo laiko pasirašinėti laipsnių suteikimo dokumentus?

  Juk iš to raštelio teksto aišku, kad šis NKVD generolas buvo atsakingas už Juozo Krikštaponio būrio sunaikinimą ir jame rašo ataskaitą, ką sunaikino. Tai kodėl LGGRTC neatkreipė dėmesio, kad NKVD generolas paminėjo, jog  J. Krikštaponis („Krištaponis“) GESTAP-o buvo suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime? Juk, tą patį teigė ir Didvyrio sesuo bei J. Krikštaponio būrio ryšininkas Mykolas Dirsė! Kaip galima ignoruoti net 3-jų šaltinių parodymus? Kaip galima ignoruoti, kad NKVD generolas tame raštelyje net nemini, nei "J. Krikštaponio Baltarusijoje", nei jo tarnystės batalione?

    O žaliai pabrauktas J. Krikštaponio sovietinis vyr.  leitenanto laipsnis.   Kodėl jis 2/12 batalione neužskaitomas ir už kokius „nuopelnus“ sovietai pakelia laipsnį? O gal jie sužemina jo sesers minimą 1939 m. broliui suteiktą kapitono laipsnį? Prasidėjus 1939 m. II-ajam pasauliniam karui, mūsų Prezidentui ar buvo laiko pasirašinėti laipsnių suteikimo dokumentus?   
      Ar negali būti taip, kad dėl antrą kartą suteikiamo kapitono laipsnio, J. Krikštaponis keičia pavardę į
„KriŠtaponį“ ir todėl jis taip pasirašinėja?  Kodėl nekreipiamas dėmesys į to raštelio keistą datą?

38 pav.: Apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą NKVD generolas Kapralovas pranešimą („донос“-ą) rašo tik po 7,5 mėnesio. Rašomos mašinėlės šifro studijavimui galima PASIDIDINTI šią nuotrauką.

    Ar net 1945 m. rugpjūčio mėn. 29 dienos toks vėlyvas (tik po 7,5 mėnesio) atsiskaitymas už atliktą karinę operaciją nerodo, jog buvo neskubama pranešti ir buvo atliekamas kruopštus tyrimas dėl J. Krikštaponio biografijos? Ar tai nerodo, kad į JAV pasitraukusio Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimtinėje ir tarp jo giminių galėjo būt atliekamas nuodugnus tyrimas ir tarp A. Impulevičiaus bataliono dokumentų?

-11-

 

  Juk, jei NKVD generolas mini GESTAP-o suėmimo faktą ir po to Kauno kalėjime kalinimą, tai jis, gal, tai rašo ne pagal apklausiamųjų-tardomųjų „pasakojimus“, o vadovaudamasis suėmimo protokolu ir kalinimo dokumentu? Ir kodėl, išvis, tą faktą paminėjo - ar tai jau labai „svarbi“ operatyvinė informacija okupacinei vyresnybei, kad buvo vokiečių suimtas? Kaip galėjo NKVD tarnyba "praleisti" A. Impulevičiaus batalione J. Krikštaponio tarnystę kai jame buvo tik apie 30 karininkų? Juk generolas pamini ir net kalinimo laiką - tris mėnesius! (Sesuo mini kelių mėnesių laikotarpį, o M. Dirsė net iki pusės metų.)  Ar ne panašu, kad NKVD turėjo politinę užduotį sukompromituoti Lietuvos Prezidentą su jo sūnėno "Baltarusijoje nusikaltimais", bet jie buvo atmesti, atradus GESTAP-o ir Kauno kalėjimo dokumentus? Ar ne todėl NKVD generolas nenurodo suėmimo-kalinimo datos, nes kalinimas neigė jo "buvimą Baltarusijoje"?        

   O, štai, vėlesnio (1981 m.) periodo KGB dokumentas (išvykstančiųjų į Baltarusiją 2/12 bataliono II-os kuopos sąrašas) ne tą patį patvirtina, kad J. Krikštaponio net nebūta Baltarusijoje?

       Juk, kaip tik; tai II-ai kuopai rugsėjo mėnesį vadovauti pradėjo J. Krikštaponis („Krištaponis“), bet pagal įsakymą Nr. 42 išvykimui nuo 1941 m. spalio 6-tos dienos į Minską-Slucką-Borisovą Sąraše aiškiai rašomas, kad nuo spalio mėnesio šios II-os kuopos vadu rodomas vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas, sūnus  Simono, 1907 gimimo metų ir nustatytas JAV.


39 pav.:
raudonais pažymėjimais, kurią galima pasididinti.

    Šokiruoja Juozui Krikštaponiui ((„Krištaponiui“) parašytas ne Jono, bet „Karolio“ tėvavardis, dėl kurio aš maniau, kad tai „kitas“ asmuo, bet pagal žemiau parodytą Pakėlimo lapą, pasirašytą A. Impulevičiaus, nurodyta šiam J. „Krištaponiui“, - ta pati gimimo vieta ir ta pati gimimo data kaip ir atmeta „kito“ asmens abejonę, ir iškelia  pavardės keitimo klausimus.
         Kaip matome, tas KGB sudarytas Sąrašas yra kaip ir juodraštinio-darbinio pobūdžio su raštvedybine-spausdinimo kito tėvavardžio klaida, nepasitikslinus, nes "nužudytas bandoje" KGB-istus, gal, mažiau domino, nei kitų kuopos narių likimai, kurie skrupulingai buvo surašomi?

0 pav.: Ne vėliau, kaip 1981 m. (gal 1982 m. vykdomai Vilniuje apklausai Juodžio byloje?) KGB sudarytas 2/12 bataliono II-os kuopos Sąrašas, nes 1981 m. minimi 171. eilutėje. Galima pasididinti.

 

 

        Tame Sąraše mane domino ir iš tarnybos dezertyravę asmenys, galimai, artimi J. Krikštaponiui, kaip jojo žemiečiai, nes buvo manyta, kad pastarasis ir galėjo įtakoti tuos dezertyravimus. Bet, šiame dokumente J. Krikštaponis  neigiamas kaip kuopos vadas spalio mėnesyje išvykos į Baltarusiją laikotarpiui. Todėl tenka kruopščiau apsistoti ties tokiu keistu parašymu. Juk, jei būtų „pažemintas“ pareigose, tai vis tik būtų nurodytos jo kitokios pareigos. Juk karininkas „be pareigų“ ar galėjo vykti į komandiruotę?

 

-12-

 

         Yra istorikų, kaip E. Rukšėnas, G. Miknevičius, teigiančių, kad "NKVD-KGB dokumentais pasitikėti negalima" - pastarasis man telefonu teigė, o pirmasis net raštu mano temos komentare parašė. (P. S. : kai po jo teiginio pateikiau tą patį suėmimo-kalinimo faktą ir nuo NKVD nukentėjusios politinės kalinės J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės ištrauką, paklausdamas, "ar nuo sovietų nukentėjusios tas pats teiginys taip pat nepatikimas", tai mokslininkas E. Rukšėnas man iš karto dingo iš eterio, lyg būtų koks kibernetinis poveikis, o visa su juo "diskusija" socialiniame tinkle nutrūko specialiai J. Krikštaponiui skirtoje temoje.) Tokį keistą mokslinio ginčo keistą kibernetinį poveikį  teko primygtinai informuoti ir abejus direktorius, nes LGGRTC vadovas sekė savo mokslininko tą "diskusiją" toje mano temoje.

   Taigi, negi negalima tyrinėti jų teiginių?  Kodėl „negalima pasitikėti“ ir kokią „motyvaciją“ okupantai galėjo turėti „norą nuslėpti“ J. Krikštaponio „nusikaltimus“?

          Ar ne paprasčiau, jog NKVD ir KGB matė J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo dokumentus, todėl jojo Baltarusijoje ir nerodė?   Juk, aiškiai šiame KGB sudarytame Sąrašo pagrindu įrašytas A. Impulevičiaus įsakymas Nr. 42; su jojo data,  ir skliausteliuose nurodytas archyvinis 1444 šifras su to įsakymo archyviniu susegimo 159 žymėjimu. Taigi, LCVA (Lietuvos Centriniame valstybiniame archyve) atsiverskime šį A. Impulevičiaus Nr. 42 įsakymą su 159 pažymėjimu:

 
 

 

8-ta tema: A. Impulevičiaus įsakymas Nr. 42 dėl išvykos neįrodo, jog „išvyko“, nes buvo tokių, kurie neišvyko ir jiems tas 42 išvykimo įsakymas buvo atšauktas

 

    Kaip matome 41 pav.:, tas KGB sudarytas Sąrašas, vadovautasi šiuo 159-tojo įsegimo A. Impulevičiaus  42-uoju įsakymu, kuris tame KGB Sąraše nurodomas, bet KGB specialistams, matyt, neįrodė J. Krikštaponio "išvykimo", nes akivaizdu, jog įsakymas buvo rašomas PRIEŠ IŠVYKĄ Šančiuose, o ne traukinyje. Todėl tame įsakyme 42 pav., 43 pav.:   ir 44 pav. paminėtos pavardės ar gali būti kaip „neginčytina tiesa“, kai dėl kokių nors priežasčių galėjo ir neišvykti paminėtieji?

-13-

 


42 pav.: A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 paragrafai nuo 2 iki 4 su karininkų sąrašo pradžia. Galima pasididinti.

43 pav.:  minėto 42-o įsakymo pirmas lapas, kurį galima pasididinti.

 

   Taigi, kaip matote 23 pav. mano raudonai pabrauktus žodžius 2-ame paragrafe parašymą būsimajame laike, kad „Šiandien 05:00 val. Kauno komendanto įsakymu su bataliono daliniais „IŠVYKS komandiruotėn į ...“, tai 4-tame paragrafe kažkodėl jau būtajame kartiniame laike parašoma, jog „Žemiau išvardintieji karininkai š. m. spalių mėn. 6 d. 05:00  val. IŠVYKO komandiruotėn į  ...“. Tai, kur „logika“, kai įsakymas rašomas Šančiuose ir naudojamas būtasis kartinis laikas?

 

-14-

 

Kodėl įsakyme nėra liepiamosios nuosakos, arba kitokios formos rašymo, kaip „įsakau, kad išvyktų“, ar panašiai? Kodėl tame pačiame įsakyme skirtingi veiksmažodžių laikai? Ar  būtasis kartinis laiko veiksmas yra patikimas, kai čia pat tame pačiame įsakyme buvo pavartotas to paties IŠVYKIMO veiksmo būsimasis laikas? Kodėl istorikas Mindaugas Pocius pažymoje rašo, jog „išvyko“, kai teiginys su skirtingais laikais jau įrodo, kad įsakyme turėjo būti tik būsimojo laiko veiksmažodis IŠVYKS?   Gal tokia būtojo kartinio laiko forma buvo reikalinga finansiniam atsiskaitymui?
         Neaiškumai su tuo 42-uoju įsakymu ir toliau žiūrint į paskelbtus karininkus, žemiau 
44 pav. parodytame to 42-įsakymo kitame-antrame puslapyje:

 
 

44 pav.: įsakymo N. 42 antrojo lapo pradžia - išvardintų karininkų sąrašo tęsinys.
Galima pasididinti
pasididinti be pabraukimo ir be kontrasto užkėlimo

 

 

Čia 44 pav. matote taip pat ir kareivių išvažiavimui naudojamą būtąjį kartinį laiką IŠVYKO, o nuotraukoje raudonai mano pabrauktos pavardės yra žymios su visa šia nagrinėjama tema. Raudoni klaustukai padėti prie dviejų vienodą pavardę ir vienodą vardą turinčių „Jonų Klimavičių?" paminėjimo. Ar gali būti toks „atsitiktinumas“ ir kodėl tada nenaudojamas tėvavardžio rašymas, esant dviem tapatiems asmenims“? Jiedu skiriasi tik skirtingomis kopomis. Matome, kad 3-čios kuopos vadu yra kapitonas Juozas Ūselis (tas, kuris po garsiojo 1962 m. teismo nuosprendžio Vilniuje buvo iš karto sušaudytas), tai kiti jojo pavaldiniai yra 3 leitenantai ir vienas jaunesnysis leitenantas. Bet į antrąją kuopą pažiūrėjus, nėra keista, kad, kad tiek kuopos vadas, tiek ir kiti 4 karininkai yra vienodo leitenanto laipsnio? Juk, ir pirmoje kuopoje nėra tokios „lygiavos“, nes iš 5-ių karininkų net 3 yra jaunesni leitenantai, o 2 leitenantai yra vienas kuopos vadas, o kitas jojo pavaduotojas, nes sąraše po vado ir sąrašas ne pagal alfabetą sudarytas - akivaizdžiai, matyt, pagal pareigybes. O II-oje   kuopoje vien leitenantai nerodo, kad ši kuopa galėjo būt skubotai sudaryta? Ne keista, kad kuopos vadas J. Krikštaponis-"Krištaponis?" yra tik "leitenantas", kai NKVD generolas Kapralovas jį nurodo vyr. leitenantu, ir karinis stažas šio kuopos vado buvo tada didelis?  O dėl „dviejų Klimavičių“ ar negali būti čia kokia klaida, sudubliuojant „Jonus Klimavičius“? Apie  tai kiek žemiau pateiksiu pribloškiančią sensaciją.

-15-

 

         Jau nuvykus į Minską, po 3-jų dienų, čia apačioje 45 pav. matote rašomą įsakymą Nr. 43 priskirti ATLYGINIMUI VEDUSIŲ PRIEDUI gauti, kuriame matome ir Juozą Krikštaponį („Krištaponį“) ir pastaboje paminimi karininkų raportai bei dokumentai, kuriais remiantis priskiriami atlyginimai. Be to, to įsakymu pagrindu pažymimas Kauno Komendantūros telefonograma Nr. 4.

    

   

        Taigi, ar šio atlyginimo priedo apiforminimas gali būti J. Krikštaponio „įrodymu“, kaip  „išvykimo į Minską faktu“? O, jeigu jis buvo prieš pat išvykimą GESTAP-o sulaikytas ir bataliono vadovybė to įvykio dar nežino, ar žino, dėl ko karininkas neišvyko, tai ar gali būti tam pagrindas nerašyti šio įsakymo dėl priedo, jeigu yra Komendantūros telefonograma ir kiti dokumentai pateikti? O, jeigu ir žinojo apie jojo suėmimą, tai, ką, po ištraukimo iš kalėjimo jis turės tarnauti be to priedo?
       
Daug neaiškumų su J. Krikštaponio žmona, kada jie išsiskyrė? Ir jeigu J.Krikštaponis į Minską neatvyko, ar galima nerašyti atlyginimo priedui gauti įsakymą, jei netikėtai karininkas neatvyksta į tarnybą ar neišvyksta į komandiruotę ir jeigu neišvykimo priežastis dar nežinoma? Ir, išvis, ar bataliono kanceliarija gali žinoti, visas Rikiuotės smulkmenas, jei nėra žinoma karininko neatvykimo priežastis? Negi kanceliarija stabdys to priedo gavimą ir kitam karininkui, jei vienas iš jų kol kas dingęs be žinios? Pavyzdžiui, jei karininkas vėliau praneš, kad susirgo, tai ar galima tada įsakymą rašyti atbuline data? Ar bataliono kanceliarija turi įgaliojimus stabdyti Komendantūros telefonogramą ir vestuvių apiforminimo įvykusį faktą dėl nežinomo neatvykimo į tarnybą priežasties? Be to, vedusiųjų batalione ir daugiau turėtų būti. Ir jie bei šitos abejonės išryškėjo nuo išvykimo po savaitės sekančiu įsakymu Nr. 44 nuo spalių mėn. 13 dienos sekančiai

         Tai, štai, 46 pav. įsakymu Nr.. 44 A. Impulevičius naikina (atitaiso) prieš savaitę rašytą garsųjį įsakymą Nr. 42. To įsakymo naikinimo-atitaisymo pagrindas yra j. ltn. Jono Stankaičio raportas Nr. 338 su gydytojų pažyma. O kokį „raportą“ J. Krikštaponis iš GESTAP-o ar Kauno kalėjimo galėjo parašyti? Ir, išvis, kodėl A. Impulevičius turi naikinti savo karininką, jei jis per kažkokį nesusipratimą restorane pateko į ne Lietuvos - į vokiečių teisėsaugos rankas ir dėl jojo išlaisvinimo daromos pastangos, kaip minėjo jo sesuo savo Atsiminime?
         Prašome tame įsakyme Nr. 44 žemiau pažiūrėti:

-16-

 


        Čia 47 pav. nusišalinimui nuo tarnybos konstatavimui buvo dieną prieš išvyką spalių mėn. 5 d. sauvaliai pasišalinimas nuo kažkokio uždavinio vykdymo ir į Minską neatvykimo faktas konstatuojamas dar ir raportu Nr. 340

   .

      Taigi, A. Impulevičiaus įvykdyti įsakymo Nr. 42 atitaisymai ar „neįrodo“, kad ir daugiau galėjo būti neišvykusiųjų, kurių neišvykimo priežastys galėjo būt nenustatytos? Juk, kaip matome, bataliono vadas išvykimo atšaukimą rašo tik esant aiškiai priežasčiai. Kad ir SAUVALINIS pasišalinimas yra akivaizdžiai užfiksuotas neginčytinu faktu, patvirtintu kuopos vado raportu Nr. 340. O kokiu "faktu" kas galėjo konstatuoti J. Krikštaponio galimą neatvykimą kaip „sauvalinį“, jei neatvykimo priežastis ar nebuvo žinoma, arba buvo žinomas suėmimas ir buvo planuojamas jo iš kalėjimo išėmimas? O jei ir iš kokių nors nuogirdų žinoma buvo, kad J. Krikštaponis į GESTAP-ą ir į kalėjimą pateko, ar iš nuogirdų bataliono vadas turi „ teisę“ teisę  jam naikinti išvykimo įsakymą Nr.42 be jokio raštiško pagrindo ir kokią „teisę“ turi jo žmoną palikti be pragyvenimo šaltinio dėl kažkokios neaiškios sulaikymo priežasties; net svetimos šalies institucijų?

       Ir, jeigu, koks nors karininkas dingsta, neatvyksta į tarnybą ir neišvyksta į komandiruotę, tai, gal, po kokios svaitės, per Ukmergę ir su namiškiais pavyksta išsiaiškinti dėl  J. Krikštaponio sulaikymo ir kalinimo atvejo? Tai tada bataliono vadovybė kokius veiksmus turi imtis, kad kažkokiu būdu iš vokiečių išlaisvinti karininką? 

 

9-ta tema: Kodėl istorikai „nematė“ neteisingus-melagingus Jono Klimavičiaus raportus ir neteisėtą J. Krikštaponio „tarpininkavimą“?

     Toliau LCVA archyve nagrinėjant bataliono susegtus dokumentus, iš kart vėl iškyla klausimas su keistai sudubliuotu Jonu Klimavičiumi „skirtingose kopose?“. Ar ne keista, kad tą patį vardą ir pavardę turi „2 asmenys“ ir kodėl jie neišskiriami skirtingais tėvavardžiais? Negi „todėl“, kad ir „tėvavardžiai vienodi“?  Prašome pažiūrėti, kokį raportą „vienas iš Klimavičių?“ parašė:


48 pav.: keistas ir daug klausimų keliantis Jono Klimavičiaus raportas. Galima pasididinti

 

-17-

 

        Stebina, kad lygiai toks pats Jono Klimavičiaus raportas buvo atspausdintas ir vokiškai. (P.S.: daugiau raportų rašytų ir vokiečių kalba; t. y. - rašytų dviem kalbomis šioje LCVA archyvo A. Impulevičiaus  bataliono byloje nepastebėjau) Labai keistas ir J. Klimavičiui „sveikatos pablogėjimas“, kai vyksta į tarnybą

„komunizmą naikinti“, kaip tai raporte Nr. 8-tame nurodo, - ir, še tau, - vėl „pablogėjo“, nors jau ne kameroje, o tarnyboje.
     Aišku, kai nervai buvo pažeisti, tai, jeigu mūšiuose reikėjo būti, matyti mirtį vėl, tai atsinaujinti sveikatos pažeida, aišku, galėjo. Tik, ar ne per didelis mirtininko laikymas po nuosprendžio, net neįvykdant mirties nuosprendį? Juk žinoma, kad  buvęs pokario archyvų direktoriumi, o prieškario sovietmečio tardytoju E. Rozauskas rūpinosi leidimu visus kalinius  sušaudyti, bet negavęs leidimo, turėjo organizuoti pavojingiausių kalinių išgabenimą link Baltarusijos. Juk „pavojingi“ Rainiuose, Panevėžyje, Rumšiškėse ir kitur bei Červenėje buvo sunaikinti. Kodėl sovietai J. Klimavičiui neįvykdo mirties nuosprendžio ir net neišveža link Červėnės, o palieka kalėjime, ir kodėl tik po dviejų dienų birželio 24 d. išlaisvinamas? Juk, birželio 22 d. ryte, prasidėjus karui ir Birželio sukilimui, kaliniai iš Kauno kalėjimo autobusais išvežami iš birželio 22 d. į birželio 23 d. laikotarpyje. Kaip čia gavosi, kad mirtininką paliko, neišvežę į Minską-Červenę?

      Prasekime, ką 2021 liepos 2 d. rašo Gintaras Kučinskas  Tremtinyje Nr. 25 (1431) 6-7 psl. rašė:
 „Birželio 22 d. 20 val. iš Kauno pabėgo aukščiausi sovietų valdžios pareigūnai, o birželio 23-iosios naktį, 1 val., išvyko ir NKVD vadovybė, kurios žinioje buvo kalėjimai. Kartu ji išsigabeno ir kelias dešimtis kalinių. ... Netrukus kolona su kaliniais – jų buvo apie 90 – pajudėjo ir birželio
23-čiąją auštant pasiekė Jonavą. ... Kolona su kaliniais Minską pasiekė birželio 23-čiąją jau sutemus ir ...“.

    Tai kaip čia buvo, kad sovietai pasitraukė iš Kauno birželio 23 dienos pradžioje ir kaliniai Kauno kalėjime dar parą „be sargybos buvo  laikomi“ net iki birželio 24 d.?

    Kaip ne keista, nors A. Impulevičiaus batalionas visiškai nėra susijęs su šmeižiamuoju Didvyriu Jonu Noreika - Generolu Vėtra, bet, ar ne jojo šmeižimo tikslu jo anūkė Silvia Foti savo tinklalapyje demonstruoja VDU  studento Andrejaus Stoliarovaso magistrinį darbą?

    Tai, kaip tik tame studento A. Stoliarovo; darbe Vytauto Didžiojo Universiteto vardu yra minėto LIETUVIŲ PAGALBINĖS POLICIJOS (APSAUGOS) 12-ojo BATALIONO 1941-1944 METAIS karininkų sąraše-sąvade (to darbo priedo Nr.289 psl.) 18-tuoju numeriu esančiame apie Joną Klimavičių yra rašoma taip:


49 pav.: ištrauka iš A. Stoliarovo magistrinio darbo. Galima pasididinti.

-18-

 

      Tai tada, kodėl Jonas Klimavičius aukščiau 48 pav.  parodytame savo raporte meluoja ir mirties nuosprendžio laukimo 31-os dienos laikotarpį didina iki 47-ių, nutylėdamas mirties nuosprendžio panaikinimą ir bausmės pakeitimą į 10-ties metų lagerio? Ar po mirties nuosprendžio panaikinimo negalėjo savo sveikatą taisyti? Jeigu tarnyboje jo „sveikata pablogėjo“, tai kodėl į atsargą paleidžiamas tik po metų? Kaip matome, A. Stoliarovas Joną Klimavičių rodo kaip 3-iosios kuopos vado pavaduotoją. Tai tada praeitų metų gruodžio 03 d. Ukmergės konferencijoje dėl J. Krikštaponio biografijos jau čia minėtas mokslininkas E. Rukšėnas, kuris atsiprašė išvarytą liudininką A. Čeponį (tai pagarba šiam mokslininkui), bet toliau APGAVO VISUS KONFERENCIJOS KLAUSYTOJUS, PASAKYDAMAS, jog, neva, 2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius.? Jisai prašė Krištaponio, kad tarpininkautų išėjimui iš tarnybos...“.  Taigi, raudoną klaustuką aš padėjau, nes minimas Jonas Klimavičius buvo ne 2-troje kuopoje, o buvo 3-čios kuopos vado Jono Ūselio pavaduotoju, kuris 1962 m. Vilniaus teismu buvo nuteistas mirties nuosprendžiu ir tas nuosprendis buvo įvykdytas. Apie tą Joną Klimavičių yra aprašyta minėtoje karininkų enciklopedijoje ir taip pat minėtame Centro straipsnyje, kuriame jokio kito iš „2-osios kuopos J. Klimavičiaus“ NĖRA. Galima perklausyti, kodėl akcentavo J. Krikštaponio tarpininkavimą Jono Klimavičiaus atleidimui nuo tarnybos, jei „susirgęs“ J. Klimavičius net nebuvo J. Krikštaponio pavaldiniu?


 
 
  50 pav. Ukmergės 2021-12-02 konferencijos iš anksto atrinktų pašnekovų „diskusijose“ 51 pav. matote LGGRTC mokslininką E. Rukšėną, savo kalbą pradėjęs nuo A. Čeponio atsiprašymo..

       Ar nebuvo Ukmergės konferencijos dalyvių ir klausytojų apgaudinėjimas su tuo J. Krikštaponio „tarpininkavimu“ kitos kuopos pavaduotoju? Kokią „teisę“ J. Krikštaponis turėjo „tarpininkauti“ ne savo pavaldiniui? 

     Tai, jei 3-čiai kuopai vadovavo Juozas Ūselis, kuris 1962 m. spalio 20 d. Vilniuje buvo nuteistas mirties nuosprendžiu ir tas nuosprendis iš kart buvo įvykdytas, tai, tada, kodėl tarpininkauja ne tiesioginis kuopos vadas J. Ūselis, o, visai ne prie nieko, - iš kitos kuopos J. Krikštaponis-„Krištaponis“?

Kaip matome, E. Rukšėnas, konferencijoje, paminėdamas mane (tik neteisingu vardu mane minėdamas), pradeda įrodinėti, jog „J. Krikštaponis buvo Baltarusijoje“, išvardindamas LCVA archyvo dokumentus ir minėdamas šį „tarpininkavimą“. Kodėl istorijos mokslui neiškyla klausimai su tokiu „tarpininkavimu“ ne savo pavaldiniui?

    O gal, studentas A. Stoliarovas „suklydo“, gal, tai „kitas“ J. Klimavičius, „2-trai“ kuopai priklausantis?

    Tik, kažkodėl ne tik A. Stoliarovas, išvardindamas bataliono karininkus, kaip matome čia žemiau 53 pav., leitenantą Joną Klimavičių rodo tik vieną ir rodo, kaip 3-čios kuopos vado pavaduotoją. Tą patį rodo ir  LGGRTC 52 pav. žemiau:

52 pav.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRTC) sudarytas Tautinio darbo apsaugos bataliono karininkų sąrašas, rodantis tik vieną Joną Klimavičių. Galima pasididinti

-19-

 
 
 

53 pav.: Anatolijaus Stoliarovo magistrinio darbo 2/12 bataliono karininkų sąrašas
ir pareigybių pokyčio aprašymas. Galima
pasididinti.

 
 

   Taigi, iš 52 pav.  LGGRTC pateiktame TDA bataliono karininkų sąraše matome irgi tik vieną žaliai pabrauktą Joną Klimavičių, kuris taip pat aiškiai įrašytas kaip 3-čios kuopos pavaduotojas. Tame SĄRAŠE, SUDARYTAME PAGAL ALFABETĄ,  kitas Klimavičius yra kapitonas Viktoras. Iš Klimavičių tik jį internete ir aptikau kaip 4-tojo bataliono vadą, kuris su pulkininku Jonu Semaška 1942 m. balandį buvo  išsiųstas į Vinicos sritį. Labai įdomu, kad ir kapitonas Viktoras Klimavičius, kaip ir jo bendrapavardis mūsų čia nagrinėjamas leitenantas Jonas buvo abu laikomi sovietų kalėjime iki Birželio sukilimo! Kodėl LGGRTC nemini jo, o rašo jo išlaisvinimą "karo pradžioje"? Kodėl nėra nurodytos išlaisvinimo dienos ir kas, konkrečiai, išlaisvino? Gal „patys“ kaliniai išsilaisvino? Kokia bausme buvo nuteistas kapitonas V. Klimavičius, ir, ar normalu, kad žemesnio rango leitenantas J. Klimavičius galėjo iš sovietų gauti aukštesnę bausmę; net iki mirties nuosprendžio? Ar negalėjo būti taip, kad abu vienodai galėjo būti mirtininkais iki gegužės mėnesio, o po to perteisti, sušvelninus bausmę? Kodėl vienam reikėjo „komisuotis dėl ligos“, o kitas normaliai tęsė tarnybą? Ir kodėl nebuvo iš kart išleistas į atsargą dėl ligos, o tik po metų išleistas? Ar tai negalėjo būti kokia nors simuliacija?   Kodėl nepatyrinėtos tų abiejų Klimavičių kalinimo aplinkybės, kodėl tik studentas A. Stoliarovas tai galėjo patyrinėti?   

   Todėl labai keista, kad LGGRTC mokslininkas E. RUKŠĖNAS NET NEŽINO SAVO DARBOVIETĖJE SUDARYTO KARININKŲ SĄRAŠO, ir Ukmergės konferencijoje klaidino klausytojus su J. Krikštaponio (Krištaponiui) „tarpininkavimu“ Jonui Klimavičiui, net nepaminėdamas, kad toks ne tos kuopos vado „tarpininkavimas“ buvo neteisėtas. 

-20-

 

  

       Kad šio J. Klimavičiaus raporto paskirtis yra vokiškajai organizacijai – įrodymas: lygiai tokio pat teksto vokiškai atspausdinto teksto raportas. Daugiau tokių analogiškų dvikalbių raportų to archyvo segtuve nepastebėjau, nors visus dokumentus peržiūrėjau. Vokiški raportai yra tarp dokumentų, bet tai, matyt, su vokiškų tautybių asmenimis, matyt, jie yra susiję (taip manau, bet nestudijavau), o dvigubų dviem kalbomis dokumentų nepastebėjau. Be to, tas vokiškasis J. Klimavičiaus raporto egzempliorius yra labai prasto skaitomumo, su išsidėvėjusia juoda kalke spausdintas ir keliais egzemplioriais, archyvui palikus paskutinįjį labai neaiškų egzempliorių. Todėl nuotrauką šio dokumento padariau labai kontrastingą;


... pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti.
... pav.: Paryškintas (sukontrastintas) J. Klimavičiaus raportas, kurį galima pamatyti ir  ORIGINALŲ mažo kontrastingumo labai didelės raiškos nuotrauką.

    Matote RUDU STORU PIEŠTUKU skaičių 399 – tai archyvinį dokumentų susegimo eiliškumo numerį, kai pats lietuvių kalba J. Klimavičiaus raporto numeris yra 398, o vėlesnis (paskutinis) J. Klimavičiaus išvykimo į Kauną liuosuotis raportas turi kažkodėl 397-tą numerį.

Kad tame tekste „pasaka“, tai matosi plika akimi, jau pažiūrėjusį skaičius - minimas „mirties nuosprendžio laukimo dienų skaičiaus“, kadangi J. Klimavičius raporte mini Sovietų karo Tribunolo balandžio mėn. 11 d. nubaudimą mirties nuosprendžiu, tai iki jojo birželio 24 d. pagal kalendorių išlaisvinimo „laukimo mirties nuosprendžio“ gaunasi ne „47“, o 74 dienos. Tai, panašu, kad mašininkė ar kanceliarijos raštininkas (o gal, ir pats J. Klimavičius?)  supainiojo spausdinimo mašinėlės klavišus skaičių  7-ių ir 4-ių, sukeičiant vietomis?

      Tačiau, pasirodo, pagal minėtą Lietuvos karininkų ... knygą, jis mirtininku buvo  šiek tiek mažiau – tik 32 dienas, nes gegužės 13 d. jam buvo pakeista bausmė į 10 m lagerio. O tai J. Klimavičius raporte nutylėjo, nes po perteisimo iki išlaisvinimo turėjo net 41-ą dieną savo sveikatai pataisyti, džiaugiantis, kad mirties nuosprendžio nebus. Juolab,  jis rašo, kad po Kalėjimo Raudonojo kryžiaus buvo išsiųstas į Birštoną pataisyti sveikatos.  Todėl tarnyboje sveikatos „pablogėjimas“ keistai atrodo.

Todėl labai keista, kad LGGRTC istorikas nepatyrinėjo to „tarpininkavimo“ dokumento ypatybių. Tas „tarpininkavimas“ buvo atliktas ant Jono Klimavičiaus raporto kitos pusės, nes dėl popieriaus taupymo raportai buvo pusės lapo formoje. Todėl Juozui Klimavičiui atspausdinto raporto pusės lapo kita pusė atrodė taip:

54 pav.: Ant kitos pusės Juozo Klimavičiaus raporto  J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ keisto „tarpininkavimo“ parašas ir tik po 3-jų - 4-ių dienų A. Impulevičiaus tarpininkavimas, viską bataliono vadui rašant savo ranka. Svarbiausia, kažkodėl  spausdinimo mašinėle tarpininkavimo  žodis ir jo registracijos numeris su data ATSPAUSDINTI TIK J. KRIKŠTAPONIUI ("Krištaponiui"),.Kodėl toks raštvedybinis  išskirtinis dėmesys tik kuopos vado tarpininkavimo forminimui? . Galima pasididinti.

 

10-ta tema: 10 klausimų J. Krikštaponio NETEISĖTAM „tarpininkavimui“

1.      Įdomu, kodėl, išvis, spausdinama?    

2.        Ar sunku savo ranka parašyti „Tarpininkauju“, ir po šiuo žodžiu pasirašyti bei čia pat, PAŽIŪRĖJUS Į REGISTRACIJOS ŽURNALĄ, nurašyti tarpininkavimo numerį  bei jo datą?

3.       Kodėl buvo reikalinga tokia sudėtinga procedūra?

4.       Ką byloja toks „vokiškasis PEDANTIŠKUMAS“ ir dar to paties  raporto kopija vokiečių kalba? (P.S.: atsiprašau, kad LCVA archyve neatkreipiau dėmesio, ar ant vokiškojo to raporto dublikato kitos pusės buvo toks pats suderinimo-tarpininkavimo įrašas, ar ne buvo?)

5.       Kodėl toks „pedantiškumas“ netaikomas bataliono vadui A. Impulevičiui, kuriam nėra jokio atspausdinto intarpo pasirašymui ir jis viską savo ranka užpildo?

6.       Kodėl bataliono vadas A. Impulevičius pasirašo net po 4-ių - 3-jų dienų, po J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ tarpininkavimo?

7.       Kaip čia A. Impulevičiaus pasirašymo data „sutapo“ su labai svarbia lapkričio 7-osios Didžiojo Spalio perversmo diena, kurios „garbei“ Minske buvo atliekamos masinės komunistų žudynės? Ar tokią dieną bataliono vadui galėjo būti laiko prieiti prie kanceliarinių reikalų? Juk lapkričio 7 d. 1941 m. buvo penktadienį - išeiginių tame tarpe nebuvo, ir kodėl buvo atidėtas pasirašymas, net paskutinei savaitės dienai?

8.       Kodėl A. Impulevičius suklydo ir pirmiau parašė šeštadienio lapkričio 8-osis datą? Ar tokią žymiąją, kaip lapkričio 7-tosios - Didžiojo bolševizmo-komunizmo nusikaltimo dieną galima buvo ją „neįsiminti“ ir suklysti?

9.       Gal dėl kokių nors nežinomų priežasčių net iki lapkričio 8-tosios to raporto galutinio pasirašymo uždelsimas buvo nepriimtinas?

 

 55 pav.: Išdidinta J. Krikštaponio parašo aplinka, kurią galima dar labiau pasididinti.

 


        Kadangi žodis „Minskas“, atspausdintas, o ne ranka parašytas, tai ar gali būti „įrodymu“, kad tas neteisėto „tarpininkavimo“ raportas J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ pakištas pasirašyti Minske"?
       O, gal, vis tik, Kauno kalėjimo kameroje pasirašė?

   

           Svarbiausia yra tai, kad iš karto, tik pažiūrėjus į Jono Klimavičiaus Raporto antrąją pusę, iš karto į akis krenta viskas labai nenatūraliai„tarpininkauta“.
        Aišku, kai negyvenus tarpukaryje, tai tokia „raštvedyba“, taupant popierių, kažkaip, jau 2-trame tūkstantmetyje nelabai įsivaizduojama. Toks vaizdas, kad kitoje lapelio pusėje, kažką norėta nuslėpti.? Klaustukas, nes nesu tarpukario raštvedybos ekspertu.

-21-

 

10.       Gal šis APGAULINGAS-NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ buvo skirtas GESTAP-ui apgauti ir tas „tarpininkavimo“ parašas buvo paimtas Kauno kalėjimo kameroje ir po to sugražintas tas raportas į Minską? Kuo kitu galima paaiškinti 3-jų - 4-ių dienų delsimą po J. Krikštaponio „tarpininkavimo“? Negi „negalima“ per tas 3-4 dienas suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal?

       Toks kontraversiškas klausimas iškyla, nes akivaizdžiai J. Krikštaponis pasirašo ne kanceliarijoje.

56 pav.: A. Impulevičiaus ranka parašyta Jono Klimavičiaus raporto  data.

Atsiprašau, bet net 3-is - 4-ias dienas delsti bataliono vadui ir nesirašyti po tarpininkavimo, kad išleisti negaluojantį - tokio nežmoniškumo net sovietinėje kariuomenėje tarp kariškių man neteko matyti

 
 

       Juk data ir numeris to „tarpininkavimo“ įrašomas kita (storiau rašančia) plunksna ir, akivaizdžiai, net kita - ne J. Krikštaponio ranka. Jojo braižą galima palyginti su jojo ranka rašytoje Atestacijos ištraukoje ir palyginant šiuo neteisėto „tarpininkavimo“ įrašais. Prieš palyginimą, verta palyginti J. Krikštaponio-"Krištaponio" parašus jo raporto ir „tarpininkavimo":

57 pav.: Krikštaponio-"Kristaponio" parašai Atestacijos ištraukoje ir neteisėtame „tarpininkavime“. Galima pasididinti.


58 pav.:  Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio užpildytas neteisėto
„tarpininkavimo“ registracijos numeris su jo data. Galima pasididinti.

 
 

       Juk data ir numeris to „tarpininkavimo“ įrašomas kita (storiau rašančia) plunksna ir, akivaizdžiai, net kita - ne J. Krikštaponio ranka. Jojo braižą galima palyginti su jojo ranka rašytoje Atestacijos ištraukoje ir palyginant šiuo neteisėto „tarpininkavimo“ įrašais. Prieš palyginimą, verta palyginti J. Krikštaponio-"Krištaponio" parašus jo raporto ir „tarpininkavimo":

57 pav.: Krikštaponio-"Kristaponio" parašai Atestacijos ištraukoje ir neteisėtame „tarpininkavime“. Galima pasididinti.


58 pav.:  Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio užpildytas neteisėto
„tarpininkavimo“ registracijos numeris su jo data. Galima pasididinti.
 
 


59 pav.: Jono Klimavičiaus raporto registracija. Galima pasididinti.

 

   

      Matome, kad J. Krikštaponis-„Krištaponis“ skaičių „4“ rašo į kitą-normaliai priimtiną pusę, o skaičius „2“ visiškai ne panašus į raštvedžio ar paties J. Klimavičiaus neteisėto „tarpininkavimo“ užpildymus.
 

