Naujai pradėjusiam eiti Mokslų akademijos prezidento pareigas akademikui Vytautui Nekrošiui, LR Istorijos instituto direktoriui doc. dir. Aurimui Švedui, LRT Generalinei direktorei

 

P R A Š Y M A S

Lietuvos visuomeniniam transliuotojui (LRT) ir LR Istorijos institutui

kuriems buvo nuolat teikiama informacija apie mūsų šalies archyvuose atliktus kraštotyrinius tyrimus Juozo Krikštaponio biografijos klausimu -
kokios dar informacijos reikia, kad šį Didvyrį būtų nustota viešai šmeižti?

     Pirmiausiai, reikia padėkoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau LGGRTC-ui arba Centrui) už teiktas svarbias informacijas ir už reagavimą į mūsų-kraštotyrininkų atrastus duomenis.  Gal pagal juos Teismo metu dėl J. Krikštaponiui paminklinio akmens Ukmergėje Centro atstovė-atsakovė pareiškė, kad archyvai dar nėra ištyrinėti. Juos kiek įmanoma, ištyrėme mes - kraštotyrininkai, pagal kurių duomenis, istorikų dar nematytus, aišku, kad „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti negalėjo.
              Gal todėl reikėtų kreiptis į Baltarusijos URM, kuri buvo pasipiktinusi, jog Teismas uždraudė J. Krikštaponiui šalinti paminklinį akmenį ir tam piktinimuisi grindžia Lietuvos istorijos instituto [toliau LII(Lii), arba Instituto] istoriko Mindaugo Pociaus „teiginiu“, jog, neva, „nėra abejonių, kad J. Krikštaponis ... Baltarusijoje vadovavo ... žudynėms “.
               Tačiau, gal galima Baltarusijai pranešti, jog jeigu joje būtų buvęs J. Krikštaponis, tai jis, kaip teisę išmanantis, ir, žinantis vokiečių kalbą, gal būtų bandęs savo 2/12 batalionui trukdyti dalyvauti nusikalstamose akcijose? Juolab, jis ir vokiečius buvo  atitraukęs nuo nusikaltimo; kai jie traukėsi - parodė, jog jis savo universitetines teisines žinias mokėjo pritaikyti praktikoje. Tuo labiau, Baltarusijoje kariniams nusikaltimams labiausiai nacių buvo išnaudojama, būtent, J. Krikštaponio buvusi 2-oji kuopa, kuriai, pagal liudininkų parodymus, tik dviejų mėnesių eigoje šios kuopos vadais buvo net 7 karininkai - net iš kitų kuopų, kurie nuolat keisdavosi.
              Kaip tik ši aplinkybė ir įrodo, kad ten J. Krikštaponio būti negalėjo ir todėl ta kuopa nacių buvo išnaudojama labiausiai, nes nebuvo jos tikrojo vado.

     Neseniai Žinių radijuje Seimo narys Artūras Zuokas buvo pabrėžęs, kad propagandinė „žiniasklaida“ skiriasi nuo civilizuotos Vakarų žiniasklaidos, kad ji savo teiginiams naudojasi ne mažiau, kaip dviejų žinių šaltiniais.
               Todėl klausimas labiausiai J. Krikštaponį šmeižusiai LRT, - kodėl negalima buvo pasinaudoti internetu, Vikipedija, lietuviška Enciklopedija ar Partizanų metraštininkų-kraštotyrininkų surinktų atsiminimų publikacijomis ir išleistomis knygomis, kuriuose apie J. Krikštaponį buvo žinia, jog jis nacių buvo kalinamas, o po to slapstėsi nuo vokiečių per visą jų okupacijos laikotarpį? Kodėl jam reikėjo nuo tų vokiečių slapstytis, jeigu jį jie iš kalėjimo išleido? Kaip jis „jiems galėjo tarnauti“, jeigu nuo jų slapstėsi? Kodėl žurnalistams negalėjo iškilti tokie koliziniai klausimai?
              Tai, būtent, - tie kraštotyriniai tyrimai ir buvo pradėti, nes pati logika sakė, kad J. Krikštaponis negalėjo būti ten, apie kurį paistė neaiškūs „liudininkai“.
               Todėl 2015 m. LR Generalinė prokuratūra ir buvo atmetusi jam teiktus „kaltinimus“, žmoniškai išaiškinusi, jog NĖRA OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ, ir pagal teisinių žinių pagrindus, dėstomus visoms humanitarinėms specialybėms, privalėjo būti aišku, jog tik operatyvinė „informacija“, pačių KGB-istų net netirta, turėtų būti neligitymi. Todėl ir žurnalistai „principu“: „viena bobutė pasakė“, net etikos sumetimais, gal neturėjo piktnaudžiauti, kad šmeižti garbingą Didvyrį?. Tuo labiau, - paaiškėjo, jog „liudininkai“ painiojo pavardes panašių karininkų - tai žmogiška klaida. Tai pamatyti dokumentuose labai ne sunku, kai, bent, pedagoginį išsilavinimą turi.
               Todėl kyla klausimas: Kodėl LRT Tyrimų skyrius, gaunantis mokesčių mokėtojų pinigus, negalėjo atlikti tokio tyrimo? Koks gali būti „tyrimas“, kai vadovaujamasi tik viena „tiesa“?

     Svarbu, jog Instituto istoriko Mindaugo Pociaus parengta Pažyma, verta iš didžiosios raidės, nes jos pabaigoje perbraukiamos visos jo fantazijos, paminėjus kad J. Krikštaponis buvo nacių kalinamas, o po to slapstėsi nuo vokiečių per jų visą okupacijos laikotarpį.
              Tačiau šokiruoja tos Pažymos 7-tas psl., kur rašoma apie Rudenske vykdytas žudynes, „įrodymui“ įrašyti protokolai tų asmenų, kurie juose neigia „J. Krikštaponį  Baltarusijoje“ buvus, - Rudenske ir Baltarusijoje jie nurodo kitus asmenis jų kuopos vadais buvus. Kodėl „istorikas?“ nenutraukė J. Krikštaponiui „kaltinimo“, perskaitęs tuos nurodytus liudijimus ir ypač rezistento - vieno iš Partizanų Valkų mūšio vadovų  Edvardo Guogos pasakymą, jog  kuopos vadu ltn. Krikštaponis buvo, kol batalionas buvo Kaune? Tą patį teigė ir kiti liudininkai, kaip poetas Henrikas Salelionis, puskarininkis Juozas Vėsa, ar eilinis Jonas Gervinas.
              Tas pats „istorikas?“ moksliniame žurnale, čia šiame darbe žemiau nurodytame, nurodo 9 liudininkus J. Krikštaponį mininčius tik Kaune, o iš jų daro „išvadą“, jog  „pasikarojantys parodymai leidžia konstatuoti faktą, kad J. Krikštaponis ... Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai“. Ne aišku, pagal kokią „logiką“ asmens buvimas Kaune „leidžia konstatuoti faktą“ apie „jo Baltarusijoje“ buvimą?
              O gal šis „istorikas?“ net nematė tų visų protokolų savo akyse? Gal tik jų aprašymus kažkas įdavė iš kitos šalies, netiksliai verstus per vertėją, ne taip, kaip originaluose parašyta? Juolab, jis to straipsnio pradžioje prisipažino, gavęs dokumentų atrinktas kopijas, kai tyrimą atliekant, reikia visus dokumentus archyvuose matyti.

     Grįžtant prie Rudenske vykusių žudynių, jose J. Krikštaponį minėjo Martynas Kačiulis, kuris pats tame Rudenske neturėjo būti. Tai aišku iš to paties M. Pociaus pateikto 1982-08-16 Tarptautinės Apklausos Vilniuje protokolo, nes M. Kačiulis pasakė, jog į Minską nuvyko po 8-ių dienų. O nuo spalio 5  d. bataliono didžiosios dalies į Minską išvykimo dienos; šis „liudininkas“ Minske turėjo atsidurti jau 3-čioje dienoje po 1941-10-10 Rudenske įvykdytų žudynių. Tuo labiau, kad pagal M. Pociaus minėtame straipsnyje pateiktą 1961-09-03 M. Kačiulio, neva, „apklausą“, kai iš tikrųjų tada Mordvijos Javas lageryje buvo tardymas ir protokolas vadinosi Tardymo protokolu, jame M. Kačiulis neigė bet kokiose žudynėse dalyvavęs.
               Svarbiausia, kad M. Kačiulis, kaip „J. Krikštaponio didžiausias kaltintojas“, buvo pats komunistiniu nusikaltėliu - pogrindininku, dėl ko du kartus kalėjime sėdėjo už kovą prieš A. Smetonos rėžimą, ir jį iš kalėjimo išlaisvino 1940 m. sovietinė okupacija, jį įdarbinusi Raudonosios armijos karinėje bazėje. Prasidėjus karui, po geros savaitės M. Kačiulis su komjaunuoliu Juozu Grigoniu, dirbusiu Aleksote aviacijos dirbtuvėse (aišku, kad Raudonajai armijai priklausiusiose), bijodami atpildo, pasislėpė savisaugos 2-ajame batalione, kai jame dar paties A. Impulevičiaus nebuvo.
              O sovietams vėl sugrįžus, kai minėtas E. Guoga ir kiti pas Partizanus nuėjo, tai M. Kačiulis; kaip  tikras komunistas, su sovietine armija nuėjo iki Berlyno, gavo už tai du medalius, bet gavo ir  25 metus lagerio, iš kurio po 15-os metų buvo paleistas, nors darė nusižengimus.
               Todėl nieko nuostabaus, kad 1948 m. tardyme M. Kačiulio nurodytas jo kuopos vadas Nikodemas Reikalas, sūnus Simono (jį kuopos vadu Baltarusijoje ir KGB nustato ir daug liudininkų jį nurodo) po 32-iejų metų šiam kovotojui prieš A. Smetonos rėžimą, N. Reikalas pavirsta į „A. Smetonos sūnėną J. Krikštaponį“. Dar įdomiau, kad M. Kačiulis su komjaunuoliu J. Grigoniu, neva, „Rudenske atsisako žudyti“, kai pastarasis irgi Rudenske nebuvo, nes apklausose nurodo tik vieną Slucką, kuriame jam teko būti. Todėl KGB koreguoja M. Kačiulį ir minėtoje Tarptautinėje apklausoje neleidžia minėti J. Grigonio asmenybės. Bet M. Kačiulis, su JAV teisininkais papietavęs Neringos restorane (tai iš stenogramų aišku, kurių istorikai nematė), po pietų atgavo atmintį ir keičia priešpietinį parodymą, visai ne į temą pasakydamas, kad „buvo pakeisti kuopų vadai. Ne Krištaponis, o Reikalas“.
               Svarbu yra ir tai, kad su Borisove žudynėmis M. Pocius savo Pažymos 10-11 psl. atskleidė jog „liudininkas“ Stasys Rutkauskas J. Krikštaponį su N. Reikalu painioja, santykiu 3:1 J. Krikštaponio naudai. Ir tai natūralu, kai šie abu karininkai buvo išskirtinai aukšti ir liekni, ir juos abu supainioti nebuvo sunku.
               Tuo labiau, 3-čiosios kuopos vadas Juozas Ūselis, žudynėse vadovavęs ir 2-ajai kuopai (jam mirties nuosprendyje yra taip parašyta), tai nieko nuostabaus, jog savo gyvybės gelbėjime, Minske mini savo bendravardį kolegą, nes žino, jog J. Krikštaponis žuvęs, nes ir pats J. Ūselis Ukmergėje buvo partizanų būrio vadu su slapyvarde „Pakalnis“.
              Panašiai bandė „gelbėtis“ nuo mirties nuosprendžio ir 1-osios kuopos vadas Zenonas Kemzūra, tačiau KGB žinojo, jog J. Krikštaponis buvo nacių kalinamas Kaune. Yra atsiminimas, jog kalėjo VI-tame forte, kur šį faktą dar reikia tirti. Yra artimųjų atsiminimas, kad Juozas ATSISAKĖ VAŽIUOTI į Baltarusiją. Tai patvirtina ir vykdomi rugpjūtyje žydų suėmimai Kaune, kai kuopai vadovauja ne J. Krikštaponis, o J. Juodis.
               Ir tai natūralu, kai J. Krikštaponis, kaip vienas žymesnių Lietuvos sportininku, karių fizinio ugdymo srityje pradininkas, galėjo daug metų  varžybose ir treniruotėse bendrauti su Makabi žydų klubo atstovais ir su LLV nariu; savo artimu giminaičiu generolu Stasiu Raštikiu, kuris irgi karių fiziniu parengimu rūpinosi, būdamas dar Kariuomenės štabo viršininku.
               Taigi, kai nuo Laikinosios vyriausybės (LLV) generolui S. Raštikiui nepavyko derybose su vokiečių vadovybe dėl žydų žudynių nutraukimo, tai po LLV išvaikymo rugpjūčio 3 d., nieko nuostabaus, kad J. Krikštaponiui turėjo „atšokti fantazijos trenktis“ į kažkokią Baltarusiją?  (Tai reikia dar tirti.)

     Tik šie 4 „liudininkai“, - jau čia paneigti, o  svarstomojo „herojaus Baltarusijoje“ buvimą neigiančių yra žymiai daugiau, ir jų liudijimai yra patikimesni.
             Tik šokiruoja Instituto siekis toje Pažymoje klastoti, išsigalvojant J. Krikštaponio „demobilizaciją“, kurios tokios  dezertyravusiam būti negalėjo.
               Todėl, aprašant sudėtingiausią „demobilizacijos procedūrą“, akivaizdžiai supainiojami Vilniaus ir Kauno 2-ieji batalionai, ir  „įrodymui“ Pažymoje bei literatūroje įrašomos kažkokių „dokumentų“  signatūros.
               Bet, šokiruoja, kad viena Instituto nurodyta asmeninė karinė  byla yra ne J. Krikštaponio, o, visai ne prie ko, pirmojo Lietuvos karininko ..., kai J. Krikštaponis buvo dar vaikas, o kitos nurodytos signatūros 1939 m. NKVD byloje fantazijų apie būsimuosius 1942 metus būti ne kaip negali.
               Ne kaip negali būti ir išsigalvota Instituto darbuotojo „teisė“ suteikti J. Krikštaponiui kapitono laipsnį, kai tokios teisės net pats A. Impulevičius neturėjo.
               Juolab, yra žinių, kad kapitono laipsnį J. Krikštaponis turėjo turėti iki sovietinės okupacijos, nes prie sovietų jis buvo vyr. leitenantu ir neaišku, už ką į batalioną priimamas sužemintu leitenanto laipsnyje į kapitono lygio pareigybę?
               Taip pat „istorikai?“ negali suteikinėti karininko statusus asmenims: tik su pradiniu išsilavinimu jauniesiems kariams, net neturintiems eilinio laipsnio, kaip M. Kačiuliui ir J. Grigoniui ne kartą, net moksliniuose straipsniuose tai buvo atlikta.
              Tai, ar neskiriantys kario nuo karininko, ar net civilio nuo kario, gali būti prileidžiami prie karinių procesų tyrinėjimų?       

     Tačiau atskirai čia plačiai aptariamas naujausias komunistinio pogrindininko M. Kačiulio aspektas, kaip galimai KGB specialiuoju „liudytoju“ patapimu, tam, kad apgaudinėti iš JAV (iš NATO) šalies teisininkus, apginant Sovietų Sąjungos ir net Varšuvos karinės sutarties didžiausias karines paslaptis, susijusias su Minske labai svarbiais kariniais objektais, kurie, kaip tik ir buvo didžiausiose nacių atliktų žudynių bei didžiausių karo belaisvių stovyklų vietose.
              Visa ši analizė čia atlikta su aukštos kokybės pirmąja pasaulyje kosmine 1964 m. Žvalgybine Pentagono  Minsko apylinkių nuotrauka ir su vokiečių aviacijos (Liuftvavės) 1944-05-28 Minsko miesto AVIO nuotrauka bei šiuolaikinėmis nuotraukomis: iš kosmoso, tų įvykių istorinėmis ir archyvinių dokumentų, net. ..... paveikslėliais pateiktų. (P.S.: tyrinėjant šias sovietines karines paslaptis, paaiškėjo, jog ir dabar V. Putino Rusijos labui Lietuvą apgaudinėja JAV pagamintas GOOGLE kosminių nuotraukų rinkinys, kuris sąmoningai slepia  Karaliaučiaus krašte prie pietinio Černiachovskio miesto pakraščio  statomą didžiausią pasaulyje ir naujausios konstrukcijos strateginį Žiedinių antenų radarą, net 1, 4 km skersmens! Tas objektas paslėptas senomis nuotraukomis, nors Google aplink tas apylinkes nuolat atnaujina nuotraukas, o ant statomo radaro senos uždėtos, ir tai  čia ... psl. parodyta.)       

     Reiktų ir Žydų bendrijoms bei Holokausto tyrėjams atkreipti dėmesį ir į patį nemaloniausią faktą, jog M. Kačiuliui Holokausto vykdymo atvejis pavirto į „karo belaisvių - politinių vadovų“ žudynes, kurių ten nurodomoje vietoje būti negalėjo, nes politiniai vadovai jau buvo nužudyti liepos 12-tą dieną, kai A. Impulevičiaus batalionas dar Lietuvoje formavosi.
               Nei kiek nemalonesnis ir Holokausto - Karo belaisvių žudynių vietų ar ne sąmoningas pakeitimas, jų „tyrimuose“, ignoruojant liudininkų parodymus, ir J. Krikštaponiui „apkaltinti“, vietoves plakant, net ignoruojant ne tik logiką, bet ir; net ikimokyklinių vaikų amžiaus žinias. 
              Todėl šių eilučių autorius jau padėkojo naujos knygos apie Holokaustą Lietuvoje anglų kalbos pristatyme, kurioje tokių nesąmonių nebeliko, galinčių tarptautiniu mastu kompromituoti Lietuviškąją Holokausto tyrimo metodiką.
               AČIŪ, kad toje knygoje jau nešmeižiamas ir J. Krikštaponis.

     Apie Istorijos instituto vieno darbuotojo klystkelius jau buvo demaskavęs šių eilučių autoriaus auklėtinis-abiturientas ..., kuris 1998 m. Istorijos kontroliniame darbe buvo paklausęs „Ar Jonava švęs savo 250-metį?“. Juk 1997 m. Jonava buvo atšventusi savo „320-metį“, kai ją, neva, „įkūrė“ asmuo; jau po 27-ių metų savo mirties. Taip skelbė sovietinė enciklopedija - tokią to Istorijos instituto darbuotojo „žinią“. O kada numirė tas „įkūrėjas“,  nesunkiai abiturientas atsekė toje pačioje enciklopedijoje; apie tą „įkūrėją“ atsivertęs biografiją, kurio tik jo mirimo data ir buvo žinoma.
                Taigi, jau pernai Jonava savo 275-metį atšventė ir teisingą datą švenčia jau 26-tus metus. Tuo labiau, kad Jonavoje vyks Pasaulio lietuvių žaidynės, kurių vienu iš iniciatorių ir buvo Juozas Krikštaponis, kaip į pasaulio lietuvių kongreso rinktinę atrankinėse, nugalėtoju tapęs, rutulio stūmimo rungtyje.
               O tas Kongresas ir buvo skirtas tų Žaidynių surengimą aptarti.
              Tuo labiau kad J. Krikštaponio įkurtos partizanų Vyčio apygardos, žuvę kovotojai, buvo niekinami Jonavos mieste. Tai, ar iki šių Žaidynių bus nustota niekinti ir tų išniekintų kovotojų vado - apygardos įkūrėjo atmintis?

       Į visus šių eilučių autoriaus teiktus laiškus-studijas galima pasitikslinti ....   

     Apie visą tai detaliau, per naujausių kraštotyrinių tyrimų prizmę teikiamas   čia ... dokumentų ir vietovių ...  nuotraukų, ... pastabų-išnašų, ... nuorodų ir ... psl. apimties    APRAŠYMAS.
             (P.S.: šių eilučių autorius suintensyvino J. Krikštaponio biografijos tyrinėjimą, kai prasidėjo Ukrainoje karas, nes iki to laiko tyrinėjo Pirmojo kosmonauto J. Gagarino nužudymo aplinkybes, nes jis to įvykio buvo liudininku, savo radaru per kovinį budėjimą fiksavęs minėto žudiko-naikintuvo Su-15 skrydį, apie kurį 2013-06-11 buvo paskelbęs kitas kosmonautas Aleksejus Leonovas. Todėl jau rašiau dėl per 2026-01-26 LRT Panoramą paskelbto J. Gagarino gatvių vardo naikinimo ar ne galėtų pasitarnauti šio sovietinio kraupaus nusikaltimo slėpimui - dėmesiui nuo svarbesnių problemų atitraukti?)

   T U R I N Y S     

1.      Negi visuomenei apgauti visa tai?

2.      Tai, ką visi kiti Pažymoje nurodyti liudininkai rodo dėl tų Rudensko žudynių?

3.      AR  NE  REIKĖS  STOJIMO  Į  2/12 BATALIONĄ  MOTYVACIJŲ  MOKSLINĮ-DAKTARINĮ  DARBĄ  PERDARYTI ? ? ? 

4.      M. Kačiulis tapo JAV apgaudinėjimo įrankiu

5.      Prašome „pasigrožėti“ M. Kačiulio „liudijimų?“ palyginimais:

6.      Minske mažai žinoma, o Lietuvoje visai ne žinoma masinė egzekucija kardinaliai pakeitė visai ne taip įvykius, kaip buvo išsigalvota

 

      Visą šį darbą geriau skaityti PDF formoje, kurioje yra numeruoti puslapiai


Pagarbiai
Vytenis Aleksandraitis

 

  Negi visuomenei apgauti visa tai?

     Lygiai, taip, kaip I-oje dalyje  buvo paminėta, kaip 2014-06-30 raštu Istorijos institutas, J. Krikštaponio klausimu grubiausiai apgaudinėjo Ukmergės savivaldybę: išgalvotais „duomenimis“, kurių tokių būti negalėjo (apie tai čia ...  vėl priminta), tai negi tas pats Institutas ir vėl rengėsi  apgaudinėti Lietuvos visuomenę bei Ukmergės savivaldybės bendruomenę 2021-12-02 Ukmergėje numatytai konferencijai, parengus Pažymą?  Josios 7-tame psl., aprašant apie, neva, „Rudenske ltn. Krištaponį“, jo, neva, „nusikaltimams įrodyti“, pateikė 1982 m. tų liudininkų apklausų protokolus, kurie savo parodymais labiausiai neigia „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimo galimybę. Todėl J. Krikštaponį išteisinantys liudininkai čia žemiau 1 pav yra raudonai perfomansu pabraukti, o jų pačių  reikšmingiausių protokolų datos geltona-aukso spalva pažymėtos.
              Pirmiausiai, atkreiptinas dėmesys į Istorijos instituto nuo visuomenės slepiamo - niekur nerodomo intelektualiausio liudininko, - žymaus disidento, vieno garsiausio Lietuvoje Partizaninio pasipriešinimo Valkų mūšio vieno iš vadų - Magadano kalinio, memuaristo ir kovų atminimų įprasminimo organizatoriaus Edvardo GUOGOS 1982-02-24 apklausos svarbiausia J. Krikštaponio išteisinančioji 2 pav detalė, kurios apklausos protokolo data lygintina su ta pačia data čia žemiau parodytos Pažymos ištrauka:


1 pav.: ištrauka iš Istorijos instituto (Mindaugo Pociaus) paruoštos Pažymos, skirtos 2021-12-02 Ukmergės konferencijai 7-to psl. teiginiai apie Rudenske išsigalvojimus  (ypatingai neigiančių protokolų geltonai aukso spalva pažymėtų datos, apie vieną iš kurių M. Kačiulio 1982-08-16 Tarptautinėje apklausoje pasakiusiojo, jog kuopos vadu buvo ne Krištaponis, o Reikalas, - čia pateikta ...

