Lietuvos Prezidentui, Vyriausybei, Seimui, Lietuvos Žydų bendruomenei, ir Izraelio bei JAV ambasadoms, o taip pat Lietuvos visuomeniniam transliuotojui - LRT.

keliautojo-kraštotyrininko,
buvusio Jonavos Sąjūdžio tarybos  nario,
dabar tiriančio J. Krikštaponio biografiją
Vytenio Aleksandraičio
 

SKUBI INFORMACIJA

dėl Lietuvos Didvyrio Juozo Krikštaponio-Krištaponio pastovaus šmeižimo ir, ypač, dabar;
 vykstančio karo Ukrainoje  akivaizdoje

        Kitais metais bus Pasipriešinimo antrajai sovietinei okupacijai 80-metis. Prie šio svarbaus įvykio dabar artėja ir Liepos 20-oji diena, kai Juozas Krikštaponis 1944-07-20 surengė pirmąjį Partizanų sąskrydį, kuris buvo skirtas Lietuvos vyrų gelbėjimui kaip ir nuo MOBILIZACINIO GENOCIDO. Šį terminą vadinu todėl, kad  1944 m. liepos mėn. 12-31 d. d. Šventosios upės mūšyje tarp Jonavos-Ukmergės sovietinė kariuomenė nusikalstamai naikino savo karius (galimai, tik ką mobilizuotus), juos varydami į beprasmę pražūtį; tik tam, kad  kitame upės krante „vokiečių kulkosvaidžiams pasibaigtų šoviniai“. Taip man; su ašaromis akyse,  1970 m. sakė to mūšio liudininkas, regėjęs kraupų vaizdą ir raudoną nuo kraujo Šventosios upę. Todėl parinkau žymaus Veprių kraštotyrininko  J. Žentelio (tėvo) duomenis. Ar ne tą patį dabar Rusija Ukrainoje daro? Gal Hagos teismui reik pateikti ir praėjusio pasaulinio  karo nusikaltimų tąsos įrodymus?
        Neramu, kad, prisidengiant vykstančiu karu Ukrainoje, suintensyvėjo šio paminėto Didvyrio Juozo Krikštaponio-Krištaponio ir Ukmergės savivaldybės šmeižimas. O  artėjančio NATO viršūnių  pasitarimo prieigose net suintensyvėjo šmeižto kampanija per centrinę žiniasklaidą, grubiai pažeidžiant L. R. įstatymus, reikalaujant neteisėtai pašalinti šiam Didvyriui atminti skirtą paminklinį akmenį. Todėl Lietuvos Žmogaus teisių ir kitos visuomeninės organizacijos paskelbė pareiškimą, dėl neteisėtų veiksmų, nes L. R. Generalinė prokuratūra raštu 2015-01-22 Nr. 17.2-829  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC arba Centro) kaltinimus Juozui Krikštaponiui buvo atmetusi, nes nerado konkrečių objektyvių duomenų.  Dar svarbiau, kad tuo metu Centras, pateikdamas Generalinei prokuratūrai  klaidingą „pažymą“, buvo nuslėpęs ir iki dabar savo tinklalapyje slepia J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktą (suėmimą GESTAP-u ir kelių mėnesių kalinimą Kauno kalėjime.) Kitos internetinės priemonės, kaip Vikipedija ar Vikivando enciklopedija ne tik nurodo tą svarbų biografijos faktą, bet ir parodo dokumento adresą, saugomą Centrui priklausomame Ypatingajame archyve. Todėl aiškumo dėlei tokius gėdingus faktus rausvai teksto foną čia pažymiu, teigiamus žaliu, nuotraukų aiškinimus žydru, o labai svarbius momentus raudonu tekstu.
        Taigi, matydamas, jog LGGRT Centras nė nežino apie J. Krikštaponį, kas rašoma jo saugomuose dokumentuose, aš 2021-08-28 Ypatingajame archyve buvau priverstas nufotografuoti NKVD Generolo Kapralovo raštelį, nurodantį šmeižiamo Didvyrio nuo nacių nukentėjimo faktą ir 2021-09-15 socialiniame Facebook tinkle  parodžiau dar KGB tyrėjų sudarytą Sąrašą, kuriame išvykoje į Baltarusiją skelbiamas kaip 2-os kuopos vadas Nikodemas Reikalas, matyt, vietoje į kalėjimą patekusio J. Krikštaponio. Todėl tai slėpti toliau jau nebuvo įmanoma ir 2021-12-03 Ukmergės konferencijai skirtoje Lietuvos Istorijos instituto [toliau LII (Lii)] istoriko Mindaugo Pažymos tik 11-tame puslapyje pagaliau atsirado ir prieštaringos informacijos. Bet toje konferencijoje buvo paskleistos ir dezinformacijos, kurias reikėjo kitose numatytose konferencijose paneigti.
        Deja, dėl prasidėjusio karo Ukrainoje, žadėtas konferencijas Ukmergės savivaldybė  buvo priversta nutraukti. Nutraukiau J. Krikštaponio tyrimus ir aš, nes mano tėvas ir močiutė yra gimę Kremenčiuge, ir todėl pradėjau sekti-kaupti tai, kas dabar svarbiau.
        Tačiau, kaip ne gaila, atsirado jėgos, kurios, kaip ir klastingai pradėjo naudotis karo situacija, siekdamos nekorektiškų veiksmų dėl to paminklinio akmens Didvyriui, nesibodint panaudoti net rusofašistinį Z ženklą. Negi tai Maskvos gąsdinimas Ukmergės savivaldybei? (tai parodau žemiau  pavyzdžiuose)

     Bet, yra ir teigiamų poslinkių J. Krikštaponio biografijos tyrime. AČIŪ reikia tarti ir minėtam Centrui, kuris išsamiai ir moksliškai bei pilnai atsakė į mano pateiktus klausimus (net į 21-ą), atsakydamas man net 14 psl. apimties duomenimis, kuriuose atsirado naujos-vertingos J. Krikštaponį išteisinančios informacijos.
        Todėl dabar konceptualiai vaizdas atrodo taip, kad Juozas Krikštaponis, kaip garbingiausios švietėjiškos Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos šeimos atstovas, išsiugdė save pagal Humanistinę pedagogiką geriausioje Lietuvoje Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Joje tapo labai garsiu sportininku (ir tai nuo Lietuvos gyventojų yra nuslėpta), ir per savo sportinės karjeros varžybose bei Lietuvos čempionatuose, o taip ir tarptautinėse varžybose, galimai, bendraudamas su žymiais žydų tautybės atstovais iš Makabi klubo, bei papildomai, VDU 5 semestrus išklausęs kursą Teisių fakultete (kaip tai pažymėta jo Pakėlimo laipsnio lape), prasidėjus sveiku protu nesuvokiamomis žydų žudynėmis, matyt, puolė į frustraciją ir, nesusivaldęs, fiziškai sukonfliktavo Ukmergės restorane, gal, net ir su žydšaudžių vadovais laike Holokausto vykdymo?
        Todėl atsidūrė Kauno kalėjime.  Kada tas įvyko - nėra žinoma. Žinoma tie tiek, kad KGB iš Lietuvos išvežinėjo pačius svarbiausius dokumentus ir nuo Sąjūdžio Romualdas Ozolas dar sovietinėje AT sesijoje triukšmą kėlė.
         O nuo rimto nacistinio susidorojimo J. Krikštaponį išgelbėjo jo pusseserės vyras generolas Stasys Raštikis. Liūdna, kad istorikai ignoravo J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės Juodienės prisiminimus ir panašu, kad sąmoningai buvo laukta, kol ji, kaip paskutinė savo brolio biografijos liudininkė numirs. Ir kai ji 2011 m. vasarį paliko šį pasaulį, tada iš kart po mėnesio-dviejų 2011-04-10 Anarchizmo (artimo bolševizmui) veikėjo Evaldo Balčiūno ir tapo paskleista „žinia“ apie „Krištaponį Baltarusijoje“, kurios artimieji apie tai net nežinojo. O istoriko M. Pociaus „išvada“, jog tas suėmimas-kalinimas vyko, neva, „po J. Krikštaponio demobilizacijos“, neatlaiko jokios kritikos, nes minėtas generolas net neturėtų teisės per GESTAP-ą įtakoti civiliui asmeniui ir paleisti iš kalėjimo jį galėjo tik kaip kariškį, batalionui prašant. Tik tą „prašymą“ reikia mokėti atpažinti tarp saugomų dokumentų. O kalėjimo kameroje buvę komunistai byloja tik ar ne vokiečių okupacijos pradžią?

         Bet iš sesers atsiminimų pasakojimo chronologijos bei logikos ir istorinių aplinkybių visumos - tas įvykis Ukmergės restorane panašiausias į Holokausto vykdymo laikmetį.
        Kas keisčiausia, kad Lietuvos Centriniame valstybiniame archyve (LCVA) saugomi 2/12 bataliono dokumentai byloja daugiau NE „buvimą Baltarusijoje“, kaip teigia istorikai, o labiau-panašiau į siekį apgauti GESTAP-ą ir iš kalėjimo ištraukti nuo nacių nukentėjusįjį ...
        Kad atpažinti dokumentuose GESTAP-o apgaudinėjimą, užtenka istoriją žinoti tik mokykliniame lygyje. Tuos dokumentus nufotografavau ir internete paskelbiau - tegu visuomenė tyrinėja. Juos žemiau čia laiške irgi parodau.
        Galima ir pafantazuoti, kad jeigu J. Krikštaponis nebūtų suimtu ir būtų Baltarusijoje, tai, dėka jo teisinio išprusimo, gal būtų majorą A. Impulevičių jis pristabdęs, kad juo vokiečiai nesinaudotų nusikaltimams dėl jo pairusių nervų nuo NKVD kankinimų? (Tai istoriko Simono Jazavitos  vienas iš naujai atrastų faktų, apie kuriuos čia žemiau ...)
        Taigi, vertinant J. Krikštaponio biografiją, grubios klaidos „tyrime“ padarytos todėl, kad aklai tikima okupacinių tardytojų fiksuotais parodymais, istorikams ignoruojant elementariausią psichologiją bei. gal ir kriminologiją? Iš rezistentų pasakojimų žinau, kad buvo taisyklė VISAS KALTES VERSTI MIRUSIEMS-ŽUVUSIEMS, KAD IŠVENGTI NAUJŲ NETEKČIŲ. Tas buvo daroma ir su žuvusiu J. Krikštaponiu, kai jo kolega 3-čios kuopos vadas Juozas Ūselis, kuris kaip „Pakalnis“ Ukmergės apskrityje  nuo 1945 m. iki 1947-10-07 vadovavo Partizanų būriams - puikiai privalėjo žinoti, kad J. Krikštaponis žuvo. Todėl tardytojams žuvusįjį ir pakišinėjo, ir kitus „liudininkus“, gal, pamokė, kad išsaugoti nuo teisinio persekiojimo JAV gyvenantį minėtą jojo kitą kolegą  Nikodemą Reikalą? Negi istorikams to „neįmanoma“ suprasti?
         Be, to, panašu, kad istorikai nėra tarnavę kariuomenėje, kad tiki abejotinais parodymais? Juk kariuomenėje pavardės naudojamos retai - antsiuvai su pavardėm  prie krūtinės pagal NATO standartus tik dabar naudojami. Aš, pavyzdžiui, savo radaru fiksavęs J.Gagarino žudiką-naikintuvą Su-15, nekaip negaliu atskirti ir prisiminti, katras iš trijų opertatyvinių budėtojų už mano nugaros stovėjo-mano darbą stebėjo. Jie man buvo visi trys panašūs, nors su jais 3 metus bendravau per kovinius budėjimus ir darbuose prie technikos. O kaip galima įsiminti, kai 2/12 batalione būta tik 3  mėnesius kokius?  Be to, N. Reikalas ir J. Krikštaponis, pagal liudininkų parodymus, buvo abu aukšti, ir buvo ne stori - liesi. Tai, ar ne todėl M. Kačiulis, po karo liudijęs N. Reikalą, žudynėms vadovavusį, vėliau pakeičia į J. Krikštaponį? O, kai kurie J. Krikštaponį liudijantys kaip kuopos vadą, jie nekaip ne meluoja, nes jis, būdamas kalėjime, ir turėjo skaitytis kuopos vadu - niekas jo nuo pareigų nenuiminėjo, kai, pagal sesers Atsiminimus, turėjo vykti derybos dėl jo išlaisvinimo iš kalėjimo. Juk tie „liudijimai“ sausi ir vienu braižu vienodai surašyti.
        Todėl, manau, jog istorikai privalo, bent, mokėti sakinį perskaityti. Nemokėjimą skaityti prisidemonstruota su Minsku, nemokant istoriniuose šaltiniuose miesto atskirti nuo užmiesčio ir Karo belaisvių nuo Civilių kalinių. Tokius dalykus jau vaikai atskiria.
        Taigi, nors J. Krikštaponio Minske lyg ir neturėjo būti, bet, panašu, kad „liudininkai“ liudiję apie karo belaisvių masines žudynes, neva, už miesto „Miško stovykloje“, kurioje jos ten neturėjo būti, ir kurios buvo bei istoriniuose šaltiniuose fiksuotos tik miesto stovykloje. Todėl už jos į rytus dabar Uručje vietovėje vyksta kraupios masiškiausių žudynių ekshumacijos. Todėl visiškai neaišku, kas ten Minske su „tyrimais“ yra pridirbta, gal, net nuo NKVD laikų ir prie diktatoriaus A. Lukaašenkos rėžimo ar galima mūsų istorikams ten dabar dirbti?
       Taip, kad „grožybių“ apstu, kaip istorikai yra iškvailinti. Bet kodėl jie privalo mūsų tautą kvailinti? Dar blogiau, kai tai daroma sąmoningai, M. Pociui slepiant svarbius naujai atrastus liudininkus, neigusius J. Krikštaponį Baltarusijoje ir kitokias visokias net pačias juokingiausias manipuliacijas atlikinėjant; ne tik minėtoje Pažymoje, bet ir straipsnyje garbingiausio mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA puslapiuose. Tik, liūdna, kad tomis juokingomis manipuliacijomis visai ne juokingai pasinaudota karu Ukrainoje momentu, o tas straipsnis su dar papildomais melais išspausdintas per patį karo įkarštį 2022-06-14, kai besidomintys J. Krikštaponio biografija  yra labiau susirūpinę dabar vykstančiu karu Ukrainoje, nei praeitimi.   
        Išsamiau apie visą tai, ką čia parašiau,  mano detalūs išdėstymai yra šie:   

1.      apie minėtą M. Pociaus straipsnį Holistiškai - platesniu spektru pateikiu 208 nuorodų, 217 paveikslėlių ir 77 psl. apimties dėstymą.

2.      dar plačiau apie visą tai LGGRT Centrą informuoju su naujai surinkta informacija-studija  (neskaitant priedo) 158 nuorodų 58 pav. ir 37 psl. apimtimi

3.      LGGRT Centrui PRIEDAS  apie nuo Lietuvos gyventojų nuslėptą J. Krikštaponio aukštą sportinį meistriškumą, jo bendrystę nuo gimnazijos suolo su žymiausiais pasaulyje sportininkais ir pirmaisiais Lietuvos sporto teoretikais - Sporto Rūmų (dabar Lietuvos Sporto universiteto) kūrėjais, jam tampant kariuomenės Fizinio lavinimo instruktoriumi. (medžiaga tik surinkta, bet prie jos dar dirbu)

4.      skubi informacija L. R. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai, URM-ai, LGGRTC-ui, LII (Lii-ui,), LŽB-ei, ... 89 paveikslėlių, 121 nuorodų ir 18 temų dėstymas.

5.      skubi informacija L. R. Seimo pirmininkei, dėl  Seimo Žmogaus teisių komiteto daromos grubios klaidos

6.      skirta LRT direktorei, VDU rektoriui, Gaono muziejui PRAŠYMAS nustoti pastoviai šmeižti J. Krikštaponį, pateikus koncentruotą „kaltinimų“ paneigimą.

7.      Ukmergės konferencijoje iškilo klausimas: „Negi vokiečių sulaikymas nuo nusikaltimo ir iš jų ginklų gavimas Pasipriešinimui prieš sovietus yra „kolaboravimas su naciais“?

8.      Trumpai  pas naują Ukmergės merą apie pasitarimą dėl aikštės projekto, kuriame stovi J. Krikštaponiui atminti paminklinis akmuo.

9.      Ruošiama dar išsami HOLISTINĖ studija skirta TRIMS MERAMS dėl Centrinės Lietuvos okupacijos bei J. Krikštaponio kompleksinės problemos išsamaus nagrinėjimo.

     Viskas, kas čia tose nuorodose pateikta, apibendrintai ir čia išdėstau ...

ŠIOS PROBLEMOS
P A V Y Z D Ž I A I    
(pirmieji apie Pivonijos šile problemą ir LRT straipsniui  klausimai čia parodyti mano yra pirmą kartą)
 

     Šią informaciją rodau kaip skubią, nes, naudojamasi vykstančio Ukrainoje karu, ir praėjusią savaitę žiniasklaidoje (15 min., Verslo žinios, Kauno diena, DELFI, ir kaip visad LRT, apie kurią kiek žemiau išsamiau) pasirodė straipsniai, raginantys Didvyriui nukelti paminklą, nežiūrint to, jog Ukmergėje dar nesibaigė numatytų (žadėtų) mokslinių konferencijų eilė, kurias sustabdė prasidėję Ukrainoje karo veiksmai, nes jie visuomenei yra svarbesni, nei praeities peripetijų nagrinėjimai.
       
