-7-

        O, kad tardymo protokoluose gali būt nesąmonės, tai ir buvo pats paprasčiausias ir elementarus procesas kovoje prieš komunizmą taisyklė: MELAGINGAI LIUDYTI - VERČIANT NEBŪTAS „ k a l t e s “ MIRUSIESIEMS - ŽUVUSIESIEMS, KAD IŠVENGTI NAUJŲ NETEKČIŲ. Taip darydami „melagiai“, tikrai negalvojo, kad gali pakenkti mirusiojo-žuvusiojo atminimo paminklui, kai reikėjo nuo teisinio persekiojimo gelbėti, kad, ir Nikodemą Reikalą; dar tada JAV begyvenusį ir gal dar gyvą buvusį? Ar ne todėl „liudininkas“ M. Kačiulis iš karto pokaryje tą „amerikietį“, rodęs žudynėms vadovavusį, o 1982 m., kai į Vilnių apklausai atvyko JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovas Šeras Juodžio byloje, ar ne N. Reikalo gelbėjimo tikslu M. Kačiulis keičia parodymą ir jau vietoje N. Reikalo žudynėse rodo J. Krikštaponį? Ar ne naudingas ir KGB-istams - komunistams buvo tas M. KAČIULIO REVERSAS, kad neliesti gyvo N. Reikalo, greičiau bylai užbaigti ir politiškai apjuodinti „fašistinės Lietuvos“ Gynybos ministro S. Raštikio giminaitį bei Prezidento A. Smetonos sūnėną J. Krikštaponį? Ir net 1962 m. Vilniaus teisme mirties nuosprendžiu nuteistieji ar ne savo gyvybių gelbėjimui žudynėse rodė žuvusįjį J. Krikštaponį? Gal jam net iš keršto, kad J. Krikštaponis iš kalėjimo ištrauktas, negrįžo į batalioną?  Ar etiška tokius „parodymus“ buvo rodyti 2021-12-03 Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje?  Kodėl nesilaikoma įstatymo nesivadovauti okupacinių organų duomenimis?

 Dar iškilo įtarimas, ar Holokausto aukos nebuvo pervedamos į galimai išgalvotus; J. Krikštaponiui inkriminuotus „masinius karo belaisvių naikinimus“, kurie vyko liepos mėnesį, kai dar A. Impulevičiaus batalionas Lietuvoje dar nebuvo suformuotas, o vėliau masiniai naikinimai buvo atliekami visai kitur - Minsko rytuose, nei tardymų protokoluose nurodoma jo vakaruose? Čia, manau, reikia iš naujo tirti, nes neaišku, kas ten privelta, akivaizdžiai maišant vietoves - nemokant istoriniuose šaltiniuose atskirti Minsko miesto centro nuo vietovės už Minsko, nemokant atskirti Civilius belaisvius nuo Karo belaisvių. Todėl daugiau Ukmergės konferencijos klausytojų klaidinimus pateikiu šioje studijoje. Joje savo komentavimuose rašau čia visur Didvyrio TIKRĄ pavardę  pagal jo tėvų santuokos registraciją ir jo gimimo liudijime esančią, kuriuos abu istorikai nematė; ir todėl rašė nesąmonę Pažymoje, skirtoje 2021-12-03 Ukmergės konferencijai, kai galima buvo tai paprasčiau aiškinti.
 

Todėl išsiunčiau kiek kitokią studiją ir Teisingumo ministerijai daugiau teisiniais aspektais surinktą informaciją. O šią studiją skiriu daugiau  per Vidurio Lietuvos 1944 m. liepos mėnesio istoriją, analogišką dabar vykstantiems mūšiams UkraJinoje. Taigi, ši čia  studiją:
apie Šventosios mūšį dėl Ukmergės-Jonavos-Kėdainių 1944 m. LIEPOS „išlaisvinimo“ ir nuo jo Pasipriešinimo pradžios, Juozui Krikštaponiui surengus 1944-07-20 Partizanų sąskrydį; kurio tikslas buvo gelbėti mūsų vyrus nuo sovietinio mobilizacinio genocido, koks vyko Lietuvos centre  prie Šventosios upės.

2. tema:

3. tema:

4. tema:

5. tema:

6. tema:

7. tema:

8. tema:

9. tema:

10. tema:

11. tema:

12. tema:

13. tema:

14. tema:

15. tema:

16. tema:

17. tema:

18. tema:

19. tema:

20 tema:

21. tema:

22. tema:

22. tema:

23. tema:

24. tema:

14 pav. :  Orientavimosi sportas Gamtoje išsivystė kaip geriausia Keliautojų sportui savybių pasitikrinimo priemonė, kuriam KGB draudė dalyvauti pasaulio  čempionatuose. O ši gražiausia Santakos girios vieta nuo 1970 m. tapo turistinių sąskrydžių ir OS varžybų mėgiamiausia vieta, kurią galima pasidid

   Kadangi Jonavos ir Ukmergės istorijai yra labai svarbus tų mūšių paminėjimas, galintis liudyti, kad laukuose gali būt palaiduoti ir lietuviai, tik per prievartą paimti į sovietinę kariuomenę (žemiau tai bus J. Krikštaponio sesers patvirtinimas), todėl šios labai svarbios žinią žemiau pateikiu ryškesnę monografijos 163 psl. to paminėjimo 21  pav.  nuotrauką:

-6-

       Todėl būtina atkreipti dėmesį, jog Jonavos ir Ukmergės sovietinių karių kapinėse, nors ir labai daug palaidota karių, bet net Veprių monografijoje paminėti Upninkų, Pauplių ir už Gelvonų palaidojimai liudija nenormaliai didelę sovietinių karių žūtį, o taip pat  nenormaliai ŽIAURŲ ir, net, galimai NUSIKALSTAMĄ su  ELGESĮ SU SAVO KARIAIS, kurį būtina priminti UkraJinoje tokį pat nusikalstamą karo vedimo praktiką. 

       Kai vietiniai gyventojai užkasinėjo žuvusius, jų „pasiklausti“, kokių tautybių - negalėjo. Mirusieji visad tyli.

       Ar ši tyla nebylojo, kad ir lietuvių  ar mums artimų kaimyninių tautybių galėjo būti tarp nežinomųjų žuvusiųjų? Ar tie nežinomieji bet kur pakąsti neįrodo, Raudonojo nusikaltimo slėpimą
      Pagal analogišką mano aukščiau aprašytą 1969-1970 m. m. Domininkavos vienkiemio gyventojo man klaikaus pasakojimo liudijimą, irgi panašiai,  taip pat šioje monografijoje minimas nuo vokiečių kulkosvaidžio kulkų verdantis Šventosios upės vanduo, o į tą vandenį žuvimui buvo varomi sovietų kariai, nuo kurių kraujo ir tapo net raudonas upės vanduo.
    Panašios kautynės vyko ir dabartinės Ukmergės žemėje, aprašant taip:

   „Iš vokiečių ... lauko nebuvo galimybės surinkti žuvusiųjų, suteikti pagalbos sužeistiesiems, jie kančiose ir kaitroje mirė nesulaukę pagalbos. Užkasami buvo daugiausia tose vietose, kur krito. Daugiausia abipus Gelvonų-Veprių vieškelio, kurio grioviais šliaužė iki pakildami atakon. O ataka reiškė žūtį.
      Apie 1961 metais buvo platinamas Praniukų-Veprių vieškelis. Buvo atkasta daug kareivių kaulų, batų su kojų kaulais juose. Mat, laidojama buvo vos prakasant negilę duobę.“ (Vepriai, J. Žentelio str. 285 psl. padidinta))

      Taigi, kaip matome, tas netikėtas 1961 m. sovietinių karių palaikų aptikimo faktas įrodo, jog nebuvo iškilmingo žuvusiųjų karių laidojimo ceremonijų - nebuvo net padoraus atsisveikinimo su žuvusiais.  Toks su kariais nesiskaitymo faktas gali byloti, jog šie žuvusieji galėjo būt tik ką paimti į kariuomenę - neturėję savo kovos draugų. Tai ar pagal  tikimybę „nebus“ panašu,  jog gali būti lietuvių ar gudų tautybių žuvusieji? Taigi, pagal galimybes, ar negalima iki liepos mėnesio kuo skubiausiai patikrinti Ukmergės ir Jonavos 1961 m. rajoninę spaudą ir įsitikinti, ar nebuvo minimas Praniukų-Veprių vieškelio platinimo faktas bei jo radiniai, o taip pat, ar vyko karių perlaidojimai ir kur buvo perlaiduota? Jei nebus spaudoje aptiktas tas paminėjimas, tai ar nebus galima traktuoti, kad ir Atšilimo laikotarpiu galėjo būt slepiamas su kariais nesiskaitymo faktas?  

  Kai dėl Vilniaus kovos vyko liepos 10-14 d. d., mano pažįstamas kraštotyrininkas a. a. Jonas Žentelis, pas kurį man ne kartą teko būti Veprių istorijos klausimais, šios monografijos straipsnyje „1944 metų liepos mūšiai Veprių apylinkėse“, pamini, kad sovietų kariuomenė per Žuvintės upelį prie Šventosios priartėjo liepos 12 d., t. y., net 4-iom  dienom anksčiau, nei prasidėjo mūšiai ties Upninkais. Taip, kad jeigu Minskas buvo išvaduotas liepos 3 d., tai liepos 12 d. sovietų pasirodymas prie Šventosios parodo gana greitą fronto slinkimą, kuris kaip tik užstrigo prie šio slėnio, kaip labai patogaus gynybos atžvilgiu, kurį, mano supratimu, ar ne galima buvo išnaudoti šią gamtinę LIETUVIŠKĄJĄ MONARHEIMO LINIJĄ  pasipriešinimui ir prieš pirmąją 1940 m. per sovietinę okupaciją, jeigu , jei šalia Jonavos į Gaižiūnų poligoną nebūtų įsileistas „Trojos arklys“ - „ribotas“ sovietinis kontingentas?  (Čia retorinis klausimas.) 

       Kaip tik, sprunkantys vokiečiai; priešais Žuvintės upelį rytiniame Kazlaučiznos kaimo pakraštyje iki Ramoniškių griovos, nuo kurios piečiau „iš patogių pozicijų šaudė į bandančius priartėti prie upės sovietų karius.“ Toje vietoje man asmeniškai tekdavo prisidėti prie turistinių sąskrydžių: trijų rajonų moksleivių ir Chemikų respublikinio orientavimosi, baidarių slalomo bei jųjų rali varžybų organizavimo; (net iki Pasaulio lietuvių žaidynių ralio), kur vokiečių lėktuvas subombardavo sovietų tiltą ir kur upe plaukė daug žuvusiųjų kareivių. Jų „kūnai, srovės užnešti ant seklumos ir užkliuvę už akmenų, netrumpai plūduriavo vandeny.“ (Vepriai, J. Žentelio str. 283 psl..) Bet, toje skaudžių žūčių vietoje mes sovietmetyje, organizuodami varžybas, net nenumanėme, kad tos žiauriausios kautynės galėjo būti ir žymiai aukščiau, nei 1969-1970 m. m. man pasakojo gyventojas iš Domininkavos vienkiemio (vėliau ten „X-so“ atsiradusio vietoje.) Kodėl nežinojome, man dabar pačiam įdomu, kodėl iki galo nepavyko išsiaiškinti? Nors komunistinio ateizmo laike nebūdavo statomi kryželiai žuvusiesiems pagerbti, bet kodėl nebuvo ir su penkiakampe žvaigždute paminkliukų? 

         Iš atsiminimų aišku, kad žuvo karių daugiau, nei palaiduota Jonavos-Ukmergės kapinėse, nors ir jose perdėm didelis palaiduotųjų skaičius. Net Baltijos kelio išvakarėse mūsų darytoje ekspedicijoje po Kareliją, kurią aprašinėjau Jonavos Balse "Baltųjų naktų tamsos" serialu, tada mus šokiravo miškuose atrandami sovietų-suomių Žiemos karo dalyvių raudonarmiečių karių griaučiai su ginklu rankose. O šioje Veprių monografijoje užfiksuoti nesiskaitymai su žuvusiais ir jųjų net mėnesį nelaidojant, ar sulaidojimas be jokios pagarbos; bet kur, - „sulaidoti, ten, kur krito", net neatžymint tų palaidojimų vietų, - ar tai ne rodo RAUDONOJO TERORO simptomą? Ar tokia PRIEVARTINĘ MOBILIZACIJĄ, gal, net neparuošus karių kovos veiksmams ir kovos draugams neduodant, net atsisveikinti - tai ar ne panašu į naujokų sąmoningą žudymą, kad jų nereikėtų ruošti-mokyti? Ar tie Veprių-Upininkų apylinkėse išmėtyti kauleliai nėra mūsų lietuvių ar gudų - mūsų tautiečių? Kai monografijos čia aukščiau pateikti žodžiai: ATAKA REIŠKĖ ŽŪTĮ - tai, negi, "nėra" atviro genocido formos įrodymas? Ar ne kokio „СМЕРШ"-o dalinių dėka kariai buvo varomi į tą žūtį? Koks skirtumas, kai viešai sušaudomas, nenorintis kariauti, ar jis nužudomas beprasmėje atakoje? Kada istoriškai-teisiškai bus įvertintas bendras vokiečių/sovietų žuvusių karių 1/10 santykis?

        Ar ne šių masinių netekčių slėpimo tikslu dabar vėl Rusija kartoja beprasmį karą su šūkiu „можем повторить!“?  

   Ar dabar UkraJinos užpuolimas nėra to Raudonojo teroro pasekmė?

 Juk jis buvo demaskuotas Vokietijos socialdemokratų vadovo Karlo Kautskio veikale TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, pasmerkus  Didįjį Spalio perversmą. Ar tai nėra to pasmerkimo užmarštis, per tokiu pat pavadinimu žydo Leibo Bronšteino (Levo Trockio) brošiūrėlėje, įteisinto Raudonojo teroro ir Stalino išdievintos antikautskiškosios pozicijos pasekmė?

Antikautskiškosios nuostatos dėka ir bolševikinio-stalininio kerštu socialdemokratijai dėka rinkimuose į Vokietijos Reichą Stalinas per Kominterną uždraudžia komunistams su „soc.dem.“-ais sudaryti koaliciją ir ar ne sąmoningai šitaip Stalinas sudarė prielaidą A. Hitleriui iškovoti absoliučią balsų daugumą?  

     Negi A. Hitleris Stalinui „nebuvo" naudingu pasaulio užkariavime, įteisintame sovietiniame herbe per mūsų planetos gaublio įkišimą bei per šūkio "visų šalių proletarai, vienykitės!" įrašymą?

-8-

    Tai reikalauja toje konferencijoje kai kurių istorikų pademonstruotas viešas nenoras tirti naujai aiškėjančias aplinkybes, jog J. Krikštaponis bendravo su pasitraukti pasiruošusiais vokiečiais ne „kolaboravimo“ tikslu, kaip Ukmergės konferencijoje docentas N. Šepetys isteriją sukėlė, o ginklų gavimo tikslu, kuriuos su lėktuvėliu parsiskraidino iš Vokietijos, ką  apie tai minėjo jo sesuo ir tautodailininkas M. Dirsė. Kai Didvyrio sesuo buvo dar gyva, kraštotyrininkas Romas Kaunietis 1990 m. liepą Šiluose į magnetofoną įrašė jos žodžius tokius:

24 pav.: Restauruotas Juozo Krikštaponio portretas - restauravimo autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis. Galima pasididinti ir iš labai RAIŠKAUS PORTRETO pastudijuoti net akių struktūrą.

 Todėl per konferencijos pagrindinį pranešimą  kardinaliai istoriko-mokslininko M. Pociaus pasikeitusi pozicija šokiravo ir net žiniasklaidos atstovus, kurie pabrėžė net taip

29 pav.: matote istoriko "teisėju" tapusio, reikalaujančio paminklinio akmens demontavimą atlikti ištrauką iš straipsnio, kurio autoriumi yra Vidmantas Misevičius, galima pasididinti, o taip pat ir plačiau galima pasiskaityti visą straipsnį apie šią Ukmergės konferenciją..

    Čia tokį keistą 2 m. kalinimo tarpsnį šiam istorikui„iš Maskvos archyvų pranešė“? Tai tada, kodėl  tiksliai nenurodė tą 3-jų mėnesių kalinimo laikotarpį? Nutempus net iki „1944 m.  liepos mėnesio kalinimą“, kodėl ignoruojama ir logika ir istorinė situacija? Juk, 1944 m. liepos 10 d. J. Krikštaponis  surengė Partizanų sąskrydį ir lėktuvėliu iš Vokietijos organizavo ginklų parskraidinimą. Kaip vokiečiai būtų ginklus „patikėję tik-tik iš kalėjimo išleistam“ ir dar su komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiam? Ir, išvis, kokie „komunistai“ 1944 m. kalėjime galėjo būti? Juk valymai nuo komunistų vyko ar ne 1941 m. labiausiai? 
       Dar keisčiau. Iš kur istorikas ištraukė J. Krikštaponio kažkokią „demobilizaciją“? Ar kas matė demobilizacijos įsakymą? Pirmojoje 2014-12-27 LGGRTC „pažymoje“ buvo tik prielaidos dėl „demobilizacijos“, padarius „išvadą“, kad „buvo demobilizuotas“, nes nerasta jokių dokumentų-įsakymų apie demobilizaciją ar pervedimą į kitą karinę struktūrą, o šioje LII(Lii) Pažymoje buvo pateikta kažkokia falsifikaciją, apie kurią čia 32 psl.  14-toje temoje įrodau pastarosios Pažymos skaitytojų apgaudinėjimą kažkokį.
     Be to sesers pasakojime yra detalė pabrėžta, kad brolis buvo CIVILIŠKAI apsirengęs suėmimo metu. Ar būtų sesuo civilinę aprangą minėjusi, jei jis jau būtų „demobilizuotas“? Apie tai čia 34 psl. 16-toje temoje nagrinėjimas sesers pasakojimas. Žemiau nuo 7-tos iki 11-tos temose LCVA archyvo dokumentais parodau, kokiais J. Krikštaponis galėjo būt ištrauktas iš kalėjimo jo karinės tarnybos metu.

    Savo kalboje M. Pocius minėdamas, kad pagal prokuratūrą negali pradėti iki teisminio tyrimo, ... ką kalbant mirusius asmenis, o pagal M. Pocių, „baudžiamoji teisė leidžia “ Todėl kyla klausimas: Kodėl apie J. Krikštaponio „buvimą Baltarusijoje“ pradėta kalbėti tik tada, kai visi jo artimieji numirė?

    Kiek žinau, kažkur Nepriklausomybės pradžioje J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė su savo dukra Artemida Juodyte-Vyčiene buvo iškviestos į Seimą apdovanojimui, bet Seimo salėje jųjų kažkas atsiprašė ir pranešė, kad apdovanojimo nebus ir nepaaiškino jokios priežasties. Tada dukra savo mamą tik lydėjo, nes ji buvo jau padoraus amžiaus, o jųjų iškvietimas į Seimą ir po to atsiprašymas tapo kažkokia patyčia iš nukentėjusios sovietmetyje politinės kalinės ir Didvyrio sesers. Kiek man žinoma, apie  brolio-dėdės „buvimo Baltarusijoje“ pasakų tada jos net negirdėjo - jos tada dar nebuvo skleidžiamos. Kitaip, sesuo būtų kėlusi triukšmą.

