P. S.: raidė „K“ didžioji pavardės šaknyje paryškinimui, nes J. Krikštaponis nuo vedybų keitė pavardę į KriŠtaponį (vėliau dokumentais tai įrodysiu), bet, karo pradžios metu; besiruošdamas skyryboms su savo žmona, įvykusioms 1942 m. Vilniuje, matyt, jau, galima spėlioti, jog „sakytis kariams savo pavardę, galėjo pradėti senosios pavardės variantu?“, o ne kaip naujame prieškario jo dokumente, nors savo autentiškuose - gerai įskaitomuose savo parašuose tą raidę „k“ panaikino tik nuo vedybų ir jos bataliono dokumentuose nenaudojo, bei ... Todėl LGGRTC paskutinėje „pažymoje“ bei moksliniame GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnalo Nr. 1(51) Mindaugo Pociaus straipsnyje apie J. Krikštaponį yra pasityčiojimas iš skaitytojų, tikinant, kad jojo asmenvardis, neva, „Nepriklausomybės laike iškraipytas“, kai Centras ir Institutas „nežino“, jog  vaikams pavardes tėvai suteikia, ką tai žino jau vaikai Ikimokyklinėse įstaigose. Taip, kad Centro ir Instituto vardu buvo pademonstruotas E-paveldo ignoravimas, net   nematant raidės „k“ pavardės šaknyje, - tai veidrodis šioje temoje minėtų valstybinių įstaigų „moksliškumo lygio“.

        
     Taigi, E. Guogos liudijimas tardymo protokole atrodo taip:

1 pav.: ištrauka iš Edvardo GUOGOS 1982-02-24 Vilniuje apklausos protokolo 2-o psl. ir 216 archyvinės numeracijos lapo,
 kurio visą lapą pridedu PRIEDUOSE; dokumentų vaizdų failus su jų užvardymais archyvinių adresų. 
Visuose tuose dokumentuose AŠ BRAUKAU-ŽYMIU RAUDONAI PERFOMANSO STILIUMI, 
kad niekas nepagalvotų, jog tai „KGB-istų žymėjimai“, ir ant tų dokumentų
 RAUDONOM RAIDĖMIS PASTABAS-KLAUSIMUS RAŠAU.  
(Galima ženkliai pasididinti ir prasiplėsti šį vaizdą.)  

 

        Šio Edvardo GUOGOS, sūnaus Jono, gimusio 1913 m. JAV Bruklino mieste, vedusio ir pensininko, tada (1982 m.) gyvenusio Šakių miesto Tarybų gatvės 53-5,   LIUDYTOJO APKLAUSOS PROTOKOLAS prasideda 215-uoju archyviniu numeriu ir apklausa vykdyta Vilniuje 1982 m. vasario 24 d., pradėjus apklausą  10 val. 30 min. bei pabaigus 12 val. 50 min., kuris saugomas Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA) ir Lietuvos centrinio valstybinio (LCVA) archyvo Kopijavimo ir mikrofilmavimo skyriaus nufotografuotas iš FONDO K-40, APRAŠO 2, kurį nufotografavau iš mikrofilmo Nr: .2 1 .1.0, kurio originalas yra Sov. Sąjungos valstybinio saugumo komiteto (KGB) byloje; t. y.:

 ДЕЛО № 13, т.1
 „Материалы и отношении нацистского ... преступника   И О Д И С А  Ю. Ю.“ 

 

        Pagal BYLOS VIDAUS APYRAŠĄ, prasidedančiu lapu 1,  šis E. Guogos apklausos protokolas yra įrašytas 71-u Eilės Nr.-iu ir šio dokumento pavadinimas „Liudytojo Guogos E. J. apklausos protokolas“ su Lapų Nr.-iais 215-218 bei 1982-02-24 pastaba.

        

      Kadangi man nėra techninių galimybių perkrauti savo „kazlusporto.puslapiai.lt“ tinklalapio serverio tų visų begalės didelio kiekio apklausų lapų vaizdų nuotraukomis, tai todėl dabar trumpai charakterizuoju Edvardą Guogą, kuris apklausos protokolo 1-mame psl. (216 lape) nurodė, jog į batalioną įstojo kaip į SAVISAUGOS BATALIONĄ liepos mėnesyje, kai jis dar, jo žodžiais, tas batalionas „... organizavosi Kaune. Tada batalionas turėjo patalpas amatų mokykloje Miškų gatvėje Kauno miesto cente.“ jam vadovavo ne A. Impulevičius, o majoras Šimkus ir pirmasis „vėliau buvo paskirtas ...“ .

      Iš šios labai svarbios aplinkybės galima spręsti, jog E. Guoga kaip bataliono senbuvis ir turėjo matyti, kaip į batalioną jojo kuopos vadu tapo Juozas Krikštaponis, jį privalėjo gerai pažinoti, nes išvykai į „gaudynes“ Jonavos miškuose, kurias pagal kitų liudininkų teiginius vadovavo, būtent, J. Krikštaponis. Todėl E. Guogai ir privalėjo išstrigti atmintyje kuopos vadų pokytis, ir todėl jįjį paminėti turėjo. Todėl šis E. Guogos liudijimas dėl Krištaponio ir Tamošiūno pasikeitimo 2-ajai kuopai vadovavimo turėtų būti labai patikimu. O, kad silpnai jis atsiminė savo kuopos numerį, dėl ko „prisidirbę istorikai“ gali kabinėtis, kaip jiems įprasta „tyrinėti“ Redukcionistiškai-STALINISTIŠKAI, - viską tik iš konteksto traukiant,  tai juos reikia „nulinčiuoti“, nes jiems reikia įtikinti, jog REIKIA MOKSLIŠKAI - Holistiškai (VISUMINIAI) PROCESĄ MATYTI.

        O tada pasimatys, jog tai labai natūralu neatsiminti kuopos numerio, nes pagal kitus liudininkus toje kuopoje visokie pokyčiai vyko, kuriuos aš vėliau pateiksiu, jog šios J. Krikštaponio 2-osios kuopos vadai dažnai kaitaliodavosi ir šita kuopa daugiausiai būdavo naudojama žudynėms - tai liudija beveik visi liudininkai, kurių daugiausiai ir yra iš tos pačios 2-osios kuopos. 

       Ir tai labai natūralu, KAI PASTOVAUS KUOPOS VADO NEBELIKO (J. Krikštaponiui, greičiausiai, patekus į nacių valdomą Kauno kalėjimą - tai dar hipotezė) - NELIKO KAM RŪPINTIS TOS KUOPOS KARIAIS, KAD JIE NEBŪTŲ ĮTRAUKIAMI Į KARINIUS NUSIKALTIMUS. Juolab, pagal liudininkus, toje kuopoje žudynėse asmeniškai labai reiškėsi (po sušaudymų dar gyvus-sužeistus pribaiginėdami) tai 2-ajai kuopai priklausantys karininkai leitenantai Marcišauskas, J. Juodis ir, ypač, j. ltn. Gecevičius, kuris organizavo iš visų kuopų savanorių-žudikų specialiąją komandą, nes, neįpratusiems žudyti, iš karto bloga pasidarydavo, ir juos, čia pat, reikėdavo keisti. Be to, pastarasis (Gecevičius) gerai mokėjo vokiečių kalbą ir jis labai bendraudavo su vokiečių vadovybe bei perduodavo batalionui jųjų nusikalstamus nurodymus.

 

     Taigi, galima daryti drąsią prielaidą, kad jeigu „būtų Baltarusijoje J. Krikštaponis“, tai jis, kaip, irgi, labai gerai mokantis vokiečių kalbą, gal, nebūtų leidęs savo pavaldiniui reikštis ir patsai būtų su vokiečiais bendravęs, bei, kaip teisę išmanantis (buvo VDU teisių fakultete išklausęs 5-ių semestrų kursą, nurodytą jo laipsnio Pakėlimo lape  - ...), gal, būtų įrodęs vokiečiams, kad tai Kariniai nusikaltimai? Juolab, jis tai vokiečiams įrodyti sugebėjimą pademonstravo, išgelbėdamas Bognopolio kaimą nuo sudeginimo su žmonėmis (...). 

        Svarbiausia, kad nėra jokio liudijimo apie J, Krikštaponio bendravimą su vokiečiais, - o tai šokiruoja, kas jau prieštarauja elementariausiai logikai, nes LGGRTC paskyrė tik vieną istoriką Alfredą Rukšėną, kuris, greičiausiai, net suignoravo prie Centro sudarytą Pasipriešinimo (Rezistencijos) dalyvių teisių komisijos ... nurodymus: pateikti J. Krikštaponį charakterizuojančius duomenis ir ištirti, kodėl tik po 20-40 metų atsirado „kaltinimai“ Didvyriui, kurie mąstantiems ir kėlė įtarimus:

       P. S.:  o įtarimų pagrindą sudarė tai, kad labai jau panašu, kad buvo laukiama, kol numirs paskutiniai J. Krikštaponio biografijos liudininkai, - tai: 
 

                          1.    a. a. 2008 m. J. Krikštaponio ryšininkas bei kaimynas ir žymus tautodailininkas Mykolas Dirsė, kuris savo darbus  eksponavo net LGGRTC muziejuje.
 

                          2.    a. a. 2010 m. minėtas Edvardas Guoga.

                          3.    a. a. 2 011 m. vasario pabaigoje į Anapilį išėjo J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė-Juodienė, kuri vienintelė iš seserų visą laiką gyveno pas tėvus ir per visą vokiečių okupacijos laikotarpį matė savo brolį namuose nuo vokiečių besislapstantį, kai jis grįžo iš kalėjimo, ir tą labai svarbų liudijimą paliko  Atsiminimuose, kraštotyrininkų užrašytuose . Pagal logiką, broliui Juozui slapstytis nuo vokiečių reikėjo, gal, kad negrįžti į batalioną, kuris užsiiminėjo ne tuo, kuo reikėjo - apie tai galėjo pranešti artimas giminaitis, pusseserės vyras generolas S. Raštikis, kurio dėka, pagal šios sesers Veronikos įsitikinimus, ir buvo išlaisvintas J. Krikštaponis iš kalėjimo to generolo  dėka. Negrįžti į batalioną J. Krikštaponis galėjo, gal, ir oficialiai, nes kalėjime dėl labai prasto maisto buvo sublogęs (apie tai dar atskirai pateiksiu samprotavimų), o, gal, pažįstamo-draugo - Karo gydytojo dėka ar ne galėjo būti nusilpimas diagnozuotas su būtinybe reabilituotis? Tik tuo „girtis“ nei namuose nei niekur, gal negalėjo, kad vokiečių laikais slapstėsi nuo vokiečių, ypač, po Bognopolio kaimo išgelbėjimo, netikėtai, iš kažkur jam atsiradus? Tai, ar ne jis pats tada galėjo sugalvoti „legendą-pasaką“, neva, apie „iš Baltarusijos grįžimą“ savo kaimynams, tolimesniems artimiesiems (su juo negyvenusios sesers Elenos šeimos nariams)  bei savo buvusiai žmonai per skyrybas, su kurios nuotrauka kišenėje; ir turėjo žūti, nes ją, pagal kraštotyrinius tyrimus-pasakojimus artimųjų - vis tiek po skyrybų savo Kunigundą mylėjo?  O jojo iš kalėjimo išlaisvinimo, bei minėto generolo poveikio simptomai aiškiai matomi LCVA archyvo fondo R-1444 dokumentuose, į kuriuos reikia žiūrėti kitu kampu; pagal mokslinius, o ne pagal politinius principus, apie kuriuos čia žemiau pabrėšiu. Tik, labai liūdna, kad  Didvyrio sesei Veronikai, tik, tik išėjus į Anapilį, čia pat, net padoriai gedului dar nepasibaigus, labai artimas bolševizmui  Anarchijos Lietuvoje puoselėtojas bei savo F. b. profilyje kaip ir 1940 m. sovietinės okupacijos garbintojas Evaldas Balčiūnas2011 m. balandžio 11 d. savo ekstremistiniame „antifa“ tinklalapyje ir paskelbė apie J. Krikštaponį tame batalione, ir to bataliono nusikaltimus. O tai iššaukė ir piketus tuo asmens organizuoto, kuriam dabar baudžiamoji byla iškelta už Partizanų diskreditavimą bei pabėgusiam į Rusiją. (...)  Bet, civilizuotame-demokratiniame pasaulyje, gal, neturi būti taikomos kolektyvinės bausmės tik už trumpalaikį priklausimą ...? 

