|
|
|
|
Jonavos, Kėdainių ir
Ukmergės merams ir
Ukmergės Žydų bendruomenės
pirmininkui Artūrui Taicui
keliautojo-kraštotyrininko
Vytenio Aleksandraičio
tel: 864021719
NAUJAI SURINKTA
I N F O R M A C I J A - S T U D I J A
dėl Didvyrio Juozo Krikštaponio nuslėptų svarbių
biografijos faktų, jo galimo apšmeižimo dėl jo 1944 m.
liepos 20 d. surengto pirmojo Partizanų sąskrydžio
istorinės svarbos ir nusikalstamo Šventosios upės mūšio
tarp Jonavos-Ukmergės pobūdžio per dabar Ukrainoje
vykstančio karo aktualiją
|
Nors nesu istoriku,
bet esu liudininkas nusikalstamo 1944 - 07 - 12-31
Šventosios upės mūšio liudininko pasakojimo 1970-tais metais ir
nuo to laiko kelionėse bei sporte istorijos domėjimosi dėka man
pavyko įrodyti tikrą Jonavos įkūrimo datą, kuri nuo 2000-tųjų
metų pradėta kasmet minėti. Taip pat per pirmąjį Sąjūdžio
mitingą, vykusiame šalia miesto stadiono, man pakritikavus
sovietinį Jonavos žydų kapų sunaikinimą, tuojau pat tie kapai,
nors dalinai, tapo atkurti.
Todėl tikiuosi, kad ir Didvyrį Juozą
Krikštaponį istorikai bei LRT nustos šmeižti, nes atradau ir čia
sudėjau jųjų atliktų grubių klaidų įrodymus. Pagal juos net nėra
jokių požymių, jog Pirmojo Lietuvos Prezidento sūnėną galima
buvo
įtraukti į karinius nusikaltimus,
nes jis pats buvo Humanistinio požiūrio (tai matyti iš jo
rašytos Atestacijos čia pateiktos ... psl.), universitetinio
juridinio išsilavinimo pradmenų ( ... psl.), nuo Lietuvos
gyventojų nuslėpto jo labai aukšto sportinio meistriškumo, kaip
3 kart Lietuvos čempiono ir 3 kart prizininko, dalyvavusio
čempionatuose kartu su 20-čia žydų tautybės čempionais bei
pastoviais prizininkais (detaliau ... psl.) ir dėka artimo
bendravimo su generolu S. Raštikiu, kuris nuo Lietuvos
Laikinosios vyriausybės (toliau LLV) vedė nesėkmingas derybas
dėl žydų žudynių nutraukimo (detaliau ... psl.) . Todėl galima manyti, kad
dėl šių priežasčių J. Krikštaponis galėjo būt pasipiktinęs vykdomu
Holokaustu ir todėl Ukmergėje tapo GESTAP-o suimtu, smarkiai sumuštu bei
Kauno kalėjime kelis mėnesius kalinamu.
Visa mūsų ir Lietuvos
nelaimė, jog tie GESTAP-o dokumentai, kuriais NKVD ir KGB
naudojosi ir todėl J. Krikštaponio nerodė Baltarusijoje, kažkur
paslėpti, ar išvežti, gal, net ir į Maskvą? Ar ne
dėl tokio ir kitokių KGB dokumentų į Maskvą išvežimo bei
naikinimo
Romualdas Ozolas kėlė triukšmą
Kovo 11-osios išvakarėse dar LTSR AT 1990 m. vasario 12 d. sesijoje!!!?
Tai, ar
negalėjo KGB išvežti tuos GESTAP-o dokumentus ir užplanuoti
numatomos Nepriklausomybės efektingiausią niekinimą bei
šantažavimą per Pirmąjį ir ilgiausiai tarpukaryje valdžiusio
Lietuvą Antano Smetonos sūnėno Juozo Krikštapnio galimai
šmeižimą?
Juk tokiu pat šmeižimu
užsiima
Generalinės
prokuratūros paieškomas ir Rusijoje
politinį prieglobstį pasiprašąs Giedrius
Grabauskas,
kuris Ukmergėje ir organizavo piketą.
Ar jam netalkina istorikai savo neobjektyviais ir iš konteksto
trauktais
tyrimais,
nieko bendro su mokslu neturinčiais? Juolab, kokius
tyrimus atliko Ukmergės konferencijos pranešėjas istorikas
Mindaugas Pocius, jis visu gražumu atsiskleidė žurnalo
Genocidas ir Rezistencija
straipsnyje, kuriame paaiškėjo ar ne
sąmoningi J. Krikštaponio nekaltumo faktų slėpimai bei
manipuliacijos, apie kurias aš jau parašiau išsamią studiją,
kurios nuoroda bus šios studijos gale su visomis kitomis mano
studijomis ir straipsniais, o fragmentus tų manipuliacijų
pateiksiu ir čia šiame dėstyme.
Todėl įrodymui ir skiriu
šią studiją, pradėdamas nuo josios pagrindinės
minties-koncepcijos - Įvado:
1-oji tema:
ĮVADAS
Pirmiausiai, leiskite pasveikinti atskirai Ukmergės savivaldybę,
kantriai atlaikiusią pastovius LRT šmeižtus. Kad Didvyrio
aiškiai buvo falsifikuota biografija, - tai galutinai
paaiškėjo, kai atidengiau archyvų dokumentus šiuos:
1.
Pirmąjį Ypatingajame archyve aptikau (2021-08-28
nufotografavau), mokslininkų ignoruotą Didvyrio sesers
teiginį apie jos brolio suėmimo ir Kauno kalėjime kalinimo,
panašu, sąmoningai nuslėptą faktą
2014 m.
pažymoje
.
2.
O po to dar papildomai
2021-09-15 man paviešinus irgi toje
pažymoje
nuslėptą ir KGB tyrėjų nustatytą tikrąjį žudynių vykdytoją: 2-os
kuopos vadą Nikodemą Reikalą, tai šie anksčiau
nuslėptieji naujojoje
Pažymoje, skirtoje
Ukmergės konferencijai, stebuklingai atsiranda - atsiranda ir
dar kai kas svarbaus, dėl ko tą
Pažymą vertą rašyti iš
didžiosios raidės, skirtingai nei pirmąją, kurią vertą tik
kabutes dėti.
3.
Apie konferencijoje istorikų įtikinėjimus J. Krikštaponio
kaltumą
(Baltarusijoje buvimo)
įrodančius
dokumentus, saugomus Lietuvos centriniame valstybiniame archyve
(toliau LCVA) perfotografavau-paviešinau internete. Juos
studijuodamas,
įžiūrėjau ne tik visai neįrodančius
Didvyrio
buvimą Baltarusijoje,
bet atvirkščiai -
įrodančius A. Impulevičiaus pastangas falsifikuoti dokumentus su
tikslu GESTAP-ą apgauti ir iš kalėjimo J. Krikštaponį ištrakti,
matyt, generolo S. Raštikio įtakos dėka, ką Didvyrio sesuo
minėjo. Apie tai detaliau ... temoje ...
psl.
Todėl AČIŪ 2021-012-03 Ukmergės konferencijai, kuri davė progą
dviem pagrindiniams istorikams pasakyti dvi pagrindines
netiesas. Pirmoji netiesa buvo pasakyta dėl Jono Klimavičiaus,
kuris, neva, buvo
2-troje kuopoje, kai ištikrųjų jis istorijoje žinomas kaip
3-čios kuopos žinomo vado pavaduotojas, ir apsimetė sergąs,
kad J. Krikuštaponį iš kalėjimo ištraukti. Apie tai detaliai ...
temoje ... psl.
O
antroji netiesa buvo
pasakyta tos Ukmergės konferencijos istoriko Mindaugo Pociaus
trečiame pranešime-atsakyme į klausimus, dėl liudijimų, kad
Krištaponis yra 2-os kuopos vadas, neva:
... Naujausiais
duomenimis yra 9 (devyni) skirtingų laikų apklausti
policininkai-liudininkai, mini Krikštaponio pavardę, kad
jis buvo kuopos vadas - dabar yra papildomas tyrimas padarytas.
Jeigu būtų koks vienas liudijimas, tai tada galima būtų abejoti.
Bet kai yra 3 (trys) - 9 (devyni). Nežinau, kokio dar reikia
didesnio, kad šitas žmogus vadovavo 2-ai kuopai?.
Pirmiausiai, jeigu
pareigūnas suserga, tai ar jis įsakymo tvarka šalinamas iš
užimamų pareigų, jei yra jam galimybė pasveikti ir vėl grįžti į
savo pareigas? O, juk, J. Krikštaponis atsidūrė svetimos
valstybės kalėjime (kaip svetimos valstybės belaisvis), kuri
išvaikė Lietuvos Laikinąją vyriausybę!
(toliau LLV), Tai nuo kada įsakymo tvarka bataliono vadas šalins
iš užimamų pareigų vadovą, kurį būtina iš kalėjimo išprašyti, ir
GESTAP-ui įrodyti, kad ir taip trūksta karininkų, ir kai tą
išprašymą vykdo generolas S. Raštikis, kaip buvęs Krašto
apsaugos ministras? Be, to, J. Krikštaponio kalinimas ar nebuvo
Karinė PASLAPTIS ir kariai ar galėjo žinoti, dėl kokių
priežasčių jųjų vadas kur nors "yra išvykęs"?
Todėl felčeris-karys
Juozas Vosylius, ir visi kariai: Stasys Arštikaitis, Motiejus
Migonis, Petras Andriuškevičius, Edvardas Guoga, liudiję J.
Krikštaponį kaip kuopos vadą, stebinti ir neturėtų, nes J.
Krikštaponiui netikėtai į nacių valdomą Kauno kalėjimą
atsidūrus, naujo vado neskyrė - įrodinėjo, jog nėra kam
vadovauti kuopai ir todėl minėtieji neturėjo teisės kito vado
sakyti. Tai, kaip ir įrodo, žemiau mano paviešinti Lietuvos
Centrinio valstybinio archyvo (toliau LCVA) dokumentai, o kas
norės mano hipotezę paneigti, lai iš Maskvos parveža GESTAP-o
dokumentą su vėlesniu, nei 1941 m. J. Krikštaponio kalinimo
laikotarpio įrodymu. Bet vėlesnis suėmimas prieštarauja
istorinei-loginei sampratai, ir M. Pocius Ukmergės
konferencijoje net nebandė įrodinėti.
Be to, istorikas M. Pocius pasakė Ukmergės
konferencijoje netiesą, neva, tie apklausti "skirtingu laiku",
kai tas laikas yra tik nuo 1961 m. vasario iki 1962 m. vasario,
daugiausiai vasarą apklausas darant ir ne
9-ių, o tik
7-ių, nes 2 rodė ne J. Krikštaponį, bet Tamošiūną ir Reikalą vadovavus.
Taip, kad,
jei tos apklausos buvo vykdomos tik metų tarpsnyje, tai jas
galėjo vykdyti tas pats tardytojas - tardytojų grupė, ar
neturėjusiųjų politinį tikslą apginti tikrąjį kaltininką N.
Reikalą ir apkaltinti Prezidento sūnėną?
Kodėl, 1961 metais ir dar po 20 m. 1982-ais m.
M. Kačiulis
keičia 1948 m. parodymą?
Be to, jei kariai
buvo priimti į J. Krikštaponio kuopą, su juo buvo rugsėjo
mėnesį, o jei jo spalyje ir lapkrityje nematė, bet vis tiek
skaitėsi Krištaponio kuopoje, tai kokią
teisę turi
šioje situacijoje J. Krikštaponį nelaikyti jųjų kuopos vadu?
O kokią teisę turi istorikas M Pocius
apgaudinėti konferencijos dalyvius-klausytojus ir nuo jųjų
slėpti tame naujajame tyrime atrastus liudijusius tikrąjį žudynių
vadovą Nikodemą Reikalą? Juk tame naujame tyrime
Nikodemą Reikalą žudynėms vadovavusį ne tik Baltarusijoje, bet
ir Kauno VII-tame forte žydų žudynėms vadovavusį liudijo 1948 m.
Martynas Kačiulis, Stanislovas Gervinas, Baltrus Simanavičius,
kur tas naujas tyrimas yra užfiksuotas man 14-os psl. apimties
LGGRTC atsiųsto atsakymo
7-tame psl.
taip:

2 pav.:
Nikodemą Reikalą vadovavus žudynėms liudijimai. Galima
pasididinti.
AČIŪ istorikui Mindaugui Pociui, jo
Pažymos
10-11 psl. demaskavus Martyną Kačiulį, kuris iš Nikodemo
Reikalo į žuvusį Krištaponį liudijimą pavertė ar ne tikrojo
žudiko gelbėjimui nuo teisinės atsakomybės, kuris tada dar buvo
gyvas ir gyveno JAV?
AČIŪ Mindaugui Pociui, parodžius ir
Joną Arlauską, net 1961 m. liudijusiam, kad kuopos vadu buvo N.
Reikalas. Tai jau žymiai patikimesni 5 liudininkai (jie bus
žemiau) neliudijantys
Baltarusijoje buvus J. Krikštaponį ir liudija N. Reikalą bei J.
Krikštaponio pavaduotoją Tamošiūną. Tik kodėl M. Pocius
nepastebėjo Kauno VII-tame forte žydų žudynių paminėtino fakto
ir nepaminėjo tai savo Pažymoje? Negi tai nesvarbu, N.
Reikalui pakeičiant Kauno kalėjime sėdintį J. Krikštaponį?
Svarbiausia, reikia A Č I Ū tarti Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau LGGRTC, arba
Centras),
kuris į mano pateiktus klausimus MOKSLIŠKAI atsakė net 14 psl.
apimties
2021-11-
Nr. 55R- atsakymus
ne tik čia aukščiau
2 pav.:
paminėtų liudininkų žymiai detalesnį pateikimą, bet ir
naujajame tyrime, kuriame tarp visų
naujai atrastų liudininkų, atradau DAR VISUOMENEI NEŽINOMUS k e t
v i r t ą IR p e n k t ą PATVIRTINIMUS, jog
J. Krikštaponis, kaip ir, NEGALĖJO
BŪTI Baltarusijoje, kurį čia žemiau 4 - 7 paveiksliukuose
(toliau tekste
pav.:
),
naujausią rodau pirmiau, o kitus 3-is jau žinomus patvirtinimus
žemiau:
|
|
 |
 |
4-7 pav.: dokumentų ištraukos,
kurių kiekvieną atskirai galima su pele bakstelėti ir įeiti į tų
dokumentų platesnius-išsamesnius vaizdus.
Kaip
4 pav.
matote, aukščiau M.
Pociaus paminėtame NAUJAME TYRIME iš 9-ių paminėtųjų aptiktame 1961-07-20
apklausos protokole Henrikas Salelionis aiškiai parodė,
kad 2-ai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo -
ltn. Tamošiūnas, lygiai taip pat, kaip ir
5 pav.:
KGB sąraše nurodyta, jog 2-os kuopos vadas yra J.
Krištaponis, o nuo 1941 m. spalio mėnesio Nikodemas Reikalas.
Tą patį patvirtina ir Henrikas Salelionis.
Vadinasi,
KGB tyrėjai, tikriausiai, matydami GESTAP-o
dokumentuose apie J. Krikštaponio suėmimo ir kalinimo
Kauno kalėjime faktą, todėl jo išvykos nuo 1941 m. spalio 06 d.
į Baltarusiją nerodo - rodo ginklininką Nikodemą Reikalą,
kuris, matyt, su Vladu Tamošiūnu pakeitė į kalėjimą
atsidūrusį J. Krikštaponį, nes pastarasis buvo I-ojo būrio
vadas ir buvo, matyt, kaip kuopos vado pavaduotojas. Tas
5 pav.:
KGB
sudarytas Sąrašas paimtas iš L. R. Generalinės prokuratūros
2015-01-22 Nr. 17.2-841 rašto priedų, kuriame nurodoma, jog
dėl
J. Krikštaponio
kaltės, nesant
objektyvių duomenų, nėra teisinio pagrindo dėl jo
kreiptis į teismą. Spėju, kad tas KGB Sąrašas ir buvo tuo
kertiniu dokumentu atmesti kaltinimą, L. R. Generalinei
prokuratūrai net nežinant, kad J. Krikštaponis buvo nacių
kalinamas. Kaip tik, tame KGB Sąraše nesimato, kad
nuo1941 m. spalio mėnesio N. Reikalui tapus kuopos vadu,
galėjo būti du vadai, kaip teigė M. Pocius - tai man nesuvokiama,
kaip tarnavusiam karinėje tarnyboje. Du vadai (pakaitiniai) gali
būti tik tuo atveju, kai jie yra pavaduojantys,
pagrindiniam-įstatyminiam negalinčiam eiti savo tiesioginių
pareigų. Tašką M. Pociaus Krikštaponio-Reikalo kaitos teiginiui
deda dar vienas - PENKTASIS M. Pociaus paminėto naujojo
tyrimo Juozo Vėsos 1962 m. teiginys toks:

8 pav.:
Juozo Vėsos liudijimas, papildantis Henriko Salelionio teiginį
ir taip pat Stanislovo Gervino, lyg. ir
psichologinis prievartavimo bandymas 1948
m. N. Reikalo žudynėse paliudijimą po 14-os metų pakeisti į J.
Krikštaponį, kaip tai pakeitė Martynas Kačiulis.
Galima
pasididinti.
Kaip matome, ir čia, kaip pagal H. Stalelionį, kažkur
Krištaponis išnyksta, kai jo niekas kaitalioti neturėtų kaip
pastovų įstatyminį vadą. Taip. kad, gali patys kariai
nesuprasti, kada išnyko Krištaponis, kai jiems turėjo būt
tvirtinama, kad jie yra Krištaponio kuopos kariai, nors jojo
nebuvo Baltarusijoje. Bet, štai, še, Tau, jųjų (t. y.
Krištaponio) pavaduotoją Tamošiūną keičia N. Reikalas? Ar ne
todėl, kad Tamošiūnas, taip pat iš Ukmergės žemės, kaip ir
Krištaponis, nuo Siesarčio krantų Valtūnų kaimelio šalia
Šventosios, matyt, jam buvo nepriimtinas vadovavimas žudymui ir
gal galėjo apsimetinėti nemokantį tokioms operacijoms vadovauti?
Gal, todėl N. Reikalą skyrė kaip patyrusįjį žudymui vadovauti?
Tai, ar J. Vėsos liudijimas ne papildo Henriko Salelionio
teiginį, pridedant N. Reikalą?
Na, o su Stanislovu Gervinu, ne
tas pat daroma, ką ir su M. Kačiuliu, kad pakeisti žudiką dar
gyvą N. Reikalą į žuvusį J. Krištaponį? Kaip tada galima
vadovautis sovietinių organų "tyrimų" duomenimis?
Kad J. Krikštaponio nė nebūta Baltarusijoje, tą patį matome
6
pav.: ir iš Juozo sesers Veronikos
Krikštaponytės-Juodienės PASAKOJIMO LOGIKOS, kad brolio
suėmimas buvo vokiečių okupacijos pradžioje, kur po
kelių mėnesių kalinimo, grįžęs namo, slapstėsi VISĄ vokiečių
okupacijos laikotarpį. Jeigu jis būtų kalėjęs
po
demobilizacijos ... - nuo 1942 m. rugsėjo iki 1944 m. liepos ,
kaip 2021-12-03 konferencijos pagrindiniame pranešime, galimai.
klaidino
Mindaugas Pocius
, tai tada sesuo
būtų pasakiusi
pusę, arba dalį vokiečių okupacijos laikotarpį, arba, žodžio
VISĄ, visai nebūtų minėjusi, o tada J. Krikštaponis nebūtų
galėjęs 1944 m. liepos 20 d. nei suruošti Partizanų
sąskrydžio ir nebūtų
galėjęs suorganizuoti su
lėktuvu
iš Vokietijos ginklų parskraidinimo, nes tik
grįžusiam iš kalėjimo, ir, dar vienoje kameroje su komunistais
pasėdėjusiam, tikrai, vokiečiai ginklų nebūtų patikėję.
Bet, deja, kaip matome
7 pav.:, NKVD generolas
nuslėpti ką nors bandito karo meto veikloje, tikrai,
jokių motyvacijų
turėti negalėjo.
Juolab, matome, kad
NKVD generolas - keistai net net 7-is mėnesius delsė, matyt,
studijavo savo auką, kol atsiskaitė už J. Krikštaponio būrio
sunaikinimą. Juk, sovietinių
išvaduotojų
nuo nacių nukentėjusiojo ANTInacio SUNAIKINIMAS, tikrai,
politiškai nepuošė naikinimo ataskaitos, - todėl ar ne
galima paaiškinti net 7-ių mėnesių tempimą-ieškojimą, kad ką
nors surasti; ką veikė jųjų auka karo metu ir kaip ją
sunacinti?
(P.S.:
Ar ne
analogiškai dabar V. Putinas
sunacina visą ukraJinų Tautą?)
Ir jeigu nužudyto J. Krikštaponio NKVD-istai nustatė visus
karo tarnybos duomenis, tai, manau, kad A. Impulevičiaus
bataliono
nematyti dokumentų negalėjo - paprasčiausiai,
NKVD-istams,
matyt, nebuvo tikslo narstyti po bataliono įsakymus to
laikotarpio, kuriuo metu buvo kalinamas jųjų sunaikintasis?
Todėl nereikia stebėtis, kad komunistams ir jų pakalikams vėliau
pavyko Didvyrį sunacinti per tardymo protokolus. Ar ne dėl to,
Tautinio Atgimimo (tik ką mirusio M. Gorbačiovo Persitvarkymo-Перестройка)
laikotarpyje į Maskvą išvežama daug KGB dokumentų, dėl kurių
LTSR AT 1990-02-20 sesijoje
Romualdas Ozolas triukšmą kėlė? Ar tie GESTAP-o
dokumentai neiškeliavo į Maskvą?
Šią informaciją
teikiu per dabar vykstančio UkraJinoje
nusikalstamo karo sąsają su tokiu pat nusikalstamu
beprasmiškų žūčių 1944-07-12 - 28 mūšių prie
Šventosios upės, kurio vykimo metu liepos 20 d. Juozas
Krikštaponis surengė pirmąjį Partizanų sąskrydį. Dėl
jo ir verda aistros iki šių dienų, ar ne kaip informacinio karo
palikimas?
Todėl
dabar šios 22-iejų. temų STUDIJOS, pirmiau pristatau KONCEPCIJĄ
sutrumpintai ir nuo praeitų metų
tęsiu Jums antrą; jau pasikeitusią informaciją, dėl
Ukmergėje paminklinio akmens Didvyriui Juozui
KriKštaponiui, kurio kita jo pavardė
Krištaponis
yra vienas ir tas pats asmuo, nes jis kažkodėl buvo pakeitęs
tėvų duotą pavardę, viena raide ją susitrumpinęs ir su ja
buvo tapęs kelis kartus Lietuvos čempionu disko metimo ir
rutulio stūmimo rungtyse. Apie tai, kaip Virgilijus ir
Mykolas Aleknos tęsia garsių disko meistrų, kaip Algimanto
Baltušniko ir Juozo Krikštaponio tradicijas,
čia ... psl. paskutinėje 22-troje temoje. Šį
lengvaatlečio-metiko faktą patvirtino jo
bendražygis Mykolas Dirsė ir sesuo Veronika
Krikštaponytė-Juodiene, kuri atskirai
savo
Atsiminimuose teigė dar ir tai, jog brolis kelis
mėnesius Kauno kalėjime sėdėjo, o kai iš jo jį draugai ištraukė,
tai jos brolis namuose VISĄ VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ
SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ.
Net
pagal
ISTORINĘ, PSICHOLOGINĘ IR LOGINĘ analizę
Lietuvos Didvyris negalėjo
būti
Baltarusijoje, nes GESTAP-as jį suėmė, tikriausiai,
Holokausto vykdymo metu, kuriuo jis
galėjo
būti pasipiktinęs Ukmergės žydų bendruomenės sunaikinimu
ir dėl visuomenės streso-šoko žudynių garsais Pašilių miške bei dėl
FRUSTRACIJOS būsenos - Ukmergės restorane savo veiksmų
nesukontroliavo, - ir sukonfliktavo su vokiečių karininkais,
gal, net su žydšaudžių vadovais? Kitaip paaiškinti to konflikto
priežastį iš psichologijos sampratos beveik neįmanoma, kad
karininkas su aukštuoju teisiniu išsilavinimu pradėtų fizinį
veiksmą naudoti ir nenuspėtų teisinių pasekmių. Tam turėjo būti
ypatinga psichologinė padėtis.
|
Net, tik ką, š. m. kovo 03 d. Kauno Viešojoje
bibliotekoje iš jauno istorijos mokslų daktaro
Simono Jazavitos pristatytos knygos
KOVOK!
Kazys Škirpa ir Lietuvos likimas Antrajame
pasauliniame kare,
kuri yra jo nesenai gintos disertacijos tęsinys,
yra daug naujų faktų apie Antrąjį pasaulinį
karą, liečiantį ir net Juozą Krikštaponį per jo
mamos sesers vyrą generolą Stasį Raštikį, apie
kurį knygoje taip pat daug rašoma. Kad ir tai,
jog
vokiečių
kariai sušaudė sutiktus sukilėlius... Štai
Alytuje buvo sušaudyti net 42 sukilimo dalyviais
tapę buvę LŠS nariai..
Galima manyti, kad apie tai Juozas Krikštaponis
privalėjo šį nacių nusikaltimą žinoti, nes jis
prieš tai tarnavo Varėnos poligone ir per
Lietuvos Laikinosios vyriausybės (toliau LLV )
Krašto apsaugos ministrą bei artimą giminaitį
Juozą Raštikį taip pat ar ne galėjo aptarinėti
šį netikėtą nacių nusikaltimą? Gal ir tai ir
buvo pagrindas formuotis J. Krikštaponio
psichologinei frustracijai - neapykantai
naujiems okupantams?
Kad ir toliau tame 218 psl. 3-čioje
tos knygos dalyje
K. Škirpos veiksmai Vokietijos okupacijos
metu, kuriame buvo paminėtas Birželio
sukilėlių sušaudymas, tai 152 psl. paminėta, jog
Paskutinėmis
dienomis prieš Vokietijos ir SSRS karą S.
Raštikis kartu su K. Škirpa ir ... dalyvavo
specialiuose mokymuose Berlyne įkurtame Kaizerio
Vilhelmo politiniame institute, kur buvo mokoma
apie
Naująją Europą, kurioje neliks jokių
tautinių vaidų, nereikės kariuomenių. S. Raštikį
liūdino, kad kritiškai kalbama apie mažas šalis,
ypač apie Baltijos valstybes. Apie tokią
Vokietijos nustatą J. Krikštaponis iš artimo
giminaičio-generolo negalėjo sužinoti ir todėl
po LLV išvaikymo neskubėti į savo bataliono
tarnybą Šančiuose ir daugiau būti namuose
netoli Ukmergės, kaip tai atsispindi jo sesers
Atsiminimuose? |
|

9 pav.:
Mokslininkas Simonas Jazavita pristato savo knygą.
Galima pasididinti. |
|
Be to, tos knygos 19 psl. Simonas Jazavita
pabrėžia, jog
Verta išskirti generolo Raštikio
atsiminimus. K. Škirpos pavaldinys, vėliau tapęs
viršininku, o 1941 m. birželį, ruošiantis
antisovietinei kovai, net savotišku konkurentu,
atsiminimuose daug dėmesio skyrėtoms pačioms
temoms, kaip ir K. Škirpa.. |
|
|
Toliau 35 psl. rašoma, kaip S. Raštikis tapo
vienas populiariausių figūrų Lietuvos
visuomenėje, nes kaip Kariuomenės vadas su
generaliniu štabo viršininku J. Černiumi 1937 m.
rašo raštą Krašto apsaugos ministrui Stasiui
Černiui apie galimą Lenkijos siekį Lietuvą
įtraukti į artimą sąjungą dėl galimo Vokietijos
puolimo prieš Lenkiją.
P.S.:
o kaip tik tuo metu - t. y. 1936 m.
Krištaponis tampa dvigubu Lietuvos čempionu
metimo ir rutulio stūmimo abejose rungtyse
aplenkdamas žymiausią Lenkijos ir Lietuvos
lengvaatletį didikų nuo Žalgirio mūšio palikuonį
Vladislovą Komarą
(jo sūnus tapo 1972 m. Miuncheno olimpiados
čempionu; taip pat rutulio stūmime, o su šio J.
Krištaponio varžovo sesute interviu aš
pravedžiau čia žemiau ... psl.).
Dar ir 1937 m. Krištaponis tapdamas vėl disko
metimo Lietuvos čempionu, aplenkė žymiausią
Lietuvoje garsiausią sportininką - geriausią
Lietuvos disko metiką, savo Rygiškių gimnazijoje
sporto vadovą ir Sporto rūmų bei jo asmeninį
Fizinio lavinimo teorijos dėstytoją Stasį
Šačkų. Be to, J. Krištaponis Lietuvos
vicečempionu buvo ir 1935 m. rutulio stūmime,
apstumdamas taip pat savo bendramokslį ir savo
Fizinio lavinimo teorijos dėstytoją - Lietuvos
Atgimimo legendą - Skriaudžių ansamblio įkūrėjo
sūnų Leoną Puskunigį, kuris vėliau
išgyveno Študhofo Dievų miške mirties stovyklos,
o po to GULAG-o kankinimus ir pagal asmeninę
metiko-lengvaatlečio sukauptą praktiką bei
teoriją - 1957 metais parengė pirmąją lietuvaitę
mūsų planetos rekordininkę ieties metime!
|

10 pav.
Kaip ir
knygos autoriaus palinkėjimas KOVOTI. Galima
pasididinti. |
|
|
|
Tai Birutę Zalagaitytę-Kaledienę,
su kuria ir su šiuo jos trenerio sūnumi Eigintu
aš taip pat interviu žemiau čia ... psl.
pateikiu. |
|
|
|
|
Jei pagal šios Simono Jazavitos knygos 61-63
psl. generolas S. Raštikis 1937 m. buvo Lietuvos
visuomenės elite, tai jojo artimas giminaitis J.
Krištaponis irgi buvo Lietuvos jaunimo elite.
Todėl, kaip Fizinio lavinimo teoriją
perimančiajam ir ją į Kariuomenės fizinio
lavinimo praktiką įnešančiajam - tokią veiklos
kryptį galėjo sveikinti ir labai palankiai
reaguoti net patsai Kariuomenės vadas generolas
S. Raštikis. Jam turėjo būti malonu, kad jo
žmonos sūnėnas kaip kariuomenės Fizinio lavinimo
instruktorius Lietuvos kariams yra
pavyzdys savo fiziniu išsivystymu. Todėl jiedu
galėjo artimiau bendrauti. Juolab, J.
Krištaponis buvo ir šuolyje su kartimi 1936 m.
Lietuvos čempionato III-čios vietos
prizininku ir todėl Juozas galėjo
bendrauti su minėtu žymiu Europoje šuolininku V.
Komaru, kurio ir tėvą kaip netoli gimtųjų vietos
Raguvėlės dvarininką galėjo pažinoti, kai
tame dvare lankėsi Juozo dėdė A.
Smetona. O, kaip tik 1939-05-08 S. Raštikį
Varšuvoje pasitiko aukščiausi Lenkijos
pareigūnai, o laikraštis
Ostatnie Wiadamosci vadino S. Raštikį artimu
širdžiai draugu. (Taip rašė 1939-05-09 Lietuvos
aidas.)
Prieš tai
Berlyne
A. Hitlerio 50-mečio šventėje apsilankęs ir ten
didelio dėmesio sulaukęs S. Raštikis, atsidūręs
fotoaparatų taikiklyje, simboliškai atkūrė
pusiausvyrą tarp Lenkijos ir Vokietijos..(S.
J. 62 psl.)
Bet nuo sovietų, praradus nepriklausomybę, ir
kai dėl Nepriklausomybės atkūrimo pastangų
Berlyne suimamas Kazys Škirpa, tai vietoje jo į
Lietuvą parskraidintas Stasys Raštikis. Ir jis
susiduria su situaciją, nuo kurios pradėjau
Simono Jazavitos
218-219 psl. paminėto Birželio sukilėlių
Alytuje sušaudymo, kur yra
grožybės toliau tokios:
... rugpjūčio 5 d LLV buvo išvaikyta ir
atimta viltis, kad Lietuva turės bent kokį
savarankiškumą...1941 m. rugpjūtis tampa tuo
atskaitos tašku, kai pradėti žudyti ne tik žydai
vyrai, bet ir moterys bei vaikai ...dalis LLV
narių siekė pagal galimybės padėti žydams, vien
jau bandydami sugražinti valstybingumo galimybę.
Rimčiausiai šioje situacijoje atrodo LLV krašto
apsaugos ministras S. Raštikis. Kaip tik pas jį,
kaip didžiausią autoritetą vokiečiams turintį
asmenį apsilankė Lietuvos žydų delegacija -
Lietuvos kariuomenės rabinas Smuelis Aba Sniegas
ir Lietuvos žydų karių sąjungos narys Jokūbas
Goldbergas. ... Jie prašė S. Raštikio užtarimo.
Ministras susirūpinęs nuėjo pas komendantą R.
von Poholį, tačiau ir šis negalėjo nieko padėti,
pasiūlė kreiptis į užnugario kariuomenės vadą K.
von Roquesą. S. Raštikio pastangos išsamiau
aprašytos jo atsiminimuose, tačiau jos buvo
nesėkmingos - ... vokiečių politika pasuko
priešingu keliu, negu buvo tikėtasi ir iš
vokiečių pusės žadėta.
Tokioje situacijoje tik visiškai
nenusimanantis Lietuvos vokiškosios okupacijos
istorijoje gali patikėti, kad labai artimas
generolui S. Raštikiui J.Krikštaponis galėjo
išvykti į Baltarusiją ir ten vadovauti žydų
žudymams, kai jis pats artimai bendravo laike
Lietuvos lengvosios atletikos čempionatų
mažiausiai su 20-čia žydų tautybės Lietuvos
čempionais bei nuolatiniais prizininkais. Todėl
J. Krikštaponis, kaip pridera Lietuvos
karininkui, ir neištvėrė dėl Ukmergėje vykdyto
Holokausto vaizdų ir restora
ne sukonfliktavo ar
tik ne su Holokausto vykdytojais?
|
|
|
Kad J. Krikštaponis
po to konflikto buvo GESTAP-o suimtu ir kelis mėnesius kalinamu
Kauno kalėjime, tai įrodo NKVD, o po to dalinai ir KGB
dokumentai, nenurodydami tik jo suėmimo laiko.
Todėl,
kas jau taip nori
kaltinti Lietuvos Didvyrį, lai iš Maskvos archyvų, ar iš kitur
... parveža GESTAP-o dokumentus su nurodytu suėmimo-kalinimo
laikotarpiu, kuriuos, matyt, NKVD bei KGB ir matė,
ir todėl J. Krikštaponio nė nerodė Baltarusijoje. Joje buvimą
pradėjo skleisti tik Kremliaus politikos sklaidos jėgos, kurios
aiškiai laukė, kol numirs paskutiniai Didvyrio biografijos
liudininkai; minėti: Partizanų ryšininkas-tautodailininkas
Mykolas
Dirsė (1924.02.02 - 2008.09.-) ir minėta Veronika
Krikštaponytė-Juodienė, kuri numirė 2011 m. vasario mėnesį,
o po mėnesio-dviejų 2011-04-09 tapo paskelbta tai, nuo ko
Didvyrio artimieji būtų šoką gavę, jei būtų gyvi. Kas ir
kaip tos, galimai melagingos žinios skleidėjai gali būti artimi
Kremliaus politikai - detaliau čia pateikta ... puslapyje.
|
|
|
O, kad tardymo protokoluose gali būt nesąmonės, tai ir buvo pats
paprasčiausias ir elementarus procesas kovoje prieš komunizmą
taisyklė: MELAGINGAI LIUDYTI - VERČIANT NEBŪTAS
k a l t e s MIRUSIESIEMS - ŽUVUSIESIEMS, KAD IŠVENGTI NAUJŲ
NETEKČIŲ. Taip darydami melagiai, tikrai negalvojo, kad gali
pakenkti mirusiojo-žuvusiojo atminimo paminklui, kai reikėjo nuo
teisinio persekiojimo gelbėti, kad, ir Nikodemą Reikalą;
dar tada JAV begyvenusį ir gal dar gyvą buvusį? Ar ne todėl
liudininkas M. Kačiulis iš karto pokaryje tą
amerikietį, rodęs žudynėms vadovavusį, o 1982 m., kai į Vilnių
apklausai atvyko JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovas
Šeras Juodžio byloje, ar ne N. Reikalo gelbėjimo tikslu
M. Kačiulis
keičia parodymą ir jau vietoje N. Reikalo žudynėse rodo
J. Krikštaponį? Ar ne naudingas ir KGB-istams - komunistams
buvo tas M. KAČIULIO REVERSAS, kad neliesti gyvo N. Reikalo,
greičiau bylai užbaigti ir politiškai apjuodinti fašistinės
Lietuvos Gynybos ministro S. Raštikio giminaitį bei Prezidento
A. Smetonos sūnėną J. Krikštaponį? Ir net 1962 m. Vilniaus
teisme mirties nuosprendžiu nuteistieji ar ne savo gyvybių
gelbėjimui žudynėse rodė žuvusįjį J. Krikštaponį? Gal jam net iš
keršto, kad J. Krikštaponis iš kalėjimo ištrauktas, negrįžo į
batalioną? Ar etiška tokius parodymus buvo rodyti
2021-12-03 Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje? Kodėl
nesilaikoma įstatymo nesivadovauti okupacinių organų duomenimis?
Dar iškilo
įtarimas, ar Holokausto aukos nebuvo pervedamos į galimai
išgalvotus; J. Krikštaponiui inkriminuotus
masinius karo belaisvių naikinimus, kurie vyko liepos mėnesį,
kai dar A. Impulevičiaus batalionas Lietuvoje dar nebuvo
suformuotas, o vėliau masiniai naikinimai buvo atliekami visai
kitur - Minsko rytuose, nei tardymų protokoluose nurodoma jo
vakaruose? Čia, manau, reikia iš naujo tirti, nes neaišku, kas
ten privelta, akivaizdžiai maišant vietoves - nemokant
istoriniuose šaltiniuose atskirti Minsko miesto centro nuo
vietovės už Minsko, nemokant atskirti Civilius belaisvius nuo
Karo belaisvių. Todėl daugiau Ukmergės konferencijos klausytojų
klaidinimus pateikiu šioje studijoje.
Joje savo komentavimuose
rašau čia visur Didvyrio TIKRĄ pavardę pagal jo
tėvų santuokos registraciją ir jo
gimimo liudijime esančią, kuriuos abu
istorikai
nematė; ir todėl rašė nesąmonę Pažymoje, skirtoje 2021-12-03
Ukmergės konferencijai, kai galima buvo tai paprasčiau aiškinti.
Todėl
išsiunčiau kiek kitokią studiją ir Teisingumo ministerijai
daugiau teisiniais aspektais surinktą informaciją. O šią studiją
skiriu daugiau per Vidurio Lietuvos 1944 m. liepos mėnesio
istoriją, analogišką dabar vykstantiems mūšiams UkraJinoje.
Taigi, ši čia studiją:
apie Šventosios mūšį dėl Ukmergės-Jonavos-Kėdainių 1944 m.
LIEPOS išlaisvinimo ir nuo jo
Pasipriešinimo pradžios, Juozui Krikštaponiui surengus
1944-07-20 Partizanų sąskrydį; kurio tikslas buvo gelbėti mūsų
vyrus nuo sovietinio mobilizacinio genocido, koks vyko Lietuvos
centre prie Šventosios upės. |
|
|
|
Todėl aktualu dabartinį NUSIKALSTAMĄ karą UkraJinoje palyginti su prieš 79 metus
tokį pat sovietinį-nusikalstamą savo karių naikinimą Šventosios upės
mūšyje, vykusįame 1944 metais nuo liepos 12.:
iki liepos 25 d., įžengus į Ukmergę,
iki liepos 29 d., įžengus į Jonavą, ir
iki rugpjūčio 02 d., įžengus į Kėdainius.
Visam šiam artėjančiam 80-mečio
įvykiui teikiu Ukmergės-Jonavos-Kėdainių 1944 m.
LIEPOS II-osios sovietinės okupacijos problemos
studiją su garbingiausios Lietuvoje šeimos ir giminės atstovo
Juozo Krikštaponio APŠMEIŽIMO dokumentiniu įrodymu
...
psl., ...
pav., ir
... nuorodų apimtyje, kurios
turinys toks:
|
|
TURINYS
2. tema: |
Pirmiau;
NUSIKALSTAMO karo veiksmų būdus
matykime prie
Šventosios upės .. .. |
|
3. tema: |
Gediminas Ilgūnas
buvo KGB-istų sulaikytas
prie Šventosios mūšio vietos ir
to mūšio liudininko .... |
2 psl. |
4. tema: |
AČIŪ
monografijai Vepriai, atskleidusiai
mūšių
prie Šventosios
baisumus! |
5 psl. |
5. tema: |
....
IŠ NAUJO REIKIA TIRTI Juozo
KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ
. .............. |
8 psl. |
6. tema: |
...Kodėl
Ukmergės konferencijos pranešime
prieštarauta jai skirtoje Pažymos
duomenims? |
10 psl. |
7. tema: |
NKVD ir KGB dokumentai atmeta J.
Krikšaponio
buvimą
Baltarusijoje |
12 psl. |
8. tema: |
A. Impulevičiaus įsakymas Nr. 42 dėl
išvykos neįrodo, jog
išvyko, nes
buvo tokių, kurie
neišvyko ir jiems tas 42 išvykimo
įsakymas buvo atšauktas |
10 psl. |
9. tema: |
Kodėl
istorikai nematė
neteisingus-melagingus Jono Klimavičiaus
raportus ir neteisėtą J. Krikštaponio tarpininkavimą?
............... ............ |
16 psl. |
10. tema: |
10 klausimų
J. Krikštaponio NETEISĖTAM
tarpininkavimui:
|
20 psl. |
11. tema: |
Kodėl istorikai
nematė
tame įsakyme Nr. 42
sudubliuotą kitą Joną Klimavičių,
kurio kito tokio Lietuvoje nebuvo?
|
22 psl. |
12. tema: |
Kodėl istorikas E. Rukšėnas nematė,
kad Jonas Klimavičius,
vaidinęs raportuose ligą ir liuosavimąsi,
bet taip ir nepasiliuosavo, o tarnavo
toliau vos ne metus? ...
.................... |
24 psl. |
13. tema: |
O laipsnį pakelti negalėjo už tai, kad
kalėjime atsidūrė kitos valstybės? ........ |
24 psl. |
14. tema: |
Juozo
Krikštaponio Humanistinis požiūris į
savo pavaldinius ir jo psichinio
sukrėtimo analizė ....
...........
....................................................................................................
|
29 psl. |
15. tema: |
Kur J. Krikštaponio paleidimo į
atsargą įrodymas
ir kodėl istorikas apgaudinėjama su
įrodinėjimo šaltiniais?
..........
......................................
............... |
30 psl. |
16. tema: |
IŠVADA archyvų dokumentų apžvalgai |
31 psl. |
17. tema: |
Didvyrio sesuo apie brolio kažkokį buvimą
Baltarusijoje ne tik neminėjo,
bet ir visą laiką namuose buvimą prie
vokiečių akcentavo
....
...........................................
................. |
32 psl. |
18. tema: |
Negi sovietai Holokaustą slėpė
ir tam karo
belaisvių masinį naikinimą
išgalvojo? |
36
psl. |
19. tema: |
Net
garsioje NKVD-istų knygoje apie jokį karo
belaisvių naikinimą net neužsimenama.
(taškas
......
|
39 psl. |
20 tema: |
Tai, kur Minsko mieste Krikštaponio
žudymo aukų palaikai ilsisi?
|
40 psl. |
21. tema: |
Užmiršti veikalai
TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS suformavo
metodą ŽUDYTI SAVUS, kad tuo žudymu
kaltinti kitus priešus ir oponentus:
a) Kam buvo naudinga nužudyti A.
Dugino dukrą?
................................
42 psl.
b)
c)
d). |
42 psl. |
22. tema: |
Gera naujiena J.
Krikštaponis
buvo žymus lengvaatletis kelis kartus
Lietuvos čempionu disko metimo ir
rutulio stūmimo rungtyse, o taip pat jo
ir kitų rezistentų įtaka l. a. metimų
rungčių aukšto meistriškumo tradicijoms |
psl. |
22. tema: |
|
psl. |
23. tema: |
|
psl. |
24. tema: |
|
psl. |
|
|
|
|
Šios STUDIJOS TIKSLAS:
1.
Patikrinti ir patikslinti istorinius faktus.
2.
3-ims centrinėms Lietuvos savivaldybėms apginti nepelnytai
žiniasklaidoje, ypač, LRT šmeižiamą Ukmergės savivaldybę.
3.
Ukmergės savivaldybės gynimui paskatinti įtraukti
savivaldybių tarybą
4.
Siekti, kad savivaldybėse atsirastų minėtų Instituto ir
Centro veiklos kokybės kontrolė.
5.
Šios STUDIJOS UŽDAVINYS tolesnis J. Krikštaponio veiklos
ir centrinės Lietuvos antrosios sovietinės okupacijos
aplinkybių tyrimams, paskatinant šia problema užsiimti
kvalifikuotiems specialistams.
ŠIAI GINČYTINAI PROBLEMAI IŠSPRĘST SIŪLOMAS ARITMETINIS METODAS
APLINKYBĖMS VERTINTI PAGAL PATIRTĮ:
Jeigu greitu
laiku nebus sąlygų atkopijuoti Maskvos archyvuose saugomus
GESTAP-o dokumentus, bylojančius J. Krikštaponio suėmimą ir
kalinimą
kuriuos greičiausiai matė NKVD bei KGB ir jais vadovavosi,
nustatydami 1941 m. spalio mėnesiui mūsų Didvyrio ne 2/12 batalione tarnystę, o GESTAP-o
suėmimą ir kalinimą vokiečių okupacijos metais, o taip pat visų
bataliono 2-os kuopos narių apskaitoje, J. Krikštaponio nerodydami
Baltarusijoje, todėl SIŪLAU:
1.
Žymiai kokybiškiau ištirti čia pateiktus pastebėjimus ir
jų visas čia pateiktas ir dar ateityje atrastas ar pataisytas
istorines aplinkybes, kurias EKSPERIMENTUI įvertinti
balais-taškais, nustatant jų ribas pagal reikšmingumą.
2.
Sudaryti komisiją, kuri vertintų visus rodiklius
konkursine tvarka.
3.
Komisijos narių rezultatus susumuoti, vertinti įvairiai
pagal matematinius statistikos žinomus metodus.
4.
Tokio konkurso principus galima pasiskolinti iš kai kurių
konkursinių sporto šakų, kaip gimnastika, dailusis čiuožimas ir
kitos ...
5.
Ypatingąja patirtimi siūlyčiau pasinaudoti buvusiąja
Keliautojų sporto šakos (Turizmo čempionatų - pirmenybių)
apskaitos patirtimi. Joje būdavo vertinamos keliavimo sąlygos,
maršrutų sudėtingumai, logiškumai, ... ir. Ypatingą reikšmę
turėjo kraštotyrinės-pažintinės veiklos įvertinimas.
6.
Manyčiau, kad galima būtų pakalbinti Lietuvos Šviesuolį
Keliautojų Sąjungos prezidentą Algimantą Jucevičių, kurį
čia šioje studijoje paminėjau.
7.
Iš Keliautojų sąjungos sukauptų sportinių kelionių
atskaitų bei protokolų, gal, galima būtų susidaryti šios
sukauptos patirties vaizdą, tą viską ženkliai ištobulinus.
P.S.:
visame tekste šalies pavadinimą
UkraJina
rašau
su didžiąja raide
J,
tam, kad
iškelti teisingos šalies
rašysenos problemą;
pagal ukraJinų kalbą jau mūsų 51-uoju Kalbos komisijos nutarimu:
vietoje Kijevas, leista vartoti naujai Kyjivas.
Todėl laikas keisti ne tik sostinės, bet ir visos šalies
pavadinime teisingesnę rašyseną, atsisakant šią šalį niekinti
pagal didžiarusiškąsias šovinistines paniekinimų manieras. Todėl
jau laikas ne niekinti šią šalį, kaip, neva, esančios
pakraštyje-paribyje (на окраине), o
turėtų būti šalis siejama ne su Rusijos imperijos
pakraščiu-nuošale,
o su Kraštu-ŠALIMI - Valstybe, t.y.
ukr.:Краина (KraJina) ir t.t. Be,
to, yra dar ir nuomonė, kad, gal, reiktų rašyti ne tik raidę J,
bet ir raidę Y, rašant, UkraJYna, nes ukraJinai taria šį
skiemenį labai ilgai.
Net ir UkraJinos
lenkai taip pat tardavo ilgai - taip man mano močiutė sakydavo,
kuri buvo gimusi Kremenčiuge ir jame mano tėvą ten pagimdžiusi,
dar mažą parvežė į Lietuvą ir senelis jį - 4-metį nuvedė į
Vileišio aikštę žiūrėti-klausytis Pirmąją Dainų šventę. Nuo jos
jis taip sužavėjo dainavimu, kad chorus nuo ankstyvos vaikystės
pradėjo lankyt. Po to VDU, o po to KPI Akademiniame chore, kuris
vėliau "Jaunyste" pasivadino, o dar vėliau iš choro veteranų jis
organizavo "Antrosios Jaunystės" veteranų chorą, kuris vėliau
tapo ir KTU choru. Todėl jis kaip Lietuvos Automobilių sporto
įkūrėjas ir Eismo saugumo psichologijos dėstomojo dalyko
sukūrėjas, savo Zaporožiečiu išvažinėjo Gimtąją UkraJYną, nes ją
prisiminė nuo vaikystės, kai nuo šlaito į Dnieprą žiūrėdavo ir
dainuodavo susirinkę vaikai su tėvais.
Todėl ta
pačia proga, tą patį teigiu ir dėl pačios ukraJYnų tautos
pavadinimo, nes nereikia tyčiotis iš ukraJinų, kaip, neva, juos
vadinant kažkokiais ukrainiečiais,
kaip kokiais PASIENIEČIAIS.
Juk mus, lietuvius nevadina
lietuviečiais,
arba mūsų kaimynus
latviječiais,
estiečiais,
gudiečiais,
baltarusiečiais,
lenkiečiais,
o toli esančius ne rusiškai pravardžiuoti
kiniečiais,
o reiktų vadinti kinais, taip, kaip ir japonais ar
korėjais.
2 PS.: šios
studijos pagrindinės mintys išryškintos šifru ir
spalvomis, o su Jonava
susiję paminėjimai pažymėti
rudu fonu.
|
|
|
|
2-tra tema: Pirmiau;
neteisėto karo veiksmų būdus matykime prie
Šventosios

