Lietuvos Prezidentui, Vyriausybei, Seimui,
Lietuvos Žydų bendruomenei, ir Izraelio bei JAV ambasadoms, o
taip pat Lietuvos visuomeniniam transliuotojui - LRT.
keliautojo-kraštotyrininko,
buvusio Jonavos Sąjūdžio tarybos nario,
dabar tiriančio J. Krikštaponio biografiją
Vytenio Aleksandraičio
SKUBI INFORMACIJA
dėl Lietuvos Didvyrio Juozo Krikštaponio-Krištaponio
pastovaus šmeižimo ir, ypač, dabar;
vykstančio karo Ukrainoje akivaizdoje
|
Kitais metais bus Pasipriešinimo antrajai sovietinei okupacijai
80-metis. Prie šio svarbaus įvykio dabar artėja ir Liepos 20-oji
diena, kai Juozas Krikštaponis 1944-07-20 surengė pirmąjį
Partizanų sąskrydį, kuris buvo skirtas Lietuvos vyrų gelbėjimui
kaip ir nuo MOBILIZACINIO GENOCIDO. Šį terminą vadinu todėl,
kad 1944 m. liepos mėn. 12-31 d. d. Šventosios upės mūšyje
tarp Jonavos-Ukmergės sovietinė kariuomenė nusikalstamai naikino
savo karius (galimai, tik ką mobilizuotus), juos varydami į
beprasmę pražūtį; tik tam, kad kitame upės krante
vokiečių kulkosvaidžiams pasibaigtų šoviniai.
Taip man; su ašaromis akyse, 1970 m. sakė to mūšio
liudininkas, regėjęs kraupų vaizdą ir raudoną nuo kraujo
Šventosios upę. Todėl parinkau žymaus Veprių
kraštotyrininko J. Žentelio (tėvo) duomenis.
Ar ne tą patį dabar Rusija Ukrainoje daro? Gal Hagos
teismui reik pateikti ir praėjusio pasaulinio karo
nusikaltimų tąsos įrodymus?
Neramu, kad, prisidengiant vykstančiu
karu Ukrainoje, suintensyvėjo šio paminėto Didvyrio Juozo
Krikštaponio-Krištaponio ir Ukmergės savivaldybės šmeižimas. O
artėjančio NATO viršūnių
pasitarimo prieigose net suintensyvėjo šmeižto kampanija per
centrinę žiniasklaidą, grubiai pažeidžiant L. R. įstatymus,
reikalaujant neteisėtai pašalinti šiam Didvyriui atminti skirtą
paminklinį akmenį. Todėl
Lietuvos Žmogaus teisių ir kitos visuomeninės organizacijos
paskelbė pareiškimą, dėl neteisėtų veiksmų, nes L.
R. Generalinė prokuratūra raštu
2015-01-22 Nr. 17.2-829 Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC
arba Centro) kaltinimus Juozui Krikštaponiui buvo atmetusi, nes
nerado
konkrečių objektyvių duomenų. Dar svarbiau, kad
tuo metu Centras,
pateikdamas Generalinei prokuratūrai klaidingą
pažymą,
buvo nuslėpęs ir iki
dabar savo tinklalapyje slepia J.
Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktą (suėmimą
GESTAP-u ir kelių mėnesių kalinimą Kauno kalėjime.) Kitos
internetinės priemonės, kaip Vikipedija ar Vikivando
enciklopedija ne tik nurodo tą svarbų biografijos faktą, bet ir
parodo dokumento adresą, saugomą Centrui priklausomame
Ypatingajame archyve. Todėl aiškumo dėlei tokius gėdingus faktus
rausvai teksto foną čia pažymiu, teigiamus žaliu, nuotraukų
aiškinimus žydru, o labai svarbius momentus raudonu tekstu.
Taigi, matydamas, jog LGGRT Centras
nė nežino apie J. Krikštaponį, kas rašoma jo saugomuose
dokumentuose, aš
2021-08-28 Ypatingajame archyve buvau priverstas
nufotografuoti NKVD Generolo Kapralovo raštelį, nurodantį
šmeižiamo Didvyrio nuo nacių nukentėjimo faktą ir 2021-09-15
socialiniame Facebook tinkle parodžiau dar
KGB tyrėjų sudarytą Sąrašą, kuriame išvykoje į Baltarusiją
skelbiamas kaip 2-os kuopos vadas Nikodemas Reikalas, matyt,
vietoje į kalėjimą patekusio J. Krikštaponio. Todėl tai slėpti
toliau jau nebuvo įmanoma ir 2021-12-03 Ukmergės konferencijai
skirtoje Lietuvos Istorijos instituto [toliau LII (Lii)]
istoriko Mindaugo Pažymos tik
11-tame puslapyje pagaliau atsirado ir prieštaringos
informacijos. Bet toje konferencijoje buvo paskleistos ir
dezinformacijos, kurias reikėjo kitose numatytose konferencijose
paneigti.
Deja, dėl prasidėjusio karo
Ukrainoje, žadėtas konferencijas Ukmergės savivaldybė buvo
priversta nutraukti. Nutraukiau J. Krikštaponio tyrimus ir
aš, nes mano tėvas ir močiutė yra gimę Kremenčiuge, ir todėl
pradėjau sekti-kaupti
tai, kas dabar svarbiau.
Tačiau, kaip ne gaila, atsirado
jėgos, kurios, kaip ir klastingai pradėjo naudotis karo
situacija, siekdamos nekorektiškų veiksmų dėl to paminklinio
akmens Didvyriui, nesibodint panaudoti net rusofašistinį Z
ženklą. Negi tai Maskvos gąsdinimas Ukmergės savivaldybei? (tai
parodau žemiau pavyzdžiuose)
Bet, yra ir
teigiamų poslinkių J. Krikštaponio biografijos tyrime.
AČIŪ reikia tarti ir minėtam Centrui, kuris išsamiai
ir moksliškai bei pilnai atsakė į mano pateiktus
klausimus (net į
21-ą), atsakydamas man net
14 psl. apimties duomenimis, kuriuose
atsirado
naujos-vertingos J. Krikštaponį išteisinančios
informacijos.
Todėl dabar konceptualiai vaizdas atrodo taip, kad
Juozas Krikštaponis, kaip garbingiausios švietėjiškos
Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos šeimos
atstovas, išsiugdė save pagal Humanistinę pedagogiką
geriausioje Lietuvoje Marijampolės Rygiškių Jono
gimnazijoje. Joje tapo labai garsiu sportininku (ir tai
nuo Lietuvos
gyventojų yra nuslėpta), ir per savo sportinės
karjeros varžybose bei Lietuvos čempionatuose, o taip ir
tarptautinėse varžybose, galimai, bendraudamas su
žymiais žydų tautybės atstovais iš Makabi klubo, bei
papildomai, VDU 5 semestrus išklausęs kursą Teisių
fakultete (kaip tai pažymėta jo Pakėlimo laipsnio lape),
prasidėjus sveiku protu nesuvokiamomis žydų žudynėmis,
matyt, puolė į frustraciją ir, nesusivaldęs, fiziškai
sukonfliktavo Ukmergės restorane, gal, net ir su
žydšaudžių vadovais laike Holokausto vykdymo?
Todėl atsidūrė Kauno kalėjime.
Kada tas įvyko - nėra žinoma. Žinoma tie tiek, kad KGB
iš Lietuvos išvežinėjo pačius svarbiausius dokumentus ir
nuo Sąjūdžio
Romualdas Ozolas
dar sovietinėje AT sesijoje triukšmą kėlė.
O nuo rimto nacistinio
susidorojimo J. Krikštaponį išgelbėjo jo pusseserės
vyras generolas Stasys Raštikis. Liūdna, kad istorikai
ignoravo J. Krikštaponio sesers Veronikos
Krikštaponytės Juodienės
prisiminimus ir panašu, kad sąmoningai buvo laukta,
kol ji, kaip paskutinė savo brolio biografijos
liudininkė numirs. Ir kai ji 2011 m. vasarį paliko šį
pasaulį, tada iš kart po mėnesio-dviejų 2011-04-10
Anarchizmo (artimo bolševizmui) veikėjo Evaldo Balčiūno
ir tapo paskleista
žinia apie Krištaponį Baltarusijoje, kurios
artimieji apie tai net nežinojo. O istoriko M. Pociaus
išvada, jog tas suėmimas-kalinimas vyko, neva, po J.
Krikštaponio demobilizacijos, neatlaiko jokios
kritikos, nes minėtas generolas net neturėtų teisės per
GESTAP-ą
įtakoti civiliui asmeniui ir paleisti iš kalėjimo jį
galėjo tik kaip kariškį, batalionui prašant. Tik tą
prašymą reikia mokėti atpažinti tarp saugomų
dokumentų.
O kalėjimo kameroje buvę komunistai byloja tik ar ne
vokiečių okupacijos pradžią?
Bet iš sesers atsiminimų pasakojimo chronologijos bei
logikos ir istorinių
aplinkybių visumos - tas įvykis Ukmergės restorane
panašiausias į Holokausto vykdymo laikmetį.
Kas keisčiausia, kad Lietuvos
Centriniame valstybiniame archyve (LCVA) saugomi 2/12
bataliono dokumentai byloja daugiau NE
buvimą Baltarusijoje, kaip teigia istorikai, o
labiau-panašiau į siekį apgauti GESTAP-ą ir iš kalėjimo
ištraukti nuo nacių nukentėjusįjį ...
Kad atpažinti dokumentuose GESTAP-o
apgaudinėjimą, užtenka istoriją žinoti tik mokykliniame
lygyje. Tuos dokumentus nufotografavau ir internete
paskelbiau - tegu visuomenė tyrinėja. Juos žemiau čia
laiške irgi parodau.
Galima ir pafantazuoti, kad jeigu
J. Krikštaponis nebūtų suimtu ir būtų Baltarusijoje,
tai, dėka jo teisinio išprusimo, gal būtų majorą A.
Impulevičių jis pristabdęs, kad juo vokiečiai
nesinaudotų nusikaltimams dėl jo pairusių nervų nuo NKVD
kankinimų? (Tai istoriko Simono Jazavitos
vienas iš naujai atrastų faktų, apie kuriuos čia žemiau
...)
Taigi, vertinant
J. Krikštaponio biografiją, grubios klaidos
tyrime padarytos todėl, kad aklai tikima okupacinių
tardytojų fiksuotais parodymais, istorikams
ignoruojant elementariausią psichologiją bei. gal ir
kriminologiją? Iš rezistentų pasakojimų žinau, kad buvo
taisyklė VISAS KALTES VERSTI MIRUSIEMS-ŽUVUSIEMS, KAD
IŠVENGTI NAUJŲ NETEKČIŲ. Tas buvo daroma ir su žuvusiu
J. Krikštaponiu, kai jo kolega 3-čios kuopos vadas
Juozas Ūselis, kuris kaip Pakalnis Ukmergės apskrityje
nuo 1945 m. iki 1947-10-07 vadovavo Partizanų būriams -
puikiai privalėjo žinoti, kad J. Krikštaponis žuvo.
Todėl tardytojams žuvusįjį ir pakišinėjo, ir kitus
liudininkus,
gal, pamokė, kad išsaugoti nuo teisinio persekiojimo JAV
gyvenantį minėtą jojo kitą kolegą Nikodemą
Reikalą? Negi istorikams to neįmanoma suprasti?
Be, to, panašu, kad istorikai
nėra tarnavę kariuomenėje, kad tiki abejotinais
parodymais? Juk kariuomenėje pavardės naudojamos retai -
antsiuvai su pavardėm prie krūtinės pagal NATO
standartus tik dabar naudojami. Aš, pavyzdžiui, savo
radaru
fiksavęs J.Gagarino žudiką-naikintuvą Su-15, nekaip
negaliu atskirti ir prisiminti, katras iš trijų
opertatyvinių budėtojų už mano nugaros stovėjo-mano
darbą stebėjo. Jie man buvo visi trys panašūs, nors su
jais 3 metus bendravau per kovinius budėjimus ir
darbuose prie technikos. O kaip galima įsiminti, kai
2/12 batalione būta tik 3 mėnesius kokius?
Be to, N. Reikalas ir J. Krikštaponis, pagal liudininkų
parodymus, buvo abu aukšti, ir buvo ne stori - liesi.
Tai, ar ne todėl M. Kačiulis, po karo liudijęs N.
Reikalą, žudynėms vadovavusį, vėliau pakeičia į J.
Krikštaponį? O, kai kurie J. Krikštaponį liudijantys
kaip kuopos vadą, jie nekaip ne meluoja, nes jis,
būdamas kalėjime, ir turėjo skaitytis kuopos vadu -
niekas jo nuo pareigų nenuiminėjo, kai, pagal sesers
Atsiminimus, turėjo vykti derybos dėl jo išlaisvinimo iš
kalėjimo. Juk tie
liudijimai
sausi ir vienu braižu vienodai surašyti.
Todėl, manau, jog istorikai privalo,
bent, mokėti sakinį perskaityti. Nemokėjimą skaityti
prisidemonstruota su Minsku, nemokant istoriniuose
šaltiniuose miesto atskirti nuo užmiesčio ir Karo
belaisvių nuo Civilių kalinių. Tokius dalykus jau vaikai
atskiria.
Taigi, nors J. Krikštaponio Minske
lyg ir neturėjo būti, bet, panašu, kad liudininkai
liudiję apie karo belaisvių masines žudynes, neva, už
miesto Miško stovykloje, kurioje jos ten neturėjo
būti, ir kurios buvo bei istoriniuose šaltiniuose
fiksuotos tik miesto stovykloje. Todėl už jos į rytus
dabar Uručje vietovėje vyksta kraupios masiškiausių
žudynių ekshumacijos. Todėl visiškai neaišku, kas ten
Minske su tyrimais yra pridirbta, gal, net nuo NKVD
laikų ir prie diktatoriaus A. Lukaašenkos rėžimo ar
galima mūsų istorikams ten dabar dirbti?
Taip, kad grožybių apstu, kaip istorikai
yra iškvailinti. Bet kodėl jie privalo mūsų tautą
kvailinti? Dar blogiau, kai tai daroma sąmoningai, M.
Pociui slepiant svarbius naujai atrastus liudininkus,
neigusius J. Krikštaponį Baltarusijoje ir kitokias
visokias net pačias juokingiausias manipuliacijas
atlikinėjant; ne tik minėtoje Pažymoje, bet ir
straipsnyje garbingiausio mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR
REZISTENCIJA
puslapiuose. Tik, liūdna, kad tomis juokingomis
manipuliacijomis visai ne juokingai pasinaudota karu
Ukrainoje momentu, o tas straipsnis su dar papildomais
melais išspausdintas per patį karo įkarštį 2022-06-14,
kai besidomintys J. Krikštaponio biografija yra
labiau susirūpinę dabar vykstančiu karu Ukrainoje, nei
praeitimi.
Išsamiau apie visą tai, ką čia
parašiau, mano detalūs išdėstymai yra šie:
1.
apie minėtą M. Pociaus straipsnį
Holistiškai - platesniu spektru pateikiu
208 nuorodų, 217 paveikslėlių ir 77 psl.
apimties dėstymą.
2.
dar plačiau apie visą tai LGGRT Centrą informuoju su naujai
surinkta informacija-studija
(neskaitant priedo) 158 nuorodų 58 pav.
ir 37 psl. apimtimi
3.
LGGRT Centrui PRIEDAS apie nuo Lietuvos
gyventojų nuslėptą J. Krikštaponio aukštą sportinį
meistriškumą, jo bendrystę nuo
gimnazijos suolo su žymiausiais pasaulyje sportininkais
ir pirmaisiais Lietuvos sporto teoretikais - Sporto Rūmų
(dabar Lietuvos Sporto universiteto) kūrėjais, jam
tampant kariuomenės Fizinio lavinimo instruktoriumi.
(medžiaga tik surinkta, bet prie jos dar
dirbu)
4.
skubi informacija
L. R. Seimo Laisvės kovų ir valstybės
istorinės atminties komisijai, URM-ai,
LGGRTC-ui, LII (Lii-ui,),
LŽB-ei, ... 89 paveikslėlių, 121 nuorodų
ir 18 temų dėstymas.
5.
skubi
informacija
L. R. Seimo pirmininkei, dėl
Seimo
Žmogaus teisių komiteto daromos
grubios klaidos
6.
skirta LRT direktorei, VDU rektoriui, Gaono
muziejui
PRAŠYMAS nustoti pastoviai šmeižti
J. Krikštaponį, pateikus koncentruotą kaltinimų
paneigimą.
7.
Ukmergės konferencijoje iškilo
klausimas: Negi vokiečių
sulaikymas nuo nusikaltimo ir iš jų ginklų gavimas
Pasipriešinimui prieš sovietus yra kolaboravimas su
naciais?
8.
Trumpai pas naują Ukmergės merą apie
pasitarimą dėl aikštės projekto,
kuriame stovi J. Krikštaponiui atminti paminklinis
akmuo.
9.
Ruošiama dar
išsami HOLISTINĖ studija
skirta TRIMS MERAMS dėl Centrinės Lietuvos okupacijos
bei J. Krikštaponio kompleksinės problemos išsamaus
nagrinėjimo.
Viskas, kas čia tose nuorodose pateikta, apibendrintai
ir čia išdėstau ...
ŠIOS PROBLEMOS
P A V Y Z D Ž I A I
(pirmieji apie Pivonijos šile problemą ir LRT
straipsniui klausimai čia parodyti mano yra pirmą
kartą)
|
Šią informaciją rodau kaip
skubią, nes, naudojamasi vykstančio Ukrainoje karu, ir
praėjusią savaitę žiniasklaidoje (15
min.,
Verslo žinios,
Kauno diena,
DELFI, ir kaip visad
LRT, apie kurią kiek žemiau išsamiau) pasirodė
straipsniai, raginantys Didvyriui nukelti paminklą,
nežiūrint to, jog Ukmergėje dar nesibaigė numatytų
(žadėtų) mokslinių konferencijų eilė, kurias sustabdė
prasidėję Ukrainoje karo veiksmai, nes jie visuomenei
yra svarbesni, nei praeities peripetijų nagrinėjimai.
Šokiruoja naudingas Kremliaus
čekistinės ideologijos bei rusofašistiniams kariniams
tikslams BANDYMAS PASINAUDOTI VYKSTANČIO KARO SITUACIJA,
kelti aistras dėl didvyriškai žuvusio
Juozo Krikštaponio.
Svarbiausia,
istorikams
neturėtų būti jokio pagrindo J. Krikštaponį priskirti
prie
kolaboranto
statuso, nes jis nacių laikais GESTAP-o buvo suimtas ir
kelis mėnesius kalinamas Kauno kalėjime. Ir
kaip ne gėda, mūsų
mokslininkai, negi sąmoningai slėpė tą faktą? Nuslėpė
ir tai, kad Juozas buvo dar ir aukšto meistriškumo
sportininkas, daug kartų Lengvosios atletikos metimų
rungčių prizininkas ir, net 3 kartus Lietuvos čempionu,
prisidėjęs prie Lietuvos metikų aukšto meistriškumo
siekio formavimosi tradicijų.
Nerimą
kelia tai, kad vykstančio dabar karo metu; Ukmergės
Pivonijos šile - Holokausto vykdymo vietoje vykdomos
pastovios-neaiškios provokacijos šios:
SIŪLAU SUSIMĄSTYTI, žiūrint
žemiau į
1
pav.:
NUOTRAUKĄ:
Štai,
jeigu Ukmergėje ir jos
restorane J. Krikštaponis buvo pasipiktinęs gal
Holokaustu ir kaip Lietuvos karininkas prieš
nacius-savivaliautojus išreiškė protestą-pasipiktinimą,
o po to tapo nukentėjęs labai (smarkiai sumuštu) ir
keliems mėnesiams įkalintu, tai kaip atrodo Žydų
bendruomenės reikalavimas šalinti jam paminklą?
Ar negalima atsitokėti? Jeigu ir nėra žinoma
to nukentėjimo data, bet vien tik NUO NACIŲ NUKENTĖJIMO
FAKTAS YRA NEGINČYTINAS, ar leidžia elementariausia
etika iš nukentėjusiojo tyčiotis, jį
žydšaudžiu
vadinti, kai nukentėjimo faktas yra neabejotinas ir
tikras? Ar galėjo būti
žydšaudžiu nuo nacių nukentėjęs asmuo, jeigu nėra
žinoma nuo naciu nukentėjimo tik data? Ar tokie
straipsnių
pavadinimuose epitetai nepažeidžia L.R. įstatymų ir
mirusių žmonių teisę būti neniekinamam? Ar tokie
nepamatuoti vieši epitetai nekursto tarpnacionalinės
įtampos?
Ypač, yra paslaptingas
Lietuvos Žydų bendruomenės tinklalapyje
NET su rusofašistiniu
Z ženklu
raginimas J. Krikštaponiui nukelti paminklą:

1
pav.:
pagrindinė LŽB
tinklalapio
straipsnio nuotrauka |
|
Ką
bendro J. Krikštaponis ir tas rusofašistinis ženklas su
tvarkingai išdėstytomis ir bešviečiančiomis žvakutėmis,
dar pilnomis parafino? Kaip galima vadinti
vandalais tuos, kurie tvarkingai išdėsto žvakutes
Holokaustui atminti, ir tą šviečiančių žvakelių
išdėstymą išniekinimu vadinti? Pagal kokius
įstatymus galima savivaldybę kaltinti nesutvarkant
(nenurenkant žvakeles?), jei jos pilnos parafino? O,
gal, tos žvakelės uždegtos visai ne Holokaustui, o spec.
operacijai Ukrainoje atminti? Tai, ar ne Kremliaus
kvapelis su
Z
reikalavimu Lietuvos Didvyriui pašalinti paminklą?
Ar buvo iš karto kreiptasi į policiją - ar nuo
žvakelių paimti pirštų antspaudai?
Kodėl net žiniasklaidai nėra pranešta apie šį
politinį rusofašistinį aktą? |

2 pav.:
Paneriuose 2022 m. buvo išniekinta aplinka
rusofašistiniais ženklais. Galima
pasididint ir prasiplėsti |
Prašome pažvelgti į
Paneriuose memorialo išniekinimą su ta
pačia Z raide!
O kodėl internete nėra apie
aukščiau
1 pav.:
matomą Pivonijos šile rusifašistinių ženklų
paišymą? Kodėl tai nuo visuomenės slepiama?
Negi ne aišku, kad Z raidės paišytojas išdėstė tas
žvakes ir jas uždegė? Negi jos nufotografuotos;
tik, tik; po to ženklo nupiešimo ir tų žvakių
išdėstymo? Aš ten
1 pav.:
raudonai mažytes rodyklytes ties liepsnelėmis ir
šauktuką raudoną tuščiavidurį užpiešiau.
|
|
Kodėl, artėjant Ukrainos užpuolimo (vasario 24 d.)
metinėms, kaip tyčia
2023-02-05 atsiranda
LRT
straipsnyje Paminklas
žydšaudžiui Ukmergėje?
Ar ne Didvyrio ir Ukmergės savivaldybės šmeižimo tikslu
autorė
Indrė Makaraitytė parašo, neva, J. Krikštaponis
dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje
ir ..... Kodėl LRT Tyrimų skyriaus redaktorė
nenurodo, kas ir kur tokius niekam nežinomus tyrimus
dėl Lietuvoje ... atliko? Kam LRT Tyrimų skyriaus
redaktorei mokomas atlyginimas, jeigu ji negali ištirti,
kaip J. Krikštaponis, sėdėdamas Kauno kalėjime, sugebėjo
net ir Lietuvoje žudyti? Ar gali Tyrimų skyriaus
redaktorė, bent, internetu ir GOOGLE pasinaudoti? Ar
sunku susirinkti žodžius
Juozas Krikštaponis kalėjime, ir pasižiūrėti, kiek
leidinių apie tai rašo? Ar sunku į Vikipediją nueiti ir
apie J. Krikštaponio kalinimą istorinio šaltinio
nuorodos adresą LYA,
f. k-21, ap. 1, b. 49, l. 199
nurašyti ir pagal tą adresą atsiversti Didvyrio
suėmimo-kalinimo įrodymo dokumentą? Jįjį rodo ir ne vien
Vikipedija - rodo ir enciklopedijos, kaip
Wikiwando enciklopedija. Negi Tyrimų redaktorė
negali pamatyti, kad tik LGGRTC apie J.
Krikštaponio kalinimą tylį - jį slepia, nors
Ypatingajame archyve saugo tą dokumentą? Kodėl Tyrimų
skyriaus vedėja tokio elementaraus darbo neatliko?
Nemoka internetu naudotis?
O gal buvo užduotis prieš rinkimus skaitytojus
klaidinti?
Ar tas skaitytojų klaidinimas ar ne kovo 5 d.
savivaldybių rinkimams buvo skirtas? Štai, to straipsnio
fragmentas: |

