SVEIKINAME nuo Jonavos jau išrinktą Seimo narį Eugenijų Sabutį ir jo LSDP kaip lyderę po pirmojo rinkimų turo!

Gerbiama Žydų bendruomenės pirmininkė, advokatė Faina Kukliansky, o taip pat LŽB gerbiamieji Kauno, Ukmergės, Panevėžio, ... ir sporto klubo „Makabi“ pirmininkai!

           Kreipiuosi į Jus, gerbiamuosius, aš – Vytenis Aleksandraitis, kaip jau 3,5 metus tyrinėjantis dvigubo Lietuvos Didvyrio Juozo Krikštaponio biografiją.  Jis dvigubas didvyris, nes buvo ir nuo nacių nukentėjęs, nes prieš juos buvo atlikęs spontanišką protestą ir todėl Kauno kalėjime buvo kalinamas.  Nors jo kalinimo dokumentai, gal,  išvežti į Maskvą, Vokietiją, ir, gal, sunaikinti pačių nacių (žemiau paaiškinsiu), bet visos kraštotyrininkų užfiksuotos istorinės aplinkybės rodo, kad J. Krikštaponis Ukmergės restorane su visa kėde numetė nacį (o, gal, ir  net Holokausto vykdytoją?), greičiausiai, tik 1941 m. rudenį. Tai įrodo, kad Juozas į restoraną nuėjo civiliškai apsirengęs (jei būtų tai "demobilizuotas", tai jo sesuo tos aprangos nebūtų minėjusi, nes civiliai tik civiliškai būna apsirengę) ir buvo kalinamas vienoje kameroje su komunistais. O pagal garsiąją SS štandartenfiurerio Karlo Jägerio ataskaitą – jo sudarytą  Holokausto Lietuvoje buhalteriją: „Suvestines žinias apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas“, akivaizdu, kad komunistai buvo laikomi kalėjimuose tik iki 1941 m. pabaigos. O 1942 m. vasaryje J. Krikštaponis jau dalyvavo savo skyrybų teisme Vilniuje, nes, pagal mano atrastą ir paviešintą NKVD generolą Piotrą Kapralovą, Juozas buvo kalinamas 3 mėnesius.

               Visa klaida dėl J. Krikštaponio atsirado tik todėl, kad Lietuvos gyventojų genocido ir  rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC-o, arba Centro) istorikas Alfredas Rukšėnas „pasimovė“ ant ŽMOGIŠKŲ KLAIDŲ, apie kurias aš pabrėžiau rugsėjo 16 d. per Istorinės atminties konferenciją, vykusioje Seimo Konstitucijos salėje. Joje pasakiau, kad didžiausio J. Krikštaponio A. Rukšėno eksploatuojamojo „kaltintojo“ Martyno Kačiulio Juozas Krikštaponis net prieš 42 metus buvo reabilituotas 1982-08-16 Tarptautinėje apklausoje, vykusioje Vilniuje, kuris atstovų iš JAV Specialiųjų tyrimo departamento Nilo Šero bei teisininkės-gynėjos N. Grybauskaitės akivaizdoje, eilinį kartą, pripasakojęs „pasakų apie J. Krikštaponį, o po pertraukos, matyt kažką prisiminė ir, visai ne į temą atsakinėdamas, pareiškė, kad buvo pakeisti kuopų vadai. „Ne Krištaponis, o Reikalas“ – taip trumpai M. Kačiulis pasitaisė.

                Tai, būtent, Nikodemą Reikalą nuo 1941 m. spalių mėnesio (taip prieškaryje šis mėnuo buvo vadinamas)  J. Krikštaponio 2-osios kuopos vadu nustatė ir KGB-stai – specialistai – kriminalistai, į ką A. Rukšėnas tapo už juos „protingesniu“ ir nusispjovė į tą svarbų dokumentą, kuris įrodinėjo, kad „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti ne kaip negalėjo.

                 O, kai spalių 5 d. batalionas be jokio įsakymo savavališkai išvyko į Minską, matyt, vokiečių išvestas, o jojo vadas majoras Antanas Impulevičius Šančiuose tik kitą dieną parašo garsųjį „įsakymą“ Nr. 42, ne įsakydamas išvykti, o tik konstatuodamas, kad batalionas IŠVYKO, lyg batalionas būtų kokia „gauja“ kažkieno valdoma. Todėl, matyt, JAV ir ne išdavė šio majoro sovietams?

               Tada be įsakymo galėjo atsisakyti išvykti ir J. Krikštaponis, nes jis išmanė teisę, ir tai A. Rukšėnas nuo Lietuvos gyventojų nuslėpė šią labai svarbią žinią, kad J. Krikštaponis, savo dėdės vardo Pirmojo Lietuvos Prezidento A. Smetonos Karo mokykloje dirbdamas pedagoginį darbą, dar ir  VDU Teisės fakulteto buvo III-čio kurso klausytoju buvo.

               Neatsitiktinai, jo pusė kuopos į Minską iš karto neišvyko, o GESTAP-ui į nagus J. Krikštaponis galėjo pakliūti, net, kur tai, po rugsėjo 25 dienos, kai jis su savo pavaduotoju Vladu Tamošiūnu kelioms dienoms išėjo atostogų. Tada, pagal logiką, juos abu kuopos vadovavimui galėjo ir būti paskirtas N. Reikalas. O to vadų pokyčio negalėjo matyti toksai „Jonas“ (tiksliau, Stanislovas, kuris po dezertyravimo suklastojo savo vardą)  Rutkauskas, kuris pridavinėjo savo parduotuvę ir prieš išvyką į Minską, ir, nebūdamas batalione, galėjo nematyti tų vadų pokyčio. O kadangi J. Krikštaponis ir N. Reikalas buvo išskirtinai aukšti ir liekni, tai pastarasis juos abu galėjo ir supainioti, ir žudynėse matydamas N. Reikalą, galėjo manyti, kad tai „Krištaponis“, kuris su J. Kačiuliu ir „liudijo“ mūsų Didvyrį KGB tardytojams. Daugiau tokių „liudininkų“ nebuvo, dar išskyrus jo kolegas 1-osios ir 3-čiosios kuopos vadus Zigmą Kemzūrą bei Joną Ūselį, kurie po 1962 m. teismo Vilniuje buvo to teismo nutartimi sušaudyti. Tai, jie abu, irgi, „Krištaponį Minske“ nurodė, akivaizdžiai, kaip „už paskutinio šiaudo griebdamiesi“, gal, net iš apmaudo, kad jie viską darė, kad J. Krikštaponis būtų iš kalėjimo išleistu (tos pastangos įžiūrimos LCVA archyvo fondo F-1444 dokumentuose, bet čia dabar nesismulkinsiu, nes Prezidentui studijose esu viską detaliai išaiškinęs ir žemiau bus į jas nuorodos), o tam į batalioną negrįžus, galėjo būti ir apmaudas. Juolab, J. Ūselis buvo Ukmergės partizanų būrių vadu (slapyvardžiu „Pakalnis“) ir privalėjo žinoti, jog jo kolega žuvęs. Todėl ir buvo taktika, tardytojams pakišinėti žuvusius-mirusiuosius, kad apsaugoti gyvuosius.

