Šiuo labai įtemptuoju tarptautinės politikos periodu, kai rytoj (vasario 24 d. ) sueina jau 4 metai, kai Ukraina  ginasi nuo ją užpuolusios išprotėjusios Rusijos (išprotėjimo įrodymas, kai Rusijai tą diena bus 45-iom dienom daugiau kariauti su Ukraina, nei ji kariavo savo „didžiajame tėvynės“ kare prieš hitlerinę Vokietiją),  tai tokiomis dienomis ukmergiečių „Gimtosios žemės“ laikraščio minėtas straipsnis neįkainuojamas, kuris paminėjo Ukmergėje prieš J. Krikštaponiui paminklinio akmens protestus organizavusiojo Giedriaus Grabausko asmenvardį. Tai to paties, kurį čia dešinėje 3 pav. matome, kaip autorių Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministro S. V. Lavrovo inicijuotoje šmeižtų apie Lietuvą monografijoje. 

     Tai, kaip tik „Gimtoji žemė“, aprašydama 2015-ųjų liepą (pagal DI liepos 16 d.) Ukmergėje užfiksavo „pilietinės akcijos“ organizuotos to G. Grabausko šmeižtus žodžiais tokiais: „Tuomet asociacijos "Lietuva be nacizmo" atstovas Giedrius Grabauskas teigė, jog tautos didvyriu vadinamas J. Krikštaponis buvęs vienas iš dabar jau išaiškintų budelių - neva jis žudęs, mušęs nekaltus žmones, dalyvavęs masinėse žudynėse Lietuvoje ir Baltarusijoje.“

     Kaip matome, „Gimtoji žemė“ principingai  cituoja su žodžiu „neva“, kaip galinti būti pramaną.

               Taigi, apie „Krikštaponį Rudenske“ paistė tik komunistinis nusikaltėlis, du sykius sėdėjęs kalėjime už kovą  prieš A. Smetonos rėžimą - tai Martynas Kačiulis (jo byla čia dešinėje 6 pav. ), kurį iš kalėjimo išlaisvino 1940 m. sovietinė okupacija, kurį įdarbino Raudonosios armijos karinėje bazėje. Todėl nieko nuostabaus, kad karui prasidėjus, jis savo gyvybės gelbėjimui atsidūrė batalione net liepos 2 d. O, kai vėl sovietai atėjo, tai kaip tikras komunistas nuėjo iki Berlyno - už tai gavo 2 medalius, bet gavo ir 25 metus lagerio už buvimą batalione.

              Ir, kadangi M. Kačiulis 1948 m. per NKVD tardymą kuopos savo 2-osios kuopos vadu minėjo Nikodemą Reikalą, kurį ir KGB nustatė savo dokumenteⁿ, tai istorikas Alfredas Rukšėnas neturėjo jokios teisės kvestionuoti KGB-istų, kaip specialistų-kriminalistų patirties. Juk istorikas negali būti „protingesniu“ už tuos, kurie tardė ir tardydami nustatė vietoje J. Krikštaponio Baltarusijoje buvusį N. Reikalą. Tuo labiau, kad be galo daug liudininkų apie jį liudijo.

               Na, o kadangi M. Kačiuliui po 32-jų metų per 1980 m. apklausą N. Reikalas pavirsta į  „Krištaponį“, tai jau tokiu  „liudininku“, keičiančiu parodymus, A. Rukšėnas tuo labiau privalėjo nepasitikėti.

     Labai svarbus yra dar istorikams nežinomas pereinamosios iš NKVD į KGB struktūros 1955 m.. lapkričio 19 d. Vilniuje Pabaltijo karinės apygardos Karinio prokuroro padėjėjo - justicijos majoro Mamulin-o atlikto tyrimo konstatavimas apie J. Krikštaponį, kaip po dezertyravimo iš Raudonosios armijos GYVENUSĮ NAMUOSE, o po to įstojusį į Vietinę rinktinę; NKVD-istų pavadintą „Plechavičiaus nacionalistinę armiją:

