Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC-o, arba, Centro) generaliniam direktoriui dr. Arūnui Bubniui, Centro sekretoriato vyresniajam patarėjui, Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariui dr. Raimundui Kaminskui, nuo LPKTS Centrui priskirtos Tarybos nariui Sauliui Černai,  prie partizanų Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio biografijos nagrinėjimo prisidėjusiems: dr. Alfredui Rukšėnui ir dr. Mindaugui Pociui

buvusio Sąjūdžio Jonavoje tarybos nario,
jau 5-tus metus archyvuose tiriančio
Juozo Krikštaponio biografijos niuansus
Vytenio Aleksandraičio

 L A B A I     S K U B I
INFORMACIJA - PATARIMAS

dėl būtinybės nedelsiant visai Lietuvai ir Baltarusijai skelbti apie archyvuose naujų atrastų dokumentų visumą, absoliučiai neigiančią „Juozo Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimo galimybę, o tai pat dėl būtinybės Juozą Krikštaponį, kaip ir prieš nacizmą nusistačiusįjį, siūlyti visuomenei pavyzdinę asmenybę esančią.

     Kad visuomenėje nebūtų dėl staigmenos šoko (praktiškai jo; po 2025-03-27 Regioninio administracinio teismo sprendimo, kaip ir, „staigmenos“ netūrėtų būti) ir tarptautiniu aspektu priešiškai Baltarusijos politikai būtų įtikinamai supranta, būtina paaiškinti, kad buvo du išskirtinai labai panašūs 2-osios kuopos vadai,. Juos tik du „liudininkai“, arba, tiksliau, 1,5 „liudininko“ (vienaskaitos formoje, - žemiau tai paaiškinta) KGB apklausose, minėdami „Baltarusijoje J. Krikštaponį“, - supainiojo pavardes.  

     Ši būtinybė turėtų būti labai skubi todėl, kad, pagal padorumo normas, baigiantis LGGRTC-o generalinio direktoriaus pareigybės kadencijai, išaiškėjusių aiškių klaidų perduoti kitam vadovui netiktų.
               Tuo labiau, yra pavojingas tarptautinis rezonansas su Baltarusija, nes jai J. Krikštaponio tema yra labai skausminga, NES Baltarusija Lietuvos DVIEJŲ ISTORIKŲ YRA APGAUTA, kaip apgauta ir Lietuvos Žydų bendruomenė, ją apgaudinėjant neteisėtomis „pažymomis“, kurios buvo 2015 m. pradžioje LR Generalinės prokuratūros atmestos ir net nebandytos apskųsti, nors teisininkai tai siūlė skųsti.
              Todėl rašinėti ta pačia atmestąja „pažyma“ ir jąja apgaudinėti nukentėjusiąją Žydų bendruomenę, tai ar ne tyčiojimasis iš Teisinės valstybės principų ir iš pačių teisinių pagrindų, kurie dėstomi net kolegijoms?
              O tyčiojimasis iš Baltarusijos, kuri ne mažiau nei Žydų bendruomenė nukentėjo nuo nacizmo ir jos erzinimas su „J. Krikštaponiu“, žinant, kad jis ten joje būti negalėjo, tai prie ko tai privesti gali? (apie tai dar žemiau rimčiau bus pateikta)
                Tuo labiau, kad Baltarusijos Užsienio reikalų ministerija ir diktatoriaus  pasipyktino minėtu Teismo sprendimu, piktinimuisi pagrindu pasiimdamos dviejų Lietuvos valstybinių istorijos tiriamųjų įstaigų darbuotojų - Istorijos instituto  istoriko M. Pociaus net ciniška citata, kad, neva, „nėra abejonių ...“ dėl J. Krikštaponio „nusikaltimų“, kai jo rašytoje Pažymos pabaigoje yra įrodyta, jog „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ neturėjo būti.

