Sveikinu su pradėtais Naujais Mokslų metais!

LR Prezidentui Gitanui Nausėdai, Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen,  Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei, LR Generalinei prokurorei Nidai Grunskienei, LR valstybės saugumo departamento direktoriui Dariui Jauniškiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkei Skirgailei Žalimienei, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkei Fainai Kukliansky, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniam direktoriui dr. Arūnui Bubniui, LR. akademinės etikos procedūrų kontrolierei dr. Redai Cimmperman,   Lietuvos  Švietimo, ... ir Kultūros ministrams,   Organizacijoms, delegavusioms atstovus į Viešųjų objektų atitikties ... komisiją¹, Lietuvos istorijos instituto direktoriui Aurimui Švedui, Ukmergės merui Dariui Varnui,  Lietuvos žmogaus teisių koordinacinio centro pirmininkui Vytautui Budnikui, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos Garbės pirmininkui Jonui Burokui, LGGRTC, LII ir visų universitetų, muziejų istorikams, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovybei, LRT, BNS, ELTA vadovybėms bei kitai žiniasklaidai.

buvusio Jonavoje Sąjūdžio tarybos nario,
dabar tiriančio Juozo Krikštaponio biografiją
Vytenio Aleksandraičio
(tel: 864021719)

 dėl Juozo KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJOS
Jums jau teiktos  2024-05-24 12:07, 2024-06-07 13:40 ir 2024-08-10 23:55
 GAUSIOS INFORMACIJOS APIBENDRINIMUI
LOGINĖ PROBLEMOS KONCEPCIJA

per 2021-08-16 paminėtą Karaliaučiaus universiteto 480-metį ir jame dėstytos LOGIKOS, kurios pagrindais buvo prasilenkta minimo asmens biografijos „tyrime“,  darančiais žalą net dabar Pasipriešinimo prieš antrąją sovietinę okupaciją  80-mečio minėjimų kokybei.

PRIEDAI:

1.      Ši informacija PDF formate su elektoniniu parašu..

2.       . J. Krikštaponio biografijos problema per Karaliaučiaus universiteto 480-mečio minėjimą PDF formate

3.       Istorinės atminties politikos 2024-09-16 12 val. konferencijai Seime kvietimas.

4.       Šios Istorinės atminties ... konferencijos programa.

     Mokslų metų pradžiai atkreipiu dėmesį į Švc. Trejybės evangelikų liuteronų bažnyčioje paminėto Karaliaučiaus universiteto 480-metį. Per šio Universiteto svarbą Lietuvos kultūrai ir mokslui, manyčiau, kad tiktų dėmesį atkreipti į loginio mąstymo ugdymo svarbą visose mokymo įstaigose.
          Svarbiausia, jog Karaliaučiaus universiteto  jubiliejaus paminėjimas vyko tik ką po pasibaigusio Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos 150-mečio paminėjimo, kuris apsiribojo tik artimiausių giminių pagerbimu. Gaila, su šiuo jubiliejumi nebuvo pačios Lietuvos  tarptautinių pasveikinimų, lyg, būtų „nesvarbus“ Nepriklausomos Lietuvos valstybės atsiradimas.
          Su šia Pirmojo Lietuvos Prezidento problema; viena diena anksčiau - rugpjūčio 16 d. suėjo 42 metai, kaip Vilniuje (1982-08-16) vykusioje  Tarptautinėje apklausoje, dalyvaujant atstovams iš JAV, tapo reabilituotas šio Pirmojo Lietuvos Prezidento A. Smetonos sūnėnas - dvigubas Didvyris ir garsus Lietuvos disko metikas bei rutulio stūmikas Juozas Krikštaponis.   [P. S.: dvigubas Didvyris, nes kovojo ne tik prieš sovietus, nuo kurių žuvo, bet ir prieš nacizmą išreiškė protestą, nuo kurių irgi nuketėjo - buvo jųjų kalinamas kelis mėnesius Kauno kalėjime. Ir ne aišku, kas būtų jį ištikę, jei  ne žymiausio Lietuvos politikos figūrų (net svarbesnio už A. Smetoną), to paties A. Smetonos ir J. Krikštaponio giminaičio, kuris vienintelis iš lietuvių bendravo su A. Hitleriu, Stalinu, Ribentropu, Molotovu ir dalyvavo tik ką (2022 m. rugsėjo 8 - 19 d. d.) į Anapilį iškilmingiausiai pasaulyje palydėtos karalienės Elžbietos II-osios inauguracijoje  bei  buvusio du kartus Krašto apsaugos ministro - generolo Stasio Raštikio įtakos bei draugų gudrybių dėka nebūtų išlaisvintas]

          Apie šią; tik ką atrastą J. Krikštaponio reabilitacijos 42 m. sukakties naujieną pranešiau ne bet kur, o Švc. Trejybės evangelikų liuteronų bažnyčioje; taip jau sutapusiajam turėti Karaliaučiaus universiteto 480-mečio minėjimo svarbiausiąjį - pirmąjį pranešimą - tai  Lietuvos gyventojų genocido bei rezistencijos tyrimo centro (toliai LGGRTC-o, arba Centro) Generaliniam direktoriui dr.-ui Arūnui Bubniui, kuriam esu dėkingas už jo vadovaujamos įstaigos man  asmeniškai rašytus išsamius mokslinius atsakymus, kurių dėka man ir pavyko tą paminėtą įvykį atrasti.
          Jau praeitose Jums teiktose informacijose minėjau, jog didžiausias J. Krikštaponio „kaltintojas “ Marius Kačiulis pataisė savo klaidingą parodymą ir pasakė, kad „... buvo pakeistas mūsų vadas. Ne Krištaponis, o Reikalas.“ Pastarąjį, kaip vadą nustatė ir KGB-istai-specialistai-kriminalistai, kurių kompetencija kvailiausiai „istorikų?“ buvo suignoruota, dėl ko reikės dar tirti, kodėl buvo paniekintas svarbiausias dokumentas, neigiantis, išgalvotą  „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ šmeižtą.
     Taigi, yra Viltis, nes taip jau, gal, ir paties Dievo buvo duota, jog pagrindinį pirmąjį pranešimą PRIE ALTORIAUS apie LIETUVIUS UNIVERSITETE pateikė dr. Arūnas BUBNYS, kuriam, ir jo vadovaujamo LGGRTC-o istorikui Alfredui Rukšėnui taip pat turime būti dėkingi  už parengtą istorinę-archyvinę pažymą Nr. 9R-598 (9.6E), kuri, pagaliau,  išteisino iki šiolei šmeižiamą K. Škirpos asmenybę.  Dabar, tos pačios DIENOS ŠVIESOS laukia ir Juozo Krikštaponio ypatingos-nuslėptosios biografijos apvalymo procedūra per Karaliaučiaus universitete Imanuelio Kanto dėstytos LOGIKOS - teisingo mąstymo ir Sveiko proto pagrindus. Tą pagrindą sudaro HOLIZMAS (visuminis mąstymas), kuriuo pagrindu reikėtų ir TYRIMUS ATLIKINĖTI, PLAČIAU MATANT situaciją, ir matant prieštaringas žinias, - jų atmetinėti ne valia, jeigu tos prieštaringos žinios nėra paneigtos.

                 Svarbiausia, kad dr. A. Bubnio „žinia?“ šokiruoja apie Šimonių girioje liepos 21 d. neva, kažkokių „partizanų?“ dėka nukovimą kelių sovietų karių su karininku, kai tą pačią dieną tas pats nukovimas įvyko Šimonių miestelyje nuo bažnyčios varpinės. O kas šaudė - nėra žinoma. Gal tai darė visai ne partizanas? Juolab, partizanų tada dar nebuvo - buvo savisaugininkai - bet jie, neva, liepos 20 d., vadovaujami Antano Gogelio, buvo sutriuškinti, ir jis, pagal istorinius duomenis, Kęstučio Kasparo knygoje „Lietuvos karas“,A. Gogelis, kitą dieną, surinkęs likučius; savo kovotųjų, pasitraukė į Panevėžį - ten mieste tvarką buvo jam pavesta daryti. 

        Tačiau absurdas gaunasi, nes tomis dienomis buvo sovietų kariuomenės Šventosios upės forsavimas, ir kartu su sovietų besiveržiančia armija Gogelio savisaugininkų likučiai negalėjo eiti kartu link Panevėžio. Tuo labiau, kad Panevėžys jau liepos 22 d. buvo užimtas sovietų. Todėl Gogelio savisaugininkai turėjo būti sutriuškinti kiek anksčiau, jei jie Panevėžyje dar pareigas kokias atlikinėjo? Todėl galite pastudijuoti ten Karaliaučiaus-480 temoje detaliai mūšių operacijų žemėlapius bei mūšių sovietines suvestines kiekvienai dienai labai smulkias ir tas schemas su topografiniais žemėlapiais sulyginant, kad gauti kiek įmanomai aiškesnį tuometinį vaizdą.

        O, šiaip, nuo Šimonių varpinės pašaudyti gal  galėjo ir koks nors provokatorius, gal, net, gal, NKVD-istas persirengęs? ? ?, kad pradėti karą Partizaninį, taip, kaip Suomijos užpuolimui irgi panašiai atlikta provokacija buvo. Tai, ką garsinsime-liaupsinsime - provokaciją galimai NKVD-inę? Ir nors galima Centrą pasveikinti su nauju kino filmu Pasipriešinimo 80-mečiui skirtu apie generolą Plechavičių, bet, vis tik jo Vietinės rinktinės jubiliejus buvo praeitais metais, o Sedos kautynių jubiliejus spalio 6-7 d. d. vyko.

6 pav

DĖMESIO CENTRAS

        Čia šią 6 pav nuotrauką pavadinau DĖMESIO CENTRU su tam tikra FILOSOFIJA, kai dešinės kampe Sigutė Smetonaitė, kuri vaikystėje netoli Vileišio aikštės, mediniame dviejų aukštų name; savo bute matė atskirai paslėptą užsidariusią  jauną tetutę, kuriai tėvai Sigutei pasakė, jog ji „neturi ką apsirengti“ todėl nuo žmonių slepiama. Neaišku, ar ne todėl fašistų-nacistų pakalikai komunistai į Sibirą visą Pirmojo Lietuvos Prezidento brolio Motiejaus - akmenskaldžio šeimą išvežė dar 1941 m., kurio anūkėlė - Sigutės pusseserė ir tapo pirmoji auka, o po to ir gerokai po karo ir to akmenskaldžio sūnaus šeimą išvežė su Sigute, - išvežė  - į Sajanų priekalnes,  kur yra Taljanų nuošaliausia gyvenvietė, į kurią per kalnus ir per tūkstantį lietuvių pėsčiomis atvarė. O paauglei Sigutei tas atvarymas buvo tik treniruotė, kad  toliau  IŠ TALJANŲ PABĖGTI per patį sudėtingiausią Sajanų kalnagųbrį į Mongoliją, planuojant - į Taivanį ir į Lietuvą pas Partizanus, kuriuos pirmasis pradėjo burti Sigutės dėdė Juozas Krikštaponis.O tą knygą: PABĖGIMĄ IŠ TALJANŲ, kaip tik išleido LGGRTC-as, kurio Gen.dir. ...-ius čia kairėje NUOTRAUKOJE yra fiksuotas; kaip pagal ūgį pats mažiausias, o didžiausias buvęs Kauno meras ... - jam už nugaros prie Švenčiausio altoriaus mums įsiamžinus.

         Todėl beveik už Sigutės  šio Karaliaučius-480 minėjimo organizatoriumi buvo ir Sociologijos mokslų daktaras  Raimundas Kaminskas, kuris, beje, yra ir LGGRTC-o Gen.dir.-o dr.-o Arūno Bubnio patarėju, šalia savęs šį patariamąjį prie Švč. Trejybės liuteronų-evangelikų bažnyčios altoriaus pasistatęs.
          Todėl jau kaip, ne kaip, bet vykdyti Dievo 8-tąjį įsakymą NESAKYTI NETIESOS būtina, todėl kuo skubiausiai reikia ištaisyti  visas netiesos sakymo klaidas dėl Pirmojo Lietuvos Prezidento ir jojo sūnėno Juozo Krikštaponio. 
          O tai galėtų patarti dr.-o Arūno Bubnio Patarėjas minėtas ir irgi daktaras  Raimundas Kaminskas, dar ir ne bet kokio, o Sociologijos mokslo, pagal kurio jau žinomus metodus reikia pervertinti visus iki vieno archyvinius duomenis, susietus su 2/12 batalionu bei jo visus liudininkus vertinti būtina, vertinti būtina ne tik meluojančius apie minėtą asmenį, bet vertinti būtina ir tiesą sakančius ir mokslas privalo nustatyti, kas tiesą sako, o kas ne ...   Tam mes ir mokomės universitetuose nuo seniausių laikų ne tik LOGIKOS pagrindus, bet ir pasaulio pažinimą IR JAM PAŽINTI SUKURTĄ filosofiją, o po to PSICHOLOGIJĄ ir jos dėka prie Tardymo-Apklausų protokolų reikia „pridėti melo detektorių“, t. y. pridėti ne tik protą, bet pridėti ir IŠMINTĮ, pagal Vydūną, nes protą valdo geiduliai, kurie į ne tiesą gali nuvesti, - kaip tik, Mažojoje Lietuvoje tai buvo kalbama ir todėl mes čia žemiau laikėme Mažosios Lietuvos vėliavą,  kurioje ir užgimė PROTESTANTIZMAS - vedantis prie TIESOS, prie Dievo arčiau ir paprasčiau; be jokių pompastikų.
          Juolab, tuose archyvuose reikia tik tik ARITMETIKĄ  panaudoti, suskaičiuojant vienaip ir kitaip teigiančius asmenis, kur  daugiau teigiančiųjų gali turėti didesnį  Patikimumo laipsnį, kuris SOCIOLOGIJOS moksle skaičiuojamas sudėtingiausiomis, bet ir paprasčiausiomis matematinėmis formulėmis, kurios net EXCEL programoje yra ir visų beveik specialybių studentai tuos Patikimumus nustatinėja savo kursiniuose ir diplominiuose darbuose, visokioms nustatytoms savybėms ar teiginiams patikrinti.      