3 pav.: Ištrauka iš LRT straipsnio
Paminklas
žydšaudžiui Ukmergėje - ...
|
Aišku, dėl masinės kapavietės sutvarkymo Ukmergėje labai
teisinga pastaba, dėl kurios mano
pastebėjimas yra toks:
Štai, matote Pivonijos miške, Pivonijos seniūnijai ir
Graužečių kaimui priklausantį memorialą. dėl kurio
Lietuvos Žydų bendruomenė pakėlė
triukšmą, kad, neva,
išniekino,
nors, kažkas per pievą pervažiavo. Gal
miškininkai kokį medį nuvirtusį išvežė, ar koks
keturratininkas vaikiukas pasivažinėjo? |
|
Kaip, matome, ant paminklo
neužvažiavo - pro šalį pravažiavo. Pagal kokį įstatymą
negalima po pievas važinėti? Ir prasideda aistros. Štai,
ir vasarą kažkas ir kažkur su dviračiu nuo
keliuko kažkur nusuko, kitoje nuotraukoje
irgi vėžės neaiškios kažkur, ir
pievoje kažkokioje, neaišku, kur - jos visos
paskelbtos
Ukmergės Žydų bendruomenės F. b. soc. tinkle? Aišku,
pikta, kad, gal virš kaulų gulinčių kažkas važinėja?
Bet, tas, kas
važinėjo, iš kur jam žinoti, kas po jo ratais giliai
žemėje yra? Juolab, jei ne vietinis ir prie
paminklo net ne privažiuoja pastudijuoti? Tai ar galima
tokį asmenį bausti, kuris nežino, per ką važiuoja? Ką
padės vaizdo kamerų įrengimas, kaip siūloma?
Todėl siūlau pažiūrėti, kaip
atrodo šalia Ukmergės - Jonavoje Holokausto vieta
Girelėje: |

6 pav.:
Jonavos Girelėje Holokausto vieta turi simbolinį
aptvarą ir gėlyną. Galima
pasididinti. |
 |
7 pav.:
pietrytinė memorialo vieta, kiek iš
tolėliau simbolinio aptvaro vaizdas.
Galima
pasididinti. |
|
|
 |
Pasakykite, ar čia, Girelėje kas nors per tą simbolinį
mūrinį aptvarėlį šoktų su keturračiu, kad po tą
aptvertą teritoriją pasivažinėti, kai jos viduryje
dar gėlynas? Juk KAPUOSE VISAD GĖLĖS turi tradiciją
augti. Kodėl palaidojimo vietą negalima gėlynu
paženklinti? Jonavoje sodinamos gėlės, nes žydų
bendrijos visai nebeliko. O Ukmergėje ji yra. Tai ar ji
siūlė įrengti gėlyną ir projektą sukurti taip, kad kapo
vieta būtų panaši į kapą, skirtą pagarbai? Kodėl iš
Jonavos pavyzdžio negalima paimti? Juk josios kultūros
vertybių registro unikalus objekto kodas yra 10847 ir
plotas teritorijos 1022,00 kv. m. O Pivonijoje plotas
12315,00 kv. m. Tai daugiau, kaip 10 kart didesnis
plotas. Jonavos Girelėje ilsisi 2108, o Ukmergės
Pivonijoje 6350-7000 nužudytų ir užkastų. O pačios
kapavietės pagal 1959 m. planą ir pagal dabar sudarytą
atrodo taip: |
Panašu, kad nuo 1959 metų ryškūs antkapių
sampilai sudūlijo, ir, gal jie neišsiskiria iš
aplinkos? Matosi iš kosmoso, jog ir teritorijos
aptvėrimas jau išnyko.
Keista, jog palaidojimų vietų išdėstymas kiek
skiriasi. Reik manyti, kad dabar topografija
tobulesnė. Bet ar tikrai palaidojimų vietos
tiksliai nustatytos? Negi,
negalima tiems palaidojimams kokius nors
aptvėrimėlius simbolinius padaryti, kad jie
ženklintų kaip kapo vietą? Patikėkite, jei kapas
bus panašus į kapą, tai, tikrai, dar per kapus
niekas niekur nevažinėja. Negi negalima pagal
tuos planus kokius projektus surengti ir
tarp jų konkursą paskelbti? Negi ir toliau
sovietinį požiūrį dar tęsime?
Prašau pasigrožėti koks 1959 m.
Pivonijos tragedijos plane tas sovietinis
požiūris į nužudytus buvo: |

11 pav.:
sovietinio Holokausto slėpimo pavyzdys
Pivonijoje aukų aplinkos
plane. |
Pamenu, kai mano senelis piktinosi
tokiais užrašais? Jis
sakydavo-klausdavo:
Kokie
tarybiniais
galėjo būti tada nuo 1940 m.
vasaros iki 1941 m. vasaros?.
Keista ir pikta buvo, kai sovietai
žydų tautybės naikinimą vadino
tarybinių piliečių naikinimu ir nebuvo
aišku, kas tie tarybiniai?
|
|
Tada, mažas aš būdamas, nesupratau tokio
klausimo esmės. Todėl neklausinėjau senelio apie
tuos
sovietinius piliečius, nes jis man davė
suprasti, kad jie ne taip vadintis turi.
Bet BALTA DĖMĖ IKI ŠIOLEI BELIKO,
dabar man su klausimu apie tą SOVIETINĘ
PILIETYBĘ ir jos forminimo etapus? Kada buvo
išduoti sovietiniai pasai ir kaip noriai
keisdavosi žmonės į tuos naujus sovietinius
pasus? Kodėl dabar negalima gauti atsakymo, kaip
tas tas okupacinis periodas sovietizmą
diegė? Jaunystėje girdėjau, kad tą sovietizmą
ŽYDIZMU daug kas vadindavo ir kas nenorėjo žydų
tvarkos, tuos, atseit, ištrėmė-sunaikino? Tai ar
ne sovietai formavo antisemitizmo nuostatas
ir ruošė dirvą Holokaustui? Panašiai savo
senatvėje dėstė ir Nachmanas Dušanskis. Sakė
žmonės, kad TRĖMIMUS NAIKINIMAIS SUPRATO VISI,
nes apie caro laikų 1863-čiųjų metų trėmimus
seni pamena baisius, kai artimus ir gerus
pažįstamus prarado visam laikui. Prisimena
žmonės ir 1831 metų trėmimus ir mano senelio
senelis kaip 1931 m. sukilėlis visą laiką
slapstėsi, todėl ištremtu nebeliko. Tik savo
senelį mano senelis pamena labai užsidariusį -
ne šnekų.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą caro
valdžia ir žydus trėmė, bet po karo jie sugrįžo
visi į savo gal išgrobstytus namus? Gal nuo to
prasidėjo konfliktai, kas iš kaimynų jų turtą
priglaudė ir negražino? Ar buvo tokie
negražinimai? Pamenu, mane šokiravo 1967-aisiais
metais didžiojo spalio 50-mečio išvakarėse
sovietinėje armijoje kovinio budėjimo
metu
lakūnų radijo stotyje, kuri būdavo visą laiką
įjungta koviniams signalams priimti ir su
lakūnais naikintuvų ryšio palaikymui, tada mes
naktimis slaptai užsirakinę, kavą gerdami, per
ausines slaptai Vakarų radijo stotis
pasiklausydavome. Tada ir šokiravo interviu su
Aleksandru Kerenskiu padaryta, kuris iš Žiemos
rūmų sugebėjo tik vienintelis pabėgti po
kreiserio Aurora salvių. Tada mes ir supratome,
kad jokia tada Petrograde ne revoliucija, o
normaliausias KARINIS PERVERSMAS įvyko ir jį tik
taip prieš karą net sovietai vadindavo. O po to
jie visus pradėjo apgaudinėti su revoliucijos
terminu įvestu. Tada pamenu A. Kerenskio ar jo
pašnekovo pasakytu faktu, jog valdžią užgrobusių
bolševikų vadovybė buvo vien iš žydų beveik,
išskyrus lenką Feliksą Dzeržinskį, į kurio
gimtąją sodyboje man teko su dviračiu
nuvažiuoti, ...
O čia dabar nušoku į Ukmergės žydų
bendruomenės pirmininko
Artūro TAICO senelio;
1941 m. birželį į Sibirą IŠTREMTO-Rešiotų
lageryje kalėjusio Altaro Meerio Taico
ir sovietmetyje persekioto likimo žinią.
Todėl Artūrui Taicui siūlyčiau
įsiskaityti į Istorijos instituto direktoriaus
pavaduotojo Aurimo Švedo paistalus (tas,
kuris Ukmergės konferencijai vadovavo)
straipsnyje apie TAPATYBIŲ SUGRIOVIMUS, išėjusį
jau po tos konferencijos šventųjų Kalėdų
proga, ar ne iš tos šventės pasityčiojimui?
Prieš tokią šventę, gal reikia kažką rimta
rašyti, o ne tik apie J. Krikštaponį blogietį
batalione ir iš to bataliono jam pasitraukus,
jau antinaciniu rezistentu tapusiu? Bet tai ar
įmanoma, taip staigiai persiversti? Pagal kokius
psichologijos dėsnius? Panašu, kad istorikus
beruošiantis docentas Nerijus Šepetys ar pats
žino istoriją, jei J. Krikštaponį tik daboklėje
įvardija pasėdėjusiu? Negi, tikrai, docentas
daboklės nuo kalėjimo neskiria? Gerai, kad čia
pat autorius pataiso - kalėjimu pavadina ir
parašo, atseit, yra liudijimų, jog buvo
atsidūręs kalėjime dėl vokiečio sumušimo,
.... Bet, tada iškyla 10 klausimų tokių:
1.
Kam už Valstybės lėšas išlaikomi
istorikai, jeigu jie nekreipia jokio dėmesio į
tą kalėjime atsidūrimo faktą - nenustato to
įvykio net laikmečio?
2.
Kodėl tą faktą kalėjime pasėdėjimą
tik liudijimais istorikas pavadina, jei tai
patvirtina gana rimtas dokumentas su oficialiu
adresu Ypatingajame archyve saugomu? Kodėl šis
dokumentas neištyrinėtas ir jis slepiamas nuo
visuomenės?
3.
Kodėl Istorijos mokslas nuvertinamas iki
pačių nepatikimiausių; net, privalančių meluoti
liudininkų parodymus, kaip šventos karvės
mūkimus ir kodėl kritinės analizės tiems
parodymams nėra? Tai tada, gal, istorija nėra
mokslas, jei tik iš konteksto traukiama bet kas,
kad pažeminti Didvyrio mirtimi žuvusįjį ir dar
nuo nacių nukentėjusįjį?
4.
Ar šiame straipsnyje minimi istorikai yra
skaitę Balio Sruogos Dievų mišką, ar dar
išsamesnį apie tą patį
Dievų mišką kunigo Stasio faktų knygą
JAV išleistą, jei jie sutinka su M. Pociaus
teiginiu apie J. Krikštaponio suėmimą tik po
demobilizacijos laikotarpiui? Tai tada kodėl J.
Krikštaponis neatsidūrė tame Dievų miške, kai
pas nacius buvo vajus pagrindinę Lietuvos
inteligentiją vežti į Študhofo mirties stovyklą?
5.
Ir, išvis, po demobilizacijos.
kokią teisę turėtų generolas S. Raštikis
padėti savo giminaičiui, jau esančiam civiliu,
dar su komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiu?
6.
Kada labiausiai buvo komunistai
suiminėjami? Kodėl šie istorikai nekreipia
dėmesio į šią labai svarbią detalę?
7.
Kodėl M. Pocius laidoje išvardija
nesuvokiančiais žmones, ginančius J.
Krikštaponį, su Bagnopolio kaimo nuo
sudeginimo išgelbėjimu ir tuo pačiu, neva, dalyvavus
kitų tautų civilių žudynėse palyginimu?
Ir kodėl pats M. Pocius nepagalvoja, kad tokie
sulyginimai pagal psichologiją yra
nesuvokiami?
8.
Kodėl istorikas M. Pocius ir A. Rukšėnas
nepagalvojo, kad iš karto po karo apie J.
Krikštaponį nebuvo blogų liudijimų ir jie tik
vėliau atsirado, dar net vienam pakeitus
parodymą? Kodėl nesuabejota tokiais
liudijimais keistais tik vėliau prisiminus
J. Krikštaponį ir dar tik 3-4 liudininkais
pačiais nepatikimiausiais iš gausaus
apklausiamųjų rato?
9.
O kodėl, M. Pocius šv. Kalėdų proga
gynėjus išvadina neišmanėliais, kai patsai
Pažymoje nuslepia labai svarbų J. Vėsos
parodymą, bylojantį apie J. Krikštaponio
nebuvimą Baltarusijoje, ir dar pridaro visą aibę
manipuliacijų savo kūriniuos e?
10.
Kodėl, aplamai, ši šv. Kalėdų išvakarėse
aprašomoji diskusija įvyko BE OPONENTŲ, t y.,
tokia, lyg, būtų jau įgrisusio sovietinio
Kremliaus politikos propagandinio lygio,
prieštaraujanti moksliniam ir demokratiniam
principui? Ar ne todėl, kad patys šie
mokslininkai pamatė, kad J. Krikštaponiui būti
Baltarusijoje jokių įrodymų nėra ir yra
dokumentiniai įrodymai, kad buvo pastangos jį iš
kalėjimo, išimti? |
|
1-asis nuslėptas (2014-12-19
LGGRTC
pažymoje)
NKVD dokumentas:
Čia žemiau
12 pav.-
13 pav:
parodytas NKVD generolo Kapralovo raštelyje dokumentas
ir jame išvada ne tik apie J. Krikštaponio sunaikinimą,
bet ir apie jojo nuo nacių nukentėjimo (GESTAP-o suėmimą
ir Kauno kalėjime kalinimo) fakto paskelbimas. Įdomu,
jog
LGGRT Centro tinklalapyje net DABAR slepiamas J.
Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktas, kai
Vikipedija ir enciklopedijos mini nuo nacių nukentėjimo
faktą. Gal šis dokumentas
yra, aplamai, vienintelis dokumentas, liudijantis J.
Krikštaponio ir jo vadovaujamos grupės sunaikinimo faktą
minintis? Todėl siūlau pažvelgti į jį:
|
 |
12 pav.:
Ta
svarbiausioji žinia apie J. Krikštaponio
nukentėjimą nuo nacių, pagal puslapio maketą yra
pačioje aiškiausioje vietoje. |
|
 |
13 pav:
Ši svarbiausioji nuo nacių nukentėjimo
žinia labai derinasi su Raudonosios armijos vyr.
leitenanto laipsniu, žaliai pabrauktu. (Šie
pabraukimai mano atlikti Fotošop-u)
|
Labai keista, kad Lietuvos istorikų NESUDOMINO
ir vyr. leitenanto laipsnis J. Krikštaponiui,
kuris niekur jo biografijoje neminimas. Taip,
kad labai keista, kad batalione kažkodėl J.
Krikštaponiui sužeminamas laipsnis vėl iki
leitenanto? Už kokius
nusižengimus J. Krikštaponis nubaudžiamas,
kai jam jau seniai turėjo būti kapitono
laipsnis? |
|
Pirmiausiai, pagal informacijos išdėstymą nuo
nacių nukentėjimo faktas (raudonai mano pabrauktas) yra
puslapio pradžioje ir istorikams
nepastebėti-pražiopsoti, kaip ir neįmanoma. Neįmanoma
nepamatyti ir dar kitą to raštelio keistenybę, tai po
J. Krikštaponio grupės sunaikinimo, ta ataskaita apie
mūsų Didvyrio sunaikinimą pateikiama net po 7,5
mėnesių: |

14 pav.:
NKVD generolo Kapralovo raštelio išsiuntimo data
rugpjūčio 29 d., praėjus net 7,5 mėnesiui po J.
Krikštaponio sunaikinimo. |
Pirmiausiai,
14 pav.:
matant šį šokiruojančiai didelį datų
skirtumą, net iki 7,5 mėnesio nuo J. Krikštaponio ir jo
vadovaujamos Partizanų grupės sunaikinimo, būtina
įsigilinti į to
raštelio turinį. Iš jo matosi, jog tai operatyvinis,
kaip ir
skubaus? pobūdžio pranešimas
ir taip ilgai delsti su tuo pranešimo negalėjo.
Negalėjo, nes tame pranešime minimi 5 sunaikinti
vokiečių desantininkai-parašiutininkai,
išmesti
Vokietijos žvalgybinių organų, su užduotimi susirišti su
Krištaponiu ir po juo vadovavimu atlikinėti Lietuvos
teritorijoje atlikinėti diversinius aktus ir vesti
žvalgybinį darbą Vokietijos naudai..
Toks dalykas yra neatmestinas, nes J.
Krikštaponio bendradarbiavimas su vokiečiais pėdsakus
galima aptikti iš paskelbtų Atsiminimų užrašytų
kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės ir
paskelbtų XXI-ajame amžiuje, kad ir tokių:
|

15 pav.: iš
XXI-mo amžiaus publikacijos ištrauka, kurią VISĄ galima
paskaityti ČIA. |
Taip, kad suvokti tikresnę padėtį, siūlau skaityti, ką
toliau NKVD generolas Kapralovas tame
operatyvinio
pranešimo raštelyje rašė: |
Laike
KRIŠTAPONIO būrio (rusiškaibandos) sutriuškinimo, buvo
pagrobta portatyvinė radijo stotelė
(rus.:
racija),
ginklai ir kitas desantininkų turtas
Dėl žinių pranešu, kad 1944 m. gruodžio 31 d.
vokiečių išmesta parašiutininkų grupė susidėjo iš 10
žmonių, iš kurių 5 diversantai užmušti laike KRIŠTAPONIO
būrio (rus.: bandos) likvidavimo, vienas užmuštas ir
antras sulaikytas, bandantis susirišti su būriu (rus.:
banda) ir trys diversantai dabar paieškomi ir kaip
nustatyta, randasi VAITELIO
(parašyta neįskaitomai su O raide, vietoje L)
būryje (rus.: bandoje)
veikiančiame Lėno miškuose.
Generolas-majoras Kapralovas |
Tai,
kaip matome, informacija šio NKVD-inio generolo labai
svarbi-skubi sovietams, nes yra susijusi ne šiaip sau su
eiliniu mūsų Partizanų būrio sunaikinimu, o ir su
vokiečių desantininkų veiksmais, kuriuos kai kas bando
nuneigti. Mano manymu, kaip iš NKVD-istų generolo
teksto, galima suprasti, kad tie vokiečių desantininkai
turėjo būti atskirai ir apie juos mūsų Partizanai bei jų
liudininkai galėjo ir nežinoti. Labai įdomus vokiečių
desanto išmetimas Naujųjų metų išvakarių dieną, ir tas
vokiečių desantas, pagal karinę logiką net privalėjo
būti.
Juk, kaip tik, pagal 1945 m. sausio
10 dienos (1299-tos karo dienos) suvestinių dienoraštį
1-asis Pabaltijo fronte 10-tąją sausio 10 d. vokiečių
didelės pėstininkų pajėgos, palaikančios tankų, atakavo
92-o šaulių korpusą, vadovaujamo generolo N. B. Ibianski
43-čios armijos A. P. Beloborodo iš Klaipėdos rajono į
Kretingos pusę. Kitą dieną vokiečių daliniai visur buvo
sustabdyti, o sausio 12-tąją (J. Krikštaponio žuvimo
dieną) dėka kontraatakų tapo vokiečiai atmesti. Sovietų
51-oji J. G. Kreizerio armija atmušė visus bandymus
suduoti priešingus smūgius.
Iš šių fronto žinių aišku, jog
vokiečių desantininkų išmetimas į Ukmergės krašto žemes
turėjo kažkokius diversinių planų tikslus ir siekį
įtraukti mūsų Partizanus. Kaip pastarieji būtų tai vykdą
- neaišku, nes lietuvių Pasipriešinimo tikslai turėjo
būti kiek kitokie? Manau, tai mūsų Karo istorikai
turėtų, ypač dabar tai tirti.
O; šio
NKVD-istų generolo pateikta
žinia apie vokiečių desanto sąsajas su J.
Krikštaponio būriu, GALUTINAI TRIUŠKINA M. POCIAUS
PAISTALUS
apie Krikštaponio kalinimą iki 1944
m. liepos mėn., nes J. Krikštaponio ir vokiečių
tarpusavio santykių atšilimui turėjo praeiti gerokai
ilgas laikotarpis po J. Krikštaponio kalinimo Kauno
kalėjime - tas įvykis turėjo būt užmirštas.
Tam užmiršimo procesui turėjo tašką padėti sesers
Veronikos minimas giminaitis-generolas Stasys Raštikis,
kuris incidentą Ukmergės restorane galėjo įrodinėti ir
kaip nesusipratimą tarp kariškių. Todėl ir logika tame
incidente kaip J. Krikštaponio civilio net nesuvokiama
pagal M. Pociaus paistalą iš kitos Mėnulio pusės
(tokio pavadinimo M. Pocius knygą yra parašęs) srities
lygio, kuri logiškai reikalauja nusileisti ant Žemės
ir neieškoti, ko nepametus kitoje Mėnulio
pusėje, kuri net visai nematoma.
Bet, NKVD-isto Kapralovo delsimas į
Centrą perduoti šią labai svarbią ir skubią OPERATYVINĘ
informaciją yra net visiškai nesuvokiama. Pagal viską,
šis raštelis ar ne turėtų būti tik pakartotinu,
istoriniam tyrinėjimui? Kokia gal būti
nauda iš šios 1945 m. rugpjūčio pabaigos visiškai
pasenusios informacijos jau po Gegužės 8-tusios
(sovietinės pavėluotos V. 09 d.), kai hitlerinės
Vokietijos jau nebeliko? Kodėl ne normaliai raštu-paštu
istorijai ši, gal, pakartotina-išanalizuota informacija
siunčiama, o vyriausybine linija? Slaptumui užtikrinti?
Juk, J. Krikštaponio sunaikinimo metu Kapralovas buvo
tik valstybinio saugumo pulkininku, už pastarojo
sunaikinimą? (galima tik paspėlioti) 1945-02-16 gauna
valstybinio saugumo komisaro vardą, o generolo-majoro
laipsnį gavo tik 1945-07-09 pagal kažkokį sovietinį
vajį, nes tą dieną tuos laipsnius Sovietų Sąjungoje gavo
net 143 Saugumo generolai.
Todėl ši visiškai pasenusi
žinia, akivaizdžiai, buvo išsiųsta kažkokiai
ANALITIKAI, ar ne įvertinti J. Krikštaponio nuo nacių
nukentėjimo priežasčiai ir labai svarbaus sovietams
(bendravusio su Ribentropu, Hitleriu, Molotovu, Stalinu
ir su karaliene Elžbieta II-ąja) generolo S. Raštikio
įtaka J. Krikštaponio išlaisvinimui, pabrėžtą tame
rašte paskutiniuoju žodžiu освобождeн.
Pagal pranešimo logiką, dėmesys, tame sakinyje
nukreiptas į IŠLAISVINIMO faktą. Tai, gal, NKVD tyrėjai
ir matė kokius nors išlaisvinimui darytus įtakos
dokumentus? Kaip jie nustatė patį išlaisvinimo aktą, jei
ne dokumentu apiformintu? Gal matė ir V.
Krikštaponytės-Juodienės užsiminto S. Generolo Raštikio
kokią nors įtaką darytą? Ar ne galėjo sovietai bandyti
kaltinti S. Raštikį bendradarbiavimu su vokiečiais per
tą J. Krikštaponio išlaisvinimą ir jojo sąsają su
vokiečių desantu?
Sovietams, matyt, reikėjo atlikti
analizę dėl J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo ir po
to su vokiečiais SUARTĖJIMO analizę, ar ne studijuojant
į Vakarus ( į Vokietiją) pasitraukusį giminaitį-generolą
S. Raštikį, jo ir jojo žmonos išviliojimui ir net
išėmimui iš Regensburgo, o po to iš Scheinfeldo
stovyklų, per jųdviejų gražinimą per ištremtąsias į
Sibirą dukrytes? Vieną iš jų pažinojau, o kitos
dukrą net labai gerai pažinojau, su kuria mano
pusiauauklėtinis (aš jo buvau antruoju treneriu)
apsivedė ir nuo josios pabėgo ar tik ne KGB ir Rusijos
FSB įtakotas, suvaidinęs žuvimą Rusijoje (apie tai
Mažeikių tinklalapis Santarvė skelbė) pasikeisdamas
net tapatybę ir šiuo metu gyvendamas pamaskvėje? (Apie
tai detaliau Centrui paaiškinau išplėstiniame atsakyme
dėl Partizanų šmeižimo)
Tai ar ne galima
to Kapralovo
raštelio tūrinį sieti su sovietų bandymu iš Sąjungininkų
(JAV ir britų) išgauti generolą S. Raštikį? Ar ne
galima istorikams šią versiją patyrinėti?
Ir
tai, ar ne akivaizdu, kad šis NKVD generolas matė
GESTAP-o dokumentus apie J. Krikštaponio
suėmimo-kalinimo Kauno kalėjime laikotarpius, ir
todėl per tą pusmetį, gal, net neieškojo Impulevičiaus
batalione jokių, nors, galų, kurie ir nebuvo reikalingi?
Jei jie būtų buvę, - okupantų generolas, tikrai, nebūtų
tylėjęs. |
Iš visų šių faktų visumos; kaip ir turėtų pirštis
išvada, jog to raštelio Sovietų Sąjungos vyresnybei
pateikimo išvakarėse; tik ką NKVD generolu tapęs
Kapralovas, apie J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo
(suėmimo-kalinimo) faktą dėsto, greičiausiai,
vadovaudamasis GESTAP-o dokumentais, matyt, įrodančiais
jog mūsų Juozas nieko bendro su Baltarusija neturėjusio,
kas vėliau, matyt, buvo prigalvota?
Todėl,
su Baltarusija
NORINTIEMS
KALTINTI J. KRIKŠTAPONĮ, AR NE REIKIĄ JIEMS VAŽIUOTI į
Maskvos archyvus?
Juk,
jei šis mūsų Didvyris būtų
kaltas, tai negi dabar Maskva įrodymus
nebūtų pametėjusi apie jo nuo nacių nukentėjimo datą,
palankią kaltintojams?
IŠVADA:
taigi, iš
14 pav.:
matomos NKVD generolo Kapralovo paskelbtos 1945 m.
sausio 12 d. J. Krikštaponio sunaikinimo datos ir ją
sulyginus su
LGGRTC buvusios direktorės T. B. Burauskaitės 2014-12-19
raštu N.13R-300 kreiptis į Gen. prokuratūra dėl
J. Krikštaponiui savanorio statuso panaikinimo - tas
prašymas buvo teiktas, likus ne pilnam mėnesiui iki J.
Krikštaponio žūties 70-mečio
jubiliejaus! Kodėl buvo
pasirinkta tokia garbinga proga?
Ar ne su tikslu, antrą kartą sunaikinti J. Krikštaponį,
per jo atminties sunaikinimą? Kodėl tai Centras siekė
šio jubiliejaus išvakarėse?
Tame rašte buvo
argumentuojama, atseit, buvo
istorikų atlikta išsami, visapusiška įvairių
archyvinių dokumentų analizė ..., leidžianti teigti
...
Kaip galima teigti ką nors,
nematant (ar slepiant?) pagrindinį archyvinį
dokumentą, minintį tiriamojo asmens svarbiausią gyvenimo
įvykį?
2-asis nuslėptas (2014-12-19
LGGRTC
pažymoje)
KGB dokumentas:
Dar įdomiau, kad buvo nuslėpti
minimi faktai dar ir šio dokumento: |

