LR Seimo pirmininkui Sauliui Skverneliui, LR Premjerui Gintautui Paluckui, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkui Dariui Jakavičiui, Švietimo, mokslo ir sporto ministrei Ramintai Popovienei, LR Prezidento patarėjai Jolantai Karpavičienei, LR Generalinei prokurorei Nidai Grunskienei,  LR valstybės saugumo departamento vadovui Remigijui Bridikiui, Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC-o, arba Centro) tarybos pirmininkui Arūnui Streikui, Lietuvos centrinio valstybinio (toliau LCVA) archyvo direktoriui Daliui Žižiui, Lietuvos ypatingojo archyvo (toliau LYA) direktoriui Remigijui Černiui, Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos (toliau Komisijos) nariams: Vitui Karčiauskui, Donatai Armakauskaitei, Valdemarui Klumbiui, Mariui Ėmužiui, Ritai Kuncevičienei, Ronaldui Račinskui, Mariui Pranui Šaliamorui, Mindaugui Nefui ir pasitraukusiems iš šios Komisijos darbo istorikams-mokslų daktarams: Rimantui Mikniui bei Mindaugui Pociui. Taip pat į šią Komisiją deleguojančių įstaigų-organizacijų vadovams: LGGRTC-o Generaliniam direktoriui dr. Arūnui Bubniui, Tyrimų departamento direktorei, dr. Kristinai Burinskaitei, Lietuvos istorijos instituto  direktoriui Aurimui Švedui, L.e.p. prezidentui, Plungės merui Audriui Klišoniui ir jo viceprezidentams,  Vilniaus universiteto rektoriui profesoriui Rimvydui Petrauskui, – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriui Vidmantui Bezarui, LR Kultūros ministrui Šarūnui Biručiui, Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui profesoriui Juozui Augučiui, Mokslo prorektorei Julijai Kiršienei, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanei Rūtai Eidukevičienei, Lietuvių išeivijos instituto direktoriui Egidijui Aleksandravičiui ir Istorijos katedrai, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovui Ronaldui Račinskui, Sekretoriato pavaduotojai – Mokslinių tyrimų programų koordinatorei Eglei Šukytei-Malinauskienei, Sekretoriato pavaduotojai – Švietimo programų vadovei Ingridai Vilkelienei, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkui Gvidas Rutkauskui, vicepirmininkams:  Juozui Ylai, Rasai Duobaitei-Bumbulienei, Onai Aldonai Tamošaitienei, Juozui Savickui, Vilniaus dailės akademijos rektorei profesorei Ievai Skauronei, šiai problemai apibendrinti: Lietuvos istorikui, rašytojui, diplomatui, profesoriui ir habilituotam mokslų daktarui Alfonsui Eidintui, Lietuvos žmogaus teisių koordinacinio centro pirmininkui Vytautui Budnikui, žiniasklaidai

buvusio Jonavos Sąjūdžio tarybos nario,
 tiriančio Juozo Krikštaponio biografiją
Vytenio Aleksandraičio
(tel: 064021719 ) 

APIBENDRINANČIOJI   INFORMACIJA
dėl Juozo KRIKŠTAPONIO  BIOGRAFIJOS  KLASTOJIMO  AIŠKIŲ  POŽYMIŲ, 
o taip pat, akivaizdžios visuomenės bei istorijos specialistų apgaudinėjimo technologijos įtemptuoju tarptautiniu laikotarpiu:

PROJEKTAS, kuris nuolat papildomas, taisomas

          Tam, kad po įsiteisėjusio Teismo sprendimo skubiai nustoti šmeižti prieš nacius protestavusį ir nuo jų nukentėjusį Juozą Krikštaponį, čia aprašau visų iki šiolei Prezidentui bei visoms institucijoms teiktų¹ mūsų-kraštotyrininkų archyvuose naujai atrastų dokumentų apibendrinimą. Tuo labiau, jog archyvuose dokumentų VISUMA neigia šio apšmeižtojo asmens „buvimo Baltarusijoje“ nepatikimų asmenų išsigalvojimus. Juolab, jų „parodymų“ patikimumas buvo aplaidžiai nepatikrintas, nors 2015-01-22 LR Generalinė prokuratūra buvo atmetusi² LGGRTC-o išsigalvotus „kaltinimus“, tam neradusi objektyvių duomenų³. Todėl jų  patikimumą vertinti turėtų gal ne istorijos, o kriminalistikos mokslas?

   _______________________________________________________
 ¹ – dėl vykdomo kraštotyrinio tyrimo J. Krikštaponio klausimu buvo informuota Prezidentui Gitanui Nausėdai ir visoms institucijoms bei Centrui su Institutu mano paruoštomis studijomis:  2024-05-24 12:07, 2024-06-07 13:40, 2024-08-10 23:55, I.28 15:12 ir 02.24 16:28. AČIŪ, kad Nepriklausomybės gynėjų sąjunga įdėjo mano koncepciją dėl J. Krikštaponio adresu https://www.lngs.lt/suklastotos-juozo-krikstaponio-biografijos-pagrindine-priezastis-t-y-r-i-m-u-o-s-e-holizmo-ignoravimas-iki-galo-dokumentu-neskaitymas-ir-daugelio-ju-visai-nematymas/
²  - ne pagrįstą skundą LR Generalinė prokuratūra atmetė raštu  2015-01-22 Nr. 17.2-829, nukreiptu LGGRTC-ui, kuris Centro tinklalapyje publikuojamas internetiniu adresu http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_03.pdf

³ – objektyvių duomenų stygių LR Generalinė prokuratūra pabrėžė rašte, skirtame Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai (toliau LLKS), kurios internetinis adresas - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/laiskai/tyrimai/luk-pirat/impul/falsifik/gen-pr-llks-ui.jpg 

   violetiniai pažymėtuose daugtaškiuose bus konkrečios nuorodos

         Su tikslu visą tai suvokti, čia teikiu ... kartus trumpesnę įžangą, nei ankstesnėse studijose – dabar čia įžanga yra ... psl. apimties, o jos pabaigoje yra pristatomų ... temų turinys, per kurį internetu į kiekvieną temą galima įeiti.  Įžangos ... dėstymo dalį sudaro ... išnašos nuorodoms į dokumentus, kuriuos studijuoti galima jau susipažinus su problema. Todėl susipažinimui praktiškai yra tik ... psl. apimtis su reikalingu ... min. skaitymo laiku.

          Taip, kad, nežiūrint to, jog jau įsiteisėjo teismo sprendimas⁴, panaikinęs Ukmergėje paminklinio akmens iškėlimo ar jo ženklų keitimo sprendimus, bet Lietuvos visuomenė per pastarąjį dešimtmetį LRT ir kitos centrinės žiniasklaidos buvo per daug dezinformuojama – net apgaudinėjama dėl Didvyrio, neva, „nusikaltimų“, kurių tokių būti negalėjo, nes jis nacių buvo kalinamas, o, išleistas iš kalėjimo, - slapstėsi nuo vokiečių per visą jų okupacijos laikotarpį.
           Tai patvirtina ne tik kraštotyrininkų užfiksuoti Juozo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės prisiminimai⁵, bet tuos prisiminimus patvirtina ir du NKVD dokumentai, apie kuriuos čia ... ir ... išsamiai paaiškinta. Todėl tik du istorikai, nagrinėję J. Krikštaponio biografiją, ignoruoti artimųjų prisiminimus neturėjo teisės, kai artimųjų tuos du teiginius patvirtina ir du svarbūs istoriniai dokumentai.

          Nors tikslių dokumentų apie K. Krikštaponio kalinimo laikotarpį Kauno kalėjime neišliko, tačiau apie nežinomųjų radimą yra skirtas; ne tik algebros mokslas, bet tam yra skirta ir LOGIKA, kuri privalo „išdurti akis“ nemąstantiems, kad jeigu vokiečiai išleido iš kalėjimo, tai nuo jų slapstytis išleistasis neturėjo. O jeigu vis tiek slapstėsi, tai iš kalėjimo išleido „ne už gražias akis“ giminaičio-generolo Stasio Raštikio ir kitų draugų įtakos poveikyje, o tam, kad grįžtų į karinę tarnybą. Taigi, slapstytis nuo vokiečių galėjo tik todėl, kad jiems J. Krikštaponis nenorėjo tarnauti. Kitos slapstymosi nuo vokiečių priežasties sugalvoti neįmanoma.

          O apie minėto generolo-giminaičio įtaką, išlaisvinant brolį, Atsiminimuose užsiminė sesuo⁶, - tuo labiau, ta įtaka aiškiausiai įžiūrima ir Centrinio valstybinio (LCVA) archyvo dokumentuose. Tik juos reikia įdėmiai nagrinėti, o ne melagingai juos aprašinėti, jų net akyse, gal nemačius? Apie gal netyčines – aplaidumo klastotes aprašyta išsamia čia ...  temoje.

         Taigi, J. Krikštaponio problema parodė, kad Lietuvos Respublikai iki teisinės valstybės dar toli, jeigu LR Generalinei prokuratūrai, atmetus neobjektyvius „kaltinimus“, atliktus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC-o, arba Centro), bet, vis tiek, teisininkų 2014-12-19 atmestosios istorinės-archyvinės „pažymos“ pagrindu buvo ir toliau dezinformuojama ne tik visuomenė, bet ir skaudžiai nukentėjusi Lietuvos žydų bendruomenė,
___________________________________________________________________
⁴ – teismo sprendimo paskelbimui Seimo spaudos konferenciją surengė Seimo narys Vytautas Sinica, apie kurią galima susipažinti internetiniu adresu http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/istor-teisingumas-krikstap-o-byloje.docx . Konferencijoje buvo pabrėžta, jog „Per daugelį metų buvo bandoma tyrinėti šio asmens – Juozo Krikštaponio – biografiją. Į Generalinę prokuratūrą buvo kreiptasi net tris kartus. Ir kiekvieną kartą atsakyta aiškiai: tyrimas nepradedamas, nes nėra duomenų, leidžiančių jį inicijuoti. Vien remtis sovietinių represinių struktūrų medžiaga – nepakanka“. Bet konferencijoje nebuvo pasakyta, jog PAKANKA DOKUMENTŲ, ĮRODANČIŲ, JOG J. KRIKŠTAPONIS NEBUVO BALTARUSIJOJE. Todėl apie tai nežinantis Kęstutis Girnius pagal Henriko Senkevičiaus romaną parašė „Quo vadis, Sinica?“, kurį perskaityti galima https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kestutis-girnius-qua-vadis0sinica-1200998662  Tačiau aš šiam autoriui telefonu paskambinau ir pranešiau, kad jam išsiunčiau visus archyvuose dokumentų įrodymus ir jo paprašiau, kad jis nuo 6-ių metų amžiaus draugui dr. Sauliui Sužiedėliui praneštų, jog jo naujai pristatyta knyga apie Holokaustą yra klaidinga J. Krikštaponio klausimu, apie kurį čia išsamiau ... aprašoma.
⁵ – sesers Atsiminimai žymaus kraštotyrininko Romo Kauniečio į magnetofono juostą 1990 m. liepos mėnesį įrašyti Šiluose (Panevėžio rajono pakraštyje netoli A. Smetonos ir J. Krikštaponio gimtųjų Lėno-Užulėnio). Iš to garso įrašo dar neredaguoto – tiesiai nuo garso įrašo nurašytų sesers žodžių įrašo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/index-sesers-pasakojimai.htm
⁶ - iš sesers Atsiminimų aiškiausio epizodo apie brolio išlaisvinimą iš kalėjimo vaizdas yra internetiniu adresu http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sesers-pasak-apie-islaisvinima-d.jpg ir čia ... išsamiai išaiškinant

 

 jai rašant „pažymas“ ⁷, dar ne viešas; net daugiskaitos formoje⁸, šmeižiant už Lietuvą žuvusį ir prieš nacius nusistačiusįjį – nuo jų nukentėjusįjį dvigubą Didvyrį. Tuo labiau, kad mirusiojo (žuvusiojo) asmens šmeižimu užsiiminėjo už mūsų mokesčių mokėtojų išlaikoma LRT⁹, jau nekalbant apie dvi valstybines įstaigas, lyg jose „nebūtų“ teisinių pagrindų¹⁰ išmanančių darbuotojų. Todėl keista, kad dėl „nusikaltimo įrodymo“, buvo pasinaudota sovietinio saugumo tardytojų užrašyta ir jų pačių dar netirta operatyvine medžiaga, kuri pagal sveiką teisinį suvokimą ne kaip negalėjo būti „kaltinimams“ pagrindu.
_______________________________________________________
⁷ - apie LGGRTC-o visuomenės dezinformavimą įrodo pats Centro prisipažinimas, man 2023-10-25 parašius, jog „Pažymose, informaciniuose tarnybiniuose raštuose dėstomos tos žinios, kurios yra ir Centro 2014 m. gruodžio 19 d. istorinėje pažymoje.“ O kaip tik tą 2014-12-19 „pažymą“ LR Gen. Prokuratūra ir atmetė kaip trūkstančią objektyvių duomenų ir su ta atmestąją, teisiškai kaip netinkamąja „pažyma“, dar su nuslėptais faktais, - buvo platinamos analogiškos „pažymos“, akivaizdžiai, dezinformuojančios visuomenę ir LŽB-ą. To LGGRTC-o man prisipažinimo raudonai pabrauktos vietos vaizdo internetinis adresas yra  http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/is-man-lggrtc-o-2023-10-25-atsakymo-pradzia.jpg , o visas man atsakymas, su labai vertingomis Centro man pateiktomis žiniomis, už kurias AČIŪ privalau Centrui rašyti – internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/sasajos/2023-10-25-lggrtc-atsakym-man.odt , apie kurį čia ... detaliai aprašoma.
⁸ - dėl LGGRTC-o rašytų „pažymų“ daugiskaitos formoje įrodo 2023-06-09 Lietuvos žydų bendruomenės (toliau LŽB) tinklalapyje straipsnis su Rusijos spec. operacijos „Z“ raidės vaizdu, reikalaujančiu nukelti paminklą, neva, „žydšaudžiui“ ..., kuriame paminėjo LŽB pirmininkė, advokatė Faina Kukliansky, parašė, kad, neva, „J. Krikštaponio veiksmai, pasak LŽB pirmininkės, yra nusikaltimas – tai įrodo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro pateiktos pažymos. ... “  kur galima jos rašiniu ir „Z“ raidės  nuotrauka „pasigrožėti“ inter. adresu - https://www.lzb.lt/2023/06/09/faina-kukliansky-lietvos-zydu-litvaku-bendruomene-ragina-nukelti-paminkla-zydsaudziui-krikstaponiui/
⁹ - dėl J. Krikštaponio ŠMEIŽIMU ir Lietuvos gyventojų klaidinimu labiausiai užsiiminėjo LRT, bei jos Tyrimų skyriaus vedėja Indrė Makaraitytė, vietoje to, kad būtų pasinaudojusi internetu, ir būtų pamačiusi prieštaravimus, pagal kuriuos galėjo TYRIMĄ ŽURNALISTINĮ atlikti. Bet, deja, 2018.09.26 Indrė jausmingai paklausė “Kiek skauda, kad išžudyti žydai?“, kai J. Krikštaponiui irgi tai galėjo skaudėti, dėl ko Ukmergės restorane jis nacį su visa kėde numetė ir už tai į kalėjimą buvo pasodintas. Aišku, dar 2015.01.12 Nemira Pumprickaitė, per LRT televizijos laidą „Savaitė“, paklausė, abejodama, „Ar galėjo prezidento A. Smetonos sūnėnas dalyvauti žydų žudynėse?“. Todėl 2018.09.24 Giedrius Vitkauskas, ir Reda Gilytė, LRT TV naujienų tarnyba jau piktinosi, kad „Ukmergės meras neskuba versti paminklo J. Krikštaponiui“, nes meras Rolandas Janickas nėra tikras, ar istorikų duomenys patikimi. Tačiau 2021-06-15 Domantė Platukytė pradėjo nuo to, kad gegužės mėnesį raštą išsiuntė URM ministras Gabrielius Landsbergis, o meras Rolandas Janickas pabrėžė, kad paminklo nukėlimas peržengia savivaldybės kompetencijos ribas. Todėl panelė Domantė jau peržengdama žurnalistinį padorumą, straipsnį pavadina, neva, „Ukmergė ir toliau negirdi raginimų nukelti paminklą žydus naikinusiam partizanui Krikštaponiui“, ir su tokiu pavadinimu pradėjo niekinti ukmergiečius. Po trijų mėnesių 2021-09-24 LRT vėl rašo: „Adomėnas kreipėsi į Ukmergės valdžią: „Man galva neneša, kaip mieste stovi paminklas genocido vykdytojui-žydšaudžiui““. Tame straipsnyje yra rašoma „masinį žudiką Juozą Krikštaponį, ..., kuris savo rankomis skerdė močiutes ir kūdikius netoli Minsko.“. Tendencingumu pasižymėjo ir po pusmečio 2021-12-02 vykusios Ukmergėje mokslinės konferencijos dieną, kai Jūratė Skėrytė parašė straipsnį “Istorikas: pagerbti Krikštaponį buvo klaida, tokių klaidų gali būti ir daugiau“ Ir to straipsnio tendencingumą įrodo tai, kad jis paskelbtas buvo 13:57, kai konferencija vyko toliau ir dar po pietų iki pat vakaro. Tuo labiau, kad nebeaišku, kas per šis istorikas  iš Istorijos instituto – konferencijos pagrindinio pranešėjo ir jai skirtos Pažymos autoriaus tapatybė nuslėpta, nes, šiaip, istorikas (M. Pocius) politinių vertinimų neturėtų teigti ir kritikuoti net Prezidentūrą, suteikusią J. Krikštaponiui apdovanojimus bei titulus. O, kad LRT yra ne žiniasklaidos, o PROPAGANDOS PRIEMONĖ, įrodė tą pačią mokslinės konferencijos 2021-12-02 dieną, jau 19:50 straipsnis ne apie konferenciją, o, grynai, propagandinis Zigmo Vitkaus straipsnis „Zigmas Vitkus. KriKŠtaponis KriŠtaponis: ar Ukmergė išdrįs apsispręsti?“. „Nuostabiausia“, kad paistalus ne į temą pripaistęs, pasirodo, šis „istorikas?“-propagandistas, net nėra tyrinėjęs J. Krikštaponio bylų, o tik tiki, ką jam A. Rukšėnas pasakė – taip jis man telefonu atsakė. Dar po 5-ių dienų 2021-12-08 tas pats Z. Vitkus su konferencijos dalyviais apkalba J. Krikštaponį LRT radijo laidoje Homo cultus. Istoriko teritorija. „Skylėta biografija: Juozas Krikštaponis (Krištaponis)“ - tai ten ir buvo grubiausiai pažeistas „diskusijų“ principas, nebuvus kitos nuomonės. Tuo labiau, kad dar po dviejų savaičių 2021-12-25 doc. Aurimas Švedas parašo: „Istorikas: jeigu tiesos pripažinimas sugriaus tapatybę, tokia tapatybė turi būti sugriauta“ – tai grynos propagandos pavyzdys. Ypatingai karo Ukrainoje metu, jau nutrukus žadėtam Ukmergėje mokslinių konferencijų ciklui tik dėl prasidėjusio karo. Tai prieš rinkimus savivaldybėse 2023-02-05 straipsnio pavadinimas: „Indrė Makaraitytė. Paminklas žydšaudžiui Ukmergėje – dviveidystės, neįgalumo ir realybės simbolis“ tapo veiksmingu Juodosios technologijos poveikio priemone, nes buvo parašyta, „... tyrimai labai aiškiai parodo, kad J. Krikštaponis dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje ir Baltarusijoje“. Tačiau dėl „Lietuvoje tyrimų“ tokių nebuvo ir Tyrimų skyriaus vedėja čia žiauriausiai pamelavo. 2023-07-30 Gailė Jaraševičiūtė-Mockuvienė iš ELTA pasiguodė, jog „Paminklo Krikštaponiui nukėlimas stringa: mano, kad LGGRTC vadovybė neatlaikė spaudimo ir vilkina sprendimus“. O po keturių dienų 2023-08-03 per BNS-ą prasideda spaudimas, parašius „LGGRTC neapsisprendžiant dėl Krikštaponio paminklo, žydų bendruomenė ragina jį nukelti“ – advokatė F. Kukliansky piktinasi, jog Centras  laikosi teisės normų ir kreipėsi į LR Gen. Prokuratūrą. Dar „gražiau“ 2023-12-25 Arkadijus Vinokuras parašė „Laišką Kalėdų Seneliui“, nors žydai ne Kalėdas švenčia, bet J. Krikštaponis užkliuvo ir moko lietuvius, ką reiktų labiau gerbti. Tačiau, pagaliau, 2025-03-29 per ELTĄ atsirado pranešimas ir: „Teismas panaikino sprendimą pasalinti-Krištaponio paminklą-Ukmergėje“. (Atkreiptinas dėmesys, kad paminėjo neteisingą pastarojo pavardę – ant paminklo parašyta pavardė ne tokia, kokia čia paminėjo, o tai irgi dezinformacija, kuriai LRT ištikima.)
¹⁰ – teisiniai pagrindai aukštosiose mokyklose buvo dėstomi sovietmetyje visoms humanitarinio pobūdžio specialybėms.