   Kaip, matome, Jono Klimavičiaus raporto registracijos datą; - tą patį skaičių „4“ irgi su stora plunksna ir irgi pakrypusį į priešingą pusę, nei  įprasta rašant (tokį patį charakteringą pakrypimą į priešingą pusę turi ir skaičius „8“), todėl akivaizdu, kad tie vienodos rašysenos skaičiai, sutampantys su „tarpininkavimo“ registracija yra rašyti raštvedžio, arba, paties Jono Klimavičiaus, kurio taip pat rašysenos pakrypimas yra į tą pačią-priešingą pusę, nei įprasta ir skaičius „4“ taip pat yra į priešingą pusę pakrypęs; jojo ranka rašytame raporte, kuriame nurodo, jog lapkričio 14  d. iš Minsko J. Klimavičius grįžo PASILIUOSAVIMUI. Bet, kodėl jis tik po metų 1942 m. rugsėjo 30 d. buvo paleistas į atsargą?

-22-

 

 

 Pastarojo rankraščio nelyginu, nes ir taip akivaizdžiai labai panašus, su tokiu pat keistu pakrypimu į priešingą pusę.

 

 

11-ta tema: Kodėl istorikai „nematė “tame įsakyme Nr. 42 sudubliuotą kitą „Joną Klimavičių“,
kurio kito tokio Lietuvoje nebuvo?

 

       Iš Jono Klimavičiaus raporto Nr. 8, rašomo, kaip II-jo Apsaugos bataliono (bn.) Kovotojo  (kovot.) Karininko (Kar.)  matosi, kad jis nenurodo savo pareigų, todėl galima manyti, kad tai ne J. Ūselio 3-čios kuopos pavaduotojas, o be pareigų „Juozui Krikštaponiui priklausantis“. Tačiau, ar pasiliuosavimui prašymą rašančiajam būtina nurodyti atsakingąją kuopos vado pavaduotojo pareigybę? Juolab, kai magistrantas Andrejus Stolerovas ir, ypač, LGGRTC  rodo tik vieną Joną Klimavičių.


60 pav.: Du Jonai Klimavičiai įsakyme Nr.42. Šio šifro raidžių ištyrimui galima pasididinti
  ir pamatyti visą įsakymo Nr. 42 II-ąji puslapį.

 

        Todėl ar negalima manyti, kad prieš išvyką į Baltarusiją A. Impulevičiui buvo žinomas J. Krikštaponio sulaikymas ir jau buvo numatytas jo iš kalėjimo išėmimas per „Jono Klimavičiaus legendą“, jo pavardę šiame įsakyme Nr. 42 sudubliavus?           

O šią pavardę šiame įsakyme; su politiniu tikslu (Prezidento A. Smetonos sūnėno apkaltinimui) „negalėjo“ okupantų NKVD vyr. tardytojas, o po to archyvų direktorius Eusiejus Rozauskas prispausdinti pavardę, atradęs tą pačią spausdinimo mašinėlę, ir perspausdinti to įsakymo II-ą puslapį?    

           Šis  E. Rozauskas; kaip autorius knygos „MASINĖS ŽUDYNĖS ... “ ir atsakingas už tų masinių žudynių: nuo Rainių iki Červėnės iniciavimą bei už NKVD tardymų persistengimą-sauvaliavimą net Vorkutos GULAG-e 9-iems metams atsidūręs, o po to net 16 metų kaip Archyvų valdybos viršininku iki 1973 metų pabuvęs, negi vėl piktnaudžiauti „negalėjo“?    Dar labiau keista, jog jau pagal  mirusį žurnalistą A. Ališauską  iš karto pokaryje tardomieji-apklausiamieji J. Krikštaponio nerodė, o jau po kokių 15-35 metų „prisiminė“ ir tie „liudininkai“ Baltarusijoje žudynių vykdyme pradėjo minėti J. Krikštaponį. Ar dėl to „nekyla“ įtarimo? 

61 pav.: Alfonsas Vietrinas.
Galima pasididinti.

   Juolab, šio NKVD-isto nesąžiningumo faktas yra fiksuotas, kai iš geriausio mano l. a.  dėstytojo - geriausio Lietuvos tarpukario-pokario bėgiko Alfonso Vietrino; šis E. Rozauskas per kratą atėmė-nusavino svarbų prizą, iškovotą Vokietijoje. Apie tai šis garbus sportininkas man papasakojo, kai jį apie 1975-79 m. m. buvome pakvietę į Azoto sporto kolektyvo susirinkimą. Kvietėme šį garbų sporto veteraną, nes ir pokaryje pagal sovietinę įvestą sportinę kvalifikaciją A. Vietrinas buvo tapęs pirmuoju sporto meistru Lietuvoje ir buvo pokario sporto legenda. Tada; po oficialaus sporto kolektyvo ataskaitinio susirinkimo-susitikimo; mums, Azoto sporto organizatoriams su įmonės sporto metodininku - to susitikimo iniciatoriumi Edmundu Narvydu, dar atskirai pabendravome - mums labai rūpėjo sužinoti ką nors apie tarpukario Lietuvos sportą, kuris sovietmetyje buvo kruopščiai slepiamas. Tada šis Lietuvos bėgimo legenda, kai aš jįjį lydėjau iki autobuso, ir prasitarė man "apie kažkokį „žydelį“-tardytoją, nusavinusį karo metu Vokietijoje jojo iškovotus prizus.  

 

 Pratęsiant apie šio 1940-1941 m. m. istorinio tarpsnio sovietinę ypatingą cenzūrą, kuri  „perestroikoje“ buvo pavadinta „baltomis dėmėmis“, man baigiamajam „mokslinio“ komunizmo egzaminui ir diplominiam darbui „Pertvarkos ir Tautinio Atgimimo kūno kultūros problemos Jonavoje“, teko Jonavos Balse parašyti poleminį straipsnį "Ar Baltos dėmės baltos?".

      Šiam ezopiniam dėstymui per stalinizmą;  laipsniškai planavau ir NUSIKALSTAMĄ LENINIZMĄ parodyti per aukščiau paminėtą Karlo Kautskio veikalą TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, šiuo metu Lietuvoje nepelnytai pamirštą

-23-

 

         Taigi, kai už čia paminėtas žudynes Červenėje, kuriose atsitiktinai gyvas išlikęs pulkininkas Jonas Petruitis, jas iš kart  aprašė, tuoj pat išleidęs knygą; "Kaip jie mus sušaudė", - tai už tos knygos turėjimą palėpėje, kurią atrado stribai, čia jau minėtas Jonavos garbės pilietis Gediminas Ilgūnas ir jo tėvas tapo iš karto suimti, ir abu atsidūrė GULAG-e.  Apie tokį likimą nuo tos rastos knygos, G. Ilgūnas paminėjo savo knygoje ŠAKNYS.  Tai, jeigu taip kruopščiai sovietai slėpė šias ir kitas žudynes, ar nuo jų dėmesiui nutraukti, negalėjo ir kitokios manipuliacijos būti atliekamos?  

Tai, ar „patikimi“ archyvai, kai jiems vadovavo tų žudynių iniciatorius?
 


12-ta tema: Kodėl istorikas E. Rukšėnas „nematė“,
  kad Jonas Klimavičius,
  vaidinęs raportuose „ligą“ ir „liuosavimąsi,
  bet taip ir nepasiliuosavo,
 o tarnavo toliau?

 

   Įdomu, ką veikė Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] ir LGGRTC mokslininkai: Mindaugas Pocius bei Alfredas Rukšėnas, kaltindami J. Krikštaponį ir įsakyme Nr. 42 nematydami du Jonus Klimavičius?

      
         Negi, negalima buvo pasitikrinti gerai žinomoje knygoje LIETUVOS ... KARININKAI, ..., kuri buvo ruošta daugiai, nei 16 metų ir leista jau ne vienu leidiniu?
           Taigi, pasinaudojau Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje esančia knyga
„Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953“ / [redakcinė komisija: pirmininkė – Birutė Kulnytė … [et al.]. – Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001-. – t. : iliustr., faks. ; 29 cm. – (Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka). – ISBN 9955-415-11-8 (įr.)
T. 4. – 2004. – 414, [2] p. – ISBN 9955-415-38-X
     

       Šioje knygoje, kuri sudaryta, pateikiant karininkus pagal alfabetą, aptikti tik du Jonai Klimavičiai, iš kurių pirmasis 240-241 psl. rodomas su nuotrauka ir gimęs 1909 m. balandžio 12 Pavembrių kaime,  Vilkaviškio valsčiuje. Jis už dalyvavimą 1934-06-07 voldemarininkų maište areštuotas ir išsiųstas į karo kalėjimą, o 1934-07-10 grįžo, slaptu įsakymu paleistas iš kariuomenės į pėstininkų karininkų atsargą, išvyko Vilkaviškio aps. komendanto žinion. Nuo 1937-10-24 IŠS 34 M. Jankaus būrio, o nuo 1939-12-22 Finansų m-jos kuopos šaulys. Daugiau jokių žinių apie jį neduota ir A. Impulevičiaus batalione nerodomas.

             Pastarajame batalione kaip 3-čios kuopos pavaduotoju rodomas be nuotraukos tik kitas Jonas Klimavičius, gimęs 1907-08-29 Marijampolėje, baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, kurią baigė ir Juozas Krikštaponis. Galima daryti prielaidą, kad jie abu galėjo būti pažįstami ir net draugais, kuriuos, ir minėjo pastarojo sesuo, padėjusiais brolį iš kalėjimo išlaisvinti?

      Negi J. Krikštaponis „pagal pažintį“ 1941-07-04 neteisėtai kitos kuopos pavaduotojui tarpininkautų atleidimui nuo nuo tarnybos, kai Jonas Klimavičius, po minėto iš Minsko į Kauną nuvykimo 1941-11-14 Raporto Nr. 9 dėl „pasiliuosavimo“.  .

     Pagal čia dešinėje 62 pav. pateiktos „L. k. k.“ knygos, aiškiai matome, kad nebuvo atleistu, ir į atsargą išėjo  vos ne po metų 1942-09-30.  Taip, ne tik čia aukščiau rodo studentas A. Stoliarovas, bet ir LGGRTC sudarytas šio bataliono karininkų sąrašas. Ar galėjo Kauno komendantūra neužskaityti to Jono Klimavičiaus „pasiliuosavimo“, kai buvo pristatytas dar ir gydytojo pažymėjimas?

           

     Iš viso šito darytina išvada, jog A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 minėtų LII (Lii) ir LGGRTC mokslininkų nepastebėti du Jonai Klimavičiai gali būti sudubliuoti su tikslais:

lcva\klimaviciai-jonai -m.jpg
62 pav.: iš knygos
 pasididinti.„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ aptikti tik du Jonai Klimavičiai. Galima

 

-24-

 

   1.  arba NKVD-KGB dėka apkaltinti J. Krikštaponį,
   2.   arba apgauti GESTAP-ą, kad per J. Klimavičiaus
„susirgimą“ J. Krikštaponį ištraukti iš Kauno kalėjimo. Juk, pagal jojo sesers atsiminimus iš kalėjimo išlaisvinimui padėjo jo draugai ir jojo giminaitis generolas Stasys Raštikis: 

63pav.: J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės Juodienės atsiminimų originalas, užrašytas 1990 m. liepos mėn. Šiluose. Galima pasididinti.
Visą Atsiminimą galima perskaityti ČIA.

      Todėl, manau, tyrinėjimo klausimus reikia pateikti galvojant logiškai ir teisiškai:

1.       Ar galima tikėti, kad išlaisvintas tik už generolo „gražias akis“, kuris pažinojo asmeniškai A. Hitlerį?

2.       Negi vokiečiai, būdami pedantais, iš kalėjimo išleistų be jokio oficialaus pagrindo?

3.       Ar negalėjo būti taip, kad įtakingas generolas, kokį nors ne tikrą dokumentą pateikė?

4.       O  sesers paminėtu vienu iš DRAUGU negalėjo būti iš tos pačios Rygiškių Jono gimnazijos bendramokslis Jonas Klimavičius?

5.       Tai, gal, tas „pagrindas“ ir buvo, kad reikia J. Krikštaponiui ne kalėjime sėdėti už menką incidentą, o į „susirgusio“ J. Klimavičiaus pareigas perimti ir vadovauti 2-trai kuopai?

 

6.       Ar negalėjo A. Impulevičius iš anksto aptarti su J. Klimavičiumi jo „susirgimą“ ir todėl antrą Joną Klimavičių tai 2-trai kuopai prispausdina?

7.       Ar ne todėl J. Klimavičius savo raporte; dėl „susirgimo“, nenurodo savo pareigybės?

8.       O toks pats J. Klimavičiaus raportas Nr. 8, išverstas į vokiečių kalbą negi „neįrodo“ jo paskirtį vokiečių kažkokiai tarnybai? Kodėl daugiau tokių lietuviškų ir vokiškų raportų dviem kalbomis nesimato?

9.       Ar kitas – Nr. 9 1941 m. lapkričio 16 d. J. Klimavičiaus ranka Kaune rašytas raportas Ryšių karininkui dėl „pasiliuosavimo“ jo FIKTYVUMĄ „neįrodo“, kai leitenantas  jau atliko „pasiliuosavimą“ ir pagal istorinius šaltinius toliau „sirgdamas“ tarnauja vos dar ne metus?

10.   Kas dar tą „pasiliuosavimą“ galėjo sutrukdyti, jei ne išgalvotas „susirgimas“, dar net gydytojo pažyma patvirtintas?

11.   Ar tą gydytojo pažymą ne galėjo parašyti J. Krikštaponio sesers minimas Karo gydytojas Kazimieras Mikalauskas? (apie jį žemiau skaityti.)

12.   Ar, aplamai, negali būti abejotinu tas bataliono vadui „informavimas“ iš Kauno į Minską?

13.   Ar tas - kitas J. Klimavičiaus raportas Nr. 9; iš Kauno rašytas, negalėjo būti rašytas tam, kad paslėpti kitą „Joną K14.    O J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ ar negalėjo būt antrą kartą pakeltas į kapitono laipsnį, gal, irgi, kad lengviau iš kalėjimo išimti?      

Juk J. Krikštaponio sesuo  Veronika Krikštaponytė-Juodienė savo Atsiminimuose (čia  aukščiau 63 pav ) įsitikinusi, kad su jos broliu „nežinia, kuo būtų viskas pasibaigę“, ir ji mini, kad „Kaune jis turėjo gerųdraugų“iš kalėjimo padėjo ištraukti jo draugai ir generolas S. Raštikis.

 

-25-

 

 


13-ta tema: O laipsnį pakelti negalėjo už tai, kad kalėjime atsidūrė kitos valstybės?

 

     Malonu, kad tą J. Krikštaponiui LAIPSNIO PAKĖLIMĄ 2021 m. spalio 22 d. penktadienį 17:26 soc. tinklo „Facebook“-o mano temoje LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas parašė taip:


64 pav.: LGGRTC mokslininko Alfredo Rukšėno LABAI VERTINGAS komentaras dėl A. Impulevičiaus pareikštos nuomonės. Ją galima pasididinti.

    Kai man Lietuvos Ypatingajame archyve man pavyko atrasti NKVD generolo Kapralovo raštelį ir jįjį paskelbti, tai LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas paskelbė apie labai svarbų Pakėlimo lapo dokumentą, kuris, pirmiausiai, paneigė įtarimus, jog J. Krikštaponis ir dokumentuose minimas „J. Krištaponis“ gali būti "skirtingi asmenys".
O tai buvo labai svarbus įrodymas, kurio visuomenėje ir žiniasklaidoje klaidžiojo abejonės dėl „skirtingų“ asmenų, dėl kurių ir aš pats kėliau klausimus savo 21-ieno klausimo rašte, skirtame LGGRTC.
65 pav.: Į labai svarbų Alfredo Rukšėno komentarą  Pažymėjo („Patinkino“) jo darbo kolegos. Galima pasididinti.

         Todėl AČIŪ minėtam Genocido tyrimo centrui už dalyvavimą socialinių tinklų diskusijose. Malonu, kad į mokslininko A. Rukšėno komentarą dėmesį atkreipė to Centro direktorius mokslų daktaras Arūnas BUBNYS ir mokslininkas Mindaugas Miknevičius:

 

-25-

 

   Tačiau, buvo keista, jog Facebook-o nustatymai apie tą A. Rukšėno komentarą man nepranešė ir aš jį tik atsitiktinai pamačiau; lygiai po mėnesio: lapkričio 22 d., apie ką pirmadienį 07:36 apie tai komentare pranešiau. Todėl iki tų metų gruodžio 03 d. Ukmergėje vykusios konferencijos, likus nedaug laiko, pasirengti nebuvo įmanoma. Juolab, šiai Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje dėl J. Krikštaponio karinio laipsnio pakėlimo Mindaugas Pocius rašė taip:

66 pav.: ištrauka iš Mindaugo Pociaus pažymos. Galima plačiau kontekstą pamatyti.

        O, jeigu Juozas Krikštaponis tuo metu Kauno kalėjime sėdėjo, tai tada kaip jis galėjo „nepriekaištingą tarnybą“ atlikti? O toji „nepriekaištinga tarnyba“ negi „negali“ būti užskaityta okupantų kalėjime atsidūrus, kai nauji okupantai uždraudžia Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) veiklą? Juolab, į kalėjimą patenka ne bet koks karininkas, o LLV Krašto apsaugos ministro ir buvusio šalies Prezidento artimas giminaitis! Kodėl Mindaugas Pocius Pažymoje neparodo-nutyli tikrą A. Impulevičiaus motyvą, o prigalvoja savo? Kodėl Alfredas Rukšėnas aukščiau iš kart visą A. Impulevičiaus motyvą parašo, o M. Pocius savo Pažymoje tą svarbų išsilavinimo motyvą kodėl nuslepia? Juk A. Impulevičiaus parašas yra yra po teksto šio:

 

67 pav.: Juozui Krikštaponiui-„Krištaponiui“ kapitono laipsniui pakelti Pakėlimo lapo pabaiga.
Detaliam šifro ir rankraščio tyrimui  galima
dar labiau pasididinti
.

 

   Ar ne GESTAP-ui apgauti čia tas BENDRO išsilavinimo įrašas parašytas? Juk Karo mokykla neruošė karo teisininkų. Tai kur tuos 5-is semestrus (net 2,5 metų!) ir kokiame teisių fakultete ir dar teisių skyriuje galėjo Kaune klausytis? Kodėl tiesiogiai neprašė kad Vytauto Didžiojo universitete (toliau VDU)?  Ar ne panašu, kad negalima būtų nustatyti, kad tai abejotina? Atkurtame VDU Teisių fakultetas buvo, bet kad dar tokio pat pavadinimo būtų ir skyrius, čia jau kažkas neaišku? Jei būtų parašyta, kad VDU klausėsi, tai GESTAP-as būtų patikrinęs ir  ... O kai nekonkrečiai, tai ar ne buvo žaista, kad naujas vokiškasis okupantas nesusigaudys? Negi, tikrai, J. Krikštaponis irgi ruošėsi būti Karo teisininku, taip, kaip ir Jonas Noreika (Generolas Vėtra). teisę VDU besimokydamas?

    Toks įspūdis, kad nors mano ir giriama iš didžiosios raidės Mindaugo Pociaus Pažyma, bet negi istorikas ją paskubomis rašė po mano sukelto vėjo dėl nuslėpto Didvyrio kalinimo fakto nacių okupacijos laike? Kaip galima rašyti, kad, neva, laipsnis suteiktas „už gerą tarnybą“, kai tokio įrašo nėra - yra visai kitas įrašas?

       Toks vaizdas, kad istorikas nematė šito Pakėlimo lapo, o jam  gal kas paliepė taip parašyti? KAD ISTORIKAI NĖRA MATĘ DOKUMENTŲ IR JUOS APRAŠINĖJA VISAI KITAIP, NEI JIE ATRODO. - TAI BUS IR DAR VIENAS LABAI SVARBUS FAKTAS. Jeigu istorikas M. Pocius būtų vartęs visus Pakėlimo lapus, tai būtų pastebėjęs, jog prierašai už gerą tarnybą būna daugiausiai neturintiems reikiamo išsilavinimo. O jeigu yra tas išsilavinimas, tai tarnyba paprastai būna gera dėka paties išsilavinimo.

-26-

 

         Be to, tie Pakėlimo lapai yra standartiniai ir tuose Pakėlimo lapuose, net, NĖRA TARNYBOS KOKYBĖS GRAFOS numatytos:

 

68 pav.: Juozo Krikštaponio Pakėlimo lapas (kontrastas užkeltas) Galima pasididinti.

 
 

69 pav.: šiame Pakėlimo lapo gimimo laiko ir vietos grafoje įrašas liudija,
jog Juozas Krikštaponis ir čia "Krištaponis" yra vienas ir tas pats asmuo, neaišku, dėl ko susitrumpinęs pavardę?

Juozo pavardės susitrumpinimą aptikau ir Lietuvos lengvosios atletikos čempionatų protokoluose, kurie įrodo. kad sutrumpina pavardė buvo Juozui pateikta  paauglystėje, gavus pasą, nes jojo gimimo liudijimas ir tėvų santuokos liudijimas su lietuviškos atmainos pavarde nuo žodžio krikšto, o ne slaviško-lenkiško nuo KriŠtofo-KšiŠtofo Detalesniam tyrimui galima  pasididinti visą Pakėlimo lapą.

 

Kaip matome, šiame „Juozui Krištaponiui“ Pakėlimo lape, pagal archyve į bylą susegimo lapo Nr. 45 (rašalu mėlynai įrašytame) tinkamumą laipsniui pakelti A. Impulevičius parašą deda po surašytais duomenimis, kaip Aukštojo-karinio-juridinio mokslo išsilavinimu ir pagal „Vyresniškumą turimą laipsnį“ nuo 1936 m. gruodžio mėn. 1 d.

-27-

 

      Tai stebėtinai ilgas laikotarpis (pagal  J. Krikštaponio kaimyno Mykolo Dirsės ir sesers atsiminimus jos broliui buvo suteiktas kapitono laipsnis 1939 m., todėl čia ne panašų į antrąjį suteikimą, dėl ko, matyt, pakeičiama pavardė? - tai hipotezė) ir todėl tinkamumas 1941-XII-18 laipsnio pakėlimo argumentas akivaizdus - kitų komentarų net nereikalaujantis. Juolab, visi iki vieno A. Impulevičiaus pasirašyti Pakėlimo lapai yra gruodžio 18 d., matyt, prieš Kalėdas kaip tradicija. Iš įrašų matosi, jog laipsniai keliami, paprastai metų pabaigoje.
      Taigi, suėjus laikui, bataliono vadas ar galėjo „neteikti“ laipsnio pakėlimą asmeniui, laikinai negalėjusiam atlikti savo pareigų dėl kokių nors pateisinamų priežasčių, kaip susirgimo ar patekus į nelaisvę svetimos valstybės institucijai?

 

Ar istorikas gali tik biurokratiškai žiūrėti į tą Pakėlimo lapą, kurio tarnybos vietos grafoje yra parašyta „Kuopos Vadas nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d.“ ir atmetinėti 1941 m. gruodžio mėnesyje vokiečių kalinimą? Negi tas laipsnio pakėlimas kartu su Jono Klimavičiaus „susirgimu“ „negalėjo įtakoti“ greitesniam J. Krikštaponio išėmimui iš kalėjimo?

 
Aišku, istoriko Mindaugo Pociaus parašyme: „paprastai, laipsnis pakeliamas už gerą pavestų užduočių vykdymą ir nepriekaištingą tarnybą“ teiginys yra teisingas.
 

   Bet, jei trūksta išsilavinimo, o dominuoja tik tarnybos kokybė, tai, paprastai, atskirai Vadas papildo motyvą, kaip, pavyzdžiui, leitenantui Kemzūrai Zenonui (įsegimas Nr. 44).               Jam apie išsilavinimą parašyta, jog yra baigęs Karo mokyklą ir tik jos laida nurodyta, nedetalizuojant, ką konkrečiai, mokėsi.


70 pav.: Atskiras A. Impulevičiaus įrašas Zenonui Kemzūrai. Rankraščio tyrimui, galima žymiai pasididinti.
, o taip pat galima visą Pakėlimo lapą pamatyti.

 

 Bet A. Impulevičius įraše motyve pabrėžė tarnybos kokybę  išskirtinai detalizuodamas čia viršuje 70 pav.:

        Kaip matome, Zenonas Kemzūra, taip, kaip ir Juozas Krikštaponis, buvo kuopos vadas, vadovavęs 1-ajai kuopai. Ir skirtingai nei J. Krikštaponiui. bataliono vadas nerado ko nors vertingo dėl išsilavinimo, todėl pabrėžia tarnybos kokybę, nors tai nėra numatyta grafa. Taip, kad, normaliai, kariuomenėje, manyčiau, kad „geros kokybės“ tarnyba neturėtų dominuoti, o turėtų dominuoti SUGEBĖJIMAI tarnyboje. (Tai aš iš asmeninės sovietinėje kariuomenėje patirties, kad į perdėm besistengiančius „gerai“ tarnauti net pašaipos būdavo su taikliu rusišku „выслуживаться“ pašiepimu. Šiaip, gerus sugebėjimus karinėje tarnystėje turėjo ukraJinų kariai, kuriems maskoliai labai pavydėdavo ir todėl labai „хохол“-ais pravardžiuodavo.) 

       Be to, Zenonas Kemzūra „liudijo“ J. Krikštaponį „žudynėms vadovavus“. Kokie jo motyvai buvo KGB-istams galimai netiesą sakyti? Ar tik gyvo N. Reikalo gelbėjimui nuo persekiojimo, ar ir savo gyvybės išgelbėjimo tikslu? Juk, turėjo jausti, kad 1962 m. Vilniaus teisme jam gresia sušaudymas. Be to, ar savo kolegai pasmerktasis negalėjo jausti ir pavydą kokį, kad net kalėjime sėdinčiam J. Krištaponiui net antrą kartą suteikiamas kapitono laipsnis? Ir. aplamai, ar ne išsilavinimo stygius lėmė, kad buvo įtrauktu į Karinius nusikaltimus?  Be to, Zenono Kemzūros Suimtųjų po karo bataliono karių sąraše. Tai, negi, „savo noru“- NE SUIMTAS 1962 m. dalyvavo Vilniaus teisme, kuriame buvo nuteistas sušaudyti ir Į SAVO MIRTIES NUOSPRENDŽIO ĮVYKDYMO VIETĄ „savo noru“ - NE SUIMTAS ATĖJO, kad būtų sušaudytas? Tai kokio lygio LGGRTC „tyrimas“ pravestas pagrindinio J. Krikštaponio kaltintojo?

        Taigi, sekančiai (45-tajam įsegtam) Juozui Krikštaponiui viskas atvirkščiai, - motyvu A. Impulevičius parašo lakoniškai tik vienu žodžiu "vertas ...", nes išsilavinimo grafoje išskirtinai yra pabrėžta Karo Mokyklos laida ir kažkoks papildomas, lyg, ir Karo teisės išsilavinimas. Tik, ne aišku. Kur? Ar pačioje Karo mokykloje, teisių fakultetas ir teisių skyrius, ar Vytauto Didžiojo universitete? Taigi Juozui Krikštaponiui įrašas toks:

 
71 pav.: mokslų išėjimo įrašas Juozui Krikštaponiui-"Krištaponiui" jo Pakėlimo lapo grafoje. Raidžių šifro analizei galima dar labiau pasididinti.

   Tokia iš eilės susegtų 44 ir 45 Pakėlimo lapų eilė  „neparyškina“ J. Krikštaponio išsilavinimo vertę ir leitenanto didelį stažą būti vertu būti pakeltam į kapitono laipsnį? Ar toks susegimas negalėjo būt ruošiamas kokiai nors inspekcijai iš GESTAP-o, kad įrodyti J. Krikštaponio iš kalėjimo išleidimo svarbą? (P.S.: gaila, Zenonas Kemzūra visai nerodomas LGGRTC sudarytame sąraše, todėl negalima patyrinėti.)

-28-

 

    Peržiūrėjus visus Pakėlimo lapus, krenta į akis didžiausias J. Krikštaponio išsilavinimas. Paprastai, prie bendro mokslo „a)“ skirsnyje rašoma, kiek klasių yra baigta, ar kokią bendro lavinimo mokyklą yra baigę karininkai. O, čia J. Krikštaponiui vietoje gimnazijos, įrašytas, dar papildomas mokslas, išklausius net 5-is semestrus  „teisių fakultete“,  „teisių skyriaus“. Tai, ar nebus, kur tai, 2,5 metų kursas? Skliausteliuose pažymėtas miestas  „(Kaune)“ ar ne reiškia, kad Lietuvoje buvo du universitetai - vienas Vilniuje, kitas Kaune?  Tai, negi. J. Krikštaponis baigęs du aukštuosius mokslus, arba ne pilnai baigtas antrasis papildomas teisinis aukštasis išsilavinimas?   Ar daug buvo karininkų Lietuvoje dar papildomai ir su teisiniu išsilavinimu? (tarp šio bataliono visų pateiktų pasirašyti Pakėlimų lapuose tokių nepastebėjau.)

  Tai, iš principo, ar dar su papildomu teisiniu išsilavinimu karininkas galėjo toleruoti civilių gyventojų naikinimą? Gal, būtent, tokie pamatyti vaizdai; šoko būsenoje ir iššaukė nekontroliuojamą frustracijos veiksmą Ukmergės restorane? Ar karinę garbę turinčiam karininkui bei papildomos teisinės žinios; be jų praktinių taikymų patirties, pamačius absurdiškiausias žudynės (Holokaustą), gal, net dar  ir teorijoje nenagrinėtas, - negalėjo psichologiškai lengviau privesti prie šoko būsenos jaunąjį specialistą, nei patyrusį teisininką?

        Be to, KARINIO IR TEISINIO IŠSILAVINIMO pabrėžimas galėjo būt, gal, planuotas GESTAP-ui įtikinti apie J. Krikštaponio svarbą ir karininko ypatingą vertę? Tokio ypatingojo UNIVERSITETINIO išsilavinimo tarp kitų Pakėlimų lapų, kažkaip nepastebėjau.

        Grįžtant, prie istoriko M. Pociaus paminėtų stropiai atliekamų pareigų atlikimo karinių laipsnių pakėlime, tokiems pasižymėjusiems nusipelniusiems buvo atskirai rašomi laisvos formos raportai:

 

 

72 psl. stropiai atliekančiajam savo pareigas pakėlimo laipsnio pavyzdys. Galima raiškesnį originalą pamatyti.

 

73pav.: Laisvos formos pakėlimo į aukštesniuosius kariškus laipsnius aktas
 pagal susegimą 47-tas ir už jo matosi išlindęs 49-tas (48-tas nesimato). Galima
pasididinti.
  

-29-

 

        Čia matome aukšto rango karininkų raportai laipsniui pakelti. Matome Stasį Kviecinską irJuozą Krikščiūną.

Vieni raportai spausdinami, kitis, kaip žemiau Juozo Krikštaponio ranka parašytas Atestacijos lapas.

 

 

12-ta tema: Juozo Krikštaponio Humanistinis požiūris į savo pavaldinius ir jo psichinio sukrėtimo analizė
 

 

 Čia ši tema būtina ANALIZEI, DĖL GALIMYBĖS ĮTRAUKTI KUOPOS VADĄ Į KARO NUSIKALTIMUS. Ar turėjo tokią psichologinę galimybę J. Krikštaponis?,

 


  74 pav.: leitenanto J. Krikštaponio-
„Krištaponio“ RANKA PARAŠYTA Atestacijos ištrauka jaunesniajam leitenantui Juozui Grabauskui, kuriam majoras A. Impulevičius rašo: „Tinka pakelti į  J. ltn. laipsnį“. Į Baltarusiją vyko jau ne kaip 2-os kuopos karininkas, o nuo 1941-11-16 paskirtas bataliono vertėju. Galima pasididinti.

 

 Aišku, šis psichologinio tipo tyrimas yra labai paviršutiniškas ir jįjį būtina derinti su kitomis karininko savybėmis. Tai toks Holistinio (VISUMINIO) tyrimo reikalavimas - reikia tirti kardinaliai priešingai, nei oponentai Didvyriui „kaltę“ nustatė priešingu Holistiniam požiūriui pagal komunistinį-stalinistinį Redukcionizmą,  NUSIKALSTAMAI TIK IŠ KONTEKSTO TRAUKIANT UŽSAKOMUOSIUS DUOMENIS be jųjų gilios analizės. 

Pavyzdžiui, žemiau  75 pav.: matome laipsnio pakėlimo „motyvams“ rašant tai, kad per du tarnybos mėnesius „sveikata nenusiskundė ir atrodo, kad nuovargis pirmosiomis įtempto darbo dienomis jam nepakenkė ir ...“. Toks su aspirantais keistas „eksperimentas“ iki rizikos kariūnui sugadinti sveikatą (jį „nulaužti“), keistai atrodo.  Juolab, kuopos vadas rašo dar negarantuodamas, tik žodžiu „atrodo“. Jei tai būtų karo veiksmai ar apmokymai-manevrai, tai įtampa sveikatai norma gali būti, nes ypatingomis sąlygomis psichika mobilizuoja organizmo visas galias.   .

 

       Bet eilinio darbo metu toks vado rašymas atrodo keistai, lyg nebūtų Karo gydytojo priežiūros, o vadas neturintis elementarių karių organizmo fiziologijos pagrindų. Pažymėjimas, jog „moralė gera ir jokių moralinių prasižengimų ... nepastebėjau.“ - tokie vado „įvertinimai?“, man, kaip buvusiam net chruščiovinėje ne prastos - techninės tarnybos rūšies kariuomenėje, labai keistai atrodo, lyg, šio vado pavaldiniams būtų būdinga daryti pražangas ir kuopa būtų, lyg, ne aukštos moralės


75 pav.: laisvos
„beletristikos“ pavyzdžio auto kuopos vado Kauno Karo komendantui raportas aspiranto pakėlimui į karininko laipsnį, pažymint ir sovietinį „liaudies vyriausybės“ periodą. Galima pasididinti.

        Stebina, kad nenurodomi karininkui būtini vadovavimo sugebėjimai, karinės technikos (automobilių) valdymo-žinojimo kokybė ir ... (P. S.: kai aš tarnavau prie sudėtingos karinės elektroninės technikos, tai mažiau gabūs technikoje buvo atrenkami į Ūkio dalį prie automobilių. Bet ...? )

     Siūlau palyginti šios auto kuopos „vado“ ir Juozo Krikštaponio rašytoje Atestacijoje vertinimo kriterijus, kaip „rimtas, labai taktiškas, darbštus, teisingas“. Be to pareigų auto kopoje atlikimas „sąžiningai ir tiksliai“ ir J. Krikštaponio kuopoje pareigas „atlieka labai gerai“. Ar pastarajame nesijaučia Humanistinis požiūris į pavaldinius, o pirmojo Autoritarinis? Juolab, J. Krikštaponis pabrėžia savo pavaldinio savybę, kad  „jam pavestais žmonėmis domisi“. Tai ar nesijaučia skirtingas požiūris į savo pavaldinius ir jųjų skirtingas vertinimas - vieno per pozityvo iškėlimą - kito per tarp negatyvo balansą? Iš šio vienintelio vertinimo jaučiasi J. Krikštaponio inteligentiškas požiūris į žmogų, paveldėjus ar ne per jo mamos linijos ir jos sesers - žymios pedagogės iš Smetonų giminės įtaka?

 

      Pavyzdžiui, sąžiningumo ir teisingumo charakteristikos yra diametraliai priešingos. Sąžiningumas gali būt vertinamas tik žemos moralės kolektyve, ir kariuomenėje nesąžiningumo būti net neturėtų. O, štai, TEISINGUMAS yra aukštesnio lygmens vertinimas, skirtas, ypač, vadui - būsimam karininkui, nes teisingumui būtinas ir sugebėjimas-pasirengimas vertinti teisingai - lygiai, kaip teisingai spręsti uždavinius. Prie šios TEISINGUMO savybės domėtis pavestais žmonėmis ir reikalauti tai daryti jauniems karininkams - reikalauti iš karininkų teisingumo - tai aukščiausia kategorija su raiškiai įvaldytais J. Krikštaponio Humanistinės pedagogikos pagrindais, matyt, gautais Rygiškių Jono gimnazijoje.
        Be to, J. KRIKŠTAPONIS PEDAGOGINIUS PAGRINDUS GAVO ir Sporto RŪMŲ Fizinio LAVINIMO TEORIJOJE, ją pajungdamas savo aukšto meistriškumo siekiui. Todėl, karininkas išsiugdęs teisingumo jausmą, vargu, ar bus priverstas prie mirties nuosprendžių vykdymų be jokių teismo sprendimų ir dar civiliams - pagyvenusiems, moterims bei vaikams. Tai kertasi su krikščioniška morale. Su tokia krikščioniška teisingumo jausmo morale karininkas priverstas vadovauti masinėms žmoniių-žydų žudynėms turėtų pats nusižudyti, ką tai ir padarė po pirmųjų žudynių B. Kirkila, liepos 12 dieną nusižudydamas, nes jo šeima tapo ištremta į Sibirą. Apie tai  yra paminėta š. m. kovo 15 d. istorijos mokslų daktaro Simono JAZAVITOS pristatytoje knygoje, skirtoje apie K. Škirpą skyriuje apie Antisemitizmą 143 psl., kuriame paminėjo Centro mokslininko Alfredo Rukšėno tirtas motyvacijas stojančiųjų į savisaugos batalionus. Ten ir apie majorą Antaną Impulevičių bei kitus įtrauktus į žydų žudynes, kurie prieš tai buvo 
„NKVD suimti dėl tarnybos Lietuvos tarpukario kariuomenėje ir fiziškai kankinti. Kad tai galėjo pažeisti psichiką, iliustruoja A. Impulevičiaus 1941 m. liepos 28 d. raštas naujam Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis prašosi išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų. Kankinimus patyrę ir artimuosius praradę asmenys dažnai lengvai pasiduodavo Vokietijos pareigūnų manipuliacijoms.“.

-30-

 

 

.

        Deja, J. Krikštaponis tokių nukentėjimų neturėjo - suimtu-kankinamu nebuvo ir iš giminių tik dėdę su teta bei pusseserės - S. Raštikio žmonos 3 mažos dukrytės į Sibirą (Altajų) tapo išvežtos.
    

     Bet, kad dėl to Juozo „psichika pažeista“ taptų - greičiau atvirkščiai - nervai tikriausiai Juozui pakriko dėl nacių nusikaltimo Alytuje, jiems sušaudžius 46 Birželio sukilėlius - Lietuvos Šaulių sąjungos narius, kuriuos J. Krikštaponis galėjo žinoti, kai Dzūkijoje tarnavęs sukilimo-karo išvakarėse. Dar skaudesnis jam turėjo tapti ir LLV išvaikymas, sužlugdęs prasidėjusių žydų žudynių sustabdymą, dėl ko pats įtakingiausias LLV narys generolas S. Raštikis „per galvą vertėsi“, "ant sąžinės lipdamas" aukščiausiems Vokietijos Lietuvoje pareigūnams (Apie tai S. Jazavitos  knygos  218-219 psl. - ta pati nuoroda su mažesniu didinimu.)
     Apie generolo pastangas žydų žudynėms stabdyti Juozas Krikštaponis privalėjo puikiausiai žinoti ir pergyventi, nes turėjo guosti savo pusseserę - praradusią 3 dukrytes ir savo tėvus bei per, tuo pačiu, generolo guodimą.

