Su Naujaisiais metais!
 

 tiriančio Juozo Krikštaponio biografiją
Vytenio Aleksandraičio

PASIŪLYMAS

 PAMINĖTI antinacinio ir antikomunistinio (antisovietinio) Pasipriešinimo
 vieno iš iniciatorių Juozo Krikštaponio žūties 80-metį,
 kurio sukaktis bus Sausio 12-tąja

          Minėjimui siūlyčiau ruoštis drąsiai, nes J. Krikštaponio biografija yra akivaizdžiai suklastota. Jau pakartotinai (4-tą kartą) pranešiau Prezidentui ir kitoms valdžios institucijoms tik prieš šv. Kalėdas atrastą faktą, kaip „J. Krikštaponio Rudensko žudynėse“ dalyvavimo „įrodymui“ 2017 m. dr. Arūnas Bubnys,  nurodė dokumentus liudininkų tų, kurie, aplamai, neigė šio Didvyrio buvimą Baltarusijoje (nuoroda į šį naujausią atradimą šio laiško pabaigoje). Lygiai tokią pačią klastotę atradau ir  net 2012 m. dr. Alfredo Rukšėno atliktą, apie kurią nuoroda irgi šio rašinio gale.
               Dabar gali jau bet kas šių dviejų mokslininkų paklausti:
               KAS UŽDRAUDĖ PAŽVELGTI Į TUOS JŲDVIEJŲ NURODYTUS DOKUMENTUS, kuriuose yra pabrėžta, kad J. Krikštaponis kuopos vadu buvo, kol batalionas buvo Kaune, o Baltarusijoje kuopos vadus liudininkai kitus karininkus nurodė?

          Taigi, pradedant Naujuosius 2025-tus metus,  svarbu žvelgti į visus reiškinius Holistiškai (VISUMINIAI), nes J. Krikštaponio biografijos klastotės problema yra Sinerginiais ryšiais susijusi ir su dabar vykstančio Ukrainoje karo problemomis - net keleivinių lėktuvų su keleiviais naikinimu.
               Kaip tik, aš; kaip Oro gynybos specialistas nuo 1966 m., keliu laikiną hipotezę, jog dabartinis Azerbaidžano lėktuvas Embraer E190 kaip keleivinio skrydžio Nr. 8243 maršrutu  galimai pirmą kartą pasaulyje elgėsi kaip tikras karo lėktuvas, sprunkantis nuo zenitinių raketų apšaudymo, kai į jį smogė 3-čioji raketa. Todėl pilotai gal būt išjungė Flightradar-24 transponderį ir pradėjo vingiuoti bei skrydžio aukščius keisti, kaip patyrę karo lakūnai? Apie tai ir kitus naikinamus keleivinius lėktuvus kiek žemiau aprašau, nes Juozas Krikštaponis buvo irgi toks pat karo specialistas, siekęs apsaugoti vyrus nuo sovietinio MOBILIZACINIO GENOCIDO, dėl kurio tokio naujo termino siūlyčiau pagalvoti. Tada Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau LGGRTC-ui, arba Centrui) gal neliks nei tuščio laiko ir nei paskatų „save kvailiais laikyti?“, neskaitant svarbiausių dokumentų, ar juos kitaip perskaitant, nei juose parašyta J. Krikštaponio atžvilgiu?
          Tuo labiau, kad Lietuva jau išgarsės Tarptautinių organizacijų, kaip JUNESCO ir tarp kitų dviejų, kaip visiškai nežinanti, kas Holokaustą vykdė; todėl, kad naujai kuriamas muziejus „Dingęs Štetlas“ Šeduvoje ant Holokausto  aukų atminimo paminklo užrašė, jog „Šeduvos žydų bendruomenės atminimui ... nužudytiems jų lietuvių kaimynų“, kai iš tikro yra žymiausias pasaulyje vienas dokumentas - tiksliausia Holokausto Lietuvoje KRONIKA, kuriame yra aiškiai parašyta, kas iš tikrųjų žudė ir kiek nužudyta aukų. O ant paminklo užrašytas net netikslus aukų skaičius - jis gerokai sumažintas. Tai įrodo, kad istorikai net nesinaudojo tuo žymiausiu dokumentu, kuriame yra ir įrodymas, kad J. Krikštaponis nacių kalinamas galėjo būti tik po protesto Holokausto Ukmergėje vykdymo metu. Dar svarbiau, kad šis istorikų nenaudojamas dokumentas turėtų būti žinomu kiekvienam Lietuvos moksleiviui ir net kiekvienam piliečiui išsilavinusiam. Todėl šią skiltį žymiu violetine gėdos spalva ir žemiau apie tai detaliau išdėstau.
               Todėl, manyčiau, reiktų intensyviai ruoštis paminėti šio dvigubo Didvyrio (nepabijojusio ir prieš nacius ranką pakelti) žūties 80-metį,    nes jo biografijos klastojimo kaltininkai tai pripažins ne greitai, - iki Sausio 12-osios jie, greičiausiai, dar neatsitokės? Juolab, suklastota J. Krikštaponio biografija buvo šio Didvyrio žūties 70-ties metų  sukakties „proga“, kuria LGGRTC-as su „istoriko?“ Alfredo Rukšėno „pažyma“ bandė neteisingai apkaltinti J. Krikštaponį, tačiau LR Generalinė prokuratūra atmetė  jam teikiamus nepagrįstus kaltinimus; dėl nesant objektyvių duomenų. Tame atmetime teisininkai siūlė skųsti, bet ir tai Centras neatliko, ir grubiausiai pažeisdamas Teisinės valstybės principus,  tas pačias Lietuvos teisininkų atmestas „pažymas“ pradėjo skleisti Lietuvos Žydų bendruomenei, ją klaidindamas ir keldamas tarpnacionalinę nesantaiką. (Apie tai jau ne kartą rašiau)
               Todėl dvigubo Didvyrio (nebijojusio ir nacį su kėde numesti) paminėjimas padės klastotojams susimąstyti. Kad buvo klastotė, ar apsimetimas „suklydus?“, nepripažįstant tos klaidos, su faktų apibendrinimais, - visą tai teikiu žemiau, ką jau daug kartų rašiau. 
               O dabar svarbiausia - tai prie Pasipriešinimo 80-mečio to Pasipriešinimo pradininko J. Krikštaponio žūties 80-mečio paminėjimas, kaip yra manoma - tai turėtų būti svarbiausiu įvykiu, atsiradus archyvuose „jo Baltarusijoje" paneigimo dokumentams. Todėl manyčiau, kad tų dokumentų stendą reikėtų parengti iš mano Prezidentui skelbtų-rodytų.

                Yra pasiūlymų šį dvigubą Didvyrį minėti net iš anksto;  sausio 10-11 d. d. (penktadienį-šeštadienį), nes Sausio 13-tosios dienai (pirmadieniui) gali būti dėmesys tų aukų Didvyriams didesnis. Todėl ankstesnis paminėjimas kaip tik gali paskatinti ir per pačią Sausio 13-tąją priminti, kad Laisvės GYNĖJAIS BUVO VISI PRAEITAME TŪKSTANTMETYJE už Lietuvą galvas padėjusieji.
               Būtų gerai surengti ir autožygį į žuvimo vietą miške (važiuojant link Lėno-Užulėnio yra rodyklė į mišką.) Ten galima būtų Broniaus Juospačio-„Direktoriaus“ (jau nuo 2021 m. ATA) prisiminimus paskaityti, kurie yra internete ir kur dar niekam nežinomas jo prisiminimas tik kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės užrašytas, kaip J. Krikštaponis apie Liepos  20 d.  (1944 m.) Pirmojo Partizanų sąskrydžio meto laike (greičiausiai tuoj po jo) išgelbėjo kaimą (Bognopolio), arba, net gyvenvietę visą (Lėną ar Užulėnį?) nuo sudeginimo-sunaikinimo, susiderėjęs J. Krikštaponis su vokiečiais, kad vaikinai iš kaimo važiuotų į ABVER-o Žvalgybos mokyklą. (Apie juos NKVD generolas Piotras Kapralovas minėjo ir minėjo minėtas Br. Juospaitis-„Direktorius“, kad iš jų kažkas išdavė ir nufotografavau istorikų dar gal nematytą to paties P. Kapralovo patvirtintą raštą, pateiktą Lavrentijui Berijai ant stalo; operatyviai, jau Sausio 13-tąją padėtą (jį stende reiks rodyti), nurodant, pagal katrą išdaviką sužinota J. Krikštaponio slaptavietė. Tuo labiau, kad tas raštas buvo L. Berijos ranka peradresuotas žymiam žudikui ... Merkulovui
               Be to mums; visuomenininkams š. m. Liepos 20 d. tą pačią versiją Ukmergės mero Dariaus Varno akivaizdoje papasakojo Šilų gyventojas Petras Vanagas, kuris savo tėvo nematė - jį NKVD-istai nukankino, kaip parašiutininką, kuris neišdavė nieko, o kitas desantininkas išdavikas, gal, kankinimų neatlaikė? (Tą atvejį dar reiks tikslinti.) Taigi iš to paskutinio perpasakojimo, sugretinus Br. Juospaičio-„Direktoriaus“ pasakojimą, akivaizdžiai griūva mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA šmeižtas Istorijos instituto mokslininko Mindaugo Pociaus straipsnyje (apie jo kvailiausių šmeižtų seriją rašiau Prezidentui ir visiems), kuris bandė išsityčioti iš artimųjų atsiminimo, žurnalo skaitytojus įtikinęs, atseit,  jei slapstėsi nuo vokiečių, tai „kaimo gelbėti negalėjo“. Tačiau šis įvykis paaiškėjo, jog vokiečių planuojamas „Pirčiupis-2“ buvo vokiečiams traukiantis ir J. Krikštaponio SLAPSTYMASIS NUO VOKIEČIŲ, BESITRAUKIANTIEMS NETURĖJO NEI RŪPĖTI IR NEI APIE TAI EILINIAI VOKIEČIŲ DALINIAI NET NEGALĖJO  ŽINOTI, nes pagal LOGIKĄ, Juozą iš kalėjimo išleido GESTAP-as ir nuo jo Juozas slapstytis turėjo, kai iš kalėjimo namo sugrįžo su tikslu atsigauti dėl prasto maisto kalėjime.
              Pagal LOGIKĄ, išleistąjį iš kalėjimo privalėjo į Minską vežti, o ne namo paleisti. O, jei paleido namo, tai, gal, buvo priežastis, sesers Veronikos minėta, kad brolis „iš kalėjimo grįžo labai sublogęs“. Jei tas sublogimas seseriai į atmintį įstrigo, tai akivaizdu, kad pagal medicininius-karinius standartus karinei tarnybai negalėjo tikti ir į Minską važiuoti negalėjo, nors ten „truko karininkų“ (pagal J. Klimavičiaus klastotę, dar paties J. Krikštaponio pasirašytą, akivaizdžiai kalėjime), todėl atsigavimui pagal tą pačią logiką, privalėjo po kalėjimo reabilitaciją padaryti? (Klaustukas, nes čia dar tik hipotezė.)
                Aišku, jei būtų tik karys, tai būtų nuvežtas į karo ligoninę. Bet karininkams gali būti kiti standartai reabilitacijai?
               O kadangi GESTAP-as buvo apgautas (tą apgavimą  įrodo LCVA archyvo R-1444 fondo dokumentai), tai todėl ir teko slapstytis, kad į Minską nereikėtų važiuoti, o apgautas GESTAP-as galėjo ir kalinimo dokumentus net sunaikinti, kad nuo savo viršininkų nuslėpti apgavystę? (Čia naujausia hipotezė.) Taip, kad lietuvių lojalumui vokiečiams įrodyti ir reikėjo J. Krikštaponiui surasti vaikinus, sutinkančius į Žvalgybos (ABVER-o) mokyklą važiuoti - jos desantininkai ir tapo Aukštaitijoje partizaninio Pasipriešinimo pradininkais. (Čia naujausia mano tyrimų versijos patikslinta detalė.)                 
               Grįžtant, prie paminėjimo, nuo Spalio 10-tos galėtų būti žvakutės ir net stendas Ukmergės mieste prie J. Krikštaponiui atminimo  akmens, kuris turėtų būti panaikintas pagal istoriko A. Rukšėno sukurptą šmeižtą, jeigu mes viešai nedemaskuosime klastočių visą seriją atliktą, apie kurią žemiau). Dėl mitingo ar kitokio pagerbimo formos, organizacijos galėtų tarpusavyje apsitarti.
               Minėjimai kitose vietose - sostinėse (Laikinojoje ir dabartinėje gali būti irgi pagal kūrybą) Jeigu to nebus, tai Maskvai bus didžiausias džiaugsmas.
               Galima būtų į minėjimo renginius pakviesti žymius buvusius kovotojus ar taip pasižymėjusius, kurie jau dėl sveikatos nelabai gali judėti, kai kurie yra jau po rimtų negalavimų. Todėl TINKA SIMBOLIŠKAI KVIESTI, paskelbiant Garbės nariais, kad ir PER NUOTOLINĮ DALYVAVIMĄ.
               Pavyzdžiui, gal kas gali su Rimvydu Smetona pakalbėti? Jis visų Smetonų-Krikštaponių giminę yra surašęs. Labai tiktų pakviesti Vyčio apygardos (J. Krikštaponio įkurtos)  žymaus Panevėžio krašto Jono Vepšto-„Paukštelio“ ryšininkę Jadvygą Grigoraitytę-Sutkienę-„Sesutę“, kuri Janučiuose (netoli Garliavos) su savo vyru Vincu įkūrė muziejų. Tam muziejui įkurti padėjo šalia esanti Narsiečių bendruomenė, kuri irgi turi istoriją, nes to kaimo pavadinimas atsirado, savanoriams išdalinus žemes. Tame kaime dažnai viešėdavo J. Krikštaponio giminaitis generolas Stasys Raštikis.  Pastarasis galėjo didelę įtaką turėti, kad J. Krikštaponis atliktų antinacinį protestą, o po to jo įtakos dėka ir buvo J. Krikštaponis iš kalėjimo ištrauktas, net sukūrus visai neegzistuojantį J. Krikštaponio bendramoksliui Jonui Klimavičiui tokį patį BENDRAVARDPAVARDĮ su idealiai tokia pat biografija, su 1907 gim. metais abiems, tik „dvejose skirtinguose“ miestuose gimusius; - vienam Marijampolėje - kitam Kapsuke, istorikams, greičiausiai, nežinant, kad tai tas pats miestas? Kitaip jie dokumentuose būtų iš karto pamatę sukurptą apgavystę, skirtą GESTAP-ui apgauti, kuri „durtų į akis“ net moksleiviams, jei jie dokumentus archyvuose nagrinėtų.
                Tai tvirtinu kaip pedagogas, vadovavęs sportiniam-kraštotyriniam būreliui ir Sveikatos stiprinimo ... klubui, kai dėka vieno moksleivio-abituriento parašyto istorijos Kontrolinio darbo buvo demaskuotas Istorijos instituto direktoriaus profesoriaus. Antano Tylos apsirikimas dėl Jonavos įkūrimo ir dėka to moksleivio darbo, kurio pabijojo mokytoja pažymį rašyti, po dviejų metų 2000-aisiais metais pirmą kartą Jonava atšventė savo 250-metį, nes tas moksleivis to kontrolinio darbo pavadinime paklausė: „Ar Jonava švęs savo 250-metį?“, nors pagal A. Tylą, skelbtą sovietinėje enciklopedijoje, jau Jonava buvo atšventusi  išgalvotą per „320“ ar „360“   - nepamenu.
               Dar svarbiau, kad  minėtos ryšininkės Jadvygos Grigoraitytės-„Sesutės“ minėtus Partizanų vadus Jono Vepšto-„Paukštelio“ ir Broniaus Juospaičio-„Direktoriaus“ būrius išdavė krūminės virėjas, kuriam grėsė už tai kalėjiman atsidurti, jei neišduos Partizanus. Todėl Ramygalos aikštėje atgulė visų nužudytų Partizanų išniekinti palaikai. Tačiau pastarojo veidas nebuvo apsnigtas, kaip kitų, nes jis buvo šiltas-gyvas ir stribai iš kart atkreipė dėmesį - išvežė į ligoninę - atgaivino, o po to ... ne ką mažiau buvo kankinta ir ryšininkė Jadvyga „Sesutė“.

