HOLOKAUSTO  TARPTAUTINEI   DIENAI
sausio -27 d.

   
   

LR Prezidentui Gitanui Nausėdai, LR Užsienio reikalų ministrui Kęstučiui Budriui, LR Švietimo. mokslo ir sporto ministrei Ramintai Popovienei, LR Seimo komitetams: Užsienio reikalų, Žmogaus teisių, Švietimo ir  mokslo, Kultūros, o taip pat Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties bei Jaunimo ir Sporto reikalų komisijoms, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos  centro (toliau LGGRTC-o, arba Centro) naujai sudarytai Tarybai bei to kolektyvo istorikams, Viešųjų objektų atitikčių .. ilgo pavadinimo Komisijai bei į ją deleguojančioms organizacijoms, Mokslų akademijos prezidentui akademikui Jurui Baniui, Akademinės etikos kontrolierei Redai Cimmperman, ... Gaono .., IX-to forto, Dingusio štetlo ir kitiems muziejams, visų Lietuvos universitetų Istorijos katedroms, habilituotam istorijos mokslų daktarui ... Eidintui, knygos „Holokaustas Lietuvoje 1941-1944“ pristatymo organizatoriams, Lietuvos Žydų bendruomenei, Lietuvos žmogaus teisių koordinacinio centro (toliau LŽTKC) pirmininkui Vytautui Budnikui ir kitoms organizacijoms, susijusioms su skaudžios Holokausto kokybiško tyrimo problemomis  

 kraštotyrininko Vytenio Aleksandraičio,
dabar per 3,5 metų archyvuose
 ištyrusio Juozo Krikštaponio biografiją,
ir todėl; kaip buvusio Jonavoje Sąjūdžio tarybos nario,
per  Sausio ir Rugpjūčio pučo įvykius,
kvietusio jonaviečius ginti Seimą,
dabar kviečiančio ginti apšmeižtąjį Juozą Krikštaponį,
PDF forma

 

P A S I Ū L Y M A S

atkreipti dėmesį į kai kuriuos buvusius labai nekokybiškus tyrimus, galinčius net dabar niekinti Lietuvą tarptautiniu mastu, nes kai kur tyrimai atliekami, pažeidžiant kolektyvinius tyrinėjimo metodus, o taip pat nedemokratiškai - nebendraujant su kraštotyrininkais ir ignoruojant jų užfiksuotus faktus. Visą tai gali atsispindėti š. m. sausio 30 d. pristatomoje anglų kalba „ Holokaustas Lietuvoje 1941-1944“ knygoje, jeigu joje bus nekokybiško Baltarusijoje Holokausto nagrinėjimo skyrius, kuris yra lietuviškajame tos knygos variante.

 

          Minėtos knygos pristatymas vyks ryt-poryt.: sausio 30 d. (ketvirtadienį) 18 val. Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje (Pylimo g.. 4A, Vilnius, 01117 Google Maps). Jame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau LGGRTC-as arba Centras) pristatys svarbią knygą „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944“, kuri, tikėtina, prilygs 2011 m. išleistai dr. Arūno Bubnio sudarytai knygai.

          Dr. Arūno Bubnio sudarytoji knyga, išleista 2011 m., yra svarbus istorinės atminties darbas, skirtas Holokausto Lietuvoje tyrimams. Šioje knygoje nagrinėjama nacistinės okupacijos metu vykdyta Lietuvos žydų žudynių istorija, remiamasi įvairiais dokumentais, liudijimais ir istoriniais šaltiniais. Knygoje siekiama atskleisti genocido mastą, struktūrą, įvykdytus nusikaltimus ir atsakomybę, taip pat analizuojamas lietuvių dalyvavimas Holokauste.


1 pav
.: numatomos naujos knygos anglų kalba pristatymo skelbimo fragmento ir lietuviško knygos varianto diptikas (koliažo iš 2-jų nuotraukų fotografinis terminas), kuris leidžia manyti, kad anglų kalba kaip nauja knyga gali būti kaip vertimas identiškai lietuviškajai knygai, gal, tik su papildymais, kaip buvo skelbta, o ne su pataisymais?

          Kaip atrodys 1 pav matoma  naujoji-pristatomoji knyga, - nėra žinoma. Buvo skelbta, jog bus tik papildymai. Todėl dėl tos į anglų kalbą išverstos knygos turėtų kilti didelis neramumas, nes lietuviškoje knygos skyrelyje apie Holokaustą Baltarusijoje yra didžiausi absurdai, ignoruojantys logiką ir sveiką protą „lyginimuose ir išvadose“, iš karto krentančiose į akis, lyginant panašius aukų plikus skaičius, bet visiškai skirtingų sričių, tarpusavyje negalinčius būt susijusiais. Yra ir dar baisesnių absurdų toje lietuviškoje knygoje, pagal kurią galimai dabar angliškas vertimas gali būti padarytas? Tie absurdai yra, kaip Civilių su Karo belaisviais ir Minsko miesto su jo užmiesčiu painiojimais, čia žemiau prie 23-io paveikslėlio parodytais. Tuo labiau, kad tos lietuviškos knygos apie Baltarusijoje žudynes skyrelis, kurios autoriumi yra LGGRTC-o istorikas Alfredas Rukšėnas, „papuoštas“ ir grubiausiomis geografinėmis klaidomis, dar net daug kartų kartojamomis ir tos klaidos dar nuplagijuotos (aklai nurašytos) į dr. A. Bubnio 2017 m. išleistą knygą apie lietuviškuosius savisaugos batalionus.
          Dar baisiau yra tai, kad dėl tų geografinių supainiojimų ir liudininkų tardymo protokolų ignoravimo - SUPAINIOTOS MASINĖS KARO BELAISVIŲ ŽUDYNIŲ VIETOS, - JOS NUKIŠTOS Į PRIEŠINGĄ Minsko PUSĘ. Klaida padaryta todėl, kad ignoruoti "J" S. Rutkausko liudijimai, apie kuriuos A. Rukšėnas grubiai meluoja-fantazuoja. Įdomu, kas jam uždraudė atsiversti to liudininko dokumentus ir į juos pažiūrėti?   Todėl pasityčiota iš masinių žudynių Petruškevičių vienkiemyje, kur civilių aukos nuo 25 iki 54 tūkstančių gali būti, o A. Rukšėnas į tą vietą kemša karo belaisvių aukas, kai kraupiausios karo belaisvių ekshumacijos atliekamos, būtent ten, kur nurodė minėtas liudininkas. Lygiai tas pat gavosi ir su  J. Krikštaponiu, kai į pateiktus dokumentus taip pat nepažvelgta.   Be to, yra didelė tikimybė, kad Holokausto ar civilių aukos galėjo būti paverstos į
„karo belaisviių“ aukas, nes   1944 m. liepos  komisijos skubėjo Niurnbergo procesui, apie ką pastebėjo Minsko kraštotyrininkas Oleg-as Usačiov-as. Juk Niurnbergo procesas atmetė Sovietų Sąjungos „kaltinimus“ Vokietijai dėl Katynėje Lenkijos kariuomenės sušaudymo ...
               Dabar tos kraupiausios ekshumacijos; po kelis tūkstančius sušaudytųjų griaučių jau treti metai, kaip tyrinėjamos kiekvienoje duobėje, atidengiamose Uručje vietovės pušyne ( apie jas pabaigoje pristatau.)
 
               Tuo labiau, kad suvokti autoriaus klaidas knygoje,  net nereikia važiuoti į Vilniuje esantį Ypatingąjį (LYA) archyvą, nes skaitytojui užtenka atsiversti Minsko detalų žemėlapį ir pradėti abejoti, jog
„ant žmonių kaulų miestas“ naujas ne labai galėtų būti - statybų eigoje  kaulai būtų išversti.

          Jeigu visą tai pažodžiui A. Rukšėno bus išversta į anglų kalbą, tai jokiu būdu į pasaulį negalima siųsti šios knygos dar ir todėl, kad AUTORIUS NEMOKA ATSKIRTI TARDYMO PROTOKOLŲ NUO APKLAUSŲ PROTOKOLŲ, apklausas pavadinęs „tardymais“, kai TARDOMI TIK ĮTARIAMIEJI IR BAUSMES ATLIEKANTYS, O BAUSMES ATLIKĘ LIUDININKAI TARDOMI NEGALI BŪTI. Tuo labiau NEGALI TARDYTI LIUDININKŲ IR UŽSIENIO TEISININKAI;, juo labiau iš kapitalistinių šalių. Be to, protokolai didžiosiomis raidėmis įvardinti, todėl įtarti A. Rukšėną, neva, nemokančio skaityti ir nepažįstančio raidžių - tokios nesąmonės būti negali. Todėl vienintelis paaiškinimas, kad AUTORIUS, PATEIKĘS DOKUMENTUS, JŲ NEBUVO NET AKYSE NEI MATĘS NEI ATSIVERTĘS. Tai įrodo ir kiti požymiai, kurie čia bus dėstomi.  O visą tai logiškai mąstantys užsienio skaitytojai gali susidaryti apie Lietuvos tyrinėtojų teisinio išprusimo stoka ir  istorikų rengimo doktorantūros teisinių pagrindų labai  žemo lygio pedagogiką. Juolab, istorikams Kriminalistikos pagrindus buvo dėstęs habil. mokslų daktaras a. a. Samuelis Kuklianskis. Jo paskutinysis; jau Nepriklausomybės laikais mokslinis darbas vadinosi APKLAUSŲ TAKTIKA, TEORIJA IR PRAKTIKA, dėl kurio jau skambinau jo dukrai Fainai, jai pasakydamas, kad labai reiktų šių žinių, kad normaliai studijuoti tardytojų surašytus protokolus.     

         Todėl privalu sausio 30 dieną ne knygos „pristatymą“, bet, pirmiau, jos aptarimą surengti. Galiu ir dokumentų skaidres pademonstruoti, kurias čia žemiau rodau.
               Todėl šiuo laišku įspėju net Prezidentą, URM ministrą ir ..., nes jie gali turėti problemų, jei ši knyga nepataisyta-neperspausdinta  bus platinama pasaulyje, klaidindama kitų šalių skaitytojus ir niekindama skaudžiausių įvykių lietuvišką „tyrimo metodiką“, negerbiant aukas ir
„tiriant“ bet kaip.

          Pamenu, kai  rašytojas, diplomatas, VU profesorius ir habil. m. d. Alfonsas Eidintas Jonavoje pristatinėjo savo knygą, tai jis į mano klausymą atsakė, kad „savo tyrimuose istorikų kolektyvas, tokio, kaip LGGRTC-o - apsirikinėti negali“ .
               Tačiau, kai pradėjau aiškintis su vienu istoriku, žiniasklaidoje reikalaujančiu Ukmergėje pašalinti Juozui Krikštaponiui skirtą atminimo akmenį, jis negalėjo nieko atsakyti, kokiais
„argumentais“ remiasi, atsakydamas jog tiki, ką   minėtas A. Rukšėnas teigia. Tą patį TIKĖJIMĄ A. Rukšėnui man pareiškė ir buvusi LGGRTC-o gen. direktorė Terėsė-Birutė Burauskaitė. Panašu, jog ISTORIJA TAMPA TIKĖJIMU-RELIGIJA, O NE MOKSLU, kai čia aukščiau pateikiau  nuo A. Rukšėno dr. A. Bubnio NUSIRAŠINĖJIMO, t. y. - plagijavimo pavyzdį, dar čia dėstyme pateiktą, net visai nepatikrinus istorinių šaltinių, ar jie teisingai cituojami ir nurašant-skleidžiant elementarų melą. O istorikų „kolektyvas“ kaip ir nemato, nes kiekvienas užsikniaubęs į savo tyrimų temą. Ar ne todėl dabar LGGRTC-ui tik ką sukurta  priežiūros Taryba, kai Centro darbuose atsiranda tokie absurdai?
               Tik, kaži, ar gali būti „moksliška“, kai tyrimams nėra net oponentų, ir kai net tų tyrimų demokratiškumas pažeidžiamas, ignoruojant ne tik  kraštotyrininkų  parodymus, bet ignoruojamas net internetas - ypatingai ignoruoja jį LRT „tyrimų?“ skyriaus vedėja Indrė Makaraitytė, teigusi, jog, neva,  J. Krikštaponis net „Lietuvoje žudė“, kai iš tikro po Laikinosios vyriausybės (LLV) išvaikymo žydų į Vilijampolės getą trėmime 2-ajai kuopai vadovauja jau ne J. Krikštaponis, nors tik, tik jis buvo tapęs kuopos vadu. Juk internete yra aiškios žinios, jog Pirmojo Lietuvos Prezidento A. Smetonos sūnėnas  (
2 pav. ) nacių buvo kalinamas Kauno kalėjime.

          Todėl apie J. Krikštaponį LR Prezidentui ir ... jau rašiau ne kartą visą seriją laiškų, kai vykdžiau tyrinėjimus - nuolat informuodavau, ką atrasdavau archyvuose. Todėl ir Mokslų akademiją (toliau MA) informuoju, nes joje numatyta koordinacija Humanitarinių mokslų, nežiūrint to, kad LGGRTC-as ir Lietuvos istorijos institutas [toliau LII(Lii), arba Institutas] savarankiški ir nuo MA nepavaldūs. Bet, manyčiau, kad kolegos ir, ypač, Akademinės etikos kontrolierei, gal, reikia žinoti, jog tokie „tyrimų metodai“ gali tapti nekokiu „pavyzdžiu“ Akademiniam jaunimui?

