1 pav.:Lėno mūšiui-80 bus Sausio 12-tąją dieną. Galima šį KVIETIMĄ pasididinti.

Teisingumo ministrui Rimantui Mockui, Švietimo, mokslo ir sporto ministrei Ramintai Popovienei, Krašto apsaugos ministrei Dovilei Šakalienei, Generalinei prokurorei Nidai Grunskienei, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkei Skirgailei Žalimienei,Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro generaliniam direktoriui Arūnui Bubniui, Lietuvos istorijos instituto direktoriui Aurimui Švedui, Lietuvos Žydų bendruomenei, Ukmergės savivaldybės merui Dariui Varnui, istorijos specialistams, žiniasklaidai.

Ryšium su š. m. Sausio 12-tą antinacinio ir antisovietinio Pasipriešinimo iniciatoriaus Juozo Krikštaponio žūties 80-mečio paminėjimo

keliautojo-kraštotyrininko, tyrinėjančio
Juozo Krikštaponio biografijos ypatumus 
Vytenio Aleksandraičio

SKUBUS PRANEŠIMAS

apie būtinybę nedelsiant panaikinti pačias grubiausias minėto Didvyrio biografijos klastotes, tik ką dabar naujai aptiktas.

          Ta Juozo Krikštaponio žūties 80-mečio proga yra galimybė ir Žydų bendruomenei parodyti susimąstymo  rimtį, nes prasidėjusio Holokausto metu, Juozas, kaip VDU Teisės fakulteto III-čiakursis ir Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo mokyklos (jo dėdės vardo) pedagoginiu darbuotoju būdamas, tikrai, privalėjo likti neabejingu šios tautinės mažumos ištikusiai tragedijai.
               Pirmiausiai, kaip daug metų sportavusiam ir dalyvavusiam Lietuvos pirmenybėse kartu su Makabi klubo varžovais, ir žinančiam Karo istoriją, kad už Laisvę kovėsi net Žydų karo sąjungos nariai, galima manyti, kad J. Krikštaponiui galėjo būti nepriimtinas prievartinis nusipelniusių Lietuvai žydų iškeldinimas į Vilijampolės getą. Nors Juozas nuo rugpjūčio 1 d. tampa 2-osios kuopos vadu, bet tame žydų išvaryme į getą, kažkodėl kuopai vadovauja ne J. Krikštaponis.
                Kaip tik tuo metu jau buvo išvaikyta Laikinoji vyriausybė, kurios vienu iš vadovu buvo Juozo artimas giminaitis generolas Stasys Raštikis, su kuriuo J. Krikštaponis galėjo artimai bendradarbiauti kariuomenės Fizinio lavinimo sistemos kūrime? Juolab, Juozo artimiausiu varžovu ir bendramoksliu gimnazijoje buvo visų laikų geriausias Lietuvos sportininkas Stasys Šačkus, kuris sukūrė Sporto rūmus (dabar Sporto universitetas ten). Galėjo S. Raštikis aiškintis su Juozu ir dėl Alytuje 42-jų Birželio sukilėlių - LŠS narių  nacistinio sušaudymo, kuriuos Juozas gal, galėjo žinoti-pažinoti, kaip Dzūkijoje tarnavęs?
             Galima manyti, kad visų šių stresinių netikėtumų visuma galėjo iššaukti Ukmergės restorane      spontanišką protestą prieš nacizmą, kuris tik Holokausto vykdymo laikotarpyje galėjo pasireikšti. Tai įrodo svarbiausias Holokausto kronikos dokumentas - garsi Standartenführer-io Karl-o Jäger-io ataskaita, kurios gale nurodyta, jog komunistai kalėjimuose buvo laikomi iki 1941 m. pabaigos, su kuriais vienoje kameroje J. Krikštaponis buvo laikomas. Todėl jis tuo pačiu metu Baltarusijoje būti ne kaip negalėjo, nes Kauno .kalėjime kalėti turėjo.
           Visą tai prielaidų-hipotezių lygmenyje čia pateikiau, nes Centriniame valstybiniame (LCVA) archyve kritiškai neišanalizuoti  dokumentai tie, kurie turi simptomus GESTAP-ą apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti, o Ypatingajame (LYA) archyve liudininkų protokolų visuma Baltarusijoje nurodo visai kitus kuopos vadus (jų priskaičiavau iki 7-ių, net iš kitų kuopų karininkus), dėl ko, suprantamai, jog KGB-istai, kaip specialistai iš tardymų bei apklausų ir nustatė Baltarusijoje kuopos vadą NE KRIŠTAPONĮ, o REIKALĄ (Nikodemą).
              Lygiai taip pat dėl pastarųjų dviejų pasakė 1982-08-16 Tarptautinėje (JAV teisininkų) apklausoje  labiausiai  istorikų eksploatuotas kaip „J. Krikštaponio kaltintojas“, žinomas komunistinis nusikaltėlis (du kartus kalintas už pogrindinę komunistinę veiką) sovietinis kolaborantas; aiškusis sovietinės prokuratūros specialusis „liudytojas“, žudynėse „liudijantis“, kuriose jis pats būti negalėjo, kuris J. Krikštaponio klausimu, net tris kartus keitė parodymus, - tai; ir tas toje iš Vakarų civilizuotų teisininkų akivaizdoje atsitokėjo - paneigė J. Krikštaponį, kurį priešpiet apkalbėjo.
               O, būtent, pagal tą apkalbėjimą šios abejotinos „asmenybės“, priimtas Pa-2 sprendimas naikinti Ukmergėje Didvyriui atminimą, kai intelektualusis puskarininkis; žymus disidentas; garsiausio Valkų mūšio vienas iš vadovų Edvardas GUOGA  aiškiausiai patvirtino, jog J. Krikštaponis kuopos vadu buvo, kol batalionas Kaune stovėjo, o vėliau V. Tamošiūną nurodė. Pastarasis buvo J. Krikštaponio pavaduotoju ir jį žudynėse kuopai vadovavusį daugiausiai liudininkų nurodė. Taip, kad iš protokolų „aišku kaip dieną“, jog J. Krikštaponis kažkur dingo, jei kiti karininkai tai kuopai vadovaujantys nurodomi.    
               Tačiau šokiruoja tik ką vėl aptikta žemiausio lygio klastotė, kai minėto Edvardo Guogos bei kitų liudininkų, neigusių „J. Krikštaponį Baltarusijoje“ buvimo parodymai pakišti prie Rudensko žydų žudynių, kaip„įrodantys“ kad, neva,  ten „Krištaponis liepė pasitraukti ....“
               Todėl Viešųjų objektų atitikčių labai ilgo pavadinimo Komisija ir balsavo už minėto Ukmergėje paminklo šalinimą, nes prie  „Krištaponio“ pridėti tokių, kaip E. Guogos ir kitų protokolų signatūros, nors pastarieji tose ir kitose žudynėse nurodo visai kitus kuopos vadus.
              Apie tokias klastotes, apgavystes ir manipuliacijas J. Krikštaponio biografijos „tyrime“ jau ne kartą rašiau Prezidentui ir ... Tačiau pastaroji, apie kurią aprašau čia žemiau pridedamoje studijoje, išskirtinė tuo, kad ĮRODO MOKSLININKUS - STRAIPSNIŲ AUTORIUS, NEMAČIUSIUS SAVO PATEIKTUS DOKUMENTUS, nes, greičiausiai, kad jiems kažkas „uždraudė?“ pažiūrėti  į juos.  Tai įrodo, kad autoriai-mokslininkai nurodo neteisingai dokumentų pavadinimus.
               Kad jie „nepažįsta raidžių - nemoka lietuviškai perskaityti“ atspausdinto dokumento pavadinimo - tai nesuvokiama. Bet, nesuvokiamas ir teisinis neišprusimas tų mokslininkų, kurie ne įtariamųjų, o liudininkų apklausoms „Tardymo“ protokolais vadina juos.
               TODĖL SU ŠIAIS MOKSLININKAIS DABAR IR REIKIA AIŠKINTIS, KAS JIEMS UŽDRAUDĖ PAŽVELGTI Į PATEIKTUS DOKUMENTUS ???

