Aišku, galiu
ir MAŽAI TIKĖTINĄ versią tokią:
27
pav.: LGGRTC
mokslininko Alfredo Rukšėno LABAI VERTINGAS komentaras dėl A.
Impulevičiaus pareikštos nuomonės. Ją galima pasididinti.
Tačiau, buvo keista, jog Facebook-o nustatymai
apie tą A. Rukšėno komentarą man nepranešė ir aš jį tik
atsitiktinai pamačiau; lygiai po mėnesio: lapkričio 22 d., apie
ką pirmadienį 07:36 apie tai komentare
pranešiau. |
Kai man
Lietuvos Ypatingajame
archyve man pavyko atrasti NKVD generolo Kapralovo raštelį ir
jįjį paskelbti,
tai LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas paskelbė apie labai
svarbų Pakėlimo lapo dokumentą, kuris, pirmiausiai, paneigė
įtarimus, jog J. Krikštaponis ir dokumentuose minimas J.
Krištaponis gali būti "skirtingi asmenys". O tai buvo labai
svarbus įrodymas, kurio visuomenėje ir žiniasklaidoje klaidžiojo
abejonės dėl skirtingų asmenų, dėl kurių ir aš pats kėliau
klausimus savo 21-ieno klausimo rašte, skirtame LGGRTC. Todėl
AČIŪ minėtam Genocido tyrimo centrui už dalyvavimą socialinių
tinklų diskusijose. Malonu, kad į mokslininko A. Rukšėno
komentarą dėmesį atkreipė to Centro direktorius mokslų daktaras
Arūnas BUBNYS ir mokslininkas Mindaugas Miknevičius:
28 pav.: Į
labai svarbų Alfredo Rukšėno komentarą Pažymėjo (Patinkino)
jo darbo kolegos. Galima pasididinti. |
Todėl iki tų metų gruodžio 03 d. Ukmergėje vykusios
konferencijos, likus nedaug laiko, pasirengti nebuvo įmanoma.
Juolab, šiai Ukmergės konferencijai skirtoje pažymoje dėl J.
Krikštaponio karinio laipsnio pakėlimo Mindaugas Pocius rašė
taip:
28 pav.: ištrauka
iš Mindaugo Pociaus pažymos. Galima plačiau kontekstą pamatyti.
O,
jeigu Juozas Krikštaponis tuo metu Kauno kalėjime sėdėjo, tai
tada kaip jis galėjo nepriekaištingą tarnybą atlikti? O toji
nepriekaištinga tarnyba negi negali būti užskaityta okupantų
kalėjime atsidūrus, kai nauji okupantai uždraudžia Lietuvos
Laikinosios vyriausybės (LLV) veiklą? Juolab, į kalėjimą patenka
ne bet koks karininkas, o LLV Krašto apsaugos ministro ir
buvusio šalies Prezidento artimas giminaitis! Kodėl Mindaugas
Pocius Pažymoje neparodo-nutyli tikrą A. Impulevičiaus motyvą, o
prigalvoja savo? Juk Alfredas Rukšėnas aukščiau iš karto visą
A. Impulevičiaus motyvą parašo, o M. Pocius Pažymoje tą svarbų
išsilavinimo motyvą nuslepia? Juk A. Impulevičiaus parašas yra
po teksto šio: |
Tai stebėtinai ilgas laikotarpis (pagal J. Krikštaponio
kaimyno Mykolo Dirsės ir sesers atsiminimus jos broliui buvo
suteiktas kapitono laipsnis 1939 m., todėl čia ar ne panašų į
antrąjį suteikimą, dėl ko, matyt, pakeičiama pavardė? tokia
buvo kabutėse mano hipotezė, kurią dabar, atsiimu, nes J.
Krikštaponis save vadino Krištaponiu net 1931 m. , kai buvo
tik 19-metis ir buvo jau tapęs Lietuvos čempionato sidabro
medalio prizininku rutulio stūmimo rungtyje, būnant, dar net
gimnazistu. Vadinasi, pavardė sutrumpinta galėjo būti paso
išdavimo metu, kai tapo pilnamečiu? ) o tinkamumas 1941-XII-18
laipsnio pakėlimo argumentas akivaizdus - kitų komentarų net
nereikalaujantis. Juolab, visi iki vieno A. Impulevičiaus
pasirašyti Pakėlimo lapai yra gruodžio 18 d., matyt, prieš
Kalėdas kaip tradicija. Iš įrašų matosi, jog laipsniai keliami,
paprastai metų pabaigoje.
Taigi, suėjus laikui, bataliono vadas ar galėjo neteikti
laipsnio pakėlimą asmeniui, laikinai negalėjusiam atlikti savo
pareigų dėl kokių nors pateisinamų priežasčių, kaip susirgimo ar
patekus į nelaisvę svetimos valstybės institucijai?
Ar istorikas gali tik biurokratiškai žiūrėti į tą Pakėlimo
lapą, kurio tarnybos vietos grafoje yra parašyta Kuopos Vadas
nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d. ir atmetinėti 1941 m. gruodžio
mėnesyje vokiečių kalinimą? Negi tas laipsnio pakėlimas kartu su
Jono Klimavičiaus susirgimu negalėjo įtakoti greitesniam J.
Krikštaponio išėmimui iš kalėjimo?
Aišku, istoriko Mindaugo Pociaus parašyme: paprastai,
laipsnis pakeliamas už gerą pavestų užduočių vykdymą ir
nepriekaištingą tarnybą teiginys gali būti teisingas
neturintiems tinkamo išsilavinimo. Keliu dar vieną hipotezę: Ar
gali būti ir tai, kad PAVYZDINGA TARNYBA KAI KARININKAS PAKLIŪNA
Į SVETIMOS-OKUPACINĖS KARIUOMENĖS NELAISVĘ AR KALĖJIMĄ, PARODĘS
IŠSILAVINUSIOJO KARININKO TEISINĮ IŠPRUSIMĄ PRIEŠ KARINĮ
NUSIKALTIMĄ PRINCIPINGUMĄ, nepripažįstant Karinių nusikaltimų,
masiškai žudant Lietuvos tautinę mažumą. Juk, Lietuvos Laikinoji
vyriausybė buvo išvaikyta, ir kokios nuotaikos kariuomenėje buvo
dėl tokio akto? Ar inteligentiškos šeimos ir giminės kilmės J.
Krikštaponis, dar būdamas net Pirmojo Lietuvos prezidento Antano
Smetonos sūnėnu, gal, vis, tik, į LLV uždraudimą ir tik okupanto
pasikeitimą, gal, turėjo ir privalėjo kažkaip reaguoti?
Pavyzdžiui, ar galėjo taip A. Impulevičius mąstyti iki spalio
mėn. vidurio, kol jis pats netikėtai buvo priverstas atlikinėti
karinius nusikaltimus? Ar yra tokie tyrimai atlikti? Dėl
pulkininko A. Impulevičiaus jo teisinis išsilavinimas buvo
koks nors, ar ne? Bet, matome, jis, kaip bataliono vadas,
teisinį išsilavinimą gerbia ir tą pagarbą išreiškia, rašant
motyvą dėl laipsnio pakėlimo.
|
Pagal š.m. kovo 15 d. Kauno Viešojoje bibliotekoje Simono
Jazavitos pristatytą knygą apie K. Škirpą, buvo painėta, jog A.
Rukšėnas tyrinėjo motyvacijas stojusiųjų į batalioną. Būtų įdomu
su ta studija susipažinti. Ten buvo pabrėžta, jog bataliono
vadas majoras Antanas Impulevičius turėjo psichinį sukrėtimą,
tai fiksuota minėto mokslininko Simono
Jazavitos apie
K. Škirpą knygos 143-144 psl., kur paminėta, jog A. Impulevičius
buvo NKVD kankintas, dėl ko tai galėjo pažeist psichiką,
iliustruoja A. Impulevičiaus 1941 m. lepos 28 d. raštas naujam
Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis
prašosi išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių
nervų. (452 Ibid p. 19). Kankinimus patyrę ar artimuosius
praradę asmenys dažnai pasiduodavo Vokietijos pareigūnų
manipuliacijoms.
Deja, J. Krikštaponis sovietų nebuvo suimtas, o
sukrėstas galėjo būti nuo vokiečių, kurie Alytuje sušaudė 46
Birželio sukilėlius, buvusius Šaulių sąjungos narius, kuriuos J.
Krikštaponis galėjo ar ne galėjo pažinoti, tarnaudamas Dzūkijoje
(Varėnos poligone) iki pat karo-sukilimo pradžios? |
32 pav.: Mokslininkas
Simonas Jazavita pristato savo knygą.
Galima pasididinti. |
Apie šią tragedijai galėjo sužinoti ir iš savo pusseserės vyro
- generolo S. Raštikio, nes tas įvykis buvo žinomas LAF-o
vadovybei ir tai aprašomas viskas tos knygos 218-219
psl.,
kur buvo aprašomos S. Raštikio pastangos stabdyti žydų žudymą. |
Tai ar įmanoma J. Krikštaponį įtraukti į tas žudynes, kurio
pusseserės vyras prieš jas buvo nusistatęs ir veikė dėl jųjų
nutraukimo, o nepasisekus, pergyveno? Negi ir J. Krikštaponis
negalėjo taip pat pergyventi dėl prasidėjusių žudynių?
O po LLV išvaikymo, gal, galėjo būti tik formalioje
bataliono tarnybos būsenoje, daugiau namuose būdamas prie ūkio
darbų - bulviakasio ir tada Ukmergės restorane sukonfliktavo ar
ne su žydų žudymo organizatoriais? Iš kur tų vokiečių-kariškių
galėjo tiek daug tada būti, jei ne po egzekucijos, kad ir
rugsėjo 11-ąją dieną, kai Ukmergėje buvo sušaudyta 4
tūkstančiai žydų? Jei po konflikto jis pabėgo, iš kur dar
kariškių atsirado, kad jijį sumušė ir suėmė? Apie šį
epizodą yra
svarbios detalės iš jo sesers Veronikos
Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimų,
kuriuos 1990 m. liepą Šiluose užrašė Panevėžio
kraštotyrininkas Romas
Kaunietis,
kuriuos mokslininkai ignoravo ir ignoravo J. Krikštaponio
suėmimą-kalinimą, kol aš nepateikiau minėtą NKVD generolo tokį
pat teiginį, apie ką jo sesuo minėjo...
|
Taigi, grįžtant prie Pakėlimo lapų, jei trūksta išsilavinimo, o
dominuoja tik tarnybos kokybė, tai, paprastai, atskirai Vadas
papildo motyvą, kaip, pavyzdžiui, leitenantui Kemzūrai Zenonui
(įsegimas Nr. 44), kuriam apie išsilavinimą parašyta, jog yra
baigęs Karo mokyklą ir tik jos laida nurodyta, nedetalizuojant,
ką konkrečiai, mokėsi, bet A. Impulevičius įraše motyve pabrėžė
tarnybos kokybę išskirtinai detalizuodamas čia dešinėje 33
pav.: |
33 pav.: Išskirtinis
A. Impulevičiaus apibūdinimas leitenantui
Zenonui Kemzūrai. Rankraščio tyrimui,
galima žymiai
pasididinti. ,
o taip pat galima visą
Pakėlimo lapą pamatyti. |
Taigi, sekančiai (45-tajam įsegtam) Juozui Krikštaponiui
viskas atvirkščiai, - motyvu A. Impulevičius parašo lakoniškai
tik vienu žodžiu "vertas ...", nes išsilavinimo grafoje
išskirtinai yra pabrėžta Karo Mokyklos laida ir kažkoks
papildomas, lyg, ir Karo teisės išsilavinimas. Tik, ne aišku.
Kur? Ar pačioje Karo mokykloje, teisių fakultetas ir teisių
skyrius, ar Vytauto Didžiojo universitete? Taigi Juozui
Krikštaponiui įrašas toks:
34 pav.: mokslų
išėjimo įrašas Juozui Krikštaponiui-"Krištaponiui" jo Pakėlimo
lapo grafoje. Raidžių šifro analizei galima
dar labiau pasididinti.
Čia man kažkas neaiškaus tas teisių fakultete teisių
skyriuje (kaip svieste sviestuotame), nes jei teisių
fakultetas, tai skyrius gal kokios nors Civilinės,
Baudžiamosios, Administracinės ar Karo teisės skyrius gali būti?
Mano 1962-1965 m. m. suolo draugas buvo jaunesnis ir jojo į
sovietinę armiją nepaėmė, todėl baigė net 3 aukštuosius mokslus,
ir buvo atkurto VDU prorektoriumi Ūkio reikalams. Jis pasakė,
kad Teisių fakultetas buvo, bet tokio paties skyriaus negirdėjo,
o kaip prieš karą VDU buvo, smulkmenų nežino, nors Universiteto
struktūrą studijavo.
Be to, istorikai teigia, jog Karo mokykloje juristų
nerengė. Žinome, jog Jonas Noreika atskirai studijavo
jurisprudenciją Universitete. Tai negi ir Juozas Krikštaponis tą
patį darė? Ar čia ne bus kas nors irgi GESTAP-ui apgauti su tuo
Bendruoju išsilavinimu?
Tokia iš eilės susegtų 44 ir 45 Pakėlimo lapų
eilė neparyškina J. Krikštaponio išsilavinimo vertę ir
leitenanto didelį stažą būti vertu būti pakeltam į kapitono
laipsnį? Ar toks susegimas negalėjo būti ruošiamas kokiai nors
inspekcijai iš GESTAP-o, kad įrodyti J. Krikštaponio iš kalėjimo
išleidimo svarbą? (P.S.: gaila, Zenonas Kemzūra visai nerodomas LGGRTC
sudarytame sąraše,
todėl negalima patyrinėti.)
Peržiūrėjus visus Pakėlimo lapus, krenta į akis didžiausias
J. Krikštaponio išsilavinimas. Paprastai, prie bendro
mokslo a) skirsnyje rašoma, kiek klasių yra baigta, ar kokią
bendro lavinimo mokyklą yra baigę karininkai. O, čia J.
Krikštaponiui vietoje gimnazijos, įrašytas, dar papildomas
mokslas, išklausius net 5-is semestrus teisių
fakultete, teisių skyriaus. Tai, ar nebus, kur tai, 2,5 metų
kursas? Skliausteliuose pažymėtas miestas (Kaune) ar ne
reiškia, kad Lietuvoje buvo du universitetai - vienas Vilniuje,
kitas Kaune? Tai, negi. J. Krikštaponis, baigęs du aukštuosius
mokslus, arba ne pilnai baigtas antrasis papildomas teisinis
aukštasis išsilavinimas? Ar daug buvo karininkų Lietuvoje dar
papildomai ir su teisiniu išsilavinimu? (tarp šio bataliono visų
pateiktų pasirašyti Pakėlimų lapuose tokių nepastebėjau.)
Tai, iš principo, ar dar su papildomu teisiniu išsilavinimu
karininkas galėjo toleruoti civilių gyventojų naikinimą? Gal,
būtent, tokie pamatyti vaizdai; šoko būsenoje ir iššaukė
nekontroliuojamą frustracijos veiksmą Ukmergės restorane? Ar
karinę garbę turinčiam karininkui bei papildomos teisinės
žinios; be jų praktinių taikymų patirties, pamačius
absurdiškiausias žudynės (Holokaustą), gal, net dar ir
teorijoje nenagrinėtas, - negalėjo psichologiškai lengviau
privesti prie šoko būsenos jaunąjį specialistą, nei patyrusį
teisininką?
Grįžtant, prie istoriko M. Pociaus paminėtų stropiai
atliekamų pareigų atlikimo karinių laipsnių pakėlime, tokiems
pasižymėjusiems nusipelniusiems buvo atskirai rašomi laisvos
formos raportai: |
Siūlau palyginti šios auto kuopos vado ir Juozo
Krikštaponio rašytoje Atestacijoje vertinimo kriterijus, kaip
rimtas, labai taktiškas, darbštus, teisingas. Be to pareigų
auto kopoje atlikimas sąžiningai ir tiksliai ir J.
Krikštaponio kuopoje pareigas atlieka labai gerai. Ar
pastarajame nesijaučia Humanistinės požiūris į pavaldinius, o
pirmojo Autoritarinis? Juolab, J. Krikštaponis pabrėžia savo
pavaldinio savybę, kad jam pavestais žmonėmis domisi. Tai ar
nesijaučia skirtingas požiūris į savo pavaldinius ir jųjų
skirtingas vertinimas - vieno per pozityvo iškėlimą - kito per
tarp negatyvo balansą? Iš šio vienintelio vertinimo jaučiasi J.
Krikštaponio inteligentiškas požiūris į žmogų, paveldėjus ar ne
per jo mamos linijos ir jos sesers - žymios pedagogės iš Smetonų
giminės įtaka?
9-ta tema: Kur J.
Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymas, ir
kodėl istorikas M. Pocius apgaudinėja su
įrodinėjimo šaltiniais?
To įrodymo nebuvo net nuo 2014 m. LGGRTC pažymoje,
kurioje buvo vien tik PRIELAIDOS, nes joje buvo E. Rukšėno
pažymima, kad į atsargą dokumentų buvo nerasta, todėl daroma
prielaida, jog paleistas į atsargą .... Bet, kai ++b J.
Krikštaponis buvo paleistas iš kalėjimo ir kai jis negrįžo į
tarnybą - nenuvažiavo į Baltarusiją, tai kokie gali būti
įsakymai į atsargą?
|
Galite pasigrožėti, kas Ukmergės 2021-12-03 konferencijai
Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] Pažymoje (Mindaugo
Pociaus buvo pateiktas šaltinis.
38 pav.: Ištrauka
iš LII (Lii) Pažymos su raudonai pabrauktu istorinio šaltinio
nuoroda.
LCVA, f. 930, ap. 2K;
(pabrauktas raudonai), apie kurį toje Pažymoje net nebuvo
cituojama. Todėl teko nuvažiuoti į tą Lietuvos Centrinį
valstybinį archyvą (LCVA) ir užsakius tą nurodytą bylą teko
atversti. |
39
pav.: Lietuvos
Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) bylos antspaudas su 38
pav.:
nurodyto 930 fondo, 2 K aprašo ir 255 bylos antspaudas,
atitinkantis 38
pav.: nurodytu
Pažymoje |
PRIMENU:
kadangi praėjusioje 2014-12-27 LGGRTC tik prielaidų
pažymoje Alfredo Rukšėno apie paleidimą į atsargą buvo
įrodinėjama tuo, kad J. Krištaponio 1942 m. antroje pusėje iš
2/12 bataliono paleidimas į atsargą konstatuojamas tik tuo, kad
nebuvo rasta jokių dokumentų apie paleidimą, tai naujojoje LII
(Lii) Pažymoje (aš ją jau iš didžiosios raidės pradėjau rašyti,
nes joje jau buvo paskelbtas J. Krikštaponio suėmimas-kalinimo
faktas), jau buvo paskelbtas ir net to paleidimo istorinis
šaltinis: |
Deja, ją atidarius, teko nusivilti, nes nieko joje negalima
buvo suprasti. Joje dokumentai buvo visiškai net ne to
laikotarpio. KLAUSTUKUI TAŠKĄ PADĖJO tos čia kairėje 39
pav.: matomoje
255 byloje esančių dokumentų: nuo 1922-06-18 iki 1929 metų
terminai: |
39
pav.: Pažymoje
nurodyta byla 255 ir joje įrašas, kada pradėta bei kada
pabaigta. Tas įrašas dar žemiau išdidintas-paryškintas: |
Apie šį LII
(Lii) akibrokštą soc.
tinklo Facebook savo temoje buvau diskutavęs,
nes oponentui buvo apie mūsų Didvyrį kolaboranto nuostata, jog
jis naciams tarnavo, nors nuo nacių buvo nukentėjęs,
tikriausiai, to menamo tarnavimo metu.
Ir šį, galimai, nuo 1941 m. rugsėjo pabaigos
- spalio pirmosiomis dienomis J. Krikštaponio suėmimo laikotarpį
stiprina šis J. Krikštaponio į atsargą paleidimo dokumentų
stygius.
Kaip gali būti jis paleidžiamas iš
tarnybos, jei jis buvo PALEISTAS IŠ Kauno KALĖJIMO, iš kurio
pagal namiškių prisiminimus, grįžo namo, o ne į tarnybą? Tai,
kokie gali būti paleidimo į atsargą dokumentai?
Gal, todėl, pagal sesers Atsiminimus ir
slapstėsi jos brolis savo namuose nuo vokiečių per visą jų
okupacijos periodą? Apie tai čia žemiau bus detaliai aptarta.
Negi, tai geriausią būdą istorikas M.
Pocius atrado, vietoje to, kad ieškoti tikrų J. Krikštaponio
paleidimo į atsargą įrodymo, pačioje 2014 -12-27 A.
Rukšėno silpniausio įrodinėjimo vietoje, negi, tikrai pradėjo
apgaudinėti Pažymos skaitytojus su menamais - ne tikrais
šaltiniais?
|
Juk, jau čia pateikiau A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 ir
Nr. 43 apie J. Krikštaponį nepatikimumą pagal įsakymo Nr. 44
paneigimą ir tame pačiame Nr. 42 įsakyme sudubliuota Juozo
Klimavičiaus pavarde, atskleidusia to J. Klimavičiaus Nr. 8 ir
Nr. 9 raportuose rašant, akivaizdžiai netiesą. Kaip gali
būti patikimi dokumentai, kai jie neatitinka dėstomos
tikrovės?
58 pav.: Byla
pradėta 1922 m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m., kai Juozui
Krikštaponiui buvo nuo 9-ių iki 17-os metų.
Išvada: Kokie 1922-1929 metų byloje gali būti būsimųjų 1942
metų duomenys? Ką galima atrasti joje apie 30-mečio J.
Krikštaponio būsimos 1942 m. karinės tarnybos pabaigą byloje,
kai tam 30-mečiui buvo tik nuo 9-ių iki 17-os metų?
10-ta tema: IŠVADA
archyvų dokumentų apžvalgai.
Archyvų dokumentuose nepastebėti ir nuo visuomenės nuslėpti
čia išvardinti aspektai reikalauja kruopštesnius atlikinėti
tyrimus ir svarbiausius dokumentus viešinti. Toliau būtina iš
naujo KRITIŠKAI tirti Ypatingojo archyvo apklausų-tardymų
protokolus ir juose tirti psichologinius-kriminologinius galimų
netikrų ar netikslių parodymų prielaidas, ką ir paminėjo savo
Pažymoje Mindaugas Pocius dėl M. Kačiulio.
Daug istorinės vertės yra karinių laipsnių kėlimo
dokumentuose. Visi Pakėlimo lapai ir raportai laipsnių
pakėlimams sudėti į Kauno komendantūros ryšių karininko
archyvinį aplankalą-bylą
Nr. 9 Pakėlimo į aukštesniuosius laipsnius.
Keturis Pakėlimo lapus 2-iem egzemplioriais 1941 m. gruodžio 18
d. A. Impulevičius pateikia Ryšių karininkui Raportu
Nr. 48.
Tolimesnių tyrimų ir įdomumo dėlei pateikiu laipsnių kėlimų
dokumentų VAIZDUS mėlynuose nuorodose šiems asmenims:
42
įseg.: kapit.
Levinas Jono, s. Dominiko, 1897-02-15 Rygoje, Ūkio viršinink, B.
Vado teisėmis, 6 klases gimnazijos, baigęs rusų Karo mokyklą
1917 m. Irkutcke, baig Aukšt. Karininkų kursus V laidą, dalyvavo
1920 m. kovose su lenkais, gali būt pakeltas į majoro laipsnį
43 -įseg.Balsevičius
Petras, s. Povilo 1914-08-20 Panevėžio mieste, Vyr. Bataliono
sanit. gydytojas, Bataliono vado teisėmis nuo 1941-09-02, baigęs
VDU medic. fak. ir kariūnų aspirantų kursus. (nėra LGGRTC)
50 įseg. vokiečių
kalba Dagys Anatolijus, Povilas, 1909-10-22 Biržų Daubiškiai
53 įseg. vokiškai
užpildyta Mituzas Julius, Jenas, 1911-04-22 Šiaulių Žagarė
54 įseg. ltn.
Repšys Albinas, sūn Antano, 1909-06-27 Utenos a. Užpalių valšč.
Kišūnų km., Ūkio viršininko (kuopos vado teisėmis) nuo
1941-09-15, baigęs 8 kl. gimnaz, Karo m-la XIV laida. Dalyvavo
kovose: Pabėgdamas iš Raudon. Armijos su šarvuočiu atsišaudė ir
vėliau šarvuotį su įgula perdavė vokiečių vadovybei. (Meižys)
55
įseg. Jaun.
leitenantas Mažeika Vincas, s. Jono, 1911-01-28 Panevežio aps.,
Krekenavos v., Užliaušių km, Transporto būrio vadas, Liet.
Univers, I-mo, kurs, Ekon.sk. XIX laida Karo m-los Priešlėkt ir
prieššarvot. aps. kurs.
59
įseg. 11 Rez. Pol. Bat. vadui Raportas I-jų, pakelti iš
majoro į pulkininko laipsnį Impulevičių Antaną
60 įseg. kap.
Narbutas Vacys, s. Vacio, 1901-10-03 K.a. Garliavos v. Sakalų
vnk., I-jų L.A.D. Štavo ūkio sk. intendantas, baigęs 4 kl. gimn
ir suaug gimn. už visą gimnziją 7 egz., Liet, Karo m-los IV
laidą. Dalyvavo partizaniniame veikime nuo 1941 m. birželio 28
d. (LGGRTC sąraše nėra)
11-ta tema: Polemika
su man atsiųstu atsakymu
Įvertinus Jūsų nuoširdų ir mokslišką man atsiųstą atsakymą,
bet Jums nežinant; mano atliktų tyrimų, kuriuos aš atlikau, ir
Jums šiame rašte pateikiau: ką juose pastebėjau, todėl prašyčiau
peržiūrėti iš naujo man atsiųstus tokius Jūsų man pateiktus
teiginius:
1. Dėl KGB pareigūnų sudaryto Sąrašo 2(12) policijos
bataliono 2-osios kuopos, sudaryto remiantis 1941 m. spalio 6 d.
įsakymu Nr. 42 dėl išvykimo į Minską-Slucką-Borisovą (f. 1444,
ap. 1, b. 3, l. 159), bandote nuneigti, jog, tas KGB-istų
Sąrašas, nepatikimas. Dėl nepatikimumo galima tik iš dalies
sutikti, kaip jiems neesmines raštvedybos klaidas, kad, ir jau
žuvusiojo-nužudytojo asmens ne tokį tėvavardį parašius, nes
KGB-istams, atliekantiems paieškas, mirusiųjų duomenys buvo
mažiau svarbūs, nei gyvų ir todėl jiems mirusieji buvo ne
aktualūs, juolab, tas jų Sąrašas ir tik
kaip-juodraštinis-darbinis dokumentas buvo bei juodraštyje
NEESMINĖ žmogiška klaida, kurią galima atlikti, sumaišius
dokumentus tai anksčiau keltą MANO problemą dėl tėvavardžio
reikia sustabdyti. Bet, kadangi lietuviška raštvedyba
nepripažįsta tėvų vardų rašymo ir todėl galima pateisinti, jog
istorikai nepastebėjo ir netyrinėjo, kad ir A. Impulevičiaus
įsakyme Nr. 42 DU BENDRAVARDPAVARDŽIUS, taip, kaip lietuvių
kalboje yra daugiau įvairesnių ir vardų ir pavardžių, nei rusų
kalboje. Todėl, tokių BENDRAVARDPAVARDŽIŲ susidubliavimo
išvengimui rusų kalbos ir raštvedybos tradicijose yra labiau
gerbiami tėvai ir pas rusus (tiksliau, istoriškai; pas maskolius
turėtų būti) visad vartojamas ir akcentuojamas tėvavardis. O,
kadangi, ASMENVARDŽIO DUBLIKATO Krikštaponis-Krištaponis
PROBLEMA ATPUOLĖ, NES TAI VIENAS IR TAS PATS ASMUO, pagal mano
nustatytus Lietuvos Lengvosios atletikos protokolus, skirtus
šios sporto šakos 100-mečiui (tai reiks tą sporto istorikų
atliktą milžinišką triūsą kaip nors pagerbti ir
padėkoti), todėl reiškiu savo atsiprašymą, jog
klydau-abejojau-netikėjau, kol neatradau neginčijimą
įrodymą tokį patį, kad ir Pakėlimo lapas, kuris irgi deda tašką
abejonėms. Todėl AČIŪ už to Pakėlimo laipsnio lapo duomenų
paskelbimą mano Facebook profilyje, kuris panaikino skirtingų
asmenų bet kokias versijų prielaidas ir leido ženkliai
susiaurinti paieškos spektrą. Labai vertinu Jūsų loginį
parašymą: Šiame fonde saugomus dokumentus formavo ne sovietų
saugumo pareigūnai, o 1941 m. vasarą, rudenį, žiemą Kauno miesto
komendantūroje, savisaugos batalionuose dirbę pareigūnai ir kiti
su komendantūra susiję asmenys. Dėl to šio fondo dokumentai,
kaip istoriniai šaltiniai, kur kas patikimesni už minėtą sovietų
saugumo pareigūnų parengtą sąrašą. Toks vertinimas
labai teisingas VISUMOJE, visiems asmenims, bet ne vieninteliam
Juozui Krikštaponiui (jo pavardę rašau pagal jo tėvų santuokos
ir jo gimimo liudijimus), kuris buvo GESTAP-o suimtas, kalinamas
ir todėl GESTAP-ui apgauti jį iš kalėjimo ištraukti ir buvo,
matyt, klastojami mano pastebėti dokumentai. Todėl jie nekaip,
negali būti patikimi tik vieninteliam Lietuvos garbingam
karininkui; vaduojamam iš okupacinių struktūrų nelaisvės, nes po
LLV išvaikymo, išlaisvintojai nuo sovietų tapo tokie patys
okupantai. Toks jų okupantų tapimas vyko laipsniškai ir ne iš
karto, matyt, suvokiamai. Labiausiai ir greičiausiai dėl antrųjų
okupantų suvokti turėjo šviesiausios giminės atstovas, kuris,
matyt, akis į akį buvo pamatęs sveiku protu nesuvokiamą Karinį
nusikaltimą, dėl ko, matyt, pakriko nervai, ir todėl peržengė
leistinas karininkui ribas. Todėl, matyt, bataliono vadovybė,
suprato savo karininko būseną ir todėl ėmėsi bet kokių būdų, kad
savo karininką išlaisvinti. Ir, matyt, tai aiškiai matė NKVD bei
KGB darbuotojai matė, matyt, iš GESTAP-o dokumentų, kuriuos,
matyt, išvežė į Maskvą, (dėl KGB dokumentų naikinimo-išvežimo R.
Ozolas dar sovietinėje AT sesijoje ...).
Todėl, reik manyti, kad jeigu būtų suėmimo ir kalinimo
laikotarpis ne 1941 metų, tai Maskva tą dokumentą, manau,
paviešintų. Todėl, nesant tokiam dokumentui, reik tik prielaidų
teorija kliautis pagal Holistinį (VISUMINĮ) principą.
2. Pagal Jūsų laiško 3 psl. teiginį Tai, kad ltn.
Juozas Krištaponis yra buvęs 2-osios kuopos vadu, kad buvo
išvykęs į Baltarusiją, daugiau ar mažiau leidžia manyti šie
liudijimai iš 1961-1962 m., kai buvo teisiami keli asmenys,
kurie vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944 m) buvo tarnavę
2-ajame Pagalbinės policijos tarnybos batalione. Po karo teistas
buvęs 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 1-osios
kuopos vadas ltn. Zenonas Kemzūra 1961 m. rugsėjo 27 d. per
apklausą kalbėjo: Pirmos kuopos vadu buvau aš Kemzūra
Zenonas, antrosios kuopos vadas buvo leitenantas Krištaponis
Juozas, trečiosios kuopos vadu buvo Ūselis. (Zenono Kemzūros
1961 m. rugsėjo 27 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58,
b. 47386/3, t. 1, l. 77). Z. Kemzūros 1961 m. rugsėjo 30 d. per
apklausą duotuose parodymuose apie žudynes Slucke yra toks
fragmentas: Kitų dviejų kuopų kareiviai Slucke šaudė kitoje
vietoje, bet aš nemačiau. Antrai kuopai vadovavo leitenantas
Krištaponis, o trečiai kuopai Ūselis. (Zenono Kemzūros
1961 m. rugsėjo 30 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58,
b. 47386/3, t. 1, l. 87). (paryškinau ir pabraukiau aš), manau,
jog TEISIAMŲJŲ ASMENŲ PARODYMAI TURĖTŲ BŪT ABEJOTINI, taip, kad teisiamieji
asmenys galėjo sąmoningai sakyti netiesą, gelbėdami save, ir
nurodydami mirusį-žuvusį asmenį, kurio nepaklausi ir kaltę
verčia žuvusiajam, kad išvengti naujų netekčių apsaugoti nuo
kaltinimo dar gyvą buvusį Nikodemą Reikalą. Raudonai
paryškinau, kaip ir TAISYKLĘ, PAKLIUVUS Į SOVIETINES-REPRESINES
STRUKTŪRAS - KALTES VERSTI ŽUVUSIESIEMS. Juolab ltn. Zenonas
Kemzūra buvo 1961 09 25 KGB suimtas ir po garsaus, man gerai
pamenamo Vilniuje teismo 1962 11 03 sušaudytas, kaip ir
sušaudytas Juozas Ūselis, kurio pavaduotoju buvo skandalingasis,
galimai, J. Krikštaponio gelbėtojas Jonas Klimavičius, kuriam
J. Krikštaponis tarpininkauti neturėjo teisės, kaip ne savo
pavaldiniui. Be to, reiškiu Jums (visam Centrui)
pastabą dėl, galimai, klaidos, nes nesuprantu, kodėl Zenonas
Kemzūra nėra Suimtų
po karo bataliono karių sąraše parodytas? Kaip
jis galėjo duoti parodymus, jei nebuvo suimtu? Kaip gali būti
nuteistas mirties bausme ir įvykdyta mirties bausme ne
suimtajam? Savanoriškai
prisistačiusiajam į teismą ir į savo noru į savo mirties
nuosprendžio vykdymo egzekuciją?
3. To paties svarstomojo laiško 3 psl. pabaigoje Jūsų
parašyta man yra, kad Po karo teistas buvęs 2-ojo Pagalbinės
policijos tarnybos bataliono 1-osios kuopos būrio vadas ltn.
Jonas Stankaitis 1961 m. lapkričio 22 d. per apklausą parodė: Antrosios
kuopos vadu buvo leitenantas Krištaponis, jo vardo nežinau. Jo
pavaduotoju buvo leitenantas Tamošiūnas Vladas (Jono
Stankaičio 1961 m. lapkričio 22 d. apklausos protokolas, LYA, f.
K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 1, l. 180).,
TOKS parodymas NĖRA JURIDINIS, nes leitenantas J. Stankaitis
pasakė ŽINOMĄ tiesą, nes, tikrai, J. Krikštaponis (Krištaponis)
buvo kuopos vadu tuo kuopos vadu buvo ir sėdėdamas
NEDRAUGIŠKOS VALSTYBĖS kalėjime, nes bataliono vadovybė,
stengdamasi jį išlaisvinti, nuo pareigų nenuėmė ĮSAKYMU
PAREIGYBĖS KRIŠTAPONIUI NEPANAIKINO ir visi pavaldiniai turėjo
jį laikyti vadu, taip, kaip ir visus kitus vadus, išvykusius
komandiruotėn, sergančius, ar į nelaisvę pakliuvusius kitos
valstybės struktūroms, ir nesančius laikinai tarnyboje nuo
pareigų įsakymais nenuimamus, ir laikinai nedalyvaujančius
tarnyboje, kai yra LAIKINAI pavaduojantys, tai pavaldiniai
tikraisiais vadovais ar vadais VISADA laikys savo tikruosius
vadovus ar vadus, nors jie ir kažkur laikinai yra išvykę
įstatymiškai nuo pareigų nenuimti.. Juolab, J. Stankaitis dar
papildė, jog Krištaponio pavaduotoju buvo leitenantas Tamošiūnas
Vladas, kuris ir privalėjo vadovauti kuopai, kai laikinai
kuopoje nėra Krištaponio, - dėl jojo išlaisvinimo iš
nedraugiškos valstybės struktūrų vyksta derybos ir tų derybų
baigtį intensyviai seka-lauką jo pavaldiniai. Be to, jei
karininkas kito karininko nežino vardo, tai jau čia, kaip
pasakius? Tiesa, J. Stankaitis į Baltarusiją, gal, žymiai,
vėliau atvyko, nes 1941-10-06 neišvyko, susirgęs. O jei ir buvo
vėliau nuvykęs, tai asmeniškai J. Krikštaponio nė nematęs, todėl
nenuostabu, jog vardo nesižinojo, jei epizodiškai tik Lietuvoje
J. Krikštaponį matė?
4. To paties 3-čio psl. pačioje pabaigoje Jūsų
pateiktas LABAI SVARBUS kapitonas Juozas ŪSELIS per 1962 m.
sausio 08 d. apklausą (praėjus 4-iom dienoms po Norilske suėmimo
ir gabenimo iš ten, gal ne lėktuvu?! mano pastebėjimas)
pateikė NE PAREIGYBES, O ATLIEKAMUS VEIKSMUS - išsamius
parodymus, ir jo apklausa išsamesnė maskolišką, klausiant
net tėvavardį, bet dėl J. Krikštaponio karo mokyklos baigimo,
neva. dėl 1932 m. 14-osios laidos netikslumas, nes pagal
duomenis J. Krikštaponis baigė 1934 metais, o 1932 m., kaži,
ar galėjo baigti, nes jis tada turėjo tik 20 metų. Įdomu, kad
kitoje J. Ūselio 1962-01-26 apklausoje, nurodęs Minsko operos
teatrą, ir apie minėtus sovietinius karo belaisvius, kuriuos
reiks šaudyti, panašu, kad, gal, ir tiksliai pasakė, kad šaudymo
vieta bus UŽ Minsko. Tik, gaila, kad NENURODĖ, Į KURIĄ PUSĖ UŽ
MIESTO Minsko? Jeigu jis būtų nurodęs į vakarus į Štalag-352
pusę, kaip, galimai nesąmonę pasakojo Kačiulis tai būtų ir
čia, lyg, nesąmonė, pagal mano pastebėjimus, naujai atrastus. O,
jei į rytus ar šiek tiek į šiaurę prie Puškino kazarmų, tai,
ten, tikrai vyko sušaudymai, nes pastarojoje yra paminklas
sušaudytiems belaisviams, o prie Uručje vietovės plento į Maskvą
9-tame kilometre 2022 metų birželyje atidengta apie 8-ių
tūkstančių aukų ekshumacija, kurią atlieka specialaus 52-trojo
archeologų bataliono karo specialistai, ir apie tai labai
diktatoriaus televizijos propaganda
EFEKTINGAI akcentuoja, rodydama griaučių didžiausią galybę,
apie kurią detaliai daugiau pateiksiu duomenų. Todėl, BŪTINA ŠIĄ
APKLAUSĄ NUODUGNIAU PATYRINĖTI, nes būtina nustatyti, į katrą
pusę jis nurodo tą UŽ MIESTO pusę? Įdomus, Jūsų pastebėjimas, Po
karo teistas, nes tai spalvinga asmenybė, turinti daug
klaustukų, nes įtartinai daug smulkmenų apie J. Krikštaponį
pateikė, nors, kaži, ar klausė jo, tai, ką jis parodė, ar
domino, ar tardytojus galėjo dominti miręs J. Krikštaponis, ar
jis savo noru apie jį pridėjo, ko nereikėjo? Svarbu, kad jis,
1942 m. gegužę, išėjęs į atsargą, apsigyveno Ukmergėje. O, iš
kur jis kilimo? Apie jo kilmę ir iš
užjūrio rašynėtojas Pov. Dirkis nieko
nežino, bet teigia, kad Ukmergės gimnaziją baigęs. Vadinasi,
būdamas Vietinės rinktinės Karo mokykloje, matyt, kartu su J.
Krikštaponiu, iš Marijampolės sėkmingai pabėgo (J. Krikštaponio
nuotykiai su vokiečiais mažiau tikėtini, kaip J. Ūselio), nuo
vokiečių apsupimo. Apie jį, atrodo, kažką ne taip aprašė.
Pavyzdžiui: II Pasaulinis karas kpt. Ūselį užklupo kaime
beatostogaujantį. Įžygiavę Lietuvon vokiečiai kpt. Ūselį paėmė į
nelaisvę. Iš karto pasiuntė jį į stovyklą, iš kurios išvežė į
Minską, į pagalbinius dalinius. Minske stovėjusių karo dalinių
pareiga buvo naikinti rusų partizanus. Kpt. Ūselis iš ten pabėgo
ir slapstėsi Lietuvoje iki susikūrė Vietinė Rinktinė. Pradėjus
Vietinės Rinktinės dalinius organizuoti, jis prisistatė į
Rinktines štabą, iš kurio gavo paskyrimą į Marijampolėje
organizuojamą Karo mokyklą instruktorium. Bet LGGRTC
apie TDAB karininkus patekimą
į Minską viskas kitaip. Keistai, 1944 m. liepos mėn., kažkodėl,
matyt, negrįžo į Ukmergę, o slapstėsi; artėjant Raudonajai
armijai išvyko į Telšių aps. Rietavo valsčių; ... vėliau
slapstėsi Ukmergės aps.; 1945 m. įsitraukė į partizaninį
judėjimą Ukmergės aps. (slapyvardis Pakalnis), ėmė vadovauti
partizanų būriams; 1947 10 07 suimtas, 1948 08 14 Ypatingojo
pasitarimo nuteistas 15 m.; 1958 01 15 iš įkalinimo paleistas,
dirbo Norilsko mechaninėje gamykloje elektromonteriu; 1962 01 24
vėl suimtas, KGB nustačius, kad 1941 m. rudenį ... .
Mano hipotetinė IŠVADA
Panašu, kad gali
būti ukmergietis ir todėl gerai turėjo pažinoti J. Krikštaponį.
Tiek daug partizanavęs Ukmergėje - joje vadovavęs partizanams,
apie savo senai pažįstamą kolegą J. Krikštaponį PRIVALĖJO
ŽINOTI, JOG ŽUVO, ir todėl, galėjo būti supykęs ant J.
Krikštaponio, jog, ištrauktas iš kalėjimo negrįžo į batalioną
Minskan, ir todėl, galėjo tiek iš pykčio, arba, svarbiausia,kolegą
Nikodemą Reikalą dengti apsaugoti jį nuo atsakomybės,
PRIVALĖJO GYNYBAI PANAUDOTI ŽUVUSĮ J. KRIŠTAPONĮ ATLIKTIEMS
NUSIKALTIMAMS PAKIŠTI ir dar kitiems 1962 m.
kaltinamiesiems (jei buvo sąlygos tarpusavyje bendrauti?) tai
pakišti mintį, prisidengti žuvusiuoju. Juolab, ir KGB
vienodą POLITINĮ tikslą galėjo turėti, kad A. Smetonos sūnėną
kaltinti, ATEITIES PROPAGANDOS TIKSLAMS. (kai išmirs artimieji?)
Ar tokie metodai buvo į ateitį planuojami? Čia versijų
įvairiausių gali lįsti, todėl ...
5. Jūsų laiško 4 psl. pradžioje 2-osios kuopos karys
ir ambulatorijos felčeris Juozas Vosylius 1961-08-07 apklausoje,
kažkodėl nėra Suimtųjų kariu sąraše. Aišku, kaip eilinį karį ir,
dar mediką kaltinti neturėtų. Koks jo parodymo patikimumo %-tas
svarstyti negaliu reikia matyti klausimo turinį ir atsakymo
esmę. Bijau, kad GALI BŪTI IŠ ANKSTINĖ KOLEKTYVINĖ NUOSTATĄ
KALTINTI NEGRĮŽUSĮ PO KALĖJIMO Į BATALIONĄ, bet, asmeninės
motyvacijos kitaip parodymą teikti, - kol kas nematau - matau
sakantį teisybę, nes, jei J. Krikštaponis buvo kalėjime, tai
apie tą įvykį, pagal karinę logiką, TURĖJO BŪTI KARINĖ PASLAPTIS
ir kariai turėjo save skaityti Krikštaponio kuopa, manydami,
kad, gal, pagal užduotį išvykęs kur nors? Todėl išvykose
pareigybės nenuiminėjamos, taip, kaip ir man niekas nenuėmė nuo
radarų-aukštimačių tarnybos viršininko pareigų, kai buvau
dviejuose treniruočių stovyklose ir į mano vietą niekas kito
neskyrė.
6. Kad Jūsų pateiktasis 2-osios kuopos karys Stasys
Arštikaitis 1962 m. vasario 19d. per apklausą kalbėjo, kad ...
(KALBĖJO TĄ PATĮ apie J. K.) todėl komentarų neturiu
pažiūrėsiu, ką kiti kalbės Labai AČIŪ už tai, kad Jūs man
parašėte, jog 2-osios kuopos karys Martynas Kačiulis 1961 m.
rugsėjo 3 d. per apklausą parodė: Aš buvau paskirtas į 2
kuopos 3 būrį. Kuopos vadu buvo leitenantas Krištaponis, vardo
nežinau, o būrio vadu buvo leitenantas Juodis, vardo nežinau (Martynas
Kačiulio 1961 m. rugsėjo 3 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1,
ap. 58, b. 47386/3, t. 3. l. 284-285).,
kuris, panašu, KAD BRAUKIA VISUS TUOS, KURIE RODO J.
KRIKŠTAPONĮ, nes jis pakeitė parodymą - , tai atskleidė
2022-12-02 Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje
jos 5 psl. pabaigoje istorikas Mindaugas POCIUS,
pažymėjo, joga ... M. Kačiulis, 1948 m. vasarą tardymo metu
parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais
2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas. Tą patį teigė ir
2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius, Stanislovas
Gervinas, o taip pat ir 1961 m. rugsėjo 1 d. tardyme liudijo
irgi 2-os kuopos policininkas Jonas Arlauskas. Tos M.
Pociaus Pažymos dalį nufotografavau su
paryškinimais ir paspalvinimais, nes policininkai iš tos pačios
kuopos, o ne kariais vadinasi, su teisniu kažkokiu parengimu,
ir iš karto po karo, dar ne su sugadintomis atmintimis, teigia
tą patį, ką nustatė ir KGB
Sąraše,
apie tą patį Nikodemą Reikalą, pakeitusį J. Krikštaponį. O M.
Kačiulis , po 15-os metų pakeitęs parodymą, įrodo, kad yra
organizuota kažkokia VEIKA KOLEKTYVIAI KEISTI PARODYMĄ IR GINTI
N. REIKALĄ NUO TEISINĖS ATSAKOMYBĖS, jam gyvenant JAV ir, dar,
tikriausiai, esant gyvam? Nors, A. Pocius rašo, kad reikia
tirti, kodėl pakeitė parodymus, bet ar įmanoma tai atlikti be
psichologijos ir psichiatrijos mokslininkų? Kas dabar gali
nustatyti, kas M. Kačiulio galvoje dėjosi, kaičiant parodymus?
Juolab, kad M. Kačiulis M. Pociaus Pažymoje labiau cituojamas ir
labiausiai J. Krikštaponį kaltinantis LABIAUSIAI KALTINANTIS,
KURIO PARODYMAI NIEKINIAI. Dar, svarbiau, jog, toliau Pocius
tos Pažymos
8 psl. pradžioje M.
Kačiulis išnaudojamas J. Krikštaponį MELAGINGAI kaltinti ir
dar po 20-ties metų, kaip profesionalus melagis, ir po 35 metų,
kardinaliai pakeitęs parodymą! Juk, net per apklausą M. Kačiulis
turėjo tvirtinti, kad jo sveikata ir atmintis gera, nors kokių
55 metų amžiaus asmenų niekas, paprastai tokių dalykų
neklausinėja. Nuo senatvės atmintis pradeda blogėti, kur tai per
70-85 metus. Gal,
jis įtartinai atrodė? Juk,
tas Martyno Kačiulio atminties patikrinimas pagal minėtą M.
Pociaus Pažymą įvyko vykdant SSRS generalinio prokuroro
pavedimą dėl JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų
skyriaus prašymo pagalbos 2-ojo bataliono 2-os kuopos 3-ojo
būrio vado leitenanto Jurgio Juodžio byloje. 1982 m. rugpjūčio
16 d. apklausa buvo vykdoma dalyvaujant JAV Teisingumo
ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus atstovui N. Šerui ir to
paties skyriaus operatoriui filmavimo kamera darant vaizdo ir
garso įrašą. Apklausą vykdė LSSR prokuroro vyresnysis padėjėjas,
vyresnysis justicijos patarėjas J. Bakučionis ir N. Šeras, kurie
daugiausia klausinėjo apie J. Juodžio dalyvavimą šaudymuose,
tačiau apie J. Krikštaponį (Krištaponį) M. Kačiulis nebuvo
klausiamas ar skatinamas prieš jį liudyti.
O, čia, manau, BEPRASMIS M. Pociaus teiginys dėl skatinimo,
nes kaip jaunesnysis leitenantas, galėjo kokių nors nusistatymų
turėti prieš savo kuopos vadą, dar kuopos formavime, ir, gal,
keršydamas, jog iš kalėjimo negrįžo į tarnybą ir, norėdamas J.
Krikštaponį pavadavusiam Nikodemui Reikalui pagelbėti, iš JAV
atvykusi N. Šero akivaizdoje. Gal tam buvo tarp JAV ir Soviet.
Sojuz-o, nekliudyti N. Reikalą ir tik Juodžio byloje jį kiek
galimą labiau juodinti? Kodėl jis taip stengiasi? Kodėl, jis
kaip jaunesnysis karininkas, net nerodomas tarp
Suimtųjų ir
net nėra jo tarp karininkų sąraše? Už kokius nuopelnus? (PAPILDYMAS-PATAISYMAS,
tai, ką šią eilutę prieš skliaustelius rašiau dar Rusijos
Ukrainos užpuolimo metu, bet dabar
netaisysiu, kad būtų įrodymas, kaip ŽIAURIAI
MANE APGAVO istorikas Mindaugas POCIUS, savo
Pažymoje; M. Kačiulį pavertęs jaunuoju karininku, kurio tokio
statuso, išvis, nėra jokioje kariuomenėje, o,
ištikrųjų, pasirodo, kai
A. Impulevičiaus viso bataliono - t. y. pusės tūkstančių karių
sąraše, saugomame LCVA, atradau M. Kačiulį kaip JAUNĄJĮ KARĮ.
Tai, tada, kardinaliai keičiasi esmė M. Kačiulio parodymų
kaitoje! ! !. Nuo
kada jaunasis karys, kaip kursantas, ar žemiau, nei eilinis
karys gali pažinoti-žinoti savo kuopos vado pavardę? Dar,
keisčiau, kad jis ne tik kuopos vado, bet ir net savo
tiesioginio būrio vado vardų nežino! Išvis,
nesuprantu A. Impulevičiaus, kuris tokius kursantus, arba caro
laikais vadinamus rekrūtais batalione į Baltarusiją išsivežė
labai daug. Kaip tokius neparuoštus-nemokytus galima vežti į
rimtas užduotis kovines? Ar ne todėl M.
Pocius falsifikavo, kad prieš J. Krikštaponį būtų stipresnis
liudijimas kaip karininko? Nerašau, kad istorikas
suklydo, nes Pažymoje ir Garbingame-moksliniame žurnale
GENOCIDAS IR REZISTENCIJA M.
Pociaus tokių pačių, net per 15 manipuliacijų priskaičiavau!
7. Todėl po M. Kačiulio parodymų, manęs visai
nestebina, su M. Kačiuliu parodymų keitimo vienminčiai, kaip
2-osios kuopos karys Motiejus Migonis 1961 m. liepos 21 d. per
apklausą parodė, ...
8. 2-osios kuopos karys Petras Andriuškevičius 1961 m.
vasario 22 d. per apklausą parodė, ...
9. 2-osios kuopos karys Edvardas Guoga 1961 m.
rugpjūčio 7 d. per apklausą parodė, ...
10. 2-osios kuopos karys Jonas Rutkauskas 1961 m. lapkričio
18 d. per apklausą parodė, kad ... Tik, šis turi baudžiamąją
bylą (LYA, baudžiamoji byla Nr. 12476/3, A. Impulevičiaus ir kt.
baudžiamoji byla, LYA, Nr. 47386/3) 1945 09 06 suimtas;
1946 06 21 nuteistas 10 m., 1954 12 04 iš lagerio paleistas,
ištremtas; 1956 05 25 paleistas iš tremties.
