Skirta siūlomai pirmajai Pasipriešinimo Liepos 20-ai dienai - Juozo Krikštaponio surengtam pirmajam Partizanų sąskrydžiui ir
  kitais metais paminėti antrosios sovietinės okupacijos 80-metį

Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriui
Arūnui Bubniui, Lietuvos Sporto organizacijų vadovams bei 
Seimo 
 Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai

keliautojo-kraštotyrininko,
buvusio orientavimosi sporto trenerio
bei  Jonavos rajono Sąjūdžio tarybos nario
Vytenio Aleksandraičio


NAUJAI  SURINKTA
 Holistinė INFORMACIJA

dėl Lietuvos Partizanų šmeižimo tendencijų sustiprėjimo karo Ukrainoje metu ir 
Didvyrio bei žymaus lengvaatlečio Juozo Krikštaponio 
nuo Lietuvos gyventojų nuslėptų: 
1. aukšto sportinio meistriškumo, 
2. papildomo teisinio išsilavinimo, ir, 
3. svarbiausia - jojo nuo nacių nukentėjimo
 faktų, kurie turi paneigti jam
 „karinių nusikaltimų“ melus,
 mestus okupacinių represinių struktūrų.

 

     Visų pirma; AČIŪ Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC arba Centro) istorikams už 2021-11- atsiųstą man labai puikų-mokslinį; net 14 psl. apimties atsakymą Nr. 55R. į 2021-10-06 mano pateiktus 21 klausimus.

     Malonu, kad tame atsakyme atsirado labai daug naujų faktų, reikalaujančių toliau tyrinėti visas prieštaraujančias aplinkybes. AČIŪ už tame laiške pateiktus naujus: 4-tą ir 5-tą įrodymus (2/12 bataliono 2-osios kuopos karių Henriko Salelionio bei Juozo Vėsos parodymus), ir tuo pačių dar kitų pateiktų iki šiolei nežinomų visuomenėje faktų, jog Didvyris Juozas Krikštaponis Baltarusijoje būti, kaip ir negalėjo. Apie tai naujai surinktų duomenų turinį pateikiu 2-ame puslapyje.       

     Atsiprašau, kad  po ilgos pertraukos reiškiu šią Centrui padėką, nes praėjusiais metais po vasario 24-tosios sutrukdė prasidėjęs karas Ukrainoje, kurio labai stebėjau žiaurumus, juos lygindamas su 1944 m. nuo liepos 12 d. prie upės Šventosios mūšiuose.  Todėl datos Pasipriešinimui gali būti įvairios, kad ir nuo Kazio Vieversio 1944 liepos 1 d. paskelbtos karo padėties . Bet, gal politiškai reiktų pagalvoti, ar ši data gali Vakaruose patikti, kai dar sovietai neįžengė į Lietuvą (jie liepos 7 d. gal atsirado?), o dar reikėjo Sąjungininkams triuškinti nacizmą. Todėl  Pasipriešinimo diena ar ne geriausia, kai SOVIETAI KARINĮ NUSIKALTIMĄ ATLIEKĄ, SĄMONINGAI NAIKINDAMA SAVO KARIUS vokiečių kulkosvaidžiais ir savo Užkardos būriais, į savus karius šaudydami – naikindami tuos, kurie beprasmiškai nenori žūti? Tai ar ne reikia Hagos teismui ruošti ne tik dabartinės Rusijos Ukrainoje nusikaltimus, bet, gal ir nuo II-ojo pasaulinio karo paveldėtą MOBILIZACINĮ GENOCIDĄ parodyti? Ar nereikia karo juristams motyvacijas savų karių naikinimo atrasti? Ar sovietai nenorėjo kuo daugiau sunaikinti į Berlyną einančių karių, kad jie iš jo negrįžtų ir neprisidėtų prie REZISTENCIJOS kovų Vakarų Ukrainoje-Baltarusijoje, Baltijos ir kitose šalyse? Taigi, pagal atsiminimus, J. KRIKŠTAPONIS SĄSKRYDĮ RENGIA VYRŲ GELBĖJIMUI, kai čia pat vyksta Šventosios upės mūšis! Tas sąskrydis pirmasis Partizanų ir buvo liepos 20 d. ! ! !

      Nemalonu, jog su Ukrainoje  karu suintensyvėjo mūsų Partizanų šmeižimo faktai. Pavyzdžiui, kaip pas diktatorių A. Lukašenką į Baltarusiją ir į Rusiją važinėjanti Erika Švenčionienė pradėjo šmeižti savo senelį – žinomą Tauro apygardos vadą Joną Petrą Aleščiką-„Rymantą“, pradėjusi viešai teigti, kad jis, neva, žuvo „nuo savų partizanų“ ir, neva, kad jis „ne už tokią Lietuvą“ kovojo. Apie Joną Petrą Aleščiką ir jo žuvimą, bekovojusi su MGB kariuomene bei Garliavos stribais Jonučiuose, minėta anūkė grubiai iškraipo, nors viskas yra ištirta LGGRTC mokslininkės Rūtos Trimonienės. Todėl tampa aišku, jog ponia Erika, arba sąmoningai bando apšmeižti savo senelį, arba su josios sąmone kažkas negerai?

     Jau vien tai, kad E. Švenčionienė nekenčia „buržuazinės-kapitalistinės“ santvarkos, kaip ji deklaruoja, o dievina labiausiai kapitalistinę-oligarchinę Rusiją – tai jau kažkas su jos „mąstymu“ neaišku.
     Todėl apie šios „anūkės“ 
klystkelius pranešiau žuvusiojo Petro Aleščiko vaikams: sūnui, gyvenančiam Vilniuje   ir dukrai  – E. Švenčionienės mamai, kuri šiuo metu D. Britanijoje gyvena ir labai pergyvena dėl savo dukros politinių klystkelių.

     Manau, kad su žymių žmonių anūkais ir, ypač, su anūkėmis galėjo būti kažkokia speciali KGB padirbėjimo programa? Ar nereikėtų tai patyrinėti? Pavyzdžiui, ne tik su žinoma Silvia Foti niekas neaišku, bet ir su man gerai pažįstamos generolo S. Raštikio anūkės Romos Kateivaitės aplinkybėmis, kurios mama – generolo vyresnioji dukra jau tik ką neseniai mirė ir apie tai žiniasklaidoje nei vieno žodžio!

     Generolo dukros gyveno Jonavoje ir todėl Roma Kateivaitė buvo tapusi Jonavos Turistų klubo etatine instruktore, kurį, KGB uždraustą, man 1969 m. pabaigoje pavyko atkurti. Tačiau, Klubas galėjo būti ir toliau KGB įtakojamas. Apie tai čia privalau atskleisti, nes generolas Stasys Raštikis yra labai susijęs su minėtu Juozu Krikštaponiu; ne tik artimu giminystės ryšiu, bet ir tiesiogiai kaip Lietuvos Kariuomenės vadas galėjo gėrėtis kariuomenę garsinusiu sportininku bei bendravusiu net su Sporto rūmų (dabar Sporto universiteto) kūrėjais, kurie J. Krikštaponiui buvo ir bendramoksliais gimnazijoje, ir varžovais čempionatuose bei tarptautinėse varžybose. Juolab. J. Krikštaponis galėjo ir teoriškai Sporto rūmuose ruoštis būti kariuomenės Fizinio lavinimo instruktoriumi. O generolas S. Raštikis, kuris J. Krikštaponį išgelbėjo nuo nacių baisesnių represijų, buvo labai įtakingas Lietuvos politikoje, kaip asmeniškai bendravęs su Ribentropu, Molotovu, Hitleriu ir Stalinu bei buvo karalienės Elžbietos II-osios inauguracijoje, tarp Lietuvos ir Lenkijos įtampos silpnintoju, buvo praktinis Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovu-atstovu NESĖKMINGOSE derybose dėl žydų žudynių nutraukimo ir ... Todėl jo ištremtoms dukrelėms NKVD-KGB ir dabar FSB dėmesys  dėmėsis galėjo ir dar dabar gali būti išskirtiniu?    

     Taigi, buvo mano pusiau  auklėtinis, toks, Sergejus Charitonovas (1958 gim. m., pirmuoju jo treneriu buvo jo mokytojas ir klasės auklėtojas bei mūsų Klubo pirmininkas ), kurį į visasąjungines „Darbo rezervų“ žaidynes, vykusias Kazanėje, vežiau kaip Kandidatą į sporto meistrus orientavimosi sporte, su juo Lietuvos profesinių mokyklų šios sporto šakos pirmenybes rengėme, Čičinų geomorfologiniame draustinyje  - jame sudarėme sportinį žemėlapį (jis buvo puikus žemėlapių sudarinėtojas) ir buvo tų Lietuvos Profesinių masinių pirmenybių mano, kaip vyr. teisėjo pavaduotoju  - trasos viršininku.

        Bet, jis netikėtai apsiveda su minėta Roma Kateivaite, su kuria buvo tapęs Baltijos šalių Baidarių rali čempionais ir Nepriklausomybės pradžioje, išvykęs į Rusiją, dingsta be žinios.
      Pažinojau jo mamą, kurį rašinėjo gubernatoriams raštus, bet taip iki mirties apie savo sūnų nieko nesužinojo. O 2011-05-26 Mažeikių Santarvės laikraštis dabar nežinomo žurnalisto Mariaus Stonio 
straipsnyje „Generolo Raštikio šeimą visam likusiam gyvenimui išskyrė karas ir perversmai“, antrajame skirsnyje „Auga jau ketvirtoji generolo karta“ parašyta, jog „Jaunėlė Roma ištekėjusi, kaip ir jos dukterėčia gyvena Anglijoje. Jos vyras žuvo, tad moteris gyvena su sūnumi ir dukra, kurie dabar jau studentai.“.

-1-

     Tačiau, tik ne seniai; aš iš S. Charitonovo klasiokų sužinojau, jog jis yra pasikeitęs tapatybę ir gyvena kažkur Pamaskvėje. Apie tai pranešiau Raštikyčių pusseserei Sigutei Smetonaitei (ta, kuri iš Taljanų bėgo ir apie tai garsią knygą parašė), kad Romos Kateivaitės vyras gyvas.
     Taigi, be KGB-FSB pagalbos pasikeisti tapatybę, kaži, ar įmanoma?  Tokio poelgio motyvai neaiškūs, palikus Jonavoje net jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Juolab, man su Sergejumi, kaip su auklėtiniu, teko daug kalbėtis įvairiomis moralės temomis ir netikiu, kad Sergejus „savo noru“ visa tai atliko. Ar tai negali būti koks nors struktūrų kerštas generolo anūkei?
      Nėra žinoma, kaip Roma tapo turizmo instruktore? Aš visus vaikus-turistus pažinojau. Kas josios treneriu ar būrelio vadovu vaikystėje buvo, ir kokia josios patirtis turizme, man nėra žinoma.  Paprastai instruktoriais turėdavo būti labai didelę sportinio turizmo patirtį turintys asmenys.
     Be to, minėtam Sergejui Klube uzurpavus valdžią, pasibaigė turistų vakaronės-turistinių žygių aptarimai, kuriuose įdomius įspūdžius apie okupuotoje  Karaliaučiaus apskrityje niokojamus lietuvininkų kapus pasakodavo buvęs disidentas, žymus Azoto įmonės 
specialistas, vėliau pirmuoju Jonavos meru ir Karšto apsaugos viceministru tapęs Edmundas Simonaitis-Simonavičius.  Jis tada buvo neblogas kolega Gedimino Ilgūno, kuris, vėliau tapo  mūsų rajono Sąjūdžio pirmininku, Nepriklausomybės signataru, Lietuvos tūkstantmečio direktoriumi,  ir pirmuoju atkurtos Lietuvos Keliautojų sąjungos prezidentu.

      Papildau: G. Ilgūnas, grįžęs iš GULAG-o,  Atšilimo laikotarpyje  buvo įkūręs Kapsuke (Marijampolėje) Turistų klubą ir tokį patį apie 1967-1968 m. m. įkūrė Jonavoje, kurį tuoj pat KGB uždraudė. Tą Klubą po 2-jų metų man teko atkurti, nes reikėjo Gamtoje sportuoti. Apie KGB persekiojimus G. Ilgūnas rašė savo knygos apie Sąjūdį pratarmėje – apie susipažinimą su manimi ir ... (ten yra klaida, nes aš 1966-1968 m. m. tarnavau kariuomenėje ir komjaunime dirbau tik 3 mėnesius,  nes už disidento įtraukimą į Klubo veiklą, tapau pašalintu.  – ta klaida raudonu klaustuku pažymėta)
      Todėl mūsų Jonavos Turistų klubas galėjo būti visą laiką KGB dėmesyje, nes jo nariai vėliau tapo aktyviais Sąjūdžio veiklos rėmėjais, išskyrus minėtą Sergejų, kurio Sąjūdžio renginiuose neteko matyti, nors jo klasės draugai buvo aktyviais Sąjūdžio renginių dalyviais. Tada Roma buvo dekretinėse atostogose ir kaip tik panašiu laiku Sergejus dingo Rusijoje - buvo manoma, kad jį kas nužudė.
         Tai tiek žinių apie šį epizodą, ir pereinu prie svarbesnių:

        Turiu Jums pranešti, kad Centro mokslininko  A. Rukšėno dėka, jau reikia padėti tašką į mano buvusias abejones, kad Juozas Krikštaponis ir Juozas Krištaponis „skirtingi asmenys“, - iš tikrųjų paaiškėjo, kad TAI VIENAS IR TAS PATS ASMUO, kažkodėl viena raide sutrumpinęs pavardę.

        Tą patį asmenį patvirtina Lietuvos Lengvosios atletikos 1921-2020 m. m. čempionatų olimpinių stadiono rungčių čempionų ir prizininkų suvestinė, skirta Lietuvos Sporto Karalienės 100-mečiui. Iš josios matome, jog Juozas Krištaponis disko metimo rungtyje Lietuvos čempionu buvo du kartus (1936 m. ir 1937 m.), aplenkęs tuometinę garsenybę Stasį Šačkų, čempionu buvusį nuo 1927 m., o prizininku rutulio stūmimo rungtyje pirmą karą tapo net 1931 m., būdamas tik 19 metų. Ar tas iškovojimas negalėjo būti dar moksleiviško amžiaus Rygiškių Jono gimnazijoje besimokant?
        Keista, kad Rygiškių Jono gimnazijos muziejus ir administracija ne žino, jog mokėsi Didvyris – Prezidento sūnėnas. Nežino ir kitų žymių sportininkų, garsinusių Lietuvą bei Marijampolę. Nėra žinoma, kas konkrečiai treniravo žymius lengvaatlečius bei kitų sporto šakų mėgėjus, kas konkrečiai puoselėjo aukšto meistriškumo tradicijas? Kad J. Krikštaponis buvo žymus lengvaatletis-metikas, tai užrašyta kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės pagal jo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės ir partizano (ryšininko) Mykolo Dirsės pasakojimus leidinio 
„XXI amžius“ Nr. 83 (1775) 2009 m. lapkričio 25 d. straipsnyje „Lietuvos kariuomenės dienai“, rašant taip:

  „ 1939 metais gavo kapitono laipsnį. Juozas Krištaponis buvo ir sportininkas (disko metikas, rutulio stūmikas). Rutulio stūmimo varžybose Lietuvoje buvo laimėjęs pirmą vietą, tarptautinėse varžybose Latvijoje – antrą vietą. Turėjo daug sportinių apdovanojimų

     PATIKSLINU: Rutulio stūmimo rungtyje J. Krikštaponis (Krištaponis) Lietuvos čempionu tapo 1936 m., nustūmęs 12,54 m, ir 6-iais centimetrais aplenkęs žymųjį didikų giminės atstovą   Vladislovą Komarą, kurio sūnus taip pat Vladislovas tapo 1972 m. Miuncheno Olimpiados čempionu rutulio stūmimo rungtyje. (Jojo motina taip pat buvo kelis kartus Lenkijos rekordininkė irgi rutulio stūmimo rungtyje ir galėjo J. Krikštaponį pažinoti, nes kartu varžybose dalyvaudavo.) O J. Krištaponis 1935 m. užėmė antrą vietą su aukštu 13,09 m rezultatu ir vos ne metru aplenkė 3-čioje vietoje likusį 2-iem metais vyresnį savo bendramokslį, vėliau Lietuvos garsenybe tapusį Leoną Puskunigį. Vėliau (1939 m.) L. Puskunigis pagerina antrąjį Lietuvoje J. Krikštaponio 39,46 m rezultatą, nuskraidindamas diską 40,39 m., kai Leonas – žymaus Skriaudžių kanklininko sūnus, ieties metime Lietuvoje lygių neturėjo nuo 1934 m. iki 1937 m., 4-is kartus tapdamas Lietuvos čempionu. Šitoji jo patirtis leido jam paruošti pirmąją mūsų planetos rekordininkę Birutę Zalagaitytę-Kalėdienę. Tačiau, prieš 3 metus, minint Leono Puskunigio 110-metį, Prienų laikraštis „Gyvenimas“ rašė, jog Leonas „1943 m. vadovavo Marijampolės sporto apygardai. Dirbo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje vyresniųjų klasių mokytoju. ... 1943 m. kovo 16–17 d. Leonas Puskunigis kartu su kitais 46 Lietuvos inteligentais buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą

-2-

     Vadinasi, L. Puskunigis turėjo būti labai artimas Juozui Krikštaponiui. Todėl įdomu, kaip,  Juozas įstodamas į Vietinę rinktinę ir tapdamas Marijampolėje Karo mokyklos 6-tosios kuopos vadu, kaip rašo A. Rukšėnas 4-tame psl., kaip turėjo J. Krikštaponis pasijausti, neradęs savo draugo L. Puskunigio? Kad buvo nacių suimtas ir kažkur išvežtas, ar ne reik manyti, kad apie tai visi galėjo plačiai kalbėti, pergyventi ir piktintis? Be to, J. Krikštaponis buvo nukentėjęs nuo vokiečių ir jųjų suimtu-kalinamu buvo galimai Sporto teorijos dėstytojas (galimai ir J. Krikštaponio dėstytojas) pirmojo Europos čempionato 1934 m. Turine dalyvis Valdas Bakūnas (jis buvo Valdo Adamkaus draugu). Tai kokios Juozo nuostatos galėjo būti dėl Vietinės rinktinės priesaikos „ištikimybės Hitleriui“ svarstymo?

      Apie tai parankiojau nuo Lietuvos gyventojų nuslėptus J. Krikštaponio sportinio gyvenimo faktus ir sąsajas su mano dėstytoju – buvusiu du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku disko metime Algimantu Baltušniku, kurio dėdės kovėsi J. Krikštaponio apygardoje ir apie tai 15-tės moksleivės – Šilų gyventojos konkursinį rašinį nagrinėju čia Jums pateiktame PRIEDE.

     Tačiau kiek Visuomeninis transliuotojas LRT pastoviai gali skleisti dezinformaciją ir pastoviai Ukmergės savivaldybę šmeižti? Net karo Ukrainoje metinių prieigoje  2023-02-05 LRT straipsnyje „Paminklas žydšaudžiui Ukmergėje - ...“ buvo paskelbta „informacija“ tokia:

   
1 pav.: ištrauka 
iš Indrės Mkaraitytės straipsnio ŠIO.

  Iš kur tokie „tyrimai“ apie Krikštaponio dalyvavimą Lietuvoje žudynėse? Kas tuos „tyrimus“ atlikinėjo ir kodėl Lietuvos žmonės apie juos nieko nežino? Ką apie tai LGGRTC gali pakomentuoti?

      Kadangi vykstančio karo metu atžvilgiu mūsų Didvyrio LRT jau paskleidė net absoliučią dezinformaciją, todėl, dėl Juozo Krikštaponio biografijos, į Jūsų  man pateiktus duomenis, atsakau  per naujai surinktą  (neskaitant priedo) 158 nuorodų 58 pav. ir 37 psl. apimties informaciją, pagal turinį tokį:

 

 

 

 

 

2 tema:
 

   GAL IŠ NAUJO REIKIA TIRTI  Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ ? ? ?

6 psl.

 

3 tema::
 

   Negi vokiečių sulaikymas nuo nusikaltimo ir iš jų ginklų gavimas Pasipriešinimui prieš sovietus  yra „kolaboravimas su naciais“? ................... ................ .............


8 psl.

 

4 tema:
 

   Negi sąmoningai buvo laukta, kol paskutiniai Didvyrio biografijos liudininkai numirs? ........................ ................................... ..................   .................


10 psl.

 

5 tema:
 

   VALSTYBINIO CENTRINIO ARCHYVO DOKUMENTAI BYLOJA
 GAL VISAI KĄ KITĄ? ....................... ........................... ..................


12 psl.

 

6 tema:

   Kokią turi „teisę“ J. Krikštaponis tarpininkauti ne savo pavaldiniui?

14 psl.

 

7 tema:

   10 klausimų J. Krikštaponio NETEISĖTAM „tarpininkavimui“

18 psl.

 

8 tema:

   O laipsnį pakelti negalėjo už tai, kad kalėjime atsidūrė kitos valstybės?

21 psl.

 

9 tema:
 

   Kur J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymas, ir kodėl istorikas M. Pocius apgaudinėja su „įrodinėjimo šaltiniais“? ................................ ......................... ......


26 psl.

 

10tema:

   IŠVADA  archyvų dokumentų apžvalgai. ..................................................

28 psl.

 

11tema:

   Polemika su man atsiųstu Jūsų atsakymu ..............................................

28 psl.

 

 

   P R I E D A S 
Nuo Lietuvos gyventojų NUSLĖPTI SVARBŪS FAKTAI  apie Juozą Krikštaponį  bei jo draugų ĮTAKĄ Lietuvos SPORTUI
54 psl. ir 60 pav. apimties

37 psl.

   

    Tik ką suėjus 500-tajai karo Ukrainoje dienai, bei NATO viršūnių pasitarimo prieigoje J. Krikštaponio biografijos falsifikacijos aktualija sustiprėjo, nes dabar vykstančio karo proga, toliau sutartinai per centrinę žiniasklaidą Lietuvos visuomenė dezinformuojama ir bandoma neteisėtais veiksmais įtakoti Ukmergės merą, į ką atkreipė dėmesį Lietuvos Žmogaus teisių ir kitos visuomeninės organizacijos, kurios pabrėžė ANTIMOKSLINĘ „tyrimo metodiką“, vertinant abejotinus to meto okupacinio režimo tardytojų išgautus prisipažinimus, dalis kurių yra selektyviai nukreipti prieš mirusį asmenį. Tą selektyvumą visuomenininkai atkreipė dėmesį, kai okupaciniams tardytojams duomenys pakišami tik mirusio-žuvusio žmogaus, kad tyrimą suklaidinti. Net tame Pareiškime atkreiptas dėmesys, jog esama ir dokumentų, kurie paneigia mirusio asmens kaltę. Juolab, šie paneigiantys kaltę faktai  yra gausiai nuslėpti ir šiame  Mindaugo Pociaus straipsnyje, kas grubiai prieštarautų mokslo principams. Tai išaiškėjo jo paruoštoje Pažymoje, skirtoje 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje, kurioje pranešimų ir užsakytų „diskusijų“ klausytojai buvo apgaudinėjami melagingais „faktais“, į kuriuos kitose konferencijose, kurios buvo žadėtos tęsti, reikėjo aiškintis dėl pateiktų naujų ne tiesų. Todėl čia tokius gėdingus „faktus“ žymiu šia fiziologinio raudonėjimo spalva.
        Net sveiku protu nesuvokiama, kaip galima žiniasklaidai, ypač LRT, kategoriškai ir vienpusiškai „informuoti“ gyventojus, vėl komunistiškai, grubiai pažeidžiant dualizmo principus ir ignoruojant kitokias žinias toje problemoje, kai L. R. Generalinė prokuratūra 2015-01-22 Nr. 17.2-829  aiškiai išvadoje parašė, jog nėra objektyvių duomenų? Apie tų objektyvių duomenų stoką Generalinė 
prokuratūra pranešė 2015-01-22 Nr.17.2-841 raštu ir Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungai. Kaip prokuratūros specialistai galėjo reaguoti į jiems pateiktus dokumentus, ir, ypač, į 27-tuoju eilės tvarka pateiktą „27. Gen. mjr. Kapralovo raštelio per vyriausybinį ryšį draugui Tkačenkai, LYA, f. K-21, ap. 1, b. 49, 1. 199) – 1 lapą;“, kuriame kažkodėl „pažymoje“ nuslėptas?-nepaminėtas tame NKVD generolo raštelyje paminėtas Juozo Krikštaponio suėmimo faktas? Apie kokį duomenų „patikimumą“ galima kalbėti, jeigu „kaltinamojo“ svarbiausias biografijos momentas toje „pažymoje“ nuo teisės specialistų buvo nuslėptas? Nuslėptas Didvyrio suėmimo-kalinimo nacių laikais faktas buvo, nors tas suėmimo laikotarpis pagal istorinę logiką galėjo būti ir okupacijos pradžioje! Kaip tada Generalinė prokuratūra būtų sureagavusi, jei toje „pažymoje“ būtų paminėtas svarstomojo suėmimo klausimas ir nenurodytas suėmimo laikotarpis? Gal, tada dar griežčiau būtų atmestas reikalavimas atimti savanorio statusą?  Kokie gali būti „objektyvūs“, duomenys, jei teisės specialistai juose matė begalę prieštaravimų ir nepatikimumų, kurių vis daugėja? Net man Jūsų atsiųstame rašte atsirado nauji – dar anksčiau nežinomi prieštaraujantys faktai!
  

     Svarbiausia, minėtas NKVD generolas Kapralovas ataskaitą apie J. Krikštaponio sunaikinimą rašo 1945-8-29, - t. y., tik po 7,5 mėnesio nuo mūsų Didvyrio nužudymo! Ar galėjo sovietų okupacinę vadovybę tenkinti antifašisto - nuo nacių nukentėjusio sunaikinimo žinia? Toks ilgas atskaitos rengimo laikotarpis nerodo tai, kad generolui buvo užduotis nuosekliai ištirti J. Krikštaponį? Juolab, kad pagal turinį, kuriame minimas vokiečių desantas, tokia informacija privalėjo būti operatyvinio pobūdžio kaip labai skubi, nes J. Krikštaponio žuvimo metu tarp Klaipėdos ir Kretingos buvo atkaklūs mūšiai, vokiečiams iš Klaipėdos kontratakuojant į Kretingą. Todėl desanto išmetimas turėjo būt labai reikšmingas diversijoms atlikinėti. Gal šio raštelio įtakoje negalėjo būt siekta iš Regensburgo ar Scheinfeldo pabėgėlių stovyklų ištraukti generolą S. Raštikį, kaip buvo pagrobtas Petras Kubiliūnas ar Vlasovas sovietams atiduotas? Ar nenorėta per tą vokiečių desantą inkriminuoti mūsų generolą S. Raštikį vokiečiams dirbusį; per savo giminaičio J. Krikštaponio iš Kauno kalėjimo išlaisvinimo įtaką ir jį nukreipimą kovai prieš sovietus? Tą įtaką (laidavimą iš kalėjimo išleisti) NKVD gal matė GESTAP-o dokumentuose, kuriuos išvežė, gal į Maskvą? Kokiu dar tikslu galėjo būti minimas tas J. Krikštaponio suėmimas, kalinimas ir paleidimas ir visai su juo nesusijęs vokiečių desanto išmetimas? Ar tuo vokiečiu desantu nenorėta inkriminuoti generolui S. Raštikiui veikimą prieš Sąjunginikus (prieš sovietus), gavus iš vokiečių ginklus? Ar tų ginklų gavimas - lėktuvu parskraidinimas, pagal atsiminimus, ne byloja, jog vokiečiai turėjo pamiršti tą J. Krikštaponio kalinimą?  Kuo jis sovietų vadovybei galėjo būti ypatingu, kad paminėjo gerokai pavėluotoje informacijoje?  Ar ne keista frazė „после трехмесячного содержания под стражей ! освобожден“ (po 3-jų mėnesių laikymo po sargyba - paleistas) ne byloja, jog PALEIDIMO iš kalėjimo faktą nurašė nuo GESTAP-o dokumento, kažkokiu tikslu, nuslėpdami paleidimo datą? Ar ne pilnos žinios manipuliacija negalėjo būti skirta generolui S. Raštikiui išprašyti iš minėtos stovyklos?         
        Kadangi neminimas „buvimas Baltarusijoje“, tai ar nėra įrodymas, jog GESTAP-o suėmimo ir kalinimo laikotarpis dokumentuose atitiko bataliono buvimui Baltarusijoje laikotarpį, ir todėl  ataskaitoje neminima K. Krikštaponio tik mėnesio laiko „tarnystė“ batalione kaip nereikšminga?

-4-

     Ar ne tą pačią išvadą daro ir vėliau KGB, sudarydama tą – 2/12 bataliono 2-osos kuopos Sąrašą, matydama tą GESTAP-o suėmimo-kalinimo laikotarpį, ir todėl J. Krikštaponio nerodo, kaip realaus kuopos vado 1941 m. spalio mėnesiui, ir todėl rodo Nikodemą Reikalą, kaip prisidėjusį prie kuopos vadovavimo veiksmų, nurodytų man skirtame Jūsų laiško 6 ir 7 puslapiuose faktų?
       Jeigu „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būtų buvęs, tai tada kaip Nikodemas Reikalas galėjo žudynėse vadovauti J. Krikštaponio kuopai?  Ką, J. Krikštaponis atsisakė vadovauti žudynėms, ir jį pakeitė Nikodemas Reikalas? Kaip gali kuopai vadovauti kitas vadas, jei šalia jos yra jos tikrasis?  Ar tai ne įrodymas, jog J. Krikštaponio Baltarusijoje negalėjo būti? 

     AČIŪ dėl pateiktų liudininkų ir J. Krikštaponio sesers Atsiminimų paminėjimo. Juk jos pasakojimo chronologija aiškiai nurodo brolio suėmimą okupacijos pradžią, nes iš kalėjimo sugrįžęs, toliau VISĄ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ.  Jeigu tas suėmimas būtų ne okupacijos pradžioje, tai  tada prie nurodyto okupacijos laikotarpio žodžio „VISĄ“ sesuo nebūtų vartojusi. Kokia būtų broliui prasmė slapstytis nuo vokiečių, jeigu tai būtų jau po Staliningrado mūšio suimtas? Tai kaip jis tada į Vietinę rinktinę būtų stojęs, jeigu reiktų jam slapstytis nuo vokiečių okupacijos pabaigoje? Slapstymasis nuo vokiečių ar ne geriausiai atitinka tikslą po kalėjimo nepakliūti į Baltarusiją? Kokia kita priežastis galėjo jį versti slapstytis nuo vokiečių?

       O, gal, tas „visą“ okupacijos laikotarpį pasakymas buvo sąlyginis, pabrėždamas po išėjimo iš kalėjimo okupacijos pradžią, kad jam netęsti tarnybos Baltarusijoje? Ar negalima manyti, kad išleistas iš kalėjimo buvo tuo tikslu, kad reikėjo išleisti-pakeisti „susirgusį“ J. Klimavičių!? (Apie ši naują staigmeną  atskirai ir išsamiai žemiau.)

    Be to, paminėjo sesuo CIVILIŠKĄ aprangą. Ar ji būtų minėjusi civilinę aprangą, jei brolis būtų buvęs po demobilizacijos ir būtų vis laiką vaikščiojęs tik civiliai apsirengęs? Tos civilinės aprangos paminėjimas neparodo, jog sesuo norėjo pabrėžti, kad jei būtų su kariška apranga, gal to konflikto nebūtų buvę, ar, bent, GESTAP-as brolį būtų ne į kalėjimą, o į komendantūrą ar į batalioną pristatęs? Ar tas civilinės aprangos paminėjimas neliudija, kad civilinę aprangą jis tuo metu mažai nešiodavo, nes buvo karinėje tarnyboje?

     O vienoje kalėjimo kameroje su komunistais sėdėjimo faktas ne okupacijos pradžią byloja? Juk nuo komunistų valymai intensyviausiai vyko ar ne okupacijos pradžioje? Ar vėliau (1942-1944 m. m.) komunistų kalėjime galėjo būti?

     Konflikto objektu tapusi senelio („diedelio“) SERMĖGOS detalė ne parodo rudens PEREINAMĄJĮ periodą, kai dar restorane rūbinė neveikė? Jei būtų vasara, tai nieks sermėgos gal nenešiotų?  O jei žiema, tai, gal, rūbinėje būtų priverstas sermėgą palikti?

     Psichologiškai ar ne keistai konfliktas atrodo, kai vokiečiai pusiau teisingą pastabą davė dėl sėdėjimo su sermėga prie stalo? Negi J. Krikštaponis irgi toks pats „kaimietis“, niekad nematęs restorano? Ar ne paprasčiau buvo patarti senuoliui nusiimti sermėgą? Be to, lengvaatlečiams-metikams, esantiems stambesnio sudėjimo NĖRA BŪDINGA KARŠČIUOTIS. Net ir liudijimas yra, kad  Pagal sporto psichologijos dėsnius lengvaatlečiai, ypač, metikai būna daugiau „šalto proto“ būdo sportininkais, nei dvikovinių sporto šakų atstovai. Kaip tik, šią ramaus būdo savybę patvirtina istoriniai šaltiniai, kaip „vėliau rašė savo atsiminimuose buvę Karo mokyklos kariūnai, Juozas Krikštaponis buvo tėviškas ir nesikarščiuojantis karys, didelis sporto mėgėjas...“ Be to, jau 1939 m. sesuo mini brolį, kapitono laipsnį gavusį. Tai, karinę teisę Universitete išklausęs karininkas ne galėjo prognozuoti juridines pasekmes, viršijus ribas konflikte? Ar tas konfliktas ne byloja ypatingą psichinę būseną? „Alkoholį“, irgi, kaip garsiam sportininkui-lengvaatlečiui bei sporto instruktoriui reiktų, gal, atmesti? O, gal, tas konfliktas buvo išprovokuotas masiniu žydų sušaudymo metu, nesukontroliavus savo būsenos dėl psichologinio šoko ir frustracijos būsenos? Kodėl tai psichologams nepatyrinėjus?

     Jei tas konfliktas būtų vokiečių okupacijos viduryje, tai ar J. Krikštaponis nebūtų iškeliavęs į Študhofo Dievų mišką? Kaip jam tada draugai bei generolas S. Raštikis būtų padėję, jei brendo visuomenės pasipriešinimas ir  konfliktas dėl mobilizacijos į Wermachtą bei SS legiono sudarymo?  Ir, išvis, kuom galima padėti, kaip galima ištraukti iš kalėjimo jau ne karinėje tarnyboje „demobilizuotą“ vokiečiams prasikaltusį? Už kokias „gražias akis“ tai galima padaryti?

    Tiesa. Yra ir prieštaringa nuomonė, kad jei J. Krikštaponis būtų „vokiečiams nusipelnęs žudynėse, tai ar būtų sodinę į kalėjimą dėl menkniekio? Gal, tas „menkniekis“ vokiečiams buvo labiau įžeidžiantis pradžioje okupacijos, nei jau vėliau, ir, ar ne Holokausto metu? Kokios vokiečių nuostatos jo metu būtų tikėčiausios 46-ių inteligentų į Študhofą išvežimo laikotarpyje?

      Jei „po demobilizacijos“ būtų prasikaltęs, tai ar vokiečiai „su komunistiniu savivaliautoju“, dar, vienoje kameroje su komunistais kalėjusiu, ir jau ne su karininku – civiliu asmeniu, ar vokiečiai būtų  bendravę Bagnopolio kaimo išgelbėjimo metu? Kad vokiečius įtikinti, ar nereikėjo, kad vokiečiai būtų pamiršę apie jau pasenusį konfliktą? Be to, jei tas konfliktas vyko ne okupacijos pradžioje, tai po konflikto, J. Krikštaponis, ne grįžęs batalioną, - neišvažiavęs į Baltarusiją, ar ne galėjo pasinaudoti karininko uniformą, kad lengviau su Baudžiamosios operacijos  vadais kalbėtis ir juos įtikinėti? Ar vokiečius įtikinti negalėjo jojo paliudijimai, kad jis buvo sutikęs sesers minimus raudonuosius banditus? Ar tai ne svarbus argumentas, išgelbėjant kaimą nuo sudeginimo? Ar etiška Ukmergės konferencijoje ir istorikui Mindaugui Pociui GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 m. Nr. 1 (51)  22 psl. teigti, kad, neva:

-5-

    „... jei atpasakotas įvykis atitinka tikrovę, kalba ne tik apie J. Krikštaponio (Krištaponio) siekį išgelbėti kaimynus, bet ir jo sąsajas su nacių okupacine valdžia, tam tikrą autoriteto galią, įtaką, nes niekuo vokiečiams nenusipelnęs, jokių ryšių su karine policine vadovybe neturėjęs žmogus kažin ar galėjo paveikti baudėjus.“ ? (P.S.: Pariebintas klaustukas mano, nes ši citata yra mano klausiamojo sakinio dėl etikos tęsinys.)

   Deja, jei istoriko sakinys-„teiginys“ pasibaigtu klausimu, tai tada etikos kaip ir nebūtų gal pažeidimo? O, šiaip, kokio „autoriteto galios“ reikia, jeigu J. Krikštaponis atvažiuoja ne vienas, o kaip teisę išmanantis; su Universitetiniu išsilavinimu (5 semestrus išklausęs ..., kaip nurodoma Pakėlimo laipsnio lape), pasiima į pagalbą kleboną ir vokiečių vyresnį karininką, ir, gerai mokantis vokiečių kalbą bei dar psichologiją, gal, dar išmanantis, jei įrodo esančius raudonuosius banditus, su kuriais jis pats susitiko miške, pagal sesers prisiminimus, ir dar, dėl šovinių senų-surūdijusių įrodo kaip karo specialistas, tai nuo ko priklauso „autoritetas“? Kam reikia be reikalo Universitete trinti auditorijos suolus Teisės fakultete ir Teisės moksluose, jei nemokėti išgelbėti nuo sunaikinimo žmonių? Juk, atvažiavo ne vienas. Todėl, kaip gali istorikas „išvadą“ daryti, tos visos situacijos savo akimis nematęs?

      Tas J. Krikštaponio su vokiečiais jei ne senas būtų konfliktas, tai ar Juozas būtų galėjęs bendrauti su vokiečiais ginklų gavimo klausimais ir organizuoti jų lėktuvu iš Vokietijos parskraidinimą?  Kas būtų ginklų klausimais kalbėję su „komunistuojančiu“ ir tik, ką vienoje kameroje su komunistais pasėdėjusiu? (Ginklų parskraidinimo faktas 6-toje pastraipoje)

    Kad Ukmergės restorane įvykis turėjo būti 1941 m. rudens pradžioje, gali liudyti sesers minimas brolio važinėjimas į Ukmergę „taškų“ reikalais, kur „turėjo gerus pažįstamus Barzdą, karo gydytoją Mikalauską. Jeigu nori ką gauti, reikėjo degtinę vežtis. ...“

     Mat, tas sesers minimas karo gydytojas yra žymiausias Ukmergės gydytojas Kazimieras Mikalauskas, kuriam Ukmergėje 1990 m. atminimo akmuo yra įrengtas, su kuriuo J. Krikštaponis tarnavo Pėstininkų pulke, o po sovietų okupacijos jiedu tarnavo Varėnos poligone. Kaip, matome, vienas buvo atsakingas už karių fizinį pasirengimą, kitas už jų sveikatą. Todėl jiedu buvo kaip kolegos, turintys vieną bendrą KARIO PARENGTIES tikslą. Jiedu galėjo ir kartu dezertyruoti iš sovietinės tarnybos.

 

     Kas yra labai svarbu, jog Kazimieras Mikalauskas gyveno šalia kareivinių „Liepų alėjoje“ (taip vadinasi knyga apie šį žymų Ukmergės gydytoją), kurio namas po šiai dienai yra dabar A. Smetonos gatvėje.  Šis Karo gydytojas galėjo turėti ir telefoną, kuriuo galėjo naudotis J. Krikštaponis, kad skambinėti į Šančius (į savo batalioną), arba tai daryti iš kareivinių, kurios ar ne galėjo būti naudojamos pasirengimui išvykai į Baltarusiją?    Vokiečių atėjimo metu po dezertyravimo gydytojas būti ilgokai kitur, vargu, ar galėjo? Juolab, tas namas ne jo, o jo žmonos buvo ir turėjo skubėti namo pas tėvus ir žmoną, arba sutuoktinę.     Minėtos knygos 25 psl. rašoma, kad „Dėdužis“ (taip autorė vadina gydytoją Kazimierą) VDU Medicinos fakultetą baigė 1933 m. ir pradėjo dirbti Ukmergėje karo gydytoju. „Mikalauskų šeima gyveno Ukmergėje Kauno gatvėje.     Bobunė buvo įsteigusi nedidelę valgyklėlę ir maitinosi jauni vyrai, daugumoje Lietuvos karininkai.“ Tai perrašiau, nes neaišku, kada tas namas buvo pastatytas Liepų alėjoje? Taip, kad J. Krikštaponis su gydytoju galėjo ir kitur bendrauti, nebūtinai gydytojo žmonos ir jos sesers name, kuris, ne aišku kiek ir kada statėsi ir kada gydytojas vedė? Tik, aišku viena, kad po dezertyravimo turėjo iš karto grįžti į Ukmergę ir todėl tas Veronikos Krikštaponytės minimo jos brolio važinėjimo į Ukmergę laikotarpis panašiausias į 1941 m. vasaros pabaigą-rudens pradžią. Be to man Jūsų (Centro) rašto-atsakymo 10 psl. pabaigoje YRA ŽIAURI Jūsų KLAIDA parašyta tokia:

-6-

Abejonių dėl prisiminimuose pateikiamų 1941 m. vasaros, rudens, žiemos J. Krištaponio biografijos įvykių sekos sukelia ir kai kurios prisiminimų detalės. Pvz., V. Krikštaponytės-Juodienės prisiminimuose nurodoma, kad 1941 metais J. Krištaponis vykdavo į Ukmergę ir ten susitikdavo sukarininku Juozu Barzda. Galima prielaida, kad tai buvo ltn. Juozas Barzda, kuris buvo 1944 m. Vietinės rinktinės Ukmergės komendantūros 302-ojo bataliono 3-iosios kuopos vadas. Jeigu iš tiesų taip, tai ltn. Juozas Krištaponis tikrai negalėjo 1941 metais važinėti į Ukmergę ir susitikti su karininku ltn. Juozu Barzda.

       Pirmiausiai, nereikia prisigalvoti, kad Juozas Barzda, neva, „karininkas“, nes sesers pasakojime ŽODŽIO "karininkas" NEBUVO, o Barzdų pavardės Ukmergės krašte labai plačiai sutinkamos, taip, kaip ir asmenys su Juozų vardais. Man teko konsultuotis su šiuos prisiminimus užrašiusiuoju kraštotyrininku Romu Kauniečiu, ir jo nuomonė, kad Juozas Barzda tame pasakojimo epizode turėtų būti koks nors spekuliantas, nes minimi „taškų“ klausimai ir minima degtinė, jei nori ką nors gauti. (Apie Juozą Barzdą kaip „karininką“ mini tik kraštotyrininkė  Audronė Astrauskaitė. Bet, panašu, kad ji yra suklydusi, nes, matyt, diktofonu-magnetofonu nesinaudojo, kaip tai darė kraštotyrininkas Romas Kaunietis, ir todėl, dar, imant iš kart interviu iš tautodailininko Mykolo Dirsės, prie interviu apibendrinimo suklysti labai žmogiška, prirašius prie Karo gydytojo Mikalausko dar ir „karininką“.  Klaidą sąlygoti turėjo ir nepilna pasakojimo detalė, kuri pilnesnė pas Romą Kaunietį, minint  degtinės būtinybę ir „taškus“ iš kurio aišku, kad Juozas Barzda tik kažkoks spekuliantas)

    Todėl Jūsų man laiško 10-to psl. pabaigoje paminėtas ltn. Juozas Barzda, dar, ir, vargu, ar galėjo būti. aplamai, kokiu nors J. Krikštaponio „draugu“, kuris pagal kilmę nėra ukmergietis – jis zarasietis ir apie jį sesuo, kaži, ar galėjo ką nors žinoti, net 1944 m., kai jis trumpą laiką buvo  Ukmergėje komendantu?  Čia šiame sesers pasakojimo epizode  paminėtas „Juozas Barzda“ dar gali būti greičiau ne tik, koks nors verslininkas (spekuliantas) „taškų“ klausimais. Ar nereiktų pagalvoti, kad tai galėtų būti, ir net generolas Juozas Barzda-Bradauskas, kuris statė Ukmergės kareivines ir karo metu dirbo ekonominėse bendrovėse? Jei J. Krikštaponis fiksuotas komisijoje valgyklų klausimais, tai ar negalėjo būti koks nors bendradarbiavimas ir sesuo tą generolą kodėl ne žinoti galėjo be antros pavardės priedelio; kaip rusiškos  «борода» atmainos? Kas buvo tose kareivinėse tuo metu? Ar generolas galėjo dažnai buvoti Ukmergėje? Jeigu Ukmergėje buvo statomos tos kareivinės, tai šis generolas ir statė tas kareivines? Tai, dėl jų statybų reikalų ar negalėjo dažnai būti Ukmergėje ir natūraliai, sesuo pagal labai įsimintiną pavardę gal galėjo ir žinoti jį? Jeigu jis tarnavo ne rikiuotės, o kariuomenės aprūpinimo tarnyboje, tai, gal, ir uniformą nešiojo rečiau, arba ji buvo kukli, paprasta – nelabai išsiskirianti ir todėl gal, J. Krikštaponio seseriai neįstrigo, kaip generolas? Be to, sovietai šį generolą apkaltino bendradarbiavimu su vokiečiais? Koks tas „bendradarbiavimas“ buvo? Ekonominis? 
         Taip pat 
Jūs taip pat to man skirto rašto 10 psl. minite „XXI amžius“ (2009 m. lapkričio 25 d., Nr. 83(1775)), Audronė Astrauskaitės parengtą straipsnį pavadinimu „Lietuvos kariuomenė dienai. „Įykdė Lietuvos karininko priesaiką“, pagal J. Krištaponio sesers V. Juodienės ir buvusio partizano M. Dirsės pasakojimus, pateikėte citatą:  „svajojo mokytis toliau, pirkosi knygas. 1941 metais, prasidėus karui, jis pėsčias parėjo iš Vilniaus į tėvų namus. Buvo vedęs, bet žmona pasiliko Vilniuje. Juozas dažai važinėjo į Ukmergę susitikdavo su karininku Juozu Barzda, karo gydytoju. Ruošėi pasipriešnimui. Jis nenorėjo trauktis iš Lietuvos, sakė: noriu numirti savo žemėje ,ne svetimoje Kartą jis išvažiavo į Ukmergę ir negrįžo. Arklį su vežimu į namus parvaręs berniukas broliams pasakė, kad Juozas susimušė su vokiečiais ir jį pasodino į ...“

     Taigi, ŠI CITATA KLAIDINGA, nes straipsnio originale trys pastraipos iš naujos eilutės, reiškiančias ne „vientisą mintį“, kaip rašte man norima įteigti, o visiškai  skirtingas mintis ir, aiškiai, skirtingus laikotarpius pateikiant, juos suplakant ir pateikiant kaip pavyzdžius, bet laiko atžvilgiu jau gaunančiu tikru kratiniu.    Pirmoji pastraipa yra karo pradžios laikotarpio, o antroji pastraipa išvis, ne aiški, apie kokį „ruošimąsi pasipriešinimui“, kaip ir su „karininku“ Juozu Barzda paminėtu? Okupacijos pradžioje, kad J. Krikštaponis „ruoštųsi pasipriešinimui“ - tai jau nesąmonė, nes jis komunistu, tikrai, nebuvo, nors su jais vienoje kameroje sėdėjo. O jei  mūsų aptariamasis su „karininku“ Juozu Barzda, kaip su „ 1944 m. Vietinės rinktinės Ukmergės komendantūros formuojamo 302-ojo bataliono 3-iosios kuopos vadu“ (rašte man nenurodytu, kokį mėnesį tai galėjo tą kuopa būt sudaryta) „ruošėsi pasipriešinimui, tai, tada; ne anksčiau, kaip vasario 21 d. - kovo 1 d., kai užregistravo 19500 vyrų, arba tik nuo 1944 m. balandžio mėnesio Lietuvos Vietinės rinktinės (toliau LVR) štabas slaptai nuo vokiečių pradėjo organizuoti „Tėvynės Saugą“ (saugūnus) ir po balandžio 26 d. Plechavičiaus sukviesto LVR apskričių komendantų pasitarimo visas tas datas man nurašius nuo dr. Arūno Bubnio 2019-05-02 straipsnio Vorutoje (www.voruta.lt/lietuvos-vietine-rinktine-ir-nauji-bandymai-mobilizuoti-lietuvos-vyrus-1944-metais/), tai, tada pagal man rašte  išdėstytą „logiką“, J. Krikštaponio suėmimas ar ne balandyje-gegužę turėjo būti įvykdytu? Tai, tada. jam kelis mėnesius (pagal Kapralovą tik 3)  Kauno kalėjime atsėdėjus, jis iš kalėjimo išleistų turėjo būti tik po 1944.07.29 - 08.01 vykusio mūšio dėl Kauno paėmimo. 
        Tai tada, kaip J. Krikštaponis galėjo nuo liepos pradžios iki liepos 20 dienos tą Partizanų sąskrydį surengti, „Kauno kalėjime būdamas“?  Ir, išvis, kaip jis galėjo su vokiečiais tartis dėl ginklų gavimo ir jųjų iš Vokietijos lėktuvu parskraidinimą, jei jis neseniai būtų su komunistais vienoje kameroje laikytu ir nebūtų praėjęs didelis laikotarpis, kad vokiečiai jo suėmimą būtų pamiršę? Ir, išvis, kokie komunistai „vėliau nuo 1942 metų“ galėjo būti, jei jie visi buvo 1941 m. išnaikinti? O jei „po demobilizacijos“
 tai buvo, kaip teigia M. Pocius be jokių įrodymų, tai kokiu „pagrindu“ generolas S. Raštikis „dėl ne kariškio“ turėjo „teisę“ kreiptis į GESTAP-ą ir pagal kokią „teisę“ gestapininkai jį; kaip „civilį“ paleido, kai jau buvo didelė įtampa tarp lietuvių ir vokiečių? Kodėl tada (po 1942 m. vidurio) jis į Študhofo „Dievų mišką“ ne tapo išvežtu? Ir tada, jeigu J. Krikštaponis „ne kalėjime“ J. Klimavičiui pasirašė, tai, tadakokią „teisę“ jis turėjo ne savo pavaldiniui tarpininkauti ir dar ant melagingo raporto? Negi „plika akimi nesimato“, kad toji apgavystė buvo skirta GESTAP-ui apgauti ir tam „tarpininkautojui“ iš kalėjimo ištraukti? Todėl: 

 

        

2-ta tema: GAL IŠ NAUJO REIKIA TIRTI  Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJĄ ? ? ?

 

 

Šios temos pavadinime 3 klaustukus padėjau dėl:

1.     Dabar vykstančio NUSIKALSTOMO karo UkraJYnoje ir jo Hagos teismui perdavimo, tiriant nusikaltimus atliktus dar nuo:

2.     1944 m. liepos 12 d. prasidėjusių Šventosios upės NUSIKALSTAMŲ mūšių, nuo kurių Lietuvos vyrų gelbėjimui tada liepos 20 d. Juozas Krikštaponis organizuoja pirmąjį Partizanų sąskrydį. Todėl:

3.     Lietuvos Didvyrio biografijos tyrimą, teisingo atsakymo gavimui būtina tyrimą atlikti tik moksliškai pagal Holistinį (VISUMINĮ) principą, o ne redukcinistinį, juolab, griežtai vengiant nusikalstamos leninistinės  traukos  iš konteksto atrankos.

 

   Todėl, Holistiniu tikslu: siūlyčiau atkreipti dėmesį į minėtus Šventosios upės mūšius tarp Jonavos ir Ukmergės, kur šių miestų sovietinių karių kapinėse tik dalis žuvusiųjų labai daug palaiduota. O kiek dar nesulaidota? Gal tie nesulaiduoti ir yra tik ką mobilizuoti-neapmokyti lietuviai bei gudai?

 

 

        Todėl Hagos teismui, gal, reik priminti, kaip pavyzdį 1944 m. Šventosios upės mūšius, sąmoningai naikinant savus sovietinius karius su vokiečių kulkosvaidžiais ir sovietiniais ЗАГРЯД «ОТРЯД»-ais, žudant savus karius. 

RETRO pastudijuoti; net jo akių bei jų blakstienų struktūrą:

2 pav.: Restauruotas Juozo Krikštaponio portretas -
restauravimo autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis. Galima pasididinti ir 
iš labai RAIŠKAUS PORTRETO pastudijuoti; net jo akių bei jų blakstienų struktūrą

   

-7-

 Man 1969 m. teko išklausyti ir matyti  tų mūšių liudininko graudaus pasakojimo ašaras, kokį jis siaubą matė, kuris gyveno prie pat Šventosios upės Domininkavos vienkiemyje, buvusiame nuo Matelių rėvos aukščiau 670 metrų ir priešais Jurkonių kaimą, kur vėliau; „išvystyto socializmo“ laikotarpyje, to liudininko vienkiemio, mažytę trobelę nugriovus, atsirado linksmybių rūmai, priklausantys Jonavos statybų trestui, dar, šalia su kabančiu pėsčiųjų tiltu per upę.

2 pav.: Buvusio Domininkavos vienkiemio vieta pažymėta raudonu kvadratu, kurio smulkesnis žemėlapis aukščiau. Būtent, su šio prieškariniu "smetoniško" žemėlapio kopijomis teko slaptai naudotis per treniruotes bėgimo pagal azimutą  įgūdžiams tobulinti, o jo pagrindu piešti detalius sportinius žemėlapius. . Galima pasididinti

To buvusio Domininkavos vienkiemio vietą vietą su naujai atsiradusiais linksmybių rūmais sovietmetyje žmonės praminė „X“-su  Dabar, aišku, neliko nei to kabančiojo pėsčiųjų tilto, ir neliko tų poilsio rūmų - liko tik jųjų likučiai ir kažkas ten atgavęs žemes, jau pradėjo tvarkytis.    

    Man to buvusio Domininkavos vienkiemio šeimininko ir Šventosios upės mūšio  liudininko pasakojimas, kaip visi kariai šokinėjo į verdančią nuo kulkų upę, ir kaip visi toje  upėje iškart tapdavo lavonais, o kiti lipdami per tuos savo draugų plaukiančius lavonus, irgi tapdavo lavonais, ir, kaip upės vanduo tapo raudonu bei upė tiršta nuo lavonu – man toks vaizdas, tik grįžusiam iš kariuomenės ir studijavusiam Vietnamo karo taktiką, buvo visiškai neaišku. Todėl tuo metu, per sovietinę rajono Kraštotyrininkų draugiją, man teko domėtis šiuo mūšiu (Jonavos ir Ukmergės „išvadavimu“), keliant klausimus, kodėl nėra jokio žuvusiems pagerbimo. Todėl teko aiškintis ir po šio liudininko pasakojimo, man pasidarė neaišku – teko aiškintis su antruoju partijos sekretoriumi  Filipu Žabinu, kuris buvo frontininku. Tada jis man ir atskleidė visą „paslaptį“ dėl tų ЗАГРЯД «ОТРЯД»-ų.

 Galima manyti, jog tada ir prasidėjo slapti persekiojimai, nes už Jonavoje KGB uždrausto Turistų klubo atkūrimą aš 1969 m. pabaigoje buvau pašalintu iš Komjaunimo komiteto instruktoriaus pareigų, padirbęs jose tik 3 mėnesius. Į šias pareigas ėjau tik tam, kad atkurti tą Turistų klubą, kurį buvo įkūręs jau čia aukščiau minėtas  disidentas Gediminas Ilgūnas. Todėl iš rajono skaityklų buvo išimti visi rajoninio laikraščio „Jonavos Balsas“ numeriai nuo rugsėjo mėnesio (1969-09-08) iki metų pabaigos, kuriuose buvo atspausdinti ir mano straipsniai apie naujovišką požiūrį iš jaunimo problemas bei Jaunųjų specialistų akcentavimą. Pastarieji ir būdavo ignoruojami komunistinės valdžios - į komjaunimo pirminių organizacijų sekretorių vietas reikėjo stumti neišsilavinusius tik su pradiniu mokslu kandidatus į komunistus visokius„traktoristus“ bei karvių melžėjas. Toks būdavo nuleistas planas, su kuriuo aš nesutikau nes tokių „vadovaujamos“ organizacijos merdėjo ir prie jokios visuomeninės pažangos neprisidėjo. Todėl, ką aš rašiau tada, negalima ir dabar paskaityti Jonavos savivaldybės bibliotekoje, nes tie pašalintieji numeriai nėra įsegti į 1969 metų laikraščio numerių rinkinį - galima tuos pašalintus numerius pamatyti tik Mažvydo bibliotekoje.

        

Bet, atkūrus Turistų klubą, jau galima buvo sportuoti Gamtoje ir aš kaip tik užsiiminėjau Orientavimosi sporto propagavimu - Turistų klube po darbo vakarais ne tik žygius, bet ir Pasaulio orientavimosi čempionatus negrynėdavome, kuriuose Sovietų Sąjungos rinktinė nedalyvaudavo, nes KGB drausdavo. Todėl Rusijos ir kitų sovietinių respublikų (tuo pačiu Lietuvos ir Baltijos šalių) orientavimosi federacijos įstojo į Tarptautinę federaciją tik sugriuvus Sovietų Sąjungai.

    Taigi, mes - Keliautojų ir Orientavimosi sporto mėgėjai nuo 1970 metų Jonavoje ir pradėjome sportinę veiklą Gamtoje, kuri, šiaip, sovietinės valdžios buvo nelabai toleruojama.  
        O, kaip tik, tada – 1970 m. pavasarį prie Šventosios upės, netoli Domininkavos to vienkiemio, ir, tiksliau, prie Matelių rėvos Kauno Turistų klubo pirmininko 
Algimanto Jucevičiaus (dabar Šviesuolio) dėka vyko Kauno Turistinis sąskrydis, į kurį kelionių-ekspedicijų įspūdžiams papasakoti, buvo pakviestas žymus Lietuvos keliautojas Gediminas ILGŪNAS (apie šį Jonavos  Garbės pilietį jau čia minėjau).

        Bet, netikėtai, kai jis pėsčias nuo Upninkų ėjo į tą Sąskrydį, kaip tik prie to paties Domininkavos vienkiemio tapo KGB-istų sulaikytu, kurie jam pasakė, kad jis yra „liaudies priešas“ ir jam bendrauti su jaunimu bei keliautojais negalima. (Jis ir jo tėvas buvo gavę po 25 metus lagerio už pas juos rastą pulkininko Petruičio knygą, KAIP JIE MUS SUŠAUDĖ, apie kurią dar čia plačiau PRIEDE paminėta straipsnelyje apie bėgiką A. Vietriną, kuris, pasirodo buvo ir Birželio sukilimo vadovu, užėmęs Sporto Rūmus bei juos saugojęs.

 


    3 pav.: 
Mokslų akademijos pėsčiųjų maratono 2022 m. Upninkuose pėsčiųjų maratono 2022 m. Upninkuose gegužę kontrolinis punktas 150 m žemiau Matelių rėvos GALIMA pasididinti

          Taigi, Hagos teismui tokią masinę mobilizaciją dėl bereikšmių atakų ir dėl masinio mobilizuotojų naikinimo, - negalima visą tai priskirti prie MOBILIZACINIO  GENOCIDO ? ? ?  Plačiau apie šiuos mūšius; man pažįstamo, Veprių kraštotyrininko  Jono Žentelio (jojo sūnus dabarVeprių muziejui vadovauja) surinktą medžiagą; paimtą iš to paties Ukmergės savivaldybės miestelio monografijos, galima susipažinti dar mano ruošiamoje gegužės 8-tai  studijoje.

   Su šiuo prie Šventosios upės mūšiu, trūkusiu apie porą savaičių ir yra susijęs tas liepos 20-osios Partizanų pirmasis sąskrydis. Apie jo nuostatas galima sužinoti, kai Didvyrio sesuo buvo dar gyva, tai  Panevėžio žinomas kraštotyrininkas Romas Kaunietis 1990 m. liepą Šiluose į magnetofoną įrašė jos žodžius tokius:


4 pav.: Sesers Atsiminimų ištrauka, į magnetofoninę juostą įrašyta 1990 m. liepos mėnesį Šiluose (netoli Užulėnio Panevėžio rajono pakraštyje)  žymaus Panevėžio kraštotyrininko Romo Kauniečio. Kalba netaisyta - neredaguota; rašyta nuo magnetofono ar diktafono.

  Kad nusikalstamai buvo gaudomi vyrai į frontą - tai patvirtino ir šio Didvyrio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės paminėtu Partizanų ryšininko fronte tokiu pat žuvimu, kaip daugelis žuvo šalia Veprių-Upininkų-Upininkėlių. Žuvo, nes buvo tik ryšininkas, o ne miške besislapstąs kovotoju ir nuo žūties fronte už svetimą valstybę-okupantę išsisukti nesislapstant nebuvo įmanoma. Todėl dabar okupuotos pietų UkraJinos gyventojų likimas buvo toks pats, kai stepių landšafte miškų nėra, o miškeliai visi okupantų buvo užimti - jie ten apsikasę nuo Kijyvo puolimo. Panašu ir šiuo metu prie Bachmuto, kai Vasario 24 d. sutapo metai nuo šio nusikalstamo įsiveržimo pradžios, „atšventus“ garsiąją vasario 23-iosios buvusią „vyrų dieną“, kuri Rusijoje išliko, neįvertinus josios sukūrimo nusikalstamumo pagrindus, kuriant KRUVINĄJĄ Raudonąją armiją, kurios kūrimas istoriškai dar neįvertintas – tai pabandžiau minėtoje studijoje per TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS du garsius veikalus, neleistinai dabar užmirštus.

-8-

     Nuo tos nusikalstomos kruvinosios armijos, saviems piliečiams naikinti (kiek jų per Pilietinį karą sunaikino!) Raudonojo teroro armijos, kurios vasario 23-čiosios sukurtos dėka Leibo Bronšteino (persivadinosio į „levą trockį“) tos teroristinės Raudonosios armijos štabe – šarvuotame traukinyje  parašo ANTIkautskišką tokio pat pavadinimo TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS brošiūrėlę, kaip Raudonojo TERORO ĮTEISINIMO TEORIJĄ, kurią labiausiai įvertino J.V. Stalinas, vėliau ta teroristine-komunistine teorija pasinaudojęs, - jos autorių su ledkirčiu Meksikoje nužudo ir daug net Lietuvos komunistų vadų prieš tai per Didįjį terorą sunaikinami.

     Todėl prieš tokią komunistinę armiją ir Juozas Krikštaponis organizuoja ne tik Partizanų sąskrydį Šventosios upėse mūšio metu, bet ir dar LĖKTUVU iš Vokietijos GINKLUS PARSKRAIDINA, kai mūsų Lietuvos Vietinė rinktinė vokiečių išdraskyta-išvaikyta, į Salaspilio kacetą išsiųsta bei Paneriuose sušaudyta, o Juozui Krikštaponiui pavyksta su vokiečiais susitarti, kad iš Vokietijos ginklus parskraidinti. Tas faktas fiksuotas ČIA:

 


5 .pav.: 
pagrindinis Juozo Krikštaponio diplomatinės išminties įrodymas, mokėjimu susitari su vokiečiais, kad 
gauti-parskraidinti lėktuvu ginklus iš Vokietijos

       Tai ar tik iš kalėjimo ir su komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiu, ir dar po „demobilizacijos“ vokiečiai net su CIVILIU ir dar kažkokiu „komunistuojančiu“ būtų šnekėję dėl ginklų gavimo? Kokios, išvis, gali būti kalbos su civiliais dėl ginklų gavimo? Ar nereikėjo, kokių gerų trejų metų, kad tas Ukmergės restorane konfliktas išsitrintų iš atminties?

 

.

3-čia tema: Negi vokiečių sulaikymas nuo nusikaltimo
 ir iš jų ginklų gavimas Pasipriešinimui prieš sovietus
 yra „kolaboravimas su naciais“?

       Todėl, apibendrindamas SIŪLAU papildomai ištirti PAKARTOTINĄ SOVIETINĖS ARMIJOS LIEPOS MĖNESIO ĮSIVERŽIMĄ  - visą tai NUODUGNIAU ARCHYVUOSE IŠTIRTI MŪŠIŲ POBŪDĮ IR NETEKTIS; su tikslu atskleidžiant tolimesnio nusikalstamo karo vedimo metodus UkraJinoje, o taip pat mūsų Partizanų žūtis – Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio Ukmergėje žūties aplinkybes.

  Pirmiausia, AČIŪ, kad 2021-12-03 Ukmergės konferencijoje LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas atsiprašė konferencijoje paniekintą, Julių ČEPONĮ, kuris 
               J. Krikštaponį gerai pažinojo,
 ir kuris, pasirodo, ne seniai mirė - ir tai yra didelė netektis Didvyrio biografijos nagrinėjime

  Todėl būtina prisiminti, kaip ne liūdna, šios visos žūties, ir, ypač, J. Krikštaponio sumanumo dėka Vyčio apygardos formavimo aplinkybės buvo paniekintos;  šiam Didvyriui skirtoje Ukmergės konferencijoje iš VU istorijos dėstytojui-docentui Nerijaus Šepečio pusės, Didvyrį išvadinus „nusikaltėliu-kolaborantu“ tik todėl, kad jis sugebėjo įtikinti hitlerininkus, kad kaimą su žmonėmis deginti nereikia – įrodė žmonių nekaltumą. Išgelbėjo, kad Ukmergės Žemėje nebūtų Antrojo Pirčiupio, ir už tai išmintingasis Didvyris tapo paniekintu. 
        Visą PSICHOLOGIJĄ galima peržiūrėti konferencijos įrašo nedidelę dalelę, kai  Bagnopolio kaime vaikystėje Julius Čeponis, turėjęs būti sudegintu, pradeda pasakoti, apie nušaunamus 2 vokiečių karius ir kaip už tai kitą dieną atliekama kaimui baudžiamoji operacija „Pirčiupis-2“, uždegant klojimą, - staiga įvyksta stebuklas; - atvažiuoja Juozas Krikštaponis su Lėno parapijos klebonu ir vokiečių karininku. Trumpai jie pasiaiškina situaciją - atneša „įrodymui“ netinkamas - surūdijusias kulkų tūteles (matyt, J. Krikštaponis, turintis Karo teisės pagrindus pastebi?) ir taip tampa kaimas išgelbėtas nuo sunaikinimo.