         Taigi, aptinkant tokius  akibrokštus, jau nutrūksta normalus susirašinėjimas su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC-u, arba Centru), kur man atrašoma už visų net Istorijos instituto darbuotojus, neva, „nesikeičiančias nuomones“ J. Krikštaponio klausimu, nors buvau pateikęs apsčiai naujai aptiktų dokumentų. Ar buvo, vykdoma tų darbuotojų (net valytojų) apklausa, ar čia jau „atsirašinėjimas“, „priėjus liepto galą“? Apie tai  žemiau klausiu. "Ar istorija yra mokslas, ...?" , ir pridedamoje PDF formate 11 psl. apimties studijoje  dar su atskiru ... priedu 22 psl. 36 pav... apimties.

Vytenis Aleksandraitis

Galima ATSIDARYTI VISĄ šį psl.
su parašu

AR ISTORIJA YRA MOKSLAS, AR RELIGIJA:
J. Krikštaponio klausimu?

          Jei MOKSLAS , tai nuomonės privalo kisti, nes mokslas vietoje nestovi - atlieka paieškas Jei religija, „šventųjų“ įdiegta dogma, tai, tada ... . 

         Taigi, pranešu, kad už  J. Krikštaponio nebuvimo „Baltarusijoje“ atradimus reikia padėkoti Centrui už man pateiktą visą turimą informaciją, pagal kurią toliau archyvuose teko atlikti atradimų visumą, galutinai paneigiančią netikslaus „tyrimo“ pasekmes.
               Daugiausiai naudos davė LGGRTC-o  .... man pateiktas išsamus  mokslinis pateikimas, net 14 psl. apimties atsakymą Nr. 55R į 2021-10-06 mano pateiktus 21 klausimus.
 

               Taigi, man primygtinai paskambinus direktorei dr. K. Burinskaitei, ji man perdavė, kad davė nurodymą A. Rukšėnui atsakyti.
               Deja, į kelių šimtų apimties mano studijas, vietoje mokslinių komentavimų į mano aptiktus archyvuose duomenis, iš Centro ... po dienų gavau „atsakymą“ šį:

        Deja, kaip ir NETIESA YRA tik šio 1 pav.rašto visi teiginiai, išskyrus pabaigoje  pateiktus, gal, kiek, tikrai, chaotiškai be vidinio NUOSEKLUMO pateikimus, nes dėstyta buvo, labai skubant, tyrimo metu, nuolat atrandant naujus svarbius faktus.

                Todėl ATSIPRAŠAU istorikų už skubotai-nenuosekliai išdėstytus archyvuose atradimus, nes buvau įsitikinęs, kad pateiktus naujus faktus galėjo ir patys istorikai susigrupuoti, jei jiems netiko  mano dėstymo eiliškumas.