11. Na, ir DIDŽIAUSIAS A Č I Ū už
patį logiškiausią parodymą tai 2-osios kuopos karys Henrikas
Salelionis 1961 m. liepos 20 d. per apklausą parodė, kad 2-ajai
kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo ltn.
Tamošiūnas (Henriko Salelionio 1961 m. liepos 20 d. apklausos
protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 3. l. 324).
Logiškiausias, nes antrasis buvo J. Krikštaponio pavaduotoju, ir
todėl, kai pastarasis Kauno kalėjime atsidūrė, tai aišku, kaip
dieną, pavaduotojas ir tapo NEFORMALIUOJU TIKRUOJU KARIAMS
VADU, o ginklininkas Nikodemas Reikalas, matyt FORMALIUOJU
vadu, prižiūrinčiu tik pavaduojantį, kaip jis vadovauja, kaip jo
labiau klauso, nei jau pagyvenusiojo vyr. leitenanto, turinčiojo
36 metus. Juolab, pagal būdą. Pagal labai ginčytiną KGB sudarytą
Sąrašą, kuriame spalio mėnesyje rodomas vadovu N. Reikalas,
Tamošiūnas rodomas kaip Vladas, sūnus Igno, gimęs 1911 m. ir iš
Valtunų kaimo, kuris yra vingiuoto Siesarčio slėnyje, netoli
Šventosios. Vadinasi, Vl. Tamošiūnas yra iš Ukmergės žemės, ir,
matyt, gali būti panašus pagal charakterį į Juozą Krikštaponį
(pas mus kariuomenėje kariai iš gretimų vietovių būdavo labai
panašūs ir dažnai juos vieną su kitu labai maišydavome), į kurį,
galimai, gal, mėgdavo mėgdžioti A. Smetonos sūnėną J.
Krikštaponį, gal, net dažnai, apie jį minėdavo ką nors 2-os
kuopos kariams, kai jis sėdėjo Kauno kalėjime, ir,
gal, TAMOŠIŪNĄ GALĖJO MAIŠYTI SU KRIKŠTAPONIU ? ? ? Tai, čia
tik mano prielaida, kodėl tiek daug parodančiųjų, kad
vadovavo Krištaponis. O, ar, aplamai, IŠ KUR PAVARDES GALI
ŽINOTI KARIAI, KAI KREIPIAMASI Į VADĄ TIK PAGAL LAIPSNĮ ?
Gal, todėl , kurie mažai kas nusimanė, kas vadovauti jų kuopai,
tai, gal, dėl atsikabinimo pasakė Krištaponio pavardę
sovietiniams tardytojams? Juk, tada PRIE KARINIŲ UNIFORMŲ
PAVARDŽIŲ UŽRAŠUS KARININKAI NENEŠIOJO, kaip dabar tai
privaloma. Todėl, atleiskite, kiek aš buvau komandiruotėse, ar
Tambovo miškuose per šaudymo pratybas iš dvigubo kulkosvaidžio į
lėktuvais tampomus maišus, į kuriuos kulkosvaidžiu šaudyti
reikėjo, tai apie tų karininkų pavardes net supratimo
neturėjau. O, čia, Minske-Baltarusijoje toji 2-oji kuopa buvo
tik porą mėnesių. IŠ KUR PER TOKĮ TRUMPĄ LAIKĄ GALIMA PAVARDĘS
ŽINOTI? Aš,
pavyzdžiui, net nežinau pavardės karininko OPERATYVINIO
BUDĖTOJO t. y. mūsų kovinio budėjimo pamainos viršininko,
kuris už mano nugaros stovėjo ir žiūrėjo, kaip aš su savo
radaru-aukštimačiu ieškau pamestojo J. Gagarino, kurio matyti
aš negalėjau, o mačiau tik jojo žudiką, pasakišku greičiu
belėkusį. Ir, nors,
aš puikiai žinojau tą vyr. leitenantą puikų vyrą, bet,
mirk-plyšk, aš jojo pavardę, labai silpnai žinojau, ir dabar,
lyg. Makarovas-Markovas, bet aš jo pavardę ir su kitu į jį
panašiu, o gal net ir į du panašius karininkus galiu
sumaišyti, NES PAVARDĖMIS Į KARININKUS KREIPTIS PAGAL STATUTĄ
NEPRIIMTINA žemesnio rango kariams. O aš tarnavau su jais 3
metus, o ne 3 mėnesius, kaip Vl. Tamošiūnas, pavadavęs savo
kolegą-ŽEMIETĮ-TĖVYNAINĮ nuo Ukmergės ŽEMĖS, ir, gal, įteigusį
savo laikiniems pavaldiniams, kad jie gestapininkams sakytų,
esantys, gal, kažkur išvykusio laikinai J. Krikštaponio kuopos
kariais, - gal jie, aplamai, taip ir vadintis turėjo
Krikštaponio kuopos kariais, dėl kurio išlaisvinimo privalėjo
vykti intensyvios derybos, generolui S. Raštikiui tai įtakojant,
pagal sesers Atsiminimus? TAI KUOM VERTI, TOKIE l i u d i j i
m a i , KAI SAVO KARININKŲ-VADŲ PAVARDES GALI ŽINOTI TIK IŠ
NUOGIRDŲ ? ? ?
12. Kad 1941 m. rugsėjo 8 d. įsakyme Nr. 14 2 . ...
išrinktą bataliono Karininkų Valgyklos Valdybą ... Nariai: ltn.
Krištaponis; ltn. Tamošiūnas. Bendrovės šeimininką ltn.
Reikalą. tai čia ši sąsaja gali būti su V.
Krikštaponytės-Juodienės minimu Juozu Barzda taškų reikalais,
nes tas Barzda-Bradausku galėjo būti generolas EKONOMINIŲ
BENDROVIŲ, gal, ir kariuomenės mitybai? reikalus turėjęs?
13. ltn. Krištaponis Juozas, ltn. Tamošiūnas Vladas,
ltn. Juodis Jurgis, ... š. m. rugsėjo mėn. nuo 11 d. 0700 val.
iki 13 d. d. 2400 val. Kauno komendanto įsakymu
buvo komandiruoti slaptais tarnybos reikalais. Pastaba Tai,
panaši komandiruotė be įsakymo, negalėjo būti RUDENS PERIODUI
tėvams padėti derlių nusiimti prieš išvyką į Baltarusiją, kad
vietoje pyliavų, dalį savo derliaus perduoti Valgyklų reikalams?
(Čia tokia mano FANTAZIJA. Bloga?)
14. VĖL LABAI A
Č I Ū UŽ
PRISIPAŽINIMĄ TOKĮ: jog, neva 1941
m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 221 kuopos vadas ltn. Krištaponis
pranešė bataliono vadui, kad jis atlieka tarpininko vaidmenį
(Kuopos vado ltn. Krištaponio 1941 m. lapkričio 4 d. raštas Nr.
221 (Minskas) bataliono vadui, LCVA, f. R-1444, ap. 1. b. 18, l.
398 a.p.) AČIŪ
prisipažinus, kad šio
sakinio autorius to, neva. ltn.
Krištaponio rašto savo akyse nėra matęs ir
yra parašęs, matyt, tik tai, kas jam liepta taip rašyti, kad
efektingiausiai VISUOMENĘ APGAUDINĖTI tuo tikslu, kad, neva,
ltn. Krištaponis buvo Minske ir iš šio miesto, neva, rašė,
atseit, - ar kitaip sakant, neva, rašydamas p r a n e š ė
kad, neva, jis atlieka vaidmenį(KAIP TIKRAS ARTISTAS)
vaidindamas NETEISĖTĄ VAIDMENĮ ir dar ne bet kokį vaidmenį, o
t a r p i n i n
k o, kurio jis šio vaidmens atlikinėti neturėjo jokios
teisės! Jeigu, šio sakinio autorius, bent, akyse būtų
matęs tą raštą, tai jis visus tuos žodžius mano sudėtus į
kabutes, visai kitaip būtų rašęs, būtų rašęs visiškai kitokius
žodžius, būtų rašęs tai, ką jis savo akimis mato, o ne tai, kas
jam yra liepta parašyti, vienodai
rašant netiesą kartu su Mindaugu Pociumi, kad visuomenę
apgaudinėti. Juolab, pagal
398 aprašą 1941 m. lapkričio 4 d. dokumentas yra Nr. 8,
o ne Nr 221. Tai, pirmiausiai, BŪTINA NUSTOTI VISUOMENĘ
APGAUDINĖTI IR NESĄMONIŲ NEREIKIA RAŠINĖTI, o būtina kuo
skubiausiai tą
raštą visuomenei reikia parodyti,
kaip jis iš tikro atrodo, ir, kad, visuomenė matydama tą
raštą, ji pati visiškai kitokiais žodžiais jį aprašytų, ką ji
mato jame savo akimis, o ne ausimis meluojančiomis. Todėl aš
rodau tą, neva raštą,
kuris visiškai kitaip vadinasi ir jis vadinasi RAPORTU, o ne
raštu ir tas raportas visiškai NE ltn. Krištaponio, O
LTN. Jono KLIMAVIČIAUS,
kurio ne siūlau skaityti dabar, nes jame yra daug netiesos,
- tiesa jame tik viena, kad bataliono vadui praneša visai ką
kitą, nei tame LGGRTC man atsiųstame rašte ir ne tik man, bet ir
žiniasklaidai meluojama tame sakinyje, nes kaip matote, tame
rašto vaizde nėra
nei jokio bataliono vadui pranešimų apie jokius atliekamus
vaidmenis, nes ir be pranešimo apie vaidybas, tą raštą
gerai pastudijavus, paaiškės, kad vaidmuo atliekamas ne kažkokio
tarpininko, o vaidmuo, greičiausiai, ligonio, kad su tuo
vaidmeniu ne
visuomenę, o GESTAP-ą, apgauti, matyt, kaip aš
suprantu.
Na, ne manau, kad man vaidenasi, nes tai rodo visi
tolimesni istoriniai faktai, kurie tame raporte šiek tiek, ne
taip dėstyti, kardinaliai keičiantys tikrą situaciją. Todėl,
dabar siūlau į smulkmenas kol kas nesigilinti, nes, kaip
matote, šiame
šio RAPORTO vaizde NĖRA
JOKIO ltn. Krištaponio, nes RAPORTAS yra ltn. KLIMAVIČIAUS, o
Krištaponio pavardę siūlau
pamatyti to RAPORTO kitos pusės vaizde. O
jame irgi nėra sakino: pranešu, kad atlieku tarpininko
vaidmenį, nes pastarojoje nuorodoje matysite vaizdą, kurį;
net Pradinės mokyklos vaikas nerašytų taip, nors jis dar nežino,
kas yra raštvedyba. Net, vaikas matydamas atspausdintus žodžius,
tikrai, jis pasakys, kad juos spausdino ne Ltn. Kuopos V a d a s
, nes jis jau kino filmus apie karą (praėjusį šiemet vasario 24
d, jau sukakus, kaip metai, kai karas ... prasidėjo) yra matęs
ne vieną, ir žino, kad Kuopų vadai vadovauja, o ne su
spausdinimo mašinėlėmis tarškina vaikas pasakys, kad tam yra
kanceliarinės žiurkės. Bet, vaikas, jau mokantis skaityti, bet
Krištaponis parašymą ne iš karto, gal, atras, nors mūsų
Lietuvos Didvyris gana gražios rašysenos ranką turi, bet vaikams
tik vyresnių klasių galima perskaityti rankraščiu greitai rašomą
pavardę, vietoje įmantraus parašo suraitymo. Taip, kad įdėmesnis
vaikas, kuris ne su rašikliu, o su rašaline plunksna rašo
dailyraščius, tai pastebės, jog skaičiai su kita plunksna
rašyti, nei įmantraus žodžio Krištaponis savininko parašytas.
Dar, vyresnis vaikas dar ir pastebės, kad ne tik kita plunksna,
bet ir rašysena visai kitokia, nei parašo. Todėl iš karto
apačioje, kur Minskas parašyta, tai vyresnis mokinys pasakys,
kad RAIDĖS SPAUSDINTOS Minske ESANČIA MAŠINĖLE, o parašą
uždėti galėjo ir kovos lauke, ir toli-toli nuo Minsko, nes
Bataliono vado galutinis pasirašymas po 3-jų 4-ių dienų tik
atliktas, dar ir dėl datos suklydęs dieną pataisęs, lyg
pulkininkas kalendoriaus ant stalo neturėtų-nežinotų, kokią jis
dieną tarnyboje pradeda, dar, ypač, per žymią lapkričio 7-tosios
dieną; Didžiojo Spalio perversmui vaikus darželiuose su
raudonomis vėliavėlėmis mosuoti tą dieną. versdavo. Todėl čia išplėstai FELJETONO
stiliumi atsakiau.
15. Vėl AČIŪ už 5 psl. pabaigoje pavardžių kaitos mokslišką
tyrimą pradėtą, kurį siūlyčiau toliau tęsti.
16. Dėl 6-to psl. paskutinėje pastraipoje Nikodemo
Reikalo Nr. 42-tame garsiajame įsakyme nėra, tai, manau,
smulkintis nereikia, nes, J. Krikštaponiui atsidūrus Kauno
kalėjime, Bataliono vadas tragedijos neturėtų daryti, nes 2-oje
kuopoje buvo puikus pavaduotojas J. Krikštaponio žemietis ir
kitas PAVADUOJANTIS vadas N. Reikalas vėliau automobiliu, ar
kitu traukiniu net po kelių dienų gali atvažiuoti, kad pagelbėti
2-trai kuopai su jos vadovavimu. Tas pats ir su 1941 m. gruodžio
20 d. raportu Nr. 26 tą 2-ąją kuopą galėjo palikti, nes joje
yra puikus pavaduotojas, susitvarkantis gerai, matyt, su vado
pareigomis, iš kur galima spręsti, kad Vlado Tamošiūno karjera
puiki, nuo kuopos vado padėjėjo - žinių karininko ir kuopos vado
jau pavaduotojo, o ne padėjėjo.
17. Pagaliau, vėl AČIŪ už tai, jog yra žinių leidžiančių
daryti prielaidą, kad laikotarpyje nuo 1941 m. spalio 6 d. iki
tų pačių metų gruodžio 15 d. galėjo būti laiko tarpsnis, kai
ltn. Nikodemas Reikalas iš bataliono stovyklos Kaune buvo
atvykęs į Minską su tam tikrais tarnybiniais reikalais. Lietuvos
ypatingajame archyve (f. K-1, ap. 58) saugoma baudžiamoji byla
(11238/3) trylikos asmenų, kuriuos 1948 m. suėmė sovietų
Lietuvos saugumo pareigūnai. Visi 13 asmenų buvo kaltinami tuo,
kad vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944 m.) tarnavo 2-ojo
Pagalbinės policijos tarnybos batalione (vadas mjr. Antanas
Impulevičius), kad būdami jo nariais dalyvavo tarybinių piliečių
šaudymuose ir kovose prieš sovietų partizanus Baltarusijoje.
Žinių apie ltn. Nikodemą Reikalą pateikė kaltinamieji Martynas
Kačiulis, Stanislovas Gervinas, Baltrus Simanavičius, kurie buvo
tarnavę 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 2-ojoje
kuopoje. Kaltinamasis Martynas Kačiulis per 1948 m. liepos 8 d.
apklausą parodė: Reikalas, leitenantas, 2-osios kuopos
vadas, ginkluotas pistoletu, kur dabar, nežinau (Martyno
Kačiulio 1948 m, liepos 8 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1,
ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 1. 278). Per kitą apklausą parodė:
2-osios kuopos vadas leitenantas Reikalas, 36-37 metų ir
kur jis dabar nežinau. Dalyvavo suimant ir šaudant tarybinius
piliečius Baltarusijos SSR. (Martyno Kačiulio 1948 m.
liepos 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b.
11238/3, t. 1, l. 1. 283). Kaltinamasis Stanislovas Gervinas
1948 m. liepos 28 d. per apklausą parodė: Reikalas,
vardo nežinau, turėjo vyr. leitenanto laipsnį 2-osios kuopos
vadas. Dalyvavo
šaudant žydų tautybės asmenis LSSR Kauno miesto VII forte,
Baltarusijos SSR Minske, Slucke, Klecke. Vykdavo į reidus
gaudyti ir naikinti tarybinių partizanų. Kur jis dabar yra
nežinau, kilęs iš Kauno miesto, Požymiai: aukštas, liesas,
plaukai tamsūs, nosis normali
(Stanislovo Gervino 1948 m, liepos 28 d. apklausos protokolas,
LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 1. 206). Kaltinamasis
Baltrus Simanavičius 1948 m. rugpjūčio 4 d. per apklausą parodė:
12-ojo bataliono 2 kuopos vadas kapitonas Reikalas, vardo
nežinau, maždaug 40-45 m., buvo ginkluotas pistoletu. Vyko į į
žydų šaudymus Minske, Klecke ir Borisove. Vadovavo sušaudymams,
bet pats asmeniškai nešaudė (Baltraus
Simanavičiaus 1948 m. rugpjūčio 4 d. apklausos protokolas, LYA,
f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 108).
Po to, man atrodo, kad jau demagogija, rašant taip: Galimas
dalykas, kad minėtų žudynių metu bataliono vadas galėjo pavesti
jam dėl minėtų jo pareigybių ypatumų laikinai vadovauti tam
tikrai daliai 2-osios kuopos karių, galbūt pavaduoti kuopos vadą
tam tikrose jo veiklos kryptyse. Tačiau tai nereiškia, kad ltn.
Juozas Krištaponis tuo metu nebuvo 2-osios kuopos vadu. ? ?
? Priešingai, jis šias pareigas ėjo iki 1941 m. gruodžio 18
d.?
? ? Kuo
ypatinga ta 1941-12-18 diena ir tas pareigas eiti negalėjo
būdamas kalėjime - netikėtai į jį pakliuvęs? Kodėl
A. Impulevičius turėjo kitą kuopos vadą skirtį, jeigu generolo
S. Raštikio įtakos dėka, turėjo būt siekiama kuopos vadą iš
kalėjimo ištraukti? O,
mano, kaip matote, raudoni dideli-riebūs tiesūs, o ne gulsti
klaustukai padėti po Jūsų citatų, nes, manau, jog kariniuose
veiksmuose tokių dalykų nebūna, kad be priežasties kaitaliotų
kuopos vadą. Nebent, J. Krikštaponis atsisakydavo žudynėms
vadovauti? Be
to, prieš pateikiant Juozo Vėsos parodymą, visiškai neaiškus
Jūsų teiginys toks: Tad, ltn. Nikodemas Reikalas galėjo
tapti 2-osios kuopos vadu kažkada po 1941 m. gruodžio 18 d..
Kaip jį galima suprasti, kai kiek aukščiau aukščiau Jūsų buvo
parašyta, jog Aišku tik tiek, kad ltn. N. Reikalo 1941 m.
gruodžio mėnesio 15-ąją dieną jau nebebuvo Baltarusijoje, jis
tuo metu jau buvo bataliono stovykloje Kaune.? Kodėl vienas
kitą prieštaraujantys teiginiai? Kaip N. Reikalas galėjo tapti
Baltarusijoje vadu; tik po gruodžio 18 d., kai jis nuo to
paties mėnesio 15-os dienos buvo jau Kaune? Kas čia per painiava
dar vien kitai prieštaraujanti? Be to, ar nuo gruodžio pabaigos
1941 m. ir kitų metų pradžioje vyko kokios nors žudynės? Kodėl
jos nei vienoje pažymoje neminimos?
Manau, kad su LGGRTC leidiniu yra labai rimtos
problemos, nes yra teigiama, jog Kaltinamasis Martynas
Kačiulis per 1948 m. liepos 8 d. apklausą, o Martyno nėra
įtraukto tarp Suimtųjų po karo bataliono karių sąraše. Nejau
jis buvo kaltinamas be suėmimo ar kaltinimas nuimtas,
kaip stebėtojo žudynių? Bet, tarp
suimtųjų sąraše nėra ir Zenono Kemzūros. Negi pastarasis ne
suimtas (savo noru) dalyvavo Vilniuje 1962 m. savo teisme ir
savo noru atėjo į jam skirto mirties nuosprendžio įvykdymą?
18. 8-to psl. viduryje dėl, neva, karo belaisvių stovyklos
Minske (Stalag Nr. 352) kalinių žudynių reikia iš naujo tirti,
nors prie diktatoriaus rėžimo ten labai sunku, bet jos ne
logiškos, nes tos žudynės vyko, kai dar net A. Impulevičiaus
batalionas nebuvo suformuotas šalia dabartinių Lukašenkos
vasaros apartamentų, kur 1930-tųjų
žemėlapyje yra NKVD poilsiavietė ,kurią
GESTAP-as ir SS galėjo kaip būstinę naudoti keliasdešimt
tūkstančių belaisvių išfiltravimui (komunistų iki 20 tūkst.
nužudymui) ten tos vietos moksleivių iniciatyvos dėka dabar
paminklinė vieta įrengta,
kaip mažai kam žinomas memorialas. Todėl, iš to Drozdy kaimo
lauko (nuo Lukašenkos vasarvietės aplinkos) į Maciukovščinos
Štalag-352 ir pervarius, vėl masiškai žudyti kitoje vietoje
jokios logikos nėra. Juolab, aš per įvairiausių metų
kartografiją, per JAV
Pentagono Žvalgybines 1964 m. palydovinę nuotrauką aukštos
kokybės, per 1971
m. Pentagono prastesnės
kokybės žvalgybinę nuotrauką iš kosmoso, 1941-1944
m. m. aero(avio)nuotrauką Liuftvafes ir
dabartinių kosminių nuotraukų rinkinių atsekiau miesto plėtros
kaitą. Iš josios nesimato jokių žudynių simptomų tose vietose
ten, kur liudijo J. Krikštaponį žudant belaisvius, nes ten
dabar daugiaaukščiai stovi ir kaulai turėjo būt išversti, kai
šiuo metu (prieš 2 metus) per 8 tūkstančiai atkąsti Uručje
vietovėje ir didelę propagandinę pompą daro, o taip pat
belaisvių žudynės vyko prie Puškino
kazarmų; - ten paminklas yra,
ir Čeliuskinkiečių parke
memorialas,
ir šalia parko kapai
belaisvių Tolbuchino alėjoje.
Be to, atrodo, apie Miško stovykloje NĖRA
jokių istorinių patvirtinimų apie 1941 m. spalio mėn. masines
karo belaisvių žudynes, nes jos VYKO KITUR - t. y. vyko Minsko
mieste (prie Puškino kareivinių Parodos stovykloje priešais
Čeliuskinkiečių parką) ir tai nurodo 1944 m. Aktas Nr. 64
Minsko apskrities komisijos apie vokiškųjų-fašistų žvėriškumus
prieš Štalag-352 karo belaisvius, kuris yra publikuotas iš
knygos R. Černoglazovos Masiukovščina: Štalag-352, 1941-1941.
Doku. ir medž., kurį nufotografavo kraštotyrininkas Olegas
Usačiovas ir publikavo savo straipsnyje apie Glinišči kaimą.
Bet tos 8-ių tūkstančių 1941 m. spalio mėn. žudynės buvo
vykdytos NE Gliniščių kaime, o Parodoje (Minko mieste), ir tai
nurodo to Akto 64 antro
(knygos 94-to) puslapio 4-tas skirsnis,
kuriame nurodoma belaisvių apgavystė, reikalaujant susirasti
civilius drabužius ir su jais pažadėjus paleisti, ir tie, kurie
tuos drabužius susirado - buvo apkaltinti komunistais esantys,
ir, todėl jie 1944 m. spalio mėn. buvo IŠVEŽTI UŽ MIESTO IR TEN
SUŠAUDYTI - sušaudyti 8 tūkstančiai. Panašu, kad tuos sušaudytus
ir kitus ekshumuoja. Ekshumuoja (52-trasis spec. paieškų
batalionas) dabar ir Masiukovščinoje šalia Miško stovyklos tik
savaiminėmis ligomis mirusiuosius - juos iškilmingai
perlaiduoja. Ten sušaudytų dar neaptiko. O to Akto-64 2(94) psl.
4-tame skirsnyje nurodoma, jog Sušaudymai tęsėsi tris dienas ir
užmušta buvo 8000 karo belaisvių. Todėl minėtose A. Rukšėno ir
M. Pociaus pažymose, bei A.
Bubnio minėtos knygos 73 psl.
nurodytos komisijos 1944 m. liepos mėn. akto duomenimis gali
būti didelė painiava, nes buvo ne viena komisija ir galėjo būt
skirtingai traktuojama tose komisijose, o, gal, greičiau,
neteisingai interpretuotuota-prigalvota ir tai išduoda minėtoje
knygoje grubi klaida, nurodanti nesąmoningai neteisingą kryptį
nuo belaisvių stovyklavietės iki Gliniščių kaimo, kuriame buvo
masinė kapavietė. Joje
buvo visa aibė kryžių,. ir kaip matome, - vokiečiai leido tuos
kryžius statyti, kai Kolymoje GULAG-ų kapavietėse
tik stulpeliais komunistai-čekistai leido palaidojimams
žymėti. Bet laidojo negiliai ir meškos iškapstydavo
palaiduotuosius.
Tai, jeigu Gliniščių kapavietėje buvo kryžiai, tai,
natūralu, - ten sušaudytų daug negalėjo būti. Gaila, kai
ekspedicijas po
Baltarusiją dviračiu žiemą (ten
klavišais į kairę daugiau nuotraukų galima pamatyti) ir kitą
rudenį vėl su
dviračiu per Baltarusiją iki Oršos mūšio lauko pakartojau
ekspediciją
ir apie mūsų kaimyninę gudų šalį supratimą šiokį tokį gavau. Bet
nesupratau, kodėl LGGRTC 2014-12- Generalinei prokuratūrai
pateikdama dokumentus
ir jų sąrašą,
ir pagal jį 24. bei 25. pozicijose pateikė 1941 10 21 vokiečių
11-tojo rezervinio pranešimo apie specialias priemones Minske
1941 m. nuo spalio 14 iki 21 d. 5 lapus vokiečių kalba ir
vertimus iš vokiečių kalbos, jei tų
specialių priemonių, matyt, nebuvo Miško stovykloje, kuom buvo
kaltinamas J. Krikštaponis? Juk,
jei specialios priemonės Minske, tai gali VISIŠKAI NEATITIKTI
PAGAL GEOGRAFIJĄ Didvyrio kaltinime UŽ Minsko Štalag-352 Miško
stovyklos Masiukovščinos vietovėje, todėl prokurorai galėjo net
nesuprasti, prie ko čia pateikti tokie įrodymai apie
nusikaltimus Minsko miesto centre? Todėl liūdna,
kad M. Pociui atitinka visiškai kita vietovė ir visiškai kito
pobūdžio nužidytieji. Ar iš nužudytų žmonių nesityčiojama
tokiu nekokybišku tyrimu? Šokiruoja
ir Generalinei prokuratūrai prikišta, neaišku, kokiu tikslu,
Jono Rutkausko apie 15 dokumentų, kurio A. Rukšėno pažymoje
neradau liudijančio ir NĖRA JOKIO TARDYMO PROTOKOLO Stasio
RUTKAUSKO, KURIS LABIAUSIAI LIUDIJO APIE ŽUDYNES, KURIOS KITUR
TURĖJO VYKTI.
Gal todėl Generalinė prokuratūra, nesuprasdama, kokią šūsnį
dokumentų prikišo, nieko pažymoje neaiškinant, tai atmetimo
rašte tik bendromis frazėmis atmetimo motyvus surašė? Kad tų
MASINIŲ (iki 8 tūkst. spalio vidutyje 1941 m.) žudynių šalia
Miško stovyklos ten galėjo nebūti, sprendžiu iš M.
Pociaus nesuprantamų įsitikinimų savo
Pažymos 9 psl. kai jam tos specialios priemonės. atitinka
skirtingose vietose ir su skirtingos rūšies belaisviais.Šokiruoja
Karo belaisvių nuo Civilių belaisvių neskyrimas ir neskyrimas
Minsko nuo už Minsko vietovių.. Todėl
ėmiausi internete ekspediciją po 1941 m. Minską atlikti ir
ataskaitą detaliau teikiu apie GENOCIDAS IR REZISTENCIJA
žurnale M.
Pociaus straipsnio aptarime tarp 45 - 75 psl. ,
o taip pat kitos STUDIJOS skirtos J.
Krikštaponio surengto Partizanų artėjančiam sąskrydžio 80-mečiui
Minko temos yra tarp 65-103 psl..
Ten straipsnelių mintis yra: Negi sovietai Holokaustą slėpė ir
tam karo belaisvių masinį naikinimą išgalvojo? Gero
Studijavimo ! ! !
19. Vėl AČIŪ už pritrenkiantį ir ginčitiną 8-tame psl. Jūsų
parodymą, kurį reik tyrinėti šį : Po
karo buvęs 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 2-osios
kuopos karys (?) Juozas
Vėsa parodė: Nuvykus į Baltarusiją mūsų batalionas buvo
vadinamas 12-uoju, jo vadu buvo Impulevičius. Aš buvaus antroje
kuopoje, pirmame būryje. Mūsų kuopos vadu buvo iš pradžių Krištaponis, vėliau Tamošiūnas,
Reikalas. Jie keisdavosi. Mūsų būrio vadu buvo Juodis, po jo
Tamošiūnas ir dar kas tai, bet dabar neprisimenu. Vieno būrio
vadu buvo Gecevičius. Kitų vadų neprisimenu (P.S.:citatą
paryškinau ir raudoną klaustuką aš uždėjau, nes J. Vėsa yra
jaunesnysis puskarininkis, o ne karys,
todėl jo liudijimas yra svaresnis - kompetentingesnis kuopos
pavaduotojų kaitoje, nei jaunasis karys M. Kačiulis) (Juozo
Vėsos 1962 m. sausio 24 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1,
ap. 58, b. 47386/3, t. 3, l. 334). Buvęs 2-ojo Pagalbinės
policijos tarnybos bataliono 2-osios kuopos karys Stanislavas
Gervinas 1948 m. liepos 28 d. per apklausą duotus parodymus dėl
ltn. Nikodemo Reikalo buvimo 2-osios kuopus vadu pakoregavo per
apklausą 1962 m. vasario 13 d.: Visą
savo tarnybos batalione laiką aš buvau antroje kuopoje. Kuopos
vadu vienu metu buvo leitenantas Reikalas, o prieš jį
Krikštaponis (Stanislavo
Gervino 1962 m. vasario 13 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1,
ap. 58, b. 47386/3, t. 4, l. 47).
Manau, be reikalo toliau niekam tikusi nuomonė įterpta, kad,
neva, Tad galimas dalykas, kad, neva, Martynas Kačiulis,
Stanislovas Gervinas, Baltrus Simanavičius minėtus parodymus
galėjo duoti paprasčiausiai dėl to, nes tiksliai neprisiminė
2-osios kuopos vadų kaitos., nes tai jau panašu į
manipuliaciją, nes kuopos
oficialiu vadu yra tik J. Krikštaponis, patvirtintu įsakymu, o
po juo besikeičiantys yra jau PAVADUOJANČIAIS VADĄ, pastarajam
dėl kažkokių priežasčių negalint LAIKINAI eiti pareigas. (Rimtesnėse
karinėse struktūrose, gal, ir pavaduojantiems, turėtų būt
skiriami įsakymai, kokioje nors įsakymų knygoje tai atžymint,
kaip tai rašomi pastoviai įsakymai kovinėms užduotims atlikti,
ar stojant į sargybą - jos tarnybą, kaip kovinę pamainą, ir
prieš pradedant eiti tas kovines pareigas, prieš rikiuotę
iškilmingai turi būt perskaitomas įsakymas į sargybos kovinio
budėjimo pamainos keitimą. Tie įsakymai turi būti kaupiami. Jei
tokių įsakymų nėra, tai tada nėra jokio juridinio įrodymo apie
asmenų buvimą tose kovinėse struktūrose ir istoriografiškai
istorikai privalėtų dokumentais vadovautis, o ne kažkieno
užrašytomis paskalomis ar kliedesiais, juolab, tardymų
protokolų, kuriems, pastoviai sakoma ne tiesa, apgaudinėjant
tardytojus. Todėl teisininkai nematydami tokių oficialių
dokumentų, neturi jokio juridinio pagrindo narpliotis tarp
tardymo protokolų kliedesių, kai tie tardymai, gal. epizodiniai,
neišbaigti, ne sisteminiai ar pan., be
psichologinio-kriminologinio įvertinimo. Ir, jeigu, istorija,
tikrai, yra mokslas, tai istorija turi remtis ir kitų minėtų
mokslo šakų parodymais, o ne abejotinais nekokybiškų okupacinių
organų duomenimis, neatlikus išsamios KRITINĖS analizės.)
Juk neprisiminė ne kuopos vadų, o būrių vadų kaitos. Ir
neprisiminė tik J. Vėsa, o ne kiti 4 žymiai anksčiau (1948 m.)
apklausti. Pagal kokius psichologijos dėsnius 1948 m.
apklausoje galima neprisiminti įvykių, praėjus tik 6-iems -
7-riems metams nuo įvykių?
O, kad 1962 m. Juozas VĖSA NEPRISIMINĖ dar po 14-os
metų, t. y., viso: po 21-ų metų, - tai jau labai natūralu, kad
po 3 kartus didesnio laikotarpio atmintis jau privalo
sušlubuoti, kaip tą atminties sušlubavimą demonstruoja Martynas
Kačiulis, N. Reikalą į J. Krikštaponį vėliau parodymuose
pakeitęs. Aišku, jeigu, jis kaip nors nebuvo dar sumotyvuotų
tuos parodymus pakeisti?
Todėl, istorikai, manau, privalo psichologijos dėsnius
labiau sekti. Juolab, J. Vėsa neprisiminė tik būrio vadų kaitos,
nes, pagal kariuomenės gyvenimo praktiką, žemesnio rango
karininkai (būrių vadai) gali būti natūraliai mažiau žinomi, nei
kuopų vadai. Net, paprasčiausiai, smulkių vadukų galėjo, išvis,
pavardžių nežinoti. Aš irgi Karantine Moršansko pulke nieko
neprisimenu ir, net tada nežinojau-nepažinojau, kokius mums
skirdavo vadukus, nes tikru vadu buvo mūsų seržantas iš Šiaulių
- labai aukšto Humanistinės pedagogikos intelekto asmenybė, bet
ir jo nei vardo nei pavardės, atrodo, nežinojome, nes į jį
kreipdavomės kaip į seržantą ir karinis statutas nenumato
kitokio kreipinio. Jis su mumis dirbo labai intensyviai ir dirbo
pagal visus Humanistinės pedagogikos principus, net leisdamas
mums per vakarinius pasivaikščiojimus ir lietuvišką Partizanų
rikiuotės dainą Nekenčiam vėliavos raudonos užtraukti, bet mes
jo nei vardo ir nei pavardės net nežinojome ir mes net nebuvome
motyvuoti į gilesnes pažintis, nes po karantino mus laukė
išblaškymas po įvairius taškus 3-jų metų karinei tarnybai.
O, prie kuopos vadų kaitos, dar ir būrių vadų kaita rodo
tai, kad 2-troje kuopoje buvo kažkas negerai. Jeigu J.
Krikštaponis atsidūrė kalėjime, tai labai natūralu jog toje
2-troje kuopoje įvyko grandininė reakcija neteisėtų karinių
veiksmų fone, kurie, paprastai, ir privalo griauti kovinę
dvasią. Tai, natūralu, tokioje situacijoje ir privalėjo
bataliono vadovybė daryti kažką su 2-ąja kuopa - jai KAITALIOTI
NAUJAI SKIRTUS PAVADUOJANČIUS be jokių įsakymų forminimų. O,
tai, jau negalėjo būti karinio statuto pažeidimai? Ar negalėjo
pažeidinėti sąmoningai, kad GESTAP-ą įtikinti, jog nėra kuo
pakeisti J. Krikštaponį, todėl ne formino įsakymais vadų kaitų?
O, kokiąatsakomybę neša oficialiai neįformintieji? Žudynių
metu įsakymais neįformintos kuopos vadų ir jos būrių vadų kaitos
neįrodo, jog tikrojo įstatyminio kuopos vado J. Krikštaponio
Baltarusijoje nebuvo dėl bataliono vadovybei žinomų svarbių
priežasčių? Todėl siūlyčiau pažvelgti J. Vėsos parodymą
įdėmiau iš naujo: Aš buvau antroje kuopoje, pirmame būryje.
Mūsų kuopos vadu buvo iš pradžių Krištaponis, vėliau Tamošiūnas,
Reikalas. Jie keisdavosi. Ir tas parodymas, atrodo, paliudija
labai panašiai tą patį, ką ir KGB
tyrėjai buvo nustatę,
kad 2-os kuopos vadu IŠ PRADŽIŲ buvo Krištaponis,
VĖLIAU: Tamošiūnas ir Reikalas jie (pastarieji) KEISDAVOSI nes
Krištaponio NEBUVO. Šioje situacijoje KGB
tyrėjais nepasitikėti nėra pagrindo, nes, jie, tikrai nebuvo,
suinteresuoti nuslėpti J. Krikštaponio nusikaltimus. O,
kad išsiaiškinti tiksliau reik plačiau visą kontekstą ištirti,
ir nustatyti, kokį laikotarpį užimą žodžiai: iš pradžių, o po
to vėliau. Kad, Krištaponis pabuvo Baltarusijoje jam
nepatiko žudynės ir dezertyravo, suorganizavęs dar 2-jų
dezertyravimą ir po to įkliuvo Ukmergėje tai tada čia
aptariamasis Študhofe būtų ir joks Raštikis nebūtų padėjęs. Tas
pat būtų, jeigu ir vėliau po demobilizacijos būtų įkliuvęs.,
nes tada G. Raštikis kaip civiliui jokios nei pagalbos neturėjo
teisės įtakoti per GESTAP-ą, juolab, ir GESTAP-as civilio nebūtų
išleidęs, dar, kai blogėjo santykiai tarp vokiečių-lietuvių, dėl
SS legiono ignoravimo.
Todėl J. Vėsos parodymas labai svarbus ir jo svarbą
įrodo M. Pocius, jį visiškai nerodydamas nei savo Pažymoje ir
nei to minimo G ir R žurnalo straipsnyje, jo visai, net
neminėdamas-nuslėpdamas. Juk, iš J. Vėsos šio parodymo, kaip ir
aišku, kad 2-asis batalionas, nuvykęs į Minską, matyt, iš karto
buvo vadinamas 12-tuoju, o oficialiai, pavadintas tik žymiai
vėliau. Tai toks mano įspūdis iš J. Vėsos parodymo - manau, kad
Minske esant 11-tajam vokiečių batalionui, lietuvių batalionas
su ankstesniuoju numeriu neskaniai vokiečiams turėjo atrodyti.
Alytaus rajono Garbės narys - kraštotyrininkas Petras
DŽERVUS, prisiminė Juozą VĖSĄ ir nufotografavo Adolfą
Ramanauską Vanagą su dukryte Auksute. |
Taigi J. Vėsos liudijimas, kaip ir Henriko
Salelionio ir kaip KGB-istų tyrėjų nustatyta, J.
Krikštaponis 2-os kuopos vadu buvo tik rugsėjo mėnesį,
todėl jį visi ir nurodo, kaip labiausiai atmintiną
kuopos vadą. Kad, J. Vėsa būtų liudijęs tik gudiškąjį
periodą - tai atmestina, nes ir versija, jog į Minską
J. Vėsa vėliau atvyko - atmestina, nes jo pavardė
įrašyta 1941-10-06 įsakyme Nr. 42 yra tiek lietuviškame
variante, tiek ir rusiškame KGB-inio Sąrašo pirmo
puslapio pradžioje su pažymėjimu, kad 1943 m. buvo
dezertyravęs. Kadangi jis KGB-istų nurodytas jis iš
Punios esantis, todėl susisiekiau su Punioje gyvenančiu
žymiu muzikantu-vokalistu G. Vėsa, kuris pasakė, jog
Vėsų giminės gyvena tik Punios apylinkėse ir kitur su
tokia pavarde Lietuvoje jis nėra aptikęs. Jis patarė man
kreiptis pas savo mokytoją ir net man žinomą kaip
moksleiviško Turizmo bei Orientavimosi sporto
propaguotoją, žymiausią Dzūkijos kraštotyrininką bei
Alytaus rajono Garbės pilietį Petrą DŽERVUS-ą, kuris
kaip seniausias dabar Punios gyventojas, turintis 93
metus, prisiminė
Juozą Vėsą, iš Baltarusijos atostogų parvažiavusį ir
buvusį su kariška apranga bei su pistoletu šone.
Tada Petrui buvo 13 metų. Kadangi vėliau vidurinėje
mokykloje Petras mokėsi jau ne Punioje, o po to
Pedagoginiame institute šalia Aušros vartų, tai koks
likimas - nepamena. Jis pasakė, kad tame name, kurį J.
Vėsa turėjo, gyvena seniai jau kiti. O šiaip, jis yra
fotografavę Adolfą Ramanauską-Vanagą su dukryte Auksute,
komjaunuoliu nebuvo, todėl jam neleido važiuoti į
pasaulinį jaunimo festivalį Maskvon, nors buvo instituto
šokėju .
Taip, pat, P. Džervus prisiminė, kad Punios
kaimas būtų kaip ir Pirčiupis sudegintu su visais
gyventojais, nes į jo tėvo klojimus atsitrenkė 3-motoris
keleivinis lėktuvas Ju-52 (Junkers-as), kuriame žuvo 9
keleiviai, tarp kurių buvo labai svarbūs trys generolai,
skridę iš Berlyno į Minską. Tačiau, visą laimė, kad
išgyveno vienas iš pilotų, kuris paliudijo, jog lėktuvas
sugedo ore ir kaimiečiai niekuo dėti. |
20. Toliau aptariant tame pačiame 8 psl. Jūsų parašymą,
kad Pagal liudininkų Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko,
Juozo Ūselio liudijimus, jų liudijimų tyrimus galima manyti, kad
2-osios kuopos vadas ltn. J. Krištaponis Rudensko geto, karo
belaisvių stovyklos Minske (Stalag Nr. 352) kalinių žudynėse
galėjo dalyvauti likus dar gerokai laiko iki 1941 m. spalio
mėnesio 27-osios dienos, t. y. iki ltn. Nikodemo Reikalo
atvykimo į Baltarusiją., manau, ne tikslus aiškinimas, nes iki
N. Reikalo atvykimo į Baltarusiją kuopai vadovauti turėjo kuopos
pavaduotojas (mano
supratimu, I-mojo būrio vadas, kurį ir liudijo Henrikas
Salelionis ir J.Vėsa), o Jūsų paminėti NEPATIKIMI
liudininkai J. Ūselis pagal taisyklę turėjo meluoti, tą, patį
darė, matyt, ir M. Kačiulis, pakeitęs parodymus, o S. Rutkauską
reikia tirti, kodėl jis J. Krikštaponį mini. Gal,
paprasčiausiai, pastarąjį galėjo maišyti su N. Reikalu ar kokiu
kitu aukštesnio ūgio karininku? Be
to, Stasio Rutkausko nėra LGGRTC sudarytame Po karo ... suimtųjų
sąraše, - yra tik Jonas ir Pranas Rutkauskai, o Stasio nėra. Dar
įdomiau, Generalinei prokuratūrai, kažkodėl vietoje Stasio
Rutkausko, buvo pristatyti nieko dėto Jono Rutkausko ne tik
tardymo protokolų, bet, ir, aplamai apie 18 dokumentų, nors jis
net visai neliudijo A. Rukšėno pažymoje. Tai, ar prokurorai,
ką nors galėjo suprasti? Ir, aplamai, ar
buvusi LGGRTC direktorė Terėsė Birutė Buraiskaitė žinojo, kad
J. Krikštaponis buvo nuo nacių nukentėjęs? Kodėl tai
pažymoje buvo tai nuslėpta, ir, aplamai, kodėl buvo išdrįsta
kreiptis į Gen. prokuratūrą, jei žinojo, kad buvo nuo nacių
nukentėjęs ir nėra nuo nacių nukemtėjimo laikotarpio įrodymo?
Kaip tai Teisinėje valstybėje įmanoma, slepiant svarbiausius
biografijos faktus? O toliau dėl 9 psl. Jūsų teiginio, jog,
neva, ... kad 1941 m. vasara, spaliogruodžio mėn. nebuvo
tas laikotarpis, kai ltn. Juozas Krištaponis buvo suimtas ir
kalinamas gestapo Kauno kalėjime, liudija Lietuvos centriniame
valstybės archyve saugomais ...dokumentais - tai tuos visu
dokumentus nufotografavau ir pateikiau-aprašiau kaip nieko
neįrodančius ir net kalinimą galinčius įrodyti. Kad
Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo 1941-1944 m. dokumentuose nėra J,
Krikštaponio, tai ar ne gali būti, kad vokiečiai jojo buvimą
pašalino, jei S. Raštikio ir kitų ... įtakos dėka išleido?
Gal, kaip kariškis, jis kokiuose kituose - specialiuose GESTAP-o
dokumentuose figūravo, kuriuos NKVD ir KGB studijavo bei ...? O
Jūsų 10 psl. pateikti Karo istoriko Stasio Kneizio duomenys yra
tik bendro pobūdžio, nes istorikas netyrinėjo nei J.
Krikštaponio sesers, nei NKVD generolo Kapralovo teiginių. Jei
būtų juos matęs-aptikęs, manau, kitaip duomenyse būtų parašyta.
Todėl čia PAKARTOTINAI PRIMENU, jog toliau tame pačiame 10 psl.
išreikštą oficialią LGGRTC nuostatą dėl J. Krikštaponio 1941 m
vasaros, rudens, žiemos biografijos įvykių sekos siūlyčiau
panaikinti abejonę dėl Jūsų pačių prisigalvoto ar nuo A.
Astrauskaitės nekokybiškos publikacijos nurašyto
karininko Juozo Barzdos, nes sesers Atsiminimuose, minint
Juozą Barzdą, SESUO ŽODŽIO karininkas NEMINĖJO. Todėl tas
Juozas Barzda buvo visai kitas asmuo, pasakojimo kontekste,
matyt, koks verslininkas-spekuliantas ar ..., ir šis nekaip
negalėjo paneiginėti sesers pasakotą J. Krikštaponio suėmimą,
pagal pasakojimo chronologiją panašų į 1941 m. rugsėjo pabaigos
- spalio pradžios laikotarpį.
Jūsų 12 psl. paminėto Bognopolio kaimo išgelbėjimo
siužeto ir J. Krikštaponio SLAPSTYMOSI NUO VOKIEČIŲ sesers
tvirtinimas turėtų mažai būt siejamas, nes gyvybių išgelbėjimo
situacija su slapstymusi sietina neturėtų būti, o tuo labiau su
Vietine rinktine, nes, logiškai galvojant, SLAPSTYMASIS BUVO
REIKALINGAS VOKIEČIŲ OKUPACIJOS PRADŽIOJE, TIK GRĮŽUS IŠ
KALĖJIMO, SU TIKSLU, matyt, PASISLĖPTI NUO KARINĖS TARNYBOS IR
NUO GYVENTOJŲ SURAŠYMO, nes grįžus
iš kalėjimo ir jame kaip aukšto ūgio sportininkui svorį
praradus; dėl blogos mitybos, galėjo sveikata būt netinkama
tarnybai ir todėl tam laikotarpiui politiškai buvo reikalinga
nesirodyti vokiečiams ant akių, kurie iš kalėjimo išleido,
tikriausiai, dėl tarnybinio būtinumo. Bet, dėl vokiečių
kaltės prarasta sveikata (dėl prarasto svorio, apie kurį minėjo
sesuo, galima buvo ir susimuliuoti, turint pažįstamus gydytojus,
ypač, minimą draugą - karo gydytoją ...) reikalavo ne trumpos
reabilitacijos, o po mėnesių kelių ir ta tarnybos būtinybė
dingo? Slėptis reikėjo, gal, ir dar dėl prievolių ir nuo
gyventojų surašymo?
Toliau 12 psl. dėl Generalinės prokuratūros atsakymo
paminėtų teisinių santykių procedūrų atsiradimo, manyčiau, kad
tai jos yra tik antrinės, o pirminis faktorius atmesti LGGRTC
prašymą NAIKINTI SAVANORIO STATUSĄ NELEIDO OBJEKTYVIŲ
DUOMENŲ TRŪKUMAS,
apie kuriuos ir paminėjo Generalinė prokuratūrą, kaip atmetimo
pagrindą. Juk, vadovautis tik 3-ijais
- 5-iais liudininkais, juos neapklausus teisme ir teisės
specialistams nematant tų liudijimų psichologinės laikysenos -
tai, paprasčiausia, manau, kad nemoksliška, net istorikams, gal,
turėtų būti? Tuo labiau, kad teisės
ir kriminologijos specialistų ignoruoti kaip ir, gal, nederėtų? Nederėtų,
gal, ir aklai tikėti duotais sovietiniams okupaciniams
teisėsaugos tyrėjams parodymais, kurių juos duodančiųjų
tikslas buvo tuos sovietinius tyrėjus apgauti-suklaidinti,
...? Bet, kai dabar
istorikai klaidina skaitytojus, kad ir su Krištaponio rašytu
raštu; klaidina vienodai, ar ne susitarę, tai ...? Ypač, kaip
M. Pociui nuslepiant naujausio tyrimo J. Vėsos parodymą, ne tik
savo Pažymoje, bet, net garbingame GENOCIDAS IR REZISTENCIJA
žurnale? Todėl to
straipsnio analizei paskyriau net per 70 psl. apimtį,
pateikiant mano čia aprašytus tyrimus; ten, net plačiau-aiškiau,
ypač, ten tarp 34-36 psl. apie to straipsnio autoriaus
manipuliaciją? istoriniais šaltiniais bei jojo keistu
požiūriu į Bagnopolio kaime įvykį. Ten užsimenu ir apie a. a. A.
Ališausko fiksuotą iškraipytą prisiminimą, jį atvirkščiai
traktuotą iš kraštotyrininko Romo Kauniečio magnetofonu
užrašytos publikacijos ir, greičiausiai, dukterėčios netikslaus
savo mamos prisiminimo, prie kurio neatitikimo M. Pocius
pagristai pastebėjo pasitraukimo-dezertyravimo iš Policijos
bataliono neatitikimą. Tas J.
Krikštaponio PASITRAUKIMAS buvo, greičiausiai, po kalinimo dėl
jau čia minėtų sveikatos problemų. Tai,
versija, bet ji, manau, reali. Todėl dukterėčios prisimintas
mamos pasakojimas, kad brolis buvo ir prieš vokiečius
nusistatęs, tai papildo pasitraukimo iš bataliono nuostatas,
kurias Antanas
Ališauskas pratęsė: Dukterėčia
akcentuoja mamos žodžius, išreiškiančius brolio nuostatas: jis
netikėjo nei vokiečiais, nei rusais, nei amerikonų pagalba.
Lietuva, gimtinė jam buvo išskirtinai artimos ir svarbios.
Tokias nuostatas brolis turėjo išsakinėti, greičiausiai, grįžęs
iš kalėjimo, nes nuo vokiečių ir pats nukentėjęs buvo. O,
kad dukterėčia paminėjo DEZERTYRAVIMĄ, tai jis ir buvo, iš
Raudonosios armijos pabėgus. Trijų-penkių mėnesių laikotarpyje
du vienas po kito dezertyravimai sunkiai įsivaizduojami ir net
negalimi pagal tolimesnius įvykius. Todėl galima manyti, kad
įvyko natūralus perpasakojimo netikslumas, greičiausiai
žurnalisto, kurio tekste jaučiasi ir daugiau lengvuose
atpasakojimuose švelnių neesminių netikslumų, kas irgi natūralu
žurnalistikai. Todėl būtina kritiškai vertinti tokias paklaidas,
nors dezertyravimą iš Policijos bataliono J. Krikštaponio
kuopoje mini žinomas - mano minimas KGB-istų
sudarytas Sąrašas, kuriame
net 3-čiuoju iš eilės I-ojo būrio vado pavaduotojas viršila
Augustas Panuškis nurodomas kaip dezertyravęs. Tik, kažkodėl
ukmergiečių: kuopos vado bei jo pavaduotojo pavaduotojui kilmė
taip pat tapo pripaišyta, neva, nuo Ukmergės Raudondvario
Kaniukų kaimo, kai pastarieji yra šalia Kauno. Manau, šis
netikslumas ir paskatino daug kam manyti, kad savo kuopoje savo
kraštiečiams Krikštaponis iniciavo dezertyravimus, nes ir
5-tas tame Sąraše Juozas Vėsa iš Punios, taip pat, buvo
dezertyravęs 1943 metais. Bet, dezertyravimus
ar negalėjo skatinti ir J. Krikštaponio patekimas į kalėjimą?