          Tai galėjo daryti ir minėtas „J.“ S. Rutkauskas, kuris lageriuose ir tremtyje galėjo sužinoti, kad J. Krikštaponis buvo žuvęs, todėl jį ir galėjo ir pakišinėti tardytojams, kad nuo teisinio persekiojimo apsaugoti N. Reikalą, KGB-istų nustatytą JAV, ir kuris 1985 m. „nusišovė?“, nors buvo profesionaliu ginklininku batalione? (tai dvi versijos apie šį „liudininką“, o kuri tikresnė, reikia dar tirti.)

               Tačiau, KGB-istus-specialistus apgauti buvo ne lengva, nes J. Ūseliui teismo nutartyje atradau pažymėjimą, kad jis būdamas kaip 3-čiosios kuopos vadu, žudynėms vadovavo ir 2-ajai kuopai. Tai tada A. Rukšėnui,  kaip istorikui, klausimas: „Tai kur J. Krikštaponis buvo, kai jo kuopai visai kiti karininkai vadovavo, net iš kitų kuopų?“.

               O, būtent, aš ir priskaičiavau net 7-is karininkus vadovavusius tai 2-ajai kuopai. Daugiausiai liudininkų minimas J. Krikštaponio pavaduotojas V. Tamošiūnas ir minėtas N. Reikalas. Iš visų liudijimų akivaizdu, kad, J. Krikštaponiui patekus į kalėjimą, tikrojo jos šeimininko nebuvo, todėl ši kuopa ir buvo nacių išnaudojama labiausiai kariniams nusikaltimams, kaip baudžiamoji kuopa. Tai akivaizdžiai matosi iš liudijimų gausos, kurių istorikai dar net nematė. Todėl KGB-istai ją labiausiai ir persekiojo, sudarydami jos sąrašą. Kitų dviejų tokių pačių kuopų sąrašų man aptikti dar kol kas nepavyko, nors labai reikia 3-čiosios kuopos sąrašą atrasti, kad josios pavaduotojo Jono Klimavičiaus tėvavardį nustatyti. Jeigu bus toks pat (Miko), kaip ir, neva, „2-oje kuopoje tokio pat bendravardpavardžio“ „buvusio?“, kurio ir metai gimimo 1907 tokie patys, ir biografija analogiškai tokia pati, gavus nuo NKVD mirties nuosprendį ir jo nesulaukus įvykdymo, kai didžioji kalinių dalis buvo į Minsko kalėjimą išvežti ir ten sušaudyti, o didžiausioji dalis kalinių pakeliui į Červenę gyvybes prarado, o čia toks „stebuklingas atsitiktinumas abiejų?“, gyviems išlikti iki Birželio sukilimo  - tai jau bus per daug „atsitiktinų sutapimų“. Juolab, dar raporte „nuslėpus nuo A. Impulevičiui“ mirties nuosprendį į 10 metų lagerio pakeitimą, todėl „susirgimas“ dėl „mirties nuosprendžio įvykdymo laukimo“ skaitosi labai keistai, kai nuo gegužės 13 d. perteisimo – tik lagerio gavimo galima buvo džiaugtis gyvenimu. (Dar įdomiau, kad lygiai toks pats raportas ir vokiškai atspausdintas, kai daugiau dvikalbių dokumentų didelėje byloje daugiau nemačiau – čia jau panašiau GESTAP-ui ar ne apgauti skirta, kad J. Krikštaponį iš kalėjimo ištraukti?)   

               Todėl ar ne per daug „sutapimų“ tarp tų bendravardpavardžių? Aišku, jie tik „iš skirtingų miestų“: vienas iš Marijampolės karininkų enciklopedijoje minimas, kitas KGB-istų sąraše iš Kapsuko paminėtas. Gal ne visi žino, kad tai tas pats miestas?

               O „pastarajam?“ J. Klimavičiui J. Krikštaponis 1941-11-04 parašą deda, tikrai, ne Minske, nes ir vaikai gali nepasakyti visai kita – ne J. Krikštaponio ranka ir kita plunksna parašytus prierašus, kai palygini raporto įrašus, ir J. Krikštaponio rankraščio ištraukas prie to parašo, kaip ir neteisėtam „tarpininkavimo“ suderinimui – ne savo pavaldiniui ir parašas, kaip inscenizuotos apgaulės, išgautas gali būti net Kauno kalėjime, pasirašius ant kitos (nugarinės) raporto pusės, kad nematyti, po kuo pasirašai.

               Tokią manipuliaciją net pats J. Krikštaponis, gal, galėjo sumąstyti, kaip III-čio kurso Juridiniam fakultete studentu (ir NKVD patvirtintu faktu), kad apsisaugoti nuo GESTAP-o, jo nesėkmingos apgavystės atvejui?  O suvažinėti iš Minsko iki Kauno ir atgal, kad A. Impulevičiui užvizuoti 8 lapkričio, o po to ištaisyti į 7-tąją – tikrai tų 3-jų – 4-ių dienų pakanka kelionėms ten ir atgal. Tik pati taisyta 7-toji lapkričio yra mistinė, nes Didžiojo spalio perversmo „garbei“, pagal Minsko kraštotyrininko Olego Usačiovo duomenis, tomis dienomis partinis-komunistinis aktyvas su savo šeimomis 54-ių tūkstančių apimtyje buvo sušaudytas netoli minėtos „Miško stovyklos“. Juos užkasus, „dar ilgai žemė judėjo“ ir todėl tankas užkastuosius maigė“ – tokie yra Masiukovščinos gyvenvietės gyventojų prisiminimai.

               Tai paminėjau, nes A. Bubnio knygoje apie 2/12 batalioną tai nepaminėta – gal su juo jis nieko bendro neturėjo? Bet ...

               Bet aš tarp bataliono gausių dokumentų kito tokio „Jono Klimavičiaus“ neaptikau. Nors po kalėjimo, neva, „Raudono kryžiaus į Birštono sanatoriją sveikatai taisyti“ būtų išlėkęs, tai, vis tiek privalo būti koks įsakymas į karininkų pareigas priimtam būti? Taip, „nuo gatvės“ į komandiruotę Minskan, ar galėjo išvažiuoti? Gal todėl ir kiti istorikai jo nerado – niekas jo niekur nerodo? Nei Lietuvos  karininkų daugiatomė enciklopedija (sąvadas), net ir LGGRTC-o sudarytame bataliono karininkų sąraše tokio kito bendravardpavardžio nėra, nors yra panašus, kuris buvo, voldemarininkų maište dalyvavęs, ir už tai kalėjime sėdėjęs bei slaptu įsakymu į atsargą išleistas.  Po to šaulių vadu buvo, bet, deja, apie karo laikotarpį jokių apie jį žinių nėra.  

          Apie minėtą J. Krikštaponio parašą jau prieš metus, pagal mano atrastus dokumentus su pavyzdžiais dėstė Lietuvos žmogaus teisių koordinacinis centras Pareiškime – ten yra dokumentų nuotraukos.

               Taigi, prie gausių karininkų, Baltarusijoje vadovavusių 2-ai kuopai paminėjimo, J. Krikštaponį kaip kuopos vadą net 9 liudininkai rodo tik Kaune buvusį. Tai matosi pagal tardymo apklausų chronologiją, kai paminėjusieji J. Krikštaponį, toliau Baltarusijoje jo nemini, arba net kitus karininkus mini. Ypatingai paminėjo tai  Henrikas Salelionis bei puskarininkiai  Juozas Vėsa iš Punios bei garsaus Valkų mūšio (tarp Šakių-Kazlų Rūdos) vienas iš vadovų, Kolymos kalinių ir memuarų rašytojas Edvardas GUOGA, kuris labai aiškiai pasakė, kad „kol batalionas stovėjo Kaune, kuopos vadu buvo ltn. Krikštaponis, o po to ltn. Tamošiūnas“.