         Tačiau, dėl, neva, „beprasmio“ konferencijoje dalyvavimo yra NETIESA, nes kviečiau į platesnės prasmės 2024-09-16 Seime vykusią ATMINTIES įamžinimo POLITIKOS konferenciją, kurioje nuo LGGRTC-o pranešimą teikė dr. Rasa Čepaitienė. Tos konferencijos pranešime ir apie Juozo Krikštaponio biografijos „tyrimų“ absurdus, prasilenkiančius su elementariausiais  moksliniais reikalavimais, pateikė istorijos-politologijos bei kultūrologijos daktaras-docentas bei Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos  (LŽTGA) pirmininkas Romualdas Povilaitis. Ten ir aš pateikiau trumpą pastabėlę apie J. Krikštaponio didžiausio „kaltintojo“ žmogišką klaidą; „liudijime“ apsirikus, ir tą apsirikimą pripažinus 1982-08-16 Tarptautinėje apklausoje, ko istorikai nematė, nes tos apklausos stenogramos akivaizdžiai nestudijavo.
              Todėl nuo tos konferencijos žymiausi Lietuvos specialistai J. Krikštaponio klausimu buvo pateikę Pareiškimą. Be to ir užpraeitų metų rugpjūčio 16 d. (kaip ir J. Krikštaponio reabilitavimo 41-metų dieną toje minėtoje Tarptautinėje apklausoje) tik pagal pradėtus mano tyrimus Centriniame valstybinio (LCVA) archyvo fondo R-1444  dokumentų naujausius pastebėjimus Lietuvos žmogaus teisių koordinacinis centras (LŽTKC) buvo pateikęs Prašymą dėl nepagrįstų kaltinimų J. Krikštaponiui.
               Tačiau, kaip ne gaila, LGGRTC-as į šių visuomeninių organizacijų teikimus: arba neteisėtai visai nereagavo, arba jų visai nebuvo matęs. Tai akivaizdu iš čia 3 pav. pateiktų absurdiškiausių aiškinimų, kad, neva, „Centro istorikų, darbuotojų, Istorijos instituto istorikų nuomonė dėl J. Krikštaponio ir toliau lieka tokia, kokią jie yra išdėstę anksčiau.“ 

          Pirmiausiai, iš kur tų, neva, nekeičiančių nuomonės „istorikų“ daugiskaitos forma čia pateikta, kai Lietuvoje (internete) žinoma, jog J. Krikštaponį yra tyrinėję tik po vieną istoriką iš Centro (dr. A. Rukšėnas), ir iš Istorijos instituto tik  dr. Mindaugas Pocius? Kas dar be šių dviejų yra apie J. Krikštaponį tyrinėję, ir rašę;  t. y. „išdėstę“?
              Antra: Kas dar iš paminėtų „darbuotojų“ (ne istorikų?) tai yra tyrinėję ir „išdėstę“?

          Tuo labiau, kad tą patį apie, neva, „darbuotojų nekeičiančią nuomonę“ jau man buvo rašyta:

5 pav.: čia „atsakyta“ buvo man, nors buvau pateikęs daug naujų pastebėjimų dokumentuose bei pastebėtų istorikų apgavysčių-manipuliacijų faktų, su kuriais galima susipažintihttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/index-komisijoms.htm

          Trečias klausimas: Jeigu, neva, darbuotojai „nekeitė nuomones“ tuose abejų išdėstytuose man atsakymuose, tai ar darbuotojai buvo supažindinti su mano tyrimų rezultatais, ar jie buvo aptarinėjami ir kaip buvo nustatinėjamas, nuomonių nekeitimo lygis? Ar tų „dviejų darbuotojų aptarimų?“ yra protokolai ir kokie buvo pateikti argumentai, neva, „nekeisti nuomonės“ be5 pav. nurodyto mano „tyrimų išmanymo specifikos“?.
              Dėl mano „išmanymo“, tai aš buvau atsakęs, jog pedagoginėje praktikoje ir teorijoje visad vadovaudavausi HOLIZMO (visuminiais) principais ir, tikrai, aš ne išmanau, kaip klastoti - viską rašyti atvirkščiai, nei istoriniuose dokumentuose tai parašyta, apie ką čia žemiau pateiksiu. Tokių kiaulysčių aš nenaudojau, nors mokiau moksleivius kraštotyros pradmenimis naudotis; mokiau naudotis istoriniais šaltiniais. Todėl vieno savo auklėtinio dėka mums pavyko išaiškinti klaidą Jonavos miesto istorijoje ir nuo 2000 m.  vieno mano mokinio dėka Jonava pirmą kartą atšventė savo 250-metį.

         Čia 5 pav. pateiktame rašte buvo ne aišku dėl rašytų istorinių „pažymų“ daugiskaitos formoje, kai internete žinoma LGGRTC-o tik viena 2014-12-19 A.. Rukšėno rašyta „pažyma“, kurioje LR. Generalinei prokuratūrai rašytoje, skundžiant J. Krikštaponį, buvo nuslėptas nuo Lietuvos teisininkų J. Krikštaponio suėmimo ir kalinimo Kauno kalėjime faktas. Tačiau, nors teisininkai nežinojo to labai svarbaus biografijos fakto, bet, deja, vis tiek tą LGGRTC-os skundą atmetė dėl OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ TRŪKUMO.
               Ir, nors, tą atmestą „pažymą“ prokurorai siūlė skųsti, tačiau tai nebuvo atlikta ir, panašu, grubiai pažeidus Teisinės valstybės principus, tų teisininkų atmestų „pažymų“ pagrindu, kaip matome iš minėto 5 pav. man „atsakymo“, toliau platinamos „pažymos“ daugiskaitos formoje ir man LGGRTC-as atsisakė parašyti, kam jos dar platinamos, davus suprasti, kad tos teisininkų atmestosios  „pažymos“  kaip ir „slaptos?“ „slaptoms?“ organizacijoms ar ne tikslu kurstyti nesantaiką, šmeižiant ir nuo nacių nukentėjusįjį Didvyrį? 