7 pav.: šalia Sigutės ir tarp poetės Dalios POŠKIENĖS;   XXVII (trejų devynerių svarbesnės prasmės) knygų draugijos vadovės ir ŠIŲ EILUČIŲ AUTORIUS - laikome Mažosios Lietuvos trispalvę, kaip visai Lietuvai Kultūros bei mokslo nešimo simbolį ir labai norėtųsi tikėti, kad būtų, pagaliau, nustotas šmeižti  Lietuvos Pirmasis Lietuvos Prezidentas ir su jo šmeižtu nustota niekinti visa Lietuva, išsigalvojant ir jam komunistiškai pagal  rusiškąjį Kremliaus naratyvą,  jam inkriminuojant 1926-uosius metus, kai juos ne jis susigalvojo. Juolab,   neteisingai  interpretuojant Gruodžio įvykius, kai prieš tai patsai generolas Pilsudskis Lenkijoje perversmą atliko savo noru ir savo kariuomenės dėka, kuris dar labiau tapo pavojingu Lietuvai tada. Todėl HOLISTIŠKAI (visuminiai) reikia mąstyti pradėti ir matyti, kas susigalvojo šmeižti Pirmojo Lietuvos Prezidento sūnėną. Tai buvo bendras užsakymas politinis, net mūsų pseudo politikams visiškai nemąstantiems naudingas, kai kaip tik Pirmasis Lietuvos Prezidentas ugdė savo sūnėną tikru Patriotu ir Humanistiniu pagrindu, dėl ko Prezidentą reikia sveikinti, kad jo sūnėnas net prieš nacizmą pakėlė ranką protesto. Todėl REIKIA ATSITOKĖTI - ARCHYVUOSE DOKUMENTAI NERODO, TUO, KUO JIS KALTINAMAS. Todėl čia prie Švc.  Altoriaus siūlyčiau VISĄ nuotrauką pamatyti.

Tačiau ne labai norėčiau su dr. A. Bubniu sutikti, kur jis tame filme paminėjo Vietinės rinktinės kovas prieš kažkokius „partizanus“, kurie mano supratimu, taip vadintis neturėtų - mus sovietai nuo vaikystės klaidino, per mokyklas pradines vaikydami, neva, „partizanus“,. kad jie mums sovietines „pasakas“ sektų.           Taip, kad jie DIVERSANTAIS turėtų vadintis - tai normaliausias ir teisingiausias Karo mokslo terminas,   nes PARTIZANAIS VADINAMI VIETOS GYVENTOJŲ SAVANORIŠKO KARINIO PASIPRIEŠINIMO BŪDU VEIKIANČIUOSIUS PRIEŠO UŽNUGARYJE DALYVIUS. O prieš vokiečius per abu karus jiems Lietuvos gyventojai nesipriešino - į pasipriešinimą tik sovietinių diversantų ar užsilikusių raudonarmiečių galėjo būti įtraukti rusų ar žydų tautybių mažumos, ypač iš getų pabėgusieji ir tų diversantų apginkluoti. Pagal tardymo protokolus Ypatingajame archyve mačiau kai kuriuos liudininkų parodymus, J. Krikštaponį liudijusiųjų pasakojimus, jog jis vadovavo savo kuopai Jonavos miškuose paslėptų ginklų ieškojimų operacijoje; rusiškai kalbančiuose kaimeliuose, kaip kažkokiose „Girėnuose“ paminėtuose, kai tokio kaimelio Jonavos rajone kaip ir nėra žinomas - žinomas tik Girininkai, kur pagal protokolus  kažkur jo apylinkėse J. Krikštaponio vadovaujama kuopa nuo rugpjūčio iki rugsėjo kažklur ir galėjo vieną kartą siautimą daryti ir viename kaimelyje net nakvoti pas vietos gyventojus be jokių jųjų prievartavimų, kaip ir derėjo Teisę išmanančiajam karininkui, tą Teisę universitete studijavusiam Vytauto Didžiojo.           O, šiaip, siūlyčiau toje Karaliaučiaus-480 temoje pastudijuoti visą frontą palei Šventosios upę - tyrinėti reikia Holistiškai, imant VISUS karo duomenis ten mano pateiktus konkrečiai skirtus, jei apie Šimonių apylinkėse kažkokį neaiškų „pasipriešinimą“ paieškoti, kur internete istorinėje literatūroje yra kaip ir daugiau parašyta apie tas apylinkes pačių LGGRTC-o istorikų žinomų, nei  pats LGGRTC-as gal žino savus mokslininkus, kaip tai nežinojo dr. A. Rukšėnas, pripaistęs paistalus apie J. Krikštaponį?.

         Svarbiausia, niekas nepaneigs to fakto, jog J. Krikštaponis buvo kalinamas kalėjime (tai tvirtina dokumentas vienas ir atsiminimai), o, kad jis slapstėsi nuo vokiečių - taip pat tai atsiminimuose ir NKVD viename svarbiame dokumente yra fiksuota. Taip, kad, jeigu suėmimo-kalinimo datos nėra žinomos, tai tam ir buvo Karaliaučiaus universitete dėstoma LOGIKA, mokanti sužinoti nežinomuosius, lygiai taip pat, kaip algebros ir, aplamai, matematikos skaičiavimuose. Todėl į Krikštaponio biografijos pagrindų  LOGINĖS KONCEPCIJOS klausimą atsakytų net Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikai,  nes ji yra pati paprasčiausia ir geriausiai suvokiama, apie kurią čia dar bus minima.

        O dėl Kazio Škirpos, manykime, kad jau bus pamoka, jog tokias pažymas reikia rengti įvykių sukaktims - kad ir Birželio sukilimui paminėti, o ne  glaistyti tokias„ istorines skyles“, kaip tai įvyko po atlikto sostinės policijos vandalizmo akto; priešais valstybinės reikšmės Lukiškių aikštę.

          Svarbiausia, šokiruoja didžiausia praraja tarp sostinės ir Kauno policijos komisariatų: kai buvusios Laikinosios sostinės Kauno komisariatas iškilmingai pagerbė buvusio Vilniaus policininko Juozo Savulionio žūtį, išgelbėjusiojo Vileišio tiltą nuo besitraukusių sovietų ketinimo jį susprogdinti, tai Vilniaus policija atliko Kremliui didžiausią džiaugsmą, išniekinant Birželio sukilimo vadui Kaziui Škirpai skirtą Atminimą, dar net su smurto veiksmais, ir vėl su valstybinių simbolių išniekinimais, nors tą dieną buvo valstybinė atmintina diena. O tai ir yra įrodymas, kad ignoruojama LOGIKA - ignoruojamas mąstymas (P.S.: šia spalva žymėti būtina kaip gėdos spalva, fiziologinėje sampratoje), arba yra pasakymas: „Atleisk Viešpatie,  - jie nežino, ką daro.“

        Todėl čia šioje informacijoje surinkau naujesnių duomenų sistemą, kuri pradedama nuo pirmosios LOGINIO UŽDAVINIO SPRENDIO temos, kur šios informacijos dėstymo turinys yra toks:

Šios informacijos dėstymo
T U R I N Y S

      Problemos pristatymo pradžiai:
  NELINKSMAS PROLOGAS, bet su Viltimi   ..................................................... 3 psl.

1.         LOGINIO UŽDAVINIO SPRENDINYS ................................................................. 12 psl.

 

2.         VISI SIMPTOMAI apie J. Krikštaponio 1941-ų metų SUĖMIMĄ-KALINIMĄ: ................................................................................................................. 16 psl.  

3.         MANIPULIACIJOS visuomenei ir Komisijai  a p g a u t i  ? ................ 19 psl. 

4.         LCVA archyvo R-1444 fondo dokumentai neįrodo „Krištaponio Minske“     ...................................................................... ..................................... 26 psl. 

1.  LOGINIO UŽDAVINIO SPRENDINYS

      Panašiai atsitiko ir su J. Krikštaponio biografijos, neva, „tyrinėjimu“, kai IGNORUOJAMA net Ikimokyklinių vaikų ugdymo LOGIKA ir net INTERNETAS IGNORUOJAMAS (ypač jį ignoruoja LRT), kur per jį galima sužinoti apie J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktą, o po to paabejoti sovietinių archyvinių duomenų „tikslumu“, dėl kurių straipsnyje apie Lietuvių saugumo policiją ir holokaustą ... dr. Arūnas Bubnys perspėjo šį pavojų, parašydamas taip:
           „... šaltinių grupę sudaro buvusio LSSR KGB archyvo dokumentai, kurie yra saugomi Lietuvos ypatingajame archyve (toliau – LYA). Pirmiausia paminėtinas šio archyvo baudžiamųjų bylų apyrašas (f. K-1, ap. 58). Jame yra dešimtys tūkstančių bylų, kurias sovietų saugumas buvo sudaręs suimtiems ir nuteistiems asmenims. ... Verta priminti, kad KGB dokumentus būtina kritiškai vertinti ir itin atsargiai jais naudotis (ne tik dėl to, jog KGB galėjo fabrikuoti suimtiems asmenims nusikalstamas veikas, bet ir dėl to, jog patys suimtieji stengdavosi nuslėpti jiems nepalankius faktus arba mėgindavo juos priskirti kitiems asmenims).“ (P.S.: paryškinau, paspalvinau ir pabraukiau aš)
         Tai, būtent, tie nepalankūs faktai buvo priskirti J. Krikštaponiui - juos priskyrė 2  artimiausi jo kolegos, kuriems grėsė mirties nuosprendis, ir nuo ko juos neišgelbėjo, o kiti 2, paprasčiausiai, sumaišė ypatingai panašių savo kuopos vadų pavardes, o vienas iš jų (jau minėtas M. Kačiulis) tai pripažino suklydęs - tik ką duotą savo parodymą pataisė, kad BUVO NE KRIŠTAPONIS, O ... Be to, tame  dr. A. Bubnio paminėtame KGB Ypatingojo archyvo baudžiamųjų bylų f. K-1, ap. 58 apyraše mačiau ir juos fotografavau - Jums praeitose informacijose teikiau tų  tų liudijimų nuotraukas, kuriose visai kiti kuopos vadai nurodomi, ir kurių, istorikai dar nė ne matė - tų dešimtys tūkstančių bylų visų pamatyti ir išanalizuoti nėra taip lengva. Juolab, tas apyrašas ap. 58 sutampa su Rusijos federacijos baudžiamuoju  58-uoju straipsniu, įrodančiu Lietuvos okupaciją, su kuriuo bausti mūsų piliečių neturėjo teisės, už ką Rusija privalės kada nors atsakyti. Apie tai ANTIKOMUNISTINIAME  KONGRESE IR TARPTAUTINIAME  VILNIAUS VISUOMENINIO TRIBUNOLO  PROCESE „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas" 2000 ir leidyklos išleistame sąvade UDK 321.6(06) An 143)   yra tuometinės  buvusios LGGRTC-o Generalinės direktorės Teresės Birutės Burauskaitės paminėta pranešime „ Mirties nuosprendžiai ir jų vykdymas 1941-1944 m.: teisinis politinis aspektas .....150 psl.“, kuri pateikė Lietuvai akivaizdžiausias žalas atliktas.

        Bet ne mažesnė reputacinė žala Lietuvai yra padaryta ir dėl neteisingai  „apkaltinto“, tiksliau, APŠMEIŽTO PO MIRTIES Didvyrio Juozo Krikštaponio - neįkainuojama žala padaryta jo artimiesiems ir net Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos artimiesiems, kurių per tik ką paminėtą garbingą 150-metį dar kol kas neatsiprašyta. Todėl, ar ne reikės iš naujo tą jubiliejų paminėti per 151-metį valstybiniu ir net tarptautiniu lygiu, nustojant, pagaliau šmeižti Pirmąjį Lietuvos Prezidentą ir šmeižti pačią Lietuvos Nepriklausomybę? Kitaip GRAŽINTI į Lietuvą PALAIKUS Pirmojo Lietuvos Prezidento NET NETIKTŲ, KAI IŠ JO TYČIOJAMASI - pirmiau reikia patyčias nutraukti, pradedant nuo sūnėno Juozo.

         Todėl būtina sugražinti LOGIKĄ ir loginį mąstymą į valstybines mokslines tyrimo įstaigas J. Krikštaponio klausimu bei, pradėti naudotis internetu, renkant informaciją ir ją apdorojant-analizuojant, o ne selektyvuojant.

          Pavyzdžiui, žinant, jog J. KRIKŠTAPONIS NACIŲ BUVO KALINAMAS, o pagal 1990 m. liepą Šiluose (Panevėžio rajone; prie pat Ukmergės rajono) Juozo jauniausios sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimus, žymaus Panevėžio krašto kraštotyrininko Romo Kauniečio įrašytus  į magnetofono juostą (iš jos nurašyti; dar be jokio koregavimo, be redakcijos), o taip pat dažnai bendravusios su Veronika ir nuolat užrašinėjusios kraštotyrininkės, Astros Astrauskaitės, kuri dirbo tų pačių Šilų bibliotekoje, ir tuos užrašytus prisiminimus skelbusios Lietuvos kariuomenės dienos proga 2009 metais XXI amžiaus tinklalapyje (skelbė tuos prisiminimus ir R. Kaunietis savo surinktuose ir išleistuose raštuose), o taip pat šių kraštotyrininkų užrašytus prisiminimus ir kiti autoriai skelbė, jog J. Krikštaponis buvo - IR IŠ KALĖJIMO IŠTRAUKTAS DRAUGŲ bei generolo S. RAŠTIKIO ĮTAKOS DĖKA grįžo į tėviškę Pabarninio vienkiemį; šalia Lėno-Užulėnio ir Užugirio ir PAS TĖVUS SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ VISĄ VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ - taip sesuo buvo pasakiusi.  
          O čia net vaikų darželio amžiaus vaikas paklaustų - „tai ko nuo vokiečių slapstytis, jei  vokiečiai iš kalėjimo išleido?“

        Aišku, kiekvienas pagalvos, kad, neva, neteisėtai  iš kalėjimo draugai „pro langą ištraukė“.

8 pav. NKVD generolo Kapralovo raštelis su mano pabrauktu tekstu. Galima pasididinti, o taip pat dar labiau pasididint.