11 pav.:
Trostyanets-o "pergalės"
(40-tosios armijos) aikštėje ant postamento paminklas tankui yra
50°28'53.04" Š 34°58'00.41" E. Galima šią nuotrauką
pasididinti.
Šios
nuotraukos prasmė yra ta, kad perdėta
ПОБЕДОБЕСИЕ
su iškreiptu Kremliaus melo
istorija,
privedė prie eilinėsdidžiaRUSIŠJOSIOS
ŠOVINISTINĖS-fašistinės-nacistinės,
ir ČeKis-tinės Z ir O raidžių beprotystės.
Todėl ši
tema buvo pradėta nuo Vakarų civilizacijos Laisvės pasaulio
pripažintos :
gegužės 8-tos
iki Vidurio Lietuvos II-osios okupacijos karinių
nusikaltimų mūšių metu |
Nusikalstamam karui UkraJinoje
demaskavimo tikslu, siūlau atverti 1944 m. liepos
mėnesio antrosios sovietinės invazijos į
Jonavos-Ukmergės, o po to į Kėdainių apylinkes
įsiveržimo būdą, nesiskaitant su savų kareivių
gyvybėmis. Tai aktualu dabar, kai UkraJinos okupuotose
teritorijose irgi vyko prievartinė mobilizacija kovai
prieš savo Tėvynę, - tai įvardinti reikia irgi genocidu,
kaip nusikalstamus kovos veiksmus, kurio dėka sovietų
armija iki Berlyno atėjo su vokiečių/sovietų karių
nuostolių santykiu 1/10. Tai čia
tokia ПОБЕДА?
Tokių
veiksmų braižas vyko ir prie Šventosios upės prieš 79
metus, kur Ukmergė-Jonavos savivaldybių (Veprių-Upninkų
seniūnijų) žemėse gali gulėti net per prievartą
mobilizuotų į sovietinę kariuomenę mūsų tautiečių
palaikai, kuriems
neliko vietos
nei
Jonavos ir nei Ukmergės
sovietinių karių kapinėse. O jose gali gulėti net
Raudonojo teroro aukos, kurios yra užmaskuotos "pergalės
įsiūčio" (победoбесии)
ekstazės. Tos ekstazės pasekmę parodau kairėje vaizdeliu
Trostinece, dėl ko tokie sovietiniai-"rusiški" (maskoliniai)
militaristiniai paminklai visur naikinami, kaip po
Gegužės 8-tosios ir po
Pralaimėjimo dienos;, prasidėjusios nuo gegužės
10-tosios, išsakytos
Marko Solonino, jam pabrėžus, jog po tos dienos
prasidėjo pralaimėjimai visuose sovietų okupuotose Rytų
Europos ir, ypatingai, Baltijos-UkraJinos šalyse bei
Kinijoje, Korėjoje, ... |
|
Todėl
tęsiu problemą dėl KAIMYNINĖS Ukmergės SAVIVALDYBĖS
gynimo; paminklų politikos
klausimu, prašant skubiai sustabdyti nuo sovietinių okupantų žuvusiajam
ir nuo vokiškųjų okupantų nukentėjusiajam Didvyriui Juozui Krikštaponiui
paminklinio akmens nukėlimo klausimo svarstymą, nes jam
inkriminuotuose, tiksliau, gal
falsifikuotose
karo nusikaltimuose
dalyvauti negalėjo, nes buvo GESTAP-o suimtu ir Kauno
kalėjime kalintas, o mūsų mokslininkų kažkodėl tas faktas buvo
ignoruotas. Juolab, mūsų Didvyris, galėjo būt suimtu pačių Holokausto Ukmergėje
vykdytojų. Taigi, tolimesniam
moraliniam K.
Krikštaponio
kaltinimui būtina Maskvos archyvuose atrasti GESTAP-o
dokumentus, nurodančius J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo laikotarpį. Kol
jie neatrasti, būtina jo suėmimo-kalinimo laiką tik hipotetiškai
spėlioti pagal istorinę-psichologinę logiką. Todėl apie jo
biografijoje visus kitus - NAUJAI ATRASTUS FAKTUS ir labai aiškių
NKVD-KGB falsifikacijų simptomus teikiu po mūšių prie Šventosios
apžvalgos. Joje panašu,
kad Niurnbergo procese vokiečių apkaltinimo tikslu dėl Lenkijos
kariuomenės belaisvių sušaudymo Katynėje, J. Krikštaponio "byloje"
atsiranda galimai išgalvoti "karo belaisvių naikinimo faktai", juos,
tikriausiai, sąmoningai supainiojus su civilių kalinių naikinimu
(Holokaustu) Minsko centre (dabar Marytės Melninkaitės gatvės srityje)
ir supainiojus su karo belaisvių stovyklos Štalag-352 vietove, buvusia už
Minsko miesto. Jį iš vokiečių sovietai išvadavo liepos 3 d.,
o
prie Šventosios sovietų armija atsidūrė jau liepos 12 d.
Taigi, buvusios KGB falsifikacijos gali turėti tąsas ir
dabartinės Rusijos FSB bei Baltarusijos (po kurią dviračiu dvi
tyrinėjimo ekspedicijas rengiau) per pastarosios šalies KGB vykdomus kažkokius
Kibernetinių atakų poveikius net Jonavos žiniasklaidos F. b. socialinio tinklo paskyrose.
Juk Rusijos Jonavai poveikis užkoduotas nuo Jonavos įkūrėjų Kosakovskių
tarnavimo Rusijai, už ką vienas Vilniuje - kitas Varšuvoje buvo pakarti.
Todėl apie to poveikių simptomų tąsą rodau šios studijos pabaigoje.
 |
Bet,
pirmiausiai, ATKREIPIU DĖMESĮ Į SOVIETINIŲ KARIŲ KAPUOSE galimas beprasmiškų žūčių
AUKAS, kurias ir toliau Rusija tęsia nusikalstamą prievartinį
karių varymą į kautynes, prieš savo tautiečius.
Todėl ir siūlau skubiai atkreipti dėmesį į Jonavos sovietinių karių kapų
nedideliame plotelyje-šlaitelyje palaidotus net 1524 karius.
Manau, kad jų daugiausiai
žuvo, kur tai, ties Upninkais, forsuojant Šventosios upę. Pagal
vieno liudininko pasakojimą, kiek pamenu - žuvusius-plaukiančius ir
sugaudė, matyt, prie geležinkelio tilto? O prie Upninkų - Veprių
ir dabar, pagal duomenis, gali gulėti, tikriausiai, daug dar
nepalaiduotų - reik tai patikslinti. Nežinomieji žuvusieji tik gyventojų
pakasti žūties vietose, arba visai sudūliję per karščius ar negali būti
tik į kariuomenę per prievartą paimti, kad ir gudai ar lietuviai dar
buvę be atpažinimo-identifikavimo ženklų? Gal ir nelaidojo lietuvius
politiniais motyvais? |
|
3-čia tema:
Gediminas
Ilgūnas buvo KGB-istų
sulaikytas
prie
Šventosios mūšio vietos
ir to mūšio liudininko ...
|
|
Mat, Jonavos garbės piliečio: disidento-tyrinėtojo Gedimino Ilgūno
po 1965-1966 m. m.
įkurto Turistų klubo ir tuoj pat LKP Jonavos RK bei KGB uždrausto, kai
man 1969 m. pabaigoje teko jį atkūrinėti; - tada sportiniu-kraštotyriniu
tikslu
teko man kalbėtis su Domininkavos vienkiemio trobelėje gyvenusiu tų
beprasmiškų žūčių liudininku
(to vienkiemio žemėje
vėliau buvo pastatyta Statybos tresto poilsiavietė su garsiu X-as
praminimu), kurio jautrus su ašaromis pasakojimas apie
masišką-beprasmišką karių žūtį mane labai stebino. Mat, tada buvau tik grįžęs
iš 3-jų metų karinės tarnybos, kurioje buvau mokytu net Vietnamo karo
taktikos, dėl ko šio liudininko pasakojimas mane net šokiravo.
Todėl iš
smalsumo bandžiau aiškintis su žymiu karo veteranu -
Jonavos rajono partijos komiteto II-uoju
sekretoriumi Filipu Žabinu, kuris
man ir atskleidė «ЗАГРЯД
отряд»-ų liūdną paslaptį, šaudant savus karius.
Vėliau (po 5-ių metų) tasai rajono partijos sekretorius buvo keistai pažemintas pareigose,
nukeliant jį į Elevatoriaus
(grūdų bazės) direktoriaus pareigas. O po mano pokalbiu su tuo II-uoju
партсек-u
ir įvyko žemiau aprašytas įvykis: |
 |
13-pav.:
Buvusio Domininkavos
vienkiemio vieta atžymėta raudonu kvadratu. Būtent, su šio
prieškariniu "smetoniško" žemėlapio kopijomis teko slaptai
naudotis per treniruotes bėgimo azimutu įgūdžiams
tobulinti. .
Galima
pasididinti |
|
|
Gal,
neatsitiktinai tada, kai to KGB uždraustojo
Jonavos klubo atkūrimo proceso didelis padėjėjas
Jonavos valdžios įtikinėtojas; dabar žinomas kaip Šviesuolio
vardu nominuotas Algimantas Jucevičius 1970
m. vasarą: šalia minėto Domininkavos vienkiemio; prie Matelių
rėvos ir priešais Jurkonių kaimą rengė Kauno miesto turistų
sąskrydį, pakviesdamas į susitikimą žymiausią tuo metu Lietuvoje
keliautoją ir tyrinėjimų ekspedicijų organizatorių Gediminą
Ilgūną, tada pastarasis ir tapo KGB sulaikytu šalia to
Domininkavos
vienkiemio, ir jam tada buvo praneštas oficialus draudimas
dalyvauti visuose viešuose renginiuose. Jis apie tai Sąjūdžio
laikais Taurostos laikraštyje rašė.
Panašu, kad tas KGB-istų G. Ilgūno sulaikymas ir galėjo būt
susietas su Šventosios upės šturmu, nes dabar, dėliojant
1969-1970 m. m. to Klubo atkūrimo detales; su mano
Kraštotyros kėlimo klausimais, keltais Jonavos Balse 1969 m.
pabaigoje.
Todėl tas KGB įsikišimas prie Šventosios tada
mums buvo
nesuprantamas, nes G. Ilgūno garsi kelionė-ekspedicija Lietuvos
tremtinio ir žymaus pasaulyje geografo - Sibiro tyrinėtojo Jono
Čerskio keliais buvo tuo metu Mokslų akademijos aprobuotu ir
Tarybų Lietuvos
kino žurnaluose per televiziją demonstruotu. |
|
Keista, bet tuos mano straipsnius; skirtus
jaunimui-komjaunimui ir apie Kraštotyra mintis dabar
galima pamatyti tik Mažvydo bibliotekoje, nes iš Jonavos
bibliotekų buvo visi išimti laikraščio J. B. numeriai.
Apie tai žemiau. |
|
|
|
P.S.:
Š. m. gegužės 7-8 d. d.
Upninkuose vyko minėtos Mokslų akademijos ir minėto
Lietuvos Šviesuoliu nunominuoto
Algimanto Jucevičiaus organizuojamas pėsčiųjų 49-tas
maratonas. Jam
pateikiau
istorinį fotoreportažą su šios problemos analizę per aplinkos
pažinimo filosofiją Upninkų seniūnijos perspektyvoje.
Taigi, KGB uždraustojo Jonavos Turistų klubo
vienas iš atkūrimo pagalbininku ir buvo Algimantas
Jucevičiaus, kuris jaunystėje su Keliautojų sportu buvo ir
Orientavimosi sporto pradininku - jo organizatoriumi,
dirbo sportinio Turizmo srityje, visai Lietuvai iniciavo masinių
slidžių "Snaigės" žygius, kurie pagal gyventojų ir dalyvių
skaičių masiškiausi buvo Jonavoje, kurioje tie žygiai iki šių
dienų išliko. Kai Nepriklausomybę atkūrėme, tada Algimantas
iniciavo Keliautojų sąjungą ir jos prezidentu buvo išrinktas
Gediminas Ilgūnas, o po jo mirties sąjungos vadovu liko
A. Jucevičius. O nuo 1967 m. jojo vadovaujamas Kauno Turistų
klubas, kuris čia dešinėje
14 pav.
matomoje vietoje 1970 m. buvo surengęs aukščiau paminėtą turistų
sąskrydį, į kurį G. Ilgūnui KGB buvo uždrausta ateiti, ezopiškai
Kauno tiesos laikraščio keliautojams skirtame skyrelyje
populiarino šūkį: K E L I A U K , P A Ž I N K , N E N U R I M K !
Šitas šūkis seniems komunistams
atrodė "pavojingu". Mat, turizmu labiausiai domėjosi ir
tremtinių dalią patyrusieji. |
|
|
|
|
|
|
Tarp pačių
aktyviausių Jonavos turistų-orientacininkų buvo ir iš
Sibiro grįžusiųjų, kaip Algimantas Gaižauskas,
Adomas Bizokas, Olga Kairytė-Charitonova,
Julius Pakštas, o mūsų Klube švietėju
buvo rezistencijos dalyvis Edmundas
Simonavičius-Simanaitis, kuris būdavo kviečiamas ir
kaip gidas į Azoto Jaunųjų specialistų organizuojamas
išvykas.
|

15. pav.:
Apačioje Jonavos
Balso redaktoriaus M. Vikerto 1965 m. nuotrauka miesto
centre profesinės mokyklos statybos, su kurios
direktoriumi 1969 m. sutariau Turistų klubo atkūrimo
(įkūrimo) konferenciją. Galima
pasididinti. |
Šių Šviesios Atminties paminėtųjų
turistų-tremtinių dėka sportinė-turistinė veikla
buvo ypatingai turininga ir prasminga, puoselėjanti
Viltį sulaukti Laisvę.
Tiesa,
apie tą paminėtą G. Ilgūnui dalyvauti renginiuose
draudimą 1969 m. pabaigoje aš žinojau - mane Jonavos
rajono partijos Propagandos ir agitacijos skyriaus
instruktorė buvo įspėjusi, bet tą NETEISĖTĄ draudimą
buvau aš pažeidęs, kai G. Ilgūną pakviečiau į to Turistų
klubo įkūrimo konferenciją, kad jis parodytų savo
sukurtus ir Lietuvos Mokslų akademijos aprobuotus
minėtus kino filmus. Tie kino filmai buvo parodyti
miesto profesinėje mokykloje priešais Jonavos Balso
redakciją, kurioje ir buvo profesionali kino filmų
demonstravimo aparatūra. (Dabar tame pastate, kur buvo
Švietimo centras, o dabar tik ką naujai sukurta Švietimo
pagalbos tarnyba, tikėkime, paspartins pokyčius, būtinus
Demokratinės valstybės ateities kūrime.)
Tada aš iš karto
po dienos-kitos tapau pašalintu iš rajono Komjaunimo
instruktoriaus pareigų (apie tai
G. Ilgūnas rašė pratarmėje knygos apie Sąjūdį
Jonavoje), todėl neįvykdžiau žemiau parodytų numatytų
rajono Jaunųjų specialistų tarybos įkūrimo užmojų. Dar
įdomiau, kad čia pat iš visų Jonavos
bibliotekų-skaityklų buvo išimti visi Jonavos Balso
laikraščio numeriai, kuriuose aš aprašinėjau apie
naujovišką jaunimo pažintinę-turistinę ir sveikos
gyvensenos - sportinę veiklą.
Todėl dabar Jonavos Viešosios bibliotekos
Kraštotyros skyriuje 1969 metų Jonavos
Balsas įrištoje knygoje yra paskutinis tik
1969-09-08 laikraščio numeris, kuriame ir buvo
mano straipsnis, skatinantis įkurti rajono Jaunųjų
specialistų tarybą. Šią idėją kėlė inžinierius
Romas Gudunavičius, kuris vėliau tapo mokslų
daktaru, kūręs kalbų vertimo programą elektroninėmis
mašinomis, kuriomis dabar GOOGLE-vertėju visi
naudojamės. Jo žmona iki šių dienų dirba Švietimo
srityje, o sūnus buvo geriausiu rajono slidininku. Apie
Romualdą rašoma
Enciklopedijoje,
Vikipedijoje, lietuviai
pasauliui,
Unijapedijoje ir labai plačiai apie profesorių
Antaną Romualdą kaip pedagogą mokslinio
darbo patirties perdavime aprašė Dunojaus profesorius
Johann Günther
ir kiti mokslininkai. Taigi, dėl Jaunųjų
specialistų mano straipsnio pabaigos pavyzdį žiūrėkite
žemiau:
|
|
|
|
|
|
16 pav.:
1969-09-18 straipsnis Jonavos Balse apie Jaunųjų
specialistų veiklą Galima
pasididinti. |
|
|
Čia
16 pav.:
matote
mano straipsnyje rajono JST steigimo pasiūlymą, kuris, pasirodo,
tapo pavojingu komunizmo idėjoms, nes komjaunimo organizacijoms
pagal TSKP planus turėjo tada didelis %-tas
būti vadovaujančių bemokslių komunistų, kurių tarp išsilavinusių
jaunųjų specialistų KP narių nebuvo, nes tik bemokslius galima
buvo komunizmo idėjomis sužavėti. O tai ir buvo paslėpta
komunizmo žlugimo viena iš priežasčių. Tuo įsitikinau 3,5
mėnesio laikotarpyje, "padirbėjęs" Pilkuose rūmuose (dabar ten
Viešoji biblioteka), kuriuose tik Turistų klubo atkūrimu teko
rūpintis, o dėl numatytos JST net jokios kalbos man neleido
sakyti, kaip komunizmui nenumatyto-svetimo darinio, privedusio
prie "Prahos pavasario" proceso, pradėjusio griauti nusikalstamą
komunizmą. |
|
|
|
Šios Blogio imperijos žlugimo
priežastis buvo užkoduota komunistų nesirūpinimu visuomene, kuri net
negerbė savo karių žūties vietos joje net jokio atminties ženklo
nepaliko, kad prie Upninkų buvo svarbus mūšis, pareikalavęs daug aukų. Tada ir
paaiškėjo, jog didelis aukų skaičius buvo slepiamas. Ne mažas
palaiduotų aukų
skaičius yra ir Ukmergės sovietų karių kapinėse
Pašilėje, - joje ilsisi per 1600 karių iš 262-oje šaulių divizijos, kurie
Ukmergę iš vokiečių perėmė 1944 metų liepos 25-ąją. Apie tai
Ukmergės
žiniose 2011 m. gegužės 9 d. rašė Vilma NEMUNAITIENĖ.
Ta tematika
2022/04/24
rašė ir Loreta EŽERSKYTĖ.
Žymiai mažiau sovietinių karių palaiduota Šėtos kapinėse jose
Kultūros vertybių
registras
mini 236 (96 žinomos
pavardės), o 2013 m. žuvusiųjų sąrašas papildytu 342 pavardėmis su
keista - metais vėlesne 1945 m. žuvimo data. Ar tai nebus pasipildę
nuo mūšų su
mūsų Partizanais kritusieji - Lietuvos priešai? Todėl jokio jų
garbinimo negali būti - tik žmogiškai vardan artimųjų skausmo
galima
laikyti mūsų žemėje, ar gal, net pasiūlyti perlaiduoti į jų gimtines,
jei yra palikuonių? Tokie perlaidojimai Baltarusijoje į Rusiją
propaguojami. Jei dabar Karo ukraJinoje nebūtų, gal ir mums galima būtų
šios Humanistinės iniciatyvos imtis? Tik gaila, kad Kėdainių soviet.
karių skaičius nei
internete
ir nei
registre
nenurodytas.
4-ta tema:
AČIŪ
monografijai
Vepriai, atskleidusiai
mūšių
prie Šventosios
baisumus!
 |
Reikia
pagirti Ukmergės savivaldybę, kuri išleido monografiją apie Veprių
miestelį, kurioje yra nemažai ir man buvusio pažįstamo
kraštotyrininko-skulptoriaus bei mokytojo, jau a. a. Jono Žentelio
bei kitų pastebėjimai apie karo - sovietinės armijos puolimo keistus
veiksmus, atspindinčius
Raudonojo teroro metodus, kur teigiama, jog: |
|
|

19. pav.
Šią monografiją galima
pasididinti.
|
Dar
285 psl.
rašoma: "Frontą
išgyvenę žmonės
Antanas
Morkūnas, Leonas
Novikas ir kiti
pasakojo, ...
kad Pauplių
lauke žuvusiųjų
sovietinių karių
galėjo būti
daugiau kaip
šimtas. Juos
rado ir
užkasdavo
kareiviai ir
vietiniai
žmonės. 1944 m.
liepos mėnuo
buvo karštas.
Naktinių mūšių
metu žuvę
kareivių kūnai
greitai iro."
Šių mūšių data
fiksuojama
žemiau
20. pav. |
 |
|
Kadangi Jonavos ir Ukmergės
istorijai yra labai svarbus tų
mūšių paminėjimas, galintis
liudyti, kad
laukuose gali
būt palaiduoti ir lietuviai, tik per prievartą paimti į
sovietinę kariuomenę
(žemiau tai bus J.
Krikštaponio sesers patvirtinimas), todėl šios labai
svarbios žinią žemiau pateikiu ryškesnę monografijos 163
psl. to paminėjimo
21 pav. nuotrauką: |
|
Todėl būtina atkreipti dėmesį, jog Jonavos ir Ukmergės
sovietinių karių kapinėse, nors ir labai daug palaidota
karių, bet net Veprių monografijoje paminėti Upninkų,
Pauplių ir už Gelvonų palaidojimai liudija nenormaliai
didelę sovietinių karių žūtį, o taip pat
nenormaliai ŽIAURŲ ir, net, galimai NUSIKALSTAMĄ su
ELGESĮ SU SAVO KARIAIS, kurį būtina priminti UkraJinoje
tokį pat nusikalstamą karo vedimo praktiką. |
|
|
|
|
|
Kai vietiniai gyventojai
užkasinėjo žuvusius, jų
pasiklausti,
kokių tautybių -
negalėjo. Mirusieji
visad tyli.
Ar ši tyla nebylojo, kad ir lietuvių ar
mums artimų kaimyninių tautybių galėjo būti tarp
nežinomųjų žuvusiųjų? Ar tie nežinomieji bet
kur pakąsti neįrodo, Raudonojo nusikaltimo
slėpimą
Pagal
analogišką mano aukščiau
aprašytą 1969-1970 m. m.
Domininkavos
vienkiemio gyventojo man
klaikaus pasakojimo
liudijimą, irgi
panašiai, taip pat
šioje monografijoje
minimas
nuo vokiečių
kulkosvaidžio kulkų
verdantis Šventosios
upės vanduo, o į tą
vandenį žuvimui buvo
varomi sovietų kariai,
nuo kurių kraujo ir tapo
net raudonas upės
vanduo.
Panašios
kautynės vyko ir dabartinės Ukmergės žemėje, aprašant
taip:
Iš
vokiečių ... lauko nebuvo galimybės surinkti žuvusiųjų, suteikti
pagalbos sužeistiesiems, jie kančiose ir kaitroje mirė nesulaukę
pagalbos.
Užkasami buvo daugiausia tose vietose, kur krito. Daugiausia abipus
Gelvonų-Veprių vieškelio, kurio grioviais šliaužė iki pakildami atakon.
O
ataka reiškė žūtį.
Apie 1961 metais buvo platinamas Praniukų-Veprių
vieškelis. Buvo atkasta daug kareivių kaulų, batų su kojų kaulais juose.
Mat, laidojama buvo vos prakasant negilę duobę.
(Vepriai,
J. Žentelio str. 285 psl.
padidinta))
Taigi, kaip matome, tas netikėtas
1961 m. sovietinių karių palaikų aptikimo faktas įrodo, jog nebuvo
iškilmingo žuvusiųjų karių laidojimo ceremonijų - nebuvo net padoraus
atsisveikinimo su žuvusiais. Toks su kariais nesiskaitymo
faktas gali byloti, jog šie žuvusieji galėjo būt tik ką paimti į
kariuomenę - neturėję savo kovos draugų. Tai ar pagal tikimybę
nebus
panašu, jog gali būti lietuvių ar gudų tautybių žuvusieji?
Taigi, pagal galimybes, ar negalima iki liepos mėnesio kuo skubiausiai
patikrinti Ukmergės ir Jonavos 1961 m. rajoninę spaudą ir įsitikinti, ar
nebuvo minimas Praniukų-Veprių vieškelio platinimo faktas bei jo
radiniai, o taip pat, ar vyko karių perlaidojimai ir kur buvo
perlaiduota? Jei nebus spaudoje aptiktas tas paminėjimas, tai ar nebus
galima traktuoti, kad ir Atšilimo laikotarpiu galėjo būt slepiamas su
kariais nesiskaitymo faktas?
Kai dėl
Vilniaus kovos vyko liepos 10-14 d. d., mano pažįstamas kraštotyrininkas
a. a. Jonas Žentelis, pas kurį man ne kartą teko būti Veprių
istorijos klausimais, šios monografijos straipsnyje
1944
metų liepos mūšiai Veprių apylinkėse,
pamini, kad sovietų
kariuomenė per Žuvintės upelį prie Šventosios priartėjo liepos 12 d., t.
y., net 4-iom dienom anksčiau, nei prasidėjo mūšiai ties Upninkais.
Taip, kad jeigu Minskas buvo išvaduotas liepos 3 d., tai liepos 12 d.
sovietų pasirodymas prie Šventosios parodo gana greitą fronto slinkimą,
kuris kaip tik užstrigo prie šio slėnio, kaip labai patogaus gynybos
atžvilgiu, kurį, mano supratimu, ar ne galima buvo išnaudoti šią
gamtinę LIETUVIŠKĄJĄ MONARHEIMO LINIJĄ pasipriešinimui ir prieš
pirmąją 1940 m. per sovietinę okupaciją, jeigu , jei šalia Jonavos į
Gaižiūnų poligoną nebūtų įsileistas
Trojos
arklys
- ribotas sovietinis kontingentas? (Čia retorinis klausimas.)
Kaip
tik, sprunkantys vokiečiai; priešais Žuvintės upelį rytiniame
Kazlaučiznos kaimo pakraštyje iki Ramoniškių griovos, nuo kurios piečiau
iš patogių pozicijų šaudė į bandančius priartėti prie upės sovietų
karius. Toje vietoje man asmeniškai tekdavo prisidėti prie
turistinių sąskrydžių: trijų rajonų moksleivių ir Chemikų respublikinio
orientavimosi, baidarių slalomo bei jųjų rali varžybų organizavimo; (net
iki Pasaulio lietuvių žaidynių ralio), kur vokiečių lėktuvas
subombardavo sovietų tiltą ir kur upe plaukė daug žuvusiųjų kareivių. Jų
kūnai, srovės užnešti ant
seklumos ir užkliuvę už akmenų, netrumpai plūduriavo vandeny.
(Vepriai,
J.
Žentelio str. 283 psl..) Bet, toje skaudžių žūčių vietoje mes
sovietmetyje, organizuodami varžybas, net nenumanėme, kad tos
žiauriausios kautynės galėjo būti ir žymiai aukščiau, nei 1969-1970 m.
m. man pasakojo gyventojas iš Domininkavos vienkiemio (vėliau
ten X-so
atsiradusio vietoje.) Kodėl
nežinojome, man dabar pačiam įdomu, kodėl iki galo nepavyko
išsiaiškinti? Nors komunistinio ateizmo laike nebūdavo statomi kryželiai
žuvusiesiems pagerbti, bet kodėl nebuvo ir su penkiakampe žvaigždute
paminkliukų?
Iš atsiminimų aišku,
kad žuvo karių daugiau, nei palaiduota Jonavos-Ukmergės kapinėse, nors
ir jose perdėm didelis palaiduotųjų skaičius.
Net Baltijos kelio išvakarėse mūsų darytoje ekspedicijoje po Kareliją,
kurią aprašinėjau Jonavos Balse "Baltųjų
naktų tamsos" serialu, tada mus šokiravo miškuose atrandami
sovietų-suomių Žiemos karo dalyvių raudonarmiečių karių griaučiai su
ginklu rankose. O šioje Veprių monografijoje užfiksuoti nesiskaitymai su
žuvusiais ir jųjų net mėnesį nelaidojant, ar sulaidojimas be jokios
pagarbos; bet kur, -
sulaidoti,
ten, kur krito", net neatžymint tų palaidojimų vietų, - ar tai ne rodo
RAUDONOJO TERORO simptomą? Ar tokia PRIEVARTINĘ MOBILIZACIJĄ, gal, net
neparuošus karių kovos veiksmams ir kovos draugams neduodant, net
atsisveikinti - tai ar ne panašu į naujokų sąmoningą žudymą, kad jų
nereikėtų ruošti-mokyti?
Ar
tie Veprių-Upininkų apylinkėse išmėtyti kauleliai nėra mūsų lietuvių ar
gudų - mūsų tautiečių?
Kai monografijos čia aukščiau pateikti žodžiai: ATAKA REIŠKĖ ŽŪTĮ - tai,
negi, "nėra" atviro genocido formos įrodymas? Ar ne kokio
СМЕРШ"-o
dalinių dėka kariai buvo varomi į tą žūtį? Koks skirtumas, kai viešai
sušaudomas, nenorintis kariauti, ar jis nužudomas beprasmėje atakoje?
Kada istoriškai-teisiškai bus įvertintas bendras vokiečių/sovietų
žuvusių karių 1/10 santykis? |
Ar ne šių masinių netekčių slėpimo
tikslu dabar vėl Rusija kartoja beprasmį karą su šūkiu
можем повторить!?
Ar dabar UkraJinos
užpuolimas nėra to Raudonojo teroro pasekmė?
Juk
jis buvo demaskuotas Vokietijos socialdemokratų vadovo Karlo
Kautskio
veikale TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, pasmerkus Didįjį Spalio
perversmą. Ar tai nėra to pasmerkimo užmarštis, per tokiu pat
pavadinimu žydo Leibo Bronšteino (Levo Trockio)
brošiūrėlėje, įteisinto Raudonojo teroro ir Stalino išdievintos
antikautskiškosios pozicijos pasekmė?
Antikautskiškosios
nuostatos dėka
ir
bolševikinio-stalininio
kerštu
socialdemokratijai
dėka rinkimuose
į Vokietijos
Reichą Stalinas
per Kominterną
uždraudžia
komunistams su
soc.dem.-ais
sudaryti
koaliciją ir ar
ne sąmoningai
šitaip Stalinas
sudarė prielaidą
A. Hitleriui
iškovoti
absoliučią balsų
daugumą?
Negi A. Hitleris Stalinui
nebuvo"
naudingu pasaulio užkariavime, įteisintame sovietiniame
herbe
per mūsų planetos gaublio įkišimą bei per šūkio "visų šalių
proletarai, vienykitės!"
įrašymą? |
|
|
|
|
|
|
|
|
O Lenkijos karo belaisvių masinis sušaudymas, palei Vokietiją
visų šalių okupacija (jų tarpe ir Lietuvos) ir iš jų birželio
viduryje pradėti trėmimai, bei kariuomenės koncentravimas palei
Vokietijos sieną - negi tai ir dabar tai "neįrodo" rengimosi
pastarąją užpulti? Ar ne todėl V. Putinas tik ką susirūpino II-ojo pasaulinio karo tikros istorijos aiškėjimu? O
industrializacijos tikslu sąmoningai sukeltas masinis badas visoje
Sovietų Sąjungoje ir, ypač, Badmaris UkraJinoje, Kryme, kad už maistą iš
žmonių atimti tauraus metalo dirbinius, jungtuvių žiedus, už kuriuos
buvo perkami įrengimai industrijai - tai "nėra" komunistinio-leninio
nusikaltimo simptomo, davusio pradžią stalinizmo terorui? Šalia
Jonavos į Gaižiūnų poligoną "riboto kontingento" įvedimas ir tuo
metu prie Karo muziejaus mitinge
Antano Smetonos Stalino imperija pavadinta "drauginga
valstybe" - kaip tai dabar istoriškai turėtų būti vertintina? Kaip
galima "drauginga valstybe" vadinti tą, kuri numarino savų piliečių
daugiau, nei jų žuvo II-ojo pasaulinio karo metu, kartu su Holokaustu?
Ar pastarasis "nėra" komunistinio nusikaltimo pasekmė? Kaip gali būti
"drauginga valstybė", sąmoningai numarinusi tiek savų piliečių? Ką VSD
tuo metu veikė, jei Prezidento neinformavo apie sąmoningai sukeltus
Badmarius? Ar apie tai Lietuvos spauda ką nors rašė? Ar šio karo
UkraJinoje priežastis nebus dėl viso to įteigto Raudonojo TERORO
pasekmė?
Apibendrindamas SIŪLAU papildomai ištirti PAKARTOTINĄ SOVIETINĖS ARMIJOS
LIEPOS MĖNESIO ĮSIVERŽIMĄ - visą tai NUODUGNIAU ARCHYVUOSE
IŠTIRTI MŪŠIŲ POBŪDĮ IR NETEKTIS; su tikslu atskleidžiant tolimesnio
nusikalstamo karo vedimo metodus UkraJinoje, o taip pat mūsų
Partizanų žūtis Vyčio apygardos vado
Juozo Krikštaponio Ukmergėje žūties aplinkybes, kurios buvo
paniekintos šiam Didvyriui skirtoje
Ukmergės konferencijoje iš VU dėstytojui-docentui Neriaus Šepečio pusės,
Didvyrį išvadinus nusikaltėliu-kolaborantu
tik todėl, kad jis sugebėjo įtikinti hitlerininkus, kad kaimą su
žmonėmis deginti nereikia įrodė žmonių nekaltumą. Todėl:
5-ta tema:
IŠ NAUJO REIKIA TIRTI
Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ
Tai reikalauja toje konferencijoje kai kurių istorikų
pademonstruotas viešas nenoras tirti naujai aiškėjančias
aplinkybes, jog J. Krikštaponis
bendravo su pasitraukti pasiruošusiais vokiečiais ne
kolaboravimo tikslu, kaip Ukmergės konferencijoje docentas
N. Šepetys isteriją sukėlė, o ginklų gavimo tikslu, kuriuos
su lėktuvėliu parsiskraidino iš Vokietijos, ką apie tai
minėjo jo
sesuo ir tautodailininkas
M. Dirsė.
Kai Didvyrio sesuo buvo dar gyva,
kraštotyrininkas Romas Kaunietis 1990 m. liepą Šiluose į
magnetofoną įrašė jos žodžius tokius:

23
pav.: Sesers Atsiminimų ištrauka, į magnetofoninę juostą
įrašyta 1990 m. liepos mėnesį Šiluose (netoli Užulėnio Panevėžio
rajono pakraštyje) žymaus Panevėžio kraštotyrininko
Romo Kauniečio. Kalba netaisyta - neredaguota; rašyta nuo
magnetofono ar diktafono. |
|

24 pav.:
Restauruotas Juozo
Krikštaponio portretas - restauravimo autorius fotodailininkas
Juozas Valiušaitis.
Galima
pasididinti ir iš labai RAIŠKAUS PORTRETO pastudijuoti net
akių struktūrą. |
Kaip matome, SESUO AKCENTUOJA SLAPSTYMĄSI
net vokiečių
okupacijos
metais, nes,
matyt, ir prieš
artėjančius
sovietus
pasipriešinimo
organizavimas,
tikriausiai,
buvo slaptas -
besitraukiančių
vokiečių, gal,
neaprobuotas?
Matyt, su jais
nesutiko pasipriešinimo koncepcija - vokiečiai norėjo gyventojus-vyrus
mobilizuoti Vokietijos gynybai, o lietuviai savo Gimtinės? Kad
nusikalstamai buvo gaudomi vyrai į frontą - tai patvirtino ir šio
Didvyrio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės paminėtu
Partizanų ryšininko fronte tokiu pat žuvimu, kaip daugelis žuvo šalia
Veprių-Upininkų-Upininkėlių. Žuvo, nes buvo tik ryšininkas, o ne miške
besislapstąs kovotoju ir nuo žūties fronte už
svetimą valstybę-okupantę išsisukti nesislapstant nebuvo įmanoma.
Todėl dabar okupuotos pietų UkraJinos gyventojų likimas laukia toks
pats, kai stepių landšafte miškų nėra, o miškeliai visi okupantų užimti
- jie ten apsikasę nuo Kijevo puolimo.
Todėl
dabar savivaldos lygiu galime UkraJinai padėti per nusikalstamo II-o
pasaulinio karo vyksmų išryškintas detales, kurias būtina skelbti
pasauliui apie ukraJinų gaudymą į karą prieš savo Tautą. Ar
tai ne baisiausias nusikaltimas, prilygstantis tos tautos genocidui?
Sesers paminėtas
Žalias
velnias
buvo gerai žinomas sovietmetyje Upininkų-Musininkų ir Kernavės
apylinkėse (dabar seniūnijose) - apie jį mums-sportininkams Gamtoje
(orientacininkams) ir keliautojams, keliavusiems Kernavės-Jonavos
maršrutuose, apie "Žalią velnią" vietiniai gyventojai minėdavo ir net
pasakodavo. Todėl tada komunistinei propagandai nuslėpti rezistencijos
nepavyko, nors, ir kaip buvo stengtasi. |

25
pav.: dailininkas ir J. Krikštaponio kovų bendražygis Mykolas
Dirsė (1927-2008) |
O dabar
- UkraJinoje karo metu ypatingai aktuali yra Juozo Krikštaponio
tikroji, o ne komunistų - NKVD-istų - KGB-istų falsifikuotoji
biografija. Todėl, manyčiau, būtina remtis, pirmiausiai,
duomenimis, fiksuotais kraštotyrininkų ir kovų
bendražygių, kokiu buvo J. Krikštaponio gimtajame Užulinyje
gyvenęs tautodailininkas Mykolas Dirsė. Juo labiau, jis
buvo jaunystėje J. Krikštaponio vadovaujamo Vyčio apygardos
Partizanų ryšininku, o po to politiniu
kaliniu, o grįžęs, tapo žinomu
dailininku. Jo darbai
nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 31
d.
buvo
eksponuoti net Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centro (toliau LGGRTC)
muziejuje.
Taigi, kaip
matome, LGGRTC
gerai žinomo
Mykolo Dirsės
pasakojime
buvimo "apie
Baltarusijoje"
taip pat
net nėra jokios
užuominos
kraštotyrininkės
Audronės
Astrauskaitės
XXI-o amžiaus
tinklalapyje
kuris buvo
paskelbtos 2009
m. lapkričio 25
d.. Jame
pasakojimo
detalės skiriasi
nuo sesers
pasakojimo labai
nežymiai:
|

26 pav.: Po dailininko-ryšininko Mykolo Dirsės mirties parodos
atidaryme. Iš dešinės: Romas Petras Šaulys, disidente sesė
Nijolė Sadūnaitė, Mykolo Dirsės dukra Audronė Dirsytė-Vinogradovienė.
Galima
pasididinti.
|
 |
27
pav.: iš
XXI-mo amžiaus publikacijos ištrauka, kurią VISĄ
galima paskaityti ČIA.
Atkreiptinas dėmesys, jog
J. Krikštaponis 1944 m. liepos 20 d. rengia PIRMĄJĮ Partizanų
SĄSKRYDĮ dar, kai prie Šventosios upės vyksta žiaurus mūšis
ir kai į Ukmergę sovietai įžengs tik po 5-ių dienų!
Be to,
matome, vėl ANTRĄ KARTĄ MINIMAS J. Krikštaponio SLAPSTYMASIS SAVO
NAMUOSE VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKAIS. Ar tai ne akivaizdu, kad vykusiame
1942-05-27. gyventojų surašyme jis save galėjo ir nerodyti -
galėjo, paprasčiausiai, pasislėpti nuo surašinėtojų?
Todėl jojo neegzistavimas Užulėnio kaimo gyventojų surašymo statistikoje
ar gali būti "įrodymu, kad tuo metu buvo Baltarusijoje",
kai pagal sesers ir M. Dirsės nurodyta
slapstymosi pradžia labiau panaši nuo 1942 m. pradžios? Ar
slapstymosi motyvu ne galėjo būti nenoru grįžti į A. Impulevičiaus
vadovaujamą batalioną, kuris užsiiminėjo karinių nusikaltimų vykdymu
(apie juos Ukmergės konferencijoje užsiminė Vytautas Čeponis,
kuriam už tai buvo uždrausta kalbėti), ir apie tuos nusikaltimus J.
Krikštaponiui galėjo informuoti sesers atsiminimuose paminėtas jo
artimas giminaitis
generolas Stasys Raštikis,
kuris su jo draugais, pagal, seserį, ir padėjo jį ištraukti iš kalėjimo.
Kaip generolas tai atliko, galima spėlioti pagal LCVA esančius
dokumentus, kuriuos žemiau parodysiu. Bet, pirmiau, kitoje (11 psl.
6-toje temoje) priminsiu mokslininkų ignoruotus NKVD ir KGB neginčijamus
dokumentus, parodančius, kad J. Krikštaponis galėjo nebūti
Baltarusijoje, bet ir net Ukmergės 2021-12-03 konferencijoje duomenų
ignoravimą:
|
6-ta tema: Kodėl
Ukmergės
konferencijos
pranešime
prieštarauta jai
skirtoje Pažymos
duomenims? |
|
Kartoju:
skirtingai nuo
2014-12-27
LGGRTC prielaidų pažymoje,
šiai 2021-12-03
Ukmergės
mokslinei
konferencijai
skirtą
Pažymą rašau iš
didžiosios
raidės, nes
josios autorius
LII(Lii)
mokslininkas
Mindaugas Pocius
tos
Pažymos
pabaigoje:
11 psl.
pabrėžė
PRIEŠTARINGĄ
INFORMACIJĄ, jog
J. Krikštaponio
...
sesuo Veronika
Krikštaponytė-Juodienė
atsiminimuose
teigė, kad
brolis Juozas
visą nacių
okupacijos
laikotarpį
slapstėsi nuo
vokiečių ir ...
kelis mėnesius
kalėjo Kauno
kalėjime
(Aukštaitijos
partizanų.....,
p. 217 225).
Archyviniai
duomenys rodo,
kad jis iš tiesų
buvo suimtas
gestapo ir tris
mėnesius
kalintas Kauno
kalėjime
(LSSR
vidaus reikalų
liaudies
komisaro gen.
mjr. P.
Kapralovo 1945
08 29 pažyma
SSRS NKVD-NKGB
įgaliotiniui
Lietuvoje gen.
ltn. I.
Tkačenkai ...,
LYA,
f. K-21, ap. 1,
b. 49, l. 199).
Sesuo buvo
įsitikinusi, kad
jį išgelbėjo
įtakingų asmenų
laidavimas, iš
jų ir generolo
Stasio Raštikio,
su kuriuo buvo
susijęs šeimos
ryšiais..
Taigi,
tai praeitų metų
pabaigos
Ukmergės
konferencijoje
buvo pateikta
iki tolei nuo
2014-12-27
LGGRTC
pažymoje,
slėpti
J.
Krikštaponio
suėmimo-kalinimo
faktai,
kurie ir
gali
liudyti
ar kelti
klausimus,
jog
Didvyris
NE
Baltarusijoje
žudynėms
vadovavo, o
Kauno kalėjime
tuo metu, gal,
buvo kalinamas?
Be to, M.
Pocius savo
Pažymos 5 psl.
pirmą kartą
pamini iki tolei
minėtoje
prielaidų pažymoje
nuslėptą
Nikodemą Reikalą,
kuris išvykoje į
Baltarusiją,
galimai, ir
pavadavo
gestapininkų
suimtąjį ir
Kauno kalėjime
kalinamąjį J.
Krikštaponį,
kurį šį veiksmą
įrodo KGB
sudarytas 2/12
bataliono 2-os
kuopos Sąrašas,
čia pateiktas
žemiau šios
studijos
6-tos temos ...
psl.
Dar svarbiau yra
tai, jog M.
Pocius toje
Pažymoje pabrėžė
pačią
svarbiausią
problemą - tai
sovietinių
parodymų
patikimumo
faktą taip:
|

|
28 pav.:
ištrauka
iš
2021-12-03
Ukmergės
konferencijai
paruoštos
Pažymos
5 psl.
viduryje.
Galima
pasididinti.
Kaip
matome,
iš karto
po karo
M.
Kačiulis
žudynių
vadovą
mini
N.
Reikalą,
kai
pagal
atminties
fiziologinę
būseną
ankstesnis
liudijimas
turėtų
būti
patikimesnis.
Bet,
net, po
38-ių
metų
toks
kardinalus
liudijimo
pasikeitimas
ar ne
byloja
kažką ne
taip?
Juolab. M. Pocius ir minėtos Pažymos 10-11 psl.
rašo. og
2-osios
kuopos
policininkai
Baltrus
Simonavičius,
Stanislovas
Gervinas,
Martynas
Kačiulis,
1948 m.
vasarą
tardymo
metu
parodė,
kad
1941 m.
spalio
pabaigoje
ir
lapkričio
mėnesiais
2-ajai
kuopai
vadovavo
ltn.
Nikodemas
Reikalas
(P.S.:
pabraukta
mano),
kuris
vadovavo
kuopai
Slucko,
Klecko,
Minsko
ir
Borisovo
žydų
getų
kalinių
žudynėse.
Išvardindami
visus
jiems
žinomus
2-ojo
bataliono
karininkus,
B.
Simonavičius,
S.
Gervinas
ir M.
Kačiulis
1948 m.
kažkodėl
nenurodė
J.
Krikštaponio
(Krištaponio)
pavardės,
tačiau
liudijo,
kad N.
Reikalas
dalyvavo
tik šių
keturių
miestų
žydų
žudynėse.
Apie tai
rašė ir
a. a.
A.
Ališauskas,
kad iš
karto po
karo
tardymuose-apklausose
niekas
J.
Krikštaponio
neminėjo.
Taigi,
kaip
matome,
tą patį
ir M.
Pocius
šioje
Pažymoje
pabrėžia
parodymų
kaitą ir
rašo,
kad
reikia
tirti.
|
|
|
|
Todėl
per
konferencijos
pagrindinį
pranešimą
kardinaliai
istoriko-mokslininko
M.
Pociaus
pasikeitusi
pozicija
šokiravo
ir net
žiniasklaidos
atstovus,
kurie
pabrėžė
net taip
|
|

30 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje M. Pocius J. Krikštaponio kalinimą 1944 m. liepos mėnesiui net priskyrė. Galima pasididinti. |
Čia jau visai įdomu darosi, kai istorinius duomenis, patvirtintus istoriniais dokumentais; su nuoroda Pažymoje ir artimųjų Atsiminimus istorikas-mokslininkas vadina "gandu". Gal tokį kategorišką teiginį taip suprato žurnalistas? Todėl verta ir net reiktų, pirmiau, viską perskaityti, ką žiniasklaidos priemonė POZICIJA apie Ukmergės konferenciją rašo, o po to,
net būtina išklausyti konferencijos pranešimą ir, ypač, to pranešimo paskutiniąją dalį apie gandus. Joje šiek tiek kitaip buvo pasakyta:
Viešai skleidžiami gandai, kad Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes 3 mėnesius buvo kalinamas GESTAP-o, - neturi pagrindo, nes jis kalėjo jau demobilizuotas ... - nuo 1942 m. rugsėjo iki 1944 m. liepos . |
|
Čia tokį keistą 2 m. kalinimo tarpsnį šiam istorikuiiš
Maskvos
archyvų
pranešė?
Tai
tada,
kodėl
tiksliai
nenurodė
tą 3-jų
mėnesių
kalinimo
laikotarpį?
Nutempus
net iki
1944
m.
liepos
mėnesio
kalinimą,
kodėl
ignoruojama
ir
logika
ir
istorinė
situacija?
Juk,
1944 m.
liepos
10 d. J.
Krikštaponis
surengė
Partizanų
sąskrydį
ir
lėktuvėliu
iš
Vokietijos
organizavo
ginklų
parskraidinimą.
Kaip
vokiečiai
būtų
ginklus
patikėję
tik-tik
iš
kalėjimo
išleistam
ir dar
su
komunistais
vienoje
kameroje
pasėdėjusiam?
Ir,
išvis,
kokie
komunistai
1944 m.
kalėjime
galėjo
būti?
Juk
valymai
nuo
komunistų
vyko ar
ne 1941
m.
labiausiai?
Dar keisčiau. Iš kur istorikas ištraukė J.
Krikštaponio
kažkokią
demobilizaciją?
Ar kas
matė
demobilizacijos
įsakymą?
Pirmojoje
2014-12-27
LGGRTC
pažymoje
buvo tik
prielaidos
dėl
demobilizacijos,
padarius
išvadą,
kad
buvo
demobilizuotas,
nes
nerasta
jokių
dokumentų-įsakymų
apie
demobilizaciją
ar
pervedimą
į kitą
karinę
struktūrą,
o šioje
LII(Lii)
Pažymoje
buvo
pateikta
kažkokia
falsifikaciją,
apie
kurią
čia 32
psl.
14-toje
temoje
įrodau
pastarosios
Pažymos
skaitytojų
apgaudinėjimą
kažkokį.
Be to
sesers
pasakojime
yra
detalė
pabrėžta,
kad
brolis
buvo
CIVILIŠKAI
apsirengęs
suėmimo
metu. Ar
būtų
sesuo
civilinę
aprangą
minėjusi,
jei jis
jau būtų
demobilizuotas?
Apie tai
čia 34
psl.
16-toje
temoje
nagrinėjimas
sesers
pasakojimas.
Žemiau
nuo
7-tos
iki
11-tos
temose
LCVA
archyvo
dokumentais
parodau,
kokiais
J.
Krikštaponis
galėjo
būt
ištrauktas
iš
kalėjimo
jo
karinės
tarnybos
metu.
Savo kalboje M. Pocius minėdamas, kad pagal prokuratūrą negali pradėti iki teisminio tyrimo, ... ką kalbant mirusius asmenis, o pagal M. Pocių, baudžiamoji teisė leidžia Todėl kyla klausimas: Kodėl apie J. Krikštaponio buvimą Baltarusijoje pradėta kalbėti tik tada, kai visi jo artimieji numirė?
Kiek žinau, kažkur Nepriklausomybės pradžioje J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė su savo dukra Artemida Juodyte-Vyčiene buvo iškviestos į Seimą apdovanojimui, bet Seimo salėje jųjų kažkas atsiprašė ir pranešė, kad apdovanojimo nebus ir nepaaiškino jokios priežasties. Tada dukra savo mamą tik lydėjo, nes ji buvo jau padoraus amžiaus, o jųjų iškvietimas į Seimą ir po to atsiprašymas tapo kažkokia patyčia iš nukentėjusios sovietmetyje politinės kalinės ir Didvyrio sesers. Kiek man žinoma, apie brolio-dėdės buvimo Baltarusijoje pasakų tada jos net negirdėjo - jos tada dar nebuvo skleidžiamos. Kitaip, sesuo būtų kėlusi triukšmą.
Būtent, tylėjimą ir apie laukimą, kol sesuo numirs, tos konferencijos pagrindiniame pranešime M. Pocius ir patvirtino, ir M. Pociaus minėto straipsnio skyrelio pavadinimas J.KRIKŠTAPONIO (KRIŠTAPONIO)
ISTORINIO ATMINIMO PROBLEMA, paminėjo
šios problemos labai svarbų momentą 23
psl. pabaigoje lygiai tokiais žodžiais, kaip ir Ukmergės konferencijoje, pasakydamas ir parašydamas taip:
Pirmasis publikacijoje istorinio J. Krikštaponio istorinio įvardinimo problemą 2011 metais paskelbė Evaldas Balčiūnas.
Svarbiausia,
ši E. Balčiūno 2011-04-09 buvo paskelbta
iš karto po mėnesio-dviejų, kai 2011 m.
vasario mėn. numirė paskutinė J.
Krikštaponio biografijos liudininkė - jo
sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė.
Šio žymaus publicisto-antifašisto publikacija kaip tik ir pasirodė po mėnesio - 2-jų, kai 2011 metais vasario mėnesį numirė minėta Veronika Krikštaponytė-Vyčienė - paskutinė savo brolio biografijos liudininkė. Prieš tai 2008 metais J. Krikštaponio gimtajame kaime numirė Partizanų ryšininkas ir tautodailininkas Mykolas Dirsė. Juk Prezidentas Valdas Adamkus
suteikė pulkininko laipsnius 2002 m.
spalio 31 d. dekretu Nr. 1965 ir
po to dar sykį Valdas Adamkus, jau
būdamas kitoje kadencijoje kitu dekretu
Nr. 1 K-849 2007 m sausio 5 d. ištaiso
suklystą J. Krištaponio pavardę į
KriKštaponio.
Kodėl iš karto, po
dekretų teikimo nebuvo keltas klausimas,
o buvo laukta, kol numirs visi
liudininkai? Negi specialiai
buvo laukta, kada numirs? Sutikim,
juk laiko aiškintis buvo vos
ne visas dešimtmetis ir publikacijos
pasirodymas po mėnesių-dviejų, numirus
J. Krikštaponio seseriai, jau nelabai
korektiškas veiksmas. Kodėl
anksčiau nekeltas tas klausimas, kai dar
iki 2008 m. buvo gyvas ir žymus
tautodailininkas bei J. Krikštaponio
būrio ryšininkas Mykolas Dirsė iš J.
Krikštaponio tėviškės?
Kitas labai svarbus momentas, kad
Evaldas Balčiūnas žinomas kaip
prieštaringai vertinamas
istorikas
su pravardėmis keistomis, nes yra
bolševikinės pakraipos Anarchizmo
Lietuvoje populiarintojas, matyt,
prieš valdžią piketuose-eitynėse,
nepasitenkinimo akcijose ar
mitinguose dalyvaujantis - juos
organizuojantis? Ne aišku, ar jis su
garsiu
Giedriumi Grabausku nebuvo
organizavęs piketo Ukmergėje dėl J.
Krikštaponio? Kažkur tada ir
prieš NATO organizavo G. Grabauskas.
Pastarasis savo prorusiškais
Partizanų niekinimais buvo žinomas
nuo 2019 m., o kai pasiprašė
Rusijoje politinio prieglobsčio, tai jau
Generalinės prokuratūros tapo paieškomu.
O, dar įdomiau, jog E. Balčiūnas, lyg,
ir
dievina 1940 m. okupaciją - bei
NKVD-izmą, rinkdamas savo Facebook
profilyje be jokios kritikos? Tai ar
gali toks politiškai į vieną kraštutinę
kryptį nusitekęs būti
objektyviu istoriniuose
tyrinėjimuose tik iš konteksto faktus
grupuodamas ir rašydamas apie Lietuvoje
vykusius pogromus žydų? (Jųjų tik
Lietuvoje nebuvo, išskyrus, kai lenkai į
Vilnių atėjo.) Tai ar ne šmeižia jis
Lietuvą savo publikacijoje?
Juolab, kas paskatino E. Balčiūną
šmeižti ir J. Krikštaponį? Nors jis
dažnai archyvais naudojasi, bet,
patikėkite, LCVA archyve jis nedirbo ir
fondu R-1444 jis nesinaudojo. Įrodymui
aš čia nepradėsiu teikti nuotraukų, kas
jais naudojosi, nes tai būtų kitų
istorijos tyrėjų duomenų saugos
pažeidimu. Kam įdomu, Dokumentų
panaudojimo lapus archyve gali
pasikelti. Tai iš kur E. Balčiūnas
priėjo išvadų? Apie jas M. Pocius savo minėto straipsnio 24
psl. pradžioje parašė taip:
Tai buvo pasipiktinimo reakcija į minėtą
dekretą, nes visi pulkininkų laipsnius
gavę partizanų vadai, E. Balčiūno
įsitikinimu, dalyvavo Holokauste ir kitų
civilių žudynėse.
...
Koks buvo tas pasipiktinimas galima
pamatyti su tos publikacijos data mano
geltonai paryškinta:

31 pav.:
2021-12-03
Ukmergės
konferencijos
pranešime
paminėta
pirmoji 2011 m. Evaldo Balčiūno publikacija,
kurią galima pasididinti.
Kaip
matosi,
čia
31 pav.
ir
32 pav.
bolševikinės
pakraipos
ANARCHIJOS
tinklalapyje
(pagal
istoriją
po D.
Spalio
perversmo
anarchistų
judėjimas
mažai
kuo
skyrėsi
nuo
bolševikų-žudikų)
todėl
šis
unikalus
anarchistinis-antifašistinis,
grynai,
politinio
pobūdžio
tinklalapis
su šiuo
pirmuoju
J.
Krikštaponiu
Baltarusijoje
paminėjimu
ar
negalėjo
būti
inspiruotas
Didvyrio
sesers
išėjimu
į
Anapilį?