                Dar svarbiau, kad, net dr. Arūnas Bubnys du kartus įspėjo atsargiai naudotis sovietiniais protokolais, – apie visą tai žemiau dėstymo turinyje teikiama.

          Tuo labiau, kad, net atidžiau studijuojant „parodymus“, iškart krenta į akis jų prieštaravimai; ir, net; akivaizdus KGB tardytojų apgaudinėjimas, jiems minint visai nieko dėtą J. Krikštaponį, akivaizdžiai gelbėjant save nuo mirties nuosprendžio, bei verčiant „kaltę“ žuvusiajam. O kitų „parodymai“, minint J. Krikštaponį, įvyko, akivaizdžiai, supainiojus dviejų panašių karininkų pavardes. Ir tai patvirtino pats pagrindinis „kaltintojas“, prisipažinęs susipainiojimu. Tuo labiau, kad pastarasis iš kart po karo buvo nurodęs savo kuopos vadą, tą, kurį ir KGB tyrėjai buvo nustatę ir daug liudininkų jį liudijo, o istorikai tai ignoravo ir tą KGB-istų išvados dokumentą nuo visuomenės slėpė savo publikacijose. (Apie tai konkrečiai ... ir ...    )...

           Nuslėpti nuo visuomenės buvo ir J. Krikštaponio aukšto sportinio meistriškumo bei nebaigto universitetinio teisinio išsilavinimo faktai, dokumentais čia ...       parodyti, kurie galėtų, kaip ir, paaiškinti prieš nacius atlikto protesto motyvą. Tuo labiau, dar ir dabar Centro tinklalapyje¹¹ slepiamas-neminimas J. Krikštaponio kalinimo Kauno kalėjime faktas, nors Vikipedija¹² ir lietuvių Enciklopedija¹³ tai mini. Nutylimas šis nepalankus istorikams faktas galimai todėl, kad skaitytojui žinančiam vokiečių okupacijos laikotarpio istorines aplinkybes, J. Krikštaponio paleidimas iš kalėjimo vėlesniais vokiečių okupacijos laikais nesuvokiamas, kai vokiečiai buvo pikti ant lietuvių dėl mobilizacijos į Wermachtą ir SS legiono kūrimo boikoto, kai jo giminaitis generolas S. Raštikis dėl civilio asmens net negalėtų nei kreiptis į GEASTAP-ą, nei tam pagrindo nebūtų, o J. Krikštaponio vienoje kameroje kalinimas su komunistais galėjo būti tik iki 1941 m. pabaigos, ką plačiau apie tai .... ... temose paaiškinama.

          Dar svarbiau, kad tik du prie J. Krikštaponio biografijos prisilietę „tyrėjai“, net nestudijavo nei daug ką atskleidžiančių Tarptautinių apklausų stenogramų, nei svarbių dokumentų nematė – neskaitė iki galo; net „skaitytų“ tardymo protokolų, ir jų matė tik labai mažą dalį. Todėl moksliniame žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA (toliau „G. ir R.“) Alfredo Rukšėno J. Krikštaponis buvo apšmeižtas, dar; net 2007 m., kai dar gyva buvo apšmeižtojo sesuo Veronika, kai pas ją galima buvo ...

          Dar ciniškiau gavosi, jog „J. Krikštaponio Rudenske įrodymui“ garbingame moksliniame žurnale nurodyti liudininkų protokolai, kuriuose, aplamai, neigiamas „Baltarusijoje“ buvimas to šmeižiamojo asmens, nes kuopos vadus tie liudininkai Baltarusijoje nurodo visai kitus. Todėl kyla pagrįstas klausimas – „kas uždraudė“ istorikui atsiversti-perskaityti tuos jo nurodytus dokumentus ir kas juos „pakišo“? Kam tada buvo reikalingas prie žurnalo redaktoriaus dar ir MOKSLINIO REDAKTORIAUS etatas, jei jis negalėjo patikrinti nurodomus dokumentus?

          Lygiai tą pačią „kiaulystę iškrėtė“ ir Istorijos instituto darbuotojas Mindaugas Pocius, surankiojęs Kaune J. Krikštaponį mininčius liudininkus, ir padaro „išvadą“ apie „Krištaponį žudynėse Baltarusijoje patvirtinančius“, kai joje tie liudininkai nurodo kitus kuopai vadovaujančius!
 _______________________________________________________________
¹¹ - visai neminimas J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo faktas LGGRTC-o tinklalapyje, kurio internetinis adresas yra https://www.genocid.lt/centras/lt/653/a/
¹² - kai Kauno kalėjime J. Krikštaponio kalinimo faktas minimas Vikipedijoje, kurio internetinis adresas yra https://lt.wikipedia.org/wiki/Juozas_Krik%C5%A1taponis    
¹³ ...- tas pats J. Krištaponio kalinimo Kauno kalėjime faktas minimas ir lietuviškoje Wikiwand-o enciklopedijoje, kurios internetinis adresas yra https://www.wikiwand.com/lt/articles/Juozas_Krik%C5%A1taponis      

Tuo labiau, kad, jau vien, nuolat Baltarusijoje besikeičiantys 2-osios kuopos vadai (jų iki 7-ių priskaičiavau, net iš kitų kuopų, tai   ... psl. parodant dokumentais) ir įrodyta, kad ten J. Krikštaponio būti negalėjo, ir todėl ta kuopa, be tikrojo jos vado, buvo naudojama baudžiamosioms operacijoms labiausiai. Ji todėl ir persekiojama KGB-istų buvo, sudarius jos visą sąrašą¹⁴.

          O minėtas apsirikęs „kaltintojas“ paistė paistalus apie Rudenską, net jame nebuvęs  (tai iš Apklausos protokolo matosi), nes buvo komunistu (du kartus kalintas už komunistinę-pogrindinę veiką) ir JAV teisininkės buvo įtartas kaip sovietinės prokuratūros „spec. „liudytojas“..., apie ką ...        ... pateiktas jo ten ir asmenvardis. 

          Keistai A. Rukšėno ignoruota¹⁵ ir KGB-istų, kaip specialistų-kriminalistų kompetencija, kurie nustatė Baltarusijoje kuopos vadu visai kitą karininką, kurį keisdavo J. Krikštaponio pavaduotojas. Pastarąjį daugiausiai liudininkų ir minėjo. Todėl M. Pociaus paistale apie „to karininko kaitaliojimąsi, su, neva, J. Krikštaponiu“, - mes-kraštotyrininkai LYA archyve tokią nesąmonę patvirtinančio dokumento dar neaptikome. Jo nenurodė ir M. Pocius, ir jo „teiginys“ visai ne aiškus, kuo „pagrįstas“ Krikštaponio „į Baltarusiją“ įkišimas? Apie tai ...       .. plačiau aiškinamasi.

          O, kadangi J. Krikštaponis slapstėsi nuo vokiečių, tai jis „demobilizuotų“ būti ne kaip negalėjo, nes besislapstančius nuo kariuomenės niekas niekada nedemobilizuoja. Todėl išgalvotas J. Krikštaponio „paleidimas į atsargą“ yra „detektyvinio romano“ lygio, nuo nesąmonių, aprašytų čia ...      iki pačios grubiausios Istorijos instituto klastotės, su tikslu, kaip ir  apgauti istorijos specialistus, ir tokia klastotė čia demaskuota ...      ...

          Būtent, Instituto ir buvo 2014-06-30 pateiktas aukščiausių nesąmonių kratinys tuometiniam Ukmergės merui, apie ką „pasigrožėti“ galima ...       Taip, kad J. Krikštaponio biografijos klastojimui iniciatyva ir akcentas atrodo Istorijos instituto galėjo būti inicijuotu?

          Juk, negalima minėtų istorikų publikacijose (straipsniuose ir „pažymose“) pamatyti minėtos KGB-istų išvados, neigiančios J. Krikštaponio Baltarusijoje buvimą. Nėra ir Pabaltijo karinės apygardos prokuroro justicijos patarėjo labai svarbiose išvadose apie J. Krikštaponio buvimo namuose nustatymo. Panašu, kad to dokumento istorikai net nematė, nors jis yra jo sesers ir kitų išlikusių gyvais Partizanų baudžiamojoje byloje ir tą bylą buvo būtina tyrinėti. Istorikai tyli ir apie kitą NKVD dokumentą, kuriame yra paminėtas ir Ukmergės rajone J. Krikštaponio slapstymosi nuo vokiečių faktas, kurį LGGRTC-o istorikas A. Rukšėnas, tikrai, matė ir Centras man rašte pripažino, jog, tas dokumentas sukėlė jam nerimą, apie kuriuos visus čia ....  ... ... dokumentų ir Centro raštų vaizdų ištraukomis pateikiama. Nėra taip pat niekur 

__________________________________________________
¹⁴ - ne anksčiau, kaip 1981 m. KGB sudarytas 2-osios kuopos Sąrašas, kurios vadu nuo 1941 m. spalio mėnesio nurodytas Nikodemas Reikalas, sūnus Simono, gimęs 1907 m. ir nustatytas JAV begyvenantis. To Sąrašo signatūra yra LYA-f-K-40-ap2-b77, To Sąrašo puslapius galima atsidaryti, pagal jų psl. skaičių nuorodas: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10,11,.
^15 –  čia aukščiau ¹⁴ nurodyto 2-osios kuopos Sąrašo A. Rukšėnu ignoravimo (t. y., tik paviršutiniško požiūrio) įspūdis yra apie tą Sąrašą 2021-08-29 sukurtoje mano temoje ( inter. adresu  https://www.facebook.com/photo?fbid=6210245972349049&set=a.153490474691326  ...), kurioje . A. Rukšėnas 2021-10-23 11:47 komentare tą Sąrašą pavadina, kaip, neva, „nepatikimu dokumentėliu, neatsakingai sukurpto ... kaip kažkoks juodraštis saviems tarnybiniams reikalams ...“, kai istorikas nėra KGB viršininku, kad vertintų „atsakingumą“ KGB specialistų, ir, kai, net moksleivis iš pirmo žvilgsnio pasakyti turėtų tiksliau; - to Sąrašo tikslą persekioti išvardintuosius pamatytų bet kas. O, praėjus dvejiems metams; 2023-08-11 LRT Radijo ringo 19:00 A. Rukšėnas, N. Reikalą „nuo J. Krikštaponio gindamas“, pasakė, kad N.Reikalas jau gruodžio mėnesį buvo Kaune, lyg, istorikas „nežinotų“, kad visos masinės žudynės buvo atliktos, kaip tik iki gruodžio mėnesio. (To apie N. Reiklą pokalbio inter adresas -https://youtu.be/Aydt7klknkE?t=944) Apie šio LRT Ringo laidą dar ... psl.

 rodomas ir pats svarbiausias NKVD dokumentas-ataskaita apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą, kuri buvo pateikta iš karto; kitą (1941 m. sausio 13-tą) dieną garsiausiajam Lavrentijui Berijai ant stalo. Nėra analogiško rašto ir kitam Sovietų Sąjungos NKVD vadui, atsakingajam „kovai su banditizmu“ Vakarinei Sovietų Sąjungos daliai, nors tie raštai abu yra Ypatingojo (LYA) archyvo bylos pradžioje. Todėl jų „nepastebėti“ nebuvo įmanoma, atradus žymiai toliau toje byloje analogišką NKVD raštą su J. Krikštaponio kalinimo Kauno kalėjime paminėjimu. O pateikus 2015 m. LR Generalinei prokuratūrai raštą apie J. Krikštaponio kalinimą ir to fakto 2014-12-19 „pažymoje“ net nepaminėjus, tai buvo ir teisininkų, kaip ir „už nosies vedžiojimas“, prikračius jiems dokumentų krūvą ir apie ją nieko nepaaiškinus. Tuo labiau, kad buvo vienas „liudininkas“ minimas, o dokumentai buvo pristatyti visai kito asmens, kurio tokio batalione net nebuvo. Ir tokią nesąmonę – LR Generalinės prokuratūros specialistų klaidinimą, tik mes-kraštotyrininkai ir nustatėme istoriko A, Rukšėno aplaidų „tyrinėjimą“, aprašyta čia ... psl..  Tuo labiau, jei teisininkams buvo pristatytas dokumentas apie skundžiamojo asmens nukentėjimą nuo nacių, tai ir skųsti šio asmens kaip ir teisės nebuvo, neištyrus to nukentėjimo detalesnių aplinkybių!

          Tuo labiau, kad pagal HOLIZMĄ, matant visus tuos dokumentus, išryškėja ir NKVD-istų motyvas kapstytis po GESTAP-o dokumentus su tikslu, kad surasti J. Krikštaponio kalinimo faktą, o to fakto laikotarpį, galimai, sąmoningai nuslepiant, nes ... (daugtaškis, nes tuos dokumentus skaitytojui reikia pamatyti  ...       ..... , o tada hipotezes ir skaitytojai galės kelti.)...

          Dar svarbiau, kad dabar įtempta tarptautinė padėtis, ir Juozo KRIKŠTAPONIO, kaip Lietuvos GYNĖJO

, ir jo prieš nacizmą nusistatymo PAVYZDYS  reikalingas: ne tik visiems Lietuvos gynėjams, bet ir visam jaunimui-moksleiviams bei taip pat sportininkams, rodant, kaip savyje reikėtų formuoti Humanistinę-Holistinę SAVIUGDĄ, „einant tik teisingu keliu“, ką visad sakydavo Juozo tėvelis, buvęs knygnešiu ir knygas nešęs į Ustronę¹⁴ – į Tumo Vaižganto remtą Tautos žadintojų knygų skirstyklą¹⁵. Gal todėl jis atsisakė žydus tremti į Vilijampolės getą? Apie šį naują faktą čia ... temoje.

..........AČIŪ reikia sakyti Centrui, kuris į mano paklausimus man teikė čia ..., ..., ..., psl. išvardintos daug svarbios informacijos apie J. Krikštaponio sukurptą-sukauptą bylą. Todėl pagirtina, jog jau net prieš 5 metus 2020 m. išleistoje anglų kalba knygoje apie Holokaustą¹⁶, - joje jau nebeliko tikrų nesąmonių, kurios buvo tokioje pat lietuviškoje 2011 m. spausdinimo knygoje. Todėl jau pasaulyje ne kompromituojama Lietuva skaudžių įvykių bile kokiu „tyrimu“, darant „išvadas“, prieštaraujančiomis ir logikai, ir cituojamų dokumentų parodymams, paistant apie masines žudynes visai ne ten, kur jas A. Rukšėnas nurodo.

1 pav.: restauruotas Juozo Krikštaponio portretas -
restauravimo autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis. Galima pasididint

         Juk, iš tikrųjų, masinės karo belaisvių žudynės  vyko už Minsko į šiaurę Uručje giraitėje ir  joje dabar atliekamos kraupiausios ekshumacijos, o ne „į vakarus nuo Minsko“ pripaistytos. (Išsamiai apie tai ... temoje.)

..........Todėl toje knygoje; kuri šiemet ... Holokausto dienai sutiktuvės¹⁷ buvo surengtos, jau J. Krikštaponis nebeminimas. Bet, gaila, jis vis tik dar šmeižiamas tik ką JAV išleistoje Sauliaus Sužiedėlio knygoje¹⁸, prie kurios reiktų nedelsiant klaidos ištaisymą skelbti.