15 pav.:
ir
KGB tyrėjų
sudarytas 2912 bataliono 2-os kuopos Sąrašo pradžia
įrodo, jog 1941 m. spalio 6 d. į Minską J. Krikštaponis
išvykti neturėjo, nes spalio mėnesyje tyrėjai rodo
kuopos vadu Nikodemą Reikalą. |
Taigi, čia
15
pav.:
matome KGB tyrėjų sudarytą
Sąrašą, kurį ir
visą 1-mą
puslapį galima atsiversti. Iš jo matyti, jog
to Sąrašo tikslas teisinių persekiojimų ataskaitai
sudaryti. Tas Sąrašas, kaip ir juodraštinio-DARBINIO
pobūdžio vidiniam-tarnybiniam naudojimui, su
nežymiomis-neesminėmis klaidomis, kaip dezertyravusiam
iš bataliono viršilai Augustui Panuškiui nurodytas
netikslus adresas, nes Ukmergės rajone nėra nei tokio
Kaniukų kaimo, nei nėra Raudondvario. Šios abejos
gyvenvietės yra šalia Kauno ir Kaniūkai dabar yra miesto
teritorijoje; visai šalia Raudondvario, esančio nu
to kaimo kitapus Nevėžio. Todėl čia klaida eilinė
mašininkės ar išsiblaškiusio tyrėjo žioplumo klaida.
Kad tą su
klaidomis KGB-istų sudarytą
15 pav.: matomą dokumentą matė
Mindaugas Pocius, - kaip ir įrodymas jo
Pažymos
5 psl.
pradžioje yra parašyta taip:
Atskirai aptartinas klausimas dėl duomenų, kurie
rodo, kad 2-o bataliono 2-osios kuopos vado pareigas
1941 m. rudenį ėjo du asmenys: ltn. Juozas Krikštaponis
(Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas.
Tik,
kodėl istorikas M. Pocius slepia tų duomenų
šaltinį-dokumentą, jo nenurodo ir kodėl RAŠO NETIESĄ
apie slepiamą galimai šį
(15
pav.:
matomą)
sovietinį KGB tyrėjų sudarytą dokumentą? Juk,
jis 1941 m. rudenį nurodo tik po vieną kuopos vadą, J.
Krikštaponį pareigas ėjusį tik rugsėjo mėnesį, o
Nikodemą Reikalą nuo spalio mėnesio 1941 metų. Aišku,
tame sovietiniame rašte nėra J. Krikštaponiui
prirašytų
tik rugsėjo mėnesį vadas, bet PAGAL LOGIKĄ, jei
nurodomas Sąraše nuo spalio mėnesio kitas kuopos vadas,
tai jau turi būti aišku, kad J. Krikštaponis dėl
kažkokių priežasčių vado pareigas eiti negalėjo.
Tai,
ar
L. R. Generalinei prokuratūrai buvo pristatytas šis; J.
Krikštaponio
buvimą Baltarusijoje
paneigiantis dokumentas? Kodėl Gen. prokuratūra
jo nekomentavo? Ar jis buvo nuslėptas, ar,
paprasčiausiai, teisininkai nepastebėjo, ar nesuprato
dėl pristatytų dokumentų gausos (17
pav.:
matome net 28-to pateiktojo dokumento prisegtus 9
lapus), ar, net nepatikėjo savo akimis, ką mato,
manydami, jog su kitu
Karolis tėvavardžiu
kitas asmuo? Ar ne todėl Gen. prokuratūrai ir pritrūko
svarstomojo tapatybę patvirtinančių dokumentų?
Ir, aplamai, ar ši istoriko Mindaugo
Pociaus paskelbta su logika besikertanti DVIEJŲ KUOPOS
VADŲ nesąmonė ar ne įtakojo toliau tą nesąmonę paversti
į tų vadų kaitaliojimosi naratyvą? Todėl iškyla
klausimas, ar šis istorikas tarnavo kariuomenėje? Kaip
jis įsivaizduoja tą vadų kaitaliojimąsi? Kur yra tokie
pavyzdžiai, kad būtų po du vadovus organizacijose, po
du direktorius gamyklose, įstaigose, jų padaliniuose po
du viršininkus ir jie kaitaliotųsi tarpusavyje?
Grįžtant prie to
15 pav.:
matomo
KGB-istų Sąrašo, iš kažkur paimtas J.
Krikštaponio (Krištaponio) ne tas tėvo vardas - vietoje
Jono, išgalvotas
Karolio
ir todėl kai ką bei mane tas parašymas buvo suklaidinęs
- maniau, kad tai visai kitas asmuo, kol nepamačiau
bataliono Pakėlimo lape nurodytus Krištaponio gimimo
datos ir vietos duomenis, atitinkančius KriKštaponio
tiems patiems gimimo duomenims.
Bet tame KGB-istų sudarytame
neatidžios spausdinimo klaidos
smulkmena negali
paneigti NKVD-istų ir KGB-istų matytus faktus, jog
J. Krikštaponis-Krištaponis
jųjų pačių parašytos 1941 m. spalio 6 d. datos metu į
Minską išvykti kaip ir negalėjo.
Tai trečias iš eilės patvirtinimas, po minėtų
liudininkų, kaip aptarinėjimo sesers bei pastarojo
kaimyno Mykolo Dirsės, o taip pat NKVD generolo
Kapralovo, nerodžiusio J. Krikštaponio Baltarusijoje
buvimo, nors privalėjo viską surašyti - ką nors parašyti
ir apie Tautinio darbo apsaugos (toliau TDA) 2-ajame
batalione J. Krikštaponio tarnystę NKVD generolas
Kapralovas ar neturėjo parašyti?
Ir malonu, jog
Mindaugas Pocius, J. Krikštaponį pliekęs į šuns
dienas, bet Didvyrio dergimo pabaigoje - savo
Pažymos 12 psl.
apie PRIEŠTARINGĄ INFORMACIJĄ, kurią aš citatoje
paryškinu, M. Pocius parašė taip:
Esama
prieštaringos informacijos
J. Krikštaponio (Krištaponio) šeimos narių
atsiminimuose. Jo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė
atsiminimuose teigė, kad brolis Juozas visą nacių
okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių ir
sovietinių partizanų, bet buvo suimtas už konfliktą su
vokiečiais restorane ir kelis mėnesius kalėjo Kauno
kalėjime
(Aukštaitijos
partizanų.....,
p. 217 225). Archyviniai duomenys rodo, kad jis iš
tiesų buvo suimtas gestapo ir tris mėnesius kalintas
Kauno kalėjime (LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro
gen. mjr. P. Kapralovo 1945 08 29 pažyma SSRS NKVD-NKGB
įgaliotiniui Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenkai apie J.
Krištaponio nukovimą karinės operacijos metu,
LYA,
f. K-21, ap. 1, b. 49, l. 199). Sesuo buvo įsitikinusi,
kad jį išgelbėjo įtakingų asmenų laidavimas, iš jų ir
generolo Stasio Raštikio, su kuriuo buvo susijęs šeimos
ryšiais.
Tai ši
PRIEŠTARINGA INFORMACIJA, KURI BUVO ANKSČIAU NUSLĖPTA,
IR NELEIDŽIĄ DĖTI TAŠKO PAMINKLINIO AKMENS KLAUSIME -
KELIA NET ŽYMIAI SVARBESNIO ATMINIMO ĮAMŽINIMO
PROBLEMĄ, su tam iš naujo atlikti privalomais tyrimais
ir jų išvadomis pakeisti visuomenės sąmonę su galimai
apšmeižto Didvyrio ir dezinformacijos pasekmių bei žalos
visuomenei ištaisymu.
Juk M. Pociaus
pamini ir SSRS NKVD-NKGB įgaliotinį Lietuvoje, kuriam
buvo skirtas čia aptariamas Kapralovo raštelis ir pamini
J. Krikštaponio sesers įsitikinimą ir su šeimos ryšiais
susijusį generolo Stasio Raštikio laidavimą. Būtent, tam
įgaliotiniam Lietuvoje Tkačenkai generolas S. Raštikis
ar ne turėjo rūpėti, kad jį kaip nors per pasirengimą
Niurnbergo teismo procesui (1945 11 20 - 1946 10 01),
iki jo pradžios likus tik dviem mėnesiams ir 21-ai
dienai, - jau tik ką generolu tapęs Kapralovas,
išsiunčia tą pasenusios svarbos raštelį, ar ne to
proceso dokumentų sankaupai bei generolo S. Raštikio
iškrapštymui iš pabėgėlių stovyklų, jį ar ne apkaltinant
per J. Krikštaponio ryšį su vokiečiais-desantininkais?
Juk generolas Vlasovas sovietams buvo atiduotas. Tai S.
Raštikio negalėjo laukti toks pats likimas? |
3.
Nuslėptasis dokumentas kelia klausimus:
Kodėl
sovietiniams okupantams, sunaikinus J. Krikštaponį,
reikėjo jiems jį pagerbti,
pabrėžiant jo nukentėjimo nuo nacių faktą?
Kodėl Lietuvos
tyrėjams tai reikėjo nuslėpti?
Toks kontraversiškas
dvigubas klausimas iškyla, matant, kaip ir sąmoningai
nuslėptą tą nuo nacių nukentėjimo faktą, kad jį galima
būtų ir toliau
kolaborantu pravardžiuoti? Kai pabendravau su keliais
istorikais, gaunančius atlyginimą iš mūsų mokesčių
mokėtojų lėšų, tai irgi tik taip vadina mūsų Didvyrį.
Tai, kaip derintųsi visuomenei žinia, jei, naciams
kolaboravęs asmuo, nuo jų ir nukentėjo?
Kartoju apie čia aukščiau radijo
laidos diskusijoje; be oponentų, tik į vienus vartus
mušimui, kaip sovietmetyje buvo priimta, apie J.
Krikštaponį docentas
Nerijus Šepetys pasakė, ... kad jis sėdėjo kurį
laiką DABOKLĖJE, nelabai ką pasako.
Joje (areštinėje) paprastai tik už
smulkius nusižengimus ir tik iki mėnesio būdavo
laikomi sulaikytieji. Taip, kad liūdna, jei, istorikus
ruošiantis, docentas nežino, kuo skiriasi daboklė nuo
kalėjimo. Juk sovietų generolas aiškiai parašė, kad
Kauno KALĖJIME buvo laikomas ir, laikomas, tris
mėnesius, jei ne daugiau. O, pagal seserį, laikomas jos
brolis buvo ne tarp kokių smulkių chuliganėlių, o tarp
komunistų. Tai, daboklė būti ne kaip negalėjo. Jei
pastarojoje būtų buvęs, tai, gal, NKVD-istinis generolas
nebūtų minėjęs smulkmenos, kaip svarbios žinios, vertos
Sovietų Sąjungos vienam iš NKVD vadų? Taip, kad, gal
okupantai ir išvežė į Maskvą GESTAP-o dokumentus, nes
pamatė generolo S. Raštikio įtaką; sesers
Atsiminimuose minėtą? Gal tas įvykis sovietus ir kuo
nors sudomino? Kodėl jiems reikėjo tai paminėti, kaip
labai svarbų faktą? |

16 pav.:
minėto NKVD
generolo Kapralovo raštelio ištrauka, apibūdinanti
sunaikinto mūsų Partizanų vado Juozo Krikštaponio
asmenybės bruožus ir vokiečių laikais kalinimo faktą.
Šio spausdinimo raidžių šifrui pastudijuoti, galima tą
ištrauką
pasididinti. |
Atkreiptinas dėmesys, kad NKVD generolas Kapralovas,
atsiskaitinėdamas prieš jam pavaldų aukštesnįjį generolą
Tkačenką, labai keistai; prie J. Krikštaponio-Krištaponio
karinės tarnybos Lietuvos ir Raudonosios armijose
nurodytų laipsnių, pabrėžia prie vokiečių J.
Krikštaponio suėmimą GESTAP-u ir
po
trijų mėnesinio laikymo po sargyba Kauno kalėjime -
išlaisvintas (išverčiau pažodžiui, neiškraipant
rusiškosios kalbos mentaliteto.).
Todėl keista, jog jokie Lietuvos
istorikai net netyrinėjo, kuo sovietams tas J.
Krikštaponio prie vokiečių laikymas Kauno kalėjime buvo
labai svarbus kaip faktas. Keista, kad vietoje
tyrinėjimo, mūsų istorikai, aplamai, bandė nuslėpti šį
faktą, L. R. Generalinei prokuratūrai pateiktoje
minėtoje A. Rukšėno
pažymoje.
Kaip Generalinė prokuratūra būtų
sureagavusi, jei ji būtų sužinojusi, jog J. Krikštaponis
buvo dar kalinamas prie vokiečių? Ar tuo metu LGGRTC
direktorės pareigas ėjusi Terėsė Birutės Burauskaitė
žinojo apie J. Krikštaponio kalinimą ar ne? Gal ir
nuo jos buvo nuslėptas šis skundžiamojo Didvyrio
kalinimo nacių laikais faktas? Kaip galima buvo išdrįsti
skųsti Didvyrį, siūlant jam nuimti savanorio statusą,
jei nebuvo žinomas jojo nuo nacių nukentėjimo
laikotarpis?
Jei Gen. prokuratūra būtų sužinojusi apie skundžiamojo
nukentėjimo nuo nacių faktą, tai ar ne būtų visiškai
atmestas Centro siūlymas naikinti savanorio statusą, net
ne pradėjus jo svarstyti, ir griežtai pareikalavus visų
pirma ištirti nuo nacių nukentėjimo aplinkybes bei jo
laiką? Tai, gal
todėl buvo nuslėptas šis nuo nacių nukentėjimo faktas,
kad nereikėtų jo tirti?
|
O gal istorikai-tyrėjai net nežinojo to fakto?
Bet, kaip tai atsitiko, kad minėtos
internetinės enciklopedijos žinojo net dokumentą
to fakto, saugomą Centrui priklausančiame
archyve, o to archyvo šeimininkai
nežinojo, ką patys disponuoja?
Todėl pažvelkime į tada (2014-12-19
raštu Nr.13R-300
dėl
J... K... veiklos nacių okupacijos metais)
Generalinei prokuratūrai prisegtų dokumentų,
matomo
17 pav.:
sąrašo pabaigą: |
|
Taigi, dar kartą būtina pažvelgti į Generalinei
prokuratūrai pristatytų dokumentų sąrašo pabaigą,
kuriame yra ir NKVD generolo Kapralovo
rusiškai записка vadinama:
|

17
pav.: LGGRTC
2014-12- pristatytų generalinei prokuratūrai dokumentų
sąrašas. Jį galima pasididinti
Bet,
šiame rašte
pateiktas LGGRTC Alfredo Rukšėno tarnybinis telefonas
852661519 neegzistuoja ir todėl su juo negalima
konsultuotis. - jam negalima užduoti klausimų, kad ir
tokių:
Tai, tada, kaip
suprasti, kai 17
pav.:
matomas
istorikas Alfredas
Rukšėnas Generalinei prokuratūrai prie visų
papildomai pateiktų dokumentų, 27-tuoju dokumentu
prisega ir tą čia nagrinėjamą
Gen. mjr. Kapralovo raštelį?
Tai,
pristatydamas šį
dokumentą, negi istorikas nepamatė J. Krikštaponio
suėmimo-kalinimo fakto paminėjimą? Kaip galima
nepamatyti, kai prie J. Krikštaponio asmenybės duomenų
iš karto parašytas šis jo suėmimo-kalinimo faktas, kaip
svarbiausias sunaikinto asmens biografijos faktas?
Be to, tarp pristatytų dokumentų 24.
ir 25. pozicijose 1941 10 21 vokiečių 11-tojo rezervinio
policijos bataliono pranešimo apie specialiąsias
priemones Minske 1941 m. nuo spalio 14 d. iki 21 d. ar
galėjo tikti Generalinei prokuratūrai, kai jai
skundžiami įvykiai buvo ne Minske, o už Minsko? Juk
vieta Minskas ir už Minsko yra skirtingos. Pagal
LGGRTC pažymoje
nurodytą knygą
Masinės žudynės ...
to pranešimo priemonės buvo vardintos tik Civilinėse
belaisvių stovyklose atliktos, o skundžiamos buvo apie
Karo belaisvių
stovykloje atliktus
nusikaltimus. Tai, ar tame vokiškajame dokumente buvo
kas nors minima apie Karo belaisvių stovyklas, ir kaip
prokurorai galėjo ką nors suprasti, jei tie vokiški
pranešimai apie visai kitokius ir kitur įvykius minėjo,
nei buvo skundžiama?
Negi buvusi Centro
direktorė Teresė Birutė Burauskaitė būtų
pasirašiusi skundą ir prie
jo
pridėjusi sąrašą dokumentų, jei ji 27-tąjį prisegtą Gen.
mjr. Kapralovo raštelį būtų perskaičiusi ir būtų
pamačiusi, jog skundžiamasis J. Krikštaponis buvo
nukentėjęs nuo nacių? Juk, jei ji būtų mačiusi, tai,
ar ne būtų savo istorikams išreikalavusi atlikti tyrimą,
reikalaujantį nukentėjimo nuo nacių laikotarpį ir tą
tyrimą būtų pridėjusi teisininkams? Kodėl nėra
nukentėjimo nuo nacių pridėto tyrimo ir jo išvadų?
Kaip
Teisinėje valstybėje ir jai priklausančioje tyrimo
įstaigai galima ne visus įrodymus pateikinėti -
praleisti svarbius ir net svarbiausius tiriamojo
biografijos faktus?
Gal todėl L. R.
Gen. prokuratūros teisininkų ir buvo apibendrinantysis
OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ TRUKUMO terminas panaudotas, visko
neišvardinant, kas buvo nesuprasta?
Juolab, šokiruoja
VISAS PATEIKTAS 28-ių DOKUMENTŲ SĄRAŠAS,
kuriame matosi didelė gausa dokumentų, tarp kurių yra
net visai neminėti A. Rukšėno paruoštoje
tik 3,5 psl. apimties
pažymoje?
Kodėl nei vienas išvardintas dokumentas (be kelių
tardymo) minėtoje
pažymoje net
neminimas?
Tame Sąraše matome Generalinei
prokuratūrai priduodamą 6-tu dokumentu M. Kačiulio
1948-07- areštą, 10-tu dokumentu dėl Jono
Rutkausko 1945-09-02 suėmimo, bet kodėl jųdviejų
apklausos protokolai tik po keliolikos metų pristatyti?
Kodėl nėra pristatytas M. Kačiulio 1948 m. liepos 8 d.
ir 16 d. tardymo protokolas, kuris saugomas LYA, f. K-1,
ap. 58,b.11238, t. 1,1. 278, 283 a. p aprašų adresais? Juk jis ten
neliudijo J. Krikštaponio ir liudijo tada N. Reikalą
žudynėms vadovavus.
Kodėl Generalinė prokuratūra buvo
apgaudinėjama ir NUSLĖPTAS buvo prieštaraujantis
tardymo protokolas? Kam reikalingi NKVD-iniai
okupantų suiminėjimo protokolai ir kaip galima
nepateikinėti pokarinių tardymų protokolų, kai dar
atmintis apklausiamųjų yra geriausia? Gal lygiai taip pat ir Jonas
Rutkauskas po karo atvirkščiai viską dėstė?
Visiškai nesuprantama,
kokiu tikslu po pateikimo šias eiles: 2., 3., 10., 11.,
12., 13., 14. ir 15. buvo pateikta
Jono Rutkausko (visiškai kito asmens) net 8-ios rūšys
dokumentų, apie kurį Alfredo Rukšėno
pažymoje
net neužsimenama ir kodėl nėra toje
pažymoje
labai svarbaus minimo liudininko Stasio Rutkausko jokių
dokumentų net nebuvo pateikta? Kaip čia suprasti
tokio lygio manipuliaciją, kai pateikinėjami Generalinei
prokuratūrai visai ne to asmens, apie kurio parodymus
dėstoma pristatomoje
pažymoje,
kad ir mano vadinamoje
tik kabutėse?
Iš viso, kaip čia derinasi
Laisvojoje-Nepriklausomojoje Lietuvoje Teisėsaugos
organams padavinėti tokių okupacinių REPRESINIŲ
struktūrų , kaip NKVD ... apskrities skyriaus kovos su
banditizmu padalinio operįgaliotinio ... (rusiškosios
pavardės) kaltinamąsias išvadas? Negi ne aišku, kad tos
struktūros kaltinimus išgaudinėdavo kankinimų metu, kai
dar fiziniai kankinimai nebuvo uždrausti? Kiek tai
objektyvu
tiriamojoje istoriniu aspektu medžiagoje?
Keista, kad tik 3-jų
liudininkų
protokolai pateikti, kur Juozas ŪSELIS PRIVALĖJĘS
MELUOTI APIE J. KRIKŠTAPONĮ, NES JIS ŽUVĘS, pats
neaiškiausias-nepatikimiausias, keičiantis parodymus ir
kažkoks Jonas Rutkauskass, vietoje liudijinčio Stasio
Rutkausko. O kur visų per 40-ties liudininkų parodymai?
Kodėl jie nerodomi?
Štai,
Pasipriešinimo dalyvių
(REZISTENTŲ) TEISIŲ KOMISIJOS POSĖDŽIO PROTOKOLAS
2014-12-17 Nr. 2PD 8 (231) Vilnius, vykusio gruodžio
10 d. 13 val., kuriame buvo nutarta pasiūlyti Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
generaliniam direktoriui įpareigoti Genocido ir
rezistencijos tyrimo departamentą ir Specialiųjų tyrimų
skyrių atlikti papildomą archyvinių ir kitokių duomenų
paiešką bei ištyrimą apie J. Krikštaponio (Krištaponio)
1941 m. įvykdytus individualius veiksmus nustatant,
kodėl suimti ir tardomi 2 (12)-ojo Pagalbinės policijos
tarnybos apsaugos bataliono nariai neliudijo prieš J.
Krikštaponį (Krištaponį) 19481949 m., o pirmieji
parodymai nenuteisto asmens duoti tiktai 1961 m
Kodėl jau po
oficialaus
LGGRTC
kreipimosi į Gen. prokuratūrą
išnyko ne tik
konstatavimas dėl 1948-1948 m. J. Krikštaponio liudijimų
nebuvimo, bet ir net neliko prašymo ištirti tos
priežasties?
4. Kaip galima
ignoruoti ir netyrinėti svarbius asmenybės bruožus,
galinčius paneigti asmens įtraukimo į nusikaltimus
galimybę?
Juolab, J.
Krikštaponis buvo garsinęs Lietuvos kariuomenę,
labai aukštais sportiniais pasiekimais Lietuvos
čempionatuose ir tarptautinėse varžybose, kas ar
ne sąmoningai tai nuo Lietuvos gyventojų irgi
nuslėpta? Todėl,
vien už tai jam privalėjo būti pakeltas
laipsnis, kad jis kaip minėtų varžybų
prizininkas ir net tris kartus Lietuvos
čempionas
disko metime -
rutulio stūmime, turėjo būti visai
kariuomenei kaip fizinio tobulumo bei
išsitobulinimo pavyzdys. Tą
tobulumą-visapusiškumą stiprino ir ta aplinkybė,
kad J. Krikštaponis buvo Lietuvos 1938 m.
čempionate III-čios vietos prizininku ir šuolyje
su kartimi, reikalaujančios koordinacijos bei
techninio pasirengimo. Tą pavyzdį Lietuvos
kariams turėjo stiprinti ir tai, jog Juozas nuo
gimnazijos suolo buvo bendravęs su garsiausiais
Lietuvos sportininkais bei pirmaisiais Lietuvoje
sporto teoretikais - Sporto rūmų dėstytojais -
savo bendramoksliais, kaip didžiausia Lietuvos
sporto garsenybe Stasiu
Šačkumi, būsimuoju pirmosios lietuvaitės
planetos rekordininkės treneriu - garsiu
Skriaudžių kanklininku ir būsimu Študhofo bei
GULAG-o kaliniu - 1988 m. Atgimimo šaukliu Leonu
Puskinigiu bei Vladu
Bakūnu -
Valdo Adamkaus sporto draugu.
Todėl nieko nuostabaus, kad pagal jo
sesers bei J. Krikštaponio gimtinės kaimyno ir
jojo Partizanų ryšininko Mykolo Dirsės
parodymus, minėtos kraštotyrininkės Audronės
Astrauskaitės užrašytus,
Juozas 1939
metais gavo kapitono laipsnį. Jiedu
išsigalvoti, tikrai, negalėjo, kai visais
atžvilgiais jam priklausė tas laipsnio
pakėlimas. Ir jeigu istorikai neranda, tai
reikia nepamiršti, jog tais 1939 metais
prasidėjo II-asis pasaulinis karas ir kokie nors
formalumai laipsnių kėlime ar ne galėjo strigti?
Na, o kad po
sovietinės okupacijos Lietuvos karininkų
laipsnius reikėjo suderinti su Raudonosios
armijos laipsnių gradacija, tai, gal, nieko
nuostabaus, kad, gal, tik ką gautą J.
Krikštaponio kapitono laipsnį, sovietai
neužskaito ir kaip jauną kapitoną pervedą į vyr.
leitenanto laipsnį, kurio tokio Lietuvos
kariuomenėje, atrodo, nebuvo? (Čia
mano hipotezė). Nebent, sovietų karininkams
patiko sportiškas karininkas ir pakėlė, jį
paversdami Fizinio lavinimo instruktoriumi?
Spėju, kad tokioms pareigoms užimti, J.
Krikštaponis pas minėtus savo mokslo-sporto
draugus galėjo teorinius kursus ar net mokymus
Sporto rūmuose praeiti. Tai, manau, ne prievolė,
o pačių sportuojančiųjų siekis turėjo būti, kad
teoriškai patobulėti, ypač, atsiradus norui
treniruoti, vadovauti sportui, ar kūno kultūrai?
Bet, sovietus išvijus, J. Krikštaponiui
nepagrįstai atimtas, nors sovietų suteiktas
vyriausiojo leitenanto laipsnis, ar ne galėjo
jam atimti motyvacijas tarnauti batalione? Juk
batalione jau buvo vyr. leitenantai, kaip,
pavyzdžiui, vėliau
Juozą Krikštaponį pavadavęs vyriausias
leitenantas Nikodemas REIKALAS, kuris yra
centrinė figūra J. Krikštaponio byloje, ir jį
kažkodėl irgi minėtoji A. Rukšėno pažyma
nuslėpė. (Apie
N. Reikalą čia žemiau bus irgi pritrenkiantis
faktas)
Bet kyla klausimas, kodėl
minėtame Generalinės prokuratūros atsakyme tas
Kapralovo raštas nepaminėtas? Manau. kad
teisininkai jo ir neturėjo teisės nagrinėti, nes
pagrindiniame dokumente - tai A. Rukšėno pažymoje
nebuvo minimas suėmimo-kalinimo faktas, todėl
teisininkams galėjo kilti įtarimas, kad visai ne
apie tą asmenį tame rusiškame NKVD-iniame rašte
minima, nei apie tą, apie kurį skundžiama
prokuratūrai. Todėl, manau, kad prokuratūrai,
kaip matome čia, iškilo
ir asmenybės pagrįstumo klausimas, apie kurį
Generalinės prokuratūros Baudžiamojo
persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro
pavaduotojas Žydrūnas
Radišauskas atsakymo
Centrui pabaigoje pabrėžė dėl ginčijamo
administracinio akto panaikinimo pagrįstumo,
tarp pateiktų objektyvių duomenų, tarp kurių pasigedo
ir duomenų, patvirtinančių J. Krikštaponio
tapatybę. Juk, NKVD generolas mini KriŠtaponį,
o ne KriKšatponį ir
todėl istorija besidomintiems asmenims irgi
iškilo tapatybės pagrįstumo klausimas.
5. Bereikalingos aistros dėl
asmenvardžio