          KETVIRTA: Todėl grįžtant prie  3 pav. „atsakymo“, kodėl išsigalvojama apie mano, neva, „subjektyvius vertinimus“, kai teikiu jau Ypatingajame (LYA) archyve aptiktus dokumentus (liudininkų parodymus) Baltarusijoje 2-osios kuopos vadus visai kitus karininkus, o J. Krikštaponį nurodančius tik Kaune tarnavusį?  Pagal kokią „logiką“   dokumentais pateikti faktai paverčiami į „subjektyvią nuomonę“?

          PENKTA: Prie ko čia 3 pav. rašoma, apie mano, neva, „antiistoriografiją“ (pagal Vikipediją: istorijos tyrimų, skirtų vienai temai), kai atvirkščiai - pats LGGRTC-as; dėka A. Rukšėno, grubiausiai pamynė J. Krikštaponio tyrimo istoriografiją, ignoruojant visų kraštotyrininkų fiksuotus parodymus, teiktus žiniasklaidoje, ignoruojant internetą, jos googlę ir ignoruojant labai svarbius NKVD-KGB  dokumentus, svarbių liudininkų parodymus, o taip pat pamynė ne tik Holistinį (visuminį) „tyrimo“ principą, bet „nusispjovė“ į senovėje žinomą LOGIKĄ,  į Kriminalistiką bei psichologiją, i, net, nepatikrinus elementariausiai įtartinų „parodymų“ atitikimų, apšmeižė mirusį-žuvusį žmogų, kuris jau negalį apsiginti? Pagal kokius tai „moralės“ „principus“?
                Pirmiausiai, M. Kačiulis; net tris kartus keitė parodymus, o „liudijo“ net nebuvęs Rudenske.  Apie tai įsitikinimui reikia naudoti aritmetiką, nes jis teigė išvykęs į Minską po 8 dienų ir tai gaunasi, kad Minske buvo jau 2 dienas po Rudenske įvykusių žudynių. O, kadangi jis buvo komunistiniu nusikaltėliu (kalėjęs už pogrindinę veiką) ir sovietinis kolaborantas bei specialusis prokuratūros „liudytojas“, Javas lageryje daręs drausmės pažeidimus ir už tai sutrumpinus bausmės laiką - tai į tokį „liudytoją“ padorus istorikas net dėmesio neturėtų nekreiptų. Juolab, ir jis persigalvojo ar prisiminė, dėka, civilizuotos Vakarų (JAV) tikrų teisininkų įtakos, - todėl pasitaisė ir paliudijo taip, kaip jis liudijo jaunystėje 1948 m., gražindamas tikrąjį Baltarusijoje kuopos vadą N. Reikalą.
               Dar svarbiau, kad dar 2-3 „liudytojai“ privalėjo meluoti KGB tardytojams apie „Kristaponį žudynėse“, nes žinojo, kad jis žuvęs ir melavo, kad save ar kitą gelbėti nuo persekiojimų., kas tai yra įprasta kriminologinėse ar rezistencinėse situacijose ir tai istorikui turi būti žinoma.
              Todėl pagal protokolų „parodymus“, neatlikus papildomų tyrimų, „kaltinimais“ užsiiminėti istorikui, paprasčiausiai, reikia ir padorumą šiokį tokį turėti, kai kiti liudininkai nurodo kitus karininkus kuopai vadovavusius ir kai „tyrimas“ neatliktas, net mažiausios dalies dokumentų nepaskaičius. (P.S.: čia pažymėjau gėdos fiziologine spalva.)  Todėl patyrę teisininkai atmetė „kaltinimus“, nes iš paskalų lygio „liudijimus“ teisininkai neturi teisės vadovautis, kai nėra galimybių patikrinti teiginių patikimumo. Juolab, iš LCVA archyvo akivaizdu, kad GESTAP-as buvo apgaudinėjamas, kad J. Krikštaponį ištraukti iš kalėjimo. Apie tai aš daug rašiau ir čia nesikartosiu. 

          Svarbiausia, šokiruoja, kad „Krištaponio Rudenske įrodymui“ A.. Rukšėnas net -2012 m. sumeta liudininkus; aplamai, J. Krikštaponį Baltarusijoje neigiančius ir kitus karininkus ten nurodančius. Lygiai tą patį 2017 m.padaro ir dr. Arūnas Bubnys, aklai nuo pirmojo, žargoniškai „nusišperindamas-nusišraibindamas“, nuplagijavo. 
               O tų PEDAGOGIŠKAI NUSIKALSTAMŲ AKLŲ NUSIRAŠINĖJIMŲ PASEKMĖ6 pav. matome, ten, kur raudoni klaustukai sudėti. Jie atskleidžia labai žemą „istorikų?“ teisinių žinių suvokimą, net neatitinkantį progimnazijos žinių lygio, dėl ko reiktų susirūpinti istorijos mokslų daktarų rengimo „pedagogikos“ lygiu, kai neskiriamas įtariamasis nuo liudininko, kai įtariamiesiems minėti „istorikai?“ rašo „apklausų“ protokolus, nors juodu ant balto dokumento pavadinimas didžiosiomis raidėmis 6-tojo dešimtmečio dokumentuose įrašyta, kaip TARDYMO protokolai.
               O, štai, čia žemiau  dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu visiškai nusivažiavo, kai liudininkams prisigalvojo, neva, „tardymo“ protokolus - net, neva, Tarptautinėje apklausoje grožisi žodis „tardymo“, lyg, užsieniečiai, net iš kitos politinės sistemos pasaulio „turi teisę“ tardyti ne savo piliečius - net visai ne įtariamus asmenis.
                Dar svarbiau, jog atsiskleidžia ne tik labai žemas teisinis „išprusimas“ bei LOGINIO MĄSTYMO IGNORAVIMAS, tačiau dar baisesnis įrodymas atsiskleidžia, kad MINĖTŲ-IŠVARDINTŲ DOKUMENTŲ NET AKYSE NĖRA MATĘ, nes mokslininkų neįtarsi ikimokyklinio lygio nemokėjimą pažinti parašytų raidžių dokumento pavadinime.
              Taigi, „grožėkimes“:

Juk, E. Guoga teigė, kad Krikštaponis kuopos vadu buvo tol, kol batalionas stovėjo Kaune, o vėliau buvo V. Tamošiūnas (J. Krikštaponio pavaduotoją, įrodydamas, jog J. Krikštaponis kažkur dingo. Pastarąjį J. Krikštaponio pavaduotoją V. Tamošiūną Rudenske visai žudynių operacijai vadovavusį rodė ir J. Vuosaitis, įrodydamas, kad „J. Krikštaponis Rudenske“ būti ne kaip negalėjo. Tą patį Tamošiūną, besikeičiantį  su Marcišausku kuopos vadovavime, liudijo dar ir B. Stimburys. M. Kačiulis 1982 m. rugpjūčio 16 d. pasitaisė, pabrėžė, kad buvo pakeisti kuopos vadai ir juo buvo  „ne Krištaponis, o Reikalas, taip pataisydamas savo priešpietinį savo kliedėsį apie, neva, "Krištaponį Rudenske", kuriame  ištikrųjų ; pagal aukštą ūgį ir lieknumą, į J. Krikštaponį labai panašus buvo N. Reikalas, kuriuos abu supainioti  galėjo ir „J.“ S. Rutkauskas, nes pastarasis  prieš išvyką į Minską pridavinėjo savo parduotuvę, ir batalione nebuvo - todėl rugsėjo 25 d. vadų pokyčio galėjo nematyti. Tai hipotezė, nes neteko aptikti, kad pastarasis minėtų N. Reikalą. O patį N. Reikalą, kaip 2-osios kuopos vadą Baltarusijoje nuo 1941 m. spalio mėnesio  ir nustatė  KGB bei daug liudininkų jį rodė ten.

6 pav.: dabar LGGRTC-o gen. direktoriaus pareigas užimančio dr. Arūno Bubnio knygos apie 2(12)ąjį lietuvių policijos batalioną, parašytos 2017 m. 71 psl. su melsvu fonu pažymėtu sakiniu dėl Rudenske vykdytomis žydų žudynėmis, neva,„J. Krikštaponis liepė pasitraukti į šoną“ ir prie to sakinio pažymėdamas  287 pastaba, o to paties 71 psl. apačioje pastabų skyrelyje su 287  ir 288 pastabomisdr. A, Bubnys ĮDEDA ĮRODYMUS, NEIGIANČIUS APIE„J. Krikštaponio Baltarusijoje“ IŠSIGALVOJIMUS, įdėdamas žymiausio Patrioto - vieno iš didžiausių Lietuvoje Partizanų kautynių, -  vykusio Valkų mūšio (tarp Višakio Rūdos-Lekėčių) vieno iš vadų - Magadano kalinio bei memuarų rašytojo; šlovingų kovų įamžintojo Edvardo GUOGOS1982-02-24 garsųjį paliudijimą, esantį LYA, f.  K-1, ap. 46, b. 1159, 1. 68-69, 217, 229 jo Apklausos protokolo2-me psl.kuriame E. Guoga pasakė, jog KRIKŠTAPONIS KUOPOS VADU BUVO, KOL BATALIONAS STOVĖJO KAUNE, o vėliau E. Guoga kuopos vadu nurodė buvusį J. Krikštaponio pavaduotoją V. Tamošiūną, kurį pastarąjį daugiausiai liudininkų nurodė Baltarusijoje vadu buvusį ir tų liudijimų istorikai A. Rukšėnas su M. Pociumi nematė - tai įrodo jųjų „pažymose“ išsigalvojimas, neva, „J. Krikštaponis su N. Reikalu kaitaliojosi“, kur tokio dokumentinio patvirtinimo man dar nepavyko surasti. O tie KUOPOS VADŲ DAŽNI KAITALIOJIMAISI (tai 2-ai kuopai priskaičiavau net per 7 karininkus, vadovavusius, dar, net iš kitų kuopų.) - kiekvienam specialiosios operacijos nusikaltimui buvo naudojamas vis kitas kuopos vadas ir kadangi ši 2-oji kuopa buvo labiausiai vokiečių išnaudojama nusikalstamiems veiksmams, tai akivaizdžiausias ir yra įrodymas, jog toje kuopoje tikrojo šeimininko nebuvo, kad savo karius saugotų nuo jiems nemalonių darbų žudynėse. O tai ir yra įrodymas, kad ten J. Krikštaponio būti negalėjo, nes jis, kaip mokantis vokiečių kalbą ir nebaigtą teisinį išsilavinimą turintis, būtų siunčiamas su vokiečiais bendrauti - jų nurodymus perdavinėti, ko tokio liudijimo neteko aptikti, nes tai darė tik ltn. Gecevičius      Be to, dr. A. Bubnys įdėjo „ J.. KrikštaponioBaltarusijoje “  pasakos paneigėjąir A. Rukšėno labiausiai valkiojamo „Krikštaponio kaltintojo“  - komunistinio nusilatėlio (prieš A. Smetonos rėžimą pogrindinėje veikoje kovojusio ir už tai du kartus kalėjusiojo, bei sovietinių okupantų išlaisvinto ir Raudonosios armijos karinėse bazėse padirbėjusio bei A. Impulevičiaus batalione pasislėpusio, greičiausiai nuo bausmės už komunistinius nussikaltimus, - tai Martyno KAČIULIO parodymus, pagal kurį, IŠ KONTEKSTO IŠTRAUKUS, A. Rukšėnas šmeižtą prieš J. Krikštaponį sukurpė, net visai nepamąstęs, dėl ko į šį batalioną kai kas pradėjo slėptis - dėl į jį įstojimą motyvaciai atrodančių „tyrime“  daug yra Kremliaus lygio galimai, prigalvotų naratyvų, neatitinkančių net mokyklinio lygio istorinėms žinioms, apie ką dar reiks to „tyrimo“ tyrimą atlikti, nes kai „motyvacijos“ į tyrimą sukišamos, net neištyrus asmenybės - tai čia „mokslu“ visai nekvepia.         Dar svarbiau, kad M. Kačiulis, skirtingai, nei paminėtas E. Guoga, M. Kačiulis kolaboravo su sovietais, kaip senas komunistas - net iki Berlyno nuėjo ir du medalius gavo, o taip pat gavo ir 25 metus, už žmonių žudynėse dalyvavus. Tačiau ir Mordovijos Javas lageryje pasižymėjo, kur tų lagerių miestelis man labai gerai žinomas, nes netoli jo k./d. 71537 „Kurgan“-o technikos poligone  mano radarai aptarnaujami buvo. Todėl sveiku protu nesuvokiamas N, Kačiuliui tik iki 15 m. bausmės sumažinimas, kai turėjo grubius drausmės pažeidimus. Apie tokius „pažeidėjus“ teko ten man Mordovijoje girdėti, nes tai tikri KOMUNISTINIAI PAŽEIDIMAI kalinių tarpe, kad tyrimus atlikinėti, apie kuriuos minėtos LGGRT departamento direktorėsdr. Kristinos Burinskaitės disertacijoje dėl KGB veiklos ir dėl minėtųjų LGGRTC-o pirmojo gen. direktoriaus  V. Kuodžio bei H. Salelionio kaip kalinio - poeto santykių, ... apie kuriuos čia neapsistosiu, tačiau M. Kačiulio analogiškas iš lagerio paleidimas labai aiškus