_______________________________________________________
¹⁴  - kaip knygnešį Juozo tėvelį – iš pastarojo jauniausios dukters Veronikos Juodienės pasakojimų; Šilų bibliotekoje dirbusi  kraštotyrininkė Astra Astrauskaitė užfiksavo žodžiais tokiais „Tėvas Jonas Krištaponis, gimęs 1856-aisiais metais, buvęs knygnešys, net nepasiskelbęs. Jis buvo raštingas, mėgo dailę, medžio darbus, platindavo knygas. Gabendavo knygas iš Karaliaučiaus, nešdavo į Ustronę. Vieną kartą nešdamas knygas pamatė, kad žandarai seka. Žinojo upėje vietą, kur negilu, perbrido į kitą upės pusę, ir jo nesugavo. Tėtis turėjo giesmyną, buvo giedorius. Pavasarį, kovo – gegužės mėnesiais, nešiodavo knygas, vasarą dirbdavo ūkio darbus. Per šventes tėtis mums pasakodavo apie savo gyvenimą, sekdavo pasakas, mokydavo mus: „Vaikai, eikit teisingu keliu, bus gerai, būkit teisingi. ...“ Visus šiuos fiksuotus prisiminimus galima paskaityti internetiniu adresu  http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/index-veronik-krikstaponyte-uzr-astrausk.htm (P.S.: įspėtina, kad tie prisiminimai fiksuoti per labai ilgą laiką ir UŽRAŠYTI NE PAGAL ĮVYKIŲ CHRONOLOGIJĄ, o taip, kaip juos atsimindavo pasakotoja kelių mėnesių ar metų laikotarpyje. Užrašant tuos prisiminimus, visai nebuvo galvota, kad Partizanų vadas vėliau bus apšmeižtu – apšmeižimui net buvo kaip ir sąmoningai laukiama, kada numirs minėta pasakotoja ir po jos mirties, iš karto, praėjus tik mėnesiui – 2011-04-09 bolševikinio „istoriko“-anarchisto  Evaldo Balčiūno straipsniu J. Krikštaponis tapo labai apšmeižtu, nes „istorikui“ rūpėjo ne tiesa, o tik jo asmeniniai Maskvos politiniai įsitikinimai, apie ką čia ... išsamiau pateikta.  Todėl fiksuotų įvykių chronologija žymiai patikimesnė yra, kai tie prisiminimai iš minėtos Veronikos buvo įrašyti į magnetofono juostą iš karto tuo pačiu metu, dar, iš anksto susitarus ir pasakotojai apgalvojus-pasiruošus pasakojimui. Todėl J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo laikotarpis yra patikimesnis pagal magnetofoninio įrašo duomenis, čia ... pateiktus.) ....................................................
¹⁵  - knygų SKIRSTYKLOS terminas sugalvotas mano, nes tai yra dabar Knygnešių muziejus; kaip Ustronės sodyba yra Kultūros vertybių registre su objekto unikaliu 15872 kodu, esanti Panevėžio savivaldybės, Krekenavos seniūnijos Ustronės kaime XIX amžiaus pabaigos sodybos namas (39098) ir svirnas (16752) prie Vadakties upelio su aprašymu apie susikūrusią knygnešių 1885-1895 m. m. bendrovę, kur šalia Vadaktėliuose 1902 – 1905 m.  gyveno kn. Juozas Tumas Vaižgantas, kuris padėdavo platinti lietuviškas knygas, pats jas skirstydavo. Daugiai apie šį Kultur. vertybių registro objektą internetiniu adresu https://kvr.kpd.lt/#/statis-heritage-detail/c3436190-f375-4a5c-9eb5-148340da3f9c         
¹⁶ - anglų kalba išleista knyga apie Holokaustą Lietuvoje „The Holocaust in Lithuania: 1941-1944“, kurios sudarytojas ir daugumos straipsnių autorius dr. Arūnas Bubnys. Daugiau apie tą knygą internetiniu adresu https://www.genocid.lt/centras/lt/4536/a/  
¹⁷   - nors čia aukščiau¹⁶ minėta knyga buvo išleista (atspausdinta) 2020 metais, tačiau, kažkodėl jos STUTIKTUVĖS buvo surengtos tik po 5-ių metų, t. y. tik š. m. sausio 30 d. ir tas iškilmingas renginys vyko Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje, ir apie šį renginį internetiniu adresu https://www.jmuseum.lt/lt/naujienos/i/2667/dr.-aruno-bubnio-sudarytos-knygos-sutiktuves/ Tų sutiktuvių išvakarėse buvau paskelbęs įspėjimą, kad gali būti labai niekinga klaida, kuri buvo tokio paties dizaino lietuviškoje knygoje, spausdintoje 2011 metais, apie kurią čia ... temoje. Tačiau, labai malonu, kad aš apsirikau ir tų nesąmonių naujoje anglų kalbos knygoje nebeliko – nebeliko ir J. Krištaponio šmeižimo, dėl ko aš to renginio metu pasveikinau knygos sudarytoją dr. Arūną Bubnį – palinkėjau Centrui dėl J. Krikštaponio naują tyrimą atlikti ir asmeniškai apie naujas archyvų žinias J. Krikštaponio srityje pranešiau žurnalistams Vytautui Bruveriui bei ... Valentinavičiui.
¹⁸  -apie naują Sauliaus Sužiedėlio knygą KRIZĖ, KARAS IR HOLOKAUSTAS LIETUVOJE anglų kalboje mums 2025-04-09 pranešė Kauno Sąjūdžio pirmininkas ir LGGRTC-o Sekretoriato vyresnysis patarėjas Raimundas Kaminskas. Deja, paaiškėjo, kad tos „Crisis, War, and the Holocaust in Lithuania“ pavadinimo knygos nekorektiškai šmeižiamas Jonas Noreika, o YPATINGAI ŠMEIŽIAMAS Juozas KRIKŠTAPONIS 535 ir 545 psl., kurio vertimą galima čia ... temoje (... psl.)paskaityti, o šios knygos originalas anglų kalboje yra internetiniu adresu: https://uplopen.com/reader/books/pdf/10.1515/9798887194912 ......................................................................................

          Tuo labiau, kad jau klaidą LGGRTC-as ištaisė per 2025-02-26 Teismo posėdį, kai to Centro, kaip atsakovo atstovė pažymėjo, jog „Centras žino, kad išsamių istorinių tyrimų nėra atlikta ir nėra patikimų įrodymų apie J. Krikštaponio dalyvavimą ar nedalyvavimą nusikaltimuose.“¹⁹. Puikiai šią situaciją paaiškino LGGRTC-o gen. direktorius dr. Arūnas Bubnys žodžiais tokiais:

          „Pagal vienus dokumentinius liudijimus Juozo Krikštaponio vadovaujama kuopa vykdė žudynes, pagal kitus – tuo metu kuopai vadovavo kitas karininkas. Dokumentiniai liudijimai prieštaringi ir istorikų išvados šiuo atveju yra nulemtos jų metodologinio sąmoningumo ir istoriografijos.“²⁰

          Kitaip Centro atsakovė Teismo posėdžio metu negalėjo pasakyti, nes Komisija (Viešųjų objektų atitikties labai ilgo pavadinimo tarpinstitucinė ...), padariusi neapgalvotą ir tarpusavyje neaptartą 2023-06-23 „išvadą“ Nr. 1, dėl J. Krikštaponio paminklinio akmens, pridėjo galimai tos Komisijos buvusio nario M. Pociaus sudarytą 11 lapų apimties Pažymą, kurios 10-tame psl. pateikta prieštaringa informacija paneigia svarstomojo asmens „Baltarusijoje buvimo“ tikimybę.
_________________________________________________
¹⁹ - atsakovo atstovės citata paimta iš 2025 m. kovo 27 d. Regionų administracinio teismo Sprendimo Lietuvos R. vardu Teisėjų kolegijos KONSTATATAVIMO „Dėl LGGRTC Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo“ 15-to skirsnio, parašyto 9-tame psl., kur šio dokumento internetinis adresas yra  http://kazlusporto.puslapiai.lt/public_html\istorija\krikstapon\2025-03-27-sprendimas- byloje-ei2-1486-860-2025].docx
²⁰ – citata dr. Arūno Bubnio paimta iš 2025-03-29 LRT ELTA straipsnio „Teismas panaikino sprendimą pašalinti Krikštaponio paminklą Ukmergėje“, kurio internetinis adresas yra https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2524446/teismas-panaikino-sprendima-pasalinti-kristaponio-paminkla-ukmergeje?srsltid=AfmBOooHoojwVSQqPzbnrigR9FLa7SSSFVeCqwVqG2o9-hNG9dlfzCp    

          O, kaip Teisme paaiškėjo, kad Komisijos nariai tos Pažymos net neskaitė  – ir kaip to teismo baigiamojoje kalboje šokiruojančiai tai atskleidė advokatas, čia ..., ... ir  ... temose, - aprašau ir tai, kad teisme buvo svarstyti tik akivaizdžių procedūrų pažeidimai, bet nepaminėta, ko Komisija neskaitė, priimdama pagal neskaitytą-nesvarstytą Pažymą kaip ir „nacistinę išvadą“, kaip Didvyriui kerštą už slapstymąsi nuo vokiečių, neigusi jo buvimą Baltarusijoje išsigalvojimą.

          Todėl jau gal nuo šių Naujųjų Mokslo metų visuomenei reiktų rodyti Juozo Krikštaponio didvyriškai visapusišką pasirengimą mokslui-sportui ir Tėvynės gynybai pavyzdį?! O tam reikia ir visapusišką analizę atlikti, kaip čia tokios grubios klaidos atsirado, nekaltai apšmeižus Žmogų-Didvyrį. Tuo tikslu ir pateikta čia ... psl.  ... išnašų. ... nuorodų,  ... paveiksliukų ir ... temų studija pagal turinį šį:

4-toji tema: LABAI SVARBŪS SIMPTOMAI J. KRIKŠTAPONIO HUMANISTINĖMS NUOSTATOMS IR MĮSLINGOMS APLINKYBĖMS

          Be to, J. Krikštaponis galėjo nenorėti naciams tarnauti jau po 1941-08-05 Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) išvaikymo, nes jo giminaitis – generolas S. Raštikis buvo vienu svarbiausiu ministru, bandęs nesėkmingai derėtis dėl žydų žudynių nutraukimo²⁷, su kuriuo Juozas galėjo net labai bendrauti²⁸. Todėl Žydų bendruomenei reiktų atkreipti dėmesį į faktą, kad apie rugpjūčio vidurį iš Kauno senamiesčio žydų trėmime į Vilijampolės getą, kuopai vadovauja ne J. Krikštaponis, o, kažkodėl tik III-čio būrio vadas Jurgis Juodis, kai kuopų vadų pavaduotojais būna, paprastai, I-mų būrių vadai. Todėl, matyt, apie 1961 m. Nacevičiaus tardymo protokolą; čia žemiau 15 pav. matomą, kažkas iš KGB tyrėjų pabraukia rudu pieštuku, kad kuopai keistai vadovauja ne J. Krikštaponis, o kažkodėl vadovauja leitenantas Juodis:

15 pav.: apie 1961m. Nacevičiaus tardymo protokolo ištrauka, kurio galima VISĄ psl. atsidaryti.
 

          Iš tiesų, keista, nes J. Krikštaponis antrosios kuopos vadu buvo paskirtas rugpjūčio 1 d., o žydų kažkokie „areštai“ (tikriausiai, dėl į Vilijampolės getą kraustymosi?) liepos mėnesį mažai tikėtini, nes komendanto Bobelio buvo nurodyta persikraustyti iki rugpjūčio 15 dienos.

            O, J. Krikštaponis po rugpjūčio 3 dienos išvaikytos Laikinosios vyriausybės (toliau LLV), kai jo giminaitis ir sporto - fizinio lavinimo bendramintis generolas Stasys Raštikis buvo vienu svarbiausiu LLV ministru, vykdęs su okupacine vadovybe nesėkmingas derybas dėl žydų žudynių nutraukimo,  tai kažkodėl su pažemintu kariniu laipsniu J. Krikštaponis galėjo ne tik neturėti motyvacijų toliau batalione tarnauti, bet ir jam; kaip kariškiu, ir sportininkui, sportavusiam daug metųl ir net su žydų tautybės sportininkais, galėjo jam būti nepriimtinas prievartinis žydų iškeldinimas? Juolab, senamiestyje buvo jo kolegų Makabi sporto klubas ir šalia Žydų karo sąjungos sąjungos būstinė, kurios nariai kovėsi už Lietuvos laisvę. Detaliau apie J. Krikštaponio galimus motyvus išdėstyta ... temos  ... psl.

         Daug mistikos, kad rugsėjo 25 d. „į atostogas?“ paleidžiami 2-osios kuopos ir vadas, ir jo pavaduotojas, ko tokių nesąmonių karinėje struktūroje būti negali, kad kuopą palikti be vado, apie ką čia ... detaliau dokumentais pateikiamos neaiškios būsenos, jau kaip ir galimai suimto J. Krikštaponio paiešką panašiau į jo pavaduotojo atliekamą, o taip pat ir jau ginklininko čia pat  priėmimas kuopos vado teisėmis, kuris ir KGB-istų, ir liudininkų Baltarusijoje nurodomas kaip kuopos vadas; vietoje J. Krikštaponio.

NUOTRAUKA bus

          Tuo labiau, kad 2-jo bataliono vadas majoras Antanas Impulevičius išvykai į Minską, panašu, kad nurodo dar ir papildomą, galimai, išgalvotą karininką su manipuliacija kaip ir apgauti GESTAP-ą ir iš kalėjimo ištraukti J. Krikštaponį? Toks simptomas įžiūrimas tarp LCVA archyve fondo R-1444 dokumentų. Tuo labiau, kad A. Impulevičius Šančiuose galimai neranda savo bataliono, todėl labai keistai tai užfiksuoja 5 val. ryto 6-tąją dieną spalių mėnesyje (taip lietuvių kalboje šis mėnesis buvo vadinamas daugiskaitos formoje; nuo linų spalių, o ne nuo sovietinio „spalio“ perversmo), parašydamas tą garsųjį išvykos į Minską įsakymą Nr. 42, konstatuodamas Šančiuose, jog batalionas IŠVYKO²⁹, į ką istorikai neatkreipė jokio dėmesio, kad taip nesąmoningai įsakymai komandiruotėms negali būti rašomi.

          Todėl, kas išvyko į Minską, o kas ne išvyko, bataliono vadas žinoti negalėjo. Todėl tarp „išvykusių“ J. Krištaponio pavardė neįrodo, kad jis „išvyko“, nes tame parodijos „įsakyme“ ir daugiau buvo tokių pat neišvykusių, apie ką čia ...  su dokumentų vaizdais įrodyta. Tuo labiau, kad jeigu spalių 6-tos dienos ryte A. Impulevičius nerado savo bataliono, tai akivaizdu, kad batalionas išvyko dieną anksčiau, - t. y. spalių 5 d. išvyko, ką istorikai taip pat galimai neteisingai nustatė, nes toji spalių 5-toji išvykos diena minima ir liudininkų parodymuose, kaip labai įsimintina data³⁰

 _____________________________________________________
²⁷ - pagal Simono Jazavitos knygą KOVOK! 218 psl. aprašomas įvykis Dzūkijoje, naciams sušaudžius 42 Birželio sukilėlius – Alytaus Šaulių sąjungos narius, o kitame – 219 psl. aprašomas Krašto apsaugos ministro generolo S. Raštikio su vokiečių vadovybe nesėkmingos derybos dėl žydų žudynių nutraukimo. Į tuos psl. galima pažvelgti į. adresu      http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/jazavitos-knygoje-rastiki.jpg ...............................................................................
²⁸ – su buvusiu Kariuomenės vadu ir vėliau su Krašto apsaugos ministru generolu S. Raštikiu J. Krikštaponis galėjo labai bendrauti ne tik, kaip giminaitis, bet ir kaip vienas geriausių Lietuvos sportininkų, garsinęs Lietuvos kariuomenę, net tarptautinėse varžybose ir siekęs tapti kariuomenės fizinio lavinimo kvalifikuotu specialistu, nes jo bendramokslis iš Jono Rygiškių gimnazijos Marijampolėje bei įnirtingas Juozo varžovas Stasys Šačkus buvo ir Sporto Rūmų (dabar Sporto universiteto) įkūrėju, kurio Aukštuosius kursus lankė ir kariškiai, ką dar reikia tirti, kaip tada Lietuvos kariuomenėje plėtojosi Fizinio lavinimo sistema ir kokią jai įtaką padarė J. Krikštaponis? Detaliau apie tai čia ... psl.  
²⁹ – dėl išvykos į Minską A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 tekstuose keistai ne įsakoma išvykti, o tik konstatuojamas faktas būtuoju kartiniu laiku apie karininkų ir karių būseną, jog jie IŠVYKO, vietoje to, kad būtų parašyta, jog „išvyksta“. To „įsakymo“ ištraukos pavyzdžio internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/isak-42-2-4-paragr.jpg  
³⁰ – tos išvykos  į Minską įsimintina diena buvo gana intelektualiam liudininkui – puskarininkiui Edvardui Guogai, kuris 1982-08-18 Tarptautinės apklausos Vilniuje metu pasakė, jog „1941 m. spalio 5 d. išvykome į Minską.“. Po to. tikriausiai, į JAV Specialiųjų tyrimo departamento atstovo Nilo Šero klausymo „Ar Jus atsimenate tikslią datą?“ – į tą N. Šero klausymą, E. Guoga atsakė, jog „Tokios datos nepamirštamos.“.  Šios apklausos protokolo 11-to psl.vaizdo internetinis adresas yra www.public_html/istorija/krikstapon/guog-serui.JPG      

          Tuo labiau, kad J. Krikštaponis ant melagingo, aiškiai GESTAP-ui apgauti Raporto kitos-nugarinės pusės; tiksliau, ant tuščio lapo pasirašo, tikrai, ne Minske, o, greičiausiai, Kauno kalėjime pasirašo! To keisčiausio dokumento yra aiškūs įrodymo simptomai, čia .... temoje aprašyti.

          Tik, liūdna, jog 2 istorikai tai nuslėpė ir net apgavo savo skaitytojus, jog, neva, 1941 m. lapkričio 04 d. „J. Krištaponio raštas“ Minske rašytas. Iš tokio istorikų „teiginio“ atpuola bet kokios abejonės dėl J. Krikštaponio kalėjime tuo metu, kai jis, neva, Minske „raštus?“ kažkokius rašinėja.