                        4.   a. a. 2022 m. J. Krikštaponio kaimynas, kurį Didvyris savo išminties ir teisinių žinių dėka išgelbėjo savo kaimyną bei jojo tėvus - ir kitus artimus nuo sudeginimo dar to kaimyno vaikystėje, ir kuris 2021-12-03 Ukmergėje per mokslinę konferenciją bandė apie tai detaliai papasakoti, iš anksto užsirašęs diskusijose. Tačiau tos konferencijos diktatorius - Lietuvos istorijos instituto pavaduotojas bandė neleisti pasisakyti, o patsai direktorius net nutraukė liudininko pasakojimą, o tas išvytasis čia pat ir IŠĖJO Iš Šio Pasaulio, nusinešdamas labai svarbią paslaptį, kuri „istorijos?“ institutui buvo kaip ir žalinga pagal propagandos tikslus, kad giliau skleisti melą toje mokslinėje konferencijoje, kuris buvo pradėtas to „instituto?“ Pažymoje, kurią LGGRTC nuplagijavo su visomis grubiausiomis klaidomis apie kurias  pačias svarbiausias 7-ias  apgavystes pateikiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkei Skirgailei Žalimienei.

 

       Kaip tik, Rezistencijos dalyvių teisių komisijos nurodytų-siūlytų klausimų LGGRTC, greičiausiai, netyrinėjo - netyrinėjo ir kraštotyrininkų užrašytų atsiminimų apie J. Krikštaponį bei jo ypatingąsias savybes? Netyrinėjo ir šio dvigubo Didvyrio net prieš nacizmą atlikto protesto aplinkybes bei to įvykio psichologinių aspektų, o, svarbiausia, - laikmečio nenustatė. O, kaip tik, visų istorinių aplinkybių visuma apie tą įvykį Ukmergės restorane su loginių faktų gausa krypsta į 1941 m. rudenio pradžią - į Holokausto Ukmergėje vykdymo laikotarpį! Be to, A. Rukšėnas, vargu, ar tyrinėjo LYA apklausų protokolus, kuriuose yra visa aibė sveiku protu nesuvokiamų prieštaravimų!? Čia žemiau kai kuriuos ir pateikiu - ypač, PAGRINDINĮ MOKSLIŠKUMO IGNORAVIMĄ - TAI IGNORAVIMĄ DVIEJŲ PAGRINDINIŲ ARCHYVŲ DOKUMENTUS, VIENAME IŠ JŲ NET NEBUVUS VISAI ir todėl „pažymose“ „skaldant pasakas“, apie kurias dar čia žemiau primenu.

 

     Sveiku protu nesuvokiama, kaip istorikui „negalima buvo“ pastebėti, kad, net paties 3-čiosios kuopos vado Juozo ŪSELIO tvirtinimo, jog jojo 3-čioji kuopa ir Zigmo KEMZŪROS vadovaujamoji 1-oji kuopa atlikinėjo pastovius įvairių objektų saugojimo bei kitus darbus, o pagal J. Ūselį, atseit, „2-oji kuopa pasilikinėdavo kareivinėse tam, kad ją panaudoti specialiose - žudynių vykdymo operacijose“? (...) Kodėl istorikai neatliko analizės tokio teiginio, kad, gal, ir kiek klaidingo?

        

        Šokiruoja, jog Juozui Ūseliui skirtame mirties nuosprendyje pabrėžta, jog šis; kaip 3-čios kuopos vadas žudynėms vadovavo ir 2-ajai kuopai. Šis teiginys yra toks:

2 pav.: nuosprendžio 1962-10-20 Vilniuje nuo 1-mo lapo iki 14-to 14-tas psl., ištrauka mininti J. Ūselį kaip 2-os kuopos vadą.
Padidintą vaizdą galima atsiversti priede.
 Tai dar vienas įrodymas, kad J. Krikštaponio būti negalėjo, jeigu jau kolega A. Ūselis pavadavo žudynėse. 
 Pabraukta koncentracijos stovykla, nes ne aišku, ką tai turima mintyje - ar Civilių, ar Karo belaisvių stovyklas? Mat, Karo stovyklas neturėtų būt vadinamos "Koncentracijos" stovyklomis - taip mano žymus Baltarusijos kraštotyrininkas Olegas Usačiovas, tyrinėjęs Štalag-352 istoriją. 
(Galima ženkliai pasididinti ir prasiplėsti šį vaizdą iki pilno lapo vaizdo)

 

        Kad tai, neva, „spausdinimo klaida“ - neatrodo, nes skaitymo zonoje yra čia pat pabrėžta jojo 3-čioji kuopa, ir jeigu būtų, neva, „klaida“, tai kiekvienam pašaliniui čia pat kitoks kuopos numeris net „akis išbadytų“ ir niekas nesuprastų, kaip iš kart dvejoms kuopoms galima vadovauti! Juolab, teismo nutartis; dar su mirties nuosprendžiu, - tai, jau per daug atsakingas dokumentas, kad tokią „pačią grubiausią klaidą“ palikinėti. 

        Tuo labiau, kad šioje teismo nutartyje pažymėtas žudynėms J. Ūselio vadovavimą 2-ajai kuopai patvirtina, atseit, 2-oje kuopoje „tarnavęs“ P. Saulevičius, kurio  vyko 1982-02-09 apklausa ir jos teiginį matote to apklausos protokolo 2-trame psl. bei 203 lape, įrodinėjantis, jog  „2-os kuopos, kurioje P. Saulevičius tarnavo, vadu buvo kapitonas Ūselis“. Tas liudijimas atrodo taip:  

3 pav.: Neai6kaus kažkokio "P. Saulevičiaus, neva, iš 2-osios kuopos, kurio 2 ir 3 psl. pilni pateikiami prieduose.

(Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  2-tro puslapio vaizdo)

 

     Aišku, įtartina, kad tas P. Saulevičius galėjo sumaišyti savo kuopas, būdamas, kad ir 3-čioje ir vienu skaičiumi apsirikdamas? Bet, deja, aš tokio „P. Saulevičiaus“ nei 3-čioje kuopoje ir, aplamai, - jokioje kuopoje neradau;  garsiojo spalio 06 d. išvykos iš Kauno į Minską vykimo įsakymo Nr. 42 tarp pusės tūkstančių bataliono karių sąraše. 

        Labai panašu, kad J. Ūseliui mirties nuosprendžiui paskelbt, galėjo pritrūkti kaltinimų, todėl KGB-istai ar ne GALĖJO IR NUO GATVĖS BET KOKĮ „ l i u d i n i n i n k ą “ PASIKVIESTI ? ? ? Mat, jis labai keistai liudija - tokių „pasakų“ aš dar ne mačiau protokoluose tarp per keliasdešimt liudijimų, kad pradėtų aiškinti, kad tik, neva, „Minske pradėjo pažinti karininkus“, lyg, į Minską „nuo gatvės paimtas“ be jokio apmokymo. Dar tokių „stebuklų“ negaliu įsivaizduoti kariuomenėje, kai į kovinę užduotį-komandiruotę važiuojama „be jokio susipažinimo“.  Juolab, ATRODO, MIKROFILME PIRMOJO APKLAUSOS LAPO NENUFOTOGRAFAVAU, abejoju, ar praleisti galėjau? Todėl to „P. Saulevičiaus“ asmenybė visai nežinoma, galima įtarti, kad KGB ar ne „paslėpė“ titulinį apklausos protokolo 1-ąjį puslapį, kad niekas nesiaiškintų to „liudininko“? (Būsiu dėkingas, jei kas LYA archyvo mikrofilme patikrins mano fotografavimo kokybę)  Jeigu mirties nuosprendžiui buvo falsifikuotas „liudininkas“, tai okupacinės KGB-istų struktūros dokumentų „parodymais“ VISIŠKAI PASITIKĖTI NEGALIMA - tam įrodymus dar labiau šokiruojančius vėliau pateiksiu.   

        Aišku, čia galėjau atlikti fotografavimo arba klaidą, praleidęs 1-mą psl. (reikia tam vėl važiuoti į sostinės LYA archyvą, kad tikrintis, ir reikia su FotoŠopu dirbti su minėto įsakymo Nr. 42 neįskaitomų-sutrešusių   puslapių pabaigų perskaitymui. Tam reikia daug laiko skirti analizei ir analizei istorinei, ar galėjo dar papildomai kiek vėliau atvažiuoti į Minską karių-"policininkų?"? Todėl teisme negalima skubotai svarstyti Atminimo Didvyriui klausimo, nes iš naujo reikia kruopščiai atlikti tyrimus. Galima „pasigrožėti“ Saulevičiumi dar ir kitame - 3-čiame to apklausos protokolo puslapyje:

4 pav.: tas pat "P. Saulevičiaus" apklausos protokolo 3 psl.  204 lapas
(Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  2-tro puslapio vaizdo)

        Toliau iš 3-čio psl. to Saulevičiaus apklausos protokolo matome minintį ltn. Juodį, kuris buvo 2-oje kuopoje. Tai tada P. Saulevičius turėtų būti irgi 2-oje kuopoje. Todėl visai neaišku, ką veikė 3-čios kuopos vadas J. Ūselis tarp kitos kuopos karių? Negi, tikrai, vadovavo? Tai, tada, kur J. Krikštaponis dingo? Su tokiu klausimu aš atsibosiu - jį pastoviai uždavinėsiu kituose dokumentuose. O čia 4 pav.: be niekur nieko, net „kelių šimtų“ gyvenvietės gyventojų „sušaudymas“, jei jie nebuvo taip vadinami „tarybiniais piliečiais“ (žydų tautybės), tai ta gudų sunaikinta gyvenvietė būtų žinoma ne tik Baltarusijoje. Todėl šį „liudijimą?“, net nepasidomėjus gyvenvietės pavadinimu, tai kokio reikia būti bukopročiu, kad versti tyrėjus istoriškai-geografiškai tikrinti?

     Labai stebina „liudytojo“ - didžiausio J. Krikštaponio „kaltintojo“ LGGRTC „pažymose“ Martyno Kačiulio LABAI IR NET SKANDALINGAI PRIEŠTARAUJANTYS „parodymai“, kurių istorikai „nematė“ - apie juos reikės atskirą temą pašvęsti. O, štai, 1982 m. per apklausą, dalyvaujant JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui ir iš JAV Jurgio Juodžio gynėjai-advokatei N. Grybauskaitei, akivaizdžiai iš apklausos protokolų, ir, ypač, iš stenogramos matosi, jog J. M. Kačiulio parodymai koreguojami. Matyt, 1980 metais M. Kačiulis per daug pripasakojo apie J. Krikštaponį, todėl apie jį, korekciją, atliko, štai, šią:

5 pav.: netikėtas M. Kačiulio posūkis J. Krikštaponio atžvilgiu
(Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  2-tro puslapio vaizdo)

     Taigi, žudynėms efektingiau vykdyti, M. Kačiulis pasakoja, kad batalionas daromas rinktinis ir tuo tikslu, neva, 2-ajai kuopai N. Reikalas keičia J. Krikštaponį, kuris jau Kauno VII-tame forte buvo patyręs prie žudynių vadovavimo, ir, gal, todėl 1985 m. JAV nusišovė?