         Negi niekam iš LRT „negalima“ pažiūrėti į internetą ir pamatyti galimai šmeižiamojo kalinimo nacių kalėjime faktą? Kodėl žurnalistai istorikų „negali“ paklausti dėl kalinimo laikotarpio? Negi negalima paspėlioti kalinimo laiką pagal mokyklinį istorijos vadovėlį?
               Kada labiausiai Lietuvos visuomenė galėjo būti šokiruota nuo prasidėjusio Holokausto? Ar ne to šoko ekstazės Ukmergės restorane skrenda nacis su visa kėde, numestas J. Krikštaponio? O, gal, tas nacis, nuskridęs su visa kėde, ir buvo Ukmergėje Holokausto vykdytojas? Be to, to NACIO NUMETIKAS buvo pats geriausias Lietuvoje metikas-lengvaatletis, toliausiai Lietuvoje skraidinęs ir diską, ir rutulį bei neblogai ietį mėtęs, o taip pat šokinėjęs su kartimi į aukštį. Kodėl tą faktą Centrui ir A. Rukšėnui reikėjo slėpti nuo Lietuvos gyventojų? Kodėl reikėjo nuslėpti ir J. Krikštaponio nebaigtą teisinį-universitetinį išsilavinimą? Juk, jei teisę mokėsi, tai, gal, galėjo žinoti, kas už nacio numetimą gali grėsti? Tuo labiau, kad šalia restorano ir GESTAP-as čia pat buvo, o J. Krikštaponis kaip savo dėdės; „Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo mokyklos“ (taip ji vadinosi) pedagoginis darbuotojas  kariūnų buvo charakterizuojamas kaip ramaus būdo ir tėvišku.
               Taigi, ramaus būdo ir teisinio išsilavinimo faktai su nacio numetimo faktu ar ne byloja kritinės ribos peržengimą, prasidėjus Holokaustui?

          Negi Holokausto aukoms „bus lengviau“, jeigu jo "vykdymu" bus kaltinami bet kas, bus kaltinami, toks, kaip čia 2 pav. matomas nacių nekentėjas - nuo jų nukentėjęs? Juolab, kad po kalėjimo jis  „visą vokiečių okupacijos laikotarpį nuo vokiečių slapstėsi“ - taip parašyta Priedo 10 psl., skirto PA-2 sprendimui, šalinti Atminimą šiam nacio numetikui.  Tai ką primena tokia kolizija?    Juolab, per 10 metų kartu su žydų bendruomenės klubo „Makabi“ nariais J. Krikštaponis sportavo - Lietuvos čempionatuose (pirmenybėse) kartu rungtyniavo.


2 pav.: 
Restauruotas Juozo Krikštaponio portretas - restauravimo autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis. Galima pasididinti ir iš labai RAIŠKAUS PORTRETO pastudijuoti net akių struktūrą.

         Dar svarbiau, jog Lietuvos archyvuose „Baltarusijoje J. Krikštaponio nei kvapo“ dokumentų VISUMA nerodo, kai juose paaiškėjo, jog A. Rukšėnas jų nei mažiausios dalies nė nematė, ką mes - kraštotyrininkai aptikome archyvuose. Todėl Lietuvos žmogaus teisių koordinacinis centras tinklalapyje POZICIJA pradėjo istorinės atminties ciklą, kuris prasidėjo nuo J. Krikštaponio problemos nagrinėjimo vieno teisininko, istoriko-politologo ir net kelių kraštotyrininkų atlikto kolektyviniu tyrimo apibendrinimu su konceptualiu pačiu trumpiausiu; tik apie 15-os psl. apimties straipsniu, suskirstytu iš  kelių  skyrių bei dviejų dalių, kurį tinklalapis Pozicija pavadino ISTORIJOS KLASTOTĖS IR JOS GALIMI KLASTOTOJAI, o to mano apibendrinančiojo straipsnio I-os dalies pirmąjį skyrių pavadinau: „I. Suklastotos Juozo Krikštaponio biografijos pagrindinė priežastis: "tyrimuose“ ignoruotas holizmas, iki galo neperskaityti dokumentai, arba daugelis jų visai neskaityti“. Visą tai dokumentais įrodau. Tik įspėju, kad tos I-os dalies pabaigoje dėl laikinų techninių kliūčių neapsigaukite neteisingu užrašu „Bus tęsinys“, nes jis jau yra ir į to straipsnio II-ąją dalį galima patekti tik per ČIA . Kiek trumpesniame variante tą mano sudarytą straipsnį su 25-ių pastabų bei nuorodų į dokumentų gausą turėtų pateikti ir  mūsų šalies Laisvės kovotųjų sąjunga.

          Bet dėl J. Krikštaponio biografijos suklastojimo įrodymas yra kaip tik lietuviškos Holokausto Lietuvoje knygos A. Rukšėno skyrelyje, kuri tik šiais metais atradau skyrelyje „Rudenskas ir jo apylinkės, Sergejevičiai“ 432 psl.. Tame puslapyje rašoma, kaip matome 4 pav, kad, neva, „Apie 15 2-osios Kp (kuopos - mano pastaba) karių atsisakė šaudyti, ir jiems ... “, bet apie tai nei pastabose pateiktų liudininkų paaiškinimuose tokio  „fakto?“ nėra, - mums kraštotyrininkams nepavyko aptikti, išskyrus paties nepatikimiausio „liudininko“ Martyno Kačiulio, kuris, vargu, ar galėjo būti Rudenske, kai pagal jo paties teiginius į Minską važiavo po 5-ių, o vėliau teigė jis, kad po 8-ių dienų? O tai pagal aritmetiką, jis pirmuoju variantu galėjo atvykti tik į antrąją egzekucijos dieną, kas jo „pasakojime“ jau tada niekas neatitiktų. O po antruoju teiginiu jis Minske galėjo būti jau dvi-tris dienas po įvykdytų spalio 10-11 d. d. žudynių. Tuo labiau, kad M. Kačiulis atsisakiusiųjų žudyti skaičiaus neminėjo, o jo tas abejotinas „liudijimas“ yra ir todėl, jog jis 1980 m. apklausoje paminėjo irgi jaunąjį karį, kaip ir jis - tai Joną Grigonį, kad, neva, su juo „atsisakė žudyti“.
               Bet, deja, pats J. Grigonis tardymuose ir apklausose mini visai kitas žudynes ir Rudensko visai nemini. Galima manyti, kad jis su M. Kačiuliu kartu atvyko į Minską ir todėl nemini  to Rudensko, nes jame ir nebuvo.   


3 pav
.:  ant paminko Holokausto aukoms Rudenske atminti nurodoma kažkodėl tik viena žudynių diena tik spalio  10 dieną. Galima vaizdą prasiplėsti-pasididinti.

              O, štai,  po dviejų metų 1982-08-16 jau Tarptautinėje apklausoje Vilniuje M. Kačiulis vėl tauškia tą pačią pasaką; kaip, neva, Rudenske „su jaunuoju kariu atsisakė žudyti“, tačiau, jau J. Grigonio asmenybės nemini, nes, akivaizdu, kad sovietinė prokuratūra galėjo pakoreguoti ir neleisti J. Grigonio minėti, kad neapsijuokti toje Tarptautinėje apklausoje prieš JAV teisininkus. Taip, kad 1980-tųjų metų apklausa buvo kaip parengtinė prieš tą Tarptautinę apklausą, nes 1982 m. JAV teisininkų dalyvavimas Lietuvoje turėjo būti žymiu įvykiu, kai Leonido Brežnevo sveikata sušlubavo, mirė Lietuvos „cerberis“-prievaizdas Michailas Suslovas, o gegužę L. Brežnevui ištiko net širdies smūgis.
              Taigi, iš viso to, darytina išvada, jog M. Kačiulis tapo specialiuoju „liudytoju“ ir pradėjo „liudyti“ pagal prokuratūros, ar net KGB užsakymą, ką įtarė JAV teisininkai, nes šios okupacinės struktūros turėjo visą pagrindą M. Kačiuliu pasitikėti, kaip komunistu-pogrindininku, ką tai atradome - mes kraštotyrininkai.
               Todėl visą šią skiltį tenka žymėti violetiniu gėdos fonu
(fiziologiškai tokia spalva išmuša, kai tenka susigėsti), kai A. Rukšėnas ar bet kas iš istorikų „nesugebėjo“ skandalingus duomenis apie šį „liudininką“ Centriname valstybiniame (LCVA) archyve pamatyti. Mat, M. Kačiulis tarpukario Lietuvoje buvo du kartus kalinamas už komunistinę veiką, kaip kovojęs prieš A. Smetonos rėžimą, o iš kalėjimo išlaisvino  sovietinė okupacija, kuri įdarbino okupacinės Raudonosios armijos karinėje bazėje. O kai vokiečiai užėjo, M. Kačiulis nuo atpildo pasislėpė A. Impulevičiaus batalione. Sovietų okupantams vėl atėjus, M. Kačiulis su jais nuėjo iki Berlyno, gavo du medalius, bet gavo ir 25 metus bausmės garsiajame Javas lageryje. O ten, kaip tik darė drausmės pažeidimus ir už tai 10-čia metų sutrumpinta bausmė.  Aišku, kai kam neaišku, kaip tai gali būti, bet aš čia nekomentuosiu - kam neaišku, lai pamąsto, kaip tai gali būti. Tuo labiau, kad J. Krikštaponiui Atminimas naikinamas, būtent,  pagal šį komunistinį galimai prokuratūros spec. „liudininką“, ką įtarė minėtoje Tarptautinėje apklausoje JAV teisininkė N. Grybauskaitė, tačiau prokuroras ... Bakučionis į šį klausimą uždraudė M. Kačiuliui atsakyti.

          Taip, kad, nieko nuostabaus, jog, nors 1948 m. M. Kačiulis teigė, kad Baltarusijoje jo kuopos vadu buvo Nikodemas Reikalas, kažkodėl po 32-jų metų  1980 m. apklausoje pastarasis „pavirsta į Krištaponį“. Todėl A. Rukšėnas, visai nepatikrinęs visų kitų dokumentų ir neišsiaiškinęs dėl M. Kačiulio asmenybės bei nepatikrinęs jo „liudijimų“ prieštaravimų, į lietuviško leidinio Holokausto knygą įrašė 4 pav matomą citatą, kad, neva, „Juozas Krištaponis liepė pasitraukti į šalį51“. Kaip matome, tam teiginiui įrodyti, kad, neva, „J. Krikštaponis liepė pasitraukti į šalį“, pateikė 51-ą pastabą, kur sudėjo dokumentais kažkokius „įrodymus?“, esančius knygos NUORODŲ skilties 461  psl..


4 pav
.: knygos
„Holokaustas Lietuvoje 1941-1944“  432 psl. Juozo Krikštaponio paminėjimas Rudensko žudynėse ir tos „žinios“ šaltiniu nurodyta 51-a pastaba, o dėl nužudytų žmonių skaičiaus parodyta 52-a pastaba, kuri vos įžiūrima nuotraukos dešinės apačios kampe po žodžio „žmonių“, betper knygos užsilenkimą sunkiai įžiūrima. Galima šios citatos atsiversti visą 432 psl. Taip pat, teksto suvokimui-studijavimui, ką rašo A. Rukšėnas apie žudynes Rudenske galima atsiversti ir ankstesnį 431 psl.  

  51-oje nuorodoje, įrodančioje, kad, neva, „J. Krištaponis liepė pasitraukti“, pirmiau duotas M. Kačiulio 1980 m. liepos 14 d. apklausos protokolas, kas yra teisinga, nes kaip tik  tuo metu po 32-jų metų nuo NKVD laikų tardymo, M. Kačiulis kažkodėl keičia parodymą ir jam buvęs jo nurodytas vadas N. Reikalas  

          Bet, šokiruoja, kad A. Rukšėnas 1980-tųjų protokolus pavadino ne apklausų, o neva, tardymo“ protokolais. Svarbiausia, kad  1980-aisiais visi jau buvo bausmes atlikę ir jie ne kaip negalėjo būti tardomi.

          Čia iš visų pateiktųjų teisingai partašyta tik J. Vuosaičiui, nes NKVD laikais ir 1960-taisiais Ypatingajame (LYA) archyve mes - kraštotyrininkai matėme tik Tardymo protokolus, o nuo 1980-tųjų ištysai tik Apklausų protokolus.

          Pagal mūsų kaip ne teisininkų, bet sovietinėse aukštosiose mokyklose praėjusiems Teisinių žinių pagrindus, mums atrodo, kad „tardymais“ vadinami, kai TARDOMI TIK ĮTARIAMIEJI IR BAUSMES ATLIEKANTYS, O BAUSMES ATLIKĘ LIUDININKAI TARDOMI NEGALI BŪTI, tuo labiau NEGALI TARDYTI LIUDININKŲ IR UŽSIENIO TEISININKAI, juo labiau iš kapitalistinių šalių. Be to, protokolai didžiosiomis raidėmis įvardinti, todėl įtarti A. Rukšėną, neva, nemokančio skaityti ir nepažįstančio raidžių - tokios nesąmonės būti negali. Todėl vienintelė, kad AUTORIUS, PATEIKĘS DOKUMENTUS, JŲ NEBUVO NET AKYSE NEI MATĘS NEI ATSIVERTĘS. Tai įrodo ir kiti požymiai, kurie čia bus dėstomi.  O visą tai logiškai mąstantys užsienio skaitytojai taip pat tai suvoks, nors prie dokumentų priėjimo neturės - užteks suprasti jau vien iš nelogiškiausių tų protokolų pavadinimų.


5 pav.
: nuorodos 51 ir 52 esančios 461 psl
. Galima pamatyti visą šį 461 psl.

               Jeigu visą tai pažodžiui A. Rukšėno bus išversta į anglų kalbą, tai jokiu būdu į pasaulį negalima siųsti šios knygos dar ir todėl, kad AUTORIUS NEMOKA ATSKIRTI TARDYMO PROTOKOLŲ NUO APKLAUSŲ PROTOKOLŲ.

D ė m e s i o ,   ISTORIJOS PSEUDOMOKSLO - t. y. - RELIGIJOS PRIEŽASTIES ĮRODYMAS -
TAI ELEMENTARIAUSIOS PEDAGOGIKOS REIKALAVIMŲ IGNORAVIMAS,
NAUDOJANT PAČIŲ PRASČIAUSIŲ MOKINIŲ NUSIRAŠINĖJIMO -
t. y. - PLAGIJAVIMO
„ m e t o d u s “ PASEKMĖ

               Įrodymui siūlau „pasigrožėti“ kaip plagijuojamos absurdiškiausios klaidos ir nesąmonės, visai nepasitikrinus, ką plagijuoji į jau vėliau (2017 m.) išleistą dr. Arūno Bubnio knygą, kur jos 71 psl. yra skiltis ši:


 6 pav
.: ištrauka iš dr. Arūno Bubnio knygos „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“ 71psl. (Perfomansu pažymėjimo ryškumas priklauso nuo tų dokumentų svarbos, o "auksinė" spalva pabrėžia ypatingą dokumento reikšmę). O visą dr. A.Bubnio  knygą galima atsiversti-pasiskaityti

          Taigi, lyginti tris  idealiai vienodas skiltis: esančias 2011 m.A. Rukšėno skyriumi lietuviškoje Holokausto knygoje, ir nuo jo aklai nurašyto (nuplagijuoto) į  2017 m. dr. Arūno Bubnio knygą apie batalionus ir dar palyginus su A. Rukšėno straipsniu 2011 m. Lituanistikoje.  