18 pav.:
Juozo Krikštaponio metrikų
išrašas kunigo ranka įrašyta
pavardė lietuviška. Galima
vaizdą pasididinti. |
Aš irgi maniau,, kad, neva, pakištas
kitas asmuo, kad tai, neva,
skirtingi
asmenys
ir todėl, net 21-vienu
klausymu į LGGRTC kreipiausi. Aišku, vėliau
IŠ SPORTINIŲ Lengvosios atletikos PROTOKOLŲ ir
minėto Pakėlimo lapo pasidarė aišku, kad J.
Krikštaponis turi dvi pavardes - vieną nuo
gimimo tėvų duotą, kitą dėl paso išrašymo,
matyt, klaidos. Todėl aistros turi atslūgti.
Kad KriKštaponis ir KriŠtaponis vienas ir tas
pats asmuo, aiškiai patvirtina Lietuvos
Lengvosios atletikos 100-mečiui skirto visų
Lietuvos čempionatų sąvadas, kuriame aiškiai
matosi, jog J. Krikštaponis save vadina
Krištaponiu ir jokių daugiau klausimų kilti
negali dėl tos pačios asmenybės skirtingomis
pavardėmis naudojimo. Skirtingos
Juozo pavardės tapo, tikriausiai, jam išrašius
ne tokį pasą, kai jam suėjo 16 metų?
|
Todėl šokiruoja istoriko
Mindaugo Pociaus sukelta vos ne
isterija savo Pažymoje, skirtoje
Ukmergės konferencijai ir jo
straipsnyje išspausdintame
žurnale GENOCIDAS IR
REZISTENCIJA, įrodinėjant, kad,
neva, asmenvardis
Krikštaponis yra
klaida,
dėl ko jis užsimanė pakeisti
pavardę ir jo seseriai. Todėl
kuom verti šio istoriko
moksliškumo principai, kai M.
Pocius ignoruoja tėvų pavardžių
įtaką savo vaikams? |
|
|
Juk, yra Krikštaponio
tėvų santuokos liudijimas, išrašytas
rusiškai dar caro laikais, kurį galima susirasti yra
e-pavelde, ir
kur pavardės viduryje aiškiai galima įžiūrėti
K raidęgimimo
liudijimas Vadoklių kunigo išrašytas, prie
kurio M. Pocius minėto
G... ir R... žurnalo 11-tame puslapyje
irgi be jokių įrodymų prisikabino, kad, neva,
šio kunigo įraše, ... daug gramatinių
klaidų,
kai jų, išvis, nei vienos nėra
ir istorikas, matyt, nežino kas yra gramatinė
klaida, jas maišydamas su kalbiniu netikslumu.
Bet prie ko pačios pavardės esmė, kai
kunigo ranka išrašyto gimimo liudijime įrašyta
pavardė lygiai tokia pati, kaip ir tėvų
santuokos liudijime su pavardės viduryje aiškia
k
raide
yra ir
jų
sūnaus
Juozo
Kaip galima moksliniame žurnale paistyti apie
kažkokias gramatines klaidas, jųjų net
nenurodant ir abejoti asmeniui išrašytu gimimo
liudijimu, ignoruojant jo tėvų pavardę? |
 |
O A. Rukšėnas Generalinei prokuratūrai to gimimo
liudijimo pristatyti negalėjo, kad dėl tapatybės
abejonių nebūtų buvę?
Būtent, AŠ
Juozo PAVARDĖS STILIŲ NAUDOJU TĖVŲ DUOTĄ: JAM
NUO GIMIMO, o ne klaidingą vėliau
su praleista
K raide,
pasininkui nemokant visų raidžių perrašyti. Juk tokių kuriozų daug pasitaikydavo. |
|
Todėl
N.
Pociaus paistalais dėl klaidos Juozo
tėvų pavardėje ar ne rodo šio istoriko
antimokslinę nuostatą, nors jo parašytą
Pažymą rašau iš didžiosios raidės? |
Tą pačią KriKštaponio pavardę turėjo ir jo tėvas Jonas. Tai įrodo Juozo Krikštaponio tėvų 1900 m. sausio mėn. santuokos įrašo liudijimas, surašytas rusų kalba, kuris yra e-pavelde (dešinėje apačioje). Žmonės sako, jog Užulėnio apylinkėse vien KriKštaponiai ir nei vieno KriŠtaponio pastarųjų daug kitose vietovėse. Ir su A. Smetonos seserimi susituokė Jonas, o ne joks Karolis tai LGGRTC istorikams turėjo būti aišku. |
|
|
6. Ir toliau slepiami kaltinamąjį
išteisinantys liudijimai
Svarbiausia,
AČIŪ Centro vadovams, direktoriui Arūnui
Bubniui ir
to Centro LGGRT departamento direktorei -
mokslininkei Kristinai
Burinskaitei bei
pačiam istorikui Alfredui
Rukšėnui, jog man buvo sąžiningai ir MOKSLIŠKAI
atsakyta labai
išsamiai; net 14 psl. apimtimi, kuriame paaiškėjo
nauji pritrenkiantys ir
J.
Krikštaponį išteisinantys faktai,
apie kuriuos aš čia žemiau dėstau ... Tik,
labai apgailestauju, jog į tą 2022-02-14 15:20
man atsiųstą raštą, dar Centrui iš karo atsakyti
negalėjau, nes karo su Ukraina išvakarėse jau
buvo įtempta padėtis, akivaizdi, kad tuoj karas
prasidės, - žinojau kad jis prasidės po kokių 10
dienų, todėl ten dėmesys ir buvo svarbesnis ir karo
Ukrainoje skirtą tematiką užvedžiau 2022-vasario
21 dieną -
3-ims dienoms anksčiau, nei tas karas prasidėjo.
Bet, nors karui, net jau per 500 dienų
suėjo, bet istorikų pridarytų klaidų nebuvo kada
ir kaip paneigti. Taigi, iš man LGGRTC atsiųsto
14 psl. apimties atsakymo, pirmiausiai,
atsirado logiškiausi ir patikimiausi liudijimai,
pradedant nuo Henriko Salelionio
liudijimo tokio:

20 pav.: Henriko Salelionio teiginys
Tai negi istorikams
neaišku, ką čia liudija Henrikas
Salelionis? Ką tai reiškia iš pradžių,
ir po ltn. Krištaponio paminėjimo,
liudininko žodžiai po jo? Negi
neaišku, baigus Pradinę mokyklą toks
pasakymas? Kur
dingo J. Krikštaponis, jei pasak H.
Salelionio po jo, reikia 2-os kuopos
vado pareigas eiti kitam asmeniui?
Kas tas ltn. Tamošiūnas ir kodėl, būtent
Tamošiūnas keičia J. Krikštaponį? Prašau
pažiūrėti,
ar Henrikas Salelionis
ne liudija lygiai tą patį. ką KGB
tyrėjai apie 1981 metus nustatė?

21 pav:
analogiškai H. Salelionio liudijimo ir
KGB tyrėjų nustatytas. Juk,
KGB-istų sudarytas 2/12 bataliono 2-os kuopos SĄRAŠAS.
Jame aiškiai parašyta, kad J.
Krikštaponis (Krištaponis - jo tėvavardis
klaidingai išspausdintas, kuris sumaištį kėlė)
buvo kuopos vadu tik rugsėjo
mėnesį, o išvykoje į Baltarusiją kuopai vadovauja
Nikodemas Reikalas.
Kokio dar reikia įrodymo, kad J. Krėikštaponis neturi
nieko bendro su Baltarusija? Tas
sąrašas sudarytas ne vėliau, kaip 1981 m., nes171-ajam
kariui Stonkui yra nurodytas 1981 mm teistumas. Galima
VISĄ SĄRAŠĄ ATSIVERSTI.
|
Kaip matome, KGB tyrėjų
sudarytame Sąraše leitenantas
Vladas Tamošiūnas, Igno, 1911
gim. m. (metais vyresnis už J.
Krikštaponį) yra taip pat iš
Ukmergės krašto, nuo Valtūnų
kaimo, kuris yra Siesarties upės
slėnyje, netoli santakos su
Šventąja ir yra I-ojo būrio
vadas. Tai pagal karinę logiką,
I-ojo būrio vadas ir privalo
tapti kuopos vadu, jei netikėtai
jis dingsta. Juk,
21 pav:
matome KGB tyrėjų
nuo spalio mėnesio nustatytą
2-os kuopos vadu Nikodemą
Reikalą. Jį kaip tik minėtoji
2014 m. LGGRTC
istoriko Alfredo Rukšėno
pažyma ir irgi slėpė N.
Reikalą - jo visai net neminėjo.
Todėl per Ukmergės 2021-12-03
konferenciją šis istorikas
spardėsi klausimuose dėl N.
Reikalo, aiškindamas, jog
bataliono vado A. Impulevičiaus
1941-10-06 įsakyme Nr. 42 dėl
išvykos į Minską toks visai
neminimas.
Bet, pagal karinę logiką, netikėtai
dingus J. Krikštaponiui, kodėl
bataliono vadas turi verstis
per galvą ir ieškoti kito vado,
jeigu vedamos derybos su
GESTAP-u dėl J. Krikštaponio
išlaisvinimo, ir todėl, gal,
specialiai nerašomas įsakymas
pavadavimui, GESTAP-ui sakant,
kad daugiau karininkų neturi?
Todėl labai natūralu, jog J.
Krikštaponį pavaduoja I-ojo
būrio vadas, gal, net pagal
statuto išankstinį numatymą?
Bet, minėtoje Ukmergės konferencijoje
istorikas Mindaugas Pocius
bandė paneigti,
trečiame pranešime-atsakyme į
klausimus, dėl liudijimų, kad Krištaponis
yra 2-os kuopos vadas,
pasakydamas
sparnuotą frazę tokią:
... Naujausiais
duomenimis yra 9 (devyni) skirtingų laikų apklausti
policininkai-liudininkai, mini Krikštaponio pavardę, kad
jis buvo kuopos vadas - dabar yra papildomas tyrimas padarytas.
Jeigu būtų koks vienas liudijimas, tai tada galima būtų abejoti.
Bet kai yra 3 (trys) - 9 (devyni). Nežinau, kokio dar reikia
didesnio, kad šitas žmogus vadovavo 2-ai kuopai?.
Bet, kodėl J.
Krikštaponis
negalėjo kuopai vadovauti
(skaitytis vadovu) ir būdamas
kalėjime svetimos valstybės, jei
dėl jo išlaisvinimo vyksta
derybos?
Gal tai buvo eilinė KARINĖ
PASLAPTIS, ir niekam nebuvo
aiškinama, kur kuopos vadas, ir,
gal, specialiai buvo pabrėžiama
kariams, kad jie yra J.
Krikštaponio kuopos kariai, jų
vadui kokią kažkur
slaptą
misiją
atliekant?
Todėl konferencijoje labai
pasidarė įdomu, kas tai per
naujas tyrimas ir ką ten tie
9 (devyni) skirtingų laikų
apklaustieji sakė? Viskas
paaiškėjo, kai man LGGRTC
istorikas Alfredas Rukšėnas su
direktoriaus dr. Arūno Bubnio
parašu atsiuntė man 14 psl.
atsakymus, tarp kurių, štai,
NAUJO TYRIMO rezultatai: |
|

22pav.
per 2021-12-03 Ukmergės
konferenciją M. Pociaus
paskelbto NAUJO TYRIMO ir Centro
istorikų man atsiųsto to tyrimo
vaizdas.
|
Pirmiausiai, matome, jog
per
Ukmergės konferenciją Mindaugas
POCIUS PASAKĖ, kaip ir 1-ąją
NETIESĄ, jog, neva,
skirtingu
laiku apklausti,
nes matome
vieno braižo atsakymus vieno
tardytojo ar tos pačios
tardytojų grupės vienodai
užrašytus, skirtos
garsiajam Vilniaus teismui
atliktos apklausos nuo 1961
m. vasario iki 1962 m. vasario
tik vienų metų skirtumu. Ir taip
matome visų vienodus atsakymus 2-osios
kuopos vadu buvo ...
. Neaišku, nei kaip klausta, nei
iš kokio konteksto klausimai?
Dar įdomiau, kad vieno (S.
Arštikaičio) žodis kuops,
kaip ir žemaitiško trumpinio ir
dviejų paskutiniųjų vienodas
žodis vadus pateiktas.
Negi du skirtingi žmonės taip
keistai kalboje prie galūnės
pridėjo raidę s, kalbai
nebūdingai? O gal tai buvo
daugiskaitos galininkas
(pavyzdžiui:
išvardinti vaduS negaliu)
buvęs visai kitoje liudijimo
prasmėje, ir liudijimo esmė
gal pakeista? Kaip gali
būti dvi vienodos ir logiškai
nepaaiškinamos klaidos pas
skirtingus liudininkus tik
5-ių mėnesių ir 1-os savaitės
apklausų skirtume?
Ar galima pasitikėti neaiškiais
liudijimais su nebūdingomis
kalbos manieromis?
Kaip ir tikrą tiesą gali
atskleisti - atsakyti į
klausimą, kodėl Martynas
Kačiulis, iš karto po karo
1948 m. apklausoje teikęs kuopos
vadu N. Reikalą, o 1961 m.
pakeičia kuopos vadą į
Krištaponį. Tai, pasirodo, jog
jis BUVO PASKIRTAS į 2 kuopos 3
būrį ir kad PASKYRIMO METU
kuopos vadu buvo leitenantas
Krištaponis - tai
labai nor-
|
|
|
|
malu, nes pradžioje (Lietuvoje)
tikrai kuopos vadu buvo J.
Krikštaponis. Gal ir visi kiti
tą patį atsakinėjo?
Kaži, ar M. Kačiulis atskirai ne
su savo batalionu kartu buvo
atvežtas į Minską ir ar galėjo į
batalioną tik Minske būt
pristatytu? Aišku, tarp pusės
tūkstančio karių įsakyme Nr. 42
dėl išvyko į Minską man nepavyko
aptikti M. Kačiulio, bet gal
neįžiūrėjau neaiškias pavardes
to įsakymo kai kurių aptriušusių
lapų nuotraukose? Bet, ir
jeigu M. Kačiulis ir į
Baltarusiją buvo pristatytas,
kai J. Krikštštaponio ten
nebuvo, tai, vis tiek, gal,
kuopa skaitėsi J. Krikštaponio,
taip ją, gal, ir vadino visi? O,
kad M. Kačiulis J.
Krikštaponio gyvo nėra matęs,
gali kaip ir rodyti tai, kad jo
vardo nežino.
|
Patikėkite, vardai įsimenami greičiau ir
lengviau nei pavardės, nes yra ir
neformalus bendravimas ir, bent, vadui
iš pagarbos, kaip galima vardo
neprisiminti? Pas rusus yra priimta
vadinti net su tėvų vardais. Manęs daug
kas kariuomenėje klausdavo, kaip mano
tėvo vardas, kad į mane ir su
tėvavardžiu kreiptis. Aišku, dėl tų
dvigubų vardų būdavo nepatogumas ir
todėl pavardes būdavo lengviau įsiminti,
nei dvigubus vardus. Bent, mums,
lietuviams, kai mes prie dvigubų vardų
nesame įpratę. Tačiau lietuviškoje
kariuomenėje vardai labiau
įsimintini turi būti, juolab,
kai lietuviškų vardų nėra daug,
daugiausia visi turi plačiausiai
naudojamus šventųjų Jonų ar
Juozų vardus, tai juos
neatsiminti ir
nežinoti neįmanoma, jei
nesi svetimas
lietuviškosioms-katalikiškosioms
tradicijoms.
Juolab, kai iš J. Krikštaponio
rašytos Atestacijos, matosi
Humanistinis požiūris į
pavaldinius ir jis turėjo būti
labiau įsimintinas.. Todėl, bent
vardą privalėjo įsiminti, jeigu
su J. Krikštaponiu bendravo -
vykdė jo paliepimus ar mokymus. |
Svarbiausia, M. Pocius savo Pažymos 5 psl.,
skirtos Ukmergės konferencijai,
parašė, jog, neva, 2-osios
kuopos jaunesnysis karininkas
Martynas Kačiulis
..., kas gerokai šokiravo, nes
tarp žinomų 27-ių karininkų,
išvykusių į Minską, tokios
pavardės nebuvo ir kaip
istorikas,
M. Pocius privalėtų
atmintinai žinoti visus
karininkus, jei jis tiria šio
bataliono bylą. O,
aplamai, man, tarnavusiam
kariuomenėje, visai ne aišku
buvo, kas per toks, neva, jaunesniojo
karininko statusas ir iš
kokio vaikiško žaidimo jis
paimtas? Jei būtų
jaunesnysis leitenantas (jis tik
sovietinėje kariuomenėje
skaitėse, bet aš tokio su viena
žvaigždute neregėjau - gal, karo
metais pas sovietus buvo ir
statute buvo užsilikęs, bet ...
Na, o kad
jaunesnysis karininkas
...? Manyti, kad tai
rašybos klaida, neleido, nes
toliau skliausteliuose buvo
nurodytas
(M.
Kačiulio 1980 m. liepos 14 d.
apklausos protokolas,
LYA,
f. К-1, ap. 46,
b. 1159,
l.
69),
kaip ir šaltinis, ir kad KGB
darbuotojai, būdami patys
karininkais, kad minėtų kažkokio
neegzistuojantį niekur
jaunesniojo karininko statusą,
suvokti buvo neįmanoma, jog tarp
KGB dokumentų būtų tokios
nesąmonės parašytos ir jos
nurašytos į istorinę Pažymą?
|
Todėl, aiškinantis, kas čia
per
jaunesniojo karininko nesąmonė
istoriniuose šaltiniuose, todėl
reikia pasikelti to garsiojo A.
Impulevičiaus bataliono 42-ojo
įsakymo visus
į Minską išvykimo lapus:
(Atsiprašau, kad neryškiai kai
kuriuos nufotografavau)
1,
2,
3,
4,
5,
6,
7,
8, tai
M. Kačiulį atrasti galima
mano
4-tame lape pagal sąrašo 140
eilę,
prie kurio pateiktas jo karinis
laipsnis
J. kar.
. O tai yra Jaunesnysis
kareivis, arba pagal dabartinę
gradaciją JAUNESNYSIS EILINIS,
ant antpečio turintis tik vieną
juostelę, nes, šiaip, dabar
eilinis turi dvi juosteles (prie
sovietų eilinis nieko neturėjo -
antpetis buvo tuščias), o
vyresnysis eilinis turi jau tris
juosteles. Tai visai kitaip, nei
prie sovietų buvo. |
Ir, šiaip,
nelabai suvokiu, ką tame
batalione galėjo veikti
Jaunesnieji eiliniai, kaip Kačiuliai?
Tokių batalione buvo ne mažai. Juk Jaunesnysis
eilinis, tai kareivių KURSANTAS
(prie caro buvo REKRŪTAIS
vadinami), o prie sovietų nekaip
nevadino, nes pirmieji apmokymai
būdavo vadinami
КАРАНТИН-u, kur
patyčiomis buvo nužmoginami
būsimieji kariai.
Džiaugiuosi, kad, mums, 1965 m.
baigusiems technikumus (dabar
koledžus), mūsų parengimas
Moršansko pulko kareivinėse vyko
pagal aukščiausios HUMANISTINĖS
PEDAGOGIKOS PRINCIPUS, nes mūsų
mokytoju buvo lietuvis
šiaulietis seržantas (3
juostelės) ir mus vietoje 3-jų -
4-ių mėnesių beprotiško vaikymo,
mus parengė per 2-3 savaites ir
mes iš kart tapome išskirstyti
po karinius Oro gynybos taškus,
užimdami tarnybų viršininkų
pareigas. Nepamiršime, kai
per
vakarinius pasivaikščiojimus,
uždainuodavome ir Partizanų
rikiuotės dainą NEKENČIAM
VĖLIAVOS RAUDONOS, o budintys
karininkai net plodavo mums, kad
mes
на своем
национальном
užtraukdavome.
Atsiprašau, kad taip smulkiai
čia dėstau, bet PRIVALAU
ISTORIKAMS PRADINIO KARINIO
PARENGIMO KURSĄ PATEIKTI, nes
istorikai, tiriantys karinę
struktūrą, negali būti pradinio
- Jaunesniojo eilinio
(Jaunesniojo kareivio M.
Kačiulio) lygyje ir jo laipsnio
nurašyme nuo istorinių šaltinių,
ir maišyti su nesančiu
kažkokio jaunesniuojo
karininko,
kurio tokio karinėje gradacijoje
nėra - tai neįsivaizduojamas
super žemaslygis.
.
.Aplamai,
neaišku, ką Baltarusijoje
batalione galėjo veikti
neapmokyti Jaunesnieji kariai,
kaip M. Kačiulis? Ir sąraše
jų matosi ne mažai. Kokius jie
kovinius veiksmus gali
atlikinėti be jokio pradinio
karinio parengimo? Kaip juos
galima buvo į komandiruotę
siųsti? Gal jie ir tiko
labiausiai, panaudojant
nusikalstamiems veiksmams? Juk,
jie net karinių statutų negalėjo
būt išmokyti.
Gal jie ir turėjo žemiausio
lygio motyvacijas ir todėl jiems
laipsnius kelt neskubėta?
Tik,
kaip čia atsitiko, kad Ukmergės
konferencijos
dalyviai buvo apgaudinėjami ir
su
karininko
lygio M. Kačiuliu? Ar per
visišką istorikų nesigaudimą, ar
sąmoningai konferencijos
dalyvius nuteikinėjant, neva,
aukštesnės kompetencijos
liudininku M. Kačiuliu?
Juk, jei jis buvo tik, tik
paimtas-nemokytas
kareivio-kursanto lygmenyje, tai
iš kur jam žinoti kuopos vado
pavardę, kai su juo kursantai
kovinėse tarnybose ne neturėtų
artimiau bendrauti? Koks vadas
gali bendrauti su
neapmokytu-neparuoštu?
Dar įdomiau, po metų, vykstant karo
įkarščiui Ukrainoje, M. Pocius
jau minėto žurnalo 15 psl.
pabaigoje M. Kačiulį įvardija
kaip 2-sios kuopos karį, o ne
karininką, bet JAM PAKELIA
LAIPSNĮ - NUSLEPIA, ŽEMIAUSIĄ
KARINĮ LYGĮ. paimdamas, pirmiau
kitą-ankstesnį apklausos
protokolą, o po to i tą 1980 m.
cituotą Pažymoje.
Aišku, žurnalą skaito aukštesnio
išsilavinimo skaitytojai, todėl
nesąmonė M. Kačiulio laipsnyje
panaikinta. Bet, koks gali būti
kuopoje
kariu, esantis kursanto
lygyje, ir kodėl M. Pocius M.
Kačiuliui jau suteikia kario
statusą? Ar yra koks įsakymas
jam tai suteikti?
Labai daug ką pasako čia
22 pav.
nuotraukos
viršuje Krikštaponio kolegos
Juozo Ūselio 1962 m. sausio 26
d. apklausa, kai jis po kokio
pusmečio buvo nuteistas
sušaudyti ir buvo sušaudytu.
Tai, akivaizdu, kad jis
sąmoningai privalėjo J.
Krikštaponį pakišinėti KGB
tardytojams, nes jis, kaip
Ukmergės Partizanų būrio vadas
Pakalnis privalėjo žinoti, jog
Krištaponis yra žuvęs, ir todėl
jį privalėjo pakišinėti, kad
apsaugoti nuo teisinio
persekiojimo savo kitą kolegą
Nikodemą Reikalą, gyvenantį JAV,
bei ten pat gyvenantį A.
Impulevičių. Kad jis
tai galėjo daryti sąmoningai,
pamenu aš to paties teismo
spektaklį rodomą per tada
neseniai atsiradusią Lietuvos
televiziją (prie jos
populiarinimo-įsirengimo ir mano
tėvas buvo prisidėjęs, parašęs
knygą, kaip televizorių
įsirengti) bei plačiai aprašomą
spaudoje tą teismą (tada buvau
15-16 m. m. amžiaus) ir atsimenu
tuščią teisiamojo A.
Impulevičiaus vietą. Todėl J.
Ūselis ir tardytojams,
greičiausiai, prikurią pasaką,
apie sovietinių karo belaisvių
žudynių šaudymo vietą už
Minsko, matyt, už Minsko
buvusioje Miško stovykloje
šalia Masiukovščinos, kurioje
ten žudynių ir būti nekaip
negalėjo, nors apie jas A.
Bubnys, gal, klaidingai rašė?
Gal, todėl, JAV ir neišdavė A.
Impulevičiaus, ir vėliau net čia
minimo Juodžio net neteisė pagal
melagingus parodymus,
pateiktojo to, kuris žinojo, kad
bus sušaudytas?
Mat, Masiukovščinos Miško karo belaisvių
stovykloje masinių žudynių būti
negalėjo, nes jos buvo vykdytos
(vykdyti valymai nuo komunistų,
komisarų ir žydų) dar 1941 m.
liepos mėnesį, nužudant net,
gal, iki 20 tūkst. belaisvių
Drozdų kaimo apylinkėje šalia
buvusios NKVD vasarvietės, kai
A. Impulevičiaus batalionas dar
buvo Lietuvoje net nesuformuotu.
Todėl dar kartą masines žudynes
tai pačiai stovyklai, kaip ir
negalėjo vokiečiai atlikinėti?.
Juolab, ten visur dabar miestas
ir jo statybai būtų sušaudytųjų
kaulai išversti. Be to
diktatoriaus prižiūrimas spec.
paieškų 52-asis karo archeologų
batalionas ten atranda tik
mirusius belaisvius - juos
iškilmingai perlaiduoja. O
sušaudytųjų kraupią masinę
kapavietę jau antrus-trečius
metus ekshumuoja už Minsko į
rytus Uručje vietovėje, kur buvo
masiškai naikinami Minsko miesto
karo belaisvių stovyklos
kaliniai; taip vadinamos
Parodos stovyklos ir šalia
Puškino kareivinėse, kur dabar
yra sušaudomam kariui
skulptūra-paminklas šalia tų
kareivinių atidengta nuo 2008
m..
Aišku, pagal J. Ūselio
čia užrašytus žodžius išvyko
į šaudymo vietą už Minsko,
būtų gal ir iš dalies teisingi
teiginiai jei mūsų istorikų
darbuose nebūtų pritempta viskas
į už Minsko į vakarus esančią
minėtą Miško stovyklą, kurioje
kas dieną vykdavo belaisvių
pastovios eilinės žudynės, bet
masinių-vajinių kaip ir būti
negalėjo - apie jas internete
jokių duomenų man dar nepavyko
aptikti.
Taigi, kaip ir galima būtų daryti
išvadą, jog
felčeris-karys
Juozas Vosylius, ir visi kariai: Stasys Arštikaitis, Motiejus
Migonis, Petras Andriuškevičius, Edvardas Guoga, liudiję J.
Krikštaponį kaip kuopos vadą,
stebinti ir neturėtų, nes J.
Krikštaponiui netikėtai į nacių
valdomą Kauno kalėjimą
atsidūrus, naujo vado neskyrė -
įrodinėjo naciams, matyt, jog
nėra kam vadovauti kuopai, ir
todėl nauja vadas skirtas
nebuvo, ir todėl minėtieji
neturėjo teisės kito vado sakyti
per tas apklausas?
Čia, tik versija-prielaida, bet,
štai, čia žemiau
23 pav.:
kaip ir matosi, kad niekam
nekiltų tokios versijos
prielaida, garbingame
moksliniame žurnale M. Pocius
išvardija visus naujo tyrimo
liudininkus, o į kardinaliai
priešingą Henriko Salelionio
liudijimą net visai neatkreipia
dėmesio ir ...:
|