9 pav.:, kaip matome, NKVD; persekiojusi ir suėmusi J. Krikštaponio sesę Veroniką, apie jokią „Baltarusiją“ net nemini. Jeigu jis būtų ten, tai būtų sužinojusi labai lengvai iš savo agentūros. Galima VISĄ perskaityti skiltį apie Veroniką Krikštaponytę, o taip pat galima ir tos nutarties 4 psl.  156 archyvinio lapo VISĄ PUSLAPĮ atsidaryti, kurio internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/nutartis-1955-11-19-viln-apie-kriksto-buri-156-4-psl.jpg   

              Ir šis 9 pav. dokumentas  ne „užkištas“ kur, o viešai padėtas, ir istorikų privalėjo būti įtrauktu į pažymas, nes tai buvo ne kieno kito, o J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės archyvinės-tiriamosios bylos Nr. 30422/3  peržiūrėjimo išvada J. Krikštaponio rinktinės nežuvusiems - išlikusiems gyvais nariams, kaip ir, lyg, bausmių švelninimui peržiūra. Tokios peržiūros, logiškai galvojant, nė nebūtų, jei NKVD būtų mačiusi pastarąjį Baltarusijoje, o ne nacių kalėjime kalinamą, apie kurį NKVD gerai žinojo, kada jis buvo kalinamas.
        Tarp jųjų toje baudžiamojoje byloje buvo ir mūsų jubiliato Antano Smetonos pusseserės Eleonoros Smetonaitės vyras Marius Smetona, kurio dabar sūnus Antanas ir anūkas; irgi Marius SMETONAI yra žymiausiais Lietuvos kalbininkais, apie kuriuos neseniai  per LRT Dinastijų laidą  buvo atskleista tada artėjusio A. Smetonos jubiliejaus svarba per jojo palikuonis, tarp kurių yra ir mūsų svarstomasis herojus.

Ir NKVD fiksavo J. KRIKŠTAPONIO SLAPSTYMĄSI
nuo vokiečių bei jo bėgimą nuo jų

     Kadangi Centras šių eilučių autoriui 2023-10-25 išsamiame atsakyme rašė apie kažkokią jaudinančiąją - ISTORIKAMS NERIMĄ KELIANČIĄ ŽINIĄ, ir tada LGGRTC-as pranešė jog jos neskelbs, kol neatliks istorinio tyrimo. Todėl NUOŠIRDŽIAI REIKIA DĖKOTI Centrui, už nuolatinį susirašinėjimą,  suteikiant svarbias žinias, kurių dėka toliau teko narpliotis dokumentų tikrame labirinte ir, mums-kraštotyrininkams atradus tai, ką teko aukso spalva padažyti:

11 pav.: iš 1947 m. gruodžio 27 d. baudžiamosios bylos Nr.  1258 Kunigunda SLIESORAITYTĖ, kurios portretą ir pirštų antspaudų pavyzdį analizei galima ženkliai pasididinti. Tai yra saugoma Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) f. K-1, ap. 58 Kunigundos Sliesoraitytės, Jono (gimusi 1917 m.) baudžiamoji byla Nr. P-4433 1947 m. lapkričio 7 d. ji buvo suimta vykdant LSSR („LTSR“) MGB 2N valdybos 1-ojo skyriaus pareigūnų sprendimus dėl arešto ir kardomosios priemonės skyrimo. Ji buvo įtarta nusikaltimus pagal RSFSR BK 58-11 straipsnius. Ji buvo kaltinama tuo, kad priklausė nelegaliai organizacijai, pavadindama ją Lietuvių nacionalistinė partija, kad užsiėmė antisovietinė agitacija, nelegalių laikraščių ir lapelių platinimu, lėšų pogrindžiui rinkimu, kad savo bute rengė nelegalios organizacijos narių susirinkimus.  Baudžiamosios bylos tyrimas buvo nutrauktas, nes NKVD pareigūnams nepavyko gauti įrodymų, patvirtinančių K. Slesoraitytės pateiktus kaltinimus.

     Šis dokumentas galutinai patvirtina,   kad pagal sesers Veronikos atsiminimą, jos brolis Juozas iš tikrųjų slapstėsi nuo vokiečių, nes tai pasakė jo žmonai protokole paminėta kažkokia Irena Ramanauskaitė. (Reikia dar tirti, nes tai ar ne galėtų būti kokia nors tolima Adolfo Ramanausko-Vanago  tolima giminaitė?).

