Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo ttarpinstitucinės komisijos (toliau Komisijos) nariams: Vitui Karčiauskui, Donatai Armakauskaitei, Mariui Ėmužiui, Ritai Kuncevičienei, Ronaldui Račinskui, Mariui Pranui Šaliamorui, ir pasitraukusiems iš šios Komisijos darbo istorikams-mokslų daktarams: Rimantui Mikniui bei Mindaugui Pociui, bei šios Komisijos kritikui 2024-08-13 LRT straipsnyje „Farso komisija” mokslų daktarui Valdemarui Klumbiui, kaip numatomam Komisijos nariui, o taip pat ir numatomam nariui Mindaugui Nefui. Taip pat į šią Komisiją deleguojančių įstaigų-organizacijų vadovams: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Generalinam direktoriui dr. Arūnui Bubniui, Tyrimų departamento direktorei, dr. Kristinai Burinskaitei, LR Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen, Lietuvos istorijos instituto  direktoriui Aurimui Švedui, Švietimo, mokslo ir sporto ministrei Radvilei Morkūnaitei-Mikulėnienei, L.e.p. prezidentui, Plungės merui Audriui Klišoniui ir jo viceprezidentams,  Vilniaus universiteto rektoriui profesoriui Rimvydui Petrauskui, – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriui Vidmantui Bezarui, LR Kultūros ministrui Simonui Kairiui, viceministrams: Dainai Urbanavičienei, Vigintui Gasparavičiui, Rimantui Mikaičiui ir Albinui Vilčinskui, Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui profesoriui Juozui Augučiui, Mokslo prorektorei Julijai Kiršienei, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanei Rūtai Eidukevičienei, Lietuvių išeivijos direktoriui Egidijui Aleksandravičiui ir Istorijos katedrai, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovui Ronaldui Račinskui, Sekretoriato pavaduotojai – Mokslinių tyrimų programų koordinatorei Eglei Šukytei-Malinauskienei, Sekretoriato pavaduotojai – Švietimo programų vadovei Ingridai Vilkelienei, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkui Redui Rutkauskui, vicepirmininkams:  Juozui Ylai, Rasai Duobaitei-Bumbulienei, Onai Aldonai Tamošaitienei, Juozui Savickui, Vilniaus dailės akademijos rektorei profesorei Ievai Skauronei.
          Šiai problemai apibendrinti: Lietuvos istorikui, rašytojui, diplomatui, profesoriui ir habilituotam mokslų daktarui Alfonsui Eidintui, Lietuvos žmogaus teisių koordinacinio centro pirmininkui Vytautui Budnikui.

buvusio Jonavoje Sąjūdžio tarybos nario,
dabar tiriančio Juozo Krikštaponio biografiją
Vytenio Aleksandraičio
(tel: 864021719)

 P R O J E K T A S
dar nuolat tobulinamas-papildomas

dėl Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJOS KLAIDINGŲ „TYRIMŲ“ APIBENDRINIMAS,

arba, kaip Komisija buvo apgauta dviejų iš jos pasitraukusiųjų narių:

     ¹ – tai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC-o, arba Centro) paruošta „pažyma“, kurios autorius keistai nenurodytas, bet pagal GOOGLĘ galima nustatyti ir manyti, kad tai PLAGIATAS, viską su grubiausiomis klaidomis aklai nurašius nuo 2021 m. Lietuvos istorijos instituto [toliau LII(Lii), arba Instituto] dr. Mindaugo Pociaus istorinės archyvinės Pažymos (rašytinos iš didžiosios raidės dėl svarbių istorinių atradimų), apie kurią čia ... bus plačiau  ir kurios internetinis adresas - https://www.genocid.lt/UserFiles/File/Draudimas/Sprendimai/20230629_isvada01_priedas.pdf 

          To slapstymosi nuo vokiečių faktas toje Istorinėje-archyvinėje pažymoje paminėtas iš kraštotyrininkų fiksuotų prisiminimų. Tačiau  aš atradau ir NKVD 1947 m. dokumente tokį patį J. Krikštaponio slapstymosi nuo vokiečių konstatavimą²

Net per Pirmąją Pasipriešinimo prieš antrąją sovietinę okupaciją 80-mečio Liepos 20 dieną dar vieno liudininko pasakojimo-perpasakojimo liudininkas atsirado, kuris Ukmergės mero Dariaus Varno akivaizdoje; prie paminklo Pirmajam Lietuvos Prezidentui irgi J. Krikštaponio slapstymąsi bei jo dėka gyvenvietės išgelbėjimo nuo vokiečių numatytos egzekucijos kaip ir tikresnį variantą papasakojo3. 1 pav.: koliažas skirtas 2024-07-20 Pasipriešinimo pradžios 80-mečiui pažymėti įvykusį  Pirmąjį Partizanų sąskrydį (apie 100-200 dalyvių) už Lėno kapinių miške Liepos 20 d., Juozo Krikštaponio sukviesto ir tada Vyčio apygarda sukurta - jos vadu J. Krikštaponio išrinktu. Tai patvirtino to sąskrydžio liudininkas, Partizanų ryšininkas - Magadano kalinys ir taudodailininkas Mykolas DIRSĖ, kuris ir sukūrė palaiduotiems Partizanams atminti paminklą Gedimino stulpų, kurio statybą iniciavo vietinis kolūkis Tautinio Atgimimo metu, nes tuo metu dar buvo daug gyvų liudininkų.             Tam Pirmajam Partizanų sąskrydžiui pažymėti (kaip Pirmojo Pasipriešinimo 80-mečio ženklą) tose Lėno kapinėse Liepos 20 dieną (ji koliaže pirmos nuotraukos data ir laiku įvardinta) visuomeninių organizacijų atstovai su Ukmergės meru Dariu Varnu - tremtinių vaiku pažymėtas buvo tas svarbus įvykis.                Apatinėjė dešinės nuotraukoje perpasakotojas Petras Vanagas iš Šilų gyvenvietės (Pabevėžio raj.) Liepos 20-tosios Pirmojo Partizanų sąskrydžio pagerbimo metu PATVIRTINO SLAPSTYMĄSĮ NUO VOKIEČIŲ FAKTĄ, girdėtą jam iš pasakotojo ..., kuris papasakojo ir kaip J. Krikštaponis kaimą ar gyvenvietę išgelbėjo nuo "Pirčiupis-2" likimo, kai vokiečiai jau traukėsi kaip tik kur tai liepos apie 20 d.                 Šį koliažą atminčiai galima pasididinti, o taip pat galima labai stipriai pasididinti , o jeigu vaizdai per dideli, tai galima šiek tik padidinti.

           Taigi, tas J. Krikštaponio slapstymasis nuo vokiečių⁴, kaip ir jo kalinimas Kauno kalėjime, minimas keliuose istoriniuose šaltiniuose. Todėl tų abiejų paminėjimų paneigti negalima, nes NKVD generolas Piotras Kapralovas⁵ paminėjo J. Krikštaponio kalinimą Kauno kalėjime.

___________________________________

     ² – tai 1947 m. lapkričio 7 d. (Didžiojo Spalio perversmo šventės dieną) NKVD suimtos ir kalintos Juozo Krikštaponio buvusios žmonos Kunigundos SLIESORAITYTĖS tardymo metu tardytojo užrašytas alegorinis sakymas „Krištaponis bėgo iš vokiečių armijos ir slapstėsi Ukmergės rajone, ...“  kurį atradau iš pastarajai skirtos 1947-12-27 baudžiamosios bylos Nr.  1258, esančios  LYA archyvo K-1 fonde, skirtame okupantų politinėms baudžiamosioms byloms apraše 58-tame (pagal okupacinį Rusijos b.k. straipsnio numerį), kur minėtai P-4455 byloje tardymo protokolo 4 psl.  (archyviniame 27 lape) apie kurį čia ... detaliai aprašau.

     ³ – tai Liepos 20-tąją - Pirmojo Pasipriešinimo 80-mečio (Pirmojo Partizanų sąskrydžio) proga gretimai Užulėnio-Lėno Šiluose gyvenantis Petras Vanagas perpasakojo įvykį iš 1960 m. pasakoto Igno Pociaus, gyvenusio nuo Šilų link Juodvėsinės, kai Petrui buvo apie 17 metų. Jis pabrėžė nors J. Krikštaponio ir slapstymąsi nuo vokiečių, bet jiems traukiantis, kai sovietiniai diversantai juos apšaudė, ir kai vokiečiai gyvenvietę apsupo; - iš jos nieko neišleisdavo, tik įleisdavo, tai tada gyventojų gelbėjimo tikslu vokiečiams ir prisistatė J. Krikštaponis. O jie 3 dienas jį laikė ir laukė, kol štabas atvažiuos ... Tai buvo apie liepos apie 20-tąją, tikriausiai, po minėto sąskrydžio. Detalesnę visų fiksuotų tų pasakojimų analizę padariau - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/pasipriesinimui-80/index.htm 

     ⁴ – slapstymąsi nuo vokiečių paminėtas ir PRIEDO 10 psl., pridėtame prie sprendimo šalinti paminklą J. Krikštaponiui, lyg būtų Komisijos ir LGGRTC-o gen. direktoriaus „nacistiniai“ sprendimai, „už slapstymąsi nuo vokiečių“.

     ⁵ – NKVD generolas Piotras Kapralovas, (Michailovičius) nuo 1944 m. liepos 26 d. tapo vėl okupuotos Lietuvos narkomo – vidaus reiklų ministro... pavaduotoju, 1946-1947 m. m.  LTSR VRM valdybos „kovai su banditizmu“ viršininkas, 1947-1949 m. m. LTSR saugumo ministro pavaduotojas, ..., nuo 1952 m. išvyko dirbti į Primorsko kraštą, ... . (P.S.: be pasienio ir partinės aukštųjų mokyklų, 2 metus P. K. mokėsi dar ir  nuo XIX a. žinomame Maskvos rytų tautų instituto turkų-prancūzų kalbų fakultete. Todėl galima spręsti, kad „mažaraščiu“ nebuvo, kaip jo tiesioginis viršininkas Maskvoje kovai „su banditizmu“ Vakarinėje Sovietų Sąjungos daliai generolas ... Leontjevas buvo tik su pradiniu išsilavinimu, dėl ko J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo datų nepaminėjimas gali būti sąmoningu ir apie tai ... ) Daugiau apie P. K. bei Lietuvos okupacinės struktūros vadovus galima sužinoti internetiniu adresu - https://shieldandsword.mozohin.ru/VD3462/terr_org/respublik/litva.htm )

           Svarbiausia yra tai, kad šis NKVD generolas P. Kapralovas buvo atsakingas už J. Krikštaponio sunaikinimą, šio Didvyrio sunaikinimo ataskaitoje⁶, mano atrastoje ir pirmą kartą viešai paskelbtoje⁷, minėdamas J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą bei jo išlaisvinimą, kaip ir sąmoningai nuslėpė jų datas, apie ką detaliau čia ...

                Pagal J. Krikštaponio jaunesnės sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimus, 2–jų kraštotyrininkų fiksuotus ir žiniasklaidoje publikuotus⁸, jog, brolis, grįžęs iš kalėjimo, VISĄ VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ, - ši žinia ir buvo pagrindu man pradėti tyrimus.

___________________________________

     ⁶ – apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą ataskaitoje (raštelyje; rus.: „запись“-kėje) čia aukščiau ⁵-toje pastaboje aprašytas NKVD generolas P. Kapralovo labai keistai ir net šokiruojančiai nesuprantamu tikslu paminėjo okupantų sunaikintos aukos nuo nacių nukentėjimo faktą (GESTAP-o dėka suėmimą, kalinimą Kauno kalėjime ir ...), o to svarbaus dokumento signatūra yra: LYA, f. K-21, ap. 1, b. 49, l. 199, ; kuri yra paskelbta prie J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo fakto paminėjimo Vikipedijoje bei Wikiwando internetinėje Enciklopedijoje. Iš pastarosios nufotografuota ir aiškumo dėlei paryškintos nuotraukos 1. pav. vaizdas yra čia PRIEDUOSE, kaip 1-as priedas.

     ⁷ – kadangi, aprašant J. Krikštaponio biografiją, LGGRTC-o tinklalapyje; skirtingai nei Vikipedijoje bei internetinėje Enciklopedijoje kaip ir sąmoningai net iki dabar slepiamas J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo faktas [P.S.: jis buvo nuslėptas ir 2014 m. gruodžio 19 d. Centro „pažymoje“ (autoriaus Alfredo Rukšėno), teiktoje LR Generalinei prokuratūrai], todėl čia aukščiau  ⁶-toje  pastaboje paminėtą NKVD P. Kapralovo raštelį (jo nuotrauką) 2021 rugpjūčio 28 d. man teko pirmą kartą viešai paskelbti Facebook socialiniame tinkle, kurio internetinis adresas -  https://www.facebook.com/photo/?fbid=6206066992766947&set=a.153490474691326 Ten ir prasidėjo įnirtinga „diskusija“, dalyvaujant minėtam A. Rukšėnui bei kitam Centro istorikui. (P.S.: tada prieš 3-is metus dar tyrimų archyvuose nebuvau atlikęs ir su profesionaliais istorikais diskutavau tik LOGINĖS-hipotetinės koncepcijos pagrindu. Apie tą P. Kapralovo raštelį čia daugiau ... minima)

     ⁸ – apie žymaus Panevėžio krašto kraštotyrininko Partizanų likimų tyrinėtojo Romo Kauniečio, už ką 1969 m. buvo net kalinamas ( https://jp.lt/metrastininkas-r-kaunietis-teko-prakalbinti-simtus-tragisko-likimo-zmoniu/ ) publikacijas  paminėjo kaip  Lietuvos istorijos instituto XX-to amžiaus istorijos skyriaus mokslo darbuotojas Mindaugas Pocius  savo Pažymos, (apie ją čia ... daug rašoma),   11-tame psl.. parašė, jog J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė atsiminimuose teigė, „kad brolis Juozas „visą nacių okupacijos“ laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių ir sovietinių partizanų, bet buvo suimtas už konfliktą su vokiečiais restorane ir kelis mėnesius kalėjo Kauno kalėjime“, ir kaip šaltinį nurodė „(Aukštaitijos partizanų....., p. 217 – 225).“. Kas po daugtaškių, toje Pažymoje ne aišku, bet GOOGLE nuveda tik į Romo Kauniečio išleistas knygas. Keista, kad buvo paminėtas tų leidinių pavadinimas „margi raštai“, ir to pavadinimo minėtose pažymose nebeliko. Tuo labiau, kad čia pat M. Pocius toje Pažymoje, parašė, o taip pat ir ... Komisijai,  kuriai skiriu šį rašinį, skirtame PRIEDO 10 psl. yra viskas idealiai iš M. Pociaus Pažymos nukopijuota, jog „Archyviniai duomenys rodo, kad jis iš tiesų buvo suimtas gestapo ir tris mėnesius kalintas Kauno kalėjime“ (raudonai pažymėjau, nes Komisija nusprendė pašalinti J. Krikštaponiui paminklą, nežiūrint to, kad jis iš tiesų buvo gestapo kalintas kalėjime) ir nurodė šaltinius „(LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro gen. mjr. P. Kapralovo 1945 08 29 pažyma SSRS NKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenkai apie J. Krištaponio nukovimą karinės operacijos metu, LYA, f. K-21, ap. 1, b. 49, l. 199).“ Apie J. Krikštaponio kalinimo faktą fiksavo ir kraštotyrininkė Audronė Astrauskaitė, kuri, dirbdama Šilų bibliotekoje, nuolat bendravo su ten gyvenusia minėta J. Krikštaponio seserimi Veronika Juodiene, iš kurios nuolat fiksuodavo prisiminimus ir juos paskelbė 2008-04-18 laikraščio Tremtinys Nr. 15(797) 2-7 psl.. Dar po metų Kariuomenės dienos proga su tokiu pat pavadinimu „Įvykdė Lietuvos karininko priesaiką.“ paskelbė  krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštyje „XXI amžius“ 2009 m. lapkričio 25 d. Nr. 85 (1775). Šių straipsnių internetiniai adresai: Tremtinyje yra https://www.lpkts.lt/sites/default/files/15-797.pdf , o XXI-mame amžiuje - https://web.archive.org/web/20141222151402/http:/www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/11/25/atmi_04.html    . Be to rinkinyje „Atsiminimai apie Vyčio apygardos partizanus“, kraštotyrininkė Audronė ASTRAUSKAITĖ 2000-2003 metais užrašė buvusių partizanų ryšininkų ir paprastų kaimo žmonių atsiminimus apie Raguvos ir Lėno apylinkėse veikusius Vyčio apygardos partizanus. Tuose visuose prisiminimuose svarbiausia detalė yra ta, kad nacių laikais J. Krikštaponis buvo kalinamas kartu su komunistais, iš kurios aišku, kad tas kalinimas galėjo būti tik iki 1941 m. pabaigos. Dar svarbesnė pasakojimų detalę yra ta, kad jam todėl maisto nenešė ir todėl „Grįžo iš kalėjimo sublogęs. “, ką fiziologiškai aišku, kad tokioje būsenoje iš karto į batalioną sugrįžti negalėjo. Tie prisiminimai paskelbti 2010 m. Laisvės kovų archyvo Nr. 43 (istorinių kovų archyvo žurnale tomo 43), kurios redaktorius dr. Darius Juodis ir šios publikacijos internetinis adresas yra https://www.partizanai.org/index.php/laisves-kovu-archyvas-nr-43#119

               Mat, pagal LOGIKĄ, jei vokiečiai išleido iš kalėjimo, tai slapstytis nuo jų neturėjo. O, jei slapstėsi, tai tada aišku, kad iš kalėjimo buvo išleistas giminaičio generolo S. Raštikio įtakos dėka¹⁰, nors ir A. Hitlerį pažinojusio⁹, bet vis tiek; „ne už gražias akis“, o, greičiausiai, kad sugrįžtų į batalioną, į kurį negrįžo ir todėl teko slapstytis.

              Kitą slapstymosi nuo vokiečių priežasties paaiškinimo atrasti ar sugalvoti neįmanoma. Todėl iš oficialių biografinių duomenų darytina išvada, jog J. Krikštaponio suėmimas-kalinimas turėjo būti tik 1941 m. rudenį, o istoriko ir buvusio Komisijos nario Mindaugo Pociaus 2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijoje be jokių argumentų pasakyta „pasaka“, jog buvo suimtas, neva,  „po demobilizacijos ...“¹¹  yra visiška nesąmonė, nes „civiliui“ nereikėtų nei slapstytis, nei pats generolas S. Raštikis dėl civilio asmens negalėtų į GESTAP-ą kreiptis. Tuo labiau, tokio prasikaltusiojo „civilio“ išleidimo iš kalėjimo net nebūtų, nes ... (Detaliau apie ši labai lengvai logiškai paaiškinamą prielaidą čia ... paaiškinta išsamiau.)

             Tuo labiau, pačios istorikų išgalvotos „demobilizacijos“ net būti negalėjo, nes, pagal, paminėtą Ukmergės rajone slapstymosi NKVD dokumentą, besislapstančiųjų niekas „demobilizuoti - paleidinėti į atsargas“ logiškai niekur niekada negali. Todėl akivaizdu, jog Istorijos institutas suklastojo „demobilizacijos įrodymus“, t. y. paskelbė melagingas-apgaulingas signatūras, ką apie tai ... šios skandalingiausios situacijos įrodymas, dar kol kas nepaneigtas, nors Pirmojo Lietuvos Prezidento A. Smetonos 150-mečio jubiliejaus proga jau buvo skelbtas viešai LR Prezidentui¹² ir visoms instancijoms, siūlant to jubiliejaus metu atsiprašyti Pirmojo Prezidento artimųjų, tarp kurių yra ir J. Krikštaponio artimieji.

             Dar svarbiau, kad apie 1941 m. rudenį J. Krikštaponio suėmimą nurodo daug istorinių detalių, kurios išdėstytos čia ...  Ir tai patvirtina archyvinių dokumentų VISUMOS gausa, nes tyrimą atlikau Holistiniu (VISUMINIU) principu, kuris yra priešingas iš konteksto traukiamam Redukcionistiniam (stalinistiniam), kaip ir  chruščiovinio Atšilimo laike uždraustam, nes redukuojant, apkaltinti galima bet ką. ...)

               Ypatingai Ypatingojo (LYA) archyvo dokumentuose gausu įrodymų, kad „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti negalėjo, pateiktų ...,  nes buvusiai J. Krikštaponio 2-ajai  kuopai liudininkai nurodo vadovavus kitus karininkus; net iš kitų kuopų. Jų priskaičiavau iki 7-ių, o gali būti ir daugiau, nes nuolat besikaitaliojančius vadus kai kas iš tos kuopos karių atsiminti pavardžių negalėjo.