9 pav.:Padidintas Kapralovo „доносс“-ogenerolui-pulkininkui Tkačenkai  ta dalis, kurioje nurodomos pagrindinė žinios apie šios temos herojų. raudonai mano pabrauktas NKVD generolo Kapralovo teiginys kad J. Krikšaponis („Krištaponis“) prie vokiečių GESTAP-o buvo suimtas ir 3-is mėnesius buvo kalinamas Kauno kalėjime. Šio raštelio nuotrauką galima pasididinti ir VISĄ perskaityti be pabraukimo.

Tačiau 9 pav. NKVD dokumente (generolo Piotro Kapralovo raštelyje) parašyta aiškiai, kad IŠLAISVINTAS IŠ PO SARGYBOS (pažodinis vertimas rus: „освобожден из под стражи“) kaip tik tame raštelyje dėmesio akcentas į tą J. KRIKŠTAPONIO IŠLAISVINIMĄ, greičiausiai, norint apkaltinti kažką už  „banditų gaujos“ išlaisvinimą? Ir, tai, greičiausiai, gal, norėta generolą S. Raštikį apkaltinti ir į Maskvą iš Sąjungininkų išplėšti? (Tai mano hipotezė, nes, neva, „operatyvinio“ pranešimo data šokiruojanti, net 3 mėnesiai ir 21 diena, kai hitlerinės Vokietijos nebeliko.)

10 pav.:taigi, dar kartą būtina pažvelgti į NKVD generolo Kapralovo rusiškai „записка“ vadinamą: NKVD generolo Kapralovo raštelio išsiuntimo data rugpjūčio 29 d., praėjus net 7,5 mėnesiui po J. Krikštaponio sunaikinimo.  \

O toks pats operatyvinis pranešimas buvo pateiktas kitą dieną Lavrentijui Berijai ant stalo; iš kart, po J. Krikštaponio sunaikinimo - 1945 m. sausio 13 d. ir čia pat peradresuotas Merkulovui. Be to, analogišku turiniu ataskaita apie J. Krikštaponio sunaikinimą buvo pateikta generolui Leonovui, kuris buvo atsakingas už kovą „su banditizmu“ visai vakarinei Sovietų Sąjungos daliai.

11 pav.:Lavrentijui Berijaiišsiųsta iš karto, kitą dieną išsiųsta ataskaita apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą. Galimaatsiversti visą psl.   O taip pat, galima atsiversti   ir dideliam viršininkui kovai su banditizmu visoje Vakarinėje Sovietų Sąjungos dalyje Leontjevui, kuris turėjo tik pradinį išsilavinimą, kai Lietuvoje reziudavęs Piotras Kapralovas mokėsi, bet nebaigė Rytų kalbų garsiajame Maskvos institute.

          Be to, šis generolas buvo tik su pradiniu išsilavinimu. O jam pavaldus minėtas Piotras Kapralovas mokėsi net prestižiniame Rytų kalbų universitete (Maskvos) ir vidurinę privalėjo būti baigęs. Taip, kad visišku „beraščiu“ būti negalėjo, kad būtų minėjęs J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą ir „netyčia praleistų“ datą, minint įvykį, kuris be jokios datos yra visiškai bereikšmė „žinia“. Tuo labiau, šokiruoja, kad, kam, išvis, „prisireikė“ sunaikinto priešo biografijoje knaisiotis, ir, aplamai, kad reikalinga buvo tokia smulkmena asmeninė? Juk, reikėjo kelti GESTAP-o dokumentus, kuriuos, gal, išsivežė į Maskvą ar ne dėl generolo S. Raštikio pargabenimui - Sąjungininkų apgavimui?
          Taigi, ar SĄMONINGAI PRALEISTA J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo DATA „nerodo“ kad Ukmergės restorane įvykis su J. Krikštaponiu buvo 1941 metais, kuriais inkriminuoti generolo Raštikio nebuvo įmanoma, todėl ta data ir nutylėta, bandant Sąjungininkus apgauti? Ar ne sugriuvus šiai apgavystei, todėl generolo dukrytės 1946 m. iš Sibiro į Lietuvą pargabenamos?  Tai hipotetinis klausimas, kurį galima tęsti, bet ... 

        O tolimesnis J. Krikštaponio biografijos PROBLEMOS LOGINĖS KONCEPCIJOS sprendinys taip ir toliau lieka su tuo pačiu klausimu:\
        „Tai, kam reikėjo J. Krikštaponiui slapstytis nuo  vokiečių?“           
      Tuo labiau, kad tas J. Krikštaponio slapstymasis nuo vokiečių  paminėtas ir 1946 m. NKVD tardymo protokole, kurį rodžiau praeitose Jums teiktose 2-jose informacijose, kurią LGGRTC-as žinojo, man prasitaręs, bet nedetalizavęs - nuo manęs nuslėpęs žadėdamas ištirti, bet į pažymas netraukti kol bus neištirta, nes Centrą ta žinia „nerimą“ kėlė ir todėl, matyt, kad nereikėtų tirti ir savo tyrimų klaidoms nuslėpti paskubėta su PA-2 sprendimu? Bent, man taip man atrodė, dėl ko ir aš suskubau atrasti tą „nerimą  keliančią žinią“ ir ją Ypatingajame archyve Jums teiktose informacijose nurodžiau signatūras, 1946 m. NKVD tardymo protokolus,   kuruose buvusi J. Krikštaponio žmona Kunigunda Sliesoraitytė patvirtino, jog JOS VYRAS SLAPSTĖSI Ukmergės RAJONE. Ji tai pabrėžė, kad apie tai sužinojo iš jos pažįstamos Irenos Ramanauskaitės.  

        Taigi, kaip matome, tas J. Krikštaponio slapstymasis nuo vokiečių buvo plačiai žinomas. Ir tai dar kartą, dar vienas liudininko liudininkas atsirado ir per garbingą  Pirmojo Pasipriešinimo veiksmo - Pirmojo Partizanų sąskrydžio Liepos 20 dienos 80-metį - iš Šilų Petras Vanagas gyvenvietės  patvirtino mums, visuomenininkams ir Ukmergės merui Dariui Varnui prie Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos paminklo papasakojo kiek kitokią  vokiečių traukimosi iš Lėno-Užulėnio versiją, kur visas versijas aprašiau ir paanalizavau temoje„Jau prasidėjo Pasipriešinimo prieš antrąją sovietinę okupaciją 80-metis!“

Apie tai 2009-11-25 krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštyje XXI Amžius kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės užrašytame pagal J. Krikštaponio sesers Veronikos Juodienės ir partizano-ryšininko Mykolo Dirsės pasakojimus, buvo pasakyta:

2. VISI SIMPTOMAI APIE J. Krikštaponio 1941-ų metų SUĖMIMĄ-KALINIMĄ:

        Taigi, vėl tas pats klausimas:
          „Tai, kokio perkūno J. Krikštaponiui reikėjo slapstytis nuo vokiečių? Tai, gal, kad po kalėjimo jam nereikėtų grįžti į batalioną? Dėl ko dar, galima slapstytis?“   

        Taigi, pasirodo, tai ir patvirtino  Juozo buvusi žmona Kunigunda, pirmiau prieš slapstymąsi pasakydama, kad JOS VYRAS BĖGO IŠ VOKIEČIŲ ARMIJOS ir slapstėsi ...

       Manyčiau, kad NEREIKIA TIESMUKIŠKAI GALVOTI, neva, apie „pabėgimą“ iš vokiečių armijos, nes, matyt, ne kvailas NKVD tardytojas buvo, parašydamas keistai, kad BĖGO. Galima manyti, kad Kunigunda galėjo detaliau ir daugiau pasakoti, kaip tas BĖGIMAS atrodė, ir kiek jis truko? Bet patarčiau istorikui M. Pociui neklausinėti, nes jis kario nuo karininko neskiria (žemiau konkrečiai pateiksiu įrodymus) ir jo prie  karinių bylų prileisti nereikėtų, kad nepaistytų tai, ką paistė moksliniame žurnale, apie galimą „sušaudymą pabėgus“, nes tas bėgimas vyko ne iš vokiečių, bet iš lietuviško karinio komisariato dispozicijos, kaip nebuvusio dar Minske.
          Taigi, jeigu ILGAS BĖGIMO PROCESAS VYKO IŠ VOKIEČIŲ ARMIJOS, tai, joks „sušaudymas“ tikriausiai, galėjo ir negrėsti? Pirmiausiai, gali būti Juozo žmonos netikslumas, prieš tai paminėjus tardytojams, jog, neva, jos vyras „Minske“ tarnavo.
          O, čia, žmona galėjo ir nežinoti, nes kartu negyveno ir ruošėsi skyryboms - skyrėsi Vilniuje 1942 m. vasario mėnesį. O, tai, jau galimas dalykas, kad Juozas galėjo jau būti išleistu iš kalėjimo?  Jeigu pateko į kalėjimą prieš išvyką į Minską, tai į skyrybas galėjo atvykti ir jau po kalėjimo? Nors sesei atrodė, kad brolis kalinamas buvo nuo kelių mėnesių iki pusmečio, bet ilgesnis laikotarpis vaizdinyje galėjo prisidėti ir dėl jo tarnybos Kaune bei jo iki suėmimo ilgą laiką nebuvimo namuose? Tikslesnis kalinimo terminas 9 pav. nurodomas NKVD generolo Piotro Kapralovo - jis nurodo 3 mėnesius.
          Taigi, jei Juozas slapstėsi nuo vokiečių, tai atvažiavęs į teismą, manykime, kad jis teisme ir žmonai, gal, girtis negalėjo, kad slapstosi nuo vokiečių, kai žmona su vokiečiais bendravo, gal? Gal, net nesigyrė ir apie į kalėjimą pateikimą? Tai, gal todėl jau ne žmona tapusi NKVD tardytojams „Minską“ nurodė ? Juolab, ne aiški ir skyrybų priežastis ir NKVD byloje kažkoks nurodymas ištirti jos ryšį su vokiečiais? Todėl istorikams patarčiau tą „žinią apie Minske“ Juozo tarnybos vertinti kritiškai.
          Na, o pats BĖGIMAS, atseit, „iš vokiečių armijos“ galėjo ilgokai tęstis. Todėl siūlyčiau LOGIŠKAI galvoti, kaip atrodo paleidimas iš kalėjimo SUBLOGUSIO, pagal sesers atsiminimus - sulysusio, o , gal, ir nusilpusio karininko? Kokia gali būti karinė „tarnyba“, kai kalėjime dėl blogo maisto vos ant kojų pastovi? Juk, Juozas prašė nenešti jam maisto, nes su komunistais sėdi vienoje kameroje ir kad, jo neįtarinėtų šnipu esant. 
        O, svarbiausia, komunistus labiausiai, suiminėjo vokiečiai, gal, tik 1941-ais metais? Primenu garsiąją Steklerio ataskaitą, kurioje jis girėsi žydus ir komunistus sunaikinęs iki 1942 m pradžios. Be to jis rašė, kad ilgai kalėjime nelaikė, katruos galima buvo pataisyti, tiems gerai įkrėtė „į kailį“ir turėjo policijos komisariatuose registruotis. Be to, J. Krikštaponio suėmimas-kalinimas paišosi pagal visas aplinkybes tik į vokiečių okupacijos pradžią, kaip pagal kitas pasakojimų aplinkybes, ir pagal pasakojimo chronologiją tik Romo Kauniečio įraše (tik ne A. Astrauskaitės, nes ten nėra chronologijos, nes pasakojimai užrašyti epizodiškai, pagal tai, ką sesuo prisimindavo ir užrašinėta daug kartų per ilgą laiko tarpą. O R. Kaunietis buvo iš anksto sutaręs, todėl sesuo pasirengė, apgalvojo ir kai įrašas vyko per kokį pusdienį, tai jos pasakojimo chronologija aiškesnė ir patikimesnė). Svarbios detalės yra, kad ir kaip brolis į restoraną nuėjo CIVILIŠKAI apsirengęs. Tai, akivaizdu, kad tas įvykis vyko tik, kai brolis buvo karinėje tarnyboje, nes jei būtų, neva, „po demobilizacijos“, kaip M, Pocius teigė 2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijoje tai, nei generolas S. Raštikis dėl civilio asmens negalėtų kreiptis į GESTAP-ą, ir nei sesuo aprangos nebūtų minėjusi, kai ne kariškiai visą laiką civilę aprangą dėvi. O, čia, jaučiasi, jog sesuo, pabrėžė civilę aprangą tam, kad, jei būtų su karininko apranga, tai, restorane drausmintų jo elgesį, o, gal, ir kalėjimo būtų išvengęs - į komendantūrą būtų pristatytas ir ... ?  Be to, visos psichologinės situacijos stresui susidaryti buvo 1941 m. ruduo, - tai išduoda senelio SERMĖGOS detalė paminėta, nes jei žiema ar pavasaris būtų, tai restorane reikėtų rūbinėje ją pasikabinti. O kadangi ruduo, tai rūbinė gal nesuspėjo pradėti veikti? O kaip tik, ką tą rudenį masinės žudynės iš proto varė visus sąžinę ir garbę turinčius piliečius, bei, ypač, karininkus, turinčius išsilavinimą papildomą, kaip Juozo, dar ne bet kokį, o teisinį, dėl ko šoką ir frustraciją gauti jam buvo lengviausiai, kaip tiesę išmanančiajam ir į teisingumą pasinešusiajam. Neva, „vėlesnis“ laikotarpis atmestinas, nes visuomenėje ir žmonių sąmonėje-psichikoje bei fiziologijoje ADAPTACIJA vyksta, juolab, vėliau ir žudynių nebuvo, ir po Rytų fronte nesėkmių, santūrumas privalėjo abipusis atsirasti. Be to, neva, „vėliau“ vokiečiai pikti buvo už SS dalinių kūrimo boikotą, o, civiliui už tokį „šposą“, nacį su kėde pamėtant, jau ne į Dievų mišką, o į IX-tą fortą iš karto sunaikinimuiu, gal keliautų? Juolab, J. Krikštaponis, neva, „po demobilizacijos“ ne kaip būti ne galėjo, nes jis pats save, greičiausiai, demobilizavo, ne grįždamas į batalioną, o Istorijos institutas, galimai išsigalvojo ir suklastojo „paleidimo į atsargą“ gražią „pasaką“, net sugadinus enciklopedinį karininkų leidinį, skirtą Lietuvos kariuomenės 100-mečiui , kur pakištos melagingos signatūros ir LGGRTC-o „pažymoje-priede“ prie sprendimo PA-2 Atminimo ženklų naikinimui apšmeižtajam,nurodančiose ne į J. Krikštaponio, bet į svetimą bylą (žymaus pirmojo karininko Vsevolodo Krylovo, kai Juozui buvo nuo7 iki 17 metų, o signatūra nurodanti į 1939-1940 NKVD bylą, tai jau aukščiausio lygio nesąmonė, būsimuoju 1942 m, laiku kai NKVD priešą į atsargą išleidinėtų. Todėl „teismo“ dėl Atminimo akmens geležinių gabalų ginčo reiktų net nepradėti, kol klastojantis J. Krikštaponio „demobilizaciją“ Istorijos institutas nepristatys įsakymo apie J. Krikštaponio „paleidimo į atsargą“ įsakymo, ar kitokio „įrodymo“, kurio, vargu, ar toks gali būti Baltarusijoje galimai net nebuvusiam? Tai koks gali būti „teismo procesas“ pagal galimai klastotus dokumentus?
          Grįžtant prie J. Krikštaponio po paleidimo iš kalėjimo sveikatos stovio, šiaip, aukštaūgiui kaliniui prasto maisto davinys turėjo labiau paveikti organizmui, nei vidutinio ūgio ar žemaūgiams kaliniams, juolab, kad J. Krikštaponis buvo dar sportuojantis, ir geriau besimaitinąs dėl gerų rezultatų. Tai staigus organizmui stresinis poveikis mitybos sutrikime žalą turėjo atnešti didesnę, nei nesportuojančiam. Juolab, po kalėjimo vokiečiai, gal, galėjo duoti kokį nors laiką atsigavimui ir todėl iš karto į Minską iš kalėjimo. gal, vežti  nusilpusio ne galėjo? Gal tam ir gydytojo pažyma kokia galėjo būti sukurpta? Kad, ir Juozo draugo Karo gydytojo Kazio Mikalausko? Su juo kartu sovietmetyje tarnavo Varėnos poligone, (vienam už fizinį parengimą karių atsakant, kits už jų sveikatą atsakė),  ir kartu iš Raudonosios armijos dezertyravo, kurį kaip draugą tą gydytoją minėjo sesuo, o dabar šiam gydytojui prie ligoninės paminklas yra.