      Kiek „patikimas“ toks „liudijimas“, tai tas pat, kaip ir Z. Kemzūra su J. Ūseliu, savo kaltei nuplauti, primeta „parodymuose“ J. Krikštaponį, nes pastarasis, kaip Ukmergės būrių vadas, su slapyvardžiu „Pakalnis“, privalo žinoti, jog J. Krikštaponis žuvo. Todėl jojo pakišimas KGB tardytojams turėjo būti kaip ir būtinybė. Todėl pastarieji J. Krikštaponio „kaltintojai“ su M.  Kačiuliu ir kabutėse „Jonu Rutkausku“ (kabutėse, nes tokio asmens tame 2/12 bataliono pusės tūkstančių karių sąraše taip pat nesuradau, su kuriuo 2014 m. gruodyje LGGRTC buvo apgaudinėjama L. R. Generalinė prokuratūrą - apie pastarojo akibrokštą kitą dieną papasakosiu), labai panašu, jog  vis šie galėjo ir žinoti, jog J. Krikštaponis žuvęs, todėl jįjį ir pakišinėjo KGB-istams.

        Bet, deja:

 

J. KRIKŠTAPONĮ „baltarusijoje“ NEIGIANČIŲ YRA

 ŽYMIAI DAUGIAU, NEI TEIGIANČIŲ

Pirmiausiai, AČIŪ man reikia sakyti Genocido-Rezistencijos tyrimo Centrui už man  atsiųstus pirmuosius neigėjus. Tai, pirmiausiai, štai, šie:      Prašyčiau palyginti Henriko SALELIONIO parodymą su šios temos pradžioje paskelbto Edvardo GUOGOS parodymų              Kaip matome, kad buvo kaip ir ne labai aišku, ką tai pas H. Salelionį galėtų reikšti  „iš pradžių“. Lygiai tokius pat du žodžius „iš pradžių“ teikė ir puskarininkis iš Punios Juozas Vėsa, kurio parodymus irgi man LGGRTC atsiuntė:    6 pav. ir 8 pav.: man LGGRTC atsiųstieji ir 7 pav.: visai neseniai mano atrastasis J. Guogos teiginys. " (Galima šį  LGGRTC man atsiųstąjį vaizdą ženkliai pasididinti)

     Štai,  1961 m. rugsėjo 01 dieną vyko Arlausko Jono apklausa  Mordovijos Javas lageryje; netoli mano aptarnaujamų radarų, su kuriais fiksavau dviejų kosmonautų (V. Komarovo ir J, Gagarino žuvimus - pastarojo nužudymą) ir iš iš kitos pusės Baraševo moterų politinių kalinių lageryje, kuriame vėliau po manęs kalėjo tik ką mus palikusi sesė Nijolė Sadūnaitė.  Tai, tame Javas lageryje tą ir kitas dvi dienas vyko labai daug apklausų, kurie šokiruoja kai kurių atsakymais. Bet, pirmiausiai, atkreipiu dėmesį į J. Arlausko teiginį:

9 pav.: 1961-09-01 Javas lageryje LTSR. prokuratūros apklausa 282 lap, 3 psl.
(Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  3-čio puslapio vaizdo)

       D ė m e s i o ,  J. Arlauskas ATSKLEIDŽIA LABAI SVARBIĄ DETALĘ-RAKTĄ Į TOLIMESNIUS TYRIMUS ! ! !

ų
10 pav.: tą pačią rugsėjo1-ąją dieną J. Arlauskas 1-mame psl. atskleidžia visą mįslę apie Nikodemą reikalą
(Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  1-mo puslapio vaizdo)

        Kaip matome, Jonas Arlauskas į batalioną įstojo rugpjūčio pabaigoje ir kaip 2-osios kuopos vadą mato jau ne J. Krikštaponį, o Nikodemą REIKALĄ, PAVADAVUSĮ Juozą KRIKŠTAPONĮ, kuris rugsėjo 25 dieną 7-iom dienom išėjo atostogų  ir iš jų, prieš pačią išvyką į Minską galėjo ir negrįžti - galėjo Ukmergės restorane GESTAP-ui į nagus įkliūti ir ...
        Vėliau pateiksiu J. Krikštaponio išėjimo į atostogas įsakymą, o taip pat ir iš jų grįžimo, kuris gali būti abejotinu, nes tame jo „grįžimo“ paminėjime paminėtas jojo sugrįžimo raportas, bet, kažkodėl jis neprisegtas - to raporto nėra, kaip yra Jono Klimavičiaus analogiškas ranka rašytas raportas, apie kurį jau esu daug kur rašęs ir vėliau priminsiu. Todėl iš atostogų „grįžimas“ ne visiškai patikimas.
        Na, o kad Jonas Arlauskas užfiksavo atmintyje N. Reikalą, tai irgi natūralu, kad ji visą rugsėjį galėjo būti apmokymuose ar sargybose ir galėjo nepastebėti J. Krikštaponio, o N. Reikalą galėjo ir Minske dažnai matyti. Tai, kaip matome, J. Arlauskas 2-osios kupos vadą savo liudijimuose mini ir Tamošiūną ir Reikalą, lygiai taip pat, kaip tai darė puskarininkis iš Punios Juozas Vėsa, irgi tuos pačius minėdamas, kuriuos jis matė dar ir J. Krikštaponį, kurį pakeitė pagal jį Tamošiūnas ir jie tarpusavyje su N. Reikalu kaitaliodavosi. Mat, pagal 11 pav.:  V. Tamošiūnas yra 1-ojo būrio vadas, todėl, pagal karinę tradiciją  kupos pavaduotoju turėtų būti, būtent, pirmojo padalinio vadovas.
        Panašu, jog, kaip J. Arlauskas bei ..., taip ir KGB irgi galėjo tą J. Krikštaponio pakeitimą N. Reikalu pastebėti ir todėl į KGB-istų sudarytą 2-osios kuopos sąrašą J. Krikštaponio pokytį į J. Reikalą fiksavo irgi, gal, kokiais tada išlikusiais dokumentais, kurie šiuo metu, gal aptirpo?

11 pav.: apie 1981-1982 m. m. KGB sudaryto J. Krikštaponio 2-osios kuopos Sąrašo įvadinė dalis,
kurio visą 1-ąji to Sąrašo puslapį galima atsidaryti.

     Taigi, 11 pav.:  matote dokumentą, kuris įrodo, jog mūsų Valstybinėse-mokslinėse Instituto (istorijos) ir Centro (tyrimo) įstaigose mokslininkai neturi Pradinio išsilavinimo, nes nemoka to dokumento perskaityti - „nemato“, jog kuopos vado pareigybė parašyta VIENASKAITOS formoje, todėl, panašu, kad nusikalstamai ignoruoja šią vienaskaitos formą ir savo „pažymose“ apie šios kuopos vadą J, Krištaponį po 1941 m. spalio mėnesio paisto, jog, neva, „jie abu pareigas ėjo pasikeisdami.“, kas yra didžiausia VADYBINĖ NESĄMONĖ, nes dviejų vadovų, vienu metu tas pačias pareigas užiminėjančių nebūna. Paprastai, gali ne vienas būti pavaduotojas, kurie ir kaitaliotis gali, ypač, kai J. Krikštaponis galėjo neišvykti.
        Daug kas klysta, matydami šį dokumentą, pamanydami, jog „N. Reikalas vadu tapo, žuvus pirmajam ...“.
        Daug „iečių sulaužyta“ ir dėl pirmojo asmens pavardės pokyčių bei nurodyto ne to tėvavardžio. O, čia paaiškinti galima labai parastai, jog, KGB-istai galėjo ir nežinoti, kad J. Krikštaponis keitė nežymiai savo pavardę, todėl jie surado jo tėvo amžiaus Ukmergėje bažnyčios dokumentuose fiksuotą Karolį KriŠtaponį, ir todėl ...

         Todėl dar pratęsiu dėstymą, nes nei mažiausios dalies čia neišdėsčiau - dar ne visus parodžiau, kurie J. Krikštaponio „baltarusijoje“ nematė - vietoje jo matė visai kitus. Juos teks ir parodyti kitam kartui.

Tai, iki kito karto!

Vytenis 

Jonava 2024-04-12 11:52

 