        Šokiruoja naudingas Kremliaus čekistinės ideologijos bei rusofašistiniams kariniams tikslams BANDYMAS PASINAUDOTI VYKSTANČIO KARO SITUACIJA, kelti aistras dėl didvyriškai žuvusio Juozo Krikštaponio.
         Svarbiausia, istorikams neturėtų būti jokio pagrindo J. Krikštaponį priskirti prie „kolaboranto“ statuso, nes jis nacių laikais GESTAP-o buvo suimtas ir kelis mėnesius kalinamas Kauno kalėjime. Ir kaip ne gėda, mūsų „mokslininkai“, negi sąmoningai slėpė tą faktą? Nuslėpė ir tai, kad Juozas buvo dar ir aukšto meistriškumo sportininkas, daug kartų Lengvosios atletikos metimų rungčių prizininkas ir, net 3 kartus Lietuvos čempionu, prisidėjęs prie Lietuvos metikų aukšto meistriškumo siekio formavimosi tradicijų.
        Nerimą kelia tai, kad vykstančio dabar karo metu; Ukmergės Pivonijos šile - Holokausto vykdymo vietoje vykdomos pastovios-neaiškios provokacijos šios:
        SIŪLAU SUSIMĄSTYTI, žiūrint žemiau į 1 pav.: NUOTRAUKĄ:  Štai, jeigu Ukmergėje ir jos restorane J. Krikštaponis buvo pasipiktinęs gal Holokaustu ir kaip Lietuvos karininkas prieš nacius-savivaliautojus išreiškė protestą-pasipiktinimą, o po to tapo nukentėjęs labai (smarkiai sumuštu) ir keliems mėnesiams įkalintu, tai kaip atrodo Žydų bendruomenės reikalavimas šalinti jam paminklą? Ar negalima atsitokėti? Jeigu ir nėra žinoma to nukentėjimo data, bet vien tik NUO NACIŲ NUKENTĖJIMO FAKTAS YRA NEGINČYTINAS, ar leidžia elementariausia etika iš nukentėjusiojo tyčiotis, jį „žydšaudžiu“ vadinti, kai nukentėjimo faktas yra neabejotinas ir tikras? Ar galėjo būti „žydšaudžiu“ nuo nacių nukentėjęs asmuo, jeigu nėra žinoma nuo naciu nukentėjimo tik data? Ar tokie straipsnių pavadinimuose „epitetai“ nepažeidžia L.R. įstatymų ir mirusių žmonių teisę būti neniekinamam? Ar tokie nepamatuoti vieši „epitetai“ nekursto tarpnacionalinės įtampos? Ypač, yra paslaptingas Lietuvos Žydų bendruomenės tinklalapyje NET su  rusofašistiniu „Z“ ženklu  raginimas J. Krikštaponiui nukelti paminklą:

1 pav.: pagrindinė LŽB tinklalapio straipsnio nuotrauka

      Ką bendro J. Krikštaponis ir tas rusofašistinis ženklas su tvarkingai išdėstytomis ir bešviečiančiomis žvakutėmis, dar pilnomis parafino? Kaip galima vadinti „vandalais“ tuos, kurie tvarkingai išdėsto žvakutes Holokaustui atminti, ir tą šviečiančių žvakelių išdėstymą „išniekinimu“ vadinti? Pagal kokius „įstatymus“ galima savivaldybę kaltinti „nesutvarkant“ (nenurenkant žvakeles?), jei jos pilnos parafino? O, gal, tos žvakelės uždegtos visai ne Holokaustui, o „spec. operacijai“ Ukrainoje atminti? Tai, ar ne Kremliaus kvapelis su „Z“ reikalavimu Lietuvos Didvyriui pašalinti paminklą? Ar buvo  iš karto kreiptasi į policiją - ar nuo žvakelių paimti pirštų antspaudai? Kodėl net žiniasklaidai nėra pranešta  apie šį politinį rusofašistinį aktą?

        Kodėl, artėjant Ukrainos užpuolimo (vasario 24 d.) metinėms, kaip tyčia  2023-02-05 atsiranda LRT straipsnyje „Paminklas žydšaudžiui Ukmergėje“? Ar ne Didvyrio ir Ukmergės savivaldybės šmeižimo tikslu autorė Indrė Makaraitytė parašo, neva, „J. Krikštaponis dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje ir ....“. Kodėl LRT Tyrimų skyriaus redaktorė nenurodo, kas ir kur tokius niekam nežinomus „tyrimus dėl Lietuvoje ...“ atliko? Kam LRT Tyrimų skyriaus redaktorei mokomas atlyginimas, jeigu ji negali ištirti, kaip J. Krikštaponis, sėdėdamas Kauno kalėjime, sugebėjo net ir „Lietuvoje“ žudyti? Ar gali Tyrimų skyriaus redaktorė, bent, internetu ir GOOGLE pasinaudoti? Ar sunku susirinkti žodžius „Juozas Krikštaponis kalėjime“, ir pasižiūrėti, kiek leidinių apie tai rašo? Ar sunku į Vikipediją nueiti ir apie J. Krikštaponio kalinimą istorinio šaltinio nuorodos adresą „LYA, f. k-21, ap. 1, b. 49, l. 199“ nurašyti ir pagal tą adresą atsiversti Didvyrio suėmimo-kalinimo įrodymo dokumentą? Jįjį rodo ir ne vien Vikipedija - rodo ir enciklopedijos, kaip Wikiwando enciklopedija. Negi Tyrimų redaktorė „negali“ pamatyti, kad tik LGGRTC  apie J. Krikštaponio kalinimą tylį - jį slepia, nors Ypatingajame archyve saugo tą dokumentą? Kodėl Tyrimų skyriaus vedėja tokio elementaraus darbo neatliko? Nemoka internetu naudotis? O gal buvo užduotis prieš rinkimus skaitytojus klaidinti? Ar tas skaitytojų klaidinimas ar ne kovo 5 d. savivaldybių rinkimams buvo skirtas? Štai, to straipsnio fragmentas:

3 pav.: Ištrauka  iš LRT straipsnio „Paminklas žydšaudžiui Ukmergėje - ...“     

        Aišku, dėl masinės kapavietės sutvarkymo Ukmergėje labai teisinga pastaba, dėl kurios mano pastebėjimas yra toks:
    Štai, matote Pivonijos miške, Pivonijos seniūnijai ir Graužečių kaimui priklausantį memorialą. dėl kurio Lietuvos Žydų bendruomenė pakėlė triukšmą, kad, neva, „išniekino“, nors, kažkas per pievą pervažiavo. Gal miškininkai kokį  medį nuvirtusį išvežė, ar koks keturratininkas vaikiukas pasivažinėjo?

  Kaip, matome, ant paminklo neužvažiavo - pro šalį pravažiavo. Pagal kokį įstatymą negalima po pievas važinėti? Ir prasideda aistros. Štai, ir vasarą kažkas ir kažkur su dviračiu nuo keliuko kažkur nusuko, kitoje nuotraukoje irgi vėžės neaiškios kažkur,  ir pievoje kažkokioje, neaišku, kur - jos visos paskelbtos Ukmergės Žydų bendruomenės F. b. soc. tinkle? Aišku, pikta, kad, gal virš kaulų gulinčių kažkas važinėja? Bet, tas, kas važinėjo, iš kur jam žinoti, kas po jo ratais giliai žemėje yra? Juolab, jei ne vietinis ir prie paminklo net ne privažiuoja pastudijuoti? Tai ar galima tokį asmenį bausti, kuris nežino, per ką važiuoja? Ką padės vaizdo kamerų įrengimas, kaip siūloma?
         Todėl siūlau pažiūrėti, kaip atrodo šalia Ukmergės - Jonavoje Holokausto vieta Girelėje:

      Pasakykite, ar čia, Girelėje kas nors per tą simbolinį mūrinį aptvarėlį šoktų su keturračiu, kad  po tą aptvertą teritoriją pasivažinėti, kai  jos viduryje dar gėlynas? Juk KAPUOSE VISAD GĖLĖS turi tradiciją augti. Kodėl palaidojimo vietą negalima gėlynu paženklinti? Jonavoje sodinamos gėlės, nes žydų bendrijos visai nebeliko. O Ukmergėje ji yra. Tai ar ji siūlė įrengti gėlyną ir projektą sukurti taip, kad kapo vieta būtų panaši į kapą, skirtą pagarbai? Kodėl iš Jonavos pavyzdžio negalima paimti? Juk josios kultūros vertybių registro unikalus objekto kodas yra 10847 ir plotas teritorijos 1022,00 kv. m. O Pivonijoje plotas 12315,00 kv. m. Tai daugiau, kaip 10 kart didesnis plotas. Jonavos Girelėje ilsisi 2108, o Ukmergės Pivonijoje 6350-7000 nužudytų ir užkastų. O pačios kapavietės pagal 1959 m. planą ir pagal dabar sudarytą atrodo taip:

DOKUMENTINIAI ĮRODYMAI
 

    1-asis nuslėptas (2014-12-19 LGGRTC „pažymoje“) NKVD dokumentas:

    Čia žemiau 12 pav.- 13 pav:  parodytas NKVD generolo Kapralovo raštelyje dokumentas ir jame išvada ne tik apie J. Krikštaponio sunaikinimą, bet ir apie jojo nuo nacių nukentėjimo (GESTAP-o suėmimą ir Kauno kalėjime kalinimo) fakto paskelbimas. Įdomu, jog LGGRT Centro  tinklalapyje net DABAR slepiamas J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktas, kai Vikipedija ir enciklopedijos mini nuo nacių nukentėjimo faktą.      Gal šis dokumentas yra, aplamai, vienintelis dokumentas, liudijantis J. Krikštaponio ir jo vadovaujamos grupės sunaikinimo faktą minintis?  Todėl siūlau pažvelgti į jį:

        Pirmiausiai, pagal informacijos išdėstymą  nuo nacių nukentėjimo faktas (raudonai mano pabrauktas) yra puslapio pradžioje ir istorikams „nepastebėti-pražiopsoti“, kaip ir neįmanoma. Neįmanoma „nepamatyti“ ir dar kitą to raštelio keistenybę, tai po J. Krikštaponio grupės sunaikinimo, ta ataskaita apie mūsų Didvyrio sunaikinimą pateikiama net  po 7,5 mėnesių:

14 pav.: NKVD generolo Kapralovo raštelio išsiuntimo data rugpjūčio 29 d., praėjus net 7,5 mėnesiui po J. Krikštaponio sunaikinimo.

       Pirmiausiai, 14 pav.:  matant šį šokiruojančiai didelį datų skirtumą, net iki 7,5 mėnesio nuo J. Krikštaponio ir jo vadovaujamos Partizanų grupės sunaikinimo, būtina įsigilinti į to raštelio turinį. Iš jo matosi, jog tai operatyvinis, kaip ir „skubaus?“ pobūdžio pranešimas ir taip ilgai delsti su tuo pranešimo negalėjo. Negalėjo, nes tame pranešime minimi 5 sunaikinti vokiečių desantininkai-parašiutininkai, „išmesti Vokietijos žvalgybinių organų, su užduotimi susirišti su Krištaponiu ir po juo vadovavimu atlikinėti Lietuvos teritorijoje atlikinėti diversinius aktus ir vesti žvalgybinį darbą Vokietijos naudai.“.
        Toks dalykas yra neatmestinas, nes J. Krikštaponio bendradarbiavimas su vokiečiais pėdsakus galima aptikti iš paskelbtų Atsiminimų užrašytų kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės ir paskelbtų XXI-ajame amžiuje, kad ir tokių: 

15 pav.: iš XXI-mo amžiaus publikacijos ištrauka, kurią VISĄ galima paskaityti ČIA.

        Taip, kad suvokti tikresnę padėtį, siūlau skaityti, ką toliau NKVD generolas Kapralovas tame „operatyvinio“ pranešimo raštelyje rašė:

 „Laike KRIŠTAPONIO būrio (rusiškai„bandos“) sutriuškinimo, buvo pagrobta portatyvinė radijo stotelė (rus.: „racija“), ginklai ir kitas desantininkų turtas
         Dėl žinių pranešu, kad 1944 m. gruodžio 31 d. vokiečių išmesta parašiutininkų grupė susidėjo iš 10 žmonių, iš kurių 5 diversantai užmušti laike KRIŠTAPONIO būrio (rus.: „bandos“) likvidavimo, vienas užmuštas ir antras sulaikytas, bandantis susirišti su būriu (rus.: „banda“) ir trys diversantai dabar paieškomi ir kaip nustatyta, randasi VAITELIO (parašyta neįskaitomai su O raide, vietoje L) būryje (rus.: „bandoje“) veikiančiame Lėno miškuose.
  Generolas-majoras Kapralovas“

      Tai, kaip matome, informacija šio NKVD-inio generolo labai svarbi-skubi sovietams, nes yra susijusi ne šiaip sau su eiliniu mūsų Partizanų būrio sunaikinimu, o ir su vokiečių desantininkų veiksmais, kuriuos kai kas bando nuneigti. Mano manymu, kaip iš NKVD-istų generolo teksto, galima suprasti, kad tie vokiečių desantininkai turėjo būti atskirai ir apie juos mūsų Partizanai bei jų liudininkai galėjo ir nežinoti. Labai įdomus vokiečių desanto išmetimas Naujųjų metų išvakarių dieną, ir tas vokiečių desantas, pagal karinę logiką net privalėjo būti.
        Juk, kaip tik, pagal 1945 m. sausio 10 dienos (1299-tos karo dienos) suvestinių dienoraštį 1-asis Pabaltijo fronte 10-tąją sausio 10 d. vokiečių didelės pėstininkų pajėgos, palaikančios tankų, atakavo 92-o šaulių korpusą, vadovaujamo generolo N. B. Ibianski 43-čios armijos A. P. Beloborodo iš Klaipėdos rajono į Kretingos pusę. Kitą dieną vokiečių daliniai visur buvo sustabdyti, o sausio 12-tąją (J. Krikštaponio žuvimo dieną) dėka kontraatakų tapo vokiečiai atmesti. Sovietų 51-oji J. G. Kreizerio armija atmušė visus bandymus suduoti priešingus smūgius.
        Iš šių fronto žinių aišku, jog vokiečių desantininkų išmetimas į Ukmergės krašto žemes turėjo kažkokius diversinių planų tikslus ir siekį įtraukti mūsų Partizanus. Kaip pastarieji būtų tai vykdą - neaišku, nes lietuvių Pasipriešinimo tikslai turėjo būti kiek kitokie? Manau, tai mūsų Karo istorikai turėtų, ypač dabar tai tirti.
      O; šio NKVD-istų generolo pateikta žinia apie vokiečių desanto  sąsajas su J. Krikštaponio būriu, GALUTINAI TRIUŠKINA M. POCIAUS PAISTALUS apie „Krikštaponio kalinimą iki 1944 m. liepos mėn.“, nes J. Krikštaponio ir vokiečių tarpusavio santykių atšilimui turėjo praeiti gerokai ilgas laikotarpis po J. Krikštaponio kalinimo Kauno kalėjime - tas įvykis turėjo būt užmirštas. Tam užmiršimo procesui turėjo tašką padėti sesers Veronikos minimas giminaitis-generolas Stasys Raštikis, kuris incidentą Ukmergės restorane galėjo įrodinėti ir kaip „nesusipratimą“ tarp kariškių. Todėl ir logika tame incidente kaip „J. Krikštaponio civilio“ net nesuvokiama pagal M. Pociaus paistalą iš „kitos Mėnulio pusės“ (tokio pavadinimo M. Pocius knygą yra parašęs) srities lygio, kuri logiškai reikalauja „nusileisti ant Žemės“ ir neieškoti, ko nepametus  „kitoje Mėnulio pusėje“, kuri net visai nematoma.

     Bet, NKVD-isto Kapralovo delsimas į Centrą perduoti šią labai svarbią ir skubią OPERATYVINĘ informaciją yra net visiškai nesuvokiama. Pagal viską, šis raštelis ar ne turėtų būti tik pakartotinu, istoriniam tyrinėjimui? Kokia gal būti „nauda“ iš šios 1945 m. rugpjūčio pabaigos visiškai pasenusios „informacijos“ jau po Gegužės 8-tusios (sovietinės pavėluotos V. 09 d.), kai hitlerinės Vokietijos jau nebeliko? Kodėl ne normaliai raštu-paštu istorijai ši, gal, pakartotina-išanalizuota informacija siunčiama, o vyriausybine linija? Slaptumui užtikrinti?    Juk, J. Krikštaponio sunaikinimo metu Kapralovas buvo tik valstybinio saugumo pulkininku, už pastarojo sunaikinimą? (galima tik paspėlioti) 1945-02-16 gauna valstybinio saugumo komisaro vardą, o generolo-majoro laipsnį gavo tik 1945-07-09 pagal kažkokį sovietinį vajį, nes tą dieną tuos laipsnius Sovietų Sąjungoje gavo net 143 Saugumo generolai.
        Todėl ši visiškai pasenusi „žinia“, akivaizdžiai, buvo išsiųsta kažkokiai ANALITIKAI, ar ne įvertinti J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo priežasčiai ir labai svarbaus sovietams (bendravusio su Ribentropu, Hitleriu, Molotovu, Stalinu ir su karaliene Elžbieta II-ąja) generolo S. Raštikio įtaka J. Krikštaponio išlaisvinimui, pabrėžtą tame rašte paskutiniuoju žodžiu „освобождeн“. Pagal pranešimo logiką, dėmesys, tame sakinyje nukreiptas į IŠLAISVINIMO faktą. Tai, gal, NKVD tyrėjai ir matė kokius nors išlaisvinimui darytus įtakos dokumentus? Kaip jie nustatė patį išlaisvinimo aktą, jei ne dokumentu apiformintu? Gal matė ir V. Krikštaponytės-Juodienės užsiminto S. Generolo Raštikio kokią nors įtaką darytą? Ar ne galėjo sovietai bandyti kaltinti S. Raštikį bendradarbiavimu su vokiečiais per tą J. Krikštaponio išlaisvinimą ir jojo sąsają su vokiečių desantu?
        Sovietams, matyt, reikėjo atlikti analizę dėl J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo ir po to su vokiečiais SUARTĖJIMO analizę, ar ne studijuojant į Vakarus ( į Vokietiją) pasitraukusį giminaitį-generolą S. Raštikį, jo ir jojo žmonos išviliojimui ir net išėmimui iš Regensburgo, o po to iš Scheinfeldo stovyklų, per jųdviejų gražinimą per ištremtąsias į Sibirą dukrytes? Vieną iš jų pažinojau, o kitos dukrą net labai gerai pažinojau, su kuria mano pusiauauklėtinis (aš jo buvau antruoju treneriu) apsivedė ir nuo josios pabėgo ar tik ne KGB ir Rusijos FSB įtakotas, suvaidinęs „žuvimą Rusijoje“ (apie tai Mažeikių tinklalapis „Santarvė“ skelbė) pasikeisdamas net tapatybę ir šiuo metu gyvendamas pamaskvėje? (Apie tai detaliau Centrui paaiškinau išplėstiniame atsakyme dėl Partizanų šmeižimo)
       

         Tai ar ne galima to Kapralovo  raštelio tūrinį sieti su sovietų bandymu iš Sąjungininkų (JAV ir britų) išgauti generolą S. Raštikį? Ar ne galima istorikams šią versiją patyrinėti? 