               Todėl Laisvės gynėjų dienos proga paprašyčiau, kad kas nors jai praneštų, kad jos Vyčio apygardos pirmasis vadas Juozas Krikštaponis nebuvo joks „žydšaudys“, o atvirkščiai - nuo nacių nukentėjęs už protestą prieš juos išreikštą. Todėl tam Jadvygos ir jos vyro Vinco muziejui padovanota dr. Bubnio knyga apie Študhofo mirties stovyklą ir įrodo, kad J. Krikštaponis suimtu-kalintu „vėliau 1942 m. vidurio“ ne kaip negalėjo būti. Todėl dr. A. Bubnys privalo perskaityti savo parašytą knygą, taip kaip jis neskaitė ir prieš tai 2017 metais savo parašytos knygos, kurią jau atskleidžiau praeitame laiške, kad MOKSLININKAS RAŠO NESKAITYDAMAS, KĄ RAŠO, nes apie „J. Krikštaponį Rudensko žudynėse“, „įrodymui“ sudėjo dokumentus, neigiančius ten J. Krikštaponį, ir, net neigiantį apie jį „Baltarusijoje“ išsigalvojimą.
               Juolab, jis tą nesąmonę, žargoniškai sakanat - „nusišraibino-nusišperino“; nuo minėto A. Rukšėno, už ką mokytojai ir profesoriai už tokius plagiatus rašo tik 1-tus (vienetus). Todėl panašu, kad kažkas šiems abiems uždraudė pažvelgti į dokumentus ir kažkas galvojo, kad Ypatingasis archyvas „dar KGB dispozicijoje ir visuomenei neprieinamas“?

               Todėl ne atsitiktinai, J. ir V. Sutkų muziejaus telefonas man yra užblokuotas, - užblokavo, nes susidomėjau tuo privačiu muziejumi, nes jau ne pirmas atvejis, kai man telefonus kažkas (tik ne šeimininkai) blokuoja už istorinius tyrinėjimus, ir labai panašu, kad ...  (Aišku, sąmokslus dar netyrinėju, bet MELO IR KLASTOČIŲ LIEPTO GALAS JAU ATEINA.) Todėl praneškite, prašau, šiam muziejui, kad TIESA JAU NUGALĖS. Tik reikia PRIVERSTI MOKSLININKUS DOKUMENTUS SKAITYTI, o ne atvirkščiai fantazuoti, kai juose rašoma viskas priešingai. 

            Grįžtant prie J. Krikštaponio žūties paminėjimo, BŪTINAS MINĖJIMO METU DOKUMENTŲ DEMONSTRAVIMAS , kuris būtų kaip ir stiprus atsakas J. Krikštaponio priešininkams, lygiai, kaip jie (Emanuelis Zingeris su olimpiečiu-šauliu Ronaldu Račinsku) protestuodami piketavo prie J. Krikštaponiui atminti akmens su 11 psl. apimties Pažymos stendu, kuriame, kaip tik yra įrodymai, kad „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti negalėjo. Bet jei šie prieš J. Krikštaponio įamžinimo priešininkai-protestuotojai nėra apgavikai, tai jie, gal, tos Pažymos nėra perskaitę iki galo? Juk tą Pažymą reikia rašyti iš didžiosios raidės, nes joje atsirado ir pirmojoje LGGRTC-o 2014-12-19  „pažymoje“ gal sąmoningai A. Rukšėno nuslėpti labai svarbūs faktai, kaip nacių dėka J. Krikštaponio suėmimas-kalinimas Kauno kalėjimo ir po to slapstymasis nuo vokiečių, pagrindinio pseudo „liudininko“ Mariaus Kačiulio „parodymų“ prieštaringumas bei kiti iškelti neaiškumai, reikalaujant juos ištirti, kas yra sveikintina, rašant mokslinius teiginius, su sau oponavimu bei reikalavimu toliau tirti problemą  Taip pat galima manyti, jog jos iki galo gal neskaitė ir ilgo pavadinimo Komisija su LGGRTC-o generaliniu direktoriumi dr. Arūnu Bubniu, ir „neskaitė“  net pats tą Pažymą parašęs Mindaugas Pocius? Taip būna, kai nežinai ką rašai, kur pastarasis ir prirašė visą eilę apgavysčių (apie jas daug rašiau ir žemiau pakartoju), kurias, kaip išsigalvojimus perbraukia pirmą kartą Pažymoje paminėtas J. Krikštaponio kalinimas Kauno kalėjime, o po to jo SLAPSTYMASIS NUO VOKIEČIŲ.

               Juk, jei vokiečiai išleido iš kalėjimo, tai nuo jų slapstytis negalėjo. O jeigu vis tiek slapstėsi, tai tada slapstėsi, kad negrįžti į batalioną. Kitos slapstymosi priežasties atrasti sveiku protu neįmanoma. O tada aišku, kad suėmimas-kalinimas vyko tik 1941 m.. rudenį, nes jam išgalvota „demobilizacija“ su jos  „įrodymais“, tiksliau, atliktos klastotės APGAVYSTE mokslininkams - istorijos specialistams apgauti (žemiau paaiškinta, nors jau tai rodžiau du kartus Prezidentui ir ...) rodoma 1942 m. viduryje. O tada, jei būtų suimtas-kalintas, neva, „vėliau“  (pagal M. Pocių, neva, „po demobilizacijos ... iki 1944 m. liepos“), tai tada, kaip civiliui po kalėjimo slapstytis nuo tų vokiečių nereikėtų, jau nekalbant, kad civilio, už vokiečio numetimą, ne tik  naciai iš kalėjimo neišleistų, bet ir dėl civilio toje Pažymoje paminėtas generolas S. Raštikis negalėtų tarpininkauti už jo užsistojimo - už tai, ar negalėtų atsidurti su kitais 46-ais inteligentais Študchofe?  Juk vidurinę mokyklą baigęs mokinys, gal turėtų suvokti, kad, atseit,  „vėliau“ ir vokiečiai buvo labai pikti už SS legiono sudarymo boikotą! Todėl M. Pociui reikia priminti Balio Sruogos ar kunigo Stasio Ylos "Dievų mišką". Matyt, šio kūrinio nežinojo ir Viešųjų objektų atitikties vertinimo... ilgo pavadinimo  Komisija, nusprendusi nuimti Jonui Noreikai paminklinę lentą, nors jis kaip tik kalėjo Študhofe už minėtų mobilizacijos ir legiono boikotus.
               Visą šį J. Krikštaponio nebuvimo Baltarusijoje LOGINĮ ĮRODYMĄ priminiau tam, kad organizuojantys Sausio 12-tosios pagerbimą, galėtų trumpai-drūtai paaiškinti LRT ir mūsų purvasklaidos apgautiems. Paaiškinu labai elementarų apgavystės metodą toje Pažymoje, kurioje emocingų apgavysčių skaitymas visos tos Pažymos  eigoje (šaudė, šaudė...) silpnina dėmesingumą ir todėl susimąstyti dėl kalinimo ir po jo slapstymosi nuo vokiečių paminėjimo gal būt neįmanoma? Gal reiktų psichologines analizes atlikti, kodėl gale paminėta prieštaringa, viską neigianti informacija tampa nepastebima, nors traktatų išvados  visad jų gale teikiamos? Juk, jeigu M. Pocius būtų norėjęs įrodyti apie, neva, „Krikštaponio nusikaltime dalyvavimą“, tai pagal mokslinę logiką ir metodiką, gal jis turėjo ir pradėti savo rašinį nuo tos prieštaringos informacijos, ją po to paneigdamas?
               Bet, deja, taip nėra padaryta, nes paneigti J, Krikštaponį išteisinančius faktus neįmanoma ir todėl prieita prie antimokslinių emocinių manipuliacijų, kas nedaro garbės joms pasidavusiems, ir nesugebėjusiems analizuoti - abejoti šia įtartina „informacija“ - greičiau dezinformacija, kurią buvo privalu patikrinti archyvuose. (Todėl man ir teko važiuoti į archyvus ir tikrinti ...)

           Girdėjau pasiūlymą, kad pagerbimą galima būtų organizuoti net dieną-dvi anksčiau - t.y. sausio 10-11 d. d. (bus penktadienis šeštadienis), nes gali komplikuotis-dubliuotis kitas - Sausio 13-tosios minėjimas. Bet šis Sausio 12-osios ir  13-tosios sutapimas yra ir dėkingas, kaip simbolis dėl viso PRAĖJUSIO TŪKSTANTMEČIO Lietuvos Pasipriešinimo dalyvių žūčių, ką reiktų net akcentuoti to Pasipriešinimo 80-metį, nepraleidžiant paminėti Lietuvos laisvės armijos (LLA), kurios vienas iš įkūrėjų yra ir Juozas Krikštaponis, kaip Pirmojo Lietuvos Prezidento A. Smetonos vardo Karo mokyklos ne tik auklėtinis, bet ir joje dirbantis kaip pedagoginis darbuotojas, jau nekalbant tai, kad tos Karo mokyklos pavadinimas buvo susijęs ne kiek su jo dėdės, o su pačiu faktu - DEMOKRATINĖS Lietuvos IR JOS Prezidento INSTiTUCIJA. 

         Ir minėti tai būtina, nors LGGRTC-as jau, atrodo klastoja visą Pasipriešinimo pradžią, kad išvengti J. Krikštaponio paminėjimo - slepia Liepos 20-tosios jau visuomenininkų ir Ukmergės mero dėka paminėto Pirmojo Partizanų sąskrydžio vyksmą miške už Lėno kapinių, nes organizuotas 100-200 Partizanų susirinkimas, tiksliau, SĄSKRYDIS (iš tolimesnių vietų atvykusių) ir byloja Vyčio  apygardos užuomazgą, bei jos vado J. Krikštaponio išrinkimą.  O, būtent,    išgalvoja kažkokį neaiškų įvykį „Šimonių girioje“, paskelbtą dr. A. Bubnio per LRT laidą - jau visiškai nieko neaišku, kai su tokiu pačiu nukautų sovietinių karių skaičiumi minimas yra nuo Šimonių miestelio bažnyčios varpinės šaudymas, ar ne į lietuviškąją 16-tąją diviziją, kuri ten tada turėjo būti? O kas ten tą šaudymą atliko - neaišku. Ar tai nebus provokacija sovietinė, kurią dabar garbinsime, kaip „pilietinio karo“ pradžią, ar ne Kremliaus primestą?  
               Netikslinga kartotis, nes jau rašiau apie tai Karaliaučiaus universiteto 480-mečio proga, labai detaliai, su visomis mūšių prie Šventosios sovietinės kariuomenės suvestinėmis visą to laikmečio situaciją ten buvau pateikęs. , 