    Kas įdomiausia, kad Centrą atstovaujantis A. Rukšėnas šių eilučių autoriui Centro oficialiame rašte-atsakyme paminėjo tik jam naudingą žinią, kad jo žmona apie savo vyrą minėjo, neva,  „Minske tarnaujantį“. Tačiau ši „žinia“ yra niekinė, prieš žinią, kad J. Krikštaponis iš tikrųjų slapstėsi nuo vokiečių. Taip, kad paėmus tas abi žinias, tai, jeigu Kunigundos Sliesoraitytės vyras slapstėsi nuo vokiečių ir su ja susitiko Vilniuje tik skyrybų dieną, tai akivaizdu, kad besislapstantysis nuo vokiečių turėjo dėvėti karinę uniformą, ir tikrai negalėjo jis savo buvusiai žmonai girtis, kad jis „slapstosi nuo vokiečių“. Juolab, ne aiški skyrybų priežastis ir NKVD įrašas apie Kunigundos ryšius su vokiečiais. Tai nieko nuostabaus, kad žmona skyrybų metu galėjo suprasti, apie, neva, „iš Minsko“ atvažiavusį. O protokole parašymas „bėgo“ iš vokiečių armijos - tai irgi kažkoks alegorinis, panašu į NKVD tardytojo turinčio situacijos supratimą, paaiškinančią, kad tas bėgimas vyko ilgą laiką. Pavyzdžiui, išėjus iš kalėjimo, taisant sveikatą nuo išbadėjimo, o atsistačius, nesirodant ne bet kokiems vokiečiams, o jį beieškantiems GESTAP-ininkams, jį iš kalėjimo išleidusiems ir ...

         Todėl nieko nuostabaus, kad dabar nerandami dokumentai apie J, Krikštaponio kalinimą, nes patys GESTAP-ininkai ar negalėjo sunaikinti, bijodami atsakomybės už išleidimą iš kalėjimo? Todėl Ukmergės kraštotyros muziejui, vargu, ar reikia ieškoti lėšų dėl Vokietijos archyvuose paieškų? Gal, vis tik, reikia geriau Maskvoje ieškoti, pagal kuriuos NKVD generolas Piotras Kapralovas rašė apie kalinamą Kauno kalėjime  Krikštaponį! Tuos dokumentus P. Kapralovas tikrai į Maskvą,  o ne „į Berlyną“  išvežė. Nebent, pas Sąjungininikus, gal reikia ieškoti NKVD veikėjų: Kapralovo, Tkačenkos ar net Lavrentijaus Berijos prašymą išduoti generolą S. Raštikį, tarpininkavusiam „banditų“ vado išleidimui iš nacių kalėjimo, kuris su su Abvero parašiutininkais ... Tai, jiems nepavykus, , tada Raštikių dukrytės dvi iš trijų (vienas iš kart mirė tremtyje, tapdama pirmąja auka) 1946 m. su močiute iš kart gražinamos į Lietuvą, kad išvilioti generolą su tų dukryčių mama. Bet, dukrytės pasislepia nuo NKVD ir planas sužlugo, Todėl šių eilučių autoriaus auklėtinį Rusijos FSB priverčia vyriausiajai Laimutei atsikeršyti, pasislėpdamas nuo jos dukros Romos, palikdamas jai pametinukus, pasislėpęs Pamaskvėje ir pasikeitęs tapatybę, kai jo mama iki mirties ieškojo per gubernatorius savo, atseit, „žuvusio“ sūnaus „palaikų“. Tačiau, šių eilučių autorius garantuoja, kad jo aukšto meistriškumo auklėtinis, su kuriuo buvo dirbta SPORTO PSICHOLOGIJOS srityje, jis, tikrai, savo vaikų atsisakyti negalėjo.
 