 


 
75a pav.:
su močiute Smetoniene (Prezidento brolio žmona) S. Raštikio dukrytės Meilutė ir Laimutė, kurios abi Jonavoje gyveno, kurią pirmąją kaip gydytoją-pediatrę Sąjūdžio kūrimosi metu šiek tiek pažinojau, o vyresniosios tik ką prieš mėnesį-du mirusios bei visuomenei ne praneštos Laimutės dukrą Romą Kateivaitę net labai gerai pažinojau; kaip KGB uždrausto ir mano atkurto Jonavos Turistų klubo instruktorę, kuri, galimai,  nuo KGB-FSB Rusijos įtakos nukentėjo, apie ką LGGRTC laiško ... psl. detaliau informuoju

   Iš S, Raštikio apie tragišką Lietuvos politinę situaciją J. Krikštaponis ir privalėjo turėti informacijos, tiek. kiek niekas kitas iš karininkų-leitenanto lygio net negalėjo nutuokti. Todėl dėl žymiausios Lietuvoje šeimos-giminės atstovo J. Krikštaponio „išvykimo į Baltarusiją“ ir ten, neva,  net „žmonių žudymais užsiiminėjusiu“ gali įtikėti tik nesveikos fantazijos - raudonojo mąstymo propagandistai, kurie gali būti labai klastingi ir visiškai nemąstantys - ignoruojantys Holistinė (VISUMINĮ) mąstymą, būtiną tikrai tiesai-tikrovei suvokti.

 

14-ta tema: Kur J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymas ir
 kodėl istorikas apgaudinėjama su „ įrodinėjimo šaltiniais“
?

 

        To „įrodymo“ nebuvo net nuo 2014 m. LGGRTC „pažymoje“, kurioje buvo vien tik PRIELAIDOS, nes joje buvo E. Rukšėno pažymima, kad į atsargą dokumentų buvo nerasta, todėl daroma prielaida, jog „paleistas į atsargą ...“. Bet, kai  iš J. Krikštaponis buvo paleistas iš kalėjimo ir kai jis negrįžo  į tarnybą - nenuvažiavo į Baltarusiją, tai kokie gali būti „įsakymai į atsargą“?

      Galite „pasigrožėti“, kas Ukmergės 2021-12-03 konferencijai Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] Pažymoje (Mindaugo Pociaus buvo pateiktas „šaltinis“.

-31-

 
.78a pav.: Ištrauka iš LII (Lii) Pažymos su raudonai pabrauktu istorinio šaltinio nuoroda.
77 pav.: Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) bylos antspaudas su 75 pav.:  nurodyto 930 fondo, 2 K aprašo ir 255 bylos antspaudas, atitinkantis 75 pav.: nurodytu Pažymoje

    PRIMENU: kadangi praėjusioje 2014-12-27 LGGRTC tik prielaidų „pažymoje“ Alfredo Rukšėno apie paleidimą į atsargą buvo „įrodinėjama“ tuo, kad „J. Krištaponio 1942 m. antroje pusėje iš 2/12 bataliono paleidimas į atsargą“ konstatuojamas tik tuo, kad nebuvo rasta jokie dokumentų apie paleidimą. .

   Tai naujojoje  LII (Lii) Pažymoje (aš ją jau iš didžiosios raidės pradėjau rašyti, nes joje jau buvo paskelbtas J. Krikštaponio suėmimas-kalinimo faktas, jį pavaduojantis N. Reikalas paminėtas ir kiti prieštaringi faktai), o taip pat, jau tapo paskelbtas ir net to paleidimo į atsargą ar pasibaigimo tarnybos istorinis šaltinis „LCVA, f. 930, ap. 2K;“ (pabrauktas raudonai) Bet apie jį toje Pažymoje net nebuvo nieko cituojama. Todėl ir toliau buvo neaišku, nes tos Pažymos 11 psl. parašyta, jog „Kapitono J. Krikštaponio (Krištaponio) tarnyba 2-ajame batalione pasibaigė 1942 m. pirmoje pusėje, arba perkeliant jį į tarnybą 242-E batalione.“.

         Ir vėl ne konkretumas. Koks gali būti pažymose rašymas „arba“? Jeigu taip rašoma, tai kodėl nenurodoma ko trūksta žiniai, kad nereikėtų rašyti „arba“? Praėjusioje „pažymoje“ A. Rukšėnas nors nurodė priežastį, kad „nerasta dokumentų“.  

        Visiškai neaišku, KAIP PAŽYMOSE GALIMA SPĖLIOTI - PRIELAIDAS TEIGTI , nenustatant tikslią  karinės tarnybos baigtį? Dar gražiau, kad minėtoje Pažymoje M. Pocius rašo toliau taip:

        „J. Krikštaponis (Krištaponis) 1942 m. rugsėjo 30 d. iš 252-E bataliono paleistas į atsargą.“

        Neaiški ir prasmė, nes pirmame sakinyje yra žodis „arba“, o antrame sakinyje „arba“ perbraukiamas ir nepaaiškinama kodėl dviprasmybė, lyg, ir nepanaikinta. Todėl  77a pav.: nuotraukoje teikiu, ką Alfredas Rukšėnas 2014 m. rašė, nes jo PDF-as nesikopijuoja, o kad jo citatų neiškraipyti, siūlau pažvelgti, į jo gan sąžiningą aiškinimą šį:


77a pav.:
2014 m. LGGRTC A. Rukšėno rašytos „pažymos“ pabaigos epizodas.

 

-31-

 

        Manau, jog šios   „pažymos“ 77a pav.:  pabaigoje pagrindinė mintis, kad  KONKREČIŲ ŽINIŲ NĖRA apie J. Krikštaponio tarnybos pabaigą; sąžiningiausio A. Rukšėno  prisipažinimo dėka ir stovi iki šiolei Ukmergėje paminklinis akmuo Didvyriui, nes tik pagal „paleidimo į atsargą“ PRIELAIDĄ paminklinio akmens nukelti negalvoja. Paminklui nukelti ne prielaidos, o tikslūs-neginčytini faktai reikalingi. O apie J. Krikštaponį žinių  nėra iki gruodžio 31 d. vien todėl, kad jis iki Naujų metų, tikrai iš Kauno kalėjimo nebuvo  paleistas, o po paleidimo į batalioną jam negrįžusiam, tai kokios „žinios“ apie jo paleidimą į atsargą gali būti?

        Bet, kas per M. Pociaus „nuorodoje“ pateiktą dėl demobilizacijos? Kaip demobilizacijai negali būti įsakymo? Tokių nesąmonių būti negali. Todėl man teko nuvažiuoti į tą Lietuvos Centrinį valstybinį archyvą (LCVA) ir užsakius tą  78a pav.: nurodytą bylą teko atversti:   

 
     

78 pav.:
 Pažymoje nurodyta byla 255 ir joje įrašas, kada pradėta bei kada pabaigta. Tas įrašas dar žemiau paryškintas.

       Deja, ją atidarius, teko nusivilti, nes nieko joje negalima buvo suprasti. Joje dokumentai buvo visiškai net ne to laikotarpio. KLAUSTUKUI TAŠKĄ PADĖJO tos čia kairėje 78 pav.:  matomoje 255 byloje esančių dokumentų: nuo 1922-06-18 iki 1929 metų terminai:
        Apie šį LII (Lii) akibrokštą soc. tinklo „Facebook“ savo temoje buvau „diskutavęs“, nes oponentui buvo apie mūsų Didvyrį „kolaboranto“ nuostata, jog jis „naciams tarnavo“, nors nuo nacių buvo nukentėjęs, tikriausiai, to menamo „tarnavimo“ metu.

     Ir šį, galimai, nuo 1941 m. rugsėjo pabaigos - spalio pirmosiomis dienomis J. Krikštaponio suėmimo laikotarpį stiprina šis J. Krikštaponio „į atsargą paleidimo“ dokumentų stygius. 
   
   Kaip gali būti jis „paleidžiamas iš tarnybos“, jei jis buvo PALEISTAS IŠ Kauno KALĖJIMO, iš kurio pagal namiškių prisiminimus, grįžo namo, o ne į tarnybą?

    Tai, kokie gali būti „paleidimo į atsargą“ dokumentai? i minimus ir slapstėsi jos brolis savo namuose nuo vokiečių per visą jų okupacijos periodą? Apie tai čia žemiau bus detaliai aptarta.
       Negi, tai 
„geriausią“ būdą istorikas M. Pocius atrado, vietoje to, kad ieškoti tikrų J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymo, pačioje 2014 -12-27 A. Rukšėno silpniausio įrodinėjimo vietoje pradėjus apgaudinėti Pažymos skaitytojus su menamais - ne tikrais „šaltiniais“?

 

 

-31-

 

Juk, jau čia pateikiau A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 ir Nr. 43 apie J. Krikštaponį nepatikimumą pagal įsakymo Nr. 44 paneigimą ir tame pačiame Nr. 42 įsakyme sudubliuota Juozo Klimavičiaus pavarde, atskleidusia to J. Klimavičiaus Nr. 8 ir Nr. 9 raportuose rašant, akivaizdžiai netiesą. Kaip gali būti „patikimi“ dokumentai, kai jie neatitinka dėstomos tikrovės?

Išvada: Kokie 1922-1929 metų byloje gali būti būsimųjų 1942 metų „duomenys“? Ką galima atrasti joje apie 30-mečio J. Krikštaponio būsimos 1942 m. karinės tarnybos pabaigą byloje, kai tam 30-mečiui buvo tik nuo 9-ių iki 17-os metų?

79 pav.: Byla pradėta 1922 m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m., kai  Juozui Krikštaponiui buvo nuo 9-ių iki 17-os metų. 

6-ta tema:       IŠVADA  archyvų dokumentų apžvalgai.
 

Archyvų dokumentuose nepastebėti ir nuo visuomenės nuslėpti čia išvardinti aspektai reikalauja kruopštesnius atlikinėti tyrimus ir svarbiausius dokumentus viešinti. Toliau būtina iš naujo KRITIŠKAI tirti Ypatingojo archyvo apklausų-tardymų protokolus ir juose tirti psichologinius-kriminologinius galimų netikrų ar netikslių parodymų prielaidas, ką ir paminėjo savo Pažymoje Mindaugas Pocius

        Daug istorinės vertės yra karinių laipsnių kėlimo dokumentuose. Visi Pakėlimo lapai ir raportai laipsnių pakėlimams sudėti  į Kauno komendantūros ryšių karininko archyvinį aplankalą-bylą  Nr. 9 „Pakėlimo į aukštesniuosius laipsnius“. Keturis Pakėlimo lapus 2-iem egzemplioriais 1941 m. gruodžio 18 d. A. Impulevičius pateikia Ryšių karininkui Raportu Nr. 48. Tolimesnių tyrimų ir įdomumo dėlei pateikiu laipsnių kėlimų dokumentų VAIZDUS mėlynuose nuorodose šiems asmenims: 

42 įseg.: kapit. Levinas Jono, s. Dominiko, 1897-02-15 Rygoje, Ūkio viršinink, B. Vado teisėmis, 6 klases gimnazijos, baigęs rusų Karo mokyklą 1917 m. Irkutcke, baig Aukšt. Karininkų kursus V laidą, dalyvavo 1920 m. kovose su lenkais, gali būt pakeltas į majoro laipsnį
   43 -įseg.Balsevičius Petras, s. Povilo 1914-08-20 Panevėžio mieste, Vyr. Bataliono sanit. gydytojas, Bataliono vado teisėmis nuo 1941-09-02, baigęs VDU medic. fak. ir kariūnų aspirantų kursus. (nėra LGGRTC)
   50 įseg. vokiečių kalba Dagys Anatolijus, Povilas, 1909-10-22 Biržų Daubiškiai
  53 įseg. vokiškai užpildyta Mituzas Julius, Jenas, 1911-04-22 Šiaulių Žagarė
  54 įseg. ltn. Repšys Albinas, sūn Antano, 1909-06-27 Utenos a. Užpalių valšč. Kišūnų km., Ūkio viršininko (kuopos vado teisėmis) nuo 1941-09-15, baigęs 8 kl. gimnaz, Karo m-la XIV laida. Dalyvavo kovose: Pabėgdamas iš Raudon. Armijos su šarvuočiu atsišaudė ir vėliau šarvuotį su įgula perdavė vokiečių vadovybei. (Meižys)

  55 įseg. Jaun. leitenantas Mažeika Vincas, s. Jono, 1911-01-28 Panevežio aps., Krekenavos v., Užliaušių km, Transporto būrio vadas, Liet. Univers, I-mo, kurs, Ekon.sk. XIX laida Karo m-los Priešlėkt ir prieššarvot. aps. kurs.
  
59 įseg. 11 Rez. Pol. Bat. vadui Raportas I-jų, pakelti iš majoro į pulkininko laipsnį Impulevičių Antaną
   60 įseg. kap. Narbutas Vacys, s. Vacio, 1901-10-03 K.a. Garliavos v. Sakalų vnk., I-jų L.A.D. Štavo ūkio sk. intendantas, baigęs 4 kl. gimn ir suaug gimn. už visą gimnziją 7 egz., Liet, Karo m-los IV laidą. Dalyvavo partizaniniame veikime nuo 1941 m. birželio 28 d. (LGGRTC sąraše nėra)

-31-

 

15-ta tema: Didvyrio sesuo apie brolio kažkokį „buvimą Baltarusijoje“
 ne tik neminėjo,  bet ir visą laiką namuose buvimą
 prie vokiečių akcentavo.

      Šios problemos nagrinėjimui, kol neturime J. Krikštaponio suėmimo laikotarpį nustatančių GESTAP-o dokumentų, kurie, galimai, išvežti į Maskvą, todėl manyčiau, būtina pagal Holizmo VISUMINĮ principą detaliai studijuoti jo sesers pasakojimo logiką:

   Pagal čia dešinėje 81 pav. netaisytą - tiesiai nuo diktafono įrašytą Didvyrio sesers pasakojimą ar negali susidaryti vaizdas, kad šios kuopos vadas J. Krikštaponis („Krištaponis“) prieš išvyką į Baltarusiją, galėjo būti laikinai atleistu nuo tarnybos derliaus nuėmimui ir prievolių pristatymui?

?
 

81 pav.:  J. Krištaponio sesers pasakojimo detalė apie vokiečių okupacijos pradžią ( į diktafoną 1990 m. liepą Šiluose įrašyta kraštotyrininko Romo Kauniečio). Šią nuotrauką galima pasididinti. O šį pasakojimą VISĄ galima paskaityti ČIA. 


82 pav.:

  

Ar tą savo „tarnybą“  negalėjo vykdyti Ukmergėje, pastoviai važinėdamas į karinį miestelį  pas kažkokį  karininką ir labai gerai žinomą Karo gydytoją Kazimierą Mikalauską? Juk pastarasis, sesers paminėtas, gyveno šalia kareivinių „Liepų alėjoje“ (taip vadinasi knyga apie šį žymų Ukmergės gydytoją), kurio namas po šiai dienai yra dabar A. Smetonos gatvėje.   Juk, J. Krikštaponis su K. Mikalausku kartu tarnavo Pėstininkų pulke. Po sovietų okupacijos jiedu tarnavo Varėnos poligone, vienas būdamas atsakingu už karių fizinį pasirengimą, o kitas atsakingu už jųjų sveikatą. Todėl jiedu galėjo glaudžiai bendradarbiauti tarnybos reikalais ir kartu galėjo dezertyruoti iš Raudonosios armijos, nes gydytojas po karo kaip buvęs dezertyras, buvo patekęs Podolske į lagerį. Pokaryje yra gandų, kad jis padėjo ir Partizanams, jo žmona sovietmetyje buvo puiki mokytoja, o jam atminti 1990 m. parke prie ligoninės (Vytauto 105) atidengtas paminklinis akmuo. Yra žinia, kad 1941 m. birželyje K. Mikalauskas su sovietiniu pulku traukėsi į Rusiją, bet, bet, radęs progą, atsiskyrė ir grįžo į Ukmergę.
     Tai, kaip matome: J. Krikštaponio sesers paminėtu "gerai pažįstamu karo gydytoju Mikalausku" jos brolis galėjo bendrauti greičiau vokiečių okupacijos pradžioje, kai jiedu grįžo iš dezertyravimo. Juk, gydytojas Ukmergėje turėjo namą ir kažkur vokiečių atėjimo metu būti ilgokai kitur, vargu, ar galėjo? Juolab, tas namas ne jo, o jo žmonos.

 

         O kas galėtų būti sesers, minimu kažkoks „karininkas Juozas Barzda“?  Mat, Barzdų pavardės Ukmergės krašte yra labai populiarios ir tuo „karininku“ ar negalėjo būti bet koks puskarininkis, ar net ...? Juk gydytoją K. Mikalauską sesuo, grįžusi iš įkalinimo-tremties; turėjo gerai žinoti, kaip žymų Ukmergės sovietmečio gydytoją. Todėl greitoje kalboje jo vardo nepaminėjo, o „karininko“ pavardę su vardu greičiausiai ukmergiečiams gerai žinomą kokį verslininką-„spekuliantą“ paminėjo, nes pasakoja apie "taškų reikalą" su degtinės būtinumu, norint ką nors gauti. Todėl galima spėlioti, kad vardą įsiminė, nes vardas kaip brolio, o pavardė Barzda yra gerai įsimintina.
     Be to, čia
„taškų reikalu“ ar negali būti uždėtos prievolės paminėjimu? Todėl galima spėlioti, kad tai gali būti ir Kaune gyvenęs generolas Juozas Barzda-Bradauskas, kuris, kaip tik Ukmergės kareivines yra statęs, o vokiečių okupacijos pradžioje yra dirbęs ekonominėse bendrovėse? Tai ar negalėjo jis į Ukmergę vykti kokių komandiruočių reikalu? Jei brolis pabendravo su generolu, tai ar namuose negalėjo kažką nepilnai užsiminti? Ir kam reikia šnekamojoje-greitojoje kalboje minėti dar antrą sulietuvintą rusišką Barzdos pavardės atmainą nuo žodžio  „борода“? O dokumentuose  fiksuotas J. Krikštaponio, kaip komisijos nario valgyklų klausimu negali būt visumoje prie bendro paminėto „taškų reikalų“? Taigi, nuo Ukmergės kareivinių ir galėjo J. Krikštaponis palaikyti telefoninį ryšį su Kaune-Šančiuose dislokuotu savo batalionu?

 

-33-

 

   Keista, kad ISTORIKAI NEKREIPIA DĖMESIO Į ISTORINĮ KONTEKSTĄ viso šio pasakojimo:

1.      Juk kalėjime minimi komunistai vienoje kameroje. Kada jų tikimybė didesnė bus, - okupacijos pradžioje, prasidėjus jų valymams, ar jau tiems valymams pasibaigus?

2.      . Kokios galėjo būti elitinės karininkijos (pasitraukusio iš Lietuvos Prezidento A. Smetonos artimų giminių) po Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) išvaikymo? Ar tai negalėjo mažiau motyvuoti karinės tarnybos kokybei ir labiau motyvuoti daugiau prie ūkio darbų būvimu?

3.       Kodėl nekreipiamas dėmesys į Ukmergės RESTORANE INCIDENTO PSICHOLOGIJĄ, ir jos sąsajų su labai svarbiais-skaudžiausiais istoriniais įvykiais?
           a) Kodėl išsilavinęs karininkas neperspėja kaimo „diedelį“, kad šalia užsieniečių restorane; sėdantis prie stalo, reikia nusiimti sermėgą?

         b) Kodėl karo teisės specialistas NEnumatė iš anksto pasekmes prieš okupantus restorane fizinio veiksmo panaudojimą?
        c) Toks neadekvatus jau ne jauno karininko veiksmas negali byloti FRUSTRACIJOS būseną; dėl kokio nors visuomenėje patirto šoko?
        d) Ar šis visuomenės patirtas šokas negalėjo būti laike vykdomo Holokausto akcijų? Jos vyko per kelis sykius, iš kurių didžiausia buvo rugsėjo 05 d., sušaudžius net 4,5 tūkstančių žydų. Kita akcija vyko rugsėjo 18 d. Negi rugsėjo 05 d. iš Holokausto vykdymo vietos iki Smėlių (Ukmergės priemiesčio) 2,8 km atstumu „nesigirdėjo“ 4,5 tūkstančio asmenų sušaudymų kanonada ir naikinamų žmonių klyksmų garsai? Kokia turėjo būti visuomenės būsena, girdint tuos garsus?

       g) Tai, gal tame restorane pietavo tų žudymų akcijų organizatoriai? Ar vėlesniame (1942-1943 m. m.) periode ne bus mažesnė tikimybė vokiečių kariškiams lankytis restorane, kai sovietiniais diversantais Ukmergės apskritis nebuvo pasižymėjusi, o kovos vyko daugiau į rytus nuo Ukmergės? Ar tame vėlesniame periode galėjo būti analogiška situacija frustracijai susidaryti, kai po patirto šoko ADAPTACIJA psichikoje vyksta, o vokiečių fronto užstrigimas prie Maskvos ir vėliau prie Staliningrado, ar gali iššaukti tokią neadekvačią reakciją?

4.      Kodėl sesuo 30 pav. pabrėžia, kad brolis „nuėjo į restoraną CIVILIŠKAI apsirengęs“? Ar ši detalė neatskleidžia, kad tuo metu brolis buvo karinėje tarnyboje ir dažnai tada nešiojo karinę aprangą, o tada, atsitiktinai, nuėjo į restoraną su civile apranga? Ar sesuo nenorėjo savo šia svarbia detale pabrėžti, kad jei brolis būtų su karine uniforma, to konflikto restorane nebūtų buvę, arba, jis būtų buvęs švelnesnis? Ar civilinės aprangos paminėjimas „neįrodo“, jog J. Krikštaponis „karinę tarnybą“ atlikinėjo namuose? Po LLV išvaikymo ar negalėjo kristi motyvacija ir ar negalėjo karininkai būt išleisti atostogų; prieš išvyką į komandiruotę, prieš išvyką kovoms į Baltarusiją?

5.      O į restoraną „diedelio su sermėga“ atėjimas ar ne byloja, kad tai buvo jau ne vasaros karščiai ir dar ne žiema, kai restoranas dar nespėjo įrengti rūbinės? Ar tai ne panašu į rugsėjo pabaigą, prieš numatomą išvyką į Baltarusiją?

6.      Kodėl  J. Krikštaponio gimtajame Užulėnyje gyvenęs Partizanų ryšininkas ir tautodailininkas Mykolas Dirsė mini, kad, grįžęs iš kalėjimo, „Vokiečių okupacijos laikotarpį Juozas slapstėsi savo namuose", o sesuo Virginija Krikštaponytė-Juodienė prie vokiečių okupacijos laikotarpio prideda žodį „visą“? Pagal M. Dirsę XXI amžiuje, po grįžimo iš kalėjimo, pamini slapstymąsi prie vokiečių, o po to pabrėžia, jog „Kai buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimės, Juozo ėmė ieškoti raudonieji partizanai“. Iš šio sakinio ir sesers pasakojimo akivaizdu, kad J. Krikštaponis slapstėsi iš kart iš kalėjimo sugrįžęs, „dieną niekur viešai nesirodydavo“ ir paminėjo išėjimus į mišką medžioti. Ten kartą ir sutiko „raudonuosius partizanus“. Galima daryti prielaidą, kad tas susitikimas su jais buvo ankstesnis, o po to, kai buvo aiškus vokiečiams pralaimėjimas, raudonieji įsidrąsino ir pradėjo ieškoti dar papildomai? Tas vokiečiams pralaimėjimas buvo aiškus tik 1943 m. vasario-liepos mėnesiuose po Staliningrado-Kursko mūšių pralaimėjimų. Ar tai ne akivaizdu, jog Krikštaponis buvo išlaisvintas iki vokiečių pralaimėjimų? Ir, svarbiausia, BROLIO SLAPSTYMĄSI NUO VOKIEČIŲ sesuo patvirtiną primygtinai žemiau 82 pav. parodytame jos pasakojime:

 

      Aišku, po su vokiečiais konflikto, gal bijojo kokio nors dar keršto iš jųjų? Bet po „pusmečio“ ar po kelių mėnesių (pagal Kapralovą po 3-jų) ar tie patys Ukmergės restorano konflikto dalyviai galėjo užklysti į Užulėnį-Pabarninį ir ar jie galėjo žinoti brolio gyvenamą vietą? Negi vokiečiams kitų problemų nebuvo, kaip ...? O gal reikėjo vokiečių vengti tik dėl to, kad reikėjo slėptis, ar ne nuo nusikalstamos Baltarusijoje A. Impulevičiaus bataliono tarnybos? Apie jos nusikalstamą pobūdį ar negalėjo Juozui Krikštaponiui informuoti jo giminaitis ir generolas Stasys Raštikis?

7.      Jeigu „vėliau (1942-1944 m. m.)“ būtų suimtas J. Krikštaponis, kaip Ukmergės konferencijoje teigė istorikas Mindaugas Pocius, tai jis tik ką pasėdėjęs vienoje kalėjimo kameroje su komunistais, ar būtų iš kart galėjęs organizuoti pasiruošimą antisovietiniam pasipriešinimui?  Ar tada būtų patikėję vokiečiai ginklus tam, kuris tik-tik iš kalėjimo būtų išėjęs?

-34-

 

          P.S.:  kadangi J. Krikštaponis buvo aukšto lygio lengvaatletis-metikas (rutulio stūmikas ir disko metikas), tai aš kaip aktyviai užsiiminėjęs lengvąja atletika, bendravęs su lengvaatlečiais-metikais ir studijavęs Sporto psichologiją bei daug metų dirbęs Sporto pedagogu-treneriu, atkreipiu dėmesį, jog metikams, ypač didesnio ūgio, kokiu, atrodo, buvo J. Krikštaponis, nėra būdinga fiziškai konfliktuoti - fiziniai veiksmai labiau būdingi dvikovinėms sporto šakų atstovams. Todėl Ukmergės restorane konflikto priežastis turėtų būti FRUSTRACIJA dėl ypatingo kažkokios visuomenės šoko būsenos, ar tik, ne paminėto Holokausto?
            Tik dėl alkoholio pasekmės restorane galima irgi paabejoti, nes ne dvikovinių ir ne žaidybinių - individualių sporto šakų sporto šakų atstovams, kurių veiklos yra išmatuojami sportiniai rezultatai, todėl irgi nėra būdinga nesveikai gyventi, nes pasekmės nesveiko veiksmo iš kart matosi išmatuojamu rezultatu. Todėl piktnaudžiauti alkoholiu individualistams mažiau būdinga. Tuo labiau, kad J. Krikštaponis buvo Sporto pedagogas-instruktorius. Nebent, alkoholis buvo pavartotas dėl minėtos šoko būsenos? Gal, dėl jos  J. Krikštaponis ir išvažiavo arkliu į Ukmergę, CIVILIŠKAI apsirengęs? 

  Aš LCVA archyve prie A. Impulevičiaus bylos atradau šio generolo ir jo vairuotojo egzistavimo dokumentą. Tai, kaip tik, ar generolas su tuo vairuotoju, arba vienas generolas negalėjo Minskas-Kaunas-Minskas maršrutu suvažinėti su tuo leitenanto Jono Klimavičiaus "legenda"-RAPORTU apie jo "susirgimą", bei J. Krikštaponio "tarpininkavimo" parašą paimti Kauno kalėjimo kameroje? 

    Juk J. Krikštaponis (kažkodėl jis save vardino "Krištaponiu") "tarpininkauti" teisės neturėjo, nes Jonas Klimavičius, kuris buvo nuteistas mirties nuosprendžiu, o po to ..., nebuvo J. Krikštaponio pavaldiniu, nes pastarasis buvo  o pavaduotoju 3-čios kuopos vado ... Ūselio - to, kuris 1962 m. po teismo nuosprendžio Vilniuje buvo sušaudytas. Todėl, ar ne akivaizdu, kad šis "tarpininkavimo" parašas, greičiausiai, buvo paimtas Kauno kalėjime ir tas "tarpininkavimas" bei J. Krikštaponiui, galimai, antrą kartą kapitono laipsnio suteikimas (sesers ir M. Dirsės atsiminimuose kažkodėl kapitono laipsnio suteikimas minimas 1939 m.) ne galėjo būt skirti GESTAP-ui apgauti - iš kalėjimo ištraukti? Juk, tas Jono Klimavičiaus raportas buvo atspausdintas ir vokiečių kalba. Daugiau toje A. Impulevičiaus bataliono byloje panašių  tų panašių dokumentų lietuviška ir vokiškai (dviem kalbomis) raportų neaptikau. Mačiau tik viena kalba - vokiškus dokumentus, bet jų buvo nedaug.

    Taigi, kito motyvo slapstytis nuo vokiečių, kaip nuo tarnybos A. Impulevičiaus batalione - sunku sugalvoti. Tarnybos vengti galėjo ir po Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) panaikinimo - ją atlikinėti tik formaliai per Ukmergėje buvusį karinį dalinį, apie ką sesuo paminėjo bendravimą su kažkokiu karininku Juozu Barzda (tokių pavardžių Ukmergės apylinkėse net tarp tremtinių yra daug) ir karo gydytoju Mikalausku (jis gyveno  Liepų alėjoje - dabar A. Smetonos gatvėje šalia kareivinių), su kuriuo Varėnos poligone tarnavo ir kurie, Raudonajai armijai traukiantis, abu dizertyravo. Po karo šis gydytojas už dizertyravimą buvo laikomas šalia Maskvos ir po to sovietmetyje buvo žymiu Ukmergės gydytoju, daug padėjusiu Partizanams, o 1990 m. jam atminti akmuo pastatytas šalia jojo ligoninės. Jo žmona buvo puiki mokytoja. O J. Krikštaponio buvimas namuose ne galėjo būt ir su A. Impulevičiaus batalionu suderintas-numatytas ir derliaus nuėmimo darbams savo ūkyje? O detalesnį apie Kauno kalėjime pasirašymo ant Klimavičiaus raporto simptomus ir apie kitus neišvykimo į Baltarusiją galimus įrodymus iš LCVA archyvo dokumentų pateikiau aukščiau.    

 

      Kaip matome, liepos 20 d. už Lėno kapinių  pirmasis partizanų sąskrydis vyko dar prie vokiečių, kai iš jų sovietai Ukmergę perėmė po 5-ių dienų liepos 25 d. Labai svarbi ir J. Krikštaponio būryje lakūno bei ginklų  iš Vokietijos parskraidinimo detalė, įrodanti ir paneigianti vokiečių okupacijos antroje pusėje J. Krikštaponio kalinimo Kauno kalėjime laikmetį kaip mažiau tikėtiną, nes vokiečiai tik ką su kalėjimo vienoje kameroje su komunistais  pasėdėjusiu, tikrai, ginklų nebūtų patikėję.  Be to ir komunistų vienoje kameroje paminėjimas labiau panašus į okupacijos pradžią, kai tame laikotarpyje vyko intensyvus jų valymas-suiminėjimas. Vėlesnis laikotarpis dėl komunistų suėmimo ar nebus mažiau tikėtinas? Istorikai nuodugniau komunistų suėminėjimų skaičiaus dinamiką gali pateikti? 

   Dar blogiau, kad minėtas VU docentas N. Šepetys nekreipia dėmesio į tai, kad J. Krikštaponis buvo aukštą mokslą baigęs karininkas ir buvo karo teisininkas, kurio šios žinios ir galėjo įtakoti savo kaimynų išgelbėjimui nuo Antrojo Pirčiupio likimo.  Labai liūdna, kad toje konferencijoje buvo pasityčiota ir iš to įvykio liudininko – net niekas nebandė aiškintis, kuriuo metu tas įvykis įvyko. Tai buvo aišku, kad liudininkas gali sugriauti J. Krikštaponiui metamus kaltinimus. Todėl sveiku protu nesuvokiama, kai istorikai juo nesusidomėjo. Negi lauks, kai jo neliks? Juk, lygiai taip pat įvyko, kai Krikštaponis viešai buvo apkaltintas po dviejų mėnesių, kai jo sesuo numirė. Ar tai „atsitiktinumas“?  

Nekreiptas dėmesys buvo ir į šio Didvyrio bei jo vadovaujamos grupės sunaikinimo aplinkybes, kurias atskleidė už tą sunaikinimą atsakingas NKVD generolas Kapralovas, paminėdamas, kad J. Krikštaponį GESTAP—as buvo suėmęs ir Kauno kalėjime kalinęs. Tuo labiau, kad LGGRTC žinojo šį generolo raštelį, bet jį slėpė nuo visuomenės, kol aš jo nepaviešinau.

    Kodėl mokslininkai ignoravo Didvyrio sesers Atsiminimuose minimą jos brolio suėmimą ir kalinimą Kauno kalėjime minimą?
 

-35-

 
 

Dar svarbiau, jog net KGB juodraštinis 2/12 bataliono II-os kuopos sąrašas patvirtina, jog J. Krikštaponis kuopos vadu buvo tik rugsėjo mėnesį, o spalio mėnesį iš jo kuopos vadovavimą Nikodemas Reikalas, kurį po karo M. Kačiulis ir liudijo, kad tąsai žudynėms vadovavo.

   Tai, negi neaišku kodėl 1982 m. apklausoje šis „liudininkas“ keičia parodymus ir kaltę verčia žuvusiajam J. Krikštaponiui, kai tą apklausą vedė iš JAV atvykęs ... Šeras? Ar ne tam, kad N. Reikalą, gyvenantį JAV išgelbėti nuo teisinio persekiojimo? Ar ne tuo tikslu ir kiti melagingai „liudijo“  apklausiamieji?

   Tai, ar šie: NKVD generolo Kapralovo raštelis ir  KGB juodraštis neįrodo, jog KGB matė GESTAP-o dokumentus apie J. Krikštaponio suėmimą ir todėl jo nerodė „Baltarusijoje“ buvusį?

Juk net Romualdas Ozolas buvusiojoje dar sovietinėje AT sesijoje kėlė KGB naikinamų dokumentų ir jų išvežimo į Maskvą faktus.

Todėl    sIŪLAU nutraukti Didvyriui paminklinio akmens Ukmergėje svarstymą, kol iš Maskvos nebus atvežti GESTAP-o dokumentai apie J.Krikštaponio suėmimą-kalinimą, ar kitur nebus jie atrasti.

Juk, akivaizdu, kad J. Krikštaponis galėjo būti  GESTAP-o suimtu ir kalinamu už pasipiktinimą dėl Ukmergėje vykdyto Holokausto – apie tai gali byloti šios aplinkybės:

 

1.      Holokausto Ukmergėje žudymo akcijos buvo vykdomos 1941 m. rugpjūčio 1, 8, 19 d., rugsėjo 5, 18, 26 d. iš kurių rugsėjo 05 d. buvo didžiausia; per 4,5 tūkstančių sunaikinus žydų. Akivaizdu, kad šūviai ir klyksmai žudomųjų per 3 km atstumo turėjo būti girdimi Ukmergės bent priemiestyje – Smėliuose ir ... Tai Turėjo šokiruoti visuomenę.

2.       Konfliktas J. Krikštaponio Ukmergės restorane galėjo vykti su šių žudynių vykdytojais po egzekucijų vykdymų, nes kitokių vokiečių karininkų būvimas restorane gali būti mažiau tikėtinu.

3.       Pagal J. Krikštaponio sesers pasakojimo detales, kad senelis atsisėdo prie stalo su sermėga, ar nerodo tai, kad jau ne vasara buvo ir ne žiema, o pereinamasis periodas, kai restorane neveikia rūbinė ir žmogus neturėjo kur pasikabinti viršutinio apdaro?

4.      Jeigu užsieniečiai davė pastabą, senelį pavadinus „lietuviška kiaule“, tai J. Krikštaponis kaip aukšto išsilavinimo karininkas negalėjo duoti seneliui pastabą, kad reikia sermėgą pasikabinti?

5.      Kodėl neadekvačiai J. Krikšaponio sureaguota buvo prieš vokiečius? Negi Karo teisininkui nebuvo aišku, kad fizinis kontaktas su okupantas jam baigsis jo suėmimu?

6.      Ar tai neįrodo FRUSTRACIJOS būsenos po vykdytų egzekucijų?

7.      Ar tokia frustracija galėjo vykti vėliau; po psichologinės ADAPTACIJOS – t. y. 1942 m. pradžioje, vokiečiams Pamaskvėje užstrigus, ar 1942 m. pabaigoje po Staliningrado  mūšio pralaimėjimo?

8.      Dar vėliau tam konfliktui įvykti, išvis, atmestina, nes, sovietams artėjant prie Lietuvos, jokio tarpusavio konflikto ne tik negalėjo būti, bet ir jei tik-tik J. Krikštaponis būtų grįžęs iš kalėjimo, ir pasėdėjęs su komunistais vienoje kameroje, tikrai, vokiečiai jam ginklų nebūtų palikę ir su juo nebūtų bendravę.

9.      Pagal sesers pasakojime paminėtą vienoje kameroje su komunistais sėdėjimo faktas gali byloti tik okupacijos pradžią, kai masiškai buvo suiminėjami komunistai.  Vėlesnis komunistų kalėjime kalinimo  faktas mažiau tikėtinas.

10. Visa sesers Atsiminimų chronologija,  kraštotyrininko Romo Kauniečio užrašyta 1990 m. liepos mėnesyje Šiluose, (netoli J. Krikštaponio gimtojo Užulėnio), negi taip pat „ne byloja“, kad brolio suėmimas-kalinimas buvo okupacijos pradžioje?

 

      Na, o Lietuvos Centriniame valstybiniame archyve  (LCVA) E. Rukšėno minimi pastoviai dokumentai ir dabar mano nufotografuoti (čia aukščiau paskelbti), neįrodo, – net, atvirkščiai, - gali byloti J. Krikštaponio nebuvimo Baltarusijoje faktą primygtinai APIBENDRINIMUI pateikiu šiais požymiais:

1.       A. Impulevičiaus 1941 m. spalių 6 d. įsakyme Nr.42 žodis „išvyko“ raštvedybiškai klaidingas, nes įsakymas rašytas Kaune-Šančiuose, o ne traukinyje.

2.      Kad išvykimą neįrodo šis įsakymas – tai įrodo A. Impulevičiaus po kelių dienų kitas – 45-tas įsakymas leitenantui Stankaičiui, naikinant ankstesnį 42-antrą „išvykimo“ įsakymą, nes jis neišvyko, nes pateikė raportą dėl susirgimo.

-36-

 

3.      Kokį „raportą“ iš GESTAP-o ar Kauno kalėjimo galėjo pateikti J. Krikštaponis ir ar jis galėjo norėti pranešti apie suėmimą?

4.      Dėl J. Krikštaponio lapkričio 04 d. padėtas ant susirgusio J. Klimaičio raporto padėtas tarpininkavimo parašas neįrodo, kad pasirašyta, Baltarusijoje, nes yra labai daug požymių, kad tas parašas greičiau padėtas Kauno kalėjimo kameroje, artimam jo giminaičiui generolui S. Raštikiui tarpininkaujant (apie tai sesuo J. Krikštaponio minėjo), kuris net A. Hitlerį asmeniškai pažinojo. Visus požymius išdėsčiau nuotraukų įrodymais. Kad šalia A. Impulevičiaus galėjo būti šis generolas, radau ir jo vairuotojo raportą tarp visų dokumentų tame segtuve ir atradau, A. Impulevičiaus minėtame įsakyme Nr. 42 du Jonus Klimavičius, kurio antrojo nerodo istoriniai šaltiniai apie tokio egzistavimą.