          Dar viena labai svarbi su melo technologijomis naujausia iškraipyta „žinia“, kaip tik su J.Krikštaponio problema derinasi gana ne artimu Holistiniu Sinerginiu ryšiu - tai Kazachstane nukritusio lėktuvo, kurį akivaizdžiai pamušė Rusijos zenitinis raketinis-patrankinis kompleksas Pancirj-S1 ir Lietuvos „žiniasklaida“ tylėjo ar ne „pagal Kremliaus užsakymą“?(Toks klausimas kilo, kai apie keleivinio lėktuvo numušimą lūžo YouTubė, o mūsų „žiniasklaida“ tylėjo. Net, kaip ir  „UŽSAKYMĄ“ AKIVAIZDŲ atrodė, kai Delfi duota nuotrauka Ramsano Kadyrovo, kai jis užuojautą skelbia, ir mūsų "žiniasklaida" slėpė tada, kad jis pats tą lėktuvą ir numušė, į sudėtingą kompleksą pasodinęs „beždžiones“, neskiriančias mažiausio drono nuo didžiausio keleivinio lainerio, kai jis monitoriuje ir šviečiasi tokio paties ryškumo skirtumu, juolab, lėktuvas dar papildomai Flightradar-24 signalus siunčią, įspėdamas, kad jis keleivinis yra. Lygiai taip pat tas pats raketinis įtaisas, taip pat „beždžionių“ valdomas prieš 4-is metus Teherane numušė Ukrainos keleivinį lainerį ne bet kur, o iš aerodromo kylantį, kas taip pat „sumaišyti“ ne kaip neįmanoma, kai žinai, jog keleiviniai čia pat skraido, kai tuos keleivinių lėktuvų maršrutus privalo kiekvienas karys atmintinai žinoti. (Pamenu, už civilinio-transportinio lėktuvo neatskyrimą nuo karinio bausdavo „nariadais“, padirbėti virtuvėje, o kam visai tai nesisekdavo, išvarydavo į „chozzvodą“) Lygiai taip pat ir su MH17 Donbase 2014 m.. numušto lainerio irgi po tarptautine trasa, lyg šaudymo pratybas vykdyti žmonių perpildytoje gatvėje.
               Tik 15 min. ir tv3  labai neaiškiai užsiminė apie numušimą. Aišku, ir LRT per Panoramą tik po dviejų parų, „išsimiegojusi ar Kalėdas persišventusi?“, jau, pagaliau, pranešė apie numušimą, kai Lietuvos gyventojai vieninteliai buvo kvailiais laikomi dėl šios katastrofos. Todėl netrinu, nors „žiniasklaida“ pabudo - palieku tai, ką buvau rašęs Kalėdų dieną,  kai ant numušto lėktuvo nuolaužų uodegos šono viršus skylės zenitinės raketos šrapnelių aiškiai matėsi visuose reportažuose iš katastrofos vietos. Ir matėsi, kad skylės pramuštos tik iš išorės. Todėl iš karto griuvo Maskvos pasaka apie, neva, „paukščius“, kai juos skraidančius mato šiuolaikiniai lėktuvų bortiniai radarai ir nuo jų apsisaugoti labai paprasta. Juolab. pažeistas lėktuvas ne priekyje, o gale-šone, pagal visas lėktuvų naikinimų technologijas, sprogusios zenitinės raketos, kuri ne daug pakenkė lėktuvui, kad jis dar galėjo toliau skristi. Bet jo valdymas buvo pažeistas dėl ištekančios („kraujuojančios“) hidraulikos, dėl ko Rusijai reikėjo nedelsiant imtis skubių lėktuvo gelbėjimo veiksmų, kol, neištekėjusiu visu skysčiu, dar buvo įmanoma valdyti lėktuvą.
              Todėl labai keistai žiūrisi lėktuvo skrydis net skersai Kaspijos jūros į Kazachstano Aktau (buvusį Ševčenko) aerodromą. Todėl visas pasaulis dabar rėkia, kad „Rusija tikėjosi, jog nenuskris ir jūros dugne dings jos nusikaltimų pėdsakai“.  Mat, jei pažeistas lėktuvas būtų iš karto sodinamas, tai, gal, katastrofa būtų išvengta? Gerai, kad pilotai žinodami, jog žus, viską darė, kad kitoje lėktuvo pusėje esantys keleiviai nors išgyventų. Todėl skraidė ratais, kad kuro mažiau bakuose liktų. Kitaip likusieji  visi gyvi būtų sudegę.
               Štai, žuvusių pilotų pokalbio detalė su Grozno dispečeriu:
              - Pas mus dingo valdymas, paukščių smūgis per kabiną (Priekyje esantys pilotai negalėjo nei girdėti užpakalyje sprogusios raketos nei matė sužeistus keleivius šrapneliais - suvokti, kad keleivinį kas galėtų apšaudyti, irgi negalėjo)
               Dispečeris: „Supratau, kokia pagalba reikalinga?“ Ekipažas:„Koks oras Min.vandenyse, suteikite, prašau, pagalbą.“. Dispečeris: „Vykdykite kairę orbitą.“     Ekipažas: „Aš negaliu palaikyti FL150. Pas mus slėgis pakeltas kabinoje.“ Dispečeris: „Į kairę kursą 360. Į dešinę kursas 110.“ Ekipažas: „Dabar hidraulika nustojo veikti.“. Dispečeris: „Patvirtinkite, paskelbėte pavojų?“. Ekipažas: (neraiškiai). Ekipažas: „Mūsų aukštis 80.“.  
                  Tik tiek pokalbių fragmentų pateikė Airan žurnalistė, iš kurių visai neaišku, nors man teko su savo radaru-aukštimačiu dalyvauti naikintuvų užvedimų pratybose su tiesioginiais nurodymais lakūnams per radijo ryšį. Juos teikdavo mėlynų antpečių kapitonas ... Suškovas. O jo sūnus, kuris tada buvo vaiku,  dabar, kaip ir tėvas yra aviacijos generolas ir Lipecko aukštosios karo aviacijos mokyklos vadas, kuriam ir dar vienam aukštam Rusijos karo aviacijos viršininkams pradėjau rašyti studiją  dėl pirmojo kosmonauto J. Gagarino nužudymo, nes savo radaru fiksavau  kosmonauto Aleksejaus Leonovo demaskuoto žudiko-naikintuvo Su - 15-tojo skrydį. Ir iš V. Putino išslaptintos tos katastrofos „tyrimo“-SLĖPIMO ataskaitos nustačiau tame Su - 15-tajame skridusį V. A. Krečetovą, kuriam 1977 m. taip pat buvo inscenizuota, neva, jo „žūtis“. Bet šiam ir kitam Rusijos karo aviacijos generolui teko man nutraukti studijos rašymą, nes Rusija užpuolė Ukrainą, ir J. Krikštaponio biografijos klastotė iki šios dienos besitęsiančio karo akivaizdoje tapo svarbesnė, nei pirmo kosmonauto nužudymo problema. 
               Pirmiausiai, paprašyčiau nenustebti, kad tada dar kuriamas ir bandomas tas J. Gagarino žudikas-naikintuvas Su - 15-tasis vėliau net visame pasaulyje ir buvo pavadintas NAIKINTUVU-ŽUDIKU, t. y., tiksliau - „Boengų žudiku-naikintuvu“ ir šio naikintuvo kūrėjai net didžiavosi, kad tokią pasaulinę „šlovę“ gavo šis  naikintuvas.
               Ta Su-15 naikintuvo „šlovė“ prasidėjo nuo nuo paskutinės Karelijoje geležinkelio Lauchi stotelės, už kurios prasideda jau Kolos pusiasalio platybės.
              Kas įdomiausia, kad ta stotelė pavadinta seniausio pasaulyje epo „Kalevala“ pagrindinės herojes vardu ir Baltijos kelio laike istoriko-kultūrologo Romualdo Povilaičio buvo organizuota kompleksinė tiriamoji ekspedicija šio epo užrašymo vietomis, kurią atliko tada prieš 150 metų Helsinkio vaistininkas Eljasas Leonrotas. O tą mūsų ekspediciją buvau aprašęs žurnale MOKSLAS ir GYVENIMAS, bei Jonavos Balso serijalais „Baltųjų naktų tamsa“. Iš tos ekspedicijos į Lietuvą grįžome, būtent, Baltijos kelio dieną, mes fiksavome ir karelų tautinį atgimimą.
               Taigi, tą ekspediciją pradėjome nuo tos minėtos Lauchi stotelės. Pamenu, kad Lenino kambaryje vien už kraštotyrą atsakinga partinė darbuotoja su pasididžiavimu mums pasakojo, jog miškuose nuo karo su Suomija dar ir dabar apkasuose aptinkami Raudonosios armijos karių griaučiai su ginklu rankose. Pamenu, kad mūsų merginos-žurnalistės net apstulbusios ir amo netekusios buvo nuo tokio „pasididžiavimo“ nepalaidotais kariais, kurie dar guli ir Veprių-Upninkų miškuose, kurie žuvo tik tam, kad pas vokiečius pasibaigtų šoviniai.
            Todėl kartoju - J. Krikštaponis, kaip tik, tų beprasmiškų skerdynių metu prie Šventosios upės  vykusių ir surengė 1944 m. liepos 20 d. Pirmąjį Partizanų sąskrydį ir po to Į MIŠKĄ ĖMĖ TIK TUOS, KAM GRĖSĖ PATEKTI Į ŠIĄ SU ŽMONĖMIS NESISKAITANČIĄ RUSIŠKĄJĄ SOVIETINĘ KARIUOMENĘ.

         Taigi, vėl grįžtame prie tos Kalevalos burtininkės Lauchi stotelės prie kurios  1978 m. balandžio 20 d. minėtas naikintuva Su-15 pamušė pasiklydusį  iš Paryžiaus į Seulą skridusį per Grendlandiją keleivinį Pietų Korėjos lainerį Boeing 707, kuriame skrido 109 asmenys (12 ekipažo narių) ir po apšaudymo iš to naikintuvo 2 vyrai žuvo dėl skeveldrų, pataikiusių į galvą. Tada irgi hermetiškumą prarado lėktuvas, dėl ko staigiai nėrė žemyn, nes jis buvo pilnas kraujo, kai visiems iš burnos ir visų ertmių pradėjo veržtis kraujas dėl aukšto slėgio. Gerai, kad pilotai labai sėkmingai tą lainerį nutupdė ant užšalusio ir dar neištirpusio Kornijarvi ežero ledo apie2 km į pietus nuo stoties.
               Antras toks pats įvykis su Pietų Korėjos  Boeing 747 įvyko 1983 m. rugsėjo 1 d., kai tas pats „šlovingasis“ naikintuvas  virš Sachalino salos pamušė  269 keleivių lainerį ir visi iki vieno žuvo. Pamenu, kad  naujų mokslų metų diena buvo nekokia. Nuo tada atsirado Blogio imperijos pavadinimas, kuris artino Sovietų Sąjungos žlugimą.

        Tačiau ir šiomis dienomis, jau pergyvenus MH17 tragediją, vis tiek  laukinės Maskolijos politikoje ir toliau išlikus nekaltų žmonių žudymo politikai, ir nenoru į tą politiką gilintis  pademonstravo Rusijos Aerofloto pilotas-pirmūnas Andrejus Litvinovas su savo nuolatiniu propagandiniu pašnekovu Igoriu Zyrianovu. Jiedu įrodymui, kad pilotai patys pasirinko per Kaspijos jūrą skristi, tam užhipnotizavo YouTubės klausytojus, kai pradėjo pasakas  pilotas A. Litvinovas pasakoti 20:18 įrašo dalyje, jog netinka grįžti atgal į Baku, nes „pakeliui: tai Machačkala, tai Kaspijskas, tai Terpėnė, tai visur kalnų vietovės ...“ - iš kart mane pribloškė, kad tie išvardinti miestai ne kalnuose, o tų kalnų pakraštyje Kaspijos jūros uostai. Tai iš kart aišku tapo, kad šis specialistas nematė Flightradar-o parodymų, jog lėktuvas į Grozną ne per kalnus, o per jūrą skriejo, tuos uostus lenkdamas iš kairės iki Machačkalos, nuo kurios  ir pasisuko į Grozną.
               Ir kai A. Litvinovas, įsijautęs į žuvusį pilotą, pradėjo pasakoti jo mintis, tai dar labiau 20:33 apstulbino pastarojo žodžiai, kad „tada jis (žuvęs pilotas) suprato, jog jam į Min.vandenis skristi per kalnus, o jis negali pasikelti aukščiau, nei šimtasis ešelonas (tai iki 3000 m virš jūros lygio aukštis, keleivių kvėpavimui nepavojingas) jis supranta, kad jis gali susidurti su kalnu“. Ir čia pat pašnekovas I. Zyrianovas įsiterpia: „Taip, ten ДВУХТЫСЯЧНИКИ-ТРЕХТЫСЯЧНИКИ (dutūkstantiniai-tristūkstantiniai kalnai)“, o A. Litvinovas patvirtina: „taip, tikrai, skisti ant šimtinio ešelono per kalnus 300 km, - tai savižudybė“ ir toliau Aerofloto pimūnas dėsto, kaip žuvusiojo piloto keitės sprendimas, kur skristi.
                 Tačiau vėl man šokas, nes aš iš tų paminėtų kalnų ištekančioje  srauniausioje Ardono upėje dalyvavau visasąjunginėse baidarių slalomo varžybose, o po to toliau, tą; iš kalnų ištekėjusia upe, baidare leidausi iki Tereko, ir šia lygumų upe taip pat plaukiau. Ir, patikėkite - ten jokių kalnų nėra Šiaurės Osetijos Vladikaukazo (buvusios Ordžonikidzės) platumoje iki pat Grozno, ir iki pat Mineralinių Vandenų. Tik piečiau Min.vandenų yra Piatigorskas (liet.: Penkiakalnis) su penkiais kalnais kilometrinio aukščio, į kuriuos su lėktuvu trenktis nebūtina. Taip, kad apgauti galima tuos, kurie baidarėmis nėra plaukioję Tereko baseino upėmis, įtekančio į Kaspiją. O, juk, lėktuvui nuo Grozno link Min.Vandenų skristi reikia, kaip tik virš Tereko ir jo intako Malka.
               Taip, kad šių dviejų pasakorių DVI MANIPULIACIJOS su kalnais nepavyko, ir pilotų pasirinkimo per Kaspiją skrydžio priežastį reikia ieškoti kitą.
               Juk tuo metu nuo Grozno iki kitų Rusijos aerodromų, kaip Kislovodsko buvo likę 250 km, Vladikaukazo 100 km,  net iki karinio aerodromo Mozdo-o irgi 100 km, dar Nalčik-o ir ... Tuos aerodromus rinkis, kiek nori ... 

               Be sąmokslo, patikėkite, man, kaip prieš, 60 metų tarnavusiam prie radarų ir žinančiam raketinės technikos pradmenis, sveiku protu nesovokiama, nes ir gyvūnai, kaip beždžionės, pamokytos - tokių klaidų negali padaryti - neskirti mažo drono nuo didžiausio lainerio. Tuo labiau, kad, dar esant visokioms apsauginėms blokuotėms, kurių karinėje technikoje apstu r turėtų būti blokuotė, kad negalima būtų „netyčia“ raketą paleisti į keleivinį lėktuvą. Žinau, kad bent BUK-M1 (raketinis įtaisas numušės Malaizijos lainerį) turi blokuotes, kad savus lėktuvus negalima būtš numušinėti, ir kad numušti savą, reikia nuplėšti plombas ir tada mygtuku panaikinti blokuotę. Todėl KELEIVINIUS LĖKTUVUS TIK SĄMONINGAI GALIMA NUMUŠINĖTI, nes panašu, kad  tos blokuotės buvo atjungtos? (Reikia aiškintis, ar Pancijr-s turi tokią blokuotė? Jei, ne, tai tada gamintojų didžiausias nusikaltimas.) Net galima įtarti, jog „numušta sąmoningai, kad Ukrainą apkaltinti, kaip tai buvo planuota  2014 m. pradėti karą su Ukraina?“ Tik ne į tą Pervomaiską raketinį įtaisą nuvežė, ir ne tą keleivinį lėktuvą numušė? Tai Ukrainos VSD Nalivaičenko versiją gal vėl reikia kelti?  
              Jau sveikintina, kad per Panoramą pagaliau pranešė, kad V. Putinas pokalbyje su Ilhamu Alyjevu lyg, pateikė atsiprašymą? Bet kuo „vertas atsiprašymas“, kai čia pat Ramzanovas Kadyrovas apdovanojo sūnėną Chamzatą Kadyrovą už gerą dronų atakos atmušimą? Ar tai ne pasityčiojimas iš nužudytų keleivių? Kažkodėl apie tai Lietuvos žiniasklaidoje to pranešimo nesimato? Nesimato ir analizės, kad tarp dviejų islamiškų kraštų (Čečenijos ir Azerbaidžano) prasideda musulmoniškas konfliktas, nes lėktuvo pamušimą gali įtarti kaip ir sąmoningą?
              Jeigu, dėl dronų atakos negalima buvo priiminėti lėktuvo, tai iš karto turėjo pranešti, kad net neartėtų keleivinis lėktuvas prie Čečenijos sostinės Grozno aerodromo, o ne iš III-čio užėjimo tą  keleivinį lėktuvą  virš Grozno pamušti. Išlikę gyvi liudininkai numušimą liudija, kai yra internete vaizdai, kas viduje to lėktuvo dėjosi, kai žmonės kvėpavimui dujokaukes buvo užsidėję, akivaizdžiai, dėl hermetizacijos pažeidimo.