               Liūdna, kad istorikas A. Rukšėnas į kai kuriuos tuos liudijimus visai dėmesio nekreipė, o E. Guogos ir net, kažkodėl visai nematė – jo nerodė man, kai jis su manim gana puikiai susirašinėjo nuo Centro, su gen. direktoriaus dr. A. Bubnio parašu. Todėl  tą E. Guogos liudijimą aš pats atradau, kaip patį aiškiausią liudijimą, paneigiantį apie šį Didvyrį sukurptą šmeižtą.

               Atradau ir daugiau svarbių dokumentų, kaip 1955 m. Pabaltijo karinės apygardos justicijos patarėjo majoro Mamulino išvadą apie J. Krikštaponį, kurį nurodo po dezertyravimo iš Raudonosios armijos iki į Vietinę rinktinę įstojimo buvusį namuose. Tai labai svarbus okupantų patvirtinimas, nes NKVD savo agentūrą iš vietinių komunistėlių turėjo ir jie tikrai būtų informavę, jei J. Krikštaponis ne kalėjime, o Baltarusijoje būtų buvęs. Tuo labiau, reik manyti, kad minėtas karinės prokuratūros darbuotojas iš NKVD žinių galėjo žinoti, kada naciai J. Krikštaponį kalino, bet toji okupantų struktūra kaip ir sąmoningai nutylėjo šį faktą, nes, mano supratimu, NKVD generolas P. Kapralovas apie kalinimą rašė, greičiausiai, siekiant generolą S. Raštikį apkaltinti už „bandytų gaujos“ vado išlaisvinimą, ir taip į Maskvą pargabenti, kaip buvo iš Sąjungininkų paimti Vlasovas bei Kubiliūnas? (Čia tik versija, kurią būtina tirti)   

               Juolab, apie tą paminėtą šalį J. Krikštaponio kaimynai nieko nežinojo ir todėl buvo šoką gavę, kai prokuratūros paieškomas bei Rusijoje politinį prieglobstį pasiprašęs Giedrius Gabrilavičius Ukmergėje pradėjo piketus organizuoti. Tada pagyvenusiems Didvyrio kaimynams buvo skaudu piketininkų nesąmones skleidžiamas klausytis. Tuo labiau, kad bolševikinės pakraipos Anarchizmo Lietuvoje puoselėtojas Evaldas Balčiūnas ir buvo šio šmeižto apie J. Krikštaponį paskelbėju savo ekstremistiniame ANTIFA tinklalapyje. Tuo labiau, kad E. Balčiūnas apšmeižė J. Krikštaponį iš karto, po J. Krikštaponio  jaunesnės sesers Veronikos mirties, net padoriai gedului nepasibaigus, lyg specialiai buvo laukta, kada ji pasitrauktų iš šio pasaulio? Jei padoriu tyrėju būtų, tai, bent, pagal etikos reikalavimus pas artimuosius reikėtų pasitikslinti dėl skleidžiamų kontraversiškų žinių. Bet, tai, matyt, neleido politinės ANGOŽUOTUMO nuostatos E. Balčiūno, kuris savo F. b. paskyroje gerėjosi 1940 m. sovietine okupacija?    

          Paskutinį tašką dėl J. Krikštaponio apšmeižimo padėjo 1946 m. NKVD tardymo protokole mano atrastas toks pat; kaip ir kraštotyrininkų fiksuotas J. Krikštaponio slapstymosi nuo vokiečių Ukmergės rajone paminėjimas. Apie savo vyro slapstymąsi sužinojo net ir J. Krikštaponio buvusi žmona, kuris su vyru jau ilgai negyveno ir nuo1942 m. vasario skyrybas buvo apiforminusi, kuri gyveno Vilniuje,  bet iš kažkokios  Irenos Ramanauskaitės tai sužinojo. O, kadangi, tai jau ne vieno šaltinio žinia, tai jos patikimumas yra garantuotas.  

               Šiaip, aš visai nebūčiau to tyrimo pradėjęs, jei J. Krikštaponis nebūtų kalėjime nacių laikomas, o po to, kai vokiečiai jį išleido, tai jis nuo jų nebūtų slapstęsis. Todėl pagal LOGIKĄ buvo aišku, kad tas slapstymasis ir buvo reikalingas, kad į batalioną negrįžti – į Minską nevažiuoti, nes yra jau a. a. –žurnalisto Antano Ališausko  artimųjų fiksuotas atsiminimas, jog J. Krikštaponis vokiečiams nenorėjo tarnauti. O„ už gražias akis“ vokiečiai, gal nebūtų iš kalėjimo jį išleidę? Greičiausiai, generolo ir giminaičio S. Raštikio įtakos dėka buvo išleistas dėl sukurpto, neva, „karininkų stygiaus“ per jau čia aukščiau paminėtą A. Impulevičiaus kitą „Joną Klimavičių“ išgalvotą,  o į Minską iš karto nuvažiuoti negalėjo-nenorėjo, gal todėl, kad, buvo kalėjime nusilpęs, dėl blogos mitybos?

               Mat, jis prašė jam maisto nenešti, kad su komunistais vienoje kameroje sėdėjo ir, kad jo neįtarinėtų šnipu esantį. Tokie prisiminimai dar net neredaguoti tiesiai iš magnetofono nurašyti, kurie buvo fiksuoti 1990 m. liepą Šiluose Panevėžio krašto žymaus kraštotyrininko  Romo Kauniečio ir jo rinkinyje spausdinti, o taip pat ir Šilų bibliotekoje dirbusios kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės, kuri irgi XXI amžiuje publikavo prisiminimus.

              Todėl nusilpusio į Minską išvežti, gal, negalėjo, gal, buvo duotas laikas atsigauti po kalinimo? Tai tik samprotavimas, pagal sublogimo paminėjimą, kai grįžo iš kalėjimo.  O, jeigu nenorėjo grįžti į batalioną, tai akivaizdu, kad suėmimas ir kalinimas galėjo būti tik 1941 m. rudenį, ką tai patvirtina daug jau minėtų faktorių, pridėjusiu neginčytinu dar ir šiuo loginiu.

               Dar įdomiau yra tai, kad minėtas M. Kačiulis 1948 m. tardymo metu savo kuopos vadą Baltarusijoje minėjo N. Reikalą, o 1961-09-05 Javas lageryje tardymo metu, aplamai, neigė bet kokį dalyvavimą žudynėse, demaskavo NKVD tardytojus, prirašiusius apie jo „liudijimus“ žudynėse, kuriose jis nebuvo, o J. Krikštaponį kaip kuopos vadą tik Kaune paminėjo.