23 pav.:
žurnalo GENOCIDAS
IR REZISTENCIJA Nr. 51 16 psl.
M. Pociaus straipsnyje
kaip ir įdomi manipuliacija,
paslepianti Henriko Salelionio
liudijimą ir po juo ...
|
Tai, pasakykite, ar Henriko
Salelionio liudijimą galima
prisikirti prie
pasikartojančių liudijimų? Ir,
iš vis, jei tie:
PASIKARTOJANTYS; visiškai
vienodais 3-jais - 5-iais
žodžiais teiginiai pasakomi net
9-ių asmenų, tai ar gali jie būt
aplamai kaip liudijimais
užskaitomi? Ar gali 9 žmonės
pagal vienodą trafaretą
pyškinti ne savais, o kažkieno
numatytais vienodais žodžiais?
Ar galima pasitikėti KGB
tardytoju, 9-ių asmenų parodymus
vienodais žodžiais
užrašinėjantį? O gal istorikas,
tik tyrimą atliekantis,
nurašė vienodai?
Kodėl Henriko Salelionio parodymas
visiškai kitoks, ir kodėl M.
Pocius nepamato visiškai
priešingai liudijantį?
Ir jeigu
H. Salelionis teigia, kad
iš pradžių
(gal Lietuvoje) vadovavo J.
Krikštaponis, o po jo
(Baltarusijoje) vadovavo
Tamošiūnas, tai kaip po tokio
teiginio istorikas M. Pocius
turi teisę konstatuoti J.
Krikštaponį vadovaus žudynėms?
Ar tai nėra atviras
šmeižimas, ignoruojant net
svarbiausiojo liudininko
parodymą? Juk, pagal
psichologijos dėsnius, kai
skaitytojas neįsigilina, ką
reiškia žodžiai
prieš tai ir po jo, ir iš
kart Rutkausko teiginį pakišus
ir, čia pat, darant kraupią
išvadą, tai per emocijas ar
skaitytojas gali susekti ir
atpažinti sovietinio lygio
manipuliaciją? Juk, tai
mokslinis, o ne kokių politinių
diskusijų žurnalas, kad
skaitytojai būtų budrūs ir
saugotųsi nuo tokių pakišų? Juk,
jeigu to H. Salelionio liudijimo
pradžioje nėra žodžio
Baltarusijoje, ar panašaus,
nurodančio po 1941 m. spalio 06
dienos laikotarpio, tai aišku,
kad po 20-ties metų 1961 m.
liudijime kalba ir samprotavimai
turi apimti visą karinę tarnybą,
įskaitant ir parengiamąją, kuri
yra labiausiai visiems
įsimintina, nes joje įgaunamo
pagrindiniai koviniai įgūdžiai.
Juk, niekas į Minską be
parengimo nevažiavo - tik N.
Reikalas Baltarusijoje atsidūrė
atkirai, aiškiai, dėl ypatingo -
nenumatyto įvykio ...,
kaip patyręs ... Apie tai kiek
žemiau.
Bet, iš čia
23 pav.:
matome net 4-is liudininkus, N.
Reikalą liudijantį;
žudynėms vadovavusį. Aš juos
sunumeravau. Tai, gal, jau
daigiau jųjų, nei apie J.
Krikštaponį pasakas
pasakojusiųjų. Juolab, Reikalą
teigiantieji yra ir patikimesni,
nes liudijo iš kart po karo, kai
atmintis patikimesnė buvo.
Koks gali būti
patikimumas, kad ir keičiančio
parodymus liudininko M.
Kačiulio, kuriuo abejose J.
Krikštaponį niekinančiose
pažymose jojo parodymai
gausiausiai eksploatuojami. Ir
neatsitiktinai, savo Pažymos 5
psl. pabaigoje pritrenkiantį
tada apie tai faktą parašė taip:
M. Kačiulis, 1948 m.
vasarą tardymo metu parodė, kad
1941 m. spalio pabaigoje ir
lapkričio mėnesiais 2-ajai
kuopai vadovavo ltn. Nikodemas
Reikalas. Kodėl M. Kačiulio
parodymai prieštaringi, neaišku,
reikalingi papildomi tyrimai
Nežinau, ar reiktų čia ką
tirti, kai gali atmintis
sušlubuoti, ar abiejų karininkų
išvaizdos buvo panašios (abu
aukšti-liekni) ir pavardės gal
nelabai atsimenamos -
įsimintinesnė pagal
psichologijos dėsnius tik
pirmojo karininko turėtų būti,
kuris karinius įgūdžius suteikė,
gal? Bet po metų, karo Ukrainoje
įkarščio metu šio žurnalo 16
psl., kaip matome M. Pocius jau
visai kitaip klausia:
Kodėl M. Kačiulis
tuomet nepaminėjo J.
Krikštaponio (Kriš- taponio)
neaišku.
Matome, mokslininkui jau
nereikia tyrimų, jam jau reikia,
kad Krištaponio paminėjimų ar ne
būtų kuo daugiau? Ar
neišsidavė taip? Kodėl
mokslininkui nuostatos
pasikeitė? Gal po Ukmergės
konferencijos kažkas
paspaudė
...?
Todėl iš kur M. Pocius
išpaišė
savo Pažymos 5 psl. pradžioje,
jog, neva ...
aptartinas klausimas dėl
duomenų, kurie rodo, kad 2-o
bataliono 2-osios kuopos vado
pareigas 1941 m. rudenį ėjo du
asmenys: ltn. Juozas
Krikštaponis (Krištaponis) ir
ltn. Nikodemas Reikalas.?
Panašiai ir čia žurnale matome
rašant, neva, ...minėti
ir kiti su 2-uoju batalionu
susiję dokumentai rodo,
kad 1941 m. rugpjūčiogruodžio
mėnesiais ltn. Juozas
Krikštaponis (Krištaponis) ir
ltn. Nikodemas Reikalas
pakaitomis ėjo 2-ojo
bataliono 2-osios kuopos vado
pareigas
. Bet, deja, nei tų
duomenų, nei dokumentų, taip
M. Pocius nei Pažymoje
nepateikė, kad būtų vadų KAITA
minima. Ar, aplamai, gali
realiai būti vadų kaita, kaip
tokia?
Bet, deja, aš tą KAITĄ (tik ne
vadų, o pavaduotojų) atradau -
atradau M.
Pociaus nuslėptame dar viename
labai svarbiame Juozo Vėsos
liudijime, įrodančiame,
kad J. Krikštaponio kaip ir
nebūta Baltarusijoje, liudijant
taip:
|

24 pav.:
Juozo Vėsos liudijimas, papildantis
1 pav.: Henriko Salelionio
teiginį
ir taip pat Stanislovo Gervino, lyg. ir
psichologinis prievartavimo bandymas 1948
m. N. Reikalo žudynėse paliudijimą po 14-os metų pakeisti į J.
Krikštaponį, kaip tai pakeitė Martynas Kačiulis.
Galima
pasididinti |
Tame liudijime yra žodžiai
jie keisdavosi, tai yra
Reikalas su Tamošiūnu, o ne
Reikalas su Krištaponiu, kaip
M. Pocius prisigalvojo,
apversdamas šį liudijimą aukštyn
kojomis ir jį nulėpdamas, kad
niekam nekiltų įrodymo. Žodžiu,
po Krištaponio pirmiau pasakomas
Tamošiūnas ir iš kart Reikalas
paminimas, matyt, be didelio
pagalvojimo. O, jie ir
keisdavosi tarpusavyje, kai
Krištaponis kalėjime buvo. O kur
jis kitur galėjo išnykti? Kodėl
net dviems reikėjo jį pavaduoti?
Irgi atsisakius žudymams
vadovauti? Ką kitą galima
sugalvoti, kad pateisinti
Krištaponio išnykimą?
Čia,
22 pav
liudijimas iš pirmo žvilgsnio,
lyg, ir nuvykus į Baltarusiją,
bet pastaroji paminėta tik dėl
bataliono numerio pakeitimo iš
2-ojo į 12-tąjį. (tą bataliono
numerio pakeitimą A. Rukšėnas
tos
savo pažymos 1-me psl. nurodo
nuo 1942 m. vasario 15 d.
pakeitimą į 12-tąjų batalioną),
tačiau jis nuvykti tik 1942 m.
vasaryje, kaip ir negalėjo, nes
minėtame KGB-istų tyrėjų
sudarytame Sąraše jis pridėtas
prie išvykusiųjų 1941 m. spalio
06 d. pagal garsųjį A.
Impulevičiaus įsakymą Nr. 42,
tai pagal karinės praktikos
logiką galiu spėlioti, kad tą
2-ąjį batalioną, jau nuvykusį į
Baltarusiją ir iš karto
neoficialiai pradėjo visi
vadinti 12-įuoju batalionu? Juk
šalia buvo Bet
tolimesnis Juozo Vėsos dėstymas,
kuris 1907 m yra gimęs ir iš
Punios kaimo Alytaus rajono,
dėstymas nėra susietas vien tik
su Baltarusija, nes į ją irgi
atvyko pagal įsakymą Nr. 42,
pirmiau praėjęs paruošiamąją
tarnybą Lietuvoje. Ir tai įrodo
minėtas
KGB-istų sudarytas Sąrašas,
kuriame matos J. Vėsa 167 eilės
numeriu kaip jaunesnysis
seržantas, kuris
1943 m. buvo ir
dezertyravęs. Jau vien dėl to,
kad DEZERTYRAVO, gal,
neapsikentęs žudynių, ir
pamatęs, kad Hitleriui galas
artėja? Todėl, jau vien dėl to
Juozo Vėsos parodymai
kaip ir patys patikimiausi gal
turėtų būti? Juk, jis yra kilimo
nuo Punios, ir Vėsų giminė, kaip
sena lietuviška-dzūkiška giminė
būdinga tik Punios apylinkėmis,
sudaranti kelias atšakas.
Šio metu Punios ansamblį garsina
vokalistas Gintautas Vėsa, o
apie pačią Vėsų giminės istoriją
turi žinoti
mokytojas-kraštotyrininkas
Petras Džervus, kurį teko man
žinoti ir kaip moksleivių
turizmo bei orientavimosi sporto
propaguotoją, kuris apie savo
kraštą nemažai knygelių yra
parašęs. O patsai Juozas Vėsa
gali būti nuo Inausos upelio,
šalia Vežiongirės kilimo.
Todėl jojo
liudijimas turi apimti platų
periodą ir
dėl J. Krikštaponio jis liudija
lygiai tą patį, ką teigė
Henrikas Salelionis ir tą patį,
kas tame KGB-istų tyrėjų buvo
nustatyta, kad bataliono vadu J.
Krikštaponis iki spalio mėnesio
buvo.
O tai atitinka ir Juozo Vėsos ir
Henriko Salelionio teiginiams,
kad KRIŠTAPONIS IŠ PRADŽIŲ buvo
kuopos vadu. Tame KGB Sąraše
nėra tokios nesąmonės, ką teigia
M. Pocius
apie du vadus ir Juozas VĖSA
KAITĄ MINI PAVADUOTOJŲ -
PAVADAVUSIŲ J. KRIKŠTAPONĮ. O
tai yra visai kas kitą, pagal
vadybinius dėsnius ir net pačią
elementariausią logiką, labai
normali praktika, kai
kaitaliojami pastoviai ne vadai,
o pavaduotojai, kai nėra
normalaus vado, arba jis
laikinai negali eiti savų
pareigų. Todėl, kai leitenantas
Vladas Tamošiūnas, sūnus Igno,
1911 gim. m, iš Valtūnų kaimo
nuo Siesarties ir Šventosios
santakos, ar ne galėjo ir atsisakyti
vadovauti žudymams, ir todėl jį,
gal, galėjo keisti ypatingoms
užduotims pats Nikodemas
Reikalas? Todėl
nieko
nuostabaus, kad M. Pocius slepia
šį liudijimą ir net aplamai
Juozo Vėsos nemini kaip
liudininko, nes jis su Henriku
Salelioniu bei su tuo KGB
sudarytu Sąrašu griauna J.
Krikštaponiui sukurptus
kaltinimus. Dar
svarbiau. kad Henriko Salelionio
ir Juozo Vėsos liudijimą papildo
dar ir
22 pav.:
matomas Stanislovas Gervinas,
kuris pakartojo savo 1948 m.
liudijimą iš kito galo
patvirtindamas, kad vienu metu
vadu buvo Reikalas, o prieš jį KriKštaponis.
(raidę K didžiąją parašiau,
atkreipdamas dėmesį, kaip man
atsakyme LGGRTC parašė pavardę
su ta raide.) Negi S.
Gervinas žinojo Krištaponio
tėvų pavardę, ar liudijimai bet
kaip nurašinėjami atpasakojimo
laisva forma? To pakartojimo
teiginys kiek keistokos formos,
lyg jį KGB-istai prievartautų
išgauti ne J. Reikalo vadovavimo
faktą, o A. Smetonos sūnėno.
Tada pamenu tuos laikus, kai
buvo niekinamas A. Smetonos
fašistinis rėžimas ir prieš
mirtį mano senelis pyko - sakė
man jis, kad ne taip tas rėžimas
turi vadintis. Kaip, jis man
nesugebėjo nei pasakyti, nei
paaiškinti, kai pas jį į
ligoninę nueidavau. ir jį
kalbindavau apie viską.
Keista, kad ir man Alfredas Rukšėnas
rašo manydamas, kad, KAITOS
NEPRISIMINĖ KUOPŲ NE
PAVADUOTOJŲ, o, neva, vadų.
Bet, juk, jei J. Krikštaponio
nebuvo, tai kaita vyko tarp jį
pavaduojančių karininkų.
Juk, kai nerašomas įsakymas
naujam asmeniui, perimti kuopos
vadovavimą, tai toks vadas,
kuris perima vadovavimą kuopai
ne oficialiai - be jokio
įforminimo, tai, gal, turi
skaitytis jis tik PAVADUOTOJU, o
ne
vadu?
O, kad, tokią pačią elementariausią
vadybinę tiesą ignoruoti, ar ne
tuo tikslu
M. Pocius nuslepia dar
1948 m. liepos 16 d. ir
Stanislovo Gervino pusę
liudijimo, kuriame Nikodemui
REIKALUI INKRIMINUOJAMAS ŽYDŲ
NAIKINIMAS dar ir Kauno VII-tame
forte? Ar ne dėl to
daromas tas nuslėpimas, kad
minėto G... ir R... mokslinio
žurnalo 13 psl. pabaigoje
papliurpti apie bataliono liepos
mėnesį atliktas tas VII-to forto
žudynes ir čia pat J.
Krikštaponiui tikimybės šešėlį
apie IV-to forto žudynes mesti?
Ar ne iš šio mokslinio G... ir
R... žurnalo numerio Indrė
Makaraitytė savivaldos rinkimų
bei karo Ukrainoje metinių
pradžios išvakarėse pliurpia jau
net apie J.
Krikštaponio Lietuvoje žudynių
istorinius tyrimus? Kur
įgauti tokie mokslai Juodosios
technologijos? O, kaip ne gaila,
M. Pocius net nepaminėjo NIEKUR
svarbiausios detalės liudijimo
šio: |