              Svarbiausiai, čia žemiau 2 pav. atkreiptina apklausos protokolo 1982.02.24 data, kuri lygiai tokia pati nurodoma aukščiau 1 pav. minėtos Pažymos 7-to psl. vieno iš pirmųjų liudininkų apie Rudenske vykusias žydų žudynes. Tačiau, kaip matome iš žemiau 2 pav.  2-ame psl. apklausa, pagal KGB-istų stilių, prasidėjo nuo 2/12 bataliono Kaune susikūrimo aplinkybių:


2 pav.:  intelektualiausio liudininko, žymaus disidento - garsiajame Partizanų pasipriešinimo Valkų mūšyje vieno iš vadų bei Magadano kalinio - memuarų rašytojo, bei kovų atminties puoselėtojo Edvardo GUOGOS 1082-02-24 LIUDIJIMAS, kad ltn. KRIKŠTAPONIS KUOPOS VADU BUVO TIK Kaune, o vėliau jo pavaduotojas Vladas Tamošiūnas. Pastarąjį daugiausiai ir liudijo, Baltarusijoje kaip kuopos vadą, - net daugiau, nei N. Reikalą, o taip pat, dar 7-is karininkus, kaip kuopai vadovavusius mini liudininkai; net iš kitų kuopų, kurie nuolat keisdavosi ir dėl jų nuolatinės kaitos daug liudininkų neatsimena, kas kuopai vadovavo, dėl ko ir yra įrodymas, kad „ten J. Krikštaponio būti ne kaip negalėjo“. Galima atsidaryti VISĄ protokolo2-ą psl.. P.S.: šių eilučių autoriaus; aiškumo dėlei į protokolą fotošopu RAUDONAI įrašyta ir pabraukta perfomansu . 

    Skaitytojams turėtų būti pribloškiantis liudijimas, kardinaliai prieštaraujantis šios Pažymos 7-to psl. antrajai pusei, kur teigiama apie, neva, šios Pažymos herojaus„dalyvavimą Rudensko miestelio geto likvidavime“, kai kuopos vadu jau ne Kaune (Minske) nurodomas leitenantas Tamošiūnas.
              Svarbiausia, tai ne pirmas toks liudijimas - lygiai tą patį liudijo ir su pirmuoju Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC) generaliniu direktoriumi Vytautu Skuodžiu kalėjusiu Mordvijos Baraševo lageryje (palei to lagerio tvorą nuolat  per treniruotes prabėgdavo šių eilučių autorius, kuris ten tarnavo prie radarų) kartu kalėjęs poetas Henrikas SALELIONIS, kuris irgi nurodė pirmiau kuopos vadu buvusį ltn. Krištaponį, o vėliau Tamošiūną.
              Lygiai taip pat ir iš Punios puskarininkis Juozas VĖSA juos abu irgi taip pat paliudijo, kai prie Tamošiūno  kaip kuopos vadą dar pridėjo ir Nikodemą Reikalą, pabrėždamas, kad jie nuolat keisdavosi kuopos vado pareigose. Aišku, demagogams galima buvo apsimesti ir ignoruoti, dėl jųdviejų liudijimų, nes dėl J. Krikštaponio pasakymas, kad kuopos vadu buvo „pirmiau“, o kitas ... „paskiau“, ar „po to“ - tai, neva, „nekonkretu“.
              Tačiau, Edvardas Guoga intelektualiausiai - aiškiausiai patikslino dėl J. Krikštaponio, kuopos vadu buvus, KOL BATALIONAS BUVO Kaune. Todėl jis patikslino ir kitų liudininkų tokius pat liudijimus, iš kurių visumos akivaizdžiausiai aišku, jog „J. Krikštaponis Baltarusijoje“  būti ne kaip negalėjo.
               Dar įžūliau gavosi iš Istorijos instituto pusės, kad kaip tik šis labai svarbus liudijimas buvo nuslėptas, ir nuslėptas; kaip ir sąmoningai, gal, nes Pažymoje paminėtas, kad toks yra, bet, pagal komunistinės propagandos metodą nutylėtas. Todėl E. Guogos liudijimą reiktų pakartoti; aukso spalva padabinus, taip:


3 pav.: šių eilučių autoriaus  paryškinta pagrindinė liudijimo esmė.

     P.S.: intelektualiausiu liudininku Edvardą Guogą galima laikyti todėl kad jo liudijimai gana išsamūs, kariškai tikslūs ir, gana, svarbūs. Kai jo liudijimus patikslinimui teisininkai perklausinėja dėl svarbių įvykių nurodytų tikslių datų, tai jis atsakinėja, kad TOKIOS DATOS NEPAMIRŠTAMOS. Tuo labiau, kad E. Guoga gimė JAV ir vaikystėje stengėsi gerai mokytis - mokėsi ir Karo mokykloje.

     Kita-vėlesnė E. Guogos 1982-08-19 jau Tarptautinė apklausa, kuri buvo skirta Jurgio Juodžio bylai nagrinėti. Joje teisininkas iš JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovas Nilas ŠERAS, dėl  Rudenske vykusiose žudynėse; kitų, dalyvavusių karininkų, E. Guogos paklausė taip: 

 
4 pav.: ištrauka iš 1982-08-18 Tarptautinės apklausos  15 (108) psl. dialogo su JAV atstovo Nilo Šero, klausiant E. Guogą dėl Rudensko žudynėse dalyvavusių karininkų. Viršuje, kur E. Guogos atsakymas „Ne“, buvo jam klausimas apie žudynėms komandavusio be J. Juodžio apie kitus bataliono karininkus. Todėl iš šių prieštaringų dviejų klausimų, galima susidaryti įspūdį dėl galimai netikslaus vertimo ar netikslaus protokolo sudarymo, netiksliai nurašius klausimus? Todėl, galima tik spėlioti, kad pirmesnis JAV atstovo klausimas galėjo reikšti apie kitus karininkus iš kitų batalionų (netiksliai užrtašius į protokolą vienaskaitoje batalioną) ar tik žudynėms vadovavusius, į ką E. Guogos atsakymas yra „Ne“ (kiti bataliono karininkai žudynėms nevadovavo), o kitas klausimas galėjo būti skirtas dėl, aplamai, buvusių Rudenske karininkų, arba, tik dėl 2-osios kuopos karininkų, nes E. Guoga išvardina tik savo - 2-osios kuopos karininkus, tarp kurių, aišku, „kaip dieną“, pagal E. Guogą, Rudenske J. Krikštaponio būti negalėjo ir jo nemini jis. Todėl, aiškumo dėlei, šių eilučių autorius RAUDONĄ KLAUSIMĄ fotošopu įrašė ir raudonai pabraukė. Galima atsidaryti VISĄ šios apklausos puslapį..

     Tai, „aišku kaip dieną“, kad E. Guoga Rudenske  J. Krikštaponio nerodo, nes jį gerai žino, kaip buvusį vadu tik Kaune. Tuo labiau, Edvaro Guogos liudijimo patikimumas padidėja, nes jam, tik grįžus iš Magadano kalinimo bei tremties 1961-08-07 Kaune apklausoje, apie kuopai vadovavusį žudynėse karininko; kaip ir daugelis kitų liudininkų, - nepamena savo kuopos vado. Galima manyti, jog pagal kitų liudijimus, jie dažnai kaitaliojosi, todėl ir E. Guoga neatsimena. Jo neatsiminimo pavyzdys čia žemiau 5 pav. apklausos ištrauka tokia:  


5 pav.: ištrauka iš Edvardo Guogos 1961-08-07 Kaune apklausos 4-to psl. 321 lapo. Kas per karo belaisvių žudymo vieta, tai kažkiek panašu į Masiukovščinoje esančią „Miško stovyklą“, nes lyg ir toloka už Minsko? Tačiau tik „vienas mūrinis pastatas“ - tai netiesa, nes ten buvo keletas didelių mūrinių pastatų - net visas miestelis mūriniais pastatais ir šalia miestelio barakai. Todėl į Masiuvoščinos „Miško stovyklą“ nelabai panašu, greičiau gali būti Minsko šiaurnėje dalyje „Parodos“ karo belaisvių stovykla, kuri irgi galėjo atrodyti kaip „už Minsko“? Ten irgi yra aukų memorialas dabartinėje Tolbuchino (Minsko išvaduotojo) alėjoje, kur nuo stovyklos gali būti apie 0,5 km.   Galima atsidaryti VISĄ šį 4-tą puslapio 321 lapą.

     Tai, jau tik, vien iš E. Guogos parodymo, kad kuopos vadu Baltarusijoje vietoje J. Krikštaponio buvo jo pavaduotojas V. Tamošiūnas (ne skaitant taip pat ir tuos pačius liudijančiųjų minėtų Z. Salelionio ir J. Vėsos bei kitų parodymų), tai jau Istorijos institutas bei jo darbuotojas M. Pocius, pamatęs minėtoje Pažymoje nurodytą 1982-02-24 E. Guogos apklausos protokolą, PRIVALĖJO ATSITOKĖTI ir sustabdyti numatytą Ukmergės konferencijos dalyvių apgaudinėjimą.
                Jei šito nepadarė, tai galima manyti, kad M. Pocius visai nei vieno, gal, tuos išvardintus liudijimus nė nematė - juos visus  nuo LGGRTC-o istoriko Alfredo Rukšėno aklai nurašė; be jokio mąstymo, ar, tiesiog, jei išvengti žargoniško blogų mokinių atlikto veiksmo, tai, tiesiog, NUPLAGIJAVO? 
               Kitaip pavadinti tai neįmanoma, nes ką rašai Pažymoje, tai kaip galima „nematyti“ tų dokumentų, kuriuos vardini?

         Tačiau toje 2021-12-02 Ukmergės konferencijoje buvo teigiama,  kad atrasti  9 nauji liudininkai, minintys J. Krikštaponį batalione ir iš tų paminėtų liudininkų, juos visus išvardinęs, M. Pocius; jau per Ukrainoje karo įkarštį. žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 Nr.1(51) straipsnio 15-16 psl. daro sparnuotą frazę, atseit:,  „Šie pasikartojantys parodymai leidžia neabejotinai konstatuoti faktą, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ai kuopai.“
             Bet, perskaičius visų šių liudininkų J. Krikštaponį Kaune kaip kuopos vadą mininčiųjų parodymus, ne aišku, ar reikia kreiptis į Lietuvių kalbos institutą, ar kreiptis į Psichiatrijos specialistus, kai karininko Kaune buvimas  „leidžia neabejotinai konstatuoti faktą Baltarusijoje  žudynėms metu vadovavus“? Pagal kokius  „kriminalistikos dėsnius“ buvimas Kaune gali leisti konstatuoti faktą Baltarusijoje žudynėse buvus ir dar „neabejotinai“?
               Čia pagal STALINIZMO „troikų“ pavyzdį?
               Tai čia M. Pocius ir dėl sovietinių paminklų „komisiją“ irgi taip pat apgavo, kad ji net nesvarsčiusi, priėmė stalinietišką „sprendimą“ dėl J. Krikštaponio paminklinio akmens, kai M. Pociaus Pažymos gale buvo konstatuojamas svarstomojo herojaus  kalinimas nacių kalėjime, o grįžus iš kalėjimo jo slapstymasis nuo vokiečių?
               Tai, ar ši „komisija“ neatliko „nacistinį kerštą“ už tą slapstymąsi nuo vokiečių? Ar ne taip būtų atrodęs toks „komisijos sprendimas“, jei Teismas būtų nesustabdęs procedūrų grubius pažeidimus?

     Tuo labiau, kodėl M. Pocius tarp tų visų 9-ių liudininkų nerodė ir E. Guogos liudijimo, nurodyto jo Pažymoje, o rodė visai kitą jo liudijimą? Kodėl to 1982-02-24 E. Guogos liudijimo  nerodė savo studijoje ir pats A. Rukšėnas, kurio tą ypatingąjį 1982-02-24 liudijimą  taip pat prie Rudensko žudynių rodė net 2007 m. straipsnyje to paties žurnalo ir net knygoje apie Holokaustą Lietuvoje? Kaip galima „neatrasti“ to liudijimo, kai jis per 20 metų nurodomas prie „J. Kriktštaponio Rudensko žudynėse“ kaip „įrodymas“?


 

Tai, ką visi kiti Pažymoje nurodyti liudininkai rodo dėl tų Rudensko žudynių?


5 pav.: ištrauka iš Istorijos instituto (M. Pociaus) Pažymos 7-to psl. čia aukščiau 1  pav. parodyto, kur šalia garsiosios E. Guogos 1982-02-24 Pažymos (aukso spalva padažytos, ta pačia spalva padažyta ir yra) didžiausio J. Krikštaponio „kaltintojo“M. Kačiulio  1982-08-16 apklausa, kurioje jis sugriovė savo išsigalvojimus, apie ką čia bus žemiau detaliau parodyta.

     Štai, Pažymoje 5 pav  šalia E. Guogos yra nurodyta Broniaus Stimburio 1982 m. vasario  23 d. (per sovietinę „vyrų dieną“) atliktoje apklausoje, paaiškėjo, kaip ne keista, jog  apklausoje B. Stimburys visai nemini J. Krikštaponio, nors Pažyma skirta yra J. Krikštaponiui, o liudininkai į tą Istorijos instituto Pažymą surašomi net visai nieko bendro neturintys su J. Krikštaponiu.

              Tuo labiau, kad jau net pačiame pirmame (tituliniame) apklausos puslapyje čia dešinėjė 6 pav. matome Bronių Stimburį iš savo kuopos prisimenantį; lygiai taip pat, kaip ir Edvardo Guogos 1982-02-24 apklausoje (atliktoje kitą dieną po Broniaus Stimburio apklausos), kuris po J. Krikštaponio parodė vėliau  Baltarusijoje buvusį jo pavaduotoją Tamošiūną. Pastarąjį taip pat ir  B. Stimburys nurodo pradžioje  Marcišausko ir Juodžio, kaip ir vyriausią. Juolab,  Juodį kaip įprastą, nurodo pabaigoje, kaip savo būrio vadą ir Rudensko žudynėse apie jį tik vienintelį pasakojantį.


 6 pav.: ištrauka iš 1982-02-23 Broniaus Stimburio apklausos  1-mo psl. 228-to titulinio lapo. Galima atsiversti VISĄ pirmą titulinį puslapį

            Tai, kam  čia, išvis, B. Stimburys į tą J. Krikštaponio Pažymą įrašytas, jei jis apie J. Krikštaponį net neužsimena? Tam, kad pastarojo „kaltumą“ skaitytojui įteigti? Kelinta tokia Instituto manipuliacija „lenda per akis“?
               Šokiruoja tai, kad Broniaus Stimburio liudijime taip pat „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ nesimato, lygiai taip, kaip ir Edvardo Guogos liudijime, ltn. Krikštaponį; tik Kaune vadu nurodžiusį. Bet,  B. Stimburiui įsidėmėti, kas Kaune tarnavo, ir negalėjo įsiminti, kai to prokuroras Bakučionis aiškiai ir net neklausė. Dar įtikinamiau, kaip nuo rugsėjo mėnesio, vos ne vėliausiai, pradėjęs tarnauti, B. Stimburys net galėjo ir savo akyse, visai J. Krikštaponio net nematyti? Todėl nieko nuostabaus, kad apie 1960-tųjų metų apklausoje ar tardyme parašyta taip:  


7 pav.: iš Ypatingojo archyvo pagal signatūrą f-k-1-ap-b-47386strich-3-t4-p-2 tardymo ar apklausos Broniaus Stimburio protokolo ištrauka, su šių eilučių autoriaus aiškumo dėlei raudonu pabraukimu ir raudona pastaba įrašyta,  kur galima atsidaryti ir ORIGINALŲ vaizdą VISO puslapio to dokumento nuotraukos.

              Taigi, pagal 7 pav. matomą dokumente Broniaus Stimburio kuopos vadais pamainomis nurodytus Marcišauską ir Tamošiūną taip pat gaunasi įrodymas Istorijos instituto šmeižto J. Krikštaponiui, kurio vadovai privalėjo perkaityti šio Instituto Pažymoje visus nurodyto liudininko Broniaus Stimburio teiginius.

     Todėl privalu ir tos Istorijos instituto Pažymos 7-tame psl. nurodyto J. Vuosaičio  1961-04-24 protokolo (čia 5 pav matomo) vaizdą atsiversti. Ir čia, pasirodo, Institutas skaitytojus taip pat apgaudinėja, nes ir J. Vuosaitis  taip pat jokio  nei „Krištaponio“ nei „Krikštaponio“ nerodo, o rodo Rudenske žydų žudynėse tik Tamošiūną! Apie jį rašo taip:

 
8 pav.: ištrauka iš Istorijos instituto Pažymoje nurodyto Juozo Vuosaičio 1961-04-24 galimai tardymo (abejojama, nes A. Rukšėnas neskiria tardymo nuo apklausų, - apie tai čia ...) protokole, saugomame Ypatingajame archyve  pagal signatūrą „LYA, ap 58, b 47386/3, t. 3, 3, 1. 278-279“, kuri tokia pati nurodyta tos Pažymos 7-tame psl. čia 1 pav. matomame. O šio J. Vuosaičio „tardymo ar apklausos?“ galima atsidaryti plačiau protokolo 5-tą psl., kuriame galima jo  viršutiniame dešinės kampe matosi archyvinio lapo 278 numeris juodai (pieštuku gal) įrašytas ir atitinkantis minėtos signatūros pabaigoje 278-279 parašymą.       

               Matome iš 8 pav., jog VISAI OPERACIJAI VADOVAUJA ne bet kas, o J. Vuosaičio nurodytas Tamošiūnas, nors ten buvo ir pats majoras Antanas Impulevičius.
              (P.S.: galima manyti, kad A. Impulevičius, kaip nuo NKVD kankinimų kalėjime buvo pagadinęs nervus ir dėl ko prašėsi atostogų, ką buvo istorikas Simonas Jazavita atradęs, galėjo gauti šoką pirmosiose žudynėse Rudenske, kurios buvo vykdomos, tik, tik atvykus į Minską spalio 10 d.)

     Tačiau taip nebūna normaliose karinėse struktūrose, kad staiga, be jokio įsakymo būrio vadas (kuopos vado pavaduotojas) šoktų net per dvi pareigybes ir pradėtų vadovauti viso bataliono veiksmams.
             Iš tai darytina IŠVADA, jog tuo momentu V. Tamošiūnas tapo kuopos vadu, ir tada jau galėjo visam batalionui vadovauti.
               O ta aplinkybė irgi įrodo, jog „J. Krikštaponis Rudenske “ jau ne kaip būti negalėjo, jeigu  jo pavaduotojas V. Tamošiūnas „peršoka“ savo tiesioginį 2-osios kuopos vadą.
              Tai jau iš eilės pagal E. Guogos, B. Stimburio, ir J. Vuosaičio liudijimus Rudenske dominuojantį V. Tamošiūną ir ten J.Krikštaponį neigiantį.

     Taigi, liko dar vienas tos Pažymos 7-tame minimas  Jonas GERVINAS 1982-08-18 (Tarptautinėje Vilniuje) apklausoje apklaustasis, kuris 8-tame psl. apie savo tarnybos pradžią batalione pasakė taip:  

9 pav.: ištrauka iš minėtoje Pažymoje nurodytos Stanislovo GERVINO 1982-08-18 apklausos (Tarptautinės) 8-to psl. apie tarnybos pradžią batalione. Galima atsidaryti VISĄ 8-tą apklausos puslapį.

             Skirtingai nei nagrinėtas B. Stimburys, Jonas GERVINAS ŽINOJO J. KRIKŠTAPONĮ ir akivaizdu, kad jį pamini, kalbėdamas apie tarnybą Kaune.
               Tuo labiau, kad ir klausimą apie tarnybą Kaune iš JAV Spec. tyrimų departamento atstovas Nilas ŠERAS uždavė J. Gervinui.

     Dar įdomiau, kad J. Gervinas nė neįėjo į 2021-12-02 Ukmergės konferencijoje paskelbtų naujai atrastų 9-ių J. Krikštaponį paminėjusiųjų ir J. Gervino nemini M. Pocius čia aukščiau minėtoje savo publikacijoje. Iš to galima daryti prielaidą, kad J. Krikštaponį paminėjusiųjų liudininkų gali būti ir daugiau., ir tie paminėjusieji jį visi minintys buvo Kaune buvusį 2-osios kuopos vadu. 

              Bet pažvelgus į Stanislovo GERVINO pasakojimą apie Rudenske vykdomas žydų žudynes, jose tarp karininkų, išskyrus kaltinamąjį Jurgį Juodį, dėl kurio buvo iškelta byla ir tik dėl jo buvo vykdoma Tarptautinė apklausa, S. Gervinas  čia dešinėje 10 pav. nurodė taip pat ir Tamošiūną, kaip aktyvų žudynių  vykdymo organizatorių.
               Tai jau trečias čia liudininkas, nurodantis Rudensko žudynėse aktyvų V. Tamošiūną, išskyrus E. Guogą, kuris Rudenske neatsimena vadovo pavardės, nors Baltarusijoje (po J. Krikštaponio vėliau) nurodė irgi V. Tamošiūną.

     Taigi, galima daryti IŠVADĄ, jog E. Guogą, Rudenske galėjo ir nematyti betarpiškai, V. Tamošiūno, kai jis, pagal J. Vuosaitį, visai  operacijai Rudenske vadovavo ir gal dėl to, jam kitas galėjo į „akis kristi“, kaip, pavyzdžiui Nikodemas Reikalas, buvęs tada prie kuopos ir  jo pavardę neatsiminė ?  


10 pav.: iš minėtoje Pažymoje nurodytos Jono Gervino 1982-08-18 apklausos (Tarptautinės) 14-to psl. 76-tas lapas  apie žydų žudynes Rudenskepagal Pažymoje nurodytą signatūrą „LYA, ap. 46, b. 1160, l. 12,66“ iš kurios aišku, jog lapų skaičius Pažymoje netiksliai nurodytas ir padoriai rašant, turėtų lapai nurodyti būti per brūkšnį, o ne per kablelį. Galima atsidaryti ORIGINALŲ visą 14-tą psl.

             P. S.: pastarojo keistą pavardę įsiminti nėra taip lengva, panašu, kad  liudininkai jį daugiausiai neįsimindavo? (Čia šių eilučių autoriaus prielaida-hipotezė iš susidarytų didelio liudijimų skaičiaus analizės vaizdo)

     Vien iš šių Istorijos instituto Pažymoje nurodytų liudininkų parodymų akivaizdu, jog „J. Krikštaponio Rudenske“ būti ne kaip negalėjo - TAI PRIVALĖJO NUSTATYTI Instituto VADOVAI, patikrinę savo Pažymos nurodytus dokumentus dėl Rudenske vykdytų žudynių.
              Tuo labiau, kad pastarojo Stanislovo Gervino ir ankstesnius liudijimus  Istorijos instituto atsakingiesiems privalu buvo taip pat patikrinti:

11 pav.: ištrauka iš 1962 m. vasario 14 d. Stanislovo Gervino LIUDYTOJO APKLAUSOS PROTOKOLO, kurio signatūra gali būti artima viena diena anksčiau atliktajai 1962-02-13 apklausai, kurios signatūra yra LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386?3, t. 4, l. 47.

             Taigi, pagal 1962-02-14 Stanislovo GERVINO apklausą, apie karo belaisvių žudymą, vykdytą apie lapkričio mėnesį, S. GERVINAS KUOPOS VADĄ NURODO ltn. TAMOŠIŪNĄ - lygiai taip pat, kaip tai nurodė Edvardas Guoga. Taigi, pagal šį liudijimą aišku, jog J. Krikštaponis ne tik Rudenske, bet ir, aplamai, Baltarusijoje būti negalėjo.
              Įsitikinimui, siūlytina šio unikalaus liudijimo protokolo du puslapius su šių eilučių autoriaus svarbiausių akcentų pažymėjimais atsidaryti:  

               Atsidaryti: 1-ąjį psl., o taip pat 2-ąjį psl., apie kuriuos daug pasakoti galima  dėl svarbių faktų, kitam kartui paliekamų.
              Labai svarbu žinoti reiktų, jog, kaltinamasis Stanislovas Gervinas 1948 m. liepos 28 d. per apklausą parodė: „Reikalas, vardo nežinau, turėjo vyr. leitenanto laipsnį – 2-osios kuopos vadas. Dalyvavo šaudant žydų tautybės asmenis LSSR Kauno miesto VII forte, Baltarusijos SSR – Minske, Slucke, Klece. Vykdavo į reidus gaudyti ir naikinti tarybinių partizanų. Kur jis dabar yra nežinau, kilęs iš Kauno miesto, Požymiai: aukštas, liesas, plaukai tamsūs, nosis normali“ (Stanislovo Gervino 1948 m, liepos 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 1. 206) Pagal šį požymį „aukštas-liesas“ akivaizdu, kad pagal kūno sudėjimą buvo panašus į J. Krikštaponį.     
            


