Visiems nariamsViešųjų objektų a

Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos (toliau Komisijos) bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezisstencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC-o, arba Centro) Tarybos nariams

kraštotyrininko Vytenio Aleksandraičio;
tiriančio Juozo Krikštaponio biografiją

susietas su vakarykšte Tarptautine žmogaus teisių diena, o taip pat artėjančiu antinacinio ir antisovietinio Pasipriešinimo dalyvio Juozo Krikštaponio žūties 80-mečio sukaktimi, kuri bus kitų metų sausio 12 dieną.

          Pranešu, kad archyvuose mano atliktų tyrimų ir jų publikavimų apibendrinimuose, teiktuose LR Prezidentui, ir ..., kurių nuorodos yra šio rašto pabaigoje, yra akivaizdu, kad J. Krikštaponis „Baltarusijoje“ būti negalėjo, nes jis pagal visas tikimybes tuo metu turėjo kalėti Kauno kalėjime dėl savotiškai atlikto prieš nacizmą protesto, greičiausiai, net Ukmergėje Holokausto vykdymo metu? O po kalėjimo į batalioną negrįžo ir todėl slapstėsi nuo vokiečių. Pagal LOGIKĄ, - kitos slapstymosi priežasties surasti neįmanoma.
               Tuo labiau, kad tas J. Krikštaponio slapstymasis nuo vokiečių, jam grįžus iš kalėjimo, pažymėtas PRIEDE prie Komisijos ir prie Pa-2 sprendimo naikinti jam atminimą, lyg, būtų „baudžiamas už tą slapstymąsi“?
               Tuo labiau, kad tas J. Krikštaponio slapstymosi nuo vokiečių faktas yra pažymėtas to PRIEDO pabaigoje, kaip apibendrinančioje biografijos išvadoje, nes tokios prieštaringos kalinimo bei slapstymosi žinios turėtų, kaip ir perbraukti apie jį kitokius abejotinų „liudininkų“ išsigalvojimus, kurie tame PRIEDE taip pat buvo paminėti prieštaringais Martyno Kačiulio parodymais. Juos tame priede yra reikalavimas ištirti. Reikalavimų tirti neaiškumus tame dokumente yra ir daugiau, į kuriuos nei dr. Arūnas Bubnys ir nei Komisija gal neįsidėmėjo, ar, net, gal nepaskaitė tą priedą iki galo?

          Taigi, pranešu, kad prieštaringus M. Kačiulio liudijimus tirti jau ne reikia, nes aš peržiūrėjau visus jo liudijimus ir atradau, kad M. Kačiulis po 32-jų metų pakeitė „parodymus“ tik dėl susilpnėjusios atminties, ar ..., o per 1982 m. rugpjūčio 16 d. Tarptautinę apklausą Vilniuje, dalyvaujant atstovams iš JAV, čia pat po pietų paneigė priešpietinį „parodymą apie J. Krikštaponį“, pareikšdamas, kad „ne Krištaponis, o Reikalas“ buvo.
               Pastarąjį ne tik KGB nustatė Baltarusijoje kaip kuopos vadą, bet ir daug liudininkų tai patvirtino. Dar daugiau liudininkų kaip 2-osios kuopos vadą Baltarusijoje nurodė buvusį J. Krikštaponio pavaduotoją Vladą Tamošiūną. Tuo labiau, kad tai kuopai vadovavo ir daugiau karininkų, nuolat besikeičiančių, kurių buvo net iš kitų kuopų. O tai ir yra įrodymas, kad tikrojo kuopos vado nebuvo ir todėl ta kuopa buvo labiausiai naudojama kariniams nusikaltimams.
                  Dar svarbiau, kad yra ir apie J. Krikštaponį Pabaltijo karinės apygardos nustatymas, jog jis po dezertyravimo iš Raudonosios armijos, buvo namuose iki į Vietinę rinktinę įstojo, o 1947 m. NKVD dokumente yra paminėtas J. Krikštaponio taip pat slapstymasis nuo vokiečių Ukmergės rajone, „bėgant iš vokiečių armijos“. (Tas „bėgimas“ nurodytas keistai ir nekonkrečiai veiksmažodžiu „bėgo“, ką galima suprasti kaip ilgai trunkantį veiksmą, panašų į negrįžimą į batalioną, nes po kalėjimo turėjo būti nusilpęs dėl blogos mitybos.)
          Apie visą tai labai išsamiai su dokumentų nuotraukomis buvau ne kartą informavęs Lietuvos istorijos institutą bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau LGGRTC-ą, arba Centrą), kuriam esu labai dėkingas už man rašytus išsamius atsakymus, kurie man labai padėjo tyrimuose.

