2 pav.: Antano Smetonos sesuo ir Juozo Krikštaponio teta Julija Smetonaitė Birželio 14-osios tremtinė SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Krasnojarsko pataisos darbų lageryje (Karslage), priklausė Lietuvių tautininkų sąjungai, vadovavo jos Taujėnų skyriui, kurią  ištrėmė 1941 m. birželio 14 d., o teisė ją tik 1944 m. gegužės 3 d. ir nubaudė ją už „priklausymą kontrrevoliucinei organizacijai“, lyg okupantei sovietinei Rusijai „teisėtai priklausė šeimininkauti“ ne jai priklausančiai valstybei ir bausti žmones už tai, kad priklauso organizacijoms ne žudikų-revoliucionierių bolševikų, vadinant jas „kontrrevoliucinėmis“. Tai ar ne pati didžiausia buvo neteisybė tada po Didžiojo Spalio perversmo, dėl kurio atsvarai atsirado Italijoje bei Vokietijoje Lietuvai svetimas fašizmas ir nacizmas?

Tačiau mūsų purvasklaida dabar tyli užsičiaupusi, nes kitaip tada jos sugrius dėl tos žydaitės gelbėtojo pusbrolio J. Krikštaponio sukurptas šmeižtas - žmonės tada pradės abejoti tuo šmeižtu, kad iš Sviesuolių giminės gali būti, neva, „nusikaltėlis“, kuris savo tėvo-knygnešio Jono Krikštaponio, apie kurį kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės yra fiksuotas toks prisiminimas:

„Per šventes tėtis mums pasakodavo apie savo gyvenimą, sekdavo pasakas, mokydavo mus: „Vaikai, eikit teisingu keliu, bus gerai, būkit teisingi.“ Tėtis buvo labai darbštus.“ (šių atsiminimų daugiau pasiskaityti galima)

          Tai, būtent, pagal tuos tėvo-knygnešio vaikams paliepimą EITI TEISINGU KELIU, Juozas ir pasirinko to teisingo kelio studijas Vytauto Didžiojo universitete, atsirinkus Teisės Fakultete kažkokią jurisprudencijos specialybę.
               Kaip tik, šios Juozo Krikštaponio Teisingumo fakultete studijos, panašu, kad sąmoningai  nuslėptos nuo visuomenės, nors apie tai rašantys du dokumentai  yra pačiose svarbiausiose-aiškiausiose vietose matyti, kurios istorikų buvo cituotos iš šalia esančios grafo tų dokumentų.
 

              Todėl jau čia galima įtarti kaip ir sąmoningą pačios svarbiausios  biografijos fakto nuslėpimą; ar ne tam, kad šmeižti Didvyrį; ir tuo pačiu ar ne Lietuvos Žydų bendruomenės apgaudinėjimo tikslu, kad ją aitrinti?

          Taip, kad, kaip tik, ar ne tas juridinis pradėtas mokslas mąstančiam karininkui negalėjo būt įtartinu ir atrodyti neteisėtu veiksmu, per nusipelniusių Lietuvai žydų karių neteisėtu trėmimu?

          Aišku, reikia tyrinėti to Teisės fakulteto dokumentus, programas, žiūrėti, kokius Teisės aspektus nagrinėjo? Čia turėtų pasinerti į šią studiją Teisės mokslo istorikai, jei tokie yra? Svarbiausia, kas ir kokie dėstytojai-profesoriai dėstė, kokias mintis-problemas to labai sudėtingo laikmečio studentams ir klausytojams perteikinėjo, kėlė bei aktualizavo? 

          Nežinau, kaip, bet Juozas Krikštaponis privalėjo net labai artimai bendrauti su Lietuvos kariuomenės  vadu, o po to su du kartus buvusiu Krašto apsaugos ministru generolu Stasiu Raštikiu, ne tik, kaip su labai artimu  giminaičiu, bet, svarbiausiai, PRIVALĖJO LABAI BENDRAUTI TARNYBINIAIS KLAUSIMAIS; t. y.  svarbiausiais visos Lietuvos kariuomenės Fizinio ugdymo klausimais.

4" pav.: čia Istorijos instituto, o po to LGGRTVC-o publikacijoseskelbtose LYA     Ypatingojo archyvo) melagingsee nuorodose, dėl, neva, J. Krikštaponio „demobilizacijos“, apie jį NKVD byloje yra tik nuo Lietuvos gyventojų slepiamas ieškomojo Juridinis pradėto-nebaigto aukštojo išsilavinimo ir antrojo slepiamo vyr. leitenanto laipsnio įrodymai, po sovietinės okupacijos jam, spėjamai, dar prie Lietuvos gautą kapitono laipsnį, galimai, prilyginus prie sovietinės vyr. leitenanto gradacijos (tai mano hipotezė, kurią dar reikia tyrinėti). Čia NKVD-istai nusipaistė tik dėl Juozo gimimo metų, kai „20-metis“ tokio laipsnio turėti negalėjo. Galima VISĄ dokumentą atsidaryti.

