VšĮ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija Generalinei direktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei, Vilniaus universiteto rektoriui profesoriui Rimvydui Petrauskui, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktoriui Simonui Strelcovui, Ukmergės merui ir žiniasklaidai.

Keliautojo-kraštotyrininko
Vytenio Aleksandraičio
gimusio 1946-07-12 ir
gyvenančio Jonavoje

P R A Š Y M A S

nustoti šmeižti Lietuvos Didvyrį Juozą Krikštaponį.

        Vakar; - t. y. 2023-03-15 LRT studijos DIENOS TEMOS laidoje nuo 06:07 momento laidos vedėjas Mindaugas Jackevičius pasakė:

     „Ponia Verbickienė nori ir apie šaukštą deguto pakalbėti, paminėjote provinciją, - yra Ukmergė, yra paminklas iki šiol Partizanui Krikštaponiui. Istorikų įrodyta: žudė Baltarusijoje žydus, tačiau paminklas stovi, ...“

         Pirmiausiai,  dėl J. Krikštaponio LRT pastoviai daug kartų dezinformuoja klausytojus ir skaitytojus, nes jokie istorikai niekur neįrodė, tą, ką pasakė M. Jackevičius. Jeigu būtų įrodyta, kad „žudė“ – paminklo, tikrai, seniai nebūtų.

        Keista, kodėl LRT žurnalistai nepasidomi tikra situacija dėl J. Krikštaponio? Juk pagal Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimo centro (toliau pagal LGGRTC, arba Centro) raštą 2014-12-19 Nr.13R-300 buvo pateikta neišsami „pažyma“ ir Generalinė prokuratūra 2015-01-22 Nr. 17.2-829 atmetė „kaltinimus“ Didvyriui, kaip nesant objektyvių duomenų.

      Tas atmetimas būtų dar griežtesnis, bet LGGRTC, panašu, gal, sąmoningai nuslėpė faktą, jog J. Krikštaponis buvo GESTAP-o suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime ir nuslėpė toje „pažymoje“, dar ir kitą 2-os kuopos vadą Nikodemą Reikalą, kuris, panašu, kad pavadavo suimtąjį J. Krikštaponį  ir vadovavo žudynėms net tik Baltarusijoje, bet ir net Kauno VII-tame forte – apie tai kiek žemiau bus plačiau.

        Kadangi Ypatingajame archyve man pavyko aptikti J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo fakto paminėjimą NKVD generolo Kapralovo raštelyje, kuris atsiskaito už sunaikintą mūsų Didvyrį ir mini, kad jis buvo GESTAP-o suimtas bei kalinamas Kauno kalėjime, ir kai jį nufotografavau bei paskelbiau, tai jau naujojoje Pažymoje, skirtoje 2021-12-02 Ukmergės konferencijai atsiranda šitie paminėjimai ir dar kai kas labai svarbaus.

        Todėl aš šią antrąją Pažymą rašau iš didžiosios raidės, o pirmąją dedu į kabutes, kurioje buvo tik prielaidos, apie Didvyrio „nusikaltimus“. Todėl į tas prielaidas, kaip suprantu,  Ukmergės savivaldybė ir nekreipė dėmesio.

        O konferencijos Ukmergėje netęsiamos dėl prasidėjusio karo Ukrainoje – dėl jojo ir aš nutraukiau tolimesnius J. Krikštaponio biografijos tyrinėjimus, nes seku karo veiksmus  - juos pradėjau sekti prieš 3-is dienas iki karo pradžios, nes žinojau, kad karas prasidės. Jei ne karas, manau, kad taškas J. Krikštaponio istorijoje būtų padėtas ir Žydų bendruomenė jį gerbtų, kaip nukentėjusįjį nuo nacių, gal, ir už pasipiktinimą dėl vykdyto Holokausto?

        Minėtoje Centro „pažymoje“ buvo nekreiptas dėmesys ir į J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimus, kuriuos žymus Panevėžio kraštotyrininkas Romas Kaunietis užrašė 1991 m. liepą Šiluose ir nekoreguotus iš magnetofono man atsiuntė. Pas ją yra teiginys, kad `BROLIS PO KALĖJIMO PAS TĖVUS VISĄ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ, o iš kalėjimo brolį ištraukė draugai ir generolas S. Raštikis, kuris buvo J. Krikštaponio mamos sesers vyru.