     P.S.: privalu paaiškinti, kad minėta Istorijos instituto Pažyma, rašytina iš didžiosios raidės, nežiūrint to, kad ji buvo skirta 2021-12-02 Ukmergėje konferencijos dalyviams, kaip ir „apgaudinėti?“ (tai tik dabar paaiškėjo iš jos 7-tame psl. išvardintų liudininkų, aiškiausiai neigiančių „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimo tikimybę, nuo kurių parodymų Institutas privalėjo nutraukti tos Pažymos rašymą ir pristatymą, ir to nepadarius, gavosi elementarus Ukmergės bendruomenės ir Lietuvos visuomenės apgaudinėjimas.    
              Svarbiausias tos Pažymos teigiamas bruožas buvo,  tas, kad pirmą kartą buvo paminėtas tikrasis Baltarusijoje 2-osios kuopos vadas Nikodemas Reikalas, sūnus Simono, kurį kaip kuopos vadą Baltarusijoje nustatė KGB, ir pirmą kartą buvo paminėtas J. Krikštaponio paleidimas iš nacių kalėjimo, ir po to jo slapstymasis nuo vokiečių per visą jų okupacijos laikotarpį.
               Kaip tik, tas slapstymasis ir „deda visus taškus ant i ...“, nes vokiečiai ne „už gražias akis“ generolo S. Raštikio J. Krikštaponį išleido iš kalėjimo.
               Tik istorikams į vieną detalę reikėjo įsižiūrėti - tai, kad pagal sesers Veronikos prisiminimą, iš kalėjimo „brolis parėjo labai sublogęs.“.
               Tai, reiškia, kad SUBLOGĘS NEGALĖJO TIKTI KARINEI TARNYBAI, dėl ko ir galėjo būti išprašytas iš kalėjimo (nes S. Raštikis bendravo su A. Hitleriu ir Ribentropu ir todėl vokiečiai ...), o pasitaisęs, Juozas, paprasčiausiai, nenorėjo vokiečiams tarnauti. (Yra toks ir prisiminimas artimųjų fiksuotas.)
              Taigi, retorinis klausimas:
              Dėl ko kitko J. Krikštaponis galėjo slapstytis nuo vokiečių, jei jį jie iš kalėjimo išleido?