5.      Aplamai, J. Krikštaponis J. Klimavičiui TARPININKAUTI TEISĖS NETURĖJO, NES J. Klimavičius BUVO NE J. KRIKŠTAPONIO PAVALDINYS, o 3-čios kuopos Ūselio pavaduotoju. Vadinasi, šis J. Krikštaponio „tarpininkavimas“ buvo greičiau GESTAP-ui apgauti, nes tas raportas buvo rašytas ir vokiečių kalba. Kitų dokumentų  dviem kalbomis rašytu LCVA 255 byloje ne mačiau. Jei mačiau vokiškai rašytus dokumentus, tai tų pačių  lietuviškai rašytų nepastebėjau.

6.      Pakėlimo lapas kapitono laipsnio suteikimo J. Krikštaponiui,  minėtas E. Rukšėno,  NEĮRODO „TARNYBOS ATLIKIMO Baltarusijoje fakto“, nes nurodomas tik J. Krikštaponio išsilavinimo motyvas, o tų Pakėlimų lapų, A. Impulevičiaus pasirašytų 1941 gruodžio 18 d., yra daug ir jų pasirašymas yra masinis  šv. Kalėdų progai. Taip, kad jei karininkas koks sirgo ar dėl kitų priežasčių nebuvo paskutinius 2 mėnesius tarnyboje, tai negi, laikui atėjus, „nebus“ pakeliamas laipsniu? Juolab, jei J. Krikštaponis buvo okupantų suimtas, tai tas  laipsnio pakėlimas ar ne galėjo įtakoti lengvesniam išlaisvinimui iš kalėjimo? 

7.     O neteisingai rašytas Jono Klimavičiaus raportas Nr. 8 ir po savaitės jo paties Kaune Nr. 9 dėl „pasiliuosavimo“ parašytas,  ar nebuvo rašytas su tikslu apgauti GESTAP-ą, nurašant išgalvotą kitą „Joną Klimavičių“ iš 2-os kuopos?

8.        Nors labai mažai tikėtina, bet; visų aplinkybių tyrimui, ar negalima įtarti ir E. Rozausko ar (...?) galimybę, sufalsifikuoti – prirašyti 2/12 bataliono įsakymo Nr. 42 antrajame puslapyje antrąjį „Joną Klimavičių“?

 

12-toji tema: Gera naujiena – J. Krikštaponis buvo žymus lengvaatletis – kelis kartus Lietuvos čempionu
disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse

     
   Čia, pagal žymaus disko metiko - rutulio stūmiko ir Lietuvos DIDVYRIO Juozo Krikštaponio pavyzdį AUKŠTI SPORTINIAI PASIKIMAI SKIRIAMI Gynybos tikslams - MŪSŲ BROLIAMS APGINTI; kenčiantiems kare prieš išprotėjusius BARBARUS - prieš mūsų bendrą priešą nuo neatmenamų laikų.


  83  pav.: Galima atminčiai pasididinti  Pamenu, kai dviračiu buvau nuvažiavęs į Londono Olimpiadą ir iš ten fotoreportažus su aprašymais platinau - tada teko stebėti, kaip mūsų Prezidentė geriausiam visų laikų Lietuvos disko metikui Virgilijui Aleknai įteikė sidabrinį diską su įrašu:
           
   
Kai laimite Jūs - laimi visa Lietuva“

     Galima ir VISĄ pokalbįpažiūrėti bei paskaityti-pastudijuoti...

   Metikų rungtys Lietuvoje yra labai populiarios - Lietuvos metikai ne kartą garsino Lietuvą pasaulyje - jąją garsino ir Juozas Krikštaponis.

 Kai jis žuvo, tai jojo įkurtai Vyčio - Krikštaponio apygardai Partizanų apygardai vadovavo Jonas Baltušnikas-Vienuolis, kuris irgi žuvo su kitais savo dviem broliais, o jojo sūnėnas Algimantas Baltušnikas tapo garsiausiu Lietuvos ir net Sovietų Sąjungos disko metiku.     

     Taigi, Algimantas Baltušnikas. Jis buvo ir puikus pedagogas - 1962-65 m. m. man dėstė kūno kultūrą Kauno politechnikume, jam vadovaujant pirmą kartą varžybose dalyvavau, tapdamas prizininku. Nors jam KGB neleido olimpiadoje dalyvauti dėl jo tėvo-Partizano, bet  jis jo atminimui restauravo bunkerį.

  Todėl J. Krikštaponio idėjos ir toliau plinta - abu Aleknos: Virgilijus ir Mykolas ne tik eilinį kartą išgarsino Lietuvą, bet tėvas savo prizą-sidabrinį diską, Lietuvos Prezidentės padovanotą parduoda aukcione, kad už tuos pinigus paramą suteikti UkraJinos Patriotams, ginantiems savo šalį.


84 pav.:
Nors Algimantas Baltušnikas negalėjo dalyvauti olimpiadose, bet vis tiek prižiūrėjo savo dėdžių kapus ir restauravo J. Krikštaponio rinktinės bunkerį. Galima psididinti

   Panašu, kad A. Baltušniko aukšto lygio pasiekimai disko metime ir galėjo būti kaip partizanų Vyčio apygardos įkūrėjo Juozo Krikštaponio sporto tradicijų tąsa, kurią Algimantas tęsė, patsai treniruodamas Rimantą Plungę ir Bernardą Buroką. Vėliau Lietuvos garsinimu užsiėmė Vytautas Jaras, Romas Ubartą, Vaclovas Kydikas, o po to Virgilijus Alekna, jojo sūnus Mykolas, Andrius Gūdžius, .

85 pav.:
J. Krikštaponio vardo rinktinės vadas ...

      Teko man pasikalbėti ir su Akvilinos paminėtų Baltušnikų plačios giminės atstovėmis - seserimis Eleonora bei Nijole dėl jųjų brolio; mano buvusio 1963-1964 m. m. kūno kultūros dėstytojo Kauno politechnikume Algimanto Baltušniko, kuris tuo metu buvo žinomas kaip du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku disko metimo rungtyje, kuris 1948 m. kaip14-os metų paauglys buvo ištremtas į Buriatiją, kurio 3 dėdės ir buvo čia paminėti J. Krikštaponio rinktinės kovotojais. Apie juos Šiluose (J. Krikštaponio sesers gyvenvietėje) užaugusi 14-metė Mokinių rašymo konkursui 2019 metais Raguvos gimnazijos mokinukė Augustė Kielaitė, pateikė rašinį „Nuo mažo takelio į didįjį olimpinį kelią ...“. Nors Algimantui kaip „banditų“ vaikui KGB neleido dalyvauti olimpiadose ir jokiose užsienyje varžybose, bet Sovietų Sąjungos treneriai vis tiek jį pagerbė ne bet kokiame, o jubiliejiniame 100-tajame L. A. žurnalo numerio viršelyje.


86 pav.:
Sovietinių trenerių pagerbtas A. Baltušnikas

       Juozo Krikštaponio varžovu buvo jojo bendramokslis Leonas Puskunigis, kuris taip pat galėjo būti Juozo dėstytoju sporto teorijoje, kai Juozas ruošėsi būti kariuomenės fizinio lavinimo instruktoriumi. Kai pastarasis tapo Vietinės rinktinės  Karo mokyklos 6-tos kuopos vadu, tai Marijampolėje galėjo pasigęsti savo mokslo ir sporto draugo - Marijampolės apskrities sporto vado Leono Puskunigio, kuris 1943 m. kovo 16 d. buvo suimtas ir išvežtas š Študhofo Dievų mišką, o po to atsidūrė GULAG-e prie Onegos ežero. Kad jis buvo GULAG-e, aš pats iš jojo tai girdėjau Atgimimo laike, kai jis buvo į Jonavą atvykęs koncertuoti su Skriaudžių kanklių ansambliu,  O apie Onegoje jo atsidūrimą kažką yra girdėjusi jojo auklėtinė Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė, kurią Leonas parengė kaip pirmąją lietuvaitę mūsų planetos rekordininkę ieties metime. Kad josios treneris atsidūrė GULAG-e, pagal Birutę, kuri man pasakė, kad kai jis grįžo iš Študhofo, tai namuose jį sovietai suėmė kaip grįžusį iš Vokietijos ir manius, kad jis „vokiečiams dirbo - saugojo kalinius“.


87 pav.
Birutė Kaledienė sostinės stadione, kurio nebeliko. - Vilnius tapo vienintele ES
„sostine“ be stadiono.

        Aišku, nuotrupas sužinoti sunku, nes laikas buvo baisus ir todėl Birutės treneris apie prieškario sportą nieko nepasakojo. Tik jai ieties metimo techniką mokė iš prieškario vokiškos knygos apie lengvąją atletiką. Ką Birutė gerai pamena, tai, kai ji Skriaudžiuose trenerio sūnelio krikštynose buvo. O man pakalbinus tą sūnelį Eigintą, jis patikslino, kad tėvas dažnai iš tos knygos ruošdavosi paskaitoms Kūno kultūros institute. Pamena Eigintas ir savo vaikystę, kai gyveno Sporto gatvėje, kurioje be KKI rūmų buvo dar du namai, priklausę institutui, kai dar bendrabučio nebuvo. Vėliau tuose namuose buvo Biochemijos ir Anatomijos katedros.

       Taigi, pagal Eiginto parodymą, jo tėveliui ir toliau sovietmetyje dirbus šio Instituto dėstytoju, kaip ir prieškaryje - tai labai svarbus faktorius, kai J. KRIKŠTAPONIO - PRIEŠKARIO LAIKŲ SPORTO PATIRTIS BUVO PERDUODAMA IR TOBULINAMA per šią aukštąją Kūno kultūros mokyklą.

      Papildant dėl vokiečių okupacijos laikotarpio, tai Birutei jis buvo įsimintinas, kai Pilviškiuose buvo žudomi žydai ir buvo krūvos vaikiškų drabužių, prieš nužudymą juos nurengus, tai jos tėvelis neleisdavo jų imti - gėdydavo tuos, kurie norėdavo pasiimti - parnešti savo vaikams. Be to, Birutė norėjo mediciną studijuoti, tačiau ten negalėjo įstoti, kaip „buožių“ (turtingesnių valstiečių) vaikas. Na, o dėl J. Krikštaponio vokiečių okupacijos pabaigoje, tai jojo, galimai, sporto teorijos dėstytojas (Sporto rūmų dėstytojas)  minėtas Valdas Bakūnas 1943-1944 m. m. buvo irgi kalinamas nacių. Įdomu, už ką? Manykime, kad ne už muštynes restorane su naciais? Kokia būtų bausmė už tai 1943-1944 m. m. laikotarpyje?

 

        Iš šių protokolų akivaizdu, jog J. Krikštaponis pradėjo save vadinti Krištaponiu,
Nors aš asmeniškai ir kiti manėme pagal a. a. Ališauską, kad, neva, KrKštaponis ir KriŠtaponis gali būti „skirtingi asmenys“, todėl aš savo pirmojoje publikacijoje kėliau klausimą, „J. Krikštaponis ar negali būt pakištas po kitu asmeniu?“, nes internetinėje erdvėje visuomenei niekas nebuvo aišku. Tik artėjant 2021-03 Ukmergės konferencijai, mano temoje LGGRTC mokslininkui paminėjus A. Impuliavičiaus teiktą Pakėlimo lapą, - buvusios abejonės atkrito, kad tai tas pats asmuo.   

   Pagal rezultatą, matome, jog J. Krikštaponis buvo tuo metu aukšto lygio disko metiku, kuris pakeitė dar aukštesnio lygio legendinį lengvaatletį-dešimkovininką  ir Europos krepšinio čempioną Stasį Šačkų, kurį man teko šiek tiek pažinoti, kai jis pastoviai ateidavo į Dariaus ir Girėno stadioną, kuriame mes treniruodavomės. Teko ir varžybose man dalyvauti, kai jis buvo vyriausiu teisėju. Tik po Nepriklausomybės pasiekimo, man teko sužinoti, jog jis buvo ne tik vienas pirmųjų diplomuotu kūno kultūros ir sporto specialistu, bet ir Kūno kultūros rūmų pirmuoju dėstytoju bei vėliau tapusiu Birželio sukilėliu ir po karo Vorkutos lageryje atkalėjusiu 10 metų.
      Taigi, J. Krištaponis Lietuvos čempionu buvo 3 kartus, o prizininku dar 3-is kartus rutulio stūmimo rungtyje. Atkreiptina, kad po J. Krikštaponio už dviejų metų disko metime čempionu tapo Leonas Puskunigis, kuris buvo atsidūręs Študhofo mirties stovykloje, o po to ir GU:LAGe trumpam, o kai tapo treneriu, tai jojo auklėtinį Birutė Zalugaitytė - (vėliau Kaledienė) tapo Ieties metimo pasaulio rekordininkė ir Romos olimpiados prizininke. Po to Leonas pasekė savo tėvo - Veiverių kanklių ansamblio įkūrėjo keliu ir pradėjo jam vadovauti, kuris Sąjūdžio laikais tapo Tautinio Atgimimo šaukliu..


 

66 pav.: Galima pasididinti


67
 pav.: Galima pasididinti

 

Svarbi potemė: Minsko istorijos sąsaja su J. Krikštaponio
sportavimo aplinka


        Vienas didžiausių Minsko įvykiu 1943-09-22 tapo Belorutenijos pirmojo sekretoriaus B. Kube nužudymas, kai  čia nagrinėjamo Masiukovščinos kaimelio gyventoja E. G. Mezanik kaip tarnaitė jam po lovą pakišo sprogmenį. Apie tai aukščiau minimas kraštotyrininkas O. I. Usačiovas visą seriją straipsnių parašė ir galima pradėti skaityti nuo jo 1-os dalies. Kiek tas teroristinis aktas buvo „naudingas“, kai po to kerštui buvo nužudyta labai daug politinių kalinių - nuo jų išvalyti kalėjimai?

         

 


69 pav.:
Raguvėlės dvaro dvarininkė Akvilina yra žymaus sportininko-agronomo Vladislovo sesutė ir jo sūnaus teta - 1972 m. Miunchino olimpiados čempiono (irgi rutulio stūmimo rungtyje, kaip J. Krikštaponis su jojo tėvu buvę varžovais, o to olimpinio čempiono mama, taip pat buvo Lenkijos rekordininkė rutulio stūmime ir Lietuvoje buvo gera disko metikė ir žinoma net pasaulyje) Kai Akvilinos tėvelis mirė 1940 m., dar nesulaukęs sovietų invazijos, Akvilinai buvo tik 1,5-ų -  2-iejų metukų ir todėl savo tėvelio nebepamena. Bet žino, kad tėvelis pažinojo visą labai šaunią Baltušnikų giminę, kurie vėliau tapo  partizanų J. Krikštaponio vardo rinktinės kovotojais ir Jonas Baltušnikas-„Vienuolis“, buvo tos rinktinės vadu.

    Juolab, nepraėjus nei metams, nužudomas ir Lietuvoje B. Kube pavaduotojas žemės ūkiui, J, Krikštaponio varžovas ir, gal, net kolega Vladislovas Komaras. Nužudo jį lietuviai, nors jis per pirmąjį Europos lengvosios atletikos 1934 m. čempionatą Turine nešė Lietuvos vėliavą - garsino Lietuvą pasaulyje.

70 pav.: Už Vladislovo Komaro einantys Prezidento Valdo Adamkaus sporto draugas ir Sporto Rūmų dėstytojas Valdas Bakūnas galėjo būti J. Krikštaponio sporto teorijos dėstytoju, o Stasys Šačkus ne tik dėstytoju, bet ir J. Krikštaponio sporto vadovu Jono Rygiškių gimnazijoje, vadovavęs gimnazistų sporto klubui „Vaidotas“. Galima pasididinti nuotrauką.

     Kaip man jo sesutė pasakė, jis buvo atvykęs į savo Glitiškių dvaro nekaltų žmonių žudynes - nužudytus jo dvaro darbininkus. Tada ir Vladislovas tapo  iš pasalos nužudytu, kuris tuo metu valdė Glitiškių dvarą ir organizavo Vilnijos bei visos Baltarusijos žemės ūkį karo metais sovietų nacionalizuotuose dvaruose vėl atstatė šeimininkams nuosavybės teises ir padėjo atstatyti ž. ū. gamybą  (Akvilina man pasakė, kad jaunystėje jis valdė ir Bubių dvarą)   Pasak, Vladislovo sesers Akvilinos RIMŠEVIČIENĖS (dabar Raguvėlė dvaro valdytojos) jos mama buvo labai nepatenkinta, kad V. Komaras buvo susidėjęs su Armija Krajova ir įtrauktas į jos rėmimą.  Todėl ji kaltino tik Armiją Krajovą, V. Komarą nužudymu,  kuri ... Dėl ko tiksliau jos mama buvo nepatenkinta dėl savo tautiečių „armijos“ veikos, pasakyti negali, nes ji tada dar buvo maža. Tada policininkas jos mamai ir atnešė nužudytojo pasą, pranešdamas, kad žuvęs, kurį atrado pas jį
        Nerimą kelia Glitiškių žudynių sukakties pasmerkimo viena kalba pasakyta, kuri, lyg, ir pateisino atsakomąsias Dubingiuose žudynes, net ir vaikų, vien už tai, kad turėjo lietuviškas maldaknyges. Taip, kad įdomu, kur 5-tasis Dievo įsakymas NEŽUDYK ? ? ? Vis tik, L. R. Generalinė prokuratūra tai „armijai“ yra iškėlusi bylą net dėl 273 civilių žmonių nužudymo. Juolab, ar tie „super lenkai“ nėra lietuviškos kilmės? Pamenu, kai Sąjūdžio laikais kūrėsi „Iedinstva“, kurią labai palaikė „tuteišiai“, buvo siūloma, jog reikia daryti draugiškus žygius po Vilniją ir įrodinėti gyventojams, jog jie yra lietuviškos prigimties... Tik, labai staigiai Kovo 11-tąją pasiekėme ir ....


71 pav.
: Vladislovas Komaras - 1972 m Miuncheno olimpinis čempionas

72 pav.
Galima atsiversti visą laikraščio nuotrauką.

 

     Pokalbyje su manimi Akvilina prisiminė, kai dalyvavo savo sūnėno - minėto 1972 m. olimpinio čempiono laidotuvėse, kuris 1998-08-17 tragiškai žuvo autokatastrofoje. Tada buvo Lenkijoje gedulas, nes žuvo dar ir su žymiu šuolininku su kartimi Tadeušu Sliusariku.
      Beje, Vladislovas buvo dar žymiu ir artistu, vaidinęs net Jėzaus Kristaus vaidmenį
, o mūsų Nepriklausomybės pradžioje lankėsi pas savo tetą Akviliną Raguvėlės dvare. Raguvėlės dvare prieškaryje lankėsi ir Antanas Smetona, kaip pavyzdiniame dvare.

 
 
 

 

 

 

tema: A. BALTUŠNIKO SESERŲ IR SŪNAUS PRISIMINIMAI

    Papasakojo, kad tremtiniai gyveno Zaigrajevsko rajone, pačiame  tolimiausiame užkampyje –  Šabure, po kurio jau nebuvo toliau geležinkelio. Tas geležinkelis ir buvo skirtas medienai išvežti. Tame Šambure buvo komendantas – jei kur reikėjo trumpam išvažiuoti, tik jis duodavo leidimą ar neduodavo. Gyveno pačioje gyvenvietėje, kur buvo ir kalinių lageris. Gyvenvietė dabar, pagal Eleonoros pasakymą. Išsiplietė neatpažįstamai. Vietovė, žiūrint iš seno kariško žemėlapio, labai kalnuota, viršūnės virš 1 km virš jūros lygio. Sesuo Eleonora prisimena, kad tie kalnai labai klaidūs ir kai vienas išėjo pasivaikščioti, tai tik vos po 3-jų parų sugrįžo. (Tikrai. pagal žemėlapį reljefo formos labai vienodos, o kiek į Vakarus man pačiam teko ekspedicijoje – V-os kategorijos sportiniame žygyje maršrutą pradėti Kropotkino-Peretolčino ugnikalnių rajone) Todėl, mano supratimu, kalnuoto reljefe miškokirta buvo ne lengva tremtiniams.
        Seserys pasakojo, jog brolis daug sportavo – kilojo svarsčius - dvipudes ir štangas, nes reikėjo būti stipriam apsiginti nuo tų, kurie lietuvius vadino „fašistais“. Taip vadindavo kriminaliniai ir jų šeimų nariai, kurie po kalinimo turėjo gyventi kartu su kaliniais.  (Net ir dabar ši Šaburo gyvenvietė skaitosi kaip viena iš labiausiai kriminogeninių atžvilgiu didžiausias problemas turinti, kurios meras nusižudė, negalėdamas išpildyti rinkėjams duotų pažadų.)

        Be to, brolis buvo labai stiprus, prie buldozerio remonto jis jo priekį vienas pakeldavo. Kartą atvyko instruktorius ir brolį kažkur nuvežė į Uland-Udę, ten parodė, kaip reikia mėtyti diską ir rutulį stumti ir jis iš karto varžybas laimėjo. Toliau važiavo į Irkutską ir ten laimėjo. Po to Krasnojarske laimėjo – pateko toliau į visasąjungines kaimo jaunimo žaidynkur ir ten laimėjo. Daugiausiai treniruočių stovykloms važinėdavo į Ulan-Udę, o namo į Šamburo gyvenvietę grįždavo žiemes, ai.  Kai jis tapo Sovietų Sąjungoje žinomu ir todėl Lietuvos treneriai jį atkreipė, kad pas ji lietuviška pavardė ir prišnekino už Lietuvos respubliką dalyvauti varžybose. Todėl pagal seserų pasakojimą, jis išreikalavo, kad ir visa šeima būtų gražinta į Lietuvą ir per brolio aukšto lygio meistriškumo sportą visi iš tremties grįžo į Lietuvą.

        Aišku, po Stalino mirties, kaip nepilnametei iš tremties galima buvo sugrįžti sesei Nijolei, kurią sugrįžusią priglaudė teta. Tėvai grįžo į Lietuvą 1956 metais, kai jau Algimantas mokėsi KKI institute, o sesei Eleonorai teko pasilikti su savu vyru net iki 1958 m., nes jam leidimo forminimas sugrįžimui kažkur užsilaikė. Kai tėvai sugrįžo, iš karto turėjo įstoti į kolūkį ir jame dirbo iki išėjimo į pensiją. Todėl vėliau ir jiems reikėjo parduoti savo savo sodybą.

          Mano dėstytojo Algimanto sūnus Mindaugas  Baltušnikas, kuris šiuo metu vadovauja Kurantas firmai, papasakojo, kad jojo tėvą treniravo treneris A. Arlauskas (aš pamenu tokį, bet kaip buvau stajeriu, su juo man neteko bendrauti – apie jį užsiminsiu ir Birutės Kaledienės prisiminimuose), tas jo treneris rūpinosi visais jo tėvo meistriškumo klausimais, o taip pat pabrėžė, kad ir pats tėvas pradėjo vykdyti treniruotes. Be to ir sūnus Mindaugas tapo taip pat disko metiku-rutulio stūmiku, besitreniravęs pas tą patį A. Arlauską.  Pamena jis Jarą, Plungę ir net Algirdą Brazauską, kuris taip pat buvo gana aukšto lygio lengvaatlečiu-metiku. Matė ir taip pat jis treniruotėse Birutę Kalėdienę, kuri, manau, be jos trenerio Leono Puskunigio, galėjo dar ir kaip rinktinės narė papildomai treniruotis ten, kur centralizuodavosi geriausi Respublikos metikai. Bet apie tai reikia atskirai analizę atlikti.

   Todėl man pavyko pabendrauti ir su legendinio trenerio Leono Puskunigio sūnumi Eigintu, bei su žymiu Skriaudžių muziejininku Pijumi Brazausku, kuris irgi pažinojo Skriaudžių kanklių ansamblio vadovą. Jie abu ir patvirtino, jog per pastarojo ir tėvo laidotuves dalyvavo ir sporto garsenybė Birutė, kurią buvo parengęs šis Lietuvos kanklių muzikos pradininkas ir populiarintojas. Pagal sūnaus Eiginto tvirtinimą, nors jį tėvas visur vedžiodavosi į varžybas, bet asmeniškai apie Tarpukario Lietuvos sportą jis nieko nepasakodavo ir net nebuvo galima pasakoti – tai būdavo uždrausta, todėl vaikams tokių dalykų tėvai nė ne neužsimindavo. Todėl nieko nuostabaus, kad L. Puskunigis apie savo varžovus ir nepasakodavo, tuo labiau apie J. Krikštaponį.
        O, iš kur mano dėstytojas Mindaugas Baltušnikas užsidegė tapti metiku  - pasekti savo Gimtojo kaimo kaiminystėje gyvenusio tada žymaus sportininko J. Krikštaponio pėdomis, atsekti labai sunku. Tam būtini dabar nuoseklūs tyrimai. Mindaugo sesės tada buvo per mažos, kad ką nors žinotų apie Partizanų Vyčio apygardos žuvusio vado Juozo Krikštaponio jaunystę bei jo garsumą Lietuvos sporte net „iki vaikų ausų lygio“. Čia tam būtini archyvuose tyrimai tuometinės Ukmergėje leidžiamos spaudos. Pagal Lengvosios atletikos federacijos statistiką Steponą Misiūną, kuris ir parengė tą labai svarbų Lietuvos Lengvosios atletikos 100-mečiui visų čempionatų prizininkų sąvadą, pabrėžė, kad spauda skelbdavo tik daugiausiai rezultatus važybų. Na, o mano nuomonė, pagal tuos rezultatus galėjo koks vietinis laikraštukas ir pabrėžti savo ukmergietį kaip Lietuvos čempioną ar prizininką? Tai reikia ir ieškoti dabar.
        Tačiau Nijolė Baltušnikaitė papasakojo man labai svarbų vaikų-berniukų žaidimų detalę mėtyti ant virvės pririštus akmenis į aukštį, kas aukščiau išmes, arba, kas toliau nusvies, išsukdami tuos pririštus akmenis. Kad akmenys iš virvių pynių neišsprustų, aptempdavo odos gabalėliais. Todėl tokie vaikiški žaidimai pagal liaudies ŽAIDIMŲ TEORIJĄ, kuri labai rimtai specialistų tyrinėjama, tai ir buvo tas žaidimas vystyti vaikams staigiajai jėgai, sovietmetyje neteisingai vadinamai „sprogstamąja“ jėga, nes ten organizme niekas nesprogsta, o susidaro fiziologiniai procesais staigiajai jėgai atsirasti. Ir tokie žaidimai, jei buvo populiarūs Ukmergės regione, tai, matyt, tą žaidimą galėjo mėgti ir Juozas Krikštaponis savo vaikystėje. Čia ir gali būti ta rišamoji grandis, kurios dėka tarp J. Krikštaponio ir A. Baltušniko kaip tarp abiejų žymių metikų. Ne veltui. J. Krikštaponis ir atstovavo klubą „Grandis“.
        O dėl pačių N. ir E. Baltušnikaičių prisiminimų, tai labai svarbus yra prisiminimas, kaip sovietai per jųjų kaimą (Surviliškių, palei kurį teka Nevėžis link Panevėžio) bėgo-traukėsi iš Lietuvos, karui ir Birželio sukilimui prasidėjus. Tai atmintina liko mergaitėms, nes jųjų kaimas šalia senojo plento, einančio į Vilnių, kuriuo ir traukėsi sovietai. Todėl mergaitės buvo paslėptos į iškastą bunkerį netoli jųjų vienkiemio prie krūmelių. Šiuo metu jųjų sodyba jau be langų, nes jąją pardavė dar seniais, dar sovietiniais laikais ir ... Ar ją negalima atkurti kaip memorialinę ir tuo užsiimtų LGGRTC? Mat, pasak seserų, parduota sodyba buvo be jokių dokumentų. Kur ji dabar iš tikrųjų randasi, pagal pasakojimą sunku atsekti kosminėje nuotraukoje. Ji skaitėsi kaip Surviliškių vienkiemio ir tokių vienkiemių palei plentą net 5—ios sovietiniame kariškame žemėlapyje pažymėtos. O Baltušnikų sodyba toliau nuo plento link Padambės kaimo turėtų būti, kuris po melioracijos panaikintas. Viena iš jų ir matosi kažkokia keista buvusio Padambės kaimo rytiniame pakraštyje jau beveik nenaudojamu keliuku ir lyg be jokios gyvybės ženklų, - reikia tikslintis. Anksčiau Baltušnikai gyveno netoliese Vėžaičių kaime pas savo tėvus (seserų senelius), kur ir gimė jųjų brolis – mano dėstytojas Algimantas, o seserys gimė jau Surviliškyje, kai jųjų tėvas iš dvarininko Bernatonio pirko žemę. Dabar tų jųjų senelių sodybos nebeliko, kurioje gyveno jųjų dėdės – Partizanai – tą sodybą sunaikino, tikriausiai, kariuomenė

     Tada dvare buvo šventė ir tada galėjo lankytis, net Juozas Krikštaponis ne tik kaip Prezidento sūnėnas, bet ir asmeniškai, gal, galėjęs pažinojęs Akvilinos tėvelį, Konstantiną Komarą, kuris kaip ir jo visi pusbroliai buvo taip pat agronomais - pavyzdinių dvarų dvarininkais. Todėl ir Akvilina tapo taip pat agronome - vadovavo Švenčionių vaismedžių medelyno sovietiniam ūkiui ir niekas nenutuokė, kad ji iš dvarininkų kilusi.


73 pav.:
Raguvėlės dvaras Antano Smetonos apsilankymo metu.

    Ji apie tai sužinojo tik paauglė būdama, bet girtis negalėjo. Nuo sovietų jos mama pasislėpė pas vieną gerą eigulį, kuris dėl akių įsidukrino didiko dukrelę.

      Negalėjo savo sūnaus auginti ir Akvilinos brolio žmona, kuri po jos vyro nužudymo turėjo slėptis nuo sovietų Lenkijoje ir neturėdama iš ko išlaikyti savo vaikus (buvo dar ir dukra-dailininkė) - juos į vaikų namus turėjo priduoti. Akvilina man pasakė, kad ši metikė buvo Varšuvos cukraus fabriko direktoriaus ar savininko duktė Vanda Komar-Jasinska (jos brolis Stefanas Jasinskis, gimęs 1914-04-02 Vilniuje, kovojo prieš vokiečius ir 1945 m. sausio mėnesį mirties stovykloje  Aušvice-Birkenau  tapo nužudytas, kūno palaikai nežinomi). Kiek įtakos mama savo sūnui - olimpiniam čempionui galėjo padaryti, galima išsivaizduoti, kai ji pati 1930 m. Prahoje per moterų pasaulio žaidynes buvo užėmusi V-tąją vieta su 11,21 m rezultatu ir buvo tapusi 4 kartus Lenkijos rekordininke rutulio stūmime. Josios geriausiu rekordu 12,02 m tapo 1933 m. ir tuo metu Lietuvos moterų rekordą ji lenkė net 3 metrais ir 12 m riba Lietuvoje buvo įveikta  tik 1947 metais.

 


74 pav.: Galima prasiplėsti-pasididinti
nuotrauką
.
 
 

     

  

 tema: A. BALTUŠNIKO SESERŲ IR SŪNAUS PRISIMINIMAI

     Papasakojo, kad tremtiniai gyveno Zaigrajevsko rajone, pačiame  tolimiausiame užkampyje –  Šabure, po kurio jau nebuvo toliau geležinkelio. Tas geležinkelis ir buvo skirtas medienai išvežti. Tame Šambure buvo komendantas – jei kur reikėjo trumpam išvažiuoti, tik jis duodavo leidimą ar neduodavo. Gyveno pačioje gyvenvietėje, kur buvo ir kalinių lageris. Gyvenvietė dabar, pagal Eleonoros pasakymą. Išsiplietė neatpažįstamai. Vietovė, žiūrint iš seno kariško žemėlapio, labai kalnuota, viršūnės virš 1 km virš jūros lygio. Sesuo Eleonora prisimena, kad tie kalnai labai klaidūs ir kai vienas išėjo pasivaikščioti, tai tik vos po 3-jų parų sugrįžo. (Tikrai. pagal žemėlapį reljefo formos labai vienodos, o kiek į Vakarus man pačiam teko ekspedicijoje – V-os kategorijos sportiniame žygyje maršrutą pradėti Kropotkino-Peretolčino ugnikalnių rajone) Todėl, mano supratimu, kalnuoto reljefe miškokirta buvo ne lengva tremtiniams.
        Seserys pasakojo, jog brolis daug sportavo – kilojo svarsčius - dvipūdes ir štangas, nes reikėjo būti stipriam apsiginti nuo tų, kurie lietuvius vadino „fašistais“. Taip vadindavo kriminaliniai ir jų šeimų nariai, kurie po kalinimo turėjo gyventi kartu su kaliniais.  (Net ir dabar ši Šaburo gyvenvietė skaitosi kaip viena iš labiausiai kriminogeninių atžvigiu didžiausias problemas turinti, kurios meras nusižudė, negalėdamas išpilddyti rinkėjams duotų pažadų.)

        Be to, brolis buvo labai stiprus, prie buldozerio remonto jis jo priekį vienas pakeldavo. Kartą atvyko instruktorius ir brolį kažkur nuvežė į Uland-Udę, ten parodė, kaip reikia mėtyti diską ir rutulį stumti ir jis iš karto varžybas laimėjo. Toliau važiavo į Irkutską ir ten laimėjo. Po to Krasnojarske laimėjo – pateko toliau į visasąjungines kaimo jaunimo žaidynes, kur ir ten laimėjo. Daugiausiai treniruočių stovykloms važinėdavo į Ulan-Udę, o namo į Šamburo gyvenvietę grįždavo žiemai.  Kai jis tapo Sovietų Sąjungoje žinomu ir todėl Lietuvos treneriai jį atkreipė, kad pas ji lietuviška pavardė ir prišnekino už Lietuvos respubliką dalyvauti varžybose. Todėl pagal seserų pasakojimą, jis išreikalavo, kad ir visa šeima būtų gražinta į Lietuvą ir per brolio aukšto lygio meistriškumo sportą visi iš tremties grįžo į Lietuvą.

        Aišku, po Stalino mirties, kaip nepilnametei iš tremties galima buvo sugrįžti sesei Nijolei, kurią sugrįžusią priglaudė teta. Tėvai grįžo į Lietuvą 1956 metais, kai jau Algimantas mokėsi KKI institute, o sesei Eleonorai teko pasilikti su savu vyru net iki 1958 m., nes jam leidimo forminimas sugrįžimui kažkur užsilaikė. Kai tėvai sugrįžo, iš karto turėjo įstoti į kolūkį ir jame dirbo iki išėjimo į pensiją. Todėl vėliau ir jiems reikėjo parduoti savo savo sodybą.. 

        Mano dėstytojo Algimanto sūnus Mindaugas  Baltušnikas, kuris šiuo metu vadovauja Kurantas firmai, papasakojo, kad jojo tėvą treniravo treneris A. Arlauskas (aš pamenu tokį, bet kaip buvau stajeriu, su juo man neteko bendrauti – apie jį užsiminsiu ir Birutės Kaledienės prisiminimuose), tas jo treneris rūpinosi visais jo tėvo meistriškumo klausimais, o taip pat pabrėžė, kad ir pats tėvas pradėjo vykdyti treniruotes. Be to ir sūnus Mindaugas tapo taip pat disko metiku-rutulio stūmiku, besitreniravęs pas tą patį A. Arlauską.  Pamena jis Jarą, Plungę ir net Algirdą Brazauską, kuris taip pat buvo gana aukšto lygio lengvaatlečiu-metiku. Matė ir taip pat jis treniruotėse Birutę Kalėdienę, kuri, manau, be jos trenerio Leono Puskunigio, galėjo dar ir kaip rinktinės narė papildomai treniruotis ten, kur centralizuodavosi geriausi Respublikos metikai. Bet apie tai reikia atskirai analizę atlikti.
 .
   Todėl man pavyko pabendrauti ir su legendinio trenerio Leono Puskunigio sūnumi Eigintu, bei su žymiu Skriaudžių muziejininku Pijumi Brazausku, kuris irgi pažinojo Skriaudžių kanklių ansamblio vadovą. Jie abu ir patvirtino, jog per pastarojo ir tėvo laidotuves dalyvavo ir sporto garsenybė Birutė, kurią buvo parengęs šis Lietuvos kanklių muzikos pradininkas ir populiarintojas. Pagal sūnaus Eiginto tvirtinimą, nors jį tėvas visur vedžiodavosi į varžybas, bet asmeniškai apie Tarpukario Lietuvos sportą jis nieko nepasakodavo ir net nebuvo galima pasakoti – tai būdavo uždrausta, todėl vaikams tokių dalykų tėvai nė ne neužsimindavo. Todėl nieko nuostabaus, kad L. Puskunigis apie savo varžovus ir nepasakodavo, tuo labiau apie J. Krikštaponį.
        O, iš kur mano dėstytojas Mindaugas Baltušnikas užsidegė tapti metiku  - pasekti savo Gimtojo kaimo kaiminystėje gyvenusio tada žymaus sportininko J. Krikštaponio pėdomis, atsekti labai sunku. Tam būtini dabar nuoseklūs tyrimai. Mindaugo sesės tada buvo per mažos, kad ką nors žinotų apie Partizanų Vyčio apygardos žuvusio vado Juozo Krikštaponio jaunystę bei jo garsumą Lietuvos sporte net „iki vaikų ausų lygio“. Čia tam būtini archyvuose tyrimai tuometinės Ukmergėje leidžiamos spaudos. Pagal Lengvosios atletikos federacijos statistiką Steponą Misiūną, kuris ir parengė tą labai svarbų Lietuvos Lengvosios atletikos 100-mečiui visų čempionatų prizininkų sąvadą, pabrėžė, kad spauda skelbdavo tik daugiausiai rezultatus varžybų. Na, o mano nuomonė, pagal tuos rezultatus galėjo koks vietinis laikraštukas ir pabrėžti savo ukmergietį kaip Lietuvos čempioną ar prizininką? Tai reikia ir ieškoti dabar.
        Tačiau Nijolė Baltušnikaitė papasakojo man labai svarbų vaikų-berniukų žaidimų detalę mėtyti ant virvės pririštus akmenis į aukštį, kas aukščiau išmes, arba, kas toliau nusvies, išsukdami tuos pririštus akmenis. Kad akmenys iš virvių pynių neišsprustų, aptempdavo odos gabalėliais. Todėl tokie vaikiški žaidimai pagal liaudies ŽAIDIMŲ TEORIJĄ, kuri labai rimtai specialistų tyrinėjama, tai ir buvo tas žaidimas vystyti vaikams staigiajai jėgai, sovietmetyje neteisingai vadinamai „sprogstamąja“ jėga, nes ten organizme niekas nesprogsta, o susidaro fiziologiniai procesais staigiajai jėgai atsirasti. Ir tokie žaidimai, jei buvo populiarūs Ukmergės regione, tai, matyt, tą žaidimą galėjo mėgti ir Juozas Krikštaponis savo vaikystėje. Čia ir gali būti ta rišamoji grandis, kurios dėka tarp J. Krikštaponio ir A. Baltušniko kaip tarp abiejų žymių metikų. Ne veltui. J. Krikštaponis ir atstovavo klubą „Grandis“.
       