          Tačiau, nuvažiavus į Centrinį valstybinį archyvą, paaiškėjo, kad tai visai ne „ltn. Krištaponio raštas“, o visai kito karininko Raportas, dar gerokai melagingu turiniu, panašiu į GESTAP-ą apgauti skirtu? Tai patvirtina ir vokiečių kalba kopija to Raporto, kai daugiau dvikalbių dokumentų tame R-1444 fonde pamatyti nepavyko.

          Dar didesnis kriminalas galimai nusimato, jog to Raporto autorius gali būti išgalvotas asmuo, kurio tokio tarp karininkų nei įsakymuose nei literatūroje niekur dar neaptiktas! O ant jo Raporto kitos pusės iš J. Krikštaponio parašas išgautas, tikrai ne Minske, nes tarpininkavimo registracija štabo kanceliarijoje atlikta ne J. Krikštaponio ranka ir dar visai kita plunksna. Tai gali patvirtinti net vaikai, kurie dar mokosi rašyti.

           Stulbina ir tai, kad A. Impulevičius, neva, „sergančiam – negalinčiam tarnauti“ tą Raportą patvirtina tik po 4-ių dienų, o po to ištaiso į lapkričio .7 d., lyg. A. Impulevičius „nežinotų“ tos komunizmo nusikalstomos dienos, kurios „garbei“ Minske buvo masiškai naikinami komunistai? Bet ir po ištaisymo; likusios 3 dienos gali lengvai byloti, jog tiek dienų tikrai užtenka, kad iš Minsko į Kauno kalėjimą nuvažiuoti ir grįžti atgal, kad iš kalinio paimti parašą. Apie visą tai analizė dokumentų nuotraukomis ... temoje.

          Dar keisčiau gavosi, kad minėtam abejotinam „liudininkui“ (komunistiniam nusikaltėliui – pogrindininkui) dėl jo „liudijimo“ ar ne „tvirtumui“; tik su pradinio mokslo išsilavinimu asmeniui istorikas M. Pocius sugeba jam karinį laipsnį „pakelti“ iki „jaunojo karininko“, t. y. iki kapitono laipsnio galintį turėti? Tuo labiau, kad, neva, „klaida“ yra atmestina, nes jos kartotos ne kartą ne tik Pažymoje, bet ir moksliniuose straipsniuose (net to komunisto-pogrindininko draugui vienam – komjaunuoliui lygiai taip pat „laipsnis pakeltas“ ir net kitos temos moksliniame žurnale.) Todėl kyla klausimas, ar karių nuo karininkų neskiriantys „istorikai?“ gali tyrinėti karines bylas, kai tai skiria net ikimokyklinio amžiaus vaikai? Todėl tokioms „manipuliacijoms?“ skirta ... tema.

          Negalima sakyti, kad tai sąmoningos manipuliacijos, nes minėtų dokumentų savo akyse gal nebuvo matę minėti? Kad M. Pocius net nematė šių R-1444 fondo dokumentų, teikiu to dokumentų panaudos lapą³¹, kuriame M. Pociaus parašo iki 2021 metų pabaigos nebuvo. Tuo labiau, jog M. Pocius viešai prisipažino, kad archyvuose nebuvo, - apie tai čia ... psl. įrodymas.

 __________________________
³¹ - fondo R-1444 dokumentų panaudos lapo 2021-12-31 vaizdas, kurio inter adresas yra

5-toji tema:  PANEIGUSIŲ IŠSIGALVOJIMUS APIE J. KRIKŠTAPONĮ SVARBIAUSIŲ LIUDININKŲ SĄSAJOS SU LGGRTC-o ĮKŪRIMU IR KOVŲ ATMINTIES ĮAMŽINIMU

          O galutinai „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimo paneigimą galima pamatyti liudininkų parodymų gausą išstudijavus. Tos studijos apibendrinimą dabar aprašau jau nevargindamas skaitytojo dėmesio su nuorodomis, nes tęsinys bus čia ... temoje su visų dokumentų vaizdų nuotraukomis ir nuorodomis į raškius originalus. Todėl dabar dėl galutinio „Baltarusijoje J. Krikštaponio“ paneigimo, pirmiausiai svarbiausiųjų liudininkų parodymus reikėtų čia pateiktinuo Šviesiosios Atminties pirmųjų LGGRTC-o vadovų kalinimo vietų, su kuriomis man teko gerai susipažinti, ten būnant rekrūtu tame baisiausiame krašte, kur vien lageriai kalinių. Ne seniai, į Amžinybę palydint, teko atsisveikinti su mano buvusiu vyr. treneriu Juozu Starkausku, su kuriuo plušėjau moksleivių Orientavimosi sporto bare, o po Nepriklausomybės paskelbimo Juozas pradėjo LGGRTC-o kūrimą. Kaip ne keista, jis kalėjo kažkur ten, kur tarnavau ir ten, kur kalėjo pirmasis LGGRTC-o generalinis direktorius Vytautas Skuodis. ...

ČIA BUS INTARPAS

          Ir kaip ne keista; su Vytautu kalėjo bei bendravo labai ir poetas Henrikas Salelionis, kuris pagal tardymo protokoluose parodymus, buvo vienas iš „Baltarusijoje J. Krikštaponio“ neigėju, pasakęs, kad „2-ai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo- ltn. Tamošiūnas“, kur pastarasis ir buvo pirmojo pavaduotoju. 

          Tai buvo aišku, kad J. Krikštaponis kažkur dingo, jei jo pavaduotojas perima kuopą. Lygiai taip pat pasakė ir iš Punios puskarininkis Juozas VĖSA dar prie Tamošiūno pridėjęs ir KGB nustatytą Baltarusijoje 2-osios kuopos vadą Nikodemą Reikalą, apie kuriuos abu pasakė, jog „Jie keisdavosi“. Tiksliau, J. Vėsa pasakė taip: – „Mūsų kuopos vadu iš pradžių buvo Krištaponis, vėliau Tamošiūnas, Reikalas. Jie keisdavosi“. Tai dar tvirtesnis akcentas, paneigiantis minėtą M. Pociaus fantaziją, neva, apie „J. Krikštaponio kaitaliojimąsi“ su N. Reikalu, kai J. Vėsa rodo J. Krikštaponį tik iš pradžių buvusį. Tai pagal sakinio logiką, tas buvęs „iš pradžių“, na, ne kaip negali persikelti į „vėliau“ nurodytą.

          Tiesa, abiejų parodymuose nebeaišku, kokį periodą užima jų posakis „iš pradžių“, skirtas J. Krikštaponiui? Tačiau abiejų šių liudininkų to posakio „iš pradžių“ reikšmę patikslino kitas; JAV gimęs ir intelektualiausias liudininkas (vaikystėje gerai besimokęs ir žymus disidentas, vienas iš garsaus Valkų mūšio vadovu, bei kovų atminimų įamžintojas-memuaristas, puskarininkis Edvardas GUOGA, kuris parodymą davė išsamesnį, pasakydamas, kad „kol batalionas buvo Kaune, kuopos vadu buvo ltn. Krikštaponis, vėliau Tamošiūnas“. Tai idealiai atitinka pirmųjų dviejų parodymams, kurie aiškiausiai įrodo, jog J. Krikštaponio buvimas „iš pradžių“ priklauso tik jo buvimui Kaune, o pasakymas „vėliau“ – tai jau Baltarusijoje buvimo laikmečiui priklausantis. Dar J. Vėsos tardyme tardytojas nelabai aiškiai užrašė, parašęs „Nuvykus į Baltarusiją, ...“, o po to „Mūsų kuopos vadu buvo iš pradžių ...“, dėl ko galima vystyti atvirkščią demagogiją, tam, kuris nenutuokia psichologijos dėsnių, kad liudininkas gali ir nesilaikyti pasakojimo chronologijos, kai tas  prisimintas Kaune KriKštaponio epizodas buvo tuo metu, kai jau pradėta pasakoti apie Baltarusiją. Tuo labiau, pasakotojui J. Vėsai trumpasis Kauno periodas galėjo būti jam nereikšmingu ir pasakojimas fiksuotas aiškiai apibendrintasis. Ir tai galutinai įrodo unikaliausias J. Guogos pasakymas, „kol batalionas buvo Kaune, ...“.

ČIA BUS DAR PRATĘSTA

6-toji tema: KITI LIUDININKAI IRGI PANEIGĖ DVIEJŲ ISTORIKŲ IŠSIGALVOJIMUS

          Svarbiausia, jog E. Guogos unikalų paliudijimą patvirtino 1961-07-21 Kaune per tardymą ir Motiejus Migonis, leitenantą Krikštaponį paminėdamas pasakojime iki išvykos į Minską, o jau Baltarusijoje (išvykoje į Klecką) pasakė, jog „Antrai kuopai vadovavo koks tai karininkas, bet jo pavardės neprisimenu.“  Panašiai M. Migonis ir 1982-08-18 Tarptautinės apklausos Vilniuje metu jau iš karto į klausimą dėl kuopos vado atsakė: „2-os kuopos vadas buvo kapitonas, jo pavardę pamiršau.“ Kapitonu, arba vyr. leitenantu buvo žinomas tik Nikodemas Reikalas, kur tokią keistą pavardę daug kas pamiršdavo, ir M. Migonis galėjo jos ir nežinoti.

          Panašiai ir aš nežinojau, kaip tik ten (tame kalinių krašte), kai su savo radaru per kovinį budėjimą fiksavau J. Gagarino žudiką – naikintuvą Su-15, kurį 2013-06-11 demaskavo kosmonautas Aleksejus Leonovas. O, kaip tik, už mano nugaros stovėjo mūsų kovinio budėjimo pamainos viršininkas vyr. leitenantas, kurio pavardės irgi ne prisimenu, o gal ir net nežinojau. Todėl negaliu atrasti dar ir kito liudininko pirmojo mūsų planetos kosmonauto nužudyme. Taip, kad dėl J. Krikštaponio liudininkų psichologijoje kažkiek geriau nusimanau, nei tie „istorikai“, kurie kario nuo karininko negali atskirti. Todėl čia įterpiu Holistiniam TYRIMUI svarbias detales.

          Įdomu, jog 1982-II-23 (keista, kad „vyrų dienos“ nešventė) apklaustas pensininkas iš Ukmergės Bronius Stimburys, patekęs į batalioną tik Šančiuose, iš II-osios kuopos „karininkų prisimena Tamošiūną, Marcišauską ir Juodį.“ Todėl nieko keisto, kad nemini net Kaune visai Baltarusijoje nebuvusio J. Krikštaponio, kurio taip pat galėjo nematyti ar neprisiminti. Dar aiškiau B. Stimburys, kur tai, per 1960-tųjų m. tardymą, o, gal, ir ankstesnį (iš ranka rašyto 2-o psl. protokolo, man kraštotyrininkų prisiųsto iš „f-k-1-ap-b-47386/3, t-4, p-2“ signatūros.), kai pastarojo atmintis buvo geresnė, pasakė, kad „Kuopos vadais pamainomis buvo Marcišauskas ir Tamošiūnas.“.

          Svarbus tardymas Naujų mokslo metų pradžiai 1961 m. rugsėjo 1 d. vyko viename didžiausių Mordvijos Dubrovlag-o Javas gyvenvietėje, buvusioje netoli mano aptarnaujamų radarų, kur Lietuvos KGB-istų ekspedicijoje pirmuoju tardomuoju pagal alfabetą tapo Jonas Arlauskas. Kaip ne keista, jis Kaune tarnybos pradžiai nurodo kažkodėl ne Krištaponį, o pasakė, jog, atseit, „Antros kuopos vadu buvo leitenantas Reikalas, vardo neprisimenu.“. (P.S.: paminėjo tą, kurį ir KGB nustatė tos kuopos vadu Baltarusijoje buvus.) Svarbiausia, keista, jog J. Arlauskas į batalioną atėjo, kur tai, rugpjūčio pabaigoje (jau batalionas buvo persikėlęs į Šančius) ir taip anksti N. Reikalo batalione būt negalėjo – jis batalione atsirado tik rugsėjo pačioje pabaigoje. Todėl galima manyti, jog J. ARLAUSKAS N. REIKALĄ PAINIOJA SU J. KRIKŠTAPONIU, nes pastarojo jis visai niekad neminėjo. Tuo labiau, kad N. Reikalas ir J. Krikštaponis buvo iškirtinai panašūs; - abu aukšti ir liekni. Tuo labiau, iš J. Arlausko pasakojimo matome, jog „Būdami Šančių kareivinėse bataliono kareiviai sargybas nešė prie įvairių objektų Kaune.“ Tai natūralu, kad rikiuotės pratimų galėjo būti mažiau ir galėjo būti situacija, jog J. Arlauskui iš arti galėjo netekti matyti J. Krikštaponio ir todėl galėjo manyti, kad Kaune matė, neva, „N. Reikalą“. Tuo labiau, tuos abu karininkus galėjo painioti ir Stasys Rutkauskas, manydamas atvirkščiai nei J. Arlauskas, - matydamas N. Reikalą, galėjo manyti, kad tai, neva, „J. Krištaponis“. Tuo labiau, kad jis visai nemini N. Reikalo. O tai jau nenatūralu ir pastarojo „parodymai“ dėl, neva, „Krištaponio žudynėse“ labai kertasi su kitų parodymais.

          Tačiau J. Arlauskas apie Minske geto naikinimą Komjaunimo gatvėje į vakarus nuo garsiojo teatro, paminėjo, jog „Antrosios kuopos kareiviams šaudymo metu komandą paduodavo kuopos vadas Tamošiūnas“.

          Dar įdomiau kad J. Arlauskas 1980 m. birželio 3 d. apklausos pradžioje, pradėjęs  pasakoti apie Šančių kareivinėse dislokavusį batalioną, tada pasakė, kad „Kuopos vadu tada buvo Tamošiūnas (vardo nepamenu), o būrio vadu – leitenantas Juodis Jurgis, kaip ir kilęs iš Šančių.“ Nors J. Arlauskas čia pat pasirašo ant įspėjimo dėl žinomai melagingų parodymų davimo atsakomybės, bet po 20 metų čia savo tarnybos pradžiai kuopos vadą nuo N. Reikalo kažkodėl pakeičia į V. Tamošiūną. Gal ką prisiminė neaiškaus ir sukilo įtarimas, kad galėjo tada kuopos vadu būti ne N. Reikalas, o tik į jį panašus kažkoks kitas karininkas, kaip J. Krikštaponis, kurio tokio net nežinojo? Taigi, gal pastarojo pavaduotoją paversti „kuopos vadu“ yra nedidelis netikslumas? Kita neatmestina versija, kad gal specialiai prokuratūros darbuotojui J. Bakučioniui pakišinėjo V. Tamošiūną, kurio likimas buvo nežinomas, kad apsaugoti JAV gyvenantį N. Reikalą? Lygiai taip pat, dėl N. Reikalo apsaugojimo ir J. Rutkauskas gal galėjo pakišinėti J. Krikštaponį, nes galėjo irgi žinoti, kad jis buvo žuvęs?

          Tačiau tuos sąmoningus pakišinėjimus istorikams reikia pagaliau suvokti per kriminalistikos mokslą, liudininkų protokolus studijuojant holistiškai, kuriuose yra „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ neigimai, nurodant, kad ir KGB nustatytą 2-osios kuopos vadą N. Reikalą, kurį liudijo tokie, kaip Stanislovas Gervinas, 1948 m. liepos 28 d. pasakęs „Reikalas, vardo nežinau, turėjo vyr. leitenanto laipsnį – 2-osios kuopos vadas. Dalyvavo šaudant žydų tautybės asmenis LSSR Kauno miesto VII forte, Baltarusijos SSR – Minske, Slucke, Klecke. Vykdavo į reidus gaudyti ir naikinti tarybinių partizanų. Kur jis yra nežinau, kilęs iš Kauno miesto, Požymiai: aukštas, liesas, plaukai tamsūs, nosis normali“. (P.S.: pabraukiau aš, kaip pagal kūno sudėjimą panašų į J. Krikštaponį ir kaip kuopos vadą, neigiantį „J. Krikštaponį Minske ir ...“, dėl ko nesuvokiama, kaip galima buvo „kaltinti“ pastarąjį, kai yra archyve duomenys kuopos vadu buvus visai kitu asmeniu!) Taip pat ir Baltrus Simonavičius 1948 m. rugpjūčio 4 d. tardyme parodė: „12-ojo bataliono 2 kuopos vadas kapitonas Reikalas, vardo nežinau, maždaug 40-45 m., buvo ginkluotas pistoletu. Vyko į žydų šaudymus Minske, Klecke ir Borisove. Vadovavo šaudymams, bet pats asmeniškai nešaudė“. (P.S.:  pabraukiau aš Borisovo miestą, nes S. Rutkauskas jame minėjo, neva, „Krištaponį vadovavus“, kas yra panašu į jau minėtą pavardžių maišymą panašių pagal išvaizdą karininkų. Šioje pastraipoje duomenis man pateikė A. Rukšėnas oficialiu Centro raštu, net 14 psl. apimtyje, už ką ir jam asmeniškai esu dėkingas. O dėl B. Simonavičiaus žemiau pastraipoje siūlyčiau nenustebti:)

          Taigi, tašką „kaltinimams J. Krikštaponiui“ padeda jau po 13-os metų kalinimo 1961-09-05 netoli Javaso Sosnovkos gyvenvietės Dubrovnyj stovykloje tas pats tardomasis puskarininkis Baltrus Simonavičius, net pokalbio pačioje pradžioje pasakęs, jog, „Kas buvo kuopos vadu, neprisimenu, nes kuopos vadai dažnai keitėsi.“ Jis iš bataliono 1942 m. vasarą pabėgo, todėl 2-osios kuopos labai dažna vadų kaita buvo trumpuoju 1941 m. pabaigos žudynių metu, kai kiekvienai operacijai vadovaudavo vis kitas karininkas , - taip galima suprasti pagal visų liudininkų parodymus. Dar vieną labai svarbią detalę B. Simonavičius atskleidė, kad „į Slucką automašinomis važiavo antroji kuopa. Kuopai vadovavo Gecevičius, bet laipsnio neprisimenu, nes jis buvo ne II kuopos karininkas, bet kokios nežinau. Tuomet iš kuopos kareivių sargybą niekas nenešė.“. Keista, kad šis liudininkas dar žinojo pavardę. Matyt, Gecevičius, kaip specialiosios komandos vadovas, skirtos žudymams, pasiėmęs į Slucką visą  Matyt, Gecevičius, kaip specialiosios komandos vadovas, skirtos žudymams, pasiėmęs į Slucką visą 2-ąją kuopą, gal prisistatė, bent, puskarininkiams ir todėl B. Simonavičius atsiminė?  O, tai, kad kažkoks karininkas iš kitos kuopos pasiima visą kuopą į operaciją, tai ir yra įrodymas, kad ši kuopa neturėjo jai priskirto vado ir istorikams buvo privalu atkreipti dėmesį į šią svarbią smulkmeną, ties kuria privalėjo atsirasti abejonės dėl J. Krikštaponio buvimo ten. Tuo labiau B. Simonavičius tardymo pabaigoje atskleidė ir tai, kad jis 1948 m. liepos 22 d. tardymo metu parodė, kad, neva, „dalyvavau masiniame žydų šaudyme prie Minsko, Borisove ir Klecke, bet tai neatitinka tikrovei. Tikrumoje aš ten nebuvau ir apie tai nieko nežinau.“ Iš šio Baltraus paviešinto fakto atsikleidžia, jog tardomieji ypatingai NKVD laikais buvo verčiami prisiimti nebūtas „kaltes“, o per chruščiovinį Atšilimą lageriuose kalintys jau nebijojo tai sakyti. Todėl galima manyti, kad B. Simonavičius apie Reikalą „liudijo“ dėl atsikabinimo, kad išvengti kankinimų, kurie vėliau buvo uždrausti.