Tų mano pradėtų tyrimų pagrindu praeitų metų rugpjūčio 16 d. Lietuvos žmogaus teisių koordinacinis centras dėl J. Krikštaponio rašė Prašymą, o šiemet po rugsėjo 16 d. Seime visuomeninės Istorinės atminties klausimu konferencijoje buvo pateiktas pranešimas ir dėl J. Krikštaponio biografijos „tyrimų kokybės“, - dėl kurios žinomi specialistai pateikė ir Pareiškimą. Nuorodos į šiuos dokumentus taip pat yra šio laiško pabaigoje.

          Tik, gaila, į tų organizacijų pastebėjimus Centras, lyg, dar nieko neatsakė? Dar svarbiau, kad aš tik ką dabar aptikau ir šokiruojantį 2017 m. „parašymą“ dr. Arūno Bubnio knygoje apie policijos batalionus, kur dėl, neva, „J. Krikštaponio Rudenske“ „įrodymui“ pridėti neigiantys „Krikštaponį Baltarusijoje“ Ypatingojo archyvo dokumentai!
               Tai, negi buvo „galvojama“, kad tas Ypatingasis archyvas ir toliau priklauso KGB ir „duomenys neprieinami“ visuomenei?
               Todėl siūlau „pasigrožėti tos knygos 71 psl. skiltimi šia:

1 pav.: ištrauka iš dr. Arūno Bubnio knygos „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“ 71psl. (Perfomansu pažymėjimo ryškumas priklauso nuo tų dokumentų svarbos, o "auksinė" spalva pabrėžia ypatingą dokumento reikšmę). O visą dr. A.Bubnio knygą galima atsiversti-pasiskaityti

          Pirmiausiai, tose pastabose kliuva RAUDONU KLAUSTUKU pažymėtos smulkmenos, kaip, jau senai bausmes atlikusiems M. Kačiuliui, E. Guogai, B. Stimburiui ir S. Gervinui, neva, „tardymo“ protokolai.
              Kiek žinau, kad istorikams Kriminalistikos pagrindus buvo dėstęs habil. mokslų daktaras a. a. Samuelis Kuklianskis. Jo paskutinysis; jau Nepriklausomybės laikais mokslinis darbas vadinosi APKLAUSŲ TAKTIKA, TEORIJA IR PRAKTIKA, dėl kurio jau skambinau jo dukrai Fainai, jai pasakydamas, kad labai reiktų šių žinių, kad normaliai studijuoti tardytojų surašytus protokolus.
                Įdomu, ar istorijos doktorantams ši Kriminalistikos-Kriminologijos mokslo šakos reikalingos?
              Dar keisčiau: Kaip gali istorikai dokumentus vadinti kitaip, nei jie vadinasi? Ar tai ne įrodymas, kad tuos nurodytus dokumentus istorikai galėjo ir net nematyti?

Taigi, pagal ²⁸⁷ pastabą M. Kačiuliui 1980 m.; kaip tik po 32-jų metų, nuo 1947 m. NKVD tardytojams jo rodyto kuopos vado N. Reikalo, kažkaip pastarasis keistai pavirsta į „Krištaponį“, dėl ko istorikai privalėjo suabejoti tokiu „parodymu“, kai .„Kačiulis Rudenske“ aplamai negalėjo būti. Bet apie tai kiek žemiau.
Tačiau prašau „pasigrožėti“ iš kart po M. Kačiulio pateiktojo E. Guogos protokolo svarbiausiuoju įrašu šiuo:

2 pav.:
.: ištrauka iš Edvardo GUOGOS 1982-02-24 Vilniuje apklausos protokolo 2-tro psl. ir 216 archyvinės numeracijos lapo, kurio visą šio protokolo lapą galima atsiversti žemiau nuorodoje.
Čia šiame vaizde pagrindinės minties aiškumui AŠ BRAUKAU-ŽYMIU RAUDONAI PERFOMANSO STILIUMI,
kad toks mano žymėjimas ryškiai išsiskirtų nuo „KGB-istų žymėjimų“, ir ant tų dokumentų
RAUDONOM RAIDĖMIS PASTABAS-KLAUSIMUS RAŠAU.
(Galima ženkliai pasididinti ir prasiplėsti šį vaizdą, pamatant ir visą šį psl..)