-9-

     Kaip tapo [LII (Lii)] direktorius nepatenkintas šio neplanuoto kaimo išgelbėjimo liudininko pasirodymu - toliau, laiko taupymui, galima nežiūrėti,  Todėl tą epizodą  galima nuo 2:50:34 dalies tik kelias minutes pasižiūrėti.  Kad suvokti skirtingų pažiūrų esmę, būtina dėstytojo teiginių chronologiją, su docento žodžiais, pasvirusiomis raidėmis bei mano pastabomis prasekti tokią:

     3:32:20 - „... masinėse žudynėse nedalyvavo, bet dalyvavo persekiojant žmones“. Panašu, kad docentas turi mintyje sovietinius struktūrų, nes J. Krikštaponis, tikrai, nieko nepersekiojo? 
     3:33:07 - „Krikštaponis karo nusikaltėlis, kuris duoda įsakymus“ - Jei Lietuva Teisinė valstybė, tai Generalinei prokuratūrai iš pateiktų dokumentų jei nesimatė objektyvių duomenų, tai kaip istorikas gali teigti apie   „nusikaltimus“, jei teisės specialistai to nemato?

     3:34:35 - „Kad Baltarusijoje buvo kitas žmogus - ne Krištaponis, tai kaip tas, kuris pagautas nusirašinėjant, bando teisintis“. ČIA APIE MANE - „nusirašinėtoją“ docentas, nes aš skaičiau konferencijos Pažymoje įrodinėjamą, kad, neva, „turi būti KriŠtaponio“ pavardė, kai Didvyriui kunigo išrašytas gimimo bei tėvų santuokos liudijime KriKštaponio pavardė. Tai, ką, pagal istorikus reik ignoruoti asmenybės dokumentus? Kodėl istorikai negalėjo rasti PASIKEITUSIO PAVARDĘ į J. Krištaponį įrodymą, kaip aš radau tik, tik į Lietuvos Lengvosios atletikos 100-mečio protokolus pažvelgęs?
     3:35:20 - „padaryti geri darbai nepanaikina nusikaltimo“. Bet apie kokį  „nusikaltimą“ docentas dėsto, jei auditorijoje sėdintys žmonės žino jog didvyrio sesuo pasakojo apie tai, jog kai buvo išleistas iš kalėjimo, VISĄ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ - kaip paprasti žmonės gali suprasti docentą, ne istoriko, o „teisėjo“ vaidmenį atliekančio?

     3:36:05 - „Jau Lietuvoje pradėjome ... - P. Cvirkos paminklą.“ Ar nereikės atstatyti, kaip pirmajam rašytojui apie Partizanus pradėjusiam rašyti? Kas bus, jei mokslininkai nustatys, kad P. Cvirką levo Trockio TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS neskaitė ir tokį patį Karlo Kautskio neskaitė bei komunistinėmis idėjomis ne iš Kremliaus, o iš Vakarų užsikrėtė? O nuo ko „numirė“ iš kart vienu metu visi ... literatai ir Janka Kupala bei kiti gudų poetai sušaudyti dar prieš karą? 
     3:36:40 - „Žmogus darė nusikaltimus“. Kaip gali žmonės tokį „teiginį“ priimti, kai žino Didvyrį esantį iš padorios ir, net Šviesiosios šeimos? 
     3:36:50 - „Ten ne skaičiai yra, o nužudyti žmonės“. Bet nužudyti žmonės buvo ir Ukmergėje - visas miestelis liko tuščias be žmonių.  Tai, kaip turėjo pasijausti išauklėtas Šviesuomenės Didvyris, atsisėdęs šalia bjauresnio okupanto, nei bolševikai, kurie tik ką uždraudė LLV ir pradėję ...?
     3:36::54 - docentas PAKELIA TONĄ
     3:37:00 - „Nenorite patikėti, kad jis šaudė žmones?“. JEIGU ŽMONĖS ŽINOTŲ, KAD DOCENTAS MATĖ TĄ ŠAUDYMĄ, tai, gal ir patikėtų? Ir tai su klaustuku, nes „pasigrožėkite“, kokį jis „pavyzdį“ pateikė pabaigoje!
     3:37:25 - Išėjo kalba apie „Krikštaponio  karo belaisvius žudytus“, kai visą laiką namuose buvo pagal jo sesers Atsiminimus užrašytus, o konferencijai pristatytoje Pažymoje akivaizdi kažkokia makalynė, net vaikui suprantamas Holokausto (CIVILIŲ mieste) vertimas į kažkokias sovietams naudingas išgalvotas „karo belaisvių“ žudynes „už miesto“?  Kaip galima pasitikėti istorijos docentu, kuris „nemato“ Pažymoje nesąmonę parašytą? 
     3:37:50 - „Kadangi Šventas žmogus, todėl nieko blogo negalėjo padaryti“ - PAGALIAU docentas TEISINGĄ IŠVADĄ PADARĖ - nesvarbu, kad su ironija.
      3:38:00 - „AKLAVIETʓ docentas ir žiūrovai pripažino ir jis pradeda apie „puikų pavyzdį“,  ir toliau pasakoja apie  „nemandagų žmogų“, kuris pagal DISKUSIJŲ programą išėjo kalbėti, iš anksto užsirašęs  ir kažkodėl pirmininkas diskusijų pagal kokią „teisꓠbandė neleisti kalbėti, o po to ir nutraukė jo kalbą? . Toliau docentas cituoja liudininką Čeponį: „atvažiuoja, ...e-e, ... gerbiamas Krikštaponis su vokiečių karininku ir priima sprendimu kitų žmonių naudai“. Iš salės sušunka kažkas apie ŽMONIŲ GELBĖJIMĄ. O docentas atsako; „Atmintis prisimena apie žmonių gelbėjimą. BET JEIGU ŽMOGUS VAŽINĖJA MAŠINA SU VOKIEČIŲ KARININKU - JIS YRA OKUPACINĖS ADMINISTRACIJOS BENDRININKAS. Jis yra NACIŲ KOLABORANTAS. AČIŪ už Dėmesį!“ - ir lenkiasi mikrofoną dėti ant stalo.
         Tą visą FINALINĘ FINIŠO kulminaciją galima pamatyti vaizdo įrašo 3:38:41 dalyje, kai docentas jau meta mikrofoną, ir vaizdai  vienas ant kito akimirksniu užsideda, matyt, vaizdo kameras ar objektyvo židinių ilgius keičiant momentu ŠIUO:

 

 


..6 pav.: Didvyrio PANIEKINIMO pabaiga. Galima pasididinti.

     Atleiskite, docentui  „nacių kolaborantas“, nes su mašina ir su vokiečių karininku atvažiavo! Tai, ką, J. Krikštaponiui su Lėno klebonu „reikėjo“ pėsčiom ateiti, kai jau žmonės būtų visi padegtame klojime sudegę? Jam negalima pasiprašyti mašinos žmonių gelbėjimui iš šalia esančio vokiečių kareivių garnizono? Kiek docentui iš mokyklinės programos reiktų rašyti pažymį, jei jis „nežino“ Užulėnio dvaro ir kad tame dvare turėjo būti kariškiai? Negi, tikrai, docentas, būdamas vokiečio karininko padėtyje, neduotų kaimiečiui automobilio, kuris atlėkė su klebonu ir maldauja dėl žmonių išgelbėjimo? Negi docento nesuintriguotų net tai, kad kaimietis puikiai vokiškai kalba ir pritrenkiantį įrodymą teikia, kad jis miške buvo susitikęs su raudonaisiais banditais, ir kad žmonės nekalti? Tai, ką, docentas, net, nesusidomėtų, ir, net. pats nenorėtų į žmonių egzekuciją pažiūrėti? Žodžiu, „nacių kolaborantu“ docentui Didvyris tapo vien už tai, kad gerai mokėjo užsienio (vokiečių) kalbą ir turėjo teisinį-universitetinį išprusimą! 

-10-

        Taigi, pagal docentą Nerijų Šepetį.„nacių kolaborantas“, nes atkalbino nacius nuo nusikaltimo - atkalbino nacius nuo gyvų žmonių sudeginimo. Negi docentui reikėjo, kaip buvo Pirčiupyje, melagingai apkaltinus kaimiečius ir nestabdžius, o provokavus nacius nusikaltimui ir po to iš tolo stebėjus gyvus žmones deginamus? Tai, gal ir Bognopolyje reikėjo tą patį padaryti, kad būtų galima smerkti nacius? Ar išsiaiškino docentas, kaip ten: A. Smetonos dvare, šalia J. Krikštaponio gimtosios sodybos J. Krikštaponis, kaip žymus lengvaatletis subėgiojo pas kunigą ir pas kokį nors kitų struktūrų protingesnį - aukštesnio laipsnio karininką, kad būtų įtaigiau ir greičiau, su automobiliu 4,42 km nuo dvaro iki sudeginti ruošiamo kaimo atvažiuoti, nei pėsčiom po faktum ateiti? Ir kodėl J. Krikštaponis „negalėjo“ su vokiečiais diplomatiškai bendrauti kaip antinacinės Tautos fronto Žvalgybos viršininkas, besiruošiantis Partizaniniam pasipriešinimui organizuoti?

        Ar negalima VU Istorijos katedrai tokią docento „poziciją“ panagrinėti dėl Pasipriešinimo prieš sovietus organizavimo? Negi, docentui tikrai J. Krikštaponis „kolaborantas“, kad su tuo bendravimu su vokiečiais, suorganizavo pirmąjį Partizanų sąskrydį? Gal, pagal docentą jo „ne reikėjo organizuoti“ ir leisti visiems „vyrams į sovietų armiją eit“, kad visi beprasmiškai žūtų panašiame absurde, kaip ir prie Šventosios upės mūšyje, kurie dar net iki šių dienų nepalaidoti? 
        Kad paanalizuoti docento supratimą apie istoriją, galima nuo trumpą akimirką 
pažiūrėti nuo konferencijos įrašo 3:38:00 dalies.

      Todėl ir būtina viską iš naujo tirti, kas yra susiję su J. Krikštaponiu, nes tai, manau, reikalauja toje konferencijoje kai kurių istorikų pademonstruotas viešas nenoras tirti naujai aiškėjančias aplinkybes, jog J. Krikštaponis bendravo su pasitraukti pasiruošusiais vokiečiais ne „kolaboravimo“ tikslu, kaip Ukmergės konferencijoje docentas N. Šepetys isteriją sukėlė, o ginklų gavimo tikslu, kuriuos su lėktuvėliu parsiskraidino iš Vokietijos, ką  apie tai minėjo jo sesuo su tautodailininku M. Dirse. 

    

4-ta tema: Negi sąmoningai buvo laukta,

kol paskutiniai Didvyrio biografijos liudininkai numirs?


Toje Ukmergės 2022-12-02 konferencijoje sukeltos isterijos šaltiniu tapo netikėtas konferencijoje pasirodęs J. Krikštaponį pažinojęs liudininkas ... Čeponis, nors visi Didvyrio liudininkai: J. Krikštaponio apygardos ryšininkas-tautodailininkas Mykolas Dirsė ir J, Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė jau mirusi. Kad taip buvo, galimai laukta, kol tie paskutiniai J. Krikštaponio biografijos liudininkai numirtų, pagrindiniame konferencijos pranešime Mindaugas Pocius pabrėžė pirmosios publikacijos apie J. Krikštaponį autorių.

    Kiek žinau, kažkur Nepriklausomybės pradžioje J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė su savo dukra Artemida Juodyte-Vyčiene buvo iškviestos į Seimą apdovanojimui, bet Seimo salėje jųjų kažkas atsiprašė ir pranešė, kad apdovanojimo nebus ir nepaaiškino jokios priežasties. Tada dukra savo mamą tik lydėjo, nes ji buvo jau senyvo amžiaus, o jųjų iškvietimas į Seimą ir po to atsiprašymas tapo kažkokia patyčia iš nukentėjusios sovietmetyje politinės kalinės ir Didvyrio sesers. Kiek man žinoma, apie  brolio-dėdės „buvimo Baltarusijoje“ pasakų tada jos net negirdėjo - jos tada dar nebuvo skleidžiamos. Kitaip, sesuo būtų kėlusi triukšmą

   Būtent, tylėjimą ir apie laukimą, kol sesuo numirs, tos konferencijos pagrindiniame pranešime M. Pocius ir patvirtino, pasakydamas taip:

  „Pirmasis publikacijoje istorinio J. Krikštaponio istorinio įvardinimo problemą 2011 metais paskelbė Evaldas Balčiūnas.“

    Šio žymaus publicisto-antifašisto publikacija kaip tik ir pasirodė po mėnesio - 2-jų, kai 2011 metais vasario mėnesį numirė minėta Veronika Krikštaponytė-Juodienė - paskutinė savo brolio biografijos liudininkė. Prieš tai 2008 metais  J. Krikštaponio gimtajame kaime numirė Partizanų ryšininkas ir tautodailininkas Mykolas Dirsė. Todėl tos M. Pociaus paminėtą publikacijos datą apibraukiau geltonai čia žemiau:

-11-


7pav.: 2021-12-03 Ukmergės konferencijos pranešime  paminėta pirmoji 2011 m. Evaldo Balčiūno publikacija, kurią galima pasididinti.

  Kaip matosi, čia 7 pav. ir 8 pav. bolševikinės pakraipos ANARCHIJOS tinklalapyje (pagal istoriją po D. Spalio perversmo anarchistų judėjimas mažai kuo skyrėsi nuo bolševikų-žudikų) todėl šis unikalus anarchistinis-antifašistinis, grynai, politinio pobūdžio tinklalapis su šiuo pirmuoju „ J. Krikštaponiu Baltarusijoje“ paminėjimu ar negalėjo būti inspiruotas Didvyrio sesers išėjimu į Anapilį? 


8 pav.: 
Pirmą kartą apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje “publikacija buvo paskelbta ne bet kokiame, o bolševikinės pakraipos „anarchija.lt“ tinklalapyje. Todėl terminas „bolševikai“ ar dar buvo 1941 m. naudojamas? Todėl ir klaustukas padėtas. Galima prasiplėsti-pasididinti    

 Detaliau apie žinomą anarchistą „istoriką?“ (mano supratimu, istorikas neturėtų būti vienos politinės pakraipos atstovu), jo politinę veiklą, gerėjimusi 1940m. sovietinės okupacijos periodu, apie teisinį absurdą pranešėjo Mindaugo Pociaus paminėto iš Teisingumo ministerijos „teisininko?“  Donato Glodenio (pastarojo, atrodo, ne teisinis, o du religinius mokslus baigęs ir Religijų klausimus tvarkančio) reikalavimo  dėl „administracinio teismo“ sprendimo teisinio pavojaus nusiristi į kaimyninį „Lukofašistinį“ rėžimą, ir ...,  galima detaliau pasiskaityti mano minėtos studijos 5-tos temos: „Kodėl  Ukmergės konferencijos pranešime prieštarauta jai skirtoje Pažymos duomenims?“ dėstyme su visais pavyzdžiais.

-12-

     Manyčiau, kad tokie Ukmergės konferencijoje labai pažangios, su skandalingai naujais faktais paskelbtais Lietuvos Istorijos instituto (aš jį sutrumpintai, aiškumo dėlei dvigubai „LII (Lii)“ žymiu) ir, tikrai, mokslišku dėstymu Pažymoje, vertos iš didžiosios raidės rašymu, skirtingai, nei buvusi 2014-12-19 tik prielaidų „pažyma“, nuslepiant net būtinus faktus, tikrai, aš to rašinį, neatitinkantį archyviniams duomenims, tik į kabutes dėjau, nes atsakymų į mano teiktus klausimus dar nesu gavęs, - tai Ukmergės konferencijos pranešimas net šokiravo, kardinaliai neatitinkąs teiktam Pažymoje dėstymui bei naujai skelbtiems faktams, dėl kurių net negalima buvo klausti, nes klausimai nuo salės net nebuvo numatyti konferencijos programoje. Todėl, manau, konferencijoje ir susiklostė po pagrindinių pranešimų minėta isterija, nes netikėtai pasirodė, vis tik dar vienas gyva J. Krikšaponio kartos liudininkas iš to paties kaimo, kur gyveno-augo ir žuvo Lietuvos Didvyris. Ir konferencijai pakrypus nenumatyta vaga,- atsiradus dar vienam, dar nemirusiams liudininkui, dėl to senelio pabrėžto kaimo ir jo šeimos su juo pačiu dar mažu nesudeginimo, kaip tai įvyko Pirčiupyje, o išgelbėjimo faktu, tai „pasigrožėkite“  LII (Lii) direktoriaus šoku, na, o svarbiausia, prašau išklausyti minėto istorijos dėstytojo-docento pasakytą teiginį.
        Tai, negi „blogai“, kad bendravimo su vokiečiais tikslu J. Krikštaponis gavo ginklų Partizaninei veiklai?
        Kaip tokią frazę įvertins VU istorijos katedra ir ... ?
"Pasigrožėkite" kaip dėstytojas net nesiklauso to 
senolio – labai svarbaus paskutinio liudininko pasakojimo!  AČIŪ, kad LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas to paskutinio liudininko atsiprašė, kurio atsiprašymą  su jo pranešimu žemiau galėsite išgirsti.

O dabar - UkraJinoje karo metu ypatingai aktuali yra Juozo Krikštaponio tikroji, o ne komunistų - NKVD-istų - KGB-istų falsifikuotoji biografija.

 


9 pav.: 
dailininkas ir J. Krikštaponio kovų bendražygis Mykolas Dirsė (1927-2008)

      Todėl, manyčiau, būtina remtis, pirmiausiai, duomenimis,  fiksuotais kraštotyrininkų ir kovų bendražygių, kokiu buvo J. Krikštaponio gimtajame Užulinyje gyvenęs tautodailininkas Mykolas Dirsė. Juo labiau, jis buvo jaunystėje J. Krikštaponio vadovaujamo Vyčio apygardos Partizanų ryšininku, o po to politiniu kaliniu, o grįžęs, tapo žinomu dailininku.


 10 pav. Po dailininko-ryšininko Mykolo Dirsės mirties parodos atidaryme. Iš dešinės: Romas Petras Šaulys, disidente sesė Nijolė Sadūnaitė, Mykolo Dirsės dukra Audronė Dirsytė-Vinogradovienė. Galima pasididinti

 

    Jo darbai nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 31 d. buvo eksponuoti net Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC) muziejuje.

       Tik, kaip čia įvyko, kad istorikas Evaldas Balčiūnas, neišklauso-neperskaito J. Krikštaponio sesers liudijimus ir  su iš ankstinę nuostata, nuėjęs į LCVA archyvą, tarp dokumentų nė nemato juose keistenybių ir priima „ne ginčytiną tiesą“? Nesinori tikėti, kad Evaldas Balčiūnas nepasidomėjo kraštotyrininko Romo Kauniečio surinkta liudininkų ir kovotojų artimųjų informacija. Gal ir laukta buvo, kol numirs Didvyrio sesuo? Kodėl taip „sutapo“, kad iš kart po paskutinės Didvyrio biografijos liudininkės mirties ne tik straipsnis, bet ir prokremliškų jėgų piketas Ukmergėje bet įvyko, šokiravusi savivaldybės bendruomenę? Kiek pamenu, apie tą piketą buvo žiniasklaidoje minimas jojo organizatorius, dabar prokuratūros paieškomas ir Rusijoje politinį prieglobstį pasiprašąs Giedrius Grabauskas. Ar jame buvo E. Balčiūnas - nežinau, nors daug kas kalba, kad buvo.
 

5-ta tema:VALSTYBINIO CENTRINIO ARCHYVO DOKUMENTAI 
  BYLOJA
   GAL VISAI KĄ KITĄ?

 

   Garsus A. Impulevičiaus įsakymas Nr. 42 dėl išvykos ar gali būti taikomu „įrodymo“ dokumentu, jog J. Krikštaponis „išvyko“, jeigu jis buvo sudarinėjamas ne traukinyje, o gerokai anksčiau Šančiuose ir yra daug asmenų, kurie neišvyko ir jų išvykimas tame Nr. 42-ame įsakyme buvo atšauktas? Kodėl taip keistai rašomas įsakymas būtuoju kartiniu laiku „išvyko“, o ne „turi išvykti“ ar pan.?

     Keistai atrodo tame įsakyme karininkai nuo 9-to iki 23-čio virš K. Krištaponio Juozo J.ltn. Stankaitis Jonas, kuris neišvyko ir du Klimavičiai Jonai:

-13-


11 pav
.: įsakymo N. 42 antrojo lapo pradžia - išvardintų karininkų sąrašo tęsinys.
Galima pasididinti 
be pabraukimo ir be kontrasto užkėlimo
.

        Taigi, čia mano šioje studijoje  kyla centrinis ir pagrindinis klausimas:

-        Kokiu „atsitiktinumu“ 23-jų karininkų sąraše gali atsirasti du asmenys su viena ir ta pačia pavarde bei tuo pačiu vardu ir dar tuo pačiu kariniu laipsniu bei vienodomis pareigybėmis? 

       Gal, tai, kokie „dvynukai“? Bet kada dvynukai būna su tokiais pat vardais?

     Atleiskite, bet aš tomis, sovietinėmis ir rusiškomis „atsitiktinumo“ teorijomis pradedu skeptiškai žiūrėti po 2013-06-11 konferencijoje visam pasauliui kosmonauto A. Leonovo paskelbto, 1968-03-27 bandomojo naikintuvo Su-15. atseit, praskridusio „atsitiktinai“ pro J. Gagariną ir jo instruktorių V. Serioginą, skridusiais man nuo vaikystės žinomu MiG-15, „kuriuos“, atseit, aš su kolegą pamečiau, radaru, fiksuodamas nerealiausią apie 1700 km/val. greitį, kurie su pastaruoju lėktuvėliu pasiekti tokio grečio negalėjo ir tada mes manėme, kad sovietiniai bepročiai į naujai kuriamą ir bandomąjį kažkokį dvivietį padarą; mums tada nežinomą, įkišo pirmąjį mūsų planetos kosmonautą ne bet kam, o nužudyti, nes koks gali būti su instruktoriumi „mokomasis“ skrydis naujai tik kuriamoje ir bandomojoje technikoje, kai pagastroliavęs po pasaulį pirmasis kosmonautas, turėjo būti pamiršęs visus skraidymo įgūdžius? Todėl, kai atsirado kompiuteriai, ir kai su jais pradėjau sudarinėti sportinius žemėlapius su OCAD programa, su ja išmatavau planetą mūsų ir nustačiau, kad Maskvos  Centro generolai, mane ir mus apkaltinę pametus „Gagariną“, nežinojo, kad mūsų planeta nėra plokščia, nes aš jų skrydžių matyti negalėjau, palei pat žemę skridusių, o turėjau matyti tik jųjų tą žudiką – Su – 15-tąjį, kurio tą pašėlusįjį greitį ir fiksavome. Bet, kad tas žudikas „atsitiktinai“ praskrido pro J. Gagariną, tuos „makaronus ant ausų pakabinti“ galima visai mūsų planetos žmonijai, bet tik ne man, su radaru dalyvavusiam daug kartų naikintuvų užvedimo (rus.: НАВЕДЕНИЕ) skrydžių pratybose. Juolab, kai tas naujas Su-15 naikintuvas, kaip aš išsiaiškinau, turėjo galingą bortinį radarą «Орёл-Д» bei autopilotą ir mano „paslaugos“ su radaru nuo žemės naikintuvų pilotams tapo jau nebereikalingos. Bet iš šio pasaulio neseniai išėjęs A. Leonovas, kuriam per J. Gagarino dukras rašiau laiškus (vieną jų čia žemiau parodysiu), matyt, „nežinojo?“ apie lėktuvuose bortinius radarus? Todėl, „ne visas raides pasakęs“, A. Leonovas paliko visos Rusijos žmones kvailio vietoje, kuriems dabar nieko galvoje neliko, kaip manija „МОЖЕМ ПОВТОРИТЬ“, dėl ko čia ir Jums šiame laiške-studijoje sutelkiau visą dėmesį.

      Todėl aš į visokius dokumentus, kiek kitokiomis akimis žiūriu. Taigi, kad ir į A. Impulevičiaus rinkinį žiūrint, kai po trijų dienų, išvykus į Minską, 1941 m. spalių mėn. 9 d. įsakymas Nr. 43 dėl vedusių karininkų priedui gauti ar gali būti išvykimo į Baltarusiją „įrodymu“, jei iš tikrųjų karininkas dėl nežinomų priežasčių neišvyko? Ar turi teisę bataliono vadas sustabdyti karininkui atlyginimo priedą pagal Kauno Komendantūros telefonogramą? Kad ir jeigu bataliono vadas ir žino, kad karininkas laikinai susirgo, kažkas su juo atsitiko, ar netikėtai tapo areštuotu kitos valstybės struktūrų, gali tokiam karininkui stabdyti priklausomo priedo suteikimą ir kokiu pagrindu? Ir, aplamai, ar bataliono kanceliarija, automatiškai ruošianti įsakymų projektus, gali žinoti Rikiuotės tarnybos smulkmenas, jei vadovybė apie jas neinformuoja, jei tai yra tarnybos paslaptis apie kokius nors nutikimus su karininkais?

-14-

      Pavyzdžiui, iš eilės įsakymas Nr. 44 spalių mėn. 13 d. 1-uoju paragrafu papildomai vėl rašomas vedusiųjų priedo įsakymas pagal raportą ir jungtuvių išrašą, o 2-uoju paragrafu  įsakymas Nr. 42 ... atitaisomas j.ltn. Stankaičiui Jonui į Minską neišvykusiam-susirgusiam, už pagrindą paimant susirgusiojo raportą Nr. 338 ir ... O kokį „raportą“ iš kalėjimo karininkui galima rašyti, kitos valstybės GESTAP-o suimtam? Dar pagal 4-tąjį skirsnį grandiniui Pupliauskui Broniui ir eiliniui Jonušui Jonui dieną prieš išvyką spalių mėn. 5 d. SAUVALIAI PASIŠALINO nuo uždavinio vykdymo ir į komandiruotėn į Minską neišvyko. Prie pastabos nurodomas ir raportas Nr. 340.  O kas gali „raportą“ rašyti dėl į GESTAP-ą ir į kalėjimą pakliuvusio karininko?  Atšaukimas rašomas tik esant aiškiai priežasčiai, kai sauvalinis pasišalinimas yra užfiksuotas neginčytinu faktu, kuopos vado raportu. O,  kai kita valstybė pagrobia karininką ir jį suimą, paima į nelaisvę, ar toks gali būti įvykis traktuojamas kaip „sauvaliniu pasišalinimu“?

DAR ĮDOMIAU SU DVIGUBUOJU JONU KLIMAVIČIUMI – neaišku, su katruoju? Galima „pasigrožėti“, kaip tas sudvigubintas Jonas Klimavičius meluoja „vadui Impulevičiui“, ar tik ne su paties bataliono vado žinia meluoja?


12 pav.
: LGGRTC istorikas, pradeda nuo ATSIPRAŠYMO, kuriam nebuvo duota pasakyti apie J. Krikštaponį, visą vokiečių okupacijos laikotarpį, po kalėjimo buvusį namuose ir kuris dabar jau numirė

 
13 pav
Ukmergės 2021-12-02 konferencijos iš anksto atrinktų pašnekovų „diskusijose“ 32 pav. įstrigs konferencijos dalyviams LGGRTC mokslininko Alfredo Rukšėno vienintelė konferencijos svečių mandagi kalbą, pradėjus nuo  J. Krikštaponio kaimyno bei jį pažinojusio A. Čeponio atsiprašymo, kuris, beje, jau PALIKO MŪSŲ PASAULĮ..

        Šio leitenanto Jono Klimavičiaus melas, man kaip ne istoriku, iš karto krito į akis, kai 2022-12-02 Ukmergės konferencijoje istorikas Alfredas Rukšėnas pradėjo pasakoti, apie, J. Krikštaponio parašu tarpininkautą, neva, „antroje kuopoje“ Joną Klimavičių, kai, iš tikrųjų pastarasis buvo garsaus Vilniuje po teismo 1962 m. sušaudyto 3-čios kuopos vado Ūselio pavaduotoju. Tai rašo Lietuvos kariuomenės karininkų 1918-1953 knyga-enciklopedija. Todėl iškyla pats elementariausias klausimas:
 

6-ta tema Kokią turi „teisę“ J. Krikštaponis tarpininkauti ne savo pavaldiniui?

      Įtartinas Jonas Klimavičius pasidarė todėl, kad jis, neva, buvo mirtininku – turėjo būti nuteistas mirties nuosprendžiu, bet jį, kaip labai „pavojingą“ kalinį, kažkodėl neišveža į Minską ir kodėl nesušaudo Minsko kalėjime, arba pakeliui į Červenę, kaip labai daug ten žūsta kalinių,  o palieka kažkodėl Kauno kalėjime? Manau, kad ir ne istorikui turi tapti įtartina, kad tokį „pavojingą“ kalinį ne išvežė, o paliko Kaune. Jis tame raporte rašo, kad, neva, „47 dienas“ buvo mirtininku ir todėl jam „pairo nervai“ ir todėl „dėl sveikatos pablogėjimo“, prašo iš Bataliono atleisti:


14 pav
.: keistas ir daug klausimų keliantis Jono Klimavičiaus raportas. Galima pasididinti.

-15-

 Ir kadangi J. Klimavičius raporte mini Sovietų karo Tribunolo balandžio mėn. 11 d. nubaudimą mirties nuosprendžiu, tai iki jojo birželio 24 d. pagal kalendorių išlaisvinimo „laukimo mirties nuosprendžio“ gaunasi ne „47“, o 74 dienos. Tai, panašu, kad mašininkė ar kanceliarijos raštininkas (o gal, ir pats J. Klimavičius?)  supainiojo spausdinimo mašinėlės klavišus skaičių  7-ių ir 4-ių, sukeičiant vietomis?

      Tačiau, pasirodo, pagal minėtą Lietuvos karininkų ... knygą, jis mirtininku buvo  šiek tiek mažiau – tik 32 dienas, nes gegužės 13 d. jam buvo pakeista bausmė į 10 m lagerio. O tai J. Klimavičius raporte nutylėjo, nes po perteisimo iki išlaisvinimo turėjo net 41-ą dieną savo sveikatai pataisyti, džiaugiantis, kad mirties nuosprendžio nebus. Juolab,  jis rašo, kad po Kalėjimo Raudonojo kryžiaus buvo išsiųstas į Birštoną pataisyti sveikatos.  Todėl tarnyboje sveikatos „pablogėjimas“ keistai atrodo.

  Juolab, buvo dar ir kitas, - jau Nr. 9 1941 m. lapkričio 16 d. J. Klimavičiaus ranka Kaune rašytas raportas Ryšių karininkui dėl „pasiliuosavimo“. Bet, kaip čia gaunasi, kad išvykęs į Kauną „pasiliuosuoti“, pagal minėtą Lietuvos Karininkų ... knygą, Jonas Klimavičius ir toliau tarnauja; dar vos ne metus; iki 1942-09-30 paleidimo į atsargą? Kaip galima su tokia liga toliautarnauti ir „ignoruoti“ gydytojų pažymą dėl sveikatos pablogėjimo?


15 pav.: Jono. Klimavičiaus antrasis raportas jau iš Minsko nuvykus į Kauną PASILIUOSAVIMUI. (P. S.:. geltonai padažyta mano, kad pagrindinę mintį išskirti)     Galima ženkliai pasididinti ir prasiplėsti ORIGINALĄ. 

Sunkiai suprantama tokio raporto, skirto Ryšių karininkui būtinybė, lyg, „karininką sukontroliuoti, ar moka Kauną ir namus atrasti kelionės metu?“. Koks to raporto tikslas, ką jis informuoja? Negi karininkas, „gali nežinoti“, kaip iš Minsko iki  Kauno nuvažiuoti, ir tai būtiną kontroliuoti?                 

        Pamenu, kai be jokios priežasties sovietai neteisėtai atsisakė mane demobilizuoti su visais normaliai tarnaujančiais, ir paliko toliau tarnauti su girtuokliais, nors propagavau blaivų ir pavyzdingą tarnavimo būdą, tai tada man teta, kaip vyriausia gydytojo, irgi pagelbėjo mane ištraukti per mamos ligą; tokį patį, bet gudresnį komisavimosi būdą.  

    Tik dabar išsiaiškinau, kodėl taip iš manęs pasityčiojo.  Mat, aš buvau J. Gagarino nužudymo liudininku, per kovinį budėjimą savo radaru fiksavęs žudiką-naikintuvą Su-15, o mano tėvas, kurdamas vienintelę Sovietų Sąjungos Politechnikos institutuose Eismo saugumo psichologiją, atrodo; garsios Maskvos Liubiankoje įstaigos (jis pats nežinojo, iš kur tie „lektoriai“ visiems KPI dėstytojams liepė ...) buvo įtikintas šmeižti pirmąjį mūsų planetos kosmonautą, jog, jis, neva, „per alkoholį“ žuvo.  (Apie tai J. Gagarino dukroms laiško-studijos 8-toje temoje 15-tame psl. atskleidžiu.) Todėl mane ir sulaikė nuo demobilizacijos, kad savo tėvui nepatarinėčiau studentams nesąmonių nepliurpti apie garbingiausią mūsų planetos žmogų. Todėl labai nesunkiai per mediciną pavyko ištrūkti iš, kaip tik, tada pradėjusių griūti sovietinių Ginkluotojų pajėgų.

      Bet, kai KOMISAVAUSI DĖL MANO MAMOS LIGOS, TAI SUGRĮŽUS NAMO, MAN JOKIŲ RAPORTŲ JOKIEMS „ r y š i ų KARININKAMS“ NEREIKĖJO RAŠINĖTI. Grįžus iš kariuomenės ar reikėjo į Komisariatą atsižymėti – dabar nepamenu, nes su savo Lenino rajono komisariatu daug bėdos turėjau, nes grįžau namo nenumatytai pagal Liubiankos planą ir tuo planus šmeižti J. Gagariną sužlugdžiau, kai tėvą paprotinau ir jam atskleidžiau tikrą planetos garsenybės „žuvimo“ priežastį. Ir kai mano tėvas atsisakė apgaudinėti studentus, tai tada komisariatas dar „griebėsi už šiaudo“ ir bandė mane nuo tėvo atitraukti, sugalvodami „pakartojimų“ apmokymus, nuo kurių kelis metus sėkmingai slėpdavausi.

-16-

  Todėl šis nesąmoningas J. Klimavičius antrasis „liuosavimosi“ raportas, panašu, išgalvotas-sugalvotas A. Impulevičiaus, gal, generolui S. Raštikiui patariant, kad nurašyti antrąjį netikrą „Juozą Klimavičių iš 2-os kuopos“. Tai MIRUSIOS SIELOS NURAŠYMO UNIKALIAUSIAS PAVYZDYS. 

 Tai drąsiai teigiu, nes kito karininko Juozo Klimavičiaus Lietuvoje nebuvo – buvo tik iš Pavembrių kaimo Vilkaviškio valsčiaus, kuris už 1934-06-06-07 dalyvavimą voldemarininkų maište, kalėjo karo kalėjime ir 1934-07-10 slaptu įsakymu paleistas į atsargą.

      Prašau logiškai pagalvoti: 

-Kokią „informaciją“ teikia toks J. Klimavičiaus raportas? Kodėl ne koks nors prašymas aukštesnei instancijai, o tik pranešimas apie liuosavimąsi? Negi, kas gali toliau sutrukdyti liosavimąsi ir sulaikyti neįgalų karį?

       Todėl ar neriektų panagrinėti, kodėl taip atsitiko, kokios aplinkybės užslapstė tokius „kazusus“ istoriniuose dokumentuose? Aš ne istorikas, bet man tai keista ir forma to J. Klimavičiaus „tarpininkavimo“ pasiliuosavimui dėl sveikatos, raportą atspausdinus tik ant pusės lapo formato, o tarpininkavimai rašomi-spausdinami kitoje pusėje:


16pav
.: Ant kitos pusės Juozo Klimavičiaus raporto  J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ keisto „tarpininkavimo“ parašas ir tik po 3-jų - 4-ių dienų A. Impulevičiaus tarpininkavimas, viską bataliono vadui rašant savo ranka. Svarbiausia, kažkodėl  spausdinimo mašinėle tarpininkavimo  žodis ir jo registracijos numeris su data ATSPAUSDINTI TIK J. KRIKŠTAPONIUI ("Krištaponiui"),.Kodėl toks raštvedybinis  išskirtinis dėmesys tik kuopos vado tarpininkavimo forminimui? 

. Galima prasiplėsti ir pasididinti. 

  Dar įdomiau, jog kuopos vadui tarpininkavimui suspausdinta mašinėle, o kuopos vado TARPININKAVIMO REGISTRACIJOS NUMERIS IR DATA PILDOMA NE Krištaponio, o, greičiausiai, KLIMAVIČIAUS RANKA. Kodėl? 
     Mano supratimu tam, kad paimti iš kuopos vado parašą ypatingomis sąlygomis, aplankus jį kalėjime ir kad jam nereikėtų ieškoti, kur pasirašyti?
  

         


17 pav.: EKSPERTIZĖS tikslu galima gerokai pasididinti

Aišku, kai negyvenus tarpukaryje, tai tokia „raštvedyba“, taupant popierių, kažkaip, jau 2-trame tūkstantmetyje nelabai įsivaizduojama. Ar negali būti toks vaizdas, kad kitoje lapelio pusėje, kažką norėta nuslėpti? Klaustukas, nes nesu tarpukario raštvedybos ekspertu.

       Taigi, istorinio fakto analizavimui, galima J. Krikštaponio raštą palyginti:     


      18 pav.: Krikštaponio ranka parašyta atestacija, kaip HUMANISTINĖS PEDAGOGIKOS PAVYZDYS, akcentuojantis į visiems TEISINGUMO jausmo ugdymą, ką tokia savybė rodanti, jog į teisingumą dėmesį kreipiantį įtraukti į nusikaltimus, kaip ir negalima būtų. Galima pasididinti.

-17-

     Palyginame J. Krikštaponio (Krištaponio) parašus:


.19 pav.: Galima pasididinti
 

    O taip pat žemiau palyginu J. Krištaponio ir J. Klimavičiaus rašyseną:
      J. Krikštaponio parašų palyginimą, kai viršutinį parašą iš Atestacijos, su savo pareigybės nurodymu, kaip jam įprasta, o apatinis iš Klimavičiaus„tarpininkavimo“ rašto tik grynas parašas, kaip jam nebūdingas, lyg paimtas streso metu.

matome po


20 pav.:  Galima pasididinti  Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio užpildytas neteisėto „tarpininkavimo“ registracijos numeris su jo data. Galima pasididinti.

    Viršuje matome, kad J. Krikštaponis-„Krištaponis“ skaičių „4“, skirtingai nei J. Klimavičiaus raporte, pagrindinis analizuojamas herojus rašo su pakrypimu į normaliai priimtiną pusę, nei J. Klimavičiaus raporte, matyt, kairiarankio J. Klimavičiaus, rašančio su pasvirusiomis raidėmis į priešingą pusę. O pas J. Ktikštaponį (Krištaponį) dešinėje skaičius „2“  visiškai ne panašus į raštvedžio ar paties J. Klimavičiaus neteisėto „tarpininkavimo“ užpildymus. 

 
pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti
21 pav.: Jono Klimavičiaus raporto registracija ir įrašyti skaičiai labai stora plunksna bei priešingu, nei įprasta visiems pakrypimu į kairę pusę. Galima pasididinti.

 Be to, palyginame ir pulkininko A. Impulevičiaus tarpininkavimo braižą, rašant prierašus sava ranka ir ypatingos istorinės datos „atsitiktinumas?“:

 


22 pav.: 
Kam taiso A. Impulevičius šią datą? 
I
r kodėl taip ilgai užtvirtino net po 4-ių dienų, kai tas Raportas lapkričio 07 d. buvo pasirašytas ir, neva, tą pačią dieną J. Krikmštaponio „tarpininkautas“? Gal, todėl, kad daugiau 3-jų dienų pagal įstatymą kokį nors, daugiau negalima buvo? O tai, ką, „negalima“ per tas 3-4 dienas iš Minsko iki Kauno ir atgal suvažinėti? Kodėl J. Krikštaponis irgi ne ranka parašė „Minskas“? Kodėl jam spausdint reikėjo?

 

-18-


 

 7-ta tema: 10 klausimų J. Krikštaponio NETEISĖTAM „tarpininkavimui“

1.      Įdomu, kodėl, išvis, spausdinamas tarpininkavimui intarpas?    

2.        Ar sunku savo ranka parašyti „Tarpininkauju“, ir po šiuo žodžiu pasirašyti bei čia pat, PAŽIŪRĖJUS Į REGISTRACIJOS ŽURNALĄ, nurašyti tarpininkavimo numerį  bei jo datą?

3.       Kodėl buvo reikalinga tokia sudėtinga procedūra?

4.       Ką byloja toks „vokiškasis PEDANTIŠKUMAS“ ir dar to paties  raporto kopija vokiečių kalba? (P.S.: atsiprašau, kad LCVA archyve neatkreipiau dėmesio, ar ant vokiškojo to raporto dublikato kitos pusės buvo toks pats suderinimo-tarpininkavimo įrašas, ar ne buvo?)

5.       Kodėl toks „pedantiškumas“ netaikomas bataliono vadui A. Impulevičiui, kuriam nėra jokio atspausdinto intarpo pasirašymui ir jis viską savo ranka užpildo?

6.       Kodėl bataliono vadas A. Impulevičius pasirašo net po 4-ių - 3-jų dienų, po J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ tarpininkavimo? Kuo žemesnio rango kuopos vadas toks išskirtinis, kad jam viskas suspausdinama?

7.       Kaip čia A. Impulevičiaus pasirašymo data „sutapo“ su labai svarbia lapkričio 7-osios Didžiojo Spalio perversmo diena, kurios „garbei“ Minske buvo atliekamos masinės komunistų žudynės? Ar tokią dieną bataliono vadui galėjo būti laiko prieiti prie kanceliarinių reikalų? Juk lapkričio 7 d. 1941 m. buvo penktadienį - išeiginių tame tarpe nebuvo, ir kodėl buvo atidėtas pasirašymas, net paskutinei savaitės dienai? Kaip šeštadienis skaitėsi karo metu?

8.       Kodėl A. Impulevičius suklydo ir pirmiau parašė šeštadienio lapkričio 8-osis datą? Ar tokią žymiąją, kaip lapkričio 7-tosios - Didžiojo bolševizmo-komunizmo nusikaltimo dieną galima buvo ją „neįsiminti“ ir suklysti?

9.       Gal dėl kokių nors nežinomų priežasčių net iki lapkričio 8-tosios to raporto galutinio pasirašymo uždelsimas buvo nepriimtinas?

23 pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti

Kadangi žodis „Minskas“, atspausdintas, o ne ranka parašytas, tai ar gali būti „įrodymu“, kad tas neteisėto „tarpininkavimo“ raportas J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ pakištas pasirašyti Minske"? O, gal, vis tik, Kauno kalėjimo kameroje?

        Pakištas prižiūrint prižiūrėtojui ir gavus sutikimą susitikimui, kad ir pačiam J. Klimavičiui, kad kalinys ATLIKTŲ „TARPININKO“ VAIDMENĮ, kaip LGGRTC atsakyme man parašyta - kad vaidintų tą „tarpininką“?
        Svarbiausia yra tai, kad iš karto, tik pažiūrėjus į Jono Klimavičiaus Raporto antrąją pusę, iš karto į akis krenta viskas labai nenatūraliai „tarpininkauta“

 

 

  

     Prisimenu aš savo batalioną (per 100-to karių vienetą), kur šalia kanceliarijos štabe reikėjo budėti kaip pasiuntiniui, tai teko matyti, kaip kanceliarijos raštvedys pildydavo-tvarkydavo registracijos žurnalus. Todėl, mano supratimu, jei reikia  kažkam tarpininkauti, tai kuopos vadas turėtų bataliono kanceliarijoje tuos tarpininkavimo formalumus atlikti ir savo ranka užpildyti tarpininkavimo registracijos numerį bei tarpininkavimo datą bei tarpininkavimo vietą. Juk, ne būtinai „Minske“ tas tarpininkavimas galėjo būti atliktas. Pavyzdžiui, kariniai veiksmai ar pratybos vyksta už Minsko kažkur, tai, kodėl nenurodyti tikslią to tarpininkavimo vietą? Ir, jeigu skubiais atvejais reikia atlikti tą tarpininkavimą; kažkur karo ar pratybų veiksmų lauko sąlygomis, tai normaliai pasirašai ir prie parašo užrašai datą bei pasirašymo vietą, taip, kaip tai visur savo ranka parašo bataliono vadas A. Impulevičius. O, jau registracijos numerį, gal, ir galima kitam asmeniui, pavyzdžiui, raštvedžiui ar tą registracijos numerį įrašyti jau ne sava, o kito ranka?

 Klausiu, nes raštvedybos taisyklių nežinau – nežinau ir tada tuometinių buvusių. Manau, ISTORIKAMS BŪTINA ATRASTI TO LAIKMEČIO RAŠTVEDYBOS TAISYKLES, BEI JŲ KAITĄ. Žodžiu, jei kažkokių ypatingų aplinkybių nėra, tai visas tarpininkavimas, mano supratimu, turėtų būti atliekamas tik kanceliarijoje. Todėl tarpininkautojas prie parašo ir visus užpildymus turėjo sava ranka surašyti. Jei to nepadaryta, tai ar ne galima traktuoti ne savo noru atliktą pasirašymą, arba ne toje vietoje, kur nurodyta?    

-19-

10.       Gal šis APGAULINGAS-NETEISĖTAS „tarpininkavimas“ buvo skirtas GESTAP-ui apgauti ir tas „tarpininkavimo“ parašas buvo paimtas Kauno kalėjimo kameroje, o po to tas „tarpininkautas“ raportas sugražintas į Minską? Kuo kitu galima paaiškinti 3-jų - 4-ių dienų delsimą po J. Krikštaponio „tarpininkavimo“? Negi „negalima“ per tas 3-4 dienas traukiniu ar kitu transportu suvažinėti iš Minsko į Kauną ir atgal? Jei būtų tą pačią ar kitą dieną pasirašyta, šis 10-tas klausimas net nebūtų iškilęs.  

      Kad šio J. Klimavičiaus raporto paskirtis yra vokiškajai organizacijai – įrodymas: lygiai tokio pat teksto vokiškai atspausdinto teksto raportas. Daugiau tokių analogiškų dvikalbių raportų to archyvo segtuve nepastebėjau, nors visus dokumentus peržiūrėjau. Vokiški raportai yra tarp dokumentų, bet tai, matyt, su vokiškų tautybių asmenimis, matyt, jie yra susiję (taip manau, bet nestudijavau), o dvigubų dviem kalbomis dokumentų nepastebėjau. Be to, tas vokiškasis J. Klimavičiaus raporto egzempliorius yra labai prasto skaitomumo, su išsidėvėjusia juoda kalke spausdintas ir keliais egzemplioriais, archyvui palikus paskutinįjį labai neaiškų egzempliorių. Todėl nuotrauką šio dokumento padariau labai kontrastingą;


24 pav.: 
EKSPERTIZEI galima pasididinti.... pav.: Paryškintas (sukontrastintas) J. Klimavičiaus raportas, kurį galima pamatyti ir  ORIGINALŲ mažo kontrastingumo labai didelės raiškos nuotrauką.

    Matote RUDU STORU PIEŠTUKU skaičių 399 – tai archyvinį dokumentų susegimo eiliškumo numerį, kai pats lietuvių kalba J. Klimavičiaus raporto numeris yra 398, o vėlesnis (paskutinis) J. Klimavičiaus išvykimo į Kauną liuosuotis raportas turi kažkodėl 397-tą numerį.

         Iš viso šito darytina išvada, jog A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 minėtų LII (Lii) ir LGGRTC mokslininkų nepastebėti du Jonai Klimavičiai gali būti sudubliuoti su tikslais:, arba NKVD-KGB dėka apkaltinti J. Krikštaponį, arba apgauti GESTAP-ą, kad per J. Klimavičiaus „susirgimą“ J. Krikštaponį ištraukti iš Kauno kalėjimo. Juk, pagal jojo sesers atsiminimus iš kalėjimo išlaisvinimui padėjo jo draugai ir jojo giminaitis generolas Stasys Raštikis: 

 KARTOJU: Toks kontraversiškas klausimas dėl pasirašymo kalėjime iškyla, nes akivaizdžiai J. Krikštaponis pasirašo ne kanceliarijoje, nes data ir numeris to „tarpininkavimo“ įrašomas kita (storiau rašančia) plunksna ir, akivaizdžiai, net kita - ne J. Krikštaponio ranka. Jojo braižą galima palyginti su jojo ranka rašytoje Atestacijos ištraukoje ir palyginant šiuo neteisėto „tarpininkavimo“ įrašus. Negi ne panašu, kad visi tie 3 J,. Klimavičiaus raportai skirti J. Krikštaponiui iš kalėjimo ištraukti, kad pastarasis eitų „susirgusiojo“ pareigas?

1.      Ar tų raportų  FIKTYVUMĄ „neįrodo“ tolimesnė aplinkybė, kai leitenantas J. Klimavičius  jau atliko „pasiliuosavimą“ ir pagal istorinius šaltinius toliau „sirgdamas“ tarnauja vos dar ne metus?

2.      Kas dar tą „pasiliuosavimą“ galėjo sutrukdyti, jei ne išgalvotas „susirgimas“, dar net gydytojo pažyma patvirtintas?

3.      Ar tą gydytojo pažymą ne galėjo parašyti J. Krikštaponio sesers minimas Karo gydytojas Kazimieras Mikalauskas? (apie jį aukščiau skaityti.)

4.      Ar, aplamai, negali būti abejotinu ir būtinu tas Ryšių karininkui „informavimas“ iš Kauno į Minską? (šis klausimas man iškyla, nes nežinau, kuo čia dėtas tas „ryšių karininkas“., kokios jo pareigos? Jei reikia palaikyti ryšį su kitais junginiais, struktūromis tai viskas aišku. Bet ...?)

5.      Ar tas - kitas J. Klimavičiaus raportas Nr. 9; iš Kauno rašytas, negalėjo būti tam, kad paslėpti kitą išgalvotą „Joną K1imavičių“?

-20-

6.     O J. Krikštaponiui-„Krištaponiui“ ar negalėjo būti antrą kartą pakeltas į kapitono laipsnį, gal, irgi, kad lengviau  jį iš kalėjimo išimti? 

7.    Ar J. Krikštaponio sesuo Atsiminimuose dėl brolio išlaisvinimo iš kalėjimo; kaip padėjusį DRAUGĄ, negalėjo turėti omenyje šių 3-jų raportų herojų Joną Klimavičių, kuris irgi mokėsi Rygiškių Jono gimnazijoje ir buvo 5-iais metais vyresnis už Juozą? 

8.      O iš kariuomenės J. KLIMAVIČIUS NEPALIUOSUOTAS AR NE DĖL Juozo Krikštaponio negrįžimo į kariuomenę? Jei Juozas iš kalėjimo dėl prasto maisto sugrįžo SUBLOGĘS, kaip liudijo artimieji, tai kaip išsekusiam eiti į kariuomenę, jei tas sublogimas kaip stambiam sportininkui galėjo labiau pakenkti sveikatai, nei smulkaus sudėjimo žmogeliui ir reikėjo atsigauti? Tai, sveikata J. Krikštaponio, gal, prastesnė buvo, nei jo draugo J. Klimavičiaus? Be to, J. Klimavičiaus „prasta“ sveikata, gal, apsimestinė, kad J. Krikštaponį ištraukti, pagal generolo S. Raštikio rūpestį? O, gal, Juozas Krikštaponis po kalėjimo iš principo, nenorėjo-negalėjo sugrįžti į kariuomenę Baltarusijon, kaip Karo teisę besimokęs ir iš giminaičio-generolo sužinojęs apie nusikalstamus veiksmus bei pats savo akimis pamatęs baisiausius vokiečių karo nusikaltimus?

     Todėl kyla klausimas, kodėl Jonas Klimavičius išgalvotas „2-oje kuopoje“, jei visi šaltiniai mini jį 3-čioje kuopoje? Pavyzdžiui garsioji Silvia Foti publikuoja Andriaus  STOLIAROVO ar ne magistrinį diplominį darbą? Šis studentas, nagrinėjamo bataliono karininkų pareigybes, irgi J. Klimavičių priskiria prie 3-čios kuopos. Įdomu, kaip Silvia Foti, publikuodama šį A. Impulevičiaus batalioną, pritempia prie savo senelio Jono Noreikos šmeižimo?

      Štai, kaip tik tame studento A. Stoliarovo; darbe Vytauto Didžiojo Universiteto vardu yra minėto LIETUVIŲ PAGALBINĖS POLICIJOS (APSAUGOS) 12-ojo BATALIONO 1941-1944 METAIS karininkų sąraše-sąvade (to darbo priedo Nr.289 psl.) 18-tuoju numeriu esančiame apie Joną Klimavičių yra rašoma taip:


25 pav.: ištrauka iš A. Stoliarovo magistrinio darbo. Galima pasididinti.

     Pagal nuotraukoje matomą adresą „silviafoticom.files.wordpress.com/2019/06/andriejusstoliarovas-12asisbatalionas.pdf“ galima ĮEITI ir šis darbas randasi unikaliame visų labai svarbių dokumentų, istorinių darbų, straipsnių ir knygų  APIE KAPITONĄ NOREIKĄ jo anūkės Silvia Foti RINKINYJE,  KURIO INTERNETINIS ARESAS YRA „...silviafoticom.wordpress.com/captain-jonas-noreika-archive/“.  Ten pabaigoje yra Jono Noreikos laiškelis savo dukrytei, rašytas iš Študhofo kaceto, jei neklystų, kuris, mano supratimu, turėtų visus ‚taškus sudėti ...“ – toks yra posakis.   

 Iš viso šio, man kyla klausimas, kaip istorikas Alfredas Rukšėnas sugebėjo sumaišyti žinomo Lietuvoje karininko Jono Klimavičiaus pareigybes? Negi jis nesusipažino su LGGRTC pateiktais duomenimis apie šį svarbų karininką? Juk, ne tik A. Stoliarovas, išvardindamas bataliono karininkus, kaip matome, leitenantą Joną Klimavičių rodo tik vieną ir rodo, kaip 3-čios kuopos vado pavaduotoją. Tą patį rodo ir  LGGRTC 34 pav. žemiau:


.25 pav.:  
 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRTC) sudarytas Tautinio darbo apsaugos bataliono karininkų sąrašas, rodantis tik vieną Joną Klimavičių. Galima pasididinti

-21-

   Iš Jono Klimavičiaus raporto Nr. 8, rašomo, kaip II-jo Apsaugos bataliono (bn.) Kovotojo  (kovot.) Karininko (Kar.)  matosi, kad jis nenurodo savo pareigų, todėl galima manyti, kad tai ne J. Ūselio 3-čios kuopos pavaduotojas, o be pareigų „Juozui Krikštaponiui priklausantis“. Tačiau, ar pasiliuosavimui prašymą rašančiajam būtina nurodyti atsakingąją kuopos vado pavaduotojo pareigybę? Juolab, kai magistrantas Andrejus Stolerovas ir, ypač, LGGRTC  rodo tik vieną Joną

     Todėl ar negalima manyti, kad prieš išvyką į Baltarusiją A. Impulevičiui buvo žinomas J. Krikštaponio sulaikymas ir jau buvo numatytas jo iš kalėjimo išėmimas per „Jono Klimavičiaus legendą“, jo pavardę šiame įsakyme Nr. 42 sudubliavus?   
     Kokiu kitu tikslu galėjo būti dubliuojama pavardė iš nesančio Lietuvoje kito tokio paties BENDRAVARDPAVARDŽIO karininko? Kodėl tas iš „2-os kuopos“ karininkas niekur nerodomas istoriniuose šaltiniuose?

     Ar tai ne pats genialiausias buvo planas, kad iš kalėjimo ištraukti vokiečių suimtąjį Lietuvos  karininką? Kokiu kitu pagrindu generolas S. Raštikis galėjo įtakoti vokiečius, kad reikia „prasikaltusį“ karininką išlaisvinti?


26 pav.: 
Matote du Klimavičius.ai Klimavičiai įsakyme Nr.42. Šio šifro raidžių ištyrimui galima pasididinti  ir pamatyti visą įsakymo Nr. 42 II-ąji puslapį iEKSPERTIZEI galima pasididint 41 p.

 

     O šią pavardę šiame įsakyme; su politiniu tikslu (Prezidento A. Smetonos sūnėno apkaltinimui) „negalėjo“ okupantų NKVD vyr. tardytojas, o po to archyvų direktorius Eusiejus Rozauskas  prispausdinti pavardę, atradęs tą pačią spausdinimo mašinėlę, ir perspausdinti to įsakymo II-ą puslapį?

     Aišku, šios versijos aš mažai tikiu, bet atmesti negaliu dėl per mažai apie jį žinių. Manyčiau, kad pritaikyti tą pačią rašomą mašinėlę, ją atradus A. Impulevičiaus bataliono kanceliarijoje, ir perspausdinti kokius nors dokumentus, ar jau labai sunku? Tik, motyvus, patikimus tam reikia atrasti, kas gali būti susieta, su numatomu A. Smetonos sūnėnu politiniu diskreditavimu? Ar galėjo tai būti numatoma? Manau, kad čia reik tirti.

   Palieku šią mažai tikėtiną versiją tam, kad nepatikimą archyvų darbuotojų vadovą būtina įdėmiai tyrinėti, nes pridirbti jis, pagal teoriją ir praktiką, kažką privalėjo. Dėl ko jis į tokias pareigas ėjo ir dėl kokių jis valdžios viršijimo faktų, net Vorkutoje buvo kalinamas, kartu su jo aukomis?

    Todėl  pateikiu Eusiejaus sąsają su man labai geru pažįstamu Lietuvos ilgų nuotolių bėgimo legenda Alfonsu Vietrinu, kurs ir buvo per smulkmeną susijęs E. Rozausku. Apie tai detaliai PRIEDE su mano asmeninių prisiminimų nuotrupomis apie šią Lietuvos bėgikų garsenybę pateikiu analizę.

 

8-ta tema: O laipsnį pakelti negalėjo už tai, kad kalėjime atsidūrė kitos valstybės?

 

     Malonu, kad tą J. Krikštaponiui LAIPSNIO PAKĖLIMĄ 2021 m. spalio 22 d. penktadienį 17:26 soc. tinklo „Facebook“-o mano temoje LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas parašė taip:

 

Aišku, galiu ir MAŽAI TIKĖTINĄ „versią“ tokią:

27 pav.: LGGRTC mokslininko Alfredo Rukšėno LABAI VERTINGAS komentaras dėl A. Impulevičiaus pareikštos nuomonės. Ją galima pasididinti.

 

 

Tačiau, buvo keista, jog Facebook-o nustatymai apie tą A. Rukšėno komentarą man nepranešė ir aš jį tik atsitiktinai pamačiau; lygiai po mėnesio: lapkričio 22 d., apie ką pirmadienį 07:36 apie tai komentare pranešiau.

 Kai man Lietuvos Ypatingajame archyve man pavyko atrasti NKVD generolo Kapralovo raštelį ir jįjį paskelbti, tai LGGRTC mokslininkas Alfredas Rukšėnas paskelbė apie labai svarbų Pakėlimo lapo dokumentą, kuris, pirmiausiai, paneigė įtarimus, jog J. Krikštaponis ir dokumentuose minimas „J. Krištaponis“ gali būti "skirtingi asmenys". O tai buvo labai svarbus įrodymas, kurio visuomenėje ir žiniasklaidoje klaidžiojo abejonės dėl „skirtingų“ asmenų, dėl kurių ir aš pats kėliau klausimus savo 21-ieno klausimo rašte, skirtame LGGRTC. Todėl AČIŪ minėtam Genocido tyrimo centrui už dalyvavimą socialinių tinklų diskusijose. Malonu, kad į mokslininko A. Rukšėno komentarą dėmesį atkreipė to Centro direktorius mokslų daktaras Arūnas BUBNYS ir mokslininkas Mindaugas Miknevičius:



28 pav.: Į labai svarbų Alfredo Rukšėno komentarą  Pažymėjo („Patinkino“) jo darbo kolegos. Galima pasididinti.

-22-

      Todėl iki tų metų gruodžio 03 d. Ukmergėje vykusios konferencijos, likus nedaug laiko, pasirengti nebuvo įmanoma. Juolab, šiai Ukmergės konferencijai skirtoje pažymoje dėl J. Krikštaponio karinio laipsnio pakėlimo Mindaugas Pocius rašė taip:


28 pav.: ištrauka iš Mindaugo Pociaus pažymos. Galima plačiau kontekstą pamatyti.

      O, jeigu Juozas Krikštaponis tuo metu Kauno kalėjime sėdėjo, tai tada kaip jis galėjo „nepriekaištingą tarnybą“ atlikti? O toji „nepriekaištinga tarnyba“ negi „negali“ būti užskaityta okupantų kalėjime atsidūrus, kai nauji okupantai uždraudžia Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) veiklą? Juolab, į kalėjimą patenka ne bet koks karininkas, o LLV Krašto apsaugos ministro ir buvusio šalies Prezidento artimas giminaitis! Kodėl Mindaugas Pocius Pažymoje neparodo-nutyli tikrą A. Impulevičiaus motyvą, o prigalvoja savo?   Juk Alfredas Rukšėnas aukščiau iš karto visą A. Impulevičiaus motyvą parašo, o M. Pocius Pažymoje tą svarbų išsilavinimo motyvą nuslepia? Juk A. Impulevičiaus parašas yra po teksto šio:


29 pav.: Juozui Krikštaponiui-„Krištaponiui“ kapitono laipsniui pakelti Pakėlimo lapo pabaiga.
Detaliam šifro ir rankraščio
 tyrimui  galima dar labiau pasididinti.

      Be to, tie Pakėlimo lapai yra standartiniai ir tuose Pakėlimo lapuose, net, NĖRA TARNYBOS KOKYBĖS GRAFOS numatytos:

-23-

 

 

30 pav.: Juozo Krikštaponio Pakėlimo lapas (kontrastas užkeltas) Galima pasididinti.


31 31 pav.: šiame Pakėlimo lapo gimimo laiko ir vietos grafoje įrašas liudija, jog Juozas Krikštaponis ir čia "Krištaponis" yra vienas ir tas pats asmuo, neaišku, dėl ko susitrumpinęs pavardę? Detalesniam tyrimui galima pasididinti visą Pakėlimo lapą.

    Kaip matome, šiame „Juozui Krištaponiui“ Pakėlimo lape, pagal archyve į bylą susegimo lapo Nr. 45 (rašalu mėlynai įrašytame) tinkamumą laipsniui pakelti A. Impulevičius parašą deda po surašytais duomenimis, kaip Aukštojo-karinio-juridinio mokslo išsilavinimu ir pagal „Vyresniškumą turimą laipsnį“ nuo 1936 m. gruodžio mėn. 1 d.

 

   Tai stebėtinai ilgas laikotarpis (pagal  J. Krikštaponio kaimyno Mykolo Dirsės ir sesers atsiminimus jos broliui buvo suteiktas kapitono laipsnis 1939 m., todėl čia ar ne panašų į antrąjį suteikimą, „dėl ko, matyt, pakeičiama pavardė“? – tokia buvo kabutėse mano hipotezė, kurią dabar, atsiimu, nes J. Krikštaponis save vadino „Krištaponiu“ net 1931 m. , kai buvo tik 19-metis ir buvo jau tapęs Lietuvos čempionato sidabro medalio prizininku rutulio stūmimo rungtyje, būnant, dar net gimnazistu. Vadinasi, pavardė sutrumpinta galėjo būti paso išdavimo metu, kai tapo pilnamečiu? ) o tinkamumas 1941-XII-18 laipsnio pakėlimo argumentas akivaizdus - kitų komentarų net nereikalaujantis. Juolab, visi iki vieno A. Impulevičiaus pasirašyti Pakėlimo lapai yra gruodžio 18 d., matyt, prieš Kalėdas kaip tradicija. Iš įrašų matosi, jog laipsniai keliami, paprastai metų pabaigoje.
 

      Taigi, suėjus laikui, bataliono vadas ar galėjo „neteikti“ laipsnio pakėlimą asmeniui, laikinai negalėjusiam atlikti savo pareigų dėl kokių nors pateisinamų priežasčių, kaip susirgimo ar patekus į nelaisvę svetimos valstybės institucijai?

      Ar istorikas gali tik biurokratiškai žiūrėti į tą Pakėlimo lapą, kurio tarnybos vietos grafoje yra parašyta „Kuopos Vadas nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d.“ ir atmetinėti 1941 m. gruodžio mėnesyje vokiečių kalinimą? Negi tas laipsnio pakėlimas kartu su Jono Klimavičiaus „susirgimu“ „negalėjo įtakoti“ greitesniam J. Krikštaponio išėmimui iš kalėjimo?