     Dar viena šios Pažymos puiki ypatybė yra ta, kad buvo demaskuotas Alfredas Rukšėnas su „liudininku“ Mariu Kačiuliu, kuris, pasirodo, 1948 m. savo kuopos vadą minėjo N. Reikalą, kurį ir  KGB buvo nustačiusi kuopos vadu, o po 32-jų metų tam „liudininkui“ N. Reikalas pavirto į „Krištaponį“!
              Tai, negi ne aišku, kad su šiuo „liudininko“ atmintimi ne gerai pasidarė? Kokią „teisę“ A. Rukšėnas turėjo tokį prieštaringą „liudininką“ traukti „kaltinimui“ į savo „pažymą“ atmestąją? (Tai, įrodymas, kad teisininkai pagrįstai atmetė jo tą „pažymą“.
               Tuo labiau. kad M. Kačiulis, labai aiškiai susimaišė tarp J. Krikštaponio ir N. Reikalo nes šie  karininkai buvo labai panašūs.
               (Jųjų panašumą įrodė liudininkai: kaip S. Gervinas, nurodęs N. Reikalą AUKŠTĄ IR LIESĄ, o žinomas Centrui tautodailininkas Mykolas Dirsė J. Krikštaponį apibūdino 1,90 m ūgio. Kad J. Krikštaponis kaip disko metikas buvo ne Virgilijaus ir Mykolo Aleknų kūno sudėjimo, bylojo tai, kad jis buvo šuolininku su kartimi III-čios vietos prizininku Lietuvos pirmenybėse. O tai pagal Sporto karalienės (l. a.) praktiką bei teoriją kresnų šuolininkų nebūna - jiems kartys lūžtų. Aišku, kad J. Krikštaponis pagal šiuos duomenis turėjo būti, maždaug Romo Ubarto sudėjimo. Ir visai ne seniai atrasta  J. Krikštaponio 1935 m. stumiančio rutulį nuotrauka tik patvirtino jo aukšto ir liekno kūno sudėjimą, panašų į Reikalo „liesumą“.)
               Ir tai įrodė Pažyma šių karininkų panašumo priežastį, kai  „liudininkas“ Stasys Rutkauskas apie į Borisovo žudynes vykstantį mini, neva, „Krištaponį“ tos Pažymos 10-tame psl., tai toliau kitoje pastraipoje minimi  kiti trys liudininkai: Baltrus Simonavočius, Stanislovas Gervinas ir Martynas Kačiulis „ ... parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas, kuris vadovavo kuopai Slucko, Klecko, Minsko ir Borisovo žydų getų kalinių žudynėse.“
               Taigi, matome: santykiu 3 prieš 1-vieną   yra J. Krikštaponio naudai, įrodantis faktas, jog S. Rutkauskas N. Reikalą buvusį kaip kuopos vadą išsivaizduoja, neva, „Krištaponiu“ buvusiu.
               O, tai labai natūralus reikalas, nes S. Rutakauskas galėjo priprasti prie J. Krikštaponio, jį kaip kuopos vadą matydamas tik iš tolo, jo smulkių bruožų neturėjęs galimybių įsiminti, o prieš išvyką į Minską, jis pridavinėjo savo  parduotuvę ir batalione ilgą laiką nėra buvęs. Todėl, nematęs kuopų vadų pasikeitimo, į Baltarusijoje naujai atsiradusį pagal išskirtinai aukštą-liesą N. Reikalą, S. Rutkauskas  galėjo net nepagalvoti, kad toks išskirtinai aukštas-lieknas galėjo atsirasti ir kitas karininkas.
              Šio painiojimo tikimybę dar labiau sustiprina, jog S. Rutkauskas visai nemini N. Reikalo (bent, aš neradau), o tai jau nenatūralu. Lygiai taip pat nenatūraliai nemini ir J. Krikšaponio tarnybos pradžioje Jonas ARLAUSKAS, sūnus Juozo 1961 m. rugsėjo 1 d. Mordovijos Javas lageryje (netoli jo buvo mano aptarnaujami radarai), kur tardyme apie tarnybos pradžią mini kuopos vadą, neva, „Reikalą“, kai tokio tada dar būti negalėjo. Tuo labiau, kad J. Arlauskas tarnybą batalione pradėjo net rugpjūčio pabaigoje, kai N. Reikalo būti tada dar negalėjo, kuris buvo nuo rugpjūčio 28 d. priimtas ginklininku, ir prie karių tada neturėjo maišytis.
               Tai, akivaizdu, kad jam atvirkščiai - J. Krikštaponis atrodė „Reikalu“ ir pirmojo niekur nemini. Jis žudynėse kaip kuopos vadą mini V. Tamošiūną. Todėl J. Arlauskas irgi patvirtina J. Krikštaponio ir N. Reikalo tarpusavio panašumą, priverčiantį tarp jųjų susipainioti.

     Taigi, grįžtant prie svarbiausio - prie Lietuvos-Baltarusijos problemos dėl J. Krikštaponio, tai A. Lukašenkos Užsienio reikalų ministerija pareiškia, kad „Juozo Krikštaponio ... dalyvavimas masinėse žudynėse yra istorinis faktas ir nepriklauso abejonėms“ (išversta pažodžiui parodymui išankstinę nuostatą draudžiančia prieštarauti ebejotiniems „faktams“, painiojant „liudininkams“ pavardes.)
               Dar apmaudžiau, kai ne pačiu „gražiausiu“ kontekstu ir dar didesniu kategoriškumu nei „Minsko praUdoje“  LGGRTC-o gen. direktoriaus dr. A. Bubnio citata pristatoma taip:
              „Remiantis istoriko dr. Mindaugo Pociaus parengtomis pažymomis ir tyrimais, neabejotina, kad Juozas Krikštaponis buvo majoro Impulevičiaus batalione, kuris 1941 m. spalių pradžioje buvo išsiųstas į Minską ir ten vykdė susidorojimus prieš žydus ir karo belaisvius. Yra liudininkų, kad jis vadovavo kuopai, kuri vykdė žydų likvidavimą Rudensko gete ir susidorojimus prieš karo belaisvius Minske.“