       Ir tai, ar ne akivaizdu, kad šis NKVD generolas matė  GESTAP-o dokumentus apie J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo Kauno kalėjime laikotarpius,  ir todėl per tą pusmetį, gal, net neieškojo Impulevičiaus batalione jokių, nors, galų, kurie ir nebuvo reikalingi? Jei jie būtų buvę, - okupantų generolas, tikrai, nebūtų tylėjęs.

         Iš visų šių faktų visumos; kaip ir turėtų pirštis išvada, jog to raštelio Sovietų Sąjungos vyresnybei pateikimo išvakarėse; tik ką NKVD generolu tapęs Kapralovas, apie J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo (suėmimo-kalinimo) faktą dėsto, greičiausiai, vadovaudamasis GESTAP-o dokumentais, matyt, įrodančiais jog mūsų Juozas nieko bendro su Baltarusija neturėjusio, kas vėliau, matyt, buvo prigalvota?

        Todėl, „su Baltarusija“ NORINTIEMS KALTINTI J. KRIKŠTAPONĮ, AR NE REIKIĄ JIEMS VAŽIUOTI į Maskvos archyvus? Juk, jei šis mūsų Didvyris būtų „kaltas“, tai negi dabar Maskva įrodymus nebūtų pametėjusi apie jo nuo nacių nukentėjimo datą, palankią kaltintojams?

     IŠVADA: taigi, iš 14 pav.: matomos NKVD generolo Kapralovo paskelbtos 1945 m. sausio 12 d. J. Krikštaponio sunaikinimo datos ir ją sulyginus  su  LGGRTC buvusios direktorės T. B. Burauskaitės 2014-12-19 raštu N.13R-300 kreiptis į Gen. prokuratūra dėl J. Krikštaponiui savanorio statuso panaikinimo - tas prašymas buvo teiktas, likus ne pilnam mėnesiui iki J. Krikštaponio žūties 70-mečio jubiliejaus! Kodėl buvo pasirinkta tokia garbinga proga? Ar ne su tikslu, antrą kartą sunaikinti J. Krikštaponį, per jo atminties sunaikinimą? Kodėl tai Centras siekė šio jubiliejaus išvakarėse?
        Tame rašte buvo argumentuojama, atseit, buvo „istorikų atlikta išsami, visapusiška įvairių archyvinių dokumentų analizė ...“, leidžianti teigti ...
        Kaip galima teigti ką nors, „nematant“ (ar slepiant?) pagrindinį archyvinį dokumentą, minintį tiriamojo asmens svarbiausią gyvenimo įvykį?
 

    2-asis nuslėptas (2014-12-19 LGGRTC „pažymoje“) KGB dokumentas:

        Dar įdomiau, kad buvo nuslėpti minimi faktai  dar ir šio dokumento:

15 pav.:  ir KGB tyrėjų sudarytas 2912 bataliono 2-os kuopos Sąrašo pradžia įrodo, jog 1941 m. spalio 6 d. į Minską J. Krikštaponis išvykti neturėjo, nes spalio mėnesyje tyrėjai rodo kuopos vadu Nikodemą Reikalą.

              Taigi, čia 15 pav.:   matome KGB tyrėjų sudarytą Sąrašą, kurį ir visą 1-mą puslapį galima atsiversti.  Iš jo matyti, jog to Sąrašo tikslas teisinių persekiojimų ataskaitai sudaryti. Tas Sąrašas, kaip ir juodraštinio-DARBINIO pobūdžio vidiniam-tarnybiniam naudojimui, su nežymiomis-neesminėmis klaidomis, kaip dezertyravusiam iš bataliono viršilai Augustui Panuškiui nurodytas netikslus adresas, nes Ukmergės rajone nėra nei tokio Kaniukų kaimo, nei nėra Raudondvario. Šios abejos gyvenvietės yra šalia Kauno ir Kaniūkai dabar yra miesto teritorijoje;  visai šalia Raudondvario, esančio nu to kaimo kitapus Nevėžio. Todėl čia klaida eilinė mašininkės ar išsiblaškiusio tyrėjo žioplumo klaida.

     Kad tą su klaidomis KGB-istų sudarytą 15 pav.: matomą dokumentą matė Mindaugas Pocius, - kaip ir įrodymas jo Pažymos 5 psl. pradžioje yra parašyta taip:

     „Atskirai aptartinas klausimas dėl duomenų, kurie rodo, kad 2-o bataliono 2-osios kuopos vado pareigas 1941 m. rudenį ėjo du asmenys: ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas.“

     Tik, kodėl istorikas M. Pocius slepia tų duomenų šaltinį-dokumentą, jo nenurodo ir kodėl RAŠO NETIESĄ apie slepiamą galimai šį (15 pav.: matomą) sovietinį KGB tyrėjų sudarytą  dokumentą? Juk, jis 1941 m. rudenį nurodo tik po vieną kuopos vadą, J. Krikštaponį pareigas ėjusį tik rugsėjo mėnesį, o Nikodemą Reikalą nuo spalio mėnesio 1941 metų. Aišku, tame sovietiniame rašte nėra J. Krikštaponiui  prirašytų „tik rugsėjo“ mėnesį vadas, bet PAGAL LOGIKĄ, jei nurodomas Sąraše nuo spalio mėnesio kitas kuopos vadas, tai jau turi būti aišku, kad J. Krikštaponis dėl kažkokių priežasčių vado pareigas eiti negalėjo. Tai, ar L. R. Generalinei prokuratūrai buvo pristatytas šis; J. Krikštaponio „buvimą Baltarusijoje“ paneigiantis dokumentas? Kodėl Gen. prokuratūra jo nekomentavo? Ar jis buvo nuslėptas, ar, paprasčiausiai, teisininkai nepastebėjo, ar nesuprato dėl pristatytų dokumentų gausos (17 pav.:  matome net 28-to pateiktojo dokumento prisegtus 9 lapus), ar, net nepatikėjo savo akimis, ką mato, manydami, jog su kitu „Karolis“ tėvavardžiu „kitas asmuo“? Ar ne todėl Gen. prokuratūrai ir pritrūko svarstomojo tapatybę patvirtinančių dokumentų?
        Ir, aplamai, ar ši istoriko Mindaugo Pociaus paskelbta su logika besikertanti „DVIEJŲ KUOPOS VADŲ“ nesąmonė ar ne įtakojo toliau tą nesąmonę paversti į tų „vadų kaitaliojimosi“ naratyvą? Todėl iškyla klausimas, ar šis istorikas tarnavo kariuomenėje? Kaip jis įsivaizduoja tą vadų kaitaliojimąsi? Kur yra tokie „pavyzdžiai“, kad būtų po du vadovus organizacijose, po du direktorius gamyklose, įstaigose, jų padaliniuose po du viršininkus ir jie „kaitaliotųsi“ tarpusavyje?
  
        Grįžtant prie to 15 pav.:  matomo KGB-istų  Sąrašo,  iš kažkur paimtas J. Krikštaponio (Krištaponio) ne tas tėvo vardas - vietoje Jono, išgalvotas „Karolio“ ir todėl kai ką bei mane tas parašymas buvo suklaidinęs - maniau, kad tai visai kitas asmuo, kol nepamačiau bataliono Pakėlimo lape nurodytus Krištaponio gimimo datos ir vietos duomenis, atitinkančius KriKštaponio tiems patiems gimimo duomenims.
        Bet tame KGB-istų sudarytame neatidžios spausdinimo klaidos smulkmena negali paneigti NKVD-istų ir KGB-istų matytus faktus, jog J. Krikštaponis-„Krištaponis“ jųjų pačių parašytos 1941 m. spalio 6 d. datos metu į Minską išvykti kaip ir negalėjo. Tai trečias iš eilės patvirtinimas, po minėtų liudininkų, kaip aptarinėjimo sesers bei pastarojo kaimyno Mykolo Dirsės, o taip pat NKVD generolo Kapralovo, nerodžiusio J. Krikštaponio Baltarusijoje buvimo, nors privalėjo viską surašyti - ką nors parašyti ir apie Tautinio darbo apsaugos (toliau TDA) 2-ajame batalione J. Krikštaponio tarnystę NKVD generolas Kapralovas ar neturėjo parašyti?
        Ir malonu, jog Mindaugas Pocius, J. Krikštaponį „pliekęs į šuns dienas“, bet Didvyrio dergimo pabaigoje - savo  Pažymos 12 psl. apie PRIEŠTARINGĄ INFORMACIJĄ, kurią aš citatoje paryškinu, M. Pocius parašė taip:

     „Esama prieštaringos informacijos J. Krikštaponio (Krištaponio) šeimos narių atsiminimuose. Jo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė atsiminimuose teigė, kad brolis Juozas „visą nacių okupacijos“ laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių ir sovietinių partizanų, bet buvo suimtas už konfliktą su vokiečiais restorane ir kelis mėnesius kalėjo Kauno kalėjime (Aukštaitijos partizanų....., p. 217 – 225). Archyviniai duomenys rodo, kad jis iš tiesų buvo suimtas gestapo ir tris mėnesius kalintas Kauno kalėjime (LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro gen. mjr. P. Kapralovo 1945 08 29 pažyma SSRS NKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenkai apie J. Krištaponio nukovimą karinės operacijos metu, LYA, f. K-21, ap. 1, b. 49, l. 199). Sesuo buvo įsitikinusi, kad jį išgelbėjo įtakingų asmenų laidavimas, iš jų ir generolo Stasio Raštikio, su kuriuo buvo susijęs šeimos ryšiais.“

      Tai ši PRIEŠTARINGA INFORMACIJA, KURI BUVO ANKSČIAU NUSLĖPTA, IR NELEIDŽIĄ DĖTI TAŠKO PAMINKLINIO AKMENS KLAUSIME - KELIA NET ŽYMIAI SVARBESNIO ATMINIMO  ĮAMŽINIMO PROBLEMĄ, su tam iš naujo atlikti privalomais tyrimais ir jų išvadomis pakeisti visuomenės sąmonę su galimai apšmeižto Didvyrio ir dezinformacijos pasekmių bei žalos visuomenei ištaisymu.

    Juk M. Pociaus pamini ir SSRS NKVD-NKGB įgaliotinį Lietuvoje, kuriam buvo skirtas čia aptariamas Kapralovo raštelis ir pamini J. Krikštaponio sesers įsitikinimą ir su šeimos ryšiais susijusį generolo Stasio Raštikio laidavimą. Būtent, tam įgaliotiniam Lietuvoje Tkačenkai generolas S. Raštikis ar ne turėjo rūpėti, kad jį kaip nors per pasirengimą Niurnbergo teismo procesui (1945 11 20 - 1946 10 01), iki jo pradžios likus tik dviem mėnesiams ir 21-ai dienai, - jau tik ką generolu tapęs Kapralovas, išsiunčia tą pasenusios svarbos raštelį, ar ne to proceso dokumentų sankaupai bei generolo S. Raštikio iškrapštymui iš pabėgėlių stovyklų, jį ar ne apkaltinant per J. Krikštaponio ryšį su vokiečiais-desantininkais? Juk generolas Vlasovas sovietams buvo atiduotas. Tai S. Raštikio negalėjo laukti toks pats likimas?

     3. Nuslėptasis dokumentas kelia klausimus:
 „Kodėl sovietiniams okupantams, sunaikinus J. Krikštaponį, reikėjo jiems jį pagerbti, pabrėžiant jo nukentėjimo nuo nacių faktą?
Kodėl Lietuvos „tyrėjams“ tai reikėjo nuslėpti?“

      Toks kontraversiškas dvigubas klausimas iškyla, matant, kaip ir sąmoningai nuslėptą tą nuo nacių nukentėjimo faktą, kad jį galima būtų ir toliau „kolaborantu“ pravardžiuoti? Kai pabendravau su keliais istorikais, gaunančius atlyginimą iš mūsų mokesčių mokėtojų lėšų, tai irgi tik taip vadina mūsų Didvyrį. Tai, kaip derintųsi visuomenei žinia, jei, „naciams kolaboravęs“ asmuo, nuo jų ir nukentėjo?
        Kartoju apie čia aukščiau radijo laidos „diskusijoje“; be oponentų, tik „į vienus vartus mušimui“, kaip sovietmetyje buvo priimta, apie J. Krikštaponį docentas Nerijus Šepetys pasakė, „... kad jis sėdėjo kurį laiką DABOKLĖJE, nelabai ką pasako“.
        Joje (areštinėje) paprastai tik už smulkius nusižengimus  ir tik iki mėnesio būdavo laikomi sulaikytieji. Taip, kad liūdna, jei, istorikus ruošiantis, docentas nežino, kuo skiriasi daboklė nuo kalėjimo. Juk sovietų generolas aiškiai parašė, kad Kauno KALĖJIME buvo laikomas ir, laikomas, tris mėnesius, jei ne daugiau. O, pagal seserį, laikomas jos brolis buvo ne tarp kokių „smulkių chuliganėlių“, o tarp komunistų. Tai, „daboklė“ būti ne kaip negalėjo. Jei pastarojoje būtų buvęs, tai, gal, NKVD-istinis generolas nebūtų minėjęs smulkmenos, kaip svarbios žinios, vertos Sovietų Sąjungos vienam iš NKVD vadų? Taip, kad, gal okupantai ir išvežė į Maskvą GESTAP-o dokumentus, nes pamatė generolo S. Raštikio įtaką; sesers Atsiminimuose minėtą? Gal tas įvykis sovietus ir kuo nors sudomino? Kodėl jiems reikėjo tai paminėti, kaip labai svarbų faktą?

16 pav.: minėto NKVD generolo Kapralovo raštelio ištrauka, apibūdinanti sunaikinto mūsų Partizanų vado Juozo Krikštaponio asmenybės bruožus ir vokiečių laikais kalinimo faktą. Šio spausdinimo raidžių šifrui pastudijuoti, galima tą ištrauką pasididinti.

        Atkreiptinas dėmesys, kad NKVD generolas Kapralovas, atsiskaitinėdamas prieš jam pavaldų aukštesnįjį generolą Tkačenką, labai keistai; prie J. Krikštaponio-„Krištaponio“ karinės tarnybos Lietuvos ir Raudonosios armijose nurodytų laipsnių, pabrėžia prie vokiečių J. Krikštaponio suėmimą GESTAP-u ir  po „trijų mėnesinio laikymo po sargyba Kauno kalėjime - išlaisvintas“ (išverčiau pažodžiui, neiškraipant rusiškosios kalbos mentaliteto.).
        Todėl keista, jog jokie Lietuvos istorikai net netyrinėjo, kuo sovietams tas J. Krikštaponio prie vokiečių laikymas Kauno kalėjime buvo labai svarbus kaip faktas. Keista, kad vietoje tyrinėjimo, mūsų istorikai, aplamai, bandė nuslėpti šį faktą, L. R. Generalinei prokuratūrai pateiktoje minėtoje A. Rukšėno „pažymoje“.
        Kaip Generalinė prokuratūra būtų sureagavusi, jei ji būtų sužinojusi, jog J. Krikštaponis buvo dar kalinamas prie vokiečių? Ar tuo metu LGGRTC direktorės pareigas ėjusi Terėsė Birutės Burauskaitė žinojo apie J. Krikštaponio kalinimą ar ne?  Gal ir nuo jos buvo nuslėptas šis skundžiamojo Didvyrio kalinimo nacių laikais faktas? Kaip galima buvo išdrįsti skųsti Didvyrį, siūlant jam nuimti savanorio statusą, jei nebuvo žinomas jojo nuo nacių nukentėjimo laikotarpis? Jei Gen. prokuratūra būtų sužinojusi apie skundžiamojo nukentėjimo nuo nacių faktą, tai ar ne būtų visiškai atmestas Centro siūlymas naikinti savanorio statusą, net ne pradėjus jo svarstyti, ir griežtai pareikalavus visų pirma ištirti nuo nacių nukentėjimo aplinkybes bei jo laiką? Tai, gal todėl buvo nuslėptas šis nuo nacių nukentėjimo faktas, kad nereikėtų jo tirti?  