 

 

 
       
        O dėl pačių N. ir E. Baltušnikaičių prisiminimų, tai labai svarbus yra prisiminimas, kaip sovietai per jųjų kaimą (Surviliškių, palei kurį teka Nevėžis link Panevėžio) bėgo-traukėsi iš Lietuvos, karui ir Birželio sukilimui prasidėjus. Tai atmintina liko mergaitėms, nes jųjų kaimas šalia senojo plento, einančio į Vilnių, kuriuo ir traukėsi sovietai. Todėl mergaitės buvo paslėptos į iškastą bunkerį netoli jųjų vienkiemio prie krūmelių. Šiuo metu jųjų sodyba jau be langų, nes jąją pardavė dar seniais, dar sovietiniais laikais ir ... Ar ją negalima atkurti kaip memorialinę ir tuo užsiimtų LGGRTC? Mat, pasak seserų, parduota sodyba buvo be jokių dokumentų. Kur ji dabar iš tikrųjų randasi, pagal pasakojimą sunku atsekti kosminėje nuotraukoje. Ji skaitėsi kaip Surviliškių vienkiemio ir tokių vienkiemių palei plentą net 5—ios sovietiniame kariškame žemėlapyje pažymėtos. O Baltušnikų sodyba toliau nuo plento link Padambės kaimo turėtų būti, kuris po melioracijos panaikintas. Viena iš jų ir matosi kažkokia keista buvusio Padambės kaimo rytiniame pakraštyje jau beveik nenaudojamu keliuku ir lyg be jokios gyvybės ženklų, - reikia tikslintis. Anksčiau Baltušnikai gyveno netoliese Vėžaičių kaime pas savo tėvus (seserų senelius), kur ir gimė jųjų brolis – mano dėstytojas Algimantas, o seserys gimė jau Surviliškyje, kai jųjų tėvas iš dvarininko Bernatonio pirko žemę. Dabar tų jųjų senelių sodybos nebeliko, kurioje gyveno jųjų dėdės – Partizanai – tą sodybą sunaikino, atrodo, kariuomenė.
               Todėl man pavyko pabendrauti ir su legendinio trenerio Leono Puskunigio sūnumi Eigintu, bei su žymiu Skriaudžių muziejininku Pijumi Brazausku, kuris irgi pažinojo Skriaudžių kanklių ansamblio vadovą. Jie abu ir patvirtino, jog per pastarojo ir tėvo laidotuves dalyvavo ir sporto garsenybė Birutė, kurią buvo parengęs šis Lietuvos kanklių muzikos pradininkas ir populiarintojas. Pagal sūnaus Eiginto tvirtinimą, nors jį tėvas visur vedžiodavosi į varžybas, bet asmeniškai apie Tarpukario Lietuvos sportą jis nieko nepasakodavo ir net nebuvo galima pasakoti – tai būdavo uždrausta, todėl vaikams tokių dalykų tėvai nė ne neužsimindavo. Todėl nieko nuostabaus, kad L. Puskunigis apie savo varžovus ir nepasakodavo, tuo labiau apie J. Krikštaponį.
               Tačiau Nijolė Baltušnikaitė papasakojo man labai svarbų vaikų-berniukų žaidimų detalę mėtyti ant virvės pririštus akmenis į aukštį, kas aukščiau išmes, arba, kas toliau nusvies, išsukdami tuos pririštus akmenis. Kad akmenys iš virvių pynių neišsprustų, aptempdavo odos gabalėliais. Todėl tokie vaikiški žaidimai pagal liaudies ŽAIDIMŲ TEORIJĄ, kuri labai rimtai specialistų tyrinėjama, tai ir buvo tas žaidimas vystyti vaikams staigiajai jėgai, sovietmetyje neteisingai vadinamai „sprogstamąja“ jėga, nes ten organizme niekas nesprogsta, o susidaro fiziologiniai procesais staigiajai jėgai atsirasti. Ir tokie žaidimai, jei buvo populiarūs Ukmergės regione, tai, matyt, tą žaidimą galėjo mėgti ir Juozas Krikštaponis savo vaikystėje. Čia ir gali būti ta rišamoji grandis, kurios dėka tarp J. Krikštaponio ir A. Baltušniko kaip tarp abiejų žymių metikų. Ne veltui. J. Krikštaponis ir atstovavo klubą „Grandis“.
        O dėl pačių N. ir E. Baltušnikaičių prisiminimų, tai labai svarbus yra prisiminimas, kaip sovietai per jųjų kaimą (Surviliškių, palei kurį teka Nevėžis link Panevėžio) bėgo-traukėsi iš Lietuvos, karui ir Birželio sukilimui prasidėjus. Tai atmintina liko mergaitėms, nes jųjų kaimas šalia senojo plento, einančio į Vilnių, kuriuo ir traukėsi sovietai. Todėl mergaitės buvo paslėptos į iškastą bunkerį netoli jųjų vienkiemio prie krūmelių. Šiuo metu jųjų sodyba jau be langų, nes jąją pardavė dar seniais, dar sovietiniais laikais ir .
        Ar ją negalima atkurti kaip memorialinę ir tuo užsiimtų LGGRTC? Mat, pasak seserų, parduota sodyba buvo be jokių dokumentų. Kur ji dabar iš tikrųjų randasi, pagal pasakojimą sunku atsekti kosminėje nuotraukoje. Ji skaitėsi kaip Surviliškių vienkiemio ir tokių vienkiemių palei plentą net 5—ios sovietiniame kariškame žemėlapyje pažymėtos. O Baltušnikų sodyba toliau nuo plento link Padambės kaimo turėtų būti, kuris po melioracijos panaikintas. Viena iš jų ir matosi kažkokia keista buvusio Padambės kaimo rytiniame pakraštyje jau beveik nenaudojamu keliuku ir lyg be jokios gyvybės ženklų, - reikia tikslintis. Anksčiau Baltušnikai gyveno netoliese Vėžaičių kaime pas savo tėvus (seserų senelius), kur ir gimė jųjų brolis – mano dėstytojas Algimantas, o seserys gimė jau Surviliškyje, kai jųjų tėvas iš dvarininko Bernatonio pirko žemę. Dabar tų jųjų senelių sodybos nebeliko, kurioje gyveno jųjų dėdės – Partizanai – tą sodybą sunaikino, tikriausiai, kariuomenė.
              Svarbiausia, Eleonora Baltušnikaitė pamena, jog jos tėvas labai bendravo su grafu Komaru, matyt, senuoju – apie jį pasakodavo tėvas, kad jis visokias šventes rengdavo. Todėl neatmestina galimybė, kad ir J. Krikštaponis taip pat galėjo žinoti to grafo sūnų – sportininką ir su juo bendrauti, kaip pridera metikų rungties atstovams. Juolab, jo žmona buvo irgi metikė, tais pačiais 1936 metais rutulio stūmimo rungtyje Lietuvoje trėjo geriausią rezultatą, kaip ir J. Krištaponis ir dar disko rungtyje Lietuvoje turėjo antrą rezultatą, kai Juozas tapo čempionu tais metais dvejose rungtyse. Ne veltui, kai po to čempionato, praėjus 4-veriems metams – 1940 metais gims jųjų sūnus, ir kai 4-verių metukų grafaitis praras savo tėvą beprasmiškose-nusikalstamose Glitiškių žudynėse, tai jo mama jį išugdys iki Miuncheno olimpiados čempiono.

        Dar svarbiau, jog dėstytojas Algimantas Baltušnikas Nepriklausomybės pradžioje pradėjo atkūrinėti dėdžių Krikštaponio vardo rinktinės bunkerius. Pasak seserį Eleonorą, tuos bunkerius taip įrengė, jog, net kariai nesugebėjo jų atrasti. Į tuos bunkerius, pagal seserį, reikia važiuoti autostrada nuo Vilniaus ir po to nusukti į keliuką Šilai-Raguva, kertantį tą autostradą ir ten kažkur į dešinę reikia eiti. 2010 m. Bronius Vertelka minėjo Algimantą jo dėdės 95-mečio proga. Konkrečiai, kur ta žieminė, Raguvos seniūnas Aurimas Jurevičius nurodė Kultūros paveldo registrą ir pagal žemėlapį galima surasti Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės vado Jono Baltušniko-Vienuolio ir kitų Lietuvos partizanų kautynių ir žūties vietą (unikalus objekto kodas 42522)

 

 
..
 

 

  ą

 


... 75 pav.: galima pasididinti

.

 Tame registre parašyti tokie faktai: -„1948 m. partizanai Šilų k. miške, Vadoklių vlsč., Panevėžio aps., išsikasė ir įsirengė slėptuvę-bunkerį. 1949-07-31 šią Vyčio apygardos štabo partizanų slėptuvę-bunkerį aptiko ir puolė MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai. Kaudamiesi žuvo: Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės vadas Jonas Baltušnikas-Vienuolis, g. 1915-10-17, gyv. Vėžiškių k., Raguvos vlsč., Panevėžio aps. Tarnavo policijoje. Partizanavo nuo 1944 m.; Vyčio apygardos štabo narys Jonas Tumšys-Kytras, g. 1920 m. Miliešiškių k., Vadoklių vlsč. 1944 m. išėjo partizanauti; Vyčio apygardos štabo viršininkas, Krikštaponio rinktinės vado pavaduotojas Kostas Tvaska-Rugelis, g. 1926-01-13, gyv. Šapio k., Traupio vlsč., Panevėžio aps. Partizanauti išėjo 1944 m., antrosios sovietinės okupacijos pradžioj kovojo Jono Baltušniko-Vienuolio būryje.

 

        Vėliau paskirtas Vyčio apygardos štabo viršininku. K. Tvaska-Rugelis buvo pirmasis Vyčio apygardos partizanų laikraščio „Lietuva brangi“ redaktorius. Jis 1999-08-04 (17 ?) pripažintas kariu savanoriu, 1999-08-30 suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, 2001-05-15 LR Prezidento dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Partizanai palaidoti Šapio k. kapinėse“ Įdomu, jog Partizanų kapų registrinis unikalus kodas 30382.


76
pav.: galima pasididinti.


.77 pav.: Bunkerio vieta raudonas mikrokvadratukas. Kairės apačioje matote autostrados iš Vilniaus į Panevėžį dalelę, per kurią kerta Šilai-Raguva keliukas. Galima šį žemėlapį ženkliai pasididinti ir prasiplėsti.


78pav.:
Legendinis Šilų kraštotyrininkas Pranas
VANAGAS, kuris tyrinėja ne tik tarpukarį, bet pasineria į žymiais senesnių laikų paslaptis. Galima NUOTRAUKĄ pasididinti ir prasiplėsti.


79pav.: Aplink bunkerį palikti didelių medžių guotai, o miškas dabar rėžiais labai iškirstas ir tuoj užaugs nepraeinami jaunuolynai, kuriuos galite pamatyti ženkliai pasididinę ir prasiplėtę šį vaizdą iš kosmoso.

 

 

  Daug faktų sudarė Kėdainių istorikas Vaidas Banys, kuris pažymi, jog „įvairius tarptautinės padėties variantus modeliavusios dar nacių laikotarpiu susikūrusios slaptos ginkluotos organizacijos turėjo žaibiškai susiorientuoti ir pajungti stichišką gyventojų pasipriešinimą organizuotam veikimui“. Labai įdomų jis pateikia pastebėjimą, jog „Jei vakarinėje Kėdainių aps. dalyje patriotinis pogrindis formuotis pradėjo nuo 1942 m., šiaurrytinėje pusėje organizaciniai darbai prasidėjo tik vokiečių armijai pradėjus trauktis iš Lietuvos.

Pasak buvusio Vyčio apygardos, Vėtros būrio vado Broniaus Juospaičio-Direktoriaus, Ukmergės Lietuvos Laisvės Armijos (toliau – LLA) štabo narys ltn. Jonas Krikštaponis (kituose šaltiniuose – Krištaponis)1 nurodė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, o paskui stengtis susisiekti vieniems su kitais. Vyravo įsitikinimas, kad baigsis karas, ir vis tiek spręsis Pabaltijo klausimas, o sovietai, bet kokiu atveju – gražiuoju ar piktuoju – turės iš Lietuvos pasitraukti2“.
       
Ar yra koks paaiškinimas, tai, ką išryškinau dėl vakarinės Kėdainių apskrities, ir J. Krištaponiui priklaususios šiaurrytinę minimą teritoriją? Bet, deja, apie Juozą Krikštaponį kažkodėl prieštaringą žinią teikia
 Keista, kad pastarosios citatos šaltiniu skaičiumi 2 pateikiamas Ričardo Čekučio, Dariaus Žygelio 2007-10-01 bernardinuose.lt straipsnis „Laisvės kryžkelės: Vyčio apygarda“, kuriame kaži. ar „teisinga“ Broniaus Juospaičio-Direktoriaus „žinia“ pateikta, apie J. Krikštaponio, neva, „nurodė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, ...“, kai čia aptariamasis mūsų herojus 1944 m. liepos 20 dieną rengia pirmąjį Partizanų sąskrydį? Sąskrydis vyksta, kai kai frontas čia pat ties upe Šventąją.

 

  

      Kodėl tame sąskrydyje neminimas Bronislovas Juospaitis kartu su savo broliu Jonu, kurie tik 1944 m. rugpjūtyje, gavę šaukimus į SSSR kariuomenę, abu pradėjo slapstytis ir tapo Stasio Eitmanavičiaus-Rupūžėno būrio partizanais? Juk per tą Sąskrydį J. Krikštaponis akcentavo, kad į mišką paims tik tuos, kuriems gresia būt pašauktiems į sovietų kariuomenę? Gal, ko nesuprato broliai tame sąskrydyje? Gal nesitikėjo būt paimtais ir todėl tų dviejų brolių nebuvo likę tarp 30-ties miške pasilikusiųjų? Juolab, šie abu broliai-pametinukai 1943 m. tapo Lietuvos laisvės armijos nariais, įrodydami, jog ta pati žinia pateikta ir 2015 Nr. 1 (2029) sausio mėnesio žurnalo KARYS 46-53 psl. Dariaus Žygelio straipsnyje „1945 m. sausis: Lėno miško kautynės“.



80. pav: Šio straipsnio dalį galima pasididinti

Tame straipsnyje aiškiai parašyta, jog pogrindinė organizacija „Tautinis frontas“, jo štabo viršininko ir žvalgybos skyriaus viršininko pareigas ėjo kpt. Juozas Krikštaponis

        Apie tai net Wikiwando enciklopedijoje, rašo taip:


81. pav.: Citatą iš Wikiwando tinklalapio galima prasiplėsti-pasididinti  

       Joje matote, jog ir 1942 metais J. Krikštaponis priklausė antinaciniam Tautiniam frontui. Taip, kad net LOGIŠKAI Baltarusijoje BŪTI NEGALĖJO, nes iš karto po kalėjimo jis ir galėjo įsijungti, pagal savo sesers tvirtinimą, jog visą okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių“. Ir ši Wikiwando enciklopedija yra patikima, nes joje yra GELTONA SPALVA mano pažymėtas nurodytas J. Krikštaponio Kauno kalėjime kalinimo šaltinio šifrai. Todėl pagal juos aš nuvažiavau į Ypatingąjį archyvą, nes raidės „LYA“ ir rodę tą Ypatingąjį archyvą, kuriame ir nufotografavau NKVD generolo Kapralovo raštelį. teigusį, kad J. Krikštaponis buvo nacių kalinamas Kauno kalėjime. Be to, 1943 metais J. Krikštaponis žymimas toje enciklopedijoje kai Lietuvos laisvės armijos narys. Todėl ir pagal šį faktą visiškai nesipaišo istoriko M. Pociaus teiginiai, jog, neva, „1942-1944 m. m. Krikštaponis kalinamas buvo“, nes iš kalėjimo, gal, ne kaip nebūtų galėjęs vadovauti Tautiniam frontu? O jeigu naciai būtų apie tai sužinoję, tai nekaip jokie draugai Juozo nebūtų ištraukę iš kalėjimo?

     PABAIGAI apie mūsų dvigubą ar, net, gal, trigubą Didvyrį Juozą Krikštaponį, irgi pradėjusį garsinti Lietuvos sportą (buvo Baltijos šalių vicečempionu, kuris galėjo siekti  net ir Helsinkio olimpiadoje aukšto rezultato, jeigu nebūtų žuvęs nuo mūsų pastovių priešų klastingos kulkos, kurių klastą mūsų Tauta patiria jau kelis šimtus metų. nuo tų laikų, kai buvo laimėta Žalgirio mūšyje. Tada Vakaruose prasidėjo civilizacijos-kultūros vystymasis,  bet, deja, Rytuose civilizacija sustagnavo. Todėl dėl didelio kultūros skirtumo, bendro kalbos su laukiniais rasti negalima, kai jiems kūryba yra svetimas dalykas, kai jiems nuo Čingis Chano laikų į kraują įaugę skriausti-pavergti silpnesnes nacijas. O jei tos nacijos NENORI VERGAUTI LAUKINIAMS, tai už priešinimąsi žudymai ne svetimi. Apie tai yra pastebėjęs ir Karlas Marksas, kuris buvo didžiausiu rusafobu, ir jis nepripažino iš Kijevo Rusios pasigrobusių, net ne savo šalies pavadinimą. Todėl šis Kapitalo teorijos kūrėjas turėtų karste vartytis, kaip iš jo mokslo išsityčiojo Leninas ir ... Jo dėka viskas tapo sunaikinta, ką bandė Maskolijos elitas kurti - pačius kūrybingiausius komunizmas ir nusikalstamas leninizmas išžudė - badu išmarino, kad ant Raudomojo teroro durtuvų pasmeigti net marksizmą, įvedus į jį TERORIZMO sudievinimą, tiksliau, suvelninimą ir velnią „šventuoju“ pavertus. 

        Todėl, ant visų tautų, tuo pačiu ir ant lietuvių su teroru ir patyčios buvo pasiųstos - atsikeršyta kaimo šviesuomenės atstovui J. Krikštaponiui - atsikeršyta už jo tėvo knygnešystės veiklą, - atsikeršyta už tai, kad lietuviai atsisakė susirusinti. Todėl ypatingai dabar keršijama mūsų broliams nuo LDK laikų buvusiems RUSĖNAMS, pavergus kaimynus gudus, o ukraJinus nepalenkus, nepaklupdžius -  dabar už tai A. Dugino ideologo aklas pasekėjas jau su ukraJino kaukole prakalbas sako.
        Šių ypatingai klastingų žudynių ir kitokių klastočių akivaizdoje, reik įdėmiai žiūrėti, kas mūsų istorijoje priklastota. Tam ir panaudojau paskutinę SPORTO temą, nes
pagal Sporto psichologiją, kai žmogus užsiėmęs savo kūrybiniu pomėgiu (sportas taip pat savęs tobulinimo kūryba), tokiems savo mintyse nėra vietos nusikalstamoms Velnio sėklos taršalams. 
       Todėl Juozas Krikštaponis buvo net trigubu Didvyriu, siekęs garsinti Lietuvą ir neapsikentęs ne su vienu priešu-okupantu - nebijojo nuo jųjų nukentėti ir net žūti. Todėl, manau, kad tokio DIDŽIAVYRIO būdo (net aukšto pagal ūgį ir pagal fizinę jėgą - tokiems skriausti silpnesnius nebūdinga. Tai sako psichologijos praktika - josios pedagoginiai stebėjimai, jei ne klystu. O jei ką ir ne taip, ką nors parašiau, tai čia NE PASKUTINIS žodis - viskas, kas šiame rašte surikiuota, tai dar reikė rikiuoti ir perrikiuoti daug kartų, kol išsigrynins sukaupta informacija pagal HARMONIJOS sąskambius su VISUMINIAIS Sinerginiais Holizmo ryšiais. 

 

 

 Todėl toliau jau be Juozo Minską panagrinėti pats laikas

 

 

 

 

17-ta tema: Negi sovietai Holokaustą slėpė ir tam, kad pastarojo sąskaita  padidinti karo belaisvių masinį naikinimą?

            Kitų svarbių „įrodymų Baltarusijoje“ buvimo LCVA neaptikau, o kelis kartus daugiau požymių ir ypač, tai, kad J. Krikštaponiui primetamo 1941 m. spalio viduryje „belaisvių masinio naikinimo“ net tokio tada, aplamai, atrodo, nebuvo, nes toks naikinimas buvo liepos mėnesį, kai dar Lietuvoje A. Impulevičiaus batalionas net nebuvo suformuotas. Šios klastotės atpažinimui užtenka tik pradinį išsilavinimą turėti ir mokėti du įvykius skirtingus – Civilių kalinių žudymą Minske nemaišyti su už Minsko „karo belaisvių“, kai Karo belaisvių ir civilių kalinių stovyklos yra skirtingi objektai ir juos suplakti į „tą patį“ yra net kvaila, kai viena stovykla yra mieste, o kita už miesto. Todėl labai prašau pažvelgti į Istorijos instituto pažymą, sudarytą Mindaugo Pociaus, skirtą praeitų metų pabaigos Ukmergės konferencijai ir dėl jo "teiginių" prašau iš nuostabos "nenukristi nuo kėdės", štai, dėl parašymų šių:

 

83 pav.: M. Pociaus pažymos 8 psl. pabaia. Galima pasididinti.

Pirmiausiai, čia 83 pav. pateikiau mažiau šokiruojantį teiginį, dėl kurio dar galima ginčytis, jei bus atrasti „įrodymai“. Bet, koks 1944 m. liepos mėnesio gali būti „aktas“, kai Minskas buvo išvaduotas tik liepos 03 d.? Šiai dienai diktatorius A. Lukašenka paskelbė "nepriklausomybės" dienos šventę. Ką galėjo komisija iš karto per savaitę-kitą „ištirti“, kai už Minsko link Vilniaus buvo frontas su mūšiais? Iš kur pajėgos tokiai greitai komisijai ir ar buvo „ekshumacijos“ atlikinėtos it kur jos atlikinėtos?

-37-

 

         Klausiu, nes mačiau internete žymų Minsko kraštotyrininką Olegą Usačiovą rašant, kad ta 1944 m, liepos mėn. NKVD komisijos išvados nekokybiškos, nes labai „skubėjo Niurnbergo procesui“ - tokius jo žodžius mačiau, nors jie man keisti buvo. Ar 1944 m. liepą kas nors planavo Niurnbergo procesą? Gal  po ta fraze jis turėjo kitą mintį, neleidžiamą rašyti-sakyti? Deja, dabar šio kraštotyrininko darbai internete jau neprieinami. Dėl diktatoriaus persekiojimų, laisvesnės minties tinklaraščiai nustojo veikti! Vienas iš svarbiausiųjų uždraustas „Senas ir naujas Minskas“, kuriame aš labai daug rinkausi medžiagos:

 

 

84 pav.: interviu su 2012 m. uždrausto „Senas ir naujas Minskas“ tinklalapio redaktoriumi,
Minsko muziejaus pavaduotoju ir žymiu kraštotyrininku

 
 

Kaip matote 84 pav., Olegas Usačiovas belaisvių stovyklas tyrinėjo Masiukovšinoje (už Minsko į vakarus) ir Puškino kareivinėse (Minske nuo centro į šiaurę). O dar aukščiau 83 pav.   LII (Lii) mokslininkas Mindaugas Pocius savo Pažymoje iš daugelių karo belaisvių stovyklų (Stalag) Nr. 352 mini, konkrečiai, „belaisvių stovyklos Nr. 352 (miško stovykla, Minsko priemiestis) kalinius“. Galiu patikslinti M. Pocių, kad šios stovyklos pavadinimą „Miško“ reiktų rašyti iš didžiosios, nes ji  buvo vadinama „Лесное“, o iš vokiečių lietuviškai tariasi „Štalag-352“. O šita „Štalag-352“ Miško stovykla šalia Masiukovščinos, apie kurią rašė net daugelis žymių autorių ir kiek duota žinių Vikipedijoje, 1941 m. spalio mėnesį masinio karo belaisvių naikinimo niekas nemini, nes masinis belaisvių naikinimas-valymas, sunaikinus per 10 tūkstančių belaisvių, vyko liepos mėnesį Drozdų kaime, šalia kurio dabar A. Lukašenkos apartamentai, o tada ten, nuo kurt-tai 1930-tų metų buvo NKVD vasarvietės, ir jas, matyt, GESTAP-as naudojo  kaip vadavietės būstinę belaisvių filtracijai atlikti. Taip, kad iš Drozdų kaimo visus rugpjūčio pabaigoje likusius pervarius į jau įrengtą Miško stovyklą, ir „vėl naikinti 8 tūkstančius karo belaisvių“ - nėra jokios logikos. Juk „8 tūkstančiai“, tai jau didelis kiekis ir sunaikintiems turėtų būti kažkur paminklai pastatyti, jei buvo vykdoma ekshumacija? Be to, ir ir toje Miško stovykloje tik 9,5 tūkstančiai vietos buvo ir iš kur paimtas tas, dar „8 tūkstančiai“? Gal ta NKVD 1944 m. Liepos komisija „spalio“ mėn. naikinimus supainiojo su liepos mėnesyje atlikta filtracija? Šalia šios Miško stovyklos dabar A. Lukašenkos 52-trasis archeologų batalionas atlikinėja - organizuoja net perlaidojimus identifikuotų kalinių, bet juos visus aptinka sava mirtimi mirusius nuo epidemijų. Sušaudytų kol kas ne vieno neaptiko Aptikti šiuo metu sušaudytieji yra Uručje vietovėje į šiaurės Rytus nuo Minsko. (P.S.: netoli tos vietos vyko vienos pirmųjų automobilių lenktynės ir jas mano tėvas stebėjo, kad po to Kačerginėje panašias organizuoti.) Bet, tai visiškai kita vieta, nei kur „liudininkai“ paisto apie „J. Krikštaponio vadovavimą žudynėms“, nuo minėtos belaisvių stovyklos vartų „0,5 km“ atstume, kur dabar daugiaaukščiai Minsko miesto namai  ir jie „ant kaulų“, tikrai, negalėjo būt pastatyti.

       Tai, ar gali būti patikima NKVD komisija jau vien dėl Katynėje lenkų karo belaisvių naikinimo ir bandant melagingai vokiečius apkaltinti Niurnbergo procese? 

 Ar tai nebus nekokybiško nagrinėjimo simptomas?

Taigi, minėtoje Pažymoje nurodytas "per 8 tūkstančių sušaudytų" ar nekelia įtarimą dar ir dėl logikos? Jei jau vyko filtracija, tai kam ją iš naujo reikėjo vykdyti, be reikalo pervarinėjant pasmerktuosius? 

-38-

 

Be to, prašau pažvelgti į paskutinė 8 psl. pastraipą, kurioje minimas CIVILIŲ belaisvių stovykloje egzekucijos vykdymas. Taigi:


85 pav.: M. Pociaus pažymos pirmoji "grožybė. Galima pasididinti.

Taigi, kaip matome,  savo knygoje garsūs 1941 m.  masinių žudynių organizatoriai (Raudonojo teroro vykdytojai, kurie turėtų būt atsakingi nuo Rainių iki Červenės žudynių iniciatoriais) Šiaulių NKVD viršininkas Boleslovas Baranauskas ir žymus tardytojas Eusiejus Rozauskas  kaip autoriai knygos „Masinės žudynės Lietuvoje“, kiek teko ją vartyti, tai joje mačiau tik žudymų ataskaitas iš vokiečių kalbos verstas.

Taigi, kaip  matome, tos Pažymos 8 psl. pabaigoje ir 9 psl. pradžioje MINIMOS DVI SKIRTINGOS STOVYKLOS - civilių ir karo belaisvių, o taip pat esančios Minske ir už Minsko, toje Pažymoje nepaminėtoje Maciukovščinoje. Taigi, žiūrėkime, kaip vokiečių 11-tojo bataliono ... operatyvine ataskaita LII(Lii)  Pažymoje sumanipuliuojama:


86. pav.: M. Pociaus dar didesnė "grožybė", skirtingas paminėtas stovyklas <
tapatinant į tą pačią, rašant "atitinka". Galima
pasididinti.

-39-

 

   Kaip matome, Pažymos (kartoju, kad pastarąją pažymą rašau iš didžiosios raidės, nes ji atskleidė prieštaravimus) autorius Minsko CIVILIŲ kalinių stovyklą cituoja, kuri yra, matyt, žinomiausia pasaulyje Minsko gete, esančiame miesto centre ir dabar vadinamoje Marytės Melnikaitės gatvėje - ten vokiečiai vykdė egzekucijas, o už Minsko VISAI KITOKIA STOVYKLA IR KITUR ESANTI - KAIP GALI " a t i t i k t i " ?  Kaip tokią nesąmonę rašantis Pažymos autorius ne pagalvojo, ką rašo?  Ar tokių nesąmonių nenusirašytų net pradinės klasės mokinukas?  CIVILIUS KALINIUS NUO KARO BELAISVIŲ SKIRTI TURĖTŲ IR VAIKAI.

Be to, neaišku, į kokią "buvusią" pievą išvesti pasmerktieji? Iš kur keičiantis parodymus, prieš tai po karo žudynėms vadovaujantį nurodantis N. Reikalą, o 1982 m., jau pakeitęs į Krištaponį, "liudininkas" S. Kačiulis „žino“: pievų pokyčius?  Kaip jis nustatė, kad „buvusi“ pieva? Kas po pievos vėliau pasidarė - miškas užaugo ar miesto statybos prasidėjo? Negi S. Kačiulis prieš 1982 m. apklausą pakartotinai buvo toje vietoje? Juk jis ten turėjo matyti monumentą ir amžinąją ugnį, kuri Mašerovo valdymo laikais buvo įrengta nukankintiems karo belaisviams.


17-ta tema:  Net garsioje NKVD-istų knygoje apie jokį „karo belaisvių naikinimą“ net neužsimenama. (taškas)

Todėl pabandykime pasiaiškinti su M. Pociaus cituojamuoju tiesioginiu šaltiniu - garsiąja B. Baranausko, E. Rozausko, Rukšėno knyga "Masinės žudynės ..." Josios 308-309 psl. pateikiami dokumentai atvykimui į  Baltarusiją,  o šiek tiek  raiškesniame  atskirai tik 309 psl. pateiktas  Vyriausiojo tvarkos policijos generolo  majoro ir SS brigadfiurerio  Jedicke-s  OPERATYVINIS PRANEŠIMAS, datuotas 1941 spalio 21 d Minske, pateikdamas apie ypatingos užduoties vykdymą Minske, tame puslapyje pateikdamas bendrąją padėtį.  Toliau  310-311 psl. matome pateiktą karinę struktūrą ir pranešimai apie veiklą, kaip 1941 spalio 14 d. „išvalė“ Smolevičių vietovę, likvidavus 1300 žmonių, toliau spalio 15 d. gražinta rimtis apie Lagoiską, išvardinant vietoves su žemėlapiais ir pakarimo egzekuoliau to 312 psljos nuotrauka.

    Toliau Mindaugo Pociaus LII(Lii) Pažymos 9-tame psl. 64. pav. ir  65. pav. čia mano pateiktose nuotraukose matome du kartus minimą tos knygos  312 psl., į  kurį galimą pažvelgti. Taigi, tame puslapyje pasakojama, kaip  Lagoiske buvo sušaudyti 6 partizanai ir vienas komunistas, Plekčenkuose  - 52 žydai ir 2 partizanai,   ...

     Toliau  to 312 psl. sunkokai nuotraukoje įžiūrimoje antroje pastraipoje rašoma taip:

    „Dvi lietuvių apsaugos dalių kuopos, vadovaujamos nuovados karininko buvo pasiųstos ištuštinti civilinių belaisvių stovyklą Minske ir likvidavo 625 komunistus “

 Ši 312 psl. antroji pastraipa atrodo taip:

87 pav.: iš NKVD-istų garsiosios  knygos 312 psl. antrosios pastraipos pirmoji citata.
Šią citatą galima pamatyti
visame 312-tame puslapyje.

-40-

 

      Kaip matome, aiškiai parašyta, kad „CIVILINIŲ belaisvių“  Jeigu knygoje būtų ir klaida, sumaišius karo belaisvius su civiliniais, tai jau logika pati prašo abejoti,: „iš kur karo belaisvių stovykloje gali būti komunistų tiek daug? “ Tarp eilinių kareivių (o "Štalag-352" nėra skirtas karininkams - karininkams būdavo skirti DULAG-ai) greičiau galėjo būti komjaunuoliai, o ne „komunistai“.

    Toliau tame 312 psl. rašoma apie pernakvojimą Lagoiske, spalio 16 d. buvo apieškotos kitos išvardintos vietovės. 1941 m. spalio 17 d. I-oji lietuvių apsaugos kuopa buvo priskirta prie slaptosios lauko policijos, kuri iškrėtę Kalkovo kaimą (apie 20 km į pietryčius nuo Minsko). apklausė gyventojus, bet akcija nedavė rezultatų. Tačiau  o 312 psl. viduryje yra antroji Mindaugo Pociaus paminėtoji citata apie 1941 m. spalio 18 d. išsiųstus būrius:

 „1. Viena apsaugos dalių kuopa ištuštino civilinių belaisvių stovyklą Minske ir likvidavo 1150 komunistų.“

    Šita antroji  M. Pociaus citata; paminėtoji 312 psl., neryškioje to puslapio nuotraukoje su mano raudonai pabraukytais žodžiais atrodo taip: 

88 pav.: antroji N. Pociaus citata iš 312 psl. .

       Pirmiausiai, ATSIPRAŠAU už šios garsiosios NKVD-istų knygos  neryškias nuotraukas, nes man teko paskubomis Biržų pilyje (Jurgio Bielinio vardo bibliotekoje) per laidotuves paskubomis  fotografuoti, kai buvo  prastas apšvietimas.

 Tačiau, kaip matote, garsūs NKVD-istai, atrodo, nesuklydo, nes jie irgi cituoja ar verčia iš vokiečių kalbos žudymo organizatorių ataskaitą. Joje žudikai taip pat, atrodo, negalėjo supainioti Karo belaisvių stovyklas su Civilių stovyklomis, nes karo specialistai, ir, dar, karo metu, kad suklystų“ - tai neįmanoma.  Įmanoma suklysti tik istorikams, netarnavusiems karinėje tarnyboje ir nemokantiems atskirti kariškių nuo civilių.

  Juolab,  Karo belaisvių „stovykloje“ po atviru dangumi Drozdų kaime (kiek į šiaurę nuo Štalg-352 stovyklos, kurios dar liepos mėnesį nebuvo) FILTRACIJA NUO KOMUNISTŲ, politrukų, ir, kažkodėl, nuo žydų buvo vykdoma liepos mėnesį. Todėl SPALIO MĖNESĮ PAKARTOTINA FILTRACIJA NUO KOMUNISTŲ AR GALĖJO VYKTI ? ? ? Negi  „Krikštaponį masiniu karo belaisvių žudymu“ kaltinti galėjo tik bepročiai?  Tokiais NKVDI-istai B. Baranauskas ir E. Rozauskas gal nebuvo? Negi todėl jųjų knygoje nekaip neradau  jokios užuominos apie jokius „masinius Karo belaisvių naikinimus“? Tą knygą jaunystėje skaičiau ir dabar skaitykloje neteko nieko panašaus pastebėti. 

-41-

 

 

  

 

 

 

 


18-ta tema: Tai, kur Minsko mieste „Krikštaponio žudymo“ aukų palaikai ilsisi?

   Tai, kaip ir išsiaiškinome, kad J. Krikštaponis galėjo Minske ir nebūti - jo buvimui Minske įrodymui reikia iš Maskvos archyvų atvežti GESTAPO dokumentų kopijas, todėl žodžius:  „Krikštaponio žudymo“ aukščiau pavadinimo klausime dedu į kabutes. Nors ir nelogiška, kad 1941 m. „spalio mėnesyje žudomi Karo“ belaisviai buvo, bet žodį BELAISVIAI palieku be kabučių, nes iš aukščiau pateiktos knygos buvo ir Civiliai belaisviai, kuriems neteisėtai buvo apribota laisvė be jokio teismo sprendimo, ką dabar daro Rusija su UkraJYnos piliečiais. Jeigu teismo sprendimu būtų apribota laisvė, tai tokie „belaisviai“ KALINIAIS vadintųsi, jeigu neklystų. Bet Karo belaisviai „kaliniais“ negali vadintis, nes jų laisvės joks teismas suvaržyti negali - jų laisvę suvaržo tik karo veiksmai.
       Na, o Mindaugo Pociaus ir Edvardo Rukšėno minimoje Minsko Miško Karo belaisvių stovykloje ar galėjo būti laikomi civiliai asmenys ir po to jie naikinami? Ar būdavo praktika Karo belaisvių stovyklose laikyti ir civilius? Kažkaip keista, kai Minsko centre buvo getas ir minima minėtoje knygoje Civilinių belaisvių stovyklą, todėl nelogiška buvo gabenti už Minsko į Miško stovyklą. Bet, aplamai, M. Pociaus ir E. Rukšėno minimos „masinės žudynės“ šalia tos Miško Štalag-352 stovyklos Maciukovščinoje ar galėjo būti? Tuo tikslu siūlau panagrinėti tos stovyklos aplinką:
   
 

 89 pav.: Maciukovščinoje  iš Lesnoje (Miško) karo stovyklos paverstoje belaisvių stovyklos garsūs vartai. Vokiečiai stovyklų vartams skirdavo, paprastai, didelį dėmesį - prisiminkime Osvencime vartus. O šie Maciukovščinoje vartai pagal čia dešinėje 90 pav. parodyta žemėlapį turėtų būti kairiajame  žemėlapio krašte, jeigu neapsirinka dabartiniai gidai. Galima pasididinti.
 

Jeigu J. Krikštaponį  kaltinantys  "liudininkas/liud...-kai" mini stovyklos  VARTUS, tai tada kaip tik ir  yra vieninteliai garsiausi Štalag-352 vartai, o  nuo jųjų 0,5 km atstume, pagal M. Kačiulio pakeistus parodymus, neva, buvo „žudynės belaisvių“, tai  šiuo metu dabar tame atstume yra miestas su daugiaaukščiais namais.  

  Todėl jų pamatams iškąsti ir požeminėms komunikacijoms prakloti,   ekskavatoriais būtų „nužudytųjų kaulai“ išversti. Tai būtų didžiausia Minsko sensacija, kai ekshumacija būtų atradusi sušaudymo kulkas

90 pav.:  už Minsko į vakarus Maciukovščinoje Miško (Лесное)stovykloje įrengto Štalag-352 vokiečių laikų topografinis žemėlapis su reljefu, mastelio M 1:25000 ( su kilometriiu koordinačiu tinklu žemėlapyje turinčiu 4-ių cm ilgį.) Aišku, čia šioje nuotraukoje tas žemėlapis apie du kartus padidintas paties kraštotyrininko Oleg-o Usačiov-o, kuris, subrėžtas mėlynomis rodyklėmis, surašė  nuo geležinkelio pervažos ATSTUMŲ pastabas:
1-iki BELAISVIŲ KAPINIŲ pačiame kaime Glinist.
2- iki miškelio, kuris yra šio žemėlapio centre .
Šiuo metu tame miškelyje yra monumentas MIRUSIEMS karo belaisviams ir jiems uždegta amžinoji ugnis - šalia josios net cerkvė dabar pastatyta su šios belaisvių stovyklos muziejumi.. Galima
pasididinti

 

.

 . Todėl sovietinis Minskas, ar tuo labiau, dabartinis  Lukošenkos rėžimas būtų propagandos tikslais pasinaudoję ir paminklus, dar, papildomus nužudytiems pastatę.
      Bet, deja, tokių paminklų Minskas Maciukovščinoje dar nematė. Ten  amžinoji ugnis nukankintiems, bet, jokiu būdu, ne  „sušaudytiems“.