               Ir, štai, patys aiškiausi stiuardėsės Aidan Ragimli ir bortpalydovo Ziufiugar-o Asudov-o parodymai, kaip jiedu, dujokaukėms nukritus automatiškai, pradėjo raminti keleivius, po, neva, „paukščių smūgio“, kaip priekyje sėdintiems pilotams pirmą kartą taip pasirodė. Bet čia pat antras smūgis per lėktuvą Ziufiugar-ui kirto ir per ranką, o jo kolegė Aidana jam ranką tada tuoj pat perrišinėti pradėjo. Ir kiti keleiviai tapo čia pat sužeisti, jau, tikrai, ne „paukščių atakos“. Tuo labiau, kad dar ir 3-čią raketos smūgį Aidan-a su Ziufiugar-u Aktau ligoninėje paliudijo!
              Tai jau vien logika perša tolimesnį vaizdą, kas turėjo dėtis pilotų galvose, kai rūko metu lėktuvas negalėjo Grozno aerodromo tako atrasti tik per GPS-o trigdžius, kurie pasireiškė jau nuo Kaspijsko, kuriame ir yra Machačkalos aerodromas.
               Sveikas protas turėjo nedelsiant suvokti, kad tuojau pat reikia sprukti iš „krikščioniškosios Rusijos“. Taip, kad apie „Min.Vandenis“ teko pamiršti, tikrai, ne „dėl kalnų“, pagal tuos pasakorius. Tuo labiau, kad Aktau aerodromo takas apie puskilometrį ilgesnis ir platesnis, o stepės aplinka palankesnė ir lėktuvui nusileisti, nei laviruoti tarp pavojingų Kaukazo priekalnių reljefo formų. Čia kaip ir aiškėja Flightradar-24 transponderio atjungimo priežastis pasislėpti ir sprukti nuo persekiojančių raketų. Todėl, panašu, kad minėti pasakoriai kažkiek ir teisūs, kad ne dispečeriui teisė atsakinėti aerodromus, jei norintys nusileisti pilotai juos prašo. Mano nuomonė atvirkštinė, nei dalies pasaulio žiniasklaidos - panašu, kad patys pilotai skersai skersai Kaspijo galėjo pasirinkti skrydį jau vien dėl to, kad kuo skubiausiai „išnešti kudašių“ iš Putino Rusijos ir PASAULIUI PARODYTI pažeisto lėktuvo įrodymus, kurie Rusijos aerodromuose būtų kariuomenės apsupti ir liudininkai nebūtų prileisti. Tai pilotai privalėjo suvokti ir todėl mažai Rusijai priklausantis Kazachstanas turėjo būt patikimesnis. Kaip toliau vyks tyrimai pamatysime. Neramu, kad Kasymas Žomartas Tokajevas nepaliko Sankt Peterburgo, nors Kazachstano keleiviai visi 100-tu %-tu 6 žuvo. Tuo labiau, kad tos šalies vienas politikas labai keistai prašė „nespekuliuoti“ kritusio lėktuvo dalies paviršiaus nuotraukomis? NEGI PASAULYJE DAR GALI BŪTI KVAILIŲ, TIKINČIŲ, KAD LĖKTUVO PAVIRŠIUS PRAKAPOTAS PAUKŠČIŲ SNAPAIS ? ? ? 

 
              Tai pateikiau kaip pavyzdį sąmoningų keleivinių lėktuvų numušimus, atitinkančiais ir J. Krikštaponio apšmeižimo atliktą technologiją tos pačios gal Kremliaus politikos kilmės?

          Todėl RUOŠIANTIS MINĖTI J. KRIKŠTAPONIO ŽŪTIES METINES, SVARBU ŽINOTI, LYGIAI PAGAL TOKIĄ PAT TECHNOLOGIJĄ KURSTOMA IR ANTISEMITINĖ ISTERIJA, kur pirmą kart Lietuvos istorijoje buvo pateikta žemiau esančioje nuotraukoje:        

           Tačiau įšokiravo, kad Jonui Noreikai - Generolui Vėtrai „ginti?“ buvo pakviestas pagrindinis J. KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJOS KLASTOTOJAS dr. Alfredas RUKŠĖNAS, lyg „Lietuvoje daugiau nėra sąžiningų istorikų“. Tuo labiau, kad Lietuvos Žmogaus teisių koordinacinis centras (pirmininkas Vytautas Budnikas) praeitų metų rugpjūčio 16 d. pagal tada dar tik mano pradėtus tyrimus, parašė Prašymą dėl nepagrįstų kaltinimų Laisvės gynėjui J. Krikštaponiui, ..., kuris buvo skirtas Generalinei prokuratūrai, LGGRTC-ui, ir Pasipriešinimo dalyvių Rezistentų) teisių komisijai, informuojant apie visą tai Prezidentą, Seimo narius.
               Bet, deja, negirdėjau, kad LGGRTC-as būtų svarstęs tą pranešimą, nes man vėliau su Centru susirašinėjant, akivaizdžiai matėsi, kad gal Centras ignoravo šios visuomeninės organizacijos kreipimosi teiginius, arba buvo jų nematęs?
               Juolab, to Prašymo paskutiniame 10-tame psl. 2-oje skiltyje buvo prašymas „... spręsti dėl tyrinėtojų Mindaugo Pociaus ir Alfredo Rukšėno nušalinimo nuo tolesnių J. Krikštaponio biografijos tyrinėjimų (atsisakant jų vertinimų) dėl nepakankamos šių asmenų profesinės kompetencijos ir dėl to, kad šie asmenys galimai suinteresuoti trečiųjų asmenų pageidaujamais tyrinėjimų rezultatais, dėl ko , turėdami išankstinę nuostatą, jie negali objektyviai vertinti faktų.“

          Taigi, labai įdomiai gaunasi, kad prašoma minėtą nušalinti, ir vis tiek atsiunčia akivaizdų klastotoją, kuris tada nebuvo žinomas, nes neperskaitytų-atvirkščiai apie J. Krikštaponį dokumentų minėtas sudėjimo faktas sužinotas tik prieš savaitę ir apie tai man pirmą kartą Prezidentui ir ...  pranešus š. m. gruodžio 23 d., kai aš išsivaizdavau, kad „atradau“ dokumentus, J. Krikštaponį išteisinančius, kaip rezistento Edvardo GUOGOS liudijimą-teigimą, kad J. Krikštaponis buvo kuopos vadu tik Kaune, o A. Rukšėnas su A. Bubniu, pasirodo, yra matę tą Edvardo Guogos unikalų liudijimą  net 2012 m. ir jį pavertė į „įrodymą žudynėse dalyvavimo“ Tokias pačias klastotes-manipuliacijas su dokumentais, viską atvirkščiai teigiant, darė ir M. Pocius moksliniame žurnale „Genocidas ir Rezistencija“ . . Tuo labiau, kad tarp tų dokumentų buvo pateiktas ir „J. Krikštaponio kaltintojo“ - komunistinio nusikaltėlio Martyno Kačiulio 1982-08-16 Tarptautinės apklausos protokolas, kuris kaip tik persigalvojo ir popietinėje apklausoje, paneigė priešpietinį išsigalvojimą apie J. Krikštaponį, pabrėždamas, kad buvo pakeisti vadai  ir buvo ne „ne Krištaponis, o Reikalas“, kurį KGB ir nustatė buvusį kuopos vadu. Bet tai reikėjo pamatyti, skaitant STENOGRAMĄ, kurios nestudijavimas ar ne paneigia moksliško tyrimo metodus, kai ignoruojami svarbiausi dokumentai? Juolab, kad kiti liudininkai; ten A. Rukšėno-A. Bubnio nurodyti, tose Rudensko žudynėse, - nurodė visai kitus kuopos vadus.  Tai ar čia ne aukščiausio lygio klastotė su tokia dokumentų manipuliacija?

          Tuo labiau, kad tos V. Sinicos konferencijos išvakarėse telefonu bandžiau LGGRTC-o vadovybę ir patarėjus įspėti, kurie labai mandagiai su manimi kalbėjo - jiems perdaviau, kad neeilinė situacija gaunasi, kai į Seimo konferencija siunčiamas tik klastotojas iš didelio Centro kolektyvo, lyg, būtų „nereikalingi sąžiningi“ tyrėjai?

          Tuo labiau, kad pačioje V. Sinicos konferencijoje A. Rukšėnas nelabai blizgėjo - daug kam galėjo atrodyti kaip „teisinimasis“. Apie žudynėse J. Noreikos dalyvavimo neigimas, manau, kad bereikalingas, nes neteko matyti, kad jį tuo kas kaltintų (Atsiprašau, jei klystų - jei buvo tokie nepagrįsti priekaištai, tai tada šį pastebėjimą atsiimsiu.)
               Bet nebuvo akcentuotas siekis išsaugoti žydų turtą. Negi A. Rukšėnas nežino, kad per I-ąjį pasaulinį karą žydai buvo tremti ir jie gal buvo praradę savo turtus, o garsusis Jono Noreikos anūkės Silvijos Foti klaidintojas-manipuliantas Grant Gochinas klaidino L. Ryto redakciją bei skaitytojus, kad, neva, jo artimieji I-o pasaulinio katro metu pasitraukė dėl, neva, „lietuvių pogromų“?
                Todėl preciziško turto apskaitos ir jam saugojimo finansavimo šaltinio atradimas jo įsakymuose ar ne įrodo, kad Jonas Noreika siekė išsaugoti turtą ir galėjo nežinoti, kad žydus ištiks tragedija ir to turto nusavinimas Reicho labui? O kodėl A. Rukšėnas neapsistojo ties svarbiausiu - ties Žydų gelbėjimo tinklo organizavimo, kažką apie jį neaiškiai paliurptelėjus? O į Wermachtą  lietuvių ėjimo ir SS legiono boikotas ar išvis tyrinėtas? Kodėl šį svarbiausią J. Noreikos nuopelną visai nepaminėjo? Juk už tai Štuthofe buvo kalintas, dar netkartu su LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky mama, močiute ir teta, kuri dėl bado neišgyveno.  Kodėl tai neužakcentuota?

         Dar keisčiau, atrodo, kad A. Rukšėnas, save pristatydamas, pabrėžė, kad „dirbo LGGRTC-e“. Tai, ką. jis jau nedirba, kad būtojo kartinio laiką pavartojo, ar nusišnekėjo? Klausiu, nes Centras jo nei el. pašto nei telefono nenurodo. Kodėl jis slepiamas? Kodėl su juo negalima pasitarti, paklausti, pasikonsultuoti bet kuriam kraštotyrininkui tyrimuose? Kodėl kraštotyrininkų pagalba nesinaudojama? Kur čia „demokratinės“ valstybės principas, kai ignoruojamo kraštotyrininkų užfiksuoti svarbiausių jau į Anapilį išėjusių žmonių svarbūs paliudijimai?