          Pirmiausiai, PLAGIJAVIMO ĮRODYMAS, TAI TIE PATYS NETEISINGI DOKUMENTŲ PAVADINIMAI, KUR  Kaip gali istorikai dokumentus vadinti kitaip, nei jie vadinasi? Ar tai ne įrodymas, kad tuos nurodytus dokumentus istorikai galėjo ir net nematyti?

          Taigi, tose pastabose kliūva RAUDONU KLAUSTUKU aukščiau aptartos ir čia jau pažymėtos „smulkmenos“, kaip, jau senai bausmes atlikusiems M. Kačiuliui, E. Guogai, B. Stimburiui bei S. Gervinui, neva, „tardymo“ protokolai. 

         Pirmiausiai;  mano pradėtų tyrimų pagrindu, praeitų metų rugpjūčio 16 d. Lietuvos žmogaus teisių koordinacinis centras (toliau LŽTKC) dėl J. Krikštaponio rašė Prašymą, o  šiemet po rugsėjo 16 d. Seime visuomeninės Istorinės atminties klausimu konferencijoje buvo pateiktas pranešimas. Jame docentas istorikas, politologas ir kultūrologas bei Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Romualdas Povilaitis pranešime apie Teisinius aspektus, didelį dėmesį skyręs nekokybiškam J. Krikštaponio biografijos „tyrimui“, paminėjo ir Komisiją, „nuteisusią“ Didvyrį tokiais žodžiais:            .


7 pav
.: straipsnis 2011 m. Lituanistikoje A, Rukšėno „Kauno 2-asis pagalbinės policijos tarnybos batalionas ir gyventojų žudynės Baltarusijoje“ analogiškasHolokaustas Lietuvoje 1941-1944“ knygoje esančiame skyrelyje apie Holokaustą Balatarusijoje. Galima pasididinti To straipsnio internetinis adresas yra https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2011~1367174854346/J.04~2011~1367174854346.pdf  

   „Žinoma, juos priima minėta komisija, bet priima vadovaudamasi vieno ar kelių istorijos tyrinėtojų išvadomis. Pabrėžtina, ne teismo ar kriminalistikos ekspertų, o tik istorijos tyrinėtojo išvadomis.“ (Ši citata iš konferencijos Pranešimo atpasakojimo, paskelbto Pozicijos tinklapyje) ir dėl J. Krikštaponio biografijos „tyrimų kokybės“, - dėl kurios žinomi specialistai pateikė ir Pareiškimą. Po tos konferencijos buvo garsių visuomenininkų-specialistų Pareiškimas dėl J. Krikštaponio nutraukti jo persekiojimą. (P.S.: aš kaip peržvelgęs visus dokumentus, manyčiau, kad reikėjo reikalauti NUTRAUKTI ŠMEIŽIMĄ, nes persekioja suklaidintieji, dėl ko tų persekiotojų kaltinti negalima) Kaip tik Juozo Krikštaponio žūties 80-mečio proga kaip Vyčio partizanų apygardos steigėjui buvo sukurtas paminėjimui kvietimas lekiančio žirgo Vytis pagal M. K. Čiurlionio paveikslą.   Taigi, tą proga vėl buvo vėl minėtas Pareiškimas paskleistas.  

          Tik, gaila, į tų organizacijų pastebėjimus Centras, lyg, dar nieko neatsakė? Dar svarbiau,  kad aš tik ką dabar aptikau ir šokiruojantį 2017 m. „parašymą“  dr. Arūno Bubnio knygoje apie policijos batalionus, kur  dėl, neva,  „J. Krikštaponio Rudenske“ „įrodymui“ pridėti neigiantys „Krikštaponį Baltarusijoje“ Ypatingojo archyvo dokumentai! 
               Tai, negi  buvo 
„galvojama“, kad tas Ypatingasis archyvas ir toliau priklauso KGB ir „duomenys neprieinami“ visuomenei?

Taigi, pagal 51 pastabą M. Kačiuliui 1980 m.;  kaip tik po 32-jų metų, nuo 1947 m. NKVD tardytojams jo rodyto kuopos vado N. Reikalo, kažkaip pastarasis keistai pavirsta į „Krištaponį“, dėl ko istorikai privalėjo suabejoti tokiu „parodymu“, kai . jau čia išaiškinta,„Kačiulis Rudenske“ aplamai negalėjo būti.  
               Tačiau prašau „pasigrožėti“ iš kart po M. Kačiulio pateiktojo E. Guogos protokolo svarbiausiuoju įrašu šiuo:


8 pav.:.: ištrauka iš Edvardo GUOGOS 1982-02-24 Vilniuje apklausos protokolo 2-tro psl. ir 216 archyvinės numeracijos lapo, kurio visą šio protokolo lapą galima atsiversti žemiau nuorodoje. Čia šiame vaizde pagrindinės minties aiškumui AŠ BRAUKAU-ŽYMIU RAUDONAI PERFOMANSO STILIUMI, 
kad toks mano žymėjimas ryškiai išsiskirtų nuo
 „KGB-istų žymėjimų“, ir ant tų dokumentų
 RAUDONOM RAIDĖMIS PASTABAS-KLAUSIMUS RAŠAU.
  
(Galima ženkliai pasididinti ir prasiplėsti šį vaizdą, pamatant ir visą šį psl..)
  

          Taigi, šios skilties temos esmė yra ta, kad aš jau Prezidentui ir visoms Lietuvos valstybės struktūroms teiktose  žiniose buvau minėjęs apie tuos visus čia paminėtus liudininkus, neigiančius „J. Krikštaponį Baltarusijoje.“. Maniau, kad „aš tuos liudininkus atradau“. Bet, pasirodo, jog ISTORIKAMS ŽINOMA JAU NUO  2012 METŲ, KAD J. KRIKŠTAPONIS BALTARUSIJOJE BŪTI NEGALĖJO ! ! !   Tai įrodo šie  A.  Rukšėno ir dr. A. Bubnio pateikti minėtų liudininkų dokumentai, kurie yra žodis į žodį nurašyti net nuo 2011 m. Holokausto Lietuvoje knygos A. Rukšėno  skyriaus.

          Todėl šį labai svarbų liudijimą privalu smulkiau aprašyti, nes  Edvardo GUOGOS, sūnaus Jono, gimusio 1913 m. JAV Bruklino mieste, vedusio ir pensininko, tada (1982 m.) gyvenusio Šakių miesto Tarybų gatvės 53-5,   LIUDYTOJO APKLAUSOS PROTOKOLAS prasideda 215-uoju archyviniu numeriu ir apklausa vykdyta Vilniuje 1982 m. vasario 24 d., pradėjus apklausą  10 val. 30 min. bei pabaigus 12 val. 50 min., kuris saugomas Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA) ir Lietuvos centrinio valstybinio (LCVA) archyvo Kopijavimo ir mikrofilmavimo skyriaus nufotografuotas iš FONDO K-40, APRAŠO 2, kurį nufotografavau iš mikrofilmo Nr: .2 1 .1.0, kurio originalas yra Sov. Sąjungos valstybinio saugumo komiteto (KGB) byloje; t. y.:

 ДЕЛО № 13, т.1
 
„Материалы и отношении нацистского ... преступника   И О Д И С А  Ю. Ю.“ 

        Pagal BYLOS VIDAUS APYRAŠĄ, prasidedančiu lapu 1,  šis E. Guogos apklausos protokolas yra įrašytas 71-u Eilės Nr.-iu ir šio dokumento pavadinimas „Liudytojo Guogos E. J. apklausos protokolas“ su Lapų Nr.-iais 215-218 bei 1982-02-24 pastaba.
               O čia žemiau 
7 pav. ir 8 pav. teikiu apie E. Guogą jau Nepriklausomybės metais žinias tokias:  


9 pav
.: straipsnelis laikraštyje Tremtinys 
 Nr. 42 (727)-2006 Galima pasididinti Mūšio vietoje paminklą statė Šakių savanoriai, iniciatyvos ėmėsi šviesios atminties Juozas Miliušis. Jie atsiveždavome akmenis, po to rankomis nešė į kalvą. Tuomet daug žmonių prisidėjo, kad atsirastų atminties paminklas, menantis čia vykusias kovas. Prisidėjo ir gyvas po Valkų mūšio likęs partizanas Edvardas Guoga.

10 pav.:  pro memoriam laikraštyje TREMTINYS Nr. 46 (924)-2010 Galima šio pranešimo vietą iš PDF formato pasididinti ir prasiplėsti.  

 

 Radom kalvos apačioje tuomet ir žmonių kaulų, vieno tapatybės nenustatė. Čia buvo plika vieta, nebuvo medžių“, – prisiminimais dalinosi šaulių sąjungos narys Arvydas Aleksa Apie tai rašė DRAUGAS.

 

Valkų mūšio vienas iš vadovų Edvardas GUOGA


11 pav
.: Valkų mūšio scena, man kol kas nežinomo dailininko nutapytas paveikslas, kurį galima pasididinti.
 


12 pav
.: j
au išėjęs iš lagerio, bet dar kol kas tremtyje Magadane reikėjo atbūti Edvardui GUOGAI. Galima didesnė nuotrauką atsidaryti

VALKŲ [Zanavykų mūšis ( J. Vaičiūnas. Ten, kur teka Jotulė ir Nyka, Vilnius, 2013].
 

Lietuvos partizanų mūšis prieš sovietinę pasienio kariuomenę Valkų girioje, netoli Siesarties versmių, apie 2,5 km į pietryčius nuo Sutkų, apie 9,5 km į vakarus nuo Lekėčių 1945 m. gegužės mėn. 12 d.1944 m. rudenį nenorėdami tarnauti svetimoje kariuomenėje Lekėčių, Lukšių, Paežerėlių ir Plokščių valsčių vyrai pradėjo slapstytis.

         1945 m. pavasarį jie Vilkyčioje, dabar vadinamose Valkų kalvose įsirengė stovyklą su talpiais, geležinėmis krosnelėmis šildomais bunkeriais.

šio pranešimo autorius
/habil, m. dr. Arimantas DUMČIUS/
 


 

13 pav.: (DEŠINĖJE) Valkų mūšio paminėjimas apie 2000-uosius metus vienas iš iniciatorių Valkų mūšio įamžintųjų centre su lazdele Edvardas GUOGA. Kiek iš kairės šalia kariškių iš visų aukščiausias yra medicinos mokslų daktaras-kardiologas, profesorius, šiuolaikiškos širdies chirurgijos kūrėjas, mūsų Žmogaus teisių asociacijos kūrimo vienas iš pradininkų Arimantas DUMČIUS. Galima šią nuotrauką pasididinti.)
14 pav.: (KAIRĖJE) Edvardas GUOGA

          Jiems vadovavo Lietuvos kariuomenės kapitonas Jurgis Valtys (slapyvardis “Vilkas”). Stovykloje stovyklaudavo apie 150 partizanų. Pasitraukimui buvo iškasti apkasai. 1945 m. gegužės 12 d. gausios sovietinės pasienio kariuomenės pajėgos puolė stovyklą. Mūšyje dalyvavo apie 250 pasienio kariuomenės kareivių. Mūšis truko iki sutemų. Temstant partizanams pavyko išsiveržti iš apsupimo. Mūšyje žuvo apie 20 partizanų ir apie 80 sovietinės kariuomenės karių.

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI PIETŲ LIETUVA Edvardas Guoga-Glaudys Tauro apygardos partizano prisiminimai. Apie patį mūšį galima dar paskaityti Partizanų leidinyje, o taip pat ir Facebook-e.

 

15 pav.: ištrauka iš 1982-08-18JAV Specialiųjų tyrimo departamento atstovo Nilo ŠERO apklausos, kurios galima 18 psl. VISĄ  pamatyti.

          Tyrinėjimo metu paaiškėjo, jog, galimai, per archyvuose dokumentų ignoravimą (be LCVA, dar ir Ypatingojo archyvo) - juose tinkamo dokumentų nestudijavimo, buvęs Komisijos narys Mindaugas Pocius, net, matyt, nematė šio Juozo GUOGOS SVARBIAUSIOJO PARODYMO, KAD J. KRIKŠTAPONIS KUOPOS VADU BUVO TIK KAUNE. Todėl čia ŽYMIU GĖDOS FONU, nes su šiuo E. Guogos liudijimu M. Pocius atliko net pačią šlykščiausią klastotę - skaitytojų APGAVYSTĘ, savo „išvadoje“, matomoje čia kairėje16 pav jo liudijimą pavertęs atvirkštiniu; garbingo mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2021 m. Nr. 1(51) psl. 15-tame puslapyje, parašydamas, kad J. Krikštaponio paminėjimo „parodymai leidžia neabejotinai konstatuoti faktą, kad  J. Krikštaponis (Krištaponis)1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai51“. 
               (Šios klastotės viršūnė „vainikuojama“ nurodyta 51-ąja pastaba, kurioje pateikta ne  patrioto-Partizanų vado E. Guogos, o komunistinio nusikaltėlio (du kartus kalėjime sėdėjusio už pogrindinę komunistinę veiką, o po to sovietinio kolaboranto ir iki Berlyno ėjusio) M. Kačiulio 
„parodymų“ protokolu.)  Taip, kad M. Pociaus melas gavosi kaip ir komunistiniu-politiniu melu, su kuriuo    tapo pamintas tikro liudininko-rezistento atminimas, naikinantis ir garbingiausio J. Krikštaponio atminimą. O tokia skaitytojų apgavystė verta, gal, net, savotiško „Gineso rekordo“? Juk, sovietinių istorijos klastotųjų, nusiritusių  iki tokio žemo lygio- dar nebuvau sutikęs.   