               Tačiau po  32-jų metų šiam „liudytojui“ Baltarusijoje jo kuopos vadas N. Reikalas kažkodėl pavirsta į „Krištaponį Rudenske“, kuriame M. Kačiulis būti negalėjo, nes jis į Minską išvyko antru reisu tik po 8-ių dienų, ir pagal aritmetiką, jis jau 2-3 dienomis atvykti turėjo po žudynių. Todėl galima manyti, kad jis galėjo tapti specialiuoju sovietinės prokuratūros „liudytoju“, paistęs pasakas apie žudynes, kuriose jis nebuvo. Taigi, galima daryti prielaidą, kad M. Kačiulis po 32-jų metų pamiršo keistą N. Reikalo pavardę, ir dėl atsikabinimo sovietiniams tardytojams paminėjo „Krištaponį“, apie kurį niekas neklausinėjo, nes jau ne tardyme, o 1980  m. parengiamojoje apklausoje, ruošiantis minėtai Tarptautinei apklausai, J. Krikštaponis kaip žuvęs, KGB-istų, aplamai neturėjo dominti, ir todėl istorikas A. Rukšėnas, užskaitęs  šias M. Kačiulio pasakas, pasielgė gana neatsakingai, kaip ir pats M. Kačiulis, pritauškęs bile ką.

               Deja, po 2-jų metų; Tarptautinės apklausos metu M. Kačiulis, matyt, prieš JAV atstovus, jausdamas didesnį atsakingumą, nei prieš sovietinius tardytojus, aiškiai pataisė savo ankstesnius klaidingus, neva, apie „Krištaponį“ liudijimus, atitaisydamas į N. Reikalą, kaip tai liudijo 1948 m. apie jį.

               Tik, deja, istorikai ir tai nematė, nes tas  jo pasitaisymas buvo tik STENOGRAMOJE, kurios istorikai nestudijavo, o sovietiniai tardytojai į protokolą daug ko neperrašė – neperrašė net sovietinę sistemą kritikuojančius klausimus.

               Dar svarbiau, yra tai, kad Martyno KAČIULIO BIOGRAFIJA YRA SKANDALINGA, kaip du kartus kalėjusio už komunistinę pogrindinę veiklą, kurį iš kalėjimo išlaisvino sovietinė okupacija. Tada jis pradėjo dirbti Raudonosios armijos karinėse bazėse. Vokiečiams atėjus, kad išvengti mirties nuosprendžio, pasislėpė A. Impulevičiaus batalione. O sovietams vėl atėjus, su jais iki Berlyno nuėjo – gavo net du medalius. Tačiau, už buvimą minėtame 2/12 batalione, gavo ir 25 metus sovietinio lagerio. Ten darė visokius pažeidimus, ir už tai, kaip „už pavyzdingą elgesį“ sutrumpinta bausmė  iki 15-os metų ir tampa, kaip „specialiuoju liudytoju“, ką iš JAV N. Grybauskaitė jį demaskavo, kaip daug kartų liudijusį, ir net propagandai kino studijoje besifilmavusį.

          Šokiruoja ir tai, kad jis „Krištaponį Rudenske liudijo“ , nors ne tik po 8-ių dienų nuvyko į Minską jau po tų žudynių, bet ir jis bausmę gavo už Minske, Slucke ir Klecke, o Rudenskas NKVD dokumentuose  M. Kačiuliui visai neminimas. Todėl istorikai jau vien dėl to turėjo abejoti jojo tuo „liudijimu“. Tuo labiau, jeigu jis 1961-09-05 Javas lageryje tardymo metu nuslėpė žudynes – neigė jose dalyvavęs, tai koks jo „liudijimas“ gali būti istorikų užskaitytu, kai jis privalėjo nešti atsakomybę už duomenų nuslėpimą, už ką prieš tardymą yra visi iki vieno perspėjami? Koks jo „liudijimas“ gali būti, jei jis turėjo būti baudžiamas už žudynių nuslėpimą?

               Dar skandalingesnis jo „liudijimas Rudenske“ dėl atsisakymo žudyti kartu su kitu jaunuoju kariu Juozu Grigoniu. Tačiau pats J. Grigonis apklausose visai apie kitas žudynes pasakoja – Rudensko net nemini, nes ir jis galėjo jame nebūti. Todėl per minėtą Tarptautinę apklausą prokuratūros M. Kačiulis akivaizdžiai pakoreguotas, tą patį epizodą minėdamas, bet Grigonio pavardės nemini – mini kažkokį jaunąjį karį, ką jau galima numanyti, kad tą patį Grigonį turi omenyje. Bet kad JAV atstovams nekiltų įtarimai, akivaizdi korekcija buvo atlikta.

               Ypatingai visoms Žydų bendruomenėms reiktų atkreipti dėmesį, jog M. Kačiulis po karo NKVD-istams liudijo apie kažkokią koncentracijos stovyklą (jomis vadinasi tik civilių laikymo stovyklos) nuo Minsko 6-8 km atstume, žudant „tarybinius piliečius“ (taip vadinamus sovietiškai žydus), o po 32-jų metų šiam „liudytojui“ tie žudomi „tarybiniai piliečiai“ (žydai) pavirto į „karo belaisvius – politinius vadovus“, jau sutrumpėjus atstumui nuo Minsko iki 3-4 km, o taip pat jam prisigalvojus tos stovyklos pavadinimą „Kačina“, kai iš karto po karo jokio pavadinimo M. Kačiulis net nežinojo, tai protokole pabrėždamas. Tuo labiau, kad nuo tuometinio Minsko pakraščio prie Tučinkos iki Kačinos geležinkeliu yra net 12,0 km atstumas ir Kačinoje, atrodo, jokios „karo belaisvių“ stovyklos nebuvo (bent, internetas nerodo) ir todėl JAV atstovas Nilas Šeras kaip ir stebėjosi negirdėtu pavadinimu, kai toje pačioje geležinkelio linijoje tik 3 km atstume nuo Minsko yra Masiukovščina, kurioje buvo garsiausia pasaulyje „Miško stovykla“; kaip karo belaisvių Štalag-352 filialas. Tuo labiau, kad joje „politinių vadovų žudynės spalyje“ kaip ir negalėjo būti, nes jos vyko dar liepos mėnesyje šalia Drozdų kaimo (taip vadinama „filtracija), kai A. Impulevičiaus batalionas Lietuvoje dar nebuvo sukurtas. Todėl pakartotina „filtracija“ nelabai įsivaizduojama, kai net apie tai jokių užsiminimų apie masinius belaisvių naikinimus nėra toje stovykloje. Tie masiniai naikinimai spalio viduryje vyko tos filtracijos išvengusiems tik miesto karo belaisvių stovykloje (šiauriniame Minsko pakraštyje prie Puškino kareivinių ir Parodos stovykloje šalia Čeliuskinkiečių parko), kuri nurodoma akte A-64 ir A. Rukšėnas, panašu, kad yra kažką pripainiojęs, lygiai, kaip ir dr. A. Bubnys savo knygoje, minėdamas skirtingas geografines padėtis nuo karo belaisvių stovyklos iki Glinišče (Molynės) kaimelio masinės kapavietės, kritusių karo belaisvių nuo epidemijų. Ten jiems ir memorialinis paminklas Mašerovo laikais yra sukurtas ir dabar cerkvė pastatyta. O paminklas sušaudomam kariui yra pastatytas šalia taip vadinamų Puškino kareivinių. Tame akte rašoma, jog buvo vokiečių sugalvota paleisti tuos, kurie turės civilius drabužius. Ir kurie susirado, juos visus pavadino komunistais-komisarais ir už tai sušaudė. Jų buvo iki 8 tūkstančių. Tuo labiau, kad tik nuo tų Parodos karo belaisvių kompleksų ir turėjo būti išvežami „už miesto“ karo belaisviai naikinimui, kaip nurodyta akte A-64. O pati Miško stovykla ir yra gerokai už miesto, todėl akte toks parašymas užmiesčio stovyklai netinka.