         Nors labai puikiai Vytautas Budnikas dėstė apie antisemitizmo isterijos eskalavimą, bet mane nustebino, kad įrašo 23:37 dėl J. Krikštaponio pasakė, jog„... kiti įrodinėja, kad dokumentai buvo suklastoti“.
               Ir kas taip įrodinėja? Kokie čia „tyrėjai“ tai nustatė?
               Aš klastotojus matau tik šalia sėdintį A. Rukšėną bei jo kolegą M. Pocių, kurie visai kitaip teigia, nei dokumentuose yra parašyta. Tai ar nėra čia pati grubiausia klastotė-skaitytojų apgavystė, kai nuo gatvės bet kam nėra galimybių patikrinti dokumentus. kaip A. Rukšėno - dr. A. Bubnio minėtos „grožybės“? 
               O, kad, neva,   „KGB klastojo“, deja J. Krikštaponio byloje visiškai to nėra, nors daug kas norėtų, kad taip būtų. Juolab, NKVD J. Krikštaponį net „gynė“, parodydama, kad jis buvo kalinamas Kauno kalėjime, į ką A. Rukšėnas ar nenusikalstamai tą NKVD dokumentą suignoravo? Net mane A, Rukšėnas Facebook-e užblokavo, kai jam pateikiau tą NKVD dokumentą ir jo darbo kolegos Daliaus Žygelio ištrauką iš straipsnio dar sesers apie savo brolį to paties fakto paskelbimą apie  brolio kalinimą. Tai, kur žmoniškumas-humanizmas, žinant, kad buvo kalinamas ir kaltinti antinaciškai nusiteikusįjį nebūtais dalykais?
               Dar svarbiau, kad ,  ir pereinamoji iš NKVD į KGB 1955 m. Pabaltijo karinė justicija  ... J. Krikštaponį taip pat „gynė“, parodydamas, kad po dezertyravimo iš Raudonosios armijos iki įstojimo į Vietinę rinktinę, buvo namuose, o ne „Minske“, kaip tai norėtų A. Rukšėnas su A. Bubniu. Tik reikėjo atsiversti J. Krikštaponio būrio narių ir jo sesers Veronikos baudžiamąją bylą.  Kaip galima „tyrimą“ atlikinėti, nematant visų dokumentų?
               O finale KGB galutinai J. Krikštaponį „apgynė“, nustatydama, kad Baltarusijoje kuopos vadu buvo ne pastarasis, o Nikodemas Reikalas. Pastarąjį rodė ir daug liudininkų. Ir čia, kokią „teisę“ turėjo A. Rukšėnas kvestionuoti už save geresnių kaip specialistų - KGB-istų - kriminalistų kompetenciją, kurie betarpiškai vykdė apklausas ir, nusimanydami apie psichologiją, aiškiai privalėjo matytii, kas tiesą sakė, o kas ne? Tai, kodėl A. Rukšėnui reikėjo atsirinkti tik akivaizdžią neteisybę sakančių „liudininkų“ „parodymus“?
               Juk tie ne tiesą sakė akivaizdžiai, gelbėdami savo gyvybę, kurios išsaugoti nepavyko (tai kuopų vadai Zenonas Kemzūra ir Jonas Ūselis, kurie buvo sušaudyti 1962 m. po Vilniaus teismo), o toks „Jonas“ Stanislovas Rutkauskas akivaizdžiai sumaišė du kuopos labai panašius vadus, kaip J. Krikštaponį painiodamas su M. Reikalu, kurio pastarojo jis ir visai nemini, jį cituodamas ir manydamas, kad tai, neva, pirmasis. Juk jie buvo išskirtinai aukšti ir liekno sudėjimo, todėl karinėje tarnyboje painioti žmones ir pavardes galima labai paprastai - tai aš galiu patvirtinti iš labai svarbaus pasaulinio įvykio savo karinėje praktikoje.  Juolab „J.“ S. Rutkauskas pastarųjų kuopos vadų pasikeitimo nematė, nes prieš išvyką į Minską pridavinėjo savo parduotuvę ir dalinyje nebuvo. Todėl jam N. Reikalas ir galėjo pasirodyti kaip „J. Krikštaponis“ - tai eilinė žmogiškoji klaida, kurią darė ir minėtas M. Kačiulis, kuris tą klaidą galop pripažino, o „tyrėjas“ A. Rukšėnas tokio paprasto dalyko nepamatė. Be to, jei atsirastų „J.“ S. Rutkausko parodymai apie N. Reikalą, tai, tada jis J. Krikštaponį galėjo labai paprastai ir sąmoningai KGB-istams pakišinėti, kad apsaugoti jo pavaduotojus Vladą Tamošiūną ar N. Reikalą, nes kaip teistas už Partizaninę veiklą, galėjo žinoti, jog J. Krikštaponis galėjo būt žuvęs (apie jo žūtį galėjo sužinoti net kalėdamas ar tremtyje būdamas) ir todėl maustė KGB-istus. Todėl ir pats dr. A. Bubnys yra įspėjęs savo publikacijoje, kad reikia KGB  parodymus atsargiai vertinti, kurio tą perspėjimą jis net sau neprisitaikė būti atsargiu.
                Todėl  LR Generalinė prokuratūra ir atmetė J. Rukšėno sukurptus kaltinimus J. Krikštaponiui, nes IŠ PASKALŲ LYGIO  TARDYMO-APKLAUSŲ PROTOKOLŲ TEISININKAMS KALTINTI NEPRIIMTINA. Todėl teisininkai atmetė J. Rukšėno „pažymą“, nors pastarasis ir dar apgaudinėjo Lietuvos teisininkus, nuslėpdamas nuo jų J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktus. Todėl neatsitiktinai teisininkai ir vadino J. Rukšėno „pažymą“, kaip NEOBJEKTYVIŲ DUOMENŲ „kratinį“.

             O, grįžtant prie V. Budniko „klastočių?“ paminėtų ir jiems būtinų jo išvardintų sudėtingų kriminalistinių ekspertizių - tai visam Ypatingajam archyvui jų nepadarysi, kai jame tūkstančiai tonų ten dokumentų. Tam reikia žinoti, kur yra klastotė. Bet aš, studijuodamas tuos dokumentus, jų nepastebėjau, kai mačiau tik minėtų istorikų manipuliacijas su tais dokumentais. Jos matosi net plika akimi - net nereikia turėti jokio ypatingo išsilavinimo, kad mokslininkų broką pamatyti.

          Na, o dėl Šeduvoje kuriamo „Dingęs Štetlas“ muziejaus, kai V. Budnikas pasakė, kad kreipsis į prokuratūrą, ir jau 2024 m. gruodžio 23 d. kreiptasi, tai - pranešė Pozicija ir net BNS, o taip pat,  galite paskaityti patį Prašymą LR Generalinei prokuratūrai, žinomai JUNESCO, ET kultūros paveldo komitetui ir  Holokausto (IHRA) atminimo aljansui.
               Kaip matome, svarbiausioms Tarptautinėms organizacijoms pranešama, kad ant paminklo aukoms pakeistas užrašas - atlikta provokacija. O kas atliko tą provokaciją, 2024-12-11 Kauno diena atsakė, jog „„Dingusio Štetlo“ vadovas J. H. Dovytaitis ... informavo, kad užrašai buvo pakeisti remiantis istorikės Mildos Jakulytės tyrimų rezultatais.“. O pati Milda Jakulytė pasakė:
               – Remiantis istoriniais šaltiniais. Rengdami medžiagą muziejui ieškojome visokių dokumentų, prisiminimų, liudijimų ir t. t. Tyrėme ir Holokaustą Šeduvoje. Ypatingajame archyve peržiūrėjome daug bylų, susijusių su žudynėmis Šeduvoje ir susijusių su žmonėmis, kurie žudė žydus. Iš tų visų bylų, dokumentų, pasakojimų šeduvių, kurie dar prisiminė tuos įvykius, ir padarėme tuos naujus akcentus ant paminklų.

          Mat, tame LŽTKC-o Pareiškime parašyta:
               „Ankstesniuose užrašuose buvo nurodyta, kad žydus nužudė „nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai“. Atnaujintuose užrašuose pabrėžiama, kad žudynes vykdė „lietuviai kaimynai“.

              Kodėl atsirado poreikis pakeisti užrašą ir pabrėžti lietuviškumą, istorikė Milda Jakulytė-Vasil atsakė, jog „Tose žudynėse nedalyvavo nė vienas vokietis. Tos frazės apie nacius okupantus ir jų vietinius kolaborantus arba hitlerinius okupantus ir buržuazinius nacionalistus yra perimtos iš sovietmečio. Skaitant istorinę medžiagą tų nacių ten nė kvapo nebuvo.“ 

               Perskaičius paskutinį sakinį, labai paprašyčiau numatomo puikaus muziejaus gerbiamų darbuotojų neįsižeisti, ką TIK PERKELTINĖJE PRASMĖJE paklausiu taip:
               „Ar M. Jakutytės-Vasil paminėtuose dokumentuose ne gali būti viskas atvirkščiai, kaip tai paaiškėjo J. Krikštaponio atžvilgiu daktarų A. Bubnio - A. Rukšėno minėtuose „tyrimų šedevruose“, jei jiedu panašius „šedevrus“ galėjo ir šiam „... Štetlui“ pakišti, žargoniškai „nusišperinimui“, nieko negalvojant ir nepatikrinant, dr. A. Bubnio pavyzdžiu?“

               O, šiaip, LEISKITE PASVEIKINTI „Dingusio Štetlo“ KOLEKTYVĄ UŽ NAUJOVIŠKĄ POŽIŪRĮ Į  ISTORIJĄ, atsisakant Lietuvai prikergtus sovietinius „buržuazinių nacionalistų“ ir „kolaborantų“ terminus. Ypatingai pastarasis  netinka, nes vokiečiai užpuolė ne „Lietuvą“, o Sovietų Sąjungą, kuri buvo Lietuvą okupavusi. Todėl bendraujantys su vokiečiais ne kaip ne gali būti pravardžiuojami „kolaborantais“, nes taip gali vadintis tik sovietai, kuriems tarnavę privalo būti vadinami „kolaborantais“.
               Tik ne aišku, kodėl ponia Milda paminėjo tuos sovietinius terminus, kai ankstesnis ant paminklo užrašas buvo visai ne sovietinio termino?

        
             Atsiprašyti visų turiu ir aš už, skubotą; ir tuo pačiu, kaip ir, pavėluotą; net Tarptautinį kreipimąsi-Prašymą, nes, manau, kad  galima buvo naują užrašą Šeduvoje ir kitokį uždėti, tariantis dėl jo mums visiems bendrai, nes šią problemą mačiau jau 2021 m. rugpjūtyje, kai buvau perskaitęs su baisiausiomis žurnalistinėmis klaidomis rašiusios labai iškreiptai apie J. Krikštaponį   LRT rašeivės Domantės Platukytės interviu su Milda Jakutyte-Vasil... - tai  prisipažinsiu, tada J. Krikštaponio biografijos iškraipymai man atrodė svarbesni ir todėl galimai perdėtą lietuvių Šeduvos Holokauste dalyvavimą praleidau,  visą tai nesureikšmindamas. Mane tada labai stebino, jog M. Jakutytė-Vasil net nepaminėjo nei Šeduvoje nužudytų žydų skaičiaus ir net tų žudynių datos nebuvo keistai, negi ne žinomos? O to LRT  „platukitiškas“ straipsnigalio   pavadinimas, net šokiruojantis jau tada buvo, kaip ir dabar Šeduvos  aukų paminklo nauju užrašu, dar prieš 4 metus rašėm ka, neva, „Masinės organizuotos žudynės, vykdomos vietinių“. Panašiai,  kaip ir, garsiame Oskaro Koršunovo  MŪSŲ KLASĖ spektaklyje, pagal Tadeuszo Slobodzianeko pjesę apie garsiausią pasaulyje Jedvabo pogromą, kai lenkai naktį išgaudė visas moteris su vaikais ir jas gyvas sudegino klojime, o vokiečiai (naciai), atseit, tik filmavo tą įvykį. Juolab, visų „žydų apsaugai nuo vietinių“ tą pačią liepos 20 d.  ar ne per „sutapimą“ rašomi įsakymai Kaune Vilijampolės ir kitiems getams kurti? Tik kodėl to spektaklio scenarijuje nebeliko išprievartautiems žydų vyrams vertimas nusigriauti savo Lenino skulptūrą ir jai laidotuvių eiseną inscenizuoti? Ar buvo tame spektaklyje lenininio masinio lenkų trėmimo į Sibirą scena?
              Tame 2021 m. LRT straipsnyje buvo rašoma, jog „Žudynės vyko dvi dienas rugpjūčio pabaigoje. Kuratorės (P.S.: minėtos M. Jakutytės-Vasil) teigimu, didžioji dalis žmonių buvo nužudyti per pirmąją dieną, mažesnė grupė - per antrąją. Liudijimai rodo, kad pirmąją dieną žmonės buvo žudomi vietine jėga, manoma, kad antrą dieną buvo atvykę keli nacių atstovai, jie stebėjo, kas vyksta.“(Viskas lygiai taip pat, kaip Jedvabno pogrome - todėl tik čia citata paryškinta)

              Tai kas „ne taip“ parašyta Šeduvos Holokaustui atminti paminklo naujame užraše „žudynes vykdė „lietuviai kaimynai“? Tai, kaip LŽTKC-o Prašymo tarptautinėms organizacijoms rašymo iniciatorius įsivaizduoja apie JUNESCO, ET paveldo komitetą ar Holokausto (IHRA) atminimo aljanso vaidmenį Šeduvos aukų paminkle to naujo įrašo „arbitrais“, kai išvardintų istorinių dokumentų rodmenys kol kas lyg ir neprieštarauja parašytiems  žodžiams? Negi versime tų tarptautinių organizacijų atstovus, kad jie revizuotų archyvuose istorinius dokumentus? Ar ne geriau mums patiems pasidaryti archyvuose reviziją, taip, kaip ir aš J. Krikštaponio klausimu padariau?
              O tos Tarptautinės organizacijos ir LR Gen. prokuratūra negi pradės prieštarauti išvardintiems istoriniams šaltiniams? Ar su tuo Pareiškimu į Tarptautines organizacijas nėra pavojus, kad galime likti nesuprasti tarptautiniu mastu ir per nesusipratimą dar labiau „įteisinti“ lietuvių Holokauste paminėjimą? Ar ne geriau buvo iš karto tiesiai kreiptis į tas istorikes bei į LRT, kad nekvailiotų?. Labai apgailestauju, tai nepadaręs iš karto.
                  Tai, ar ne geriau dar giliau į neaiškius istorinius faktus lįsti - juos tyrinėti? Pirmiausia, ar Šeduvą galima lyginti su Jedvabno miestu, esantį šalia Balstogė, kuri buvo pagarsėjusi 1906 m. birželio 3-osios pogromu su per 70 aukų skaičiumi,  kur pogromams tradicijos atsirado net nuo1881 m. kalėdinių Varšuvos pogromų? Kodėl net iš karto po karo 1945-08-11 Krokuvos žydų pogrome aktyviai dalyvavo 40 milicininkų, o 1946 m. birželio 4 d. Kelcuose aukomis tapo iki 351 iš nacių koncentracijos stovyklose išgyvenusių ir sovietinių partizanų? Apie Vilniuje pogromams pavojų rašė net pats Kazys Škirpa 1918 m. lapkričio 23 d.„Lietuvos ūkininke“N.1 8-9 psl., kur rašė taip:

          „ ... revoliucinė Lietuvos Taryba, nevaizduodama savyje savyje visų apsireiškusių srovių, dažnai turinčių mūsų sodžiuje nemažos įtakos, gali iššaukti sodžiaus gyventojų neužsiganėdinimą ir sukelti juos prieš miestelėnus, kas be abejo, yra negeistina ir gali iššaukti atvirus užpuolimus ant žydų ir inteligentijos. Čia gali kilti tarpusavio piliečių kova. Lietuvos valstybės atstatymas nuo to labai nukentėtų, o gal ir visai žlugtų, Kas atsakys už tai?!“  (P.S.: paryškinau aš)

              Ir nereikia stebėtis, kai, kad lenkų kariuomenei iš Vilniaus išvijus bolševikus, 1919 m. balandžio 19 d. prasidėjo VELYKINIS ŽYDŲ POGROMAS, besitęsęs 3 dienas su apie 60 aukų pasekmėmis.