            O čia ir yra, kad Lietuvos istorijos instituto  bei LGGRTC-o istorikai nuo Lietuvos gyventojų nuslėpė  dar vieną patį svarbiausią Juozo Krikštaponio biografijos faktą, kad JUOZAS BUVO YPATINGAI AUKŠTO SPORTINIO MEISTRIŠKUMO SPORTININKAS; DAUGIAKARTINIS Lietuvos ČEMPIONAS IR PRIZININKAS - lengvaatletis metikas (disko, rutulio, ieties), ir, net šuolininkas su kartimi, o taip pat ir net tarptautinių varžybų prizininku, atstovaudamas Lietuvos rinktinę bei garsindamas Lietuvos kariuomenę, kaip kariūnas-karininkas - aukšto meistriškumo lengvaatletis.
               Dar svarbesnė aplinkybė yra  ta, kad Juozas Krikštaponis į sportą buvo įtrauktas  5-iais metais vyresnio bendramokslio; per visą Lietuvos sporto istoriją absoliučiai geriausio sportininko Stasio Šačkaus dėka, kuris vadovavo Marijampolės gimnazijoje berniukų „Vaidotas“ sporto klubui (buvo ten ir mergaičių „Mirga“ klubas), ir tų klubų nariai sportuoti mokėsi patys savarankiškai, be  jokių suaugusių trenerių pagalbos, kaip dabar, vienas kitą treniruodami-mokydami, per literatūros studijavimą ir vaidybinių spektaklių rengimą, o už iš žiūrovų bilietams surinktų lėšų  pirkdami sportinį inventorių.
              Tai absoliučiai efektingiausia Huimanistinės pedagogikos kryptis per SAVIUGDOS formą, duodančią geriausius ugdymosi rezultatus. Todėl nieko nuostabaus, kad Stasys Šačkus tapo lengvosios atletikos visų rungčių karaliumi Lietuvoje ir už jos ribų, ir, ypač, disko metime, daugiakovėje-dešimtkovėje bei tapdamas geriausiu Lietuvos krepšininku ir net krepšinio tarptautiniu teisėju-arbitru.
                O pats Juozas Krikštaponis pirmą kartą tarp suaugusiųjų Lietuvos vice čempionu rutulio stūmime tapo 1931 m., būdamas 19-mečiu ir dar gimnazistu, kas tada buvo reta, kad taip anksti, tapti žinomu Lietuvoje lengvaatlečiu. Na, o Stasys Šačkus baigė Berlyno Kūno kultūros ir sporto universitetą, ir įkūrė bei puoselėjo Sporto Rūmus (Sporto universitetą), kuris šiemet atšventė savo 90-metį.
               Iš minėtų kraštotyrininkės A. Astrauskaitės fiksuotų J. Krikštaponio jaunesnės sesers Veronikos prisiminimų pažymėtina labai svarbi detalė, kad į tą Marijampolės SUSTIPRINTĄ GIMNAZIJĄ Juozas pateko per konkursą, į kurią iš Raguvos progimnazijos Suvalkijon išvyko mokytis keli geriausi mokiniai, bet joje; dėl didelio mokymosi krūvio, išsilaikyti sugebėjo  tik vienintelis Juozas. Tai byloja J. Krikštaponio labai gerus mokymosi gabumus, kai be mokslo, sugebėjo dar ir puikiai sportuoti. Ir šią puikią Juozo pavyzdinę savybę,  gal, reiktų skleisti Lietuvos jaunimui?. Apie tai detaliau pratęsiu kitoje II-os dalie informacijoje, kurioje  kiek ir pasikartodamas ankstesniuose Prezidentui viešose teiktose informacijose ( tik Holokausto vykdymo metu, kuriam tikimybės procentai vis didėja, tiriant visas aplinkybes. Tuo labiau, kad dar teks pateikti daug svarbių dokumentų-įrodymų bei paaiškinimų naujų ir dėl Pasipriešinimo pradžios Liepos 20 tosios su Ukmergės meru - tremtinio vaiku bei visuomeninikų organizacijomis teko paminėti ir išgirsti naujas liudininkų aplinkybes, kurio metu   J. Krikštaponis išgelbėjo kaimą nuo nacių baudžiamosios operacijos „Pirčiupis-2“ likimo, būtent to Sąskrydžio ir vokiečių traukimosi metu.