32 pav.:
Pirmą
kartą
apie
J.
Krikštaponį
Baltarusijoje
publikacija
buvo
paskelbta
ne bet
kokiame,
o
bolševikinės
pakraipos
anarchija.lt
tinklalapyje.
Todėl
terminas
bolševikai
ar dar
buvo
1941 m.
naudojamas?
Todėl ir
klaustukas
padėtas.
Galima
prasiplėsti-pasididinti. |
|
Labai įdomios E. Balčiūno publikacijos ir jo dviejuose socialinio Facebook tinklo paskyrose, kur viename iš jų matome atvirą gėrėjimąsi 1940 m. Lietuvos sovietine okupacija, kitame profilyje jam patinka komunistų veikla tarpukario Lietuvoje, o jis pats, kaip matosi 33 pav.: ir 34 pav. Lietuvoje organizuoja revoliucinę-anarchistinę veiklą Todėl, nieko nuostabaus, kad žymų miškininką-profesorių Povilą Matulionį pastebį tik kaip 1905 m. revoliucijos dalyviu, nors, šio gamtos mokslininko nuopelnai Lietuvai yra, tikrai, toli gražu ne revoliuciniai. . |
|
|
|
|

34 pav.: E. Balčiūnas, matyt, anarchistų kažkokį renginį prisimena. Galima pasididinti.
|
Be dalyvavimų karštuose Rytų Lietuvos pasienio krizinės situacijos vietinių gyventojų nepasitenkinimo akcijose dėl drastiškų valdžios veiksmų pabėgėlių užplūdimo metu (Evaldas Balčiūnas, tikrai, nėra Rytų Lietuvos gyventoju ir šio anarchisto dalyvavimas ar ne gali būti kurstitojiško pobūdžio?), bet jojo surinkta pirmosios sovietinės 1940 m. okupacijos laikraščių iškarpų kolekcija yra labai unikali istorijai. Manyčiau, tokias iškarpas reiktų tinklalapyje kaupti, kad galima būtų matyti visą iškarpų visumą, nes socialiniame tinkle medžiaga IŠTRAUKTA IŠ KONTEKSTO būna labai iškreipta ir tokius iš kontekstų ištraukimus mėgsta labai komunistinė ir dabar RAŠISTINĖ (rusiškojo fašizmo, arba istoriko Marko Solonino vadinama ČeKistinė) PROPAGANDA. Todėl 1940 metų sovietinės okupacijos "grožybėmis" labai lengvai manipuliuoja paleckininkai, kurie lengvai pritraukia iškreiptai istoriją matančius tokius, kaip V. Lakstučio "pasakų" gerbėjus. Todėl nuoširdžiai ponui Evaldui patarčiau iškarpas sisteminti, kad ir mano pavyzdžiu, kaip surinkau gorbačiovinės "perestroikos" ir Tautinio Atgimimo laikotarpio Jonavos Balso numerius į SĄMONĖS KAITOS skyrių.
Nors šio bolševikinio anarchisto yra didelis politinis angažuotumas, kuris kelia jo tyrinėjamų studijų moksliškumo lygio abejonę, bet malonu, kad Evaldas Balčiūnas fiksuoja Holokausto problemas, kuris sovietmetyje buvo politizuotas ir slėptas - žudomi žydai buvo vadinamitarybiniais piliečiais. Todėl AČIŪ Evaldui, užfiksavusiam sovietinį paminklą; kaip Holokausto slėpimo įrodymą, iš kurio neatsakytų klausimų šios studijos gale dar vieną hipotezės apmetimus parodysiu. Taip pat, studijos gale Prieduose pateikiu E. Balčiūno kai kurių įdomesnių įškarpų nuorodas.
Bet, gražinu mintį prie Mindaugo Pociaus pranešimo, kuriame jis pamini kažkokį teisininką Donatą Glodenį, apie kurį pasakė, jog jis pastebėjo, kad pats Centras gali kreiptis į Administracinį teismą dėl kario savanorio statuso panaikinimo, tačiau to nepadarė ir klausimas buvo užšaldytas.
Dar liūdniau, kad ir tame pačiame straipsnio 26-tame psl. M. Pocius, VĖL KLAIDINA; kaip ir Ukmergės konferencijos klausytojus, taip ir čia; žurnalo SKAITYTOJUS su, neva,
teisininku
Donatu Glodeniu, kuris, savo Facebook
soc. tinkle pristato savo
išsilavinimą tokį:

81 pav. :
Donato Glodenio
išsilavinimas
Kaip matome, Vilniaus
Universiteto Filosofijos katedroje 2-jų
metų
Religijos studijų Humanitarinių
mokslo magistro specialybė nieko bendro
neturinti su Jurisprudencijos nelengvu
ir visiškai kitokio pobūdžio mokslu, nes
programa yra skirta religijotyros,
religijų istorijos, religijos
filosofijos, teologijos, biblistikos,
religijos bei kultūros sąveikos srityse.
Tą patį matome ir
Evangeliškosios teologijos centre
Klaipėdos universiteto
Baltijos regiono istorijos ir
archeologijos instituto padalinį,
atliekantį evangelikų bažnyčių ir
evangeliškosios kultūros istorinius
tyrimus.
Taigi, nesuprantama,
kodėl M.
Pocius vadovaujasi visiškai ne teisės
specialisto teiginiais, jį klaidingai
pristatant kaip, neva,
teisininką ir rašant, SIŪLO SU TEISE
NIEKO BENDRO NETURINTĮ PASIŪLYMĄ,
atseit, pačiai Centro
vadovybei kreiptis į administracinį
teismą prašant panaikinti neteisėtą savo
įsakymą dėl kario savanorio statuso J.
Krikštaponiui (Kriš- taponiui) suteikimo.?
Kaip galima nusikaltimų žmoniškumui
atvejuose ignoruoti baudžiamąją teisę ir
ją perduoti administracinei? Tokiais
pačiais elementariausiais ir
grubiausiais skirtingų teisių
suplakimo-pakeitimo praktiką atlieką tik
mūsų kaimyninių valstybių diktatoriniais
rėžimai, kad lengviau būtų galima
Demokratiją į kalėjimus sugrūsti. Tai,
čia, ką,
kaimynų diktatorinių rėžimų iš Rytų
praktiką M. Pocius nori pasiūlyti?
Toks kažkokio
teisininko siūlomas
Baudžiamosios teisės ir josios
Kriminologijoje specializavimosi
ignoravimas, ir vietoje
pastarosios; tik Administracinės teisės
iškėlimas aukščiau virš
Baudžiamosios teisės - ar ta nebus
panašus veiksmas, tai ką dabar
kaimynystėje praktikuoja diktatorius A.
Lukašenka?
Todėl tuo pačiu kiek kitokią studiją išsiunčiau ir Teisingumo ministrei, atskleisdamas veikas, neatitinkančias istorijos mokslui.
|
|

35 pav.: pirmas iš kairės buvęs Baltarusijos vidaus reikalų ministras generolas Zacharčenko, kuris atsisakė pažeidinėti konstituciją ir todėl dingo be žinios bei tapo nužudytu. Galima pasididinti. |
Pastarasis, kaip tik, tik administratoriškai, ignoruodamas Baudžiamąją ir Civilinę teisę, pradėjo Baltarusijoje atlikinėti savivales. Joms pasipriešino Vidaus reikalų ministras generolas Jurijus Nikolajevičius Zacharenko, kuris, nors, ir būdamas A. Lukašenkos politiniu bendražygiu, bet konstituciją pažeidinėti atsisakė - atsisakė net reikalaujamus mirties nuosprendžius be teismo vykdyti. Todėl J. N. Zacharenko 1999 m. gegužės 07 d. dingo be žinios ir tik po 20-ties metų šio generolo dukra Elena Zacharenko 2020-02-07 laikraščio Neue Ciurker Zeitung redakcijoje susitiko su jos tėvo pagrobimo-nužudymo gaujos dalyviu Ranee Garavskiu. Jis nurodė, kokioje uždaroje karinėje teritorijoje pakasė Elenos tėvą |
Šį Baltarusijos pavyzdį pateikiu todėl, kad ignoruojant teisės mokslo pagrindus, galima nesunkiai nusiristi nusiristi iki Rytų kaimynų lygio ir dar todėl, kad J. Krikštaponis kaltinamas buvimu Baltarusijoje, apie kurią artimieji nieko neminėjo. Todėl save gerbiantiems istorikams būtina buvo nuodugniau tirti Didvyrio biografiją. Todėl pranešėjo Mindaugo Pociaus teisininko paminėjimas ar nesigavo švelnus konferencijos dalyvių ir jos klausytojų, bei žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA skaitytojų apgaudinėjimas? Juolab, internete D. Glodenis dar labai kritikuojamas dėl ... ar ne dėl sektantiško? požiūrio religijoje?
Tačiau, manau, religija ir istorijos mokslas nieko bendro negali turėti. Todėl nerimą kelia Donato Glodenio kuriama kažkokia J. Krikštaponio kaltės sekta, kurioje atmetami bet kokie archyvuose esantys dokumentai, bylojantys kai ką kitą - apie juos ne tik nediskutuojama, buvo, bet ir imtasi buvo ne civilizuotų represijų, kurias patyriau Donato Glodenio moderuojamoje F.b. socialinio tinklo grupėje. Juolab, šis Teisingumo ministerijos darbuotojas bandė populiarinti proputiniškosios propagandos skandalingąją žmogaus teisių Amnesty International organizaciją ir jo temoje įvyko, galimai, kažkokia EILINĖ Kibernetinė ataka su komentaru ištrynimu ir manęs užblokavimu, kai paaiškinau net GYNYBOS būtinumą karinėms struktūroms naudotis visuomeniniais pastatais, kaip geriausiai įrengtais apsaugai nuo sprogimų, turinčius puikius rūsius slėptuvėms bei puikią kovotojams relaksacijos vietą po mūšių jų pamainų keitime. Todėl arba Rusijos propagandiniam Kibernetiniam veikimui, arba, galimai, Teisingumo ministerijos ciniškam prieš UkraJinos gynybą nusistatymui išsiaiškinti, pateikiu dėl Amnesty International vykdytos diskusijos analizę. O, kadangi, ruošiantis ir Lietuvoje tokiems pat gynyboms veiksmams, jei Lietuva būtų užpulta, tai pats laikas pradėti aiškintis, ar Teisingumo ministerijos šis darbuotojas netrukdys gynybos veiksmams, teikdamas rusiškosios propagandos trafaretus ir ar ne vys karines struktūras iš miesto į užmiestį, kad priešas laisvai galėtų įžengti į miestą ir savivaldybėse kelti pergalių vėliavas? Todėl teko su šia analize informuoti Teisingumo ministrę, pabrėžiant ir šios studijos visą esmę.
7-ta tema: NKVD
ir KGB dokumentai atmeta
J.
Krikštaponio
buvimą
Baltarusijoje
Pirmiausiai, nesuprantama, kodėl 2014 m. LGGRTC
buvo ignoruotas šiai įstaigai priklausančiame
Ypatingajame archyve saugomas atsakingojo už J.
Krikštaponio būrio sunaikinimą NKVD generolo
Kapralovo raštelis
(записка),
skirtas aukštesniam generolui Tkačenkai? |
|
Kodėl čia
18 pav.:
nuotraukoje
žaliai pabrauktasis NKVD generolo
Kapralovo minimas J. Krikštaponio vyr
leitenanto laipsnis 2/12 batalione
neužskaitomas ir už kokius "nuopelnus"
sovietai jam pakelia laipsnį? O gal
jie sužemina jo sesers minimą 1939
m. broliui suteiktą kapitono laipsnį?
Ar prasidėjus 1939 m.
antram
pasauliniu
karui, mūsų Prezidentui buvo laiko
pasirašinėti laipsnių suteikimo
dokumentus?
Juk iš to
raštelio teksto
aišku, kad šis
NKVD generolas
buvo atsakingas
už Juozo
Krikštaponio
būrio
sunaikinimą ir
jame rašo
ataskaitą, ką
sunaikino. Tai
kodėl LGGRTC
neatkreipė
dėmesio, kad
NKVD generolas
paminėjo, jog
J. Krikštaponis
(Krištaponis)
GESTAP-o buvo
suimtas ir
kalinamas Kauno
kalėjime?
Juk, tą patį
teigė ir
Didvyrio sesuo
bei J.
Krikštaponio
būrio ryšininkas
Mykolas Dirsė!
Kaip galima ignoruoti net
3-jų šaltinių
parodymus?
Kaip galima
ignoruoti, kad
NKVD generolas
tame raštelyje
net nemini, nei
"J. Krikštaponio
Baltarusijoje",
nei jo tarnystės
batalione?
O žaliai
pabrauktas
J.
Krikštaponio
sovietinis
vyr.
leitenanto
laipsnis.
Kodėl
jis 2/12
batalione
neužskaitomas
ir už
kokius
nuopelnus
sovietai
pakelia
laipsnį?
O gal
jie
sužemina
jo
sesers
minimą
1939 m.
broliui
suteiktą
kapitono
laipsnį?
Prasidėjus
1939 m.
II-ajam
pasauliniam
karui,
mūsų
Prezidentui
ar buvo
laiko
pasirašinėti
laipsnių
suteikimo
dokumentus?
Ar negali būti taip, kad dėl antrą kartą suteikiamo
kapitono
laipsnio,
J.
Krikštaponis
keičia
pavardę
į
KriŠtaponį
ir todėl
jis taip
pasirašinėja?
Kodėl
nekreipiamas
dėmesys
į to
raštelio
keistą
datą?
Ar net
1945 m.
rugpjūčio
mėn. 29
dienos
toks
vėlyvas
(tik po
7,5
mėnesio)
atsiskaitymas
už
atliktą
karinę
operaciją
nerodo,
jog buvo
neskubama
pranešti
ir buvo
atliekamas
kruopštus
tyrimas
dėl J.
Krikštaponio
biografijos?
Ar tai
nerodo,
kad į
JAV
pasitraukusio
Lietuvos
prezidento
Antano
Smetonos
gimtinėje
ir tarp
jo
giminių
galėjo
būt
atliekamas
nuodugnus
tyrimas
ir tarp
A.
Impulevičiaus
bataliono
dokumentų?
Juk, jei NKVD generolas mini GESTAP-o suėmimo faktą ir po to Kauno kalėjime kalinimą, tai jis, gal, tai rašo ne pagal apklausiamųjų-tardomųjų
pasakojimus, o vadovaudamasis suėmimo protokolu ir kalinimo dokumentu? Ir kodėl, išvis, tą faktą paminėjo - ar tai jau labai
svarbi operatyvinė informacija okupacinei vyresnybei, kad buvo vokiečių suimtas? Kaip galėjo NKVD tarnyba "praleisti" A. Impulevičiaus batalione J. Krikštaponio
tarnystę kai jame buvo tik apie 30 karininkų? Juk generolas pamini ir net kalinimo laiką - tris mėnesius! (Sesuo mini kelių mėnesių laikotarpį, o M. Dirsė net iki pusės metų.) Ar ne panašu, kad NKVD turėjo politinę užduotį sukompromituoti Lietuvos Prezidentą su jo sūnėno "Baltarusijoje nusikaltimais", bet jie buvo atmesti, atradus GESTAP-o ir Kauno kalėjimo dokumentus? Ar ne todėl NKVD generolas nenurodo suėmimo-kalinimo datos, nes kalinimas neigė jo "buvimą Baltarusijoje"?
O, štai,
vėlesnio (1981 m.) periodo KGB
dokumentas (išvykstančiųjų į
Baltarusiją 2/12 bataliono II-os
kuopos sąrašas) ne tą patį
patvirtina, kad J.
Krikštaponio net nebūta
Baltarusijoje?
Juk,
kaip tik; tai II-ai kuopai
rugsėjo mėnesį vadovauti pradėjo
J. Krikštaponis (Krištaponis),
bet pagal įsakymą Nr. 42
išvykimui nuo 1941 m. spalio
6-tos dienos į
Minską-Slucką-Borisovą Sąraše
aiškiai rašomas, kad nuo spalio
mėnesio šios II-os kuopos vadu
rodomas vyr. leitenantas
Nikodemas Reikalas,
sūnus Simono, 1907 gimimo
metų ir nustatytas JAV. |

39 pav.: raudonais pažymėjimais, kurią galima pasididinti.
|
|
Šokiruoja Juozui Krikštaponiui ((Krištaponiui) parašytas ne Jono, bet Karolio tėvavardis, dėl kurio aš maniau, kad tai kitas asmuo, bet pagal žemiau parodytą Pakėlimo lapą, pasirašytą A. Impulevičiaus, nurodyta šiam J. Krištaponiui, - ta pati gimimo vieta ir ta pati gimimo data kaip ir atmeta kito asmens abejonę, ir iškelia pavardės keitimo klausimus.
Kaip matome, tas KGB sudarytas Sąrašas yra kaip ir juodraštinio-darbinio pobūdžio su raštvedybine-spausdinimo kito tėvavardžio klaida, nepasitikslinus, nes "nužudytas bandoje" KGB-istus, gal, mažiau domino, nei kitų kuopos narių likimai, kurie skrupulingai buvo surašomi? |
|
|
|
Tame Sąraše mane domino ir iš tarnybos dezertyravę asmenys, galimai, artimi J. Krikštaponiui, kaip jojo žemiečiai, nes buvo manyta, kad pastarasis ir galėjo įtakoti tuos dezertyravimus.
Bet, šiame dokumente J. Krikštaponis neigiamas kaip kuopos vadas spalio mėnesyje išvykos į Baltarusiją laikotarpiui. Todėl tenka kruopščiau apsistoti
ties tokiu keistu parašymu. Juk, jei būtų pažemintas pareigose, tai vis tik būtų nurodytos jo kitokios pareigos. Juk karininkas be pareigų ar galėjo vykti į komandiruotę?
|
|
Yra istorikų, kaip E. Rukšėnas,
G. Miknevičius, teigiančių, kad
"NKVD-KGB dokumentais pasitikėti
negalima" - pastarasis man telefonu
teigė, o pirmasis net raštu mano temos
komentare parašė. (P. S. : kai po jo
teiginio pateikiau tą patį
suėmimo-kalinimo faktą ir nuo NKVD
nukentėjusios politinės kalinės J.
Krikštaponio sesers Veronikos
Krikštaponytės-Juodienės ištrauką,
paklausdamas, "ar nuo sovietų
nukentėjusios tas pats teiginys taip pat
nepatikimas", tai
mokslininkas E.
Rukšėnas man iš karto dingo iš eterio,
lyg būtų koks kibernetinis poveikis,
o visa su juo "diskusija" socialiniame
tinkle nutrūko
specialiai J.
Krikštaponiui skirtoje temoje.)
Tokį keistą mokslinio ginčo keistą
kibernetinį poveikį
teko primygtinai informuoti ir abejus
direktorius, nes LGGRTC vadovas sekė
savo mokslininko tą "diskusiją" toje
mano temoje.
Taigi, negi negalima tyrinėti jų
teiginių? Kodėl
negalima pasitikėti ir kokią
motyvaciją okupantai galėjo turėti
norą nuslėpti
J. Krikštaponio
nusikaltimus?
Ar ne paprasčiau, jog
NKVD ir KGB matė J. Krikštaponio
suėmimo-kalinimo dokumentus, todėl jojo
Baltarusijoje ir nerodė?
Juk, aiškiai šiame KGB sudarytame Sąrašo
pagrindu įrašytas A. Impulevičiaus
įsakymas Nr. 42; su jojo data, ir
skliausteliuose nurodytas archyvinis
1444 šifras su to įsakymo archyviniu
susegimo 159 žymėjimu. Taigi, LCVA
(Lietuvos Centriniame valstybiniame
archyve) atsiverskime šį A.
Impulevičiaus Nr. 42 įsakymą su 159
pažymėjimu: |
|
|
8-ta tema: A. Impulevičiaus įsakymas Nr. 42 dėl išvykos neįrodo, jog išvyko, nes buvo tokių, kurie neišvyko ir jiems tas 42 išvykimo įsakymas buvo atšauktas |
|
 |
Kaip matome
41 pav.:,
tas KGB sudarytas Sąrašas,
vadovautasi šiuo 159-tojo
įsegimo A. Impulevičiaus
42-uoju įsakymu, kuris tame KGB
Sąraše nurodomas, bet KGB
specialistams, matyt, neįrodė J.
Krikštaponio "išvykimo", nes
akivaizdu, jog įsakymas buvo
rašomas PRIEŠ IŠVYKĄ Šančiuose,
o ne traukinyje. Todėl tame
įsakyme
42 pav.,
43 pav.:
ir
44 pav.
paminėtos pavardės ar gali būti
kaip
neginčytina tiesa, kai dėl
kokių nors priežasčių galėjo ir
neišvykti paminėtieji?
|
Taigi, kaip
matote 23 pav.
mano raudonai
pabrauktus
žodžius 2-ame
paragrafe
parašymą
būsimajame
laike, kad
Šiandien
05:00 val.
Kauno komendanto
įsakymu su
bataliono
daliniais
IŠVYKS
komandiruotėn į
...,
tai
4-tame paragrafe
kažkodėl jau
būtajame
kartiniame laike
parašoma, jog Žemiau
išvardintieji
karininkai š. m.
spalių mėn. 6 d.
05:00 val.
IŠVYKO
komandiruotėn į
....
Tai,
kur
logika, kai
įsakymas rašomas
Šančiuose ir
naudojamas
būtasis kartinis
laikas? |
|
Kodėl įsakyme
nėra
liepiamosios
nuosakos, arba
kitokios formos
rašymo, kaip
įsakau, kad
išvyktų, ar
panašiai? Kodėl
tame pačiame
įsakyme
skirtingi
veiksmažodžių
laikai? Ar
būtasis kartinis
laiko veiksmas
yra patikimas,
kai čia pat tame
pačiame įsakyme
buvo pavartotas
to paties
IŠVYKIMO veiksmo
būsimasis
laikas? Kodėl
istorikas
Mindaugas Pocius
pažymoje rašo,
jog išvyko,
kai teiginys su
skirtingais
laikais jau
įrodo, kad
įsakyme turėjo
būti tik
būsimojo laiko
veiksmažodis
IŠVYKS?
Gal tokia būtojo
kartinio laiko
forma buvo
reikalinga
finansiniam
atsiskaitymui?
Neaiškumai su tuo 42-uoju
įsakymu ir
toliau žiūrint į
paskelbtus
karininkus,
žemiau
44 pav.
parodytame to
42-įsakymo
kitame-antrame
puslapyje: |
Čia
44 pav.
matote taip pat ir kareivių išvažiavimui naudojamą būtąjį kartinį laiką IŠVYKO, o nuotraukoje raudonai mano pabrauktos pavardės yra žymios su visa šia nagrinėjama tema. Raudoni klaustukai padėti prie dviejų vienodą pavardę ir vienodą vardą turinčių
Jonų Klimavičių?" paminėjimo. Ar gali būti toks
atsitiktinumas ir kodėl
tada nenaudojamas tėvavardžio rašymas, esant dviem tapatiems asmenims? Jiedu skiriasi tik skirtingomis kopomis. Matome, kad 3-čios kuopos vadu yra kapitonas Juozas Ūselis (tas, kuris po garsiojo 1962 m. teismo nuosprendžio Vilniuje buvo iš karto sušaudytas), tai kiti jojo pavaldiniai yra 3 leitenantai ir vienas jaunesnysis leitenantas. Bet į antrąją kuopą pažiūrėjus, nėra keista, kad, kad tiek kuopos vadas, tiek ir kiti 4 karininkai yra vienodo leitenanto laipsnio? Juk, ir pirmoje kuopoje nėra tokios
lygiavos, nes iš 5-ių karininkų net 3 yra jaunesni leitenantai, o 2 leitenantai yra vienas kuopos vadas, o kitas jojo pavaduotojas, nes sąraše po vado ir sąrašas ne pagal alfabetą sudarytas - akivaizdžiai, matyt, pagal pareigybes. O II-oje kuopoje vien leitenantai nerodo, kad ši kuopa galėjo būt skubotai sudaryta? Ne keista, kad kuopos vadas J. Krikštaponis-"Krištaponis?" yra tik "leitenantas", kai NKVD generolas Kapralovas jį nurodo vyr. leitenantu, ir karinis stažas šio kuopos vado buvo tada didelis? O dėl
dviejų Klimavičių
ar negali būti
čia kokia klaida, sudubliuojant
Jonus Klimavičius? Apie tai kiek žemiau pateiksiu pribloškiančią sensaciją. |
|
Jau nuvykus į Minską, po 3-jų dienų, čia apačioje
45 pav. matote rašomą įsakymą Nr. 43 priskirti ATLYGINIMUI VEDUSIŲ PRIEDUI gauti, kuriame matome ir Juozą Krikštaponį (Krištaponį) ir pastaboje paminimi karininkų raportai bei dokumentai, kuriais remiantis priskiriami atlyginimai. Be to, to įsakymu pagrindu pažymimas Kauno Komendantūros telefonograma Nr. 4.
|
Taigi, ar šio atlyginimo priedo apiforminimas gali būti J. Krikštaponio
įrodymu, kaip išvykimo į Minską faktu? O, jeigu jis buvo prieš pat išvykimą GESTAP-o sulaikytas ir bataliono vadovybė to įvykio dar nežino, ar žino, dėl ko karininkas neišvyko, tai ar gali būti tam pagrindas nerašyti šio įsakymo dėl priedo, jeigu yra Komendantūros telefonograma ir kiti dokumentai pateikti?
O, jeigu ir žinojo apie jojo suėmimą, tai, ką, po ištraukimo iš kalėjimo jis turės tarnauti be to priedo?
Daug neaiškumų su J. Krikštaponio žmona, kada jie išsiskyrė? Ir
jeigu J.Krikštaponis į Minską neatvyko, ar galima nerašyti atlyginimo priedui gauti įsakymą, jei netikėtai karininkas neatvyksta į tarnybą ar neišvyksta į komandiruotę ir jeigu neišvykimo priežastis dar nežinoma? Ir, išvis, ar bataliono kanceliarija gali žinoti, visas Rikiuotės smulkmenas, jei nėra žinoma karininko neatvykimo priežastis? Negi kanceliarija stabdys to priedo gavimą ir kitam karininkui, jei vienas iš jų kol kas dingęs be žinios? Pavyzdžiui, jei karininkas vėliau praneš, kad susirgo, tai ar galima tada įsakymą rašyti atbuline data?
Ar bataliono kanceliarija turi įgaliojimus stabdyti Komendantūros telefonogramą ir vestuvių apiforminimo įvykusį faktą dėl nežinomo neatvykimo į tarnybą priežasties?
Be to, vedusiųjų batalione ir daugiau turėtų būti. Ir jie bei šitos abejonės išryškėjo nuo išvykimo po savaitės sekančiu įsakymu Nr. 44 nuo spalių mėn. 13 dienos sekančiai
 |
Tai, štai,
46 pav.
įsakymu Nr.. 44 A. Impulevičius naikina (atitaiso) prieš savaitę rašytą garsųjį įsakymą Nr. 42.
To įsakymo naikinimo-atitaisymo pagrindas yra j. ltn.
Jono Stankaičio raportas Nr. 338 su gydytojų pažyma. O kokį
raportą
J. Krikštaponis iš GESTAP-o ar Kauno kalėjimo galėjo parašyti? Ir, išvis,
kodėl A. Impulevičius turi naikinti savo karininką, jei jis per kažkokį nesusipratimą restorane pateko į ne Lietuvos - į vokiečių teisėsaugos rankas ir dėl jojo išlaisvinimo daromos pastangos, kaip minėjo jo sesuo savo Atsiminime?
Prašome tame įsakyme Nr. 44 žemiau pažiūrėti:

Čia
47 pav.
nusišalinimui nuo
tarnybos konstatavimui buvo
dieną prieš išvyką spalių mėn. 5
d. sauvaliai pasišalinimas nuo
kažkokio uždavinio vykdymo ir į
Minską neatvykimo faktas
konstatuojamas dar ir raportu
Nr. 340 |
. |
Taigi, A. Impulevičiaus
įvykdyti įsakymo Nr. 42
atitaisymai ar
neįrodo,
kad ir daugiau galėjo
būti neišvykusiųjų,
kurių neišvykimo
priežastys galėjo būt
nenustatytos? Juk, kaip
matome,
bataliono vadas išvykimo
atšaukimą rašo tik esant
aiškiai priežasčiai.
Kad ir SAUVALINIS
pasišalinimas yra
akivaizdžiai užfiksuotas
neginčytinu faktu,
patvirtintu kuopos vado
raportu Nr. 340. O kokiu
"faktu" kas galėjo
konstatuoti J.
Krikštaponio galimą
neatvykimą kaip
sauvalinį,
jei neatvykimo
priežastis ar nebuvo
žinoma, arba buvo
žinomas suėmimas ir buvo
planuojamas jo iš
kalėjimo išėmimas? O jei
ir iš kokių nors
nuogirdų žinoma buvo,
kad J. Krikštaponis į
GESTAP-ą ir į kalėjimą
pateko, ar iš nuogirdų
bataliono vadas turi
teisę
teisę jam naikinti
išvykimo įsakymą Nr.42
be jokio raštiško
pagrindo ir kokią
teisę turi jo žmoną
palikti be pragyvenimo
šaltinio dėl kažkokios
neaiškios sulaikymo
priežasties; net
svetimos šalies
institucijų?
Ir, jeigu, koks nors karininkas dingsta,
neatvyksta į tarnybą ir neišvyksta į
komandiruotę, tai, gal, po kokios
svaitės, per Ukmergę ir su namiškiais
pavyksta išsiaiškinti dėl J.
Krikštaponio sulaikymo ir kalinimo
atvejo? Tai tada bataliono vadovybė
kokius veiksmus turi imtis, kad kažkokiu
būdu iš vokiečių išlaisvinti karininką?
9-ta tema: Kodėl istorikai nematė neteisingus-melagingus Jono Klimavičiaus raportus ir neteisėtą J. Krikštaponio tarpininkavimą?
Toliau
LCVA archyve nagrinėjant
bataliono susegtus dokumentus,
iš kart vėl iškyla klausimas su
keistai sudubliuotu Jonu
Klimavičiumi
skirtingose
kopose?.
Ar ne keista, kad tą patį vardą
ir pavardę turi
2
asmenys
ir kodėl jie neišskiriami
skirtingais tėvavardžiais? Negi
todėl,
kad ir
tėvavardžiai vienodi?
Prašome pažiūrėti, kokį raportą
vienas iš Klimavičių? parašė:

48
pav.:
keistas ir daug klausimų
keliantis Jono Klimavičiaus
raportas. Galima
pasididinti |
Stebina, kad
lygiai toks pats Jono
Klimavičiaus raportas buvo
atspausdintas ir vokiškai.
(P.S.: daugiau raportų rašytų ir
vokiečių kalba; t. y. - rašytų
dviem kalbomis šioje LCVA
archyvo A. Impulevičiaus
bataliono byloje nepastebėjau)
Labai keistas
ir J. Klimavičiui sveikatos
pablogėjimas,
kai vyksta į tarnybą
komunizmą
naikinti,
kaip tai raporte Nr.
8-tame nurodo, - ir, še
tau,
- vėl pablogėjo, nors
jau ne kameroje, o
tarnyboje.
Aišku, kai nervai buvo pažeisti, tai, jeigu mūšiuose
reikėjo būti, matyti
mirtį vėl, tai
atsinaujinti sveikatos
pažeida, aišku, galėjo.
Tik, ar ne per
didelis mirtininko
laikymas po
nuosprendžio, net
neįvykdant mirties
nuosprendį? Juk
žinoma, kad buvęs
pokario archyvų
direktoriumi, o
prieškario sovietmečio
tardytoju
E. Rozauskas rūpinosi
leidimu visus kalinius
sušaudyti, bet negavęs
leidimo, turėjo
organizuoti
pavojingiausių kalinių
išgabenimą link
Baltarusijos. Juk
pavojingi Rainiuose,
Panevėžyje, Rumšiškėse
ir kitur bei Červenėje
buvo sunaikinti.
Kodėl sovietai J. Klimavičiui
neįvykdo mirties
nuosprendžio ir net
neišveža link Červėnės,
o palieka kalėjime, ir
kodėl tik po dviejų
dienų birželio 24 d.
išlaisvinamas?
Juk, birželio 22 d.
ryte, prasidėjus karui
ir Birželio sukilimui,
kaliniai iš Kauno
kalėjimo autobusais
išvežami iš birželio 22
d. į birželio 23 d.
laikotarpyje.
Kaip čia gavosi, kad
mirtininką paliko,
neišvežę į Minską-Červenę?
Prasekime, ką
2021 liepos 2 d. rašo
Gintaras Kučinskas
Tremtinyje Nr. 25 (1431) 6-7
psl. rašė:
Birželio 22 d. 20 val. iš
Kauno pabėgo aukščiausi sovietų
valdžios pareigūnai, o birželio
23-iosios naktį, 1 val., išvyko
ir NKVD vadovybė, kurios žinioje
buvo kalėjimai. Kartu ji
išsigabeno ir kelias dešimtis
kalinių. ... Netrukus kolona
su kaliniais jų buvo apie 90
pajudėjo ir birželio
23-čiąją auštant pasiekė
Jonavą.
... Kolona su kaliniais Minską
pasiekė birželio 23-čiąją jau
sutemus ir ....
Tai kaip čia buvo, kad
sovietai pasitraukė iš Kauno
birželio 23 dienos pradžioje ir
kaliniai Kauno kalėjime dar parą
be sargybos
buvo laikomi
net iki birželio 24 d.?
Kaip ne
keista, nors A. Impulevičiaus
batalionas visiškai nėra susijęs
su šmeižiamuoju Didvyriu Jonu
Noreika - Generolu Vėtra, bet,
ar ne jojo šmeižimo tikslu jo
anūkė
Silvia Foti savo
tinklalapyje demonstruoja VDU
studento Andrejaus
Stoliarovaso magistrinį
darbą?
Tai, kaip tik tame studento A.
Stoliarovo; darbe Vytauto
Didžiojo Universiteto vardu yra
minėto LIETUVIŲ PAGALBINĖS
POLICIJOS (APSAUGOS) 12-ojo
BATALIONO 1941-1944 METAIS
karininkų sąraše-sąvade (to
darbo priedo Nr.289 psl.)
18-tuoju numeriu esančiame apie
Joną Klimavičių yra rašoma taip:

49 pav.:
ištrauka iš A.
Stoliarovo magistrinio
darbo. Galima
pasididinti.
Tai tada,
kodėl Jonas Klimavičius aukščiau
48 pav.
parodytame savo raporte meluoja
ir mirties nuosprendžio laukimo 31-os dienos laikotarpį didina iki 47-ių, nutylėdamas mirties nuosprendžio panaikinimą ir bausmės pakeitimą į 10-ties metų lagerio? Ar po mirties nuosprendžio panaikinimo negalėjo savo sveikatą taisyti? Jeigu tarnyboje jo
sveikata pablogėjo, tai
kodėl į atsargą paleidžiamas tik po metų? Kaip matome, A. Stoliarovas Joną Klimavičių rodo kaip 3-iosios kuopos vado pavaduotoją. Tai tada praeitų metų gruodžio 03 d. Ukmergės konferencijoje dėl J. Krikštaponio biografijos jau čia minėtas
mokslininkas
E. Rukšėnas, kuris atsiprašė išvarytą liudininką A. Čeponį (tai pagarba šiam mokslininkui), bet toliau APGAVO VISUS KONFERENCIJOS KLAUSYTOJUS, PASAKYDAMAS, jog, neva, 2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius.?
Jisai prašė Krištaponio, kad tarpininkautų išėjimui iš tarnybos.... Taigi, raudoną
klaustuką aš padėjau, nes minimas Jonas Klimavičius
buvo ne 2-troje kuopoje, o buvo 3-čios kuopos vado Jono Ūselio
pavaduotoju, kuris 1962 m. Vilniaus teismu buvo nuteistas mirties nuosprendžiu ir tas nuosprendis buvo įvykdytas. Apie tą Joną Klimavičių yra aprašyta minėtoje
karininkų enciklopedijoje ir taip pat minėtame Centro straipsnyje, kuriame jokio kito iš 2-osios kuopos J. Klimavičiaus NĖRA. Galima perklausyti,
kodėl akcentavo
J. Krikštaponio tarpininkavimą Jono Klimavičiaus
atleidimui nuo tarnybos, jei
susirgęs
J. Klimavičius net nebuvo J. Krikštaponio pavaldiniu? |
|
 |
|
50 pav.
Ukmergės
2021-12-02
konferencijos
iš
anksto
atrinktų
pašnekovų
diskusijose
51 pav.
matote
LGGRTC
mokslininką
E.
Rukšėną,
savo
kalbą
pradėjęs
nuo A.
Čeponio
atsiprašymo.. |
|
 |
Ar nebuvo
Ukmergės
konferencijos
dalyvių ir
klausytojų
apgaudinėjimas
su tuo J.
Krikštaponio
tarpininkavimu
kitos kuopos
pavaduotoju?
Kokią
teisę
J. Krikštaponis
turėjo
tarpininkauti
ne savo
pavaldiniui?
Tai, jei
3-čiai
kuopai
vadovavo
Juozas
Ūselis,
kuris
1962 m.
spalio
20 d.
Vilniuje
buvo
nuteistas
mirties
nuosprendžiu
ir tas
nuosprendis
iš kart
buvo
įvykdytas,
tai,
tada,
kodėl
tarpininkauja
ne
tiesioginis
kuopos
vadas J.
Ūselis,
o, visai
ne prie
nieko, -
iš kitos
kuopos
J.
Krikštaponis-Krištaponis?
Kaip
matome,
E.
Rukšėnas,
konferencijoje,
paminėdamas
mane
(tik
neteisingu
vardu
mane
minėdamas),
pradeda
įrodinėti,
jog
J.
Krikštaponis
buvo
Baltarusijoje,
išvardindamas
LCVA
archyvo
dokumentus
ir
minėdamas
šį
tarpininkavimą.
Kodėl
istorijos
mokslui
neiškyla
klausimai
su tokiu
tarpininkavimu
ne savo
pavaldiniui?
O gal, studentas A.
Stoliarovas
suklydo, gal, tai
kitas J. Klimavičius,
2-trai kuopai
priklausantis?
Tik, kažkodėl ne tik A.
Stoliarovas,
išvardindamas bataliono
karininkus, kaip matome
čia žemiau
53 pav.,
leitenantą Joną
Klimavičių rodo tik
vieną ir rodo, kaip
3-čios kuopos vado
pavaduotoją. Tą patį
rodo ir LGGRTC
52 pav.
žemiau:
|
|
|
|
|
|
|
|
Taigi, iš
52 pav.
LGGRTC
pateiktame
TDA
bataliono karininkų sąraše
matome
irgi tik vieną žaliai pabrauktą
Joną Klimavičių, kuris taip pat
aiškiai įrašytas kaip 3-čios
kuopos pavaduotojas. Tame
SĄRAŠE,
SUDARYTAME PAGAL ALFABETĄ,
kitas Klimavičius yra kapitonas
Viktoras.
Iš
Klimavičių tik jį internete ir
aptikau
kaip
4-tojo
bataliono
vadą,
kuris su pulkininku
Jonu
Semaška
1942 m.
balandį buvo
išsiųstas
į Vinicos
sritį.
Labai įdomu, kad ir kapitonas
Viktoras
Klimavičius,
kaip ir jo bendrapavardis mūsų
čia nagrinėjamas leitenantas
Jonas buvo abu laikomi sovietų
kalėjime iki Birželio sukilimo!
Kodėl
LGGRTC nemini jo, o rašo jo
išlaisvinimą "karo pradžioje"?
Kodėl nėra nurodytos
išlaisvinimo dienos ir kas,
konkrečiai, išlaisvino? Gal
patys
kaliniai išsilaisvino? Kokia
bausme buvo nuteistas kapitonas
V. Klimavičius, ir, ar normalu,
kad žemesnio rango leitenantas
J. Klimavičius galėjo iš sovietų
gauti aukštesnę bausmę; net iki
mirties nuosprendžio? Ar
negalėjo būti taip, kad abu
vienodai galėjo būti
mirtininkais iki gegužės
mėnesio, o po to perteisti,
sušvelninus bausmę? Kodėl vienam
reikėjo
komisuotis
dėl ligos,
o kitas normaliai tęsė tarnybą?
Ir
kodėl nebuvo iš kart
išleistas į atsargą dėl ligos, o
tik po metų išleistas?
Ar tai negalėjo būti kokia
nors simuliacija?
Kodėl nepatyrinėtos tų abiejų
Klimavičių kalinimo aplinkybės,
kodėl tik studentas A.
Stoliarovas tai galėjo
patyrinėti?
Todėl
labai
keista,
kad
LGGRTC
mokslininkas
E.
RUKŠĖNAS
NET
NEŽINO
SAVO
DARBOVIETĖJE
SUDARYTO
KARININKŲ
SĄRAŠO,
ir
Ukmergės
konferencijoje
klaidino
klausytojus
su J.
Krikštaponio
(Krištaponiui)
tarpininkavimu
Jonui
Klimavičiui,
net
nepaminėdamas,
kad toks
ne tos
kuopos
vado
tarpininkavimas
buvo
neteisėtas.
|
|
Kad
šio J.
Klimavičiaus
raporto
paskirtis
yra
vokiškajai
organizacijai
įrodymas:
lygiai
tokio
pat
teksto
vokiškai
atspausdinto
teksto
raportas. Daugiau
tokių
analogiškų
dvikalbių
raportų
to
archyvo
segtuve
nepastebėjau,
nors
visus
dokumentus
peržiūrėjau.
Vokiški
raportai
yra tarp
dokumentų,
bet tai,
matyt,
su
vokiškų
tautybių
asmenimis,
matyt,
jie yra
susiję
(taip
manau,
bet
nestudijavau),
o
dvigubų
dviem
kalbomis
dokumentų
nepastebėjau.
Be to,
tas
vokiškasis
J.
Klimavičiaus
raporto
egzempliorius
yra
labai
prasto
skaitomumo,
su
išsidėvėjusia
juoda
kalke
spausdintas
ir
keliais
egzemplioriais,
archyvui
palikus
paskutinįjį
labai
neaiškų
egzempliorių.
Todėl
nuotrauką
šio
dokumento
padariau
labai
kontrastingą;

... pav.: EKSPERTIZEI
galima pasididinti....
pav.:
Paryškintas (sukontrastintas)
J. Klimavičiaus
raportas, kurį
galima pamatyti
ir ORIGINALŲ mažo
kontrastingumo
labai didelės
raiškos
nuotrauką.
Matote RUDU
STORU PIEŠTUKU
skaičių 399
tai archyvinį
dokumentų
susegimo
eiliškumo
numerį, kai pats
lietuvių kalba
J. Klimavičiaus
raporto numeris
yra 398, o
vėlesnis
(paskutinis) J.
Klimavičiaus
išvykimo į Kauną
liuosuotis
raportas turi
kažkodėl 397-tą
numerį.
Kad tame tekste
pasaka, tai
matosi plika
akimi, jau
pažiūrėjusį
skaičius -
minimas mirties
nuosprendžio
laukimo dienų
skaičiaus,
kadangi J.
Klimavičius
raporte mini
Sovietų karo
Tribunolo
balandžio mėn.
11 d. nubaudimą
mirties
nuosprendžiu,
tai iki jojo
birželio 24 d.
pagal kalendorių
išlaisvinimo
laukimo mirties
nuosprendžio
gaunasi ne 47,
o 74 dienos.
Tai, panašu, kad
mašininkė ar
kanceliarijos
raštininkas (o
gal, ir pats J.
Klimavičius?) supainiojo
spausdinimo
mašinėlės
klavišus skaičių
7-ių ir 4-ių,
sukeičiant
vietomis?
Tačiau,
pasirodo, pagal
minėtą Lietuvos
karininkų ...
knygą, jis
mirtininku buvo
šiek tiek mažiau
tik 32 dienas,
nes gegužės 13
d. jam buvo
pakeista bausmė
į 10 m lagerio.
O tai J.
Klimavičius
raporte
nutylėjo, nes po
perteisimo iki
išlaisvinimo
turėjo net 41-ą
dieną savo
sveikatai
pataisyti,
džiaugiantis,
kad mirties
nuosprendžio
nebus. Juolab,
jis rašo, kad po
Kalėjimo
Raudonojo
kryžiaus buvo
išsiųstas į
Birštoną
pataisyti
sveikatos.
Todėl tarnyboje
sveikatos
pablogėjimas
keistai atrodo.
Todėl
labai keista,
kad LGGRTC
istorikas
nepatyrinėjo to
tarpininkavimo
dokumento
ypatybių. Tas
tarpininkavimas
buvo atliktas
ant Jono
Klimavičiaus
raporto kitos
pusės, nes dėl
popieriaus
taupymo raportai
buvo pusės lapo
formoje. Todėl
Juozui
Klimavičiui
atspausdinto
raporto pusės
lapo kita pusė
atrodė taip:
|
|
10-ta
tema:
10
klausimų
J.
Krikštaponio
NETEISĖTAM
tarpininkavimui
1.
Įdomu, kodėl,
išvis, spausdinama?
2.
Ar sunku savo ranka
parašyti
Tarpininkauju, ir po
šiuo žodžiu pasirašyti
bei čia pat, PAŽIŪRĖJUS
Į REGISTRACIJOS ŽURNALĄ,
nurašyti tarpininkavimo
numerį bei jo
datą?
3.
Kodėl buvo reikalinga
tokia sudėtinga
procedūra?
4.
Ką byloja toks vokiškasis
PEDANTIŠKUMAS ir dar
to paties raporto
kopija vokiečių kalba?
(P.S.:
atsiprašau, kad LCVA
archyve neatkreipiau
dėmesio, ar ant
vokiškojo to raporto
dublikato kitos pusės
buvo toks pats
suderinimo-tarpininkavimo
įrašas, ar ne buvo?)
5.
Kodėl toks
pedantiškumas
netaikomas bataliono
vadui A. Impulevičiui,
kuriam nėra jokio
atspausdinto intarpo
pasirašymui ir jis viską
savo ranka užpildo?
6.
Kodėl bataliono vadas A.
Impulevičius pasirašo
net po 4-ių - 3-jų
dienų, po J.
Krikštaponio-KriŠtaponio
tarpininkavimo?
7.
Kaip čia A.
Impulevičiaus pasirašymo
data sutapo su labai
svarbia lapkričio
7-osios Didžiojo Spalio
perversmo diena, kurios
garbei Minske buvo
atliekamos masinės
komunistų žudynės? Ar
tokią dieną bataliono
vadui galėjo būti laiko
prieiti prie
kanceliarinių reikalų?
Juk lapkričio 7 d. 1941
m. buvo penktadienį -
išeiginių tame tarpe
nebuvo, ir kodėl buvo
atidėtas pasirašymas,
net paskutinei savaitės
dienai?
8.
Kodėl A. Impulevičius
suklydo ir pirmiau
parašė šeštadienio
lapkričio 8-osis datą?
Ar tokią žymiąją, kaip
lapkričio 7-tosios -
Didžiojo
bolševizmo-komunizmo
nusikaltimo dieną galima
buvo ją neįsiminti ir
suklysti?
9.
Gal dėl kokių nors
nežinomų priežasčių net
iki lapkričio 8-tosios
to raporto galutinio
pasirašymo uždelsimas
buvo nepriimtinas? |
|
|
Kadangi
žodis
Minskas,
atspausdintas, o
ne ranka
parašytas, tai
ar gali būti
įrodymu, kad
tas neteisėto
tarpininkavimo
raportas
J.
Krikštaponiui-Krištaponiui
pakištas
pasirašyti
Minske"?
O, gal, vis tik, Kauno kalėjimo kameroje
pasirašė?
|
Svarbiausia yra tai, kad iš karto, tik pažiūrėjus į Jono Klimavičiaus Raporto antrąją pusę, iš karto į akis krenta viskas labai nenatūraliaitarpininkauta.
Aišku, kai negyvenus tarpukaryje, tai tokia raštvedyba, taupant popierių, kažkaip, jau 2-trame tūkstantmetyje nelabai įsivaizduojama. Toks vaizdas, kad kitoje lapelio pusėje, kažką norėta nuslėpti.? Klaustukas, nes nesu tarpukario raštvedybos ekspertu. |
|
10.
Gal
šis
APGAULINGAS-NETEISĖTAS
tarpininkavimas buvo
skirtas GESTAP-ui
apgauti ir tas
tarpininkavimo parašas
buvo paimtas Kauno
kalėjimo kameroje ir po
to sugražintas tas
raportas į Minską?
Kuo kitu galima
paaiškinti 3-jų - 4-ių
dienų delsimą po J.
Krikštaponio
tarpininkavimo? Negi
negalima per tas 3-4
dienas suvažinėti iš
Minsko į Kauną ir atgal?
Toks kontraversiškas
klausimas iškyla, nes
akivaizdžiai J.
Krikštaponis pasirašo ne
kanceliarijoje. |
Atsiprašau, bet net 3-is - 4-ias dienas delsti bataliono vadui ir nesirašyti po tarpininkavimo, kad išleisti negaluojantį - tokio nežmoniškumo net sovietinėje kariuomenėje tarp kariškių man neteko matyti |
|
|
|
|
|
Juk data ir numeris to
tarpininkavimo
įrašomas kita (storiau
rašančia) plunksna ir,
akivaizdžiai, net kita -
ne J. Krikštaponio
ranka. Jojo braižą
galima palyginti su jojo
ranka rašytoje
Atestacijos ištraukoje
ir palyginant šiuo
neteisėto
tarpininkavimo
įrašais. Prieš
palyginimą, verta
palyginti J.
Krikštaponio-"Krištaponio"
parašus jo raporto ir
tarpininkavimo":
|
|
|
|
|
Juk data ir numeris to
tarpininkavimo
įrašomas
kita (storiau rašančia)
plunksna ir,
akivaizdžiai, net kita -
ne J. Krikštaponio
ranka. Jojo braižą
galima palyginti su jojo
ranka rašytoje
Atestacijos
ištraukoje
ir
palyginant šiuo
neteisėto
tarpininkavimo
įrašais. Prieš
palyginimą, verta
palyginti J.
Krikštaponio-"Krištaponio"
parašus jo raporto ir
tarpininkavimo":
|
|
|
|
|
Matome, kad J. Krikštaponis-Krištaponis
skaičių
4
rašo į kitą-normaliai priimtiną pusę, o skaičius 2 visiškai ne
panašus į raštvedžio ar paties J. Klimavičiaus neteisėto
tarpininkavimo užpildymus. |
|
Kaip, matome, Jono Klimavičiaus raporto registracijos datą; - tą patį skaičių
4 irgi su stora plunksna ir irgi pakrypusį į priešingą pusę, nei įprasta rašant (tokį patį charakteringą pakrypimą į priešingą pusę turi ir skaičius 8), todėl akivaizdu, kad tie vienodos rašysenos skaičiai, sutampantys su tarpininkavimo registracija yra rašyti raštvedžio, arba, paties Jono Klimavičiaus, kurio taip pat rašysenos pakrypimas yra į tą pačią-priešingą pusę, nei įprasta ir skaičius 4 taip pat yra į priešingą pusę pakrypęs;
jojo ranka rašytame raporte, kuriame nurodo, jog lapkričio 14 d. iš Minsko J. Klimavičius grįžo PASILIUOSAVIMUI. Bet, kodėl jis
tik po metų 1942 m. rugsėjo 30 d. buvo paleistas į atsargą?
Pastarojo rankraščio nelyginu, nes ir taip akivaizdžiai labai panašus, su tokiu pat keistu pakrypimu į priešingą pusę. |
|
11-ta tema:
Kodėl istorikai nematė tame įsakyme Nr. 42 sudubliuotą kitą
Joną Klimavičių,
kurio
kito tokio Lietuvoje nebuvo? |
|
Iš Jono
Klimavičiaus
raporto Nr. 8,
rašomo, kaip
II-jo Apsaugos
bataliono (bn.)
Kovotojo
(kovot.)
Karininko (Kar.)
matosi, kad jis
nenurodo savo
pareigų, todėl
galima manyti,
kad tai ne J.
Ūselio
3-čios kuopos
pavaduotojas, o
be pareigų
Juozui
Krikštaponiui
priklausantis.
Tačiau, ar
pasiliuosavimui
prašymą
rašančiajam
būtina nurodyti
atsakingąją
kuopos vado
pavaduotojo
pareigybę?
Juolab, kai
magistrantas
Andrejus
Stolerovas
ir, ypač,
LGGRTC rodo
tik vieną Joną
Klimavičių.
|

60 pav.:
Du Jonai
Klimavičiai
įsakyme Nr.42.
Šio šifro
raidžių
ištyrimui galima
pasididinti
ir pamatyti visą
įsakymo Nr. 42
II-ąji puslapį. |
|
|
Todėl ar negalima manyti, kad prieš išvyką į Baltarusiją A. Impulevičiui buvo žinomas J. Krikštaponio sulaikymas ir jau buvo numatytas jo iš kalėjimo išėmimas per Jono Klimavičiaus legendą, jo pavardę šiame įsakyme Nr. 42 sudubliavus?
O šią pavardę šiame įsakyme; su
politiniu tikslu (Prezidento A. Smetonos sūnėno apkaltinimui)
negalėjo
okupantų NKVD vyr. tardytojas, o po to archyvų direktorius
Eusiejus Rozauskas
prispausdinti pavardę, atradęs tą pačią spausdinimo mašinėlę, ir perspausdinti to įsakymo II-ą puslapį? |
Šis E.
Rozauskas;
kaip autorius
knygos
MASINĖS
ŽUDYNĖS ...
ir atsakingas
už tų masinių
žudynių:
nuo
Rainių iki
Červėnės
iniciavimą bei
už NKVD tardymų
persistengimą-sauvaliavimą
net Vorkutos
GULAG-e 9-iems
metams
atsidūręs, o po
to net 16 metų
kaip Archyvų
valdybos
viršininku iki
1973 metų
pabuvęs, negi
vėl
piktnaudžiauti
negalėjo?
Dar labiau
keista, jog
jau pagal
mirusį
žurnalistą A.
Ališauską
iš karto
pokaryje
tardomieji-apklausiamieji
J. Krikštaponio
nerodė, o jau po
kokių 15-35 metų
prisiminė ir
tie
liudininkai
Baltarusijoje
žudynių vykdyme
pradėjo minėti
J. Krikštaponį.
Ar dėl to
nekyla
įtarimo?