____________________________________

     ⁹ – apie generolo S. Raštikio ir diplomato Kazio Škirpos bendravimą su Adolfu Hitleriu per jo jubiliejų gerai aprašytas „Mūsų Ignalina“ tinklalapyje straipsniu „Kariuomenės vadas, kuriuo domėjosi Berlynas, Londonas, Maskva ir Varšuva“, kurio internetinis adresas yra https://www.mignalina.lt/2017/02/27/kariuomenes-vadas-kuriuo-domejosi-berlynas-londonas-maskva-ir-varsuva/, o pati to susitikimo nuotrauka čia 2 pav. PRIEDUOSE kaip 2-as priedas.

     ¹⁰ – dėl J. Krikštaponio iš kalėjimo išlaisvinimo pagal seserį, padėjo jo draugai ir artimas giminaitis generolas S. Raštikis, kurį fiksavo minėtas kraštotyrininkas Romas Kaunietis, kuris Atsiminimus į magnetofono juostą įrašė 1990 m. liepą Šiluose. To įrašo dar neredaguotas pasakojimo tekstą galima perskaityti internetiniu adresu http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/index-sesers-pasakojimai.htm , o S. Raštikio kaip  giminaičio (pusseserės vyro) paminėjimo vaizdas 3 pav. PRIEDUOSE kaip 3-priedas.

     ¹¹ – apie J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą, neva, „po demobilizacijos“ be jokių argumentų istoriko M. Pociaus pranešimo 2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijos 43:40 dalyje pasakymo vaizdo įrašą galima išklausyti https://www.youtube.com/watch?v=2vb_tQeM1Nw&t=2620s&ab_channel=Ukmerg%C4%97srajonosavivaldyb%C4%97 , o apie tą pasakymą dar atskirai ... aprašyta                

     ¹² – šios LII(Lii) klastotės įrodymo ir aprašymo Prezidentui nuoroda pateikta ...      

              Iš tardymų ir apklausų visumos aiškiai matosi, kad ši 2-oji kuopa labiausiai nusikaltimams (baudžiamosioms operacijoms) buvo naudojama, nes tikrojo jos šeimininko (kuopos vado) nebuvo, ir todėl kiekvienai baudžiamajai operacijai kuopos vadu kitas karininkas būdavo. Todėl nieko nuostabaus, kad NKVD-istams pokaryje atlikinėjant tardymus, niekas tada J. Krikštaponio neminėjo ir apie jį „prisiminė“ vienas tik po 23-jų ir kitas net po 32-jų metų. Tai stebino prie LGGRTC-o esančios Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių (toliau PDT) komisijos narius, kurie posėdyje 2014-12-17 protokolu Nr. 2PD-8(231)  priėmė sprendimą ištirti šį „istorinį akibrokštą“¹³. Tačiau šios PDT komisijos sprendimas buvo suignoruotas, nes tik po 2-jų dienų buvo kreiptasi į LR Gen. prokuratūrą, apskundžiant J. Krikštaponį¹⁴ be to pasiūlyto ištyrimo, nes per 2 dienas tai ištirti nebuvo įmanoma. Ir šią pagrindinę prastos kokybės „tyrimo“ priežastį 2023-08-16 Lietuvos žmogaus teisių koordinacinis centras (toliau LŽTKC) nurodė savo Prašyme¹⁵  tos PDT komisijos siūlymo ignoravimą, į kurį Centras dar nesiteikė net atsakyti. Ir tos 2014-12-17 Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) komisijos siūlymo ignoravimas buvo pabrėžtas dar ir š. m. rugsėjo 16 d. Seime vykusios visuomeninės Istorinės atminties konferencijoje, kurios Pranešimas, o po jo pastabos pateikimas ir nuo tos konferencijos žymių žmonių-specialistų pateiktas Pareiškimas dėl čia bus minimi 3-čioje temoje,  ...  

              Taip, kad  į minėtos PDT komisijos siūlymą ištirti ir nustatyti, „kodėl suimti ir tardomi ... neliudijo prieš J. Krikštaponį (Krištaponį) 1948–1949 m., o pirmieji parodymai ... duoti tiktai 1961 m.“ – į tą labai parastą Komisijos klausimą atsakau atliktu tyrimu, kurį ji rekomendavo LGGRTC-ui ir atlikti. Bet, deja, tą tyrimą vietoje Centro, teko atlikti man.

               O to tyrimo atsakymas labai paprastas, susijęs su fiziologiniais žmogaus atminties silpnėjimo ypatumais senstant, į ką istorikai nekreipė jokio dėmesio, nes mokėsi sovietinėse vidurinėse mokyklose, iš kurių buvo KOMUNISTŲ IŠIMTAS PSICHOLOGIJOS KURSAS, kuris nuo Lietuvos susikūrimo buvo sėkmingai mokomas vyresniems moksleiviams. Be to, buvo bandyta Psichologiją mokyti moksleiviams  iš karto po karo ir po karo, bet ... ¹⁶

____________________________________

       ¹³ – tos ... Komisijos nutarime buvo pasiūlyta nustatyti „... kodėl suimti ir tardomi ... bataliono nariai neliudijo prieš J. Krikštaponį (Krištaponį) 1948–1949 m., o pirmieji parodymai nenuteisto asmens duoti tiktai 1961 m.“. Visą tą protokolą galima pamatyti internetiniu adresu https://www.genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_01.pdf

     ¹⁴ – 2014-12-19 LGGRTC-as kreipėsi į LR Generalinę prokuratūra su raštu Nr. 13R-300 ir taip vadinama istorine-archyvine „pažyma“, čia per kabutes vadinama, dėl svarbiausių faktų nuslėpimo, paminėtų čia  ..., kurio internetinis adresas yra https://www.genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_02.pdf

     ¹⁵ – 2023-08-16 LŽTKC-o Prašymas, kurio 9-tame psl. nurodytas ¹³ – toje pastaboje nurodyto PDT komisijos siūlymo neįgyvendinimas, kurio internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/23-08-16-lztkc-del-krikstopon-%20kaltinimo-dalyvav-%20holokauste.pdf  .

     ¹⁶ -

.     Tuo labiau, kad „tyrinėję“ J. Krikštaponio biografiją tik 2 istorikai, - jie abu nematė tų dokumentų net mažiausios  dalies. Tai įrodo jų abiejų „išvadose“ ... nusišnekėjimai, kai dokumentai visai ką kitą rodo. Tai viską čia ir išdėstau tokiu tūriniu:

T U R I N Y S

1.      Pagrindinė loginė koncepcija, pradėti tyrimus  .......................................................    psl.

2.      Išsipildžiusioji didžioji (platesnioji) loginė koncepcija ..........................................     psl.

3.      Kaltinimus nustatinėti ir juos teikti privalo ne istorikai, o kriminalistai gal? ........     psl.

4.      J. Krikštaponio „išteisinimas“-(reabilitavimas) 1982 m. rugpjūčio 16 d.   Tarptautinėje apklausoje  .......................................................................................................  psl.

5.      Keista, kad Centras nesivadovavo savo Gen. direktoriaus dr. Arūno Bubnio perspėjimo atsargiai vertinti KGB dokumentus ................................................................   psl.

6.      Protestas prieš nacizmą galėjo būti atliktas tik vokiečių okupacijos pradžioje ......     psl.

7.      Pirmasis „prisvilęs blynas“ Komisijos „išvadoje“ .............................. ...................     psl.

8.      Supainioti pavardes – visai ne tas tardytojams pasakyti galima labai lengvai .......     psl.

9.      Galutinis J. Krikštaponio slapstymosi nuo vokiečių įrodymas jam paneigia visus kaltinimus .................................................................................................................................     psl.

10.  M. Pociui reikia AČIŪ sakyti ................................................................................      psl.

PAGRINDINĖ LOGINĖ KONCEPSIJA, PRADĖTI TYRIMUS

               Kad pradėti tyrimus, uždaviau sau žemiau raudonai parašytą klausimą. Tik gaila ir labai keista, kad niekam iš Lietuvos istorijos instituto [toliau LII(Lii), Istorijos instituto, arba Instituto]  bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC-o, arba Centro) istorikams  neiškilo labai elementarus klausimas:

-         Tai „kokio perkūno“ J. Krikštaponiui reikėjo slapstytis nuo vokiečių, jei jie jį išleido iš kalėjimo?

          O čia pagal LOGIKĄ  atsakymas vienintelis – slapstėsi, nes grįžti į batalioną ir važiuoti į Minską nenorėjo. Juolab, tas J. Krikštaponio nenoras tarnauti vokiečiams yra fiksuotas artimųjų atsiminimuose¹³. Tikriausiai iš savo giminaičio ir iš kalėjimo išlaisvinimui įtakotojo generolo Stasio Raštikio sužinojo, kas dedasi Baltarusijoje, o, gal, aplamai po Laikinosios vyriausybės (LLV) išvaikymo galėjo praeiti bet koks noras tarnauti vokiečiams? Jei išleido, tai išleisti iš kalėjimo galėjo tik vieninteliu tikslu, – tai grįžti į batalioną. O, kadangi jis, pagal sesės atsiminimą, buvo labai sublogęs¹⁴, kai grįžo iš kalėjimo, tai, reik manyti, todėl jo, vos pastovinčio ant kojų, – į Minską ir vežti negalėjo – privalėjo, tikriausiai jam reabilitaciją atlikti? Klaustukas, nes tai tik versija. O kitų atsakymų sugalvoti nepavyko. Ir jeigu, pagal artimųjų prisiminimus, J. Krikštaponis nenorėjo vokiečiams tarnauti, tai jo suėmimas-kalinimas galėjo būti tik 1941 m. rudenį. Šį laikotarpį ne tik slapstymosi nuo vokiečių logika pasako, bet ir kitos istorinės atsiminimų detalės, išvardintos 4-toje temoje.

IŠSIPILDŽIUSIOJI DIDŽIOJI (PLATESNIOJI) LOGINĖ KONCEPCIJA

               Iš tų atsiminimų yra žymaus Panevėžio krašto kraštotyrininko Romo Kauniečio 1990 m. liepą Šiluose įrašytas į magnetofono juostą J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės pasakojimas. Svarbiausia, kad šis kraštotyrininkas buvo atskirai nuvažiavęs pas seserį Veroniką, susitarė, kad dar kartą atvyks su magnetofonu įrašymui. Todėl Juozo jauniausioji sesuo Veronika, tikriausiai, apgalvojo savo pasakojimą ir jos įrašas kokios valandos eigoje turi didelę pasakojimo chronologijos tikimybę, skirtingai, nei nuolat ilgame laikotarpyje įrašinėjant tai ką prisimindavo. Todėl kiekvienas skaitytojas iš Veronikos pasakojimo supras, kad brolis Ukmergės restorane nacį su kėde numesti galėjo tik vokiečių okupacijos pradžioje, neatlaikius nacizmo akibrokštų, prie kurių vėliau per ADAPTACIJĄ paprastai apsiprantama. Be to sesers pasakyta detalė, kad brolis nuėjo į restoraną civiliškai apsirengęs. Jeigu, jis būtų, neva, po Istorijos instituto  istorikų išgalvotos „demobilizacijos“¹⁵, apie ką čia … bus pateikti dokumentų Instituto klastojimų įrodymai, tai pasakotoja tos civilinės aprangos nebūtų minėjusi, nes civiliai ir taip vaikšto tik civiliškai apsirengę. Tuo labiau, pagal tuos pačius sesers atsiminimus, dėl civilio asmens generolas S. Raštikis irgi negalėtų kreiptis į GESTAP-ą.

               Dar svarbiau, kad patys vokiečiai vėliau ant lietuvių buvo pikti dėl SS legiono sudarymo boikoto, kai inteligentai tapo įkaitais Študhofe, tai  tuo metu nacio pamėtymas su kėde būtų pasibaigęs tik ne Kauno kalėjimu ir net ne Balio Sruogos bei kunigo S. Ylos aprašyto „Dievų mišku“, o, tiesiog, IX-tu fortu, ir ...? Tuo labiau, J. Krikštaponis kalėjime vienoje kameroje su komunistais sėdėjo¹⁵.

               O pagal garsiąją SS štandartenfiurerio Karlo Jägerio sunaikintų aukų ataskaitą akivaizdu¹⁶, jog komunistai Lietuvos kalėjimuose turėjo būti laikomi tik  iki 1942 m. pradžios¹⁷. (Detaliau ... temoje) O kaip tik tų metų vasaryje J. Krikštaponis buvo Vilniaus teisme dėl skyrybų^16a su savo žmona Kunigunda Sliesoraityte. Tai, kaip tik, jis, pagal NKVD generolo P. Kapralovo teiginį,  kad po „3-jų kalinimo mėnesių, buvo išlaisvintas“ – pagal aritmetiką atitinka, kad vasaryje būtų laisvas.

16 – žymioji SS štandartenfiurerio Karlo Jägeio atakaita apie atliktas žmonių žudynes, kurią galima nagrinėti pagal internetinį adresą      http://www.anarchija.lt/politika/1733-holokausto-lietuvoje-buhalterija-karlo-jagerio-suvestines-zinios-apie-operatyvinio-burio-3-teritorijoje-iki-1941-gruodzio-1-ivykdytas-egzekucijas                                                                                                                                           
17 – apie komunistų  kalinimą iki 1941 metų pabaigos tos ataskaitos pabaigoje rašoma jog „...13-16 metų mergaitės buvo uždarytos į kalėjimą už tai, kad jos norėdamos gauti darbo, mėgino stoti į komjaunimą. Čia teko imtis griežtų priemonių, kad atitinkami lietuviški sluoksniai gerai įsikaltų į galvą ryškią liniją. ... Tie, kuriuos mes, turėdami galvoje jų nusižengimus, nuteisėme 1-3 ir 6 mėnesiams, ..., (ši citata platesnė ... temoje)

               Taigi, pagal visų aplinkybių VISUMĄ, – visų viešumoje turimų duomenų gausa turi didelius J. Krikštaponio suėmimo požymių polinkius į minėtą vokiečių okupacijos pradžią. O, kadangi nebeliko suėmimo-kalinimo dokumentų, tai žmonija nuo seniausių laikų sukūrė ir logikos ir algebros mokslus, KAIP SURASTI NEŽINOMUOSIUS. Jau vien dabar; sudėtingų matematinių ir sociologijos mokslo Patikimumo koeficientų skaičiavimais daug ką, net matematiškai galima nustatinėti, ką šiuo metu visi studentai kursiniuose bei diplominiuose darbuose ir atlieka pagal EXEL-yje esnčią Patikimumo formulę.

          Todėl buvo aišku, kad tyrimą būtina pradėti, einant ir per Lietuvos archyvus, ką jiems ir paskyriau didelį laiką; iš karto nuo 2021-12-03 Ukmergėje mokslinės konferencijos, kuri turėjo būti tęsiama tų konferencijų ciklu¹⁸. Deja, dėl prasidėjusio Ukrainoje karo, tas konferencijų ciklas tęsiamas toliau ne tik nebuvo, bet, reikalavimui¹⁸ nukelti Didvyriui paminklą, dar buvo pasinaudota ir rusofašistinės Z raidės provokacija, ir net tą raidę pagerbiant šviečiančiomis žvakutėmis¹⁹? O po to reikalavimo su Z raide iš karto Komisijai pateikta balsuoti už sprendimą Nr.1, kuris kaip tapo „pirmuoju prisvilusiu blynu“, čia tam ir skiriu savo paskutinę apibendrinančiąją studiją.

               Pirmiausiai Centriniame Valstybiniame (LCVA) archyvo R-1444 fondo saugyklose paaiškėjo, jog išvykimo į Minską dokumentai visai neįrodo, J. Krikštaponio išvykimo, nors jo pavardė juose ir egzistuoja net tarp neišvykusiųjų, nes niekas išvykimo metu netikrino išvykstančiųjų, taip, kaip batalionas savavališkai be įsakymo į Minską išvyko ir tik kitą dieną (spalių 6 d. Šančiuose) „įsakymo“ Nr. 42 parodija kurpiama, ne įsakanti, o tik konstatuojanti faktą, jog kariai ir karininkai IŠVYKO, lyg, būtų kažkokia savavališka „gauja“, o ne kariuomenė. (Detaliau apie šį „įsakymo“ akibrokštą  ...))

               Todėl J. Krikštaponis, turintis nebaigtąjį aukštąjį teisinį išsilavinimą (jis kažkodėl nuo Lietuvos gyventojų slepiamas) galėjo be įsakymo ir atsisakyti vykti. Gal, todėl jo 2-osios kuopos didžioji dalis neišvyksta – išvyksta vėliau^20a? Kitu variantu J. Krikštaponis po rugsėjo 25 dienos, išėjęs atostogų^20b, kartu su savo pavaduotoju V. Tamošiūnu, galėjo Ukmergėje GESTAP-o būti suimtu, nes to minėto „įsakymo“ Nr. 42 parodijoje yra galimai sukurptas ir išgalvotas kitas bendravarpavardis leitenantas „Jonas Klimavičius“, kurio tokio tarp bataliono dokumentų nemačiau – tokio nerodo Lietuvos kariuomenės 100-mečiui sudaryta daugiatomė karininkų enciklopedija-sąvadas^20c, nerodo kito Jono Klimavičiaus ir net LGGRTC-o sudarytas bataliono karininkų sąrašas^20d.  Įdomu ir tai, kad su tuo galimai sukurptuoju-išgalvotuoju kitu Jonu Klimavičiumi galima įžiūrėti ir organizuotą kaip ir GESTAP-o apgavystę, kad J. Krikštaponį išprašyti iš kalėjimo, o ant to „išprašymo“, net pats J. Krikštaponis pasirašė²¹, akivaizdžiai ne Minske, o greičiausiai, kalėjime. Tik reikia atidžiau ir plačiau žiūrėti į tuos keistus dokumentus, apie kuriuos galutinio atsakymo negaliu duoti, nes nesu koks ypatingasis ekspertas. Bet tos keistenybės matosi iš pirmo žvilgsnio, apie ką čia ... parodau.

               O galutiniai įrodymai, kad „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ nebūta net nei „jo kvapo“ – yra Ypatingojo archyvo liudininkų apklausų protokolų VISUMOJE, kuriuose savo kuopos vadą J. Krikštaponį nurodo buvusį tik Kaune, o Baltarusijoje nurodo kitus karininkus. Jų priskaičiavau net iki 7-ių, - ir net iš kitų kuopų. Kaitaliojosi, nes ta kuopa buvo labiausiai naudojamas kariniams nusikaltimams – t. y. specialiosioms (baudžiamosioms) operacijoms^21a, nes tikrojo vado joje ne buvo. O jei buvo tokia betvarkė, tai, akivaizdu, jog J. Krikštaponio ten net būti negalėjo, jeigu vietoje jo kitus vadovaujančius kuopai liudininkai rodo.

          Dar įdomiau, kad Vytautas Skuodis Henriką Salelionį skatino kurti politinio pobūdžio eilėraščius,
 dėl ko 

KALTINIMUS NUSTATYTINĖTI IR JUOS TEIKTI PRIVALO
 NE ISTORIKAI, O KRIMINALISTAI, GAL?

               Toks klausimas iškilo, kai š. m. rugsėjo 16 d. Seime Istorinės atminties konferencijoje docento istorikas, politologas ir kultūrologas bei Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Romualdas Povilaitis pranešime apie Teisinius aspektus, didelį dėmesį skyręs nekokybiškam J. Krikštaponio biografijos „tyrimui“, paminėjo ir Komisiją, „nuteisusią“ Didvyrį tokiais žodžiais:

               „Žinoma, juos priima minėta komisija, bet priima vadovaudamasi vieno ar kelių istorijos tyrinėtojų išvadomis. Pabrėžtina, ne teismo ar kriminalistikos ekspertų, o tik istorijos tyrinėtojo išvadomis.“ (Ši citata iš konferencijos Pranešimo atpasakojimo, paskelbto Pozicijos tinklapyje)

               Tai čia ir yra pagrindinis teisinis akcentas Lietuvos žmogaus teisių koordinacinio centro atstovo, skaičiusio nuo Lietuvos Žmogaus teisių ir nuo Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijų jungtinį bendrą paruoštą pranešimą.

               Kaip matome, tik vienas istorikas (minėtas A. Rukšėnas, o po to ir M. Pocius) „įlindo“ kaip „ne į savo daržą“ ir „pašeimininkavo“ kriminalistikos sityje, net nenutuokdami, kad archyvuose saugomų tardymo ir apklausų protokolai yra tik žaliava tyrinėjimams, o ne „išvadų“ darymams.

               Tuo labiau, kad istorikams puikiai kriminalistiką yra dėstęs kriminalistikos ir kriminologijos habil. mokslų daktaras Samuelis Kukliansky²² – LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky tėvelis. Jo paskutinis mokslinis darbas buvo APKLAUSŲ TAKTIKA, TEORIJA IR PRAKTIKA, kur jau vien pavadinimas byloja, kad archyvuose tardymo-apklausų protokolus gal reiktų tyrinėti pagal toje disertacijoje išdėstytų minčių principus, o ne aklai be jokių patikrinimų-palyginimų ištraukinėti aiškiai suklydusiųjų „parodymus“?