Nereikia  2-iems „istorikams“ tapti „protingesniais“
 už KGB-stus-specialistus-kriminalistus,
atlikinėjusius tardymus ir tyrimus -
TAI IŠ MIŠKO NEGRĮŽIMO PASEKMĖ,
nors po ranka žemėlapis, į kurį nusispjaunama
 

      Tokią išvadą tenka daryti todėl, kad, tikrai, buvo kvestionuota šių specialistų kompetencija (SAVO PRIEŠO GALIMYBIŲ NEPAGRISTAS MENKINIMAS YRA DIDELIS NUSIKALTIMAS, VEDANTIS PRIE PRALAIMĖJIMO PRIEŠ JĮ)  kai buvo pasityčiota iš KGB-istų, kaip specialistų mokėti tardyti tarduomuosius. Tokių patyčių „rezultą“ čia apačioje 13 pav. galima pamatyti:

   
13 pav.: PAGRINDINIS DOKUMENTAS, ĮRODANTIS mūsų 2-jų „istorikų“ melą. KGB-istų sudarytas (galima ir VISĄ pirmąjį psl. atsidaryti šio dokumento) J. Krikštaponio 2-osios kuopos Sąrašo viršutinė pagrindinė dalis, nurodant, kokiu dokumentu (įsakymu Nr. 42 sudarytas tas Sąrašas, ir nurodyta archyvo adresas, kuris šiuo metu yra Lietuvos centriniame valstybiniame (LCVA) archyve, kuriuos čių eilučių autorius nufotografavo ir kai ką pamatė- tas  bus parodyta čia žemiau. Matome, nurodyta J. Krikštaponio kuopos pareigybė VIENASKAITOS  formoje ir IŠVYKOJE į Minską RODOMAS KAIP KUOPOS VADAS Nikodemas REIKALAS, sūnus Simono ... Ne tas tėvavardis Juozui Krikštaponiui pripaišytas todėl (čia mano versija), kad KGB-istai nežinojo, jog paauglystėje J. Krikštaponis pakeitė savo pavardę (viena raide sutrumpino per neraštingus pasų stalų darbuotojus) ir todėl jam kitą „tėvą pripaišė“, kuris kažkur Ukmergės krašte gyvena ir kurį aptiko e-pavelde (tokio daikto LGGRTC ir Istorijos instituto istorikai nežino, ir tai įrodo jie savo „pažymose“)  buvusi Karo muziejaus ilgametė darbuotoja Violeta, kuri šiuo metu JAV gyvena ir vadovauja Istorikų klubo socialiniam tinklui. 
Įspėju, jog daug kas klysta, kad N. Reikalas pakeitė J. Krikštaponį todėl, kad, neva, „gaujoje buvo užmuštas“. O čia ir yra ta problema, kad reikia suvokti, ką skaitai ir kokius dokumentus vartai. Čia KGB-istai užmušimą parodė, kad nereikėtų ieškoti, nes tas Sąrašas sudarytas, kad visus kuopos  karius traukti į baudžiamąją atsakomybę, neva, už „kolaboravimą“, nors visiems šio 2/12 bataliono kariams, kaip buvusiems Raudonosios armijos kariams, reikėjo rinktis,  arba Karo belaisvių stovyklą ir joje numirti, arba bandyti išgyventi savisaugos batalione. Todėl SOVIETIŠKASIS-RUSIŠKASIS „ k o l a b o r a v i m o“ TERMINAS NETEISINGAS. (Iš J. Semaškos sūnaus Alvydo parodymų) Juk, labai daug kas dezertyravo - rizikavo gyvybes, bet nusikaltimuose dalyvauti nenorėjo. Pavyzdžiui, jei J. Krikštaponis nebūtų prieš nacius protestą atlikęs, tai, kai teisę išmanantis, gal ir A. Impulevičių būtų prilaikęs, taip, kaip ir vokiečius sustabdė nuo nusikaltimo?  

