Laisvo žodžio erdvėje, vadinamoje Pozicija jau nuo vasario 24-tos dienos atsirado straipsnis „Teismas apgynė J. Krikštaponį, o Ukmergės rajono valdžia jį siekia ištrinti iš istorinės atminties“, Jame susibūręs Tautos forumas iškėlė reikalavimą dėl paminklinio akmens, Vyčio apygardai išsaugoti. Dar po dviejų dienų jau Lietuvos Žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC) su pilietinėmis organizacijomis dar aiškesnį reikalavimą išsakė.

3 pav.: toks buvo koliažas sukurta, kad atkreipti dėmesį, kas darosi ne tik sostinėje, niekinant valstybę, bet ir Ukmergė Vilniaus nesąmones pasekė.

7 pav.: Tikros  Demokratijos išraiška. 

  8 pav.: minėtas 2023 liepą pasitarimas. Iš karės kolega Panevežįs atstovaujantis, o šalia per vidurį šių eilučių autorius. dešinėje meras. Galima pasididinti

9 pav.: bendras vaizdas minėto pasitarimo su visuomenininkais, kurie buvo vieningos nuomonės, jog paminklas privalo būti tik Ukmergės mieste. Tada ir buvo sudaryta  nuolatinė komisija tai problemai gvildenti. Galima pasididinti.

               O dabar tas G. Grabauskas, pasiprašęs Rusijoje politinio prieglobščio, dabar yra Rusijos URM išleistos „Lietuvos istorija“ monografijos bendraautorius, kurią čia dešinėje 11 pav. matote, kurią galėjo inicijuoti Lietuvą apgavusio Viačeslavo Molotovo anūkas; čia žemiau  12 pav. parrodytas. kaip tą patį savo senelio vardą turintis Nikonovas, buvęs putinizmo kūrėjas; kaip Dūmos švietimo komiteto pirmininkas, o dabar Užsienio reikalų komitetui vadovaująs ir virš Lavrovo kaip ir stovįs, perėmęs savo senelio tradiciją Užsienio reikalams vadovauti.

12 pav.: Viačeslavo Molotovo anūkas, kurio senelis atliko virtuoziškiausius

     Dar bjauriau, kad jo dėka buvo apgauta dekomunizacijos „komisija“, kurios kvailumą 2025-03-25 sustabdė Regioninis administracinis teismas.

     Tada, matyt, gal ir kažkas iš Istorijos instituto ir pasiskundė į diktatoriaus A. Lukašenkos Užsienio reikalų ministeriją bei į diktatoriaus propagandinį laikraštį „Minsko praUda“, kuri 2025-03-31 kartu su URM Baltarusijos Lietuvoje ambasada parašė pasipiktinimą, čia dešinėje 4 pav matomą, kuriame M. Pociaus, „samprotavimais“, kaip jau gaunančiaisiais prieš Lietuvą jau nusistačiusiojo, neva, jam NĖRA JOKIŲ ABEJONIŲ dėl K. Krikštaponio nusikaltimų kaip „mokslų daktaro“ citatą panaudojo taip:

                Šioje 15 pav propagandinėje „Lukofašistinio“ rėžimo rašliavoje nukreiptoje prieš Lietuvą  LGGRTC-o Generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio „teiginio“, neva, yra  „liudininkai“ - tai ne tiesa - yra tik vienas „liudininkas“, kuris ryškiai painiojo idealiai dviejų panašių karininkų pavardes.

               Tačiau, ši ambasada aiškiai parašė, kad STEBĖS Ukmergėje SITUACIJĄ DĖL ŠIO PAMINKLO ir tos stebėsenos rezultatai akivaizdūs - siekiama kad mieste neliktų paminklo, kad jo nematytų jaunimas, kad jį tik gyvūnai ir augmenija matytų A. Svarinsko parke.

          Ir tie, kurie tai siūlo, - jie yra klaikiausiai apgauti Istorijos instituto, tokio kaip V. Klumbio, kuris, varge, ar savo rankose turėjo to meluojančio - žmogiškai klystančio „liudininko“ protokolą, rašydamas per LRT (labiausiai J. Krikštaponį šmeižusią), kad, neva, „duomenų pakanka apie nusikaltimus ...“
               Kaip gali „pakakti“, jei LR Generalinė prokuratūra Krikštaponiui  „kaltinimus“ raštu 2015-01-22 Nr. 17.2-829, atmetė, žmoniškai išaiškinus apie nelygitimius „duomenis“ ir pagal visą teisinę teoriją apibendrintai Lietuvos teisininkai daro išvadą, kaip nesant objektyvių duomenų.