               Tačiau lietuviškoje kultūroje nieko panašaus neaptinkama, išskyrus buitinius konfliktus, kai žydų pavyzdžiu ir lietuviai pradėjo verslais užsiiminėti.
                Bet, grįžtant prie prieš 4 metus LRT minėto straipsnio, kuris nenurodė nei Šeduvoje nei egzekucijų datų ir nei  tikslaus aukų skaičiaus, galima įtarti, kad nėra vadovautasi pagrindiniu ir žinomiausiu pasaulyje dokumentu, apie kurį privalėtų žinoti kiekvienas Lietuvos moksleivis ir net kiekvienas Lietuvos pilietis privalėtų šį dokumentą žinoti, nors, panašu, kad apie jį nieko nežino kai kurie geriausi istorikai, jei tokias klaidas leidžia rašyti ant Šeduvos Holokausto aukų paminklo? Taigi šis dokumentas garsiai žinomas  kaip Lietuvoje įvykdyto masinio žydų naikinimo viršininko ir apskaitininko; SS pulkininko (Standartenführer-io) Karl-o Jäger-io žydų naikinimo tiksli buhalterinė apskaita, kurioje Šeduvos aukų skaičius yra nurodytas toks:

          Ir kaip ne apmaudu, Šeduvos Holokausto aukų atminimui paminklo ankstesniame įraše buvo rašoma, kad „ ... rugpjūčio 25 d. sušaudė apie  400 Šeduvos miesto žydų“. Net nežinojo tikslaus aukų skaičiaus ir rašė „apie“. Na, o po, taip vadinamo „istorinio patikrinimo“, ant paminklo atsiranda tik antra žudynių diena . Taigi, Šeduvoje Holokausto aukų atminimui yra parašyta taip:

              „Šeduvos žydų bendruomenės atminimui - 400 žmonių nužudytiems 1941 m. rugpjūčio 25-26 d. jų lietuvių kaimynų.“.

             
         Šokiruoja ne tik niekuo dėti „lietuviai kaimynai“, kuries pagal minėtą LRT D. Platukytės straipsnį už kažkokius nieknikius „imtų ir išžudytų visą miestelį“, Dar labiau, apmaudu, kad ANT PAMINKLO PARAŠYTAS NETIKSLUS AUKŲ SKAIČIUS, KURIS GEROKAI SUMAŽINTAS.
              Nelabai norėtųsi tikėti, kad toje ataskaitoje K. Jägeris pasididintų skaičių? Juolab, skaičius pas jį duotas kaip ir tikslus, o ant paminklo skaičius su dviem nuliais jau akivaizdu, kad skaičius yra apytikslis ir atnaujintame tas su dviem nuliais rašomas jau be žodžio „apie“. Todėl kiekvienam lankytojui ant paminklo tie du nuliai gali būti įtartini jau vien dėl, neva, „sutapimo“.  Taip, kad toks ant Holokaustui atminti paminklo netikslus skaičius byloja, kaip nekruopštumą aukų apskaitoje. Taip, kad toks netikslumas gaunasi, matyt, tik todėl, kad galimai Lietuvos istorijos institutas ir LGGRTC-as, besirūpinantis, kaip suklastoti J. Krikštaponio biografiją, visai net nekontroliuoja privačias istorinio entuziastines struktūras - galimai joms pagalbos neduoda, nes akivaizdu, kad nesivadovauta šiuo garsiausiu pasaulyje Holokausto dokumentu?
               Dar labiau šokiruoja, kad minėtame Standartenführer-io Karl-o Jäger-io žydų naikinimo tikslioje buhalterinėje apskaitoje yra ir konkretūs žudikai įvardinti, kurie nieko bendro neturi su paminkle paminėtais „kaimynais“.

              Taigi, kas konkrečiai nužudė Šeduvos žydus, atradau tik dabar - rašydamas šias eilutes, kai pažvelgiau į to garsiojo dokumento pradžią.
             Prisipažinsiu, kad, nors tą dokumentą jau labai senai žinojau ir prieš kelis metus jį internete aprašinėjau, bet buvau neįsidėmėjęs. Todėl bandžiau čia dar jauną „Dingusio Štetlo“ istorikų kolektyvą ginti, nes, galvojau, kad ta Holokauto buhalterija yra bendro pobūdžio. Tačiau, dabar rašant, paaiškėjo, kas iš tikrųjų nužudė Šeduvos žydų miestelį. Tai parašyta to žymiausio pasaulyje dokumento pradžioje: - jame rašoma taip:

          Kaip matome, Šeduvoje žydus žudė jokie „kaimynai“, o operatyvinis būrys 3, kuris ir yra atsakingas už 70 tūkstančių išžudytų žydų, iš toje ataskaitoje paminėtų 137 346 aukų, kur detaliau galima pastudijuoti žinomo anarchisto - pirmojo J. Krikštaponio šmeižiko Evaldo Balčiūno tinklalapyje atrastą tą dokument internetiniu adresu:http://www.anarchija.lt/politika/1733-holokausto-lietuvoje-buhalterija-karlo-jegerio-suvestines-zinios-apie-operatyvinio-burio-3-teritorijoje-iki-1941-gruodzio-1-ivykdytas-egzekucijas Ar šis dokumentas originalas - ne aišku? Panašu, kad jis sovietiniais metais yra perrašytas, gal į garsiąją knygą MASINĖSŽUDYNĖS ..., žymių NKVD-istų M. Baranausko, E. Rozausko, sovietinio VISI dėstytojo ... Rukšėno, ir ... parašytą gal įdėtas ? Be to ši ataskaita yra įdėta ir į Vikipediją adresu: https://lt.wikipedia.org/wiki?Jėgerio_ataskaita Toje ataskaitoje parašyta, kad komunistai Lietuvos kalėjimuose buvo laikomi pana,šiai iki 1941 m. pabaigos ir tai yra įrodymas, kad J. Krikštaponis su jais vienoje kameroje buvo kalinamas irgi tuo laiku ir tuo pačiu metu "Baltarusijoje" būti negalėjo. Tai ši ataskaita, kaip ir „įrodo?“, kad J. Krikštaponį neteisėtai apkaltinę LGGRTC-o istorikai A. Rukšėnas - A. Bubnys ir M. Pocius, arba nematė šios Karlo Jėgerio ataskaitos, arba jie „internetu dar nesinaudoja“?

             Aišku, tikslumo čia irgi gali nebūti - gali būti ir kokios nors paklaidos, nes, nors, pagal egzekucijų datas, tas būrys galėjo pervažinėti iš vienos vietos į kitą egzekucijoms atlikti net skirtingose vietose iki trijų egzekucijų per dieną, bet į kai kurias vietas galėjo tas operatyvinis būrys ir nesuspėti nuvykti,  ir žudynes galėjo būti atliktos gal vietinių pajėgų dėka?
          Bet, logiškai galvojant, egzekucijas visur atlikti, turėjo būti profesionalių žudikų komanda, nes neparuoštiems žudymams žmonėms, pagal fiziologinius-psichologinius ypatumus, pasidarydavo bloga po pirmųjų nužudymų ir tai labai atsispindi Ypatingojo archyvo tardymo protokoluose liudininkų fiksuoti pasakojimai. Todėl žudynėms būdavo atrenkami savanoriai, nors pasakojimų ir liudijimų yra ir kitokių - šokiruojančių, apie kuriuos čia ne tema.

          Taigi, čia tas operatyvinis būrys 3 yra garsusis Hamano skrajojantis būrys (https://lt.wikipedia.org/wiki/Hamano_skrajojantis_b%C5%ABrys), kuris jau pagal pavadinimą privalėjo suspėti į visas egzekucijas vykti. Ir, šiaip, visos žudynės, ne tik, logiškai galvojant, bet ir pagal liudijimus, vykdavo slaptai. Galima manyti, kad net patys baltaraiščiai galėjo net nežinoti, kur veda žydus. Net, kai buvo ruošiamos (kasamos) duobės, kurios buvo nurodomos visai kitiems tikslams. Kitaip būtų žudynių vykdymo sabotažai - net baltaraiščiai būsimoms aukoms praneštų, kad jie įimituos į juos šaudymus, ir lieps bėgti į įvairias puses. Žinau, kad Jonavoje daug kas išsilakstė, kai atvedė į Girelės miškelį egzekucijai ir vienam iš pabėgusių pavyko išgyventi iki karo pabaigos.

)

               Taigi, reikia padėkuoti „Dingusio Štetlo“ projekto vadovui Jonui Herakliui Dovydaičiui, kuris atskleidė žiniasklaidoje, kad tų pakeistų žodžių autorė yra muziejaus vyr. kuratorė; ekspozicijos vadovė Milda Jakutytė-Vasil. Dėl jos „teorijos?“ dėstomos, akivaizdu, kad nesivadovavo garsiąja pasaulyje Karlo šia Jegärio žudynių ataskaita, nes pati nežino, kada tiksliai Holokaustas vyko Šeduvoje, ir net nežino aukų tikslaus skaičiaus - tai buvau atkreipęs dėmesį net prieš keturis metus.
              Primenu, kad Jonavoje tarp policininkų įvyko kaip ir maištas iki policijos vado... Reivyčio, kai šoką gavo policininkai, palydėję žmones į žudynes.
              O tais baltaraiščiais tapo nuo sovietų nukentėję. Kai juos, kaip Birželio sukilėlius nuginklavo vokiečiai, tai pasiūlė savanoriams tapti ypatingų užduočių atlikėjais. Į priekį rikiuotėje išėjo, kas dešimtas, jei ne klystų. Išėjo tik tie, kurie praradę buvo artimuosius - išvežtus Birželio 14-tąją dieną.
          Todėl tame „Dingusiame Štetle“ privalėtų būti ir trėmimo epizodai rodomi, kur buvo tremiami ir net žydai, kaip Ukmergės rajono Žydų bendrijos pirmininko Artūro Taico senelis, buvo tremtas kartu su J. Krikštaponio teta Julija Smetonaite, kurie, abu ir garsiajame Rešiotų lageryje kalėjo. Taip, kad, jeigu nebus tos žmonių trėmimo ekspozicijos, tai,  išvis, ar galima Lietuvoje tokį muziejų leisti kurti, iškraipantį mūsų šalies istoriją? Ar pats A. Rukšėnas neturi būti atsakingu už šiuos nukrypimus, nes jis Žydų tragediją labiausiai tyrė? Bet. ar kokybiškai atlikti jo tyrimai? Ar bendravo jis su „Dingusio Štetlo“ muziejaus kuratorėmis Inga Makarova, Sandra Petrukonyte, Živile Tamulionyte, Jolanta Mickute, Iriną Pociene?  Žinau tik medicinos mokslų daktarą kaunietį Aleksandrą Vitkų, kuris intensyviai Holokaustą tyrinėja, Petrašiūnuose atrado žudynių vietą, ...
             Taip, kad dėl „kokybės“  galima abejoti jau vien pamačius A. Rukšėno J. Krikštaponio „priskaldytų malkų“ sritį, jau nekalbant, apie Minske bataliono veiklą, kokius aš A. Rukšėno „šedevrus“ aptikau, tai net netelpa į Sveiko proto rėmus - juos teks skelbti. Todėl minėtoms „Dingusio Štetlo“ kuratorėmis jau dr. A. Bubnio „šedevru“ informavau. Dėl jo, atrodo, turėtų pirmiau atsakyti A. Rukšėnas, nes dr. A. Bubnys, panašu, kad per daug juo pasitikėjo,  aklai nusirašydamas (žargon.: „nusišraibindamas-nusišperindamas“) nuo galimai nuovokos  neturinčio ... Todėl LGGRTC-o istorijos „mokslas“ tampa panašus į  NUSIRAŠINĖTOJŲ RELIGIJĄ, kuri turėtų būti gal smerkiama pedagogikos-edukologijos mokslu? 
              Todėl tikėtina, kad šis jaunas „Dingusio Štetlo “ kolektyvas arba gražins senąjį užrašą, arba, išvis, gal persigalvos ir ką nors kitaip parašys? Juk, ant aukų paminklų įvardindavo žudikus tik komunistai. O tai nėra etiška, kai ramiai aukos negali ilsėtis.

              Taip, kad ir pagal seną užrašą, minint „nacistinius budelius“ ar išvis reiktų minėti, kad, ir „vietinius talkininkus“? Jeigu tie „talkininkai“ atvedė iki duobės, nežinodami, kur veda, arba tie „talkininkai“ iškasė duobę, net nežinodami, kam kasa, tai AR ANT PAMINKO ETIŠKA RAŠYTI ABEJOTINUS TEIGINIUS ? ? ? Nemanyčiau, kad tai yra ir edukologiška, kai aukos ramiai negali ilsėtis, bijodamos, kad nepasikartotų   ...? Kad nepasikartotų - pamoką duoti, tą Holokausto procesą reikia aiškinti tik gal, muziejuje, bet ne ant paminklų?  Prie paminklo, gal, pirmiau rimtis tūri būti? O, kad nesikartotų tie įvykiai - negalima tai aiškinti vienpusiškai - reikia pateikti visą istorinį kontekstą, kodėl atsirado ABSOLIUTINIMAS, kad ir komunizmo nusikaltimus priskirti vienai tautinei bendrijai?      

          O pasekmės net nesibaigia, nes aukščiau minėtoje V. Sinicos konferencijoje dėl J. Krikštaponio užsimintas kaip ir RAGINIMAS SULAUKTI VYKSTANČIO TEISMO YRA J. KRIKŠTAPONIO GALUTINIS SUNAIKINIMAS, nes teisėjai „nėra dievai“  ir negali žinoti apie tik ką šv. Kalėdų išvakarėse atrastus A. Bubnio - A. Rukšėno „šedevrus“ - apie juos net nežino Pareiškėjai, kai mačiau teisminį „ginčą“ tik dėl geležies gabalų ant paminklinio akmens pakeitimo-palikimo „ginčo“ objektu. O tą „ginčą“, pagal logiką, prieš pagyvenusį Didvyrio sūnėną ir privalo  laimėti mokslų daktarais aprūpinta valstybinė įstaiga, kuri naudos šlykščiausias klastotes; teisėjams ir niekam dar nežinomas. Todėl Teisinėje valstybėje privalo būti nutrauktas toks ANTIPEDAGOGINIS (nelygių jėgų) „ginčas“, atsiradus naujiems archyvuose dokumentų ir jų aprašymų klastojimų faktams. (Nepaminėjau dar Istorijos instituto klastotę dėl J. Krikštaponio, neva, „paleidimo į atsargą pasaką“, skirtą mokslininkams ir visuomenei apgauti, nurodant „dokumentus“, kurių tokių net nėra - apie tai Prezidentui ir viešai rodžiau nuotraukomis.)
               Vien dėl teisminio „ginčo“ NELYGIŲ JĖGŲ, PAGAL ELEMENTARIAUSIUS PEDAGOGINIUS-EDUKOLOGINIUS PRINCIPUS, TEISĖ NETURĖTŲ LEISTI NEI KOVOTI IR NEI „ g i n č y t i s “ su valstybiniu subjektu, aprūpintu, atseit, „mokslu “
              

          Todėl J. Krikštaponio žūties paminėjimas turėtų pabaigti Valstybės tyčiojimąsi iš dvigubo Didvyrio, siūlant stabdyti teismą ir iš naujo tirti visas klastotes, atliktas biografijos „nustatyme“ su sąmoningai nuslėptais pavyzdingo žmogaus faktais, kuriuos vėl Prezidentui ir visai valdžiai teikiau šv. Kalėdų išvakarėse.       