        Kaip tik; tuos, galimai generolo S. Raštikio įtakos dėka A. Impulevičius falsifikavo kai kuriuos dokumentus, kad apgauti GESTAP-ą ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti - tuos dokumentus aš valstybiniame Centriniame archyve  (toliau LCVA) įžiūrėjau. Tai man padėjo LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas, kuris Ukmergės konferencijoje pasakė galimai ne tiesą, kad, neva, „2-oje kuopoje buvo Jonas Klimavičius“, nors visuose istoriniuose šaltiniuose jis minimas kaip 3-čios kuopos vado Ūselio pavaduotoju, kuris pastarasis 1962 m. teismo sprendimu Vilniuje buvo sušaudytas. Kad Jonas Klimavičius buvo 3-čios kuopos vado pavaduotoju, rašo Lietuvos kariuomenės karininkų 1918-1953 knyga-enciklopedija, o taip pat net LGGRTC sudarytas to bataliono karininkų sąrašas.

       Tolimesnė toje konferencijoje  A. Rukšėno „pasaka“, neva, apie „mirties bausmę paskirtą“ Jonui Klimavičiui, kurį Kauno kalėjime išlaisvina Birželio sukilimas, man, kaip ne istorikui pasidarė labai įtartina ir ne logiška, kai visi kaliniai per Jonavą išvežami į Minską, ir ten sušaudomi -  visi likusieji sušaudomi Červenėje, o nuteistąjį „mirties nuosprendžiu“ palieka Kaune. Todėl teko atsiversti J. Klimavičiaus raportą, kokias jis „pasakas“ rašo bataliono vadui. Jojo „mirties nuosprendžio įvykdymo“    47 dienos laukimo aiškiai neteisingos – turi būti 74 dienos, sumaišius rašomos mašinėlės klavišų paspaudimo tvarką, o apie jam mirties nuosprendžio pakeitimą į 10 metų lagerio, kažkodėl nutyli savo raporte. Juk po 1941-05-13 perteisimo iki Birželio sukilimo, tikrai, turėjo sveikatą pataisyti, džiaugdamasis, kad gyvą palieka.

        Dar vienas keistas J. Klimavičiaus antras raportas apie „liuosavimąsi“ rašytas ranka, jau išvykus į Kauną ir kažkodėl toliau „sirgdamas“ tarnauja metus laiko iki 1942-09-30, kai tą dieną paleidžiamas į atsargą.

        Pirmiausiai, iškyla pats elementariausias klausimas:

      Kokią turi „teisę“ J. Krikštaponis tarpininkauti ne savo pavaldiniui?

         Ar tai ne įrodymas, kad tas „raportas“ buvo GESTAP-ui apgauti? Kad tas „raportas“ skirtas GESTAP-ui apgauti, yra įrodymas, jog lygiai toks pat „raportas“ ir vokiškai atspausdinamas. (Aiškesniam perskaitymui didesnio kontrasto nuotrauką pateikiu.) Daugiau tokių DVIKALBIŲ dokumentų archyve neaptikau – vokiškų yra, bet, kad būtų dviem kalbomis rašyti – nemačiau.

        Dar viena įdomi detalė to „raporto“ kitoje pusėje – neteisėtam „tarpininkavimui“ Krikštaponis tik pasirašo, o kanceliarijoje iš tarpininkavimų registracijos žurnalo numerį bei datą ne J. Krikštaponis, o J. Klimavičius savo ranka parašo. Todėl NĖRA JOKIO ĮRODYMO, kad J. Krikštaponis „Minske“ tą parašą deda. Akivaizdu, kad parašas paimtas Kauno kalėjime, nes A. Impulevičius galutinai pasirašo tik po 4-ių dienų, keistai lapkričio 8 d. į  7 d. ištaisydamas, lyg, „nežinotų“ tos įžymios datos, kai Didžiojo Spalio perversmo „garbei“ buvo Minske atliktos masinės komunistų žudynės! Ką, per tas 3-4 dienas „negalima“ iš Minsko į Kauną ir atgal suvažinėti?        