Aišku, jei karininkams jo suėmimas-kalinimas tapo žinomu? O,
gal, jojo nebuvimas - jojo slėpimas nepasitikėjimo atmosferos
negalėjo kelti?
Užkliuvo man A. Ališausko tame straipsnyje ir tai, jog
batalionui inkriminuojamas Minsko karo belaisvių stovyklos
kalinių sušaudymas. Tačiau nuteistų policijos bataliono narių
tardymo protokoluose šie kaliniai apibūdinti kaip raudonosios
armijos politiniai darbuotojai, vadovai, kuriuos pasmerkė
vokiečiai. Per mano aukščiau paminėtus Minsko tyrimus; tokie
politiniai vadovai Masiukovščinos Miško stovykloje neturėjo
būti, nes nuo politinių vadovų, komunistų ir žydų valymai buvo
atlikti liepos mėnesyje, kai A. Impulevičiaus batalionas dar
Lietuvoje buvo tik formavimo stadijoje, gal. O A. Ališausko
paminėti šaudymai vyko tik Minsko mieste Parodos stovykloje,
aišku, belaisvius išvežant už miesto, kaip nurodyta tyrimo
Akte-64, apie ką aš ir paskyriau plačiam Minsko situacijos
ižinių aprankiojimui
Malonu, kad pabaigoje užsiminėte apie epistemologinio
pobūdžio niuansus teisėje, kurie teisės tyrimuose ir reikalauja
HOLISTINIO POŽIŪRIO. Apie jį, kaip tik, VU doktorantas Vitalij
Levičev straipsnį parašė
neblogą. Aš asmeniškai Sporto pedagogikoje irgi naudojau
Holistinės pedagogikos metodus, kurių rezultatais teko džiaugtis
savo veikloje. Todėl apie J. Krikštaponio sportavimo aplinką ir
pateikiu čia PRIEDE,
viską aprinkęs taip pat per Holistinį požiūrį:
|
P R I E D A
S
(Ši
dalis dar nebaigta)
|
|
|
skirtas prie atviro
laiško Lietuvos
Gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centrui (toliau LGGRTC arba
Centrui) su
pavadinimu:.
NUO LIETUVOS GYVENTOJŲ
NUSLĖPTI SVARBŪS
FAKTAI APIE
Juozą Krikštaponį
BEI JO ĮTAKĄ Lietuvos SPORTUI
0 pav.:
labai didelės raiškos restauruotas J.
Krikštaponio portretas. Restauravimo
autorius
fotodailininkas Juozas Valiušaitis.
Galima pasididinti. |
|
|
|
T U R I N Y S |
|
|
1-tema: |
O kaip čia sovietinių laikų
metikų bėdos susijusios su J.
Krikštaponiu? |
2 psl. |
|
2-tema: |
Olimpinės problemos
..................
........................ .....
................... |
8 psl. |
|
|
PAPILDYMAS dėl sporto
diskriminavimo Sovietų Sąjungoje
ir kuriozinių nesąmonių
.......................
....................
................... ........... |
17 psl. |
|
3-tema: |
Sugrįžimas prie J.
Krikštaponio bendramokslio L.
Puskunigio ............ |
31 psl. |
|
4-tema: |
Birutė Kalėdienė ir jos
trenerio sūnus
papildo ..................
................... |
31 psl. |
|
5-tema: |
TARPUKARIO Lietuvos SPORTO
PATIRTIES REIKŠMĖ ........... |
33 psl. |
|
6-tema |
PASAULYJE Lietuvai GARSINTI
MOTYVACIJŲ UŽUOMAZGOS BEI JŲJŲ
PUOSELĖJIMO PRADŽIA
................................................................................ |
39 psl. |
|
7-tema: |
Ar Vietinėje rinktinėje J.
Krikštaponis nepasigedo L.
Puskunigio? ..... |
42 psl. |
|
Primenu, jog J. Krikštaponį buvusį žymų
sportininką patvirtina Lietuvos
Lengvosios atletikos 1921-2020
m. m. čempionatų olimpinių stadiono
rungčių čempionų
ir prizininkų suvestinė, skirta
Lietuvos Sporto Karalienės 100-mečiui,kurį
sudarė Lietuvos lengvosios atletikos
federacijos statistikas Steponas
Misiūnas.
Iš josios matome, jog Juozas
Krištaponis disko metimo rungtyje
Lietuvos čempionu buvo du kartus (1936
m. ir 1937 m.), aplenkęs tuometinę
garsenybę Stasį Šačkų (savo sporto
vadovą gimnazijoje), čempionu buvusį nuo
1927 m., o prizininku rutulio stūmimo
rungtyje pirmą karą tapo net 1931 m.,
būdamas tik 19 metų, gal, dar net
abiturientu būdamas?
Kad J. Krikštaponis buvo žymus
lengvaatletis-metikas, tai užrašyta
kraštotyrininkės Audronės
Astrauskaitės pagal jo sesers Veronikos
Krikštaponytės-Juodienės ir
partizano (ryšininko) Mykolo Dirsės pasakojimus
leidinio XXI
amžius Nr. 83 (1775) 2009 m. lapkričio
25 d. straipsnyje
Lietuvos kariuomenės dienai,
rašant taip:
1939
metais gavo kapitono laipsnį. Juozas
Krištaponis buvo ir sportininkas (disko
metikas, rutulio stūmikas). Rutulio
stūmimo varžybose Lietuvoje buvo
laimėjęs pirmą vietą, tarptautinėse
varžybose Latvijoje antrą vietą.
Turėjo daug sportinių apdovanojimų.
PATIKSLINU: Rutulio stūmimo rungtyje J.
Krikštaponis (Krištaponis) Lietuvos
čempionu tapo 1936 m., nustūmęs 12,54 m,
6-iais centimetrais aplenkęs žymųjį
didiką, viduramžiais kilusį iš Ukrainos
nuo Komorogrado Vladislovą Komarą, kurio
sūnus taip pat Vladislovas tapo 1972 m.
Miuncheno Olimpiados čempionu rutulio
stūmimo rungtyje, o jo mama buvo taip
pat daugkartinė Lenkijos rekordininke. O
J. Krištaponis 1935 m. užėmė antrą vietą
su aukštu 13,09 m rezultatu ir vos ne
metru aplenkė 2-iem metais vyresnį savo
bendramokslį, vėliau Lietuvos garsenybe
tapusį Leoną Puskunigį. Vėliau
(1939 m.) L. Puskunigis pagerina antrąjį
Lietuvoje J. Krikštaponio 39,46 m
rezultatą, nuskraidindamas diską 40,39
m.
Įdomiausia,
kad kitame 1939 m. čempionate (1938 m.
čempionato nebuvo, nes buvo Tautinė
olimpiada) čempionu tapo iš Skriaudžių
žymaus Lietuvos kanklių
muzikos pradininko Prano Puskunigio
sūnus, kuris tęsė savo tėvo kanklių
instrumento populiarinimą ir kartu su
Jonu Noreika (Generolu Vėtra) kalėjo
Študhofo mirties stovykloje, - tai Leonas
Puskunigis, kuris išugdė pirmąją
Lietuvoje planetos rekordininkę Birutę
Zalagaitytę-Kalėdienę ieties metime
57,49 m ši žinia 1958 m. spalio 30 d.
mano 7-metėje mokykloje mums šventę
padarė, kuri atmintyje išliko visam
gyvenimui. Ji tais pačiais 1958
m. tapo Europos vicečempione, 1960 m. Romos
olimpinių žaidynių bronzinę prizininkę
ir 1964 m. Tokio žaidynių ketvirtos
vietos laimėtoją. (Minėtųjų ir jųjų
varžovų rezultatus
galima pamatyti ČIA).
Be to, Juozas
Krikštaponis (kažkodėl
Krištaponiu visur vadinosi?), o
sidabro medalio prizininku (įdomu,
medalius tada teikdavo?) buvo du karus
bei kartą trečios vietos prizininku.
Svarbiausia, Juozas pirmą kartą Liet
uvos čempionato prizininku (antros
vietos) tapo net 1931 m., turėdamas tik
19 metų amžiaus. (Jo ir jojo varžovų
rutulio stūmimo rungties rezultatų
galima pastudijuoti ČIA.),.
Svarbiausia, jog, galima manyti, kad
jaunasis J. Krikštaponis tarp
suaugusiųjų prizininku tapo, kai buvo
dar Marijampolės Rygiškių Jono
gimnazijos net ne abiturientu, o tik
mokiniu? Mat, pagal enciklopedijos
duomenis,
Karo mokykloje, kurią jis baigė 1934 m.,
truko mokslas tik 2 metus, o 3 metus tik
nuo 1935 metų. Tai tada 1931 m. turėjo
būti gimnazistu?
Kaip Juozas Krikštaponis
(Krištaponis) tapo aukšto sportinio
meistriškumo lengvaatlečiu, galima
nuspėti, kad jam didelę įtaką galėjo
turėti: 5-iais metais vyresnis už
Juozą, vėliau sovietmečiu tapęs garsiu
Lietuvos statybos
inžinieriumi-konstruktoriumi
sasnavietis Viktoras Ražaitis,
kuris buvo penkiakovininku ir 1928 m.
IX olimpinių žaidynėse
Amsterdame ieties metimo rungties
dalyviu, kuris tose žaidynėse dalyvavo
kartu su marijampoliečiu - šuolininku į
aukštį (1,60 m) dalyviu Adolfu
Akelaičiu, dviem metais vyresniu už
J. Krikštaponį. Už Juozą 2,5 metais
vyresnis ir 1930 m. abiturientas Anupras
Tamulynas kaip Marijampolėje vienas
iš sporto pradininku ir sporto veikėjas,
5 kartus gerinęs Lietuvos rutulio
stūmimo rekordą, o taip pat ieties ir
penkiakovės, nuo 1938 m. į Suomiją
Viermuaeki universitete studijavo
lengvąją atletiką, buvo kūno kultūros
mokytoju, dirbo Kūno kultūros rūmuose
bei universitete. Įdomu, jog 1935
m. J. Krikštaponis, rutulio stūmimo
rungtyje užėmęs antrąją vietą,
nežymiai buvo aplenkęs minėtą L.
Puskunigį, kuris ieties metimo
rungtyje buvo iš eilės 4 kartus Lietuvos
čempionu nuo (1935 m. iki 1937 m.), ko
pasėkoje jam pavyko pajusti ieties
metimui pasirengimo paslaptis ir jas
perduoti ugdant minėtą pasaulio
rekordininkę Birutę
Zalagaitytę-Kalėdienę bei treniruoti
jos vyrą Vytautą, 1955 m., 1956 m., 1957
m. tapusį Lietuvos čempionu, bei jam
išlaikyti sportinę kondiciją iki 1962
metų, tampant bronzos medalininku.
Svarbiausia, kiek teko stebėti
man Leono Puskunigio sukurtą
SUVALKIETIŠKĄ MEILĘ IETIES METIMUI
pasėjo, būtent, kanklininkas Leonas
jojo tradicijas pratęsė Kazlų Rūdoje
mokytojas-treneris Juozas Grigas,
kuris paruošė visiems laikams Lietuvos
ieties metimo rekordininką senosios
ieties rekordininką, kuri daugiau
niekad nebus naudojama. Apie tą
rekordininką - Joną DABRILĄ: man
į kariuomenę mano sesuo, dar maža
būdama, laiške parašė, kad į jųjų L. a.
būrelį atėjo naujas toks D. B.,
kuriam mokyklos stadione vietos
neužteko įrankis (gal,
granata?) nuskriejo tiesiai į
mokyklos langus. Galvojau, kad
mano mažutė juokauja. Bet, kai
demobilizavausi tai net aiktelėjau,
paėmęs Sporto laikraštį ir pamatęs vos
ne Tarptautinės klasės sporto meistro
lygio rezultatą. Tada supratau, kad
planetos rekordininkė yra iš Pilviškių
netoli Kazlų Rūdos, buvo 10 kartus
Lietuvos čempione nuo 1954 m. iki 1969
m.,, sidabro ir bronzos medalių net
neskaičiuojant. Dar svarbiau, jog iš
Pilviškių buvo ir Vytautas Jaras, 1963
m. po Algio Baltušniko - Sovietų
Sąjungos čempiono, tose pačiose
varžybose bronzos medalį iškovojęs, o po
to, kaip jaunesnis už A. Baltušniką - J.
Krikštaponio tradicijų tęsėją, gerino jo
rekordą, o po to tas pilviškietis
parengė Romą Ubartą - pirmąjį Lietuvai
olimpinį čempioną.
Neskaičiavo, kiek numetė kito
suvalkietiško miestelio minėta
auklėtinė, kai išvažiavo į Panevėžio
internatinę sporto mokyklą, o iš ten į
visasąjungines vaikų varžybas. Ten jai
pasakė treneriai, kad ji sumušė Sovietų
Sąjungos vaikų rekordą, kuris tik vieną
dieną išsilaikė - kitą dieną iš kitos
respublikos pataisė. Dar pasakojo, kad
kitais metais visasąjunginėje rinktinės
stovykloje atsisakė leistis kažkokius
dopingus. Tai tada už tribūnų ją
pagavo, rankas užlaužė ir suleido kažką
į petį kažkokių chemikalų išbandymui.
Sako labai supyko, bet po dienos
pamiršo. O kai prieš varžybas išėjo
apšilimą daryti ir jo pabaigoje kai
pabandė lengvą metimą atlikti
išsigando; nuo kažkokių jėgų
pertekliaus ranką nuo peties sąnarių vos
neišrovė, Šito jai užteko ir
SUVALKIETIŠKĄ CHARAKTERĮ PARODĖ atsisakė
dalyvauti varžybose.
Tai tuojau pat namo ją į Lietuvą
išsiuntė, ir įsakė, jos daugiau į
rinktinių stovyklas nevežti tai
toks buvo paauglės pasakojimas,
sugrįžusios iš Blogio imperijos
glūdumos. Ar čia fantazijos vaisius
nežinau. Žinau tik tiek, kad žinomo
Lietuvoje kaimo trenerio auklėtinei jos
metimo techniką Panevėžio sporto
konvejerio mokykloje pradėjo laužyti iš
pagrindų, kol jos visai nesulaužė .
Todėl abiturientė taip ir nepasiekė savo
asmeninių rezultatų, pasiektų
vaikystėje, išmokytų eilinio kaimo
mokyklos mokytojo.
1-ma tema:
O KAIP ČIA SOVIETINIŲ LAIKŲ METIKŲ BĖDOS
SUSIJUSIOS SU J. KRIKŠTAPONIU?
Labiausiai
su Lietuvos Didvyrio Juozo Krikštaponio
likimu buvo susijęs mano kūno kultūros
dėstytojas Kauno Politechnikume Algimantas
Baltušnikas, kurį mes
žinojome, kaip Sovietų Sąjungos
rekordininką disko metimo rungtyje (56,58 m
1958; 57,93 m 1961)
|
Bet
jam, kaip Juozo Krikštaponio rinktinės
kovotojų tėvo brolių vaikui ir, net tos
rinktinės vado Jono Baltušniko-Vienuolio
sūnėnui KGB neleido dalyvauti, nei
olimpiadose, ir, nei jokiose užsienyje
varžybose. Bet, deja, Sovietų Sąjungos
treneriai vis tiek jį pagerbė ne bet
kokiame, o jubiliejiniame 100-tajame L.
A. žurnalo 1963 m. rugsėjo
mėn. № 9(100) numerio viršelyje.
(Būtent, tas žurnalo numeris ir buvo,
kurį, aš būdamas 17-mečiu, ir
atsiverčiau, pamatęs jame savo
dėstytoją)
Ir
dabar rusiška
Vikipedija Algimantą Baltušniką labiau
gerbia už
tai, kad jis buvo tremtinys ir už tai,
kad jam buvo uždrausta užsienyje
startuoti.
O mūsų lietuviška Sporto enciklopedija
net visai
nemini,
kad jo į Romos ir Tokio olimpines
žaidynes neišleido, nors
2 kartus buvo Sovietų Sąjungos
rekordininku. Negi
ir dabar suveikė CENZŪRA,
kad susijęs su J, Krikštaponiu? Negi
todėl lietuviams negalima žinoti, kodėl
jis nedalyvavo olimpinėse to laikmečio
varžybose?
Vienas iš žymesnių Rusijos
rašytojų-žurnalistų-filosofų, buvęs
Algimanto varžovas bei daugiakartinius
Buriatijos ir Plėšinių krašto
rekordininku disko-ieties metime, o taip
pat Šamanų
palikuonis Vladimiras Barajevas apie
mūsų Algimantą rašė taip: |
1a. pav.: Sovietinių
trenerių pagerbtas A. Baltušnikas.Galima
įeiti į
šį žurnalo numerį |
|
Bet
SSRS rinktinėje baltai kažkodėl
spaudžiami. Lietuvis Algis Baltušnikas,
kurį gerai pažįstu, atstovavo Buriatiją
Maskje ir Nalčike, vienintelis iš
mūsiškių galėjo patekti į disko metimo
finalą Romos olimpiadoje. Jo asmeninis
rekordas per 57 m. Bet persidraudikaiatsiuntė
trijulę: Bukhancovas, Trusenevas, Kompaneets.
Šie namuose auginami tigrai, patekę į
užsienį, virsta nušiurusiomis katėmis.
Juos gaudo jaudulio virpesiai, o žymiai
stipresnius baltus neleidžia. Jų
anketos šlubuoja: Baltušnikas yra iš
šeimos, ištremtos iš Lietuvos į
Užbaikalę.
2. pav.: Algimantas
visasąjunginėse Kaimo jaunimo
spartakiados varžybose. Šią nuotrauką galimapasididinti |
(P.S.: išversdamas
šio buriatų filosofo rusišką žodį перестраховщики negaliu
versti į apsidraudėlius, nes
apsidraudėliai yra teigiamos reikšmės
žodis. Todėl negaliu
teigiamais asmenimis vadinti tuos,
kurie apsidraudė, neišleisdami A.
Baltušniko į olimpines varžybas.
Todėl tam reikia sukurti lietuvių
kalboje naują žodį PERSIdraudėliai,
kurie persistengdavo ir neteisėtai mūsų
Algimantą diskriminuodavo. Be, to, Algimanto
sesuo Eleonora man pasakė, jog jos
brolis į Romos olimpiadą išvykti buvo
pasiruošęs, jam jau buvo pasiūti
sovietinės rinktinės drabužiai, bet jis
prieš pat išvyką į Olimpiadą, buvo
paimtas į karines pratybas, nes nebuvo
tarnavęs armijoje, nes, tremtinius, kaip
nepatikimus, į armiją neimdavo. Todėl
jam reikėjo praeiti karinį-pradinį
apmokymą. Taip, kad ir net persidraudėliai
čia visai ne prie ko, nes buriatų
rašytojas-filosofas nežinojo, matyt, kad
į kariuomenę paėmimas Sovietų Sąjungos
rinktinės stipriausio sportininko yra
jau toli nuo rinktinės
trenerių valios, ir, aplamai, nuo
sporto valdžios valios, jei rinktinės
narys į kariuomenę paimamas Olimpinių
varžybų metu. Tai, jau AKIVAIZDUS,
OLIMPINĖS CHARTIJOS PAŽEIDIMAS, ir jis
galimas buvo su ne eiliniu tremtiniu, o
su Partizanų vado vaiku, su J.
Krikštaponio rinktinės vado sūnėnu.) |
3 pav.: Galima atsidaryti
STRAIPSNIO DALĮ
žurnale. kuriame ši nuotrauka buvo. |
Na, o buriatų filosofas Vladimiras
Barajevas, įstojęs į filosofijos
aspirantūrą, ir ją studijuodamas bei
gyvendamas kartu su Tiesos laikraščio
skyriaus vedėju Domijonu ŠNIUKU,
labai dažnai mini Algimantą Baltušniką,
taip, kaip jis labai linkęs buvo
bendrauti su baltais ir todėl apie juos
rašė taip:
DRAUGYSTĖ
SU BALTAIS TĘSIAMA:
Studijuodamas Maskvos valstybiniame
universitete draugavau su daugeliu
baltų. Fizikas Antsas Koortas, filosofai
Bronius Dabkus, Valentin Lazutka,
žurnalistas Domis Šniukas, biologė Nelli
Prekšaitė, disko metikai Algis
Baltušnikas, Tartu rinktinės kapitonas
Kaupo Metsur ir dešimtys kitų. ...
1950-60 metais nė vienas šventinis
koncertas Kremliuje neapsieidavo be
tenoro Virgilijaus Noreikos, o SSRS
krepšinio rinktinė su Krūminiu,
Marčiulioniu, Saboniu, Chomičiumi buvo
nenugalima daugelyje varžybų.
1965 metais visą pasaulį sukrėtė
Želakevičiaus filmas Niekas nenorėjo
mirti. Kruviną kolektyvizaciją puikiai
pavaizdavo aktoriai Regimantas
Adomaitis, Donatas Banionis, Bruno Oja,
Via Artmane. Vėliau Banionis vaidino
filme Negyvas sezonas. ... Vladimiras
Alekno Londone iškovojo olimpinį auksą.
...
Įdomu, kad pastarojo vardą tada
79-metis V. Barajevas iškraipė - savo
vardą mūsų Virgilijui suteikė, nors
dainininką Virgilijų Noreiką gerai
žinojo?
Matyt, kaip jaunystėje buvęs
puikiu buriatų tautelė metiku,
tikriausiai, pavydėjo Lietuvos ir
Baltijos metikams, sudariusiems Sovietų
Sąjungos rinktinę. Todėl jo unikaliame rašinyje-dienoraštyje
apie ŽURFAK-ą (žurnalistikos
fakultetą), yra daug sovietinio
komunizmo žlugimo niuansų užfiksuota.
Keistai tarp bendramokslių tame
žurfak-e jis klaidingai įkiša
Algimantą Baltušniką, kuriuo, matyt,
didžiuojasi, kad jis augo jo gimtojoje
Buratijoje. Ir jeigu V. Barajevas gyvas
būtų, manau, kad buriatus jis bandytų
sulaikyti nuo putiniškosios Z spec.
operacijos. Tai matosi iš jo
eilučių tokių:
Mūsų
draugiją papuošė Domo tautietė Nelli
Prekshaitė. Gėrėme romą, starką,
lietuvišką alkoholį. Užkandis įvairus,
bet aš girtas ...
(P. S.: tuos lietuviškus
gėrimus ir aš bandžiau atsivežti tada į
kariuomenę, kai grįžau iš atostogų. Tada
buvo tradicijai BŪTINAI LAUKTUVIŲ
parvežti, nors dalinio vadas
prie КПП (rus: Контрольно-пропускной
пункт) kratydavo, net apčiupinėdavo, kad
prie kūno nebūtų гриелк-ų.
Bet, aš padariau apgavystę, nes pirkau
komplektą gėrimų gražioje dėžutėje su
mažais buteliukais, kaip saldainių
dėžutė - dar kaspinėliu perrišau.
Kai paklausė - pasakiau, kad saldainiai.
Tai nusijuokė, pasakęs budintysis, kad
aš į dalinio istoriją įeisiu, lauktuvėms
saldainius veždamas. Todėl nedrįso tos
dėžutės ardyti. O kai į kareivines
įėjau, ir kai pamatė kai kurie
bendratarnybiai kacapai
mano nesąmonę atvežtą, tai nubėgo į
valgyklą ir atnešė virdulį, kad į jį
supilti iš visų skirtingų buteliukų bei
MAIŠALĄ gerti iš virdulio pilstomą.
Gerai, kad ir nuo kacapiškos nesąmonės
du chochol-ai ir gudas vienas apgynė
mano nesąmonę atvežtą. Todėl visą
naktį ragavome LIETUVIŠKUS gėrimus po
lašiuką. Ir jeigu tada būtų toks
putinas su savo Z nesąmonę, manau, kad
visoje kariuomenėje maištas būtų įvykęs,
nežiūrint to, kad kažkokia paslaptinga
ir mums tada nesuprantama kacapų
nesveika neapykanta ukrajinams jautėsi
ir dar tada net
iš pavydo, kad jie geriau tarnaudavo..)
Taigi,
grįžtant prie prie mano
dėstytojo didvyriškai žuvusiųjų
tėvo brolių, išėjęs į pensiją, savo
dėdėms ir J. Krikštaponiui
atminti A. Baltušnikas ir
atkūrė J. Krikštaponio rinktinės
bunkerį. Aišku,
Algimanto, kaip ir iš
buriatų-mongolų Šamanų kilusio
minėto Vladimiro jau nebeliko.
Todėl man iš jojo seserų buvo
įdomu sužinoti apie mano buvusio
dėstytojo sporto istoriją; per
jųjų matymo prizmę, kaip jos
įsivaizdavo apie vyresnįjį
brolį. Aišku, ar jųjų
brolis galėjo ką nors girdėti
apie iš kaimyninio kaimo kilusio
J. Krikštaponio aukštus
pasiekimus sporte - pasakyti
nieko negalėjo, nes jos tada dar
mažytės buvo. |
5
pav.: A.
Baltušnikas su savo seserimis ir
dukra vieno iš jo dėdžių - J.
Krikštaponio vardo rinktinės
kovotojų atminimui ... |
Bet Algimanto sesės pasakė
svarbią detalę, kad jųjų tėvelis gerai
pažinojo Raguvėlės dvaro dvarininką
Konstantiną Komarą, apie kurį jų tėvelis
kalbėjo dažnai. Taip, kad galima daryti
prielaidą, jog nežymiai kiek toliau
gyvenę Krikštaponiai taip pat galėjo jį
žinoti ir net pažinoti, taip, kaip jųjų
sūnus Juozas turėjo bendrauti su to
dvarininko sūnumi Wladislow-u bei jo
žmona Vanda Komar-Jasinska; t.y.
BENDRAUTI Juozas SU JAUNAISIAIS KOMARAIS
TURĖJO, bent, PRIE RUTULIO STŪMIMO
SEKTORIAUS, taip, kaip 1936 m. Lietuvos
čempionate Vladas Komaras tapo
vicečempionu, Juozui pralaimėjęs tik 6
cm, o jo žmona Vanda 1930
m. Prahoje per moterų pasaulio žaidynes
buvo užėmusi V-tąją vietą su 11,21 m
rezultatu ir buvo tapusi 4 kartus
Lenkijos rekordininke rutulio stūmime.
Josios geriausiu rekordu 12,02 m tapo
1933 m. ir tuo metu Lietuvos moterų
rekordą ji lenkė net 3 metrais, ir 12 m
riba (12,04) Lietuvoje buvo įveikta tik
1947 metais Albinos Briedytės. Be
to 1937 m. SELL žaidynėse už Lietuvą
Vanda Komarienė Lietuvai buvo pateikusi
aukštą 10,93, o
šios lenkaitės; Vandos nuolatinė bei
žymiai jaunesnė varžovė Danutė
Vitartaitė Tautinėje olimpiadoje (1938
m.) pasiekė naują 11,40 m Lietuvos
rekordą. |
Nieko nuostabaus, kad J.
Krikštaponio kolegų Vlado ir Vandos
Komarų sūnus taip pat Vladislovas, gimęs
1940 m., 1972 m. tapo Miuncheno
olimpiados olimpiniu čempionu; taip
pat rutulio stūmimo rungtyje, kokią
labiausiai propagavo jo mama, o tėvas,
buvęs visapusišku atletu. rutulio
rungtyje pasižymėjo kovose su J.
Krikštaponiu dar ir disko metimo
rungtyje, užimdamas 3-čią vietą, kai
Juozas buvo irgi čempionu. O V. Komaras
Lietuvos čempionu buvo 1935-1936 m. m.
110 m barjerinio bėgimo, 1931 m. ir 1931
m. šuolyje į aukštį, o šuolyje su
kartimi ir rutulio stūmime tapo čempionu
1940 m,, pasiekęs tada Lietuvos rekordą
13,68 m. Tada pas Komarus ir gimė
Vladislovas - būsimasis olimpinis
čempionas. |
Tada dvare buvo šventė ir
tada galėjo lankytis, net Juozas
Krikštaponis ne tik kaip Prezidento
sūnėnas, bet ir asmeniškai, gal, galėjęs
pažinoti Akvilinos tėvelį, Konstantiną
Komarą, kuris kaip ir jo visi pusbroliai
buvo taip pat agronomais - pavyzdinių
dvarų dvarininkais. Todėl ir Akvilina
tapo taip pat agronome - vadovavo
Švenčionių vaismedžių medelyno
sovietiniam ūkiui ir niekas nenutuokė,
kad ji iš dvarininkų kilusi. |
9 pav.: Raguvėlės
dvaras Antano Smetonos apsilankymo metu. |
O Algimanto Baltušniko vykdomose
pratybose mums Kauno Politechnikume buvo
vienas malonumas dalyvauti jautėme jį
kaip labai nuoširdų Sporto pedagogą. Jis
mane ir paskatino rimtai sportuoti,
pakviesdamas mane už Politechnikumo
komandą į Kauno technikumų slidinėjimo
varžybas. Jos vyko 10 km nuotolyje
Karmėlavos šile prie Neries. Tas
pirmasis mano gyvenime startas tapo ir
sėkmingu, nes su savo kursioku Feliksu
Baltūsiu abudu pasidalinom e vienodą
II-ą III-čią vietą, įveikę trasą
vienodu, kur tai, 48,5 min. laiku; dar
atodrėkio metu. Tada mums buvo 16 metų.
Beje, minėtas šis mano kursiokas
ir varžovas jau nuo pirmo kurso tapo
labai žymių baidarių lenktynininku,
įvykdęs sporto meistro normatyvą ir su
savo treneriu Aleksu Orlovu nuo
1968 ar nuo 1969 metų pradėjo dalyvauti
Vandens turistinės technikos (baidarių
slalomo) varžybose, tapdami pirmaisiais
šių varžybų Lietuvos čempionais. Ypač,
jau tik ką į Anapilį išėjęs treneris
Aleksas buvo su kitais poroje
fenomenaliu baidarių valdymo virtuozu,
per 20 kartų absoliučiu tapdamas
Lietuvos čempionu.
Čia, lyg, ne į temą sportą
miniu, nes mano tas kursiokas, jau irgi
a. a. Feliksas
BALTŪSIS buvo
žymaus Partizanų Tauro apygardos vado
Antano Baltūsio-Žvejo sūnėnu.
Būtent, kai
žuvo šis vadas, tai Tauro apygardos
vadovavimą perėmė minėtos Lietuvos išdavikės Erikos
Švenčionienės senelis Petras
Antanas Alesčikas-Rymantas. O J.
Krikštaponis pirmą kartą buvo apšmeižtas 2011-04-09 kartu
su Antanu Baltūsiu-Žveju žinomo
Bolševizmui artimo Anarchizmo Lietuvoje
populiarintojo Evaldo Balčiūno straipsnyje, iš
karto, kai tų metų vasaryje numirė
paskutinė J. Krikštaponio biografijos
liudininkė jo sesuo Veronika
Krikštaponytė-Juodienė,
kuri savo Atsiminimuose,
įrašytuose kraštotyrininko Rimanto
Kauniečio, sakė,
kad jos brolis po suėmimo-kalinimo savo
tėvų namuose VISĄ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ
SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ. Slapstytis
nuo vokiečių jis pagrindą turėjo, nes
su jais turėjo fizinį konfliktą Ukmergės
restorane, greičiausiai, Holokausto
vykdymo metu, nuo kurio ..., įvykus
frustracijai ir jo pasėkoje,
nesukontroliavus savo veiksmų, tas
konfliktas įvyko. Normalioje
situacijoje, kaip karo juridinį
išsilavinimą turintis karininkas, turėjo
suvokti peržengimo ribų pasekmes. Jei
nesukontroliavo savęs, ta i, matyt,
buvo ypatinga psichologinė situacija?
Juolab, pagal tos sesers Atsiminimus,
jis buvo kalinamas vienoje kameroje
su komunistais. Jie buvo suiminėjami
pačios okupacijos pradžioje ir tą
okupacijos pradžią nedviprasmiškai
nurodo sesers pasakojimo chronologija.
Be to, tame pasakojime apie konfliktą
Ukmergės restorane yra paminėta
charakteringa brolio CIVILINIO
apsirengimo detalė, bylojanti apie J.
Krikštaponio karinės tarnybos laikotarpį,
ir paneigiantį Mindaugo
Pociaus Ukmergės konferencijoje teiginį,
jog, neva, tas suėmimas po
demobilizacijos, nes po jos sesuo
nebūtų minėjusi civilinės aprangos
momento. Tas paminėjimas įrodo, jog
brolis vilkėdavo karinę uniformą, o tada
į Ukmergę nuvažiavo civiliai apsirengęs
tos civilinės aprangos paminėjimą,
sesuo akcentavo, matyt, tam, kad jei
būtų brolis su kariška uniforma, tada,
gal į kalėjimą nebūtų uždarę, gal į
karinį dalinį GESTAP-as jį būtų
pristatęs? Juk, po demobilizacijos
kariškai niekad niekas nesirengia, o be
to ir kiti istoriniai faktai paneigia,
kad tas NE po demobilizacijos
konfliktas buvo.
Keista, kad J.
Krikštaponiui apšmeižti, išlaukiama,
kada 2008 m. numirs: jo
būrio ryšininkas, žinomas tautodailininkas Mykolas
Dirsė (po jo mirties tapybos
paroda buvo LGGRTC patalpose)
ir 2011 m. vasarį numirs Didvyrio sesuo,
tai tada dabar už Partizanų šmeižimą
Lietuvos prokuratūros
paieškomas ir Rusijoje prieglobstį dabar
suradęs Giedrius Grabauskas, tada po
sesers mirties ir organizuoja Ukmergėje
piketą dėl to paminklinio
akmens. Kalbama, kad tame pikete
dalyvavo ir E. Balčiūnas? Čia
nesiplėsiu daugiau apie tai su
Ukmergėje 2022-12-02 konferencijos apie
J. Krikštaponį akcentais (istoriko A.
Pociaus pranešimo analize) galima
susipažinti mano plačioje studijoje.
O dėl mano dėstytojo Algimanto
Baltušniko sąsajų su Didvyriu J.
Krikštaponiu tęsimui, būtina paminėti,
jog enciklopedijoje apie
šį sovietų laikais persekiotą ir tais
laikais absoliučiai pajėgiausią Sovietų
Sąjungos disko metiką yra galimai
netikslumas, kad, neva, 19631968
Kauno politechnikos instituto, nuo 1968
Kauno technikos kolegijos (19451993
Kauno politechnikumas, 19932002 Kauno
aukštesnioji technikos mokykla)
dėstytojas.
Deja, nuo 1963 m. jis buvo dėstytoju
mūsų (Politechnikumo), o ne KPI, nes
kaip tik tais 1963 metais jis į tas
minėtas slidinėjimo varžybas ir pakvietė
mane su F. Baltūsiu (tada buvome
antrakursiais), - tada mes didžiavomės,
kad naujas ir puikiai įdomus dėstytojas
buvo sovietinė sporto garsenybė. Aišku,
A. Baltušnikas galėjo būti lygiagrečiai
ir KPI (Kauno politechnikos instituto)
dėstytoju, kaip tai buvo ir mano tėvas,
Radijo gamybos technologiją dėstęs KPI
ir papildomai valandų turėjęs
Politechnikume, tam pačiam dalykui
dėstyti. Bet Kūno kultūros pratybas
vykdyti, tai ne paskaitėlę perskaityti,
- reikia, bent, persirengti prieš
pratybų vedimą ir lakstyti iš vienos
mokymo įstaigos į kitą, kaip tai
darydavo mano tėvas, kūno
kultūros-sporto specialistui sunkiau,
nes ir ruoštis paskaitai ne namuose
reikia, o reikia pratyboms rengtis
vietoje, paruošiant pratyboms įrankius,
ir ... Be to, tame enciklopedijos
sakinyje nesuprantamai ir net grubiai
neteisingai privelta, nes nuo
1968 Kauno technikos kolegijos
dėstytoju būti negalėjo, nes tais
sovietiniais 1968 metais taip vadintis
ši mokymo įstaiga negalėjo Kolegijos
pavadinimas buvo tik nuo 2002 metų
pateiktas ir tada aš jau ten jo neradau,
jau buvo pensijoje,- jau daug mes
dėstytojų tada neradome.
Toje sporto enciklopedijoje
skaitytojui visiškai ne aišku, kodėl
turėdamas tokius aukštus rezultatus,
nedalyvavo nei Melburno, nei Romos ir
nei Tokijo olimpinėse varžybose? Nesitiki,
kad, tos Sporto enciklopedijos
straipsnio autorius a. a. Rimgaudas
Lukauskas, kaip garbus
daugiakovininkas-dešimtkovininkas, L. a.
teisėjas ir mokslininkas be L. a.
istorikas, kurį varžybose pažinojau, po
Nepriklausomybės būtų nutylėjęs
politinius sporte aspektus.
O mano dėstytojo (A.
Baltušniko) genealogijos aprašyme
KPI darbovietė visai neminima minimas
tik Kauno politechnikumas ir Kauno
aukštesnioji technikos mokykla, kuri
taip vadinosi 1920-1945 ir 1990-2002
laikotarpiuose.
Kadangi mano dėstytojo Algimanto
jau nėra, tai man privalu į jojo
Tėvoniją nuo Ukmergės miesto į šiaurę -
į pirmojo mūsų šalies Prezidento Antano
Smetonos ir Juozo Krikštaponio PARTIZANŲ
ŽEMĘ pažvelgti, kuri turi dideles
sąsajas su aukštuoju sportiniu
meistriškumu, pradėtu Juozo disko
skrydžiais ir pratęstais Algimanto
Baltušniko, pasauliui pranešusiam apie
Lietuvą metikų žemę, kuri iki šių
dienų garsina Lietuvą disko skrydžiais,
bei Lietuvos religija (man-TIKĖJIMU)
vadinamu krepšiniu. O jame čia toje J.
Krikštaponio žemėje užaugusiu iki
žymiausių Lietuvos krepšininku Gediminu
Budniku, kuris būdamas tik metukų
amžiaus, prarado savo tėvą - J.
Krikštaponio apygardos kovotoją bei savo
mamą, mokytoją ir Partizanų ryšininkę,
durtuvais stribų į širdį subadytą. Apie
Gedimino ir jo dviejų
broliukų-pametinukų Budnikų likimą
žymios Ukmergės žurnalistės Loretos
Ežerskytės straipsnį siūlau įsiskaityti.
Bet, svarbiausiai, į žurnalistines
aukštumas šioje žemėje auganti ir Mokinių
rašymo konkursui 2019 metais Raguvos
gimnazijos mokinukė Augustė Kielaitė pateikė rašinį Nuo
mažo takelio į didįjį olimpinį kelią ...,
kuriame mini, kad XIX a. ūkininkų
Baltušnikų šeima gyvenusią Panevėžio
apskrities Raguvos valsčiaus Vėžiškių kaime.
Šis kaimas, kaip rodau nuorodoje, yra
Panevėžio apskrities krašte šalia Kauno
apskrities ir netoli J. Krikštaponio
gimtųjų vietų. Ši
mokinė gyvena Šiluose, kuriuose gyveno
ir Juozo Krikštaponio sesuo ir
kuriuose 1990 m. liepos mėnesį žymus
Panevėžio kraštotyrininkas Romas
Kaunietis įrašė jos parodymus apie
savo brolį, kurie turi išteisinti jo
atminimą.
Ši mokinė rašo toliau, jog Kazys,
Jonas ir Liudvikas Baltušnikai,
būsimieji Vyčio apygardos partizanai,
gimė ir augo Raguvos valsčiaus Vėžiškių
kaime, ūkininkų Eleonoros ir Petro
Baltušnikų šeimoje.. Aprašiusi šių
trijų Baltušnikų karinį pasirengimą
tarpukario laikotarpyje, toliau Augustė
pastebį labai svarbų istorinį momentą,
jog. 1944 m. prasidėjusi antroji
sovietinė okupacija sujaukė šeimos
gyvenimą. 1944 m. rudenį trys broliai
Baltušnikai - Kazys, Jonas ir Liudvikas
- įstojo į partizanų gretas ginti
Tėvynės. Jų apsisprendimą lėmė ir
išugdytas patriotizmas, ir okupantų
skelbiama prievartinė mobilizacija į
sovietų armiją.
Tai labai svarbus mokinės
pastebėjimas, nes, būtent, Šventosios
mūšio metu sovietiniai vadai sąmoningai
naikino savo karius, matyt, tik
mobilizuotus naikino vokiečių rankomis
ir taip vadinamų zagriad.otriad-ų
kulkų papliūpomis į savus karius, kurie
bijojo bristi į Šventosios verdančią upę
nuo kulkų, - žudė negailestingai
tuos, kurie nenorėjo beprasmiškai žūti
nuo kulkų verdančiame Šventosios
vandenyje, kurį aprašė man
gerai pažįstamas Veprių
kraštotyrininkas, jau a. a. Jonas
Žentelis, ir kurį; šį beprasmišką
sovietinių karių žudymą man su ašaromis
akyse 1970 metų pavasarį pasakojo šalia
Šventosios upės Domininkavos
vienkiemio gyventojas, matęs tą visą
beprasmį sovietinių karių žudymą.
Visą tai aprašau minėtos studijos
9-15 puslapiuose.
To buvusio Domininkavos vienkiemio vieta
dabar atrodo, taip:
|
10 pav.: To
Domininkavos vienkiemio iki
1970-tųjų metų pradžios
nedidelės trobelės vieta buvo
maždaug šalia tų beržų. |
11 pav.: Apie
1970-tųjų metų viduryje vietoje
Domininkavos vienkiemio atsirado
prašmatni Jonavos statybos
tresto vila, kurios valdytojas
Saulėnas per pirmuosius
savivaldybės rinkimus laimėjo
prieš mane, atstovavusį Sąjūdį,
nes balotiravausi to tresto
žinybinių butų rajone. |
|
12 pav.: Prie
šio storiausio medžio
buvo kabantis tiltas į
šią vilą, kuri buvo
labai keistu X-so
pavadinimu
vadinama dėl
paslaptingumo. Dėl to beždžionių
tilto rengdavau
Santakoje varžybas bei
treniruočių stovyklas. |
|
Tas Domininkavos
vienkiemis yra Santakų
girioje tarp Šventosios
ir Neries ir visai prie
pat Šventosios upės
priešais Jurkonių kaimą.
Iš tarpukario žemėlapio 13
pav. matome,
jog tarpukaryje buvo net
du vienkiemiai, kurio
antrojo (rytinio prie
senvagę smaigalio jau
sovietmetyje visai
nebeliko - ten
1969-1970-aisiais aš jau
jokių, net pamatų
nebuvau pastebėjęs, nors
ten sudarinėjau sportinį
žemėlapį. Svarbu, kad
prie kelio
Saleninkai-Upninkai
matosi du nameliai ir
kapinės, kurių taipogi
ar tada jau nemačiau nei
ženklo. |
13
pav.: Domininkavos vienkiemio
vieta dviejų
žemėlapių diptikas su
Domininkavos vienkiemio
aplinkos išdidintu
žemėlapiu raudono
kvadrato paženklinime
tarpukario laikų Santakų
žemėlapyje |
|
Tai, to
Domininkavos vienkiemio
gyventojas man ir pasakojo
siaubingą sovietinių karių
sąmoningą naikinimą,
beprasmiškai naikinant savus
sovietinius karius tik tam, kad
vokiečių kulkosvaidžiams
pasibaigtų šoviniai.
Todėl gelbėjimui nuo
tokių beprasmiškų žudymų, J.
Krikštaponis liepos 20 d. rengia
pirmąjį Partizanų sąskrydį
sąskrydis vyksta tuo metu, kai
prie Šventosios vyksta tos
sovietinių karių žudynės, nuo
kurių po 1,5 tūkstančių
palaidota Jonavos ir Ukmergės
sovietinių karių kapinėse, ir
kiek dar iki šios dienos nėra
palaiduotų, kurių kaulai
gulintys Veprių-Upninkų
seniūnijų apylinkėse, kai kurie
tik prikasti vietinių gyventojų.
Nepalaidotieji gali būti
lietuviai ar gudai tik, tik
mobilizuotieji ir net neapmokyti
kovų veiksmų. Ar
tokias beprasmiškas atakas ne
reikėtų prie genocido
priskaityti?
Ar
tai ne aktualu šiuo metu
Ukrajinoje vykstančio karo
akivaizdoje, pateikiant Hagos
teismui ir Šventosios mūšio
pavyzdį? Ar nereikėtų jį
patyrinėti?
O apie, tai, ką gimnazistė
Augustė rašė, tą patį rašė ir XXI
amžius.
O apie Algimanto
Baltušniko senelę Eleonorą
Baltuškienę buvo aprašyta viskas
straipsnių cikle PARTIZANŲ
MOTINOS - jame kaip ji slaptai
palaidojo savo trys sūnus;
Algimanto dėdes, galima
paskaityti JAV leidžiamame 2010-06-26
DRAUGO šeštadieniniame priede
Kultūra,
kuris buvo pradėtas nuo
2010-06-19 Stanislovo
Abromavičiaus straipsniu
Eleonora Baltuškienė.
Ir taip pat; tame
moksleiviškame rašinyje Šilų
gyvenvietės 15-metė Augustė,
aprašydama minėtų Baltušnikų
žūtį ir prasidėjusias sovietines
represijas, pastebi, jogPartizanų
Baltušnikų brolio Povilo,
garsiojo disko metiko Algimanto
Baltušniko tėvo, šeimos
sovietinės represijos taip pat
neaplenkė. ... Algimantas
Baltušnikas gimė 1934 m. rugsėjo
5 d. Mokėsi Raguvos mokykloje.
1948 m. kartu su tėvu buvo
ištremtas į Buriatiją-Mongoliją,
Zaigrajevsko miškų ūkį. Ten
pagarsėjo dideliais sporto
laimėjimais. Grįžęs iš tremties,
baigė Kauno kūno kultūros
institutą, dėstė Kauno
aukštesniojoje technikos
mokykloje..
2-tra tema: Olimpinės problemos
Kaip matome, tos pačios
Raguvos mokyklos, kurioje mokėsi
Algimantas Baltušnikas iki
ištrėmimo, gimnazijos gimnazistė
Augustė mano dėstytojo
darbovietę vadina, taip, kaip ji
vadinosi tarpukaryje ir kaip
buvo atkurtas pavadinimas. Bet,
svarbiausia, Augustė
parašo, to, ko nėra Lietuvos
internetinėje Sporto
enciklopedijoje parašyta. Ji
parašo, jog, kaip buvusio
tremtinio jo neišleisdavo į
tarptautines varžybas. 1960 m.
Maskvoje laimėjęs atrankines į
Romos olimpines žaidynes
varžybas kartu su Birute
Kalėdiene buvo išsiųsti į namus
,,pailsėti tačiau Birutė
Kalėdienė gavusi kvietimą į Romą
išskrido, O Algimantas
Baltušnikas liko namuose.
Panašus atvejis nutiko 1964 m.
ruošiantis Tokio olimpinėms
žaidynėms. Po Vladivostoke
vykusios paskutinės sportinės
stovyklos Birutė Kalėdienė ir
Adolfas Varanauskas į Tokio
olimpines žaidynes išvyko , o
Algimantui Baltušnikui teko
vykti į namus. Tačiau nei
tremties sunkumai, nei
sovietinis režimas A.Baltušniko
nepalaužė. Jis slapta lankė,
o vėliau sutvarkė dėdės Jono
Baltušniko-Vienuolio kapą,
atstatė Vienuolio (Krikštaponio
rinktinės)
bunkerį Šilų miške 1994 metais.
Šį paskutinį sakinį
paryškinau, pabrėždamas mano
dėstytojo sąsają su Juozu
Krikštaponiu, nes Algimantas
Baltušnikas siekė pakartoti
Juozo Krikštaponio prieškario
pabaigos stipriausio Lietuvos
disko metiko ir rutulio stūmiko
pasiekimus ir jo giminės sąsajų
dėka su J. Krikštaponiu, jis
nepateko; net į 3 Olimpiadas. Juk,
1956 m. Melburno olimpinių
žaidynių metu jis jau turėjo
būti stipriu metiku, nes po
metų 1957
metų Sovietų Sąjungos čempionate iškovojo
absoliučiai pirmąją vietą,
pasiekęs 54,83 m rezultatą,
kuris buvo Sovietų Sąjungos
rekordu ir savo varžovus,
buvusius Melburno olimpiadoje,
lenkdamas 2,61 m bei 3,43
metrais. O tai buvo didelis
skirtumas ir žymiau aukštesnis
rezultatas nei prieš metus Melburno
olimpiadoje Algimantui
1957 m. pralaimėję: Otto
Grigalka buvo pasiekęs 5-tos
vietos 52,37 m, o Boris Matvejev
su 9-tos vietos rezultatu
nuskraidino diską tik 51,36
metrus. Tik 12-ąją vietą užėmęs
Kim Bukfantsov tesugebėjo
pasiųsti 48,58 metrus, tai jei
Algimantas Baltušnikas būtų
startavęs Melburno olimpiadoje
su savo Lužnikų stadione
pasiektu Sovietų Sąjungos
rekordu 54,83 m , tai dviem
centimetrais būtų lenkęs sidabro
medalininką iš JAV Fortune
Everett GORDIEN-ą.
Vadinasi, sovietai
diskriminuodami Algimantą,
prarado, bent, bronzos medalį
tikrai, nes po metų Lužnikuose
tie patys melburniečiai
rezultatus labai panašius
turėjo, kaip Australijoje buvo
parodę. Aiškesniam vaizdui iš
rusiškojo Lengvosios
atletikos 1957 m. žurnalo Nr. 2 teikiu
1956 m. lapkričio 22 d. -
gruodžio 8 d. Melburno
olimpiados rezultatus:
Диск: 1. Ортер
. . . . США 56,36
* 2. Гордиен
. . США 54,81
3. Коч .... . США 54,40 4. Фарао
. . . Англия 54,27 5.
Григалка . . СССР 53,37 6.
Консолини . Италия 52,21
Olimpinio
čempiono rezultatas su
žvaigždute reiškia olimpinį
rekordą. Kokios buvo J.
Krikštaponio mokslo ir sporto
draugo L. Puskunigio auklėtinei
Birutei Zalagaitytei būsimo
pasaulio rekordo aplinka
Melburno olimpiadoje, matome iš
tokių moterų rezultatų:
Копье: 1.
Яунземе . . . СССР 53,86 * 2.
Аренс . . . . Чили 50,38 3.
Коняева . . . . СССР 50,28 4.
Затопкова . . . Чехословакия
49,83 5. Алмквист . . . Швеция
49,74 6. Фигвер . . . . Польша
48,16
Šokiruoja mūsų kaimynų
latvių metikų tradicijos, ne tik
absoliučiai sovietų
diskininko-rutulininko Oto
Grigalkos pasiekimais, bet ir
kaip Inese
Jaunzemė (gim.:
1932-05-21 Pliaviniose -
2011-02-13) pasiekia olimpinį
rekordą, kuri dar 1957 m.
pasaulio universiadoje antrąją
vietą iškovoja ir Latvijos
čempionės titulus nuo 1952 m.
iki 1960 m., kai baigė Rygos
medicinos institutą bei tapo
ortopedijos srityje profesore,
iki mirties vadovavusi Latvijos
olimpiečių asociacijai. Taip,
kad jei mūsų Birutė tik svajojo
medike tapti, bet nusikalstamas
leninizmas jai tai sutrukdė, bet
mūsų kaimynei tai pavyko. Todėl
Melburno olimpinių varžybų
ataskaitos tašku reiktų laikyti
visą šią sportinę analizę, nes
jau tada įvyko lūžis ir Lietuvos
sporte. Net, vasarą man ganant
karves Kazlų-Rūdos Pasodoje
(krūmapelkė, kurios dabar neliko
ir ten miestelio centras), labai
nagrinėdavome tada vykstančią
Olimpiadą, nes joje startavo ir
Jonas Pipynė. Mes, vaikai, juo
labai didžiavomės, kai man buvo
tik 10 metų ir pradėjau domėtis
bėgikais, parodžiusiais
rezultatus tokius:
5000
м: 1. Куц
... . . .СССР 13.39,6 * 2. Пири
. . . . . Англия 13.50,6 3.