Taigi, šios skilties temos esmė yra ta, kad aš jau Prezidentui ir visoms Lietuvos valstybės struktūroms teiktose žiniose buvau minėjęs apie tuos visus čia paminėtus liudininkus, neigiančius „J. Krikštaponį Baltarusijoje.“. Maniau, kad „aš tuos liudininkus atradau“. Bet, pasirodo, jog ISTORIKAMS ŽINOMA JAU NUO 2012 METŲ, KAD J. KRIKŠTAPONIS BALTARUSIJOJE BŪTI NEGALĖJO ! ! ! Tai įrodo šie dr. A. Bubnio pateikti minėtų liudininkų dokumentai, kurie yra žodis į žodį nurašyti net nuo 2012 m. straipsnio, kurio analizę greitai pateiksiu..

Todėl šį labai svarbų liudijimą privalu smulkiau aprašyti, nes Edvardo GUOGOS, sūnaus Jono, gimusio 1913 m. JAV Bruklino mieste, vedusio ir pensininko, tada (1982 m.) gyvenusio Šakių miesto Tarybų gatvės 53-5, LIUDYTOJO APKLAUSOS PROTOKOLAS prasideda 215-uoju archyviniu numeriu ir apklausa vykdyta Vilniuje 1982 m. vasario 24 d., pradėjus apklausą 10 val. 30 min. bei pabaigus 12 val. 50 min., kuris saugomas Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA) ir Lietuvos centrinio valstybinio (LCVA) archyvo Kopijavimo ir mikrofilmavimo skyriaus nufotografuotas iš FONDO K-40, APRAŠO 2, kurį nufotografavau iš mikrofilmo Nr: .2 1 .1.0, kurio originalas yra Sov. Sąjungos valstybinio saugumo komiteto (KGB) byloje; t. y.:

ДЕЛО № 13, т.1
„Материалы и отношении нацистского ... преступника И О Д И С А Ю. Ю.“

3 pav.: straipsnelis laikraštyje Tremtinys Nr. 42 (727)-2006 Galima pasididinti Mūšio vietoje paminklą statė Šakių savanoriai, iniciatyvos ėmėsi šviesios atminties Juozas Miliušis. Jie atsiveždavome akmenis, po to rankomis nešė į kalvą. Tuomet daug žmonių prisidėjo, kad atsirastų atminties paminklas, menantis čia vykusias kovas. Prisidėjo ir gyvas po Valkų mūšio likęs partizanas Edvardas Guoga.

4 pav.: pro memoriam laikraštyje TREMTINYSNr. 46 (924)-2010 Galima šio pranešimo vietą iš PDF formato pasididinti ir prasiplėsti.

Radom kalvos apačioje tuomet ir žmonių kaulų, vieno tapatybės nenustatė. Čia buvo plika vieta, nebuvo medžių“, – prisiminimais dalinosi šaulių sąjungos narys Arvydas Aleksa Apie tai rašė DRAUGAS.

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI PIETŲ LIETUVA Edvardas Guoga-Glaudys Tauro apygardos partizano prisiminimai. Apie patį mūšį galima dar paskaityti Partizanų leidinyje, o taip pat ir Facebook-e.

5.: ištrauka iš 1982-08-18JAV Specialiųjų tyrimo departamento atstovo Nilo ŠERO apklausos, kurios galima 18 psl. VISĄ pamatyti.