Jei, pagal M. Kačiulį, duobėse naikino„“, tai  tokių duobių begalė yra priešais šią  Štalag-352 stovyklą ir visiškai palei Maciukovščinos geležinkelio stotelės buvusiame  kaime Glinišče, jo pavadinimą  į lietuvių kalbą išvertus Molynėje, nes ten plytinėms molio karjerų buvo daug, kurį veždavo kiek į šiauriau esantį kaimą Кирпичное (Plytinė), tai, gal, ir nestebintų?  Bet, deja, tose duobėse ir laidojo nelaiminguosius-mirusius. Juos veždavo iš LAZARETO.  e.


91 pav.: belaisviai iš lazareto mirusius veždavo laiduoti. Galima  pasididinti.

 

Ir tuose karjeruose sulaidota per 80 tūkstantis dėl epidemijų žuvusiųjų-mirusiųjų. Jiems paminklas yra kaip tik čia aukščiau 90 pav.  dešinėje karo laikmečio vokiško žemėlapio centre esančiame kvadratinio pavidalo miškelyje, o šiuo metu šalia stovyklos vykdomi ekshumavimo-archeologinių tyrinėjimų darbai ir sušaudytų paieškų grupė šalia stovyklos dar nerado

   

Taip, kad pagal „liudijimus  Krikštaponis žudė“,  ten daugiaaukščiai stovi ir jų pamatams ekskavatoriai kaulus būtų išvertę, ir į belaisvių stovyklos Štalag-352 istoriją tas faktas būtų įtrauktas. Bet, deja, ekshumacijos masinių naikinimų; daugiausiai civilių, vyksta visai kitose vietose – apie  visą tai detaliau   aprašysiu vėliau, nes šių tyrimų užbaigimui labai sutrukdė UkraJinoje prasidėjęs karas, kurio vyksmo aprašymus sisteminu būsimiems Karo mokslo tyrinėjimams, sutelkus  visus pastebėjimus Facebook-o vienoje temoje, kurioje pateikiau per 300 komentarų ir jų Atsakymuose pagal žymių asmenų išsakytųjų-komentuotojų autorių eilę.

 

   Be to, ir čia aukščiau M. Pociaus pavaizduotoje Pažymoje du Kačiuliai atsirado, vienas M. Kačiulis, o kitas S. Kačiulis? Kodėl pastarojo nėra nuorodos į apklausos protokolus? Kodėl neduodama nuoroda į naujai atsiradusį S. Kačiulį? Kodėl jie nei vienas nebuvo suimti sovietų po karo - kodėl jų nėra LGGRTC sudarytame suimtųjų sąraše? Kodėl ir daugiau  yra „liudininkų“, kurie nebuvo suimti?   Negi jie buvo tik žudynių „stebėtojais“? Visai ne aišku, kaip keitęs parodymus M. Kačiulis nustatė, kad varė sušaudymui „į buvusią“ pievą? Tai po žudynių jis buvo ir matė vietovės pasikeitimus? Kas dabar vietoje pievos? Gal miestas, gal namai? Juk 0,5 km nuo Štalag-352 Miško stovyklos Maciukovščinoje kaip tik ir yra miestas. Tai kaip miestas gali stovėti ant sušaudytųjų kaulų? Kaip juos neišvertė su ekskavatoriais? Kaip galima oficialius kaltinimus teikti, nenustačius nužudytųjų ir jų ekshumacijas neatlikus, kai yra įtarimas, kad gali būti šios Karo belaisvių žudynės spalio viduryje išgalvotos? Abejonę kelia tai, kad internete šios belaisvių Miško stovyklos istorijoje niekur nerašoma apie belaisvių masinius žudymus. Tie masiniai žudymai vyko liepos mėnesy, šalia dabartinių A. Lukašenkos vasaros poilsio apartamentų - tada buvusios NKVD vasarvietės Drozdų kaime, kuri yra visuose 1930-tųjų metų žemėlapiuose. Tada dar Lietuvoje net nebuvo suformuotas A. Impulevičiaus batalionas. Ten sušaudyta - „išfiltruota“ per 10 tūkstančių belaisvių ir jų kaulus dažnai atkasa su bulvėmis. Ten dabar mokinių dėka yra kuklus memorialas įrengtas.
    O, kad po šių išfiltravimų, pervarius belaisvius į stovyklą ir juos „vėl naikinti“, kažkaip nelogiška. Kiek yra žinoma, kad žudynės spalio mėnesyje vyko visai kitoje vietoje - tai šiaurinėje Minsko miesto dalyje taip vadinamuose Puškino kareivinėse, Čeliuskinkiečių parke, Uručje, Karnič (Karniz) Boloto ir kitose už Minsko į rytus vietovėse. Be to, visai šalia Puškino kareivinių yra net paminklas sušaudytiems karo belaisviams! O kodėl tokio analogiško sušaudytiems nėra Miško stovykloje?
    Vienas labai mieste idelis belaisvių žudymas vyko, kai jiems buvo duotas įpareigojimas susirasti aprangą civilę ir civiliškai apsirengusius pažadėjo išleisti  į laisvę. O, kai belaisviai gavo-susikūrė tas aprangas, tai tuos visus sušaudė, kaip „užsislėpusius komunistus“, nes tik komunistai, pagal vokiečius, galėjo turėti pasislėpę aprangas civiles.

 

 Žodžiu, reikia šiuo klausimu atlikti tyrimą, nes NKVD sukurptos 1944 m. liepos komisijos išvados gali būti nepatikimos, nes tik liepos 03 d. buvo Minskas išvaduotas, ir per 2-3 savaites kažką komisija, kaži. ar ką galėjo? Radau įrodymus, kad ji labai skubėjo Niurnbergo procesui, ir labai daug netikslumų privėlė. Tuos netikslumus reikia tyrinėti per dabar 52-trojo archeologų bataliono atliekamas ekshumacijas, kuriose šiuo metu   palei minėtą Miško stovyklą atranda tik mirusiųjų palaiduotus palaikus - sušaudytų dar kol kas neaptiko. Sušaudytųjų masinė kapavietė tik ką atrasta Uručje miške. Tyrimui dabar naudoju ne tik prieškario karinius žemėlapius, bet ir Liuftvafės aero nuotraukas, o taip pat 1964 m. ir 1972 m. Pentagono Žvalgybines kosmoso nuotraukas ir dabartines kosmoso nuotraukas.
   Plačiau apie Karo belaisvių naikinimo Minske apžvalgą prašome skaityti mano studijoje 
  

  Aišku, kad Masiukovščinoje visai sušaudymų nebuvo - tai negalima teigti. Šaudė belaisvius, atrodo, vos ne kas dieną už menkiausią prasižengimą. Net  aukščiau paminėta „lukofašistinio“ rėžimo persekiotas žurnalistė Irina CHALIP straipsnyje ARCHPILAG ŠTALAG iš belaisvių atsiminimų mini majoro komendato Ostfeljfo pavaduotoją kapitoną „Lipptopą“, kuriuo buvo vartai „Lippo“ pramintais, kuriuos, matyt, M. Kačiulis minėjo. Už tų vartų ir prasidėjo pragaras. Šis rikiuodavo belaisvius - liepdavo kelnes mautis ir apipjaustytus iš kart nušaudavo prie visų. Sušaudymus Irina aprašinėjo kasdieną.
        Gal, todėl šią žurnalistę ir nemėgo A. Lukašenka, kuris buvo pasižymėjęs kaip A. Hitlerio propaguotojas, jojo mėgėjas ir net išvaizdos pamėgdžiotojas?
       
 Juolab, minėtame Masiukovščinos paminkle gudų kalba yra iškalti žodžiai, kad „Čia 1941-44 m.m. ... sušaudyta ir nukankinta 80000 karo belaisvių s. ... a. ... ir taikių piliečių.“. Pastarieji tikrai buvo naikinti Masiukovščinoje, juos atvežnt iš Minsko. Be to, šis paminklas pagerbia ir minėtoje filtracijoje 10-20 tūkstančių sušaudytų belaisvių, kurie netoliese kitoje pusėje upės buvo naikinami ir buvo masiškai belaisviai naikinami Minsko mieste prie minėtų Puškino kareivinių bei į rytus Uručje vietovėje. Todėl šis paminklas buvo skirtas visiems karo belaisviams - ne vien Maciukovščinoje laikytiems, nes tas paminklas stebuklingai atsirado dar Petro Mironovičiaus Mašerovo valdymo laikais, kai Stalino laikais apie karo belaisvius net kalbėti negalima buvo.  Todėl amžinoji ugnis ir šviečia iki dabar visiems Minske belaisviams nužudytiems. Tačiau Minskas labai didelis ir, logiškai galvojant, kiekvienoje masinėje naikinimo vietoje turėtų būti koks nors nužudytųjų pagerbimas. O, kad nekorektiškumo yra paminklų užrašuose, tai atkreipė pats mano aukščiau paminėtas kraštotyrininkas Olegas Usačiovas:


87 pav.:


88 pav.

        Juk, KONCENTRACIJOS stovyklomis buvo vadintos civilių žmonių kaupimo ir jų (ypač žydų) naikinimo stovyklomis, o belaisvių stovykloms toks terminas pagal O. I. Usačiovą netinka - nekorektiška.

  Šiuo metu A. Lukašenka laiko 52-trąjį karo archeologijos batalioną (tiksliau, atskirąjį specializuotąjį paieškos batalioną), kuris palei šios Miško stovyklos teritoriją atlikinėjo ekshumacijos archeologinius kasinėjimus ir iškilmingus perlaidojimus net į Rusiją gabena, jei nustato asmenybes. Net 2016 m. tyrinėjimuose, rastus mirusius belaisvius planuojama perlaiduoti liepos 03 d. - A. Lukošenkos propagandinės "laisvės" dienos proga. Net yra kontraversiški nutikimai, kai dėl šios belaisvių stovyklos išsaugojimo, kartu su O. Usačiovu labai kovojo kalinovskietis (sukilėlio Kalinausko pasekėjas) Sergejus Degtevas, kuris šiuo metu netoli Lisičiansko pateko rusams į ne laisvę. O Baltarusijos tinklaraštis „Sputnik“ 2020-05-08 (atnaujinto 2021-07-05) straipsnyje „... - Štalag-352 vietoje vyksta kasinėjimai“, parašyta, jog pirmą kartą kasinėjimai pradėti buvo 2016 m. aplink karinio dalinio garažą, kur iškėlė 147 sovietinių karių palaikus, radus 9 medalionus.


89 pav.: ar girdėjo kas nors, ką nors apie KARO ARCHEOLOGIJĄ ? ? ?

       Mat, Miško stovyklos vietoje prieš karą karinis kavalerijos dalinys turėjo šaudyklą, kuri vėliau tapo sąvartynu ir numirusių belaisvių kūnų puikia numetimo vieta. Tų kasinėjimų I-osios kuopos vadas Vadimas Tiomilinas pasakė, kad „kažkas mirė nuo bado, kažkas nuo ligų, nuo šiltinės, o EGZEKUCIJOS PĖDSAKŲ NEMATOME“, nors nuo Mosino šautuvo  kulkų labai daug rasta, nes ten buvo šaudykla. Numato net dar dvi vietas tikrinti.  Tie kasinėjimai matosi  net per Žemė-googlę programėlės įrankį „Rodyti istorinius vaizdus“. Tai, kaip tik pamatysime, jog aplink Štalag-352 stovyklą, pradedant nuo pietų pusės ir nuo vakarų 2020 vasario mėnesyje staiga nebeliko jokių nei kariškų, nei pramoninių-prekybinių bazių, kai 2019 m. rugsėjyje vis pastatai dar buvo vietoje.
        Šiaip, kiek per kiek su kosminėmis nuotraukomis  analizuoju vietoves, bet tokio didelio ploto nušlavimą nuo pastatų per tokį trumpą laiką neteko dar stebėti

-41-


90 pav.

 


91 pav.:


92 pav.:


93 pav.:

  O Miško stovykloje tokio paminklo sušaudytiems nėra - yra tik tos stovyklos kapinėse nukankintiems ir dalinai sušaudytiems kitose vietose. Kodėl Lukošenkos rėžimas, pasaulio klaidinimui, vadina „koncentracijos“  šią Karo belaisvių stovyklą - neaišku. Juk civiliams koncentruoti stovyklos, ir stovyklos karo belaisviams pagal nusikalstamumą yra du skirtingi dalykai. Karo metu į nelaisvę pasidavusius reikia kažkur laikyti, o sudarinėti civiliams stovyklas - civilių koncentravimas į stovyklas jau yra nusikaltimas. O kodėl taip masiškai pasidavinėjo sovietiniai belaisviai, tai jau akivaizdu, kad kariai pergyvenę NUSIKALSTAMO LENINIZMO padarinius, kovoti už nusikalstamą rėžimą neturėjo jokių norų.


94 pav..
Galima prasiplėti-pasididinti:

 

 Pavyzdžiui, Lietuvoje, patekusius į nelaisvę, daug kur atiduodavo juos ūkininkams, kad padėtų derliaus nuėmimuose - daug kur paleisdavo, kad okupuotuose dalyse jie grįžtų į savo ūkius ir ... (čia iš Marko Solonino video paskaitų.)

       Pavyzdžiui, Lietuvoje, patekusius į nelaisvę, daug kur atiduodavo juos ūkininkams, kad padėtų derliaus nuėmimuose - daug kur paleisdavo, kad okupuotuose dalyse jie grįžtų į savo ūkius ir ... (čia iš Marko Solonino video paskaitų.)

     O, kadangi M. POCIUI ATITINKA visiškai iš esmės skirtingos stovyklos: Civilių ir Karo belaisvių, o taip pat  skirtingos vietovės: Minske ir už Minsko, todėl ir tenka čia analizę dabar atitikti, ką čia istorikas turėjo omenyje? Tiesa, jis parašė, kad IŠ DALIES atitinka, bet ką tai galėtų keisti ir reikšti visiškai skirtingų objektų ir skirtingose vietovėse net menkiausias „atitikimas“, čia tik Dievas gali žinoti tokią „logiką“? O žinoti norisi, dėl ko beprotiškos žmonių žudynės vyko.
        Todėl, Minsko vietovių analizei, kaip jis keitėsi, siūlyčiau pažvelgti į šio miesto pačius pirmiausius žemėlapius-planus:

Dvipusis 1858 m. Minsko planas
Kiekvieną pusę atskirai atsidaryti 
po 1-no megabaito apimties kiekvieną iš interneto

Galima ATSIDARYTI paaiškinimus


97 pav. 1877 m. Minskas  Rusijos atlaso


98 pav. atsidaryti
 1903 m. Minsko detalų planą

 
 

-42-

      Pirmą kartą Minskas (Menjskas, Meneskas, Mineskas) paminėtas 1067 m. kovo 3 d. ... XIV amž. Minskas įėjo į LDK sudėtį, 1499 m. kovo mėn. karaliaus Aleksandro Jogailaičio raštu  Minskui buvo suteiktos Magdeburgo teises. Po LDK teritorijų reformų 1565-1566 metais buvo sukurta Minsko vaivadija. Gale XVI amž. posėdžiavo LDK teismas - „vyriausias lietuviškasis tribunolas“ - taip jį vadina Minsko istorija.
        Mano pirmajame - 1858 m. dešiniajame žemėlapio viršutiniame pakraštyje šalia kapinių „Auksinis kalnelis“ (Золотая горка) mėlynu „3“ skaičiumi pažymėtu, toliau skaičiumi „2“ pažymėtas kelias į Slepiankos kaimą, kuris nuo 1588 metų pervestas į valdas Borisovo seniūno - būsimo LDK  didžiojo etmono Kristupo Radvilo-„Perkūno“. (Įdomu, kad gudai Perkūną vadina „Пурун“-u kaip pagal slavų mitologiją vyriausiu dievu - perkūno-žaibo valdytoju ir aukščiausiu Kijyvo Rusios panteono dievu. ir kilmė nuo žodžio „perti“, reiškiančio smogti, mušti (rus.: „переть“ ...). O toje Slepiankoje yra minimas Slepnia dvaras su 40-čia gyventojų „žmonių nepanašių“, pagal LDK statutą praradusiais laisvo išvykimo teisę. Toliau Slepnia atsirado gyvenvietės ir polivarkai Ozerišče, Uručje, Zelionyj Log (Lug) Komarovka, ir kiti, kurie išliko Minsko toponimikoje ir kuriuose buvo vykdytos masinės žudynės tiek bolševikų, tiek ir fašistų, kaip keršto akcijos. Svarbiausia, kad Slepnios miške buvo garsaus NKVD-isto („baltarusiškojo Berijos“) Lavrentijaus Fomičio CANAVOS vila, kurioje  Stalino įsakymu 1948 m. sausio 13-tąją organizavo nužudymą žydų tautybės  žymaus pasaulyje Antifašizmo veikėjo, teatro pedagogo-režisieriaus Solomono MichailovičiausMICHOELSO. Šiuo įvykiu buvo labai sukrėsta Maksimo Gorkio duktė. Po jojo nužudymo buvo uždarytas Žydų teatras ir prasidėjo antisemitinis žydų persekiojimas garsioje „Daktarų“ byloje, kurioje suimtu buvo ir S. m. Michoelso „trečdalinis“ pusbrolis - medicinos profesorius ir Kremliaus gydytojas. (Tada buvo slepiamas ir Nachmanas Dušanskis, kuris slapstėsi „tankmėje“
        Grįžtant chronologiškai prie Minsko istorijos temos; XVII amž. atsiranda žydų bendruomenė, pastatoma pirmoji totorių mečetė. Nuo 1591 m. Minskas turi herbą - šventą Mariją tarp dviejų angelų. Po 1654-1667 m. m. karo su Maskolija [dabar Facebook-e šis istorinis ir taip gudų-ukrajinų (rusėnų) ir lietuvių bei lenkų liaudyje žodis uždraustas, už jo naudojimą aš buvau 4 kart žiauriai nubaustas.] Minskas teturėjo tik apie 2 tūkstančius gyventojų; t. y. tik 10% iki karo gyvenusių. 1708 m. maro epidemija ir gaisrai. Nors nuo 1793 m. įėjo į Rusijos sudėtį, bet gyventojai įtartinai santykiavo su nauja rusų valdžia. Minske 1798 m. lankėsi imperatorius Pavelas I-asis su paveldėtoju Aleksandru I-uoju, kuris leido atkurti Lietuvos tribunolą ir statutą dėl ko atsirado viltys gauti autonomiją ir 1811 m. aristokratija savo suvažiavime tai svarstė. 
        XIX amž. II-oje pusėje Minskas išsiplėtė 10 kart ( geležinkelių mazgo dėka) ir gyveno 30 tūkst. gyventojų.. O to paties XIX amž. I-oje  pusėje pradėjo plisti išsila    isvinimo idėjos, veikė būsimieji dekabristai ir gyventojai aktyviai reiškėsi 1863-1864 m. m. Kosto Kalinausko sukilime. (To sukilimo jubiliejų atžymėjau dviračiu žiemine ekspedicija po Ašmenos kraštą.).  Po garsiojo caro „Manifesto“ 1908 m. spalio 18 d. pagal gubernatoriaus P. Kurlovo įsakymą prie geležinkelio stoties aikštėje kariai sušaudė 20-tūkstantinį mitingą - iki 100-to buvo užmušta, 300 sužeista. 1917-1920 m. m. vokiečių, lenkų ir sovietų valdžių tarpuvaldis. 1940-41 m. m. Minskas tampa industriniu-kultūriniu centru - sukuriamas Komsomoljcų ežeras. 
        Prasidėjus karui, Minsko gynyba vyko nuo birželio 25 d. iki 28 d. Hitlerininkams okupavus Minską, iki 1941 m. pabaigos veikė daugiau, kaip 50 pogrindinių organizacijų ir apėmė daugiau kaip 2 tūkst. žmonių. Bet apie masinius areštus Minsko istorija mini, kažkodėl, tik 1942 m. kovą-birželį atliktus, lyg, neva, „1941 m.  nebuvo“ suėmimų ir represijų - apie jas labai neaiškiai užsiminė, nors Minske žudynių mastas vienas didžiausių Europoje.

 

11. Kokios Minske buvo aplinkybės
    1941 m. laikotarpyje?

             Jųjų aiškinimuisi, būtina suvokti Minsko miesto kaitą, jo plėtros ypatumus. Todėl tam daugiai pateikiu įvairių laikotarpių žemėlapių:


109 pav.:
1910 m.


110 pav.:
1930 m.


111 pav.:
1930 m. vokiškas


112 pav.:
1933 m. lenkiškas

 

113 pav.:
1933 m. sovietinis su NKVD vasarnamiais

114 pav.:
1941 m vokiškas

115 pav.:
1941 m. vokiškas su Minsko apylinkėmis

 

116 pav.:
Galima visą žemėlapį atsidaryti.

      

Žinant, kad 1941 m. nuo liepos mėnesio Drozduose buvo koncentruojami belaisviai jųjų filtracijai (komunistų-politinių vadovų bei žydų atrinkimui bei jųjų sunaikinimui) atlikti, ir tik po to rudenį belaisviai tapo pervesti į jau  jiems įrengtą Miško stovyklą.

       Kad šiai filtracijai buvo panaudotos NKVD poilsiavietės (vilos) abejonių neturėtų kilti. O kaip atsirado tos NKVD poilsiavietės, aprašo baltarusių istorikas, archivistas publicistas ir poetas Dmitrij-us Michailovič-ius DROZD-as, kuris kaip tik yra kilęs iš Drozdų kaimo, kurio proseneliai  buvo represuoti  ir taip pat, jis pats A. Lukašenko rėžimo buvo persekiotas-kalintas. Dmitrijus 2016 metais buvo parašęs DROZDŲ ISTORIJĄ, kai jau nuo 1911 metų šį kaimą Drozdai naudojo kaip Minsko kurortą - turėjo vasarnamius - juos išnuomodavo miestiečiams pailsėti. O nuo 1930 m. Drozdai tapo išbuožinti. Todėl VOKIEČIŲ ATĖJIMU JIE BUVO LABAI PATENKINTI. ...

      Atkreiptinas dėmesys į Minsko pakraščio vietoves:

 

 

-46-

     Krupcy vietovė garsi stebuklingu šaltiniu, kur 1612 m. pasirodė Dievo motina. Palei upę plytėjo pelkė kuri asocijuojasi ir su Minsko šiaurės vakaruose plytinčią labai didelę Komorovskio pelke. Joje gubernatoriaus įsakymu 1911 m. buvo įkurta pelkės eksperimentinė stotis - pirmoji mokslinė institucija Baltarusijos teritorijoje. Liudamontas kaip dvaravietė minima nuo XVIII amžiaus. Šis dvaras buvo išnuomotas ir nešė didelį pelną. Nuo XIX amžiaus Liudamonto kaimas tapo miesto dalimi.
        Reik manyti, kad po filtracijos belaisviai buvo pervaryti per tiltą, kurio kelias baigiasi už žemėlapio ribų. (Tuo tiltu  dabar A. Lukašenka važinėja į savo vilą.) Kas už tų ribų 1935 m. buvo išleistas kitas topografinis 1933 m. žemėlapis su 1935 m. pataisymais ir geroku praplėtimu:


117 psl. galima internete VISĄ atsidaryti.

 
 

       Kaip matome, kai po valymų-žudymų belaisviai buvo aiškiu keliu pervaryti į Miško stovyklą, kuri prie geležinkelio yra yra pavadinta tradiciniu sovietiniu žodžiu „Лагерь“ (Stovykla) - gerai, kad ne „pionierių stovykla“, nes pokariniuose sovietiniuose žemėlapiuose kariniais daliniai tik „pionierių stovyklomis“ vadinamos buvo.

        Abejonę keliančiai pakartotinai masinių žudynių egzekucijai patyrinėti labai gerai pasitarnauja 1964 m. Pentagono žvalgybinės iš kosmoso nuotrauka, apimančios labai didelį plotą nuo Minsko į vakarus 31,6 megabaitų apimties, ir 1972 m.. irgi Pentagono žvalgybinės nuotrauka kiek prastesnio ryškumo. Kad greičiau suorientuoti šiame didelio ploto nuotraukoje, patogumo dėlei teikiu gabaliukais 118 pav.:  nuo kairės apačios nuotraukos dalyje, kur yra Miško stovyklos rytinė dalis su kitoje pusėje geležinkelio memorialo mažu miškeliu iki dešinės viršutinėje dalyje naujai pastatyto Naujamiesčio (Novinki - ten naciai žudė psichinę negalę turinčius ligonius) o, kiek žemiau palei keliu link Minsko, šalia paukščių fabriko Nadieždos Krupskajos vardo (kur daug fermų pavidalo pastatų) matome esančio radarų ir karinių ryšių dalinio plotą, prie kurio iš šiaurinės dalies vėliau (tik dabartiniu laiku) moksleivių dėka atsiras šių didelių žudynių paminklinė vieta.

 
 

118 pav.: 1964 m. Pentagono žvalgybinė nuotrauka iš kosmoso. Galima pasididint.

 

-47-


 

         119 pav.: Galima pasididinti

Gerai matosi  pačios Miško stovyklos visų pastatų ir žemiau geležinkelio prie pat stovyklos priartėjęs Podgrušodkos kaimelis (jei teisingai nuskaičiau nuo lenkiško žemėlapio), kuris iki karo taip arti stovyklos nebuvo priartėjęs. Todėl verta į šią vietą pažvelgti po 8-ių metų į 1972 m. Pentagono žvalgybine nuotrauka iš kosmoso:

       Į akis krenta per upės lanko vidurį iškastas griovys, kuris pagal N. Krupskajos paukščių fabriko tvorą praeina ir po to palei kelią paėjus, nusuka statmenai į lauku palei kitą kelią. Mat, toje vietoje kažkur turėjo būti žudynės ir gilaus griovio kasimas nelabai turėtų byloti, kad ekskavatoriais kaulai iškelti. Tas griovys kasamas, matyt, požeminėms komunikacijoms.  O tame lauke iki 20 tūkst. aukų kaulai turi kažkur gulėti, nes, pasak žmonių, teko skaityti, kad kolūkiečiai, kąsdami bulves, labai dažnai žmonių kaulus iškąsdavo, nes nužudytieji pakasti buvo negiliai. Todėl mokiniai su mokytoju rūpinosi tos vietos paženklinimu. Detalesniam vietovės tyrimui nuo Masiukovščinos kaimelio atidengiamas visas Štalag-352 stovyklavietės vieta iki prie Svislovičiaus upės esančio Kirpičnoje  (Plytinės) kaimelio, kuriame prie to kaimelio sankryžos 117 psl. žemėlapyje pažymėtas sutartiniu fabriko ženklu su kaminu


120 pav.: 1972 m. Pentagono vaizdą galima pasididinti.

        Taigi, matome jau labai didelius pasikeitimus. Iš pietinės geležinkelio pusės labai plečiami keliai - kelių statybos. Vykdomas intensyvus kelio plataus kelio tiesimas aukščiau Gliniščių kaimelio. Kažkokių intensyvių žemės darbų juosta matoma palei kelią į Kirpičnoje kaimelį ir pusiaukelėje turi tą kelią statmenai perkirsti naujai tiesiamas kelias. Priešais Miško stovyklą intensyvių žemės darbų aiškiai aprėžtas plotas. Kur baigiasi tas naujai tiesiamas platus kelias - toje vietoje matosi didelių statybų požymiai su stačiakampiais didelių pastatų kontūrais. Palei Kirpičnoje gyvenvietę kažkokia pailga stačiakampė statyba, o į vakarus nuo jos pratęsti du stačiai susikertantys ploni keliai, kaip ir būsimų gatvių ženklai.

 

 

    Labiausiai labai didelio ploto statybų išdraskytą vietovė matosi iš rytų nuo Miško stovyklos, į kurios pusę nurodinėjo mokslų daktaro  Arūno Bubnio knyga „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“ , kuriame buvo rašoma taip:


121 pav.:

 

-48-

 

 

      Čia ir paaiškėja istoriko Mindaugo POCIAUS SKIRTINGŲ ŽUDYNIŲ „ a t i t i k i m o “ ŠALTINIS, kuriame profesorius Arūnas Bubnys abejodamas, tai, ką rašo, savo knygoje tą „teiginį“ parašė žodžiu „ a t r o d o “. Nesuprantu, kaip gali nusikaltimų žmoniškumui KALTINIMŲ aprašyme būti tokie žodžiai, kaip „atrodo“? Juk, aiškiai juodu ant balto parašyta, kad buvo pasiųstos į Minsko CIVILIŲ belaisvių stovyklą. Net ir logiškai galvojant, kad tarp karo belaisvių toks didelis, net 625 komunistų skaičius yra per didelis, kai liepos mėnesį įvyko valymai nuo komunistų. Tai, tada, kokiu „pagrindu“ A. Bubnys rašo „5 km už Minsko, ...“, jei sušaudymas vyko Minske ir dar ne bet kokioje stovykloje, o CIVILIŲ belaisvių stovykloje? Jeigu jau profesorius A. Bubnys ABEJODAMAS suklydo, kodėl M. Pocius aklai nurašinėja nesąmonę? Gal, nurodytas rodykle „300“ šaltinis suklaidino? Nusileidus į A. Bubnio knygos 73 psl. pabaigą, matome, jog rodyklė „300“ rodo knygos „Masinės žudynės Lietuvoje, p. 312“. Tai, kaip tik aš ir nufotografavau šį lapą iš 312-313 puslapių, kuriame yra sakinys toks:

 


122 pav.: Galima VISĄ 312-313 puslapių lapą atsidaryti

ATSIPRAŠAU už blogą nuotraukos kokybę,  nes Biržų pilyje esančioje Jurgio Bielinio vardo bibliotekoje, kurio anūką gerai pažinojau ir jojo pernai laidotuvėse dalyvavau - buvo prastas apšvietimas ir aš pats labai skubėjau, nes tuo metu buvau atvažiavęs irgi į laidotuves.

-49-

Tai. kokią „teisę“ turi profesorius teigti visiškai priešingai,
 nei istoriniame šaltinyje parašyta?

          Juk visi žino, kad pirmoji koncentracijos mirties stovykla Minsko centre 2001-iaisiais metais „atšventė“ savo 80-metį  ir apie tą KONCENTRACIJOS STOVYKLĄ „ P l a č i o j o j e “ GATVĖJE ( на ул. Широкой) aprašė kandidatė istorijos mokslų Elena Moch.  Ji savo straipsnį pradeda nuo 11-os balandžio - tarptautinės kalinių išlaisvinimo dienos, kai 1945 m. balandžio 11 d. sukilo Buchenvaldo koncentracijos stovyklos kaliniai.
        Be to, ši autorė 86 psl. išvardina taikius gyventojus (civilius) tapusiais kaliniais koncentracijos stovyklų ir geto, tarp kurių pamini Trostinecą, stovyklą Plačiojoje gatvėje, Minsko getą, Ozaričius, vaikų koncentracijos stovyklą Raudonąjį krantą ir kitas. Bet Štalag-o-352 nemini, nes tai ne civiliams skirta stovykla. Apie karo belaisvių stovyklas istorikė atskirai aprašinėja.
        Apie stovyklą Plačiojoje gatvėje (dabar Kuibyševo gatvė, nors Rusijoje Kuibyševo miestas dar prie sovietų buvo gražintas į Samaros pavadinimą) buvo pats didžiausias ir žinomiausias tarp SS stovyklų. Todėl keista, kad Lietuvos istorikai nekreipia į jį jokio dėmesio ir painioja su „Miško stovyklą“!
        O ši konc. stovykla, pagal autorę E. Moch, egzistavo nuo 1941 m. liepos 05 d.  iki 1944 m. birželio 30 d. (4 dienos iki išlaisvinimo ir pradėjo veikti po savaitės, okupavus Minską) Kaliniai gyveno kavalerijos arklidėse, panašiai kaip ir Miško stovykloje.

        Tačiau liūdna, kad istorikas-profesorius tame 121 pav.: straipsnelyje, skirtame  352-ajai karo belaisvių stovyklai (Štalag vok.: Stalag), minėdamas 1944 m. liepos komisiją, tyrusios vokiečių padarytus nusikaltimus, kažkodėl A. Bubnys praleidžia tos komisijos priklausomybę NKVD ir nesusimąsto, kokie gali būti „tyrimai“ tik savaitės-dviejų  ar net trijų laikotarpyje, kai Minskas išvaduotas buvo tik liepos 03 d.? Ką galima „ištirti“ tik per tą liepos mėnesį, kai frontas einą link Lietuvos - link Jonavos-Ukmergės, kur ten porai savaičių ties upę Šventąja sustojo?
       Svarbiausia, kodėl profesorius A. Bubnys rašo absoliučią nesąmonę geografijos atžvilgiu, kad, neva, žudynių vietą
„į pietryčius nuo Miško stovyklos, ties Gliniščės kaimu“?  Kaip galima rašyti bet ką, net nepatikrinus, kurioje pusėje tas Gliniščės kaimas, atžvilgiu Miško stovyklos? Kuom vertas toks bilę ką rašinėjimas, net nenutuokiant ir net nepasitikrinant žemėlapyje situacijos ir nepažiūrint į kompasą? Jeigu „į pietryčius“ ir dar toks trumpas 400 m atstumas, tai nuo kokio taško tas atstumas matuojamas? Juolab, šis atstumas panašus į kaitaliojusio parodymus „liudininko“ Mariaus Kačiulio bei Arštikaičio. Juk vartai stovyklos žiūri į šiaurę. Tai, jei „į pietryčius“, tai negi palei pat stovyklos tvorą buvo šaudomi belaisviai? Darykime prielaidą, kad stovykla prie keliuko į rytus  „galėjo turėti atsarginius vartus“, išvedimui į sušaudyną? Todėl pagal mastelį 400 m ilgio liniją šviesiai mėlyną attidėkime. Juk, pagal  120 pav.: 1972 m. Pentagono žvalgybinę iš kosmoso nuotrauką tenai prasidėjo statybos šios:

   

123 pav.: Galima pasididinti.
Sudvejinta 1964 m. Pentagono žvalgybinė nuotrauka su 1930-tųjų metų lenkiško žemėlapio reljefu bei vietovardžių pavadinimais.

 


124 pav.: Galima pasididinti
1996-tųjų žemėlapį

     Matome, jog pagal 1964 m. Pentagono žvalgybinę nuotrauką, tapatintą su 1930-ųjų reljefo bei vietovardžiais lenkiškais, ties menamąją vietą matosi vienkiemis ir tolumoje nameliai. Todėl galima paabejoti dėl 123 pav.: varianto, nes vykdyti egzekucijas gyventojų akivaizdoje labai nelogiška. Tas pat ir dėl 24 pav.: 1996 m. žemėlapio; 

 

      Na, o po įvykdytų egzekucijų, vykstant garažų statyboms, kaulai, tikrai būtų išversti. Be to, ir gyventojai būtų pasibaisėję ir būtų labai kalbėję, būtų šių egzekucijų liudininkų gan nemažai. Be to, sovietų laikais buvo Statybinės Normos ir taisyklės (rus.: „Правила“) su taip vadinamais SNiP-ais (rus.: СНиП), kurie draudė statyti gyvenamus namus masiniuose žmonių laidojimo vietose. Jeigu Rusijoje būdavo betvarkės dėl visų statybinių normų laikymosi, bet Baltarusijoje, kurioje kultūra aukštesnė, nelabai galima patikėti, kad gudai būtų ignoravę šias statybų normas. Apie jas kaip tik ir rašo kraštotyrininkas O. Usačiovas, nagrinėdamas Puškino kareivinių  problemą. Todėl Masiukovščinoje palei Miško stovyklą A. Rukšėno - M. Pociaus teiginiai, apie, neva, „8 tūkstančius nužudytus belaisvius“ atrodo įtartinai, kad sovietai „būtų leidę“ statyti gyvenamuosius rajonus masinių žmonių žudymo vietose.

 

-50-

        O dėl „žudynių prie Gliniščių“ ar ne ta pati problemą iškiltų? Ar ne būtų dar labiau pakraupęs kaimas nuo sąmoningo žmonių žudymo? Kur tie žmonių pasakojimai? Jeigu jųjų akivaizdoje buvo verčiami numirę, tai savaiminės mirtys stebinti labai neturėtų. Jei neapsirinku, mačiau minėtą žymų kraštotyrininką O. I. Usačiovą kažkur teigiant, kad užrašas memoriale nelabai teisingas, nes sušaudymų prie laidojimų vietų nebuvo..

     Deja, yra ir šiek tiek vėlesnės komisijos nusikaltimų tyrimo, nei minėjo savo pažymose A. Rukšėnas su M. Pociumi bei čia  dr. A, Bubnys, nes matau  Minsko apskrities bendradarbiavimo komisijos kartu su valstybinės Ypatingosios Sovietų Sąjungos komisijos darbe bendrą išvadą, pasirašytą 1944 m. rugpjūčio13-tą dieną. O, tai, jau tyrimų laikas kažkiek rimtesnis. Todėl man nesuprantamas mūsų Lietuvos istorikų tokią komisiją vadinti „Liepos“ komisija.
        Bet, deja, abejonės dėl šios komisijos
„išvadų kokybės“ nesumažėjo, nes tai komisijai kaip ir vieną iš pagrindinių asmenų matau labai liūdnai pagarsėjusius šlykščiausio melo skleidėjus dėl Lenkijos kariuomenės sušaudymo Katynėje (Ožių kalnuose, rus. Козья горы), tokių, kaip Raudonosios Armijos  vyriausias chirurgas Nikolaj-us BURDENKO ir teismo medicinos profesorius V. M. Smolianov-as. Ar jųjų tikslas nėra ir toliau perdėtai kaltinti vokiečius Niurnbergo procese, kuriame sovietų melas buvo atmestas?
       
Kaip tik, O. Usačiovas ir pabrėžė, jog „komisija per dėm "skubėjo" Niurnbergo procesui“, dėl ko, pagal šį  kraštotyrininką daug kas liko neištirta.  Apie tai Olegas Usačiovas 2013-11-18 jau neveikiančiame (gal uždraustame?) tinklalapyje „Senas-naujas Minskas“ savo straipsnių serialo „Miesto skyriaus ŠTALAG-352  minskinė karo belaisvių stovykla AUSSTELLUNG (Paroda) buvusioje Puškino gatvėje“ I-oje dalyje  rašė:

   „Po Minsko išlaisvinimo (1944 m.) jame (skubomis Niurnbergo tribunolui) 1944-45 dirbo Ypatingoji valstybinė komisija  (YVK), kuri savo dokumentuose apie šią stovyklą neminėjo. Daugelį pokario dešimtmečių SSRS karo belaisviai pagal labai atkaklią stalinistinę ideologiją buvo vadinami išdavikais, pažeidusiais priesaiką ir karinius statutus, o paskui – antrarūšiais žmonėmis. Žuvusiems karo belaisviams paminklai nebuvo statomi, o buvusių sovietinių karo belaisvių stovyklų istorija pagal karščiausius pėdsakus nebuvo atkurinėjama. Dirbantiems (60-taisiais metais) savanoriškais pagrindais (vadovaujant partijai ir komjaunimui), ieškotojai neskyrė dėmesio buvusioms karo belaisvių stovykloms. Ši Stalino sukurta tradicija buvo pažeista (aktyviai dalyvaujant P. M. Mašerovui) statant memoriaus Trostenece, Masyukovščinoje, obeliską 9 km nuo Maskvos plento ir statant (1968 m.) memorialą Chatyne. (V. Adamuško ir kt. Chatynės Tragedija ir atminimas Dokumentai ir medžiaga Minskas НАРБ. 2009)“.