dėl J. Krikštaponio tęsinys - II-oji dalis Laba diena!       Kam nerašiau šio  laiško I-os dalies ir kas nori ją prisiminti - galima internete I-ąją dalį atsidaryti - ten yra ir šio laiško II-oji dalis, kaip mano naujų atrastų Ypatingajame archyve sankaupa.       Prieš tęsiant tų naujų faktų pateikimą, noriu nukrypti trumpam į prasidėjusio teisminio ginčo problemą, kur man Pareiškėjų skundo kai kurie momentai neaiškūs, nes aš Pareiškėjų motyvų nemačiau, o tik matau iš teisėjo  Sauliaus Jakaičio  ir LGGRTC gen. direktoriaus dr. A. Bubnio komentavimų. O jie atrodo labai  grėsmingai. Neaišku, ką galima išreikalauti iš Istorijos archyvo, kuriame, pagal fondus nieko nematau, kas gali būti jame susiję su J. Krikštaponiu? Su juo visi dokumentai yra tik Centriniame valstybiniame (LCVA) ir Ypatingajame (LYA) archyvuose, su kurių dokumentų nuotraukų gausa atidirbau 2 metus, ir tie dokumentai bei jų visuma, kuriuos skelbsiu čia toliau, kardinaliai keičia istorinę J. Krikštaponio situaciją, nes jo buvimo Baltarusijoje tikimybė sumažėjo iki menkiausio minimumo, nes DAUG LIUDININKŲ NUSIKALTIMUOSE KITUS 2-os KUOPOS VADUS NURODO, o nusikaltimuose „Krištaponį“ minėjo tik 4 „liudininkai“, ir jie yra labai nepatikimi, su akivaizdžiais įrodymais, kad jie apie J. Krikštaponį privalėjo meluoti, tam, kad nuo savęs kaltę nuplauti dėl žudynių, nes šmeižiamasis buvo žuvęs.         Apie tai pateiksiu didelį skyrių analizės bei skandalingus parodymų prieštaravimus, kuriais, manau, kad Kriminalistikos specialistai tokius „liudijimus“ atmestų, kaip tai 11 pav.:  atmetė 1981 m. KGB-istai - Kriminalistikos specialistai, neėmę domėn dabar istorikų užskaitytų melagingų „liudijimų“, kurie 2-osios kupos vadu nuo 1941 m. spalio mėnesio matė ir nustatė Nikodemą Reikalą, kurį ir liudija daug liudininkų, kurie čia bus visi pateikti. Todėl istorijos „specialistai“ kvestionuoti KGB-istų kaip geresnių specialistų jokios teisės neturėjo - neturėjo teisės kvestionuoti ir NKVD-istų specialistų išvados, kurie konstatavo, kad J. Krikštaponis po dezertyravimo iš Raudonosios armijos, buvo namuose, o po to į Vietinę rinktinę generolo Plechavičiaus įstojo. Kad tuo laikotarpiu J. Krikštaponis buvo namuose, liudijo daug kaimynų - jų liudijimus fiksavo kraštotyrininkai, bet, panašu, kad sąmoningai buvo laukta, kol jie numirs.        Juolab, kad NKVD žinojo, jog J. Krikštaponį buvo suėmę naciai - jį kalino, bet, panašu, jog jie sąmoningai nutylėjo to įvykio datą, nes, matyt, norėjo J. Krikštaponio iš kalėjimo išlaisvinimu apkaltinti generolą Stasį Raštikį ir per Sąjungininkų (britų ar amerikiečių) apgavystę, gal norėta jį į Maskvą parsivežti?         Tai HIPOTEZĖ, kurią reikia tyrinėti, ieškant dokumentus ne tik Maskvoje, bet, gal ir pas Sąjungininkus kur nors, kad įminti mįslingą istorikų slėptą ir mano paviešintą NKVD dokumentą, apie kurį čia dar minėsiu?)      Taigi, dėl dabar vykstančio teismo, labai pavojingą matau dr. A. Bubnio dėstymą apie labai ilgo pavadinimo Dekomunizacijos-desovietizacijos komisiją (toliau Komisija) ir jos nutartį šalinti Didvyriui atminimą, kuris gresia bylos pralaimėjimu, jeigu nepavyks įrodyti, jog ta garbinga Komisija buvo apgauta akivaizdžiais ir grubiai klaidingais ir, net, galimai, suklastotais teiginiais, kurių labai daug ir apie juos teks daug dėstyti - trumpai išdėstyti nebus įmanoma, nes įrodinėjimo procesas bus labai ilgas.         Nesuprantamas pareiškėjos LPKTS vaidmuo šioje Komisijoje ir nesuprantami dr. A. Bubnio priekaištai, nes mano žiniomis šios organizacijos atstovas buvo išvykęs į tarptautinę komandiruotę ir tos Komisijos pirmajame posėdyje nedalyvavo.  Todėl dabar vykdoma Lietuvos gyventojų apgavystė, kad, neva, „visi Komisijos nariai vienbalsiai balsavo“. Juolab, toje Komisijoje neturėjo teisės būti ir melagingą istorinę „pažymą“ parašęs asmuo, apie kurią žemiau dėstau.         Pirmiausiai, manyčiau, kad jau reikia ginčyti dėl J. Krikštaponio atlikto biografijos nekokybiško „tyrimo“, pažeidus net elementariausius mokslinius principus. Apie juos čia nesikartosiu, nes konceptualiai juos visus buvau išvardinęs 2023-11-07 11:33  laiške; skirtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkei Skirgailei Žalimienei, o tas laiškas yra įtrauktas į bylą.         Be to, tie pažeidimai akivaizdžiai matomi prie LGGRTC skundžiamo PA-2 sprendimo pridėtame priede, taip vadinamoje „pažymoje“, nes ji niekieno nepasirašyta - yra anoniminė,  ir jos tikrąjį autorių galima nustatyti pagal plagiatų nustatymo būdą, tekstą įvedus į GOOGLĘ. Ji ir nurodo 2021-12-03 Ukmergės mokslinei konferencijai skirtą Lietuvos istorijos instituto (toliau LII) istoriko Mindaugo Pociaus parašytą Pažymą, kurią rašau iš didžiosios raidės, nes joje jau kaip ir pagal Holizmo (VISUMINĮ) principą pirmą kartą paminėtas istoriškai keistas ir neištirtas NKVD generolo Piotro Kapralovo raštelis, atskleisti didžiausio J. Krikštaponio „kaltintojo“ - „liudytojo?“ Mindaugo Kačiulio prieštaringi vertinimai ir juos reikalaujama ištirti, o tos Pažymos gale (11 psl.) pateiktos PRIEŠTARINGOS ŽINIOS, neigiančios J. Krikštaponio buvimą Baltarusijoje.         Kadangi minėto „liudytojo?“ prieštaringumas neištirtas (jį tik aš ištyriau ir jį vėliau pateiksiu), o kaip priimta mokslinių darbų praktikoje išvadas ir apibendrinimus teikti tų darbų pabaigoje, tai minėtos LGGRTC „pažymos“ priešpaskutiniame 10 psl. pateikta J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės žinia, jog jos brolis VISĄ VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ, tai po tokios išvados PA-2 sprendimas šalinti J. Krikštaponio atminimo ženklus labai panašus į jo nacistinį baudimą už slapstymąsi nuo vokiečių. Juolab, tokią išvadą apie J. Krikštaponį namuose ir NKVD buvo padariusi.         Toks absurdas gavosi todėl, kad šią savo „pažymą“, gal, iki galo neskaitė pats dr. A. Bubnys ir neskaitė ją iki galo net Komisijos nariai, kuriems Didvyriui apkaltinti „pakako?“ toje „pažymoje“ išdėstytų klastingai melagingų teiginių gausa, kurių melą įrodo ne mano „nuomonė“, o fotoaparato parodymai, klaidingai aprašant dokumentus ir juos klaidingai interpretuojant, nes „pažyma“ rašyta net nebuvus LCVA archyve (apie tai prisipažino M. Pocius mokslinio žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 m. Nr. 1(51) 9 psl.). Panašu, kad „nėra būta?“ ir Ypatingajame archyve, nes liudininkai neigę J. Krikštaponį Baltarusijoje, - jie rodomi atvirkščiai; kaip ten, neva, „įrodantys“ Didvyrio buvimą. Apie tai čia žemiau pateikiu jau sveiku protu nesuvokiamus tame garbingame žurnale straipsnio teiginius, kuris parašytas labai skubotai, pasinaudojant prasidėjusio karo Ukrainoje situacija, dėl kurio tapo nutrauktas žadėtas Ukmergės mokslinių konferencijų ciklas.         Todėl taip ir liko neatsakyta, kodėl buvo klaidinama Ukmergės visuomenė aukščiau išgirtosios Pažymos paminėtais dokumentais, kurie archyve visai kitaip atrodo ir tokių „siurprizų“ net dabar kas dieną vis naujų atrandu. Todėl manau, kad tą teismą dėl PA-2 sprendimo reikia stabdyti - tai pirmiau turi LGGRTC sustabdyti tą sprendimą, nes pas pareiškėjus nėra šių įrodymų, kuriuos aš tik dabar atrandu ir, gal, dar atrasiu, nes Didvyrio biografijos TYRIMĄ BŪTINA IŠ NAUJO ATLIKINĖTI ir tai ne vieno žmogaus darbas privalo būti - reikia telktis ir Kriminalistikos specialistus; prieštaringų liudijimų analizei.      Keista, kad PA-2 sprendimas priimtas po rusofašstinės Ukrainoje Z raidės pagerbimo; su jai uždegtomis žvakutėmis, reikalaujant nukelti Didvyriui paminklą (12 pav.:), - tai iki galo neperskaityta ta LGGRTC „pažyma“ labai panaši į desperaciją, nes tokioje sudėtingoje tarptautinėje situacijoje fiziškai Komisijos nariams nėra net galimybių įsigilinti į klaidingų „pažymų“ teikimus. Juolab, nebuvo kam paklausti, kam reikėjo prie tos Z raidės šviečiančias žvakutes fotografuoti ir kodėl apie tai operatyviai policijai nebuvo pranešta? Kadangi jos dar švietė fotografavimo metu, tai policija ir iš kart būtų nustačiusi, kas tą Z raidę nupiešė; pagal tų žvakių pirštų antspaudus. bei ... 12 pav.: kairėje visos nuotraukos vaizdas su jos autoriumi LŽB bei nepagrįstu priekabiavimu prie Ukmergės savivaldybės, dėl, neva, „nesutvarkomos“ Holokausto vietos, dėl, neva, nesurenka šviečiančių žvakučių, pilnų parafino. Ką dar „sutvarkyti“ savivaldybei reikia pagal tą nuotrauką? Ta nuotrauka buvo skelbta LŽB tinklalapio straipsnyje, o šį TRIPTIKĄ galima dar labiau išsididinti, o taip pat galima ir į platesnį net 5-ių nuotraukų koliažą pažvelgti su unikaliu - labai raiškiai restauruotu J. Krikštaponio portretu bei  šalia jo pagrindiniu dokumentu, įrodančiu, kad jis ant tuščio lapo pasirašė greičiausiai GESTAP-ui apgauti ir tai atliko ne Minske, nes ne jo ranka pildyta šalia jo parašo, o pasirašyta, greičiau Kauno kalėjime, per 3-4 dienas suvažinėjant iš Minsko į Kainą ir atgal.         Panašu, kad Lietuvos Žydų bendrija (toliau LŽB) turės Didvyrio atsiprašyti. Be to, reikės ir man, pasirodo, ponios Fainos Kukliansky atsiprašyti, nes aš ją buvau užsipuolęs, kad ji daugiskaitoje minėjo LGGRTC „pažymas?“, nors iki Pa-2 sprendimo visuomenei yra žinoma LGGRTC tik viena 2014-12-19 Alfredo Rukšėno L. R. Generalinei prokuratūrai rašyta „pažyma“, kuri verta irgi kabučių, nes joje yra nuslėpta daug istorinių faktų, kaip nacių laikais J. Krikštaponio kalinimas Kauno kalėjime, kuris yra pažymėtas NKVD generolo P. Kapralovo raštelyje ir kuris buvo pateiktas Gen. prokuratūrai. Tai yra įrodymas, kad jau tada LGGRTC žinojo apie J. Krikštaponio kalinimą, bet ji tai slėpė - tai slepia ir dabar nuo visuomenės savo tinklalapyje, kai Vikipedija ir elektroninė Enciklopedija mini tą faktą, nurodydamos minėto NKVD dokumento adresą.         Taigi, su ta „pažyma“ buvo bandyta apgauti teisininkus, tačiau vis tiek ji buvo atmesta ir ji dabar neturi jokių teisinių galių, nes pagal teisininkų išvadą, joje J. KRIKŠTAPONIO KALTINIMUI NĖRA OBJEKTYVIŲ DUOMENŲ ir tai Gen. prokuratūra konstatavo LLKS skirtame rašte. Todėl Ukmergės savivaldybė ir nesirengė naikinti paminklą pagal TIK PRIELAIDOMIS sukurptą „pažymą“.         Tačiau po mano kreipimosi į LGGRTC, tas Centras man atrašė, kad pagal mano duomenis nekeis nuomonės, nes vadovaujasi savo kažkokiomis „pažymomis?“ daugiskaitos formoje. Kai bandžiau su LGGRTC aiškintis dėl visuomenei nežinomų „pažymų?“, pasirodo jos yra slaptos, nes rašomos kažkokioms organizacijoms, tikriausiai, visuomenei neturinčioms žinoti ir todėl Centras man nesiteikė pranešti, kas per „pažymos?“, net daugiskaitos formoje. Maniau, kad LGGRTC atliko „naujus tyrimus?", bet, deja, pasirodo, kaip man LGGRTC atrašė, vadovaujasi tik tą Gen. prokuratūros atmestąja 2014-12-04  neteisėta-melaginga „pažyma“. Jeigu tos slaptosios nuo visuomenės „pažymos?“ buvo rašytos Lietuvos Žydų bendruomenei, tai galima konstatuoti, kad Centras DEZINFORMUOJA LŽB ir kursto nesantaiką mūsų Valstybėje.   BŪTINA KUO SKUBIAUSIAI TEISMUI TEIKTI J. KRIKŠTAPONĮ IŠTEISINANČIUS FAKTUS  ŠIUOS:      P,S.: žemiau pateiktų nuotraukų nuorodose  galima įeiti į tų dokumentų plėtinius            Grubios dezinformacijos pagrindas yra tas, kad LGGRTC ignoruoja archyvuose saugomus dokumentus, kur yra rašoma taip: 13 pav.: už šią žinią ir už kitas esu dėkingas LGGRTC-ui, kuris man pateikė 14 psl. apimties raštą, kuriame matote apie Henriką Salelionį rašant 4-tame psl. ir tai parodo Adobe Reader baltame langelyje skaičius, o pilkame bendras psl. skaičius. Tą visą 14 psl. apimties man skirtą raštą galima paskaityti tik tada, kai jau nebus ką daugiau skaityti. Iš to paties LGGRTC-o rašto žemiau puskarininkio iš Punios Juozo VĖSOS dar svarbesnis liudijimas toks:        14 pav.: kaip matome, Juozas VĖSA dar patikslina, kad buvo vadu ir Nikodemas Reikalas, kurį vadu nustatė KGB, sudarydama žemiau ir aukščiau čia pateiktą 2-osios kuopos Sąrašą. Juolab, iš Punios kilęs liudininkas pabrėžė, kad KEISDAVOSI vadai ir turint Pradinį 4-ių klasių išsilavinimą, sakinyje „Jie keisdavosi“, kiekvienas 4-taklasis pasakys, kad „Jie“ YRA TIE, KURIE, VĖLIAU PAMINĖTI - tai Tamošiūnas su Reikalu turėjo keistis. Bet, deja, LGGRTC „pažymoje“ išsigalvojimas, kad, neva, „Reikalas su Krikštaponiu keitėsi“ įrodo, kad mokslininkai gal turėtų pasikelti savo kvalifikaciją Pradinėje mokykloje? Svarbiausia, jog „suklysti“ Juozas Vėsa ne kaip negalėjo, nes lygiai taip pat Reikalą mini dar ir kitas liudininkas Stanislovas Gervinas, patikslindamas savo liudijimą taip: 15 pav.:  matote ištrauką iš LGGRTC man rašyto laiško, kuris žino, kad 2-osios kupos vadu Baltarusijoje buvo ne J. Krikštaponis, o N. Reikalas. kaip ir KGB tai nustatė. Aišku, jei „įjungsi DEMAGOGIJOS klavišą“, tai galima kabintis prie tokių žodžių, kaip „prieš jį“, "iš pradžių". "vėliau" ir „po jo“, kurie, neva, „nenusako konkrečiai“ ir t. t. Bet. deja, šią demagogiją triuškina dar vienas liudininkas, tai puskarininkis Edvardas GUOGA, per 1982 m. apklausą pasakydamas taip: 16 pav.: kaip matome, puskarininkis Edvardas GUOGA savo pirmąjį kupos vado pavardę sako jo senuoju - dar nepakeistuoju asmenkvardžiu su šaknyje K raide (apie tai samprotavimą atskirai pateiksiu), pabrėždamas, jog KriKštaponis VADU BUVO, KOL BATALIONAS BUVO KAUNE, o vėliau tapusį vadu nurodo jo pavaduotoją Tamošiūną, kurį čia 11 pav.: matome kaip 1-mojo būrio vadą ir normaliai pagal karinę praktiką turinčiu tapti ir kuopos pavaduotoju, kai jo nėra - kur nors jis dingsta, kol vadovybė nepaskirs kuopos vadu kitą.  