     Kaip matome, jei „Minsko praUdoje“, neva, „nesant abejonių“ dėl svarstomu herojaus „nusikaltimų“ prisiėmė pats M. Pocius, lyg pats po teismo būtų nubėgęs ir pasiskundęs į Baltarusijos ambasadą Lietuvoje, tai jau  Balt.URM  Facebook paskyroje kaip didžiausiu, atseit, skundiku į Baltarusiją pristatomas pats Centro gen. direktorius su jam, neva, pavaldžiu M. Pociumi.
              Ir jeigu dr. A.. Bubnys dar neprotestavo, nėra parašęs jokios protesto notos į BURM, dėl „žinių“ iškraipymų, tai, gal, Gen. direktorius pritaria šitiems A.. Lukašenkos rėžimo iškraipymams? 
               Tik, kaip gaunasi su pačių „teisių“ pagrindais, ignoruojant 2025-03-27 Regioninio teismo sprendimą ir toliau  tradiciškai Centrui skleisti dezinformaciją, kaip tai buvo daroma LR Gen. prokuratūros  gavus 2015-01-22 Nr. 17.2-829 raštą ir į jį nereagavus?
               Todėl dr. A. Bubnys, apgaudinėjantis Baltarusijos URM., yra neteisus pagal 10 pozicijas šias:

1.      Pagal A. Impulevičiaus „įsakymo“ Nr. 42 parodiją negalima teigti, jog, neva, „Krikštaponis buvo išsiųstas į Minską“, nes įsakymas buvo rašomas pajuokos formoje, A. Impulevičiui atėjus į Šančiuose bataliono dislokacijos vietą ir jame neradus bataliono, bataliono „vadas“ tame „įsakyme“ Nr. 42 tik konstatuoja faktą, jog, batalionas IŠVYKO.

2.      Todėl jam nebuvo galimybės patikrinti, kas pagal sąrašą išvyko, o kas ne. (Istorikai privalo žinoti, kad normaliai komandiruotėms įsakymai būtajame kartiniame laike nerašomi.)

3.      Įrodymas, kad A. Impulevičiui nebuvo galimybės patikrinti išvykstančio sąstato yra tas, jog A. Impulevičiui atvykus į Minską, jis neranda kai kurių neatvykusiųjų, kuriems yra jau užpildyti raportai dėl neatvykimo, ir tų raportų pagrindu, Minske spalių 13  d.  rašo įsakymą Nr. 44, precedento neturintį, dėl to „įsakymo“ Nr. 42 atitaisymą parašo.      

4.      Jeigu J. Krikštaponis, pagal perpasakotą artimųjų prisiminimą, atsisakė vykti į vokiečių išsiuntimą ir su keliais draugais pabėgo (iš jų kai kurie gali būti įtraukti į minėtą aukščiau įsakymą Nr. 44, kaip sauvaliai pasišalinusieji?), tai pagal jokius įstatymus bataliono vadas dėl nežinomos priežasties neišvykusio karininko savavališkai atitaisinėti įsakymo gal neturi teisės? (anksčiau buvo manyta, kad jis buvo prieš išvyką suimtas, bet dėl tvirtų labai patikimų duomenų stokos visa tai gali būti kol kas tik prielaidų būsenoje ir neatmestina jo suėmimo tikimybė kažkiek ir vėlėliau?)

5.      Neteisingai dr. A. Bubnys vartoja „liudininkų“, neva, „daugiskaitos“ formą, nes pusantro (1,5) liudininko yra vienaskaita. Mat pusė „liudininko“ išvis negali egzistuoti, kaip „pusė“ žmogaus negali būti, taip ir „pusė“ liudininko negali būti, nors jis buvo:

6.      Tą „pusę liudininko“ sudaro minėtas M. Kačiulis, kurio A. Rukšėnas neturėjo teisės traukti Didvyriui„apkaltinti“, ne tik kaip po 32–jų metų staigiai ir kardinaliai pakeitusio „parodymą“, bet, ir, todėl, kad M. Kačiulis visai nėra buvęs Rudenske, nes į Minską buvo atvykęs antru reisu, jau po spalio 10 d. įvykusių žudynių (tai yra nurodyta jo Apklausų protokolų pradžioje - istorikams reikia visą protokolą perskaityti) ir jis apie kitas žudynes „liudijo“ taip pat jose nebuvęs, nes tai parašyta jo 1961-09-03 Javas lagerio Tardymo protokole, kad jis jokiose žudynėse nebuvo. Todėl aišku, kad jis „liudijo“ kaip KGB specialusis „liudytojas“, tiksliau, M. Kačiulis, kaip KGB-istų agentas; tam, kad per 1982-08-16 Tarptautinę apklausą apgaudinėti iš NATO šalies JAV teisininkus ir nuo jų apsaugoti didžiausią Sovietų Sąjungos karinę paslaptį; slypinčią buvusių vokiečių Stalag-352 stovyklų teritorijose, buvo pačių svarbiausių Sovietų Sąjungos ir net Varšuvos karinės sutarties karinių dalinių štabai-vadavietės, kaip Puškino kareivinėse su uždaru raketinių ir a viacijos pajėgų kariniu miesteliu „Miško stovykloje“ bei „Disbat“-u, skirtu kalinti prasikaltusius sovietinius karius; prie pat buvusio buvusios karo belaisvių „Miško stovyklos“ Masiukovščinoje, ir nuo jos, NATO šalių teisininkų dėmesiui nukreipti, išsigalvoja „Kačino“ karo belaisvių stovyklą, kurios tokios už 8 km į vakarus Kačino kaimelyje būti negalėjo. Todėl KGB-istai savo savo 2-osios kuopos Sąraše M. Kačiulį pagiria už „Kačiną“ ją į kabutes paimdami, nors vietovardis per kabutes nėra niekad rašomas. Todėl į pasitikėjimą KGB-istams M. Kačiulis užsitarnavo, nes:

7.      Tarpukaryje M. KAČIULIS KOMUNISTINIU NUSIKALTĖLIU buvo kaip komunistinis pogrindininkas, du kartus kalintas už kovą prieš A. Smetonos rėžimą, ir sovietinės okupacijos išlaisvintas iš kalėjimo – įdarbintas į Raudonosios armijos karinę bazę. Todėl karo ir Birželio sukilimo metu nuo atpildo turėjo pasislėpti kuriamame savisaugos 2-ajame Kauno batalione, su kitu komjaunuoliu Jonu Grigoniu (dirbusiu kariniame Aleksoto aerodrome) atsidūrė liepos 2 d., kur antrasis taip pat privalėjo slėptis už darbą sovietiniams okupantams. Dar svarbiau, kad, vėl sovietams sugrįžus, M. Kačiulis kaip tikras komunistas su jais iki Berlyno nuėjo, ten gavo -2 medalius ir 25 metus lagerio už buvimą savisaugos batalione.

8.        Dėl šios odiozinės M. Kačiulio figūros neįtraukimą A. Rukšėnui į savo mokslinio darbo disertaciją būtina iš naujo perdaryti, nes kardinaliai keičiasi stojimo į tą batalioną kai kurių motyvacijos, kurios yra net melagingos dėl M. Kačiulio draugo J. Grigonio, su kuriuo M. Kačiulis, neva, „atsisakė žudyti Rudenske“, kuris ir pastarasis taip pat nebuvo Rudenske, ir tai matosi iš J. Grigonio apklausų, dėl ko sovietiniai prokurorai, ar KGB-istai M. Kačiuliui uždraudžia per 1982-08-16 Tarptautinę apklausą minėti J. Grigonio asmenybės ir todėl M. Kačiulis mini tą patį  melagingiausią epizodą su J. Grigoniu, neminėdamas jo pavardės, tam, kad Vakarų teisininkai iš JAV nedemaskuotų melo, kurio absoliučiai buvo labai daug, pradedant nuo to, kad M.KAČIULIS KEIČIA NUŽUDYTŲJŲ ŽMONIŲ KATEGORIJAS, tikrai, ne „savo noru“, kur taip sovietiškai vadinamų „tarybinių piliečių“ (žydų) Holokausto aukas verčia į, neva, „karo belaisvių“, tuo labiau, į „politinių vadovų“, kurių tokių spalių mėnesyje žudomų būti negalėjo, nes jie visi buvo nužudyti liepos viduryje (čia žemiau 1 pav. nurodytame griovyje.) – toks keitimas yra sovietinis tendencingumas Jurgio Juodžio byloje, kaip politiškai JAV paveikti; kaip Sąjungininkę II-ajame pasauliniame kare. .