         
               O dėl paminėtos pavyzdinės jaunimui savybės J. Krikštaponis ir tapo apšmeižtu, nes buvo Pirmojo Lietuvos Prezidento A, Smetonos sūnėnu, kurio šmeižimą ypatingai organizavo jau tik ką buvęs Lietuvos istorijos instituto direktorius  Alvydas Nikžentaitis, kuris ypatingai šmeižė šiemet Antaną Smetoną per jo 150-mečio jubiliejaus rugpjūčio 10-tosios „proga“, tą dieną kas valandą per LRT žinias skleisdamas grubiausią netiesą, klaidindamas visuomenę, pristatinėdamas jubiliatą, kaip, neva, „demokratijos duobkasiu“, visiškai nekreipdamas dėmesio į tuometinę Lietuvai pavojingą situaciją, kai priešiškos Lietuvai Lenkijos valstybėje generolas Josefas Pilsudskis įvykdė Gegužės karinį perversmą ir, užgrobęs valdžią, tapo diktatoriumi, ir taip nešdamas dar didesnį Lietuvai pavojų. Kodėl taip įvyko, trūksta žinių - gal nuo bolševikų pavojus buvo? O nuo jų Lietuvoje pavojus, gal, dar didesnis buvo? Todėl Lietuvoje karinis Gruodžio perversmas buvo išprovokuotas, mano tik mokinikiškuoju supratimu, gal, to Gegužės perversmo atsaku? Juolab, Gruodžio įvykiais iniciatoriumi, pagal K. Škirpą - to perversmo priešininko, tikrai, ne A. Smetona tūrėjo, gal, būti? Tai čia tik mano ne stipri nuomonė, nes viešumoje trūksta žinių apie tą laikotartpį - daug neaiškumų, ir, manau, kad turėtų būti tas klausimas padorioje valstybėje tik kaip mokslinės analizės objektu, ką tam garbingam jubiliejui šis Instituto „direktorius?“, gal, privalėjo surengti mokslinę analitinę konferenciją, o ne pažeidžiant grubiausiai etiką ir elementarų padorumą, palikus istorikams vadovavimo pareigas, jas tinkamai neatlikus, dergti ir tyčiotis iš Pirmojo Lietuvos Prezidento ne asmenybės, o jau iš institucijos, kas jau panašu į Informacinio karo  gal užsakymą atrodė? J
               Juolab, tą patį A. Nikžentaitis atliko ir 2021-12-02 Ukmergės mokslinėje išvažiuojamojoje konferencijoje, kurioje buvo patys elementariausi pasityčiojimai iš mokslinio metodo, kad apšmeižti J. Krikštaponį su pirmą kart moksliškai parašyta Pažyma, rašytina iš didžiosios raidės,  nes joje buvo iki toliai slėpti ir mano jau viešinti soc. tinkle „Facebook“ svarbiausi duomenys, kurie, pagaliau tik gale tos Pažymos atsirado; kaip išvadoje, įrodantys , kad „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti negalėjo. Bet, deja, pats tekstas buvo persunktas pačiomis grubiausiomis manipuliacijomis ir klastotėmis, tendencingomis, meistriškai nukreipiant skaitytojo dėmesį, kad  apgauti specialistus-mokslininkus, gerai nusimanančius mokslinėse analizėse. Juolab, klastotės sukurptos, dokumentus ir juose rašomus faktus iškraipant - daug ką atvirkščiai pateikiant, apie ką aš jau rašiau - įrodymus dokumentų nuotraukomis demaskavau, bet tą apgavystės metodą dar reikės atidžiai nagrinėti ir iš pedagoginės-psichologinės apgavysčių metodų pusės, kaip Juodžiausiųjų technologijų pavyzdį, kuris prasidėjo dar  2012 m. vasarą, šio Instituto pačių kvailiausių apgavysčių šedevrą parašius tuometiniam  užpraeitos kadencijos Ukmergės merui. Reiks dar aiškintis, kas tuometiniam Istorijos instituto direktoriui - mokslų daktarui R. Mikniui įdavė, nes jis gerbtinas už Lietuvos Demokratų partijos bei Tautinio atgimimo studijas, tačiau II-ojo pasaulinio karo laikotarpis, gal, ne jo sritis? Tai kas ten jam įdavė nesąmonę, net iš kurios mokiniai turėtų juoktis? Gal todėl šis profesorius su minėtos Pažymos autoriumi ir pasitraukė dabar iš Viešųjų objektų atitikčių ... Komisijos darbo, ką kitu laišku tai įrodysiu, rašydamas jau pagal mokslinius reikalavimus su įrodymų nuorodomis.
               Liūdna, jog tie ir kiti „mokslininkai?“, kaip ir „skirti klastojimams?“,  neprieinami - juos abejos valstybinės istorinio „tyrimo“ įstaigos slepia nuo visuomenės - jiems telefonu paklausti negalima - atsakingi įstaigų darbuotojai tikina, kad jie, atseit, „archyvuose nuolat dirba“, lyg, nebūtų dar išrastų kompiuterių ir moderniškų telefonų, kur  iš archyvų skaityklose esančių mikrofilmų skaitytuvų bei skaitmenizuotų dokumentų skaitymo įtaisų tik per kelias valandas galima dokumentus prisifotografuoti labai ilgam jų nagrinėjimui savo darbo vietose; dar net, gal,  efektingiau, naudojantis kompiuterine-internetine informacine baze?  Bet, deja, tų įstaigų darbuotojai tikina, kad tiems „archyvuose paskendusiems“ reikia rašyti el. paštu. Tačiau tie „skenduoliai“ ir tuo el. paštu  niekad neatsakinėja - tyli, kaip „užspringę“ ar ne melu?
              O mokslinio įžūlumo simboliu tapo minėtos Ukmergės konferencijos eigoje, kai netikėtai atsirado, dar nemiręs J. Krikštaponio liudininkas - jo kaimynas, tai iškart Institutas jam neteisėtai norėjo neleisti kalbėti, nors jis buvo užsirašęs diskusijoms,  - dar jam trukdė kalbėti, dėl ko jis pradėjo jaudintis ir jam nebaigus liudyti, Instituto buvęs direktorius - minėtas dr. A. Nikžentaitis pasipyktino, kad „buvo su meru sutaręs ...“ ir todėl tasJ. Krikštaponio paskutinis gyvas liudininkas privalėjo pasitraukti ir tuoj pat jis numirė.  Aišku, tada minėtas LGGRTC-o istorikas Alfredas Rukšėnas labai nepatogiai pasijautė, bandė dar to liudininko atsiprašyti už Istorijos instituto kolegų  įžūlumą.
               Lygiai taip pat įvyko, ir 2011-04-04, kai tą dieną pasirodė apie J. Krikštaponį šmeižikiška pirmoji informacija, panašiai, kaip ir sąmoningai laukiant, kol numirs paskutinė J. Krikštaponio biografijos liudininkė - jo jaunesnioji sesuo Veronika, kuri, savo brolį matė visą laiką namuose, kai jis išbadėjęs grįžo iš kalėjimo ir nuo tada pradėjo nuo vokiečių slapstytis. Taip, kad ta apie jos brolį melaginga publikacija ir išėjo, dar net gedului beveik nepasibaigus. Ir tas to melo publikuotojas (taip pat ir bolševikinio Anarchizmo bei sovietinės okupacijos gerbėjas ...) buvo ar ne aktyvus piketų Ukmergėje prie akmens J. Krikštaponiui organizatorius kartu su Giedriumi Gabrilavičiumi, kuriam baudžiama byla iškelta už Partizanų niekinimą ir jis dabar Rusijoje politinį prieglobstį ar nėra pasiprašęs?
                Na, o 2012 m. straipsnyje (po metų nuo Veronikos mirties) būtent, A. Rukšėnas kažkodėl, „įrodymui“, kad 1941 - 10 - 10-11Rudenske vykdomose žydų žudynėse, neva, „Krikštaponis liepė pasitraukti“, po to „teiginio“ numeracijos pastaboje „įrodymui“ sudėjo visus dokumentus, kurie, kaip tik, atvirkščiai - neigia apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje“ išsigalvojimus.
               Tai, įdomu, ar šiandiną A. Rukšėnas Seimo Spaudos konferencijoje prisipažins-atskleis, kas jam uždraudė tuos dokumentus atsiversti ir pažvelgti?
               To paties klausiau ir LGGRTC-o generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio. Bet, pasirodo, jis, kaip ir ne kaltas, nes viską 2017 m. savo knygoje idealiai nurašė nuo A. Rukšėno. Todėl ši V. Sinicos konferencija šios dienos labai svarbi, ką naujo pasakys A. Rukšėnas. Todėl čia pateikiu tik dr. A. Bubnio „grožybę“ nurašytą nuo A, Rukšėno, kurio pastarojo straipsnį dar teks detaliau panagrinėti.