      Būtent, tylėjimą ir apie laukimą, kol sesuo numirs, tos konferencijos pagrindiniame pranešime M. Pocius ir patvirtino, ir M. Pociaus minėto straipsnio skyrelio pavadinimas J.KRIKŠTAPONIO (KRIŠTAPONIO) ISTORINIO ATMINIMO PROBLEMA, paminėjo šios problemos labai svarbų momentą 23 psl. pabaigoje lygiai tokiais žodžiais, kaip ir Ukmergės  konferencijoje, pasakydamas ir parašydamas taip:

  „Pirmasis publikacijoje istorinio J. Krikštaponio istorinio įvardinimo problemą 2011 metais paskelbė Evaldas Balčiūnas.“

        Svarbiausia, ši E. Balčiūno 2011-04-09 buvo paskelbta iš karto po mėnesio-dviejų, kai 2011 m. vasario mėn. numirė paskutinė J. Krikštaponio biografijos liudininkė - jo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė. Šio žymaus publicisto-antifašisto publikacija kaip tik ir pasirodė po mėnesio - 2-jų, kai 2011 metais vasario mėnesį numirė minėta Veronika Krikštaponytė-Vyčienė - paskutinė savo brolio biografijos liudininkė. Prieš tai 2008 metais  J. Krikštaponio gimtajame kaime numirė Partizanų ryšininkas ir tautodailininkas Mykolas Dirsė. Juk Prezidentas Valdas Adamkus suteikė pulkininko laipsnius 2002 m. spalio 31 d. dekretu Nr. 1965  ir po to dar sykį Valdas Adamkus, jau būdamas kitoje kadencijoje kitu dekretu Nr. 1 K-849 2007 m sausio 5 d. ištaiso suklystą J. Krištaponio pavardę į KriKštaponio.
        Kodėl iš karto, po dekretų teikimo nebuvo keltas klausimas, o buvo laukta, kol numirs visi liudininkai?  Negi specialiai buvo laukta, kada numirs? Sutikim, juk  laiko aiškintis  buvo vos ne visas dešimtmetis ir publikacijos pasirodymas po mėnesių-dviejų, numirus J. Krikštaponio seseriai, jau nelabai korektiškas veiksmas.   Kodėl anksčiau nekeltas tas klausimas, kai dar iki 2008 m. buvo gyvas ir žymus tautodailininkas bei J. Krikštaponio būrio ryšininkas Mykolas Dirsė iš J. Krikštaponio tėviškės?
        Kitas labai svarbus momentas, kad Evaldas Balčiūnas žinomas kaip prieštaringai vertinamas „istorikas“ su pravardėmis keistomis, nes yra bolševikinės pakraipos Anarchizmo Lietuvoje populiarintojas, matyt, prieš valdžią piketuose-eitynėse, nepasitenkinimo akcijose ar mitinguose dalyvaujantis - juos organizuojantis? Ne aišku, ar jis su garsiu Giedriumi Grabausku nebuvo organizavęs piketo Ukmergėje dėl J. Krikštaponio? Kažkur tada ir prieš NATO organizavo G. Grabauskas. Pastarasis  savo prorusiškais Partizanų niekinimais buvo žinomas  nuo 2019 m., o kai pasiprašė Rusijoje politinio prieglobsčio, tai jau Generalinės prokuratūros tapo paieškomu. O, dar įdomiau, jog E. Balčiūnas, lyg, ir dievina 1940 m. okupaciją - bei NKVD-izmą, rinkdamas savo Facebook profilyje be jokios kritikos? Tai ar gali toks politiškai į vieną kraštutinę kryptį nusitekęs būti „objektyviu“ istoriniuose „tyrinėjimuose“ tik iš konteksto faktus grupuodamas ir rašydamas apie Lietuvoje „vykusius pogromus“ žydų? (Jųjų tik Lietuvoje nebuvo, išskyrus, kai lenkai į Vilnių atėjo.) Tai ar ne šmeižia jis Lietuvą savo publikacijoje?  Juolab, kas paskatino E. Balčiūną šmeižti ir J. Krikštaponį? Nors jis dažnai archyvais naudojasi, bet, patikėkite, LCVA archyve jis nedirbo ir fondu R-1444 jis nesinaudojo. Įrodymui aš čia nepradėsiu teikti nuotraukų, kas jais naudojosi, nes tai būtų kitų istorijos tyrėjų duomenų saugos pažeidimu. Kam įdomu, Dokumentų panaudojimo lapus archyve gali pasikelti. Tai iš kur E. Balčiūnas priėjo „išvadų“? Apie jas M. Pocius savo minėto straipsnio 24 psl. pradžioje parašė taip: 
        Tai buvo pasipiktinimo reakcija į minėtą dekretą, nes visi pulkininkų laipsnius gavę partizanų vadai, E. Balčiūno įsitikinimu, dalyvavo Holokauste ir kitų civilių žudynėse. ...“  
        Koks buvo tas „pasipiktinimas“ galima pamatyti su tos publikacijos data mano geltonai paryškinta:

          
31 pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijos pranešime  paminėta
 pirmoji 2011 m. Evaldo Balčiūno publikacija,
 kurią galima pasididinti.

    Kaip matosi, čia 31 pav. ir 32 pav. bolševikinės pakraipos ANARCHIJOS tinklalapyje (pagal istoriją po D. Spalio perversmo anarchistų judėjimas mažai kuo skyrėsi nuo bolševikų-žudikų) todėl šis unikalus anarchistinis-antifašistinis, grynai, politinio pobūdžio tinklalapis su šiuo pirmuoju „ J. Krikštaponiu Baltarusijoje“ paminėjimu ar negalėjo būti inspiruotas Didvyrio sesers išėjimu į Anapilį?

 
32 pav.: Pirmą kartą apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje “publikacija buvo paskelbta ne bet kokiame, o bolševikinės pakraipos „anarchija.lt“ tinklalapyje. Todėl terminas „bolševikai“ ar dar buvo 1941 m. naudojamas? Todėl ir klaustukas padėtas. Galima prasiplėsti-pasididinti.

Labai įdomios E. Balčiūno publikacijos ir jo dviejuose socialinio „Facebook“ tinklo paskyrose, kur viename   iš jų matome atvirą gėrėjimąsi 1940 m. Lietuvos sovietine okupacija, kitame profilyje jam patinka komunistų  veikla tarpukario Lietuvoje, o jis pats, kaip matosi  33 pav.: ir 34 pav. Lietuvoje  organizuoja  „revoliucinę“-anarchistinę veiklą Todėl, nieko nuostabaus, kad žymų miškininką-profesorių Povilą Matulionį pastebį tik kaip „1905 m. revoliucijos dalyviu“, nors, šio gamtos mokslininko  nuopelnai Lietuvai yra, tikrai, toli gražu ne revoliuciniai. .   33 pav.: E. Balčiūnas savo Facebook soc. tinklo portrete gėrisi kažkokio protesto ar piketo metu priešais policijos pareigūną. Galima pasididinti.     34 pav.: E. Balčiūnas, matyt, anarchistų kažkokį renginį prisimena. Galima pasididinti.      Be dalyvavimų karštuose Rytų Lietuvos pasienio krizinės situacijos vietinių gyventojų nepasitenkinimo akcijose dėl drastiškų valdžios veiksmų pabėgėlių užplūdimo metu (Evaldas Balčiūnas, tikrai, nėra Rytų Lietuvos gyventoju ir šio anarchisto dalyvavimas ar ne gali būti kurstitojiško pobūdžio?), bet jojo surinkta pirmosios sovietinės 1940 m. okupacijos laikraščių iškarpų kolekcija yra labai unikali istorijai. Manyčiau, tokias iškarpas reiktų tinklalapyje kaupti, kad galima būtų matyti visą iškarpų visumą, nes socialiniame tinkle medžiaga IŠTRAUKTA IŠ KONTEKSTO būna labai iškreipta ir tokius iš kontekstų ištraukimus mėgsta labai komunistinė ir dabar RAŠISTINĖ (rusiškojo fašizmo, arba istoriko Marko Solonino vadinama ČeKistinė) PROPAGANDA. Todėl 1940 metų sovietinės okupacijos "grožybėmis" labai lengvai manipuliuoja paleckininkai, kurie lengvai pritraukia iškreiptai istoriją matančius tokius, kaip V. Lakstučio "pasakų" gerbėjus. Todėl nuoširdžiai ponui Evaldui patarčiau iškarpas sisteminti, kad ir mano pavyzdžiu, kaip surinkau gorbačiovinės "perestroikos" ir Tautinio Atgimimo laikotarpio Jonavos Balso numerius į SĄMONĖS KAITOS skyrių.        Nors šio bolševikinio anarchisto yra didelis  politinis angažuotumas, kuris kelia jo tyrinėjamų studijų moksliškumo lygio abejonę, bet  malonu, kad Evaldas Balčiūnas fiksuoja Holokausto problemas, kuris sovietmetyje buvo politizuotas ir slėptas - žudomi žydai buvo vadinami„tarybiniais piliečiais“. Todėl AČIŪ Evaldui, užfiksavusiam sovietinį paminklą; kaip Holokausto slėpimo įrodymą, iš kurio neatsakytų klausimų šios studijos gale dar vieną hipotezės apmetimus parodysiu. Taip pat, studijos gale Prieduose pateikiu E. Balčiūno kai kurių įdomesnių įškarpų nuorodas.         Bet, gražinu mintį prie Mindaugo Pociaus pranešimo, kuriame jis pamini kažkokį „teisininką“ Donatą Glodenį, apie kurį pasakė, jog jis „pastebėjo, kad pats Centras gali kreiptis į Administracinį teismą dėl kario savanorio statuso panaikinimo, tačiau to nepadarė ir klausimas buvo užšaldytas.“          Dar liūdniau, kad ir tame pačiame straipsnio 26-tame psl. M. Pocius, VĖL KLAIDINA; kaip ir Ukmergės konferencijos klausytojus, taip ir čia; žurnalo SKAITYTOJUS su, neva, „teisininku“ Donatu Glodeniu, kuris, savo Facebook soc. tinkle pristato savo išsilavinimą tokį: 81 pav. : Donato Glodenio išsilavinimas -37-      Kaip matome, Vilniaus Universiteto Filosofijos katedroje 2-jų metų Religijos studijų Humanitarinių mokslo magistro specialybė nieko bendro neturinti su Jurisprudencijos nelengvu  ir visiškai kitokio pobūdžio mokslu, nes programa yra skirta religijotyros, religijų istorijos, religijos filosofijos, teologijos, biblistikos, religijos bei kultūros sąveikos srityse.         Tą patį matome ir Evangeliškosios teologijos centre Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto padalinį, atliekantį evangelikų bažnyčių ir evangeliškosios kultūros istorinius tyrimus.         Taigi, nesuprantama, kodėl  M. Pocius vadovaujasi visiškai ne teisės specialisto teiginiais, jį klaidingai pristatant kaip, neva, „teisininką“ ir rašant, SIŪLO SU TEISE NIEKO BENDRO NETURINTĮ PASIŪLYMĄ, atseit, „pačiai Centro vadovybei kreiptis į administracinį teismą prašant panaikinti neteisėtą savo įsakymą dėl kario savanorio statuso J. Krikštaponiui (Kriš- taponiui) suteikimo.“? Kaip galima nusikaltimų žmoniškumui atvejuose ignoruoti baudžiamąją teisę ir ją perduoti administracinei? Tokiais pačiais elementariausiais ir grubiausiais skirtingų teisių suplakimo-pakeitimo praktiką atlieką tik mūsų kaimyninių valstybių diktatoriniais rėžimai, kad lengviau būtų galima Demokratiją į kalėjimus sugrūsti. Tai, čia, ką, kaimynų diktatorinių rėžimų iš Rytų praktiką M. Pocius nori pasiūlyti?        Toks kažkokio „teisininko“ siūlomas Baudžiamosios teisės ir josios Kriminologijoje specializavimosi  ignoravimas,  ir vietoje pastarosios; tik Administracinės teisės iškėlimas aukščiau  virš Baudžiamosios teisės - ar ta nebus panašus veiksmas, tai ką dabar kaimynystėje praktikuoja diktatorius A. Lukašenka? Todėl tuo pačiu kiek kitokią studiją išsiunčiau ir Teisingumo ministrei, atskleisdamas veikas, neatitinkančias istorijos mokslui.

35 pav.: pirmas iš kairės buvęs Baltarusijos vidaus reikalų ministras generolas Zacharčenko, kuris atsisakė pažeidinėti konstituciją ir todėl dingo be žinios  bei tapo nužudytu. Galima pasididinti.

Pastarasis, kaip tik, tik administratoriškai, ignoruodamas Baudžiamąją ir Civilinę teisę, pradėjo Baltarusijoje atlikinėti savivales. Joms pasipriešino Vidaus reikalų ministras generolas Jurijus Nikolajevičius Zacharenko, kuris, nors, ir būdamas A. Lukašenkos politiniu bendražygiu, bet konstituciją pažeidinėti atsisakė - atsisakė net reikalaujamus mirties nuosprendžius be teismo vykdyti. Todėl J. N. Zacharenko 1999 m. gegužės 07 d. dingo be žinios ir tik po 20-ties metų šio generolo dukra Elena Zacharenko 2020-02-07 laikraščio „Neue Ciurker Zeitung“ redakcijoje susitiko su jos tėvo pagrobimo-nužudymo gaujos dalyviu Ranee Garavskiu. Jis nurodė, kokioje uždaroje karinėje teritorijoje pakasė Elenos tėvą

         Šį Baltarusijos pavyzdį pateikiu todėl, kad ignoruojant teisės mokslo pagrindus, galima nesunkiai nusiristi nusiristi iki Rytų kaimynų lygio ir dar todėl, kad   J. Krikštaponis kaltinamas „buvimu Baltarusijoje“, apie kurią artimieji nieko neminėjo. Todėl save gerbiantiems istorikams būtina buvo nuodugniau tirti  Didvyrio biografiją. Todėl pranešėjo  Mindaugo Pociaus „teisininko“  paminėjimas ar nesigavo švelnus konferencijos dalyvių ir jos klausytojų, bei žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA skaitytojų apgaudinėjimas? Juolab, internete D. Glodenis dar labai kritikuojamas dėl ...  ar ne dėl „sektantiško?“ požiūrio religijoje?
     Tačiau, manau, religija ir istorijos mokslas nieko bendro negali turėti. Todėl nerimą kelia Donato Glodenio kuriama kažkokia „J. Krikštaponio kaltės“ sekta, kurioje atmetami bet kokie archyvuose esantys dokumentai, bylojantys kai ką kitą - apie juos ne tik nediskutuojama, buvo, bet ir imtasi buvo ne civilizuotų represijų, kurias patyriau Donato Glodenio moderuojamoje F.b. socialinio tinklo grupėje. Juolab, šis Teisingumo ministerijos darbuotojas bandė populiarinti proputiniškosios propagandos skandalingąją žmogaus teisių Amnesty International organizaciją ir jo temoje įvyko, galimai, kažkokia EILINĖ Kibernetinė ataka su komentaru ištrynimu ir manęs užblokavimu, kai  paaiškinau net GYNYBOS būtinumą karinėms struktūroms naudotis visuomeniniais pastatais, kaip geriausiai įrengtais apsaugai nuo sprogimų, turinčius puikius rūsius slėptuvėms bei puikią kovotojams relaksacijos  vietą po mūšių jų pamainų keitime. Todėl arba Rusijos propagandiniam Kibernetiniam veikimui, arba, galimai, Teisingumo ministerijos ciniškam prieš UkraJinos gynybą nusistatymui išsiaiškinti, pateikiu dėl Amnesty International vykdytos diskusijos analizę. O, kadangi, ruošiantis ir Lietuvoje tokiems pat gynyboms veiksmams, jei Lietuva būtų užpulta, tai pats laikas pradėti aiškintis, ar Teisingumo ministerijos šis darbuotojas netrukdys gynybos veiksmams, teikdamas rusiškosios propagandos trafaretus ir ar ne vys karines struktūras iš miesto į užmiestį, kad priešas laisvai galėtų įžengti į miestą  ir savivaldybėse kelti pergalių vėliavas? Todėl teko su šia analize informuoti Teisingumo ministrę, pabrėžiant ir šios studijos visą esmę. 

 7-ta tema: NKVD ir KGB dokumentai atmeta
J. Krikštaponio buvimą Baltarusijoje 

Pirmiausiai, nesuprantama, kodėl 2014 m. LGGRTC buvo ignoruotas šiai įstaigai priklausančiame Ypatingajame archyve saugomas atsakingojo už J. Krikštaponio būrio sunaikinimą NKVD generolo Kapralovo raštelis („записка“), skirtas aukštesniam generolui Tkačenkai?

36 pav. NKVD generolo Kapralovo raštelis su mano pabrauktu tekstu. Galima pasididinti, o taip pat dar labiau pasididint. 37 pav.:Padidintas Kapralovo „доносс“-ogenerolui-pulkininkui Tkačenkai  ta dalis, kurioje nurodomos pagrindinė žinios apie šios temos herojų. raudonai mano pabrauktas NKVD generolo Kapralovo teiginys kad J. Krikšaponis („Krištaponis“) prie vokiečių GESTAP-o buvo suimtas ir 3-is mėnesius buvo kalinamas Kauno kalėjime. Šio raštelio nuotrauką galima pasididinti ir VISĄ perskaityti be pabraukimo.