23 pav.:
Kaip galima užsimerkti į pačius
patikimiausius pokario 1948 m. liudijimus,
kai
liudininkams dar nėra atmintis sušlubavusi?
Tada dar nebuvo KGB, kuri tik nuo 1954 m. pradėjo
veikti. |
Tai kur J. Krikštaponis buvo tuo
metu, jei jo vietoje kuopai N.
Reikalas žudynėse vadovauja?
Kodėl M. Pocius tai
nenagrinėja visų parodymų
logikos prizmėje? Ką galima
veikti,
pasikeitus pagal M. Pocių ir
nusišalinti nuo savo kuopos?
Net,
Pažymos 10-11 psl.. kur minimas M. Kačiulio,
S. Gervino ir B. Simanavičiaus liudijimas apie N.
Reikalą, kodėl M. Pocius nepaminėjo, jog N. Reikalas
galėjo turėti žydų žudymų Kauno VII-tame forte patirtį?
Ją 1948-07-28 Stanislovas Gervinas pabrėžė!
Tik ne aišku, kodėl M. Pocius toje Pažymoje labiausiai
cituoja ir mėgaujasi to nepatikimo
liudininko
M. Kačiulio vėliausiais
parodymais;
apie
J. Krikštaponio žudynes, praėjusiais
41-iems metams nuo įvykių?
O jeigu tas
liudininkas net neskiria
Krikštaponio nuo Reikalo, taip,
kaip aš dabar neskiriu savo
operatyvinio budėtojo, už
nugaros stovėjusio, kai su savo
radaru-aukštimačiu ieškojau
J. Gagarino žudiko-naikintuvo Su
- 15-tojo
(atsiprašau, kad
kartoju pavyzdį, bet nuorodą,
nors ne į temą, bet svarbią,
kitą čia teikiu)
mums iš
akiračio dingusio?
Neatsimenu, nes dar du
karininkai-vyr. leitenantai mūsų
kovinėms budėjimo pamainoms
vadovaudavo, kurie tarpusavyje
panašūs ir pavardžių atsiminti
negaliu, nes jos mums ir
nerūpėdavo, kai į juos mes
kreipdavomės tik pagal laipsnį,
kaip numatyta kariniame statute.
Juk, tada antsiuvų krūtinėse
nebuvo su pavardėmis, kaip dabar
NATO standartai reikalauja. Net
stebiuosi ir apgailestauju, kad
jųjų atsiminti ir išskirti
negaliu, nors jie buvo puikūs ir
ne piktybiški specialistai, su
mumis maloniai bendravę. Ir,
kaip ne gaila, nekaip negaliu
atsiminti tų 3-jų karininkų, su
kuriais pastoviai bendraudavau
3-jų metų laikotarpyje. O, čia;
Baltarusijoje įvykiai buvo 3-jų
savaičių - geriausių atveju, tik
2-jų mėnesių eigoje. Ar yra
skirtumas tarp 2-jų mėnesių ir
3-jų metų pavardžių įsiminimui?
O, be to, atmintimi dar
nesiskundžiu ir
neatsimenu-neskiriu tų
karininkų, nes jie buvo
epizodiniai tarnyboje ir
netiesioginiai vadai, kurie
pastarieji įsimintini visam
gyvenimui tapo. Įsimintini, nes
ir prie karinės technikos be
jokių kovinių stresų bendravimas
buvo visai kitoks. Koks karo
metu įsiminimo lygis, turintiems
kovinį ginklą rankose ir mirtį
kitų (priešų bei savų)
matantiems, sunku palyginti, nes
tokių potyrių neturėjau. Manau,
kad tikrų karinių veiksmų
aplinkoje, tiesioginiai vadai,
gal, turėtų būt mažiau įsimintinesni, nei taikos metu;
tik karo žaidimų metu, nes
tikrame kare dėl išgyvenimo
stresų geriau įsiminimo
fiziologiją galėtų pakomentuoti
karo psichologai. Aš tik sporto
psichologiją labiau išmanau.
Todėl J. Krikštaponį matau kaip
aukšto meistriškumo sportininką,
save atiduodantį fizinei
tobulybei ir turintį pomėgį
gyvenime, dėl ko į neigiamas
situacijas tokiems pateikti yra
sunkiau. |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
n
Ar teisiška cituoti ir J.
Krikštaponio kolegas: 1-osios kuopos vado Zenono
Kemzūros bei 3-čios kuopos vado Juozo Ūselio parodymus,
kurie po 1962 m. teismo Vilniuje buvo sušaudyti? Ar jie
ne savo gyvybių ir N. Reikalo
gelbėjimui, pakišinėjo žuvusįjį J. Krikštaponį? O iš
pykčio negalėjo žuvusįjį pakišinėti už tai, kad tąsai iš
kalėjimo į batalioną negrįžo? Ar sąmoningai
sovietiniams okupantams meluojantys galėjo pagalvoti
apie tai, kad pakenks žuvusiojo atminimo paminklui?
Kodėl istorikai nekreipia dėmesio į
psichologinių-kriminalinių momentų taisykles
sovietinėms-okupacinėms struktūroms versti kaltes
žuvusiems-mirusiems, kad išvengti naujų netekčių? O,
be to, ir pagal naująjį tyrimą 9 (pagal mano
skaičiavimus 7) liudijusieji, jog buvo 2-sios kuopos
vadu buvo J. Krikštaponis, gal irgi ne melavo, nes kai
jis buvo kalinamas Kauno kalėjime ir batalionas dėjo
visas pastangas jį išlaisvinti, tai, gal, buvo teigiama,
kad jie yra Krištaponio kuopos kariai? Gal kariai net
nežinojo, kur jųjų vadas yra? Gal buvo karinė paslaptis
ir todėl jie taip sakė sovietiniams (KGB-iniams)
tardytojams? Ir, išvis, ar tikslu naudotis sovietiniais
duomenimis, kai ir pavardes galėjo kariai maišyti? Juk
antsiuvų pavardžių tada nebuvo, ir trumpalaikėje
tarnyboje įsiminti karininkų pavardes net neįmanoma. Tai
konstatuoju iš savo praktikos,
kai tapau J. Gagarino nužudymo
liudininku, savo radaru fiksavęs jojo
žudiką-naikintuvą Su-15; pagal kosmonauto Aleksejaus
Leonovo atrastą tiesą (tada Maskvos generolai, mus
apkaltinę pametus Gagariną,
matyt, jie
nežinojo,
kad mūsų planeta nėra plokščia
, nes aš su savo radaru iš 300 km atstumo negalėjau
matyti tik 4,2 km aukštyje skridusio J. Gagarino;
ir tai tik dabar supratau, kad pamečiau jojo minėtą
žudiką), tai mano paieškas, kai aš su radaru-aukštimačiu
ieškojau dingusį Gagariną - tada už mano nugaros
stovėjusio ir mane stebėjusio vyr. leitenanto - mūsų
kovinio budėjimo pamainos (расчет)
viršininko - operatyvinio budėtojo pavardės nekaip
negaliu prisiminti, nors tarnavau 3 metus. Bet, pamainų
viršininkai dažnai keisdavosi ir mes į juos tik pagal
laipsnį kreipdavomės, ir pavardes ne labai atsimename. O
kai važiavau į Tambovo poligoną šaudyti į skrendančius
maišus iš zenitinio kulkosvaidžio, tai mėnesį būdami
mokymuose, aplamai savo karininkų pavardes net
nežinojome.
.
Juolab, J. Krikštaponį galėjo
painioti su N. Reikalu, nes jie abu buvo aukšto ūgio.
AČIŪ, kad
M.
Pocius demaskavo Martyno Kačiulio skirtingus parodymus.
Taip, kad visai kitas M. Kačiulis-1962 ir dar
prastesnis M. Kačiulis-1982 perbraukia
anksčiausias-blaiviausias - dar, gal, KGB nepaveiktas
Kačiulis-1948? |
Taigi, kad J. Krikštaponis
nebuvo Baltarusijoje, o vietoje jo buvo vyr. leitenantas
Nikodemas Reikalas, vadovavęs žudynėms - apie tai
liudija net tik M. Kačiulis-1948,
S. Gervinas ir
B. Simanavičius, bet ir
Jonas Arlauskas (jį matome M. Pociaus Pažymos 10-11
psl.). Vadinasi, J. Krikštaponį Baltarusijoje neigia
ne tik 5 liudininkai, bet ir KGB tyrėjai, kurie
greičiausiai MATĖ GESTAP-o J. KRIKŠTAPONIO
SUĖMIMO-KALINIMO DOKUMENTUS, KURIUOS MATĖ IR NKVD
GENEROLAS Kapralovas - TODĖL J. KRIKŠTAPONIO IR
NERODĖ Baltarusijoje, nes, matyt, matė suėmimo-kalinimo
dokumentus GESTAP-o, da bar išvežtus
matyt? Tie GESTAP-o dokumentai meistriškai, matyt,
yra panaikinti, arba į Maskvą išvežti, kad galima būtų
žaisti su Lietuvos visuomene? Ar ne todėl Romualdas
Ozolas triukšmą kėlė dar LTSR AT sesijoje.
Taip, kad ir J. Krikštaponio sesuo tą
patį liudija čia dešinėje
14 pav.:
|

14 pav.:
J. Krikštaponio sesers Veronikos
Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimų originalo (ne
koreguoto - tiesiai nuo magneofono įrašo 1990 m.
Šiluose, atlikto krašotyrininko Romo Kauniečio)
fragmentas, bylojantis irgi, kad jos brolis VISĄ
VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI ir
toks pasakymas byloja jo suėmimo laiką tik vokiečių
okupacijos pradžiai.
Galima
pasididinti. |
Svarbiausia, kaip pagal Veronikos Krikštaponytės-Juodienės
teiginį, kad broliui iš kalėjimo padėjo ištraukti draugai ir
generolas S. Raštikis, ir kaip jam pavyko savo
giminaičiui padėti, aš Lietuvos Centriniame valstybiniame
archyve (toliau LCVA), atrodo, atpažinau pulkininko A.
Impulevičiaus, galimai, falsifikuotus dokumentus, skirtus
GESTAP-ui apgauti ir pateikiamą čia herojų iš kalėjimo
ištraukti. Apie tai čia žemiau dėstau prielaidų sistemą, paremtą
LCVA saugomais dokumentais, kurias reikia iš naujo nedelsiant
tirti, nes; tik
prielaidomis ir buvo išgalvotas
J. Krikštaponio
Baltarusijoje
buvimas,
žiūrint tik į aiškiai, galimai, melagingus
liudijimus
ir
visiškai nekreipiant į logiškai teisingesnius liudijimus.
Taip, kad prie šios visumos, čia pateikiu ...
nuorodų sutrauktą bei greitesnio perskaitymo tikslu
dėstymą su pagrindinių minčių išskyrimais, bei
paspalvinimais:
teigiamus faktus žaliai paženklinus,
gėdingus
violetiniai, ryškius
momentus geltonai, o
paveikslėlių
paaiškinimus žydrai. Po šios čia problemos pristatymo,
toliau galiu pasiūlyti tuo pačiu klausimu į žymiai platesnio:
... psl., ... paveikslėlių ir ... nuorodų apimties
mano
raštą-studiją, skirtą Lietuvos Gyventojų Genocido bei
rezistencijos tyrimo centrui (toliau LGGRTC, arba Centras),
dėl Lietuvos Partizanų šmeižimo tendencijų, kuriame teikiu
pastabas
į man skirtą Centro 14 psl. apimties atsakymą kurio
moksliškai pagrįstų atsakymų dėka, o taip pat su to Centro
mokslininkais asmeninio bendravimo-konsultavimosi dėka pavyko
tuos atradimus atlikti, kuriuos dėstau žemiau su nežymiu
pasikartojimu, praplečiant paminėtas aplinkybes, sekančiai:
DAR VIENO NIEKAM NEŽINOMO-NUSLĖPTO
SVARBAUS ISTORINIO FAKTO ANALIZĖ
Kaip
matome, J. Krikštaponio biografijos
tyrinėjime yra labai daug
pridaryta klaidų, dėl ko tas klaidas
reikėtų nedelsiant šalinti, įvardijant klaidas tokias:
1. Net Generalinei
prokuratūrai 2014-12-19 Nr.13R-300 buvo pateikta neišsami pažyma,
kurioje J.
Krikštaponio suėmimo ir kalinimo faktas nuslėptas buvo,
dėl kurio Generalinė prokuratūra, gal, dar griežčiau, būtų atmetusi
tuos
kaltinimus, mestus J.
Krikštaponiui? Kartoju, kad aš Ypatingajame archyve aptikau Didvyrio
kalinimo Kauno kalėjime ir suėmimo fakto dokumentą, jį
nufotografavau ir
paskelbiau. Tai NKVD generolo Kapralovo pranešimas-ataskaita
apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą, kuriame jis pamini J.
Krikštaponio nukentėjimą nuo vokiečių ir visiškai nemini apie jo
buvimą 2/12 batalione. Juolab, jis net, tik po 7,5 mėnesio
atsiskaito dėl J. Krikštaponio sunaikinimo, matyt, nieko neaptikęs,
kuo ji galima būtų sukompromituoti dėl
bendradarbiavimo
su naciais, nes, matyt, tuo metu nacių kalinamą matė tuose
dokumentuose? Sutikime, jog tos ataskaitos nepuošė jųjų aukos
nukentėjimas nuo nacių paminėjimas. Ar ne todėl taip ilgai delsė
NKVD generolas dėl atsiskaitymo?
2. Ir vėliau; po 1981 m., nusikaltusių Baltarusijoje paieškai, 2/12
bataliono ANTROS kuopos
Sąraše KGB irgi
NERODO J. Krikštaponio Baltarusijoje
- jįjį rodo tik 1941 m. rugsėjo mėnesį kaip antros kuopos vadą, o už
spalio mėnesį, batalionui išvažiavus į Minską, tos 2-os kuopos vadu rodo jau kitą - vyriausią
leitenantą Nikodemą Reikalą, sūnų Simono, gimusį 1907 m.
. Kitą vadą Minske-Baltarusijoje rodo, matyt, todėl, kad matė A.
Impulevičiaus dokumentus keistai neteisingus (apie juos žemiau
dėstysiu), ir matė, matyt, dokumentą tuo pat metu; rodantį
Kauno kalėjime kalintį? Ar ne tik taip galima paaiškinti kito vado
Minske rodymą, nes Lietuvos Istorijos instituto
[LII (Lii)] 5 psl. Pažymoje minimas Jonas Arlauskas 1961
m. rugsėjo 1 d. tardyme liudijo, kad 2-osios kuopos vadas buvo N.
Reikalas, o tai pat ir
tardomieji
Martynas Kačiulis, Stanislovas Gervinas bei
Baltrus Simanavičius 1948 m. liepos 8 d., 16
d., 28 d., ir rugpjūčio 4 d.
tardymuose teigė
žydų žudynėms vadovavusį
2-os kuopos vadą Nikodemą
Reikalą; ne tik Baltarusijoje,
bet ir Kauno VII-tame forte!?
Ar šiam; JAV gyvenančiam, ne
nuo teisinės atsakomybės gelbėjimui vėliau pradedama kaltinti
nužudytą J. Krikštaponį?
3.
Kodėl dabar J. Krikštaponiui apkaltinti,
pasirenkami patys nepatikimiausi liudininkai, kurie pagal
Rezistencijos praktiką privalėjo sovietiniams tardytojams meluoti ir
kaltes versti mirusiesiems-žuvusiesiems, kad išvengti naujų
netekčių? Kodėl Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje daugiausiai
visuose epizoduose J. Krikštaponiui apkaltinti, buvo naudojamas tas
tas pats Martynas Kačiulis, kuris savo 1948 m.
parodymus pakeitė ir 1962 m. bei 1982 m. vietoje N. Reikalo,
pradėjo J. Krikštaponį minėti? Į senatvę pagerėjo atmintis ir patikimesni
parodymai tapo? Ar galima pasitikėti parodymais karininkų ir vadų:
1-os kuopos Zenono Kemzūros bei 3-čios kupos Juozu Ūseliu, kurie
1962 m. Vilniaus teisme buvo nuteisti mirties nuosprendžiu ir jiems
nuosprendis įvykdytas? Ar jie ne savo gyvybių gelbėjimui nieko
dėtą-nužudytą J. Krikštaponį rodyti galėjo, kad minėtą savo kolegą
N. Reikalą nuo atsakomybės gelbėti? Ar ne tuo pačiu N. Reikalo
gelbėjimo tikslu M. Kačiulis 1982 m., dalyvaujant JAV Specialių tyrimo departamento
atstovui N. Šerui, nusikaltimuose N. Reikalą pakeitė į J.
Krikštaponį Juodžio byloje
- ar tai ne N. Reikalo gelbėjimo nuo atsakomybės, kuris JAV tada gyveno
ir gyvas, gal, buvo?
4. Ar ne taip, kaip tame aukščiau
KGB Sąraše teigiama, tai tą patį, ir 2-os kuopos karys Henrikas
Salelionis 1961 m. liepos 20 d.
apklausoje parodė vienodai su KGB teiginiu? Jis pasakė,
jog
2-ajai
kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo ltn. Tamošiūnas.
Už šią žinią AČIŪ
Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui
(toliau LGGRTC, arba Centras), su kuriuo aš susirašinėju ir kuris į
mano 21-ą pateiktą klausimą, labai puikiai-moksliškai atsakė
14 psl. apimtimi, kur tas H. Salelionio liudijimas yra
4-tame psl.. Tame man atsakyme yra ir 8 psl., kur to paties A.
Impulevičiaus bataliono 2-osios kuopos karys Juozas Vėsa
parodė: Nuvykus į Baltarusiją mūsų batalionas buvo vadinamas
12-uoju, jo vadu buvo Impulevičius. Aš buvaus antroje kuopoje,
pirmame būryje. Mūsų
kuopos vadu buvo iš pradžių Krištaponis, vėliau Tamošiūnas,
Reikalas. Jie keisdavosi.
(P.S.: Jie - tai pastarieji Tamošiūnas su Reikalu pagal
logiką suvokiami?). Lygiai
taip pat LGGRTC 8 psl. pabaigoje parašė, jog ir 2-osios kuopos karys
Stanislavas Gervinas 1948 m. liepos 28 d. per apklausą
duotus parodymus dėl ltn. Nikodemo Reikalo buvimo 2-osios kuopus
vadu pakoregavo per apklausą 1962 m. vasario 13 d.: Visą
savo tarnybos batalione laiką aš buvau antroje kuopoje.
Kuopos vadu vienu metu buvo leitenantas Reikalas, o prieš jį
Krikštaponis. Tai kur tada dingo Krištaponis?
Atsisakė žudynėms vadovauti ir todėl jį pakeitė? O gal dezertyravo
su 52-iem
a. a. Antano Ališausko paminėtais ir grįžęs, Ukmergės restorane
buvo sulaikytas visai ne už konfliktą? Bet, tada ...?
5. Juk KGB sudarytas 2-os kuopos
Sąrašas prasideda pagrindiniu jos vadu
J. Krikštaponiu (Krištaponiu), o nuo 1941 m. spalio mėnesio N.
Reikalu, kuris minėtoje 2014-12-19 Birutės-Teresės Burauskaitės
vadovaujamos Centro
pažymoje
kažkodėl buvo nuslėptas ne tik J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo
faktas prie vokiečių, bet ir visai nerodomas Nikodemas Reikalas. Tik
man sukėlus triukšmą (galite pasigrožėti mano polemika
su tos pažymos autoriumi), jau Ukmergės konferencijai skirtoje
Pažymoje (ją iš didžiosios raidės rašau, nes joje atsirado tai, kas
buvo slėpta), prasidėjo konstruktyvesnės paieškos. Juk ši 2-oji
Krištaponio kuopa buvo suformuota 1941-08-25 su perkėlimu į 2-tąjį
Pagalbinės policijos batalioną (LGGRTC
man 6-tame psl.), tai nieko nuostabaus, kad pavaldiniai
visą tą rugsėjo mėnesį vadina PRADŽIA ir jai priskiria Krištaponio
vadovavimo laikmetį. O kai pagrindinės žudynės minėtoje Pažymoje
minimos tik spalio iki lapkričio vidurio, ir gudiškasis periodas
nėra didelis, tai Krištaponio vadovavimas kuopai ar nebus tik
Lietuvoje suvokiamas liudininkų?
6. O, štai, priešingas teigiantys tik vieną Krištaponį kuopai
vadovavusį, gal, jie irgi teisūs? Tai 2-os kuopos kariai apklausose:
Juozas Vosylius 1961-07-20, Stasys Arštikaitis
1962-02-19, tas pats Martynas Kačiulis (pakeitęs parodymą)
1961-09-03, Motiejus Migonis 1961-07-21, Petras
Andriuškevičius 1961-02-22, Edvardas Guoga 1961-02-22 ir
Jonas Rutkauskas 1961-11-18, teigusieji, jog, neva, vadovavo
2-trai kuopai Krištaponis, tai, gal, irgi teisingai sakė? Juk,
jeigu jųjų vadas buvo nacių kalinamas, tai bataliono vadovybė, prašydama
jį paleisti iš kalėjimo, įsakymo tvarka neskyrė kito, tam, kad
įrodyti vado būtinybę būti tarnyboje? Jei kas suserga, išeina
atostogų, komandiruotėn išvažiuoja, ar į nelaisvę trumpam pakliūna
kitos šalies represinėms struktūroms, tai, gal, niekas tokiais
atvejais neatleidžia vadovo ar vado ir skiriami tik pavaduojantys?
7. Jeigu Krištaponis buvo kalinamas, tai, gal, tai buvo karinė
paslaptis ir buvo tikinama, kad Krištaponis tuoj pasirodys - visi
save laikė Krištaponio kuopoje tarnaujantys? Gal todėl jį kaip vadą
ir minėjo? Ar negalėjo ir maišyti aukšto ūgio N. Reikalą su
Krištaponiu; kaip Lietuvos čempionu disko metime ir rutulio stūmime
irgi ne žemo ūgio būto? O painioti su jo pavaduotoju Tamošiūnu,
kilusiu iš Valtūnų kaimo nuo Siesarties prie Šventosios; kaip
žemiečiu Krikštaponio negalima? Pamenu kariuomenėje iš to paties
krašto pašauktuosius būdavo sunku atskirti. O jeigu, dar pavaduotojas dažnai
minėdavo kariams jųjų tikrą vadą ir visus bandė įtikinti, kad jie
yra garbingo Krištaponio pavaldiniai? O be to, kokį turi
patikimumą tokie liudijimai, kai kariuomenėje pavardės nebuvo
naudojamos - tam yra laipsniai ir pagal laipsnį kreipiamasi? Juk
antsiuvų su pavardėmis tada nebuvo, kaip dabar tokie yra. Kaip
galima įsiminti mėnesio-dviejų laiko tarnybą, kai pavardės retai
kada naudojamos? Todėl, mano manymu,
epizodiniai liudijimai
gali būti klaidingi.
8. Manyčiau, būtina išsiaiškinti, kodėl buvo ignoruoti J.
Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės
Atsiminimai, įrašyti į magnetofono juostą 1990 m. liepos
mėnesį žymaus Panevėžio
kraštotyrininko Romo Kauniečio ir publikuoti jo
rinkiniuose? Juk, juose
taip pat minimas jos brolio
suėmimo-kalinimo faktas bei BROLIO SLAPSTYMASIS NUO VOKIEČIŲ VISĄ
OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ. Svarbiausia, jos pasakojimo
chronologija duoda suprasti, jog GESTAP-as brolį suėmė, tikriausiai,
okupacijos pradžioje. O J. Krikštaponio apšmeižimo tikslu buvo
laukta, kol numirs paskutiniai jo biografijos liudininkai: tai
2008.09_nežin. miręs K. Krikštaponio būrio ryšininkas -
žymus
Lietuvoje tautodailininkas ir
ypač LGGRT Centrui gerai
pomirtine paroda žinomas
Mykolas Dirsė ir minėta Didvyrio sesuo V.
Krikštaponytė-Juodienė. Ji mirė 2011 m. vasario mėnesį ir po
mėnesio-dviejų
politikuojantis istorikas - bolševizmui artimos
Anarchijos propaguotojas bei 1940 m. sovietine okupacija
besimėgaujantis? Evaldas Balčiūnas savo ANTIFA puslapyje
2011-04-09 J. Krikštaponį paskelbia, neva, naciams
tarnavusį, iš konteksto nukopijuodamas istoriko A. Bubnio
publikaciją ir
be jokių įrodymų prikergia nusikaltimus Didvyriui,
minėdamas istoriką M. Pocių. O pastarasis minėtos Ukmergėje
konferencijos
pranešime pabrėžia, kad toji E. Balčiūno publikacija buvo
pirmoji. Kažkur po tos publikacijos ir piketas Ukmergėje prie
paminklinio akmens įvyko, kurį, gal, E. Balčiūnas? ir
Giedrius Grabauskas organizavo, kuris šiuo metu Gen.
prokuratūros paieškomas už Partizanų šmeižimą ir yra politinio
prieglobsčio Rusijoje pasiprašęs.
9. Pirmiausia,
Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (toliau LCVA) dokumentus
saugomus A. Impulevičiaus bataliono MOKSLININKAI PRIVALO SAVO AKIMIS
PAMATYTI - JUOS PARODYTI VISUOMENEI ir nekurti pasakų, jog
juose yra apie J. Krikštaponio išvykimą įrodymai, nes,
mokslininkai
pasakas
pasakoja savo akimis nematę tų dokumentų, arba pamatę, kad J.
Krištaponio nebūta Baltarusijoje, todėl raštuose, Pažymoje ir
minėtame

|
Juk tai išvykai įsakymas
Nr. 42 (čia
jo pirmo viso
lapo vaizdas) buvo rašomas
1941 m. spalių 6-tai dienai (tokia
mėnesio pavadinimo daugiskaitos forma
parašyta) ir buvo rašomas, tikrai, ne
traukinyje, nors jame labai keistai
naudojamas būtojo kartinio laikas išvyko.
Be to, įsakymo vieta pasirašymo nurodyta
Kaunas Šančiai ir juose nebuvo galima
žinoti, kas išvyks, o kas ne. Aišku, per 500
pavardžių atspausdinti reikėjo laiko. Todėl
tas keistas būtojo kartinio laiko rašymo
stilius toliau kitame Nr. 44 įsakyme
paneigtas, nes juose neišvykusiems atšaukti
išvykimo Nr. 42 įsakymas. Atšaukimui-ATITAISYMUI
turėjo būti pateikti pagrindai, kaip
raportai, susirgusiam gydytojo pažyma. Net
sauvaliai pasišalinusiems viskas
apiforminama. Na, o pakliuvusiam į kalėjimą,
kokį raportą ir kaip jį rašyti galima? O
J. Krikštaponiui įsakymas
Nr. 43 kaip vedusiojo priedui gauti, iš
komendantūros atsiųstos telefonogramos
pagrindu, ar gali būti sulaikytas tas
priedas, jei su pateisinama priežastimi
suserga ar kitos valstybės represinės
struktūros sulaiko-įkalina? Todėl labai
keistai Ukmergės konferencijai Pažymos
... psl. pateikiamas tas priedas prie
atlyginimo kaip, kaltės įrodymu už
žudynes. |
10.
Kad kažkas neaiškaus tame Nr. 42 įsakyme -
tai krenta į akis bet kam nuo gatvės,
žiūrint, kai tarp
23 išvykusių karininkų yra DU
BENDRAVARDPAVARDŽIAI: |

... pav..: išdidinta įsakymo Nr. 42 ištrauka ir galima šią
NUOTRAUKĄ PASIDIDINTI, kad
spausdinimą patyrinėti |
Toks atsitiktinumas į jokias
tikimybių teorijas ar gali
įsipaišyti, kai ne tik vardai ir
pavardės vienodos, bet, net
laipsniai ir pareigos kuopų vadų
vienodi? Knygoje Lietuvos
kariuomenės karininkai 1918-1953
yra du Jonai Klimavičiai, bet vienas
iš jų už dalyvavimą voldemarininkų
maište karo kalėjime buvo kalinamas
ir slaptu įsakymu išleistas į
atsargą. Todėl istorikai nerodo
niekur šių dviejų tokių
bendravardpavardžių, matyt, kaip
spausdinimo klaidą? Ar tikrai taip?
|
11.
Svarbiausia, mokslininkams reikia
savo LGGRTC sudarytus straipsnius,
kaip Tautinio
darbo apsaugos ... karininkai
juos žinoti ir ne klaidinti minėtos
Ukmergės konferencijos dalyvius ir
visos Lietuvos istorijos mėgėjus,
besiklausiusią tą konferenciją, kaip
tai darė
Alfredas. Rukšėnas,
pasakodamas, jog, neva, 2-oje
kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius.?
Jisai prašė
Krištaponio, kad tarpininkautų
išėjimui iš tarnybos....
Taigi, raudoną
klaustuką aš padėjau, nes
minimas Jonas Klimavičius
buvo ne 2-troje kuopoje, o buvo
3-čios kuopos vado Jono Ūselio
pavaduotoju, kuris 1962 m.
Vilniaus teismu buvo nuteistas
mirties nuosprendžiu ir tas
nuosprendis buvo įvykdytas. Apie tą
Joną Klimavičių yra aprašyta
minėtoje
karininkų enciklopedijoje ir
taip pat minėtame Centro
straipsnyje, kuriame jokio kito iš
2-osios kuopos J. Klimavičiaus
NĖRA. Iš to seka, kad KRIŠTAPONIS NE
SAVO PAVALDINIUI TARPININKAUTI
TEISĖS NETURĖJO. Jei tai buvo
daroma, tai, akivaizdu - daryta
GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį
iš kalėjimo ištraukti, tai, kaip
sesuo savo Atsiminime minėjo.
Juolab, J. Klimavičius savo raporte
yra grubių netikslumų, jis jokiu
mirtininku išlaisvinimo dieną būti
negalėjo - sovietai mirtininko net
nebūtų palikę, nes labiau sovietams
nusidėję Minske ir Červenėje
sušaudyti buvo. Todėl J, Klimavičius
taip kvailai apgaudinėti;
kartu viename kalėjime sėdėjusio ir
NKVD kankintą bataliono
vadą A. Impulevičių negalėjo - tai
buvo daroma, matyt, sutarus? Juolab,
ir
antras J. Klimavičiaus liuosavimosi
raportas irgi neatitinka istorinės
tiesos, nes K. Klimavičius tik po
metų 1942-09-30 atleistas į atsargą.
Tai, gal, tas jo susirgimas
BUVO VAIDYBA, arba sulaikytas, kai
J. Krištaponis, ištrauktas iš
kalėjimo, - į batalioną negrįžo?