Todėl čia teikiu jau siūstą minėtai Tarybai ir Komisijai raštą, kuris čia šiek tiek patikslintas ir skaičiusiems patartina dar peržiūrėti:  
              
              

  Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos (toliau Komisijos) bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezisstencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC-o, arba Centro) Tarybos nariams

kraštotyrininko Vytenio Aleksandraičio;
tiriančio Juozo Krikštaponio biografiją

SKUBUS PRELIMINARUS PRANEŠIMAS

susietas su vakarykšte Tarptautine žmogaus teisių diena, o taip pat artėjančiu antinacinio ir antisovietinio Pasipriešinimo dalyvio Juozo Krikštaponio žūties 80-mečio sukaktimi, kuri bus kitų metų sausio 12 dieną.

          Pranešu, kad archyvuose mano atliktų tyrimų ir jų publikavimų apibendrinimuose, teiktuose LR Prezidentui, ir ..., kurių nuorodos yra šio rašto pabaigoje, yra akivaizdu, kad J. Krikštaponis „Baltarusijoje“ būti negalėjo, nes jis pagal visas tikimybes tuo metu turėjo kalėti Kauno kalėjime dėl savotiškai atlikto prieš nacizmą protesto, greičiausiai, net Ukmergėje Holokausto vykdymo metu?  O po kalėjimo į batalioną negrįžo ir todėl slapstėsi nuo vokiečių. Pagal LOGIKĄ,  - kitos slapstymosi priežasties surasti neįmanoma.
               Tuo labiau, kad tas J. Krikštaponio slapstymasis nuo vokiečių, jam grįžus iš kalėjimo, pažymėtas PRIEDE prie Komisijos  ir prie Pa-2 sprendimo naikinti jam atminimą, lyg, būtų „baudžiamas už tą slapstymąsi“?
               Tuo labiau, kad tas J. Krikštaponio slapstymosi nuo vokiečių faktas yra pažymėtas to PRIEDO pabaigoje, kaip apibendrinančioje biografijos išvadoje, nes tokios prieštaringos kalinimo bei slapstymosi žinios turėtų, kaip ir perbraukti  apie jį kitokius abejotinų „liudininkų“ išsigalvojimus, kurie tame PRIEDE taip pat buvo paminėti prieštaringais Martyno Kačiulio parodymais. Juos tame priede yra reikalavimas ištirti. Reikalavimų tirti neaiškumus tame dokumente  yra ir daugiau, į kuriuos nei dr. Arūnas Bubnys ir nei Komisija gal neįsidėmėjo, ar, net, gal nepaskaitė tą priedą iki galo?

          Taigi, pranešu, kad prieštaringus M. Kačiulio liudijimus tirti jau ne reikia, nes aš peržiūrėjau visus jo liudijimus ir atradau, kad M. Kačiulis po 32-jų metų pakeitė „parodymus“ tik dėl susilpnėjusios atminties, ar ..., o per 1982 m. rugpjūčio 16 d. Tarptautinę apklausą Vilniuje, dalyvaujant atstovams iš JAV, čia  pat po pietų paneigė priešpietinį „parodymą apie J. Krikštaponį“, pareikšdamas, kad „ne Krištaponis, o Reikalas“ buvo.
               Pastarąjį ne tik KGB nustatė Baltarusijoje kaip kuopos vadą, bet ir daug liudininkų tai patvirtino. Dar daugiau liudininkų kaip 2-osios kuopos vadą Baltarusijoje nurodė buvusį J. Krikštaponio pavaduotoją Vladą Tamošiūną. Tuo labiau, kad tai kuopai vadovavo ir daugiau karininkų, nuolat besikeičiančių, kurių buvo net iš kitų kuopų. O tai ir yra įrodymas, kad tikrojo kuopos vado nebuvo ir todėl ta kuopa buvo labiausiai naudojama kariniams nusikaltimams.
                  Dar svarbiau, kad yra ir apie J. Krikštaponį Pabaltijo karinės apygardos nustatymas, jog jis po dezertyravimo iš Raudonosios armijos, buvo namuose iki į Vietinę rinktinę įstojo, o 1947 m. NKVD dokumente yra paminėtas J. Krikštaponio taip pat slapstymasis nuo vokiečių Ukmergės rajone, „bėgant iš vokiečių armijos“. (Tas „bėgimas“ nurodytas keistai ir nekonkrečiai veiksmažodžiu „bėgo“, ką galima suprasti kaip ilgai trunkantį veiksmą, panašų į negrįžimą į batalioną, nes po kalėjimo turėjo būti nusilpęs dėl blogos mitybos.)
          Apie visą tai labai išsamiai su dokumentų nuotraukomis buvau ne kartą informavęs Lietuvos istorijos institutą bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau LGGRTC-ą, arba Centrą), kuriam esu labai dėkingas už man rašytus išsamius atsakymus, kurie man labai padėjo tyrimuose.