                Taigi, kelių km atstume nuo tų šiaurinio Minsko stovyklų komplekso šiuo metu Uručje miškelyje vykdomos kraupios ekshumacijos, kiekvienoje duobėje atradus iki kelių tūkstančių sušaudytų griaučių palaikų. Tai visai ne ten, kur nurodo A. Rukšėnas, savo „pažymoje“, minėdamas „miško stovyklą“; net su mažąja raide rašydamas tikrinį daiktavardį. Ten irgi vyksta ekshumacijos, bet 52-asis paieškų batalionas (karo archeologijos) atranda šiukšlynuose išmestus nuo epidemijų lavonus, ir dar nei vieno sušaudyto nerado.

          Tokių klaidų visuma rodo, kad A. Rukšėnas, iš konteksto išėmęs tardymo protokolų paminėjimus, neatliko jų analizės ir net nekreipė jokio dėmesio į kriminalistikos bei kriminologijos principus, kurią istorikams puikiai dėstė šios srities habilituotas mokslų daktaras-profesorius Samuelis Kukliansky. Aš jo dukrai Fainai Kukliansky jau paminėjau ir paprašiau, kad reikėtų jos tėvelio paskutinę disertaciją APKLAUSŲ TAKTIKĄ, TEORIJĄ IR PRAKTIKĄ pakelti. Jau vien jos pavadinimas rodo, kad Ypatingajame archyve (LYA) sukaupta tardymo ir apklausų protokolų didelė gausybė galėtų būti nagrinėjama pagal toje disertacijoje sukauptų minčių principus.

               Ir, aplamai, „kaltes nustatinėti“ iš archyvų fondų saugomų protokolų kratinio visai ne profesionalu. Net pats dr. Arūnas Bubnys perspėjo „...  kad KGB dokumentus būtina kritiškai vertinti ir itin atsargiai jais naudotis (ne tik dėl to, jog KGB galėjo fabrikuoti suimtiems asmenims nusikalstamas veikas, bet ir dėl to, jog patys suimtieji stengdavosi nuslėpti jiems nepalankius faktus arba mėgindavo juos priskirti kitiems asmenims) “   (P.S.: paryškinau, paspalvinau ir pabraukiau aš.)

         Lygiai taip pat ir atsitiko su Juozu Krikštaponiu, kaip aš jau aukščiau paminėjau jo artimiausius kolegas – 1-osios ir 3-čiosios kuopų vadus-mirtininkus Zenoną Kemzūrą bei Juozą Ūselį, bandžiusius  savo kaltes priskirti žuvusiajam J. Krikštaponiui.

               O, kad taip neatsitiktų, kad J. Krikštaponis nebūtų nekaltai apkaltintų, Pasipriešinimo dalyvių (Rezistencijos) dalyvių teisių komisija, kurios narė buvo ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja, protokolu Nr. 2PD-8(231), sudarytu 2014-12-17 pasiūlė LGGRTC generalinei direktorei prieš kreipiantis dėl viešo intereso į LR generalinę prokuratūrą dėl J. Krikštaponio atsiradusių dviejų parodymų, užfiksuotų nusikaltimų žmoniškumui, buvo nutarta generalinei direktorei Teresei Birutei Burauskaitei „ įpareigoti Genocido ir rezistencijos tyrimo departamentą ir Specialiųjų tyrimų skyrių atlikti papildomą archyvinių ir kitokių duomenų paiešką bei ištyrimą apie J. Krikštaponio (Krištaponio) 1941 m. įvykdytus individualius veiksmus nustatant, kodėl suimti ir tardomi 2 (12)-ojo Pagalbinės policijos tarnybos apsaugos bataliono nariai neliudijo prieš J. Krikštaponį (Krištaponį) 1948–1949 m., o pirmieji parodymai nenuteisto asmens duoti tiktai 1961 m. Atlikus papildomą tyrimą, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateikti papildytą istorinę-archyvinę pažymą su visais žinomais J. Krikštaponį (Krištaponį) charakterizuojančiais duomenimis.“ (Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 0.)

               Kaip matome, buvo pateikti labai normalūs įpareigojimai, kurie, atvirai pasakius, iš tų Komisijos pasiūlymų buvo gen. direktorės pasityčiota, nes:

1.          Į šiuos visuomenę jaudinančius ir šios Komisijos užduotus  klausimus neatsakyta net iki dabar, kol aš neatlikau tuos tyrimus tik paskutinių 3-jų metų eigoje, pradėjus man 2021 m. pabaigoje naudotis valstybiniais archyvais.

2.          Tik per 2 dienas net nebuvo įmanoma atlikti šio labai didelės apimties tyrimo, nes nuo šio protokolo LGGRTC generalinei direktorei pateikimo iki 2014-12-19 LR Generalinei prokuratūrai skundo dėl J. Krikštaponio veiksmų pateikimo praėjo tik dvi dienos.

3.           Todėl pagal šios Komisijos pasiūlymą NEBUVO PAPILDYTA istorinė-archyvinė „pažyma“, kuri verta rašymo tik į kabutes, nes joje dar ir BUVO NUSLĖPTAS SKUNDŽIAMOJO ASMENS NUKENTĖJIMO NUO NACIŲ FAKTAS, jau nekalbant dėl visų žinomų J. Krikštaponį charakterizuojančių duomenų irgi nepapildymo – net nuslėpimo, kaip fiksuotų kraštotyrininkų ir paskelbtų teigiamų asmens charakteristikų, o taip pat nuslėpus nuo visuomenės svarbiausiuose dokumentuose fiksuoto teisinio išsprūsimo bei aukšto sportinio meistriškumo išsiugdymo faktus, galinčius prieštarauti teikiamam „kaltinimui“.

4.          Svarbiausia, nebuvo įvykdytas Komisijos pasiūlymas atlikti papildomą tyrimą, iš kurio būtų labai elementarus atsakymas dėl J. Krikštaponio paminėjimų didelės gausos atsiradimo 1961 metais tik todėl, kad po karo NKVD-istams pirmiausiai rūpėjo įvykiai Baltarusijoje, kurioje J. Krikštaponis būti negalėjo ir todėl apie jį tada niekas neminėjo. O iš NKVD į jau naujai persiformavusią KGB struktūrą pradėjo dominti 2/12 – tojo bataliono kūrimosi etapas, dėl kurio atsirado daug liudininkų J. Krikštaponį minėjusių tik Kaune tarnavusį.

5.          Kaip siūlė Komisija, nebuvo nustatyti individualūs J. Krikštaponio veiksmai, nes apie juos Baltarusijoje archyve nieko nėra, išskyrus 4-ių paskalų, kurie lengvai paneigiami kitų asmenų parodymais apie tuos pačius įvykius, kuriuose nurodomi visai kiti kuopai vadovavę asmenys.

6.          Neatsakyta į Komisijos klausimą dėl pirmojo nenuteistojo asmens („Jono“ Stanislovo Rutkausko) duotų tik 1961-11-16 pirmojo parodymų apie „Krištaponį ...“, greičiausiai, todėl, kad jis buvo teistas už Pasipriešinimą ir kalėjęs labai nedaug tik iki 1954 m., toliau Karagandos šachtoje dirbęs ir gyvenęs Saratovo gatvėje (Aktas gyvenvietėje) netoli KarLAG-o Michailovsko kalinių stovyklos, kur kalėjo ir dirbo daug lietuvių, todėl turėjo didelę tikimybę sužinoti apie žuvusįjį J. Krikštaponį. Pastarąjį galėjo ir painioti su N. Reikalu nesąmoningai, arba, sąmoningai siekti klaidinti KGB-istus?