Todėl liudininkai liudija labai tiksliai, kaip tai nustatė KGB - dar kartą parodau LGGRTC ignoruojamo dokumento užvadinimą, pradedamą nuo 2-osios KUOPOS VADO (vienaskaitos formoje) užvardinimo, rašant taip:   17 pav.: į šią nuotrauką pažvelgus, daug kas klaidingai gali pagalvoti, jog, neva, kuopos vadu tapo „N. Reikalas, žuvus Krištaponiui“. Bet, tai apie 1981 m. sudarytas Sąrašas buvo skirtas šios kuopos karių persekiojimui ir apie žuvimą paminėtas tam, kad niekam nekiltų minčių ieškoti žuvusiojo. O KGB tai konstatavo, greičiausiai, žinodama apie J. Krikštaponio nacių laikais kalinimą Kaune, apie ką 1948 metų rugpjūčio mėnesį (praėjus  3 mėnesiams ir 21-ai dienai, kai nebeliko hitlerinės Vokietijos) minėta NKVD rašė taip: 18 pav.: apie tą jau čia rašytą P. Kapralovą bei jo raštelį, t. y., apie  NKVD paminėtą laikotarpį žymus Panevėžio krašto kraštotyrininkas Romas Kaunietis 1990-ų metų liepą Šiluose fiksavo pasakymus tokius:   19 pav.: tai Juozo Krikštaponio jaunesnės sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės (buvo ir vyresnė sesuo Elena, kuri tada pas tėvus jau negyveno) į magnetafono juostą įrašytas pasakojimo fragmentas, kuris dar buvo nekoreguotas ir tą pasakojimą man atsiuntė R. Kaunietis. Iš jo matome, jog J. Krikštaponį iškalėjimo draugai ištraukė (to ištraukimo požymiai matosi LCVA archyvo fondo R-1444 pagrindiniuose dokumentuose), ir, svarbiausia, jog J. Krikštaponis iš kalėjimo grįžo į tėviškę ir NAMUOSE VISĄ VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI. Pagal istorinę logiką reikėjo, matyt, slapstytis tam, kad negrįžti į batalioną savo? Tai įrodo Veronikos tolimesnio pasakojimo detalė tokia:   20 pav.: kaip matome, Juozui Krikštaponiui reikėjo slapstytis nuo vokiečių, ir tai įrodo jos antrą kartą paminėtas slapstymasis nuo jų, ir, aišku, nuo kitų pašalinių akių, kad kas vokiečiams neįskųstų. Todėl istorikams, Lietuvos istoriją žinantiems, turi būti aišku, kodėl REIKĖJO SLAPSTYTIS NUO VOKIEČIŲ - jeigu „J. Krikštaponis būtų buvęs Baltarusijoje“ ir ten „jis būtų vokiečiams tarnavęs“, tai jokio slapstymosi nuo jų nebūtų reikėję. Todėl akivaizdu, kodėl LGGRTC nuo visuomenės slepia J. Krikštaponio suėmimą-kalinimą. Tuo labiau, kad šis su raudonaisiais diversantais J. Krikštaponio susitikimas miške įvyko, akivaizdžiai, ne vokiečių okupacijos pabaigoje, nes sesuo mini ir vėlesnį laikotarpį apie  vėliau užsukančiuosius į Krikštaponio tėvų namus raudonuosius. O tada jau J. Krikštaponis galėjo ir nuo jų slėptis, stodamas į Vietinę rinktinę. Juolab, apie J. Krikštaponio buvimą namuose vokiečių okupacijos laikotarpyje ir apie Vietinę rinktinę patvirtina ir kitas šaltinis - tai NKVD parašymas toks: 21 pav.:, kaip matome, NKVD; persekiojusi ir suėmusi J. Krikštaponio sesę Veroniką, apie jokią „Baltarusiją“ net nemini. Jeigu jis būtų ten, tai būtų sužinojusi labai lengvai iš savo agentūros. Tuo labiau, kad šis raštas rašytas 1955 m. lapkričio 19 d. Vilniuje ir jos autorius yra Pabaltijo karinės apygardos Karinio prokuroro padėjėjas - justicijos majoras Mamulin-as, kuris peržiūrėjo archyvinę-tiriamąją bylą Nr. 30422/3 skirtą Smetonai, Kuliavui ir kitiems (tuo pačiu ir Veronikai Krikštaponytei), kur rašo jis, ką atrado, konstatuodamas, jog nubaudimas yra griežtas ir neatitinka nusižengimui, bet ... Taigi, jeigu J. Krikštaponį būtų aptikę Baltarusijoje, tikrai, būtų atsiliepta ir tolimesnei eigai V. Krikštaponytės byloje, nes NKVD tada labai tyrinėjo ir baudė visą 2-ąją kuopą. Todėl jos vado seseriai būtų atsiliepę, nes NKVD, o vėliau KGB sistema buvo akyla, ir nuslėpti nuo jos tokių Baltarusijoje atliktų nusikaltimų nebuvo įmanoma. Todėl LGGRTC persistengti okupacinėms struktūroms nėra jokio pagrindo, ignoruojant visus archyvinius parodymus, prieštaraujančius sveikam protui. Taigi, SVEIKAS PROTAS privalo apginti J. Kriktaponį liudininkų parodymais tokiais: 22 pav.: čia 1948 m. lapkričio 28 d. Kaune parodymus davė PETKEVIČIUS Kazys, Kazio, gimęs 1911 m. Bernatonių kaime Raudondvario valsčiaus, Kauno apskrities, kuris buvo išvardinęs visus, ką žinojo-pažinojo batalione, išvardindamas net 55 asmenis, jei ne daugiau, bet J. Krikštaponio ne tik nepaminėjo, bet vietoje jo KAIP KUOPOS VADĄ TAMOŠIŪNĄ paminėjo. Dar įdomiau, kad jis kaip 3-čiosios kuopos vadą paminėjo J. Ūselio pavaduotoją J. KLIMAVIČIŲ, kuris dėl ligos į atsargą negalėjo išeiti. Taigi galima visą puslapį pamatyti (307 lapą archyvinį), o taip pat ir kitą 308-tą lapą   ir pačią pabaigą - 309-tą lapą pamatyti. Vienas iš pagrindinių įrodymų, kad „Krikštaponio Baltarausijoje“ visai nebūta - tai įrodymas šis: 23 pav.: tai 1961 m. liepos 21 d. apklausa Kaune, kurią davė Motiejus MIGONIS, sūnus Prano, gimęs 1918. Kauno mieste, baigęs pradžios mokyklos 3 klases, baustą 1949 m. bet 1955 m. paleistą ir dirbusį darbininku Kelių eksploatacijos treste, gyvenusį Kaune Kranto 13-6. Iš jo parodymų matome, kad jis pažinojo J. Krikštaponį, jį rodė buvusį Kaune, o jau Minske, t. y. Slucke žydų naikinimo akcijoje vadovavusį rodo Gecevičių, o Klecke ir ten Antrajai kuopai vadovavusio karininko neprisimena, nes DAŽNAI KEISDAVOSI KUOPOS VADAI. Tai pagrindinis įrodymas, kad J. Krikštaponio ten būti negalėjo, jeigu jo vietoje keitėsi vadai. Apie vadų kaitą ir daugiau liudininkų tai teigia. Taip, kad šio tardymo protokolo galima pamatyti 1-mą psl.(37-tą lapą) ir 2-ą psl. (38-ą lapą)  Galima šį 1-mo psl. ir 3-čio psl.diptiką pasididinti. Kad Motiejus Migonis beprisimena to karininko, jis patvirtino tai po 21-ių metų, atsakydamas į klausimą taip: 24 pav.: tai, trumpai-drūtai atsakymas, įrodantis, kad juo kuopos vadu buvo tiktai ne J. Krikštaponis. Tai 1982-08-16 apklausa Vilniuje, dalyvaujant JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovui Nilui ŠERUI ir Jurgio Juodžio gynėjai N. Grybauskaitei. Plačiau klausimus-atsakymus galima pamatyti, paspaudus nuotraukos numerį 24 pav. Tamošiūną, kaip kuopos vadą karo belaisvių žudynėse mini ir Gervinas: 25 pav.: kas, įdomiausia, kad šiose karo belaisvių žudynėse „S?.“ Rutkauskas „Krištaponį“  minėjo, o, štai,  Gervinas Stanislovas labai vaizdžiai nupasakoja kaip žudynių vadovą kuopos vadą Tamošiūną. Kadangi, S. Gervinas yra liudijęs, kad prieš Reikalą buvo kuopos vadu Krikštaponis, tai aišku, kad Gervinas pastarąjį gerai žinojo ir sumaišyti su Tamošiūnu negalėjo, todėl Gervino liudijimas daug patikimesnis nei „S?.“ Rutkausko, kaltinusio Krištaponį, nes kaltintojo tokio, kaip „Stanislovas“ bataliono Sąraše nėra ir todėl jį kaip savoasmenvardžio falsifikuotuoju pasitikėti negalima. O, štai, Grigonis 1982-07-14 apklausoje: 26 pav.: Grigonio prisiminimas kaip kuopos vado, o žemiau .Simonavičiaus Baltraus: 27 pav.: čia  labai unikaliai 1961-09-05 Sosnovkoje - t. y. Mordovijos lageryje netoli Potjmos buvo apklausa, pro kurią tokia „tepluška“ vadinama man tekdavo dažnai važinėti į savo karinį dalinį.  Taigi, ten iš Vilniaus atvykę prokuratūros darbuotojai, vykdė kalinių - buvusių bataliono karių apklausą.  Iš šio liudijimo matome, jog 2-osios KUOPOS VADAI DAŽNAI KEISDAVOSI - tai pagrindinis įrodymas, kad J. Krikštaponis ten negalėjo ir būti. Tai įrodo ir J. Krikštaponio šmeižikui garsaus 1962 metų teismo nutarties dalelė tokia: 28 pav.: tai Juozui Ūseliui teismo nutartis. Kad „mašininkės klaida“, tokią nesąmonę reikia atmesti, nes per daug atsakingas teismo nutarties dokumentas, skirtas mirties nuosprendžiui teikti. Juolab, čia pat - matomumo ribose minima ir J. Ūselio 3-čioji kuopa ir jei būtų „klaida“, ją pastebėti labai lengva. Todėl galima suprasti šiuos mirties nuosprendžiu nuteistuosius - 1-osios kuopos vadą Zigmą Kemzūrą ir 3-čiosios kuopos vadą Juozą Ūselį, kuriems BŪTINA BUVO ŠMEIŽTI J. KRIKŠTAPONĮ, KAD NUO SAVĘS NUPLAUTI DALĮ KALTĖS. Juolab, J. Ūselis buvo Ukmergės partizanų nūrių vadu su slapyvardžiu „Pakalnis“. Todėl jis privalėjo žinoti, jog J. Krikštaponis žuvęs ir todėl jam buvo proga KGB tardytojus apgauti. Jis tai galėjo perduoti ir savo kolegai Zigmui Kemzūrai bei ...? 29 pav.: čia 1948-04-04 Kaune vykusioje apklausoje STEPONAVIČIUS labai keistai kapitoną Reikalą rodo kaip, neva, „būrio“ vadą, kuris vadovavo Minsko geto likvidavime.  Bet toliau ...: 30 pav.:  jai čia Simonavičius N. Reikalą rodo jau kaip 2-osios kuopos vadą. 31 pav.: štai, kaip ir 1962 m.  Vilniaus TEISMO NUTARTYJE J. Ūseliui, taip ir 1982-02-09 apklausoje kažkoks Saulevičius Pranas, neva, iš „2-osios“ kuopos (tokio aš nei 2-oje kuopoje ir jokioje neradau, narstydamas A. Impulevičiaus garsiojo įsakymo Nr. 42 išvykusių į Minską karių sąrašą. Gal kur nors nutriušusi buvo lapo pabaiga, kurioje įskaityt pavardžių negalima buvo?) keistai mini 2-ajai kuopai vadovavusį J. Ūselį.  Galima įtarti, kad jis ar tik nebus iš 3-iosios kuopos, sumaišęs ar pamiršęs savo kuopos numerį? Bet, kadangi liudija apie J. Juodį, kuris buvo 2-oje kuopoje, tai, gal ir šis Pranas S. irgi iš ten? Bet, gal prokurorai persistengė, nes tai J. Juodžio byloje apklausa vykdoma. Taigi ...? 32 pav.: tai, dar vienas liudininkas, kuris J. Krikštaponio nematė-neatsimena, nors buvo 2-oje kuopoje. Jeigu jis atsimena visus tos kupos pagrindinius karininkus, bet Krikštaponio nemini. Tai ir yra labai svarus įrodymas, kad J. Krikštaponio nebuvo Baltarusijoje. 33 pav.: J. Krikštaponio nebuvimą Baltarusijoje labai vaizdžiai atspindi Simonavičius, kuris būdamas net puskarininkiu, savo kuopos vadų beprisiminė, nes jie dažnai keisdavosi. O žudynėse kuopai vadovavusį atsimena Gecevičių, kuris buvo ne II-osios kuopos karininku. Tai tada kur J. Krikštaponis buvo?   Kad J. Krikštaponio Baltarusijoje nebūta, įrodo ir  Arlauskas Jonas, sūnus Juozo,  gimęs 1916 m. Joniškio rajone Saulėlaukio kaime, kuris tada gyveno Kauno mieste Taikos pr.  47-212. Jis J. Krikštaponio ten nebuvimą įrodo liudijimais tokiais: 34 pav.: Šis liudijimas buvo duotas 1961 m. rugsėjo 1-mą dieną Mordovijos Javas lageryje, šalia kurio buvo mano aptarnaujami radarai ir su kuriais fotografavau kosmonauto V. Komarovo žūtį bei fiksavau J. Gagarino žudiką-naikintuvą Su - 15-tąjį, kurio skrido dabar mano nustatytasis ir dabar Rusijoje slepiamasis V. A. Krečetovas (tai paminėjau todėl, kad pagal Holizmą yra sąsajų ir su šiuo nusikaltimu, į ką Dekomunizacijos-desovietizacijos komisija į tai visai nekreipia dėmesio, nors aš jai rašiau dėl šio pirmojo planetos kosmonauto gatvių pavadinimo problemų) Galima PASIDIDINT IR PRASIPLĖSTI šį 3-čią psl. (282-ą lapą). Toliau J. Arlauskas po 19-os metų dėsto taip: 35 psl.: kaip matome, Kaidanovo (dabar Dzeržinskio) miestelio, o po kelių dienų Slucke žydų žudynėse kuopos vadu buvo J. Krikštaponio pavaduotojas Tamošiūnas!Tai kur buvo tada J. Krikštaponis, jei ne Kauno kalėjime?  Galima pasididinti ir prasiplėsti šį 2-ą psl. lapą. Čia šis liudijimas buvo duotas OLIMPINIAIS METAIS - 1980 m. birželio 3-čią dieną Kaune. Toliau J. Arlauskas vaizdžiai pasakoja apie Slucke žiauraus vaizdo žudynes, kuriose iškarpa apie jas tokia: 36 psl.: čia matome pasmerktųjų naikinimui pasiūlymą tai atlikti savanoriams. Tai galima plačiau pasiskaityti 3-čią psl. J. Arlausko liudijimas yra patikimas, nes: 37 pav.: J. Arlauskas, į batalioną įstodamas rudenį (kuris rugsėju prasideda), nes išvyko į Minską jis tik savaitę batalione pabuvęs. Todėl jis negalėjo matyti J. Krikštaponio, kuris rugsėjo 25 d. išėjo atostogų 7-ių dienų laikotarpiui ir galėjo iš jųjų negrįžti - patekti Ukmergėje GESTAP-ui į nagus. Todėl kaip kuopos vadą mini tik Vladą Tamošiūną. Galima pasidinti ir plačiau paskaityti titulinę apklausos protokolo dalį.    Viską į vietą sustato J. Arlauskas dėl Nikodemo REIKALO, apie jį paliudydamas šitaip: 38 pav.:    čia aš jau pasikartoju, nes tai skelbiau jau  10 pav.  Todėl  iškyla retoriniai klausimai tokie: 1. Kodėl po 19-os metų J. Arlauskas pamiršta jam nežinomąjį J. Krikštaponį išleidusįjį atostogų-pavadavusį Nikodemą Reikalą ir po 19-os metų mini tik Tamošiūną? 2. Ar galima tai paaiškinti tik atminties išsitrynimu ir Tamošiūną labiau įsiminant tik dėl to, jog jis buvo jo būrio vadu? 3. Ar ne panašu, kad liudijimas pakoreguotas Jurgio Juodžio bylai, kuris gyveno JAV ir ten gyveno Nikodemas Reikalas? 4. Tą koregavimą neįrodo nauji liudijimai apie J. Juodį, kaip apie kaunietį-šančiškį, iš kur kilęs ir J. Arlauskas buvo, ir kaip jo būrio vadą Lietuvos kariuomenėje turėjusį? 5. Negali būti taip, kad KGB buvo politiškai nenaudinga kabinti dar gyvą buvusį N. Reikalą, dėl bylos apsaugojimo nuo vilkinimo ir ...? 6. Gal ir Arlauskui galėjo būti naudinga neliesti dar gyvo N. Reikalo ir todėl naudinga buvo pakišinėti Tamošiūną, kurio likimas buvo nežinomas net KGB? 7. Ar analogiškai ne galėjo panaši situacija susiklostyti ir dėl  žuvusio J. Krikštaponio įkišimo, apsaugant N. Reikalą nuo teisinės atsakomybės; tada dar gyvą buvusį? 8. Ar visa tai nesislepia, kad Nikodemas Reikalas 1985 metais nusižudo-nusišauna, kaip profesionalus ginklininkas?  (Galima šį vaizdą ženkliai pasididinti-prasiplėsti iki pilno  1-mo puslapio vaizdo         Tai tiek apie liudininkus, neigiančius J. Krikštaponį. Kitą kartą pateiksiu, kai tuos liudininkus, neigiančius J. Krikštaponį Baltarusijoje, paverčia atvirkščiai, - neva, "įrodančius jį Baltarusijoje" - tai aukščiausio lygio apgavystė, skirta visuomenei ir minėtai Komisijai apgauti. Už tokią falsifikaciją ar prokurorai negalėtų susidomėti? Manau, kad šiame teisme tai būtina demaskuoti. Todėl dar liko didelis skyrius apie melagių prieštaringų liudijimo analizė.     Tai, iki kito karto! Vytenis Jonava.     Laba diena!        Vis tik pradedu ne taip kaip žadėjau, nes teismui būtina pradėti nuo labai panašių į sąmoningų falsifikacijų, kad apgauti istorikus-profesionalus. Pirmiausiai, falsifikacija apie J. Krikštaponio "paleidimą į atsargą" melagingų nuorodų dėjimą, falsifikuojant jo buvimą Baltarusijoje, į kurią jis, pagal artimųjų prisiminimus, po kalėjimo į batalioną negrįžo ir todėl slapstėsi nuo vokiečių, jo net ieškojo jie. Todėl siūlau naudoti FALSIFIKACIJOS terminą, nes dar didesnis nusižengimas istorijai YRA KLASTOJIMO veiksmas, kuris gali būti jau labai sąmoningu. O falsifikacija gali būti ir per aplaidumą - per profesionalumo ignoravimą.         