3.  MANIPULIACIJOS visuomenei ir Komisijai
a p g a u t i  ?

          Apibendrinant, kad  J. Krištaponiui „grėstų sušaudymas“, kaip paistė M. Pocius žurnale. niekindamas apšmeižtojo artimuosius, tai  jam „sušaudymas“ gal neturėjo priklausyti, kai, į Minską neišvykęs, ne vokiečiams, o tik Kauno komendantūros įskaitai J. Krikštaponis priklausė?

 
          Tačiau visas fantazijas apie minėtą LOGINĘ KONCEPCIJĄ palaidojo 2021-12-05 Ukmergės mokslinei konferencijai parengta Istorijos instituto Pažyma, kurią dabar nuplagijavo ir  LGGRTC-as savo „priedui“ prie sprendimo PA-2 naikinti Atminimą J. Krikštaponiui, kuris, neva, „1941 m. lapkričio  4 d. raštą savo bataliono vadui“ matome Minske pasirašytą, tai tuo metu kalėti kalėjime ne kaip negali - net patys didžiausiems J. Krikštaponio gerbėjams, matant tokius Istorijos instituto 14 pav. ir nuo jo Centro nuplagijuotus „duomenis“ atpuola mintis apie J. Krikštaponio kalėjime tuo metu buvimą. Tie „duomenys“ atrodo taip:    

14 pav.: M. Pocius Pažymos 2 psl. pabaigoje, kurioje apie asmenvardžio painiavą M. Pocius aiškina, čia jis parašė, jog, neva, 1941 m lapkričio 4 d. „ltn. Krikštaponio raštas“ bataliono vadui su raudonai pažymėtu archyviniu skaičiumi 398, ir dar kažkoks J. Krištaponio raštas minimas jau kitose 2.1.segtuvuose su archyviniu skaičiumi 15. Kažkodėl nėra datos tam raštui? Pagal šios NUOTRAUKOS kairės viršuje raudonai pabrauktą pakėlimo kapitono laipsniu  dokumentą, akivaizdu, kad 2,1, aprašų segtuvas turėtų pakėlimo laipsnius atspindėti ir pagal Pažymos rašymą net du „J. Krikštaponio raštai“ Kauno kalėjime versiją turi atmesti?

         Toks M. Pociaus Pažymoje RAŠYMAS GLUMINO APIE „J. KRIKŠTAPONIO Baltarusijoje RAŠYTUS RAŠTUS“, nes pagal ISTORINĘ LOGIKĄ tuo metu J. Krikštaponis Kauno kalėjime turėjo būti. Ir jeigu „J. Krikštaponis 1941 m. lapkričio 4 d., ir dar  vėliau raštus rašinėja“, tai, AKIVAIZDU, KAD ŽMONĖS TARNYBINIUS RAŠTUS IŠ KALĖJIMO RAŠINĖTI KAIP IR NEGALĖTŲ. Kokie kalėjimo kaliniui „tarnybiniai“ reikalai gali rūpėti? Todėl versija apie J. Krikštaponio buvimo kalėjime 1941 m. pabaigoje tos M. Pociaus Pažymos skaitytojams turėtų atkristi, nes net „du kalinio raštai“ jau visai ne tik braukia tuo metu kalinimo hipotezę, bet ir darosi labai įdomu; apie ką kalinys gali rašyti savo kariniam batalionui?  Taigi, M. Pociaus dar vieną J. Krikštaponio raštą LCVA, f. R-1444, ap.1,b. 2. 1. 15 minimą kaip pavyzdį, bet, kažkodėl datos neparašyto, jau darosi visai ne aišku. Juk, dokumentas be datos  kaip ir būti negalėtų? Jeigu istorikas po 398 dokumento, rašyto 1941 m. lapkričio 4 d., rašo  kitą dokumentą be datos, tai pagal rašymo tvarką, tas „bedatis“ dokumentas turėtų būti dar vėlesnio laiko. O, kad J. Krikštaponis „rašo Baltarusijoje“, neįtikėtina, nes tuo metu jis Kauno kalėjime turi būti. Todėl iš Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) žvilgterėkime į mano nufotografuoto M. Pociaus minimą LCVA, f. R-1444, ap.1,b. 2. 1. 15 dokumento datą:

15 pav.: Atestacijos ištrauka rašyta J. Krikštaponio ranka. Galima VISĄ ATESTACIJĄ pamatyti.

17 pav.: Neeilinės manipuliacijos SKAITYTOJŲ APGAUDINĖJIMO PAVYZDYS, kuris paaiškė tik  po 20 pav.

18 pav.: žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA M. Pociaus to stebuklingojo 398 dokumento paminėjima žurnalo pastabų skiltyje

  Tai vėl DIDELIS KLAUSTUKAS, kad, neva, „J. Krikštaponio raštas“. Negi, tikrai, J. Krikštaponis rašė, kai kalėjime turėjo tada būti? Kodėl į kabutes paimta „kuopos vado ltn. Krikštaponio“?  Aukščiau 15 pav.:  pažvelgus į VISĄ J. Krikštaponio Atestacijos rašymą, pasimato, kad, būtent, taip J. Krikštaponis ir pasirašo, kaip M. Pocius paėmė į kabutes.  
        Pirmiausiai, kas čia per „tarpininkavimo raštas“?  Jeigu J. Krikštaponiui reikia kažkokiu klausimu tarpininkauti, tai nuo kada reikia rašyti kažkokius „tarpininkavimo“ raštus? Net gyvenime nesu sutikęs su kažkokiais atskirais „tarpininkavimų“ raštais. Manau, jie gali būti politikoje ar ekonomikoje, bet karinėje struktūroje apie kažkokius atskirus „tarpininkavimo“ raštus net neįsivaizduoju. 
        Dar įdomiau - dėl to paties rašto į mano pateiktus klausimus man  labai išsamiame-moksliniame 14 psl. apimties LGGRTC atsakyme istorikas A. Rukšėnas su direktoriaus Arūno Bubnio parašu apie tą 398 dokumentą parašė taip:

.19 pav.: labai unikalus EZOPINĖS KALBOS STILIAUS parašymas Alfredo Rukšėno,
 arba savo akyse nemačiusio to 398 dokumento ir jam taip liepta rašyti,
 nors tas dokumentas visai ne taip atrodo, arba ...?
 Be to, neva, „raštas Nr. 221 (Minskas)“ tokio užrašo nėra, nes pagal aprašą 398, iš žemiau pagal 14 pav.:, matosi, kad tai dokumentas yra Nr. 8
Tai iš kur „Nr. 221“ atsirado - neaišku? Tai numeris visiškai ne „rašto“, o ... (žemiau aiškinu).

          O, čia JAU LABAI PANAŠU, KAD J. Krikštaponis IŠ Kauno KALĖJIMO SAVO RAŠTU PRANEŠA  BATALIONO VADUI, jog jis TAMPA ARTISTU IR ATLIEKA „Tarpininko“ VAIDMENĮ, nes, šiaip, ar kalėjime sėdintis gali kokius „vaidmenis“ atlikinėti, ir, iš vis, iš kalėjimo raštus rašinėti apie tuos vaidmenis? Gal generolas S. Raštikis su vokiečiais sutarė, kad kalinčiajam leistų vaidmenis atlikinėti ir susirašinėjimo laisvę davė?   Net iš sesers Atsiminimų žinoma, kad brolis iš kalėjimo, parašė-prašė maisto nenešti, nes vienoje kameroje sėdintys komunistai neįtarinėtų, jog jis šnipas.
        O, šiaip, JEIGU Baltarusijoje J. KRIKŠTAPONIS BŪTŲ, TIKRAI, JAM NEREIKĖTŲ JOKIŲ RAŠTŲ RAŠINĖTI SAVO BATALIONO VADUI APIE SAVO VAIDMENIS, NES GALĖTŲ IR ŽODŽIU PASAKYTI, kad nutarė kažkokia vaidyba užsiiminėti. Bet, jeigu ir iš kitos istorijos tyrinėjimo įstaigos kitas istorikas rašo apie tą patį „Krištaponio rašytą“ raštą, dar ir net „tarpininkavimo“, tai jau pasijutau kaip ir „kvailio“ vietoje, kažko nesuprantantis.

         Sugrįžtant prie Juozo Krikštaponio, reikėtų dėmesį atkreipti į generolo Stasio Raštikio ypatingą politinę figūrą,  kaip vienintelį  tarpukario Lietuvos istorijoje turėjusį jau čia paminėtus  kontaktus   su  svarbiausiais Europos vadovais, bet ir dar vykdžiusiam nesėkmingas derybas dėl žydų žudynių nutraukimo. Tuo labiau, kad Alytuje naciai sušaudė 42 Birželio sukilimo dalyvius - šaulių sąjungos narius, kuriuos J. Krikštaponis ar ne galėjo pažinoti, tarnaudamas Dzūkijoje, ir ar ne galėjo su šiuo generolu aptarinėti tą įvykį?
          Ar istorikai negalėjo J. Krikštaponio galimą artumą su generolu Stasiu Raštikiu ne tik per giminystę, bet ir kaip pradėjusiu dirbti pedagoginį darbą Pirmojo Lietuvos Prezidento A. Smetonos Karo mokykloje, o tuo pačiu ir besimokiusio Vytauto Didžiojo universitete Teisės fakultete iki III-čio kurso? O generolo negalėjo imponuoti giminaičio Kariuomenės garsinimas Lietuos čempionatuose bei tarptautinėse varžybose?
          Tuo labiau, kad Kariuomenės vadui, o po to Krašto apsaugos ministrui negalėjo rūpėti kariuomenės fizinio parengimo problema, per J. Krikštaponio mokslo draugų gimnazijoje ir artimiausių jo varžovų Stasio Šačkaus bei Leono Puskunigio įkurtų Sporto rūmų problema, rengiant kariuomenei Fizinio lavinimo instruktorius?

          Be to, Juozas daug metų  sportavo (net per 10) ir su žydų bendruomenės „Makabi“ klubo atstovais. O kokia nuotaika buvo rugpjūčio 03 d. po Laikinosios vyriausybės (LVV) išvaikymo?Tai, ar ne todėl J. Krikštaponis galėjo atsisakyti suiminėti  savo sporto kolegas ir už Lietuvos nepriklausomybę kovojusius Žydų karo sąjungos narius  - juos per prievartą gabenti į Vilijampolės getą? Kodėl 2-ajai kuopai žydų išvarymo metu vadovavo Juodis, kai tuo metu kuopos vadu buvo J. Krikštaponis?(čia pabaigoje - 10-toje skiltyje dar vienas mano atradimas tardymų protokoluose).
        Tai ar ne todėl Ukmergės restorane tas ekscesas ir įvyko, kai J. Krikštaponiui buvo nepriimtina, ką naciai pradėjo išdarinėti Lietuvoje? Juk, ir net jo pusseserės - S. Raštikio žmonos mokytus žydus lietuvių kalbos Jonavoje naciai pradėjo naikinti - tą patį pradėjo daryti ir Ukmergėje. Ar tas nacių sėdėjimas prie pietų stalo Ukmergės restorane negalėjo būti, kažkur, panašiai, žydų naikinimo metu?
        Patikslinu, generolo S. Raštikio žmona buvo J. Krikštaponio pusseserė mokytoja Elena Marijona - Antano Smetonos brolio Motiejaus dukra, atsidavusi pedagogikai, kaip ir josios teta - Julijona. . Net ir pats Antanas Smetona turėjo mokytojavimo patirtį, o kita jo sesuo Morta (Juozo Krikštaponio motina) buvo kaimo šviesuolė ir ištekėjo už knygnešio. Jųjų jauniausios dukros - Juozo sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės Atsiminimuose, fiksuotuose kraštotyrininkės Astros Astrauskaitės, yra tokie parašymai:
         „Mano brolis, Lietuvos kariuomenės karininkas, partizanų Vyčio apygardos įkūrėjas Juozas Krištaponis, gimė 1912-aisiais metais Užulėnio kaime. Pradėjo mokytis Lėno pradinėje mokykloje. Paskui mokėsi Raguvoje. Ten gyveno mūsų pusseserė Morta Dvilaitienė, progimnazijos mokytoja, mamos sesers dukra. Vėliau brolį Juozą pervedė į Marijampolės sustiprintą mokyklą. Ten išvažiavo trys mokiniai. Du pabėgo, kad buvo sunku mokytis, tik brolis vienas liko.“  

        Taigi, akivaizdžiai matome, jog J. Krikštaponio tetos vien mokytojos, o jis pats ir gabiu užgimė, ne tik sugebėjęs sustiprintoje gimnazijoje mokytis, bet joje ir sportininku tapo, net gimnazistu būdamas, tarp suaugusiųjų Lietuvos čempionate rutulio stūmime tapo vicečempionu.