          Taigi, grįžtant prie žudynių Rudenske, apie kurias Edvardas Guoga minėjo, tai; skirtingai, nei M. Kačiulis, J. Krikštaponio ne tik visai nemini, o mini  leitenantus Juodį bei Marcišauską, nes Baltarusijoje E. Guoga savo pirmojo kuopos vado nebuvo matęs. Tai labai aišku, skaitant visus tardymo ir apklausų protokolus.
             Na, o kodėl jis nemini anksčiau jo minėto Vlado Tamošiūno, - tai atsakymas labai paprastas, nes jis tose Rudensko žudynėse aprašytas kitame - žemiau 
17 pav dr. A. Bubnio pateiktame. Todėl natūralu, kad galėjo ir nepastebėti, kaip tų žudynių kitoje vietoje buvusį. O kur buvo E. Guogos anksčiau paminėtas Tamošiūnas, atsiskleidžia iš čia pat A. Rukšėno ir nuo jo nuplagijuoto  dr. A. Bubnio pateikto J. Vuosaičio liudijimo tokio:

16 pav.:  nuotrauka M. Pociaus straipsnio 15-16 psl. moksliniame žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2021 1(51)  su skirtingais pagal reikšmę pažymėjimais, atkreipiant dėmesį į konkrečius liudininkus, jųjų vienodus teiginius ir labai svarbius tų teiginių momentus.


17 pav
.: liudijimas J. Vuosaičio 1961-1962 m. m. laikotarpio tardymo protokolo 3 psl. 327 lapas, iš bylos 47386/3, fondo K-40 (pastarojo fondo numerį dar reikia patikrinti, nes neužsirašiau - fotografuotas tik tas psl. su įdomiu faktu, kur visą,  vos ne keliolikos psl. apimties tardymo protokolus pateiksiu kitur,  nes jie dabar neaktualūs)  , o šio liudijimo galima  matyti   VISĄ puslapį  pamatyti .

          Perskaičius, čia dr. A. Bubnio pateikto; 1961 m. balandžio  24 d. Vilniuje Juozo Vuosaičio  Tardymo protokolo (tuo periodo protokolus tik Tardymo mačiau, nes kaltinamųjų „apklausas“ matydavau, o gal, ir taip jie vadindavosi; - Kriminalistikos istorijos nestudijavau ir to nežinau.)  3 psl. (276) parašymą, „Antros kuopos, kurioje aš tarnavau, vado pavardę užmiršau.“, vėl  nuo apgavystės gaunasi šokas, nes nėra jokio užsiminimo apie „J. Krikštaponio paliepimą pasitraukti į šoną“. 
              Tik ne stebina, jog galima užmiršti pirmojo kuopos vado pavardę, kurį teko   matyti kokią savaitę-kitą, o Baltarusijoje kuopos vadu buvo karininkas, tikrai, su keista pavarde, kurios daug kas neatsimena.

       Taigi, čia vėl šokiruoja dr. A. Bubnio taip pat skaitytojų apgaudinėjimas su 287 pastaba dėl, neva, „J. Krikštaponis liepė pasitraukti į šoną.“, kur be M. Kačiulio nei E. Guoga, ir nei J. Vuosaitis to M. Kačiulio paistalo visai nepatvirtina.
               
 Kaip matome, A. Impulevičius, kuriam Kauno kalėjime NKVD per kankinimus nervus pagadino  (tą faktą istorikas S. Jazavita  ... minėjo), tai gal todėl batalionui šis majoras ir negalėjo vadovauti? Ar ne todėl J. Krikštaponio pavaduotojas Vladas Tamošiūnas tai spec. operacijai vadovauja; Rudensko geto naikinime? 
               O kur tada buvo kuopų vadai, kodėl tik būrio vadui tai pavesta? Ar tai ne įrodymas kad J. Krikštaponis Rudenske būti negalėjo? Jeigu nebūtų apie jį žinių dėl kalėjimo ir po jo slapstymosi nuo vokiečių fakto fiksuoto, tai, vis tiek  toks "liudininkas" turi būti niekiniu
 kai jis pats Rudenske būti negalėjo, nes išvyko į Minską antru reisu tik po 8-ių dienų (toks jo liudijimas A. Rukšėno čia patiektuose dokumentuose yra), ir Minske tada, pagal aritmetiką, turėjo būti jau po įvykusių žudynių. 
              Taigi, kodėl istorikai nuodugniai protokolus neperskaito ir nemato elementariausius susipainiojimus-neatitikimus, ar ne sovietinės prokuratūros užsakytus? 
               Pavyzdžiui, 1980 m. apklausoje Rudenske M. Kačiulis minėjo J. Grigonį, kai tąsai, to Rudensko visai nemini, nes, matyt, irgi su M. Kačiuliu atvyko iš Kauno po tų žudynių? Tai po 2-iejų metų Tarptautinėje apklausoje, M. Kačiulis J. Grigonio jau nemini, nors epizodą tą patį pasakoja, akivaizdžiai, prokuratūrai pakoregavus, kad prieš JAV teisininkus raudonuoti nereikėtų. 
               Taip, kad po painiojimosi, gal ne savo noru,  M. Kačiulis, Nilui Šerui iš JAV visai ne į temą,   čia pat pasitaiso. Ir pasitaiso iš kart po pietų, akivaizdžiai, M. Kačiuliui su JAV atstovais papietavus Neringos restorane, kas aiškiai matosi iš apklausos STENOGRAMOS, ISTORIKŲ IGNORUOTOS gal, ar per aplaidumą neskaitytos? 

          Taigi, ir pagal J. Vuosaičio parodymus, akivaizdu, jog J. Krikštaponio ten nebuvo, nes Tamošiūno pavardę žino, pagal 5 psl. (278), nežinodamas jo pareigų. Taip, kad akivaizdi betvarkė kuopoje, kai kariai net nežino, ką karininkai veikia ir kokios jų pareigos. 

        Labai neaišku, ką galėjo 1982 m. „paliūdyti“ čia A. Rukšėno pateiktas ir Bronius Stimburys? Juk jis prieš  du dešimtmečius „J. Kriktaponį Baltarusijoje“ buvo paneigęs parodymu tokiu:


18 pav
.: Stimburio Broniaus, f-k-
1-ap-b-47386strich-3-t4-p-2

          Tai, būtent, kuopos vadu pamainomis pokytis karininkų Marcišausko su Tamošiūnu ir įrodo, kad toks "teiginys", kaip „J. Krikštaponis Rudenske pasitraukti liepė“ būti negalėjo, - tai buvo M. Kačiulio apsirikimas, greičiausiai, J. Krikštaponį supainiojus su N. Reikalu, ką jis Tarptautinėje apklausoje ir pripažino. 
               Tas minėtų kuopos vadų supainiojimas galimas labai lengvai, nes jie abu buvo panašūs, kaip  išskirtinai aukšto ūgio, ir lieknų figūrų.  (J. Krikštaponio ūgis buvo 1, 90 m, o kadangi jis be disko ir rutulio stūmimo, dar ir Lietuvos  lengvosios atletikos čempionato prizininku buvo dar, dar, net ir šuolyje su kartimi, todėl jis  dabartinių disko metikų, kaip  Virgilijaus ir Mykolo Aleknų sudėjimo būti negalėjo, nes, būdamas sunkiu svoriu, su kartimi į aukštį nebūtų pašokęs. Todėl jis galėjo būti panašesnis į  olimpinio čempiono Romo Ubarto sudėjimą. Todėl tuos abu kuopos vadus supainioti galėjo ir dar vienas, toks S."J."Rutkauskas, kuris Reikalo neminėjo. Be to, jis J. Krikštaponį ir sąmoningai galėjo paminėti, nes galėjo žinoti, jog J. Krikštaponis buvo žuvęs, todėl KGB-istus galėjo lengvai klaidinti, kaip tai darė dar du mirties nuosprendžiu nuteistieji jo kolegos. Tai jie galėjo daryti ir iš apmaudo, kad J. Krikštaponis po kalėjimo nebegrįžo į batalioną, nors pirmieji labai stengėsi jį ištraukti iškalėjimo, ir tie simptomai matosi Centrinio valstybinio archyvo dokumentuose, kuriuos reikia dar tyrinėti, o ne užsiiminėti nepagrįstais "kaltinimais".    
    O patsai B. Stimburys, galėjo J. Krikštaponio ir neatsiminti, nes įstojo į batalioną tik rugsėjo mėnesį, o jo pabaigoje J. Krikštaponis buvo išėjęs atostogų, iš kurių galėjo ir negrįžti. Todėl J. Stimburys ir neužsimena apie "Krikštaponį" - vietoje jo mini kuopos vadais tuos, kurie ir kiti liudininkai gausiai tai patvirtino.

          Dar aiškiau J . Krikštaponį paneigė ir dr. A. Bubnio čia paminėtas Stanislovas Gervinas, kuris taip pat kuopos vadu, kaip ir daugelis paminėjo Tamošiūną:


19 pav.
: Stanislovo Gervino liudijimą, kurio galima atsidaryti visą lapą

         Tuo labiau, kad Stanislovas Gervinas Kaune vadu buvusiu atsimena gerai ir Juozą Krikštaponį, nors 1982-08-18Tarptautinėje apklausoje JAV atstovams pasiguodė, kad sunku pavardes atsiminti:   

          Tik visiško istorikų galvojimo-mąstymo stygių (tuo pačiu ir dr. A. Bubnio) byloja tai Tarptautinei apklausai paminėtas, neva, „tardymo“ protokolas, kai užsieniečiai, ypač, iš kapitalistinės šalies (tuo labiau iš JAV) „tardyti“ sovietinių žmonių, dar ir liudininkų, o ne įtariamųjų nusikaltimais, - tikrai negalėjo. Juolab, visi 1980-tųjų metų protokolai vadinosi jau ne „tardymo“, o Apklausų protokolais.   


20 pav.: Tarptautinės apklausos fragmentas.

          Be to, man LGGRTC-as (A. Rukšėnas su gen. direktoriaus A. Bubnio parašu) apie Stasį Gerviną buvo parašę taip:


10 pav
.:

          O tokių kaip S. Gervinas liudijimų apstu, tame pačiame man Centro skirtame laiške parašius taip:


21 pav.: Nikodemą Reikalą vadovavus žudynėms liudijimai. Galima pasididinti.


       22 pav.:
 Juozo Vėsos liudijimas, papildantis Henriko Salelionio teiginį ir taip pat  Stanislovo Gervino, lyg. ir psichologinis prievartavimo bandymas 1948 m. N. Reikalo žudynėse paliudijimą po 14-os metų pakeisti į J. Krikštaponį, kaip tai pakeitė Martynas Kačiulis. Galima pasididinti.

          Turiu pasakyti, kad 22 pav.:  paskutiniu sakiniu man laiške LGGRTC-as labai teisingai parašė, jog vadų kaitos galėjo ir neprisiminti. Tačiau, tie, kurie tų vadų kaitos neprisiminė, tai tie tardytojams aiškiai ir pasakė. O tie, kurie davė parodymus; tie paminėtieji, - tai jie ir išsiskiria savo intelektu, ir jų parodymai labai skiriasi nuo kitų visais atžvilgiais. 
                Tik LGGRTC-ui truksta mąstymo ir suvokimo, kad, JEIGU DAŽNAI KAITALIOJOSI KUOPŲ VADAI, TAI AKIVAIZDU, KAD NEBUVO TIKRO KUOPOS VADO. Kas tarnavo bet kokioje kariuomenėje, tai  kiekvienas gali patvirtinti, jog kiekvienai operacijai  skirti kitą kuopos vadą - tai didelė nenormalybė ir nenormalybė, kad, neva,
„J. Krikštaponis su N. Reikalu“ kaitaliojosi, ką nusirašė M. Pocius savo viešose publikacijose, net nepagrįsdamas, iš kur tokią nesąmonę nurašė, o nuo juo nurašė-nuplagijavo su visomis grubiausiomis klaidomis LGGRTC-as savo Priedui prie PA-2 sprendimo naikinti Didvyriui Atminimą.
               Tačiau, tikrumoje dokumentai rodo, kad kaitaliojosi ne
„J. Krikštaponis“, o jo pavaduotojas  Vladas Tamošiūnas (tai puskarininkis iš Punios J. Vėsa pabrėžė), kurį (V. Tamošiūną) Baltarusijoje kaip kuopos vadą rodė žymiai daugiau liudininkų, nei jo tiesioginį vadą N. Reikalą.

KITŲ APLAIDUMŲ GAUSA
Minske

        Pirmiausiai, šokiruoja visiškas nesigaudimas Minsko geografijoje, nagrinėjant Karo belaisvių stovyklą, vadinamą Štalag-352, išmėtytą Minsko pakraščiuose. Keista, kad į vakarus nuo Minsko prie Masiukovščinos gyvenvietės GRAMATIŠKAI NETEISINGAI KNYGOJE  NETEISINGAI VADINAMA NUOLAT  RAŠANT STOVYKLOS PAVADINIMĄ IŠ MAŽOSIOS RAIDĖS, atseit, „miško stovykla“. Iš mažosios raidės galima būtų rašyti, jeigu būtų rašoma „miške stovykla“ - tai tada žodis „miškas “ būtų Bendrinis daiktavardis. Be to, ir knygoje iš vokiečių kalbos paimtas žodis „Waldlager“ yra  parašytas didžiąja raide. Didžiąja raide rašoma ir rusiškai ir gudiškai, kai organizuojamos ekskursijos po Miško stovyklą - galima įsitikinti ir per GOOGLĘ. Todėl pradinės mokyklos kurso gramatikos ignoravimas persipina su elementariausiomis geografinių pagrindų ignoravimu, o lietuvių kalboje „naujos rašybos taisyklės“ išsigalvojimas šią stovyklą rašant iš mažosios raidės net istorinėse pažymose  bei moksliniuose straipsniuose, jau nekalbant šioje lietuviškoje Holokausto knygoje Tikrinio daiktavardžio ignoravimas pasaulio akivaizdoje ne tik keistai atrodys, bet ir pasitikėjimas šios knygos teiginiais taps abejotinu.