12 pav.: šį straipsnį atrado žinomas kraštotyrininkas - garsaus pasaulyje Sibiro tyrinėtojo-geografo-tremtinio Jono ČERSKIO palikuonis bei Magadano politinio kalinio sūnus-architektas Robertas Čerskus. Šį straipsnį galima pasididinti ir ATSIDARYTI TRIPTIKĄ su Juozo Krikštaponio RESTAURUOTU portretu, kurio restauracijos autorius yra fotodailininkas Juozas Valiušaitis. 

Pagal J. Krikštaponio ryšininką - Magadano politinį kalinį ir garsųjį tautodailininką Mykolą Dirsę, kuris suprojektavo Partizanams paminklą Lėno kapinėse „J. Krikštaponis buvo 1, 90 m. ūgio“ - kiti jo kaimynai sako, kad dar kokiais 3 cm. galėjo būti aukštesniu. O  pagal kūno sudėjimą J. Krikštaponis buvo Lietuvos čempionato šuolio su kartimi prizininku ir jo išvaizda 1936 m. pasaulio lietuvių kongreso išvakarėse jis tapo nugalėtoju ir pateko į Lietuvos rinktinę, dalyvauti to kongreso varžybose, kurios ir buvo kaip preliudija 1938 m. vykusioms Pasaulio lietuvių Žaidynėms. (P. S.: jos vyks ir Jonavoje, dėl ko  būtina iki to laiko ATSIPRAŠYTI šio Didvyrio atminimą, nes jo sukurtos Vyčio apygardos žuvę Partizanai buvo niekinami Jonavos mieste. Todėl ir dabar Istorijos institutas privalėtų nustoti niekinti  niekintų žuvusiųjų vadą.)

              Svarbiausias Stanislovo Gervino dėl Juozo Krikštaponio p aliudijimas yra toks pat, kaip ir Edvardo Guogos, kuris atrodo šitaip:            

 


13 pav.: šis liudijimas yra nufotografuotas iš LGGRTC-o laiško-studijos net 14 psl. apimties šių eilučių autoriui atsiųsto, už ką kraštotyrininkai yra dėkingi Centro vadovybei, kuri nuosekliai sekė mūsų-kraštotyrininkų teikiamą informaciją ir gal jos dėka per Teismą Centro atsakovė pripažino, jog archyvai nėra ištyrinėti ir gal todėl Teismas neleido niekinti Didvyriui atminimo.

 Taigi, grįžtant prie 13 pav Stanislovo Gervino  liudijimo,  jog „kuopos vadu vienu metu buvo ltn. Reikalas“, tai gal jam taip atrodė, kai nuolatos keisdavosi kuopų vadai, kurių šių eilučių autorius priskaičiavo net iki 7-ių - net iš kitų kuopų. Tuo labiau, kad minėtas puskarininkis iš Pūnios J. Vėsa minėjo, jog nuolat Tamošiūnas su Reikalu kaitaliojosi.
            Tik, įdomu, iš kur Istorijos instituto M. Pociaus „išpaišyta“ minėtos Pažymos 6-tame psl., rašant: „Aukščiau minėti ir kiti, su 2-uoju batalionu susiję dokumentai rodo, kad 1941 m. spalio – gruodžio mėnesiais ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas galėjo pakaitom eiti 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas, ...“?
             ATSIPRAŠAU: toje Pažymoje yra paminėti tik du „liudininkai“, kurie apsiriko pavardėmis, ir tai yra įrodyta toje Pažymoje.
              Taip, kad, iš kur „prisapnuota“ apie, neva, „J. Krikštaponį PAKAITOM , ...“? Kokiame dokumente ta „pakaita“ paminėta su „J. Krikštaponiu“? Kaip galima Pažymose rašyti fantazijas? Juk, ta PAKAITA vyko nuolat, nes tikro vado J. Krikštaponio nebuvo, todėl vokiečiai labiausiai tą kuopą nusikaltimams naudojo ir todėl KGB ją labiausiai persekiojo, jos sąrašą sudarydami:


14 pav.: minėtas KGB-istų sudarytas 2-osios kuopos SĄRAŠAS, kurio tokio kitoms kuopoms mums-kraštotyrininkams dar nepavyko aptikti. Su raudonais pažymėjimais, kurią galima ATSIDARYTI SĄRAŠO 1-mą psl. ir pasididinti-prasiplėsti.

              Bet, kodėl Istorijos institutas šioje Pažymoje nuslėpė šį Sąrašą - jo visai nepaminėjo? Ar ne todėl, kad KGB tyrėjai nuo spalio mėnesio (nuo spalio 5-tos dienos šis batalionas buvo Minske) nustatė 2-osios kuopos vadą, Nikodemą REIKALĄ, sūnų Simono, JAV begyvenantį? (P.S.: pagal Lietuvos karininkų Sąvadą 1985 m. N. Reikalas „nusišovė“, nors buvo profesionaliu ginklininku.) 

            Pagal kokius „mokslinius reikalavimus“ ir pagal kokią „metodiką“ buvo leista „istorikams?“ kvestionuoti šią KGB-istų - specialistų-kriminalistų sudarytą Sąrašą su išvada? Nuo kada specialistai-kriminalistai, betarpiškai atlikę tardymus, apklausas ir tyrimus, ir, nusimanantys psichologijoje, yra, neva, „kvailesni“ už kvestionavusius tą dokumentą „istorikus?“?

              Kodėl istorikai patys nepatikrino liudininkų parodymus, tą patį N. Reikalą nurodančiųjų? Ką, visi liudininkai irgi „kvailesni“ už ...?  

     Be to,  toje Instituto Pažymoje prie „pakaitos“ fantazijos, pagaliau yra pateikta ir protingas pasiūlymas toks:     

              „... todėl aktualu identifikuoti ltn. J. Krikštaponio (Krištaponio) vaidmenį konkrečiuose įvykiuose. “.

             Tik, įdomu, pagal kokią „teisę“ buvo Instituto siūloma nuimti paminklinį akmenį, net nepradėjus identifikuoti svarstomojo asmens vaidmenį konkrečiuose įvykiuose?
              Ir, išvis, kaip galima „identifikuoti“ tik pagal principą „viena bobutė pasakė“, nenustačius jos sakymo priežasties?

     Grįžtant prie Stanislovo Gervino pasakymo, jog „Kuopos vadu vienu metu buvo ltn. Reikalas, o prieš jį Krikštaponis“ - tai neišbaigto įspūdžio nepilnas perteikimas, kurių tokių buvo dar du (Z. Salelionio ir J. Vėsos) ir tą neišbaigtą fakto sakymą papildė nuostabiai Edvardas Guoga, dėl minėtų puikių asmeninių-psichologinių savybių.   

     Taip pat, be S. Gervino apie N. Reikalą minėjo IR kaltinamasis Baltrus Simanavičius 1948 m. rugpjūčio 4 d. per apklausą parodė: „12-ojo bataliono 2 kuopos vadas kapitonas Reikalas, vardo nežinau, maždaug 40-45 m., buvo ginkluotas pistoletu. Vyko į  žydų šaudymus Minske, Klecke ir Borisove. Vadovavo sušaudymams, bet pats asmeniškai nešaudė“ (Baltraus Simanavičiaus 1948 m. rugpjūčio 4 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 108). P.S.: paspalvinta, pabraukta ir Borisove paryškinta šių eilučių autoriaus, nes, būtent, čia šios Pažymos skirtingi duomenys dėl žydų žudynių Borisove atskleidė tai, jog tame mieste paistantis „pasakas“ apie, neva, „J. Krikštaponį tose žudynėse“, išaiškėjo, jog tas „liudininkas“ LABAI   ŽMOGIŠKAI  SUSIPAINIOJO  TARP IŠSKIRTINAI  AUKŠTŲ IR LIEKNŲ, -  .LABAI PANAŠIŲ KARININKŲ ! ! !      

          Tačiau po 13-os metų 1961-09-05  tas pats B. Simonavičius Mordvijos Sosnovkos gyvenvietės Dubrovnyj lageryje (nuo Potjmos link Javaso gel. atšaka važiuojant, kuria; taip vadinama: „tepluška“ važinėdavo ir šių eilučių  autorius, kai 1966-1968 m. m. tarnavo rekrūtu prie radarų) tai kalinys Baltrus per tardymą jau neatsiminė, kas vadovavo kuopai, nes labai dažnai kuopų vadai keitėsi. Ir tai  čia dešinėje 15 pav. matosi dar ir kaip kuopai vadovavo žudynėse iš kitos kuopos karininkas, žymus žudynėse karininkas Gecevičius, kuris buvo net vokiečių apdovanotu medaliu.

APIBENDRINANT čia teko  parodyti tik mažąją dalį liudijimų, neigiančių bet kokią  „ J. Krikštaponio Baltarusijoje“ tikimybę, - visų pavyzdžių  aprėpti čia vietos ir laiko per mažą.


15 pav.: ištrauka iš B. Simonavičiaus liudijimo pavyzdys, kurio  galima atsidaryti visą 2-ą psl. o taip pat galima atsidaryti ir tardymo protokolo pradžią


 

AR  NE  REIKĖS  STOJIMO  Į  2/12 BATALIONĄ  MOTYVACIJŲ  MOKSLINĮ-DAKTARINĮ  DARBĄ  PERDARYTI ? ? ?
 

     Svarbu yra tai, jog M. Pocius toje savo Pažymoje pabrėžė pačią svarbiausią problemą - tai sovietinių „parodymų patikimumo“ faktą  dėl didžiausio J. Krikštaponio „kaltintojo“ Martyno Kačiulio, apie jo „parodymų“ prieštaringumą, parašydamas taip:


 16 pav.: ištrauka iš 2021-12-02 Ukmergės konferencijai paruoštos Pažymos 5 psl. viduryje. Galima pasididinti. 

               Tik labai keista, jog Istorijos instituto XX-to amžiaus tyrimo skyriaus vienam iš seniausių darbuotojų-istorikui, atseit, „neaišku“, kai mums-kraštotyrininkams; net ne istorikams iš kart tapo šis asmuo įtartinu, ir visi paaiškinimai atsirado per internetą bei per Lietuvos centrinio valstybinio archyvo (LCVA) fondus, atradus, kad šio „liudininko“ esant ne bet kokio, o:


17 pav.: tuometinis  Seredžiaus valsčius jau sovietinis atskleidė užuominą, kad iš kalėjimo sovietiniai okupantai, kriminalinių kalinių neturėjo paleidinėti. O, jeigu paleido, tai jau, kaip čia pasakius? 

              Labai jau politizuotas „ p a ž y m ė j i m a s “ kaip beturčiui, „stojus Sovietų valdžiai“, iš kalėjimo buvo paleistas. Ir pasirodo:

18 pav.: buvo suimtas ne bet kokios, o Valstybės Saugumo Policijos


19 pav.: į kalėjimą pateko1936-03-23 Galima VISĄ atsidaryti

     Visa detaliai aprašyta suėmimo istorija - 1 psl.  - už komunistinės literatūros, komunistinių vėliavų bei plakatų platinimą buvo susektas ir aprašyta, kaip tai atlikta, 2 psl. - apie proklamacijų platinimą 3 psl. - ruošėsi paminėti pirmąją prancūzų revoliuciją, net Kačiulienė (motina prieš sūnų) blogus parodymus  davė   4 psl. - detalesnis pogrindinio darbo ypatybės ir šių komunistų-pogrindininkų motinos prieš savo vaikus-paklydėlius  5 psl.- konkretūs kaltinimai ir kaltinamųjų sąrašas.

               KONKREČIAI  sovietinių okupantų Martynas Kačiulis buvo išlaisvintas iš kalėjimo, kaip kovojęs prieš A. Smetonos rėžimą, ir buvo įdarbintas Raudonosios armijos karinėje bazės statyboje. Tai patvirtina jo 1982-08-16 Tarptautinės apklausos stenograma.      Prasidėjus karui, slėptis nuo atpildo teko 2-ajame batalione nuo jo pirmųjų dienų įsikūrimo, kai net A. Impulevičiaus dar nebuvo.
              Todėl reiktų peržiūrėti A. Rukšėno ne tik daktarinę disertaciją apie kažkokį minėtų Tautinių batalionų „kolektyvinį portretą“ (nuo kada reiškiniams taikomas sovietiškasis kolektyvinis „metodas“; dar net darbo pavadinime?), kai PIRMIEJI Į BATALIONĄ ATĖJO, KURIEMS REIKĖJO SLĖPTIS nuo vykstančio Birželio sukilimo bei jo pasekmių? Gaila, į tą „mokslinį?“ darbą taip ir nepatenka ši odiozinė figūra!? Kodėl? Todėl, ar ne reikia revizuoti šį A, Rukšėno „darbą“?
              Juk, be M. Kačiulio ateina į batalioną ir toks Jonas Grigonis, kuris, kaip tik Istorijos instituto toje Pažymoje pažymėtoje J. Grigonio apklausos STENOGRAMOJE paaiškėja, jog jis buvo ir komjaunuoliu!


20 pav.: vienas iš Tarptautinės J. Grigonio apklausos STENOGRAMOS lapų, atskleidžiančių, jog apklausiamasis J. Grigonis buvo komjaunuoliu. Galima atsidaryti VISĄ 147-tąjį apklausos STENOGRAMOS puslapį.

               Kaip ne keista jog toje 1982-08-17 Vilniuje Tarptautinėje Jono Grigonio apklausoje iš JAV atvykusi žymaus Lietuvos aviatoriaus bei dailininko Jurgio JUODŽIO gynėja J. Grybauskaitė netikėtai Joną Grigonį paklausė dėl jo priklausymo komjaunimo organizacijai.
             Galima manyti, jog ji apie tai galėjo sužinoti iš savo ginamojo Jurgio Juodžio, kuris buvo J. Grigonio būrio vadu ir prieš kurį J. Grigonis duoda baisių nusikaltimų parodymus.
              Todėl nieko nuostabaus, kad advokatės N. Grybauskaitės klausimas dėl J. Grigonio dalyvavimo komjaunimo organizacijoje buvo labai nemalonus ir apklausą vedantysis prokuroras Bružas uždraudžia šį klausimą toliau vystyti ir kaip ne keista, į apklausos Protokolą šis klausimas neįtraukiamas. O „istorikams?“ NESTUDIJUOJANTIEMS STENOGRAMŲ, „išvados“  Kremliaus PROPAGANDOS LYGIU pasidaro.
          Net  pati stenograma iš kairės yra KGB-istų apibraukta, ką reikia praleisti ir neįtraukti į Protokolą ir čia kairėje 20 pav. tas pabraukimas įžiūrimas. Kaip gynėja N. G. negali išsiaiškinti, kaip J. Grigonis suprato tada komjaunimo funkcijas ir uždavinius, galima atsidaryti stenogramos kitą 148-tąjį puslapį, o taip pat, apie apačioje (prokuratūros) sutiktą žmogų klausime 149-tame puslapyje galima pamanyti, kad tai klausė apie M. Kačiulį, kurio apklausa buvo dieną prieš tai, ir ko jis dar lankėsi sovietinėje  generalinėje prokuratūroje, tai čia kitas būtų klausimas.

               Todėl M. Kačiulio draugas KOMJAUNUOLIS J. Grigonio skleistos „pasakos“ apie priežastis stojimo į batalioną, neva, norėjusio išvengti pirmosiomis okupacijos dienomis „vokiečiai gaudė į darbus Vokietijon“ ir, neva, per savaitę „negalima buvo darbo susirasti“, lyg kas pirmosiomis karo - Birželio sukilimo dienomis „puola darbo ieškoti“, lyg kitų-svarbesnių problemų nebūtų:


21 pav.: iš dr.Arūno BUBNIO knygos apie lietuvių policijos batalionus 1941-1944 m. m. ir į juos įstojimo motyvacijų straipsnelio (nurašyto nuo Alfredo Rukšėno) tikra „grožybė“ dėl kario GRIGONIO „KARININKU?“ PATAPUSIU kažkaip, ir dar ne bet kokiu, o dar „jaunesniuoju“ - t. y. galinčiu net  iki kapitono laipsnio būti? Galima atsidaryti VISĄ šios knygos puslapį su visomis nuorodomis į tuos teiginius.

              Iš dr. Arūno Bubnio knygos 21 pav. apie Tautinius darbo apsaugos (TDA) batalionus, arba; dar tiksliau - apie lietuvių policijos batalionus vokiečių okupacijos metais 39-tame psl., kur straipsnis nuo A. Rukšėno nurašytas apie motyvacijas stoti į tuos TDA batalionus,  net vaikas gali pamatyti nesąmonę, kaip KARYS Juozas GRIGO  NIS TAMPA   „ k a  r i n i n k u “ ir net ne bet kokiu, o „jaunesniuoju“, galinčiu būti net iki kapitono laipsnio. Tuo labiau, čia toje knygoje dar didesnė ISTORIKO FANTAZIJA apie J. Grigoniui, neva, „nustatytą“ jaunesniojo karininko; ne bet ką, o, net „ l a i p s n į “ ne suteikti, o „nustatyti“, kai jaunesniųjų karininkų yra tik grupė, nuo jaunojo leitenanto iki kapitono turinčiųjų laipsnius, o vyresniųjų karininkų grupę sudaro karininkai nuo majoro iki pulkininko, - vyriausių karininkų - tai generolų grupė. Todėl dar didesnė nesąmonė gavosi, kad J. Grigonis, net, nebuvusiajam kariuomenėje, „nustatoma“ NESĄMONĖ - jaunesniojo karininko būsena, parašius, neva, „nustačius ... jaunesniojo karininko laipsnį“.
               Nuo kada istorikams atsirado karininkų „laipsnis“, nenurodžius konkretaus laipsnio? Nuo kada „karininkai“  į šaulio pareigas skiriami? Tokio sakinio parašymas turėtų būti ne aiškus net mokiniui, kurie tikrai žino, kad karininkai negali turėti „šaulių“ pareigų, nes jie gali būti tik tų šaulių vadais.

     Todėl čia J. Krikštaponio biografijos klastotėje išryškėjo „istorikų?“-klastotųjų grupė; NESKIRIANČIŲ KARIO NUO KARININKO, kur jau ikimokyklinio amžiaus vaikai žino, kas yra karys ir kas karininkas. Šia savybe pasižymėjo ypatingai Istorijos instituto „istorikas?“ M. Pocius, savo toje Pažymoje ir čia žemiau ... paminėto mokslinio žurnalo publikacijoje J. Grigonio draugą Marių Kačiulį taip pat sugebėjo paversti „jaunesniuoju karininku“ net keliose vietose. Tuo labiau, kad  „įrodyti“, neva, „J. Krikštaponį Minske“ buvus, M. POCIUS NETEISĖTAI KAPITONO LAIPSNĮ J. Krikštaponiui suteikia iki ko tokių pasakų net moksleiviai nesusigalvotų, apie ką čia .... dar bus sugrįžta prie labai grubios klastotės dalies.  

     Taigi, sugrįžtant prie 21 pav. , neva, „gaudomų darbams į Vokietiją, kas  nenori tarnauti“ Savisaugai, - jau panašu į vėliau sovietmečiu sudarytą naratyvą, nes tik dabar paaiškėjo, jog J. GRIGONIS ir M. KAČIULIS PASISLĖPĖ BATALIONE nuo atpildo už komunistinę veiką. Juk knygoje rašoma, jog J. Grigonis priimtas į batalioną net liepos 2 d. - panašiai tuo laiku batalione ir M. Kačiulis atsidūrė.
               Įsivaizduokime - vokiečiai Kaune atsidūrė Birželio sukilimo įkarštyje tik 25-tąją dieną, ir kai vyksta baisūs įvykiai Vilijampolėje ir prie NKVD garažų iki pat birželio pabaigos, J. Grigonis tuo metu tik savaitės eigoje „darbo neranda“. Ar galima patikėti? Tuo labiau, pastarasis dirbo aviacijos dirbtuvėse, gyvendamas Marvelėje. Ar ne sovietų kariniams daliniams jos priklausė? Taip pat ir M. Kačiulis RA karinėje bazėje dirbo - tai paaiškėjo taip pat iš Istorijos instituto minėtos  Pažymoje pažymėtos 1982-08-16 Kačiulio apklausos.
               Tai, ar ne reikės minėtą A. Rukšėno disertacijos „darbą“ peržiūrėti, neteisingai J. Grigoniui motyvaciją nustačius ir M. Kačiulį - tokį svarbų, aplamai, praleidus-neįtraukus!?

     Taip, kad vėl prie M. Kačiulio biografijos sugrįžti reikia: 

              Nes, kai sovietai vėl sugrįžo, tai daug bataliono karių nuėjo pas Partizanus, o M. Kačiulis, kaip tikras komunistas, su sovietais nuėjo iki Berlyno, ten gavo du medalius ir gavo dar 25 metus lagerio Javas Mordvijos miestelyje, šalia kurio šių eilučių autorius prižiūrėjo radarus ir su jais žiūrėjo ne tik į oro erdvę, bet ir į kosmosą aparatus lydėdavo-gražindavo ...  
              Todėl šių eilučių autoriui, gerai žinančiam to laikmečio kaimyniniuose lageriuose visą kalinimo psichologiją, todėl yra puikios sąlygos studijuoti visą šią kalinimo sistemą bei juose atliktus tardymus.
              Šokiruoja aptiktos žinios, apie M. Kačiulio kalinimo ypatybes:


22 pav.: ištrauka iš Mariaus Kačiulio charakteristikos Javas lageryje iš 1963 m.teismo posėdžio, apie NEIGIAMAS SAVYBES, kaip 1958 m. save vedė ypatingai neigiamai buityje ir vestuose politiniuose užsiėmimuose, už ką administracijos buvo baudžiamas. 1959 turėjo atsisakymą nuo darbo, už ką irgi buvo baudžiamas. Todėl  UŽ TOKIUS NUSIŽENGIMU BAUSMĖS LAIKO SUMAŽINIMAS BYLOJA apie specialiuosius „nuopelnus“ ir taip vadinamas „nepaklusnumas“ gali būti KGB numatytas provokacijoms numatyti. Todėl šokiruoja, kad istorikai pasitikėjo tokios asmenybė „liudijimais“. .


23 pav.: po aukščiau išvardintų M. Kačiulio neigiamų savybių, toliau keistai rašoma, jog, neva, „sąžiningai atsineš į darbą ir 1962 metais nuobaudos nuimtos, dirbo staliumi, dienos normas įvykdydavo 120-130 %, dalyvavo meninėje saviveikloje, yra VIDAUS  TVARKOS  SEKCIJOS  NARYS, aktyviai dalyvauja diskusijose“ ir dėl to sumažinamas baudimo terminas.


24 pav.: pagrindiniai Mariaus Kačiulio duomenys ne vėliau 1981 m. sudarytame KGB garsiajame 2-osios kuopos Sąraše ir jei KGB-istai įrašė Minsko  Stovyklą „Kačino“, dar paėmę į kabutes, tai jie patys netiki, nes privalėjo žinoti, kad tokios  stovyklos būti negalėjo? Kitaip kabutės nebūtų rašomos, nes Kačino yra kaimas ir kaimų-vietovių pavadinimai į kabutes nededami.

     Tas Sąrašas sudarytas  pagal SIGNATŪRĄ Ypatingajame archyve: LYA, f-K, ap-2, b77-8 psl.paimti iš garsaus A. Impulevičiaus 1941-10-06 įsakymo Nr. 42 dėl išvykos į Minską, KGB-istų sudaryto apie 1981-1982 m. m., greičiausiai, skirtai Tarptautinei apklausai.
            Pažymėtina, kad M. Kačiulio dalyvavimas „Rudenske žydų šaudyme“ įrašytas po 1980 m. apklausos, kurioje jis „ liudijo J. Krikštaponį“ ir kitus, ir greičiausiai, tas įrašas pateiktas tik dėl proformos, nes jo 1948 m. nuteisimo byloje Rudensko miesto nėra ir pagal Rudenske žudynių datą, M. Kačiulis išvykęs į Minską antruoju reisu; po 8-ių dienų nuo spalio 5-os dienos pirmojo reiso išvykimo, gaunasi, kad jis turėjo atvykti į Minską jau po žudynių net 2 dienom praėjus. Šokiruoja tai, kad ŠIO LABAI SVARBAUS IR NET SVARBIAUSIO SĄRAŠO NEMATĖ M. POCIUS, klausimas, ar A, Rukšėnas jį gerai studijavo, nes nepastebėjo M. Pociaus klaidos, kai M. Pocius M. KAČIULĮ PAVERTĘS Į KARININKĄ, kai prie jo pavardės aiškiausiai yra parašyta, jog jis jaunasis karys. Tai, galima spėlioti, kad M. Pocius, arba nemoka rusų kalbos, arba  visai to sąrašo nematė nei rusų nei A. Impulevičiaus įsakymo lietuvių kalba . Tuo labiau, rašoma, kad M. Kačiulis dėl kažkokios "belaisvių Kačino stovyklos", labai didelė abejonė, ar ten galėjo būti, aplamai būti kokia nors stovykla? Apie ją internete jokių žinių, dėl ko ATSISKLEIDĖ  PAGRINDINĖ  LABAI SVARBI  PRIEŽASTIS, dėl kurios pati KGB galėjo inicijuoti tą  ne būtą Minske` „Kačino“ pavadinimo niekas negirdėjo, apie kurį rašoma čia ....