 Kraštotyrininkė Audronė Astrauskaitė yra užrašiusi Juozo sesers prisiminimą dar tokį:                      
          „Kai brolis Juozas mokėsi, teta Julija davė pinigų mokslui, ir dėdė prezidentas truputį padėjo. Paklausinėdavo, kaip sekasi. Prezidentas atvažiuodavo aplankyti, sakydavo, kad pas jus linksma, kad jūs visi dirbat, viskas tvarkoj pas jus, pasidžiaugdavo. Brolis Simonas, kai tarnavo kariuomenėj, niekam nesakė, kad jis prezidento sesers sūnus. Pažįstamiems iš to paties kaimo prigrasė nesakyti. Brolis Juozas, mokydamasis karo mokykloj, taip pat niekam nesisakė. Kai baigė mokslus, prezidentas atėjo pasveikinti. Tik tada visi sužinojo, kad jis prezidento sesers sūnus.
          .   Mes slapstėmės nuo 1944-ųjų metų rugsėjo keturioliktos dienos iki spalio vidurio. Tėvui tada buvo aštuoniasdešimt aštuoneri metai. Tėvas Jonas Krištaponis, gimęs 1856-aisiais metais, buvęs knygnešys, net nepasiskelbęs. Jis buvo raštingas, mėgo dailę, medžio darbus, platindavo knygas. Gabendavo knygas iš Karaliaučiaus, nešdavo į Ustronę. Vieną kartą nešdamas knygas pamatė, kad žandarai seka. Žinojo upėje vietą, kur negilu, perbrido į kitą upės pusę, ir jo nesugavo. Tėtis turėjo giesmyną, buvo giedorius. Pavasarį, kovo – gegužės mėnesiais, nešiodavo knygas, vasarą dirbdavo ūkio darbus. Per šventes tėtis mums pasakodavo apie savo gyvenimą, sekdavo pasakas, mokydavo mus: „Vaikai, eikit teisingu keliu, bus gerai, būkit teisingi.“ Tėtis buvo labai darbštus. Žiemos metu jis kaldavo roges. Mes sugulam, o jis, užsidegęs žibalinę lemputę, dirba. Kai mes rytą keldavomės, jis tada nueidavo pamiegoti, kol pusryčiai išverda. Namus pats statė, stogus dengė, kiek jis vargo. Tėvas turėjo vieną brolį ir tris seseris. Labai sunkiai gyveno. Kai slapstėmės bunkeryje, mus užkasė žemėm ir užkrovė šakom tą bunkerį. Užsidegdavom žvakę. Tėvui trūko oro, dvi savaites pagyvenęs, jis mirė, užduso. Padavė man knygą, sako: ,,Paskaityk man paskutinę maldą.“ Aš netikėjau, kad jis mirs, kvėpavimas lėtyn, lėtyn - ir mirė.
“

P. S.: Galima pamatyti:
  A. Astrauskaitėsvisą fiksuotų prisiminimų seriją

Galima palyginti su Romo Kauniečio 1990 m. liepą Šiluose
 užrašytu į magnetofono juostą ir neredaguotu
sesers Veronikos pateiktų Atsiminimų tekstu

       Tai  (raudonai pažymėtų) nuo KNYGNEŠIO duotų  EITI TEISINGU KELIU  pamokymų ar yra tikimybė „žydšaudžiu“ tapti?    Ar ne tėvo pamokymo EITI TEISINGU KELIU, gal todėl Teisės fakultetą pasirinko J. Krikštaponis? Kodėl istorikai ne tik tai netyrinėjo, bet ir, dar kraštotyrininkų fiksuotus duomenis ignoruoja - tik NKVD-inius - KGB-inius užrašymus dievina?
          Be to, labai gaila, kad ir Istorinė prezidentūra šių faktų nė nežino - jos mokslininkės visai netyrinėjo Prezidento aplinkos - paprastų kaimiečių nei būties, nei jų dvasinio pasaulio. Todėl tokiems„rukšėnams“ ir „prilipo“ komunistuojančių paleckininkų paskleistos paskalos, ant kurių užsikabino, atradę protokoluose NUSIŠNEKĖJIMUS (pavardžių sumaišymus, kai žmogus ar „liudininkas“, pavardę pamiršęs, pasako bet kokią, taip, kaip M. Kačiulis tai darė), kurių rimti teisininkai į juos net, gal, nekreiptų dėmesio jokio, rimtos analizės nepadarę?      

7.  LYA archyvo dokumentų 10-ties pozicijų   sistema visiškai išteisina J. Krikštaponį
 

        Kai žinojau kraštotyrininkų fiksuotą žinią žinią apie J. Krikštaponio kalinimą, o po to jo slapstymąsi nuo vokiečių, kai vokiečiai jį išleido iš kalėjimo, tai pradžioje, prieš pradėdamas tyrimų ciklą, susidariau   J. KRIKŠTAPONIO TIKROS BIOGRAFIJOS KONCEPCIJĄ, kurios dėka dviejuose archyvuose atradau daug istorikams galimai nežinomų (viešai neskelbtų) dokumentų VISUMĄ, neigiančių bet kokią „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimo tikimybę.

        Žinant neginčijimus faktus, kad J. Krikštaponis buvo nacių suimtas ir kalėjo Kauno kalėjime (tai mini istorikų slėptas ir mano 2021-08-16 Ypatingajame archyve (LYA) atrastas-paviešintas NKVD dokumentas ir kraštotyrininkų fiksuoti artimųjų prisiminimai), bet nežinant to įvykio datos, kuri NKVD dokumente galimai sąmoningai nuslėpta, o taip pat žinant iš tų pačių prisiminimų bei iš1946 m. tardymo protokolo (tuos visus dokumentus su nuorodomis buvau pateikęs minėtuose ankstesniuose laiškuose-studijose), iškilo du  dėl J. Krikštaponio šokiruojantys klausimai, kuriuos PAKARTOJU tokius: 

          1. „tai kodėl nuo vokiečių reikėjo slapstytis, jeigu jį vokiečiai iš kalėjimo išleido?“

          2. Tai, negi ne aišku, jog J. KRIKŠTAPONIS SLAPSTĖSI, NES NENORĖJO Į SAVO BATALIONĄ SUGRĮŽTI, kuris, nacių dėka Karo nusikaltimais užsiiminėjo?     

Pagal SVEIKĄ PROTĄ ir LOGIKĄ, dėl ko dar galėjo slapstytis; išleistasis iš kalėjimo? Kito atsakymo, kaip, neva, „pabėgo iš kalėjimo“ - sugalvoti neįmanoma. O, pabėgti negalėjo, nes NKVD dokumente pabrėžta, kad „buvo išleistas iš po sargybos“ (pažodinis vertimas). Todėl kito atsakymo, tam, kad negrįžti į savo batalioną - kito atsakymo dar niekas nesugalvojo.

        Akivaizdu, kad vokiečiai „už gražias akis“ prasižengusius nelabai išleidinėdavo. Kad, ir nors, pagal J. Krikštaponio jaunesnės sesers Veronikos atsiminimą, „ ... buvo giminaičiu generolas S. Raštikis“, bet vis tiek, nors ir gerai pažinojo šis generolas Adolfą Hitlerį, bet vokiečiai pedantai. Jie patys galėjo pasiūlyti kokią nors „maklę“ atlikti. O ji kaip tik ir yra - labai panaši į tikrą „maklę“, saugomą  Centrinio valstybinio (toliau LCVA) archyvo R-1444 fondo keliuose dokumentuose; aiškiai įžiūrimuose, bet čia nesikartosiu apie tai jau rašiau.
            Trumpai ir tiksliau pasakius, tai labai panašu į GESTAP-o apgavystę, kurią, gal, ir pats GESTAP-as slaptai galėjo patarti, kad biurokratiškai galima būtų iš kalėjimo išleisti?  Tai sukurptas „karininkų trūkumas“, o iš kart į Minską nuvažiuoti, gal, negalėjo dėl nusilpimo - dėl blogos mitybos? Juk vienoje kameroje kalėjo ir komunistai ir todėl Juozas prašė nenešti maisto, kad neįtartų jį šnipu esant. O komunistus naciai suiminėjo tik 1941 metais, - tai atsakytų beveik kiekvienas moksleivis, kuris kažkiek istoriją žino. Todėl, mano supratimu, vokiečiai galėjo pradėti ieškoti, kai gal pasibaigė reabelitacijai skirtas laikas? Todėl ir nėra jokių oficialių dokumentų - patys vokiečiai galėjo juos panaikinti, kai išleistasis iš kalėjimo „dingo, kaip į balą“? Todėl  buvusi Juozo žmona Kunigunda Sliesoraitytė 1946 m. NKVD tardytojams pasakė, kad ji sužinojo iš ..., jog jos vyras BĖGO IŠ VOKIEČIŲ ARMIJOS IR SLAPSTĖSI Ukmergės RAJONE.
           Taigi, tas BĖGIMAS, tai ne pabėgimas, už ką grėstų sušaudymas. Juk,  dezertyravimas tikras skaitėsi, kai iš vokiečių dispozicijos - iš Baltarusijos pabėgi. O, čia, J. Krikštaponis Baltarusijoje būti, kaip ir negalėjo. Taigi, tik iš Kauno komendantūros akiračio dingimas, gal, nelabai skaitėsi „nusikaltimu“ dideliu?  (Čia lai istorikai patikslina) Taip, kad žmonos pasakyta ar tardytojo užrašyta frazė BĖGO - suprantama, kaip ilgai vykstantį bėgimą, o ne „pabėgimą“.

        Todėl ir nėra archyvuose jokio „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ pėdsako, išskyrus, išskyrus tik 2, greičiausiai, pavardes sumaišę (vienas tai prisipažino, o kitas turi svarbias priežastis sumaišymui, nes nematė dviejų išskirtinai panašių kuopos vadų pasikeitimo, nes tuo metu batalione nebuvo dėl savo parduotuvės pridavinėjimo), o kiti 2 mirties nuosprendžiu  nuteistieji savo gyvybių gelbėjimui privalėjo savo kolegą J. Krikštaponį pakišti, kad dalį kaltės jam permesti, nes vienas iš nuteistųjų mirtimi Juozas Ūselis  privalėjo žinoti, kad J. Krikštaponis žuvęs, nes jis, kaip „Pakalnis“,  buvo vienas iš partizanų vadų Ukmergėje, Tuo labiau, kad jam nuosprendyje yra kaltinimas vadovaus-2-ajai kuopai žudynėse, nes jai daug karininkų vadovavo, taip, kaip ši kuopa, neturėjusi tikrojo vado, buvo labiausiai naudojama specialiosioms operacijoms. Tai matosi, visus protokolus perskaičius.   

        Tai, akivaizdu, kad jeigu, J. Krikštaponis būtų Baltarusijoje, tai, jis, kaip mokantis vokiečių kalbą ir teisę išmanantis (mokėsi VDU III-čio  kurso Teisių fakultete ir istorikų tai nuslėpta), gal būtų vokiečius įtikinęs ar kaip nors atitraukęs nuo karinių nusikaltimų, ką jis tai mokėjo ir tai įrodė, nuo „Pirčiupis-2“likimo vieną ar net du kaimus išgelbėjo? Tai įvairiausių pasakojimų visuma, prie kurios reikia dar tęsti, mano analizę.

        Be to, „J. Krikštaponį Baltarusijoje“ neigiantys pagrindiniai dokumentai yra minėtas KGB Sąrašas ir Pabaltijo 1955 m. karinės apygardos prokuroro padėjėjo majoro Mamulino išvada, KAD J. KRIKŠTAPONIS BUVO NAMUOSE nuo dezertyravimo iš R. A. iki į Vietinę rinktinę įstojo, kurio, šio dokumento istorikai nė nematė J. Krikštaponio sesers Veronikos ir kitų išlikusių gyvų baudžiamojoje byloje, nes jo niekur nekomentavo. Todėl TIK APLAIDUMU SĄMONINGU galima įtarti  artimiausių J. Krikštaponio kovotojų bei jo sesers baudžiamųjų bylų tyrinėjimo ignoravimu.

         Todėl šį Didvyrį apšmeižusiems „istorikams-tyrėjams“ ar nereikia turėti sveiko proto? Jis būtinas nes PAGAL LOGIKĄ BŪTINA buvo savęs paklausti: „Tai kodėl iš kalėjimo vokiečių išleistajam reikėjo nuo tų vokiečių slapstytis?“ Nesuradus atsakymo, LOGIKA privalėjo PAKUŽDĖTI, jog „už gražias akis“ niekas „šiaip sau“ iš kalėjimo kalinamųjų neišleidinėja. Taigi atsakymas vienas, kad išleido, matyt, dėl karinės tarnybos svarbos, o išleistasis ir negrįžo? O negrįžusiajam ir slapstytis reikėjo ir niekam jis negalėjo girtis, dėl ko slapstosi tik jį slapstačiųjų artimųjų saugumo sumetimo. Turint šią hipotezę, istorikai šio besislapstančiojo nuo vokiečių išteisinimui privalėjo matyti dokumentus šiuos:

1.        Apie 1981 m. KGB-istų sudarytame  2-osios kuopos Sąraše nuo 1941 m. kuopos vadu pažymėtas Nikodemas Reikalas, sūnus Simono, ... Istorikams ignoruoti šį KGB-istų, kaip specialistų-kriminalistų nustatymą daugiau kaip kvaila, juolab, tie specialistai, išmanantys dar ir psichologiją, tikrai, privalėjo matyti tuos 4-ius „liudininkus“, paistančius, galimai, nesąmonę apie J. Krikštaponį, bet KGB-istus tai neturėjo dominti, kas kokius paistalus apie žuvusįjį paisto. Tuo labiau, jog tokių kvailių PAISTALIŲ buvo tik mažuma, kurių „parodymai“ labai prieštaringi su kitų parodymais, matant ir dabar, net plikomis akimis protokoluose, kai juos pradedi studijuoti. (tų studijų pavyzdžius buvau pateikęs) Todėl vertinti „kaltumą“ gali tik kriminalistai, išmanantys visų analizių metodus, o istorikų prileisti prie jiems nebūdingo darbo net LOGIŠKAI nusikalstama.