7.       Dėl Komisijos antrojo paminėto „liudininko“ yra ne kas kita, kaip minėto M. Kačiulio jau dar po 20–ties metų prisigalvojimas apie „Krištaponį“, apie kurį jis dar po 2-iejų metų paneigė tą savo galimai suklydimą, tačiau, dėl Komisijos pasiūlymo papildomai tyrimą atlikti neįvykdymo bei istorikams nepanagrinėjus stenogramų, taip ir liko neišaiškintas galimos žmogiškosios klaidos apklausų protokoluose fenomenas.

8.          Dėl visų šių Komisijos pasiūlymų suignoravimų LR Generalinė prokuratūra atmetė J. Krikštaponiui „kaltinimus“ raštu 2015-01-22 Nr. 17.2-829, kaip nesant objektyvių duomenų, nes paskalų lygio protokolų „parodymai“ nieko bendro neturi su „tiesa“ ir „mokslu“, kai nebuvo atlikta nuodugni įvairiapusė analizė.  Atmetė teisininkai, nors nežinojo, kad J. Krikštaponis buvo ir nuo nacių nukentėjęs.

9.          Tolimesnė šios Komisijos ignoravimo pasekmė eskaluojama ir toliau, tos A. Rukšėno sukurptos ir teisininkų atmestosios „pažymos“ pagrindu kurpiamos kaip ir neteisinės kitos tokios pat „pažymos“ (kad tokios pačios kurpiamos, man pats Centras prisipažino paskutiniame man skirtame laiške). Todėl grubus Lietuvos Žydų bendruomenės klaidinimas  jau nieko nėra bendro su Teisinės valstybės principais, nes teisininkai atmestąją A. Rukšėno „pažymą“ siūlė dar skųsti, bet ir tai nebuvo atlikta.

10.                                           Šios Pasipriešinimo dalyvių (Resistentų) teisių komisijos siūlymų suignoravimas ir nesiskaitymas su josios labai svarbiu pasiūlymu, privedė LGGRTC-ą prie tokios situacijos, kad šiam „tyrimo“ Centrui  prisėjo dar vieną Tarybą sukurti, dėl kurios „būtinybės?“ nieko negaliu pasakyti, nes giluminių priežasčių netyrinėjau.

          Po visų šių pateiktų faktų gausos galima ir apibendrinančiai artėti prie pagrindinių išvadų nelabai linksmų, jog ši Komisija buvo ignoruota tik todėl, kad artėjo J. Krikštaponio žūties 70-metis ir šv. Kalėdų proga būtina buvo Didvyrį apšmeižti bet kokia kaina. Todėl paskutiniame Prezidentui laiške-studijoje, per kurią galima įeiti ir į kitas mano studijas, pateikiau gana pikantišką vieną faktą.

               Prie jo yra labai svarbi detalė, su kuria yra labai susijusi ir LŽB pirmininkė F. Kukliansky, kuri Lietuvos Žydų karo sąjungos buvusioje būstinėje Kauno senamiesčio Mapų gatvėje organizavo paminklinės lentos iškilmingą  atidengimą.

              Taigi, grįžtų prie liūdno fakto,  LŽBkai iš Kauno senamiesčio rugpjūčio mėnesį buvo suiminėjami žydai ir galimai tremiami į Vilijampolės getą, tai su tuo galimai trėmimimu ir Kauno senamiesčio kiemuose buvo renkami žydai, ir tą žydų surinkimą atliko 2-oji kuopa. Bet, deja, toje akcijoje, pagal 1961-04-13 Juozo Nacevičiaus liudijimą, kažkodėl kuopai vadovauja ne Juozas Krikštaponis ir net ne J. Krikštaponio pavaduotojas V. Tamošiūnas, o žinomas vienas pirmųjų karo aviatorių ir žymus dailininkas leitenantas Juodis. Juk, nuo rugpjūčio 1-os dienos kuopos vadu tapo Juozas Krikštaponis. O J. Nacevičiaus pasakė, kad „1941 metų vasarą, maždaug rugpjūčio mėnesyje antroji kuopa, vadovaujama leitenanto Juodžio, dalyvavo žydų areštuose, Kauno senamiestyje“. 

1 pav.: pabraukta KGB darbuotojų
Paryškinau citatą aš, nes jeigu šis liudijimas būtų 1980-tųjų metų, tai galima būtų paabejoti, kaip skirtuoju visų apklausų serijomis; skirtomis J. Juodžio bylai su visais galimais pritempimais. Bet 1960-taisiais metais vyko didelis procesas, kur JAV gyvenantys įtariamieji neturėjo būt ypatingai dominami. Be to, yra žinoma, kad 2-osios kuopos vadu nuo rugpjūčio 1-osios dienos tapo J. Krikštaponis, o šis J. Nacevičiaus paminėtas masinis žydų suėmimas su tikslu išvarymu į getą, kad būtų buvęs vykdomas liepos mėnesyje, tai labai mažai tikėtina, nes Kauno komendanto Jurgio Bobelio liepos 10 d. įsakymas, liepiantis išsikraustyti į Vilijampolės getą^KaunGETwiki, buvo nurodytas iki rugpjūčio 15-tos dienos su gana dideliu mėnesio ir 5-ių dienų terminu. (Keista, kad tas įsakymas išeina tą pačią dieną, kai Lenkijos Jedvabno miestelyje vyksta pogromas, visus nužudant žydus, o naciams tik filmuojant-fotografuojant.) Juolab, kad liepos viduryje susiformavo ir pradėjo veikti Komitetas žydams į Vilijampolę perkelti, po kurio buvo sukurta Seniūnų taryba su rugpjūčio 4 d. išrinkus pirmininku daktarą Moisiejų Kopelmaną. Taip, kad prievartinio žydų iš Kauno senamiesčio išvarymo datos internete kaip ir nėra. Bet, logiškai galvojant, tas išvarymas galėjo būti, greičiausiai, tik rugpjūčio mėnesį, nes nekilnojamą turtą - butus reikėjo keistis. Tuo labiau, kad lygiai toks pats J. Nacevičiaus liudijimas buvo ir po dvidešimties metų 1983-03-01 Vilniuje, kuriame jis jau daug ko neatsimena ir, kas svarbiausia, neatsimena net, kas buvo jo kuopos vadu. Tai natūralu, nes daug kas neatsimena, nes jie dažnai keitėsi.

               O kodėl tam žydų iškraustymui nevadovavo pats kuopos vadas J. Krikštaponis - tai jau labai didelis klausimas. Gal, J. Krikštaponiui, kaip Karo mokyklos pedagogui ir kaip Teisės fakulteto klausytojui, bei Teisingumo puoselėtojui ar negalėjo tas prievartinis gyventojų iškeldinimas prieštarauti Karininko Garbei, kai senamiestyje turėjo gyventi ir Lietuvai atsidavę žydai-kariškiai bei sporto kolegos iš Makabi klubo? Tai mano antroji HIPOTEZĖ, pagal tik š. m. birželio 28 d. ryte atrastą J. Nacevičiaus liudijimą.
        Juk senamiestyje - Abraomo Mapu gatvės Nr. 18 veikė Žydų karių sąjunga, kurios nariai 1918-1923 m. dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę, kurių buvo iki 3-jų tūkstančių, ir pusė iš jų buvo savanoriais iš kurių apie 60 paaukojo savo gyvybes.
        Toliau už šios Žydų karių sąjungos, tik per vieną kvartalą Daukšos/Šv. Gertrūdos gatvių kampe, adresu Šv. Gertrūdos g. 33 buvo Lietuvos Žydų sporto ir gimnastikos sąjunga „Makabi“. Netoli tos būstinės Jonavos gatvėje buvo Makabi stadionas - futbolo aikštė su bėgimo takais, kuriame treniravosi-varžėsi ne tik žinomi futbolininkai, bet ir lengvaatlečiai, su kuriais kartu sportavo/varžėsi daugiau nei 10 metų ir Juozas Krikštaponis!  