Kodėl čia 18 pav.: nuotraukoje žaliai pabrauktasis NKVD generolo Kapralovo minimas J. Krikštaponio vyr leitenanto laipsnis 2/12 batalione neužskaitomas ir už kokius "nuopelnus" sovietai jam pakelia laipsnį? O gal jie sužemina  jo sesers minimą 1939 m. broliui suteiktą kapitono laipsnį? Ar prasidėjus 1939 m. antram pasauliniu karui, mūsų Prezidentui buvo laiko pasirašinėti laipsnių suteikimo dokumentus?   Juk iš to raštelio teksto aišku, kad šis NKVD generolas buvo atsakingas už Juozo Krikštaponio būrio sunaikinimą ir jame rašo ataskaitą, ką sunaikino. Tai kodėl LGGRTC neatkreipė dėmesio, kad NKVD generolas paminėjo, jog  J. Krikštaponis („Krištaponis“) GESTAP-o buvo suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime? Juk, tą patį teigė ir Didvyrio sesuo bei J. Krikštaponio būrio ryšininkas Mykolas Dirsė! Kaip galima ignoruoti net 3-jų šaltinių parodymus? Kaip galima ignoruoti, kad NKVD generolas tame raštelyje net nemini, nei "J. Krikštaponio Baltarusijoje", nei jo tarnystės batalione?     O žaliai pabrauktas J. Krikštaponio sovietinis vyr.  leitenanto laipsnis.   Kodėl jis 2/12 batalione neužskaitomas ir už kokius „nuopelnus“ sovietai pakelia laipsnį? O gal jie sužemina jo sesers minimą 1939 m. broliui suteiktą kapitono laipsnį? Prasidėjus 1939 m. II-ajam pasauliniam karui, mūsų Prezidentui ar buvo laiko pasirašinėti laipsnių suteikimo dokumentus?          Ar negali būti taip, kad dėl antrą kartą suteikiamo kapitono laipsnio, J. Krikštaponis keičia pavardę į „KriŠtaponį“ ir todėl jis taip pasirašinėja?  Kodėl nekreipiamas dėmesys į to raštelio keistą datą? 38 pav.: Apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą NKVD generolas Kapralovas pranešimą („донос“-ą) rašo tik po 7,5 mėnesio. Rašomos mašinėlės šifro studijavimui galima PASIDIDINTI šią nuotrauką.     Ar net 1945 m. rugpjūčio mėn. 29 dienos toks vėlyvas (tik po 7,5 mėnesio) atsiskaitymas už atliktą karinę operaciją nerodo, jog buvo neskubama pranešti ir buvo atliekamas kruopštus tyrimas dėl J. Krikštaponio biografijos? Ar tai nerodo, kad į JAV pasitraukusio Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimtinėje ir tarp jo giminių galėjo būt atliekamas nuodugnus tyrimas ir tarp A. Impulevičiaus bataliono dokumentų? -11-     Juk, jei NKVD generolas mini GESTAP-o suėmimo faktą ir po to Kauno kalėjime kalinimą, tai jis, gal, tai rašo ne pagal apklausiamųjų-tardomųjų „pasakojimus“, o vadovaudamasis suėmimo protokolu ir kalinimo dokumentu? Ir kodėl, išvis, tą faktą paminėjo - ar tai jau labai „svarbi“ operatyvinė informacija okupacinei vyresnybei, kad buvo vokiečių suimtas? Kaip galėjo NKVD tarnyba "praleisti" A. Impulevičiaus batalione J. Krikštaponio tarnystę kai jame buvo tik apie 30 karininkų? Juk generolas pamini ir net kalinimo laiką - tris mėnesius! (Sesuo mini kelių mėnesių laikotarpį, o M. Dirsė net iki pusės metų.)  Ar ne panašu, kad NKVD turėjo politinę užduotį sukompromituoti Lietuvos Prezidentą su jo sūnėno "Baltarusijoje nusikaltimais", bet jie buvo atmesti, atradus GESTAP-o ir Kauno kalėjimo dokumentus? Ar ne todėl NKVD generolas nenurodo suėmimo-kalinimo datos, nes kalinimas neigė jo "buvimą Baltarusijoje"?            O, štai, vėlesnio (1981 m.) periodo KGB dokumentas (išvykstančiųjų į Baltarusiją 2/12 bataliono II-os kuopos sąrašas) ne tą patį patvirtina, kad J. Krikštaponio net nebūta Baltarusijoje?        Juk, kaip tik; tai II-ai kuopai rugsėjo mėnesį vadovauti pradėjo J. Krikštaponis („Krištaponis“), bet pagal įsakymą Nr. 42 išvykimui nuo 1941 m. spalio 6-tos dienos į Minską-Slucką-Borisovą Sąraše aiškiai rašomas, kad nuo spalio mėnesio šios II-os kuopos vadu rodomas vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas, sūnus  Simono, 1907 gimimo metų ir nustatytas JAV. 39 pav.: raudonais pažymėjimais, kurią galima pasididinti.     Šokiruoja Juozui Krikštaponiui ((„Krištaponiui“) parašytas ne Jono, bet „Karolio“ tėvavardis, dėl kurio aš maniau, kad tai „kitas“ asmuo, bet pagal žemiau parodytą Pakėlimo lapą, pasirašytą A. Impulevičiaus, nurodyta šiam J. „Krištaponiui“, - ta pati gimimo vieta ir ta pati gimimo data kaip ir atmeta „kito“ asmens abejonę, ir iškelia  pavardės keitimo klausimus.          Kaip matome, tas KGB sudarytas Sąrašas yra kaip ir juodraštinio-darbinio pobūdžio su raštvedybine-spausdinimo kito tėvavardžio klaida, nepasitikslinus, nes "nužudytas bandoje" KGB-istus, gal, mažiau domino, nei kitų kuopos narių likimai, kurie skrupulingai buvo surašomi? 0 pav.: Ne vėliau, kaip 1981 m. (gal 1982 m. vykdomai Vilniuje apklausai Juodžio byloje?) KGB sudarytas 2/12 bataliono II-os kuopos Sąrašas, nes 1981 m. minimi 171. eilutėje. Galima pasididinti.

42 pav.: A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 paragrafai nuo 2 iki 4 su karininkų sąrašo pradžia. Galima pasididinti. 43 pav.:  minėto 42-o įsakymo pirmas lapas, kurį galima pasididinti.

50 pav. Ukmergės 2021-12-02 konferencijos iš anksto atrinktų pašnekovų „diskusijose“ 51 pav. matote LGGRTC mokslininką E. Rukšėną, savo kalbą pradėjęs nuo A. Čeponio atsiprašymo..

53 pav.: Anatolijaus Stoliarovo magistrinio darbo 2/12 bataliono karininkų sąrašas
ir pareigybių pokyčio aprašymas. Galima pasididinti.

   Taigi, iš 52 pav.  LGGRTC pateiktame TDA bataliono karininkų sąraše matome irgi tik vieną žaliai pabrauktą Joną Klimavičių, kuris taip pat aiškiai įrašytas kaip 3-čios kuopos pavaduotojas. Tame SĄRAŠE, SUDARYTAME PAGAL ALFABETĄ,  kitas Klimavičius yra kapitonas Viktoras. Iš Klimavičių tik jį internete ir aptikau kaip 4-tojo bataliono vadą, kuris su pulkininku Jonu Semaška 1942 m. balandį buvo  išsiųstas į Vinicos sritį. Labai įdomu, kad ir kapitonas Viktoras Klimavičius, kaip ir jo bendrapavardis mūsų čia nagrinėjamas leitenantas Jonas buvo abu laikomi sovietų kalėjime iki Birželio sukilimo! Kodėl LGGRTC nemini jo, o rašo jo išlaisvinimą "karo pradžioje"? Kodėl nėra nurodytos išlaisvinimo dienos ir kas, konkrečiai, išlaisvino? Gal „patys“ kaliniai išsilaisvino? Kokia bausme buvo nuteistas kapitonas V. Klimavičius, ir, ar normalu, kad žemesnio rango leitenantas J. Klimavičius galėjo iš sovietų gauti aukštesnę bausmę; net iki mirties nuosprendžio? Ar negalėjo būti taip, kad abu vienodai galėjo būti mirtininkais iki gegužės mėnesio, o po to perteisti, sušvelninus bausmę? Kodėl vienam reikėjo „komisuotis dėl ligos“, o kitas normaliai tęsė tarnybą? Ir kodėl nebuvo iš kart išleistas į atsargą dėl ligos, o tik po metų išleistas? Ar tai negalėjo būti kokia nors simuliacija?   Kodėl nepatyrinėtos tų abiejų Klimavičių kalinimo aplinkybės, kodėl tik studentas A. Stoliarovas tai galėjo patyrinėti?   

   Todėl labai keista, kad LGGRTC mokslininkas E. RUKŠĖNAS NET NEŽINO SAVO DARBOVIETĖJE SUDARYTO KARININKŲ SĄRAŠO, ir Ukmergės konferencijoje klaidino klausytojus su J. Krikštaponio (Krištaponiui) „tarpininkavimu“ Jonui Klimavičiui, net nepaminėdamas, kad toks ne tos kuopos vado „tarpininkavimas“ buvo neteisėtas. 

       Juk data ir numeris to „tarpininkavimo“ įrašomas kita (storiau rašančia) plunksna ir, akivaizdžiai, net kita - ne J. Krikštaponio ranka. Jojo braižą galima palyginti su jojo ranka rašytoje Atestacijos ištraukoje ir palyginant šiuo neteisėto „tarpininkavimo“ įrašais. Prieš palyginimą, verta palyginti J. Krikštaponio-"Krištaponio" parašus jo raporto ir „tarpininkavimo":

       Juk data ir numeris to „tarpininkavimo“ įrašomas kita (storiau rašančia) plunksna ir, akivaizdžiai, net kita - ne J. Krikštaponio ranka. Jojo braižą galima palyginti su jojo ranka rašytoje Atestacijos ištraukoje ir palyginant šiuo neteisėto „tarpininkavimo“ įrašais. Prieš palyginimą, verta palyginti J. Krikštaponio-"Krištaponio" parašus jo raporto ir „tarpininkavimo":

59 pav.: Jono Klimavičiaus raporto registracija. Galima pasididinti.

       Iš Jono Klimavičiaus raporto Nr. 8, rašomo, kaip II-jo Apsaugos bataliono (bn.) Kovotojo  (kovot.) Karininko (Kar.)  matosi, kad jis nenurodo savo pareigų, todėl galima manyti, kad tai ne J. Ūselio 3-čios kuopos pavaduotojas, o be pareigų „Juozui Krikštaponiui priklausantis“. Tačiau, ar pasiliuosavimui prašymą rašančiajam būtina nurodyti atsakingąją kuopos vado pavaduotojo pareigybę? Juolab, kai magistrantas Andrejus Stolerovas ir, ypač, LGGRTC  rodo tik vieną Joną Klimavičių.

60 pav.: Du Jonai Klimavičiai įsakyme Nr.42. Šio šifro raidžių ištyrimui galima pasididinti  ir pamatyti visą įsakymo Nr. 42 II-ąji puslapį.

        Todėl ar negalima manyti, kad prieš išvyką į Baltarusiją A. Impulevičiui buvo žinomas J. Krikštaponio sulaikymas ir jau buvo numatytas jo iš kalėjimo išėmimas per „Jono Klimavičiaus legendą“, jo pavardę šiame įsakyme Nr. 42 sudubliavus?           

O šią pavardę šiame įsakyme; su politiniu tikslu (Prezidento A. Smetonos sūnėno apkaltinimui) „negalėjo“ okupantų NKVD vyr. tardytojas, o po to archyvų direktorius Eusiejus Rozauskas prispausdinti pavardę, atradęs tą pačią spausdinimo mašinėlę, ir perspausdinti to įsakymo II-ą puslapį?    

           Šis  E. Rozauskas; kaip autorius knygos „MASINĖS ŽUDYNĖS ... “ ir atsakingas už tų masinių žudynių: nuo Rainių iki Červėnės iniciavimą bei už NKVD tardymų persistengimą-sauvaliavimą net Vorkutos GULAG-e 9-iems metams atsidūręs, o po to net 16 metų kaip Archyvų valdybos viršininku iki 1973 metų pabuvęs, negi vėl piktnaudžiauti „negalėjo“?    Dar labiau keista, jog jau pagal  mirusį žurnalistą A. Ališauską  iš karto pokaryje tardomieji-apklausiamieji J. Krikštaponio nerodė, o jau po kokių 15-35 metų „prisiminė“ ir tie „liudininkai“ Baltarusijoje žudynių vykdyme pradėjo minėti J. Krikštaponį. Ar dėl to „nekyla“ įtarimo? 

61 pav.: Alfonsas Vietrinas. Galima pasididinti.

Juolab, šio NKVD-isto nesąžiningumo faktas yra fiksuotas, kai iš geriausio mano l. a.  dėstytojo - geriausio Lietuvos tarpukario-pokario bėgiko Alfonso Vietrino; šis E. Rozauskas per kratą atėmė-nusavino svarbų prizą, iškovotą Vokietijoje. Apie tai šis garbus sportininkas man papasakojo, kai jį apie 1975-79 m. m. buvome pakvietę į Azoto sporto kolektyvo susirinkimą. Kvietėme šį garbų sporto veteraną, nes ir pokaryje pagal sovietinę įvestą sportinę kvalifikaciją A. Vietrinas buvo tapęs pirmuoju sporto meistru Lietuvoje ir buvo pokario sporto legenda. Tada; po oficialaus sporto kolektyvo ataskaitinio susirinkimo-susitikimo; mums, Azoto sporto organizatoriams su įmonės sporto metodininku - to susitikimo iniciatoriumi Edmundu Narvydu, dar atskirai pabendravome - mums labai rūpėjo sužinoti ką nors apie tarpukario Lietuvos sportą, kuris sovietmetyje buvo kruopščiai slepiamas. Tada šis Lietuvos bėgimo legenda, kai aš jįjį lydėjau iki autobuso, ir prasitarė man "apie kažkokį „žydelį“-tardytoją, nusavinusį karo metu Vokietijoje jojo iškovotus prizus.

 Pratęsiant apie šio 1940-1941 m. m. istorinio tarpsnio sovietinę ypatingą cenzūrą, kuri  „perestroikoje“ buvo pavadinta „baltomis dėmėmis“, man baigiamajam „mokslinio“ komunizmo egzaminui ir diplominiam darbui „Pertvarkos ir Tautinio Atgimimo kūno kultūros problemos Jonavoje“, teko Jonavos Balse parašyti poleminį straipsnį "Ar Baltos dėmės baltos?".

      Šiam ezopiniam dėstymui per stalinizmą;  laipsniškai planavau ir NUSIKALSTAMĄ LENINIZMĄ parodyti per aukščiau paminėtą Karlo Kautskio veikalą TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, šiuo metu Lietuvoje nepelnytai pamirštą

         Taigi, kai už čia paminėtas žudynes Červenėje, kuriose atsitiktinai gyvas išlikęs pulkininkas Jonas Petruitis, jas iš kart  aprašė, tuoj pat išleidęs knygą; "Kaip jie mus sušaudė", - tai už tos knygos turėjimą palėpėje, kurią atrado stribai, čia jau minėtas Jonavos garbės pilietis Gediminas Ilgūnas ir jo tėvas tapo iš karto suimti, ir abu atsidūrė GULAG-e.  Apie tokį likimą nuo tos rastos knygos, G. Ilgūnas paminėjo savo knygoje ŠAKNYS.  Tai, jeigu taip kruopščiai sovietai slėpė šias ir kitas žudynes, ar nuo jų dėmesiui nutraukti, negalėjo ir kitokios manipuliacijos būti atliekamos?  

Tai, ar „patikimi“ archyvai, kai jiems vadovavo tų žudynių iniciatorius?
 

12-ta tema: Kodėl istorikas E. Rukšėnas „nematė“,
  kad Jonas Klimavičius,
  vaidinęs raportuose „ligą“ ir „liuosavimąsi,
  bet taip ir nepasiliuosavo,
 o tarnavo toliau?
 

Įdomu, ką veikė Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] ir LGGRTC mokslininkai: Mindaugas Pocius bei Alfredas Rukšėnas, kaltindami J. Krikštaponį ir įsakyme Nr. 42 nematydami du Jonus Klimavičius?

Negi, negalima buvo pasitikrinti gerai žinomoje knygoje LIETUVOS ... KARININKAI, ..., kuri buvo ruošta daugiai, nei 16 metų ir leista jau ne vienu leidiniu?            Taigi, pasinaudojau Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje esančia knyga „Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953“ / [redakcinė komisija: pirmininkė – Birutė Kulnytė … [et al.]. – Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001-. – t. : iliustr., faks. ; 29 cm. – (Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka). – ISBN 9955-415-11-8 (įr.) T. 4. – 2004. – 414, [2] p. – ISBN 9955-415-38-X             Šioje knygoje, kuri sudaryta, pateikiant karininkus pagal alfabetą, aptikti tik du Jonai Klimavičiai, iš kurių pirmasis 240-241 psl. rodomas su nuotrauka ir gimęs 1909 m. balandžio 12 Pavembrių kaime,  Vilkaviškio valsčiuje. Jis už dalyvavimą 1934-06-07 voldemarininkų maište areštuotas ir išsiųstas į karo kalėjimą, o 1934-07-10 grįžo, slaptu įsakymu paleistas iš kariuomenės į pėstininkų karininkų atsargą, išvyko Vilkaviškio aps. komendanto žinion. Nuo 1937-10-24 IŠS 34 M. Jankaus būrio, o nuo 1939-12-22 Finansų m-jos kuopos šaulys. Daugiau jokių žinių apie jį neduota ir A. Impulevičiaus batalione nerodomas.              Pastarajame batalione kaip 3-čios kuopos pavaduotoju rodomas be nuotraukos tik kitas Jonas Klimavičius, gimęs 1907-08-29 Marijampolėje, baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, kurią baigė ir Juozas Krikštaponis. Galima daryti prielaidą, kad jie abu galėjo būti pažįstami ir net draugais, kuriuos, ir minėjo pastarojo sesuo, padėjusiais brolį iš kalėjimo išlaisvinti?       Negi J. Krikštaponis „pagal pažintį“ 1941-07-04 neteisėtai kitos kuopos pavaduotojui tarpininkautų atleidimui nuo nuo tarnybos, kai Jonas Klimavičius, po minėto iš Minsko į Kauną nuvykimo 1941-11-14 Raporto Nr. 9 dėl „pasiliuosavimo“.  .      Pagal čia dešinėje 62 pav. pateiktos „L. k. k.“ knygos, aiškiai matome, kad nebuvo atleistu, ir į atsargą išėjo  vos ne po metų 1942-09-30.  Taip, ne tik čia aukščiau rodo studentas A. Stoliarovas, bet ir LGGRTC sudarytas šio bataliono karininkų sąrašas. Ar galėjo Kauno komendantūra neužskaityti to Jono Klimavičiaus „pasiliuosavimo“, kai buvo pristatytas dar ir gydytojo pažymėjimas?                  Iš viso šito darytina išvada, jog A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 minėtų LII (Lii) ir LGGRTC mokslininkų nepastebėti du Jonai Klimavičiai gali būti sudubliuoti su tikslais:

lcva\klimaviciai-jonai -m.jpg 62 pav.: iš knygos  pasididinti.„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ aptikti tik du Jonai Klimavičiai. Galima

-24-      1.  arba NKVD-KGB dėka apkaltinti J. Krikštaponį,    2.   arba apgauti GESTAP-ą, kad per J. Klimavičiaus „susirgimą“ J. Krikštaponį ištraukti iš Kauno kalėjimo. Juk, pagal jojo sesers atsiminimus iš kalėjimo išlaisvinimui padėjo jo draugai ir jojo giminaitis generolas Stasys Raštikis:  63pav.: J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės Juodienės atsiminimų originalas, užrašytas 1990 m. liepos mėn. Šiluose. Galima pasididinti. Visą Atsiminimą galima perskaityti ČIA.       Todėl, manau, tyrinėjimo klausimus reikia pateikti galvojant logiškai ir teisiškai: 1.       Ar galima tikėti, kad išlaisvintas tik už generolo „gražias akis“, kuris pažinojo asmeniškai A. Hitlerį? 2.       Negi vokiečiai, būdami pedantais, iš kalėjimo išleistų be jokio oficialaus pagrindo? 3.       Ar negalėjo būti taip, kad įtakingas generolas, kokį nors ne tikrą dokumentą pateikė? 4.       O  sesers paminėtu vienu iš DRAUGU negalėjo būti iš tos pačios Rygiškių Jono gimnazijos bendramokslis Jonas Klimavičius? 5.       Tai, gal, tas „pagrindas“ ir buvo, kad reikia J. Krikštaponiui ne kalėjime sėdėti už menką incidentą, o į „susirgusio“ J. Klimavičiaus pareigas perimti ir vadovauti 2-trai kuopai?