Tyrinėjimo metu paaiškėjo, jog, galimai, per archyvuose dokumentų ignoravimą (be LCVA, dar ir Ypatingojo archyvo) - juose tinkamo dokumentų nestudijavimo, buvęs Komisijos narys Mindaugas Pocius, net, matyt, nematė šio Juozo GUOGOS SVARBIAUSIOJO PARODYMO, KAD J. KRIKŠTAPONIS KUOPOS VADU BUVO TIK KAUNE. Todėl čia ŽYMIU GĖDOS FONU, nes su šiuo E. Guogos liudijimu M. Pocius atliko net pačią šlykščiausią klastotę - skaitytojų APGAVYSTĘ, savo „išvadoje“ jo liudijimą pavertęs atvirkštiniu; garbingo mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2021 m. Nr. 1(51) psl. 15-tame puslapyje, parašydamas, kad J. Krikštaponio paminėjimo „parodymai leidžia neabejotinai konstatuoti faktą, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai⁵¹“.
(Šios klastotės viršūnė „vainikuojama“ nurodyta ⁵¹-ąja pastaba, kurioje pateikta ne patrioto-Partizanų vado E. Guogos, o komunistinio nusikaltėlio (du kartus kalėjime sėdėjusio už pogrindinę komunistinę veiką, o po to sovietinio kolaboranto ir iki Berlyno ėjusio) M. Kačiulio „parodymų“ protokolu.) Taip, kad M. Pociaus melas gavosi kaip ir komunistiniu-politiniu melu, su kuriuo tapo pamintas tikro liudininko-rezistento atminimas, naikinantis ir garbingiausio J. Krikštaponio atminimą. O tokia skaitytojų apgavystė verta, gal, net, savotiško „Gineso rekordo“? Juk, sovietinių istorijos klastotųjų, nusiritusių iki tokio žemo lygio- dar nebuvau sutikęs.

Taigi, grįžtant prie žudynių Rudenske, apie kurias Edvardas Guoga minėjo, tai; skirtingai, nei M. Kačiulis, J. Krikštaponio ne tik visai nemini, o mini leitenantus Juodį bei Marcišauską, nes Baltarusijoje E. Guoga savo pirmojo kuopos vado nebuvo matęs. Tai labai aišku, skaitant visus tardymo ir apklausų protokolus.
Na, o kodėl jis nemini anksčiau jo minėto Vlado Tamošiūno, - tai atsakymas labai paprastas, nes jis tose Rudensko žudynėse aprašytas kitame - žemiau 6 pav. dr. A. Bubnio pateiktame. Todėl natūralu, kad galėjo ir nepastebėti, kaip tų žudynių kitoje vietoje buvusį. O kur buvo E. Guogos anksčiau paminėtas Tamošiūnas, atsiskleidžia iš čia pat dr. A. Bubnio pateikto J. Vuosaičio liudijimo tokio:

6 pav.: liudijimas J. Vuosaičio 1961-1962 m. m. laikotarpio tardymo protokolo 3 psl. 327 lapas, iš bylos 47386/3, fondo K-40 (pastarojo fondo numerį dar reikia patikrinti, nes neužsirašiau - fotografuotas tik tas psl. su įdomiu faktu, kur visą, vos ne keliolikos psl. apimties tardymo protokolus pateiksiu kitur, nes jie dabar neaktualūs) , o šio liudijimo galima matyti VISĄ puslapį pamatyti .

Perskaičius, čia dr. A. Bubnio pateikto; 1961 m. balandžio 24 d. Vilniuje Juozo Vuosaičio Tardymo protokolo (tuo periodo protokolus tik Tardymo mačiau, nes kaltinamųjų „apklausas“ matydavau, o gal, ir taip jie vadindavosi; - Kriminalistikos istorijos nestudijavau ir to nežinau.) 3 psl. (276) parašymą, „Antros kuopos, kurioje aš tarnavau, vado pavardę užmiršau.“, vėl nuo apgavystės gaunasi šokas, nes nėra jokio užsiminimo apie „J. Krikštaponio paliepimą pasitraukti į šoną“.
Tik ne stebina, jog galima užmiršti pirmojo kuopos vado pavardę, kurį teko matyti kokią savaitę-kitą, o Baltarusijoje kuopos vadu buvo karininkas, tikrai, su keista pavarde, kurios daug kas neatsimena.