                        Svarbiausia, A. Rukšėno „ a t i t i k i m ų “ sugalvotas „išradimas“, LYGINANT MIESTE STOVYKLOS CIVILILIŲ AUKAS SU UŽ MIESTO KARO STOVYKLOS AUKOMIS? Tik ne aišku, iš kur A. Rukšėnas „išpaišys“ Karo stovykloje „komunistus“, kai jie liepos mėnesį Drozdų kaime šalia NKVD vasarvietės (dabar ten A. Lukašenkos vasarvietės) buvo atlikta filtracija nuo komisarų, nuo žydų su aukštu-marksistiniu išsilavinimu ir nuo komunistų? (nuoroda per vertėją į prastai lietuviškai verstą, nes originali rus. kalba blokuojama) Ir, išvis, kur daugiau komunistų realiai gali būti - Karo, ar Civilių belaisvių stovyklose?


23 pav.: 434 psl. A. Rukšėno „grožybės“, kurias galima dar labiau pasididinti

 


Svarbi tema:  Net garsioje NKVD-istų knygoje apie jokį „karo belaisvių naikinimą“ net neužsimenama. (taškas)

          Todėl pabandykime pasiaiškinti su A. Rukšėno - dr.A. Bubnio ir M. Pociaus cituojamą tiesioginiu šaltiniu - garsiąja B. Baranausko, E. Rozausko, Rukšėno (gal mūsų nagrinėjamo A. Rukšėno artimas giminaitis ar šeimos narys?) knygą "Masinės žudynės ..." Josios 308-309 psl. pateikiami dokumentai atvykimui į  Baltarusiją,  o šiek tiek  raiškesniame  atskirai tik 309 psl. pateiktas  Vyriausiojo tvarkos policijos generolo  majoro ir SS brigadfiurerio  Jedicke-s  OPERATYVINIS PRANEŠIMAS, datuotas 1941 spalio 21 d. Minske, pateikdamas apie ypatingos užduoties vykdymą Minske, tame puslapyje pateikdamas bendrąją padėtį.  Toliau  310-311 psl. matome pateiktą karinę struktūrą ir pranešimai apie veiklą, kaip 1941 spalio 14 d. „išvalė“ Smolevičių vietovę, likvidavus 1300 žmonių, toliau spalio 15 d. gražinta rimtis apie Lagoiską, išvardinant vietoves su žemėlapiais ir pakarimo egzekucija toliau to 312 psl. jos nuotrauka.

    Toliau Mindaugo Pociaus LII(Lii) Pažymos 9-tame psl. 8-9. psl. ir  9 psl..  čia mano pateiktose nuotraukose matome du kartus minimą tos knygos  312 psl., į  kurį galimą pažvelgti. Taigi, tame puslapyje pasakojama, kaip  Lagoiske buvo sušaudyti 6 partizanai ir vienas komunistas, Plekčenkuose  - 52 žydai ir 2 partizanai,   ...

     Toliau  to 312 psl. sunkokai nuotraukoje įžiūrimoje antroje pastraipoje rašoma taip:

    „Dvi lietuvių apsaugos dalių kuopos, vadovaujamos nuovados karininko buvo pasiųstos ištuštinti civilinių belaisvių stovyklą Minske ir likvidavo 625 komunistus “

 Ši 312 psl. antroji pastraipa atrodo taip:

      Kaip matome, aiškiai parašyta, kad „CIVILINIŲ belaisvių“  Jeigu knygoje būtų ir klaida, sumaišius karo belaisvius su civiliniais, tai jau logika pati prašo abejoti,: „iš kur karo belaisvių stovykloje gali būti komunistų tiek daug? “ Tarp eilinių kareivių (o "Štalag-352" nėra skirtas karininkams - karininkams būdavo skirti DULAG-ai) greičiau galėjo būti komjaunuoliai, o ne „komunistai“.

    Toliau tame 312 psl. rašoma apie pernakvojimą Lagoiske, spalio 16 d. buvo apieškotos kitos išvardintos vietovės. 1941 m. spalio 17 d. I-oji lietuvių apsaugos kuopa buvo priskirta prie slaptosios lauko policijos, kuri iškrėtę Kalkovo kaimą (apie 20 km į pietryčius nuo Minsko). apklausė gyventojus, bet akcija nedavė rezultatų. Tačiau  o 312 psl. viduryje yra antroji Mindaugo Pociaus paminėtoji citata apie 1941 m. spalio 18 d. išsiųstus būrius:

24 pav.: iš NKVD-istų garsiosios  knygos 312 psl. antrosios pastraipos pirmoji citata. 
Šią citatą galima pamatyti 
visame 312-tame puslapyje.

 

 „1. Viena apsaugos dalių kuopa ištuštino civilinių belaisvių stovyklą Minske ir likvidavo 1150 komunistų.“

    Šita antroji nuo A. Rukšėno dr. A. Bubnio nurašyta M. Pociaus citata; paminėtoji 312 psl., neryškioje to puslapio nuotraukoje su mano raudonai pabraukytais žodžiais atrodo taip: 

 

25 pav.: antroji N. Pociaus citata iš 312 psl. .

   Pirmiausiai, ATSIPRAŠAU už šios garsiosios NKVD-istų knygos  neryškias nuotraukas, nes man teko paskubomis Biržų pilyje (Jurgio Bielinio vardo bibliotekoje) per laidotuves paskubomis  fotografuoti, kai buvo  prastas apšvietimas.

 Tačiau, kaip matote, garsūs NKVD-istai, atrodo, nesuklydo, nes jie irgi cituoja ar verčia iš vokiečių kalbos žudymo organizatorių ataskaitą. Joje žudikai taip pat, atrodo, negalėjo supainioti Karo belaisvių stovyklas su Civilių stovyklomis, nes karo specialistai, ir, dar, karo metu, kad suklystų“ - tai neįmanoma.  Įmanoma suklysti tik istorikams, netarnavusiems karinėje tarnyboje ir nemokantiems atskirti kariškių nuo civilių.

  Juolab,  Karo belaisvių „stovykloje“ po atviru dangumi Drozdų kaime (kiek į šiaurę nuo Štalg-352 stovyklos, kurios dar liepos mėnesį nebuvo) FILTRACIJA NUO KOMUNISTŲ, politrukų, ir, kažkodėl, nuo žydų buvo vykdoma liepos mėnesį. Todėl SPALIO MĖNESĮ PAKARTOTINA FILTRACIJA NUO KOMUNISTŲ AR GALĖJO VYKTI ? ? ? Negi  „Krikštaponį masiniu karo belaisvių žudymu“ kaltinti galėjo tik bepročiai?  Tokiais NKVDI-istai B. Baranauskas irE. Rozauskas gal nebuvo? Negi todėl jųjų knygoje nekaip neradau  jokios užuominos apie jokius „masinius Karo belaisvių naikinimus“? Tą knygą jaunystėje skaičiau ir dabar skaitykloje neteko nieko panašaus pastebėti. 

GRĮŽKIME PRIE 23 pav 434 psl. PRADŽIOJE PRIE PAMINĖTO Gliniščės KAIMO  ! ! !

          Atkreipkite dėmesį, kad knygoje keliose vietose minima, jog, neva, kryptis „nuo Miško karo belaisvių stovyklos  į pietryčius iki Gliniščės kaimo Todėl siūlyčiau pažvelgti į to laiko vokišką topografinį žemėlapį:

 

 26 pav.: Maciukovščinoje  iš Lesnoje (Miško) karo stovyklos paverstoje belaisvių stovyklos garsūs vartai. Vokiečiai stovyklų vartams skirdavo, paprastai, didelį dėmesį - prisiminkime Osvencime vartus. O šie Maciukovščinoje vartai pagal čia dešinėje 90 pav.parodyta žemėlapį turėtų būti kairiajame  žemėlapio krašte, jeigu neapsirinka dabartiniai gidai.Galima pasididinti.
 

Jeigu J. Krikštaponį  kaltinantys  "liudininkas/liud...-kai" mini stovyklos  VARTUS, tai tada kaip tik ir  yra vieninteliai garsiausi Štalag-352 vartai, o  nuo jųjų 0,5 km atstume, pagal M. Kačiulio pakeistus parodymus, neva, buvo „žudynės belaisvių“, tai  šiuo metu dabar tame atstume yra miestas su daugiaaukščiais namais.  

  Todėl jų pamatams iškąsti ir požeminėms komunikacijoms prakloti,   ekskavatoriais būtų„nužudytųjų kaulai“ išversti. Tai būtų didžiausia Minsko sensacija, kai ekshumacija būtų atradusi sušaudymo kulkas

27 pav.:  už Minsko į vakarus Maciukovščinoje Miško (Лесное)stovykloje įrengto Štalag-352 vokiečių laikų topografinis žemėlapis su reljefu, mastelio M 1:25000 ( su kilometriiu koordinačiu tinklu žemėlapyje turinčiu 4-ių cm ilgį.) Aišku, čia šioje nuotraukoje tas žemėlapis apie du kartus padidintas paties kraštotyrininko Oleg-o Usačiov-o, kuris, subrėžtas mėlynomis rodyklėmis, surašė  nuo geležinkelio pervažos ATSTUMŲ pastabas:
1-iki BELAISVIŲ KAPINIŲ pačiame kaime Glinist.
2- iki miškelio, kuris yra šio žemėlapio centre .
Šiuo metu tame miškelyje yra monumentas MIRUSIEMS karo belaisviams ir jiems uždegta amžinoji ugnis - šalia josios net cerkvė dabar pastatyta su šios belaisvių stovyklos muziejumi.. Galima
pasididinti

 

.

        Tai, kaip matome, NUO BELAISVIŲ STOVYKLOS IKI MINĖTO KAIMO KRYPTIS BEVEIK PRIEŠINGA ! ! !  Kodėl A. Rukšėnas klaidina skaitytojus? Ar sunku pažiūrėti į žemėlapį ir tiksliai parašyti kryptį? Ir, išvis, kaip galima tyrimus pravedinėti be kartografijos ir rašinėti bile ką? Pasigrožėkite“ 28 pav, pasirodo ir dr. A. Bubys paistė, neva, „pietryčius“ savo knygoje!


28 pav.: 
ant lenkiško 1930-ųjų metų žemėlapio uždėto 1940-ųjų metų vokiškojo reljefo situacija ir apie žudynių vietas A. Bubnio nurodytų atstumų ir krypčių violetinės linijos. Šviesiai mėlyna linija nuo stovyklos pietinio kampo, arba, nuo stovyklos vidurio parodyta galimai neteisinga-klaidinga, nes ten jokių dar kasinėjimų ne tik nevykdoma, nes ten jau statiniai stovi. Galima pasididinti.

          Negi ir dr. A. Bubniui nebuvo įmanoma pasinaudoti kartografinius žemėlapis ir įdėti į knygą? Ką, Kremlius „neleido“? O gal kartografija nenaudojama knygose tam, kad bet ką galima būtų paistyti?

          Tai ar galima tikėti dėl dr. A. Bubnio raštu nurodytų ir mano  28 pav subraižytų nuo Miško stovyklos pagal mastelį violetinėmis linijomis iki taip vadinamų „žudynių-egzekucijų“ vietų?


29 pav
.: ištrauka iš 437 psl. Galima visą 437 psl. atsidaryti.

          Man čia 29 pav kelia abejones nurodytos, neva, „karo belaisvių žudybnių“ vietos - ypač, nepatikima dėl, neva, „Petruškevičių tyrusios vienkiemio 1944 m. liepos mėn. komisija akte buvo aptikusios aštuonias duobes“, kai aš esu visai ką kitą apie tą vietą skaitęs,         

 

Peržvelgus O. Usačiovo dėstymo I-ąją dalį, peršasi mintis, jog čia galėjo būti karininkams stovykla, į kuriuos sovietai dar su didesne panieka galėjo žvelgti, nei į karių Miško stovyklą Masiukovščinoje.

        Tai, negi todėl nuo mūsų A. Rukšėno - dr. A. Bubnio ir buvo nuslėpta šis stovykla, pakišant jam Miško stovyklą? Taigi, pagal dr. A. Bubnio knygos 43 psl. ir 1NKVD-istų MASINIŲ ŽUDYNIŲ knyga.: matomus nuo Miško stovyklos iki „žudynių vietų?“ atstumus pagal nurodytas kryptis sudėjau ant 1964 m. Pentagono žvalgybinės kosmoso nuotraukos sudėjau reljefą, kad, geriau tiksliai, spėliojamų „žudynių“ vietas suvokti:

 

  


30 pav.: Galima pasididinti 
nuorodas iki 
„žudynių?“ vietas pagal 1964 m. Pentagono žvalgybinę iš kosmoso nuotrauką su 1930 m. lenkišku reljefu ir vietovardžiais ir mėlynai užbraukytu naujuoju vandens telkiniu.  Kaip matome, mažiausiai tikėtinos trumpiausios iki 0,5 km ilgio palei geležinkelį nurodytos žudynių vietos, nes dar ir Masiukovščinos gerai apgyvendintos gyvenvietės žmonės būtų fiksavę masines žudynes. Nors, kita, vertus, palei geležinkelį iki 400 m atstumu link Petruškevičiaus vienkiemio dar neužstatyta - labai daug tuščių vietų ir jeigu palaikai yra, tai jų tikimybė čia atrasti dar yra:



31pav.: Galima pasididinti-prasiplėsti 
pagal mastelį 400,364 m ilgio dvi raudonas linijas ant vokiško žemėlapio.


32 pav.:
platesnė vieta

 


33 pav.:
Peruškevičių ūkio vietovė

    Ties šiuo Petruškevičia ūkiu, apie kurį O. Usačiovas aiškino:  „Kita tūkstančių žmonių, esančių netoli Stalag-352, žūties vieta yra Petraškevičiaus ūkis, esantis už 1,5 kilometro nuo stovyklos. Minsko srities komisijos dėl nacių įsibrovėlių žiaurumų akte nurodoma, kad prie ūkio buvo aptikti 8 duobiniai kapai su pelenų krūvomis, likusiomis deginant kūnus. Tarp jų rasta apdegusių kaulų liekanų, plaukų kuokštų, smulkių metalo dirbinių, moteriškų ir vaikiškų batų. Tyrimo metu nustatyta, kad naciai čia sudegino iki 25 000 nužudytų civilių Minsko gyventojų“, – aiškino Olegas Ušačiovas.