     Taigi, dar kartą būtina pažvelgti į Generalinei prokuratūrai pristatytų dokumentų sąrašo pabaigą, kuriame yra ir NKVD generolo Kapralovo rusiškai „записка“ vadinama:

 17 pav.: LGGRTC 2014-12- pristatytų generalinei prokuratūrai dokumentų sąrašas. Jį galima pasididinti
Bet, šiame rašte pateiktas LGGRTC Alfredo Rukšėno tarnybinis telefonas 852661519 neegzistuoja ir todėl su juo negalima konsultuotis. - jam negalima užduoti klausimų, kad ir tokių:

    Tai, tada, kaip suprasti, kai  17 pav.:  matomas istorikas  Alfredas Rukšėnas Generalinei prokuratūrai prie visų papildomai pateiktų dokumentų, 27-tuoju dokumentu prisega ir tą čia nagrinėjamą „Gen. mjr. Kapralovo raštelį“?
        Tai, pristatydamas šį dokumentą, negi istorikas „nepamatė“ J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo fakto paminėjimą? Kaip galima „nepamatyti“, kai prie J. Krikštaponio asmenybės duomenų iš karto parašytas šis jo suėmimo-kalinimo faktas, kaip svarbiausias sunaikinto asmens biografijos faktas? 
        Be to, tarp pristatytų dokumentų 24. ir 25. pozicijose 1941 10 21 vokiečių 11-tojo rezervinio policijos bataliono pranešimo  apie specialiąsias priemones Minske 1941 m. nuo spalio 14 d. iki 21 d. ar galėjo tikti Generalinei prokuratūrai, kai jai skundžiami įvykiai buvo ne Minske, o už Minsko? Juk vieta Minskas ir už Minsko yra skirtingos. Pagal LGGRTC „pažymoje“ nurodytą knygą „Masinės žudynės ...“ to pranešimo priemonės buvo vardintos tik Civilinėse belaisvių stovyklose atliktos, o skundžiamos buvo apie Karo belaisvių stovykloje atliktus nusikaltimus. Tai, ar tame vokiškajame dokumente buvo kas nors minima apie Karo belaisvių stovyklas, ir kaip prokurorai galėjo ką nors suprasti, jei tie vokiški pranešimai apie visai kitokius ir kitur įvykius minėjo, nei buvo skundžiama?
        Negi buvusi Centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė būtų pasirašiusi skundą ir prie jo pridėjusi sąrašą dokumentų, jei ji 27-tąjį prisegtą Gen. mjr. Kapralovo raštelį būtų perskaičiusi ir būtų pamačiusi, jog skundžiamasis J. Krikštaponis buvo nukentėjęs nuo nacių? Juk, jei ji būtų mačiusi, tai, ar ne būtų savo istorikams išreikalavusi atlikti tyrimą, reikalaujantį nukentėjimo nuo nacių laikotarpį ir tą tyrimą būtų pridėjusi teisininkams? Kodėl nėra nukentėjimo nuo nacių pridėto tyrimo ir jo išvadų? Kaip  Teisinėje valstybėje ir jai priklausančioje tyrimo įstaigai galima ne visus įrodymus pateikinėti - praleisti svarbius ir net svarbiausius tiriamojo biografijos faktus? Gal todėl L. R. Gen. prokuratūros teisininkų ir buvo apibendrinantysis OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ TRUKUMO terminas panaudotas, visko neišvardinant, kas buvo nesuprasta?
        Juolab, šokiruoja VISAS PATEIKTAS 28-ių DOKUMENTŲ SĄRAŠAS, kuriame matosi didelė gausa dokumentų, tarp kurių yra net visai neminėti A. Rukšėno paruoštoje  tik 3,5 psl. apimties „pažymoje“? Kodėl nei vienas išvardintas dokumentas (be kelių tardymo) minėtoje „pažymoje“ net neminimas?     
        Tame Sąraše matome Generalinei prokuratūrai priduodamą 6-tu dokumentu M. Kačiulio 1948-07- areštą, 10-tu dokumentu  dėl Jono Rutkausko 1945-09-02 suėmimo, bet kodėl jųdviejų apklausos protokolai tik po keliolikos metų pristatyti? Kodėl nėra pristatytas M. Kačiulio 1948 m. liepos 8 d. ir 16 d. tardymo protokolas, kuris saugomas LYA, f. K-1, ap. 58,b.11238, t. 1,1. 278, 283 a. p aprašų adresais? Juk jis ten neliudijo J. Krikštaponio ir liudijo tada N. Reikalą žudynėms vadovavus. Kodėl Generalinė prokuratūra buvo apgaudinėjama ir NUSLĖPTAS buvo prieštaraujantis tardymo protokolas? Kam reikalingi NKVD-iniai okupantų suiminėjimo protokolai ir kaip galima nepateikinėti pokarinių tardymų protokolų, kai dar atmintis apklausiamųjų yra geriausia? Gal lygiai taip pat ir Jonas Rutkauskas po karo atvirkščiai viską dėstė?
        Visiškai nesuprantama, kokiu tikslu po pateikimo šias eiles: 2., 3., 10., 11., 12., 13., 14. ir 15. buvo pateikta Jono Rutkausko (visiškai kito asmens) net 8-ios rūšys dokumentų, apie kurį Alfredo Rukšėno „pažymoje“ net neužsimenama ir kodėl nėra toje „pažymoje“ labai svarbaus minimo liudininko Stasio Rutkausko jokių dokumentų net nebuvo pateikta? Kaip čia suprasti tokio lygio manipuliaciją, kai pateikinėjami Generalinei prokuratūrai visai ne to asmens, apie kurio parodymus dėstoma pristatomoje „pažymoje“, kad ir mano vadinamoje tik kabutėse?
        Iš viso, kaip čia derinasi Laisvojoje-Nepriklausomojoje Lietuvoje Teisėsaugos organams padavinėti tokių okupacinių REPRESINIŲ struktūrų , kaip NKVD ... apskrities skyriaus kovos su banditizmu padalinio operįgaliotinio ... (rusiškosios pavardės) kaltinamąsias išvadas? Negi ne aišku, kad tos struktūros kaltinimus išgaudinėdavo kankinimų metu, kai dar fiziniai kankinimai nebuvo uždrausti? Kiek tai „objektyvu“ tiriamojoje istoriniu aspektu medžiagoje?
        Keista, kad tik 3-jų „liudininkų“ protokolai pateikti, kur Juozas ŪSELIS PRIVALĖJĘS MELUOTI APIE J. KRIKŠTAPONĮ, NES JIS ŽUVĘS,  pats neaiškiausias-nepatikimiausias, keičiantis parodymus ir kažkoks Jonas Rutkauskass, vietoje liudijinčio Stasio Rutkausko. O kur visų per 40-ties liudininkų parodymai? Kodėl jie nerodomi?
        Štai, Pasipriešinimo dalyvių (REZISTENTŲ) TEISIŲ KOMISIJOS POSĖDŽIO PROTOKOLAS 2014-12-17 Nr. 2PD – 8 (231) Vilnius, vykusio gruodžio 10 d. 13 val., kuriame buvo nutarta pasiūlyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniam direktoriui įpareigoti Genocido ir rezistencijos tyrimo departamentą ir Specialiųjų tyrimų skyrių atlikti papildomą archyvinių ir kitokių duomenų paiešką bei ištyrimą apie J. Krikštaponio (Krištaponio) 1941 m. įvykdytus individualius veiksmus nustatant, kodėl suimti ir tardomi 2 (12)-ojo Pagalbinės policijos tarnybos apsaugos bataliono nariai neliudijo prieš J. Krikštaponį (Krištaponį) 1948–1949 m., o pirmieji parodymai nenuteisto asmens duoti tiktai 1961 m  Kodėl jau po oficialaus  LGGRTC kreipimosi į Gen. prokuratūrą išnyko ne tik konstatavimas dėl 1948-1948 m. J. Krikštaponio liudijimų nebuvimo, bet ir net neliko prašymo ištirti tos priežasties?
 

     4. Kaip galima ignoruoti ir netyrinėti svarbius asmenybės bruožus, galinčius paneigti asmens įtraukimo į nusikaltimus galimybę?                                     

Juolab, J. Krikštaponis buvo garsinęs Lietuvos kariuomenę, labai aukštais sportiniais pasiekimais Lietuvos čempionatuose ir tarptautinėse varžybose, kas ar ne sąmoningai tai nuo Lietuvos gyventojų irgi nuslėpta? Todėl, vien už tai jam privalėjo būti pakeltas laipsnis, kad jis kaip minėtų varžybų prizininkas ir net tris kartus Lietuvos čempionas disko metime - rutulio stūmime, turėjo būti visai kariuomenei kaip fizinio tobulumo bei išsitobulinimo pavyzdys. Tą tobulumą-visapusiškumą stiprino ir ta aplinkybė, kad J. Krikštaponis buvo Lietuvos 1938 m. čempionate III-čios vietos prizininku ir šuolyje su kartimi, reikalaujančios koordinacijos bei techninio pasirengimo. Tą pavyzdį Lietuvos kariams turėjo stiprinti ir tai, jog Juozas nuo gimnazijos suolo buvo bendravęs su garsiausiais Lietuvos sportininkais bei pirmaisiais Lietuvoje sporto teoretikais - Sporto rūmų dėstytojais - savo bendramoksliais, kaip didžiausia Lietuvos sporto garsenybe Stasiu Šačkumi, būsimuoju pirmosios lietuvaitės planetos rekordininkės treneriu - garsiu Skriaudžių kanklininku ir būsimu Študhofo bei GULAG-o kaliniu - 1988 m. Atgimimo šaukliu Leonu Puskinigiu bei Vladu Bakūnu - Valdo Adamkaus sporto draugu.          Todėl nieko nuostabaus, kad pagal jo sesers bei J. Krikštaponio gimtinės kaimyno ir jojo Partizanų ryšininko Mykolo Dirsės parodymus, minėtos kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės užrašytus, Juozas „1939 metais gavo kapitono laipsnį“. Jiedu išsigalvoti, tikrai, negalėjo, kai visais atžvilgiais jam priklausė tas laipsnio pakėlimas. Ir jeigu istorikai neranda, tai reikia nepamiršti, jog tais 1939 metais prasidėjo II-asis pasaulinis karas ir kokie nors formalumai laipsnių kėlime ar ne galėjo strigti?           Na, o kad po sovietinės okupacijos Lietuvos karininkų laipsnius reikėjo suderinti su Raudonosios armijos laipsnių gradacija, tai, gal, nieko nuostabaus, kad, gal, tik ką gautą J. Krikštaponio kapitono laipsnį, sovietai neužskaito ir kaip jauną kapitoną pervedą į vyr. leitenanto laipsnį, kurio tokio Lietuvos kariuomenėje, atrodo, nebuvo? (Čia mano hipotezė). Nebent, sovietų karininkams patiko sportiškas karininkas ir pakėlė, jį paversdami Fizinio lavinimo instruktoriumi? Spėju, kad tokioms pareigoms užimti, J. Krikštaponis pas minėtus savo mokslo-sporto draugus galėjo teorinius kursus ar net mokymus Sporto rūmuose praeiti. Tai, manau, ne prievolė, o pačių sportuojančiųjų siekis turėjo būti, kad teoriškai patobulėti, ypač, atsiradus norui treniruoti, vadovauti sportui, ar kūno kultūrai? Bet, sovietus išvijus, J. Krikštaponiui nepagrįstai atimtas, nors sovietų suteiktas vyriausiojo leitenanto laipsnis, ar ne galėjo jam atimti motyvacijas tarnauti batalione? Juk batalione jau buvo vyr. leitenantai, kaip, pavyzdžiui, vėliau Juozą Krikštaponį pavadavęs vyriausias leitenantas Nikodemas REIKALAS, kuris yra centrinė figūra J. Krikštaponio byloje, ir jį kažkodėl irgi minėtoji A. Rukšėno „pažyma“ nuslėpė. (Apie N. Reikalą čia žemiau bus irgi pritrenkiantis faktas)     Bet kyla klausimas, kodėl minėtame Generalinės prokuratūros atsakyme tas Kapralovo raštas nepaminėtas? Manau. kad teisininkai jo ir neturėjo teisės nagrinėti, nes pagrindiniame dokumente - tai A. Rukšėno „pažymoje“ nebuvo minimas suėmimo-kalinimo faktas, todėl teisininkams galėjo kilti įtarimas, kad visai ne apie tą asmenį tame rusiškame NKVD-iniame rašte minima, nei apie tą, apie kurį skundžiama prokuratūrai. Todėl, manau, kad prokuratūrai, kaip matome čia, iškilo ir asmenybės pagrįstumo klausimas, apie kurį Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Žydrūnas Radišauskas atsakymo Centrui pabaigoje pabrėžė  dėl ginčijamo administracinio akto panaikinimo pagrįstumo, tarp pateiktų objektyvių duomenų, tarp kurių pasigedo ir duomenų, patvirtinančių J. Krikštaponio tapatybę. Juk, NKVD generolas mini „KriŠtaponį“, o ne KriKšatponį ir todėl istorija besidomintiems asmenims irgi iškilo tapatybės pagrįstumo klausimas.       5. Bereikalingos aistros dėl asmenvardžio 18 pav.: Juozo Krikštaponio metrikų išrašas kunigo ranka įrašyta pavardė lietuviška. Galima vaizdą pasididinti.         Aš irgi maniau,, kad, neva, pakištas kitas asmuo, kad tai, neva, „skirtingi asmenys“ ir todėl, net 21-vienu klausymu į LGGRTC kreipiausi. Aišku, vėliau IŠ SPORTINIŲ Lengvosios atletikos PROTOKOLŲ ir minėto Pakėlimo lapo pasidarė aišku, kad J. Krikštaponis turi dvi pavardes - vieną nuo gimimo tėvų duotą, kitą dėl paso išrašymo, matyt, klaidos. Todėl aistros turi atslūgti.         Kad KriKštaponis ir KriŠtaponis vienas ir tas pats asmuo, aiškiai patvirtina Lietuvos Lengvosios atletikos 100-mečiui skirto visų Lietuvos čempionatų sąvadas, kuriame aiškiai matosi, jog J. Krikštaponis save vadina Krištaponiu ir jokių daugiau klausimų kilti negali dėl tos pačios asmenybės skirtingomis pavardėmis naudojimo. Skirtingos Juozo pavardės tapo, tikriausiai, jam išrašius ne tokį pasą, kai jam suėjo 16 metų?        Todėl šokiruoja istoriko Mindaugo Pociaus sukelta vos ne isterija savo Pažymoje, skirtoje Ukmergės konferencijai ir jo straipsnyje išspausdintame žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA, įrodinėjant, kad, neva, „asmenvardis Krikštaponis yra klaida“, dėl ko jis užsimanė pakeisti pavardę ir jo seseriai. Todėl kuom verti šio istoriko „moksliškumo principai“, kai M. Pocius ignoruoja tėvų pavardžių įtaką savo vaikams?    Juk, yra Krikštaponio tėvų santuokos liudijimas, išrašytas rusiškai dar caro laikais, kurį galima susirasti yra e-pavelde, ir kur pavardės viduryje aiškiai galima įžiūrėti K raidęgimimo liudijimas Vadoklių kunigo išrašytas, prie kurio M. Pocius minėto „G... ir R...“ žurnalo 11-tame puslapyje irgi be jokių įrodymų prisikabino, kad, neva, šio kunigo „įraše, ... daug gramatinių klaidų“, kai jų, išvis, nei vienos nėra ir istorikas, matyt, nežino kas yra gramatinė klaida, jas maišydamas su kalbiniu netikslumu. Bet prie ko pačios pavardės esmė, kai kunigo ranka išrašyto gimimo liudijime įrašyta pavardė lygiai tokia pati, kaip ir tėvų santuokos liudijime su pavardės viduryje aiškia „k“ raide yra ir jų sūnaus Juozo  Kaip galima moksliniame žurnale paistyti apie kažkokias „gramatines klaidas“, jųjų net nenurodant ir abejoti asmeniui išrašytu gimimo liudijimu, ignoruojant jo tėvų pavardę?  O A. Rukšėnas Generalinei prokuratūrai to gimimo liudijimo pristatyti negalėjo, kad dėl tapatybės abejonių nebūtų buvę?      Būtent, AŠ Juozo PAVARDĖS STILIŲ NAUDOJU TĖVŲ DUOTĄ: JAM NUO GIMIMO, o ne klaidingą vėliau su praleista K raide, pasininkui nemokant visų raidžių perrašyti. Juk tokių kuriozų daug pasitaikydavo. 19. pav.: Juozo Krikštaponio tėvų (knygnešio Jono ir Mortos Smetonaitės 1900 m. sausio mėn. sutuoktuvių liudijimas. Galima pasididinti.           Todėl N. Pociaus paistalais dėl „klaidos“ Juozo tėvų pavardėje ar ne rodo šio „istoriko“ antimokslinę nuostatą, nors jo parašytą Pažymą rašau iš didžiosios raidės?           Tą pačią KriKštaponio pavardę turėjo ir jo tėvas Jonas. Tai įrodo Juozo Krikštaponio tėvų 1900 m. sausio mėn. santuokos įrašo liudijimas, surašytas rusų kalba, kuris yra e-pavelde (dešinėje apačioje). Žmonės sako, jog Užulėnio apylinkėse vien KriKštaponiai ir nei vieno KriŠtaponio – pastarųjų daug kitose vietovėse. Ir su A. Smetonos seserimi susituokė Jonas, o ne joks Karolis – tai LGGRTC istorikams turėjo būti aišku.     6. Ir toliau slepiami kaltinamąjį išteisinantys liudijimai   Svarbiausia, AČIŪ Centro vadovams, direktoriui Arūnui Bubniui ir to Centro LGGRT departamento direktorei - mokslininkei Kristinai Burinskaitei bei pačiam istorikui Alfredui Rukšėnui, jog man buvo sąžiningai ir MOKSLIŠKAI atsakyta labai išsamiai; net 14 psl. apimtimi, kuriame paaiškėjo nauji pritrenkiantys ir J. Krikštaponį išteisinantys faktai, apie kuriuos aš čia žemiau dėstau ...  Tik, labai apgailestauju, jog į tą 2022-02-14 15:20 man atsiųstą raštą, dar Centrui iš karo atsakyti negalėjau, nes karo su Ukraina išvakarėse jau buvo įtempta padėtis, akivaizdi, kad tuoj karas prasidės, - žinojau kad jis prasidės po kokių 10 dienų, todėl ten dėmesys ir buvo svarbesnis ir karo Ukrainoje skirtą tematiką užvedžiau 2022-vasario 21 dieną - 3-ims dienoms anksčiau, nei tas karas prasidėjo.        Bet, nors karui, net jau per 500 dienų suėjo, bet istorikų pridarytų klaidų nebuvo kada ir kaip paneigti. Taigi, iš man LGGRTC atsiųsto 14 psl. apimties atsakymo,  pirmiausiai, atsirado logiškiausi ir patikimiausi liudijimai, pradedant nuo  Henriko Salelionio liudijimo tokio: 20 pav.: Henriko Salelionio teiginys         Tai negi istorikams „neaišku“, ką čia liudija Henrikas Salelionis? Ką tai reiškia „iš pradžių“, ir po ltn. Krištaponio paminėjimo, liudininko žodžiai „po jo“? Negi neaišku, baigus Pradinę mokyklą toks pasakymas? Kur dingo J. Krikštaponis, jei pasak H. Salelionio „po jo“, reikia 2-os kuopos vado pareigas eiti kitam asmeniui? Kas tas ltn. Tamošiūnas ir kodėl, būtent Tamošiūnas keičia J. Krikštaponį? Prašau pažiūrėti, ar Henrikas Salelionis ne liudija lygiai tą patį. ką KGB tyrėjai apie 1981 metus nustatė? 21 pav: analogiškai H. Salelionio liudijimo ir KGB tyrėjų nustatytas. Juk, KGB-istų sudarytas 2/12 bataliono 2-os kuopos SĄRAŠAS. Jame aiškiai parašyta, kad J. Krikštaponis (Krištaponis - jo tėvavardis klaidingai išspausdintas, kuris sumaištį kėlė) buvo kuopos vadu tik rugsėjo mėnesį, o išvykoje į Baltarusiją kuopai vadovauja Nikodemas Reikalas. Kokio dar reikia įrodymo, kad J. Krėikštaponis neturi nieko bendro su Baltarusija? Tas sąrašas sudarytas ne vėliau, kaip 1981 m., nes171-ajam kariui Stonkui yra nurodytas 1981 mm teistumas. Galima VISĄ SĄRAŠĄ ATSIVERSTI.         Kaip matome, KGB tyrėjų sudarytame Sąraše leitenantas Vladas Tamošiūnas, Igno, 1911 gim. m. (metais vyresnis už J. Krikštaponį) yra taip pat iš Ukmergės krašto, nuo Valtūnų kaimo, kuris yra Siesarties upės slėnyje, netoli santakos su Šventąja ir yra I-ojo būrio vadas. Tai pagal karinę logiką, I-ojo būrio vadas ir privalo tapti kuopos vadu, jei netikėtai jis dingsta. Juk, 21 pav: matome KGB tyrėjų nuo spalio mėnesio nustatytą 2-os kuopos vadu Nikodemą Reikalą. Jį kaip tik minėtoji 2014 m. LGGRTC istoriko Alfredo Rukšėno „pažyma“ ir irgi slėpė N. Reikalą - jo visai net neminėjo. Todėl per Ukmergės 2021-12-03 konferenciją šis istorikas „spardėsi“ klausimuose dėl N. Reikalo, aiškindamas, jog bataliono vado A. Impulevičiaus 1941-10-06 įsakyme Nr. 42 dėl išvykos į Minską toks visai neminimas.          Bet, pagal karinę logiką, netikėtai dingus J. Krikštaponiui, kodėl bataliono vadas turi „verstis per galvą“ ir ieškoti kito vado, jeigu vedamos derybos su GESTAP-u dėl J. Krikštaponio išlaisvinimo, ir todėl, gal, specialiai nerašomas įsakymas pavadavimui, GESTAP-ui sakant, kad daugiau karininkų neturi? Todėl labai natūralu, jog J. Krikštaponį pavaduoja I-ojo būrio vadas, gal, net pagal statuto išankstinį numatymą?         Bet, minėtoje Ukmergės konferencijoje istorikas Mindaugas Pocius bandė paneigti, trečiame pranešime-atsakyme į klausimus, dėl liudijimų, kad Krištaponis yra 2-os kuopos vadas, pasakydamas „sparnuotą frazę“ tokią:         „... Naujausiais duomenimis yra 9 (devyni) skirtingų laikų apklausti policininkai-liudininkai,  mini Krikštaponio pavardę, kad jis buvo kuopos vadas - dabar yra papildomas tyrimas padarytas. Jeigu būtų koks vienas liudijimas, tai tada galima būtų abejoti. Bet kai yra 3 (trys) - 9 (devyni). Nežinau, kokio dar reikia didesnio, kad šitas žmogus vadovavo 2-ai kuopai?“.         Bet, kodėl J. Krikštaponis negalėjo kuopai „vadovauti“ (skaitytis vadovu) ir būdamas kalėjime svetimos valstybės, jei dėl jo išlaisvinimo vyksta derybos? Gal tai buvo eilinė KARINĖ PASLAPTIS, ir niekam nebuvo aiškinama, kur kuopos vadas, ir, gal, specialiai buvo pabrėžiama kariams, kad jie yra J. Krikštaponio kuopos kariai, jų vadui kokią kažkur „slaptą misiją“ atliekant? Todėl konferencijoje labai pasidarė įdomu, kas tai per „naujas tyrimas“ ir ką ten tie „9 (devyni) skirtingų laikų apklaustieji“ sakė? Viskas paaiškėjo, kai man LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas su direktoriaus dr. Arūno Bubnio parašu atsiuntė man 14 psl. atsakymus, tarp kurių, štai, NAUJO TYRIMO rezultatai: 22pav. per 2021-12-03 Ukmergės konferenciją M. Pociaus paskelbto NAUJO TYRIMO ir Centro istorikų man atsiųsto to tyrimo vaizdas.                      Pirmiausiai, matome, jog per Ukmergės konferenciją Mindaugas POCIUS PASAKĖ, kaip ir 1-ąją NETIESĄ, jog, neva, „skirtingu laiku apklausti“, nes matome vieno braižo atsakymus vieno tardytojo ar tos pačios tardytojų grupės vienodai užrašytus, skirtos garsiajam Vilniaus teismui atliktos apklausos nuo 1961 m. vasario iki 1962 m. vasario tik vienų metų skirtumu. Ir taip matome visų vienodus atsakymus „2-osios kuopos vadu buvo ...“  . Neaišku, nei kaip klausta, nei iš kokio konteksto klausimai?         Dar įdomiau, kad vieno (S. Arštikaičio) žodis „kuops“, kaip ir žemaitiško trumpinio ir dviejų paskutiniųjų vienodas žodis „vadus“ pateiktas. Negi du skirtingi žmonės taip keistai kalboje prie galūnės pridėjo raidę „s“, kalbai nebūdingai? O gal tai buvo daugiskaitos galininkas (pavyzdžiui: „išvardinti vaduS negaliu“) buvęs visai kitoje liudijimo prasmėje, ir liudijimo esmė gal pakeista? Kaip gali būti dvi vienodos ir logiškai nepaaiškinamos klaidos pas skirtingus liudininkus tik 5-ių mėnesių ir 1-os savaitės apklausų skirtume? Ar galima pasitikėti neaiškiais liudijimais su nebūdingomis kalbos manieromis?         Kaip ir tikrą tiesą gali atskleisti - atsakyti į klausimą, kodėl Martynas Kačiulis, iš karto po karo 1948 m. apklausoje teikęs kuopos vadu N. Reikalą, o 1961 m.  pakeičia kuopos vadą į Krištaponį. Tai, pasirodo, jog jis BUVO PASKIRTAS į „2 kuopos 3 būrį“ ir kad PASKYRIMO METU kuopos vadu buvo leitenantas Krištaponis - tai labai nor-