     Kaip matote, tame uždraustame tinklalapyje tą straipsnio pavadinimą išverčiau pažodžiui, sumažinęs vienu Tikriniu daiktavardžiu, parašęs „minskine“, nors taip lietuviškai ir nesirašo, bet pavadinimo rusiškai minčiai perteikti tiesiogiai, atkreipiu dėmesį ir į kitą belaisvių stovyklą mieste - ne tik Koncentracijos stovyklą civiliams, ką mūsų istorikai, pradedant M. Pociumi ir baigiant A. Bubniu maišė su Miško stovykla, esančia gerokai už Minsko. Taigi O. Usačiovas apie miesto stovyklą parašė šitaip:


125 pav.:
čia, kas parašyta, Lietuvos istorikams, gal, net nežinoma? Galima pasididinti

-51-

 

    Atkreiptinas dėmesys į buvusią Puškinskąją gatvę, kurios pavadinimas perkeltas į kitą vietą - į prospektą, kuris yra vienu iš pirmojo miesto žiedo dalių. Dar keisčiau, jog ta buvusi  „Пушкинская“gatvė ir nuo tos gatvės pavadinimo neblogos kareivinės buvo pramintos „Пушкинские казармы“ - lietuviškai net nesiverčia, nes nevadinsi jas „Puškino kareivinėmis“ - niekas net nesupras, nes Puškinas tų kareivinių nei pirko, nei jas statė. O Lietuvos istorikams yra didelė būtinybė atkreipti didelį dėmesį į Ypatingosios komisijos skubą Niurnbergo procesui užsimintą. 
        Nagrinėjant gudų kraštotyrininkų darbus, reik turėti omenyje, jog  O. Usačiovas, vengdamas išprotėjusio A. Lukošenkos persekiojimų manijos pasekmių, savo straipsniuose tik ezopine kalba rašo ir rašo ne viską. Todėl galiu papildyti, kad rytinėje miesto dalyje buvo ir dabar išliko dideli Komarovskio miškų masyvai, kuris prie miesto 20-taisiais metais pateko į miesto zoną ir 1928 m. buvo nutarta sukurti parką - 1932 m. jis buvo pavadintas Čeliuskinkiečių. Bet tais 20-taisiais metais čekistai tame miške žudė žmones pagal įteisintą Raudonąjį terorą. Jo aukų buvo ir parko teritorijoje. Supraskime, kaip miesto gyventojams buvo „smagu“ ilsėtis-pramogauti tarp nužudytųjų.

 
 

     Dar svarbiau, kad priešais tą „parką“ buvo įkurta „liaudies pasiekimų“ Paroda (prisiminkime, Kaune Parodos kalną, ir pagalvokime, į ką jis vedė). Bet, deja, Minske ši „paroda“ su savo ž. ū. pavilionais jokio pasisekimo neturėjo, nes iš Pavolgio ir iš Ukrainos plūdo badaujantys žmonės užgožė dėmesį pasakojimais apie „людоед“-stvą (lietuviškai net nėra tokio žodžio, nes mūsų kultūroje tokių dalykų nebuvo). Badas buvo sukeltas sąmoningai, tam, kad iš žmonių atimti vestuvinius žiedus, auksinis dantis. ... ir už juos iš Vakarų pirkti sunkiajai pramonei technologijas, skirtas ginklavimuisi ir pasaulio užkariavimui. Pasaulio užkariavimą simbolizavo sovietiniame herbe mūsų planetos gaublio įtaisymas ir tam užkariavimui skirtas šūkis, naudotas visuose žiniasklaidos priemonėse. Todėl to bado pasekmės pagal Marko Solonino paskelbimą, žuvusiųjų skaičius iki II-ojo pasaulinio karo pasiekė žymiai didesnį mąstą, nei žuvo taikių gyventojų per tą karą, kartu su Holokaustu paėmus.
        Todėl, panašu, kad masinės komunistų ir politrukų žudynės - nuo jųjų valymai buvo kaip ir atsakas į tą Raudonąjį terorą. Tas teroras tapo įteisintu po Leibo Bronšteino (pasivadinusio į „levą trockį“) brošiūrėlės TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, jam atkartojus tą patį pavadinimą veikalo, kurį parašė Markso ir Engelso bendražygis Karlas Kautskis, pasmerkęs Lenino kruvinąją Didžiojo Spalio perversmą.

126-127 pav. K. Markso ir F.Engelso bendražygio, taip pravardžiuojamojo
 "Marksizmo Romos  popiežiumi"Vokietijos socialdemokratų vadovo  Karlo Kautskio ir ANTIKautskiškosios pozicijos to paties pavadinimo  brošiūrėlė Leibo Bronšteino, persivadinusio į 
„Levą Trockį“, kurio šią brošiūrą išdievino J. Stalinas,  nes jis su ja įteisino Raudonąjį terorą. Galima pasididinti.
 

         Iš visų šių atliktų badmarių, atėmus iš valstiečių žemes - nusavinus jųjų užaugintus maisto produktus ir dirbtinai sukėlus badą - už tokią „santvarką“ Raudonosios armijos kariai motyvacijų kariauti  neturėjo ir todėl masiškai pasidavinėjo vokiečiams.
         dar kartą
Taigi, peržvelgus O. Usačiovo dėstymo I-ąją dalį, peršasi mintis, jog čia galėjo būti karininkams stovykla, į kuriuos sovietai dar su didesne panieka galėjo žvelgti, nei į karių Miško stovyklą Masiukovščinoje.

        Tai, negi todėl nuo mūsų dr. A. Bubnio ir buvo nuslėpta šis stovykla, pakišant jam Miško stovyklą? Taigi, pagal dr. A. Bubnio knygos 43 psl. 101 pav.: matomus nuo Miško stovyklos iki „žudynių vietų?“ atstumus pagal nurodytas kryptis sudėjau, kad, tiksliai, spėliojamų „žudynių“ vietas suvokti:

 
 
   

  


128 pav.: Galima pasididinti
nuorodas iki
„žudynių?“ vietas pagal 1964 m. Pentagono žvalgybinę iš kosmoso nuotrauką su 1930 m. lenkišku reljefu ir vietovardžiais ir mėlynai užbraukytu naujuoju vandens telkiniu.  Kaip matome, mažiausiai tikėtinos trumpiausios iki 0,5 km ilgio palei geležinkelį nurodytos žudynių vietos, nes dar ir Masiukovščinos gerai apgyvendintos gyvenvietės žmonės būtų fiksavę masines žudynes. Nors, kita, vertus, palei geležinkelį iki 400 m atstumu link Petruškevičiaus vienkiemio dar neužstatyta - labai daug tuščių vietų ir jeigu palaikai yra, tai jų tikimybė čia atrasti dar yra:



129 pav.: Galima pasididinti-prasiplėsti
pagal mastelį 400,364 m ilgio dvi raudonas linijas ant vokiško žemėlapio.

-52-


130 pav.:

 


132 pav.:

    Ties šiuo Petruškevičia ūkiu, apie kurį O. Usačiovas aiškino:  „Kita tūkstančių žmonių, esančių netoli Stalag-352, žūties vieta yra Petraškevičiaus ūkis, esantis už 1,5 kilometro nuo stovyklos. Minsko srities komisijos dėl nacių įsibrovėlių žiaurumų akte nurodoma, kad prie ūkio buvo aptikti 8 duobiniai kapai su pelenų krūvomis, likusiomis deginant kūnus. Tarp jų rasta apdegusių kaulų liekanų, plaukų kuokštų, smulkių metalo dirbinių, moteriškų ir vaikiškų batų. Tyrimo metu nustatyta, kad naciai čia sudegino iki 25 000 nužudytų civilių Minsko gyventojų“, – aiškino Olegas Ušačiovas.


133 pav.: Galima pasididinti.
sunaikinto Petruškevičia vienkiemio iš kelių sodybų vietovę, su išlikusiu keliu, ėjusiu per tą vienkiemį (Petruškevičių ūkį) ir kuris dar gerai matomas 125 pav. 1964 m. Pentagono žvalgybinėje nuotraukos kairinės dalies apačioje. O šios nuotraukos tame 129 pav.: į tolumą nueinančio kelio horizonte matosi, būtent, to memorialo  miškelis, kuris 105 pav. ir 106 pav. apvestas violetiniu stačiakampiuku.

     Nuo 1944 m. pavasario nužudytieji buvo deginami, lavonus apibarstant baltais milteliais - termitu, matyt.     Buvę kaliniai prisimena, kaip su palyda anksčiau poligone žuvusiųjų palaidoti palaikai buvo iškasti, apipilti naftos produktais ir padegti. Juodi dūmų debesys su aštriu kvapu pasklido po apylinkes ir pasiekė stovyklą bei kaimą. „Senbuviai tvirtina, kad žemę virš nužudytuosius važinėjo tankas – stovykloje veikė tankų remonto dirbtuvės, bet ir po to žemė ilgai judėjo“, – sakė krašto istorikas Olegas Ušačiovas. Tūkstančiai civilių sušaudyti. Negailestingos masinės egzekucijos prie Miško stovyklos neaplenkė ir civilių: savo atsiminimuose buvęs kalinys G. Drynkinas minėjo, kad 1941 metų lapkričio 7 dieną už kareivinių prie stovyklos buvo sušaudyta apie 14 tūkstančių.
        Neaišku, už kokių kareivinių?

-53-


134 pav.:
Siūloma VISĄ perskaityti ir pažiūrėti į adresą - -pagal jį galima pabandyti susirinkti:


135 pav.:
pabandykime kartu tą adresą patikrinti; - ir gausime:


136 pav.:
kaip matome, adresas čia, kaip ir aukščiau 129 pav.: yra toks pat.
 O
„saitas“ (liet.: tinklalapis) „minsk-old-new“ (Senas-naujas Minskas)
 turėjo problemų - apie jas jau rašė Euroradija taip:

 

137 pav.: interviu su 2012 m. uždrausto „Senas ir naujas Minskas“ tinklalapio redaktoriumi, Minsko muziejaus pavaduotoju ir žymiu kraštotyrininku. Norint, plačiau, paskaityti, ką rašo Euroradio, galima susirinkti jos adresą tokį: 

    
138 pav.:
Pagal tą adresą galima paskaityti Euroradijos pranešimą ir nesurinkus adreso

-54-

        Matome, jog, 2012 metais buvo pakibusi grėsmė šiam žymiam Seno-naujo Minsko tinklalapiui, kur daugiausiai apie šio miesto istoriją buvo daug prirašęs kraštotyrininkas Olegas Usačiovas. Aš tuo tinklalapiu labai naudodavausi. o, štai, sustiprėjus Lukofašistiniam rėžimui, ir dėl šio rėžimo siautėjimo užsidarius labai geram tinklalapiui, jau į žymaus kraštotyrininko publikacijas galima tik per archyvą įeiti, kas sudaro ir keblumų ir, gal, ne visos publikacijos išklotos. Dabar šiam publikacijos pašnekovui - Minsko istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotojui Vladimirui Volžinskiui asmeniškai laišką parašiau. ...
            Todėl Lietuvos istorikams, manau, reiktų sunerimti. Ypač, kai reikia tyrinėti šį 2-ąjį batalioną. Aišku, dėl J. Krikštaponio reikalas jau aiškus, atrodo - jo čia nebūta. Bet, tuo labiau, reikia šį tarpsnį Gudijoje tirti. Bet, kaip tai galima, kai toks fašistinis rėžimas, mėgdžiojantis A. Hitlerį visais aspektais?

         Kaip tirti, kad ir A. Bubnio paminėtą Petraškevičią ūkį (vienkiemį) iš kelių sodybų? Pasirodo, nužudytųjų čia gali būt priskaičiuojami net iki 54-ių tūkstančių!


139 pav.:
Prieš kelis metus labai laisvai galima buvo skaityti, apie šiuos nacių nusikaltimus.
Deja, dabar ši informacija tapo deficitinė

        Atkreipkime dėmesį į sušaudymo vietos charakterį - ŽEMUMĄ paminėtą. Vadinasi, greičiausiai, gali būti įlomos į pelkę kiek iš pietvakarių, tiek ir iš iš šiaurinės dalies. Dabar pačia žemuma driekiasi didelė gatvė, lygiagrečiai geležinkelio ir todėl 133 pav. nesimato tos gatvės, kuri yra žemiau žemės lygio, o iš šiaurinės dalies užstatytas mikrorajonas. Negi namai stovi ant sudegintų žmonių pelenų? Kur „kultūra“ tyrimo komisijos, tyrinėjusios ir net neatžymėjusios šios sakraliniai privalomos būti vietos?
        Todėl dar kartą peržvelkime A. Bubunio paminėtų žudynių vietas:


140 pav.:
ant lenkiško 1930-ųjų metų žemėlapio uždėto 1940-ųjų metų vokiškojo reljefo situacija ir apie žudynių vietas A. Bubnio nurodytų atstumų ir krypčių violetinės linijos. Šviesiai mėlyna linija nuo stovyklos pietinio kampo, arba, nuo stovyklos vidurio parodyta galimai neteisinga-klaidinga, nes ten jokių dar kasinėjimų ne tik nevykdoma, nes ten jau statiniai stovi. Galima pasididinti.

       Kad šalia stovyklos buvo vykdomos civilių gyventojų masinės žudynės šalia Miško stovyklos ir tos žudynės buvo atliktos lapkričio 7-tąją - Didžiojo Spalio perversmo dienos „proga“, apie tai rašo ir A. Bubnys minėtos knygos  skyrelyje „Minskas“ 82-83 psl. taip: „1941 m. lapkričio 7 d. rytą vokiečiai, ukrainiečių ir lietuvių policininkai apsupo Minsko geto dalį (apie 15 kvartalų), kuri buvo Nemigos, Chlebnajos, Respublikanskajos ir Ostrovskajos gatvių rajone. Jie ėjo į gyvenamuosius namus, žydus suiminėjo ir varė į Jubilejnajos aikštę. Čia žydai buvo rikiuojami į koloną, jiems buvo išdalytos raudonos vėliavos su sovietine simbolika. Iš Žydų tarybos pastato išėję civiliškai apsirengę asmenys kino kameromis filmavo eiseną. Žydams buvo liepta šypsotis, atrodyti laimingiems. Kolona pajudėjo link Opanskio gatvės, kur jau stovėjo mašinų kolonos. Žydai buvo sodinami į mašinas, vežami į Tučinkių kaimą (Kalvarijų kapinių rajonas) ir ten šaudomi.“

-55-

      Dabar Tučinskos mikrorajonas yra vakarinėje miesto dalyje, ten buvo plytų gamykla ir molio karjerai labai tiko egzekucijoms vykdyti. Tą dieną buvo nužudyta apie 12 tūkstančių, o istorikas Ch. Gerlachas, kaip parašyta A. Bubnio, 1941 lapkričio 7-11 d. buvo nužudyta 6624 žydai. “Po karo teisiamieji davė žinių, jog „Žudynių dieną išrikiuotiems lietuvių bataliono kariams bataliono ryšių karininkas vokietis Schpangenbergas pasakė kalbą, kviečiančią kovoti su komunistais, sovietiniais partizanais ir naikinti žydus....Kad Tučinkos ir Petraškevičių vietovės, tai A. Bubnys paminėjo, kad „Žydai - vyrai, moterys ir vaikai - sunkvežimiais (maždaug po 30 asmenų) buvo vežami 5-6 km už miesto į poligoną, kur laukė iškastos duobės.“. Kas per „poligonas“ - neaišku? Tučinkos kaime, lyg, ir nebuvo tokio?  Be to, iš Jubileinajos aikštės iki Tučinkos yra tik apie 2,5 km, todėl sunku patikėti, kad tuos 2,5 km reikėjo pasmerktuosius sunkvežimiais vežti? Juolab, čia pat ir geto teritorija buvo visai šalia. Paminklas šioms žudynėms atidengtas tik 2008 metais. Kodėl sovietai slėpė-neminėjo?
        Na, o nuo tos Jubileinajos aikštės iki Petraškevičia ūkio ne daugiau, kaip 6,6 km. yra. Taigi, tas A. Bubnio minimi „poligonas ir 5-6 km“ labiau atitinka į Miško stovyklos aplinką, kurioje buvęs sovietinis karinio dalinys ir galėjo turėti poligoną plačiąja prasme. 

 

     Bet ieškant M. Pociaus ir A. Rukšėno minimų Miško stovyklos karo belaisvių nelogiškų-pakartotinų po liepos filtracijos „masinio naikinimo iki 8 tūkstančių“, pabandykime paieškoti patikimesnėje jau 1944 m. rugpjūčio13 d. Ypatingosios komisijos tekste. Jojo nuotraukos nededu, bet atsiversti galima  tos Minsko apskrities ir YVK SSRS bendros komisijos 1 psl., kuriai vadovavo ne tik melu pasižymėję karo chirurgas N. N. Burdenko, teismo medikas V. M. Smolianovas, bet, svarbiausiai, vadovavęs tai komisijai Baltarusijos pogrindžio ir partizaninio judėjimo vadas, Sovietų Sąjungos didvyris generolas V. I. Kozlovas, kurį įtarti kažką ne taip teigiant - nėra pagrindo. Juolab, apie savo kraštą, kuriam vadovavo pasipriešinimui, kompetencijos turėtų pakakti, kad Maskvos NKVD galėtų kažką labai įtakoti..
     Tekste žodis „изврги“ (pabaisos), jomis vadinant vokiškuosius fašistus, yra unikalus. Taigi tos pabaisos štalage Nr. 352 sunaikino dešimtis tūkstančių karių ir karininkų. Rašoma, jog Komisijos (ją pagal taisykles rašau iš didžiosios, nors tekste taip nerašoma) aptiktose Minsko miesto rajone („в районе гор Минска“ - turima mintyje miestą ir jo rajoną) aptiktose palaidojimų vietose liudija apie fašistinių budelių planingą-sąmoningą numarinimą vaikus, paauglius, moteris ir senius.
        Tos Komisijos 2 psl. rašoma apie kaime Mažajame Trostinece lavonų deginimo pečius, skirtus nusikaltimui paslėpti. Komisija ištyrė fašistų (manau, kad reikėjo rašyti NACISTŲ) masinio teroro kapavietes, kapines karo belaisvių Gliniškių kaime, šalia vienkiemio Petraškevičia, Uručje vietovės teritorijoje, Blagovščine, Šašnovkos vietovėje ir M. Trostineco kaime. Komisija atliko lavonų ekshumaciją ir jų tyrimus šiuose punktuose:

        1. Glinišče kaimo karo belaisvių kapinėse Komisija rado 197 kapavietes įvairių dydžių ir daugelyje kapuose pastatyti mediniai kryžiai ir turi užrašus pavardžių, arba palaiduotųjų kiekį. Atkasus, lavonų rasta daugiau, nei nurodyta. Komisija mano, kad palaiduota apie 80 tūkstančių sovietinių karo belaisvių.
        Šeštame ir paskutiniame tos Komisijos puslapyje rašoma, jog
„sistematiškai“ buvo naikinami sovietiniai karo belaisviai ir taikūs piliečiai. (Šiame sakinyje keistai karo belaisvių sisteminis naikinimas pažymėtas pirmiau, nei taikių gyventojų. Negi sovietai Holokaustą neskaitė kaip didelį nusikaltimą?) Rašoma apie naikinimo metodus, kaip bado rėžimas su išsekinamuoju fiziniu darbu, sudarant antisanitarines sąlygas, iššaukiančius masinius infekcinius susirgimus, mušimus ir sušaudymus. Minimas ir Glinišče kaimo kapinėse lavonų išėmimo ir deginimas, kad paslėpti sušaudymų nusikaltimus. Tam 1943 m. buvo pastatytas kremavimo pečius-duobė. Ar tuo pečiumi galima teigti M. Pociaus - A. Rukšėno minėtus „masinius sušaudymus“, galima paabejoti. Greičiau, tas pečius-duobė buvo skirtas vietiniams sušaudymams paslėpti, vykdytiems kiekvieną dieną stovykloje.
        Kaip matome, tą raštą pasirašo kaip Ypatingosios-Valstybinės komisijos narys (melagis dėl Lenkijos kariuomenės sušaudymo) akademikas Burdenko ir Minsko apskrities komisijos pirmininkas generolas-majoras V. Kozlovas. Pažymėtina, kad tarp 10-ties komisijos narių yra ir žymaus baltarusių rašytojo Michasio Lynkovo parašas, kurio vardu dabar pavadinta gatvė einanti palei geležinkelį ir įeinanti į pačios Miško stovyklos teritoriją. Jis turėjo žmoną Channą, kuri jam padėdavo kūryboje si sūnų Mariką, kuriuos 1941 vokiečiai sušaudė. Apie šio rašytojo šeimos tragediją aprašė iš Lietuvoje - tarp Panevėžio ir Biržų rajonų  Lebeniškiuose gyvenęs bei Panevėžio mokytojų seminariją baigęs - Naujamiestyje mokytojavęs gudų žymus dramaturgas Janka Mavr-as.
        Gaila, kad kraštotyrininkas O. Usačiovas daugiau neparadė tos komisijos traktuočių puslapių. Manykime, kad jis iš žymaus istoriko, jau a. a. Adamuško knygos atrinko, kas svarbiausia. Manykime, kad jeigu būtų minimas tas M.Pociaus-A.Rukšėno
„8-ių tūkstančių sušaudymo“ užsiminimas - būtų parodęs?

-56-


141 pav.:
Glinišči kaimelyje ekshumacija. Galima pasididinti.

     Čia 141 pav.:  vienintelę plačią atradau nuotrauką atradau su nuotraukos dešinės krašte žmogumi rankose kastuvu. Matosi nemažai kryžių. Vadinasi, vokiečiai leido ženklinti mirusiuosius, ko nepasakysi GULAG-uose. Kas balta, na, gal ne sniegas? Gal smėlis saulės atokaitoje? O tolumoje ne miškelis, o tik keli medžiai. Palaidojimų vieta vokiškame žemėlapyje kvadračiuku užštrichuotu pavaizduota. O Glinišče kaimo sodybos  ratu išsidėsčiusios nuo caro laikų, nes per vidurį buvo karjeras, moliui imti. 

 
       


12. Štai, A. Bubnio, A. Rukšėno ir M. Pociaus klaidų priežastis!  Negi tai nemokėjimai perskaityti istorinį dokumentą?

 

         Tuo dokumentu pasirodė Nr. 64 Aktas Minsko apskrities komisijos apie vokiškųjų-fašistų žvėriškumus prieš Štalag-352 karo belaisvius, kuris yra publikuotas iš knygos R. Černoglazovos  „Masiukovščina: Štalag-352, 1941-1941. Doku. ir medž“., kurį nufotografavo kraštotyrininkas Olegas Usačiovas ir publikavo savo straipsnyje apie Glinišči kaimą. Kadangi tame straipsnyje neryškių raidžių dokumentas nedideliame formate sunkiai skaitosi, todėl aš padidinu jojo formatą ir siūlyčiau paskaityti, pradedant nuo 1-mo puslapio, esančio 93 psl.. Mat, tą aktą pasirašė Baltarusijos   sveikatos priežiūros Liaudies Komisaro pavaduotoja ir Raudonojo kryžiaus bei Pusmėnulio Centro komiteto pirmininkė Efima Afanasjeva Vodneva, BSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, jau aukščiau čia minėtas rašytojas Michail-as Timofeeevič-iu Lynjkov-as, medicinos ekspertė, gydytoja Eljmira Michailovna Naumovič, rašytojas Dilgelė (Крапива-Атрахович) Kondrat-as Kondratesevičius, vyr. leitenantas Grigorijus Leontjevič-ius Loginov-as ir mokytoja Alevtina Antonovna Bulavko. Tame akte pasakojama apie nuo pirmų okupacijos dienų „sovietinių žmonių“ naikinimą. Akte užsimenama ne tik Masiukovščinos, bet ir žemės ūkio Parodoje, esančioje Minsko mieste, kurioje irgi surasta daug žvėriškumo pėdsakų. 3-čiuoju skirsniu minimas katorgos pobūdžio išsekinamasis režimas ir aprašomos stovyklos antisanitarinės sąlygos.
        Antrame (knygos 94) puslapyje, aprašant kankinimus, ties 4-tuoju ir 5-tuoju skirsniais atsiskleidė, iš kur  A.  Rukšėnas su M. Pociumi prifantazavo „Miško stovykloje 8-ių tūkstančių“ masinį belaisvių naikinimą, o A. Bubnys savo knygos 72 psl. „išpaišė“ atstumą „400 m į pietryčius nuo miško stovyklos“, kai dokumente visiškai neminimas tos stovyklos pavadinimas ir neminimas Gliniščes kaimas, jį „pripaišant“, matyt, iš lakios fantazijos, net nepatikrinęs, kad kryptis visiškai nesąmoninga yra. Taigi, prašyčiau  pažvelgti-pamąstyti ir „pasigrožėti“ į to II-ro puslapio pabaigą:

         Kokiu būdu šis kalinys galėjo matyti? Nebent, naciai-prižiūrėtojai norėjo paerzinti su lapkričio 7-tąja ir informavo belaisvius?  Ką apie lapkričio 7-tąją rašė, siūlyčiau žemiau pateiktą komentarą prasiplėst ir užfiksuoti jo adresą:

142 pav.:
pasakykite, kur Jūs tame tekste atrasite
„Miško stovyklos“ paminėjimą tose tekstuose? Galima pasididinti.

 

-57-

        Svarbiausia, minima, kad SUŠAUDYMUI UŽ MIESTO  pradėjo išvežinėti ! ! !  Kaip gali  „Miško stovykla mieste“ būti, jeigu ji yra už miesto? Negi 4-to skirsnio „nesimato“, kad rašomą apie stovyklą esančia mieste? Iš kur A. Rukšėnas su M. Pociumi prisigalvoja „žudynes Miško stovykloje“, jeigu jos buvo vykdomos miesto stovykloje prie Puškininių (nuo žodžio „Пушкинские“) kareivinių ir Parodos teritorijoje?  Negi negalima buvo logiškai mąstyti pagal šias kategorijas? Jų yra 10:
      
 

1.      Juk ta stovykla, kur buvo mieste su moderniškomis kareivinėmis,   buvo skirta karininkams, o eiliniams kariams buvo numatytos arklidės

2.      Pirmiau filtracija nuo komunistų, komisarų ir žydų buvo pravesta pagrindinei belaisvių masei – eiliniams kariams liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai buvo šilta.

3.      Kai rudeniui artėjant visus pervedė į Miško stovyklą, kuriose buvo Raudonosios armijos kavalerijos arklidės, jos tapo „tinkamomis“ gyventi eiliniams kariams. Todėl:

4.      Išgalvotas „Miško stovykloje masinis 8-ių tūkstančių dar papildomas naikinimas: yra nelogiškas, nes filtracija buvo atlikta ir vokiečiams nebūdinga nebaiginėti darbų – tuos darbus atidėjinėti. Be to:

5.      Nelikus nei komunistams nei žydams, kitas toks gausus „masinis 8-ių tūkstančių naikinimas“, net neįmanomas kaip betikslis.

6.      Net, jeigu ir būtų tas naikinimas, tai kaulai būtų jau seniai išversti naujas miesto statybas vykdant.

7.      Juolab, palei Miško stovyklą specialus paieškų (karinės archeologijos) 52-trasis batalionas atlikinėja ekshumacijas palei miško stovyklą ir ir ekshumuoja tik sergančius ir savaiminga mirtimi mirusius.

8.      Jeigu Lukošenkos režimas nujaustų palei Miško stovyklą masines žudynes“, apie kurias paistė „pasakas“ tardymuose „Krikštaponį kaltinantieji liudininkai“, tai propagandos tikslais tos ekshumacijos būtų vykdytos.

9.      Kadangi minėtos filtracijos nebuvo karininkams, tai naciams reikėjo sugalvoti pretekstą, kaip išryškinti aktyviausius, gudriausius, sugebančius neįmanomomis priemonėmis susirasti civilius drabužius. Pagal loginę ir psichologinę statistiką tokie galėjo atitikti komunisto tipą.

10.  Paskutiniu šių atliktų masinių žudynių įrodymu tapo Uručje pradėti 2021 m. skandalingi ir kraupūs ekshumavimo darbai, kurie GALUTINAI SUTRIUŠKINA IŠGALVOTUS SOVIETINIUS KALTINIMUS J. KRIKŠTAPONIUI EILINĖJE FABRIKAVIMO BYLOJE, nuslepiant civilių žmonių (Holokausto) žudynes ir jas verčiant į sovietams naudingesnį eilinių belaisvių žudymą, kurio spalio viduryje tokio Miško stovykloje ne tik nebuvo, bet ir būti negalėjo.

 
 

143 pav. Galima pasididinti


144 pav.: Galima pasididinti

Aišku, spardytis ir atsikirtinėti galima, įrodinėjant, kad ir „už miesto stovykla yra mieste ir ...“. Galima įrodinėti ir kad mūsų planeta yra plokščia.

-58-

        Bet 142 pav.:  5-tame skirsnyje, iš kurio, matyt, A. Bubnys nurašė 400 m atstumą su sveiku protu nesuvokiama neteisinga kryptimi, - tą kryptį pataisė ir A. Usačiovas, net nepagalvojęs, kad ir jam netyčia gavosi manipuliacija. Štai, galima „pasigrožėti, jo dėstymu tokiu:“


145 pav.:
 A. Usačiovo pataisymai.

 

Kraštotyrininkas sudėjo dvi klaidas ir pagal tų ištaisymų loginę seką ištaisytas geležinkelio maršrutas „Minskas-Molodečno“ ir šalia jo Glinišče kaimas, - viskas atitinka.

     Bet, prašau iš naujo perskaityti 142 pav.: Akto 5-tąjį skirsnį. Kur jame yra paminėtas „Glinišče“ kaimas? Ar, aplamai, galėjo Miško stovykloje kauptis lavonai, kai Miško stovykla buvo kavalerijos karinio dalinio vietovė su arkliniais vežimais, (146 pav.:) besimėtančiais teritorijoje, į kuriuos  lazarete numirusius iš karto kraudavo išvežimui? Ar pas vokiečius Miško stovykloje galėjo būti betvarkė ir lavonų krūvas laikyti, kai yra kuom juos išvežti ir kur išvežti?


146 pav.:
Miško stovykla su besimėtančiais patrankų vežimais, tinkamais numirusius lavonus išvežti.

 

 

    Grįžtant prie 142 pav.:  parodyto 5-tojo skirsnio pateiktos informacijos kelia įtarimą, kad tai nėra Miško stovyklos ir Gliniščių kaimo „neteisingos krypties nurodymas“ (ties ja raudona klaustuką padėjau), nes ta PIETŲ-rytų kryptimi nuo stovyklos kapai gali būti nuo mums mažai žinomos Parodos stovyklos, o ne Miško stovyklos. Blogai, kai surašyto akto sakinyje nėra net vietovių pavadinimų ir galvok, ką nori. Kad tai požymiai nuo Parodos stovyklos pateikti, įrodysiu geografiškai žemiau.

-59-

        Aišku, emociškai angažuotų moteriškų pasirašytu šiuo Nr. 64 Aktu pasitikėjimas pašlijo, ne tik Minsko geležinkelio linijos į Molodečną su Mogiliuovu sumaišymu, kurie yra priešingose nuo Minsko pozicijose, bet ir neleistino Čeliuskininkiečių parko su Gorkio parku sumaišymu. Nesinori tikėti, kad net Baltarusijos ir Minsko miesto geografijoje visiškai nesigaudo vieninteliai komisijoje buvę vyrai - kariškis (vyr. leitenantas) ir rašytojas K. K. Krapiva, kuris pastarasis „nežinotų“, jog į to Gorkio parko įėjimo namelio vietoje 1928-1941 m. . gyveno jo draugas Jokūbas Kolosas, pas kurį K. K. Krapiva dažnai viešiedavo, o po karo pas rašytoją lankydavosi jau netoli Čeliuskinkiečių parko, kur dabar Jakūbo Koloso memorialinis muziejus, o pats K. K. Krapiva, po 1956 m. Jakūbo mirties pradėjo vadovauti jo vardo kalbų tyrimo institutui.
       
 Keista, kai į komisijas yra įtraukiami rašytojai, kurių pareiga būtų tekstą sutvarkyti taip, kad būtų aišku, apie ką rašoma, kaip tik to ir nėra dar ir su grubiomis klaidomis, sveiku protu nesuvokiamomis, kuri viena iš jų tos knygos 95 psl. pabaigoje pastabų skyriuje apie, neva, „Gorkio vardo“ parką parašyta ОШИБОЧНО Klaidingai) ir tą parašymą matote dešinėje Akto pabaigoje. Tokia pati klaida nurodyta ir 1-mame puslapyje to Akto.

148 pav.: Akto Nr. 64 trečiasis-paskutinysis puslapis su parašais. Galima pasididinti

            Taigi, kadangi šių dokumentų skelbėjo R. Černoglazava to Akto 2-atrame (94) psl. klaidos nenurodo, tai, greičiausiai stovykla Parodos vietoje nurodyta. Jeigu ir būtų ten „Miško stovykla“, tai ten  pat 142 pav.: toliau tekste dėl antrųjų kapinių, kad neva, „šiaur-vakariau“ irgi abejotina, kad už Miško stovyklos iš kart už geležinkelio būtų kapinės. Juk ten; prie  pat Masiukovščinos gyvenvietės antros pervažos per geležinkelį kaži ar buvo prie vokiečių? Ji matosi tik 1916 m lenkiškame žemėlapyje Bet iki tos vietos nepatogu prieiti tada buvo.  O naudojantis pervaža šalia Gliniščių kaimo, ir vežti ne į Gliniščes, o į vakarus tolyn - labai abejotina. Jei rašoma apie Parodos stovyklą, tai tekste nekorektiškai paminimas kapitonas Lipp-as, kuris siautėjo tik Miško stovykloje. Jeigu tai Miško stovyklą turima omenyje, tai kryptis turėjo būti nurodyta vakarų kryptimi nuo stovyklos, ką dabar ten 52-asis spec. paieškų batalionas ir vykdo ekshumavimo darbus taip vadinamoje šaudykloje ir netoli Masiukovščinos gyvenvietės.
          Apibendrinant, akivaizdu, kad A. Bubnio knygoje „pietryčių“ klaidinga kryptis nurašyta, matyt, iš šio Akto Nr. 64, kuriame labai keistai vietovardžiai nėra nurodyti, ir ne aišku, apie ką akte tekstas, o A. Bubnys, tikriausiai, tik pats prirašė Gliniščės kaimo pavadinimą? O kaip dėl masinio belaisvių (8-ių tūkstančio) sunaikinimo? Ar tai, jau ne panašu, kad tai buvo Parodos ar Puškinskinių kareivinių stovykloje naikinimai? Ar tai ne perbraukia A. Rukšėno-M. Pociaus išsigalvotus apie „Miško stovykloje“ tokius pat naikinimus, matyt, kažką ne taip nurašius nuo  Liepos komisijos išvadų?

        Kad nuo Parodos stovyklos  į aukų palaidojimo vietas yra  PIETRYTINĖ kryptis - tai čia tolimesnis mano įrodinėjimas. Pateikiu istorinę-geografinę apžvalgą:

 

      Ką komisija Akto 5-tame skirsnyje norėjo pasakyti? Kad vokiečių tauta „netvarkinga“? Jeigu R. Černoglazavos rinkinys yra skirtas Masiukovščinos Miško stovyklai, tai Aktas Nr. 64 yra skirtas visam Štalagui-352. Ir tai matosi iš to Akto Nr. 64 trečiojo (95) - paskutiniojo puslapio, 6-tajame skirsnyje minima miesto stovykla Parodos teritorijoje. Tai. pagal to Akto Nr. 64 dėstymo logiką, jei 4-tame ir 6-tame skirsniuose minima miesto stovykla, tai, gal ir tarpe esančio 5-to skirsnio mintis logiškai turėtų suktis irgi apie tą pačią stovyklą, apie kurią pradžioje ir pabaigoje dėstoma?

 
147 pav.:
Akto Nr. 64 trečiame (95) - paskutiniame puslapyje 6-to skirsnio pavyzdys su labai grubia klaida dėl, neva, „Gorkio“ parke, vietoje Čeliuskinkiečių ir kuris (pirmasis) net už 3,5 į vakarus buvo.

 

 

 

-60-


149 pav.: šiaurrytinė Minsko dalis su Čeliuskinkiečių parku ir Paroda prieš tą parką. Galima pasididinti.

       Taip vadinamos „Пушкинские казармы“ (Puškino,  tiksliau; Puškinskinės)  kareivinės, kurios ne visos 150 pav.:  vokiškajame žemėlapyje parodytos:


151 pav.:
vokiškame 1941 m., Minsko žemėlapyje Puškinų (Puškinskinių kareivinių) paminėjimas specifikacijos skyriuje. Galima prasiplėsti ir mano vokiškąjį 1941 m. aukštos rezoliucijos žemėlapį atsidaryti.

Tos Puškinkinės kareivinės dabar tęsiasi 150 pav. iki apibrėžto kvadrato, o prie sankryžos dabar yra sušaudytam kareiviui paminklas. Todėl žemiau rodau taip vadinamas „Puškinkines“ kareivines ir pagrindinėje Jakūbo Kolasso ir Kalinino gatvės sankryžoje:


150 pav.:
Puškino, tiksliau Puškinskinių kareivinių vokiškas žemėlapis. Galima pasididinti.


152 pav.:
nuo centro į kairę matome gelsvą buvusią kareivinę; buvusioje
„Puškinskaja“ - dabar rašytojo Jakūbo Kolaso gatvėje ir  nuotraukos pačiame centre sušaudomo karo belaisvio skulptūra. O tolyn J.Kolaso gatve šios nuotraukos į kairę bus dar kelios kareivinės su žemiau parodytu žymiu Baltarusijos kariniu objektu. Galima šią nuotrauką pasididinti.


153 pav..
 


154 pav.:

 

       Kaip ne keista, ta sankryža yra parodyta ir 150 pav. vokiškajame žemėlapyje. Ir kaip tik sankryžoje yra sušaudytam kareiviui paminklas, įrodantis, kad Karo belaisvių sušaudymai vyko Minsko miesto dalies belaisvių stovykloje, o ne kaip išsigalvoja A. Rukšėnas ir M. Pocius apie niekur istoriniuose šaltiniuose gal nefiksuotus, neva, „masinius naikinimus Miško stovykloje“, kurios nė nerodo jųjų minėtos Ypatingosios komisijos Aktas 64, rodydamas visai priešingą teiginį. Jeigu M. Pocius su su A. Rukšėnu mini tą sovietų Ypatingąją, komisiją, tai ta pati komisija dviejų vienai kitai prieštaraujančiais skirtingų išvadų negalėjo duoti. Kodėl A. Pocius su A. Rukšėnu nepateikia citatos-nuotraukos to nelogiško teiginio?

 

-61-

        Šis sušaudomo karo belaisvio paminklas lygiai sankryžoje čia dešinėje 156 pav.:  vokiškojo 1941 m. žemėlapio sankryžoje prie geltonai apibrėžtu ratuku ir keturių juodai pažymėtų kareivinių, kurių teritorija yra žymiai platesnė.


155 pav.: skulptorius Sergejus Loginovas sukūrė 1987 m. kaip savo diplominį darbą, o išlieta ir pastatyta prie šių kareivinių buvo 2010 m. Todėl A. Rukšėnas, 2014 m. rašydamas savo
„pažymą“, ar ne galėjo pasitikslinti po šios skulptūros atidengimo? Kodėl ji ne Miško, o Miesto stovykloje pastatyta?