           Taigi, čia vėl šokiruoja dr. A. Bubnio taip pat skaitytojų apgaudinėjimas su ²⁸⁷ pastaba dėl, neva, „J. Krikštaponis liepė pasitraukti į šoną.“, kur be M. Kačiulio nei E. Guoga, ir nei J. Vuosaitis to M. Kačiulio paistalo visai nepatvirtina.
               Kaip matome, A. Impulevičius, kuriam Kauno kalėjime NKVD per kankinimus nervus pagadino (tą faktą istorikas S. Jazavita ... minėjo), tai gal todėl batalionui šis majoras ir negalėjo vadovauti? Ar ne todėl J. Krikštaponio pavaduotojas Vladas Tamošiūnas tai spec. operacijai vadovauja; Rudensko geto naikinime?
               O kur tada buvo kuopų vadai, kodėl tik būrio vadui tai pavesta? Ar tai ne įrodymas kad J. Krikštaponis Rudenske būti negalėjo? Jeigu nebūtų apie jį žinių dėl kalėjimo ir po jo slapstymosi nuo vokiečių fakto fiksuoto, tai, vis tiek toks "liudininkas" turi būti niekiniu kai jis pats Rudenske būti negalėjo, nes išvyko į Minską antru reisu tik po 8-ių dienų (toks jo liudijimas dr. A. Bubnio čia patiektuose dokumentuose yra), ir Minske tada, pagal aritmetiką, turėjo būti jau po įvykusių žudynių.
              Taigi, kodėl istorikai nuodugniai protokolus neperskaito ir nemato elementariausius susipainiojimus-neatitikimus, ar ne sovietinės prokuratūros užsakytus?
               Pavyzdžiui, 1980 m. apklausoje Rudenske M. Kačiulis minėjo J. Grigonį, kai tąsai, to Rudensko visai nemini, nes, matyt, irgi su M. Kačiuliu atvyko iš Kauno po tų žudynių? Tai po 2-iejų metų Tarptautinėje apklausoje, M. Kačiulis J. Grigonio jau nemini, nors epizodą tą patį pasakoja, akivaizdžiai, prokuratūrai pakoregavus, kad prieš JAV teisininkus raudonuoti nereikėtų.
               Taip, kad po painiojimosi, gal ne savo noru, M. Kačiulis, Nilui Šerui iš JAV visai ne į temą,   čia pat pasitaiso. Ir pasitaiso iš kart po pietų, akivaizdžiai, M. Kačiuliui su JAV atstovais papietavus Neringos restorane, kas aiškiai matosi iš apklausos STENOGRAMOS, ISTORIKŲ IGNORUOTOS gal, ar per aplaidumą neskaitytos?

Taigi, ir pagal J. Vuosaičio parodymus, akivaizdu, jog J. Krikštaponio ten nebuvo, nes Tamošiūno pavardę žino, pagal 5 psl. (278), nežinodamas jo pareigų. Taip, kad akivaizdi betvarkė kuopoje, kai kariai net nežino, ką karininkai veikia ir kokios jų pareigos.

Labai neaišku, ką galėjo 1982 m. „paliūdyti“ čia dr. A. Bubnio pateiktas ir Bronius Stimburys? Juk jis prieš du dešimtmečius „J. Kriktaponį Baltarusijoje“ buvo paneigęs parodymu tokiu:

          Tai, būtent, kuopos vadu pamainomis pokytis karininkų Marcišausko su Tamošiūnu ir įrodo, kad toks "teiginys", kaip „J. Krikštaponis Rudenske pasitraukti liepė“ būti negalėjo, - tai buvo M. Kačiulio apsirikimas, greičiausiai, J. Krikštaponį supainiojus su N. Reikalu, ką jis Tarptautinėje apklausoje ir pripažino.
               Tas minėtų kuopos vadų supainiojimas galimas labai lengvai, nes jie abu buvo panašūs, kaip išskirtinai aukšto ūgio, ir lieknų figūrų. (J. Krikštaponio ūgis buvo 1, 90 m, o kadangi jis be disko ir rutulio stūmimo, dar ir Lietuvos lengvosios atletikos čempionato prizininku buvo dar, dar, net ir šuolyje su kartimi, todėl jis dabartinių disko metikų, kaip Virgilijaus ir Mykolo Aleknų sudėjimo būti negalėjo, nes, būdamas sunkiu svoriu, su kartimi į aukštį nebūtų pašokęs. Todėl jis galėjo būti panašesnis į olimpinio čempiono Romo Ubarto sudėjimą. Todėl tuos abu kuopos vadus supainioti galėjo ir dar vienas, toks S."J."Rutkauskas, kuris Reikalo neminėjo. Be to, jis J. Krikštaponį ir sąmoningai galėjo paminėti, nes galėjo žinoti, jog J. Krikštaponis buvo žuvęs, todėl KGB-istus galėjo lengvai klaidinti, kaip tai darė dar du mirties nuosprendžiu nuteistieji jo kolegos. Tai jie galėjo daryti ir iš apmaudo, kad J. Krikštaponis po kalėjimo nebegrįžo į batalioną, nors pirmieji labai stengėsi jį ištraukti iškalėjimo, ir tie simptomai matosi Centrinio valstybinio archyvo dokumentuose, kuriuos reikia dar tyrinėti, o ne užsiiminėti nepagrįstais "kaltinimais".
    O patsai B. Stimburys, galėjo J. Krikštaponio ir neatsiminti, nes įstojo į batalioną tik rugsėjo mėnesį, o jo pabaigoje J. Krikštaponis buvo išėjęs atostogų, iš kurių galėjo ir negrįžti. Todėl J. Stimburys ir neužsimena apie "Krikštaponį" - vietoje jo mini kuopos vadais tuos, kurie ir kiti liudininkai gausiai tai patvirtino.