             NUOTRAUKA Rudensko. Taip ir atsitiko, kai 2014-12-19 LGGRTC-o „pažymoje“^pažym, kurios sudarytojas Alfredas Rukšėnas ne tik nuslėpė J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktą, bet dar ir atrinko „liudijimui“ Martyno Kačiulio paistalus apie „Krištaponį Rudenske“, kuriame „liudytojas“ būti negalėjo, nes išvyko į Minską tik po 8-ių dienų²³, kaip jis liudijo 1982-08-16 Vilniuje Tarptautinėje apklausoje. O tada pagal aritmetiką Minske M. Kačiulis turėjo būti tik spalių 13 d., t. y., 2-3 dienas jau po Rudenske įvykdytų žudynių. Tuo labiau, kad  bausmę M. Kačiulis gavo už Minske, Slucke ir Klecke, o Rudenskas NKVD dokumentuose  M. Kačiuliui visai neminimas²⁴. Tai jau vien dėl to tas „liudijimas“ privalo būti nepatikimu. Tuo labiau, M. Kačiulis mini, kaip, neva, „su Grigoniu Rudenske atsisakė žudyti“, o pats J. Grigonis  apklausose to Rudensko visai niekur nemini, nes ir jis irgi galėjo su M. Kačiuliu vykti tik antru reisu į Minską (tai reikia tirti) ir todėl aiškiai matosi, kad sovietinė prokuratūra per minėtą Tarptautinę apklausą M. Kačiulį aiškiai pakoregavo ir pasakodamas tą pasaką „apie Rudenske atsisakymą žudyti ir apie Krištaponį“ taukšdamas, jau Juozo Grigonio nemini²⁴ – mini tik jaunąjį karį kažkokį. Tai aišku, jog jis turi mintyse tik J. Grigonį, kaip jaunąjį karį, bet, tikriausiai, sovietinė prokuratūra jam uždraudė minėti jį, kad atstovams iš JAV nekiltų įtarimas dėl parodymų neatitikimo.

               O dėl tų parodymų neatitikimo ir Komisija turėjo atkreipti dėmesį dėl to paties M. Kačiulio, nes prie išvados ir prie „sprendimo Pa-2²⁵“ nuimti J. Krikštaponiui paminklą, buvo pateiktas PRIEDAS – LGGRTC-o „pažyma“-PLAGIATAS²⁶ iš Istorijos instituto Mindaugo Pociaus Pažymos²⁷, rašytinos tik iš didžiosios raidės, kurioje jis nurodo prieštaringas žinias ir nurodo, ką reikia tirti. O, kaip tik, tos Pažymos 5 psl. ir pateikto Komisijai PRIEDO 4 psl. apie minėtą M. Kačiulį rašoma taip:\

1 pav.: ištrauka iš 2021-12-03 Ukmergės konferencijai paruoštos Pažymos 5 psl. viduryje. Lygai taip  viskas žodį į žodį iš tos Istorijos instituto Pažymos yra nuplagijuota ir į LGGRTC-o „pažymą“-priedą prie sprendimo naikinti Atminimą šiam Didvyriui. PLAGIATU vadinu todėl, jog toje LGGRTC-o „pažymoje“ nėra nurodyta autorystė, o jeigu nuo tos Pažymos AKLAI NUKOPIJUOTOS IR VISOS PAČIOS GRUBIAUSIOS KLAIDOS, tai pedagoginiais aspektais toks AKLAS NUSIRAŠINĖJIMAS vadinamas Plagiatu, kurį matome ir žemiau 2 pav.  Galima pasididinti. 

2 pav.: ištrauka iš LGGRTC „pažymos“, skirtos šalinti J. Krikštaponiui paminklą. Galima šį vaizdą PRASIPLĖSTI ir pamatyti tų liudijimų signatūras.

           Taip pat ir tos Pažymos 10 psl. ir LGGRTC-o „pažymos“-priedo 9-to psl. pabaigoje apie M. Kačiulį vėl parašyta taip:

          „2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius, Stanislovas Gervinas, Martynas Kačiulis, 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas, kuris vadovavo kuopai Slucko, Klecko, Minsko ir Borisovo žydų getų kalinių žudynėse. Išvardindami visus jiems žinomus 2-ojo bataliono karininkus, B. Simonavičius, S. Gervinas ir M. Kačiulis 1948 m. kažkodėl nenurodė J. Krikštaponio (Krištaponio) pavardės, tačiau liudijo, kad N. Reikalas dalyvavo tik šių keturių miestų žydų žudynėse. Pastebėtina, kad B. Simonavičius, S. Gervinas ir M. Kačiulis 1948 m. tardyme taip pat nebuvo specialiai klausiami apie N. Reikalą (B. Simonavičiaus 1948 m. rugpjūčio 4 d. tardymo protokolas, LYA, f. Кl, ap. 58, b. 11238, t. 1, l. 103-108; S. Gervino 1948 m. liepos 28 d. tardymo protokolas, LYA, f. К-l, ap. 58, b. 11238, t. 1, l. 199-206 a. p.; M. Kačiulio 1948 m. liepos 8 d. ir 16 d. tardymo protokolai, LYA, f. К-l, ap. 58, b. 11238, t. 1, l. 278, 283 a. p.)“.

         Tai kodėl Komisija pasiūlė nuimti J. Krikštaponiui paminklą, kai tame priede reikalaujama ištirti, kodėl nemini J. Krikštaponio Baltarusijoje!? Kaip galima nuiminėti J. Krikštaponiui paminklą, kai yra M. Kačiulio teiginys, kad Baltarusijoje ne Krištaponis buvo, o Nikodemas Reikalas buvo?  Čia jau didelę padėką galima reikšti M. Pociui, kuris atrado M. Kačiulio prieštaringus parodymus, kurių 2014-12-19 A. Rukšėnas nė „nematė?“, kur tokio „liudininko“ net užskaityti tokių „parodymų“ neturėjo teisės, kuris taip kardinaliai kaitaliojo juos. Tuo labiau, jeigu M. Pocius savo Pažymoje iškėlė NEAIŠKUMĄ prieštaringų parodymų  ir pažymėjo, kad REIKALINGI TYRIMAI (tų tyrimų M. Pocius reikalavo ir „pažymos“ 10 psl. papildomus tyrimus, nes jam buvo ne aišku, kas kitose žudymo akcijose vadovavo 2-ajai kuopai) ir kaip ne kaista, kad nei Komisijos nariams ir nei pačiam Generaliniam direktoriui buvo nė motais, priimant sprendimą šalinti Atminimą J. Krikštaponiui, nors reikia dar tyrinėti ir aiškintis, kas neaišku.

               Ar ne panašu į tai, kad nei Komisija ir nei LGGRTC gen. direktorius  iki galo neperskaitė to pateikto priedo?

         O, dėl M. Kačiulio man, kaip didelę pedagoginio darbo patirtį turinčiam, buvo aišku, kad, jeigu po 32-jų metų 1948 metais rodytas jo kuopos vadas Nikodemas Reikalas netikėtai pavirsta į „Krištaponį“, tai akivaizdu, jog M. Kačiuliui, galimai, pamiršus keistą N. Reikalo pavardę, tardytojams pakišo labiau įsimintiną „Krištaponio“ pavardę? Ir, jeigu tardytojus būtų dominusi, kas tiksliai vadovavo 2-ajai kuopai, tai tardytojai būtinai butų pažiūrėję į NKVD-inius tardymo protokolus, ir būtų tekę aiškintis. Tačiau iš apklausų aiškiai matosi, kad nei žuvęs J. Krikštaponis ir nei JAV gyvenantis N. Reikalas KGB-istų visai nedomino, nes tai buvo žymaus dailininko ir karo lakūno Jurgio Juodžio byla, kuriai kiti gyvi JAV esantys liudininkai, galintys kitaip liudyti, gal, nedomino? Todėl KGB-istams ir neužkliuvo, jog M. Kačiulis keičia parodymą jiems visai nedominamu klausimu. O, gal, net ir patenkinti buvo, kad nejudins dar gyvo ir JAV gyvenančio Nikodemo Reikalo?

              Beje, po 3-jų metų  jis 1985 m. „nusišovė?“²⁸, būdamas profesionali ginklininku. Kokios to keisto įvykio aplinkybės? Ar ne galėjo KGB-istai bijoti, kad gyvas ir užkabintas N. Reikalas, gali apversti visus kaltinimus „aukštyn kojomis?“ J. Juodžio byloje? Kodėl ta Juodžio byla ne buvo užbaigta net iki 1986 metų jo mirties²⁹?

   Jurgio Juodžio kūryba aprašyta yra internetiniu adresu: https://partizanai.org/index.php/karys-1961m-7-8/5212-dail-jurgio-juodzio-puses-simto-metu-amziaus-sukaktis. 1973 m. lapkričio 28 d. DIRVA Nr. 90 — 5 rašė: „Dail. Jurgio Juodžio parodos turi pasisekimą. Chicagoje jo parodą aplankė net apie 2000 žmonių! Lankėsi mokinių ekskursijos. Detroite jo parodą aplankė irgi keli šimtai meno mėgėjų. Brangiausi mėgėjų. Brangiausi paveikslai beveik visi buvo išpirkti! Jie brangūs... Bet jis savo darbais, savo tapybomis nesišvaisto“. https://www.spauda.org/dirva/archive/n1973/1973-11-28-DIRVA.pdf.  Jis nutapė paveikslą „Deganti sodyba“. Paveikslas leidžiamas KARIO loterijoje. KARIUI PAREMTI LOTERIJĄ, įgalino New Yorko ramovėno, dail. Jurgio Juodžio dovanoti du paveikslai. Jam, mūšy senam bendradarbiui ir rėmėjui, KARYS taria nuoširdų ir bičiulišką ačiū. Žemiau dedame J. Juodžio laišką, kurį perskaityti galima - https://partizanai.org/index.php/karys-1963m-7-8/5397-juodis-deganti-sodyba-paveikslas . Dėl LSSR KGB pirmininko J. Petkevičiaus raštas SSRS KGB Tardymo skyriaus viršininkui A. Volkovui dėl nacistinio karo nusikaltėlio J. Juodžio bylos 1983-12-14 rašte nesutinkama patenkinti JAV Juodžio advokatų reikalavimus daryti reviziją, gaunant visą 12-tojo policijos bataliono baudėjų tyrimo medžiagą. Tas raštas 438-439 psl.  LGGRTC Tyrimų departamento direktorės dr. Kristinos Burinskaitės KGB  dokumentų rinkinyje - https://www.atmintiesknygos.lt/wp-content/uploads/2021/07/2011_kgb_archyvai.pdf  

J. Krikštaponio „išteisinimas“-(reabilitavimas) 1982 m. rugpjūčio 16 d.   Tarptautinėje apklausoje  

          Bet ir nepiktybiškai sumaišyti pavardes - apsirikti nėra sunku, kai J. Krikštaponis bei N. Reikalas turėjo būti išskirtinai panašūs, nes abu buvo aukšti ir liekni³⁰. O su karine uniforma ir vienodomis kepurėmis atskirti nėra taip paprasta, jei iš arti nebendrauji.

         O, kad taip ir į vyko, kad pavardės buvo sumaišytos, tai įrodo vienas mano iš naujausių ir reikšmingiausių atradimų su tuo pačiu M. Kačiuliu, kur Ypatingajame (LYA) archyve istorikų galimai nematytoje vienoje iš STENOGRAMŲ 1982-08-16 Vilniuje Tarptautinės apklausos, kurioje prieš 42  metus buvo reabilituotas Juozas Krikštaponis didžiausio istorikų A. Rukšėno ir M. Pociaus išnaudojamo „kaltintojo“ Martyno Kačiulio. Jis pritauškęs apie „Krištaponį Rudenske“, po pietų, gal dėka kokybiškesnės-vakarietiškos apklausos, o taip pat pietų metu, lyg, Neringos restorane³¹, jam pabendravus su JAV atstovais³²,  atsakinėdamas į klausimus JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui bei gynėjai N. Grybauskaitei, greičiausiai, kažką prisiminęs, netikėtai M. Kačiulis pareiškė, kad „ ... buvo pakeisti kuopų vadai. Ne Krištaponis, o Reikalas“:

4 pav.: tai didžiausio J. Krikštaponio „kaltintojo“ Mariaus Kačiulio (protokole MK. žymimu), kaip ir visų „apie Krištaponį fantazijų“ perbraukimas, matomas šioje STENOGRAMOJE: apklausos, vykusios  Vilniuje 1982 m. rugpjūčio  16 dieną, kuri prasidėjo 11 val.  32 min. ir šis M. Kačiulio  atsakymas buvo apklausai gerai įpusėjus, kai JAV Spec. tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui  paklausius apie miestus, kuriose vyko žudynės, tai, čia, kažkaip  M. Kačiulis nelabai raiškiai pradėjo atsakinėti visai ne į temą, ir ką matome, tą ir matome - galimai patvirtino, kad Krištaponis buvo N. Reikalu pakeistas jau, gal, išvykos į Minską metu, nes nuo rugsėjo 25 dienos J. Krikštaponis ir jo pavaduotojas V. Tamošiūnas buvo išleisti 7 bei  5 dienoms atostogų. Todėl, logiškai galvojant, jau N. Reikalas galėjo pavaduoti juos abu, nes N. Reikalą kaip kuopos vadą Kaune prieš išvyką liudijo Arlauskas. O, iš kart į Minską nuvykus, spalio 10-11 d. d. Rudenske žudynių metu,  keistai ir labai vadovavo J. Krikštaponio pavaduotojas V. Tamošiūnas - vadovavo net visam batalionui, nes , pagal Vuosaičio liudijimą šalia Tamošiūno buvo ir A. Impulevičius, bet, jis nesikišo į žudynių akcijos vykdymą. Todėl N. Reikalas galėjo rūpintis nenorinčiais šaudyti savo kuopos kariais (apie jį šiame epizode yra ir daugiau liudijimų), nes Tamošiūnas visai operacijai vadovavo, nors čia labai viskas keista, kad, aplamai, tos „M. Kačiulio pasakos“ galėjo ir nebūti, nes jo paminėtas J. Grigonis Rudensko visai neminėjo niekur niekada, o paties M. Kačiulio Rudenske neturėjo būti, ir jis „apie Krištaponį Rudenske“ tauškė kaip prokuratūros spec. liudytojas, demaskuotas N. Grybauskaitės iš JAV, galimai pasakodamas kažkokias nuogirdas? Todėl, prisiminęs kažką, ir pataisė savo liudijimą, istorikų dar nematytą.    Taip, kad iš ŠIOS STENOGRAMOS DAUG TIKSLESNIS VAIZDAS, NEI LABAI IŠKRAIPYTUOSE PROTOKOLUOSE, ir kodėl istorikai tų stenogramų nesinaudoja - labai neaišku? Tikslesnės M. Kačiulo ATSAKYMO APLINKOS PSICHOLOGIJAI SUVOKTI, galima visą šios stenogramos puslapį pamatyti

          Šią frazę M. Kačiulis pasakė ne į klausimo temą, aiškiai, norėdamas pataisyti savo neteisingą prieš pietus duotą parodymą, kad jo parodyme turi būti NE KRIŠTAPONIS, O REIKALAS, kurį kaip kuopos vadą nuo 1941 m. spalio mėnesio ir nustatė KGB specialistai:

45 pav.: KGB-istų sudarytas (galima ir VISĄ pirmąjį psl. atsidaryti šio dokumento) J. Krikštaponio 2-osios kuopos Sąrašo viršutinė pagrindinė dalis, nurodant, kokiu dokumentu (įsakymu Nr. 42 sudarytas tas Sąrašas, ir nurodyta archyvo adresas, kuris šiuo metu yra Lietuvos centriniame valstybiniame (LCVA) archyve, kuriuos aš nufotografavau ir kai ką pamačiau - tą ir parodau ... viską čia žemiau. Matome, nurodyta J. Krikštaponio kuopos pareigybė VIENASKAITOS  formoje ir IŠVYKOJE į Minską RODOMAS KAIP KUOPOS VADAS Nikodemas REIKALAS, sūnus Simono ... Ne tas tėvavardis Juozui Krikštaponiui pripaišytas todėl (čia mano versija), kad KGB-istai nežinojo, jog savo vedybų metu J. Krikštaponis pakeitė sau pavardę, viena raide sutrumpinant. Deja,  savo Pažymos ... psl., minėto PRIEDO ... psl. bei mokslinio žurnalo  „G. ir R.“ straipsnio ... psl. dėl asmenvardžio pokyčio istorikas M. Pocius  kaltina mūsų Nepriklausomybę, pats į J. Krikštaponio-Krištaponio tarnybinę bylą nepažiūrėjęs ir su tokia „išvada“ įrodo labai žemą „tyrinėjimo“ kokybę, kai byloje aiškiai matosi, kaip pavardė pakito, aprašau Prezidentui 3-čioje temoje, pavadintoje APLAIDŽIAUSIO „ t y r i m o “ ĮRODYMU TAPO SUKURPTA FANTAZIJA DĖL ASMENVARDŽIO, IGNORUOJANT SVARBIAUSIUS ARCHYVE SAUGOMUS DOKUMENTUS. ).  Todėl KGB-istai jam kitą „tėvą pripaišė“, kuris kažkur Ukmergės krašte gyvena ir kurį aptiko e-pavelde (tokio daikto LGGRTC ir Istorijos instituto istorikai nežino, ir tai įrodo jie savo „pažymose“)  buvusi Karo muziejaus ilgametė darbuotoja Violeta, kuri šiuo metu JAV gyvena ir vadovauja Istorikų klubo socialiniam tinklui, atrado tą Karolį Krištaponį 
Įspėju, jog kai kas klysta, kad N. Reikalas pakeitė J. Krikštaponį todėl, kad, neva, „gaujoje buvo užmuštas“. O čia ir yra ta problema, kad reikia suvokti, ką skaitai ir kokius dokumentus vartai. Čia KGB-istai užmušimą parodė, kad nereikėtų ieškoti, nes tas Sąrašas sudarytas, kad visus kuopos  karius traukti į baudžiamąją atsakomybę, nes, galima manyti, jog J. Krikštaponį suėmus, ir nelikus joje tikro vado-šeimininko,  tą kuopą vokiečiai labiausiai išnaudojo Karo nusikaltimams. Tai teigiu, nes kitų kuopų sąrašų, kol kas neaptikau.  

         O jų kompetenciją kaip kriminalistų, vykdžiusiųjų apklausas ir psichologiją išmanančiųjų, nesuprantamai kvestionavo LGGRTC-o istorikas Alfredas Rukšėnas. Jis ignoravo ir tai, kad naciai buvo suėmę J. Krikštaponį ir jį kelis mėnesius kalino Kauno kalėjime. Už tą; jam pateiktą žinią, aprašytą jo bendradarbio Dariaus Žygelio straipsnyje žurnale KARYS^{32-D.Žyg.str.}, buvau šio istoriko užblokuotas^{32-Rukš.BLOK} socialiniame tinkle „Facebook“, kaip tai įprasta Kremliaus lygio propagandistams, nepriimantiems jokių kitokių žinių.

              Dar ciniškiau, LGGRTC-o tinklalapyje³³ kaip ir sąmoningai slepiamas tas nacių J. Krikštaponio suėmimo be kalinimo faktas, kai apie tai mini Vikipedija³⁴ ir Lietuvių Wikiwando Enciklopedija³⁵.

              Keistai nuslėpta nuo gyventojų ir tai, jog J. Krikštaponis buvo garsiu sportininku – kelis kartus Lietuvos čempionu disko metime bei rutulio stūmime ir, kad gerą dešimtmetį sportavo kartu su žydų bendrijos „Makabi“ atletais. Tai matosi iš lengvosios atletikos 100-mečiui paruoštų Lietuvos čempionatų protokolų³⁶. Nuslėpta ir tai, kad jis labai gerai mokėsi, patekdamas į sustiprintą gimnaziją ir dirbdamas pedagoginį darbą savo dėdės vardo (Pirmojo Lietuvos Prezidento) Karo mokykloje ir tuo pačiu mokėsi (buvo klausytoju) VDU Teisės fakulteto iki III-čio kurso³⁷ vidurio, dėl ko labai daug kas keičiasi dėl asmenybės teigiamų savybių, apie kurias ... plačiau pateikta.

Keista, kad Centras nesivadovavo savo Gen. direktoriaus dr. Arūno Bubnio perspėjimo atsargiai vertinti KGB dokumentus

          Taigi, grįžtant prie svarbiausio veiksmo, kad M. Kačiulis atsipeikėjo tik minėtos 1982-08-16 Tarptautinės apklausos Vilniuje metu, kai šiokį tokį atsakingumą  gal jautė? O, gal ir profesionalesnė-vakarietiška apklausa gal galėjo sujaudinanti, o per pertrauką, gal, bendravimai net Neringos restorane su atstovais iš JAV, galėjo sužadinti atmintį ir todėl M. Kačiulis prisiminė apie pakeistus kuopos vadus,  ir, kad ne Krištaponį, o Reikalą jam reikėjo minėti savo pasakojime. Tą jis ir pataisė  prieš kokią valandą pasakytą klaidingą „parodymą“, kaip turi būti iš tikrųjų – Ne Krištaponis, o Reikalas.