    Aišku, istoriko Mindaugo Pociaus parašyme: „paprastai, laipsnis pakeliamas už gerą pavestų užduočių vykdymą ir nepriekaištingą tarnybą“ teiginys gali būti teisingas neturintiems tinkamo išsilavinimo. Keliu dar vieną hipotezę:  Ar gali būti ir tai, kad PAVYZDINGA TARNYBA KAI KARININKAS PAKLIŪNA Į SVETIMOS-OKUPACINĖS KARIUOMENĖS NELAISVĘ AR KALĖJIMĄ, PARODĘS IŠSILAVINUSIOJO KARININKO TEISINĮ IŠPRUSIMĄ PRIEŠ KARINĮ NUSIKALTIMĄ PRINCIPINGUMĄ, nepripažįstant Karinių nusikaltimų, masiškai žudant Lietuvos tautinę mažumą. Juk, Lietuvos Laikinoji vyriausybė buvo išvaikyta, ir kokios nuotaikos kariuomenėje buvo dėl tokio akto? Ar inteligentiškos šeimos ir giminės kilmės J. Krikštaponis, dar būdamas net Pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos sūnėnu, gal, vis, tik, į LLV uždraudimą ir tik okupanto pasikeitimą, gal, turėjo ir privalėjo kažkaip reaguoti?  Pavyzdžiui, ar galėjo taip A. Impulevičius mąstyti iki spalio mėn. vidurio, kol jis pats netikėtai buvo priverstas atlikinėti karinius nusikaltimus? Ar yra tokie tyrimai atlikti? Dėl pulkininko A. Impulevičiaus – jo teisinis išsilavinimas buvo koks nors, ar ne? Bet, matome, jis, kaip bataliono vadas, teisinį išsilavinimą gerbia ir tą pagarbą išreiškia, rašant motyvą dėl laipsnio pakėlimo.

-24-

 

       Pagal š.m. kovo 15 d. Kauno Viešojoje bibliotekoje Simono Jazavitos pristatytą knygą apie K. Škirpą, buvo painėta, jog A. Rukšėnas tyrinėjo motyvacijas stojusiųjų į batalioną. Būtų įdomu su ta studija susipažinti. Ten buvo pabrėžta, jog bataliono vadas majoras Antanas Impulevičius turėjo psichinį sukrėtimą, tai fiksuota minėto mokslininko Simono Jazavitos apie K. Škirpą knygos 143-144 psl., kur paminėta, jog A. Impulevičius buvo NKVD kankintas, dėl ko „tai galėjo pažeist psichiką, iliustruoja A. Impulevičiaus 1941 m. lepos 28 d. raštas naujam Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis prašosi išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų. (452 Ibid p. 19). Kankinimus patyrę ar artimuosius praradę asmenys dažnai pasiduodavo Vokietijos pareigūnų manipuliacijoms.“   
        Deja, J. Krikštaponis sovietų nebuvo suimtas, o sukrėstas galėjo būti nuo vokiečių, kurie Alytuje sušaudė 46 Birželio sukilėlius, buvusius Šaulių sąjungos narius, kuriuos J. Krikštaponis galėjo ar ne galėjo pažinoti, tarnaudamas Dzūkijoje (Varėnos poligone) iki pat karo-sukilimo pradžios?  


32 pav.: Mokslininkas Simonas Jazavita pristato savo knygą. Galima pasididinti.

 Apie šią tragedijai galėjo sužinoti ir iš savo pusseserės vyro - generolo S. Raštikio, nes tas įvykis buvo žinomas LAF-o vadovybei ir tai aprašomas viskas tos knygos 218-219 psl., kur buvo aprašomos S. Raštikio pastangos stabdyti žydų žudymą.

Tai ar įmanoma J. Krikštaponį įtraukti į tas žudynes, kurio pusseserės vyras prieš jas buvo nusistatęs ir veikė dėl jųjų nutraukimo, o nepasisekus, pergyveno? Negi ir J. Krikštaponis negalėjo taip pat pergyventi dėl prasidėjusių žudynių?
   O po LLV išvaikymo, gal, galėjo būti tik formalioje bataliono „tarnybos“ būsenoje, daugiau namuose būdamas prie ūkio darbų - bulviakasio ir tada Ukmergės restorane sukonfliktavo ar ne su žydų žudymo organizatoriais? Iš kur tų vokiečių-kariškių galėjo tiek daug tada būti, jei ne po egzekucijos, kad ir rugsėjo 11-ąją dieną, kai  Ukmergėje buvo sušaudyta 4 tūkstančiai žydų? Jei po konflikto jis pabėgo, iš kur dar kariškių atsirado, kad jijį sumušė ir suėmė? Apie 
šį epizodą yra svarbios detalės iš jo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimų, kuriuos 1990 m. liepą  Šiluose užrašė Panevėžio kraštotyrininkas Romas Kaunietis, kuriuos mokslininkai ignoravo ir ignoravo J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą, kol aš nepateikiau minėtą NKVD generolo tokį pat teiginį, apie ką jo sesuo minėjo...

 

    Taigi, grįžtant prie Pakėlimo lapų, jei trūksta išsilavinimo, o dominuoja tik tarnybos kokybė, tai, paprastai, atskirai Vadas papildo motyvą, kaip, pavyzdžiui, leitenantui Kemzūrai Zenonui (įsegimas Nr. 44), kuriam apie išsilavinimą parašyta, jog yra baigęs Karo mokyklą ir tik jos laida nurodyta, nedetalizuojant, ką konkrečiai, mokėsi, bet A. Impulevičius įraše motyve pabrėžė tarnybos kokybę  išskirtinai detalizuodamas čia dešinėje 33 pav.:


33 pav.: Išskirtinis A. Impulevičiaus apibūdinimas leitenantui Zenonui Kemzūrai. Rankraščio tyrimui, galima žymiai pasididinti. , o taip pat galima visą Pakėlimo lapą pamatyti.

      Taigi, sekančiai (45-tajam įsegtam) Juozui Krikštaponiui viskas atvirkščiai, - motyvu A. Impulevičius parašo lakoniškai tik vienu žodžiu "vertas ...", nes išsilavinimo grafoje išskirtinai yra pabrėžta Karo Mokyklos laida ir kažkoks papildomas, lyg, ir Karo teisės išsilavinimas. Tik, ne aišku. Kur? Ar pačioje Karo mokykloje, teisių fakultetas ir teisių skyrius, ar Vytauto Didžiojo universitete? Taigi Juozui Krikštaponiui įrašas toks:

-25-


34 pav.: mokslų išėjimo įrašas Juozui Krikštaponiui-"Krištaponiui" jo Pakėlimo lapo grafoje. Raidžių šifro analizei galima dar labiau pasididinti.

     Čia man kažkas neaiškaus tas „teisių fakultete teisių skyriuje“ (kaip „svieste sviestuotame“), nes jei teisių fakultetas, tai skyrius gal kokios nors Civilinės, Baudžiamosios, Administracinės ar Karo teisės skyrius gali būti? Mano 1962-1965 m. m. suolo draugas buvo jaunesnis ir jojo į sovietinę armiją nepaėmė, todėl baigė net 3 aukštuosius mokslus, ir buvo atkurto VDU prorektoriumi Ūkio reikalams. Jis pasakė, kad Teisių fakultetas buvo, bet tokio paties skyriaus negirdėjo, o kaip prieš karą VDU buvo, smulkmenų nežino, nors Universiteto struktūrą studijavo. 
        Be to, istorikai teigia, jog Karo mokykloje juristų nerengė. Žinome, jog Jonas Noreika atskirai studijavo jurisprudenciją Universitete. Tai negi ir Juozas Krikštaponis tą patį darė? Ar čia ne bus kas nors irgi GESTAP-ui apgauti su tuo Bendruoju išsilavinimu?

     Tokia iš eilės susegtų 44 ir 45 Pakėlimo lapų eilė  „neparyškina“ J. Krikštaponio išsilavinimo vertę ir leitenanto didelį stažą būti vertu būti pakeltam į kapitono laipsnį? Ar toks susegimas negalėjo būti ruošiamas kokiai nors inspekcijai iš GESTAP-o, kad įrodyti J. Krikštaponio iš kalėjimo išleidimo svarbą? (P.S.: gaila, Zenonas Kemzūra visai nerodomas LGGRTC sudarytame sąraše, todėl negalima patyrinėti.)

     Peržiūrėjus visus Pakėlimo lapus, krenta į akis didžiausias J. Krikštaponio išsilavinimas. Paprastai, prie bendro mokslo „a)“ skirsnyje rašoma, kiek klasių yra baigta, ar kokią bendro lavinimo mokyklą yra baigę karininkai. O, čia J. Krikštaponiui vietoje gimnazijos, įrašytas, dar papildomas mokslas, išklausius net 5-is semestrus  „teisių fakultete“,  „teisių skyriaus“. Tai, ar nebus, kur tai, 2,5 metų kursas? Skliausteliuose pažymėtas miestas  „(Kaune)“ ar ne reiškia, kad Lietuvoje buvo du universitetai - vienas Vilniuje, kitas Kaune?  Tai, negi. J. Krikštaponis, baigęs du aukštuosius mokslus, arba ne pilnai baigtas antrasis papildomas teisinis aukštasis išsilavinimas?   Ar daug buvo karininkų Lietuvoje dar papildomai ir su teisiniu išsilavinimu? (tarp šio bataliono visų pateiktų pasirašyti Pakėlimų lapuose tokių nepastebėjau.)

    Tai, iš principo, ar dar su papildomu teisiniu išsilavinimu karininkas galėjo toleruoti civilių gyventojų naikinimą? Gal, būtent, tokie pamatyti vaizdai; šoko būsenoje ir iššaukė nekontroliuojamą frustracijos veiksmą Ukmergės restorane? Ar karinę garbę turinčiam karininkui bei papildomos teisinės žinios; be jų praktinių taikymų patirties, pamačius absurdiškiausias žudynės (Holokaustą), gal, net dar  ir teorijoje nenagrinėtas, - negalėjo psichologiškai lengviau privesti prie šoko būsenos jaunąjį specialistą, nei patyrusį teisininką?

     Grįžtant, prie istoriko M. Pociaus paminėtų stropiai atliekamų pareigų atlikimo karinių laipsnių pakėlime, tokiems pasižymėjusiems nusipelniusiems buvo atskirai rašomi laisvos formos raportai:

-26-

35 psl.: stropiai atliekančiajam savo pareigas pakėlimo laipsnio pavyzdys. Galima raiškesnį originalą pamatyti.

 

36 pav.leitenanto J. Krikštaponio-„Krištaponio“ RANKA PARAŠYTA Atestacijos ištrauka jaunesniajam leitenantui Juozui Grabauskui.

Jam (Juozui Grabauskui) majoras A. Impulevičius rašo: „Tinka pakelti į  J. ltn. laipsnį“. Į Baltarusiją vyko jau ne kaip 2-os kuopos karininkas, o nuo 1941-11-16 paskirtas bataliono vertėju. Galima pasididinti. 

37 pav.: Laisvos formos pakėlimo į aukštesniuosius kariškus laipsnius aktas pagal susegimą 47-tas ir už jo matosi išlindęs 49-tas (48-tas nesimato). Galima pasididinti.  

Čia matome aukšto rango karininkų raportai laipsniui pakelti. Matome Stasį Kviecinską ir Juozą Krikščiūną.

Vieni raportai spausdinami, kiti, kaip kairėje Juozo Krikštaponio ranka parašytas Atestacijos lapas.

    Stebina, kad nenurodomi karininkui būtini vadovavimo sugebėjimai, karinės technikos (automobilių) valdymo-žinojimo kokybė ir ... (P. S.: kai aš tarnavau prie sudėtingos karinės elektroninės technikos, tai mažiau gabūs technikoje buvo atrenkami į Ūkio dalį prie automobilių. Bet ...? )

     Siūlau palyginti šios auto kuopos „vado“ ir Juozo Krikštaponio rašytoje Atestacijoje vertinimo kriterijus, kaip „rimtas, labai taktiškas, darbštus, teisingas“. Be to pareigų auto kopoje atlikimas „sąžiningai ir tiksliai“ ir J. Krikštaponio kuopoje pareigas „atlieka labai gerai“. Ar pastarajame nesijaučia Humanistinės požiūris į pavaldinius, o pirmojo Autoritarinis? Juolab, J. Krikštaponis pabrėžia savo pavaldinio savybę, kad  „jam pavestais žmonėmis domisi“. Tai ar nesijaučia skirtingas požiūris į savo pavaldinius ir jųjų skirtingas vertinimas - vieno per pozityvo iškėlimą - kito per tarp negatyvo balansą? Iš šio vienintelio vertinimo jaučiasi J. Krikštaponio inteligentiškas požiūris į žmogų, paveldėjus ar ne per jo mamos linijos ir jos sesers - žymios pedagogės iš Smetonų giminės įtaka?

 

9-ta tema: Kur J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymas, ir
  kodėl istorikas M. Pocius apgaudinėja su „įrodinėjimo šaltiniais“?

 

      To „įrodymo“ nebuvo net nuo 2014 m. LGGRTC „pažymoje“, kurioje buvo vien tik PRIELAIDOS, nes joje buvo E. Rukšėno pažymima, kad į atsargą dokumentų buvo nerasta, todėl daroma prielaida, jog „paleistas į atsargą ...“. Bet, kai ++b    J. Krikštaponis buvo paleistas iš kalėjimo ir kai jis negrįžo  į tarnybą - nenuvažiavo į Baltarusiją, tai kokie gali būti „įsakymai į atsargą“?

-27-

 

Galite „pasigrožėti“, kas Ukmergės 2021-12-03 konferencijai Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] Pažymoje (Mindaugo Pociaus buvo pateiktas „šaltinis“.


38 pav.: Ištrauka iš LII (Lii) Pažymos su raudonai pabrauktu istorinio šaltinio nuoroda.
„LCVA, f. 930, ap. 2K;“


(pabrauktas raudonai), apie kurį toje Pažymoje net nebuvo cituojama. Todėl teko nuvažiuoti į tą Lietuvos Centrinį valstybinį archyvą (LCVA) ir užsakius tą nurodytą bylą teko atversti.

39 pav.: Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) bylos antspaudas su 38 pav.:  nurodyto 930 fondo, 2 K aprašo ir 255 bylos antspaudas, atitinkantis 38 pav.: nurodytu Pažymoje

      PRIMENU: kadangi praėjusioje 2014-12-27 LGGRTC tik prielaidų „pažymoje“ Alfredo Rukšėno apie paleidimą į atsargą buvo „įrodinėjama“ tuo, kad „J. Krištaponio 1942 m. antroje pusėje iš 2/12 bataliono paleidimas į atsargą“ konstatuojamas tik tuo, kad nebuvo rasta jokių dokumentų apie paleidimą, tai naujojoje  LII (Lii) Pažymoje (aš ją jau iš didžiosios raidės pradėjau rašyti, nes joje jau buvo paskelbtas J. Krikštaponio suėmimas-kalinimo faktas), jau buvo paskelbtas ir net to paleidimo istorinis šaltinis:

    Deja, ją atidarius, teko nusivilti, nes nieko joje negalima buvo suprasti. Joje dokumentai buvo visiškai net ne to laikotarpio. KLAUSTUKUI TAŠKĄ PADĖJO tos čia kairėje 39 pav.:  matomoje 255 byloje esančių dokumentų: nuo 1922-06-18 iki 1929 metų terminai:


39 pav.: Pažymoje nurodyta byla 255 ir joje įrašas, kada pradėta bei kada pabaigta. Tas įrašas dar žemiau išdidintas-paryškintas:

 Apie šį LII (Lii) akibrokštą soc. tinklo „Facebook“ savo temoje buvau „diskutavęs“, nes oponentui buvo apie mūsų Didvyrį „kolaboranto“ nuostata, jog jis „naciams tarnavo“, nors nuo nacių buvo nukentėjęs, tikriausiai, to menamo „tarnavimo“ metu.

     Ir šį, galimai, nuo 1941 m. rugsėjo pabaigos - spalio pirmosiomis dienomis J. Krikštaponio suėmimo laikotarpį stiprina šis J. Krikštaponio „į atsargą paleidimo“ dokumentų stygius.

     Kaip gali būti jis „paleidžiamas iš tarnybos“, jei jis buvo PALEISTAS IŠ Kauno KALĖJIMO, iš kurio pagal namiškių prisiminimus, grįžo namo, o ne į tarnybą? Tai, kokie gali būti „paleidimo į atsargą“ dokumentai?

       Gal, todėl, pagal sesers Atsiminimus ir slapstėsi jos brolis savo namuose nuo vokiečių per visą jų okupacijos periodą? Apie tai čia žemiau bus detaliai aptarta.

     Negi, tai  „geriausią“ būdą istorikas M. Pocius atrado, vietoje to, kad ieškoti tikrų J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymo, pačioje 2014 -12-27 A. Rukšėno silpniausio įrodinėjimo vietoje, negi, tikrai pradėjo apgaudinėti Pažymos skaitytojus su menamais - ne tikrais „šaltiniais“?    

 

 

-28-

      Juk, jau čia pateikiau A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 ir Nr. 43 apie J. Krikštaponį nepatikimumą pagal įsakymo Nr. 44 paneigimą ir tame pačiame Nr. 42 įsakyme sudubliuota Juozo Klimavičiaus pavarde, atskleidusia to J. Klimavičiaus Nr. 8 ir Nr. 9 raportuose rašant, akivaizdžiai netiesą. Kaip gali būti „patikimi“ dokumentai, kai jie neatitinka dėstomos tikrovės?


58 pav.: Byla pradėta 1922 m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m., kai  Juozui Krikštaponiui buvo nuo 9-ių iki 17-os metų. 

    Išvada: Kokie 1922-1929 metų byloje gali būti būsimųjų 1942 metų „duomenys“? Ką galima atrasti joje apie 30-mečio J. Krikštaponio būsimos 1942 m. karinės tarnybos pabaigą byloje, kai tam 30-mečiui buvo tik nuo 9-ių iki 17-os metų?


 

 

10-ta tema:       IŠVADA  archyvų dokumentų apžvalgai.

     Archyvų dokumentuose nepastebėti ir nuo visuomenės nuslėpti čia išvardinti aspektai reikalauja kruopštesnius atlikinėti tyrimus ir svarbiausius dokumentus viešinti. Toliau būtina iš naujo KRITIŠKAI tirti Ypatingojo archyvo apklausų-tardymų protokolus ir juose tirti psichologinius-kriminologinius galimų netikrų ar netikslių parodymų prielaidas, ką ir paminėjo savo Pažymoje Mindaugas Pocius dėl M. Kačiulio.

        Daug istorinės vertės yra karinių laipsnių kėlimo dokumentuose. Visi Pakėlimo lapai ir raportai laipsnių pakėlimams sudėti  į Kauno komendantūros ryšių karininko archyvinį aplankalą-bylą  Nr. 9 „Pakėlimo į aukštesniuosius laipsnius“. Keturis Pakėlimo lapus 2-iem egzemplioriais 1941 m. gruodžio 18 d. A. Impulevičius pateikia Ryšių karininkui Raportu Nr. 48. Tolimesnių tyrimų ir įdomumo dėlei pateikiu laipsnių kėlimų dokumentų VAIZDUS mėlynuose nuorodose šiems asmenims: 

   42 įseg.: kapit. Levinas Jono, s. Dominiko, 1897-02-15 Rygoje, Ūkio viršinink, B. Vado teisėmis, 6 klases gimnazijos, baigęs rusų Karo mokyklą 1917 m. Irkutcke, baig Aukšt. Karininkų kursus V laidą, dalyvavo 1920 m. kovose su lenkais, gali būt pakeltas į majoro laipsnį
   43 -įseg.Balsevičius Petras, s. Povilo 1914-08-20 Panevėžio mieste, Vyr. Bataliono sanit. gydytojas, Bataliono vado teisėmis nuo 1941-09-02, baigęs VDU medic. fak. ir kariūnų aspirantų kursus. (nėra LGGRTC)
   50 įseg. vokiečių kalba Dagys Anatolijus, Povilas, 1909-10-22 Biržų Daubiškiai
  53 įseg. vokiškai užpildyta Mituzas Julius, Jenas, 1911-04-22 Šiaulių Žagarė
  54 įseg. ltn. Repšys Albinas, sūn Antano, 1909-06-27 Utenos a. Užpalių valšč. Kišūnų km., Ūkio viršininko (kuopos vado teisėmis) nuo 1941-09-15, baigęs 8 kl. gimnaz, Karo m-la XIV laida. Dalyvavo kovose: Pabėgdamas iš Raudon. Armijos su šarvuočiu atsišaudė ir vėliau šarvuotį su įgula perdavė vokiečių vadovybei. (Meižys)
  
55 įseg. Jaun. leitenantas Mažeika Vincas, s. Jono, 1911-01-28 Panevežio aps., Krekenavos v., Užliaušių km, Transporto būrio vadas, Liet. Univers, I-mo, kurs, Ekon.sk. XIX laida Karo m-los Priešlėkt ir prieššarvot. aps. kurs.
   59 įseg. 11 Rez. Pol. Bat. vadui Raportas I-jų, pakelti iš majoro į pulkininko laipsnį Impulevičių Antaną
   60 įseg. kap. Narbutas Vacys, s. Vacio, 1901-10-03 K.a. Garliavos v. Sakalų vnk., I-jų L.A.D. Štavo ūkio sk. intendantas, baigęs 4 kl. gimn ir suaug gimn. už visą gimnziją 7 egz., Liet, Karo m-los IV laidą. Dalyvavo partizaniniame veikime nuo 1941 m. birželio 28 d. (LGGRTC sąraše nėra)

 

 

11-ta tema: Polemika su man atsiųstu atsakymu

    Įvertinus Jūsų nuoširdų ir mokslišką man atsiųstą atsakymą, bet Jums nežinant; mano atliktų tyrimų, kuriuos aš atlikau, ir Jums šiame rašte pateikiau: ką juose pastebėjau, todėl prašyčiau peržiūrėti iš naujo man atsiųstus tokius Jūsų man pateiktus teiginius:

-29-

1.           Dėl KGB pareigūnų sudaryto „Sąrašo 2(12) policijos bataliono 2-osios kuopos, sudaryto remiantis 1941 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 42 dėl išvykimo į Minską-Slucką-Borisovą (f. 1444, ap. 1, b. 3, l. 159)“, bandote nuneigti, jog, tas KGB-istų Sąrašas, nepatikimas. Dėl nepatikimumo galima tik iš dalies sutikti, kaip jiems neesmines raštvedybos klaidas, kad, ir jau žuvusiojo-nužudytojo asmens ne tokį tėvavardį parašius, nes KGB-istams, atliekantiems paieškas, mirusiųjų duomenys buvo mažiau svarbūs, nei gyvų ir todėl jiems mirusieji buvo ne aktualūs, juolab, tas jų Sąrašas ir tik kaip-juodraštinis-darbinis dokumentas buvo bei juodraštyje NEESMINĖ žmogiška klaida, kurią galima atlikti, sumaišius dokumentus – tai anksčiau keltą MANO problemą dėl tėvavardžio reikia sustabdyti. Bet,  kadangi lietuviška raštvedyba nepripažįsta tėvų vardų rašymo ir todėl galima pateisinti, jog istorikai nepastebėjo ir netyrinėjo, kad ir A. Impulevičiaus įsakyme Nr. 42 DU BENDRAVARDPAVARDŽIUS, taip, kaip lietuvių kalboje yra daugiau įvairesnių ir vardų ir pavardžių, nei rusų kalboje. Todėl, tokių BENDRAVARDPAVARDŽIŲ susidubliavimo išvengimui rusų kalbos ir raštvedybos tradicijose yra labiau gerbiami tėvai ir pas rusus (tiksliau, istoriškai; pas maskolius turėtų būti) visad vartojamas ir akcentuojamas tėvavardis. O, kadangi, ASMENVARDŽIO DUBLIKATO „Krikštaponis-Krištaponis“ PROBLEMA ATPUOLĖ, NES TAI VIENAS IR TAS PATS ASMUO, pagal mano nustatytus Lietuvos Lengvosios atletikos protokolus, skirtus šios sporto šakos 100-mečiui (tai reiks tą sporto istorikų atliktą milžinišką triūsą kaip nors pagerbti ir padėkoti), todėl reiškiu savo atsiprašymą, jog klydau-abejojau-netikėjau, kol neatradau neginčijimą įrodymą tokį patį, kad ir Pakėlimo lapas, kuris irgi deda tašką abejonėms. Todėl AČIŪ už to Pakėlimo laipsnio lapo duomenų paskelbimą mano Facebook profilyje, kuris panaikino „skirtingų asmenų“ bet kokias versijų prielaidas ir leido ženkliai susiaurinti paieškos spektrą.    Labai vertinu Jūsų loginį parašymą: „Šiame fonde saugomus dokumentus formavo ne sovietų saugumo pareigūnai, o 1941 m. vasarą, rudenį, žiemą Kauno miesto komendantūroje, savisaugos batalionuose dirbę pareigūnai ir kiti su komendantūra susiję asmenys. Dėl to šio fondo dokumentai, kaip istoriniai šaltiniai, kur kas patikimesni už minėtą sovietų saugumo pareigūnų parengtą sąrašą.“ Toks vertinimas labai teisingas VISUMOJE, visiems asmenims, bet ne vieninteliam Juozui Krikštaponiui (jo pavardę rašau pagal jo tėvų santuokos ir jo gimimo liudijimus), kuris buvo GESTAP-o suimtas, kalinamas ir todėl GESTAP-ui apgauti – jį iš kalėjimo ištraukti ir buvo, matyt, klastojami mano pastebėti dokumentai. Todėl jie nekaip, negali būti „patikimi“ tik vieninteliam Lietuvos garbingam karininkui; vaduojamam iš okupacinių struktūrų nelaisvės, nes po LLV išvaikymo, „išlaisvintojai“ nuo sovietų tapo tokie patys okupantai. Toks jų okupantų tapimas vyko laipsniškai ir ne iš karto, matyt, suvokiamai. Labiausiai ir greičiausiai dėl antrųjų okupantų suvokti turėjo šviesiausios giminės atstovas, kuris, matyt, akis į akį buvo pamatęs sveiku protu nesuvokiamą Karinį nusikaltimą, dėl ko, matyt, pakriko nervai, ir todėl peržengė leistinas karininkui ribas. Todėl, matyt, bataliono vadovybė, suprato savo karininko būseną ir todėl ėmėsi bet kokių būdų, kad savo karininką išlaisvinti. Ir, matyt, tai aiškiai matė NKVD bei KGB darbuotojai – matė, matyt, iš GESTAP-o dokumentų, kuriuos, matyt, išvežė į Maskvą, (dėl KGB dokumentų  naikinimo-išvežimo  R. Ozolas  dar sovietinėje AT sesijoje ...).  Todėl, reik manyti, kad jeigu būtų suėmimo ir kalinimo laikotarpis ne 1941 metų, tai Maskva tą dokumentą, manau, paviešintų. Todėl, nesant tokiam dokumentui, reik tik prielaidų teorija kliautis pagal Holistinį (VISUMINĮ) principą.

2.         Pagal Jūsų laiško 3 psl. teiginį „Tai, kad ltn. Juozas Krištaponis yra buvęs 2-osios kuopos vadu, kad buvo išvykęs į Baltarusiją, daugiau ar mažiau leidžia manyti šie liudijimai iš 1961-1962 m., kai buvo teisiami keli asmenys, kurie vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944 m) buvo tarnavę 2-ajame Pagalbinės policijos tarnybos batalione. Po karo teistas buvęs 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 1-osios kuopos vadas ltn. Zenonas Kemzūra 1961 m. rugsėjo 27 d. per apklausą kalbėjo: „Pirmos kuopos vadu buvau aš – Kemzūra Zenonas, antrosios kuopos vadas buvo leitenantas Krištaponis Juozas, trečiosios kuopos vadu buvo Ūselis“. (Zenono Kemzūros 1961 m. rugsėjo 27 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 1, l. 77). Z. Kemzūros 1961 m. rugsėjo 30 d. per apklausą duotuose parodymuose apie žudynes Slucke yra toks fragmentas: „Kitų dviejų kuopų kareiviai Slucke šaudė kitoje vietoje, bet aš nemačiau. Antrai kuopai vadovavo leitenantas Krištaponis, o trečiai kuopai – Ūselis“. (Zenono Kemzūros 1961 m. rugsėjo 30 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 1, l. 87).“ (paryškinau ir pabraukiau aš), manau, jog TEISIAMŲJŲ ASMENŲ PARODYMAI TURĖTŲ BŪT ABEJOTINI, taip, kad teisiamieji asmenys galėjo sąmoningai sakyti netiesą, gelbėdami save, ir nurodydami mirusį-žuvusį asmenį, kurio nepaklausi ir „kaltę“ verčia žuvusiajam, kad išvengti naujų netekčių – apsaugoti nuo kaltinimo dar gyvą buvusį Nikodemą Reikalą. Raudonai paryškinau, kaip ir TAISYKLĘ, PAKLIUVUS Į SOVIETINES-REPRESINES STRUKTŪRAS - KALTES VERSTI ŽUVUSIESIEMS. Juolab ltn. Zenonas Kemzūra buvo  1961 09 25 KGB suimtas ir po garsaus, man gerai pamenamo Vilniuje teismo 1962 11 03 sušaudytas, kaip ir sušaudytas Juozas Ūselis, kurio pavaduotoju buvo skandalingasis, galimai, J. Krikštaponio gelbėtojas Jonas Klimavičius, kuriam J. Krikštaponis tarpininkauti neturėjo teisės, kaip ne savo pavaldiniui. Be to, reiškiu Jums (visam Centrui) pastabą dėl, galimai, klaidos, nes nesuprantu, kodėl Zenonas Kemzūra nėra Suimtų po karo bataliono karių sąraše parodytas? Kaip jis galėjo duoti parodymus, jei „nebuvo suimtu“? Kaip gali būti nuteistas mirties bausme ir įvykdyta „mirties bausme ne suimtajam? „Savanoriškai prisistačiusiajam“ į teismą ir į savo noru į savo mirties nuosprendžio vykdymo egzekuciją?

-30-

3.           To paties svarstomojo laiško 3 psl. pabaigoje Jūsų parašyta man yra, kad „Po karo teistas buvęs 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 1-osios kuopos būrio vadas ltn. Jonas Stankaitis 1961 m. lapkričio 22 d. per apklausą parodė: „Antrosios kuopos vadu buvo leitenantas Krištaponis, jo vardo nežinau. Jo pavaduotoju buvo leitenantas Tamošiūnas Vladas“ (Jono Stankaičio 1961 m. lapkričio 22 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 1, l. 180).“, TOKS „parodymas“ NĖRA JURIDINIS, nes leitenantas J. Stankaitis pasakė ŽINOMĄ tiesą, nes, tikrai, J. Krikštaponis (Krištaponis) buvo kuopos vadu –  tuo kuopos vadu buvo ir sėdėdamas NEDRAUGIŠKOS VALSTYBĖS kalėjime, nes bataliono vadovybė, stengdamasi jį išlaisvinti, nuo pareigų nenuėmė – ĮSAKYMU PAREIGYBĖS KRIŠTAPONIUI NEPANAIKINO ir visi pavaldiniai turėjo jį laikyti vadu, taip, kaip ir visus kitus vadus, išvykusius komandiruotėn, sergančius, ar į nelaisvę pakliuvusius kitos valstybės struktūroms, ir nesančius laikinai tarnyboje – nuo pareigų įsakymais nenuimamus, ir laikinai nedalyvaujančius tarnyboje, kai yra LAIKINAI pavaduojantys, tai pavaldiniai tikraisiais vadovais ar vadais VISADA laikys savo tikruosius vadovus ar vadus, nors jie ir kažkur laikinai yra išvykę – įstatymiškai nuo pareigų nenuimti.. Juolab,  J. Stankaitis dar papildė, jog Krištaponio pavaduotoju buvo leitenantas Tamošiūnas Vladas, kuris ir privalėjo vadovauti kuopai, kai laikinai kuopoje nėra Krištaponio,  - dėl jojo išlaisvinimo iš nedraugiškos valstybės struktūrų vyksta derybos ir tų derybų baigtį intensyviai seka-lauką jo pavaldiniai. Be to, jei karininkas kito karininko „nežino“ vardo, tai jau čia, kaip pasakius? Tiesa, J. Stankaitis į Baltarusiją, gal, žymiai, vėliau atvyko, nes 1941-10-06 neišvyko, susirgęs. O jei ir buvo vėliau nuvykęs, tai asmeniškai J. Krikštaponio nė nematęs, todėl nenuostabu, jog vardo nesižinojo, jei epizodiškai tik Lietuvoje J. Krikštaponį matė?

4.          To paties 3-čio psl. pačioje pabaigoje Jūsų pateiktas LABAI SVARBUS kapitonas Juozas ŪSELIS per 1962 m. sausio 08 d. apklausą (praėjus 4-iom dienoms po Norilske suėmimo ir gabenimo iš ten, gal ne lėktuvu?! – mano pastebėjimas) pateikė NE PAREIGYBES, O ATLIEKAMUS VEIKSMUS - išsamius parodymus, ir jo apklausa išsamesnė – „maskolišką“, klausiant net tėvavardį, bet dėl J. Krikštaponio karo mokyklos baigimo, neva. dėl „1932 m. 14-osios“ laidos netikslumas, nes pagal duomenis J. Krikštaponis baigė 1934 metais, o „1932 m.“, kaži, ar galėjo baigti, nes jis tada turėjo tik 20 metų. Įdomu, kad kitoje J. Ūselio 1962-01-26 apklausoje, nurodęs Minsko operos teatrą, ir apie minėtus sovietinius karo belaisvius, kuriuos reiks šaudyti, panašu, kad, gal, ir tiksliai pasakė, kad šaudymo vieta bus UŽ Minsko. Tik, gaila, kad NENURODĖ, Į KURIĄ PUSĖ UŽ MIESTO Minsko? Jeigu jis būtų nurodęs į vakarus į Štalag-352 pusę, kaip, galimai nesąmonę pasakojo Kačiulis – tai būtų ir čia, lyg, nesąmonė, pagal mano pastebėjimus, naujai atrastus. O, jei į rytus ar šiek tiek į šiaurę prie „Puškino kazarmų“, tai, ten, tikrai vyko sušaudymai, nes pastarojoje yra paminklas sušaudytiems belaisviams, o prie Uručje vietovės plento į Maskvą 9-tame kilometre 2022 metų birželyje atidengta apie 8-ių tūkstančių aukų ekshumacija, kurią atlieka specialaus 52-trojo archeologų bataliono karo specialistai, ir apie tai labai diktatoriaus televizijos propaganda EFEKTINGAI akcentuoja, rodydama griaučių didžiausią galybę, apie kurią detaliai daugiau pateiksiu duomenų. Todėl, BŪTINA ŠIĄ APKLAUSĄ NUODUGNIAU PATYRINĖTI, nes būtina nustatyti, į katrą pusę jis nurodo tą UŽ MIESTO pusę? Įdomus, Jūsų pastebėjimas, „Po karo teistas“, nes tai spalvinga asmenybė, turinti daug klaustukų, nes įtartinai daug smulkmenų apie J. Krikštaponį pateikė, nors, kaži, ar klausė jo, tai, ką jis parodė, ar domino, ar tardytojus galėjo dominti miręs J. Krikštaponis, ar jis savo noru apie jį pridėjo, ko nereikėjo? Svarbu, kad jis, 1942 m. gegužę, išėjęs į atsargą, apsigyveno Ukmergėje. O, iš kur jis kilimo?   Apie jo kilmę ir iš užjūrio rašynėtojas Pov. Dirkis nieko nežino, bet teigia, kad Ukmergės gimnaziją baigęs. Vadinasi, būdamas Vietinės rinktinės Karo mokykloje, matyt, kartu su J. Krikštaponiu, iš  Marijampolės sėkmingai pabėgo (J. Krikštaponio „nuotykiai“ su vokiečiais mažiau tikėtini, kaip J. Ūselio), nuo vokiečių apsupimo. Apie jį, atrodo, kažką ne taip aprašė.  Pavyzdžiui: „II Pasaulinis karas kpt. Ūselį užklupo kaime beatostogaujantį. Įžygiavę Lietuvon vokiečiai kpt. Ūselį paėmė į nelaisvę. Iš karto pasiuntė jį į stovyklą, iš kurios išvežė į Minską, į pagalbinius dalinius. Minske stovėjusių karo dalinių pareiga buvo naikinti rusų partizanus. Kpt. Ūselis iš ten pabėgo ir slapstėsi Lietuvoje iki susikūrė Vietinė Rinktinė. Pradėjus Vietinės Rinktinės dalinius organizuoti, jis prisistatė į Rinktines štabą, iš kurio gavo paskyrimą į Marijampolėje organizuojamą Karo mokyklą instruktorium.“  Bet LGGRTC apie TDAB karininkus patekimą į Minską viskas kitaip.  Keistai, 1944 m. liepos mėn., kažkodėl, matyt, negrįžo į Ukmergę, o „slapstėsi; artėjant Raudonajai armijai išvyko į Telšių aps. Rietavo valsčių; ... vėliau slapstėsi Ukmergės aps.; 1945 m. įsitraukė į partizaninį judėjimą Ukmergės aps. (slapyvardis Pakalnis), ėmė vadovauti partizanų būriams; 1947 10 07 suimtas, 1948 08 14 Ypatingojo pasitarimo nuteistas 15 m.; 1958 01 15 iš įkalinimo paleistas, dirbo Norilsko mechaninėje gamykloje elektromonteriu; 1962 01 24 vėl suimtas, KGB nustačius, kad 1941 m. rudenį ... “. Mano hipotetinė IŠVADA

-31-

Panašu, kad gali būti ukmergietis ir todėl gerai turėjo pažinoti J. Krikštaponį. Tiek daug partizanavęs Ukmergėje - joje vadovavęs partizanams, apie savo senai pažįstamą kolegą J. Krikštaponį PRIVALĖJO ŽINOTI, JOG ŽUVO, ir  todėl, galėjo būti supykęs ant J. Krikštaponio, jog, ištrauktas iš kalėjimo negrįžo į  batalioną Minskan, ir todėl, galėjo tiek iš pykčio, arba, svarbiausia,kolegą Nikodemą Reikalą dengti – apsaugoti jį nuo atsakomybės, PRIVALĖJO GYNYBAI PANAUDOTI ŽUVUSĮ J. KRIŠTAPONĮ ATLIKTIEMS NUSIKALTIMAMS PAKIŠTI ir dar kitiems 1962 m. kaltinamiesiems (jei buvo sąlygos tarpusavyje bendrauti?)  tai pakišti mintį, prisidengti žuvusiuoju. Juolab, ir KGB vienodą POLITINĮ tikslą galėjo turėti, kad A. Smetonos sūnėną kaltinti, ATEITIES PROPAGANDOS TIKSLAMS. (kai išmirs artimieji?) Ar tokie metodai buvo į ateitį planuojami? Čia versijų įvairiausių gali lįsti, todėl ...

5.      Jūsų laiško 4 psl. pradžioje 2-osios kuopos karys ir ambulatorijos felčeris Juozas Vosylius 1961-08-07 apklausoje, kažkodėl nėra Suimtųjų kariu sąraše. Aišku, kaip eilinį karį ir, dar mediką kaltinti neturėtų. Koks jo parodymo patikimumo %-tas – svarstyti negaliu – reikia matyti klausimo turinį ir atsakymo esmę. Bijau, kad GALI BŪTI IŠ ANKSTINĖ KOLEKTYVINĖ NUOSTATĄ KALTINTI NEGRĮŽUSĮ PO KALĖJIMO Į BATALIONĄ, bet, asmeninės motyvacijos kitaip parodymą teikti, - kol kas nematau - matau sakantį teisybę, nes, jei J. Krikštaponis buvo kalėjime, tai apie tą įvykį, pagal karinę logiką, TURĖJO BŪTI KARINĖ PASLAPTIS ir kariai turėjo save skaityti Krikštaponio kuopa, manydami, kad, gal, „pagal užduotį išvykęs“ kur nors? Todėl išvykose pareigybės nenuiminėjamos, taip, kaip ir man niekas nenuėmė nuo radarų-aukštimačių tarnybos viršininko pareigų, kai buvau dviejuose treniruočių stovyklose ir į mano vietą niekas kito neskyrė.

6.     Kad Jūsų pateiktasis 2-osios kuopos karys Stasys Arštikaitis 1962 m. vasario 19d. per apklausą kalbėjo, kad  ... (KALBĖJO TĄ PATĮ – apie J. K.) todėl komentarų neturiu – pažiūrėsiu, ką kiti kalbės      Labai AČIŪ už tai, kad  Jūs man parašėte, jog „2-osios kuopos karys Martynas Kačiulis 1961 m. rugsėjo 3 d. per apklausą parodė: „Aš buvau paskirtas į 2 kuopos 3 būrį. Kuopos vadu buvo leitenantas Krištaponis, vardo nežinau, o būrio vadu buvo leitenantas Juodis, vardo nežinau“ (Martynas Kačiulio 1961 m. rugsėjo 3 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 3. l. 284-285).“, kuris, panašu, KAD BRAUKIA VISUS TUOS, KURIE RODO J. KRIKŠTAPONĮ, nes jis pakeitė parodymą - , tai atskleidė 2022-12-02 Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje – jos 5 psl. pabaigoje istorikas Mindaugas POCIUS, pažymėjo, joga „... M. Kačiulis, 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad  1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas. Tą patį teigė ir 2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius, Stanislovas Gervinas,  o taip pat ir 1961 m. rugsėjo 1 d. tardyme liudijo irgi 2-os kuopos policininkas Jonas Arlauskas. Tos M. Pociaus Pažymos dalį nufotografavau su paryškinimais ir paspalvinimais, nes policininkai iš tos pačios kuopos, o ne kariais – vadinasi, su teisniu kažkokiu parengimu, ir iš karto po karo, dar ne su sugadintomis atmintimis, teigia tą patį, ką nustatė ir KGB Sąraše, apie tą patį Nikodemą Reikalą, pakeitusį J. Krikštaponį. O M. Kačiulis , po 15-os metų pakeitęs parodymą, įrodo, kad yra organizuota kažkokia VEIKA KOLEKTYVIAI KEISTI PARODYMĄ IR GINTI N. REIKALĄ NUO TEISINĖS ATSAKOMYBĖS, jam gyvenant JAV ir, dar, tikriausiai, esant gyvam? Nors, A. Pocius rašo, kad reikia tirti, kodėl pakeitė parodymus, bet ar įmanoma tai atlikti be psichologijos ir psichiatrijos mokslininkų? Kas dabar gali nustatyti, kas M. Kačiulio galvoje dėjosi, kaičiant parodymus? Juolab, kad M. Kačiulis M. Pociaus Pažymoje labiau cituojamas ir labiausiai J. Krikštaponį kaltinantis – LABIAUSIAI KALTINANTIS, KURIO PARODYMAI NIEKINIAI.  Dar, svarbiau, jog, toliau Pocius tos Pažymos 8 psl. pradžioje M. Kačiulis išnaudojamas J. Krikštaponį MELAGINGAI „kaltinti“ ir dar po 20-ties metų, kaip profesionalus melagis, ir po 35 metų, kardinaliai pakeitęs parodymą! Juk, net per apklausą M. Kačiulis turėjo tvirtinti, kad jo sveikata ir atmintis gera, nors kokių 55 metų amžiaus asmenų niekas, paprastai tokių dalykų neklausinėja. Nuo senatvės atmintis pradeda blogėti, kur tai per 70-85 metus. Gal, jis įtartinai atrodė? Juk, tas Martyno Kačiulio atminties patikrinimas pagal minėtą M. Pociaus Pažymą „įvyko vykdant SSRS generalinio prokuroro pavedimą dėl JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus prašymo pagalbos 2-ojo bataliono 2-os kuopos 3-ojo būrio vado leitenanto Jurgio Juodžio byloje. 1982 m. rugpjūčio 16 d. apklausa buvo vykdoma dalyvaujant JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus atstovui N. Šerui ir to paties skyriaus operatoriui filmavimo kamera darant vaizdo ir garso įrašą. Apklausą vykdė LSSR prokuroro vyresnysis padėjėjas, vyresnysis justicijos patarėjas J. Bakučionis ir N. Šeras, kurie daugiausia klausinėjo apie J. Juodžio dalyvavimą šaudymuose, tačiau apie J. Krikštaponį (Krištaponį) M. Kačiulis nebuvo klausiamas ar skatinamas prieš jį liudyti“.

-32-

O, čia, manau, BEPRASMIS M. Pociaus teiginys dėl „skatinimo“, nes kaip jaunesnysis leitenantas, galėjo kokių nors nusistatymų turėti prieš savo kuopos vadą, dar kuopos formavime, ir, gal, keršydamas, jog iš kalėjimo negrįžo į  tarnybą ir, norėdamas J. Krikštaponį pavadavusiam Nikodemui Reikalui pagelbėti, iš JAV atvykusi N. Šero akivaizdoje. Gal tam buvo tarp JAV ir Soviet. Sojuz-o, nekliudyti N. Reikalą ir tik Juodžio byloje jį kiek galimą labiau juodinti? Kodėl jis taip stengiasi? Kodėl, jis kaip jaunesnysis karininkas, net nerodomas tarp Suimtųjų ir net nėra jo tarp karininkų sąraše? Už kokius nuopelnus?    (PAPILDYMAS-PATAISYMAS, tai, ką šią eilutę prieš skliaustelius rašiau dar Rusijos Ukrainos užpuolimo metu, bet dabar netaisysiu, kad būtų įrodymas, kaip ŽIAURIAI MANE APGAVO istorikas Mindaugas POCIUS, savo Pažymoje; M. Kačiulį pavertęs „jaunuoju karininku“, kurio tokio statuso, išvis, nėra jokioje kariuomenėje, o, ištikrųjų, pasirodo, kai A. Impulevičiaus viso bataliono - t. y. pusės tūkstančių karių sąraše, saugomame LCVA, atradau M. Kačiulį kaip JAUNĄJĮ KARĮ. Tai, tada, kardinaliai keičiasi esmė M. Kačiulio parodymų kaitoje! ! !. Nuo kada jaunasis karys, kaip kursantas, ar žemiau, nei eilinis karys gali „pažinoti-žinoti“ savo kuopos vado pavardę? Dar, keisčiau, kad jis ne tik kuopos vado, bet ir net savo tiesioginio būrio vado vardų nežino! Išvis, nesuprantu A. Impulevičiaus, kuris tokius „kursantus“, arba caro laikais vadinamus „rekrūtais“ batalione į Baltarusiją išsivežė labai daug. Kaip tokius neparuoštus-nemokytus galima vežti į rimtas užduotis kovines? Ar ne todėl M. Pocius falsifikavo, kad prieš J. Krikštaponį būtų stipresnis liudijimas kaip „karininko“? Nerašau, kad istorikas „suklydo“, nes Pažymoje ir Garbingame-moksliniame žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA M. Pociaus tokių pačių, net per 15 manipuliacijų priskaičiavau!

7.          Todėl po M. Kačiulio parodymų, manęs visai nestebina, su M. Kačiuliu parodymų keitimo vienminčiai, kaip 2-osios kuopos karys Motiejus Migonis 1961 m. liepos 21 d. per apklausą parodė, ...

8.          2-osios kuopos karys Petras Andriuškevičius 1961 m. vasario 22 d. per apklausą parodė, ...

9.          2-osios kuopos karys Edvardas Guoga 1961 m. rugpjūčio 7 d. per apklausą parodė, ...

10.      2-osios kuopos karys Jonas Rutkauskas 1961 m. lapkričio 18 d. per apklausą parodė, kad ... Tik, šis turi baudžiamąją bylą (LYA, baudžiamoji byla Nr. 12476/3, A. Impulevičiaus ir kt. baudžiamoji byla, LYA, Nr. 47386/3) – 1945 09 06 suimtas; 1946 06 21 nuteistas 10 m., 1954 12 04 iš lagerio paleistas, ištremtas; 1956 05 25 paleistas iš tremties.

11.     Na, ir DIDŽIAUSIAS A Č I Ū  už patį logiškiausią parodymą – tai 2-osios kuopos karys Henrikas Salelionis 1961 m. liepos 20 d. per apklausą parodė, kad 2-ajai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo – ltn. Tamošiūnas (Henriko Salelionio 1961 m. liepos 20 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 3. l. 324). Logiškiausias, nes antrasis buvo J. Krikštaponio pavaduotoju, ir todėl, kai pastarasis Kauno kalėjime atsidūrė, tai aišku, kaip dieną, pavaduotojas ir tapo NEFORMALIUOJU – TIKRUOJU KARIAMS VADU, o ginklininkas  Nikodemas Reikalas, matyt FORMALIUOJU vadu, prižiūrinčiu tik pavaduojantį, kaip jis vadovauja, kaip jo labiau klauso, nei jau pagyvenusiojo vyr. leitenanto, turinčiojo 36 metus. Juolab, pagal būdą. Pagal labai ginčytiną KGB sudarytą Sąrašą, kuriame spalio mėnesyje rodomas vadovu N. Reikalas, Tamošiūnas rodomas kaip Vladas, sūnus  Igno, gimęs 1911 m. ir iš Valtunų kaimo, kuris yra vingiuoto Siesarčio slėnyje, netoli Šventosios. Vadinasi, Vl. Tamošiūnas yra iš Ukmergės žemės, ir, matyt, gali būti panašus pagal charakterį į Juozą Krikštaponį (pas mus kariuomenėje kariai iš gretimų vietovių būdavo labai panašūs ir dažnai juos vieną su kitu labai maišydavome), į kurį, galimai, gal, mėgdavo mėgdžioti A. Smetonos sūnėną J. Krikštaponį, gal, net dažnai, apie jį minėdavo ką nors 2-os kuopos kariams, kai jis „sėdėjo“ Kauno kalėjime, ir, gal, TAMOŠIŪNĄ GALĖJO MAIŠYTI SU KRIKŠTAPONIU ? ? ? Tai, čia tik mano prielaida, kodėl tiek daug „parodančiųjų“, kad vadovavo „Krištaponis“. O, ar, aplamai, IŠ KUR PAVARDES GALI ŽINOTI KARIAI, KAI KREIPIAMASI Į VADĄ TIK PAGAL LAIPSNĮ ?  „ „ Gal, todėl , kurie mažai kas nusimanė, kas vadovauti jų kuopai, tai, gal, dėl atsikabinimo pasakė „Krištaponio“ pavardę sovietiniams tardytojams? Juk, tada PRIE KARINIŲ UNIFORMŲ PAVARDŽIŲ UŽRAŠUS KARININKAI NENEŠIOJO, kaip dabar tai privaloma. Todėl, atleiskite, kiek aš buvau komandiruotėse, ar Tambovo miškuose per šaudymo pratybas iš dvigubo kulkosvaidžio į lėktuvais tampomus maišus, į kuriuos kulkosvaidžiu šaudyti reikėjo, tai apie tų karininkų pavardes net supratimo neturėjau. O, čia, Minske-Baltarusijoje toji 2-oji kuopa buvo tik porą mėnesių. IŠ KUR PER TOKĮ TRUMPĄ LAIKĄ GALIMA PAVARDĘS ŽINOTI? Aš, pavyzdžiui, net nežinau pavardės karininko – OPERATYVINIO BUDĖTOJO – t. y. mūsų kovinio budėjimo pamainos viršininko, kuris už mano nugaros stovėjo ir žiūrėjo, kaip aš su savo radaru-aukštimačiu ieškau pamestojo „J. Gagarino“, kurio matyti aš negalėjau, o mačiau tik jojo žudiką, pasakišku greičiu belėkusį. Ir, nors, aš puikiai žinojau tą vyr. leitenantą – puikų vyrą, bet, mirk-plyšk, aš jojo pavardę, labai silpnai žinojau, ir dabar, lyg. „Makarovas-Markovas“, bet aš jo pavardę ir su kitu į jį panašiu, o gal net ir į du panašius karininkus galiu sumaišyti, NES PAVARDĖMIS Į KARININKUS KREIPTIS PAGAL STATUTĄ NEPRIIMTINA žemesnio rango kariams.  O aš tarnavau su jais 3 metus, o ne  3 mėnesius, kaip Vl. Tamošiūnas, pavadavęs savo kolegą-ŽEMIETĮ-TĖVYNAINĮ nuo Ukmergės ŽEMĖS, ir, gal, įteigusį savo laikiniems pavaldiniams, kad jie gestapininkams sakytų, esantys, gal, kažkur išvykusio laikinai J. Krikštaponio kuopos kariais, - gal jie, aplamai, taip ir vadintis turėjo „Krikštaponio kuopos“ kariais, dėl kurio išlaisvinimo privalėjo vykti intensyvios derybos, generolui S. Raštikiui tai įtakojant, pagal sesers Atsiminimus? TAI KUOM VERTI, TOKIE „ l i u d i j i m a i “ , KAI SAVO KARININKŲ-VADŲ PAVARDES GALI ŽINOTI TIK IŠ NUOGIRDŲ ? ? ?

-33-

12.     Kad „1941 m. rugsėjo 8 d. įsakyme Nr. 14 2 . ... išrinktą bataliono Karininkų Valgyklos Valdybą ... Nariai: ltn. Krištaponis; ltn. Tamošiūnas. Bendrovės šeimininką – ltn. Reikalą.“ – tai čia ši sąsaja gali būti su V. Krikštaponytės-Juodienės minimu Juozu Barzda „taškų“ reikalais, nes tas „Barzda“-Bradausku galėjo būti generolas EKONOMINIŲ BENDROVIŲ, gal, ir „kariuomenės mitybai?“ reikalus turėjęs?

13.     „ltn. Krištaponis Juozas, ltn. Tamošiūnas Vladas, ltn. Juodis Jurgis, ... š. m. rugsėjo mėn. nuo 11 d. 0700 val. iki 13 d. d. 2400 val. Kauno komendanto įsakymu buvo komandiruoti slaptais tarnybos reikalais. Pastaba“ Tai, panaši „komandiruotė“ be įsakymo, negalėjo būti RUDENS PERIODUI tėvams padėti derlių nusiimti prieš išvyką į Baltarusiją, kad vietoje pyliavų, dalį savo derliaus perduoti Valgyklų reikalams? (Čia tokia mano FANTAZIJA. Bloga?)

14.     VĖL LABAI  A  Č  I  Ū UŽ PRISIPAŽINIMĄ TOKĮ: jog, neva „1941 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 221 kuopos vadas ltn. Krištaponis pranešė bataliono vadui, kad jis atlieka tarpininko vaidmenį (Kuopos vado ltn. Krištaponio 1941 m. lapkričio 4 d. raštas Nr. 221 (Minskas) bataliono vadui, LCVA, f. R-1444, ap. 1. b. 18, l. 398 a.p.)“  AČIŪ prisipažinus, kad šio sakinio autorius to, neva. „ltn. Krištaponio“ rašto savo akyse nėra matęs ir yra parašęs, matyt, tik tai, kas jam liepta taip rašyti, kad efektingiausiai VISUOMENĘ APGAUDINĖTI tuo tikslu, kad, neva, „ltn. Krištaponis buvo Minske“ ir iš šio miesto, neva, „rašė“, atseit, - ar kitaip sakant, neva, rašydamas „ p r a n e š ė “ kad, neva, jis „atlieka vaidmenį“(KAIP TIKRAS ARTISTAS) vaidindamas NETEISĖTĄ VAIDMENĮ  ir dar ne bet kokį vaidmenį, o „ t a r p i n i n k o“, kurio jis šio vaidmens atlikinėti neturėjo jokios teisės!  Jeigu, šio sakinio autorius, bent, akyse būtų matęs tą „raštą“, tai jis visus tuos žodžius mano sudėtus į kabutes, visai kitaip būtų rašęs, būtų rašęs visiškai kitokius žodžius, būtų rašęs tai, ką jis savo akimis mato, o ne tai, kas jam yra liepta parašyti, vienodai rašant netiesą kartu su Mindaugu Pociumi, kad visuomenę apgaudinėti. Juolab, pagal 398 aprašą 1941 m. lapkričio 4 d. dokumentas yra Nr. 8, o ne „Nr 221“. Tai, pirmiausiai, BŪTINA NUSTOTI VISUOMENĘ APGAUDINĖTI IR NESĄMONIŲ NEREIKIA RAŠINĖTI,  o būtina kuo skubiausiai tą raštą visuomenei reikia parodyti, kaip jis iš tikro atrodo, ir, kad, visuomenė matydama tą „raštą“, ji pati visiškai kitokiais žodžiais jį aprašytų, ką ji mato jame savo akimis, o ne „ausimis meluojančiomis“. Todėl aš rodau tą, neva „raštą“, kuris visiškai kitaip vadinasi  ir jis vadinasi RAPORTU, o ne „raštu“ ir tas raportas visiškai NE  „ltn. Krištaponio“, O LTN. Jono KLIMAVIČIAUS, kurio ne siūlau skaityti dabar, nes jame yra daug netiesos, - tiesa jame tik viena, kad bataliono vadui praneša visai ką kitą, nei tame LGGRTC man atsiųstame rašte ir ne tik man, bet ir žiniasklaidai meluojama tame sakinyje, nes kaip matote, tame rašto vaizde nėra nei jokio bataliono vadui pranešimų apie jokius ‚atliekamus vaidmenis“, nes ir be pranešimo apie vaidybas, tą raštą gerai pastudijavus, paaiškės, kad vaidmuo atliekamas ne kažkokio „tarpininko“, o vaidmuo, greičiausiai, „ligonio“, kad su tuo vaidmeniu ne visuomenę, o GESTAP-ą, apgauti, matyt, kaip aš suprantu.
         Na, ne manau, kad „man vaidenasi“, nes tai rodo visi tolimesni istoriniai faktai, kurie tame raporte šiek tiek, ne taip dėstyti, kardinaliai keičiantys tikrą situaciją.  Todėl, dabar siūlau į smulkmenas kol kas nesigilinti, nes, kaip matote, 
šiame šio RAPORTO vaizde NĖRA JOKIO „ltn. Krištaponio“, nes RAPORTAS yra ltn. KLIMAVIČIAUS,  o Krištaponio pavardę siūlau pamatyti to RAPORTO kitos pusės vaizde. O jame irgi nėra sakino: „pranešu, kad atlieku tarpininko vaidmenį“, nes pastarojoje nuorodoje matysite vaizdą, kurį; net Pradinės mokyklos vaikas nerašytų taip, nors jis dar nežino, kas yra raštvedyba. Net, vaikas matydamas atspausdintus žodžius, tikrai, jis pasakys, kad juos spausdino ne Ltn. Kuopos V a d a s , nes jis jau kino filmus apie karą (praėjusį šiemet vasario 24 d, jau sukakus, kaip metai, kai karas  ... prasidėjo) yra matęs ne vieną, ir žino, kad Kuopų vadai vadovauja, o ne su spausdinimo mašinėlėmis tarškina – vaikas pasakys, kad tam „yra kanceliarinės žiurkės“. Bet, vaikas, jau mokantis skaityti, bet „Krištaponis“ parašymą ne iš karto, gal, atras, nors mūsų Lietuvos Didvyris gana gražios rašysenos ranką turi, bet vaikams tik vyresnių klasių galima perskaityti rankraščiu greitai rašomą pavardę, vietoje įmantraus parašo suraitymo. Taip, kad įdėmesnis vaikas, kuris ne su rašikliu, o su rašaline plunksna rašo dailyraščius, tai pastebės, jog skaičiai su kita plunksna rašyti, nei įmantraus žodžio „Krištaponis“ savininko parašytas. Dar, vyresnis vaikas dar ir pastebės, kad ne tik kita plunksna, bet ir rašysena visai kitokia, nei parašo. Todėl iš karto apačioje, kur „Minskas“ parašyta, tai vyresnis mokinys pasakys, kad RAIDĖS SPAUSDINTOS Minske ESANČIA MAŠINĖLE, o „parašą uždėti“ galėjo ir kovos lauke, ir toli-toli nuo Minsko, nes Bataliono vado  galutinis pasirašymas po 3-jų – 4-ių dienų tik atliktas, dar ir dėl datos suklydęs – dieną pataisęs, lyg pulkininkas kalendoriaus ant stalo neturėtų-nežinotų, kokią jis dieną tarnyboje pradeda, dar, ypač, per žymią lapkričio 7-tosios dieną; Didžiojo Spalio perversmui vaikus darželiuose su raudonomis vėliavėlėmis mosuoti tą dieną. versdavo. Todėl čia išplėstai FELJETONO stiliumi atsakiau.

-34-

15.    Vėl AČIŪ už 5 psl. pabaigoje pavardžių kaitos mokslišką tyrimą pradėtą, kurį siūlyčiau toliau tęsti.

16.     Dėl 6-to psl. paskutinėje pastraipoje Nikodemo Reikalo Nr. 42-tame garsiajame įsakyme nėra, tai, manau, smulkintis nereikia, nes, J. Krikštaponiui atsidūrus Kauno kalėjime, Bataliono vadas tragedijos neturėtų daryti, nes 2-oje kuopoje buvo puikus pavaduotojas – J. Krikštaponio žemietis ir kitas PAVADUOJANTIS vadas N. Reikalas vėliau automobiliu, ar kitu traukiniu net po kelių dienų gali atvažiuoti, kad pagelbėti 2-trai kuopai su jos vadovavimu. Tas pats ir su 1941 m. gruodžio 20 d. raportu Nr. 26 – tą 2-ąją kuopą galėjo palikti, nes joje yra puikus pavaduotojas, susitvarkantis gerai, matyt, su vado pareigomis, iš kur galima spręsti, kad Vlado Tamošiūno karjera puiki, nuo kuopos vado padėjėjo - žinių karininko ir kuopos vado jau pavaduotojo, o ne padėjėjo.

17.      Pagaliau, vėl AČIŪ už tai, jog „yra žinių leidžiančių daryti prielaidą, kad laikotarpyje nuo 1941 m. spalio 6 d. iki tų pačių metų gruodžio 15 d. galėjo būti laiko tarpsnis, kai ltn. Nikodemas Reikalas iš bataliono stovyklos Kaune buvo atvykęs į Minską su tam tikrais tarnybiniais reikalais. Lietuvos ypatingajame archyve (f. K-1, ap. 58) saugoma baudžiamoji byla (11238/3) trylikos asmenų, kuriuos 1948 m. suėmė sovietų Lietuvos saugumo pareigūnai. Visi 13 asmenų buvo kaltinami tuo, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944 m.) tarnavo 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos batalione (vadas mjr. Antanas Impulevičius), kad būdami jo nariais dalyvavo tarybinių piliečių šaudymuose ir kovose prieš sovietų partizanus Baltarusijoje. Žinių apie ltn. Nikodemą Reikalą pateikė kaltinamieji Martynas Kačiulis, Stanislovas Gervinas, Baltrus Simanavičius, kurie buvo tarnavę 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 2-ojoje kuopoje. Kaltinamasis Martynas Kačiulis per 1948 m. liepos 8 d. apklausą parodė: „Reikalas, leitenantas, 2-osios kuopos vadas, ginkluotas pistoletu, kur dabar, nežinau“ (Martyno Kačiulio 1948 m, liepos 8 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 1. 278). Per kitą apklausą parodė: „2-osios kuopos vadas – leitenantas Reikalas, 36-37 metų ir kur jis dabar nežinau. Dalyvavo suimant ir šaudant tarybinius piliečius Baltarusijos SSR“. (Martyno Kačiulio 1948 m. liepos 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 1. 283). Kaltinamasis Stanislovas Gervinas 1948 m. liepos 28 d. per apklausą parodė: „Reikalas, vardo nežinau, turėjo vyr. leitenanto laipsnį – 2-osios kuopos vadas. Dalyvavo šaudant žydų tautybės asmenis LSSR Kauno miesto VII forte, Baltarusijos SSR – Minske, Slucke, Klecke. Vykdavo į reidus gaudyti ir naikinti tarybinių partizanų. Kur jis dabar yra nežinau, kilęs iš Kauno miesto, Požymiai: aukštas, liesas, plaukai tamsūs, nosis normali“ (Stanislovo Gervino 1948 m, liepos 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 1. 206). Kaltinamasis Baltrus Simanavičius 1948 m. rugpjūčio 4 d. per apklausą parodė: „12-ojo bataliono 2 kuopos vadas kapitonas Reikalas, vardo nežinau, maždaug 40-45 m., buvo ginkluotas pistoletu. Vyko į į žydų šaudymus Minske, Klecke ir Borisove. Vadovavo sušaudymams, bet pats asmeniškai nešaudė“ (Baltraus Simanavičiaus 1948 m. rugpjūčio 4 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 108).“ Po to, man atrodo, kad jau demagogija, rašant taip: „Galimas dalykas, kad minėtų žudynių metu bataliono vadas galėjo pavesti jam dėl minėtų jo pareigybių ypatumų laikinai vadovauti tam tikrai daliai 2-osios kuopos karių, galbūt pavaduoti kuopos vadą tam tikrose jo veiklos kryptyse. Tačiau tai nereiškia, kad ltn. Juozas Krištaponis tuo metu nebuvo 2-osios kuopos vadu.“ ? ? ?   „Priešingai, jis šias pareigas ėjo iki 1941 m. gruodžio 18 d.“? ? ? Kuo ypatinga ta 1941-12-18 diena ir tas pareigas „eiti“ negalėjo būdamas kalėjime - netikėtai į jį pakliuvęs? Kodėl A. Impulevičius turėjo kitą kuopos vadą skirtį, jeigu generolo S. Raštikio įtakos dėka, turėjo būt siekiama kuopos vadą iš kalėjimo ištraukti? O, mano, kaip matote, raudoni dideli-riebūs tiesūs, o ne gulsti klaustukai padėti po Jūsų citatų, nes, manau, jog kariniuose veiksmuose tokių dalykų nebūna, kad be priežasties kaitaliotų kuopos vadą. Nebent, J. Krikštaponis atsisakydavo žudynėms vadovauti?  Be to, prieš pateikiant Juozo Vėsos parodymą, visiškai neaiškus Jūsų teiginys toks: „Tad, ltn. Nikodemas Reikalas galėjo tapti 2-osios kuopos vadu kažkada po 1941 m. gruodžio 18 d.“. Kaip jį galima suprasti, kai kiek aukščiau aukščiau Jūsų buvo parašyta, jog „Aišku tik tiek, kad ltn. N. Reikalo 1941 m. gruodžio mėnesio 15-ąją dieną jau nebebuvo Baltarusijoje, jis tuo metu jau buvo bataliono stovykloje Kaune.“? Kodėl vienas kitą prieštaraujantys teiginiai? Kaip N. Reikalas galėjo tapti Baltarusijoje vadu;  tik po gruodžio 18 d., kai jis nuo to paties mėnesio 15-os dienos buvo jau Kaune? Kas čia per painiava dar vien kitai prieštaraujanti? Be to, ar nuo gruodžio pabaigos 1941 m. ir kitų metų pradžioje vyko kokios nors žudynės? Kodėl jos nei vienoje pažymoje neminimos?                  
        Manau, kad su LGGRTC leidiniu yra labai rimtos problemos, nes yra teigiama, jog „Kaltinamasis Martynas Kačiulis per 1948 m. liepos 8 d. apklausą“, o Martyno nėra įtraukto tarp Suimtųjų po karo bataliono karių sąraše. Nejau jis buvo kaltinamas be suėmimo ar kaltinimas nuimtas, kaip „stebėtojo“ žudynių? Bet, tarp suimtųjų sąraše nėra ir  Zenono Kemzūros. Negi pastarasis „ne suimtas (savo noru)“ dalyvavo Vilniuje 1962 m. savo teisme ir „savo noru“ atėjo į jam skirto mirties nuosprendžio įvykdymą?