2.        J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės ir kitų  gyvų išlikusių Partizanų baudžiamosios 1955 m. peržiūroje Pabaltijo karinės prokuratūros yra nustatyta, jog jų vadas J. Krikštaponis tarp 1941 m. dezertyravimo iš Raudonosios armijos, iki 1943 m. įstojimo į „nacionalistinę ... “ (į Vietinę rinktinę) BUVO NAMUOSE. Tas buvimas namuose užakcentuotas, matyt, tam, kad įrodyti J. Krikštaponio rengimąsi sukurti ir Partizaninį Pasipriešinimą, kuris dabar 80-mečio „proga“ keistai iškraipomas (čia aukščiau ir Karaliaučiaus-480 temoje buvo išnagrinėta detaliau.).

3.        Minėtas 1946 m. NKVD tardyme J. Krikštaponio buvusios žmonos parodymas apie jos vyro bėgimą iš vokiečių armijos ir slapstymasis nuo jų.Jis patvirtina analogiškus artimųjų parodymus, fiksuotus kraštotyrininkų ir jau esant net rašytiniam NKVD šaltiniui apie slapstymosi veiksmą – tas slapstymosi nuo vokiečių veiksmas, neva, „abejotinu“ būti negali

4.        Intelektualių liudininkų Henriko Salelionio ir puskarininkio iš Punios Juozo Vėsos parodymai, kad „... Krištaponis buvo iš pradžių, o vėliau Tamošiūnas“. (pastarasis J. Krikštaponio pavaduotojas ir tai jau net kvailam turi būti aišku, kad tikrasis vadas kažkur dingo) O, tai, jau, beveik, atitinka čia 1-oje pozicijoje paminėto KGB-istų nustatymo, kad Baltarusijoje ne Krikštaponis buvo. Tuo labiau, kad, Juozas Vėsa, papildė ir Nikodemu Reikalu, pabrėždamas jo kaitaliojimąsi su V. Tamošiūnu. Tai, jau visiškai, kaip KGB nustatė. Bet, kaip ne keista, Istorijos instituto (toliau LII, arba Instituto) istorikas  Mindaugas Pocius  tą N. Reikalo kaitaliojimąsi pripaistė su „J. Krikštaponiu“ ir nenurodė jokio šaltinio, iš kur tą nesąmonę paėmė. Taip, kad tas 1-asis paistalas ar nėra skirtas Tarpinstitucinei viešųjų objektų atitikčių  ilgiausio pavadinimo Komisijai apgauti, kurias čia apgavystes taip pat numeruoju su gėdos violetine spalva. Aišku, abiejų šių liudininkų pasakymai „iš pradžių“ nėra konkretūs – demagogai gali paistyti, jog „ta pradžia Baltarusijoje“ .... Bet, ir tai, o kur tada dingo J. K. ? ? ?

5.        Šią demagogiją „į vietą pastatė“ intelektualiausio liudininko- puskarininkio, vėliau tapusio žymaus Valkų mūšio vieno iš vadų bei Kolymoje politinio kalinio – memuarų rašytojo ir kovų Atminties Šakių rajoje organizatoriaus Edvardo GUOGOS paliudijimas, jog ...kol batalionas buvo Kaune, kuopos vadu buvo leitenantas Krikštaponis, o vėliau Tamošiūnas.

6.   ..... Panašiai apie J. Krikštaponį liudija ir visi kiti ... liudininkai, kurie taip aiškiai, kaip E. Guoga nepasako, bet pagal pasakojimo chronologiją ir LOGIKĄ, net pačiam kvailiausiam turi būti aišku, jog minimasis parodytas kaip Kaune kuopos vadu buvęs. Tačiau minėtas iš Instituto M. Pocius, kaip ir, ar apsimeta „kvaileliu“, ar toks ...? Mat, garbingo mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 Nr. 1 (51) 16-17 psl. , šis „istorikas?“ visus tuos ..., ir net E. Guogą su H. Salelioniu priskiria prie „pasikarojančių parodymų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti faktą, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai“ (čia M. Pociaus citatoje, vaizdumo dėlei, tik linksnius pakeičiau.) Taip, kad čia jau I-asis faktas, tinkantis Į ABSURDO REKORDŲ KNYGĄ, kad parodymai buvus Kaune „įrodo neabejotinai Baltarusijoje žudynėse ...“. Tai tada kam žmonija sugalvojo LOGIKOS ir kitus mokslus, kad šitaip apgaudinėti ne tik visuomenę, bet ir net iš mokslų daktarų sudarytą Komisiją, kuri nubalsavo ... naikinti Atminimą? Tai jau 2-asis Komisijos labai grubus apgaudinėjimo faktas.  (Aišku, apie „Krikštaponį Baltarusijoje“ iš tų paminėtų tik J. Ūselis, M. Kačiulis ir Jonas Rutkauskas paminėjo, kurio pastarojo tokio bataliono sąrašuose nėra, bet apie jį buvau aiškinęs, kad dezertyravimo metu jis pasiėmė savo mirusio brolio vardą. O, kad  pateisinti šį „istoriką?“-apgaviką, dar ir kaip tos Komisijos narį, matome, jog jo surinktas J. Krikštaponio paminėjimo „citatas“,  juos paskaičius protokolų tik tituliniuose pirmuose puslapiuose, kur liudininkai pagal chronologiją pradeda pasakoto nuo tarnybos pradžios Kaune, o toliau protokolai neskaitomi, kur kai kurie tie patys liudininkai Baltarusijoje visai kitus kuopos vadus nurodo. Aišku, kito nenurodė, neva, „2-osios kuopos ambulatorijos felčeris Juozas Vosylius“ (vėl 2-asis absurdo rekordas, kad „ambulatorijas visos kuopos turi“, kai jos vienoje vietoje gyvena.) be J. Krikštaponio daugiau nieko neminėjo, nes kitų kuopų vadų nepažinojo. Bet iš jo pasakojimo, kad jis tarnavo dar Lietuvos kariuomenėje (protokoluose ji sovietiškai vadinama „buržuazine kariuomene“), tai, akivaizdu, Juozą Krikštaponį privalėjo žinoti, nes jis garsino ir Kariuomenę ir net Lietuvą tarptautinėse varžybose, bei Lietuvos čempionu tapdamas ne kartą (tai irgi tą faktą istorikai nuslėpė), todėl felčeriui ir J. Krikštaponiui; kaip Fizinio lavinimo instruktoriui; buvo privalu mediku domėtis ir atvirkščiai, -  vienas kitu abipusiai privalėjo domėtis  pagal savo specialybių vienas kitam atitikimą tarnybos būtinybėje. (Paaiškinu, jog J. Krikštaponis iš Sporto rūmuose kursų, kurių įkūrėjais buvo jo gimnazijos bendramoksliai, draugai ir artimiausiais varžovais, taip pat privalėjo žinoti sportinę mediciną, anatomiją, fiziologiją, dėl ko abu turėjo bendrą kalbą susirasti.) Todėl felčeris ir paminėjo J. Krikštaponį, kaip gerai pažįstamą, privalėjusį žinoti-pažinoti, nes jei nebūtų minėjęs nieko, kvailai atrodytų prieš tardytojus. Todėl daug kas J. Krikštaponį minėjo, tikriausiai, kaip tarnybos pradžioje gerą vadą, kitus net neatsimenant, kaip dažnai Baltarusijoje besikeitusius, tarp kurių tokiu buvo M. Pociaus paminėtas Motiejus Migonis, kuris Baltarusijoje neatsiminęs savo vado, yra  Baltarusijoje J. Krikštaponio neigėju, pastarąjį paminėjęs tik Kaune, kaip ir visi kiti M. Pociaus paminintieji. Todėl apibendrintai galima susidaryti įspūdį, jog „istorikas?“ M. Pocius, arba negali suvokti, ką skaito, arba, visai nematė tų dokumentų, o aklai, kaip ir, nurašė nuo A. Rukšėno kiekvieno IŠGALVOTAS , neva, „citatas“; visiškai vienodas, kas jau ir tapo man įtarimu, kad vienodais žodžiais žmonės sakyti negali (nebent, tardytojas tas pats vienodai užrašė?). Tačiau, atsivertus protokolus, paaiškėjo, kad, neva, „citatos“ yra išgalvotos – kiekvienas liudininkas visai kitais žodžiais J. Krikštaponį minėjo, paminėdamas tik apie bataliono kūrimosi laikotarpį Kaune. Tai, kaip ir yra įrodymas, kad M. Pocius dokumentų nematė, todėl prikūrė visai ne tai, kas juose rašoma. (detaliau apie tą M. Pociaus „išdaigą-1“ Jums 2024-05-24 12:07 straipsnyje, kurio pavadinimas siųstos skubios 1-os dalies informacijos Paaiškinamojoje dalyje 2-os temos  DAR VIENA NAUJAI APTIKTA ISTORIKO FALSIFIKACIJA, LIUDININKŲ PARODYMUS RODANT ATVIRKŠČIAI, NEI JIE LIUDIJA. Jame pateikiau protokolų nuotraukas su paaiškinimais)

7.   .....Todėl šis „tyrimas apie J. Krikštaponį, gavosi politizuotu, ignoruojant minėto politinio kalinio Edvardo Guogos parodymus, ir Krikštaponiui apšmeižti; naudotasi apgavystėmis, pateiktomis KOMUNISTINIO NUSIKALTĖLIO (du kartus tarpukaryje kalinto už komunistinę veiklą) ir 1940 m. iš kalėjimo sovietinių okupantų išlaisvinto-įdarbinto į Raudonosios armijos karinėse bazėse, o vokiečiams atėjus, kad nebūtų jų sušaudytu už komunistinę veiklą, – pasislėpė A. Impulevičiaus batalione. Tai Marius Kačiulis, kuris skirtingai nei E. Guoga, tapęs Pasipriešinimo kovotoju už Lietuvą, - tai M. Kačiulis už rusus iki Berlyno nuėjo. O kai gavo 25 metus ..., tai Mordovijos Javas lageryje darė drausmės pažeidimus, ir už tai, kaip „pavyzdingam kaliniui“, kalinimas sutrumpintas iki 15 metų. Dar svarbiau, kad tame Javas lageryje 1961 m. tardymo metu, aplamai, neigė dalyvavimą bet kokiose žudynėse, o po dvejų dešimtmečių jųjų „liudininku“ tampa, vietoje to, kad būtų baudžiamas už tardyme žudynių nuslėpimą. Dar keisčiau, kad 1948 m. tardyme jojo parodytas kuopos vadas N. Reikalas po 32-jų m. pavirsta į „Krištaponį Rudenske“, kuriame M. Kačiulis ne kaip negalėjo būti, nes antru reisu vyko į Minską tik po 8-ių dienų, paminėtų apklausos protokole. Tai, pagal aritmetiką, M. Kačiulis Minske atsirado 2-3 dienas po įvykdytų Rudensko žudynių. Kodėl LGGRTC-o istorikas A. Rukšėnas neatliko lyginamąją analizę ir kodėl „nematė“, kad M. Kačiulis 1948 m. buvo baustas už kitose vietose vykdytas žudynes, tarp kurių Rudensko nėra? Juolab, 1980 m. parengtinėje apklausoje (prieš Tarptautinę po 2-jų metų numatomą), M. Kačiulis pasakoja kaip jis Rudenske su ... Grigoniu „atsisako žudyti“, o pats Grigonis pasakoja visai apie kitas žudynes, lyg, Rudenske šis nebūtų buvęs. Na, o jau 1982-08-16 Tarptautinėje apklausoje, matosi, kad prokuratūra pakoregavo šį prieštaravimą-neatitikimą, kad tai JAV atstovams neužkliūtų, ir M. Kačiulis vis tiek pasakoja tą patį epizodą, bet jau Grigonio asmenybės nemini – mini tik, kad „atsisakė žudyti su jaunu kareiviu“. O kaip tik tokiu ir buvo Grigonis su M. Kačiuliu. Juolab, advokatė iš JAV N. Grybauskaitė įtarė M. Kačiulį profesionaliu „liudininku“, kaip nepatikimą, jau keliose bylose liudijusį, ir dėl to anksčiau iš lagerio išleistu, juolab, kad M. Kačiulis Kino studijos propagandai buvo filmuojamas. Visą tai aprašau sutrauktai iš STENOGRAMOS, kuria istorikai nesinaudojo tikriausiai, nes jos niekur neminėjo. Ką joje dar atradau – tai J. KRIKŠTAPONIO IŠTEISINIMAS įvyko, apie kurį čia Karaliaučiaus universiteto 480-mečio temoje atskleidžiu.