61 pav.:
Alfonsas
Vietrinas.
Galima
pasididinti. |
Juolab, šio NKVD-isto
nesąžiningumo
faktas
yra
fiksuotas,
kai iš
geriausio
mano l.
a.
dėstytojo
-
geriausio
Lietuvos
tarpukario-pokario
bėgiko
Alfonso
Vietrino;
šis E.
Rozauskas
per
kratą
atėmė-nusavino
svarbų
prizą,
iškovotą
Vokietijoje.
Apie tai
šis
garbus
sportininkas
man
papasakojo,
kai jį
apie
1975-79
m. m.
buvome
pakvietę
į
Azoto
sporto
kolektyvo
susirinkimą.
Kvietėme
šį garbų
sporto
veteraną,
nes ir
pokaryje
pagal
sovietinę
įvestą
sportinę
kvalifikaciją
A.
Vietrinas
buvo
tapęs
pirmuoju
sporto
meistru
Lietuvoje
ir buvo
pokario
sporto
legenda.
Tada; po
oficialaus
sporto
kolektyvo
ataskaitinio
susirinkimo-susitikimo;
mums,
Azoto
sporto
organizatoriams
su
įmonės
sporto
metodininku
- to
susitikimo
iniciatoriumi
Edmundu
Narvydu,
dar
atskirai
pabendravome
- mums
labai
rūpėjo
sužinoti
ką nors
apie
tarpukario
Lietuvos
sportą,
kuris
sovietmetyje
buvo
kruopščiai
slepiamas.
Tada šis
Lietuvos
bėgimo
legenda,
kai aš
jįjį
lydėjau
iki
autobuso,
ir
prasitarė
man
"apie
kažkokį
žydelį-tardytoją,
nusavinusį
karo
metu
Vokietijoje
jojo
iškovotus
prizus.
|
|
|
|
Pratęsiant
apie šio
1940-1941
m. m.
istorinio
tarpsnio
sovietinę
ypatingą
cenzūrą,
kuri
perestroikoje
buvo
pavadinta
baltomis
dėmėmis,
man
baigiamajam
mokslinio
komunizmo
egzaminui
ir
diplominiam
darbui
Pertvarkos
ir
Tautinio
Atgimimo
kūno
kultūros
problemos
Jonavoje,
teko
Jonavos
Balse
parašyti
poleminį
straipsnį
"Ar
Baltos
dėmės
baltos?".
Šiam
ezopiniam
dėstymui
per
stalinizmą;
laipsniškai
planavau
ir
NUSIKALSTAMĄ
LENINIZMĄ
parodyti
per
aukščiau
paminėtą
Karlo
Kautskio
veikalą
TERORIZMAS
IR
KOMUNIZMAS,
šiuo
metu
Lietuvoje
nepelnytai
pamirštą |
|
Taigi, kai už čia
paminėtas žudynes
Červenėje, kuriose
atsitiktinai gyvas
išlikęs pulkininkas
Jonas
Petruitis, jas iš
kart aprašė, tuoj
pat išleidęs knygą; "Kaip
jie mus sušaudė", -
tai už tos knygos
turėjimą palėpėje, kurią
atrado stribai, čia jau
minėtas
Jonavos garbės
pilietis Gediminas
Ilgūnas ir jo tėvas
tapo iš karto suimti, ir
abu atsidūrė GULAG-e.
Apie tokį likimą nuo tos
rastos knygos, G.
Ilgūnas paminėjo savo
knygoje
ŠAKNYS. Tai,
jeigu taip kruopščiai
sovietai slėpė šias ir
kitas žudynes, ar nuo jų
dėmesiui nutraukti,
negalėjo ir kitokios
manipuliacijos būti
atliekamos?
Tai, ar
patikimi archyvai, kai jiems vadovavo tų žudynių iniciatorius?
12-ta tema: Kodėl istorikas E. Rukšėnas nematė,
kad Jonas Klimavičius,
vaidinęs raportuose ligą ir liuosavimąsi,
bet taip ir nepasiliuosavo,
o tarnavo toliau?
Įdomu, ką veikė Lietuvos
Istorijos instituto [LII
(Lii)] ir LGGRTC
mokslininkai:
Mindaugas
Pocius bei
Alfredas Rukšėnas,
kaltindami J.
Krikštaponį ir įsakyme
Nr. 42 nematydami du
Jonus Klimavičius?
|
Negi, negalima buvo
pasitikrinti gerai
žinomoje knygoje
LIETUVOS ... KARININKAI,
..., kuri buvo ruošta
daugiai, nei 16 metų ir
leista jau ne vienu
leidiniu?
Taigi, pasinaudojau
Lietuvos Nacionalinės
Martyno Mažvydo
bibliotekoje esančia
knyga
Lietuvos
kariuomenės karininkai,
1918-1953
/
[redakcinė komisija:
pirmininkė Birutė
Kulnytė
[et al.].
Vilnius : Lietuvos
nacionalinis muziejus,
2001-. t. : iliustr.,
faks. ; 29 cm.
(Lietuvos nacionalinio
muziejaus biblioteka).
ISBN 9955-415-11-8 (įr.)
T. 4. 2004. 414, [2]
p. ISBN 9955-415-38-X
Šioje
knygoje, kuri
sudaryta,
pateikiant
karininkus pagal
alfabetą,
aptikti tik du
Jonai
Klimavičiai,
iš kurių
pirmasis 240-241
psl. rodomas su
nuotrauka ir
gimęs 1909 m.
balandžio 12
Pavembrių kaime,
Vilkaviškio
valsčiuje. Jis
už dalyvavimą
1934-06-07
voldemarininkų
maište
areštuotas ir
išsiųstas į karo
kalėjimą, o
1934-07-10
grįžo, slaptu
įsakymu
paleistas iš
kariuomenės į
pėstininkų
karininkų
atsargą, išvyko
Vilkaviškio aps.
komendanto
žinion. Nuo
1937-10-24 IŠS
34 M. Jankaus
būrio, o nuo
1939-12-22
Finansų m-jos
kuopos šaulys.
Daugiau jokių
žinių apie jį
neduota ir A.
Impulevičiaus
batalione
nerodomas.
Pastarajame
batalione kaip
3-čios kuopos
pavaduotoju
rodomas be
nuotraukos tik
kitas Jonas
Klimavičius,
gimęs 1907-08-29
Marijampolėje,
baigęs
Marijampolės
Rygiškių Jono
gimnazijoje,
kurią baigė ir
Juozas
Krikštaponis.
Galima
daryti
prielaidą, kad
jie abu galėjo
būti pažįstami
ir net draugais,
kuriuos, ir
minėjo pastarojo
sesuo,
padėjusiais
brolį iš
kalėjimo
išlaisvinti?
Negi J. Krikštaponis
pagal pažintį
1941-07-04 neteisėtai
kitos kuopos
pavaduotojui
tarpininkautų atleidimui
nuo nuo tarnybos, kai
Jonas Klimavičius, po
minėto iš Minsko į Kauną
nuvykimo 1941-11-14
Raporto Nr. 9 dėl
pasiliuosavimo.
.
Pagal čia dešinėje
62 pav.
pateiktos L. k. k. knygos, aiškiai matome, kad nebuvo atleistu, ir į atsargą išėjo vos ne po metų 1942-09-30. Taip, ne tik čia aukščiau rodo studentas A. Stoliarovas, bet ir LGGRTC sudarytas šio bataliono karininkų sąrašas. Ar galėjo Kauno komendantūra
neužskaityti to Jono Klimavičiaus pasiliuosavimo, kai buvo pristatytas dar ir gydytojo pažymėjimas? |
Iš viso šito darytina
išvada, jog A.
Impulevičiaus įsakyme
Nr. 42 minėtų LII (Lii)
ir LGGRTC mokslininkų
nepastebėti
du Jonai Klimavičiai
gali būti sudubliuoti su
tikslais: |
|
|
1. arba NKVD-KGB
dėka apkaltinti J.
Krikštaponį,
2. arba apgauti GESTAP-ą, kad per J. Klimavičiaus
susirgimą J.
Krikštaponį ištraukti iš
Kauno kalėjimo.
Juk, pagal jojo sesers
atsiminimus iš kalėjimo
išlaisvinimui padėjo jo
draugai ir jojo
giminaitis generolas
Stasys Raštikis:

63pav.: J.
Krikštaponio
sesers Veronikos
Krikštaponytės
Juodienės
atsiminimų
originalas,
užrašytas 1990
m. liepos mėn.
Šiluose. Galima
pasididinti.
Visą Atsiminimą
galima
perskaityti ČIA. |
Todėl, manau,
tyrinėjimo
klausimus reikia
pateikti
galvojant
logiškai ir
teisiškai:
1.
Ar galima
tikėti, kad
išlaisvintas tik
už generolo
gražias akis,
kuris pažinojo
asmeniškai A.
Hitlerį?
2.
Negi
vokiečiai,
būdami
pedantais, iš
kalėjimo
išleistų be
jokio oficialaus
pagrindo?
3.
Ar
negalėjo būti
taip, kad
įtakingas
generolas, kokį
nors ne tikrą
dokumentą
pateikė?
4.
O
sesers paminėtu
vienu iš DRAUGU
negalėjo būti iš
tos pačios
Rygiškių Jono
gimnazijos
bendramokslis
Jonas
Klimavičius?
5.
Tai,
gal, tas
pagrindas ir
buvo, kad reikia
J. Krikštaponiui
ne kalėjime
sėdėti už menką
incidentą, o į
susirgusio J.
Klimavičiaus
pareigas perimti
ir vadovauti
2-trai kuopai?
|
|
6.
Ar
negalėjo A.
Impulevičius iš
anksto aptarti
su J.
Klimavičiumi jo
susirgimą ir
todėl antrą Joną
Klimavičių tai
2-trai kuopai
prispausdina?
7.
Ar ne
todėl J.
Klimavičius savo
raporte; dėl
susirgimo,
nenurodo savo
pareigybės?
8.
O toks
pats J.
Klimavičiaus
raportas Nr. 8,
išverstas į
vokiečių kalbą
negi neįrodo
jo paskirtį
vokiečių
kažkokiai
tarnybai? Kodėl
daugiau tokių
lietuviškų ir
vokiškų raportų
dviem kalbomis
nesimato?
9.
Ar kitas
Nr. 9 1941 m. lapkričio
16 d. J. Klimavičiaus
ranka Kaune rašytas
raportas Ryšių
karininkui dėl pasiliuosavimo
jo FIKTYVUMĄ neįrodo,
kai leitenantas
jau atliko pasiliuosavimą
ir pagal istorinius
šaltinius toliau
sirgdamas tarnauja vos
dar ne metus?
10.
Kas dar tą pasiliuosavimą
galėjo sutrukdyti, jei
ne išgalvotas
susirgimas, dar net
gydytojo pažyma
patvirtintas?
11.
Ar tą gydytojo
pažymą ne galėjo
parašyti J. Krikštaponio
sesers minimas Karo
gydytojas Kazimieras
Mikalauskas? (apie jį
žemiau skaityti.)
12.
Ar, aplamai,
negali būti abejotinu
tas bataliono vadui
informavimas
iš Kauno į Minską?
13.
Ar tas - kitas J.
Klimavičiaus raportas
Nr. 9; iš Kauno rašytas,
negalėjo būti rašytas
tam, kad paslėpti kitą
Joną K14.
O J.
Krikštaponiui-Krištaponiui
ar negalėjo būt antrą
kartą pakeltas į
kapitono laipsnį, gal,
irgi, kad lengviau iš
kalėjimo išimti?
Juk J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė savo Atsiminimuose (čia aukščiau
63 pav ) įsitikinusi, kad su jos broliu nežinia, kuo būtų viskas pasibaigę, ir ji mini, kad Kaune jis turėjo gerųdraugųiš kalėjimo padėjo ištraukti jo draugai ir generolas S. Raštikis. |
|
13-ta tema:
O laipsnį
pakelti negalėjo
už tai, kad
kalėjime
atsidūrė kitos
valstybės?
Malonu, kad tą
J. Krikštaponiui
LAIPSNIO
PAKĖLIMĄ 2021 m.
spalio 22 d.
penktadienį
17:26
soc.
tinklo
Facebook-o
mano
temoje
LGGRTC
mokslininkas
Alfredas
Rukšėnas
parašė
taip:
|
Todėl AČIŪ minėtam Genocido tyrimo centrui už dalyvavimą socialinių tinklų diskusijose. Malonu, kad į mokslininko A. Rukšėno komentarą dėmesį atkreipė to Centro direktorius mokslų daktaras Arūnas BUBNYS ir mokslininkas Mindaugas Miknevičius: |
|
Tačiau, buvo keista, jog Facebook-o nustatymai apie tą A. Rukšėno komentarą man nepranešė ir aš jį tik atsitiktinai pamačiau; lygiai po mėnesio: lapkričio 22 d., apie ką pirmadienį 07:36 apie tai
komentare pranešiau. Todėl iki tų metų gruodžio 03 d. Ukmergėje vykusios konferencijos, likus nedaug laiko, pasirengti nebuvo įmanoma. Juolab, šiai Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje dėl J. Krikštaponio karinio laipsnio pakėlimo
Mindaugas Pocius
rašė taip: |
O, jeigu Juozas
Krikštaponis tuo metu
Kauno kalėjime sėdėjo,
tai tada kaip jis galėjo
nepriekaištingą
tarnybą atlikti? O toji
nepriekaištinga
tarnyba negi negali
būti užskaityta okupantų
kalėjime atsidūrus, kai
nauji okupantai
uždraudžia Lietuvos
Laikinosios vyriausybės
(LLV) veiklą?
Juolab, į kalėjimą
patenka ne bet koks
karininkas, o LLV Krašto
apsaugos ministro ir
buvusio šalies
Prezidento artimas
giminaitis!
Kodėl
Mindaugas Pocius
Pažymoje neparodo-nutyli
tikrą A. Impulevičiaus
motyvą, o prigalvoja
savo?
Kodėl
Alfredas Rukšėnas
aukščiau iš kart visą A.
Impulevičiaus motyvą
parašo, o M. Pocius
savo
Pažymoje tą svarbų
išsilavinimo motyvą
kodėl nuslepia? Juk A.
Impulevičiaus parašas
yra yra po teksto šio: |
|
|
 |
67 pav.:
Juozui
Krikštaponiui-Krištaponiui
kapitono
laipsniui
pakelti
Pakėlimo
lapo
pabaiga.
Detaliam
šifro ir
rankraščio
tyrimui
galima
dar
labiau
pasididinti. |
|
|
Ar ne GESTAP-ui apgauti čia tas BENDRO išsilavinimo įrašas parašytas? Juk Karo mokykla neruošė karo teisininkų. Tai kur tuos 5-is semestrus (net 2,5 metų!) ir kokiame teisių fakultete ir dar teisių skyriuje galėjo Kaune klausytis? Kodėl tiesiogiai neprašė kad Vytauto Didžiojo universitete (toliau VDU)? Ar ne panašu, kad negalima būtų nustatyti, kad tai abejotina? Atkurtame VDU Teisių fakultetas buvo, bet kad dar tokio pat pavadinimo būtų ir skyrius, čia jau kažkas neaišku? Jei būtų parašyta, kad VDU klausėsi, tai GESTAP-as būtų patikrinęs ir ... O kai nekonkrečiai, tai ar ne buvo žaista, kad naujas vokiškasis okupantas nesusigaudys? Negi, tikrai, J. Krikštaponis irgi ruošėsi būti Karo teisininku, taip, kaip ir Jonas Noreika (Generolas Vėtra). teisę VDU besimokydamas?
Toks įspūdis, kad nors mano ir giriama iš didžiosios raidės Mindaugo Pociaus Pažyma, bet negi istorikas ją paskubomis rašė po mano sukelto vėjo dėl nuslėpto Didvyrio kalinimo fakto nacių okupacijos laike? Kaip galima rašyti, kad, neva, laipsnis suteiktas už gerą tarnybą, kai tokio įrašo nėra - yra visai kitas įrašas?
Toks vaizdas, kad istorikas nematė šito Pakėlimo lapo, o jam gal kas paliepė taip parašyti? KAD ISTORIKAI NĖRA MATĘ DOKUMENTŲ IR JUOS APRAŠINĖJA VISAI KITAIP, NEI JIE ATRODO. - TAI BUS IR DAR VIENAS LABAI SVARBUS FAKTAS. Jeigu istorikas M. Pocius būtų vartęs visus Pakėlimo lapus, tai būtų pastebėjęs, jog prierašai už gerą tarnybą būna daugiausiai neturintiems reikiamo išsilavinimo. O jeigu yra tas išsilavinimas, tai tarnyba paprastai būna gera dėka paties išsilavinimo.
Be to, tie Pakėlimo lapai yra standartiniai ir tuose Pakėlimo lapuose, net, NĖRA TARNYBOS KOKYBĖS GRAFOS numatytos: |
|
|
|
 |
|
69 pav.:
šiame Pakėlimo lapo gimimo laiko ir vietos grafoje įrašas
liudija,
jog Juozas Krikštaponis ir čia "Krištaponis" yra vienas ir
tas pats asmuo, neaišku, dėl ko susitrumpinęs pavardę?
Juozo pavardės susitrumpinimą aptikau ir
Lietuvos lengvosios atletikos čempionatų protokoluose, kurie
įrodo. kad sutrumpina pavardė buvo Juozui pateikta
paauglystėje, gavus pasą,
nes
jojo gimimo liudijimas ir
tėvų santuokos liudijimas su lietuviškos atmainos pavarde
nuo žodžio krikšto, o ne slaviško-lenkiško nuo KriŠtofo-KšiŠtofo
Detalesniam tyrimui galima
pasididinti visą
Pakėlimo lapą. |
|
Kaip matome, šiame Juozui Krištaponiui Pakėlimo lape, pagal archyve į bylą susegimo lapo Nr. 45 (rašalu mėlynai įrašytame) tinkamumą laipsniui pakelti A. Impulevičius parašą deda po surašytais duomenimis, kaip Aukštojo-karinio-juridinio mokslo išsilavinimu ir pagal Vyresniškumą turimą laipsnį nuo 1936 m. gruodžio mėn. 1 d.
Tai stebėtinai ilgas laikotarpis (pagal J. Krikštaponio kaimyno Mykolo Dirsės ir sesers atsiminimus jos broliui buvo suteiktas kapitono laipsnis 1939 m., todėl čia ne panašų į antrąjį suteikimą, dėl ko, matyt, pakeičiama pavardė? - tai hipotezė) ir todėl tinkamumas 1941-XII-18 laipsnio pakėlimo argumentas akivaizdus - kitų komentarų net nereikalaujantis. Juolab, visi iki vieno A. Impulevičiaus pasirašyti Pakėlimo lapai yra gruodžio 18 d., matyt, prieš Kalėdas kaip tradicija. Iš įrašų matosi, jog laipsniai keliami, paprastai metų pabaigoje.
Taigi, suėjus laikui, bataliono vadas ar galėjo
neteikti laipsnio pakėlimą asmeniui, laikinai negalėjusiam atlikti savo pareigų dėl kokių nors pateisinamų priežasčių, kaip susirgimo ar patekus į nelaisvę svetimos valstybės institucijai?
|
|
Ar istorikas gali tik biurokratiškai žiūrėti į tą Pakėlimo lapą,
kurio tarnybos vietos grafoje yra parašyta
Kuopos
Vadas nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d. ir atmetinėti 1941 m.
gruodžio mėnesyje vokiečių kalinimą?
Negi
tas laipsnio pakėlimas kartu su Jono Klimavičiaus susirgimu
negalėjo įtakoti greitesniam J. Krikštaponio išėmimui iš
kalėjimo?
|
|
Aišku, istoriko
Mindaugo Pociaus
parašyme:
paprastai,
laipsnis
pakeliamas už
gerą pavestų
užduočių vykdymą
ir
nepriekaištingą
tarnybą
teiginys yra
teisingas.
|
|
|
Bet, jei
trūksta
išsilavinimo,
o
dominuoja
tik
tarnybos
kokybė,
tai,
paprastai,
atskirai
Vadas
papildo
motyvą,
kaip,
pavyzdžiui,
leitenantui
Kemzūrai
Zenonui
(įsegimas
Nr. 44).
Jam apie
išsilavinimą
parašyta,
jog yra
baigęs
Karo
mokyklą
ir tik
jos
laida
nurodyta,
nedetalizuojant,
ką
konkrečiai,
mokėsi.
|

70 pav.:
Atskiras
A.
Impulevičiaus
įrašas
Zenonui
Kemzūrai.
Rankraščio
tyrimui,
galima
žymiai
pasididinti.
, o taip
pat
galima
visą
Pakėlimo
lapą
pamatyti.
|
|
|
Bet
A.
Impulevičius
įraše
motyve
pabrėžė
tarnybos
kokybę
išskirtinai
detalizuodamas
čia
viršuje
70 pav.:
Kaip
matome,
Zenonas
Kemzūra,
taip,
kaip ir
Juozas
Krikštaponis,
buvo
kuopos
vadas,
vadovavęs
1-ajai
kuopai.
Ir
skirtingai
nei J.
Krikštaponiui.
bataliono
vadas
nerado
ko nors
vertingo
dėl
išsilavinimo,
todėl
pabrėžia
tarnybos
kokybę,
nors tai
nėra
numatyta
grafa.
Taip,
kad,
normaliai,
kariuomenėje,
manyčiau,
kad
geros
kokybės
tarnyba
neturėtų
dominuoti,
o turėtų
dominuoti
SUGEBĖJIMAI
tarnyboje.
(Tai aš
iš
asmeninės
sovietinėje
kariuomenėje
patirties,
kad į
perdėm
besistengiančius
gerai
tarnauti
net
pašaipos
būdavo
su
taikliu
rusišku
выслуживаться
pašiepimu.
Šiaip,
gerus
sugebėjimus
karinėje
tarnystėje
turėjo
ukraJinų
kariai,
kuriems
maskoliai
labai
pavydėdavo
ir todėl
labai хохол-ais
pravardžiuodavo.)
Be
to,
Zenonas
Kemzūra
liudijo
J.
Krikštaponį
žudynėms
vadovavus.
Kokie jo
motyvai
buvo
KGB-istams
galimai
netiesą
sakyti?
Ar tik
gyvo N.
Reikalo
gelbėjimui
nuo
persekiojimo,
ar ir
savo
gyvybės
išgelbėjimo
tikslu?
Juk,
turėjo
jausti,
kad 1962
m.
Vilniaus
teisme
jam
gresia
sušaudymas.
Be to,
ar savo
kolegai
pasmerktasis
negalėjo
jausti
ir
pavydą
kokį,
kad net
kalėjime
sėdinčiam
J.
Krištaponiui
net
antrą
kartą
suteikiamas
kapitono
laipsnis?
Ir.
aplamai,
ar ne
išsilavinimo
stygius
lėmė,
kad buvo
įtrauktu
į
Karinius
nusikaltimus?
Be to,
Zenono
Kemzūros
Suimtųjų
po karo
bataliono
karių
sąraše.
Tai,
negi,
savo
noru-
NE
SUIMTAS
1962 m.
dalyvavo
Vilniaus
teisme,
kuriame
buvo
nuteistas
sušaudyti
ir Į
SAVO
MIRTIES
NUOSPRENDŽIO
ĮVYKDYMO
VIETĄ
savo
noru -
NE
SUIMTAS
ATĖJO,
kad būtų
sušaudytas?
Tai
kokio
lygio
LGGRTC
tyrimas
pravestas
pagrindinio
J.
Krikštaponio
kaltintojo?
Taigi,
sekančiai
(45-tajam
įsegtam)
Juozui
Krikštaponiui
viskas
atvirkščiai,
- motyvu
A.
Impulevičius
parašo
lakoniškai
tik
vienu
žodžiu
"vertas
...",
nes
išsilavinimo
grafoje
išskirtinai
yra
pabrėžta
Karo
Mokyklos
laida ir
kažkoks
papildomas,
lyg, ir
Karo
teisės
išsilavinimas.
Tik, ne
aišku.
Kur? Ar
pačioje
Karo
mokykloje,
teisių
fakultetas
ir
teisių
skyrius,
ar
Vytauto
Didžiojo
universitete?
Taigi
Juozui
Krikštaponiui
įrašas
toks:

71
pav.:
mokslų
išėjimo
įrašas
Juozui
Krikštaponiui-"Krištaponiui"
jo
Pakėlimo
lapo
grafoje.
Raidžių
šifro
analizei
galima
dar
labiau
pasididinti.
Tokia iš eilės susegtų 44 ir 45 Pakėlimo lapų eilė
neparyškina
J. Krikštaponio išsilavinimo vertę ir leitenanto didelį stažą
būti vertu būti pakeltam į kapitono laipsnį? Ar toks susegimas
negalėjo būt ruošiamas kokiai nors inspekcijai iš GESTAP-o, kad
įrodyti J. Krikštaponio iš kalėjimo išleidimo svarbą? (P.S.:
gaila, Zenonas
Kemzūra visai nerodomas
LGGRTC
sudarytame sąraše, todėl negalima patyrinėti.)
Peržiūrėjus
visus
Pakėlimo lapus,
krenta į akis
didžiausias J.
Krikštaponio
išsilavinimas.
Paprastai, prie
bendro mokslo
a)
skirsnyje
rašoma, kiek
klasių yra
baigta, ar kokią
bendro lavinimo
mokyklą yra
baigę
karininkai. O,
čia J.
Krikštaponiui
vietoje
gimnazijos,
įrašytas, dar
papildomas
mokslas,
išklausius net
5-is semestrus
teisių
fakultete,
teisių
skyriaus. Tai,
ar nebus, kur
tai, 2,5 metų
kursas?
Skliausteliuose
pažymėtas
miestas
(Kaune)
ar ne reiškia,
kad Lietuvoje
buvo du
universitetai -
vienas Vilniuje,
kitas Kaune?
Tai, negi. J.
Krikštaponis
baigęs du
aukštuosius
mokslus, arba ne
pilnai baigtas
antrasis
papildomas
teisinis
aukštasis
išsilavinimas?
Ar daug buvo
karininkų
Lietuvoje dar
papildomai ir su
teisiniu
išsilavinimu?
(tarp šio
bataliono visų
pateiktų
pasirašyti
Pakėlimų lapuose
tokių
nepastebėjau.)
Tai, iš
principo, ar dar
su papildomu
teisiniu
išsilavinimu
karininkas
galėjo toleruoti
civilių
gyventojų
naikinimą? Gal,
būtent, tokie
pamatyti
vaizdai; šoko
būsenoje ir
iššaukė
nekontroliuojamą
frustracijos
veiksmą Ukmergės
restorane? Ar
karinę garbę
turinčiam
karininkui bei
papildomos
teisinės žinios;
be jų praktinių
taikymų
patirties,
pamačius
absurdiškiausias
žudynės
(Holokaustą),
gal, net dar
ir teorijoje
nenagrinėtas, -
negalėjo
psichologiškai
lengviau
privesti prie
šoko būsenos
jaunąjį
specialistą, nei
patyrusį
teisininką?
Be to,
KARINIO IR
TEISINIO
IŠSILAVINIMO
pabrėžimas
galėjo būt, gal,
planuotas
GESTAP-ui
įtikinti apie J.
Krikštaponio
svarbą ir
karininko
ypatingą vertę?
Tokio
ypatingojo
UNIVERSITETINIO
išsilavinimo
tarp kitų
Pakėlimų lapų,
kažkaip
nepastebėjau.
Grįžtant, prie
istoriko M.
Pociaus
paminėtų
stropiai
atliekamų
pareigų atlikimo
karinių laipsnių
pakėlime,
tokiems
pasižymėjusiems
nusipelniusiems
buvo atskirai
rašomi laisvos
formos raportai:

|
|
72 psl.
stropiai atliekančiajam savo pareigas pakėlimo laipsnio
pavyzdys. Galima raiškesnį originalą
pamatyti. |
|
|
|
Čia ši tema būtina ANALIZEI, DĖL
GALIMYBĖS ĮTRAUKTI KUOPOS VADĄ Į KARO NUSIKALTIMUS. Ar turėjo
tokią psichologinę galimybę J. Krikštaponis?, |
|
74 pav.: leitenanto J. Krikštaponio-Krištaponio RANKA PARAŠYTA Atestacijos ištrauka jaunesniajam leitenantui Juozui Grabauskui, kuriam majoras A. Impulevičius rašo: Tinka pakelti į J. ltn. laipsnį. Į Baltarusiją vyko jau ne kaip 2-os kuopos karininkas, o nuo 1941-11-16 paskirtas bataliono vertėju. Galima pasididinti.
|
|
Aišku, šis psichologinio tipo tyrimas yra labai paviršutiniškas ir jįjį būtina derinti su kitomis karininko savybėmis. Tai toks Holistinio (VISUMINIO) tyrimo reikalavimas - reikia tirti kardinaliai priešingai, nei oponentai Didvyriui kaltę nustatė priešingu Holistiniam požiūriui pagal komunistinį-stalinistinį Redukcionizmą, NUSIKALSTAMAI TIK IŠ KONTEKSTO TRAUKIANT UŽSAKOMUOSIUS DUOMENIS be jųjų gilios analizės.
Pavyzdžiui, žemiau 75 pav.: matome laipsnio pakėlimo motyvams rašant tai, kad per du tarnybos mėnesius sveikata nenusiskundė ir atrodo, kad nuovargis pirmosiomis įtempto darbo dienomis jam nepakenkė ir .... Toks su aspirantais keistas eksperimentas iki rizikos kariūnui sugadinti sveikatą (jį nulaužti), keistai atrodo. Juolab, kuopos vadas rašo dar negarantuodamas, tik žodžiu atrodo. Jei tai būtų karo veiksmai ar apmokymai-manevrai, tai įtampa sveikatai norma gali būti, nes ypatingomis sąlygomis psichika mobilizuoja organizmo visas galias. . |
|
|
Bet eilinio darbo metu toks vado rašymas atrodo keistai, lyg nebūtų Karo gydytojo priežiūros, o vadas neturintis elementarių karių organizmo fiziologijos pagrindų. Pažymėjimas, jog moralė gera ir jokių moralinių prasižengimų ... nepastebėjau. - tokie vado įvertinimai?, man, kaip buvusiam net chruščiovinėje ne prastos - techninės tarnybos rūšies kariuomenėje, labai keistai atrodo, lyg, šio vado pavaldiniams būtų būdinga daryti pražangas ir kuopa būtų, lyg, ne aukštos moralės |
Stebina, kad nenurodomi karininkui būtini vadovavimo sugebėjimai, karinės technikos (automobilių) valdymo-žinojimo kokybė ir ... (P. S.: kai aš tarnavau prie sudėtingos karinės elektroninės technikos, tai mažiau gabūs technikoje buvo atrenkami į Ūkio dalį prie automobilių. Bet ...? )
Siūlau palyginti šios auto kuopos
vado ir Juozo Krikštaponio rašytoje Atestacijoje vertinimo kriterijus, kaip rimtas, labai taktiškas, darbštus, teisingas. Be to pareigų auto kopoje atlikimas sąžiningai ir tiksliai ir J. Krikštaponio kuopoje pareigas atlieka labai gerai. Ar pastarajame nesijaučia Humanistinis požiūris į pavaldinius, o pirmojo Autoritarinis? Juolab, J. Krikštaponis pabrėžia savo pavaldinio savybę, kad jam pavestais žmonėmis domisi. Tai ar nesijaučia skirtingas požiūris į savo pavaldinius ir jųjų skirtingas vertinimas - vieno per pozityvo iškėlimą - kito per tarp negatyvo balansą? Iš šio vienintelio vertinimo jaučiasi J. Krikštaponio inteligentiškas požiūris į žmogų, paveldėjus ar ne per jo mamos linijos ir jos sesers - žymios pedagogės iš Smetonų giminės įtaka? |
|
|
Pavyzdžiui, sąžiningumo ir teisingumo charakteristikos yra diametraliai priešingos. Sąžiningumas gali būt vertinamas tik žemos moralės kolektyve, ir kariuomenėje nesąžiningumo būti net neturėtų. O, štai, TEISINGUMAS yra aukštesnio lygmens vertinimas, skirtas, ypač, vadui - būsimam karininkui, nes teisingumui būtinas ir sugebėjimas-pasirengimas vertinti teisingai - lygiai, kaip teisingai spręsti uždavinius. Prie šios TEISINGUMO savybės domėtis pavestais žmonėmis ir reikalauti tai daryti jauniems karininkams - reikalauti iš karininkų teisingumo - tai aukščiausia kategorija su raiškiai įvaldytais J. Krikštaponio Humanistinės pedagogikos pagrindais, matyt, gautais Rygiškių Jono gimnazijoje.
Be to, J. KRIKŠTAPONIS PEDAGOGINIUS PAGRINDUS GAVO ir Sporto RŪMŲ Fizinio LAVINIMO TEORIJOJE, ją pajungdamas savo aukšto meistriškumo siekiui. Todėl, karininkas išsiugdęs teisingumo jausmą, vargu, ar bus priverstas prie mirties nuosprendžių vykdymų be jokių teismo sprendimų ir dar civiliams - pagyvenusiems, moterims bei vaikams. Tai kertasi su krikščioniška morale. Su tokia krikščioniška teisingumo jausmo morale karininkas priverstas vadovauti masinėms žmoniių-žydų žudynėms turėtų pats nusižudyti, ką tai ir padarė po pirmųjų žudynių B. Kirkila, liepos 12 dieną nusižudydamas, nes jo šeima tapo ištremta į Sibirą. Apie tai yra paminėta š. m. kovo 15 d. istorijos mokslų daktaro Simono JAZAVITOS pristatytoje knygoje, skirtoje apie K. Škirpą skyriuje apie Antisemitizmą 143 psl., kuriame paminėjo Centro mokslininko Alfredo Rukšėno tirtas motyvacijas stojančiųjų į savisaugos batalionus. Ten ir apie majorą Antaną Impulevičių bei kitus įtrauktus į žydų žudynes, kurie prieš tai buvo NKVD suimti dėl tarnybos Lietuvos tarpukario kariuomenėje ir fiziškai kankinti. Kad tai galėjo pažeisti psichiką, iliustruoja A. Impulevičiaus 1941 m. liepos 28 d. raštas naujam Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis prašosi išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų. Kankinimus patyrę ir artimuosius praradę asmenys dažnai lengvai pasiduodavo Vokietijos pareigūnų manipuliacijoms.. |
Deja, J. Krikštaponis tokių nukentėjimų neturėjo - suimtu-kankinamu nebuvo ir iš giminių tik dėdę su teta bei pusseserės - S. Raštikio žmonos 3 mažos dukrytės į Sibirą (Altajų) tapo išvežtos.
Bet, kad dėl to Juozo psichika pažeista taptų - greičiau atvirkščiai - nervai tikriausiai Juozui pakriko dėl nacių nusikaltimo Alytuje, jiems sušaudžius 46 Birželio sukilėlius - Lietuvos Šaulių sąjungos narius, kuriuos J. Krikštaponis galėjo žinoti, kai Dzūkijoje tarnavęs sukilimo-karo išvakarėse. Dar skaudesnis jam turėjo tapti ir LLV išvaikymas, sužlugdęs prasidėjusių žydų žudynių sustabdymą, dėl ko pats įtakingiausias LLV narys generolas S. Raštikis per galvą vertėsi, "ant sąžinės lipdamas" aukščiausiems Vokietijos Lietuvoje pareigūnams (Apie tai S. Jazavitos knygos 218-219 psl. - ta pati nuoroda su mažesniu didinimu.)
Apie generolo pastangas žydų žudynėms stabdyti Juozas Krikštaponis privalėjo puikiausiai žinoti ir pergyventi, nes turėjo guosti savo pusseserę - praradusią 3 dukrytes ir savo tėvus bei per, tuo pačiu, generolo guodimą. |
|

75a pav.: su močiute Smetoniene (Prezidento brolio žmona) S. Raštikio dukrytės Meilutė ir Laimutė, kurios abi Jonavoje gyveno, kurią pirmąją kaip gydytoją-pediatrę Sąjūdžio kūrimosi metu šiek tiek pažinojau, o vyresniosios tik ką prieš mėnesį-du mirusios bei visuomenei ne praneštos Laimutės dukrą Romą Kateivaitę net labai gerai pažinojau; kaip KGB uždrausto ir mano atkurto Jonavos Turistų klubo instruktorę, kuri, galimai, nuo KGB-FSB Rusijos įtakos nukentėjo, apie ką LGGRTC laiško ... psl. detaliau informuoju
|
Iš S, Raštikio apie tragišką Lietuvos politinę situaciją J. Krikštaponis ir privalėjo turėti informacijos, tiek. kiek niekas kitas iš karininkų-leitenanto lygio net negalėjo nutuokti. Todėl dėl žymiausios Lietuvoje šeimos-giminės atstovo J. Krikštaponio išvykimo į Baltarusiją ir ten, neva, net žmonių žudymais užsiiminėjusiu gali įtikėti tik nesveikos fantazijos - raudonojo mąstymo propagandistai, kurie gali būti labai klastingi ir visiškai nemąstantys - ignoruojantys Holistinė (VISUMINĮ) mąstymą, būtiną tikrai tiesai-tikrovei suvokti.
|
|
14-ta tema: Kur J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymas ir
kodėl istorikas apgaudinėjama su įrodinėjimo šaltiniais?
To
įrodymo
nebuvo
net nuo
2014 m.
LGGRTC
pažymoje,
kurioje
buvo
vien tik
PRIELAIDOS,
nes joje
buvo E.
Rukšėno
pažymima,
kad į
atsargą
dokumentų
buvo
nerasta,
todėl
daroma
prielaida,
jog
paleistas
į
atsargą
....
Bet, kai
iš J.
Krikštaponis
buvo
paleistas
iš
kalėjimo
ir kai
jis
negrįžo
į
tarnybą
-
nenuvažiavo
į
Baltarusiją,
tai
kokie
gali
būti
įsakymai
į
atsargą?
Galite
pasigrožėti,
kas
Ukmergės
2021-12-03
konferencijai
Lietuvos
Istorijos
instituto
[LII (Lii)]
Pažymoje
(Mindaugo
Pociaus
buvo
pateiktas
šaltinis.
|
 |
77 pav.: Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) bylos antspaudas su 75 pav.: nurodyto 930 fondo, 2 K aprašo ir 255 bylos antspaudas, atitinkantis 75 pav.: nurodytu Pažymoje |
|
PRIMENU: kadangi praėjusioje 2014-12-27 LGGRTC
tik prielaidų pažymoje Alfredo Rukšėno apie paleidimą į atsargą buvo įrodinėjama tuo, kad J. Krištaponio 1942 m. antroje pusėje iš 2/12 bataliono paleidimas į atsargą konstatuojamas tik tuo, kad nebuvo rasta jokie dokumentų apie paleidimą. . |
Tai naujojoje LII (Lii) Pažymoje (aš ją jau iš didžiosios raidės pradėjau rašyti, nes joje jau buvo paskelbtas J. Krikštaponio suėmimas-kalinimo faktas, jį pavaduojantis N. Reikalas paminėtas ir kiti prieštaringi faktai), o taip pat, jau tapo paskelbtas ir net to paleidimo į atsargą ar pasibaigimo tarnybos istorinis šaltinis LCVA, f. 930, ap. 2K; (pabrauktas raudonai) Bet apie jį toje Pažymoje net nebuvo nieko cituojama. Todėl ir toliau buvo neaišku, nes tos Pažymos 11 psl. parašyta, jog Kapitono J. Krikštaponio (Krištaponio) tarnyba 2-ajame batalione pasibaigė 1942 m. pirmoje pusėje, arba perkeliant jį į tarnybą 242-E batalione..
Ir vėl ne konkretumas. Koks gali būti pažymose rašymas arba? Jeigu taip rašoma, tai kodėl nenurodoma ko trūksta žiniai, kad nereikėtų rašyti arba? Praėjusioje pažymoje A. Rukšėnas nors nurodė priežastį, kad nerasta dokumentų.
Visiškai neaišku, KAIP PAŽYMOSE GALIMA SPĖLIOTI - PRIELAIDAS TEIGTI , nenustatant tikslią karinės tarnybos baigtį? Dar gražiau, kad minėtoje Pažymoje M. Pocius rašo toliau taip:
J. Krikštaponis (Krištaponis) 1942 m. rugsėjo 30 d. iš 252-E bataliono paleistas į atsargą.
Neaiški ir prasmė, nes pirmame sakinyje yra žodis arba, o antrame sakinyje arba perbraukiamas ir nepaaiškinama kodėl dviprasmybė, lyg, ir nepanaikinta. Todėl 77a pav.: nuotraukoje teikiu, ką Alfredas Rukšėnas 2014 m. rašė, nes jo PDF-as nesikopijuoja, o kad jo citatų neiškraipyti, siūlau pažvelgti, į jo gan sąžiningą aiškinimą šį:
77a pav.: 2014 m. LGGRTC A. Rukšėno rašytos pažymos pabaigos epizodas.
Manau, jog šios pažymos 77a pav.: pabaigoje pagrindinė mintis, kad KONKREČIŲ ŽINIŲ NĖRA apie J. Krikštaponio tarnybos pabaigą; sąžiningiausio A. Rukšėno prisipažinimo dėka ir stovi iki šiolei Ukmergėje paminklinis akmuo Didvyriui,
nes tik pagal paleidimo į atsargą PRIELAIDĄ paminklinio akmens nukelti negalvoja. Paminklui nukelti ne prielaidos, o tikslūs-neginčytini faktai reikalingi. O apie J. Krikštaponį žinių nėra iki gruodžio 31 d. vien todėl, kad jis iki Naujų metų, tikrai iš Kauno kalėjimo nebuvo paleistas, o po paleidimo į batalioną jam negrįžusiam, tai kokios žinios apie jo paleidimą į atsargą gali būti?
Bet, kas per M. Pociaus nuorodoje pateiktą dėl demobilizacijos? Kaip demobilizacijai negali būti įsakymo? Tokių nesąmonių būti negali.
Todėl man teko nuvažiuoti į tą Lietuvos Centrinį valstybinį archyvą (LCVA) ir užsakius tą 78a pav.:
nurodytą bylą teko atversti: |
|
|
|
|
78 pav.: Pažymoje nurodyta byla 255 ir joje įrašas, kada pradėta bei kada pabaigta. Tas įrašas dar žemiau paryškintas. |
Deja, ją atidarius, teko nusivilti, nes nieko joje negalima buvo suprasti. Joje dokumentai buvo visiškai net ne to laikotarpio. KLAUSTUKUI TAŠKĄ PADĖJO tos čia kairėje 78 pav.: matomoje 255 byloje esančių dokumentų: nuo 1922-06-18 iki 1929 metų terminai:
Apie šį LII (Lii) akibrokštą soc. tinklo
Facebook savo temoje buvau
diskutavęs, nes oponentui buvo apie mūsų Didvyrį kolaboranto nuostata, jog jis naciams tarnavo, nors nuo nacių buvo nukentėjęs, tikriausiai, to menamo tarnavimo metu.
Ir šį, galimai, nuo 1941 m. rugsėjo pabaigos - spalio pirmosiomis dienomis J. Krikštaponio suėmimo laikotarpį stiprina šis J. Krikštaponio į atsargą paleidimo dokumentų stygius.
Kaip gali būti jis paleidžiamas iš tarnybos, jei jis buvo PALEISTAS IŠ Kauno KALĖJIMO, iš kurio pagal namiškių prisiminimus, grįžo namo, o ne į tarnybą?
Tai, kokie gali būti paleidimo į atsargą dokumentai? i minimus ir slapstėsi jos brolis savo namuose nuo vokiečių per visą jų okupacijos periodą? Apie tai čia žemiau bus detaliai aptarta.
Negi, tai geriausią būdą istorikas M. Pocius atrado, vietoje to, kad ieškoti tikrų J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymo, pačioje 2014 -12-27 A. Rukšėno silpniausio įrodinėjimo vietoje pradėjus apgaudinėti Pažymos skaitytojus su menamais - ne tikrais šaltiniais? |
|
|
Juk, jau čia pateikiau A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 ir Nr. 43 apie J. Krikštaponį nepatikimumą pagal įsakymo Nr. 44 paneigimą ir tame pačiame Nr. 42 įsakyme sudubliuota Juozo Klimavičiaus pavarde, atskleidusia to J. Klimavičiaus Nr. 8 ir Nr. 9 raportuose rašant, akivaizdžiai netiesą. Kaip gali būti patikimi dokumentai, kai jie neatitinka dėstomos tikrovės?
Išvada: Kokie 1922-1929 metų byloje
gali
būti būsimųjų 1942 metų duomenys? Ką galima atrasti
joje apie 30-mečio J. Krikštaponio būsimos 1942 m.
karinės tarnybos pabaigą byloje, kai tam 30-mečiui buvo
tik nuo 9-ių iki 17-os metų?

|
79 pav.: Byla pradėta 1922 m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m., kai Juozui Krikštaponiui buvo nuo 9-ių iki 17-os metų. |
6-ta
tema:
IŠVADA
archyvų
dokumentų
apžvalgai.
Archyvų
dokumentuose
nepastebėti
ir nuo
visuomenės
nuslėpti
čia
išvardinti
aspektai
reikalauja
kruopštesnius
atlikinėti
tyrimus
ir
svarbiausius
dokumentus
viešinti.
Toliau
būtina
iš naujo
KRITIŠKAI
tirti
Ypatingojo
archyvo
apklausų-tardymų
protokolus
ir juose
tirti
psichologinius-kriminologinius
galimų
netikrų
ar
netikslių
parodymų
prielaidas,
ką ir
paminėjo
savo
Pažymoje
Mindaugas
Pocius
Daug istorinės
vertės yra
karinių laipsnių
kėlimo
dokumentuose.
Visi Pakėlimo
lapai ir
raportai
laipsnių
pakėlimams
sudėti į
Kauno
komendantūros
ryšių karininko
archyvinį
aplankalą-bylą
Nr. 9
Pakėlimo į
aukštesniuosius
laipsnius.
Keturis Pakėlimo
lapus 2-iem
egzemplioriais
1941 m. gruodžio
18 d. A.
Impulevičius
pateikia Ryšių
karininkui
Raportu Nr. 48.
Tolimesnių
tyrimų ir
įdomumo dėlei
pateikiu
laipsnių kėlimų
dokumentų
VAIZDUS
mėlynuose
nuorodose šiems
asmenims:
42 įseg.:
kapit.
Levinas
Jono, s.
Dominiko,
1897-02-15
Rygoje,
Ūkio
viršinink,
B. Vado
teisėmis,
6 klases
gimnazijos,
baigęs
rusų
Karo
mokyklą
1917 m.
Irkutcke,
baig
Aukšt.
Karininkų
kursus V
laidą,
dalyvavo
1920 m.
kovose
su
lenkais,
gali būt
pakeltas
į majoro
laipsnį
43 -įseg.Balsevičius
Petras,
s.
Povilo
1914-08-20
Panevėžio
mieste,
Vyr.
Bataliono
sanit.
gydytojas,
Bataliono
vado
teisėmis
nuo
1941-09-02,
baigęs
VDU
medic.
fak. ir
kariūnų
aspirantų
kursus.
(nėra
LGGRTC)
50 įseg.
vokiečių
kalba
Dagys
Anatolijus,
Povilas,
1909-10-22
Biržų
Daubiškiai
53 įseg.
vokiškai
užpildyta
Mituzas
Julius,
Jenas,
1911-04-22
Šiaulių
Žagarė
54 įseg.
ltn.
Repšys
Albinas,
sūn
Antano,
1909-06-27
Utenos
a.
Užpalių
valšč.
Kišūnų
km.,
Ūkio
viršininko
(kuopos
vado
teisėmis)
nuo
1941-09-15,
baigęs 8
kl.
gimnaz,
Karo m-la
XIV
laida.
Dalyvavo
kovose:
Pabėgdamas
iš
Raudon.
Armijos
su
šarvuočiu
atsišaudė
ir
vėliau
šarvuotį
su įgula
perdavė
vokiečių
vadovybei.
(Meižys)
55 įseg.
Jaun.
leitenantas
Mažeika
Vincas,
s. Jono,
1911-01-28
Panevežio
aps.,
Krekenavos
v.,
Užliaušių
km,
Transporto
būrio
vadas,
Liet.
Univers,
I-mo,
kurs,
Ekon.sk.
XIX
laida
Karo
m-los
Priešlėkt
ir
prieššarvot.
aps.
kurs.
59 įseg.
11 Rez.
Pol. Bat.
vadui
Raportas
I-jų,
pakelti
iš
majoro į
pulkininko
laipsnį
Impulevičių
Antaną
60 įseg.
kap.
Narbutas
Vacys,
s.
Vacio,
1901-10-03
K.a.
Garliavos
v.
Sakalų
vnk.,
I-jų
L.A.D.
Štavo
ūkio sk.
intendantas,
baigęs 4
kl. gimn
ir suaug
gimn. už
visą
gimnziją
7 egz.,
Liet,
Karo
m-los IV
laidą.
Dalyvavo
partizaniniame
veikime
nuo 1941
m.
birželio
28 d.
(LGGRTC
sąraše
nėra)
15-ta
tema: Didvyrio sesuo apie brolio kažkokį
buvimą
Baltarusijoje
ne tik
neminėjo,
bet ir
visą
laiką
namuose
buvimą
prie
vokiečių
akcentavo.
Šios problemos
nagrinėjimui, kol neturime J.
Krikštaponio suėmimo laikotarpį
nustatančių GESTAP-o dokumentų, kurie,
galimai, išvežti į Maskvą, todėl
manyčiau, būtina pagal Holizmo VISUMINĮ
principą detaliai studijuoti jo sesers
pasakojimo logiką:
Pagal čia dešinėje
81
pav.
netaisytą
- tiesiai nuo diktafono
įrašytą Didvyrio sesers
pasakojimą ar negali
susidaryti vaizdas, kad
šios kuopos vadas J.
Krikštaponis (Krištaponis)
prieš išvyką į
Baltarusiją, galėjo būti
laikinai atleistu nuo
tarnybos derliaus
nuėmimui ir prievolių
pristatymui?
?
|