malu, nes pradžioje (Lietuvoje) tikrai kuopos vadu buvo J. Krikštaponis. Gal ir visi kiti tą patį atsakinėjo? Kaži, ar M. Kačiulis atskirai ne su savo batalionu kartu buvo atvežtas į Minską ir ar galėjo į batalioną tik Minske būt pristatytu? Aišku, tarp pusės tūkstančio karių įsakyme Nr. 42 dėl išvyko į Minską man nepavyko aptikti M. Kačiulio, bet gal neįžiūrėjau neaiškias pavardes to įsakymo kai kurių aptriušusių lapų nuotraukose?  Bet, ir jeigu M. Kačiulis ir į Baltarusiją buvo pristatytas, kai J. Krikštštaponio ten nebuvo, tai, vis tiek, gal, kuopa skaitėsi J. Krikštaponio, taip ją, gal, ir vadino visi? O, kad M. Kačiulis J. Krikštaponio gyvo nėra matęs, gali kaip ir rodyti tai, kad jo vardo nežino.

Patikėkite, vardai įsimenami greičiau ir lengviau nei pavardės, nes yra ir neformalus bendravimas ir, bent, vadui iš pagarbos, kaip galima vardo neprisiminti? Pas rusus yra priimta vadinti net su tėvų vardais. Manęs daug kas kariuomenėje klausdavo, kaip mano tėvo vardas, kad į mane ir su tėvavardžiu kreiptis. Aišku, dėl tų dvigubų vardų būdavo nepatogumas ir todėl pavardes būdavo lengviau įsiminti, nei dvigubus vardus. Bent, mums, lietuviams, kai mes prie dvigubų vardų nesame įpratę. Tačiau lietuviškoje kariuomenėje vardai labiau įsimintini turi būti, juolab, kai lietuviškų vardų nėra daug, daugiausia visi turi plačiausiai naudojamus šventųjų Jonų ar Juozų vardus, tai juos neatsiminti ir „nežinoti“ neįmanoma, jei nesi svetimas lietuviškosioms-katalikiškosioms tradicijoms. Juolab, kai iš J. Krikštaponio rašytos Atestacijos, matosi Humanistinis požiūris į pavaldinius ir jis turėjo būti labiau įsimintinas.. Todėl, bent vardą privalėjo įsiminti, jeigu su J. Krikštaponiu bendravo - vykdė jo paliepimus ar mokymus.        Svarbiausia, M. Pocius savo Pažymos 5 psl., skirtos Ukmergės konferencijai, parašė, jog, neva, „2-osios kuopos jaunesnysis karininkas Martynas Kačiulis ...“, kas gerokai šokiravo, nes tarp žinomų 27-ių karininkų, išvykusių į Minską, tokios pavardės nebuvo ir kaip istorikas, M. Pocius privalėtų atmintinai žinoti visus karininkus, jei jis tiria šio bataliono bylą. O, aplamai, man, tarnavusiam kariuomenėje, visai ne aišku buvo, kas per toks, neva, „jaunesniojo karininko“ statusas ir iš kokio vaikiško žaidimo jis paimtas? Jei būtų jaunesnysis leitenantas (jis tik sovietinėje kariuomenėje skaitėse, bet aš tokio su viena žvaigždute neregėjau - gal, karo metais pas sovietus buvo ir statute buvo užsilikęs, bet ... Na, o kad „jaunesnysis karininkas“ ...?  Manyti, kad tai „rašybos klaida“, neleido, nes toliau skliausteliuose buvo nurodytas „(M. Kačiulio 1980 m. liepos 14 d. apklausos protokolas, LYA, f. К-1, ap. 46, b. 1159, l. 69)“, kaip ir šaltinis, ir kad KGB darbuotojai, būdami patys karininkais, kad minėtų kažkokio neegzistuojantį niekur „jaunesniojo karininko“ statusą, suvokti buvo neįmanoma, jog tarp KGB dokumentų būtų tokios nesąmonės parašytos ir jos nurašytos į istorinę Pažymą?        Todėl, aiškinantis, kas čia per „jaunesniojo karininko“ nesąmonė istoriniuose šaltiniuose, todėl reikia pasikelti to garsiojo A. Impulevičiaus bataliono 42-ojo įsakymo  visus į Minską išvykimo lapus: (Atsiprašau, kad neryškiai kai kuriuos nufotografavau) 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, tai M. Kačiulį atrasti galima mano 4-tame lape pagal sąrašo 140 eilę, prie kurio pateiktas jo karinis laipsnis „J. kar.“ . O tai yra Jaunesnysis kareivis, arba pagal dabartinę gradaciją JAUNESNYSIS EILINIS, ant antpečio turintis tik vieną juostelę, nes, šiaip, dabar eilinis turi dvi juosteles (prie sovietų eilinis nieko neturėjo - antpetis buvo tuščias),  o vyresnysis eilinis turi jau tris juosteles. Tai visai kitaip, nei prie sovietų buvo.           Ir, šiaip, nelabai suvokiu, ką tame batalione galėjo veikti Jaunesnieji eiliniai, kaip Kačiuliai? Tokių batalione buvo ne mažai. Juk Jaunesnysis eilinis, tai kareivių KURSANTAS (prie caro buvo REKRŪTAIS vadinami), o prie sovietų nekaip nevadino, nes pirmieji apmokymai būdavo vadinami КАРАНТИН-u, kur patyčiomis buvo nužmoginami būsimieji kariai.         Džiaugiuosi, kad, mums, 1965 m. baigusiems technikumus (dabar koledžus), mūsų parengimas Moršansko pulko kareivinėse vyko pagal aukščiausios HUMANISTINĖS PEDAGOGIKOS PRINCIPUS, nes mūsų mokytoju buvo lietuvis šiaulietis seržantas (3 juostelės) ir mus vietoje 3-jų - 4-ių mėnesių beprotiško vaikymo, mus parengė per 2-3 savaites ir mes iš kart tapome išskirstyti po karinius Oro gynybos taškus, užimdami tarnybų viršininkų pareigas. Nepamiršime, kai per vakarinius pasivaikščiojimus, uždainuodavome ir Partizanų rikiuotės dainą NEKENČIAM VĖLIAVOS RAUDONOS, o budintys karininkai net plodavo mums, kad mes „на своем национальном“ užtraukdavome.                 Atsiprašau, kad taip smulkiai čia dėstau, bet PRIVALAU ISTORIKAMS PRADINIO KARINIO PARENGIMO KURSĄ PATEIKTI, nes istorikai, tiriantys karinę struktūrą, negali būti pradinio - Jaunesniojo eilinio (Jaunesniojo kareivio M. Kačiulio) lygyje ir jo laipsnio nurašyme nuo istorinių šaltinių,  ir maišyti su nesančiu kažkokio „jaunesniuojo karininko“, kurio tokio karinėje gradacijoje nėra - tai neįsivaizduojamas super žemaslygis.      .   .Aplamai, neaišku, ką Baltarusijoje batalione galėjo veikti neapmokyti Jaunesnieji kariai, kaip M. Kačiulis? Ir sąraše jų matosi ne mažai. Kokius jie „kovinius veiksmus“ gali atlikinėti be jokio pradinio karinio parengimo? Kaip juos galima buvo į komandiruotę siųsti? Gal jie ir tiko labiausiai, panaudojant nusikalstamiems veiksmams? Juk, jie net karinių statutų negalėjo būt išmokyti. Gal jie ir turėjo žemiausio lygio motyvacijas ir todėl jiems laipsnius kelt neskubėta?                 Tik, kaip čia atsitiko, kad Ukmergės konferencijos dalyviai buvo apgaudinėjami ir su „karininko“ lygio M. Kačiuliu? Ar per visišką istorikų nesigaudimą, ar sąmoningai konferencijos dalyvius nuteikinėjant, neva, „aukštesnės kompetencijos liudininku“ M. Kačiuliu? Juk, jei jis buvo tik, tik paimtas-nemokytas kareivio-kursanto lygmenyje, tai iš kur jam žinoti kuopos vado pavardę, kai su juo kursantai kovinėse tarnybose ne neturėtų artimiau bendrauti? Koks vadas gali bendrauti su neapmokytu-neparuoštu?          Dar įdomiau, po metų, vykstant karo įkarščiui Ukrainoje, M. Pocius jau minėto žurnalo 15 psl. pabaigoje M. Kačiulį įvardija kaip 2-sios kuopos karį, o ne karininką, bet JAM PAKELIA LAIPSNĮ - NUSLEPIA, ŽEMIAUSIĄ KARINĮ LYGĮ. paimdamas, pirmiau kitą-ankstesnį apklausos protokolą, o po to i tą 1980 m. cituotą Pažymoje. Aišku, žurnalą skaito aukštesnio išsilavinimo skaitytojai, todėl nesąmonė M. Kačiulio laipsnyje panaikinta. Bet, koks gali būti kuopoje „kariu“, esantis kursanto lygyje, ir kodėl M. Pocius M. Kačiuliui jau suteikia „kario“ statusą? Ar yra koks įsakymas jam tai suteikti?              Labai daug ką pasako čia 22 pav.  nuotraukos viršuje Krikštaponio kolegos Juozo Ūselio 1962 m. sausio 26 d. apklausa, kai jis po kokio pusmečio buvo nuteistas sušaudyti ir buvo sušaudytu. Tai, akivaizdu, kad jis sąmoningai privalėjo J. Krikštaponį pakišinėti KGB tardytojams, nes jis, kaip Ukmergės Partizanų būrio vadas „Pakalnis“ privalėjo žinoti, jog Krištaponis yra žuvęs, ir todėl jį privalėjo pakišinėti, kad apsaugoti nuo teisinio persekiojimo savo kitą kolegą Nikodemą Reikalą, gyvenantį JAV, bei ten pat gyvenantį A. Impulevičių.  Kad jis tai galėjo daryti sąmoningai, pamenu aš to paties teismo spektaklį rodomą  per tada neseniai atsiradusią Lietuvos televiziją (prie jos populiarinimo-įsirengimo ir mano tėvas buvo prisidėjęs, parašęs knygą, kaip televizorių įsirengti) bei plačiai aprašomą spaudoje tą teismą (tada buvau 15-16 m. m. amžiaus) ir atsimenu tuščią teisiamojo A. Impulevičiaus vietą. Todėl J. Ūselis ir tardytojams, greičiausiai, prikurią „pasaką“, apie sovietinių karo belaisvių žudynių „šaudymo vietą už Minsko“, matyt, už Minsko buvusioje Miško stovykloje šalia Masiukovščinos, kurioje ten žudynių ir būti nekaip negalėjo, nors apie jas A. Bubnys, gal, klaidingai rašė? Gal, todėl, JAV ir neišdavė A. Impulevičiaus, ir vėliau net čia minimo Juodžio net neteisė pagal melagingus „parodymus“, pateiktojo to, kuris žinojo, kad bus sušaudytas?       Mat, Masiukovščinos Miško karo belaisvių stovykloje masinių žudynių būti negalėjo, nes jos buvo vykdytos (vykdyti valymai nuo komunistų, komisarų ir žydų) dar 1941 m. liepos mėnesį, nužudant net, gal, iki 20 tūkst. belaisvių Drozdų kaimo apylinkėje šalia buvusios NKVD vasarvietės, kai A. Impulevičiaus batalionas dar buvo Lietuvoje net nesuformuotu. Todėl dar kartą masines žudynes tai pačiai stovyklai, kaip ir negalėjo vokiečiai atlikinėti?. Juolab, ten visur dabar miestas ir jo statybai būtų sušaudytųjų kaulai išversti. Be to  diktatoriaus prižiūrimas spec. paieškų 52-asis karo archeologų batalionas ten atranda tik mirusius belaisvius - juos iškilmingai perlaiduoja. O sušaudytųjų kraupią masinę kapavietę jau antrus-trečius metus ekshumuoja už Minsko į rytus Uručje vietovėje, kur buvo masiškai naikinami Minsko miesto karo belaisvių stovyklos kaliniai; taip vadinamos „Parodos“ stovyklos ir šalia „Puškino kareivinėse“, kur dabar yra sušaudomam kariui skulptūra-paminklas šalia tų kareivinių atidengta nuo 2008 m..           Aišku, pagal J. Ūselio čia užrašytus žodžius „išvyko į šaudymo vietą už Minsko“, būtų gal ir iš dalies teisingi teiginiai jei mūsų istorikų darbuose nebūtų pritempta viskas į už Minsko į vakarus esančią minėtą Miško stovyklą, kurioje kas dieną vykdavo belaisvių pastovios eilinės žudynės, bet masinių-vajinių kaip ir būti negalėjo - apie jas internete jokių duomenų man dar nepavyko aptikti.         Taigi, kaip ir galima būtų daryti išvadą, jog felčeris-karys Juozas Vosylius, ir visi kariai: Stasys Arštikaitis, Motiejus Migonis, Petras Andriuškevičius, Edvardas Guoga, liudiję J. Krikštaponį kaip kuopos vadą, stebinti ir neturėtų, nes J. Krikštaponiui netikėtai į nacių valdomą Kauno kalėjimą atsidūrus, naujo vado neskyrė - įrodinėjo naciams, matyt, jog nėra kam vadovauti kuopai, ir todėl nauja vadas skirtas nebuvo, ir todėl minėtieji neturėjo teisės kito vado sakyti per tas apklausas?         Čia, tik versija-prielaida, bet, štai, čia žemiau 23 pav.: kaip ir matosi,  kad niekam nekiltų tokios versijos prielaida, garbingame moksliniame žurnale M. Pocius išvardija visus naujo tyrimo liudininkus, o į kardinaliai priešingą Henriko Salelionio liudijimą net visai neatkreipia dėmesio ir  ...: 23 pav.: žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA Nr. 51 16 psl. M. Pociaus straipsnyje kaip ir įdomi manipuliacija, paslepianti Henriko Salelionio liudijimą ir po juo ...            Tai, pasakykite, ar Henriko Salelionio liudijimą galima prisikirti prie „pasikartojančių“ liudijimų? Ir, iš vis, jei tie: PASIKARTOJANTYS; visiškai vienodais 3-jais - 5-iais žodžiais teiginiai pasakomi net 9-ių asmenų, tai ar gali jie būt aplamai kaip „liudijimais“ užskaitomi? Ar gali 9 žmonės pagal vienodą trafaretą „pyškinti“ ne savais, o kažkieno numatytais vienodais žodžiais? Ar galima pasitikėti KGB tardytoju, 9-ių asmenų parodymus vienodais žodžiais užrašinėjantį? O gal istorikas, tik „tyrimą“ atliekantis, „nurašė“ vienodai?         Kodėl Henriko Salelionio parodymas visiškai kitoks, ir kodėl M. Pocius „nepamato“ visiškai priešingai liudijantį? Ir jeigu H. Salelionis teigia, kad iš pradžių (gal Lietuvoje) vadovavo J. Krikštaponis, o po jo (Baltarusijoje) vadovavo Tamošiūnas, tai kaip po tokio teiginio istorikas M. Pocius turi teisę konstatuoti J. Krikštaponį vadovaus žudynėms? Ar tai nėra atviras šmeižimas, ignoruojant net svarbiausiojo liudininko parodymą? Juk, pagal psichologijos dėsnius, kai skaitytojas neįsigilina, ką reiškia žodžiai „prieš tai“ ir „po jo“, ir iš kart Rutkausko teiginį pakišus ir, čia pat, darant kraupią „išvadą“, tai per emocijas ar skaitytojas gali susekti ir atpažinti sovietinio lygio manipuliaciją? Juk, tai mokslinis, o ne kokių „politinių diskusijų“ žurnalas, kad skaitytojai būtų budrūs ir saugotųsi nuo tokių pakišų? Juk, jeigu to H. Salelionio liudijimo pradžioje nėra žodžio „Baltarusijoje“, ar panašaus, nurodančio po 1941 m. spalio 06 dienos laikotarpio, tai aišku, kad po 20-ties metų 1961 m. liudijime kalba ir samprotavimai turi apimti visą karinę tarnybą, įskaitant ir parengiamąją, kuri yra labiausiai visiems įsimintina, nes joje įgaunamo pagrindiniai koviniai įgūdžiai. Juk, niekas į Minską be parengimo nevažiavo - tik N. Reikalas Baltarusijoje atsidūrė atkirai, aiškiai, dėl ypatingo - nenumatyto įvykio ...,  kaip patyręs ... Apie tai kiek žemiau.         