      Minsko naujienos 2020 m. parašė, jog „1937 m. buvo įkurta Puškino gyvenvietė. Pavadinta buvo šio rusų poeto žuvimo 100-mečiui pažymėti
        Tai labai panašu į teisingesnę šių kareivinių pavadinimo versiją ir todėl į lietuvių kalbą galima versti tikruoju šio poeto pavadinimu, nors, ar jis „žuvo?“, yra naujos versijos, jog ...    
        Pažymėjau tai, nebaigdamas mintį, kad su „rusija“, tiksliau, su Maskolija visokios keistenybės lenda; net iki to, jog „leninu ne V. Ulianovas“ buvo, kuris visai, net  ne panašus į V. Leniną ...
        O apie tas kareivines rašoma ten pat, jog „artilerijos pulko kariniui miesteliu pastatė 3 plytinius 3-iaukščius tipinius pastatus kareivinėms, angarą patrankų ir autotraktorinės technikos saugojimui. Šiose kareivinėse įsikūrė laikinoji persiuntimo (Dulag 126) stovykla. Dauguma ten patekusių raudonarmiečių belaisvių vėliau atsidūrė
«Štalage» Masiukovščinoje.
        7 lapkričio 1942 m. laikinasis Dulag-126 Puškino kareivinėse pervadintas buvo į stacionarią stovyklą Stadtlager Stalag 352 (Miesto stovykla
«Štalag 352»), ir jis tapo  pagrindiniu Masiukovščinos Štalag 352 miesto skyriumi. ..
   


156 pav.:
vokiškojo 1941 m. Minsko plano šiaurrytinio krašto dalis su Puškino kareivinėmis geltonu ratuku 60 skaičiumi prie Nordstrase-s gatvės (plentu į Lagoiską) bei taip pat geltonu ratuku su skaičiumi 18 (įskaitomu tik pasididinus)  pažymėtu pačiame žemėlapio krašte šalia skaičiaus 3 (G 3) „Moskauser strase“ (Maskvos) gatvės ir plento (Autobahn) į Smolenską-Maskvą ir specifikacijoje 18-tuoju nurodytas „Gefangenenlager“ (karo belaisvių stovykla) o  60 (G 2) „Puschkinkasserrae (Gefang.-Lager) talag 352“ geltonai padažyti. Galima pasididinti, o taip pat atsiversti VISĄ originalą. Panašiai ir O. Usačiovas tą patį planą pateikė.

 

-62-

         Tai, ar ne čia ir slypi A. Rukšėno - M. Pociaus klaida, sumaišius šias  stovyklas?
       
Vėliau, pagal tas pačias Minsko naujienas, 1943 m. karo belaisvius iš Puškino kareivinių pervedė į Masiukovščiną. Jų vietą užėmė policininkai. Galima ir video pažiūrėti apie šį paminklą.
       Tiesa, google rodo, jog Dulag-126 minima labiausiai Smolenske kaip „pietinis“, ar „mažasis“ ir ..., bet dėl karo dabar Ukrainoje prie publikacijų prieiti neįmanoma. Aplamai, „Dulag“-ais vadinamos persiuntimo (etapinės) karo belaisvių stovyklos, nuo vok.: „Durchgangslager“.Gaila, bet vokiškajame 1941 m. plano 156 pav.:  matomame Karinių Agentūrų (Militarishe Dienststellen) sąraše, sudarytame pagal abėcėlę, tokios paskirties stovykla nerodoma - ji kitaip - paprasčiausiai (Gefangenenlager) Karo  belaisviams pavadinta ir geltonai mano pažymėta 18-toje pozicijoje pagal G 3 geografinį žymėjimą.

      Čia dešinėje 157 pav.:  iš vokiškos Liuftwafe-es 1941-1944 m. m. nuotraukos matosi ir daugiau Puškino gyvenvietės pastatų ir, ypač, charakteringo П pavidalo pastato šiaurinėje-centrinėje nuotraukos dalyje, kuriame šiuo metu yra Baltarusijos Oro gynybos vadavietė.
        Puškino gyvenvietę matome aptvertą net gerai matoma iš lėktuvo tvora. Spygliuotos tvoras iš avio nuotraukų įžiūrėti sunkoka - reik turėti didesnes raiškos nuotraukas.
        Aukšta tvora matosi avio
157 pav.: nuotraukoje ir priešais Čeliuskinkiečių parką. Toje vietoje buvusių sovietinių Parodos paviljonų pėdsakų beveik visiškai nesimato, nes, gal. tos „Parodos“ infrastruktūra sunyko dar sovietmetyje, prasidėjus prie Volgos ir prie Dniepro dirbtinai sukeltam badui?
        Galima įžiūrėti ir dabartinės Kalinino gatvės pėdsaką ir jos sankryža
152 pav.: su Šiaurine gatve (gal taip vadinosi ir sovietmetyje dabartinė J. Kolaso gatvė, o ne Puškino?), kurioje dabar stovi 155 pav.: paminklas sušaudytam kareiviui. Ta gatvė 156 pav.: pavaizduota plane, jame nutrūksta, kai pereina į du siauru kampu išsiskiriančius keliukus, su visokiais pastatais, reik, manyti, irgi belaisvių stovykloms priklausančiomis?
        Nesimato ryškesnių kasinėjimų. Todėl, nieko nuostabaus, jog 1942 m. žiemos metu, prasidėjus epidemijai ir pradėjus masiškai mirti kaliniams, dėl įšalo kąsti dideles duobes laidojimams, matyt, nebuvo šioje Miesto stovykloje sąlygų, nei, skirtingai Miško stovykloje, su šalia esančiu Gliniščių kaimu bei jame molio karjeru; dar net nuo caro laikų.
Jau pati 157 pav.:  avionuotrauka parodo, kad 156 pav.: planas buvo sudarytas apytiksliai, ir panašu, kad  čia dešinėje topografinis žemėlapis 157a pav.:  sudarytas pagal avionuotraukos 157 pav.: parodymus ir  sudarytas, tikriausiai į okupacijos vidurį ar pabaigą?


157 pav.:
vokiškos Liuftwafe-s aeronuotraukos 1941-1944 m. m. nuo Puškino kareivinių iki Čeliuskinkiečių parko. Galima VISĄ pamatyti.

 

         Keista, kad Štalag-o 352 teritorija ne pilnai aptverta. Todėl, galima manyti, kad ir ne avionuotraukos dėka šis sudarytas žemėlapis, kuriame ir geležinkelis siauruko į gretimai Slepnios-Podbolotnoje bei toliau už Kuropatų (tada to vietovardžio nebuvo) ir Drozdų durpynus, Neaiški ir vientisa juoda linija, kuri turėtų reikšti keliukus, bet kažkodėl jų daug nesimato minėtoje avionuotraukoje. Todėl gali būti ir aptvėrimus  vaizduojančios tos vientisos linijos?
         Puškino kareivinių vietoje, kur raudonas užrašas „Stalag 352“, įstrižainėmis perbraukta aikštelė, į pašto voką panaši, rodo KAREIVIŲ-BELAISVIŲ LAIDOJIMO VIETĄ. Toje vietoje po karo sovietai pastatė paminklą, kurį aprašė O. Usačiovas, pateikdamas labai daug svarbių pagrindų apie belaisvių stovyklų sudarymą bei nereikalingų žmonių naikinimą.    
       
       Dėl  apsimetusių sovietiniais patriotais, taip vadinamais „лжепатриот“-ais, kuriuos pavadino kraštotyrininkas Olegas Usačiovas, susidarė baltos dėmės Parodos belaisvių stovyklos istorijoje, ypač,  karių kapų apskaitos klausimu. Jis cituoja 1944 m. Minsko gyventojo A. Budanovo parodymus, kad šalia prieškario Parodos, pastate, skirtame Baltarusijos karinės apygardos štabui, kuris statėsi prieš karą, buvo įkurta  belaisvių stovykla „rusų“ kariams.
        (Atkreipiu dėmesį, jog liudininkas ne pasakė, kad sovietų kariams). Pradėdamas savo I-ąją dalį apie Parodos belaisvių stovyklą, O. Usačiovas  2013 metais buvo parašęs taip:


157a pav.:
žymiai tikslesnis topografinio tipo vokiškas jau ne planas, o žemėlapis su visomis koordinatėmis ir reljefu.

-63-

       „Netgi įkurtame NKVD-KGB veteranams muziejuje, Minsko ir Minsko srities valstybės saugumo direktorato pastate, jie neteikia informacijos apie prieškarinę NKVD vardo 3 metų mokyklą. Frunze (Vankovičiaus užmiesčio dvaras Slepiankos miške), apie jame esantį SD (P.S.: vok.: „Sicherheitsdient“ - mano pastaba) regioninį skyrių, apie masines baltarusių gyventojų kapus Slepiankos miške (netoli buvusios Canavos vasarnamio, kurį neseniai sunaikino galing   statybinė technika), apie masines 20-30-ųjų kapų Čeliuskinkiečių parke, apie siaurojo geležinkelio, nutiesto prieš karą, šalia Canavos vasarvietės ...“.
        Apie pastarąjį man būtina atskirai įterpti, nes ką paminėtas pokaryje paskirtasis NKVD pirmininkas Lavrentijus Canava; taip vadinamas „Baltarusijos Berija“ Slepiankos miške iškrėtė, viskas dabar paišosi ir dėl Ukrainoje karo priežasčių, ir dėl II-ojo pasaulinio karo ...   

 

 

13. Istorinės Minsko paslaptys
 

 


158 pav.: 1948 m. Sausio 13 d. šiuo miško keliuku užsuko NKVD-istai, veždami Solomoną Michoelsą į L. Canavos vilą tam, kad jįjį Stalino įsakymu nužudyti
.


160 pav.
ir 159 pav.: vilos: L. Canavos ir 160 pav.: šalia ne aiški, kam priklausiusi..

       Ciniška, kad Solomono MICHOELSO DĖKA SOVIETAI GAUNA PARAMĄ iš Vakarų hitlerinės Vokietijos triuškinimui, o Stalinas jam už tai „atsidėkoja“ - atsidėkoja visa rusiškoji antisemitinė Sovietų Sąjungos vadovybė, kurią demaskuoja Lavrentijus Berija. Dar bjauriau, kad patį L. Beriją ir  apkaltina nužudymu 1963 m. sausio 13 d. laikraštis «Советская Литва» - tai buvo pirmoji oficialioji pasaulyje Sovietų Sąjungoje žinia apie Solomono MICHOELSO NUŽUDYMĄ. Tą straipsnį aš mačiau, kai pas savo močiutę Kaune buvau apsilankęs ir man asmeniškai apie jo žūtį pasakojo jos sesuo, gyvenusi Maskvoje ir joje savo vyrą praradusi per „Ežovščinos“ valymus. Todėl ji ir buvo atsidūrusi Baltarusiškoje geležinkelio stotyje, kai Solomono kūną atvežė iš Minsko. Tada ant karsto gėles padėjo Maksimo Gorkio duktė, o mano močiutės sesuo buvo didelė Maskvos teatrų mėgėja. Gaila, mažai ką atsimenu, ką ji apie spektaklius labai daug pasakodavo.
        Bet dėka to
«Советская Литва» straipsnio, praėjus tik 4-ioms dienoms, sausio 17 d. apie S. Michoelso nužudymą iš šio Lietuvos rusiško laikraščio perrašo The New York Times pavadinimu „Moscow Confirm Police Killed Mikhoels, Yddish Actor, in '48“. Tame Lietuvos rusiško laikraščio straipsnio autorius/autorė? buvo Л. Е. Лурье.  


160a pav.:
Ši L. Canavos vila, kuri buvo statyta 1937 m. jau panaikinta, kaip didelio nusikaltimo objektas.

       Kad tai būtų iš Sankt Peterburgo garsus rašytojas-istorikas Levas Lurje, kažkaip neįtikėtina, kad 13-metis būtų tai rašęs. Leonidas Lurje, sūnus Emanuelio buvo ir Rusų dramos teatro Vilniuje vyriausiu režisieriumi, kuris karjerą pradėjo nuo 1931 m. Minske nuo Žydų teatro, buvo 4 metus ir Solomono Michoelso asistentu. Ir, nors, po S. Michoelso nužudymo Sovietų Sąjungoje buvo uždrausti žydų teatrai, bet nuo 1958 m. Vilniuje L. Lurje vadovavo ir vieninteliam Sovietų Sąjungoje saviveikliniam žydų kolektyvui. Jam 1973 m. išvykus į Izraelį, žydų teatro istorija ar ne liko išimta iš sovietinės kultūros? Todėl, manau, kad tą straipsnį ir parašė Leonidas, klaidingai savo tėvavardžio raidę parašęs - ji ne E, o Э, gal, turėjo būti? O S. Michoelso nužudymo priežastimi tapęs Krymo klausimas ar ne gali būti kažkiek susijęs ir su dabartiniu karu?
       Štai, kaip išnyko šios žmogžudystės nusikaltimo objektas:

 


Čia kairėje 161 pav.: L. Canavos vila 2004 m. gegužę ir 162 pav.: jau griaunama 2009-04, kai šalia esančioje mažesnėje laukymėlėje yra nežinomas niekam medinis aplūžęs 159 pav. vasarnamiukas, apie kurį jokių žinių nėra
.

 

-64-


162 pav.:
jau 2009-04 nebeliko šios L. Canavos vilos, kurioje buvo nužudytas Samuelas Michoelsas ir teatro vadybininkas MGB agentas Vladimiras Golubovas, kurį nužudė, kad neliktų liudininko tos suplanuotos nužudymo operacijos. Dešinėje 163 pav.: platesnis tos vietos vaizdas, kur, kiek į kairę netoliese Čeliuskinkiečių parkas.

 
 
164 pav.:
lenkiškas apie 1916 m. topografijos Komarovskio miškų masyvai.
Nuo jųjų į kairę pačioje Minsko šiaurinėje dalyje garsioji pelkė, kurioje dar caro laikais buvo įkurta mokslinė pelkių tyrinėjimo stotis. Šis žemėlapis Lenkijoje atspausdintas 1933 m. su pasenusiu caro laikų topografija. Todėl jauniems kartografams negalima apsirikti, aklai negalima tikėti 1933 m. išleidimo užrašu, nes į 1930 m. situaciją nieko nėra panašaus. Todėl būtina tame VISAME žemėlapyje atidžiai perskaityti visų paaiškinimų topografinių pagrindų išdėstymą.
 
 

       Tą Čeliuskinkiečių parką senesni žmonės vadindavo Komarovskio mišku, kuris ir buvo tokiu iki sovietų.

 
 

       Tos žemės iki 1812 m. priklausė Radvilų giminei ir paskutiniu savininku buvo Dominykas Radvila, kariavęs prancūzų pusėje. Todėl tos žemės buvo konfiskuotos ir vėliau tas žemes išpirko didikai Vankovičiai. Įdomu, jog Antanas Vankovičius (1780-1812), kurio tėvui Tadui priklausė ir mūsų Kražiai, buvo stambiu žemių valdytoju Minsko gubernijoje, per žmoną Anną Soltan, giminiavosi su Radvilais, turėjo tris dukras, kurios ištekėjo: Valerija už Konstantino Tyzenhauzo, Klementina už Cirkliškio savininko grafo Edvardo Mostovskio, o trečioji Vanda už Kauno vadovo ir šalia Kauno Raudondvario savininko Benedikto Tiškevičiaus Biržų bei Lagoisko linijos. Juk čia nagrinėjamos Puškino kareivinės, kurios ir yra gatvėje, kuri toliau virsta plentu į Lagoiską, 1916 m. sudarymo žemėlapyje smailiojoje sankryžoje, išsiskiriančioje plentu į Maskvą (į rytus- į dešinę) ir beveik į šiaurę aukštyn į  parodyto 164 pav.:  O. Usačiovo žemėlapio viršų-vidurį ir yra plentas į Lagoiską.


165pav.:
Slepnioje gimusios Vankovičių Vandos Tyzenhauzienės amžinojo poilsio vieta, kurią galima ženkliai pasididinti-perskaityti užrašus.

-65-

Jame Didžioji Slepnia (D. Slepnia) ir yra Vankovičių tėvonija, iš kurios kelias į Minską praeina per dykvietę-jaunuolyną, kuri, matyt, dar Rusijos imperijos laikais buvo pasodinta jaunu mišku, ir sovietmečio pradžioje tapo tinkamu parkui, matomu žemiau

 
 


166 pav.:
vokiško žemėlapio („plano“) dalis su kraštotyrininko Olego Usačiovo paaiškinimais, iš Komarovskio miško suformuotu Čeliuskinkiečių parku ir prie buvusios sovietinės Parodos (vok.: „Ehem. Ausstellungsgeitanse“ belaisvių stovyklos vieta su svarbiais dviem pastatais 91 ir 93 numerio, iš kurių tie garsūs pastatai-namai dabar tarpusavyje sujungti. O buvęs kelias į Slepnios dvarvietę, į kurią iš Minsko kelias per Čeliuskinkiečių parko centrą į rytus (į žemėlapio dešinę), kur žodis Sowch..., t. y. Sowchoz Budionowa ir  šalia upelio prie kelio garsūs Vankovičių rūmai - architektūrinis paminklas į kuriuos galima iš kosmoso labai žemai nusileidus pažvelgti

 
 

  Vienas iš žymesnių Vankovičių yra žymus dailininkas Valentijus-Vilhelmas (1800.05.12 - 1842.05.12), kurio  mama Scholastika Gorecka buvo žymaus lenkų poeto, Vilniaus šubravcų draugijos nario Antonijaus Goreckio sesuo. Taigi, būsimasis dailininkas savo vaikystę leido čia aptarinėjamoje Slepiankoje. Mokėsi Vilniaus universitete pas Janą Rustemą ir vėliau gyveno savo dvare Slepiankoje esančiame 53°55′11″N 27°38′20″E, nuo kurio tik 1,335 km į rytus azimutu 86,50 laipsnių yra aukščiau minėta NKVD vado L. Canavos vila, be abejo, Vankovičiams priklausiusiame miške. Pas Valentijų-Vilhelmą Slepiankoje viešiedavo Vilniaus miestui gerai žinomas kompozitorius Stanislavas Moniuško. Dėl ligos V. V. Vankovičiui nepavyko prisijungti prie 1931 m. sukilimo. Sirgdamas, savo turtą užrašė žmonai Anelei Rastockai ir išvykęs su savo parodomis į Miuncheną, Drezdeną, Berlyną ir po to į Paryžių pas savo draugą Adomą Mickevičių, pas kurį apsistojo Amsterdamo gatvėje, ir per savo gimtadienį mirė ant poeto rankų.
        O pastarojo
dailininko jauniausias sūnus Jonas-Edvardas (gimęs 1834.10.23, arba 1938-10-10 Mažojoje Slepiankoje 1899.08.02 Krokuvoje) tapo kvalifikuotu Belovežo girios miškininku, ten susipažino su K. Kalinausku, V. Vrublevskiu ir prisijungė prie radikaliųjų raudonųjų organizacijos. Sukilimo mūšiuose pralaimėjus, visų brolių-sukilėlių Vankovičių turtas buvo konfiskuotas ir nuteistas viso gyvenimo tremčiai, uždraudus gyventi savo Gimtinėje. Tai maskolių-užkariautojų  „teisės“ pasekmė.

 

         Svarbu, jog Edvardo ir Michailinos Moniuško-Vankovičių dvare Slepiankoje 1847-10-13 gimė ir Edvardas VAINILAVIČIUS (herbas Syrakomle), kuris baigė agronomijos mokslus, garsiojoje Putilovo gamykloje  (Sankt Peterburgo) dirbo inžinieriumi, po tėvo mirties užsiėmė žemės ūkio darbo organizavimu, 3 kartus buvo rinktas į Rusijos Dūmą, bet nuo P. A. Stolypino pasiūlymo atsisakė būti Rusijos imperijos žemės ūkio ministro pareigų.

-66-


        Jam gyvenime tragedija įvyko, kai mirė jo vaikai: Simonas  tik 13-os ir Elena net 9-ius metus teturintys, todėl tėvas tapo bažnyčių ir cerkvių statybų rėmėju ir Minsko tada pašonėje pastatė savo vaikų vardais šventųjų Simono ir Elenos bažnyčią, kuri vėliau tapo Minsko
„raudonoji“ katedra šalia Vyriausybės rūmų. Nepriklausomybės aikštėje. Kai bolševikai atėjo, Edvardas tapo išmestu iš savo Tėvynės. Detaliau apie tragediją su visais jo asmeniniais prisiminimais ČIA, ir pamatyti galima jo tėvo gimtojo buvusio Savičių dvaro nuotraukas. Ir tik 2006-06-11 iš Bydgoščio Edvardo Vainilavičiaus palaikai buvo iškilmingai perlaiduoti Nepriklausomybės aikštėje prie jo statytos šventųjų Simono ir Elenos raudonosios katedros sienos. Minsko visuomenės prašymu šalia bažnyčios bolševiko-komisaro S. I. Bersono gatvę 2008 m. pervadino į Edvardo Vainilavičiaus pavadinimą. Tačiau Baltarusijos Komunistų partijos protesto dėka, kuri besąlygiškai remia diktatorių A. Lukašenką, miesto-sostinės Tarybos sprendimą „teisingumo“ ministerija atšaukė. Vadinasi, bolševikinio banditizmo (ginkluoto valdžios užgrobimo propaguotojas) S. I. Bersonas yra žymiai svarbesnė „asmenybė“, kurios dėka ne tik prasidėjo masinės žudynės, bet ir savo gyvybės išsaugojimo tikslu E.Vainilavičiui teko palikti savo Gimtinę. Ne šiaip sau  S. I. Bersonas 1919-04-21 tapo lenkų legionierių sušaudytu. Kodėl visi kiti LitBel-o nariai tokio likimo išvengė ir sušaudomi žymiai vėliau paties Stalino klikos?

 
167 pav.:
Šalia Raudonoji bažnyčia su pamaldomis yra šiokia tokia atsvara ir viltis ... , kurią galima pasididinti.

      Ar tai ne NUSIKALSTAMO LENINIZMO pasekmė? Jos paieškai aš su dviračiu 167 pav.: ir įriedėjau į tą „nepriklausomybės“ aikštę, aplankydamas tą pačią Raudonąją bažnyčią šventųjų Simeono ir Elenos, kurios vardą ir mano mama turėjo. Todėl iš ekspedicijos reportažą dariau ir dabar prisiminimą savo Facebook. profilyje temos pristatyme bei komentaruose žymiai plačiau aprašiau.
        Apie tas pasekmes galima pastudijuoti iš paties LitBel-o su jos sostine Vilniuje likimo, į kurios valdybą po vadovo V. M. Kapsuko, Zigmas Antanas  ALEKSA-„Angarietis“, pasiekęs karjeroje iki 1932 m., net pagrindinio Sovietų imperijos žurnalo „Komunist“ redaktoriumi, suimamas už „kontrevoliucinę“ veiklą ir NKVD kalėjime numiršta. 
         Antrasis kariniams reikalams komisaras Josif-as UNŠLICHT-as sūnus Stanislavo nuteistas sušaudyti ir sušaudytas 1938-06-29. Jo žmona kalėjo GULAG-e, sesuo Sofija 1937 m. sušaudyta.    
        Trečiasis Moiseij-us KALMANOVIČ-ius
1937-11-27 sušaudytas.

 
 

        Ketvirtasis  nuo 1917 m. Karinio-revoliucinio komiteto komisaras ir švietimo komisaras LitBel-e  Julian-as „Lenskis“-LEŠINSKIJ-us, sūnus Mariano, nuo 1919 m. Rusijos federac. „narkomnac“-o komisaras lenkų reikalams, kuris buvo J. Stalino padėjėju, Lenkijos komunistų partijos suvažiavimo delegatas, 1923 m. dirbęs Prancūzijos komunistų partijoje ir jos  laikraščio „Jumanite“ redaktoriumi, nuo 1925 m. Lenkijos komunistų partijos biuro narys ir generaliniu sekretoriumi išrinktas - kelis kartus Lenkijos valdžios areštuotas, o taip pat ir Vokietijoje, sudarė Antifašistinio liaudies fronto platformą ir taktiką ir 1937-06-19 sovietų suimtas bei tą pačią dieną nuteistas ir čia pati sušaudytas už „lenkų šnipinėjimo-terorizmo organizacijoje veiklą“, už kurią ir visi kiti sušaudyti, nors, tokios, atrodo, ir, gal. nebuvo?


168 pav.:
prie vokiečių Lenino paminklo Minske likimo vaizdų koliažas, kurį STUDIJAVIMUI galima ženkliai pasididinti.

 
 

-67-

        Penktasis  LitBelo Finansų liaudies komisaras Isak-as REINGOLD-as sūnus Isaev-o, vienas iš iniciatorių sukurti Baltarusišką-Žydų respubliką, taip pat 1936-08-25 sušaudytas „kontrevoliucinę-teroristinę“ veiklą.
        Šeštasis LitBel-o Centrinio vykdomojo komiteto (CVK) pirmininkas
ir komisaro pavaduotojas lenkų reikalams Kazimir-as CICHOVSKIS sūnus Genrich-o, po sutriuškinimo sovietų-lenkų kare nuo 1921 m tapo Vakarų Ukrainos Komonistų partijos CK nariu 1923-1925 m. m. kalėjo lenkų kalėjime, tapo išrinktu Lenkijos KP CK nariu, kariavo Ispanijos pilietiniame kare interbrigadoje. Iš ten 1937m. rugpjūtyje iškviestas į Maskvą ir 1937-10-26 sušaudytas.
        Septintasis CVK sekretorius Roman-as Pilliar (Romuald Pillar fon Pilchau) ir gimęs arba Bialostoke, arba Vilniuje (skirtingų dokumentų parodymai), buvęs F. E. Dzeržinskio pusiau sūnėnu, kaip Maskvos karo mokyklos kursantas nuo 1917 m.  pogrindiniame darbe vokiečių okupuotoje Lietuvoje, buvo areštuotas, vienas iš Vilniaus pogrindžio vadovų, lenkams užpuolus, bandė nusižudyti, išsigydė, po to areštuotas ir nuteistas sušaudyti, buvo sušaudytas, bet stebuklingai išgyveno ir kaip kalinys iškeistas, atvyko į RSFSR, Ten tapo NKVD specialistu ir 1937-09-02 sušaudytas.
        Aštuntasis Liaudies tarybos komisaro pavaduotojas Jakov-as Doleckis (tikroji pavardė FINKELŠTEIN-as), kaip aktyvus Lenkijos-Lietuvos socialdemokratas, buvo suiminėjamas ir tremiamas, nuo 1922 m. vadovavo Rusijos telegramų agentūrai, o nuo 1925 m. 12 metų vadovavo sovietiniam TASS-ui, iki kol 1937-06-18-19 sužinojo, kad bus suimtas, todėl tą dieną ir nusišovė.
        Devintasis  Gynybos tarybos narys, sekretorius CK KP(b) Lietuvos ir Baltarusijos Vilhelms Knorinš kaip istorikas-publicistas, VKP (b) trumpo istorijos kurso sudarytojas, vadovavęs Kominterno propagandiniam skyriui ir istorijos mokslų daktaras taip pat nuo 1937-06-22 buvo kalinamas Lefortovo kalėjime ir1938-07-29 sušaudytas, kartu su Ukmergėje gimusiu Juosif-u Piatnickiu (Isoeliu TARŠISu), latviu Janiu Rudzutaks-u, ir čia minėtu J. Unšlichtu.
        Dešimtasis vienas iš vadovų sovietinės valdžios Baltarusijoje įvedimui - marksizmo-leninizmo teoretikas ir kovotojas prieš gudų kalbą Baltarusijoje armėnų kilmės Aleksandras MIASNIKOV-as, sūnus Fiodoro. Jis po Spalio perversmo sudarė Karinį-revoliucinį komitetą ir kaip visur rašoma „sovietų valdžią įvedė be kraujo praliejimo“.
(Šią išimtį reik tyrinėti.). Bet, šis armėnas 1918 m. vasarį nesugebėjo organizuoti Minsko gynybą nuo vokiečių ir jie jį užėmė. Bet iki teroro laikmečio neišgyveno - 1925-03-22 žuvo avio katastrofoje šalia Tbilisio. Kadangi su A. Miasnikovu žuvo dar du revoliucijos veikėjai, o lėktuvo Junkers F 13 užsidegimas įvyko; tik pradėjus kilti, tai ... ? Laidotuvėse ugningą kalbą pasakė Leibas Bronšteinas („levas trockis“)
        Bet vienuoliktasis A. Miasnikovo kolega Minsko „gynybos“ klausimu, VIENAS IŠ MASINIŲ REPRESIJŲ ORGANIZATORIŲ Nikolaj-us KRYLENKO sūnus Vasilijaus - žymaus Smolensko istorinio-archeologinio muziejaus nario ir laikraščio „Smolenskij vestnik“ redaktoriaus. Patsai N. Krylenko Austrijos Galicijoje, susitiko su Leninu, gyvenusiu Krokuvoje. Eksternu po 1913 m. baigė Charkovo universiteto j Juridinį skyrių, kuriame tada mokėsi ir mano senelis „ant provizoriaus“. N. Krylenkai nuo 1918 m. pavesta vadovauti revoliuciniams tribunolams, bet atėjus 1938-07-29 buvo sušaudytas Komunarkoje, kaip ir visi, beveik čia aukščiau paminėtieji.
        Tryliktąja auka tapo ir pačios Baltarusijos Laikinosios  revoliucinės darbininkų-valstiečių vyriausybės vadovas, gudų rašytojas, poetas ir dramaturgas bei Baltarusijos Mokslų akademijos akademikas Dmitij-us ŽULINOVIČ-ius, sūnus Fiodor-o. Jis vedė kovą prieš minėtus V. Knoriną ir A. Miasnikovą, nepripažįstančius gudus kaip savarankišką naciją. ir todėl ieškojo paramos pas V. I. Leniną ir J. V. Staliną.
Manifestas apie sovietinės socialistinės Baltarusijos sudarymą buvo paskelbta 1919 m. sausio 1 d. Smolenske (tą pačią dieną, kaip ir Vilniaus Gedimino pilyje K. Škirpos dėka iškelta Lietuvos trispalvė.)
        Tačiau, TIKROJI  B a l t a r u s i j o s NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENA paskelbta yra anksčiau, nei bolševikų - t.y. 1918 m. vasario 25 d., vokiečiams įžengus į Minską ir iš Minsko išvijus bolševikus. Nepriklausomą Baltarusijos Liaudies Respubliką paskelbė visos Baltarusijos kongresas. Čia neaišku, kodėl vokiečiai, stovėję prie Molodečno, po Brest-Litovsko susitarimo 1917 m. lapkričio 7-14 d. d.. išsprendus karo veiksmų sustabdymo klausimą, siekiant pradėti taikos derybas ir, štai, kodėl Vokietija per pajudėjo per Minską iki Oršos?  Kodėl apie tai internete nėra lietuvių kalba?
       
Taigi, D. Žulinovičius Laikinajai darbininkų-valstiečių vyriausybei vadovavo tik mėnesį iki 1918-02-03. Toliau jis Charkove redagavo „Krasnaja zaria“, vėliau „Saveckaja Belarus“, vadovavo valstybiniams archyvams, statė save aukščiau J. Kupalos, J. Kolaso, M. Bogdanovičiaus ir laikė save kaip „proletariniu poetu“, palaikė draugiškus ryšius su Janiu Rainiu, Juliju Fučiku ir kitais. Bet 1936-11-15 buvo areštuotas ir paskelbtas „psichiniu ligoniu“, ir pagal kai kuriuos duomenis atliko savižudybę, arba mirė 1937-04-11. Politiškai pilnai reabilituotu tapo tiktai 1987-09-10. 

        Keturioliktuoju, galima sakyti, nukentėjusiųju buvo ir kaip ir paskutinis LitBel-o narys, tai komisaras iš Maskvos į Lietuvą komandiruotas Vladimiras Turovas (GINZBURG-as),  kurio brolis buvo sovietinės valstybės statybų veikėju iki 1970 m. Semion-u Ginsburg-u (šį brolį pamenu, kaip Jonavos Azoto statybomis besidomėjusiu, ...), tai statybininko brolis V. Turovas-Ginzburgas 1927-07-10 tapo užmuštu, kai slapta vežė pinigus ir brangenybes, skirtas Europos kompartijoms finansuoti.
        APIBENDRINIMAS: Iš 16-os svarbiausiųjų veikėjų, komunistinio nusikaltimo aukomis tapo 13 LitBelo veikėjų. Bet, 14-tąjį V. Turovą-Ginsburgo kaip ir negalima laikyti nuo teroro „nenukentėjusiu“, nes neišgyveni iki Didžiojo teroro laikmečio. Iki jojo neišgyveno ir aviokatastrofoje žuvus, kai lėktuvui tik pradėjus kilti. lėktuvo „savaiminis“ užsidegimas labai mažai tikėtinas. Labai mažai tikėtina, kad ir Lietuvos komunistų partijos pirmasis vadovas Pranas Eidukevičius „nebūtų nužudytų„“, jei nebūtų miręs 1926-03-07, turintis 52 m. amžiaus. Lygiai taip pat iki Didžiojo teroro neišgyveno ir Vincas Mickevičius-Kapsukas,, miręs 1935-02-17  ligoninėje sunkia forma tuberkuliozės. Bet, už tat  1937 m. sušaudoma jo žmona Michalina Tautkutė už „trockistinę veiklą“, paliekant našlaičiais 3 mažamečius vaikus, kuriuos priglaudė puseserė Michailina Tautkutė, tuos vaikus išgelbėdama nuo vaikų namų, skirtų „liaudies priešams“. Tai galima sakyti, kad visi iki vieno būtų nukentėję labiausiai komunizmui nusipelnę žmonės. O ką galima kalbėti, kurie net nebuvo komunistais, kurie negyveno Laisvojoje Lietuvoje - kaip jiems reikėjo išgyventi, netapus nužudytiems?

-68-

           Todėl Minsko kraštotyrininkas Olegas Usačiovas ir pateikė Minsko žemėlapį su masinio teroro aukų vietomis:


169 pav.
Minsko mieste sovietinio ČeKistinio- NKVD-istinio masinio teroro kapaviečių vietos, kuris kraštotyrininko O. Usačiovo buvo pateiktas apie Miesto belaisvių stovyklą straipsnyje, vadinant „ОГПУ- НКВД-ГБ“ politinių represijų vietas.

-68-

      Kokia Baltarusijoje susidarė situacija po įvykių Petrograde, kandidatinį mokslinį darbelį pateikė Vadim-as Francevičius Gigin-as, kuriame aprašo Tėvynės („Rodinos“ ) gelbėjimo komiteto, sutrumpintai „Komspas“ veiklą, ir Vakarų fronto šarvuotą traukinį, kuris atlieka „demokratinį“ veiksmą. bet, vis tiek šis rašinys nieko nesiskiria nuo sovietinių laikų pirmakursiams TSKP „istorijos“ kurso.
        Daug informatyvesnis žinomo Baltarusijos istoriko Emanuilo Joffes straipsnį apie Minsko žydus pirmojo pasaulinio karo metu, kuris atskleidžia ir antisemitizmo priežastis iš caro žandarmerijos raportų ir apie „Bundo“ pasipiktinimą dėl įvykusio ginkluoto valdžios pakeitimo, kaip REVOLIUCIJOS IŠDAVYSTĘ. Tai labai panašiai, kaip Karlo Kautskio mintis, nors jojo veikalas „Terorizmas ir komunizmas“ tuo metu dar nebuvo pasirodęs.

        Todėl po istorinės apžvalgos, reikia grįžti prie pagrindinės minties - apie jau antro pasaulinio karo belaisvių stovyklą, nors Minskas garsus ir su I-ojo pasaulinio karo belaisvių stovykla. Bet, kaip matome iš 167 pav. komunistinio teroro žemėlapio, jos buvo vykdomos daugiausiai rytinėje Minsko dalyje ir kaip ne keista, tose pačiose vietose įvyko ir nacistinio nusikaltimo žudynių vietose, kas labai apsunkinti turi archeologų-ekshumuotojų darbą. Ypač atkreiptinas dėmesys į Čeliuskinkiečių parką, kuriame yra ir pagerbtos, nors ir kukliai, bet ir komunistinio teroro aukos:

 


170 pav.:
Čeliuskinkiečių parke kryžiukas komunistinio teroro aukoms atminti. Galima visas šias nuotraukas pasididinti, paspaudus jų numerius.


171 pav.
ir 172 pav.

-69-

      Minėtoje nuorodoje O. Usačiovas rašo, jog OGPU pradėjo masines egzekucijas  dar 1919 m. Šiandien žinomas Čeliuskinkiečių parkas, kaip viena iš aštuonių masinių egzekucijų vietų, kurias NKVD įvykdė prieš karą Minsko teritorijoje ir jo pakraščiuose. Mini jis ir Minsko istorijos mylėtojų labai gerbiamo Leonido Moriakovo (Leyanid Marakou) knygą  „Pagrindinė Minsko gatvė. 1910-1939“.
     Pastarojo prieškario metais specialios NKVD komandos tolimame Komarovskio girios pakraštyje sušaudė daug Baltarusijos gyventojų. Nušautųjų Čeliuskinkiečių parke (kaip ir kitose vietose) skaičius dar nenustatytas.

        
 

    Pagal Vilniuje nužudyto iškilaus baltarusių rašytojo, dramaturgo, teatro veikėjo, poeto Františko (Nikolajaus Michailovičiaus) Olechnovičiaus (1883-1944) atsiminimų knygą „GPU naguose“ Komarovskio miške buvo įvykdytos mirties bausmės NKVD Minsko kalėjimo kaliniams. Todėl tame parke 1990 m. XX amžiaus 2–3 dešimtmečio politinių represijų aukų egzekucijų ir laidojimo vietoje. buvo įkurta (antikomunistinio Baltarusijos liaudies fronto, BPF iniciatyva), istorinė ir švietėjiška organizacija (politinių represijų aukų reabilitacijai) „Baltarusijos martirologija“ (sukurta 1988 m., aktyviai morališkai remiant garsiam rašytojui V. Bykovui. Atminimo medinis kryžius (aut. V. Slobodčikovas) su užrašu baltarusių kalba: „Nekalti žmonės buvo sunaikinti šiame miške XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje.“.


173 pav.:
Įdomu, ar šie žmonės dabar nesuimti A. Lukašenkos rėžimo. ar jie ne sėdi kalėjimuose?

        Ir kaip ne keista, tas kryželis stovi priešais nukankintų ir sušaudytų sovietinių karo belaisvių kapų vietos, kuri yra pagerbta gedinčios motinos skulptūra, kurią, griūnant Sovietų Sąjungai, norėtą irgi panaikinti. Tik visuomenės dėka ši Motina išliko nenuversta, nes stalinistai prieštaraudavo karo belaisvių pagerbimams.

 
 

174 pav.:
Karo belaisvių palaidojimo teritorija ne maža.


175 pav.
centre liūdinčios Motinos skulptūra, kurią matome ir O. Usačiovo 176 pav.


 
 
 

 

       Geografijai suvokti, kad toliau Lietuvos istorikai nedarytų klaidų, painiojant Minsko vietas, tarp paminklo sušaudytam kariui, esančiame Puškino kareivinių gyvenvietėje ir tarp šios liūdinčios Motinos Čeliuskinkiečių parke pagal Googlę-Žemę programą pabandykime išmatuoti parametrus:

 

177 pav.: nuo Puškino kareivinių skverelyje sušaudomo kario skulptūros linija su matavimų parametrais


178 pav. įstriža