       APGAVYSTĖS AUKŠČIAUSIOJI FAZĖ, kai pirmasis auksu padažytas E. Guogos 1982-02-24 nurodytas protokolas ir jo 15 pav.  viršuje atvertas 2-u psl. 16 pav tas protokolas su ta pačia pavarde bei 1982-02-24 data irgi nurodo J. Krikštaponį tik Kaune  vadu buvusį, ir po to čia aukščiau 7 pav. nurodytas Martynas Kačiulis 1982 m. rugpjūčio 16 d. nurodo ne Krištaponį, o Reikalą, bet vis tiek čia 16 pav. paskutinėje eilutėje vis tiek „pažymėtinas ltn. J. Krikštaponis (Krištaponis) kaip priedą prie algos“, nuslepiant nuo skaitytojų to algos pobūdį, kaip vedusio vyro, ir toliau  jau už  paveiksliuko krašto, į kurio jau originalą galima nueiti, rašant, jog „2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado ltn. J. Krikštaponio (Krištaponio) dalyvavimą Rudensko miestelio žydų geto likvidavime liudija buvusio 2-osios kuopos policininko jaunesniojo karininko Martyno Kačiulio parodymai“. Iš šios Instituto Pažymos citatos matome AUKŠČIAUSIO LAIPSNIO CINIZMĄ, kai net eilinio laipsnio neturintis karys Martynas KAČIULIS PAVERČIAMAS "KARININKU", ir, net; ne bet kokiu, o "jaunesniuoju" - t. y. galinčiu turėti laipsnį net iki kapitono. Todėl psichologiškai skaitytojas labiau įtikinamas "patikimesniu liudininku", kaip, neva, „karininku“, ir dar sujaudintoje būsenoje jį nuteikiant „su priedu prie algos“, kad skaitytojas pagalvotų, jog gavo „priedą už žudynes“. Tai chuliganiška manipuliacija, nes dokumentuose visada visokie priedai prie algos nurodomi su paskirtimi. Tuo labiau, kad jeigu nurodžius tikrąjį priedą, kaip vedusio vyro priedą, tai kiekvienas, blaivai mąstantis pasakys, kad tas priedas negali įrodyti, jog „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ galėjo būti, nes jei jis pateko į kitos valstybės nelaisvę, tai jokie įstatymai neleidžia suimtojo karininko žmoną palikti be pragyvenimo šaltinio. Todėl labai panašu į sąmoningą manipuliaciją, praleidus priedo prie algos nurodymą.

              Tuo labiau, kad dėl kario su karininku supainiojimu čia jokia, neva, „spausdinimo klaida“, nes tokias specifines Pažymas ne sekretorės-„mašininkės“, o  patys specialistai privalėtų spausdinti, kad išvengti tokių dalykinių klaidų. Tuo labiau, kai tas pats M. Kačiulis šioje Pažymoje dar ir antru sykiu yra paverstas „karininku“ ir lygiai taip pat jis du kartus yra paverstas „karininku“ tose pačiose pozicijose ir mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 m.  Nr. 1(52)

               Net, jeigu ir nuo gatvės paimtasis raštvedys, visiškai nenusimanytų, kur karininkas, o kur karys, būdamas tolimu nuo kariuomenės, tai vis tiek sąrašuose susipainioti tarp kario ir karininko neįmanoma, nes garsiajame Nr. 42 įsakyme karininkų ir karių sąrašai yra pateikti atskirai. Tuo labiau, kad tyrinėjimui J. Krikštaponio biografiją, privalu atmintinai žinoti visus karininkus, kuriuos galima susiskaičiuoti visais pirštais, esančiais ant rankų ir ant kojų. 

              O šių eilučių autoriaus daugiamečių stebėjimų išdavoje, ypatingai per visuomeninį transliuotoją LRT, kaip sovietiniais-komunistiniais laikais, siekiančios tos pačios tik vienos „ t i e s o s “ monopolio, jos dėka J. KRIKŠTAPONIS YPATINGAI BUVO APŠMEIŽTAS, IGNORUOJANT INTERNETĄ ir josios Vikipediją bei internetinę Enciklopediją, kaip tai ignoruoja diktatoriai V. Putinas ir A. Lukašenka, siekdami uždrausti tikrų-demokratinių žinių sklaidą.

     Todėl čia jau gal ir  turėjo susirūpinti specialiosios tarnybos, kaip iškilusiam Valstybei pavojaus simptomui; su tokiais labai keistais „Z“ raidžių „sutapimais“, panašiais, kaip Su-15 naikintuvui, neva, „netyčia“ debesyse praskrendant pro J. Gagarino lėktuvą! Ir kaip tik šių eilučių autorius savo radaru tada per kovinį budėjimą ir fiksavo šį žudiką-naikintuvą,  ir apie tai dėl J. Krikštaponio; ir J. Gagarino perspėjo tą Komisiją, nes J. Krikštaponio biografija buvo suklastota, panašiai kaip ir J. Gagarino „žūties“ akivaizdžiausia inscenizacija. Juolab, kaip dabar jau nebelikusios  tos „komisijos“ (jau į kabutes paimtos, nes ji ir „prisidirbo“ su J. Krikštaponiu) savo darbo broku, kurį mes dar srėbsime, kai toliau pagal A. Hitlerio-Maudzedūno metodus chuveinviniškai-barbariškai naikinamos P. Cvirkos, Salomėjos Neris bei J. Gagarino gatvės, pirmiesiems dviems atsikeršijant už tai, jog jie atsitokėjo ir ..., apie ką ir čia šių eilučių autorius užsiminė.