Ибботсон . . . Англия 13.54,4 4.
Сабо . . . . . Венгрия 14.03,4
5. Томас . . . . . Австралия
14.04,8 6. Табори . . . .
Венгрия 14.09,8
10
000 м: 1.
Куц . . . . . СССР 28.45,6 * 2.
Ковач . . . . . Венгрия 28.52,4
3. Лоуренс . . Австралия 28.53,6
4. Кжишковяк . . Польша 29.00,0
5. Норрис . . . . Англия 29.05,6
6. Чернявский . .СССР 29.21,6.
14
pav.: Melburno
olimpiados bėgikai ir
mūsų jaunajam biržiečiui
Jonui Pipynei šalia
pasaulinės garsenybės
Volodimyro Kuco pateikti
visasąjunginiame
Lengvosios atletikos 1957
m. . žurnalo Nr. 11
19 psl. |
Šie bėgimai įėjo
į pasaulio bėgikų
pasirengimo metodikos
lūžį, kai po 5000 m.
rungties, dvigubai
ilgesnėje rungtyje V.
Kucas, kovai su pasaulio
rekordininku G. Piri,
pateikė pakaitinį bėgimą
su kintančiu greičiu,
kurio G. Piri kintančio
krūvio neatlaikė, ir
išsekęs, finišavo tik
8-tuoju. Tada viso
pasaulio bėgikai
atkreipė dėmesį į V.
Kuco specialiosios
ištvermės ugdymo
INTERVALINĘ treniruočių
metodiką. Juolab, 1957
m. jis pasiekė
fenomenalų 13:35,0
pasaulio rekordą, kuris
išsilaikė net 8-is metus
iki 1965-01-16, kurį
sumušė, tik 0,2 sek.
pagerindamas vienas
garsiausių visų lakų
bėgikų - serijinis
pasaulio rekordų
statytojas, Australijos
rašytojas ir Gold Kosta
miesto meras Ronald-as
Uljam-as KLARK-as. |
Kas yra įdomiausia, kad šį
pasaulio rekordą 1965 m. nuo
birželio 4 d. iki liepos 6 d. mėnesio
eigoje R. Klarkas gerino net
13-ą kartų!
Pateikiau čia Melburno
olimpiados stajerius tam, nes iš
karto po Tokios olimpiados Kauno
sporto halėje per tarptautines
l. a. Kauno taures varžybas
teko man asmeniškai matyti šią
pasaulio garsenybę; ukraJinų
kilmės kariškį Volodimyrą
KUCĄ, kuris tuo metu, vardan
nusikalstamo leninizmo
komunistinės propagandos buvo
išprievartautas sveiku protu
nepakeliamais krūviais
treniruotis ir dėl staigaus
sportinio gyvenimo būdo
nutraukimo, kas yra labai
žalinga organizmui, buvo jau
labai smarkiai pagadinęs
sveikatą, - turėdamas tokį
didelį viršsvorį, kad jis tik su
ramentais galėjo vaikščioti. O
jojo varžovas iš D. Britanijos
Gordonas PIRI (pravardžiuojamas
misteriu buf) dar vėliau jau,
net 1968 m. Mexiko olimpiados
cikle 1967 m. ir 1968 m.
atstovavo savo šalį pasaulio
orientavimosi sporto čempionate,
trasą įveikinėdamas ne kaip
orientacininkas, o kaip buvęs
bėgikas, stengdamasis visur
bėgti aiškesniais aplinkiniais
keliais ir išnaudoti savo fizinį
pasirengimą. Taip, kad V. Kucas
pasaulį paliko 1975-08-15,
būdamas tik 48 metų, o G. Piri
paliko pasaulį 1991 m. 60 m.
amžiaus.
Taigi, sugrįžtant prie mano
dėstytojo Algimanto Baltušniko
Melburno olimpiados ciklo
laikmečio, matome, jog minėto
rašinio autorė Raguvos
gimnazijos moksleivė Augustė
nemini, jog A. Baltušnikas buvo
paimtas į kariuomenę, nes tokios
smulkmenos, matyt, buvęs
pedagogas Algimantas moksleivei
nepasakojo? Manyčiau, kad sesers
Eleonoros prisiminta detalė apie
olimpiečio paėmimą į karinius
apmokymus yra labai reikšminga,
nes KGB bandė sovietinės šalies
rekordininko į Olimpiadą
nepaėmimo dėmę nuplauti nuo
Sporto nomenklatūros ir taip
bandė paslėpti nepatikimo
sportininko statusą.
Taigi, detaliau nagrinėjant
A. Baltušniko peripetijas, jo
neimant į vasaros olimpines
Žaidynes, matome, jog 1960
metų Sovietų Sąjungos
čempionatas vyko
15-18 birželio Maskvos
Centriniame V. I. Lenino vardo
stadione. kuriame Sovietų
Sąjungos čempionais tapo mūsų
Algimantas ir Birutė. Skirtingų
rungčių (disko vyrams ir ieties
moterims) to SSRS čempionato
rezultatai buvo tokie:
Kaip matome, jau vyrų
rezultatai žymiai glaustesni
skiriasi tik tik centimetrais.
Todėl Romos olimpiadoje Viktoras
Kompaneecas 14 cm pagerina
savo rezultatą, 3-im
centimetrais pagerina neseniai
Algimanto pasiektą Sovietų
Sąjungos rekordą ir Olimpiadoje
užimą aukštą 6-tą vietą, o Kim
Buchancovas olimpiadoje 1,19
m pablogina savo maskvinį
rezultatą ir užima, vis tiek, ne
blogą 8-tą vietą.
Tai Algimantas, jei būtų
gerinęs savo Sovietų Sąjungos
rekordą kokiu pusmetriu, tai,
būtų, gal koks 5-tas, galėjęs
įveikti tik lenką Edmundą
Piakovskį, nes, kaip matome,
pasaulyje rezultatai tada ne
stovėjo vietoje.
Po Romos olimpiados,
turėjo Algimantui kristi
motyvacijos. Bet, matyt,
REZISTENCINĖ DVASIA DAR LABIAU
PASKATINO PASITYČIOTI IŠ BLOGIO
IMPERIJOS. Šis epitetas vėliau
atsiras, nes tuo metu buvo dar
chruščiovinis Atšilimas. Tačiau,
už nedalyvavimą Romos
olimpiadoje, (už tai, kad KGB
jam neleido išvykti), -
apkaltinamas pats Algimantas
viešai; prieš visus Sovietų
Sąjungos lengvosios atletikos
mėgėjus ir aistruolius,
išvadinant jį tinginiu
nenorinčiu rimtai sportuoti.
Juk, kuo pateisinsi jo
nedalyvavimą Olimpinėse
varžybose? Todėl pateikiu
Lengvosios Atletikos žurnalas
(ЛЕГКАЯ АТЛЕТИКА) už 1961 m.
lapkritį Nr. 78,
kur pirmame puslapyje, kaip
visad, politinis straipsnis
DABARTINĖ KARTA GYVENS PRIE
KOMUNIZMO.
Atsikarai apie tą pažadą
gyventi prie komunizmo iš savo
prisiminimų galiu pasakyti, kad
tada kitais (1962-ais) metais aš
po 7-metės mokyklos baigimo
tapau Politechnikumo pirmakursiu
ir reikėjo laikyti įskaitą iš
TSKP programos apie komunizmo
statymo planus, už ką, po kokių
4-ių metų, (man ruošiantis
diplominiam darbui), Chruščiovas
ir tapo nuimtu.
Tada Kosmose
trivietį kosminį laivą,
vadovaujamą Vladimiro
Komarovo,
pasveikina N. S.
Chruščiovas, o kai
kosmonautai nusileido ir
juos iškilmingai
pasitiko, tai prie
Kremliaus sienos ant
Lenino mauzoliejaus tiesioginėje
transliacijoje per
televiziją jau Nikitos
Sergejivičiaus nemačiau, o
vietoje jo pamačiau
kažkokį juodą ...
Tada mane
stebino, kad
demonstraciją,
plaukiančią per
Raudonąją aikštę, šukavo
skrybėliuotų dėdžių
eilės, kurie visi kažką
kišenėje laikė ir
įdėmiai stebėjo
kiekvieną demonstrantą
kosmonautų sveikintoją. |
15 pav: V.
Komarovo ir kitų 2-jų
kosmonautų sutikimas,
tik, tik po perversmo,
nuėmus N. S. Chruščiovą. |
Manydamas, kad po
Berijos, vėl įvyko valstybinis
perversmas, todėl paskambinau
tėvui į darbą, ir paklausiau:
kas ten stovi ant
mauzoliejaus?. Jis pasakė, kad
kažkoks Brežnevas turėtų būti.
O kai išėjau į armiją, tai
1967 m, gegužės pirmosios
prieigose fotografavau
iš radaro vėl to pačio V.
Komarovo pakilimą į kosmosą, o
po to netikėtai jojo nusileidimą
ir žuvimą, grįžtant į mūsų
planetą. O po metų fiksavau ir
J. Gagarino žudiką naikintuvą
Su-15, ir dabar tyrimuose
surinkau visą faktų visumą,
bylojančią apie SĄMONINGĄ
NUŽUDYMĄ mūsų planetos pirmojo
kosmonauto plačiau apie
tai nuorodose minėtoje studijoje
galima atrasti.
Bet, čia ne ta tema
čia tema, kaip A. Baltušnikas
buvo apšmeižtas, straipsnelyje,
METIKAI NAUJINA REKORDUS:
МЕТАТЕЛИ
ОБНОВЛЯЮТ РЕКОРДЫ После
длительного перерыва (всесоюзный
рекорд 56,94 был установлен О.
Григалкой в 1958 г.) рекорд СССР
в метании диска в этом году
обновлялся дважды. Почин сделал
москвич Ким Буханцев, добившийся
результата 57,05, а за ним
ленинградец Владимир Трусенев
послал диск на 57,84. В Тбилиси
состязались оба рекордсмена.
Ожидалось, что борьба между ними
принесет новый рекорд. И
действительно, рекорд был
установлен, но на этот раз литовtцем
Альгимантасом Балтушникасом.
Соревнования дискоболов прошли в
интересной борьбе.
Менялись лидеры, росли
результаты. Характер
соревнований и состав
участников, среди которых было
немало способной молодежи, дает
основания ожидать в ближайшее
время улучшения результатов в
метании диска. Новый
чемпион страны Балтушникас уже
в третий раз добивается этого
звания (был чемпионом в 1957 и в
1960 гг.). Приходится сожалеть,
что этот талантливый спортсмен
сравнительно мало выступает в
соревнованиях и недостаточно
внимания уделяет
совершенствованию мастерства. 1.
А. Балтушникас (Литва) 57,93
(рекорд); 2.
К. Буханцев (Москва) 56,52;3.
В. Ярас (Литва) 56,26; 4.
В. Трусенев (Ленинград) 54,84;
5. К. Метсур (Эстония) 53,35; 6.
В. Компанеец (УССР) 51,67.
Apie 1963 m. rezultatus 1964
m. vasario Legv. Atl. rusiškas žurnalas
rodo padėtį tokią:
1). 57,31
(1) Ким Буханцов (Москва, ЦСКА) 2). 31
57,11 (1) Владимир Трусенев
(Ленинград, Т) 3). 31
56,60 (1) Альгимантас
Балтушникас (Каунас, Ж) 4). 34
55,98 (1) Гурам Гудашвили
(Тбилиси, Кол) 5). 41
55,93 (1) Виктор Компанеец
(Киев, СКА) 6). 37
55,07 (1) Валентин Ковтун
(Харьков, Б) 7). 39
54,92 (1) Владимир Ляхов (Моск,
обл., Д) 8). 37
54,79 (2) Витаутас Ярас
(Вильнюс, Д) 9). 40
54,42 (1) Энн Эриксон (Таллин,
Д) 10). 39 54,39 (1) ...
Iš
pilku fonu pažymėtos rusiškojo
L. ... A. ... žurnalo citatos
matome A. Baltušniką 1957 m.
pažymėtą Sovietų Sąjungos
čempioną įrodo, kad jis ir 1956
m. Melburno olimpinėse varžybose
galėjo dalyvauti, bet apie tai
niekas nerašo. Kai jo sesutės
Eleonoros paklausiau dėl
Melburno olimpiados, tai ji
pasakė, kad kažką girdėjusi,
bet mažai prisimena. Aš keliu
tik hipotezę, nes po Melburno
olimpiados kitais 1957-tais
metais pasiektas Algimanto
Sovietų Sąjungos rekordas nuo
dangaus nukristi negalėjo -
Algimantas ir 1955-1956 m. m.
turėjo būti visasąjunginio lygio
metiku - reikia tirti to
laikmečio rezultatus.
Tirti, manau, būtina, nes
Algimantui Baltušnikui draudimas
dalyvauti vasaros olimpinėse
varžybose, yra panašu, jog KGB
bijojo galimo iššaukto Vakarų
susidomėjimo Juozo Krikštaponio
partizanų rinktinės vado ir
dalyvių sūnėnu? Tai ar šis
draudimas išvykti į Žaidynes
buvo, gal, labiau sietu su
nusikalstamu komunistinės
propagandos siekiu nuslėpti
prieš pasaulį tik ką užgniaužtą
Tautos rezistenciją, ir, kad
sportas politiškai nebūtų sietas
su užslėptu Tautos
pasipriešinimu?
Todėl pagal Algimanto
Baltušniko sesių prisiminimus, po
Kovo 11-tosios jųjų brolis savo
anketoje не
выезднойįrašą rado.
Pagal tų sesių
prisiminimus, kai Algimantas
tapo žymiu sportininku, tai
Lietuvos TSR sporto vadai
susirūpino, kad Algimantas
garsinį respubliką ir todėl
pradėjo jį šnekinti už Lietuvą
startuoti ir atvažiuoti į ją
gyventi. Tačiau, Algimantas
sutiko į ją važiuoti, jei visa
šeima bus gražinta iš tremties,
nes pagyvenusių tėvų Algimantas
atsisakė palikti Sibire
(Tolimųjų Rytų
Burat-Mongolijoje)
Net, pačių sesių, dar
mažų (vienai buvo 15-16 metų,
kitai net vos keli metukai)
vykimas pas savo ištremtus
tėvus, galėtų būt įdomios
apysakos dalis. Įdomiausia yra
tai, kad kai tėvai tapo
ištremti, tai mažos mergaitės
kažkaip liko Lietuvoje, -
stulbina tai, kaip mažas
mergaites prižiūrėjo Partizanai,
ir jųjų pasakojimas kaip
Partizanus supo okupantai, tai
jos bėgo nuo stribų per pelkę
... Kaip mergaičių šių niekas
nenorėjo priimti - bijojo
nukentėti ir kas rizikavo - kas
jas globojo - tai unikalūs būtų
prisiminimai. Po to tėvai
išreikalavo leidimą joms
atvažiuoti į Užbaikalę, kaip
mergaitės per visą Sibirą pas
tėvus važiavo, o po to kaip
gyveno tremtinių - miško
darbininkų Zaigrayevskiyo
gyvenvietėje tarp Cagan-Dabano
kalnagūbrio sopkų,
tolimiausioje nuo civilizacijos.
Sesės pasakojo, jog tie kalnai
yra labai klaidūs ir vienam jųjų
kaimynui išėjus po taigą
pasivaikščioti, tik laimingo
atsitiktinumo dėka grįžo po
trijų parų. O, aš, kaip
Keliautojų sporto specialistas
(kitame į vakarus Sajanų
kalnagūryje vaikščiojęs),
būtent, Cagan-Dabano
kalnagūbryje žuvo Petrozovodsko
visa turistų grupė, vadovaujamos
patyrusios specialistės
Korovinos, kai, prasidėjus
lietui su atvėsimu, visa grupė
netikėtai pradėjo išeidinėti iš
proto ir sušalo beveik prie
pliusinės temperatūros -
išsigelbėjo tik viena
nepilnametė ir šios masinės
turistų žūties priežastis dar ir
dabar neįminta...
Taigi, Algimanto
sesutėms, vėliau, tapus
pilnametėmis, buvo leista
sugrįžti į Lietuvą, nes, panašu,
kad nelabai buvo kur joms
mokytis?
Algimanto sesės
pamena, kaip broliu
susidomėjo valdžia
vietinė, kai jis darbe
vienas be pagalbininkų
sugebėjo pakelti
buldozerio priekį, jo
remonto metu, nes jis
mėgo sunkumus kiloti,
treniravosi su štanga,
dvipūde ir ... Todėl
juo susidomėjo sporto
instruktorius iš
Ulan-Ūdės ir jį ten
pradėjo kviesti į
treniruočių stovyklas.
Aptikau Buriatijos
Kūno kultūros ir sporto
organo 85-mečiui straipsnį,
kuriame buvo parašyta: 1956
metais A. Baltušnikas
iškovojo aukštą Rusijos
tautų spartakiados disko
metimo čempiono titulą.
Vėliau, palikęs
Buriatiją, jis du kartus
tapo SSRS čempionu.
Taip, kad
buriatai didžiuojasi,
jog tarp tremtinių
atrado gabų sportininką.
Iš prisiminimų prasti
santykiai mūsų tremtinių
buvo su buvusiais
kriminaliniais
kaliniais, kurie mėgdavo
tyčiotis ir fašistais lietuvius
vadinti. (Tokiu epitetu teko
ir man gėrėtis kariuomenėje). |
16 pav.: Ši
nuotrauka paimta iš
Sovietų Sąjungos
40-mečiui skirto1957
m. L.a. žurnalo Nr. 11 20-to
psl. |
Žinant iš raketų kūrėjo S.
Koroliovo artimųjų prisiminimų,
jog kriminalinius kalinius su
politiniais kaliniais čekistai
laikydavo tam, kad ne tik tvarkai palaikyti,
bet ir pasityčiojimams
politiniais tikslais. Tai,
panašu, jog NUSIKALSTAMASIS
LENINIZMAS primaišydavo tarp
tremtinių ir kriminalinių
elementų, kad problemų
tremtiniai turėtų didesnių.
Sesės Algimanto
pabrėždavo, kad brolio
sportavimas su svarsčiais turėjo
ir apsigynimo tikslą nuo mažai
protaujančių tipų. Juk ir dabar
vietinių buriatų Zaigrayevskiyo
rajone, esančiame Buriatijos
centre yra tik 13,25%
o RUSIŠKŲ žmonių net 82.45%. (P.
S.:
juk patys rusai save vadina tik
RUSIŠKAIS (ruskiais) - t. y.
rus.: русcкие -
ne tikrais rusais, o tik
rusiškais, matyt, iš kitokių
tautelių paverstais rusiškais?)
Svarbiausia, kad tik ką iš
šio rajonio miesto aprašymo
Vikipedijoje išėmė žinias apie
1948-49 m. m. tremtinius iš
Lietuvos ir dabar rašo visur,
kad Buriatija priiminėja
pabėgėlius? iš Ukrainos.
Taigi, kokį Algimantas buvo
pasiekęs rezultatą toje Rusijos
tautų spartakiadoje - neaišku?
Be to jojo sporto draugas ir
buriatų rašytojas-filosofas
Vladimiras Barajevas užsimena,
jog atstovavo Algimantas
Buriatiją ir Maskvoje ir
Nalčike ir dar yra žinia, jog
visasąjunginėse kaimo jaunimo
varžybose dalyvavo-nugalėjo, bet
rezultatai nėra aiškūs. Gegužės
mėnesio 1955 metų žur
nalas ЛЕХКАЯ
АТЛЕТИКА paskelbė
stipriausiųjų Sovietų Sąjungos
lengvaatlečių 10-tukus iki
rugsėjo 15 d. Kaip ne keista,
bet tarp lietuvių pateko tik
penkiakovininkė А.
Кунцене Ж 4221 (tai
Aldona Gasparavičiūtė 1952 m.
3296; 1954 m. 3737; 1955 m.
4105; 1956 m. 4186, o 1950
III-čia v.; 1951 m. II-a v.).
Štai, kokie paskelbti vyrų disko
rungties rezultatai:
Диск 1.
О. Григалка Д 54,96* 2. Б.
Матвеев 3. 54,41 3 X. Хейнасте Д
52,98 4. К. Буханцев Б 51.77 5.
К. Валешко Б 51.26 6. М.
Кривоносов Б 51,22 7. Б. Бутенко
Б 51.21 8. А. Михайленко Д 49.90
9. Т. Шафранский ВС 49,84 10.
Л. Плаксенко ВС -49,77(Lietuvos
čempionate Anatolijus Pocius tik
46.93; A. Varanauskas 41,46: E.
Paulauskas 42,72; 1953 m.
Viktoras Mikėnas 43,9; čempionu
tampantis Viktoras Mikėnas nuo
1948 m pasiekė tik 2 cm geriau,
nei J. Krikštaponis 39,48, o po
karo 1945 m. Tautinės olimpiados
čempionas Bronius Jankūnas 1943
m. 39,81; o po karo rodo net
žemesnius nei J. Krikštaponio
39,46 rezultatus: 1945 m. 39,15.
1946 m. 37,11; 1947 m. 39,00
Liet.-čemp.-ai)
Kada Bronius
Jankūnas nusifotografavo
prie J. Basanavičiaus
kapo (17
pav.:),
galima tik paspėlioti.
Galima manyti, kad šis
šiaulietis galėjo mūsų
Patriarchą aplankyti ir
sovietmetyje? Mat, B.
Jankūnas rutulio stūmimo
rungtyje 1939 m. buvo
čempionu, o 1940 m.
vicečempionu, į priekį
užleidęs minėtą didiką
V. Komarą. Per karą 1943
m. ir po karo 1945 m.
bei 1948 m. Bronius
tampa rutulio stūmimo
Lietuvos čempionu. |
17 pav.: Bronius
Jankūnas (antras nuo
dešinės) prie J.
Basanavičiaus kapo.
Galima pasididinti
ir prasiplėsti. |
O disko metimo
rungtyje čempioniškus
titulus pelnė 1940 m.,
1943 m., 1945 m., 1946
m., 1947 m., o nuo 1948
m.; atsiradus Viktorui
Mikėnui, kaip čempionui,
tada B. Jankūnas
vicečempionu tapo ir,
dar 4 kart III-čias
vietas iškovodavo iki
1951 m. Todėl Bronių
Jankūną galima laikyti
tarpukario Lietuvos ir
sovietinės Lietuvos
sporto tarpsnių jungėju. |
Tai, kaip matome,
Algimanto Baltušniko nėra, nors
10-tas visasąjunginis rezultatas
49,77 nėra aukštas ir ar A.
Baltušnikas galėjo minėtose
Rusijos federacijos sąjunginėse
bei Kaimo jaunimo varžybose
mėtyti ties 50 m. riba? Kažkaip
minėto rusiško L. a. žurnale
paskelbto 1955 m. 10-tuko
statistikos patikimumas
statistikos nėra didelis, nes
surankioti žurnalui iš visų
mažesnio rango varžybų pasiektus
rezultatus, matyt, sistema dar
nebuvo tobuli dar suderinta?
Todėl pateikiu geriausiojo
moterų ieties metimo 10-tuką
skelbtą tada tokį:
Копье 1.
В. Роолайд С 54,07 2. А. Чудина
Д 52,07 3. Е. Горчакова Б 50,59
4. Л. Васильева 3 49,52 5. Л.
Маремяе К 49,43 6. И. Коняева Б
49,09 7. Н. Смирницкая 3 48,95
8. Г. Зыбина 3 47,69 9. Е.
Демонова Б 47,40 10 И. Яунзем Дг
46,84 (Birutė
Zalagaitytė tada buvo pasiekusi
Lietuvos čempionate 47,20 ir
josios rezultatas į
stipriausiųjų 10-tuką turėjo
patekti. Iš to daroma išvada,
jog šis rusiškas L. a. žurnalas
rankiojo tik visasąjunginių
varžybų rezultatus ir iš
respublikinių pirmenybių
neimdavo? O Birutė
Zalagaitytė Lietuvos
čempionatuose pasirodė 1954 m.
su 41,42 m., pirmoji įveikusi 41
m. ribą.) Todėl galima manyti,
kad A. Baltušniko aukšto lygio
(kaip kandidato į SSRS rinktinės
lygio) galėjo būt sovietinei L.
a. federacijai ir nežinomas,
net, gal slepiamas nuo
stipriausiojo sovietinio
diskininko-latvio Oto Grigalkos,
kuris tapo Sovietų Sąjungos
metikų rinktinės vyr. treneriu?
Todėl labai
keista, jog 1955 m.
visasąjinginiuose
stipriausiųjų 10-tukų
rezultatuose daugiau
lietuvių nesimatė. Net,
latvių, atstovavusių
Dauguvą tada buvo 4 ir
tai rodo, jog Latvijos
lengvoji atletika buvo
aukštesnio lygio. Mat,
Lietuvos čempionų
rezultatai, iš tikrųjų,
į stipriausiųjų Sovietų
Sąjungos 10-tukus
neįeidavo. Pav.: 400 m.
vyrų Povilas Morkūnas
52,2, o 10-tas rez.-as
buvo 48,7; 800 m.
Gerimantas Tarvydas
1,59,2, o 10-tas 1:51,3;
1500 m. 10-tas buvo
3:51,6, o Jonas Pipynė
rodė 3:59.2; 5000 m
bėgime 1955 m. Jonas
Pipynė 15:35,2, o
sovietų 10-tas rez.-as
buvo 14:29,4. (1956 m.
Jonas Pipynė, lyg, naują
Lietuvos rekordą
14:51,2, bet 1955 m.
9-tą rez.-ą turintis
estas Ch. Piarnakivo
turėjo 14:28,4; 3000 m.
su kliūtimis Jonas
Pipynė su nauju Lietuvos
rekordu 1955 m. 9:22,2;
o sovietinis 10-tuke
10-tas rez.-as 9:09,6;. |
Gaila, bet maratono (42
km 195 m.) bėgimo
Lietuvos čempionatuose
apskaitos nėra, nes,
kiek pamenu, tie
čempionatai vyko
atskirai nuo Lietuvos
lengvosios atletikos
čempionatų ir Lietuvoje
per maratonų varžybas
net nebuvo mados rengti
finišą stadione, kaip
visam pasaulyje buvo tai
priimta.
Iš centrinio Lengvosios
atletikos 1955 m.
žurnalo Nr. 5 matome,
jog tarp geriausių L. a.
SSRS pirmenybių:
Диск: 54,63
Матвеев Б. 1954
Matome,
rezultatas nėra žemas
šio sovietų čempiono.
Kitose varžybose
rezultatai tokie:
24:7
К ИТОГАМ МАТЧЕВОЙ
ВСТРЕЧИ СССР
-ВЕЛИКОБРИТАНИЯ И
СЕВЕРНАЯ ИРЛАНДИЯ
Диск: 1. Б. Матвеев
(СССР) 52,16; 2. О.
Григалка (СССР) 49,52;
3. М. Фарао (В) - 48,78:
4. Д. Карр (В) - 46,49.
ВСЕСОЮЗНЫЕ СОСТЯЗАНИЯ
СПАРТАКА В
Вильнюсе с 20 по 24
августа состоялась III
Всесоюзная спартакиада
общества .Спартак. Из
14 видов спорта, по
которым было разыграно
первенство, наибольшее
количество участников
привлекли соревнования
по легкой атлетике.
Диск. 1. X. Аппарт
(Эстония) 47,61; 2. Н.
Коженец (Белоруссия)
47,40; 3. Г. Чадунели
(Грузия) 46,24
Kas dėl Vilniuje
Spartako žaidynių, tai
kaip tik mūsų sostinės
stadionas ir
vadinosi Spartako
stadionu ir tuo
pavadinimu pamenu visas
sportines SSRS
profsąjungų
organizacijas Stalino
laikais vadinamas. |
17
pav.: galima prasiplėsti
ir pasididinti Birutės
Zalagaitytės nuotrauką
Vilniaus stadiono
romantiškų vartų fone,
kurie priminė Amsterdamo
olimpinio stadiono vartų
architektūrą,
pro kuriuos
Nepriklausomybės
pradžioje aš su savo
auklėtiniais pastoviai
įbėgdavau į šį stadioną
finišui tradiciniame
Naujametiniame bėgime -
įbėgdavo pro tuos vartus
šimtai bėgikų
masiškiausiame-populiariausiame
Nepriklausomybės
pradžios tradiciniame
Naujametiniame bėgime.
Bet, deja, dabartinė
prieš Lietuvą
nusistačiusipolitikų
karta nusprendė, kad
lietuviai sportuoti
neturi teisės ir todėl
Lietuvos sostinę pavertė
vienintelę ES sostine
be nacionalinio
stadiono. Taip, kad ar
tuos politikus ne
reikės suimti ir
įkalinti, juos perrengus
į vokiečių belaisvių
aprangas ir duoti
užduotį tą stadioną
atstatyti? |
Kaip
įvyko, kad Spartakas netikėtai
apie 1960 m. pradėjo vadintis
"Žalgiriu" - tai buvo didelis
įvykis. Na, o 1956
m. L. a. žurnalas Nr. 1 skelbė,
Sovietų Sąjungos, Europos ir
pasaulio rekordus tokius: Ядро
О. Григалка 17,20 И. Скобла
(Чехословакия) 17,54 П. ОБрайн
(США) 18,54 Диск О. Григалка
55,50 К. Мерта (Чехословакия)
56,69 Ф. Гордиен (США) 59,28. Taip,
kad iki A. Baltušniko
pasirodymo, matome latvį iš
Madonos kilusį Otto Grigalką,
karaliaujantį ne tik disko, bet
ir rutulio stūmimo
sektoriuose. Todėl sovietų
rekordai atsilikinėjo gerokai
nuo Europos, ir, ypač, nuo
pasaulio rekordų, pasiektų JAV
atletų. Juolab, kad čekai ir
amerikiečiai specializavosi
skirtingose rungtyse, nes disko
ir rutulio stūmimas yra gerokai
skirtingos rungtys. Todėl ir
Juozas Krikštaponis dėmesį skyrė
labiau disko rungčiai, o Birutė
Zalagaitytė, vėliau Kalėdienė
tapusi, labiau mėgo ietį, nei
rutulio stūmimą. Bet, iki
Birutės pasiekto planetos
rekordo, sovietų moterys pradėjo
karaliauti sporte, nes pasaulyje
moterų sportas pradėjo tik
vystytis ir todėl SSRS, Europos
ir pasaulio rekordai 1955 m.
pabaigoje atrodė taip:
100
м И.
Турова 11,6 Ф. Бланкерс-Коен
(Голландия) 11,5 Ш. де ла Ханти
(Австралия) 11,3
200 м 3. Сафронова
23,7 С. Валасевич (Польша) 23,6
М. Джексон (Австралия) 23,4
80
м с/б Г.
Гринвальд 10,8 Г. Гринвальд
(СССР) 10,8 Г. Гринвальд (СССР)
10,8 4 X
100
м Сб.
СССР 45,6 Сб. СССР 45,6 Сб. СССР
45,6
Высота А.
Чудина 1,73 А. Чудина (СССР)
1,73 А. Чудина (СССР) 1,73
Длина Г.
Виноградова 6,31 Г. Виноградова
(СССР) 6,31 Г. Виноградова
(СССР) 6,ЗГ
Яаро Г.
Зыбина 16,67 Г. Зыбина (СССР)
16,67 Г. Зыбина (СССР) 16,67
Диск И.
Думбадзе 57,04 И. Думбадзе
(СССР) 57,04 Н. Думбадзе (СССР)
57,04
Копье
И. Коняева 55,48 Н. Коняева
(СССР) 55,48 Н. Коняева (СССР)
55,48
Toliau apie 1956 metus tas
žurnalas rašė taip:
НА
V СПАРТАКИАДЕ ВЦСПС С 13 по 18
августа в Москве на стадионе
Динамо проходили
легкоатлетические состязания V
Спартакиады ВЦСПС. В этом
крупнейшем соревновании текущего
года за первенство боролись 20
спортивных обществ профсоюзов,
выставивших в общей сложности
1200 спортсменов. Помимо сборных
команд обществ, в состязаниях
принимали участие 27 сильнейших
производственных коллективов,
насчитывавших в своих командах
около 400 легкоатлетов
1500 м: 1.
П. Эринып (Дг) 3.51,8; 2. П.
Валявко (3) 3.52,4; 3. И.
Пипине (Ж) 3.52,4.
Диск: 1.
Б. Матвеев (3) 51,25; 2. Л.
Исаев (Б-П) 49,12; 3. А. Поцюс
(Ж) 49,10.
Taigi, matome Joną Anatolijų
POCIŲ, kuris buvo gimęs 1930 m.
liepos 7 d. Gabšiuose Raseinių
valsčiaus ir nuo 1952 m.
pastoviai tapdavęs Lietuvos
čempionatų prizininku, Lietuvos
čempionu tapdavęs: 1954 m., 1955
m., 1956 m. ir 1957 m., o po to
tapęs metimo rungčių
mokslininku. Jojo trenerė buvo
V. Železniakienė, kuri treniravo
ir A. Varanauską, bei kitus
garsius metikus, o taip pat ji
buvo ir mano dėstytoja. Ji man
nenorėjo įskaitos pasirašyti dėl
rutulio stūmimo, nes nekaip
negalėjau įvykdyti reikiamos
normos. Ji ir mano stūmimo
technikos nenorėjo užskaityti,
pasakydama man, jog ne
aš rutulį valdau, o rutulys mane
valdo.
Bet dėka kito dėstytojo A.
Vietrino įsikišimo, docentė
įskaitą man pasirašė, nes aš
tarp 50-ties neakivaizdininkų
1500 m nuotolį buvau atbėgęs
greičiausiai, per 4:20, ... -
4:25, .. ?, taip, kaip A.
Vietrinas tapdamas Lietuvos
čempionu po karo 1945 metais. Aš
jį ir mažas (apie 4-5 metukų)
būdamas, apie 1950 metus mačiau
stadione bėgiojantį ir todėl
tada 500 m. ratą stadiono
apibėgau, savo senelius
nustebindamas. Be to ir 3000 m
ėjime buvau greičiausiu ir todėl
man padarė išimtį. Mat, tada,
Maskvos olimpiados laike, kai
įstojau į LVKKI, sovietinė
LYGIAVOS reikalavimų politika
mažai kreipė dėmesio į raudonųjų
ir baltųjų raumeninių skaidulų
santykių įgimtas individualybes.
Taip, kad tos sovietinės
sporto politikos formavimo
apogėjuje; tų 1956
m. pradžioje L. a. žurnalas Nr.
2 buvo
paskelbęs geriausių 10 pasaulyje
lengvaatlečių rezultatus:
Десять
лучших легкоатлетов мира по
данным ЦНИИФК на 1/1 1956 г.:
Диск: 56,98** А.
Консолини (И) 56.69 К. Мерта
(Чх) 55.50 О. Григалка (СССР)
55.14 Ф. Гордиен (США) 54,74 С.
Айнесс (США) 54,41 Б. Матвеев
(СССР) 54,28 Т. Леве (Ис) 54,24
И. Сеченьи (В) 53.90 П. ОБрайн
(США) 53.65 Д. Коч (США)
Копье: 55.24
Д. Затопкова (Чх) 54,07 В.
Роолайд (СССР) 52,07 А. Чудина
(СССР) 52,05 Н. Коняева (СССР)
51,18 У. Фигвер (П) 50,95 Е. Виг
(В) 50.59 Е. Горчакова (СССР)
49,87 Я. Майка (П) 49,52 Л.
Васильева (СССР) 49,43 Л.
Маремяе (СССР.
Tai, kaip matome, tame
stipriausiųjų pasaulyje disko
metikų 10-tuke sovietinių vyrų
buvo tik 2, o sovietinių moterų
ieties metime buvo net 6-ios. O
toliau po poros-trijų mėnesių 1956
m. L. a. žurnalas Nr. 6 paskelbė
pavasario varžybų rezultatus:
БЫСТРЕЕ
ИСПРАВЛЯТЬ НЕДОСТАТКИ К итогам
Всесоюзных весенних соревнований
Диск.
В. Шевкалович (Д) 51,12; О.
Григалка (Д) 50,44; В. Трусенев
(л) 48,84; X. Хейнасте (Д)
48,80; М. Кривоносов (Б) 48,47;
A. Поцюс (С) 48,46
Kol
nėra A. Baltušniko, tarp
stipriausiųjų sovietinių metikų,
ir toliau A. Pocius garsina
Lietuvos vardą. Vyrų disko
metimo rungties stipriausiųjų
sovietinių disko metikų 10-tuko
rezultatų vidurkio pokyčius
pateikia tokius:
Средние
результаты десяти лучших
легкоатлетов СССР за 1955 и 1956
гг. cсредние результаты десяти
лучших легкоатлетов СССР за 1955
и 1956 гг. 1955 г. 1956 г. Виды
за весь год на 25 апреля на 25
апреля:
Диск ...........................
52,208 47,998 49,098
Sovietiniam sporto postūmiui
turėjo pirmoji
vasaros sovietinių tautų
spartakiada 1956 m.,
kuri vyko rugpjūčio 5-16 d. d.
tik ką pastatytame Maskvos
centriniame Lužnikų stadione,
kuris buvo pavadintas Lenino
vardu. Apie tą spartakiadąpropagandinį
filmą su šypsenėle galima
peržvelgti. Analizuojamų rungčių
prizininkais tapo:
Taigi, galima daryti išvadą,
kad Algimanto Baltušniko
sportinis pakilimas - jojo
žinomumas Sovietų Sąjungoje
pasklido tik po to, kai jis 1956
m. grįžo į Lietuvą ir tais
pačiais metais įstojo į Kūno
kultūros institutą bei jįjį
baigė normaliai po 4-ių metų;
1960-aisiais metais. ŽINOMUMU
JAUNO SPORTININKU JO TREMTIES
KRAŠTO SPORTO NOMENKLATŪRA
MAŽIAU TURĖJO DOMĖTIS IR
GALIMYBIŲ MAŽESNIŲ TURĖJO BEI
APRIBOTA, matyt, BUVO, TURINTI
TIKSLĄ NEGARSINTI TREMTINIO,
rūpintis, savais, gal, labiau
buriatų kadrais didesnes
motyvacijas turėjo turėti, kurie
irgi nacionalinę mažumą sudarė?
Tai tik spėlionė, nes internete
neįmanoma aptikti rezultatų.
Visiškai neaišku, kodėl
Algimantas, pradėjęs mokytis
LVKKI, nepradėjo dalyvauti
Lietuvos čempionatuose? Kodėl
jis juose pradėjo rodytis tik
1959 metais; t.y., tik po 3-jų
metų mokslo? Man, kaip
besimokiusiam šioje mokymo
įstaigoje, labai neaišku.
Labai neaišku ir dėl
Algimanto staigaus rezultato
užkilimo, kuris praktiškai
neįmanomas, nors ir kaip būtų
jis slepiamas Rusijos
federacijoje Melburno olimpiados
išvakarėse. Juk, tai kita mūsų
planetos pusė ir kadangi tos
vasaros olimpinės Žaidynės
prasidėjo metų pabaigoje, todėl
po ilgų paieškų, šiaip taip
pavyko atrasti 1956 m. iki
spalio 1 d. 10 geriausių
sovietinių lengvaatlečių
kiekvienos rungties sąrašą.
Disko metikų padėtis prieš pat
olimpines vasaros žaidynes buvo
tokia:
18 pav.: Iš
kokio dokumento
nufotografuota, galima
įsitikint pasididinus šį
sąrašą. |
Tai, vis tik Algimantas
Baltušnikas neiškrito
iš dangaus - į Lietuvą
jis atvyko jau būdamas
labai stipriu disko
metiku, dalyvaudamas
kažkokiose Rusijos
federacijos varžybose,
arba net pačią RSFSR
atstovaudamas? Jo
rezultatas, vos ne 51 m
siekiantis, buvo jau
labai aukšto
meistriškumo rezultatu.
Stebina ir Leningrado
disko metikų
mokykla. |
Stebina ir
Anatolijaus Pociaus
aukštas rezultatas, prie
kurio per Lietuvos
čempionatus nuo 1954 m.
iki 1957 m., jam tampant
čempionu 4 kartus, -
tokio 50 m. ribos jam
įveikti nepavyko.
Juolab, A.
Pocius net 53,13 buvo
pasiekęs. Į tų 1956 metų
geriausiųjų dešimtuką 80
m barjeriniame bėgime
16-toji iš 18-os buvo
patekusi I. Sinkevičiūtė
ir pirmą kartą į šį
garbingą sąrašą pateko
B. Zalagaitytė, jos
pavardę rusiškai zalog rašant
per raidę o.
Tada Birutės 47,37
rezultatas buvo 10-tas.
O stipriausiais Sovietų
Sąjungoje 1956 m. buvo
ėjikas A. Mikėnas 10 km
nuotolyje ir 1500 m
bėgikas Jonas Pipynė
(3:44,6). 10 km ėjime
9-tą 44:30,0 rezultatą
turėjo mano treneriu
trumpą laiką prieš
kariuomenę buvęs
Romualdas Beresnevičius,
kuris ir 20 km nuotolyje
taip pat su 9-tuoju
1:31:49,0 rezultatu įėjo
į Lietuvos sportinio
ėjimo istoriją, kaip
pirmųjų 1958 m.
laikraščio Sportas
ėjimo varžybų
nugalėtojas 20 000 m
nuotolyje su 1 h 34 min.
18,6 sek. rezultatu.
Tais 1956 m. šį 20 km
nuotolyje A. Mikėnas
turėjo 3-čią 1:29:57,6
rezultatą sovietų
šalyje. Visus kitus
rezultatus galima
pastudijuoti 1956
m. L. a. Nr. 11
žurnalo 19 psl.
Šiek tiek
šokiruoja kitais metais
būsimųjų 1955 m.
stipriausiųjų
sportininkų paskelbimas 1955
m. L. a. žurnale Nr.1 - paskelbimas
tų rezultatų ir
sportininkų, kurie bus
po metų - kitais metais.
Kabučių nededu, nes,
panašu, jog žurnalo
leidėjai tiek
prisišventė Naujus
metus, kad po Naujų metų
pamiršo, jog prasidėjo
jau kiti metai. Tik
ne aišku, ar grubi
klaida padaryta 21 psl.;
būsimuosius metus
parašant, ar dar
grubesnė klaida padaryta
visame žurnale,
atspausdinus praėjusių
metų metus?
Todėl reikia
atlikti analizę: Kur
klaida? Pagal
Vikipediją, tas žurnalas
įkurtas 1955 metais.
Tai, tada galima manyti,
kad klaida žurnalo 21
psl., apsirikus ir
parašius naujus
1955-uosius metus, kai
reikėjo parašyti 1954
metus. Tai, akivaizdu,
jog PIRMASIS BLYNAS
GEROKAI PRISVILO.
Tikrinimui,
pastebėkime, jog 20 km
ėjime A. Mikėnas buvo
10-tas su 13:34:18
rezultatu, o po dviejų
metų (1956 m.) pašoko į
jau čia paminėtą 3-čią
vietą, 4-iom minutėm
pagerindamas savo
pasiekimą. Pavyzdžiui,
garsus bėgikas V. Kucas
5000 m nuotolyje nuo
antrojo 14:26,0
rezultato pagerina iki
13:39,6, likus tik 4,6
sek. iki fenomenalaus
pasaulio rekordo.
Tokioje aukšto
meistriškumo diapazono
zonoje per metus
pagerinti rezultatą
57-iom sekundėm yra per
gerai ir nelabai realu.
Taip, kad apie minutę
pagerinti laiką galima
greičiau per 2 metus.
Įdomu, kad 6-tą -
16-tąja vietomis
pasidalino šuolyje į
aukštį (1,55) jau čia
minėta daugiakovininkė
Aldona Kuncienė, kurios
vyras nuo 1948 m 8
kartus Lietuvos čempionu
buvo šuolyje su kartimi
bei prizininku tapdavęs
šuoliuose į aukštį, į
tolį ir trišuolyje.
Žiūrint į vyrų
disko metimo nugalėtoją
Oto Grigalką 52,36 ir po
2-jų metų jojo antrąjį
53,80 rezultatą,
padidina nei daug, nei
mažai, nes latvis yra
startavęs 1952 m.
Helsinkio olimpiadoje ir
rezultatų prieauglis jam
turėtų būt labiau
apribotas, nei naujam
sportininkui. Taip, kad
jei 9-tojo A. Baltušniko
už RSFSR sportavusiojo
buvo 50,96 rezultatas,
tai 2-iem metais
anksčiau 10-tojo
rezultatas yra tik
48,09. Taigi, vos ne
3-jų metrų skirtumas
byloja 1956-tiems
olimpiniams metams labai
ženklų rezultatų šuolį.
Todėl galima manyti, kad
18-mečiu - 19-mečiu
būdamas Algimantas apie
1953-1954 m. m. jau
galėjo būti netoli
10-tuko ribos Sovietų
Sąjungoje ir
žinomu-perspektyviu
Rusijos metiku. |
Ir, štai, 1957 m. Л
А žurnalo № 10 26
psl. straipsnyje Po
jaunimo užėjimo ženklu
aprašančio apie
38-tąsias šalies
asmenines-komandines
pirmenybes,
kuriose rungėsi 19
rinktinių kolektyvų,
buvo pabrėžta, jog pirmą
kartą istorijoje; dar
nebuvo tokių įdomių
varžybų, kuriose jaunimas
būtų davęs tikrą mūšį
patyrusiems meistrams.
Iš 29 nugalėtojų, 19
sportininkų čempionais
tapo pirmą kartą, kaip
P. Bolotnikovas,
Ter-Ovenesianas
(Lvovas), B. Sitkinas
(Kijyvas) B. Bulatovas
(Minskas), A.
Baltušnikas (Vilnius) ir
kiti. Kad Algimantas
būtų Vilnių
atstovavęs, kai jau
mokėsi Kauno LVKKI
institute, matyt,
straipsnio autorius B.
Kosvincevas klaidą
padarė?. Tame
straipsnyje buvo
parašyta:
Впервые
стал чемпионом страны
литовский метатель А.
Балтушникас. На снимке
А. Балтушникас метает
диск ФОТО А. БУРДУКОВА |
19 pav. Algimantas
Baltušnikas pirmą kartą
tampa Sovietų Sąjungos
čempionu. |
Диск.: 1.
А. Балтушникас (Литва) 54,83; 2.
О. Григалка (М-1) 52,12; 3. В.
Трусенев (Л) 51,53; 4. В.
Компанеец (УССР) 51,36; 5. Б.
Матвеев (Л) 50,99; 6. В.
Шевкалович (М-2) 50,10.
Tai, kaip matome, Algimantas
Baltušnikas sovietinį metikų
karalių Oto Grigalką tiesiog
sutriuškino, ji aplenkdamas
daugiau, kaip 2,5 metro.
Tose 38-ose Sovietų
Sąjungos pirmenybėse 800 m.
distancijoje antruoju buvo Jonas
Pipynė su 1:50,0 ir 0,7
pralaimėjęs maskviečiui G.
Govrovui, o 1500 m nuotolyje
mūsų Jonas tapo Sovietų Sąjungos
čempionu su labai aukštu 3:46,6
rezultatu, kurį Lietuvos
čempionatuose pasiekė tik 1970
m. mano varžovas Stasys Bidva
bei 1979 m. Juzefas
Mazurkevičius, o tą Jono 1:50,0
rezultatą pasiekė tik 1985 m.
Pavelas Fiodorenka su V.
Patapu.
Taigi, 1500 m nuotolyje
J. Pipynė 4 kartus gerino
Sovietų Sąjungos rekordą ir
įveikdamas pasaulio rekordininką
Stanislovą Jungvirtą per
pasaulio jaunimo žaidynes
1957-08-04 Maskvoje pasiektas
3:41,1 rezultatas tapo
ilgiausiai (net 30 metų)
Lietuvoje išbuvusiu rekordu,
kurį 1987-06-07 Maskvoje
pagerino (3:40,90) minėtas P.
Fedorenka, bei Simas Bertašius
2021-07-11 Prancūzijoje pasiekęs
3:37,37 naujausią Lietuvos
rekordą.
Taip, kad šiuo metu Jonas
Pipynė yra 3-čias bėgikas per
visą Lietuvos sporto istoriją,
kuris buvo 1935 m. gimęs ir
stipriausiųjų 100-tuke yra
vyriausias bėgikas. Aš Jono
Pipynės fenomeną rodau todėl,
kad jis buvo vieno iš
teisingiausio treniravimosi
pavyzdžių, kuris be bendrosios
ir specialiosios ištvermės vystė
dar ir šoklumo ištvermę, ant
vienos kojos šokinėdamas į
Gedimino kalną. Taip, kad,
dabar, vargu, ar atsiras
sportininkai, tokio pobūdžio
treniruotes darantys, kai ant
Gedimino kalno neliko medžių ir
kalnas vėjų gainiojamas, pradeda
griūti?
O Jono Pipynės man
knygutę teko skaityti, kuris
įrodinėjo bėgimo krosų naudą -
būdamas paaugliu, mokiausi iš
jos bėgioti. Jis buvo net ir
Lietuvos slidinėjimo čempionu,
taip, kaip slidinėjimo sportu
užsiiminėjo ir daug pačių
stipriausių bėgikų, prie kurių
dabartiniai bėgikai net negali
priartėti, nes atsiradus
lengvosios atletikos maniežams,
per bazinį-Paruošiamąjį žiemos
periodą visi sportininkai
sulindo į uždaras patalpas, kad
slėptis nuo pagrindinio
Sveikatos STIPRINIMO šaltinio
Gamtos ir todėl ištvermės sporto
šakos Lietuvoje patiria krachą.
Todėl dabar 5000 m. nuotolyje
tik Mindaugas Pukštas kaip 1978
g. m. yra tik 7-tas tarp
vyresnių už mane bėgikų. Tame
100-tuke jaunesnių už Mindaugą
yra tik 11, 32, 46, 53, 58, 59,
71, 87, 97 rezultatus rodantys.
Visi kiti yra tik mano kartos ir
vyresni bėgikai. O 10000 m
nuotolyje dar liūdnesnis
vaizdas, kai tik 3 dabartinės
kartos bėgikai į tą 100-tuką
įeina ir man gerai pažįstamas
stajeris Remigijus Kančys iš
Alytaus uždaro 100-tuką su
31:34:10 rezultatu. Gerai, kad
pastarasis maratone antrą
rezultatą turi.
Todėl grįžtant prie kito 1957
m Л А žurnalo № 11 stipriausiųjų
lengvaatlečių 10-tukų duomenų,
matome jau Lietuvos padėtį
pasitaisiusią, kai 800 m
nuotolyje Jonas Pipynė su aukštu
1:50,0 rezultatu 1957 m. turėjo
tik 4-tą rezultatą, o minėtą
3:41,1 1500 m nuotolyje buvo
geriausias rezultatas sovietų
šalyje. 20 km ėjime A. Mikėnas
su 1:29:38,0 buvo 4-tas, rutulio
stūmime A. Varanauskas su 16,43
buvo 5-tas, A. Baltušnikas su
minėtu 54,83 rezultatu buvo tik
antruoju po minėtu latviu Oto
Grigalku, kuris kažkokiose
tarptautinėse varžybose, į
kurias A. Baltušnikas nebuvo
išleistas į kap. šalį, pasiekė
55,01 rezultatą. Tarp ieties
metikių šiame žurnale pasirodė
ir Birutės Zalagaitytės 3-čias
51,56 rezultatas, po G. Zybinos
(54,81) ir I. Jaunzemes (51,56)
rezultatų.
Toliau 1958
m. Л
А.
žurnalas №1 paskelbė
geriausius 1957 m pasaulio
lengvaatlečius:
1500
м: 3.38,1
С. Юнгвирт Чехословакия 3.40,2
О. Салсола Финляндия 3.40,2 О.
Салонен Финляндия 3.40,3 О.
Вуорисало Финляндия 3.40,8 Д.
Вэрн Швеция 3.41,1 И. Пипине
СССР 3.41,7 Е. Соколов СССР
3.41,8 Д. Ибботсон Англия 3.42,0
М. Линкольн Австралия 3.42,0 3. Валентин
ГДР
Диск: 58,28
Д. Эллис США 56,80 Р. Бабка США
56,49 А. Ортер США 55,85 П.
ОБрайен США 55,05 И. Сеченьи
Венгрия 55,01 О. Григалка СССР
55,01 В. Трусенев СССР 54,83 А.