39 pav.: Galima pasididinti.
 sunaikinto Petruškevičia vienkiemio iš kelių sodybų vietovę, su išlikusiu keliu, ėjusiu per tą vienkiemį (Petruškevičių ūkį) ir kuris dar gerai matomas 125 pav. 1964 m. Pentagono žvalgybinėje nuotraukos kairinės dalies apačioje. O šios nuotraukos tame 129 pav.: į tolumą nueinančio kelio horizonte matosi, būtent, to memorialo  miškelis, kuris 105 pav. ir 106 pav. apvestas violetiniu stačiakampiuku.

     Nuo 1944 m. pavasario nužudytieji buvo deginami, lavonus apibarstant baltais milteliais - termitu, matyt.     Buvę kaliniai prisimena, kaip su palyda anksčiau poligone žuvusiųjų palaidoti palaikai buvo iškasti, apipilti naftos produktais ir padegti. Juodi dūmų debesys su aštriu kvapu pasklido po apylinkes ir pasiekė stovyklą bei kaimą. „Senbuviai tvirtina, kad žemę virš nužudytuosius važinėjo tankas – stovykloje veikė tankų remonto dirbtuvės, bet ir po to žemė ilgai judėjo“, – sakė krašto istorikas Olegas Ušačiovas. Tūkstančiai civilių sušaudyti. Negailestingos masinės egzekucijos prie Miško stovyklos neaplenkė ir civilių: savo atsiminimuose buvęs kalinys G. Drynkinas minėjo, kad 1941 metų lapkričio 7 dieną už kareivinių prie stovyklos buvo sušaudyta apie 14 tūkstančių.
        Neaišku, už kokių kareivinių?

 

40pav.: interviu su 2012 m. uždrausto „Senas ir naujas Minskas“ tinklalapio redaktoriumi, Minsko muziejaus pavaduotoju ir žymiu kraštotyrininku. Norint, plačiau, paskaityti, ką rašo Euroradio, galima susirinkti jos adresą tokį: 

    
41 pav.: 
Pagal tą adresą galima paskaityti Euroradijos pranešimą ir nesurinkus adreso

        Matome, jog, 2012 metais buvo pakibusi grėsmė šiam žymiam Seno-naujo Minsko tinklalapiui, kur daugiausiai apie šio miesto istoriją buvo daug prirašęs kraštotyrininkas Olegas Usačiovas. Aš tuo tinklalapiu labai naudodavausi. o, štai, sustiprėjus Lukofašistiniam rėžimui, ir dėl šio rėžimo siautėjimo užsidarius labai geram tinklalapiui, jau į žymaus kraštotyrininko publikacijas galima tik per archyvą įeiti, kas sudaro ir keblumų ir, gal, ne visos publikacijos išklotos. Dabar šiam publikacijos pašnekovui - Minsko istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotojui Vladimirui Volžinskiui asmeniškai laišką parašiau. ... 
            Todėl Lietuvos istorikams, manau, reiktų sunerimti. Ypač, kai reikia tyrinėti šį 2-ąjį batalioną. Aišku, dėl J. Krikštaponio reikalas jau aiškus, atrodo - jo čia nebūta. Bet, tuo labiau, reikia šį tarpsnį Gudijoje tirti. Bet, kaip tai galima, kai toks fašistinis rėžimas, mėgdžiojantis A. Hitlerį visais aspektais?

         Kaip tirti, kad ir A. Bubnio paminėtą Petraškevičią ūkį (vienkiemį) iš kelių sodybų? Pasirodo, nužudytųjų čia gali būt priskaičiuojami net iki 54-ių tūkstančių!


42pav.:
 Prieš kelis metus labai laisvai galima buvo skaityti, apie šiuos nacių nusikaltimus. 
Deja, dabar ši informacija tapo deficitinė

        Atkreipkime dėmesį į sušaudymo vietos charakterį - ŽEMUMĄ paminėtą. Vadinasi, greičiausiai, gali būti įlomos į pelkę kiek iš pietvakarių, tiek ir iš iš šiaurinės dalies. Dabar pačia žemuma driekiasi didelė gatvė, lygiagrečiai geležinkelio ir todėl 39 pav. nesimato tos gatvės, kuri yra žemiau žemės lygio, o iš šiaurinės dalies užstatytas mikrorajonas. Negi namai stovi ant sudegintų žmonių pelenų? Kur „kultūra“ tyrimo komisijos, tyrinėjusios ir net neatžymėjusios šios sakraliniai privalomos būti vietos? 
        Todėl dar kartą peržvelkime A. Bubunio paminėtų žudynių
28 pav nurodytas vietas ir susidaro įspūdis, kad galimai LABAI BUVO SUSIŽAVĖTA J. KRIKŠTAPONIO APKALTINIMU, NUSIPAISTANT IR ĮLENDANT Į MASIŠKIAUSIĄ CIVILIŲ ŽMONIŲ NAIKINIMO VIETĄ IR Į JĄ NORINT ĮKIŠTI, neva, „karo belaisvius“ KURIE BUVO ŽUDYTI VISAI KITOJE VIETOJE. 

          Įdomus dėstymas 436 psl., kur, neva, „J. Krikštaponis nuo  teatro išvyko“. Apie tai pasakė,  J. Ūselis, galimai, kuriam būtina buvo taip sakyti, kad dalį kaltės jJ. Krikštaponiui permesti. Be to, J. Ūseliui galėjo būti apmaudas, kai jiedu su jo pavaduotoju J. Klimavičiumi viską darė, kad iš kalėjimo J.Krikštaponį ištraukti ištraukti (melagingą Raportą kuriant ir ...), o tąsai ėmė ir negrįžo į batalioną.          


43 pav
.: 436 psl. apie J. Krikštaponį, J. Ūselį, E. Guogos liudijimą ir Gliniščę km.

          Dar viena labai svarbi aplinkybė, kad J. Ūselis Ukmergės krašte buvo Partizanų būrių vadu, slapyvarde „Pakalnis“ ir PRIVALĖJO ŽINOTI, JOG J. KRIKŠTAPONIS ŽUVĘS - TODĖL PARANKU ŽUVUSIAJAM VISAS KALTES SUVERSTI. Be to, pagirtina, kad A, Rukšėnas parašė pastabą šiame 436 psl., jog „J. Ūselis per tardymą teigė, kad kitą dieną po to, kai matė pro teatrą už Minsko vežamus karo belaisvius, -2-oji Kp vėl šaudė karo belaisvius. Jis teigė (greičiausiai norėdanas sumažinti savo kaltę bylos tyrimo metu), kad 3-čiosios Kp kariai (nevyko tik sargybas ėję) Tą dieną buvo sušaudyta 8-9 tūkstančiai karo belaisvių76“
              Tuo labiau, kad J. Ūseliui mirties nuosprendyje yra aiškiai parašyta, kad jam
„vadovavus 3-čiajai kuopai, žudynėse vadovavo ir 2-ajai kuopai". Taigi ta aplinkybė ir neigia, kad „J. Krikštaponis  Baltarusijoje“ galėjo būti, kai 2-osios kuopos vadais liudininkai vardija net iki 7-ių karininkų net iš kitų kuopų, nuolat beikeičiančiačių tos kuopos vadovavime. Tuo labiau, kad pats J. Ūselis minėjo, kad ta kuopa būdavo palikinėjama kareivinėse, kad ją nuolat naudoti spec. operacijom . . O kaip tik, Minsko operos teatro paminėjimas, kuris tuo metu buvo bombų apgriautas, kaip tik yra arčiau Čeliuskinkiečių parko ir prieš jį Parodai, kurioje buvo karo belaisvių stovykla ir prie kurios važiuoti daug paprasčiau tiesiai Maskvos traktu, nei žymiai toliau į Miško stovyklą.

                     Na, o dėl Edvardo Guogos teigimo, tai jis yra labai svarbus, nes E. Guoga  štai, ką pasakė:


44 pav
.:  vėl Edvardo GUOGOS įrodymas, jog „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti negalėjo, nes žudynėse nepamena, kas kuopai vadovavo, kai jis puikiai prisimena J,. Krikštaponį tik Kaune buvusį.

         O dėl E. Guogos apie karo belaisvių naikinimą, kuris nurodytas A. Rukšėno .72-oje pastaboje kaip 1961-8-07 tardyme, tai, būtent, čia 44 pav pateiktas, kuris visiškai neįrodo, nes E. Guoga nurodo belaisvių stovykloje tik vieną mūrinį pastatą, kai Miško stovykloje yra ne vienas mūrinis pastatas, ir kitų mūrinių pastatų, kaip kareivinių ir lazareto  nematyti nelabai galėjo. O kad EGZEKUCIJOS NETOLI STOVYKLOS, TAI KAIP TIK Minsko ŠIAURINĖJE DALYJE - Parodos belaisvių stovykloje taip pat apie puskilometrį galėjo būti naikinimai kad ir dabartinėje Tolbuchino alėjoje, kur yra masinė kapavietė. Aišku, toje alėjoje irgi, kaip ir Miško stovyklos Glinišče kaime buvo daugiausiai laidojami nuo epidemijų mirę.
              Be to, labai ne aišku dėl E, Guogos teiginių apie karo belaisvių stovyklą, nes jis po 21 m. teigė taip:

45 pav.: E, Guogos liudijimas Tarptaunėje parodoje

          Kaip matome, į egzekuciją E. Guoga vyko netų sandūroje - TAI AIŠKU, JOG NE SPALIO VIDURYJE, kas yra A. Rukšėno pritempinėjama, nes egzekucijos vyko ir žiemos metu. Dabar nepamenu, koks liudininkas liudijo apie dideles krūvas lavonų, kurios buvo žiemą laikomos šalčio metu, nes laidojimo buvo ir problemos dėl įšalo.

         Tos mirusiųjų krūvos galėjo labiau būti Parodos stovykloje, nes Miško stovykloje Glinišče (Molynės) kaime buvo molio karjerai, į kur molis buvo  pagal 32 pav. vežamas  į šiaurės pusėje esantį miestelį Kirpičnoje (Plytinė). Todėl laiduoti epidemijų aukas buvo lengviau nei Parodos stovykloje, tuo labiau, kad Miško stovykla buvo sovietinės Raudonosios armijos kavalerijos kareivinės, kuriose buvo daug įvairiausių arklių tempiamų vežimų, kuriuos perpjovus pusiau, būdavo labai gerai vežti didžiausias mirusiųjų krūvas.
 


46 pav.: 
Miško stovykla su besimėtančiais patrankų vežimais, tinkamais numirusius lavonus išvežti.

        1. Glinišče kaimo karo belaisvių kapinėse Komisija rado 197 kapavietes įvairių dydžių ir daugelyje kapuose pastatyti mediniai kryžiai ir turi užrašus pavardžių, arba palaiduotųjų kiekį. Atkasus, lavonų rasta daugiau, nei nurodyta. Komisija mano, kad palaiduota apie 80 tūkstančių sovietinių karo belaisvių.
        Šeštame ir paskutiniame tos Komisijos puslapyje rašoma, jog
 
„sistematiškai“ buvo naikinami sovietiniai karo belaisviai ir taikūs piliečiai. (Šiame sakinyje keistai karo belaisvių sisteminis naikinimas pažymėtas pirmiau, nei taikių gyventojų. Negi sovietai Holokaustą neskaitė kaip didelį nusikaltimą?) Rašoma apie naikinimo metodus, kaip bado rėžimas su išsekinamuoju fiziniu darbu, sudarant antisanitarines sąlygas, iššaukiančius masinius infekcinius susirgimus, mušimus ir sušaudymus. Minimas ir Glinišče kaimo kapinėse lavonų išėmimo ir deginimas, kad paslėpti sušaudymų nusikaltimus. Tam 1943 m. buvo pastatytas kremavimo pečius-duobė. Ar tuo pečiumi galima teigti M. Pociaus - A. Rukšėno minėtus „masinius sušaudymus“, galima paabejoti. Greičiau, tas pečius-duobė buvo skirtas vietiniams sušaudymams paslėpti, vykdytiems kiekvieną dieną stovykloje. 
        Kaip matome, tą raštą pasirašo kaip Ypatingosios-Valstybinės komisijos narys (melagis dėl Lenkijos kariuomenės sušaudymo) akademikas Burdenko ir Minsko apskrities komisijos pirmininkas generolas-majoras V. Kozlovas. Pažymėtina, kad tarp 10-ties komisijos narių yra ir žymaus baltarusių rašytojo Michasio Lynkovoparašas, kurio vardu dabar pavadinta gatvė einanti palei geležinkelį ir įeinanti į pačios Miško stovyklos teritoriją. Jis turėjo žmoną Channą, kuri jam padėdavo kūryboje si sūnų Mariką, kuriuos 1941 vokiečiai sušaudė. Apie šio rašytojo šeimos tragediją aprašė iš Lietuvoje - tarp Panevėžio ir Biržų rajonų  Lebeniškiuose gyvenęs bei Panevėžio mokytojų seminariją baigęs - Naujamiestyje mokytojavęs gudų žymus dramaturgas Janka Mavr
-as.
        Gaila, kad kraštotyrininkas O. Usačiovas daugiau neparadė tos komisijos traktuočių puslapių. Manykime, kad jis iš žymaus istoriko, jau a. a. Adamuško knygos atrinko, kas svarbiausia. Manykime, kad jeigu būtų minimas tas M.Pociaus-A.Rukšėno
 
„8-ių tūkstančių sušaudymo“ užsiminimas - būtų parodęs?

/
47pav.: 
Glinišči kaimelyje ekshumacija. Galima pasididinti.

   Galima dėl A. Rukšėno teiginio, neva, Glinišče kaime „“masinių egzekucijų vietos“, nes sužaudomiems niekas kryžių nestato ir vokiečiai nebūtų tai leidę.     

     Čia 47 pav.:  vienintelę plačią atradau nuotrauką su nuotraukos dešinės krašte žmogumi rankose kastuvu. Matosi nemažai kryžių. Vadinasi, vokiečiai leido ženklinti mirusiuosius, ko nepasakysi GULAG-uose. Kas balta, na, gal ne sniegas? Gal smėlis saulės atokaitoje? O tolumoje ne miškelis, o tik keli medžiai. Palaidojimų vieta vokiškame žemėlapyje kvadračiuku užštrichuotu pavaizduota. O Glinišče kaimo sodybos  ratu išsidėsčiusios nuo caro laikų, nes per vidurį buvo karjeras, moliui imti.