              Juk, jei 2013 m. rašytojo Balio Sruogos remontuojamame bute buvo atrastos sovietinio saugumo įrengtos pasiklausymo aparatūros likučiai, tai nereikia būti naiviems, kad tokia pasiklausymo aparatūra „negalėjo“ būti ir pas Rašytojų sąjungos pirmininką P.Cvirką, kai jis pradėjo girtuokliauti nuo šoko, pamatęs mūsų Tautos genocidą, ir pirmasis iš mūsų rašytojų prisilietė prie Partizaninės tematikos; pradėtame romane UPĖ NEGRĮŽTA..

              Už tai ši „komisija“ ir atsikeršijo už prisilietimą prie Partizaninės tematikos - atsikeršijo ir Salomėjai, kurios kūrybą dievino Partizanai, naudoję dainas, jos motyvais, nes žinojo, jog ji Atgailą atlikus buvo savo Juodajame sąsiuvinyje, apie kurį Partizanai taip pat žinojo.

             Taip, kad suvokti, kaip buvo protestuotojo prieš J. Krikštaponį Giedriaus Grabausko (Maskvos-Minsko linijos) veikiama ta „komisija“, galima „pasigrožėti“ tos „komisijos“ galimai grasinimo atributais:

             Tuo labiau, ar F. Kukliansky ne reikės atsakyti už J. Krikštaponio šmeižimą? Ar F. Kukliansy „savo akimis matė“ J. Krikštaponį „žydus žudant“? Negi advokatei, pagal JURISPRŪDENCIJOS mokslą teisiškai užskaitytu gali būti tik vieno liudininko parodymas? Juk dėl Rudenske žydų žudynėse apie ten J. Krikštaponį netyčia papaistė tik dviems metams vienas skandalistas M. Kačiulis, kuris ir Rudenske nebuvo, ir kuris tik  jo 1948 m. rodytas Nikodemas Reikalas po 32 metų pavirsta į „J. Krikštaponį“, dėl kurio susiprotėjo ir atitaisė savo neteisingą priešpietinį 1982-08-16 „parodymą“, pabrėždamas, jog vadu buvo „Ne Krištaponis, o Reikalas“. Pastarąjį ir kitus kuopai vadovavusius tame Rudenske ir kiti liudininkai nurodė. Taip, kad F. Kukliansky gali „padėkoti“ apgaudinėtojui A. Rukšėnui, kuris neteisėtas „pažymas“ Bendruomenei rašinėjo, ir šių eilučių autoriui asmeniškai raštu jis prisipažinęs buvo.

     Taigi, grįžtant, prie minėtos  „komisijos“, kuri tik kabutėse įvertinimo pelnė po 2025 m. kovo 27 d. Regionų administracinio teismo sprendimo, apginusio Juozo Krikštaponio vardą, būtina paaiškinti, kodėl iki tokio žemo lygio krito minėta „komisija“. Mat, Teismo metu, viešinant tos „komisijos“ garso įrašus, išryškėjo POLITINIO SPAUDIMO reikalavimai, dėl ko ta „komisija“ tik apie 20 min. „svarstė“, iki kol priėmė „sprendimą“, kai, pagal įstatymą, reikėtų padoriai net iki 20 darbo dienų svarstyti tokius atsakingus klausimus. Todėl PRIVALU DABAR AIŠKINTIS, KOKIA ČIA VALSTYBĖ DARĖ TĄ POLITINĮ SPAUDIMĄ „komisijai“, KURI NET NEDRĮSO PASKAITYTI PATIES SVARBIAUSIO SAVO DOKUMENTO ? ? ?