          Tai atradau tik STENOGRAMOJE, kurios istorikai, greičiausiai, nė nematė ir apie tai Istorinės atminties konferencijos pranešime dr. Romualdas Povilaitis pabrėžė. Juk, keista, kad iš tos stenogramos į protokolą apklausos kažkodėl KGB-istai neperkėlė tokio M. Kačiulio pasitaisymo – neperkelta yra daug kas – neperkelti ir labiausiai kompromituojantys sovietinę santvarką JAV gynėjos N. Grybauskaitės klausimai, kuri pabaigoje ir pabrėžė, kad sovietiniai „įstatymai“ neleidžia tiesos išsiaiškinti, nes pagal juos vyriausias justicijos patarėjas prokuroras Jurgis Bakučionis net M. Kačiuliui neleido atsakyti į svarbiausius užduodamus klausimus. Todėl galima įtarti, kad KGB-istams J. Krikštaponį politiškai buvo naudingiau rodyti, nei N. Reikalą? Aišku, galėjo į protokolą neįtraukti, nes J. Juodžio byloje N. Reikalas galėjo būti ir pavojingas – nereikalingas kaip dar gyvas esantis? O be to, tas M. Kačiulio pasitaisymas buvo, gal, iš anksto nesuderintas iki pat Maskvos?

          Bet, be „sąmokslų teorijų“, tai, tikimiausia, paprasčiausia ŽMOGIŠKA KLAIDA, kurią aš pabrėžiau per Istorinės atminties konferenciją. Tai, paprasčiausias NUSIŠNEKĖJIMAS, kai žmogus pasakoja apie kažkokio žmogaus veiksmus, o pamini visiškai kito asmens pavardę. Ir tai istorikai būtų įtarę, jeigu būtų nuoširdžiai padirbėję su tokių „liudininkų“ protokolais, juos palyginę su kitais parodymais, kur iš karto „šoka“ akivaizdūs prieštaravimai.

          Tokioms apmaudžioms klaidoms išvengti, LGGRTC-o Generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys ir perspėjo, „...  kad KGB dokumentus būtina kritiškai vertinti ir itin atsargiai jais naudotis (ne tik dėl to, jog KGB galėjo fabrikuoti suimtiems asmenims nusikalstamas veikas, bet ir dėl to, jog patys suimtieji stengdavosi nuslėpti jiems nepalankius faktus arba mėgindavo juos priskirti kitiems asmenims) “   (P.S.: paryškinau, paspalvinau ir pabraukiau aš.)

         Lygiai taip pat ir atsitiko su Juozu Krikštaponiu, kai jo artimiausi kolegos – 1-osios ir 3-čiosios kuopų vadai-mirtininkai Zenonas Kemzūra bei Juozas Ūselis, kuriems grėsė mirties nuosprendis, kaip „paskutiniu šiaudu išsigelbėjimui“, paminėjo nusikaltimų veiksmuose ir „Krištaponį“. Neatsitiktinai, J. Ūselis buvo Ukmergės rajono partizanų būrių vadu su slapyvardžiu „Pakalnis“ ir privalėjo žinoti,, jog J. Krikštaponis buvo žuvęs. Ir kaip tik, buvo nerašyta taisyklė, visas kaltes versti žuvusiems, kad išsaugoti netekčių. Panašiai galėjo elgtis ir „J.“ S. Rutkauskas, minėdamas „Krištaponį“, nes jis buvo susijęs su kažkokia partizanine veikla, ir lageryje, o po to tremtyje būdamas, galėjo sužinoti apie J. Krikštaponio žūtį. Todėl kitų karininkų išsaugojimui ir ar ne galėjo okupantų struktūroms pakišinėti žuvusįjį?

         Tačiau apgauti KGB specialistus buvo ne lengva. Todėl Juozui Ūseliui teismo nuosprendyje, kaip 3-čiosios kuopos vadui, buvo teikiamas jam kaltinimas ir už 2-ai kuopai vadovavimą žudynėse.

          Tai, tada, kur buvo J. Krikštaponis, jei jo kuopai vadovavo jo skundikas J. Ūselis? Kodėl toks klausimas neiškyla istorikams? Juolab, pats J. Ūselis savo parodymuose minėjo, kad 2-oji kuopa būdavo palikinėjama kareivinėse ir panaudojama   specialiosioms- baudžiamosioms operacijoms. 

         Kad J. Ūselis pasakė tiesą, tai patvirtina ir visų liudininkų pasakojimų VISUMA, kai toji kuopa labiausiai buvo naudota baudžiamosioms operacijoms ir kiekvienai operacijai vadovaudavo vis kitas karininkas – net iš kitų kuopų karininkai. Kai kurie liudininkai, kaip 1961-07-21 Kaune Motiejus Migonis parodė, jog  buvo perkeltas į Šančių kareivines ir kuopos vadu buvo leitenantas Krikštaponis, o 3-čiame protokolo puslapyje parašyta, kai jam teko važiuoti į Klecką, tai kuopai jis mini vadovavusį karininką, bet jo pavardės neprisimena. Lygiai taip pat jis liudijo ir po 20-ties metų, kas yra akivaizdu, jog jis Baltarusijoje J. Krikštaponio nematė.     

       ISTORIKAI NEMATĖ NĖ MAŽIAUSIOS DOKUMENTŲ DALIES

          Tai atskleidė buvęs Komisijos narys – istorikas Mindaugas Pocius, kuris savo publikacijose nusipaistydamas tai ir įrodė (apie tai čia ...). Jis, rašydamas Istorijos institutui ir minėtai 2021-12-03 Ukmergės mokslinei konferencijai Pažymą³⁸ (ją iš didžiosios raidės rašau) bei kitai publikacijai „mokslinį“ straipsnį³⁹, greičiausiai, savo akyse, aplamai, gal nematė aprašomų dokumentų, ne tik juos klaidingai; net melagingai aprašinėdamas, nes aš jo  įrašo nemačiau LCVA fondo F-1444 dokumentų panaudos lape. Tuo labiau, kad jis mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 Nr. 1(51) ... psl. tai ir prasitarė, dėkodamas LGGRTC-o istorikui Alfredui Rukšėnui už dokumentų kopijas.

               Įdomu, kokį „sunkvežimį“ tų kopijų reikėjo atvežti istorikui Mindaugui? Ar ne paprasčiau pačiam nueiti į archyvų skaityklas ir jose iš mikrofilmų bei skaitmenizuotus telefonu prisifotografuoti, o po to mėnesius kelis namuose bei darbe nagrinėti? Negi istorikui „nereikia“ ir į kitus dokumentus pažvelgti. Negi „nereikia“ patikrinti savo kolegos teiginius, pagal abejotinus tik dviejų (keturių) asmenų teiginius apie „Krištaponį“? Kodėl „nereikia“ patikrinti  ir „nereikia“ matyti šių 4-ių „parodymų“ kardinalius neatitikimus ( ...)  su kitų liudininkų parodymais?

PROTESTAS PRIEŠ NACIZMĄ GALĖJO BŪTI ATLIKTAS TIK VOKIEČIŲ OKUPACIJOS PRADŽIOJE.

               Todėl, J. Krikštaponiui, kaip kažkiek, teisę jau išmanančiajam, gal ir nepriimtinas jam galėjo būti prievartinis žydų iš senamiesčio iškeldinimas į Vilijampolės getą, kai ten buvo už Lietuvą kovojusių Žydų karo sąjungos³⁹ ir per kvartalą „Makabi“⁴⁰ klubo būstinės? Keista, nes J. Krikštaponis 2-osios kuopos vadu paskiriamas nuo rugpjūčio 1-os dienos⁴¹, o tam žydų iškeldinimui kažkodėl, pagal Nacevičiaus liudijimą⁴²,  vadovauja ne J. Krikštaponis, o J. Juodis?

           O kadangi naciai Alytuje sušaudė 42 Birželio sukilėlius⁴³, kurie buvo šaulių organizacijos narius, kuriuos J. Krikštaponis galėjo juos ir žinoti, tarnaudamas Dzūkijoje ir su savo giminaičiu ir Laikinosios vyriausybės (LLV) ministru generolu S. Raštikiu aptarinėti tą įvykį? Juolab, pastarasis nuo LLV ir dalyvavo nesėkmingose derybose dėl žydų žudynių nutraukimo⁴³. Juolab, Jonavoje rugpjūčio 14 d. vyko pirmosios žydų žudynės, antrosios rugpjūčio ir rugsėjo mėnesių sandūroje⁴⁴ ir apie jas galėjo žinoti minėto generolo žmona Elena Marijona Smetonaitė (Pirmojo Lietuvos Prezidento  brolio Motiejaus dukra ir J. Krikštaponio pusseserė) kaip mokytoja, kuri „Jonavoje dirbo 1923-1927 m., ruošė žydų mokytojus lietuvių kalbos egzaminui, statė saviveiklinius spektaklius ir pati juose vaidino.“⁴⁶. Tada Elena Marijona buvo praradusi;

     https://issuu.com/jonavosvieojibiblioteka/docs/taurosta_nr._2_16 129 psl.

į Sibirą ištremtas tris mažas dukrytes, kurių viena iš jų, tik krūtimi maitinama, buvo aišku, kad tuoj, tuoj turi numirti⁴⁷.

              Todėl, galima manyti, kad tokioje būsenoje giminės galėjo ypatingai bendrauti; tokiu netekčių laike. Juolab, jos vyrą, kaip Kariuomenės vadą, o po to kaip Karšto apsaugos ministrą J. Krikštaponis galėjo dominti kaip garsinęs kariuomenę sporto varžybose, o po to tapdamas Fizinio lavinimo instruktoriumi, kai jo bendramoksliai ir čempionatų artimiausi varžovai - sporto garsenybės, kaip Stasys Šačkus⁴⁸ buvo Sporto rūmų kūrėju, o Leonas Puskunigis⁴⁹, buvo vienas iš pirmųjų kursų klausytoju ir pokaryje dėstytoju, kai grįžo iš Študhofo, o po to iš GULAG-o^Jonavoje. Todėl S. Raštikis per J, Krikštaponį galėjo domėtis Fizinio lavinimo instruktorių sistemos kariuomenėje kūrimu, ką reikia tai dar tirti.

 ^{49 -} Leonas Puskunigis 1988 m. koncertavo Jonavoje su Skriaudžių ansambliu, kurį XIX-XX amžių sandūroje įkūrė jo tėvas, kuris buvo Študchofo mirties stovykloje šalia Dievų miško, Balio Sruogos ir kunigo Stasio Ylos aprašyto. Po to GULAG-e atsidūrė (apie tai jonaviečiams Atgimimo koncerto metu paminėjo, kai buvo atvykęs su Skriaudžių ansambliu), o iš jo sugrįžęs, parengė pirmąją lietuvaitę planetos rekordininkę ieties metime Birutę Zalagaitytę-Kalėdienę. Vėliau Leonas  dėstė LVKKI metimų teoriją du kartus sovietų Sąjungos rekordininkui disko metime Algimantui Baltušnikui, kurio dėdės kovojo ir vadovavo J. Krikštaponio rinktinei ir joje žuvo. Todėl A. Baltušnikui negalima buvo Sovietų Sąjungos atstovauti Tokio, Romos ir galbūt Melburno olimpinėse varžybose, - apie tai slepiama dabartinėje Sporto enciklopedijoje – tik rusiška Vikipedija apie tai apgailestauja. O. A. Baltušnikas, tapęs treneriu, 1972 m. Miuncheno olimpinėms žaidynėms parengė Rimantą Plungę, kuris geriausiu rutulininku  buvo Sovietų Sąjungoje ir susidraugavo su olimpiniu čempionu Wladislovu Komaru, kurio tėvą 1936 m. 6-ais centimetrais Lietuvos čempionate apstūmęs buvo Juozas Krikštaponis – garsaus dvarininko sūnų, kurio dvare lankėsi Prezidentas A. Smetona, kaip pavyzdingiausiame dvare.

           Galop,  LLV išvaikymas galėjo kaip nors paveikti J. Krikštaponį, kaip artimą šio generolo tiek giminaitį, todėl jis galėjo atsisakyti vykti į Baltarusiją, - nevilties nuotaikoje Ukmergės restorane protestą prieš nacizmą⁵⁰ išreikšti?

        To įvykio pasakojimų detalės kaip ir prieštaringos tuo, kad J. Krikštaponis buvo savo kariūnų apibūdinamas kaip ramaus būdo⁵¹, tuo labiau, kaip teisę besimokęs, galėjo prognozuoti fizinio poveikio (nacio su kėde numetimo) pasekmes. Juolab, kad ramaus būdo būna paprastai aukštesnio sudėjimo asmenys, kokiu ir buvo J. Krikštaponis 1,90 m ūgio⁵², tuo labiau, kad sportavo  ne kokioje nors dvikovinėje sporto šakoje, o individualioje⁵³, kas individualistams taip pat yra būdingas ramumas.

         Bet, panašu, kad tas įvykis galėjo vykti ir Ukmergėje holokausto⁵⁴ vykdymo metu, ir tada buvo pademonstruotas Karininko Garbės veiksmas, kuris byloja apie kraštutinę priemonę visų stresinių situacijų epicentro aplinkybes⁵⁵, kuris galėjo vykti tik vokiečių okupacijos pradžioje.

          Neva, „vėliau“, kaip be jokių argumentų istorikas Mindaugas Pocius pateikė⁵⁶, tas neįtikinama, nes vėliau ADAPTACIJA⁵⁷ pasireikštų nacių akibrokštams, juolab, ir reiškinių tokių vėliau nebuvo, o su žudynių pasekmėmis turėjo būti susitaikyta. Be to, svarbios J. Krikštaponio sesers Veronikos pasakojimo  detalės, kad brolis „kartą į restoraną nuėjo civiliškai apsirengęs“⁵⁸ – byloja, kad tai buvo jo tarnybos metas. Be to, pagal, M. Pocių, neva, „po demobilizacijos“ – tas irgi atmestina, nes tada generolas S. Raštikis dėl civilio asmens nebūtų galėjęs kreiptis į GESTAP-ą⁵⁹, o toks įvykis ir vėliau būtų ne Študchofo „Dievų mišku“, o, greičiau IX-tu fortu apsiribota, kai vokiečiai pikti buvo už SS legiono sudarymo boikotą. Tai žino net moksleiviai iš istorijos kurso, o istorijos „mokslininkai?“, metę dvigubam Didvyriui „kaltinimus“, tos; istorijos pradmenų, negi nežino? Kodėl nėra J. Krikštaponio suėmimo ir kalinimo analizės atliktos?

        Be to, ir VIENOJE KAMEROJE SU J. KRIKŠTAPONIU KOMUNISTAI  tik 1941 metų įvykį byloja, nes pagal SS štandartenfiurerio Karlo Jägerio ataskaitą –jojo sudarytą  Holokausto Lietuvoje buhalteriją: „Suvestines žinias apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas“⁶⁰, kurios pabaigoje  yra parašyta, jog „ ... be žydų akcijų, operatyvinis būrys 3 laikė (P.S.: tikriausiai turi būti žodis „laNkė“) dažniausiai perpildytų kalėjimų atskirose vietose ir miestuose patikrinimą. Kiekvieno apskrities miesto kalėjime buvo laikoma apie 600 lietuvių tautybės asmenų, nors jokio pagrindo laikyti juos suimtus nebuvo. Jie buvo partizanų suimti, remiantis parastais įskundimais ir pan. ... higienos sąlygų nė aprašyti neįmanoma. Jonavoje, o tai būdinga daugeliui kalėjimų ... 13-16 metų mergaitės buvo uždarytos į kalėjimą už tai, kad jos norėdamos gauti darbo, mėgino stoti į komjaunimą. Čia teko imtis griežtų priemonių, kad atitinkami lietuviški sluoksniai gerai įsikaltų į galvą ryškią liniją. ... Tie, kuriuos mes, turėdami galvoje jų nusižengimus, nuteisėme 1-3 ir 6 mėnesiams, ..., kuriuos reikėjo likviduoti – nusikaltėliai, komunistiniai veikėjai, politvadovai ir kitokie padugnės. Papildomai prie paskirtos bausmės dalis kalinių, ... ypač komunistiniai veikėjai, gavo čia pat nuo10 iki 40 rimbo smūgių. ... Tie, kurie buvo paleisti, buvo sustatomi į koloną ir nuvedami į turgavietę. ... jie buvo griežtai įspėjami, kad nedalyvautų jokioje politinėje veikloje, ...Jei kas nusikals, bus sušaudytas. Po to jie buvo paleidžiami. ...“.

 ⁶⁰ -  garsioji SS štandartenfiurerio Karlo Jägerio ataskaita yra patalpinta kaip ir artimo bolševizmui Anarchijos ekstremistiniame ANTIFA skyrelyje, kurios autorius Evaldas Balčiūnas pirmasis apšmeižė J. Krikštaponį iš karto, po Juozo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės mirties, lyg specialiai laukdamas šio įvykio? Bet, K. Jägerio ataskaita, po kurios suradimo jis buvo suimtas ir pasikorė – tos ataskaitos reikšmė yra didelė, kurios internetinis adresas yra http://www.anarchija.lt/politika/1733-holokausto-lietuvoje-buhalterija-karlo-jagerio-suvestines-zinios-apie-operatyvinio-burio-3-teritorijoje-iki-1941-gruodzio-1-ivykdytas-egzekucijas

          Iš šios „buhalterijos“ apibendrinimo matome, jog komunistai buvo nuteisti tik 6-iems mėnesiams ir jau 1942 metais komunistų kalėjime kaip ir negalėjo būti, o J. Krikštaponis su komunistais vienoje kameroje galėjo tik iki 1941 m. pabaigos ar 1942 m. pradžios, nes jis vasario mėnesį jau su savo žmona Kunigunda Sliesoraityte skyrybų byloje⁶¹ buvo.

Pirmasis „prisvilęs blynas“ Komisijos „išvadoje“

          Tuo labiau, jog Komisija, 2023 m. birželio 29 d. Nr. 1 posėdžiavusi ir priėjusi nutarimą pašalinti J. Krikštaponiui atminimo akmenį⁶², panašu, kad neskaitė iki galo pridedamos 11 lapų ekspertų, specialistų išvados: Istorinės-archyvinės pažymos apie svarstomojo asmens biografiją ir veiklą, kur pačioje pabaigoje (10-to psl. pabaigoje) parašyta:

          „Esama prieštaringos informacijos J. Krikštaponio (Krištaponio) šeimos narių atsiminimuose. Jo sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė atsiminimuose teigė, kad brolis Juozas „visą nacių okupacijos“ laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių ir sovietinių partizanų, bet buvo suimtas už konfliktą su vokiečiais restorane ir kelis mėnesius kalėjo Kauno kalėjime (Aukštaitijos partizanų....., p. 217 – 225). Archyviniai duomenys rodo, kad jis iš tiesų buvo suimtas gestapo ir tris mėnesius kalintas Kauno kalėjime (LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro gen. mjr. P. Kapralovo 1945 08 29 pažyma SSRS NKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenkai apie J. Krištaponio nukovimą karinės operacijos metu, LYA, f. K-21, ap. 1, b. 49, l. 199). Sesuo buvo įsitikinusi, kad jį išgelbėjo įtakingų asmenų laidavimas, iš jų ir generolo Stasio Raštikio, su kuriuo buvo susijęs šeimos ryšiais.“

       Jau vien tokios prieštaringos ir nepaneigtos žinios PRIEDE pateikimas neturėjo leisti nei Komisijai, nei tuo labiau LGGRTC-o Gen. direktoriui priimti sprendimą dėl J. Krikštaponiui atminimo šalinimo, kai tose žiniose nėra jokių požymių, kad „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti galėjo. Tuo labiau, kad ši prieštaringa žinia (informacija) įrašyta į šio neaiškaus (be jokios autorystės įvardijimo) dokumento pabaigoje, kaip išvadoje, paneigiančioje apie prieš tai pateiktus „Baltarusijoje teiginius“. Jei ta prieštaringa informacija būtų pradžioje, o po to ją „neigiantys“ paistalai (juos tik taip tinka vadinti, kai pateikinėjami nepatikrinti), tai būtų sudėtingesnis prieštaravimas. O, čia atvirkščiai – prieštaringa informacija pateikta pabaigoje, kur jos prieštaravimas akivaizdžiai perbraukia minėtus „liudininkų“ paistalus, Tuo labiau, kad jais suabejota pačiame PRIEDE (pirminiame M. Pociaus Pažymos variante) ypatingai dėl J. Krikštaponio „kaltintojo“ jau  minėto M. Kačiulio.