       Panašu, kad GESTAP-o apgavimas buvo jau planuotas, rašant 1941 m. spalių mėn. 6 d. garsųjį įsakymą Nr. 42 išvykimui į Minską, kuriame tarp 23-jų karininkų yra du  BENDRAVARDPAVARDŽIAI. Įdomu, pagal kokią „tikimybių“ teoriją gali atsirasti tokiame mažame karininkų kolektyve du su vienodomis  ne tik pavardėmis, bet ir tais pačiais vardais, ir, dar to paties leitenanto laipsnio, ir, dar, net vienodų pareigų – kuopų pavaduotojų?

        Tai, būtent, tarp „dviejų Jonų Klimavičių“ ar vienas ne išgalvotas?  Tokį benravardpapavardį minėta Lietuvos karininkų knyga mini kitą Joną Klimavičių; voldemarininkų maište dalyvavusį, karo kalėjime už tai bausmę atlikusį ir į atsargą išleistą. Apie A. Impulevičiaus batalioną jam nieko nerašoma. Kito J. Klimavičiaus nerodo ir LGGRTC sudarytas to bataliono karininkų sąrašas.
        Tai, gal, todėl J. Klimavičius ir toliau tarnauja „sirgdamas“, kai nurašomas-„paliuosuojamas“ išgalvotas „2-os kuopos J. Klimavičius“? O, jeigu ir negalavo J. Klimavičius, tai, gal, jį sulaikė ir neišleido, nes J. Krikštaponis po kalėjimo negrįžo į batalioną, dėl išsekimo-sulysimo, kaip sesuo minėjo, ir, gal, generolas S. Raštikis patarė slėptis nuo vokiečių, nes A. Impulevičiaus batalionas ne tuo užsiiminėjo, kuo reikėjo? 

      Ne panašu, kad apšmeižti Lietuvos Didvyrį J. Krikštaponį, specialiai buvo laukta, kol numirs paskutiniai jo 3 biografijos liudininkai, tai žymus tautodailininkas bei J. Krikštaponio būrio ryšininkas Mykolas Dirsė, jo žmona ir Didvyrio sesuo? Kai pastaroji 2011 m. vasario mėnesį numirė, tai po mėnesio-dviejų Evaldas Balčiūnas ir paskelbė savo ANTIFA puslapyje galimai, šmeižtą, „atsitiktinai sutapus“ Didvyrio sesers mirčiai? Kodėl buvo laukta jos mirties?  

        Labai keistai atrodo, kad LRT skaitytojų dezinformavimui, buvo pasirinkus citavimui pačius nepatikimiausius „liudininkus“, kurie pagal visas taisykles privalo meluoti apie „Krištaponį žudynėse“, bet ir necituoja tų, kurie tikrąjį žudynių vadovą N. Reikalą mini. Pavyzdžiui, kaltinamasis M. Kačiulis 1948 m. tardyme rodė N. Reikalą, o po to 1962 m. ir 1982 m. apklausose keičia parodymą į žuvusį Krištaponį ar ne Nikodemo Reikalo gelbėjimui nuo teisinės atsakomybės, kuris gyveno JAV ir tada dar buvo gyvas? AČIŪ, kad minėtoje Pažymoje LII (Lii) Mindaugas Pocius pakėlė M. Kačiulio „liudijimo“ kaitos problemą.