 

M. Kačiulis tapo JAV apgaudinėjimo įrankiu


25 pav.: čia iš 1948-08-26 Kaune M. Kačiulio tardymo protokolo esančiame (saugomame) 
fonde K-1-4738386-299, iš kurio labai aišku, kad šalia geležinkelis, labai panašu į Masiukovščinoje Miško stovyklą (geležinkeliukas-siaurukas galėjo būti ir Šiaurinėje Minsko dalyje netoli Puškino kareivinių ir Parodos), tačiau atkreiptinas dėmesys į KONCENTRACIJOS STOVYKLĄ, o ne karo belaisvių stovyklą, ką Koncentracijos stovyklomis vadinamos yra tik civilių asmenų koncentracijos. Tuo labiau, kad M. Kačiulis pasakojo apie naikinamus žydus (tarybinius piliečius), o po 30 metų jam žydai pavirto į „karo belaisvius“, juolab, ta Koncentracijos stovykla galėjo būti į pietus nuo Minsko  garsiausioje žydų naikinimo Trostineco vietoje, kurioje taip pat geležinkelis buvo. Tuo labiau, kad nuo Minsko iki Trosteneco yra apie 7,5 km., o iki Masiukovščinos nuo tada buvusių Kalvarijų (miesto pakraščio) kažkiek mažiau - apie 5,5 km, kas pagal M. Kačiulio pokarinį liudijimą jo nurodytas 6-8 km nurodytas atstumas labiau dera į atstumą iki Trosteneco - didžiausios žydų naikinimo koncentracijos stovyklos.
  Todėl, vėl nieko neaišku,  - panašiausia, kad M. Kačiulis per prievartą „liudija“, kur jis būti negalėjo. Dar svarbiau, kad jis KONCENTRACIJOS STOVYKLOS PAVADINIMO NEŽINOJO, o po 30 metų „sužinojo“ ir tai matome žemiau. Tik iš ko ir kada sužinojo?  

  
 26 pav.: iš 80-tųjų metų apklausos, M. Kačiulio paistymas, kelis kartus sumažinus atstumą į Kačino gyvenvietę,
 kai, tai gali būti greičiau Masiukovščinoje Miško stovykla, dvigubai toliau, nei nurodė, , o Kačino dar toliau tiek pat. Skandalingas M. Kačiulio parodymas apie naikinamus "polit vadovus?", kai jis po karo rodė žudomus žydus, o po 30 metų pavirsta žydai į "karo belaisvius?", kai 1961 m. Javas lageryje per tardymą M. Kačiulis neigė bet kokį buvimą žuidynėse. 
Toks kardinalus parodymų pokytis gali vykti tik pagal kažkokį politinį užsakymą!?  
Tuo labiau, kad karo belaisvių FILTRACIJA (valymas nuo komunistų-politrukų ir nuo išsimokslinusių žydų buvo) liepos mėnesį Drozdų kaimo apylinkėse iki 10-20 tūkst. aukų, kai dar Lietuvoje to bataliono kūrimosi stadija buvo.) Todėl labai abejotinas šis įvykis apie "politvadovus?"?


27 pav.: o čia jau vėlesnėje  po - 2-jų metų Tarptautinėje apklausoje,
kurioje M. Kačiulis pabrėžė, kad VYKO VISA KUOPA.

 
28 pav.: įrodymas, kad M. Kačiulis dirbo sovietų kariuomenė bazės statyboje, kai buvo sovietų išleistas iš kalėjimo.
Tai iš STENOGRAMOS, ISTORIKŲ NESTUDIJUOTOS, gynėjos iš JAV N. Grybauskaitė klausimų 41mo lapo, paklausus apie 40 tūkstančių lietuvių ištremtų į Sibirą, prokuroro padėjėjas Eugenijus Bakučionis (EB) uždraudžia M. Kačiuliui į tą klausimą atsakinėti.  


29 pav.: o čia 1961-09-05 Javas lageryje 
M. Kačiulio paneigimas - NKVD "tardymų" demaskavimas.


30 pav.: o čia galutinai 
M. KAČIULIS DEMASKUOJA 1948 m. tardytojų melą



31 pav.: Tarptautinės apklausos protokolas, su šių eilučių autoriaus raudonomis pastabomis,
 kaip matome, šiame karo belaisvių naikinimo epizode jau nėra J. Krikštaponio - jo nemini niekas, bet ir nemini net pats M. Kačiulis, nežiūrint tai, kad „Juozas“ Rutkauskas paisto apie  J. „Krikštaponį.“  Todėl, akivaizdu, kad jei jis ten būtų buvęs, tai daug kas jį būtų minėję, o NEATITIKIMAI  DĖL  J. KRIKŠTAPONIO  VIENAS  KITĄ  NEIGIA - naikina ne tikslų„liudijimą“, greičiausiai, apsirikus, sumaišius abiems pavardes, ką M. Kačiulis tai ir pripažino. 


32 pav.: Tarptautinėje apklausoje kažkaip niekam neužkliuvo aritmetikos neatitikimai
 

Tai, prašome „pasigrožėti“ M. Kačiulio „liudijimų?“ palyginimais:


33 pav.: Kaip gali žudomųjų žmonių rūšis pasikeisti?


34 pav.: NKVD ir KGB tardymų rezultatų skirtumai.


35 pav.: Ar tai užsakyto sovietinio melagio nėra įrodymas?
Gal dabar reikia į JAV nusiųsti, kad pasigrožėtų sovietinio agento M. Kačiulio
 melavimo meistriškumu?


36 pav.: Dabar į JAV reikia pasiųsti, - pasimokyti, kaip reikia sovietiškai meluoti?


37 pav.: kad JAV specialistai meluojančio M. Kačiulio nepagautų, prokurorai jam Tarptautinėje apklausoje uždraudė meluoti apie Grigonį, kuris Rudenske nebuvo, ir jo visai nemini - mini tik vieną žudynių vietą, kurią apačioje čia reikėtų įsiskaityti..


38 pav.: J. Grigonio, ir M. Kačiulio skirtumas


39 pav.: prokuroras Bakučionis uždraudžia atsakyti


40   pav.: Bakučionis neleidžia teisininkei iš JAV išsiaiškinti dėl „liudytojo“ atminties sveikatos  lygio.

     APIBENDRINANT  staigius M. Kačiulio viražus nuo 1961-09-03 Javas lageryje per tardymą, neigiant dalyvavimą bet kokiose žudynėse, demaskuojant NKVD-istus „nebūtų dalykų prirašymais“ pokario tardymo protokole ir Juozą Krikštaponį rodant Kaune tarnavusį. Todėl pastarąjį po 19-os metų „supainioti“ su Nikodemu Reikalu, ne labai realu. Nebent, kokia „atminties sutrikimo“ būsena.
               Juk, žudomų žmonių kategorijas kardinaliai pakeisti, trumpinti atstumą nuo Minsko ir sugalvoti kažkokius „politvadovus“, reikalingus sunaikinti šalia, neva, išsigalvoto Kačinos kaimelio.
               Bet, deja, šalia to kaimelio jokios „karo belaisvių stovyklos“ ne buvo, - todėl įvyko tikra sumaištis Istorijos instituto Pažymos 7-tame psl. nurodytoje Tarptautinėje apklausoje, kurioje 41 pav apklausiamąjį M. Kačiulį teko primygtinai - antrą kartą paklausti dėl garsiosios Karo belaisvių stovyklos teisingo pavadinimo:


 41 pav.: čia ištrauka Istorijos instituto Pažymos 7-tame psl. nurodytos M. Kačiulio 1982-08-16 Tarptautinės apklausos momentas, kai iš JAV į Vilnių atvykusios kaltinamojo Jurgio Juodžio gynėja-advokatė N. Grybauskaitė primygtinai M. Kačiulio klausia dėl karo belaisvių stovyklos teisingo pavadinimo. Galima atsiversti VISĄ 22-antrą-ą psl. 76-to-lap-o N. Grybauskatės-klausimų ORIGINALŲ vaizdą (be paspalvinimų-pagražinimų). Tas M. Kačiulio nurodomas „lageris“ gali būti tik Masiukovščinoje kaip garsiausia pasaulyje karo belaisvių stovykla „Miško stovykla“ vadinanama (vok.: „Waldlager“), nuo kurios geležinkelio stotelės iki Kačino gel. stotelės geležinkeliu yra lygiai 7.4 km atstumo į vakarus, kur dar pakeliui yra ne maža gyvenvietė Ždanoviči ir po jos tik gatvinis kaimelis Kačino.

              Kaip tik šioje 41 pav. 1982-08-16 Vilniuje vykusioje Tarptautinėje Martyno KAČIULIO APKLAUSOJE, nurodytoje Istorijos instituto Pažymos 7-tame psl., galutinai išaiškėjo  JAV teisininkų delegacijos apgaudinėjimo faktas, kai iš JAV kaltinamojo Jurgio Juodžio gynėja N. GRYBAUSKAITĖ primygtinai paklausė dėl Karo belaisvių stovyklos vietovės, neva, išsigalvoto Kačinos kaimelio - geležinkelio stotelės  Molodečno miesto kryptimi dar gerokai už Zdanovičių gyvenvietės.  Todėl tame Kačino kaimelyje jokios susigalvotos „karo belaisvių stovyklos“ būti negalėjo.

              Tai įrodo Minsko apylinkių geografijos žinios:


42 pav.: čia iš brežnevinių laikų žemėlapio vaizdas nuo Minsko į vakarinę dalį su tarp Masiukovščinos ir Kačino geležinkelių stotelių yra matavimo liniuotė pravesta per patį geležinkelį, kuriame matosi atstumų skaičiukai, tik PASIDIDINUS šį žemėlapį.

43 pav.: išdidintas Kačino geležinkelio stotelės apylinkių žemėlapis, kurį dar labiau išsididinus, galima palei geležinkelį pamatyti matavimą su skaičiukais pasibaigiantį pačioje Kačino geležinkelio stotelėje, kurioje TIK IŠSIDIDINUS šį žemėlapį, MATOSI paskutinis skaičiukas 7, 4 km, nurodantis atstumą nuo Masiukovščinos gel. stoties.

         Pagal Minsko vakarinių apylinkių geografinę padėtį, esančią palei geležinkelį nuo Minsko į Molodečno-Vilnių, yra žinoma, kad karo belaisvių stovyklos „Štalag-352“ buvo koncentruojamos Minsko mieste ir iš šio komplekso viena didžiausių stovyklų, skirta kareiviams  „Miško stovykla“  buvo Masiukovščinoje tada apie 5,5 km už Minsko ir ji žemėlapio 42 pav. rytinėje dalyje, prie plento užrašo „A-242“ matosi žalias plotelis pačiame mieste, kur ir yra ta stovykla su gatvių tinklu ryškiu, kuri aiškesnė yra žemiau 44 pav. vokiškame žemėlapyje.

              O už Masiukovščinos dar toliau į vakarus net Kačino kaimelyje jokios „karo 

belaisvių stovyklos“ niekas negirdėjo - GOOGLE jos nerodo ir; logiškai, net būtų nesąmonė, nes tik „Miško stovykloje“ galėjo įsikurti ta stovykla, nes sovietiniais laikais buvo didelis karinis kavalerijos dalinys su didžiulėmis arklidėmis bei medinėmis kareivinėmis, kurios ir buvo panaudotos karo belaisviams laikyti. O Kačino kaimelyje tokios infrastruktūros palankios net nebuvo, kad galėtų kažkas panašaus susikurti. Todėl siūlytina pažvelgti į visą 44 pav. Miško stovyklos vokiečių laikų apylinkių struktūra:


44 pav.:  vokiškas žemėlapis, kuris buvo paskelbtas karo belaisvių stovyklas labai tyrinėjusio kraštotyrininko Oleg-o Usačiov-o, kurio čia atlikti raudoni žymėjimai-aiškinimai

              Pati „Miško stovykla“ (Waldlager)  panaši į pistoleto formą, įsikūrusi, tiesiogine prasme, - miške, kur palei geležinkelį buvo mūriniai gyvenamieji namai, o iš pietinės dalies karinio miestelio infrastruktūra ir pagalbiniu ūkiu. Vietovė labai pelkėta - buvo intensyviai kasamos durpės, o šiuo metu Svistlovičiaus upė patvenkta ir didelė dalis pelkių atsidūrė Minsko marių dugne.

               Čia išskirtinos vietovės yra  tokios, kaip geltonai pažymėtas kaimelis Глинище (Molynė), kur buvo kasamas molis ir gabenamas į Кирпичное (Plytinę). Todėl prie Gliniščės kaimelio buvo daug molio karjerų, į kuriuos buvo patogu versti epidemijos metu mirštančius karo belaisvius (buvo nutikimų, kad net nemirusius buvo išvertę). Vežimams buvo panaudotos sovietinės kavalerijos artilerijos vežimai, kurių buvo ne mažai ir todėl Miško stovykloje užsibūti  mirusiųjų


45 pav.: belaisviai iš lazareto mirusius veždavo laiduoti. Galima  pasididinti.

lavonų krūvų negalėjo būti, kaip daugelis liudininkų pasakojo. Tokios krūvos lavonų galėjo susidaryti tik miesto belaisvių stovyklose, kuriose nebuvo nei tokių vežimų, ir nebuvo iš anksto parengtų karjerų laidojimams.

46 pav.:  už Minsko į vakarus Maciukovščinoje Miško (Лесное)stovykloje įrengto Štalag-352 vokiečių laikų topografinis žemėlapis su reljefu, mastelio M 1:25000 (su kilometriniu koordinačiu tinklu žemėlapyje turinčiu 4-ių cm ilgį.) Aišku, čia šioje nuotraukoje tas žemėlapis 3,1 kartus padidintas paties kraštotyrininko Oleg-o Usačiov-o, kuris, subrėžtas mėlynomis rodyklėmis, surašė  nuo geležinkelio pervažos ATSTUMŲ pastabas:
1-iki BELAISVIŲ KAPINIŲ pačiame kaime Glinist.
2- iki miškelio, kuris yra šio žemėlapio centre .
Šiuo metu tame miškelyje yra monumentas MIRUSIEMS karo belaisviams ir jiems uždegta amžinoji ugnis - šalia josios net cerkvė dabar pastatyta su šios belaisvių stovyklos muziejumi. Kai Stalino laikais karo belaisviai skaitėsi išdavikais ir jų šeimos buvo persekiojamos, tai po Stalino kulto demaskavimo Baltarusijos I-masis kompartijos sekretorius Piotr-as Mironovič-ius MAŠEROV-as tą karo belaisviams atminti  monumentą ir įrengė su amžinąja ugnimi, kuris mini per 80 tūkstančius nukankintųjų. Galima šį ŽEMĖPALPĮ pasididinti 

     Jeigu J. Krikštaponį  kaltinantys  „liudininkas/liud...-kai“ mini stovyklos  VARTUS, tai tada kaip tik ir  yra vieninteliai garsiausi Štalag-352 vartai, o  nuo jųjų 0,5 km atstume, pagal M. Kačiulio pakeistus parodymus, neva, buvo „žudynės belaisvių“, tai  šiuo metu dabar tame atstume yra miestas su daugiaaukščiais namais.  
               Todėl jų pamatams iškąsti ir požeminėms komunikacijoms prakloti,   ekskavatoriais būtų „nužudytųjų kaulai“ išversti. Tai būtų didžiausia Minsko sensacija, kai ekshumacija būtų atradusi sušaudymo kulkas, kurių dabar 52-asis specializuotasis paieškų ekshumacijų pulkas dar neranda. Atranda daug nukankintų ir į šiukšlynus išverstųjų palaikus, mirusiųjų nuo išsekimo ir ligų. Kai palaikuose atranda specialias metalines tūteles su viduje įsuktu popierėliu ir kario identifikavimo įrašais su jo į kariuomene pašaukimo vietovės įrašais, tokius palaikus iškilmingai perduoda artimiesiems, o nežinomųjų palaikus iškilmingai perlaidoja šalia minėto monumento karių kapinaitėse, esančiame mažame miškelyje, visuose žemėlapiuose parodytame ir šalia dabar įrengtos cerkvės-muziejaus.


47 pav.: Maciukovščinoje  iš Lesnoje (Miško) karo stovyklos paverstoje belaisvių stovyklos garsūs vartai. Vokiečiai stovyklų vartams skirdavo, paprastai, didelį dėmesį - prisiminkime Osvencime vartus. O šie Maciukovščinoje vartai pagal čia viršuje 46 pav. parodyta žemėlapį turėtų būti kairiajame  žemėlapio krašte, jeigu neapsirinka dabartiniai gidai.


48 pav.

49 pav.:


50 pav.:


 51 pav.


52 pav.: ar girdėjo kas nors, ką nors apie KARO ARCHEOLOGIJĄ ? ? ?

             Minėtas spec. paieškų batalionas 2016 m. tyrinėjimuose, rastus mirusius belaisvius perlaidojo liepos 03 d. - A. Lukošenkos propagandinės "laisvės" dienos proga.
               Net yra kontraversiški nutikimai, kai dėl šios belaisvių stovyklos išsaugojimo, kartu su O. Usačiovu labai kovojo kalinovskietis (sukilėlio Kalinausko pasekėjas) Sergejus Degtevas, šiuo metu netoli Lisičiansko pateko rusams į ne laisvę, kuris laisvėje kovojo už Masiukovščinoje karo belaisvių stovyklos įamžinimą, ir taip pat dabar tapo pats karo belaisviu.
               O Baltarusijos tinklaraštis „Sputnik“ 2020-05-08 (atnaujinto 2021-07-05) straipsnyje „... -Štalag-352 vietoje vyksta kasinėjimai“, parašyta, jog pirmą kartą kasinėjimai pradėti buvo 2016 m. aplink karinio dalinio garažą, kur iškėlė 147 sovietinių karių palaikus, radus 9 medalionus.
 

               Mat, Miško stovyklos vietoje prieš karą karinis kavalerijos dalinys turėjo šaudyklą, kuri vėliau tapo sąvartynu ir numirusių belaisvių kūnų puikia numetimo vieta. Tų kasinėjimų I-osios kuopos vadas Vadimas Tiomilinas pasakė, kad „kažkas mirė nuo bado, kažkas nuo ligų, nuo šiltinės, o EGZEKUCIJOS PĖDSAKŲ NEMATOME“, nors nuo Mosino šautuvo  kulkų labai daug rasta, nes ten buvo šaudykla. Numato net dar dvi vietas tikrinti.  Tie kasinėjimai matosi  net per Žemė-googlę programėlės įrankį „Rodyti istorinius vaizdus“. Tai, kaip tik tada matėsi, jog aplink Štalag-352 Miško stovyklą, pradedant nuo pietų pusės ir nuo vakarų 2020 vasario mėnesyje staiga nebeliko jokių nei kariškų, nei pramoninių-prekybinių bazių, kai 2019 m. rugsėjyje visi pastatai dar buvo vietoje.
        Šiaip, kiek  su kosminėmis nuotraukomis šių eilučių autorius  analizuoja vietoves, bet tokio didelio ploto nušlavimo nuo pastatų per tokį trumpą laiką neteko dar stebėti.


 

Minske mažai žinoma, o Lietuvoje visai ne žinoma masinė egzekucija kardinaliai pakeitė visai ne taip įvykius, kaip buvo išsigalvota

 

   


61 pav.:


62 pav.:


63 pav.

     Mažiausiai Minske žinoma MASINĖ KARO BELAISVIŲ EGZEKUCIJOS VIETA, kuri čia apvers „aukštyn kojomis“ daugiausiai A. Rukšėno, o taip pat kažkiek ir dr. Arūno Bubnio jau čia rodytos knygos teiginius, nes apie šias egzekucijas šie abu autoriai visai nieko neminėjo, o, gal, ir nieko nežinojo, nes tos egzekucijos vyko liepos mėnesį, kai dar A. Impulevičiaus batalionas tik tik Lietuvoje formavosi.  Tai ši karo belaisvių stovykla vadinosi „Dulag-127“ (vok.:„Durchgangslager -127“), kurią kažkodėl rusai ir baltarusiai ją labai neteisingai vadina, neva, „koncentracijos“ stovykla, kai „Koncentracijos stovyklomis vadindavosi tik Civilių asmenų stovyklos“ - taip teigė šių stovyklų tyrinėtojas, žymus baltarusių kraštotyrininkas Olegas USAČIOVAS.

               Labai svarbu, kad ši stovykla buvo nuo seno buvusioje Minsko poilsiaviečių vietovėje žinomame Drozdų kaimo apylinkėse, kur upė Svislovičia kilpas suka. Todėl ta karo belaisvių stovykla ir vadinosi Drozdų belaisvių stovykla, kurioje galėjo būti ir civilių (reikia dar tikslinti). Šioje stovykloje kaip tik buvo vykdoma FILTRACIJA nuo komunistų, politinių vadovų-„politrukų“ ir nuo žydų su aukštuoju išsilavinimu, taip, kaip jie mokėsi Marksizmo katedrose kaip privaloma komunistinės ideologijos kursą, už ką jiems reikėjo netekti gyvybes.
               Svarbiausia, kad  Minske ši masinė žmonių naikinimo vieta net ir dabar mažiausiai yra žinoma ir net dabar nesistengiama, kad ji būtų žinomesnė. O tai yra labai svarbu šioje J. Krikštaponio temoje, ties kuria čia reikia plačiau panagrinėti. Kad su šiuo nekaltų žmonių atminimu kažkas yra labai negerai, tai įrodo, čia dešinėje  tik mėgėjų-entuziastų ir net ne valstybinio lygio rodyklės 64 pav.   vaizdas, kurios jau dabar nebeliko - šių eilučių autorius naujausiose rusiškose yandex kelių-gatvių panoraminių nuotraukų vaizduose jau neaptiko.


64 pav.: ankstesnėse google nuotraukose tas ženklinimas buvo, o naujesnės šios rodyklės į masinio žmonių (karių, žydų su aukštuoju išsilavinimu ir komunistų) naikinimo vietą jau nebeliko naujesnėse yandex rusiškų žemėlapių panoramose. Kad geriau vietą nustatyti pagal toli matomus žinomus objektus, galima pasididinti šią nuotrauką.

               Tokia nepagarba visai nekaltų žmonių naikinimui, kaip matome, dėsninga ne tik stalininiam rėžimui, bet ir ne ką geresniam ir jau „batjkos“ diktatoriniam rėžimui.
  Tos nepagarbos šaknys glūdi žmonių naikinimo FILTRACIJOS termine, kuris Lietuvoje net nežinomas Holokausto „tyrėjų“ tarpe, kurie net nenagrinėja jo priežasčių.
               Dar viena ir svarbiausioji sensacija, jog ši FILTRACIJA demaskuoja ir buvusio komunisto-pogrindininko Martyno Kačiulio paistalus apie, neva, kažkokioje „Kačinoje“ žudomus „politrukus“, kurių tokių negalėjo būti, nes jie visi jau buvo nužudyti liepos mėnesyje, kai pats M. Kačiulis kaip komunistas-pogrindininkas, pradėjo slapstytis 2-ajame batalione. Tuo labiau, kad N. Kačiulis 1948 m. tardymo metu teigė, jog dalyvavo „sovietinių žmonių“ (žydų) žudyme, 1961-09-03 teigė, kad NKVD prifantazavo - jis jokiose žudynės nedalyvavo, o jau 1980 ir 1982-08-16 jam žudomi žydai pavirto į „karo belaisvius - politinius vadovus“, dėl ko turėtų susirūpinti Žydų bendrijos tokia sovietine klastote, akivaizdžiai, ne M. Kačiulio sugalvota. 