                Todėl KIEKVIENAM UKMERGIEČIUI PRIVALU ŽINOTI J. KRIKŠTAPONIO IŠTEISINIMO PAGRINDUS ŠIUOS:

     Pirmiausia, reikia susimąstyti, į kur ritasi apgavikai istorikai „doktorantai“, ignoruodami elementariausius tesės pagrindus, dėstomus net kolegijoms ir sąžiningai netirdami net tų pačių liudininkų parodymų? Juk pagal protokolų analizę aišku „kaip dieną“, kad tik 1, 5 „liudininkai“ PAINIOJO DVIEJŲ PANAŠIŲ KARININKŲ PAVARDES ir daugiau jų nebuvo - kiti visi neigė „J. Krikštaponį Baltarusijoje“, joje nurodydami kitus kuopos vadus (net iki 7-ių priskaičiavau kuopos vadus nurodytus tardymų protokoluose) ir neigusiųjų yra žymiai daugiau, nei  apsirikusiųjų. 

                 Tuo labiau, kad apie „J. Krikštaponį Rudenske“ Martyno Kačiulio „parodymų“ neturėjo teisės istorikai užskaitinėti, kaip nebuvusio Rudenske (tai iš protokolų matosi) ir „liudijusio“, kaip specialaus KGB agento, kad iš NATO šalies JAV teisininkus apgaudinėti dėl ypatingų karinių Sovietų Sąjungos paslapčių, dėmesiui nutraukti nuo ypatingų karinių štabų ir dalinių, kuriuose buvo vokiečių karo belaisvių Štalag-352 stovyklos ir jose belaisvių žudynės buvo vykdytos. Todėl M. KAČIULIS  KEIČIA  PARODYMUS, Holokausto aukas, paversdamas į karo belaisvių - politinių vadovų (rus.: „politruk“-ų), kurių tokių spalio mėnesyje būti negalėjo, nes jie visi politinai vadovai buvo nužudyti buvo liepos mėnesio viduryje šalia Drozdų  km. Filtracijos stovykloje.
              Todėl galėjo M. Kačiulis, pagal KGB planą; ir J. Krikštaponį nevykusiai pakišinėti, kaip žuvusį, kad nutylėti-nuslėpti Nikodemą Reikalą, sūnų Simono, gyvenusį JAV, kuris galėjo demaskuoti KGB iškraipymus Jurgio Juodžio byloje? (apie tai dar nebaigtas mano tyrimas)

             Dar svarbiau, kad M. Kačiulis buvo komunistinis nusikaltėlis, du kartus   kalėjime sėdėjęs už pogrindinę veiką; kovoje „prieš A. Smetonos rėžimą“, kuris buvo sovietinės okupacijos išlaisvintas, įdarbintas Raudonosios armijos karinėje bazėje, o karui pasidėjus, nuo Birželio sukilimo pasislėpė  2-ajame batalione - jame buvo jau nuo liepos 2 dienos. O sovietams sugrįžus vėl, kaip tikras komunistas nuėjo iki Berlyno - gavo 2 medalius, ir gavo dar 25 metus lagerio už buvimą batalione, iš kurio 10 m. anksčiau išleistas, nors darė pažeidimus. Taip jis, galimai nusipelnė tapti specialiuoju „liudytoju“ ir „liudyti“ apie žudynes, net nemačius tų žudynių, kaip jis tai 1961-09-03 Javas lageryje tardymo metu teigė, tik radijo stotyje sargybas nešęs.  

               Todėl neįtraukus šios skandalingiausio M. Kačiulio į dr. Alfredo Rukšėno bataliono narių motyvacijų tyrimų mokslinį darbą-disertaciją (jo oponentu-recenzentu  buvo dr. Arūnas Bubnys), ar ne reikia iš naujo perdaryti tą mokslinį darbą, kuris kardinaliai keičia stojimo į batalioną tikrąsias motyvacijas? To ne padarius, ar mokslinis daktaro laipsnis kokybiškas, kai keičiasi kardinaliai kai kurių narių motyvacijos patekti į tą batalioną? Tuo labiau, su M. Kačiuliu ir J. Grigonis tą pačią dieną atsidūrė batalione, kaip buvęs komjaunuolis ir sovietinio-karinio Aleksote aerodromo darbininkas-tekintojas,  kurio A. Rukšėnas dėl jo stojimo motyvacijų kažkokias istorines nesąmones nurašė nuo tardymų, jomis patikėjęs, kai J. Grigonis irgi privalėjo slėptis batalione kaip sovietinio karinio aerodromo darbuotojas, dirbęs okupantams. 