               Todėl pastarąją nurodą paprašyčiau labai rimtai pastudijuoti, nes tai ir Žydų sporto visa istorija, kuris gali būti labai artima būti ir su J. Krikštaponiu. Pirmiausiai J. Krikštaponis galėjo būti labai artimas ir su garsiu bėgiku-sprinteriu bei Lietuvos Sporto medicinos pradininku Mykolu Preisu, kurį aš pats gerai prisimenu kartu su Samueliu Damskiu; mus bėgikus-stejerius 1970-taisiais tikrinusius 30 km bėgimui „Trakai-Vilnius“. Tuo labiau, kad pats M. Preisas prisimena, Leono Puskunigio įdomias pamokas, kuris buvo daugiakartinio Lietuvos čempiono     J. Krikštaponio gimnazijoje bendramoksliu, didžiausiu varžovu ir pirmosios lietuvaitės planetos rekordininkės Birutės Zalagaitytės-Kalėdienės treneriu. Tuo labiau, kad prieš savaitę; spalio 10 dieną Lietuvos sporto universitetas atšventė savo 90-metį, kurio įkūrimo iniciatoriumi buvo minėtas Leonas, ir ypatingai kitas vyresnis J. Krikštaponio bendramokslis bei varžovas – visų laikų geriausias sportininkas Stasys Šačkus, kuris buvo baigęs Berlyno sporto universitetą ir tada J. Krikštaponis pradėjo lenkti jį disko metime. Todėl J. Krikštaponis galėjo būti ir vienas iš Fizinio lavinimo kursų kariuomenėje iniciatoriumi? Tai reikia dar tyrinėti.
              Tuo labiau, kad kai minėtas Leonas buvo Marijampolėje sporto vadu ir todėl iškeliavo į Študhofo mirties stovyklą šalia „Dievo miško“, aprašyto Balio Sruogos ir kunigo Stasio Ylos, tai, kaip tik J. Krikštaponis galėjo ir pasigęsti Leono, kai jis Marijampolėje tada tapo Vietinės rinktinės vienas iš vadų? (P.S.: toje mirties stovykloje neišgyveno Fainos Kukliansky mamos sesutė, kurios buvo kalinamos su Jonu Noreika, vėliau tapusiu Generolu Vėtra.)        
       Tokių sąsajų šioje istorijoje labai apstu. Net paėmus J. Krikštaponio gimnazijos laikus, kai jis 1931 m., dar būdamas gimnazistu, tapo tarp suaugusiųjų Lietuvos visečempionu rutulio stūmimo rungtyje, tai iki to buvo žinomi rutulio stūmikai E. Preisas, Fridrichas Gėbelis, iš Šilutės, Šrioderis, - galima manyti, kad jie galėjo būti žydų tautybės ir iš jų J. Krikštaponis galėjo mokytis. Tarp disko metikų sutinkamas vėl E. Preisas, Klingeris, o tarp moterų metikių garsi buvo Greta Šoksaitė iš Katyčių, Marta Šteinaitė, Valerija Hagenaitė, Katrina Rodaitė (pastarosios 3 iš Klaipėdos),   Viesaitė. Kokių tautybių šios išvardintos - nežinau. Bet kitose rungtyse, ypač sprinte ir šuoliuose žydų tautybės lengvaatlečių pilna ...

              O pagal lengvosios atletikos psichologiją, kuria aš užsiiminėjau, ir pagal Sporto psichologijos praktiką, nelabai įsivaizduojama, kad galima būti abejingu, kai prasideda sporto kolegų persekiojimai bei jųjų tautybės atstovų žudymai. Tuo labiau, kad labai artimas J. Krikštaponiui giminaitis generolas S. Raštikis nuo Laikinosios vyriausybės (LLV) vedė nesėkmingas derybas dėl žydų žudynių nutraukimo. Dėl tų pačių žudynių, pradėtų Jonavoje, galėjo pergyventi ir šio generolo žmona – J. Krikštaponio pusseserė, Elena Marijona Smetonaitė, kuri kaip tik Jonavoje ruošė žydus lietuvių kalbos egzaminui, rengė spektaklius ir juose vaidino. Tada ji buvo NKVD-istų iškankinta ir jai jau buvo aišku, kad jos mažiausioji dukrytė, maitinama krūtimi, tuo, tuoj turi numirti, kuri su savo seneliais bei sesutėmis buvo ištremta į Sibirą ir tapo pirmoji auka. Taip, kad, ar galėjo tuo metu švietėjų Smetonų-Krikštaponių šeimose būti antisemitinės nuotaikos, kai J. Krikštaponio pusbrolis (minėtų ištremtųjų sūnus) rizikavo savo šeimos gyvybe ir gelbėjo vieną žydaitę? Už tai Prezidentas dabartinis Gitanas Nausėda apdovanojo gelbėtojų dukrą Sigutę Smetonaitę, kuri vaikystėje bėgo iš Sibiro (iš Taljanų) ir taip ji pavadino savo knygą. Tačiau mūsų „žiniasklaida“ apie tai tyli, nes gali sugriūti J. Krikštaponio apšmeižimas.

          Taip, kad grįžtant prie prievartinio žydų varymo į Vilijampolės getą maršruto, J. Krikštaponiui būtų buvęs kaip tik pro Žydų karininkų sąjungos ir LŽSGS „Makabi“ būstines.         

              O nuo to pastato čia pat ir garsusis per Neries upę puikios konstrukcijos arkinis Vileišio tiltas.                               Kaip tik, prie  to išlikusio - sovietų nesusprogdinto tilto tada prieš ne pilnus du mėnesius  Birželio sukilimo metu ir žuvo Kauno policininkas Juozas SAVULIONIS, jį gindamas nuo susprogdinimo.

               Prie to tilto DABAR Kauno policija pagerbė žuvusį savo kolegą - Birželio sukilėlį, o Vilniaus policiją tą pačią dieną atliko Maskvai didžiausią džiaugsmą, paniekindama to sukilimo prieš sovietus organizatorių. 

               Bet ar reikėjo be savivaldybės leidimo kabinti jam atminimo lentą? Kas buvo padaryta, jei į savivaldybę buvo kreiptasi, o ji neatsakė net tris metus? Kodėl nepasinaudota įstatymu ir kodėl vėl pakartotinai negalima buvo kreiptis? Kiek kartų kas mėnesį buvo kreiptasi? Ar ne todėl iš karto po to įvykio per Europerlamento rinkimus  Nacionalinis susivienijimas jei gavo 3,72%,  tai dabar nukrito iki 2,87%, o tai pagal 2020 m. rinkimus 2,14% kaip ir aukštėliau dabar? Bet ir toks „rezultatas“ buvo triuškinančiai didesnis, nei tų „partijų“, kurios net nei pusės procento nesurinko vien tik todėl, kad per rinkiminę kampaniją vienoje iš jų prasidėjo įnirtingiausios pjautynės dėl vietos kandidatų į Seimą sąraše, lyg, tai būtų varžomasi patekimui į beprotnamį. O, kai, paskutinę vietą užėmus, bandoma ne sau, o tautai „diagnozę išrašinėti“, tai čia jau viskas pagal ... dėsnius.