 


65 pav.: TROŠKULYS iš vokiečių kinokronikos fragmentų. Galima pasididinti.
66 pav.: lauko virtuvės Drozdų lageryje iš vokiečių kinokronikos. Galima pasididinti.


67 pav.: Drozdų karo belaisvių stovyklos schema. Galima pasidinti


68 pav.: pirmieji atlikti archeologiniai tyrimai 1996 metais. Galima pasididinti.

      69 pav.:  šis sušaudymas ar tikrai tame Drozdų griovyje-tranšejoje, skirtoje vandentiekiui? Ar ne bus kažkaip panašiau į sušaudymą kokiame giliame karjere?  Gal čia nevykusiai ši nuotrauka parinkta baltarusių propagandistų yra, gal, visai ne iš šio Drozdų lagerio? Tik reikia tyrinėti ar iš čia - neaišku, kas per šviesus rutulys, su kastuvu užkasinėtojas ar ne iš pačių sušaudomųjų parinktas? Jeigu taip, tai kodėl jis su tuo kastuvu ar ne gali kam galvą nukirsti? Todėl tyrimui galima pasididinti.


 70 pav.:  tas tolumoje miškelis matomas, atrodo, tikrai, iš Drozdų kaimo prieigų, kur nuo seniausių laikų šis Drozdų kaimas buvo mėgiamiausia Minsko miestiečių poilsio vieta dar carų laikais. Apie tai aprašo iš šio kaimo kilęs kraštotyrininkas ir rašytojas .... Drozdas, kuris aprašė ir savo visos giminės represavimus po bolševikinės „revoliucijos“ ir žiauriais stalinizmo laikais už tai, kad jie visi buvo pasiturintys valstiečiai, į sodybas savo priiminėję vasarotojus - poilsiui Minsko pasiturinčius miestiečius.  Todėl pagal tą vasarotojų tradiciją NKVD taip pat buvo įsirengusi savo vasarnamius, kuriuos po karo perėmė visi pirmieji Baltarusijos partijos šulai ir tarp jų buvo žinoma Mašerovo vila, nuo kurios čia šiuo metu įsirengė valstybinę vilą ir pats Aliaksandras Lukašenka, kuris savo vilų kompleksą išplėtė ir kitose geriausiose vietovėse.
Taip, kad čia tas FILTRACINIS Drozdų lageris ne atsitiktinai ir atsirado po atviru dangumi. Tikslesniam vietovės studijavimui galima pasididinti šį vaizdą.

     O čia, tikrai ši nuotrauka paimta iš šio FILTRACINIO Drozdų karo ir civilių belaisvių lagerio, kurį ne aišku, kaip reikia vadinti? Ar tinka  prie jo pavadinimo „Koncentracijos“ pavadinimas? Nors čia ginčijimas, bet, kadangi toje teritorijoje buvo laikomi ir civiliai asmenys, tai, tada gal ir galima nusileisti?
              Taigi, čia kairėje 70 pav. ten toliau matosi garsus Drozdų miškelis, kuriame tada turėjo būti NKVD poilsiavietės ir pagal šių eilučių autoriaus hipotezę, tie NKVD  vasarnamiai galėjo būti išnaudojami kaip šios FILTRACIJOS Drozdų lagerio vadavietei bei lagerio sargybos ir viso aptarnaujančio personalui   poilsiui?

 (Pavyzdžiui, Lenkijos kariuomenės sunaikinimas  vyko net „vaikų-pionierių“  Katynės miško stovykloje, kur nacistai galėjo iš komunistų irgi imti pavyzdį,  - tam specialiai komunistai mokė nacistus NKVD metodų.)  
             Iš tų NKVD poilsiaviečių tradicijų ir šiuo metu yra čia valstybinė Aliaksandro Lukašenkos vila, kurių be šios pagrindinės-pirmosios, jis tų vilų turi ne mažai ir kitose vietose.

71 pav.: šiam mažiausiai Minske žinomai Drozdų karo belaisvių stovyklai ir joje masinei egzekucijai atminti iniciatyva buvo Minsko moksleivių, kurie apie 1996 m. dėka Nadieždos Krupskajos paukščių fabriko pagalbos  žudynių vietoje įrengė  pirmąją atminimo plytą.  Galima pasididinti. Tolumoje matosi garažai0automobilių  remonto dirbtuvės, o už jų, kalnui užstojant, yra to istorinis paukščių fabrikas pastatytas tik 1968 m., prieš karą gal buvo „sovchozas“ Lenino „žmonos“ vardo? Deja, tą fabriką jau pradėjo ...  naikinti, kurio jau nebeliko - nebeliko ir šio garsaus Lenino "draugės? vardo".

               Ši FILTRACIJA Drozdų karo belaisvių stovykloje vyko už tvoros, tikriausiai, matant visiems kitiems karo belaisviams. Žmonių naikinimas vyko 400 m ilgio tranšėjoje 2,5 m pločio, kuri buvo karo išvakarėse išrausta skirtoje Dolginovo trakto vandentiekio vamzdžiams prakloti.
              Toje tranšėjoje, ir buvo sušaudyta apie 10 tūkstančių karo belaisvių. Tos, nors ir užkastos tranšėjos, bet pėdsakas net po 3-jų metų 1944 m. gegužės pabaigoje iš lėktuvo čia dešinėje 72 pav. avionuotraukoje įžiūrimas, kuris su raudonomis strėlytėmis pažymėta.


72 pav.: šios Drozdų karo belaisvių stovyklos teritorija iš lėktuvo nufotografuota 1944-05-28 kur menama stovyklos teritorija pažymėta raudonu ovalu, o nužudytų žmonių tranšėja pažymėta  rodyklytėmis. Susiorientavimo dėlei siūlytina Svislovičiaus upės vingius įsidėmėti ir dešinės apačioje dėmesį atkreipti į Minsko pakraštį, su Senąja Vilniaus ir Naująja Vilniaus gatvėmis, kurios buvo pavadintos Lietuvos 1940 m. okupacijos „garbei“. (P.S.: kai šių eilučių autorius yra keliavęs dviračiu po šią Gudijos šalį, daug bendravo su gudais, iš kurių paaiškėjo, jog daug gudų Vilnių laiko tikrąja-istorine Baltarusijos sostine - jos kultūros ir VAKARIETIŠKOS Šviesos nešėja.)  Galima PASIDIDINTI šią avionuotrauką.

              Šiuo baisiausiu nusikaltimu jau Laisvojoje Baltarusijoje, dar, kai A. Lukašenkos rėžimas nebuvo išplitęs, buvo susirūpinę net moksleiviai, kurie su tėvais kasdami savo bulves, iškasdavo ir žmonių kaulus. Todėl jie ir pradėjo ženklinti tas vietas.

73 pav.: palyginimui su 1944 m. 72 pav. avionuotrauka, aiškumo dėlei čia pateikiamas čekiškas turistinis žemėlapis, kuriame yra pažymėta ši tranšėja kaip pailgo kapo vieta, šių eilučių autoriau irgi raudonomis rodiklytėmis uždėta. Kad geriau įžiūrėti, galima pasididinti ir perskaityti gatvių pavadinimus.

     Lyginant su 1944 m. avionuotrauka, Svislovičiaus upės vagą matome dabar gerokai vandeningesnę- platesnę-patvenktą.  


74 pav.: tą patį čekišką turistinį dar labiau pasididinus, siūlytina DAR LABIAU PADIDINTI šį žemėlapį, ir pamatyti aiškiai išreikštus smulkius kryžius, skirtus kapinių teritorijoms žymėti.
                 Šių kapinių teritoriją, pagal sušaudytų aukų tranšėjos 400 m ilgio ir 25 plotį tokių pat išmatavimų  kapinaites rodo visi Vakaruose sudaryti žemėlapiai.
                O Yandex rusiškasis 77 pav. žemėlapis ne tik kapinių nerodo, bet ir keliuką rodo per žmonių kaulus nužudytųjų nutiestą!		  

75 pav.: palyginimui Esri palydovinę nuotrauką, kurią galima pasididinti.


76 pav.: googlę-nuotrauką galima pasididinti.

     Iš palydovinių nuotraukų, kaip matome: jokių kapinių vietos paženklinimų nei aptvėrimų nėra, per pačią kapinių teritoriją eina miško-lauko riba, ir per tą ribą eina net keliukas. Tas keliukas negi eina per pačių nužudytųjų kaulus?

77 pav.: yandex žemėlapio pavyzdys su keliuku, atitinkančio dirbamo lauko-miško ribą. Galima pasididinti.

            O dar geriau, lukošenkinio kolchozo laukas negi ir toliau ant nužudytųjų kaulų augina įvairias kultūras, per nužudytuosius su traktoriais ir plūgais varto žemę, ir gal toliau su plūgais tuos kaulus pasiekia ir išverčia?

     Tai kam moksleiviai rūpinosi šių nužudytų karo belaisvių įamžinimu, kai net nužudytųjų ši teritorija  400 m ilgio ir 25 m pločio visai be jokios pagarbos?
             Sako, kad, monumentas įrengtas moksleivių iniciatyvos dėka, o prie to monumento automobilių stovėjimo aikštelė, esanti čia žemiau palydovinės nuotraukos 78 pav. centre, pastatyta tiesiai ant žmonių gulinčiųjų kaulų? Kaip iš tikrųjų yra, pastudijuokime detaliau:

78 pav.: išdidintas geriausios google palydovinės nuotraukos ties žuvusiųjų pagerbimo vieta, esančia ant pačių kaulų, kurią galima būtų dar labiau išsididinti ir tiksliau įžiūrėti tos „pagerbimo“ vietos lokalizacija. Šioje paskutinėje-naujausioje google nuotraukoje lauke iki nykstančio keliuko posūkio palei lauką tvarkingai vienoje eilėje jaunučius susodintus medelius, kurių anksčiau nesimatė.

              Lyginant tą vietą su čekišku žemėlapyje tos tranšėjos-kapavietės lokalizacija nueinančios į slapčiausio karinio dalinio teritoriją, kurioje už to kapavietės pietinio krašto ribų ji greitai kirstų rytinę to dalinio teritorijos tvorą, ryškiai matomą iš kosmoso.

 

 Tada akivaizdu, jog tos 78 pav. nuotraukos centre prie keliuko trikampio formos aptvertas pagerbimo monumentas  medžių paūksmėje ir iš vakarų pusės stovėjimo aikštelė, jos vakariniu kraštu turėtų įeiti į kapinių-tranšėjos zoną su mirusiųjų žmonių palaikais.
            Per tos automobilių stovėjimo aikštukės, esančios 78 pav. nuotraukos centre, ir jos vakarinį kraštą praeina plonos-aukštos antenos projekcija, kuri yra matoma ir iš  ... Tai ši antena-vibratorius ilgesnių elektromagnetinių bangų yra skirta tolimesniems kariniams ryšiams. Kaip ne keista, ši aukščiausia antena net neįeina į šio karinio dalinio teritoriją, bet ji už teritorijos ribų prie keliuko, praeinančio šalia pagerbimo monumento. Tokių žemesnių antenų matosi ir daugiau šioje karinėje teritorijoje, kuri yra labai svarbiai susijusi su čia nuolat minimo komunisto-pogrindininko ir galimai spec. KGB agento Mariaus Kačiulio neteisingais-melagingais „parodymais“, kad apgauti Istorijos instituto Pažymos 7-tame psl. nurodytos 1982-08-16 Tarptautinės apklausos dalyvius iš NATO šalies; JAV, nes čia; šis karinis dalinys yra vienas iš svarbiausių Varšuvos pakto (Stalino užkariautų soc. šalių karinio „susitarimo“) galimai svarbiausios Rytų Europoje vadavietės objektų, kuris turėjo priklausyti štabui, esančiame Minsko viename iš „Puškino“ kareivinių. kuriuose buvo Karo belaisvių stovyklų „Štalag-352“ kompleksai, su Masiukovščinoje  „Miško stovyklos“ kaliniams kompleksu, kuriame sovietmetyje taip pat buvo labai svarbi vadavietė-štabas su aukštų karininkų šeimų gyvenama vieta - uždaru kariniu miesteliu), skirtu  šiam čia dabar nagrinėjimam Drozdų kariniam daliniui. Todėl ir buvo privalu, kad M. Kačiulis apgaudinėtų NATO šalių teisininkus, tarp kurių N. Grybauskaitė suprato, kad ji su Nilu Šeru yra M. Kačiuliu  „už nosies“ vedžiojami ir todėl jiedu pakartotinai perklausė apie negirdėto kažkokio „Kačino“ miesto egzistavimą.
             Dabar tos 78 pav. nuotraukos apačioje matosi didelė galybė blizgančių automobilių, taip, kaip tas karinis dalinys jau nefunkcionuoja  ir jame yra automobilių remonto įmonė. (Paprastai, iš šių eilučių autoriaus stebėjimų patirties, kariniai daliniai su labai moderniškomis techninėmis priemonėmis su laiku morališkai sensta ir todėl stebimas tų dalinių išsikėlimas į kitas vietoves jau, net dėl slaptumo geresnių sąlygų, paliekant labai visuomenę dominčius apleistus karinius dalinius.) Čia, kaip matome, Minske  gudai yra kiek šeimininkiškesni ir šio karinio dalinio teritoriją su pastatais panaudojo verslams, o sudėtingas antenų parkas liko kaip karinės technikos gal paveldo objektu?
              Šioje 78 pav.  nuotraukoje matome per pasėlius užsisukantį vos įžiūrimą keliuką, kuris 77 pav. yandex žemėlapyje šokiruojančiai gerai įžiūrimas, o šiuo metu naujausiose palydovinėse nuotraukose jau jo beveik nesimato. Gal kas iš vietinių pakėlė triukšmą, kad per nužudytų žmonių kaulus negarbinga važinėti? Be to, nelabai norisi tikėti, kad virš žmonių kaulų ir toliau būtų dirbamas laukas? Gal užsienietiški Vakarų žemėlapiai pernelyg žemai nuleido tas kapines link dirbamo lauko? Gal vakarų žemėlapininkai, neturėdami tos tranšėjos su žmonėmis tikslių duomenų, gal netiksliai nupiešė? Tas siaurai labai ilgas kapines rodo „OpenStreetMap“, „CyslOSM“ ir „mapy.cz. tourist H“, keistai nerodo rusiški „Yandex map Y“, „Topomapper 1 km 1“, o taip pat nerodo labai nesismulkinantys: „Google Map G“ ir „Google Terain P“.  

79 pav.:  paminklas su visu pagerbimo monumentėliu  medžių paūksmėje, ir automobilių aikštelė, tikrai turinčia įeiti į palaidotų žmonių teritoriją. Visai prie kelio karinio dalinio antena, visai net ne teritorijoje, galima manyti todėl, kad toje teritorijoje neužteko vietos antenoms, tuo labiau ilgai, kuriai pagal ilgesniems elektromagnetiniams virpesiams taikymui, turėjo atkirai stovėti per atitinkamą atstumą nuo kitų antenų, kad neįvyktų bangų plakimosi moduliacija. NUOTRAUKA šių eilučių autoriaus fiksuota iš GOOGLE  2022 metais. Todėl aplinkos pokyčiui stebėsenai galima pasididinti. Pasididinus aiškiai matosi „Konslager“-iu vadinama ir jų aukų sušaudymo vieta ji taikliai rodilyte nurodoma tiesiai ant automobilių stovėjimo aikštelės.

 


80 pav.: šis  memorialiukas prie keliuko, kurio šonas kyla link buvusio garsiojo karinio dalinio. O toliau keliukas  nueina tolyn; užsisukdamas į  Naujosios Vilniaus gatvės (rus.: „Novavilenskaja“) traktą, kur gatvė taip buvo pavadinta Lietuvos 1940 m. okupacijos proga.  Galima pasisisinti.
 

     Čia 80 pav atkreiptinas dėmesys į nuotraukos viršuje minskiečių užrašą  „Čia randasi mažyčiukas memorialas aukoms Drozdų mirties stovyklos. Tikriausiai, tai PATS NEŽINOMIAUSIAS MEMORIALAS Minske“- ir šiuos paskutinius žodžius šių eilučių autorius jų nuotraukoje pabraukė, pabrėždamas, kad patriotiški minskiečiai stebisi tokiu memorialu, grynai, moksleivių lėšomis per šeštadieninę talką užsidirbtų lėšų įrengimu, nors tų aukų čia per 10 tūkstančių sušaudytų tik apie 400 m ilgio griovyje ir 2,5 m pločio. Todėl dėl tokios nepagarbos mirusiems-sušaudytiems, reiktų detaliau pasiaiškinti toliu; čia žemiau CIRKORAMOS  metodu iš  aplinkui viena su kita persidengiančiomis 81 pav.,  82 pav.,  83 pav., ir  84 pav.  sudvejintų nuotraukomis:

  
 

 81 pav.:  čia vaizdas į medžiais apaugusį memorialą, automobilių stovėjimo aikštelę ir tolumoje matomas antenas karinio dalinio, o apačioje sudubliuota į tą pačią vietą kokybiškiausia GOOGLE palydovinė  nuotrauka su nukreiptu žiūronėliu, kurį geriausiai studijuoti, gerokai IŠSIDIDINUS; šią nuotrauką Matome iš kairės šlaitą lėkštai besileidžiantį nuo Kaidanasovnos aukštumos - pats memorialas kiek didesniame nuolydyje, po to jo pakilimas nežymus į tėrasėlę ir nuo jos lėkščiau leidžiasi automobilių aikštelė, akivaizdžiai ant žmonių kaulų įrengta. Aiškesnis kiek padidintas čia žemiau ... paties memorialo ... ir  automobilių stovėjimo aikštelės ... vaizdai.


82 pav.:   pasisukus nuo šioje eilutėje pirmosios karėje nuotraukos vaizdo žiūroniukas pasukamas apie 80 laipsnių vakarų kryptimi. Dėka plačiakampės optikos didelio sferiškumo, kraštuose vaizdai  skirtinguose aukščiuose gauna skirtingus kampinius iškraipymus. Todėl tą pačią anteną matosi pakrypusi, lyg, savo polinkiu „atiduodančią pagarbą“ nužudytiems. Iš  kairės mašinų stovėjimo aikštelė, galimai ant nužudytų žmonių pastatyta, nes griovys turi tęstis tolyn į karinio dalinio teritoriją. O lauko tolumoje kaip tik tos mirties stovyklos teritorija turėtų būti. Tolumoje prie Senojo Vilniaus trakto du aukštosios įtampos stulpai. Aiškesniam suvokimui patartina.  padidinti


83 pav.:  taigi, tie stulpai aukštos įtampos, pasisukus stačiu kampu, vis tiek išliko kadre, tik kitoje kadro pusėje atsidūrė, lyg priartėjo, o tolumoje miškelis nutolo - tokios plačiakampių objektyvų manipuliacijos. Taigi, čia atsisukta į Drozdų tragedijai atminti NUŽUDYTŲ ŽMONIŲ lauko dalelę. Joje matosi du užrašai, minintys, kad tai Broliškų kapinių teritorija. Stebina tai, kad nėra palei lauką jokio medelio pasodinto, skiro Atminties alėjai. Tai nenustebkime - tai senesnė ši panoraminė nuotrauka, kai dar niekas tų  medelių nesodino. Iš dešinės charakteringas Kainasovo aukštumo šlaitas. Visa tai suvokti geriau. kai galima bus pasididinti.
 


84 pav.: ir taip 4 x 90 = 360 laipsnių ir su šia 4-tąja nuotrauka vėl ateita prie mažojo memorialo. Kaip ne keista, bet prie memorialo šlaitas išlėkštėja, o šio kadro kairėje stačios šlaito dalys neina tolyn. Kairės dalyje prie stataus šlaituko matosi tas pats Broliškų kapų kuklus užrašiukas, kuris buvo matomas praėjusioje 83 pav. nuotraukoje, kurie, be abejo, jau yra išblukę. Matomas fotografo gana ilgas šešėlis rodo, kad objektyvas nukreiptas į rytus, nes vasaros metu saulė žemiau būna jau vakaruose. Aiškesniam suvokimui,  galima pasididinti ir palyginti Broliškų kapų užrašus, įtartinai lyg ar ne per aukštai uždėtus?

 


85 pav.:  taip atrodo 81 pav.  vaizdą priartinus ir pavėsyje neišsiskiria pagrindinis to memorialiuko akcentas pagarbos akmuo. Kad aiškiau būtų, galima pasididinti.


86 pav.: čia toliau pratęsiama I-oji šios CIRKORAMOS  išdidinta 81 pav. dešiniojo kadro dalis, aiškiau akcentuojantis reljefo (šlaito pakilimo) aiškią pradžią prie automobilių stovėjimo aikštelės.  Kad reljefą labiau suvokti, patartina pasididinti ir pamatyti, kaip tai yra šlaito pradžia.


87 pav.: kiek į kairę nuo memorialo (nuo 85 pav. ) šlaitelis užsisuka aukštyn; nelygiu raižytumu, su neaiškių iškasenų žymėmis, o taip pat ši o kadro kairės apačioje lentelė Broliškų kapų žymėjimui. Ši vieta yra kaip viršuje 84 pav. kairės pusės išdidintas kadras;  jau čia pat prie memorialo  Galima pasididinti.

 

  88 pav.: o čia kaip iš vidaus atrodo pats  mažiausiai Minske žinomas memorialas, kuris jau apželdintas ir ne aiški jo geografinė padėtis, kai aplinkui tarp medžių nematai situacijos - nesimato nei tolimojo gamtovaizdžio, nei nėra nuo saulės šešėlių, nustatančių tikslias geodrafines padėtis. Galima pasididinti.


89 pav.: matome siųstuvines antenas prie kurių kiekvienos yra skirti radijo stočių siųstuvai, kurie paprastai būna įrengti po žeme ir jas aptarnauja stočių operatoriai. Skirtos jos trumposioms  (КВ)  bangoms, o taip pat gali būti skiriamos ultra trumposioms bangoms (УКВ). Prie panašių antenų 1965-1968 m. m. tarnavo šių eilučių autorius. Bet tokių didelių matyti neteko, nes tarnavo pulko-divizijos ryšių sistemoje. O čia, akivaizdu, kad antenos yra labai galingoms stotims ir gali būti skirtos labai tolimiems ryšiams. Todėl šis dalinys galėjo būti visasąjunginės reikšmės, o, gal, ir Varšuvos sutarties junginio vadavietės? Galima pasididinti.  

     Iš šių vaizdų, ypač, 85 pav. ir iš 86 pav.,  matosi, jog nežymus šlaito pakilimas prasideda jau nuo kairės automobilių aikštelės dalies. Žemiausia šlaito dalis praeina kaip tik ties antena. O susmaigstytos lentelės, žyminčios kapo vietas yra gerokai nuo lauko pakraščio link šlaito.
               Tačiau, prie pat memorialo matosi kaip ir šlaito dalies išsikišimas.

 

     Todėl nesitiki, kad prieš karą vandentiekiui griovys būtų iškastas per kauburį, ir nenuleistas žemiau, jei to griovio kryptis turėjo eiti į būsimo tada karinio dalinio teritoriją, kurio tada dar nebuvo.
               Iš tai darytina IŠVADA, jog atsiranda įtarimas, kad lentelės bet kaip gali būti susmaigstytos, gal ir nenorint rodyti, kad dalis pailgo kapo juostos krašto dalis yra dirbamame lauke? Tai  parodo čia aukščiau rodyti Vakarietiški žemėlapiai, kuriuose kapo juostą, lyg, ir pastumtą į lauko pusę regime, jei čia ne kokia nors optinė paklaida? Todėl verta dar daugiau vaizdų čia pateikti, kad geriau suvokti tikslią sušaudytų žmonių palaikų lokaciją bei  reljefo ypatumus:

 90 pav.: ši nuotrauka IŠKADRUOTA iš aukščiau rodytos cirkoramos 83 pav. III-čiosiosios nuotraukos, nukreiptos  į NUŽUDYTŲ ŽMONIŲ LAUKO dalies dešinės pusę, kur matosi dvi įsmeigtos lentelės su galimais Broliško kapo ženklinimo kažkokiu užrašu, kurie yra ir čia įtartini, nes tranšėja, kur sušaudyti žmonės, teigiama, kad ji yra tik, viso 2,5 m pločio, o ne „25“. kaip norima manyti - iki tokio pločio galėtų būti tik kapo APSAUGOS ZONA. Detalių studijavimui siūlitina pasididinti.
91 pav.: čia iš karėje esančios 90 pav. nuotraukos prie pat kairio kadro krašto išdidintas labai išblukęs ir apspūręs-apipuvęs  kažkoks užrašas (greičiausiai Broliško kapo) palaidojimus minintis. Tuo labiau, kad šis užrašas įsmeigtas šalia akmens, kuris iš tolo gerai pastebimas. Kad geriau suvokti lauko aplinką, siūlytina šią nuotrauką; pasididinant prasiplėsti kadre.