-35-

18.     8-to psl. viduryje dėl, neva, „karo belaisvių stovyklos Minske (Stalag Nr. 352) kalinių“ žudynių reikia iš naujo tirti, nors prie diktatoriaus rėžimo ten labai sunku, bet jos ne logiškos, nes tos žudynės vyko, kai dar net A. Impulevičiaus batalionas nebuvo suformuotas šalia dabartinių Lukašenkos vasaros apartamentų, kur 1930-tųjų žemėlapyje yra NKVD poilsiavietė ,kurią GESTAP-as ir SS galėjo kaip būstinę naudoti keliasdešimt tūkstančių belaisvių išfiltravimui (komunistų iki 20 tūkst. nužudymui) – ten tos vietos moksleivių iniciatyvos dėka dabar paminklinė vieta įrengta, kaip mažai kam žinomas memorialas. Todėl, iš to Drozdy kaimo lauko (nuo Lukašenkos vasarvietės aplinkos) į Maciukovščinos Štalag-352 ir pervarius, „vėl masiškai žudyti“ kitoje vietoje – jokios logikos nėra. Juolab, aš per  įvairiausių metų kartografiją, per JAV Pentagono Žvalgybines 1964 m. palydovinę nuotrauką aukštos kokybės, per 1971 m. Pentagono prastesnės kokybės žvalgybinę nuotrauką iš kosmoso, 1941-1944 m. m. aero(avio)nuotrauką Liuftvafes ir dabartinių kosminių nuotraukų rinkinių atsekiau miesto plėtros kaitą. Iš josios nesimato jokių „žudynių“ simptomų tose vietose ten, kur „liudijo J. Krikštaponį žudant“ belaisvius, nes ten dabar daugiaaukščiai stovi ir kaulai turėjo būt išversti, kai šiuo metu (prieš 2 metus) per 8 tūkstančiai atkąsti Uručje vietovėje ir didelę propagandinę „pompą“ daro, o taip pat belaisvių žudynės vyko prie „Puškino kazarmų; - ten paminklas yra, ir Čeliuskinkiečių parke memorialas, ir šalia parko kapai belaisvių Tolbuchino alėjoje. Be to, atrodo,  apie Miško stovykloje NĖRA jokių istorinių patvirtinimų apie 1941 m. spalio mėn. masines karo belaisvių žudynes, nes jos VYKO KITUR - t. y. vyko Minsko mieste (prie Puškino kareivinių Parodos stovykloje priešais Čeliuskinkiečių parką) ir tai nurodo 1944 m. Aktas Nr. 64  Minsko apskrities komisijos apie vokiškųjų-fašistų žvėriškumus prieš Štalag-352 karo belaisvius, kuris yra publikuotas iš knygos R. Černoglazovos „Masiukovščina: Štalag-352, 1941-1941. Doku. ir medž“., kurį nufotografavo kraštotyrininkas Olegas Usačiovas ir publikavo savo straipsnyje apie Glinišči kaimą. Bet tos 8-ių tūkstančių 1941 m. spalio mėn. žudynės buvo vykdytos NE Gliniščių kaime, o Parodoje (Minko mieste), ir tai nurodo to Akto 64 antro (knygos 94-to) puslapio 4-tas skirsnis, kuriame nurodoma belaisvių apgavystė, reikalaujant susirasti civilius drabužius ir su jais pažadėjus paleisti, ir tie, kurie tuos drabužius susirado - buvo apkaltinti „komunistais“ esantys, ir, todėl jie 1944 m. spalio mėn. buvo IŠVEŽTI UŽ MIESTO IR TEN SUŠAUDYTI - sušaudyti 8 tūkstančiai. Panašu, kad tuos sušaudytus ir kitus ekshumuoja. Ekshumuoja (52-trasis spec. paieškų batalionas) dabar ir Masiukovščinoje šalia Miško stovyklos tik savaiminėmis ligomis mirusiuosius - juos iškilmingai perlaiduoja. Ten sušaudytų dar neaptiko. O to Akto-64 2(94) psl. 4-tame skirsnyje nurodoma, jog „Sušaudymai tęsėsi tris dienas ir užmušta buvo 8000 karo belaisvių“. Todėl minėtose A. Rukšėno ir M. Pociaus pažymose, bei A. Bubnio minėtos  knygos 73 psl. nurodytos „komisijos 1944 m. liepos mėn. akto duomenimis“ gali būti didelė painiava, nes buvo ne viena komisija ir galėjo būt skirtingai traktuojama tose komisijose, o, gal, greičiau, neteisingai interpretuotuota-prigalvota ir tai išduoda minėtoje knygoje grubi klaida, nurodanti nesąmoningai neteisingą kryptį nuo belaisvių stovyklavietės iki Gliniščių kaimo, kuriame buvo masinė kapavietė. Joje buvo visa aibė kryžių,. ir kaip matome, -  vokiečiai leido tuos kryžius statyti, kai Kolymoje GULAG-ų kapavietėse tik stulpeliais komunistai-čekistai leido  palaidojimams žymėti. Bet laidojo negiliai ir meškos iškapstydavo palaiduotuosius.
        Tai, jeigu Gliniščių kapavietėje buvo kryžiai, tai, natūralu, - ten sušaudytų daug negalėjo būti. Gaila, kai ekspedicijas 
po Baltarusiją dviračiu žiemą (ten klavišais į kairę daugiau nuotraukų galima pamatyti) ir kitą rudenį vėl su dviračiu per Baltarusiją iki Oršos mūšio lauko pakartojau ekspediciją – ir apie mūsų kaimyninę gudų šalį supratimą šiokį tokį gavau. Bet nesupratau, kodėl LGGRTC 2014-12- Generalinei prokuratūrai pateikdama dokumentus ir jų sąrašą, ir pagal jį 24. bei 25. pozicijose pateikė 1941 10 21 vokiečių 11-tojo rezervinio pranešimo apie specialias priemones Minske 1941 m. nuo spalio 14 iki 21 d. 5 lapus vokiečių kalba ir vertimus iš vokiečių kalbos, jei tų specialių priemonių, matyt, nebuvo „Miško stovykloje“, kuom buvo kaltinamas J. Krikštaponis? Juk, jei specialios priemonės Minske, tai gali VISIŠKAI NEATITIKTI PAGAL GEOGRAFIJĄ Didvyrio „kaltinime“ UŽ Minsko Štalag-352 Miško stovyklos Masiukovščinos vietovėje, todėl prokurorai galėjo net nesuprasti, prie ko čia pateikti tokie „įrodymai“ apie nusikaltimus Minsko miesto centre? Todėl liūdna, kad M. Pociui „atitinka“ visiškai kita vietovė ir visiškai kito pobūdžio nužidytieji. Ar iš nužudytų žmonių nesityčiojama tokiu nekokybišku „tyrimu“? Šokiruoja ir Generalinei prokuratūrai prikišta, neaišku, kokiu tikslu, Jono Rutkausko apie 15 dokumentų, kurio A. Rukšėno „pažymoje“ neradau liudijančio ir NĖRA JOKIO TARDYMO PROTOKOLO Stasio RUTKAUSKO, KURIS LABIAUSIAI LIUDIJO APIE ŽUDYNES, KURIOS KITUR TURĖJO VYKTI.  Gal todėl Generalinė prokuratūra, nesuprasdama, kokią šūsnį dokumentų prikišo, nieko „pažymoje“ neaiškinant, tai atmetimo rašte tik bendromis frazėmis atmetimo motyvus surašė?  Kad tų MASINIŲ (iki 8 tūkst. spalio vidutyje 1941 m.) žudynių šalia „Miško stovyklos“ ten galėjo nebūti, sprendžiu iš M. Pociaus nesuprantamų įsitikinimų savo Pažymos 9 psl. kai jam tos specialios priemonės.  „atitinka“ skirtingose vietose ir su skirtingos rūšies belaisviais.Šokiruoja Karo belaisvių nuo Civilių belaisvių neskyrimas ir neskyrimas Minsko nuo už Minsko vietovių..   Todėl ėmiausi internete ekspediciją po 1941 m. Minską atlikti ir ataskaitą detaliau teikiu apie GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnale M. Pociaus straipsnio aptarime tarp 45 - 75 psl. , o taip pat kitos STUDIJOS skirtos J. Krikštaponio surengto Partizanų artėjančiam sąskrydžio 80-mečiui Minko temos yra tarp 65-103 psl..  Ten straipsnelių mintis yra: „Negi sovietai Holokaustą slėpė ir tam „karo belaisvių masinį naikinimą“ išgalvojo?“ – Gero Studijavimo ! ! !

-36-

19.     Vėl AČIŪ už pritrenkiantį ir ginčitiną 8-tame psl. Jūsų parodymą, kurį reik tyrinėti šį : „Po karo buvęs 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 2-osios kuopos karys (?) Juozas Vėsa parodė: „Nuvykus į Baltarusiją mūsų batalionas buvo vadinamas 12-uoju, jo vadu buvo Impulevičius. Aš buvaus antroje kuopoje, pirmame būryje. Mūsų kuopos vadu buvo iš pradžių Krištaponis, vėliau Tamošiūnas, Reikalas. Jie keisdavosi. Mūsų būrio vadu buvo Juodis, po jo Tamošiūnas ir dar kas tai, bet dabar neprisimenu. Vieno būrio vadu buvo Gecevičius. Kitų vadų neprisimenu” (P.S.:citatą paryškinau ir raudoną klaustuką aš uždėjau, nes J. Vėsa yra jaunesnysis puskarininkis, o ne „karys“, todėl jo liudijimas yra svaresnis - kompetentingesnis kuopos pavaduotojų kaitoje, nei jaunasis karys M. Kačiulis) (Juozo Vėsos 1962 m. sausio 24 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 3, l. 334). Buvęs 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 2-osios kuopos karys Stanislavas Gervinas 1948 m. liepos 28 d. per apklausą duotus parodymus dėl ltn. Nikodemo Reikalo buvimo 2-osios kuopus vadu pakoregavo per apklausą 1962 m. vasario 13 d.: „Visą savo tarnybos batalione laiką aš buvau antroje kuopoje. Kuopos vadu vienu metu buvo leitenantas Reikalas, o prieš jį Krikštaponis“ (Stanislavo Gervino 1962 m. vasario 13 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 4, l. 47).“ Manau, be reikalo toliau niekam tikusi „nuomonė“ įterpta, kad, neva, „Tad galimas dalykas, kad, neva, „Martynas Kačiulis, Stanislovas Gervinas, Baltrus Simanavičius minėtus parodymus galėjo duoti paprasčiausiai dėl to, nes tiksliai neprisiminė 2-osios kuopos vadų kaitos.“, nes tai jau panašu į manipuliaciją, nes kuopos oficialiu vadu yra tik J. Krikštaponis, patvirtintu įsakymu, o po juo besikeičiantys yra jau PAVADUOJANČIAIS VADĄ, pastarajam dėl kažkokių priežasčių negalint LAIKINAI eiti pareigas. (Rimtesnėse karinėse struktūrose, gal, ir pavaduojantiems, turėtų būt skiriami įsakymai, kokioje nors įsakymų knygoje tai atžymint, kaip tai rašomi pastoviai įsakymai kovinėms užduotims atlikti, ar stojant į sargybą - jos tarnybą, kaip kovinę pamainą, ir prieš pradedant eiti tas kovines pareigas, prieš rikiuotę iškilmingai turi būt perskaitomas įsakymas į sargybos kovinio budėjimo pamainos keitimą. Tie įsakymai turi būti kaupiami. Jei tokių įsakymų nėra, tai tada nėra jokio juridinio įrodymo apie asmenų buvimą tose kovinėse struktūrose ir istoriografiškai istorikai privalėtų dokumentais vadovautis, o ne kažkieno užrašytomis paskalomis ar kliedesiais, juolab, tardymų protokolų, kuriems, pastoviai sakoma ne tiesa, apgaudinėjant tardytojus. Todėl teisininkai nematydami tokių oficialių dokumentų, neturi jokio juridinio pagrindo narpliotis tarp tardymo protokolų kliedesių, kai tie tardymai, gal. epizodiniai, neišbaigti, ne sisteminiai ar pan., be psichologinio-kriminologinio įvertinimo. Ir, jeigu, istorija, tikrai, yra mokslas, tai istorija turi remtis ir kitų minėtų mokslo šakų parodymais, o ne abejotinais nekokybiškų okupacinių organų „duomenimis“, neatlikus išsamios KRITINĖS analizės.) Juk neprisiminė ne kuopos vadų, o būrių vadų kaitos. Ir neprisiminė tik J. Vėsa, o ne kiti 4 žymiai anksčiau (1948 m.) apklausti. Pagal kokius „psichologijos“ dėsnius 1948 m. apklausoje galima „neprisiminti“ įvykių, praėjus tik 6-iems - 7-riems metams nuo įvykių? 
        O, kad 1962 m. Juozas VĖSA NEPRISIMINĖ dar po 14-os metų, t. y., viso: po 21-ų metų, -  tai jau labai natūralu, kad po 3 kartus didesnio laikotarpio atmintis jau privalo sušlubuoti, kaip tą atminties sušlubavimą demonstruoja Martynas Kačiulis, N. Reikalą į J. Krikštaponį vėliau parodymuose pakeitęs. Aišku, jeigu, jis kaip nors nebuvo dar sumotyvuotų tuos parodymus pakeisti? 
        Todėl, istorikai, manau, privalo psichologijos dėsnius labiau sekti. Juolab, J. Vėsa neprisiminė tik būrio vadų kaitos, nes, pagal kariuomenės gyvenimo praktiką, žemesnio rango karininkai (būrių vadai) gali būti natūraliai mažiau žinomi, nei kuopų vadai. Net, paprasčiausiai, smulkių vadukų galėjo, išvis, pavardžių nežinoti. Aš irgi „Karantine“ Moršansko pulke nieko neprisimenu ir, net tada nežinojau-nepažinojau, kokius mums skirdavo vadukus, nes tikru vadu buvo mūsų seržantas iš Šiaulių - labai aukšto Humanistinės pedagogikos intelekto asmenybė, bet ir jo nei vardo nei pavardės, atrodo, nežinojome, nes į jį kreipdavomės kaip į seržantą ir karinis statutas nenumato kitokio kreipinio. Jis su mumis dirbo labai intensyviai ir dirbo pagal visus Humanistinės pedagogikos principus, net leisdamas mums per vakarinius pasivaikščiojimus ir lietuvišką Partizanų rikiuotės dainą „Nekenčiam vėliavos raudonos“ užtraukti, bet mes jo nei vardo  ir nei pavardės net nežinojome ir mes net nebuvome motyvuoti į gilesnes pažintis, nes po karantino mus laukė išblaškymas po įvairius taškus 3-jų metų karinei tarnybai. 
        O, prie kuopos vadų kaitos, dar ir būrių vadų kaita rodo tai, kad 2-troje kuopoje buvo kažkas negerai. Jeigu J. Krikštaponis atsidūrė kalėjime, tai labai natūralu jog toje 2-troje kuopoje įvyko „grandininė reakcija“ neteisėtų karinių veiksmų fone, kurie, paprastai, ir privalo griauti kovinę dvasią. Tai, natūralu, tokioje situacijoje ir privalėjo bataliono vadovybė daryti kažką su 2-ąja kuopa - jai KAITALIOTI NAUJAI SKIRTUS PAVADUOJANČIUS be jokių įsakymų forminimų. O, tai, jau negalėjo būti karinio statuto pažeidimai? Ar negalėjo pažeidinėti sąmoningai, kad GESTAP-ą įtikinti, jog nėra kuo pakeisti J. Krikštaponį, todėl ne formino įsakymais vadų kaitų? O, kokią„atsakomybę“ neša oficialiai neįformintieji? Žudynių metu įsakymais neįformintos kuopos vadų ir jos būrių vadų kaitos neįrodo, jog tikrojo įstatyminio kuopos vado J. Krikštaponio Baltarusijoje nebuvo dėl bataliono vadovybei žinomų svarbių priežasčių?    Todėl siūlyčiau pažvelgti J. Vėsos parodymą įdėmiau iš naujo:  „Aš buvau antroje kuopoje, pirmame būryje. Mūsų kuopos vadu buvo iš pradžių Krištaponis, vėliau Tamošiūnas, Reikalas. Jie keisdavosi.“ Ir tas parodymas, atrodo, paliudija labai panašiai tą patį, ką ir 
KGB tyrėjai buvo nustatę, kad 2-os kuopos vadu IŠ PRADŽIŲ buvo Krištaponis, VĖLIAU: Tamošiūnas ir Reikalas – jie (pastarieji) KEISDAVOSI nes Krištaponio NEBUVO. Šioje situacijoje KGB tyrėjais nepasitikėti nėra pagrindo, nes, jie, tikrai nebuvo, suinteresuoti nuslėpti „J. Krikštaponio nusikaltimus“.  O, kad išsiaiškinti tiksliau – reik plačiau visą kontekstą ištirti, ir nustatyti, kokį laikotarpį užimą žodžiai: „iš pradžių“, o po to „vėliau“. Kad, „Krištaponis pabuvo Baltarusijoje – jam nepatiko žudynės ir dezertyravo, suorganizavęs dar 2-jų dezertyravimą ir po to įkliuvo Ukmergėje“ – tai tada čia aptariamasis Študhofe būtų ir joks Raštikis nebūtų padėjęs. Tas pat būtų, jeigu ir „vėliau po demobilizacijos“ būtų įkliuvęs., nes tada G. Raštikis kaip civiliui jokios nei pagalbos neturėjo teisės įtakoti per GESTAP-ą, juolab, ir GESTAP-as civilio nebūtų išleidęs, dar, kai blogėjo santykiai tarp vokiečių-lietuvių, dėl SS legiono ignoravimo.
        Todėl J. Vėsos parodymas labai svarbus ir jo svarbą įrodo M. Pocius, jį visiškai nerodydamas nei savo Pažymoje ir nei to minimo „G ir R“ žurnalo straipsnyje, jo visai, net neminėdamas-nuslėpdamas. Juk, iš J. Vėsos šio parodymo, kaip ir aišku, kad 2-asis batalionas, nuvykęs į  Minską, matyt, iš karto buvo vadinamas 12-tuoju, o oficialiai, pavadintas tik žymiai vėliau. Tai toks mano įspūdis iš J. Vėsos parodymo - manau, kad Minske esant 11-tajam vokiečių batalionui, lietuvių batalionas su ankstesniuoju numeriu „neskaniai“ vokiečiams turėjo atrodyti.


Alytaus rajono Garbės narys - kraštotyrininkas Petras DŽERVUS, prisiminė Juozą VĖSĄ  ir nufotografavo Adolfą Ramanauską Vanagą su dukryte Auksute.

      Taigi J. Vėsos liudijimas, kaip ir Henriko Salelionio ir kaip KGB-istų tyrėjų nustatyta, J. Krikštaponis 2-os kuopos vadu buvo tik rugsėjo mėnesį, todėl jį visi ir nurodo, kaip labiausiai atmintiną kuopos vadą. Kad, J. Vėsa būtų liudijęs „tik  gudiškąjį“ periodą - tai atmestina, nes ir versija, jog  į Minską J. Vėsa „vėliau“ atvyko - atmestina, nes jo pavardė įrašyta 1941-10-06 įsakyme Nr. 42 yra tiek lietuviškame variante, tiek ir rusiškame KGB-inio Sąrašo pirmo puslapio pradžioje su pažymėjimu, kad 1943 m. buvo dezertyravęs. Kadangi jis KGB-istų nurodytas jis iš Punios esantis, todėl susisiekiau su Punioje gyvenančiu žymiu muzikantu-vokalistu G. Vėsa, kuris pasakė, jog Vėsų giminės gyvena tik Punios apylinkėse ir kitur su tokia pavarde Lietuvoje jis nėra aptikęs. Jis patarė man kreiptis pas savo mokytoją ir net man žinomą kaip moksleiviško Turizmo bei Orientavimosi sporto propaguotoją, žymiausią Dzūkijos kraštotyrininką bei Alytaus rajono Garbės pilietį Petrą DŽERVUS-ą, kuris kaip seniausias dabar Punios gyventojas, turintis 93 metus, prisiminė Juozą Vėsą, iš Baltarusijos  atostogų parvažiavusį ir buvusį su kariška apranga bei su pistoletu šone. Tada Petrui buvo 13 metų. Kadangi vėliau vidurinėje mokykloje Petras mokėsi jau ne Punioje, o po to Pedagoginiame institute šalia Aušros vartų, tai koks likimas - nepamena. Jis pasakė, kad tame name, kurį J. Vėsa  turėjo, gyvena seniai jau kiti. O šiaip, jis yra fotografavę Adolfą Ramanauską-Vanagą su dukryte Auksute, komjaunuoliu nebuvo, todėl jam neleido važiuoti į pasaulinį jaunimo festivalį Maskvon, nors buvo instituto šokėju . 
         Taip, pat, P. Džervus prisiminė, kad Punios kaimas būtų kaip ir Pirčiupis sudegintu su visais gyventojais, nes į jo tėvo klojimus atsitrenkė 3-motoris keleivinis lėktuvas Ju-52 („Junkers“-as), kuriame žuvo 9 keleiviai, tarp kurių buvo labai svarbūs trys generolai, skridę iš Berlyno į Minską. Tačiau, visą laimė, kad išgyveno vienas iš pilotų, kuris paliudijo, jog lėktuvas sugedo ore ir kaimiečiai niekuo dėti.

-37-

20.    Toliau aptariant tame pačiame 8 psl. Jūsų parašymą, kad  „Pagal liudininkų Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko, Juozo Ūselio liudijimus, jų liudijimų tyrimus galima manyti, kad 2-osios kuopos vadas ltn. J. Krištaponis Rudensko geto, karo belaisvių stovyklos Minske (Stalag Nr. 352) kalinių žudynėse galėjo dalyvauti likus dar gerokai laiko iki 1941 m. spalio mėnesio 27-osios dienos, t. y. iki ltn. Nikodemo Reikalo atvykimo į Baltarusiją.“, manau, ne tikslus aiškinimas, nes iki N. Reikalo atvykimo į Baltarusiją kuopai vadovauti turėjo kuopos pavaduotojas (mano supratimu, I-mojo būrio vadas, kurį ir liudijo Henrikas Salelionis ir J.Vėsa), o Jūsų paminėti NEPATIKIMI „liudininkai“ J. Ūselis pagal taisyklę turėjo meluoti, tą, patį darė, matyt, ir M. Kačiulis, pakeitęs parodymus, o S. Rutkauską reikia tirti, kodėl jis J. Krikštaponį mini. Gal, paprasčiausiai, pastarąjį galėjo maišyti su N. Reikalu ar kokiu kitu aukštesnio ūgio karininku? Be to, Stasio Rutkausko nėra LGGRTC sudarytame Po karo ... suimtųjų sąraše, - yra tik Jonas ir Pranas Rutkauskai, o Stasio nėra. Dar įdomiau, Generalinei prokuratūrai, kažkodėl vietoje Stasio Rutkausko, buvo pristatyti nieko dėto Jono Rutkausko ne tik tardymo protokolų, bet, ir, aplamai apie 18 dokumentų, nors jis net visai neliudijo A. Rukšėno „pažymoje“. Tai, ar prokurorai, ką nors galėjo suprasti? Ir, aplamai, ar buvusi  LGGRTC direktorė Terėsė Birutė Buraiskaitė žinojo, kad J. Krikštaponis buvo nuo nacių nukentėjęs? Kodėl tai „pažymoje“ buvo tai nuslėpta, ir, aplamai, kodėl buvo išdrįsta kreiptis į Gen. prokuratūrą, jei žinojo, kad buvo nuo nacių nukentėjęs ir nėra nuo nacių nukemtėjimo laikotarpio įrodymo? Kaip tai Teisinėje valstybėje įmanoma, slepiant svarbiausius biografijos faktus? O toliau dėl 9 psl. Jūsų teiginio, jog, neva, „... kad 1941 m. vasara, spalio–gruodžio mėn. nebuvo tas laikotarpis, kai ltn. Juozas Krištaponis buvo suimtas ir kalinamas gestapo Kauno kalėjime, liudija Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomais ...dokumentais“ - tai tuos visu dokumentus nufotografavau ir pateikiau-aprašiau kaip nieko neįrodančius ir net kalinimą galinčius įrodyti. Kad Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo 1941-1944 m. dokumentuose nėra J, Krikštaponio, tai ar ne gali būti, kad vokiečiai jojo buvimą pašalino, jei S. Raštikio ir kitų ... įtakos dėka išleido? Gal, kaip kariškis, jis kokiuose kituose - specialiuose GESTAP-o dokumentuose figūravo, kuriuos NKVD ir KGB studijavo bei ...? O Jūsų 10 psl. pateikti Karo istoriko Stasio Kneizio duomenys yra tik bendro pobūdžio, nes istorikas netyrinėjo nei J. Krikštaponio sesers, nei NKVD generolo Kapralovo teiginių. Jei būtų juos matęs-aptikęs, manau, kitaip duomenyse būtų parašyta. Todėl čia PAKARTOTINAI PRIMENU, jog  toliau tame pačiame 10 psl. išreikštą oficialią LGGRTC nuostatą  dėl J. Krikštaponio 1941 m vasaros, rudens, žiemos biografijos įvykių sekos siūlyčiau panaikinti abejonę dėl Jūsų pačių prisigalvoto ar nuo A. Astrauskaitės nekokybiškos publikacijos nurašyto „karininko“ Juozo Barzdos, nes sesers Atsiminimuose, minint Juozą Barzdą, SESUO ŽODŽIO „karininkas“ NEMINĖJO.  Todėl tas Juozas Barzda buvo visai kitas asmuo, pasakojimo kontekste, matyt, koks verslininkas-„spekuliantas“ ar  ..., ir šis nekaip negalėjo „paneiginėti“ sesers pasakotą J. Krikštaponio suėmimą, pagal pasakojimo chronologiją panašų į  1941 m. rugsėjo pabaigos - spalio pradžios laikotarpį. 
        Jūsų 12 psl. paminėto Bognopolio kaimo išgelbėjimo siužeto ir J. Krikštaponio SLAPSTYMOSI NUO VOKIEČIŲ sesers tvirtinimas turėtų mažai būt siejamas, nes gyvybių išgelbėjimo situacija su slapstymusi sietina neturėtų būti, o tuo labiau su Vietine rinktine, nes, logiškai galvojant, SLAPSTYMASIS BUVO REIKALINGAS VOKIEČIŲ OKUPACIJOS PRADŽIOJE, TIK GRĮŽUS IŠ KALĖJIMO, SU TIKSLU, matyt, PASISLĖPTI NUO KARINĖS TARNYBOS IR NUO GYVENTOJŲ SURAŠYMO, nes grįžus iš kalėjimo ir jame kaip aukšto ūgio sportininkui svorį praradus; dėl blogos mitybos, galėjo sveikata būt netinkama tarnybai ir todėl tam laikotarpiui politiškai buvo reikalinga nesirodyti vokiečiams „ant akių“, kurie iš kalėjimo išleido, tikriausiai, dėl tarnybinio būtinumo. Bet, dėl vokiečių kaltės prarasta sveikata (dėl prarasto svorio, apie kurį minėjo sesuo, galima buvo ir susimuliuoti, turint pažįstamus gydytojus, ypač, minimą draugą - karo gydytoją ...) reikalavo ne trumpos reabilitacijos, o po mėnesių kelių ir ta tarnybos būtinybė dingo? Slėptis reikėjo, gal, ir dar dėl prievolių ir nuo gyventojų surašymo?
        Toliau 12 psl. dėl Generalinės prokuratūros atsakymo paminėtų „teisinių santykių procedūrų atsiradimo“, manyčiau, kad tai jos yra tik antrinės, o pirminis faktorius atmesti LGGRTC prašymą NAIKINTI SAVANORIO STATUSĄ NELEIDO 
OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ TRŪKUMAS, apie kuriuos ir paminėjo Generalinė prokuratūrą, kaip atmetimo pagrindą. Juk, vadovautis tik „3-ijais - 5-iais liudininkais“, juos neapklausus teisme ir teisės specialistams nematant tų „liudijimų“ psichologinės laikysenos - tai, paprasčiausia, manau, kad nemoksliška, net istorikams, gal, turėtų būti? Tuo labiau, kad teisės ir kriminologijos specialistų ignoruoti kaip ir, gal, nederėtų? Nederėtų, gal, ir aklai tikėti duotais sovietiniams okupaciniams „teisėsaugos“ „tyrėjams“ „parodymais“, kurių juos duodančiųjų tikslas buvo tuos sovietinius tyrėjus apgauti-suklaidinti, ...? Bet, kai dabar istorikai klaidina skaitytojus, kad ir su „Krištaponio rašytu raštu“; klaidina vienodai, ar ne susitarę, tai ...? Ypač, kaip M. Pociui nuslepiant naujausio tyrimo J. Vėsos parodymą, ne tik savo Pažymoje, bet, net garbingame GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnale? Todėl to straipsnio analizei paskyriau net per 70 psl. apimtį, pateikiant mano čia aprašytus tyrimus; ten, net plačiau-aiškiau, ypač, ten tarp 34-36 psl. apie to straipsnio autoriaus „manipuliaciją?“ istoriniais „šaltiniais“ bei jojo keistu požiūriu į Bagnopolio kaime įvykį. Ten užsimenu ir apie a. a. A. Ališausko fiksuotą iškraipytą prisiminimą, jį atvirkščiai traktuotą iš kraštotyrininko Romo Kauniečio magnetofonu užrašytos publikacijos ir, greičiausiai, dukterėčios netikslaus savo mamos prisiminimo, prie kurio neatitikimo M. Pocius pagristai pastebėjo „pasitraukimo-dezertyravimo“ iš Policijos bataliono neatitikimą. Tas J. Krikštaponio PASITRAUKIMAS buvo, greičiausiai, po kalinimo dėl jau čia minėtų sveikatos problemų. Tai, versija, bet ji, manau, reali. Todėl dukterėčios prisimintas mamos pasakojimas, kad brolis  buvo ir prieš vokiečius nusistatęs, tai papildo pasitraukimo iš bataliono nuostatas, kurias Antanas Ališauskas pratęsė:  „Dukterėčia akcentuoja mamos žodžius, išreiškiančius brolio nuostatas: jis netikėjo nei vokiečiais, nei rusais, nei amerikonų pagalba. Lietuva, gimtinė jam buvo išskirtinai artimos ir svarbios“. Tokias nuostatas brolis turėjo išsakinėti, greičiausiai, grįžęs iš kalėjimo, nes nuo vokiečių ir pats nukentėjęs buvo. O, kad dukterėčia paminėjo DEZERTYRAVIMĄ, tai jis ir buvo, iš Raudonosios armijos pabėgus. Trijų-penkių mėnesių laikotarpyje „du vienas po kito dezertyravimai“ sunkiai įsivaizduojami ir net negalimi pagal tolimesnius įvykius. Todėl galima manyti, kad įvyko natūralus perpasakojimo netikslumas, greičiausiai žurnalisto, kurio tekste jaučiasi ir daugiau lengvuose atpasakojimuose švelnių neesminių netikslumų, kas irgi natūralu žurnalistikai. Todėl būtina kritiškai vertinti tokias paklaidas, nors dezertyravimą iš Policijos bataliono J. Krikštaponio kuopoje mini žinomas - mano minimas KGB-istų sudarytas Sąrašas, kuriame net 3-čiuoju iš eilės  I-ojo būrio vado pavaduotojas viršila Augustas Panuškis  nurodomas kaip dezertyravęs. Tik, kažkodėl ukmergiečių: kuopos vado bei jo pavaduotojo pavaduotojui kilmė taip pat tapo pripaišyta, neva, nuo „Ukmergės“ Raudondvario Kaniukų kaimo, kai pastarieji yra šalia Kauno. Manau, šis netikslumas ir paskatino daug kam manyti, kad savo kuopoje savo kraštiečiams „Krikštaponis iniciavo dezertyravimus“, nes ir 5-tas tame Sąraše Juozas Vėsa iš Punios, taip pat, buvo dezertyravęs 1943 metais. Bet, dezertyravimus ar negalėjo skatinti ir J. Krikštaponio patekimas į kalėjimą? Aišku, jei karininkams jo suėmimas-kalinimas tapo žinomu? O, gal, jojo nebuvimas - jojo slėpimas nepasitikėjimo atmosferos negalėjo kelti? 
        Užkliuvo man A. Ališausko tame straipsnyje ir tai, jog „batalionui inkriminuojamas Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių sušaudymas. Tačiau nuteistų policijos bataliono narių tardymo protokoluose šie kaliniai apibūdinti kaip raudonosios armijos politiniai darbuotojai, vadovai, kuriuos pasmerkė vokiečiai.“ Per mano aukščiau paminėtus Minsko tyrimus; tokie politiniai vadovai Masiukovščinos Miško stovykloje neturėjo būti, nes nuo politinių vadovų, komunistų ir žydų valymai buvo atlikti liepos mėnesyje, kai A. Impulevičiaus batalionas dar Lietuvoje buvo tik formavimo stadijoje, gal. O A. Ališausko paminėti  šaudymai vyko tik Minsko mieste Parodos stovykloje, aišku, belaisvius išvežant už miesto, kaip nurodyta tyrimo Akte-64, apie ką aš ir paskyriau plačiam Minsko situacijos ižinių aprankiojimui  
     Malonu, kad pabaigoje užsiminėte apie epistemologinio pobūdžio niuansus teisėje, kurie teisės tyrimuose ir reikalauja HOLISTINIO POŽIŪRIO. Apie jį, kaip tik, VU doktorantas 
Vitalij Levičev straipsnį parašė neblogą. Aš asmeniškai Sporto pedagogikoje irgi naudojau Holistinės pedagogikos metodus, kurių rezultatais teko džiaugtis savo veikloje. Todėl apie J. Krikštaponio sportavimo aplinką ir pateikiu čia PRIEDE, viską aprinkęs taip pat per Holistinį požiūrį:

 

 


 

 

 

              P  R  I  E  D  A  S

 

 (Ši dalis dar nebaigta)

 

 

skirtas prie atviro laiško Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau LGGRTC arba Centrui) su pavadinimu:.

 

NUO LIETUVOS GYVENTOJŲ 
NUSLĖPTI   SVARBŪS 
FAKTAI  APIE 
Juozą Krikštaponį
  BEI JO ĮTAKĄ Lietuvos SPORTUI


 

 

 

 

                                                                                                           

0 pav.:  labai didelės raiškos restauruotas J. Krikštaponio portretas. Restauravimo autorius 
fotodailininkas Juozas Valiušaitis.
Galima 
pasididinti.

 

 

 

T U R I N Y S

 

 

1-tema:

   O kaip čia sovietinių laikų metikų bėdos susijusios su J. Krikštaponiu?

2 psl.

 

2-tema:

   Olimpinės problemos    .................. ........................ .....  ...................

8 psl.

 

 

   PAPILDYMAS dėl sporto diskriminavimo Sovietų Sąjungoje ir kuriozinių nesąmonių ....................... .................... ................... ...........


17 psl.

 

3-tema:

   Sugrįžimas prie J. Krikštaponio bendramokslio L. Puskunigio  ............

31 psl.

 

4-tema:

   Birutė Kalėdienė ir jos trenerio sūnus papildo .................. ...................

31 psl.

 

5-tema:

   TARPUKARIO Lietuvos SPORTO PATIRTIES REIKŠMĖ ...........

33 psl.

 

6-tema

   PASAULYJE Lietuvai GARSINTI  MOTYVACIJŲ UŽUOMAZGOS BEI JŲJŲ PUOSELĖJIMO PRADŽIA ................................................................................


39 psl.

 

7-tema:

   Ar Vietinėje rinktinėje J. Krikštaponis nepasigedo L. Puskunigio? .....

42 psl.

              

 

 


 

 Primenu, jog J. Krikštaponį buvusį žymų sportininką patvirtina Lietuvos Lengvosios atletikos 1921-2020 m. m. čempionatų olimpinių stadiono rungčių čempionų ir prizininkų suvestinė, skirta Lietuvos Sporto Karalienės 100-mečiui,kurį sudarė Lietuvos lengvosios atletikos federacijos statistikas Steponas Misiūnas. Iš josios matome, jog Juozas Krištaponis disko metimo rungtyje Lietuvos čempionu buvo du kartus (1936 m. ir 1937 m.), aplenkęs tuometinę garsenybę Stasį Šačkų (savo sporto vadovą gimnazijoje), čempionu buvusį nuo 1927 m., o prizininku rutulio stūmimo rungtyje pirmą karą tapo net 1931 m., būdamas tik 19 metų, gal, dar net abiturientu būdamas?
        Kad J. Krikštaponis buvo žymus lengvaatletis-metikas, tai užrašyta kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės pagal jo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės ir partizano (ryšininko) Mykolo Dirsės pasakojimus leidinio 
„XXI amžius“ Nr. 83 (1775) 2009 m. lapkričio 25 d. straipsnyje „Lietuvos kariuomenės dienai“, rašant taip:

  „ 1939 metais gavo kapitono laipsnį. Juozas Krištaponis buvo ir sportininkas (disko metikas, rutulio stūmikas). Rutulio stūmimo varžybose Lietuvoje buvo laimėjęs pirmą vietą, tarptautinėse varžybose Latvijoje – antrą vietą. Turėjo daug sportinių apdovanojimų.“

     PATIKSLINU: Rutulio stūmimo rungtyje J. Krikštaponis (Krištaponis) Lietuvos čempionu tapo 1936 m., nustūmęs 12,54 m, 6-iais centimetrais aplenkęs žymųjį didiką, viduramžiais kilusį iš Ukrainos nuo Komorogrado Vladislovą Komarą, kurio sūnus taip pat Vladislovas tapo 1972 m. Miuncheno Olimpiados čempionu rutulio stūmimo rungtyje, o jo mama buvo taip pat daugkartinė Lenkijos rekordininke. O J. Krištaponis 1935 m. užėmė antrą vietą su aukštu 13,09 m rezultatu ir vos ne metru aplenkė 2-iem metais vyresnį savo bendramokslį, vėliau Lietuvos garsenybe tapusį Leoną Puskunigį. Vėliau (1939 m.) L. Puskunigis pagerina antrąjį Lietuvoje J. Krikštaponio 39,46 m rezultatą, nuskraidindamas diską 40,39 m.

-1-

             Įdomiausia, kad kitame 1939 m. čempionate (1938 m. čempionato nebuvo, nes buvo Tautinė olimpiada) čempionu tapo iš Skriaudžių žymaus Lietuvos kanklių muzikos pradininko Prano Puskunigio sūnus, kuris tęsė savo tėvo kanklių instrumento populiarinimą  ir kartu su Jonu Noreika (Generolu Vėtra) kalėjo Študhofo mirties stovykloje, - tai Leonas Puskunigis, kuris išugdė pirmąją Lietuvoje planetos rekordininkę Birutę Zalagaitytę-Kalėdienę ieties metime 57,49 m – ši žinia 1958 m. spalio 30 d. mano 7-metėje mokykloje mums šventę padarė, kuri atmintyje išliko visam gyvenimui. Ji tais pačiais 1958 m. tapo Europos vicečempione, 1960 m. Romos olimpinių žaidynių bronzinę prizininkę ir 1964 m. Tokio žaidynių ketvirtos vietos laimėtoją. (Minėtųjų ir jųjų varžovų rezultatus galima pamatyti ČIA).

     Be to, Juozas Krikštaponis (kažkodėl Krištaponiu visur vadinosi?), o sidabro medalio prizininku (įdomu, medalius tada teikdavo?) buvo du karus bei kartą trečios vietos prizininku. Svarbiausia, Juozas pirmą kartą Liet uvos čempionato prizininku (antros vietos) tapo net 1931 m., turėdamas tik 19 metų amžiaus. (Jo ir jojo varžovų rutulio stūmimo rungties rezultatų galima pastudijuoti ČIA.),. Svarbiausia, jog, galima manyti, kad jaunasis J. Krikštaponis tarp suaugusiųjų prizininku tapo, kai buvo dar Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos net ne abiturientu, o tik mokiniu? Mat, pagal enciklopedijos duomenis, Karo mokykloje, kurią jis baigė 1934 m., truko mokslas tik 2 metus, o 3 metus tik nuo 1935 metų. Tai tada 1931 m. turėjo būti gimnazistu?

     Kaip Juozas Krikštaponis  (Krištaponis) tapo aukšto sportinio meistriškumo lengvaatlečiu, galima nuspėti, kad jam didelę įtaką galėjo turėti: 5-iais metais vyresnis už Juozą, vėliau sovietmečiu tapęs garsiu Lietuvos statybos inžinieriumi-konstruktoriumi sasnavietis Viktoras Ražaitis, kuris buvo  penkiakovininku ir 1928 m. IX olimpinių žaidynėse Amsterdame  ieties metimo rungties dalyviu, kuris tose žaidynėse dalyvavo kartu su marijampoliečiu - šuolininku į aukštį (1,60 m) dalyviu Adolfu Akelaičiu, dviem metais vyresniu už J. Krikštaponį. Už Juozą 2,5 metais vyresnis ir 1930 m. abiturientas Anupras Tamulynas kaip Marijampolėje vienas iš sporto pradininku ir sporto veikėjas, 5 kartus gerinęs Lietuvos rutulio stūmimo rekordą, o taip pat ieties ir penkiakovės, nuo 1938 m. į Suomiją Viermuaeki universitete studijavo lengvąją atletiką, buvo kūno kultūros mokytoju, dirbo Kūno kultūros rūmuose bei universitete. Įdomu, jog 1935 m. J. Krikštaponis, rutulio stūmimo rungtyje užėmęs antrąją vietą, nežymiai buvo aplenkęs minėtą L. Puskunigį, kuris ieties metimo rungtyje buvo iš eilės 4 kartus Lietuvos čempionu nuo (1935 m. iki 1937 m.), ko pasėkoje jam pavyko pajusti ieties metimui pasirengimo paslaptis ir jas perduoti ugdant minėtą pasaulio rekordininkę Birutę Zalagaitytę-Kalėdienę bei treniruoti jos vyrą Vytautą, 1955 m., 1956 m., 1957 m. tapusį Lietuvos čempionu, bei jam išlaikyti sportinę kondiciją iki 1962 metų, tampant bronzos medalininku.

        Svarbiausia, kiek teko stebėti man Leono Puskunigio sukurtą SUVALKIETIŠKĄ MEILĘ IETIES  METIMUI „pasėjo“, būtent, kanklininkas Leonas – jojo tradicijas pratęsė Kazlų Rūdoje mokytojas-treneris Juozas Grigas, kuris paruošė visiems laikams Lietuvos ieties metimo rekordininką – senosios ieties rekordininką, kuri daugiau“ niekad nebus naudojama. Apie tą rekordininką - Joną DABRILĄ: man į kariuomenę mano sesuo, dar maža būdama, laiške parašė, kad į jųjų L. a. būrelį  atėjo naujas toks „D. B.“, kuriam „mokyklos stadione vietos neužteko – įrankis (gal, granata?) nuskriejo tiesiai į mokyklos langus.“ Galvojau, kad mano mažutė juokauja. Bet, kai demobilizavausi – tai net aiktelėjau, paėmęs Sporto laikraštį ir pamatęs vos ne Tarptautinės klasės sporto meistro lygio rezultatą.  Tada supratau, kad planetos rekordininkė  yra iš Pilviškių –  netoli Kazlų Rūdos, buvo 10 kartus Lietuvos čempione nuo 1954 m. iki 1969 m.,, sidabro ir bronzos medalių net neskaičiuojant. Dar svarbiau, jog iš Pilviškių buvo ir Vytautas Jaras, 1963 m. po Algio Baltušniko - Sovietų Sąjungos čempiono, tose pačiose varžybose bronzos medalį iškovojęs, o po to, kaip jaunesnis už A. Baltušniką - J. Krikštaponio tradicijų tęsėją, gerino jo rekordą, o po to tas pilviškietis parengė Romą Ubartą - pirmąjį Lietuvai olimpinį čempioną.

              
    

     Neskaičiavo, kiek numetė kito suvalkietiško miestelio minėta auklėtinė, kai išvažiavo į Panevėžio internatinę sporto mokyklą, o iš ten į visasąjungines vaikų varžybas. Ten jai pasakė treneriai, kad „ji sumušė Sovietų Sąjungos vaikų rekordą, kuris tik vieną dieną išsilaikė - kitą dieną iš kitos respublikos pataisė“.  Dar pasakojo, kad kitais metais visasąjunginėje rinktinės stovykloje atsisakė leistis kažkokius dopingus. Tai tada „už tribūnų ją pagavo, rankas užlaužė ir suleido kažką į petį“ kažkokių chemikalų išbandymui“. Sako labai supyko, bet po dienos pamiršo. O kai prieš varžybas išėjo apšilimą daryti ir jo pabaigoje kai pabandė lengvą metimą atlikti – išsigando; „nuo kažkokių jėgų pertekliaus ranką nuo peties sąnarių vos neišrovė“, Šito jai užteko ir SUVALKIETIŠKĄ CHARAKTERĮ PARODĖ – atsisakė dalyvauti varžybose.

-2-

    „Tai tuojau pat namo ją į Lietuvą išsiuntė, ir įsakė, jos daugiau į rinktinių stovyklas nevežti“ – tai toks buvo paauglės pasakojimas, sugrįžusios iš Blogio imperijos glūdumos. Ar čia „fantazijos“ vaisius – nežinau. Žinau tik tiek, kad žinomo Lietuvoje kaimo trenerio auklėtinei jos metimo techniką Panevėžio sporto konvejerio mokykloje  pradėjo laužyti iš pagrindų, kol jos „visai nesulaužė“ . Todėl abiturientė taip ir nepasiekė savo asmeninių rezultatų, pasiektų vaikystėje, išmokytų eilinio kaimo mokyklos mokytojo. 

 

1-ma tema: 

O KAIP ČIA SOVIETINIŲ LAIKŲ METIKŲ BĖDOS
  SUSIJUSIOS SU J. KRIKŠTAPONIU?

 

      Labiausiai su Lietuvos Didvyrio Juozo Krikštaponio likimu buvo susijęs mano kūno kultūros dėstytojas Kauno Politechnikume Algimantas Baltušnikas, kurį mes žinojome, kaip Sovietų Sąjungos rekordininką disko metimo rungtyje (56,58 m – 1958; 57,93 m – 1961)

 

       Bet jam, kaip Juozo Krikštaponio rinktinės kovotojų tėvo brolių vaikui ir, net tos rinktinės vado Jono Baltušniko-Vienuolio sūnėnui KGB neleido dalyvauti, nei olimpiadose, ir, nei jokiose užsienyje varžybose. Bet, deja, Sovietų Sąjungos treneriai vis tiek jį pagerbė ne bet kokiame, o jubiliejiniame 100-tajame L. A.  žurnalo 1963 m. rugsėjo mėn.  № 9(100) numerio viršelyje. (Būtent, tas žurnalo numeris ir buvo, kurį, aš būdamas 17-mečiu, ir atsiverčiau, pamatęs jame savo dėstytoją)
        
   Ir dabar rusiška Vikipedija Algimantą Baltušniką labiau  gerbia už tai, kad jis buvo tremtinys ir už tai, kad jam buvo uždrausta užsienyje startuoti. O mūsų lietuviška Sporto enciklopedija net visai nemini, kad jo į Romos ir Tokio olimpines žaidynes neišleido, nors 2 kartus buvo Sovietų Sąjungos rekordininkuNegi ir dabar suveikė CENZŪRA, kad susijęs su J, Krikštaponiu? Negi todėl lietuviams negalima žinoti, kodėl jis nedalyvavo olimpinėse to laikmečio varžybose?
        Vienas iš žymesnių Rusijos rašytojų-žurnalistų-filosofų, buvęs Algimanto varžovas bei daugiakartinius Buriatijos ir Plėšinių krašto rekordininku disko-ieties metime, o taip pat  
Šamanų palikuonis Vladimiras Barajevas apie mūsų Algimantą rašė taip:


1a. pav.:
 Sovietinių trenerių pagerbtas A. Baltušnikas.Galima įeiti  į šį žurnalo numerį

         „Bet SSRS rinktinėje baltai kažkodėl spaudžiami. Lietuvis Algis Baltušnikas, kurį gerai pažįstu, atstovavo Buriatiją Maskje ir Nalčike, vienintelis iš mūsiškių galėjo patekti į disko metimo finalą Romos olimpiadoje. Jo asmeninis rekordas per 57 m. Bet persidraudikaiatsiuntė trijulę: BukhancovasTrusenevasKompaneets. Šie namuose auginami tigrai, patekę į užsienį, virsta nušiurusiomis katėmis. Juos gaudo jaudulio virpesiai, o žymiai stipresnius baltus neleidžia. Jų „anketos šlubuoja“: Baltušnikas yra iš šeimos, ištremtos iš Lietuvos į Užbaikalę.“    

 

 

 

2. pav.:  Algimantas visasąjunginėse Kaimo jaunimo spartakiados varžybose. Šią nuotrauką galimapasididinti

 

        (P.S.: išversdamas šio buriatų filosofo rusišką žodį „перестраховщики“ negaliu versti į „apsidraudėlius“, nes apsidraudėliai yra teigiamos reikšmės žodis. Todėl negaliu „teigiamais“ asmenimis vadinti tuos, kurie apsidraudė, neišleisdami A. Baltušniko į olimpines varžybas. Todėl tam reikia sukurti lietuvių kalboje naują žodį PERSIdraudėliai, kurie persistengdavo ir neteisėtai mūsų Algimantą diskriminuodavo. Be, to, Algimanto sesuo Eleonora man pasakė, jog jos brolis į Romos olimpiadą išvykti buvo pasiruošęs, jam jau buvo pasiūti sovietinės rinktinės drabužiai, bet jis prieš pat išvyką į Olimpiadą, buvo paimtas į karines pratybas, nes nebuvo tarnavęs armijoje, nes, tremtinius, kaip nepatikimus, į armiją neimdavo. Todėl jam reikėjo praeiti karinį-pradinį apmokymą. Taip, kad ir net „persidraudėliai“ čia visai ne prie ko, nes buriatų rašytojas-filosofas nežinojo, matyt, kad į kariuomenę paėmimas Sovietų Sąjungos rinktinės stipriausio sportininko yra jau toli nuo „rinktinės trenerių valios“, ir, aplamai, nuo „sporto valdžios“ valios, jei rinktinės narys į kariuomenę paimamas Olimpinių varžybų metu. Tai, jau AKIVAIZDUS, OLIMPINĖS CHARTIJOS PAŽEIDIMAS, ir jis galimas buvo su ne eiliniu tremtiniu, o su Partizanų vado vaiku, su J. Krikštaponio rinktinės vado sūnėnu.)


3 pav.: 
Galima atsidaryti STRAIPSNIO DALĮ žurnale. kuriame ši nuotrauka buvo.

 

-3-

        Na, o buriatų filosofas Vladimiras Barajevas, įstojęs į filosofijos aspirantūrą, ir ją studijuodamas bei gyvendamas kartu su Tiesos laikraščio skyriaus vedėju Domijonu ŠNIUKU, labai dažnai mini Algimantą Baltušniką, taip, kaip jis labai linkęs buvo bendrauti su baltais ir todėl apie juos rašė taip: 
              
„DRAUGYSTĖ SU BALTAIS TĘSIAMA:
Studijuodamas Maskvos valstybiniame universitete draugavau su daugeliu baltų. Fizikas Antsas Koortas, filosofai Bronius Dabkus, Valentin Lazutka, žurnalistas Domis Šniukas, biologė Nelli Prekšaitė, disko metikai Algis Baltušnikas, Tartu rinktinės kapitonas Kaupo Metsur ir dešimtys kitų. ... 1950-60 metais nė vienas šventinis koncertas Kremliuje neapsieidavo be tenoro Virgilijaus Noreikos, o SSRS krepšinio rinktinė su Krūminiu, Marčiulioniu, Saboniu, Chomičiumi buvo nenugalima daugelyje varžybų.
1965 metais visą pasaulį sukrėtė Želakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Kruviną kolektyvizaciją puikiai pavaizdavo aktoriai Regimantas Adomaitis, Donatas Banionis, Bruno Oja, Via Artmane. Vėliau Banionis vaidino filme „Negyvas sezonas“. ... Vladimiras Alekno Londone iškovojo olimpinį auksą. ...
“

     Įdomu, kad  pastarojo vardą tada 79-metis V. Barajevas iškraipė - savo vardą mūsų Virgilijui „suteikė“, nors dainininką Virgilijų Noreiką gerai žinojo?
         Matyt, kaip jaunystėje buvęs puikiu buriatų tautelė  metiku, tikriausiai, pavydėjo Lietuvos ir Baltijos metikams, sudariusiems Sovietų Sąjungos rinktinę. Todėl jo unikaliame 
rašinyje-dienoraštyje apie ŽURFAK-ą (žurnalistikos fakultetą), yra daug sovietinio komunizmo žlugimo niuansų užfiksuota. Keistai tarp bendramokslių tame „žurfak“-e jis klaidingai įkiša Algimantą Baltušniką, kuriuo, matyt, didžiuojasi, kad jis augo jo gimtojoje Buratijoje. Ir jeigu V. Barajevas gyvas būtų,  manau, kad buriatus jis bandytų sulaikyti nuo putiniškosios  Z „spec. operacijos“. Tai matosi iš jo eilučių tokių:  
        
„Mūsų draugiją papuošė Domo tautietė Nelli Prekshaitė. Gėrėme romą, starką, lietuvišką alkoholį. Užkandis įvairus, bet aš girtas ...“   
        (P. S.: tuos lietuviškus gėrimus ir aš bandžiau atsivežti tada į kariuomenę, kai grįžau iš atostogų. Tada buvo tradicijai BŪTINAI LAUKTUVIŲ parvežti, nors dalinio vadas prie КПП (rus: Контрольно-пропускной пункт) kratydavo, net apčiupinėdavo, kad prie kūno nebūtų 
„гриелк“-ų. Bet, aš padariau apgavystę, nes pirkau komplektą gėrimų gražioje dėžutėje su mažais buteliukais, kaip saldainių dėžutė - dar kaspinėliu perrišau. Kai paklausė - pasakiau, kad saldainiai. Tai nusijuokė, pasakęs budintysis, kad aš į dalinio istoriją įeisiu, lauktuvėms saldainius veždamas. Todėl nedrįso tos dėžutės ardyti. O kai į kareivines įėjau, ir kai pamatė kai kurie bendratarnybiai „kacapai“ mano „nesąmonę“ atvežtą, tai nubėgo į valgyklą ir atnešė virdulį, kad į jį supilti iš visų skirtingų buteliukų bei MAIŠALĄ gerti iš virdulio pilstomą. Gerai, kad ir nuo „kacapiškos“ nesąmonės du „chochol“-ai ir gudas vienas apgynė mano „nesąmonę“ atvežtą. Todėl visą naktį ragavome LIETUVIŠKUS gėrimus po lašiuką. Ir jeigu tada būtų toks „putinas“ su savo Z nesąmonę, manau, kad visoje kariuomenėje maištas būtų įvykęs, nežiūrint to, kad kažkokia paslaptinga ir mums tada nesuprantama  „kacapų“ nesveika neapykanta ukrajinams jautėsi ir dar tada net iš pavydo, kad jie geriau tarnaudavo..)  

     Taigi, grįžtant prie  prie mano dėstytojo didvyriškai žuvusiųjų tėvo brolių, išėjęs į pensiją, savo dėdėms ir J. Krikštaponiui atminti A. Baltušnikas ir atkūrė J. Krikštaponio rinktinės bunkerį. Aišku, Algimanto, kaip ir iš buriatų-mongolų Šamanų kilusio minėto Vladimiro jau nebeliko. Todėl man iš jojo seserų buvo įdomu sužinoti apie mano buvusio dėstytojo sporto istoriją; per jųjų matymo prizmę, kaip jos įsivaizdavo apie vyresnįjį brolį.         Aišku, ar jųjų brolis galėjo ką nors girdėti apie iš kaimyninio kaimo kilusio J. Krikštaponio aukštus pasiekimus sporte  - pasakyti nieko negalėjo, nes jos tada dar mažytės buvo.

5 pav.: A. Baltušnikas su savo seserimis ir dukra vieno iš jo dėdžių - J. Krikštaponio vardo rinktinės kovotojų atminimui ...

 

-4-

        Bet Algimanto sesės pasakė svarbią detalę, kad jųjų tėvelis gerai pažinojo Raguvėlės dvaro dvarininką Konstantiną Komarą, apie kurį jų tėvelis kalbėjo dažnai. Taip, kad galima daryti prielaidą, jog nežymiai kiek toliau gyvenę Krikštaponiai taip pat galėjo jį žinoti ir net pažinoti, taip, kaip jųjų sūnus Juozas turėjo bendrauti su to dvarininko sūnumi Wladislow-u bei jo žmona Vanda Komar-Jasinska; t.y. BENDRAUTI Juozas SU JAUNAISIAIS KOMARAIS TURĖJO, bent, PRIE RUTULIO STŪMIMO SEKTORIAUS, taip, kaip 1936 m. Lietuvos čempionate Vladas Komaras tapo vicečempionu, Juozui pralaimėjęs tik 6 cm, o jo žmona Vanda 1930 m. Prahoje per moterų pasaulio žaidynes buvo užėmusi V-tąją vietą su 11,21 m rezultatu ir buvo tapusi 4 kartus Lenkijos rekordininke rutulio stūmime. Josios geriausiu rekordu 12,02 m tapo 1933 m. ir tuo metu Lietuvos moterų rekordą ji lenkė net 3 metrais, ir 12 m riba (12,04) Lietuvoje buvo įveikta  tik 1947 metais Albinos Briedytės. Be to 1937 m. SELL žaidynėse už Lietuvą Vanda Komarienė Lietuvai buvo pateikusi aukštą 10,93, o šios lenkaitės; Vandos nuolatinė bei žymiai jaunesnė varžovė Danutė Vitartaitė Tautinėje olimpiadoje (1938 m.) pasiekė naują 11,40 m  Lietuvos rekordą.            

 


6 pav.
: Vladislovas Komaras - 1972 m Miuncheno olimpinis čempionas


7 pav. 
Galima atsiversti visą laikraščio nuotrauką.


8 pav
.: Galima prasiplėsti-pasididinti
Vandos Jasinskaitės-Komarienės nuotrauką.

 

      Nieko nuostabaus, kad J. Krikštaponio kolegų Vlado ir Vandos Komarų sūnus taip pat Vladislovas, gimęs 1940 m., 1972 m. tapo Miuncheno olimpiados olimpiniu čempionu; taip pat rutulio stūmimo rungtyje, kokią labiausiai propagavo jo mama, o tėvas, buvęs visapusišku atletu. rutulio rungtyje pasižymėjo kovose su J. Krikštaponiu dar ir disko metimo rungtyje, užimdamas 3-čią vietą, kai Juozas buvo irgi čempionu. O V. Komaras Lietuvos čempionu buvo 1935-1936 m. m. 110 m barjerinio bėgimo, 1931 m. ir 1931 m. šuolyje į aukštį, o šuolyje su kartimi ir rutulio stūmime tapo čempionu 1940 m,, pasiekęs tada Lietuvos rekordą 13,68 m. Tada    pas Komarus ir gimė Vladislovas - būsimasis olimpinis čempionas.

           Tada dvare buvo šventė ir tada galėjo lankytis, net Juozas Krikštaponis ne tik kaip Prezidento sūnėnas, bet ir asmeniškai, gal, galėjęs pažinoti Akvilinos tėvelį, Konstantiną Komarą, kuris kaip ir jo visi pusbroliai buvo taip pat agronomais - pavyzdinių dvarų dvarininkais. Todėl ir Akvilina tapo taip pat agronome - vadovavo Švenčionių vaismedžių medelyno sovietiniam ūkiui ir niekas nenutuokė, kad ji iš dvarininkų kilusi.

 
9 pav.:
 Raguvėlės dvaras Antano Smetonos apsilankymo metu.


O Algimanto Baltušniko vykdomose pratybose mums Kauno Politechnikume buvo vienas malonumas dalyvauti – jautėme jį kaip labai nuoširdų Sporto pedagogą. Jis mane ir paskatino rimtai sportuoti, pakviesdamas mane už Politechnikumo komandą į Kauno technikumų slidinėjimo varžybas. Jos vyko 10 km nuotolyje Karmėlavos šile prie Neries. Tas pirmasis mano gyvenime startas tapo ir sėkmingu, nes su savo kursioku Feliksu Baltūsiu abudu pasidalinom e vienodą II-ą – III-čią vietą, įveikę trasą vienodu, kur tai, 48,5 min. laiku; dar atodrėkio metu. Tada mums buvo 16 metų.

-5-

      Beje, minėtas šis mano kursiokas ir varžovas jau nuo pirmo kurso tapo labai žymių baidarių lenktynininku, įvykdęs sporto meistro normatyvą ir su savo treneriu Aleksu Orlovu nuo 1968 ar nuo 1969 metų pradėjo dalyvauti Vandens turistinės technikos (baidarių slalomo) varžybose, tapdami pirmaisiais šių varžybų Lietuvos čempionais. Ypač, jau tik ką į Anapilį išėjęs treneris Aleksas buvo su kitais poroje fenomenaliu baidarių valdymo virtuozu, per 20 kartų absoliučiu tapdamas Lietuvos čempionu. 
        Čia, lyg, „ne į temą“ sportą miniu, nes mano tas kursiokas, jau irgi  a. a.  Feliksas BALTŪSIS buvo žymaus Partizanų Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-„Žvejo“ sūnėnu. Būtent, kai žuvo šis vadas, tai Tauro  apygardos vadovavimą perėmė minėtos Lietuvos 
išdavikės Erikos Švenčionienės senelis Petras Antanas Alesčikas-„Rymantas“. J. Krikštaponis pirmą kartą buvo apšmeižtas 2011-04-09 kartu su Antanu Baltūsiu-Žveju“ žinomo Bolševizmui artimo Anarchizmo Lietuvoje populiarintojo Evaldo Balčiūno straipsnyjeiš karto, kai tų metų vasaryje numirė paskutinė J. Krikštaponio biografijos liudininkė – jo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė, kuri savo Atsiminimuose, įrašytuose kraštotyrininko Rimanto Kauniečiosakė, kad jos brolis po suėmimo-kalinimo savo tėvų namuose VISĄ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲSlapstytis nuo vokiečių jis pagrindą turėjo, nes  su jais turėjo fizinį konfliktą Ukmergės restorane, greičiausiai, Holokausto vykdymo metu, nuo kurio ..., įvykus frustracijai ir jo pasėkoje, nesukontroliavus savo veiksmų, tas konfliktas įvyko. Normalioje situacijoje, kaip karo juridinį išsilavinimą turintis karininkas, turėjo suvokti peržengimo ribų pasekmes. Jei nesukontroliavo savęs, ta     i, matyt, buvo ypatinga psichologinė situacija? Juolab, pagal tos sesers Atsiminimus, jis buvo kalinamas vienoje kameroje su komunistais. Jie buvo suiminėjami pačios okupacijos pradžioje ir tą okupacijos pradžią nedviprasmiškai nurodo sesers pasakojimo chronologija. Be to, tame pasakojime apie konfliktą Ukmergės restorane yra paminėta charakteringa brolio CIVILINIO apsirengimo detalė, bylojanti apie J. Krikštaponio karinės tarnybos laikotarpį, ir paneigiantį Mindaugo Pociaus Ukmergės konferencijoje teiginį, jog, neva, tas „suėmimas po demobilizacijos“, nes po jos sesuo nebūtų minėjusi civilinės aprangos momento. Tas paminėjimas įrodo, jog brolis vilkėdavo karinę uniformą, o tada į Ukmergę nuvažiavo civiliai apsirengęs – tos civilinės aprangos paminėjimą, sesuo akcentavo, matyt, tam, kad jei būtų brolis su kariška uniforma, tada, gal į kalėjimą nebūtų uždarę, gal į karinį dalinį GESTAP-as jį būtų pristatęs? Juk, po demobilizacijos kariškai niekad niekas nesirengia, o be to ir kiti istoriniai faktai paneigia, kad tas NE „po demobilizacijos“ konfliktas buvo.