               Tą patį Reikalą 1948 m. liudijo ir S. Gervinas, o žudynėse vėliau kuopos vadu rodė Tamošiūną. Taigi, apšmeižtojo Juozo Krikštaponio „pasigrožėkime“ šmeižimo technologija - tai „istorinio tyrimo“ metu ISTORINIO MĄSTYMO IGNORAVIMO pasekmę, dr. A. BUBNIO nuo A. RUKŠĖNO NUSIRAŠINĖJIMO įrodymu, lyginant aukščiau esantį dr. A. Bubnio  6 pav, rašinį, palyginus su žemiau esančiu 7 pav. visai nemąstančio A. Rukšėno rašiniu:

Nurodytoje 1982 m. rugpjūčio 18 d. (Tarptautinėje apklausoje) JAV atstovams pasiguodė, kad sunku pavardes prisiminti, bet Krištaponį gerai prisimena, kai buvo klausinėjamas apie tarnybą Gaižiūnų poligone.          O 1962-02-13 m. Stanislovas Gervinas tardymo metu pasakė, kad „Visą savo tarnybos batalione laiką aš buvau antroje kuopoje. Kuopos vadu vienu metu buvo leitenantas Reikalas, o prieš jį Krištaponis “ (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 4, 1. 47)               Panašiai, kaip ir S. Gervinas J. Krikštaponį tik Kaune  1961-07-20tardyme liudijo Henrikas Salelionis, pasakydamas, kad: „2-ai kuopai iš pradžių vadovavo ltn. Krištaponis, po jo ltn. Tamošiūnas“ (LYA. f. K-1. ap. 58, b. 47386/3, t. 3. l. 324. P.S.:

7 pav.: 2012 m A. Rukšėno rašiniogalimai sumąstymo apšmeižti J. Krikštaponį įrodymas, pagal 2011 m. kovo šmeižiką - bolševikinį anarchistą Evaldą Balčūną, kuris sulaukė, kol numirs paskurtinė J, Krikštaponio biografijos liudininkė - jo jaunesnioji sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė ir čia pat po mėnesio apšmeižė J. Krikštaponį, net nepatikrinęs, KAD JIS TURĖJO TUO PAČIU METU NACIŲ BŪTI KALINAMU - tą patį atliko ir A. Rukšėnas, o po to ir A. Bubys, vienas nuo kito nusirašę ir nepatikrinę dokumentų- jų net nepaskaitę. Galima pasididinti rašinį ir internetinį adresą to rašinio.

 Įdomu, kad H. Salelionis nuteistas buvo vėliausiai apie 1981 m. ir kalėjo man labai gerai žinomame Mordovijos Baraševo lageryje, pro kurį treniruotėse prabėgdavau karinės tarnybos metu, ir kuriame kartu kalėjo pirmasis LGGTC-o gen. direktorius Vytautas Skuodis, sūnus Petro, gimė . 1929 m.- mirė 2016-12-07, suimtas 1980-01-09. )

Taip pat J. Krikštaponį tik Kaune liudijo puskarininkis iš Punios Juozas Vėsa, kuris 1962-01-24 tardymo metu pasakė,, kad „Aš buvau antroje kuopoje, pirmame būryje. Mūsų kuopos vadu buvo iš pradžių Krištaponis, vėliau Tamošiūnas, Reikalas. Jie keisdavosi....“ Tai intelektualus liudijimas, iš kurio aišku, kad ta pradžia buvo tik Kaune, o pastarųjų vadų kaita ir patvirtina analogišką ir S. Gervino paliudijimą.