             Tuo labiau, Teisme paviešintuose garso įrašuose girdėjosi pažadas tada dar Komisijai atsiųsti Pažymą, kurią tos Komisijos nariai paskaitę, būtų gal pakraupę, kai jos gale paneigiamas „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimas. Aišku, pagal tokią Pažymą nariai, garantuotai, tikriausiai, bent, nieko nesupratę būtų likę ir ...? Tikrai, pagal tokią Pažymą, gerai paskaičiusieji, būtų kėlė klausimus ar net triukšmauti būtų pradėję? Tačiau toji „komisija“ priima „sprendimą“, net neskaičiusi jai kitą dieną pažadėtos atsiųsti Pažymos.

              Taip, kad reikia dar aiškintis, KAS  UŽHIPNOTIZAVO „komisiją“, kuri  net nedrįso paskaityti jai žadėto atsiųsti dokumento, ir akimirksniu priėmė „nacistinį keršto sprendimą“? Ar tas hipnotizuotojas nebus tas, kuris privalėjo žinoti, jog, pagal tą žadėtą atsiųsti Pažymą, „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti ne kaip negalėjo?

              Todėl Regionų administracinis Teismas; dėl tos „komisijos“ labai grubių ir kitų procedūrinių pažeidimų - atmetė LGGRTC-o „nutarimą“, priimtą pagal tos „komisijos“ pažeidimus.

              Tuo labiau, kad  ir pats Centras (LGGRTC-as), matęs absurdiškiausią tos „komisijos“ „išvadą“; su prie jos prisegtąja Pažyma , jos pabaigoje neigiančia „Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimo tikimybe, priėmė kitokį-„kompromisinį“ nutarimą: palikti atminimo akmenį, kurį nutarė skirti visai Vyčio partizanų apygardai.

            Dar svarbiau, kad atsakovė -  Centro atstovė pripažino, jog J. Krikštaponio atžvilgiu ARCHYVAI DAR NĖRA IŠTYRINĖTI. (P. S.: padoriau J. Krikštaponio atžvilgiu tik mes-kraštotyrininkai-pensininkai ištyrinėjome, nes mes besinaudodami internetu ir Vikipedija, joje matėme sveiku protu nesuvokiamus prieštaravimus, ir todėl ryžomės dideliam-kruopščiam darbui.) Tuo labiau, pagal įspūdžius ..., Teisėjų kolegija buvo labai nustebusi neištyrinėtais archyvais. Todėl, galima manyti, kad tai, gal, ir buvo lemiamas Teismui argumentas, kad Didvyriui Atminimo naikinti negalima .

              Nors tos „komisijos“ pirmininkas  Vitas Karčiauskas žiniasklaidoje stebėjosi, kad Teismas neišklausė nuomonės tos „komisijos“ narių, kaip „specialistų“. Tačiau, kokie jie, kaip „specialistai“, kai juos vienas iš narių visus apgavo, ar galimai „užhipnotizavo?“, kad jie neskaitytų pažadėtos atsiųsti Pažymos ir priėmė „sprendimą“ iš karto po pažado, net nelaukdami kitos dienos?. Kur dar „specialistai“ priima „sprendimus“, net neskaitę dokumentų? Gal kaip tik ir užteko „komisijai“ to 17 pav. matomo reikalavimo su Ukrainą atakuojančios  „spec. operacijos“  „Z“ raidės  parodymo? Kaip ir matome - J. Krikštaponiui paminklas ir yra ryškus Maskvos POLITINIO reikalavimo tikslas.

     Čia į Lukofašistinės šalies pareiškimą reikia labai ramiai reaguoti ir stebėti, ar niekas nevykdo tolimesnių mūsų Didvyrio šmeižimo kampanijų, kurias ir toliau vykdo LRT su Istorijos institutu bei dalinai su LGGRTC-u, kuris iki šios dienos ignoruoja internetą ir "nežino" kad jame yra sukurti tokie, kaip Vikipedija ir Pasaulių lietuvių Enciklopedija, pateikiančios visas žinias, o ne vienpusę, kokią norėjo A. Rukšėnas. Todėl LGGRTC-as savo tinklalapyje ir toliau, net iki šios dienos slepia J. Krikštaponio kalinimą nacių kalėjime bei jo slapstymąsi nuo vokiečių per jų visą okupacijos laikotarpį, kai tai net dokumentai patvirtina čia aukščiau pateikti-minėti.

             Tai su tokiu  savo „darbo“  „rezultatu“ baigia kadenciją  šio Centro  gen. dir. pareigas ėjęs dr. A. Bubnys, jei dar neapsigalvos iki savo darbo pabaigos, bent atsiprašyti?