Dar aiškiau J . Krikštaponį paneigė ir dr. A. Bubnio čia paminėtas Stanislovas Gervinas, kuris taip pat kuopos vadu, kaip ir daugelis paminėjo Tamošiūną:

Tuo labiau, kad Stanislovas Gervinas Kaune vadu buvusiu atsimena gerai ir Juozą Krikštaponį, nors 1982-08-18 Tarptautinėje apklausoje JAV atstovams pasiguodė, kad sunku pavardes atsiminti:

Tik visiško istorikų galvojimo-mąstymo stygių (tuo pačiu ir dr. A. Bubnio) byloja tai Tarptautinei apklausai paminėtas, neva, „tardymo“ protokolas, kai užsieniečiai, ypač, iš kapitalistinės šalies (tuo labiau iš JAV) „tardyti“ sovietinių žmonių, dar ir liudininkų, o ne įtariamųjų nusikaltimais, - tikrai negalėjo. Juolab, visi 1980-tųjų metų protokolai vadinosi jau ne „tardymo“, o Apklausų protokolais.

Be to, man LGGRTC-as (A. Rukšėnas su gen. direktoriaus A. Bubnio parašu) apie Stasį Gerviną buvo parašę taip:

O tokių kaip S. Gervinas liudijimų apstu, tame pačiame man Centro skirtame laiške parašius taip:

          Turiu pasakyti, kad 12 pav.: paskutiniu sakiniu man laiške LGGRTC-as labai teisingai parašė, jog vadų kaitos galėjo ir neprisiminti. Tačiau, tie, kurie tų vadų kaitos neprisiminė, tai tie tardytojams aiškiai ir pasakė. O tie, kurie davė parodymus; tie paminėtieji, - tai jie ir išsiskiria savo intelektu, ir jų parodymai labai skiriasi nuo kitų visais atžvilgiais.
                Tik LGGRTC-ui truksta mąstymo ir suvokimo, kad, JEIGU DAŽNAI KAITALIOJOSI KUOPŲ VADAI, TAI AKIVAIZDU, KAD NEBUVO TIKRO KUOPOS VADO. Kas tarnavo bet kokioje kariuomenėje, tai kiekvienas gali patvirtinti, jog kiekvienai operacijai skirti kitą kuopos vadą - tai didelė nenormalybė ir nenormalybė, kad, neva, J. Krikštaponis su N. Riekalu" kaitaliojosi, ką nusirašė M. Pocius savo viešose publikacijose, net nepagrįsdamas, iš kur tokią nesąmonę nurašė. Apie tai kitame laiške paaiškinsiu.
               Todėl būtų gerai, kad karines bylas tyrinėtų istorikai, bent, kariuomenėje buvę, o ne tie, kurie karininko nuo kareivio neskiria, kaip tai pasižymėjo čia M. Pocius, LGGRTC-ui tai visiškai nematant, ir nesąmones nuo jo nuplagijuojant, apie ką dar pratęsiu išsamesniu žinių pateikimu, nes šią informaciją pateikiau skubotai, be jokių nuorodų, dėl ko labai ATSIPRAŠAU, nes daug sugaišau dėl įvykusios lėktuvo katastrofos, apie kurią taip pat istorinius avio katastrofų faktus dėstau

Nors, šiaip, visos nuorodos yra Prezidentui paskutiniame rašinyje, kurio pradžioje yra dar keturios nuorodos, kuriomis galima įeiti ir dar kitus laiškus.

Tai šį kart tiek. Kitu laišku studiją atsiūsiu kiek galimai daugiau pagal mokslinius reikalavimus su nuorodų ir paaiškinimų gausa. Pagarbiai,