92 pav.: čia ĮSIVAIZDUOJAMASIS užrašas, koks turėtų būti, tačiau jis yra paryškintas (kontrastas ženkliai užkeltas) šių eilučių autoriaus. Bet, deja, iš tikrųjų užrašas apiblukęs-neryškus ir GALIMA ĮSITIKINTI pasididinus šią nuotrauką. Tas užrašas prie monumento tvoros, gana tvarkingos-estetiškos, kur monumento teritorija yra apjuosta šaligatviu. Tačiau užrašas BROLIŠKĄ KAPĄ ženklinantis užrašas ant surūdijusios skardos atliktas.

     Tikėtina, greičiausiai, kad iš čia 90 pav nuotraukos griovys su sušaudytais žmonėmis gali būti ne žemiau, kaip užrašo prie akmens padėtyje, nes prie pat šlaito jo buvimo galimybę neigia toliau prie pat šlaito matomi šlaito nuoplovų-išplovų sąnašų kauburėliai, o palei statų šlaitą niekas neprojektuoja trasų, nes būtų apsunkinti darbai ir gali net griūtį sukelti, - nebūtų tikslo kasti ten, kur sunkiau, kur reikia daugiau žemių nukasti, o užpilus griovį, sąnašos pasidengtų tikriausiai per ilgesnį laiką?

               Iš čia aukščiau dešinėje 92 pav. nuotraukos MONUMENTO teritorija ženklinama kaip BROLIŠKAS KAPAS, duodant suprasti, kad, neva,  palaidoti „po monumentu“, kas visai neįtikinama, kad būtų griovys „ėjęs per reljefą - per paaukštinimą“.
               O iš 93 pav., o taip pat ir iš 94 pav. paaiškėjo, jog užrašus naujus daro žiniasklaidininkai, tam, kad nufilmuoti-nufotografuoti. Tik, klausimas - ar palieka tuos užrašus nužudytųjų lauke?

    Štai, profesionaliame kinofilme apie šią Drozdų tragediją, NUŽUDYTŲ ŽMONIŲ LAUKE  94 pav. sutvisko naujausias Broliško kapo užrašas (rus. rašoma vienaskaitos formoje)., kuris labai dera prie tik sužydusių pienių.
               Galima įžvelgti aukštą žurnalistinę kultūrą, kai žurnalistas, darydamas reportažą, prisideda ir vietovėje prie pagarbos nužudytiems.


teiktą jau atsiradus ir Atminties alėjos medeliams, naujausias užrašas iš propagandinio kino filmo, specialiai filmui demaskuojasi. Tik reikia pasididinti.


93 pav.:  iš arčiau pažiūrėjus į propagandinį „Minsko naujienos“ (MN) tinklaraščio nuotrauką - ją išsididinus, pasirodo, jog  Broliško kapo TAMSUS UŽRAŠAS RIMTĮ skleidžia specialiu tamsiu fonu, lyg, panašiu į kristalo struktūrą ir su tvarkingu-profesionaliu užrašu ir tokiu pačiu; kiek šviesesniu užrašu tolumoje matomu;  90 pav ir 87 pav. toje pačioje vietoje matomu, bet, tikrai, ne tokį. kokį matėme aukščiau. Ar ne panašu, kad  PROPAGANDOS TIKSLU TINKLARAŠČIO ŽURNALISTAI PAGAMINO GRĄŽŲ-TVARKINGĄ UŽRAŠĄ ? ? ? ..

95 pav.: žiū... - yra senas ir dar vienas geltonas užrašas prie pat dirbamo laiko ribos, kadro kairės krašte. Daugiau, lyg ir nesimato tolumoje jokių užrašų,  O, išsididinus, pasimatys tolumoje ir dar vienas senas užrašas matosi. Pirmame plane baltas kvadratinis popieriukas, tikrai, ne kažkokia „šiukšle“ , - greičiau kažkokia atžyma, gal geodezininkų laikinai paženklinta? Reik tikėti, kad palaidojimų ribos gal nustatytos, bet visuomenei gal neprieinamos?i.  

               Taip, kad, ar „propagandos“, ar pagarbos tikslu, žurnalistai gamina užrašus?  Čia, gal, užtenka tik žmoniško jausmo? Negi rodysi nudriskusį supuvusį ar surūdijusį užrašą? Juolab, ŠIS MEMORIALAS TIK VISUOMENĖS DĖKA ATSIRADO - panašu, kad valstybė nesikiša. Tuo labiau, kad žurnalistams visai ne sunku su kompiuteriais užrašus atlikti ir palikti.
               Ir nors, čia kairėje 95 pav.  tas tolumoje, kuris čia aukščiau 91 pav. prie akmens sutriušęs, - jau dabar dar labiau sutriušo, bet prie to paties akmens taip ir išliko.

              Dar svarbiau, kad 95 pav. tik antras naujas geltonas užrašas matosi, o, štai, filmavimo metu ėmė, staiga ir „išdygo“ per 20 naujų užrašų, net užsisukančių  netoli  miškelio. Ar čia dėl filmavimo įspūdžio efekto išdėstyti suktai?


96 pav.: kad žiūrovui vaizdžiau būtų, tokie patys užrašai sudėti ir nufilmuoti su teleobjektyvu (ilgo židinio objektyvu) ir efektas  jaučiamas ypatingai, kai isididdini    

      Prisiminkime 1944-05-28 Drozdų apylinkių AVIOnuotrauką Liuftvafes 72 pav.: su parodytu grioviu visai tiesiu be jokių suktumų. Prie šios nuotraukos studijos dar čia grįžta ... . Bet ką čia kinofilmas (video) pavadinimu NEŽINOMAS Drozdų KONCLAGERIS, pastatytas prieš 3-is metus,  gana plačiai ir išsamiai papasakojo su dokumentinėmis nuotraukomis, kuriomis šių eilučių autorius pasinaudojo, kur apačios dešiniajame kamputyje yra mažas raudonas kvadračiukas su rusišku raginimu „pasirašyk“.

               Bet, deja, daug pasakojantis, kažkoks veteranas, kuris, kaip ne liūdna, yra angažuotas, kuris pabaigoje paminėdamas patį nemaloniausią atvejį, kad netoliese nuo tragedijos vietos 1,36 km atstume į šiaurrytus Novinkų garsiojoje psichiatrinėje ligoninėje (97 pav.) NACIAI sušaudė visus ligonius, tuo pačiu, ir; net vaikus sunaikino. Ir šiuo NACISTINIU NUSIKALTIMU APKALTINO „Vakarų demokratiją bei dabar  vykstantį karą Ukrainoje.“ Tuo labiau, kad video užbaigiamas rusofašistinėmis dainomis „su rusais nekariaukite“.
               Iš to nenuostabu, jog po šiuo video komentaruose tiesiogine prasme „gainiojama“ antivakarietiška ISTERIJA.
               Todėl labai svarbu yra tai, kad diplomatiškai baltarusius būtina informuoti apie J. Krikštaponio nebuvimą Baltarusijoje, į kurią, pagal artimųjų prisiminimus, net atsisakė vykti ir todėl grįžo namo ir dėl savotiško protesto prieš nacius, atsidūrė kalėjime, o po to slapstėsi nuo vokiečių, ...Prie šio klausimo čia grįžtama ....


97 pav.: aptariamo Drozdų apylinkių platesniu plotu iki Novinkų psichiatrinės ligoninės ploto ir tragedijos vietos kalvos 234,2 m aukščio vakarinėje dalyje geografinė padėtis 1986 m. sudarytame Minsko miesto žemėlapyje,  kuris yra. 2, 05 megabaito apimties.
        
 

Kodėl Drozdų žudynės mažiausiai žinomos?
 

     Į tai atsako Minske 2021 m. išleistas vienos mokyklos (tik ne aišku, kokios - kažkodėl nenurodoma), pradėjusios Drozdų tragedijos problemą kelti, išsamiausia PEDAGOGINIO PAVYZDŽIO rinkinys, kurio pavadinimo pirmasis žodis „Урочище Дрозды“ (į lietuvių kalbą pirmasis žodis kaip „Apyrubė“; daug kartų mažiau vartojama, nei rusų kalboje terminas  „Урочище“, kuris reikštų vietovės dalį, ryškiai besiskiriantį nuo likusios vietovės ...) 


98 pav.: gudų balta-raudona-balta raštų tradicija ir į jų nacionalinėje B-R-B  vėliavoje pagal legendą, sužeistam karo vadui nusirišus kraujuotą tvarstį ir kaip ženklą jį panaudojus mūšyje, mobilizavus savo kariuomenę pergalei. Tai vienos iš seniausios Europoje vėliavos pavyzdžių. Galima pasididinti.

            Taigi, lietuviškai to Drozdų tragedijos atminimo rinkinio pavadinimas būtų „Apyrubė Drozdai: nuo koncentracijos stovyklos iki memorialo“, kur įvado potemėje „Tyrimo aktualumas“ pabrėžta, kad jų „ ... šalyje vyksta sudėtinga baudžiamojo tyrimo proceso dalis prieš vokiškuosius fašistinius užkariautojus dėl genocido prieš baltarusių ...“A neaišku, ar prieš tautą ar prieš jų liaudį, nes rusų kalboje parašymas „против белорусского народа“, kaip ir gaunasi „prieš baltarusišką liaudį“ - ne prieš baltarusius, o tik „baltarusiškus“ ...?  Ar Lietuvoje būtų suprantama, kai būtų pasakyta ne prieš lietuvius, o tik prieš „lietuviškus ...“?  Tai ar ne Didžiojo Spalio perversmo maišatis dar iki dabar padaryta? Gal čia kalbotyrininkų, etnografų ir filosofų tikslintis reikėtų ne  šioje temoje?

     Su gūdų tautinės savimonės pirmuoju pavyzdžiu šių eilučių autoriui teko susidurti 1988 m. daugiadieniame Ekologiniame žygyje Nerimi B paskutinės trečiosios teminės Istorijai skirtos nakvynės vietoje, žygio dalyviams apsistojus prie Sąlupių (Svilonių) poilsiavietėje. Joje suplevėsavo ne tik mūsų Tautinė trispalvė vėliava, bet šalia ir balta-raudona-balta gudų tautinė vėliava, kuris dar sovietmetyje pirmą kartą oficialiai buvo iškleista. Ją tada pristatė gudų istorikas, mokėjęs šiek tiek lietuviškai kalbėti, pabrėžęs, kad kaimynų kalbą reikia mokėti. Per tą vakaronę, būsimasis pirmasis mūsų Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius pasiūlė kurti Tremtinių-politinių kalinių sąjungą. Kitą dieną Santakoje (Kaune) įvyko vienas didžiausių Sąjūdžio mitingų.

     O, dėl to, kad Baltarusijoje prasidėjo minimas nacistinių nusikaltimų procesas per masinių žudynių pradėtas ekshumacijas Minsko priemiesčio šiaurrytinėje Uručje vietovėje, apie tai čia detaliau ... pateikiama. Todėl ši Baltarusijos pradėto plataus baudžiamojo proceso aplinkybė labai svarbi, teisingai  dėl J. Krikštaponio biografijos informuojant; šios mūsų kaimyninės šalies teisininkus, kad būtų tiksliau suprasta kaimyninėje šalyje nacizmo tikslesnė esmė! (Ši J. Krikštaponio tema  dėl Baltarusijos problemoje dar kartosis  ... )

           Nagrinėjant šios Filtracinės Drozdų stovyklos istoriją, šokiruoja žaibiškas Vermachto atsidūrimas prie Minsko, kur jau 7-toje karo dienoje, t. y., 1941 m. birželio 29 d. jau įsteigiama viena pirmųjų  sovietiniams kariams belaisvių stovyklų, kuri gauna „Drozdų stovyklos“ pavadinimą. Jos paskirtis FILTRACIJAI suvokiama ne tik atrinkti, kam gyventi ir kam mirti (panašiai apie 10% buvo pasmerkta), bet ir tam, kad perskirstyti po kitas stovyklas. Tai buvo atlikta iki šios stovyklos 1941-07-17 likvidavimo, Minsko gyventojus pagal registraciją paleisti namo, žydai, suskirsčius pagal inteligentus ir darbininkus, buvo sušaudyti, arba uždaryti į kalėjimą, karo belaisvių viena dalis išsiųsti į Dulag Nr.130, kuris buvo buvusiame kariniame dalinyje Masiukovščinoje (Miško stovykloje), kita dalis - į Dulag Nr.126 taip vadinamose Puškino („puškininėse“) kareivinėse palei Lagoisko traktą, kur pastarieji rugpjūčio pabaigoje buvo pervesti į Stalag Nr.352 valdybąC.  


99 pav.: po atviru dangumi kariai buvo laikomi tik 18 dienų iki liepos 17 d.. Galima pasididinti.

               Pagal daugelio šaltinių apskaičiavimus per 19 dienų žuvo, arba buvo sušaudyti iki 10 tūkstančių žmonių.


100 pav.: minskiečiams turistiniu-ekskursiniu traukos centru tapo Lenino „žmonos?“ Nadiežos Krupskajos vardo paukščių fabriko griuvėsiai, tarp kurių buvo unikalių ir prieškarinės pramoninės architektūros šedevru. Todėl galima gerokai pasididinti ir PASIGROŽĖTI unikaliais griuvėsiais.  

     Tvirtinama, kad ši stovykla buvo šalia minėtos Lenino „žmonos?“ Nadeždos Krupskajos vardo „sovchoz“-o, kurio pagrindu 1968 m. buvo pradėtas statyti tos pačios N. Krupskajos vardo paukščių fabrikasD, kuris buvo paleistas 1970 m. ir pagal kitus šaltinius, gyvavęs 70 metų, net nuo 1945 m. (griuvėsiuose prieškarinės pramoninės architektūros akcentai buvo kaip turizmo neoficialiu objektu), kuris egzistavo  iki 2010 m., pradėjus tą fabriką naikinti.
               Pažymėtina, kad minėto „sovchozo“ ir vėliau paukščių fabriko teritorija glaudžiai susiusi su Drozdų mirties stovykla. Pagal 1944-07-24 saugumiečio Gusevo apklausos protokolą, apklausiamasis Ivanas Marininovičius Milaševskis pateikė prisiminimus: „Gale 1941 m. birželio Drozdų gyvenvietės  ir   Krupskos vardo sovchozo apylinkės buvo vokiečių okupuotos. ... Stovykla egzistavo apie 12-14 dienų, o po to visi belaisviai ir tarybiniai piliečiai (jais, tikriausiai, buvo vadinami žydai? - aut. P. S.) buvo išsiųsti į Masiukovščinos stovyklą. ...“. (paryškino šių eilučių autorius.)          

     Šis liudininkas pasakoja, kad pats matė, kaip tarybinius piliečius statė veidu į griovį ir šaudė iš automatų. Pagal jį šioje tranšėjoje-griovyje palaidota apie 10-12 tūkstančių vyrų-moterų ir vaikų. Todėl tą 1944-05-28 matomą iš lėktuvo tranšėją Liuftvafes nuotraukose šių eilučių autoriaus modifikuotose matote čia žemiau  101 pav.:  iš lėktuvo vokiečių atliktą AVIOnuotrauką, lygiai mėnesį prieš Minsko išlaisvinimą. Pirmiausiai, teko bandyti šią nuotrauką sutapatinti su topografiniu žemėlapiu per violetiniais  plonais pažymėjimais, dėl ko gavosi nežymus vertikali nuokrypa, ir žymiai didesnė horizontali nuokrypa, matoma nuotraukos viršutiniame krašte. Todėl teks tobulinti tokius sutapatinimus, bet, detalesni paaiškinimai bus žydriuose šių nuotraukų išaiškinimuose.
               Todėl dar žemiau dešinėje 102 pav., dar turintį įžiūrimą kažkokį ir kitą griovį kitokiu kampu link Dolginovsko trakto nusidriekusią bei tą traktą kertantį (šių eilučių autoriaus atrastą-įžiūrėtą ir dar niekur neminėtą), kur toje nuotraukoje šių  eilučių autorius su specialia žemėlapių sudarymo OCAD-o programa sutapatino su; vėliau, atsiradusiais objektais, violetine ryškios spalvos plonutėmis linijomis nubrėžtomis, kaip aukštos įtampos dvi linijos su stulpų vietomis, šiaurinių garažų galais, vienkiemiais, žymaus karinio dalinio teritorijos tik pietrytinį kampą ir joje esantį didžiausią pastatą užbrėžtą bei dabartinių kelių pėdsakus trumpais brukšniukais pažymėti, kurie per laiką sumigravo, tiesiant naujus plentus.
            Iš nuotraukos matosi tas griovys-tranšėja vietomis plika, kitur užkasta, bet, kur galimai aukų palaidojimai užkasti, vis tiek galima įžiūrėti kaip ir paaukštėjimus, dar nesusigulėjusius. Todėl nieko nuostabaus, kad pagal vieno liudininko pasakojimus, naciai žydų sušaudymus vykdė net  1944 m.


101 pav.: kad aiškiau suvokti, pirmiau pateikiama platesnė situacija pačios Drozdų KONCENTRACIJOS IR KARO BELAISVIŲ FILTRACIJOS STOVYKLOS (taip teisingiau šių eilučių autoriaus manymu) reiktų vadinti buvusią tos nuotraukos kairinėje dalyje už Naujosios Vilniaus gatvės tęsinio, kuri tą nuotrauką dalina pusiau. Toje kairinėje dalyje svarbi Svisločiaus upė, kuri ir ribojo tą stovyklą iš vakarų ir pietų. Per nuotraukos vidurį prie upės yra Nadeždos Krupskajos (Krupskos) sovchozo („taryvinio ūkio“) stačiakampinė teritorija.   Dar deresniam suvokiamumui galima dar labiau pasididinti šią nuotrauką

              Yra ir „pilietiško“-partizano, iš geto pabėgusio žydų tautybės Michail-o Morduchovič-iaus Grečanik-o 1911 gim. m. atsiminimai kiekvieną dieną įrašyti istorikės E. N. Moch-Dokunavos darbelyje, iš kurių labai svarbi M. M. Grečaniko 14-os nakties pasakojimo detalė, jog „ ... kitoje upelio pusėje  per visą naktį vokiečiai sušaudinėjo politrukus ir vadus.“ Todėl išsigalvoti Mariaus Kačiulio paistalai, apie, neva, vėlyvą rudenį „sušaudomus politrukus“, gali būti grynai KGB išsigalvojimas, su tikslu apgauti JAV teisininkus, nes tie politrukai jau buvo liepos mėnesio apie 11-12 dienomis sušaudyti ir „dagiau politrukų“ toje pačioje Masiukovščinos (pagal M. Pocių „Miško“)  stovykloje būti negalėjo.
              Visai ne aišku, kas per „upelis“, kurį liudininkas paminėjo?  Jei vyko sušaudymai dar nežinomoje kitoje Svisločiaus upės pusėje, tai tada liudininkas ją vadintų UPE, o ne „upeliu“?
              Todėl galima daryti prielaidą, jog nuo Kaidasovo kalno šlaito, kurio papėdėje buvo ši tranšėja,  galėjo nuo vieno ar kito šlaito dalies lėkštais slėniukais tekėti koks upeliukas ir ne vienas, kuris šiuo metu gali būti melioruoti? Bent, iš  čia dešinėje 102 pav. Liuftvafės avio nuotraukos įžiūrėti neįmanoma, jei upeliukas ryškios vagos neturėjo?
             Tačiau šioje  AVIOnuotraukoje pro dabartinio monumento vietą kerta galimai melioracijos griovys, 3-čia rodykle pažymėtu net už Dolginovsko trakto kitoje pusėje, analogiškam kitomis 2-ejomis rodyklėmis pažymėtu matomai AVIOnuotraukoje tranšėjai su nužudytomis aukomis.
               Taigi, atitinka liudininko M. M. Grečaniko parodymui UŽ UPELIO ŠAUDYMUS girdėtus visą naktį, nes AVIOnuotraukoje matomi siauri tamsūs ruoželiai, akivaizdu, krūmais apaugusio upelio pėdsakas, tekančio nuo Kaidasovo (Kareivio kalno) kalvos abejų šlaitų pusėmis, galimai su miško riba tiesia taip pat galimi grioviai vandeniui nutekėti į Svisločiaus upę, esančią už apatinio kairio krašto nuotraukos ribų.


102 pav.: iš didelio aukščio lėktuvu 1944-05-28 nufotografuoto iš didelio aukščio (apimant visą tuometinio Minsko teritoriją), todėl violetini objektų plonais brūkšniais vėliau atsiradusių objektų  vietos pažymėtos su tam tikra galima paklaida, nes AVIOnuotrauką tapatinti su šiuolaikiniais žemėlapiais nėra taip paprasta, nes šis avio vaizdas yra to vaizdo ŠV pakraštyje ir dėl lėktuve, esančios optikos sferiškumo, nuotraukų kraštuose vaizdai visada išsikraipo. Primenama, kad apačios kairėje Naujo Vilniaus gatvės tęsinio vietos ir kraštinio garažo bei kitų garažų šiauriniai galai nupiešti su vienu paskutiniu garažu; Gedimino stulpų pavidalo, pagal kurio šiaurę einama į dabartinį MONUMENTĄ, ESANTĮ  PRIE DVIEJŲ GRIOVIŲ SANKIRTOS, O TIKROJO GRIOVIO-TRANŠĖJOS SU AUKOMIS KRYPTIS BEVEIK ATITINKA KARINIO DALINIO TERITORIJOS KRAŠTĄ, kurio, tvorą taisant, 1957 m. atrasti aukų palaikai.  Todėl galima manyti, kad kitas griovys nuo Dolginovsko trakto gali būti paprasčiausias melioracijos griovys, nutiestas link dabartinio monumento, kaip tik, išlėkštėjusiu šlaitu-lėkštu slėniu, kur paprastai turėtų tekėti upeliai, ir jo pabaiga gali atitikti M. M. Grečaniko paminėtu upeliu. Juolab, prie Naujosios Vilniaus gatvės yra tamsus miško-krūmų ruoželis iki vienkiemio, ir kažkoks siauras tamsus ruoželis prie šių eilučių autoriaus violetiniai subraukyto ruožo kerta minėtą gatvę. Tai čia realiausia to upelio nutekėjimas gali būti. Todėl, geresniam AVIOnuotraukos studijavimui, siūlytina    ŽENKLIAI pasididinti šią AVIOnuotrauką.

 


103 pav.: aukščiau patektų Liuftvafes AVIOnuotraukų PALYGINIMUI panaudotas Minsko miesto 1996 m. topografinis -žemėlapis. Galima pasididinti

     Bendram supratimui apie šio Drozdų KARO BELAISVIŲ FILTRACIJOS IR KONCENTRACIJOS STOVYKLOS (taip teisingiau dviem-trim pavadinimais vadinti, pagal šių eilučių autoriaus nuomonę) aplinką, pateiktas čia kairėje 103 pav.: topografinis  m. Minsko miesto žemėlapis su reljefu, kurio horizontalių (izohipsių) skerspjūvio laiptas yra 5 metrai. Prie Svisločiaus vingių violetiniai pažymėti viršuje pateiktų 1944-05-28 fotografavimo 101 pav   ir Vokietijos aviacijos - Liuftvafes AVIOnuotraukų tapatinimo vietos. Todėl reljefui suvokti, kur žemiausių klonių vietomis gali tekėti paminėtas upelis, galima šį 103 pav. topografinį Drozdų apylinkių žemėlapį pasididinti.        