          Tų mano pradėtų tyrimų pagrindu praeitų metų rugpjūčio 16 d. Lietuvos žmogaus teisių koordinacinis centras dėl J. Krikštaponio rašė Prašymą, o  šiemet po rugsėjo 16 d. Seime visuomeninės Istorinės atminties klausimu konferencijoje buvo pateiktas pranešimas ir dėl J. Krikštaponio biografijos „tyrimų kokybės“, - dėl kurios žinomi specialistai pateikė ir Pareiškimą. Nuorodos į šiuos dokumentus taip pat yra šio laiško pabaigoje.

          Tik, gaila, į tų organizacijų pastebėjimus Centras, lyg, dar nieko neatsakė? Dar svarbiau,  kad aš tik ką dabar aptikau ir šokiruojantį 2017 m. „parašymą“  dr. Arūno Bubnio knygoje apie policijos batalionus, kur  dėl, neva,  „J. Krikštaponio Rudenske“ „įrodymui“ pridėti neigiantys „Krikštaponį Baltarusijoje“ Ypatingojo archyvo dokumentai!
               Tai, negi  buvo „galvojama“, kad tas Ypatingasis archyvas ir toliau priklauso KGB ir „duomenys neprieinami“ visuomenei?
               Todėl siūlau „pasigrožėti tos knygos 71 psl. skiltimi šia:

 1 pav.: ištrauka iš dr. Arūno Bubnio knygos „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“ 71psl. (Perfomansu pažymėjimo ryškumas priklauso nuo tų dokumentų svarbos, o "auksinė" spalva pabrėžia ypatingą dokumento reikšmę). O visą dr. A.Bubnio  knygą galima atsiversti-pasiskaityti

          Pirmiausiai, tose pastabose kliuva RAUDONU KLAUSTUKU pažymėtos smulkmenos, kaip, jau senai bausmes atlikusiems M. Kačiuliui, E. Guogai, B. Stimburiui ir S. Gervinui, neva, „tardymo“ protokolai.
              Kiek žinau, kad istorikams Kriminalistikos pagrindus buvo dėstęs habil. mokslų daktaras a. a. Samuelis Kuklianskis. Jo paskutinysis; jau Nepriklausomybės laikais mokslinis darbas vadinosi APKLAUSŲ TAKTIKA, TEORIJA IR PRAKTIKA, dėl kurio jau skambinau jo dukrai Fainai, jai pasakydamas, kad labai reiktų šių žinių, kad normaliai studijuoti tardytojų surašytus protokolus.
                Įdomu, ar istorijos doktorantams ši Kriminalistikos-Kriminologijos mokslo šakos reikalingos?
              Dar keisčiau: Kaip gali istorikai dokumentus vadinti kitaip, nei jie vadinasi? Ar tai ne įrodymas, kad tuos nurodytus dokumentus istorikai galėjo ir net nematyti?

          Taigi, pagal ²⁸⁷ pastabą M. Kačiuliui 1980 m.;  kaip tik po 32-jų metų, nuo 1947 m. NKVD tardytojams jo rodyto kuopos vado N. Reikalo, kažkaip pastarasis keistai pavirsta į „Krištaponį“, dėl ko istorikai privalėjo suabejoti tokiu „parodymu“, kai .„Kačiulis Rudenske“ aplamai negalėjo būti. Bet apie tai kiek žemiau. 
               Tačiau prašau „pasigrožėti“ iš kart po M. Kačiulio pateiktojo E. Guogos protokolo svarbiausiuoju įrašu šiuo:

2 pav.:
.: ištrauka iš Edvardo GUOGOS 1982-02-24 Vilniuje apklausos protokolo 2-tro psl. ir 216 archyvinės numeracijos lapo, kurio visą šio protokolo lapą galima atsiversti žemiau nuorodoje. 
Čia šiame vaizde pagrindinės minties aiškumui AŠ BRAUKAU-ŽYMIU RAUDONAI PERFOMANSO STILIUMI, 
kad toks mano žymėjimas ryškiai išsiskirtų nuo „KGB-istų žymėjimų“, ir ant tų dokumentų
 RAUDONOM RAIDĖMIS PASTABAS-KLAUSIMUS RAŠAU.  
(Galima ženkliai pasididinti ir prasiplėsti šį vaizdą, pamatant ir visą šį psl..)  

          Taigi, šios skilties temos esmė yra ta, kad aš jau Prezidentui ir visoms Lietuvos valstybės struktūroms teiktose  žiniose buvau minėjęs apie tuos visus čia paminėtus liudininkus, neigiančius „J. Krikštaponį Baltarusijoje.“. Maniau, kad „aš tuos liudininkus atradau“. Bet, pasirodo, jog ISTORIKAMS ŽINOMA JAU NUO  2012 METŲ, KAD J. KRIKŠTAPONIS BALTARUSIJOJE BŪTI NEGALĖJO ! ! !   Tai įrodo šie  dr. A. Bubnio pateikti minėtų liudininkų dokumentai, kurie yra žodis į žodį nurašyti net nuo 2012 m. straipsnio, kurio analizę greitai pateiksiu.. 