6.       Ar negalėjo A. Impulevičius iš anksto aptarti su J. Klimavičiumi jo „susirgimą“ ir todėl antrą Joną Klimavičių tai 2-trai kuopai prispausdina? 7.       Ar ne todėl J. Klimavičius savo raporte; dėl „susirgimo“, nenurodo savo pareigybės? 8.       O toks pats J. Klimavičiaus raportas Nr. 8, išverstas į vokiečių kalbą negi „neįrodo“ jo paskirtį vokiečių kažkokiai tarnybai? Kodėl daugiau tokių lietuviškų ir vokiškų raportų dviem kalbomis nesimato? 9.       Ar kitas – Nr. 9 1941 m. lapkričio 16 d. J. Klimavičiaus ranka Kaune rašytas raportas Ryšių karininkui dėl „pasiliuosavimo“ jo FIKTYVUMĄ „neįrodo“, kai leitenantas  jau atliko „pasiliuosavimą“ ir pagal istorinius šaltinius toliau „sirgdamas“ tarnauja vos dar ne metus? 10.   Kas dar tą „pasiliuosavimą“ galėjo sutrukdyti, jei ne išgalvotas „susirgimas“, dar net gydytojo pažyma patvirtintas? 11.   Ar tą gydytojo pažymą ne galėjo parašyti J. Krikštaponio sesers minimas Karo gydytojas Kazimieras Mikalauskas? (apie jį žemiau skaityti.) 12.   Ar, aplamai, negali būti abejotinu tas bataliono vadui „informavimas“ iš Kauno į Minską? 13.   Ar tas - kitas J. Klimavičiaus raportas Nr. 9; iš Kauno rašytas, negalėjo būti rašytas tam, kad paslėpti kitą „Joną K14.    O J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ ar negalėjo būt antrą kartą pakeltas į kapitono laipsnį, gal, irgi, kad lengviau iš kalėjimo išimti?       Juk J. Krikštaponio sesuo  Veronika Krikštaponytė-Juodienė savo Atsiminimuose (čia  aukščiau 63 pav ) įsitikinusi, kad su jos broliu „nežinia, kuo būtų viskas pasibaigę“, ir ji mini, kad „Kaune jis turėjo gerųdraugų“iš kalėjimo padėjo ištraukti jo draugai ir generolas S. Raštikis.   -25-     13-ta tema: O laipsnį pakelti negalėjo už tai, kad kalėjime atsidūrė kitos valstybės?        Malonu, kad tą J. Krikštaponiui LAIPSNIO PAKĖLIMĄ 2021 m. spalio 22 d. penktadienį 17:26 soc. tinklo „Facebook“-o mano temoje LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas parašė taip: 64 pav.: LGGRTC mokslininko Alfredo Rukšėno LABAI VERTINGAS komentaras dėl A. Impulevičiaus pareikštos nuomonės. Ją galima pasididinti.     Kai man Lietuvos Ypatingajame archyve man pavyko atrasti NKVD generolo Kapralovo raštelį ir jįjį paskelbti, tai LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas paskelbė apie labai svarbų Pakėlimo lapo dokumentą, kuris, pirmiausiai, paneigė įtarimus, jog J. Krikštaponis ir dokumentuose minimas „J. Krištaponis“ gali būti "skirtingi asmenys". O tai buvo labai svarbus įrodymas, kurio visuomenėje ir žiniasklaidoje klaidžiojo abejonės dėl „skirtingų“ asmenų, dėl kurių ir aš pats kėliau klausimus savo 21-ieno klausimo rašte, skirtame LGGRTC. 65 pav.: Į labai svarbų Alfredo Rukšėno komentarą  Pažymėjo („Patinkino“) jo darbo kolegos. Galima pasididinti.

Todėl AČIŪ minėtam Genocido tyrimo centrui už dalyvavimą socialinių tinklų diskusijose. Malonu, kad į mokslininko A. Rukšėno komentarą dėmesį atkreipė to Centro direktorius mokslų daktaras Arūnas BUBNYS ir mokslininkas Mindaugas Miknevičius:

-25-      Tačiau, buvo keista, jog Facebook-o nustatymai apie tą A. Rukšėno komentarą man nepranešė ir aš jį tik atsitiktinai pamačiau; lygiai po mėnesio: lapkričio 22 d., apie ką pirmadienį 07:36 apie tai komentare pranešiau. Todėl iki tų metų gruodžio 03 d. Ukmergėje vykusios konferencijos, likus nedaug laiko, pasirengti nebuvo įmanoma. Juolab, šiai Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje dėl J. Krikštaponio karinio laipsnio pakėlimo Mindaugas Pocius rašė taip:

66 pav.: ištrauka iš Mindaugo Pociaus pažymos. Galima plačiau kontekstą pamatyti.

        O, jeigu Juozas Krikštaponis tuo metu Kauno kalėjime sėdėjo, tai tada kaip jis galėjo „nepriekaištingą tarnybą“ atlikti? O toji „nepriekaištinga tarnyba“ negi „negali“ būti užskaityta okupantų kalėjime atsidūrus, kai nauji okupantai uždraudžia Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) veiklą? Juolab, į kalėjimą patenka ne bet koks karininkas, o LLV Krašto apsaugos ministro ir buvusio šalies Prezidento artimas giminaitis! Kodėl Mindaugas Pocius Pažymoje neparodo-nutyli tikrą A. Impulevičiaus motyvą, o prigalvoja savo? Kodėl Alfredas Rukšėnas aukščiau iš kart visą A. Impulevičiaus motyvą parašo, o M. Pocius savo Pažymoje tą svarbų išsilavinimo motyvą kodėl nuslepia? Juk A. Impulevičiaus parašas yra yra po teksto šio:

67 pav.: Juozui Krikštaponiui-„Krištaponiui“ kapitono laipsniui pakelti Pakėlimo lapo pabaiga.
Detaliam šifro ir rankraščio tyrimui  galima dar labiau pasididinti.

-26-

68 pav.: Juozo Krikštaponio Pakėlimo lapas (kontrastas užkeltas) Galima pasididinti.

-27-

   Bet, jei trūksta išsilavinimo, o dominuoja tik tarnybos kokybė, tai, paprastai, atskirai Vadas papildo motyvą, kaip, pavyzdžiui, leitenantui Kemzūrai Zenonui (įsegimas Nr. 44).               Jam apie išsilavinimą parašyta, jog yra baigęs Karo mokyklą ir tik jos laida nurodyta, nedetalizuojant, ką konkrečiai, mokėsi.

70 pav.: Atskiras A. Impulevičiaus įrašas Zenonui Kemzūrai. Rankraščio tyrimui, galima žymiai pasididinti. , o taip pat galima visą Pakėlimo lapą pamatyti.

-28-

73pav.: Laisvos formos pakėlimo į aukštesniuosius kariškus laipsnius aktas
 pagal susegimą 47-tas ir už jo matosi išlindęs 49-tas (48-tas nesimato). Galima pasididinti.  

        Čia matome aukšto rango karininkų raportai laipsniui pakelti. Matome Stasį Kviecinską irJuozą Krikščiūną.

Vieni raportai spausdinami, kitis, kaip žemiau Juozo Krikštaponio ranka parašytas Atestacijos lapas.

12-ta tema: Juozo Krikštaponio Humanistinis požiūris į savo pavaldinius ir jo psichinio sukrėtimo analizė
 

  74 pav.: leitenanto J. Krikštaponio-„Krištaponio“ RANKA PARAŠYTA Atestacijos ištrauka jaunesniajam leitenantui Juozui Grabauskui, kuriam majoras A. Impulevičius rašo: „Tinka pakelti į  J. ltn. laipsnį“. Į Baltarusiją vyko jau ne kaip 2-os kuopos karininkas, o nuo 1941-11-16 paskirtas bataliono vertėju. Galima pasididinti.

 Aišku, šis psichologinio tipo tyrimas yra labai paviršutiniškas ir jįjį būtina derinti su kitomis karininko savybėmis. Tai toks Holistinio (VISUMINIO) tyrimo reikalavimas - reikia tirti kardinaliai priešingai, nei oponentai Didvyriui „kaltę“ nustatė priešingu Holistiniam požiūriui pagal komunistinį-stalinistinį Redukcionizmą,  NUSIKALSTAMAI TIK IŠ KONTEKSTO TRAUKIANT UŽSAKOMUOSIUS DUOMENIS be jųjų gilios analizės. 

Pavyzdžiui, žemiau  75 pav.: matome laipsnio pakėlimo „motyvams“ rašant tai, kad per du tarnybos mėnesius „sveikata nenusiskundė ir atrodo, kad nuovargis pirmosiomis įtempto darbo dienomis jam nepakenkė ir ...“. Toks su aspirantais keistas „eksperimentas“ iki rizikos kariūnui sugadinti sveikatą (jį „nulaužti“), keistai atrodo.  Juolab, kuopos vadas rašo dar negarantuodamas, tik žodžiu „atrodo“. Jei tai būtų karo veiksmai ar apmokymai-manevrai, tai įtampa sveikatai norma gali būti, nes ypatingomis sąlygomis psichika mobilizuoja organizmo visas galias.   .

        Stebina, kad nenurodomi karininkui būtini vadovavimo sugebėjimai, karinės technikos (automobilių) valdymo-žinojimo kokybė ir ... (P. S.: kai aš tarnavau prie sudėtingos karinės elektroninės technikos, tai mažiau gabūs technikoje buvo atrenkami į Ūkio dalį prie automobilių. Bet ...? )

     Siūlau palyginti šios auto kuopos „vado“ ir Juozo Krikštaponio rašytoje Atestacijoje vertinimo kriterijus, kaip „rimtas, labai taktiškas, darbštus, teisingas“. Be to pareigų auto kopoje atlikimas „sąžiningai ir tiksliai“ ir J. Krikštaponio kuopoje pareigas „atlieka labai gerai“. Ar pastarajame nesijaučia Humanistinis požiūris į pavaldinius, o pirmojo Autoritarinis? Juolab, J. Krikštaponis pabrėžia savo pavaldinio savybę, kad  „jam pavestais žmonėmis domisi“. Tai ar nesijaučia skirtingas požiūris į savo pavaldinius ir jųjų skirtingas vertinimas - vieno per pozityvo iškėlimą - kito per tarp negatyvo balansą? Iš šio vienintelio vertinimo jaučiasi J. Krikštaponio inteligentiškas požiūris į žmogų, paveldėjus ar ne per jo mamos linijos ir jos sesers - žymios pedagogės iš Smetonų giminės įtaka?

      Pavyzdžiui, sąžiningumo ir teisingumo charakteristikos yra diametraliai priešingos. Sąžiningumas gali būt vertinamas tik žemos moralės kolektyve, ir kariuomenėje nesąžiningumo būti net neturėtų. O, štai, TEISINGUMAS yra aukštesnio lygmens vertinimas, skirtas, ypač, vadui - būsimam karininkui, nes teisingumui būtinas ir sugebėjimas-pasirengimas vertinti teisingai - lygiai, kaip teisingai spręsti uždavinius. Prie šios TEISINGUMO savybės domėtis pavestais žmonėmis ir reikalauti tai daryti jauniems karininkams - reikalauti iš karininkų teisingumo - tai aukščiausia kategorija su raiškiai įvaldytais J. Krikštaponio Humanistinės pedagogikos pagrindais, matyt, gautais Rygiškių Jono gimnazijoje.
        Be to, J. KRIKŠTAPONIS PEDAGOGINIUS PAGRINDUS GAVO ir Sporto RŪMŲ Fizinio LAVINIMO TEORIJOJE, ją pajungdamas savo aukšto meistriškumo siekiui. Todėl, karininkas išsiugdęs teisingumo jausmą, vargu, ar bus priverstas prie mirties nuosprendžių vykdymų be jokių teismo sprendimų ir dar civiliams - pagyvenusiems, moterims bei vaikams. Tai kertasi su krikščioniška morale. Su tokia krikščioniška teisingumo jausmo morale karininkas priverstas vadovauti masinėms žmoniių-žydų žudynėms turėtų pats nusižudyti, ką tai ir padarė po pirmųjų žudynių B. Kirkila, liepos 12 dieną nusižudydamas, nes jo šeima tapo ištremta į Sibirą. Apie tai  yra paminėta š. m. kovo 15 d. istorijos mokslų daktaro Simono JAZAVITOS pristatytoje knygoje, skirtoje apie K. Škirpą skyriuje apie Antisemitizmą 143 psl., kuriame paminėjo Centro mokslininko Alfredo Rukšėno tirtas motyvacijas stojančiųjų į savisaugos batalionus. Ten ir apie majorą Antaną Impulevičių bei kitus įtrauktus į žydų žudynes, kurie prieš tai buvo  „NKVD suimti dėl tarnybos Lietuvos tarpukario kariuomenėje ir fiziškai kankinti. Kad tai galėjo pažeisti psichiką, iliustruoja A. Impulevičiaus 1941 m. liepos 28 d. raštas naujam Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis prašosi išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų. Kankinimus patyrę ir artimuosius praradę asmenys dažnai lengvai pasiduodavo Vokietijos pareigūnų manipuliacijoms.“.

-30-

.

        Deja, J. Krikštaponis tokių nukentėjimų neturėjo - suimtu-kankinamu nebuvo ir iš giminių tik dėdę su teta bei pusseserės - S. Raštikio žmonos 3 mažos dukrytės į Sibirą (Altajų) tapo išvežtos.
    

     Bet, kad dėl to Juozo „psichika pažeista“ taptų - greičiau atvirkščiai - nervai tikriausiai Juozui pakriko dėl nacių nusikaltimo Alytuje, jiems sušaudžius 46 Birželio sukilėlius - Lietuvos Šaulių sąjungos narius, kuriuos J. Krikštaponis galėjo žinoti, kai Dzūkijoje tarnavęs sukilimo-karo išvakarėse. Dar skaudesnis jam turėjo tapti ir LLV išvaikymas, sužlugdęs prasidėjusių žydų žudynių sustabdymą, dėl ko pats įtakingiausias LLV narys generolas S. Raštikis „per galvą vertėsi“, "ant sąžinės lipdamas" aukščiausiems Vokietijos Lietuvoje pareigūnams (Apie tai S. Jazavitos  knygos  218-219 psl. - ta pati nuoroda su mažesniu didinimu.)
     Apie generolo pastangas žydų žudynėms stabdyti Juozas Krikštaponis privalėjo puikiausiai žinoti ir pergyventi, nes turėjo guosti savo pusseserę - praradusią 3 dukrytes ir savo tėvus bei per, tuo pačiu, generolo guodimą.

 75a pav.: su močiute Smetoniene (Prezidento brolio žmona) S. Raštikio dukrytės Meilutė ir Laimutė, kurios abi Jonavoje gyveno, kurią pirmąją kaip gydytoją-pediatrę Sąjūdžio kūrimosi metu šiek tiek pažinojau, o vyresniosios tik ką prieš mėnesį-du mirusios bei visuomenei ne praneštos Laimutės dukrą Romą Kateivaitę net labai gerai pažinojau; kaip KGB uždrausto ir mano atkurto Jonavos Turistų klubo instruktorę, kuri, galimai,  nuo KGB-FSB Rusijos įtakos nukentėjo, apie ką LGGRTC laiško ... psl. detaliau informuoju

14-ta tema: Kur J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymas ir
 kodėl istorikas apgaudinėjama su „ įrodinėjimo šaltiniais“?

        To „įrodymo“ nebuvo net nuo 2014 m. LGGRTC „pažymoje“, kurioje buvo vien tik PRIELAIDOS, nes joje buvo E. Rukšėno pažymima, kad į atsargą dokumentų buvo nerasta, todėl daroma prielaida, jog „paleistas į atsargą ...“. Bet, kai  iš J. Krikštaponis buvo paleistas iš kalėjimo ir kai jis negrįžo  į tarnybą - nenuvažiavo į Baltarusiją, tai kokie gali būti „įsakymai į atsargą“?

      Galite „pasigrožėti“, kas Ukmergės 2021-12-03 konferencijai Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] Pažymoje (Mindaugo Pociaus buvo pateiktas „šaltinis“.

.78a pav.: Ištrauka iš LII (Lii) Pažymos su raudonai pabrauktu istorinio šaltinio nuoroda.

 

-31-

Juk, jau čia pateikiau A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 ir Nr. 43 apie J. Krikštaponį nepatikimumą pagal įsakymo Nr. 44 paneigimą ir tame pačiame Nr. 42 įsakyme sudubliuota Juozo Klimavičiaus pavarde, atskleidusia to J. Klimavičiaus Nr. 8 ir Nr. 9 raportuose rašant, akivaizdžiai netiesą. Kaip gali būti „patikimi“ dokumentai, kai jie neatitinka dėstomos tikrovės?

Išvada: Kokie 1922-1929 metų byloje gali būti būsimųjų 1942 metų „duomenys“? Ką galima atrasti joje apie 30-mečio J. Krikštaponio būsimos 1942 m. karinės tarnybos pabaigą byloje, kai tam 30-mečiui buvo tik nuo 9-ių iki 17-os metų?

79 pav.: Byla pradėta 1922 m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m., kai  Juozui Krikštaponiui buvo nuo 9-ių iki 17-os metų.

6-ta tema:       IŠVADA  archyvų dokumentų apžvalgai.
 

Archyvų dokumentuose nepastebėti ir nuo visuomenės nuslėpti čia išvardinti aspektai reikalauja kruopštesnius atlikinėti tyrimus ir svarbiausius dokumentus viešinti. Toliau būtina iš naujo KRITIŠKAI tirti Ypatingojo archyvo apklausų-tardymų protokolus ir juose tirti psichologinius-kriminologinius galimų netikrų ar netikslių parodymų prielaidas, ką ir paminėjo savo Pažymoje Mindaugas Pocius

        Daug istorinės vertės yra karinių laipsnių kėlimo dokumentuose. Visi Pakėlimo lapai ir raportai laipsnių pakėlimams sudėti  į Kauno komendantūros ryšių karininko archyvinį aplankalą-bylą  Nr. 9 „Pakėlimo į aukštesniuosius laipsnius“. Keturis Pakėlimo lapus 2-iem egzemplioriais 1941 m. gruodžio 18 d. A. Impulevičius pateikia Ryšių karininkui Raportu Nr. 48. Tolimesnių tyrimų ir įdomumo dėlei pateikiu laipsnių kėlimų dokumentų VAIZDUS mėlynuose nuorodose šiems asmenims: 

42 įseg.: kapit. Levinas Jono, s. Dominiko, 1897-02-15 Rygoje, Ūkio viršinink, B. Vado teisėmis, 6 klases gimnazijos, baigęs rusų Karo mokyklą 1917 m. Irkutcke, baig Aukšt. Karininkų kursus V laidą, dalyvavo 1920 m. kovose su lenkais, gali būt pakeltas į majoro laipsnį
   43 -įseg.Balsevičius Petras, s. Povilo 1914-08-20 Panevėžio mieste, Vyr. Bataliono sanit. gydytojas, Bataliono vado teisėmis nuo 1941-09-02, baigęs VDU medic. fak. ir kariūnų aspirantų kursus. (nėra LGGRTC)
   50 įseg. vokiečių kalba Dagys Anatolijus, Povilas, 1909-10-22 Biržų Daubiškiai
  53 įseg. vokiškai užpildyta Mituzas Julius, Jenas, 1911-04-22 Šiaulių Žagarė
  54 įseg. ltn. Repšys Albinas, sūn Antano, 1909-06-27 Utenos a. Užpalių valšč. Kišūnų km., Ūkio viršininko (kuopos vado teisėmis) nuo 1941-09-15, baigęs 8 kl. gimnaz, Karo m-la XIV laida. Dalyvavo kovose: Pabėgdamas iš Raudon. Armijos su šarvuočiu atsišaudė ir vėliau šarvuotį su įgula perdavė vokiečių vadovybei. (Meižys)
  55 įseg. Jaun. leitenantas Mažeika Vincas, s. Jono, 1911-01-28 Panevežio aps., Krekenavos v., Užliaušių km, Transporto būrio vadas, Liet. Univers, I-mo, kurs, Ekon.sk. XIX laida Karo m-los Priešlėkt ir prieššarvot. aps. kurs.
   59 įseg. 11 Rez. Pol. Bat. vadui Raportas I-jų, pakelti iš majoro į pulkininko laipsnį Impulevičių Antaną
   60 įseg. kap. Narbutas Vacys, s. Vacio, 1901-10-03 K.a. Garliavos v. Sakalų vnk., I-jų L.A.D. Štavo ūkio sk. intendantas, baigęs 4 kl. gimn ir suaug gimn. už visą gimnziją 7 egz., Liet, Karo m-los IV laidą. Dalyvavo partizaniniame veikime nuo 1941 m. birželio 28 d. (LGGRTC sąraše nėra)

   Keista, kad ISTORIKAI NEKREIPIA DĖMESIO Į ISTORINĮ KONTEKSTĄ viso šio pasakojimo:

1.      Juk kalėjime minimi komunistai vienoje kameroje. Kada jų tikimybė didesnė bus, - okupacijos pradžioje, prasidėjus jų valymams, ar jau tiems valymams pasibaigus?