9.      Tačiau, tos 1982-08-16 Tarptautinės apklausos popietės metu, M. Kačiuliui su JAV teisininkais papietavus prašmatniame Neringos restorane, dėl teigiamos aplinkos ir teigiamų emocijų, privalėjo M. Kačiulis atgauti atmintį, ir, matyt, prisiminęs minėtus panašius savo kuopos vadus, po pietų; visai ne į JAV Specialaus tyrimo departamento atstovo Nilo Šero klausimą, M. Kačiulis pabandė pataisyti savo priešpietinį „parodymą“, pasakydamas, kad buvo pakeisti buvo kuopų vadai. NE KRIŠTAPONIS, O REIKALAS. Pastarąjį Baltarusijoje kaip 2-osios kuopos vadą ir KGB nustatė, pagal gausių liudininkų parodymus ir A. Rukšėnas jo kvestionuoti neturėjo teisė, neturėjo teisės ir M. Pocius nutylėti apie tą dokumentą.

10.  Šis M. Kačiulio pasitaisymas įrodo ir S. Rutkausko suklydimą, kuris net nežinojo, matyt, tokio N. Reikalo buvusio, kurį M. Kačiulis žinojo, ir vis tiek tarp jųjų pasimetė. O sovietinė prokuratūra to M. Kačiulio neįtraukė į protokolą, - neįtraukė net apie pusę pokalbių, ypač tų, kurie kompromituoja ne tik sovietinę prokuratūrą, bet ir tų, kurie labai kompromituoja sovietinę sistemą. Todėl minėti DU ISTORIKAI ATLIKO KAIP IR PAREIGYBINĮ NUSIKALTIMĄ, NESTUDIJAVĘ TOS TARPTAUTINĖS APKLAUSOS STENOGRAMŲ, kurių ir kitų dokumentų dėka net nebūtų kilę minčių kaltinti J. Krikštaponį, fantazuojant apie jo „išvyką į Baltarusiją“, kur tą nesąmonę neigia labai daug dokumentų.  

Čia dešinėje 1 pav. tenka pateikti 1941 m. liepos mėnesio viduryje sušaudytų politinių vadovų („politruk“-ų) ir kitų sovietinių karo belaisvių vadovų sušaudymo vietą vandentekio griovyje, kuris dar net 1944-05-28 fotografuojant buvo matomas, kaip užkasta vieta. Įdomiausiai tai, kad vokiečiai Minską fotografavo mėnesį prieš jo atidavimą sovietams.              To griovio tęsinys, su užkastomis žmonių aukomis (žemiau centrinės rodyklės) irgi matosi, nors jau mažesniu ryškumu iki labai tamsaus ploto (matyt arimo ir krūmyno), kur plonu violetiniu stačiau kampu linijomis pažymėta ypatingojo sovietinio karinio dalinio dalinio teritorija, greičiausiai vadavietė, galimai Varšuvos karinės sutarties radijo centrui, dėl ko šio karinio dalinio slaptumo labai vėlai buvo aptiktos tos sušaudytų žmonių aukos, kurių skaičius yra ne mažiau 10-13 tūkstančių.               Visą tai esu atlikęs labai išsamius bendruosius tyrimus ir ypatingai šioje vietovėje (jie dar nėra baigti), kurioje iš esmės gali labai keisti dr. A. Bubnio knygos apie A. Impulevičiaus batalioną Minske teiginius, nes tyrimą atlieku kartografijos dėka pagal savo Orientavimosi sporto šakos principus. O dėl A. Rukšėno absoliučių nesąmonių buvusioje Holokausto knygoje lietuvių kalba išleistoje, teko man 2 pav.: pasveikinti dr. A. Bubnį, kad jis į analogišką knygą, anglų kalbą išleistą, neįdėjo sveiku protu nesuvokiamų A. Rukšėno nesąmonių. 2 pav.: šių eilučių autoriui Žydų kultūros ir tapatybės muziejuje per naujos knygos pristatymą