          Todėl šį labai svarbų liudijimą privalu smulkiau aprašyti, nes  Edvardo GUOGOS, sūnaus Jono, gimusio 1913 m. JAV Bruklino mieste, vedusio ir pensininko, tada (1982 m.) gyvenusio Šakių miesto Tarybų gatvės 53-5,   LIUDYTOJO APKLAUSOS PROTOKOLAS prasideda 215-uoju archyviniu numeriu ir apklausa vykdyta Vilniuje 1982 m. vasario 24 d., pradėjus apklausą  10 val. 30 min. bei pabaigus 12 val. 50 min., kuris saugomas Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA) ir Lietuvos centrinio valstybinio (LCVA) archyvo Kopijavimo ir mikrofilmavimo skyriaus nufotografuotas iš FONDO K-40, APRAŠO 2, kurį nufotografavau iš mikrofilmo Nr: .2 1 .1.0, kurio originalas yra Sov. Sąjungos valstybinio saugumo komiteto (KGB) byloje; t. y.:

 ДЕЛО № 13, т.1
 „Материалы и отношении нацистского ... преступника   И О Д И С А  Ю. Ю.“ 

3 pav.: straipsnelis laikraštyje Tremtinys  Nr. 42 (727)-2006 Galima pasididinti Mūšio vietoje paminklą statė Šakių savanoriai, iniciatyvos ėmėsi šviesios atminties Juozas Miliušis. Jie atsiveždavome akmenis, po to rankomis nešė į kalvą. Tuomet daug žmonių prisidėjo, kad atsirastų atminties paminklas, menantis čia vykusias kovas. Prisidėjo ir gyvas po Valkų mūšio likęs partizanas Edvardas Guoga.

4 pav.:  pro memoriam laikraštyje TREMTINYSNr. 46 (924)-2010 Galima šio pranešimo vietą iš PDF formato pasididinti ir prasiplėsti.

Radom kalvos apačioje tuomet ir žmonių kaulų, vieno tapatybės nenustatė. Čia buvo plika vieta, nebuvo medžių“, – prisiminimais dalinosi šaulių sąjungos narys Arvydas Aleksa Apie tai rašė DRAUGAS.

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI PIETŲ LIETUVA Edvardas Guoga-Glaudys Tauro apygardos partizano prisiminimai. Apie patį mūšį galima dar paskaityti Partizanų leidinyje, o taip pat ir Facebook-e. 5.: ištrauka iš 1982-08-18JAV Specialiųjų tyrimo departamento atstovo Nilo ŠERO apklausos, kurios galima 18 psl. VISĄ  pamatyti.           Tyrinėjimo metu paaiškėjo, jog, galimai, per archyvuose dokumentų ignoravimą (be LCVA, dar ir Ypatingojo archyvo) - juose tinkamo dokumentų nestudijavimo, buvęs Komisijos narys Mindaugas Pocius, net, matyt, nematė šio Juozo GUOGOS SVARBIAUSIOJO PARODYMO, KAD J. KRIKŠTAPONIS KUOPOS VADU BUVO TIK KAUNE. Todėl čia ŽYMIU GĖDOS FONU, nes su šiuo E. Guogos liudijimu M. Pocius atliko net pačią šlykščiausią klastotę - skaitytojų APGAVYSTĘ, savo „išvadoje“ jo liudijimą pavertęs atvirkštiniu; garbingo mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2021 m. Nr. 1(51) psl. 15-tame puslapyje, parašydamas, kad J. Krikštaponio paminėjimo „parodymai leidžia neabejotinai konstatuoti faktą, kad  J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai51“.                (Šios klastotės viršūnė „vainikuojama“ nurodyta 51-ąja pastaba, kurioje pateikta ne  patrioto-Partizanų vado E. Guogos, o komunistinio nusikaltėlio (du kartus kalėjime sėdėjusio už pogrindinę komunistinę veiką, o po to sovietinio kolaboranto ir iki Berlyno ėjusio) M. Kačiulio „parodymų“ protokolu.)  Taip, kad M. Pociaus melas gavosi kaip ir komunistiniu-politiniu melu, su kuriuo    tapo pamintas tikro liudininko-rezistento atminimas, naikinantis ir garbingiausio J. Krikštaponio atminimą. O tokia skaitytojų apgavystė verta, gal, net, savotiško „Gineso rekordo“? Juk, sovietinių istorijos klastotųjų, nusiritusių  iki tokio žemo lygio- dar nebuvau sutikęs.

          Taigi, grįžtant prie žudynių Rudenske, apie kurias Edvardas Guoga minėjo, tai; skirtingai, nei M. Kačiulis, J. Krikštaponio ne tik visai nemini, o mini  leitenantus Juodį bei Marcišauską, nes Baltarusijoje E. Guoga savo pirmojo kuopos vado nebuvo matęs. Tai labai aišku, skaitant visus tardymo ir apklausų protokolus.
             Na, o kodėl jis nemini anksčiau jo minėto Vlado Tamošiūno, - tai atsakymas labai paprastas, nes jis tose Rudensko žudynėse aprašytas kitame - žemiau 6 pav. dr. A. Bubnio pateiktame. Todėl natūralu, kad galėjo ir nepastebėti, kaip tų žudynių kitoje vietoje buvusį. O kur buvo E. Guogos anksčiau paminėtas Tamošiūnas, atsiskleidžia iš čia pat dr. A. Bubnio pateikto J. Vuosaičio liudijimo tokio:

 
6 pav.: liudijimas J. Vuosaičio 1961-1962 m. m. laikotarpio tardymo protokolo 3 psl. 327 lapas, iš bylos 47386/3, fondo K-40 (pastarojo fondo numerį dar reikia patikrinti, nes neužsirašiau - fotografuotas tik tas psl. su įdomiu faktu, kur visą,  vos ne keliolikos psl. apimties tardymo protokolus pateiksiu kitur,  nes jie dabar neaktualūs)  , o šio liudijimo galima  matyti   VISĄ puslapį  pamatyti .