 

D ė n e s i o, ČIA PATI PASLAPTINGAUSIA KLASTOTĖ ! ! !


48 pav
.: 437 psl. „J.“ S. Rutkausko duomenų ignoravimas. Galima visą 437 psl. atidaryti.


49 pav
.: visiškai kitos vietos žudynes„J.“ S. Rutkausko 1961 m. lapkričio 18 d. nurodo, nei  A. Rukšėnas prisapnavo, greičiausiai, net neatsivertęs ir net nematęs.  Galima visą atsiversti ir pasididinti.


50 pav
.: čia irgi kardinaliai kita vieta žudynių nurodoma, nei A. Rukšėnas me tik prisapnavo, bet ir primelavo apie „J.“ S. Rutkauską parodymą duo 1981 m. sausio 27 d. Galima pasididinti ir prasiplėsti.

         Kaip matome, „J.“ S. Rutkauskas 1961 metais nurodė ir Maskvos gatvės pavadinimą, į ką net pats mažiausias vaikas suprastų, kad Maskvos gatvė turi būti plento, vedančio į Maskvą pusėje, o ne priešingoje į Vilnių. Aišku, po  20-ties metų natūralu, kad liudininkas gatvės pavadinimą ar primiršo, ar ...

Dar svarbesnė tema:  Štai, A. Rukšėno dr. A. Bubnio, ir M. Pociaus klaidų priežastis!  Negi tai nemokėjimai perskaityti istorinį dokumentą?

 

         Tuo dokumentu pasirodė Nr. 64 Aktas Minsko apskrities komisijos apie vokiškųjų-fašistų žvėriškumus prieš Štalag-352 karo belaisvius, kuris yra publikuotas iš knygos R. Černoglazovos „Masiukovščina: Štalag-352, 1941-1941. Doku. ir medž“., kurį nufotografavo kraštotyrininkas Olegas Usačiovas ir publikavo savo straipsnyje apie Glinišči kaimą. Kadangi tame straipsnyje neryškių raidžių dokumentas nedideliame formate sunkiai skaitosi, todėl aš padidinu jojo formatą ir siūlyčiau paskaityti, pradedant nuo 1-mo puslapio, esančio 93 psl.. Mat, tą aktą pasirašė Baltarusijos   sveikatos priežiūros Liaudies Komisaro pavaduotoja ir Raudonojo kryžiaus bei Pusmėnulio Centro komiteto pirmininkė Efima Afanasjeva Vodneva, BSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, jau aukščiau čia minėtas rašytojas Michail-as Timofeeevič-iu Lynjkov-as, medicinos ekspertė, gydytoja Eljmira Michailovna Naumovič, rašytojas Dilgelė (Крапива-Атрахович) Kondrat-as Kondratesevičius, vyr. leitenantas Grigorijus Leontjevič-ius Loginov-as ir mokytoja Alevtina Antonovna Bulavko. Tame akte pasakojama apie nuo pirmų okupacijos dienų „sovietinių žmonių“ naikinimą. Akte užsimenama ne tik Masiukovščinos, bet ir žemės ūkio Parodoje, esančioje Minsko mieste, kurioje irgi surasta daug žvėriškumo pėdsakų. 3-čiuoju skirsniu minimas katorgos pobūdžio išsekinamasis režimas ir aprašomos stovyklos antisanitarinės sąlygos.
        Antrame (knygos 94) puslapyje, aprašant kankinimus, ties 4-tuoju ir 5-tuoju skirsniais atsiskleidė, iš kur  A.  Rukšėnas su M. Pociumi prifantazavo „Miško stovykloje 8-ių tūkstančių“ masinį belaisvių naikinimą, o A. Rukšėnas ir dr. A. Bubnys savo knygos 72 psl. „išpaišė“ atstumą „400 m į pietryčius nuo miško stovyklos“, kai dokumente visiškai neminimas tos stovyklos pavadinimas ir neminimas Gliniščes kaimas, jį „pripaišant“, matyt, iš lakios fantazijos, net nepatikrinus, kad kryptis visiškai nesąmoninga yra. Taigi, prašyčiau  pažvelgti-pamąstyti ir „pasigrožėti“ į to II-ro puslapio pabaigą:

         Kokiu būdu šis kalinys galėjo matyti? Nebent, naciai-prižiūrėtojai norėjo paerzinti su lapkričio 7-tąja ir informavo belaisvius?  Ką apie lapkričio 7-tąją rašė, siūlyčiau žemiau pateiktą komentarą prasiplėst ir užfiksuoti jo adresą:

51 pav.:
 pasakykite, kur Jūs tame tekste atrasite 
„Miško stovyklos“ paminėjimą tose tekstuose? Galima pasididinti.

 

        Svarbiausia, minima, kad SUŠAUDYMUI UŽ MIESTO  pradėjo išvežinėti ! ! !  Kaip gali  „Miško stovykla mieste“ būti, jeigu ji yra už miesto? Negi 4-to skirsnio „nesimato“, kad rašomą apie stovyklą esančia mieste? Iš kur A. Rukšėnas su M. Pociumi prisigalvoja „žudynes Miško stovykloje“, jeigu jos buvo vykdomos miesto stovykloje prie Puškininių (nuo žodžio „Пушкинские“) kareivinių ir Parodos teritorijoje?  Negi negalima buvo logiškai mąstyti pagal šias kategorijas? Jų yra 10:      

1.      Juk ta stovykla, kur buvo mieste su moderniškomis kareivinėmis,   buvo skirta karininkams, o eiliniams kariams buvo numatytos arklidės

2.      Pirmiau filtracija nuo komunistų, komisarų ir žydų buvo pravesta pagrindinei belaisvių masei – eiliniams kariams liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai buvo šilta.

3.      Kai rudeniui artėjant visus pervedė į Miško stovyklą, kuriose buvo Raudonosios armijos kavalerijos arklidės, jos tapo „tinkamomis“ gyventi eiliniams kariams. Todėl:

4.      Išgalvotas „Miško stovykloje masinis 8-ių tūkstančių dar papildomas naikinimas: yra nelogiškas, nes filtracija buvo atlikta ir vokiečiams nebūdinga nebaiginėti darbų – tuos darbus atidėjinėti. Be to:

5.      Nelikus nei komunistams nei žydams, kitas toks gausus „masinis 8-ių tūkstančių naikinimas“, net neįmanomas kaip betikslis.

6.      Net, jeigu ir būtų tas naikinimas, tai kaulai būtų jau seniai išversti naujas miesto statybas vykdant.

7.      Juolab, palei Miško stovyklą specialus paieškų (karinės archeologijos) 52-trasis batalionas atlikinėja ekshumacijas palei miško stovyklą ir ir ekshumuoja tik sergančius ir savaiminga mirtimi mirusius.

8.      Jeigu Lukošenkos režimas nujaustų palei Miško stovyklą masines žudynes“, apie kurias paistė „pasakas“ tardymuose „Krikštaponį kaltinantieji liudininkai“, tai propagandos tikslais tos ekshumacijos būtų vykdytos.

9.      Kadangi minėtos filtracijos nebuvo karininkams, tai naciams reikėjo sugalvoti pretekstą, kaip išryškinti aktyviausius, gudriausius, sugebančius neįmanomomis priemonėmis susirasti civilius drabužius. Pagal loginę ir psichologinę statistiką tokie galėjo atitikti komunisto tipą.

10.  Paskutiniu šių atliktų masinių žudynių įrodymu tapo Uručje pradėti 2021 m. skandalingi ir kraupūs ekshumavimo darbai, kurie GALUTINAI SUTRIUŠKINA IŠGALVOTUS SOVIETINIUS KALTINIMUS J. KRIKŠTAPONIUI EILINĖJE FABRIKAVIMO BYLOJE, nuslepiant civilių žmonių (Holokausto) žudynes ir jas verčiant į sovietams naudingesnį eilinių belaisvių žudymą, kurio spalio viduryje tokio Miško stovykloje ne tik nebuvo, bet ir būti negalėjo.

 
 

52 pav. Galima pasididinti


53 pav.: Galima pasididinti

Aišku, spardytis ir atsikirtinėti galima, įrodinėjant, kad ir „už miesto stovykla yra mieste ir ...“. Galima įrodinėti ir kad mūsų planeta yra plokščia.

        Bet 54 pav.:  5-tame skirsnyje, iš kurio, matyt, A, Rukšėnas ir dr. A. Bubnys nurašė 400 m atstumą su sveiku protu nesuvokiama neteisinga kryptimi, - tą kryptį pataisė ir A. Usačiovas, net nepagalvojęs, kad ir jam netyčia gavosi manipuliacija. Štai, galima „pasigrožėti, jo dėstymu tokiu:“


5
4 pav.: 
 A. Usačiovo pataisymai.

Kraštotyrininkas sudėjo dvi klaidas ir pagal tų ištaisymų loginę seką ištaisytas geležinkelio maršrutas „Minskas-Molodečno“ ir šalia jo Glinišče kaimas, - viskas atitinka

 

   Grįžtant prie 55 pav.:  parodyto 5-tojo skirsnio pateiktos informacijos kelia įtarimą, kad tai nėra Miško stovyklos ir Gliniščių kaimo „neteisingos krypties nurodymas“ (ties ja raudona klaustuką padėjau), nes ta PIETŲ-rytų kryptimi nuo stovyklos kapai gali būti nuo mums mažai žinomos Parodos stovyklos, o ne Miško stovyklos. Blogai, kai surašyto akto sakinyje nėra net vietovių pavadinimų ir galvok, ką nori. Kad tai požymiai nuo Parodos stovyklos pateikti, įrodysiu geografiškai žemiau.

        Aišku, emociškai angažuotų moteriškų pasirašytu šiuo Nr. 64 Aktu pasitikėjimas pašlijo, ne tik Minsko geležinkelio linijos į Molodečną su Mogiliuovu sumaišymu, kurie yra priešingose nuo Minsko pozicijose, bet ir neleistino Čeliuskininkiečių parko su Gorkio parku sumaišymu. Nesinori tikėti, kad net Baltarusijos ir Minsko miesto geografijoje visiškai nesigaudo vieninteliai komisijoje buvę vyrai - kariškis (vyr. leitenantas) ir rašytojas K. K. Krapiva, kuris pastarasis „nežinotų“, jog į to Gorkio parko įėjimo namelio vietoje 1928-1941 m. . gyveno jo draugas Jokūbas Kolosas, pas kurį K. K. Krapiva dažnai viešiedavo, o po karo pas rašytoją lankydavosi jau netoli Čeliuskinkiečių parko, kur dabar Jakūbo Koloso memorialinis muziejus, o pats K. K. Krapiva, po 1956 m. Jakūbo mirties pradėjo vadovauti jo vardo kalbų tyrimo institutui.
        
 Keista, kai į komisijas yra įtraukiami rašytojai, kurių pareiga būtų tekstą sutvarkyti taip, kad būtų aišku, apie ką rašoma, kaip tik to ir nėra dar ir su grubiomis klaidomis, sveiku protu nesuvokiamomis, kuri viena iš jų tos knygos 95 psl. pabaigoje pastabų skyriuje apie, neva, „Gorkio vardo“ parką parašytaОШИБОЧНО Klaidingai) ir tą parašymą matote dešinėje Akto pabaigoje. Tokia pati klaida nurodyta ir 1-mame puslapyje to Akto.

 

56 pav.: Akto Nr. 64 trečiasis-paskutinysis puslapis su parašais. Galima pasididinti

            Taigi, kadangi šių dokumentų skelbėjo R. Černoglazava to Akto 2-atrame (94) psl. klaidos nenurodo, tai, greičiausiai stovykla Parodos vietoje nurodyta. Jeigu ir būtų ten „Miško stovykla“, tai ten  pat  pav.: toliau tekste dėl antrųjų kapinių, kad neva, „šiaur-vakariau“ irgi abejotina, kad už Miško stovyklos iš kart už geležinkelio būtų kapinės. Juk ten; prie  pat Masiukovščinos gyvenvietės antros pervažos per geležinkelį kaži ar buvo prie vokiečių? Ji matosi tik 1916 m lenkiškame žemėlapyje Bet iki tos vietos nepatogu prieiti tada buvo.  O naudojantis pervaža šalia Gliniščių kaimo, ir vežti ne į Gliniščes, o į vakarus tolyn - labai abejotina. Jei rašoma apie Parodos stovyklą, tai tekste nekorektiškai paminimas kapitonas Lipp-as, kuris siautėjo tik Miško stovykloje. Jeigu tai Miško stovyklą turima omenyje, tai kryptis turėjo būti nurodyta vakarų kryptimi nuo stovyklos, ką dabar ten 52-asis spec. paieškų batalionas ir vykdo ekshumavimo darbus taip vadinamoje šaudykloje ir netoli Masiukovščinos gyvenvietės.
          Apibendrinant, akivaizdu, kad A. Bubnio knygoje „pietryčių“ klaidinga kryptis nurašyta, matyt, iš šio Akto Nr. 64, kuriame labai keistai vietovardžiai nėra nurodyti, ir ne aišku, apie ką akte tekstas, o A. Rukšėnas tikriausiai, tik pats prirašė Gliniščės kaimo pavadinimą
o dr. A. Bubnys,nuo jo nuplagijavo? O kaip dėl masinio belaisvių (8-ių tūkstančio) sunaikinimo? Ar tai, jau ne panašu, kad tai buvo Parodos ar Puškinskinių kareivinių stovykloje naikinimai? Ar tai ne perbraukia A. Rukšėno-M. Pociaus išsigalvotus apie „Miško stovykloje“ tokius pat naikinimus, matyt, kažką ne taip nurašius nuo  Liepos komisijos išvadų, ar čia A. Rukšėnui prisifantazavus su Petruškeviiais??