1 pav.: šalia Minsko Drozdų kaimo apylinkėse buvusios karo belaisvių ir civilių Filtracijos stovyklos pakraštyje sušaudytų žmonių aukų griovys Liuftwafes avionuotrauka lėktuvu 1944-05-28 nufotografuoto iš didelio aukščio (apimant visą tuometinio Minsko teritoriją), todėl violetini objektų plonais brūkšniais vėliau atsiradusių objektų  vietos pažymėtos su tam tikra galima paklaida, nes AVIOnuotrauką tapatinti su šiuolaikiniais žemėlapiais nėra taip paprasta, nes šis avio vaizdas yra to vaizdo ŠV pakraštyje ir dėl lėktuve, esančios optikos sferiškumo, nuotraukų kraštuose vaizdai visada išsikraipo. Primenama, kad apačios kairėje Naujo Vilniaus gatvės tęsinio vietos ir kraštinio garažo bei kitų garažų šiauriniai galai nupiešti su vienu paskutiniu garažu; Gedimino stulpų pavidalo, pagal kurio šiaurę einama į dabartinį MONUMENTĄ, ESANTĮ  PRIE DVIEJŲ GRIOVIŲ SANKIRTOS, O TIKROJO GRIOVIO-TRANŠĖJOS SU AUKOMIS KRYPTIS BEVEIK ATITINKA KARINIO DALINIO TERITORIJOS KRAŠTĄ, kurio, tvorą taisant, 1957 m. atrasti aukų palaikai.  Todėl galima manyti, kad kitas griovys nuo Dolginovsko trakto gali būti paprasčiausias melioracijos griovys, nutiestas link dabartinio monumento, kaip tik, išlėkštėjusiu šlaitu-lėkštu slėniu, kur paprastai turėtų tekėti upeliai, ir jo pabaiga gali atitikti M. M. Grečaniko paminėtu upeliu. Juolab, prie Naujosios Vilniaus gatvės yra tamsus miško-krūmų ruoželis iki vienkiemio, ir kažkoks siauras tamsus ruoželis prie šių eilučių autoriaus violetiniai subraukyto ruožo kerta minėtą gatvę. Tai čia realiausia to upelio nutekėjimas gali būti. Todėl, geresniam AVIOnuotraukos studijavimui, siūlytina    ŽENKLIAI pasididinti šią AVIOnuotrauką.

3 pav.: 437 psl. „J.“ S. Rutkausko duomenų ignoravimas. Galima visą 437 psl. atidaryti.

               Kodėl A. Rukšėnas meluoja, neva, „Petruškevičius“? ? ? Prašom pažiūrėti, ką S. Rutkauskas rodo:

4 pav.: visiškai kitos vietos žudynes „J.“ S. Rutkausko 1961 m. lapkričio 18 d.  protokolas nurodo, nei  A. Rukšėnas prisapnavo, greičiausiai, net neatsivertęs ir net nematęs, o tik fantazijas kūręs tik tam, kad jam knietėjo tik J. Krikštaponį prie tų Petruškevičių pritempti?   Galima visą atsiversti ir pasididinti.

             Juk, aiškiai protokole parašyta, kad Minsko lageris buvo Maskvos gatvėje. Juk, reikia, bent, kiek. protauti, nes gatvės su kitų miestų pavadinimais prasideda prie kelių į tuos miestus besitęsiančius. Taip, kad prie ko čia, neva, „Petruškevičių kaimas“, kai jis yra visai į priešingą - į Vilniaus pusę nuo Minsko? Tuo labiau, duotas orientyras Radijo gamykla, kuri 1939 m. iš Vilniaus buvo pavogta. Tos Radijo gamyklos buvimą irgi reikia žinoti, jei rašai knygą, - tai ne reikia skaitytojų apgaudinėti. O tų apgavysčių „per akis“ ..., kuri nusitęsė net į Istorijos instituto garsiosios Pažymos 7-tąjį psl. taip:

 
5 pav.: ištrauka iš Istorijos instituto (Mindaugo Pociaus) paruoštos Pažymos, skirtos 2021-12-02 Ukmergės konferencijai 7-to psl. teiginiai apie Rudenske išsigalvojimus  (ypatingai neigiančių protokolų geltonai aukso spalva pažymėtų datos, apie vieną iš kurių M. Kačiulio 1982-08-16 Tarptautinėje apklausoje pasakiusiojo, jog kuopos vadu buvo ne Krištaponis, o Reikalas,