Bet, iš čia 23 pav.: matome net 4-is liudininkus, N. Reikalą  liudijantį; žudynėms vadovavusį. Aš juos sunumeravau. Tai, gal, jau daigiau jųjų, nei apie J. Krikštaponį „pasakas“ pasakojusiųjų. Juolab, Reikalą teigiantieji yra ir patikimesni, nes liudijo iš kart po karo, kai atmintis patikimesnė buvo.         Koks gali būti  „patikimumas“, kad ir keičiančio parodymus  „liudininko“ M. Kačiulio, kuriuo abejose J. Krikštaponį niekinančiose pažymose jojo „parodymai“ gausiausiai eksploatuojami. Ir neatsitiktinai, savo Pažymos 5 psl. pabaigoje pritrenkiantį tada apie tai faktą parašė taip:    „M. Kačiulis, 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas. Kodėl M. Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai“     Nežinau, ar reiktų čia ką „tirti“, kai gali atmintis sušlubuoti, ar abiejų karininkų išvaizdos buvo panašios (abu aukšti-liekni) ir pavardės gal nelabai atsimenamos - įsimintinesnė pagal psichologijos dėsnius tik pirmojo karininko turėtų būti, kuris karinius įgūdžius suteikė, gal? Bet po metų, karo Ukrainoje įkarščio metu šio žurnalo 16 psl., kaip matome M. Pocius jau visai kitaip klausia:      „Kodėl M. Kačiulis tuomet nepaminėjo J. Krikštaponio (Kriš- taponio) – neaišku.“        Matome, mokslininkui jau nereikia tyrimų, jam jau reikia, kad Krištaponio paminėjimų ar ne būtų kuo daugiau? Ar neišsidavė taip? Kodėl mokslininkui nuostatos pasikeitė? Gal po Ukmergės konferencijos kažkas „paspaudė“ ...?          Todėl iš kur M. Pocius „išpaišė“ savo Pažymos 5 psl. pradžioje, jog, neva „... aptartinas klausimas dėl duomenų, kurie rodo, kad 2-o bataliono 2-osios kuopos vado pareigas 1941 m. rudenį ėjo du asmenys: ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas.“?  Panašiai ir čia žurnale matome rašant, neva,  „...minėti ir kiti su 2-uoju batalionu susiję dokumentai rodo, kad 1941 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesiais ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas pakaitomis ėjo 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas “. Bet, deja, nei tų  „duomenų“, nei „dokumentų“, taip M. Pocius nei Pažymoje nepateikė, kad būtų vadų KAITA minima. Ar, aplamai, gali realiai būti vadų kaita, kaip tokia?         Bet, deja, aš tą KAITĄ (tik ne vadų, o pavaduotojų) atradau - atradau M. Pociaus nuslėptame dar viename labai svarbiame Juozo Vėsos liudijime, įrodančiame, kad J. Krikštaponio kaip ir nebūta Baltarusijoje, liudijant taip:        24 pav.: Juozo Vėsos liudijimas, papildantis  1 pav.: Henriko Salelionio teiginį ir taip pat  Stanislovo Gervino, lyg. ir psichologinis prievartavimo bandymas 1948 m. N. Reikalo žudynėse paliudijimą po 14-os metų pakeisti į J. Krikštaponį, kaip tai pakeitė Martynas Kačiulis. Galima pasididinti         Tame liudijime yra žodžiai „jie keisdavosi“, tai yra Reikalas su Tamošiūnu, o ne „Reikalas su Krištaponiu“, kaip M. Pocius prisigalvojo, apversdamas šį liudijimą aukštyn kojomis ir jį nulėpdamas, kad niekam nekiltų įrodymo. Žodžiu, po Krištaponio pirmiau pasakomas Tamošiūnas ir iš kart Reikalas paminimas, matyt, be didelio pagalvojimo. O, jie ir keisdavosi tarpusavyje, kai Krištaponis kalėjime buvo. O kur jis kitur galėjo išnykti? Kodėl net dviems reikėjo jį pavaduoti? Irgi atsisakius žudymams vadovauti? Ką kitą galima sugalvoti, kad „pateisinti“ Krištaponio išnykimą? Čia, 22 pav liudijimas iš pirmo žvilgsnio, lyg, ir nuvykus į Baltarusiją, bet pastaroji paminėta tik dėl bataliono numerio pakeitimo iš 2-ojo į 12-tąjį. (tą bataliono numerio pakeitimą A. Rukšėnas tos savo „pažymos“ 1-me psl. nurodo nuo 1942 m. vasario 15 d. pakeitimą į 12-tąjų batalioną), tačiau jis nuvykti tik 1942 m. vasaryje, kaip ir negalėjo, nes minėtame KGB-istų tyrėjų sudarytame Sąraše jis pridėtas prie išvykusiųjų 1941 m. spalio 06 d. pagal garsųjį A. Impulevičiaus įsakymą Nr. 42, tai pagal karinės praktikos logiką galiu spėlioti, kad tą 2-ąjį batalioną, jau nuvykusį į Baltarusiją ir iš karto neoficialiai pradėjo visi vadinti 12-įuoju batalionu? Juk šalia buvo   Bet tolimesnis Juozo Vėsos dėstymas, kuris 1907 m yra gimęs ir iš Punios kaimo Alytaus rajono, dėstymas nėra susietas vien tik su Baltarusija, nes į ją irgi atvyko pagal įsakymą Nr. 42, pirmiau praėjęs paruošiamąją tarnybą Lietuvoje. Ir tai įrodo minėtas KGB-istų sudarytas Sąrašas, kuriame matos J. Vėsa 167 eilės numeriu kaip jaunesnysis seržantas, kuris 1943 m. buvo ir dezertyravęs. Jau vien dėl to, kad DEZERTYRAVO, gal, neapsikentęs žudynių, ir pamatęs, kad Hitleriui galas artėja? Todėl, jau vien dėl to Juozo Vėsos parodymai kaip ir patys patikimiausi gal turėtų būti? Juk, jis yra kilimo nuo Punios, ir Vėsų giminė, kaip sena lietuviška-dzūkiška giminė būdinga tik Punios apylinkėmis, sudaranti kelias atšakas. Šio metu Punios ansamblį garsina vokalistas Gintautas Vėsa, o apie pačią Vėsų giminės istoriją turi žinoti mokytojas-kraštotyrininkas Petras Džervus, kurį teko man žinoti ir kaip moksleivių turizmo bei orientavimosi sporto propaguotoją, kuris apie savo kraštą nemažai knygelių yra parašęs. O patsai Juozas Vėsa gali būti nuo Inausos upelio, šalia Vežiongirės kilimo.            Todėl jojo liudijimas turi apimti platų periodą ir dėl J. Krikštaponio jis liudija lygiai tą patį, ką teigė Henrikas Salelionis ir tą patį, kas tame KGB-istų tyrėjų buvo nustatyta, kad bataliono vadu J. Krikštaponis iki spalio mėnesio buvo. O tai atitinka ir Juozo Vėsos ir Henriko Salelionio teiginiams, kad KRIŠTAPONIS IŠ PRADŽIŲ buvo kuopos vadu. Tame KGB Sąraše nėra tokios nesąmonės, ką teigia M. Pocius „apie du vadus“ ir Juozas VĖSA KAITĄ MINI PAVADUOTOJŲ - PAVADAVUSIŲ J. KRIKŠTAPONĮ. O tai yra visai kas kitą, pagal vadybinius dėsnius ir net pačią elementariausią logiką, labai normali praktika, kai kaitaliojami pastoviai ne vadai, o pavaduotojai, kai nėra normalaus vado, arba jis laikinai negali eiti savų pareigų. Todėl, kai leitenantas Vladas Tamošiūnas, sūnus Igno, 1911 gim. m, iš Valtūnų kaimo nuo Siesarties ir Šventosios santakos, ar ne galėjo ir atsisakyti vadovauti žudymams, ir todėl jį, gal, galėjo keisti ypatingoms užduotims pats Nikodemas Reikalas? Todėl nieko nuostabaus, kad M. Pocius slepia šį liudijimą ir net aplamai Juozo Vėsos nemini kaip liudininko, nes jis su Henriku Salelioniu bei su tuo KGB sudarytu Sąrašu griauna J. Krikštaponiui sukurptus „kaltinimus“. Dar svarbiau. kad Henriko Salelionio ir Juozo Vėsos liudijimą papildo dar ir 22 pav.: matomas Stanislovas Gervinas, kuris pakartojo savo 1948 m. liudijimą iš kito galo patvirtindamas, kad vienu metu vadu buvo Reikalas, o prieš jį „KriKštaponis“. (raidę „K“ didžiąją parašiau, atkreipdamas dėmesį, kaip man atsakyme LGGRTC parašė pavardę su ta raide.) Negi  S. Gervinas „žinojo“ Krištaponio tėvų pavardę, ar liudijimai bet kaip „nurašinėjami“ atpasakojimo laisva forma? To pakartojimo teiginys kiek keistokos formos, lyg jį KGB-istai prievartautų išgauti ne J. Reikalo vadovavimo faktą, o A. Smetonos sūnėno. Tada pamenu tuos laikus, kai buvo niekinamas A. Smetonos „fašistinis“ rėžimas ir prieš mirtį mano senelis pyko - sakė man jis, kad ne taip tas rėžimas turi vadintis. Kaip, jis man nesugebėjo nei pasakyti, nei paaiškinti, kai pas jį į ligoninę nueidavau. ir jį kalbindavau apie viską.         Keista, kad ir man Alfredas Rukšėnas rašo manydamas, kad, KAITOS NEPRISIMINĖ KUOPŲ NE PAVADUOTOJŲ, o, neva, „vadų“. Bet, juk, jei J. Krikštaponio nebuvo, tai kaita vyko tarp jį pavaduojančių karininkų. Juk, kai nerašomas įsakymas naujam asmeniui, perimti kuopos vadovavimą, tai toks vadas, kuris perima vadovavimą kuopai ne oficialiai - be jokio įforminimo, tai, gal, turi skaitytis jis tik PAVADUOTOJU, o ne „vadu“?         O, kad, tokią pačią elementariausią vadybinę tiesą ignoruoti, ar ne tuo tikslu M. Pocius nuslepia dar 1948 m. liepos 16 d. ir Stanislovo Gervino pusę liudijimo, kuriame Nikodemui REIKALUI INKRIMINUOJAMAS ŽYDŲ NAIKINIMAS dar ir Kauno VII-tame forte? Ar ne dėl to daromas tas nuslėpimas, kad minėto „G... ir R...“ mokslinio žurnalo 13 psl. pabaigoje papliurpti apie bataliono liepos mėnesį atliktas tas VII-to forto žudynes ir čia pat J. Krikštaponiui „tikimybės“ šešėlį apie IV-to forto žudynes mesti? Ar ne iš šio mokslinio G... ir R...“ žurnalo numerio Indrė Makaraitytė savivaldos rinkimų bei karo Ukrainoje metinių pradžios išvakarėse pliurpia jau net apie „J. Krikštaponio Lietuvoje žudynių istorinius tyrimus“? Kur įgauti tokie „mokslai“ Juodosios technologijos? O, kaip ne gaila, M. Pocius net nepaminėjo NIEKUR svarbiausios detalės liudijimo šio:  23 pav.: Kaip galima užsimerkti į pačius patikimiausius pokario 1948 m. liudijimus,  kai liudininkams dar nėra atmintis sušlubavusi?  Tada dar nebuvo KGB, kuri tik nuo 1954 m. pradėjo veikti.         Tai kur J. Krikštaponis buvo tuo metu, jei jo vietoje kuopai N. Reikalas žudynėse vadovauja? Kodėl  M. Pocius tai nenagrinėja visų parodymų logikos prizmėje? Ką galima veikti, „pasikeitus“ pagal M. Pocių ir nusišalinti nuo savo kuopos?                 Net, Pažymos 10-11 psl.. kur minimas  M. Kačiulio, S. Gervino ir B. Simanavičiaus liudijimas apie N. Reikalą, kodėl M. Pocius nepaminėjo, jog N. Reikalas galėjo turėti žydų žudymų Kauno VII-tame forte patirtį? Ją 1948-07-28 Stanislovas Gervinas pabrėžė! Tik ne aišku, kodėl M. Pocius toje Pažymoje labiausiai cituoja ir mėgaujasi to nepatikimo „liudininko“ M. Kačiulio vėliausiais „parodymais“; apie „J. Krikštaponio žudynes“,  praėjusiais 41-iems metams nuo įvykių? O jeigu tas „liudininkas“ net neskiria Krikštaponio nuo Reikalo, taip, kaip aš dabar neskiriu savo operatyvinio budėtojo, už nugaros stovėjusio, kai su savo radaru-aukštimačiu ieškojau J. Gagarino žudiko-naikintuvo Su - 15-tojo (atsiprašau, kad kartoju pavyzdį, bet nuorodą, nors ne į temą, bet svarbią, kitą čia teikiu) mums iš akiračio dingusio? Neatsimenu, nes dar du karininkai-vyr. leitenantai mūsų kovinėms budėjimo pamainoms vadovaudavo, kurie tarpusavyje panašūs ir pavardžių atsiminti negaliu, nes jos mums ir nerūpėdavo, kai į juos mes kreipdavomės tik pagal laipsnį, kaip numatyta kariniame statute. Juk, tada antsiuvų krūtinėse nebuvo su pavardėmis, kaip dabar NATO standartai reikalauja. Net stebiuosi ir apgailestauju, kad jųjų atsiminti ir išskirti negaliu, nors jie buvo puikūs ir ne piktybiški specialistai, su mumis maloniai bendravę. Ir, kaip ne gaila, nekaip negaliu atsiminti tų 3-jų karininkų, su kuriais pastoviai bendraudavau 3-jų metų laikotarpyje. O, čia; Baltarusijoje įvykiai buvo 3-jų savaičių - geriausių atveju, tik 2-jų mėnesių eigoje. Ar yra skirtumas tarp 2-jų mėnesių ir 3-jų metų pavardžių įsiminimui? O, be to, atmintimi dar nesiskundžiu ir neatsimenu-neskiriu tų karininkų, nes jie buvo epizodiniai tarnyboje ir netiesioginiai vadai, kurie pastarieji įsimintini visam gyvenimui tapo. Įsimintini, nes ir prie karinės technikos be jokių kovinių stresų bendravimas buvo visai kitoks. Koks karo metu įsiminimo lygis, turintiems kovinį ginklą rankose ir mirtį kitų (priešų bei savų) matantiems, sunku palyginti, nes tokių potyrių neturėjau. Manau, kad tikrų karinių veiksmų aplinkoje, tiesioginiai vadai, gal, turėtų būt mažiau įsimintinesni, nei taikos metu; tik karo žaidimų metu, nes tikrame kare dėl išgyvenimo stresų geriau įsiminimo fiziologiją galėtų pakomentuoti karo psichologai. Aš tik sporto psichologiją labiau išmanau. Todėl J. Krikštaponį matau kaip aukšto meistriškumo sportininką, save atiduodantį fizinei tobulybei ir turintį pomėgį gyvenime, dėl ko į neigiamas situacijas tokiems pateikti yra sunkiau.