12.
Nuostabiausia
GESTAP-o apgavimo technologija
per galimai J. Krikštaponio
sesers paminėtus DRAUGUS ir vieną iš
tų draugų ar ne vyresnį
bendramokslį iš Jono Rygiškių
gimnazijos Joną Klimavičių,
sukurpusiu
raportą -pasaką tokį:
48 pav.: keistas
ir daug klausimų keliantis Jono
Klimavičiaus raportas.
Galima pasididinti
Kad tame tekste
pasaka, tai matosi plika
akimi, jau pažiūrėjusį skaičius
- minimas mirties nuosprendžio
laukimo dienų skaičiaus,
kadangi J. Klimavičius raporte
mini Sovietų karo Tribunolo
balandžio mėn. 11 d. nubaudimą
mirties nuosprendžiu, tai iki
jojo birželio 24 d. pagal
kalendorių išlaisvinimo laukimo
mirties nuosprendžio gaunasi ne
47, o 74 dienos. Tai, panašu,
kad mašininkė ar kanceliarijos
raštininkas (o gal, ir pats J.
Klimavičius?) supainiojo
spausdinimo mašinėlės klavišus
skaičių 7-ių ir 4-ių,
sukeičiant vietomis?
Tačiau, pasirodo, pagal
minėtą Lietuvos karininkų ...
knygą, jis mirtininku buvo šiek
tiek mažiau tik 32 dienas, nes
gegužės 13 d. jam buvo pakeista
bausmė į 10 m lagerio. O tai J.
Klimavičius raporte nutylėjo,
nes po perteisimo iki
išlaisvinimo turėjo net 41-ą
dieną savo sveikatai pataisyti,
džiaugiantis, kad mirties
nuosprendžio nebus. Juolab,
jis rašo, kad po Kalėjimo
Raudonojo kryžiaus buvo
išsiųstas į Birštoną pataisyti
sveikatos. Todėl tarnyboje
sveikatos pablogėjimas keistai
atrodo.
Kad
šio J. Klimavičiaus raporto
paskirtis yra vokiškajai
organizacijai įrodymas: lygiai
tokio pat teksto vokiškai
atspausdinto teksto raportas. Daugiau
tokių analogiškų dvikalbių
raportų to archyvo segtuve
nepastebėjau, nors visus
dokumentus peržiūrėjau.
Vokiški raportai yra tarp
dokumentų, bet tai, matyt, su
vokiškų tautybių asmenimis,
matyt, jie yra susiję (taip
manau, bet nestudijavau), o
dvigubų dviem kalbomis dokumentų
nepastebėjau. Be to, tas
vokiškasis J. Klimavičiaus
raporto egzempliorius yra labai
prasto skaitomumo, su
išsidėvėjusia juoda kalke
spausdintas ir keliais
egzemplioriais, archyvui palikus
paskutinįjį labai neaiškų
egzempliorių. Todėl nuotrauką
šio dokumento padariau labai
kontrastingą;

... pav.: EKSPERTIZEI
galima pasididinti....
pav.: Paryškintas (sukontrastintas)
J. Klimavičiaus raportas, kurį
galima pamatyti ir ORIGINALŲ mažo
kontrastingumo labai didelės
raiškos nuotrauką.
Matote RUDU STORU PIEŠTUKU
skaičių 399 tai archyvinį
dokumentų susegimo eiliškumo
numerį, kai pats lietuvių kalba
J. Klimavičiaus raporto numeris
yra 398, o vėlesnis (paskutinis)
J. Klimavičiaus išvykimo į Kauną
liuosuotis raportas turi
kažkodėl 397-tą numerį.
Keista, kad LGGRTC istorikas
nepatyrinėjo to tarpininkavimo
dokumento ypatybių. Tas
tarpininkavimas buvo atliktas
ant Jono Klimavičiaus raporto
kitos pusės, nes dėl popieriaus
taupymo raportai buvo pusės lapo
formoje. Todėl Juozui
Klimavičiui atspausdinto raporto
pusės lapo kita pusė atrodė
taip:
|
|
|
 |
54 pav.:
Ant kitos
pusės
Juozo
Klimavičiaus
raporto
J.
Krikštaponio-KriŠtaponio
keisto
tarpininkavimo
parašas
ir tik po 3-jų - 4-ių dienų A.
Impulevičiaus tarpininkavimas,
viską bataliono vadui rašant
savo ranka. Svarbiausia,
kažkodėl
spausdinimo mašinėle
tarpininkavimo žodis ir jo
registracijos numeris su data
ATSPAUSDINTI TIK J.
KRIKŠTAPONIUI ("Krištaponiui"),.Kodėl
toks raštvedybinis
išskirtinis dėmesys tik kuopos
vado tarpininkavimo forminimui? .
Galima
pasididinti.
10-ta
tema:
10
klausimų
J.
Krikštaponio
NETEISĖTAM
tarpininkavimui
1.
Įdomu, kodėl,
išvis, spausdinama?
2.
Ar sunku savo ranka
parašyti
Tarpininkauju, ir po
šiuo žodžiu pasirašyti
bei čia pat, PAŽIŪRĖJUS
Į REGISTRACIJOS ŽURNALĄ,
nurašyti tarpininkavimo
numerį bei jo
datą?
3.
Kodėl buvo reikalinga
tokia sudėtinga
procedūra?
4.
Ką byloja toks vokiškasis
PEDANTIŠKUMAS ir dar
to paties raporto
kopija vokiečių kalba?
(P.S.:
atsiprašau, kad LCVA
archyve neatkreipiau
dėmesio, ar ant
vokiškojo to raporto
dublikato kitos pusės
buvo toks pats
suderinimo-tarpininkavimo
įrašas, ar ne buvo?)
5.
Kodėl toks
pedantiškumas
netaikomas bataliono
vadui A. Impulevičiui,
kuriam nėra jokio
atspausdinto intarpo
pasirašymui ir jis viską
savo ranka užpildo?
6.
Kodėl bataliono vadas A.
Impulevičius pasirašo
net po 4-ių - 3-jų
dienų, po J.
Krikštaponio-KriŠtaponio
tarpininkavimo?
7.
Kaip čia A.
Impulevičiaus pasirašymo
data sutapo su labai
svarbia lapkričio
7-osios Didžiojo Spalio
perversmo diena, kurios
garbei Minske buvo
atliekamos masinės
komunistų žudynės? Ar
tokią dieną bataliono
vadui galėjo būti laiko
prieiti prie
kanceliarinių reikalų?
Juk lapkričio 7 d. 1941
m. buvo penktadienį -
išeiginių tame tarpe
nebuvo, ir kodėl buvo
atidėtas pasirašymas,
net paskutinei savaitės
dienai?
8.
Kodėl A. Impulevičius
suklydo ir pirmiau
parašė šeštadienio
lapkričio 8-osis datą?
Ar tokią žymiąją, kaip
lapkričio 7-tosios -
Didžiojo
bolševizmo-komunizmo
nusikaltimo dieną galima
buvo ją neįsiminti ir
suklysti?
9.
Gal dėl kokių nors
nežinomų priežasčių net
iki lapkričio 8-tosios
to raporto galutinio
pasirašymo uždelsimas
buvo nepriimtinas?
 |
55 pav.:
Išdidinta J. Krikštaponio parašo aplinka, kurią galima dar labiau
pasididinti.
Svarbiausia yra
tai, kad iš
karto, tik
pažiūrėjus į
Jono
Klimavičiaus
Raporto antrąją
pusę, iš karto į
akis krenta
viskas labai
nenatūraliaitarpininkauta.
Aišku, kai negyvenus tarpukaryje, tai tokia raštvedyba, taupant popierių, kažkaip, jau 2-trame tūkstantmetyje nelabai įsivaizduojama. Toks vaizdas, kad kitoje lapelio pusėje, kažką norėta nuslėpti.? Klaustukas, nes nesu tarpukario raštvedybos ekspertu. |
|
Kadangi žodis
Minskas, atspausdintas, o ne ranka parašytas, tai ar gali būti įrodymu, kad tas neteisėto tarpininkavimo raportas
J. Krikštaponiui-Krištaponiui pakištas pasirašyti Minske"?
O, gal, vis tik, Kauno kalėjimo kameroje
pasirašė?
|
10.
Gal
šis
APGAULINGAS-NETEISĖTAS
tarpininkavimas buvo
skirtas GESTAP-ui
apgauti ir tas
tarpininkavimo parašas
buvo paimtas Kauno
kalėjimo kameroje ir po
to sugražintas tas
raportas į Minską?
Kuo kitu galima
paaiškinti 3-jų - 4-ių
dienų delsimą po J.
Krikštaponio
tarpininkavimo? Negi
negalima per tas 3-4
dienas suvažinėti iš
Minsko į Kauną ir atgal?
Toks kontraversiškas
klausimas iškyla, nes
akivaizdžiai J.
Krikštaponis pasirašo ne
kanceliarijoje. |
Atsiprašau, bet net 3-is - 4-ias dienas delsti bataliono vadui ir nesirašyti po tarpininkavimo, kad išleisti negaluojantį - tokio nežmoniškumo net sovietinėje kariuomenėje tarp kariškių man neteko matyti |
Juk data ir numeris to
tarpininkavimo
įrašomas kita (storiau
rašančia) plunksna ir,
akivaizdžiai, net kita -
ne J. Krikštaponio
ranka. Jojo braižą galima palyginti su jojo ranka rašytoje
Atestacijos ištraukoje
ir palyginant šiuo
neteisėto
tarpininkavimo
įrašais. Prieš
palyginimą, verta
palyginti J.
Krikštaponio-"Krištaponio"
parašus jo raporto ir
tarpininkavimo":
|
|
Matome, kad J. Krikštaponis-Krištaponis skaičių
4 rašo į kitą-normaliai priimtiną pusę, o skaičius 2 visiškai ne panašus į raštvedžio ar paties J. Klimavičiaus neteisėto tarpininkavimo užpildymus. |

59 pav.:
Jono
Klimavičiaus
raporto
registracija.
Galima
pasididinti. |
Kaip, matome, Jono Klimavičiaus raporto registracijos datą; - tą patį skaičių
4 irgi su stora plunksna ir irgi pakrypusį į priešingą pusę, nei įprasta rašant (tokį patį charakteringą pakrypimą į priešingą pusę turi ir skaičius 8), todėl akivaizdu, kad tie vienodos rašysenos skaičiai, sutampantys su tarpininkavimo registracija yra rašyti raštvedžio, arba, paties Jono Klimavičiaus, kurio taip pat rašysenos pakrypimas yra į tą pačią-priešingą pusę, nei įprasta ir skaičius 4 taip pat yra į priešingą pusę pakrypęs;
jojo ranka rašytame raporte, kuriame nurodo, jog lapkričio 14 d. iš Minsko J. Klimavičius grįžo PASILIUOSAVIMUI. Bet, kodėl jis
tik po metų 1942 m. rugsėjo 30 d. buvo paleistas į atsargą? Pastarojo rankraščio nelyginu, nes ir taip akivaizdžiai labai panašus, su tokiu pat keistu pakrypimu į priešingą pusę. |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Dar keisčiau, jog panašu, kad Minske vykdomas
Holokaustas galėjo būt sovietų perdirbtas į jiems naudingesnį-išgalvotą
karo belaisvių žudymą; kuriuo kaltinamas Krištaponis ir kurio tokio
žudymo ir būt negalėjo ten, kur
vienas liudininkas, gal, ne tiesą buvo verčiamas teigti? Ar
tai negali būti išgalvota su
tikslu Lenkijos kariuomenės sunaikinimo vokiečiams kaltę
toliau tęsti, po sovietams nesėkmingų pastangų inicijuoti
svarstymą Niurnbergo procese?
Aišku, čia tik hipotezė, kurią ar ne
reiktų patikrinti? Mat,
Minske apžvalgą atlikau tik paviršutinišką iš kosmoso,
naudodamasis Žvalgybinėmis Pentagono
1972 m.
ir, ypač aukštos kokybės
1964 m.
palydovų nuotraukomis Minsko apylinkių. Bet, kaip tai atrodo
iš pirmo žvilgsnio į diktatoriaus poilsiavietės tvoros aplinką,
prie kurios buvo nužudyta 10-20 tūkstančių karo belaisvių,
skandalingus faktus pateiksiu gale. Bus ir šokiruojantys
faktai, nemokant perskaityti istorinius dokumentus, kuriuos
teisingiau suprastų net Pradinių klasių mokiniai. Bus ir
istorikų pasakos apie dokumentus, kurių akyse, matyt, nematė
ir pasakoja apie juos visai kitaip, nei jie atrodo. Todėl juos
būtina bus visuomenei rodyti, kad ji savo akimis pamatytų tuos
dokumentus.
Jog geriausių pasaulyje Lietuvos
lengvaatlečių-metikų aukšto meistriškumo motyvacijų
tradicijos prasidėjo nuo čia pateikiamojo herojaus Juozo
Krikštaponio-Krištaponio aplinkos
SVARBIAUSIA, Lietuvoje dar niekas
to nežino - tik dabar išsiaiškinau, jog Juozas Krikštaponis,
kuris kažkodėl viena raide sutrumpino savo pavardę į
Krištaponis (man atrodė ir
dabar daug kam atrodo, jog, neva, skirtingi asmenys.), buvo žymus lengvaatletis -
3 kartus Lietuvos čempionu:
disko metimo rungtyje (1936 m. ir 1937 m.), o
rutulio stūmime (1936 m., o
1931 m.,
būdamas
dar gimnazistu;
buvo II-os vietos bei 1935 m. III-čios prizininku.). Įdomu, jog rutulio
stūmimo rungtyje jam pavyko aplenkti savo kaimyną iš Raguvėlės
dvaro tuo metu garsųjį Lenkijos ir Lietuvos rekordininką grafą
Wladislow-ą Komar-ą, kurio sūnus 1972 m. tapo Miuncheno
olimpiados čempionu; taip pat rutulio stūmimo rungties!
(Jo motina buvo taip pat rutulio stūmikė, tais pačiais 1936-ais
metais turėjusi geriausią rezultatą Lietuvoje ir Lenkijos
rekordą.)
O J. Krikštaponio nuolatiniu varžovu buvo
Juozo mokslo bei sporto draugas -
Lietuvos legenda Leonas Puskunigis,
kuris vėliau tapo Lietuvos Sporto rūmų dėstytoju, 1938 m. tos
pačios gimnazijos mokytoju, 1943 m. Mariampolės apskrities
Sporto vadovu ir po 3-jų mėnesių kaliniu Študhofo (Dievų
miško) mirties stovyklos, o po to ir
GULAG-o prie Onegos ežero. Dar vėliau,
- 1957 m.; kaip treneris ir, kaip, turintis
asmeninę l. a. įrankių metiko patirtį, Leonas
parengė pirmąją lietuvaitę -
planetos rekordininkę ieties metime - tai Birutę
Zalagaitytę-Kalėdienę! |
Pateikus visą aibę klausimų, su naujomis
aplinkybėmis dėl J. Krikštaponio kaip sportininko būsenos, todėl dar
labiau aštrėja tokia problema:
Jau virš metų karo Ukrainoje
akivaizdoje - kreipiuosi į LRT viešai: nustoti pastoviai šmeižti
Ukmergės savivaldybę ir joje gimusį bei Didvyriškai žuvusį Pirmojo
Prezidento A. Smetonos sūnėną Juozą Krikštaponį, kurį turėtų pradėti
gerbti ir Žydų bendruomenė, nes buvo nukentėjęs ir nuo vokiškų okupantų,
išvaikiusiųjų LLV ir pradėjusių Holokaustą. Atrodo, būtent, tada, gal
būt, dvasiškai neatlaikęs masinio žydų naikinimo, Juozas Ukmergės
restorane sukonfliktavo, gal, net su žudynių organizatoriais?
Todėl čia pat tapo GESTAP-o suimtu, žiauriai sumuštu, bei kelis mėnesius
kalinamu Kauno kalėjime tol, kol jo draugų ir jojo artimo giminaičio
generolo Stasio Raštikio pastangomis nebuvo iš to kalėjimo
ištrauktu, galimai, dėka supainiotų A. Impuliavičiaus bataliono
dokumentų, kuriuos aš LLV archyve nufotografavau ir per nuorodas Jums
parodysiu žemiau.
Kada tas Ukmergės restorane įvykis
įvyko, nėra žinoma, bet VISŲ ISTORINIŲ FAKTŲ VISUMA galėtų leisti daryti
prielaidą, kad tai galėjo įvykti 1941 m. rugsėjo-spalio mėnesių
sandūroje, prieš jam ruošiantis su 2/12 batalionu išvykti į
Minską? Klaustuką dedu, nes GESTAP-o dokumentai, nurodantys
suėmimą-kalinimą, matyt, išvežti į Maskvą (dėl KGB dokumentų
naikinimo-išvežimo
R. Ozolas dar sovietinėje AT sesijoje ...), kuriuos,
tikriausiai, NKVD bei KGB tuos dokumentus matė, ir todėl J. Krikštaponio
nerodė tame batalione, o vėliau nerodė jojo ir Baltarusijoje. Taip, kad
J. Krikštaponis ten "vykdyti žudynių", kaip ir negalėjo? Manau,
Rusija senai būtų tuos dokumentus parodžiusi, jeigu suėmimas-kalinimas
ne 1941 m.
būtų buvęs.
Tačiau nerimą kelia ar ne Rusijos
politikos labui ne tik pastovūs LRT šio Didvyrio šmeižimo faktai, bet ir
šiuo įtemptuoju karo metinių karo Ukrainoje proga sveiku protu
nesuvokiami dar, ir, nusišnekėjimai-nusirašinėjimai, štai, tokie:
|
|
O rekordininku Sovietų Sąjungos disko
metime; net du kartus
(1958 m. ir 1961 m.) buvo iš Juozo Krikštaponio
gretimo kaimo vaikutis - tai mano buvęs
Kūno kultūros dėstytojas Algimantas Baltušnikas,
kuris galėjo ankstyvojoje vaikystėje pažinoti
minimą
sporto garsenybę bei jąja žavėtis. O
kai Partizanų
Vyčio
apygardos įkūrėjas J. Krikštaponis žuvo Didvyrio
mirtimi, tai jojo vardu buvo pavadinta
rinktinė, kurioje ir kovėsi
šio mano dėstytojo 3 dėdės (jo
tėvo 3 broliai), iš kurių Jonas Baltušnikas-Vienuolis
buvo Krikštaponio rinktinės vadu.
Visiems A. Baltušniko dėdėms žuvus ir
artimiesiems tapus ištremtiems į Buriatijos užkampį,
14-mečiui tremtiniui Algimantui disko mėtymo
treniruotės tapo kaip ir minimo Lietuvos Didvyrio
atminimo tąsa. Todėl Algimantas Baltušnikas,
kaip Partizanų-Didvyrių sūnėnas negalėjo dalyvauti net
3-jose Olimpinėse žaidynėse. Pamenu savo dėstytoją 1963
m., kai jis mūsų Kauno Politechnikumo komandą rengė
slidinėjimo varžyboms - savo pavyzdžiu mus skatino
sportuoti ir domėtis pamėgtąja sporto šaka. Todėl tais
metais aš pradėjau prenumeruoti žurnalą
ЛЕГКАЯ АТЛЕТИКА.
. |
|
Ir kaip ne keista, tų metų tame Sovietų Sąjungos
Sporto Karalienės
jubiliejiniame
100-tajame numerio viršelyje buvo
patalpintas mūsų dėstytojo portretas - ezopiškai tapo
pagerbtu už tai, kad jam KGB draudė dalyvauti užsienio
varžybose. Su užsieniečiais jis galėjo
rungtyniauti tik
Lenino vardo Lužnikų stadione; taip vadinamame Milžinų mače
tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Tada, neturėjusiam
tarptautinių varžybų patirties, teko užleist į priekį
planetos garsenybes - pasaulio
rekordininkus
Džej-ų
Silvester-į ir
Rink Babka-ą. Apie tą mačą galima
paskaityti
38-tame puslapyje. |