          Perskaičius, čia dr. A. Bubnio pateikto; 1961 m. balandžio  24 d. Vilniuje Juozo Vuosaičio  Tardymo protokolo (tuo periodo protokolus tik Tardymo mačiau, nes kaltinamųjų „apklausas“ matydavau, o gal, ir taip jie vadindavosi; - Kriminalistikos istorijos nestudijavau ir to nežinau.)  3 psl. (276) parašymą, „Antros kuopos, kurioje aš tarnavau, vado pavardę užmiršau.“, vėl  nuo apgavystės gaunasi šokas, nes nėra jokio užsiminimo apie „J. Krikštaponio paliepimą pasitraukti į šoną“.
              Tik ne stebina, jog galima užmiršti pirmojo kuopos vado pavardę, kurį teko   matyti kokią savaitę-kitą, o Baltarusijoje kuopos vadu buvo karininkas, tikrai, su keista pavarde, kurios daug kas neatsimena.

       Taigi, čia vėl šokiruoja dr. A. Bubnio taip pat skaitytojų apgaudinėjimas su ²⁸⁷ pastaba dėl, neva, „J. Krikštaponis liepė pasitraukti į šoną.“, kur be M. Kačiulio nei E. Guoga, ir nei J. Vuosaitis to M. Kačiulio paistalo visai nepatvirtina.
                Kaip matome, A. Impulevičius, kuriam Kauno kalėjime NKVD per kankinimus nervus pagadino  (tą faktą istorikas S. Jazavita  ... minėjo), tai gal todėl batalionui šis majoras ir negalėjo vadovauti? Ar ne todėl J. Krikštaponio pavaduotojas Vladas Tamošiūnas tai spec. operacijai vadovauja; Rudensko geto naikinime?
               O kur tada buvo kuopų vadai, kodėl tik būrio vadui tai pavesta? Ar tai ne įrodymas kad J. Krikštaponis Rudenske būti negalėjo? Jeigu nebūtų apie jį žinių dėl kalėjimo ir po jo slapstymosi nuo vokiečių fakto fiksuoto, tai, vis tiek  toks "liudininkas" turi būti niekiniu kai jis pats Rudenske būti negalėjo, nes išvyko į Minską antru reisu tik po 8-ių dienų (toks jo liudijimas dr. A. Bubnio čia patiektuose dokumentuose yra), ir Minske tada, pagal aritmetiką, turėjo būti jau po įvykusių žudynių.
              Taigi, kodėl istorikai nuodugniai protokolus neperskaito ir nemato elementariausius susipainiojimus-neatitikimus, ar ne sovietinės prokuratūros užsakytus?
               Pavyzdžiui, 1980 m. apklausoje Rudenske M. Kačiulis minėjo J. Grigonį, kai tąsai, to Rudensko visai nemini, nes, matyt, irgi su M. Kačiuliu atvyko iš Kauno po tų žudynių? Tai po 2-iejų metų Tarptautinėje apklausoje, M. Kačiulis J. Grigonio jau nemini, nors epizodą tą patį pasakoja, akivaizdžiai, prokuratūrai pakoregavus, kad prieš JAV teisininkus raudonuoti nereikėtų.
               Taip, kad po painiojimosi, gal ne savo noru,  M. Kačiulis, Nilui Šerui iš JAV visai ne į temą,   čia pat pasitaiso. Ir pasitaiso iš kart po pietų, akivaizdžiai, M. Kačiuliui su JAV atstovais papietavus Neringos restorane, kas aiškiai matosi iš apklausos STENOGRAMOS, ISTORIKŲ IGNORUOTOS gal, ar per aplaidumą neskaitytos? 

          Taigi, ir pagal J. Vuosaičio parodymus, akivaizdu, jog J. Krikštaponio ten nebuvo, nes Tamošiūno pavardę žino, pagal 5 psl. (278), nežinodamas jo pareigų. Taip, kad akivaizdi betvarkė kuopoje, kai kariai net nežino, ką karininkai veikia ir kokios jų pareigos. 

        Labai neaišku, ką galėjo 1982 m. „paliūdyti“ čia dr. A. Bubnio pateiktas ir Bronius Stimburys? Juk jis prieš  du dešimtmečius „J. Kriktaponį Baltarusijoje“ buvo paneigęs parodymu tokiu:

7 pav.: Stimburio Broniaus, f-k-1-ap-b-47386strich-3-t4-p-2

          Tai, būtent, kuopos vadu pamainomis pokytis karininkų Marcišausko su Tamošiūnu ir įrodo, kad toks "teiginys", kaip „J. Krikštaponis Rudenske pasitraukti liepė“ būti negalėjo, - tai buvo M. Kačiulio apsirikimas, greičiausiai, J. Krikštaponį supainiojus su N. Reikalu, ką jis Tarptautinėje apklausoje ir pripažino.
               Tas minėtų kuopos vadų supainiojimas galimas labai lengvai, nes jie abu buvo panašūs, kaip  išskirtinai aukšto ūgio, ir lieknų figūrų.  (J. Krikštaponio ūgis buvo 1, 90 m, o kadangi jis be disko ir rutulio stūmimo, dar ir Lietuvos  lengvosios atletikos čempionato prizininku buvo dar, dar, net ir šuolyje su kartimi, todėl jis  dabartinių disko metikų, kaip  Virgilijaus ir Mykolo Aleknų sudėjimo būti negalėjo, nes, būdamas sunkiu svoriu, su kartimi į aukštį nebūtų pašokęs. Todėl jis galėjo būti panašesnis į  olimpinio čempiono Romo Ubarto sudėjimą. Todėl tuos abu kuopos vadus supainioti galėjo ir dar vienas, toks S."J."Rutkauskas, kuris Reikalo neminėjo. Be to, jis J. Krikštaponį ir sąmoningai galėjo paminėti, nes galėjo žinoti, jog J. Krikštaponis buvo žuvęs, todėl KGB-istus galėjo lengvai klaidinti, kaip tai darė dar du mirties nuosprendžiu nuteistieji jo kolegos. Tai jie galėjo daryti ir iš apmaudo, kad J. Krikštaponis po kalėjimo nebegrįžo į batalioną, nors pirmieji labai stengėsi jį ištraukti iškalėjimo, ir tie simptomai matosi Centrinio valstybinio archyvo dokumentuose, kuriuos reikia dar tyrinėti, o ne užsiiminėti nepagrįstais "kaltinimais".   
    O patsai B. Stimburys, galėjo J. Krikštaponio ir neatsiminti, nes įstojo į batalioną tik rugsėjo mėnesį, o jo pabaigoje J. Krikštaponis buvo išėjęs atostogų, iš kurių galėjo ir negrįžti. Todėl J. Stimburys ir neužsimena apie "Krikštaponį" - vietoje jo mini kuopos vadais tuos, kurie ir kiti liudininkai gausiai tai patvirtino.