P A P I L D Y M A I

  Atkreiptinas "tyrimas", dviejų valstybinių organizacijų atliktas, akivaizdžiai, paminus;

 bet kokius moksliškumo principus, "tyrinėjant" be jokio oponavimo ir grubiai pažeidus Holizmo (VISUMINIUS) principus ("tyrinėjant" Redukcionistiškai - t.y. stalinistiškai, ką jau chruščiovinio Atšilimo metu toks "tyrimas", kiek girdėjau, buvo pasmerktas.) Juolab, nesąmonė, kai tyrimus atlikinėjo ne kolektyvas (apie jį jokių žinių nėra), o, tik vienas istorikas (Alfredas Rukšėnas), -  o kitas (Mindaugas Pocius) naudojosi A. Rukšėno atrinktomis kopijomis ir todėl labai daug nematė svarbių dokumentų, jų visiškai neskaitė, kurie neigia J. Krikštaponio buvimą Baltarusijoje ir juos pristato, kaip, neva, "įrodančius", neva, "žudynėse dalyvavus", kai liudininkai J. Krikštaponį pristato tik kaip Kaune tarnavusį" (už tai jau galima reikalauti pradinio mokslo neturėjimą, nemokant perskaity  ti dokumentų, arba net kelti baudžiamą bylą už sąmoningą dokumentų neskaitymą iki galo) Tuo labiau, kad yra karininko nuo kario neskyrimo faktas (su M. Kačiuliui apgavus  mokslininkus ir Komisiją, pavertus kaip "kompetetingą liudininką", jauną karį, tik su pradiniu išsilavinimu pavertus į "jaunąjį karininką", kuris gali būti iki kapitono laipsnio),  yra skaitytojų apgaudinėjimas su dokumentai, minint, neva, "J. Krikštaponio raštu Minske parašytu", kai tas dokumentas yra visai kito asmens - t. y. J. Klimavičiaus, kuris gali būti A. Impulevičiaus išgalvotu - suklastotu, kad GESTAP-ą apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukt, nes antro "Jono Klimavičiaus" jokie dokumentai tokio kito karininko (bendravarpavardžio)  egzistavimo nepatvirtina. Juolab, pastarojo parašas išgautas akivaizdžiai Kauno  kalėjime simptomus turi - tai gali patvirtinti net pradinių klasių mokiniai, mokantys raides rašyti - jie aiškiai gali pasakyti, kad neva, "J. Krikštaponio prierašai" yra padaryti kita ranka,  ir net kita plunksna.
               Be to, mano pats naujausiais ir paskelbtasis įrodymas, kad, aplamai istorikams (A. Bubniui ir A. Rukšėnui) į dokumentus kažkas uždraudė pažvelgti, nes jau nesitiki, kad jie "neturi jokio išsilavinimo", kad teisingai žodžius dokumento pavadinime perskaityti ir pastarieji "istorikai?" išsigalvojo LIUDININKAMS, neva, "tardymo" protokolus, kai jau elementaraus supratimą reikia turėti, kad liudininkai negali būti kaltinamaisiais ir jie tik apklausiami, o ne tardomi. Tuo labiau, kad 8-tajame dešimtmetyje, atrodo, žodis "tardymo" galėjo būti panaikintu? (Čia mano spėlionė, nes Kriminalistikos istorijoje nenusimanau, bet Ypatingajame archyve brežnevizmo žlugimo epochoje mačiau tik Apklausų protokolus). Be to, J. Krikštaponiui "apkaltinti", rašomos "išvados", neskiriant miesto nuo užmiesčio, ar civilio kalinio, nuo karo belaisvio, neskiriant geografinių pasaulio krypčių, rašant, kad Glinišče kaimas nuo belaisvių stovyklos yra, neva, "pietryčiuose", kai yra atvirkščiai - šiaurryčiuose ir kai tą kaimą nuo stovyklos skiria dar geležinkelis, kuris neleidžia supainioti pasaulio kraštų. O masinių žudynių vietų "tyrinėjimas", net nežiūrint į tos vietos žemėlapį, tai aplaidesnio "tyrimo" dar neteko matyti. 
                Pažymėtina, kad po karo labai grubių klaidų  yra sovietiniuose NKVD aktuose - juos žymus Minsko kraštotyrininkas Olegas Usačiovas savo publikacijose demaskuoja.  O dėl J. Krikštaponio biografijos įklimpimo į klystkelius pagrindinė priežastis, kad buvo ignoruoti kraštotyrininkų fiksuoti Atsiminimų faktai, kaip J. Krikštaponio kalinimas nacių kalėjime ir jam iš jo grįžus, slapstymasis nuo vokiečių. Taip pat ydingas A. Rukšėno yra bruožas ignoruoti ir KGB dokumentus, kaip Baltarusijoje kuopos vadu buvo N. Reikalas nustatytas.    

             Tiesa, M. Pocių galima pagirti už labai svarbių momentų atskleidimą, kaip J. Krikštaponio kalinimą nacių laikais ir po to slapstymosi nuo vokiečių paminėjimą, ką A. Rukšėnas buvo nuslėpęs savo 2014-12-19 "pažymoje", apgaudinėdamas L R. Generalinę prokuratūrą, kuri vis tiek atmetė LGGRTC-o skundą. Todėl Teisinėje valstybėje teisininkų atmestų "paistalų" nuolatinis rašinėjimas Lietuvos Žydų bendruomenei, - tai jau yra nesantaikos Lietuvoje kurstymas - tuo užsiima dv valstybinės įstaigos. Tuo labiau, kad tada Generalinė prokuratūra siūlė jos sprendimą apskųsti, bet tai nebuvo padaryta ir teisė toliau ignoruojama.

               Logiškai galvojant, teisininkams tik nepatikrintų "liudininkų parodymais" teisėje vadovautis negalima, kai nėra galimybės tuos liudininkus patikrinti. Juolab, yra net įstatymas, reikalaujantis okupacinių struktūrų duomenis tikrinti - iš naujo tirti, kad nepadaryti klaidų. O tos klaidos akivaizdžios ir M. Pocius net nustatė - pareikalavo net kai ką tirti iš naujo. Todėl labai panašu, kad  Pa-2 sprendimas naikinti Atminimą buvo priimtas žinant, kad J. Krikštaponis ne kaltas, bet tam, kad užtrinti "tyrimų" aplaidumus. Juk,"turinčiam galvą ant pečių", ir be jokių tyrimų turi būti aišku, kad J. Krikštaponis "Baltarusijoje" būti negalėjo jau vien dėl to, kad jis slapstėsi nuo vokiečių, nors jie jį iš kalėjimo išleido. O išleido, pagal LOGIKĄ, kad į Minską važiuotų. Bet buvo nusilpęs dėl kalėjime blogos mitybos, kalint su komunistais vienoje kameroje, kurie pagal garsiausią pasaulyje Karlo Jegerio žudynių ataskaitą, aiškiai joje parašyta, kad komunistai kalinami buvo tik iki 1941 m. pabaigos. 
               Tai, tada ir J. Krikštaponis su komunistais turėjo kalėti tik iki 1942 m. pradžios, ką ir patvirtina tai dokumentai, kad jis jau vasario mėn. buvo Vilniuje savo skyrybų bylos teisme. Tuo labiau, kad NKVD generolo Piotro Kapralovo teiginys, kad J. Krikštaponis buvo kalinamas 3 mėnesius - tai ir aritmetika patvirtina, kad suėmimas galėjo būti rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje.
               O po, generolo S. Raštikio įtakos (pagal sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės prisiminimus) iš kalėjimo ištraukus (greičiausiai, pagal melagingą - sau "ligą" išsigalvotą J. Klimavičiaus raportą, galėjo būti išleistu, dėl, neva, "karininkų stygiaus". Todėl po kalinimo, ant kojų nepastovinčio, tikriausiai, negalėjo vežti iš kalėjimo tiesiai į Minską? Juk dėl to ir galėjo būti sukurptas melagingas J. Klimavičiaus "susirgimas",  J. Krikštaponio parašu "tarpininkautas" ant tuščio lapo, greičiausiai, jam kalėjime pasirašius? Ir, svarbiausia, "tarpininkauta" greičiausiai, išgalvotam asmeniui? Kad jis gali būti išgalvotas, tai yra įtarimas, jog su idealiai vienodom mirties nuosprendį gavusiomis biografijomis du bendravardpavardžiai, dar "stebuklingai" ir išvengia tuos mirties nuosprendžius, nors mažiau nusikaltusius visus išveža į Minsko kalėjimą, kuriame daug sušaudo, o visus likusius masiškai sušaudo Červenėje, o čia "mirtininkus" neva palieka, kad Birželio sukilimas išlaisvintų. Tik "istorikai nemato?", jog, vienam iš J. Klimavičių gegužės viduryje mirties nuosprendis panaikintas - duota 10 m. lagerio, o A. Rukšėnas negali tai perskaityti Karininkų sąvade (Enciklopedijoje) ir 2021-12-02 Ukmergės mokslinėje konferencijoje apie jį "pasakas" seka drebančiu balsu (yra tos konferencijos  per 6 val. trukmės įrašas) vis mane ne tuo vardu minėdamas, lyg nujausdamas, kad aš tas jo "pasakas" patikrinsiu. 
               O, patikrinus, paaiškėjo, neva, "toks pats" nutikimas ir kitam bendravardpavardžiui, - jau netelpa į sveiko proto rėmus; kaip "stebuklingas sutapimas" bendravardpavardžių, turinčių ne tik idealius kalėjime nutikimus, bet, dar ir tuos pačius 1907 m. gimimo metus, bet tik, neva, iš "skirtingų" miestų.  - vienas iš Marijampolės, o kitas iš Kapsuko - taip parašyta rusiškai KGB sudarytame sąraše. Taip, kad, toksvaizdas, kad kai kam "nežinoma", kad Marijampolė ir Kapsukas, tai vienas ir tas pats miestas? Taigi, reikia tik atrasti     

               Tai HIPOTEZĖ, kuri PASITVIRTINO liudininkų dokumentų gausa, neigiančių "J. Krikštaponį Baltarusijoje", kuriuos ne kartą buvau paviešinęs ir aprašęs. O ta hipotezė veda į įvykį Ukmergės restorane, nacį numetant su kėde, akivaizdžiai, Holokausto vykdymo metu. Kitu laiku neįsivaizduojama. Juolab, neva, "vėliau" tas įvykis, kaip M. Pocius teigė, neva,  "po demobilizacijos iki 1944 m. liepos mėn.", kas yra įžūliausias istorijos ir sveiko proto ignoravimas, nes civilio GESTAP-as nebūtų paleidęs, o kai inteligentai buvo vežami į Študhofą, šalia "Dievų" miško, (kai vokiečiai buvo ant lietuvių pikti dėl SS legiono įkūrimo boikoto), tai nacio su kėde paskraidinimas gal būtų atsirūgęs ir užtarėjui (generolui S. Raštikiui) atsidurti tame pačiame "Dievų miške"? 
                 Todėl išgalvojama J. Krikštaponio "demobilizaciją", tam suklastojus, neva, "įrodymus" APGAVYSTĖS TIKSLU, įrašius klaidingas signatūras, vedančias į niekinius dokumentus, o šią klastingiausią klastotę atliko Istorijos institutas (M. Pociaus publikacijomis), kurias esu demaskavęs Prezidentui raštuose. Juk, net, kvailam turi būti aišku, kad jeigu J. Krikštaponis slapstėsi nuo vokiečių, tai jokios jo "demobilizacijos" būti negalėjo, nes pabėgusių iš kariuomenės karininkų "į atsargas" niekas neišleidinėja. Juolab, !947 m. NKVD tardymo protokole, J. Krikštaponio buvusi žmona Kunigunda Sliesoraitytė  pasakė, kad jos vyras "bėgo iš vokiečių armijos ir slapstėsi Ukmergės rajone". O šią žinią LGGRTC-as nuo manęs buvo nuslėpęs, man parašydamas, kad yra žinia nerimą kelianti, bet jos skelbti nesiruošia, kol tyrimų kažkokių neatliks. Taigi, kai ją aš pats atradau, tai paaiškėjo, kad šis Kunigundos Sliesoraitytės parodymas griauna sukurptą "Kriklštaponio Baltarusijoje" fantaziją ir todėl LGGRTC-as išsidavė dėl nerimo ir todėl apšmeižtajam skubiai bandė Atminimą naikinti, kol į Teismą jo gynėjai nepadavė.
               Todėl, jei mes dar gyvename Teisinėje valstybėje, tai TEISMAS TURĖTŲ STABDYTI TEISMINĮ GINČĄ DĖL ARCHYVUOSE ATRASTŲ  NAUJŲ DUOMENŲ, nes juos reikia nuodugniai ištirti ir jokie "ginčai" negalimi, kai ne visi duomenys atrasti, kuriuos nuolat atrandinėju didžiausioje archyvų fondų gausybėje, kurių istorikai dar nematė. Jeigu, teismo vyksmas nebus sustabdytas, tai teisme pralaimėjimas garantuotas, nes Seimas tam ir sukūrė Komisija, kuri NEKALTIEMS ŽMONĖMS PAMINKLUS NUIMINĖTI, kaip Salomėjai Nerei, kuri. tikrai, ne ji prisišaukė okupacinę armiją ir ne ji tą armiją įsileido.Taip, kad paminklas bus nuimtas pagal tos Komisijos sprendimą, kuri buvo žiauriausiai apgauta minėtomis klastotėmis, kurios teisme gal, ne bus ginčijamos?
               Kad istorikai nėra matę tuos dokumentus, tai įrodo M. Pociaus paistalas, apie, neva, žudynėse kuopos vadovavimui „J. Krikštaponio ir N. Reikalo  kaitaliojimaisi“, kas vadybiškai jau absurdas, lyg, būtų kur „du direktoriai“, „du prezidentai“, „du karaliai“, ar šeimoje: „du vyrai“ - „dvi žmonos“, "nuolat besikaitaliojančios". Svarbiausia, tam absurdui nepateikė M. Pocius jokių įrodymų, kai be N. Reikalo, daugiausiai liudininkai mini kaip kuopos vadą buvusį J. Krikštaponio pavaduotoją Vladą Tamošiūną nuo Valtūnų kaimo šalia Siesarties ir Šventosios santakos. O, kaip tik, pastarojo M. Pocius ir nemini visai, kas ir yra įrodymas, kad M. Pociui A. Rukšėnas nepadavė kopijų, už kurias M. Pocius dėkojo A. Rukšėnui moksliniame žurnale ... (visos nuorodos minėtuose mano laiškuose Prezidentui). Tik man ne aišku, kiek sunkvežimių tų kopijų A. Rukšėnas M. Pociui turėjo pristatyti? Ar ne paprasčiau pačiam į archyvą nueiti ir į telefoną iš mikrofilmų ar iš skaitmenizuotų vaizdų tuos dokumentus prisifotografuoti, kad juos nagrinėti namuose ir net darbe? Todėl ISTORIKAI DAR AKMENS AMŽIUJE YRA, KURIUOS NIEKAD DARBE NEGALIMA RASTI - jie apsimetą, kad archyvuose, neva, "dirbą" ir to darbo "rezultatai" aiškūs, kai internetas ir šiuolaikinės technologijos ignoruojamos. Todėl ir į laiškus jie man net neatsako, nors Instituto, Universiteto (ypač VU) ar Centro sekretorės man jiems reikalauja rašyti laiškus, - o jie jau "prisidirbę", neturi ką man atsakyti.  (Apie tą "prisidirbimą" dar žemiau pateiksiu.)  