82 pav.: |
Ar tą
savo tarnybą
negalėjo vykdyti
Ukmergėje,
pastoviai
važinėdamas į
karinį miestelį
pas kažkokį
karininką ir
labai gerai
žinomą Karo
gydytoją
Kazimierą
Mikalauską?
Juk pastarasis,
sesers
paminėtas,
gyveno šalia
kareivinių Liepų
alėjoje
(taip vadinasi
knyga apie šį
žymų Ukmergės
gydytoją), kurio
namas po šiai
dienai yra dabar
A. Smetonos
gatvėje.
Juk, J.
Krikštaponis su
K. Mikalausku
kartu
tarnavo
Pėstininkų
pulke. Po
sovietų
okupacijos jiedu
tarnavo Varėnos
poligone, vienas
būdamas
atsakingu už
karių fizinį
pasirengimą, o
kitas atsakingu
už jųjų
sveikatą. Todėl
jiedu galėjo
glaudžiai
bendradarbiauti
tarnybos
reikalais ir
kartu galėjo
dezertyruoti iš
Raudonosios
armijos, nes
gydytojas po
karo kaip buvęs
dezertyras, buvo
patekęs Podolske
į lagerį.
Pokaryje yra
gandų, kad jis
padėjo ir
Partizanams, jo
žmona
sovietmetyje
buvo puiki
mokytoja, o jam
atminti 1990 m.
parke prie
ligoninės
(Vytauto 105)
atidengtas
paminklinis
akmuo. Yra
žinia, kad 1941
m. birželyje K.
Mikalauskas su
sovietiniu pulku
traukėsi į
Rusiją, bet,
bet, radęs
progą, atsiskyrė
ir grįžo į
Ukmergę.
Tai, kaip matome: J. Krikštaponio sesers paminėtu "gerai
pažįstamu karo
gydytoju
Mikalausku"
jos brolis
galėjo bendrauti
greičiau
vokiečių
okupacijos
pradžioje, kai
jiedu grįžo iš
dezertyravimo.
Juk, gydytojas
Ukmergėje turėjo
namą ir kažkur
vokiečių atėjimo
metu būti
ilgokai kitur,
vargu, ar
galėjo? Juolab,
tas namas ne jo,
o jo
žmonos.
|
|
|
|
O kas galėtų būti sesers, minimu kažkoks
karininkas Juozas Barzda? Mat, Barzdų pavardės Ukmergės krašte yra labai populiarios ir tuo
karininku
ar negalėjo būti bet koks puskarininkis, ar net ...? Juk gydytoją K. Mikalauską sesuo, grįžusi iš įkalinimo-tremties; turėjo gerai žinoti, kaip
žymų Ukmergės sovietmečio gydytoją. Todėl greitoje kalboje jo vardo nepaminėjo, o
karininko
pavardę su vardu greičiausiai ukmergiečiams gerai žinomą kokį verslininką-spekuliantą paminėjo, nes pasakoja apie "taškų reikalą"
su degtinės būtinumu, norint ką nors gauti. Todėl galima spėlioti, kad vardą įsiminė, nes vardas kaip brolio, o pavardė Barzda yra gerai įsimintina.
Be to, čia
taškų reikalu
ar negali būti uždėtos prievolės paminėjimu? Todėl
galima spėlioti, kad tai gali būti ir Kaune gyvenęs generolas
Juozas Barzda-Bradauskas, kuris, kaip tik Ukmergės kareivines yra statęs, o vokiečių okupacijos pradžioje yra dirbęs ekonominėse bendrovėse? Tai ar negalėjo jis į Ukmergę vykti kokių komandiruočių reikalu? Jei brolis pabendravo su generolu, tai ar namuose negalėjo kažką nepilnai užsiminti? Ir kam reikia šnekamojoje-greitojoje kalboje minėti dar antrą sulietuvintą rusišką Barzdos pavardės atmainą nuo žodžio борода?
O dokumentuose fiksuotas J. Krikštaponio, kaip komisijos nario valgyklų klausimu negali būt visumoje prie bendro paminėto
taškų reikalų? Taigi, nuo Ukmergės kareivinių ir galėjo J. Krikštaponis palaikyti telefoninį ryšį su Kaune-Šančiuose dislokuotu savo batalionu? |
|
|
Keista, kad ISTORIKAI
NEKREIPIA DĖMESIO Į
ISTORINĮ KONTEKSTĄ viso
šio pasakojimo:
1.
Juk kalėjime
minimi komunistai
vienoje kameroje. Kada
jų tikimybė didesnė bus,
- okupacijos pradžioje,
prasidėjus jų valymams,
ar jau tiems valymams
pasibaigus?
2.
. Kokios galėjo
būti elitinės
karininkijos
(pasitraukusio iš
Lietuvos Prezidento A.
Smetonos artimų giminių)
po Lietuvos Laikinosios
vyriausybės (LLV)
išvaikymo? Ar tai
negalėjo mažiau
motyvuoti karinės
tarnybos kokybei ir
labiau motyvuoti daugiau
prie ūkio darbų būvimu?
3.
Kodėl
nekreipiamas dėmesys į
Ukmergės RESTORANE
INCIDENTO PSICHOLOGIJĄ,
ir jos sąsajų su labai
svarbiais-skaudžiausiais
istoriniais įvykiais?
a) Kodėl
išsilavinęs karininkas
neperspėja kaimo diedelį,
kad šalia užsieniečių
restorane; sėdantis prie
stalo, reikia nusiimti
sermėgą?
b)
Kodėl karo teisės
specialistas NEnumatė iš
anksto pasekmes prieš
okupantus restorane
fizinio veiksmo
panaudojimą?
c) Toks neadekvatus
jau ne jauno karininko
veiksmas negali byloti
FRUSTRACIJOS būseną; dėl
kokio nors visuomenėje
patirto šoko?
d) Ar šis visuomenės
patirtas šokas negalėjo
būti laike vykdomo
Holokausto akcijų?
Jos vyko per kelis
sykius, iš kurių
didžiausia buvo rugsėjo
05 d., sušaudžius net
4,5 tūkstančių žydų.
Kita akcija vyko rugsėjo
18 d. Negi rugsėjo 05 d.
iš Holokausto vykdymo
vietos iki Smėlių
(Ukmergės priemiesčio)
2,8 km atstumu
nesigirdėjo 4,5
tūkstančio asmenų
sušaudymų kanonada ir
naikinamų žmonių klyksmų
garsai? Kokia turėjo
būti visuomenės būsena,
girdint tuos garsus?
g) Tai, gal tame
restorane pietavo tų
žudymų akcijų
organizatoriai? Ar
vėlesniame (1942-1943 m.
m.) periode ne bus
mažesnė tikimybė
vokiečių kariškiams
lankytis restorane, kai
sovietiniais
diversantais Ukmergės
apskritis nebuvo
pasižymėjusi, o kovos
vyko daugiau į rytus nuo
Ukmergės? Ar tame
vėlesniame periode
galėjo būti analogiška
situacija frustracijai
susidaryti, kai po
patirto šoko ADAPTACIJA
psichikoje vyksta, o
vokiečių fronto
užstrigimas prie Maskvos
ir vėliau prie
Staliningrado, ar gali
iššaukti tokią
neadekvačią reakciją?
4.
Kodėl sesuo
30 pav.
pabrėžia, kad brolis nuėjo
į restoraną CIVILIŠKAI
apsirengęs? Ar ši
detalė neatskleidžia,
kad tuo metu brolis buvo
karinėje tarnyboje ir
dažnai tada nešiojo
karinę aprangą, o tada,
atsitiktinai, nuėjo į
restoraną su civile
apranga? Ar sesuo
nenorėjo savo šia
svarbia detale pabrėžti,
kad jei brolis būtų su
karine uniforma, to
konflikto restorane
nebūtų buvę, arba, jis
būtų buvęs švelnesnis?
Ar civilinės
aprangos paminėjimas
neįrodo,
jog J. Krikštaponis
karinę tarnybą
atlikinėjo namuose?
Po LLV išvaikymo ar
negalėjo kristi
motyvacija ir ar
negalėjo karininkai būt
išleisti atostogų; prieš
išvyką į komandiruotę,
prieš išvyką kovoms į
Baltarusiją?
5.
O į restoraną diedelio
su sermėga
atėjimas ar ne byloja,
kad tai buvo jau ne
vasaros karščiai ir dar
ne žiema, kai restoranas
dar nespėjo įrengti
rūbinės? Ar tai ne
panašu į rugsėjo
pabaigą, prieš numatomą
išvyką į Baltarusiją?
6.
Kodėl J.
Krikštaponio gimtajame
Užulėnyje gyvenęs
Partizanų ryšininkas ir
tautodailininkas
Mykolas Dirsė
mini, kad, grįžęs iš
kalėjimo, Vokiečių
okupacijos laikotarpį
Juozas slapstėsi savo
namuose", o
sesuo
Virginija
Krikštaponytė-Juodienė
prie vokiečių
okupacijos laikotarpio
prideda žodį visą?
Pagal M. Dirsę XXI
amžiuje, po grįžimo iš
kalėjimo, pamini
slapstymąsi prie
vokiečių, o po to
pabrėžia, jog
Kai buvo aišku, kad
vokiečiai karą
pralaimės, Juozo ėmė
ieškoti raudonieji
partizanai. Iš šio
sakinio ir sesers
pasakojimo akivaizdu,
kad J. Krikštaponis
slapstėsi iš kart iš
kalėjimo sugrįžęs, dieną
niekur viešai
nesirodydavo ir
paminėjo išėjimus į
mišką medžioti. Ten
kartą ir sutiko
raudonuosius
partizanus. Galima
daryti prielaidą, kad
tas susitikimas su jais
buvo ankstesnis, o po
to, kai buvo aiškus
vokiečiams
pralaimėjimas,
raudonieji įsidrąsino ir
pradėjo ieškoti dar
papildomai? Tas
vokiečiams pralaimėjimas
buvo aiškus tik 1943 m.
vasario-liepos
mėnesiuose po
Staliningrado-Kursko
mūšių pralaimėjimų.
Ar tai ne akivaizdu, jog
Krikštaponis buvo
išlaisvintas iki
vokiečių pralaimėjimų?
Ir, svarbiausia, BROLIO
SLAPSTYMĄSI NUO VOKIEČIŲ
sesuo patvirtiną
primygtinai žemiau
82 pav.
parodytame jos
pasakojime:
 |
Aišku, po su vokiečiais
konflikto, gal bijojo
kokio nors dar keršto iš
jųjų? Bet po pusmečio
ar po kelių mėnesių
(pagal Kapralovą po
3-jų) ar tie patys
Ukmergės restorano
konflikto dalyviai
galėjo užklysti į
Užulėnį-Pabarninį ir ar
jie galėjo žinoti brolio
gyvenamą vietą? Negi
vokiečiams kitų problemų
nebuvo, kaip ...? O gal
reikėjo vokiečių vengti
tik dėl to, kad
reikėjo slėptis, ar ne
nuo nusikalstamos
Baltarusijoje A.
Impulevičiaus bataliono
tarnybos? Apie
jos nusikalstamą pobūdį
ar negalėjo Juozui
Krikštaponiui informuoti
jo giminaitis ir
generolas Stasys
Raštikis?
7.
Jeigu vėliau
(1942-1944 m. m.) būtų
suimtas J. Krikštaponis,
kaip Ukmergės
konferencijoje teigė
istorikas Mindaugas
Pocius, tai jis tik
ką pasėdėjęs vienoje
kalėjimo kameroje su
komunistais, ar būtų iš
kart galėjęs organizuoti
pasiruošimą
antisovietiniam
pasipriešinimui?
Ar tada būtų patikėję
vokiečiai ginklus tam,
kuris tik-tik iš
kalėjimo būtų išėjęs?
P.S.: kadangi J.
Krikštaponis buvo aukšto
lygio
lengvaatletis-metikas
(rutulio stūmikas ir
disko metikas), tai aš
kaip aktyviai
užsiiminėjęs lengvąja
atletika, bendravęs su
lengvaatlečiais-metikais
ir studijavęs Sporto
psichologiją bei daug
metų dirbęs Sporto
pedagogu-treneriu,
atkreipiu dėmesį, jog
metikams, ypač didesnio
ūgio, kokiu, atrodo,
buvo J. Krikštaponis,
nėra būdinga fiziškai
konfliktuoti - fiziniai
veiksmai labiau būdingi
dvikovinėms sporto šakų
atstovams. Todėl
Ukmergės restorane
konflikto priežastis
turėtų būti FRUSTRACIJA
dėl ypatingo kažkokios
visuomenės šoko būsenos,
ar tik, ne paminėto
Holokausto?
Tik dėl
alkoholio pasekmės
restorane galima irgi
paabejoti, nes ne
dvikovinių ir ne
žaidybinių -
individualių sporto šakų
sporto šakų atstovams,
kurių veiklos yra
išmatuojami sportiniai
rezultatai, todėl irgi
nėra būdinga nesveikai
gyventi, nes pasekmės
nesveiko veiksmo iš kart
matosi išmatuojamu
rezultatu. Todėl
piktnaudžiauti alkoholiu
individualistams mažiau
būdinga. Tuo labiau, kad
J. Krikštaponis buvo
Sporto
pedagogas-instruktorius.
Nebent, alkoholis buvo
pavartotas dėl minėtos
šoko būsenos? Gal, dėl
jos J.
Krikštaponis ir
išvažiavo arkliu į
Ukmergę, CIVILIŠKAI
apsirengęs?
Aš LCVA archyve prie
A. Impulevičiaus bylos atradau šio generolo ir jo
vairuotojo egzistavimo dokumentą.
Tai, kaip tik, ar generolas su tuo vairuotoju, arba vienas generolas
negalėjo Minskas-Kaunas-Minskas maršrutu suvažinėti su tuo leitenanto
Jono Klimavičiaus "legenda"-RAPORTU apie jo "susirgimą", bei J.
Krikštaponio "tarpininkavimo" parašą paimti Kauno kalėjimo kameroje?
Juk J. Krikštaponis
(kažkodėl jis save vardino "Krištaponiu")
"tarpininkauti" teisės neturėjo,
nes Jonas Klimavičius, kuris buvo nuteistas mirties nuosprendžiu, o po
to ..., nebuvo J. Krikštaponio pavaldiniu, nes pastarasis buvo
o pavaduotoju 3-čios kuopos vado ... Ūselio - to, kuris 1962 m. po
teismo nuosprendžio Vilniuje buvo sušaudytas.
Todėl, ar ne akivaizdu, kad šis "tarpininkavimo" parašas, greičiausiai,
buvo paimtas Kauno kalėjime ir
tas "tarpininkavimas"
bei J. Krikštaponiui, galimai, antrą kartą
kapitono laipsnio suteikimas
(sesers ir M. Dirsės atsiminimuose kažkodėl kapitono laipsnio
suteikimas minimas 1939 m.)
ne galėjo būt skirti GESTAP-ui apgauti - iš kalėjimo ištraukti?
Juk, tas Jono Klimavičiaus raportas buvo atspausdintas ir vokiečių kalba.
Daugiau toje A. Impulevičiaus bataliono byloje panašių tų
panašių dokumentų lietuviška ir vokiškai (dviem kalbomis) raportų
neaptikau. Mačiau tik viena kalba - vokiškus dokumentus, bet jų buvo
nedaug.
Taigi, kito motyvo slapstytis nuo vokiečių, kaip nuo tarnybos A.
Impulevičiaus batalione - sunku sugalvoti. Tarnybos vengti galėjo
ir po Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) panaikinimo - ją atlikinėti
tik formaliai per Ukmergėje buvusį karinį dalinį, apie ką sesuo
paminėjo bendravimą su kažkokiu karininku Juozu Barzda (tokių
pavardžių Ukmergės apylinkėse net tarp tremtinių yra daug) ir karo
gydytoju Mikalausku
(jis gyveno Liepų alėjoje - dabar A. Smetonos gatvėje šalia
kareivinių), su kuriuo Varėnos poligone tarnavo ir kurie, Raudonajai
armijai traukiantis, abu dizertyravo. Po karo šis gydytojas už
dizertyravimą buvo laikomas šalia Maskvos ir po to sovietmetyje buvo
žymiu Ukmergės gydytoju, daug padėjusiu Partizanams, o 1990 m. jam
atminti akmuo pastatytas šalia jojo ligoninės. Jo žmona buvo puiki
mokytoja. O J. Krikštaponio buvimas namuose ne galėjo būt ir su A.
Impulevičiaus batalionu suderintas-numatytas ir derliaus nuėmimo darbams
savo ūkyje? O detalesnį apie Kauno kalėjime pasirašymo ant Klimavičiaus
raporto simptomus ir apie kitus neišvykimo į Baltarusiją galimus
įrodymus iš LCVA archyvo dokumentų pateikiau aukščiau.
|
Kaip
matome, liepos 20 d. už Lėno
kapinių pirmasis partizanų sąskrydis vyko dar prie vokiečių, kai
iš jų sovietai Ukmergę perėmė po 5-ių dienų liepos 25 d.
Labai svarbi ir J. Krikštaponio
būryje lakūno bei ginklų iš Vokietijos parskraidinimo detalė,
įrodanti ir paneigianti vokiečių okupacijos antroje pusėje J.
Krikštaponio kalinimo Kauno kalėjime laikmetį kaip mažiau tikėtiną, nes
vokiečiai tik ką su kalėjimo vienoje kameroje su komunistais
pasėdėjusiu, tikrai, ginklų nebūtų patikėję. Be to ir komunistų
vienoje kameroje paminėjimas labiau panašus į okupacijos pradžią, kai
tame laikotarpyje vyko intensyvus jų valymas-suiminėjimas.
Vėlesnis laikotarpis dėl komunistų suėmimo ar nebus mažiau tikėtinas?
Istorikai nuodugniau komunistų suėminėjimų skaičiaus dinamiką gali
pateikti?
Dar blogiau, kad minėtas VU docentas N. Šepetys
nekreipia dėmesio į tai, kad J. Krikštaponis buvo aukštą mokslą baigęs
karininkas ir buvo karo teisininkas, kurio šios žinios ir galėjo įtakoti
savo kaimynų išgelbėjimui nuo Antrojo Pirčiupio likimo. Labai liūdna,
kad toje konferencijoje buvo pasityčiota ir iš to įvykio liudininko
net niekas nebandė aiškintis, kuriuo metu tas įvykis įvyko. Tai buvo
aišku, kad liudininkas gali sugriauti J. Krikštaponiui metamus
kaltinimus. Todėl sveiku protu nesuvokiama, kai istorikai juo
nesusidomėjo. Negi lauks, kai jo neliks? Juk, lygiai taip pat įvyko, kai
Krikštaponis viešai buvo apkaltintas po dviejų mėnesių, kai jo sesuo
numirė. Ar tai atsitiktinumas?
Nekreiptas dėmesys buvo ir į šio Didvyrio bei jo vadovaujamos
grupės sunaikinimo aplinkybes, kurias atskleidė už tą
sunaikinimą atsakingas NKVD generolas Kapralovas,
paminėdamas, kad J. Krikštaponį GESTAPas buvo suėmęs ir Kauno
kalėjime kalinęs. Tuo labiau, kad LGGRTC žinojo šį
generolo raštelį,
bet jį slėpė nuo visuomenės, kol
aš jo nepaviešinau.
Kodėl mokslininkai ignoravo
Didvyrio
sesers Atsiminimuose minimą jos brolio suėmimą ir kalinimą
Kauno kalėjime minimą?
|
Dar svarbiau, jog net
KGB juodraštinis 2/12 bataliono II-os kuopos sąrašas
patvirtina, jog J. Krikštaponis kuopos vadu buvo tik rugsėjo mėnesį, o
spalio mėnesį iš jo kuopos vadovavimą Nikodemas Reikalas, kurį po karo
M. Kačiulis ir liudijo, kad tąsai žudynėms vadovavo.
Tai, negi
neaišku
kodėl 1982 m. apklausoje šis liudininkas
keičia parodymus
ir kaltę verčia žuvusiajam J. Krikštaponiui, kai tą apklausą vedė iš JAV
atvykęs ... Šeras? Ar ne tam, kad N. Reikalą, gyvenantį JAV
išgelbėti nuo teisinio persekiojimo? Ar ne tuo tikslu ir kiti melagingai
liudijo apklausiamieji?
Tai, ar šie: NKVD generolo Kapralovo raštelis ir KGB juodraštis
neįrodo, jog KGB matė GESTAP-o dokumentus apie J. Krikštaponio suėmimą
ir todėl jo nerodė Baltarusijoje buvusį?
Juk net Romualdas Ozolas buvusiojoje dar sovietinėje AT sesijoje
kėlė
KGB naikinamų dokumentų ir jų išvežimo į Maskvą faktus.
Todėl
sIŪLAU
nutraukti Didvyriui paminklinio akmens Ukmergėje svarstymą, kol iš
Maskvos nebus atvežti GESTAP-o dokumentai apie J.Krikštaponio
suėmimą-kalinimą, ar kitur nebus jie atrasti.
Juk, akivaizdu, kad J. Krikštaponis galėjo būti GESTAP-o suimtu
ir kalinamu už pasipiktinimą dėl Ukmergėje vykdyto Holokausto apie
tai gali byloti šios aplinkybės: |
|
|
1.
Holokausto Ukmergėje
žudymo akcijos buvo vykdomos 1941
m. rugpjūčio 1, 8, 19 d., rugsėjo 5, 18, 26 d. iš kurių rugsėjo 05 d.
buvo didžiausia; per 4,5 tūkstančių sunaikinus žydų. Akivaizdu, kad
šūviai ir klyksmai žudomųjų per 3 km atstumo turėjo būti girdimi
Ukmergės bent priemiestyje Smėliuose ir ... Tai Turėjo šokiruoti
visuomenę.
2.
Konfliktas J. Krikštaponio Ukmergės restorane galėjo vykti su šių
žudynių vykdytojais po egzekucijų vykdymų, nes kitokių vokiečių
karininkų būvimas restorane gali būti mažiau tikėtinu.
3.
Pagal J. Krikštaponio sesers pasakojimo detales, kad senelis atsisėdo
prie stalo su sermėga, ar nerodo tai, kad jau ne vasara buvo ir ne
žiema, o pereinamasis periodas, kai restorane neveikia rūbinė ir žmogus
neturėjo kur pasikabinti viršutinio apdaro?
4.
Jeigu užsieniečiai davė pastabą, senelį pavadinus lietuviška kiaule,
tai J. Krikštaponis kaip aukšto išsilavinimo karininkas negalėjo duoti
seneliui pastabą, kad reikia sermėgą pasikabinti?
5.
Kodėl neadekvačiai J. Krikšaponio sureaguota buvo prieš vokiečius? Negi
Karo teisininkui nebuvo aišku, kad fizinis kontaktas su okupantas jam
baigsis jo suėmimu?
6.
Ar tai neįrodo FRUSTRACIJOS būsenos po vykdytų egzekucijų?
7.
Ar tokia frustracija galėjo vykti vėliau; po psichologinės ADAPTACIJOS
t. y. 1942 m. pradžioje, vokiečiams Pamaskvėje užstrigus, ar 1942 m.
pabaigoje po Staliningrado mūšio pralaimėjimo?
8.
Dar vėliau tam konfliktui įvykti, išvis, atmestina, nes, sovietams
artėjant prie Lietuvos, jokio tarpusavio konflikto ne tik negalėjo būti,
bet ir jei tik-tik J. Krikštaponis būtų grįžęs iš kalėjimo, ir pasėdėjęs
su komunistais vienoje kameroje, tikrai, vokiečiai jam ginklų nebūtų
palikę ir su juo nebūtų bendravę.
9.
Pagal sesers pasakojime paminėtą vienoje kameroje su komunistais
sėdėjimo faktas gali byloti tik okupacijos pradžią, kai masiškai buvo
suiminėjami komunistai. Vėlesnis komunistų kalėjime kalinimo
faktas mažiau tikėtinas.
10.
Visa sesers
Atsiminimų chronologija, kraštotyrininko Romo Kauniečio
užrašyta 1990 m. liepos mėnesyje Šiluose, (netoli J. Krikštaponio
gimtojo Užulėnio), negi taip pat
ne
byloja,
kad brolio suėmimas-kalinimas buvo okupacijos pradžioje?
Na, o Lietuvos Centriniame valstybiniame
archyve (LCVA) E. Rukšėno
minimi pastoviai dokumentai ir dabar mano nufotografuoti (čia aukščiau
paskelbti), neįrodo, net, atvirkščiai, - gali byloti J. Krikštaponio
nebuvimo Baltarusijoje faktą primygtinai APIBENDRINIMUI pateikiu šiais
požymiais:
1.
A. Impulevičiaus 1941 m. spalių 6 d. įsakyme Nr.42 žodis išvyko
raštvedybiškai klaidingas, nes įsakymas rašytas Kaune-Šančiuose, o ne
traukinyje.
2.
Kad išvykimą neįrodo šis įsakymas tai įrodo A. Impulevičiaus po
kelių dienų kitas 45-tas įsakymas leitenantui Stankaičiui, naikinant
ankstesnį 42-antrą išvykimo įsakymą, nes jis neišvyko, nes pateikė
raportą dėl susirgimo.
3.
Kokį raportą iš GESTAP-o ar Kauno kalėjimo galėjo pateikti J.
Krikštaponis ir ar jis galėjo norėti pranešti apie suėmimą?
4.
Dėl J. Krikštaponio lapkričio 04 d. padėtas ant susirgusio J.
Klimaičio
raporto padėtas tarpininkavimo parašas neįrodo, kad pasirašyta,
Baltarusijoje, nes yra labai daug požymių, kad tas parašas greičiau
padėtas Kauno kalėjimo kameroje, artimam jo giminaičiui generolui S.
Raštikiui tarpininkaujant (apie tai sesuo J. Krikštaponio minėjo),
kuris net A. Hitlerį asmeniškai pažinojo. Visus požymius išdėsčiau
nuotraukų įrodymais. Kad šalia A. Impulevičiaus galėjo būti šis
generolas, radau ir jo vairuotojo raportą tarp visų dokumentų tame
segtuve ir atradau, A. Impulevičiaus minėtame įsakyme Nr. 42 du Jonus
Klimavičius, kurio antrojo nerodo istoriniai šaltiniai apie tokio
egzistavimą.
5.
Aplamai, J. Krikštaponis J. Klimavičiui TARPININKAUTI TEISĖS
NETURĖJO, NES J. Klimavičius BUVO NE J. KRIKŠTAPONIO PAVALDINYS, o
3-čios kuopos Ūselio pavaduotoju. Vadinasi, šis J. Krikštaponio
tarpininkavimas buvo greičiau GESTAP-ui apgauti, nes tas raportas
buvo rašytas ir vokiečių kalba. Kitų dokumentų dviem kalbomis
rašytu LCVA 255 byloje ne mačiau. Jei mačiau vokiškai rašytus
dokumentus, tai tų pačių lietuviškai rašytų nepastebėjau.
6.
Pakėlimo lapas kapitono laipsnio suteikimo J. Krikštaponiui,
minėtas E. Rukšėno, NEĮRODO
TARNYBOS
ATLIKIMO Baltarusijoje fakto,
nes
nurodomas
tik J. Krikštaponio išsilavinimo motyvas, o tų Pakėlimų lapų,
A. Impulevičiaus pasirašytų 1941 gruodžio 18 d., yra daug ir jų
pasirašymas yra masinis šv. Kalėdų progai. Taip, kad jei
karininkas koks sirgo ar dėl kitų priežasčių nebuvo paskutinius 2
mėnesius tarnyboje, tai negi, laikui atėjus, nebus pakeliamas
laipsniu? Juolab, jei J. Krikštaponis buvo okupantų suimtas, tai tas
laipsnio pakėlimas ar ne galėjo įtakoti lengvesniam išlaisvinimui iš
kalėjimo?
7.
O neteisingai rašytas
Jono Klimavičiaus raportas Nr. 8 ir po savaitės jo paties Kaune Nr. 9
dėl pasiliuosavimo parašytas, ar nebuvo rašytas su tikslu
apgauti GESTAP-ą, nurašant išgalvotą kitą Joną Klimavičių iš 2-os
kuopos?
8.
Nors labai
mažai tikėtina, bet; visų aplinkybių tyrimui, ar negalima įtarti ir E.
Rozausko ar (...?) galimybę, sufalsifikuoti prirašyti 2/12 bataliono
įsakymo Nr. 42 antrajame puslapyje antrąjį Joną Klimavičių?
|
12-toji tema: Gera naujiena J. Krikštaponis buvo žymus lengvaatletis kelis kartus Lietuvos čempionu
disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse
Čia, pagal žymaus disko metiko - rutulio stūmiko ir
Lietuvos
DIDVYRIO
Juozo
Krikštaponio
pavyzdį
AUKŠTI
SPORTINIAI
PASIKIMAI
SKIRIAMI Gynybos
tikslams - MŪSŲ
BROLIAMS
APGINTI;
kenčiantiems
kare prieš
išprotėjusius
BARBARUS - prieš
mūsų bendrą
priešą nuo
neatmenamų
laikų.
Taigi,
Algimantas
Baltušnikas.
Jis buvo
ir
puikus
pedagogas
-
1962-65
m. m.
man
dėstė
kūno
kultūrą
Kauno
politechnikume,
jam
vadovaujant
pirmą
kartą
varžybose
dalyvavau,
tapdamas
prizininku.
Nors jam
KGB
neleido
olimpiadoje
dalyvauti
dėl jo
tėvo-Partizano,
bet
jis jo
atminimui
restauravo
bunkerį.
Todėl J.
Krikštaponio
idėjos
ir
toliau
plinta - abu Aleknos:
Virgilijus ir Mykolas ne
tik
eilinį
kartą
išgarsino
Lietuvą,
bet tėvas
savo
prizą-sidabrinį
diską,
Lietuvos
Prezidentės
padovanotą
parduoda
aukcione,
kad už
tuos
pinigus
paramą
suteikti
UkraJinos
Patriotams,
ginantiems
savo
šalį. |

84 pav.: Nors Algimantas Baltušnikas negalėjo dalyvauti olimpiadose, bet vis tiek prižiūrėjo savo dėdžių kapus ir restauravo J. Krikštaponio rinktinės bunkerį. Galima
psididinti |
Panašu, kad A. Baltušniko aukšto lygio pasiekimai disko metime ir galėjo būti kaip partizanų Vyčio apygardos įkūrėjo Juozo Krikštaponio sporto tradicijų tąsa, kurią Algimantas tęsė, patsai treniruodamas Rimantą Plungę ir Bernardą Buroką. Vėliau Lietuvos garsinimu užsiėmė Vytautas Jaras, Romas Ubartą, Vaclovas Kydikas, o po to Virgilijus Alekna, jojo sūnus Mykolas, Andrius Gūdžius, .

85 pav.: J. Krikštaponio
vardo rinktinės vadas ... |
Teko man pasikalbėti ir su
Akvilinos paminėtų Baltušnikų
plačios giminės atstovėmis -
seserimis Eleonora bei Nijole
dėl jųjų brolio; mano buvusio
1963-1964 m. m. kūno kultūros
dėstytojo Kauno politechnikume
Algimanto Baltušniko, kuris tuo
metu buvo žinomas kaip du kartus
Sovietų Sąjungos rekordininku
disko metimo rungtyje, kuris
1948 m. kaip14-os metų paauglys
buvo ištremtas į Buriatiją,
kurio 3 dėdės ir buvo čia
paminėti J. Krikštaponio
rinktinės kovotojais. Apie juos
Šiluose (J. Krikštaponio sesers
gyvenvietėje) užaugusi 14-metė
Mokinių rašymo konkursui 2019
metais Raguvos gimnazijos mokinukė
Augustė Kielaitė, pateikė rašinį Nuo
mažo takelio į didįjį olimpinį
kelią ....
Nors Algimantui kaip
banditų vaikui KGB neleido
dalyvauti olimpiadose ir jokiose
užsienyje varžybose, bet Sovietų
Sąjungos treneriai vis tiek jį
pagerbė ne bet kokiame, o
jubiliejiniame 100-tajame L. A.
žurnalo numerio viršelyje. |

86 pav.:
Sovietinių trenerių pagerbtas A.
Baltušnikas |
Juozo Krikštaponio
varžovu buvo jojo
bendramokslis Leonas
Puskunigis, kuris taip
pat galėjo būti Juozo
dėstytoju sporto
teorijoje, kai Juozas
ruošėsi būti kariuomenės
fizinio lavinimo
instruktoriumi. Kai
pastarasis tapo Vietinės
rinktinės Karo
mokyklos 6-tos kuopos
vadu, tai Marijampolėje
galėjo pasigęsti savo
mokslo ir sporto draugo
- Marijampolės
apskrities sporto vado
Leono Puskunigio, kuris
1943 m. kovo 16 d. buvo
suimtas ir išvežtas š
Študhofo Dievų mišką, o
po to atsidūrė GULAG-e
prie Onegos ežero. Kad
jis buvo GULAG-e, aš
pats iš jojo tai
girdėjau Atgimimo laike,
kai jis buvo į Jonavą
atvykęs koncertuoti su
Skriaudžių kanklių
ansambliu, O apie
Onegoje jo atsidūrimą
kažką yra girdėjusi jojo
auklėtinė Birutė
Zalagaitytė-Kalėdienė,
kurią Leonas parengė
kaip pirmąją lietuvaitę
mūsų planetos
rekordininkę ieties
metime. Kad josios
treneris atsidūrė
GULAG-e, pagal Birutę,
kuri man pasakė, kad kai
jis grįžo iš Študhofo,
tai namuose jį sovietai
suėmė kaip grįžusį iš
Vokietijos ir manius,
kad jis
vokiečiams dirbo -
saugojo kalinius.
|

87 pav. Birutė
Kaledienė sostinės
stadione, kurio
nebeliko. - Vilnius tapo
vienintele ES
sostine
be stadiono. |
Aišku, nuotrupas
sužinoti
sunku, nes laikas buvo
baisus ir todėl Birutės
treneris apie prieškario
sportą nieko nepasakojo.
Tik jai ieties metimo
techniką mokė iš
prieškario vokiškos
knygos apie lengvąją
atletiką. Ką Birutė
gerai pamena, tai, kai
ji Skriaudžiuose
trenerio sūnelio
krikštynose buvo. O man
pakalbinus tą sūnelį
Eigintą, jis patikslino,
kad tėvas dažnai iš tos
knygos ruošdavosi
paskaitoms Kūno kultūros
institute. Pamena
Eigintas ir savo
vaikystę, kai gyveno
Sporto gatvėje, kurioje
be KKI rūmų buvo dar du
namai, priklausę
institutui, kai dar
bendrabučio nebuvo.
Vėliau tuose namuose
buvo Biochemijos ir
Anatomijos katedros.
Taigi, pagal Eiginto
parodymą, jo tėveliui ir
toliau sovietmetyje
dirbus šio Instituto
dėstytoju, kaip ir
prieškaryje - tai labai
svarbus faktorius, kai
J. KRIKŠTAPONIO -
PRIEŠKARIO LAIKŲ SPORTO
PATIRTIS BUVO PERDUODAMA
IR TOBULINAMA per šią
aukštąją Kūno kultūros
mokyklą.
Papildant dėl vokiečių
okupacijos laikotarpio,
tai Birutei jis buvo
įsimintinas, kai
Pilviškiuose buvo žudomi
žydai ir buvo krūvos
vaikiškų drabužių, prieš
nužudymą juos nurengus,
tai jos tėvelis
neleisdavo jų imti -
gėdydavo tuos, kurie
norėdavo pasiimti -
parnešti savo vaikams.
Be to, Birutė norėjo
mediciną studijuoti,
tačiau ten negalėjo
įstoti, kaip
buožių (turtingesnių
valstiečių) vaikas. Na,
o dėl J. Krikštaponio
vokiečių okupacijos
pabaigoje, tai jojo,
galimai, sporto teorijos
dėstytojas (Sporto rūmų
dėstytojas)
minėtas Valdas Bakūnas
1943-1944 m. m. buvo
irgi kalinamas nacių.
Įdomu, už ką? Manykime,
kad ne už muštynes
restorane su naciais?
Kokia būtų bausmė už tai
1943-1944 m. m.
laikotarpyje? |
|
Iš šių protokolų akivaizdu, jog J. Krikštaponis pradėjo save vadinti Krištaponiu,
Nors aš asmeniškai ir kiti manėme pagal a. a. Ališauską, kad, neva, KrKštaponis ir KriŠtaponis gali būti skirtingi asmenys, todėl aš savo pirmojoje publikacijoje kėliau klausimą, J. Krikštaponis ar negali būt pakištas po kitu asmeniu?, nes internetinėje erdvėje visuomenei niekas nebuvo aišku. Tik artėjant 2021-03 Ukmergės konferencijai, mano temoje LGGRTC mokslininkui paminėjus A. Impuliavičiaus teiktą Pakėlimo lapą, - buvusios abejonės atkrito, kad tai tas pats asmuo.
Pagal rezultatą, matome, jog J. Krikštaponis buvo tuo metu aukšto lygio disko metiku, kuris pakeitė dar aukštesnio lygio legendinį lengvaatletį-dešimkovininką ir Europos krepšinio čempioną Stasį Šačkų, kurį man teko šiek tiek pažinoti, kai jis pastoviai ateidavo į Dariaus ir Girėno stadioną, kuriame mes treniruodavomės. Teko ir varžybose man dalyvauti, kai jis buvo vyriausiu teisėju. Tik po Nepriklausomybės pasiekimo, man teko sužinoti, jog jis buvo ne tik vienas pirmųjų diplomuotu kūno kultūros ir sporto specialistu, bet ir Kūno kultūros rūmų pirmuoju dėstytoju bei vėliau tapusiu Birželio sukilėliu ir po karo Vorkutos lageryje atkalėjusiu 10 metų.
Taigi, J. Krištaponis Lietuvos čempionu buvo 3 kartus, o prizininku dar 3-is kartus rutulio stūmimo rungtyje. Atkreiptina, kad po J. Krikštaponio už dviejų metų disko metime čempionu tapo Leonas Puskunigis, kuris buvo atsidūręs Študhofo mirties stovykloje, o po to ir GU:LAGe trumpam, o kai tapo treneriu, tai jojo auklėtinį Birutė Zalugaitytė - (vėliau Kaledienė) tapo Ieties metimo pasaulio rekordininkė ir Romos olimpiados prizininke. Po to Leonas pasekė savo tėvo - Veiverių kanklių ansamblio įkūrėjo keliu ir pradėjo jam vadovauti, kuris Sąjūdžio laikais tapo Tautinio Atgimimo šaukliu..
|

|
66 pav.: Galima pasididinti

67 pav.: Galima pasididinti
Svarbi potemė: Minsko istorijos sąsaja su J. Krikštaponio
sportavimo aplinka
Vienas didžiausių Minsko įvykiu 1943-09-22 tapo Belorutenijos pirmojo sekretoriaus B. Kube nužudymas, kai čia nagrinėjamo Masiukovščinos kaimelio gyventoja E. G. Mezanik kaip tarnaitė jam po lovą pakišo sprogmenį. Apie tai aukščiau minimas kraštotyrininkas O. I. Usačiovas visą seriją straipsnių parašė ir galima pradėti skaityti nuo jo 1-os dalies. Kiek tas teroristinis aktas buvo naudingas, kai po to kerštui buvo nužudyta labai daug politinių kalinių - nuo jų išvalyti kalėjimai?
|
|
|

69 pav.: Raguvėlės dvaro dvarininkė Akvilina yra žymaus sportininko-agronomo Vladislovo sesutė ir jo sūnaus teta - 1972 m. Miunchino olimpiados čempiono (irgi rutulio stūmimo rungtyje, kaip J. Krikštaponis su jojo tėvu buvę varžovais, o to olimpinio čempiono mama, taip pat buvo Lenkijos rekordininkė rutulio stūmime ir Lietuvoje buvo gera disko metikė ir žinoma net pasaulyje) Kai Akvilinos tėvelis mirė 1940 m., dar nesulaukęs sovietų invazijos, Akvilinai buvo tik 1,5-ų - 2-iejų metukų ir todėl savo tėvelio nebepamena. Bet žino, kad tėvelis pažinojo visą labai šaunią Baltušnikų giminę, kurie vėliau tapo partizanų J. Krikštaponio vardo rinktinės kovotojais ir Jonas Baltušnikas-Vienuolis, buvo tos rinktinės vadu. |
Juolab, nepraėjus nei metams, nužudomas ir Lietuvoje B. Kube pavaduotojas žemės ūkiui, J, Krikštaponio varžovas ir, gal, net kolega Vladislovas Komaras. Nužudo jį lietuviai, nors jis per pirmąjį Europos lengvosios atletikos 1934 m. čempionatą Turine nešė Lietuvos vėliavą - garsino Lietuvą pas aulyje. |
70 pav.: Už Vladislovo Komaro einantys Prezidento Valdo Adamkaus sporto draugas ir Sporto Rūmų dėstytojas Valdas Bakūnas galėjo būti J. Krikštaponio sporto teorijos dėstytoju, o Stasys Šačkus ne tik dėstytoju, bet ir J. Krikštaponio sporto vadovu Jono Rygiškių gimnazijoje, vadovavęs gimnazistų sporto klubui Vaidotas. Galima pasididinti nuotrauką. |
|
Kaip man jo
sesutė pasakė, jis buvo atvykęs į savo
Glitiškių dvaro nekaltų žmonių žudynes
- nužudytus jo dvaro darbininkus. Tada
ir Vladislovas tapo iš pasalos
nužudytu, kuris tuo metu valdė Glitiškių
dvarą ir organizavo Vilnijos bei visos
Baltarusijos žemės ūkį karo metais
sovietų nacionalizuotuose dvaruose vėl
atstatė šeimininkams nuosavybės teises
ir padėjo atstatyti ž. ū. gamybą
(Akvilina man pasakė, kad jaunystėje jis
valdė ir Bubių dvarą)
Pasak, Vladislovo sesers Akvilinos
RIMŠEVIČIENĖS (dabar Raguvėlė dvaro
valdytojos) jos mama buvo labai
nepatenkinta, kad V. Komaras buvo
susidėjęs su Armija Krajova ir įtrauktas
į jos rėmimą.
Todėl ji kaltino tik Armiją Krajovą, V.
Komarą nužudymu, kuri ...
Dėl ko tiksliau jos mama buvo
nepatenkinta dėl savo tautiečių
armijos veikos, pasakyti negali, nes
ji tada dar buvo maža. Tada policininkas
jos mamai ir atnešė nužudytojo pasą,
pranešdamas, kad žuvęs, kurį atrado pas
jį
Nerimą kelia Glitiškių žudynių sukakties
pasmerkimo viena kalba pasakyta, kuri,
lyg, ir pateisino atsakomąsias
Dubingiuose žudynes, net ir vaikų, vien
už tai, kad turėjo lietuviškas
maldaknyges. Taip, kad įdomu, kur
5-tasis Dievo įsakymas NEŽUDYK ? ? ? Vis
tik, L. R. Generalinė prokuratūra tai
armijai yra iškėlusi bylą net
dėl 273 civilių žmonių nužudymo. Juolab,
ar tie
super lenkai nėra lietuviškos
kilmės? Pamenu, kai Sąjūdžio laikais
kūrėsi
Iedinstva, kurią labai palaikė
tuteišiai, buvo siūloma, jog reikia
daryti draugiškus žygius po Vilniją ir
įrodinėti gyventojams, jog jie yra
lietuviškos prigimties... Tik, labai
staigiai Kovo 11-tąją pasiekėme ir .... |

71 pav.: Vladislovas Komaras - 1972
m Miuncheno olimpinis čempionas |

72
pav.
Galima atsiversti visą
laikraščio nuotrauką. |
Pokalbyje su
manimi Akvilina
prisiminė, kai
dalyvavo savo
sūnėno - minėto
1972 m.
olimpinio
čempiono
laidotuvėse,
kuris 1998-08-17
tragiškai žuvo
autokatastrofoje.
Tada buvo
Lenkijoje
gedulas, nes
žuvo dar ir su
žymiu šuolininku
su kartimi
Tadeušu
Sliusariku.
Beje,
Vladislovas buvo
dar žymiu ir
artistu,
vaidinęs net
Jėzaus Kristaus
vaidmenį,
o mūsų
Nepriklausomybės
pradžioje
lankėsi pas savo
tetą Akviliną
Raguvėlės dvare.
Raguvėlės dvare
prieškaryje
lankėsi ir
Antanas Smetona,
kaip
pavyzdiniame
dvare. |
|
|
|
|
|
|
|
tema:
A. BALTUŠNIKO SESERŲ IR SŪNAUS
PRISIMINIMAI
Papasakojo, kad tremtiniai
gyveno
Zaigrajevsko
rajone, pačiame
tolimiausiame užkampyje
Šabure, po kurio jau
nebuvo toliau geležinkelio.
Tas geležinkelis ir buvo
skirtas medienai išvežti.
Tame Šambure buvo
komendantas jei kur
reikėjo trumpam išvažiuoti,
tik jis duodavo leidimą ar
neduodavo. Gyveno pačioje
gyvenvietėje, kur buvo ir
kalinių lageris. Gyvenvietė
dabar, pagal Eleonoros
pasakymą. Išsiplietė
neatpažįstamai. Vietovė,
žiūrint iš seno kariško
žemėlapio, labai kalnuota,
viršūnės virš 1 km virš
jūros lygio. Sesuo Eleonora
prisimena, kad tie kalnai
labai klaidūs ir kai vienas
išėjo pasivaikščioti, tai
tik vos po 3-jų parų
sugrįžo. (Tikrai. pagal
žemėlapį reljefo formos
labai vienodos, o kiek į
Vakarus man pačiam teko
ekspedicijoje V-os
kategorijos sportiniame
žygyje maršrutą pradėti
Kropotkino-Peretolčino
ugnikalnių rajone)
Todėl, mano supratimu,
kalnuoto reljefe miškokirta
buvo ne lengva tremtiniams.
Seserys
pasakojo, jog brolis daug
sportavo kilojo svarsčius
- dvipudes ir štangas, nes
reikėjo būti stipriam
apsiginti nuo tų, kurie
lietuvius vadino
fašistais. Taip vadindavo
kriminaliniai ir jų šeimų
nariai, kurie po kalinimo
turėjo gyventi kartu su
kaliniais. (Net
ir dabar ši Šaburo
gyvenvietė skaitosi kaip
viena iš labiausiai
kriminogeninių atžvilgiu
didžiausias problemas
turinti,
kurios meras nusižudė,
negalėdamas išpildyti
rinkėjams duotų pažadų.)
Be to, brolis buvo labai stiprus, prie buldozerio remonto jis jo priekį vienas
pakeldavo. Kartą atvyko instruktorius ir brolį kažkur nuvežė į Uland-Udę, ten
parodė, kaip reikia mėtyti diską ir rutulį stumti ir jis iš karto varžybas
laimėjo. Toliau važiavo į Irkutską ir ten laimėjo. Po to Krasnojarske laimėjo
pateko toliau į visasąjungines kaimo jaunimo žaidynkur
ir ten laimėjo. Daugiausiai treniruočių stovykloms važinėdavo į Ulan-Udę, o namo
į Šamburo gyvenvietę grįždavo žiemes,
ai. Kai jis tapo Sovietų Sąjungoje žinomu ir todėl
Lietuvos treneriai jį atkreipė, kad pas ji lietuviška pavardė ir prišnekino už
Lietuvos respubliką dalyvauti varžybose. Todėl pagal seserų pasakojimą, jis
išreikalavo, kad ir visa šeima būtų gražinta į Lietuvą ir per brolio aukšto
lygio meistriškumo sportą visi iš tremties grįžo į Lietuvą.
Aišku, po Stalino mirties, kaip nepilnametei iš tremties galima buvo sugrįžti
sesei Nijolei, kurią sugrįžusią priglaudė teta. Tėvai grįžo į Lietuvą 1956
metais, kai jau Algimantas mokėsi KKI institute, o sesei Eleonorai teko
pasilikti su savu vyru net iki 1958 m., nes jam leidimo forminimas sugrįžimui
kažkur užsilaikė. Kai tėvai sugrįžo, iš karto turėjo įstoti į kolūkį ir jame
dirbo iki išėjimo į pensiją. Todėl vėliau ir jiems reikėjo parduoti savo savo
sodybą.
Mano dėstytojo Algimanto sūnus Mindaugas
Baltušnikas, kuris šiuo metu vadovauja Kurantas firmai, papasakojo,
kad jojo tėvą treniravo treneris A. Arlauskas
(aš pamenu tokį, bet kaip buvau stajeriu, su juo man neteko bendrauti apie jį
užsiminsiu ir Birutės Kaledienės prisiminimuose), tas jo treneris rūpinosi
visais jo tėvo meistriškumo klausimais, o taip pat pabrėžė, kad ir pats tėvas
pradėjo vykdyti treniruotes. Be to ir sūnus Mindaugas tapo taip pat disko
metiku-rutulio stūmiku, besitreniravęs pas tą patį A. Arlauską.
Pamena jis Jarą, Plungę ir net Algirdą Brazauską, kuris taip pat buvo gana
aukšto lygio lengvaatlečiu-metiku. Matė ir taip pat jis treniruotėse Birutę
Kalėdienę, kuri, manau, be jos trenerio Leono Puskunigio, galėjo dar ir kaip
rinktinės narė papildomai treniruotis ten, kur centralizuodavosi geriausi
Respublikos metikai. Bet apie tai reikia atskirai analizę atlikti.
Todėl man
pavyko pabendrauti ir su
legendinio trenerio
Leono Puskunigio sūnumi
Eigintu, bei su žymiu
Skriaudžių muziejininku
Pijumi Brazausku, kuris
irgi pažinojo Skriaudžių
kanklių ansamblio vadovą.
Jie abu ir patvirtino, jog
per pastarojo ir tėvo
laidotuves dalyvavo ir
sporto garsenybė Birutė,
kurią buvo parengęs šis
Lietuvos kanklių muzikos
pradininkas ir
populiarintojas. Pagal
sūnaus Eiginto tvirtinimą,
nors jį tėvas visur
vedžiodavosi į varžybas, bet
asmeniškai apie Tarpukario
Lietuvos sportą jis nieko
nepasakodavo ir net nebuvo
galima pasakoti tai būdavo
uždrausta, todėl vaikams
tokių dalykų tėvai nė ne
neužsimindavo. Todėl nieko
nuostabaus, kad L.
Puskunigis apie savo
varžovus ir nepasakodavo,
tuo labiau apie J.
Krikštaponį.
O,
iš kur mano dėstytojas
Mindaugas Baltušnikas
užsidegė tapti metiku
- pasekti savo
Gimtojo kaimo kaiminystėje
gyvenusio tada žymaus
sportininko J. Krikštaponio
pėdomis, atsekti labai
sunku. Tam būtini dabar
nuoseklūs tyrimai. Mindaugo
sesės tada buvo per mažos,
kad ką nors žinotų apie
Partizanų Vyčio apygardos
žuvusio vado Juozo
Krikštaponio jaunystę bei jo
garsumą Lietuvos sporte net
iki vaikų ausų lygio. Čia
tam būtini archyvuose
tyrimai tuometinės Ukmergėje
leidžiamos spaudos. Pagal
Lengvosios atletikos
federacijos statistiką
Steponą Misiūną,
kuris ir parengė tą labai
svarbų Lietuvos Lengvosios
atletikos 100-mečiui visų
čempionatų prizininkų
sąvadą, pabrėžė, kad spauda
skelbdavo tik daugiausiai
rezultatus važybų. Na, o
mano nuomonė, pagal tuos
rezultatus galėjo koks
vietinis laikraštukas ir
pabrėžti savo ukmergietį
kaip Lietuvos čempioną ar
prizininką? Tai reikia ir
ieškoti dabar.
Tačiau Nijolė
Baltušnikaitė papasakojo man
labai svarbų vaikų-berniukų
žaidimų detalę mėtyti ant
virvės pririštus akmenis
į aukštį, kas aukščiau
išmes, arba, kas toliau
nusvies, išsukdami tuos
pririštus akmenis. Kad
akmenys iš virvių pynių
neišsprustų, aptempdavo odos
gabalėliais. Todėl tokie
vaikiški žaidimai pagal
liaudies ŽAIDIMŲ TEORIJĄ,
kuri labai rimtai
specialistų tyrinėjama, tai
ir buvo tas žaidimas vystyti
vaikams staigiajai jėgai,
sovietmetyje neteisingai
vadinamai sprogstamąja
jėga, nes ten organizme
niekas nesprogsta, o
susidaro fiziologiniai
procesais staigiajai jėgai
atsirasti. Ir tokie
žaidimai, jei buvo
populiarūs Ukmergės regione,
tai, matyt, tą žaidimą
galėjo mėgti ir Juozas
Krikštaponis savo
vaikystėje. Čia ir gali būti
ta rišamoji grandis, kurios
dėka tarp J. Krikštaponio ir
A. Baltušniko kaip tarp
abiejų žymių metikų. Ne
veltui. J. Krikštaponis ir
atstovavo klubą Grandis.
O dėl pačių N. ir E.
Baltušnikaičių prisiminimų,
tai labai svarbus yra
prisiminimas, kaip sovietai
per jųjų kaimą (Surviliškių,
palei kurį teka Nevėžis link
Panevėžio) bėgo-traukėsi iš
Lietuvos, karui ir Birželio
sukilimui prasidėjus. Tai
atmintina liko mergaitėms,
nes jųjų kaimas šalia senojo
plento, einančio į Vilnių,
kuriuo ir traukėsi sovietai.
Todėl mergaitės buvo
paslėptos į iškastą bunkerį
netoli jųjų vienkiemio prie
krūmelių. Šiuo metu jųjų
sodyba jau be langų, nes
jąją pardavė dar seniais,
dar sovietiniais laikais ir
... Ar ją negalima atkurti
kaip memorialinę ir tuo
užsiimtų LGGRTC? Mat, pasak
seserų, parduota sodyba buvo
be jokių dokumentų. Kur ji
dabar iš tikrųjų randasi,
pagal pasakojimą sunku
atsekti kosminėje
nuotraukoje. Ji skaitėsi
kaip Surviliškių vienkiemio
ir tokių vienkiemių palei
plentą net 5ios
sovietiniame kariškame
žemėlapyje pažymėtos. O
Baltušnikų sodyba toliau nuo
plento link Padambės kaimo
turėtų būti, kuris po
melioracijos panaikintas.
Viena iš jų ir matosi
kažkokia keista buvusio
Padambės kaimo rytiniame
pakraštyje jau beveik
nenaudojamu keliuku ir lyg
be jokios gyvybės ženklų, -
reikia tikslintis. Anksčiau
Baltušnikai gyveno netoliese
Vėžaičių kaime pas savo
tėvus (seserų senelius), kur
ir gimė jųjų brolis mano
dėstytojas Algimantas, o
seserys gimė jau
Surviliškyje, kai jųjų tėvas
iš dvarininko Bernatonio
pirko žemę. Dabar tų jųjų
senelių sodybos nebeliko,
kurioje gyveno jųjų dėdės
Partizanai tą sodybą
sunaikino, tikriausiai,
kariuomenė
Tada dvare buvo
šventė ir tada galėjo lankytis, net
Juozas Krikštaponis ne tik kaip
Prezidento sūnėnas, bet ir asmeniškai,
gal, galėjęs pažinojęs Akvilinos tėvelį,
Konstantiną Komarą, kuris kaip ir jo
visi pusbroliai buvo taip pat agronomais
- pavyzdinių dvarų dvarininkais. Todėl
ir Akvilina tapo taip pat agronome -
vadovavo Švenčionių vaismedžių medelyno
sovietiniam ūkiui ir niekas nenutuokė,
kad ji iš dvarininkų kilusi. |

73 pav.: Raguvėlės dvaras Antano
Smetonos apsilankymo metu. |
Ji apie tai sužinojo
tik paauglė būdama, bet
girtis negalėjo. Nuo sovietų
jos mama pasislėpė pas vieną
gerą eigulį, kuris dėl akių
įsidukrino didiko dukrelę.
Negalėjo savo sūnaus auginti ir
Akvilinos brolio žmona, kuri po
jos vyro nužudymo turėjo slėptis
nuo sovietų Lenkijoje ir
neturėdama iš ko išlaikyti savo
vaikus (buvo dar ir
dukra-dailininkė) - juos į vaikų
namus turėjo priduoti. Akvilina
man pasakė, kad ši metikė buvo
Varšuvos cukraus fabriko
direktoriaus ar savininko duktė
Vanda Komar-Jasinska (jos
brolis Stefanas Jasinskis, gimęs
1914-04-02 Vilniuje, kovojo
prieš vokiečius ir 1945 m.
sausio mėnesį mirties stovykloje
Aušvice-Birkenau tapo
nužudytas, kūno palaikai
nežinomi). Kiek įtakos mama savo
sūnui - olimpiniam čempionui
galėjo padaryti, galima
išsivaizduoti, kai ji pati 1930
m. Prahoje per moterų pasaulio
žaidynes buvo užėmusi V-tąją
vieta su 11,21 m rezultatu ir
buvo tapusi 4 kartus Lenkijos
rekordininke rutulio stūmime.
Josios geriausiu rekordu 12,02 m
tapo 1933 m. ir tuo metu
Lietuvos moterų rekordą ji lenkė
net 3 metrais ir 12 m riba
Lietuvoje buvo įveikta tik
1947 metais.
|