        n          

Ar teisiška cituoti ir J. Krikštaponio kolegas: 1-osios kuopos vado Zenono Kemzūros bei 3-čios kuopos vado Juozo Ūselio parodymus, kurie po 1962 m. teismo Vilniuje buvo sušaudyti? Ar jie ne savo gyvybių ir N. Reikalo   gelbėjimui, pakišinėjo žuvusįjį J. Krikštaponį? O iš pykčio negalėjo žuvusįjį pakišinėti už tai, kad tąsai iš kalėjimo į batalioną negrįžo? Ar sąmoningai sovietiniams okupantams meluojantys galėjo pagalvoti apie tai, kad pakenks žuvusiojo atminimo paminklui? Kodėl istorikai nekreipia dėmesio į psichologinių-kriminalinių momentų taisykles sovietinėms-okupacinėms struktūroms versti kaltes žuvusiems-mirusiems, kad išvengti naujų netekčių? O, be to, ir pagal naująjį tyrimą „9“ (pagal mano skaičiavimus 7) liudijusieji, jog buvo 2-sios kuopos vadu buvo J. Krikštaponis, gal irgi ne melavo, nes kai jis buvo kalinamas Kauno kalėjime ir batalionas dėjo visas pastangas jį išlaisvinti, tai, gal, buvo teigiama, kad jie yra Krištaponio kuopos kariai? Gal kariai net nežinojo, kur jųjų vadas yra? Gal buvo karinė paslaptis ir todėl jie taip sakė sovietiniams (KGB-iniams) tardytojams? Ir, išvis, ar tikslu naudotis sovietiniais „duomenimis“, kai ir pavardes galėjo kariai maišyti? Juk antsiuvų pavardžių tada nebuvo, ir trumpalaikėje tarnyboje įsiminti karininkų pavardes net neįmanoma. Tai konstatuoju iš savo praktikos, kai tapau J. Gagarino nužudymo liudininku, savo radaru fiksavęs jojo žudiką-naikintuvą Su-15; pagal kosmonauto Aleksejaus Leonovo atrastą tiesą (tada Maskvos generolai, mus apkaltinę „pametus Gagariną“, matyt, jie „nežinojo, kad mūsų planeta nėra plokščia“ , nes aš su savo radaru iš 300 km atstumo negalėjau matyti tik 4,2 km aukštyje skridusio J. Gagarino;  ir tai tik dabar supratau, kad pamečiau jojo minėtą žudiką), tai mano paieškas, kai aš su radaru-aukštimačiu ieškojau „dingusį Gagariną“ - tada už mano nugaros  stovėjusio ir mane stebėjusio vyr. leitenanto - mūsų kovinio budėjimo pamainos (расчет) viršininko - operatyvinio budėtojo pavardės nekaip negaliu prisiminti, nors tarnavau 3 metus. Bet, pamainų viršininkai dažnai keisdavosi ir mes į juos tik pagal laipsnį kreipdavomės, ir pavardes ne labai atsimename. O kai važiavau į Tambovo poligoną šaudyti į skrendančius maišus iš zenitinio kulkosvaidžio, tai mėnesį būdami mokymuose, aplamai savo karininkų pavardes net nežinojome.    .
        Juolab, J. Krikštaponį galėjo painioti su N. Reikalu, nes jie abu buvo aukšto ūgio.
         AČIŪ, kad M. Pocius demaskavo Martyno Kačiulio skirtingus parodymus. Taip, kad visai kitas M. Kačiulis-1962 ir dar prastesnis M. Kačiulis-1982 perbraukia anksčiausias-blaiviausias - dar, gal, KGB nepaveiktas Kačiulis-1948?

    
    Taigi, kad J. Krikštaponis nebuvo Baltarusijoje, o vietoje jo buvo vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas, vadovavęs žudynėms - apie tai liudija net tik M. Kačiulis-1948, S. Gervinas ir B. Simanavičius, bet ir Jonas Arlauskas (jį matome M. Pociaus Pažymos 10-11 psl.). Vadinasi, J. Krikštaponį Baltarusijoje neigia ne tik 5 liudininkai, bet ir KGB tyrėjai, kurie greičiausiai MATĖ GESTAP-o J. KRIKŠTAPONIO SUĖMIMO-KALINIMO  DOKUMENTUS, KURIUOS MATĖ IR NKVD GENEROLAS Kapralovas -  TODĖL J. KRIKŠTAPONIO IR NERODĖ Baltarusijoje, nes, matyt, matė suėmimo-kalinimo dokumentus GESTAP-o, da    bar išvežtus matyt? Tie GESTAP-o dokumentai meistriškai, matyt, yra panaikinti, arba į Maskvą išvežti, kad galima būtų žaisti su Lietuvos visuomene? Ar ne todėl Romualdas Ozolas triukšmą kėlė dar LTSR AT sesijoje.
        Taip, kad ir J. Krikštaponio sesuo tą patį liudija čia dešinėje 14 pav.:

14 pav.: J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimų originalo (ne koreguoto - tiesiai nuo magneofono įrašo 1990 m. Šiluose, atlikto krašotyrininko Romo Kauniečio) fragmentas, bylojantis irgi, kad jos brolis VISĄ VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI ir toks pasakymas byloja jo suėmimo laiką tik vokiečių okupacijos pradžiai. Galima pasididinti.

DAR VIENO NIEKAM NEŽINOMO-NUSLĖPTO
 SVARBAUS ISTORINIO FAKTO ANALIZĖ

        Kaip matome, J. Krikštaponio biografijos „tyrinėjime“  yra labai daug pridaryta klaidų, dėl ko tas klaidas reikėtų nedelsiant šalinti, įvardijant klaidas tokias:

        1.   Net Generalinei prokuratūrai 2014-12-19 Nr.13R-300 buvo pateikta neišsami „pažyma“, kurioje  J. Krikštaponio  suėmimo ir kalinimo faktas nuslėptas buvo, dėl kurio Generalinė prokuratūra, gal, dar griežčiau, būtų atmetusi tuos „kaltinimus“, mestus J. Krikštaponiui? Kartoju, kad aš Ypatingajame archyve aptikau  Didvyrio kalinimo Kauno kalėjime ir suėmimo  fakto dokumentą, jį nufotografavau ir paskelbiau. Tai NKVD generolo Kapralovo pranešimas-ataskaita apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą, kuriame jis pamini J. Krikštaponio nukentėjimą nuo vokiečių ir visiškai nemini apie jo buvimą 2/12 batalione. Juolab, jis net, tik po 7,5 mėnesio atsiskaito dėl J. Krikštaponio sunaikinimo, matyt, nieko neaptikęs, kuo ji galima būtų sukompromituoti dėl „bendradarbiavimo“ su naciais, nes, matyt, tuo metu nacių kalinamą matė tuose dokumentuose? Sutikime, jog tos ataskaitos nepuošė jųjų aukos nukentėjimas nuo nacių paminėjimas. Ar ne todėl taip ilgai delsė NKVD generolas dėl atsiskaitymo?
          2.   Ir vėliau; po 1981 m., nusikaltusių Baltarusijoje paieškai, 2/12 bataliono ANTROS kuopos Sąraše  KGB  irgi NERODO J. Krikštaponio Baltarusijoje - jįjį rodo tik 1941 m. rugsėjo mėnesį kaip antros kuopos vadą, o už spalio mėnesį, batalionui išvažiavus į Minską, tos 2-os kuopos vadu rodo jau kitą - vyriausią leitenantą Nikodemą Reikalą, sūnų Simono, gimusį 1907 m. . Kitą vadą Minske-Baltarusijoje rodo, matyt, todėl, kad matė A. Impulevičiaus dokumentus keistai neteisingus (apie juos žemiau dėstysiu), ir matė, matyt, dokumentą tuo pat metu; rodantį  Kauno kalėjime kalintį? Ar ne tik taip galima paaiškinti kito vado Minske rodymą, nes Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] 5 psl. Pažymoje minimas Jonas Arlauskas 1961 m. rugsėjo 1 d. tardyme liudijo, kad 2-osios kuopos vadas buvo N. Reikalas, o tai pat ir tardomieji Martynas Kačiulis, Stanislovas Gervinas bei Baltrus Simanavičius  1948 m. liepos 8 d., 16 d., 28 d., ir rugpjūčio 4 d. tardymuose teigė žydų žudynėms vadovavusį 2-os kuopos vadą Nikodemą Reikalą; ne tik Baltarusijoje, bet ir Kauno VII-tame forte!? Ar šiam; JAV gyvenančiam, ne nuo teisinės atsakomybės gelbėjimui vėliau pradedama kaltinti nužudytą J. Krikštaponį? 
        3.   Kodėl dabar J. Krikštaponiui „apkaltinti“,  pasirenkami patys nepatikimiausi „liudininkai“, kurie pagal Rezistencijos praktiką privalėjo sovietiniams tardytojams meluoti ir „kaltes“ versti mirusiesiems-žuvusiesiems, kad išvengti naujų netekčių? Kodėl Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje daugiausiai visuose epizoduose J. Krikštaponiui apkaltinti, buvo naudojamas tas tas pats Martynas Kačiulis, kuris savo 1948 m. parodymus pakeitė  ir 1962 m. bei 1982 m. vietoje N. Reikalo, pradėjo J. Krikštaponį minėti? Į senatvę „pagerėjo“ atmintis ir „patikimesni“ parodymai tapo? Ar galima pasitikėti „parodymais“ karininkų ir vadų: 1-os kuopos Zenono Kemzūros bei 3-čios kupos Juozu Ūseliu, kurie 1962 m. Vilniaus teisme buvo nuteisti mirties nuosprendžiu ir jiems nuosprendis įvykdytas? Ar jie ne savo gyvybių gelbėjimui nieko dėtą-nužudytą J. Krikštaponį rodyti galėjo, kad minėtą savo kolegą N. Reikalą nuo atsakomybės gelbėti? Ar ne tuo pačiu N. Reikalo gelbėjimo tikslu M. Kačiulis 1982 m., dalyvaujant JAV Specialių tyrimo departamento atstovui N. Šerui, nusikaltimuose N. Reikalą pakeitė į J. Krikštaponį Juodžio byloje - ar tai ne N. Reikalo gelbėjimo nuo atsakomybės, kuris JAV tada gyveno ir gyvas, gal, buvo?
        4.   Ar ne  taip, kaip tame aukščiau KGB Sąraše teigiama, tai tą patį, ir 2-os kuopos karys Henrikas Salelionis 1961 m. liepos 20 d. apklausoje parodė vienodai su KGB teiginiu? Jis pasakė, jog „2-ajai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo ltn. Tamošiūnas.“ Už šią žinią AČIŪ Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau LGGRTC, arba Centras), su kuriuo aš susirašinėju ir kuris į mano 21-ą pateiktą klausimą, labai puikiai-moksliškai atsakė 14 psl. apimtimi, kur tas H. Salelionio liudijimas yra 4-tame psl.. Tame man atsakyme yra ir 8 psl., kur to paties A. Impulevičiaus bataliono 2-osios kuopos karys Juozas Vėsa parodė: „Nuvykus į Baltarusiją mūsų batalionas buvo vadinamas 12-uoju, jo vadu buvo Impulevičius. Aš buvaus antroje kuopoje, pirmame būryje. Mūsų kuopos vadu buvo iš pradžių Krištaponis, vėliau Tamošiūnas, Reikalas. Jie keisdavosi.“ (P.S.: „Jie“ - tai pastarieji Tamošiūnas su Reikalu pagal logiką suvokiami?). Lygiai taip pat LGGRTC 8 psl. pabaigoje parašė, jog ir 2-osios kuopos karys Stanislavas Gervinas 1948 m. liepos 28 d. per apklausą duotus parodymus dėl ltn. Nikodemo Reikalo buvimo 2-osios kuopus vadu pakoregavo per apklausą 1962 m. vasario 13 d.: „Visą savo tarnybos batalione laiką aš buvau antroje kuopoje. Kuopos vadu vienu metu buvo leitenantas Reikalas, o prieš jį Krikštaponis.“ Tai kur tada dingo Krištaponis? Atsisakė žudynėms vadovauti ir todėl jį pakeitė? O gal dezertyravo su 52-iem a. a. Antano Ališausko paminėtais ir grįžęs, Ukmergės restorane buvo sulaikytas visai ne už konfliktą? Bet, tada ...?
        5.   Juk KGB sudarytas 2-os kuopos Sąrašas prasideda pagrindiniu jos vadu J. Krikštaponiu (Krištaponiu), o nuo 1941 m. spalio mėnesio N. Reikalu, kuris minėtoje 2014-12-19 Birutės-Teresės Burauskaitės vadovaujamos Centro „pažymoje“ kažkodėl buvo nuslėptas ne tik J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo faktas prie vokiečių, bet ir visai nerodomas Nikodemas Reikalas. Tik man sukėlus triukšmą (galite  „pasigrožėti“ mano polemika su tos „pažymos“ autoriumi), jau Ukmergės konferencijai skirtoje Pažymoje (ją iš didžiosios raidės rašau, nes joje atsirado tai, kas buvo slėpta), prasidėjo konstruktyvesnės paieškos. Juk ši 2-oji Krištaponio kuopa buvo suformuota 1941-08-25 su perkėlimu į 2-tąjį Pagalbinės policijos batalioną (LGGRTC man 6-tame psl.), tai nieko nuostabaus, kad pavaldiniai  visą tą rugsėjo mėnesį vadina PRADŽIA ir jai priskiria Krištaponio vadovavimo laikmetį. O kai pagrindinės žudynės minėtoje Pažymoje minimos tik spalio iki lapkričio vidurio, ir gudiškasis periodas nėra didelis, tai Krištaponio vadovavimas kuopai ar nebus tik Lietuvoje suvokiamas liudininkų?
        6.   O, štai, „priešingas“ teigiantys tik vieną Krištaponį kuopai vadovavusį, gal, jie irgi teisūs? Tai 2-os kuopos kariai apklausose: Juozas Vosylius 1961-07-20, Stasys Arštikaitis 1962-02-19, tas pats Martynas Kačiulis (pakeitęs parodymą) 1961-09-03, Motiejus Migonis 1961-07-21, Petras Andriuškevičius 1961-02-22, Edvardas Guoga 1961-02-22 ir Jonas Rutkauskas 1961-11-18, teigusieji, jog, neva, vadovavo „2-trai kuopai Krištaponis“, tai, gal, irgi teisingai sakė? Juk, jeigu jųjų vadas buvo nacių kalinamas, tai bataliono vadovybė, prašydama jį paleisti iš kalėjimo, įsakymo tvarka neskyrė kito, tam, kad įrodyti vado būtinybę būti tarnyboje? Jei kas suserga, išeina atostogų, komandiruotėn išvažiuoja, ar į nelaisvę trumpam pakliūna kitos šalies represinėms struktūroms, tai, gal, niekas tokiais atvejais neatleidžia vadovo ar vado ir skiriami tik pavaduojantys?
        7.    Jeigu Krištaponis buvo kalinamas, tai, gal, tai buvo karinė paslaptis ir buvo tikinama, kad Krištaponis tuoj pasirodys - visi save laikė Krištaponio kuopoje tarnaujantys? Gal todėl jį kaip vadą ir minėjo? Ar negalėjo ir maišyti aukšto ūgio N. Reikalą su Krištaponiu; kaip Lietuvos čempionu disko metime ir rutulio stūmime irgi ne žemo ūgio būto? O painioti su jo pavaduotoju Tamošiūnu, kilusiu iš Valtūnų kaimo nuo Siesarties prie Šventosios; kaip žemiečiu Krikštaponio negalima? Pamenu kariuomenėje iš to paties krašto pašauktuosius būdavo sunku atskirti. O jeigu, dar pavaduotojas dažnai minėdavo kariams jųjų tikrą vadą ir visus bandė įtikinti, kad jie yra garbingo Krištaponio pavaldiniai? O be to, kokį turi „patikimumą“ tokie „liudijimai“, kai kariuomenėje pavardės nebuvo naudojamos - tam yra laipsniai ir pagal laipsnį kreipiamasi? Juk antsiuvų su pavardėmis tada nebuvo, kaip dabar tokie yra. Kaip galima įsiminti mėnesio-dviejų laiko tarnybą, kai pavardės retai kada naudojamos? Todėl, mano manymu, epizodiniai „liudijimai“ gali būti klaidingi.            
        8.   Manyčiau, būtina išsiaiškinti, kodėl buvo ignoruoti J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimai, įrašyti į magnetofono juostą 1990 m. liepos mėnesį žymaus Panevėžio kraštotyrininko Romo Kauniečio ir publikuoti jo rinkiniuose?  Juk, juose taip pat minimas jos brolio suėmimo-kalinimo faktas bei BROLIO SLAPSTYMASIS NUO VOKIEČIŲ VISĄ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ. Svarbiausia, jos pasakojimo chronologija duoda suprasti, jog GESTAP-as brolį suėmė, tikriausiai, okupacijos pradžioje. O J. Krikštaponio apšmeižimo tikslu buvo laukta, kol numirs paskutiniai jo biografijos liudininkai: tai 2008.09_nežin. miręs K. Krikštaponio būrio ryšininkas - žymus Lietuvoje tautodailininkas ir ypač LGGRT Centrui gerai pomirtine paroda žinomas Mykolas Dirsė ir minėta  Didvyrio sesuo V. Krikštaponytė-Juodienė. Ji mirė 2011 m. vasario mėnesį ir po mėnesio-dviejų  politikuojantis „istorikas“ - bolševizmui artimos Anarchijos propaguotojas bei 1940 m. sovietine „okupacija besimėgaujantis?“ Evaldas Balčiūnas savo ANTIFA puslapyje 2011-04-09 J. Krikštaponį paskelbia, neva,  „naciams tarnavusį“, iš konteksto nukopijuodamas istoriko A. Bubnio publikaciją ir be jokių įrodymų „prikergia nusikaltimus“ Didvyriui, minėdamas istoriką M. Pocių. O pastarasis minėtos Ukmergėje konferencijos pranešime pabrėžia, kad toji E. Balčiūno publikacija buvo pirmoji. Kažkur po tos publikacijos ir piketas Ukmergėje prie paminklinio akmens įvyko, kurį, gal, „E. Balčiūnas?“ ir Giedrius Grabauskas  organizavo, kuris šiuo metu Gen. prokuratūros paieškomas už Partizanų šmeižimą ir yra politinio prieglobsčio Rusijoje pasiprašęs.
       9.   Pirmiausia, Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (toliau LCVA) dokumentus saugomus A. Impulevičiaus bataliono MOKSLININKAI PRIVALO SAVO AKIMIS PAMATYTI  - JUOS PARODYTI VISUOMENEI ir nekurti „pasakų“, jog juose yra apie J. Krikštaponio „išvykimą įrodymai“, nes, mokslininkai „pasakas“ pasakoja savo akimis nematę tų dokumentų, arba pamatę, kad J. Krištaponio nebūta Baltarusijoje, todėl raštuose, Pažymoje ir minėtame