           Finale tašką padėjo Edvardas Guoga, kuris atskleidė rebusu tapusį aukščiau dviejų tartą žodį „iš pradžių“, ar S. Gervino „prieš jį“, paaiškindamas intelektualiausiai -„kai batalionas buvo Kaune“.  
          Taigi, pats įdomumas - įdomu, kas A. Rukšėnui ir dr. A. Bubniui; -  jiems-abiems uždraudė atsiversti viską priešingai teigiančius; - apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje“   pasakas neigiančius dokumentus?    

 Taigi, kokią reputacinę žalą pasaulyje patyrė Lietuva, dėl šio J. Krikštaponio apšmeižimo!?  

          Čia viską pateikiau sutrauktai visų teiginių nuorodos ankstesnėse mano studijose, teiktose Prezidentui, skirtose čia minėtam Lietuvos Pirmojo Prezidento 150-mečio jubiliejui.

               Dar teiksiu vėliau; dar labiau išsamesnę studiją su visais įrodymais, kokiomis technologijomis buvo apgauta Viešųjų objektų atitikčių ... ilgo pavadinimo Komisija, kurią sudaro mokslų daktarai, patikėję savo buvusiais tos pačios Komisijos nariais, kurie atlikę apgavystę, pasitraukė iš Komisijos darbo. (Apie tai jau daug teikiau pavyzdžiais minėtose Prezidentui studijose), o dabar teks jau koncentruočiau tai viską pateikti; pagal mokslinius reikalavimus, pagal kuriuos jau pradėjau rašyti, ir į tą dar rašomą projektą nuoroda bus žemiau.
               Pirmiausiai, šokiruoja tai, kad minėti istorikai net „nematė?“, jog majoras A. Impulevičius, 1941 m. spalio 6 d. 5 val. ryto parašo garsųjį „įsakymą“ Nr. 42, konstatuodamas, jog jo 2-asis batalionas IŠVYKO.
               Taip, kad labai liūdna, kad minėti istorikai, pagal tą „įsakymą“ būtojo kartinio laike, apkaltino J. Krikštaponį, atradę tame „įsakyme“ paieškomojo „J. Krištaponio“ pavardę ir visai nepamąstę, kad tas įsakymas privalėjo būti paruoštas seniausiai, dar, kai J. Krikštaponis galėjo dar GESTAP-ui nepakliūti, o kai jau pakliuvo, tai pagal karinę logiką, to įsakymo galėjo neatitaisinėti, kai jau privalėjo vykti derybos su GESTAP-u, kad J. Krikštaponį iš kalėjimo išprašyti. Todėl tam A. Impulevičius, gal, pagal J. Krikštaponio artimo giminaičio generolo S. Raštikio įtaką, apie kurią sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė minėjo, A. Impulevičius, atrodo, imasi tai, kas yra įprasta kare -  galimai GESTAP-ui apgauti, susigalvoja  ir „iš dangaus ištraukia“ kitą karininką-BENDRAVARPAVARDĮ, kurioje „ant Žemės“ egzistavusio jokie istorikai dar neaptiko - neaptikau ir aš, nors labai ieškojau, apie ką jau ne kartą rašiau minėtose studijose..
               Taigi, A. Impulevičius,atėjęs į Šančius, ir, neradęs savo bataliono, tikrai, negalėjo matyti, kas išvyko, o kas ne.
              Ir tai patvirtina tas faktas, kad A. Impulevičius kitą dieną, nuvykęs į Minską, atitaiso savo buvusį įsakymą dėl išvykimo, konstatuodamas, apie neišvykusius. Tuos atitaisymus minėti istorikai, gal, irgi, nematė? Kitaip, būtų suabejoję, net, dėl „J. Krikštaponio DVASIOS Baltarusijoje“ buvimo, nes ...
              Taigi, būsimame mano rašinyje bus ir A. Rukšėno kitokios „grožybės“, kurias aptikau ir apie tai po truputį rašau - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/index-vel-komisijai.htmO žemiau PRIEDE pateikta 22 psl. apimtyje 36 dokumentų pavyzdžiai su įrodymais, jog Didvyris dargėdingai šmeižiamas.

2025-01-10 Jonava
Vytenis Aleksandraitis

Galima ATSIDARYTI VISĄ šį psl.
su parašu
 

        Tačiau tą susipainiojimą pripažino vienas iš tų 2-jų  pats didžiausias „J. Krikštaponio kaltintojas“ Marius Kačiulis, kuris Tarptautinėje  1982-08-16  Vilniuje vykusioje apklausoje į JAV atstovo iš Specialiųjų tyrimų departamento Nilo Šero klausimą, visai ne į temą pradėjo teigti, jog jo kuopos vadai buvo pakeisti ir davė Apklausai suprasti, jog jo tik ką prieš pertrauką duotame„liudijime“  kaip iš tikrųjų turėtų būti. Po galimai prisiminimų pauzės, įžiūrimos stenogramoje, jis ištarė:

     „^Ne Krištaponis, o Reikalas“.