Балтушникас СССР 54,67 Э.
Пионтковский Польша 54,60 К.
Мерта Чехословакия
Todėl nuo 1957 m. galima
konstatuoti Lietuvos sporto
pasauliniu mastu žinomumo
pradžią, nes Jono Pipynės
6-tasis ir Algimanto Baltušniko
8-tas rezultatas rezultatai
pasaulyje davė ženklą apie
aukšto meistriškumo puoselėjimo
pradžią Lietuvoje.
Toliau 1958 Л
А žurnalas №7 26-tame
psl. paskelbė 10 geriausių
sovietinių lengvaatlečių,
parodžiusius rezultatus iki
birželio 1 d.:
1500
м: 3.45.9
I Е. Момотков (Тула) 3.46,0 I Н.
Кладов (Московская обл.) 3.46.6
1 Ф. Ковтун (Киев) 3.48,0 I Н.
Голубенков (Челябинск) 3.48,8 1 И.
Пипине (Каунас)
Диск: 56,58 М
А. Балтушникас (Каунас)
54.56 М В. Компанеец (Киев)
54,05 М В. Трусенев (Ленинград)
53,74 I О. Григалка (Москва)
53,74 1 Б. Матвеев (Ленинград)
53.19 I К. Валешко (Киев) 52,93
I В. Гринвальд (Ленинград) 52,51
1 В. Ляхов (Москва) 52,21 I X.
Аппарт (Таллин) 52.20 I В. Бабин
(Оренбург) 52,20 I К. Метсур
(Тарту)
Ядро: 17,24 М В. Лощилов
(Челябинск) 17,22 М В. Липснис
(Ленинград) 17,08 М А.
Баранаускас (Каунас)
17,00 М О. Григалка (Москва)
16,72 1 А,
Балтушникас (Каунас)
16,53 1 Б. Валяев (Москва) 16,46
I Н. Николаев (Горьковская обл.)
16,42 I В. Шабленко (Киев) 16,27
I Г. Шикалов (Московская обл )
16,11 1 К. Буханцев (Москва)
Копье: 54,98
м Г. Зыбина (Ленинград) 52,31 м
М. Макарова (Москва) 51,55 М Э.
Озолина (Ленинград) 51,13 М
Б. Залогайтите(Каунас)
50,11 I Е. Демонова (Ставрополь)
50,03 I Е. Горчакова (Москва)
49,90 I А. Тамм (Пярну) 49,85 1 Я.
Пакшите (Каунас) 49,58 I
А. Шаститко (Ленинград)
Taigi, matome, kad A.
Baltušnikas ne tik tampa
stipriausiu Sovietų Sąjungoje
disko metiku, bet ir tampa
josios rekordininku., ir dar
savo laimę bando rutulio stūmimo
rungtyje (P.S.: A.
Varanausko pavardėje išmušta ne
ta raidė, bet jos netaisau dėl
istorinio autentiškumo). Įdomu,
kad į stipriausių sovietinių
ietininkių tarpą įsiterpia ir
1928 gim. m. J. Pakšytė, kuri
pokaryje buvo stipriausia
Lietuvoje, kol nepasirodė
Birutė. Gaila, apie pirmąją
jokių žinių Lietuvos internete
nėra pateikta. Neteikiama apie
J. Pakšytę, norsrusiškasis
L. a. 1958 m. gegužės mėnesio
žurnalas,
skelbdamas geriausias 1958 m.
iki 1-mo balandžio (šiaip, toks
ankstyvas rezultatų skelbimas
byloja apie sovietinį
persistengimą) geriausių
sovietinių ieties metikių
eiliškumas buvo paskelbtas
toks:
Копье: 1.
50,17 I М. Макарова (Москва) 2. 49,85
I Я- Пакшите (Каунас) 3.
48,66 I Э. Богун (Ленинград) 4.
48,40 I Е. Горчакова (Москва) 5.
26 48,40 I 6. Э. Озолина
(Ленинград) 6. 47.59 I А.
Шаститко (Ленинград) 7. 47,12 I
Л. Степанова (Ленинград) 8. 46,89
I Б. Залогайтите (Каунас) 8.
46,69 I В. Бондаре (Рига) 9.
46,02 I И. Яунземе (Рига)
Taigi, sezono pradžioje
net antras Sovietų Sąjungoje
6-is kart Lietuvos čempionės
Jadvygos Pakšytės rezultatas
turėjo stebinti visus
sovietinius
specialistus-trenerius, nes
Janina Lietuvos čempionatuose 40
metrų ribą (41,42) pirmoji 1954
m. buvo įveikusi Birutė. Kitais
metais Birutei čempionate dar
toliau nusiuntusiai ietį,
antrąją vietą užėmusioji Janina,
irgi įveikė net 41 metrų ribą. O
1957 m. vilnietė Janina Pakšytė
po 4-ų metų pertraukos vėl
VI-tąjį kartą tampa Lietuvos
čempione, aplenkdama Birutę ir
pasiekdama čempionatų 45,47 m
rekordą. Tada ir prasidėjo iečių
skrydžių tolimesni skrydžiai.
Bet Janinos, kažkodėl kaip
kaunietės parodytas rezultatas
labai artimas ties 50 m riba
galėjo daug ką stebinti. Tada
(1958 m. iki IV.01) antruosius
rezultatus Sovietų Sąjungoje
buvo parodę A. Baltušnikas
(53,82) ir A. Varanauskas
(17,00), o taip pat ir III-čią
rezultatą (16,70) A.
Baltušnikas, bandydamas laimę ir
rutulio stūmime, kaip tai darė
J. Krikštaponis.
1959
m. Л А žurnalas №10 17
psl. publikuoja rugpjūčio 22-23
įvykusį Maskvoje SSRS-VFR (su
Vakarų Vokietija) mačą: Диск
В. Трусенев 54,42 5 М. Бюрле К.
Буханцев 53,27 3 0. Коппенхефер 49,46
2 0. Григалка 53,90 5 М. Бюрле
49,00 2 47,16 1 А. Балтушникас
53,58 3 Д. Меринг 47,47
20 pav.: Aukščiau
pateiktas visasąjunginis
žurnalas pasipuošė mūsų
Birutės nuotrauka ir
pranešė apie jos
pasaulio rekordą 21
pav. |
|
|
1959
m Л А
žurnale № 10 rašoma
apie SSRS Tautų spartakiadą: Диск.: О.
Григалка (М) 54,75; А.
Валтушникас (Лит) 53,89; К.
Метсур (Э) 53.63; В. Компанеец
(УССР) 53,19; К. Буханцев (М)
52,90; А. Баранаускас (Лит)
50,59.
Ядро.: В. Овсепян (А) 17,53;
А. Баранаускас 17,17; В. Липснис
(Л) 17,05; В. Березуцкий (Л)
16,59; В. Шагин (РСФСР) 16,38;
Р. Спренк (Э) 16,33
Kопье.: Б. Каледене (Лит)
53,64; А. Шаститко (Л) 52,98; Э.
Озолина (Л) 51,64: О. Зуева
(РСФСР) 50,07; Т. Цветкова
(РСФСР) 49,85;Б.
Римкевичуте (РСФСР) 49.64. (Stebina
Baltušnikui ir Varanauskui
pavardžių pirmų raidžių maišymas
ne kartą pastebimas)
Stebina
ir tai, kad už Rusijos
federaciją lietuviška pavarde
startuoja aukšto lygio ieties
metikė B. Rimkevičiūtė, kurią
pavyko man aptikti Irkipedijos (Irkutsko
srities 1957 m. sportinio
gyvenimo),
kurioje rašoma, jog студентка
педагогического института
Бронислава Римкевичуте также
отправила копье далеко за
флажок, регистрировавший высшее
достижение области. Ее
результат 41 м 31 см. Apie
šią lietuvaitę Bronislavą rašo Irkipedija
1959 m. apžvalgos,
kad Leningrade atstovė
Priangarijos užėmė antrą vietą
su nauju Irkutsko srities
rekordu. Bet studijuojant
Lietuvos čempionatų protokolą,
nuo 1960 metų Bronislavą
Rimkevičiūtę (Kaminskienę)
matome jau kaip Lietuvos
vicečempione tapusia net 4
kartus ir 2 kartus bronzine
prizininke iki 1968 m., kai mūsų
Birutės įveikti buvusiai
sibirietei nepavyko. Kad tuo
metu jau daug
specialistų-tremtinių, Sibiro
aukštąsias mokyklas baigusių, į
Lietuvą atvykdavo - tai galiu
pabrėžti iš savo Jonavos Azoto
gamybinio susivienijimo
praktikos. Bet ir Baltušniko
sesutė Eleonora geru žodžiu
prisimena apie man buvusį
pažįstamą Lietuvos Sporto
komitete Lengvosios atletikos
skyriaus viršininką Algirdą
Karpavičių, kuris rūpinosi, kad
iš Sibiro į Lietuvą sugrįžtų
žymūs sportininkai. Jojo
rūpesčiu ir Eleonoros brolis su
tėvais grįžo tik IŠIMTIES
tvarka.
Taigi, ЛА 1960
m. žurnalo №05 21
psl. straipsnyje apie Baltijos (Pabaltijo)
ir Baltarusijos Bresto mačą
minimas kandidatas į olimpinę
rinktinę A. Baltušnikas, kuris
19-metį Vytautą Jarą nugali
minimaliu 51,91 ir 51,82
rezultatu, pabrėžiant, kad pas
jauną metiką yra nebloga metimo
technika. Be to pabrėžiama, jog
pasaulio rekordininkė B.
Kaledienė 43 cm. užleido į
priekį čia aukščiau aptariamą B.
Rimkevičiūtę, kuri jau
akivaizdžiai Lietuvą, o ne
Rusiją atstovavo.
To paskutiniojo numerio
žurnalo 25-tame psl. paskelbtame
už 1959 metus 25 stipriausių
pasaulyje lengvaatlečių sąraše
tarp disko metikų net nėra mūsų
Algimanto Baltušniko, nors jame
yra net 7 sovietiniai disko
metikai. Tarp rutulio stūmikų
mūsų Adolfas Varanauskas turėjo
12-tą rezultatą pasaulyje ir
antrą Sovietų Sąjungoje iš 3-jų
rutulininkų. O sekančiame;
26-taame puslapyje tarp Sovietų
Sąjungos rekordininkų iki 1960
m. balandžio 1 d. matome Joną
Pipynę ir Birutę ZalAgaitytę
(Kaledienę), su teisingai jos
mergautinę pavardę parašytą, kas
rusiškoje spaudoje buvo
retenybė. O 1961 m. ЛА 1960
m.žurnalo №05
24-tame psl. mūsų Birutės 54,88
rezultatas buvo IX-tas tarp 1960
m. pasaulyje 25-ių stipriausių
ieties metikių, 2,61 metru
mažiau nuskraidinus, nei jos
asmenis - buvęs pasaulio
rekordas. Ir tai natūralu, nes
Birutės bendraamžių (27-mečių)
buvo tik 3, o 17 metikių buvo
jaunesnės. Tada tarp
rutulininkių 25-tą (14,99)
rezultatą turėjo ir Kristina
Keturakytė, kuri Lietuvos
čempione buvo 5 kartus, o
prizininke 8 kart. Tais
olimpiniais 1960-aisiais metais,
(pagal ЛА 1961
m. žurnalo№07 23
psl.) nors A. Baltušnikas nebuvo
išleistas į olimpiadą, bet,
visgi, jojo gegužės 5 d.
Vilniuje pasiek
Tuos rusiškus
Lengvosios atletikos žurnalus rodau,
todėl, kad jie tuo metu kėlė
mums akiratį, juos ir kitokius
aš prenumeruodavau, tarnaudamas
kariuomenėje, ir, todėl jie man
atstojo ne tik trenerį, bet aš
juos rodydavau savo karininkams.
Todėl,
to L.A. žurnalo dėka įgavau
pasitikėjimą laisvai treniruotis
ilguose ir tolimuose bėgimų
nuotoliuose, išeinant už dalinio
ribų ir nevaržomai galėjau
bėgioti po rusišką taigą, tarp
GULAG-ų Baraševe (Mordvijoje),
kurioje kalėjo sesė Nijolė
Sadūnaitė. Kai
kiekvieną rytą mankštai
prabėgdavau pro moterų politinių
kalinių lagerį, tai jos išeidavo
irgi pasivaikščioti ir visad
rimtais žvilgsniais mane
prabėgantį palydėdavo. Tada ten
Nijolės dar nebuvo ji ten
vėliau atsidūrė. Todėl tada
tokią 1967 m. spartakiadą tame
L. a. žurnale teko studijuoti.
O 4-iais metais anksčiau; 1963
m. rugpjūčio 10-15 d. d. tame
Lenino stadione Lužnikuose
vyko sovietinė (ištikrųjų
PAVERGTŲ) Tautų SPARTAKIADA,
kurioje, kaip ir, buvo oficiali
atranka į Olimpiadą. Joje
staigmeną parodo Adolfas
Varanauskas, tapęs nugalėtoju,
rutulį 18,71 m nustūmęs. Čia
Algimantas Baltušnikas užimą
antrą vietą su 54,05 rezultatu,
aplenkęs Valentin-ą Kovtun-ą
(53,59), bet pralaimėjęs Kim-ui
Bachanceovui. Ieties metime
staigmeną pateikė mūsų kaimynas
latvis Janis Lūsis, kuris vėliau
taps 1968 Mechiko olimpinių
žaidynių nugalėtoju ir du kartus
planetos rekordininku.
Po metų Sovietų Sąjungos
čempionatas vyksta; gana vėlai
tik rugpjūčio 27-30 d. d.
KYjive, nes Tokio olimpinės
varžybos rudenį (spalio 10-24 d.
d.) vyko. Ir tame čempionate
tarp prizininkų Algimanto
kažkodėl nėra. Ar jis buvo ne
formoje, gal, kokią traumą gavęs
neaišku? Todėl minėtos
mokinės Augustės Kielaitės
sakinyje Panašus atvejis
nutiko 1964 m. ruošiantis Tokio
olimpinėms žaidynėms. Po
Vladivostoke vykusios paskutinės
sportinės stovyklos Birutė
Kalėdienė ir Adolfas Varanauskas
į Tokio olimpines žaidynes
išvyko , o Algimantui
Baltušnikui teko vykti į namus.
visai neaišku, iš kur faktas
apie stovyklą Vladivostoke?
Mokinė jo išsigalvoti negalėjo.
Juolab, stovyklos buvo tikrai
rengiamos ir jos pagal
AKLIMATIZACIJOS teoriją turėjo
būti tik Tolimuose Rytuose -
Vladivostoke ar Chabarovske, kad
pripratinti sportininkų
biologinį laikrodį; prie tos
geografinės platumos. Aš
kažkodėl nepamenu, kad mes
Politechnikume tada būtume
pergyvenę, kad mūsų dėstytojas
pretendavęs į Tokio, nes pamenu
jį, lyg, 1962 m. jo ir tik
trečią vietą visasąjunginėse
varžybose užimtą. Aišku, keista
buvo, kad tarp B. Kalėdienės ir
A. Varanausko nematėme Tokijuje
ir A. Baltušniko. Bet mūsų Adolfas
Varanauskas Tokijuje su
18,41 m rezultatu 21
centimetru apstūmė 9-toje
vietoje palikusį Lenkijos
atstovąVladislovą Komarą,
kurio tėvą buvo apstūmęs Juozas
Krištaponis - TOKIOS SĄSAJOS
DIDŽIOJO SPORTO.
Aišku, aš tada labiau
domėjausi stajeriais savo
buvusiu varžovu iš respublikos
technikumų spartakiados,
Vilniaus Politechnikumą
atstovavusiu ir žymiai vyresniu Adolfu
Aleksiejūnu, kuris per
Lietuvos technikumų spartakiadą
jau dabar sunaikintame Vilniaus
stadione mane 1500 m nuotolyje
vos ne ratu aplenkė, parodydamas
vieną geriausių pasaulyje sezono
rezultatų ir kitais metais
Tokijuje per kvalifikacines
pasiekęs olimpinį rekordą, kuris
kitą dieną per finalą krito,
Adolfui kvalifikacinėse
persistengus. Todėl Adolfas
finale ir liko be medalio -
finišavo tik 7-tas.
Tada Kūno kultūros
pratybose dėstytojo Algimanto
nematėme ir mus lengvaatlečius
atviru sunkvežimiu vasaros
pradžioje (dar atostogų nebuvo)
į Vilnių vežė karinio parengimo
dėstytojas ...? Motiejūnas,
kuris retkarčiais ir kūno
kultūrą mums vesdavo. Tai, gal,
dėstytojas Algimantas iš tikrųjų
stovyklose buvo? Nesinorėtų
galvoti, kad kažkas jam iš KGB
sutrukdė KYjive dalyvauti,
kad į Olimpines žaidynes
nereiktų liaudies priešų
giminaitį siųsti?
Labai įdomu, kad UkraJYnos
sostinėje aukštus 59,00 m; 56,77
m ir 56,76 m rezultatus pasiekia
mūsų Algimanto varžovai T.
Trusniov-as, V. Kompanees-as ir
Kim Buchancov-as, bet jie Tokijuje gerokai
pablogina prieš ne pilną mėnesį
pasiektus rezultatus ir: V.
Trusnev-as su 55,81 užima 8-tą
vietą, Kim Bukhantsov-as su
54,38 lieka 9-tas, o V.
Kompaneyets-as su 51,96 m užima
12-tą vietą.
Jeigu būtų išlaikytas
Algimanto Baltušniko prieš 3-is
metus 1961 m. pasiektas 57,93 m.
Sovietų Sąjungos rekordas, tai
tada su tokiu rezultatu galima
buvo tikėtis tik ne aukštesnės,
kaip 4-tos vietos Tokijo
olimpinėse varžybose, jei į jas
Algimantui nebūtų trukdę
išvykti.
Bet, tik reikia
išsiaiškinti, kaip jam buvo
sutrukdyta? Ar ne gali būti,
kad kas nors iš trenerių
sugalvojo A. Baltušnikui ir B.
Kalėdienei nedalyvauti KYjive
Sovietų Sąjungos čempionate ir
atrankinėse į Olimpiadą,
žadėdami patekimą, nurodydami
spec. pasirengimą Vladivostoko
treniruočių stovykloje? O tą
atrankos metodiką negalėjo kas
užprotestuoti iš nuskriaustų
trenerių?
Aišku, Birutei pasaulio
rekordininkei neužprotestuosi,
kai tarp Romos ir Tokio
olimpiadų Birutei gimsta dukra.
Todėl atrankinėse
demonstruotis netinka, kai po
pertraukos grįžti į sportą ir
dar nesi formoje ir joje gali
labai pralaimėti, o ta forma po
pertraukos labai staigiai
atsigauna. Treneriai, išmanantys
Gamtą, į sportinę formą
sugrįžimą greitai gali
suplanuoti tik tam reikalinga
subtili individualizacija. Iki
rekordo Birutė jau nuo 1954 metų
pastoviai Lietuvos čempione
tapdavo. Tik vėliau atsirado
kita Skriaudžių kanklininko
Leono Puskunigio auklėtinė, apie
kurią žemiau 23 psl. 4-toje
temoje pabrėšiu.
Juk, nei metais anksčiau
Tautų spartakiadoje, bet ir KYjive atrankinėse
nedalyvavo Birutė Kaledienė (ji
Kyjive geru pusmėnesiu anksčiau
aukštą rezultatą po dekretinių
pertraukos pasiekė), o Tokijuje lietuvaitė
Birutė su 56,31 m rezultatu
lenkia KYjive absoliučiai
nugalėtoją tapusią latvę Elvirą
Ozoliną, kuri vėliau už paminėto
Janio Lūsio ištekėjo. Įdomu, kad
Elivira KYjive švystelėjo net
61,38 m, su kuriuo ji būtų
Tokijuje absoliuti olimpine
čempione, bet, kažkodėl sugebėjo
nuskraidinti tik 54,81 ir iš
kart po Birutės Kalėdienės
užimti ne žemą 5-tą vietą. O
75-iais centimetrais už Birutę
toliauTokijuje pasiuntusi
ietį Elena Gorčkova, užėmė
aukščiausią iš sovietinių
metikių 3-čią bronzinę vietą.
Ši Maskvos studentė KYjive buvo
antra, tik su 55,03 m rezultatu
ir Tokijuje įrankį gerokai
toliau (57,06 m) siunčia. Bet
jai IKI 1958 m. spalio 30 d.
Tbilisyje Birutės Zalagaitytės
(vėliau Kalėdienės) 57,49 m MŪSŲ
PLANETOS REKORDO šiek tiek
pritrūko.
Nors Tokio žaidynių
finale Adolfas Aleksejūnas liko
be medalio, bet 3000 m su
kliūtimis (stipl - čez-o)
pusfinalyje jojo laikinas
olimpinis 8:31,8 rekordas 1964
metais buvo geriausiu Sovietų
Sąjungos rezultatu, publikuotu ЛА 1965
m. žurnalo №0330
psl..
Kitas Adolfo bendrų
treniruočių draugas Kęstutis
Orentas tais 1965 metais 5000 m
bėgimo nuotolyje turėjo 13:45,0
II-ą rezultatą Sovietų
Sąjungoje, nusileisdamas 13,9
sek.1960 m. olimpiniam čempionui
Petrui Bolotnikovui, o Adolfas
ne savame šiame nuotolyje 11-tą
(14:03,6) rezultatą pasiekė.
Dvigubai ilgesniame nuotolyje
Kęstutis turėjo kiek žemesnį -
15-tą 29:21,4 rezultatą, tik 3,4
sek. lenkdamas 16-tą rezultatą
turintį vilnietį Joną Ivanauską,
gerai man pažįstamus: būsimąjį
olimpinį maratonininką Anatolijų
Baranovą (29:28,6 18-tą) ir
19-tą 29:29,0 rezultatą
pasiekusį KPI absolventą Gracijų
Valentonį. Tai buvo geriausias
Lietuvos stajerių pasiekimas
Sovietų Sąjungoje, kai į
stipriausiųjų 25-tuką vienoje
rungtyje pateko net 4 ilgųjų
nuotolių bėgikai. Tada moterims
ilgiausiu bėgimo nuotoliu buvo
tik 800 m ir jame profesoriaus
Povilo Karoblio žmona Felicija
Karoblienė (Karaliūnaitė) parodo
14-tą 2:08,7 rezultatą, būdama
34-ių metų amžiaus ir lenkdama
10 jaunesnes bėgikes, nors tarp
šio nuotolio bėgikių ir taip
vidutis amžius buvo žymiai
didesnis, nei trumpesnių
nuotolių bėgikių. Juk Felicija
Lietuvos čempione tapti pradėjo
nuo 1957 m. ir 4 kart mūsų
respublikos čempionės titulą
buvo iškovojusi. Tarp 25-ių
disko metikių 18-tą rezultatą
turėjo Teresė Stankevičiūtė ir
24-tą kaunietė Karolina
Petrovič. Na, o mūsų ieties
metikėms: olimpietei Birutei
Kalėdienei atiteko IV-tas 56,61
rezultatas, pasiektas rugpjūčio
9 d. minėtame aukščiau Kyjive,
8-tas 54,62 Aldonos Stančiūtės
ir 24-tas 50,70 Stasės
Janauskaitės iš Daugų
miestelio. Tais 1964 m.
olimpiniais metais III-čią
rezultatą turėjo ir Antanas
Vaupšas, nušokęs 8,01 metrą.
Ieties metime 7-tą 76,80 ir
11-tą 76,03 pasiekimus turėjo
Jokūbas Mozūra su Algimanto
Baltušniko auklėtiniu Bernardu
Buroku. Rutulio stūmimo rungtyje
aukštą III-čią 18,55 rezultatą
Alfonsas Varanauskas ir 10-tą
17,24 rezultatą buvo pasiekęs
taip pat Algimanto Baltušniko
kitas auklėtinis Rimas Plungė.
Kai pastarojo treneris mums
Politechnikume retkarčiais Kūno
kultūros pratybas pravesdavo,
kažkaip neteko pamąstyti, kad
jis dar kitur gabius-jaunesnius
metikus treniruoja. Mūsų šį
dėstytoją išnaudojo, nes jis
1960 m. buvo jau baigęs KKI ir
patyrusio-kvalifikuoto
(išsimokslinusiojo) metiko
paslaugos Lietuvai turėjo būt
naudingos. Tik, įdomu, ar
Algimantui dėstė Skriaudžių
kanklininko sūnus - Birutės
pasaulio rekordininkės treneris
bei buvęs J. Krikštaponio - S.
Šačkaus varžovas?
Ir nors Algimantas
Baltušnikas į olimpiadą vėl
neišvežamas, nors kitai
olimpiadai rengia minėtus
auklėtinius, bet po Tokio
olimpiados tų metų pabaigoje
Algimanto rugpjūčio 8 d.
Klaipėdoje pasiektas 56,89
rezultatas išliko net V-tu
Sovietų Sąjungoje. Įdomu, jog
6-iais metais jaunesnis už
Algimantą Vytautas Jaras tik
metru ir 7-iais cm atsilikęs,
turi irgi aukštą 8-tą pasiekimą
tais metais, o dar 3-im metais
jaunesnis kaunietis Vilhelmas
Krivickas pademonstruoja 17-tą
54,17 rezultato pasiekimą.
Tokių puikių
pasiekimų Lietuvos
lengvaatlečiai dar neturėjo,
kuriuos galima studijuoti ЛА 1965
m. žurnale №0232
psl. bei 31 psl. ЛА 1965
m. žurnale №04 ir
analizuoti Lietuvos
lengvaatlečių vystymosi sprogimą. Jįjį
atspindi visų sovietinių
respublikų ir Maskvos bei
Leningrado miestų rekordų
palyginimai,
pateikti ЛА 1965
m. žurnalo №07
25-tame psl., kuriame iš pirmo
žvilgsnio į akis krenta labai
aukšto lygio 5000 m bėgimo
nuotolyje Lietuvos rekordas;
antras Sovietų Sąjungoje po
legendinės pasaulinės garsenybės
V. Kuco fenomenaliausio 13:35,0
pasaulio rekordo - lygiai tik
10,0 sek. atsiliekantis nuo
garsiausio to laikmečio pasaulio
rekordo - tai Kęstučio Orento
13:45,0 fenomenalus rezultatas.
Dvigubai ilgesniame
nuotolyje Kęstutis demonstruoja
gan ne žemą 8-to lygio tarp visų
respublikų bei Maskvos ir
Leningrado miestų rekordų,
nubėgęs per 29:24,6. O, tai
kiekvieną kilometrą gerokai
greičiau bėgant, nei 3 min., ką
tik 1000 m nuotolio varžybose
tokį greitį galį išvystyti tik
treniruoti antro atskyrio
bėgikai.
Aštunto lygio sovietų
imperijoje Lietuvos rekordas
buvo ir 800 m bėgime (1:50,0)
biržiečio Jono Pipynės, kuris
buvo vienas iš seniausių; net
1957 m. pasiektas.
O tokio pat senumo Jono
Pipynės 3:41,1 rekordas 1500 m
nuotolyje išsilaikė antruoju,
kai tik po 5-ių metų odesietis
I. Arapenko; Jonui priklausiusį
Sovietų Sąjungos rekordą,
pagerino tik 0,1 sekundės
dalimi.
Antrojo lygio Sovietų
Sąjungoje Lietuvos rekordas buvo
3000 m bėgimo su kliūtimis
Adolfo Aleksejūno pasiektas.
Net, į pasaulio
Lengvosios atletikos istoriją
įsirašė šuolyje į tolį 8 metrų
ribos įveikimas, kai buvęs
lvovietis I. Ter-Ovanesianas
1960 m. padovanoja 8,04 m
rekordą savo gimtajai Ukrainai,
o po dvejų metų jau 8,31 m
rekordą padovanoja Maskvai. Juk,sovietijoje buvo
mada iš visų regionų ir, ypač,
iš Ukrainos siurbti
geriausius sportininkus į
sovietinės imperijos sostinę. Taip,
kad vienu centimetru viršijus tą
8 metrų ribą, 1960 metais nušoko
ir A. Vaupšas, iki, 1965 m.
išlaikęs trečio lygio Lietuvos
rekordą.
O Algimanto Baltušniko
1961 m. pasiektas, buvęs 57,93 m
Sovietų Sąjungos rekordas, per
4-is metus pagerinamas ne tik
jojo varžovų iš Leningrado,
Maskvos ir KYjivo metikų, bet ir
jau minėto Vytauto Jaro
pataisomas 80-čia centimetrų.
Bet šie du Lietuvos diskininkų
rezultatai tais 1965-tais metais
ir buvo 4-to lygio; po minėtų
miestų ir UkraJYnos atstovų bei
olimpiečių, kuriuo Algimantui ir
neteko būti.
O olimpietės ir mūsų
planetos pirmosios rekordininkės
Birutės 57,49 m ieties
skraidinimo 1958 m. rekordas
tarp visų respublikų rekordų
1965 m. buvo jau vos ne
seniausiu. Taip, kad;
naujausiais rekordais 1964
metais ir tapo Birutės draugių:
maskvietės E. Gorčankovos 62,40
bei leningradietės E. Ozolinos
61,38 rezultatai, Lietuvos
minėtą rekordą į trečią lygį
nukėlusios.
TOKS RESPUBLIKŲ REKORDŲ IR
DVIEJŲ DIDŽIAUSIŲ MIESTŲ
AUKŠČIAUSIŲ PASIEKIMŲ LYGINIMAS ATSPINDI
TŲ RESPUBLIKŲ BEI MIESTŲ
KULTŪRINĮ-SPORTINĮ IŠSIVYSTYMO
LYGĮ. Toks statistinis
lyginimas geriausiai gali būt
išreiškiamas užimamų lygių
(vietų) suma ir bendruoju tų
lygių vidurkiu, kaip geriausiu
analizės rodikliu.
Visus užimamus lygius
susumavus ir tas sumas padalinus
iš skelbiamų rekordų skaičiaus,
gaunasi vidutiniai rodikliai
tokie:
|
BENDRAI"
2,90 Maskvai,
3,12
Leningradui,
3,231 UkraJYnai,
3,795 Rusijai,
6,12 Estijai,
7,077
Baltarusijai,
8,513 Latvijai
8,974 Lietuvai
10,6
Kazachijai(kitoms
respublikoms
neskaičiavau) |
Tarp MOTERŲ:
2,357
Leningradui
2,786 Maskvai
3,214 Rusijai
3,96 UkraJYnai
4,571 Estijai,
4,643
Baltarusijai
7,643 Latvijai
10,071 Lietuvai
|
Tarp VYRŲ:
2,48 Maskvai,
2,48 UkraJYnai,
3,56
Leningradui,
4,12 Rusijai,
7,2 Estijai,
8,36 Lietuvai,
8,44
Baltarusijai,
9,00 Latvijai.
|
|
GYVENTOJŲ
mljn,000 SK.:
(1966-1963)
Rus-120,561
Ukr-45,516
Kazach-12,129
Baltrus-8,633
Mask-6,354
Len-3,777
Liet-2,986
Lat-2,262
Est-1,285
|
KULT-SPORT
INDEX
sąlyginis subjektyvus
E 7,8642
Len 11,784
Mask 18,427
Lat 19,257
Lit 25,42
B 61,096
Kaz 128,567
U 147,06
R 457,53
|
tas 55,46 rezultatas buvo 24-tas
pasaulyje, o tarp sovietinių
diskininkų 5-tas. O Adolfo
Varanausko 18,13 nustumtas
rutulys buvo 15-tas pasaulyje.
Aišku,
tiksliausiai rekordus galima
būtų vertinti taškais pagal
daugiakovių lenteles ir tuos
taškus sumuoti, o po to tuos
taškus paskirstyti vidutiniškai
gyventojų vidutiniam skaičiui.
Bet vietų suma taip pat
įdomiai atspindi tarpusavio
padėtį ir tų padėčių sumos
vidurkį. Pagal jį Lietuva su
kaimyninėmis respublikomis
atrodo nežymiai prasčiausiai.
Mat, sporto kultūra Latvijos ir
Estijos tarpukaryje buvo žymiai
aukštesnė. Joms, ypač Estijai
didelę įtaką sporto vystymui
turėjo Suomija. O Lietuvai
Lenkija ne kaip negalėjo
įtakoti, nes labai pakenkė
konfliktas dėl Vilnijos
krašto.
Tarp respublikų
geriausiai atrodo UkraJYna, kuri
gerokai geriau atrodo, nei
Rusija (tik rusės ukraJYnes yra
šiek tiek pranašesnė, o vyrai
ukraJYnai gerokai rusus lenkė,
net leningradiečius aplenkę buvo
pagal šią mano sugalvotą
skaičiuotę).
Du didieji miestai
išskirti, nes juose pagal
gyventojų skaičių sportu
užsiiminėjančiųjų tankumas yra
didžiausias ir turi geriausias
sąlygas aukštam meistriškumui
ugdyti. Todėl matematiškai
Maskva su Leningradu yra gerokai
atsiplėšusios pagal savo
aukščiausių pasiekimų lygį, nes,
matyt, oficialiai miestams ar
vedė kas oficialias rekordų
apskaitas?
Sportinių pasiekimų
lygio lyginimas, neatsižvelgiant
į respublikų dydžius, nėra
objektyvu. Juk didesnė nacija
turi geresnes sąlygas atrankai į
aukštąjį meistriškumą. Bet,
kadangi yra didelis kultūrų
skirtumas, todėl kultūringesnėms
tautelėms, puoselėjančioms savo
tradicijas, kompaktiškumas gali
ir teigiamas sąlygas sudaryti,
susijusia su tautos motyvaciją.
Tai NACIONALINĖS PSICHOLOGIJOS
sritis, kurią užsiiminėjo Sankt
Peterburge nužudyta Galina
Staravoitova.
|
|
Taigi,
iš dviejų
didžiųjų slavų
tautų, tiksliau,
iš pagrindinės
slavų genties
išsivysčiusi
ukraJYnų nacija,
kultūriškai
įgavo geresnes
vystymosi
sąlygas, negu
slavizmą
(rusizmą)
prarandantis; liaudyje
vadinamas,
maskolių
etnosas, sumišęs
su kitomis
užkariautomis
gentimis ir
persipynusi su
Aukso Ordos
priespaudos
pasekmėmis. Ir
tai akivaizdžiai
atspindi rekordų
statistikoje,
lyginant su visa
Rusijos
federacija,
išsiplėtusia
neaprėpiamų
Sibiro taigų
platybėse.
Todėl toks
tolimesnis
sportinių
rezultatų
matematinis-statistinis
tyrinėjimas gali
labiau
atskleisti dabar
karo UkraJYnoje
psichologinių
užuomazgų
priežastį.
Todėl
eksperimentui
pabandžiau
užimtų vietų
lygių
koeficientus
padauginti iš
tada (1965 m.)
buvusių
gyventojų
skaičiaus,
milijoną imant
už vienetą.
Todėl Estija
gerokai lenkia
kaimyninį
Leningradą, o
pastarasis
gerokai Maskvą.
Atrodo, pagal
logiką,
aritmetika daug
nenuklydo,
aukštokus
Rusijos
sportinius
rezultatus
pakoregavo jos ne
aukštas kultūrinis
lygis, su vos,
ne 3 kart
didesniu
skaičiumi, nei
UkraJyna, kuri
irgi yra
didžiausia tarp
kitų respublikų.
Aišku,
čia toks
skaičiavimas
yra SUBJEKTYVUS,
nes būtina
sukurti
objektyvų
gyventojų
skaičiaus ir
gyventojų tankio
koeficientą,
galintį
įvertinti realią
situaciją. Todėl
siūlau atlikti
to koeficiento
dydžio paieškas.
Grupuojant
rezultatus pagal
lytį, irgi
pastebiami
savitumai, kaip
rusių aukštesnis
meistriškumas,
nei ukraJYnių,
kurio priežastį
reik dar
tyrinėti.
Svarbiausia,
aukščiausio
meistriškumo
moterys
susispietė
labiau
inteligentiškame
Leningrade, dėl
ko šiame mieste
sportiniai
pasiekimai įgavo
žymiai aukštesnį
moterų
meistriškumą,
nei Kremliaus
didelės įtakos
sostinėje.
Be, to,
ir Estijos
moterų 4,571 vidutinių
lygių sumos
vidurkis yra
geresnis nei 6,12
pas estus-vyrus.
Įdomiai ir gudės
latves
matematiškai-statistiškai
lenkia.
Taigi, didelį
estčių ir
lietuvaičių
kultūros
skirtumą
atspindi, tai,
kad Lietuvos
moterų bendras
rekordų lygis
yra labai žemas;
net 10,071
lygio; iš
apskaitomų 17-os
(15-os
respublikų bei
2-jų miestų), ir
todėl dėl mūsų
žemo moterų
lygio, bendroje
irgi apskaitoje
Lietuva 1965
metais atrodė
prasčiausiai. Todėl
vienai pasaulio
rekordininkei
Birutei atsverti
visą moterų
sportą buvo
neįmanoma.
(Kažkiek įmanoma
būtų tik tokiu
atveju, jeigu
rekordai
vertinami būtų
taškais; pagal
meistriškumo
lygį, o ne pagal
lygio vietą
užimamą).
Kokios
Lietuvai sporto
šakos
matematiškai
atrodė savo
rekordais, tai
akivaizdžiai
matosi,
kalkuliatorių
paėmus. Taip,
kad vyrai
sprinteriai
turėjo tik 14,0
rodiklį, o
UkraJynos
sprinteriai 1,66
rodiklį, kai
rusai tik 4,66
pelnė. Vidutinių
ir ilgų nuotolių
bei tolimojo
(maratono)
bėgimai, iš 6-ių
rungčių pelnę
labai aukštą
4,66 rodiklį.
Estafetė ir
barjeriniai
bėgimai nutempė
į 12,5 lygį.
Ėjikų dviejose
rungtyse buvo
6,0 rodiklis,
šuolininkų ir
10-kovės
rekordai buvo
10,2 rodiklio, o
metikų 6,75
rodiklis buvo.
Mūsų metikės
turėjo dar
geresnį - 6,33
rodiklį,
lenkdamos latves
su 7,33 rodikliu
bei estes su
9,0, o taip pat
nežymiai ir
gudes, turinčias
šiek tiek
prastesnį; 6,66
rodiklį. Galima
manyti, kad tai
ir yra J.
Krikštaponio bei
jo sporto draugų
ir visos
tarpukario
Lietuvos metikų
aplinkos įtaka.
O tokia
analizė visų
sporto šakų
Karalienei
būtina, nes ji
geriausiai
atspindi nacijos
sportinį lygį,
kuris labai
tiksliai
išmatuojamas
pasiektais
rezultatais.
Koks
buvo istorinis
sporto lygis, aiškiai
matomas ypač iš
mano čia
pastoviai rodomo
sovietinio
lengvosios
atletikos
žurnalo
įkūrimo 1955
metais ir jame
publikuojamo 10
geriausių 1955-tųjų
metų
lengvaatlečių
sąrašo, pateikto
iki tų pačių
metų rugsėjo 15
dienos. Jį
galima
pastudijuoti ЛА 1955
m. žurnalo №05 32
psl., pasigėrint
mūsų Lietuvos
lengvaatlečių
lygiu, kai
tais metais į
stipriausių
Sovietų Sąjungos
10-tuko pabaigą
buvo patekusios
tik dvi
žalgirietės:
paskutiniąją;
14-tąją
poziciją
užimanti 100 m.
bėgikė Rita
Petrikaitė,
su žymiai
geresniu 12,0
rezultatu, nei
jį turėjo tik
12,4 Lietuvos
čempionate tais
pačiais 1955-ais
metais ir čia
aukščiau jau
minėta 9-tą
poziciją turinti
penkiakovininkė Aldona
Kuncienė
(Gasparavičiūtė) su
jai tada labai
aukštu 4221
taškų rezultatu,
o taip pat
žymiai
aukštesniu, nei
ji tik 4105 tšk.
buvo pasiekusi
tų pačių metų
(1955 m.)
Lietuvos
čempionate.
Akivaizdu, kad į
visasąjunginį
sąrašą
lietuvaitės
pateko, kažkur
kitur - ne
čempionate
pasiekusios
šiuos
visasąjunginio
lygio žymiai
aukštesnius
rezultatus.
Juolab, kad tą
A. Kuncienės
visasąjunginio
lygio 4221 tšk.
rezultatą
Lietuvos
čempionate
sugeba pasiekti,
- t. y., įveikti
4200 taškų ribą
tik po 11-ties
metų 1966 m.
mūsų čempionate
Nijole
Bernotaitė, tik
priartėjusi
nežymiai prie A.
Kuncienės lygio
su rekordiniu
Lietuvos
čempionatų 4214
tšk. rezultatu,
o A. Kuncienės
rezultatą
pagerina tik
1967 m.
čempionate
karjerą
pradedanti
Nijolė
Kvietkauskaitė
su stebuklingu
4337 tšk.
rezultatu, o
taip pat ir
vicečemione
tapusi N.
Bernotaitė, taip
pat su labai
aukštu tuo metu
4250 tšk.
rezultatu, tik
4-iais
taškeliais
tetrukusiu iki
1955 m. A.
Kuncienės
rezultato.
Be to,
labai didelė
mįslė yra ir su
R. Petrikaitės
tuometiniu
1955-mečiu
visasąjunginio
lygio 12,0
rezultatu 100 m.
atkarpoje, kai
tokį greitį
pasiekia Aldona
tik kitų - 1956
m. čempionate, o
po to, tik po
13-os metų tą
12,0 rezultatą
pakartoja 1969
m. Lietuvos
čempionate
viešnia iš VDR
Gisela Savatzki
ir Margarita
Treinytė -
būsimoji
garsioji
Butkienė, kurią
treniravo J.
Krikštaponio
sporto vadovas
nuo jo
gimnazijos suolo
bei Lietuvos
didžiausioji
sporto garsenybė
- Birželio
sukilimo dalyvis
Stasys Šačkus,
kurį teko
stadione man per
treniruotes
matyti-kalbėtis
ir kurio
auklėtinę
Margaritą teko
jaunystėje
stebėti
besivaržančią su
jaunesniąja
Vilhelmina
Augustinavičiūte-Bardauskiene,
kuriai 1978 m.
rugpjūčio 18 d.
Europos
čempionate
pavyko tapti
pirmąja pasaulio
šokėja į tolį,
kuriai pavyko
pirmą kartą
pasaulyje
įveikti 7-ių
metrų ribą,
nušokus 7,07 ir
7,09 metrus.
Taigi,
dėl to R.
Petrikaitės 1955
m. 12,0
rezultato, jį
stabiliai per
Lietuvos
čempionatus
visos čempionatų
prizininkės
pradeda
įveikinėti tik
Maskvos
olimpiados
išvakarėse ir,
kaip tik; į tą
olimpiadą
kandidatės,
pretenduojančios
patekti.
Todėl
1955 metais pats
prasčiausias
Sovietų Sąjungos
10-tuko pabaigos
12,0 A.
Petrikaitės
rezultatas
Lietuvos
sprinterėms
fantastiniu liko
net dar 25-is
metus.
IŠVADA:
Tokį 1955
metais Lietuvos
lengvaatletų
atsilikimą
sąlygojo ir
istorinės
aplinkybės, kai
geriausi
Lietuvos
sportininkai tapo
per Partizaninį
PASIPRIEŠINIMĄ
išžudyti, suimti
ir ištremti ar
iš Lietuvos nuo
bolševikų-žudikų
pabėgę. Todėl
tokie sunaikinti
ar represuotieji
bei
pasitraukusieji
negalėjo padėti
savo
jaunesniajai
kartai.
Pavyzdžiui,
geriausias
Lietuvos sporto
specialistas, J.
Krikštaponio
sporto vadovas
Stasys Šačkus iš
Vorkutos lagerio
sugrįžta į
Lietuvą tik po
1957 m. ir
tik tada
prasideda
Lietuvos sporto
pakilimas. Todėl
iš 1955 m. čia
pateikto
visasąjunginio
sąrašo matome,
jog tik latviai
ir estai kažkiek
labiau patenka į
stipriausiųjų
sovietinių
sportininkų
tarpą.
22
pav. 1963
m. L. a.
žurnalas
mūsų
dėstytoją
parodo
kaip
buvusį
garsų
metiką. Galima
prasiplėsti
šią
nuotrauką,
aprašančią
Lietuvos
lengvąją
atletiką |
Taigi
galima
daryti
išvadą,
jog KGB
pastangos
stabdyti
nacionalinio
pasididžiavimo
priemonę
-
nacionalinį
sportą -
liko
bevaisės.
Aišku,
jei būtų
nusikalstamo
leninizmo
puoselėtojai
netrukdę
Algimantui
Baltušnikui
dalyvauti
dvejose
olimpinėse
varžybose,
tai reik
manyti,
jog į
Vakarus
pasitraukę
Juozo
Krikštaponio
sporto
draugai
per
žiniasklaidą
būtų
atradę
sąsajų
ir su
Partizaniniu
PASIPRIEŠINIMU
- jįjį
būtų
priminę.
Tai ir
dabar
karo
UkraJYnoje
eigos
metu
aktualu
prisiminti
galima pasididinti |
|
Bet
draudimai
kapitalistinės
šalyse dalyvauti
varžybose
Algimantui
Baltušnikui
nesutrukdė
prižiūrėti
Krikštaponio
rinktinės vado
Jono Baltušniko-Vienuolio
ir jo brolių -
Algimanto dėdžių
kapus. Tai savo
moksleiviškame
rašinyje pabrėžė
Šiluose
gyvenanti
moksleivė
Aistė.
Juk lygiai
taip pat ir
Juozas
Krikštaponis
diską
mėtė-rutulį
stumdė ir per
jojo
mokslo-sporto
draugus bei per
patį A.
Baltušniką plito
įrankių mėtymų
tradicijos,
kurios buvo
plečiamos tiek
Latvijoje ir
tiek Estijoje
dar nuo
prieškario
laikų, kuriose
ir J.
Krikštaponis
dalyvavo
varžybose. O,
kai A.
Baltušnikas,
atvažiavęs į
Lietuvą, pakeitė
pokaryje
pirmavusį Joną
Anatolijų Pocių,
tai pastarasis
tęsė įrankių
mėtymų teorijos
mokslo plėtrą,
kaip ir J.
Krikštaponio
bendramokslis L.
Puskunigis bei
kiti.
Svarbiausia,
Anatolijus
pradėjo
treniruoti
Birutės žemietį
iš buvusio
Dvarnieji
kaimelio (jis
dabar Pilviškių
miestelio
centre)
Algimanto
jaunesnįjį
varžovą Vytautą
Jarą, kuris
vėliau ir Romą
Ubartą parengė,
- tokia Lietuvos
metikų estafetė.
Gaila,
kai vyko
pasirengimas
kitai - Mechiko
olimpiadai,
1965-1968 m. m.,
buvau
sovietinėje
armijoje, ir tą
periodą galėjau
stebėti tik per
minėtą
visasąjunginį
rusiškąjį L.a.
žurnalą. Nors
minėtas
Algimantas
Baltušnikas
Lietuvos
čempionu buvo
1959 m., 1961
m., 1963 m.,
1964 m., 1967
m., ir 1968 m.
užėmė III-čia
vietą su 50,48 m
rezultatu - jau
veteraniško
34-ių metų
amžiaus metikui
pasiekti
jaunystės laikų
formą buvo
neįmanoma.
Rutulio stūmimo
rungtyje Adolfas
Varanauskas nuo
1955 m. 8-is
kartus buvęs
Lietuvos
čempionu,
paskutinį kartą
1967 m.
sustartuoja jau
antrą vietą
užimdamas
Lietuvos
čempionate su ne
blogu 18,00 m
rezultatu. Su
tokiu rezultatu
1968 m. Mechiko
olimpiadoje
galima buvo
tikėtis tik
16-tą vietą. O
Adolfo varžovas
- minėtas lenkas
- Lietuvos
didikų sūnus
Wladislaw-as
Komar-as
švysteli 19,28
m ir užimą
aukštą 6-tą vietą.
Taigi, 6-iais
metais jaunesnis
už mūsų Adolfą
bajoraitis
Vladislovas,
kuris buvo
užaugęs vaikų
namuose, dar
turėjo galimybę
pakelti savo
lygį iki 1972 m.
olimpinio
čempiono.
Juk, jis
paveldėjo savo
tėvo ir mamos -
žymių Lenkijos
lengvaatlečių
sąvybes. Mat,
jojo mama, po
Glitiškių dvare
jos vyro
(Vladislavo
tėvo) tėvo
nužudymo, buvo
priversta
palikti
Lietuvą,
neturėjo
pragyvenimui
lėšų, dar ir
buvo priversta
vaikus atiduoti
į vaikų namus. Bet Miuncheno
olimpiadoje
Vladislovo
Komaro iškovotas
aukso medalis su
21,18 rezultatu
ir tik vienu
centimetru
apstūmus garsųjį
JAV atletą
George Woods-ą
bei du vokiečius
Hartnmut
Briesenick-ą bei
be medalio
likusį
Hans-Peter-ą
Gies-ą tik
4-iais
centimetrais -
tai buv
o super
olimpinės
varžybos su
tokiais
aukštais-
glaustais
rezultatais.
Todėl
naujokui Rimantui
Plungei tik
19,30 m
rezultatas jam
suteikė tik
14-tą vietą ir
chabarovskietį -
bronzinį
praeitos Mechiko
olimpiados
prizininką
Aleksandrą
Baryšnikovą
Rimantas paliko
net 22-toje
vietoje.
Dar
įdomiau, kad kanklininko
ir Štuthofo
kalinio, bei
Juozo
Krikštaponio
kolegos Leono
Puskunigio treniruotos
Birutės planetos
rekordo po
dviejų metų
negalėjo
pasiekti ir
Romos olimpinė
čempionė minėta
latvė Elvira
Ozolina,
pasiekusi tada
55,98 Olimpinį
rekordą, o mūsų
Birutė tada
iškovojo bronzos
medalį su 53,45
m rezultatu.
Bet per visą
savo tolimesnę
sportinę
karjerą, Birutė
asmeniniu
pasiekimu
pasiliko tą
garbingą
planetos pirmąjį
Lietuvoje
rekordą. Jį
sovietinė
propaganda ir
bandė išnaudoti;
tą Birutės
pasiekimą
politiniais
tikslais, nors
jis buvo kaip
tik iš
tarpukario
Lietuvos
atsineštos
sportinės metikų
rengimo
patirties
fenomenu. Tokią
išvadą darau tik
apčiuopiamai,
nes prie metikų
metodinės
teorijos reikia
gerai padirbėti.
Tam dabar laiko
nėra ir net
neužsiimsiu, nes
sportavau visą
gyvenimą tik
CIKLINĖSE sporto
šakose.
O metimai,
kaip ir
sportiniai
žaidimai yra
Aciklinė veikla,
kurioje reikia
turėti gerai
suformuotą
filosofiją. O
tokios aš
neturiu ir nesu
studijavęs
Lietuvos metikų
darbų. Į juos
reikia
pasinerti,
pradedant
studijuoti Kūno
kultūros
instituto
studentų -
metimų
specializantų
(dabar Sporto
universiteto)
kontrolinius ir
diplominius
darbus. Juos,
mums treneriams
skatindavo
studijuoti
vėliau Institute
Orientavimosi
sportą įkūręs
Nusipelnęs
Lietuvos
treneris
Romualdas
Šileika, nes
kiekvienas
studentas savo
darbuose,
apibendrindamas
perskaitytą
literatūrą,
kažką atranda,
kažką pastebi.
Jau nekalbu apie
rimtesnius dabar
po
Nepriklausomybės
magistrantų
darbus ar
doktorantų.
Manyčiau, kad
jųjų dėka ir
išsivystė
Lietuvos metikų
mokykla, kurią
būtina
apibendrintai
tyrinėti metimų
specialistui, o
ne man.
(Įdomu
pastebėti, jog
visur Rusijoje
Birutės
mergautine
pavardę rašo
ZalOgaitytę
tokią prisimenu,
kai ji pirmąjį
lietuvišką
planetos rekordą
pasiekė, o dabar
rašoma
ZalAgaitytė.)
Apie Birutės
pasaulio rekordo
paslaptį galima prisiminti ir
net įminti,
matant, kad
Lietuvos
čempione Birutė
buvo 7 kartus
tapusi,
pradėdama nuo
1954 m. iki 1969
m.