8.        Taip, kad rimtuose liudijimuose „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ visai nerodomas – tie kurie nerodo, jų parodymuose daug kas kitaip nupasakojama, nei M. Kačiulio ir „J.“ Rutkausko; tik jų mininčių neva, „Krištaponį“, kurį, panašu, kad tie abu galėjo supainioti su išskirtinai panašiu N. Reikalu. Jie abu IŠSKIRTINAI panašūs todėl, kad pagal Gerviną N. Reikalas LIESAS-AUKŠTAS, o pagal Mykolą Dirsę J. Krikštaponis turėjo 1 m 90 cm ūgį. O, kad jis buvo laibesnis, nei abu disko metikai Aleknos (Virgilijus ir Mykolas) ir turėjo Ubarto kūno sudėjimą – tam fakto užtenka, jog jis III-čią vietą Lietuvos čempionate turėjo šuolyje su kartimi, su kuria stambių kūno sudėjimo atletas nepašoktų iki 3-jų metrų. Todėl pavardžių supainiojimui realią galimybę turėjo, ypač, „J.“ Ruktaukas, kuris pridavinėjo parduotuvę savo, kaip jos vedėjas ir todėl gale rugsėjo mažai batalione buvo. O tada (rugsėjo 25 d.) atostogų išėjo J. Krikštaponis su savo pavaduotoju V. Tamošiūnu. Todėl juos pavaduoti, pagal LOGIKĄ, privalėjo N. Reikalas, kurį KGB ir nustatė kuopos vadu nuo spalio mėnesio pradėjusį eiti. Tai, garantuotai, kad J, Krikštaponis galėjo ir iš atostogų negrįžti, nors įsakyme jis sugrįžęs fiksuojamas, bet, kadangi nėra prisegta jo raporto, kuris minimas, tai įsakymas be raporto nėra įrodymu, koks yra J. Klimavičiaus panašus raportas. Todėl, „J.“ Rutkauskas, nematęs tų vadų pokyčio – jo vaizduotėje panašus N. Reikalas galėjo atrodyti, kaip „Krištaponis“.` O tokiai versijai įrodymu yra tai, kad „J.“ Rutkauskas niekur, lyg, nemini N. Reikalo (bent, aš neradau tokio paminėjimo) ir tai jau nenatūralu. Juolab, M, Kačiulis, skandalingai, abu juos žinojo ir minėjo, bet jis galėjo pastarojo pavardę keistą pamiršti, o kadangi J. Krikštaponis turėjo būti labiau įsimintinu, tai dėl atsikabinimo apklausoje pakiši labiau įsimintiną. Tačiau, kai minėta Tarptautinė apklausa vyko aukštesnėje kokybėje, JAV Specialiųjų tyrimo departamento atstovui Nilui Šerui normaliai klausinėjant, todėl po pietų pertraukos M. Kačiulis prisiminė tuos abu panašius, ir, gal, iš atminties ištraukė N. Reikalo pamirštą pavardę, kurią ir paminėjo, pataisydamas savo ankstesnį prieš valandą kokią pateiktą parodymą, išteisindamas J. Krikštaponį. Apie tai, kaip minėjau, Karaliaučiaus universiteto jubiliejaus temoje konkretų įrodymą pateikiu.

9.        Vienas informatyviausių  dokumentų yra 1948 m. lapkričio 28 d. Kazio Petkevičiaus parodymai, kur tarp 55 išvardintų asmenų, dalyvavusių žudynėse J. Krikštaponio nėra ir kaip antrosios kuopos vadas nurodomas J. Krikštaponio pavaduotojas „Tamošūnas“ 43-jų metų amžiaus. Tai vienas labiausiai liudijamų Baltarusijoje kaip kuopos vadas, nuo pačių patikimiausių liudininkų, kaip minėti E. Guoga, H. Salelionis, J. Vėsa, minėtas 2-osios kuopos KGB sudarytas Sąrašas jį taip pat nurodo kaip kuopos vado pavaduotoją, t. y. Baltarusijoje kaip N. Reikalo pavaduotoją. O kaip kuopos vadą Tamošiūną 1961-09-01 minėtame Javas lageryje nurodo J. Arlauskas. Jis įdomiai tarnybos pradžioje nurodo kaip kuopos vadą Kaune ne J. Krikštaponį, o leitenantą Reikalą. Kas dar įdomiau, kad jau 80-tųjų metų parodyme J. Arlauskas tarnybos pradžioje N. Reikalą keičia jau į Tamošiūną, dėl ko susidaro vaizdas, kad N. Reikalą, kaip gyvenantį JAV, Juodžio byloje, KGB gali būti nesuinteresuota jo kabinti, o šis liudininkas gali norėti jį išsaugoti, labiau minėdamas Tamošiūną, nes jo likimas buvo niekam nežinomas. Bet žymiai įtikinamesniu paaiškinimu tokio liudijimo pokytyje, kaip ir pas M. Kačiulį, gali būti senatvės psichologinė silpnėjančios atminties reiškinys, kai atmintyje išlieka labiausiai gyvenime įstrigęs asmuo, tarnavęs-pasižymėjęs Baltarusijoje, o N. Reikalas, kaip buvęs Baltarusijoje tik epizoduose, galėjo natūraliai iš atminties ir išnykti, nes ir pats N. Reikalas, kaip kuopos vadas taip pat galėjo vengti dalyvauti žudynėse, pasiuntinėdamas savo pavaduotoją Tamošiūną, kuris kitiems kariams-liudininkams atrodė ne kaip pavaduotojas, o kaip kuopos vadas. Juolab, kad pačiose pirmosiose Rudensko žudynėse Vuosaičio parodyme Tamošiūnas kaip ne tik kuopos vado pavaduotojas ir pirmojo būrio vadas (todėl ir pavaduotojais  1-ųjų būrių vadai būna), bet ir visai bataliono operacijai tada Rudenske vadovavo, nors šalia buvo ir majoras Impulevičius. (gal pastarojo, todėl JAV ir neatidavė Sovietų Sąjungai, nes akivaizdžiai pagal visus liudijimus žudynėse labai šeimininkavo vokiečiai). Dar viena labai keistas reiškinys liudijimuose, kaip šiai antrajai kuopai vadovauja žudynėse net ne tuos kuopos karininkas, kaip Gecevičius, kuris ir perdavinėdavo visus vokiečių įsakymus bataliono spec. operacijų veiksmams. Taigi, ir šis epizodas neigia J. Krikštaponio ten buvimą, nes Juozas mokėjo vokiečių kalbą ir pats  būtų dalyvavęs kaip tarpininkas tarp vokiečių ir bataliono vadovybės. Bet tokio liudijimo neaptikau – neaptikau ir, išvis, J. Krikštaponio jokio kito paminėjimo, išskyrus minėtų 4-ių asmenų, net iš pašalies keistai atrodančių; kitų parodymų fone, ką tokią analizę reiktų tęsti pagal Kriminologijos ir Kriminalistikos bei Sociologijos mokslo šakų pagrindus. Taip pat reikėtų tirti labai keistai atrodo minėto J. Arlausko vėliau (1980-aisiais) bataliono tarnybos pradžioje N. Reikalo pakeitimą į Tamošiūną, nes nepastebėjau, kad J. Arlauskas būtų minėjęs J. Krikštaponį. Todėl galima įtarti, jog ir Arlauskui J. Krikštaponis galėjo atrodyti kaip „N. Reikalas“, kas painioti karininkų pavardes galima labai lengvai, nes tada dar NATO standartų nebuvo, kad prie krūtinių būtų buvusios pavardės prisiūtos. Tuo, labiau, kad ir aš asmeniškai galiu patvirtinti šią ydą vyraujančią iš savo patirties, kai ne kaip negaliu atsiminti, koks karininkas – pamainos mūsų vadas kovinio budėjimo metu man už nugaros stovėjo, kaip mes radaruose pametėme, neva, J. Gagariną jo žuvimo metu, kurio dabar man planetą išmatavus ir pagal technines radarų charakteristikas akivaizdu, kad iš 300 km atstumo tik 4,2 km aukštyje skridusiojo ne kaip matyti negalėjome, nes mūsų planeta nėra plokščia ir kad pagal mūsų nustatytą pašėlusį tada per 1700 km/val. greitį fiksavome J. Gagarino žudiko – tada dar bandomojo naikintuvo Su – 15-tojo greitį, kurį ir 2011-06-11 pres. konferencijoje ir paskelbė apie tą bandomąjį naikintuvą kosmonautas Aleksejus Leonovas. Tačiau atrasti dabar Rusijoje dar vieno J. Gagarino nužudymo liudininko aš ne kaip negaliu, nes pavardes dažnai besikeičiančių karininkų nežinojome, nes pagal statutą kreipdavomės tik laipsniu, o, be to, ir sumaišyti galiu iš 3-jų karininkų vienodai atrodžiusius pamainų viršininkus mūsų 3-jų metų tarnyboje. O čia šio A. Impulevičiaus bataliono atvejyje minėtos žudynės vyko nuo 3-jų – 5-ių savaičių iki 2-jų – 3-jų mėnesių, ką tokiame trumpame laikotarpyje ne tik įsiminti, bet ir sužinoti karininkų pavardes net neįmanoma, buvus man apmokymų komandiruotėje, ar treniruočių stovykloje. Todėl apibendrintai dėl šios Tamošiūno, kaip kuopos vado Baltarusijoje problemos, akivaizdžiai matomos  tarp gausių liudininkų protokoluose, šokiruoja „istoriko – mokslų daktaro?“ M. Pociaus galimai išsigalvoti paistalai jo Pažymos 5 psl. ir 6 psl. bei nuo tos Pažymos LGGRTC-o plagiate (be nurodytos autorystės „pažymoje“) pridėtoje prie PA-2 sprendimo kaip „priedo“ 4 psl. , kuriuose paistoma, jog, neva, „Atskirai aptartinas klausimas dėl duomenų, kurie  rodo, kad 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas 1941 m. rudenį ėjo du asmenys: ltn. Juozas Krikštaponis ir ltn. Nikodemas Reikalas.“. O vienu puslapiu žemiau dar labiau nusipaistyta, jog, neva, „Anksčiau minėti ir kiti, su 2-uoju batalionu susiję dokumentai rodo, kad 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir lt. Nikodemas Reikalas galėjo pakaitom eiti 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas, todėl aktualu identifikuoti ltn. Krikštaponio (Krištaponio) vaidmenį konkrečiuose įvykiuose.“ (P.S.: spalvinau aš, kad mintis atskiras išryškinti.) . SVARBIAUSIA, yra tai, kad M. POCIUS NEMATĖ PROTOKOLŲ APIE TAMOŠIŪNO KAIP 2-ajai KUOPAI  VADOVAVIMO LIUDIJIMŲ GAUSYBĖS, nes jei būtų matęs, tai šių fantazijų apie „pareigų pakaitą“ netaukštų. Taigi, pirmiausiai, tai dėl PAKAITOM vado ėjimo pareigomis yra vadybinė nesąmonė, nes niekur nesimatė, kad „pakaitom karaliais, prezidentais, direktoriais“ kas nors būtų kur nors. Juolab, dux. LDK istorijoje Kęstutis ir Algirdas buvo teritorijomis pasiskirstę, o ne „operacijoms“ skirtingoms. O, antra, ar M. Pocius matė PAREIGŲ ĖJIMO IR JŲ PAKAITUMO kokius nors dokumentus – įsakymus tų pareigų pokyčiams? Nuo kada liudininkų parodymai apie „vadovavimus žudynėse“ skaitomos „pareigų ėjimas“?  Aišku, oficialūs dokumentai-įsakymai J. Krikštaponiui-Krištaponiui yra tik iki 1941 m. rugsėjo 25 d.. Aišku, kad rugsėjis rudeniui priklauso. Bet ar „Baltarusijoje Krištaponio“ pareigų ėjimo dokumentus matė M. Pocius? (P.S.: pastarojo „išvykos“ į Minską įsakymas Nr.42 yra raštvedybiškai nesąmoningiausias, kaip būtajame kartiniame laike „išvyko“ parašytas prieš išvyką iki 1941-09-06 Šančiuose, vietoje to, kad reikėtų rašyti „privalo išvykti“ ar „įsakau išvykti“ ir pan., ir todėl tokia keista įsakymo rašymo forma nėra įrodymu apie „išvykimą“, kai nuvykus į Minską, neišvykusiems rašomas to buvusio Nr.42 įsakymo atitaisymas neišvykusiems. Taip pat M. Pociaus paminėtas priedas prie atlyginimo, kuris skaitytojams duotas suprasti, neva, „priedas už atliktas žudynes“, nes keistai ir grubiai nenurodyta to priedo paskirtis, tą priedą sugretinus su Rudenske vykdytomis žudynėmis, ir nuslėpus nuo skaitytojų paprasčiausio VEDUSIO VYRO priedą, kuris neįrodo buvimo „Baltarusijoje“ fakto, nes tuo metu J. Krikštaponis galėjo „eiti pareigas“, netikėtai patekęs į kalėjimą kitos valstybės dispozicijon, kaip belaisvis ir žmonai nemokėti to priedo nėra humaniška, kai jau galėjo su GESTAP-u vykti derybos dėl jo išlaisvinimo. Taip pat ir 1941-12-19 laipsniui pakelti siūlymas taip pat nėra „įrodymu pareigu ėjimo“, nes nėra J. Krikštaponiui nurodytos pareigų vykdymo kokybės, kuri  čia pat nurodyta jo kolegai – 1-osios kuopos vadui Zenonui Kemzūrai nei kitiems. Be to, nėra ir įsakymo apie kapitono laipsnio suteikimą, nes ten tik siūlymas buvo ir galėjo būti kapitonui Krikštaponiui pakartotinai rašytas dėl GESTAP-o minėtos apgavystės, kad greičiau jį iš kalėjimo ištraukti.) Taigi, dėl M. Pociaus fantazijų apie, neva, „Krištaponį su N. Reikalu besikaitaliojusį“, lyg, „Krištaponis atsisakinėtų žudynėse vadovauti“, - net tokių „liudijimų“ nėra – nėra ir aplamai J. Krištaponio minimo, išskyrus tų; 2-iejų, kurie aiškiai pavardėse susipainiojo). Tiesa, PAGIRTINAS M. Pocius už paminėjimą, kad „ ... aktualu identifikuoti ltn. Krikštaponio (Krištaponio) vaidmenį konkrečiuose įvykiuose ...“.ir apie aptartiną klausimą dėl duomenų, rodančių, kad .... kuopos vado pareigas ... ėjo du asmenys“ Todėl ir pagirtinas M. Pocius už save demaskavimą, kaip dokumentų nematymą, nes 2-ajai kuopai vadais minimas dažniausiai, dar 3-čias Tamošiūnas, o taip pat neaiškūs - nenustatytieji, dažnai besikaitalioję, o taip pat Marcišauskas, Juodis, ir net iš kitų kuopų karininkai, kaip Gecevičius, J. Ūselis, ... - t. y. ne mažiau 7-ių asmenų. Ir, dar svarbiau, kad tai ne aptartus ir neištyrus, priimtas sprendimas PA-2 Didvyriui naikinti Atminimą, nors Centrui yra žinoma ir apie slapstymąsi nuo vokiečių 1946 m. NKVD tardyme paminėtas faktas. Tai ar ne todėl  skubiai naikintina Atmintis, kad slapstėsi ... ?              