     Keista, kad  J. Krikštaponiui apšmeižti, išlaukiama, kada  2008 m. numirs: jo būrio ryšininkas, žinomas tautodailininkas Mykolas Dirsė (po jo mirties tapybos paroda buvo LGGRTC patalpose) ir 2011 m. vasarį numirs Didvyrio sesuo, tai tada dabar už Partizanų šmeižimą Lietuvos prokuratūros paieškomas ir Rusijoje prieglobstį dabar suradęs Giedrius Grabauskas, tada po sesers mirties ir organizuoja Ukmergėje piketą dėl to paminklinio akmens. Kalbama, kad tame pikete dalyvavo ir E. Balčiūnas? Čia nesiplėsiu – daugiau apie tai su Ukmergėje 2022-12-02 konferencijos apie J. Krikštaponį akcentais (istoriko A. Pociaus pranešimo analize) galima susipažinti mano plačioje studijoje.

   O dėl mano dėstytojo Algimanto Baltušniko sąsajų su Didvyriu J. Krikštaponiu tęsimui, būtina paminėti, jog enciklopedijoje apie šį sovietų laikais persekiotą ir tais laikais absoliučiai pajėgiausią Sovietų Sąjungos disko metiką yra galimai netikslumas, kad, neva, „1963–1968 Kauno politechnikos instituto, nuo 1968 Kauno technikos kolegijos (1945–1993 Kauno politechnikumas, 1993–2002 Kauno aukštesnioji technikos mokykla) dėstytojas.“ Deja, nuo 1963 m. jis buvo dėstytoju mūsų (Politechnikumo), o ne KPI, nes kaip tik tais 1963 metais jis į tas minėtas slidinėjimo varžybas ir pakvietė mane su F. Baltūsiu (tada buvome antrakursiais), - tada mes didžiavomės, kad naujas ir puikiai įdomus dėstytojas buvo sovietinė sporto garsenybė. Aišku, A. Baltušnikas galėjo būti lygiagrečiai ir KPI (Kauno politechnikos instituto) dėstytoju, kaip tai buvo ir mano tėvas, Radijo gamybos technologiją dėstęs KPI ir papildomai valandų turėjęs Politechnikume, tam pačiam dalykui dėstyti. Bet Kūno kultūros pratybas vykdyti, tai ne paskaitėlę perskaityti, - reikia, bent, persirengti prieš pratybų vedimą ir lakstyti iš vienos mokymo įstaigos į kitą, kaip tai darydavo mano tėvas, kūno kultūros-sporto specialistui sunkiau, nes ir ruoštis paskaitai ne namuose reikia, o reikia pratyboms rengtis vietoje, paruošiant pratyboms įrankius,  ir ... Be to, tame enciklopedijos sakinyje nesuprantamai ir net grubiai neteisingai privelta, nes „nuo 1968 Kauno technikos kolegijos“ dėstytoju būti negalėjo, nes tais sovietiniais 1968 metais taip vadintis ši mokymo įstaiga negalėjo – Kolegijos pavadinimas buvo tik nuo 2002 metų pateiktas ir tada aš jau ten jo neradau, jau buvo pensijoje,- jau daug mes dėstytojų tada neradome. 

-6-

 

 Toje sporto enciklopedijoje skaitytojui visiškai ne aišku, kodėl turėdamas tokius aukštus rezultatus, nedalyvavo nei Melburno, nei Romos ir nei Tokijo olimpinėse varžybose? Nesitiki, kad, tos Sporto enciklopedijos straipsnio autorius a. a. Rimgaudas Lukauskas, kaip garbus daugiakovininkas-dešimtkovininkas, L. a. teisėjas ir mokslininkas be L. a. istorikas, kurį varžybose pažinojau, po Nepriklausomybės būtų nutylėjęs politinius sporte aspektus. 
        O mano dėstytojo (A. Baltušniko) 
genealogijos aprašyme KPI darbovietė visai neminima – minimas tik Kauno politechnikumas ir Kauno aukštesnioji technikos mokykla, kuri taip vadinosi 1920-1945 ir 1990-2002 laikotarpiuose.

     Kadangi mano dėstytojo Algimanto jau nėra, tai man privalu į jojo Tėvoniją nuo Ukmergės miesto į šiaurę - į pirmojo mūsų šalies Prezidento Antano Smetonos ir Juozo Krikštaponio PARTIZANŲ ŽEMĘ pažvelgti, kuri  turi dideles sąsajas su aukštuoju sportiniu meistriškumu, pradėtu Juozo disko skrydžiais ir pratęstais Algimanto Baltušniko, pasauliui pranešusiam apie Lietuvą – metikų žemę, kuri iki šių dienų garsina Lietuvą disko skrydžiais, bei Lietuvos „religija“ (man-TIKĖJIMU) vadinamu krepšiniu. O jame čia toje J. Krikštaponio žemėje užaugusiu iki žymiausių Lietuvos krepšininku Gediminu Budniku, kuris būdamas tik metukų amžiaus,  prarado savo tėvą - J. Krikštaponio apygardos kovotoją bei savo mamą, mokytoją ir Partizanų ryšininkę, durtuvais stribų į širdį subadytą. Apie Gedimino ir jo dviejų broliukų-pametinukų Budnikų likimą žymios Ukmergės žurnalistės Loretos Ežerskytės straipsnį siūlau įsiskaityti.

      Bet, svarbiausiai, į žurnalistines aukštumas šioje žemėje auganti ir Mokinių rašymo konkursui 2019 metais Raguvos gimnazijos mokinukė Augustė Kielaitė pateikė rašinį „Nuo mažo takelio į didįjį olimpinį kelią ...“, kuriame mini, kad „XIX a. ūkininkų Baltušnikų šeima” gyvenusią “Panevėžio apskrities Raguvos valsčiaus Vėžiškių kaime.“ Šis kaimas, kaip rodau nuorodoje,  yra Panevėžio apskrities krašte šalia Kauno apskrities ir netoli J. Krikštaponio gimtųjų vietų. Ši mokinė gyvena Šiluose, kuriuose gyveno ir Juozo Krikštaponio sesuo ir kuriuose 1990 m. liepos mėnesį žymus Panevėžio kraštotyrininkas Romas Kaunietis įrašė jos parodymus apie savo brolį, kurie turi išteisinti jo atminimą. Ši mokinė rašo toliau, jog „Kazys, Jonas ir Liudvikas Baltušnikai, būsimieji Vyčio apygardos partizanai, gimė ir augo Raguvos valsčiaus Vėžiškių kaime, ūkininkų Eleonoros ir Petro Baltušnikų šeimoje.“. Aprašiusi šių trijų Baltušnikų karinį pasirengimą tarpukario laikotarpyje, toliau Augustė pastebį labai svarbų istorinį momentą, jog.  „1944 m. prasidėjusi antroji sovietinė okupacija sujaukė šeimos gyvenimą. 1944 m. rudenį trys broliai Baltušnikai - Kazys, Jonas ir Liudvikas - įstojo į partizanų gretas ginti Tėvynės. Jų apsisprendimą lėmė ir išugdytas patriotizmas, ir okupantų skelbiama prievartinė mobilizacija į sovietų armiją.” 
        Tai labai svarbus mokinės pastebėjimas, nes, būtent, Šventosios mūšio metu sovietiniai vadai sąmoningai naikino savo karius, matyt, tik mobilizuotus – naikino vokiečių rankomis ir taip vadinamų „zagriad.otriad“-ų kulkų papliūpomis į savus karius, kurie bijojo bristi į Šventosios verdančią upę nuo kulkų, - žudė negailestingai tuos, kurie nenorėjo beprasmiškai žūti nuo kulkų verdančiame Šventosios vandenyje, kurį aprašė man gerai pažįstamas Veprių kraštotyrininkas, jau a. a. Jonas Žentelis, ir kurį; šį beprasmišką sovietinių karių žudymą man su ašaromis akyse 1970 metų pavasarį pasakojo šalia Šventosios upės Domininkavos  vienkiemio  gyventojas, matęs tą visą beprasmį sovietinių karių žudymą. Visą tai aprašau minėtos 
studijos 9-15 puslapiuose. To buvusio Domininkavos vienkiemio vieta dabar atrodo, taip:

 

 

 


10 pav.: 
To Domininkavos vienkiemio iki 1970-tųjų metų pradžios nedidelės trobelės vieta buvo maždaug šalia tų beržų.


11 pav.: 
Apie 1970-tųjų metų viduryje vietoje Domininkavos vienkiemio atsirado prašmatni Jonavos statybos tresto vila, kurios valdytojas Saulėnas per pirmuosius savivaldybės rinkimus laimėjo prieš mane, atstovavusį Sąjūdį, nes balotiravausi to tresto žinybinių butų rajone.

http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/upin-marat/domininkava-4-m.jpg

12 pav.: Prie šio storiausio medžio buvo kabantis tiltas į šią vilą, kuri buvo labai keistu „X“-so pavadinimu  vadinama dėl paslaptingumo. Dėl to „beždžionių“ tilto rengdavau Santakoje varžybas bei treniruočių stovyklas.

 

-7-

 

        Tas Domininkavos vienkiemis yra Santakų girioje tarp Šventosios ir Neries ir visai prie pat Šventosios upės priešais Jurkonių kaimą. Iš tarpukario žemėlapio 13 pav. matome, jog tarpukaryje buvo net du vienkiemiai, kurio antrojo (rytinio prie senvagę smaigalio jau sovietmetyje visai nebeliko - ten 1969-1970-aisiais aš jau jokių, net pamatų nebuvau pastebėjęs, nors ten sudarinėjau sportinį žemėlapį. Svarbu, kad prie kelio Saleninkai-Upninkai matosi du nameliai ir kapinės, kurių taipogi ar tada jau nemačiau nei ženklo. 

13 pav.: Domininkavos vienkiemio vieta dviejų žemėlapių diptikas su Domininkavos vienkiemio aplinkos išdidintu žemėlapiu raudono kvadrato paženklinime tarpukario laikų Santakų žemėlapyje

Tai, to Domininkavos vienkiemio gyventojas man ir pasakojo siaubingą sovietinių karių sąmoningą naikinimą, beprasmiškai naikinant savus sovietinius karius tik tam, kad vokiečių kulkosvaidžiams pasibaigtų šoviniai.

     Todėl gelbėjimui nuo tokių beprasmiškų žudymų, J. Krikštaponis liepos 20 d. rengia pirmąjį Partizanų sąskrydį– sąskrydis vyksta tuo metu, kai prie Šventosios vyksta tos sovietinių karių žudynės, nuo kurių po 1,5 tūkstančių palaidota Jonavos ir Ukmergės sovietinių karių kapinėse, ir kiek dar iki šios dienos nėra palaiduotų, kurių kaulai gulintys Veprių-Upninkų seniūnijų apylinkėse, kai kurie tik prikasti vietinių gyventojų. Nepalaidotieji gali būti lietuviai ar gudai tik, tik mobilizuotieji ir net neapmokyti kovų veiksmų. Ar tokias beprasmiškas „atakas“ ne reikėtų prie genocido priskaityti?

     Ar tai ne aktualu šiuo metu Ukrajinoje vykstančio karo akivaizdoje, pateikiant Hagos teismui ir Šventosios mūšio pavyzdį? Ar nereikėtų jį patyrinėti?

     O apie, tai, ką gimnazistė Augustė rašė, tą patį rašė ir XXI amžius.

      O apie Algimanto Baltušniko senelę Eleonorą Baltuškienę buvo aprašyta viskas straipsnių cikle PARTIZANŲ MOTINOS - jame kaip ji slaptai palaidojo savo trys sūnus; Algimanto dėdes, galima paskaityti JAV leidžiamame 2010-06-26 DRAUGO šeštadieniniame priede „Kultūra“, kuris buvo pradėtas nuo 2010-06-19 Stanislovo Abromavičiaus straipsniu „Eleonora Baltuškienė“. 

      Ir taip pat; tame moksleiviškame rašinyje Šilų gyvenvietės 15-metė Augustė, aprašydama minėtų Baltušnikų žūtį ir prasidėjusias sovietines represijas, pastebi, jog„Partizanų Baltušnikų brolio Povilo, garsiojo disko metiko Algimanto Baltušniko tėvo, šeimos sovietinės represijos taip pat neaplenkė. ... Algimantas Baltušnikas gimė 1934 m. rugsėjo 5 d. Mokėsi Raguvos mokykloje. 1948 m. kartu su tėvu buvo ištremtas į Buriatiją-Mongoliją, Zaigrajevsko miškų ūkį. Ten pagarsėjo dideliais sporto laimėjimais. Grįžęs iš tremties, baigė Kauno kūno kultūros institutą, dėstė Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje.”.

-8-

 

 

2-tra tema:  Olimpinės problemos 

  Kaip matome, tos pačios Raguvos mokyklos, kurioje mokėsi Algimantas Baltušnikas iki ištrėmimo, gimnazijos gimnazistė Augustė mano dėstytojo darbovietę vadina, taip, kaip ji vadinosi tarpukaryje ir kaip buvo atkurtas pavadinimas. Bet, svarbiausia, Augustė parašo, to, ko nėra Lietuvos internetinėje Sporto enciklopedijoje parašyta. Ji parašo, jog, „kaip buvusio tremtinio jo neišleisdavo į tarptautines varžybas. 1960 m. Maskvoje laimėjęs atrankines į Romos olimpines žaidynes varžybas  kartu su Birute Kalėdiene buvo išsiųsti į namus ,,pailsėti“ tačiau Birutė Kalėdienė gavusi kvietimą į Romą išskrido, O Algimantas Baltušnikas liko namuose. Panašus atvejis nutiko  1964 m. ruošiantis Tokio olimpinėms žaidynėms. Po Vladivostoke vykusios paskutinės sportinės stovyklos Birutė Kalėdienė ir Adolfas Varanauskas į Tokio olimpines žaidynes išvyko , o Algimantui Baltušnikui teko vykti į namus. Tačiau nei tremties sunkumai, nei sovietinis režimas A.Baltušniko nepalaužė. Jis slapta lankė, o vėliau sutvarkė dėdės Jono Baltušniko-Vienuolio kapą, atstatė Vienuolio (Krikštaponio rinktinės) bunkerį Šilų miške 1994 metais.“ 
        Šį paskutinį sakinį paryškinau, pabrėždamas mano dėstytojo sąsają su Juozu Krikštaponiu, nes 
Algimantas Baltušnikas siekė pakartoti Juozo Krikštaponio – prieškario pabaigos stipriausio Lietuvos disko metiko ir rutulio stūmiko pasiekimus ir jo giminės sąsajų dėka su J. Krikštaponiu, jis nepateko; net į 3 Olimpiadas. Juk, 1956 m. Melburno olimpinių žaidynių metu jis jau turėjo būti stipriu metiku, nes po metų 1957 metų Sovietų Sąjungos čempionate iškovojo absoliučiai pirmąją vietą, pasiekęs 54,83 m rezultatą, kuris buvo Sovietų Sąjungos rekordu ir savo varžovus, buvusius Melburno olimpiadoje, lenkdamas 2,61 m bei 3,43 metrais. O tai buvo didelis skirtumas ir žymiau aukštesnis rezultatas nei prieš metus Melburno olimpiadoje Algimantui 1957 m. pralaimėję: Otto Grigalka buvo pasiekęs 5-tos vietos 52,37 m, o Boris Matvejev su 9-tos vietos rezultatu nuskraidino diską tik 51,36 metrus. Tik 12-ąją vietą užėmęs Kim Bukfantsov tesugebėjo pasiųsti 48,58 metrus, tai jei  Algimantas Baltušnikas būtų startavęs Melburno olimpiadoje su savo Lužnikų stadione pasiektu Sovietų Sąjungos rekordu 54,83 m , tai dviem centimetrais būtų lenkęs sidabro medalininką iš JAV Fortune Everett GORDIEN-ą.  Vadinasi, sovietai diskriminuodami Algimantą, prarado, bent, bronzos medalį tikrai, nes po metų Lužnikuose tie patys „melburniečiai“ rezultatus labai panašius turėjo, kaip Australijoje buvo parodę. Aiškesniam vaizdui iš rusiškojo  Lengvosios atletikos 1957 m. žurnalo Nr. 2 teikiu 1956 m. lapkričio 22 d. - gruodžio 8 d. Melburno olimpiados  rezultatus:  
        
„Диск:  1. Ортер . . . . США  56,36 *   2. Гордиен . . США  54,81 3. Коч .... . США  54,40  4. Фарао . . . Англия  54,27  5. Григалка . . СССР 53,37 6. Консолини . Италия  52,21“  
                
Olimpinio čempiono rezultatas su žvaigždute reiškia olimpinį rekordą. Kokios buvo J. Krikštaponio mokslo ir sporto draugo L. Puskunigio auklėtinei Birutei Zalagaitytei būsimo pasaulio rekordo aplinka Melburno olimpiadoje, matome iš tokių moterų rezultatų:

        „Копье: 1. Яунземе . . . СССР 53,86 * 2. Аренс . . . . Чили 50,38 3. Коняева . . . . СССР 50,28 4. Затопкова . . . Чехословакия 49,83 5. Алмквист . . . Швеция 49,74 6. Фигвер . . . . Польша  48,16 “
        Šokiruoja mūsų kaimynų latvių metikų tradicijos, ne tik absoliučiai sovietų diskininko-rutulininko Oto Grigalkos pasiekimais, bet ir kaip 
Inese Jaunzemė (gim.: 1932-05-21 Pliaviniose - 2011-02-13) pasiekia olimpinį rekordą, kuri dar 1957 m. pasaulio universiadoje antrąją vietą iškovoja ir  Latvijos čempionės titulus nuo 1952 m. iki 1960 m., kai baigė Rygos medicinos institutą bei tapo ortopedijos srityje profesore, iki mirties vadovavusi Latvijos olimpiečių asociacijai. Taip, kad jei mūsų Birutė tik svajojo medike tapti, bet nusikalstamas leninizmas jai tai sutrukdė, bet mūsų kaimynei tai pavyko. Todėl Melburno olimpinių varžybų ataskaitos tašku reiktų laikyti visą šią sportinę analizę, nes jau tada įvyko lūžis ir Lietuvos sporte. Net, vasarą man ganant karves Kazlų-Rūdos Pasodoje (krūmapelkė, kurios dabar neliko ir ten miestelio centras), labai nagrinėdavome tada vykstančią Olimpiadą, nes joje startavo ir Jonas Pipynė. Mes, vaikai, juo labai didžiavomės, kai man buvo tik 10 metų ir pradėjau domėtis bėgikais, parodžiusiais rezultatus tokius: 
         „
5000 м: 1. Куц ... . . .СССР 13.39,6 * 2. Пири . . . . . Англия 13.50,6 3. Ибботсон . . . Англия 13.54,4 4. Сабо . . . . . Венгрия 14.03,4 5. Томас . . . . . Австралия 14.04,8 6. Табори . . . . Венгрия 14.09,8 
        
10 000 м: 1. Куц . . . . . СССР 28.45,6 * 2. Ковач . . . . . Венгрия 28.52,4 3. Лоуренс . . Австралия 28.53,6 4. Кжишковяк . . Польша 29.00,0 5. Норрис . . . . Англия 29.05,6 6. Чернявский . .СССР 29.21,6

“

-9-

 

14 pav.: Melburno olimpiados bėgikai ir mūsų jaunajam biržiečiui Jonui Pipynei šalia pasaulinės garsenybės Volodimyro Kuco pateikti visasąjunginiame Lengvosios atletikos 1957 m. . žurnalo Nr. 11  19 psl.

        Šie bėgimai įėjo į pasaulio bėgikų pasirengimo metodikos lūžį, kai po 5000 m. rungties, dvigubai ilgesnėje rungtyje V. Kucas, kovai su pasaulio rekordininku G. Piri, pateikė pakaitinį bėgimą su kintančiu greičiu, kurio G. Piri kintančio krūvio neatlaikė, ir išsekęs, finišavo tik 8-tuoju. Tada viso pasaulio bėgikai atkreipė dėmesį į V. Kuco specialiosios ištvermės ugdymo INTERVALINĘ treniruočių metodiką. Juolab, 1957 m. jis pasiekė fenomenalų 13:35,0 pasaulio rekordą, kuris išsilaikė net 8-is metus iki 1965-01-16, kurį sumušė, tik 0,2 sek. pagerindamas vienas garsiausių visų lakų bėgikų - serijinis pasaulio rekordų statytojas, Australijos rašytojas ir Gold Kosta miesto meras Ronald-as Uljam-as KLARK-as.

 Kas yra įdomiausia, kad šį pasaulio rekordą 1965 m. nuo  birželio 4 d. iki  liepos 6 d. mėnesio eigoje R. Klarkas gerino net 13-ą kartų!
 

  Pateikiau čia Melburno olimpiados stajerius tam, nes iš karto po Tokios olimpiados Kauno sporto halėje per tarptautines l. a. Kauno taures varžybas  teko man asmeniškai matyti šią pasaulio garsenybę; ukraJinų kilmės kariškį Volodimyrą KUCĄ, kuris tuo metu, vardan nusikalstamo leninizmo komunistinės propagandos buvo išprievartautas sveiku protu nepakeliamais krūviais treniruotis ir dėl staigaus sportinio gyvenimo būdo nutraukimo, kas yra labai žalinga organizmui, buvo jau labai smarkiai pagadinęs sveikatą, - turėdamas tokį didelį viršsvorį, kad jis tik su ramentais galėjo vaikščioti. O jojo varžovas iš D. Britanijos Gordonas PIRI (pravardžiuojamas „misteriu buf“) dar vėliau jau, net 1968 m. Mexiko olimpiados cikle 1967 m. ir 1968 m. atstovavo savo šalį pasaulio orientavimosi sporto čempionate, trasą įveikinėdamas ne kaip orientacininkas, o kaip buvęs bėgikas, stengdamasis visur bėgti aiškesniais aplinkiniais keliais ir išnaudoti savo fizinį pasirengimą. Taip, kad V. Kucas pasaulį paliko 1975-08-15, būdamas tik 48 metų, o G. Piri paliko pasaulį 1991 m. 60 m. amžiaus.

     Taigi, sugrįžtant prie mano dėstytojo Algimanto Baltušniko Melburno olimpiados ciklo laikmečio, matome, jog minėto rašinio autorė Raguvos gimnazijos moksleivė  Augustė nemini, jog A. Baltušnikas buvo paimtas į kariuomenę, nes tokios smulkmenos, matyt, buvęs pedagogas Algimantas moksleivei nepasakojo? Manyčiau, kad sesers Eleonoros prisiminta detalė apie olimpiečio paėmimą į karinius apmokymus yra labai reikšminga, nes KGB bandė sovietinės šalies rekordininko į Olimpiadą nepaėmimo dėmę nuplauti nuo Sporto nomenklatūros ir taip bandė paslėpti „nepatikimo“ sportininko statusą.

     Taigi, detaliau nagrinėjant A. Baltušniko peripetijas, jo neimant į vasaros olimpines Žaidynes, matome, jog  1960 metų Sovietų Sąjungos čempionatas vyko 15-18 birželio Maskvos Centriniame V. I. Lenino vardo stadione. kuriame Sovietų Sąjungos čempionais tapo mūsų Algimantas ir Birutė. Skirtingų rungčių (disko vyrams ir ieties moterims) to SSRS čempionato rezultatai buvo tokie:

Альгимантас Балтушникас

55,03

Виктор Компанеец

54,92

Ким Буханцов

54,80

Бируте Каледене

54,88

Эльвира Озолина

53,97

Алевтина Шаститко

52,92


      

      Kaip matome, jau vyrų rezultatai žymiai glaustesni – skiriasi tik tik centimetrais. Todėl Romos olimpiadoje Viktoras Kompaneecas 14 cm pagerina savo rezultatą, 3-im centimetrais pagerina neseniai Algimanto pasiektą Sovietų Sąjungos rekordą ir Olimpiadoje užimą aukštą 6-tą vietą, o Kim Buchancovas olimpiadoje 1,19 m pablogina savo „maskvinį“ rezultatą ir užima, vis tiek, ne blogą 8-tą vietą. 
        Tai Algimantas, jei būtų gerinęs savo Sovietų Sąjungos rekordą kokiu pusmetriu, tai, būtų, gal koks 5-tas, galėjęs įveikti tik lenką Edmundą Piakovskį, nes, kaip matome, pasaulyje rezultatai tada ne stovėjo vietoje.

-10-

      Po Romos olimpiados, turėjo Algimantui kristi motyvacijos. Bet, matyt, REZISTENCINĖ DVASIA DAR LABIAU PASKATINO PASITYČIOTI IŠ BLOGIO IMPERIJOS. Šis epitetas vėliau atsiras, nes tuo metu buvo dar chruščiovinis Atšilimas. Tačiau, už nedalyvavimą Romos olimpiadoje, (už tai, kad KGB jam neleido išvykti), - apkaltinamas pats Algimantas viešai; prieš visus Sovietų Sąjungos lengvosios atletikos mėgėjus ir aistruolius, išvadinant jį „tinginiu“ – „nenorinčiu rimtai sportuoti“. Juk, kuo pateisinsi jo nedalyvavimą Olimpinėse varžybose? Todėl pateikiu Lengvosios Atletikos žurnalas (ЛЕГКАЯ АТЛЕТИКА) už 1961 m. lapkritį Nr. 78, kur pirmame puslapyje, kaip visad, politinis straipsnis „DABARTINĖ KARTA GYVENS PRIE KOMUNIZMO“.

   Atsikarai apie tą pažadą gyventi prie komunizmo iš savo prisiminimų galiu pasakyti, kad tada kitais (1962-ais) metais aš po 7-metės mokyklos baigimo tapau Politechnikumo pirmakursiu ir reikėjo laikyti įskaitą iš TSKP programos apie „komunizmo statymo“ planus, už ką, po kokių 4-ių metų, (man ruošiantis diplominiam darbui), Chruščiovas ir tapo nuimtu.

      Tada Kosmose trivietį kosminį laivą, vadovaujamą Vladimiro Komarovo, pasveikina N. S. Chruščiovas, o kai kosmonautai nusileido ir juos iškilmingai pasitiko, tai prie Kremliaus sienos ant Lenino mauzoliejaus tiesioginėje transliacijoje per televiziją jau Nikitos Sergejivičiaus nemačiau, o vietoje jo pamačiau kažkokį juodą ... 
        Tada mane stebino, kad demonstraciją, plaukiančią per Raudonąją aikštę, šukavo skrybėliuotų dėdžių eilės, kurie visi kažką kišenėje laikė ir įdėmiai stebėjo kiekvieną demonstrantą – kosmonautų sveikintoją.

15 pav: V. Komarovo ir kitų 2-jų kosmonautų sutikimas, tik, tik po perversmo, nuėmus N. S. Chruščiovą.

 

        Manydamas, kad po Berijos, vėl įvyko valstybinis perversmas, todėl paskambinau tėvui į darbą, ir paklausiau: „kas ten stovi ant mauzoliejaus?“. Jis pasakė, kad kažkoks Brežnevas turėtų būti.

      O kai išėjau į armiją, tai 1967 m, gegužės pirmosios prieigose fotografavau iš radaro vėl to pačio V. Komarovo pakilimą į kosmosą, o po to netikėtai jojo nusileidimą ir žuvimą, grįžtant į mūsų planetą. O po metų fiksavau ir J. Gagarino žudiką – naikintuvą Su-15, ir dabar tyrimuose surinkau visą faktų visumą, bylojančią apie SĄMONINGĄ NUŽUDYMĄ mūsų planetos pirmojo kosmonauto – plačiau apie tai nuorodose minėtoje studijoje galima atrasti. 
        Bet, čia ne ta tema – čia tema, kaip A. Baltušnikas buvo apšmeižtas,
 straipsnelyje, METIKAI NAUJINA REKORDUS: 

       МЕТАТЕЛИ ОБНОВЛЯЮТ РЕКОРДЫ После длительного перерыва (всесоюзный рекорд 56,94 был установлен О. Григалкой в 1958 г.) рекорд СССР в метании диска в этом году обновлялся дважды. Почин сделал москвич Ким Буханцев, добившийся результата 57,05, а за ним ленинградец Владимир Трусенев послал диск на 57,84. В Тбилиси состязались оба рекордсмена. Ожидалось, что борьба между ними принесет новый рекорд. И действительно, рекорд был установлен, но на этот раз литовtцем Альгимантасом Балтушникасом. Соревнования дискоболов прошли в интересной борьбе. Менялись лидеры, росли результаты. Характер соревнований и состав участников, среди которых было немало способной молодежи, дает основания ожидать в ближайшее время улучшения результатов в метании диска. Новый чемпион страны Балтушникас уже в третий раз добивается этого звания (был чемпионом в 1957 и в 1960 гг.). Приходится сожалеть, что этот талантливый спортсмен сравнительно мало выступает в соревнованиях и недостаточно внимания уделяет совершенствованию мастерства. 1. А. Балтушникас (Литва) 57,93 (рекорд); 2. К. Буханцев (Москва) 56,52;3. В. Ярас (Литва) 56,26; 4. В. Трусенев (Ленинград) 54,84; 5. К. Метсур (Эстония) 53,35; 6. В. Компанеец (УССР) 51,67.

-11-

  Apie 1963 m. rezultatus 1964 m. vasario Legv. Atl. rusiškas žurnalas rodo padėtį tokią:

1). 57,31 (1) Ким Буханцов (Москва, ЦСКА) 2). 31 57,11 (1) Владимир Трусенев (Ленинград, Т) 3). 31 56,60 (1) Альгимантас Балтушникас (Каунас, Ж) 4). 34 55,98 (1) Гурам Гудашвили (Тбилиси, Кол) 5).  41 55,93 (1) Виктор Компанеец (Киев, СКА) 6). 37 55,07 (1) Валентин Ковтун (Харьков, Б) 7). 39 54,92 (1) Владимир Ляхов (Моск, обл., Д) 8). 37 54,79 (2) Витаутас Ярас (Вильнюс, Д) 9). 40 54,42 (1) Энн Эриксон (Таллин, Д) 10). 39 54,39 (1) ...

    Iš pilku fonu pažymėtos rusiškojo L. ... A. ...  žurnalo  citatos matome A. Baltušniką 1957 m. pažymėtą Sovietų Sąjungos čempioną įrodo, kad jis ir 1956 m. Melburno olimpinėse varžybose galėjo dalyvauti, bet apie tai niekas nerašo. Kai jo sesutės Eleonoros paklausiau dėl Melburno olimpiados, tai ji pasakė, kad kažką girdėjusi, bet  mažai prisimena. Aš keliu tik hipotezę, nes po Melburno olimpiados kitais 1957-tais metais pasiektas Algimanto Sovietų Sąjungos rekordas „nuo dangaus nukristi“ negalėjo - Algimantas ir 1955-1956 m. m. turėjo būti visasąjunginio lygio metiku - reikia tirti to laikmečio rezultatus.

     Tirti, manau, būtina, nes Algimantui Baltušnikui draudimas dalyvauti vasaros olimpinėse varžybose, yra panašu, jog KGB bijojo galimo iššaukto Vakarų susidomėjimo Juozo Krikštaponio partizanų rinktinės vado ir dalyvių sūnėnu? Tai ar šis draudimas išvykti į Žaidynes buvo, gal, labiau sietu su nusikalstamu komunistinės propagandos siekiu nuslėpti prieš pasaulį  tik ką užgniaužtą Tautos rezistenciją, ir, kad sportas politiškai nebūtų sietas su užslėptu Tautos pasipriešinimu?

     Todėl  pagal Algimanto Baltušniko sesių prisiminimus, po Kovo 11-tosios  jųjų brolis savo anketoje „не выездной“įrašą rado
        Pagal tų sesių prisiminimus, kai Algimantas tapo žymiu sportininku, tai Lietuvos TSR sporto vadai susirūpino, kad Algimantas garsinį respubliką ir todėl pradėjo jį šnekinti už Lietuvą startuoti ir atvažiuoti į ją gyventi. Tačiau, Algimantas sutiko į ją važiuoti, jei visa šeima bus gražinta iš tremties, nes pagyvenusių tėvų Algimantas atsisakė palikti Sibire (Tolimųjų Rytų Burat-Mongolijoje)
        Net, pačių sesių, dar mažų (vienai buvo 15-16 metų, kitai net vos keli metukai) vykimas pas savo ištremtus tėvus, galėtų būt įdomios apysakos dalis. Įdomiausia yra tai, kad kai tėvai tapo ištremti, tai mažos mergaitės kažkaip liko Lietuvoje, - stulbina tai, kaip mažas mergaites prižiūrėjo Partizanai, ir jųjų pasakojimas kaip Partizanus supo okupantai, tai jos bėgo nuo stribų per pelkę ... Kaip mergaičių šių niekas nenorėjo priimti - bijojo nukentėti ir kas rizikavo - kas jas globojo - tai unikalūs būtų prisiminimai. Po to tėvai išreikalavo leidimą joms atvažiuoti į Užbaikalę, kaip mergaitės per visą Sibirą pas tėvus važiavo, o po to kaip gyveno tremtinių - miško darbininkų Zaigrayevskiyo gyvenvietėje tarp Cagan-Dabano kalnagūbrio 
„sopkų“, tolimiausioje nuo civilizacijos. Sesės pasakojo, jog tie kalnai yra labai klaidūs ir vienam jųjų kaimynui išėjus po taigą pasivaikščioti, tik laimingo atsitiktinumo dėka grįžo po trijų parų. O, aš, kaip Keliautojų sporto specialistas (kitame į vakarus Sajanų kalnagūryje vaikščiojęs), būtent, Cagan-Dabano kalnagūbryje žuvo Petrozovodsko visa turistų grupė, vadovaujamos patyrusios specialistės Korovinos, kai, prasidėjus lietui su atvėsimu, visa grupė netikėtai pradėjo išeidinėti iš proto ir sušalo beveik prie pliusinės temperatūros - išsigelbėjo tik viena nepilnametė ir šios masinės turistų žūties priežastis dar ir dabar neįminta...
        Taigi, Algimanto sesutėms, vėliau, tapus pilnametėmis, buvo leista sugrįžti į Lietuvą, nes, panašu, kad nelabai buvo kur joms mokytis?

     Algimanto sesės pamena, kaip broliu susidomėjo valdžia vietinė, kai jis darbe vienas be pagalbininkų sugebėjo pakelti buldozerio priekį, jo remonto metu, nes jis mėgo sunkumus kiloti, treniravosi su štanga, dvipūde ir  ... Todėl juo susidomėjo sporto instruktorius iš Ulan-Ūdės ir jį ten pradėjo kviesti į treniruočių stovyklas. Aptikau Buriatijos Kūno kultūros ir sporto organo 85-mečiui straipsnį, kuriame buvo parašyta:  „1956 metais A. Baltušnikas iškovojo aukštą Rusijos tautų spartakiados disko metimo čempiono titulą. Vėliau, palikęs Buriatiją, jis du kartus tapo SSRS čempionu.“        
        Taip, kad buriatai didžiuojasi, jog tarp tremtinių atrado gabų sportininką. Iš prisiminimų prasti santykiai mūsų tremtinių buvo su buvusiais kriminaliniais kaliniais, kurie mėgdavo tyčiotis  ir „fašistais“ lietuvius vadinti. (Tokiu „epitetu“ teko ir man „gėrėtis“ kariuomenėje).


16 pav.:
 Ši nuotrauka paimta iš Sovietų Sąjungos 40-mečiui skirto1957 m. L.a. žurnalo Nr. 11 20-to psl.

 

-12-

     Žinant iš raketų kūrėjo S. Koroliovo artimųjų prisiminimų, jog kriminalinius kalinius su politiniais kaliniais čekistai laikydavo tam, kad ne tik „tvarkai“ palaikyti, bet ir pasityčiojimams politiniais tikslais. Tai, panašu, jog NUSIKALSTAMASIS LENINIZMAS primaišydavo tarp tremtinių ir kriminalinių elementų, kad problemų tremtiniai turėtų didesnių.
         Sesės Algimanto pabrėždavo, kad brolio sportavimas su svarsčiais turėjo ir apsigynimo tikslą nuo mažai protaujančių tipų. Juk ir dabar vietinių buriatų Zaigrayevskiyo rajone, esančiame Buriatijos centre yra tik 13,25
%  o RUSIŠKŲ žmonių net 82.45%. (P. S.: juk patys rusai save vadina tik  RUSIŠKAIS (ruskiais) - t. y. rus.: „русcкие“ - ne tikrais rusais, o tik rusiškais, matyt, iš kitokių tautelių paverstais rusiškais?) Svarbiausia, kad tik ką iš šio rajonio miesto aprašymo Vikipedijoje išėmė žinias apie 1948-49 m. m. tremtinius iš Lietuvos ir dabar rašo visur, kad Buriatija priiminėja „pabėgėlius?“ iš Ukrainos.

     Taigi, kokį Algimantas buvo pasiekęs rezultatą toje Rusijos tautų spartakiadoje - neaišku? Be to jojo sporto draugas ir buriatų rašytojas-filosofas Vladimiras Barajevas užsimena, jog atstovavo Algimantas Buriatiją ir Maskvoje ir  Nalčike ir dar yra žinia, jog visasąjunginėse kaimo jaunimo varžybose dalyvavo-nugalėjo, bet rezultatai nėra aiškūs. Gegužės mėnesio 1955 metų žur

 nalas ЛЕХКАЯ АТЛЕТИКА  paskelbė  stipriausiųjų Sovietų Sąjungos lengvaatlečių 10-tukus iki rugsėjo 15 d. Kaip ne keista, bet tarp  lietuvių pateko tik penkiakovininkė „А. Кунцене Ж 4221“ (tai Aldona Gasparavičiūtė  1952 m. 3296; 1954 m. 3737; 1955 m. 4105; 1956 m. 4186, o 1950 III-čia v.; 1951 m. II-a v.). Štai, kokie paskelbti vyrų disko rungties rezultatai:
         
„Диск 1. О. Григалка Д 54,96* 2. Б. Матвеев 3. 54,41 3 X. Хейнасте Д 52,98 4. К. Буханцев Б 51.77 5. К. Валешко Б 51.26 6. М. Кривоносов Б 51,22 7. Б. Бутенко Б 51.21 8. А. Михайленко Д 49.90 9. Т. Шафранский ВС ‘49,84 10. Л. Плаксенко ВС -49,77“(Lietuvos čempionate Anatolijus Pocius tik 46.93; A. Varanauskas 41,46: E. Paulauskas 42,72; 1953 m. Viktoras Mikėnas 43,9; čempionu tampantis Viktoras Mikėnas nuo 1948 m pasiekė tik 2 cm geriau, nei J. Krikštaponis 39,48, o po karo 1945 m. Tautinės olimpiados čempionas Bronius Jankūnas 1943 m. 39,81; o  po karo rodo net žemesnius nei J. Krikštaponio 39,46 rezultatus: 1945 m. 39,15. 1946 m. 37,11; 1947 m. 39,00 – Liet.-čemp.-ai)

     Kada Bronius Jankūnas nusifotografavo prie J. Basanavičiaus kapo (17 pav.:), galima tik paspėlioti. Galima manyti, kad šis šiaulietis galėjo mūsų Patriarchą aplankyti ir sovietmetyje? Mat, B. Jankūnas rutulio stūmimo rungtyje 1939 m. buvo čempionu, o 1940 m. vicečempionu, į priekį užleidęs minėtą didiką V. Komarą. Per karą 1943 m. ir po karo 1945 m. bei 1948 m. Bronius tampa rutulio stūmimo Lietuvos čempionu.


17 pav.: 
Bronius Jankūnas (antras nuo dešinės) prie J. Basanavičiaus kapo. Galima pasididinti ir prasiplėsti.

         O disko metimo rungtyje čempioniškus titulus pelnė 1940 m., 1943 m., 1945 m., 1946 m., 1947 m., o nuo 1948 m.; atsiradus Viktorui Mikėnui, kaip čempionui, tada B. Jankūnas vicečempionu tapo ir, dar 4 kart III-čias vietas iškovodavo iki 1951 m. Todėl Bronių Jankūną galima laikyti tarpukario Lietuvos ir sovietinės Lietuvos sporto tarpsnių jungėju.  

        Tai, kaip matome, Algimanto Baltušniko nėra, nors 10-tas visasąjunginis rezultatas 49,77 nėra aukštas ir ar A. Baltušnikas galėjo minėtose Rusijos federacijos sąjunginėse bei Kaimo jaunimo varžybose mėtyti ties 50 m. riba? Kažkaip minėto rusiško L. a. žurnale paskelbto 1955 m. 10-tuko statistikos patikimumas statistikos nėra didelis, nes surankioti žurnalui iš visų mažesnio rango varžybų pasiektus rezultatus, matyt, sistema dar nebuvo tobuli dar suderinta? Todėl pateikiu geriausiojo moterų ieties metimo 10-tuką skelbtą tada tokį:
       
„Копье 1. В. Роолайд С 54,07 2. А. Чудина Д 52,07 3. Е. Горчакова Б 50,59 4. Л. Васильева 3 49,52 5. Л. Маремяе К 49,43 6. И. Коняева Б 49,09 7. Н. Смирницкая 3 48,95 8. Г. Зыбина 3 47,69 9. Е. Демонова Б 47,40 10 И. Яунзем Дг 46,84“ (Birutė Zalagaitytė tada buvo pasiekusi Lietuvos čempionate 47,20 ir josios rezultatas į stipriausiųjų 10-tuką turėjo patekti. Iš to daroma išvada, jog šis rusiškas L. a. žurnalas rankiojo tik visasąjunginių varžybų rezultatus ir iš respublikinių pirmenybių neimdavo? O Birutė Zalagaitytė Lietuvos čempionatuose pasirodė 1954 m. su 41,42 m., pirmoji įveikusi 41 m. ribą.) Todėl galima manyti, kad A. Baltušniko aukšto lygio (kaip kandidato į SSRS rinktinės lygio) galėjo būt sovietinei L. a. federacijai ir nežinomas, net, gal slepiamas nuo stipriausiojo sovietinio diskininko-latvio Oto Grigalkos, kuris tapo Sovietų Sąjungos metikų rinktinės vyr. treneriu?

-13-

 

        Todėl labai keista, jog 1955 m. visasąjinginiuose stipriausiųjų 10-tukų rezultatuose daugiau lietuvių nesimatė. Net, latvių, atstovavusių Dauguvą tada buvo 4 ir tai rodo, jog Latvijos lengvoji atletika buvo aukštesnio lygio. Mat, Lietuvos čempionų rezultatai, iš tikrųjų, į stipriausiųjų Sovietų Sąjungos 10-tukus  neįeidavo. Pav.: 400 m. vyrų Povilas Morkūnas 52,2, o 10-tas rez.-as buvo 48,7; 800 m. Gerimantas Tarvydas 1,59,2, o 10-tas 1:51,3; 1500 m. 10-tas buvo 3:51,6, o Jonas Pipynė rodė 3:59.2;  5000 m bėgime 1955 m. Jonas Pipynė 15:35,2, o sovietų 10-tas  rez.-as buvo 14:29,4. (1956 m. Jonas Pipynė, lyg, naują Lietuvos rekordą 14:51,2, bet 1955 m. 9-tą rez.-ą turintis estas Ch. Piarnakivo turėjo 14:28,4; 3000 m. su kliūtimis Jonas Pipynė su nauju Lietuvos rekordu 1955 m. 9:22,2; o sovietinis 10-tuke 10-tas rez.-as 9:09,6;.

 Gaila, bet maratono (42 km 195 m.) bėgimo Lietuvos čempionatuose apskaitos nėra, nes, kiek pamenu, tie čempionatai vyko atskirai nuo Lietuvos lengvosios atletikos čempionatų ir Lietuvoje per maratonų varžybas net nebuvo mados rengti finišą stadione, kaip visam pasaulyje buvo tai priimta.

     Iš centrinio Lengvosios atletikos 1955 m. žurnalo Nr. 5 matome, jog tarp geriausių L. a. SSRS pirmenybių: 
       „Диск: 54,63 Матвеев Б. 1954“
        Matome, rezultatas nėra žemas šio sovietų čempiono. Kitose varžybose rezultatai tokie:
         „
24:7 К ИТОГАМ МАТЧЕВОЙ ВСТРЕЧИ СССР -ВЕЛИКОБРИТАНИЯ И СЕВЕРНАЯ ИРЛАНДИЯ 
Диск: 1. Б. Матвеев (СССР) —52,16; 2. О. Григалка (СССР) — 49,52; 3. М. Фарао (В) - 48,78: 4. Д. Карр (В) - 46,49.

ВСЕСОЮЗНЫЕ СОСТЯЗАНИЯ „СПАРТАКА“  В Вильнюсе с 20 по 24 августа состоялась III Всесоюзная спартакиада общества .Спартак“. Из 14 видов спорта, по которым было разыграно первенство, наибольшее количество участников привлекли соревнования по легкой атлетике.

Диск. 1. X. Аппарт (Эстония) — 47,61; 2. Н. Коженец (Белоруссия) — 47,40; 3. Г. Чадунели (Грузия) — 46,24“

       Kas dėl Vilniuje Spartako žaidynių, tai kaip tik mūsų sostinės stadionas ir vadinosi „Spartako“ stadionu ir tuo pavadinimu pamenu visas sportines SSRS profsąjungų organizacijas Stalino laikais vadinamas.

17 pav.: galima prasiplėsti ir pasididinti Birutės Zalagaitytės nuotrauką Vilniaus stadiono romantiškų vartų fone, kurie priminė Amsterdamo olimpinio stadiono vartų architektūrą, pro kuriuos Nepriklausomybės pradžioje aš su savo auklėtiniais pastoviai įbėgdavau į šį stadioną finišui tradiciniame Naujametiniame bėgime - įbėgdavo pro tuos vartus šimtai bėgikų masiškiausiame-populiariausiame Nepriklausomybės pradžios tradiciniame Naujametiniame bėgime. Bet, deja, dabartinė prieš Lietuvą nusistačiusi„politikų“ karta nusprendė, kad „lietuviai sportuoti neturi teisės“ ir todėl Lietuvos sostinę pavertė vienintelę ES „sostine“ be nacionalinio stadiono. Taip, kad ar tuos „politikus“ ne reikės suimti ir įkalinti, juos perrengus į vokiečių belaisvių aprangas ir duoti užduotį tą stadioną atstatyti?

    Kaip įvyko, kad Spartakas netikėtai apie 1960 m. pradėjo vadintis "Žalgiriu" - tai buvo didelis įvykis.  Na, o 1956 m. L. a.  žurnalas Nr. 1 skelbė, Sovietų Sąjungos, Europos ir pasaulio rekordus tokius: „Ядро О. Григалка 17,20 И. Скобла (Чехословакия) 17,54 П. О’Брайн (США) 18,54 Диск О. Григалка 55,50 К. Мерта (Чехословакия) 56,69 Ф. Гордиен (США) 59,28“. Taip, kad iki A. Baltušniko pasirodymo, matome latvį iš Madonos kilusį Otto Grigalką, karaliaujantį ne tik disko, bet ir rutulio stūmimo sektoriuose. Todėl sovietų rekordai atsilikinėjo gerokai nuo Europos, ir, ypač, nuo pasaulio rekordų, pasiektų JAV atletų. Juolab, kad čekai ir amerikiečiai specializavosi skirtingose rungtyse, nes disko ir rutulio stūmimas yra gerokai skirtingos rungtys. Todėl ir Juozas Krikštaponis dėmesį skyrė labiau disko rungčiai, o Birutė Zalagaitytė, vėliau Kalėdienė tapusi, labiau mėgo ietį, nei rutulio stūmimą. Bet, iki Birutės pasiekto planetos rekordo, sovietų moterys pradėjo karaliauti sporte, nes pasaulyje moterų sportas pradėjo tik vystytis ir todėl SSRS, Europos ir pasaulio rekordai 1955 m. pabaigoje atrodė taip:
        „
100 м И. Турова 11,6 Ф. Бланкерс-Коен (Голландия) 11,5 Ш. де ла Ханти (Австралия) 11,3 
        200 м 3. 
Сафронова 23,7 С. Валасевич (Польша) 23,6 М. Джексон (Австралия) 23,4 
        
80 м с/б Г. Гринвальд 10,8 Г. Гринвальд (СССР) 10,8 Г. Гринвальд (СССР) 10,8 4 X 
        
100 м Сб. СССР 45,6 Сб. СССР 45,6 Сб. СССР 45,6
       
 Высота А. Чудина 1,73 А. Чудина (СССР) 1,73 А. Чудина (СССР) 1,73
       Длина Г. Виноградова 6,31 Г. Виноградова (СССР) 6,31 Г. Виноградова (СССР) 6,ЗГ 
        
Яаро Г. Зыбина 16,67 Г. Зыбина (СССР) 16,67 Г. Зыбина (СССР) 16,67
        Диск И. Думбадзе 57,04 И. Думбадзе (СССР) 57,04 Н. Думбадзе (СССР) 57,04 
        Копье И. Коняева 55,48 Н. Коняева (СССР) 55,48 Н. Коняева (СССР) 55,48“

-14-

     Toliau apie 1956 metus  tas žurnalas rašė taip:
        
„НА V СПАРТАКИАДЕ ВЦСПС С 13 по 18 августа в Москве на стадионе „Динамо“ проходили легкоатлетические состязания V Спартакиады ВЦСПС. В этом крупнейшем соревновании текущего года за первенство боролись 20 спортивных обществ профсоюзов, выставивших в общей сложности 1200 спортсменов. Помимо сборных команд обществ, в состязаниях принимали участие 27 сильнейших производственных коллективов, насчитывавших в своих командах около 400 легкоатлетов
1500 м: 1. П. Эринып (Дг) —3.51,8; 2. П. Валявко (3) — 3.52,4; 3. И. Пипине (Ж) — 3.52,4. 
Диск: 1. Б. Матвеев (3) —51,25; 2. Л. Исаев (Б-П) —49,12; 3. А. Поцюс (Ж) — 49,10.  “

         Taigi, matome Joną Anatolijų  POCIŲ, kuris buvo gimęs 1930 m. liepos  7 d. Gabšiuose Raseinių valsčiaus ir nuo 1952 m. pastoviai tapdavęs Lietuvos čempionatų prizininku, Lietuvos čempionu tapdavęs: 1954 m., 1955 m., 1956 m. ir 1957 m., o po to tapęs metimo rungčių mokslininku. Jojo trenerė buvo V. Železniakienė, kuri treniravo ir A. Varanauską, bei kitus garsius metikus, o taip pat ji buvo ir mano dėstytoja. Ji man nenorėjo įskaitos pasirašyti dėl rutulio stūmimo, nes nekaip negalėjau įvykdyti reikiamos normos. Ji ir mano stūmimo technikos nenorėjo užskaityti, pasakydama man, jog  „ne aš rutulį valdau, o rutulys mane valdo“. Bet dėka kito dėstytojo A. Vietrino įsikišimo, docentė įskaitą man pasirašė, nes aš tarp 50-ties neakivaizdininkų 1500 m nuotolį buvau atbėgęs greičiausiai, per 4:20, ... - 4:25, .. ?, taip, kaip A. Vietrinas tapdamas Lietuvos čempionu po karo 1945 metais. Aš jį  ir mažas (apie 4-5 metukų) būdamas, apie 1950 metus mačiau stadione bėgiojantį ir todėl tada 500 m. ratą stadiono apibėgau, savo senelius nustebindamas. Be to ir  3000 m ėjime buvau greičiausiu ir todėl man padarė išimtį. Mat, tada, Maskvos olimpiados laike, kai įstojau į LVKKI, sovietinė LYGIAVOS reikalavimų politika mažai kreipė dėmesio į raudonųjų ir baltųjų raumeninių skaidulų santykių įgimtas individualybes.

      Taip, kad tos sovietinės sporto politikos formavimo apogėjuje; tų 1956 m. pradžioje L. a. žurnalas Nr. 2 buvo paskelbęs geriausių 10 pasaulyje lengvaatlečių rezultatus: 
     
„Десять лучших легкоатлетов мира по данным ЦНИИФК на 1/1 1956 г.:

Диск: 56,98** А. Консолини (И) 56.69 К. Мерта (Чх) 55.50 О. Григалка (СССР) 55.14 Ф. Гордиен (США) 54,74 С. Айнесс (США) 54,41 Б. Матвеев (СССР) 54,28 Т. Леве (Ис) 54,24 И. Сеченьи (В) 53.90 П. О’Брайн (США) 53.65 Д. Коч (США)

Копье: 55.24 Д. Затопкова (Чх) 54,07 В. Роолайд (СССР) 52,07 А. Чудина (СССР) 52,05 Н. Коняева (СССР) 51,18 У. Фигвер (П) 50,95 Е. Виг (В) 50.59 Е. Горчакова (СССР) 49,87 Я. Майка (П) 49,52 Л. Васильева (СССР) 49,43 Л. Маремяе (СССР.“

      Tai, kaip matome, tame stipriausiųjų pasaulyje disko metikų 10-tuke sovietinių vyrų buvo tik 2, o sovietinių moterų  ieties metime buvo net 6-ios. O toliau po poros-trijų mėnesių 1956 m. L. a. žurnalas Nr. 6 paskelbė pavasario varžybų rezultatus:

    „БЫСТРЕЕ ИСПРАВЛЯТЬ НЕДОСТАТКИ К итогам Всесоюзных весенних соревнований 
     Диск. В. Шевкалович (Д) 51,12; О. Григалка (Д) 50,44; В. Трусенев (л) 48,84; X. Хейнасте (Д) 48,80; М. Кривоносов (Б) 48,47; A. Поцюс (С) 48,46
“

      Kol nėra A. Baltušniko, tarp stipriausiųjų sovietinių metikų, ir toliau A. Pocius garsina Lietuvos vardą. Vyrų disko metimo rungties stipriausiųjų sovietinių disko metikų 10-tuko rezultatų vidurkio pokyčius pateikia tokius:
   
„Средние результаты десяти лучших легкоатлетов СССР за 1955 и 1956 гг. cсредние результаты десяти лучших легкоатлетов СССР за 1955 и 1956 гг. 1955 г. 1956 г. Виды за весь год на 25 апреля на 25 апреля:

 


Диск ........................... 52,208      47,998       49,098
“

 

    
  

-15-

      Sovietiniam sporto postūmiui turėjo pirmoji vasaros sovietinių tautų spartakiada 1956 m., kuri vyko rugpjūčio 5-16 d. d. tik ką pastatytame Maskvos centriniame Lužnikų stadione, kuris buvo pavadintas Lenino vardu. Apie tą spartakiadąpropagandinį filmą su šypsenėle galima peržvelgti. Analizuojamų rungčių prizininkais tapo:

Метание диска

Российская Советская Федеративная Социалистическая Республика

Российская Советская Федеративная Социалистическая Республика

  Отто Григалка
Москва

 

52,51 м

,Виктор Компанеец
Украинская ССР Киев

52,43 м

Борис Матвеев
Ленинград

52,10 м

Метание копья

Российская Советская Федеративная Социалистическая Республика

http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/lggrtc-2.htmРоссийская Советская Федеративная Социалистическая Республика

  Александра Чудина
Москва

 

52,16 м

Надежда Коняева
Украинская ССР Киев

50,90 м

Инесе Яунземе
Латвийская ССР
 Рига

50,84 м

   Taigi, galima daryti išvadą, kad Algimanto Baltušniko sportinis pakilimas - jojo žinomumas Sovietų Sąjungoje pasklido tik po to, kai jis 1956 m. grįžo į Lietuvą ir tais pačiais metais įstojo į Kūno kultūros institutą bei jįjį baigė normaliai po 4-ių metų; 1960-aisiais metais. ŽINOMUMU JAUNO SPORTININKU JO TREMTIES KRAŠTO SPORTO NOMENKLATŪRA MAŽIAU TURĖJO DOMĖTIS IR GALIMYBIŲ MAŽESNIŲ TURĖJO BEI APRIBOTA, matyt, BUVO, TURINTI TIKSLĄ NEGARSINTI TREMTINIO, rūpintis, savais, gal, labiau buriatų kadrais didesnes motyvacijas turėjo turėti, kurie irgi nacionalinę mažumą sudarė? Tai tik spėlionė, nes internete neįmanoma aptikti rezultatų. Visiškai neaišku, kodėl Algimantas, pradėjęs mokytis LVKKI, nepradėjo dalyvauti Lietuvos čempionatuose? Kodėl jis juose pradėjo rodytis tik 1959 metais; t.y., tik po 3-jų metų mokslo? Man, kaip besimokiusiam šioje mokymo įstaigoje, labai neaišku. 
        Labai neaišku ir dėl Algimanto staigaus rezultato užkilimo, kuris praktiškai neįmanomas, nors ir kaip būtų jis slepiamas Rusijos federacijoje Melburno olimpiados išvakarėse. Juk, tai kita mūsų planetos pusė ir kadangi tos vasaros olimpinės Žaidynės prasidėjo metų pabaigoje, todėl po ilgų paieškų, šiaip taip pavyko atrasti 1956 m. iki spalio 1 d. 10 geriausių sovietinių lengvaatlečių kiekvienos rungties sąrašą. Disko metikų padėtis prieš pat olimpines vasaros žaidynes buvo tokia:


18 pav.:
 Iš kokio dokumento nufotografuota, galima įsitikint pasididinus šį sąrašą.

        Tai, vis tik Algimantas Baltušnikas „neiškrito iš dangaus“ - į Lietuvą jis atvyko jau būdamas labai stipriu disko metiku, dalyvaudamas kažkokiose Rusijos federacijos varžybose, arba net pačią RSFSR atstovaudamas? Jo rezultatas, vos ne 51 m siekiantis, buvo jau labai aukšto meistriškumo rezultatu. Stebina ir Leningrado disko metikų mokykla.      

 

     

 

-16-

 

        Stebina ir Anatolijaus Pociaus aukštas rezultatas, prie kurio per Lietuvos čempionatus nuo 1954 m. iki 1957 m., jam tampant čempionu 4 kartus, - tokio 50 m. ribos jam įveikti nepavyko. Juolab, A. Pocius net 53,13 buvo pasiekęs. Į tų 1956 metų geriausiųjų dešimtuką 80 m barjeriniame bėgime 16-toji iš 18-os buvo patekusi I. Sinkevičiūtė ir pirmą kartą į šį garbingą sąrašą pateko B. Zalagaitytė, jos pavardę rusiškai „zalog“ rašant per raidꠄo“. Tada Birutės 47,37 rezultatas buvo 10-tas. O stipriausiais Sovietų Sąjungoje 1956 m. buvo ėjikas A. Mikėnas 10 km nuotolyje ir 1500 m bėgikas Jonas Pipynė (3:44,6). 10 km ėjime 9-tą 44:30,0 rezultatą turėjo mano treneriu trumpą laiką prieš kariuomenę buvęs Romualdas Beresnevičius, kuris ir 20 km nuotolyje taip pat su 9-tuoju 1:31:49,0 rezultatu įėjo į Lietuvos sportinio ėjimo istoriją, kaip pirmųjų 1958 m. laikraščio „Sportas“ ėjimo varžybų nugalėtojas 20 000 m nuotolyje su 1 h 34 min. 18,6 sek. rezultatu. Tais 1956 m. šį 20 km nuotolyje A. Mikėnas turėjo 3-čią 1:29:57,6 rezultatą sovietų šalyje. Visus kitus rezultatus galima pastudijuoti 1956 m. L. a. Nr. 11 žurnalo 19 psl.  
        Šiek tiek šokiruoja kitais metais būsimųjų 1955 m. stipriausiųjų sportininkų paskelbimas
 1955 m. L. a. žurnale Nr.1 - paskelbimas tų rezultatų ir sportininkų, kurie bus po metų - kitais metais. Kabučių nededu, nes, panašu, jog žurnalo leidėjai tiek prisišventė Naujus metus, kad po Naujų metų pamiršo, jog prasidėjo jau kiti metai. Tik ne aišku, ar grubi klaida padaryta 21 psl.; būsimuosius metus parašant, ar dar grubesnė klaida padaryta visame žurnale, atspausdinus praėjusių metų metus?
        Todėl reikia atlikti analizę: Kur klaida? Pagal Vikipediją, tas žurnalas įkurtas 1955 metais. Tai, tada galima manyti, kad klaida žurnalo 21 psl., apsirikus ir parašius naujus 1955-uosius metus, kai reikėjo parašyti 1954 metus. Tai, akivaizdu, jog PIRMASIS BLYNAS GEROKAI PRISVILO.
       Tikrinimui, pastebėkime, jog 20 km ėjime A. Mikėnas buvo 10-tas su 13:34:18 rezultatu, o po dviejų metų (1956 m.) pašoko į jau čia paminėtą 3-čią vietą, 4-iom minutėm pagerindamas savo pasiekimą. Pavyzdžiui, garsus bėgikas V. Kucas 5000 m nuotolyje nuo antrojo 14:26,0 rezultato pagerina iki 13:39,6, likus tik 4,6 sek. iki fenomenalaus pasaulio rekordo. Tokioje aukšto meistriškumo diapazono zonoje per metus pagerinti rezultatą 57-iom sekundėm yra per gerai ir nelabai realu. Taip, kad apie minutę pagerinti laiką galima greičiau per 2 metus. Įdomu, kad 6-tą - 16-tąja vietomis pasidalino šuolyje į aukštį (1,55) jau čia minėta daugiakovininkė Aldona Kuncienė, kurios vyras nuo 1948 m 8 kartus Lietuvos čempionu buvo šuolyje su kartimi bei prizininku tapdavęs šuoliuose į aukštį, į tolį ir trišuolyje.
        Žiūrint į vyrų disko metimo nugalėtoją Oto Grigalką 52,36 ir po 2-jų metų jojo antrąjį 53,80 rezultatą, padidina nei daug, nei mažai, nes latvis yra startavęs 1952 m. Helsinkio olimpiadoje ir rezultatų prieauglis jam turėtų būt labiau apribotas, nei naujam sportininkui. Taip, kad jei 9-tojo A. Baltušniko už RSFSR sportavusiojo buvo 50,96 rezultatas, tai 2-iem metais anksčiau 10-tojo rezultatas yra tik 48,09. Taigi, vos ne 3-jų metrų skirtumas byloja 1956-tiems olimpiniams metams labai ženklų rezultatų šuolį. Todėl galima manyti, kad 18-mečiu - 19-mečiu būdamas Algimantas apie 1953-1954 m. m. jau galėjo būti netoli 10-tuko ribos Sovietų Sąjungoje ir žinomu-perspektyviu Rusijos metiku.

 

        Ir, štai, 1957 m. Л А žurnalo № 10 26 psl. straipsnyje „Po jaunimo užėjimo ženklu“ aprašančio apie 38-tąsias šalies asmenines-komandines pirmenybes, kuriose rungėsi  19 rinktinių kolektyvų, buvo pabrėžta, jog pirmą kartą istorijoje; dar nebuvo tokių įdomių varžybų, kuriose „jaunimas būtų davęs tikrą mūšį patyrusiems meistrams“.  Iš 29 nugalėtojų, 19 sportininkų čempionais tapo pirmą kartą, kaip P. Bolotnikovas, Ter-Ovenesianas (Lvovas), B. Sitkinas (Kijyvas) B. Bulatovas (Minskas), A. Baltušnikas (Vilnius) ir kiti.  Kad Algimantas būtų „Vilnių“ atstovavęs, kai jau mokėsi Kauno LVKKI institute, matyt, straipsnio autorius B. Kosvincevas klaidą padarė?. Tame straipsnyje buvo parašyta:

     „Впервые стал чемпионом страны литовский метатель А. Балтушникас. На снимке А. Балтушникас метает диск ФОТО А. БУРДУКОВА   


19 pav. 
Algimantas Baltušnikas pirmą kartą tampa Sovietų Sąjungos čempionu.

 

Диск.: 1. А. Балтушникас (Литва) 54,83; 2. О. Григалка (М-1) 52,12; 3. В. Трусенев (Л) 51,53; 4. В. Компанеец (УССР) 51,36; 5. Б. Матвеев (Л) 50,99; 6. В. Шевкалович (М-2) 50,10.“      

-17-

        Tai, kaip matome, Algimantas Baltušnikas sovietinį metikų karalių Oto Grigalką tiesiog sutriuškino, ji aplenkdamas daugiau, kaip 2,5 metro.
        Tose 38-ose Sovietų Sąjungos pirmenybėse 800 m. distancijoje antruoju buvo Jonas Pipynė su 1:50,0 ir 0,7 pralaimėjęs maskviečiui G. Govrovui, o 1500 m nuotolyje mūsų Jonas tapo Sovietų Sąjungos čempionu su labai aukštu 3:46,6 rezultatu, kurį Lietuvos čempionatuose pasiekė tik  1970 m. mano varžovas Stasys Bidva bei 1979 m. Juzefas Mazurkevičius, o tą Jono 1:50,0 rezultatą pasiekė tik 1985 m. Pavelas Fiodorenka su V. Patapu. 
        Taigi, 1500 m nuotolyje J. Pipynė 4 kartus gerino Sovietų Sąjungos rekordą ir įveikdamas pasaulio rekordininką Stanislovą Jungvirtą per pasaulio jaunimo žaidynes 1957-08-04 Maskvoje pasiektas 3:41,1 rezultatas tapo ilgiausiai (net 30 metų) Lietuvoje išbuvusiu rekordu, kurį 1987-06-07 Maskvoje pagerino (3:40,90) minėtas P. Fedorenka, bei Simas Bertašius 2021-07-11 Prancūzijoje pasiekęs 3:37,37 naujausią Lietuvos rekordą. 
     Taip, kad šiuo metu Jonas Pipynė yra 3-čias bėgikas per visą Lietuvos sporto istoriją, kuris buvo 1935 m. gimęs ir stipriausiųjų 
100-tuke yra vyriausias bėgikas. Aš Jono Pipynės fenomeną rodau todėl, kad jis buvo vieno iš teisingiausio treniravimosi pavyzdžių, kuris be bendrosios ir specialiosios ištvermės vystė dar ir šoklumo ištvermę, ant vienos kojos šokinėdamas į Gedimino kalną. Taip, kad, dabar, vargu, ar atsiras sportininkai, tokio pobūdžio treniruotes darantys, kai ant Gedimino kalno neliko medžių ir kalnas vėjų gainiojamas, pradeda griūti? 
        O Jono Pipynės man knygutę teko skaityti, kuris įrodinėjo bėgimo krosų naudą - būdamas paaugliu, mokiausi iš jos bėgioti. Jis buvo net ir Lietuvos slidinėjimo čempionu, taip, kaip slidinėjimo sportu užsiiminėjo ir daug pačių stipriausių bėgikų, prie kurių dabartiniai bėgikai net negali priartėti, nes atsiradus lengvosios atletikos maniežams, per bazinį-Paruošiamąjį žiemos periodą visi „sportininkai“ sulindo į uždaras patalpas, kad slėptis nuo pagrindinio Sveikatos STIPRINIMO šaltinio Gamtos ir todėl ištvermės sporto šakos Lietuvoje patiria krachą. Todėl dabar 5000 m. nuotolyje tik Mindaugas Pukštas kaip 1978 g. m. yra tik 7-tas tarp vyresnių už mane bėgikų. Tame 100-tuke jaunesnių už Mindaugą yra tik  11, 32, 46, 53, 58, 59, 71, 87, 97 rezultatus rodantys. Visi kiti yra tik mano kartos ir vyresni bėgikai. O 10000 m nuotolyje dar liūdnesnis vaizdas, kai tik 3 dabartinės kartos bėgikai į tą 100-tuką įeina ir man gerai pažįstamas stajeris Remigijus Kančys iš Alytaus uždaro 100-tuką su 31:34:10 rezultatu. Gerai, kad pastarasis maratone antrą rezultatą turi.