14 pav.: tai didžiausio J. Krikštaponio „kaltintojo“ Mariaus Kačiulio (protokole MK. žymimu), kaip ir visų „apie Krištaponį fantazijų“ perbraukimas, matomas šioje STENOGRAMOJE: apklausos, vykusios  Vilniuje 1982 m. rugpjūčio  16 dieną, kuri prasidėjo 11 val.  32 min. ir šis M. Kačiulio  atsakymas buvo apklausai gerai įpusėjus, kai JAV Spec. tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui  paklausius apie miestus, kuriose vyko žudynės, tai, čia, kažkaip  M. Kačiulis nelabai raiškiai pradėjo atsakinėti visai ne į temą, ir ką matome, tą ir matome - galimai patvirtino, kad Krištaponis buvo N. Reikalu pakeistas jau, gal, išvykos į Minską metu.  M. Kačiulo ATSAKYMO APLINKOS PSICHOLOGIJAI SUVOKTI, galima visą šios stenogramos puslapį pamatyti. Tikiuosi kitoje - II-oje informacijos dalyje pateikti kai kurias stenogramas, su skandalingais sovietinių prokurorų demaskavimais.  

15 pav.:, kaip matome, NKVD; persekiojusi ir suėmusi J. Krikštaponio sesę Veroniką su išlikusiais gyvais kovotojais,  toje byloje apie jokią „Baltarusiją“ nėra net jokio užsiminimo. Jeigu jis būtų ten, tai jojo visas kaimas tai būtų žinojęs ir tada NKVD labai lengvai būtų sužinojusi  iš savo agentūros - vietinių komunistėlių. Tuo labiau, kad šis raštas rašytas 1955 m. lapkričio 19 d. Vilniuje ir jos autorius yra Pabaltijo karinės apygardos Karinio prokuroro padėjėjas - justicijos majoras Mamulin-as, kuris peržiūrėjo archyvinę-tiriamąją bylą Nr. 30422/3 skirtą Smetonai, Kuliavui ir kitiems (tuo pačiu ir Veronikai Krikštaponytei), kur rašo jis, ką atrado, konstatuodamas, jog nubaudimas yra griežtas ir neatitinka nusižengimui, bet ... Taigi, jeigu J. Krikštaponį būtų aptikę Baltarusijoje, tikrai, būtų atsiliepta ir tolimesnei eigai V. Krikštaponytės byloje, nes jau iki to laiko NKVD tada labai tyrinėjo ir baudė visus 2/12 bataliono  surastus karius, o taip pat ir visą   2-ąją kuopą, kurios pirmuoju vadu ir buvo J. Krikšaponis tik kol batalionas buvo Kaune - tai liudija tos kuopos kariai. Todėl tos kuopos vado seseriai Veronikai būtų atsiliepę, nes NKVD, o vėliau KGB sistema buvo akyla, ir nuslėpti nuo jos tokių Baltarusijoje atliktų nusikaltimų nebuvo įmanoma. Todėl LGGRTC -ui persistengti virš okupacinių struktūrų kompetencijų nėra jokio nei teisinio ir nei mokslinio pagrindo, ignoruojant visus archyvinius parodymus, prieštaraujančius sveikam protui. 

Tačiau 9 pav. NKVD dokumente (generolo Piotro Kapralovo raštelyje) parašyta aiškiai, kad IŠLAISVINTAS IŠ PO SARGYBOS (pažodinis vertimas rus: „освобожден из под стражи“) kaip tik tame raštelyje dėmesio akcentas į tą J. KRIKŠTAPONIO IŠLAISVINIMĄ, greičiausiai, norint apkaltinti kažką už  „banditų gaujos“ išlaisvinimą? Ir, tai, greičiausiai, gal, norėta generolą S. Raštikį apkaltinti ir į Maskvą iš Sąjungininkų išplėšti? (Tai  hipotezė, nes, neva, „operatyvinio“ pranešimo data šokiruojanti, net 3 mėnesiai ir 21 diena, kai hitlerinės Vokietijos nebeliko.)

18 pav.:taigi, dar kartą būtina pažvelgti į NKVD generolo Kapralovo rusiškai „записка“ vadinamą: NKVD generolo Kapralovo raštelio išsiuntimo data rugpjūčio 29 d., praėjus net 7,5 mėnesiui po J. Krikštaponio sunaikinimo. 

22 pav.:  1947 m. Kunigundos Sliesoraitytės tardymo protokolo 4-tame psl. yra užrašyta, jog„Krištaponis bėgo iš vokiečių armijos ir slapstėsi Ukmergės rajone , o po Lietuvos teritorijos išlaisvinimo ...“. Galima to tardymo protokolo 4-tą psl. ir nedažytą atsidaryti visą ORIGINALŲ puslapį, kurio internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/sliesor-7-tard-protok-4-psl-27-lap.jpg  Šios žinios signatūra yra: LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-4455,  
 

23 pav.: toliau kitame 5-tame psl. to tardymo protokolo, Kunigundos Sliesoraitytės apie savo buvusį vyrą parodymai užrašyti tokie: po išlaisvinimo nuo„ okupantų, jis buvo" partizanu", kovo 1945 metais miške Ukmergės apskrityje Krištaponis užmuštas, kieno ji nepasakė“ (P. S.: J. Krikštaponis žuvo sausio 12 d.)

J

31

 pav.:  Krištaponio-"Krikštaponio" RAŠYSENOS PALYGINIMAS: Dešinėje jojo ranka parašyti skaičiai raporte ir kairėje, greičiausiai, raštvedžio arba paties J. Klimavičiaus ranka užpildytas neteisėto „tarpininkavimo“ registracijos numeris su jo data. Galima pasididinti.  ir šio padidinto vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/krikstaponio-rasysenos-palyginimas.jpg