          Dėl N. Reikalo yra tokio Steponavičiaus 1948-04-04 rusiškai neaiškia ranka rašytame protokole netiksliai paminėtas; kaip, neva, “būrio vadas (rus: „командир взвода“) kapitonas Reikalas”, kai aišku, kad tai vertimo nesąmonė, nes kapitonai tik būrio vadais nebūna. Tuo labiau, kad toliau tame pačiame protokole nurodytas kapitonas Reikalas, kaip kuopos vadas (rus: „командир роты“.)

          Dar svarbiau, kad ir toks jau minėtas Stanislovas Gervinas po 14-os metų 1962 m. vasario 13 d. tardyme (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 4, l.47), pagal istoriką A. Rukšėną, „pakoregavo parodymus dėl ltn. Nikodemo Reikalo buvimo 2-osios kuopos vadu“, pasakydamas taip: „Visą savo tarnybos batalione laiką aš buvau antroje kuopoje. Kuopos vadu vienu metu buvo leitenantas Reikalas, o prieš jį Krikštaponis.“  Gaila, šis istorikas, gal nesuprato to koregavimo esmės, kai kuopos vadais buvo ne vienas ltn. Reikalas, o A. Rukšėnas apie tai visai nieko nežinojo? O kad N. Reikalas pakeitė J. Krikštaponį, tai todėl ir pasakė, kad „prieš jį“. Tačiau S. Gervinas dar aiškiau paaiškino kitą dieną (vasario 14 d.)  tardyme, papasakodamas apie karo belaisvių naikinimą, toje vietoje, kurioje S. Rutkaukas minėjo „Krištaponį“, o S. Gervinas pasakė „... aš mačiau, kai šaudė antros kuopos vadas leitenantas Tamošiūnas iš pistoleto, ...“. Tai čia vėl prieštaravimas S. Rutkausko nenaudai dėl tos pačios vietovės – „Parodos“, arba „Puškino kareivinių“ karo belaisvių stovyklų komplekso šiaurinėje Minsko dalyje galima spęsti tuo, kad S. Gervino yra paminėta alaus darykla, kuri gali būti istorinė, dabar vadinama „Alivarija“, esanti Komarovkoje ir nuo jos iki minėtų stovyklų tik 3-4 km. Be to, S. Gervinas paminėjo labai didelę krūvą lavonų mirusių karo belaisvių, kurios buvo minimos tik minėtoje šiaurinėje Minsko dalyje, nes vakarinėje Minsko dalyje (Masiukovščinoje) karo belaisvių stovykloje prie sovietų buvo R. armijos kavalerijos kareivinės ir ten buvo daug vežimų, patrankoms su arkliais vežioti, su kuriomis patys mirštantys belaisviai išvežiodavo numirusius į karjerus ir ten laidodavo, o šiaurinėje Minsko dalyje tokių sąlygų laidoti mirusiųjų nebuvo.

         Taigi, J. Krikštaponio pavaduotojas Vladas Tamošiūnas kaip kuopos vadas Baltarusijoje liudininkų minimas net dažniau, nei N. Reikalas, nes tai natūralu, nes V. Tamošiūnas galėjo būti pavaduotoju ir N. Reikalo, ko istorikai³² nežinojo, nes, matyt, nekreipdavo dėmesio, ką liudijimuose perskaitydavo ir ne visus liudijimus jie tikriausiai skaitė? Taigi, V. Tamošiūną kaip kuopos vadą 1948-10-28 Kaune per tardymą paminėjo Kazys PETKEVIČIUS, sūnus Juozo, gimęs 1911 m. Bernatonių kaime, Raudondvario apylinkėje, kuris buvo išvardijęs net 72, jam įsimintinus asmenis, tarp kurių 5-uoju eilės sąraše paminėjo minėtąjį žodžiais tokiais:

         „5. Tamašūnas, metų 43, buvo kuopos vadu, turėjo leitenanto. Aš asmeniškai mačiau, kaip rudenį 1941 metų TAMAŠŪNAS dalyvavo žydų gyventojų sušaudymo operacijoje m. Slucke ir Klecke.“ (P.S.: rusiškai pavardė parašyta su paklaida. Šis liudijimas³³ 1979 m. sausio 4 d. perrašytas  Liet. SRS KGB valdybos 2-o skyriaus Operatyvinio darbuotojo kapitono Kolesnikovo ir perrašytos tik 18 asmenų iš 72-jų įtraukta.)- -

          Todėl šiame K. Petkevičiaus liudijime, ar buvo įtrauktas J. Krikštaponis, skeptikams teks paieškoti originalo, kuris man Ypatingajame (LYA) archyve nepasimaišė. Mat, kaip istorikas M. Pocius kažkur aiškino, kad sovietinio saugumo darbuotojų žuvęs J. Krikštaponis galėjo nedominti ir ... Taigi, logiška tik šiam perrašytam dokumentui, nes perrašinėjęs KGB-istas perrašė, gal, tik tuos, kuriuos reikia teisti? Tačiau minėtame KGB sudarytame 2-osios kuopos Sąraše V. Tamošiūnas pažymėtas kaip NEŽINOMAS, koks jo likimas. Tai, irgi, gal KGB-istų galėjo nedominti, dingęs ve žinios, bet jį iš K. Petkevičiaus paminėtųjų sąrašo jau, vien; dėl kaip kuopos vado pareigų išbraukti negalėjo? Bet, deja, 1948 m. NKVD tardytojas, užrašinėjantis parodymus, tikrai, nieko negalėjo žinoti apie „žuvusį Krištaponį“, - galėjo greičiau žinoti, kad

___________________________________________
^32 – daugiskaitoje istorikai minimi tik sąlyginai, nes tikrasis J. Krikštaponio „tyrinėtojas“ yra Centro istorikas Alfredas Rukšėnas, o Istorijos instituto istorikas Mindaugas Pocius tik prie jo prisidėjęs ir nesavarankiškai, o tik kaip „studentas?“; pagal pirmojo konsultacijas ir pagal; pirmojo pakištas kopijas, darė antimokslines bei apgaulingas „išvadas“, apie ką M. Pocius ir prisipažino moksliniame „GENOCIDAS IR REZISTENCIJA“ žurnalo 2022 Nr. 1(51) 10-tame psl., rašant, kaip tai matosi to prisipažinimo mano padarytame „šarže“, kurio internetinis adresas -  „http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/dekoja-pocius-ruksenui.jpg “  O to straipsnio internetinis adresas yra http://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf  , apie kurį platų komentarą išdėsčiau mano Prezidentui laiško-studijos išsiųstos 2024-08-10 23:55   3-čioje temoje: „Aplaidžiausio „tyrimo“ įrodymu tapo sukurpta fantazija dėl asmenvardžio ..., ignoruojant svarbiausius archyve saugomus dokumentus“, esančioje 97,1 psl., kurios internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ind-3.htm  
  - sutrumpintas K. Petkevičiaus parodymų protokolo 1-o psl. adresas yra  https://kazlusporto.puslapiai.lt/kristapom/ypating-archyv/307-309-petkeviciaus-1948-10-28-parodyma-ir-1978-01-04-lap-1 . o norint patekti į 2 psl. ir 3- psl., reikia tik pakeisti skaičių po „...-lap-1“.

jis nebuvo ..., ir todėl BET KOKS PAMINĖJIMAS PRIVALĖJO BŪTI FIKSUOTU. Tačiau, normaliai savo darbą atliekantis tardytojas gal nelabai į sąrašą trauktų du kuopos vadus ir, dar labiau, pats liudininkas ar nusišnekėti galėtų? Todėl nelabai tikiu, kad to dokumento originale galėtų „Krištaponis“ būti paminėtu? Todėl skeptikus kviečiu pasitikrinti, nes šios silpnos vietos slėpti nesiruošiu. O, jeigu K. Petkevičius tame 72-jų paminėtųjų sąraše nepaminėjo mūsų čia nagrinėjamojo (reikia dar patikslinti), tai galima drąsiai teigti, kad J. Krikštaponio būti ten negalėjo jau vien todėl, kad kuopos vadu paminėjo jo pavaduotoją, ir tą pavaduotoją paminėjo daug liudininkų, neskaitant, dar ir kitus karininkus minėjo ne mažai.

7-toji tema: KOMUNISTINIO NUSIKALTĖLIO - POGRINDININKO MELŲ SKLEISTI ISTORIKAS NETURĖJO TEISĖS

        Taigi, atskleidžiu tą komunistinį nusikaltėlį-pogrindininką, kalintą už kovą prieš A. Smetonos rėžimą, kurio „parodymais“ J. Krikštaponį A. Rukšėnas pavertė „nusikaltėliu“ savo 2014-12-19 „pažymoje“ čia minėtoje. Tai, Martynas Kačiulis, apie kurį A. Rukšėnas man skirtu Centro laiško 7-tame psl., iš 14-os psl., parašė, jog “Kaltinamasis Martynas Kačiulis per 1948 m. liepos 8 d. apklausą parodė:  ...”³⁴

           Ir čia pat po mano raudonai parašyto žodžio turiu nutraukti mintį, nes, mano supratimu, ISTORIJOS DOKTORANTŲ RENGIMO PEDAGOGIKA TURI DIDELIŲ TRŪKUMŲ; galimai nenumačiusi TEISINIŲ pagrindų suteikimo doktorantams, nes kaip matome, istorikas NKVD – Stalino laikais kaltinamajam tik „apklausą“ vadina, kai kaltinamojo žodžius nurašo ne nuo „apklausos“, o nuo Tardymo protokolo. Tuo labiau, kad ir mes – vaikai; net iš kart posstalininiame laikotarpyje žinojome, kad jei kas nusikalsdavo (pvz.: apsivogdavo), tai jau tardymų procedūras pas mokytoją ar direktorių praeidavo. Dar labiau šokiravo, kad to paties A. Rukšėno straipsniai jau bausmes atlikusiems vadino „tardymus“, dar net Tarptautinėje apklausoje, lyg užsieniečiai dar iš kapitalistinės šalies (JAV) „turėtų teisę tardyti“ sovietinius piliečius. Apie tai ... temoje.

          Šį nukrypimą nuo minties atlikau, nes, manau, kad tai pagrindinė priežastis, dėl ko J. Krikštaponis buvo apkaltintas, nes ir „tardymais“ A. Rukšėnas vadindavo, parodymus „nurašinėdamas?“ nuo Apklausų protokolų, ką galima manyti, jog jis jų nematė ...?

          Taigi, sugrįžtant prie komunistinio pogrindininko, tai prašom nenustebti – tas buvęs pogrindininkas Martynas Kačiulis, kuris, sovietinių okupantų 1940 m. buvo iš kalėjimo išlaisvintas ir įdarbintas Raudonosios armijos karinėje bazėje prie statybų, o vokiečiams atėjus, nuo atpildo pasislėpė A. Impulevičiaus batalione. O vėl sovietų armijai atėjus, su ja nuėjo iki Berlyno ir už tai gavo net du medalius. (Apie tai ... temos  ... psl.) Bet prieš gaunant dar ir 25 metus lagerio, minėtame 1948-07-08 tardyme parodė:

         „Reikalas, leitenantas, 2-osios kuopos vadas, ginkluotas pistoletu, kur dabar, nežinau”³⁵.

         Šiame liudijime pabrauktas svarbiausias faktas, kurio A. Rukšėnas nematė, nes buvo atradęs to paties liudininko kardinaliai priešingą 1980 m. ir 1982 m. „liudijimą“, neva, „J. Krikštaponį Rudenske ...“, nors istorikas privalėjo matyti, jog šis „liudininkas“ net tame
_________________________________________________
³⁴ – man 2021-11- Nr. 554R- į 2021-10-06 atsiųsto LGGRTC-o „dėl leitenanto Juozo Krikštaponio (Krištaponio)“ atsakymas 14 psl. apimties mokslinio pobūdžio, dėl ko esu dėkingas Centrui už visas jam tada žinomas ir man perteiktas žinias, kur to atsakymo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lggrtc-man-apie-kriksta.pdf
³⁵ - to parodymo signatūra LYA, f. K-1, ap. 58, b.11238/3,, t. 1, l. 283 yra nurašyta tų svarbiausių M. Kačiulio ir kitų labai svarbių liudininkų, kaip S. Gervino ir B. Simanavičiaus parodymų nuo aukščiau pateiktos ³⁴ išnašos-pastabos to man skirto rašto Centro laiško 7-to psl.  vaizdo su ties akcentais perfomansu vaizdumo dėlei internetinis adresas yra https://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/apie-nikod-reikala-saudant-zydus-net-vii-forte.jpg       -
  

Rudenske negalėjo būti. Apie tai ... temos  ... psl. pateiktas įrodymas.

        Tuo labiau, kad iš kart po karo tas pats M. Kačiulis ir per kitą 1948 m. liepos 16 d. tardymą parodė:

         „2-osios kuopos vadas – leitenantas Reikalas, 36-37 metų ir kur jis dabar nežinau. Dalyvavo suimant ir šaudant tarybinius piliečius Baltarusijos SSR.“³⁶

          Kartoju, tuos M. Kačiulio duomenis man pateikė Centras (A. Rukšėnas) minėtame 14-os psl. apimties atsakyme, iš kurio jau buvo aišku, kad J. Krikštaponio būti ten negalėjo, nors tame atsakyme man kažkodėl A. Rukšėno nebuvo pateiktas pats aiškiausias E. Guogos liudijimas apie J. Krikštaponį tik Kaune buvusį. Apie tai, kad A. Rukšėnas dar net 2007 m. E. Guogos tą garsųjį 1982- m. rugpjūčio 18 d. Tarptautinės apklausos Vilniuje paliudijimą privalėjo matyti ir žinoti, jog „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti negalėjo, įrodymas bus  pratęstas ... temos ... psl..

          O man asmeniškai teko aptikti 1948 m. M. Kačiulio tardymo dar ir rugpjūčio 26 d.  protokolą, iš kurio matyti, jog tardymas buvo nežmoniškai Kaune atliktas  nuo 3 val. 20 min. iki 5 val. 00 min., kai normaliai žmonės tuo laiku turėtų dar ilsėtis. Pačių parodymų pradžia labai keistai pradėta rašyti, arba per kankinimą, arba per netikslų vertimą iš rusų kalbos, arba iš miego neatsigavusio?

         Tame M. Kačiulio Tardymo protokole parodymas prasideda nuo: „Koncentracijos stovyklos pavadinimo nežinau. Ši stovykla buvo 6-8 kilometrų nuo Minsko. Netoli nuo stovyklos buvo geležinkelis. ...“

          Taigi, dėl paties termino „Koncentracijos stovykla“, aišku, kad turėtų būti ne karo belaisvių, o Civilių žmonių stovykla, kurios buvo vadinamos Koncentracijos stovyklomis. Apie tai pastabą buvo davęs Minsko žinomas kraštotyrininkas Olegas Usačiovas.³⁷  O dėl atstumo nuo tuometinio Minsko pakraščio, tai iki buvusios Karo belaisvių stovyklos Masiukovščinoje pagal geležinkelį yra 4,2 km atstumas. Tačiau atstumas M. Kačiulio nurodytas 1948 metais Tardymo protokole³⁸ panašesnis į atstumą geležinkeliu, kuris yra į Trosteneco mirties stovyklą. Tuo labiau, kad M. Kačiulis pasakė, jog „1941 metų spalio mėnesio vidurį, vieną dieną ankstį rytą dalyvius iš antros ir kitų kuopų ... išsiuntė į šią koncentracijos stovyklą ir tarybinių piliečių ir tarybinių karo belaisvių šaudymui, kurie buvo toje stovykloje. Atvykus į stovyklą aš pamačiau, kad ten vokiečiai laikė keletą tūkstančių tarybinių piliečių, pasmerktų mirčiai. Areštuotieji nuo bado tiek buvo nusilpę, kad kai kurie iš jų negalėjo net vaikščioti.“ (P.S.: pamenu, kai mano senelis pyko, kai naikinamus žydus sovietai vadino „tarybiniais piliečiais, kai į tokius „tarybinius“ pavirsti tik per metus okupacijos nebuvo neįmanoma. Tuo labiau, kad į Kauno IX-tą fortą ir iš Europos atveždavo naikinimui, kurie ne kaip negalėjo būti „sovietiniais“ piliečiais ir

__________________________________________________
³⁶ – liudijimo signatūra LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3t. 1, l. 1. 283
³⁷-  atrodo, dėl diktatoriaus A. Lukašenko rėžimo cenzūros jau dingęs iš interneto tinklalapis “Minskas senas ir naujas” ir jame straipsniai atsidarantys tik per vertėją kraštotyrininko Olego Usačiovo straipsnis  „Лагерь военнопленных в Пушкинских казармах, часть 1“ skiltyje „Stovyklos pavadinimai ir klasifikacija“, O. Usačiovas rašė: „Pagal vokišką klasifikaciją karo belaisvių stovyklos nebuvo vadinamos koncentracijos stovyklomis“   Šio straipsnio internetinis adresas yra http://minsk-old-new.com/life/war1941-1945/lager-voennoplennyh-v-pushkinskih-kazarmah-chast-1
³⁸- po karo M. Kačiulio 1948 m.  tolimesnio rugpjūčio 26 d. naktinio Tardymo protokolas turi signatūrą nurodytą ³⁶  išnašoje nurodytą ir jos vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/kaciulis-1948-08-26-lya_k-1_58_299-vert-is-rus-k-apie-k-bel-st.jpg (čia 1-mo psl. adresas). o  to protokolo 2-o psl. to inter. adreso gale reikia pakeisti į “… -300-vert-is-rus-k-apie-k-bel.sr-2-psl.jpg ”

todėl; man vaikui mano senelis davė suprasti, jog SOVIETŲ BUVO SLEPIAMAS ŽYDŲ TAUTYBĖS NAIKINIMO FAKTAS. Todėl Sąjūdžio laikais pradėjome reikalauti, jog atsirastų Holokausto terminas žydų žudynių vietų užrašų nuorodose.)