     Todėl grįžtant prie kito 1957 m Л А žurnalo № 11 stipriausiųjų lengvaatlečių 10-tukų duomenų, matome  jau Lietuvos padėtį pasitaisiusią, kai 800 m nuotolyje Jonas Pipynė su aukštu 1:50,0 rezultatu 1957 m. turėjo tik 4-tą rezultatą, o minėtą 3:41,1 1500 m nuotolyje buvo geriausias rezultatas sovietų šalyje. 20 km ėjime A. Mikėnas su 1:29:38,0 buvo 4-tas, rutulio stūmime A. Varanauskas su 16,43 buvo 5-tas, A. Baltušnikas su minėtu 54,83 rezultatu buvo tik antruoju po minėtu latviu Oto Grigalku, kuris kažkokiose tarptautinėse varžybose, į kurias A. Baltušnikas nebuvo išleistas į kap. šalį,  pasiekė 55,01 rezultatą. Tarp ieties metikių šiame žurnale pasirodė ir Birutės Zalagaitytės 3-čias 51,56 rezultatas, po G. Zybinos (54,81) ir I. Jaunzemes (51,56) rezultatų.

      Toliau 1958 m. Л А. žurnalas 1 paskelbė geriausius 1957 m pasaulio lengvaatlečius:

„1500 м: 3.38,1 С. Юнгвирт Чехословакия 3.40,2 О. Салсола Финляндия 3.40,2 О. Салонен Финляндия 3.40,3 О. Вуорисало Финляндия 3.40,8 Д. Вэрн Швеция 3.41,1 И. Пипине СССР 3.41,7 Е. Соколов СССР 3.41,8 Д. Ибботсон Англия 3.42,0 М. Линкольн Австралия 3.42,0 3. Валентин ГДР

 Диск: 58,28 Д. Эллис США 56,80 Р. Бабка США 56,49 А. Ортер США 55,85 П. О’Брайен США 55,05 И. Сеченьи Венгрия 55,01 О. Григалка СССР 55,01 В. Трусенев СССР 54,83 А. Балтушникас СССР 54,67 Э. Пионтковский Польша 54,60 К. Мерта Чехословакия “

        Todėl nuo 1957 m. galima konstatuoti Lietuvos sporto pasauliniu mastu žinomumo pradžią, nes Jono Pipynės 6-tasis ir Algimanto Baltušniko 8-tas rezultatas rezultatai pasaulyje davė ženklą apie aukšto meistriškumo puoselėjimo pradžią Lietuvoje.
        Toliau 
1958 Л А žurnalas №7  26-tame psl. paskelbė 10 geriausių sovietinių lengvaatlečių, parodžiusius rezultatus iki birželio 1 d.:

-18-

„1500 м: 3.45.9 I Е. Момотков (Тула) 3.46,0 I Н. Кладов (Московская обл.) 3.46.6 1 Ф. Ковтун (Киев) 3.48,0 I Н. Голубенков (Челябинск) 3.48,8 1 И. Пипине (Каунас) 
Диск: 56,58 М А. Балтушникас (Каунас) 54.56 М В. Компанеец (Киев) 54,05 М В. Трусенев (Ленинград) 53,74 I О. Григалка (Москва) 53,74 1 Б. Матвеев (Ленинград) 53.19 I К. Валешко (Киев) 52,93 I В. Гринвальд (Ленинград) 52,51 1 В. Ляхов (Москва) 52,21 I X. Аппарт (Таллин) 52.20 I В. Бабин (Оренбург) 52,20 I К. Метсур (Тарту)
Ядро:
 17,24 М В. Лощилов (Челябинск) 17,22 М В. Липснис (Ленинград) 17,08 М А. Баранаускас (Каунас) 17,00 М О. Григалка (Москва) 16,72 1 А, Балтушникас (Каунас) 16,53 1 Б. Валяев (Москва) 16,46 I Н. Николаев (Горьковская обл.) 16,42 I В. Шабленко (Киев) 16,27 I Г. Шикалов (Московская обл ) 16,11 1 К. Буханцев (Москва)

Копье: 54,98 м Г. Зыбина (Ленинград) 52,31 м М. Макарова (Москва) 51,55 М Э. Озолина (Ленинград) 51,13 М Б. Залогайтите(Каунас) 50,11 I Е. Демонова (Ставрополь) 50,03 I Е. Горчакова (Москва) 49,90 I А. Тамм (Пярну) 49,85 1 Я. Пакшите (Каунас) 49,58 I А. Шаститко (Ленинград)“

    Taigi, matome, kad A. Baltušnikas ne tik tampa stipriausiu Sovietų Sąjungoje disko metiku, bet ir tampa josios rekordininku., ir dar savo laimę bando rutulio stūmimo rungtyje (P.S.: A. Varanausko pavardėje išmušta ne ta raidė, bet jos netaisau dėl istorinio autentiškumo).  Įdomu, kad į stipriausių sovietinių ietininkių tarpą  įsiterpia ir 1928 gim. m. J. Pakšytė, kuri pokaryje buvo stipriausia Lietuvoje, kol nepasirodė Birutė. Gaila, apie pirmąją jokių žinių Lietuvos internete nėra pateikta. Neteikiama apie J. Pakšytę, norsrusiškasis L. a. 1958 m. gegužės mėnesio žurnalas, skelbdamas geriausias 1958 m. iki 1-mo balandžio (šiaip, toks ankstyvas rezultatų skelbimas byloja apie sovietinį persistengimą) geriausių sovietinių ieties metikių eiliškumas buvo paskelbtas toks: 
        „
Копье: 1. 50,17 I М. Макарова (Москва) 2. 49,85 I Я- Пакшите (Каунас) 3. 48,66 I Э. Богун (Ленинград) 4. 48,40 I Е. Горчакова (Москва) 5. 26 48,40 I 6. Э. Озолина (Ленинград) 6. 47.59 I А. Шаститко (Ленинград) 7. 47,12 I Л. Степанова (Ленинград) 8.  46,89 I Б. Залогайтите (Каунас) 8. 46,69 I В. Бондаре (Рига) 9. 46,02 I И. Яунземе (Рига)“
        Taigi, sezono pradžioje net antras Sovietų Sąjungoje 6-is kart Lietuvos čempionės Jadvygos Pakšytės rezultatas turėjo stebinti visus sovietinius specialistus-trenerius, nes Janina Lietuvos čempionatuose 40 metrų ribą (41,42) pirmoji 1954 m. buvo įveikusi Birutė. Kitais metais Birutei čempionate dar toliau nusiuntusiai ietį, antrąją vietą užėmusioji Janina, irgi įveikė net 41 metrų ribą. O 1957 m. vilnietė Janina Pakšytė po 4-ų metų pertraukos vėl VI-tąjį kartą tampa Lietuvos čempione, aplenkdama Birutę ir pasiekdama čempionatų 45,47 m rekordą. Tada ir prasidėjo iečių skrydžių tolimesni skrydžiai. Bet Janinos, kažkodėl kaip kaunietės parodytas rezultatas labai artimas ties 50 m riba galėjo daug ką stebinti. Tada (1958 m. iki IV.01) antruosius rezultatus Sovietų Sąjungoje buvo parodę A. Baltušnikas (53,82) ir A. Varanauskas (17,00), o taip pat ir III-čią rezultatą (16,70) A. Baltušnikas, bandydamas laimę ir rutulio stūmime, kaip tai darė J. Krikštaponis.

        1959 m. Л А žurnalas №10 17 psl. publikuoja rugpjūčio 22-23 įvykusį Maskvoje SSRS-VFR (su Vakarų Vokietija) mačą: „Диск В. Трусенев 54,42 5 М. Бюрле К. Буханцев 53,27 3 0. Коппенхефер  49,46 2 0. Григалка 53,90 5 М. Бюрле 49,00 2 47,16 1 А. Балтушникас 53,58 3 Д. Меринг 47,47“


20 pav.:
 Aukščiau pateiktas visasąjunginis žurnalas pasipuošė mūsų Birutės nuotrauka ir pranešė apie jos pasaulio rekordą 21 pav.

 

 

-19-

        1959 m Л А

 žurnale № 10 rašoma apie SSRS Tautų spartakiadą:  „Диск.: О. Григалка (М) 54,75; А. Валтушникас (Лит) 53,89; К. Метсур (Э) 53.63; В. Компанеец (УССР) 53,19; К. Буханцев (М) 52,90; А. Баранаускас (Лит) 50,59. 
Ядро.
: В. Овсепян (А) 17,53; А. Баранаускас 17,17; В. Липснис (Л) 17,05; В. Березуцкий (Л) 16,59; В. Шагин (РСФСР) 16,38; Р. Спренк (Э) 16,33 
Kопье.
: Б. Каледене (Лит) 53,64; А. Шаститко (Л) 52,98; Э. Озолина (Л) 51,64: О. Зуева (РСФСР) 50,07; Т. Цветкова (РСФСР) 49,85;Б. Римкевичуте (РСФСР) 49.64.
“  (Stebina Baltušnikui ir Varanauskui pavardžių pirmų raidžių maišymas ne kartą pastebimas)
        
Stebina ir tai, kad už Rusijos federaciją lietuviška pavarde startuoja aukšto lygio ieties metikė B. Rimkevičiūtė, kurią pavyko man aptikti Irkipedijos (Irkutsko srities 1957 m. sportinio gyvenimo), kurioje rašoma, jog „студентка педагогического инсти­тута Бронислава Римкевичуте также отп­равила копье далеко за флажок, регист­рировавший высшее достижение облас­ти. Ее результат — 41 м 31 см“. Apie šią lietuvaitę Bronislavą rašo Irkipedija 1959 m. apžvalgos, kad Leningrade atstovė Priangarijos užėmė antrą vietą su nauju Irkutsko srities rekordu. Bet studijuojant Lietuvos čempionatų protokolą, nuo 1960 metų Bronislavą Rimkevičiūtę (Kaminskienę) matome jau kaip Lietuvos vicečempione tapusia net 4 kartus ir 2 kartus bronzine prizininke iki 1968 m., kai mūsų Birutės įveikti buvusiai sibirietei nepavyko. Kad tuo metu  jau daug specialistų-tremtinių, Sibiro aukštąsias mokyklas baigusių, į Lietuvą atvykdavo - tai galiu pabrėžti iš savo Jonavos Azoto gamybinio susivienijimo praktikos. Bet ir Baltušniko sesutė Eleonora geru žodžiu prisimena apie man buvusį pažįstamą Lietuvos Sporto komitete Lengvosios atletikos skyriaus viršininką Algirdą Karpavičių, kuris rūpinosi, kad iš Sibiro į Lietuvą sugrįžtų žymūs sportininkai. Jojo rūpesčiu ir Eleonoros brolis su tėvais grįžo tik IŠIMTIES tvarka.  
        Taigi, 
ЛА 1960 m. žurnalo №05 21 psl. straipsnyje apie Baltijos („Pabaltijo“) ir Baltarusijos Bresto mačą minimas kandidatas į olimpinę rinktinę A. Baltušnikas, kuris 19-metį Vytautą Jarą nugali minimaliu 51,91 ir 51,82 rezultatu, pabrėžiant, kad pas jauną metiką yra nebloga metimo technika. Be to pabrėžiama, jog pasaulio rekordininkė B. Kaledienė 43 cm. užleido į priekį čia aukščiau aptariamą B. Rimkevičiūtę, kuri jau akivaizdžiai Lietuvą, o ne Rusiją atstovavo.
       To paskutiniojo numerio žurnalo 25-tame psl. paskelbtame už 1959 metus 25 stipriausių pasaulyje lengvaatlečių sąraše tarp disko metikų net nėra mūsų Algimanto Baltušniko, nors jame yra net 7 sovietiniai disko metikai. Tarp rutulio stūmikų mūsų Adolfas Varanauskas turėjo 12-tą rezultatą pasaulyje ir antrą Sovietų Sąjungoje iš 3-jų rutulininkų. O sekančiame; 26-taame puslapyje  tarp Sovietų Sąjungos rekordininkų iki 1960 m. balandžio 1 d. matome Joną Pipynę ir Birutę ZalAgaitytę (Kaledienę), su teisingai jos mergautinę pavardę parašytą, kas rusiškoje spaudoje buvo retenybė. O 1961 m. 
ЛА 1960 m.žurnalo №05  24-tame psl. mūsų Birutės 54,88 rezultatas buvo IX-tas tarp 1960 m. pasaulyje 25-ių stipriausių ieties metikių, 2,61 metru mažiau nuskraidinus, nei jos asmenis - buvęs pasaulio rekordas. Ir tai natūralu, nes Birutės bendraamžių (27-mečių) buvo tik 3, o 17 metikių buvo jaunesnės. Tada tarp rutulininkių 25-tą (14,99) rezultatą turėjo ir Kristina Keturakytė, kuri Lietuvos čempione buvo 5 kartus, o prizininke 8 kart. Tais olimpiniais 1960-aisiais metais, (pagal ЛА 1961 m. žurnalo№07 23 psl.) nors A. Baltušnikas nebuvo išleistas į olimpiadą, bet, visgi, jojo gegužės 5 d. Vilniuje pasiek

              Tuos rusiškus Lengvosios atletikos žurnalus rodau, todėl, kad jie tuo metu kėlė mums akiratį, juos ir kitokius aš prenumeruodavau, tarnaudamas kariuomenėje, ir, todėl jie man atstojo ne tik trenerį, bet aš juos rodydavau savo karininkams.

       Todėl, to L.A. žurnalo dėka įgavau pasitikėjimą laisvai treniruotis ilguose ir tolimuose bėgimų nuotoliuose, išeinant už dalinio ribų ir nevaržomai galėjau bėgioti po rusišką taigą, tarp GULAG-ų Baraševe (Mordvijoje), kurioje kalėjo sesė Nijolė Sadūnaitė. Kai kiekvieną rytą mankštai prabėgdavau pro moterų politinių kalinių lagerį, tai jos išeidavo irgi pasivaikščioti ir visad rimtais žvilgsniais mane prabėgantį palydėdavo.  Tada ten Nijolės dar nebuvo – ji ten vėliau atsidūrė. Todėl tada tokią 1967 m. spartakiadą tame L. a. žurnale teko studijuoti.

-20-

    O 4-iais metais anksčiau; 1963 m. rugpjūčio 10-15 d. d. tame Lenino stadione Lužnikuose vyko sovietinė (ištikrųjų PAVERGTŲ) Tautų SPARTAKIADA, kurioje, kaip ir, buvo oficiali atranka į Olimpiadą. Joje staigmeną parodo Adolfas Varanauskas, tapęs nugalėtoju, rutulį 18,71 m nustūmęs. Čia Algimantas Baltušnikas užimą antrą vietą su 54,05 rezultatu, aplenkęs Valentin-ą Kovtun-ą (53,59), bet pralaimėjęs Kim-ui Bachanceovui. Ieties metime staigmeną pateikė mūsų kaimynas latvis Janis Lūsis, kuris vėliau taps 1968 Mechiko olimpinių žaidynių nugalėtoju ir du kartus planetos rekordininku.

    Po metų Sovietų Sąjungos čempionatas vyksta; gana vėlai – tik rugpjūčio 27-30 d. d.  KYjive, nes Tokio olimpinės varžybos rudenį (spalio 10-24 d. d.) vyko. Ir tame čempionate tarp prizininkų Algimanto kažkodėl nėra. Ar jis buvo ne formoje, gal, kokią traumą gavęs – neaišku? Todėl minėtos  mokinės Augustės Kielaitės sakinyje „Panašus atvejis nutiko  1964 m. ruošiantis Tokio olimpinėms žaidynėms. Po Vladivostoke vykusios paskutinės sportinės stovyklos Birutė Kalėdienė ir Adolfas Varanauskas į Tokio olimpines žaidynes išvyko , o Algimantui Baltušnikui teko vykti į namus.“ visai neaišku, iš kur faktas apie stovyklą Vladivostoke? Mokinė jo išsigalvoti negalėjo. Juolab, stovyklos buvo tikrai rengiamos ir jos pagal AKLIMATIZACIJOS teoriją turėjo būti tik Tolimuose Rytuose - Vladivostoke ar Chabarovske, kad pripratinti sportininkų biologinį laikrodį; prie tos geografinės platumos. Aš kažkodėl nepamenu, kad mes Politechnikume tada būtume pergyvenę, kad mūsų dėstytojas pretendavęs į Tokio, nes pamenu jį, lyg,  1962 m. jo ir tik trečią vietą visasąjunginėse varžybose užimtą. Aišku, keista buvo, kad tarp B. Kalėdienės ir A. Varanausko nematėme Tokijuje ir A. Baltušniko. Bet mūsų Adolfas Varanauskas Tokijuje su 18,41 m rezultatu 21 centimetru  apstūmė 9-toje vietoje palikusį Lenkijos atstovąVladislovą Komarą, kurio tėvą buvo apstūmęs Juozas Krištaponis - TOKIOS SĄSAJOS DIDŽIOJO SPORTO.

      Aišku, aš tada labiau domėjausi stajeriais – savo buvusiu „varžovu“ iš respublikos technikumų spartakiados, Vilniaus Politechnikumą atstovavusiu ir žymiai vyresniu Adolfu Aleksiejūnu, kuris per Lietuvos technikumų spartakiadą jau dabar sunaikintame Vilniaus stadione mane 1500 m nuotolyje vos ne ratu aplenkė, parodydamas vieną geriausių pasaulyje sezono rezultatų ir kitais metais Tokijuje per kvalifikacines pasiekęs olimpinį rekordą, kuris kitą dieną per finalą krito, Adolfui kvalifikacinėse persistengus. Todėl Adolfas finale  ir liko be medalio - finišavo tik 7-tas.

     Tada Kūno kultūros pratybose dėstytojo Algimanto nematėme ir mus lengvaatlečius atviru sunkvežimiu vasaros pradžioje (dar atostogų nebuvo) į Vilnių vežė karinio parengimo dėstytojas ...? Motiejūnas, kuris retkarčiais ir kūno kultūrą mums vesdavo. Tai, gal, dėstytojas Algimantas iš tikrųjų stovyklose buvo?  Nesinorėtų galvoti, kad kažkas jam iš KGB sutrukdė KYjive dalyvauti, kad į Olimpines žaidynes nereiktų „liaudies priešų“ giminaitį siųsti?

 

    Labai įdomu, kad UkraJYnos sostinėje aukštus 59,00 m; 56,77 m ir 56,76 m rezultatus pasiekia mūsų Algimanto varžovai T. Trusniov-as, V. Kompanees-as  ir Kim Buchancov-as, bet jie Tokijuje gerokai pablogina prieš ne pilną mėnesį pasiektus rezultatus ir: V. Trusnev-as su 55,81 užima 8-tą vietą, Kim Bukhantsov-as su 54,38 lieka 9-tas, o V. Kompaneyets-as su 51,96 m užima 12-tą vietą.

   Jeigu būtų išlaikytas Algimanto Baltušniko prieš 3-is metus 1961 m. pasiektas 57,93 m. Sovietų Sąjungos rekordas, tai tada su tokiu rezultatu galima buvo tikėtis tik ne aukštesnės, kaip 4-tos vietos Tokijo olimpinėse varžybose, jei į jas Algimantui nebūtų trukdę išvykti.

     Bet, tik reikia išsiaiškinti, kaip jam buvo sutrukdyta? Ar ne gali būti, kad kas nors iš trenerių sugalvojo A. Baltušnikui ir B. Kalėdienei nedalyvauti KYjive Sovietų Sąjungos čempionate ir atrankinėse į Olimpiadą, žadėdami patekimą, nurodydami spec. pasirengimą Vladivostoko treniruočių stovykloje? O tą „atrankos metodiką“ negalėjo kas užprotestuoti iš nuskriaustų trenerių?

     Aišku, Birutei – pasaulio rekordininkei neužprotestuosi, kai tarp Romos ir Tokio olimpiadų Birutei gimsta dukra. Todėl atrankinėse „demonstruotis“ netinka, kai po pertraukos grįžti į sportą ir dar nesi formoje ir joje gali labai pralaimėti, o ta forma po pertraukos labai staigiai atsigauna. Treneriai, išmanantys Gamtą, į sportinę formą sugrįžimą greitai gali suplanuoti – tik tam reikalinga subtili individualizacija. Iki rekordo Birutė jau nuo 1954 metų pastoviai Lietuvos čempione tapdavo. Tik vėliau atsirado kita Skriaudžių kanklininko Leono Puskunigio auklėtinė, apie kurią žemiau 23 psl. 4-toje temoje pabrėšiu.

-21-

    Juk, nei metais anksčiau Tautų spartakiadoje, bet ir KYjive atrankinėse nedalyvavo Birutė Kaledienė (ji  Kyjive geru pusmėnesiu anksčiau aukštą rezultatą po dekretinių pertraukos pasiekė), o Tokijuje lietuvaitė Birutė  su 56,31 m rezultatu lenkia KYjive absoliučiai nugalėtoją tapusią latvę Elvirą Ozoliną, kuri vėliau už paminėto Janio Lūsio ištekėjo. Įdomu, kad Elivira KYjive švystelėjo net 61,38 m, su kuriuo ji būtų Tokijuje absoliuti olimpine čempione, bet, kažkodėl sugebėjo nuskraidinti tik 54,81 ir iš kart po Birutės Kalėdienės užimti ne žemą 5-tą vietą.  O 75-iais centimetrais už Birutę toliauTokijuje pasiuntusi ietį Elena Gorčkova, užėmė aukščiausią iš sovietinių metikių 3-čią – bronzinę vietą. Ši Maskvos studentė KYjive buvo antra, tik su 55,03 m rezultatu ir Tokijuje įrankį gerokai toliau (57,06 m) siunčia. Bet jai IKI 1958 m. spalio 30 d. Tbilisyje Birutės Zalagaitytės (vėliau Kalėdienės) 57,49 m MŪSŲ PLANETOS REKORDO  šiek tiek pritrūko. 
        Nors Tokio žaidynių finale Adolfas Aleksejūnas liko be medalio, bet 3000 m su kliūtimis (stipl - čez-o) pusfinalyje jojo laikinas olimpinis 8:31,8 rekordas 1964 metais buvo geriausiu Sovietų Sąjungos rezultatu, publikuotu 
ЛА 1965 m. žurnalo №0330 psl.
        Kitas Adolfo bendrų treniruočių draugas Kęstutis Orentas tais 1965 metais 5000 m bėgimo nuotolyje turėjo 13:45,0 II-ą rezultatą Sovietų Sąjungoje, nusileisdamas 13,9 sek.1960 m. olimpiniam čempionui Petrui Bolotnikovui, o Adolfas ne savame šiame nuotolyje 11-tą (14:03,6) rezultatą pasiekė. Dvigubai ilgesniame nuotolyje Kęstutis turėjo kiek žemesnį - 15-tą 29:21,4 rezultatą, tik 3,4 sek. lenkdamas 16-tą rezultatą turintį vilnietį Joną Ivanauską, gerai man pažįstamus: būsimąjį olimpinį maratonininką Anatolijų Baranovą (29:28,6 18-tą) ir 19-tą 29:29,0 rezultatą pasiekusį KPI absolventą Gracijų Valentonį. Tai buvo geriausias Lietuvos stajerių pasiekimas Sovietų Sąjungoje, kai į stipriausiųjų 25-tuką vienoje rungtyje pateko net 4 ilgųjų nuotolių bėgikai. Tada moterims ilgiausiu bėgimo nuotoliu buvo tik 800 m ir jame profesoriaus Povilo Karoblio žmona Felicija Karoblienė (Karaliūnaitė) parodo 14-tą 2:08,7 rezultatą, būdama 34-ių metų amžiaus ir lenkdama 10 jaunesnes bėgikes, nors tarp šio nuotolio bėgikių ir taip vidutis amžius buvo žymiai didesnis, nei trumpesnių nuotolių bėgikių. Juk Felicija Lietuvos čempione tapti pradėjo nuo 1957 m. ir 4 kart mūsų respublikos čempionės titulą buvo iškovojusi. Tarp 25-ių disko metikių 18-tą rezultatą turėjo Teresė Stankevičiūtė ir 24-tą kaunietė Karolina Petrovič. Na, o mūsų  ieties metikėms: olimpietei Birutei Kalėdienei atiteko IV-tas 56,61 rezultatas, pasiektas rugpjūčio 9 d. minėtame aukščiau Kyjive, 8-tas 54,62 Aldonos Stančiūtės ir 24-tas 50,70 Stasės Janauskaitės iš Daugų miestelio.  Tais 1964 m. olimpiniais metais III-čią rezultatą turėjo ir Antanas Vaupšas, nušokęs 8,01 metrą. Ieties metime 7-tą 76,80  ir 11-tą 76,03 pasiekimus turėjo Jokūbas Mozūra su Algimanto Baltušniko auklėtiniu Bernardu Buroku. Rutulio stūmimo rungtyje aukštą III-čią 18,55 rezultatą Alfonsas Varanauskas ir 10-tą 17,24 rezultatą buvo pasiekęs taip pat Algimanto Baltušniko kitas auklėtinis Rimas Plungė. Kai pastarojo treneris mums Politechnikume retkarčiais Kūno kultūros pratybas pravesdavo, kažkaip neteko pamąstyti, kad jis dar kitur gabius-jaunesnius metikus treniruoja. Mūsų šį dėstytoją išnaudojo, nes jis 1960 m. buvo jau baigęs KKI ir patyrusio-kvalifikuoto (išsimokslinusiojo) metiko paslaugos Lietuvai turėjo būt naudingos. Tik, įdomu, ar Algimantui dėstė Skriaudžių kanklininko sūnus -  Birutės pasaulio rekordininkės treneris bei buvęs J. Krikštaponio - S. Šačkaus varžovas? 
        Ir nors Algimantas Baltušnikas į olimpiadą vėl neišvežamas, nors kitai olimpiadai rengia minėtus auklėtinius, bet po Tokio olimpiados tų metų pabaigoje Algimanto rugpjūčio 8 d. Klaipėdoje pasiektas 56,89 rezultatas išliko net V-tu Sovietų Sąjungoje. Įdomu, jog 6-iais metais jaunesnis už Algimantą Vytautas Jaras tik metru ir 7-iais cm atsilikęs, turi irgi aukštą 8-tą pasiekimą tais metais, o dar 3-im metais jaunesnis kaunietis Vilhelmas Krivickas pademonstruoja 17-tą 54,17 rezultato pasiekimą. 
        Tokių puikių pasiekimų Lietuvos lengvaatlečiai dar neturėjo, kuriuos galima studijuoti 
ЛА 1965 m. žurnale №0232 psl.  bei 31 psl. ЛА 1965 m. žurnale №04 ir analizuoti Lietuvos lengvaatlečių vystymosi „sprogimą“. Jįjį atspindi visų sovietinių respublikų ir Maskvos bei Leningrado miestų rekordų palyginimai, pateikti ЛА 1965 m. žurnalo №07   25-tame psl., kuriame iš pirmo žvilgsnio į akis krenta labai aukšto lygio 5000 m bėgimo nuotolyje Lietuvos rekordas; antras Sovietų Sąjungoje po legendinės pasaulinės garsenybės V. Kuco fenomenaliausio 13:35,0 pasaulio rekordo - lygiai tik 10,0 sek. atsiliekantis nuo garsiausio to laikmečio pasaulio rekordo - tai  Kęstučio Orento 13:45,0 fenomenalus rezultatas. 
        Dvigubai ilgesniame nuotolyje Kęstutis demonstruoja gan ne žemą 8-to lygio tarp visų respublikų bei Maskvos ir Leningrado miestų rekordų, nubėgęs per 29:24,6. O, tai  kiekvieną kilometrą gerokai greičiau bėgant, nei 3 min., ką tik 1000 m nuotolio varžybose tokį greitį galį išvystyti tik treniruoti antro atskyrio bėgikai. 
        Aštunto lygio sovietų imperijoje Lietuvos rekordas buvo ir 800 m bėgime (1:50,0) biržiečio Jono Pipynės, kuris buvo vienas iš seniausių; net 1957 m. pasiektas. 
        O tokio pat senumo Jono Pipynės  3:41,1 rekordas 1500 m nuotolyje išsilaikė antruoju, kai tik po 5-ių metų odesietis I. Arapenko; Jonui priklausiusį Sovietų Sąjungos rekordą, pagerino tik 0,1 sekundės dalimi. 
        Antrojo lygio Sovietų Sąjungoje Lietuvos rekordas buvo 3000 m bėgimo su kliūtimis Adolfo Aleksejūno pasiektas.

-22-


        Net, į pasaulio Lengvosios atletikos istoriją įsirašė šuolyje į tolį 8 metrų ribos įveikimas, kai buvęs lvovietis I. Ter-Ovanesianas 1960 m. padovanoja  8,04 m  rekordą savo gimtajai Ukrainai, o po dvejų metų jau 8,31 m rekordą padovanoja Maskvai. Juk,
sovietijoje buvo mada iš visų regionų ir, ypač, iš Ukrainos siurbti geriausius sportininkus į sovietinės imperijos sostinę.  Taip, kad vienu centimetru viršijus tą 8 metrų ribą, 1960 metais nušoko ir A. Vaupšas, iki, 1965 m. išlaikęs trečio lygio Lietuvos rekordą.
        O  Algimanto Baltušniko 1961 m. pasiektas, buvęs 57,93 m Sovietų Sąjungos rekordas, per 4-is metus pagerinamas ne tik jojo varžovų iš Leningrado, Maskvos ir KYjivo metikų, bet ir jau minėto Vytauto Jaro pataisomas 80-čia centimetrų. Bet šie du Lietuvos diskininkų rezultatai tais 1965-tais metais ir buvo 4-to lygio; po minėtų miestų ir UkraJYnos atstovų bei olimpiečių, kuriuo Algimantui ir neteko būti.
        O olimpietės ir mūsų planetos pirmosios rekordininkės Birutės 57,49 m ieties skraidinimo 1958 m. rekordas tarp visų respublikų rekordų 1965 m. buvo jau vos ne seniausiu.  Taip, kad; naujausiais rekordais 1964 metais ir tapo Birutės draugių: maskvietės E. Gorčankovos 62,40 bei leningradietės E. Ozolinos 61,38 rezultatai, Lietuvos minėtą rekordą į trečią lygį nukėlusios.

      TOKS RESPUBLIKŲ REKORDŲ IR DVIEJŲ DIDŽIAUSIŲ MIESTŲ AUKŠČIAUSIŲ PASIEKIMŲ LYGINIMAS ATSPINDI TŲ RESPUBLIKŲ BEI MIESTŲ KULTŪRINĮ-SPORTINĮ IŠSIVYSTYMO LYGĮ.  Toks statistinis lyginimas geriausiai gali būt išreiškiamas užimamų lygių (vietų) suma ir bendruoju tų lygių vidurkiu, kaip geriausiu analizės rodikliu.
        Visus užimamus lygius susumavus ir tas sumas padalinus iš skelbiamų rekordų skaičiaus, gaunasi vidutiniai rodikliai tokie:              

 

 

BENDRAI"

2,90 Maskvai,
3,12 Leningradui, 3,231 UkraJYnai,
3,795 Rusijai,
6,12 Estijai, 
7,077 Baltarusijai, 
8,513 Latvijai
8,974 Lietuvai
10,6 Kazachijai(kitoms respublikoms neskaičiavau)

 Tarp MOTERŲ:

2,357 Leningradui
2,786 Maskvai
3,214 Rusijai
3,96 UkraJYnai
4,571 Estijai,
4,643 Baltarusijai
7,643 Latvijai
10,071 Lietuvai
 

 

Tarp VYRŲ:

2,48 Maskvai,
2,48 UkraJYnai,
3,56 Leningradui,
4,12 Rusijai,
7,2 Estijai,
8,36 Lietuvai,
8,44 Baltarusijai,
9,00 Latvijai.
 

 

GYVENTOJŲ
mljn,000 SK.:
(1966-1963)

Rus-120,561
Ukr-45,516
Kazach-12,129
Baltrus-8,633
Mask-6,354
Len-3,777
Liet-2,986
Lat-2,262
Est-1,285

 

KULT-SPORT
INDEX 
sąlyginis subjektyvus

E 7,8642
Len 11,784
Mask 18,427
Lat 19,257
Lit 25,42
B 61,096
Kaz 128,567
U 147,06
R 457,53

 

 

tas 55,46 rezultatas buvo 24-tas pasaulyje, o tarp sovietinių diskininkų 5-tas. O Adolfo Varanausko 18,13 nustumtas rutulys buvo 15-tas pasaulyje.

        Aišku, tiksliausiai rekordus galima būtų vertinti taškais pagal daugiakovių lenteles ir tuos taškus sumuoti, o po to tuos taškus paskirstyti vidutiniškai gyventojų vidutiniam skaičiui.
         Bet vietų suma taip pat įdomiai atspindi tarpusavio padėtį ir tų padėčių sumos vidurkį. Pagal jį Lietuva su kaimyninėmis respublikomis atrodo nežymiai prasčiausiai. Mat, sporto kultūra Latvijos ir Estijos tarpukaryje buvo žymiai aukštesnė. Joms, ypač Estijai didelę įtaką sporto vystymui turėjo Suomija. O Lietuvai Lenkija ne kaip negalėjo įtakoti, nes labai pakenkė konfliktas dėl Vilnijos krašto.  
        Tarp respublikų geriausiai atrodo UkraJYna, kuri gerokai geriau atrodo, nei Rusija (tik rusės ukraJYnes yra šiek tiek pranašesnė, o vyrai ukraJYnai gerokai rusus lenkė, net leningradiečius aplenkę buvo pagal šią mano sugalvotą skaičiuotę). 
        Du didieji miestai išskirti, nes juose pagal gyventojų skaičių sportu užsiiminėjančiųjų tankumas yra didžiausias ir turi geriausias sąlygas aukštam meistriškumui ugdyti. Todėl matematiškai Maskva su Leningradu yra gerokai atsiplėšusios pagal savo aukščiausių pasiekimų lygį, nes, matyt, oficialiai miestams ar vedė kas oficialias rekordų apskaitas?
        Sportinių pasiekimų lygio lyginimas, neatsižvelgiant į respublikų dydžius, nėra objektyvu. Juk didesnė nacija turi geresnes sąlygas atrankai į aukštąjį meistriškumą. Bet, kadangi yra didelis kultūrų skirtumas, todėl kultūringesnėms tautelėms, puoselėjančioms savo tradicijas, kompaktiškumas gali ir teigiamas sąlygas sudaryti, susijusia su tautos motyvaciją. Tai NACIONALINĖS PSICHOLOGIJOS sritis, kurią užsiiminėjo Sankt Peterburge nužudyta Galina Staravoitova.

-23-

 

 

 


        Taigi, iš dviejų didžiųjų slavų tautų, tiksliau, iš pagrindinės slavų genties išsivysčiusi ukraJYnų nacija, kultūriškai įgavo geresnes vystymosi sąlygas, negu slavizmą (rusizmą) prarandantis; 
liaudyje vadinamas, „maskolių“ etnosas, sumišęs su kitomis užkariautomis gentimis ir persipynusi su Aukso Ordos priespaudos pasekmėmis. Ir tai akivaizdžiai atspindi rekordų statistikoje, lyginant su visa Rusijos federacija, išsiplėtusia neaprėpiamų Sibiro taigų platybėse. Todėl toks tolimesnis sportinių rezultatų matematinis-statistinis tyrinėjimas gali labiau atskleisti dabar karo UkraJYnoje psichologinių užuomazgų priežastį.
        Todėl eksperimentui pabandžiau užimtų vietų lygių koeficientus padauginti iš tada (1965 m.) buvusių gyventojų skaičiaus, milijoną  imant už vienetą. Todėl Estija gerokai lenkia kaimyninį Leningradą, o pastarasis gerokai Maskvą. Atrodo, pagal logiką, aritmetika daug nenuklydo, aukštokus Rusijos sportinius rezultatus pakoregavo jos 
ne aukštas „kultūrinis“ lygis, su vos, ne 3 kart didesniu skaičiumi, nei UkraJyna, kuri irgi yra didžiausia tarp kitų respublikų.
        Aišku, čia toks „skaičiavimas“ yra SUBJEKTYVUS, nes būtina sukurti objektyvų gyventojų skaičiaus ir gyventojų tankio koeficientą, galintį įvertinti realią situaciją. Todėl siūlau atlikti to koeficiento dydžio paieškas.

        Grupuojant rezultatus pagal lytį, irgi pastebiami savitumai, kaip rusių aukštesnis meistriškumas, nei ukraJYnių, kurio priežastį reik dar tyrinėti. Svarbiausia, aukščiausio meistriškumo moterys susispietė labiau inteligentiškame Leningrade, dėl ko šiame mieste sportiniai pasiekimai įgavo žymiai aukštesnį moterų meistriškumą, nei Kremliaus didelės įtakos sostinėje.
        Be, to, ir  Estijos moterų  
4,571 vidutinių lygių sumos vidurkis yra geresnis nei 6,12 pas estus-vyrus. Įdomiai ir gudės latves matematiškai-statistiškai lenkia. 
      Taigi, didelį estčių ir lietuvaičių kultūros skirtumą atspindi, tai, kad Lietuvos moterų bendras rekordų lygis yra labai žemas; net 
10,071 lygio; iš apskaitomų 17-os (15-os respublikų bei 2-jų miestų), ir todėl dėl mūsų žemo moterų lygio, bendroje irgi apskaitoje Lietuva 1965 metais atrodė prasčiausiai. Todėl vienai pasaulio rekordininkei Birutei atsverti visą moterų sportą buvo neįmanoma. (Kažkiek įmanoma būtų tik tokiu atveju, jeigu rekordai vertinami būtų taškais; pagal meistriškumo lygį, o ne pagal lygio vietą užimamą). 
        Kokios Lietuvai sporto šakos matematiškai atrodė savo rekordais, tai akivaizdžiai matosi, kalkuliatorių paėmus. Taip, kad vyrai sprinteriai turėjo tik 14,0 rodiklį, o UkraJynos sprinteriai 1,66 rodiklį, kai rusai tik 4,66 pelnė. Vidutinių ir ilgų nuotolių bei tolimojo (maratono) bėgimai, iš 6-ių rungčių  pelnę labai aukštą 4,66 rodiklį. Estafetė ir barjeriniai bėgimai nutempė į 12,5 lygį. Ėjikų dviejose rungtyse buvo 6,0 rodiklis, šuolininkų ir 10-kovės rekordai buvo 10,2 rodiklio, o metikų 6,75 rodiklis buvo. Mūsų metikės turėjo dar geresnį - 6,33 rodiklį, lenkdamos latves su 7,33 rodikliu bei estes su 9,0, o taip pat nežymiai ir gudes, turinčias šiek tiek prastesnį; 6,66 rodiklį. Galima manyti, kad tai ir yra J. Krikštaponio bei jo sporto draugų ir visos tarpukario Lietuvos metikų aplinkos įtaka.
         

           O tokia analizė visų sporto šakų Karalienei būtina, nes ji geriausiai atspindi nacijos sportinį lygį, kuris labai tiksliai išmatuojamas pasiektais rezultatais.

 
   Koks buvo istorinis sporto lygis, aiškiai matomas ypač iš mano čia pastoviai rodomo sovietinio lengvosios atletikos žurnalo įkūrimo 1955 metais  ir jame  publikuojamo 10 geriausių 1955-tųjų metų lengvaatlečių sąrašo, pateikto iki tų pačių metų rugsėjo 15 dienos. Jį galima pastudijuoti  ЛА 1955 m. žurnalo №05 32 psl., „pasigėrint“ mūsų Lietuvos lengvaatlečių „lygiu“, kai tais metais į stipriausių Sovietų Sąjungos 10-tuko pabaigą buvo patekusios tik dvi žalgirietės: paskutiniąją; 14-tąją poziciją  užimanti 100 m. bėgikė Rita Petrikaitė, su žymiai geresniu 12,0 rezultatu, nei jį turėjo tik 12,4 Lietuvos čempionate tais pačiais 1955-ais metais ir čia aukščiau jau minėta 9-tą poziciją turinti penkiakovininkė Aldona Kuncienė (Gasparavičiūtė) su jai tada labai aukštu 4221 taškų rezultatu, o taip pat žymiai aukštesniu, nei ji tik 4105 tšk. buvo pasiekusi  tų pačių metų (1955 m.) Lietuvos čempionate. Akivaizdu, kad į visasąjunginį sąrašą lietuvaitės pateko, kažkur kitur - ne čempionate pasiekusios šiuos visasąjunginio lygio žymiai aukštesnius rezultatus. Juolab, kad tą A. Kuncienės visasąjunginio lygio 4221 tšk. rezultatą Lietuvos čempionate sugeba pasiekti, - t. y., įveikti 4200 taškų ribą tik po 11-ties metų 1966 m. mūsų čempionate Nijole Bernotaitė, tik priartėjusi nežymiai prie A. Kuncienės lygio su rekordiniu Lietuvos čempionatų 4214 tšk. rezultatu, o A. Kuncienės rezultatą pagerina tik 1967 m. čempionate karjerą pradedanti Nijolė Kvietkauskaitė su stebuklingu 4337 tšk. rezultatu, o taip pat ir vicečemione tapusi N. Bernotaitė, taip pat su labai aukštu tuo metu 4250 tšk. rezultatu, tik 4-iais taškeliais tetrukusiu iki 1955 m. A. Kuncienės rezultato.

-24-

        Be to, labai didelė mįslė yra ir su R. Petrikaitės tuometiniu 1955-mečiu visasąjunginio lygio 12,0 rezultatu 100 m. atkarpoje, kai tokį greitį pasiekia Aldona tik kitų - 1956 m. čempionate, o po to, tik po 13-os metų tą 12,0 rezultatą pakartoja 1969 m. Lietuvos čempionate viešnia iš VDR Gisela Savatzki ir Margarita Treinytė - būsimoji garsioji Butkienė, kurią treniravo J. Krikštaponio sporto vadovas nuo jo gimnazijos suolo bei Lietuvos didžiausioji sporto garsenybė - Birželio sukilimo dalyvis Stasys Šačkus, kurį teko stadione man per treniruotes matyti-kalbėtis ir kurio auklėtinę Margaritą teko jaunystėje stebėti besivaržančią su jaunesniąja Vilhelmina Augustinavičiūte-Bardauskiene, kuriai 1978 m. rugpjūčio 18 d. Europos čempionate pavyko tapti pirmąja pasaulio šokėja į tolį, kuriai pavyko pirmą kartą pasaulyje įveikti 7-ių metrų ribą, nušokus 7,07 ir 7,09 metrus. 
        Taigi, dėl to R. Petrikaitės 1955 m. 12,0 rezultato, jį stabiliai per Lietuvos čempionatus visos čempionatų prizininkės pradeda įveikinėti tik Maskvos olimpiados išvakarėse ir, kaip tik; į tą olimpiadą kandidatės, pretenduojančios patekti.  
       Todėl 1955 metais pats prasčiausias Sovietų Sąjungos 10-tuko pabaigos 12,0 A. Petrikaitės rezultatas Lietuvos sprinterėms fantastiniu liko net dar 25-is metus.

     IŠVADA: Tokį 1955 metais Lietuvos lengvaatletų atsilikimą sąlygojo ir istorinės aplinkybės, kai geriausi Lietuvos sportininkai tapo per Partizaninį PASIPRIEŠINIMĄ išžudyti, suimti ir ištremti ar iš Lietuvos nuo bolševikų-žudikų pabėgę. Todėl tokie sunaikinti ar represuotieji bei pasitraukusieji negalėjo padėti savo jaunesniajai kartai. Pavyzdžiui, geriausias Lietuvos sporto specialistas, J. Krikštaponio sporto vadovas Stasys Šačkus iš Vorkutos lagerio sugrįžta į Lietuvą tik po 1957 m. ir tik tada prasideda Lietuvos sporto pakilimas. Todėl iš 1955 m. čia pateikto visasąjunginio sąrašo matome, jog  tik latviai ir estai kažkiek labiau patenka į stipriausiųjų sovietinių sportininkų tarpą. 


22 pav. 1963 m. L. a. žurnalas mūsų dėstytoją parodo kaip buvusį garsų metiką. Galima prasiplėsti šią nuotrauką, aprašančią Lietuvos lengvąją

 atletiką

       Taigi galima daryti išvadą, jog KGB pastangos stabdyti nacionalinio pasididžiavimo priemonę - nacionalinį sportą - liko bevaisės. 
        Aišku, jei būtų nusikalstamo leninizmo puoselėtojai netrukdę Algimantui Baltušnikui dalyvauti dvejose olimpinėse varžybose, tai reik manyti, jog į Vakarus pasitraukę Juozo Krikštaponio sporto draugai per žiniasklaidą būtų atradę sąsajų ir su Partizaniniu PASIPRIEŠINIMU - jįjį būtų priminę. Tai ir dabar karo UkraJYnoje eigos metu aktualu prisiminti

  galima pasididinti

-25-

       Bet draudimai kapitalistinės šalyse dalyvauti varžybose Algimantui Baltušnikui nesutrukdė prižiūrėti Krikštaponio rinktinės vado Jono Baltušniko-„Vienuolio“ ir jo brolių - Algimanto dėdžių kapus. Tai savo moksleiviškame rašinyje pabrėžė Šiluose gyvenanti moksleivė Aistė.    

   Juk lygiai taip pat ir Juozas Krikštaponis diską mėtė-rutulį stumdė ir per jojo mokslo-sporto draugus bei per patį A. Baltušniką plito įrankių mėtymų tradicijos, kurios buvo plečiamos tiek Latvijoje ir tiek Estijoje dar nuo prieškario laikų, kuriose ir J. Krikštaponis dalyvavo varžybose. O, kai A. Baltušnikas, atvažiavęs į Lietuvą, pakeitė pokaryje pirmavusį Joną Anatolijų Pocių, tai pastarasis tęsė įrankių mėtymų teorijos mokslo plėtrą, kaip ir J. Krikštaponio bendramokslis L. Puskunigis bei kiti. Svarbiausia, Anatolijus pradėjo treniruoti Birutės žemietį iš buvusio Dvarnieji kaimelio (jis dabar Pilviškių miestelio centre) Algimanto jaunesnįjį varžovą Vytautą Jarą, kuris  vėliau ir Romą Ubartą parengė, - tokia Lietuvos metikų estafetė.

         Gaila, kai vyko pasirengimas kitai - Mechiko olimpiadai, 1965-1968 m. m., buvau sovietinėje armijoje, ir tą periodą galėjau stebėti tik per minėtą visasąjunginį rusiškąjį L.a. žurnalą. Nors minėtas Algimantas Baltušnikas Lietuvos čempionu buvo 1959 m., 1961 m., 1963 m., 1964 m., 1967 m., ir 1968 m. užėmė III-čia vietą su 50,48 m rezultatu - jau veteraniško 34-ių metų amžiaus metikui pasiekti jaunystės laikų formą buvo neįmanoma. Rutulio stūmimo rungtyje Adolfas Varanauskas nuo 1955 m.  8-is kartus buvęs Lietuvos čempionu, paskutinį kartą 1967 m. sustartuoja jau antrą vietą užimdamas Lietuvos čempionate su ne blogu 18,00 m rezultatu. Su tokiu rezultatu 1968 m. Mechiko olimpiadoje galima buvo tikėtis tik 16-tą vietą. O Adolfo varžovas - minėtas lenkas - Lietuvos didikų sūnus Wladislaw-as Komar-as švysteli 19,28 m ir užimą aukštą  6-tą vietą. Taigi, 6-iais metais jaunesnis už mūsų Adolfą  bajoraitis Vladislovas, kuris buvo užaugęs vaikų namuose, dar turėjo galimybę pakelti savo lygį iki 1972 m. olimpinio čempiono. 

      Juk, jis paveldėjo savo tėvo ir mamos - žymių Lenkijos lengvaatlečių sąvybes. Mat, jojo mama, po Glitiškių dvare jos vyro (Vladislavo tėvo) tėvo nužudymo, buvo priversta palikti Lietuvą,  neturėjo pragyvenimui lėšų, dar ir buvo priversta vaikus atiduoti į vaikų namus. Bet Miuncheno olimpiadoje Vladislovo Komaro iškovotas aukso medalis su 21,18 rezultatu ir tik vienu centimetru apstūmus garsųjį JAV atletą George Woods-ą bei du vokiečius Hartnmut Briesenick-ą bei be medalio likusį Hans-Peter-ą Gies-ą tik 4-iais centimetrais - tai buv

o super olimpinės varžybos su tokiais aukštais- glaustais rezultatais.

      Todėl naujokui Rimantui Plungei tik 19,30 m rezultatas jam suteikė tik 14-tą vietą ir chabarovskietį - bronzinį praeitos Mechiko olimpiados prizininką Aleksandrą Baryšnikovą Rimantas paliko net 22-toje vietoje.

     Dar įdomiau, kad kanklininko ir Štuthofo kalinio, bei Juozo Krikštaponio kolegos Leono Puskunigio treniruotos Birutės planetos rekordo po dviejų metų negalėjo pasiekti ir Romos olimpinė čempionė minėta latvė Elvira Ozolina, pasiekusi tada 55,98 Olimpinį rekordą, o mūsų Birutė tada iškovojo bronzos medalį su 53,45 m rezultatu. Bet per visą savo tolimesnę sportinę karjerą, Birutė asmeniniu pasiekimu pasiliko tą garbingą planetos pirmąjį Lietuvoje rekordą. Jį sovietinė propaganda ir bandė išnaudoti; tą Birutės pasiekimą politiniais tikslais, nors jis buvo kaip tik iš tarpukario Lietuvos atsineštos sportinės metikų rengimo patirties fenomenu. Tokią išvadą darau tik apčiuopiamai, nes prie metikų metodinės teorijos reikia gerai padirbėti. Tam dabar laiko nėra ir net neužsiimsiu, nes sportavau visą gyvenimą tik CIKLINĖSE sporto šakose.

     O metimai, kaip ir sportiniai žaidimai yra Aciklinė veikla, kurioje reikia turėti gerai suformuotą filosofiją. O tokios aš neturiu ir nesu studijavęs Lietuvos metikų darbų. Į juos reikia pasinerti, pradedant studijuoti Kūno kultūros instituto studentų - metimų specializantų (dabar Sporto universiteto) kontrolinius ir diplominius darbus. Juos, mums treneriams skatindavo studijuoti vėliau Institute Orientavimosi sportą įkūręs  Nusipelnęs Lietuvos treneris Romualdas Šileika, nes kiekvienas studentas savo darbuose, apibendrindamas perskaitytą literatūrą, kažką atranda, kažką pastebi. Jau nekalbu apie rimtesnius dabar po Nepriklausomybės magistrantų darbus ar doktorantų. Manyčiau, kad jųjų dėka ir išsivystė Lietuvos metikų mokykla, kurią būtina apibendrintai tyrinėti metimų specialistui, o ne man.

       (Įdomu pastebėti, jog visur Rusijoje Birutės mergautine pavardę rašo ZalOgaitytę – tokią prisimenu, kai ji pirmąjį lietuvišką  planetos rekordą pasiekė, o dabar rašoma ZalAgaitytė.) Apie Birutės pasaulio rekordo paslaptį galima prisiminti ir net įminti, matant, kad Lietuvos čempione Birutė buvo 7 kartus tapusi, pradėdama nuo 1954 m. iki 1969 m.

-26-

     Keista, kad nuo 1958 m., kai Birutė pasiekė pasaulio rekordą, ji iki 1962 m. Lietuvos čempionatuose nedalyvavo, - matyt, tuo metu būdavo svarbesni startai tarptautinėse varžybose? Panašiai nedalyvavo Lietuvos čempionatuose pirmus 3 metus ir A. Baltušnikas, kai grįžo į Lietuvą. Dabar tai tyrinėti nėra kada, nes tą ISTORINĮ tyrimą reikia gerai atlikti.  Paskutinis Lietuvos čempionatuose Birutės startas buvo 1970 m., kai jąją aplenkė taip pat Leono Puskunigio auklėtinėJadvyga Dunauskaitė-Putinienė, kuri nuo 1965 m. 3-is kartus sidabrą pelnydavo, užleisdama į priekį Birutę, o nuo 1970 m. Jadvyga jau aplenkia Birutę, ir priartėjo prie 57,49 m pasaulio rekordo, su aukštu 56,90 m rezultatu, o 1978 m. ir naują Lietuvos rekordą 59,10 m pasiekdama, bei 1980 m. dar aukštesnį 67,84 m rekordą pataisydama.Svarbiausia, kai 1970 m. Jadvyga pirmą kartą aplenkė Birutę, o pastaroji tada jau paskutinį kartą sustartuodama Lietuvos čempionate, kaip veteranė, vis tik, ne žemą 55,02 m rezultatą atsisveikinimui  parodė.

      P. S.: pamenu Birutę Nepriklausomybės pradžioje, kai Dariaus ir Girėno stadione po veteranų varžybų mus sukvietė ir apie Veteranų sporto įteisinimą kėlė mintis, kuris sovietmetyje nebuvo pripažintas ir sovietai niekad nedalyvavo pasaulio bei Europos veteranų čempionatuose.

 

 

 PAPILDYMAS dėl sporto diskriminavimo Sovietų Sąjungoje ir kuriozinių nesąmonių: 


24 pav.:
 VISOS SPORTE NESĄMONĖS buvo susijusios su besaikiu komunistų partijos garbinimu, - su vienpartine antidemokratine sistema.

     Sovietai niekad nedalyvavo – net draudė dalyvauti ir Orientavimosi sporto planetos bei žemynų čempionatuose bei draudė net tos sporto šakos tarptautinėje federacijoje būti. Tik po Kovo  11-tosios Lietuvos orientacininkai įstojo šią organizaciją, o visos kitos respublikos ir net Rusija iš kart įstojo, kai ta Blogio imperija subyrėjo. Galėjo ji subyrėti ir anksčiau, jeigu pats TOK-as būtų principingesnis ir būtų uždraudęs Maskvos olimpiadą.Jai buvo grėsmė, kai vienas atstovas prie Talino Pirite priemiesčio (ten žymi kirche ir motociklininkams žiedinių lenktynių trasa) apžiūrinėjo olimpinę jachtų bazę ir ten pamatė netoliese bėgiojančius orientacininkus. Ir kadangi jis pats buvo orientacininkas, susidomėjo renginiu. Iš džiaugsmo estai; tos sporto šakos organizatoriai- mėgėjai jam sportinius žemėlapius dovanojo atminčiai .

 

    Juk, mes tada buvome nelegalūs, nesilaikėme-ignoravome KGB instrukciją, reikalaujančias po varžybų iš karto sunaikinti sportinius varžybų žemėlapius, kaip super slaptus dokumentus, kad niekam į rankas ir į Pentagoną nepatektų. O mes, juos nelegaliai gamindami-spausdindami, dar ir dalindavome žemėlapius dalyviams, kad jie studijuotų savo trasų įveikinėjimų teorijoms susidarinėti.

     Bet, kai tas TOK-o ypatingas asmuo kirto Sovietų Sąjungos muitinę - tai iš jo buvo atimti jam dovanoti žemėlapiai, kaip „super slapti dokumentai“, o dovanotojams grėsė labai griežti įstatymai už „tėvynės išdavystę“. Todėl tas TOK-o atstovas, matyt, išsižeidęs ir pamatęs, kad Sovietų Sąjunga DISKRIMINUOJA orientavimosi sportą, pateikė staigiai ultimatumą panaikinti diskriminaciją, pabrėždamas, kad Olimpinės žaidynės negali vykti valstybėje, kurioje diskriminuojamos sporto šakos.

     Mat, sovietijoje, Orientavimosi sportas buvo tik prie Turizmo tarybų, kaip turistams turistinių įgūdžių patikrinimo priemonė ir klubuose buvo tik sekcijos – nebuvo net jokių tos sporto šakų nei federacijų, nei tos sporto šakos nei sporto mokyklų programose nebuvo, o sovietinių Sporto organizacijų Orientavimosi sportas nebuvo laikomas sportu – jis buvo laikomas tik kaip „turizmu“ ir kaip tam turizmui įgūdžių patikrinimo priemonė, taip, kaip ir gaisrininkų sportas.

     Net į Orientavimosi sporto pasaulio čempionatus jei ir buvo organizuojamos išvykos, tai jos buvo organizuojamos tik kaip Turistinės grupės čempionatams stebėti, o pajėgiausi Sovietų Sąjungos orientacininkai – sovietiniai čempionai dalyvaudavo Pasaulio žurnalistų  varžybose, kuriose dalyvaudavo tik buvę sportininkai-veteranai, užsiiminėjantys tos sporto šakos populiarinimu. Todėl toks sovietinių profesionalių sportininkų dalyvavimas tarp solidžių veteranų buvo ir nekorektiškas.

-27-

      Bet, kaip matome, jos užkariautojiški įstatymai dar ir dabar JAV galioja ir JAV Facebook-as uoliai palaiko Rusijos imperatorių užkariautojišką politiką. Todėl esu stipriai nukentėjęs už šio istorinio pavadinimo naudojimą, kurį naudojo mūsų senoliai, nekreipdami dėmesį, jog buvo draudžiamas tas pavadinimas, ir, kad, dar, net dabar mūsų kaimynai gudai bei ukrajinai vartoją tą pavadinimą labiau, nei mes-lietuviai. Tai patyriau dviračiu keliaudamas po Baltarusija – po ja net 2 keliones-ekspedicijas rengdamas. )

     Taigi, tas mano minėtas pasaulio OS-o čempionatas vyko lygiagrečiai su 1972 m. Miuncheno olimpiada. Tame čempionato stebėjime netrūko ir ekscesų, nes mus stebėjo-prižiūrėjo iš Sovietų Sąjungos Turizmo tarybos paskirtieji. Ekscesai buvo gana rimti, nes mums draudė vadintis lietuviais, aiškinti čekams ar slovakams, kad mes prastai šnekame rusiškai, nes mes esame irgi ne rusai, kaip ir jie. (Čia tokią prakalbą pasakė nusipelnęs treneris Romualdas Šileika, kai įteikė dovanėlę slovakų ansambliui – už tokią kalbą buvo sukeltas skandalas.) 
        Skandalas buvo, kai latvių ar estų grupė atvažiavo traukiniu ir vienas jųjų vadovas iš Maskvos sušuko: «Привет советским туристам!». O viena iš mūsų jam juokais pavarė: 
«А мы не советские – мы литовские …». Ir mes jai nedavėme pabaigti – ją staigiai uždengėme nugaromis, kad į ją neįsižiūrėtų, nes tas sovietinis patriotas į  ją akis taip  išsprogino, kad tos akys vos neišlėkė iš savų vietų. Bet, deja, ją iš pirmo žvilgsnio atpažino, nes ji buvo pirmųjų Sovietų Sąjungoje vykdytų orientavimosi pirmenybių čempionė. Jei neapsirinku, ten galėjo būti sporto meistrė Melanija Jadenkienė, kurios vyras Romas irgi buvo pirmuoju Sovietų Sąjungos čempionu, o vėliau tapo Popieriaus ir kartono pramonės ministru. 
        Turėjau ir aš nemalonumu -    prisikabino ir prie manęs, nes Bratislavoje dedant vainiką sovietiniams kariams, kapinėse buvo gal ir kitokių karių kapinės, kur prie kiekvieno kapo gulėjo kritusio balandžio skulptūrėlė, o šalia to kritusio balandžio į kritusįjį žiūrinčios liūdinčios balandėlės skulptūrėlė įvairiausiose skirtingose pozose buvo. Už šių skulptūrėlių nufotografavimą gavau rimtą pastabą, kad prie tų antkapių „ieškojau ryšių kaip šnipas“. Manau, kad ne už tuos balandėlius užsiūto, o už tuos kapus, kam tie balandėliai paskirti? Tas klausimas tik dabar man iškilo. Tada, maniau, kad ten civilių kapinės. Bet, kadangi tų kapų buvo daug, su tais balandėliais, tai dabar galvoju, kad gal irgi kritusių karių, kurių sovietams gerbti ne valia? 
        Toje mūsų ekskursijoje po Čekoslovakiją labai mūsų moteris ir merginas prad    Man asmeniškai teko Čekoslovakijoje tuoj po „Prahos pavasario“ būti kartu su trimis grupėmis iš Baltijos („pabaltijo“) šalių, į kurias buvo įtraukti sportininkai iš Maskolijos. 
        Už pastarąjį pavadinimą Facebook-o administracijos esu baustas jau 4-is kartus, nors taip mūsų kaimyninę valstybę vadino mūsų senoliai, nes ji tokia ir buvo, kol 1724 m. iš Kyjivo Rusios neteisėtai  buvo pavogtas jos pavadinimas – apie tai net Karlas Marksas rašė. Aišku, tą pavadinimą draudė mūsų šalių užkariautoja imperatorė Jekaterina II-oji, kuri buvo uždraudusi ir tų užkariautų tautų ir kalbas, ir jų raštus, ir kuriai paminklas nuo Katedros aikštės Vilniuje pašalintas jau I-o pasaulinio karo metu. O, kad dabar Odesoje jos paminklas pašalintas, tai buvęs Izraelio spec. tarnybų kūrėjas Jakob-as Kedmi Ukrajyną pavadino „barbarų“ šalimi. Tai gal ir mes „barbarai“, nes Vilniuje irgi nėra šios imperatorės paminklo?ėjo siutinti vienas prie jųjų prisistatantis iš kažkokios Maskolijos glūdumos ir, autobusui pravažiuojant pro kažką vakarietiška – mūsų akiai neįprasta, tai jis didžiuodamasis visą laiką visam autobusui sušukdavo: «О, как и у нас!» Toks vaizdelis, kad jis grupėje galėjo būti specialiai užsakytas, kad grupės žavėjimąsi vakarietiškumu prislopinti, nes nesitikėjo, kad jaunas žmogus „savo noru“ gali būti idiotu.

   Ypatingai man nepasisekė grįžtant traukiniu, kai prie sienos traukiniams turėjo būti keičiami ratai iš vakarietiško į maskoliškąjį bėgių plotį. Tada, kaip turintis mechaniko išsilavinimą ir mechaninėje tarnyboje dirbantis pramonėje, užsimaniau pafotografuoti tų ratų keitimo mechanizmus. Juolab, man senelis mažam pasakojo, kad caras atsisakė  turėti europinius-standartinius bėgius ir užsikaprizijo šiek tiek platesnius Maskolijai taikyti. Ir kai atsegiau savo lagaminą ir į rankas paėmiau savo fotoaparatą (jis buvo be kaburo, nes turėjau du aparatus ir filmavimo kamerą - todėl fotokrepšelyje buvo patogiau laikyti ir operatyviai keisti fototechniką), tai čia pat atsidarė vagono kupe durys, nuo kurių buvau nusisukęs, žiūrėdamas į savo lagaminą,   ir, staiga!, kažkas man stipriai paėmė už rankos tos, su kuria laikiau fotoaparatą. Pamačiau karininką-pasienietį. Jis nieko neklausdamas ir laikydamas man ranką taip, kad negalėčiau iš vienos į kitą ranką perimti tą fotoaparatą, jis mane per visą vagono koridorių demonstratyviai nusivedė su tuo fotoaparatu mano rankoje kaip kokį „nusikaltėlį-vagį, pavogusį“ tą fotoaparatą nuo savęs.

                 Kadangi koridoriuje keleivių buvo nemažai, nes norėjo daug kas išlipti-pasivaikščioti, todėl tas manęs vedimas per koridorių kurioziškai atrodė – visi akis tik išvertę buvo. Girdžiu, mūsų vadai iš Maskvos  vienas kitam apie mane sako:  «Я говорил, что он шпион».

   Mane nuvedė į palydovės kambarėlį ir pareikalavo apšviesti fotojuostą. Norėjau jam padėkoti, kad jis perskaitė mano mintis ir iš anksto užkardė man atlikti nusikaltimą. Todėl atsisakiau – pradėjau jo prašyti, kad jis man iš naujo pasaulio čempionato nesurengs, kad iš naujo jį nufotografuočiau – pradėjau prašyti foto laboratorijos, kad juostą išryškinti ir tada pradėjau prašyti, kad mane suimtų, jei rastų, ką fotografavau.

-28-

Žodžiu, pradėjau aiškinti, kad Vilniuje buvau praėjęs instruktažą Saugumo darbuotojo prieš išvyką – jis truko ko ne pusdienį, bet jame nebuvo pasakyta, kad fotoaparatai turi turėti dėklus, siūliau grįžti prie mano lagamino ir pamatyti, kad ir kitas aparatas be „kaburo“, nes krepšelį turiu ir tvarkiau lagaminą – aparatas rankoje mano atsidūrė tam, kad daiktus perdėjinėjau ir nėra tokio įstatymo, kad savo lagamino negalima atidarinėti.  Priminiau jam ir Stalino laikus, kai Maskvoje su fotoaparatu gatvėje pasirodymą grėsė kalėjimas. O kai Stalinas numirė, tai ir Kremlius atvertas lankytojams tapo, ir kai man buvo 11 metų ir mane senelis pas senelės seserį nuvežė, tai netikėtai ir Chruščiovą su senu ZIS-u – 110 pravažiuojantį pamačiau, kai atsisukau stovėdamas prie „carj-puškės“, kuri niekad nebuvo iššovusi ir vis tiek įskilusi. Tada, vaikas būdamas, supratau, kad ji būtų  gabalus išsilaksčiusi, jei būtų užtaisyta iššovimui.