     Jau iš kart po karo, tyrinėjant daiktinius įrodymus palaidojimai šalia Drozdų buvo fiksuoti Akte Minsko apskrities komisijos 1944-08-13 buvo rašoma, kad aptikta tranšėja-griovys, kurį kasinėjant. keliose vietose 0,5 m. gylyje rastos žmonių lavonų liekanos. (minėtos Č E. N. Moch 278 psl. )
________________________________________________________________________________
 A- Minske 2021 m. išleistas kažkoks moksleiviškas-mokytojiškas - Drozdų minėjimo iniciatorės rinkinys „Apyrubė Drozdai: nuo koncentracijos stovyklos iki memorialo“  rusų kalba Įvado poskyryje Tyrimo aktualumas 3 psl. , leidinio internetinis adresas - https://www.centr.minsk.gov.by/images/novosti-2022/May/31054.pdf
 B- apie ekologinį žygį Nerimi laikraštyje Jonavos Balso korespondento Vidmanto Jankausko straipsnis  AR ATSKRIS RŪSTYBĖS ANGELAI?  straipsnio nuotrauka internetiniu adresu - 5 kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/sajudzio-30-metis/08-06-rustybes-angelai-jankausko.jpg
 C- pagal docentės kandidatės istor. mokslų dr. Elenos Nikolaevnos Moch (Dokunovą 1985 gim. m.) mokslinio darbelio 275 psl., kurio internetinis adresas: https://elib.bsu.by/bitstream/123456789/304445/1/%D0%9C%D0%BE%D1%85_%D0%9D%D0%A2_23_%D0%98_%D0%A7.1-274-282.pdf
  D- fabriko direktoriaus P. A.Jarmošo pasakojimu - internet. adresas: http://www.times.spb.ru/item/142 , straipsnis: Griuvėsiai 1-mo Minsko paukščių fabriko N. Krupskajos vardo interneto adresu: https://safariuk.livejournal.com/1928.html ,  kitas straipsnis: Fotoreportažas: apleisto Minsko paukščių fabriko, kurio internetinis adresas: https://realt.onliner.by/2014/08/06/pticefabrika
  Č - pagal tos pačios docentės C  E. N. Moch-Dokunovos m. d. 276 psl. ir 282 psl. 3-čią šaltinį Milaševskio Apklausos protokolas ....
 

     Kaip ne keista, šios Drozdų tragedijos atminimo iniciatorėmis buvo viena mokykla ir jos mokiniai, kurios dėka ir atsirado 104 pav. 1996 m. riedulys Atminimo lauke. Todėl verta giliau įsigilinti į šią sveiku protu nesuvokiamą užmarštį.  Galima net iškelti hipotezę, kad neleido tų žudynių atsiminti stalinizmas, o po to chruščiovinis Atšilimas nors ir pakėlė atminimų bangą, bet GINKLAVIMOSI VARŽYBOS IR ŠALIA ATSIRADĘS SVARBUS KARINIS DALINYS DĖL SLAPTUMO STABDĖ NEPAGEIDAUJAMUS ATMINIMUS. 

     Todėl ne atsitiktinai šių žudynių memorialo iniciatorės mokyklos leidinys mini UŽMIRŠTAS VIETAS, kai plėtėsi paukščių fabrikas ir minėtas karinis dalinys Nr. 22210, o žudynių lauke buvo pradėtos auginti kultūros. Ne kartą, žmonės atlikinėdami įvairius darbus, aptikdavo žmonių liekanas.


104 pav.:  po archeologinių tyrimų atsirado Atminimo riedulys su paprasta aikštele gryname lauke. Galima    pasididinti

     Todėl aukščiausia kalva buvo pradėta vadinti „Kareivio“ (kareivišku) kalneliu. O 1957 m. minėto karinio dalinio karys E. Orlovas, tvoros taisymui, iškasė duobę ir aptiko žmonių kaulus, bet dalinio vadovybė nusprendė nekelti triukšmo. Nutylėjo-NUSLĖPĖ taip pat  ir paukščių fabriko vadovybė, kai plečiant cecho patalpas, aptiko šios mirties stovyklos aukų palaikus. Ir  tik po daugelio metų dvi darbininkės nusprendė paviešinti nuslėptą radinį.
              Ypatingai Atminties išsaugojimu susirūpino tos mokyklos mokytojas Nikolaj-us Tichonovič-ius MICHEI-jus. Tuo labiau, kad 1972 m. ant palaikų vėl užkliuvo jau tos mokyklos mokinių tėvai. Todėl mokytojas sužinojo ir apie šios mirties stovyklos egzistavimą, - pradėjo visur kelti probleminį klausimą, atlikinėti tyrimus, su moksleiviais Vidurinės mokyklos Nr. 104 atlikinėjo akcijas.

     1996 m. BUVO PRADĖTI  ARCHEOLOGINIAI TYRIMAI.

     Nuo 1996 m. gegužės 7 d. 1-oji specializuota paieškos kuopa, priklausanti kariniam daliniui Nr. 28443, buvo įgaliota atlikti archeologinius kasinėjimus buvusios Drozdy koncentracijos stovyklos teritorijoje. Šiame tyrime dalyvavo įvairių mokslinių sričių specialistai, įskaitant archeologus, antropologus ir kitus. Tyrimų grupė ištyrė kelias dešimtis kvadratinių metrų žemės. Atsižvelgiant į reljefą, tyrimo teritorija apėmė ir N. K. Krupskos paukštyną, ir karinį dalinį Nr. 22210.

     Liepos 17 d. archeologiniai kasinėjimai buvo baigti. Atlikus tyrimą, specialistai aptiko daugybę koncentracijos stovyklos aukų palaikų: „16 ir 17 kasinėjimuose tranšėjoje buvo aptikta daugybė įvairaus amžiaus vyrų ir moterų skeletų, nuo mažų iki senų. Be to, buvo aptiktas ir jaunesnio nei 10 metų vaiko skeletas“. Galutinėje paieškos ir tyrimo ataskaitoje teigiama: „Kuopos personalui skenuojant teritoriją, buvo aptiktas 3 m pločio, 305 m ilgio ir 0,9–1,7 m gylio tranšėja ir aptikta daug palaidojimų. Tikslaus palaidotųjų skaičiaus nustatyti neįmanoma...“ [2, p. 2 - taip nurodytas istorinis šaltinio dokumentas pažymėtas].


105 pav.:  atliktų archeologinių kasinėjimų vieta, labai neteisingai pažymėta. Violetinėmis rodyklėmis pirmosiomis dvejomis pažymėtas sušaudytų žmonių griovio-tranšėjos vieta, pagal Liuftvafės AVIOnuotraukos tapatinimą, o trečioji rodyklė rodo galimai melioracijos griovį. Bet, kadangi pažymėti karjeriukai pavalųs, tai galėjo būti ten tyrinįjimų šurfai archeologų atlikti? Galima pasididinti

     Kaip tik, po atliktų tyrimų ir iškilo įvairiausi neaiškumai. Nuostabu, kad Minsko miesto 1996 m. topografinis žemėlapis buvo sudarytas kaip tik archeologinių kasinėjimų metu, kur čia   dešinėje 105 pav. matome minėtos Kaidasovo - Kareiviško kalvos net aukščiausioje vietoje atliekamą KARJERO ženklu archeologinius tyrimus žymėtus, kas yra visiška nesąmonė, nes pagal aukščiau tektas 94 pav.:   ir 96 pav.:  nuotraukas matosi, kad aukų palaidojimai turi būti žemiausioje vietoje šalia stataus šlaitelio šios Kaidasovo - Kareiviškos kalvos. Todėl akivaizdu, kad RELJEFAS NUPIEŠTAS NET NEBUVUS VIETOVĖJE IŠ ATMINTIES, DAR TURINT LABAI PRASTĄ ATMINTĮ, nes šių eilučių autoriaus  mokomi jaunieji ir net mažieji orientacininkai tokių klaidų nepadarytų, kad kasinėjimus pažymėtų aukščiausioje vietoje. Tokias klaidas gali atlikti net jokio supratimo neturintys apie reljefą, kur neskiria į kokią pusę nukreiptas nei šlaitas ir ...? Be to, toks platus kasinėjimas būti negalėjo, jeigu archeologai turėjo minimą Liuftvafes 102 pav nuotrauką. Kaip matome, 3-čioji violetinė rodyklė atsidūrė kitoje Dolginovo trakto pusėje.
 

               Toliau tyrinėjant Drozdų aukų vietos 105 pav. žemėlapiuką, geltonoji zona yra minėto N. Krupskajos vardo jau sunaikinto paukščių fabriko teritorija, o žaliu stačiakampiu iš rytų pažymėta teritorija ir yra tas paslaptingasis karinis dalinys Nr. 22201, kur kelias nuo rytinio pakraščio buvo tik archeologinių kasinėjimų metu. Pagal reljefo pobūdį, aiškiai išreikštą, matosi aiški įloma aukų atminimo memorialo vietoje, nueinanti nuo 225 kalvos, šalia valstybinės autoinspekcijos posto.
              Taip, kad, jeigu čia žemėlapyje  pažymėtas karjeras yra lygiai apie 200 m ilgio, tai iki paminėto archeologų 305 m ilgio ištyrinėto griovio dar reikia pusę tiek pridėti. Ir, aišku, to griovio kryptis turėtų  tarp pirmųjų dviejų  violetinių rodyklių būti.
             O kitas griovys, einantis nuo Dolginovskio trakto yra  stačiai įsikertantis į aukų griovį. Todėl neatmetama tikimybė, kad kasinėjimai archeologiniai su atliktais trim apvaliais šurfais, buvo taip pat archeologų atlikti? Susiorientavimui padeda ir aukštos įtampos linija, kur trečioji linija šių eilučių autoriaus nepažymėta, nes ji vėliau buvo panaikinta.
            Kas yra svarbiausia, kad tarp dviejų pirmųjų rodyklių kampas ir to griovio tęsinio vieta beveik idealiai sutampa su vakarietiškų žemėlapių to pailgo kapo vietos pažymėjimu. 

 

             Labai gerai galima palyginti šias visas Drozdų kurortinio-poilsiaviečių kaimo vietas su puikiu ir detaliu 107 pav. 1933 m. žemėlapiu, kuris  buvo atliktas tuometiniu ОГПУ ( Organų valstybinės politinės valdybos) , kaip pagrindinės saugumo struktūros, sukurtos ir egzistavusios 1923-1934 metais, o nuo 1934 m. ši struktūra perėjo į NKVD kaip Liaudies komisariatas vidaus reikalų (žodžių eiliškumas pateiktas pagal rusišką trumpinio reikšmę).

     Taigi, iš detalios vietovės topografijos, labai svarbus šio 107 pav.  žemėlapio dešinės apatinis kampas, kuriame detaliai yra priglūdęs-išsikišęs aukštumos ragas, kuriame buvo puikios sąlygos kurti ryšių centro karinį dalinį, nes aukščiausioji viršūnė tame kariniame dalinyje yra net 222,2 m. aukštyje virš jūros lygio, o pati teritorija ne labai ka žemesnė, nei 220 m lygyje.


107 pav.: žymiai aukštesnės kokybės 1933 m. Drozdų kurortinio kaimelio apylinkių žemėlapis . Galima pasididinti.

            Labai svarbu, kad visur šiose Minsko apylinkėse tokį lygį siekia tik kalvų viršutinės dalys, kurių plotas nėra didelis. Tuo labiau, kad tarp kalvų nemaži plotai yra žemumų ir net labai didelių pelkių, kaip Komarovkos didžioji pelkė Minsko šiaurės pakraštyje, kai dar nuo carų laikų buvo ten pelkių stebėjimo centras įkurtas.
              Taigi, prie stataus šlaito iš vakarų yra kuo puikiausia vieta elektromagnetinių bangų sklaidai. Tuo labiau, kad ta vieta nėra apgyvendinta ir didelio galingumo aukšti dažniai kenksmingi sveikatai mažai trukdo,  nes nėra arti tankiai apgyvendintos vietos.
               Įdomu, kad šalia dabartinio memorialo ( nuo jo kiek į šiaurę apie kelis dešimtis metrų) yra vienkiemis. Maži vienkiemiukai rodo, kad miesto pakraštys dar nebuvo prislinkęs.
                Pats reljefas dar labiau išreikštas - tiksliau išdetalizuotas nei 1996 m. 105 pav. žemėlapyje. Todėl jame labiau galima nuspėti minėto upeliuko vietą,  už kurio buvo žudomi žmonės. Jis galėjo formuotis tarp kalvų, atitekėdamas iš tolimesnių drėgnų pelkėtų vietovių,, o po to, perkirtus Naujosios Vilniaus gatvę prie keliuko į OGPU poilsiavietes, galėjo suktis link pietų tarp lėkštų kalvelių.
             Pati OGPU vasarvietė jau kitame 106 pav 1933 m. žemėlapyje buvo iš anksto pervadinta į NKVD, matyt, jau žinant iš anksto planuojamą saugumo organų reorganizaciją?

106 pav.: istorinis Drozdų poilsiavietė, tapusiomis oficialiomis NKVD vilomis  1933 m. sudarymo  žemėlapiio dalis, kurį galima visą žemėlapį atsidaryti.

         Žinant, kad 1941 m. nuo birželio mėnesio paskutinių dienų Drozduose buvo koncentruojami belaisviai jųjų filtracijai (komunistų-politinių vadovų bei žydų atrinkimui bei jųjų sunaikinimui, o taip pat kitų karių perpaskirstymui) atlikti, ir tik po to, atseit, „rudenį“, kaip rašo Vikipedija ir kiti šaltiniai ne aiškūs,  jog belaisviai buvo pervesti į jau  jiems įrengtą Miško stovyklą. Taip, kad YRA NEAIŠKUMAS, AR TIK DVI SAVAITES, AR TRIS MĖNESIUS ? ? Panašu, kad minėtos istorikės E. N. Moch dėka, įvyko pataisymas, ir stovyklos egzistavimas nustatytas nuo birželio 29 d. iki liepos 17 d. 

       Kad šiai filtracijai buvo panaudotos NKVD poilsiavietės (vilos) abejonių neturėtų kilti. O kaip atsirado tos NKVD poilsiavietės, aprašo baltarusių istorikas, archivistas publicistas ir poetas Dmitrij-us Michailovič-ius DROZD-as, kuris kaip tik yra kilęs iš Drozdų kaimo, kurio proseneliai  buvo represuoti  ir taip pat, jis pats A. Lukašenko rėžimo buvo persekiotas-kalintas.

Dmitrijus 2016 metais buvo parašęs DROZDŲ ISTORIJĄ, kai jau nuo 1911 metų šį kaimą Drozdai naudojo kaip Minsko kurortą - turėjo vasarnamius - juos išnuomodavo miestiečiams pailsėti. O nuo 1930 m. Drozdai tapo išbuožinti. Todėl VOKIEČIŲ ATĖJIMU JIE BUVO LABAI PATENKINTI. ... O pats A. Lukašenkos rėžimas, besinaudojąs D. M. Drozdo protėvių vasarviete, „atsidėkojo“ tų vasarviečių teisėtam paveldėtojui ir jį kelis metus kalino už nieką.     Apie Drozdų stovyklą nemažai rašė 2000 metais įkurtas pats didžiausias baltarusių ir labiausiai lankomas TUT. BY tinklalapis, kuris 2021 m. vietos valdžios buvo užblokuotas.

                Taigi, TUT.BY  2010-06-03 rašė:
     1996 m. šalia laidojimo vietos buvo įrengta atminimo lenta: „Čia 1941 m. liepą naciai okupantai įvykdė mirties bausmę Drozdų koncentracijos stovyklos kaliniams: karo belaisviams, civiliams iš Minsko ir aplinkinių kaimų (apie 10 000 žmonių). Palikuonys jus prisimena.“ Toliau rašė taip:


107 pav.: Drozdų vasarvietės valdytojai. Sėdi Anna Francevna - žmona Grigorijaus Davidovičiaus Drozdo. Stovi iš kairės duktė Marija Drozd , žentas Vincentas (važiavo į Archangeelską parsivežti išgyvenusius.) sūnus Nikolajus Drtozdas (sušaudytas 1938.), iš dešinės sėdi duktė Olga Drozd ir ši nuotrauka fotografuota Droxduose 1926 m., 3-is metus iki išbuožinimo. Galima pasididinti

               Tačiau nepaisant karinių paieškos komandų reikalavimų ir Minsko miesto vykdomojo komiteto sutikimo, tragiška vieta niekada negavo oficialaus statuso, todėl nebuvo valstybės saugoma. Iki šiol daugiau nei 10 tūkstančių žmonių žūties ir laidojimo vietos, kuri virto apleista dykyne, ribos niekaip nėra pažymėtos. (P. S.: tai ir šokiruoja, kai visai nėra jokios kapo vietos atžymos - todėl čia; šiame rašinyje ir skiriamas didžiausias dėmesys, žmonių palaikų vietai nustatyti, nors ją galėjo ekshumacijų tyrėjai tai atlikti!)
              Šis istorinis tinklalapis pasakojo apie numatomą iškeldinti karinį dalinį ir naikinti paukščių fabriką, ir numačius statyti gyvenamuosius namus, konkrečiai gali iškilti grėsmė įkurtai Atminimo memorialo vietai - masinei vokiečių aukų kapavietei. Todėl iš šio parašymo aišku, jog  po archeologinių tyrimų aukų kaulai nebuvo išvežti, jie, po atliktų tyrimų, liko ir toliau gulėti žmonių naikinimo žemėje. Buvo pripažintas I-os kategorijos istoriniu objektu. Kaip vyko to objekto įforminimo  procedūros ir labai turiningus-išsamius skaitytojų komentarus apie žydų genocido faktus konkrečiais skaičiais galima paskaityti per prieš 16-os metų istorinę prizmę.   

             Nors šioms nuotraukoms nereikia komentarų, kai kapavietė nužudytų žmonių visai negerbiama, tik „akims uždumti“ memorialas „suprojektuotas“,  visai nesužymėjus, kapo vietos, ar tas žymėjimas išniekintas? Kas svarbiau, „memorialas“, nenurodantis konkrečios amžino poilsio vietos, ar pati amžino poilsio vieta turėtų būti gerbiama, o ne niekinama? Kokia „pagarba“, kai virš žmonių kaulų dykynė; be jokių kapo ribų?

:
108 pav.: panašu, kad ir  109 pav.nuotraukoje kapo ribų užrašai perkelti ir įbesti bet kaip, kad išplėsti lauką ir kultūras auginto toliau virš palaidotų žmonių?


109 pav.: bet kaip įbestas užrašas, ar perkeltas traktorininko?

             Kai pati „ekshumacija“, o, tiksliau, ARCHEOLOGINIAI TYRINĖJIMAI vyko, tai po jų, prieš užkasant aukas, negi „nebuvo įmanoma“ paženklinti tos žudynių tranšėjos-griovio ribų ir virš žmonių suformuoti normalaus kapo formos pylimo, kad per jį nereikėtų važinėti mašinomis? Ir ką, aplamai, galima buvo „ištirti“ tik per vasaros kelis mėnesius vienam karo archeologų batalionui? Juk tranšėja buvo 400 m ilgio, o ištirta tik 307 m. Kiek sluoksnių palaikų iki to griovio dugno turi būti, kad tik į 400 m. ilgį sutalpinti per 10 tūkstančių sušaudytų žmonių? Juk, jei 1-ieno metro ilgio  griovyje sutalpinus 10 nužudytų, tai per visą jo ilgą gausime tik 4 tūkstančius - tai 3-gubai mažiau, nei statistika byloja.

 
111 pav.: griovys-tranšėja su aukomis tyrinėjimui įbestas tolumoje stulpas


110 pav. keliukas nusuka tiesiai per žmonių kaulus!

112 pav.: prie memorialo jau atvežė betoninį lataką ir jį klos per nužudytus žmones.

              Tai tada vieno metro ilgio griovyje turi ilsėtis vidutiniškai apie 30-40 nužudytų žmonių. Tai kiek sluoksnių žmonių kūnų buvo iki dugno, ir ar juos buvo įmanoma ištirti?
              Ir juos neištyrus, buvo bandoma išniekinti sušaudytuosius-palaidotuosius, per juos perkasus griovį ir per juos pratiesus betoninį lataką elektros kabeliui, kur tas atliekamas vandalizmas fiksuotas ne tik 112 pav ir 113 pav. nuotraukose, bei ir matome  griovį per memorialo vietą iš abiejų pusių 2012 m. kovo mėnesį tiesiamą čia žemiau    114 pav. bei 115 pav  nuotraukose iš kosmoso:
 


113 pav."

 


114 pav.: čia matomas tiesiamas griovys nuo garažų pusės ir nuo Dolginovsko trakto ir sustojo darbai kažkodėl, priartėjus prie memorialo. kada tai buvo atliekamas toks vandalizmas, šią nuotrauką prasiplėtus ir pasididinus, pamatysime tos nuotraukos kairės pusės viršuje nuotraukų datų įrankyje ši planuoto vandalizmo fotografavimas vyko 2012 m. kovo mėnesį


115 pav.: kad kairės viršuje datų įrankyje įžiūrėti datą - reikėtų  pasididinti šią nuotrauką, kad pamatyti, kada sustojo šio memorialo vandališki niekinimo darbai, po sukelto triukšmo., po kurio buvo po žeme apie keturių metrų gylyje pasikasta, atseit, po žmonių kaulais. .

             Kad toliau sustojo numatyti vandališkieji prie memorialo nužudytų žmonių išniekinimo darbai, nes, matyt, visuomenė pakėlė didelį triukšmą, tai iš kosmoso 115 pav.  nuotraukoje ir užfiksuota. Prie griovių galų matosi numesti betoniniai latakai, kuriuos į griovius numatyta kloti, taip kaip jie matosi čia aukščiau 112 pav. nuotraukoje
               Kaip tik, prie valstybinio vandalizmo stabdymo prisidėjo ir Vilniuje gudų opozicijos veikėjos Olgos Karač organizacijos „Наш дом“ straipsnis „Братскую могилу превратят в канаву“ (Brolišką kapą pavers į griovį). Po sukelto triukšmo, vyko perprojektavimo darbai ir buvo pranešta, jog „pagal pakeistą statybos projektą, kabelis į Dolginovskajos pastotę bus tiesiamas uždaru būdu, maždaug keturių metrų gylyje po esama laidojimo vieta, jos neardant.“

             Tik ne aišku, ar užteko tų 4-ių metrų, kai ta tranšėja-griovys su daug sluoksnių sušaudytų žmonių kūnų, gali būti net daugiau kaip 4 metrai?

     Kadangi čia kairėje 115 pav. gerai matosi karinio dalinio tvora, prie kurios 1957 m. eilinis Orlovas buvo atradęs žmonių palaikus, tai kaip tik ta žmonių sušaudymo tranšėja-griovys pagal tiesę ir turėtų eiti pagal to dalinio tvorą, net, gal, ir iš teritorijos vidaus? Labai panašu, kad ir dirbamas laukas ir toliau po archeologinių tyrinėjimų, vėl nusidriekė į žmonių kapavietės teritoriją? Nebent  karinio dalinio teritorija buvo  gerokai platesnė, kas aiškiai matosi 114 pav iš nuotraukos, tik ją prasiplėtus-pasididinus, ir tada aiškiai pasimato, kaip pietrytinis to dalinio kampas ir pats rytinis kraštas turi žymiai platesnės teritorijos dar seną savo tvorą, kuri pasibaigia , bet šalia jos palei dirbamą lauką matosi kažkokia ir neryški, lyg tvorelė, einanti iki miškelio prie pat memorialo esančio.
               O, kaip tik jame šokiravo iš 108 pav. nuotraukos (per jos numerį, su pele paspaudus,) pasimato taip pat antroji antena; tokia pati, kur panašios buvo žymiau aukščiau  86 pav. ir 89 pav  nagrinėtos. Tai, pasirodo šioje naujoje 108 pav. nuotraukoje išlindo ir dar viena antena, dar nematyta, nes į memorialą pastarojoje nuotraukoje fotografavimo kampas visai kitoks. O, ji, kaip tik, neryškiai tarp medžių ir kosminėje 115 pav. nuotraukoje silpnai pastebima. Taigi, darytina išvada, kad tos antenos „šalia teritorijos“ būti negalėjo, kai jas reikėjo akylai saugoti nuo pašalinių asmenų ypatingojo karinio ryšių dalinio, kurio teritorija, iš kosmoso fotografuota 1964 m. JAV Pentagono Žvalgybinio palydovo čia žemiau vidurinė, rodo, jog buvo kiek didesnė, nei po Sovietų Sąjungos žlugimo:

116.: pav.: viena pirmųjų 2001-07 GOOGLEs  nuotrauka, rodanti, kaip garažai, tiesiog, „prarija“ karinį dalinį Nr. 22201, kuriame keičiasi pastatų struktūra, tobulėja, išryškėja antenų laukas, nors dar nėra ryški labai sunkiai įžiūrimas memorialo užuomazga-aikštelė su Atminimo rieduliu. Galima pasididinti.