2.      . Kokios galėjo būti elitinės karininkijos (pasitraukusio iš Lietuvos Prezidento A. Smetonos artimų giminių) po Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) išvaikymo? Ar tai negalėjo mažiau motyvuoti karinės tarnybos kokybei ir labiau motyvuoti daugiau prie ūkio darbų būvimu?

3.       Kodėl nekreipiamas dėmesys į Ukmergės RESTORANE INCIDENTO PSICHOLOGIJĄ, ir jos sąsajų su labai svarbiais-skaudžiausiais istoriniais įvykiais?
           a) Kodėl išsilavinęs karininkas neperspėja kaimo „diedelį“, kad šalia užsieniečių restorane; sėdantis prie stalo, reikia nusiimti sermėgą?

         b) Kodėl karo teisės specialistas NEnumatė iš anksto pasekmes prieš okupantus restorane fizinio veiksmo panaudojimą?
        c) Toks neadekvatus jau ne jauno karininko veiksmas negali byloti FRUSTRACIJOS būseną; dėl kokio nors visuomenėje patirto šoko?
        d) Ar šis visuomenės patirtas šokas negalėjo būti laike vykdomo Holokausto akcijų? Jos vyko per kelis sykius, iš kurių didžiausia buvo rugsėjo 05 d., sušaudžius net 4,5 tūkstančių žydų. Kita akcija vyko rugsėjo 18 d. Negi rugsėjo 05 d. iš Holokausto vykdymo vietos iki Smėlių (Ukmergės priemiesčio) 2,8 km atstumu „nesigirdėjo“ 4,5 tūkstančio asmenų sušaudymų kanonada ir naikinamų žmonių klyksmų garsai? Kokia turėjo būti visuomenės būsena, girdint tuos garsus?

       g) Tai, gal tame restorane pietavo tų žudymų akcijų organizatoriai? Ar vėlesniame (1942-1943 m. m.) periode ne bus mažesnė tikimybė vokiečių kariškiams lankytis restorane, kai sovietiniais diversantais Ukmergės apskritis nebuvo pasižymėjusi, o kovos vyko daugiau į rytus nuo Ukmergės? Ar tame vėlesniame periode galėjo būti analogiška situacija frustracijai susidaryti, kai po patirto šoko ADAPTACIJA psichikoje vyksta, o vokiečių fronto užstrigimas prie Maskvos ir vėliau prie Staliningrado, ar gali iššaukti tokią neadekvačią reakciją?

4.      Kodėl sesuo 30 pav. pabrėžia, kad brolis „nuėjo į restoraną CIVILIŠKAI apsirengęs“? Ar ši detalė neatskleidžia, kad tuo metu brolis buvo karinėje tarnyboje ir dažnai tada nešiojo karinę aprangą, o tada, atsitiktinai, nuėjo į restoraną su civile apranga? Ar sesuo nenorėjo savo šia svarbia detale pabrėžti, kad jei brolis būtų su karine uniforma, to konflikto restorane nebūtų buvę, arba, jis būtų buvęs švelnesnis? Ar civilinės aprangos paminėjimas „neįrodo“, jog J. Krikštaponis „karinę tarnybą“ atlikinėjo namuose? Po LLV išvaikymo ar negalėjo kristi motyvacija ir ar negalėjo karininkai būt išleisti atostogų; prieš išvyką į komandiruotę, prieš išvyką kovoms į Baltarusiją?

5.      O į restoraną „diedelio su sermėga“ atėjimas ar ne byloja, kad tai buvo jau ne vasaros karščiai ir dar ne žiema, kai restoranas dar nespėjo įrengti rūbinės? Ar tai ne panašu į rugsėjo pabaigą, prieš numatomą išvyką į Baltarusiją?

6.      Kodėl  J. Krikštaponio gimtajame Užulėnyje gyvenęs Partizanų ryšininkas ir tautodailininkas Mykolas Dirsė mini, kad, grįžęs iš kalėjimo, „Vokiečių okupacijos laikotarpį Juozas slapstėsi savo namuose", o sesuo Virginija Krikštaponytė-Juodienė prie vokiečių okupacijos laikotarpio prideda žodį „visą“? Pagal M. Dirsę XXI amžiuje, po grįžimo iš kalėjimo, pamini slapstymąsi prie vokiečių, o po to pabrėžia, jog „Kai buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimės, Juozo ėmė ieškoti raudonieji partizanai“. Iš šio sakinio ir sesers pasakojimo akivaizdu, kad J. Krikštaponis slapstėsi iš kart iš kalėjimo sugrįžęs, „dieną niekur viešai nesirodydavo“ ir paminėjo išėjimus į mišką medžioti. Ten kartą ir sutiko „raudonuosius partizanus“. Galima daryti prielaidą, kad tas susitikimas su jais buvo ankstesnis, o po to, kai buvo aiškus vokiečiams pralaimėjimas, raudonieji įsidrąsino ir pradėjo ieškoti dar papildomai? Tas vokiečiams pralaimėjimas buvo aiškus tik 1943 m. vasario-liepos mėnesiuose po Staliningrado-Kursko mūšių pralaimėjimų. Ar tai ne akivaizdu, jog Krikštaponis buvo išlaisvintas iki vokiečių pralaimėjimų? Ir, svarbiausia, BROLIO SLAPSTYMĄSI NUO VOKIEČIŲ sesuo patvirtiną primygtinai žemiau 82 pav. parodytame jos pasakojime:

 

Aišku, po su vokiečiais konflikto, gal bijojo kokio nors dar keršto iš jųjų? Bet po „pusmečio“ ar po kelių mėnesių (pagal Kapralovą po 3-jų) ar tie patys Ukmergės restorano konflikto dalyviai galėjo užklysti į Užulėnį-Pabarninį ir ar jie galėjo žinoti brolio gyvenamą vietą? Negi vokiečiams kitų problemų nebuvo, kaip ...? O gal reikėjo vokiečių vengti tik dėl to, kad reikėjo slėptis, ar ne nuo nusikalstamos Baltarusijoje A. Impulevičiaus bataliono tarnybos? Apie jos nusikalstamą pobūdį ar negalėjo Juozui Krikštaponiui informuoti jo giminaitis ir generolas Stasys Raštikis? 7.      Jeigu „vėliau (1942-1944 m. m.)“ būtų suimtas J. Krikštaponis, kaip Ukmergės konferencijoje teigė istorikas Mindaugas Pocius, tai jis tik ką pasėdėjęs vienoje kalėjimo kameroje su komunistais, ar būtų iš kart galėjęs organizuoti pasiruošimą antisovietiniam pasipriešinimui?  Ar tada būtų patikėję vokiečiai ginklus tam, kuris tik-tik iš kalėjimo būtų išėjęs? -34-             P.S.:  kadangi J. Krikštaponis buvo aukšto lygio lengvaatletis-metikas (rutulio stūmikas ir disko metikas), tai aš kaip aktyviai užsiiminėjęs lengvąja atletika, bendravęs su lengvaatlečiais-metikais ir studijavęs Sporto psichologiją bei daug metų dirbęs Sporto pedagogu-treneriu, atkreipiu dėmesį, jog metikams, ypač didesnio ūgio, kokiu, atrodo, buvo J. Krikštaponis, nėra būdinga fiziškai konfliktuoti - fiziniai veiksmai labiau būdingi dvikovinėms sporto šakų atstovams. Todėl Ukmergės restorane konflikto priežastis turėtų būti FRUSTRACIJA dėl ypatingo kažkokios visuomenės šoko būsenos, ar tik, ne paminėto Holokausto?             Tik dėl alkoholio pasekmės restorane galima irgi paabejoti, nes ne dvikovinių ir ne žaidybinių - individualių sporto šakų sporto šakų atstovams, kurių veiklos yra išmatuojami sportiniai rezultatai, todėl irgi nėra būdinga nesveikai gyventi, nes pasekmės nesveiko veiksmo iš kart matosi išmatuojamu rezultatu. Todėl piktnaudžiauti alkoholiu individualistams mažiau būdinga. Tuo labiau, kad J. Krikštaponis buvo Sporto pedagogas-instruktorius. Nebent, alkoholis buvo pavartotas dėl minėtos šoko būsenos? Gal, dėl jos  J. Krikštaponis ir išvažiavo arkliu į Ukmergę, CIVILIŠKAI apsirengęs?    Aš LCVA archyve prie A. Impulevičiaus bylos atradau šio generolo ir jo vairuotojo egzistavimo dokumentą. Tai, kaip tik, ar generolas su tuo vairuotoju, arba vienas generolas negalėjo Minskas-Kaunas-Minskas maršrutu suvažinėti su tuo leitenanto Jono Klimavičiaus "legenda"-RAPORTU apie jo "susirgimą", bei J. Krikštaponio "tarpininkavimo" parašą paimti Kauno kalėjimo kameroje?      Juk J. Krikštaponis (kažkodėl jis save vardino "Krištaponiu") "tarpininkauti" teisės neturėjo, nes Jonas Klimavičius, kuris buvo nuteistas mirties nuosprendžiu, o po to ..., nebuvo J. Krikštaponio pavaldiniu, nes pastarasis buvo  o pavaduotoju 3-čios kuopos vado ... Ūselio - to, kuris 1962 m. po teismo nuosprendžio Vilniuje buvo sušaudytas. Todėl, ar ne akivaizdu, kad šis "tarpininkavimo" parašas, greičiausiai, buvo paimtas Kauno kalėjime ir tas "tarpininkavimas" bei J. Krikštaponiui, galimai, antrą kartą kapitono laipsnio suteikimas (sesers ir M. Dirsės atsiminimuose kažkodėl kapitono laipsnio suteikimas minimas 1939 m.) ne galėjo būt skirti GESTAP-ui apgauti - iš kalėjimo ištraukti? Juk, tas Jono Klimavičiaus raportas buvo atspausdintas ir vokiečių kalba. Daugiau toje A. Impulevičiaus bataliono byloje panašių  tų panašių dokumentų lietuviška ir vokiškai (dviem kalbomis) raportų neaptikau. Mačiau tik viena kalba - vokiškus dokumentus, bet jų buvo nedaug.     Taigi, kito motyvo slapstytis nuo vokiečių, kaip nuo tarnybos A. Impulevičiaus batalione - sunku sugalvoti. Tarnybos vengti galėjo ir po Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) panaikinimo - ją atlikinėti tik formaliai per Ukmergėje buvusį karinį dalinį, apie ką sesuo paminėjo bendravimą su kažkokiu karininku Juozu Barzda (tokių pavardžių Ukmergės apylinkėse net tarp tremtinių yra daug) ir karo gydytoju Mikalausku (jis gyveno  Liepų alėjoje - dabar A. Smetonos gatvėje šalia kareivinių), su kuriuo Varėnos poligone tarnavo ir kurie, Raudonajai armijai traukiantis, abu dizertyravo. Po karo šis gydytojas už dizertyravimą buvo laikomas šalia Maskvos ir po to sovietmetyje buvo žymiu Ukmergės gydytoju, daug padėjusiu Partizanams, o 1990 m. jam atminti akmuo pastatytas šalia jojo ligoninės. Jo žmona buvo puiki mokytoja. O J. Krikštaponio buvimas namuose ne galėjo būt ir su A. Impulevičiaus batalionu suderintas-numatytas ir derliaus nuėmimo darbams savo ūkyje? O detalesnį apie Kauno kalėjime pasirašymo ant Klimavičiaus raporto simptomus ir apie kitus neišvykimo į Baltarusiją galimus įrodymus iš LCVA archyvo dokumentų pateikiau aukščiau.

      Kaip matome, liepos 20 d. už Lėno kapinių  pirmasis partizanų sąskrydis vyko dar prie vokiečių, kai iš jų sovietai Ukmergę perėmė po 5-ių dienų liepos 25 d. Labai svarbi ir J. Krikštaponio būryje lakūno bei ginklų  iš Vokietijos parskraidinimo detalė, įrodanti ir paneigianti vokiečių okupacijos antroje pusėje J. Krikštaponio kalinimo Kauno kalėjime laikmetį kaip mažiau tikėtiną, nes vokiečiai tik ką su kalėjimo vienoje kameroje su komunistais  pasėdėjusiu, tikrai, ginklų nebūtų patikėję.  Be to ir komunistų vienoje kameroje paminėjimas labiau panašus į okupacijos pradžią, kai tame laikotarpyje vyko intensyvus jų valymas-suiminėjimas. Vėlesnis laikotarpis dėl komunistų suėmimo ar nebus mažiau tikėtinas? Istorikai nuodugniau komunistų suėminėjimų skaičiaus dinamiką gali pateikti? 

   Dar blogiau, kad minėtas VU docentas N. Šepetys nekreipia dėmesio į tai, kad J. Krikštaponis buvo aukštą mokslą baigęs karininkas ir buvo karo teisininkas, kurio šios žinios ir galėjo įtakoti savo kaimynų išgelbėjimui nuo Antrojo Pirčiupio likimo.  Labai liūdna, kad toje konferencijoje buvo pasityčiota ir iš to įvykio liudininko – net niekas nebandė aiškintis, kuriuo metu tas įvykis įvyko. Tai buvo aišku, kad liudininkas gali sugriauti J. Krikštaponiui metamus kaltinimus. Todėl sveiku protu nesuvokiama, kai istorikai juo nesusidomėjo. Negi lauks, kai jo neliks? Juk, lygiai taip pat įvyko, kai Krikštaponis viešai buvo apkaltintas po dviejų mėnesių, kai jo sesuo numirė. Ar tai „atsitiktinumas“?  

Nekreiptas dėmesys buvo ir į šio Didvyrio bei jo vadovaujamos grupės sunaikinimo aplinkybes, kurias atskleidė už tą sunaikinimą atsakingas NKVD generolas Kapralovas, paminėdamas, kad J. Krikštaponį GESTAP—as buvo suėmęs ir Kauno kalėjime kalinęs. Tuo labiau, kad LGGRTC žinojo šį generolo raštelį, bet jį slėpė nuo visuomenės, kol aš jo nepaviešinau.

    Kodėl mokslininkai ignoravo Didvyrio sesers Atsiminimuose minimą jos brolio suėmimą ir kalinimą Kauno kalėjime minimą?

-35-     Dar svarbiau, jog net KGB juodraštinis 2/12 bataliono II-os kuopos sąrašas patvirtina, jog J. Krikštaponis kuopos vadu buvo tik rugsėjo mėnesį, o spalio mėnesį iš jo kuopos vadovavimą Nikodemas Reikalas, kurį po karo M. Kačiulis ir liudijo, kad tąsai žudynėms vadovavo.    Tai, negi neaišku kodėl 1982 m. apklausoje šis „liudininkas“ keičia parodymus ir kaltę verčia žuvusiajam J. Krikštaponiui, kai tą apklausą vedė iš JAV atvykęs ... Šeras? Ar ne tam, kad N. Reikalą, gyvenantį JAV išgelbėti nuo teisinio persekiojimo? Ar ne tuo tikslu ir kiti melagingai „liudijo“  apklausiamieji?    Tai, ar šie: NKVD generolo Kapralovo raštelis ir  KGB juodraštis neįrodo, jog KGB matė GESTAP-o dokumentus apie J. Krikštaponio suėmimą ir todėl jo nerodė „Baltarusijoje“ buvusį? Juk net Romualdas Ozolas buvusiojoje dar sovietinėje AT sesijoje kėlė KGB naikinamų dokumentų ir jų išvežimo į Maskvą faktus. Todėl    sIŪLAU nutraukti Didvyriui paminklinio akmens Ukmergėje svarstymą, kol iš Maskvos nebus atvežti GESTAP-o dokumentai apie J.Krikštaponio suėmimą-kalinimą, ar kitur nebus jie atrasti. Juk, akivaizdu, kad J. Krikštaponis galėjo būti  GESTAP-o suimtu ir kalinamu už pasipiktinimą dėl Ukmergėje vykdyto Holokausto – apie tai gali byloti šios aplinkybės:   1.      Holokausto Ukmergėje žudymo akcijos buvo vykdomos 1941 m. rugpjūčio 1, 8, 19 d., rugsėjo 5, 18, 26 d. iš kurių rugsėjo 05 d. buvo didžiausia; per 4,5 tūkstančių sunaikinus žydų. Akivaizdu, kad šūviai ir klyksmai žudomųjų per 3 km atstumo turėjo būti girdimi Ukmergės bent priemiestyje – Smėliuose ir ... Tai Turėjo šokiruoti visuomenę. 2.       Konfliktas J. Krikštaponio Ukmergės restorane galėjo vykti su šių žudynių vykdytojais po egzekucijų vykdymų, nes kitokių vokiečių karininkų būvimas restorane gali būti mažiau tikėtinu. 3.       Pagal J. Krikštaponio sesers pasakojimo detales, kad senelis atsisėdo prie stalo su sermėga, ar nerodo tai, kad jau ne vasara buvo ir ne žiema, o pereinamasis periodas, kai restorane neveikia rūbinė ir žmogus neturėjo kur pasikabinti viršutinio apdaro? 4.      Jeigu užsieniečiai davė pastabą, senelį pavadinus „lietuviška kiaule“, tai J. Krikštaponis kaip aukšto išsilavinimo karininkas negalėjo duoti seneliui pastabą, kad reikia sermėgą pasikabinti? 5.      Kodėl neadekvačiai J. Krikšaponio sureaguota buvo prieš vokiečius? Negi Karo teisininkui nebuvo aišku, kad fizinis kontaktas su okupantas jam baigsis jo suėmimu? 6.      Ar tai neįrodo FRUSTRACIJOS būsenos po vykdytų egzekucijų? 7.      Ar tokia frustracija galėjo vykti vėliau; po psichologinės ADAPTACIJOS – t. y. 1942 m. pradžioje, vokiečiams Pamaskvėje užstrigus, ar 1942 m. pabaigoje po Staliningrado  mūšio pralaimėjimo? 8.      Dar vėliau tam konfliktui įvykti, išvis, atmestina, nes, sovietams artėjant prie Lietuvos, jokio tarpusavio konflikto ne tik negalėjo būti, bet ir jei tik-tik J. Krikštaponis būtų grįžęs iš kalėjimo, ir pasėdėjęs su komunistais vienoje kameroje, tikrai, vokiečiai jam ginklų nebūtų palikę ir su juo nebūtų bendravę. 9.      Pagal sesers pasakojime paminėtą vienoje kameroje su komunistais sėdėjimo faktas gali byloti tik okupacijos pradžią, kai masiškai buvo suiminėjami komunistai.  Vėlesnis komunistų kalėjime kalinimo  faktas mažiau tikėtinas. 10. Visa sesers Atsiminimų chronologija,  kraštotyrininko Romo Kauniečio užrašyta 1990 m. liepos mėnesyje Šiluose, (netoli J. Krikštaponio gimtojo Užulėnio), negi taip pat „ne byloja“, kad brolio suėmimas-kalinimas buvo okupacijos pradžioje?         Na, o Lietuvos Centriniame valstybiniame archyve  (LCVA) E. Rukšėno minimi pastoviai dokumentai ir dabar mano nufotografuoti (čia aukščiau paskelbti), neįrodo, – net, atvirkščiai, - gali byloti J. Krikštaponio nebuvimo Baltarusijoje faktą primygtinai APIBENDRINIMUI pateikiu šiais požymiais: 1.       A. Impulevičiaus 1941 m. spalių 6 d. įsakyme Nr.42 žodis „išvyko“ raštvedybiškai klaidingas, nes įsakymas rašytas Kaune-Šančiuose, o ne traukinyje. 2.      Kad išvykimą neįrodo šis įsakymas – tai įrodo A. Impulevičiaus po kelių dienų kitas – 45-tas įsakymas leitenantui Stankaičiui, naikinant ankstesnį 42-antrą „išvykimo“ įsakymą, nes jis neišvyko, nes pateikė raportą dėl susirgimo. -36-   3.      Kokį „raportą“ iš GESTAP-o ar Kauno kalėjimo galėjo pateikti J. Krikštaponis ir ar jis galėjo norėti pranešti apie suėmimą? 4.      Dėl J. Krikštaponio lapkričio 04 d. padėtas ant susirgusio J. Klimaičio raporto padėtas tarpininkavimo parašas neįrodo, kad pasirašyta, Baltarusijoje, nes yra labai daug požymių, kad tas parašas greičiau padėtas Kauno kalėjimo kameroje, artimam jo giminaičiui generolui S. Raštikiui tarpininkaujant (apie tai sesuo J. Krikštaponio minėjo), kuris net A. Hitlerį asmeniškai pažinojo. Visus požymius išdėsčiau nuotraukų įrodymais. Kad šalia A. Impulevičiaus galėjo būti šis generolas, radau ir jo vairuotojo raportą tarp visų dokumentų tame segtuve ir atradau, A. Impulevičiaus minėtame įsakyme Nr. 42 du Jonus Klimavičius, kurio antrojo nerodo istoriniai šaltiniai apie tokio egzistavimą. 5.      Aplamai, J. Krikštaponis J. Klimavičiui TARPININKAUTI TEISĖS NETURĖJO, NES J. Klimavičius BUVO NE J. KRIKŠTAPONIO PAVALDINYS, o 3-čios kuopos Ūselio pavaduotoju. Vadinasi, šis J. Krikštaponio „tarpininkavimas“ buvo greičiau GESTAP-ui apgauti, nes tas raportas buvo rašytas ir vokiečių kalba. Kitų dokumentų  dviem kalbomis rašytu LCVA 255 byloje ne mačiau. Jei mačiau vokiškai rašytus dokumentus, tai tų pačių  lietuviškai rašytų nepastebėjau. 6.      Pakėlimo lapas kapitono laipsnio suteikimo J. Krikštaponiui,  minėtas E. Rukšėno,  NEĮRODO „TARNYBOS ATLIKIMO Baltarusijoje fakto“, nes nurodomas tik J. Krikštaponio išsilavinimo motyvas, o tų Pakėlimų lapų, A. Impulevičiaus pasirašytų 1941 gruodžio 18 d., yra daug ir jų pasirašymas yra masinis  šv. Kalėdų progai. Taip, kad jei karininkas koks sirgo ar dėl kitų priežasčių nebuvo paskutinius 2 mėnesius tarnyboje, tai negi, laikui atėjus, „nebus“ pakeliamas laipsniu? Juolab, jei J. Krikštaponis buvo okupantų suimtas, tai tas  laipsnio pakėlimas ar ne galėjo įtakoti lengvesniam išlaisvinimui iš kalėjimo?  7.     O neteisingai rašytas Jono Klimavičiaus raportas Nr. 8 ir po savaitės jo paties Kaune Nr. 9 dėl „pasiliuosavimo“ parašytas,  ar nebuvo rašytas su tikslu apgauti GESTAP-ą, nurašant išgalvotą kitą „Joną Klimavičių“ iš 2-os kuopos? 8.        Nors labai mažai tikėtina, bet; visų aplinkybių tyrimui, ar negalima įtarti ir E. Rozausko ar (...?) galimybę, sufalsifikuoti – prirašyti 2/12 bataliono įsakymo Nr. 42 antrajame puslapyje antrąjį „Joną Klimavičių“?