Deja, šiuo Milersvilio universiteto profesoriumi aš buvau nustebęs Literatūros muziejuje laike dvitomės knygos apie Birželio sukilimą pristatyme, kai į mano klausimą dėl bolševikinio terorizmo pagrindų šis profesorius negalėjo man atsakyti, nes visai negirdėjo apie tokį Karlo Kautskio veikalą TERORIZMAS IR KOMUNIZMAS.  Dar labiau nustebau, kad net ir Marksizmo katedros buvęs dėstytojas profesorius V. Landsbergis taip pat apie tą SOCIALDEMOKRATINĮ veikalą nieko negirdėjo, kai mums, pirmakursiams visuose aukštosiose mokyklose per TSKP egzaminą šį „marksizmo Romos popiežiumi“ pravardžiuojamąjį reikėjo tik smerkti, o Leibo Bronšteino („Levo Trockio) analogišką Antikautskišką brošiūrėlę tik liaupsinti.  Bet, deja, kai aš atvirkščiai pasielgiau, pagrįsdamas Stalino kulte Raudonąjį terorą vykdytą, tai gavau 5-tą senabalėje sistemoje, nes marksistai tos katedros irgi turėjo mąstymą. Tada apie V. I. Lenino Raudonąjį terorą „nieko negirdėjome“ per Svobodos radijo laidas rusiškas. Todėl ir sugriuvo Blogio (melo) imperija, nes atsirado kompiuteriai ir internetas. O. J. Krikštaponio klausimu, kaip tik, jis ignoruojamas – LRT Tyrimų skyriaus vedėja Indrė Makaraitytė net negali GOOGLE pasinaudoti ir sužinoti, jog J. Krikštaponis buvo nacių kalinamas.

. Galima pasididinti.

               O šios apie K. Škirpą LGGRTC-o pažymos vienas iš kritikų Valdemaras Klumbys pasakė:

                „„Istorijoje nėra taip, kad du plius du yra keturi. Tai humanitarinis mokslas ir bet kokiu atveju pasirenki vienus šaltinius, o kitų – ne. ...“.

              Tai, būtent,  - taip ir pasielgta su J. Krikštaponiu! Negi V. Klumbys tikrai demaskuoja tą redukcionistinį-stalinistinį, o ne holistinį (VISUMINĮ) braižą turinčių šios pažymos sudarytojų? Negi, tikrai, konjunktūra, prisidirbus su J. Krikštaponiu, bandoma su K. Škirpa atsipirkti-įtikti?

             Ir, iš vis, KODĖL ISTORIJA DAR AKMENS AMŽIUJE, ignoruojanti akmenukų dėstymą – pirmaklasių aritmetiką? Kodėl „negalima panaudoti“ įvairių istorinių šaltinių vertinimui pačius elementariausius sociologinius Patikimumo skaičiavimus, kurie formulėmis užprogramuoti EXEL programoje? Juk, konkursinės sporto šakos, kaip gimnastika, dailusis čiuožimas ir kitos vertinamos bei skaičiuojamos balais-taškais. Kodėl „negalima“ taip pat visą tai vertinti  sąlyginiais skaičiavimais?

            O, kaip tik, J. Krikštaponio klausimu viskas paprasčiau.  Ar jis buvo Baltarusijoje, ar ne buvo – tai ne politinis, o LOGINIS-faktinis vertinimas, vertinant visus parodymus, o ne išskirtinai tik suklydusiųjų pavardžių sakyme-nusišnekėjime ar sąmoningai meluojančiųjų „parodymus“.

          Taigi, sugrįžus, prie paminėtos Lietuvos žydų karo sąjungos, kurios nariai kovėsi už Lietuvos Laisvę – jųjų pasiaukojimą jau minėtoje 2021-12-03 Ukmergės mokslinėje konferencijoje puikiausiai buvo atskleidęs Ukmergės Žydų bendruomenės pirmininkas Artūras TAICAS.

             Be to, Artūro senelis  Altaras Meeris Taicas 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas ir ištremtas į garsųjį Rešiotų lagerį kartu su J. Krikštaponio teta – žymia mokytoja ir visuomenės veikėja Julija Smetonaite.

               Taigi, kaip matome, J. Krikštaponis buvo kilęs iš švietėjų giminės, nes jo mama buvo kaimo šviesuolė, o tėvelis knygnešys, mokęs vaikus eiti tik teisingu keliu. Todėl ir pasirinko Juozas Teisę studijuoti bei teisingumą puoselėti savo kariūnų ugdymo programoje. Ar ne todėl visų šių tragiškų aplinkybių visumoje žemiau matomame restorane ir buvo nacis paskraidintas su visa kėde, ir čia pat šalio to pastato nacių suimtas jau Ukmergės tuščioje gatvėje, kurios gyventojai Pivonijos šile amžiams atsidūrė:

1 pav.: ir 2 pav.: buvęs Ukmergės restoranas, šalia kurio Juozas Krikštaponis nacių buvo suimtas, sumuštas ir keliems mėnesiams įkalintas į Kauno kalėjimą. Tas namas yra  kaip kampinis namas prie Vienuolyno ir Kauno-Kęstučio gatvių sankryžos.

          Tai, ar Artūras su Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacija kartu sudalyvauti spaudos konferencijoje ir apie tai pranešti žiniasklaidai, jog reikia iš naujo archyvuose tyrimus atlikti - viešai ir skaidriai?

              Ar galės naujai išrinktas į Seimą nuo kaimyninės Jonavos Eugenijus SABUTIS tą konferenciją pravesti?

               Dabar jau pats laikas žmonėms pranešti apie visai kitokią archyvuose padėtį, patvirtinančią kraštotyrininkų fiksuotų atsiminimų faktus, nes ir taip vėluojama. Visą tai reikėjo Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos 150-mečio metu artimųjų atsiprašyti. Juolab, sausio 12-tąja bus šio dvigubo Didvyrio žūties  80-metis.

PAPILDYMAI

               Minėtos Istorinės atminties konferencijos pranešėjo J. Krikštaponio klausimu  istoriko, politologo ir kultūrologo doc. Romualdo Povilaičio pranešimo atpasakojimas, paskelbtas Pozicijos tinklapyje.

               Po šios konferencijos garsių visuomenininkų Pareiškimas dėl J. Krikštaponio nutraukti jo persekiojimą. (P.S.: aš kaip peržvelgęs visus dokumentus, manyčiau, kad reikėjo reikalauti NUTRAUKTI ŠMEIŽIMĄ, nes persekioja suklaidintieji, dėl ko tų persekiotojų kaltinti negalima)

               Mano III-čiasis laiškas-studija Prezidentui ir joje nuorodos į kitus mano laiškus-studijas.

          Dėl Juozo Krikštaponio kalinimo dokumentus galėjo ir patys naciai sunaikinti, kad nerikėtų prieš vyresnybę tsiskaitynėti dėl išleisto iš kalėjimo tarnauti į batalioną, o jam negrįžus, dėl tsakomybės  gal galėjo ...? (versija, kurią reikia tirti)