Panašu, kad šios Pažymos autorius yra istorikas Mindaugas Pocius (galima sulyginti su jo Pažyma, skirta 2021-12-03 Ukmergėje mokslinės konferencijos⁶³ dalyvių apgaudinėjimui – apie ką ... bus) ir tai galima spęsti, nes tai viskas yra žodis į žodį vienodai LGGRTC-o nuplagijuota; su grubiausiomis M. Pociaus klaidomis, jų net neištaisius, apie kurias irgi žemiau ... detaliau parodau. Tačiau šią Pažymą jau galima rašyti iš didžiosios raidės, nes jos pabaigoje pateikta PRIEŠTARINGA INFORMACIJA, kuri 2014-12-19 LGGRTC-o istoriko A. Rukšėno „pažymoje“ visa tai buvo nuslėpta ir buvo, kaip, ir apgaudinėjama LR Generalinė prokuratūra, nuslėpus skundžiamojo asmens nukentėjimo nuo nacių faktą. Bet teisininkų apgauti nepavyko, nes jie ir be nacių kalinimo nustatė objektyvių duomenų stygių⁶⁴, todėl LGGRTC-o skundą net du kartus atmetė ir tas atmetimas apskustu nebuvo, nors L. R. Generalinės prokuratūros buvo siūloma skųsti⁶⁵.

         Taigi, jeigu J. Krikštaponis buvo vokiečių paleistas iš kalėjimo ir vis tiek slapstėsi nuo jų. Tai akivaizdu, jog jis turėjo būti paleistų su tikslu, kad grįžtų į batalioną. Bet, jam to nepadarius, = ar ne todėl jam reikėjo slapstytis? Kitos nuo vokiečių slapstymosi priežasties sveiku protu negalima paaiškinti, nes iš kalėjimo buvo oficialiai paleistas ir apie tai pabrėžia NKVD generolas Piotras Kapralovas⁶⁶, apie kurį irgi čia ... žemiau. Todėl to slapstymosi nuo vokiečių LOGIKA ir įrodo, kad J. Krikštaponis nacių buvo suimtas ir kalinamas tik 1941 m. pabaigoje.

         Tokią buvau susidaręs koncepciją tyrimams ir jie tai patvirtino, nes Ypatingajame (LYA) beveik visa tardomųjų ir apklausiamųjų dalis Baltarusijoje rodo visai kitus vadus, buvusiajai J. Krikštaponio 2-ajai kuopai vadovavusius.  O Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) Fondo-1444 dokumentai net neįrodo J. Krikštaponio išvykos į Minską, nes tai išvykai įsakymas Nr. 42 Kaune, Šančiuose 1941 m. spalių 6 d. parašytas iš anksto su neteisinga būtojo kartinio laiku⁶⁷, konstatuojant, kad minėti bataliono kariai-karininkai, neva, „išvyko“, aiškiai, jų netikrinus, o nuvykus į Minską, neišvykusiems vėl rašomas naujas įsakymas Nr. ... ir atbuline data atitaisomas⁶⁸ išvykimo Nr. 42 įsakymas.

               Todėl akivaizdu, kad dėl netikėtai į GESTAP-ą patekusiojo karininko, jo iš sąrašų mitybos, ar vedusio vyro priedo prie atlyginimo - logiškai braukti neturėtų, jei turėjo prasidėti derybos dėl karininko išlaisvinimo. Dėl šio tikslo, net kitas karininkas (bendravardpavardis Jonas Klimavičius⁶⁹) galimai kitas A. Impulevičiaus išgalvotas-prikurtas su idealiai neįtikėtina vienoda „mirties nuosprendžių“ gavimo⁷⁰ ir jų išvengimo biografija, dar ir vienodais gimimo 1907 metais, bet iš „skirtingų miestų“ – karininkų enciklopedija⁷¹ vieną nurodo iš Marijampolės, o KGB-istai nurodo iš Kapsuko⁷². O kad tai tie patys miestai, ar jauniems istorikams tai žinoma?

              O realiai tokie „stebuklai“ gali būti su taip idealiai „vienodais Jonais Klimavičiais“ pagal visų „atsitiktinumų“ samplaiką ir Tikimybių teoriją?  Tuo labiau, kad nei bataliono dokumentuose, nei minėtoje karininkų enciklopedijoje ir net LGGRTC-o sudarytų bataliono karininkų sąraše⁷³ nurodomas tik vienas J. Klimavičius. Taip, kad LCVA archyvo  kai kurie dokumentai  turi požymių kaip ir tikslą GESTAP-ui apgauti⁷⁵, kad J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti per suvaidintą „stygių“⁷⁶ karininkų? Tai hipotezė, kurią reikia dar tirti.

         Taigi, grįžtant prie minėtos Istorinės-archyvinės Pažymos (mano rašomos iš didžiosios raidės), kurios gale nurodytos prieštaringos žinios, kurios nėra paneigtos, tai ar jos gale neįdėtos kaip išvada, jog J. Krikštaponis slapstėsi nuo vokiečių? Jeigu, tos žinios būtų paneigtos, tai, tai tada jos Pažymoje būtų pradžioje įdėtos, o po to tekste neigiamos. O čia toje Pažymoje buvo rašytos visokios „pasakos“ apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje“, o gale, še tau, ir slapstymosi nuo vokiečių bei kalinimo Kauno kalėjime įtikinami faktai įdėti ir Pažymoje visai nenurodoma, kada tas vyko!

Ar tokiomis Pažymos rašymo žinių išdėstymu negalima suabejoti, jei iki galo skaitoma įdėmiai ši Pažyma? Ar nepažeidžiama žuvusiojo-mirusiojo teisė, kai toje Pažymoje žinios yra prieštaringos ir kai iš jų nieko neaišku, o jam atminti paminkliniam akmeniui „nuosprendis“ skelbiamas?

SUPAINIOTI PAVARDES – VISAI NE TAS TARDYTOJAMS PASAKYTI GALIMA LABAI LENGVAI

         Iš savo praktikos tai galiu patvirtinti, kai esu kosmonauto J. Gagarino nužudymo liudininkas, savo radaru fiksavęs per kovinį budėjimą jojo žudiką-naikintuvą Su-15, kuriuo, galimai skrido tik dabar per išslaptintą „katastrofos“ ataskaitą mano nustatytas V. A. Krečetovas. (Apie tai jau buvau informavęs Komisiją⁷⁷.) Tada mane; kaip radaro aukštimatininką ir mano kolegą tolimatininką generolai iš Maskvos apkaltino, neva, „J. Gagariną pametus“, jojo „žuvimo“ metu. Todėl aš su aukštimačiu vykdžiau mūsų planetos pirmojo kosmonauto paiešką, nes aukštimačiai⁷⁹ jautresni žemiau skrendantiems objektams.

              O už mano nugaros stovėjo mūsų pamainos viršininkas (operatyvinis budėtojas), kažkoks vyr. leitenantas. O koks - pasakyti negaliu.

             Mat, iš trijų pamainos viršininkų, tik vieną Makarovo pavardę žinojau, o ar jis, ar kiti iš tų dviejų buvo – dabar ne pamenu ir jų pavardžių net nežinojome, nes pagal statutą tik laipsniu kreipdavomės. Jie visi trys buvo ne blogi karininkai, bet asmeniškai jųjų nepažinojome, nes jie buvo iš kitų mūsų bataliono tarnybų, o NATO standartų tada nebuvo, kad prie krūtinės būtų pavardės antsiuvas.

             Ir neatsimenu, nors 3 metus⁸⁰ tarnavome. 

              O čia batalionO Baltarusijoje žudynių vykdymas vyko kokias kelias savaites tik. Tuo labiau, kad ir liudininkai yra, kurie dažnai besikeitusių kuopos vadų pavardžių net neatsimena ir tai sako KGB tardytojams⁸¹.

          Todėl dar vienas „J. Krikštaponio Baltarusijoje liudininkas“ „J.“ S. Rutkauskas⁸² supainioti pavardes labai galėjo, nes jis prieš išvyką į Minską pridavinėjo savo parduotuvę – nebuvo ilgą laiką batalione, kaip tai teigė tardymo protokole⁸³ ir galėjo nematyti, kaip rugsėjo 25 d. J. Krikštaponis su savo pavaduotoju V. Tamošiūnu išėjo trumpam atostogų⁸⁴.

              Taigi, jųjų kuopa be vado likti negalėjo ir didžiausia tikimybė, kad juos abu pavaduoti galėjo tik N. Reikalas. Juolab, liudininkas J. Arlauskas ir liudijo N. Reikalą kaip kuopos vadą prieš išvyką⁸⁵ į Minską. Todėl nemačiusiems tų karininkų pokyčių, o vėliau pamačius tokį patį išskirtinai aukštą ir liesą N. Reikalą (pagal Gervino liudijimą⁸⁶), koks turėjo būti irgi ne žemas 1 m. 90 сm  ūgio J. Krikštaponis (pagal Mykolo Dirsės⁸⁷ prisiminimus), todėl N. Reikalą ir galima buvo „Krištaponiu“ palaikyti. Juk, pastarasis, tikrai, ne kaip mūsų disko metikai Virgilijus bei Mykolas Aleknos sudėjimo, o panašesnis į Ubartą turėjo būti, nes šis mūsų disko metimo čempionas J. Krikštaponis buvo ir šuolyje su kartimi dar Lietuvos čempionato prizininku⁸⁸.

               Taip, kad stambių sudėjimų šuolininkų nei į aukštį ir nei su kartimi nebūna. Todėl didelė prielaida gali būti, jog N. Reikalas galėjo būti pagal kūno sudėjimą panašus į J. Krikštaponio sudėjimą. O, jei kitų tokių aukštų karininkų kuopoje nebuvo, tai  minėtas „J.“ S. Rutkauskas galėjo ir nepažinti, kad N. Reikalas yra naujas kuopos vadas ir manyti, kad jis yra „Krištaponis“.

              Juk, pagal Karo psichologijos dėsnius, pirmieji karininkai labiau būna įsimintini, nes jie visad prisistato kariams. O, tokio paties N. Reikalo prisistatymo minėtas „J.“ S. Rutkauskas galėjo ir nematyti, kai nebuvo ilgą laiką batalione. Gal, visai net nežinojo, kad toks N. Reikalas egzistuoja, jį matydamas, ir, jį „Krištaponiu“ laikydamas? Juolab, nemačiau, kad pastarasis protokoluose būtų minėjęs kur nors N. Reikalą. Gal toks protokolas man dar nepakliuvo? Todėl dar turiu pagrindą šią versiją laikyti kaip patikimą, kol neatsiras pastarojo „liudininko“   N. Reikalo paminėjimas. O jei ir atsiras, tai tada liks tik sąmoningo KGB tardytojų apgavystės versija, apie kurią ...

          Aišku. M. Kačiuliui „nepripaišysi“ tokį patį „kuopos vadų supainiojimo“, nes jis 1961-09-05 Javas lageryje vykusiame tardyme J. Krikštaponį paminėjo kaip jo kuopos vadą Kaune buvusį⁸⁹, o 1948 m. kuopos vadu minėjo Minske N. Reikalą, apie ką M. Pocius ir reikalavo Pažymoje tai išsiaiškinti.

GALUTINIS J. KRIKŠTAPONIO SLAPSTYMOSI NUO VOKIEČIŲ ĮRODYMAS, JAM PANEIGIA BET KOKIUS KALTINIMUS

            Taip, kad istorikai turi suvokti, jog NKVD-istams rūpėjo tik Baltarusijos įvykiai, nes jiems pirmiau reikėjo išaiškinti nusikaltimus toje šalyje, apie kurią J. Krikštaponio artimieji net negirdėjo – kraštotyrininkai tokios šalies  atsiminimuose nefiksavo, išskyrus jo buvusią žmoną Kunigundą Sliesoraitytę⁹⁰, su kuria  Juozas negyveno ir per skyrybų teismą⁹¹, tikrai, jai girtis negalėjo, kad jis slapstosi nuo vokiečių. Tuo labiau, kai J. Krikštaponio žmona su vokiečiais bendravo⁹² ir dėl to bendravimo NKVD buvo susirūpinusi, - turėjo sau užduotį ištirti tai, ir tai yra pažymėta⁹³ jos tardymo protokole. Todėl yra oficialus dokumentuotas įrodymas, jog J. Krikštaponis galėjo nepasitikėti savo žmona, bendraujančia su vokiečiais, ir todėl per skyrybų teismą jis pasigirti, kad slapstosi, ar numato slapstytis nuo vokiečių, tikrai, negalėjo. Todėl jo žmonos NKVD tardytojams pasakymas apie „savo vyrą Minske“, protaujančių istorikų neturėtų būti užskaitoma kaip „tiesa“, nes, skyrybų teismo metu didelė tikimybė, jog nuo teisėjų J. Krikštaponis apie buvimą kalėjime taip pat galėjo ir nesakyti ir nesigirti šiuo įvykiu dėl teisinių suprantamų priežasčių. Juolab, jis išleistu iš kalėjimo buvo tam, kad grįžtų į batalioną, t. y., važiuotų į Minską, greičiausiai, po reabilitacijos? Logiškai istorikams turėtų būti aišku, kad po kalėjimo; dėl joje blogos mitybos – be reabilitacijos jokia karinė tarnyba neturėtų būti skiriama. Juolab, iš sesers Atsiminimų kaip tik ir yra pažymėtas brolio sublogimo^??? faktas

              Svarbiausiai, kad man skirtame Centro atsakyme su A. Rukšėno redakcija, kaip tik man buvo paminėta Kunigundos Sliesoraitytės vyro Minske tarnyba. Bet šalia to paminėjimo buvo pareikštas ir nerimą kelianti kažkokia žinia⁹⁴, ir, kad ją Centras nesiruošia Pažymose skelbti, kol nebus atliktas tyrimas.

              Kadangi NERIMĄ GALI KELTI TIK BLOGOS ŽINIOS, todėl po paskutinio man Centro parašyto laiško atrodė kokia nors „Krikštaponio Minske“ nelinksma naujiena. Todėl buvo keista, kad tas tyrimas neatliktas, o jau skubama pašalinti Didvyriui atminimą. Todėl delsti nebuvo galima, ir teko aiškintis dėl tos „nerimo“ keliančios žinios, kurią atradau tame pačiame suimtosios-kalinamos ir gal net kankinamos Kunigundos Sliesoraitytės 1946 m. NKVD tardymo protokolo kitame sakinyje po jos „vyro Minske“ paminėjimo. Ji tardytojams pasakė, kad iš kažkokios Irenos Rutkauskaitės sužinojusi, jog jos vyras Juozas KTIKŠTAPONIS BĖGO IŠ VOKIEČIŲ ARMIJOS IR SLAPSTĖSI Ukmergės RAJONE:

NUOTRAUKA - DIPTIKAS

              Už „pabėgimą-dezertyravimą“ būtų sušaudymas ir todėl M. Pocius minėto „G. ir R.“ žurnalo 2022 m. Nr. 1(51) ... psl. ... pastaboje niekino  artimųjų panašų fiksuotą prisiminimą, net neišsiaiškinęs visų aplinkybių. Tuo labiau, kad aiškinantis; reikia dar protauti apie galimą situaciją, kai vokiečiai (generolo S. Raštikio įtakos dėka, pagal sesers Veronikos atsiminimus, paminėtus Komisijai skirtame priede^{95-Poc.PAŽYM}) išleidžia iš kalėjimo ir ... Bet, akivaizdu, kad tiesiai iš kalėjimo į Minską (į karinę tarnybą) gal J. Krikštaponio išvežti negalėjo, nes jis dėl blogos mitybos turėjo būti nusilpęs? Juk, pagal tos pačios sesers atsiminimus, brolis buvo kalinamas vienoje kameroje su komunistais ir todėl prašė nenešti jam maisto, kad jo neįtartų šnipu esant⁹⁶. O turint mintyje tai, kad jis buvo aukšto ūgio ir dar aukšto lygio sportininkas, kokybiškai besimaitinąs dėl aukštų rezultatų, tai akivaizdu, kad ne tik skurdus kalinio maisto davinys galėjo labiau pakenkti, nei žemaūgiui kaliniui? O tuo labiau, stresinis geros mitybos sutrikimas, irgi, gal, dar labiau galėjo paveikti organizmą? Tuo labiau, jog sesuo prisimena brolį po kalėjimo sublogusį⁹⁷ namo sugrįžusį.

               Taip, kad J. Krikštaponio į batalioną negrįžimas galėjo būti ir oficialus sveikatai pataisyti, o po to kokia nors simuliacija galėjo būti sugalvota? Tuo labiau, kad, jei J. Krikštaponis buvo suimtas prieš išvyką į Minską, tai, akivaizdu, jog ne vokiečių, o tik lietuviškosios komendantūros dispozicijoje jis turėjo priklausyti. O tai jau visiškai kitoks pasitraukimo iš karinės tarnybos statusas gal? Ir jeigu vokiečiai ieškojo J. Krikštaponio, tai, gal ieškojo ne kaip dezertyro, o kaip, gal ne pasveikusio po kalinimo? Todėl didelė tikimybė ar ne gali būti, vokiečiai negalėjo visus jo kalinimo dokumentus sunaikinti, kad jiems nebūtų atsakomybės už išleisto iš kalėjimo karininko negrįžimą į tarnybą? (Kitus kalinimo dokumentus, gal NKVD į Maskvą išvežė, kad S. Raštikį apkaltinti už „banditų vado“ išlaisvinimą? Tai versija, apie kurią ...)

             Dar įdomiau paties K. Sliesoraitytės liudijime žodis BĖGO, reiškiantį ilgo veiksmo reiškinį. Tuo labiau, kad buvusi žmona nieko tikslaus apie savo vyrą negalėjo žinoti, todėl tardytojams perdavė tik  nuogirdas. Bet ir tos sklindančios nuogirdos apie J. Krikštaponio slapstymąsi nuo vokiečių nebuvo vietiniams gyventojams paslaptis, nes jis, nuo vokiečių besislapstydamas sugebėjo ir kaimą nuo „Pirčiupis-2“ likimo išgelbėti. Apie pastarųjų dviejų  įvykių sągretoje atlikau kelių liudininkų atsiminimų analizę⁹⁸, kai šiemet per Liepos 20 dienos Pirmojo Pasipriešinimo 80-mečio paminėjimą Lėno kapinėse, minint su Ukmergės meru Dariu Varnu šalia tų kapinių įvykusį Pirmąjį Partizanų sąskrydį, kurį pats J. Krikštaponis suorganizavo, atsirado dar vienas liudininkas liudininko perpasakotojas apie J. Krikštaponio slapstymąsi ir net visos (NUOTRAUKĄ) gyvenvietės išgelbėjimą papasakotą vienu metu.

               Todėl M. Pocius, niekindamas artimuosius savo „moksliniame“ straipsnyje, net nepagalvojo, kad nuo sovietų besitraukiančių vokiečių padėtis buvo tokia, kad jiems jų okupacijos pradžioje besislapstęs nuo jų jau galėjo visai nerūpėti? Tuo labiau, ne visi vokiečių kariškiai galėjo ir žinoti apie vokiečio su kėde skraidintojo kalinimą. O patsai J. Krikštaponis pagal kovotojo Juospačio pasakojimą⁹⁹  pasirūpino jaunuolius į Abvero žvalgybos mokyklą pakalbinti-pasiųsti, ir net ginklų LĖKTUVĖLIU parskraidinimą  iš Vokietijos pasirūpinti:

NUOTRAUKA

            Taip, kad 2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijoje M. Pociui pasakius¹⁰⁰ , kad J. Krikštaponis buvo kalinamas, neva, „... iki 1944 m. liepos mėnesio“, tai negi šis „istorikas?“ įsivaizduoja „su vokiečiais dėl ginklų tarimąsi, sėdint jų kalėjime, ar tik, tik iš jo išėjus“?  Gal tai ir įmanoma „kitoje Mėnulio pusėje“ (taip vadinasi šio istoriko veikalas), bet mūsų planetoje Žemė traukos dėsniai visai kitokie. Tačiau: Pociaus NUOTRAUKĄ ...

M. POCIUI REIKIA
A  Č  I  Ū
SAKYTI

              Dėkoti jam reikia už paskelbtus Nikodemą Reikalą liudijusius liudininkus ir už atrastą 1948 m. tardymo prieštaringą Martyno Kačiulio liudijimą, o taip pat už savo Pažymoje paskelbtus reikalavimus ištirti neaiškumus.

               Bet, kad toje jo Pažymoje tų paskelbtų neaiškumų nereikėtų tirti ir vykdyti reikalavimų, sugalvota ir sukurta buvo Komisija „specialistų“, deleguotų iš įvairių institucijų ir ji tapo kaip ir išprievartauta balsuoti už paminklinio akmens J. Krikštaponiui pašalinimą.