Keista, kad
nuo 1958 m., kai
Birutė pasiekė
pasaulio
rekordą, ji iki
1962 m. Lietuvos
čempionatuose
nedalyvavo, -
matyt, tuo metu
būdavo svarbesni
startai
tarptautinėse
varžybose? Panašiai
nedalyvavo
Lietuvos
čempionatuose
pirmus 3 metus
ir A.
Baltušnikas, kai
grįžo į Lietuvą. Dabar
tai tyrinėti
nėra kada, nes
tą ISTORINĮ
tyrimą reikia
gerai atlikti.
Paskutinis
Lietuvos
čempionatuose
Birutės startas
buvo 1970 m.,
kai jąją aplenkė
taip pat Leono
Puskunigio auklėtinėJadvyga
Dunauskaitė-Putinienė, kuri
nuo 1965 m. 3-is
kartus sidabrą
pelnydavo,
užleisdama į
priekį Birutę, o
nuo 1970 m.
Jadvyga jau
aplenkia Birutę,
ir priartėjo
prie 57,49 m
pasaulio
rekordo, su
aukštu 56,90 m
rezultatu, o
1978 m. ir naują
Lietuvos rekordą
59,10 m
pasiekdama, bei
1980 m. dar
aukštesnį 67,84
m rekordą
pataisydama.Svarbiausia,
kai 1970 m.
Jadvyga pirmą
kartą aplenkė
Birutę, o
pastaroji tada
jau paskutinį
kartą
sustartuodama
Lietuvos
čempionate, kaip
veteranė, vis
tik, ne žemą 55,02
m rezultatą
atsisveikinimui
parodė.
P. S.: pamenu
Birutę
Nepriklausomybės
pradžioje, kai
Dariaus ir
Girėno stadione
po veteranų
varžybų mus
sukvietė ir apie
Veteranų sporto
įteisinimą kėlė
mintis, kuris
sovietmetyje
nebuvo
pripažintas ir
sovietai niekad
nedalyvavo
pasaulio bei
Europos veteranų
čempionatuose.
PAPILDYMAS
dėl sporto
diskriminavimo
Sovietų
Sąjungoje ir
kuriozinių
nesąmonių:
24 pav.: VISOS
SPORTE
NESĄMONĖS
buvo
susijusios
su
besaikiu
komunistų
partijos
garbinimu,
- su
vienpartine
antidemokratine
sistema. |
Sovietai
niekad
nedalyvavo
net
draudė
dalyvauti
ir
Orientavimosi
sporto
planetos
bei
žemynų
čempionatuose
bei
draudė
net tos
sporto
šakos
tarptautinėje
federacijoje
būti.
Tik po
Kovo
11-tosios
Lietuvos
orientacininkai
įstojo
šią
organizaciją,
o visos
kitos
respublikos
ir net
Rusija
iš kart
įstojo,
kai ta Blogio
imperija
subyrėjo.
Galėjo
ji
subyrėti
ir
anksčiau,
jeigu
pats
TOK-as
būtų
principingesnis
ir būtų
uždraudęs
Maskvos
olimpiadą.Jai
buvo
grėsmė,
kai
vienas
atstovas
prie
Talino
Pirite
priemiesčio
(ten
žymi
kirche
ir
motociklininkams
žiedinių
lenktynių
trasa)
apžiūrinėjo
olimpinę
jachtų
bazę ir
ten
pamatė
netoliese
bėgiojančius
orientacininkus.
Ir
kadangi
jis pats
buvo
orientacininkas,
susidomėjo
renginiu.
Iš
džiaugsmo
estai;
tos
sporto
šakos
organizatoriai-
mėgėjai
jam
sportinius
žemėlapius
dovanojo
atminčiai
. |
Juk, mes
tada buvome
nelegalūs,
nesilaikėme-ignoravome
KGB instrukciją,
reikalaujančias
po varžybų iš
karto sunaikinti
sportinius
varžybų
žemėlapius, kaip
super slaptus
dokumentus, kad
niekam į rankas
ir į Pentagoną
nepatektų. O
mes, juos
nelegaliai
gamindami-spausdindami,
dar ir
dalindavome
žemėlapius
dalyviams, kad
jie studijuotų
savo trasų
įveikinėjimų
teorijoms
susidarinėti.
Bet, kai
tas TOK-o
ypatingas asmuo
kirto Sovietų
Sąjungos muitinę
- tai iš jo buvo
atimti jam
dovanoti
žemėlapiai, kaip
super slapti
dokumentai, o
dovanotojams
grėsė labai
griežti
įstatymai už
tėvynės
išdavystę.
Todėl tas TOK-o
atstovas, matyt,
išsižeidęs ir
pamatęs, kad
Sovietų Sąjunga
DISKRIMINUOJA
orientavimosi
sportą, pateikė
staigiai
ultimatumą
panaikinti
diskriminaciją,
pabrėždamas, kad
Olimpinės
žaidynės negali
vykti
valstybėje,
kurioje
diskriminuojamos
sporto šakos.
Mat,
sovietijoje,
Orientavimosi
sportas buvo tik
prie Turizmo
tarybų, kaip
turistams
turistinių
įgūdžių
patikrinimo
priemonė ir
klubuose buvo
tik sekcijos
nebuvo net jokių
tos sporto šakų
nei federacijų,
nei tos sporto
šakos nei sporto
mokyklų
programose
nebuvo, o
sovietinių
Sporto
organizacijų
Orientavimosi
sportas nebuvo
laikomas sportu
jis buvo
laikomas tik
kaip turizmu
ir kaip tam
turizmui įgūdžių
patikrinimo
priemonė, taip,
kaip ir
gaisrininkų
sportas.
Net į
Orientavimosi
sporto pasaulio
čempionatus jei
ir buvo
organizuojamos
išvykos, tai jos
buvo
organizuojamos
tik kaip
Turistinės
grupės
čempionatams
stebėti, o
pajėgiausi
Sovietų Sąjungos
orientacininkai
sovietiniai
čempionai
dalyvaudavo
Pasaulio
žurnalistų
varžybose,
kuriose
dalyvaudavo tik
buvę
sportininkai-veteranai,
užsiiminėjantys
tos sporto šakos
populiarinimu.
Todėl toks
sovietinių
profesionalių
sportininkų
dalyvavimas tarp
solidžių
veteranų buvo ir
nekorektiškas.
Bet, kaip
matome, jos
užkariautojiški
įstatymai dar ir
dabar JAV
galioja ir JAV
Facebook-as
uoliai palaiko
Rusijos
imperatorių
užkariautojišką
politiką. Todėl
esu stipriai
nukentėjęs už
šio istorinio
pavadinimo
naudojimą, kurį
naudojo mūsų
senoliai,
nekreipdami
dėmesį, jog buvo
draudžiamas tas
pavadinimas, ir,
kad, dar, net
dabar mūsų
kaimynai gudai
bei ukrajinai
vartoją tą
pavadinimą
labiau, nei
mes-lietuviai.
Tai patyriau
dviračiu
keliaudamas po
Baltarusija po
ja net 2
keliones-ekspedicijas
rengdamas. )
Taigi, tas
mano minėtas
pasaulio OS-o
čempionatas vyko
lygiagrečiai su
1972 m.
Miuncheno
olimpiada. Tame
čempionato
stebėjime
netrūko ir
ekscesų, nes mus
stebėjo-prižiūrėjo
iš Sovietų
Sąjungos Turizmo
tarybos
paskirtieji.
Ekscesai buvo
gana rimti, nes mums
draudė vadintis
lietuviais,
aiškinti čekams
ar slovakams,
kad mes prastai
šnekame
rusiškai, nes
mes esame irgi
ne rusai, kaip
ir jie. (Čia
tokią prakalbą
pasakė
nusipelnęs
treneris Romualdas
Šileika, kai
įteikė dovanėlę
slovakų
ansambliui už
tokią kalbą buvo
sukeltas
skandalas.)
Skandalas buvo,
kai latvių ar
estų grupė
atvažiavo
traukiniu ir
vienas jųjų
vadovas iš
Maskvos
sušuko: «Привет
советским
туристам!». O
viena iš mūsų
jam juokais
pavarė: «А
мы не советские
мы литовские
».
Ir mes jai
nedavėme
pabaigti ją
staigiai
uždengėme
nugaromis, kad į
ją neįsižiūrėtų,
nes tas
sovietinis
patriotas į ją
akis taip
išsprogino, kad
tos akys vos
neišlėkė iš savų
vietų. Bet,
deja, ją iš
pirmo žvilgsnio
atpažino, nes ji
buvo pirmųjų
Sovietų
Sąjungoje
vykdytų
orientavimosi
pirmenybių
čempionė. Jei
neapsirinku, ten
galėjo būti
sporto meistrė Melanija
Jadenkienė,
kurios vyras
Romas irgi buvo
pirmuoju Sovietų
Sąjungos
čempionu, o
vėliau tapo
Popieriaus ir
kartono pramonės
ministru.
Turėjau
ir aš nemalonumu
- prisikabino
ir prie manęs,
nes Bratislavoje
dedant vainiką
sovietiniams
kariams,
kapinėse buvo
gal ir kitokių
karių kapinės,
kur prie
kiekvieno kapo
gulėjo kritusio
balandžio
skulptūrėlė, o
šalia to
kritusio
balandžio į
kritusįjį
žiūrinčios
liūdinčios
balandėlės
skulptūrėlė
įvairiausiose
skirtingose
pozose buvo. Už
šių skulptūrėlių
nufotografavimą
gavau rimtą
pastabą, kad
prie tų antkapių
ieškojau ryšių
kaip šnipas.
Manau, kad ne už
tuos balandėlius
užsiūto, o už
tuos kapus, kam
tie balandėliai
paskirti? Tas
klausimas tik
dabar man
iškilo. Tada,
maniau, kad ten
civilių kapinės.
Bet, kadangi tų
kapų buvo daug,
su tais
balandėliais,
tai dabar
galvoju, kad gal
irgi kritusių
karių, kurių
sovietams gerbti
ne valia?
Toje
mūsų
ekskursijoje po
Čekoslovakiją
labai mūsų
moteris ir
merginas prad
Man asmeniškai
teko
Čekoslovakijoje
tuoj po Prahos
pavasario būti
kartu su trimis
grupėmis iš
Baltijos
(pabaltijo)
šalių, į kurias
buvo įtraukti
sportininkai iš
Maskolijos.
Už
pastarąjį
pavadinimą
Facebook-o
administracijos
esu baustas jau
4-is kartus,
nors taip mūsų
kaimyninę
valstybę vadino
mūsų senoliai,
nes ji tokia ir
buvo, kol 1724
m. iš Kyjivo
Rusios
neteisėtai buvo
pavogtas jos
pavadinimas
apie tai net
Karlas Marksas
rašė. Aišku, tą
pavadinimą
draudė mūsų
šalių
užkariautoja
imperatorė
Jekaterina
II-oji, kuri
buvo uždraudusi
ir tų užkariautų
tautų ir kalbas,
ir jų raštus, ir
kuriai paminklas
nuo Katedros
aikštės Vilniuje
pašalintas jau
I-o pasaulinio
karo metu. O,
kad dabar
Odesoje jos
paminklas
pašalintas, tai
buvęs Izraelio
spec. tarnybų
kūrėjas Jakob-as
Kedmi Ukrajyną
pavadino
barbarų
šalimi. Tai gal
ir mes
barbarai, nes
Vilniuje irgi
nėra šios
imperatorės
paminklo?ėjo
siutinti vienas
prie jųjų
prisistatantis
iš kažkokios
Maskolijos
glūdumos ir,
autobusui
pravažiuojant
pro kažką
vakarietiška
mūsų akiai
neįprasta, tai
jis
didžiuodamasis
visą laiką visam
autobusui
sušukdavo: «О,
как и у
нас!» Toks
vaizdelis, kad
jis grupėje
galėjo būti
specialiai
užsakytas, kad
grupės
žavėjimąsi
vakarietiškumu
prislopinti, nes
nesitikėjo, kad
jaunas žmogus
savo noru gali
būti idiotu.
Ypatingai man
nepasisekė
grįžtant
traukiniu, kai
prie sienos
traukiniams
turėjo būti
keičiami ratai
iš vakarietiško
į maskoliškąjį
bėgių plotį.
Tada, kaip
turintis
mechaniko
išsilavinimą ir
mechaninėje
tarnyboje
dirbantis
pramonėje,
užsimaniau
pafotografuoti
tų ratų keitimo
mechanizmus.
Juolab, man
senelis mažam
pasakojo, kad
caras atsisakė
turėti
europinius-standartinius
bėgius ir
užsikaprizijo
šiek tiek
platesnius
Maskolijai
taikyti. Ir kai
atsegiau savo
lagaminą ir į
rankas paėmiau
savo fotoaparatą
(jis buvo be
kaburo, nes
turėjau du
aparatus ir
filmavimo kamerą
- todėl
fotokrepšelyje
buvo patogiau
laikyti ir
operatyviai
keisti
fototechniką),
tai čia pat
atsidarė vagono
kupe durys, nuo
kurių buvau
nusisukęs,
žiūrėdamas į
savo lagaminą,
ir, staiga!,
kažkas man
stipriai paėmė
už rankos tos,
su kuria laikiau
fotoaparatą.
Pamačiau
karininką-pasienietį.
Jis nieko
neklausdamas ir
laikydamas man
ranką taip, kad
negalėčiau iš
vienos į kitą
ranką perimti tą
fotoaparatą, jis
mane per visą
vagono koridorių
demonstratyviai
nusivedė su tuo
fotoaparatu mano
rankoje kaip
kokį
nusikaltėlį-vagį,
pavogusį tą
fotoaparatą nuo
savęs.
Kadangi
koridoriuje
keleivių buvo
nemažai, nes
norėjo daug kas
išlipti-pasivaikščioti,
todėl tas manęs
vedimas per
koridorių
kurioziškai
atrodė visi
akis tik išvertę
buvo. Girdžiu,
mūsų vadai iš
Maskvos vienas
kitam apie mane
sako: «Я
говорил, что он
шпион».
Mane nuvedė į
palydovės
kambarėlį ir
pareikalavo
apšviesti
fotojuostą.
Norėjau jam
padėkoti, kad
jis perskaitė
mano mintis ir
iš anksto
užkardė man
atlikti
nusikaltimą.
Todėl atsisakiau
pradėjau jo
prašyti, kad jis
man iš naujo
pasaulio
čempionato
nesurengs, kad
iš naujo jį
nufotografuočiau
pradėjau
prašyti foto
laboratorijos,
kad juostą
išryškinti ir
tada pradėjau
prašyti, kad
mane suimtų, jei
rastų, ką
fotografavau.
Žodžiu, pradėjau
aiškinti, kad
Vilniuje buvau
praėjęs
instruktažą
Saugumo
darbuotojo prieš
išvyką jis
truko ko ne
pusdienį, bet
jame nebuvo
pasakyta, kad
fotoaparatai
turi turėti
dėklus, siūliau
grįžti prie mano
lagamino ir
pamatyti, kad ir
kitas aparatas
be kaburo, nes
krepšelį turiu
ir tvarkiau
lagaminą
aparatas rankoje
mano atsidūrė
tam, kad daiktus
perdėjinėjau ir
nėra tokio
įstatymo, kad
savo lagamino
negalima
atidarinėti.
Priminiau jam ir
Stalino laikus,
kai Maskvoje su
fotoaparatu
gatvėje
pasirodymą grėsė
kalėjimas. O kai
Stalinas numirė,
tai ir Kremlius
atvertas
lankytojams
tapo, ir kai man
buvo 11 metų ir
mane senelis pas
senelės seserį
nuvežė, tai
netikėtai ir
Chruščiovą su
senu ZIS-u 110
pravažiuojantį
pamačiau, kai
atsisukau
stovėdamas prie
carj-puškės,
kuri niekad
nebuvo iššovusi
ir vis tiek
įskilusi. Tada,
vaikas būdamas,
supratau, kad ji
būtų gabalus
išsilaksčiusi,
jei būtų
užtaisyta
iššovimui.
Žodžiu, mane
paleido
pasienietis,
mokėjau šnekti
ir įtikinti.
Nesisekė
įtikinti tik po
kelių metų
Vilniuje, kai
gatvėje
užsiiminėjau
menine
fotografija ir
senamiesčio
grindinyje,
pritūpęs
fotografavau
balą didelę po
lietaus pavasarį
sniego
tirpsiančio. Ją
ypatingai
gražiai taškė
pravažiuojančių
automobilių
ratai. Tik
nelabai gražiai
man per petį
pritūpusiam
pabaksnojo
milicininkas ir
parodė pirštu į
namą pasakė,
kad man reikia į
jį užeiti. Kai
įėjau į vidų,
tada supratau,
kad tai
milicijos
poskyris.
Prisikabino,
kad, neva, aš
prieš langus
fotografavau.
Tada
užprotestavau,
pasakiau, kad
objektyvas buvo
mano nukreiptas
į grindinį, į
balą - visai į
priešingą puse,
o ne į langus.
Tada
prisikabino,
kad, aš gal,
prieš CK
langus
fotografavau.
Tada pasakiau,
kad gatvėje mano
panelė (dabar
žmona) saugo
sudedamos
baidarės pakus,
su kuria tik,
tik, iš
Inžinerijos
taurės baidarių
slalomo varžybų
Vilnelėje šalia
Gedimino kalno
sudalyvavome
nuo ten tik, tik
troleibusu
atvažiavome ir
viena stotele
prieš stotį
anksčiau
išlipome. Dabar
nepamenu, kokio
reikėjo deficito
paieškoti
sostinėje.
Neapsikentusi,
kur mane nuvedė,
mano panelė irgi
atėjo į
miliciją, kai,
sulaikytą mane,
jau norėjo į
kamerą uždaryti.
Tada mano panelė
(tiksliau, mano
porininkė
baidarėje)
padėjo
išsitraukti
diplomus,
įrodančius, kad
mes pirmą vietą
užėmėme. Ten
buvo parašyta,
kad mes Jonavos
Turistų klubą
atstovavome,
kurį KGB
uždraustą 1969
m. pabaigoje
atkūriau ir už
tai tapau
išmestu iš
rajkom-o
komjaunimo
instruktoriaus
pareigų ir visi
Jonavos Balsai
tapo išimti
rajono iš
bibliotekų,
kuriuose į
kiekvieną numerį
rašiau apie
komjaunimo
organizacijų
ataskaitinių
susirinkimus
įtikinėjau apie
turizmo naudą,
kad
laisvalaikyje
nustoti
girtuokliauti.
Aišku, aš
šitą nutylėjau,
nes būčiau
metams-dviems
velniai žino
kur uždarytas. O
milicijos
budintysis
pajuto, kad
kažką aš nutyliu
ne viską
sakau. Todėl
pareikalavo
pasą, kurio
nepasiėmiau, nes
varžybos buvo
draugiškos ir
jokių
mandatinių
komisijų
nebuvo. Turėjau
tik leidimą į
Azoto gamyklą
įėjimui su
nuotrauka. Tada
milicijos
budintysis
surinko
piliečių duomenų
bazę ir ...
Taigi dar
viena bėda
tuose duomenyse
pamatė, kad aš
registruotas ne
Jonavoje, o
Kaune!
Taip, aš
registraciją
Kaune laikiau, o
gyvenau Jonavos
pirmajame
devynaukštyje-bendrabutyje
- taip slapsčiausi
nuo karinio
komisariato,
kuris užsimanė
mane pastoviai į
partizanus
varyti, net
grubiai
pažeidžiant
įstatymą; apmokymus
prisiminimui
kartoti kas 5
metus. O mane po
5-ių savaičių
demobilizacijos
bandė nutverti.
Gerai, kad mano
močiutė buvo
visai ne
kvaila ant
popiergalių iš
principo niekur
nesirašydavo
sakydavo, kad aš
pas kitą bobutę
į kaimą išvykęs
ir man perduoti
negalės, nes to
kaimo adreso
nežino. Ji man
mažam skaitė
pasakėčią, kaip
anūkas pasiilgo
bobutės ir ant
voko parašė
bobutei į
kaimą.
Galvodavau, kad
perėjus iš 3-jų
metų karinės
tarnybos
laikotarpio, į
2-jų, prasidėjo
ginkluotojų
pajėgų
griuvimas,. Bet
tas tarnybos
sutrumpinimas ne
taip greitai
sugriovė tai
tęsėsi iki
Matiaso Rusto
praskridimo.
O čia
dalykas yra
rimtesnis, ir
tik, tik dabar
supratau tai,
kad aš buvau
susijęs su
Gagarino
žuvimu
(kabutėse, nes
jis iš tikrųjų
sąmoningai
nužudytas ir jau
tai nustačiau.)
Tada fiksavau
pašėlusį greitį
jo žuvimo metu,
o dabar
paaiškėjo, kad
fiksavau jojo
žudiką
naikintuvą
Su-15. Bet tai
sužinojau tik 2013-06-17.
Tada man
atrodė, kad MANE
NUBAUDĖ UŽ LABAI
GERĄ TARNYBĄ,
UŽ RADARŲ
KOVINGUMO
DIDINIMĄ,
KURIANT MAN
RACIONALIZACINIUS
PASIŪLYMUS IR
IŠRADIMĄ DARANT,
UŽ SPORTAVIMĄ IR
ALKOHOLIZMO
IGNORAVIMĄ už
tai mane su
alkoholikais paliko
tarnauti iki
Naujų metų, tam,
kad neturėčiau
kontakto su savo
tėvu, kurį
struktūros buvo
įtraukę šmeižti
J. Gagariną,
kad, neva, per
alkoholį jis
žuvo.
Mat, mano
tėvas Kauno
Politechnikos
institute, kaip
Lietuvos
automobilių
sporto kūrėjas
ir
Visasąjunginių
automobilių
lenktynių
organizatorius
Lietuvoje;
sukūrė naują
EISMO SAUGUMO
PSICHOLOGIJOS
mokslą;
vienintelį
Sovietų Sąjungos
Politechnikos
institutuose, ir
su juo iš
Maskvos kažkas
dėl Gagarino
žūties
aplinkybių
padirbėjo, kaip
jis man gyrėsi
(įtariu, kad tai
iš Liubiankos
pastato). Todėl
ir įtariu, kad
dėl tos
priežasties buvo
man sulaikyta
mano
demobilizacija
be jokio
paaiškinimo. Spėju,
- mano sulaikymo
tikslas buvo,
kad
nebendraučiau su
savo tėvu, dėl
Gagarino
aplinkybių
žūties.
Dėl tų
aplinkybių
žūties,
kariniame
dalinyje: k/d
71537 (internete
rusiškai в/ч 71537
- kodas
Kurgan)
Mordovijoje šalia
Baraševo mes
visi (karininkai
ir
mes-kareiviai),
kovinio budėjimo
metu bei J.
Gagarino žuvimo
metu, fiksavę
nepaprastai
didelį; apie
1700 km/val.
greitį, kurį
tokį didelį
priėjome išvadą,
jog galėjo
išvystyti tik
naujai kuriami
naikintuvai.
Todėl mums
visiems buvo
pikta, kad
nemokantį
skraidyti
PIRMĄJĮ PLANETOS
KOSMONAUTĄ, ir,
dar, su
instruktoriumi
įsodino į
bandomąjį naujai
kuriamą naujos
kartos
naikintuvą, kas
mums tada atrodė
labai kurioziška
IR PEDAGOGIŠKAI
NUSIKALSTAMA, ką
mes fiksavome.
Aš tada sėdėjau
prie
radaro-aukštimačio
ir intensyviai
ieškojau
dingusio
Gagarino, kaip
mus apkaltino iš
Centro, pametus
Gagariną.
Tik dabar
išsiaiškinau,
kad Gagarino
mes matyt
negalėjome per
300 km atstumą
ir tik 4,2 km
aukštyje jį
skridusį - mes
matėme tada jojo
žudiką; naujai
kuriamą
naikintuvą
Su-15, kurį
žurnalistų
konferencijoje 2013-06-17
kosmonautas A.
Leonovas ir
atskleidė.
IŠVADA:
Panašu, kad
Maskvoje
generolai
nežinojo, kad
mūsų planeta
nėra plokščia
ir todėl aš su
savo
porininku-tolimatininku
fiksavome tą
žudiką; skridusį
virš 10,5 km
aukštyje, kuris
pagal A. Leonovo
parodymus, nėrė
žemyn, o po to
vėl šovė stačiai
aukštyn į
debesis, kad mes
su radarais to
chuliganizmo
nepamatytume -
nusikalstamą
praskriejimą pro
J. Gagariną, kad
jį įvesti į
suktuką, ir, kad
jis žūtų. Todėl
tas žudikas mums
iš radarų
matomumo ribų ir
išnyko. Dabar
esu surinkęs
keliolika faktų,
leidžiančių
teigti, kad tai
buvo atlikta
sąmoningai. Tai
labai plati tema
ir čia
nesiplėsiu.
Taigi,
panašu, kad mane
nuo mano tėvo
reikėjo
sulaikyti, kad
neperduočiau jam
apie tą
nežmonišką apie
1700 km/val.
mūsų fiksuotą
greitį; žuvimo
metu, dėl kurio
mano tėvas irgi
būtų pagalvojęs,
kad dėl žuvimo,
toli gražu, ne
alkoholis
kaltas.
Bet, deja,
kažkokių
struktūrų planas
atitraukti mane
nuo savo tėvo,
sužlugo, nes
jojo sesuo
mano teta, kaip
vyr. gydytoja
Kazlų Rūdos
ligoninės,
suveikė, kad aš
ankščiau, ne
laukiant Naujų
metų; net spalio
mėnesyje buvau
komisuotas dėl
mano mamos ligos
apiforminimo.
Tada aš savo
tėvą ir
paprotinau kaip
pedagogą-dėstytoją
ir automobilių
sporto kūrėją,
kad girtam su
naikintuvu, ir
dar mokomuoju
dviviečiu
lėktuvu su
instruktoriumi
skraidyti
neįmanoma, kai
prieš kiekvieną
skrydį sveikatą
gydytojas
patikrina.
Tokios
nesąmonės, kad
girti lakūnai
skraidydavo
tai buvo mada
civilinėje
mažojoje
aviacijoje, o
karinėje
struktūroje
tokių nesąmonių
būti negalėjo.
Tą aš tėvui ir
įrodžiau.
SPĖJU, jog
mano tėvas, su
manim
pabendravęs,
matyt, atsisakė
studentams
skleisti jam
nurodytą
pavyzdį dėl
Gagarino žūties,
matyt, kažkam
pranešdamas, ką
jis sužinojo iš
manęs.
Tiesa,
buvau pasirašęs,
kad apie
tarnybą, jos
techniką niekam
nepasakoti. Bet
ne maniau, kad
negaliu
prieštarauti
apie
skleidžiamas
nesąmones dėl
pirmojo mūsų
planetos
kosmonauto,
juolab, MAČIAU
NUSIKALTIMĄ
pirmojo planetos
kosmonauto
žuvimo
aplinkybėse ir
tylėti-slėpti
nesiruošiau. Man
buvo
nepriimtina, kad
kažkas su
garbingiausiu
mūsų planetos
žmogumi atliko
kažkokią
nesąmonę ir į
kažkokį
bandomąjį
naikintuvą
įsodino. Tik
dabar po A.
Leonovo
paaiškėjo, jog
bandomasis
naikintuvas,
kurį fiksavome -
buvo chuliganas-žudikas
tada naujai
kuriamas
naikintuvas
Su-15.
Pamenu, kad
tėvas buvo
susijaudinęs,
kai alkoholio
absurdą
išdėsčiau. Todėl
keistai, kažkur
po kelių
savaičių man
močiutė ir
pranešė, kad
mane Lenino
rajono
komisariatas
ieško. Tada buvo
labai
pasipiktinusi
mano minėta
teta, sakydama,
jog mane; tik
ką komisuotą,
neturi teisės
vėl imti į
kariuomenę
siūlė ieškoti
teisybės, bet
mano tėvas
pasiūlė su
durniais
neprasidėti ir
vienintelė
išeitis liko
slėptis.
Manau, kad jis
galėjo nujausti,
dėl ko mane
nedemobilizavo
po 2,5 m.
tarnybos, o
išlaikė, ir,
dar, net
klibinti praėjo,
kad reikia
prisiminti
karinę tarnybą.
Kam
papasakodavau
niekas patikėti
negalėdavo, kad
tokie absurdai
gali būti. Tik
dabar; per laiko
prizmę, viską
sugretinus, ir iškilo
vykdomų
nepaaiškinamų
nesąmonių
paaiškinimas,
kurio tada
suprasti
neįstengiau. Tik
žymiai
paprasčiau apie
savo tėvą
aiškinau J.
Gagarino dukroms 8-tos
temos 15-tame
straipsnyje.
O dabar aiškėja
ir tai, kas
sveiku protu
tada nebuvo
suvokiama.
Nebuvo
suvokiama ir
Vilniaus
milicijos
komisariate,
kad negaliu
miesto-gatvių
peizažų
fotografuoti
kažkoks
milicininkas
aiškins, kad
durnius esu,
ne gamtą, o
miestą
fotografuodamas.
Tas pats buvo ir
Čekoslovakiją
paliekant, kai
traukinys nuo
pasienio Čiopo
stotelės
pajudėjo, o aš
tada, tik, tik
pasieniečio
buvau paleistas,
išsaugojęs savo
foto juostą
fotoaparate.
Tada mūsų
išvykos į
pasaulio
čempionatą iš
Maskvos vadų
vagono kupė
patalpėlėje vyko
aršūs ginčai dėl
visų čia
išvardintų
incidentų. Sakė,
kad aš
labiausiai buvau
svarstomas, ar
mane įrašyti į
KGB ataskaitą
dėl pastebėtų
mano
nepatikimumo
sovietinei
tėvynei
simptomų. Buvo
įrašyta, ar ne
- to nežinau.
Žinau, kad
po kelių metų
plentas į tą
patį pasienio
Čiopo miestą man
atsikarto laike Užgorodo
garsių maratono
varžybų.
Mat, nuo karinės
technikos
gausaus
važiavimo per
Prahos
pavasario
užgniaužimą,
kelio dangos
asfalto
akmenukai
pradėjo kyšoti
stačiais
štyriais,
kur karinės
technikos
guminiai ratai
nuo kiekvieno
akmenuko atėmė
asfalto smalą ir
akmenukai tapo
kyšoti aukštais
bukais
smaigaliais. Net
asfaltas ir po
akmenuku buvo
pavalgytas,
paaukštinant
tuos kelio
spyglius.
O mano
bėgimo technika
buvo labai
minkšta, statant
ant žemės ne
kulną, o
pirštus; kojos
prisižeminimo
metu. Tokį mano
kojos pastatymą
labai kritikavo
minėtas treneris
Vladas
Kazlauskas. Ir
man atsirūgo,
kai pirštai
pataikydavo ant
to išsikišimo,
kuris lauždavo
pirštus į viršų
ir sukėlė jų
raumenukų
pertempimo
mėšlungius,
kurie peraugo į
rimtus
mėšlungius
visame
raumenine.
Aišku, labai
daug bėgikų
nusiėmė nuo
distancijos, o
man iki galo
kovojant,
atbėgau į
stadioną
paskutinis, su
tribūnuose
sklindančiomis
ovacijomis.
Gavau paskutinio
bėgiko prizą,
net vertingesnį,
nei buvo skirtas
nugalėtojui. Ir
visa tai įvyko
tik dėl Prahos
pavasario
užgniaužimo
pasekmes, kurios
su mano
pertemptais
pirštais, tai
kaip viena
snaigė visame
sniegyne.
Tai tokios
sąsajos su
sovietine kai
kurių sporto
šakų
diskriminacija,
ypač, apie čia
pradėtą pasakoti
Orientavimosi
sporto
diskriminaciją,
kuri, dėka vieno
minėto TOK-o
nario įsikišimo,
staigiai ta
diskriminacija
tapo nutraukta
Maskvos
olimpiados
prieigose, 1978
m. vasarą.
Pamenu tada
dideles ovacijas
Latvijos
daugiadienėse
varžybose
Madonoje, į
kurias
suvažiuodavo
masiškai
orientacininkai
iš visos Sovietų
Sąjungos. Ten
tose varžybose,
kai latvių tos
sporto šakos
prezidentas,
daugkartinis
Sovietų Sąjungos
čempionas
Slavinš-as
paskelbė ГОСКОМСПОРТ-o
pirmininko
Gramovo įsaką
pripažinti
Orientavimosi
sportą; kaip
sportą, tai ir
prasidėjo
džiaugsmo
ovacijos. Tada
buvo mūsų
šventė, kai
ruošiau
moksleivius
visasąjunginėms
Darbo rezervų
žaidynių
pirmenybėms.
Jose vėliau
Uralo prieigose
sužinojau, kad
1941 m. vasarą
Sovietų Sąjungos
kariuomenė
ruošėsi užpulti
Vokietiją
tai man; kaip
Lietuvos DR
treneriui pasakė
varžybų
vyriausias
teisėjas, kuris
buvo šalia
Vilniaus Kirtimų
aerodrome
bombonešio
lakūnu. Jis man
pasakė, kad
atėjo vadovybės
telefonograma ar
telegrama
(nepamenu)
įsakymas ruošti
lėktuvus
svarbiai
užduočiai, todėl
buvo nurodyta
nuimti visiems
lėktuvams
variklius
remontui ir
lakūnams duoti
galimybę
pailsėti -
paleisti į увольнения-ą.
Jis tada man
pasakė, kad kai
vakare nuėjo į
Aukštuosius
Panerius pas
mergaitę ant
šieno, tai
paryčiais
auštant išgirdo
vokiečių
bombonešius,
kurie užskrido
ant Kirtimų
aerodromo ir
subombardavo
jojo ir visus
lėktuvus. Tą
patį man ir
mažam sakė mano
senelis, jog
karas prasidėjo
Aleksoto ir
Karmėlavos
aerodromų
subombardavimais.
Tą patį teigė ir
Nachmanas Dušanskis,
kai jis,
grįždamas iš
Krymo, matė
bombarduojamą
Zoknių
aerodromą. Visus
kitus
bombarduojamus
aerodromus
nurodė savo
knygoje
istorikas Markas
Soloninas.
Ir kai
aš tuos
istorinius
duomenis
pateikiau, tai
Lietuvos
istorikams
vadovaujantis
Teisingumo
ministerijos
darbuotojas Donatas
Glodenis,
uždraudė tęsti
Juozo
Krikštaponio
istorijos
nagrinėjimą,
tą temą
užrakindamas,
parašydamas, kad
jei sovietai
ruošėsi
užpulti, - tai
jau per daug
... ir apie J.
Krikštaponį
diskutuoti
Partizanų
istorijos
Facebook grupėje
buvo negalima,
nes tas
Teisingumo
ministerijos
darbuotojas yra,
grynai
melagingos
sovietinės
istorijos
puoselėtoju bei
apologetu,
nurodinėjantis
net kaip elgtis
Lietuvos
istorikams J.
Krikštaponio
atžvilgiu. Kad Donatas
Glodenis vadovauja
Lietuvos
istorikams, tai
2022-12-02
Ukmergės
konferencijos
pranešime
pabrėžė A.
Pocius.
Todėl, labai
liūdna, kad
Lietuvos
istorija
vadovaujasi
aklai Kremliaus
melo postulatais
dėl II-ojo
pasaulinio karo
pradžios.
Taigi, grįžtu
prie SOVIETINĖS
DISKRIMINACIJOS
SPORTE.
Aišku, tikrasis
Orientavimosi
sporto, kaip
sporto
pripažinimas
brendo dar
ilgai. Jau
prasidėjus
Maskvos
olimpiadai,
stojant į
Lietuvos Kūno
kultūros
institutą,
rektorius
nenorėjo man
pripažinti
pedagoginės
trenerio darbo
patirties šioje
sporto šakoje,
pasakydamas, kad
tai ne
sportas. Tada
Mandatinės
komisijos metu,
dėka čia
aukščiau minėtos
kariuomenėje
mano
savarankiškos
savišvietos,
studijuojant
sportinę
literatūrą ir
pagal ją
išdėsčius;
fiziologine
prasme, bei
orientavimosi
sportą,
prilyginus prie
biatlono, pavyko
įtikinti
komisiją, jog
abejos sporto
šakos visai
nieko nesiskiria
viena nuo kitos.
Todėl, man
įtikinus
komisiją,
prasidėjo labai
ilgas
svarstymas, gal,
vos ne valandos
trukmės, kai vėl
tapau iškviestu
ir pripažintas
priimtu į
Neakivaizdinį
skyrių,
pripažinus mano
darbo treneriu
stažą. Tada mane
užsistojo ir
Neakivaizdinio
skyriaus dekanas
... Motiejūnas,
kuris buvo
dviratininku,
ir, kuris savo
draugą-dviratininką Romualdą
Šileiką priminė
komisijai, kad
jis sėkmingai
treniruoja Žemės
ūkio akademijos
studentus
orientavimosi
sporto šakoje.
Mano žmona irgi
buvo jo
auklėtine. Tada
Akademijos
sporto klubas
vadinosi
Pilėnais,
kuriame dirbo
Leonas
Puskunigis bei
kiti žymūs
treneriai, kaip
Adolfas
Varanauskas ir,
kurie puoselėjo
lietuviškąsias
sporto
tradicijas.
Taigi,
tikrasis
poslinkis
Lietuvoje įvyko,
kai į tą patį
LVKKI atėjo
dirbti
dėstytoju Romualdas
Šileika ir į
Institutą
atsivedė jojo
paruoštus
moksleivius-sportininkus;
net sporto
meistrų lygio.
Čia aš ir
perteikiau
Romualdo
pasakojimą apie
tą TOK-o narį,
kurio dėka
Orientavimosi
sportas tapo
pripažintas. Ir
tikruoju sportu
jis tapo tik,
kai nebeliko
Sovietų
Sąjungos, kuri
stabdė ir
nepripažino šios
sporto šakos.
Todėl ir tapo
nepripažinta
pati ši
sąjunga, - po
jos sugriuvimo į
Tarptautinę
orientavimosi
sporto
organizaciją
įstojo net
Rusija,
pradėjusi
dalyvauti
pasaulio ir
Europos
čempionatuose,
kurios teisės
dalyvauti
čempionatuose
sustabdytos.
3-čia tema: SUGRĮŽIMAS
PRIE L.
PUSKUNIGIO
Sugrįžtant prie
šlovingo Birutės
Kalėdienės
atsisveikinimo
su sportu ir ją
pakeičiant kita
Jadvyga
Dunauskaie-Putiniene, matome L.
Puskunigio mokyklos
ženklą, kai
Jadvyga dar du
kartus pagerina
rekordą iki
67,84 m ir
dalyvavo Maskvos
vasaros
olimpinėse
varžybose,
užimdama 11-tą
vietą.
Taigi, po
to mūsų Birutės
planetos rekordo
jei dar
pasaulyje iki
Romos olimpinių
žaidynių buvo
stagnacija, tai
nuo 1960 m. iki
1980-ųjų Maskvos
olimpinių metų
per tuos 20 metų
labai staigiai
pasaulyje pakilo
visų sportininkų
meistriškumas
ir, ypač,
ietininkių.
Todėl tik reikia
stebėtis, kad
Juozo
Krikštaponio
varžovas ir
Sporto
pedagogikos bei
jo organizacijos
kolega Leonas
Puskunigis sugeba
net po 40 metų
paruošti aukšto
tarptautinio
lygio metikę,
koks jisai pats
buvo iki karo.
Reikėtų
papildyti, jog
nuo 1941 m. iki
1957 m. Lietuvos
čempionatuose
karaliavo
Jadvyga Pakšytė,
o po to Aldona
Stančiūtė. Bet
kas jos tokios,
kas jųjų
treneriai,
internete žinių
nėra. Apie
pastarąją minėjo
net Kanados
lietuvių
laikraštis
Nepriklausoma
Lietuva,
teigiamai
atsiliepdama
apie, nors ir
okupuotoje
Lietuvoje, bet
vis tiek
vykstantį 1961
m. Geriausių
sportininkų
konkursą,
ištraukoje
pabrėžiant taip:
... geriausiu
sportininkų
vardas atiteko
irkluotojams,
Europos
meisteriams Z.
Juknai ir A.
Baguanavičiui.
Antras buvo taip
pat Europos
meisteris
boksininkas
Ričardas Tamulis
ir trečias S.
S-gosdisko
metimo meisteris
Algimantas
Baltušnikas.
Toliau
sportininkai
išsirikiavo šia
tvarka: 4)
šuolio į tolį
meisteris A.
Vaupšas, 5)
A. Varanauskas
rutulys, 6)
A. Saunoris
stalo tenisas, 7)
V. Jaras
diskas, 8)
J. Grabauskas
dviračiai, 9) A.
Šlapikas -
motorinės
valtys, 20)
Aldona Stančiūtė
jieties
metimas. ...
4-ta tema: Birutė
Kalėdienė ir jos
trenerio sūnus
papildo
Pirmieji
Birutės
vaikystės
įspūdžiai buvo,
kai jos tėvas
nuvedė prie
sušaudytų
Pilviškių
miestelio žydų.
Pamena didelę
krūvą vaikiškų
batų. Jos tėvas
niekam neleido
jų imti, nors
daug kas ...
vokiečiai, sako,
pardavinėjo
nužudytųjų
drabužius. Tėvas
labai bendravo
su žydais, daug
ką iš jų
pirkdavo. Todėl
labai pergyveno
dėl jųjų
netekties.
Pokaryje jos
pusbrolis žuvo
miške jo
pavardė yra
iškalta tarp
žuvusiųjų.
Su
sportu Birutė
susidraugavo
besimokydama
Pilviškių
mokykloje,
kurioje buvo
kūno kultūros
mokytojas Antanas
Staniulis. Mergaitė
iš prigimties
buvo stipri ir
todėl žaidimų
komandose
dalyvaudavo
kartu su
berniukais. Tai
labai būdinga
Suvalkijos
mokyklose, tai
mano
pastebėjimas.
Vaikystėje teko
sportuoti
įvairiomis
sporto šakomis
daugiausiai
žaidimais
mėtyti tik
granatą.
Kaip
įprasta, su
ietimi Birutė
susipažino tik
Žemės ūkio
akademijos
treniruotėse. Ji
norėjo pirmiau
stoti į
Medicinos
institutą, nes
gerai mokėsi.
Tačiau, kaip
buožių vaikui
prie prestižinės
profesijos
neprileido
sako, jog lėmė
charakteristika.
Matyt, kažkas
buvo užkoduotai
parašyta?
Suprantama,
treneris Leonas
Puskunigis,
pamatęs labai
gabią ir tinkamą
metimų
rungtimis,
turėjo
išreikalauti,
kad jau rinktųsi
vieną pomėgį,
nes viskuo
užsiimti
Aukštojoje
mokykloje
neįmanoma
būtina rinktis
siaurąją
specializaciją.
Pradžioje Birutė
bandė stumdyti
rutulį. Ją kaip
antros vietos
prizininkę matome
83 psl.;
1954 m.,
nustūmusią 11,79
m. ir
absoliučiai
ritulininkei nuo
1946 m. 7-is
kartus Lietuvos
čempionei
Albinai
Briedytei,
atsilikusi tik
10 cm ir
pasiekusi per
Lietuvos
istoriją antrąjį
rezultatą, nes
čempionė Albina
jį pastoviai
gerindavo.
Pastaroji vėliau
ištekėjo už
garsiojo
krepšininko
Lagūnavičiaus ir
tapo ne tik visapusiška
lengvaatletė -
įvairiausių
rungčių
čempione, bet ir
krepšininke bei
LKKI dėstytoja.
O Birutė
dar 3-čią vietą
rutulio stūmime
turėjo 1955 m.,
bet, visgi,
josios kaip
pagrindinę
rungtį matome
ieties metimą,
nes 1954 m.
ieties metime
tapo pirmą kartą
Lietuvos
čempione,
pagerindama
ženkliai ir 1953
m. Jadvygos
Pakšytės
Lietuvos
čempionatų 39,83
m. rekoedą ir
tais 1954-tais
metais Birutė
pirmoji moteris
Lietuvoje
įveikia 40-ties
metrų ribą,
nuskraidindama
ietį 41,42 m. Na,
o 1955 m.
Lietuvos
čempionate ietis
skrieja jau
47,20 m.. Ji man
pabrėžė, kad
rutulį stumdyti
ji vėliau
atsisakė, nes
reikėjo daug
dirbti su štanga
jėgai, o tai jai
nepatiko. Jai
labiau tiko
greitis
įsibėgimui ir
mostas, ieties
skrydžiui
paleisti.
Metimo
techniką Birutė
mokėsi iš
vokiškos
knygutės, dar
prieškario
laikų, kuri
vėliau buvo
išversta. Iš tos
knygutės, kaip
supratau, mokėsi
ietį mėtyti ir
josios treneris.
Tik didelės
problemos
sudarė, kai
atsirado naujos
konstrukcijos
ietis ir kai
nuvyko į Romos
olimpiadą, tai
tik tada
susipažino su ta
ietimi, kuri
buvo ir
kaprizinga, ir
reikėjo ją
mokėti paimti
visai kitaip.
Todėl šiose
Olimpinėse
varžybose ji
iškovojo tik
bronzos medalį.
Su
inventoriumi
Sovietų
Sąjungoje buvo
didelis
deficitas, net
gerų startukų
truko, jau
nekalbant, apie
mėtymui gero
inventoriaus,
kurio visai
nebuvo. O visa
metodika mėtymų
buvo kuriama
Kūno kultūros
institute, kur
dėstytojais
dirbo A. A.
Arlauskas,
šuolininkas su
kartimi nuo
1948 m. 8 kartus
Lietuvos
čempionas Alfredas
Kunca,
tikras
teoretikas ir
aukšto
meistriškumo
puoselėtojas Zenonas
Šveikauskas, ir
net pats L.
Puskunigis,
kuris dėstytoju
Sporto Rūmų buvo
dar prieškaryje
ir galėjo Juozui
Krikštaponiui
perteikti
žinias, kaip
būti fizinio
lavinimo
instruktoriumi
kariuomenėje. Bandžiau
klausinėti
Birutės apie
pastarąjį, bet
iš savo trenerio
ji nieko
negirdėjo
nieko jis
nepasakojo apie
prieškarį. Nes
tai buvo
griežtai
uždrausta bet ką
kalbėti apie tą
laiką. Manyčiau,
kad
treneris-dėstytojas
L. Puskunigis
apie savo
mokslo-sporto
draugą Juozą
Krikštaponį net
nieko negalėjo
žinoti, kai jis
žuvo tada, kai
Leonas buvo
išvežtas į
GULAG-ą prie
Onegos ežero. Ką
atsimena Birutė,
tai
Skriaudžiuose
dalyvavo savo
trenerio sūnaus
Krikštynose,
kurį mažą
vedžiodavosi į
varžybas.
Todėl teko
pakalbinti ir
Birutės trenerio
sūnų Eigintą,
kuris maloniai
tapo
nustebintas, kad
jo tėvo
auklėtinė
dalyvavo ir jo
krikštynose. Tai
buvo 1956 m. -
Atšilimas, nors
ir tada labai
buvo visko
bijoma. Manau,
ką jojo dėka dar
bus galima apie
tėvą ir jojo
jaunystės
laikmetį ir
daugiau ką
sužinoti. Pagal
Eigintą,
prieškaryje tėvo
didžiausias
įspūdis buvo,
kai jis buvo išvykęs
į Jungtines
Amerikos
Valstijas dalyvauti
varžybose. Matė
pas tėvą ir tą
vokišką knygą,
kurią, matyt,
Birutė minėjo.
Sako Eigintas,
kad tai buvo
didelė knyga
apie lengvąją
atletiką ir gana
daug buvo rašyta
apie kiekvieną
jos rungtį -
techniką. Matė
sūnus, kad tėvas
ją skaitydavo,
kažką rašydavo,
nes mokėjo
vokiečių kalbą.
Eigintas pamena,
kaip tėvas buvo
ne tik
įsidarbinęs Kūno
kultūros
institute, bet
ir apsigyveno su
šeima Sporto
gatvėje. Taigi,
viso Instituto
kiemas buvo ir
to namo kiemu,
kuriame Eigintas
praleido
vaikystę -
pamena, kai dar
nebuvo
bendrabučio. Aš
pats tuose
dvejuose-trijuose
namuose pamenu
Biochemijos ir
Anatomijos
katedras, ir,
gal, dar su
gyventojais kaip
žinybiniais
Instituto
butais. Pamenu,
kai LVKKI
(buvusių Sporto
Rūmų) priestatas
buvo statomas -
tos statybos
techninę
priežiūrą vykdė
vėliau Irklavimo
slalomo
Lietuvoje
įkūrėjas, jau a.
a. Juozas
Kubilius,
kuris pasižymėjo
VISI Inžinerijos
baidarių slalomo
varžybų
organizatoriumi.
ir su juo
viename ekipaže
buvome
startavę.
Taip,
kad aišku, jog
Leonas
Puskunigis dirbo
net sovietmetyje
ir dėstytoju bei
treneriu
Instituto.
Pamena jis ir
dėstytoją - A.
Baltušniko
minimą trenerį
Antaną Arlauską,
kurio vardą man
pavyko nustatyti
tik dėka
Eiginto, nes
internete visur
prie pavardės
tik viena raidė
vardo
sovietiškai
pateikiama
dabar. O
Lietuvos
enciklopedijoje
ir Rusijos
Vikipedijoje
kažkodėl
Arlauskas Aloyzu
pavadintas. Pats
Eigintas gerai
prisimena šį
trenerį-dėstytoją,
kuris dažnai pas
juos namuose
svečiuodavosi ir
jį vadindavo
"Antonijumi".
5-ta tema: TARPUKARIO
Lietuvos SPORTO
PATIRTIES
REIKŠMĖ
Geltonai
pažymėjau
metikus, kad
būtų tikras
vaizdas sporto
padėties po
užgniaužto
rezistencinio
pasipriešinimo.
Išnagrinėjus
Leono Puskunigio
įtaką moterų
ieties metimui,
vėl sugrįžtu
prie Algimanto
Baltušniko
sporte baltų
dėmių. O jos
yra, nes nėra
žinoma, kaip
konkrečiai
tremtyje pradėjo
sportuoti
Algimantas, kaip
jis ir kada jis
buvo pasirodęs
visasąjunginėse
Kaimo jaunimo
varžybose?
Tokios buvo
labai
populiarios
jose ir man teko
dalyvauti 30 km
bėgime su SSD
Nemunas
rinktine, kurią
treniravo 100
km bėgimo
pasaulio
rekordininkas ir
buvęs
rezistentas:
Birželio
sukilėlis bei
Vietinės
rinktinės narys Vladas
KAZLAUSKAS,
kaip Vilniaus
inžinerinio
statybos
instituto
(sutrumpintai
VISI
Inžinerija)
Kūno kultūros
katedros vedėjas
docentas, bei
Sporto
mokslininkas,
kuris paliko
didelę metodinę
patirtį tolimų
nuotolių
maratono bėgimo
treniruotėms,
buvo parašęs
daug knygų. Mes,
rajonų (kaimo)
bėgikai aiškiai
matėme, kad, jis
vietinių
struktūrų buvo
persekiojamas,
jam trukdoma
buvo mokslines
mintis skleisti,
todėl jam
daugiau sekėsi
kaimyninėje
Karaliaučiaus
(Kaliningrado)
srityje
spausdinti ir
knygas, ir
straipsnius,
joje išleido
knygą МАРАФОН,
kuri man labai
asmeniškai
padėjo
savarankiškai
treniruotis.
Pamenu
kariuomenėje jo
straipsnį
rusiškame
Lengvosios
atletikos
žurnale rašytą
apie TRENIRUOČIŲ
PER SMĖLĮ NAUDA
BĖGIKAMS, kuris
pats išbandė
kuršių Nerijos
kopas,
ruošdamasis
sumušti 100 km
bėgimo pasaulio
rekordą.
Rusiško 1967
m. sausio mėn. 11
psl. Lengvosios
atletikos
žurnale jis rašė
ir man abejotiną
straipsnį Ar
reikalingas
maratonininkui
maitinimas?.
Be to, su
juo būdavo labai
malonu bendrauti
jis buvo
tikras
psichologas, mus
kovingai
nuteikdamas
prieš varžybas.