         Tačiau 1980-aisiais metais M. Kačiulis keistai po 32-jų metų „prisimena“ jam 1948 m. nežinotą tos stovyklos negirdėtą niekam, atseit, „Kačinos“ pavadinimą, dėl ko Apklausos metu buvo perklausiama M. Kačiulio dėl tokio pavadinimo. Tuo labiau, kad M. Kačiulis net dvigubai-trigubai sumažino atstumą nuo Minsko, nei buvo teigęs 1948 metais ir tas atstumas pavirto tik į „2 – 3 kilometrus atstume nuo Minsko“, kai iš tikrųjų nuo tuometinio karinio laikų Minsko pakraščio iki Kačinos geležinkelio stotelės yra net 11,7 km (dabar 4 km) atstumas. Tuo labiau ir dabar net nėra per GOOGLĘ jokio užsiminimo, kad Kačinoje kažkas panašaus būtų. Juolab, Vikipedijoje nurodoma, jog Kačino kaimas per karą „nuo 1941 m. liepos pradžios iki birželio pabaigos 1944 m. buvo okupuota nacistų kariuomenės, žuvo 22 gyventojai.“ Dar užsimenama, kad „1954 metais ant dviejų broliškų kapų-pogrindininkų uždėti memorialiniai ženklai.“ Taip, kad, jeigu kokia nacistų stovyklą būtų, - būtų užsiminta, nes tokia garsiausia pasaulyje Karo belaisvių stovykla buvo nuo Kačino geležinkeliu link Minsko už 7.5 km Masiukvščinoje ir šitaip painiotis gali tik ten nebuvęs ir panašu, kad per prievartą paverstas į „liudininką“, nes „pamiršti“ kokius žmones teko žudyti, jau čia kažkas virš sveiko supratimo ribų, kai po karo NVD-istams pasakoja apie:

           „Iš stovyklos paėmėme išvargintų tarybinių piliečių 300-400 žmonių ir nuvarėme į šaudymo vietą, 1,5-2 kilometrų atstume nuo stovyklos, kur buvo iškasta didžiulė duobė 60-70 metrų  ilgio, 3 metrų pločio ir 2-3 metrų gylio. Kai kurie areštuotieji negalėjo eiti, tai juos šaudė kelyje. Atvykę į šaudymo mes grupėmis vedėme prie duobės, o paskiau žudėme. ...“³⁹

          Tačiau po 32-jų metų tie žudomi „tarybiniai žmonės“ M. Kačiuliui pavirto į:

          „... paaiškino, kad bus šaudomi belaisviai – Tarybinės Armijos politiniai vadovai, kuriuos hitlerininkai pasmerkė ir kad mūsų uždavinys pasmerktuosius nuvesti į šaudymo vietą. ...“⁴⁰.

        Bet ir iki sušaudymo vietos atstumas M. Kačiuliui taip pat sumažėjo net 4 kartus ir tapo:

          „... Iš lagerio pirmą būrį išvedėm, pavedus pusę kilometro, buvo iškasta didelė duobė. Ten laukė Tamošiūnas ir Marcišauskas su savo būriais.“⁴¹

         Taigi į tokius „parodymų“ neatitikimus, pirmiausiai, privalėjo dėmesį kreipti A. Rukšėnas, kad su tokiais dideliais neatitikimais vadovautis jokiais būdais negalima, kai dar reikia apkaltinti žmogų ir net už Lietuvą žuvusį Didvyrį, tik, pagal, šio neaiškaus „liudytojo“ M. Kačiulio, kuris taip painiotis negalėjo, jei jo psichika ir atmintis buvo normali? Todėl būtina buvo pasiaiškinti, ar jis nebuvo kalintas, ir paaiškėjus jo kalinimo faktams, reikėjo pasiaiškinti, ar ne už politinius nusikaltimus buvo kalintas?

________________________________________________
³⁹ - čia iš minėto NKVD Tardymo protokolo 2-o psl.
⁴⁰ – iš 1980-07-14 Vilniuje vykusios M. Kačiulio jau ne „tardymo“, o jau Apklausos protokolo, kurio ...
⁴¹ – iš 1982-08-16 Vilniuje vykusios M. Kačiulio Tarptautinės apklausos 4-to psl. protokolo su raudonai mano atliktais pažymėjimais ir pastabomis, kurio vaizdo internetinis adresas yra

          Apie visą M. Kačiulio pogrindinę-komunistinę bylą mūsų-kraštotyrininkų ištirtą detaliau yra … temos  … psl..

         Tačiau čia dar ne viskas, nes ir M. Kačiulis žudynėse mini tuos pačius kitų paminėtus karininkus Marcišauską ir Tamošiūną. Tiesa, jie M. Kačiulio minimi kaip “su savo būriais …”.  Tai irgi simptomas, kad oficialaus 2-osios kuopos vado galėjo ir nebūti? Tiksliau į tai atsakyti gali tik Minsko komendantūros dokumentai.

          Aišku,  nusikalstamus įsakymus hitlerininkai, kaži, ar galėjo palikti – po Staliningrado mūšio pralaimėjimo, - gal juos galėjo naikinti? Tačiau, bent, kokie finansiniai dokumentai, algalapiai privalėjo toje Minsko komendantūroje išlikti.

          Bet nesuvokiama, kodėl „negalima“ buvo pasitikrinti kalinčiojo lageryje Martyno Kačiulio parodymų? Jie buvo 1961-09-03 duoti jau čia minėtame ir mano labai gerai žinomoje – centrinėje Javas lagerių gyvenvietėje. Iš tardymo matosi, kad M. Kačiulis batalione atsidūrė anksčiausiai visų, kai dar majoro A. Impulevičiaus nebuvo, jo žodžiais, atseit, „ ...liepos mėnesio pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje.“. Bet toliau jo pasakymas, kad batalionui, neva, „vadovavo kapitonas Gaigalas, ...“ ir kad buvo „paskirtas į 2 kuopos 3 būrį“, kur kuopos vadu M. Kačiulis nurodo leitenantą Krištaponį⁴², o būrio vadu nurodo leitenantą Juodį, kurio vardo, neva, „nežino“.

         Tačiau, vėl matome, jog M. Kačiulis painiojasi, nes kapitonas Adolfas Gaigalas (1906.XII.13 – 1975.XI.9) nebuvo bataliono vadu, o vadovavo tik 2-ai kuopai nuo 1941-06-28, ir nuo 1941-08-05 buvo paskirtas bataliono iždininku⁴³, nes nuo 1941-08-01 kuopos vadu tapo J. Krikštaponis. Todėl galima įtarti, kad M. Kačiulis nuo atpildo batalione pasislėpė  jau gal liepos mėnesio net pradžioje, kai kuopai A. Gaigalas dar vadovavo? Tada nuo 1941-06-28 batalionui vadovavo pulkininkas Andrius Butkūnas, kol 1941-07-24 voldemarininkų maišto buvo nušalintu. Galima manyti, kad M. Kačiulis galėjo batalione pasislėpti net birželio pabaigoje ir su KGB gal sutaręs apie tai tylėti? Kitaip negalima suvokti tokį pareigybių „painiojimą“.

         Svarbiausiai, kitame Tardymo protokolo puslapyje⁴⁴ M. Kačiulis pasakė, kad „Aš buvau eiliniu ir skaičiausi jaunuoju kareiviu, nes nebuvau tarnavęs buržuazinėje Lietuvos kariuomenėje.“ Šis M. Kačiulio pasakymas yra svarbus tuo, kad įrodo, istoriką M. Pocių nei šio sakinio ir nei šio protokolo net neskaičiusio ir todėl visuose savo publikacijose M. Kačiulį M. Pocius pavertė „jaunuoju karininku“, galinčiu būti net iki kapitono laipsnio, apie ką čia ... temoje detaliau.

       Dar svarbesnis M. Kačiulio liudijimas yra dėl išvykos į Minską, kuriame jis pasakė taip:

          „... pirmoji kuopa, štabas, ūkio būrys ir antros kuopos pirmas būrys išvyko automašinomis į Minską. Likusieji antros kuopos būriai ir trečioji kuopa išvyko už penkių dienų, kuomet iš Minsko grįžo automašinos ir nuvežė likusius bataliono kareivius. ... Aš atvažiavau su antrąja grupe. Atvažiavus į Minską aš sužinojau, kad Minske buvo pakarta apie 12 tarybinių partizanų, jų tarpe buvo 3 ar 4 moterys. ...“ _____________________________________________________
^42 – pagal 1961-09-05 Javas lageryje M. Kačiulio Tardymo protokolo 1-mą psl.
⁴³ – pasitikslinti galima Tautinio darbo apsaugos (TDA) bataliono ... karinink7 s1ra63, sudarytame LGGRTC-o ir kurio internetinis adresas yra  https://www.genocid.lt/Leidyba/7/tautinio.htm
⁴⁴ – protokolo, nurodyto  ⁴² išnašoje 2-as psl., kurio  internetinis adresas

          Paryškinau įrodymą, kad spalio 10-11 d. d. „M. Kačiulis būti Rudenske“ negalėjo ir po 19-os metų „apklausose“ jo pasakos apie, neva, „Krištaponį Rudenske ...“ yra tik pasakos, nes prie istorikų nustatytos, neva, „spalių 6 d.“ išvykimo dienos, pridėjus penkias dienas, jau gaunasi spalio 11 d. – t. y. jau po Rudenske įvykdytų žudynių. Net viena diena paankstinus pirmos dienos išvyką iš Kauno į Minską, kuri iš tikrųjų ir pagal logiką, ir pagal liudininkų parodymus turėtų būti spalio 5 d., vis tiek, pridėjus 5-ias dienas, atvykti į Minską galima buvo tik vakare, geriausiu atveju, ir dalyvauti operacijoje po kelionės neįmanoma. Tuo labiau, kad M. Kačiulis pasakoja apie viešą Minske partizanų egzekuciją įvykdytą, kuri vyko spalio 23 d.. Pagal psichologijos dėsnius, jeigu M. Kačiulis „būtų Rudensko žudynėse“ žymiai žiauresnėse, kur buvo žudomi net vaikai, tai Minske egzekucijai įspūdžiose gal vietos ne labai turėtų likti, kurios M. Kačiulis net nematė? Tuo labiau, kad net po 19-os metų M. Kačiulis apklausoje minėjo tą patį 5-ių dienų vėlesnės išvykos skaičių, o po 21-ų metų Tarptautinėje apklausoje tą vėlesnę išvyką padidino  net iki 8-ių dienų, apie ką ... plačiau. Tuo labiau, lygiai taip pat, kaip negalėjusio būti jo fantazuotose Rudensko „žudynėse“, atsiskleidžia ir ankstesni M. Kačiulio 1961 m. Javase parodymai tokie:

          „Atvykus į Minską, aš buvau paskirtas radijo stoties apsaugai. Kiti bataliono kareiviai važiuodavo šaudyti žydų, bet kur aš nežinau, nes man nei karto važiuoti neteko.

KLAUSIMAS -1948 m liepos mėn. 16 d. tardymo metu parodėte, kad Jūs dalyvavote prie žydų šaudymo Klecke?

ATSAKYMAS – Aš Klecke nebuvau ir kodėl taip užrašyta protokole nežinau. Aš taip parodyti negalėjau.

KLAUSIMAS – 1948 m. rugpjūčio 26 d. parodėte, kad dalyvavote tarybinių piliečių šaudyme prie Minsko ir parodėte, kad Mineikis Antanas tuomet mušė tarybinius piliečius šautuvo buože, kad net ji nulūžo?

ATSAKYMAS – Prie Minsko tarybinių piliečių šaudyme nedalyvavau ir apie Mineikį nieko nepasakojau. Kodėl taip užrašyta nežinau. ...“⁴⁶

          Todėl VISUMOJE pagal visus M. Kačiulio parodymus 2014-12-19 LGGRTC-o gen. direktorė Birutė-Terėsė Burauskaitė šio prieštaringo “liudininko” traukti Didvyrio „apkaltinimui“ neturėjo teisės, nes, M. Kačiulis, būdamas nelaisvėje, neigė dalyvavimą žudynėse. Tuo labiau, kad sovietinėje „Blogio imperijoje“ esantys nelaisvėje asmenys buvo laisvesni už išlaisvintus, su kuriais susidoroti galima buvo lengviau, nei su esančiais nelaisvėje, kuriuos gynė kalinių kolektyvas. Todėl sąlyginai nelaisvėje esantis vergas buvo laisvesnis už laisvą žmogų, kurio negalėjo apginti kalinami vergai. Tokią IŠVADĄ aš darau, nes tame GULAG-ų krašte tarnavau ir girdėjau pasakojimus, kad lagerių vadovybė skaitėsi su kaliniais, kurie privalėjo „komunizmo statybos“ planus vykdyti ir net viršyti. Taip, kad M. Kačiulį TARDĘS vyr. tardytojas ... Markevičius⁴⁷ fiksavo tardomojo pasakojimą be jokios baimės.
_______________________________________________________
⁴⁵ –  paminklo Holokaustui Rudenske vaizdas su įrašu 1941 m. spalio 10 d. tragedijos data, kurio vaizdo internetinis adresas yra
⁴⁶ – klausimai-atsakymai 1961-09-03 Javas-e (parašyto neteisingai „Javos“-e) M. Kačiulio Tardymo protokolo 3-čias psl., kurio internetinis adresas yra
⁴⁷ – to paties čia ⁴⁶ išnašoje nurodyto 4-to psl. (pabaigos) vaizdo internetinis adresas yra

8-toji tema: KOMUNISTAS-POGRINDININKAS,  APKALBĖJĘS  J. KRIKŠTAPONĮ,  1961-09-03  NEIGĖ  SAVO  BUVIMĄ  ŽUDYNĖSE,  O  ISTORIKAS  M. POCIUS  TĄ  JO  LIUDIJIMĄ  PADARĖ  ATVIRKŠČIU

          Netikėti liudijimų nėra pagrindo, nes „Liudytojas Kačiulis įspėtas apie baudžiamąją atsakomybę už atsisakymą duoti parodymus ir už žinomai melagingų parodymų davimą pagal RRFSR BK 181 ir 182 str. str. (parašas)“- tokiu įrašu prasideda jo Tardymo protokole parodymai.

          Bet po 19-os metų ir po 21-rių metų apklausose M. Kačiulio vėl „parodymų?“ kardinalų pokytį gal tiktų labiau tyrinėti kriminalistiką nusimanantiems? Pirmiausiai užkliuvo keistas M. Kačiulio „liudijimas?“, kaip jis „Rudenske su jaunu kareiviu Grigoniu atsisakė šaudyti žmones“, kai pats Juozas Grigonis (iš to paties 3-čio būrio, kaip ir M. Kačiulis) visai kitas žudynių vietas nurodo ir Rudensko neužsimena, nes irgi galėjo atvykti į Minską kartu su M. Kačiuliu. Todėl jau Tarptautinėje apklausoje M. Kačiulis, pasakodamas apie, neva, „tą patį Rudenske atvejį“, jau J. Grigonio pavardės nemini. Panašu, kad prokuratūra perspėjo M. Kačiulį, kad prieš JAV atstovus nereikėtų raudonuoti.

          Dar „gražiau“ M. Kačiulis atsiskleidė, kai toje 1982-08-16 Vilniuje Tarptautinėje apklausoje pradėjo klausinėti JAV teisininkė N. Grybauskaitė. Atkreiptina STENOGRAMOS (jos istorikai nematė) 39 psl. atsiskleidė, kad M. Kačiulis per pertrauką (pietų) N. Grybauskaitei papasakojo, jog iš Kino studijos buvo pas jį atvykę. Tačiau, lyg ir ne tiesą jis pasakė, kad buvo gavęs tik 15 m. vietoje 25-ių metų ir, kad jam sutrumpino. Todėl 40 psl. iš JAV advokatė paklausė: „Kodėl Jums dovanota, ar todėl, kad liudijote prieš kitus?“. MK – „Todėl, kad aš atlikdamas bausmę stengiausi dirbt, buvau sąžiningas darbininkas. Ir už tai man užskaitydavo man dalį bausmės.“ NG – „Ar buvo tarp prokuratūros ir jūsų pasirašyti kažkokie tai susitarimai, kad būsite atleistas anksčiau nuo bausmė jeigu liudysite tokio tipo bylose?“. Bet prokuratūros darbuotojas kaip žinomas politinių kalinių tardytojas J. Bakučionis  (JB) pareiškė:

          „Panelė Grybauskaitė, aš dar kartą norėčiau paprašyti jumį. Čia ne Juodžio bylos esmė.“

          Tada JAV teisininkė atkirto: NG – „Jeigu jūs pasakysite, kad aš negaliu uždavinėti klausimų, tai aš nustosiu juos uždavinėti ...(?)si.“ (P.S.: negalima įskaityti dviejų raidžių - galima manyti, kad paskutinis žodis turėtų būti VISAI. Gal tai sąmoningai kvalifikuota mašininkė to žodžio neužrašė?)

          Bet ir toliau J. Bakučionis pradėjo pertraukinėti N. Grybauskaitę, kai ji paklausė M. Kačiulio „Ar jūs esate komunistų partijos narys?“.

          Toliau ši JAV advokatė pareiškė, kad, jei J. Bakučionis nori sustabdyti, tai N. Grybauskaitė pareiškė, jog atstovai iš JAV apie tai įrašys į įrašą.