12-toji tema: Gera naujiena – J. Krikštaponis buvo žymus lengvaatletis – kelis kartus Lietuvos čempionu
disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse

     
   Čia, pagal žymaus disko metiko - rutulio stūmiko ir Lietuvos DIDVYRIO Juozo Krikštaponio pavyzdį AUKŠTI SPORTINIAI PASIKIMAI SKIRIAMI Gynybos tikslams - MŪSŲ BROLIAMS APGINTI; kenčiantiems kare prieš išprotėjusius BARBARUS - prieš mūsų bendrą priešą nuo neatmenamų laikų.

83  pav.: Galima atminčiai pasididinti  Pamenu, kai dviračiu buvau nuvažiavęs į Londono Olimpiadą ir iš ten fotoreportažus su aprašymais platinau - tada teko stebėti, kaip mūsų Prezidentė geriausiam visų laikų Lietuvos disko metikui Virgilijui Aleknai įteikė sidabrinį diską su įrašu:                 Kai laimite Jūs - laimi visa Lietuva“      Galima ir VISĄ pokalbįpažiūrėti bei paskaityti-pastudijuoti...

Metikų rungtys Lietuvoje yra labai populiarios - Lietuvos metikai ne kartą garsino Lietuvą pasaulyje - jąją garsino ir Juozas Krikštaponis.  Kai jis žuvo, tai jojo įkurtai Vyčio - Krikštaponio apygardai Partizanų apygardai vadovavo Jonas Baltušnikas-Vienuolis, kuris irgi žuvo su kitais savo dviem broliais, o jojo sūnėnas Algimantas Baltušnikas tapo garsiausiu Lietuvos ir net Sovietų Sąjungos disko metiku.

   Panašu, kad A. Baltušniko aukšto lygio pasiekimai disko metime ir galėjo būti kaip partizanų Vyčio apygardos įkūrėjo Juozo Krikštaponio sporto tradicijų tąsa, kurią Algimantas tęsė, patsai treniruodamas Rimantą Plungę ir Bernardą Buroką. Vėliau Lietuvos garsinimu užsiėmė Vytautas Jaras, Romas Ubartą, Vaclovas Kydikas, o po to Virgilijus Alekna, jojo sūnus Mykolas, Andrius Gūdžius, .

85 pav.: J. Krikštaponio vardo rinktinės vadas ...

Teko man pasikalbėti ir su Akvilinos paminėtų Baltušnikų plačios giminės atstovėmis - seserimis Eleonora bei Nijole dėl jųjų brolio; mano buvusio 1963-1964 m. m. kūno kultūros dėstytojo Kauno politechnikume Algimanto Baltušniko, kuris tuo metu buvo žinomas kaip du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku disko metimo rungtyje, kuris 1948 m. kaip14-os metų paauglys buvo ištremtas į Buriatiją, kurio 3 dėdės ir buvo čia paminėti J. Krikštaponio rinktinės kovotojais. Apie juos Šiluose (J. Krikštaponio sesers gyvenvietėje) užaugusi 14-metė Mokinių rašymo konkursui 2019 metais Raguvos gimnazijos mokinukė Augustė Kielaitė, pateikė rašinį „Nuo mažo takelio į didįjį olimpinį kelią ...“. Nors Algimantui kaip „banditų“ vaikui KGB neleido dalyvauti olimpiadose ir jokiose užsienyje varžybose, bet Sovietų Sąjungos treneriai vis tiek jį pagerbė ne bet kokiame, o jubiliejiniame 100-tajame L. A. žurnalo numerio viršelyje.

86 pav.: Sovietinių trenerių pagerbtas A. Baltušnikas

Juozo Krikštaponio varžovu buvo jojo bendramokslis Leonas Puskunigis, kuris taip pat galėjo būti Juozo dėstytoju sporto teorijoje, kai Juozas ruošėsi būti kariuomenės fizinio lavinimo instruktoriumi. Kai pastarasis tapo Vietinės rinktinės  Karo mokyklos 6-tos kuopos vadu, tai Marijampolėje galėjo pasigęsti savo mokslo ir sporto draugo - Marijampolės apskrities sporto vado Leono Puskunigio, kuris 1943 m. kovo 16 d. buvo suimtas ir išvežtas š Študhofo Dievų mišką, o po to atsidūrė GULAG-e prie Onegos ežero. Kad jis buvo GULAG-e, aš pats iš jojo tai girdėjau Atgimimo laike, kai jis buvo į Jonavą atvykęs koncertuoti su Skriaudžių kanklių ansambliu,  O apie Onegoje jo atsidūrimą kažką yra girdėjusi jojo auklėtinė Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė, kurią Leonas parengė kaip pirmąją lietuvaitę mūsų planetos rekordininkę ieties metime. Kad josios treneris atsidūrė GULAG-e, pagal Birutę, kuri man pasakė, kad kai jis grįžo iš Študhofo, tai namuose jį sovietai suėmė kaip grįžusį iš Vokietijos ir manius, kad jis „vokiečiams dirbo - saugojo kalinius“.

87 pav. Birutė Kaledienė sostinės stadione, kurio nebeliko. - Vilnius tapo vienintele ES „sostine“ be stadiono.

Aišku, nuotrupas sužinoti sunku, nes laikas buvo baisus ir todėl Birutės treneris apie prieškario sportą nieko nepasakojo. Tik jai ieties metimo techniką mokė iš prieškario vokiškos knygos apie lengvąją atletiką. Ką Birutė gerai pamena, tai, kai ji Skriaudžiuose trenerio sūnelio krikštynose buvo. O man pakalbinus tą sūnelį Eigintą, jis patikslino, kad tėvas dažnai iš tos knygos ruošdavosi paskaitoms Kūno kultūros institute. Pamena Eigintas ir savo vaikystę, kai gyveno Sporto gatvėje, kurioje be KKI rūmų buvo dar du namai, priklausę institutui, kai dar bendrabučio nebuvo. Vėliau tuose namuose buvo Biochemijos ir Anatomijos katedros.        Taigi, pagal Eiginto parodymą, jo tėveliui ir toliau sovietmetyje dirbus šio Instituto dėstytoju, kaip ir prieškaryje - tai labai svarbus faktorius, kai J. KRIKŠTAPONIO - PRIEŠKARIO LAIKŲ SPORTO PATIRTIS BUVO PERDUODAMA IR TOBULINAMA per šią aukštąją Kūno kultūros mokyklą.       Papildant dėl vokiečių okupacijos laikotarpio, tai Birutei jis buvo įsimintinas, kai Pilviškiuose buvo žudomi žydai ir buvo krūvos vaikiškų drabužių, prieš nužudymą juos nurengus, tai jos tėvelis neleisdavo jų imti - gėdydavo tuos, kurie norėdavo pasiimti - parnešti savo vaikams. Be to, Birutė norėjo mediciną studijuoti, tačiau ten negalėjo įstoti, kaip „buožių“ (turtingesnių valstiečių) vaikas. Na, o dėl J. Krikštaponio vokiečių okupacijos pabaigoje, tai jojo, galimai, sporto teorijos dėstytojas (Sporto rūmų dėstytojas)  minėtas Valdas Bakūnas 1943-1944 m. m. buvo irgi kalinamas nacių. Įdomu, už ką? Manykime, kad ne už muštynes restorane su naciais? Kokia būtų bausmė už tai 1943-1944 m. m. laikotarpyje?

Iš šių protokolų akivaizdu, jog J. Krikštaponis pradėjo save vadinti Krištaponiu, Nors aš asmeniškai ir kiti manėme pagal a. a. Ališauską, kad, neva, KrKštaponis ir KriŠtaponis gali būti „skirtingi asmenys“, todėl aš savo pirmojoje publikacijoje kėliau klausimą, „J. Krikštaponis ar negali būt pakištas po kitu asmeniu?“, nes internetinėje erdvėje visuomenei niekas nebuvo aišku. Tik artėjant 2021-03 Ukmergės konferencijai, mano temoje LGGRTC mokslininkui paminėjus A. Impuliavičiaus teiktą Pakėlimo lapą, - buvusios abejonės atkrito, kad tai tas pats asmuo.       Pagal rezultatą, matome, jog J. Krikštaponis buvo tuo metu aukšto lygio disko metiku, kuris pakeitė dar aukštesnio lygio legendinį lengvaatletį-dešimkovininką  ir Europos krepšinio čempioną Stasį Šačkų, kurį man teko šiek tiek pažinoti, kai jis pastoviai ateidavo į Dariaus ir Girėno stadioną, kuriame mes treniruodavomės. Teko ir varžybose man dalyvauti, kai jis buvo vyriausiu teisėju. Tik po Nepriklausomybės pasiekimo, man teko sužinoti, jog jis buvo ne tik vienas pirmųjų diplomuotu kūno kultūros ir sporto specialistu, bet ir Kūno kultūros rūmų pirmuoju dėstytoju bei vėliau tapusiu Birželio sukilėliu ir po karo Vorkutos lageryje atkalėjusiu 10 metų.       Taigi, J. Krištaponis Lietuvos čempionu buvo 3 kartus, o prizininku dar 3-is kartus rutulio stūmimo rungtyje. Atkreiptina, kad po J. Krikštaponio už dviejų metų disko metime čempionu tapo Leonas Puskunigis, kuris buvo atsidūręs Študhofo mirties stovykloje, o po to ir GU:LAGe trumpam, o kai tapo treneriu, tai jojo auklėtinį Birutė Zalugaitytė - (vėliau Kaledienė) tapo Ieties metimo pasaulio rekordininkė ir Romos olimpiados prizininke. Po to Leonas pasekė savo tėvo - Veiverių kanklių ansamblio įkūrėjo keliu ir pradėjo jam vadovauti, kuris Sąjūdžio laikais tapo Tautinio Atgimimo šaukliu..

66 pav.: Galima pasididinti

67 pav.: Galima pasididinti

Svarbi potemė: Minsko istorijos sąsaja su J. Krikštaponio
sportavimo aplinka

        Vienas didžiausių Minsko įvykiu 1943-09-22 tapo Belorutenijos pirmojo sekretoriaus B. Kube nužudymas, kai  čia nagrinėjamo Masiukovščinos kaimelio gyventoja E. G. Mezanik kaip tarnaitė jam po lovą pakišo sprogmenį. Apie tai aukščiau minimas kraštotyrininkas O. I. Usačiovas visą seriją straipsnių parašė ir galima pradėti skaityti nuo jo 1-os dalies. Kiek tas teroristinis aktas buvo „naudingas“, kai po to kerštui buvo nužudyta labai daug politinių kalinių - nuo jų išvalyti kalėjimai?