               Taip, kad J. Krikštaponio pavaduotojo nuolatinis minėjimas, jau įrodo, kad tikrasis vadas kažkur išnyko, jei vyksta nesąmonės, kaip nuolatiniai vadų keitimaisi. Tuo labiau, kad kuopos vadais nurodytus priskaičiavau net iki 7-ių asmenų, - net iš kitų kuopų, kai kurie liudininkai net negalėjo įvardinti kuopos vadus, kai jie nuolat keisdavosi ir todėl negalėjo atsiminti. 
              O tai čia dar aiškesnis įrodymas, kad ten Krikštaponis ne kaip negalėjo būti, kai kas dieną kiekvienai žudynių operacijai vis kitas kuopos vadas būdavo skiriamas. Todėl žudynėse priežastis aiški, kai ši 2-oji kuopa labiausiai baudžiamosioms operacijoms nacių buvo išnaudojama, nes tikrojo vado nebuvo ir nebuvo kam tos kuopos karius apginti nuo pačių nemaloniausių „darbų“, nuo kurių 1-osios kuopos vada Zigmas Kemzūra ir  3-čiosios Juozas Ūselis („Pakalnis“) stengėsi savo karius išsukti, tai - 2-ajai kuopai nebuvo kam rūpintis savo kariais jei taip dažnai kaitaliodavosi kuopininkai.

               O šito, kaip ir sąmoningas "nematymas" ir įrodo, kad "tyrėjui" gal bendro istorinio vaizdo turėti nereikėjo - reikėjo tik kad prie J. Krikštaponio prisikabinti? Todėl ir draudžiama, matyt, buvo žiūrėti į dokumentus pateiktus, su kuriais visuomenė neva, „moksliniuose“ straipsniuose buvo apgaudinėjama, rodant tuos gausiai dokumentus, kuriuose atvirkšti parodymai, nei apie juos teiginiai.
               Dar svarbiau, kad dr. Arūnas Bubnys viename straipsnyje perspėjo, kad KGB dokumentais reikia atsargiai vadovautis, nes ne tik KGB galėdavo būti suinteresuota klastotę atlikti, bet ir patys liudininkai galėdavo ne tiesą sakyti. 
               Ir, kaip tik minėtieji 1-osios ir 3-čiosios kuopos vadai buvo jau aiškūs mirtininkai, todėl  jiems, žinantiems, kad J. Krikštaponis buvo žuvęs (tai privalėjo žinoti minėtas Ukmergės partizanų vadas „Pakalnis“ (Juozas Ūselis), todėl nieko nuostabaus, kad dalį kaltės norėta permesti žuvusiajam, iš kurio jau nepaklausi. Todėl tokia taktika buvo aiški, kad VISKĄ VERSTI ŽUVUSIESIEMS, KAD GYVYOSIUS APSAUGOTI. Juk niekas negalvojo tada, kad iškils abejonės dėl paminklų ir kad ateities kartose bus „istorikai“ debilai - to „nesuprantantys“. Tuo labiau, kad minėtiems J. Krikštaponio kolegoms galėjo būti ir apmaudas ant J. Krikštaponio, kad jie (ypač J. Ūselio pavaduotojas minėtas J. Klimavičius) gal, kolektyviai klastojo pastarojo „susirgimo“ falsifikatą, kad GESTAP-ą apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti, o tas išdrįso negrįžti į batalioną. 
                Čia jau ties šiomis hipotezėmis klaustukų nededu, kai nėra kitų hipotezei variantų.

               Deja, KGB dirbo parengti specialistai ir todėl J. Ūselio paistalas apie, neva, „J. Krikštaponį į žudynes vykstantį“, KGB-istams nepraėjo ir jam  mirties nuosprendyje buvo aiškiai įrašyta, jog J. Ūselis, būdamas 3-čiosios kuopos vadu, vadovavo žudynėms ir 2-ajai kuopai.  
               Todėl istorikui A. Ruikšėnui turėtų būti papeikimas, mažiausiai, už tokį aplaidų J. Ūseliui teismo nutarties „nematymą“. Kaip gali neiškilti klausimas dėl J. Krikštaponio buvimo, kai pats jo kaltintojas jo kuopai vadovavo? Tai, tada, kur buvo J. Krikštaponis, kai J. Ūseliui reikėjo pastarojo savo kolegos kuopai vadovauti? Ar ne todėl ir neatsimena daug karininkų savo kuopos vadų, kai tokie vadų kaitaliomaisi buvo vos ne kas dieną? Man, tarnaujant sovietiniame dalinyje, būtų nesuvokiama tokia nesąmonė. Kaip kareiviams jaustis - pakomentuoti negaliu, nes tokių nesąmonių nemačiau.  

               Dar svarbiau, kad aklai buvo patikėta klystančiais „liudininkais“, kaip tuo M. Kačiuliu, kuris kaip komunistinis nusikaltėlis - du kartus kalintas už pogrindinę komunistinę veiką, kovojant „prieš A. Smetonos rėžimą“ buvo. O po to sovietinių okupantų buvo išlaisvintas ir dirbo tos okupacinės kariuomenės bazėje. Bet, vokiečiams įsiveržus, ar ne nuo mirties nuosprendžio išsisukimo dėlei jis A. Impulevičiaus batalione atsiduria? Kai visur komunistai ieškomi - suiminėjami, tai kas gali pagalvoti, kad toksai į savisaugos batalioną gali įstoti? Gal, ir apskaitos jokios nebuvo - gal ne visiems buvo prieinami bataliono narių sąrašai? 

               Dar svarbiau, kad, sovietams ateinant, jis ne į mišką pasitraukė, o kaip komunistas, sovietinius okupantus pasitiko mielai ir su jais iki Berlyno nuėjo, gavęs net du medalius. Bet, deja, gavo ir 25 metus, už buvimą batalione ir ... Tačiau kaip ne keista, charakteristika jo, mini gerą politinį brandumą, tačiau ir drausmės pažeidimus anksčiau laiko paleidžiamas iš Javas (Mordovijos) vieno lagerių, kuriuos gerai žinojau, buvusius netoli (už kelių km) 1966-1968 m. m. nuo mano aptarnaujamų radarų. Todėl man kalinių laikymo psichologija buvo gerai žinoma, kai mums „juodapagoninkams“ (karinę techniką aptarnaujantiems) reikėjo muštis su kalinius saugojusiais „raudonapagoninkais  “. Konfliktas turėjo gilias šaknis, nes „raudonapagonioninkai“ save laikė vergvaldžiais, o mes dirbdami su kovinėmis radijo stotimis,  labai lengvai per naktinius budėjimus pasiklausydavome ir Vakarų stotis, - net Kerenskio kalbas iš JAV paklausydavome, skirtas Didžiojo Spalio perversmo 50-mečiui. Tada mes mokėjome „liežuvį už dantų išlaikyti“, nes matėme, kaip kalinius išnaudojo „komunizmo statybai“ ir gamybinių planų vykdymui. Ką su jais dėl jų darydavo,  tekdavo pasikalbėti ir su lagerius aptarnaujančiu personalu.

               Taigi, kodėl M. Kačiulis 1961 m. rugsėjo  03 d. tardyme tame Javas lageryje  vienas iš pirmųjų paminėjo J. Krikštaponį, kaip savo pirmąjį kuopos vadą, tai „aišku kaip 5 pirštai“, nes tada dar kaip nauja KGB struktūra norėjo sužinoti apie tų batalionų kūrimosi sąlygas. Todėl visi tardomieji pradėdavo pasakoti nuo pirmųjų dienų batalione, ir todėl visi ir minėjo J. Krikštaponį kaip kuopos vadą. Jų parodymuose jo buvimas tik Kaune įžiūrimas. Kad tai suvokti, reikia bent 8-metę progimnaziją baigti ir atidžiai perskaityti tardymo protokolus. 
               O, kaip tik, M. Kačiulis tame Javas lageryje neigė bet kokiose žudynėse dalyvavimą, nes jis tik į sargybas ėjo. Jis net demaskavo NKVD kažkokias nesąmones apie jį parašytas "tarybinių žmonių" stovykloje žudymus, kurioje, jis, neva, nebuvo. O į Minską jis atvykęs buvo, kai buvo sovietiniai partizanai pakarti. Tai buvo apie spalio pabaigą.
               Svarbiausias M. Kačiulio fenomenas yra tas, kad jis 1947 m. tardyme žudynėse savo kuopos vadą minėjo tik N. Reikalą. Tačiau, po 32-jų metų 1980 m. apklausoje (jau ne tardyme) M. Kačiuliui buvęs jo vadas N. Reikalas netikėtai pavirstą  į Krištaponį. ir tas pasivertimas nulėmė Didvyrio apšmeižimą.  Labiausiai žydų žudynes tyrinėjančiam  A. Rukšėnui nei nė motais, kad jis pakeitė parodymą ir tas pasikeitęs parodymas gali būti dėl elementariausios  atminties susilpenėjimo, paprasčiausiai, pamiršus keistą N. Reikalo pavardę. Todėl dėl atsikabinimo sovietiniams tardytojams M. Kačiulis ir pradėjo minėti „Krištaponį“ vietoje N. Reikalo. Juolab, kad jis dar ir galėjo sužinoti, kad pirmasis yra A. Smetonos sūnėnas, o dėl kovos prieš A. Smetonos rėžimo, net ir dėl „politinio intereso“, kaip pogrindininkas galėjo, gal, sumanyti atsikeršyti? Galėjo gal, jis tą kerštą ir suderinti su sovietine prokuratūra?
               Dar svarbiau, jog M. Kačiulis nekaip negalėjo būti Rudenske ir jis apie tas žudynes pasakoja, kaip specialusis prokuratūros užsakytas „liudytojas“ JAV gyvenančiojo J. Juodžio bylai. Bet, jei atstovai iš JAV „prašovė“-nepastebėjo, arba diplomatiškai apsimetė  dėl svarbiausiojo neatitikimo, tai  A. Rukšėnas, manyčiau, privalėjo tai matyti, nes protokole geriau matosi, nei Tarptautinėje apklausoje per vertimą, kur galima buvo ir nesureaguoti. Juk M. Kačiulis aiškiai pasakė, kad  į Minską išvyko antru reisu po 8-ių dienų. O  į Minską batalionas išvyko ne spalio „6“ dieną, kaip A. Rukšėnas „prisapnavo“ savo straipsnyje (apie jį dar atskirai studiją greitai parengsiu su visomis nuorodomis pagal mokslinius standartus), o dieną anksčiau - t. y.  spalio 5 dieną., ką liudija apie tą išvykimo dieną daug liudininkų. Taigi atlikus aritmetinį  veiksmą 5+8= spalio 13 dieną gauname į Minską atvykimo dieną.  O  žudynės Rudenske vyko spalio 10-11  d. d - taip ant tų žudynių paminklo parašyta.  Taigi, į Minską M. Kačiulis nuvyko  net  2 dienas po Rudenske įvykusių žudynių. ir apie jas pasakojimas-„liudijimas“, mano, kaip pedagogo supratimu, turėtų būti niekiniu.  
                Be to, ir 1980  m. apklausos protokole M. Kačiulis kažkodėl paminėjo mažesnį išvykim dienų skaičių, paminėdamas, kad išvyko tik po 5-ių dienų. Tai irgi, prie tos spalio 5-tos dienos pridėjus  M. Kačiulio paminėtas 5-ias dienas, gausime nuvykimo tik spalio 10-tos pavakarę, geriausiu atžvilgiu.  Tuo labiau, kad, tikrai, ne naktį galėjo sunkvežimiais-autobusais išvykti, nes tai jau buvo ruduo, ir tamsiu paros laiku važiuoti sudėtingiau, nei švintant. Todėl realiai, gal, ir galėjo spalio 11-tą dieną Rudenske būti? Bet, tada netiks jokios pasakojimų smulkmenos, nuo ko buvo pradėtos tos žudynės.

         Taigi, paskutiniu šv, Kalėdų išvakarėse dėl 2017dr. Arūno Bubnio atrasto fenomeno buvau informavęs Komisiją ir Tarybą naujai sudarytą dėl LGGRTC-o darbo ir, o taip pat čia pat dėl Sausio 12-osios informavu ir  Prezidentą, pristatydamas V. Sinicos vykstančią konferenciją. O dėl 2012 m. Alfredo Rukšėno dar teks padirbėti konkretesniu rašiniu, nei šis, su nuorodomis-moksliškai, prie kurio dar dirbu. Taip pat reiks ir dėl jo paties rašyto man atsakymo“ už visą „LGGRTC kolektyvą" teks paklausti.

         Taip, kad, su jais viskas aišku - J. Krikštaponio žūties jubiliejų minėti galima drąsiai - tikėkimės, kad mokslininkai greitai atsitokės, nes mokslas vietoje nestovi.  

Pagarbiai,
Vytenis Aleksandraitis

2025-01-02