10.                Nuo rugpjūčio 1-os dienos (1941 m.) J. Krikštaponis pradėjo eiti 2-osios kuopos vado pareigas, o pagal 1961-04-13 Vilniuje užrašytą Jono Nacevičiaus liudijimą, jog rugpjūčio mėnesyje antrojo kuopa, vadovaujama leitenanto Juodžio dalyvavo žydų areštuose Kauno senamiestyje. Tai galima manyti, jog J. KRIKŠTAPONIS GALĖJO ATSISAKYTI, vykdyti tokią neteisėtą akciją, nes buvo VDU Teisės fakulteto III-čiojo kurso klausytojas, bei daug metų buvo sportavęs – dalyvavęs varžybose ir su žydų bendruomenės „Makabi“ klubo atstovais. Todėl kaip turinčiam karininko Garbės principus, jam galėjo būti nepriimtina prievartauti už Lietuvą kovojusius žydų karių sąjungos narius, kurių būstinė buvo, būtent, senamiestyje, t. y., Abraomo Mapu gatvės Nr. 18, o tik per vieną kvartalą Daukšos/Šv. Gertrūdos gatvių kampe, adresu Šv. Gertrūdos g. 33  buvo Lietuvos Žydų sporto ir gimnastikos sąjunga „Makabi“ būstinė. Tuo labiau, kad jo artimas giminaitis generolas S. Raštikis nesėkmingai dėl žydų žudynių nutraukimo derybose dalyvavo, su kuriuo Juozas galėjo palaikyti glaudžius santykius ne tik kaip giminaitis, bet ir kaip garsinęs Lietuvos kariuomenę sporto varžybose, kai generolas buvo Kariuomenės vadu, bei bendrauti galėjo, kaip besiruošiančiu tapti Fizinio lavinimo instruktoriumi. Tuo labiau, kad Juozo pusseserė ir generolo žmona galėjo dar vieną šoką gauti, kai Jonavoje buvo naikinami žydai - jos mokiniai, ar jų artimieji. Tuo labiau, kad rugpjūčio 6 d. buvo jau išvaikyta Laikinoji vyriausybė ir todėl motyvacijos toliau tarnauti batalione galėjo gal mažėti? Tuo labiau, kad J. Krikštaponį matome tik leitenanto laipsniu apiformintą, kai jo sesuo Atsiminimuose mini brolį kapitonu buvus nuo 1939 m., kai tai visai normalu, pradėjusiam dirbti pedagoginį darbą Karo mokykloje, ir kaip tuo pačiu Universiteto klausytoju buvusiam, jau neskaitant, kad sporte Kariuomenę J. Krikštaponis buvo garsinęs. Tuo labiau, kad NKVD du dokumentai J. Krikštaponį mini vyresniuoju leitenantu esantį, kurio tokio laipsnio Lietuvoje jau nebuvo. Galima manyti, kad sovietiniai okupantai, pervedant Lietuvos karinę laipsnių gradaciją į sovietinę, ar ne galėjo naujai gautą kapitono laipsnį  sulyginimui pervesti į vyr. leitenantą? Ką apie tai Karo istorikai gali pasakyti?    O Karininko Garbę turinčiajam nevilties ir streso su frustracijos simptomu apogėjus ar ne galėjo pasiekti neprognozuojamą situaciją Ukmergės restorane, būtent, kažkur ar ne gausiausio Holokausto vykdymo metu? Šiuos hipotetinius klausimus keliu pačioje pabaigoje, kai po visų mano pakeltų tyrimų J. Krikštaponio Baltarusijoje buvimo tikimybė visiškai ištirpo.          

APIBENDRINIMUI, ko reikėtų Istor. konferencijos REZOLIUCIJAI NAUJAI ATRASTŲ ASPEKTŲ primetimus, prie kurių dar reikia apmąstyti ir įtraukti:

1.     .       Į rezoliuciją įtraukti 1982-08-16 Vilniuje per Tarptautinę apklausą J. KRIKŠTAPONIO IŠTEISINIMĄ, jo "kaltintojui" Mariui Kačiuliui pripažinus apsirikimą ir pasakius jog vadu buvo "ne Krikštaponis, o N. Reikalas" - tai, ką ir KGB nustatė. Todėl rezoliucijoje KGB-stų, kaip specialistų-kriminalistų ignoravimą reikia įvertinti, kaip TEISINĖS KOMPETENCIJOS VIRŠIJIMĄ, nes KGB-istai privalėjo matyti, kas ne tiesą sakė, bet vis tiek jie privalėjo fiksuoti ir neteisingus parodymus, kuriais vadovautis yra ne moksliška dėl galimų netikslumų

2.          Rezoliucijoje numatyti HIPOTEZĘ, jog A. Impulevičiaus batalione nusikaltimai nebūtų buvę, jei J. Krikštaponis būtų Baltarusijoje, kaip mokantis vokiečių kalbą ir kaip Teisę išmanantis, kaip nuo gyventojų nuslėpto VDU Teisės fakulteto III-čio kurso klausytojas ir kaip Pedagoginį darbą dirbęs Pirmojo Lietuvos Prezidento (savo dėdės vardo) Karo mokykloje, būtų gal vokiečius nuo nusikaltimų atitraukęs, ką jis tai mokėjo ir tai buvo padaręs Bagnopolio kaimelio išgelbėjimu (A. Impulevičius vokiškai gal nemokėjo - gal todėl JAV neišdavė, o II-oji (J. Krikštaponio buvusioji) kuopa daugiausiai nusikaltimams (spec. operacijoms) buvo naudojama, nes joje šeimininko nebuvo ir todėl net IKI SEPTYNIŲ kuopų vadų fiksuota tai kuopai, nuolat besikaitaliojusių. Todėl M. Pociaus fantazija apie, neva, „J. Krikštaponį besikeitusį su N. Reikalu“, įrodo, kad visai dokumentų nestudijavo, o tik fantazavo, net nenurodydamas šaltinio.

3.     .     Rezoliucijoje turi būti nurodyti, keliai, kaip sąmoningoms klastotėms užkirsti kelią - tai neignoruoti interneto, ir neignoruoti kraštotyrininkų darbų, fiksuojančių išėjusių į Anapilį svarbių liudininkų parodymų. (Pav. per interneto ignoravimą buvo ignoruotas J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktas, kur nuo 1941 m. rudens nacių kalinimą įrodo visos istorinės aplinkybės)  ir neignoruoti archyvinių duomenų prieinamumą - jais nepiktnaudžiauti. Todėl į rezoliuciją reikia įtraukti Istorinių žinių pagrindų, mokykliniu lygių neignoravimo svarbą, atliekant tyrimus ("nesugebėjus" nustatyti kalinimo termino pagal labai ryškias-būdingas istorines detales). 

4.          Tyrimuose neignoruoti LOGIKOS pačios elementariausios, dar Imanuelio Kanto dėstytos. Pavyzdžiui, žinant, kad J. Krikštaponį iš kalėjimo vokiečiai išleido, tai fiksuotas SLAPSTYMASIS NUO VOKIEČIŲ (ir kraštotyrininkų, ir NKVD dokumente, ir dar, dabar Liepos 20 d. prie Ukmergės mero dar vieno liudininko-perpasakotojo atsiradimas apie slapstymąsi) NET PRADINIŲ MOKYKLŲ VAIKAMS AIŠKI SLAPSTYMOSI PRIEŽASTIS - jog slapstėsi, kad negrįžti į batalioną ir tada aišku, kad Baltarusijoje būti jis negalėjo. O TAI ĮRODO VISI DOKUMENTAI Ypatingojo archyvo, išskyrus 4-ių melagių, kurių tarpusavyje parodymai prieštarauja.

5.           Todėl TYRIMUOSE PRIVALOMA  NAUDOTIS ELEMENTARIAUSIOS PEDAGOGINĖS PRAKTIKOS patirtimi, kaip neteisingus parodymus išaiškinti, kai Rutkausko parodyme apie, neva, Krištaponį" belaisvių žudyme, tai pats Kačiulis tuose belaisvių Krištaponis nerodo, o ten, kur jis rodė "Krištaponį Rudenske", tai ten Kačiulio išvis neturėjo būti net pagal 3 aspektus, ką įrodo, kad jis kaip prie Lietuvos du kartus baustas už komunistinius nusikaltimus ir sov. okupantų išlaisvintas ... , prokurorų buvo paverstas profesionaliu "liudytoju" ir JAV advokatės N. Grybauskaitės demaskuotas, kaip kino studijos filmuojamas kaip liudininkas propagandai, ir t.t.

6.         Todėl rezoliucijoje numatyti, jog ISTORIKAI NETURI TEISĖS VIRŠYTI SAVO KOMPETENCIJOS ir Tardymo protokolus vertinti turėtų geriausiai specialistai-kriminalistai, IŠMANANTYS ANALITIKĄ   - neprileisti prie tyrimų kario nuo karininko neskiriančių, kaip M. Pocius ir pan.        

7.    .     Kad užkirsti sąmoningoms klastotėms galimybę, kai trūksta dokumentų (pav.: Krikštaponio kalinimo dokumentų, kurie arba išvežti į Maskvą, generolui S. Raštikiui iš Sąjungininkų išgavimui už Krištaponio išlaisvinimą ...,  arba pats GESTAP-as sunaikino, išleidęs pagal S. Raštikio laidavimą, o išleistajam į batalioną negrįžus, tai šiam savo darbo brokui paslėpti galėjo patys vokiečiai kai ką pašalinti i t. t.) tai tada reikia NAUDOTIS SOCIOLOGINIO PATIKIMUMO MATEMATINIAIS SKAIČIAVIMAIS, pagal EXCEL programoje formules,  ką jau daro visos mokslo šakos, visi studentai kursiniuose ir diplominiuose darbuose, - tai todėl ir parodymų PATIKIMUMĄ būtina matematiškai nustatyti iš tardymų ir apklausų protokolų VISUMOS.

8.         Dar geriau, kad PROTOKOLUS VERTINTI TURĖTŲ KRIMINALISTAI, o ne istorikai  (čia jau pasikartojau) Jei Gen. prokuratūra 2014-2015 m. m. sandūroje atmetė "kaltinimus" J. Krikštaponiui, tai tolesnė "pažymų" sklaida, kiršinanti LŽB-ą, neatlikus papildomų išsamių tyrimų - tai Teisinėje valstybėje neturi būti toleruotina.

9.         REZOLIUCIJOJE NUMATYTI ATSKIRŲ KONFERENCIJŲ CIKLĄ; apmaudžių Krikštaponio biografijoje "tyrimo" KLAIDŲ PRIEŽASTIMS NUSTATYTI ir ateityje užkirsti tokių atsiradimui. Galima numatyti ir Komisiją tyrimų vertinimui.

10.                     Administraciniam teismui siūlyti teisminio ginčo nė nepradėti, kol Istorijos institutas, SUKLASTOJĘS PALEIDIMO Į ATSARGĄ SIGNATŪRAS - nepristatys kokių nors įrodymų, kad J. Krikštaponis galėjo būti "demobilizuotų?", nes jis pats save turėjo demobilizuoti, negrįžęs į batalioną. Todėl mokslininkams (A. Rukšėnui ir dr. A. Bubniui) teistis su garbaus amžiaus J. Krikštaponio sūnėnu, naudojantis klastotais dokumentais ir jam tai nežinant - tai bus istorinė klaida dar didesnė, pasityčiojanti iš mokslo. Prie to paties reikėtų, gal,  priimti pastabą, KAD TYRIMUOSE BŪTINA NAUDOTIS PRADINIO MOKSLO REIKALAVIMĄ - DOKUMENTUS SKAITYTI IKI GALO - tai pagrindinė sąlygą klastojimams išvengti, kai liudininkai liudiję J. Krikštaponį tik Kaune, buvo paversti "įrodančiais jį žudynėse Baltarusijoje" moksliniame G ir R. žurnale. ir t. t. Todėl buvo labai apmaudžiai apgauta garbinga Komisija, kuri pasitikėjo, jog M. Kačiulis "karininkas iki kapitono laipsnio", o ne jaun. karys ir todėl jo "liudijimu" patikėjo - kitaip sveikai mąstantys mokslininkai būtų paabejoję . Tas pat ir su signatūromis, kur mokslininkai žinantys fondus, patikėjo, jog tuose fonduose yra "įrodymai demobilizacijos" - tokių apgavysčių dar ne regėjau. Neregėjau, kai pažymose ir straipsnyje prie dokumentų aprašo ir sigantūrų buvo paminėtas ne J. Klimavičiaus Raportas, o prisigalvotas, neva, "Krikštaponio raštas" (nemokėta I-os klasės veiksmo atlikti - perskaityti pavardę teisingai) suklydus tam, kad niekam nekiltų abejonių apie pastarojo kalinimą kalėjime tada. O tai norėta nuslėpti ir parašą pastarojo ant to rašto, tikrai, ne Minske, o greičiausiai kalėjime pasirašytą ir t. t. Todėl TAIP Komisija BUVO APGAUTA labai elementariai.  

48 pav.: konferencija Karaliaučiaus universitetui 480 metų pasibaigė pačiu laiku. AČIŪ Kauno Evangelikų Liuteronų Šventosios Trejybės Bažnyčios Klebonui kun. Sauliui Juozaičiui už puikiausią vietą dvasiškai-intelektualiai reikšmingoms istorinėms temoms aptarti. Taip pat dėkingi būkime už puikiausią paskaitą istorinę-estetinę pateiktą Vilniaus Gedimino Technikos universiteto profesoriui ir Lietuvos politinių kalinių-tremtinių sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkui dr.-ui Jonui Jakaičiui, kurio paskaitą nufilmavau ir sukonspektavau Karaliaučiaus-480 temos pačioje pabaigoje. Galima šią nuotrauką ATTMINČIAI pasididinti. \

        Pabaigai siiūlyčiau išklausyti profesoriaus Jono paskaitą minėtoje bažnyčioje

Pagarbiai!
Vytenis Aleksandraitis

Jonava
2024-09-16