               ATSIPRAŠAU už Komisijos SPECIALISTŲ žodį, jį paėmus į kabutes, nes tie deleguoti Komisijos nariai, tikrai, gal, dėl J. Krikštaponio archyvų neinspektavo, o jo paties gyvenimo nestudijavo? Gal, tik pasitikėjo paminėtų dvejų savo kolegų, kurie ir pasitraukė iš Komisijos darbo, kaip žiniasklaidoje skelbiama¹⁰⁰? Pavyzdžiui, kai kalbėjausi su vienu žymiu istoriku, reikalaujančiu pašalinti J. Krikštaponiui paminklą, tai jis man prisipažino, kad jo netyrinėjo, o tik pasitiki A. Rukšėnu, ką jis nustatė. Panašiai LRT radijo „Ringo“ laidoje¹⁰¹ tos Komisijos pavaduotojas Renaldas Račkauskas irgi pasakė

              Man teko kalbėtis su vienu iš LGGRTC-o vadovų, kuris kaip ir prasitarė, kad jau Centras nieko negali pakeisti 

aišku buvo, kad N. Reikalas kaip kuopos vadas buvo Baltarusijoje, o J. Krikštaponis tik Kaune. Juolab, tame Javas lageryje J. Kačiulis neigė bet kokias žudynes ir net demaskavo NKVD tardytojus, kad jie prirašė į protokolą tai, ko jis nėra sakęs. 

         Apie dažną kuopos vadų keitimąsi tardymo metu 1961-09-03 Sosnovkoje (viename iš Mordovijos lagerių už Potjmos) paminėjo ir Baltrus Simonavičius, kur vado ir neprisimena dėl jų dažnos kaitos. Dar įdomiau, kad jis Šančiuose tarnybą pradėjo prieš pat išvyką į Minską ir nieko nuostabaus, kad J. Krikštaponio jis nemini, nors, paprastai, pirmieji karininkai būna labiausiai įsimintini. Matyt, J. Krikštaponis nuo rugsėjo 25 d. išėjo atostogų 7-iom dienom, ir galėjo negrįžti, nors fiksuojamas jo grįžimas spalio 2 d. Tik, keistai, prie įsakymo nėra jo raporto prisegto, kai toks analogiškas J. Klimavičiaus raportas yra byloje. Be, to, J. Krikštaponis ir sugrįžęs, galėjo nusispjauti ir nevykti į Minską tik pagal vokiečių nurodymą. Juk, pagal protokolus matosi, kad automašinomis ir autobusais išvyko spalių 5-tą dieną, o įsakymas išvykai Nr. 42 parašytas tik kitą dieną – t. y., spalių 6 d. Šančiuose rašytas, kai jau kuopa buvo Minske. Tai čia kaip tai suprasti? Ar tai kariuomenė, ar tai kokia gauja, pagal vokiečių nurodymus išvykusi, o po to įsakymas post faktum kurpiamas su įrašu dar labiau šokiruojančiu – būtajame kartiniame laike žodžiu „išvyko“? Kur tokie komandiruotėms įsakymai tokia forma rašomi? Kodėl istorikams neužkliuvo tokia nesąmoningiausiai neteisėta įsakymo rašymo forma? Kaip gali  pirmiau kariuomenė išvykti, o tik po to vadas rašyti „įsakymą“, jog kariuomenė IŠVYKO ? ? ? Kas ją turėjo teisę išvesti be įsakymo? Negi III-čio kurso VDU Teisės fakulteto klausytojui Juozui Krikštaponiui negalėjo būti keista dėl tokių „kariuomenės“ veiksmų? Juolab, kai Laikinoji vyriausybė (LLV) jau išvaikyta, o jis tos vyriausybės nario artimas giminaitis? O Ukmergės restorane nacio su kėde numetimui priežastimi ar ne galėjo būti visų šių nesąmonių samplaika?

          Taigi, grįžtant, prie liudininkų, vasaros pabaigoje į savisaugos batalioną įstojo ir Bronius Stimburys, kuris 1982-02-23 Vilniuje apklausoje taip pat nepaminėjo J. Krikštaponio ir iš karininkų savo kuopos pamena tik Tamošiūną, Marcišauską bei Juodį. Nepaminėjo iš savo kuopos tik J. Klimavčiaus, kuris, greičiausiai išgalvotas, ir nepamini J. Krikštaponio, kurio, tikriausiai, visai nematė nei Kaune ir nei Minske?

         Verta pažvelgti į pokario NKVD-inius protokolus, kuriuos nėra lengva skaityti visai ne dailyraščiu rusiškas „keverzones“. Prie jų dar reikės padirbėti, nors sako, kad jose J. Krikštaponio visai niekas nerodė. Apie tai praėjusį pirmadienį Seime Istorinės atminties konferencijoje docentas istorikas, politologas ir kultūrologas bei Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Romualdas Povilaitis pranešime apie Teisinius aspektus, didelį dėmesį skyrė nekokybiškam J. Krikštaponio biografijos „tyrimui“, primindamas 2014 m. gruodžio mėnesio Pasipriešinimo (Rezistencijos) dalyvių teisių komisija buvo paprašiusi ištirti, kodėl po karo niekas nerodė J. Krikštaponio, o jis paminėtu tapo labai keistai tik garsaus 1962 m. Vilniaus teismo farso išvakarėse. Kai kas mano, kad sąmoningai buvo pakištas J. Krikštaponis, kad apsaugoti JAV gyvenančius Nikodemą Reikalą ir majorą A. Impulevičių, kurio JAV neišdavė Sovietų Sąjungai.

5 pav.:  7

                Sovietinės propagandos JAV (lietuvių liaudies) laikraštis VILNIS (VOLUME LXI Nr. 23 pagal internetinį adresą https://www.spauda2.org/vilnis/archive/1981/1981-11-12-VILNIS.pdf  ) 12,1981 lapkričio [november,] 3-čiame psl. autorius Juozas Budrys rašė, kad „nusikaltimus padarė Lietuvos gyventojai Henrikas Salelionis, Leonas Stonkus ir Juozas Steiblys, kuriuos respublikos Aukščiausiasis Teismas nuteisė atitinkamai 13, 12 ir 15 metų laisvės atėmimu atliekant bausmę griežto režimo darbo kolonijoje.“ Tame straipsnyje yra viena labai svarbi detalė paminėta, jog „visi trys teisiamieji bataliono sudėtyje 1941 metų spalio 10 dieną masiškai žudė civilinius asmenis, d'augiausia žydus, Baltarusijoje, ...“. Kaip tik tą spalio 10-tą dieną ir kitą dieną  šiam A. Impulevičiaus batalionui vyko pirmosios žudynės Rudenske, kurio tas laikraštis, pilstydamas „iš tuščio į kiaurą“, nepaminėjo šios svarbios vietovės. Mat, tomis Rudenske žudynėmis ir šmeižiamas J. Krikštaponis per apsirikusįjį komunistinį nusikaltėlį-pogrindininką Martyną Kačiulį. Taigi, istorikas A. Rukšėnas privalėjo šių minėtų vėliausiai nuteistųjų parodymus paskaityti ir pamatyti prieštaravimus, kai šie net nerodo J. Krikštaponio, o pats Henrikas Stalelionis pastarąjį rodė tik Kaune, tik Kaune rodė net prieš 3 metus atrasti 9 liudininkai, kaip puskarininkiai Juozas Vėsa bei, ypatingai, Edvardas Guoga, išskirtinai paminėdamas J. Krikštaponį tik Kaune tarnavusį. Juolab, kad ir Vuosaičio liudijime Rudenske žudynėms vadovauja J. Krikštaponio pavaduotojas Vladas Tamošiūnas. Visi šie liudijimai ir įrodo, kad „J. Krikštaponis Rudenske“ vadovauti negalėjo ir todėl jo kaltinti negalima. Tuo labiau, kad, dar, ir per kitus liudijimus, kaip slapstymosi nuo vokiečių ir daug kitų įrodymų ... ten, aplamai „Baltarusijoje“ būti negalėjo.  

https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2011~1367174854346/J.04~2011~1367174854346.pdf  Alfreda s Rukšėnas Kauno 2-asis pagalbinės policijos tarnybos batalionas ir gyventojų žudynės Baltarusijoje skyrelio „Kauno 2-ojo PPT bataliono suformavimas ir išvykimas į Baltarusiją“ 428 psl. parašyta:

          „Kauno komendantūra, remdamasi mjr. F. Lechthalerio 1941 m. spalio 3 d. nurodymu, spalio 4 d. įsakė 2-ojo PPT bataliono vadui mjr. A. Impulevičiui kartu su batalionu spalio 6 d. 5 vai. išvykti j Minsko, Borisovo, Slucko sritis, kur batalionas turės valyti užfrontės teritoriją - naikinti bolševikų kariuomenės liekanas ir bolševikų partizanus.“ (P.S.: čia sumaišytas raides „l“, „į“ ir „i“ netaisiau)

               Norėtųsi pamatyti tą įsakymą, nes galima paabejoti, kad nurodė ne tik kokią dieną, bet ir net valandą, kada išvykti. Kam reikalingas toks išvykimui tikslumas? Žinau, kad tą spalių 6-tą dieną ir  5 val. buvo parašytas Šančiuose įsakymas Nr.42 su konstatavimu, kad batalionas jau išvyko.  Tai galima manyti, kad batalionas išvyko net spalių 5-tą dieną, nes yra tardymo protokoluose liudininkų, nurodančių tos 5-tos dienos išvykimą. Toliau tame pačiame 428 psl. A. Rukšėnas rašo:

                „Nuo išvykimo momento 2-asis PPT batalionas turėjo pereiti tiesioginėn mjr. F. Lechthalerio žinion ir vykdyti visus jo įsakymus²⁴ . Istorikas A. Bubnys teigia, kad 1941 m. spalio 6 d. A. Impulevičiaus batalionas, kuriame buvo 23 karininkai ir 464 puskarininkiai bei eiliniai, išvyko į Minską, Kaune liko 41 bataliono karys²⁵“. (²⁴ - 1941 m. spalio 6 d. įsakymas 2-ajam PPT batalionui Nr. 42, LCVA, f. R-1444, ap. 1, b. 3,1. 159.  ir  ²⁵ - A. Bubnys, „Lietuvių policijos batalionai ir holokaustas", p. 49)

               Negi istorikas A. Bubnys pats „stovėjo prie kareivinių ir matė“, kada išvyko? Mano supratimu, istorikas A. Bubnys gerai neįsiskaitė į įsakymą, arba, jis nėra matęs niekad įsakymų, rašomų komandiruotėms, nes minėtame N. 42 įsakyme parašytas konstatavimas, kad batalionas išvykęs. O būtajame kartiniame laike įsakymai niekad nerašomi – rašomi tik liepiamąja nuosaka, įsakant išvykti. Todėl kas rašė Šančiuose tą įsakymą, tos dienos ryte kareivinėse nerado bataliono, todėl ir konstatavo, jog išvyko. Jeigu tą 6 d. ir 5 val. Šančiuose būtų batalionas, tai išvykai būtų A. Impulevičius būtų ne konstatavęs apie išvykimą, o įsakęs išvykti. Deja, taip įsakyme nėra, kuris šokiruoja visus, kurie yra į komandiruotes važinėję ir matę tikrus komandiruotėms įsakymus. Todėl JAV gal ir neišdavė A. Impulevičiaus, nes ne jis įsakė ir ne jis įsakinėjo žudyti?

               Toliau skyrelyje „Rudenskas ir jo apylinkės, Sergejevičiai“ 431 psl. parašyta kažkas nesuprantamai  „Ch. Gerlacho duomenimis, akcija prie Rudensko vyko nuo spalio 9 iki 11 d., jos metu buvo nužudyta apie 800 žmonių⁴⁶ .  (⁴⁶ - Ch. Gerlach, op. cit., S. 612)“, nes matosi pagal Rudensko aukoms atminti paminkle įrašą skaičius apie 8 kartus padidintas. Todėl ir 431 psl. įtartinas yra parašymas toks:   „Prie pastato susirinkusių kaimo gyventojų bei čia gyvenusių raudonarmiečių dokumentus tikrino vokiečių karininkai ir kaimo seniūnas. Buvo suimta 19 žmonių, tarp jų buvo raudonarmiečių, vienas komunistų partijos narys. Juos pastate tardė lietuvių ir vokiečių karininkai. Po tardymo lietuvių bataliono kariai juos sušaudė. ... ^{4 8}“ (^{4 8} -  Z. Kemzūros 1961 m. spalio 9 d., J. Knyrimo 1961 m. spalio 11 d., B. Gaižausko 1962 m. kovo 2 d., K. Ūzo 1961 m. vasario 17 d., S. Varno 1962 m. gegužės 5 d., S. Nėniaus 1961 m. gruodžio 1 d., S. Turšatovos, K. Jermako ir E. Makarcvič 1962 m. kovo 24 d. tardymo protokolai, teisiamojo posėdžio 1962 m. spalio (10-20) d. protokolas, ibid., t. 1,1. 99-100, 287-288; t. 2,1. 185-186; t. 3. 1. 111-112; t. 4, 1. 169-171, 258-259; t. 5, 1. 120-125; t. 9, L 260; M. Dudėno 1963 m. liepos 3 d. tardymo protokolas, ibid., b. 47439/3, t. 1,1. 61-62; J. Plungės 1979 m. balandžio 4 d. tardymo protokolas, ibid., b. 47745/3, t. 2,1.80-81.) Mat, tardyme vienas iš tardomųjų ..., tas, kuris sušaudė, jis aiškino, kad sušaudė tik kelis, bet ne 19 – tiek daug jis nematė sušaudomų. Todėl teks dar patikrinti kitų parodymus. Tačiau visišką painiavą sukelia mano žemiau raudonai pažymėta ir juodai paryškinta 432 psl. A. Rukšėno parašyme tokiame:

               „Archyviniai dokumentai rodo, kad spalio 10 d. j Rudensko miestelį iš Minsko prekiniais vagonais kartu su vokiečių kariais buvo atvykę lietuvių policijos 2(12)-ojo bataliono 2-osios Kp kariai. Dalis lietuvių karių, vykdydami karininkų įsakymus, apsupo ir saugojo miestelį. Kiti kartu su vokiečių žandarmerijos kariais ėjo j žydų gyvenamus namus, ten suiminėjo vyrus, moteris ir vaikus bei varė juos į aikštę šalia pašto. Iš čia pasmerktieji dviem grupėmis buvo nuvaryti į žudynių vietą šalia geležinkelio, žvyro ar smėlio karjero (čia buvo iškastos duobės). 2-osios Kp kariai, vadovaujami kuopos karininkų, pasmerktuosius sušaudė. Apie 15 2-osios Kp karių šaudyti atsisakė, jiems kuopos vadas Itn. Juozas Krištaponis liepė pasitraukti į šalį⁵¹ . Bataliono karių duomenimis, Rudenske nužudyta nuo 60 iki 100 žmonių⁵² . M. Botvinniko ir Rudensko komisijos 1944 m. spalio 10 d. akto duomenimis, 1941 m. spalio mėn. vakarinėje Rudensko dalyje, prie geležinkelio, buvo sušaudyta 70 žmonių⁵³ . Tad galima teigti, kad lietuvių bataliono 2-osios Kp kariai 1941 m. spalio 10 d. sušaudė apie 70 žmonių, t. y. apie 23,33 proc. geto kalinių (jų buvo apie 300) ir sunaikino getą.“

(⁵¹ - M. Kačiulio 1980 m. liepos 14 d., E. Guogos 1982 m. vasario 24 d., B. Stimburio 1982 m. vasario 23 d. tardymo protokolai, LYA, f. K-l, ap. 46, b. 1159, 1. 68-69, 217, 229; M. Kačiulio 1982 m. rugpjūčio 16 d., E. Guogos 1982 m. rugpjūčio 19 d. tardymo protokolai, ibid., b. 1160, 1. 11, 18-19, 98, 134-135; J. Plaščinskio 1981 m. vasario 19 d. tardymo protokolas, ibid., b. 1287, 1. 24; J. Vuosaičio 1961 m. balandžio 24 d. tardymo protokolas, ibid., ap. 58, b. 47386/3, t. 3,1. 278-279. ir ⁵² - E. Guogos 1982 m. vasario 24 d., B. Stimburio 1982 m. vasario 23 d. tardymo protokolai, ibid., ар. 46, b. 1159, 1. 217, 229; M. Kačiulio 1982 m. rugpjūčio 16 d., S. Gervino 1982 m. rugpjūčio 18 d. tardymo protokolai, ibid., b. 1160,1. 12, 66. bei ⁵³ - M. Ботвинник, op. cit., c. 90; Rudensko komisijos 1944 m. spalio 10 d. aktas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 47760/3, t. 4,1. 8.)

               Pirmiausiai, matome, kad tik viena mano raudonai pažymėtoji antroji kuopa vyko į Rudensko žudynes, taip, kaip pagal Jono Ūselio parodymus, toji kuopa buvo naudojama baudžiamosioms operacijoms, todėl, kad pagal visus parodymus Baltarusijoje negalėjo būti teisę išmanančiojo Juozo Krikštaponio. Kad tai įrodyti, užtenka atkreipti dėmesį į A. Rukšėno parašymo dalį „Apie 15 2-osios Kp karių šaudyti atsisakė, jiems kuopos vadas ltn. Krikštaponis liepė pasitraukti į šalį⁵¹.“, kur čia pat A. Rukšėnas su ^51-os nuorodos paaiškinimu pateikia komunistinio nusikaltėlio, iki Berlyno su sovietais ėjusiojo ir už tai du medalius gavusiojo fantazieriaus Martyno Kačiulio, o taip pat Pasipriešinimo dalyvio – vieno iš garsaus Valkų mūšio vadų, Kolymos kalinių ir Rezistencijos kovų įamžintojo puskarininkio Edvardo Guogos 1982 m. vasario 24 d. apklausos parodymus, kurios pačioje pradžioje E. Guoga apie J. Krikštaponį pasakė taip:

NUOTRAUKA

               Tai kaip suprasti A. Rukšėną, pateikusį nuorodose E. Guogą, kuris aiškiausiai paneigė Baltarusijoje J. Krikštaponio buvimą? Kodėl istorikas A. Rukšėnas apgaudinėja skaitytojus su „J. Krikštaponiu“, nuorodoje pateikdamas 1982 m. vasario 24 dienos E. Guogos J. Krikštaponio Baltarusijoje neigimo protokolą?

              Apie Karo belaisvių stovyklą (Stalag) Nr. 352  434 psl.  „sudarė karo belaisvių stovyklą Nr. 352. Jai priklausė už 5 km nuo Minsko palei Minsko-Molodečno geležinkelį buvusi miško stovykla (Waldlager) ir kitos stovyklos⁶³.“

               Kaip matome, skliausteliuose vokiškai „Waldlager“ yra parašytas iš didžiosios raidės ir A. Rukšėno parašyta iš mažosios raidės „miško stovykla“ kaip bendrinis daiktavardis, ne labai išsivaizduojamas. Ten į vakarus už Minsko yra miškelis, kuriame buvo įsikūręs sovietinis kavalerijos dalinys, kuriame ir buvo įrengta karo belaisvių stovykla, kuri ir gavo pavadinimą, kaip Miško stovykla, nes joje daug medžių buvo – ten tie medžiai ir dabar stovi pačiame Masiukovščinos Minsko priemiestyje.

          Ten pat A. Rukšėnas parašė:

                „Karo belaisvių stovykloje Nr. 352 vokiečių padarytus nusikaltimus tyrusios komisijos 1944 m. liepos mėn. akto duomenimis, stovyklos kaliniai buvo šaudomi žudynių vietose, kurių viena buvo 400 m atstumu į pietryčius nuo miško stovyklos, prie Gliniščės kaimo, ...“.

                Kaip matome, A. Rukšėnas net nesiteikė pažvelgti į žemėlapį į tos Miško stovyklos aplinką:

ŽEMĖLAPIS

               Kaip matome, nuo tos Miško stovyklos net 4-tos klasės mokinys pataisytų A. Rukšėną, kad Gliniščės (Molynės) kaimas yra priešingoje – į šiaurryčius pusėje, o ne taip, kaip A. Rukšėnas rašo. Prie to kaimo buvo molio karjerai, nuo kurių ir tas kaimas pavadintas. Tuose karjeruose vokiečiams buvo gerai laiduoti karo belaisvius, kurie masiškai pradėjo mirti nuo šiltinės epidemijos. Ten mirusiems ir kryžiai buvo statomi. Bet, kad  būtų kryžiai statomi sušaudytiems – kažkaip neišsivaizduojama, kad vokiečiai tai būtų leidę.