74 pav.:
Galima
prasiplėsti-pasididinti
nuotrauką. |
|
|
|
|
|
tema:
A. BALTUŠNIKO SESERŲ IR SŪNAUS
PRISIMINIMAI
Papasakojo, kad tremtiniai gyveno
Zaigrajevsko
rajone, pačiame tolimiausiame užkampyje
Šabure, po kurio jau nebuvo toliau geležinkelio. Tas geležinkelis ir buvo
skirtas medienai išvežti. Tame Šambure buvo komendantas jei kur reikėjo
trumpam išvažiuoti, tik jis duodavo leidimą ar neduodavo. Gyveno pačioje
gyvenvietėje, kur buvo ir kalinių lageris. Gyvenvietė dabar, pagal Eleonoros
pasakymą. Išsiplietė neatpažįstamai. Vietovė, žiūrint iš seno kariško žemėlapio,
labai kalnuota, viršūnės virš 1 km virš jūros lygio. Sesuo Eleonora prisimena,
kad tie kalnai labai klaidūs ir kai vienas išėjo pasivaikščioti, tai tik vos po
3-jų parų sugrįžo. (Tikrai. pagal žemėlapį reljefo formos labai vienodos, o kiek
į Vakarus man pačiam teko ekspedicijoje V-os kategorijos sportiniame žygyje
maršrutą pradėti
Kropotkino-Peretolčino ugnikalnių rajone) Todėl, mano supratimu, kalnuoto
reljefe miškokirta buvo ne lengva tremtiniams.
Seserys
pasakojo, jog brolis daug sportavo kilojo svarsčius - dvipūdes ir štangas, nes
reikėjo būti stipriam apsiginti nuo tų, kurie lietuvius vadino fašistais. Taip
vadindavo kriminaliniai ir jų šeimų nariai, kurie po kalinimo turėjo gyventi
kartu su kaliniais. (Net ir dabar ši Šaburo gyvenvietė
skaitosi kaip viena iš labiausiai kriminogeninių atžvigiu didžiausias problemas
turinti, kurios
meras nusižudė, negalėdamas išpilddyti rinkėjams duotų pažadų.)
Be to, brolis buvo labai stiprus, prie buldozerio remonto jis jo priekį vienas
pakeldavo. Kartą atvyko instruktorius ir brolį kažkur nuvežė į Uland-Udę, ten
parodė, kaip reikia mėtyti diską ir rutulį stumti ir jis iš karto varžybas
laimėjo. Toliau važiavo į Irkutską ir ten laimėjo. Po to Krasnojarske laimėjo
pateko toliau į visasąjungines kaimo jaunimo žaidynes, kur ir ten laimėjo.
Daugiausiai treniruočių stovykloms važinėdavo į Ulan-Udę, o namo į Šamburo
gyvenvietę grįždavo žiemai. Kai jis tapo Sovietų
Sąjungoje žinomu ir todėl Lietuvos treneriai jį atkreipė, kad pas ji lietuviška
pavardė ir prišnekino už Lietuvos respubliką dalyvauti varžybose. Todėl pagal
seserų pasakojimą, jis išreikalavo, kad ir visa šeima būtų gražinta į Lietuvą ir
per brolio aukšto lygio meistriškumo sportą visi iš tremties grįžo į Lietuvą.
Aišku, po Stalino mirties, kaip nepilnametei iš tremties galima buvo sugrįžti
sesei Nijolei, kurią sugrįžusią priglaudė teta. Tėvai grįžo į Lietuvą 1956
metais, kai jau Algimantas mokėsi KKI institute, o sesei Eleonorai teko
pasilikti su savu vyru net iki 1958 m., nes jam leidimo forminimas sugrįžimui
kažkur užsilaikė. Kai tėvai sugrįžo, iš karto turėjo įstoti į kolūkį ir jame
dirbo iki išėjimo į pensiją. Todėl vėliau ir jiems reikėjo parduoti savo savo
sodybą..
Mano dėstytojo
Algimanto sūnus
Mindaugas
Baltušnikas, kuris šiuo metu vadovauja Kurantas firmai, papasakojo,
kad jojo tėvą treniravo
treneris A. Arlauskas
(aš pamenu tokį, bet kaip
buvau stajeriu, su juo man
neteko bendrauti apie jį
užsiminsiu ir Birutės
Kaledienės prisiminimuose),
tas jo treneris rūpinosi
visais jo tėvo meistriškumo
klausimais, o taip pat
pabrėžė, kad ir pats tėvas
pradėjo vykdyti treniruotes.
Be to ir sūnus Mindaugas
tapo taip pat disko
metiku-rutulio stūmiku,
besitreniravęs pas tą patį
A. Arlauską.
Pamena jis Jarą, Plungę ir
net Algirdą Brazauską, kuris
taip pat buvo gana aukšto
lygio lengvaatlečiu-metiku.
Matė ir taip pat jis
treniruotėse Birutę
Kalėdienę, kuri, manau, be
jos trenerio Leono
Puskunigio, galėjo dar ir
kaip rinktinės narė
papildomai treniruotis ten,
kur centralizuodavosi
geriausi Respublikos
metikai. Bet apie tai reikia
atskirai analizę atlikti.
.
Todėl man pavyko pabendrauti
ir su legendinio trenerio
Leono Puskunigio sūnumi
Eigintu, bei su žymiu
Skriaudžių muziejininku
Pijumi Brazausku, kuris
irgi pažinojo Skriaudžių
kanklių ansamblio vadovą.
Jie abu ir patvirtino, jog
per pastarojo ir tėvo
laidotuves dalyvavo ir
sporto garsenybė Birutė,
kurią buvo parengęs šis
Lietuvos kanklių muzikos
pradininkas ir
populiarintojas. Pagal
sūnaus Eiginto tvirtinimą,
nors jį tėvas visur
vedžiodavosi į varžybas, bet
asmeniškai apie Tarpukario
Lietuvos sportą jis nieko
nepasakodavo ir net nebuvo
galima pasakoti tai būdavo
uždrausta, todėl vaikams
tokių dalykų tėvai nė ne
neužsimindavo. Todėl nieko
nuostabaus, kad L.
Puskunigis apie savo
varžovus ir nepasakodavo,
tuo labiau apie J.
Krikštaponį.
O,
iš kur mano dėstytojas
Mindaugas Baltušnikas
užsidegė tapti metiku
- pasekti savo
Gimtojo kaimo kaiminystėje
gyvenusio tada žymaus
sportininko J. Krikštaponio
pėdomis, atsekti labai
sunku. Tam būtini dabar
nuoseklūs tyrimai. Mindaugo
sesės tada buvo per mažos,
kad ką nors žinotų apie
Partizanų Vyčio apygardos
žuvusio vado Juozo
Krikštaponio jaunystę bei jo
garsumą Lietuvos sporte net
iki vaikų ausų lygio. Čia
tam būtini archyvuose
tyrimai tuometinės Ukmergėje
leidžiamos spaudos. Pagal
Lengvosios atletikos
federacijos statistiką
Steponą Misiūną,
kuris ir parengė tą labai
svarbų Lietuvos Lengvosios
atletikos 100-mečiui visų
čempionatų prizininkų
sąvadą, pabrėžė, kad spauda
skelbdavo tik daugiausiai
rezultatus varžybų. Na, o
mano nuomonė, pagal tuos
rezultatus galėjo koks
vietinis laikraštukas ir
pabrėžti savo ukmergietį
kaip Lietuvos čempioną ar
prizininką? Tai reikia ir
ieškoti dabar.
Tačiau Nijolė
Baltušnikaitė papasakojo man
labai svarbų vaikų-berniukų
žaidimų detalę mėtyti ant
virvės pririštus akmenis
į aukštį, kas aukščiau
išmes, arba, kas toliau
nusvies, išsukdami tuos
pririštus akmenis. Kad
akmenys iš virvių pynių
neišsprustų, aptempdavo odos
gabalėliais. Todėl tokie
vaikiški žaidimai pagal
liaudies ŽAIDIMŲ TEORIJĄ,
kuri labai rimtai
specialistų tyrinėjama, tai
ir buvo tas žaidimas vystyti
vaikams staigiajai jėgai,
sovietmetyje neteisingai
vadinamai sprogstamąja
jėga, nes ten organizme
niekas nesprogsta, o
susidaro fiziologiniai
procesais staigiajai jėgai
atsirasti. Ir tokie
žaidimai, jei buvo
populiarūs Ukmergės regione,
tai, matyt, tą žaidimą
galėjo mėgti ir Juozas
Krikštaponis savo
vaikystėje. Čia ir gali būti
ta rišamoji grandis, kurios
dėka tarp J. Krikštaponio ir
A. Baltušniko kaip tarp
abiejų žymių metikų. Ne
veltui. J. Krikštaponis ir
atstovavo klubą Grandis.
|
|
|
O dėl pačių N. ir E.
Baltušnikaičių prisiminimų,
tai labai svarbus yra
prisiminimas, kaip sovietai
per jųjų kaimą (Surviliškių,
palei kurį teka Nevėžis link
Panevėžio) bėgo-traukėsi iš
Lietuvos, karui ir Birželio
sukilimui prasidėjus. Tai
atmintina liko mergaitėms,
nes jųjų kaimas šalia senojo
plento, einančio į Vilnių,
kuriuo ir traukėsi sovietai.
Todėl mergaitės buvo
paslėptos į iškastą bunkerį
netoli jųjų vienkiemio prie
krūmelių. Šiuo metu jųjų
sodyba jau be langų, nes
jąją pardavė dar seniais,
dar sovietiniais laikais ir
... Ar ją negalima atkurti
kaip memorialinę ir tuo
užsiimtų LGGRTC? Mat, pasak
seserų, parduota sodyba buvo
be jokių dokumentų. Kur ji
dabar iš tikrųjų randasi,
pagal pasakojimą sunku
atsekti kosminėje
nuotraukoje. Ji skaitėsi
kaip Surviliškių vienkiemio
ir tokių vienkiemių palei
plentą net 5ios
sovietiniame kariškame
žemėlapyje pažymėtos. O
Baltušnikų sodyba toliau nuo
plento link Padambės kaimo
turėtų būti, kuris po
melioracijos panaikintas.
Viena iš jų ir matosi
kažkokia keista buvusio
Padambės kaimo rytiniame
pakraštyje jau beveik
nenaudojamu keliuku ir lyg
be jokios gyvybės ženklų, -
reikia tikslintis. Anksčiau
Baltušnikai gyveno netoliese
Vėžaičių kaime pas savo
tėvus (seserų senelius), kur
ir gimė jųjų brolis mano
dėstytojas Algimantas, o
seserys gimė jau
Surviliškyje, kai jųjų tėvas
iš dvarininko Bernatonio
pirko žemę. Dabar tų jųjų
senelių sodybos nebeliko,
kurioje gyveno jųjų dėdės
Partizanai tą sodybą
sunaikino, atrodo,
kariuomenė.
Todėl man pavyko pabendrauti
ir su legendinio trenerio
Leono Puskunigio sūnumi
Eigintu, bei su žymiu
Skriaudžių muziejininku
Pijumi Brazausku, kuris
irgi pažinojo Skriaudžių
kanklių ansamblio vadovą.
Jie abu ir patvirtino, jog
per pastarojo ir tėvo
laidotuves dalyvavo ir
sporto garsenybė Birutė,
kurią buvo parengęs šis
Lietuvos kanklių muzikos
pradininkas ir
populiarintojas. Pagal
sūnaus Eiginto tvirtinimą,
nors jį tėvas visur
vedžiodavosi į varžybas, bet
asmeniškai apie Tarpukario
Lietuvos sportą jis nieko
nepasakodavo ir net nebuvo
galima pasakoti tai būdavo
uždrausta, todėl vaikams
tokių dalykų tėvai nė ne
neužsimindavo. Todėl nieko
nuostabaus, kad L.
Puskunigis apie savo
varžovus ir nepasakodavo,
tuo labiau apie J.
Krikštaponį.
Tačiau Nijolė
Baltušnikaitė papasakojo man
labai svarbų vaikų-berniukų
žaidimų detalę mėtyti ant
virvės pririštus akmenis
į aukštį, kas aukščiau
išmes, arba, kas toliau
nusvies, išsukdami tuos
pririštus akmenis. Kad
akmenys iš virvių pynių
neišsprustų, aptempdavo odos
gabalėliais. Todėl tokie
vaikiški žaidimai pagal
liaudies ŽAIDIMŲ TEORIJĄ,
kuri labai rimtai
specialistų tyrinėjama, tai
ir buvo tas žaidimas vystyti
vaikams staigiajai jėgai,
sovietmetyje neteisingai
vadinamai sprogstamąja
jėga, nes ten organizme
niekas nesprogsta, o
susidaro fiziologiniai
procesais staigiajai jėgai
atsirasti. Ir tokie
žaidimai, jei buvo
populiarūs Ukmergės regione,
tai, matyt, tą žaidimą
galėjo mėgti ir Juozas
Krikštaponis savo
vaikystėje. Čia ir gali būti
ta rišamoji grandis, kurios
dėka tarp J. Krikštaponio ir
A. Baltušniko kaip tarp
abiejų žymių metikų. Ne
veltui. J. Krikštaponis ir
atstovavo klubą Grandis.
O dėl pačių N. ir E.
Baltušnikaičių prisiminimų,
tai labai svarbus yra
prisiminimas, kaip sovietai
per jųjų kaimą (Surviliškių,
palei kurį teka Nevėžis link
Panevėžio) bėgo-traukėsi iš
Lietuvos, karui ir Birželio
sukilimui prasidėjus. Tai
atmintina liko mergaitėms,
nes jųjų kaimas šalia senojo
plento, einančio į Vilnių,
kuriuo ir traukėsi sovietai.
Todėl mergaitės buvo
paslėptos į iškastą bunkerį
netoli jųjų vienkiemio prie
krūmelių. Šiuo metu jųjų
sodyba jau be langų, nes
jąją pardavė dar seniais,
dar sovietiniais laikais ir
.
Ar ją negalima atkurti kaip
memorialinę ir tuo užsiimtų
LGGRTC? Mat, pasak seserų,
parduota sodyba buvo be
jokių dokumentų. Kur ji
dabar iš tikrųjų randasi,
pagal pasakojimą sunku
atsekti kosminėje
nuotraukoje. Ji skaitėsi
kaip Surviliškių vienkiemio
ir tokių vienkiemių palei
plentą net 5ios
sovietiniame kariškame
žemėlapyje pažymėtos. O
Baltušnikų sodyba toliau nuo
plento link Padambės kaimo
turėtų būti, kuris po
melioracijos panaikintas.
Viena iš jų ir matosi
kažkokia keista buvusio
Padambės kaimo rytiniame
pakraštyje jau beveik
nenaudojamu keliuku ir lyg
be jokios gyvybės ženklų, -
reikia tikslintis. Anksčiau
Baltušnikai gyveno netoliese
Vėžaičių kaime pas savo
tėvus (seserų senelius), kur
ir gimė jųjų brolis mano
dėstytojas Algimantas, o
seserys gimė jau
Surviliškyje, kai jųjų tėvas
iš dvarininko Bernatonio
pirko žemę. Dabar tų jųjų
senelių sodybos nebeliko,
kurioje gyveno jųjų dėdės
Partizanai tą sodybą
sunaikino, tikriausiai,
kariuomenė.
Svarbiausia,
Eleonora Baltušnikaitė
pamena, jog jos tėvas labai
bendravo su grafu Komaru,
matyt, senuoju apie jį
pasakodavo tėvas, kad jis
visokias šventes rengdavo.
Todėl neatmestina galimybė,
kad ir J. Krikštaponis taip
pat galėjo žinoti to grafo
sūnų sportininką
ir su juo bendrauti, kaip
pridera metikų rungties
atstovams. Juolab, jo žmona
buvo irgi metikė, tais
pačiais 1936 metais rutulio
stūmimo rungtyje Lietuvoje
trėjo geriausią rezultatą,
kaip ir J. Krištaponis ir
dar disko rungtyje Lietuvoje
turėjo antrą rezultatą, kai
Juozas tapo čempionu tais
metais dvejose rungtyse. Ne
veltui, kai po to
čempionato, praėjus
4-veriems metams 1940
metais gims jųjų sūnus, ir
kai 4-verių metukų grafaitis
praras savo tėvą
beprasmiškose-nusikalstamose
Glitiškių žudynėse, tai jo
mama jį išugdys iki
Miuncheno olimpiados
čempiono.
Dar svarbiau, jog
dėstytojas Algimantas
Baltušnikas Nepriklausomybės
pradžioje pradėjo atkūrinėti
dėdžių Krikštaponio vardo
rinktinės bunkerius.
Pasak seserį Eleonorą, tuos
bunkerius taip įrengė, jog,
net kariai nesugebėjo jų
atrasti. Į tuos bunkerius,
pagal seserį, reikia
važiuoti autostrada nuo
Vilniaus ir po to nusukti į
keliuką Šilai-Raguva,
kertantį tą autostradą ir
ten kažkur į dešinę reikia
eiti.
2010 m. Bronius Vertelka
minėjo Algimantą jo dėdės
95-mečio proga. Konkrečiai,
kur ta žieminė, Raguvos
seniūnas Aurimas Jurevičius
nurodė
Kultūros paveldo registrą
ir pagal žemėlapį galima
surasti
Vyčio
apygardos Krikštaponio
rinktinės vado
Jono Baltušniko-Vienuolio ir
kitų Lietuvos partizanų
kautynių ir žūties vietą (unikalus
objekto kodas 42522) |
|
|
..
|
|
ą |

... 75 pav.:
galima
pasididinti |
.
Tame registre
parašyti tokie
faktai: -1948
m. partizanai Šilų
k. miške, Vadoklių
vlsč., Panevėžio
aps., išsikasė ir
įsirengė
slėptuvę-bunkerį.
1949-07-31 šią Vyčio
apygardos štabo
partizanų
slėptuvę-bunkerį
aptiko ir puolė MGB
vidaus kariuomenės
25-ojo šaulių pulko
kareiviai.
Kaudamiesi žuvo:
Vyčio apygardos
Krikštaponio
rinktinės vadas
Jonas
Baltušnikas-Vienuolis,
g. 1915-10-17, gyv.
Vėžiškių k., Raguvos
vlsč., Panevėžio
aps. Tarnavo
policijoje.
Partizanavo nuo 1944
m.; Vyčio apygardos
štabo narys
Jonas Tumšys-Kytras,
g. 1920 m.
Miliešiškių k., Vadoklių
vlsč. 1944 m. išėjo
partizanauti;
Vyčio apygardos
štabo viršininkas,
Krikštaponio
rinktinės vado
pavaduotojas Kostas
Tvaska-Rugelis,
g. 1926-01-13, gyv.
Šapio k., Traupio
vlsč., Panevėžio
aps. Partizanauti
išėjo 1944 m.,
antrosios sovietinės
okupacijos pradžioj
kovojo Jono
Baltušniko-Vienuolio
būryje. |
|
|
|
Vėliau paskirtas
Vyčio apygardos
štabo viršininku. K.
Tvaska-Rugelis buvo
pirmasis Vyčio
apygardos partizanų
laikraščio Lietuva
brangi redaktorius.
Jis 1999-08-04 (17
?) pripažintas kariu
savanoriu,
1999-08-30 suteiktas
pulkininko
leitenanto laipsnis,
2001-05-15 LR
Prezidento dekretu
apdovanotas
Kariuomenės kūrėjų
savanorių medaliu.
Partizanai palaidoti
Šapio k. kapinėse
Įdomu, jog
Partizanų kapų
registrinis unikalus
kodas 30382. |

76pav.:
galima pasididinti. |
|
Daug
faktų sudarė Kėdainių
istorikas Vaidas Banys,
kuris pažymi, jog
įvairius
tarptautinės padėties
variantus modeliavusios dar
nacių laikotarpiu
susikūrusios slaptos
ginkluotos organizacijos
turėjo žaibiškai
susiorientuoti ir pajungti
stichišką gyventojų
pasipriešinimą organizuotam
veikimui.
Labai įdomų jis pateikia
pastebėjimą, jog
Jei
vakarinėje Kėdainių aps.
dalyje patriotinis pogrindis
formuotis pradėjo nuo 1942
m., šiaurrytinėje pusėje
organizaciniai darbai
prasidėjo tik vokiečių
armijai pradėjus trauktis iš
Lietuvos.
Pasak
buvusio Vyčio apygardos, Vėtros
būrio vado Broniaus
Juospaičio-Direktoriaus, Ukmergės
Lietuvos Laisvės Armijos (toliau
LLA) štabo narys ltn. Jonas
Krikštaponis (kituose šaltiniuose
Krištaponis)1 nurodė išsiskirstyti
po namus, praleisti frontą, o paskui
stengtis susisiekti vieniems su
kitais. Vyravo įsitikinimas, kad
baigsis karas, ir vis tiek spręsis
Pabaltijo klausimas, o sovietai, bet
kokiu atveju gražiuoju ar piktuoju
turės iš Lietuvos pasitraukti2.
Ar yra koks paaiškinimas, tai, ką
išryškinau dėl vakarinės Kėdainių
apskrities, ir J. Krištaponiui
priklaususios šiaurrytinę minimą
teritoriją? Bet, deja, apie Juozą
Krikštaponį kažkodėl
prieštaringą
žinią teikia
Keista,
kad pastarosios citatos šaltiniu
skaičiumi 2 pateikiamas Ričardo
Čekučio, Dariaus Žygelio 2007-10-01
bernardinuose.lt straipsnis
Laisvės
kryžkelės: Vyčio apygarda,
kuriame kaži. ar teisinga
Broniaus Juospaičio-Direktoriaus
žinia pateikta, apie J.
Krikštaponio, neva, nurodė
išsiskirstyti po namus, praleisti
frontą, ..., kai čia aptariamasis
mūsų herojus 1944 m. liepos 20 dieną
rengia pirmąjį
Partizanų sąskrydį? Sąskrydis
vyksta, kai kai frontas čia pat ties
upe Šventąją. |
|
|
Kodėl tame sąskrydyje
neminimas Bronislovas
Juospaitis kartu su savo
broliu Jonu, kurie tik 1944
m. rugpjūtyje, gavę šaukimus
į SSSR kariuomenę, abu
pradėjo slapstytis ir tapo
Stasio
Eitmanavičiaus-Rupūžėno
būrio partizanais? Juk per
tą Sąskrydį J. Krikštaponis
akcentavo, kad į mišką paims
tik tuos, kuriems gresia būt
pašauktiems į sovietų
kariuomenę? Gal, ko
nesuprato broliai tame
sąskrydyje? Gal nesitikėjo
būt paimtais ir todėl tų
dviejų brolių nebuvo likę
tarp 30-ties miške
pasilikusiųjų? Juolab,
šie abu broliai-pametinukai
1943 m. tapo Lietuvos
laisvės armijos nariais,
įrodydami, jog ta pati žinia
pateikta ir 2015 Nr. 1
(2029) sausio mėnesio
žurnalo KARYS 46-53 psl.
Dariaus Žygelio straipsnyje
1945 m. sausis: Lėno miško
kautynės. |
|
Tame straipsnyje aiškiai
parašyta, jog
pogrindinė organizacija Tautinis
frontas, jo štabo
viršininko ir žvalgybos
skyriaus viršininko pareigas
ėjo kpt. Juozas Krikštaponis.
Apie tai net
Wikiwando
enciklopedijoje,
rašo taip:

81. pav.: Citatą
iš Wikiwando tinklalapio galima
prasiplėsti-pasididinti
Joje
matote, jog ir 1942
metais J.
Krikštaponis
priklausė
antinaciniam
Tautiniam frontui.
Taip, kad net
LOGIŠKAI
Baltarusijoje BŪTI
NEGALĖJO, nes iš
karto po kalėjimo
jis ir galėjo
įsijungti, pagal
savo sesers
tvirtinimą, jog
visą okupacijos
laikotarpį slapstėsi
nuo vokiečių.
Ir
ši Wikiwando
enciklopedija yra
patikima, nes joje
yra GELTONA SPALVA
mano pažymėtas
nurodytas J.
Krikštaponio Kauno
kalėjime kalinimo
šaltinio šifrai.
Todėl pagal juos aš
nuvažiavau į
Ypatingąjį archyvą,
nes raidės
LYA
ir rodę tą
Ypatingąjį archyvą,
kuriame ir
nufotografavau NKVD
generolo Kapralovo
raštelį.
teigusį, kad J.
Krikštaponis buvo
nacių kalinamas
Kauno kalėjime.
Be to, 1943 metais
J. Krikštaponis
žymimas toje
enciklopedijoje kai
Lietuvos laisvės
armijos narys. Todėl
ir pagal šį faktą
visiškai nesipaišo
istoriko M. Pociaus
teiginiai, jog,
neva, 1942-1944 m.
m. Krikštaponis
kalinamas buvo, nes
iš kalėjimo, gal, ne
kaip nebūtų galėjęs
vadovauti Tautiniam
frontu? O jeigu
naciai būtų apie tai
sužinoję, tai nekaip
jokie draugai Juozo
nebūtų ištraukę iš
kalėjimo?
PABAIGAI apie mūsų
dvigubą ar, net,
gal, trigubą Didvyrį
Juozą Krikštaponį,
irgi pradėjusį
garsinti Lietuvos
sportą (buvo
Baltijos šalių
vicečempionu, kuris
galėjo siekti
net ir Helsinkio
olimpiadoje aukšto
rezultato, jeigu
nebūtų žuvęs nuo
mūsų pastovių priešų
klastingos kulkos,
kurių klastą mūsų
Tauta patiria jau
kelis šimtus metų.
nuo tų laikų, kai
buvo laimėta
Žalgirio mūšyje.
Tada Vakaruose
prasidėjo
civilizacijos-kultūros
vystymasis,
bet, deja, Rytuose
civilizacija
sustagnavo. Todėl
dėl didelio kultūros
skirtumo, bendro
kalbos su laukiniais
rasti negalima, kai
jiems kūryba yra
svetimas dalykas,
kai jiems nuo Čingis
Chano laikų
į kraują įaugę
skriausti-pavergti
silpnesnes nacijas.
O jei tos nacijos
NENORI VERGAUTI
LAUKINIAMS, tai už
priešinimąsi žudymai
ne svetimi. Apie tai
yra pastebėjęs ir
Karlas Marksas,
kuris buvo
didžiausiu rusafobu,
ir jis nepripažino
iš Kijevo Rusios
pasigrobusių, net ne
savo šalies
pavadinimą. Todėl
šis Kapitalo
teorijos kūrėjas
turėtų karste
vartytis, kaip iš jo
mokslo išsityčiojo
Leninas ir ... Jo
dėka viskas tapo
sunaikinta, ką bandė
Maskolijos elitas
kurti - pačius
kūrybingiausius
komunizmas ir
nusikalstamas
leninizmas išžudė -
badu išmarino, kad
ant Raudomojo teroro
durtuvų pasmeigti
net marksizmą,
įvedus į jį
TERORIZMO
sudievinimą,
tiksliau,
suvelninimą ir
velnią šventuoju
pavertus.
Todėl, ant visų
tautų, tuo pačiu ir
ant lietuvių su
teroru ir patyčios
buvo pasiųstos -
atsikeršyta kaimo
šviesuomenės
atstovui J.
Krikštaponiui -
atsikeršyta už jo
tėvo knygnešystės
veiklą, -
atsikeršyta už tai,
kad lietuviai
atsisakė
susirusinti. Todėl
ypatingai dabar
keršijama mūsų
broliams nuo LDK
laikų buvusiems
RUSĖNAMS, pavergus
kaimynus gudus, o
ukraJinus
nepalenkus,
nepaklupdžius -
dabar už tai A.
Dugino ideologo
aklas pasekėjas jau
su ukraJino kaukole
prakalbas sako.
Šių ypatingai
klastingų žudynių ir
kitokių klastočių
akivaizdoje, reik
įdėmiai žiūrėti, kas
mūsų istorijoje
priklastota. Tam ir
panaudojau paskutinę
SPORTO temą, nes
pagal Sporto
psichologiją, kai
žmogus užsiėmęs savo
kūrybiniu pomėgiu
(sportas taip pat
savęs tobulinimo
kūryba), tokiems
savo mintyse nėra
vietos
nusikalstamoms
Velnio sėklos
taršalams.
Todėl Juozas
Krikštaponis buvo
net trigubu
Didvyriu, siekęs
garsinti Lietuvą ir
neapsikentęs ne su
vienu
priešu-okupantu -
nebijojo nuo jųjų
nukentėti ir net
žūti. Todėl,
manau, kad tokio
DIDŽIAVYRIO būdo
(net aukšto pagal
ūgį ir pagal fizinę
jėgą - tokiems
skriausti
silpnesnius
nebūdinga. Tai sako
psichologijos
praktika - josios
pedagoginiai
stebėjimai, jei ne
klystu. O jei ką ir
ne taip, ką nors
parašiau, tai čia NE
PASKUTINIS žodis -
viskas, kas šiame
rašte surikiuota,
tai dar reikė
rikiuoti ir
perrikiuoti daug
kartų, kol
išsigrynins sukaupta
informacija pagal
HARMONIJOS
sąskambius su
VISUMINIAIS
Sinerginiais Holizmo
ryšiais. |
|
Todėl
toliau jau be Juozo Minską
panagrinėti pats laikas |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
17-ta tema:
Negi sovietai Holokaustą slėpė ir tam, kad pastarojo sąskaita
padidinti
karo belaisvių masinį naikinimą?
Kitų svarbių įrodymų Baltarusijoje buvimo LCVA
neaptikau, o kelis kartus daugiau požymių ir
ypač, tai, kad J. Krikštaponiui primetamo
1941 m. spalio viduryje belaisvių masinio
naikinimo net tokio tada, aplamai, atrodo,
nebuvo, nes toks naikinimas buvo liepos mėnesį,
kai dar Lietuvoje A. Impulevičiaus batalionas
net nebuvo suformuotas. Šios klastotės
atpažinimui užtenka tik pradinį išsilavinimą
turėti ir mokėti du įvykius skirtingus Civilių
kalinių žudymą Minske nemaišyti su už Minsko
karo belaisvių, kai Karo belaisvių ir civilių
kalinių stovyklos yra skirtingi objektai ir juos
suplakti į tą patį yra net kvaila, kai viena
stovykla yra mieste, o kita už miesto. Todėl
labai prašau pažvelgti į
Istorijos instituto pažymą, sudarytą Mindaugo
Pociaus, skirtą praeitų metų pabaigos
Ukmergės konferencijai ir dėl jo "teiginių"
prašau iš nuostabos "nenukristi nuo kėdės",
štai, dėl parašymų šių:
|
 |
83 pav.: M.
Pociaus pažymos 8 psl. pabaia. Galima pasididinti.
Pirmiausiai, čia
83 pav.
pateikiau mažiau šokiruojantį teiginį, dėl
kurio dar galima ginčytis, jei bus atrasti
įrodymai. Bet,
koks 1944 m. liepos mėnesio gali būti
aktas,
kai Minskas buvo išvaduotas tik liepos 03 d.? Šiai dienai
diktatorius A. Lukašenka paskelbė "nepriklausomybės" dienos šventę. Ką
galėjo komisija iš karto per savaitę-kitą
ištirti,
kai už Minsko link Vilniaus buvo frontas su mūšiais? Iš kur pajėgos
tokiai greitai komisijai ir ar buvo
ekshumacijos
atlikinėtos it kur jos atlikinėtos?
Klausiu, nes mačiau internete žymų Minsko kraštotyrininką Olegą
Usačiovą rašant, kad ta 1944 m, liepos mėn. NKVD komisijos išvados
nekokybiškos, nes labai
skubėjo
Niurnbergo procesui
- tokius jo žodžius mačiau, nors jie man keisti buvo. Ar 1944 m. liepą
kas nors planavo Niurnbergo procesą? Gal po ta fraze jis turėjo
kitą mintį, neleidžiamą rašyti-sakyti? Deja, dabar šio kraštotyrininko
darbai internete jau neprieinami. Dėl diktatoriaus persekiojimų,
laisvesnės minties tinklaraščiai nustojo veikti!
Vienas iš svarbiausiųjų
uždraustas
Senas ir naujas Minskas, kuriame aš labai daug rinkausi medžiagos:
|
|
 |
84 pav.: interviu su 2012 m. uždrausto
Senas ir naujas Minskas tinklalapio redaktoriumi,
Minsko muziejaus pavaduotoju ir žymiu kraštotyrininku
|
Kaip matote
84 pav.,
Olegas Usačiovas belaisvių stovyklas tyrinėjo Masiukovšinoje (už
Minsko į vakarus) ir Puškino kareivinėse (Minske nuo centro į
šiaurę). O dar aukščiau
83
pav.
LII (Lii) mokslininkas Mindaugas Pocius savo Pažymoje iš
daugelių karo belaisvių stovyklų (Stalag) Nr. 352 mini,
konkrečiai,
belaisvių
stovyklos Nr. 352 (miško stovykla, Minsko priemiestis) kalinius.
Galiu patikslinti M. Pocių, kad šios stovyklos pavadinimą
Miško reiktų rašyti iš didžiosios, nes ji buvo vadinama
Лесное, o iš vokiečių lietuviškai tariasi Štalag-352. O šita
Štalag-352 Miško stovykla šalia Masiukovščinos, apie kurią
rašė net daugelis žymių autorių ir kiek duota žinių
Vikipedijoje, 1941 m. spalio mėnesį masinio karo belaisvių
naikinimo niekas nemini, nes masinis belaisvių
naikinimas-valymas, sunaikinus per 10 tūkstančių belaisvių, vyko
liepos mėnesį Drozdų kaime, šalia kurio dabar A. Lukašenkos
apartamentai, o tada ten, nuo kurt-tai 1930-tų metų buvo NKVD
vasarvietės, ir jas, matyt, GESTAP-as naudojo kaip
vadavietės būstinę belaisvių filtracijai atlikti. Taip, kad iš
Drozdų kaimo visus rugpjūčio pabaigoje likusius pervarius į jau
įrengtą Miško stovyklą, ir vėl naikinti 8 tūkstančius karo
belaisvių - nėra jokios logikos. Juk 8 tūkstančiai, tai jau
didelis kiekis ir sunaikintiems turėtų būti kažkur paminklai
pastatyti, jei buvo vykdoma ekshumacija? Be to, ir ir toje Miško
stovykloje tik 9,5 tūkstančiai vietos buvo ir iš kur paimtas
tas, dar 8 tūkstančiai? Gal
ta NKVD 1944 m. Liepos komisija spalio mėn. naikinimus
supainiojo su liepos mėnesyje atlikta filtracija?
Šalia šios Miško stovyklos dabar A. Lukašenkos 52-trasis
archeologų batalionas atlikinėja - organizuoja net perlaidojimus
identifikuotų kalinių, bet juos visus aptinka sava mirtimi
mirusius nuo epidemijų. Sušaudytų kol kas ne vieno neaptiko
Aptikti šiuo metu sušaudytieji yra Uručje vietovėje į šiaurės
Rytus nuo Minsko. (P.S.:
netoli tos vietos vyko vienos pirmųjų
automobilių lenktynės ir jas mano tėvas stebėjo, kad po to
Kačerginėje panašias organizuoti.)
Bet, tai visiškai kita vieta, nei kur liudininkai paisto apie
J. Krikštaponio vadovavimą žudynėms, nuo minėtos belaisvių
stovyklos vartų 0,5 km atstume, kur dabar daugiaaukščiai
Minsko miesto namai ir jie ant kaulų, tikrai, negalėjo
būt pastatyti.
Tai, ar gali būti patikima NKVD komisija jau vien dėl Katynėje
lenkų karo belaisvių naikinimo ir bandant melagingai vokiečius
apkaltinti Niurnbergo procese?
Ar tai nebus nekokybiško
nagrinėjimo simptomas?
Taigi, minėtoje Pažymoje
nurodytas "per 8 tūkstančių sušaudytų" ar nekelia įtarimą dar ir dėl
logikos? Jei jau vyko filtracija, tai kam ją iš naujo reikėjo vykdyti,
be reikalo pervarinėjant pasmerktuosius?
Be to, prašau pažvelgti į
paskutinė 8 psl. pastraipą, kurioje minimas CIVILIŲ belaisvių stovykloje
egzekucijos vykdymas. Taigi:

85 pav.: M.
Pociaus pažymos pirmoji "grožybė. Galima pasididinti.
Taigi, kaip matome, savo knygoje garsūs 1941 m. masinių
žudynių organizatoriai (Raudonojo teroro vykdytojai, kurie turėtų būt
atsakingi nuo Rainių iki Červenės žudynių iniciatoriais) Šiaulių NKVD
viršininkas Boleslovas Baranauskas ir žymus tardytojas Eusiejus
Rozauskas kaip autoriai knygos
Masinės žudynės Lietuvoje,
kiek teko ją vartyti, tai joje mačiau tik žudymų ataskaitas iš vokiečių
kalbos verstas.
Taigi, kaip matome, tos Pažymos 8 psl. pabaigoje ir 9 psl.
pradžioje MINIMOS DVI SKIRTINGOS STOVYKLOS - civilių ir karo belaisvių,
o taip pat esančios Minske ir už Minsko, toje Pažymoje nepaminėtoje
Maciukovščinoje. Taigi, žiūrėkime, kaip vokiečių 11-tojo bataliono ...
operatyvine ataskaita LII(Lii) Pažymoje sumanipuliuojama:

86. pav.:
M. Pociaus dar
didesnė "grožybė", skirtingas paminėtas stovyklas <
tapatinant į tą pačią, rašant "atitinka". Galima
pasididinti.
Kaip matome,
Pažymos (kartoju, kad pastarąją pažymą rašau iš didžiosios raidės, nes
ji atskleidė prieštaravimus) autorius Minsko CIVILIŲ kalinių stovyklą
cituoja, kuri yra, matyt, žinomiausia pasaulyje Minsko gete,
esančiame miesto centre ir dabar vadinamoje Marytės Melnikaitės gatvėje
- ten vokiečiai vykdė egzekucijas, o už Minsko VISAI KITOKIA STOVYKLA IR
KITUR ESANTI - KAIP GALI " a t i t i k t i " ? Kaip tokią nesąmonę
rašantis Pažymos autorius ne pagalvojo, ką rašo?
Ar tokių nesąmonių nenusirašytų net pradinės klasės mokinukas?
CIVILIUS KALINIUS NUO KARO BELAISVIŲ SKIRTI TURĖTŲ IR
VAIKAI.
Be to, neaišku, į kokią "buvusią" pievą išvesti pasmerktieji? Iš kur
keičiantis parodymus, prieš tai po karo žudynėms vadovaujantį nurodantis
N. Reikalą, o 1982 m., jau pakeitęs į Krištaponį, "liudininkas" S.
Kačiulis
žino:
pievų pokyčius?
Kaip jis
nustatė, kad
buvusi pieva? Kas
po pievos vėliau pasidarė - miškas užaugo ar miesto statybos prasidėjo?
Negi S. Kačiulis prieš 1982 m. apklausą pakartotinai buvo toje vietoje?
Juk jis ten turėjo matyti monumentą ir amžinąją ugnį, kuri Mašerovo
valdymo laikais buvo įrengta nukankintiems karo belaisviams.
17-ta tema: Net garsioje NKVD-istų knygoje apie jokį karo belaisvių naikinimą net neužsimenama. (taškas)
Todėl pabandykime pasiaiškinti su
M. Pociaus cituojamuoju tiesioginiu šaltiniu - garsiąja B. Baranausko,
E. Rozausko, Rukšėno knyga "Masinės žudynės ..." Josios
308-309 psl.
pateikiami dokumentai atvykimui į Baltarusiją, o šiek tiek
raiškesniame atskirai tik
309 psl. pateiktas
Vyriausiojo tvarkos policijos generolo majoro ir SS brigadfiurerio
Jedicke-s OPERATYVINIS PRANEŠIMAS, datuotas 1941 spalio 21 d
Minske, pateikdamas apie ypatingos užduoties vykdymą Minske, tame
puslapyje pateikdamas bendrąją padėtį. Toliau
310-311 psl.
matome pateiktą karinę struktūrą ir pranešimai apie veiklą, kaip 1941
spalio 14 d.
išvalė
Smolevičių vietovę, likvidavus 1300 žmonių, toliau spalio 15 d. gražinta
rimtis apie Lagoiską, išvardinant vietoves su žemėlapiais ir pakarimo
egzekuoliau to 312 psljos nuotrauka.
Toliau Mindaugo
Pociaus LII(Lii) Pažymos 9-tame psl.
64. pav. ir
65. pav.
čia mano pateiktose nuotraukose matome du kartus minimą
tos knygos
312 psl., į kurį galimą pažvelgti. Taigi, tame puslapyje
pasakojama, kaip Lagoiske buvo sušaudyti 6 partizanai ir vienas
komunistas, Plekčenkuose - 52 žydai ir 2 partizanai,
...
Toliau to 312 psl. sunkokai nuotraukoje
įžiūrimoje antroje pastraipoje rašoma taip:
Dvi lietuvių apsaugos dalių kuopos, vadovaujamos nuovados karininko buvo pasiųstos ištuštinti civilinių belaisvių stovyklą Minske ir likvidavo 625 komunistus
Ši 312 psl. antroji pastraipa atrodo taip:
Kaip matome, aiškiai parašyta, kad CIVILINIŲ belaisvių Jeigu knygoje būtų ir klaida, sumaišius karo belaisvius su civiliniais, tai jau logika pati prašo abejoti,: iš kur karo belaisvių stovykloje gali būti komunistų tiek daug? Tarp eilinių kareivių (o "Štalag-352" nėra skirtas karininkams - karininkams būdavo skirti DULAG-ai) greičiau galėjo būti komjaunuoliai, o ne komunistai.
Toliau tame 312 psl. rašoma apie pernakvojimą Lagoiske, spalio 16 d. buvo apieškotos kitos išvardintos vietovės. 1941 m. spalio 17 d. I-oji lietuvių apsaugos kuopa buvo priskirta prie slaptosios lauko policijos, kuri iškrėtę Kalkovo kaimą (apie 20 km į pietryčius nuo Minsko). apklausė gyventojus, bet akcija nedavė rezultatų. Tačiau o 312 psl. viduryje yra antroji Mindaugo Pociaus paminėtoji citata apie 1941 m. spalio 18 d. išsiųstus būrius:
1. Viena apsaugos dalių kuopa ištuštino civilinių belaisvių stovyklą Minske ir likvidavo 1150 komunistų.
Šita antroji M. Pociaus citata; paminėtoji 312 psl., neryškioje to puslapio nuotraukoje su mano raudonai pabraukytais žodžiais atrodo taip:
 |
88 pav.: antroji N. Pociaus citata iš 312 psl. . |
Pirmiausiai, ATSIPRAŠAU už šios garsiosios NKVD-istų knygos neryškias nuotraukas, nes man teko paskubomis Biržų pilyje (Jurgio Bielinio vardo bibliotekoje) per laidotuves paskubomis fotografuoti, kai buvo prastas apšvietimas.
Tačiau, kaip matote, garsūs NKVD-istai, atrodo, nesuklydo, nes jie irgi cituoja ar verčia iš vokiečių kalbos žudymo organizatorių ataskaitą. Joje žudikai taip pat, atrodo, negalėjo supainioti Karo belaisvių stovyklas su Civilių stovyklomis, nes karo specialistai, ir, dar, karo metu, kad suklystų - tai neįmanoma. Įmanoma suklysti tik istorikams, netarnavusiems karinėje tarnyboje ir nemokantiems atskirti kariškių nuo civilių.
Juolab, Karo belaisvių stovykloje po atviru dangumi Drozdų kaime (kiek į šiaurę nuo Štalg-352 stovyklos, kurios dar liepos mėnesį nebuvo) FILTRACIJA NUO KOMUNISTŲ, politrukų, ir, kažkodėl, nuo žydų buvo vykdoma liepos mėnesį. Todėl SPALIO MĖNESĮ PAKARTOTINA FILTRACIJA NUO KOMUNISTŲ AR GALĖJO VYKTI ? ? ? Negi Krikštaponį masiniu karo belaisvių žudymu kaltinti galėjo tik bepročiai? Tokiais NKVDI-istai B. Baranauskas ir E. Rozauskas gal nebuvo? Negi todėl jųjų knygoje nekaip neradau jokios užuominos apie jokius masinius Karo belaisvių naikinimus? Tą knygą jaunystėje skaičiau ir dabar skaitykloje neteko nieko panašaus pastebėti. |
|
|
|
|
18-ta tema: Tai, kur Minsko mieste Krikštaponio
žudymo aukų palaikai ilsisi?
Tai, kaip ir išsiaiškinome, kad J. Krikštaponis galėjo Minske ir nebūti - jo buvimui Minske įrodymui reikia iš Maskvos archyvų atvežti GESTAPO dokumentų kopijas, todėl žodžius: Krikštaponio žudymo aukščiau pavadinimo klausime dedu į kabutes. Nors ir nelogiška, kad 1941 m. spalio mėnesyje žudomi Karo belaisviai buvo, bet žodį BELAISVIAI palieku be kabučių, nes iš aukščiau pateiktos knygos buvo ir Civiliai belaisviai, kuriems neteisėtai buvo apribota laisvė be jokio teismo sprendimo, ką dabar daro Rusija su UkraJYnos piliečiais. Jeigu teismo sprendimu būtų apribota laisvė, tai tokie belaisviai KALINIAIS vadintųsi, jeigu neklystų. Bet Karo belaisviai kaliniais negali vadintis, nes jų laisvės joks teismas suvaržyti negali - jų laisvę suvaržo tik karo veiksmai.
Na, o Mindaugo Pociaus ir Edvardo Rukšėno minimoje Minsko Miško Karo belaisvių stovykloje ar galėjo būti laikomi civiliai asmenys ir po to jie naikinami? Ar būdavo praktika Karo belaisvių stovyklose laikyti ir civilius? Kažkaip keista, kai Minsko centre buvo getas ir minima minėtoje knygoje Civilinių belaisvių stovyklą, todėl nelogiška buvo gabenti už Minsko į Miško stovyklą. Bet, aplamai, M. Pociaus ir E. Rukšėno minimos masinės žudynės šalia tos Miško Štalag-352 stovyklos Maciukovščinoje ar galėjo būti? Tuo tikslu siūlau panagrinėti tos stovyklos aplinką:
|
|
|
 |
89 pav.:
Maciukovščinoje iš Lesnoje (Miško) karo stovyklos
paverstoje belaisvių stovyklos garsūs vartai. Vokiečiai stovyklų
vartams skirdavo, paprastai, didelį dėmesį - prisiminkime
Osvencime vartus. O šie Maciukovščinoje vartai pagal čia
dešinėje
90 pav. parodyta žemėlapį turėtų būti kairiajame
žemėlapio krašte, jeigu neapsirinka dabartiniai gidai.
Galima
pasididinti.
|
|
Jeigu J. Krikštaponį kaltinantys "liudininkas/liud...-kai" mini stovyklos VARTUS, tai tada kaip tik ir yra vieninteliai garsiausi Štalag-352 vartai, o nuo jųjų 0,5 km atstume, pagal M. Kačiulio pakeistus parodymus, neva, buvo žudynės belaisvių, tai šiuo metu dabar tame atstume yra miestas su daugiaaukščiais namais.
Todėl jų pamatams iškąsti ir požeminėms komunikacijoms prakloti, ekskavatoriais būtų nužudytųjų kaulai išversti. Tai būtų didžiausia Minsko sensacija, kai ekshumacija būtų atradusi sušaudymo kulkas |
|
. Todėl sovietinis Minskas, ar tuo labiau, dabartinis Lukošenkos rėžimas būtų propagandos tikslais pasinaudoję ir paminklus, dar, papildomus nužudytiems pastatę.
Bet, deja, tokių paminklų Minskas Maciukovščinoje dar nematė. Ten amžinoji ugnis nukankintiems, bet, jokiu būdu, ne sušaudytiems.
Jei, pagal M. Kačiulį, duobėse naikino, tai tokių duobių begalė yra priešais šią Štalag-352 stovyklą ir visiškai palei Maciukovščinos geležinkelio stotelės buvusiame kaime Glinišče, jo pavadinimą į lietuvių kalbą išvertus Molynėje, nes ten plytinėms molio karjerų buvo daug, kurį veždavo kiek į šiauriau esantį kaimą Кирпичное (Plytinė), tai, gal, ir nestebintų? Bet, deja, tose duobėse ir laidojo nelaiminguosius-mirusius. Juos veždavo iš LAZARETO. e. |

91 pav.: belaisviai iš lazareto mirusius veždavo laiduoti. Galima pasididinti.
|
|
|
|
|
Ir tuose karjeruose sulaidota per 80
tūkstantis dėl epidemijų žuvusiųjų-mirusiųjų. Jiems paminklas
yra kaip tik čia aukščiau
90 pav. dešinėje karo laikmečio vokiško
žemėlapio centre esančiame kvadratinio pavidalo miškelyje, o
šiuo metu šalia stovyklos vykdomi ekshumavimo-archeologinių
tyrinėjimų darbai ir sušaudytų paieškų grupė šalia stovyklos dar
nerado
Taip, kad pagal liudijimus Krikštaponis žudė, ten
daugiaaukščiai stovi ir jų pamatams ekskavatoriai kaulus būtų išvertę,
ir į belaisvių stovyklos Štalag-352 istoriją tas faktas būtų įtrauktas.
Bet, deja, ekshumacijos masinių naikinimų; daugiausiai civilių, vyksta
visai kitose vietose apie visą tai detaliau aprašysiu vėliau,
nes šių tyrimų užbaigimui labai sutrukdė UkraJinoje prasidėjęs karas,
kurio vyksmo aprašymus sisteminu
būsimiems Karo mokslo tyrinėjimams, sutelkus visus pastebėjimus
Facebook-o vienoje temoje, kurioje pateikiau per 300 komentarų ir jų
Atsakymuose pagal žymių asmenų išsakytųjų-komentuotojų autorių eilę.
Be to,
ir čia aukščiau
M. Pociaus
pavaizduotoje
Pažymoje du
Kačiuliai
atsirado, vienas
M. Kačiulis, o
kitas S.
Kačiulis? Kodėl
pastarojo nėra
nuorodos į
apklausos
protokolus?
Kodėl neduodama
nuoroda į naujai
atsiradusį S.
Kačiulį? Kodėl
jie nei vienas
nebuvo suimti
sovietų po karo
- kodėl jų nėra LGGRTC
sudarytame
suimtųjų sąraše?
Kodėl ir daugiau
yra liudininkų,
kurie nebuvo
suimti?
Negi jie buvo
tik žudynių stebėtojais?
Visai ne aišku,
kaip keitęs
parodymus M.
Kačiulis
nustatė, kad
varė sušaudymui
į buvusią
pievą? Tai po
žudynių jis buvo
ir matė vietovės
pasikeitimus?
Kas dabar
vietoje pievos?
Gal miestas, gal
namai? Juk 0,5
km nuo
Štalag-352 Miško
stovyklos
Maciukovščinoje
kaip tik ir yra
miestas. Tai
kaip miestas
gali stovėti ant
sušaudytųjų
kaulų?
Kaip juos
neišvertė su
ekskavatoriais?
Kaip galima
oficialius
kaltinimus
teikti,
nenustačius
nužudytųjų ir jų
ekshumacijas
neatlikus, kai
yra įtarimas,
kad gali būti
šios Karo
belaisvių
žudynės spalio
viduryje
išgalvotos?
Abejonę kelia
tai, kad
internete šios
belaisvių Miško
stovyklos
istorijoje
niekur nerašoma
apie belaisvių
masinius
žudymus. Tie
masiniai žudymai
vyko liepos
mėnesy, šalia
dabartinių A.
Lukašenkos
vasaros poilsio
apartamentų -
tada buvusios
NKVD vasarvietės
Drozdų kaime,
kuri yra visuose
1930-tųjų metų
žemėlapiuose.
Tada dar
Lietuvoje net
nebuvo
suformuotas A.
Impulevičiaus
batalionas. Ten
sušaudyta -
išfiltruota
per 10
tūkstančių
belaisvių ir jų
kaulus dažnai
atkasa su
bulvėmis. Ten
dabar mokinių
dėka yra kuklus
memorialas
įrengtas.
O, kad po šių
išfiltravimų,
pervarius
belaisvius į
stovyklą ir juos
vėl naikinti,
kažkaip
nelogiška. Kiek
yra žinoma, kad
žudynės spalio
mėnesyje vyko
visai kitoje
vietoje - tai
šiaurinėje
Minsko miesto
dalyje taip
vadinamuose
Puškino
kareivinėse,
Čeliuskinkiečių
parke, Uručje,
Karnič (Karniz)
Boloto ir kitose
už Minsko į
rytus vietovėse.
Be to, visai
šalia Puškino
kareivinių yra
net
paminklas
sušaudytiems
karo belaisviams!
O kodėl tokio
analogiško
sušaudytiems
nėra Miško
stovykloje?
Vienas labai
mieste idelis
belaisvių
žudymas vyko,
kai jiems buvo
duotas
įpareigojimas
susirasti
aprangą civilę
ir civiliškai
apsirengusius
pažadėjo
išleisti į
laisvę. O,
kai belaisviai
gavo-susikūrė
tas aprangas,
tai tuos visus
sušaudė,
kaip
užsislėpusius
komunistus,
nes tik
komunistai,
pagal vokiečius,
galėjo turėti
pasislėpę
aprangas
civiles.
|
|
Žodžiu,
reikia šiuo
klausimu atlikti
tyrimą, nes NKVD
sukurptos 1944
m. liepos
komisijos
išvados gali
būti
nepatikimos, nes
tik liepos 03 d.
buvo Minskas
išvaduotas, ir
per 2-3 savaites
kažką komisija,
kaži. ar ką
galėjo? Radau
įrodymus, kad ji
labai skubėjo
Niurnbergo
procesui, ir
labai daug
netikslumų
privėlė. Tuos
netikslumus
reikia tyrinėti
per dabar
52-trojo
archeologų
bataliono
atliekamas
ekshumacijas,
kuriose šiuo
metu
palei minėtą
Miško stovyklą
atranda tik
mirusiųjų
palaiduotus
palaikus -
sušaudytų dar
kol kas
neaptiko.
Sušaudytųjų
masinė kapavietė
tik ką atrasta
Uručje miške.
Tyrimui dabar
naudoju ne tik
prieškario
karinius
žemėlapius, bet
ir Liuftvafės
aero nuotraukas,
o taip pat 1964
m. ir
1972 m.
Pentagono
Žvalgybines
kosmoso
nuotraukas
ir dabartines
kosmoso
nuotraukas.
Plačiau apie
Karo belaisvių
naikinimo Minske
apžvalgą prašome
skaityti mano studijoje
Aišku, kad Masiukovščinoje visai
sušaudymų nebuvo - tai negalima teigti. Šaudė
belaisvius, atrodo, vos ne kas dieną už
menkiausią prasižengimą. Net aukščiau
paminėta
lukofašistinio rėžimo persekiotas žurnalistė
Irina CHALIP straipsnyje ARCHPILAG ŠTALAG iš
belaisvių atsiminimų mini majoro komendato
Ostfeljfo pavaduotoją kapitoną Lipptopą,
kuriuo buvo vartai Lippo pramintais, kuriuos,
matyt, M. Kačiulis minėjo. Už tų vartų ir
prasidėjo pragaras. Šis rikiuodavo belaisvius -
liepdavo kelnes mautis ir apipjaustytus iš kart
nušaudavo prie visų. Sušaudymus Irina aprašinėjo
kasdieną.
Gal,
todėl šią žurnalistę ir nemėgo A. Lukašenka,
kuris buvo pasižymėjęs kaip A. Hitlerio
propaguotojas, jojo mėgėjas ir net išvaizdos
pamėgdžiotojas?
Juolab, minėtame Masiukovščinos paminkle gudų
kalba yra iškalti žodžiai, kad
Čia
1941-44 m.m. ... sušaudyta ir nukankinta
80000
karo belaisvių s. ... a. ... ir taikių piliečių..
Pastarieji tikrai buvo naikinti Masiukovščinoje,
juos atvežnt iš Minsko. Be to, šis paminklas
pagerbia ir minėtoje filtracijoje 10-20
tūkstančių sušaudytų belaisvių, kurie netoliese
kitoje pusėje upės buvo naikinami ir buvo
masiškai belaisviai naikinami Minsko mieste prie
minėtų Puškino kareivinių bei į rytus Uručje
vietovėje. Todėl šis paminklas buvo skirtas
visiems karo belaisviams - ne vien
Maciukovščinoje laikytiems, nes tas paminklas
stebuklingai atsirado dar Petro Mironovičiaus
Mašerovo valdymo laikais, kai Stalino laikais
apie karo belaisvius net kalbėti negalima buvo.
Todėl amžinoji ugnis ir šviečia iki dabar
visiems Minske belaisviams nužudytiems. Tačiau
Minskas labai didelis ir, logiškai galvojant,
kiekvienoje masinėje naikinimo vietoje turėtų
būti koks nors nužudytųjų pagerbimas. O, kad
nekorektiškumo yra paminklų užrašuose, tai
atkreipė pats mano aukščiau paminėtas
kraštotyrininkas Olegas Usačiovas:
|

87 pav.: |

88 pav. |
|
Juk, KONCENTRACIJOS stovyklomis buvo
vadintos civilių žmonių kaupimo ir jų
(ypač žydų) naikinimo stovyklomis, o
belaisvių stovykloms toks terminas pagal
O. I. Usačiovą netinka - nekorektiška.
Šiuo metu A. Lukašenka laiko 52-trąjį
karo archeologijos batalioną (tiksliau,
atskirąjį specializuotąjį paieškos
batalioną), kuris palei šios Miško
stovyklos teritoriją atlikinėjo
ekshumacijos archeologinius kasinėjimus
ir iškilmingus perlaidojimus net į
Rusiją gabena, jei nustato asmenybes.
Net 2016 m. tyrinėjimuose, rastus
mirusius belaisvius planuojama
perlaiduoti liepos 03 d. - A.
Lukošenkos propagandinės "laisvės"
dienos proga. Net yra kontraversiški
nutikimai, kai dėl šios belaisvių
stovyklos išsaugojimo, kartu su O.
Usačiovu labai kovojo kalinovskietis
(sukilėlio Kalinausko pasekėjas)
Sergejus Degtevas, kuris šiuo metu
netoli Lisičiansko pateko rusams į ne
laisvę. O Baltarusijos tinklaraštis
Sputnik
2020-05-08 (atnaujinto 2021-07-05)
straipsnyje
...
-
Štalag-352 vietoje vyksta kasinėjimai,
parašyta, jog
pirmą kartą kasinėjimai pradėti buvo
2016 m. aplink karinio dalinio garažą,
kur iškėlė 147 sovietinių karių
palaikus, radus 9 medalionus.