    Žodžiu, mane paleido pasienietis, mokėjau šnekti ir įtikinti.

     Nesisekė įtikinti tik po kelių metų Vilniuje, kai gatvėje užsiiminėjau menine fotografija ir senamiesčio grindinyje, pritūpęs fotografavau balą didelę po lietaus pavasarį sniego tirpsiančio. Ją ypatingai gražiai taškė pravažiuojančių automobilių ratai. Tik nelabai gražiai man per petį pritūpusiam pabaksnojo milicininkas ir parodė pirštu į namą – pasakė, kad man reikia į jį užeiti. Kai įėjau į vidų, tada supratau, kad tai milicijos poskyris. Prisikabino, kad, neva, aš „prieš langus“ fotografavau. Tada užprotestavau, pasakiau, kad objektyvas buvo mano nukreiptas į grindinį, į balą - visai į priešingą puse, o ne „į langus“. Tada prisikabino, kad, aš gal, „prieš CK langus“ fotografavau. Tada pasakiau, kad gatvėje mano panelė (dabar žmona) saugo sudedamos baidarės pakus, su kuria tik, tik, iš „Inžinerijos“ taurės baidarių slalomo varžybų Vilnelėje šalia Gedimino kalno sudalyvavome – nuo ten tik, tik troleibusu atvažiavome ir viena stotele prieš stotį anksčiau išlipome. Dabar nepamenu, kokio reikėjo deficito paieškoti sostinėje. Neapsikentusi, kur mane nuvedė, mano panelė irgi atėjo į miliciją, kai, sulaikytą mane, jau norėjo į kamerą uždaryti. Tada mano panelė (tiksliau, mano porininkė baidarėje) padėjo išsitraukti diplomus, įrodančius, kad mes pirmą vietą užėmėme. Ten buvo parašyta, kad mes Jonavos Turistų klubą atstovavome, kurį KGB uždraustą 1969 m. pabaigoje atkūriau ir už tai tapau išmestu iš „rajkom“-o komjaunimo instruktoriaus pareigų ir visi Jonavos Balsai tapo išimti rajono iš bibliotekų, kuriuose į kiekvieną numerį rašiau apie komjaunimo organizacijų ataskaitinių susirinkimus – įtikinėjau apie turizmo naudą, kad laisvalaikyje nustoti girtuokliauti.

      Aišku, aš šitą nutylėjau, nes būčiau metams-dviems „velniai žino“ kur uždarytas. O milicijos budintysis pajuto, kad kažką aš nutyliu – ne viską sakau. Todėl pareikalavo pasą, kurio nepasiėmiau, nes varžybos buvo draugiškos ir jokių „mandatinių komisijų“ nebuvo. Turėjau tik leidimą į Azoto gamyklą įėjimui su nuotrauka. Tada milicijos budintysis surinko  piliečių duomenų bazę ir ...

     Taigi dar viena bėda – tuose duomenyse pamatė, kad aš registruotas ne Jonavoje, o Kaune!

        Taip, aš registraciją Kaune laikiau, o gyvenau Jonavos pirmajame devynaukštyje-bendrabutyje  - taip slapsčiausi nuo karinio komisariato, kuris užsimanė mane pastoviai į „partizanus“ varyti, net grubiai pažeidžiant įstatymą; apmokymus prisiminimui kartoti kas 5 metus. O mane po 5-ių savaičių demobilizacijos bandė nutverti. Gerai, kad mano močiutė buvo „visai ne kvaila“ – ant popiergalių iš principo niekur nesirašydavo – sakydavo, kad aš „pas kitą bobutę į kaimą“ išvykęs ir man perduoti negalės, nes to „kaimo adreso“ nežino. Ji man mažam  skaitė pasakėčią, kaip anūkas pasiilgo bobutės ir ant voko parašė „bobutei į kaimą“.

 

      Galvodavau, kad perėjus iš 3-jų metų karinės tarnybos laikotarpio, į 2-jų, prasidėjo ginkluotojų pajėgų griuvimas,.  Bet tas tarnybos sutrumpinimas ne taip greitai sugriovė – tai tęsėsi iki Matiaso Rusto praskridimo.

     O čia dalykas yra rimtesnis, ir tik, tik dabar supratau tai, kad aš buvau susijęs su Gagarino „žuvimu“ (kabutėse, nes jis iš tikrųjų sąmoningai nužudytas ir jau tai nustačiau.)  Tada fiksavau pašėlusį greitį jo žuvimo metu, o dabar paaiškėjo, kad fiksavau jojo žudiką naikintuvą Su-15. Bet tai sužinojau tik 2013-06-17.

     Tada man atrodė, kad MANE NUBAUDĖ UŽ LABAI GERĄ TARNYBĄ, UŽ  RADARŲ KOVINGUMO DIDINIMĄ, KURIANT MAN RACIONALIZACINIUS PASIŪLYMUS IR IŠRADIMĄ DARANT, UŽ SPORTAVIMĄ IR ALKOHOLIZMO IGNORAVIMĄ – už tai mane su alkoholikais paliko tarnauti iki Naujų metų, tam, kad neturėčiau kontakto su savo tėvu, kurį struktūros buvo įtraukę šmeižti J. Gagariną, kad, neva, „per alkoholį“ jis žuvo.

     Mat, mano tėvas Kauno Politechnikos institute, kaip Lietuvos automobilių sporto kūrėjas ir Visasąjunginių automobilių lenktynių organizatorius Lietuvoje; sukūrė naują EISMO SAUGUMO PSICHOLOGIJOS mokslą; vienintelį Sovietų Sąjungos Politechnikos institutuose, ir su juo iš Maskvos kažkas dėl Gagarino žūties aplinkybių padirbėjo, kaip jis man gyrėsi (įtariu, kad tai iš Liubiankos pastato). Todėl ir įtariu, kad dėl tos priežasties buvo man sulaikyta mano demobilizacija be jokio paaiškinimo. Spėju, - mano sulaikymo tikslas buvo, kad nebendraučiau su savo tėvu, dėl Gagarino aplinkybių žūties.

-29-

      Dėl tų aplinkybių žūties, kariniame dalinyje: k/d 71537 (internete rusiškai в/ч 71537 - kodas „Kurgan“) Mordovijoje šalia Baraševo mes visi (karininkai ir mes-kareiviai), kovinio budėjimo metu bei J. Gagarino žuvimo metu, fiksavę nepaprastai didelį; apie 1700 km/val. greitį, kurį tokį didelį priėjome išvadą, jog galėjo išvystyti tik naujai kuriami naikintuvai. Todėl mums visiems buvo pikta, kad nemokantį skraidyti PIRMĄJĮ PLANETOS KOSMONAUTĄ, ir, dar, su instruktoriumi įsodino „į bandomąjį naujai kuriamą naujos kartos naikintuvą“, kas mums tada atrodė labai kurioziška IR PEDAGOGIŠKAI NUSIKALSTAMA, ką mes fiksavome. Aš tada sėdėjau prie radaro-aukštimačio ir intensyviai ieškojau dingusio „Gagarino“, kaip mus apkaltino iš Centro, pametus „Gagariną“.

     Tik dabar išsiaiškinau, kad „Gagarino“ mes matyt negalėjome per 300 km atstumą ir tik 4,2 km aukštyje jį skridusį  - mes matėme tada jojo žudiką; naujai kuriamą naikintuvą Su-15, kurį žurnalistų konferencijoje 2013-06-17 kosmonautas A. Leonovas ir atskleidė.

     IŠVADA: Panašu, kad Maskvoje generolai „nežinojo, kad mūsų planeta nėra plokščia“ ir todėl aš su savo porininku-tolimatininku fiksavome tą žudiką; skridusį virš 10,5 km aukštyje, kuris pagal A. Leonovo parodymus, nėrė žemyn, o po to vėl šovė stačiai aukštyn į debesis, kad mes su radarais to chuliganizmo nepamatytume -  nusikalstamą praskriejimą pro J. Gagariną, kad jį įvesti į suktuką, ir, kad jis žūtų. Todėl tas žudikas mums iš radarų matomumo ribų ir išnyko. Dabar esu surinkęs keliolika faktų, leidžiančių teigti, kad tai buvo atlikta sąmoningai. Tai labai plati tema ir čia nesiplėsiu.

   Taigi, panašu, kad mane nuo mano tėvo reikėjo sulaikyti, kad neperduočiau jam apie tą nežmonišką apie 1700 km/val. mūsų fiksuotą greitį; žuvimo metu, dėl kurio mano tėvas irgi būtų pagalvojęs, kad dėl žuvimo, toli gražu, ne „alkoholis“ kaltas.

    Bet, deja, kažkokių struktūrų planas atitraukti mane nuo savo tėvo, sužlugo, nes jojo sesuo – mano teta, kaip vyr. gydytoja  Kazlų Rūdos ligoninės, suveikė, kad aš ankščiau, ne laukiant Naujų metų; net spalio mėnesyje buvau komisuotas dėl mano mamos ligos apiforminimo. Tada aš savo tėvą ir paprotinau kaip pedagogą-dėstytoją ir automobilių sporto kūrėją, kad „girtam“ su naikintuvu, ir dar mokomuoju dviviečiu lėktuvu su instruktoriumi skraidyti neįmanoma, kai prieš kiekvieną skrydį sveikatą gydytojas patikrina. Tokios nesąmonės, kad girti lakūnai skraidydavo – tai buvo mada civilinėje mažojoje aviacijoje, o karinėje struktūroje tokių nesąmonių būti negalėjo. Tą aš tėvui ir įrodžiau.

     SPĖJU, jog mano tėvas, su manim pabendravęs, matyt, atsisakė studentams skleisti jam nurodytą „pavyzdį“ dėl Gagarino žūties, matyt, kažkam pranešdamas, ką jis sužinojo iš manęs.

     Tiesa, buvau pasirašęs, kad apie tarnybą, jos techniką niekam nepasakoti. Bet ne maniau, kad negaliu prieštarauti apie skleidžiamas nesąmones dėl pirmojo mūsų planetos kosmonauto, juolab, MAČIAU NUSIKALTIMĄ pirmojo planetos kosmonauto žuvimo aplinkybėse ir tylėti-slėpti nesiruošiau. Man buvo nepriimtina, kad kažkas su garbingiausiu mūsų planetos žmogumi atliko kažkokią nesąmonę ir į kažkokį “bandomąjį“ naikintuvą įsodino. Tik dabar po A. Leonovo  paaiškėjo, jog bandomasis naikintuvas, kurį fiksavome - buvo chuliganas-žudikas tada naujai kuriamas naikintuvas Su-15.

   Pamenu, kad tėvas buvo susijaudinęs, kai „alkoholio“ absurdą išdėsčiau. Todėl keistai, kažkur po kelių savaičių man močiutė ir pranešė, kad mane Lenino rajono komisariatas ieško. Tada buvo labai pasipiktinusi mano minėta teta, sakydama, jog mane; tik ką komisuotą, neturi teisės vėl imti į  kariuomenę – siūlė ieškoti „teisybės“, bet mano tėvas pasiūlė „su durniais“ neprasidėti ir vienintelė išeitis liko slėptis. Manau, kad jis galėjo nujausti, dėl ko mane nedemobilizavo po 2,5 m. tarnybos, o išlaikė, ir, dar, net klibinti praėjo, kad reikia „prisiminti“ karinę  tarnybą. Kam papasakodavau – niekas patikėti negalėdavo, kad tokie absurdai gali būti. Tik dabar; per laiko prizmę, viską sugretinus, ir iškilo vykdomų nepaaiškinamų nesąmonių paaiškinimas, kurio tada suprasti neįstengiau. Tik žymiai paprasčiau apie savo tėvą aiškinau J. Gagarino dukroms 8-tos temos 15-tame straipsnyje. O dabar aiškėja ir tai, kas sveiku protu tada nebuvo suvokiama.

    Nebuvo suvokiama ir Vilniaus milicijos komisariate, kad „negaliu“ miesto-gatvių peizažų fotografuoti – kažkoks milicininkas aiškins, kad „durnius esu“, ne gamtą, o miestą fotografuodamas. Tas pats buvo ir Čekoslovakiją paliekant, kai traukinys nuo pasienio Čiopo stotelės pajudėjo, o aš tada, tik, tik pasieniečio buvau paleistas, išsaugojęs savo foto juostą fotoaparate.  Tada mūsų išvykos į pasaulio čempionatą iš Maskvos vadų vagono „kupė“ patalpėlėje vyko aršūs ginčai dėl visų čia išvardintų incidentų. Sakė, kad aš labiausiai buvau svarstomas, ar mane įrašyti į KGB ataskaitą dėl pastebėtų mano „nepatikimumo“ sovietinei „tėvynei“ simptomų. Buvo įrašyta, ar ne  - to nežinau.

     Žinau, kad po kelių metų plentas į tą patį pasienio Čiopo miestą man atsikarto laike Užgorodo garsių maratono varžybų. Mat, nuo karinės technikos gausaus važiavimo per „Prahos pavasario“ užgniaužimą, kelio dangos asfalto akmenukai pradėjo kyšoti stačiais „štyriais“, kur  karinės technikos guminiai ratai nuo kiekvieno akmenuko atėmė asfalto smalą ir akmenukai tapo kyšoti aukštais bukais smaigaliais. Net asfaltas ir po akmenuku buvo „pavalgytas“, paaukštinant tuos kelio „spyglius“.

-30-

    O mano bėgimo technika buvo labai minkšta, statant ant žemės ne kulną, o pirštus; kojos prisižeminimo metu. Tokį mano kojos pastatymą labai kritikavo minėtas treneris Vladas Kazlauskas. Ir man atsirūgo, kai pirštai pataikydavo ant to išsikišimo, kuris lauždavo pirštus į viršų ir sukėlė jų raumenukų pertempimo mėšlungius, kurie peraugo į rimtus mėšlungius visame raumenine. Aišku,  labai daug bėgikų nusiėmė nuo distancijos, o man iki galo kovojant, atbėgau į stadioną paskutinis, su tribūnuose sklindančiomis ovacijomis. Gavau paskutinio bėgiko prizą, net vertingesnį, nei buvo skirtas nugalėtojui. Ir visa tai įvyko tik dėl „Prahos pavasario“ užgniaužimo pasekmes, kurios su mano pertemptais pirštais, tai kaip viena snaigė visame sniegyne.

     Tai tokios sąsajos su sovietine kai kurių sporto šakų diskriminacija, ypač, apie čia pradėtą pasakoti Orientavimosi sporto diskriminaciją, kuri, dėka vieno minėto TOK-o nario įsikišimo, staigiai ta diskriminacija tapo nutraukta Maskvos olimpiados prieigose, 1978 m. vasarą. Pamenu tada dideles ovacijas Latvijos daugiadienėse varžybose Madonoje, į kurias suvažiuodavo masiškai orientacininkai iš visos Sovietų Sąjungos. Ten tose varžybose, kai latvių tos sporto šakos prezidentas, daugkartinis Sovietų Sąjungos čempionas Slavinš-as paskelbė ГОСКОМСПОРТ-o pirmininko Gramovo įsaką pripažinti Orientavimosi sportą; kaip sportą, tai ir prasidėjo džiaugsmo ovacijos. Tada buvo mūsų šventė, kai ruošiau moksleivius visasąjunginėms „Darbo rezervų“ žaidynių pirmenybėms. Jose vėliau Uralo prieigose 

sužinojau, kad 1941 m. vasarą Sovietų Sąjungos kariuomenė ruošėsi užpulti Vokietiją – tai man; kaip Lietuvos DR treneriui pasakė varžybų vyriausias teisėjas, kuris buvo šalia Vilniaus Kirtimų aerodrome bombonešio lakūnu. Jis man pasakė, kad atėjo vadovybės telefonograma ar telegrama (nepamenu) įsakymas ruošti lėktuvus svarbiai užduočiai, todėl buvo nurodyta nuimti visiems lėktuvams variklius remontui ir lakūnams duoti galimybę pailsėti -  paleisti į „увольнения“-ą. Jis tada man pasakė, kad kai vakare nuėjo į Aukštuosius Panerius pas mergaitę ant šieno, tai paryčiais auštant išgirdo vokiečių bombonešius, kurie užskrido ant Kirtimų aerodromo ir subombardavo jojo ir visus lėktuvus. Tą patį man ir mažam sakė mano senelis, jog karas prasidėjo Aleksoto ir Karmėlavos aerodromų subombardavimais. Tą patį teigė ir Nachmanas Dušanskis, kai jis, grįždamas iš Krymo, matė bombarduojamą Zoknių aerodromą. Visus kitus bombarduojamus aerodromus nurodė savo knygoje istorikas Markas Soloninas
        Ir kai aš tuos istorinius duomenis pateikiau, tai Lietuvos istorikams vadovaujantis Teisingumo ministerijos darbuotojas Donatas Glodenis, uždraudė tęsti Juozo Krikštaponio istorijos nagrinėjimą, tą temą užrakindamas, parašydamas, kad „jei sovietai ruošėsi užpulti,  - tai jau per daug ...“ ir apie J. Krikštaponį diskutuoti „Partizanų istorijos“ Facebook grupėje buvo negalima, nes tas Teisingumo ministerijos darbuotojas yra, grynai melagingos sovietinės istorijos puoselėtoju bei apologetu, nurodinėjantis net kaip elgtis Lietuvos istorikams J. Krikštaponio atžvilgiu. Kad Donatas Glodenis vadovauja Lietuvos istorikams, 
tai 2022-12-02 Ukmergės konferencijos pranešime pabrėžė A. Pocius. Todėl, labai liūdna, kad Lietuvos istorija vadovaujasi aklai Kremliaus melo postulatais dėl II-ojo pasaulinio karo pradžios.

      Taigi, grįžtu prie SOVIETINĖS DISKRIMINACIJOS SPORTE. Aišku, tikrasis Orientavimosi sporto, kaip sporto  pripažinimas brendo dar ilgai. Jau prasidėjus Maskvos olimpiadai, stojant į Lietuvos Kūno kultūros institutą, rektorius nenorėjo man pripažinti pedagoginės trenerio darbo patirties šioje sporto šakoje, pasakydamas, kad tai „ne sportas“. Tada Mandatinės komisijos metu, dėka čia aukščiau minėtos kariuomenėje mano savarankiškos savišvietos, studijuojant sportinę literatūrą ir pagal ją išdėsčius; fiziologine prasme, bei orientavimosi sportą, prilyginus prie biatlono, pavyko įtikinti komisiją, jog abejos sporto šakos visai nieko nesiskiria viena nuo kitos. Todėl, man įtikinus komisiją, prasidėjo labai ilgas svarstymas, gal, vos ne valandos trukmės, kai vėl tapau iškviestu ir pripažintas priimtu į Neakivaizdinį skyrių, pripažinus mano darbo treneriu stažą. Tada mane užsistojo ir Neakivaizdinio skyriaus dekanas ... Motiejūnas, kuris buvo dviratininku, ir, kuris savo draugą-dviratininką Romualdą Šileiką priminė komisijai, kad jis sėkmingai treniruoja Žemės ūkio akademijos studentus orientavimosi sporto šakoje. Mano žmona irgi buvo jo auklėtine. Tada Akademijos sporto klubas vadinosi Pilėnais, kuriame dirbo Leonas Puskunigis bei kiti žymūs treneriai, kaip Adolfas Varanauskas ir, kurie puoselėjo lietuviškąsias sporto tradicijas.

     Taigi, tikrasis poslinkis Lietuvoje įvyko, kai  į tą patį LVKKI atėjo dirbti dėstytoju  Romualdas Šileika ir į Institutą atsivedė jojo paruoštus moksleivius-sportininkus; net sporto meistrų lygio. Čia aš ir perteikiau Romualdo pasakojimą apie tą TOK-o narį, kurio dėka Orientavimosi sportas tapo pripažintas. Ir tikruoju sportu jis tapo tik, kai nebeliko Sovietų Sąjungos, kuri stabdė ir nepripažino šios sporto šakos. Todėl ir tapo nepripažinta pati ši „sąjunga“, - po jos sugriuvimo į Tarptautinę orientavimosi sporto organizaciją įstojo net Rusija, pradėjusi dalyvauti pasaulio ir Europos čempionatuose, kurios teisės dalyvauti čempionatuose sustabdytos.

-31-

3-čia tema: SUGRĮŽIMAS PRIE L. PUSKUNIGIO

     Sugrįžtant prie šlovingo Birutės Kalėdienės atsisveikinimo su sportu ir ją pakeičiant kita – Jadvyga Dunauskaie-Putiniene, matome L. Puskunigio mokyklos ženklą, kai Jadvyga dar du kartus pagerina rekordą iki 67,84 m ir dalyvavo Maskvos vasaros olimpinėse varžybose, užimdama 11-tą vietą.

      Taigi, po to mūsų Birutės planetos rekordo jei dar pasaulyje iki Romos olimpinių žaidynių buvo stagnacija, tai nuo 1960 m. iki 1980-ųjų Maskvos olimpinių metų per tuos 20 metų labai staigiai pasaulyje pakilo visų sportininkų meistriškumas ir, ypač, ietininkių. Todėl tik reikia stebėtis, kad Juozo Krikštaponio varžovas ir Sporto pedagogikos bei jo organizacijos kolega Leonas Puskunigis sugeba net po 40 metų paruošti aukšto tarptautinio lygio metikę, koks jisai pats buvo iki karo. 

     Reikėtų papildyti, jog nuo 1941 m. iki 1957 m. Lietuvos čempionatuose karaliavo Jadvyga Pakšytė, o po to Aldona Stančiūtė. Bet kas jos tokios, kas jųjų treneriai, internete žinių nėra. Apie pastarąją minėjo net Kanados lietuvių laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“, teigiamai atsiliepdama apie, nors ir okupuotoje Lietuvoje, bet vis tiek vykstantį 1961 m. Geriausių sportininkų konkursą, ištraukoje pabrėžiant taip:

     „... geriausiu sportininkų vardas atiteko irkluotojams, Europos meisteriams Z. Juknai ir A. Baguanavičiui. Antras buvo taip pat Europos meisteris boksininkas Ričardas Tamulis ir trečias — S. S-gosdisko metimo meisteris Algimantas Baltušnikas. Toliau sportininkai išsirikiavo šia tvarka: 4) šuolio į tolį meisteris A. Vaupšas, 5) A. Varanauskas — rutulys, 6) A. Saunoris — stalo tenisas, 7) V. Jaras — diskas, 8) J. Grabauskas — dviračiai, 9) A. Šlapikas — - motorinės valtys, 20) Aldona Stančiūtė — jieties metimas. ...“

 

4-ta tema:    Birutė Kalėdienė ir jos trenerio sūnus papildo

     Pirmieji Birutės vaikystės įspūdžiai buvo, kai jos tėvas nuvedė prie sušaudytų Pilviškių miestelio žydų. Pamena didelę krūvą vaikiškų batų. Jos tėvas niekam neleido jų imti, nors daug kas ... – vokiečiai, sako, pardavinėjo nužudytųjų drabužius. Tėvas labai bendravo su žydais, daug ką iš jų pirkdavo. Todėl labai pergyveno dėl jųjų netekties. Pokaryje jos pusbrolis žuvo miške – jo pavardė yra iškalta tarp žuvusiųjų.

   

        Su sportu Birutė susidraugavo besimokydama Pilviškių mokykloje, kurioje buvo kūno kultūros mokytojas Antanas Staniulis.  Mergaitė iš prigimties buvo stipri ir todėl žaidimų komandose dalyvaudavo kartu su berniukais. Tai labai būdinga Suvalkijos mokyklose, – tai mano pastebėjimas. Vaikystėje teko sportuoti įvairiomis sporto šakomis – daugiausiai žaidimais – mėtyti tik granatą.

        Kaip įprasta, su ietimi Birutė susipažino tik Žemės ūkio akademijos treniruotėse. Ji norėjo pirmiau stoti į Medicinos institutą, nes gerai mokėsi. Tačiau, kaip „buožių“ vaikui prie prestižinės profesijos neprileido – sako, jog lėmė charakteristika. Matyt, kažkas buvo užkoduotai parašyta?

        Suprantama, treneris Leonas Puskunigis, pamatęs labai gabią ir tinkamą metimų rungtimis, turėjo išreikalauti, kad jau rinktųsi vieną pomėgį, nes viskuo užsiimti Aukštojoje mokykloje neįmanoma – būtina rinktis siaurąją specializaciją. Pradžioje Birutė bandė stumdyti rutulį. Ją kaip antros vietos prizininkę matome 83 psl.; 1954 m., nustūmusią 11,79 m. ir absoliučiai ritulininkei nuo 1946 m. 7-is kartus Lietuvos čempionei Albinai Briedytei, atsilikusi tik 10 cm ir pasiekusi per Lietuvos istoriją antrąjį rezultatą, nes čempionė Albina jį pastoviai gerindavo. Pastaroji vėliau ištekėjo už garsiojo krepšininko Lagūnavičiaus ir tapo ne tik visapusiška lengvaatletė - įvairiausių rungčių čempione, bet ir krepšininke bei LKKI dėstytoja.

-32-


        O Birutė dar 3-čią vietą rutulio stūmime turėjo 1955 m., bet, visgi, josios kaip pagrindinę rungtį matome ieties metimą, nes 1954 m. ieties metime tapo pirmą kartą Lietuvos čempione, pagerindama ženkliai ir 1953 m. Jadvygos Pakšytės Lietuvos čempionatų 39,83 m. rekoedą ir tais 1954-tais metais Birutė pirmoji moteris Lietuvoje įveikia 40-ties metrų ribą, nuskraidindama ietį 41,42 m. Na, o 1955 m. Lietuvos čempionate ietis skrieja jau 47,20 m.. Ji man pabrėžė, kad rutulį stumdyti ji vėliau atsisakė, nes reikėjo daug dirbti su štanga jėgai, o tai jai nepatiko. Jai labiau tiko greitis įsibėgimui ir mostas, ieties skrydžiui paleisti. 
        Metimo techniką Birutė mokėsi iš vokiškos knygutės, dar prieškario laikų, kuri vėliau buvo išversta. Iš tos knygutės, kaip supratau, mokėsi ietį mėtyti ir josios treneris. Tik didelės problemos sudarė, kai atsirado naujos konstrukcijos ietis ir kai nuvyko į Romos olimpiadą, tai tik tada susipažino su ta ietimi, kuri buvo ir kaprizinga, ir reikėjo ją mokėti paimti visai kitaip. Todėl šiose Olimpinėse varžybose ji iškovojo tik bronzos medalį.

        Su inventoriumi Sovietų Sąjungoje buvo didelis deficitas, net gerų startukų truko, jau nekalbant, apie mėtymui gero inventoriaus, kurio visai nebuvo. O visa metodika mėtymų buvo kuriama Kūno kultūros institute, kur dėstytojais dirbo A. A. Arlauskas, šuolininkas su kartimi – nuo 1948 m. 8 kartus Lietuvos čempionas Alfredas Kunca, tikras teoretikas ir aukšto meistriškumo puoselėtojas Zenonas Šveikauskas,  ir net pats L. Puskunigis, kuris dėstytoju Sporto Rūmų buvo dar prieškaryje ir galėjo Juozui Krikštaponiui perteikti žinias, kaip būti fizinio lavinimo instruktoriumi kariuomenėje. Bandžiau klausinėti Birutės apie pastarąjį, bet iš savo trenerio ji nieko negirdėjo – nieko jis nepasakojo apie prieškarį. Nes tai buvo griežtai uždrausta bet ką kalbėti apie tą laiką. Manyčiau, kad treneris-dėstytojas L. Puskunigis apie savo mokslo-sporto draugą Juozą Krikštaponį net nieko negalėjo žinoti, kai jis žuvo tada, kai Leonas buvo išvežtas į GULAG-ą prie Onegos ežero. Ką atsimena Birutė, tai Skriaudžiuose dalyvavo savo trenerio sūnaus Krikštynose, kurį mažą vedžiodavosi į varžybas.

   Todėl teko pakalbinti ir Birutės trenerio sūnų Eigintą, kuris maloniai tapo nustebintas, kad jo tėvo auklėtinė dalyvavo ir jo krikštynose. Tai buvo 1956 m. - Atšilimas, nors ir tada labai buvo visko bijoma. Manau, ką jojo dėka dar bus galima apie tėvą ir jojo jaunystės laikmetį ir daugiau ką sužinoti. Pagal Eigintą, prieškaryje tėvo didžiausias įspūdis buvo, kai jis buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas dalyvauti varžybose. Matė pas tėvą ir tą vokišką knygą, kurią, matyt, Birutė minėjo. Sako Eigintas, kad tai buvo didelė knyga apie lengvąją atletiką ir gana daug buvo rašyta apie kiekvieną jos rungtį - techniką. Matė sūnus, kad tėvas ją skaitydavo, kažką rašydavo, nes mokėjo vokiečių kalbą. Eigintas pamena, kaip tėvas buvo ne tik įsidarbinęs Kūno kultūros institute, bet ir apsigyveno su šeima Sporto gatvėje. Taigi, viso Instituto kiemas buvo ir to namo kiemu, kuriame Eigintas praleido vaikystę - pamena, kai dar nebuvo bendrabučio. Aš pats tuose dvejuose-trijuose namuose pamenu Biochemijos ir Anatomijos katedras, ir, gal, dar su gyventojais kaip žinybiniais Instituto butais. Pamenu, kai LVKKI (buvusių Sporto Rūmų) priestatas buvo statomas - tos statybos techninę priežiūrą vykdė vėliau Irklavimo slalomo Lietuvoje įkūrėjas, jau a. a. Juozas Kubilius, kuris pasižymėjo VISI Inžinerijos baidarių slalomo varžybų organizatoriumi. ir su juo viename ekipaže buvome startavę. 
        Taip, kad aišku, jog Leonas Puskunigis dirbo net sovietmetyje ir dėstytoju bei treneriu Instituto. Pamena jis ir dėstytoją - A. Baltušniko minimą trenerį Antaną Arlauską, kurio vardą man pavyko nustatyti tik dėka Eiginto, nes internete visur prie pavardės tik viena raidė vardo sovietiškai pateikiama dabar. O Lietuvos enciklopedijoje ir Rusijos Vikipedijoje kažkodėl Arlauskas „Aloyzu“ pavadintas.        Pats Eigintas gerai prisimena šį trenerį-dėstytoją, kuris dažnai pas juos namuose svečiuodavosi ir jį vadindavo "Antonijumi".

-33-


 

5-ta tema: TARPUKARIO Lietuvos SPORTO PATIRTIES REIKŠMĖ

 

     Geltonai pažymėjau metikus, kad būtų tikras vaizdas sporto padėties po užgniaužto rezistencinio pasipriešinimo. Išnagrinėjus Leono Puskunigio įtaką moterų ieties metimui, vėl sugrįžtu prie Algimanto Baltušniko sporte baltų dėmių. O jos yra, nes nėra žinoma, kaip konkrečiai  tremtyje pradėjo sportuoti Algimantas, kaip jis ir kada jis buvo pasirodęs visasąjunginėse Kaimo jaunimo varžybose?

   Tokios buvo labai populiarios – jose ir man teko dalyvauti 30 km bėgime su SSD „Nemunas“ rinktine, kurią treniravo 100 km bėgimo pasaulio rekordininkas ir buvęs rezistentas: Birželio sukilėlis bei Vietinės rinktinės narys Vladas KAZLAUSKAS, kaip Vilniaus inžinerinio statybos instituto  (sutrumpintai VISI – „Inžinerija“) Kūno kultūros katedros vedėjas docentas, bei Sporto mokslininkas, kuris paliko didelę metodinę patirtį tolimų nuotolių – maratono bėgimo treniruotėms, buvo parašęs daug knygų. Mes, – rajonų (kaimo) bėgikai aiškiai matėme, kad, jis vietinių struktūrų buvo persekiojamas, jam trukdoma buvo mokslines mintis skleisti, todėl jam daugiau sekėsi kaimyninėje Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje spausdinti ir knygas, ir straipsnius,  joje išleido knygą МАРАФОН, kuri man labai asmeniškai padėjo savarankiškai treniruotis.

    Pamenu kariuomenėje jo straipsnį rusiškame Lengvosios atletikos žurnale rašytą apie TRENIRUOČIŲ PER SMĖLĮ NAUDA BĖGIKAMS, kuris pats išbandė kuršių Nerijos kopas, ruošdamasis sumušti 100 km bėgimo pasaulio rekordą. Rusiško 1967 m. sausio mėn. 11 psl. Lengvosios atletikos žurnale jis rašė ir man abejotiną straipsnį „Ar reikalingas maratonininkui maitinimas?“.

     Be to, su juo būdavo labai malonu bendrauti – jis buvo tikras psichologas, mus kovingai nuteikdamas prieš varžybas. Jį puikiai pažinojo visų respublikų treneriai, labai maloniai su juo bendravo – tiesiog gerbė ir dievino jį už jo žinias. Todėl neatsitiktinai minėtame rusiškame L. a. žurnalo 1969 m. spalio mėn. Nr. 10 nuo 16 iki 17 psl. buvo straipsnis MARATONININKO PSICHOLOGIJA, kuris pabrėžė peizažo įtaką ilgoms treniruotėms, dėl ko jam gerai sekėsi pasirengti minėtam planetos rekordiniam 100 km bėgimui nuo Kaliningrado iki Nidos. Be to, aš jo tą mintį pratęsiau, jog orientavimosi sporto treniruotės, taip pat, ir.. dar, net geriau kondensuoja susitelkimą, išsaugant nervinę įtampą, nei alinančios treniruotės stadione ar plente tarp automobilių išmetamų dujų – nervinė energija nesialina dar ir todėl, jog orientacininkas sutelkęs dėmesį į žemėlapį ir į situaciją, kad nepasiklysti, galvoja, ieškodamas ne tik artimesnių, bet ir greitesnių kelių.

 

     Todėl su treneriu Vladu labai būdavo malonu ir padiskutuoti apie treniruočių-bėgimo nuotaikas labai ilgose treniruotėse. Pamenu treniruočių stovyklą Druskininkuose, kurioje buvo intelektualus mano bendraamžis iš LŽŪA Alfonsas Gedminas. Jis, kai buvo pirmakursis, o aš dar prieš kariuomenę jį pažinau, tai jis profesoriaus Ruokio prizą 11,5 km ar 12,5 km nuo Kačerginės iki LŽŪA nugalėjo tarp jaunimo, o aš buvau antras po juo, basas tik su kojinėmis kruvinomis atbėgęs, nes geri bateliai buvo didelis deficitas. Aišku, jam treniruojantis po pedagogo K. Maniušio priežiūra buvo kur kas geriau, nei man „dviračių išradinėjimas“ kariuomenėje, savarankiškai treniruojantis tik pagal vadovėlius ir iš minėtų žurnalų publikacijų.

      Todėl toji trenerio Vlado organizuota treniruočių stovyklą davė ypatingą naudą psichologine prasme, nes iš  trenerio buvo gauta neįkainuojama dvasinio pasirengimo patirtis ir filosofija asmeniniam sportavimui susikurti. Apie tai su Alfonsu gatvėje dažnai tekdavo pasikalbėti, kai į sostinę atvykdavau ir kažkaip atsitiktinai susitikdavome, kai jam priklausė visi sostinės sporto įrenginiai.

-34-

   Aišku, apie Vl. Kazlausko rezistencinę veiklą nieko nenumanėme -  tokiais dalykais tik kvailys galėjo girtis. Stebėjausi, jog jis man neprieštaravo mano pomėgiui orientavimosi sporte, kai jam įrodžiau, kad jame fizinius krūvius galiu žymiai didesnius atlaikyti, nei per treniruotes galvodamas, tik, kiek liko bėgti ir nuo to kankindamasis papildomai - psichiškai, nes organizmas dar nėra pavargęs. 
        Keista, kad Vladas Kazlauskas leidosi su manim kalbėtis apie Gamtą apie Turizmą ir jo romantiką, kuri priduoda papildomų jėgų treniruotėms. Kaip mokslininkas jis papildė mūsų pastabas apie Gamtos jėgos reikšmę sportui su daugybe pavyzdžių, paimtų dar iš Anos Lietuvos laikų.

        Labai jis susidomėjo, kai aš jam pasigyriau, jog baidare Nerimi nuo Vilniaus iki Kauno plaukiau Kauno Turistų klubo pirmininko Algimanto Jucevičiaus (dabar jis Šviesuolio vardu nominuotas ir tarpukaryje buvusios – sovietmetyje uždraustos ir dabar atkurtos  Keliautojų sąjungos prezidentas) organizuotame 1969 m. masiniame (per 270 dalyvių) baidarių bei visokių plaukmenų žygyje,  kurį tada paskyriau savo tėvo gimtadieniui, nes jis tada prieš 30 metų irgi su baidare plaukė, kai sovietai Vilnių mums atidavė.        

     Tada mane treneris Vladas labai maloniai nustebino, pasakęs, jog tą žygį organizavo Jūrų skautų įkūrėjas Stasys Kolupaila.


 
25 pav. 
prie Nežinomoareivio kapo 1941-05-14. CentreSteponas Kolupaila, o kairėje pirmas mano tėvas Viktoras Aleksandraaitis, kaip VDU studentas ir Jūrų skautas, praplaukęs iš Vilniaus į Kauną.

         O aš tada jam iš karto pridūriau, kad jis buvo hidrologu-mokslininku, mano tėvui dėstęs hidroelektrinių panaudojimą energetikos ūkiui, ir mano tėvas elektrinėje prie Karo muziejaus praktiką atliko, kurią vokiečiai susprogdino.

   Be to,  pasirodo, jog mano treneris Vladas dar dalyvavo Sedos kautynėse, parašė knygą ne tik apie Skautus (o man apie juos teko Jonavos Balse visą seriją rašyti straipsnių ciklą apie SKAUTŲ VASARĄ), bet ir parašė knygą „Kovos dvasia“, apie kurią tik dabar iš pastarosios nuorodos sužinojau. O kaip tik jis ir tada mums dėstė APIE SU SAVIMI KOVOS DVASIĄ VARŽYBŲ DISTANCIJOJE.

  Tik dabar – per laiko prizmę aiškėja ir kritikai-pasityčiotajai iš trenerio Vlado mokslinių minčių. Jas; varžybų nakvynių metų, lovoje gulint, labiausiai apkalbėdavo aspirantai – būsimieji kandidatai į mokslų daktarus, matyt, ne savo mintis pliurpdami. Galima įtarti, kad „mokslinis“ ujimas trenerio Vlado galėjo būti pagal užsakymą. Todėl Vl. Kazlauskas tik Rusijoje bendraminčius trenerius-mokslininkus ir profesorius turėjo – su jais bendravo, nes ten KGB, matyt, nesugebėjo – „rankos KGB-inės per trumpos“, matyt, buvo? 

 

     O tos rankos ne tik KGB-inės, bet ir NKVD-inės buvo pasiekusios, kurios šiek tiek pakenkusios buvo ir mano Lengvosios atletikos dėstytojui bei, taip pat absoliučiai Lietuvos bėgimo legendai, - tai tam, kuris buvo įveikęs didžiausią A. Hitlerio numylėtinį – garsųjį Vokietijos maratono čempioną ... -  tai Adolfą Vietriną.  Pastarąjį gerai pažinoti turėjo ir Juozas Krikštaponis, kartu startavę Lietuvos čempionatuose.    

-35-

 

 Čia aukščiau buvau užsiminęs apie žiaurųjį NKVD-istą E. Rozauską, apie kurį buvo užsiminęs  Alfonsas VIETRINAS man ir mano kolegai - sporto metodininkui Edmundui Narvydui pakvietusiam pirmąjį Lietuvos sporto meistrą į Azoto sporto kolektyvo ataskaitinį susirinkimą-susitikimą. Mums labai rūpėjo sužinoti ką nors apie tarpukario Lietuvos sportą, kuris sovietmetyje buvo kruopščiai slepiamas.  Todėl, kai po viešosios dalies nuėjome pavakarieniauti į „antrą aukštą“ (į vienintelį Jonavos restoraną virš valgyklos) tai pamenu, kai Alfonsas pajuokavo apie kažkokį „žydelį“, konfiskavusį jo visus  svarbiausiuosius iškovotus vokiškus prizus. Kas tas „žydelis“, man tada nebuvo aišku ir, net, nedrįsau pas docentą smulkintis. Aš jį į autobusų stotelę palydėjau ir jam malonų prisiminimą apie jį užsiminiau, kai kokių 5-ių metų būdamas, su seneliais Ąžuolynu ir prie Sporto halės vaikščiodamas, kur šalia jos mano seneliai tarpukaryje gyveno, stadione pamačiau, tikriausiai, Alfonsą – aukštą liesą, gražiai bėgiojantį, ir todėl tada senelių akivaizdoje apibėgau vieną ratą, tada ir vėliau 500 m ilgio teturėjusį.

      Dar vėliau, jau Maskvos olimpiados 1980-taisiais metais, man LVKKI pirmakursiui docentas Lengvosios atletikos praktines pratybas vedė – per jas tarp 50 neakivaizdininkų gavau progą 1500 m nuotolį greičiausiai atbėgti ir dar 3000 m ar 5000 m (nepamenu) taip pat sužingsniuoti dideliu skirtumu. Todėl jis mane gelbėjo nuo rutulio stūmimo nevykusios įskaitos, kurios įvykdyti negalėjau – docentas tada mane užtarė, kad man nuolaidą reik padaryti.
        
Dalykas tame, kad sovietmetyje buvo ignoruojamas žmonių individualybės faktorius ir nekreipiamas dėmesys į raudonųjų bei baltųjų raumeninių skaidulų santykio skirtumą, kuris sąlygodavo vienų žmonių polinkį į ištvermę, kitiems polinkį į greitį bei jėgą-šoklumą, jėgos staigumą. O, kaip tik, docentas A. Vietrinas (kaip ir aš) turėjo didesnį raudonųjų raumeninių skaidulų kiekį, kurios  buvo aptemptos kapiliarais, gerai aprūpinančiais krauju ir todėl; dėl geros mitybos fizinio krūvio metu, tos skaidulos mažiau pavargdavo. Bet, jos turėjo mažesnę jėgą, nes kraujagyslės yra ir kaip pašalinė medžiaga, nesukelianti judesiui jėgos, kaip tai atlieka baltosios raumeninės skaidulos, kurios arbo metu, dėl prastos mitybos, greitai pavargsta.


26 pav.:
 Alfonsas Vietrinas. Galima pasididinti.

          Todėl Alfonsas Vietrinas ir pasižymėjo didele ištverme ir savo sportinę karjerą pradėjo nuo vidutinių nuotolių, o po to tik perėjo į ilgus bei tolimus nuotolius. Taip, kad iš Lietuvos L. a. 100-mečio protokolo 12 psl. matome, jog  800 m nuotolyje A. Vietrinas1943 m. pasiekė per L. a. istoriją II-ąjį 2:04,1 rezultatą, po Aleksejaus Šimano 2:00,1, parodytą 1935 metais. (Įdomu, kad 1942 m. čempionu su 2:08.8 rezultatu buvo biržietis Mykolas Styra, kuris vėliau buvo mano žmonos kūno kultūros mokytoju.),  o iš 2 min. pirmas išlipo 1953 m. Erikas Kuzmickas, po kurio ir beveik visi prizininkai pradėjo lipti. O 1961 metais Jonas Pipynė  pasiekė net 1:52,4 rezultatą.

        1500 m nuotolyje A. Vietrinas 1942 m. 4:15,5  antrą rezultatą pasiekė po A. Šimano 4:13,8 ir tais metais antruoju buvo J. Šleževičius, kurio du sūnūs, ypač, jaunesnysis Vytautas pas mane orientavimosi sportą lankė ir jųjų trenerė buvo man labai gerai pažįstama garsioji Irena Silantjevaitė-Jefimova, kurie už savo tėvą žymiai greičiau bėgo (4:14,? atrodo, mano asmeninis) ir aš pats su juo sovietmetyje buvau bendravęs.

        Svarbu, jog 1943 m. A. Vietrinas jau tampa rekordininku  4:12,8 (P.S.: čia rekordu miniu Lietuvos čempionatų, o kokie tikrieji rekordai – reiks tikslinti. Manau, kad ankstesnių laikų ypatingų rezultatų kitose varžybose mažesnė tikimybė, nors Adolfas kažkur 0,5 sek. dalimi pagerino savo rezultatą ir jojo 4:12,3 rezultatas buvo geriausiu 1943 metų rezultatu ir galėjo būti, tikriausiai tuo metu nauju Lietuvos rekordu.). Po karo 1945 m. Alfonsas Vietrinas čempionu tampa šiek tiek prastesniu 4;25,8 rezultatu.

 

 

.         5000 m. nuotolyje 1935 m. pirmasis Lietuvoje 16 min. ribą A. Vietrinas įveikia per 15:58,0. Kitais metais  per čempionatus Alfonsas pastoviai gerina Lietuvos rekordus: 1937 m. – 15:53,4; 1939-15:55,0 (antrą rezultatą po savo rekordo parodo), 1940 m. kažkodėl vėl ženkliai pablogina iki 16:07,4, nors čempionu tampa geroku skirtumu. 1942 m. jau 4 sek. gerina savo rekordą 15:51,0; 1943 m. tampa čempionu su  simboliniu 16:00,0 rezultatu, tapusiu geriausiu 1943 metais, antrąjį net 55,0 sekundėmis lenkdamas, o trečiąjį net 1 min.13,4 sek. aplenkdamas,  ir tuo įrodydamas, kad prie jo lygio Lietuvoje priartėti niekas negalėjo. Na, o po karo 1945 m.  ženkliai pablogina savo rezultatą, nusileisdamas iki 16:25,8 ir vienintelis finišuodamas. Vienintelis Alfonsas rezultatu 16:21,0 per čempionatą finišuoja ir 1946 m., matyt, tuo metu, kai kažkur aš gimiau liepos 12 d., ir čempionatai, atrodo, vidurvasaryje vykdavo. O 1947 m. per čempionatą vienintelis baigia ir Valentinas Jakelaitis (16:17,2), kuris čempionu iš eilės dar 4 kartus pradeda tapti nuo 1949 m., jau ir iš 16 min. ribos išeidamas, o 1948 m. A. Vietrinas paskutinį kartą čempionu tampa su 16:06,0 rezultatu, būdamas 33-jų metų amžiaus.

 

-36-

      Tačiau 10000 m nuotolyje Alfonsas Vietrinas čempionu pradeda pastoviai tapti nuo 1936 metų, pirmasis Lietuvoje iš 35 min. išlipdamas, net per 33:13,3 rezultatu. 1937 m. pirmą kartą Lietuvoje jau išlipa iš 33 min. per 32:45,0. O sekančiais 1939 m. vėl rekordiškai per 32:41,3, antrąjį palikdamas 4-iomis  minutėmis, o 3-čiąjį net vos ne 12 minučių lenkdamas. Tai toks „lygis“ buvo tada ilgųjų nuotolių bėgimų Lietuvoje. Sovietinės okupacijos 1940 m. metu A. Vietrinas dar aukštoku 32:57,4 rezultatu nugali, nors jau nuo jo prizininkai mažiau atsilieka. Vadinasi, Lietuvoje susidomima ilgaisiais nuotoliais.

     Aišku, po sovietinės antrosios okupacijos tik 1946 metais šiame nuotolyje vienintelis Alfonas Vietrinas finišuoja jau prastesniu 33:44,4 rezultatu, kuris buvo pats blogiausias Alfonso asmeninis rezultatas, bet vis tik ir už šį blogiausiąjį jo rezultatą dar niekas nebuvo nė nepriartėję niekada.

 Čempionu Alfonsas tapdavo dar 1948 m., 1950 m. 1951 m. pasiekė net 33:09,4 rezultatą, 1952 m.  su 33:29,4 rezultatu labai nežymiai ir pirmą kartą nežymiai, tik 0,5 minutės skirtumu lenkia mano buvusį trenerį čia aukščiau plačiai aprašytą Vladą Kazlauską, parodžiusį 34:03,2 rezultatą, už kurį irgi niekas Lietuvoje iki to laiko greičiau nebėgo, išskyrus A. Vietriną. O, tai jau tada kitais – 1953 metais Vladas ir tampa pirmą kartą Lietuvos čempionu; su nauju 32:27,7 Lietuvos rekordu, tik 14,4 sekundėmis pagerindamas A. Vietrino 1939 metais pasiektą rekordą.

     Įdomu, jog A. Vietrinas čempionu buvo tapęs ir nestandartiniuose nuotoliuose, kaip  25 000 m bėgimo plentu (1946), estafetės bėgimo 800 + 400 + 200 + 200 m (1942), 5000 m kroso (1946), 7500 m kroso (1945) ir 8000 m kroso (1947, 1948, 1950) čempionas.

     Žodžiu, A. Vietrinas tapo visų Lietuvos sportininkų savotišku rekordininku, net 29 kartus tapęs Lietuvos čempionu.
        Laike Sąjūdžio 35-mečio minėjimų iš vieno garbaus sąjūdininko sužinojau, jog Alfonsas Vietrinas ir Birželio sukilėliu buvo, vadovavo grupei, kuri turėjo saugoti Sporto rūmus. Kokia to objekto buvo svarba, galima tik samprotauti. Manyčiau, kad labai svarbūs buvo archyvai, sukaupta sportinė metodinė literatūra, kurią okupantai galėjo pagrobti ir išvežti.

 Apie Alfonasą Vietriną, kaip apie garsųjį bėgiką yra užsiminta Petruičio knygos KAIP MUS SUŠAUDĖ, už kurią mano minėtas kolega rašytoja-keliautojas ir Jonavos Garbės pilietis Gediminas ILGŪNAS, kurio atkūrinėjau jo įkrutą ir KGB uždraustą JONAVOS Turistų klubą, Gediminas su savo tėvu buvo nuteistas po 25 metus lagerio, vien, už šios knygos turėjimą.

     Taigi, tos knygos pabaigos straipsnyje ČERVENĖS DANGUM UŽSIKLOJĘ, 264 psl., sporto žurnalisto Broniaus Juršės (jau a. a., mano tėvas jįjį gerai pažinojo) parašyta:

     „Atkreipkite dėmesį: rugsėjo 7-oji — nuo žudynių Červenėje jau praėjo 73 dienos, ir 34 metų „revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis", kilęs iš Kijevo, dar tik rašo laišką LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui! Šiandien šis žmogus iškyla man kaip vaiduoklis, apsigobęs juoda krauju permirkusia skraiste. Už vidutinio ūgio vyriškio pečių (šitokį jį prisimena buvęs garsus bėgikas Alfonsas Vietrinas, pas kurį Panemunėje 1945 metų vasarą per kratą Eusiejus Rozauskas dar pasirodė ir kaip „kolekcionierius", negrąžinamai pasiėmęs šeimininko „niekučius", parsivežtus iš užsienyje vykusių sportinių varžybų) slėpėsi nuožmus lietuviškai kalbantis enkavedistas. Areštuotas Alfonsas Vietrinas po dviejų dienų buvo paleistas, o jo svainis Mikas Garmus, vos baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakulteto pirmą kursą, išvyko dešimčiai metų „turistinėn kelionėn" po Stalino lągerius, ilgiausiai apsistodamas Vorkutoje.“

     Pratęsiant apie šio 1940-1941 m. m. istorinio tarpsnio sovietinę ypatingą cenzūrą, kuri  „perestroikoje“ buvo pavadinta „baltomis dėmėmis“, man baigiamajam „mokslinio“ komunizmo egzaminui ir diplominiam darbui „Pertvarkos ir Tautinio Atgimimo kūno kultūros problemos Jonavoje“, teko Jonavos Balse parašyti poleminį straipsnį "Ar Baltos dėmės baltos?".

      Šiam ezopiniam dėstymui per stalinizmą;  laipsniškai planavau ir NUSIKALSTAMĄ LENINIZMĄ parodyti per aukščiau paminėtą Karlo Kautskio veikalą TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS, šiuo metu Lietuvoje nepelnytai pamirštą.

-37-

   Taigi, dabar grįžtant prie mano dėstytojo Algimanto, pasiektų Sovietų Sąjungos rekordų, tai 2018 m. gegužės 03 d. buvo paskelbta, jog buvo praėję 60 metų, kai Vilniaus stadione A. Baltušnikas pasiekė 56,58 m Sovietų Sąjungos rekordą. Kad Sovietų Sąjunga išnyko kaip Blogio imperija, tai čia nieko blogo nėra. Bet, kad Vilniaus stadiono nebeliko, tai tuos kaltininkus ar nereikės „perrengti į vokiečių-hitlerininkų belaisvių aprangas ir juos priversti, kad jie tą istorinį stadioną atstatytų“? Ką jis „blogo“ padarė, sostinei, kad ji pasiliko be stadiono? Ar yra kokia nors dar viena ES šalis, kurios sostinė netūrėtų stadiono?  Tai dabar LRT paklausiau – anksčiau klausti negalėdavau, nes veikė Rusijos FSB blokuotė, kuri trindavo mano komentarus.

     Juk, tas A. Baltušniko rekordas buvo kaip tremtyje nepalūžimo simbolis! Negi dėl to sunaikino stadioną tie, kurie per Kremliaus propagandine televizija buvo vadinami „vyrais“, nepabijoję pašalinti Jono Noreikos – Generolo Vėtros paminklą?

    Apie tremtyje bandymą per badą ir epidemijas išgyventi ir net nepalūžti, ir net sportuoti, kaip pastebėjo 15-metė Augustė – Šilų gyventoja, gyventoja, kur gyveno K. Krikštaponio sesuo,  - Algimanto Baltušniko disko ir rutulio skriejimai, kaip juos skraidė J. Krikštaponis – tai ir buvo tylioji-slaptoji rezistencija. Tokią  rezistencija Liubianka prie „geležinio Felikso“ aikštės stebėjo-analizavo ir todėl žymių pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizatorių palikuonių neleisdavo į Olimpiadas, kad per jų šlovinimą nebūtų plečiamas tas tylusis pasipriešinimas.

    Jei Šiluose gyvenanti 15-metė Augustė žino ir net matė, kaip jį rašo, garsųjį disko metiką Algimantą Baltušniką, tai toks pat 14-metis Algimantas turėjo matyti ir Juozą Krikštaponį bei ankstyvoje vaikystėje girdėti apie jo skraidytus įrankius, nes jojo 3-is kartus iškovotos pirmos vietos Sporto Karalienės rungtyse ir dar 2 kartus prizininku buvus, net nuo moksleiviškojo 19-mečio amžiaus 1931 metų rutulio stūmime, galėjo Taujėnų ir Raguvos apylinkes stebinti tokie jų kraštiečio pasiekimai.  Tokie pasiekimai turėjo plisti ir per tai, kad buvo Lietuvos Prezidento sūnėnu ir todėl jo pasiekimai „per padidinamą stiklą“ turėjo būti stebimi. Juolab, Algimantas  Baltušnikas perėmė ir stilių Juozo Krikštaponio, skirdamas diskui  didesnį dėmesį, nei rutuliui. Be to, Algimantas Baltušnikas, tapęs Kūno kultūros – sporto specialistu, sekė, matyt, ir Juozo Krikštaponio, kaip profesionalaus fizinio lavinimo instruktoriaus kariuomenėje pavyzdžiu, pasirinkdamas gilinti kūno lavinimo žinias buvusiuose Sporto rūmuose, kuriuose, matyt, kažkokius kursus turėjo praeiti ir J. Krikštaponis, nes į tuos rūmus, esančius šalia Dariaus ir Girėno stadiono, dėmesys po varžybų turėjo traukti visus. Galėjo Juozas ir eksternu baigti šių Rūmų kursus, kaip tai padarė jo bendramokslis Leonas Puskunigis, ir po to dar tuose rūmuose padirbėjęs dėstytoju.  Juk tokius aukštus rezultatus nepasieksi vien kaime įrankį mėtydamas, nes įrankis turi ir skriejimo paslaptis bei Staigios jėgos (anksčiau vadintos „sprogstamąja jėga“) ugdymo plonybes žinoti ir nusimanyti apie viso-bendro treniravimosi proceso ypatumus.

     Todėl Juozas Krikštaponis, kaip profesionalus karių fizinio lavinimo specialistas, galėjo Algimanto Baltušniko 3-ims dėdėms (tėvo 3-ms broliams) fizinio pasirengimo įtaką turėti dar prieškaryje, nekalbant apie Partizanų fizinį pasirengimą kaip kūno lavinimo specialistas, kurdamas partizanų Vyčio apygardą, irgi galėjo priminti apie lavinimosi būtinybę. Tą būtinybę ir perdavė tų žuvusiųjų brolių, likęs gyvuoju Algimanto tėvas savo sūnui.

      O žiūrinti į Lengvosios atletikos 100-mečio čempionų bei prizininkų protokolą, matosi karo metu ir pokario stagnacija rezultatų.  Kodėl 1938 metais čempionatas nevyko, galima manyti, kad  tais metais liepos 18 d. vyko Pirmoji Tautinė Olimpiada ir todėl jos rezultatai neįtraukti, kažkodėl į statistiką. Kai Juozas Krikštaponis 1937 metais paskutinį kartą tapo čempionu, tai po dviejų metų už Juozą dviem metais vyresnis Leonas Puskunigis gerokai toliau numetą diską, pasiekdamas antrąjį 40,39 m rezultatą šios rungties Lietuvos istorijoje. O toliau jau Lietuvos okupacijos ir karo sąlygomis net negerinamas ne tik L, Puskunigio, bet ir trečiasis J. Krikštaponio 39,46 1936 m. rezultatas lieka ilgokai nepagerintas net iki 1948 metų, kur tik po 12-os metų ir tik 2 centimetrais Viktoras Mikėnas pagerina tą buvusį trečiąjį J. Krikšaponio pasiekimą, dar nežymiai aplenkęs antroje vietoje likusį šiaulietį Bronių Jankūną, kuris ir buvo 1938 m. Tautinės Olimpiados čempionu, ir Lietuvos čempionu disko metime 1943 m., 1945 m. (1944 m., artėjant sovietams prie Lietuvos ir ją vėl liepos mėnesį okupuojant, - aišku, čempionatas,  vykti negalėjo), 1946 m. ir 1947 metais, Tais pokario sovietiniais metais Broniui Jankūnui buvusio savo varžovo J. Krikštaponio rezultato nepasiseka pagerinti dar ir todėl, kad jis tose vėl okupuotose Lietuvos TSR pirmenybėse varžovų visai neturėjo.

-38-

Todėl, matyt,  už dalyvavimą „buržuaziniame sporte“, kaip Tautinės olimpiados čempionui ir tarpukario Laisvos Lietuvos gerbimą (R. Jankūnas nusifotografavęs prie Lietuvos Patriarcho Jono Basanavičiaus kapo) buvo 1949 m. įtrauktas į išvežimo į Sibirą sąrašus, bet, kažkaip paliko. Dėl tokios „žinios“ gavimo, Broniaus žmonai prasidėjo priešlaikinis gimdymas, ir todėl, matyt, paliko, nors vieną šalia esančią gimdyvę iš karto po gimdymo išvežė. Apie tai LKP Šiaulių miesto ir miesto liaudies deputatų tarybos laikraštyje, nuo 1941-04-19  einančiame, jau „perestroikos“ sąlygomis 1989-05-13 „Šiaulių naujienose“  rašė Leonas Peleckis. Todėl studijuojant tą visų sporto šakų Karalienės 100-mečio protokolą, po tokių išgyvenimų 1949 metais Broniui Jankūnui net per 3-jų metrų skirtumu nepavyksta priartėti prie savo 1943 m. asmeninio 39,81 m rezultato, kai dar jį aplenkia iš Gruzijos atvykęs man šiek tiek pažįstamas V Barkalaja, kuris tapo dar ir žymiausių Lietuvos stajerių treneriu, į treniruočių metodiką įnešė daug naujo  iš medicinos mokslo, nes gydytoju. O Bronius Jankūnasprie savo asmeninio priartėti negalėjo dar po 2-jų metų, iki 1951 metų, visą laiką užimdamas trečią vietą, ir užleisdamas į priekį minėtus  abu Viktorus. Mat po karo, jam buvo sunku išgyventi – išlaikyti šeimą, ir kad užsidirbti daugiau, turėjo mesti statybose darbų vykdytojo pareigas ir pradėti dirbti mūrininku, dėl ko greitai pagadino sveikatą ir išėjo iš šio pasaulio.

        O , kaip J. Krikštaponis, gimęs-augęs ir žuvęs sandūroje tarp Panevėžio ir Kauno apskričių, taip ir, tokioje pat sandūroje; tik į vakarus; kiek toliau – Ramygalos valsčiaus Butkiškėse, 14 metų vėliau gimęs minėtas Viktoras Mikėnas, tik pokaryje 1948 m.  pasirodęs kaip 22 metų sportininkas ir, iš karto tapęs nugalėtoju tais metais, pasirodo, buvo minėto gruzino V. Barkalajos auklėtiniu, kai pačio trenerio, kaip metiko pagrindinė specializacija susiklostė kūjo metime. Todėl jaunajam Viktorui atsirado bendravardžio  patyrusio ir jau 13 metais vyresnio pedagogo naujoji patirtis.  Tarp jų psichologiniam bendravimui ir pergalių sporte tikslą galėjo programuoti jų abiejų bendras Viktorų vardas. Be to, tik metais jaunesnis nei Juozas Krikštaponis, Tbilisio medicinos instituto absolventas, kuriame mokėsi net 7 metus, o po to Irane gydytoju dirbęs, kur fronto nebuvo, todėl, manau, kad kūnui tobulinti ir tai tobulinimo teorijai pastudijuoti, jam turėjo būti laiko. Todėl pokaryje Lietuvos čempionų rezultatų šuolį galima sieti su gruzinišku Viktoru fenomenu.  

      Bet, vis tik, buvo ir lietuviškoji metikų mokykla, pradėta nuo prieškario laikų į kurią būtina subtiliau pažvelgti. Juolab, kad lengvosios tradicijos pradėtos yra Rygiškių Jono gimnazijos, kurios šiuo metu muziejus yra surinkęs medžiagą apie savo moksleivius – garsiausius Lietuvos asmenis, tačiau visiškai nerenka apie savo moksleivius – garsiausius Lietuvos sportininkus – apie juos šis muziejus nieko nežino, nors iš interneto susirankioti galima nemažai. Todėl nieko nuostabaus, kad jame nėra Juozo Krikštaponio. Aišku, jis nėra suvalkietis – jis į Marijampolę nuvažiavo mokytis savo dėdės Prezidento paskatintas kaip į geriausią tuo meto mokyklą. Bet įdomu, kad muziejus net nežino savo suvalkiečių, baigusių Rygiškių Jono gimnaziją, kaip Anupro Tamūlyno ir kitų, net olimpinėse žaidynėse dalyvavusiųjų. Jis pastarojoje nuorodoje parodytas kaip kūręs Marijampolės istoriją, rašant, kad, atseit, „Prasidėjus sovietinei okupacijai emigravo į Čikagą iš kurios į Lietuvą taip ir negrįžo.“. Bet, deja, jis 1941 m. buvo tapęs ieties metimo Lietuvos čempionu, o 1943 m. buvo antras, pralaimėjęs 1939 m. čempionui Juozui Kamičaičiui. Vadinasi Anupras emigravo, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai ir grįžti ne kaip negalėjo -  net minties apie tai turėti negalėjo.

    Taigi, tarp J. Krikštaponio, pradėjusio metiko karjerą kartu su Leonu Puskunigiu, yra labai gilios sąsajos su pastaruoju garsiu sportininku, išgyvenusiu ne tik hitlerinės mirties stovyklos „malonumus“, ir už tai net  GULAG-ą paragavus (tai reiktų patikslinti – dabar nepamenu jo užuominos, kai viešėjo Jonavoje per Atgimimą), bei jo puikiai išpuoselėto Skriaudžių kanklių ansamblio ugdytojas ir net jam muzikos kūrėjas apie išgyvenimus Studhofe, labai mokėjo derinti dvasios stiprybę su jautrios sielos harmoniją. Ją teko ir Jonavoje pajusti ir pamatyti -  mums-sąjūdininkams teko prisidėti dėl to ansamblio atvykimo šventės. Tai Štuthofo Kalėdų ir Gavėnios giesmes „Varpai, giedokit“, ir „Prailgo dienos“ – tos pačios mirties stovyklos kalinio kunigo Stasio Ylos žodžiais. O šio kunigo parašyta knyga „Žmonės ir žvėrys dievų miške“, dabar yra   mažai kam žinoma Lietuvoje“, nors ji daug kartų vertingesnė, nei Balio Sruogos DIEVŲ MIŠKAS, kurią pamenu vaikystėje, kaip Atšilimo laikotarpio tokią pat Soldženycino „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“.


  

-39-

 


6-ta tema: 

PASAULYJE Lietuvai GARSINTI  MOTYVACIJŲ UŽUOMAZGOS 
BEI JŲJŲ PUOSELĖJIMO PRADŽIA
  

        Taigi, tarp J. Krikštaponio ir L. Puskunigio, bei jųjų sporto vadovo Stasio Šačkaus turi būt labai gilūs gimnazistiškų laikų ryšiai. Tik, labai gaila, kad istorikai net nenagrinėja sportininkų gyvenimo.

    Todėl kyla klausimas:

 

    - Iš kur atsirado tolimų įrankių mėtymo mokslo tradicijos?