69 pav.: Raguvėlės dvaro dvarininkė Akvilina yra žymaus sportininko-agronomo Vladislovo sesutė ir jo sūnaus teta - 1972 m. Miunchino olimpiados čempiono (irgi rutulio stūmimo rungtyje, kaip J. Krikštaponis su jojo tėvu buvę varžovais, o to olimpinio čempiono mama, taip pat buvo Lenkijos rekordininkė rutulio stūmime ir Lietuvoje buvo gera disko metikė ir žinoma net pasaulyje) Kai Akvilinos tėvelis mirė 1940 m., dar nesulaukęs sovietų invazijos, Akvilinai buvo tik 1,5-ų -  2-iejų metukų ir todėl savo tėvelio nebepamena. Bet žino, kad tėvelis pažinojo visą labai šaunią Baltušnikų giminę, kurie vėliau tapo  partizanų J. Krikštaponio vardo rinktinės kovotojais ir Jonas Baltušnikas-„Vienuolis“, buvo tos rinktinės vadu.     Juolab, nepraėjus nei metams, nužudomas ir Lietuvoje B. Kube pavaduotojas žemės ūkiui, J, Krikštaponio varžovas ir, gal, net kolega Vladislovas Komaras. Nužudo jį lietuviai, nors jis per pirmąjį Europos lengvosios atletikos 1934 m. čempionatą Turine nešė Lietuvos vėliavą - garsino Lietuvą pasaulyje. 70 pav.: Už Vladislovo Komaro einantys Prezidento Valdo Adamkaus sporto draugas ir Sporto Rūmų dėstytojas Valdas Bakūnas galėjo būti J. Krikštaponio sporto teorijos dėstytoju, o Stasys Šačkus ne tik dėstytoju, bet ir J. Krikštaponio sporto vadovu Jono Rygiškių gimnazijoje, vadovavęs gimnazistų sporto klubui „Vaidotas“. Galima pasididinti nuotrauką.      Kaip man jo sesutė pasakė, jis buvo atvykęs į savo Glitiškių dvaro nekaltų žmonių žudynes - nužudytus jo dvaro darbininkus. Tada ir Vladislovas tapo  iš pasalos nužudytu, kuris tuo metu valdė Glitiškių dvarą ir organizavo Vilnijos bei visos Baltarusijos žemės ūkį karo metais sovietų nacionalizuotuose dvaruose vėl atstatė šeimininkams nuosavybės teises ir padėjo atstatyti ž. ū. gamybą  (Akvilina man pasakė, kad jaunystėje jis valdė ir Bubių dvarą)   Pasak, Vladislovo sesers Akvilinos RIMŠEVIČIENĖS (dabar Raguvėlė dvaro valdytojos) jos mama buvo labai nepatenkinta, kad V. Komaras buvo susidėjęs su Armija Krajova ir įtrauktas į jos rėmimą.  Todėl ji kaltino tik Armiją Krajovą, V. Komarą nužudymu,  kuri ... Dėl ko tiksliau jos mama buvo nepatenkinta dėl savo tautiečių „armijos“ veikos, pasakyti negali, nes ji tada dar buvo maža. Tada policininkas jos mamai ir atnešė nužudytojo pasą, pranešdamas, kad žuvęs, kurį atrado pas jį         Nerimą kelia Glitiškių žudynių sukakties pasmerkimo viena kalba pasakyta, kuri, lyg, ir pateisino atsakomąsias Dubingiuose žudynes, net ir vaikų, vien už tai, kad turėjo lietuviškas maldaknyges. Taip, kad įdomu, kur 5-tasis Dievo įsakymas NEŽUDYK ? ? ? Vis tik, L. R. Generalinė prokuratūra tai „armijai“ yra iškėlusi bylą net dėl 273 civilių žmonių nužudymo. Juolab, ar tie „super lenkai“ nėra lietuviškos kilmės? Pamenu, kai Sąjūdžio laikais kūrėsi „Iedinstva“, kurią labai palaikė „tuteišiai“, buvo siūloma, jog reikia daryti draugiškus žygius po Vilniją ir įrodinėti gyventojams, jog jie yra lietuviškos prigimties... Tik, labai staigiai Kovo 11-tąją pasiekėme ir .... 71 pav.: Vladislovas Komaras - 1972 m Miuncheno olimpinis čempionas 72 pav. Galima atsiversti visą laikraščio nuotrauką.        Pokalbyje su manimi Akvilina prisiminė, kai dalyvavo savo sūnėno - minėto 1972 m. olimpinio čempiono laidotuvėse, kuris 1998-08-17 tragiškai žuvo autokatastrofoje. Tada buvo Lenkijoje gedulas, nes žuvo dar ir su žymiu šuolininku su kartimi Tadeušu Sliusariku.       Beje, Vladislovas buvo dar žymiu ir artistu, vaidinęs net Jėzaus Kristaus vaidmenį, o mūsų Nepriklausomybės pradžioje lankėsi pas savo tetą Akviliną Raguvėlės dvare. Raguvėlės dvare prieškaryje lankėsi ir Antanas Smetona, kaip pavyzdiniame dvare.             tema: A. BALTUŠNIKO SESERŲ IR SŪNAUS PRISIMINIMAI     Papasakojo, kad tremtiniai gyveno Zaigrajevsko rajone, pačiame  tolimiausiame užkampyje –  Šabure, po kurio jau nebuvo toliau geležinkelio. Tas geležinkelis ir buvo skirtas medienai išvežti. Tame Šambure buvo komendantas – jei kur reikėjo trumpam išvažiuoti, tik jis duodavo leidimą ar neduodavo. Gyveno pačioje gyvenvietėje, kur buvo ir kalinių lageris. Gyvenvietė dabar, pagal Eleonoros pasakymą. Išsiplietė neatpažįstamai. Vietovė, žiūrint iš seno kariško žemėlapio, labai kalnuota, viršūnės virš 1 km virš jūros lygio. Sesuo Eleonora prisimena, kad tie kalnai labai klaidūs ir kai vienas išėjo pasivaikščioti, tai tik vos po 3-jų parų sugrįžo. (Tikrai. pagal žemėlapį reljefo formos labai vienodos, o kiek į Vakarus man pačiam teko ekspedicijoje – V-os kategorijos sportiniame žygyje maršrutą pradėti Kropotkino-Peretolčino ugnikalnių rajone) Todėl, mano supratimu, kalnuoto reljefe miškokirta buvo ne lengva tremtiniams.         Seserys pasakojo, jog brolis daug sportavo – kilojo svarsčius - dvipudes ir štangas, nes reikėjo būti stipriam apsiginti nuo tų, kurie lietuvius vadino „fašistais“. Taip vadindavo kriminaliniai ir jų šeimų nariai, kurie po kalinimo turėjo gyventi kartu su kaliniais.  (Net ir dabar ši Šaburo gyvenvietė skaitosi kaip viena iš labiausiai kriminogeninių atžvilgiu didžiausias problemas turinti, kurios meras nusižudė, negalėdamas išpildyti rinkėjams duotų pažadų.)         Be to, brolis buvo labai stiprus, prie buldozerio remonto jis jo priekį vienas pakeldavo. Kartą atvyko instruktorius ir brolį kažkur nuvežė į Uland-Udę, ten parodė, kaip reikia mėtyti diską ir rutulį stumti ir jis iš karto varžybas laimėjo. Toliau važiavo į Irkutską ir ten laimėjo. Po to Krasnojarske laimėjo – pateko toliau į visasąjungines kaimo jaunimo žaidynkur ir ten laimėjo. Daugiausiai treniruočių stovykloms važinėdavo į Ulan-Udę, o namo į Šamburo gyvenvietę grįždavo žiemes, ai.  Kai jis tapo Sovietų Sąjungoje žinomu ir todėl Lietuvos treneriai jį atkreipė, kad pas ji lietuviška pavardė ir prišnekino už Lietuvos respubliką dalyvauti varžybose. Todėl pagal seserų pasakojimą, jis išreikalavo, kad ir visa šeima būtų gražinta į Lietuvą ir per brolio aukšto lygio meistriškumo sportą visi iš tremties grįžo į Lietuvą.         Aišku, po Stalino mirties, kaip nepilnametei iš tremties galima buvo sugrįžti sesei Nijolei, kurią sugrįžusią priglaudė teta. Tėvai grįžo į Lietuvą 1956 metais, kai jau Algimantas mokėsi KKI institute, o sesei Eleonorai teko pasilikti su savu vyru net iki 1958 m., nes jam leidimo forminimas sugrįžimui kažkur užsilaikė. Kai tėvai sugrįžo, iš karto turėjo įstoti į kolūkį ir jame dirbo iki išėjimo į pensiją. Todėl vėliau ir jiems reikėjo parduoti savo savo sodybą.           Mano dėstytojo Algimanto sūnus Mindaugas  Baltušnikas, kuris šiuo metu vadovauja Kurantas firmai, papasakojo, kad jojo tėvą treniravo treneris A. Arlauskas (aš pamenu tokį, bet kaip buvau stajeriu, su juo man neteko bendrauti – apie jį užsiminsiu ir Birutės Kaledienės prisiminimuose), tas jo treneris rūpinosi visais jo tėvo meistriškumo klausimais, o taip pat pabrėžė, kad ir pats tėvas pradėjo vykdyti treniruotes. Be to ir sūnus Mindaugas tapo taip pat disko metiku-rutulio stūmiku, besitreniravęs pas tą patį A. Arlauską.  Pamena jis Jarą, Plungę ir net Algirdą Brazauską, kuris taip pat buvo gana aukšto lygio lengvaatlečiu-metiku. Matė ir taip pat jis treniruotėse Birutę Kalėdienę, kuri, manau, be jos trenerio Leono Puskunigio, galėjo dar ir kaip rinktinės narė papildomai treniruotis ten, kur centralizuodavosi geriausi Respublikos metikai. Bet apie tai reikia atskirai analizę atlikti.    Todėl man pavyko pabendrauti ir su legendinio trenerio Leono Puskunigio sūnumi Eigintu, bei su žymiu Skriaudžių muziejininku Pijumi Brazausku, kuris irgi pažinojo Skriaudžių kanklių ansamblio vadovą. Jie abu ir patvirtino, jog per pastarojo ir tėvo laidotuves dalyvavo ir sporto garsenybė Birutė, kurią buvo parengęs šis Lietuvos kanklių muzikos pradininkas ir populiarintojas. Pagal sūnaus Eiginto tvirtinimą, nors jį tėvas visur vedžiodavosi į varžybas, bet asmeniškai apie Tarpukario Lietuvos sportą jis nieko nepasakodavo ir net nebuvo galima pasakoti – tai būdavo uždrausta, todėl vaikams tokių dalykų tėvai nė ne neužsimindavo. Todėl nieko nuostabaus, kad L. Puskunigis apie savo varžovus ir nepasakodavo, tuo labiau apie J. Krikštaponį.         O, iš kur mano dėstytojas Mindaugas Baltušnikas užsidegė tapti metiku  - pasekti savo Gimtojo kaimo kaiminystėje gyvenusio tada žymaus sportininko J. Krikštaponio pėdomis, atsekti labai sunku. Tam būtini dabar nuoseklūs tyrimai. Mindaugo sesės tada buvo per mažos, kad ką nors žinotų apie Partizanų Vyčio apygardos žuvusio vado Juozo Krikštaponio jaunystę bei jo garsumą Lietuvos sporte net „iki vaikų ausų lygio“. Čia tam būtini archyvuose tyrimai tuometinės Ukmergėje leidžiamos spaudos. Pagal Lengvosios atletikos federacijos statistiką Steponą Misiūną, kuris ir parengė tą labai svarbų Lietuvos Lengvosios atletikos 100-mečiui visų čempionatų prizininkų sąvadą, pabrėžė, kad spauda skelbdavo tik daugiausiai rezultatus važybų. Na, o mano nuomonė, pagal tuos rezultatus galėjo koks vietinis laikraštukas ir pabrėžti savo ukmergietį kaip Lietuvos čempioną ar prizininką? Tai reikia ir ieškoti dabar.         Tačiau Nijolė Baltušnikaitė papasakojo man labai svarbų vaikų-berniukų žaidimų detalę mėtyti ant virvės pririštus akmenis į aukštį, kas aukščiau išmes, arba, kas toliau nusvies, išsukdami tuos pririštus akmenis. Kad akmenys iš virvių pynių neišsprustų, aptempdavo odos gabalėliais. Todėl tokie vaikiški žaidimai pagal liaudies ŽAIDIMŲ TEORIJĄ, kuri labai rimtai specialistų tyrinėjama, tai ir buvo tas žaidimas vystyti vaikams staigiajai jėgai, sovietmetyje neteisingai vadinamai „sprogstamąja“ jėga, nes ten organizme niekas nesprogsta, o susidaro fiziologiniai procesais staigiajai jėgai atsirasti. Ir tokie žaidimai, jei buvo populiarūs Ukmergės regione, tai, matyt, tą žaidimą galėjo mėgti ir Juozas Krikštaponis savo vaikystėje. Čia ir gali būti ta rišamoji grandis, kurios dėka tarp J. Krikštaponio ir A. Baltušniko kaip tarp abiejų žymių metikų. Ne veltui. J. Krikštaponis ir atstovavo klubą „Grandis“.         O dėl pačių N. ir E. Baltušnikaičių prisiminimų, tai labai svarbus yra prisiminimas, kaip sovietai per jųjų kaimą (Surviliškių, palei kurį teka Nevėžis link Panevėžio) bėgo-traukėsi iš Lietuvos, karui ir Birželio sukilimui prasidėjus. Tai atmintina liko mergaitėms, nes jųjų kaimas šalia senojo plento, einančio į Vilnių, kuriuo ir traukėsi sovietai. Todėl mergaitės buvo paslėptos į iškastą bunkerį netoli jųjų vienkiemio prie krūmelių. Šiuo metu jųjų sodyba jau be langų, nes jąją pardavė dar seniais, dar sovietiniais laikais ir ... Ar ją negalima atkurti kaip memorialinę ir tuo užsiimtų LGGRTC? Mat, pasak seserų, parduota sodyba buvo be jokių dokumentų. Kur ji dabar iš tikrųjų randasi, pagal pasakojimą sunku atsekti kosminėje nuotraukoje. Ji skaitėsi kaip Surviliškių vienkiemio ir tokių vienkiemių palei plentą net 5—ios sovietiniame kariškame žemėlapyje pažymėtos. O Baltušnikų sodyba toliau nuo plento link Padambės kaimo turėtų būti, kuris po melioracijos panaikintas. Viena iš jų ir matosi kažkokia keista buvusio Padambės kaimo rytiniame pakraštyje jau beveik nenaudojamu keliuku ir lyg be jokios gyvybės ženklų, - reikia tikslintis. Anksčiau Baltušnikai gyveno netoliese Vėžaičių kaime pas savo tėvus (seserų senelius), kur ir gimė jųjų brolis – mano dėstytojas Algimantas, o seserys gimė jau Surviliškyje, kai jųjų tėvas iš dvarininko Bernatonio pirko žemę. Dabar tų jųjų senelių sodybos nebeliko, kurioje gyveno jųjų dėdės – Partizanai – tą sodybą sunaikino, tikriausiai, kariuomenė      Tada dvare buvo šventė ir tada galėjo lankytis, net Juozas Krikštaponis ne tik kaip Prezidento sūnėnas, bet ir asmeniškai, gal, galėjęs pažinojęs Akvilinos tėvelį, Konstantiną Komarą, kuris kaip ir jo visi pusbroliai buvo taip pat agronomais - pavyzdinių dvarų dvarininkais. Todėl ir Akvilina tapo taip pat agronome - vadovavo Švenčionių vaismedžių medelyno sovietiniam ūkiui ir niekas nenutuokė, kad ji iš dvarininkų kilusi. 73 pav.: Raguvėlės dvaras Antano Smetonos apsilankymo metu.     Ji apie tai sužinojo tik paauglė būdama, bet girtis negalėjo. Nuo sovietų jos mama pasislėpė pas vieną gerą eigulį, kuris dėl akių įsidukrino didiko dukrelę.       Negalėjo savo sūnaus auginti ir Akvilinos brolio žmona, kuri po jos vyro nužudymo turėjo slėptis nuo sovietų Lenkijoje ir neturėdama iš ko išlaikyti savo vaikus (buvo dar ir dukra-dailininkė) - juos į vaikų namus turėjo priduoti. Akvilina man pasakė, kad ši metikė buvo Varšuvos cukraus fabriko direktoriaus ar savininko duktė Vanda Komar-Jasinska (jos brolis Stefanas Jasinskis, gimęs 1914-04-02 Vilniuje, kovojo prieš vokiečius ir 1945 m. sausio mėnesį mirties stovykloje  Aušvice-Birkenau  tapo nužudytas, kūno palaikai nežinomi). Kiek įtakos mama savo sūnui - olimpiniam čempionui galėjo padaryti, galima išsivaizduoti, kai ji pati 1930 m. Prahoje per moterų pasaulio žaidynes buvo užėmusi V-tąją vieta su 11,21 m rezultatu ir buvo tapusi 4 kartus Lenkijos rekordininke rutulio stūmime. Josios geriausiu rekordu 12,02 m tapo 1933 m. ir tuo metu Lietuvos moterų rekordą ji lenkė net 3 metrais ir 12 m riba Lietuvoje buvo įveikta  tik 1947 metais.   74 pav.: Galima prasiplėsti-pasididinti nuotrauką.               tema: A. BALTUŠNIKO SESERŲ IR SŪNAUS PRISIMINIMAI      Papasakojo, kad tremtiniai gyveno Zaigrajevsko rajone, pačiame  tolimiausiame užkampyje –  Šabure, po kurio jau nebuvo toliau geležinkelio. Tas geležinkelis ir buvo skirtas medienai išvežti. Tame Šambure buvo komendantas – jei kur reikėjo trumpam išvažiuoti, tik jis duodavo leidimą ar neduodavo. Gyveno pačioje gyvenvietėje, kur buvo ir kalinių lageris. Gyvenvietė dabar, pagal Eleonoros pasakymą. Išsiplietė neatpažįstamai. Vietovė, žiūrint iš seno kariško žemėlapio, labai kalnuota, viršūnės virš 1 km virš jūros lygio. Sesuo Eleonora prisimena, kad tie kalnai labai klaidūs ir kai vienas išėjo pasivaikščioti, tai tik vos po 3-jų parų sugrįžo. (Tikrai. pagal žemėlapį reljefo formos labai vienodos, o kiek į Vakarus man pačiam teko ekspedicijoje – V-os kategorijos sportiniame žygyje maršrutą pradėti Kropotkino-Peretolčino ugnikalnių rajone) Todėl, mano supratimu, kalnuoto reljefe miškokirta buvo ne lengva tremtiniams.         Seserys pasakojo, jog brolis daug sportavo – kilojo svarsčius - dvipūdes ir štangas, nes reikėjo būti stipriam apsiginti nuo tų, kurie lietuvius vadino „fašistais“. Taip vadindavo kriminaliniai ir jų šeimų nariai, kurie po kalinimo turėjo gyventi kartu su kaliniais.  (Net ir dabar ši Šaburo gyvenvietė skaitosi kaip viena iš labiausiai kriminogeninių atžvigiu didžiausias problemas turinti, kurios meras nusižudė, negalėdamas išpilddyti rinkėjams duotų pažadų.)         Be to, brolis buvo labai stiprus, prie buldozerio remonto jis jo priekį vienas pakeldavo. Kartą atvyko instruktorius ir brolį kažkur nuvežė į Uland-Udę, ten parodė, kaip reikia mėtyti diską ir rutulį stumti ir jis iš karto varžybas laimėjo. Toliau važiavo į Irkutską ir ten laimėjo. Po to Krasnojarske laimėjo – pateko toliau į visasąjungines kaimo jaunimo žaidynes, kur ir ten laimėjo. Daugiausiai treniruočių stovykloms važinėdavo į Ulan-Udę, o namo į Šamburo gyvenvietę grįždavo žiemai.  Kai jis tapo Sovietų Sąjungoje žinomu ir todėl Lietuvos treneriai jį atkreipė, kad pas ji lietuviška pavardė ir prišnekino už Lietuvos respubliką dalyvauti varžybose. Todėl pagal seserų pasakojimą, jis išreikalavo, kad ir visa šeima būtų gražinta į Lietuvą ir per brolio aukšto lygio meistriškumo sportą visi iš tremties grįžo į Lietuvą.         Aišku, po Stalino mirties, kaip nepilnametei iš tremties galima buvo sugrįžti sesei Nijolei, kurią sugrįžusią priglaudė teta. Tėvai grįžo į Lietuvą 1956 metais, kai jau Algimantas mokėsi KKI institute, o sesei Eleonorai teko pasilikti su savu vyru net iki 1958 m., nes jam leidimo forminimas sugrįžimui kažkur užsilaikė. Kai tėvai sugrįžo, iš karto turėjo įstoti į kolūkį ir jame dirbo iki išėjimo į pensiją. Todėl vėliau ir jiems reikėjo parduoti savo savo sodybą..          Mano dėstytojo Algimanto sūnus Mindaugas  Baltušnikas, kuris šiuo metu vadovauja Kurantas firmai, papasakojo, kad jojo tėvą treniravo treneris A. Arlauskas (aš pamenu tokį, bet kaip buvau stajeriu, su juo man neteko bendrauti – apie jį užsiminsiu ir Birutės Kaledienės prisiminimuose), tas jo treneris rūpinosi visais jo tėvo meistriškumo klausimais, o taip pat pabrėžė, kad ir pats tėvas pradėjo vykdyti treniruotes. Be to ir sūnus Mindaugas tapo taip pat disko metiku-rutulio stūmiku, besitreniravęs pas tą patį A. Arlauską.  Pamena jis Jarą, Plungę ir net Algirdą Brazauską, kuris taip pat buvo gana aukšto lygio lengvaatlečiu-metiku. Matė ir taip pat jis treniruotėse Birutę Kalėdienę, kuri, manau, be jos trenerio Leono Puskunigio, galėjo dar ir kaip rinktinės narė papildomai treniruotis ten, kur centralizuodavosi geriausi Respublikos metikai. Bet apie tai reikia atskirai analizę atlikti.  .   Todėl man pavyko pabendrauti ir su legendinio trenerio Leono Puskunigio sūnumi Eigintu, bei su žymiu Skriaudžių muziejininku Pijumi Brazausku, kuris irgi pažinojo Skriaudžių kanklių ansamblio vadovą. Jie abu ir patvirtino, jog per pastarojo ir tėvo laidotuves dalyvavo ir sporto garsenybė Birutė, kurią buvo parengęs šis Lietuvos kanklių muzikos pradininkas ir populiarintojas. Pagal sūnaus Eiginto tvirtinimą, nors jį tėvas visur vedžiodavosi į varžybas, bet asmeniškai apie Tarpukario Lietuvos sportą jis nieko nepasakodavo ir net nebuvo galima pasakoti – tai būdavo uždrausta, todėl vaikams tokių dalykų tėvai nė ne neužsimindavo. Todėl nieko nuostabaus, kad L. Puskunigis apie savo varžovus ir nepasakodavo, tuo labiau apie J. Krikštaponį.         