        AČIŪ LGGRT Centrui, už man išsamų 14-os puslapių apimties mokslinį atsakymą į mano pateiktus klausimus, kuriame yra naujausi faktai apie Nikodemą Reikalą kaip žudynių organizatorių ir to man atsakymo dėka dar labiau patvirtinau prieš tai buvusias abejones, jog, neva, Krikštaponis ir Krištaponis, neva, „skirtingi“ asmenys – pasirodo, kad Krikštaponis pasikeitęs buvo pavardę į Krištaponis ir su šia pavarde figūruoja sportiniuose protokoluose. Iš jųjų paaiškėjo, jog J. KRIŠTAPONIS BUVO ŽYMUS SPORTININKAS-LENGVAATLETIS – 3 kartus Lietuvos čempionas – du karusdisko metimo rungtyje ir kartą rutulio stūmime, kuriame 1936 m. 6-iais centimetrais apstūmė jam pažįstamo Raguvėlės dvaro Konstantino Komaro sūnų Vladą Komarą, kuris 1934 m. pirmajame Europos čempionate Turine nešė Lietuvos vėliavą, jo žmona taip pat buvo Lenkijos rekordininkė rutulio stūmime ir disko metime Lietuvoje tada turėjo antrą rezultatą, o jųjų sūnus 1972 metais tapo Miuncheno olimpiados čempionu irgi rutulio stūmime. Be to, aš greitai pateiksiu SENSACIJĄ, ką dabartinė Raguvėlės dvaro valdytoja ir šio V. Komaro sesutė man papasakojo – pateiksiu ir buvusio savo dėstytojo Algimanto Baltušniko – du kartus Sovietų Sąjungos rekordininko disko metime, kuris diską mėtė, pratęsdamas J. Krikštaponio – Didvyrio sportinę šlovę, nes A. Baltušniko 3 dėdės kovėsi ir žuvo Krikštaponio vardo rinktinėje, kurios vadu buvo Jonas Baltušnikas-„Vienuolis“. Todėl prieš mirtį mano dėstytojas atkūrė Krikštaponio rinktinės bunkerį. Pateiksiu, ką jojo seserys man papasakojo. Be to LGGRT Centrui ruošiu išsamią studiją apie J. Krikštaponio įtaką Lietuvos lengvaatlečių-metikų stipriausių pasaulyje tradicijų formavimuisi dar ir per jojo mokslo bei sporto draugą – Atgimimo legendą Leoną Puskunigį (Štuthofo kalinį) - pirmosios lietuvaitės pasaulio rekordininkės Birutės-Zalagaitytės-Kalėdienės trenerį – pateiksiu ir jos bei jos trenerio sūnaus prisiminimus.

     Taigi, kadangi J. Krikštaponis Lietuvos lengvosios atletikos čempionatuose turėjo apie 20 čempionų ir pastovių prizininkų žydų tautybės, todėl nieko nuostabaus, kad po masinių žydų žudynių J. Krikštaponis, matyt, dėl psichinio sukrėtimo-frustracijos nesukontroliavo savo veiksmų Ukmergės restorane ir sukonfliktavo su galimai net tų žudynių organizatoriais? Tai  hipotezė, kurią būtina tirti. Apie tai studiją jau baigiu ir irgi paskelbsiu tuoj.

        O J. Krikštaponiui daugiausiai „kaltinimų“ yra „žudžius karo belaisvius“, kurie, panašu, kad irgi išgalvoti – Holokaustą verčiant į „karo belaisvių“ žudymą, nes sovietams, matyt, karo belaisvių žudymas buvo naudingesnis, kad nuslėpti Lenkijos kariuomenės sušaudymą, kaltinant vokiečius? Šiai hipotezei pagrindas yra tas, kad kur „liudijo  Krištaponį vadovaujant karo belaisvių naikinimui“ – ten dabar daugiaaukščiai namai stovi ir ekskavatoriais-buldozeriais kaulai turėjo būti išversti. Be to, ten nelogiškas buvo naikinimas, nes naikino apie 20 tūkst. karo belaisvių per jų filtraciją 1941 m. liepą, kai A. Impulevičiaus batalionas buvo dar Lietuvoje nesuformuotas.  Tos žudynės vyko palei dabartinio diktatoriaus A. Lukašenkos poilsiavietę Drozduose, kurioje apie 1930 m. buvo NKVD poilsiavietė ir ją naciai naudojo , matyt, kaip štabą karo belaisvių „filtracijai“. Todėl pervarius rudenį į belaisvių stovyklą Štalag-352 Maciukovšinon, dar kartą naikinti kaip ir logikos nebuvo? Juolab, naikinimai buvo Minsko miesto šiaurinėje dalyje „Puškino kazarmų“ ir Čeliuskinkiečių parke, kur yra sušaudymo paminklas ir į rytus nuo Minsko Uručje vietovėje, kurioje pernai atidengti kraupūs masinių žudynių palaikai. Atidenginėja-ekshumuoja palaikus 52-asis specialusis karo archeologų batalionas – kasinėjimai vyksta minėtoje Maciukovšinoje palei Štalag-352 stovyklą, kur atidengiami tik savaime numirę nuo išsekimo ir epidemijų karo belaisviai, kurie net perlaiduojami į savo gimtąsias vietas. Bet ten „sušaudytų“ kol kas neaptiko, nors „Krištaponį liudijo“. Jei būtų atradę ne sava mirtimi nužudytus, tai propaganda nebūtų nutylėjusi, nes nužudytus labiau turėtų pagerbti, nei savaime numirusius.