Taip, kad apkaltinti J. Krikštaponį, išgalvotos nuorodos apie jo "demobilizaciją" - išgalvotos naujose „pažymose“ ir labai svarbiame daugiatominiame enciklopediniame leidinyje, jį, tiesiog, sugadinus. Todėl reikia demaskuoti profesionalių istorikų apgaudinėjimo metodiką su visa apgaudinėjimo sistema, arba labai nekokybišku - nusikalstamai aplaidžiu darbu, rašant „pažymas“, ignoruojant archyvuose esančius dokumentus, juos iki galo neperskaitant ir iš konteksto traukiant visiškai priešingas žinias, nei tikrumoje jos turėtų būti, prisigalvojant netikrus komentarus. Bet, svarbiausia, prisigalvojant netikras nuorodas, sudaroma regimybė apie, neva, „esančius dokumentus“, kurių nėra, kurie išgalvojami mintyse ir net nekomentuojami, bet tik netikras nuorodas pakišant, kad profesionalūs istorikai neabejotu melagingu teiginiu, ir taip apgaudinėjama su, neva, „Baltarusijoje buvusiu J. Krikštaponiu“, kurioje, pagal žmonių prisiminimus, jis ten neturėjo būti . Taigi, išgalvotą „“Krikštaponio Baltarusijoje“ nebuvimą ir įrodo falsifikacijos - istorikų ir visuomenės apgaudinėjimui su melagingomis nuorodomis sekančiai:     Kur J. Krikštaponio „paleidimo į atsargą“ įrodymas ir  kodėl istorikai visuomenę bei savo kolegas apgaudinėja su „įrodinėjimo šaltiniais“?         Apie J. Krikštaponio „paleidimo į atsargą“ problemą sąžiningiausiai, bet painiausiai 2014 m. rašė  A. Rukšėnas. Kadangi jojo „pažyma“ nesikopijuoja, todėl privalu foto vaizdu 38 pav.:  parodyti tą sąžiningą A. Rukšėno prisipažinimą apie tai, kad J. Krikštaponis buvo „paleistas į atsargą“ -  konkrečių žinių nėra:   38 pav.: 2014 m. LGGRTC A. Rukšėno rašytos „pažymos“ pabaigos epizodas.     Manau, jog šios   „pažymos“ 38 pav.:  pabaigoje pagrindinė mintis, kad  KONKREČIŲ ŽINIŲ NĖRA apie J. Krikštaponio tarnybos pabaigą; sąžiningiausio A. Rukšėno  prisipažinimo dėka ir stovi iki šiolei Ukmergėje paminklinis akmuo Didvyriui, nes tik pagal „paleidimo į atsargą“ PRIELAIDĄ paminklinio akmens nukelti niekas negalvojo, nes ukmergiečiai žino ir Didvyrio sesers Veronikos teiginius, jog brolis, grįžęs iš kalėjimo, visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių ir tai yra priminta PA-2 sprendimo „pažymoje“. Jeigu nuo vokiečių slapstėsi, tai logika sako, kad jokio „paleidimo į atsargą“ pasakų būti negali. Todėl paminklui nukelti buvo reikalingos ne prielaidos, o tikslūs-neginčytini faktai. O, kad apie J. Krikštaponį žinių   iki gruodžio 31 d. nėra, matyt, todėl, kad jis iki Naujų metų, tikrai iš Kauno kalėjimo galėjo būti nepaleistų, o negrįžusiam į batalioną, kokios „žinios“ apie jo paleidimą į atsargą gali būti, jei jis, pagal kraštotyrininkų fiksuotus pasakojimus, pats save, gal, paleido, negrįždamas į batalioną? Pagal sesers atsiminimus, iš kalėjimo sugrįžo sublogęs, nes sėdėjo vienoje kameroje su komunistais ir todėl prašė nenešti jam maisto, kad neįtartų šnipu esant. Apie tai,  straipsnyje, kurio adresą matote 39 pav. - tas Didvyrio sesers Veronikos pasakymas kraštotyrininkės Audronės ASTRAUSKAITĖS buvo fiksuotas toks: 39 pav.: ištrauka iš Kariuomenės dienai 2009 m.  lapkričio 25 d. straipsnio „Įvykdė Lietuvos karininko priesaiką“  XXI amžiaus tinklalapyje Nr. 83 (1775)      Jau vien tai, kad J. Krikštaponis sėdėjo vienoje kameroje su komunistais, ši detalė turėtų byloti apie jo  kalinimą tik 1941-ais metais, nes tik tais metais jie buvo suiminėjami ir ilgai nelaikomi - iš kart naikinami, arba paleidžiami, gerai jiems įkrėtus ir turėdavo pastoviai registruotis. Taip, kad jeigu LGGRTC turi kitokių žinių apie komunistus, lai įrodo.         O dėl grįžimo iš kalėjimo sublogus, žinant didelį jo ūgį bei sportavimą - labai prastas kalėjime davinys galėjo jo sveikatai laikinai gal labiau pakenkti, nei žemaūgiui? Todėl negrįžimas ar ne galėjo būti dar ir oficialus, reikalingam atsistatymui? Žinoma, kad J. Krikštaponio draugas buvo karo gydytojas K. Mikalauskas, kuriam dabar Ukmergėje paminklas stovi. Na, o reabilitacijos terminui pasibaigus, ar ne dėl to jis savo sodyboje buvo buvo priverstas slapstytis, kaip  čia aukščiau 19 pav. ir 20 pav. buvo nurodyta?       Taigi, J. Krikštaponiui negrįžus į batalioną, neturėtų stebint, jog jo paleidimo į atsargą „įrodymo“ nebuvo net nuo 2014 m. LGGRTC „pažymoje“, kurioje buvo vien tik PRIELAIDOS, nes joje buvo E. Rukšėno pažymima, kad į atsargą dokumentų buvo nerasta, todėl daroma prielaida, jog „paleistas į atsargą ...“. Bet, jeigu  J. Krikštaponis buvo paleistas iš kalėjimo ir jei jis negrįžo  į tarnybą - nenuvažiavo į Baltarusiją, tai kokie gali būti „įsakymai apie paleidimo į atsargą“?        Bet, štai, 2021-12-03 Ukmergėje mokslinės konferencijos išvakarėse įvyko „stebuklas“ - „atsirado“ „istoriniai šaltiniai“  Lietuvos Istorijos instituto [LII (Lii)] Pažymoje (Mindaugo Pociaus), kuris dabar nuplagijuotas raidę į raidę ir LGGRTC „pažymoje“ dėl PA-2 sprendimo, kurį 39 pav.:  matote  - rodomi vienodi šaltiniai:           .40 pav.: Ištrauka iš LII (Lii) Pažymos ir nuo jos nuplagijuotos LGGRTC „pažymos“ su raudonai pabrauktomis istorinio šaltinio nuorodomis. P. S.: nuplagijuotoje LGGRTC „pažymoje“ skirtumas tik tas, kad ji yra ne 11-tame, o 10-tame psl.    Bet LII (Lii) Pažymoje (ji verta dalinai iš didžiosios raidės rašyti, nes joje jau paskelbtas J. Krikštaponio suėmimas-kalinimo faktas, jį pavaduojantis N. Reikalas paminėtas ir kiti prieštaringi faktai), o taip pat, jau matome to paleidimo į atsargą ar pasibaigimo tarnybos istorinis šaltinis „LCVA, f. 930, ap. 2K, b. 255;“ (pabrauktas raudonai, o kitų 2-jų šaltinių, kad nesusipainioti juose -  nežymiu) Bet keista, jog apie tą „šaltinį?“, nei kitus du „šaltinius?“ nei toje M. Pociaus rašytoje Pažymoje ir taip pat nuo jo nuplagijuotoje PA-2 sprendimo LGGRTC „pažymoje“, net nieko ne cituojama, kas jau savaime yra įtartina, kad pateikiamos „šaltinių nuorodos“ pačiame svarbiausiame J. Krikštaponio biografijos klausime, o nieko apie tai nerašoma. Taip, rašant istorines pažymas, tokių nutylėjimų, mano supratimu, būti neturėtų. Todėl ir toliau taip liko neaišku, nes LII Pažymos 11 psl. p. p PA-2 sprendimui skirtoje LGGRTC „pažymos“ 10 psl. parašyta, jog „Kapitono J. Krikštaponio (Krištaponio) tarnyba 2-ajame batalione pasibaigė 1942 m. pirmoje pusėje, arba perkeliant jį į tarnybą 242-E batalione.“.             Ir vėl nėra konkretumo-aiškumo. Koks gali būti pažymose rašymas „arba“? Jeigu taip rašoma, tai kodėl nenurodoma ko trūksta žiniai, kad nereikėtų rašyti „arba“? Praėjusioje „pažymoje“ A. Rukšėnas nors nurodė priežastį, kad „nerasta dokumentų“.           Visiškai neaišku, KAIP PAŽYMOSE GALIMA SPĖLIOTI - PRIELAIDAS TEIGTI , nenustatant tikslią  karinės tarnybos baigtį? Dar gražiau, kad minėtoje Pažymoje M. Pocius ir nuo jo nuplagijuota PA-2 sprendimo LGGRTC „pažyma“ rašo:         „J. Krikštaponis (Krištaponis) 1942 m. rugsėjo 30 d. iš 252-E bataliono paleistas į atsargą.“         Bet, kas per M. Pociaus ir PA-2 sprendimo pažymų „nuorodose?“ pateiktą dėl demobilizacijos? Kaip demobilizacijai negali būti įsakymo? Tokių nesąmonių būti negali. Todėl man teko nuvažiuoti į tą Lietuvos Centrinį valstybinį archyvą (LCVA) ir užsakius tą;  41 pav.: nurodytą bylą, teko atversti:      41 pav.:  Pažymoje nurodyta byla 255 ir joje įrašas, kada pradėta bei kada pabaigta. Tas įrašas dar žemiau paryškintas.        Deja, pagal pateiktą nuorodą, atidarius Vsevolodo Krilovo Tarnybinę bylą, - šokas. Prie ko čia V. Krilovas ir J. Krikštaponis? Tai skirtingi asmenys! Kaip gali kokios nors ieškomojo žinios būti kito asmens byloje? Juolab, šioje nurodytoje byloje dokumentai visiškai net ne to laikotarpio. KLAUSTUKUI TAŠKĄ PADĖJO tos čia kairėje 41 pav.:  matomoje 255 byloje esančių dokumentų: nuo 1922-06-18 iki 1929 metų terminai:          Apie šį LII (Lii) akibrokštą soc. tinklo „Facebook“ savo temoje buvau „diskutavęs“, nes oponentui buvo apie mūsų Didvyrį „kolaboranto“ nuostata, jog jis „naciams tarnavo“, nors nuo nacių buvo nukentėjęs, tikriausiai, to menamo „tarnavimo“ metu.      Ir šį, galimai, nuo 1941 m. rugsėjo pabaigos - spalio pirmosiomis dienomis J. Krikštaponio suėmimo laikotarpį stiprina šis J. Krikštaponio „į atsargą paleidimo“ dokumentų stygius.         Kaip gali būti jis „paleidžiamas iš tarnybos“, jei jis, pagal logiką, turėjo būti, kaip ir  PALEISTAS IŠ Kauno KALĖJIMO, iš kurio pagal namiškių prisiminimus, grįžo namo, o ne į tarnybą?     Tai, kokie gali būti „paleidimo į atsargą“ dokumentai, jei yra žinia, jog slapstėsi savo namuose nuo vokiečių „per visą jų okupacijos periodą“?        42 pav.: Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) bylos antspaudas su 41 pav.:  nurodyto 930 fondo, 2 K aprašo ir 255 bylos antspaudas, atitinkantis 40 pav nurodytu Pažymoje   PRIMENU: kadangi praėjusioje 2014-12-27 LGGRTC tik prielaidų „pažymoje“ Alfredo Rukšėno apie paleidimą į atsargą buvo „įrodinėjama“ tuo, kad „J. Krištaponio 1942 m. antroje pusėje iš 2/12 bataliono paleidimas į atsargą“ konstatuojamas tik tuo, kad nebuvo rasta jokie dokumentų apie paleidimą.     Negi, tai tik tokį „geriausią“ būdą istorikai su  M. Pociumi priešakyje atrado, vietoje to, kad ieškoti tikrų J. Krikštaponio paleidimo į atsargą įrodymų? ? 43 pav.: Byla pradėta 1922 m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m., kai  Juozui Krikštaponiui buvo nuo 9-ių iki 17-os metų.      Taigi, pačioje 2014 -12-27 A. Rukšėno silpniausio įrodinėjimo vietoje pradėta apgaudinėti Pažymos skaitytojus su menamais - ne tikrais „šaltiniais“.         Jau užtenka, kad ir taip 44 pav. ne aišku, kur ir kieno organizuotus Fizinio lavinimo instruktorių kursus baigė J. Krikštaponis? Ar ne prie Sporto Rūmų (dabar Sporto universitetas), kuriuos kūrė jo bendramoksliai ir varžovai, kaip absoliučiai geriausias Lietuvoje sportininkas per visą jos sporto istoriją Stasys Šačkus bei Atgimimo legenda ir pirmosios lietuvaitės - mūsų planetos rekordininkės treneris bei XIX amž. pabaigoje Skriaudžių kanklių ansamblio įkūrėjo sūnus Leonas Puskunigis.         Taip, kad nuo Lietuvos gyventojų dabar nuslėpta, jog  Juozas Krikštaponis geriausioje Lietuvos Humanistinės pedagogikos Jono Rygiškių  vardo (Marijampolės) gimnazijoje iš šių  paminėtų savo bendramokslių  tapo garsiu sportininku, net nuo 1931 metų, dar būdamas abiturientu, tarp suaugusių tapo Lietuvos vicečempionu rutulio stūmimo rungtyje, o vėliau tapo ne kartą čempionu ir disko skraidinimo rungtyje, nuo kurio iki dabar Lietuvos disko metikai garsina Lietuvą pasaulyje per Juozo kaimyną - J. Krikštaponio partizanų rinktinės organizatorių ir  vieno iš jų vadovo sūnėną, tapusio net du kartus Sovietų Sąjungos rekordininku disko metime. Dar svarbiau, jog J. Krikštaponis sportavo-rungtyniavo Lietuvos čempionatuose ir su Makabi klubo žydų atstovais, dėl ko jis galėjo pasipiktinti vykdomu Holokaustu ir dėl protesto prieš nacizmą pateko į Kauno kalėjimą.            Taigi, 44 pav. matome Juozo bendrapavardžius, gana paslėptus ir tik vėlesnio spausdinimo leidinyje, dėl ko galima buvo didelių istorinių klaidų padaryti, nežinant, kad tarp karininkų buvo Juozo bendrapavardžių.        Na, o, svarbiausia, jo biografijoje paminėtas kažkoks „252-E batalionas“. Ar jame galėjo atsirasti J. Krikštaponis, nebūdama Baltarusijoje, ir savo namuose besislapstydamas nuo vokiečių? Taigi:      Išvada: Kokie minėto V. Krilovo asmeninėje-tarnybinėje 1922-1929 metų byloje gali būti būsimųjų kito asmens (J. Krikštaponio) 1942 metų „duomenys“? Ką galima atrasti joje apie 30-mečio J. Krikštaponio būsimos 1942 m. karinės tarnybos pabaigą byloje, kai tam 30-mečiui buvo tik nuo 9-ių iki 17-os metų?     Tai kuo laiko istorikai visuomenę, tokias klastotes darydami? Juolab, pasirodo, ir kitoje LYA, f. K-8, ap. 2, b. 3 nuorodoje TAIP PAT APGAVYSTĖ pati grubiausia. Tik ką man ... pranešė, jog Ypatingajame archyve ši nurodyta byla yra 1939 m. NKVD kaip ir ruošiamų sušaudyti Lenkijos kariuomenės karo belaisvių ir internuotų asmenų statistikos byla, apie Oštaškovo, Putvilio, Kozelsko, Starabelsko garsiuosius lagerius bei juose kalinamųjų belaisvių skaičių, o taip pat apie Lagerio 254 belaisvių nacionalinę sudėtį, kuriame ir lietuvių buvo.         Man pranešė, kad toje byloje jokių „žinių apie J. Krikštaponį“ ir anoje (V. Krilovo)  byloje nerado, ir dėl šoko, pamiršo nufotografuoti tą NKVD-inę bylą su jos signatūros nuorodomis, kaip tai aš čia aukščiau padariau LCVA archyve ir tai. Taip, kad, kas nori įsitikinti klastote, siūlau Ypatingajame archyve užsakyti tą bylą ir ją pamatyti-nusifotografuoti. Būsiu dėkingas, nes į Vilnių važiuosiu vėliau.       Paaiškėjo, kad ši visuomenės ir profesionalių istorikų apgavystė prasidėjo nuo enciklopedinio leidinio LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKAI 1918-1953 M. ir Lietuvos istorijos instituto ir  LGGRTC-o istorikai „nematė?“ klaidos. Tai tada už ką jiems atlyginimai mokami iš mūsų mokesčių mokėtojų?    Čia KAIRĖJE: 44 pav.: ištrauka iš enciklopedinio leidinio LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKAI 1918-1953 M., kurio paskutiniojo 10-tojo tomo išleidimą, skirtą Lietuvos  kariuomenės šimtmečiui  2016 m. balandžio 22 d.  aprašė laikraštis TREMTINYS Nr.15 (1181)         Prašome palyginti pabrauktas signatūras! 45 pav.: iš enciklopedinio leidinio IŠDIDINTA MELAGINGA NUORODA-SIGNATŪRA, kurią palyginkite su istorikų „pažymose“ sukurpta apgavyste.