        Kad nuo Parodos stovyklos  į aukų palaidojimo vietas yra  PIETRYTINĖ kryptis - tai čia tolimesnis mano įrodinėjimas. Pateikiu istorinę-geografinę apžvalgą:

      Ką komisija Akto 5-tame skirsnyje norėjo pasakyti? Kad vokiečių tauta „netvarkinga“? Jeigu R. Černoglazavos rinkinys yra skirtas Masiukovščinos Miško stovyklai, tai Aktas Nr. 64 yra skirtas visam Štalagui-352. Ir tai matosi iš toAkto Nr. 64 trečiojo (95) - paskutiniojo puslapio, 6-tajame skirsnyje minima miesto stovykla Parodos teritorijoje. Tai. pagal to Akto Nr. 64 dėstymo logiką, jei 4-tame ir 6-tame skirsniuose minima miesto stovykla, tai, gal ir tarpe esančio 5-to skirsnio mintis logiškai turėtų suktis irgi apie tą pačią stovyklą, apie kurią pradžioje ir pabaigoje dėstoma?

 

 

 
57 pav.: 
Akto Nr. 64 trečiame (95) - paskutiniame puslapyje 6-to skirsnio pavyzdys su labai grubia klaida dėl, neva, „Gorkio“ parke, vietoje Čeliuskinkiečių ir kuris (pirmasis) net už 3,5 į vakarus buvo.

 

58 pav.: šiaurrytinė Minsko dalis su Čeliuskinkiečių parku ir Paroda prieš tą parką. Galima pasididinti.

       Taip vadinamos „Пушкинские казармы“(Puškino,  tiksliau; Puškinskinės)  kareivinės, kurios ne visos 150 pav.:  vokiškajame žemėlapyje parodytos:


59 pav.: 
vokiškame 1941 m., Minsko žemėlapyje Puškinų (Puškinskinių kareivinių) paminėjimas specifikacijos skyriuje. Galima prasiplėsti ir mano vokiškąjį 1941 m. aukštos rezoliucijos žemėlapį atsidaryti.


60 pav.: 
Puškino, tiksliau Puškinskinių kareivinių vokiškas žemėlapis. Galimapasididinti.

Tos Puškinkinės kareivinės dabar tęsiasi 61 pav.iki apibrėžto kvadrato, o prie sankryžos dabar yra sušaudytam kareiviui paminklas. Todėl žemiau rodau taip vadinamas „Puškinkines“ kareivines ir pagrindinėje Jakūbo Kolasso ir Kalinino gatvės sankryžoje:

 


62 pav.:
 nuo centro į kairę matome gelsvą buvusią kareivinę; buvusioje 
„Puškinskaja“ - dabar rašytojo Jakūbo Kolaso gatvėje ir nuotraukos pačiame centre sušaudomo karo belaisvio skulptūra. O tolyn J.Kolaso gatve šios nuotraukos į kairę bus dar kelios kareivinės su žemiau parodytu žymiu Baltarusijos kariniu objektu. Galima šią nuotrauką pasididinti.


63 pav..
 


64 pav.:

 

       Kaip ne keista, ta sankryža yra parodyta ir  pav. vokiškajame žemėlapyje. Ir kaip tik sankryžoje yrasušaudytam kareiviui paminklas, įrodantis, kad Karo belaisvių sušaudymai vyko Minsko miesto dalies belaisvių stovykloje, o ne kaip išsigalvoja A. Rukšėnas ir M. Pocius apie niekur istoriniuose šaltiniuose gal nefiksuotus, neva, „masinius naikinimus Miško stovykloje“, kurios nė nerodo jųjų minėtos Ypatingosios komisijos Aktas 64, rodydamas visai priešingą teiginį. Jeigu M. Pocius su su A. Rukšėnu mini tą sovietų Ypatingąją, komisiją, tai ta pati komisija dviejų vienai kitai prieštaraujančiais skirtingų išvadų negalėjo duoti. Kodėl A. Pocius su A. Rukšėnu nepateikia citatos-nuotraukos to nelogiško teiginio?

 

Čia A. Rukšėnui reikėjo šią skulptūrą žinoti, ir tada nereikėtų fantazuoti

        Šis sušaudomo karo belaisvio paminklas lygiai sankryžoje čia dešinėje  pav.:  vokiškojo 1941 m. žemėlapio sankryžoje prie geltonai apibrėžtu ratuku ir keturių juodai pažymėtų kareivinių, kurių teritorija yra žymiai platesnė.


65 pav.: skulptorius Sergejus Loginovas sukūrė 1987 m. kaip savo diplominį darbą, o išlieta ir pastatyta prie šių kareivinių buvo 2010 m. Todėl A. Rukšėnas, 2014 m. rašydamas savo 
„pažymą“, ar ne galėjo pasitikslinti po šios skulptūros atidengimo? Kodėl ji ne Miško, o Miesto stovykloje pastatyta?

      Minsko naujienos 2020 m. parašė, jog „1937 m. buvo įkurta Puškino gyvenvietė. Pavadinta buvo šio rusų poeto žuvimo 100-mečiui pažymėti 
        Tai labai panašu į teisingesnę šių kareivinių pavadinimo versiją ir todėl į lietuvių kalbą galima versti tikruoju šio poeto pavadinimu, nors, ar jis „žuvo?“, yra naujos versijos, jog ...     
        Pažymėjau tai, nebaigdamas mintį, kad su „rusija“, tiksliau, su Maskolija visokios keistenybės lenda; net iki to, jog „leninu ne V. Ulianovas“ buvo, kuris visai, net  ne panašus į V. Leniną ..
.
    
   


67 pav.: 
vokiškojo 1941 m. Minsko plano šiaurrytinio krašto dalis su Puškino kareivinėmis geltonu ratuku 60 skaičiumi prie Nordstrase-s gatvės (plentu į Lagoiską) bei taip pat geltonu ratuku su skaičiumi 18 (įskaitomu tik pasididinus)  pažymėtu pačiame žemėlapio krašte šalia skaičiaus 3 (G 3) „Moskauser strase“ (Maskvos) gatvės ir plento (Autobahn) į Smolenską-Maskvą ir specifikacijoje 18-tuoju nurodytas„Gefangenenlager“ (karo belaisvių stovykla) o  60 (G 2) „Puschkinkasserrae (Gefang.-Lager) talag 352“ geltonai padažyti. Galimapasididinti, o taip pat atsiversti VISĄ originalą. Panašiai ir O. Usačiovas tą patį planą pateikė.

 

    O apie tas kareivines rašoma ten pat, jog „artilerijos pulko kariniui miesteliu pastatė 3 plytinius 3-iaukščius tipinius pastatus kareivinėms, angarą patrankų ir autotraktorinės technikos saugojimui. Šiose kareivinėse įsikūrė laikinoji persiuntimo (Dulag 126) stovykla. Dauguma ten patekusių raudonarmiečių belaisvių vėliau atsidūrė«Štalage» Masiukovščinoje.
        7 lapkričio 1942 m. laikinasis Dulag-126 Puškino kareivinėse pervadintas buvo į stacionarią stovyklą Stadtlager Stalag 352 (Miesto stovykla 
«Štalag 352»), ir jis tapo  pagrindiniu Masiukovščinos Štalag 352 miesto skyriumi. .. 

 

         Tai, ar ne čia ir slypi A. Rukšėno - M. Pociaus klaida, sumaišius šias  stovyklas?
        
Vėliau, pagal tas pačias Minsko naujienas, 1943 m. karo belaisvius iš Puškino kareivinių pervedė į Masiukovščiną. Jų vietą užėmė policininkai. Galima ir video pažiūrėti apie šį paminklą.
       Tiesa, google rodo, jog Dulag-126 minima labiausiai Smolenske kaip „pietinis“, ar „mažasis“ ir ..., bet dėl karo dabar Ukrainoje prie publikacijų prieiti neįmanoma. Aplamai, „Dulag“-ais vadinamos persiuntimo (etapinės) karo belaisvių stovyklos, nuo vok.: „Durchgangslager“.Gaila, bet vokiškajame 1941 m. plano  pav.:  matomame Karinių Agentūrų (Militarishe Dienststellen) sąraše, sudarytame pagal abėcėlę, tokios paskirties stovykla nerodoma - ji kitaip - paprasčiausiai (Gefangenenlager) Karo  belaisviams pavadinta ir geltonai mano pažymėta 18-toje pozicijoje pagal G 3 geografinį žymėjimą.

      Čia dešinėje 172 pav.:  iš vokiškos Liuftwafe-es 1941-1944 m. m. nuotraukos matosi ir daugiau Puškino gyvenvietės pastatų ir, ypač, charakteringo П pavidalo pastato šiaurinėje-centrinėje nuotraukos dalyje, kuriame šiuo metu yra Baltarusijos Oro gynybos vadavietė.
        Puškino gyvenvietę matome aptvertą net gerai matoma iš lėktuvo tvora. Spygliuotos tvoras iš avio nuotraukų įžiūrėti sunkoka - reik turėti didesnes raiškos nuotraukas.
        Aukšta tvora matosi avio 
172 pav.: nuotraukoje ir priešais Čeliuskinkiečių parką. Toje vietoje buvusių sovietinių Parodos paviljonų pėdsakų beveik visiškai nesimato, nes, gal. tos„Parodos“ infrastruktūra sunyko dar sovietmetyje, prasidėjus prie Volgos ir prie Dniepro dirbtinai sukeltam badui?
        Galima įžiūrėti ir dabartinės Kalinino gatvės pėdsaką ir jos sankryža 
 pav.: su Šiaurine gatve (gal taip vadinosi ir sovietmetyje dabartinė J. Kolaso gatvė, o ne Puškino?), kurioje dabar stovi  pav.: paminklas sušaudytam kareiviui. Ta gatvė pav.: pavaizduota plane, jame nutrūksta, kai pereina į du siauru kampu išsiskiriančius keliukus, su visokiais pastatais, reik, manyti, irgi belaisvių stovykloms priklausančiomis? 
        Nesimato ryškesnių kasinėjimų. Todėl, nieko nuostabaus, jog 1942 m. žiemos metu, prasidėjus epidemijai ir pradėjus masiškai mirti kaliniams, dėl įšalo kąsti dideles duobes laidojimams, matyt, nebuvo šioje Miesto stovykloje sąlygų, nei, skirtingai Miško stovykloje, su šalia esančiu Gliniščių kaimu bei jame molio karjeru; dar net nuo caro laikų. 
Jau pati 172 pav.: avionuotrauka parodo, kad 67 pav.: planas buvo sudarytas apytiksliai, ir panašu, kad  čia dešinėje topografinis žemėlapis69 pav.:  sudarytas pagal avionuotraukos 68 pav.: parodymus ir  sudarytas, tikriausiai į okupacijos vidurį ar pabaigą?


68 pav.: 
vokiškos Liuftwafe-s aeronuotraukos 1941-1944 m. m. nuo Puškino kareivinių iki Čeliuskinkiečių parko. Galima VISĄ pamatyti.

 

         Keista, kad Štalag-o 352 teritorija ne pilnai aptverta. Todėl, galima manyti, kad ir ne avionuotraukos dėka šis sudarytas žemėlapis, kuriame ir geležinkelis siauruko į gretimai Slepnios-Podbolotnoje bei toliau už Kuropatų (tada to vietovardžio nebuvo) ir Drozdų durpynus, Neaiški ir vientisa juoda linija, kuri turėtų reikšti keliukus, bet kažkodėl jų daug nesimato minėtoje avionuotraukoje. Todėl gali būti ir aptvėrimus  vaizduojančios tos vientisos linijos?
         Puškino kareivinių vietoje, kur raudonas užrašas
 „Stalag 352“, įstrižainėmis perbraukta aikštelė, į pašto voką panaši, rodo KAREIVIŲ-BELAISVIŲ LAIDOJIMO VIETĄ. Toje vietoje po karo sovietai pastatė paminklą, kurį aprašė O. Usačiovas, pateikdamas labai daug svarbių pagrindų apie belaisvių stovyklų sudarymą bei nereikalingų žmonių naikinimą.     
        
       Dėl  apsimetusių sovietiniais patriotais, taip vadinamais
 „лжепатриот“-ais, kuriuos pavadino kraštotyrininkas Olegas Usačiovas, susidarė baltos dėmės Parodos belaisvių stovyklos istorijoje, ypač,  karių kapų apskaitos klausimu. Jis cituoja 1944 m. Minsko gyventojo A. Budanovo parodymus, kad šalia prieškario Parodos, pastate, skirtame Baltarusijos karinės apygardos štabui, kuris statėsi prieš karą, buvo įkurta belaisvių stovykla „rusų“ kariams. 
        (Atkreipiu dėmesį, jog liudininkas ne pasakė, kad sovietų kariams). Pradėdamas savo I-ąją dalį apie Parodos belaisvių stovyklą, O. Usačiovas  2013 metais buvo parašęs taip:


69 pav.: 
žymiai tikslesnis topografinio tipo vokiškas jau ne planas, o žemėlapis su visomis koordinatėmis ir reljefu.

       „Netgi įkurtame NKVD-KGB veteranams muziejuje, Minsko ir Minsko srities valstybės saugumo direktorato pastate, jie neteikia informacijos apie prieškarinę NKVD vardo 3 metų mokyklą. Frunze (Vankovičiaus užmiesčio dvaras Slepiankos miške), apie jame esantį SD (P.S.: vok.: „Sicherheitsdient“ - mano pastaba) regioninį skyrių, apie masines baltarusių gyventojų kapus Slepiankos miške (netoli buvusios Canavos vasarnamio, kurį neseniai sunaikino galing   statybinė technika), apie masines 20-30-ųjų kapų Čeliuskinkiečių parke, apie siaurojo geležinkelio, nutiesto prieš karą, šalia Canavos vasarvietės ...“. 
        Apie pastarąjį man būtina atskirai įterpti, nes ką paminėtas pokaryje paskirtasis NKVD pirmininkas Lavrentijus Canava; taip vadinamas
 „Baltarusijos Berija“ Slepiankos miške iškrėtė, viskas dabar paišosi ir dėl Ukrainoje karo priežasčių, ir dėl II-ojo pasaulinio karo ...   idinti.

68pav.: prie vokiečių Lenino paminklo Minske likimo vaizdų koliažas, kurį STUDIJAVIMUI galima ženkliai pasid

Dabar jau nedrįsčiau ten važiuoti, nes už tyrinėjimus gali mane suimti.


69 pav.:
 
Šalia Raudonoji bažnyčia su pamaldomis yra šiokia tokia atsvara ir viltis ... , kurią galima pasididinti.

 

 

 

 

 
 

   
   

Šių nesąmonių jau nekomentuosiu - užteks.