Taip, kad genialiausiai „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ nebuvimą po sesers Veronikos patvirtina ne tik NKVD generolas Kapralovas, kuris net 7,5 mėnesius tyrinėjo po jo nužudymo ir nerado „Baltarusijoje Krištaponio“, nes, matyt, matė GESTAP-o dokumentus – juos, matyt, matė ir KGB, kuri irgi Baltarusijoje Krikštaponio nerodė ir tą patį patvirtino apklausiamasis 2-osios kuopos karys Henrikas Salelionis, parodęs, kad tai kuopai „... iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo – ltn. Tamošiūnas.“ Tai natūralu, nes pastarasis buvo pirmojo pavaduotoju.  Dar tvirčiau paliudijo 2-os kuopos karys Juozas Vėsa, kad jo „... kuopos vadu buvo IŠ PRADŽIŲ Krištaponis, VĖLIAU Tamošiūnas, Reikalas. Jie keisdavosi.“ Tai kur galėjo dingti Krištaponis, jei ne kalėjime atsidūręs? Taip, kad aišku, jog KEITĖSI TIK PASTARIEJI Tamošiūnas su Reikalu, nes PAVADUOJANTYS VISADA KEIČIAMI. Todėl, manau, jog M. Pocius savo Pažymoje klaidingai paminėjo, kad, neva, keitėsi „Krištaponis su Reikalu“. JEIGU TIKRASIS VADAS BŪNA TARNYBOJE, TAI JO NIEKAS NETURI KAITALIOTI  BE JOKIOS PRIEŽASTIES. Nebent, „Krištaponiui atsisakius žudynėms vadovauti“? Bet, tada ... ?

         Bet, tikėčiausia, pastarojo, aplamai, Baltarusijoje neturėjo būti. O, kad Reikalas keitė Tamošiūną, tai, jei pirmasis turėjo patirtį vadovauti žydų žudynėms Kauno VII-tame forte, tai nieko nuostabaus, kad laikinai pavaduojantį visad galima pakeisti labiau patyrusiu. Bet, esant tikram vadui – tokios kaitos nesuvokiamos. Juolab, pavaldiniai nesuprastų tikrojo vado nuvertinimo.

        Taip, kad labai daug „liudijimų“, kad Krištaponis buvo kuopos vadu. Ir tokie „liudijimai“ gali būti teisingi, nes Krištaponiui, sėdint kalėjime, arba, kariams nežinant, kodėl J. Krištaponio nebūta Baltarusijoje (tai galėjo būti Karinė PASLAPTIS) ir todėl galėjo laikyti vadu, nors jo ir nebuvo dėl jiems nežinomų priežasčių?   Bet, aplamai, okupacinių, ypač, sovietinių struktūrų „tyrimų“ apklausos neturi būti vertinamos. Jų vertinimas, tai Kremliaus politikos atviras pripažinimas, gal? Juolab, pastarojoje nuorodoje  po keliolikos metų perklausinėjime jaučiasi, lyg, spaudimas, kaltę permesti mirusiajam J. Krikštaponiui, ne tik N. Reikalo gelbėjimo tikslu, bet ir komunistiniu politiniu tikslu, kompromituoti buvusį mūsų šalies Prezidentą ir Krašto apsaugos ministrą?

    Tai, tokie mano pastebėjimai, kuriuos aš čia Jums dabar aiškiai dėl  skubos išdėstyti neturiu galimybės, nes ruošiu 3 studijas tuo klausimu ir jas greit paskelbsiu.