Jį puikiai
pažinojo visų
respublikų
treneriai, labai
maloniai su juo
bendravo
tiesiog gerbė ir
dievino jį už jo
žinias. Todėl
neatsitiktinai
minėtame rusiškame
L. a. žurnalo
1969 m. spalio
mėn. Nr. 10 nuo
16 iki 17 psl.
buvo straipsnis
MARATONININKO
PSICHOLOGIJA,
kuris pabrėžė peizažo
įtaką ilgoms
treniruotėms,
dėl ko jam gerai
sekėsi
pasirengti
minėtam planetos
rekordiniam 100
km bėgimui nuo
Kaliningrado iki
Nidos. Be to, aš
jo tą mintį
pratęsiau, jog
orientavimosi
sporto
treniruotės,
taip pat, ir..
dar, net geriau
kondensuoja
susitelkimą,
išsaugant
nervinę įtampą,
nei alinančios
treniruotės
stadione ar
plente tarp
automobilių
išmetamų dujų
nervinė energija
nesialina dar ir
todėl, jog
orientacininkas
sutelkęs dėmesį
į žemėlapį ir į
situaciją, kad
nepasiklysti,
galvoja,
ieškodamas ne
tik artimesnių,
bet ir
greitesnių
kelių.
Todėl su
treneriu Vladu
labai būdavo
malonu ir
padiskutuoti
apie
treniruočių-bėgimo
nuotaikas labai
ilgose
treniruotėse.
Pamenu
treniruočių
stovyklą
Druskininkuose,
kurioje buvo
intelektualus
mano bendraamžis
iš LŽŪA Alfonsas
Gedminas.
Jis, kai buvo
pirmakursis, o
aš dar prieš
kariuomenę jį
pažinau, tai jis
profesoriaus
Ruokio prizą
11,5 km ar 12,5
km nuo
Kačerginės iki
LŽŪA nugalėjo
tarp jaunimo, o
aš buvau antras
po juo, basas
tik su kojinėmis
kruvinomis
atbėgęs, nes
geri bateliai
buvo didelis
deficitas.
Aišku, jam
treniruojantis
po pedagogo K.
Maniušio
priežiūra buvo
kur kas geriau,
nei man
dviračių
išradinėjimas
kariuomenėje,
savarankiškai
treniruojantis
tik pagal
vadovėlius ir iš
minėtų žurnalų
publikacijų.
Todėl toji
trenerio Vlado
organizuota
treniruočių
stovyklą davė
ypatingą naudą
psichologine
prasme, nes iš
trenerio buvo
gauta
neįkainuojama dvasinio
pasirengimo
patirtis ir
filosofija
asmeniniam
sportavimui
susikurti.
Apie tai su
Alfonsu gatvėje
dažnai tekdavo
pasikalbėti, kai
į sostinę
atvykdavau ir
kažkaip
atsitiktinai
susitikdavome,
kai jam
priklausė visi
sostinės sporto
įrenginiai.
Aišku, apie
Vl. Kazlausko
rezistencinę
veiklą nieko
nenumanėme -
tokiais dalykais
tik kvailys
galėjo girtis.
Stebėjausi, jog
jis man
neprieštaravo
mano pomėgiui
orientavimosi
sporte, kai jam
įrodžiau, kad
jame fizinius
krūvius galiu
žymiai didesnius
atlaikyti, nei
per treniruotes
galvodamas, tik,
kiek liko bėgti
ir nuo to
kankindamasis
papildomai -
psichiškai, nes
organizmas dar
nėra pavargęs.
Keista,
kad Vladas
Kazlauskas leidosi
su manim
kalbėtis apie
Gamtą apie
Turizmą ir jo
romantiką, kuri
priduoda
papildomų jėgų
treniruotėms.
Kaip
mokslininkas jis
papildė mūsų
pastabas apie
Gamtos jėgos
reikšmę sportui
su daugybe
pavyzdžių,
paimtų dar iš
Anos Lietuvos
laikų.
Labai
jis
susidomėjo,
kai aš
jam
pasigyriau,
jog
baidare
Nerimi
nuo
Vilniaus
iki
Kauno
plaukiau
Kauno
Turistų
klubo
pirmininko Algimanto
Jucevičiaus (dabar
jis
Šviesuolio
vardu
nominuotas
ir
tarpukaryje
buvusios
sovietmetyje
uždraustos
ir dabar
atkurtos
Keliautojų
sąjungos
prezidentas)
organizuotame
1969 m.
masiniame
(per 270
dalyvių)
baidarių
bei
visokių
plaukmenų
žygyje,
kurį
tada
paskyriau
savo
tėvo
gimtadieniui,
nes jis tada
prieš 30
metų
irgi su
baidare
plaukė,
kai
sovietai
Vilnių
mums
atidavė.
Tada
mane
treneris
Vladas
labai
maloniai
nustebino,
pasakęs,
jog tą
žygį
organizavo
Jūrų
skautų
įkūrėjas Stasys
Kolupaila. |
25
pav. prie
Nežinomoareivio
kapo
1941-05-14.
CentreSteponas
Kolupaila, o
kairėje
pirmas
mano
tėvas Viktoras
Aleksandraaitis,
kaip VDU
studentas
ir Jūrų
skautas,
praplaukęs
iš
Vilniaus
į Kauną. |
O aš
tada jam iš
karto pridūriau,
kad jis buvo
hidrologu-mokslininku,
mano tėvui
dėstęs
hidroelektrinių
panaudojimą
energetikos
ūkiui, ir mano
tėvas
elektrinėje prie
Karo muziejaus
praktiką atliko,
kurią vokiečiai
susprogdino.
Be to,
pasirodo, jog mano
treneris Vladas
dar dalyvavo
Sedos kautynėse,
parašė knygą ne
tik apie Skautus
(o man apie juos
teko Jonavos
Balse visą
seriją rašyti
straipsnių ciklą
apie SKAUTŲ
VASARĄ), bet ir
parašė knygą
Kovos dvasia,
apie kurią tik
dabar iš
pastarosios
nuorodos
sužinojau. O
kaip tik jis ir
tada mums dėstė
APIE SU SAVIMI
KOVOS DVASIĄ
VARŽYBŲ
DISTANCIJOJE.
Tik dabar
per laiko prizmę
aiškėja ir
kritikai-pasityčiotajai
iš trenerio
Vlado mokslinių
minčių. Jas;
varžybų nakvynių
metų, lovoje
gulint,
labiausiai
apkalbėdavo
aspirantai
būsimieji
kandidatai į
mokslų daktarus,
matyt, ne savo
mintis
pliurpdami.
Galima įtarti,
kad mokslinis
ujimas trenerio
Vlado galėjo
būti pagal
užsakymą. Todėl Vl.
Kazlauskas tik
Rusijoje
bendraminčius
trenerius-mokslininkus
ir profesorius
turėjo su jais
bendravo, nes
ten KGB, matyt,
nesugebėjo
rankos KGB-inės
per trumpos,
matyt, buvo?
O tos
rankos ne tik
KGB-inės, bet
ir NKVD-inės
buvo pasiekusios,
kurios šiek tiek
pakenkusios buvo
ir mano
Lengvosios
atletikos
dėstytojui bei,
taip pat
absoliučiai
Lietuvos bėgimo
legendai, - tai
tam, kuris buvo
įveikęs
didžiausią A.
Hitlerio
numylėtinį
garsųjį
Vokietijos
maratono
čempioną ... -
tai Adolfą
Vietriną.
Pastarąjį gerai
pažinoti turėjo
ir Juozas
Krikštaponis,
kartu startavę
Lietuvos
čempionatuose.
Čia aukščiau
buvau užsiminęs
apie žiaurųjį
NKVD-istą E.
Rozauską,
apie kurį buvo
užsiminęs
Alfonsas
VIETRINAS man ir
mano kolegai -
sporto
metodininkui Edmundui
Narvydui pakvietusiam pirmąjį
Lietuvos sporto
meistrą į
Azoto sporto
kolektyvo
ataskaitinį
susirinkimą-susitikimą. Mums
labai rūpėjo
sužinoti ką nors
apie tarpukario
Lietuvos sportą,
kuris
sovietmetyje
buvo kruopščiai
slepiamas. Todėl,
kai po viešosios
dalies nuėjome
pavakarieniauti
į antrą aukštą
(į vienintelį
Jonavos
restoraną virš
valgyklos) tai
pamenu, kai
Alfonsas
pajuokavo apie
kažkokį
žydelį,
konfiskavusį jo
visus
svarbiausiuosius
iškovotus
vokiškus prizus.
Kas tas
žydelis, man
tada nebuvo
aišku ir, net,
nedrįsau pas
docentą
smulkintis. Aš
jį į autobusų
stotelę
palydėjau ir jam
malonų
prisiminimą apie
jį užsiminiau,
kai kokių 5-ių
metų būdamas, su
seneliais
Ąžuolynu ir prie
Sporto halės
vaikščiodamas,
kur šalia jos
mano
seneliai tarpukaryje
gyveno, stadione
pamačiau,
tikriausiai,
Alfonsą aukštą
liesą, gražiai
bėgiojantį, ir
todėl tada
senelių
akivaizdoje
apibėgau vieną
ratą, tada ir
vėliau 500 m
ilgio
teturėjusį.
Dar
vėliau, jau
Maskvos
olimpiados
1980-taisiais
metais, man
LVKKI
pirmakursiui
docentas
Lengvosios
atletikos
praktines
pratybas vedė
per jas tarp 50
neakivaizdininkų
gavau progą 1500
m nuotolį
greičiausiai
atbėgti ir dar
3000 m ar 5000 m
(nepamenu) taip
pat
sužingsniuoti
dideliu
skirtumu. Todėl
jis mane gelbėjo
nuo rutulio
stūmimo
nevykusios
įskaitos, kurios
įvykdyti
negalėjau
docentas tada
mane užtarė, kad
man nuolaidą
reik padaryti.
Dalykas
tame, kad
sovietmetyje
buvo
ignoruojamas
žmonių
individualybės
faktorius ir
nekreipiamas
dėmesys į
raudonųjų bei
baltųjų
raumeninių
skaidulų
santykio
skirtumą, kuris
sąlygodavo vienų
žmonių polinkį į
ištvermę,
kitiems polinkį
į greitį bei
jėgą-šoklumą,
jėgos staigumą.
O, kaip tik,
docentas A.
Vietrinas (kaip
ir aš) turėjo
didesnį
raudonųjų
raumeninių
skaidulų kiekį,
kurios buvo
aptemptos
kapiliarais,
gerai
aprūpinančiais
krauju ir todėl;
dėl geros
mitybos fizinio
krūvio metu, tos
skaidulos mažiau
pavargdavo. Bet,
jos turėjo
mažesnę jėgą,
nes kraujagyslės
yra ir kaip
pašalinė
medžiaga,
nesukelianti
judesiui jėgos,
kaip tai atlieka
baltosios
raumeninės
skaidulos,
kurios arbo
metu, dėl
prastos mitybos,
greitai
pavargsta.
26 pav.: Alfonsas
Vietrinas. Galima pasididinti. |
Todėl
Alfonsas
Vietrinas
ir
pasižymėjo
didele
ištverme
ir savo
sportinę
karjerą
pradėjo
nuo
vidutinių
nuotolių,
o po to
tik
perėjo į
ilgus
bei
tolimus
nuotolius.
Taip,
kad iš
Lietuvos L.
a.
100-mečio
protokolo 12
psl.
matome,
jog 800
m
nuotolyje
A.
Vietrinas1943 m.
pasiekė
per L.
a.
istoriją
II-ąjį 2:04,1
rezultatą,
po
Aleksejaus
Šimano
2:00,1,
parodytą
1935
metais.
(Įdomu,
kad 1942
m.
čempionu
su
2:08.8
rezultatu
buvo
biržietis
Mykolas
Styra,
kuris
vėliau
buvo
mano
žmonos
kūno
kultūros
mokytoju.),
o iš 2
min.
pirmas
išlipo
1953 m.
Erikas
Kuzmickas,
po kurio
ir
beveik
visi
prizininkai
pradėjo
lipti. O
1961
metais Jonas
Pipynė
pasiekė
net
1:52,4
rezultatą.
1500
m
nuotolyje A.
Vietrinas 1942
m.
4:15,5
antrą
rezultatą
pasiekė
po A.
Šimano
4:13,8
ir tais
metais
antruoju
buvo J.
Šleževičius,
kurio du
sūnūs,
ypač,
jaunesnysis
Vytautas
pas mane
orientavimosi
sportą
lankė ir
jųjų
trenerė
buvo man
labai
gerai
pažįstama
garsioji Irena
Silantjevaitė-Jefimova,
kurie už
savo
tėvą
žymiai
greičiau
bėgo
(4:14,?
atrodo,
mano
asmeninis)
ir aš
pats su
juo
sovietmetyje
buvau
bendravęs.
Svarbu,
jog 1943
m. A.
Vietrinas
jau
tampa
rekordininku
4:12,8 (P.S.: čia
rekordu
miniu
Lietuvos
čempionatų,
o kokie
tikrieji
rekordai
reiks
tikslinti.
Manau,
kad
ankstesnių
laikų
ypatingų
rezultatų
kitose
varžybose
mažesnė
tikimybė,
nors
Adolfas
kažkur
0,5 sek.
dalimi
pagerino
savo
rezultatą
ir jojo 4:12,3
rezultatas
buvo
geriausiu
1943
metų
rezultatu ir
galėjo
būti,
tikriausiai
tuo metu
nauju
Lietuvos
rekordu.).
Po karo
1945 m.
Alfonsas
Vietrinas
čempionu
tampa
šiek
tiek
prastesniu
4;25,8
rezultatu. |
|
. 5000 m. nuotolyje 1935 m. pirmasis Lietuvoje 16 min. ribą A. Vietrinas įveikia per 15:58,0. Kitais metais per čempionatus Alfonsas pastoviai gerina Lietuvos rekordus: 1937 m. 15:53,4; 1939-15:55,0 (antrą rezultatą po savo rekordo parodo), 1940 m. kažkodėl vėl ženkliai pablogina iki 16:07,4, nors čempionu tampa geroku skirtumu. 1942 m. jau 4 sek. gerina savo rekordą 15:51,0; 1943 m. tampa čempionu su simboliniu 16:00,0 rezultatu, tapusiu geriausiu 1943 metais, antrąjį net 55,0 sekundėmis lenkdamas, o trečiąjį net 1 min.13,4 sek. aplenkdamas, ir tuo įrodydamas, kad prie jo lygio Lietuvoje priartėti niekas negalėjo. Na, o po karo 1945 m. ženkliai pablogina savo rezultatą, nusileisdamas iki 16:25,8 ir vienintelis finišuodamas. Vienintelis Alfonsas rezultatu 16:21,0 per čempionatą finišuoja ir 1946 m., matyt, tuo metu, kai kažkur aš gimiau liepos 12 d., ir čempionatai, atrodo, vidurvasaryje vykdavo. O 1947 m. per čempionatą vienintelis baigia ir Valentinas Jakelaitis (16:17,2), kuris čempionu iš eilės dar 4 kartus pradeda tapti nuo 1949 m., jau ir iš 16 min. ribos išeidamas, o 1948 m. A. Vietrinas paskutinį kartą čempionu tampa su 16:06,0 rezultatu, būdamas 33-jų metų amžiaus. |
|
Tačiau 10000
m nuotolyje Alfonsas
Vietrinas
čempionu pradeda
pastoviai tapti
nuo 1936 metų,
pirmasis
Lietuvoje iš 35
min. išlipdamas, net
per 33:13,3
rezultatu. 1937
m. pirmą kartą
Lietuvoje jau
išlipa iš 33
min. per
32:45,0. O
sekančiais 1939
m. vėl
rekordiškai per
32:41,3, antrąjį
palikdamas
4-iomis
minutėmis, o
3-čiąjį net vos
ne 12 minučių
lenkdamas. Tai
toks lygis
buvo tada ilgųjų
nuotolių bėgimų
Lietuvoje.
Sovietinės
okupacijos 1940
m. metu A.
Vietrinas dar
aukštoku 32:57,4
rezultatu
nugali, nors jau
nuo jo
prizininkai
mažiau
atsilieka.
Vadinasi,
Lietuvoje
susidomima
ilgaisiais
nuotoliais.
Aišku, po
sovietinės
antrosios
okupacijos tik
1946 metais
šiame nuotolyje
vienintelis Alfonas
Vietrinas finišuoja
jau prastesniu
33:44,4
rezultatu, kuris
buvo pats
blogiausias
Alfonso
asmeninis
rezultatas, bet
vis tik ir už šį
blogiausiąjį jo
rezultatą dar
niekas nebuvo nė
nepriartėję
niekada.
Čempionu
Alfonsas tapdavo
dar 1948 m.,
1950 m. 1951 m.
pasiekė net
33:09,4
rezultatą, 1952
m. su 33:29,4
rezultatu labai
nežymiai ir
pirmą kartą
nežymiai, tik
0,5 minutės
skirtumu lenkia
mano buvusį
trenerį čia
aukščiau plačiai
aprašytą Vladą
Kazlauską,
parodžiusį
34:03,2
rezultatą, už
kurį irgi niekas
Lietuvoje iki to
laiko greičiau
nebėgo, išskyrus
A. Vietriną. O,
tai jau tada
kitais 1953
metais Vladas ir
tampa pirmą
kartą Lietuvos
čempionu; su
nauju 32:27,7
Lietuvos
rekordu, tik
14,4 sekundėmis
pagerindamas A.
Vietrino 1939
metais pasiektą
rekordą.
Įdomu, jog
A. Vietrinas
čempionu buvo
tapęs ir
nestandartiniuose
nuotoliuose,
kaip 25
000 m bėgimo
plentu (1946),
estafetės bėgimo
800 + 400 + 200
+ 200 m (1942),
5000 m kroso
(1946), 7500 m
kroso (1945) ir
8000 m kroso
(1947, 1948,
1950) čempionas.
Žodžiu, A.
Vietrinas tapo
visų Lietuvos
sportininkų
savotišku
rekordininku,
net 29
kartus tapęs
Lietuvos
čempionu.
Laike
Sąjūdžio
35-mečio
minėjimų iš
vieno garbaus
sąjūdininko
sužinojau, jog
Alfonsas
Vietrinas ir
Birželio
sukilėliu buvo,
vadovavo grupei,
kuri turėjo
saugoti Sporto
rūmus. Kokia to
objekto buvo
svarba, galima
tik samprotauti.
Manyčiau, kad
labai svarbūs
buvo archyvai,
sukaupta
sportinė
metodinė
literatūra,
kurią okupantai
galėjo pagrobti
ir išvežti.
Apie Alfonasą
Vietriną, kaip
apie garsųjį
bėgiką yra
užsiminta
Petruičio knygos
KAIP MUS
SUŠAUDĖ, už
kurią mano
minėtas kolega
rašytoja-keliautojas
ir Jonavos
Garbės pilietis
Gediminas
ILGŪNAS, kurio
atkūrinėjau jo
įkrutą ir KGB
uždraustą
JONAVOS Turistų
klubą, Gediminas
su savo tėvu
buvo nuteistas
po 25 metus
lagerio, vien,
už šios knygos
turėjimą.
Taigi, tos
knygos pabaigos
straipsnyje ČERVENĖS
DANGUM
UŽSIKLOJĘ, 264
psl., sporto
žurnalisto Broniaus
Juršės (jau a.
a., mano tėvas
jįjį gerai
pažinojo) parašyta:
Atkreipkite
dėmesį: rugsėjo
7-oji nuo
žudynių
Červenėje jau
praėjo 73
dienos, ir 34
metų
revoliucinio
judėjimo
Lietuvoje
dalyvis", kilęs
iš Kijevo, dar
tik rašo laišką
LKP CK
sekretoriui
Antanui
Sniečkui!
Šiandien šis
žmogus iškyla
man kaip
vaiduoklis,
apsigobęs juoda
krauju
permirkusia
skraiste. Už
vidutinio ūgio
vyriškio pečių (šitokį
jį prisimena
buvęs garsus
bėgikas Alfonsas
Vietrinas, pas
kurį Panemunėje
1945 metų vasarą
per kratą
Eusiejus
Rozauskas dar
pasirodė ir kaip
kolekcionierius",
negrąžinamai
pasiėmęs
šeimininko
niekučius",
parsivežtus iš
užsienyje
vykusių
sportinių
varžybų)
slėpėsi nuožmus
lietuviškai
kalbantis
enkavedistas.
Areštuotas
Alfonsas
Vietrinas po
dviejų dienų
buvo paleistas,
o jo svainis
Mikas Garmus,
vos baigęs Kauno
Vytauto Didžiojo
universiteto
medicinos
fakulteto pirmą
kursą, išvyko
dešimčiai metų
turistinėn
kelionėn" po
Stalino
lągerius,
ilgiausiai
apsistodamas
Vorkutoje.
Pratęsiant
apie šio
1940-1941 m. m.
istorinio
tarpsnio
sovietinę
ypatingą
cenzūrą,
kuri perestroikoje buvo
pavadinta baltomis
dėmėmis,
man baigiamajam
mokslinio
komunizmo
egzaminui ir
diplominiam
darbui
Pertvarkos ir
Tautinio
Atgimimo kūno
kultūros
problemos
Jonavoje,
teko Jonavos
Balse parašyti
poleminį
straipsnį "Ar
Baltos dėmės
baltos?".
Šiam
ezopiniam
dėstymui per
stalinizmą;
laipsniškai
planavau ir
NUSIKALSTAMĄ
LENINIZMĄ
parodyti per
aukščiau
paminėtą Karlo
Kautskio veikalą
TERORIZMAS IR
KOMUNIZMAS, šiuo
metu Lietuvoje
nepelnytai
pamirštą.
Taigi, dabar
grįžtant prie
mano dėstytojo
Algimanto,
pasiektų Sovietų
Sąjungos
rekordų, tai
2018 m. gegužės
03 d. buvo
paskelbta, jog
buvo praėję 60
metų, kai
Vilniaus
stadione A.
Baltušnikas
pasiekė 56,58 m
Sovietų Sąjungos
rekordą. Kad
Sovietų Sąjunga
išnyko kaip
Blogio imperija,
tai čia nieko
blogo nėra. Bet,
kad Vilniaus
stadiono
nebeliko, tai
tuos kaltininkus
ar
nereikės perrengti
į
vokiečių-hitlerininkų
belaisvių
aprangas ir juos
priversti, kad
jie tą istorinį
stadioną
atstatytų? Ką
jis blogo
padarė,
sostinei, kad ji
pasiliko be
stadiono? Ar yra
kokia nors dar
viena ES šalis,
kurios sostinė
netūrėtų
stadiono? Tai
dabar LRT
paklausiau
anksčiau klausti
negalėdavau, nes
veikė Rusijos
FSB blokuotė,
kuri trindavo
mano komentarus.
Juk, tas A.
Baltušniko
rekordas buvo
kaip tremtyje
nepalūžimo
simbolis! Negi
dėl to sunaikino
stadioną tie,
kurie per
Kremliaus
propagandine
televizija buvo
vadinami
vyrais,
nepabijoję
pašalinti Jono
Noreikos
Generolo Vėtros
paminklą?
Apie
tremtyje bandymą
per badą ir
epidemijas
išgyventi ir net
nepalūžti, ir
net sportuoti,
kaip pastebėjo
15-metė Augustė
Šilų
gyventoja,
gyventoja, kur
gyveno K.
Krikštaponio
sesuo, -
Algimanto
Baltušniko disko
ir rutulio
skriejimai, kaip
juos skraidė J.
Krikštaponis
tai ir buvo
tylioji-slaptoji
rezistencija. Tokią
rezistencija
Liubianka prie
geležinio
Felikso aikštės
stebėjo-analizavo
ir todėl žymių
pasipriešinimo
sovietinei
okupacijai
organizatorių
palikuonių
neleisdavo į
Olimpiadas, kad
per jų šlovinimą
nebūtų plečiamas
tas tylusis
pasipriešinimas.
Jei Šiluose
gyvenanti
15-metė Augustė
žino ir net
matė, kaip jį
rašo, garsųjį
disko metiką
Algimantą
Baltušniką, tai
toks pat
14-metis
Algimantas
turėjo matyti ir
Juozą
Krikštaponį bei
ankstyvoje
vaikystėje
girdėti apie jo
skraidytus
įrankius, nes
jojo 3-is kartus
iškovotos pirmos
vietos Sporto
Karalienės
rungtyse ir dar
2 kartus
prizininku
buvus, net nuo
moksleiviškojo
19-mečio amžiaus
1931 metų
rutulio stūmime,
galėjo Taujėnų
ir Raguvos
apylinkes
stebinti tokie
jų kraštiečio
pasiekimai.
Tokie pasiekimai
turėjo plisti ir
per tai, kad
buvo Lietuvos
Prezidento
sūnėnu ir todėl
jo pasiekimai
per padidinamą
stiklą turėjo
būti stebimi.
Juolab,
Algimantas
Baltušnikas
perėmė ir stilių
Juozo
Krikštaponio,
skirdamas
diskui didesnį
dėmesį, nei
rutuliui. Be to,
Algimantas
Baltušnikas,
tapęs Kūno
kultūros
sporto
specialistu,
sekė, matyt, ir
Juozo
Krikštaponio,
kaip
profesionalaus
fizinio lavinimo
instruktoriaus
kariuomenėje
pavyzdžiu,
pasirinkdamas
gilinti kūno
lavinimo žinias
buvusiuose
Sporto rūmuose,
kuriuose, matyt,
kažkokius kursus
turėjo praeiti
ir J.
Krikštaponis,
nes į tuos
rūmus, esančius
šalia Dariaus ir
Girėno stadiono,
dėmesys po
varžybų turėjo
traukti visus.
Galėjo Juozas ir
eksternu baigti
šių Rūmų kursus,
kaip tai padarė
jo bendramokslis
Leonas
Puskunigis, ir
po to dar tuose
rūmuose
padirbėjęs
dėstytoju. Juk
tokius aukštus
rezultatus
nepasieksi vien
kaime įrankį
mėtydamas, nes
įrankis turi ir
skriejimo
paslaptis bei
Staigios jėgos
(anksčiau
vadintos
sprogstamąja
jėga) ugdymo
plonybes žinoti
ir nusimanyti
apie viso-bendro
treniravimosi
proceso
ypatumus.
Todėl
Juozas
Krikštaponis,
kaip
profesionalus
karių fizinio
lavinimo
specialistas,
galėjo Algimanto
Baltušniko 3-ims
dėdėms (tėvo
3-ms broliams)
fizinio
pasirengimo
įtaką turėti dar
prieškaryje,
nekalbant apie
Partizanų fizinį
pasirengimą kaip
kūno lavinimo
specialistas,
kurdamas
partizanų Vyčio
apygardą, irgi
galėjo priminti
apie lavinimosi
būtinybę. Tą
būtinybę ir
perdavė tų
žuvusiųjų
brolių, likęs
gyvuoju
Algimanto tėvas
savo sūnui.
O žiūrinti
į Lengvosios
atletikos
100-mečio
čempionų bei
prizininkų protokolą,
matosi karo metu
ir pokario
stagnacija
rezultatų.
Kodėl 1938
metais
čempionatas
nevyko, galima
manyti, kad
tais metais
liepos 18 d.
vyko Pirmoji
Tautinė
Olimpiada ir
todėl jos
rezultatai
neįtraukti,
kažkodėl į
statistiką. Kai
Juozas
Krikštaponis
1937 metais
paskutinį kartą
tapo čempionu,
tai po dviejų
metų už Juozą
dviem metais
vyresnis Leonas
Puskunigis
gerokai toliau
numetą diską,
pasiekdamas
antrąjį 40,39 m
rezultatą šios
rungties
Lietuvos
istorijoje. O
toliau jau
Lietuvos
okupacijos ir
karo sąlygomis
net negerinamas
ne tik L,
Puskunigio,
bet ir trečiasis
J. Krikštaponio
39,46 1936 m.
rezultatas lieka
ilgokai
nepagerintas net
iki 1948 metų,
kur tik po 12-os
metų ir tik 2
centimetrais
Viktoras Mikėnas
pagerina tą
buvusį trečiąjį
J. Krikšaponio
pasiekimą, dar
nežymiai
aplenkęs antroje
vietoje likusį
šiaulietį Bronių
Jankūną, kuris
ir buvo 1938 m.
Tautinės
Olimpiados
čempionu, ir
Lietuvos
čempionu disko
metime 1943 m.,
1945 m. (1944
m., artėjant
sovietams prie
Lietuvos ir ją
vėl liepos
mėnesį
okupuojant, -
aišku,
čempionatas,
vykti negalėjo),
1946 m. ir 1947
metais, Tais
pokario
sovietiniais
metais Broniui
Jankūnui buvusio
savo varžovo J.
Krikštaponio
rezultato
nepasiseka
pagerinti dar ir
todėl, kad jis
tose vėl
okupuotose
Lietuvos TSR
pirmenybėse
varžovų visai
neturėjo.
Todėl, matyt,
už dalyvavimą
buržuaziniame
sporte, kaip
Tautinės
olimpiados
čempionui ir
tarpukario
Laisvos Lietuvos
gerbimą (R.
Jankūnas nusifotografavęs
prie Lietuvos
Patriarcho Jono
Basanavičiaus
kapo) buvo 1949
m. įtrauktas į
išvežimo į
Sibirą sąrašus,
bet, kažkaip
paliko. Dėl
tokios žinios
gavimo, Broniaus
žmonai prasidėjo
priešlaikinis
gimdymas, ir
todėl, matyt,
paliko, nors
vieną šalia
esančią gimdyvę
iš karto po
gimdymo išvežė.
Apie tai LKP
Šiaulių miesto
ir miesto
liaudies
deputatų tarybos
laikraštyje, nuo
1941-04-19
einančiame, jau
perestroikos
sąlygomis 1989-05-13
Šiaulių
naujienose
rašė Leonas
Peleckis. Todėl
studijuojant tą
visų sporto šakų
Karalienės
100-mečio protokolą,
po tokių
išgyvenimų 1949
metais Broniui
Jankūnui net per
3-jų metrų
skirtumu
nepavyksta
priartėti prie
savo 1943 m.
asmeninio 39,81
m rezultato, kai
dar jį aplenkia
iš Gruzijos
atvykęs man šiek
tiek pažįstamas
V Barkalaja,
kuris tapo dar
ir žymiausių
Lietuvos
stajerių
treneriu, į
treniruočių
metodiką įnešė
daug naujo iš
medicinos
mokslo, nes
gydytoju. O Bronius
Jankūnasprie
savo asmeninio
priartėti
negalėjo dar po
2-jų metų, iki
1951 metų, visą
laiką užimdamas
trečią vietą, ir
užleisdamas į
priekį minėtus
abu Viktorus.
Mat po karo, jam
buvo sunku
išgyventi
išlaikyti šeimą,
ir kad
užsidirbti
daugiau, turėjo
mesti statybose
darbų vykdytojo
pareigas ir
pradėti dirbti
mūrininku, dėl
ko greitai
pagadino
sveikatą ir
išėjo iš šio
pasaulio.
O , kaip
J. Krikštaponis,
gimęs-augęs ir
žuvęs sandūroje
tarp Panevėžio
ir Kauno
apskričių, taip
ir, tokioje pat
sandūroje; tik į
vakarus; kiek
toliau
Ramygalos
valsčiaus
Butkiškėse, 14
metų vėliau
gimęs minėtas
Viktoras
Mikėnas, tik
pokaryje 1948
m. pasirodęs
kaip 22 metų
sportininkas ir,
iš karto tapęs
nugalėtoju tais
metais,
pasirodo, buvo
minėto gruzino
V. Barkalajos
auklėtiniu, kai
pačio trenerio,
kaip metiko
pagrindinė
specializacija
susiklostė kūjo
metime. Todėl
jaunajam
Viktorui
atsirado
bendravardžio
patyrusio ir jau
13 metais
vyresnio
pedagogo naujoji
patirtis. Tarp
jų
psichologiniam
bendravimui ir
pergalių sporte
tikslą galėjo
programuoti jų
abiejų bendras
Viktorų vardas.
Be to, tik
metais jaunesnis
nei Juozas
Krikštaponis,
Tbilisio
medicinos
instituto
absolventas,
kuriame mokėsi
net 7 metus, o
po to Irane
gydytoju dirbęs,
kur fronto
nebuvo, todėl,
manau, kad kūnui
tobulinti ir tai
tobulinimo
teorijai
pastudijuoti,
jam turėjo būti
laiko. Todėl
pokaryje
Lietuvos
čempionų
rezultatų šuolį
galima sieti su
gruzinišku
Viktoru
fenomenu.
Bet, vis
tik, buvo ir
lietuviškoji
metikų mokykla,
pradėta nuo
prieškario laikų
į kurią būtina
subtiliau
pažvelgti.
Juolab, kad
lengvosios
tradicijos
pradėtos yra
Rygiškių Jono
gimnazijos,
kurios šiuo metu
muziejus yra
surinkęs
medžiagą apie
savo moksleivius
garsiausius
Lietuvos
asmenis, tačiau
visiškai nerenka
apie savo
moksleivius
garsiausius
Lietuvos
sportininkus
apie juos šis
muziejus nieko
nežino, nors iš
interneto
susirankioti
galima nemažai.
Todėl nieko
nuostabaus, kad
jame nėra Juozo
Krikštaponio.
Aišku, jis nėra
suvalkietis
jis į
Marijampolę
nuvažiavo
mokytis savo
dėdės Prezidento
paskatintas kaip
į geriausią tuo
meto mokyklą.
Bet įdomu, kad
muziejus net
nežino savo
suvalkiečių,
baigusių
Rygiškių Jono
gimnaziją, kaip Anupro
Tamūlyno ir
kitų, net
olimpinėse
žaidynėse
dalyvavusiųjų.
Jis pastarojoje
nuorodoje
parodytas kaip
kūręs
Marijampolės
istoriją,
rašant, kad,
atseit,
Prasidėjus
sovietinei
okupacijai
emigravo į
Čikagą iš kurios
į Lietuvą taip
ir negrįžo..
Bet, deja, jis
1941 m. buvo
tapęs ieties
metimo Lietuvos
čempionu, o 1943
m. buvo antras,
pralaimėjęs 1939
m. čempionui
Juozui
Kamičaičiui.
Vadinasi Anupras
emigravo,
prasidėjus
antrajai
sovietinei
okupacijai ir
grįžti ne kaip
negalėjo - net
minties apie tai
turėti negalėjo.
Taigi, tarp
J. Krikštaponio,
pradėjusio
metiko karjerą
kartu su Leonu
Puskunigiu, yra
labai gilios
sąsajos su
pastaruoju
garsiu
sportininku,
išgyvenusiu ne
tik hitlerinės
mirties
stovyklos
malonumus, ir
už tai net
GULAG-ą
paragavus (tai
reiktų
patikslinti
dabar nepamenu
jo užuominos,
kai viešėjo
Jonavoje per
Atgimimą), bei
jo puikiai
išpuoselėto
Skriaudžių
kanklių
ansamblio
ugdytojas ir net
jam muzikos
kūrėjas apie
išgyvenimus
Studhofe, labai
mokėjo derinti
dvasios stiprybę
su jautrios
sielos
harmoniją. Ją
teko ir Jonavoje
pajusti ir
pamatyti -
mums-sąjūdininkams
teko prisidėti
dėl to ansamblio
atvykimo
šventės. Tai Štuthofo
Kalėdų ir
Gavėnios giesmes
Varpai,
giedokit, ir
Prailgo dienos
tos pačios
mirties
stovyklos
kalinio kunigo
Stasio Ylos
žodžiais. O šio
kunigo parašyta
knyga Žmonės ir
žvėrys dievų
miške, dabar
yra mažai kam
žinoma
Lietuvoje, nors
ji daug kartų
vertingesnė,
nei Balio
Sruogos DIEVŲ
MIŠKAS, kurią
pamenu
vaikystėje, kaip
Atšilimo
laikotarpio
tokią pat Soldženycino Vieną
Ivano
Denisovičiaus
dieną.
6-ta tema:
PASAULYJE
Lietuvai
GARSINTI
MOTYVACIJŲ
UŽUOMAZGOS
BEI JŲJŲ
PUOSELĖJIMO
PRADŽIA
Taigi,
tarp J.
Krikštaponio ir
L. Puskunigio,
bei jųjų sporto
vadovo Stasio
Šačkaus turi būt
labai gilūs
gimnazistiškų
laikų ryšiai.
Tik, labai
gaila, kad
istorikai net
nenagrinėja
sportininkų
gyvenimo.
Todėl kyla
klausimas:
-
Iš kur atsirado
tolimų įrankių
mėtymo mokslo
tradicijos?
27 pav.: Galima atminčiai
pasididinti
Pamenu,
kai
dviračiu
buvau
nuvažiavęs
į
Londono
Olimpiadą
ir iš
ten
fotoreportažus
su
aprašymais
platinau
- tada
teko
stebėti,
kaip
mūsų
Prezidentė
geriausiam
visų
laikų
Lietuvos
disko
metikui Virgilijui
Aleknai įteikė
sidabrinį
diską su
įrašu:
Kai
laimite
Jūs -
laimi
visa
Lietuva
Galima
ir VISĄ
pokalbį pažiūrėti
bei
paskaityti-pastudijuoti... |
Jau
aišku,
jog dabar
mūsų
disko
metikai tapo
tokiomis
pat
pasaulio
garsenybėmis,
tai jos
ir
pradėjo
formuotis
nuo Stasio
Šačkaus-Puskunigio-Krikštaponio pasėtos
sėklos -
nuo Jono
Rygiškių
gimnazijos.
O josios
dabar
muziejus
nė
nežino
savų
išugdytų
geriausių
Lietuvos
sportininkų
- net ne
aišku,
kas buvo
treneriu,
padėjęs
gimnazistams
pasiekti gerus rezultatus?
Tačiau,
AČIŪ už
išaiškinimą
Asociacijai Marijampolė
sporto
veteranai,
jos
pirmininkui,
buvusiam
sprinteriui
DariuiKemeraičiui ir
krepšinio
treneriui
- Sporto
pedagogui
bei
tikram
Marijampolės
sporto
istorikui Gintautui Žibūdai,
kurie
šiemet
rengs Marijampolės
Lengvosios
atletikos
100-mečiuirenginius,
o
Marijampolės
krepšiniui
jau
pernai
buvo
surengę.
Jie man
paaiškino
buvusių
sporto
veteranų Juozo
Kudirkos,
1928 m.
Amsterdame
Olimpinių
žaidynių
dalyvio-inžinieriausViktoro
Ražaičio bei J. Narbuto
JAV 1975
m.
išleistos
knygos
prisiminimus! |
Pasirodo,
TRENERIŲ
NEBUVO
-
MOKSLEIVIAI
SAVARANKIŠKAI
TRENIRAVOSI
-
STUDIJAVO
SPORTO
TEORIJĄ
IR
VIENAS
KITAM
PADĖDAVO
- vienas
kitą
treniravo.
Tuo
tikslu
1921 m.
patys
gimnazistai
sukūrė
berniukų
klubą
Vaidotas,
o
mergaičių
Mirga.
Pavadinimus
pasirinko
iš savo
spektaklių
herojų,
apie
kuriuos
vaikai
vaidino
ir per
spektaklius
už
bilietus
rinko
lėšas
sporto
inventoriui
įsigyti. |
.28
pav.: Tai,
štai,
kaip
atrodė
apie
1924 m.
gimnazistų
sporto
klubai
Mirga ir
Vaidotas! |
29 pav.: gal ir čia gali būti Juozas Krikštaponis?
|
Tai ar dabar galima įsivaizduoti tokią Neformaliąją pedagogiką?
Ar dabar yra kas nors panašaus perdėm persunktoje Autoritarinėje pedagogikoje?
Juk Humanistinės pedagogikos pagrindas yra SAVIUGDA, kuri sukelia pačias geriausias motyvacijas tobulėti. Todėl saviugdą puoselėjantys išsiugdo geriausiai teisingumo jausmus, apie ką Juozas Krikštaponis ir buvo pabrėžęs jam paskirto aspiranto Atestacijoje. |
|
|
|
30 pav.: Šiose
nuotraukose
šalia
Jono
Rygiškių
gimnazijos
ir
reikia
ieškoti
Juozo
Krikštaponio
atvaizdą. |
Todėl
Lietuvos
Prezidentas Antanas
Smetona savo
sūnėnui
ir
rekomenduoja
į
Marijampolę
važiuoti,
kur
tradicijos
pačios
puikiausios
SAVIUGDAI
vystyti. Juk,
Smetonų šeimoje
gilios
ŠVIETĖJIŠKOS
tradicijos
buvo.
Juozo
Krikštaponio
mama
Morta
Smetonaitė-Krikštaponienė
buvo
žemdirbė-kaimo
šviesuolė,
o josios
sesuo
(Juozo
teta) Julija
SMETONAITĖ,
buvo
pradinių
klasių
mokytoja,
švietėja
ir
visuomenės
veikėja
- moterų
sąjungoje
aktyviai
veikė
Vilniuje.
Todėl
Juozui
siūlyti
mokytis
pažangiausios
Humanistinės
pedagogikos
gimnazijoje
ir
galėjo
siūlyti
abi
mokytojos
- tiek
Juozo
teta,
tiek ir
jojo
pusseserė,
taip pat
mokytoja.
. |
Juk, ir teta
Juozo laike
sovietų
okupacijos, po
jos
suėmimo-tremties
į Rešiotų
lagerį,
1944-09-03 d.
buvo paleista -
1947 m grįžo į
Lietuvą ir mirė
po metų -
palaidota
Užupušių
kapinėse. Taip
pat ir dar
viena Juozo
teta; taip pat
mokytoja buvo -
tai Elena
Marija
Smetonaitė,
buvo Žiežmarių
ir Jonavos
mokytoja, ištekėjusi
už generolo S.
Raštikio -
turėjo dvi
dukras,
gyvenusias
Jonavoje:
31 pav.: |
|
32 pav.: Todėl ne kaip Juozas Krikštaponis negalėjo būti įtrauktas į nusikaltimus, nes jis bendrauti turėjo su savo pussesere, kuri prarado šias dukras, išvežtas į Sibirą, tarp kurių trečioji-jauniausioji iš kart mirė. |
|
Juk,
tokioje
sunkioje
situacijoje
šių
išvežtų
mergaičių
mamai ir
tėčiui
reikėjo
psichologiškai
padėti.
Juolab, tėtis
(generolas
S.
Raštikis)
tuo metu
nuo
Lietuvos
Laikinosios
vyriausybės
labai
nesėkmingai
vedė
derybas
su
vokiečių
(nacių)
komendantu
ir
Užnugario
vadu
dėl žydų
žudynių
nutraukimo. Apie
tas
derybas
turėjo
žinoti
ir
Juozas,
nes su
generolu
jis
turėjo
bendrauti
dar ir
tada,
kai jis
buvo
Lietuvos
kariuomenės
vadu,
taip,
kaip
Juozas
garsino
Kariuomenę
varžybose
ir
rengėsi
būti tos
kariuomenės
Fizinio
lavinimo
instruktoriumi.
O,
kadangi,
daug
metų
sportuodamas,
turėjo
bendrauti
varžybose
ir su
per 20
aukšto
lygio
sportininkais
žydų
tautybės
iš
Makabi
klubo,
todėl, Juozas
Krikštaponis
dėl
sporto
pomėgio,
dalyvavus
varžybose
ir su
žydų
tautybės
sportininkais,
ir dėl
Humanistinio
išsiugdymo,
įgavus
TEISINGUMO
jausmą
(jį J.
Krikštaponis
akcentavo
Atestacijoje),
žydų
žudymo
metu
Ukmergėje,
matyt,
nerviškai
neatlaikęs,
restorane,
greičiausiai,
su
žydšaudžių
vadais
fiziškai
sukonfliktavo? Kitu
metu
(vėliau)
tokio
konflikto;
pagal
istorines
aplinkybes
- būti
negalėjo.
(Įrodymui
istorinę-psichologinę
analizę
atlikau
atskirai
rašte
3-ims
merams
ir
atsakyme
į M.
Pociaus
straipsnį)
Pasipiktinimui
dėl
vykdomo
Holokausto
psichologinės
prielaidos
gali
būti
visa
Humanistinės
sporto
pedagogikos
ugdymo
struktūra,
kuri
buvo
Lietuvos
valstybės
kūrimo
pradžioje,
kurios
kaip
pavyzdį
pateikiu
žemiau
gimnazijos
merginų Mirga
ir
vaikinų
Vaidotas
sporto
klubų vaizdus. |
|
33 pav.:
tokie
PIRAMIDŽIŲ
gimnastikos
elementai
buvo
madingi
ir
pokaryje
- man
pradinėje
mokykloje
reikėjo
atlikinėti
per kūno
kultūros
pamokas
ir
mokyklos
šventes.
34
|
|
35 pav.: šioje
nuotraukoje
minimas S.
Šačkus yra
ne 7-tas, kaip
nurodyta, o
9-tas iš kairės
sėdintis.
36.
pav.: Čia
gali
būti ir
J.
Krikštaponis
kažkur? |
37.
pav.:
Stasys Šačkus
prie
Sporto
rūmų. |
38pav.: S. Šačkus išvykoje į JAV. Šalia jojo labai panašus į Leoną Puskunigį, kurio sūnus Eigintas man sakė, jog jo tėvo įspūdžiai iš JAV buvo nepakartojami.
|
|
39.
pav.: |
|
ČIA
- ŽEMIAU
IR
AUKŠČIAU
DAR BUS
PILDOMA-KEIČIAMA
nežymiai,
pavyzdžiui,
besikartojančios
nuotraukos
bus
pakeistos
į
kitokias,
jei bus
įmanoma. |
6-ta
tema: Ar
Vietinėje
rinktinėje
J.
Krikštaponis
nepasigedo
L.
Puskunigio?
,Apie J.
Krikštaponį LGGRTC
pažymoje rašoma,
kad 1944
m. jis
įstojus
į
Vietinę
rinktinę
ir buvo
paskirtas
Karo
mokyklos
6-tosios
kuopos
vadu ....
Čia ir reikia
dar
tyrinėti,
kaip J.
Krikštaponis
turėjo
pasijusti,
neradęs
savo
sporto
kolegos
Leono
Puskunigio,
jam
iškeliavusius
į
Štughofo
Dievų
mišką?
Todėl,
iš
daktaro Arūno Bubnio
straipsnio
apie
Vietinę
rinktinę,
akcentams
sudėti,
atrenku
jo
sakinius:
Gen.
S.
Raštikis
savo
atsiminimuose
mini,
jog į
Rinktinės
vado
postą
buvo
trys kandidatai:
gen. S.
Raštikis,
pulk, A.
Rėklaitis
ir gen.
P.
Plechavičius.
Pirmiesiems
dviem
atsisakius,
vasario
1 d. LVR
vadu
buvo
paskirtas
P.
Plechavičius.
1944 m.
sausio
31 d.
buvo
pasirašytas
reicho
SS ir
policijos
vado
štabo
įsakymas
dėl
lietuvių
batalionų
organizavimo
kovai su
banditizmu
(taip
vokiečiai
vadino
Lietuvoje
ir
kituose
okupuotuose
kraštuose
veikiančius
partizanus).
Karininkų
kadrams
ruošti
numatyta
įsteigti
karo
mokyklą
ir
puskarinininkų
mokyklas.
....
Vasario
16 d.
gen. P.
Plechavičius
per
radiją
pakvietė
Lietuvos
vyrus
stoti į
jo
vadovaujamą
Rinktinę:
Pirmasis
Rinktinės
uždavinys
kova
su
banditizmu.
Į
Stalino
pasikesinimą
mus
išnaikinti
visi
lietuviai
buriasi
į
Vietinę
Rinktinę
(
)
Lietuviai
per
amžius
gynė nuo
priešų
savo
žemę ir
šiandien
...
Savanorių
verbavimo
centrai
buvo
Marijampolė,
Suvalkų
Kalvarija, Ukmergė,
Seredžius,
Plungė
ir
Panevėžys. ... Marijampolėje
buvo
įsteigta
karo
mokykla,
turėjusi
karininkų
kadrus
LVR
batalionams.
Čia ir
yra
akcentas,
kurį
paryškinau,
nes
Marijampolės
apskričiai
nuo 1943
m.
sportui
vadovavo Leonas
Puskunigis,
ir kaip
profesionalus
kariškių
fizinio
lavinimo
instruktoriumi
buvęs
Juozas
Krikštaponis,
neradęs
savo
bendramokslio,
treniruočių
draugo
ir
Lietuvos
čempionatų
varžovo,
turėjo
labai
susirūpinti,
jo, kaip
apskrities
sporto
vado
būtina
pagalba
Karo
mokyklai,
nes L.
Puskunigis
buvo
irgi
profesionaliu
Sporto
pedagogu,
dirbęs
dėstytoju
Sporto
Rūmuose
rengęs
sporto
instruktorius,
tokius,
koks
buvo ir
Juozas
Krikštaponis.
Todėl
netektis
ir
suėmimas
bei
kalinimas
mirties
stovykloje
labai
reikalingą
pagalbininką
Vietinei
rinktinei,
manyčiau,
kad tai
turėjo
sudaryti
keblumų
ir kelti
papildomą
įtampą
tarp
hitlerininkų
ir Karo
mokyklos
bei
visos
Vietinės
rinktinės
vadovybės.
Juolab,
kaip J.
Krikštaponis,
matyt,
glaudžiai
bendradarbiavęs
su
artimu
giminaičiu
generolu
S.
Raštikiu,
galėjo
būti
gerai
informuotų
Lietuvos
karo
vadovybės
politikoje
atžvilgiu
nuo
sovietų
išvaduotojų,
pavirtusių
tikrais
okupantais.
Todėl
sekam,
ką
toliau
rašo dr.
A.
Bubnys:
Kovo
pradžioje
LVR
štabo
viršininkai
plk. O.
Urbonas
parengė
Rinktinės
kario
priesaiką,
...
Visagalio
Dievo
akivaizdoje
prisiekiu,
kad
nesigailėdamas
savo
jėgų ir
gyvybės,
didžiojo
vokiečių
reicho
vado
Adolfo
Hitlerio
aukštojoje
vadovybėje,
ginsiu
Lietuvos
žemę nuo
bolševikinių
gaujų.
Tam ...
Manau,
kad J.
Krikštaponiui
tai
labiausiai
turėjo
būti
nepriimtina.
Gal,
todėl:
Gegužės
16 d.
vokiečiai
likvidavo
LVR karo
mokyklą
Marijampolėje.
Dauguma
kariūnų,
gavę
gegužės
12 d.
LVR vado
įsakymą
išsiskirstyti,
buvo
paleisti
namo,
tačiau
komendantūros
dalinys
ir keli
atsitiktiniai
likę
kariūnai
pasipriešino.
Tarp
lietuvių
ir
puolančių
vokiečių
įvyko
susišaudymas.
Žuvo 4-5
LVR
kariūnai.
Gegužės
17, 18
ir 21
dienomis
vokiečiai
Vilniuje
ir
Marijampolėje
sušaudė
84 LVR
karius. ....
O kodėl
nėra
parašyta
konkrečiai,
kas
neišsiskirstė
ir kas
bei
kokios
kuopos
dalyvavo
susišaudymuose?
Toliau
rašoma:
Žlungantis
nacių
okupacinis
režimas
vis dar
bandė
įvykdyti
naujas
mobilizacijas.
Gegužės
16 d.
buvo
įsteigtas
naujas
mobilizacinis
štabas,
kuriam
ėmė
vadovauti
žinomas
nacių
pataikūnas
plk.
Birontas,
rėmęs
visas
hitlerininkų
mobilizacijas
Lietuvoje.
1944 m.
birželio
10 d. P.
Kubiliūnas
išleido
potvarkį
Dėl
šaukimo
karo
tarnybon.
Tačiau
po
tragiško
LVR
patyrimo
ir
artėjant
nacių
okupacijos
galui,
niekas į
P.
Kubiliūno
potvarkį
nereagavo
ir
nesiregistravo. .... Čia
suprantama,
nes
kariai
nori
savus
namus ir
savo
Tėvynę
bei
tėviškes
ginti, o
ne
prisidirbusią
bepročio
valdomą
Vokietiją.
Taigi:
Lietuvių
ir nacių
susidūrimas
dėl
mobilizacijų
ir
Lietuvos
jaunimo
likimo
baigėsi
Lietuvos
žmonių
ir
lietuvių
rezistencijos
pergale.
Tik
visai
neaišku,
kaip
turėjo
elgtis
vokiečių
atžvilgiu
Juozas
Krikštaponis,
kuriam
reikėjo
iš
vokiečių
gauti
ginklus
Pasipriešinimo
organizavimui
bei tų
ginklų
su
lėktuvu
parsiskraidinimui?