          Reikia aiškintis, kodėl už nacistinius nusikaltimus kalėjusiam asmeniui teisininkė iš JAV galėjo paklausti dėl jo komunistų partijoje narystės? Gal jos ginamasis žinomas Lietuvos dailininkas ir žymus karo lakūnas leitenantas Jurgis Juodis galėjo žinoti apie savo pavaldinio M. Kačiulio kalinimą už komunistinius nusikaltimus? Gal apie tai žinojo ir J. Bakučionis, ir todėl neleido apie tai klausinėti?

          Į JAV teisininkės klausimą, kai „rusai įsiveržė į Lietuvą, ...“, M. Kačiulis prasitarė, kad tada dirbo „... Sovietų Sąjungos kariuomenės bazės statyboj.“. Toks šokiruojančiai neaiškus liudininko „atsakymas“ buvo ne aiškus ne tik JAV teisininkams, bet turėtų būti neaišku ir istorikams, skaitantiems stenogramą. Atsakymą tik kraštotyrininkai atrado Centriniame valstybiniame (LCVA) archyve, atradus sovietinį Seredžiaus valsčiaus Vykdomojo Komiteto PAŽYMĖJIMĄ, apie pil. Kačiulį Martyną, s. Simo, gimusį 1912 m. ... beturčių-valstiečių šeimoje ir dirbusį pas buožes, jų samdomu. „Laike Smetonos valdimo buvo suimtas ir kalinamas kalėjime, 1940 metais stojus Tarybų valdžiai, iš kalėjimo buvo paleistas. ...“ – toks įrašas⁴⁸.
_________________________________________________
⁴⁸ - ne aiškios datos sovietinis Seredžiaus valsčiaus, egzistavusio iki 1950 m. birželio 20 d. (Vikipedija) pažymėjimas apie M. Kačiulio kalinimą, atrastas kraštotyrininkų LCVA archyve, su įsegimo LCVA archyve, su įsegimo  lapo 273 numeriu ir jo vaizdo adresu

          Nors 2021-12-02 Ukmergėje mokslinei konferencijai skirtos Mindaugo Pociaus Pažymos psl. buvo reikalaujama ištirti, kodėl M. Kačiulio parodymai prieštaringi⁴⁹, tačiau ištirti parodymų keitimo priežastį galima buvo tik sužinojus, dėl ko šis prieštaringasis „liudininkas“ buvo kalinamas ir dėl ko jį sovietiniai okupantai pasiskubino išlaisvinti, dar įdarbinę net į Raudonosios armijos karinę bazę?

          Taigi, kraštotyrininkams LCVA archyve aptikus dokumentus, pateiktus čia ... temos  ... psl., paaiškėjo, jog  1936 m. kovo 17 d. M. Kačiulis su kitais trim Daučionių km (priešais Seredžių kitoje Dubysos pusėje) buvo Saugumo ir policijos sulaikytas už komunistinės literatūros, proklamacijų ir plakatų platinimą. Liudininkėmis buvo net šių komunistų motinos, iš kurių viena iš jų net vieno iš komunistų buvo sumušta – motinos prieštaravo savo sūnums, kad jie neužsiiminėtų nusikalstama veika, nes buvo raginama net ginklu nuversti A. Smetonos valdžią, šlovinama pirmoji prancūzų revoliucija. Martyną Kačiulį į komunistų partiją buvo įtraukęs Feliksas Kriščiūnas. Todėl toje Tarptautinėje apklausoje N. Grybauskaitės M. Kačiuliui klausimas dėl jo priklausymo komunistų partijai buvo kaip ir simboliniu – neteisingai paneigtu.

9-toji tema:   ISTORIKAI,  NEMATANTYS ARCHYVUOSE  DOKUMENTŲ,  IR,  KARIO  NUO  KARININKO  NESKIRIANTYS,  AR  GALI  KARINES BYLAS  TYRINĖTI ? ? ?

           Taip, kad M. Kačiulis pradėjo neigti, kad, neva, „rusai į Lietuvą neįsiveržė.“ – teisino juos, jog jie Vilnių Lietuvai atidavė, o lietuviai leido rusams pasistatyti bazes, - tada:

NG – „Ar tuo metu kada rusai atėjo į Lietuvą, ar ne buvo taip, kad 40 tūkstančių lietuvių buvo išsiųsti į Sibirą ?“

J. Bakučionis (JB) – „Liudytojau, neatsakinėkite į tą klausimą. Prašau kitus klausimus duokit.“

          Taip, kad sovietinės prokuratūros garsus politinių kaltinamųjų persekiotojas J…B. kaip oficialiai sustabdė patį svarbiausią J. Juodžio bylos gynėjos klausimą, galima detaliau pamatyti   stenogramos 41 psl.. Be to, dėl M. Kačiulio motyvacijų stoti į batalioną, kaži ar teisingas jo teiginys 42 psl., neva, „kad neišvežtų vokiečiai kitur“, kai civilinė vokiečių valdžia Baltijos šalyse buvo įvesta tik liepos pabaigoje, kai jau M. Kačiulis seniai buvo batalione? Kaip matome, M. Kačiulis tikrąjį motyvą pasislėpti batalione ir toliau slepia ar ne suderinęs su sovietinę prokuratūra? Juk žinoma, kad lietuvių vežimai darbams į Vokietiją prasidėjo 1942 metais pagal pagal Lietuvos generalinio tarėjo Petro Kubiliūno potvarkį Nr. 4457, pasirašytą 1942 metais gegužės 2 d. Prieš išvežant buvo atliekamas medicininis patikrinimas⁵⁰.

         Todėl, galima daryti prielaidą, kad, ir M. Kačiulis, apgaudinėjo JAV klausinėtojus. Apgaudinėjo galimai ir čia minėtas M. Kačiulio kolega iš 3-čio būrio J. Grigonis, kuris buvo priimtas į batalioną dar net liepos 2 d., kuris iki įstojimo, neva, „Okupacijos pradžioje J. Grigonis niekur negalėjo įsidarbinti, o vokiečiai pradėjo gaudyti lietuvius darbams Vokietijoje.“ – tokį; galimai niekalą parašė istorikas A. Rukšėnas⁵¹, net nepaėmęs į kabutes, kaip, neva, „tikrą tiesą“, kai nuo birželio 22 –os dienos iki liepos 2 d. yra tik 10 dienų. Kiek tas pasakorius (J. Grigonis)  karo stovyje „niekur negalėjo įsidarbinti“ ir per 10 dienų kiek lietuvių „vokiečiai galėjo prigaudyti“, kai buvo žymiai rimtesni įvykiai, kaip Birželio sukilimas ir ...?

           Karinėje terminologijoje „jaunojo karininko“ terminas lietuvių kalboje nėra vykęs ir yra klaidinantis, nes rusų kalboje pridedamas yra žodis „sąstatas“, o lietuviškai tik reikia numanyti tą sąstatą. Pavyzdžiui, Raseiniuose prie vokiečių restorane įvyko konfliktas lietuvių bataliono kario su vokiečių jaunuoju karininku ir, taip parašius spaudoje, su karo tarnybomis neturintiems asmenims nebeaišku kas tas jaunasis karininkas. Geriau laikraščio korespondentas būtų nurodęs to karininko laipsnį, nes jaunųjų karininkų sąstato gradacija nuo jaunojo leitenanto iki kapitono yra gana didelė, o vyresniųjų karininkų gradacija jau yra nuo majoro iki generolų. Bet istorikams šią karininkų gradaciją privalu žinoti – jiems privalu, bent kariuomenėje patarnauti ir su karininkų sąstatais susipažinti.

          Tačiau prieš karą Lietuvos kariuomenėje buvo ir jaunojo kario terminas - tai jau čia yra laipsnis kaip pradedančiojo kario, dar neturinčiojo eilinio kario laipsnio. Prie sovietų tokio laipsnio nebuvo, o dabar pagal NATO standartus vadinamas „jaunesnysis eilinis“, ir ant antpečių turi juostelę, o eilinis turi net dvi juosteles, kai prie sovietų eiliniai tuščią antpetį turėjo.

           O skaitant prieškarinius karinius dokumentus, juose yra sutrumpinimai, prie kurių būtina priprasti. Todėl prie J. Grigonio dokumente buvo parašyta taip:

 
4 pav.: išrašas iš karių sąrašo (iš daug čia svarstomo įsakymo Nr. 42 išvykai į Minską), nurodantis, kad Juozas Grigonis buvo jaunasis karys. Galima pasididinti šį vaizdą su tikslu ekspertizę spausdinimo raidžių atlikimui, o taip pat galima atsidaryti ir visą puslapį šio įsakymo, o taip pat ir originalą (be pažymėjimų) atsidaryti.

KaČiulio karininku padarymo NUOTRAUKOS

Tuo labiau, kad J. Grigonis ir M. Kačiulis buvo ne tik kaip vieni iš pirmųjų karių, bet ir labai didelė tikimybė, kad jie abu vienu metu ir į Minską kartu išvažiavo, iš ko istorikai galėjo matyti, kad jų abiejų parodymai sovietiniuose Tardymo ir Apklausų parodymuose labai skiriasi.  Aišku, pagal to sąrašo eiliškumą negalima spręsti, ar išvykai į Minską buvo laikomasi to eiliškumo, kam sėstis pirmiau į sunkvežimius pirmajam, o po to antrajam reisui, tarp kurių pagal M. Kačiulį buvo nuo 5 iki 8 dienų tarpas. Matosi, kad tas išvykai įsakymas buvo surašytas tik pagal karių eiliškumo ir jų suskirstymą į būrius bei skyrius taisyklę. Tai įrodo 5 pav.  tarp J. Grigonio ir J. Kačiulio 235 eilės sąraše yra ir VUOSAITIS Juozas, kuris buvo Rudenske ir iš jo liudijimo buvo aišku, kad J. Krikštaponis ten neturėjo būti.

          Bet, grįžtant prie stojimo į PPT batalioną motyvų, kurių mažai žinojo A. Rukšėnas, rašydamas disertaciją apie karių „kolektyvinę biografiją“⁵⁴ ir po to paskelbęs jau tik ką čia įgeltą „mokslinį?“ straipsnį, - paaiškėjo, kad J. Grigonis, tikrai, bijojo vokiečių, kad jo nepagautų. Tik bijojo, NE „į vergiją“ Vokietijon patekti, pagal knygos pavadinimą K. Rukšėno, A. Rukšėno pakištą, bet bijojo tai, kad J. Grigonis buvo komjaunuoliu. Tai paaiškėjo 1982-08-17 Vilniuje minėtoje Tarptautinėje apklausoje, kai JAV advokatė N. Grybauskaitė apklausą pirmiausiai pradėjo nuo apie jos įtarto kaip komunisto M. Kačiulio, su kuriuo J. Grigonis apklausos dieną susitiko. Tačiau J. Grigoniui prieš du metus prokuratūros apklausoje neatsiminus, kas tiksliai davė komandas šaudyti žmones, o per Tarptautinę apklausą stebuklingai „prisiminus“, kai į senatvę atmintis silpsta, tokio „liudininko“ patikimumas krito. Todėl J. Grigoniui teko prisipažinti, jog buvo komjaunuoliu, o ir kitas tardymo valdybos prokuroras justicijos patarėjas V. Butkus irgi uždraudė ir J. Grigoniui, kaip J. Bakučionis ir J. Kačiuliui įsakė neatsakinėti į N. Grybauskaitės klausimus, susijusius su komunistinės santvarkos įvedimu į Lietuvą.⁵⁵ Gal todėl buvo „Juodžio advokatų reikalavimai, išdėstyti JAV atstovybės 1983 m. spalio 4 d. notoje Nr. 1927,“ norint „gauti bet kokią, t. y. visą 12-tojo policijos baudėjų bataliono narių nusikalstamos veiklos tyrimo medžiagą, kurią pokario metais tyrė valstybės saugumo organai, ir tokių būdu padaryti savotišką jos reviziją ...“⁵⁶?

          Ir tai labai natūralus reikalavimas, lygiai toks pats atvejis, kaip ir su J. Krikštaponio, neva, „nusikalstamos veikos“, sukurptos A. Rukšėno, bet pažvelgus HOLISTIŠKAI į visus  dokumentus, paaiškėjo, kad A. Rukšėno atrasti „teiginiai“; dėl kitų dokumentų kardinalių prieštaravimų - turi didelius išsigalvojimų simptomus, reikalaujančius žymiai kruopštesnių tyrimų-lyginimų su kitų sričių duomenimis. Tai tas pats gavosi ir J. Juodžio byloje apklausomis tik čia 2-jų pateiktų „liudininkų“ pavyzdžiais, kur, aišku, apklausiama buvo ir daugiau liudininkų, iš kurių taip pat galėjo atsirasti prieštaravimai, apie kuriuos  dar ... psl. bus naujai pateikti.

          Taigi, kaip M. Kačiulio, taip ir J. Grigonio stojimo į batalioną tikslas buvo jame pasislėpti, taip, kaip jau A. Rukšėnas nustatė NESAUGIUOSIUS prisitaikėlius, kaip žydų žudynėse pasižymėjęs J. Knyrimas buvo aktyvus kolūkio steigėju, buvo pasirašęs dokumentus

ištremti keturis „Lekėčių kaimo gyventojus ... “¹³⁴ ir stojo „į batalioną baimindamasis, dėl savo sovietinės veiklos bus suimtas ir sušaudytas Lekėčių apylinkėse veikusių partizanų.¹³⁵“  (¹³⁴ J. Knyrimo 1936 m. rugsėjo  26, spalio 5 ir birželio 14 d. apklausų protokolai, 1962 m. spalio 10-20 d. teisiamojo posėdžio protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3 t. 9, l. 242, 263-265, 328-328 a. p.; t. 9, l. 230 ¹³⁵ J. Knyrimo 1961 m. rugsėjo 26, spalio 5 d. ir  apklausų protokolai, 14 1962 m. spalio 10-20 d, teisiamojo posėdžio protokolas, ibid., l. 241-242, 264; t, 9, l. 230.) Taip pat ir Jurgis Vosylius „įstojo į batalioną, nes dėl sovietmečio eitų pareigų buvo ieškomas vokiečių gestapo ir bijojo būti suimtas¹⁴³.“  ( ¹⁴³ J. Vosyliaus 1961 m. balandžio 10 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58.b 47337/3, t. 1, l. 27 )    Net ir svarbus liudininkas Juozas Vuosaitis dėl stojimo į batalioną papasakojo: „Aš sovietinės valdžios metais dirbau durpyne, buvau profsąjungos narys ir bijojau, kad vokiečiai nepatrauktų atsakomybėn. Nutariau išpirkti kaltę prieš juos ir 1941 m. liepos mėn. kreipiausi į priimamąjį punktą.“¹⁴⁸ (¹⁴⁸ – J. Vuosaičio 1949 m. gegužės 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 13551/3, l. 13a. p.) ⁵⁷

          D ė m e s i o , – nuorodose (pastabose, išnašose) A. Rukšėno straipsnyje visur minimi, neva, „apklausų“ protokolai, kai nurodomi kalinčiųjų ar suimtųjų tardymai. Tai, panašu, kad A. Rukšėnas tų dokumentų nė nematė ir jam kažkas nurašė, nes neįmanoma dokumentą vadinti kitaip, nei jis turi visai kitokį – „Tardymo protokolo“ pavadinimą, parašytą aiškiausiai dokumento pradžioje. Tai nesuvokiamas ir teisinės logikos nihilizmas, rašant bile kaip, ir klaidinant skaitytojus su sovietinių-okupacinių aplinkybių švelninimu, kai pokaryje NKVD net neturėjo supratimo, kas yra apklausos ir  tų „rukšėniškų apklausų“ pasekmės likdavo visam gyvenimui atmintinos, jei pavykdavo išlikti gyvam - nenukankintam. Dar „gražiau“ A. Rukšėnas šokiravo ir 2011 m. laidos apie Holokaustą knygoje, šių Tarptautinių apklausų protokolus vadindamas „tardymo“, lyg, užsienio teisininkai (ypač kapitalistinės šalies) „turėjo“ teisę „tardyti“ jau bausmes atlikusius sovietinius piliečius. Tai, vėl įrodymas, kad „istorikas“ tų protokolų taip pat savo akyse nematė, o tik naudojosi kažkieno nurašytais konspektais? Todėl apie tokio „tiriamojo“ „darbo“ pasekmes vaizdžiai analizė čia ... temoje su  ... pav. įrodymas, kodėl J. Krikštaponis buvo apšmeižtas, pakišus visai priešingai liudijančius liudininkus ir taip apgaudinėjant skaitytojus.

          O tos skaitytojų apgaudinėjimo šaknys guli labai giliai, dėl kurių reikia vėl grįžti prie tos pačios iš JAV teisininkės N. Grybauskaitės ir melavusio apie „Krištaponį liudininko“ M. Kačiulio apklausos dialogo, kur jo Apklausa buvo pradėta 11 val. 32 min. ir kaip matome 43 psl.,  nusitęsė net iki 16 val., kur atsirado 44 psl. kalba dėl bataliono tikslo kovai prieš komunistus, kuris irgi J. Bakučionio buvo uždraustas nagrinėti. Todėl 45 psl. vėl iškilo klausimas dėl, neva, „Kačino“ karo belaisvių stovyklos pavadinimo ir ten tarp parodytų karininkų Martišausko, Tamošiūno bei Juodžio, nėra M. Kačiulio minimas Krištaponis, prie kurio buvimo ten paneigimo simptomą turi ir šis epizodas, nes M. Kačiulis pastarąjį gerai žino, bet jo nemini. Tuo labiau, kad „Krištaponį“ „J.“ S. Rutkauskas prie šių Karo belaisvių žudynių minėjo, nors, tiesa, tos žudynės vyko šiaurinėje Minsko dalyje (apie tai ... temos ... psl.) – priešingai nei A. Rukšėnas vapaliojo.

          O čia, kaip tik, M. Kačiulis tempia žinomą garsų Masiukovščinos lagerį, į žymiai toliau esantį „Kačino“ kaimą, ką jau galima susidaryti įspūdį, kad tos masinės karo belaisvių žudynės vyko, neva,  „Masiukovščinos-Gliniščės ir Petruškevičių vienkiemio apylinkėse?“, į ką ir nutempė . R Rukšėnas, labai grubiai ignoruodamas minėto liudininko „J.“ S. Rutkausko parodymus, aiškiai rodžiusį žudynes ten, kur dabar vyksta kraupiausios ekshumacijos, čia parodytos ... temos ... psl. ir ... pav. ... pav.  ... pav. ... pav. .   