O, iš kur mano dėstytojas Mindaugas Baltušnikas užsidegė tapti metiku  - pasekti savo Gimtojo kaimo kaiminystėje gyvenusio tada žymaus sportininko J. Krikštaponio pėdomis, atsekti labai sunku. Tam būtini dabar nuoseklūs tyrimai. Mindaugo sesės tada buvo per mažos, kad ką nors žinotų apie Partizanų Vyčio apygardos žuvusio vado Juozo Krikštaponio jaunystę bei jo garsumą Lietuvos sporte net „iki vaikų ausų lygio“. Čia tam būtini archyvuose tyrimai tuometinės Ukmergėje leidžiamos spaudos. Pagal Lengvosios atletikos federacijos statistiką Steponą Misiūną, kuris ir parengė tą labai svarbų Lietuvos Lengvosios atletikos 100-mečiui visų čempionatų prizininkų sąvadą, pabrėžė, kad spauda skelbdavo tik daugiausiai rezultatus varžybų. Na, o mano nuomonė, pagal tuos rezultatus galėjo koks vietinis laikraštukas ir pabrėžti savo ukmergietį kaip Lietuvos čempioną ar prizininką? Tai reikia ir ieškoti dabar.         Tačiau Nijolė Baltušnikaitė papasakojo man labai svarbų vaikų-berniukų žaidimų detalę mėtyti ant virvės pririštus akmenis į aukštį, kas aukščiau išmes, arba, kas toliau nusvies, išsukdami tuos pririštus akmenis. Kad akmenys iš virvių pynių neišsprustų, aptempdavo odos gabalėliais. Todėl tokie vaikiški žaidimai pagal liaudies ŽAIDIMŲ TEORIJĄ, kuri labai rimtai specialistų tyrinėjama, tai ir buvo tas žaidimas vystyti vaikams staigiajai jėgai, sovietmetyje neteisingai vadinamai „sprogstamąja“ jėga, nes ten organizme niekas nesprogsta, o susidaro fiziologiniai procesais staigiajai jėgai atsirasti. Ir tokie žaidimai, jei buvo populiarūs Ukmergės regione, tai, matyt, tą žaidimą galėjo mėgti ir Juozas Krikštaponis savo vaikystėje. Čia ir gali būti ta rišamoji grandis, kurios dėka tarp J. Krikštaponio ir A. Baltušniko kaip tarp abiejų žymių metikų. Ne veltui. J. Krikštaponis ir atstovavo klubą „Grandis“.                               O dėl pačių N. ir E. Baltušnikaičių prisiminimų, tai labai svarbus yra prisiminimas, kaip sovietai per jųjų kaimą (Surviliškių, palei kurį teka Nevėžis link Panevėžio) bėgo-traukėsi iš Lietuvos, karui ir Birželio sukilimui prasidėjus. Tai atmintina liko mergaitėms, nes jųjų kaimas šalia senojo plento, einančio į Vilnių, kuriuo ir traukėsi sovietai. Todėl mergaitės buvo paslėptos į iškastą bunkerį netoli jųjų vienkiemio prie krūmelių. Šiuo metu jųjų sodyba jau be langų, nes jąją pardavė dar seniais, dar sovietiniais laikais ir ... Ar ją negalima atkurti kaip memorialinę ir tuo užsiimtų LGGRTC? Mat, pasak seserų, parduota sodyba buvo be jokių dokumentų. Kur ji dabar iš tikrųjų randasi, pagal pasakojimą sunku atsekti kosminėje nuotraukoje. Ji skaitėsi kaip Surviliškių vienkiemio ir tokių vienkiemių palei plentą net 5—ios sovietiniame kariškame žemėlapyje pažymėtos. O Baltušnikų sodyba toliau nuo plento link Padambės kaimo turėtų būti, kuris po melioracijos panaikintas. Viena iš jų ir matosi kažkokia keista buvusio Padambės kaimo rytiniame pakraštyje jau beveik nenaudojamu keliuku ir lyg be jokios gyvybės ženklų, - reikia tikslintis. Anksčiau Baltušnikai gyveno netoliese Vėžaičių kaime pas savo tėvus (seserų senelius), kur ir gimė jųjų brolis – mano dėstytojas Algimantas, o seserys gimė jau Surviliškyje, kai jųjų tėvas iš dvarininko Bernatonio pirko žemę. Dabar tų jųjų senelių sodybos nebeliko, kurioje gyveno jųjų dėdės – Partizanai – tą sodybą sunaikino, atrodo, kariuomenė.                Todėl man pavyko pabendrauti ir su legendinio trenerio Leono Puskunigio sūnumi Eigintu, bei su žymiu Skriaudžių muziejininku Pijumi Brazausku, kuris irgi pažinojo Skriaudžių kanklių ansamblio vadovą. Jie abu ir patvirtino, jog per pastarojo ir tėvo laidotuves dalyvavo ir sporto garsenybė Birutė, kurią buvo parengęs šis Lietuvos kanklių muzikos pradininkas ir populiarintojas. Pagal sūnaus Eiginto tvirtinimą, nors jį tėvas visur vedžiodavosi į varžybas, bet asmeniškai apie Tarpukario Lietuvos sportą jis nieko nepasakodavo ir net nebuvo galima pasakoti – tai būdavo uždrausta, todėl vaikams tokių dalykų tėvai nė ne neužsimindavo. Todėl nieko nuostabaus, kad L. Puskunigis apie savo varžovus ir nepasakodavo, tuo labiau apie J. Krikštaponį.                Tačiau Nijolė Baltušnikaitė papasakojo man labai svarbų vaikų-berniukų žaidimų detalę mėtyti ant virvės pririštus akmenis į aukštį, kas aukščiau išmes, arba, kas toliau nusvies, išsukdami tuos pririštus akmenis. Kad akmenys iš virvių pynių neišsprustų, aptempdavo odos gabalėliais. Todėl tokie vaikiški žaidimai pagal liaudies ŽAIDIMŲ TEORIJĄ, kuri labai rimtai specialistų tyrinėjama, tai ir buvo tas žaidimas vystyti vaikams staigiajai jėgai, sovietmetyje neteisingai vadinamai „sprogstamąja“ jėga, nes ten organizme niekas nesprogsta, o susidaro fiziologiniai procesais staigiajai jėgai atsirasti. Ir tokie žaidimai, jei buvo populiarūs Ukmergės regione, tai, matyt, tą žaidimą galėjo mėgti ir Juozas Krikštaponis savo vaikystėje. Čia ir gali būti ta rišamoji grandis, kurios dėka tarp J. Krikštaponio ir A. Baltušniko kaip tarp abiejų žymių metikų. Ne veltui. J. Krikštaponis ir atstovavo klubą „Grandis“.         O dėl pačių N. ir E. Baltušnikaičių prisiminimų, tai labai svarbus yra prisiminimas, kaip sovietai per jųjų kaimą (Surviliškių, palei kurį teka Nevėžis link Panevėžio) bėgo-traukėsi iš Lietuvos, karui ir Birželio sukilimui prasidėjus. Tai atmintina liko mergaitėms, nes jųjų kaimas šalia senojo plento, einančio į Vilnių, kuriuo ir traukėsi sovietai. Todėl mergaitės buvo paslėptos į iškastą bunkerį netoli jųjų vienkiemio prie krūmelių. Šiuo metu jųjų sodyba jau be langų, nes jąją pardavė dar seniais, dar sovietiniais laikais ir .         Ar ją negalima atkurti kaip memorialinę ir tuo užsiimtų LGGRTC? Mat, pasak seserų, parduota sodyba buvo be jokių dokumentų. Kur ji dabar iš tikrųjų randasi, pagal pasakojimą sunku atsekti kosminėje nuotraukoje. Ji skaitėsi kaip Surviliškių vienkiemio ir tokių vienkiemių palei plentą net 5—ios sovietiniame kariškame žemėlapyje pažymėtos. O Baltušnikų sodyba toliau nuo plento link Padambės kaimo turėtų būti, kuris po melioracijos panaikintas. Viena iš jų ir matosi kažkokia keista buvusio Padambės kaimo rytiniame pakraštyje jau beveik nenaudojamu keliuku ir lyg be jokios gyvybės ženklų, - reikia tikslintis. Anksčiau Baltušnikai gyveno netoliese Vėžaičių kaime pas savo tėvus (seserų senelius), kur ir gimė jųjų brolis – mano dėstytojas Algimantas, o seserys gimė jau Surviliškyje, kai jųjų tėvas iš dvarininko Bernatonio pirko žemę. Dabar tų jųjų senelių sodybos nebeliko, kurioje gyveno jųjų dėdės – Partizanai – tą sodybą sunaikino, tikriausiai, kariuomenė.               Svarbiausia, Eleonora Baltušnikaitė pamena, jog jos tėvas labai bendravo su grafu Komaru, matyt, senuoju – apie jį pasakodavo tėvas, kad jis visokias šventes rengdavo. Todėl neatmestina galimybė, kad ir J. Krikštaponis taip pat galėjo žinoti to grafo sūnų – sportininką ir su juo bendrauti, kaip pridera metikų rungties atstovams. Juolab, jo žmona buvo irgi metikė, tais pačiais 1936 metais rutulio stūmimo rungtyje Lietuvoje trėjo geriausią rezultatą, kaip ir J. Krištaponis ir dar disko rungtyje Lietuvoje turėjo antrą rezultatą, kai Juozas tapo čempionu tais metais dvejose rungtyse. Ne veltui, kai po to čempionato, praėjus 4-veriems metams – 1940 metais gims jųjų sūnus, ir kai 4-verių metukų grafaitis praras savo tėvą beprasmiškose-nusikalstamose Glitiškių žudynėse, tai jo mama jį išugdys iki Miuncheno olimpiados čempiono.         Dar svarbiau, jog dėstytojas Algimantas Baltušnikas Nepriklausomybės pradžioje pradėjo atkūrinėti dėdžių Krikštaponio vardo rinktinės bunkerius. Pasak seserį Eleonorą, tuos bunkerius taip įrengė, jog, net kariai nesugebėjo jų atrasti. Į tuos bunkerius, pagal seserį, reikia važiuoti autostrada nuo Vilniaus ir po to nusukti į keliuką Šilai-Raguva, kertantį tą autostradą ir ten kažkur į dešinę reikia eiti. 2010 m. Bronius Vertelka minėjo Algimantą jo dėdės 95-mečio proga. Konkrečiai, kur ta žieminė, Raguvos seniūnas Aurimas Jurevičius nurodė Kultūros paveldo registrą ir pagal žemėlapį galima surasti Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės vado Jono Baltušniko-Vienuolio ir kitų Lietuvos partizanų kautynių ir žūties vietą (unikalus objekto kodas 42522)     ..       ą   ... 75 pav.: galima pasididinti .  Tame registre parašyti tokie faktai: -„1948 m. partizanai Šilų k. miške, Vadoklių vlsč., Panevėžio aps., išsikasė ir įsirengė slėptuvę-bunkerį. 1949-07-31 šią Vyčio apygardos štabo partizanų slėptuvę-bunkerį aptiko ir puolė MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai. Kaudamiesi žuvo: Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės vadas Jonas Baltušnikas-Vienuolis, g. 1915-10-17, gyv. Vėžiškių k., Raguvos vlsč., Panevėžio aps. Tarnavo policijoje. Partizanavo nuo 1944 m.; Vyčio apygardos štabo narys Jonas Tumšys-Kytras, g. 1920 m. Miliešiškių k., Vadoklių vlsč. 1944 m. išėjo partizanauti; Vyčio apygardos štabo viršininkas, Krikštaponio rinktinės vado pavaduotojas Kostas Tvaska-Rugelis, g. 1926-01-13, gyv. Šapio k., Traupio vlsč., Panevėžio aps. Partizanauti išėjo 1944 m., antrosios sovietinės okupacijos pradžioj kovojo Jono Baltušniko-Vienuolio būryje.           Vėliau paskirtas Vyčio apygardos štabo viršininku. K. Tvaska-Rugelis buvo pirmasis Vyčio apygardos partizanų laikraščio „Lietuva brangi“ redaktorius. Jis 1999-08-04 (17 ?) pripažintas kariu savanoriu, 1999-08-30 suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, 2001-05-15 LR Prezidento dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Partizanai palaidoti Šapio k. kapinėse“ Įdomu, jog Partizanų kapų registrinis unikalus kodas 30382. 76pav.: galima pasididinti. .77 pav.: Bunkerio vieta raudonas mikrokvadratukas. Kairės apačioje matote autostrados iš Vilniaus į Panevėžį dalelę, per kurią kerta Šilai-Raguva keliukas. Galima šį žemėlapį ženkliai pasididinti ir prasiplėsti. 78pav.: Legendinis Šilų kraštotyrininkas Pranas VANAGAS, kuris tyrinėja ne tik tarpukarį, bet pasineria į žymiais senesnių laikų paslaptis. Galima NUOTRAUKĄ pasididinti ir prasiplėsti. 79pav.: Aplink bunkerį palikti didelių medžių guotai, o miškas dabar rėžiais labai iškirstas ir tuoj užaugs nepraeinami jaunuolynai, kuriuos galite pamatyti ženkliai pasididinę ir prasiplėtę šį vaizdą iš kosmoso.     Daug faktų sudarė Kėdainių istorikas Vaidas Banys, kuris pažymi, jog „įvairius tarptautinės padėties variantus modeliavusios dar nacių laikotarpiu susikūrusios slaptos ginkluotos organizacijos turėjo žaibiškai susiorientuoti ir pajungti stichišką gyventojų pasipriešinimą organizuotam veikimui“. Labai įdomų jis pateikia pastebėjimą, jog „Jei vakarinėje Kėdainių aps. dalyje patriotinis pogrindis formuotis pradėjo nuo 1942 m., šiaurrytinėje pusėje organizaciniai darbai prasidėjo tik vokiečių armijai pradėjus trauktis iš Lietuvos. Pasak buvusio Vyčio apygardos, Vėtros būrio vado Broniaus Juospaičio-Direktoriaus, Ukmergės Lietuvos Laisvės Armijos (toliau – LLA) štabo narys ltn. Jonas Krikštaponis (kituose šaltiniuose – Krištaponis)1 nurodė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, o paskui stengtis susisiekti vieniems su kitais. Vyravo įsitikinimas, kad baigsis karas, ir vis tiek spręsis Pabaltijo klausimas, o sovietai, bet kokiu atveju – gražiuoju ar piktuoju – turės iš Lietuvos pasitraukti2“.         Ar yra koks paaiškinimas, tai, ką išryškinau dėl vakarinės Kėdainių apskrities, ir J. Krištaponiui priklaususios šiaurrytinę minimą teritoriją? Bet, deja, apie Juozą Krikštaponį kažkodėl prieštaringą žinią teikia  Keista, kad pastarosios citatos šaltiniu skaičiumi 2 pateikiamas Ričardo Čekučio, Dariaus Žygelio 2007-10-01 bernardinuose.lt straipsnis „Laisvės kryžkelės: Vyčio apygarda“, kuriame kaži. ar „teisinga“ Broniaus Juospaičio-Direktoriaus „žinia“ pateikta, apie J. Krikštaponio, neva, „nurodė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, ...“, kai čia aptariamasis mūsų herojus 1944 m. liepos 20 dieną rengia pirmąjį Partizanų sąskrydį? Sąskrydis vyksta, kai kai frontas čia pat ties upe Šventąją.            Kodėl tame sąskrydyje neminimas Bronislovas Juospaitis kartu su savo broliu Jonu, kurie tik 1944 m. rugpjūtyje, gavę šaukimus į SSSR kariuomenę, abu pradėjo slapstytis ir tapo Stasio Eitmanavičiaus-Rupūžėno būrio partizanais? Juk per tą Sąskrydį J. Krikštaponis akcentavo, kad į mišką paims tik tuos, kuriems gresia būt pašauktiems į sovietų kariuomenę? Gal, ko nesuprato broliai tame sąskrydyje? Gal nesitikėjo būt paimtais ir todėl tų dviejų brolių nebuvo likę tarp 30-ties miške pasilikusiųjų? Juolab, šie abu broliai-pametinukai 1943 m. tapo Lietuvos laisvės armijos nariais, įrodydami, jog ta pati žinia pateikta ir 2015 Nr. 1 (2029) sausio mėnesio žurnalo KARYS 46-53 psl. Dariaus Žygelio straipsnyje „1945 m. sausis: Lėno miško kautynės“. 80. pav: Šio straipsnio dalį galima pasididinti Tame straipsnyje aiškiai parašyta, jog pogrindinė organizacija „Tautinis frontas“, jo štabo viršininko ir žvalgybos skyriaus viršininko pareigas ėjo kpt. Juozas Krikštaponis.“         Apie tai net Wikiwando enciklopedijoje, rašo taip: 81. pav.: Citatą iš Wikiwando tinklalapio galima prasiplėsti-pasididinti          Joje matote, jog ir 1942 metais J. Krikštaponis priklausė antinaciniam Tautiniam frontui. Taip, kad net LOGIŠKAI Baltarusijoje BŪTI NEGALĖJO, nes iš karto po kalėjimo jis ir galėjo įsijungti, pagal savo sesers tvirtinimą, jog visą okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių“. Ir ši Wikiwando enciklopedija yra patikima, nes joje yra GELTONA SPALVA mano pažymėtas nurodytas J. Krikštaponio Kauno kalėjime kalinimo šaltinio šifrai. Todėl pagal juos aš nuvažiavau į Ypatingąjį archyvą, nes raidės „LYA“ ir rodę tą Ypatingąjį archyvą, kuriame ir nufotografavau NKVD generolo Kapralovo raštelį. teigusį, kad J. Krikštaponis buvo nacių kalinamas Kauno kalėjime. Be to, 1943 metais J. Krikštaponis žymimas toje enciklopedijoje kai Lietuvos laisvės armijos narys. Todėl ir pagal šį faktą visiškai nesipaišo istoriko M. Pociaus teiginiai, jog, neva, „1942-1944 m. m. Krikštaponis kalinamas buvo“, nes iš kalėjimo, gal, ne kaip nebūtų galėjęs vadovauti Tautiniam frontu? O jeigu naciai būtų apie tai sužinoję, tai nekaip jokie draugai Juozo nebūtų ištraukę iš kalėjimo?      PABAIGAI apie mūsų dvigubą ar, net, gal, trigubą Didvyrį Juozą Krikštaponį, irgi pradėjusį garsinti Lietuvos sportą (buvo Baltijos šalių vicečempionu, kuris galėjo siekti  net ir Helsinkio olimpiadoje aukšto rezultato, jeigu nebūtų žuvęs nuo mūsų pastovių priešų klastingos kulkos, kurių klastą mūsų Tauta patiria jau kelis šimtus metų. nuo tų laikų, kai buvo laimėta Žalgirio mūšyje. Tada Vakaruose prasidėjo civilizacijos-kultūros vystymasis,  bet, deja, Rytuose civilizacija sustagnavo. Todėl dėl didelio kultūros skirtumo, bendro kalbos su laukiniais rasti negalima, kai jiems kūryba yra svetimas dalykas, kai jiems nuo Čingis Chano laikų į kraują įaugę skriausti-pavergti silpnesnes nacijas. O jei tos nacijos NENORI VERGAUTI LAUKINIAMS, tai už priešinimąsi žudymai ne svetimi. Apie tai yra pastebėjęs ir Karlas Marksas, kuris buvo didžiausiu rusafobu, ir jis nepripažino iš Kijevo Rusios pasigrobusių, net ne savo šalies pavadinimą. Todėl šis Kapitalo teorijos kūrėjas turėtų karste vartytis, kaip iš jo mokslo išsityčiojo Leninas ir ... Jo dėka viskas tapo sunaikinta, ką bandė Maskolijos elitas kurti - pačius kūrybingiausius komunizmas ir nusikalstamas leninizmas išžudė - badu išmarino, kad ant Raudomojo teroro durtuvų pasmeigti net marksizmą, įvedus į jį TERORIZMO sudievinimą, tiksliau, suvelninimą ir velnią „šventuoju“ pavertus.          Todėl, ant visų tautų, tuo pačiu ir ant lietuvių su teroru ir patyčios buvo pasiųstos - atsikeršyta kaimo šviesuomenės atstovui J. Krikštaponiui - atsikeršyta už jo tėvo knygnešystės veiklą, - atsikeršyta už tai, kad lietuviai atsisakė susirusinti. Todėl ypatingai dabar keršijama mūsų broliams nuo LDK laikų buvusiems RUSĖNAMS, pavergus kaimynus gudus, o ukraJinus nepalenkus, nepaklupdžius -  dabar už tai A. Dugino ideologo aklas pasekėjas jau su ukraJino kaukole prakalbas sako.         Šių ypatingai klastingų žudynių ir kitokių klastočių akivaizdoje, reik įdėmiai žiūrėti, kas mūsų istorijoje priklastota. Tam ir panaudojau paskutinę SPORTO temą, nes pagal Sporto psichologiją, kai žmogus užsiėmęs savo kūrybiniu pomėgiu (sportas taip pat savęs tobulinimo kūryba), tokiems savo mintyse nėra vietos nusikalstamoms Velnio sėklos taršalams.         Todėl Juozas Krikštaponis buvo net trigubu Didvyriu, siekęs garsinti Lietuvą ir neapsikentęs ne su vienu priešu-okupantu - nebijojo nuo jųjų nukentėti ir net žūti. Todėl, manau, kad tokio DIDŽIAVYRIO būdo (net aukšto pagal ūgį ir pagal fizinę jėgą - tokiems skriausti silpnesnius nebūdinga. Tai sako psichologijos praktika - josios pedagoginiai stebėjimai, jei ne klystu. O jei ką ir ne taip, ką nors parašiau, tai čia NE PASKUTINIS žodis - viskas, kas šiame rašte surikiuota, tai dar reikė rikiuoti ir perrikiuoti daug kartų, kol išsigrynins sukaupta informacija pagal HARMONIJOS sąskambius su VISUMINIAIS Sinerginiais Holizmo ryšiais.       Todėl toliau jau be Juozo Minską panagrinėti pats laikas