KAPINIŲ NUOTRAUKA

Minėtas sakinys toliau apie žudynių Minske vietas, A. Rukšėnas rašo taip:

                „kita - 1,5 km atstumu į šiaurės vakarus nuo miško stovyklos, prie Petraškevičių kaimo, trečia - už 300 m į šiaurės vakarus nuo miško stovyklos, ketvirta - pietrytinėje Minsko kultūros ir poilsio parko dalyje. Vokiečių okupacijos laikotarpiu buvo sunaikinta apie 119 tūkst. karo belaisvių stovyklos Nr. 352 kalinių⁶⁴.“ (^{64 -} Komisijos 1944 m. liepos mėn. aktas dėl Stalage Nr. 352 ir jo apylinkėse nužudytų asmenų, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 47386/3, t. 6, 1. 54-60.)

              Galima paabejoti kažkokios „komisijos“ Liepos mėnesio aktu, kai Minskas buvo išvaduotas tik liepos 3 dieną ir, kad per mėnesį; dar karo metu galima būtų ekshumacijas atlikti – todėl, manyčiau, galima labai abejoti jo teiginiais. Tuo labiau, kad tuose aktuose yra labai grubių geografinių pavadinimų klaidų, kurias yra radęs Minsko kraštotyrininkas Olegas Usačiovas. Todėl aklai vadovautis „aktais“, karo metais paskubomis sudarytais beraščiais, manyčiau, labai ne profesionalu. Ypač dėl karo belaisvių stovyklų tos klaidos aptiktos galimai dėl skubos Niurnbergo procesui, kad ir dėl Lenkijos kariuomenės sušaudymo siekio „vokiečiams „atsikeršyti“ tame procese, kuriame tas klausimas net nebuvo svarstomas, apie jį turint gal prieštaringų žinių?  

               Taigi tolesni rašymai: „Prie stovyklos kalinių naikinimo prisidėjo mjr. F. Lechthalerio batalionui pavaldus  lietuvių policijos 2(12)-asis batalionas. Atrodo, kad jis naikino karo belaisvių stovyklai Nr. 352 priklausiusios miško stovyklos, kuri buvo už 5 km nuo Minsko palei Minsko-Molodečno geležinkelį, kalinius.“ Kaip, matome, kad J. Krikštaponis apkaltintas tik pagal ATRODYMĄ.  Gerai, kad nors ne pagal „rodymąsi“, nes tada jau reikėtų „žegnotis“. O tai, jau, jeigu tik ATRODO, tai „kaltinimai“ konkrečiam asmeniui neturėtų būti taikomi. Tą patį žodį naudojo ir  dr. Arūnas Bubnys, knygoje apie batalioną^{kn.APIEbatal.}. Juolab, minėtame A. Rukšėno ir dr. A. Bubnio šiuose abejuose straipsniuose viskas žodis į žodį surašyta. Įdomu, kas nuo ko NUPLAGIJAVO (žargon: „nusišperino, nusišraibyno“) su visomis grubiausiomis klaidomis, net jas netikrinant?

GALUTINIS J. KRIKŠTAPONIO SLAPSTYMOSI NUO VOKIEČIŲ ĮRODYMAS, PANEIGIANTIS JAM KALTINIMUS

                                                             P  R  I  E  D  A  I

1.     –mas priedas: perfomansu paryškinto nacių laikais J. Krikštaponio kalinimo Kauno kalėjime Lietuvių (Wikiwand-o) internetinėje Enciklopedijoje paminėjimo vaizdas:

1. pav.: geltonai pažymėta pagrindinio J. Krikštaponio Kauno kalėjime kalinimo NKVD dokumento signatūra, nurodanti Lietuvos ypatingąjį archyvą (LYA) Citatą iš Wikiwando tinklalapio galima prasiplėsti-pasididinti , o šio paminėjimo internetinis adresas yra https://www.wikiwand.com/lt/articles/Juozas_Krik%C5%A1taponis

2.     –as priedas: apie generolą Stasį Raštikį labai geras-informatyvus straipsnis yra pagal internetinį adresą https://www.mignalina.lt/2017/02/27/kariuomenes-vadas-kuriuo-domejosi-berlynas-londonas-maskva-ir-varsuva/

   
2 pav.: generolo Stasio Raštikio bendravimas su Adolfu Hitleriu. Šios nuotraukos internetinis adresas http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/papildym/rastikis-su-hitleriu.jpg

žžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžž

           Jono Jakaičio paskaita - https://www.facebook.com/vytenis.aleksandraitis/videos/1910550359432115  

Šios Pažymos neskaitė ne tik protestuotojai –

V https://www.facebook.com/photo/?fbid=24012793528334353&set=a.153490474691326

Po Minską dviračiu išvažinėjau - https://www.facebook.com/photo/?fbid=842961059077594&set=a.153490474691326

Pagaliau Pergalė - https://www.facebook.com/photo/?fbid=6847592305281076&set=a.153490474691326

Kapralovo laiškelį  - https://www.facebook.com/photo/?fbid=6206066992766947&set=a.153490474691326

 KGB  raštelis

https://www.facebook.com/photo?fbid=6210245972349049&set=a.153490474691326

Mano koment0as, jog man neatsidaro - https://www.facebook.com/groups/1208815459764069/posts/1524576568187955?comment_id=1524703021508643&notif_id=1730276887015246&notif_t=feedback_reaction_generic&ref=notif

Bubnio pranešimas apie Partizanus (man neatsidaro)  - https://www.facebook.com/groups/123096087759069/permalink/8421811857887409/?rdid=VCprZPEvS2ZA7NWP&share_url=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fshare%2Fp%2FN9dk2PSqg4Li5XD3 

Vanago Lietuva

14h  · 

Šiandien paskelbtas ypač svarbus Laisvės kovų istorijai ir Lietuvos valstybingumui pranešimas

Partizaninio pasipriešinimo pradžia Lietuvoje 1944 metais

Valstybės nepriklausomybę ir demokratines vertybes gynęs 1944–1953 m. ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje prasidėjo dar vykstant Antrajam pasauliniam karui 1944 m. vasarą. Tai vienas ilgiausiai trukusių partizaninių karų Eurpoje XX a., nusinešęs tūkstančius gyvybių, jo pasekoje buvo įkalinta ir ištremta dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Pusę amžiaus, sovietinės okupacijos metais, šio karo įvykiai buvo tarsi tamsi dėmė Lietuvos istorijoje, pilna mitų, iškraipymų, ideologizuotų vertinimų. Tik atkūrus nepriklausomybę, tarsi mozaika dėliojasi objektyvus ir pilnas vaizdas. Todėl ginkluoto pasipriešinimo tematika nėra praradusi aktualumo, remdamiesi politinėmis, tarptautinės ir nacionalinės teisės nuostatomis, įvairius partizaninio karo klausimus, reikšmę iki šiol nagrinėja istorikai, politologai ir politikai.

1944 m. vasara Lietuvos istorijai yra lūžio momentas, kai nacistinę okupaciją keitė sovietinė. Su šiais įvykiais keitėsi ir lietuvių tautinio pasipriešinimo taktika ir metodai, buvo pereinama nuo neginkluoto pasipriešinimo naciams prie ginkluoto pasipriešinimo sovietams.

Lietuviai niekada nebuvo susitaikę su savo valstybės nepriklausomybės praradimu ir sovietai, antrą kartą okupavę kraštą, susidūrė su stipriu lietuvių tautos pasipriešinimu. Dar 1940 m. birželio 1 d. Lietuvos kariuomenė turėjo 28 005 žmonių (iš jų – 1728 karininkai) ir 120 400 atsargos karių. Kariuomenės pajėgumą didino ir kariuomenės vadui pavaldi Lietuvos šaulių sąjunga, turėjusi per 62 000 narių. Lietuvos kariuomenė ir Šaulių sąjunga buvo likviduotos pirmosios 1940–1941 m. sovietinės okupacijos metu. Ir lietuviams savos kariuomenės kūrimo klausimas buvo aktualus visuomet. 1941 m. vasarą, tik prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, buvo norima atkurti Lietuvos kariuomenę, tačiau to neleido nacistinė valdžia. Buvo sukurti tik vokiečiams pavaldūs lietuvių policijos ir savisaugos daliniai (išformuoti 1944 m. vasarą). Artėjant karo baigčiai nacistai leido steigti Vietinę rinktinę ir daugelis lietuvių tikėjosi, kad šios rinktinės pagalba bus galima atkurti Lietuvos kariuomenę. (Nuo 1944 m. vasario 21 iki kovo 1 d. joje užsiregistravo 19 500 vyrų). Tačiau ji vokiečių buvo likviduota. Dalis Vietinės rinktinės karių pasitraukė su ginklais ir, atėjus sovietams, įsijungė į partizaninį pasipriešinimą. 1944 m. vasarą per Lietuvą traukiantis frontui į vakarus, į Žemaitiją pasitraukė nemaža dalis Lietuvos karininkų, policininkų ir administracijos darbuotojų. Čia jų iniciatyva kovai su SSRS kariuomene buvo organizuota Tėvynės apsaugos rinktinė (taip pat pavaldi vokiečiams). 1944 m. spalio 7 d. rinktinė prie Sedos dalyvavo kautynėse su Raudonąja armija. Neatlaikę SSRS puolimo dauguma rinktinės karių pasitraukė į Rytprūsius.

Partizaninio karo pradžioje nebuvo karinės ir politinės vadovybės, kuri skelbtų mobilizaciją. Lemiama jėga tapo asmens apsiprendimas (net ir tuo atveju, jei asmuo priklausė kokiai nors pogrindžio organizacijai anksčiau), kuris dažniausiai nebuvo toks paprastas ir vienareikšmis, kai liečiami gyvybiškai svarbūs dalykai . Vieni pirmųjų nurodę priežastis, turėjusias įtakos asmens apsiprendimui ginklu priešintis sovietinei okupacijai buvo J. Brazaitis ir K. Girnius. Jie argumentuotai nurodo penkis apsiprendimą lėmusius veiksnius: 1) ankstesnės sovietinės ir vokiečių okupacijos patirtis; 2) nežabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais; 3) nacistinės okupacijos metais krašte išplitęs pasipriešinimo sąjūdis skatino veikti ir prieš komunistus; 4) Vakarų intervencijos viltis; 5) patriotizmas. Daugelis vyrų išėjo į mišką, norėdami išvengti suėmimų. Tapimą partizanu dažniausiai sąlygojo kelios priežastys, kurių vienos silpnėjo, kitos stiprėjo, priklausomai nuo okupanto ir pačių partizanų veiksmų ir taktikos, keičiantis padėčiai krašte ir tarptautinėje arenoje. Partizaninio karo pradžioje tapti partizanu skatino prievartinė mobilizacija į sovietinę armiją, viltis palankių tarptautinių sprendimų bei pirmosios bolševikų ir nacių okupacijos patirtis. Lietuvos gyventojai gerai prisiminė 1940–1941 m. įvykius. Per vienerius metus buvo įkalinta, ištremta, nužudyta apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų. Antrojo pasaulinio karo metu nacistų vykdyta represinė politika, žydų genocidas rodė, kad totalitariniai režimai siekia savo nusikalstamų tikslų bet kokia kaina. Tuo labiau, sovietinių represinių struktūrų veiksmai antrosios okupacijos pradžioje rodė, kad nežabotas bolševikų teroras pasikartos. Ir su didesne jėga.

Kariuomenės kūrimo idėją ir pasipriešinimo sovietams galimybes ir būdus jau nacių okupacijos metais svarstė visos lietuvių antinacinės rezistencijos organizacijos: Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga (LLGS), Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), Lietuvos išlaisvinimo taryba (LIT) ir kt., tačiau prasidėjus sovietų okupacijai daugelis jų buvo susektos ir sunaikintos.

Pagrindinis strateginis tikslas buvo aiškus – atkurti nepriklausomą valstybę. Tačiau 1944 m., artėjant vokiečių – sovietų frontui vis opesnė darėsi dilema: priešintis ginklu ar diplomatinėmis priemonėmis. Bijota, kad pasipriešinus, bolševikai gali išnaikinti lietuvių tautą. Buvo sprendžiama, kas geriau: ar „kad žūtų valstybė, o išliktų tauta“, ar priešingai. 1940–1941 m. patirtis ir sovietų teroras parodė, kad ir nesipriešinant nėra garantijos, jog tauta išliks.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, pripažinusi, kad lietuvių tauta ginklu rankoje turi parodyti, kad Lietuvos klausimas yra jos pačios reikalas, vis dėlto konstatavo, kad pasipriešinimas laikys Lietuvos klausimą tarptautinėje plotmėje ir tai sudarys galimybę kitoms valstybėms ateiti į pagalbą, o LLA maksimalistiškai pasisakė, kad ji Lietuvos likimą sieja ne su kitų didžiųjų valstybių likimu, bet su didžiausiomis savo ir kitų lietuvių pastangomis.

Radikaliu požiūriu į pačios lietuvių tautos iniciatyvinį vaidmenį atkuriant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę iš kitų išsiskyrė Lietuvos laisvės armija (LLA), sukurta 1941 m. gruodžio 13 d. Skirtingai nei kitos pogrindžio organizacijos, LLA nesprendė klausimo – priešintis artėjančiai Raudonajai armijai ar ne, ir nelaukė tinkamo momento sukilimui; ji manė, kad toks momentas jau pribrendęs ir tik ginkluoto pasipriešinimo atveju būsimose tarptautinėse konferencijose bus įvertintas Lietuvos nepriklausomybės siekis. Ir ši karinė politinė organizacija suvaidino lemiamą vaidmenį organizuojant ginkluotą pasipriešinimą.

Reikia paminėti, kad per visą ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje partizanų nuomonė apie išsivadavimo būdus priklausė nuo tarptautinių įvykių. Šių įvykių raida partizanams teikė Sovietų Sąjungos žlugimo iliuzijas. Ypač pasipriešinimo pradžioje tikėtasi Lietuvos nepriklausomybę atkurti per taikos konferencijas ir tarptautinius susitarimus.

Iki Raudonosios armijos įsiveržimo į Lietuvos teritoriją, nacistinės okupacijos metais, LLA sukūrė nemažą organizacinį tinklą, ji buvo įkurta beveik visose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose, ir vienijo keletą tūkstančių narių, sukaupė ginklų, įgijo konspiracinio darbo patirties. LLA vadovybė ir nariai buvo įvairių srovių ir politinių pažiūrų. Visai LLA vadovavo jos įkūrėjas Kazimieras Veverskis, Vyriausiajam (Centriniam) štabui buvo pavaldūs 4 apygardų (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio) štabai. Apygardų štabams buvo pavaldūs jų teritorijai priklausiusių apskričių (rinktinių) štabai.

1944 m. liepos 20 d. įsakymu LLA buvo suskaidyta į du sektorius – Veikiantįjį (arba Vanagai, jie buvo ginkluoti ir jų užduotis buvo kovoti su okupantais) ir Organizacinį (jo nariai gyveno legaliai, vykdė tiekimo ir žvalgybos funkcijas). LLA karinių dalių – Vanagų vadu buvo paskirtas kapitonas Albinas Karalius, vėliau – kapitonas Adolfas Kubilius. Vanagų būriai buvo organizuoti kariuomenės struktūros principu: apskrities teritorijoje veikusią rinktinę sudarė valsčiuose veikusios kuopos, suskirstytos į grandis ir skyrius. Vanagų veiklą reglamentavo drausmės nuostatai, įsakymai ir instrukcijos LLA buvo vienintelė antisovietinio pasipriešinimo organizacija, kurios vadas 1944 m. liepos mėn. įsakyme LLA nariams griežtai uždraudė savo nariams išvykti iš Lietuvos .

Frontui traukiantis į Vakarus, daugelyje sovietų okupuotų Lietuvos vietovių LLA struktūra suiro, nemaža šios organizacijos narių tapo pokario partizaninio pasipriešinimo dalyviais, telkėsi į būrius, iš kurių formavosi būsimosios partizanų apygardos. Be LLA, organizuoti pasipriešinimą mėgino ne viena pirmosios sovietinės ir nacistinės okupacijos metais susikūrusi pogrindžio organizacija: Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga (LLGS), Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), Lietuvos išlaisvinimo taryba (LIT) ir kt. Tačiau sovietų okupacijos pradžioje daugelis jų buvo susektos ir sunaikintos.

Su kai kuriomis pogrindžio organizacijomis – LLA, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga (LLGS) ir kt. ryšius buvo užmezgusi vokiečių karinė žvalgyba, nes pasipriešinimas sovietams, buvo naudingas naciams. Ne vienas rezistencinės organizacijos narys partizaninės kovos taktikos ir metodų buvo apmokyti Abvero žvalgybinėse-diversinėse mokyklose. 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje iš Vokietijos į Lietuvą desantu nuleisti lietuvių kovotojai ženkliai prisidėjo prie pasipriešinimo organizavimo savo apylinkėse.

Rytų Lietuvoje partizanų būriai – būsimų Vytauto ir Didžiosios kovos apygardų užuomazgos - pradėjo kurtis 1944 m. liepos mėn., Raudonajai armijai tik įžengus į Rytų Lietuvą. 1944 m. vasarą – 1945 m. pradžioje LLA Vilniaus apygardos ribose partizanai veikė Utenos, Zarasų, Švenčionių, Trakų ir Ukmergės apskričių miškuose. Nuo 1944 m. vasaros iki 1945 m. birželio Utenos ir Švenčionių apskričių ginkluotiems partizanų būriams vadovavo Leono Vilučio įkurtas LLA Tigro rinktinės apygardinis štabas. Dalyje Trakų ir Ukmergės valsčių veikė Lietuvos kariuomenės viršilos Jono Misiūno-Žaliojo Velnio vadovaujama Didžiosios Kovos rinktinė (DKR). 1945 m. sausio 1 d. DKR buvo performuota į 5-tąjį LLA apylinkę.

Panevėžio, Ukmergės, iš dalies Kėdainių aps. 1944 m. gruodžio mėn. buvo įkurta Vyčio apygarda. Dzūkijoje LLA įtaka partizaniniam judėjimui buvo minimali. Beveik visi Dzūkijos LLA vadai 1944 m. vasarą pasitraukė su vokiečiais. Daugelis likusių buvusių LLA narių 1944 m. rudenį perėjo į naujai besikuriančius partizanų būrius.

Organizuojant pasipriešinimą, ypač Aukštaitijoje nemažą vaidmenį atliko į Vokietijos žvalgybos (Abvero) mokyklas pasiųstos kelios grupės LLA narių, kurie po apmokymų 1944 m. rudenį ir 1945 m. pradžioje lėktuvais buvo permesti į okupuotos Lietuvos teritoriją vykdyti žvalgybinę ir diversinę veiklą. Tačiau į Lietuvą permesti karo technikos apmokyti ir ginklus turintys lietuviai organizuodavo pasipriešinimą savo krašte, ar prisijungdavo prie jau veikiančių partizanų būrių ir vykdė lietuvių vadų įsakymus.

Kiti LLA nariai, Raudonajai armijai užėmus Vilnių, kartu su LLA štabo nariais pasitraukė į Žemaitiją. Tuo pačiu metu – 1944 m. rugpjūčio mėn. VLIK-o Karo tarybos narys gen. Motiejus Pečiulionis ir Kazimieras Veverskis įkūrė politinio vadovavimo ir atstovavimo organizaciją – Lietuvos gynimo komitetą (LGK), kuris turėjo perimti šalies valdymą atkūrus nepriklausomybę. Taip buvo bandoma atskirti karinį vadovavimą (LLA) ir politinį atstovavimą (LGK).

Žemaitijon pasitraukę LLA nariai ir jiems prijaučiantis jaunimas bazavosi Platelių–Alsėdžių miškuose. 1944 m. rugpjūčio 15–25 d. Platelių stovykloje įvyko LLA narių kariniai apmokymai ir partizaninio karo taktikos pratybos. LLA Vyriausioji vadovybė iškėlė jiems uždavinius pasirengti partizanavimui (įrengti slėptuves, sukaupti ginkluotę ir maisto produktų atsargas) bei pradėti partizaninį karą: kenkti okupanto komunikacijoms, nutraukti ryšio linijas, veikti su ginklu prieš pavienius okupacinės kariuomenės karius bei sovietinius pareigūnus, pirmiausia tuos, kurie vykdė represijas prieš gyventojus. LLA kovotojams nurodyta, slenkant frontui, nevykdyti jokių kovos veiksmų, o Raudonajai armijai nutolus, slapčia pradėti likviduoti komunistus, okupantų pareigūnus ir aktyvesnius kolaborantus. Ypač aktyvi buvo LLA politinė ir ideologinė veikla. Partizanai visuomenėje propagavo politinį nepaklusnumą, režimo politikos priemonių ir kampanijų boikotą: agitavo priešintis mobilizacijai į Raudonąją armiją, neimti dalijamos svetimos žemės, nemokėti mokesčių valstybei, nepristatinėti jai produktų. Ypatingas dėmesys skiriamas lietuvių tautos rezistencinėms nuotaikoms palaikyti ir skatinti. LLA spaudoje ir atsišaukimuose gyventojai raginti nesitaikstyti su sovietų okupacija, priešintis okupacinio režimo vykdomoms priemonėms.