Juk tai išvykai įsakymas Nr. 42 (čia jo pirmo viso lapo vaizdas) buvo rašomas 1941 m. „spalių 6“-tai dienai  (tokia  mėnesio pavadinimo daugiskaitos forma parašyta) ir buvo rašomas, tikrai, ne traukinyje, nors  jame labai keistai naudojamas būtojo kartinio laikas „išvyko“. Be to, įsakymo vieta pasirašymo nurodyta „Kaunas Šančiai“ ir juose nebuvo galima žinoti, kas išvyks, o kas ne. Aišku, per 500 pavardžių atspausdinti reikėjo laiko. Todėl tas keistas būtojo kartinio laiko rašymo stilius toliau kitame Nr. 44 įsakyme paneigtas, nes juose neišvykusiems atšaukti išvykimo Nr. 42 įsakymas. Atšaukimui-ATITAISYMUI turėjo būti pateikti pagrindai, kaip raportai, susirgusiam gydytojo pažyma. Net sauvaliai pasišalinusiems viskas apiforminama. Na, o pakliuvusiam į kalėjimą, kokį „raportą“ ir kaip jį rašyti galima? O J. Krikštaponiui įsakymas Nr. 43 kaip vedusiojo priedui gauti, iš komendantūros atsiųstos telefonogramos pagrindu, ar gali būti sulaikytas tas priedas, jei su pateisinama priežastimi suserga ar kitos valstybės represinės struktūros sulaiko-įkalina? Todėl labai keistai Ukmergės konferencijai Pažymos ... psl. pateikiamas tas priedas prie atlyginimo kaip, „kaltės įrodymu“ už žudynes.         10.     Kad kažkas neaiškaus tame Nr. 42 įsakyme - tai krenta į akis bet kam „nuo gatvės“, žiūrint, kai tarp 23 išvykusių karininkų yra DU BENDRAVARDPAVARDŽIAI:  ... pav..: išdidinta įsakymo Nr. 42 ištrauka ir galima šią NUOTRAUKĄ PASIDIDINTI, kad spausdinimą patyrinėti     Toks „atsitiktinumas“ į jokias tikimybių teorijas ar gali įsipaišyti, kai ne tik vardai ir pavardės vienodos, bet, net laipsniai ir pareigos kuopų vadų vienodi? Knygoje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ yra du Jonai Klimavičiai, bet vienas iš jų už dalyvavimą voldemarininkų maište karo kalėjime buvo kalinamas ir slaptu įsakymu išleistas į atsargą. Todėl istorikai nerodo niekur šių dviejų tokių bendravardpavardžių, matyt, kaip spausdinimo klaidą? Ar tikrai taip?             11.      Svarbiausia, mokslininkams reikia savo LGGRTC sudarytus straipsnius, kaip „Tautinio darbo apsaugos ... karininkai “ juos žinoti ir ne klaidinti minėtos Ukmergės konferencijos dalyvius ir visos Lietuvos istorijos mėgėjus, besiklausiusią tą konferenciją, kaip tai darė Alfredas. Rukšėnas, pasakodamas, jog, neva, „2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius.? Jisai prašė Krištaponio, kad tarpininkautų išėjimui iš tarnybos...“.  Taigi, raudoną klaustuką aš padėjau, nes minimas Jonas Klimavičius buvo ne 2-troje kuopoje, o buvo 3-čios kuopos vado Jono Ūselio pavaduotoju, kuris 1962 m. Vilniaus teismu buvo nuteistas mirties nuosprendžiu ir tas nuosprendis buvo įvykdytas. Apie tą Joną Klimavičių yra aprašyta minėtoje karininkų enciklopedijoje ir taip pat minėtame Centro straipsnyje, kuriame jokio kito iš „2-osios kuopos J. Klimavičiaus“ NĖRA. Iš to seka, kad KRIŠTAPONIS NE SAVO PAVALDINIUI TARPININKAUTI TEISĖS NETURĖJO. Jei tai buvo daroma, tai, akivaizdu - daryta GESTAP-ui apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti, tai, kaip sesuo savo Atsiminime minėjo. Juolab, J. Klimavičius savo raporte yra grubių netikslumų, jis jokiu „mirtininku“ išlaisvinimo dieną būti negalėjo - sovietai mirtininko net nebūtų palikę, nes labiau sovietams nusidėję Minske ir Červenėje sušaudyti buvo. Todėl J, Klimavičius taip kvailai apgaudinėti;  kartu viename kalėjime sėdėjusio ir NKVD kankintą bataliono vadą A. Impulevičių negalėjo - tai buvo daroma, matyt, sutarus? Juolab, ir antras J. Klimavičiaus „liuosavimosi“ raportas irgi neatitinka istorinės tiesos, nes K. Klimavičius tik po metų 1942-09-30 atleistas į atsargą. Tai, gal,  tas jo „susirgimas“ BUVO VAIDYBA, arba sulaikytas, kai J. Krištaponis,  ištrauktas iš kalėjimo, - į batalioną negrįžo?         12.   Nuostabiausia GESTAP-o apgavimo technologija per galimai J. Krikštaponio sesers paminėtus DRAUGUS ir vieną iš tų draugų ar  ne vyresnį bendramokslį iš Jono Rygiškių gimnazijos Joną Klimavičių, sukurpusiu „raportą -pasaką“ tokį:    48 pav.: keistas ir daug klausimų keliantis Jono Klimavičiaus raportas. Galima pasididinti       Kad tame tekste „pasaka“, tai matosi plika akimi, jau pažiūrėjusį skaičius - minimas „mirties nuosprendžio laukimo dienų skaičiaus“, kadangi J. Klimavičius raporte mini Sovietų karo Tribunolo balandžio mėn. 11 d. nubaudimą mirties nuosprendžiu, tai iki jojo birželio 24 d. pagal kalendorių išlaisvinimo „laukimo mirties nuosprendžio“ gaunasi ne „47“, o 74 dienos. Tai, panašu, kad mašininkė ar kanceliarijos raštininkas (o gal, ir pats J. Klimavičius?)  supainiojo spausdinimo mašinėlės klavišus skaičių  7-ių ir 4-ių, sukeičiant vietomis?       Tačiau, pasirodo, pagal minėtą Lietuvos karininkų ... knygą, jis mirtininku buvo  šiek tiek mažiau – tik 32 dienas, nes gegužės 13 d. jam buvo pakeista bausmė į 10 m lagerio. O tai J. Klimavičius raporte nutylėjo, nes po perteisimo iki išlaisvinimo turėjo net 41-ą dieną savo sveikatai pataisyti, džiaugiantis, kad mirties nuosprendžio nebus. Juolab,  jis rašo, kad po Kalėjimo Raudonojo kryžiaus buvo išsiųstas į Birštoną pataisyti sveikatos.  Todėl tarnyboje sveikatos „pablogėjimas“ keistai atrodo.       Kad šio J. Klimavičiaus raporto paskirtis yra vokiškajai organizacijai – įrodymas: lygiai tokio pat teksto vokiškai atspausdinto teksto raportas. Daugiau tokių analogiškų dvikalbių raportų to archyvo segtuve nepastebėjau, nors visus dokumentus peržiūrėjau. Vokiški raportai yra tarp dokumentų, bet tai, matyt, su vokiškų tautybių asmenimis, matyt, jie yra susiję (taip manau, bet nestudijavau), o dvigubų dviem kalbomis dokumentų nepastebėjau. Be to, tas vokiškasis J. Klimavičiaus raporto egzempliorius yra labai prasto skaitomumo, su išsidėvėjusia juoda kalke spausdintas ir keliais egzemplioriais, archyvui palikus paskutinįjį labai neaiškų egzempliorių. Todėl nuotrauką šio dokumento padariau labai kontrastingą; ... pav.: EKSPERTIZEI galima pasididinti.... pav.: Paryškintas (sukontrastintas) J. Klimavičiaus raportas, kurį galima pamatyti ir  ORIGINALŲ mažo kontrastingumo labai didelės raiškos nuotrauką.     Matote RUDU STORU PIEŠTUKU skaičių 399 – tai archyvinį dokumentų susegimo eiliškumo numerį, kai pats lietuvių kalba J. Klimavičiaus raporto numeris yra 398, o vėlesnis (paskutinis) J. Klimavičiaus išvykimo į Kauną liuosuotis raportas turi kažkodėl 397-tą numerį. Keista, kad LGGRTC istorikas nepatyrinėjo to „tarpininkavimo“ dokumento ypatybių. Tas „tarpininkavimas“ buvo atliktas ant Jono Klimavičiaus raporto kitos pusės, nes dėl popieriaus taupymo raportai buvo pusės lapo formoje. Todėl Juozui Klimavičiui atspausdinto raporto pusės lapo kita pusė atrodė taip:

       Keista. kad ir dabar dar slepiama ar ne sąmoningai, kad J. Krikštaponis buvo aukšto meistriškumo sportininku? Mat, jis 1936 m. 6 centimetrais apstūmė rutulio stūmime nuo Ukrainos ir Komorogrado XIV amžiuje kilmės didikų atstovą iš jo netoliese Raguvėlės dvaro valdytojo sūnų Vladislovą Komarą, kurio sūnus, po 4-ių metų 1940 m. gimęs, tapo 1972 m. tapo Miuncheno olimpiados čempionu; taip pat rutulio stūmime!

10 pav.: Raguvėlės dvaras išpuoštas ąžuolų vainikais prezidento Antano Smetonos sutiktuvių proga. Buvo didelė šventė tada dvare. Tada dvaras buvo pavyzdingiausiu ūkiu. Baltušnikaitės (mano dėstytojo Algimanto sesės) man sakė, kad jų tėvelis gerai pažinojo dvarininką Konstantiną Komarą, o jojo duktė Akvilina taip pat man pasakė, kad Baltušnikus net ji pati gerai žino. Tai galima manyti, kad ir J. Krikštaponis galėjo pažinoti šį dvarininką bei jo sūnų Vladislovą, kaip ne tik metiką, bet ir šuolininką, nes J. Krikštaponis buvo 1936 m. Lietuvos čempionato 3-čios vietos prizininku šuolyje su kartimi. Galima pasididinti.

      Tai ar ne todėl ir dabar slepiamas J. Krikštaponio sportavimas; karo su Ukraina metu, kai pagal Sporto psichologijos praktiką; ne kaip negali būt suvokiama, kad aukštojo meistriškumo sportininkas pradėtų žudyti tautinę mažumą, su kuria labai bendravo Lietuvos čempionatuose? Juk, J. Krikštaponio kolegomis buvo net apie 20 žydų tautybės Lietuvos čempionų bei nuolatinių prizininkų! (tiek priskaičiavau iš Lietuvos lengvosios atletikos 100-mečiui sudaryto protokolo - apie sporto įtaką žemiau daugiau pateiksiu faktų.) Ar galėjo J. Krikštaponis turėti kokį nors psichinį sukrėtimą, kad įsitrauktų į civilių žmonių žudynes, turėdamas net juridinį išsilavinimą?

       Negi ir J. Krikštaponis negalėjo taip pat pergyventi dėl prasidėjusių žudynių? O po LLV išvaikymo, gal, galėjo būti tik formalioje bataliono „tarnybos“ būsenoje, daugiau namuose būdamas prie ūkio darbų - bulviakasio ir tada Ukmergės restorane sukonfliktavo ar ne su žydų žudymo organizatoriais? Iš kur tų vokiečių-kariškių galėjo tiek daug tada būti, jei ne po egzekucijos, kad ir rugsėjo 11-ąją dieną, kai  Ukmergėje buvo sušaudyta 4 tūkstančiai žydų? Jei po konflikto jis pabėgo, iš kur dar kariškių atsirado, kad jijį sumušė ir suėmė? Apie šį epizodą yra svarbios detalės iš jo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimų, kuriuos 1990 m. liepą  Šiluose užrašė Panevėžio kraštotyrininkas Romas Kaunietis, kuriuos mokslininkai ignoravo ir ignoravo J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą, kol aš nepateikiau minėtą NKVD generolo tokį pat teiginį, apie ką jo sesuo minėjo.
       

         Visa bėda, kad NKVD generolas nepaminėjo suėmimo-kalinimo laikotarpio ir mokslininkai toliau. kaip „skęstantys už šiaudo griebdamiesi“, toliau ignoruoja sesers pasakojimo logiką, nurodančią suėmimą-kalinimą okupacijos pradžiai. Jau vien komunistų kameroje paminėjimas ir parodo, kad tai vokiečių okupacijos pradžia. Be to, jei sesuo sako ne „prie vokiečių“, kaip buvo priimta kalbėti, o pasako jog „visą vokiečių OKUPACIJOS laikotarpį slapstėsi" jos brolis, tai, akivaizdu, šeimoje VOKIEČIAI  IRGI OKUPANTAIS buvo laikomi ir slapstymąsi ar ne nuo tarnybos savo batalione pabrėžė, kai buvo išimtas iš kalėjimo? Kitame buvusio J. Krikštaponio būrio ryšininko - žymaus tautodailininko Mykolo Dirsės ir bendrame sesers Veronikos pasakojime yra SERMĖGOS detalė tame restorane paminėta, kuri byloja ne vasaros ir ne žiemos periodą, nes senelis būtų nurengtas rūbinėje. Todėl su sermėga į restoraną tik rudenį galėjo įeiti, kai rūbinė, gal, neveikė?

     AČIŪ istorikui-mokslininkui Mindaugui Pociui, kuris Ukmergės 2021-12-03 konferencijai parengė Pažymą, kurioje pripažino prieštaringas žinias ir iki tolei slėptą bei mano atrastą-nufotografuotą NKVD generolo patikinimą, jog J. Krikštaponis GESTAP-o buvo suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime, o taip pat paminėjo mano paviešintą Nikodemą Reikalą, kuris, pagal KGB duomenis ir KGB-stų sudarytame 2/12 bataliono 2-osios Sąraše nuo 1941 m. spalio mėnesio pavadavo J. Krikštaponį. Be to, apie Nikodemą Reikalą, vadovavus Baltarusijoje žudymuose, 1948 m.  liudijo 4 asmenys, o 1964-09-01 liudijo ir Jonas Arlauskas, ir jo liudijimą minėtos Pažymos 10-11 psl. rodė M. Pocius, paminėdamas faktą, kad vėliau  „liudininkas“ M. Kačiulis keičia parodymą į žuvusį J. Krikštaponį, ar ne tikro žudymo vadovo N. Reikalo išsukimui nuo teisinės atsakomybės išsukimui, kuris tada gyveno JAV?