              Ir, aplamai, kokią „teisę“ A. Rukšėnas turėjo  M. Kačiulį įtraukti kaip „liudininką“, kai jis 1948 m. kaip savo kuopos vadą liudijo minėtą N. Reikalą, o po 32 metų pastarasis jam atmintyje į „J. Krikštaponį“ pavirto? Tai, negi ne aišku, kad kažkas M. Kačiulio atmintyje turėjo atsitikti, kad taip kardinaliai keičia „parodymą“? Bet to, kodėl A. Rukšėnas ir M. Pocius neatkreipia dėmesio į šių abiejų karininkų ANTROPOMETRINIUS (panašių kūno sudėjimo) duomenis, jiems abiems buvus išskirtinai aukštais ir lieknais? Juk kariai su kuopos karininkais tik iš tolo bendrauja, ir veido bruožų gali neatskirti, kai su kepure gali vienodai atrodyti? Juolab, kai daugiau batalione tokių išskirtinai aukštų-laibų karininkų nėra, tai supainioti juos yra didžiausia tikimybė.

              Tuo labiau, kad 1982-08-16 Tarptautinės apklausos metu buvo labai suabejota M. Kačiulio atmintimi - ją suabejojo JAV teisininkė N. Grybauskaitė. Tačiau, M. Pocius, ar ne ukmergiečių apgaudinėjimo tikslu, - rašo atvirkščiai, neva, „gera atmintis“? Tuo labiau, kad M. Pocius net visai nemini N. Grybauskaitės. Tai ar ne aplaidžiausio „tyrimo“ įrodymas, kai „istorikas?“ teigia atvirkščiai apie situaciją Apklausoje?

             Bet prašome nenustebti, kad tos Apklausos metu buvo pietų pertrauka, ir iš stenogramos aišku, kad JAV teisininkai Nilas Šeras ir N. Grybauskaitė su M. Kačiuliu pietavo prašmatniame Neringos restorane. Todėl nieko nuostabaus, kad teigiamų emocijų poveikyje, M. Kačiulis prisiminė tuos panašius karininkus, ir supratęs, kad priešpietinėje apklausoje supainiojo pavardes, minėdamas „Krikštaponį Rudenske“, - tą savo netikslų „parodymą“ bandė patikslinti, įsiterpdamas ir atsakydamas visai ne į temą, t.y. į Nilo Šero užduotą klausimą apie kituose miestuose vykdytas žudynes, M. Kačiulis atsakė taip:

17 pav.: tai didžiausio J. Krikštaponio „kaltintojo“ Mariaus Kačiulio (MK.), kaip ir visų „apie Krištaponį fantazijų“ perbraukimas, matomas šioje STENOGRAMOJE: apklausos, vykusios  Vilniuje 1982 m. rugpjūčio  16 dieną, kuri prasidėjo 11 val.  32 min. ir šis M. Kačiulio  atsakymas buvo apklausai gerai įpusėjus, kai JAV Spec. tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui  paklausius apie miestus, kuriose vyko žudynės, tai, čia, kažkaip  M. Kačiulis nelabai raiškiai pradėjo atsakinėti visai ne į temą, ir ką matome, tą ir matome - aiškiai patvirtino, kad Krištaponis buvo N. Reikalu pakeistas. Iš ŠIOS STENOGRAMOS DAUG TIKSLESNIS VAIZDAS, NEI LABAI IŠKRAIPYTUOSE sovietinės prokuratūros PROTOKOLUOSE, ir kodėl istorikai tų stenogramų nesinaudoja - labai neaišku? Tikslesnės M. Kačiulo ATSAKYMO APLINKOS PSICHOLOGIJAI SUVOKTI, galima visą šios stenogramos puslapį pamatyti. Toks ne į temą atsakymas, kai dar buvo jo prieš tai klausta apie tai, ar buvo kur nors dar, išskyrus Rudenską, Kaidanovą ir po to, kai paklausia, ar atsimena kito miesto pavadinimą, kur vyko tokie patys veiksmai, M. Kačiulio atsakymo pirmas žodis ATSIMENU, byloja, kad jis naujai atsiminė ir VISAI NE Į KLAUSIMO TEMĄ ATSAKYDAMAS, nori pataisyti ankstesnį parodymą, pabrėždamas neiginį "Ne Krikštaponis", akivaizdžiai, prisiminęs panašius karininkus, tarp kurių buvo susipainiojęs.

               Prastoką M. Kačiulio atmintį po 41-ierų metų įvykių atpasakojime matome sakant „batalionas surinktinis“ (jei kuopą-būrį tokiu būtų pavadinęs - tai būtų suprantama), bet čia pat įterptas jo NEIGINYS „Ne Krikštaponis“ įrodo jo norą pataisyti ankstesnį parodymą. Juolab, M. Kačiulio paminėjimas „Kada vyko, jau buvo pakeistas kuopos vadas.“, nagrinėjant tos Apklausos dalį, nėra jokios kitos išvykos, kaip į Rudenską-Kaidanovą minint iki to jo pasitaisymo. Panašu, kad M. Kčiuliui kaip KGB spec. „liudininkui“, galimai nebuvusiam jokiuose žudynėse, o tuo labiau Rudenske nebuvus, kai protokoluose aiškiai matosi, ir tuos 2 „istorikus“ reikia bausti už nematymą, kas rašoma, - tai po spec. „liudininko“ fantazijų, nebuvus Rudenske tas pasitaisymas labai nerišlus gavosi. Gavosi tik, kad KUOPOS VADU BUVO NE KRIKŠTAPONIS, O REIKALAS. Ir tai KGB-istams tai buvo žinoma, nes:

             
18 pav.: čia matote apie 1981-1982  m. m. KGB specialistų sudarytą 2/12 batatliono 2-osios kuopos, I-mojo būrio Sąrašą, skirtą kaip ataskaitą apie tos kuopos būrio narių persekiojimus, surašius kiekvieno nario likimą, su kuriuo galima susipažinti, atsidarius VISĄ to Sąrašo 1-mąjį puslapį iš kito originalo, kuriame matysite pabraukimus, kažkieno darytus, o šio titulinio lapo pradžios raudonai PERFOMANSO stiliumi šių eilučių autoriaus atliktas Fotošop-u. tam, kad niekas nepagalvotų, kad tai „originale“, nes tai ant dokumento originalo taip kruopščiai subraukyti pagrindinę mintį neįmanoma. Prie pirmojo kuopos vado Juozo Krištaponio asmenvardžio skliausteliuose įrašas „užmuštas gaujoje“ įrašytas tam, kad jo nereikėtų KGB-istams ieškoti, nes tame Sąraše visi sužymėti žuvusieji, ar sušaudyti. Klaidingas tėvavardis (turėtų būti Jono) parašytas todėl, matyt, nes nurašant Sąrašą iš viršuje nurodyto bataliono vado A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42, skirto išvykai į Minską-Slucką-Borisovą esančiame fonde F-1444 Centriniame valstybiniame (LCVA) archyve, pagal lietuviškos raštvedybos standartus tėvavardžiai nenumatomi. Todėl, matyt, KGB tyrėjai, nežinodami, kad Krikštaponis vedybų metų susitrumpino pavardę (tai matosi iš jo asmeninės karinės bylos, į kurią "istorikas" M. Pocius nesugebėjo pažvelgti ir savo Pažymoje pripaistė visokių fantazijų), todėl KGB-istai susirado panašaus amžiaus Lėno bažnyčios sąrašuose Krištaponį Karolį ir jam pripaišė kitą tėvą/sūnų. Bet, kadangi, KGB tyrėjai „Krikštaponio Baltarusijoje“ nematė ir matė, kad nuo spalių mėnesio, tik išvykus į Minską, kuopai pradėjo vadovauti N. Reikalas, jį ir įrašė kaip kuopos vadą buvusį Baltarusijoje, nors ten toje kuopoje buvo absoliuti betvarke - dviejų mėnesių laikotarpyje net iki 7-ių kuopos vadų priskaičiavo šių eilučių autorius iš liudininkų parodymų. Tai ir yra pagrindinis įrodymas, kad tikrojo vado J. Krikštaponio būti ten negalėjo ir todėl ši kuopa buvo nacių naudojama nusikalstamiems veiksmams, kaip tikrojo vado neturinčio, kurie savo kuopas saugojo nuo kariams nemalonių veiksmų. Todėl šią 2-ąją kuopą KGB ir persekiojo - tam persekiojimui sudarė jos šį Sąrašą, kurioms kitoms kuopoms tokių KGB sudarytų sąrašų neteko dar kol kas aptikti, nors jie labai reikalingi tyrimams. Pabrauktasis Tamošiūnas Vladas Igno nuo Valtūnų (Siesarties slėnyje netoli Šventosios) kaip pirmojo būrio vadas buvo ir J. Krikštaponio pavaduotoju, kurį Baltarusijoje kaip šios kuopos vadą liudininkai net daugiau minėjo, nei N. Reikalą, kas yra dar vienu pagrindiniu įrodymu, kad ten- „Baltarusijoje J. Krikštaponio“ būti negalėjo.    

              Už šio 18 pav. Sąrašo nerodymą Istorijos instituto Pažymoje, skirtoje 2021-12-02 Ukmergėje konferencijos dalyviams apgaudinėti, o taip pat už nerodymą-slėpimą ir pagrindinio liudininko Edvardo Guogos liudijimą, kad ltn. Krikštaponis kuopos vadu buvo tol, kol batalionas buvo Kaune, o po to ltn. Tamošiūnas (žiūr.: 19 pav. ) - gal, vis tik teisti reikia už mokslinio darbo principų sabotavimą?  Griežtą retoriką naudoju, nes visa ši apgavystė vyksta jau 5-tus metus, kartu su karu Ukrainoje. Net ir daugiau manipuliacijų bei absurdų čia buvo, apie kuriuos pagrindinius teko per Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkei Skirgailę Žalimienę rašyti skubią informaciją teisėjams.