             O kadangi Juozas Krikštaponis buvo Lietuvos Patriotu, ugdomas savo tėvo Jono - buvusio knygnešio, nešusio knygas į garsiąją Ustronę, Vaižganto prižiūrimą ir jo mama Morta buvo kaimo Šviesuolė, kaip Pirmojo Lietuvos Prezidento sesuo - visi jųdviejų vaikai BUVO UGDOMI EITI TIK TEISINGU KELIU.

22 pav.: kaip matome, J. KRIKŠTAPONIO SKVERO vardas nėra panaikintas iš dokumentų. tai matome, nors oficialiai tas skveras gavo bevardį „Vytauto g. 30A“ pavadinimą, bet specialistai turintys galvą at pečių, o ne bet kur, Bendrame Ukmergės miesto plane taro Gamtos ir kultūros paveldo gyvenamosios kokybės gerinimo brėžinyje išliko J. KRIKŠTAPONIO SKVERO pavadinimas. Tą brėžinį galima prasiplėsti.

     Labai svarbu, jog viso pasaulio civilizuotuose vakarietiškose žemėlapiuose yra pažymėtas J. Krikštaponiui skirtas paminklinis akmuo, išskyrus rusiškuose Yandex ir lietuviškuos maps.lt, bei Geoportal-o, kurie, matyt, vykdo Maskvos numatytą liniją, ką galima rodyti, o ko ne?

26 pav.: minėtame čia kairėje D. Britanijos Open Street Map žemėlapio legendose (sutartinių ženklų aprašymuose) kiaušinio formos ženklas su brūkšneliais viduje reiškia PAMINKLĄ KAIP AKMENĮ, kurių pasaulyje yra daug. Galima šią legendą pasididinti.

     Taigi, žvelgiant iš loginės pusės, PAMINKLAS JEI JIS JAU YRA ŽYMIMAS, JIS JUDĖTI-KILOTIS NETURĖTŲ, nes tada Lietuva pasaulyje bus nesuprasta.

        Tuo labiau, kad jeigu jau buvo paminklas pašventintas, tuo labiau, paties monsinjoro Alfonso SVARINSKO, tai, tuo labiau, - judinti paminklą be jokios priežasties ne tik netinka, bet, tai būtų, tiesiog, barbarizmas.. Tada ir pati šventinimo procedūra netenka prasmės ir tai gali sukelti labai žemos kultūros bendruomenės vaizdą, kai niekinamos šventinimo tradicijos be jokio reikalo. Be to, paminklas buvo pastatytas praktiškai  Juozo Krikštaponio artimųjų lėšomis,

            Minint monsinjoro Svarinsko 100-mečio jubiliejų, šių eilučių autorius jau tada kėlė klausimą dėl paslaptingai dingusio aikštės pavadinimo. Tada Seime per monsinjorui skirtą jubiliejinę-mokslinę konferenciją, paaiškėjo ir A. Svarinskui suklastota biografija, kuri skelbiama visai ne tokia, kokia iš tikrųjų buvo. Tai atskleidė Ypatingojo archyvo VRM skyriaus vedėjas Povilas Girdenis, kuris pabrėžė, jog A. Svarinskas buvo ne „ Vyčio“ apygardos „ryšininku“, o buvo Didžiosios Kovos apygardos partizanu. Klaida buvo padaryta, nes „mokslininkai“ vadovaujasi tik okupantų NKVD-KGB dokumentais ir ignoruoja gyvų žmonių prisiminimu. Todėl dėl šios priežasties ir buvo suklastota J. Krikštaponio biografija, kai buvo ignoruoti Partiznų prisiminimai ir už                Taip, kad, kažkieno sumąstyta iškelti J. Krikštaponio paminklą į monsinoro A. Svarinsko puoselėtą Didžiosios Kovos apygardos parką, tai būtų ne tik paties monsinjoro ir to parko išniekinimas, bet ir pasityčiojimas iš Vyčio apygardos atminimo, šiai apygardai sunaikinus atminimą. Tai bus iš visų žuvusiųjų Vyčio apygardos partizanų dar antras paniekinimas, po jų kūnų niekinimų stribinyčiose.sties ir J. Krikštaponio biografija suklastota labiausiai ir šlykščiausiai.