117 pav.: čia anksčiausia iš kosmoso Žvalgybiniu palydovu 1964 m. JAV Pentagono fotografuota nuotrauka, rodanti, JAV labai domėjosi Minske kariniais objektais. Galima pasididinti.


118 pav.: šiuolaikinis 2025-09 fotografavimo, kuriame krenta į akis, jog jau nelieka Paukščių fabriko - jo vietoje auga kotedžai, o prie Drozdų lauko jau ir paukščių fermų   beveik nebeliko ir net pamatų likučių - viskas išrausta. Nuo jų į šiaurę pagal valstybinių poilsiaviečių miškelį tiesiasi kelias su individualiomis statybomis neaiškiomis. Galima pasididinti.

     Jau vien dėl to, kad Minske per internetą prieinama iš kosminio Žvalgybinio JAV Pentagono palydovo 1964 m. nufotografuotos  Minsko apylinkių nuotraukos (jas galima atsidaryti 31,6 Mb, - reiks palaukti, kol atsidarys!) - tai ir yra įrodymas, kad Pentagonas labai domėjosi, kas darosi Minsko apylinkėse.  
               Todėl dabar su ta Pentagono nuotrauka puikiai galima analizuoti masinių žudynių vietoves, - žiūrėti kaip jos keičiasi. Pavyzdžiui, visų trijų aukščiau nuotraukų dešinėje Dolginovskio traktas 1964 m. buvo medeliais apsodintas, o 2001-07-... po vešliais medžiais pasislėpė  plentukas, o dabar tie medžiai iškirsti ir daugiau kaip dvigubai praplėsta autostrada su plačiais šaligatviais, atitolusiais gerokai nuo važiuojamosios dalies.
              Prie karinio dalinio, kurio numeris 22201,  iš jo šiaurinės dalies 1964 m. 117 pav. dar buvo kažkoks buvusios sodybos pėdsakas, kuris matosi ir 1944-05-28  AVIOnuotraukoje 102 pav matosi kaip baltas namukas su kvadratinės sodybėlės žymele, o taip pat sodybėlė ir prie pat griovio; šalia violetine antrąja rodykle esančią, kuri yra ir 1933 m. 107 pav.  detaliajame Drozdų km topografiniame žemėlapyje, kiek šiauriau memorialo. Tačiau 1964 m. Pentagono nuotraukoje jos nesimato.


119 pav.: įėjimo per administracinį pastatą į Lenino ordinu apdovanotą Minsko Paukščių fabriką, pavadinto Lenino žmonos Nadeždos Krupskajos vardu, - taip pat jau nebeliko. Kaip visas pastatas atrodė, reikia PRASIPLĖSTI ir pasididinti nuotrauką šią.

              O, kaip tik, šių vienkiemių gyventojai, gal, ir turėjo būti  šių per 10 tūkstančių žmonių žudynių liudininkais?

              Akivaizdu, kad karinio dalinio teritorija ir buvo sumažinta po ekshumacijos, jei, išvis, ji kariniame dalinyje buvo daroma, nes iš 400 metrų ilgio griovio tik 307 m buvo ekshumuota? Ir, jei palaikai nebuvo judinti, ar galima „ekshumacija“ vadinti? Manyčiau, kad tikslingiau vadinti ARCHEOLOGINIAIS TYRINĖJIMAIS, nes praėjus daugiau nei 50 metų, palaikai beveik nustoja keistis.

     Geresniam tos sušaudymo vietos aplinkos suvokimui, tikslinga peržvelgti  šią teritoriją iš Dauginauskio trakto pusės:

  120 pav.: panašu, kad ši sodyba dar prieš karą statyta. U- sodybos taip vadinama Kareivio kalva, kurios apačioje palaidojimai. Galima pasididinti.


121 pav.: Senos sodybos artimesnis pastatas, o tolumoje kalva 225 m aukščio su geodezine-trianguliacine gaire, kiek žemesnė nei Kareivio kalva. Galima pasididinti.


122 pav.: čia tas pats vaizdas plačiau į patį traktą autostrados pobūdžio, kuri, dar kol kas, eismo intensyvumo neturi, kokie dabar Kaune-Vilniuje. Galima pasididinti.

  
 

 123 pav.: čia iš to paties fotografavimo taško, kaip ir čia aukščiau 120 pav., kuri yra čia tik praplėsta taip, kad pasimatytų abi kalvos (222,5 m ir Kareivio, esanti  234 m virš jūros lygio) ir kaip tik TARPUKALNĖJE matosi minimo Nr. 22201 karinio dalinio antenų laukas , kuris čia dešinėje 123 pav.  priartintas.  Galima pasididinti.


124 pav.: tai, būtent, tarp minėtų kalvų ir aiškiau išdidintas karinio dalinio Nr. 22201 antenų laukas, apie kurį dar kitoje didelėje temoje bus pratęsta. Galima pasididinti.


125 pav.: atsisveikinant su Dauginauskio traktu, „kaip tyčia“, priešais seną sodybą buvo išgrauža apdėta avarine-įspėjančiąja  sienele, visame pasaulyje naudojant ryškiausių spalvų deriniu, kuris šiuo metu A. Lukašenkos rėžimo yra griežčiausiai uždraustas, kaip uždraustos gudų tautos nacionalinės vėliavos spalva, prie kurios pats A. Lukašenka prisiekė. Galima pasididinti.

    Toliau reiktų palikti Dauginauskio traktą ir buvusiu keliuku, kurį  123 pav. matome  jau užartą, ir tuo tarpukalnės arimu skaitytojui siūlytina „nueiti“ mintyse  prie tolumoje matomo miškelio, prie kurio 127 pav.   nuotraukos dešiniame krašte aiškiu keliuku siūlitina  nusileisti iki 126 pav. memorialo.
 


126 pav.: nusileidus nuo minėtos tarpukalnės, artėjant prie memorialo, iš tolo matosi antena. Tik ne aišku, kuri, - miškelyje ar šalia kelio? Greičiau pastaroji. Prie kelio memorialas, medžiais apaugęs. Galima pasididinti.


127 pav.: šis iš viršaus ŽEMIAUSIAS VAIZDAS jau ne iš kosmoso, o, iš drono fotografuotas, kuriame matosi kažkokie nauji takai sukinėjami ir prie memorialo dar kažkokia ruošiama žvyru trikampio formos išrausta smėlio aikštelė, ar ne asfaltavimui ruošiama virš žmonių kaulų? Tikslesnei aplinkai įvertinti, galima PRASIPLĖSTI IR pasididinti iš drono šį vaizdą.

               Deja, tą mažiausiai žinomo memorialo  127 pav.  matomą trikampio formos smėlio išraustą vietą, palyginus su naujausiomis kosminėmis nuotraukomis, akivaizdu, kad tik trumpalaikis kažkoks pasikapstymas vyko (gal paviršinio sluoksnio tyrinėjimas kažkoks?)  ir minėta iš drono nuotrauka fotografuota 2019 m. tarp vėlyvo pavasario-vasaros laike. Tą laiką įrodo to praplėsto vaizdo šiaurrytinis kampas, kuriame jokių statybų ten dar nebuvo pradėta.
               Taip, kad sušaudytų žmonių kapo ilgis yra tik 0,28 km, visuose vaizduojamuose Vakarų  žemėlapiuose vienodai, kaip pavyzdžiui 74 pav.  ir kituose rodytuose, išmastavus pagal  žemėlapių mastelius automatine matuokle. Na, o GOOGLE matuoklė parodė 285,19 metrų pagal žemėlapį, o pagal žemę 2-jais centimetrais daugiau, taip, kaip čia dešinėje 128 pav. matome:


128 pav.: sušaudytų žmonių griovio ilgį ne sunku labai tiksliai išmatuoti GOOGLE matuokle. Matuota naujausioje 2025-9 google kosminėje nuotraukoje, kurios viršuje kairės kampe su mėlyna juostele šliaužiklio pasirinktos nuotraukos fotografavimo data.  Matavimo duomenys matomi lentelėje, ir kad juos įžiūrėti, galima pasididinti-prasiplėsti šią nuotrauką.

129 pav.: matavimo pradžios vietos (I-os dalies) išdidinta iš paties kosmoso vieta, kurią galima prasiplėsti ir pasididinti.

               Pats matavimas pradėtas pačios Pagarbos nužudytiems alėjos pradžioje, kur čia dešinėje 129 pav. nesimato, nes šalia ariamas laukas staigiai-statmenai pasisuka ir tą pasisukimą  užstoja Google-s kosminių nuotraukų pasirinkimo šliaužiklis.
               Todėl galima manyti, kad tas Sušaudytų žmonių griovys-tranšėja čia ir prasideda, nes nelabai būtų įtikinama, kad po archeologinių tyrimų „ir toliau virš palaiduotų žmonių būtų ariama - auginamos kultūros?“.
               Matavimo linija (tiesė) pravesta tarp pasodintų alėjos medelių, arba kokių nors stulpelių su užrašais, net iš kosmoso įžiūrimų, kurie išstatyti Sušaudytų žmonių griovio-tranšėjos pakraštyje, kurio pagal istorinius aprašymus buvo  2,5 - 3 m plotis, tai, matyt, šio kapo plotis gali būti priimtas apie 5-6 m pločio.

               Panašu, kad iš čia dešinėje 130 pav.  iš viduriniosios (antrosios) Sušaudytų žmonių griovio-tranšėjos matavimo nuotraukos kiek pasitaiso abejonės iš čia aukščiau tos automobilių stovėjimo aikštelės nuotraukos 81 pav., manant, kad stovėjimo aikštelė turi būti kaip ir ant sušaudytų žmonių kaulų.
               Tačiau, čia 130 pav. matome, jog tas Aukų griovys praeina tarp aikštelės ir memorialo, net nežinant, kokiu atstumu, nes medelis užstoja vaizdą.
               Bet, vis tiek automobilių aikštelė įrengta nekorektiškai, nes automobilių ratai palei nužudytųjų žmonių galvas neturėtų būti statomi
130 pav.: čia matavimo VIDURINIOJI (antroji) dalis, praeinanti per patį memorialą, kaip tik siaurame tarpelyje tarp memorialo ir automobilių stovėjimo stovėjimo aikštelės. Su tikslu geriau suvokti šių raiškiausių Google nuotraukų detalumą ir geriau įžiūrėti smulkias    

detales, galima dar prasiplėsti ir pasididinti šią nuotrauką. (P.S.: prašytina nesistebėti dėl, neva, „super aukštos“ antenos, nes tai OPTINĖ APGAULĖ DĖL ŠEŠĖLIO ant žemės ir aikštelės.)

              Iš čia dešinėje 131 pav. paskutiniosios Sušaudytų žmonių griovio-tranšėjos matavimo paaiškėjo, jog šio 22201 karinio dalinio dalinio teritorija buvo sumažinta po 1996 m. archeologinių tyrinėjimų, kur naujos teritorijos tvora kaip tik gavosi lygiagrečiai šios Aukų griovio-tranšėjos krypčiai.
              Aišku, šiuo matavimu gautą 137,34 laipsnių ir 285,19 ilgį ir 2-jais cm ilgesniu, matuojant palei žemę (pagal ją privalo ilgis būti didesnis, nei pagal žemėlapį, nes prisideda dar reljefo aukščio įveikimo atstumai), reiktų vadinti MENAMUOJU ILGIU, nes toks didelis tikslumas čia gali būti menamas, nes iš kosmoso nustatyti tiksliai, kur po žeme yra palaidotų žmonių riba - neįmanoma.
               Todėl matavimo pabaigai pagal 131 pav. pasirinkti dvi apvalios kažkokios atžymos, nes korektiškai tvoros statmuo tam Aukų grioviui kaip ir negalėtų būti čia pat palei žmonių galvas pastatyta. Lygiai ta pati problema ir su griovio pradžios nustatymu iš kosmoso.


 131 pav.: paskutinioji  (trečioji) Sušaudytų žmonių griovio-tranšėjos matavimo linijos kosminė nuotrauka, kurią dar galima prasiplėsti ir pasididinti, kad dar detaliau pastudijuoti aplinkos detales.

             Taip, kad; archeologinių tyrimų ataskaitoje paminėto to Žmonių aukų griovio-tranšėjos 307 m. ilgis ir čia gautas 12-os metrų skirtumas nėra nei didelis, bet, vis tik, nėra ir taip jau mažas. Gal archeologams  iš abiejų pusių pridėti po 6  metrus ir norma, bet, tokia didelė užuolaida gali būti tik tokiu atveju, kad, gal, ne visas griovys buvo ištirtas?  


132 pav.: platesnis memorialo Aukų matavimo pats paskutinis iš kosmoso vaizdas 2025 m. rugsėjo mėnesio fotografavimo, kurį galima pasididinti.

              Prisimenant vokišką 1944-05-28 fotografavimo Liuftvafės 102 pav.    avionuotrauką, kurioje minėtas griovys-tranšėja matosi gerokai ilgesnė, net pereinanti už violetiniai papildomai nubrėžtos šiuolaikinės aukštos įtapos linijos, kuri čia kairėje 102 pav. matosi, - nėra garantijų, kad jau „visos aukos surastos?“? Tuo labiau, kad Liuftvafės nuotraukoje ryškiau matosi neužkasto griovio dalis, nei su aukomis, užkastoji dalis, bet vis tiek išsiskirianti.  Matosi  ir kitas griovys, einantis link memorialo, pažymėtas 3-čiąja rodykle.

     Neaišku, kas dabar 132 pav.  nuotraukos viršutinėje vidurinėje dalyje pradėtos kažkokios statybos? Tačiau:

               Pastebimas pagerbimo ir tobulėjimas pačiame memoriale, net ir mažiausiai žinomame Minske, o Lietuvai net visai nežinomame. Ir ta pagarba atsirado, tik visuomenės - net moksleivių dėka.  Bet, vis tiek daug kas neaišku:
133 pav.: šis 6-metis nufotografuotas 2025-06-06 20:43, kai iki saulėlaidos nedaug liko - kad įsitikinti - galima pasididinti


134 pav.: panašu, kad alėjoje obelis pasodino. Galima pasididinti

                Kodėl tik 80-čia metų po karo, atsirado pagarba nužudytiems? Kodėl tai anksčiau nebuvo padaryta; dar prie sovietų? Gal sovietai siekė slėpti šį nacių nusikaltimą, kad nepaaiškėtų masinio KOMUNISTINIO TERORO faktai ir nepaaiškėtų nacių beprotiškai neadekvatus kerštas už tuos komunistinius nusikaltimus, čia ....  pateiktus?


135 pav.: kur tas Kraujo upelis, reikia pasididinti ir prasiplėsti


136 pav.: BE ŽODŽIŲ, arba, „kur valstybė žiūri?“,   Pasididinus ir prasiplėtus, - gal paaiškės?

Ne aišku ir dėl taip vadinamo „ŽUVUSIŲJŲ KRAUJO UPELIO“, čia kairėje įvardijamo?  Aukščiau 135 pav.: už užrašo,  lyg ir; žemesnės-drėgnesnės vietos augmenija?


137 pav.: šalia matosi aktyvaus judėjimo gatvelė, pagal kurią pasididinus, galima nustatyti to paminkliuko vietą

 


 138 pav.: vaizdą prasiplėtus, bus dar aiškiau
 


139 pav.: vaizdą prasiplėtus, bus dar aiškiau


140 pav.:

Nors buvo rodyta paskutinė nuotrauka, bet kartojama tam, kad pagal tolimus vaizdus,  pasididinus, skaitytojams galima būtų nustatyti vietą ne ten pirmojo pagerbimo atlikto, kuris ne ten ir dabar yra.
 
              Pavyko atrasti 141 pav. schematiškai nupieštą šią ŽUDYNIŲ TRANŠĖJĄ, kurios ilgis nurodytas 315 m ir KRAUJO UPELIS parodytas žemesniame lygyje, nei tos tranšėjos dugnas.


 141 pav.:    labai svarbus ŽUDYNIŲ TRANŠĖJOS schematiškas  brėžinys, atliktas buvusio karo belaisvio ... Tolstyko.  Kad lengviau įskaityti užrašus, patartina pasididinti šį brėžinį.

               Todėl pagal Hidraulikos dėsnius per gruntą ir privalėjo prasisunkti į tą upelį sužeistųjų kraujas.
              Bet, negi tame griovyje buvo ir sužeistų - dar gyvų žmonių kūnai užkasami?
              Yra liudijimas Petraškevičių vienkiemyje (... psl.),  jog taip ir buvo, todėl užkastųjų  „sušaudytųjų“ vietoje tankas maigė žemę ir vis tiek ta žemė ilgai dar judėjo.
              Tai, negi ir šioje tranšėjoje buvo pusiau gyvi užkasti, kol jie nukraujavo?
               Pagal Fiziologijos dėsnius gali kraujas tekėti ir iš mirusiojo asmens, tačiau šis procesas skiriasi nuo kraujavimo esant gyvam:
               Tai GRAVITACIJOS poveikio dėka ir todėl kraujas dėl sunkio jėgos kaupiasi žemiausioje kūno vietoje, sukeldamas lavondiemes. Ir jeigu ten yra žaizda, tai jis ir ištekės. Be to dėl VIDAUS ORGANŲ DUJŲ, prasidėjus puvimo procesui, atsiras vidinis spaudimas, kuris gali išstumti kraują per esamas žaizdas ir net natūralias kūno angas. Be to, vyksta ir KRAUJO SKYSTĖJIMAS ir po mirties, sukrešėjęs kraujas, vykstant autolizei (ląstelių savaiminiam skaidymuisi), krešuliai gali suskystėti ir todėl kraujas gali tapti takesniu.
               Todėl dėl viešai minimo KRAUJO UPELIO kokybės gali tik archeologiniai tyrimai tiksliau atsakyti, nurodant, KOKIOSE PADĖTYSE BUVO SUŽEIDIMAI, kurie pagal logiką  gal ir galėjo būti daugumoje žemiausiose kritusio kūno vietose? Čia jau reikia aiškintis, kaip žmonių sušaudymų procesas buvo vykdomas?  

              O šis buvusio šios Drozdų belaisvių stovyklos kalinio ... Tolstyko tos stovyklos brėžinys, kad būtų geriau suvokiamas, REIKIA BRĖŽINĮ 90 laipsnių PASUKTI PAGAL LAIKRODŽIO RODYKLĘ. Tada Naujosios Vilniaus gatvė bus pakrypusi į šiaurę, o pietuose Sviločiaus upės vingis (jis šiek tiek kitoks), padės susiorientuoti tikroje situacijoje.
               Kažkiek klaidina žudynių griovys, neva, stovyklos „ne toje pusėje“ parodytas. Bet, deja, čia yra IŠNAŠA ir ji pabrėžta spygliuota viela.


142 pav.: minėto buvusio belaisvio sudarytas ... Tostyko Drozdų belaisvių teritorijos brėžinys, kurio užrašams perskaityti galima tik  pasididinus šį bėžinį.

 

Atkreiptinas dėmesys į Minsko pakraščio vietoves:

 

 

 

 

ČIA TOLIAU bus TĘSIAMA

             

 

 

      

 

 

 

 

  Tai, būtent, M. Pocius žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 m. Nr. 1(51) 10-tame psl. prasitarė-prisipažino, galimai matęs, tik tuos dokumentus, kuriuos A. Rukšėnas skurpulingai kopijomis atrinko tik tuos, kuriuos reikia tik kaltinimui? Ir, jeigu „mokslų daktaras?“ čia žemiau 6 pav.:dėkoja dar ir už konsultacijas, tai negi jis yra moksleivis ar studentas, praktiką pas A. Rukšėną  atliekantis?


  6 pav.:
 ištrauka iš
 „M. ir G.“ žurnalo M. Pociaus „Juozas  Krikštaponis (Krištaponis) − dalyvavimo Holokauste
ir istorinio atminimo problema“ straipsnio su šių eilučių autoriaus
 pastebėjimais. To žurnalo internetinis adresas yra

http://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf
 

Pirmiausiai:  6 pav.: abejonę kelia pats istoriko M. Pociaus pavartotas „karo metų“ terminas, nes Lietuvoje 1941 m. karas su Birželio sukilimu praėjo akimirksniu, ir Lietuvoje buvo tik vokiečių okupacija iki sovietų antrosios okupacijos, kuri ir sukėlė Lietuvos, ypač, kaimo gyventojams kelių metų karą. Todėl neaišku; apie kokį karo laikotarpį šis istorikas pabrėžė dėl J. Krikštaponio „karo metais veiklos“, A. Rukšėno „tirtos“? Kad, pastarasis pokario Partizaninę veiklą būtų tyręs - kažkaip apie tai nėra žinoma. Taip, kad nuo 1941 m. birželio pabaigos iki hitlerinio Berlyno paėmimo Rusijos istorikams tas laikotarpis, tikrai, yra KARO METU vadinamas. Tai, negi, „M. Pocius yra Rusijos“ istorikas, ar tik su rusišku-komunistiniu Kremliaus istoriniu įteigtu naratyvu terminus taiko Lietuvos istorijai? 

      Antra: toliau tame pačiame  6 pav.  M. Pociaus teiginyje, kad J. Krikštaponio veiklą PIRMASIS „tyrė Alfredas Rukšėnas“, tai čia jau labai panašu į PIRMĄJĮ PRISVILUSĮ BLYNĄ, nes čia to straipsnio autoriaus paminėtąją 2014-12-19 m. LGGRTC „„pažymą““ , parengtą A. Rukšėno, iškart raštu 2015-01-22 Nr. 17.2-829 LR Generalinė PROKURATŪRĄ ATMETĖ dėl objektyvių duomenų stygiaus.

  Tačiau, pasirodo, mes dar gyvename ne teisinėje valstybėje, kai nebuvo apskųstas minėtas LR Gen. prokuratūros sprendimas, nors pastaroji tai siūlė, ir  tada prasidėjo šio Didvyrio nuožmiausia šmeižto kampanija, - to šmeižto lydere tapo LRT ir pradėta buvo kurstyti Žydų bendruomenė kažkokiomis analogiškai LR gen. prokuratūros atmestomis „laužti iš piršto“  „kaltinimus“; pagal: „vieną bobutė pasakė“ - negalima.

     Ir tai gerai pailiustravo M. Pocius savo Pažymoje, kuri, nežiūrint joje klaikių apgavysčių, vis tik, ji rašytina iš didžiosios raidės (Apie tos Pažymos teigiamą svarbą, bus  eigoje  kartojama.) Pavyzdžiui:

 

 

 

 

PADRIKI  RAŠINIAI IR JŲ LIKIMAS NEAIŠKUS

             O  tada ir prasidėjo šio Didvyrio nuožmiausia šmeižto kampanija, - to šmeižto lydere tapo LRT, ignoruodama elementariausią žurnalistinę etiką ir teisės pagrindus, kai šmeižtui  NETEISĖTAI pasinaudotos net KGB-istų dar netyrinėti neaiškių „liudininkų?“ „parodymai?“. Net buvo „nusispjauta“ į patyrusių teisininkų išaiškinimą. Juk, net sveikai mąstančiam privalu suprasti, kad tik operatyvinė - dar specialistų netyrinėta medžiaga yra net nelygitimi.  
              Dar didesnė tragedija nutiko, jog pradėta buvo kurstyti ir KLAIDINTI  net labiausiai nukentėjusiąją Žydų bendruomenę, jai rašant kažkokias net slaptas  - ne viešas „pažymas“, pagal LR gen. prokuratūros atmestąją „pažymą“, kuri ne tik neatlaiko jokios sveiko proto kritikos (apie  ją ...), bet ir net buvo bandoma apgauti LR Generalinę  prokuratūrą, nuslėpus nuo jos J. Krikštaponio kalinimą Kauno kalėjime faktą - t. y., nuslėpus šio asmens nukentėjimo nuo nacių labai svarbų faktą.

 

 

 Deja, kad nebereikėtų tai tirti, buvo pareikalauta Didvyriui nedelsiant nuimti atminimą, bet apgaunant „komisiją“, kuri vietoje 20 darbo dienų svarstytų, kaip priklausė pagal įstatymą, Teismas pagal garso įrašus demaskavo, kad tik per 20 min. „nuspręsta“ buvo, ką ir, daugiau Teismas nustatęs grubiausių pažeidimų, dėka, gal Istorijos instituto atstovo „apgavystės?“ - tas Teismas paminklinį akmenį šiam Didvyriui uždraudė nukėlinėti. Tik, deja, t

 

 

 

 

 

 “