89 pav.: ar girdėjo kas nors, ką
nors apie KARO ARCHEOLOGIJĄ ? ?
? |
Mat, Miško
stovyklos vietoje prieš karą
karinis kavalerijos dalinys
turėjo šaudyklą, kuri vėliau
tapo sąvartynu ir numirusių
belaisvių kūnų puikia numetimo
vieta. Tų kasinėjimų I-osios
kuopos vadas Vadimas Tiomilinas
pasakė, kad
kažkas mirė nuo bado, kažkas
nuo ligų, nuo šiltinės, o
EGZEKUCIJOS PĖDSAKŲ NEMATOME,
nors nuo Mosino šautuvo
kulkų
labai daug rasta, nes ten buvo
šaudykla. Numato net dar dvi
vietas tikrinti. Tie
kasinėjimai matosi net per
Žemė-googlę programėlės įrankį
Rodyti istorinius vaizdus.
Tai, kaip tik pamatysime, jog
aplink Štalag-352 stovyklą,
pradedant nuo pietų pusės ir nuo
vakarų 2020 vasario mėnesyje
staiga nebeliko jokių nei
kariškų, nei
pramoninių-prekybinių bazių, kai
2019 m. rugsėjyje vis pastatai
dar buvo vietoje.
Šiaip, kiek per kiek su
kosminėmis nuotraukomis
analizuoju vietoves, bet tokio
didelio ploto nušlavimą nuo
pastatų per tokį trumpą laiką
neteko dar stebėti |
|
O Miško stovykloje tokio
paminklo sušaudytiems
nėra - yra tik tos
stovyklos kapinėse
nukankintiems ir dalinai
sušaudytiems kitose
vietose. Kodėl
Lukošenkos rėžimas,
pasaulio klaidinimui,
vadina
koncentracijos
šią Karo belaisvių
stovyklą - neaišku. Juk
civiliams koncentruoti
stovyklos, ir stovyklos
karo belaisviams pagal
nusikalstamumą yra du
skirtingi dalykai. Karo
metu į nelaisvę
pasidavusius reikia
kažkur laikyti, o
sudarinėti civiliams
stovyklas - civilių
koncentravimas į
stovyklas jau yra
nusikaltimas. O kodėl
taip masiškai
pasidavinėjo sovietiniai
belaisviai, tai jau
akivaizdu, kad kariai
pergyvenę NUSIKALSTAMO
LENINIZMO padarinius,
kovoti už nusikalstamą
rėžimą neturėjo jokių
norų. |

94 pav..
Galima
prasiplėti-pasididinti: |
|
|
Pavyzdžiui,
Lietuvoje, patekusius į nelaisvę, daug kur atiduodavo juos
ūkininkams, kad padėtų derliaus nuėmimuose - daug kur
paleisdavo, kad okupuotuose dalyse jie grįžtų į savo ūkius ir
... (čia iš Marko Solonino video paskaitų.)
Pavyzdžiui, Lietuvoje, patekusius į
nelaisvę, daug kur atiduodavo juos ūkininkams,
kad padėtų derliaus nuėmimuose - daug kur
paleisdavo, kad okupuotuose dalyse jie grįžtų į
savo ūkius ir ... (čia iš Marko Solonino video
paskaitų.) |
|
O, kadangi M. POCIUI ATITINKA visiškai iš esmės skirtingos
stovyklos: Civilių ir Karo belaisvių, o taip pat skirtingos
vietovės: Minske ir už Minsko, todėl ir tenka čia analizę dabar
atitikti, ką čia istorikas turėjo omenyje? Tiesa, jis parašė,
kad IŠ DALIES atitinka, bet ką tai galėtų keisti ir reikšti
visiškai skirtingų objektų ir skirtingose vietovėse net
menkiausias atitikimas,
čia tik Dievas gali žinoti tokią logiką?
O žinoti norisi, dėl ko beprotiškos žmonių žudynės vyko.
Todėl, Minsko vietovių analizei, kaip jis keitėsi,
siūlyčiau pažvelgti į šio miesto pačius pirmiausius
žemėlapius-planus:
Dvipusis 1858 m. Minsko planas
Kiekvieną pusę atskirai atsidaryti
po 1-no megabaito
apimties kiekvieną iš interneto |
|
|
|
|
|
|
Pirmą kartą Minskas (Menjskas,
Meneskas, Mineskas) paminėtas 1067 m. kovo 3 d. ... XIV
amž. Minskas įėjo į LDK sudėtį, 1499 m. kovo mėn.
karaliaus Aleksandro Jogailaičio raštu Minskui buvo
suteiktos Magdeburgo teises. Po LDK teritorijų reformų
1565-1566 metais buvo sukurta Minsko vaivadija. Gale XVI
amž. posėdžiavo LDK teismas - vyriausias
lietuviškasis
tribunolas
- taip jį vadina Minsko istorija.
Mano pirmajame - 1858
m. dešiniajame žemėlapio viršutiniame
pakraštyje šalia kapinių Auksinis kalnelis (Золотая
горка) mėlynu 3 skaičiumi pažymėtu, toliau
skaičiumi 2 pažymėtas kelias į Slepiankos kaimą, kuris
nuo 1588 metų pervestas į valdas Borisovo seniūno -
būsimo LDK didžiojo etmono Kristupo Radvilo-Perkūno.
(Įdomu, kad gudai Perkūną vadina Пурун-u
kaip pagal slavų mitologiją vyriausiu dievu -
perkūno-žaibo valdytoju ir aukščiausiu Kijyvo Rusios
panteono dievu. ir kilmė nuo žodžio perti, reiškiančio
smogti, mušti (rus.: переть ...).
O toje Slepiankoje yra minimas Slepnia dvaras su 40-čia
gyventojų žmonių nepanašių, pagal LDK statutą
praradusiais laisvo išvykimo teisę. Toliau Slepnia
atsirado gyvenvietės ir polivarkai Ozerišče, Uručje,
Zelionyj Log (Lug) Komarovka, ir kiti, kurie išliko
Minsko toponimikoje ir kuriuose buvo vykdytos masinės
žudynės tiek bolševikų, tiek ir fašistų, kaip keršto
akcijos. Svarbiausia, kad Slepnios miške buvo garsaus
NKVD-isto (baltarusiškojo Berijos) Lavrentijaus
Fomičio CANAVOS vila, kurioje Stalino
įsakymu 1948
m. sausio
13-tąją organizavo
nužudymą žydų tautybės žymaus pasaulyje Antifašizmo
veikėjo, teatro pedagogo-režisieriaus Solomono
MichailovičiausMICHOELSO. Šiuo įvykiu buvo labai
sukrėsta Maksimo Gorkio duktė. Po jojo nužudymo buvo
uždarytas Žydų teatras ir prasidėjo antisemitinis žydų
persekiojimas garsioje Daktarų byloje, kurioje suimtu
buvo ir S. m. Michoelso trečdalinis pusbrolis -
medicinos profesorius ir Kremliaus gydytojas. (Tada buvo
slepiamas ir Nachmanas Dušanskis, kuris slapstėsi
tankmėje
Grįžtant chronologiškai prie Minsko istorijos
temos; XVII amž. atsiranda žydų bendruomenė, pastatoma
pirmoji totorių mečetė. Nuo 1591 m. Minskas turi herbą -
šventą Mariją tarp dviejų angelų. Po 1654-1667 m. m.
karo su Maskolija [dabar Facebook-e šis istorinis ir
taip gudų-ukrajinų (rusėnų) ir lietuvių bei lenkų
liaudyje žodis uždraustas, už jo naudojimą aš buvau 4
kart žiauriai nubaustas.] Minskas teturėjo tik apie 2
tūkstančius gyventojų; t. y. tik 10%
iki karo gyvenusių. 1708 m. maro epidemija ir
gaisrai. Nors nuo 1793 m. įėjo į Rusijos sudėtį, bet
gyventojai įtartinai santykiavo su nauja rusų valdžia.
Minske 1798 m. lankėsi imperatorius Pavelas I-asis su
paveldėtoju Aleksandru I-uoju, kuris leido atkurti
Lietuvos tribunolą ir statutą dėl ko atsirado viltys
gauti autonomiją ir 1811 m. aristokratija savo
suvažiavime tai svarstė.
XIX amž. II-oje pusėje Minskas išsiplėtė 10 kart
( geležinkelių mazgo dėka) ir gyveno 30 tūkst.
gyventojų.. O to paties XIX amž. I-oje pusėje pradėjo
plisti išsila isvinimo idėjos, veikė būsimieji
dekabristai ir gyventojai aktyviai reiškėsi 1863-1864 m.
m. Kosto Kalinausko sukilime. (To sukilimo jubiliejų
atžymėjau dviračiu žiemine ekspedicija po Ašmenos
kraštą.). Po garsiojo caro Manifesto 1908 m. spalio
18 d. pagal gubernatoriaus P. Kurlovo įsakymą prie
geležinkelio stoties aikštėje kariai sušaudė
20-tūkstantinį mitingą - iki 100-to buvo užmušta, 300
sužeista. 1917-1920 m. m. vokiečių, lenkų ir sovietų
valdžių tarpuvaldis. 1940-41 m. m. Minskas tampa
industriniu-kultūriniu centru - sukuriamas Komsomoljcų
ežeras.
Prasidėjus karui, Minsko gynyba vyko nuo
birželio 25 d. iki 28 d. Hitlerininkams okupavus Minską,
iki 1941 m. pabaigos veikė daugiau, kaip 50 pogrindinių
organizacijų ir apėmė daugiau kaip 2 tūkst. žmonių. Bet
apie masinius areštus Minsko
istorija mini,
kažkodėl, tik 1942 m. kovą-birželį atliktus, lyg, neva,
1941 m. nebuvo suėmimų ir represijų - apie jas labai
neaiškiai užsiminė, nors Minske žudynių mastas vienas
didžiausių Europoje.
11. Kokios
Minske buvo aplinkybės
1941 m. laikotarpyje?
Jųjų aiškinimuisi, būtina
suvokti Minsko miesto kaitą, jo
plėtros ypatumus. Todėl tam
daugiai pateikiu įvairių
laikotarpių žemėlapių: |

113 pav.:
1933 m. sovietinis su
NKVD vasarnamiais |
|
|

116 pav.: Galima visą
žemėlapį atsidaryti. |
Žinant, kad 1941 m. nuo
liepos mėnesio Drozduose
buvo koncentruojami
belaisviai jųjų
filtracijai
(komunistų-politinių
vadovų bei žydų
atrinkimui bei jųjų
sunaikinimui) atlikti,
ir tik po to rudenį
belaisviai tapo pervesti
į jau jiems
įrengtą Miško stovyklą.
Kad šiai
filtracijai buvo panaudotos NKVD
poilsiavietės (vilos) abejonių
neturėtų kilti.
O kaip atsirado tos NKVD
poilsiavietės, aprašo baltarusių
istorikas, archivistas
publicistas ir poetas
Dmitrij-us Michailovič-ius
DROZD-as, kuris kaip tik yra
kilęs iš Drozdų kaimo, kurio
proseneliai buvo
represuoti ir taip pat,
jis pats A. Lukašenko rėžimo
buvo persekiotas-kalintas.
Dmitrijus 2016 metais buvo
parašęs
DROZDŲ ISTORIJĄ, kai jau nuo
1911 metų šį kaimą Drozdai
naudojo kaip Minsko kurortą -
turėjo vasarnamius - juos
išnuomodavo miestiečiams
pailsėti. O nuo 1930 m. Drozdai
tapo išbuožinti. Todėl VOKIEČIŲ
ATĖJIMU JIE BUVO LABAI
PATENKINTI. ...
Atkreiptinas dėmesys į Minsko
pakraščio vietoves: |
|
|
Krupcy vietovė garsi
stebuklingu šaltiniu, kur
1612 m. pasirodė Dievo motina.
Palei upę plytėjo pelkė kuri
asocijuojasi ir su Minsko
šiaurės vakaruose plytinčią
labai didelę Komorovskio pelke.
Joje gubernatoriaus įsakymu 1911
m. buvo įkurta pelkės
eksperimentinė stotis - pirmoji
mokslinė institucija
Baltarusijos teritorijoje.
Liudamontas kaip dvaravietė
minima nuo XVIII amžiaus. Šis
dvaras buvo išnuomotas ir nešė
didelį pelną. Nuo XIX amžiaus
Liudamonto kaimas tapo miesto
dalimi.
Reik manyti, kad po
filtracijos belaisviai buvo
pervaryti per tiltą, kurio
kelias baigiasi už žemėlapio
ribų. (Tuo tiltu dabar A.
Lukašenka važinėja į savo vilą.)
Kas už tų ribų 1935 m. buvo
išleistas kitas topografinis
1933 m. žemėlapis su 1935 m.
pataisymais ir geroku
praplėtimu: |

117 psl.
galima internete
VISĄ atsidaryti. |
|
|
|
|
Kaip matome, kai po valymų-žudymų
belaisviai buvo aiškiu keliu pervaryti į
Miško stovyklą, kuri prie geležinkelio
yra yra pavadinta tradiciniu sovietiniu
žodžiu
Лагерь
(Stovykla) - gerai, kad ne
pionierių stovykla, nes pokariniuose
sovietiniuose žemėlapiuose kariniais
daliniai tik pionierių stovyklomis
vadinamos buvo.
Abejonę keliančiai pakartotinai masinių
žudynių egzekucijai patyrinėti labai
gerai pasitarnauja
1964 m. Pentagono žvalgybinės iš kosmoso
nuotrauka, apimančios labai didelį
plotą nuo Minsko į vakarus 31,6
megabaitų apimties, ir 1972
m.. irgi Pentagono žvalgybinės nuotrauka
kiek prastesnio ryškumo. Kad greičiau
suorientuoti šiame didelio ploto
nuotraukoje, patogumo dėlei teikiu
gabaliukais
118
pav.: nuo
kairės apačios nuotraukos dalyje, kur
yra Miško stovyklos rytinė dalis su
kitoje pusėje geležinkelio memorialo
mažu miškeliu iki dešinės viršutinėje
dalyje naujai pastatyto Naujamiesčio (Novinki
- ten naciai žudė psichinę negalę
turinčius ligonius) o, kiek žemiau palei
keliu link Minsko, šalia paukščių
fabriko Nadieždos Krupskajos vardo (kur
daug fermų pavidalo pastatų) matome
esančio radarų ir karinių ryšių dalinio
plotą, prie kurio iš šiaurinės dalies
vėliau (tik dabartiniu laiku) moksleivių
dėka atsiras šių didelių žudynių
paminklinė vieta. |
|
|
 |
|
118 pav.:
1964 m.
Pentagono žvalgybinė nuotrauka iš kosmoso.
Galima
pasididint. |

|
119 pav.:
Galima
pasididinti
Gerai matosi
pačios Miško stovyklos visų pastatų ir
žemiau geležinkelio prie pat stovyklos
priartėjęs Podgrušodkos kaimelis (jei
teisingai nuskaičiau nuo lenkiško
žemėlapio), kuris iki karo taip arti
stovyklos nebuvo priartėjęs. Todėl verta
į šią vietą pažvelgti po 8-ių metų į
1972 m. Pentagono žvalgybine nuotrauka
iš kosmoso:
Į akis krenta per upės lanko vidurį
iškastas griovys, kuris pagal N.
Krupskajos paukščių fabriko tvorą
praeina ir po to palei kelią paėjus,
nusuka statmenai į lauku palei kitą
kelią. Mat, toje vietoje kažkur turėjo
būti žudynės ir gilaus griovio kasimas
nelabai turėtų byloti, kad
ekskavatoriais kaulai iškelti. Tas
griovys kasamas, matyt, požeminėms
komunikacijoms. O tame lauke iki
20 tūkst. aukų kaulai turi kažkur
gulėti, nes, pasak žmonių, teko
skaityti, kad kolūkiečiai, kąsdami
bulves, labai dažnai žmonių kaulus
iškąsdavo, nes nužudytieji pakasti buvo
negiliai. Todėl mokiniai su mokytoju
rūpinosi tos vietos paženklinimu.
Detalesniam vietovės tyrimui nuo
Masiukovščinos kaimelio atidengiamas
visas Štalag-352 stovyklavietės vieta
iki prie Svislovičiaus upės esančio
Kirpičnoje (Plytinės) kaimelio,
kuriame prie to kaimelio sankryžos
117
psl.
žemėlapyje pažymėtas sutartiniu
fabriko ženklu su kaminu

120 pav.:
1972 m. Pentagono
vaizdą galima pasididinti. |
Taigi, matome jau labai didelius
pasikeitimus. Iš pietinės geležinkelio
pusės labai plečiami keliai - kelių
statybos. Vykdomas intensyvus kelio
plataus kelio tiesimas aukščiau
Gliniščių kaimelio. Kažkokių intensyvių
žemės darbų juosta matoma palei kelią į
Kirpičnoje kaimelį ir pusiaukelėje turi
tą kelią statmenai perkirsti naujai
tiesiamas kelias. Priešais Miško
stovyklą intensyvių žemės darbų aiškiai
aprėžtas plotas. Kur baigiasi tas naujai
tiesiamas platus kelias - toje vietoje
matosi didelių statybų požymiai su
stačiakampiais didelių pastatų
kontūrais. Palei Kirpičnoje gyvenvietę
kažkokia pailga stačiakampė statyba, o į
vakarus nuo jos pratęsti du stačiai
susikertantys ploni keliai, kaip ir
būsimų gatvių ženklai.
|
|
|
Labiausiai labai didelio
ploto statybų išdraskytą vietovė matosi
iš rytų nuo Miško stovyklos, į kurios
pusę nurodinėjo
mokslų daktaro
Arūno Bubnio knyga
Lietuvių policijos
batalionai 1941-1945 m.
, kuriame buvo rašoma taip:
121 pav.: |
|
|
|
Čia ir paaiškėja istoriko Mindaugo
POCIAUS SKIRTINGŲ ŽUDYNIŲ
a t i t i k i m o ŠALTINIS,
kuriame profesorius Arūnas Bubnys
abejodamas, tai, ką rašo, savo
knygoje tą
teiginį
parašė žodžiu
a t r o d o .
Nesuprantu, kaip
gali nusikaltimų žmoniškumui KALTINIMŲ
aprašyme būti tokie žodžiai, kaip
atrodo? Juk, aiškiai juodu ant
balto parašyta, kad buvo pasiųstos į
Minsko CIVILIŲ belaisvių stovyklą. Net
ir logiškai galvojant, kad tarp karo
belaisvių toks didelis, net 625
komunistų skaičius yra per didelis, kai
liepos mėnesį įvyko valymai nuo
komunistų.
Tai, tada, kokiu
pagrindu A. Bubnys rašo 5 km už
Minsko, ...,
jei sušaudymas vyko Minske ir dar ne bet
kokioje stovykloje, o CIVILIŲ belaisvių
stovykloje? Jeigu jau
profesorius A. Bubnys ABEJODAMAS
suklydo, kodėl M. Pocius aklai
nurašinėja nesąmonę? Gal, nurodytas
rodykle
300
šaltinis suklaidino? Nusileidus į A.
Bubnio knygos 73 psl. pabaigą, matome,
jog rodyklė
300
rodo knygos Masinės žudynės Lietuvoje,
p. 312. Tai, kaip tik
aš ir nufotografavau šį lapą iš 312-313
puslapių, kuriame yra sakinys toks:
|
|
|

122 pav.:
Galima VISĄ 312-313 puslapių lapą
atsidaryti
ATSIPRAŠAU
už blogą nuotraukos kokybę,
nes Biržų pilyje esančioje Jurgio Bielinio vardo
bibliotekoje, kurio anūką gerai pažinojau ir
jojo pernai laidotuvėse dalyvavau - buvo prastas
apšvietimas ir aš pats labai skubėjau, nes tuo
metu buvau atvažiavęs irgi į laidotuves. |
|
Tai.
kokią
teisę turi
profesorius teigti visiškai priešingai,
nei istoriniame šaltinyje parašyta?
Juk visi žino, kad pirmoji
koncentracijos mirties stovykla Minsko
centre 2001-iaisiais metais
atšventė savo 80-metį ir apie tą
KONCENTRACIJOS STOVYKLĄ P l a č i o j
o j e GATVĖJE ( на ул.
Широкой) aprašė kandidatė
istorijos mokslų Elena Moch. Ji
savo straipsnį pradeda nuo 11-os
balandžio - tarptautinės kalinių
išlaisvinimo dienos, kai 1945 m.
balandžio 11 d. sukilo Buchenvaldo
koncentracijos stovyklos kaliniai.
Be to, ši autorė 86 psl. išvardina
taikius gyventojus (civilius) tapusiais
kaliniais koncentracijos stovyklų ir
geto, tarp kurių pamini Trostinecą,
stovyklą Plačiojoje gatvėje, Minsko
getą, Ozaričius, vaikų koncentracijos
stovyklą Raudonąjį krantą ir kitas. Bet
Štalag-o-352 nemini, nes tai ne
civiliams skirta stovykla. Apie karo
belaisvių stovyklas istorikė atskirai
aprašinėja.
Apie stovyklą Plačiojoje gatvėje (dabar
Kuibyševo gatvė, nors Rusijoje Kuibyševo
miestas dar prie sovietų buvo gražintas
į Samaros pavadinimą) buvo pats
didžiausias ir žinomiausias tarp SS
stovyklų. Todėl keista, kad Lietuvos
istorikai nekreipia į jį jokio dėmesio
ir painioja su Miško stovyklą!
O ši konc. stovykla, pagal autorę E.
Moch, egzistavo nuo 1941 m. liepos 05 d.
iki 1944 m. birželio 30 d. (4 dienos iki
išlaisvinimo ir pradėjo veikti po
savaitės, okupavus Minską) Kaliniai
gyveno kavalerijos arklidėse, panašiai
kaip ir Miško stovykloje.
Tačiau
liūdna, kad istorikas-profesorius tame
121 pav.:
straipsnelyje, skirtame 352-ajai
karo belaisvių stovyklai (Štalag vok.:
Stalag), minėdamas 1944 m. liepos
komisiją, tyrusios vokiečių padarytus
nusikaltimus, kažkodėl A. Bubnys
praleidžia tos komisijos priklausomybę
NKVD ir nesusimąsto, kokie gali būti
tyrimai tik
savaitės-dviejų ar net trijų
laikotarpyje, kai Minskas išvaduotas
buvo tik liepos 03 d.? Ką galima
ištirti tik per tą liepos mėnesį, kai
frontas einą link Lietuvos - link
Jonavos-Ukmergės, kur ten porai savaičių
ties upę Šventąja sustojo?
Svarbiausia,
kodėl profesorius A. Bubnys rašo
absoliučią nesąmonę geografijos
atžvilgiu, kad, neva, žudynių vietą
į pietryčius nuo Miško stovyklos,
ties Gliniščės kaimu?
Kaip galima rašyti bet ką, net
nepatikrinus, kurioje pusėje tas
Gliniščės kaimas, atžvilgiu Miško
stovyklos? Kuom vertas toks bilę ką
rašinėjimas, net nenutuokiant ir net
nepasitikrinant žemėlapyje situacijos ir
nepažiūrint į kompasą? Jeigu į
pietryčius ir dar toks trumpas 400 m
atstumas, tai nuo kokio taško tas
atstumas matuojamas? Juolab, šis
atstumas panašus į kaitaliojusio
parodymus liudininko Mariaus Kačiulio
bei Arštikaičio. Juk vartai
stovyklos žiūri į šiaurę. Tai, jei į
pietryčius, tai negi palei pat
stovyklos tvorą buvo šaudomi belaisviai?
Darykime prielaidą, kad stovykla prie
keliuko į rytus galėjo turėti
atsarginius vartus, išvedimui į
sušaudyną? Todėl pagal mastelį 400 m
ilgio liniją šviesiai mėlyną attidėkime.
Juk, pagal
120 pav.:
1972
m. Pentagono žvalgybinę iš kosmoso
nuotrauką tenai prasidėjo statybos šios: |
|
|

123 pav.: Galima pasididinti.
Sudvejinta 1964 m.
Pentagono žvalgybinė nuotrauka
su 1930-tųjų metų lenkiško
žemėlapio reljefu bei
vietovardžių pavadinimais.
|

124 pav.: Galima pasididinti
1996-tųjų žemėlapį |
Matome, jog pagal 1964 m.
Pentagono žvalgybinę nuotrauką,
tapatintą su 1930-ųjų reljefo
bei vietovardžiais lenkiškais,
ties menamąją vietą matosi
vienkiemis ir tolumoje nameliai.
Todėl galima paabejoti dėl
123 pav.:
varianto, nes vykdyti
egzekucijas gyventojų
akivaizdoje labai nelogiška. Tas
pat ir dėl
24
pav.: 1996 m.
žemėlapio; |
|
|
Na, o po įvykdytų egzekucijų, vykstant
garažų statyboms, kaulai, tikrai būtų
išversti. Be to, ir gyventojai būtų
pasibaisėję ir būtų labai kalbėję, būtų
šių egzekucijų liudininkų gan nemažai.
Be to, sovietų laikais buvo
Statybinės Normos ir taisyklės (rus.:
Правила)
su taip vadinamais SNiP-ais (rus.:
СНиП),
kurie
draudė statyti gyvenamus namus
masiniuose žmonių laidojimo vietose.
Jeigu Rusijoje būdavo betvarkės dėl visų
statybinių normų laikymosi, bet
Baltarusijoje, kurioje kultūra
aukštesnė, nelabai galima patikėti, kad
gudai būtų ignoravę šias statybų normas.
Apie jas kaip tik ir rašo
kraštotyrininkas O. Usačiovas,
nagrinėdamas Puškino kareivinių
problemą. Todėl
Masiukovščinoje palei Miško stovyklą A.
Rukšėno - M. Pociaus teiginiai, apie,
neva,
8 tūkstančius nužudytus belaisvius
atrodo įtartinai, kad sovietai būtų
leidę statyti gyvenamuosius rajonus
masinių žmonių žudymo vietose. |
|
O dėl
žudynių prie Gliniščių ar ne ta pati
problemą iškiltų? Ar ne būtų dar labiau
pakraupęs kaimas nuo sąmoningo žmonių
žudymo? Kur tie žmonių pasakojimai?
Jeigu jųjų akivaizdoje buvo verčiami
numirę, tai savaiminės mirtys stebinti
labai neturėtų. Jei neapsirinku, mačiau
minėtą žymų kraštotyrininką O. I.
Usačiovą kažkur teigiant, kad užrašas
memoriale nelabai teisingas, nes
sušaudymų prie laidojimų vietų nebuvo..
Deja, yra ir
šiek tiek vėlesnės komisijos nusikaltimų
tyrimo, nei minėjo savo pažymose A.
Rukšėnas su M. Pociumi bei čia dr.
A, Bubnys, nes matau
Minsko apskrities bendradarbiavimo
komisijos kartu su valstybinės
Ypatingosios Sovietų Sąjungos komisijos
darbe bendrą išvadą, pasirašytą 1944 m.
rugpjūčio13-tą dieną. O, tai, jau
tyrimų laikas kažkiek rimtesnis. Todėl
man nesuprantamas mūsų Lietuvos istorikų
tokią komisiją vadinti
Liepos
komisija.
Bet, deja, abejonės dėl šios
komisijos
išvadų kokybės nesumažėjo, nes tai
komisijai kaip ir vieną iš pagrindinių
asmenų matau labai liūdnai pagarsėjusius
šlykščiausio melo skleidėjus dėl
Lenkijos kariuomenės sušaudymo Katynėje
(Ožių kalnuose, rus.
Козья горы), tokių, kaip
Raudonosios Armijos vyriausias
chirurgas Nikolaj-us BURDENKO ir teismo
medicinos profesorius V. M.
Smolianov-as. Ar jųjų tikslas nėra ir
toliau perdėtai kaltinti vokiečius
Niurnbergo procese, kuriame sovietų
melas buvo atmestas?
Kaip tik, O. Usačiovas ir pabrėžė, jog
komisija per dėm "skubėjo" Niurnbergo
procesui, dėl ko, pagal šį
kraštotyrininką daug kas liko neištirta.
Apie tai Olegas Usačiovas 2013-11-18 jau
neveikiančiame (gal uždraustame?)
tinklalapyje
Senas-naujas Minskas savo straipsnių
serialo
Miesto skyriaus ŠTALAG-352
minskinė karo belaisvių stovykla
AUSSTELLUNG (Paroda) buvusioje Puškino
gatvėje
I-oje dalyje rašė:
Po Minsko išlaisvinimo (1944 m.)
jame (skubomis Niurnbergo tribunolui)
1944-45 dirbo Ypatingoji valstybinė
komisija (YVK), kuri savo
dokumentuose apie šią stovyklą neminėjo.
Daugelį pokario dešimtmečių SSRS karo
belaisviai pagal labai atkaklią
stalinistinę ideologiją buvo vadinami
išdavikais, pažeidusiais priesaiką ir
karinius statutus, o paskui
antrarūšiais žmonėmis. Žuvusiems karo
belaisviams paminklai nebuvo statomi, o
buvusių sovietinių karo belaisvių
stovyklų istorija pagal karščiausius
pėdsakus nebuvo atkurinėjama.
Dirbantiems (60-taisiais metais)
savanoriškais pagrindais (vadovaujant
partijai ir komjaunimui), ieškotojai
neskyrė dėmesio buvusioms karo belaisvių
stovykloms. Ši Stalino sukurta tradicija
buvo pažeista (aktyviai dalyvaujant P.
M. Mašerovui) statant memoriaus
Trostenece, Masyukovščinoje, obeliską 9
km nuo Maskvos plento ir statant (1968
m.) memorialą Chatyne.
(V. Adamuško ir kt.
Chatynės Tragedija ir atminimas
Dokumentai ir medžiaga Minskas
НАРБ. 2009).
Kaip matote,
tame uždraustame tinklalapyje tą
straipsnio pavadinimą išverčiau
pažodžiui, sumažinęs vienu Tikriniu
daiktavardžiu, parašęs
minskine, nors taip lietuviškai ir
nesirašo, bet pavadinimo rusiškai
minčiai perteikti tiesiogiai, atkreipiu
dėmesį ir į
kitą belaisvių stovyklą mieste - ne tik
Koncentracijos stovyklą civiliams, ką
mūsų istorikai, pradedant M. Pociumi ir
baigiant A. Bubniu maišė su Miško
stovykla, esančia gerokai už Minsko.
Taigi O. Usačiovas apie miesto stovyklą
parašė šitaip:
Atkreiptinas
dėmesys į
buvusią
Puškinskąją
gatvę, kurios
pavadinimas
perkeltas į kitą
vietą - į
prospektą, kuris
yra vienu iš
pirmojo miesto
žiedo dalių. Dar
keisčiau, jog ta
buvusi
Пушкинскаяgatvė
ir nuo
tos gatvės
pavadinimo
neblogos
kareivinės buvo
pramintos
Пушкинские
казармы
- lietuviškai
net nesiverčia,
nes nevadinsi
jas Puškino
kareivinėmis -
niekas net
nesupras, nes
Puškinas tų
kareivinių nei
pirko, nei jas
statė. O
Lietuvos
istorikams yra
didelė būtinybė
atkreipti didelį
dėmesį į
Ypatingosios
komisijos skubą
Niurnbergo
procesui
užsimintą.
Nagrinėjant gudų
kraštotyrininkų
darbus, reik
turėti omenyje,
jog O.
Usačiovas,
vengdamas
išprotėjusio A.
Lukošenkos
persekiojimų
manijos
pasekmių, savo
straipsniuose
tik ezopine
kalba rašo ir
rašo ne viską.
Todėl galiu
papildyti, kad
rytinėje miesto
dalyje buvo ir
dabar išliko
dideli
Komarovskio
miškų masyvai,
kuris prie
miesto
20-taisiais
metais pateko į
miesto zoną ir
1928 m. buvo
nutarta sukurti
parką - 1932 m.
jis buvo
pavadintas
Čeliuskinkiečių.
Bet tais
20-taisiais
metais
čekistai tame
miške žudė
žmones pagal
įteisintą
Raudonąjį terorą.
Jo aukų buvo ir
parko
teritorijoje.
Supraskime, kaip
miesto
gyventojams buvo
smagu
ilsėtis-pramogauti
tarp nužudytųjų. |
|
|
|
|
Dar svarbiau, kad
priešais tą
parką
buvo įkurta
liaudies pasiekimų
Paroda (prisiminkime,
Kaune Parodos kalną, ir
pagalvokime, į ką jis
vedė). Bet, deja, Minske
ši paroda su savo ž.
ū. pavilionais jokio
pasisekimo neturėjo, nes
iš Pavolgio ir iš
Ukrainos plūdo
badaujantys žmonės
užgožė dėmesį
pasakojimais apie людоед-stvą
(lietuviškai net nėra
tokio žodžio, nes mūsų
kultūroje tokių dalykų
nebuvo). Badas buvo
sukeltas sąmoningai,
tam, kad iš žmonių
atimti vestuvinius
žiedus, auksinis dantis.
... ir už juos iš Vakarų
pirkti sunkiajai
pramonei technologijas,
skirtas ginklavimuisi ir
pasaulio užkariavimui.
Pasaulio užkariavimą
simbolizavo sovietiniame
herbe mūsų planetos
gaublio įtaisymas ir tam
užkariavimui skirtas
šūkis, naudotas visuose
žiniasklaidos
priemonėse. Todėl to
bado pasekmės pagal
Marko Solonino
paskelbimą, žuvusiųjų
skaičius iki II-ojo
pasaulinio karo pasiekė
žymiai didesnį mąstą,
nei žuvo taikių
gyventojų per tą karą,
kartu su Holokaustu
paėmus.
Todėl, panašu, kad
masinės komunistų ir
politrukų žudynės - nuo
jųjų valymai buvo kaip
ir atsakas į tą
Raudonąjį terorą. Tas
teroras tapo įteisintu
po Leibo Bronšteino
(pasivadinusio į levą
trockį) brošiūrėlės
TERORIZMAS IR
KOMUNIZMAS, jam
atkartojus tą patį
pavadinimą veikalo, kurį
parašė Markso ir Engelso
bendražygis Karlas
Kautskis, pasmerkęs
Lenino kruvinąją
Didžiojo Spalio
perversmą. |
|
|
Iš visų šių atliktų badmarių,
atėmus iš valstiečių žemes -
nusavinus jųjų užaugintus maisto
produktus ir dirbtinai sukėlus
badą - už tokią
santvarką Raudonosios armijos
kariai motyvacijų kariauti
neturėjo ir todėl masiškai
pasidavinėjo vokiečiams.
dar kartąTaigi,
peržvelgus
O. Usačiovo dėstymo I-ąją dalį,
peršasi mintis, jog čia galėjo
būti karininkams stovykla, į
kuriuos sovietai dar su didesne
panieka galėjo žvelgti, nei į
karių Miško stovyklą
Masiukovščinoje. |
Tai, negi todėl nuo mūsų dr. A. Bubnio
ir buvo nuslėpta šis stovykla, pakišant
jam Miško stovyklą? Taigi, pagal dr.
A. Bubnio knygos 43 psl.
101 pav.:
matomus nuo Miško stovyklos iki žudynių
vietų? atstumus pagal nurodytas kryptis
sudėjau, kad, tiksliai, spėliojamų
žudynių vietas suvokti: |
|
|

128 pav.: Galima pasididinti
nuorodas iki
žudynių? vietas pagal
1964 m. Pentagono žvalgybinę iš kosmoso
nuotrauką su 1930 m. lenkišku reljefu ir
vietovardžiais ir mėlynai užbraukytu
naujuoju vandens telkiniu.
Kaip matome, mažiausiai tikėtinos
trumpiausios iki 0,5 km ilgio palei
geležinkelį nurodytos žudynių vietos,
nes dar ir Masiukovščinos gerai
apgyvendintos gyvenvietės žmonės būtų
fiksavę masines žudynes. Nors, kita,
vertus, palei geležinkelį iki 400 m
atstumu link Petruškevičiaus vienkiemio
dar neužstatyta - labai daug tuščių
vietų ir jeigu palaikai yra, tai jų
tikimybė čia atrasti dar yra: |

129 pav.: Galima
pasididinti-prasiplėsti
pagal mastelį 400,364 m
ilgio dvi raudonas linijas ant vokiško
žemėlapio.
|
|
|

130 pav.: |
|

132 pav.: |
Ties šiuo Petruškevičia ūkiu,
apie kurį O. Usačiovas aiškino:
Kita tūkstančių žmonių,
esančių netoli Stalag-352,
žūties vieta yra Petraškevičiaus
ūkis, esantis už 1,5 kilometro
nuo stovyklos. Minsko srities
komisijos dėl nacių įsibrovėlių
žiaurumų akte nurodoma, kad prie
ūkio buvo aptikti 8 duobiniai
kapai su pelenų krūvomis,
likusiomis deginant kūnus. Tarp
jų rasta apdegusių kaulų
liekanų, plaukų kuokštų, smulkių
metalo dirbinių, moteriškų ir
vaikiškų batų. Tyrimo metu
nustatyta, kad naciai čia
sudegino iki 25 000 nužudytų
civilių Minsko gyventojų,
aiškino Olegas Ušačiovas.
|
|
|

133 pav.: Galima pasididinti.
sunaikinto Petruškevičia vienkiemio iš
kelių sodybų vietovę, su išlikusiu
keliu, ėjusiu per tą vienkiemį
(Petruškevičių ūkį) ir kuris dar gerai
matomas
125 pav.
1964 m. Pentagono žvalgybinėje
nuotraukos kairinės dalies apačioje. O
šios nuotraukos tame
129 pav.: į tolumą nueinančio kelio
horizonte matosi, būtent, to memorialo
miškelis, kuris 105 pav. ir 106 pav.
apvestas violetiniu stačiakampiuku. |
Nuo 1944 m.
pavasario nužudytieji buvo deginami,
lavonus apibarstant baltais milteliais -
termitu, matyt.
Buvę kaliniai prisimena, kaip su palyda
anksčiau poligone žuvusiųjų palaidoti
palaikai buvo iškasti, apipilti naftos
produktais ir padegti. Juodi dūmų
debesys su aštriu kvapu pasklido po
apylinkes ir pasiekė stovyklą bei kaimą.
Senbuviai tvirtina, kad žemę virš
nužudytuosius važinėjo tankas
stovykloje veikė tankų remonto
dirbtuvės, bet ir po to žemė ilgai
judėjo, sakė krašto istorikas Olegas
Ušačiovas. Tūkstančiai civilių
sušaudyti. Negailestingos masinės
egzekucijos prie Miško stovyklos
neaplenkė ir civilių: savo atsiminimuose
buvęs kalinys G. Drynkinas minėjo, kad
1941 metų lapkričio 7 dieną už
kareivinių prie stovyklos buvo sušaudyta
apie 14 tūkstančių.
Neaišku, už kokių kareivinių?
|
|
|
|

136 pav.: kaip matome, adresas čia, kaip ir
aukščiau
129 pav.: yra toks pat.
O
saitas
(liet.: tinklalapis)
minsk-old-new (Senas-naujas
Minskas)
turėjo problemų - apie jas jau rašė Euroradija
taip: |
 |
|
137 pav.: interviu
su 2012 m. uždrausto Senas
ir naujas Minskas
tinklalapio
redaktoriumi, Minsko
muziejaus pavaduotoju ir
žymiu kraštotyrininku.
Norint, plačiau,
paskaityti, ką rašo
Euroradio, galima
susirinkti jos adresą
tokį: |

138 pav.: Pagal tą
adresą
galima paskaityti
Euroradijos pranešimą
ir nesurinkus adreso |
|
Matome, jog, 2012 metais buvo
pakibusi grėsmė šiam žymiam
Seno-naujo Minsko tinklalapiui,
kur daugiausiai apie šio miesto
istoriją buvo daug prirašęs
kraštotyrininkas Olegas
Usačiovas. Aš tuo tinklalapiu
labai naudodavausi. o, štai,
sustiprėjus Lukofašistiniam
rėžimui, ir dėl šio rėžimo
siautėjimo užsidarius labai
geram tinklalapiui, jau į žymaus
kraštotyrininko publikacijas
galima tik per archyvą įeiti,
kas sudaro ir keblumų ir, gal,
ne visos publikacijos išklotos.
Dabar šiam publikacijos
pašnekovui - Minsko istorijos
muziejaus direktoriaus
pavaduotojui Vladimirui
Volžinskiui asmeniškai laišką
parašiau. ...
Todėl Lietuvos istorikams,
manau, reiktų sunerimti. Ypač,
kai reikia tyrinėti šį 2-ąjį
batalioną. Aišku, dėl J.
Krikštaponio reikalas jau
aiškus, atrodo - jo čia nebūta.
Bet, tuo labiau, reikia šį
tarpsnį Gudijoje tirti. Bet,
kaip tai galima, kai toks
fašistinis rėžimas,
mėgdžiojantis A. Hitlerį visais
aspektais?
Kaip tirti, kad ir A. Bubnio
paminėtą Petraškevičią ūkį
(vienkiemį) iš kelių sodybų?
Pasirodo, nužudytųjų čia gali
būt priskaičiuojami net iki
54-ių tūkstančių! |

139 pav.: Prieš kelis metus
labai laisvai galima buvo
skaityti, apie šiuos nacių
nusikaltimus.
Deja, dabar ši informacija tapo
deficitinė |
Atkreipkime dėmesį į sušaudymo
vietos charakterį - ŽEMUMĄ
paminėtą. Vadinasi,
greičiausiai, gali būti įlomos į
pelkę kiek iš pietvakarių, tiek
ir iš iš šiaurinės dalies. Dabar
pačia žemuma driekiasi didelė
gatvė, lygiagrečiai geležinkelio
ir todėl
133 pav.
nesimato tos gatvės, kuri yra
žemiau žemės lygio, o iš
šiaurinės dalies užstatytas
mikrorajonas. Negi namai stovi
ant sudegintų žmonių pelenų?
Kur
kultūra tyrimo komisijos,
tyrinėjusios ir net
neatžymėjusios šios sakraliniai
privalomos būti vietos?
Todėl dar kartą peržvelkime A.
Bubunio paminėtų žudynių vietas: |

140 pav.:
ant lenkiško 1930-ųjų metų
žemėlapio uždėto 1940-ųjų metų
vokiškojo reljefo situacija ir
apie žudynių vietas A. Bubnio
nurodytų atstumų ir krypčių
violetinės linijos. Šviesiai
mėlyna linija nuo stovyklos
pietinio kampo, arba, nuo
stovyklos vidurio parodyta
galimai neteisinga-klaidinga,
nes ten jokių dar kasinėjimų ne
tik nevykdoma, nes ten jau
statiniai stovi. Galima
pasididinti. |
Kad šalia stovyklos buvo
vykdomos civilių gyventojų
masinės žudynės šalia Miško
stovyklos ir tos žudynės buvo
atliktos lapkričio 7-tąją -
Didžiojo Spalio perversmo dienos
proga, apie tai rašo ir A.
Bubnys minėtos knygos
skyrelyje Minskas 82-83 psl.
taip: 1941 m.
lapkričio 7 d. rytą vokiečiai,
ukrainiečių ir lietuvių policininkai
apsupo Minsko geto dalį (apie 15
kvartalų), kuri buvo Nemigos,
Chlebnajos, Respublikanskajos ir
Ostrovskajos gatvių rajone. Jie
ėjo į gyvenamuosius namus, žydus
suiminėjo ir varė į Jubilejnajos
aikštę. Čia žydai buvo
rikiuojami į koloną, jiems buvo
išdalytos raudonos vėliavos su
sovietine simbolika. Iš Žydų
tarybos pastato išėję civiliškai
apsirengę asmenys kino kameromis
filmavo eiseną. Žydams buvo
liepta šypsotis, atrodyti
laimingiems. Kolona pajudėjo
link Opanskio gatvės, kur jau
stovėjo mašinų kolonos. Žydai
buvo sodinami į mašinas, vežami
į Tučinkių kaimą
(Kalvarijų kapinių
rajonas) ir ten šaudomi.
|
Dabar Tučinskos
mikrorajonas yra vakarinėje
miesto dalyje, ten buvo plytų
gamykla ir molio karjerai labai
tiko egzekucijoms vykdyti. Tą
dieną buvo nužudyta apie 12
tūkstančių, o istorikas Ch.
Gerlachas, kaip parašyta A.
Bubnio, 1941 lapkričio 7-11 d.
buvo nužudyta 6624 žydai.
Po karo teisiamieji davė
žinių, jog
Žudynių dieną
išrikiuotiems lietuvių bataliono
kariams bataliono ryšių
karininkas vokietis
Schpangenbergas pasakė kalbą,
kviečiančią kovoti su
komunistais, sovietiniais
partizanais ir naikinti žydus....Kad
Tučinkos ir Petraškevičių
vietovės, tai A. Bubnys
paminėjo, kad Žydai -
vyrai, moterys ir vaikai -
sunkvežimiais (maždaug po 30
asmenų) buvo vežami 5-6 km už
miesto į poligoną, kur laukė
iškastos duobės..
Kas per
poligonas - neaišku? Tučinkos
kaime, lyg, ir nebuvo tokio?
Be to, iš Jubileinajos
aikštės iki Tučinkos yra tik
apie 2,5 km, todėl sunku
patikėti, kad tuos 2,5 km
reikėjo pasmerktuosius
sunkvežimiais vežti? Juolab, čia
pat ir geto teritorija buvo
visai šalia. Paminklas šioms
žudynėms atidengtas tik 2008
metais. Kodėl sovietai
slėpė-neminėjo?
Na, o nuo tos Jubileinajos
aikštės iki Petraškevičia ūkio
ne daugiau, kaip 6,6 km. yra.
Taigi, tas
A. Bubnio minimi poligonas ir
5-6 km labiau atitinka į Miško
stovyklos aplinką, kurioje buvęs
sovietinis karinio dalinys ir
galėjo turėti poligoną
plačiąja prasme. |
|
Bet ieškant M. Pociaus ir A.
Rukšėno minimų Miško stovyklos
karo belaisvių
nelogiškų-pakartotinų po liepos
filtracijos
masinio naikinimo iki 8
tūkstančių, pabandykime
paieškoti patikimesnėje jau 1944
m. rugpjūčio13 d. Ypatingosios
komisijos tekste. Jojo
nuotraukos nededu, bet
atsiversti galima tos
Minsko apskrities ir YVK SSRS
bendros komisijos 1 psl.,
kuriai vadovavo ne tik melu
pasižymėję karo chirurgas N. N.
Burdenko, teismo medikas V. M.
Smolianovas, bet, svarbiausiai,
vadovavęs tai komisijai
Baltarusijos pogrindžio ir
partizaninio judėjimo vadas,
Sovietų Sąjungos didvyris
generolas V. I. Kozlovas, kurį
įtarti kažką ne taip teigiant -
nėra pagrindo. Juolab, apie savo
kraštą, kuriam vadovavo
pasipriešinimui, kompetencijos
turėtų pakakti, kad Maskvos NKVD
galėtų kažką labai įtakoti..
Tekste
žodis изврги
(pabaisos), jomis vadinant
vokiškuosius fašistus, yra
unikalus. Taigi tos pabaisos
štalage Nr. 352 sunaikino
dešimtis tūkstančių karių ir
karininkų. Rašoma, jog Komisijos
(ją pagal taisykles rašau iš
didžiosios, nors tekste taip
nerašoma) aptiktose Minsko
miesto rajone (в
районе гор Минска -
turima mintyje miestą ir jo
rajoną) aptiktose palaidojimų
vietose liudija apie fašistinių
budelių planingą-sąmoningą
numarinimą vaikus, paauglius,
moteris ir senius.
Tos
Komisijos 2 psl. rašoma apie
kaime Mažajame Trostinece lavonų
deginimo pečius, skirtus
nusikaltimui paslėpti. Komisija
ištyrė fašistų (manau, kad
reikėjo rašyti NACISTŲ) masinio
teroro kapavietes, kapines karo
belaisvių Gliniškių kaime, šalia
vienkiemio Petraškevičia, Uručje
vietovės teritorijoje,
Blagovščine, Šašnovkos vietovėje
ir M. Trostineco kaime. Komisija
atliko lavonų ekshumaciją ir jų
tyrimus šiuose punktuose:
1. Glinišče kaimo karo belaisvių
kapinėse Komisija rado 197
kapavietes įvairių dydžių ir
daugelyje kapuose pastatyti
mediniai kryžiai ir turi užrašus
pavardžių, arba palaiduotųjų
kiekį. Atkasus, lavonų rasta
daugiau, nei nurodyta. Komisija
mano, kad palaiduota apie 80
tūkstančių sovietinių karo
belaisvių.
Šeštame ir paskutiniame tos
Komisijos puslapyje rašoma,
jog
sistematiškai
buvo naikinami sovietiniai karo
belaisviai ir taikūs piliečiai.
(Šiame sakinyje keistai karo
belaisvių sisteminis naikinimas
pažymėtas pirmiau, nei taikių
gyventojų. Negi sovietai
Holokaustą neskaitė kaip didelį
nusikaltimą?) Rašoma apie
naikinimo metodus, kaip bado
rėžimas su išsekinamuoju fiziniu
darbu, sudarant antisanitarines
sąlygas, iššaukiančius masinius
infekcinius susirgimus, mušimus
ir sušaudymus. Minimas ir
Glinišče kaimo kapinėse lavonų
išėmimo ir deginimas, kad
paslėpti sušaudymų nusikaltimus.
Tam 1943 m. buvo pastatytas
kremavimo pečius-duobė. Ar tuo
pečiumi galima teigti M. Pociaus
- A. Rukšėno minėtus
masinius sušaudymus, galima
paabejoti. Greičiau, tas
pečius-duobė buvo skirtas
vietiniams sušaudymams paslėpti,
vykdytiems
kiekvieną dieną stovykloje.
Kaip matome, tą raštą pasirašo
kaip Ypatingosios-Valstybinės
komisijos narys (melagis dėl
Lenkijos kariuomenės sušaudymo)
akademikas Burdenko ir Minsko
apskrities komisijos pirmininkas
generolas-majoras V. Kozlovas.
Pažymėtina, kad tarp 10-ties
komisijos narių yra ir žymaus
baltarusių rašytojo
Michasio Lynkovo parašas,
kurio vardu dabar pavadinta
gatvė einanti palei geležinkelį
ir įeinanti į pačios Miško
stovyklos teritoriją. Jis turėjo
žmoną Channą, kuri jam padėdavo
kūryboje si sūnų Mariką, kuriuos
1941 vokiečiai sušaudė. Apie šio
rašytojo šeimos tragediją aprašė
iš Lietuvoje - tarp Panevėžio ir
Biržų rajonų Lebeniškiuose
gyvenęs bei Panevėžio mokytojų
seminariją baigęs -
Naujamiestyje mokytojavęs gudų
žymus dramaturgas
Janka Mavr-as.
Gaila, kad kraštotyrininkas
O. Usačiovas daugiau neparadė
tos komisijos traktuočių
puslapių. Manykime, kad jis
iš žymaus istoriko, jau a. a.
Adamuško knygos atrinko, kas
svarbiausia. Manykime, kad jeigu
būtų minimas tas
M.Pociaus-A.Rukšėno
8-ių tūkstančių sušaudymo
užsiminimas - būtų parodęs?