5
pav.: Galima atminčiai
pasididinti
Pamenu, kai dviračiu buvau nuvažiavęs į Londono
Olimpiadą ir iš ten fotoreportažus su aprašymais
platinau - tada teko stebėti, kaip mūsų Prezidentė
geriausiam visų laikų Lietuvos disko metikui Virgilijui
Aleknai įteikė
sidabrinį diską su įrašu:
Kai
laimite Jūs
- laimi visa Lietuva
Galima
ir VISĄ pokalbį
pažiūrėti bei paskaityti-pastudijuoti...
|
O, kai
dabar mūsų disko metikai tapo tokiomis pat pasaulio
garsenybėmis, tai jos ir pradėjo formuotis nuo
Stasio Šačkaus-Puskunigio-Krikštaponio
pasėtos sėklos - nuo Jono Rygiškių gimnazijos.
O josios dabar muziejus nė nežino savų išugdytų
geriausių Lietuvos sportininkų - net ne aišku, kas buvo
treneriu, padėjęs gimnazistams pasiekti
gerus
rezultatus?
Tačiau, AČIŪ už išaiškinimą
Asociacijai
Marijampolė
sporto veteranai, jos pirmininkui, buvusiam
sprinteriui Dariui
Kemeraičiui ir krepšinio treneriui - Sporto
pedagogui bei tikram Marijampolės sporto istorikui
Gintautui
Žibūdai, kurie šiemet rengs Marijampolės
Lengvosios atletikos 100-mečiui renginius, o Marijampolės
krepšiniui jau pernai buvo surengę.
|
Jie man paaiškino buvusių
sporto veteranų Juozo Kudirkos, 1928 m.
Amsterdame Olimpinių žaidynių dalyvio-inžinieriaus
Viktoro Ražaičio bei J. Narbuto JAV 1975 m.
išleistos knygos prisiminimus!
Pasirodo, TRENERIŲ
NEBUVO - MOKSLEIVIAI SAVARANKIŠKAI TRENIRAVOSI
- STUDIJAVO SPORTO TEORIJĄ IR VIENAS KITAM PADĖDAVO -
vienas kitą treniravo.
Tuo tikslu 1921 m. patys gimnazistai sukūrė
berniukų klubą Vaidotas, o
mergaičių Mirga. Pavadinimus pasirinko iš savo
spektaklių herojų, apie kuriuos vaikai vaidino ir per
spektaklius už bilietus rinko lėšas sporto inventoriui
įsigyti. Ar dabar kas nors yra panašaus perdėm
persunktoje Autoritarinėje pedagogikoje? |
Todėl Lietuvos Prezidentas Antanas
Smetona savo sūnėnui ir rekomenduoja į Marijampolę važiuoti, kur
tradicijos pačios puikiausios SAVIUGDAI vystyti.
Juk, Smetonų šeimoje gilios
ŠVIETĖJIŠKOS tradicijos buvo. Juozo Krikštaponio mama Morta
Smetonaitė-Krikštaponienė buvo žemdirbė-kaimo šviesuolė, o
josios sesuo (Juozo teta)
Julija SMETONAITĖ, buvo pradinių klasių
mokytoja, švietėja ir visuomenės veikėja - moterų sąjungoje
aktyviai veikė Vilniuje. Laike sovietų okupacijos, po jos
suėmimo-tremties į Rešiotų lagerį, 1944-09-03 d. paleista - 1947
m grįžo į Lietuvą ir mirė po metų - palaidota Užupušių kapinėse.
Taip pat ir dar viena Juozo
teta; taip pat mokytoja buvo - tai
Elena Marija Smetonaitė, buvo Žiežmarių ir Jonavos mokytoja,
ištekėjusi už generolo S. Raštikio - turėjo dvi dukras,
gyvenusias Jonavoje.
PAPILDAU naujausią ir tik šalutinę
informaciją, jog viena jaunesnioji dukra, kurią šiek tiek
pažinojau kaip pediatrę Meilutę, tai ji mirė prieš metus-du, -
apie jos gyvenimą ir mirtį daug buvo rašyta, o prieš
porą-trejetą savaičių vyresnioji Laimutė palaidota ir jokios
neduota žinios visuomenei! (Labai
gerai pažinojau pastarosios dukrą Romą, ir kokios jai
bėdos ištiko, galimai, užsienio valstybės spec. struktūrų dėka,
detaliau informuoju LGGRTC
išplėstinėje studijoje.) Bet, laikantis svarbiausios
informacijos principo, tęsiu apie Juozo Krikštaponio
ugdymo-saviugdos sąlygas bei jojo jaunystės aplinką. Manyčiau, kad logiškai galvojantiems ta aplinka turi daug ką
sakyti, abejojant dėl to, kuo jį buvo bandyta paversti ir dabar
toliau tai bandoma.
Svarbiausia, sugrįžtant prie paminėtos Rygiškių Jono gimnaziją
baigusiųjų Šačkaus-Puskunigio-Krikštaponio trijulės fenomeno,
atkreipiu, kad jųjų
Sporto Karalienės Lietuvos
čempionatų draugais ir varžovais priskaičiavau net apie 20
žydų tautybės Lietuvos čempionus bei daugiakartinius čempionatų
prizininkus. Todėl pagal Sporto psichologijos praktiką,
kažkaip, sunku išsivaizduoti, kad prasidėjus Holokaustui,
sportininkas ir rungtyniavęs-draugavęs su naikinti pradėta
tautine mažuma, būtų abejingas vykdomam nusikaltimui? Gal. todėl
Ukmergės restorane ir įvyko konfliktas, po kurio J. Krikštaponis
atsidūrė nacių kalėjime?
Dar svarbiau, kad Juozui
Krikštaponiui geru sporto kolega galėjo būti iš Ukrainos
Komargorodo LDK kilmės Ukmergės pavieto kardininko
Mikalojaus Komaro anūkas - labai aukšto meistriškumo
lengvaatletis -
Lietuvos
vėliavą nešęs per pirmąjį Europos čempionatą (1934 m. Turine) - minėtas grafas
Vladislovas (Vladas)
Komaras, kurio tėvas gyveno Raguvėlės dvare. Beje, J.
Krikštaponis buvo ir šuolyje su kartimi III-čios vietos
prizininku, o Vladas Komaras 1940 m. čempionu (iš
Lietuvos čempionatų prizininkų sąvado 29-32 psl.) tapo
jau sovietams ateinant? Jo tėvą Konstantiną - Raguvėlė dvaro
valdytoją gerai pažinojo Baltušnikai - tai man pasakė minėto
disko metiko A. Baltušniko seserys. O Konstantino dukra Akvilina
Komaraitė-Rimševičienė - dabartinė Raguvėlės dvaro
paveldėtoja man irgi pasakė, kad Baltušnikus gerai pažinojo jos
tėvas ir ji apie juos žino. Tai ir J. Krikštaponis ,
tikriausiai, turėjo pažinoti šį dvarininką Konstantiną, pas kurį
lankėsi ir Prezidentas Antanas Smetoną, kaip pas pavyzdingiausią
žemės ūkio organizatorių. (Visi Komarai buvo geri-pavyzdingi
agronomai.) Todėl su šio Raguvėlės dvarininko sūnumi J.
Krikštaponis galėjo bendrauti per savo vyresnį Rygiškių Jono gimnazijos
bendramokslį Stasį Šačkų, ir per bendraklubį (Grandies
sporto klubo) Vladą Balkūną,
kurie su V. Komaru tame Europos čempionate trise Lietuvą
atstovavo. Juk Raguvėlės dvaras nelabai toli nuo J. Krikštaponio
gimtojo Užulėnio.
O kai buvo formuojama
Vietinė rinktinė - J. Krikštaponio išgelbėtojas nuo hitlerininkų
nagų generolas S. Raštikis atsisako jai vadovauti - vadovuti
sutinka generolas Povilas Plechavičius. O kaip pats J. Krikštaponis
reaguoja, kai atvykęs į Karo mokyklą, vadovauti 6-tai kuopai, -
neranda Marijampolės apskrities Sporto vadovo ir savo draugo bei
dėstytojo L. Puskunigio, į Študhofą išvežto? Ten išvežta ir
daugiau Marijampolės inteligentų. Ir kitas Krikštaponio sporto
draugas bei jo sporto klubo
Grandis pirmininkas, o taip pat
Sporto rūmų dėstytojas jau minėtas |
`
Vladas Balkūnas (Valdo Adamkaus sporto draugas) irgi 1943-1944
m. m. nacių kalinamas. Pastarieji du ir Stasys Šačkus galėjo
būti Juozo Krikštaponio dėstytojais, jį rengiant kariuomenės
fizinio lavinimo instruktorių. Be to, Juozo sporto vadas nuo
Jono Rygiškių gimnazijos suolo laikų Stasys Šačkus galėjo buvusį
bendramokslį įtraukti ir į Lietuvos Laisvės Armijos (LLA)
veiklą? Kokia buvo Marijampolės visuomenės
reakcija po minėtų suėmimų ir kaip Vietinės rinktinės narių
ginčai su vokiečiais vyko dėl priesaikos žodžių;
prisiekti
Hitleriui?
Kokia asmeniškai nuo vokiečių nukentėjusio J. Krikštaponio
nuotaika buvo dėl tokio absurdiško hitlerininkų reikalavimo?
Liūdna, bet
1944 m. birželį 20 d. Juozas praranda savo sporto
kolegą jau Raguvėlės dvaro paveldėtoju tapusį Vladislovą Komarą,
kuris kaip lietuvių vaikų švietimo iniciatoriaus sūnus ir
Lietuvos vėliavnešys minėtame pirmame Europos čempionate, pačių lietuvių nužudomas per
Glitiškėse vykdomas žudynes. O po to
Dubingiuose atsakomosios lietuviškai kalbančiųjų gyventojų
žudynės. Keista, kad V. Komaras buvo BELORUTENIJOS pirmojo
sekretoriaus Vilhelmo Kube pavaduotoju žemės ūkiui O nužudytojo V. Komaro sesuo -
jau minėta dabartinė Raguvėlės dvaro
valdytoja man pasakė, kad jos mama
labai pyko, jog jos sūnus buvo įtrauktas į
Armija
krajovos
aprūpinimą. Apie šios tragedijos sąsają su J. Krikštaponio
veikla detaliau ... Kai hitlerininkai grubiai išvaiko Karo
mokyklą, kokia J. Krikštaponio laikysena vokiečių atžvilgiu
galėjo būti?
Kaip jis panaudoja su jais diplomatiją, kad
iš
Vokietijos lėktuvu parskraidinti ginklus? Ar jis būtų tai
galėjęs atlikti, jei jis ne seniai būtų iš kalėjimo išleistas,
kaip Ukmergės konferencijoje istorikas
M.
Pocius teigė? Ar būtų vokiečiai bendravę, tik, tik su
komunistais vienoje kameroje pasėdėjusiu? Ir, išvis, ar
komunistai kalėjime galėjo būti okupacijos pabaigoje? Kodėl
istorikas nepagrindė abejotino teiginio? Kaip pagal šį
istoriką, jog, neva, Krikštaponis kalinamas galėjo būti, net
iki 1944 m. liepos mėnesio, kai jis tuo metu organizavo iš
Vokietijos ginklų gavimą ir nuo tų metų pradžios Vietinėje
rinktinėje būti turėjo? |
|
|
|
Tai, būtent,
J. Krikštaponis
Lietuvos vyrų išsaugojimo tikslu ir rengia tą Sąskrydį!
Juk Jonavos ir Ukmergės sovietinių karių kapinėse ir taip nenormaliai
daug palaidota karių, o kiek jų dar nepalaidota - kiek dar reikia
ekshumuoti ir perlaiduoti tarp Veprių-Upninkų sunykusius palaikus?
Nepalaiduoti gali būti, būtent, tik ką mobilizuotieji lietuvių-gudų
kilmės? Apie tai irgi šiandieną
naujai išrinktiems Ukmergės. Jonavos ir Kėdainių merams bei
taryboms STUDIJĄ pateikiau žymiai išsamesnę.
Taip, kad karo
Ukrainoje metinių proga kaip, taip drastiškai, galima niekinti Didvyrį,
jam skirtą paminklą
žydšaudžiui vadinant, kai jo
kaltinimui
mūsų Generalinė prokuratūra
neberado objektyvių duomenų?
Dėl jų ir vyksta intensyvūs ginčai - dėl jųjų Ukmergės savivaldybė
2021-12-02 rengė ir konferenciją, kuri turėjo tęstis ir toliau, bet
tam sutrukdė netikėtai 2022 m. vasario 24 d prasidėjęs karas. Jei ne
jis, taškas J. Krikštaponio biografijoje būtų padėtas tikrai. Net ir aš
dėl jo tyrimus, kaip keliautojas-kraštotyrininkas pristabdžiau, nes
stebiu to
karo vyksmą, tam karui sukūręs temą dar net nuo
2022-02-21, jau
prieš 3 dienas nujausdamas ir žinodamas, kad karas prasidės. Todėl
ir kitus, labai svarbius-garsius istorinius įvykius tyrinėju.
Bet, kaip aš tyrinėjantis
J. Krikštaponio biografiją ir archyvuose
atradęs nuslėptus faktus, privalau Jus informuoti, jog
Pirmojo
Lietuvos Prezidento Antano Smetonos sūnėnas bei Lietuvos
Didvyris Juozas Krikštaponis, ne tik, NE galėjo būti
Holokausto vykdytoju, bet atvirkščiai - dėl
Ukmergėje vykdytų žudynių jis galėjo būti pasipiktinęs ir
todėl tapo GESTAP-o suimtu, sumuštu ir kelis mėnesius Kauno
kalėjime kalinamu. Todėl Baltarusijoje tuo pačiu laiku: 1941
metų pabaigoje būti, kaip ir negalėjo. Jo suėmimo-kalinimo faktą
Ypatingajame archyve aš aptikau
2021-08-28, o išsamiai paskelbiau
2021-09-15. Iš kalėjimo J. Krikštaponį ištraukė jojo ir
A. Smetonos artimas giminaitis , buvęs
Krašto apsaugos ministru, generolas Stasys Raštikis,
kuris buvo bendravęs su A. Hitleriu, Ribentropu, Molotovu ir
Stalinu, bei karalienės Elžbietos II-osios
inauguracijoje dalyvavęs.
Šis, prasidėjus Holokaustui,
kaip tik generolas S. Raštikis, kaip Lietuvos Laikinosios
vyriausybės (toliau LLV) vienas iš įtakingiausių Vokietijos
valstybei, dėl Lietuvoje žydų žudynių nutraukimo kalbėjosi su
komendantu R. von Pohliu ir užnugario kariuomenės vadu K. von
Roquesu. Tačiau šie nieko padėti negalėjo ir liepė nesikišti.
Juolab, LLV rugpjūčio 03 d. naujų okupantų tapo
išvaikyta. O pats generolas S. Raštikis tuo metu buvo tik ką
praradęs 3 mažametes savo dukrytes, kurias sovietai išvežė į
Sibirą kartu su seneliais - J. Krikštaponio mamos broliu
bei jo žmona. Todėl J. Krištaponis su savo mama, pagal logiką
tuo skausminguoju generolui ir jo žmonai, kaip savo pusseserei
bei dukterėčiai turėjo padėti - pastoviai bendrauti. Todėl
generolas J. Krikštaponį kaip įtakingą kariuomenės fizinio
lavinimo instruktorių galėjo informuoti apie Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo nesėkmes, ir, tuo pačiu, apie
neįmanomą žydų žudynių sustabdymą.
Mat, generolas, kaip buvęs Lietuvos
kariuomenės vadas turėjo žavėtis savo žmonos
pusbroliu, kaip daugiakartiniu Lietuvos
lengvosios atletikos čempionatų prizininku bei 3
kartus Lietuvos čempionu
disko metimo bei
rutulio stūmimo rungtyse. O tai nuo Lietuvos
gyventojų yra nuslėpta ir aš apie tai tik ką
atradau ir čia pirmą kartą pranešu, jog Lietuvos
geriausių pasaulyje metikų tradicijos
pradėjo formuotis, būtent nuo J. Krikštaponio
aplinkos, nes jojo bendramoksliai, kaip
Lietuvos sporto legenda Stasys Šačkus buvo
Juozui sporto vadovu Jono Rygiškių gimnazijoje,
o kitas bendramokslis Leonas Puskunigis buvo
Juozo ir varžovu čempionatuose tuose, kuris
vėliau (1957 m.) parengė pirmąją lietuvaitę -
mūsų planetos rekordininkę ieties metime - tai
Birutę Zalagaitytę-Kalėdienę. |

2 pav.: Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė
Vilniaus stadione, kuris jau sunaikintas ir
Vilnius tapo vienintelė ES sostine be stadiono.
Galima
pasidinti-prasiplėsti |
|

3 pav.:
Jonas Baltušnikas-"Vienuolis" buvo J.
Krištaponio rinktinės vadas. Galima
pasididinti |
Visą tai apie J. Krikštaponį, kaip
labai aukšto meistriškumo sportininką
nuo Lietuvos gyventojų buvo nuslėpta,
nes iš gretimo J. Krikštaponio gimtojo
kaimo buvo irgi žymus pasaulyje disko
metikas - tai mano 1963 m. kūno
kultūros dėstytojas Kauno
Politechnikume Algimantas
Baltušnikas, kuris buvo du kartus
Sovietų Sąjungos rekordininku, o jojo 3
dėdės J. Krikštaponio vardo Partizanų
rinktinės kovotojais - vienas iš jųjų
Jonas Baltušnikas-"Vienuolis" (buvo
labai pamaldus) buvo net tos J.
Krikštaponio rinktinės vadu, ir jie visi
didvyriškai žuvo nuo sovietų-okupantų.
Todėl A. Baltušniko skraidinti diskai
buvo kaip J. Kriškštaponio sportinių
siekių tąsa. |
|
.
4. pav.:
Algimantas Baltušnikas 1963 m.
visasąjuginio žurnalo
L.A.
Nr. 9 (100) viršelis. Galima tik jo portretą
išsididinti ir į patį žurnalą
patekti.
|
|

5 . pav. Žuvus Baltušnikams - J.
Krikštaponio rinktinės kovotojams, jųjų kūnai
buvo slapta pervežti ir motina savo sūnus
palaidojo. Galima
pasididinti. |

6 pav.: Nors Algimantas Baltušnikas negalėjo
dalyvauti olimpiadose, bet vis tiek prižiūrėjo
savo dėdžių kapus ir restauravo J. Krikštaponio
rinktinės bunkerį. Galima
psididinti. |
|
Keista. kad ir dabar dar slepiama ar ne sąmoningai, kad
J. Krikštaponis buvo aukšto meistriškumo sportininku?
Mat, jis 1936 m. 6 centimetrais apstūmė rutulio stūmime
nuo Ukrainos ir Komorogrado XIV amžiuje kilmės didikų
atstovą iš jo netoliese Raguvėlės dvaro valdytojo sūnų
Vladislovą Komarą, kurio sūnus, po 4-ių metų 1940 m.
gimęs, tapo 1972 m. tapo Miuncheno olimpiados čempionu;
taip pat rutulio stūmime! |

7 pav,: Akvilina
Komaraitė-Rimševičienė - dabartinė Raguvėlės
dvaro valdytoja, kaip jos tėvas, tėvo
pusbroliai-dvarininkai ir jos brolis Vladislovas
(sportininkas) irgi agronomiją buvo baigus ir
sovietmetyje vadovavo Švenčionėlių sodininkystės
ūkiui, nes niekas nežinojo. kad ji didikų
palikuonė. Akvilina buvo savo sūnėno
laidotuvėse, kai jis tragiškai žuvo auto
katastrofoje su kitu žymiu lengvaatlečiu.
|

8 pav.
Per pirmąjį 1934 m. Europos lengvosios atletikos
čempionatą Turine startavo J. Krikštaponio
Fizinio lavinimo teorijos (Sporto rūmų)
dėstytojai Vladas Balkūnas (Valdo Adamkaus
draugas) ir Stasys Šačkus, kuris J. Krikštaponio
sporto vadovu buvo, kai tik pradėjo mokytis Jono
Rygiškių gimnazijoje. Galima
pasididinti.
|
|

9
pav.:
Vladislovas Komaras, 1972 m. Miuncheno olimpiados
čempionas, buvo ir artistu - vaidino net Kristų. Jo mama
(nuo Komarovskių kilusi ir yra Varšuvos cukraus fabriko
savininko duktė) taip pat buvo Lenkijos rekordininkė
rutulio stūmimo rungtyje ir kaip metikė buvo stipriausia
Lietuvoje - ją J/ Krikštaponis taip pat galėjo pažinoti.
Galima
psididinti-prasiplėsti |

10 pav.:
Raguvėlės dvaras išpuoštas ąžuolų vainikais prezidento
Antano Smetonos sutiktuvių proga. Buvo didelė šventė
tada dvare. Tada dvaras buvo pavyzdingiausiu ūkiu.
Baltušnikaitės (mano dėstytojo Algimanto sesės) man
sakė, kad jų tėvelis gerai pažinojo dvarininką
Konstantiną Komarą, o jojo duktė Akvilina taip pat man
pasakė, kad Baltušnikus net ji pati gerai žino. Tai
galima manyti, kad ir J. Krikštaponis galėjo pažinoti šį
dvarininką bei jo sūnų Vladislovą, kaip ne tik metiką,
bet ir šuolininką, nes J. Krikštaponis buvo 1936 m.
Lietuvos čempionato 3-čios vietos prizininku šuolyje su
kartimi. Galima
pasididinti. |
Tai ar
ne todėl ir dabar slepiamas J. Krikštaponio sportavimas;
karo su Ukraina metu, kai pagal Sporto psichologijos
praktiką; ne kaip negali būt suvokiama, kad aukštojo
meistriškumo sportininkas pradėtų žudyti tautinę mažumą,
su kuria labai bendravo Lietuvos čempionatuose? Juk, J.
Krikštaponio kolegomis buvo net apie 20 žydų tautybės
Lietuvos čempionų bei nuolatinių prizininkų!
(tiek priskaičiavau iš Lietuvos lengvosios
atletikos 100-mečiui sudaryto
protokolo - apie sporto įtaką žemiau daugiau
pateiksiu faktų.) Ar galėjo J. Krikštaponis turėti kokį
nors psichinį sukrėtimą, kad įsitrauktų į civilių žmonių
žudynes, turėdamas net
juridinį
išsilavinimą? |
Kad jojo bataliono vadas majoras Antanas
Impulevičius turėjo psichinį sukrėtimą, tai
fiksuota tik ką
š.
m. kovo 15 d. Kauno Viešojoje bibliotekoje
pristatytoje mokslininko
Simono Jazavitos apie K. Škirpą knygos
143-144 psl., kur paminėta, jog A. Impulevičius
buvo NKVD kankintas, dėl ko
tai galėjo pažeist psichiką, iliustruoja A.
Impulevičiaus 1941 m. lepos 28 d. raštas naujam
Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui
Kviecinskui. Jame šis prašosi išleidžiamas
penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų.
(452 Ibid p. 19).
Kankinimus patyrę ar artimuosius praradę asmenys
dažnai pasiduodavo Vokietijos pareigūnų
manipuliacijoms.
Deja, J. Krikštaponis sovietų nebuvo
suimtas, o sukrėstas galėjo būti nuo vokiečių,
kurie Alytuje sušaudė 46 Birželio sukilėlius,
buvusius Šaulių sąjungos narius, kuriuos J.
Krikštaponis galėjo ar ne galėjo pažinoti,
tarnaudamas Dzūkijoje (Varėnos poligone) iki pat
karo-sukilimo pradžios? Apie šią tragedijai
galėjo sužinoti ir iš savo pusseserės vyro -
generolo S. Raštikio, nes tas įvykis buvo
žinomas LAF-o vadovybei ir tai aprašomas viskas
tos knygos
218-219 psl.,
kur buvo aprašomos S. Raštikio pastangos
stabdyti žydų žudymą. Tai ar įmanoma J.
Krikštaponį įtraukti į tas žudynes, kurio
pusseserės vyras prieš jas buvo nusistatęs ir
veikė dėl jųjų nutraukimo, o nepasisekus,
pergyveno? |

11 pav.: Mokslininkas
Simonas Jazavita pristato savo knygą. Galima
pasididinti. |
|
Negi ir J. Krikštaponis negalėjo taip pat pergyventi dėl
prasidėjusių žudynių? O po LLV išvaikymo, gal, galėjo
būti tik formalioje bataliono
tarnybos būsenoje, daugiau namuose būdamas prie ūkio
darbų - bulviakasio ir tada Ukmergės restorane
sukonfliktavo ar ne su žydų žudymo organizatoriais? Iš
kur tų vokiečių-kariškių galėjo tiek daug tada būti, jei
ne po egzekucijos, kad ir rugsėjo 11-ąją dieną, kai
Ukmergėje buvo sušaudyta 4 tūkstančiai žydų? Jei po
konflikto jis pabėgo, iš kur dar kariškių atsirado, kad
jijį sumušė ir suėmė? Apie
šį
epizodą yra svarbios detalės iš jo sesers Veronikos
Krikštaponytės-Juodienės
Atsiminimų, kuriuos 1990 m. liepą Šiluose
užrašė Panevėžio kraštotyrininkas
Romas Kaunietis,
kuriuos mokslininkai ignoravo ir ignoravo J.
Krikštaponio suėmimą-kalinimą, kol aš nepateikiau minėtą
NKVD generolo tokį pat teiginį, apie ką jo sesuo minėjo.
Visa bėda, kad NKVD generolas nepaminėjo
suėmimo-kalinimo laikotarpio ir mokslininkai toliau.
kaip
skęstantys už šiaudo griebdamiesi, toliau ignoruoja
sesers pasakojimo logiką, nurodančią suėmimą-kalinimą
okupacijos pradžiai. Jau vien komunistų kameroje
paminėjimas ir parodo, kad tai vokiečių okupacijos
pradžia. Be to, jei sesuo sako ne prie vokiečių, kaip
buvo priimta kalbėti, o pasako jog visą vokiečių
OKUPACIJOS laikotarpį slapstėsi" jos brolis, tai,
akivaizdu, šeimoje VOKIEČIAI IRGI OKUPANTAIS buvo
laikomi ir slapstymąsi ar ne nuo tarnybos savo batalione
pabrėžė, kai buvo išimtas iš kalėjimo? Kitame buvusio J.
Krikštaponio būrio ryšininko - žymaus tautodailininko
Mykolo Dirsės ir bendrame sesers Veronikos
pasakojime yra SERMĖGOS detalė tame restorane
paminėta, kuri byloja ne vasaros ir ne žiemos periodą,
nes senelis būtų nurengtas rūbinėje. Todėl su sermėga į
restoraną tik rudenį galėjo įeiti, kai rūbinė, gal,
neveikė?
AČIŪ istorikui-mokslininkui Mindaugui Pociui, kuris
Ukmergės 2021-12-03 konferencijai parengė
Pažymą, kurioje pripažino prieštaringas žinias ir
iki tolei slėptą bei mano atrastą-nufotografuotą
NKVD generolo patikinimą, jog J. Krikštaponis
GESTAP-o buvo suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime, o
taip pat paminėjo
mano paviešintą Nikodemą Reikalą, kuris,
pagal KGB duomenis ir KGB-stų sudarytame 2/12
bataliono 2-osios
Sąraše nuo 1941 m. spalio mėnesio pavadavo J.
Krikštaponį. Be to, apie Nikodemą Reikalą, vadovavus
Baltarusijoje žudymuose, 1948 m.
liudijo 4 asmenys, o 1964-09-01 liudijo ir Jonas
Arlauskas, ir jo liudijimą minėtos Pažymos 10-11 psl.
rodė M. Pocius, paminėdamas faktą, kad vėliau
liudininkas
M.
Kačiulis keičia parodymą į žuvusį J. Krikštaponį, ar ne
tikro žudymo vadovo N. Reikalo išsukimui nuo teisinės
atsakomybės išsukimui, kuris tada gyveno JAV?
|
|