Tai
tiek. |
|
|
|
|
PAPILDYMAI
O, kadangi dviejose
publikacijose (Pažymoje ir
garbingame moksliniame žurnale)
M. POCIUI ATITINKA visiškai iš
esmės skirtingos stovyklos:
Civilių ir Karo belaisvių, o
taip pat skirtingos vietovės:
Minske ir už Minsko, todėl ir
teko detalę analizę atlikti jojo kūrinių
analizę, kurioje
aptikau net per 16
manipuliacijų, tam, kad
apkaltinti Juozą Krikštaponį su buvimu
Baltarusijoje. Na, o ką
mokslininkas turėjo omenyje dėl
visiškai skirtingų objektų atatikimotai
jau mįslė. Juolab, jis parašė,
kad IŠ
DALIES atitinka,
bet ką tai galėtų keisti ir
reikšti visiškai skirtingų
objektų ir skirtingose vietovėse
net menkiausias atitikimas,
čia tik Dievas gali žinoti tokią logiką?
O žinoti norisi, dėl ko ir
tiksliai; kaip beprotiškos
žmonių žudynės vyko.?
Todėl, Minsko vietovių
analizę atlikus, vis tik, nors
J. Krikštaponis kaip ir negalėjo būti
Baltarusijoje, tačiau vis tiek
jojo sąsajas su Minsku atradau.
1.
Minsko
istorijos
sąsaja
su J.
Krikštaponio
sportavimo
aplinka
Vienas
didžiausių
Minsko
įvykiu
1943-09-22
tapo
Belorutenijos
pirmojo
sekretoriaus
B. Kube
nužudymas,
kai čia
nagrinėjamo
Masiukovščinos
kaimelio gyventoja E.
G.
Mezanik
kaip
tarnaitė
jam po
lovą
pakišo
sprogmenį.
Apie tai
aukščiau
minimas
kraštotyrininkas O.
I.
Usačiovas
visą
seriją
straipsnių
parašė
ir
galima
pradėti
skaityti
nuo jo
1-os
dalies.
Kiek tas
teroristinis
aktas
buvo
naudingas,
kai po
to
kerštui
buvo
nužudyta
labai
daug
politinių
kalinių
- nuo jų
išvalyti
kalėjimai? |
|
|
40 pav.: Raguvėlės
dvaro
dvarininkė
Akvilina
yra
žymaus
sportininko-agronomo
Vladislovo
sesutė
ir jo
sūnaus
teta -
1972 m.
Miunchino
olimpiados
čempiono
(irgi
rutulio
stūmimo
rungtyje,
kaip J.
Krikštaponis
su jojo
tėvu
buvę
varžovais,
o to
olimpinio
čempiono
mama,
taip pat
buvo
Lenkijos
rekordininkė
rutulio
stūmime
ir
Lietuvoje
buvo
gera
disko
metikė
ir
žinoma
net
pasaulyje)
Kai
Akvilinos
tėvelis
mirė
1940 m.,
dar
nesulaukęs
sovietų
invazijos,
Akvilinai
buvo tik
1,5-ų -
2-iejų
metukų
ir todėl
savo
tėvelio
nebepamena.
Bet
žino,
kad
tėvelis
pažinojo
visą
labai
šaunią
Baltušnikų
giminę,
kurie
vėliau
tapo
partizanų
J.
Krikštaponio
vardo
rinktinės
kovotojais
ir Jonas
Baltušnikas-Vienuolis,
buvo tos
rinktinės
vadu. |
Juolab, nepraėjus nei metams, nužudomas ir Lietuvoje B. Kube pavaduotojas žemės ūkiui, J, Krikštaponio varžovas ir, gal, net kolegaVladislovas Komaras. Nužudo jį lietuviai, nors jis per pirmąjį Europos lengvosios atletikos 1934 m. čempionatą Turine nešė Lietuvos vėliavą - garsino Lietuvą pasaulyje. |
41 pav.: Už Vladislovo Komaro einantys Prezidento Valdo Adamkaus sporto draugas ir Sporto Rūmų dėstytojas Valdas Bakūnas galėjo būti J. Krikštaponio sporto teorijos dėstytoju, o Stasys Šačkus ne tik dėstytoju, bet ir J. Krikštaponio sporto vadovu Jono Rygiškių gimnazijoje, vadovavęs gimnazistų sporto klubui Vaidotas. Galima pasididintinuotrauką. |
|
|
|
|
Kaip man
jo sesutė
pasakė, jis buvo
atvykęs į savo
Glitiškių dvaro
nekaltų žmonių
žudynes -
nužudytus jo
dvaro
darbininkus.
Tada ir
Vladislovas
tapo iš pasalos
nužudytu, kuris
tuo metu valdė
Glitiškių dvarą
ir organizavo
Vilnijos bei
visos
Baltarusijos
žemės ūkį karo
metais sovietų
nacionalizuotuose
dvaruose vėl
atstatė
šeimininkams
nuosavybės
teises ir padėjo
atstatyti ž. ū.
gamybą
(Akvilina man
pasakė, kad
jaunystėje jis
valdė ir Bubių
dvarą) Pasak,
Vladislovo
sesers Akvilinos
RIMŠEVIČIENĖS
(dabar Raguvėlė
dvaro
valdytojos) jos
mama buvo labai
nepatenkinta,
kad V. Komaras
buvo susidėjęs
su Armija
Krajova ir
įtrauktas į jos
rėmimą.
Todėl ji kaltino
tik Armiją
Krajovą, V.
Komarą
nužudymu, kuri
... Dėl
ko tiksliau jos
mama buvo
nepatenkinta dėl
savo tautiečiųarmijos
veikos, pasakyti
negali, nes ji
tada dar buvo
maža. Tada
policininkas jos
mamai ir atnešė
nužudytojo pasą,
pranešdamas, kad
žuvęs, kurį
atrado pas jį
Nerimą
kelia Glitiškių
žudynių
sukakties
pasmerkimo viena
kalba pasakyta,
kuri, lyg, ir
pateisino
atsakomąsias
Dubingiuose
žudynes, net ir
vaikų, vien už
tai, kad turėjo
lietuviškas
maldaknyges.
Taip, kad įdomu,
kur 5-tasis
Dievo įsakymas
NEŽUDYK ? ? ?
Vis tik, L. R.
Generalinė
prokuratūra tai armijai yra
iškėlusi bylą
net dėl 273
civilių žmonių
nužudymo.
Juolab, ar tie super
lenkai nėra
lietuviškos
kilmės? Pamenu,
kai Sąjūdžio
laikais kūrėsi Iedinstva,
kurią labai
palaikė
tuteišiai,
buvo siūloma,
jog reikia
daryti
draugiškus
žygius po
Vilniją ir
įrodinėti
gyventojams, jog
jie yra
lietuviškos
prigimties...
Tik, labai
staigiai Kovo
11-tąją
pasiekėme ir
.... |
ATSIPRAŠAU, bet prie
svarbaus teksto, čia 5
nuotraukas pakartoju:
Pamenu, kai Sąjūdžio laikais kūrėsi Iedinstva, kurią labai palaikė tuteišiai, buvo siūloma, jog reikia daryti draugiškus žygius po Vilniją ir įrodinėti gyventojams, jog jie yra lietuviškos prigimties... Tik, labai staigiai Kovo 11-tąją pasiekėme ir .... |
42 pav.: Vladislovas Komaras - 1972 m Miuncheno olimpinis čempionas |
43 pav. Galima atsiversti visą laikraščio nuotrauką. |
Pokalbyje su manimi Akvilina prisiminė, kai dalyvavo savo sūnėno - minėto 1972 m. olimpinio čempiono laidotuvėse, kuris 1998-08-17 tragiškai žuvo autokatastrofoje. Tada buvo Lenkijoje gedulas, nes žuvo dar ir su žymiu šuolininku su kartimi Tadeušu Sliusariku. |
|
|
|
|
|
|
Beje, Vladislovas buvo dar žymiu ir artistu, vaidinęs net Jėzaus Kristaus vaidmenį, o mūsų Nepriklausomybės pradžioje lankėsi pas savo tetą Akviliną Raguvėlės dvare. Raguvėlės dvare prieškaryje lankėsi ir Antanas Smetona, kaip pavyzdiniame dvare. |
Tada dvare buvo šventė ir tada galėjo lankytis, net Juozas Krikštaponis ne tik kaip Prezidento sūnėnas, bet ir asmeniškai, gal, galėjęs pažinojęs Akvilinos tėvelį, Konstantiną Komarą, kuris kaip ir jo visi pusbroliai buvo taip pat agronomais - pavyzdinių dvarų dvarininkais. Todėl ir Akvilina tapo taip pat agronome - vadovavo Švenčionių vaismedžių medelyno sovietiniam ūkiui ir niekas nenutuokė, kad ji iš dvarininkų kilusi. |
44 pav.: Raguvėlės dvaras Antano Smetonos apsilankymo metu.
|
Ji apie tai sužinojo tik paauglė būdama, bet girtis negalėjo. Nuo sovietų jos mama pasislėpė pas vieną gerą eigulį, kuris dėl akių įsidukrino didiko dukrelę. |
Negalėjo savo sūnaus auginti ir Akvilinos brolio žmona, kuri po jos vyro nužudymo turėjo slėptis nuo sovietų Lenkijoje ir neturėdama iš ko išlaikyti savo vaikus (buvo dar ir dukra-dailininkė) - juos į vaikų namus turėjo priduoti. Akvilina man pasakė, kad ši metikė buvo Varšuvos cukraus fabriko direktoriaus ar savininko duktė Vanda Komar-Jasinska (jos brolis Stefanas Jasinskis, gimęs 1914-04-02 Vilniuje, kovojo prieš vokiečius ir 1945 m. sausio mėnesį mirties stovykloje Aušvice-Birkenau tapo nužudytas, kūno palaikai nežinomi). Kiek įtakos mama savo sūnui - olimpiniam čempionui galėjo padaryti, galima išsivaizduoti, kai ji pati 1930 m. Prahoje per moterų pasaulio žaidynes buvo užėmusi V-tąją vieta su 11,21 m rezultatu ir buvo tapusi 4 kartus Lenkijos rekordininke rutulio stūmime. Josios geriausiu rekordu 12,02 m tapo 1933 m. ir tuo metu Lietuvos moterų rekordą ji lenkė net 3 metrais ir 12 m riba Lietuvoje buvo įveikta tik 1947 metais. |
45 pav.: Galima prasiplėsti-pasididinti nuotrauką. |
|
|
|
|
|
Ji apie tai
sužinojo tik
paauglė būdama,
bet girtis
negalėjo. Nuo
sovietų jos mama
pasislėpė pas
vieną gerą
eigulį, kuris
dėl akių
įsidukrino
didiko dukrelę. |
Be to,
Akvilina
atskleidė, kad
josios brolis
Vladislovas dar
gyveno su
sugyventine iš
Komarovskių
giminės, bet
Akvilina
manužtikrino,
kad tai visai
kita didikų
giminė, ir su
Komarais
neturinti nieko
bendro. Svarbu,
ypač dabar, kad
Komarai yra kilę
iš pietvakarių
Ukrainos nuo
Komorogrado,
kurių žemes
plėšė
mongolai-totoriai.
Todėl privalėjo
Komarai, pasak
Akvilinos,
atsikraustyti į
Lietuvą..
45 a
pav.: J.
Krikštaponio
vardo
rinktinės
vadas
...s
... |
Teko man
pasikalbėti
ir su
Akvilinos
paminėtų
Baltušnikų
plačios
giminės
atstovėmis
-
seserimis
Eleonora
bei
Nijole
dėl jųjų
brolio;
mano
buvusio
1963-1964
m. m.
kūno
kultūros
dėstytojo
Kauno
politechnikume
Algimanto
Baltušniko,
kuris
tuo metu
buvo
žinomas
kaip du
kartus
Sovietų
Sąjungos
rekordininku
disko
metimo
rungtyje,
kuris
1948 m.
kaip14-os
metų
paauglys
buvo
ištremtas
į
Buriatiją,
kurio 3
dėdės ir
buvo čia
paminėti
J.
Krikštaponio
rinktinės
kovotojais. |
46 pav.: Sovietinių
trenerių
pagerbtas
A.
Baltušnikas |
|
Apie juos Šiluose
(J. Krikštaponio
sesers
gyvenvietėje)
užaugusi
14-metė Mokinių
rašymo konkursui
2019 metais
Raguvos
gimnazijos mokinukė
Augustė Kielaitė,
pateikė rašinį Nuo
mažo takelio į
didįjį olimpinį
kelią ....
Nors
Algimantui
kaip banditų
vaikui KGB
neleido
dalyvauti
olimpiadose ir
jokiose
užsienyje
varžybose, bet
Sovietų Sąjungos
treneriai vis
tiek jį pagerbė
ne bet kokiame,
o jubiliejiniame
100-tajame L. A.
žurnalo numerio
viršelyje.
Ir
dabar rusiška
Vikipedija
Algimantą
Baltušniką
labiau gerbia už
tai, kad jis
buvo tremtinys
ir už tai, kad
jam buvo
uždrausta
užsienyje
startuoti.
O mūsų
lietuviška
Sporto
enciklopedija
net visai
nemini,
kad jo į Romos
ir Tokio
olimpines
žaidynes
neišleido, nors
2 kartus buvo
Sovietų Sąjungos
rekordininku. Negi
ir dabar
suveikė CENZŪRA,
kad susijęs su
J, Krikštaponiu? Negi
todėl lietuviams
negalima žinoti,
kodėl jis
nedalyvavo
olimpinėse to
laikmečio
varžybose už
tai, kad jo dėdė
buvo J.
Krikštaponio
rinktinės vadas?
Vienas
iš žymesnių
Rusijos
rašytojų-žurnalistų-filosofų,
buvęs Algimanto
varžovas bei
daugiakartinius
Buriatijos ir
Plėšinių krašto
rekordininku
disko metime, o
taip pat Šamanų
palikuonis
Vladimiras
Barajevas apie
mūsų Algimantą
rašė taip:
Bet
SSRS rinktinėje
baltai kažkodėl
spaudžiami.
Lietuvis Algis
Baltušnikas,
kurį gerai
pažįstu,
atstovavo
Buriatiją
Maskvoje ir
Nalčike,
vienintelis iš
mūsiškių galėjo
patekti į disko
metimo finalą
Romos
olimpiadoje. Jo
asmeninis
rekordas per 57
m. Bet persidraudikai atsiuntė
trijulę: Bukhancovas, Trusenevas,Kompaneets.
Šie namuose
auginami tigrai,
patekę į
užsienį, virsta
nušiurusiomis
katėmis. Juos
gaudo
jaudinimosi
traukuliai, o
žymiai
stipresnius
baltus
neleidžia. Jų
anketos
šlubuoja:
Baltušnikas yra
iš šeimos,
ištremtos iš
Lietuvos į
Užbaikalę.
Jiems
ir J.
Krikštaponiui
atminti A.
Baltušnikas
ir
atkūrė
J.
Krikštaponio
rinktinės
bunkerį.
Aišku,
Algimanto
- mano
buvusio
dėstytojo
jau
nebeliko,
todėl
man iš
jojo
seserų
buvo
įdomu
sužinoti
apie
mano
buvusio
dėstytojo
sporto
istoriją;
per jųjų
matymo
prizmę,
kaip jos
įsivaizdavo
apie
vyresnįjį
brolį. |
47 pav.: A.
Baltušnikas
su savo
seserimis
savo
dėdžių -
J.
Krikštaponio
vardo
rinktinės
kovotojų
atminimui... |
|
|
Aišku,
ar jųjų
brolis
galėjo
ką nors
girdėti
apie iš
kaimyninio
kaimo
kilusio
J.
Krikštaponio
sporte
aukštus
pasiekimus
-
pasakyti
nieko
negalėjo,
nes jos
tada dar
mažytės
buvo.
Bet jos
pasakė
svarbią
detalę,
kad jųjų
tėvelis
gerai
pažinojo
Raguvėlės
dvaro
dvarininką
Konstantiną
Komarą,
apie
kurį
tėvelis
kalbėjo
dažnai. |
Panašu, kad A. Baltušniko aukšto lygio pasiekimai disko metime ir galėjo būti kaip partizanų Vyčio apygardos įkūrėjo Juozo Krikštaponio sporto tradicijų tąsa, kurią Algimantas tęsė, patsai treniruodamas Rimantą Plungę ir Bernardą Buroką. Vėliau Lietuvos garsinimu užsiėmė Vytautas Jaras, Romas Ubartą, Vaclovas Kydikas, o po to Virgilijus Alekna, jojo sūnus Mykolas, Andrius Gūdžius, ...
Juozo Krikštaponio varžovu buvo jojo bendramokslis Leonas Puskunigis, kuris taip pat galėjo būti Juozo dėstytoju sporto teorijoje, kai Juozas ruošėsi būti kariuomenės fizinio lavinimo instruktoriumi. Kai pastarasis tapo Vietinės rinktinės Karo mokyklos 6-tos kuopos vadu, tai Marijampolėje galėjo pasigęsti savo mokslo ir sporto draugo - Marijampolės apskrities sporto vado Leono Puskunigio, kuris 1943 m. kovo 16 d. buvo suimtas ir išvežtas š Študhofo Dievų mišką, o po to atsidūrė GULAG-e prie Onegos ežero. Kad jis buvo GULAG-e, aš pats iš jojo tai girdėjau Atgimimo laike, kai jis buvo į Jonavą atvykęs koncertuoti su Skriaudžių kanklių ansambliu. |
48 pav. Birutė Kaledienė sostinės stadione, kurio nebeliko. - Vilnius tapo vienintele ES sostine be stadiono.
|
|
|
|
|
O apie
Onegoje
jo
atsidūrimą
kažką
yra
girdėjusi
jojo
auklėtinė
Birutė
Zalagaitytė-Kalėdienė,
kurią
Leonas
parengė
kaip
pirmąją
lietuvaitę
mūsų
planetos
rekordininkę
ieties
metime.
Kad
josios
treneris
atsidūrė
GULAG-e,
pagal
Birutę,
kuri man
pasakė,
kad kai
jis
grįžo iš
Študhofo,
tai
namuose
jį
sovietai
suėmė
kaip
grįžusį
iš
Vokietijos
ir
manius,
kad
jisvokiečiams
dirbo -
saugojo
kalinius.
Aišku, nuotrupas sužinoti sunku, nes laikas buvo baisus ir todėl Birutės treneris apie prieškario sportą nieko nepasakojo. Tik jai ieties metimo techniką mokė iš prieškario vokiškos knygos apie lengvąją atletiką. Ką Birutė gerai pamena, tai, kai ji Skriaudžiuose trenerio sūnelio krikštynose buvo. O man pakalbinus tą sūnelį Eigintą, jis patikslino, kad tėvas dažnai iš tos knygos ruošdavosi paskaitoms Kūno kultūros institute. Pamena Eigintas ir savo vaikystę, kai gyveno Sporto gatvėje, kurioje be KKI rūmų buvo dar du namai, priklausę institutui, kai dar bendrabučio nebuvo. Vėliau tuose namuose buvo Biochemijos ir Anatomijos katedros.
Taigi, pagal Eiginto parodymą, jo tėveliui ir toliau sovietmetyje dirbus šio Instituto dėstytoju, kaip ir prieškaryje - tai labai svarbus faktorius, kai J. KRIKŠTAPONIO - PRIEŠKARIO LAIKŲ SPORTO PATIRTIS BUVO PERDUODAMA IR TOBULINAMA per šią aukštąją Kūno kultūros mokyklą.
Papildant dėl vokiečių okupacijos laikotarpio, tai Birutei jis buvo įsimintinas, kai Pilviškiuose buvo žudomi žydai ir buvo krūvos vaikiškų drabužių, prieš nužudymą juos nurengus, tai jos tėvelis neleisdavo jų imti - gėdydavo tuos, kurie norėdavo pasiimti - parnešti savo vaikams. Be to, Birutė norėjo mediciną studijuoti, tačiau ten negalėjo įstoti, kaip buožių (turtingesnių valstiečių) vaikas. Na, o dėl J. Krikštaponio vokiečių okupacijos pabaigoje, tai jojo, galimai, sporto teorijos dėstytojas (Sporto rūmų dėstytojas) minėtas Valdas Bakūnas 1943-1944 m. m. buvo irgi kalinamas nacių. Įdomu, už ką? Manykime, kad ne už muštynes restorane su naciais? Kokia būtų bausmė už tai 1943-1944 m. m. laikotarpyje? |
|
|
|
|
b) potemė: A. Baltušniko seserų ir sūnaus bei Birutės Zalagaitytės-Kaledienės, o taip pat jos trenerio sūnaus Eiginto prisiminimai.
|
|
Mano dėstytojo Algimanto Baltušniko sesės papasakojo, kad tremtiniai gyveno Zaigrajevskorajone, pačiame tolimiausiame užkampyje Šabure, po kurio jau nebuvo toliau geležinkelio. Tas geležinkelis ir buvo skirtas medienai išvežti. Tame Šambure buvo komendantas jei kur reikėjo trumpam išvažiuoti, tik jis duodavo leidimą ar neduodavo. Gyveno pačioje gyvenvietėje, kur buvo ir kalinių lageris. Gyvenvietė dabar, pagal Eleonoros pasakymą. Išsiplietė neatpažįstamai. Vietovė, žiūrint iš seno kariško žemėlapio, labai kalnuota, viršūnės virš 1 km virš jūros lygio. Sesuo Eleonora prisimena, kad tie kalnai labai klaidūs ir kai vienas išėjo pasivaikščioti, tai tik vos po 3-jų parų sugrįžo. (Tikrai. pagal žemėlapį reljefo formos labai vienodos, o kiek į Vakarus man pačiam teko ekspedicijoje V-os kategorijos sportiniame žygyje maršrutą pradėti Kropotkino-Peretolčino ugnikalnių rajone) Todėl, mano supratimu, kalnuoto reljefe miškokirta buvo ne lengva tremtiniams.
Seserys pasakojo, jog brolis daug sportavo kilojo svarsčius - dvipūdes ir štangas, nes reikėjo būti stipriam apsiginti nuo tų, kurie lietuvius vadino fašistais. Taip vadindavo kriminaliniai ir jų šeimų nariai, kurie po kalinimo turėjo gyventi kartu su kaliniais. (Net ir dabar ši Šaburo gyvenvietė skaitosi kaip viena iš labiausiai kriminogeninių atžvilgiu didžiausias problemas turinti, kurios meras nusižudė, negalėdamas išpildyti rinkėjams duotų pažadų.)
Be to, brolis buvo labai stiprus, prie buldozerio remonto jis jo priekį vienas pakeldavo. Kartą atvyko instruktorius ir brolį kažkur nuvežė į Uland-Udę, ten parodė, kaip reikia mėtyti diską ir rutulį stumti ir jis iš karto varžybas laimėjo. Toliau važiavo į Irkutską ir ten laimėjo. Po to Krasnojarske laimėjo pateko toliau į visasąjungines kaimo jaunimo žaidynkur ir ten laimėjo. Daugiausiai treniruočių stovykloms važinėdavo į Ulan-Udę, o namo į Šamburo gyvenvietę grįždavo žiemes, ai. Kai jis tapo Sovietų Sąjungoje žinomu ir todėl Lietuvos treneriai jį atkreipė, kad pas ji lietuviška pavardė ir prišnekino už Lietuvos respubliką dalyvauti varžybose. Todėl pagal seserų pasakojimą, jis išreikalavo, kad ir visa šeima būtų gražinta į Lietuvą ir per brolio aukšto lygio meistriškumo sportą visi iš tremties grįžo į Lietuvą.
Aišku, po Stalino mirties, kaip nepilnametei iš tremties galima buvo sugrįžti sesei Nijolei, kurią sugrįžusią priglaudė teta. Tėvai grįžo į Lietuvą 1956 metais, kai jau Algimantas mokėsi KKI institute, o sesei Eleonorai teko pasilikti su savu vyru net iki 1958 m., nes jam leidimo forminimas sugrįžimui kažkur užsilaikė. Kai tėvai sugrįžo, iš karto turėjo įstoti į kolūkį ir jame dirbo iki išėjimo į pensiją. Todėl vėliau ir jiems reikėjo parduoti savo savo sodybą.
Mano dėstytojo Algimanto sūnus Mindaugas Baltušnikas, kuris šiuo metu vadovauja Kurantas firmai, papasakojo, kad jojo tėvą treniravo treneris A. Arlauskas (aš pamenu tokį, bet kaip buvau stajeriu, su juo man neteko bendrauti), tas jo treneris rūpinosi visais jo tėvo meistriškumo klausimais, o taip pat pabrėžė, kad ir pats tėvas pradėjo vykdyti treniruotes kitiems metikams. Be to ir sūnus Mindaugas tapo taip pat disko metiku-rutulio stūmiku, besitreniravęs pas tą patį A. Arlauską. Pamena jis Jarą, Plungę ir net Algirdą Brazauską, kuris taip pat buvo gana aukšto lygio lengvaatlečiu-metiku. Matė ir taip pat jis treniruotėse Birutę Kalėdienę, kuri, manau, be jos trenerio Leono Puskunigio, galėjo dar ir kaip rinktinės narė papildomai treniruotis ten, kur centralizuodavosi geriausi Respublikos metikai. Bet apie tai reikia atskirai analizę atlikti.
Todėl man pavyko pabendrauti ir su legendinio trenerio Leono Puskunigio sūnumi Eigintu, bei su žymiu Skriaudžių muziejininku Pijumi Brazausku, kuris irgi pažinojo Skriaudžių kanklių ansamblio vadovą. Jie abu ir patvirtino, jog per pastarojo ir tėvo laidotuves dalyvavo ir sporto garsenybė Birutė, kurią buvo parengęs šis Lietuvos kanklių muzikos pradininkas ir populiarintojas. Pagal sūnaus Eiginto tvirtinimą, nors jį tėvas visur vedžiodavosi į varžybas, bet asmeniškai apie Tarpukario Lietuvos sportą jis nieko nepasakodavo ir net nebuvo galima pasakoti tai būdavo uždrausta. Todėl vaikams tokių dalykų tėvai nė ne neužsimindavo. Nieko nuostabaus, kad L. Puskunigis apie savo varžovus ir nepasakodavo, tuo labiau apie J. Krikštaponį. Apie jojo likimą galėjo ir nežinoti, nes grįžus jam iš Študhofo, iškart atsidūrė vėl lageryje prie Onegos.
Taip man pasakė Birutė Kalėdienė - jos trenerį suėmė, kai iš Vokietijos grįžo ir nepatikėjo, kad jis buvo kaliniu - manė, kad jis dirbo vokiečiams ir saugojo kalinius.
Sunku pasakyti, ar žymus metikas - J. Krikštaponio bendramokslis bei sporto draugas Leonas, dar ir iš GULAG-o grįžęs į Lietuvą, ar galėjo ką nors nujausti, kai jojo draugo ir varžovo jau nebeliko? Ta nežinomybė Leonui ir skatino, gal, būti ne tik sporte, bet ir prie kanklių muzikos, tęsiant savo tėvo - kanklių kūrėjo ir XIX-tame amžiuje Skriaudžių ansamblio įkūrėjo palikimą. Kanklių skambesio aidai laimina ir prikelia į nežinomybę iškeliavusius. Tą savo tėvo išpuoselėtą palikimą stebėti teko ir man Jonavoje per Sąjūdžio surengtą Tautinio Atgimimo šauklio koncertą, atvykus Leonui su visu savo Skriaudžių ansambliu. Tada mums, jonaviečiams buvo didelė šventė su Vilties ugnele tikėtis didelių permainų. Šokiravo tada Leono pastabėlė, kad po Študhofo GULAG-e jam teko dar atsidurti. Tas šokiruojantis faktas tada mums labai glumino ir darėsi aišku, kad komunizmas nuo fašizmo nieko nesiskyrė.
Ar Leonas Puskunigis galėjo vėliau per iš Sibiro (iš Buriat Mongolijos) sugrįžusio Algimanto Baltušniko sužinoti apie savo draugo J. Krikštaponio likimą - spėliojimui-tyrimui čia ir tam dėstau sąsajas.
Pirmiausiai, su A. Baltušniku stadione kartu įrankius skraidinusi Birutė Kalėdienė (Zalagaitytė), buvo mažiau persekiojama, nei pagal NKVD-istų ir sovietinių propagandistų žargoną; banditų sūnėnas Algimantas, kuriam olimpiadose dalyvauti buvo uždrausta, nors buvo du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku.
Bet ir Birutei neteko laimė tapti gydytoja, nes buožės vaikui, ir, taip pat, dėka jos dėdžių, miške buvusių, - Mediciną studijuoti kelias buvo uždarytas. Ką prisimena Birutė, kad ji Skriaudžiuose buvo savo tėvo krikštynose. Todėl Leono sūnus Eigintas tapo maloniai nustebintu, kai aš jam tai pasakiau. Ta proga jis atskleidė labai svarbią savo vaikystės detalę - tai Sporto gatvėje bendrabutį ir KKI (Kūno kultūros instituto) kiemą bei bendrabutį Sporto gatvėje, kuriame jis gyveno, nes tėvas dirbo dėstytoju. Tuos du prieškarinius Sporto gatvėje namus ir visi specialistai turi prisiminti, kuriuose buvo Biochemijos ir Anatomijos katedros - jų laboratorijos. Ši žinia ir sudėjo visus taškus ..., kad L. Puskunigis ne tik prieškaryje buvo Sporto rūmų (ir J. Krikštaponio?) dėstytoju, bet ir pokaryje jame pavyko darbuotis, kaip geram sporto teoretikui.
Kaip tarpukario sporto patirtis galėjo įtakoti Birutės pasiektam planetos rekordui, ji taip pat man pabrėžė, kad apie tarpukarį kalbėti buvo draudžiama ir niekas apie jį nekalbėjo. Pamena Birutė tik tai, kad ieties metimo techniką treneris Leonas Puskunigis mokė iš vokiško Lengvosios atletikos vadovėlio, iš kurio tekstus jis versdavo. Tą vadovėlį pamena ir Birutės trenerio sūnus Eigintas. Sako jis, kad tai buvo stora knyga apie visas Lengvosios atletikos rungtis ir iš tos knygos tėvas kažką rašydavo-braižydavo, kai ruošdavosi paskaitoms. Pamena jis ir trenerį-dėstytoją A. Arlauską, kuris pas tėvą namuose dažnai būdavo - jį Antonijumi vadindavo.
Pagal naujausius duomenis paaiškėjo, jog treneris-dėstytojas Leonas turėjo asmeniškai didelę patirtį sporte, aukštąjį meistriškumą nuo 1931 m. pradėjęs kartu su savo bendramoksliu - dviem metais jaunesniu Juozu Krikštaponiu, kurie abu iškovojo Lietuvos čempionate antrąsias vietas - Leonas disko metimo rungtyje, o Juozas rutulio stūmime, būdamas tik 19-os metų ir, matyt, būdamas tada abiturientu. Diską Leonas metė su 3-čios vietos rezultatu 1934 m. ir 1939 m., tapdamas čempionu bei įveikdamas 40 m ribą su 40,39 m rezultatu. Aišku, Juozas tos ribos neįveikė - 1936 m. pasiekė tik 39,46 m ir tai buvo tada III-čias rezultatas per visą Lietuvos čempionatų istoriją; po jųjų abiejų Rygiškių Jono (Marijampolėje) gimnazijos berniukų Vaidoto vardo sporto klubo vadovo Stasio Šačkaus 1932 m. 41,90 m fenomenaliu Lietuvos rekordu, ir 1933 m. 41,30 m antruoju Stasio pasiekimu. Taigi, nuo 1927 m. iki 1935 m. 8 kart Lietuvos čempiono disko metimo rungtyje Stasio Šačkaus 1932 metais pasiektas rekordas išsilaikė net iki 1950 metų. Natūralu, iš kart pokaryje rezultatai nebuvo aukšti. Todėl tarpukaryje didesniais pasiekimais Leonas Puskunigis pasižymėjo ieties skraidinime, kurios rungtyje nuo 1934 m. buvo tapęs 4 kartus Lietuvos čempionu ir jojo 61,52 m 1935 m. rekordas išsilaikė tik iki 1940 m. Gedimino Gailiaus pagerintu 62,60 m nauju rekordu, išsilaikiusiu iki 1949 m. Iki to laiko ir Leono Puskunigio antrasis rezultatas niekam Lietuvoje nebuvo prieinamu. Todėl natūralu, jog Leonui paruošti planetos rekordininkę šioje jo geriausioje rungtyje; buvo iš ko - iš asmeninės patirties. Iš jos užteko ir dar vienai olimpietei Jadvygai Dunauskaitei Putinienei 11-tos vietos Maskvos vasaros olimpinėse žaidynėse paruošti, kurios 67,84 m Lietuvos rekordas laikosi ilgiausiai; net iki šių dienų, taip, kaip ir mano pažįstamojo Kazlų Rūdos tarybos nario iš Jūrės gyvenvietės Jono Dabrilos; 1972 m. pasiektas 83,90 m ir likęs Lietuvos rekordu visam gyvenimuii, nes naujos konstrukcijos iečiai dabar rekordai skaičiuojami iš naujo. Todėl dabartiniai Lietuvos moterų rekordai nuo 2000 m. 62,59 m priklausė Ritai Ramanauskaitei net 19 metų, kol 2019-06-15 per Baltijos šalių komandinį čempionatą nepagerino iki 63,98 m talentinga ir Lietuvą garsinanti kupiškietė Liveta Jasiūnaitė.
Taigi, grįžtant prie metimų rungčių istorijos, iš kur mano dėstytojas Mindaugas Baltušnikasužsidegė tapti metiku - pasekti savo Gimtojo kaimo kaimynystėje gyvenusio tada žymaus sportininko J. Krikštaponio pėdomis, atsekti labai sunku. Tam būtini dabar nuoseklūs tyrimai. Mindaugo sesės tada buvo per mažos, kad ką nors žinotų apie Partizanų Vyčio apygardos žuvusio vado Juozo Krikštaponio jaunystę bei jo garsumą Lietuvos sporte net iki vaikų ausų lygio. Čia tam reikia archyvuose prasekti tuometinę Ukmergėje leidžiamą spaudą.
Pagal Lengvosios atletikos federacijos statistiką Steponą Misiūną, kuris ir parengė tą labai svarbų Lietuvos Lengvosios atletikos 100-mečiui visų čempionatų prizininkų sąvadą, pabrėžė, kad spauda skelbdavo tik daugiausiai rezultatus varžybų. Na, o mano nuomonė, pagal tuos rezultatus galėjo koks vietinis laikraštukas ir pabrėžti savo ukmergietį kaip Lietuvos čempioną ar prizininką? Tai reikia ir ieškoti dabar.
Tačiau Nijolė Baltušnikaitė papasakojo man labai svarbų vaikų-berniukų žaidimų detalę mėtyti ant virvės pririštus akmenis į aukštį, kas aukščiau išmes, arba, kas toliau nusvies, išsukdami tuos pririštus akmenis. Kad akmenys iš virvių pynių neišsprūstų, aptempdavo odos gabalėliais. Todėl tokie vaikiški žaidimai pagal liaudies ŽAIDIMŲ TEORIJĄ, kuri labai rimtai specialistų tyrinėjama, tai ir buvo tas žaidimas vystyti vaikams staigiajai jėgai, sovietmetyje neteisingai vadinamai sprogstamąja jėga, nes ten organizme niekas nesprogsta, o susidaro fiziologiniai procesais staigiajai jėgai atsirasti. Ir tokie žaidimai, jei buvo populiarūs Ukmergės regione, tai, matyt, tą žaidimą galėjo mėgti ir Juozas Krikštaponis savo vaikystėje. Čia ir gali būti ta rišamoji grandis, kurios dėka tarp J. Krikštaponio ir A. Baltušniko kaip tarp abiejų žymių metikų. Ne veltui. J. Krikštaponis ir atstovavo klubą Grandis.
O dėl pačių N. ir E. Baltušnikaičių prisiminimų, tai labai svarbus yra prisiminimas, kaip sovietai per jųjų kaimą (Surviliškių, palei kurį teka Nevėžis link Panevėžio) bėgo-traukėsi iš Lietuvos, karui ir Birželio sukilimui prasidėjus. Tai atmintina liko mergaitėms, nes jųjų kaimas šalia senojo plento, einančio į Vilnių, kuriuo ir traukėsi sovietai. Todėl mergaitės buvo paslėptos į iškastą bunkerį netoli jųjų vienkiemio prie krūmelių. Šiuo metu jųjų sodyba jau be langų, nes jąją pardavė dar seniais, dar sovietiniais laikais ir ... Ar ją negalima atkurti kaip memorialinę ir tuo užsiimtų LGGRTC? Mat, pasak seserų, parduota sodyba buvo be jokių dokumentų. Kur ji dabar iš tikrųjų randasi, pagal pasakojimą sunku atsekti kosminėje nuotraukoje. Ji skaitėsi kaip Surviliškių vienkiemio ir tokių vienkiemių palei plentą net 5ios sovietiniame kariškame žemėlapyje pažymėtos. O Baltušnikų sodyba toliau nuo plento link Padambės kaimo turėtų būti, kuris po melioracijos panaikintas. Viena iš jų ir matosi kažkokia keista buvusio Padambės kaimo rytiniame pakraštyje jau beveik nenaudojamu keliuku ir lyg be jokios gyvybės ženklų, - reikia tikslintis. Anksčiau Baltušnikai gyveno netoliese Vėžaičių kaime pas savo tėvus (seserų senelius), kur ir gimė jųjų brolis mano dėstytojas Algimantas, o seserys gimė jau Surviliškyje, kai jųjų tėvas iš dvarininko Bernatonio pirko žemę. Dabar tų jųjų senelių sodybos nebeliko, kurioje gyveno jųjų dėdės Partizanai tą sodybą sunaikino, tikriausiai, kariuomenė |
|
|
.
Svarbiausia, Eleonora Baltušnikaitė pamena, jog jos tėvas labai bendravo su dvarininku Komaru, matyt, senuoju apie jį pasakodavo tėvas, kad jis visokias šventes rengdavo. Todėl neatmestina galimybė, kad ir J. Krikštaponis taip pat galėjo žinoti tą dvarininką bei jo sūnų sportininką ir su juo bendrauti, kaip pridera metikų ir šuolininkų rungčių atstovams. Juolab, V. Komaro žmona buvo irgi metikė, tais pačiais 1936 metais rutulio stūmimo rungtyje Lietuvoje turėjo geriausią rezultatą, kaip ir J. Krištaponis ir dar disko rungtyje Lietuvoje turėjo antrą rezultatą, kai Juozas tapo čempionu tais metais dvejose rungtyse. Ne veltui, kai po to čempionato, praėjus 4-veriems metams 1940 metais gims jųjų sūnus, ir kai 4-verių metukų bajoraitis praras savo tėvą beprasmiškose-nusikalstamose Glitiškių žudynėse, tai jo mama jį išugdys iki Miuncheno olimpiados čempiono.
Dar svarbiau, jog dėstytojas Algimantas Baltušnikas Nepriklausomybės pradžioje pradėjo atkūrinėti dėdžių Krikštaponio vardo rinktinės bunkerius. Pasak seserį Eleonorą, tuos bunkerius taip įrengė, jog, net kariai nesugebėjo jų atrasti. Į tuos bunkerius, pagal seserį, reikia važiuoti autostrada nuo Vilniaus ir po to nusukti į keliuką Šilai-Raguva, kertantį tą autostradą ir ten kažkur į dešinę reikia eiti. 2010 m. Bronius Vertelka minėjo Algimantą jo dėdės 95-mečio proga. Konkrečiai, kur ta žieminė, Raguvos seniūnas Aurimas Jurevičius nurodė Kultūros paveldo registrąir pagal žemėlapį galima surasti Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės vado Jono Baltušniko-Vienuolio ir kitų Lietuvos partizanų kautynių ir žūties vietą (unikalus objekto kodas 42522)
|
|
|
50pav.: J. Krikštaponio vardo rinktinės vadas ...
|
.
Tame registre parašyti tokie faktai: -1948 m. partizanai Šilų k. miške, Vadoklių vlsč., Panevėžio aps., išsikasė ir įsirengė slėptuvę-bunkerį. 1949-07-31 šią Vyčio apygardos štabo partizanų slėptuvę-bunkerį aptiko ir puolė MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai. Kaudamiesi žuvo: Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės vadas Jonas Baltušnikas-Vienuolis, g. 1915-10-17, gyv. Vėžiškių k., Raguvos vlsč., Panevėžio aps. Tarnavo policijoje. Partizanavo nuo 1944 m.; Vyčio apygardos štabo narys Jonas Tumšys-Kytras, g. 1920 m. Miliešiškių k., Vadoklių vlsč. 1944 m. išėjo partizanauti; Vyčio apygardos štabo viršininkas, Krikštaponio rinktinės vado pavaduotojas Kostas Tvaska-Rugelis, g. 1926-01-13, gyv. Šapio k., Traupio vlsč., Panevėžio aps. Partizanauti išėjo 1944 m., antrosios sovietinės okupacijos pradžioj kovojo Jono Baltušniko-Vienuolio būryje. |
51 pav.: Sovietinių trenerių pagerbtas A. Baltušnikas
|
|
|
|
Vėliau paskirtas Vyčio apygardos štabo viršininku. K. Tvaska-Rugelis buvo pirmasis Vyčio apygardos partizanų laikraščio Lietuva brangi redaktorius. Jis 1999-08-04 (17 ?) pripažintas kariu savanoriu, 1999-08-30 suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, 2001-05-15 LR Prezidento dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Partizanai palaidoti Šapio k. kapinėse Įdomu, jog Partizanų kapų registrinis unikalus kodas 30382. |
52 pav.: galima pasididinti.
|
|
Daug faktų sudarė Kėdainių istorikas Vaidas Banys, kuris pažymi, jog įvairius tarptautinės padėties variantus modeliavusios dar nacių laikotarpiu susikūrusios slaptos ginkluotos organizacijos turėjo žaibiškai susiorientuoti ir pajungti stichišką gyventojų pasipriešinimą organizuotam veikimui.Labai įdomų jis pateikia pastebėjimą, jog Jei vakarinėje Kėdainių aps. dalyje patriotinis pogrindis formuotis pradėjo nuo 1942 m., šiaurrytinėje pusėje organizaciniai darbai prasidėjo tik vokiečių armijai pradėjus trauktis iš Lietuvos.
Pasak buvusio Vyčio apygardos, Vėtros būrio vado Broniaus Juospaičio-Direktoriaus, Ukmergės Lietuvos Laisvės Armijos (toliau LLA) štabo narys ltn. Jonas Krikštaponis (kituose šaltiniuose Krištaponis)1 nurodė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, o paskui stengtis susisiekti vieniems su kitais. Vyravo įsitikinimas, kad baigsis karas, ir vis tiek spręsis Pabaltijo klausimas, o sovietai, bet kokiu atveju gražiuoju ar piktuoju turės iš Lietuvos pasitraukti2.
Ar yra koks paaiškinimas, tai, ką išryškinau dėl vakarinės Kėdainių apskrities, ir J. Krištaponiui priklaususios šiaurrytinę minimą teritoriją? Bet, deja, apie Juozą Krikštaponį kažkodėlprieštaringą žinią teikia Keista, kad pastarosios citatos šaltiniu skaičiumi 2 pateikiamas Ričardo Čekučio, Dariaus Žygelio 2007-10-01 bernardinuose.lt straipsnis Laisvės kryžkelės: Vyčio apygarda, kuriame kaži. ar teisinga Broniaus Juospaičio-Direktoriaus žinia pateikta, apie J. Krikštaponio, neva, nurodė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, ..., kai čia aptariamasis mūsų herojus 1944 m. liepos 20 dieną rengia pirmąjį Partizanų sąskrydį? Sąskrydis vyksta, kai kai frontas čia pat ties upe Šventąją. |
|
|
Kodėl tame sąskrydyje neminimas Bronislovas Juospaitis kartu su savo broliu Jonu, kurie tik 1944 m. rugpjūtyje, gavę šaukimus į SSSR kariuomenę, abu pradėjo slapstytis ir tapo Stasio Eitmanavičiaus-Rupūžėno būrio partizanais? Juk per tą Sąskrydį J. Krikštaponis akcentavo, kad į mišką paims tik tuos, kuriems gresia būt pašauktiems į sovietų kariuomenę? Gal, ko nesuprato broliai tame sąskrydyje? Gal nesitikėjo būt paimtais ir todėl tų dviejų brolių nebuvo likę tarp 30-ties miške pasilikusiųjų? Juolab, šie abu broliai-pametinukai 1943 m. tapo Lietuvos laisvės armijos nariais, įrodydami, jog ta pati žinia pateikta ir 2015 Nr. 1 (2029) sausio mėnesio žurnalo KARYS 46-53 psl. Dariaus Žygelio straipsnyje 1945 m. sausis: Lėno miško kautynės. |
|
Tame straipsnyje aiškiai parašyta, jog pogrindinė organizacija Tautinis frontas, jo štabo viršininko ir žvalgybos skyriaus viršininko pareigas ėjo kpt. Juozas Krikštaponis.
Apie tai net Wikiwando enciklopedijoje, rašo taip:
60 pav.:Citatą iš Wikiwando tinklalapio galima prasiplėsti-pasididinti
Joje matote, jog ir 1942 metais J. Krikštaponis priklausė antinaciniam Tautiniam frontui. Taip, kad net LOGIŠKAI Baltarusijoje BŪTI NEGALĖJO, nes iš karto po kalėjimo jis ir galėjo įsijungti, pagal savo sesers tvirtinimą, jog visą okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių. Ir ši Wikiwando enciklopedija yra patikima, nes joje yra GELTONA SPALVA mano pažymėtas nurodytas J. Krikštaponio Kauno kalėjime kalinimo šaltinio šifrai. Todėl pagal juos aš nuvažiavau į Ypatingąjį archyvą, nes raidės LYA ir rodę tą Ypatingąjį archyvą, kuriame ir nufotografavau NKVD generolo Kapralovo raštelį. teigusį, kad J. Krikštaponis buvo nacių kalinamas Kauno kalėjime. Be to, 1943 metais J. Krikštaponis žymimas toje enciklopedijoje kai Lietuvos laisvės armijos narys. Todėl ir pagal šį faktą visiškai nesipaišo istoriko M. Pociaus teiginiai, jog, neva, 1942-1944 m. m. Krikštaponis kalinamas buvo, nes iš kalėjimo, gal, ne kaip nebūtų galėjęs vadovauti Tautiniam frontu? O jeigu naciai būtų apie tai sužinoję, tai nekaip jokie draugai Juozo nebūtų ištraukę iš kalėjimo?
PABAIGAI apie mūsų dvigubą ar, net, gal, trigubą Didvyrį Juozą Krikštaponį,
irgi pradėjusį garsinti Lietuvos sportą (buvo Baltijos šalių vicečempionu, kuris galėjo siekti net ir Helsinkio olimpiadoje aukšto rezultato, jeigu nebūtų žuvęs nuo mūsų pastovių priešų klastingos kulkos, kurių klastą mūsų Tauta patiria jau kelis šimtus metų. nuo tų laikų, kai buvo laimėta Žalgirio mūšyje. Tada Vakaruose prasidėjo civilizacijos-kultūros vystymasis, bet, deja, Rytuose civilizacija sustagnavo. Todėl dėl didelio kultūros skirtumo, bendro kalbos su laukiniais rasti negalima, kai jiems kūryba yra svetimas dalykas, kai jiems nuo Čingis Chano laikų į kraują įaugę skriausti-pavergti silpnesnes nacijas. O jei tos nacijos NENORI VERGAUTI LAUKINIAMS, tai už priešinimąsi žudymai ne svetimi. Apie tai yra pastebėjęs ir Karlas Marksas, kuris buvo didžiausiu rusafobu, ir jis nepripažino iš Kijevo Rusios pasigrobusių, net ne savo šalies pavadinimą. Todėl šis Kapitalo teorijos kūrėjas turėtų karste vartytis, kaip iš jo mokslo išsityčiojo Leninas ir ... Jo dėka viskas tapo sunaikinta, ką bandė Maskolijos elitas kurti - pačius kūrybingiausius komunizmas ir nusikalstamas leninizmas išžudė - badu išmarino, kad ant Raudomojo teroro durtuvų pasmeigti net marksizmą, įvedus į jį TERORIZMO sudievinimą, tiksliau, suvelninimą ir velnią šventuoju pavertus.
Todėl, ant visų tautų, tuo pačiu ir ant lietuvių su teroru ir patyčios buvo pasiųstos - atsikeršyta kaimo šviesuomenės atstovui J. Krikštaponiui - atsikeršyta už jo tėvo knygnešystės veiklą, - atsikeršyta už tai, kad lietuviai atsisakė susirusinti. Todėl ypatingai dabar keršijama mūsų broliams nuo LDK laikų buvusiems RUSĖNAMS, pavergus kaimynus gudus, o ukraJinus nepalenkus, nepaklupdžius - dabar už tai A. Dugino ideologo aklas pasekėjas jau su ukraJino kaukole prakalbas sako.
Šių ypatingai klastingų žudynių ir kitokių klastočių akivaizdoje, reik įdėmiai žiūrėti, kas mūsų istorijoje priklastota. Tam ir panaudojau paskutinę SPORTO temą, nes pagal Sporto psichologiją, kai žmogus užsiėmęs savo kūrybiniu pomėgiu (sportas taip pat savęs tobulinimo kūryba), tokiems savo mintyse nėra vietos nusikalstamoms Velnio sėklos taršalams.
Todėl Juozas Krikštaponis buvo net trigubu Didvyriu, siekęs garsinti Lietuvą ir neapsikentęs ne su vienu priešu-okupantu - nebijojo nuo jųjų nukentėti ir net žūti.Todėl, manau, kad tokio DIDŽIAVYRIO būdo (net aukšto pagal ūgį ir pagal fizinę jėgą - tokiems skriausti silpnesnius nebūdinga. Tai sako psichologijos praktika - josios pedagoginiai stebėjimai, jei ne klystu. O jei ką ir ne taip, ką nors parašiau, tai čia NE PASKUTINIS žodis - viskas, kas šiame rašte surikiuota, tai dar reikė rikiuoti ir perrikiuoti daug kartų, kol išsigrynins sukaupta informacija pagal HARMONIJOS sąskambius su VISUMINIAIS Sinerginiais Holizmo ryšiais. |
|
Smulkių papildymų skyrelis |
|
|
|
|
Daug faktų sudarė Kėdainių istorikas Vaidas Banys, kuris pažymi, jog įvairius tarptautinės padėties variantus modeliavusios dar nacių laikotarpiu susikūrusios slaptos ginkluotos organizacijos turėjo žaibiškai susiorientuoti ir pajungti stichišką gyventojų pasipriešinimą organizuotam veikimui.Labai įdomų jis pateikia pastebėjimą, jog Jei vakarinėje Kėdainių aps. dalyje patriotinis pogrindis formuotis pradėjo nuo 1942 m., šiaurrytinėje pusėje organizaciniai darbai prasidėjo tik vokiečių armijai pradėjus trauktis iš Lietuvos.
Pasak buvusio Vyčio apygardos, Vėtros būrio vado Broniaus Juospaičio-Direktoriaus, Ukmergės Lietuvos Laisvės Armijos (toliau LLA) štabo narys ltn. Jonas Krikštaponis (kituose šaltiniuose Krištaponis)1 nurodė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, o paskui stengtis susisiekti vieniems su kitais. Vyravo įsitikinimas, kad baigsis karas, ir vis tiek spręsis Pabaltijo klausimas, o sovietai, bet kokiu atveju gražiuoju ar piktuoju turės iš Lietuvos pasitraukti2.
Ar yra koks paaiškinimas, tai, ką išryškinau dėl vakarinės Kėdainių apskrities, ir J. Krištaponiui priklaususios šiaurrytinę minimą teritoriją? Bet, deja, apie Juozą Krikštaponį kažkodėl prieštaringą žinią teikia Keista, kad pastarosios citatos šaltiniu skaičiumi 2 pateikiamas Ričardo Čekučio, Dariaus Žygelio 2007-10-01 bernardinuose.lt straipsnis Laisvės kryžkelės: Vyčio apygarda, kuriame kaži. ar teisinga Broniaus Juospaičio-Direktoriaus žinia pateikta, apie J. Krikštaponio, neva, nurodė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, ..., kai čia aptariamasis mūsų herojus 1944 m. liepos 20 dieną rengia pirmąjį Partizanų sąskrydį? Sąskrydis vyksta, kai kai frontas čia pat ties upe Šventąją. |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|