141 pav.: Glinišči
kaimelyje ekshumacija.
Galima
pasididinti. |
Čia
141 pav.: vienintelę
plačią atradau
nuotrauką
atradau su
nuotraukos
dešinės krašte
žmogumi rankose
kastuvu. Matosi
nemažai kryžių.
Vadinasi,
vokiečiai leido
ženklinti
mirusiuosius, ko
nepasakysi
GULAG-uose. Kas
balta, na, gal
ne sniegas? Gal
smėlis saulės
atokaitoje? O
tolumoje ne
miškelis, o tik
keli medžiai.
Palaidojimų
vieta vokiškame
žemėlapyje
kvadračiuku
užštrichuotu
pavaizduota. O
Glinišče kaimo
sodybos
ratu
išsidėsčiusios
nuo caro laikų,
nes per vidurį
buvo karjeras,
moliui imti.
|
|
|
|
12. Štai, A. Bubnio, A. Rukšėno
ir M. Pociaus klaidų priežastis!
Negi tai nemokėjimai perskaityti
istorinį dokumentą?
|
|
Tuo dokumentu
pasirodė Nr. 64 Aktas Minsko
apskrities komisijos apie
vokiškųjų-fašistų žvėriškumus prieš
Štalag-352 karo belaisvius, kuris
yra publikuotas iš knygos R.
Černoglazovos
Masiukovščina: Štalag-352,
1941-1941. Doku. ir medž., kurį
nufotografavo kraštotyrininkas
Olegas Usačiovas ir publikavo savo
straipsnyje apie Glinišči kaimą.
Kadangi tame straipsnyje neryškių
raidžių dokumentas nedideliame formate
sunkiai skaitosi, todėl aš padidinu jojo
formatą ir siūlyčiau paskaityti,
pradedant nuo
1-mo puslapio, esančio 93 psl.. Mat,
tą aktą pasirašė Baltarusijos
sveikatos priežiūros Liaudies Komisaro
pavaduotoja ir Raudonojo kryžiaus bei
Pusmėnulio Centro komiteto pirmininkė
Efima Afanasjeva Vodneva, BSRS
Aukščiausiosios Tarybos deputatas, jau
aukščiau čia minėtas rašytojas
Michail-as Timofeeevič-iu Lynjkov-as,
medicinos ekspertė, gydytoja Eljmira
Michailovna Naumovič, rašytojas Dilgelė
(Крапива-Атрахович)
Kondrat-as Kondratesevičius, vyr.
leitenantas Grigorijus Leontjevič-ius
Loginov-as ir mokytoja Alevtina
Antonovna Bulavko. Tame akte pasakojama
apie nuo pirmų okupacijos dienų
sovietinių žmonių naikinimą. Akte
užsimenama ne tik Masiukovščinos, bet ir
žemės ūkio Parodoje, esančioje Minsko
mieste, kurioje irgi surasta daug
žvėriškumo pėdsakų. 3-čiuoju skirsniu
minimas katorgos pobūdžio išsekinamasis
režimas ir aprašomos stovyklos
antisanitarinės sąlygos.
Antrame (knygos 94) puslapyje,
aprašant kankinimus, ties 4-tuoju ir
5-tuoju skirsniais atsiskleidė, iš kur
A. Rukšėnas su M. Pociumi
prifantazavo Miško stovykloje 8-ių
tūkstančių masinį belaisvių naikinimą,
o A. Bubnys savo knygos 72 psl.
išpaišė atstumą 400 m į pietryčius
nuo miško stovyklos, kai dokumente
visiškai neminimas tos stovyklos
pavadinimas ir neminimas Gliniščes
kaimas, jį pripaišant, matyt, iš
lakios fantazijos, net nepatikrinęs, kad
kryptis visiškai nesąmoninga yra. Taigi,
prašyčiau pažvelgti-pamąstyti ir
pasigrožėti į to II-ro puslapio
pabaigą: |
|
Kokiu būdu šis kalinys galėjo matyti?
Nebent, naciai-prižiūrėtojai norėjo
paerzinti su lapkričio 7-tąja ir
informavo belaisvius? Ką apie
lapkričio 7-tąją rašė, siūlyčiau žemiau
pateiktą komentarą prasiplėst ir
užfiksuoti jo adresą:

142 pav.: pasakykite, kur Jūs tame
tekste atrasite
Miško stovyklos paminėjimą tose
tekstuose? Galima
pasididinti. |
|
|
Svarbiausia, minima, kad SUŠAUDYMUI
UŽ MIESTO pradėjo išvežinėti
! ! !
Kaip gali
Miško
stovykla mieste
būti,
jeigu ji yra už miesto?
Negi 4-to skirsnio
nesimato, kad rašomą apie stovyklą
esančia mieste? Iš kur A. Rukšėnas su M.
Pociumi prisigalvoja žudynes Miško
stovykloje, jeigu jos buvo vykdomos
miesto stovykloje prie Puškininių (nuo
žodžio Пушкинские)
kareivinių ir Parodos teritorijoje?
Negi negalima buvo logiškai mąstyti
pagal šias kategorijas? Jų yra 10:
1.
Juk ta
stovykla, kur buvo mieste su
moderniškomis kareivinėmis,
buvo skirta karininkams, o eiliniams
kariams buvo numatytos arklidės
2.
Pirmiau
filtracija nuo komunistų, komisarų ir
žydų buvo pravesta pagrindinei belaisvių
masei eiliniams kariams
liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai buvo
šilta.
3.
Kai rudeniui artėjant visus
pervedė į Miško stovyklą, kuriose buvo
Raudonosios armijos kavalerijos
arklidės, jos tapo tinkamomis gyventi
eiliniams kariams. Todėl:
4.
Išgalvotas Miško stovykloje
masinis 8-ių tūkstančių dar papildomas
naikinimas: yra nelogiškas, nes
filtracija buvo atlikta ir vokiečiams
nebūdinga nebaiginėti darbų tuos
darbus atidėjinėti. Be to:
5.
Nelikus nei komunistams nei
žydams, kitas toks gausus masinis 8-ių
tūkstančių naikinimas, net neįmanomas
kaip betikslis.
6.
Net, jeigu ir būtų tas
naikinimas, tai kaulai būtų jau seniai
išversti naujas miesto statybas vykdant.
7.
Juolab, palei Miško stovyklą
specialus paieškų (karinės
archeologijos) 52-trasis batalionas
atlikinėja ekshumacijas palei miško
stovyklą ir ir ekshumuoja tik sergančius
ir savaiminga mirtimi mirusius.
8.
Jeigu Lukošenkos režimas nujaustų
palei Miško stovyklą masines žudynes,
apie kurias paistė pasakas tardymuose
Krikštaponį kaltinantieji liudininkai,
tai propagandos tikslais tos
ekshumacijos būtų vykdytos.
9.
Kadangi minėtos filtracijos
nebuvo karininkams, tai naciams reikėjo
sugalvoti pretekstą, kaip išryškinti
aktyviausius, gudriausius, sugebančius
neįmanomomis priemonėmis susirasti
civilius drabužius. Pagal loginę ir
psichologinę statistiką tokie galėjo
atitikti komunisto tipą.
10.
Paskutiniu šių atliktų masinių
žudynių įrodymu tapo Uručje pradėti 2021
m. skandalingi ir kraupūs ekshumavimo
darbai, kurie
GALUTINAI SUTRIUŠKINA IŠGALVOTUS
SOVIETINIUS KALTINIMUS J. KRIKŠTAPONIUI
EILINĖJE FABRIKAVIMO BYLOJE,
nuslepiant civilių žmonių (Holokausto)
žudynes ir jas verčiant į sovietams
naudingesnį eilinių belaisvių žudymą,
kurio spalio viduryje tokio Miško
stovykloje ne tik nebuvo, bet ir būti
negalėjo. |
|
|
|
Aišku, spardytis ir
atsikirtinėti galima, įrodinėjant, kad
ir
už miesto stovykla yra mieste ir ....
Galima įrodinėti ir kad mūsų planeta yra
plokščia.
Bet
142 pav.:
5-tame skirsnyje,
iš kurio, matyt, A. Bubnys nurašė 400 m
atstumą su sveiku protu nesuvokiama
neteisinga kryptimi, - tą kryptį
pataisė ir A. Usačiovas, net
nepagalvojęs, kad ir jam netyčia gavosi
manipuliacija. Štai, galima
pasigrožėti, jo dėstymu tokiu:

145 pav.: A. Usačiovo pataisymai. |
|
|
Kraštotyrininkas
sudėjo dvi klaidas ir pagal tų ištaisymų
loginę seką ištaisytas geležinkelio
maršrutas
Minskas-Molodečno ir šalia jo
Glinišče kaimas, - viskas atitinka.
Bet, prašau iš naujo perskaityti
142 pav.: Akto 5-tąjį
skirsnį. Kur jame yra paminėtas
Glinišče kaimas? Ar, aplamai, galėjo
Miško stovykloje kauptis lavonai, kai
Miško stovykla buvo kavalerijos karinio
dalinio vietovė su arkliniais vežimais,
(146
pav.:)
besimėtančiais teritorijoje, į kuriuos
lazarete numirusius iš karto kraudavo
išvežimui? Ar pas vokiečius Miško
stovykloje galėjo būti betvarkė ir
lavonų krūvas laikyti, kai yra kuom juos
išvežti ir kur išvežti?

146 pav.:
Miško stovykla su
besimėtančiais patrankų vežimais,
tinkamais numirusius lavonus išvežti.
|
|
Grįžtant
prie
142 pav.: parodyto 5-tojo
skirsnio pateiktos informacijos kelia įtarimą,
kad tai nėra Miško stovyklos ir Gliniščių kaimo
neteisingos krypties nurodymas
(ties ja raudona klaustuką padėjau), nes
ta PIETŲ-rytų kryptimi nuo stovyklos kapai gali
būti nuo mums mažai žinomos Parodos stovyklos, o
ne Miško stovyklos. Blogai, kai surašyto akto
sakinyje nėra net vietovių pavadinimų ir galvok,
ką nori. Kad tai požymiai nuo Parodos stovyklos
pateikti, įrodysiu geografiškai žemiau.
|
Aišku, emociškai angažuotų moteriškų
pasirašytu šiuo Nr. 64 Aktu
pasitikėjimas pašlijo, ne tik Minsko
geležinkelio linijos į Molodečną su
Mogiliuovu sumaišymu, kurie yra
priešingose nuo Minsko pozicijose, bet
ir neleistino Čeliuskininkiečių parko su
Gorkio parku sumaišymu. Nesinori tikėti,
kad net Baltarusijos ir Minsko miesto
geografijoje visiškai nesigaudo
vieninteliai komisijoje buvę vyrai -
kariškis (vyr. leitenantas) ir rašytojas
K. K. Krapiva, kuris
pastarasis nežinotų, jog į to Gorkio
parko įėjimo namelio vietoje 1928-1941
m. . gyveno jo draugas Jokūbas Kolosas,
pas kurį K. K. Krapiva dažnai viešiedavo,
o po karo pas rašytoją lankydavosi jau
netoli Čeliuskinkiečių parko, kur dabar
Jakūbo Koloso memorialinis muziejus, o
pats K. K. Krapiva, po 1956 m. Jakūbo
mirties pradėjo vadovauti jo vardo kalbų
tyrimo institutui.
Keista, kai į komisijas yra įtraukiami
rašytojai, kurių pareiga būtų tekstą
sutvarkyti taip, kad būtų aišku, apie ką
rašoma, kaip tik to ir nėra dar ir su
grubiomis klaidomis, sveiku protu
nesuvokiamomis, kuri viena iš jų tos
knygos 95 psl. pabaigoje pastabų
skyriuje apie, neva,
Gorkio vardo parką parašyta
ОШИБОЧНО Klaidingai) ir tą
parašymą matote dešinėje Akto pabaigoje.
Tokia pati klaida nurodyta ir
1-mame puslapyje to Akto. |
|
Taigi, kadangi šių dokumentų skelbėjo R.
Černoglazava to Akto
2-atrame (94) psl. klaidos nenurodo,
tai, greičiausiai stovykla Parodos
vietoje nurodyta. Jeigu ir būtų ten
Miško stovykla, tai ten pat
142 pav.:
toliau tekste dėl antrųjų kapinių, kad
neva, šiaur-vakariau irgi abejotina,
kad už Miško stovyklos iš kart už
geležinkelio būtų kapinės. Juk ten; prie
pat Masiukovščinos gyvenvietės antros
pervažos per geležinkelį kaži ar buvo
prie vokiečių? Ji matosi tik 1916 m
lenkiškame žemėlapyje Bet iki tos vietos
nepatogu prieiti tada buvo. O
naudojantis pervaža šalia Gliniščių
kaimo, ir vežti ne į Gliniščes, o į
vakarus tolyn - labai abejotina. Jei
rašoma apie Parodos stovyklą, tai tekste
nekorektiškai paminimas kapitonas
Lipp-as, kuris siautėjo tik Miško
stovykloje. Jeigu tai Miško stovyklą
turima omenyje, tai kryptis turėjo būti
nurodyta vakarų kryptimi nuo stovyklos,
ką dabar ten 52-asis spec. paieškų
batalionas ir vykdo ekshumavimo darbus
taip vadinamoje šaudykloje ir netoli
Masiukovščinos gyvenvietės.
Apibendrinant, akivaizdu, kad
A. Bubnio knygoje pietryčių
klaidinga kryptis nurašyta, matyt, iš
šio Akto Nr. 64, kuriame labai
keistai vietovardžiai nėra nurodyti, ir
ne aišku, apie ką akte tekstas, o A.
Bubnys, tikriausiai, tik pats prirašė
Gliniščės kaimo pavadinimą? O kaip
dėl masinio belaisvių (8-ių tūkstančio)
sunaikinimo? Ar tai, jau ne panašu, kad
tai buvo Parodos ar Puškinskinių
kareivinių stovykloje naikinimai? Ar tai
ne perbraukia A. Rukšėno-M. Pociaus
išsigalvotus apie Miško stovykloje
tokius pat naikinimus, matyt,
kažką ne taip nurašius nuo Liepos
komisijos išvadų?
Kad nuo Parodos stovyklos į aukų
palaidojimo vietas yra
PIETRYTINĖ kryptis - tai čia tolimesnis
mano įrodinėjimas. Pateikiu
istorinę-geografinę apžvalgą:
|
|
|
Ką komisija Akto 5-tame skirsnyje norėjo
pasakyti? Kad vokiečių tauta
netvarkinga? Jeigu R. Černoglazavos
rinkinys yra skirtas Masiukovščinos
Miško stovyklai, tai Aktas Nr. 64 yra
skirtas visam Štalagui-352. Ir tai
matosi iš to
Akto Nr. 64 trečiojo (95) - paskutiniojo
puslapio, 6-tajame skirsnyje minima
miesto stovykla Parodos teritorijoje.
Tai. pagal to Akto Nr. 64 dėstymo
logiką, jei 4-tame ir 6-tame skirsniuose
minima miesto stovykla, tai, gal ir
tarpe esančio 5-to skirsnio mintis
logiškai turėtų suktis irgi apie tą
pačią stovyklą, apie kurią pradžioje ir
pabaigoje dėstoma?

147 pav.: Akto Nr. 64 trečiame (95)
- paskutiniame puslapyje 6-to skirsnio
pavyzdys su labai grubia klaida dėl,
neva, Gorkio parke, vietoje
Čeliuskinkiečių ir kuris (pirmasis) net
už 3,5 į vakarus buvo. |
|
|

149 pav.:
šiaurrytinė Minsko dalis su
Čeliuskinkiečių parku ir Paroda prieš tą
parką. Galima
pasididinti. |
Tos
Puškinkinės kareivinės
dabar tęsiasi
150 pav.
iki apibrėžto kvadrato,
o prie sankryžos dabar
yra sušaudytam kareiviui
paminklas.
Todėl žemiau rodau taip
vadinamas Puškinkines
kareivines ir
pagrindinėje Jakūbo
Kolasso ir Kalinino
gatvės sankryžoje: |
|

150 pav.: Puškino, tiksliau
Puškinskinių kareivinių vokiškas
žemėlapis. Galima
pasididinti. |
|

152 pav.:
nuo centro į kairę matome gelsvą buvusią
kareivinę; buvusioje
Puškinskaja - dabar rašytojo Jakūbo
Kolaso gatvėje ir
nuotraukos pačiame centre sušaudomo karo
belaisvio skulptūra.
O tolyn J.Kolaso gatve šios nuotraukos į
kairę bus dar kelios kareivinės su
žemiau parodytu žymiu Baltarusijos
kariniu objektu. Galima šią nuotrauką
pasididinti.
|
|
|
|
Kaip ne keista, ta sankryža yra parodyta
ir
150 pav. vokiškajame
žemėlapyje. Ir kaip tik sankryžoje yra
sušaudytam
kareiviui paminklas, įrodantis, kad Karo
belaisvių sušaudymai vyko Minsko
miesto dalies belaisvių stovykloje,
o ne kaip išsigalvoja A. Rukšėnas ir M.
Pocius apie niekur istoriniuose
šaltiniuose gal nefiksuotus,
neva,
masinius naikinimus Miško
stovykloje, kurios nė nerodo jųjų
minėtos Ypatingosios komisijos Aktas 64,
rodydamas visai priešingą teiginį. Jeigu
M. Pocius su su A. Rukšėnu mini tą
sovietų Ypatingąją, komisiją, tai ta
pati komisija dviejų vienai kitai
prieštaraujančiais skirtingų išvadų
negalėjo duoti.
Kodėl A. Pocius su A. Rukšėnu nepateikia
citatos-nuotraukos to nelogiško
teiginio? |
|
Šis sušaudomo karo
belaisvio paminklas
lygiai sankryžoje čia
dešinėje
156 pav.:
vokiškojo 1941 m.
žemėlapio sankryžoje
prie geltonai apibrėžtu
ratuku ir keturių juodai
pažymėtų kareivinių,
kurių teritorija yra
žymiai platesnė. |

155 pav.:
skulptorius Sergejus
Loginovas sukūrė
1987 m. kaip savo
diplominį darbą, o
išlieta ir pastatyta
prie šių kareivinių buvo
2010 m.
Todėl A. Rukšėnas, 2014
m. rašydamas savo
pažymą, ar ne galėjo
pasitikslinti po šios
skulptūros atidengimo?
Kodėl ji ne Miško, o
Miesto stovykloje
pastatyta?
|
Minsko naujienos 2020 m.
parašė, jog
1937 m. buvo įkurta
Puškino gyvenvietė.
Pavadinta buvo šio rusų
poeto žuvimo 100-mečiui
pažymėti.
Tai labai panašu į
teisingesnę šių
kareivinių pavadinimo
versiją ir todėl į
lietuvių kalbą galima
versti tikruoju šio
poeto pavadinimu, nors,
ar jis žuvo?, yra
naujos versijos, jog ...
Pažymėjau tai,
nebaigdamas mintį, kad
su rusija, tiksliau,
su Maskolija visokios
keistenybės lenda; net
iki to, jog leninu ne
V. Ulianovas buvo,
kuris visai, net
ne panašus į V. Leniną
...
O apie tas kareivines
rašoma
ten pat, jog artilerijos
pulko kariniui miesteliu
pastatė 3 plytinius
3-iaukščius tipinius
pastatus kareivinėms,
angarą patrankų ir
autotraktorinės
technikos saugojimui.
Šiose kareivinėse
įsikūrė laikinoji
persiuntimo (Dulag 126)
stovykla. Dauguma ten
patekusių raudonarmiečių
belaisvių vėliau
atsidūrė
«Štalage»
Masiukovščinoje.
7 lapkričio 1942 m.
laikinasis Dulag-126
Puškino kareivinėse
pervadintas buvo į
stacionarią stovyklą
Stadtlager Stalag 352
(Miesto stovykla
«Štalag
352»),
ir jis tapo
pagrindiniu
Masiukovščinos Štalag
352 miesto skyriumi. ...
|
|

156 pav.:
vokiškojo 1941 m. Minsko plano
šiaurrytinio krašto dalis su
Puškino kareivinėmis geltonu
ratuku 60 skaičiumi prie
Nordstrase-s gatvės (plentu į
Lagoiską) bei taip pat geltonu
ratuku su skaičiumi 18
(įskaitomu
tik pasididinus)
pažymėtu pačiame žemėlapio
krašte šalia skaičiaus 3 (G 3)
Moskauser
strase
(Maskvos) gatvės ir plento (Autobahn)
į Smolenską-Maskvą
ir specifikacijoje 18-tuoju
nurodytas
Gefangenenlager
(karo belaisvių stovykla) o
60 (G 2) Puschkinkasserrae (Gefang.-Lager)
talag 352 geltonai padažyti.
Galima
pasididinti, o taip pat
atsiversti VISĄ originalą.
Panašiai ir
O. Usačiovas tą patį planą
pateikė. |
|
|
|
|
|
Tai,
ar ne čia ir slypi A.
Rukšėno - M. Pociaus klaida, sumaišius šias
stovyklas?
Vėliau, pagal tas pačias Minsko naujienas, 1943
m. karo belaisvius iš Puškino kareivinių pervedė
į Masiukovščiną. Jų vietą užėmė policininkai.
Galima ir
video pažiūrėti apie šį paminklą.
Tiesa, google rodo, jog Dulag-126 minima
labiausiai Smolenske kaip
pietinis, ar mažasis ir ..., bet dėl karo
dabar Ukrainoje prie publikacijų prieiti
neįmanoma. Aplamai, Dulag-ais vadinamos
persiuntimo (etapinės) karo belaisvių stovyklos,
nuo vok.: Durchgangslager.Gaila, bet
vokiškajame 1941 m. plano
156 pav.:
matomame Karinių Agentūrų (Militarishe
Dienststellen) sąraše, sudarytame pagal abėcėlę,
tokios paskirties stovykla nerodoma - ji kitaip
- paprasčiausiai (Gefangenenlager)
Karo belaisviams pavadinta ir geltonai
mano pažymėta 18-toje pozicijoje pagal G 3
geografinį žymėjimą. |
Čia dešinėje
157 pav.:
iš vokiškos Liuftwafe-es 1941-1944 m.
m. nuotraukos matosi ir daugiau Puškino
gyvenvietės pastatų ir, ypač,
charakteringo П
pavidalo pastato
šiaurinėje-centrinėje nuotraukos dalyje,
kuriame šiuo metu yra Baltarusijos Oro
gynybos vadavietė.
Puškino gyvenvietę matome aptvertą net
gerai matoma iš lėktuvo tvora.
Spygliuotos tvoras iš avio nuotraukų
įžiūrėti sunkoka - reik turėti didesnes
raiškos nuotraukas.
Aukšta tvora matosi avio
157 pav.:
nuotraukoje ir priešais Čeliuskinkiečių
parką. Toje vietoje buvusių sovietinių
Parodos paviljonų pėdsakų beveik
visiškai nesimato, nes, gal. tos
Parodos infrastruktūra sunyko dar
sovietmetyje, prasidėjus prie Volgos ir
prie Dniepro dirbtinai sukeltam badui?
Galima įžiūrėti ir dabartinės Kalinino
gatvės pėdsaką ir jos sankryža
152 pav.:
su Šiaurine gatve (gal taip vadinosi ir
sovietmetyje dabartinė J. Kolaso gatvė,
o ne Puškino?), kurioje dabar stovi
155 pav.:
paminklas sušaudytam kareiviui. Ta gatvė
156 pav.:
pavaizduota plane, jame nutrūksta, kai
pereina į du siauru kampu
išsiskiriančius keliukus, su visokiais
pastatais, reik, manyti, irgi belaisvių
stovykloms priklausančiomis?
Nesimato ryškesnių kasinėjimų. Todėl,
nieko nuostabaus, jog 1942 m. žiemos
metu, prasidėjus epidemijai ir pradėjus
masiškai mirti kaliniams, dėl įšalo
kąsti dideles duobes laidojimams, matyt,
nebuvo šioje Miesto stovykloje sąlygų,
nei, skirtingai Miško stovykloje, su
šalia esančiu Gliniščių kaimu bei jame
molio karjeru; dar net nuo caro laikų.
Jau pati
157 pav.:
avionuotrauka
parodo, kad
156 pav.:
planas buvo sudarytas
apytiksliai, ir panašu, kad čia
dešinėje topografinis žemėlapis
157a pav.: sudarytas
pagal avionuotraukos
157 pav.:
parodymus ir sudarytas,
tikriausiai į okupacijos vidurį ar
pabaigą? |

157 pav.:
vokiškos Liuftwafe-s aeronuotraukos
1941-1944 m. m. nuo Puškino kareivinių
iki Čeliuskinkiečių parko. Galima
VISĄ pamatyti. |
|
|
Keista, kad Štalag-o 352 teritorija ne
pilnai aptverta. Todėl, galima manyti,
kad ir ne avionuotraukos dėka šis
sudarytas žemėlapis, kuriame ir
geležinkelis siauruko į gretimai
Slepnios-Podbolotnoje bei toliau už
Kuropatų (tada to vietovardžio nebuvo)
ir Drozdų durpynus, Neaiški ir vientisa
juoda linija, kuri turėtų reikšti
keliukus, bet kažkodėl jų daug nesimato
minėtoje avionuotraukoje. Todėl gali
būti ir aptvėrimus vaizduojančios
tos vientisos linijos?
Puškino kareivinių vietoje, kur raudonas
užrašas
Stalag 352, įstrižainėmis perbraukta
aikštelė, į pašto voką panaši, rodo
KAREIVIŲ-BELAISVIŲ LAIDOJIMO VIETĄ. Toje
vietoje po karo sovietai pastatė
paminklą, kurį
aprašė O. Usačiovas, pateikdamas labai
daug svarbių pagrindų apie belaisvių
stovyklų sudarymą bei nereikalingų
žmonių naikinimą.
Dėl
apsimetusių sovietiniais patriotais,
taip vadinamais
лжепатриот-ais,
kuriuos pavadino kraštotyrininkas Olegas
Usačiovas, susidarė baltos dėmės Parodos
belaisvių stovyklos istorijoje, ypač,
karių kapų apskaitos klausimu. Jis
cituoja 1944 m. Minsko gyventojo A.
Budanovo parodymus, kad šalia prieškario
Parodos, pastate, skirtame Baltarusijos
karinės apygardos štabui, kuris statėsi
prieš karą, buvo įkurta
belaisvių stovykla rusų kariams.
(Atkreipiu dėmesį, jog liudininkas ne
pasakė, kad sovietų kariams). Pradėdamas
savo
I-ąją dalį apie Parodos belaisvių
stovyklą, O. Usačiovas 2013
metais buvo parašęs taip: |

157a pav.: žymiai tikslesnis
topografinio tipo vokiškas jau ne
planas, o žemėlapis su visomis
koordinatėmis ir reljefu. |
Netgi
įkurtame NKVD-KGB veteranams muziejuje,
Minsko ir Minsko srities valstybės
saugumo direktorato pastate, jie
neteikia informacijos apie prieškarinę
NKVD vardo 3 metų mokyklą. Frunze (Vankovičiaus
užmiesčio dvaras Slepiankos miške), apie
jame esantį SD
(P.S.: vok.: Sicherheitsdient -
mano pastaba) regioninį skyrių, apie
masines baltarusių gyventojų kapus
Slepiankos miške (netoli buvusios
Canavos vasarnamio, kurį neseniai
sunaikino galing statybinė
technika), apie masines 20-30-ųjų kapų
Čeliuskinkiečių parke, apie siaurojo
geležinkelio, nutiesto prieš karą, šalia
Canavos vasarvietės ....
Apie pastarąjį man būtina atskirai
įterpti, nes ką paminėtas pokaryje
paskirtasis NKVD pirmininkas Lavrentijus
Canava; taip vadinamas
Baltarusijos Berija Slepiankos miške
iškrėtė, viskas dabar paišosi ir dėl
Ukrainoje karo priežasčių, ir dėl II-ojo
pasaulinio karo ... |
|
|
13.
Istorinės Minsko paslaptys
|
|
|

158 pav.: 1948 m.
Sausio 13
d. šiuo miško keliuku užsuko NKVD-istai,
veždami Solomoną Michoelsą į L. Canavos
vilą tam, kad jįjį Stalino įsakymu
nužudyti. |
 |

160 pav.
ir
159 pav.: vilos: L. Canavos ir
160 pav.: šalia ne aiški, kam
priklausiusi.. |
|
|
Ciniška, kad Solomono MICHOELSO DĖKA
SOVIETAI GAUNA PARAMĄ iš Vakarų
hitlerinės Vokietijos triuškinimui, o
Stalinas jam
už tai atsidėkoja - atsidėkoja visa
rusiškoji antisemitinė Sovietų Sąjungos
vadovybė, kurią demaskuoja Lavrentijus
Berija. Dar bjauriau, kad patį L. Beriją
ir apkaltina nužudymu 1963 m.
sausio 13 d. laikraštis
«Советская
Литва»
-
tai buvo pirmoji oficialioji pasaulyje
Sovietų Sąjungoje
žinia apie Solomono MICHOELSO NUŽUDYMĄ.
Tą straipsnį aš mačiau, kai pas savo
močiutę Kaune buvau apsilankęs ir man
asmeniškai apie jo žūtį pasakojo jos
sesuo, gyvenusi Maskvoje ir joje savo
vyrą praradusi per
Ežovščinos
valymus. Todėl ji ir buvo atsidūrusi
Baltarusiškoje geležinkelio stotyje, kai
Solomono kūną atvežė iš Minsko. Tada ant
karsto gėles padėjo Maksimo Gorkio
duktė, o mano močiutės sesuo buvo didelė
Maskvos teatrų mėgėja. Gaila, mažai ką
atsimenu, ką ji apie spektaklius labai
daug pasakodavo.
Bet dėka to
«Советская
Литва»
straipsnio, praėjus tik 4-ioms dienoms,
sausio 17 d. apie S. Michoelso nužudymą
iš šio Lietuvos rusiško laikraščio
perrašo The New York Times pavadinimu
Moscow Confirm Police Killed
Mikhoels, Yddish Actor, in '48.
Tame Lietuvos rusiško laikraščio
straipsnio autorius/autorė? buvo
Л.
Е. Лурье.
|

160a pav.: Ši L. Canavos vila, kuri
buvo statyta 1937 m. jau panaikinta,
kaip didelio nusikaltimo objektas. |
Kad tai būtų iš Sankt Peterburgo garsus
rašytojas-istorikas Levas Lurje, kažkaip
neįtikėtina, kad 13-metis būtų tai
rašęs.
Leonidas Lurje, sūnus Emanuelio buvo ir
Rusų dramos teatro Vilniuje vyriausiu
režisieriumi, kuris karjerą pradėjo nuo
1931 m. Minske nuo Žydų teatro, buvo 4
metus ir Solomono Michoelso asistentu.
Ir, nors, po S. Michoelso nužudymo
Sovietų Sąjungoje buvo uždrausti žydų
teatrai, bet nuo 1958 m. Vilniuje L.
Lurje vadovavo ir vieninteliam Sovietų
Sąjungoje saviveikliniam žydų
kolektyvui. Jam 1973 m. išvykus į
Izraelį, žydų teatro istorija ar ne liko
išimta iš sovietinės kultūros? Todėl,
manau, kad tą straipsnį ir parašė
Leonidas, klaidingai savo tėvavardžio
raidę parašęs - ji
ne E, o Э,
gal, turėjo būti? O S. Michoelso
nužudymo priežastimi tapęs Krymo
klausimas ar ne gali būti kažkiek
susijęs ir su dabartiniu karu?
Štai, kaip išnyko šios žmogžudystės
nusikaltimo objektas: |
|
|
 |

Čia kairėje
161 pav.: L. Canavos vila
2004 m. gegužę ir
162 pav.: jau griaunama
2009-04, kai šalia esančioje
mažesnėje laukymėlėje yra
nežinomas niekam medinis aplūžęs
159 pav. vasarnamiukas, apie
kurį jokių žinių nėra. |
|

162 pav.:
jau 2009-04 nebeliko šios L.
Canavos vilos, kurioje buvo
nužudytas Samuelas Michoelsas ir
teatro vadybininkas MGB agentas
Vladimiras Golubovas, kurį
nužudė, kad neliktų liudininko
tos suplanuotos nužudymo
operacijos. Dešinėje
163 pav.: platesnis tos
vietos vaizdas, kur, kiek į
kairę netoliese Čeliuskinkiečių
parkas. |
|
|
|
|

164 pav.:
lenkiškas apie 1916 m.
topografijos Komarovskio miškų masyvai.
Nuo jųjų į kairę pačioje Minsko
šiaurinėje dalyje garsioji pelkė, kurioje dar caro
laikais buvo įkurta mokslinė pelkių tyrinėjimo stotis.
Šis žemėlapis Lenkijoje atspausdintas 1933 m. su
pasenusiu caro laikų topografija. Todėl jauniems
kartografams negalima apsirikti, aklai negalima tikėti
1933 m. išleidimo užrašu, nes į 1930 m. situaciją nieko
nėra panašaus. Todėl būtina tame
VISAME žemėlapyje atidžiai
perskaityti visų paaiškinimų topografinių pagrindų
išdėstymą. |
|
|
Tą Čeliuskinkiečių parką senesni žmonės vadindavo
Komarovskio mišku, kuris ir buvo tokiu iki sovietų. |
|
|
Tos žemės iki 1812 m. priklausė Radvilų
giminei ir paskutiniu savininku buvo
Dominykas Radvila, kariavęs prancūzų
pusėje. Todėl tos žemės buvo
konfiskuotos ir vėliau tas žemes išpirko
didikai Vankovičiai. Įdomu, jog Antanas
Vankovičius (1780-1812), kurio tėvui
Tadui priklausė ir mūsų Kražiai, buvo
stambiu žemių valdytoju Minsko
gubernijoje, per žmoną Anną Soltan,
giminiavosi su Radvilais, turėjo tris
dukras, kurios ištekėjo: Valerija už
Konstantino Tyzenhauzo, Klementina už
Cirkliškio savininko grafo Edvardo
Mostovskio, o trečioji Vanda už Kauno
vadovo ir šalia Kauno Raudondvario
savininko Benedikto Tiškevičiaus Biržų
bei Lagoisko linijos. Juk čia
nagrinėjamos Puškino kareivinės, kurios
ir yra gatvėje, kuri toliau virsta
plentu į Lagoiską, 1916 m. sudarymo
žemėlapyje smailiojoje sankryžoje,
išsiskiriančioje plentu į Maskvą (į
rytus- į dešinę) ir beveik į šiaurę
aukštyn į parodyto
164 pav.:
O.
Usačiovo žemėlapio viršų-vidurį ir yra
plentas į Lagoiską. |

165pav.:
Slepnioje gimusios Vankovičių Vandos
Tyzenhauzienės amžinojo poilsio vieta,
kurią galima
ženkliai pasididinti-perskaityti užrašus. |
Jame Didžioji Slepnia
(D. Slepnia) ir yra
Vankovičių tėvonija, iš kurios
kelias į Minską praeina per
dykvietę-jaunuolyną, kuri, matyt, dar
Rusijos imperijos laikais buvo pasodinta
jaunu mišku, ir sovietmečio pradžioje
tapo tinkamu parkui, matomu žemiau |
|
|
|

166 pav.:
vokiško žemėlapio (plano)
dalis su kraštotyrininko Olego Usačiovo paaiškinimais,
iš Komarovskio miško suformuotu Čeliuskinkiečių parku ir
prie buvusios sovietinės Parodos (vok.:
Ehem.
Ausstellungsgeitanse belaisvių stovyklos vieta su
svarbiais dviem pastatais 91 ir 93 numerio, iš kurių tie
garsūs pastatai-namai dabar tarpusavyje sujungti. O
buvęs kelias į
Slepnios dvarvietę, į kurią iš
Minsko kelias per Čeliuskinkiečių parko centrą į rytus
(į žemėlapio dešinę), kur žodis Sowch..., t. y. Sowchoz
Budionowa ir šalia upelio prie kelio garsūs
Vankovičių rūmai - architektūrinis paminklas į kuriuos
galima iš kosmoso labai žemai nusileidus
pažvelgti |
|
|
Vienas iš
žymesnių Vankovičių yra žymus
dailininkas Valentijus-Vilhelmas
(1800.05.12 - 1842.05.12), kurio
mama Scholastika Gorecka buvo žymaus
lenkų poeto, Vilniaus šubravcų draugijos
nario Antonijaus Goreckio sesuo. Taigi,
būsimasis dailininkas savo vaikystę
leido čia aptarinėjamoje Slepiankoje.
Mokėsi Vilniaus universitete pas Janą
Rustemą ir vėliau gyveno savo
dvare Slepiankoje
esančiame
53°55′11″N 27°38′20″E, nuo kurio tik
1,335 km į rytus azimutu 86,50 laipsnių
yra aukščiau minėta NKVD vado L. Canavos
vila, be abejo, Vankovičiams
priklausiusiame miške. Pas
Valentijų-Vilhelmą Slepiankoje
viešiedavo Vilniaus miestui gerai
žinomas kompozitorius Stanislavas
Moniuško. Dėl ligos V. V. Vankovičiui
nepavyko prisijungti prie 1931 m.
sukilimo. Sirgdamas, savo turtą užrašė
žmonai Anelei Rastockai ir išvykęs su
savo parodomis į Miuncheną, Drezdeną,
Berlyną ir po to į Paryžių pas savo
draugą Adomą Mickevičių, pas kurį
apsistojo Amsterdamo gatvėje, ir per
savo gimtadienį mirė ant poeto rankų.
O pastarojo
dailininko jauniausias sūnus
Jonas-Edvardas
(gimęs 1834.10.23, arba 1938-10-10
Mažojoje Slepiankoje 1899.08.02
Krokuvoje) tapo kvalifikuotu Belovežo
girios miškininku, ten susipažino su K.
Kalinausku, V. Vrublevskiu ir prisijungė
prie radikaliųjų raudonųjų
organizacijos. Sukilimo mūšiuose
pralaimėjus, visų brolių-sukilėlių
Vankovičių turtas buvo konfiskuotas ir
nuteistas viso gyvenimo tremčiai,
uždraudus gyventi savo Gimtinėje. Tai
maskolių-užkariautojų
teisės pasekmė. |
|
|
Svarbu, jog Edvardo ir Michailinos
Moniuško-Vankovičių dvare Slepiankoje
1847-10-13 gimė ir Edvardas
VAINILAVIČIUS (herbas Syrakomle), kuris
baigė agronomijos mokslus, garsiojoje
Putilovo gamykloje (Sankt
Peterburgo) dirbo inžinieriumi, po tėvo
mirties užsiėmė žemės ūkio darbo
organizavimu, 3 kartus buvo rinktas į
Rusijos Dūmą, bet nuo P. A. Stolypino
pasiūlymo atsisakė būti Rusijos
imperijos žemės ūkio ministro pareigų. |
|
Jam gyvenime tragedija įvyko, kai mirė
jo vaikai: Simonas tik 13-os ir
Elena net 9-ius metus teturintys, todėl
tėvas tapo bažnyčių ir cerkvių statybų
rėmėju ir Minsko tada pašonėje pastatė
savo vaikų vardais šventųjų Simono ir
Elenos bažnyčią, kuri vėliau tapo Minsko
raudonoji
katedra šalia Vyriausybės rūmų.
Nepriklausomybės aikštėje. Kai
bolševikai atėjo, Edvardas tapo išmestu
iš savo Tėvynės. Detaliau apie tragediją
su visais jo asmeniniais prisiminimais
ČIA, ir pamatyti galima jo tėvo
gimtojo buvusio Savičių dvaro
nuotraukas. Ir tik 2006-06-11 iš
Bydgoščio Edvardo Vainilavičiaus
palaikai buvo iškilmingai perlaiduoti
Nepriklausomybės aikštėje prie jo
statytos šventųjų Simono ir Elenos
raudonosios katedros sienos. Minsko
visuomenės prašymu šalia bažnyčios
bolševiko-komisaro S. I. Bersono gatvę
2008 m. pervadino į Edvardo
Vainilavičiaus pavadinimą. Tačiau
Baltarusijos Komunistų partijos protesto
dėka, kuri besąlygiškai remia diktatorių
A. Lukašenką, miesto-sostinės Tarybos
sprendimą
teisingumo ministerija atšaukė.
Vadinasi, bolševikinio banditizmo
(ginkluoto valdžios užgrobimo
propaguotojas) S. I. Bersonas yra žymiai
svarbesnė asmenybė, kurios dėka ne tik
prasidėjo masinės žudynės, bet ir savo
gyvybės išsaugojimo tikslu
E.Vainilavičiui teko palikti savo
Gimtinę.
Ne šiaip sau S. I. Bersonas
1919-04-21 tapo lenkų legionierių
sušaudytu. Kodėl visi kiti LitBel-o
nariai tokio likimo išvengė ir sušaudomi
žymiai vėliau paties Stalino klikos? |

167 pav.: Šalia Raudonoji bažnyčia
su pamaldomis yra šiokia tokia atsvara
ir viltis ... , kurią galima
pasididinti. |
Ar tai ne NUSIKALSTAMO LENINIZMO
pasekmė? Jos paieškai aš su dviračiu
167 pav.:
ir įriedėjau į tą
nepriklausomybės aikštę, aplankydamas
tą pačią Raudonąją bažnyčią šventųjų
Simeono ir Elenos, kurios vardą ir mano
mama turėjo. Todėl
iš ekspedicijos reportažą dariau ir
dabar prisiminimą savo Facebook.
profilyje
temos pristatyme bei komentaruose žymiai
plačiau aprašiau.
Apie tas pasekmes galima pastudijuoti iš
paties LitBel-o su jos sostine Vilniuje
likimo, į kurios valdybą
po vadovo V. M. Kapsuko,
Zigmas Antanas ALEKSA-Angarietis,
pasiekęs karjeroje iki 1932 m., net
pagrindinio Sovietų imperijos žurnalo
Komunist redaktoriumi,
suimamas už kontrevoliucinę veiklą ir
NKVD kalėjime numiršta.
Antrasis kariniams
reikalams komisaras Josif-as UNŠLICHT-as
sūnus Stanislavo nuteistas sušaudyti ir
sušaudytas 1938-06-29. Jo žmona
kalėjo GULAG-e, sesuo Sofija 1937 m.
sušaudyta.
Trečiasis Moiseij-us KALMANOVIČ-ius
1937-11-27 sušaudytas. |
|
|
|
|
Ketvirtasis nuo 1917 m.
Karinio-revoliucinio komiteto komisaras
ir švietimo komisaras LitBel-e
Julian-as
Lenskis-LEŠINSKIJ-us,
sūnus Mariano, nuo 1919 m. Rusijos
federac. narkomnac-o komisaras lenkų
reikalams, kuris buvo J. Stalino
padėjėju, Lenkijos komunistų partijos
suvažiavimo delegatas, 1923 m. dirbęs
Prancūzijos komunistų partijoje ir jos
laikraščio Jumanite redaktoriumi, nuo
1925 m. Lenkijos komunistų partijos
biuro narys ir generaliniu sekretoriumi
išrinktas - kelis kartus Lenkijos
valdžios areštuotas, o taip pat ir
Vokietijoje, sudarė Antifašistinio
liaudies fronto platformą ir taktiką ir
1937-06-19 sovietų suimtas bei tą pačią
dieną nuteistas ir čia pati
sušaudytas už lenkų
šnipinėjimo-terorizmo organizacijoje
veiklą, už kurią ir visi kiti
sušaudyti, nors, tokios, atrodo, ir,
gal. nebuvo?
|

168 pav.:
prie vokiečių Lenino paminklo Minske
likimo vaizdų koliažas, kurį
STUDIJAVIMUI galima
ženkliai pasididinti.
|
|
|
|
Penktasis
LitBelo Finansų liaudies komisaras
Isak-as REINGOLD-as sūnus Isaev-o,
vienas iš iniciatorių sukurti
Baltarusišką-Žydų respubliką, taip pat
1936-08-25 sušaudytas už
kontrevoliucinę-teroristinę veiklą.
Šeštasis LitBel-o Centrinio
vykdomojo komiteto (CVK) pirmininkas
ir komisaro pavaduotojas
lenkų reikalams
Kazimir-as CICHOVSKIS
sūnus Genrich-o, po sutriuškinimo
sovietų-lenkų kare nuo 1921 m tapo
Vakarų Ukrainos Komonistų partijos CK
nariu 1923-1925 m. m. kalėjo lenkų
kalėjime, tapo išrinktu Lenkijos KP CK
nariu, kariavo Ispanijos pilietiniame
kare interbrigadoje. Iš ten 1937m.
rugpjūtyje iškviestas į Maskvą ir
1937-10-26 sušaudytas.
Septintasis CVK sekretorius Roman-as
Pilliar (Romuald Pillar fon Pilchau) ir
gimęs arba Bialostoke, arba Vilniuje
(skirtingų dokumentų parodymai), buvęs
F. E. Dzeržinskio pusiau sūnėnu, kaip
Maskvos karo mokyklos kursantas nuo 1917
m. pogrindiniame darbe vokiečių
okupuotoje Lietuvoje, buvo areštuotas,
vienas iš Vilniaus pogrindžio vadovų,
lenkams užpuolus, bandė nusižudyti,
išsigydė, po to areštuotas ir nuteistas
sušaudyti, buvo sušaudytas, bet
stebuklingai išgyveno ir kaip kalinys
iškeistas, atvyko į RSFSR, Ten tapo NKVD
specialistu ir 1937-09-02 sušaudytas.
Aštuntasis Liaudies tarybos komisaro
pavaduotojas Jakov-as Doleckis (tikroji
pavardė FINKELŠTEIN-as), kaip aktyvus
Lenkijos-Lietuvos socialdemokratas, buvo
suiminėjamas ir tremiamas, nuo 1922 m.
vadovavo Rusijos telegramų agentūrai, o
nuo 1925 m. 12 metų vadovavo sovietiniam
TASS-ui, iki kol 1937-06-18-19 sužinojo,
kad bus suimtas, todėl tą dieną ir
nusišovė.
Devintasis Gynybos tarybos
narys, sekretorius CK KP(b) Lietuvos ir
Baltarusijos Vilhelms Knorinš kaip
istorikas-publicistas, VKP (b) trumpo
istorijos kurso sudarytojas, vadovavęs
Kominterno propagandiniam skyriui ir
istorijos mokslų daktaras taip pat nuo
1937-06-22 buvo kalinamas Lefortovo
kalėjime ir1938-07-29
sušaudytas, kartu su Ukmergėje gimusiu
Juosif-u Piatnickiu (Isoeliu
TARŠISu),
latviu Janiu Rudzutaks-u, ir čia minėtu
J. Unšlichtu.
Dešimtasis vienas iš vadovų
sovietinės valdžios Baltarusijoje
įvedimui - marksizmo-leninizmo
teoretikas ir kovotojas prieš gudų kalbą
Baltarusijoje armėnų kilmės Aleksandras
MIASNIKOV-as, sūnus Fiodoro. Jis po
Spalio perversmo sudarė
Karinį-revoliucinį komitetą ir kaip
visur rašoma sovietų valdžią įvedė
be kraujo praliejimo. (Šią
išimtį reik tyrinėti.).
Bet, šis armėnas 1918 m. vasarį
nesugebėjo organizuoti Minsko gynybą nuo
vokiečių ir jie jį užėmė. Bet iki teroro
laikmečio neišgyveno - 1925-03-22 žuvo
avio katastrofoje šalia Tbilisio.
Kadangi su A. Miasnikovu žuvo dar du
revoliucijos veikėjai, o lėktuvo Junkers
F 13 užsidegimas įvyko; tik pradėjus
kilti, tai ... ? Laidotuvėse ugningą
kalbą pasakė Leibas Bronšteinas (levas
trockis)
Bet vienuoliktasis A. Miasnikovo
kolega Minsko gynybos klausimu, VIENAS
IŠ MASINIŲ REPRESIJŲ ORGANIZATORIŲ
Nikolaj-us KRYLENKO sūnus Vasilijaus -
žymaus Smolensko istorinio-archeologinio
muziejaus nario ir laikraščio
Smolenskij vestnik redaktoriaus.
Patsai N. Krylenko Austrijos Galicijoje,
susitiko su Leninu, gyvenusiu Krokuvoje.
Eksternu po 1913 m. baigė Charkovo
universiteto j Juridinį skyrių, kuriame
tada mokėsi ir mano senelis ant
provizoriaus. N. Krylenkai nuo 1918
m. pavesta vadovauti revoliuciniams
tribunolams, bet atėjus 1938-07-29 buvo
sušaudytas Komunarkoje, kaip ir
visi, beveik čia aukščiau paminėtieji.
Tryliktąja auka tapo ir pačios
Baltarusijos Laikinosios
revoliucinės darbininkų-valstiečių
vyriausybės vadovas, gudų rašytojas,
poetas ir dramaturgas bei Baltarusijos
Mokslų akademijos akademikas Dmitij-us
ŽULINOVIČ-ius, sūnus Fiodor-o. Jis vedė
kovą prieš minėtus V. Knoriną ir A.
Miasnikovą, nepripažįstančius gudus kaip
savarankišką naciją. ir todėl ieškojo
paramos pas V. I. Leniną ir J. V.
Staliną.
Manifestas apie sovietinės socialistinės
Baltarusijos sudarymą buvo paskelbta
1919 m. sausio 1 d. Smolenske (tą pačią
dieną, kaip ir Vilniaus Gedimino pilyje
K. Škirpos dėka iškelta Lietuvos
trispalvė.)
Tačiau, TIKROJI B a l t a r u s
i j o s NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENA paskelbta
yra anksčiau, nei bolševikų -
t.y. 1918 m. vasario 25 d., vokiečiams
įžengus į Minską ir iš Minsko išvijus
bolševikus. Nepriklausomą Baltarusijos
Liaudies Respubliką paskelbė visos
Baltarusijos kongresas.
Čia neaišku, kodėl vokiečiai,
stovėję prie Molodečno, po
Brest-Litovsko susitarimo 1917 m.
lapkričio 7-14 d. d.. išsprendus karo
veiksmų sustabdymo klausimą, siekiant
pradėti taikos derybas ir, štai, kodėl
Vokietija per pajudėjo per Minską iki
Oršos? Kodėl apie tai internete
nėra lietuvių kalba?
Taigi, D. Žulinovičius Laikinajai
darbininkų-valstiečių vyriausybei
vadovavo tik mėnesį iki 1918-02-03.
Toliau jis Charkove redagavo Krasnaja
zaria, vėliau Saveckaja Belarus,
vadovavo valstybiniams archyvams, statė
save aukščiau J. Kupalos, J. Kolaso, M.
Bogdanovičiaus ir laikė save kaip
proletariniu poetu, palaikė draugiškus
ryšius su Janiu Rainiu, Juliju Fučiku ir
kitais. Bet 1936-11-15 buvo areštuotas
ir paskelbtas psichiniu ligoniu, ir
pagal kai kuriuos duomenis atliko
savižudybę, arba mirė 1937-04-11.
Politiškai pilnai reabilituotu tapo
tiktai 1987-09-10.
Keturioliktuoju, galima sakyti,
nukentėjusiųju buvo ir kaip ir
paskutinis LitBel-o narys, tai komisaras
iš Maskvos į Lietuvą komandiruotas
Vladimiras Turovas (GINZBURG-as),
kurio brolis buvo sovietinės valstybės
statybų veikėju iki 1970 m. Semion-u
Ginsburg-u (šį brolį pamenu, kaip
Jonavos Azoto statybomis besidomėjusiu,
...), tai statybininko brolis V.
Turovas-Ginzburgas 1927-07-10 tapo
užmuštu, kai slapta vežė pinigus ir
brangenybes, skirtas Europos
kompartijoms finansuoti.
APIBENDRINIMAS: Iš 16-os svarbiausiųjų
veikėjų, komunistinio nusikaltimo
aukomis tapo 13 LitBelo veikėjų. Bet,
14-tąjį V. Turovą-Ginsburgo kaip ir
negalima laikyti
nuo teroro nenukentėjusiu, nes
neišgyveni iki Didžiojo teroro
laikmečio. Iki jojo neišgyveno ir
aviokatastrofoje žuvus, kai lėktuvui tik
pradėjus kilti. lėktuvo savaiminis
užsidegimas labai mažai tikėtinas.
Labai mažai tikėtina, kad
ir Lietuvos komunistų partijos pirmasis
vadovas Pranas Eidukevičius nebūtų
nužudytų, jei nebūtų miręs 1926-03-07,
turintis 52 m. amžiaus. Lygiai taip pat
iki Didžiojo teroro neišgyveno ir Vincas
Mickevičius-Kapsukas,, miręs 1935-02-17
ligoninėje sunkia forma tuberkuliozės.
Bet, už tat 1937 m. sušaudoma jo
žmona Michalina Tautkutė už trockistinę
veiklą, paliekant našlaičiais 3
mažamečius vaikus, kuriuos priglaudė
puseserė Michailina Tautkutė, tuos
vaikus išgelbėdama nuo vaikų namų,
skirtų liaudies priešams. Tai galima
sakyti, kad
visi iki vieno būtų nukentėję labiausiai
komunizmui nusipelnę žmonės. O ką galima
kalbėti, kurie net nebuvo komunistais,
kurie negyveno Laisvojoje Lietuvoje -
kaip jiems reikėjo išgyventi, netapus
nužudytiems?
Todėl
Minsko kraštotyrininkas Olegas Usačiovas
ir pateikė Minsko žemėlapį su masinio
teroro aukų vietomis: |

169 pav.
Minsko mieste sovietinio ČeKistinio-
NKVD-istinio masinio teroro kapaviečių
vietos, kuris kraštotyrininko
O. Usačiovo buvo pateiktas apie Miesto
belaisvių stovyklą straipsnyje,
vadinant
ОГПУ-
НКВД-ГБ
politinių represijų vietas. |
Kokia Baltarusijoje susidarė situacija
po įvykių Petrograde, kandidatinį
mokslinį darbelį pateikė
Vadim-as Francevičius Gigin-as,
kuriame aprašo Tėvynės (Rodinos
) gelbėjimo komiteto, sutrumpintai
Komspas veiklą, ir Vakarų
fronto šarvuotą traukinį, kuris atlieka
demokratinį veiksmą. bet, vis tiek šis
rašinys nieko nesiskiria nuo sovietinių
laikų pirmakursiams TSKP istorijos
kurso.
Daug informatyvesnis žinomo Baltarusijos
istoriko
Emanuilo Joffes straipsnį apie Minsko
žydus pirmojo pasaulinio karo metu,
kuris atskleidžia ir antisemitizmo
priežastis iš caro žandarmerijos raportų
ir apie Bundo pasipiktinimą dėl
įvykusio ginkluoto valdžios pakeitimo,
kaip REVOLIUCIJOS IŠDAVYSTĘ. Tai labai
panašiai, kaip Karlo Kautskio mintis,
nors jojo veikalas Terorizmas ir
komunizmas tuo metu dar nebuvo
pasirodęs.
Todėl po istorinės apžvalgos, reikia
grįžti prie pagrindinės minties - apie
jau antro pasaulinio karo belaisvių
stovyklą, nors Minskas garsus ir su
I-ojo pasaulinio karo belaisvių
stovykla. Bet, kaip matome iš
167 pav.
komunistinio teroro žemėlapio, jos buvo
vykdomos daugiausiai rytinėje Minsko
dalyje ir kaip ne keista, tose pačiose
vietose įvyko ir nacistinio nusikaltimo
žudynių vietose, kas labai apsunkinti
turi archeologų-ekshumuotojų darbą. Ypač
atkreiptinas dėmesys į Čeliuskinkiečių
parką, kuriame yra ir pagerbtos, nors ir
kukliai, bet ir komunistinio teroro
aukos: |
|
Minėtoje nuorodoje O. Usačiovas rašo,
jog OGPU pradėjo masines egzekucijas
dar 1919 m. Šiandien žinomas
Čeliuskinkiečių parkas, kaip viena iš
aštuonių masinių egzekucijų vietų,
kurias NKVD įvykdė prieš karą Minsko
teritorijoje ir jo pakraščiuose. Mini
jis ir Minsko istorijos mylėtojų labai
gerbiamo Leonido Moriakovo (Leyanid
Marakou) knygą Pagrindinė Minsko
gatvė. 1910-1939.
Pastarojo prieškario metais specialios NKVD komandos
tolimame Komarovskio girios pakraštyje
sušaudė daug Baltarusijos gyventojų.
Nušautųjų Čeliuskinkiečių parke (kaip ir
kitose vietose) skaičius dar
nenustatytas. |
|
|
Pagal Vilniuje nužudyto iškilaus
baltarusių rašytojo, dramaturgo, teatro
veikėjo, poeto Františko (Nikolajaus
Michailovičiaus) Olechnovičiaus
(1883-1944) atsiminimų knygą GPU
naguose Komarovskio miške buvo
įvykdytos mirties bausmės NKVD Minsko
kalėjimo kaliniams. Todėl tame parke
1990 m. XX amžiaus 23 dešimtmečio
politinių represijų aukų egzekucijų ir
laidojimo vietoje. buvo įkurta
(antikomunistinio Baltarusijos liaudies
fronto, BPF iniciatyva), istorinė ir
švietėjiška organizacija (politinių
represijų aukų reabilitacijai)
Baltarusijos martirologija (sukurta
1988 m., aktyviai morališkai remiant
garsiam rašytojui V. Bykovui. Atminimo
medinis kryžius (aut. V. Slobodčikovas)
su užrašu baltarusių kalba: Nekalti
žmonės buvo sunaikinti šiame miške XX
amžiaus trečiajame ir ketvirtajame
dešimtmetyje.. |

173 pav.:
Įdomu, ar šie žmonės
dabar nesuimti A. Lukašenkos rėžimo. ar
jie ne sėdi kalėjimuose?
|
Ir kaip ne keista, tas kryželis stovi
priešais nukankintų ir sušaudytų
sovietinių karo belaisvių kapų vietos,
kuri yra pagerbta gedinčios motinos
skulptūra, kurią, griūnant Sovietų
Sąjungai, norėtą irgi panaikinti. Tik
visuomenės dėka ši Motina išliko
nenuversta, nes stalinistai
prieštaraudavo karo belaisvių
pagerbimams. |
|
|
|
|
|
|
|
Geografijai suvokti, kad
toliau Lietuvos
istorikai nedarytų
klaidų, painiojant
Minsko vietas, tarp
paminklo sušaudytam
kariui, esančiame
Puškino kareivinių
gyvenvietėje ir tarp
šios liūdinčios Motinos
Čeliuskinkiečių parke
pagal Googlę-Žemę
programą pabandykime
išmatuoti parametrus: |
|
|

177 pav.: nuo Puškino kareivinių skverelyje sušaudomo kario skulptūros linija su matavimų parametrais |

178 pav. įstriža
| | | | | | | | | | | | | | |