          Dar aiškiau J . Krikštaponį paneigė ir dr. A. Bubnio čia paminėtas Stanislovas Gervinas, kuris taip pat kuopos vadu, kaip ir daugelis paminėjo Tamošiūną:

8 pav.: Stanislovo Gervino liudijimą, kurio galima atsidaryti visą lapą

          Tuo labiau, kad Stanislovas Gervinas Kaune vadu buvusiu atsimena gerai ir Juozą Krikštaponį, nors 1982-08-18 Tarptautinėje apklausoje JAV atstovams pasiguodė, kad sunku pavardes atsiminti:   

9 pav.: Tarptautinės apklausos fragmentas.

          Tik visiško istorikų galvojimo-mąstymo stygių (tuo pačiu ir dr. A. Bubnio) byloja tai Tarptautinei apklausai paminėtas, neva, „tardymo“ protokolas, kai užsieniečiai, ypač, iš kapitalistinės šalies (tuo labiau iš JAV) „tardyti“ sovietinių žmonių, dar ir liudininkų, o ne įtariamųjų nusikaltimais, - tikrai negalėjo. Juolab, visi 1980-tųjų metų protokolai vadinosi jau ne „tardymo“, o Apklausų protokolais.   

          Be to, man LGGRTC-as (A. Rukšėnas su gen. direktoriaus A. Bubnio parašu) apie Stasį Gerviną buvo parašę taip:

10 pav.:

          O tokių kaip S. Gervinas liudijimų apstu, tame pačiame man Centro skirtame laiške parašius taip:

11 pav.: Nikodemą Reikalą vadovavus žudynėms liudijimai. Galima pasididinti.

       12 pav.: Juozo Vėsos liudijimas, papildantis Henriko Salelionio teiginį ir taip pat  Stanislovo Gervino, lyg. ir psichologinis prievartavimo bandymas 1948 m. N. Reikalo žudynėse paliudijimą po 14-os metų pakeisti į J. Krikštaponį, kaip tai pakeitė Martynas Kačiulis. Galima pasididinti.

          Turiu pasakyti, kad 12 pav.:  paskutiniu sakiniu man laiške LGGRTC-as labai teisingai parašė, jog vadų kaitos galėjo ir neprisiminti. Tačiau, tie, kurie tų vadų kaitos neprisiminė, tai tie tardytojams aiškiai ir pasakė. O tie, kurie davė parodymus; tie paminėtieji, - tai jie ir išsiskiria savo intelektu, ir jų parodymai labai skiriasi nuo kitų visais atžvilgiais.
                Tik LGGRTC-ui truksta mąstymo ir suvokimo, kad, JEIGU DAŽNAI KAITALIOJOSI KUOPŲ VADAI, TAI AKIVAIZDU, KAD NEBUVO TIKRO KUOPOS VADO. Kas tarnavo bet kokioje kariuomenėje, tai  kiekvienas gali patvirtinti, jog kiekvienai operacijai  skirti kitą kuopos vadą - tai didelė nenormalybė ir nenormalybė, kad, neva, J. Krikštaponis su N. Riekalu" kaitaliojosi, ką nusirašė M. Pocius savo viešose publikacijose, net nepagrįsdamas, iš kur tokią nesąmonę nurašė. Apie tai kitame laiške paaiškinsiu.
               Todėl būtų gerai, kad karines bylas tyrinėtų istorikai, bent, kariuomenėje buvę, o ne tie, kurie karininko nuo kareivio neskiria, kaip tai pasižymėjo čia M. Pocius, LGGRTC-ui tai visiškai nematant, ir nesąmones nuo jo nuplagijuojant, apie ką dar pratęsiu išsamesniu žinių pateikimu, nes šią informaciją pateikiau skubotai, be jokių nuorodų, dėl ko labai ATSIPRAŠAU, nes daug sugaišau dėl įvykusios lėktuvo katastrofos, apie kurią taip pat istorinius avio katastrofų faktus dėstau

          Nors, šiaip,  visos nuorodos yra Prezidentui paskutiniame rašinyje, kurio pradžioje yra dar keturios nuorodos,  kuriomis galima įeiti ir dar kitus laiškus.

 Tai, kaip žadėjau, teikiu čia Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro (LŽTKC) 2023-08-16  PRAŠYMAS dėl nepagrįstų kaltinimų Lietuvos Laisvės Gynėjui Juozui Krikštaponiui ...

          Taip pat tos Konferencijos pranešimo vaizdo įrašas, o taip pat  Pranešimo atpasakojimas, paskelbtas Pozicijos tinklapyje.

          Tai šį kart tiek.  Kitu laišku studiją atsiūsiu kiek galimai daugiau pagal mokslinius reikalavimus su nuorodų ir paaiškinimų gausa. Pagarbiai,

Vytenis Aleksandraitis