Žemaitijoje suformuoti LLA kariniai daliniai išsiskyrė savo aktyvumu ir organizuotumu. 1944 m. liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje viena stipriausių partizanų struktūrų buvo LLA Šiaulių apygarda, kuriai vadovavo Adolfas Eidimtas, jo pavaduotoju buvo Adolfas Kubilius. Šiai apygardai priklausė Kretingos, Mažeikių, Šiaulių, Tauragės, Telšių apskritys ir Kuršėnų bei Radviliškio LLA apylinkės ir jose veikiantys junginiai – rinktinės. Eidimto paskaičiavimu, 1944 m. vasarą apygardoje buvo iki 1500 LLA narių. 1945 m. pradžioje Adolfo Kubiliaus iniciatyva čia buvo įsteigtas LLA Žemaičių legionas (ilgiausiai išlaikęs LLA struktūrą, sunaikintas 1946 m. kovo mėn.).

Lietuvos partizanai perėmė Lietuvos kariuomenės tradicijas ir veikė kaip karinė struktūra. Jie save laikė Lietuvos kariais ir siekė burtis į Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu tvarkomą centralizuotą karinę organizaciją. 1944 m. gruodžio 5 d. LLA savo laikraštyje „Laisvės Karžygys“ rašė „...visoje šalyje organizuotai veikia Lietuvos partizanai – LLA Vanagai, kurie yra slaptas Lietuvos ginklas, kurie taps kariuomenės pagrindu...“. Tai aiškiai rodo, kad buvo siekiama kurti ginkluotąsias pajėgas, o kartu ir vyriausiąją vadovybę, kuri atstovautų tautai ir šioms karinėms pajėgoms. Nemažai LLA narių vėliau vadovavo dideliems ar smulkiems partizanų organizacijos struktūriniams vienetams. Tarp 8 partizanų vadų, pasirašiusių 1949 m. vasario 16 d. LLKS deklaraciją 4 buvo LLA nariai: Jonas Žemaitis, Petras Bartkus, Bronius Liesis ir Juozas Šibaila.

Be LLA, neabejotiną įtaką organizuojant pasipriešinimą, partizanų kovų strategijai bei taktikai turėjo Lietuvos karininkai, Lietuvos šaulių sąjunga. Jos nariai, aktyviai dalyvavę partizaninėse kovose, tarpukaryje buvo rengiami partizaniniam karui ir gerai išmanė karybą. Pirmaisiais partizanais tapo ir Lietuvių fronto karinio padalinio „Kęstutis“ nariai, buvę Vietinės rinktinės kariai. 1944 m. rudenį prasidėjus mobilizacijai į Raudonąją armiją, į partizanų būrius pasitraukė daug nuo mobilizacijos besislapstančių vyrų.

Nepaisant LLA įtakos ir pirmųjų bandymų sukurti ilgalaikę politinę ir karinę vadovybę, suburti visas pogrindines organizacijas ir suvienyti ginkluotus partizanų būrius, nuo 1944 m. vasaros visoje Lietuvoje kūrėsi savarankiški, gausūs ir dažnai ne LLA vardu veikiantys partizanų būriai, kurių vadai ėmėsi iniciatyvos ir patys vienijo aplinkinius dalinius ir kūrė pirmąsias pasipriešinimo karines pajėgas.

Vienas pirmųjų lietuvių partizanų kovos prieš okupantus būdų buvo mobilizacijos boikotas. Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją buvo pradėta iškart praslinkus frontui – jau 1944 m. vasarą paskelbtas įsakymas dėl 1908-1926 m. gimusių vyrų mobilizacijos. Paskelbusi mobilizaciją Sovietų Sąjunga vėl sulaužė tarptautinės teisės nuostatas, išdėstytas 1907 m. Hagos konvencijoje dėl karo įstatymų ir papročių laikymosi, pagal kurią karo metu draudžiama okupuoto krašto gyventojus šaukti į okupacinę armiją ar kitaip panaudoti karo reikmėms. Konvencijoje taip pat pažymima, kad šis dokumentas privalomas tiek jį ratifikavusioms, tiek neratifikavusioms šalims bei skelbiama, kad okupantui draudžiama versti užgrobtos teritorijos gyventojus prisiekti ištikimybę priešo valdžiai“ . Kadangi Lietuvos žmonėms nekilo jokių abejonių dėl okupacijos fakto, o apie minėtas tarptautinės teisės normas ne kartą rašė nacių okupacijos laikų pogrindinė lietuvių spauda, tai mobilizacija, kaip ir į nacių armiją, sukėlė smarkią reakciją . Formaliai tuomet Lietuvos gyventojai dar neturėjo ir jokių priklausomybę SSRS įrodančių dokumentų. Per visą mobilizacijos laikotarpį 1944 m. liepos mėn. – 1945 m. birželio 1 d. iš buvo mobilizuota 82 tūkst. lietuvių (planuota 168 737 vyrų) . Daugelis tikėjosi išsislapstyti iki karo pabaigos, slapstėsi savo sodybose, vėliau prisijungė prie partizanų.

Pasipriešinimo pradžioje būtent mobilizacijos vengimas lėmė didelių būrių susidarymą, vyrai slapstėsi nuo mobilizacijos – reikėjo sulaukti karo pabaigos, su kuria turėjo baigtis ir sovietų okupacija, pogrindinės organizacijos buvo numačiusios galimybę sukilti . Lietuvių tauta laukė karo pabaigos, nepriklausomybės viltis tuo metu buvo ypač stipri. Pirmajam partizaninio pasipriešinimo laikotarpiui (1944-1946 m.) būdingas ypatingas partizanų aktyvumas. Šiuo laikotarpiu ne tik formavosi pasipriešinimo organizacija, bet ir vyko atkaklūs mūšiai, kuriuose žuvo daugiau negu pusę visų žuvusiųjų per visą ginkluotosios rezistencijos laikotarpį.

Pradiniame pasipriešinimo kovos etape, kai dar tebevyko Sovietų Sąjungos – Vokietijos karas ir nepriklausomybės atkūrimo viltis tuo metu buvo ypač stipri, Lietuvos patriotai masiškai traukė į miškus, kūrėsi stambūs, iki kelių šimtų partizanų būriai. Dideli ir ginkluoti partizanų būriai pajėgė ne tik kautis su kariuomene, bet ir kontroliuoti Lietuvos kaimų vietoves, kur dar nebuvo sutvarkyta stribų ir milicijos sistema. 1944–1945 m. kova su sovietizacija ir kolaboravimu vyko puldinėjant miestelius, dezorganizuojant valstybinių įstaigų darbą, persekiojant sovietinius partinius aktyvistus, užpuolant NKVD-NKGB darbuotojus, RA karius. 1944–1945 m. pradžioje partizanai stengėsi ilgiau išlaikyti savo rankose krašto kontrolę. Ypač dažni buvo valsčių centrų puolimai, suimtųjų laisvinimas. Iki 1944 m. pabaigos partizanai buvo užpuolę 17 valsčių centrų, kur išlaisvino 82 suimtuosius .

1944 m. spalio 26 d. Biržuose buvo išlaisvinti 48 suimtieji, 1944 m. lapkričio 10 d. buvo pulti Valkininkai, Onuškis (Trakų aps.). Gruodžio 1 d. 14 partizanų, vadovaujami Šiaulių LLA apygardos vado Adolfo Eidimto-Žybarto bei LLA vado Kazio Veverskio-Senio, puolė Seredžiaus miestelį, turėdami tikslą išvaduoti suimtuosius. Operacijos metu iš kalėjimo buvo išlaisvinta 10 vyrų, o 4 sugauti NKVD bei valsčiaus administracijos pareigūnai sušaudyti.

LSSR NKGB 1944 m. gruodžio 1 d. duomenimis, operatyvinėje įskaitoje buvo 134 partizanų būriai, kuriuose buvo virš 4 tūkst. (4273) narių, pogrindį potencialiai galėję papildyti apie pusantro tūkstančio (1678) Raudonosios armijos dezertyrų ir apie 14 tūkst. (13928) asmenų, besislapstančių nuo mobilizacijos. Kovojant su pasipriešinimu, nuo 1944 m. liepos iki 1945 m. sausio 30 d. karinių operacijų metu žuvo daugiau kaip 3,5 tūkst. (3691) Lietuvos partizanų, tarp jų ne mažiau kaip 1200 LLA narių, suimta apie 4 tūkst. (3823) partizanų būrių ir pogrindžio organizacijų narių, tarp jų ne mažiau kaip 1400 LLA narių.

Ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje sąlyginai datuojamas nuo 1944 m. vasaros iki 1953 m. Nustatyti tikslią pasipriešinimo kilimo datą yra sunku. Pagal tarptautinę humanitarinę teisę, karo pradžia – tai karo veiksmų faktinės pradžios formalaus paskelbimo, net jeigu dar praktiškai nėra prasidėję kovos veiksmai, momentas. Lietuvos ginkluotame pasipriešinime karas paskelbtas nebuvo. Europoje tebevyko Antrasis pasaulinis karas, Lietuva dar buvo okupuota nacistinės Vokietijos, kuri kariavo su Sovietų Sąjunga. Frontui traukiantis iš rytų, Raudonoji armija šiaurės rytų Lietuvos sieną peržengė 1944 m. liepos 4 d. Lietuvos sostinė sovietų buvo užimta 1944 m. liepos 13 d. Tuo metu vyko aktyvūs karo veiksmai tarp nacistinės Vokietijos ir SSRS ginkluotųjų pajėgų.

Istorikas Kęstutis Kasparas teigia, kad formali Lietuvos laisvės armijos organizacijos perėjimo į partizaninę veiklą data yra liepos 1 d. Mėnesio pradžioje LLA vadas Kazys Veverskis-Senis Kaune susitiko su Šiaulių apygardos vadu Adolfu Eidimtu-Žybartu, kuriam perdavė karinės parengties įsakymą, nurodantį, kad visi pajėgūs vartoti ginklą LLA nariai pereina į partizanų Vanagų rinktines, išsidėsčiusias miškuose. Savo dokumentuose LLA skelbė, „kad 1944 m. liepos 3 d. baigėsi organizacinis periodas ir prasidėjo aktyvi kova su ginklu rankose. Veikiantysis sektorius (VS) pavadintas „LLA Vanagai“ pradėjo partizaninius veiksmus“.

1949 m. vasario mėn. įkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Taryba laikė, kad Lietuvoje karo stovis yra nuo 1940 m. birželio mėn. 15 d.

Karo specialistai karų pradžia laiko ir pirmąją karinių susidūrimų dieną. Tačiau kurią datą laikyti karo veiksmų pradžia Lietuvos partizaniniame kare atsakyti yra sunku, nes nustatyti kada įvyko pirmasis partizanų susidūrimas su SSRS ginkluotosiomis pajėgomis trūksta archyvinių duomenų. Remtis pirmąja NKVD-NKGB operatyviniuose dokumentuose užfiksuota kautynių informacija būtų netikslu. Lietuvos apskrityse ir valsčiuose liepos pradžioje dar tik kūrėsi represinių struktūrų administracinė sistema, todėl daugelis partizanų pasireiškimų ar SSRS karinių veiksmų galėjo būti neužfiksuoti. LSSR NKVD–NKGB apskričių skyrių darbo veiklos dokumentai pradėti rengti daugiausia 1944 m. rugpjūčio mėnesį.

Rezistencijos dalyvis Vytautas Mačionis mano, kad aktyvia partizaninio karo pradžia laikytina 1944 m. liepos 14 d., kai Anykščių valsčiaus Pagojės kaimo 16 ginkluoto šaulių būrio narių susikovė su sovietinių dalinių kareiviais, kurie buvo surengę pasalą vokiečių traukiniui. Liepos 15 d. kitas partizanų būrys pasipriešino puolančios RA daliniams ties Anykščių valsčiaus Vosgėlių kaimu.

Vėliau jau kovinės operacijos fiksuojamos ir NKVD-NKGB dokumentuose. Pirmasis susidūrimas, kiek pavyko aptikti archyviniuose dokumentuose – tai NKVD Panevėžio apskrities skyriaus duomenys, kai 1944 m. liepos 21 d. Šimonių valsčiaus partizanai apšaudė Raudonosios armijos karius. Žuvo leitenantas ir 6 kareiviai . Liepos 24 d. Troškūnų valsčiaus partizanų grupė apšaudė Raudonosios armijos kareivius, žuvo 2 raudonarmiečiai . 1944 m. rugpjūčio 3 d. jungtinis J. Dovydėno ir H. Šembergo partizanų būrys užpuolė Ukmergės apskrities Siesikų miestelį, apšaudė valsčiaus įstaigas .

Sovietų represinių struktūrų statistiniai duomenys apie nužudytus partizanus ir žuvusius okupantų karinių struktūrų pareigūnus ir karius jų operatyvinio darbo dokumentuose yra pateikiami nuo 1944 m. liepos 15 d. Tai rodo, kad kariniai veiksmai jau vyko nuo 1944 m. liepos vidurio.

Remiantis MGB statistiniais duomenimis, nuo 1944 liepos vidurio iki metų pabaigos NKVD surengė 870 karines operacijas prieš partizanus, o partizanai per šį laikotarpį įvykdė apie 400 puolimų, nukreiptų prieš represinių struktūrų pareigūnus, karius ir partinius aktyvistus.

Partizaninio karo pradžioje abi pusės naudojo maksimalias jėgas. Pirmajam periodui būdingas ypatingas partizanų aktyvumas, neišvengta stichinių veiksmų, o okupacinė valdžia siekė kuo greičiau sunaikinti pasipriešinimą.

Kautynės vyko visose Lietuvos apskrityse, išimtis iš dalies buvo tik Vilniaus apskritis (čia veikė lenkų partizanai - Armija Krajova), Klaipėdos apylinkės ir Neringos pusiasalis, kur partizanų buvo mažai dėl šių kraštų specifikos.

Partizanų ir jų veiksmų skaičius kėlė pavojų okupaciniam režimui, todėl sąlygojo ir okupacinių jėgų suaktyvėjimą. Pagrindinė represinė struktūra, kurios karinės pajėgos buvo nukreiptos prieš lietuvių pasipriešinimą – tai SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD, nuo 1946 m. kovo mėn. Vidaus reikalų ministerija (MVD) ir Valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB, nuo 1946 m. kovo mėn. Valstybės saugumo ministerija (MGB). Šių struktūrų kariniai daliniai vykdydami karines ginkluoto pasipriešinimo slopinimo užduotis Baltijos kraštuose, Vakarų Ukrainoje ir Vakarų Baltarusijoje, pastoviai keisdavo savo dislokacijos vietas, karinių operacijų vykdymui buvo permetami iš vienos šalies į kitą.

Susidūrusi su stipriu pasipriešinimu, SSRS į Lietuvą metė gausius šios kariuomenės dalinius. 1945 m. balandžio 1 d. buvo tokios SSRS NKVD kariuomenės rūšys: pasienio, vidaus, frontų užnugario apsaugos, geležinkelių apsaugos, pramonės įmonių apsaugos, konvojinė bei vyriausybės ryšių kariuomenė . Ir visos šios kariuomenės rūšys vienos ilgiau, kitos trumpiau veikė Lietuvoje partizaninio karo laikotarpiu. Ne visos jos dalyvavo tiesioginėse kovose su partizanais, tačiau vienaip ar kitaip prisidėjo slopinant pasipriešinimą. Pagrindiniai karinių akcijų vykdytojai Lietuvoje buvo skirtingų frontų Leningrado, I Pabaltijo ir III Baltarusijos frontų užnugario apsaugos kariuomenės pasienio pulkai, Lietuvos pasienio apygardos pasienio būriai, ir gausiausia bei aktyviausiai veikę Lietuvoje vidaus kariuomenės 4-osios šaulių divizijos daliniai bei pagalbiniai specializuotieji šaulių pulkai. Neretai karinėms operacijoms vykdyti buvo pasitelkiami Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje dislokuoti NVKD-MVD-MGB divizijų daliniai.

Daugiausia NKVD kariuomenės dalinių Lietuvoje buvo dislokuota 1944-1945 m. Su partizanais 1945 m. kovojo per 20 įvairaus pobūdžio NKVD kariuomenės pulkų, t. y. apie 20 tūkstančių karių, neskaitant Raudonosios armijos dalinių, kurie retsykiais padėdavo čekistinei kariuomenei.

Partizaninio karo pražioje būdingi didelių teritorijų valymai ir masinės baudžiamosios akcijas, kuomet buvo sutelkiamos maksimalios jungtinės įvairių tipų NKVD kariuomenės pajėgos ir vykdomi visą Lietuvą apimantys valymai aktyviausio partizaninio pasipriešinimo apimtuose valsčiuose.

Okupacinė valdžia siekė maksimaliai greitai sunaikinti pasipriešinimą. Kariuomenės veiksmai dažnai buvo planuojami kaip didelės karinės operacijos. Buvo naudojama aktyvi, puolamoji taktika. Operacijoms vykdyti būdavo metamos gausios jungtinės NKVD kariuomenės pajėgos, o veiksmai vykdomi remiantis iš anksto parengtu karinės operacijos planu. Karinėms operacijoms vykdyti SSRS represinių struktūrų pajėgos buvo naudojo specialius dalinius, buvo automatininkų, minosvaidininkų, skunkiųjų kulkosvaidžių, auto kuopos, pulkai apginkluojami šarvuočiais, žvalgybai panaudojama aviacija. 1945 m. rugpjūčio 6–15 d. vykdytoje karinėje operacijoje Žuvinto ežeras ir palios buvo apsuptos šarvuočių. Įtartinas ežero vietas raketų šūviais nurodydavo žvalgybą vykdę lėktuvai.

Partizaninio karo pradžioje abi pusės naudojo masimalias jėgas. 1944-1945 m. Lietuvoje buvo sutelktas didžiausias skaičius čekistinės kariuomenės – apie 20-25 tūkst. karių. Manoma, kad 1945 m. pradžioje miškuose buvo maždaug 30 tūkst. vyrų. Tais metais patirtos ir didžiausios netektys. Vien tik 1945 m. sausio mėn. visoje Lietuvoje buvo įvykdyta 555 karinių-čekistinių operacijų, nukauti 988 partizanai, suimti 5356 asmenys. 1945 m. čekistinė kariuomenė Lietuvoje surengė 8807 operacijas.

Būtent šiame laikotarpyje dėl nuolatinių kariuomenės siautėjimų Lietuva patyrė bene daugiausia nuostolių per visą okupacijos laikotarpį. 1945 metai įeina į pokario kovos istoriją kaip patys tragiškiausi – per nepilnus pusantrų metų kovos lauke krito apie 12 tūkstančių partizanų. Iš viso pokario metais Lietuvoje žuvo apie 20 tūkstančių laisvės kovotojų.

Apibendrinat galima pasakyti, kad kiekvienas Lietuvoje vykusio partizaninio karo etapas yra išskirtinis savo organizuotumu, kovos metodais ir taktika. Specifinė ir svarbi pasipriešinimo pradžia. Tuo metu dar tebevyko Sovietų Sąjungos–Vokietijos karas, kuris ir lėmė specifinius procesus Lietuvoje – prie partizanų būrių jungėsi ir vengiantys mobilizacijos vyrai. Reikėjo sulaukti karo pabaigos, su kuria turėjo baigtis ir sovietų okupacija. Tuo metu kūrėsi vyko pirmosios ir atkaklios partizanų kautynės su sovietinių represinių struktūrų kariuomene. O lietuvių rezistencinių organizacijų veiksmai šiuo laikotarpiu suvaidino svarbų vaidmenį buriant lietuvių patriotus tolesnei kovai ir kuriant organizacines pasipriešinimo struktūras. 1944 m. antroje pusėje susiformavo būsimų partizanų apygardų užuomazgos.

Savo pranešime išskyriau LLA vaidmenį. Ginkluoto pasipriešinimo pradžioje vykę procesai, LLA veikla neabejotinai sudavė reikšmingą impulsą išsivadavimo kovoms, sutelkė kovai bei padarė didelę įtaką laisvės kovų ideologijai ir organizacinei sandarai. Visa tai padėjo pagrindus tolesnei pasipriešinimo raidai. Nors LLA nepavyko suvienyti antisovietinio pasipriešinimo struktūrų, tačiau pasipriešinimo kova ir siekis centralizuoti jos vadovavimą nebuvo sunaikinti. LLA politinių nuostatų ir statutų pagrindu kurti partizanų programiniai ir norminiai dokumentai, organizacinės sandaros pavyzdžiu formuota partizanų teritorinė karinė struktūra. Lietuvos kariuomenės ir vyriausiosios partizanų vadovybės kūrimą organizavo naujai besiformuojančių struktūrų vadai. Laisvėje likę gyvi LLA nariai įsiliejo į kitas Laisvės kovų struktūras ir veikė iki 1953 m., kuomet buvo likviduotas visas ginkluotas pasipriešinimas.

Dr. Arūnas Bubnys

LGGRTC generalinis direktorius

@topfans