________________________________________
⁵⁷   citatos pagal ⁵¹-ą pastabą-nuorodą A. Rukšėno straipsnio „G. ir R.“ 2012 m. Nr. 2(32) žurnalo 20-22 psl. skyrelio NESAUGIEJI.

 Daugiau bus Minsko ŽEMĖLAPIŲNUOTRAUKŲ

  http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/zem-minsk-apyl-senas-lenkiskas.jpg

10-toji tema:  TAS  PATS  KOMUNISTAS – POGRINDININKAS  SUPRTATO,  N. REIKALĄ  SUPAINIOJĘS SU J. KRIKŠTAPONIU, IR  PASTARĄJĮ   PANEIGĖ  ŽUDYNĖSE

 BUS PARINKTOS NUOTRAUKOS

 su stenogramos paaiškinimu

ir

Neringos restorano

 pademonstravimu

http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/kaciulis01982-08-16-viln-i-minska-po-8-dienu-m.jpg

11-toji tema: J. KRIKŠTAPONIO „PALEIDIMO Į ATSARGĄ“
 ( t. y.: „ d e m o b i l i z a c i j o s “)
D E T E K T Y V A S

          Šis detektyvas  (labirintas) prasideda nuo 2014-12-19 LR Generalinei prokuratūrai pateiktos A. Rukšėno „pažymos“ (rašytinos per kabutes, nes nuo teisininkų Centro istorikas Alfredas Rukšėnas nuslėpė skundžiamojo asmens kalinimą nacių kalėjime), kurios  4-tame psl. iš  tos „pažymos“ 4,5 psl. apimties neproporcingai net 0,5 psl.  buvo skirta „paleidimo į atsargą“ sudėtingai „teorijai“ išdėstyti. O ji ir užkliuvo skaitytojams, kaip „iš piršto laužimo“ padarytas teiginys, akivaizdžiai tik pagal prielaidas. 

           Tuo labiau, jog buvęs Tyrimų departamento direktorius, o šiuo metu LGGRTC-o Generalinis dr. Arūnas Bubnys straipsnio „Lietuvių saugumo policija ir holokaustas ...“ įvade rašė:

          „Verta priminti, kad KGB dokumentus būtina kritiškai vertinti ir itin atsargiai jais naudotis (ne tik dėl to, jog KGB galėjo fabrikuoti suimtiems asmenims nusikalstamas veikas, bet ir dėl to, jog patys suimtieji stengdavosi nuslėptijiems nepalankius faktus arba mėgindavo juos priskirti kitiems asmenims).“⁴          Kaip tik ir priskyrė J. Krikštaponiui tą nepalankų faktą („Baltarusijoje buvimą ...“) du jo kolegos tardyme prieš garsųjį 1962 m. Vilniaus teismą, kurie po jo buvo sušaudyti. Pastarieji pagal visą logiką, privalėjo pakišinėti J. Krikštaponį KGB tardytojams, nes žinojo, kad jis buvo žuvęs. O kiti du „liudininkai“, paprasčiausiai, painiojo pavardes panašių karininkų, ką vienas iš jų tai pripažino, kas aiškiai matosi vienos apklausos stenogramoje, kurios istorikai kaip nematė, ir čia ... temoje bei ... psl. detaliau aprašyta.                                                                                    

            Dar 2000-siais metais straipsnio apie Lietuvių policijos 2-asis (Vilniaus) ir 252-ąjį batalionus irgi įvade⁵  dr. A. Bubnys taip pat rašė,  kad „...  sovietinio saugumo sudarytos bylos nėra itin patikimas informacijos šaltinis, vis dėl to jos padeda atkurti batalionų istoriją.“.

          Taip, kad, tik istorijai dalinai, gal galima okupantų duomenis atsargiai naudoti, bet tik ne kriminalistiniams „apkaltinimams“! Tuo labiau, kad J. Krikštaponiui apkaltinti; LGGRTC-o istoriko Alfredo Rukšėno buvo išsigalvota „kaltinamojo demobilizacija“, greičiausiai,  supainiojus net du 2-uosius policijos batalionus, ką matome iš pastarojo dr. A. Bubnio straipsnio pavadinimo, kad be 2/12 majoro Antano Impulevičiaus bataliono, sukurto Kaune, buvo dar kitas policijos 2-asis (Vilniaus) batalionas, vadovaujamas kapitono Aleksandro Kazakevičiaus, kuris 1941-11-11 traukiniu išvyko į Liubliną saugoti Maidaneko karo belaisvių stovyklą.

        Tai, būtent, 2014-12-19 LR Generalinei prokuratūrai A. Rukšėnas savo „pažymoje“  parašė⁶, kad, neva, „... 1942 m. rugsėjo 30 d. ltn. J. Krikštaponis buvo paleistas į atsargą iš E-252 bataliono (vadas Bronius Bajerčius). Konkrečių žinių apie tai, kad ltn. J. Krikštaponis (Krištaponis) buvo priimtas į šį batalioną. Nėra. 252-E batalionas buvo suformuotas po to, kai Vokiečių tvarkos policijos vadas Lietuvoje plk. Wolfgangas Denicke 1942 m. gegužės 25 d. išleido ypatingąjį įsakymą dėl lietuvių policijos batalionų reorganizavimo.“ 

           Apie tą batalionų reorganizavimą  dr. A. Bubnys mini pastarojo straipsnio 49 psl., paminėdamas formuojamą naują 252-ąjį E (vok.: Ersatz – rezervinį, atsarginį) batalioną iš ligtolinio E 1 lietuvių policijos bataliono.

____________________________________________

⁴ - citata dr. A. Bubnio paimta iš LGGRTC-o straipsnio internetiniu adresu https://www.genocid.lt/Leidyba/13/bubnys.htm , ir iš Lituanistikos adresu https://etalpykla.lituanistika.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2011~1367174853092/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content  .
⁵ - šis dr. A. Bubnio straipsnis buvo publikuotas moksliniame žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA (toliau „G. ir R.) 2000 m. Nr. 2(8) leidybos ISSN 133463, kurio internetinis adresas https://www.zurnalai.vu.lt/gr/article/view/39919/37487 
⁶ - citata iš 2014-12-19LR Generalinei prokuratūrai dėl J. Krikštaponio ... veiklos nacių okupacijos metais prie Nr. 13-300 rašto pridėtos istorinės-archyvinės „pažymos“ 4 psl., kuri čia mano visur rašoma per kabutes perkeltinėje prasmėje, nes buvo daug nuslėpta nuo visuomenės ir nuo Lietuvos teisininkų labai svarbių duomenų, kaip skundžiamojo asmens nuo nacių nukentėjimo faktas – jo kalinimas Kauno kalėjime, lyg kalinimas „ne veikla“ būtų. O tą „pažymą“ su jos pristatymo raštu galima pamatyti internetiniu adresu https://www.genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2016/20160210_krikstaponis_02.pdf

   Todėl pagal logiką 2-asis policijos (Kauno A. Impulevičiaus) batalionas, lyg, ir ne kaip neturėjo būti saistomu su 252-E batalionu, nes „SS reichsfiiurerio H. Himlerio 1942 m. spalio 20 įsakymu ir Ostlando tvarkos policijos vado spalio 26 d. įsakymu 252-asis batalionas turėjo vykti į Liubliną ir pakeisti ten esantį 2-ąjį lietuvių policijos batalioną.⁷ ...“ Todėl Baltarusijoje buvęs kitas 2-asis policijos (Kauno) batalionas ne kaip pagal logiką negalėtų būti saistomas su 252-E batalionu, kad nebuvusiam Maidaneke batalionui paistyti apie  „W. Denickes reformą“, kai tas kaunietiškasis 2/12 batalionas niekur nebuvo reformuotas ir pagal dr. A. Bubnį batalionas baudžiamąją operaciją Varkalos kaime šalia Šacko atlikinėjo dar 1944 m. sausyje. O tada, kažkur, maždaug panašiu laiku, buvo prijungtas prie 15-tojo lietuvių bataliono⁸ ...

          Taip kad, ne aišku, pagal kokią „teoriją“ A. Rukšėnas toliau savo aukščiau nurodytoje „pažymoje“ dėsto taip:

          „... turimi duomenys leidžia teigti, kad ltn. J. Krikštaponio (Krištaponio) tarnyba mjr. A. Impulevičiaus batalione pasibaigė 1942 m. pirmojoje pusėje, t. y. arba jį perkeliant į tarnybą 242-E batalione, arba jį paleidžiant į atsargą dar iki W. Denickes inicijuotos lietuvių savisaugos batalionų reorganizacijos.“

          Visai ne aišku, kokie „duomenys“ gali „leisti teigti“ apie „demobilizaciją“ iš trijų vietų vykstančią? Kaip galima suprasti A. Rukšėno „logiką“, kai rašo, kad „Konkrečių žinių apie tai, kad ltn. J. Krikštaponis (Krištaponis) buvo priimtas į šį batalioną. Nėra.“? (Paskutinį žodį paryškinau.)

          Tai kokią „teisę“ 252-E vadovybė turi į „atsargą paleidinėti“ nepriimto pas juos karininko? Tuo labiau, kad kitame tos „pažymos“ sakinyje vėl A. Rukšėnas rašo, neva:

          „Po demobilizacijos iš 252-E bataliono, t. y. 1943 m. Itn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) tapo Lietuvos. laisvės armijos (LLA) nariu.“
               Juolab, kad ir čia aukščiau dėl raudonai mano paryškinto A. Rukšėno sakinyje J. Krikštaponį „perkeliant į tarnybą 242-E batalione“, kai prieš tai ir po to minimas 252-E batalionas, - tai galima pamanyti, jog „apsirikta spausdinant?“, kai dar, aplamai, toks „242-E batalionas“ ar, išvis, Lietuvoje galėjo egzistuoti? (GOOGLE jo nerodo.)
               Tačiau, nelabai norėtųsi tikėti, kad tokios labai aiškios klaidos negalima būtų pastebėti. Todėl skaitytojui sumaištis, kai pamato per 10-tį numerių pasikeitusį bataliono numerį. Ir jeigu tame sudėtingame„demobilizacijos“ paaiškinime nėra to bataliono numerio pasikeitimo išaiškinimo, tai skaitytojai, reik manyti, pažiūrėjo į kaip nerūpestingai parašytą „pažymą“, vertą tik kabučių.

          Todėl Ukmergės savivaldybės specialistus ir net buvusį merą Rolandą Janicką girdėjau vadinant šią „pažymą“ tik kaip PRIELAIDŲ dokumentą, nevertą dėmesio. Juk, sveikai mąstantiems „paleidimas į atsargą“ negali būti vykdomas per „arba“ abejonę iš dviejų - net trijų vietų, kai privalo būti konkretus įsakymas-dokumentas, nurodantis konkretų asmenį paleisti į atsargą.

  Tačiau, neva, tą A. Rukšėno „pažymos“spausdinimo „klaidą paneigė?“ Istorijos institutas (jos darbuotojas Mindaugas Pocius) savo Pažymoje⁹, rašytinoje iš didžiosios raidės, nes jos 11-tame psl. pateikta prieštaringa informaciją, kuri paneigia „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimo galimybę ir perbraukia iki to 11-to psl. rašytas apgavystes, skirtas 2021-12-02 mokslinės konferencijos Ukmergėje dalyviams ir visuomenei apgauti¹⁰.

          Ši klaikiausia visų istorijos mėgėjų ir Ukmergės konferencijos dalyvių apgavystė slypi tame, kad čia žemiau 25 pav., neva, „atsirado istoriniai šaltiniai“, kurių 2014-12-19 A. Rukšėno „pažymoje“ ne buvo.  

          Juk, logiškai galvojant, jeigu karininkas kažkodėl slapstėsi nuo vokiečių ir dar, net per visą jų okupacijos laikotarpį, tai jau labai abejotina galėjo būti kažkokia neaiški to kariškio apie 1942 m. iki pirmosios pusės „demobilizacija“, kai pagal jo sesers Veronikos pasakojimus jis nuo tų vokiečių slapstėsi, kai grįžo iš kalėjimo. Tuo labiau, kad  A. Rukšėnui paminėjus, jog „Po demobilizacijos iš 252-E bataliono, t. y. 1943 m. Itn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) tapo Lietuvos. laisvės armijos (LLA) nariu.“, tai nebelieka jam kada ir kalėti nacių kalėjime, o po to  nuo jų slapstytis  be jokios prasmės dar net per visą jų okupacijos laikotarpį. Tuo labiau, kad apie tą J. Krikštaponio bėgimą iš vokiečių armijos ir slapstymąsi Ukmergės rajone patvirtina ir minėtas NKVD dokumentas,  kuris čia ... temos ... psl. parodytas.

         Dar svarbiau, kad tik ką Rusijoje išleistos melagingos „Lietuvos istorijos“ autoriaus   ekstremistinio ANTIFA veikėjo paleckininko Giedrius Grabavičius, pagal kito bolševikinės pakraipos Anarchijos veikėjo pseudo „istoriko“ Evaldo Balčiūno sukurptą šmeižtą (apie tai čia pat.... psl ir .... psl.psl.) apie 2015 metus, kai jiedu suorganizavo piketą prie Didvyriui skirto paminklinio akmens, tai po to buvęs politkalinys, tada dar vadovavęs Ukmergės Lietuvos laisvės kovotųjų sąjungos Ukmergės skyriui Zigmas Vašatkevičius su Julijonu Čeponiu, apie kurį čia ... psl., organizavo ekspediciją pasikalbėti su J. Krikštaponio kaimynais. Apie tą ekspediciją 2025-01-12 per Juozo Krikštaponio žūties 80-mečio pagerbimą Ukmergėje pranešė vietos LPKTS skyriaus vadovė Aldona Kalesnikienė ir  apie tos vykdytos ekspedicijos aplinkybes man papasakojo minėto Zigmo žmona. Pagal ją, visi kaimynai tvirtino, jog Juozą matė visą laiką kaime ir jie jam dėkingi už gyvybių išgelbėjimą, kai vokiečiai norėjo nubausti gyventojus už sovietinių diversantų nužudytus du vokiečius. Apie tą įvykį  čia ... temos ... psl. Tada pažinojusieji J. Krikštaponį labai pyko ant išsigalvojusiųjų bolševikinių piketuotojų ir todėl aktyvistai, sužinoję, jog J. Krikštaponis į jokią Baltarusiją nebuvo išvykęs - jį po kalėjimo matė visą laiką buvusį kaime, nusprendė toliau minėti J. Krikštaponio žūtį ir nekreipti dėmesio į komunistuojančių piketuotojų paskleistą šmeižtą. Aktyvistus parėmė tada ir tuometinis meras Rolandas Janickas. Juk A. Rukšėno  „pažymoje“ ta J. Krikštaponio „demobilizacijos“ „abra kadabra“ rodė istorikų neargumentuotų PRIELAIDŲ žaismą ir savivaldybės specialistai matė, jog Didvyriui „kaltinimai“ tik prielaidomis negali būti grįsti.  -

O, štai, minėtos 2021-12-02 Ukmergėje mokslinės konferencijos išvakarėse Pažymoje  pas M. Pocių „atsirado?!“ patvirtinantys J. Krikštaponio „paleidimo į atsargą įrodymai“, nurodyti net dvejomis dokumentų signatūromis! Tos signatūros pačiame jo Pažymos svarbiausiajame 11-tajame (priešpaskutiniajame) psl., štai, čia žemiau 25 pav. parodytame: 

25 pav.: ištrauka iš LII (Lii) Pažymos su raudonai pabrauktu istorinio šaltinio nuoroda. Tą pačią melagingą nuorodą teikia ir LGGRTC naujoji "pažyma" savo 10 psl.

._________________________________________________
 ^6a   - su Instituto darbuotoju M. Pociumi galima susipažinti internetiniu adresu https://www.istorija.lt/mokslo-skyriai/xx-amzius-istorijos/mindugas-pocius?132
⁷ - citata iš ⁵ –toje išnašoje  minėto dr. A. Bubnio straipsnio 50 psl., kurio inter. adresas https://www.zurnalai.vu.lt/gr/article/view/39919/37487
⁸ - pagal dr. A Bubnio knygos „Lietuvių policijos batalionai“ 102 psl., kurio i. adresas http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/minske/bubnio-liet-polic-batalionai.pdf  
⁹ – apie kažin kokį-neaiškų, neva, „241-E batalioną“ rašoma Istorijos instituto Pažymos labai svarbiame 11-tame psl., kurio inter. adresas https://www.ukmerge.lt/uploads/Lietuvos%20istorijos%20instituto%20pa%C5%BEyma%20apie%20J.%20Krik%C5%
A1taponio%20(Kri%C5%A1taponio)%20biografij%C4%85%20ir%20veikl%C4%85/Pa%C5%BEyma%20apie%20J.Krik
%C5%A1tapon%C4%AF.pdf Tos Pažymos savivaldybės tinklalapyje adresas yra https://ukmerge.lt/lietuvos-istorijos-instituto-pazyma-apie-j-krikstaponio-kristaponio-biografija-ir-veikla/?lang=lt
¹⁰  - apie apgavystes Istorijos instituto Pažymoje buvau įspėjęs raštu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkei Skirgailei Žalimienei , kuri internet. adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/index-admin-teis.htm  
 

                Tuo labiau, kad J, Krikštaponį visi liudininkai tik Kaune rodo kuopos vadu buvusį. Ypatingai aiškiai tai pasakė vėliausiai nuteistasis ir kalėjęs kartu su pirmuoju LGGRTC-o generaliniu direktoriumi V. Skuodžiu, tai  Henrikas Salelionis, kurio ir kitų parodymai čia ... pateikti.
 

               Ši aplinkybė labai iškalbinga, kai svarbus J, Krikštaponį išteisinantis liudininkas H, Salelionis, kuris mėgo eilėraščius kurti, kalėjo kartu su žymiausiu disidentu V. Skuodžiu man labai gerai žinomame Mordovijos Baraševo lageryje, kuriame buvo kalinama sesė Nijolė Sadūnaitė, šalia Javas lageryje kalėjo Algirdas Endriukaitis, monsinjoras Svarinskas ir daugelis kitų