Tai viena iš iš baisiausių apgavysčių, minėtos Pažymos 7-tame psl., tik ką aptiktų, dėl kurių Instituto vadovybė, perskaičiusi pateiktus protokolus, įrodančius, kad „Baltarusijoje J. Krikštaponis“ būti negalėjo, privalėjo nutraukti tos pažymos rašymą. Jei to nebuvo padaryta, tai, matyt, kažkas uždraudė tuos protokolus matyti?      Todėl  jau į Seimo Nacionalinio saugumo, bei kitus Seimo komitetus  informavau apie  5 pav.  matomą Pažymoje padėtį.     Tačiau, panašu, kad į tą Pažymos 7-tą psl. nuplagijuota, būtent, iš lietuviškosios Holokausto knygos A. Rukšėno straipsnio, čia dešinėje  6 pav.  matomo. Prašome palyginti tai su aukščiau 5 pav.: Pažymoje nurodytais protokolais, kur,  nuo A. Rukšėno, M. Pocius plagijuodamas, net neprotauja, kad E. Guoga 1982 m. rugpjūčio 19 d. Tarptautinėje apklausoje ne kaip „tardomu“ negalėjo būti - TAI ABSOLIUČIAUSIAS TEISINIŲ ŽINIŲ NEIŠMANYMAS istorikų doktorantūroje, jau nekalbant apie jokių karinių pagrindų nežinojimo, kai M. Kačiuliui ir J. Grigoniui „karininkų“ laipsniai suteikinėjami, neskiriant kario nuo karininko. Tuo labiau, M. Pocius savo Pažymos 11 psl. net J. Krikštaponiui suteikė kapitono laipsnį, kai net A. Impulevičius tokios teisės neturėjo - tai žino net vaikai, kurie karus žaidžia.

6 pav.: nuorodos 51 ir 52 esančios 461 psl. Galima pamatyti visą šį 461 psl.

    Visą tai ar ne primena Kremliaus pasauliui brukamą naratyvą, kad „miške tik žydšaudžiai slėpėsi“?  Kad ir žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 Nr. 51(1) dabar žymios Holokausto tyrinėtojos iš Huderfieldo universiteto profesorės  Caroline Sturdy Colls (Dan Davido prizininkės)  daro iš M. Pociaus „mokslinio“-MANIPULIACIJŲ straipsnio per dėm iškreiptą vaizdą, apie , neva, „netikėtas institucines ir socialines komplikacijas, kilusias, vertinant istorinėje atmintyje J. K. veiklą, žyminčios kolektyvinės Holokausto atminties ir partizaninio pasipriešinimo susidūrimą šiuolaikinėje visuomenėje“
              Tai, ar Kremliaus propagandą nepasiekė pergalę per aplaidų LGGRTC-o "tyrimą"? Ar ir toliau Kremliaus-Minsko labui LGGRTC-as tarnaus, siekiant vėl užimti postą naujai kadencijai? Negi ne reikia apsivalymo tokio, kokį M. Gorbačiovas paskelbė?

     Kaip apie tai galvoja Kauno Sąjūdžio lyderis ir LGGRTC-o vyresnysis patarėjas Raimundas Kaminskas? Ar pagal savo pareigybių funkciją, renkant, nagrinėjant ir kaupiant istoriografijos bei šaltinių duomenis ..., ar gali pagal kompetenciją patarti Centrui šioje J. Krikštaponio klausimu tarptautinėje situacijoje, ar privalu tik pavedimus vykdyti, kaip pareigybinėje funkcijų sąraše numatyta? Ar tas funkcijas galima patobulinti, kai tas pareigas užima mokslų daktaras dar sociologijos srities?

     Ar galima sulaukti labai skubaus atsakymo-patarimo, kaip reaguoti šioje kritinėje situacijoje?
              Esu dėkingas už bendradarbiavimą ir būsiu toliau dėkingas.

 

Pagarbiai Vytenis Aleksandraitis tel.: +37064021719 el. paštas: trenerisvytenis@gmail.com