27 pav.: Galima atminčiai pasididinti  Pamenu, kai dviračiu buvau nuvažiavęs į Londono Olimpiadą ir iš ten fotoreportažus su aprašymais platinau - tada teko stebėti, kaip mūsų Prezidentė geriausiam visų laikų Lietuvos disko metikui Virgilijui Aleknai įteikė sidabrinį diską su įrašu:

            

    Kai laimite Jūs - laimi visa Lietuva
“

     Galima ir VISĄ pokalbį pažiūrėti bei paskaityti-pastudijuoti...

      Jau aišku, jog dabar mūsų disko metikai tapo tokiomis pat pasaulio garsenybėmis, tai jos ir pradėjo formuotis nuo Stasio Šačkaus-Puskunigio-Krikštaponio „pasėtos sėklos“ - nuo Jono Rygiškių gimnazijos. O josios dabar muziejus nė nežino savų išugdytų geriausių Lietuvos sportininkų - net ne aišku, kas buvo treneriu, padėjęs gimnazistams pasiekti gerus rezultatus?
        Tačiau, AČIŪ už išaiškinimą Asociacijai „
Marijampolė sporto veteranai“, jos pirmininkui, buvusiam sprinteriui DariuiKemeraičiui ir krepšinio treneriui - Sporto pedagogui bei tikram Marijampolės sporto istorikui Gintautui Žibūdai, kurie šiemet rengs Marijampolės Lengvosios atletikos 100-mečiuirenginius, o Marijampolės krepšiniui jau pernai buvo surengę. Jie man paaiškino buvusių sporto veteranų Juozo Kudirkos, 1928 m. Amsterdame Olimpinių žaidynių dalyvio-inžinieriausViktoro Ražaičio bei  J. Narbuto JAV 1975 m. išleistos knygos prisiminimus!        

            Pasirodo, TRENERIŲ NEBUVO -  MOKSLEIVIAI SAVARANKIŠKAI TRENIRAVOSI  - STUDIJAVO SPORTO TEORIJĄ IR VIENAS KITAM PADĖDAVO - vienas kitą  treniravo. 
      Tuo tikslu 1921 m. patys gimnazistai sukūrė berniukų klubą   „Vaidotas“, o mergaičių „Mirga“. Pavadinimus pasirinko iš savo spektaklių herojų, apie kuriuos vaikai vaidino ir per spektaklius už bilietus rinko lėšas sporto inventoriui įsigyti.

.28 pav.: Tai, štai, kaip atrodė apie 1924 m. gimnazistų sporto klubai Mirga ir Vaidotas!

 


29 pav.: 
 gal ir čia gali būti Juozas Krikštaponis?

   Tai ar dabar galima įsivaizduoti tokią Neformaliąją pedagogiką?

       Ar dabar yra kas nors  panašaus perdėm persunktoje Autoritarinėje pedagogikoje? 

       Juk Humanistinės pedagogikos  pagrindas yra SAVIUGDA, kuri sukelia pačias geriausias motyvacijas tobulėti. Todėl saviugdą puoselėjantys išsiugdo geriausiai teisingumo jausmus, apie ką Juozas Krikštaponis ir buvo pabrėžęs jam paskirto aspiranto 
Atestacijoje.

 

-40-


30 pav.:
 Šiose nuotraukose šalia Jono Rygiškių gimnazijos ir reikia ieškoti Juozo Krikštaponio atvaizdą.

        Todėl Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona savo sūnėnui ir rekomenduoja į Marijampolę važiuoti, kur tradicijos pačios puikiausios SAVIUGDAI vystyti. Juk, Smetonų šeimoje gilios ŠVIETĖJIŠKOS tradicijos buvo. Juozo Krikštaponio mama Morta Smetonaitė-Krikštaponienė buvo žemdirbė-kaimo šviesuolė, o josios sesuo (Juozo teta) Julija SMETONAITĖ,   buvo pradinių klasių mokytoja, švietėja ir visuomenės veikėja - moterų sąjungoje aktyviai veikė Vilniuje. Todėl Juozui siūlyti mokytis pažangiausios Humanistinės pedagogikos gimnazijoje ir galėjo siūlyti abi mokytojos - tiek Juozo teta, tiek ir jojo pusseserė, taip pat mokytoja.
    .

    Juk, ir teta Juozo laike sovietų okupacijos, po jos suėmimo-tremties į Rešiotų lagerį, 1944-09-03 d.  buvo paleista - 1947 m grįžo į Lietuvą ir mirė po metų - palaidota Užupušių kapinėse.  Taip pat ir dar viena  Juozo teta; taip pat mokytoja buvo - tai  Elena Marija Smetonaitė, buvo Žiežmarių ir Jonavos mokytoja, ištekėjusi už generolo S. Raštikio - turėjo dvi dukras, gyvenusias Jonavoje:


31 pav.:


 

       32 pav.: Todėl ne kaip Juozas Krikštaponis negalėjo būti „įtrauktas į nusikaltimus“, nes jis bendrauti turėjo su savo pussesere, kuri prarado šias dukras, išvežtas  į Sibirą, tarp kurių trečioji-jauniausioji iš kart mirė.

  

       Juk, tokioje sunkioje situacijoje šių išvežtų mergaičių mamai ir tėčiui reikėjo psichologiškai padėti. Juolab, tėtis (generolas S. Raštikis) tuo metu nuo Lietuvos Laikinosios vyriausybės labai nesėkmingai vedė derybas su vokiečių (nacių) komendantu ir Užnugario vadu  dėl žydų žudynių nutraukimo. Apie tas derybas turėjo žinoti ir Juozas, nes su generolu jis turėjo bendrauti dar ir tada, kai jis buvo Lietuvos kariuomenės vadu, taip, kaip Juozas garsino Kariuomenę varžybose ir rengėsi būti tos kariuomenės Fizinio lavinimo instruktoriumi. 
         O, kadangi, daug metų sportuodamas, turėjo bendrauti varžybose ir su per 20 aukšto lygio sportininkais žydų tautybės iš Makabi klubo, todėl, Juozas Krikštaponis dėl sporto pomėgio, dalyvavus varžybose ir su žydų tautybės sportininkais, ir dėl Humanistinio išsiugdymo, įgavus TEISINGUMO jausmą (jį J. Krikštaponis akcentavo Atestacijoje), žydų žudymo metu Ukmergėje, matyt, nerviškai neatlaikęs, restorane, greičiausiai, su žydšaudžių vadais fiziškai sukonfliktavo? Kitu metu (vėliau) tokio konflikto; pagal istorines aplinkybes - būti negalėjo. (Įrodymui istorinę-psichologinę analizę atlikau atskirai rašte 3-ims merams ir atsakyme į M. Pociaus straipsnį)
        Pasipiktinimui dėl vykdomo Holokausto psichologinės prielaidos gali būti visa Humanistinės sporto pedagogikos ugdymo struktūra, kuri buvo Lietuvos valstybės kūrimo pradžioje, kurios kaip pavyzdį pateikiu žemiau gimnazijos merginų „Mirga“ ir vaikinų „Vaidotas“ sporto klubų vaizdus.

 

33 pav.:  tokie PIRAMIDŽIŲ gimnastikos elementai buvo madingi ir pokaryje - man pradinėje mokykloje reikėjo atlikinėti per kūno kultūros pamokas ir mokyklos šventes.

34

 


35 pav.: šioje nuotraukoje minimas S. Šačkus yra ne „7-tas“, kaip nurodyta, o 9-tas iš kairės sėdintis.

36. pav.: Čia gali būti ir J. Krikštaponis kažkur?


37. pav.:
Stasys Šačkus prie Sporto rūmų.

 


38pav.: S. Šačkus išvykoje į JAV. Šalia jojo labai panašus į Leoną Puskunigį, kurio sūnus Eigintas man sakė, jog jo tėvo įspūdžiai iš JAV buvo nepakartojami.


39. pav.:
 

 ČIA - ŽEMIAU IR AUKŠČIAU DAR BUS PILDOMA-KEIČIAMA nežymiai, pavyzdžiui, besikartojančios nuotraukos bus pakeistos į kitokias, jei bus įmanoma.

 

 

6-ta tema: Ar Vietinėje rinktinėje J. Krikštaponis 
nepasigedo L. Puskunigio?

 

    ,Apie J. Krikštaponį LGGRTC pažymoje rašoma, kad „1944 m. jis įstojus į Vietinę rinktinę ir buvo paskirtas Karo mokyklos 6-tosios kuopos vadu ...“. Čia ir reikia dar tyrinėti, kaip J. Krikštaponis turėjo pasijusti, neradęs savo sporto kolegos Leono Puskunigio, jam iškeliavusius į Štughofo Dievų mišką?  Todėl, iš daktaro Arūno Bubnio straipsnio apie Vietinę rinktinę, akcentams sudėti, atrenku jo sakinius:

    „Gen. S. Raštikis savo atsiminimuose mini, jog į Rinktinės vado postą buvo trys kandidatai: gen. S. Raštikis, pulk, A. Rėklaitis ir gen. P. Plechavičius. Pirmiesiems dviem atsisakius, vasario 1 d. LVR vadu buvo paskirtas P. Plechavičius.
1944 m. sausio 31 d. buvo pasirašytas reicho SS ir policijos vado štabo įsakymas dėl lietuvių batalionų organizavimo kovai su banditizmu (taip vokiečiai vadino Lietuvoje ir kituose okupuotuose kraštuose veikiančius partizanus)

Karininkų kadrams ruošti numatyta įsteigti karo mokyklą ir puskarinininkų mokyklas.

.... Vasario 16 d. gen. P. Plechavičius per radiją pakvietė Lietuvos vyrus stoti į jo vadovaujamą Rinktinę: „Pirmasis Rinktinės uždavinys – kova su banditizmu. Į Stalino pasikesinimą mus išnaikinti – visi lietuviai buriasi į Vietinę Rinktinę (…) Lietuviai per amžius gynė nuo priešų savo žemę ir šiandien ...  Savanorių verbavimo centrai buvo Marijampolė, Suvalkų Kalvarija, Ukmergė, Seredžius, Plungė ir Panevėžys. ... Marijampolėje buvo įsteigta karo mokykla, turėjusi karininkų kadrus LVR batalionams.“ Čia ir yra akcentas, kurį paryškinau, nes Marijampolės apskričiai nuo 1943 m. sportui vadovavo Leonas Puskunigis, ir kaip profesionalus kariškių fizinio lavinimo instruktoriumi buvęs Juozas Krikštaponis, neradęs savo bendramokslio, treniruočių draugo ir Lietuvos čempionatų varžovo, turėjo labai susirūpinti, jo, kaip apskrities sporto vado būtina pagalba Karo mokyklai, nes L. Puskunigis buvo irgi profesionaliu Sporto pedagogu, dirbęs dėstytoju Sporto Rūmuose – rengęs sporto instruktorius, tokius, koks buvo ir Juozas Krikštaponis. Todėl netektis ir suėmimas bei kalinimas mirties stovykloje labai reikalingą pagalbininką Vietinei rinktinei, manyčiau, kad tai turėjo sudaryti keblumų ir kelti papildomą įtampą tarp hitlerininkų ir Karo mokyklos bei visos Vietinės rinktinės vadovybės. Juolab, kaip J. Krikštaponis, matyt, glaudžiai bendradarbiavęs su artimu giminaičiu generolu S. Raštikiu, galėjo būti gerai informuotų Lietuvos karo vadovybės politikoje atžvilgiu nuo sovietų „išvaduotojų“, pavirtusių tikrais okupantais. Todėl sekam, ką toliau rašo dr. A. Bubnys:

    „Kovo pradžioje LVR štabo viršininkai plk. O. Urbonas parengė Rinktinės kario priesaiką, ...  Visagalio Dievo akivaizdoje prisiekiu, kad nesigailėdamas savo jėgų ir gyvybės, didžiojo vokiečių reicho vado Adolfo Hitlerio aukštojoje vadovybėje, ginsiu Lietuvos žemę nuo bolševikinių gaujų. Tam  ...“ Manau, kad J. Krikštaponiui tai labiausiai turėjo būti nepriimtina. Gal, todėl:

-43

    „Gegužės 16 d. vokiečiai likvidavo LVR karo mokyklą Marijampolėje. Dauguma kariūnų, gavę gegužės 12 d. LVR vado įsakymą išsiskirstyti, buvo paleisti namo, tačiau komendantūros dalinys ir keli atsitiktiniai likę kariūnai pasipriešino. Tarp lietuvių ir puolančių vokiečių įvyko susišaudymas. Žuvo 4-5 LVR kariūnai. Gegužės 17, 18 ir 21 dienomis vokiečiai Vilniuje ir Marijampolėje sušaudė 84 LVR karius. ...“. O kodėl nėra parašyta konkrečiai, kas neišsiskirstė ir kas bei kokios kuopos dalyvavo susišaudymuose? Toliau rašoma:

     „Žlungantis nacių okupacinis režimas vis dar bandė įvykdyti naujas mobilizacijas. Gegužės 16 d. buvo įsteigtas naujas mobilizacinis štabas, kuriam ėmė vadovauti žinomas nacių pataikūnas plk. Birontas, rėmęs visas hitlerininkų mobilizacijas Lietuvoje. 1944 m. birželio 10 d. P. Kubiliūnas išleido potvarkį „Dėl šaukimo karo tarnybon.

Tačiau po tragiško LVR patyrimo ir artėjant nacių okupacijos galui, niekas į P. Kubiliūno potvarkį nereagavo ir nesiregistravo...“.  Čia suprantama, nes kariai nori savus namus ir savo Tėvynę bei tėviškes ginti, o ne prisidirbusią bepročio valdomą Vokietiją. Taigi:  

„Lietuvių ir nacių susidūrimas dėl mobilizacijų ir Lietuvos jaunimo likimo baigėsi Lietuvos žmonių ir lietuvių rezistencijos pergale

Tik visai neaišku, kaip turėjo elgtis vokiečių atžvilgiu Juozas Krikštaponis, kuriam reikėjo iš vokiečių gauti ginklus Pasipriešinimo organizavimui bei tų ginklų su lėktuvu parsiskraidinimui? 

 

 Tai tiek.

 

PAPILDYMAI

 O, kadangi dviejose publikacijose (Pažymoje ir garbingame moksliniame žurnale) M. POCIUI ATITINKA visiškai iš esmės skirtingos stovyklos: Civilių ir Karo belaisvių, o taip pat  skirtingos vietovės: Minske ir už Minsko, todėl ir teko detalę analizę atlikti jojo kūrinių analizę, kurioje aptikau net per 16 manipuliacijų, tam, kad apkaltinti Juozą Krikštaponį su „buvimu Baltarusijoje“.  Na, o ką mokslininkas turėjo omenyje  dėl visiškai skirtingų objektų „atatikimo“tai jau mįslė. Juolab, jis parašė, kad „IŠ DALIES atitinka“, bet ką tai galėtų keisti ir reikšti visiškai skirtingų objektų ir skirtingose vietovėse net menkiausias „atitikimas“, čia tik Dievas gali žinoti tokią „logiką“? O žinoti norisi, dėl ko ir tiksliai; kaip beprotiškos žmonių žudynės vyko.?
        Todėl, Minsko vietovių analizę atlikus, vis tik,  nors J. Krikštaponis kaip ir negalėjo „būti Baltarusijoje“, tačiau vis tiek jojo sąsajas su Minsku atradau.

 

1. Minsko istorijos sąsaja su J. Krikštaponio 
 sportavimo aplinka


        Vienas didžiausių Minsko įvykiu 1943-09-22 tapo Belorutenijos pirmojo sekretoriaus B. Kube nužudymas, kai  čia nagrinėjamo Masiukovščinos kaimelio 
gyventoja E. G. Mezanik kaip tarnaitė jam po lovą pakišo sprogmenį. Apie tai aukščiau minimas kraštotyrininkas O. I. Usačiovas visą seriją straipsnių parašė ir galima pradėti skaityti nuo jo 1-os dalies. Kiek tas teroristinis aktas buvo „naudingas“, kai po to kerštui buvo nužudyta labai daug politinių kalinių - nuo jų išvalyti kalėjimai?


40 pav.: 
Raguvėlės dvaro dvarininkė Akvilina yra žymaus sportininko-agronomo Vladislovo sesutė ir jo sūnaus teta - 1972 m. Miunchino olimpiados čempiono (irgi rutulio stūmimo rungtyje, kaip J. Krikštaponis su jojo tėvu buvę varžovais, o to olimpinio čempiono mama, taip pat buvo Lenkijos rekordininkė rutulio stūmime ir Lietuvoje buvo gera disko metikė ir žinoma net pasaulyje) Kai Akvilinos tėvelis mirė 1940 m., dar nesulaukęs sovietų invazijos, Akvilinai buvo tik 1,5-ų -  2-iejų metukų ir todėl savo tėvelio nebepamena. Bet žino, kad tėvelis pažinojo visą labai šaunią Baltušnikų giminę, kurie vėliau tapo  partizanų J. Krikštaponio vardo rinktinės kovotojais ir Jonas Baltušnikas-„Vienuolis“, buvo tos rinktinės vadu.

    Juolab, nepraėjus nei metams, nužudomas ir Lietuvoje B. Kube pavaduotojas žemės ūkiui, J, Krikštaponio varžovas ir, gal, net kolegaVladislovas Komaras. Nužudo jį lietuviai, nors jis per pirmąjį Europos lengvosios atletikos 1934 m. čempionatą Turine nešė Lietuvos vėliavą - garsino Lietuvą pasaulyje.

41 pav.: Už Vladislovo Komaro einantys Prezidento Valdo Adamkaus sporto draugas ir Sporto Rūmų dėstytojas Valdas Bakūnas galėjo būti J. Krikštaponio sporto teorijos dėstytoju, o Stasys Šačkus ne tik dėstytoju, bet ir J. Krikštaponio sporto vadovu Jono Rygiškių gimnazijoje, vadovavęs gimnazistų sporto klubui „Vaidotas“. Galima pasididintinuotrauką. 

 

-444-

  

     Kaip man jo sesutė pasakė, jis buvo atvykęs į savo Glitiškių dvaro nekaltų žmonių žudynes - nužudytus jo dvaro darbininkus. Tada ir Vladislovas tapo  iš pasalos nužudytu, kuris tuo metu valdė Glitiškių dvarą ir organizavo Vilnijos bei visos Baltarusijos žemės ūkį karo metais sovietų nacionalizuotuose dvaruose vėl atstatė šeimininkams nuosavybės teises ir padėjo atstatyti ž. ū. gamybą  (Akvilina man pasakė, kad jaunystėje jis valdė ir Bubių dvarą)   Pasak, Vladislovo sesers Akvilinos RIMŠEVIČIENĖS (dabar Raguvėlė dvaro valdytojos) jos mama buvo labai nepatenkinta, kad V. Komaras buvo susidėjęs su Armija Krajova ir įtrauktas į jos rėmimą.  Todėl ji kaltino tik Armiją Krajovą, V. Komarą nužudymu,  kuri ... Dėl ko tiksliau jos mama buvo nepatenkinta dėl savo tautiečių„armijos“ veikos, pasakyti negali, nes ji tada dar buvo maža. Tada policininkas jos mamai ir atnešė nužudytojo pasą, pranešdamas, kad žuvęs, kurį atrado pas jį 
        
Nerimą kelia Glitiškių žudynių sukakties pasmerkimo viena kalba pasakyta, kuri, lyg, ir pateisino atsakomąsias Dubingiuose žudynes, net ir vaikų, vien už tai, kad turėjo lietuviškas maldaknyges. Taip, kad įdomu, kur 5-tasis Dievo įsakymas NEŽUDYK ? ? ? Vis tik, L. R. Generalinė prokuratūra tai „armijai“ yra iškėlusi bylą net dėl 273 civilių žmonių nužudymo. Juolab, ar tie „super lenkai“ nėra lietuviškos kilmės? Pamenu, kai Sąjūdžio laikais kūrėsi „Iedinstva“, kurią labai palaikė „tuteišiai“, buvo siūloma, jog reikia daryti draugiškus žygius po Vilniją ir įrodinėti gyventojams, jog jie yra lietuviškos prigimties... Tik, labai staigiai Kovo 11-tąją pasiekėme ir ....

ATSIPRAŠAU, bet prie svarbaus teksto, čia 5 nuotraukas pakartoju:

Pamenu, kai Sąjūdžio laikais kūrėsi „Iedinstva“, kurią labai palaikė „tuteišiai“, buvo siūloma, jog reikia daryti draugiškus žygius po Vilniją ir įrodinėti gyventojams, jog jie yra lietuviškos prigimties... Tik, labai staigiai Kovo 11-tąją pasiekėme ir ....


42 pav.
: Vladislovas Komaras - 1972 m Miuncheno olimpinis čempionas

43 pav. 
Galima atsiversti visą laikraščio nuotrauką.

 

     Pokalbyje su manimi Akvilina prisiminė, kai dalyvavo savo sūnėno - minėto 1972 m. olimpinio čempiono laidotuvėse, kuris 1998-08-17 tragiškai žuvo autokatastrofoje. Tada buvo Lenkijoje gedulas, nes žuvo dar ir su žymiu šuolininku su kartimi Tadeušu Sliusariku.

 
 
 
      Beje, Vladislovas buvo dar žymiu ir artistu, vaidinęs net Jėzaus Kristaus vaidmenį
, o mūsų Nepriklausomybės pradžioje lankėsi pas savo tetą Akviliną Raguvėlės dvare. Raguvėlės dvare prieškaryje lankėsi ir Antanas Smetona, kaip pavyzdiniame dvare.

  Tada dvare buvo šventė ir tada galėjo lankytis, net Juozas Krikštaponis ne tik kaip Prezidento sūnėnas, bet ir asmeniškai, gal, galėjęs pažinojęs Akvilinos tėvelį, Konstantiną Komarą, kuris kaip ir jo visi pusbroliai buvo taip pat agronomais - pavyzdinių dvarų dvarininkais. Todėl ir Akvilina tapo taip pat agronome - vadovavo Švenčionių vaismedžių medelyno sovietiniam ūkiui ir niekas nenutuokė, kad ji iš dvarininkų kilusi.


44 pav.:
 Raguvėlės dvaras Antano Smetonos apsilankymo metu.

Ji apie tai sužinojo tik paauglė būdama, bet girtis negalėjo. Nuo sovietų jos mama pasislėpė pas vieną gerą eigulį, kuris dėl akių įsidukrino didiko dukrelę.

      Negalėjo savo sūnaus auginti ir Akvilinos brolio žmona, kuri po jos vyro nužudymo turėjo slėptis nuo sovietų Lenkijoje ir neturėdama iš ko išlaikyti savo vaikus (buvo dar ir dukra-dailininkė) - juos į vaikų namus turėjo priduoti. Akvilina man pasakė, kad ši metikė buvo Varšuvos cukraus fabriko direktoriaus ar savininko duktė Vanda Komar-Jasinska (jos brolis Stefanas Jasinskis, gimęs 1914-04-02 Vilniuje, kovojo prieš vokiečius ir 1945 m. sausio mėnesį mirties stovykloje  Aušvice-Birkenau  tapo nužudytas, kūno palaikai nežinomi). Kiek įtakos mama savo sūnui - olimpiniam čempionui galėjo padaryti, galima išsivaizduoti, kai ji pati 1930 m. Prahoje per moterų pasaulio žaidynes buvo užėmusi V-tąją vieta su 11,21 m rezultatu ir buvo tapusi 4 kartus Lenkijos rekordininke rutulio stūmime. Josios geriausiu rekordu 12,02 m tapo 1933 m. ir tuo metu Lietuvos moterų rekordą ji lenkė net 3 metrais ir 12 m riba Lietuvoje buvo įveikta  tik 1947 metais.


45 pav.: Galima prasiplėsti-pasididinti 
nuotrauką
.
 

Ji apie tai sužinojo tik paauglė būdama, bet girtis negalėjo. Nuo sovietų jos mama pasislėpė pas vieną gerą eigulį, kuris dėl akių įsidukrino didiko dukrelę.

-446-

        Be to, Akvilina atskleidė, kad josios brolis Vladislovas dar gyveno su sugyventine iš Komarovskių giminės, bet Akvilina manužtikrino, kad tai visai kita didikų giminė, ir su Komarais neturinti nieko bendro. Svarbu, ypač dabar, kad Komarai yra kilę iš pietvakarių Ukrainos nuo Komorogrado, kurių žemes plėšė mongolai-totoriai. Todėl privalėjo Komarai, pasak Akvilinos, atsikraustyti į Lietuvą..


45 a pav.: 
J. Krikštaponio vardo rinktinės vadas ...s ...

      Teko man pasikalbėti ir su Akvilinos paminėtų Baltušnikų plačios giminės atstovėmis - seserimis Eleonora bei Nijole dėl jųjų brolio; mano buvusio 1963-1964 m. m. kūno kultūros dėstytojo Kauno politechnikume Algimanto Baltušniko, kuris tuo metu buvo žinomas kaip du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku disko metimo rungtyje, kuris 1948 m. kaip14-os metų paauglys buvo ištremtas į Buriatiją, kurio 3 dėdės ir buvo čia paminėti J. Krikštaponio rinktinės kovotojais.


46 pav.:
 Sovietinių trenerių pagerbtas A. Baltušnikas

Apie juos Šiluose (J. Krikštaponio sesers gyvenvietėje) užaugusi 14-metė Mokinių rašymo konkursui 2019 metais Raguvos gimnazijos mokinukė Augustė Kielaitė, pateikė rašinį „Nuo mažo takelio į didįjį olimpinį kelią ...“.
           Nors Algimantui kaip „banditų“ vaikui KGB neleido dalyvauti olimpiadose ir jokiose užsienyje varžybose, bet Sovietų Sąjungos treneriai vis tiek jį pagerbė ne bet kokiame, o jubiliejiniame 100-tajame L. A. žurnalo numerio viršelyje.

     Ir dabar rusiška Vikipedija Algimantą Baltušniką labiau  gerbia už tai, kad jis buvo tremtinys ir už tai, kad jam buvo uždrausta užsienyje startuoti. O mūsų lietuviška Sporto enciklopedija net visai nemini, kad jo į Romos ir Tokio olimpines žaidynes neišleido, nors 2 kartus buvo Sovietų Sąjungos rekordininkuNegi ir dabar suveikė CENZŪRA, kad susijęs su J, Krikštaponiu? Negi todėl lietuviams negalima žinoti, kodėl jis nedalyvavo olimpinėse to laikmečio varžybose už tai, kad jo dėdė buvo J. Krikštaponio rinktinės vadas?
        Vienas iš žymesnių Rusijos rašytojų-žurnalistų-filosofų, buvęs Algimanto varžovas bei daugiakartinius Buriatijos ir Plėšinių krašto rekordininku disko metime, o taip pat  
Šamanų palikuonis Vladimiras Barajevas apie mūsų Algimantą rašė taip:
        
„Bet SSRS rinktinėje baltai kažkodėl spaudžiami. Lietuvis Algis Baltušnikas, kurį gerai pažįstu, atstovavo Buriatiją Maskvoje ir Nalčike, vienintelis iš mūsiškių galėjo patekti į disko metimo finalą Romos olimpiadoje. Jo asmeninis rekordas per 57 m. Bet persidraudikai atsiuntė trijulę: BukhancovasTrusenevas,Kompaneets. Šie namuose auginami tigrai, patekę į užsienį, virsta nušiurusiomis katėmis. Juos gaudo jaudinimosi  traukuliai, o žymiai stipresnius baltus neleidžia. Jų „anketos šlubuoja“: Baltušnikas yra iš šeimos, ištremtos iš Lietuvos į Užbaikalę.“

   Jiems ir J. Krikštaponiui atminti A. Baltušnikas ir atkūrė J. Krikštaponio rinktinės bunkerį. Aišku, Algimanto - mano buvusio dėstytojo jau nebeliko, todėl man iš jojo seserų buvo įdomu sužinoti apie mano buvusio dėstytojo sporto istoriją; per jųjų matymo prizmę, kaip jos įsivaizdavo apie vyresnįjį brolį.


47 pav.: A. Baltušnikas su savo seserimis savo dėdžių - J. Krikštaponio vardo rinktinės kovotojų atminimui...

Aišku, ar jųjų brolis galėjo ką nors girdėti apie iš kaimyninio kaimo kilusio J. Krikštaponio sporte aukštus pasiekimus - pasakyti nieko negalėjo, nes jos tada dar mažytės buvo. Bet jos pasakė svarbią detalę, kad jųjų tėvelis gerai pažinojo Raguvėlės dvaro dvarininką Konstantiną Komarą, apie kurį tėvelis kalbėjo dažnai.

  

     Panašu, kad A. Baltušniko aukšto lygio pasiekimai disko metime ir galėjo būti kaip partizanų Vyčio apygardos įkūrėjo Juozo Krikštaponio sporto tradicijų tąsa, kurią Algimantas tęsė, patsai treniruodamas Rimantą Plungę ir Bernardą Buroką. Vėliau Lietuvos garsinimu užsiėmė Vytautas Jaras, Romas Ubartą, Vaclovas Kydikas, o po to Virgilijus Alekna, jojo sūnus Mykolas, Andrius Gūdžius, ...

       Juozo Krikštaponio varžovu buvo jojo bendramokslis Leonas Puskunigis, kuris taip pat galėjo būti Juozo dėstytoju sporto teorijoje, kai Juozas ruošėsi būti kariuomenės fizinio lavinimo instruktoriumi. Kai pastarasis tapo Vietinės rinktinės  Karo mokyklos 6-tos kuopos vadu, tai Marijampolėje galėjo pasigęsti savo mokslo ir sporto draugo - Marijampolės apskrities sporto vado Leono Puskunigio, kuris 1943 m. kovo 16 d. buvo suimtas ir išvežtas š Študhofo Dievų mišką, o po to atsidūrė GULAG-e prie Onegos ežero. Kad jis buvo GULAG-e, aš pats iš jojo tai girdėjau Atgimimo laike, kai jis buvo į Jonavą atvykęs koncertuoti su Skriaudžių kanklių ansambliu. 


48 pav. 
Birutė Kaledienė sostinės stadione, kurio nebeliko. - Vilnius tapo vienintele ES 
„sostine“ be stadiono.

 

O apie Onegoje jo atsidūrimą kažką yra girdėjusi jojo auklėtinė Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė, kurią Leonas parengė kaip pirmąją lietuvaitę mūsų planetos rekordininkę ieties metime. Kad josios treneris atsidūrė GULAG-e, pagal Birutę, kuri man pasakė, kad kai jis grįžo iš Študhofo, tai namuose jį sovietai suėmė kaip grįžusį iš Vokietijos ir manius, kad jis„vokiečiams dirbo - saugojo kalinius“.

        Aišku, nuotrupas sužinoti sunku, nes laikas buvo baisus ir todėl Birutės treneris apie prieškario sportą nieko nepasakojo. Tik jai ieties metimo techniką mokė iš prieškario vokiškos knygos apie lengvąją atletiką. Ką Birutė gerai pamena, tai, kai ji Skriaudžiuose trenerio sūnelio krikštynose buvo. O man pakalbinus tą sūnelį Eigintą, jis patikslino, kad tėvas dažnai iš tos knygos ruošdavosi paskaitoms Kūno kultūros institute. Pamena Eigintas ir savo vaikystę, kai gyveno Sporto gatvėje, kurioje be KKI rūmų buvo dar du namai, priklausę institutui, kai dar bendrabučio nebuvo. Vėliau tuose namuose buvo Biochemijos ir Anatomijos katedros.

       Taigi, pagal Eiginto parodymą, jo tėveliui ir toliau sovietmetyje dirbus šio Instituto dėstytoju, kaip ir prieškaryje - tai labai svarbus faktorius, kai J. KRIKŠTAPONIO - PRIEŠKARIO LAIKŲ SPORTO PATIRTIS BUVO PERDUODAMA IR TOBULINAMA per šią aukštąją Kūno kultūros mokyklą.

-49-

      Papildant dėl vokiečių okupacijos laikotarpio, tai Birutei jis buvo įsimintinas, kai Pilviškiuose buvo žudomi žydai ir buvo krūvos vaikiškų drabužių, prieš nužudymą juos nurengus, tai jos tėvelis neleisdavo jų imti - gėdydavo tuos, kurie norėdavo pasiimti - parnešti savo vaikams. Be to, Birutė norėjo mediciną studijuoti, tačiau ten negalėjo įstoti, kaip „buožių“ (turtingesnių valstiečių) vaikas. Na, o dėl J. Krikštaponio vokiečių okupacijos pabaigoje, tai jojo, galimai, sporto teorijos dėstytojas (Sporto rūmų dėstytojas)  minėtas Valdas Bakūnas 1943-1944 m. m. buvo irgi kalinamas nacių. Įdomu, už ką? Manykime, kad ne už muštynes restorane su naciais? Kokia būtų bausmė už tai 1943-1944 m. m. laikotarpyje?

 

 

 

 

b) potemė: A. Baltušniko seserų ir sūnaus bei Birutės Zalagaitytės-Kaledienės,  o taip pat jos trenerio sūnaus Eiginto prisiminimai.
 

 

      Mano dėstytojo Algimanto Baltušniko sesės papasakojo, kad tremtiniai gyveno Zaigrajevskorajone, pačiame  tolimiausiame užkampyje –  Šabure, po kurio jau nebuvo toliau geležinkelio. Tas geležinkelis ir buvo skirtas medienai išvežti. Tame Šambure buvo komendantas – jei kur reikėjo trumpam išvažiuoti, tik jis duodavo leidimą ar neduodavo. Gyveno pačioje gyvenvietėje, kur buvo ir kalinių lageris. Gyvenvietė dabar, pagal Eleonoros pasakymą. Išsiplietė neatpažįstamai. Vietovė, žiūrint iš seno kariško žemėlapio, labai kalnuota, viršūnės virš 1 km virš jūros lygio. Sesuo Eleonora prisimena, kad tie kalnai labai klaidūs ir kai vienas išėjo pasivaikščioti, tai tik vos po 3-jų parų sugrįžo. (Tikrai. pagal žemėlapį reljefo formos labai vienodos, o kiek į Vakarus man pačiam teko ekspedicijoje – V-os kategorijos sportiniame žygyje maršrutą pradėti Kropotkino-Peretolčino ugnikalnių rajone) Todėl, mano supratimu, kalnuoto reljefe miškokirta buvo ne lengva tremtiniams.
        Seserys pasakojo, jog brolis daug sportavo – kilojo svarsčius - dvipūdes ir štangas, nes reikėjo būti stipriam apsiginti nuo tų, kurie lietuvius vadino „fašistais“. Taip vadindavo kriminaliniai ir jų šeimų nariai, kurie po kalinimo turėjo gyventi kartu su kaliniais.  (Net ir dabar ši Šaburo gyvenvietė skaitosi kaip viena iš labiausiai kriminogeninių atžvilgiu didžiausias problemas turinti, 
kurios meras nusižudė, negalėdamas išpildyti rinkėjams duotų pažadų.)

        Be to, brolis buvo labai stiprus, prie buldozerio remonto jis jo priekį vienas pakeldavo. Kartą atvyko instruktorius ir brolį kažkur nuvežė į Uland-Udę, ten parodė, kaip reikia mėtyti diską ir rutulį stumti ir jis iš karto varžybas laimėjo. Toliau važiavo į Irkutską ir ten laimėjo. Po to Krasnojarske laimėjo – pateko toliau į visasąjungines kaimo jaunimo žaidynkur ir ten laimėjo. Daugiausiai treniruočių stovykloms važinėdavo į Ulan-Udę, o namo į Šamburo gyvenvietę grįždavo žiemes, ai.  Kai jis tapo Sovietų Sąjungoje žinomu ir todėl Lietuvos treneriai jį atkreipė, kad pas ji lietuviška pavardė ir prišnekino už Lietuvos respubliką dalyvauti varžybose. Todėl pagal seserų pasakojimą, jis išreikalavo, kad ir visa šeima būtų gražinta į Lietuvą ir per brolio aukšto lygio meistriškumo sportą visi iš tremties grįžo į Lietuvą.

        Aišku, po Stalino mirties, kaip nepilnametei iš tremties galima buvo sugrįžti sesei Nijolei, kurią sugrįžusią priglaudė teta. Tėvai grįžo į Lietuvą 1956 metais, kai jau Algimantas mokėsi KKI institute, o sesei Eleonorai teko pasilikti su savu vyru net iki 1958 m., nes jam leidimo forminimas sugrįžimui kažkur užsilaikė. Kai tėvai sugrįžo, iš karto turėjo įstoti į kolūkį ir jame dirbo iki išėjimo į pensiją. Todėl vėliau ir jiems reikėjo parduoti savo savo sodybą.

          Mano dėstytojo Algimanto sūnus Mindaugas  Baltušnikas, kuris šiuo metu vadovauja Kurantas firmai, papasakojo, kad jojo tėvą treniravo treneris A. Arlauskas (aš pamenu tokį, bet kaip buvau stajeriu, su juo man neteko bendrauti), tas jo treneris rūpinosi visais jo tėvo meistriškumo klausimais, o taip pat pabrėžė, kad ir pats tėvas pradėjo vykdyti treniruotes kitiems metikams. Be to ir sūnus Mindaugas tapo taip pat disko metiku-rutulio stūmiku, besitreniravęs pas tą patį A. Arlauską.  Pamena jis Jarą, Plungę ir net Algirdą Brazauską, kuris taip pat buvo gana aukšto lygio lengvaatlečiu-metiku. Matė ir taip pat jis treniruotėse Birutę Kalėdienę, kuri, manau, be jos trenerio Leono Puskunigio, galėjo dar ir kaip rinktinės narė papildomai treniruotis ten, kur centralizuodavosi geriausi Respublikos metikai. Bet apie tai reikia atskirai analizę atlikti.

   Todėl man pavyko pabendrauti ir su legendinio trenerio Leono Puskunigio sūnumi Eigintu, bei su žymiu Skriaudžių muziejininku Pijumi Brazausku, kuris irgi pažinojo Skriaudžių kanklių ansamblio vadovą. Jie abu ir patvirtino, jog per pastarojo ir tėvo laidotuves dalyvavo ir sporto garsenybė Birutė, kurią buvo parengęs šis Lietuvos kanklių muzikos pradininkas ir populiarintojas. Pagal sūnaus Eiginto tvirtinimą, nors jį tėvas visur vedžiodavosi į varžybas, bet asmeniškai apie Tarpukario Lietuvos sportą jis nieko nepasakodavo ir net nebuvo galima pasakoti – tai būdavo uždrausta. Todėl vaikams tokių dalykų tėvai nė ne neužsimindavo. Nieko nuostabaus, kad L. Puskunigis apie savo varžovus ir nepasakodavo, tuo labiau apie J. Krikštaponį. Apie jojo likimą galėjo ir nežinoti, nes grįžus jam iš Študhofo, iškart atsidūrė vėl lageryje prie Onegos. 
        Taip man pasakė Birutė Kalėdienė - jos trenerį suėmė, kai iš Vokietijos grįžo ir nepatikėjo, kad jis buvo kaliniu - manė, kad jis 
„dirbo vokiečiams ir saugojo kalinius“. 
        Sunku pasakyti, ar žymus metikas - J. Krikštaponio bendramokslis bei sporto draugas Leonas, dar ir iš GULAG-o grįžęs į Lietuvą, ar galėjo ką nors nujausti, kai jojo draugo ir varžovo jau nebeliko? Ta nežinomybė Leonui ir skatino, gal, būti ne tik sporte, bet ir prie kanklių muzikos, tęsiant savo tėvo - kanklių kūrėjo ir XIX-tame amžiuje Skriaudžių ansamblio įkūrėjo palikimą. Kanklių skambesio aidai laimina ir prikelia į nežinomybę iškeliavusius. Tą savo tėvo išpuoselėtą palikimą stebėti teko ir man Jonavoje per Sąjūdžio surengtą Tautinio Atgimimo šauklio koncertą, atvykus Leonui su visu savo Skriaudžių ansambliu. Tada mums, jonaviečiams buvo didelė šventė su Vilties ugnele tikėtis didelių permainų. Šokiravo tada Leono pastabėlė, kad po Študhofo GULAG-e jam teko dar atsidurti. Tas šokiruojantis faktas tada mums labai glumino ir darėsi aišku, kad „komunizmas“ nuo fašizmo nieko nesiskyrė.  
       Ar Leonas Puskunigis galėjo vėliau per iš Sibiro (iš Buriat Mongolijos) sugrįžusio Algimanto Baltušniko sužinoti apie savo draugo J. Krikštaponio likimą - spėliojimui-tyrimui čia ir tam dėstau sąsajas.
        Pirmiausiai, su A. Baltušniku stadione kartu įrankius skraidinusi Birutė Kalėdienė (Zalagaitytė), buvo mažiau persekiojama, nei  pagal NKVD-istų ir sovietinių propagandistų žargoną; „banditų“ sūnėnas Algimantas, kuriam olimpiadose dalyvauti buvo uždrausta, nors buvo du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku.

-50-

 


       Bet ir Birutei neteko laimė tapti gydytoja, nes „buožės“ vaikui, ir, taip pat, dėka jos dėdžių, miške buvusių, -  Mediciną studijuoti kelias buvo uždarytas. Ką prisimena Birutė, kad ji Skriaudžiuose buvo savo tėvo krikštynose. Todėl Leono sūnus Eigintas tapo maloniai nustebintu, kai aš jam tai pasakiau. Ta proga jis atskleidė labai svarbią savo vaikystės detalę - tai Sporto gatvėje bendrabutį ir KKI (Kūno kultūros instituto) kiemą bei bendrabutį Sporto gatvėje, kuriame jis gyveno, nes tėvas dirbo dėstytoju. Tuos du prieškarinius Sporto gatvėje namus ir visi specialistai turi prisiminti, kuriuose buvo Biochemijos ir Anatomijos katedros  - jų laboratorijos. Ši žinia ir „sudėjo visus taškus ...“, kad L. Puskunigis ne tik prieškaryje buvo Sporto rūmų (ir J. Krikštaponio?) dėstytoju, bet ir pokaryje jame pavyko darbuotis, kaip geram sporto teoretikui.
        Kaip tarpukario sporto patirtis galėjo įtakoti Birutės pasiektam planetos rekordui, ji taip pat man pabrėžė, kad apie tarpukarį kalbėti buvo draudžiama ir niekas apie jį nekalbėjo. Pamena Birutė tik tai, kad ieties metimo techniką treneris Leonas Puskunigis mokė iš vokiško Lengvosios atletikos vadovėlio, iš kurio tekstus jis versdavo.  Tą vadovėlį pamena ir Birutės trenerio sūnus Eigintas. Sako jis, kad tai buvo stora knyga apie visas Lengvosios atletikos rungtis ir iš tos knygos tėvas kažką rašydavo-braižydavo, kai ruošdavosi paskaitoms. Pamena jis ir trenerį-dėstytoją A. Arlauską, kuris pas tėvą namuose dažnai būdavo - jį Antonijumi vadindavo.
      Pagal naujausius duomenis paaiškėjo, jog treneris-dėstytojas Leonas turėjo asmeniškai didelę patirtį sporte, aukštąjį meistriškumą nuo 1931 m. pradėjęs kartu su savo bendramoksliu - dviem metais jaunesniu Juozu Krikštaponiu, kurie abu iškovojo Lietuvos čempionate antrąsias vietas - Leonas disko metimo rungtyje, o Juozas rutulio stūmime, būdamas tik 19-os metų ir, matyt, būdamas tada abiturientu. Diską Leonas metė su 3-čios vietos rezultatu 1934 m. ir 1939 m., tapdamas čempionu bei įveikdamas 40 m ribą su 40,39 m rezultatu. Aišku, Juozas tos ribos neįveikė - 1936 m. pasiekė tik 39,46 m ir tai buvo  tada III-čias rezultatas per visą Lietuvos čempionatų istoriją; po jųjų abiejų Rygiškių Jono (Marijampolėje) gimnazijos berniukų  Vaidoto vardo sporto klubo vadovo Stasio Šačkaus 1932 m. 41,90 m fenomenaliu Lietuvos rekordu, ir 1933 m. 41,30 m antruoju Stasio pasiekimu. Taigi, nuo 1927 m. iki 1935 m. 8 kart Lietuvos čempiono disko metimo rungtyje Stasio Šačkaus 1932 metais pasiektas rekordas išsilaikė net iki 1950 metų. Natūralu, iš kart pokaryje rezultatai nebuvo aukšti. Todėl tarpukaryje didesniais pasiekimais Leonas Puskunigis pasižymėjo ieties skraidinime, kurios rungtyje nuo 1934 m. buvo tapęs 4 kartus Lietuvos čempionu ir jojo 61,52 m 1935 m. rekordas išsilaikė tik iki 1940 m. Gedimino Gailiaus pagerintu 62,60 m nauju rekordu, išsilaikiusiu iki 1949 m. Iki to laiko ir Leono Puskunigio antrasis rezultatas niekam Lietuvoje nebuvo prieinamu. Todėl natūralu, jog Leonui paruošti planetos rekordininkę šioje jo geriausioje rungtyje; buvo iš ko - iš asmeninės patirties. Iš jos užteko ir dar vienai olimpietei J
advygai Dunauskaitei Putinienei 11-tos vietos Maskvos vasaros olimpinėse žaidynėse paruošti, kurios 67,84 m Lietuvos rekordas laikosi ilgiausiai; net iki šių dienų, taip, kaip ir mano pažįstamojo Kazlų Rūdos tarybos nario iš Jūrės gyvenvietės Jono Dabrilos; 1972 m. pasiektas 83,90 m ir likęs Lietuvos rekordu visam gyvenimuii, nes naujos konstrukcijos iečiai dabar rekordai skaičiuojami iš naujo.  Todėl dabartiniai Lietuvos moterų  rekordai  nuo 2000 m. 62,59 m priklausė Ritai Ramanauskaitei net 19 metų, kol 2019-06-15 per Baltijos šalių komandinį čempionatą nepagerino iki 63,98 m talentinga ir Lietuvą garsinanti kupiškietė Liveta Jasiūnaitė.

     Taigi, grįžtant prie metimų rungčių istorijos, iš kur mano dėstytojas Mindaugas Baltušnikasužsidegė tapti metiku  - pasekti savo Gimtojo kaimo kaimynystėje gyvenusio tada žymaus sportininko J. Krikštaponio pėdomis, atsekti labai sunku. Tam būtini dabar nuoseklūs tyrimai. Mindaugo sesės tada buvo per mažos, kad ką nors žinotų apie Partizanų Vyčio apygardos žuvusio vado Juozo Krikštaponio jaunystę bei jo garsumą Lietuvos sporte net „iki vaikų ausų lygio“. Čia tam reikia archyvuose prasekti tuometinę Ukmergėje leidžiamą spaudą. 
        Pagal 
Lengvosios atletikos federacijos statistiką Steponą Misiūną, kuris ir parengė tą labai svarbų Lietuvos Lengvosios atletikos 100-mečiui visų čempionatų prizininkų sąvadą, pabrėžė, kad spauda skelbdavo tik daugiausiai rezultatus varžybų. Na, o mano nuomonė, pagal tuos rezultatus galėjo koks vietinis laikraštukas ir pabrėžti savo ukmergietį kaip Lietuvos čempioną ar prizininką? Tai reikia ir ieškoti dabar.
        Tačiau Nijolė Baltušnikaitė papasakojo man labai svarbų vaikų-berniukų žaidimų detalę mėtyti ant virvės pririštus akmenis į aukštį, kas aukščiau išmes, arba, kas toliau nusvies, išsukdami tuos pririštus akmenis. Kad akmenys iš virvių pynių neišsprūstų, aptempdavo odos gabalėliais. Todėl tokie vaikiški žaidimai pagal liaudies ŽAIDIMŲ TEORIJĄ, kuri labai rimtai specialistų tyrinėjama, tai ir buvo tas žaidimas vystyti vaikams staigiajai jėgai, sovietmetyje neteisingai vadinamai „sprogstamąja“ jėga, nes ten organizme niekas nesprogsta, o susidaro fiziologiniai procesais staigiajai jėgai atsirasti. Ir tokie žaidimai, jei buvo populiarūs Ukmergės regione, tai, matyt, tą žaidimą galėjo mėgti ir Juozas Krikštaponis savo vaikystėje. Čia ir gali būti ta rišamoji grandis, kurios dėka tarp J. Krikštaponio ir A. Baltušniko kaip tarp abiejų žymių metikų. Ne veltui. J. Krikštaponis ir atstovavo klubą „Grandis“.
        O dėl pačių N. ir E. Baltušnikaičių prisiminimų, tai labai svarbus yra prisiminimas, kaip sovietai per jųjų kaimą (Surviliškių, palei kurį teka Nevėžis link Panevėžio) bėgo-traukėsi iš Lietuvos, karui ir Birželio sukilimui prasidėjus. Tai atmintina liko mergaitėms, nes jųjų kaimas šalia senojo plento, einančio į Vilnių, kuriuo ir traukėsi sovietai. Todėl mergaitės buvo paslėptos į iškastą bunkerį netoli jųjų vienkiemio prie krūmelių. Šiuo metu jųjų sodyba jau be langų, nes jąją pardavė dar seniais, dar sovietiniais laikais ir ... Ar ją negalima atkurti kaip memorialinę ir tuo užsiimtų LGGRTC? Mat, pasak seserų, parduota sodyba buvo be jokių dokumentų. Kur ji dabar iš tikrųjų randasi, pagal pasakojimą sunku atsekti kosminėje nuotraukoje. Ji skaitėsi kaip Surviliškių vienkiemio ir tokių vienkiemių palei plentą net 5—ios sovietiniame kariškame žemėlapyje pažymėtos. O Baltušnikų sodyba toliau nuo plento link Padambės kaimo turėtų būti, kuris po melioracijos panaikintas. Viena iš jų ir matosi kažkokia keista buvusio Padambės kaimo rytiniame pakraštyje jau beveik nenaudojamu keliuku ir lyg be jokios gyvybės ženklų, - reikia tikslintis. Anksčiau Baltušnikai gyveno netoliese Vėžaičių kaime pas savo tėvus (seserų senelius), kur ir gimė jųjų brolis – mano dėstytojas Algimantas, o seserys gimė jau Surviliškyje, kai jųjų tėvas iš dvarininko Bernatonio pirko žemę. Dabar tų jųjų senelių sodybos nebeliko, kurioje gyveno jųjų dėdės – Partizanai – tą sodybą sunaikino, tikriausiai, kariuomenė

 

 

 

  .

-51-

 

Svarbiausia, Eleonora Baltušnikaitė pamena, jog jos tėvas labai bendravo su dvarininku Komaru, matyt, senuoju – apie jį pasakodavo tėvas, kad jis visokias šventes rengdavo. Todėl neatmestina galimybė, kad ir J. Krikštaponis taip pat galėjo žinoti tą dvarininką bei jo sūnų – sportininką ir su juo bendrauti, kaip pridera metikų ir šuolininkų rungčių atstovams. Juolab, V. Komaro žmona buvo irgi metikė, tais pačiais 1936 metais rutulio stūmimo rungtyje Lietuvoje turėjo geriausią rezultatą, kaip ir J. Krištaponis ir dar disko rungtyje Lietuvoje turėjo antrą rezultatą, kai Juozas tapo čempionu tais metais dvejose rungtyse. Ne veltui, kai po to čempionato, praėjus 4-veriems metams – 1940 metais gims jųjų sūnus, ir kai 4-verių metukų bajoraitis praras savo tėvą beprasmiškose-nusikalstamose Glitiškių žudynėse, tai jo mama jį išugdys iki Miuncheno olimpiados čempiono.


        Dar svarbiau, jog dėstytojas Algimantas Baltušnikas Nepriklausomybės pradžioje pradėjo atkūrinėti dėdžių Krikštaponio vardo rinktinės bunkerius. Pasak seserį Eleonorą, tuos bunkerius taip įrengė, jog, net kariai nesugebėjo jų atrasti. Į tuos bunkerius, pagal seserį, reikia važiuoti autostrada nuo Vilniaus ir po to nusukti į keliuką Šilai-Raguva, kertantį tą autostradą ir ten kažkur į dešinę reikia eiti. 
2010 m. Bronius Vertelka minėjo Algimantą jo dėdės 95-mečio proga. Konkrečiai, kur ta žieminė, Raguvos seniūnas Aurimas Jurevičius nurodė Kultūros paveldo registrąir pagal žemėlapį galima surasti Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės vado Jono Baltušniko-Vienuolio ir kitų Lietuvos partizanų kautynių ir žūties vietą (unikalus objekto kodas 42522)

 


50pav.: 
J. Krikštaponio vardo rinktinės vadas ...

.

 Tame registre parašyti tokie faktai: -„1948 m. partizanai Šilų k. miške, Vadoklių vlsč., Panevėžio aps., išsikasė ir įsirengė slėptuvę-bunkerį. 1949-07-31 šią Vyčio apygardos štabo partizanų slėptuvę-bunkerį aptiko ir puolė MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai. Kaudamiesi žuvo: Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės vadas Jonas Baltušnikas-Vienuolis, g. 1915-10-17, gyv. Vėžiškių k., Raguvos vlsč., Panevėžio aps. Tarnavo policijoje. Partizanavo nuo 1944 m.; Vyčio apygardos štabo narys Jonas Tumšys-Kytras, g. 1920 m. Miliešiškių k., Vadoklių vlsč. 1944 m. išėjo partizanauti; Vyčio apygardos štabo viršininkas, Krikštaponio rinktinės vado pavaduotojas Kostas Tvaska-Rugelis, g. 1926-01-13, gyv. Šapio k., Traupio vlsč., Panevėžio aps. Partizanauti išėjo 1944 m., antrosios sovietinės okupacijos pradžioj kovojo Jono Baltušniko-Vienuolio būryje.


51 pav.:
 Sovietinių trenerių pagerbtas A. Baltušnikas

 

        Vėliau paskirtas Vyčio apygardos štabo viršininku. K. Tvaska-Rugelis buvo pirmasis Vyčio apygardos partizanų laikraščio „Lietuva brangi“ redaktorius. Jis 1999-08-04 (17 ?) pripažintas kariu savanoriu, 1999-08-30 suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, 2001-05-15 LR Prezidento dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Partizanai palaidoti Šapio k. kapinėse“ Įdomu, jog Partizanų kapų registrinis unikalus kodas 30382.


52 
pav.: galima pasididinti.


56 pav.: Bunkerio vieta raudonas mikrokvadratukas. Kairės apačioje matote autostrados iš Vilniaus į Panevėžį dalelę, per kurią kerta Šilai-Raguva keliukas. Galima šį žemėlapį ženkliai pasididinti ir prasiplėsti.


57 pav.: 
Legendinis Šilų kraštotyrininkas Pranas 
VANAGAS,kuris tyrinėja ne tik tarpukarį, bet pasineria į žymiais senesnių laikų paslaptis. Galima NUOTRAUKĄpasididinti ir prasiplėsti.


58 pav.: Aplink bunkerį palikti didelių medžių guotai, o miškas dabar rėžiais labai iškirstas ir tuoj užaugs nepraeinami jaunuolynai, kuriuos galite pamatyti ženkliai pasididinę ir prasiplėtę šį vaizdą iš kosmoso.

 

  Daug faktų sudarė Kėdainių istorikas Vaidas Banys, kuris pažymi, jog „įvairius tarptautinės padėties variantus modeliavusios dar nacių laikotarpiu susikūrusios slaptos ginkluotos organizacijos turėjo žaibiškai susiorientuoti ir pajungti stichišką gyventojų pasipriešinimą organizuotam veikimui“.Labai įdomų jis pateikia pastebėjimą, jog „Jei vakarinėje Kėdainių aps. dalyje patriotinis pogrindis formuotis pradėjo nuo 1942 m., šiaurrytinėje pusėje organizaciniai darbai prasidėjo tik vokiečių armijai pradėjus trauktis iš Lietuvos.

52-

 

 

Pasak buvusio Vyčio apygardos, Vėtros būrio vado Broniaus Juospaičio-Direktoriaus, Ukmergės Lietuvos Laisvės Armijos (toliau – LLA) štabo narys ltn. Jonas Krikštaponis (kituose šaltiniuose – Krištaponis)1 nurodė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, o paskui stengtis susisiekti vieniems su kitais. Vyravo įsitikinimas, kad baigsis karas, ir vis tiek spręsis Pabaltijo klausimas, o sovietai, bet kokiu atveju – gražiuoju ar piktuoju – turės iš Lietuvos pasitraukti2“
        
Ar yra koks paaiškinimas, tai, ką išryškinau dėl vakarinės Kėdainių apskrities, ir J. Krištaponiui priklaususios šiaurrytinę minimą teritoriją? Bet, deja, apie Juozą Krikštaponį kažkodėlprieštaringą žinią teikia  Keista, kad pastarosios citatos šaltiniu skaičiumi 2 pateikiamas Ričardo Čekučio, Dariaus Žygelio 2007-10-01 bernardinuose.lt straipsnis „
Laisvės kryžkelės: Vyčio apygarda“, kuriame kaži. ar „teisinga“ Broniaus Juospaičio-Direktoriaus „žinia“ pateikta, apie J. Krikštaponio, neva, „nurodė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, ...“, kai čia aptariamasis mūsų herojus 1944 m. liepos 20 dieną rengia pirmąjį Partizanų sąskrydį? Sąskrydis vyksta, kai kai frontas čia pat ties upe Šventąją.

 

  

      Kodėl tame sąskrydyje neminimas Bronislovas Juospaitis kartu su savo broliu Jonu, kurie tik 1944 m. rugpjūtyje, gavę šaukimus į SSSR kariuomenę, abu pradėjo slapstytis ir tapo Stasio Eitmanavičiaus-Rupūžėno būrio partizanais? Juk per tą Sąskrydį J. Krikštaponis akcentavo, kad į mišką paims tik tuos, kuriems gresia būt pašauktiems į sovietų kariuomenę? Gal, ko nesuprato broliai tame sąskrydyje? Gal nesitikėjo būt paimtais ir todėl tų dviejų brolių nebuvo likę tarp 30-ties miške pasilikusiųjų? Juolab, šie abu broliai-pametinukai 1943 m. tapo Lietuvos laisvės armijos nariais, įrodydami, jog ta pati žinia pateikta ir 2015 Nr. 1 (2029) sausio mėnesio žurnalo KARYS 46-53 psl. Dariaus Žygelio straipsnyje „1945 m. sausis: Lėno miško kautynės“.


 


59. pav: Šio straipsnio dalį galima pasididinti

 

 

Tame straipsnyje aiškiai parašyta, jog pogrindinė organizacija „Tautinis frontas“, jo štabo viršininko ir žvalgybos skyriaus viršininko pareigas ėjo kpt. Juozas Krikštaponis

        Apie tai net Wikiwando enciklopedijoje, rašo taip:


60 pav.:
Citatą iš Wikiwando tinklalapio galima prasiplėsti-pasididinti    

       Joje matote, jog ir 1942 metais J. Krikštaponis priklausė antinaciniam Tautiniam frontui. Taip, kad net LOGIŠKAI Baltarusijoje BŪTI NEGALĖJO, nes iš karto po kalėjimo jis ir galėjo įsijungti, pagal savo sesers tvirtinimą, jog visą okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių“. Ir ši Wikiwando enciklopedija yra patikima, nes joje yra GELTONA SPALVA mano pažymėtas nurodytas J. Krikštaponio Kauno kalėjime kalinimo šaltinio šifrai. Todėl pagal juos aš nuvažiavau į Ypatingąjį archyvą, nes raidės „LYA“ ir rodę tą Ypatingąjį archyvą, kuriame ir nufotografavau NKVD generolo Kapralovo raštelį. teigusį, kad J. Krikštaponis buvo nacių kalinamas Kauno kalėjime. Be to, 1943 metais J. Krikštaponis žymimas toje enciklopedijoje kai Lietuvos laisvės armijos narys. Todėl ir pagal šį faktą visiškai nesipaišo istoriko M. Pociaus teiginiai, jog, neva, „1942-1944 m. m. Krikštaponis kalinamas buvo“, nes iš kalėjimo, gal, ne kaip nebūtų galėjęs vadovauti Tautiniam frontu? O jeigu naciai būtų apie tai sužinoję, tai nekaip jokie draugai Juozo nebūtų ištraukę iš kalėjimo?

-53-

 

 

     PABAIGAI apie mūsų dvigubą ar, net, gal, trigubą Didvyrį Juozą Krikštaponį,

 irgi pradėjusį garsinti Lietuvos sportą (buvo Baltijos šalių vicečempionu, kuris galėjo siekti  net ir Helsinkio olimpiadoje aukšto rezultato, jeigu nebūtų žuvęs nuo mūsų pastovių priešų klastingos kulkos, kurių klastą mūsų Tauta patiria jau kelis šimtus metų. nuo tų laikų, kai buvo laimėta Žalgirio mūšyje. Tada Vakaruose prasidėjo civilizacijos-kultūros vystymasis,  bet, deja, Rytuose civilizacija sustagnavo. Todėl dėl didelio kultūros skirtumo, bendro kalbos su laukiniais rasti negalima, kai jiems kūryba yra svetimas dalykas, kai jiems nuo Čingis Chano laikų į kraują įaugę skriausti-pavergti silpnesnes nacijas. O jei tos nacijos NENORI VERGAUTI LAUKINIAMS, tai už priešinimąsi žudymai ne svetimi. Apie tai yra pastebėjęs ir Karlas Marksas, kuris buvo didžiausiu rusafobu, ir jis nepripažino iš Kijevo Rusios pasigrobusių, net ne savo šalies pavadinimą. Todėl šis Kapitalo teorijos kūrėjas turėtų karste vartytis, kaip iš jo mokslo išsityčiojo Leninas ir ... Jo dėka viskas tapo sunaikinta, ką bandė Maskolijos elitas kurti - pačius kūrybingiausius komunizmas ir nusikalstamas leninizmas išžudė - badu išmarino, kad ant Raudomojo teroro durtuvų pasmeigti net marksizmą, įvedus į jį TERORIZMO sudievinimą, tiksliau, suvelninimą ir velnią „šventuoju“ pavertus. 

        Todėl, ant visų tautų, tuo pačiu ir ant lietuvių su teroru ir patyčios buvo pasiųstos - atsikeršyta kaimo šviesuomenės atstovui J. Krikštaponiui - atsikeršyta už jo tėvo knygnešystės veiklą, - atsikeršyta už tai, kad lietuviai atsisakė susirusinti. Todėl ypatingai dabar keršijama mūsų broliams nuo LDK laikų buvusiems RUSĖNAMS, pavergus kaimynus gudus, o ukraJinus nepalenkus, nepaklupdžius -  dabar už tai A. Dugino ideologo aklas pasekėjas jau su ukraJino kaukole prakalbas sako.
        Šių ypatingai klastingų žudynių ir kitokių klastočių akivaizdoje, reik įdėmiai žiūrėti, kas mūsų istorijoje priklastota. Tam ir panaudojau paskutinę SPORTO temą, nes 
pagal Sporto psichologiją, kai žmogus užsiėmęs savo kūrybiniu pomėgiu (sportas taip pat savęs tobulinimo kūryba), tokiems savo mintyse nėra vietos nusikalstamoms Velnio sėklos taršalams. 
       Todėl Juozas Krikštaponis buvo net trigubu Didvyriu, siekęs garsinti Lietuvą ir neapsikentęs ne su vienu priešu-okupantu - nebijojo nuo jųjų nukentėti ir net žūti.Todėl, manau, kad tokio DIDŽIAVYRIO būdo (net aukšto pagal ūgį ir pagal fizinę jėgą - tokiems skriausti silpnesnius nebūdinga. Tai sako psichologijos praktika - josios pedagoginiai stebėjimai, jei ne klystu. O jei ką ir ne taip, ką nors parašiau, tai čia NE PASKUTINIS žodis - viskas, kas šiame rašte surikiuota, tai dar reikė rikiuoti ir perrikiuoti daug kartų, kol išsigrynins sukaupta informacija pagal HARMONIJOS sąskambius su VISUMINIAIS Sinerginiais Holizmo ryšiais. 

 

 

 Smulkių papildymų skyrelis

 

  Daug faktų sudarė Kėdainių istorikas Vaidas Banys, kuris pažymi, jog „įvairius tarptautinės padėties variantus modeliavusios dar nacių laikotarpiu susikūrusios slaptos ginkluotos organizacijos turėjo žaibiškai susiorientuoti ir pajungti stichišką gyventojų pasipriešinimą organizuotam veikimui“.Labai įdomų jis pateikia pastebėjimą, jog „Jei vakarinėje Kėdainių aps. dalyje patriotinis pogrindis formuotis pradėjo nuo 1942 m., šiaurrytinėje pusėje organizaciniai darbai prasidėjo tik vokiečių armijai pradėjus trauktis iš Lietuvos.

-54-

 

 

Pasak buvusio Vyčio apygardos, Vėtros būrio vado Broniaus Juospaičio-Direktoriaus, Ukmergės Lietuvos Laisvės Armijos (toliau – LLA) štabo narys ltn. Jonas Krikštaponis (kituose šaltiniuose – Krištaponis)1 nurodė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, o paskui stengtis susisiekti vieniems su kitais. Vyravo įsitikinimas, kad baigsis karas, ir vis tiek spręsis Pabaltijo klausimas, o sovietai, bet kokiu atveju – gražiuoju ar piktuoju – turės iš Lietuvos pasitraukti2“
        
Ar yra koks paaiškinimas, tai, ką išryškinau dėl vakarinės Kėdainių apskrities, ir J. Krištaponiui priklaususios šiaurrytinę minimą teritoriją? Bet, deja, apie Juozą Krikštaponį kažkodėl prieštaringą žinią teikia  Keista, kad pastarosios citatos šaltiniu skaičiumi 2 pateikiamas Ričardo Čekučio, Dariaus Žygelio 2007-10-01 bernardinuose.lt straipsnis „
Laisvės kryžkelės: Vyčio apygarda“, kuriame kaži. ar „teisinga“ Broniaus Juospaičio-Direktoriaus „žinia“ pateikta, apie J. Krikštaponio, neva, „nurodė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, ...“, kai čia aptariamasis mūsų herojus 1944 m. liepos 20 dieną rengia pirmąjį Partizanų sąskrydį? Sąskrydis vyksta, kai kai frontas čia pat ties upe Šventąją.