     Jeigu tokiomis apgavystėmis užsiimta net enciklopediniame leidinyje, tai galima daryti išvadą, kad tų apgavysčių iniciatorius galimai žinojo, kad . Krikštaponis nebuvo Baltarusijoje, tai todėl ir pakišo netikras nuorodas-signatūras į pačių nesąmojingiausias bylas, kuriose net negali būti jokių dokumentų su susijusių su J. Krikštaponiu. Jeigu toje enciklopedinėje knygoje (44 pav.), rašoma apie J. Krikštaponį, jog jis, neva, „1942 m. rugsėjo 30 d. iš 252-E bataliono paleistas į atsargą“, ir įrodymui pateikiamos gale nuorodos (signatūros) į bylas, kuriose yra tą paleidimą, neva, „pagrindintys dokumentai“, tai paprastai skaitytojai, ypač, istorikai privalo tikėti, jog, neva, „J. Krikštaponis, tikrai, Baltarusijoje buvo, o jo artimieji ir kraštotyrininkai meluoja„, apie jo buvimą namuose visą vokiečių okupacijos laikotarpį.
        Bet, jei istorikas yra profesionalus, ir jei jis nėra linkęs į melavimus, tai toks istorikas turėtų žinoti, kad artimieji ir kraštotyrininkai MELUOTI NEGALI, NES TŲ FAKTŲ UŽRAŠYMO METU NIEKAS NEŽINOJO, KAD APIE J. KRIKŠTAPONĮ BUS SKLEIDŽIAMI ŠMEIŽTAI, nes paskutinė liudininkė - J. Krikštaponio sesuo Veronika numirė 2011 metų vasario pabaigoje ir tada po mėnesio, lyg sąmoningai buvo laukta, kada paskutinė Didvyrio biografijos liudininkė numirs - komunistuojančio Anarchizmo Lietuvoje organizatorius Evaldas Balčiūnas savo tinklalapyje „Anarchija.lt“  2011-04-08 paskelbė apie jos brolio A. Impulevičiaus batalioną.
        Juolab, profesionalus istorikas privalėjo žinoti ir tai,  jog J. Krikštaponis nacių laikais buvo kalinamas ne vien iš kraštotyrininkų tos žinios fiksavimo, bet ir iš NKVD generolo Kapralovo raštelio, kuris buvo nuo visuomenės slepiamas ir man pirmą kartą jį teko paviešinti tik 2021-09-18, po kuriuo prasidėjo ginčai.
        O. kad 2014 m. pabaigoje LGGRTC privalėjo žinoti apie J. Krikštaponio kalinimą nacių laikais, yra įrodymas, jog tas NKVD raštelis L. R. Generalinei prokuratūrai buvo pristatytas po to. kai ji atmetė neturinčią objektyvių duomenų LGGRTC 2014-12-19 „pažymą“. Tada tuo metu buvusi LGGRTC Generalinė direktorė Terėsė-Birutė Burauskaitė mokslų daktarui Arūnui Bubniui užvizuoja:

„  p. A. Bubniui „ ... pateikti Gen. Prokurorui visus pažymoje minimus dokumentų patvirtintas kopijas“:

         
46 pav.: Šokiruojanti T. B. Burauskaitės viza. Galima pasididinti ir to pasididinto vaizdo internetinis adresas yrahttp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/burauskaite-post-faktum.jpg

     Pamačius šią „ š a u k š t ų   P O   p i e t ų “ vizą, šokiruoti, manau, turi ne vieną skaitantįjį, kai2014-12-19 prokurorams LGGRTC padavė tik „tuščią“ „pažymą“ be jokių įrodymų ir tais įrodymais direktorė susirūpino tik po atmetimo. Suvokti neįmanoma, kai sovietiniais laikais aukštosiose mokyklose už teisinių pagrindų kursą reikėjo gauti įskaitą, o pats Centras turi turėti ir juristų etatus, tai, čia kaip suprasti skundo rašymą be pateikiamų įrodymų?

     Taigi, pagaliau iš Centro 2015-02-12 su raštu Nr. 13R-43 į 2015-01-22 Nr. 17.2-829 L. R. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojui Žydrūnui Radišauskui iškeliauja^{kitasLGGRTCraštas} Lietuvos ypatingojo ir Lietuvos centrinio valstybės archyvų dokumentų kopijos, kurios Centro manymu kelia abejonių dėl 1997-12-22m. J. Krikštaponiui suteikto kario savanorio teisinio statuso teisėtumo.       

Taigi, galima tik išsivaizduoti, kai pridedami net 248 lapai, „papildant“ (taip tame rašte parašyta) buvusį „2014-12-19“ ATMESTĄJĮ raštą. Svarbiausia, tų dokumentų kratinio pristatyme NET NĖRA JOKIO PAAIŠKINIMO, kaip prie pažymos priderinti tuos naujai pristatytus dokumentus. Taigi, tame dokumentų sąraše, kuriame šio žodžio nėra, o yra pavadinimas DĖL JUOZO KRIŠTAPONIO (KRIKŠTAPONIO) TEISINIO STATUSO ir nėra net tikros paskirties, ant prokuratūros „stalo prikratyti“ net 28 dokumentai be jokių paaiškinimų, kai „pažymoje“ priskaičiavau tik 8 dokumentus minimus. 
        Tai ką su kitais 20-čia dokumentų veikti ne istorikams ir ne tų dokumentų šeimininkams? Kas per LGGRTC tyčiojimasis iš kitos srities specialistų?  Negi teisininkams reik kvalifikaciją keisti ir pradėti užsiiminėti tuo, kas jiems nepriklauso, kad suprasti „prikratytų“ dokumentų paskirtis?

        Taigi, paanalizuokime, kas prikišta:       

1.         Šokiruoja prikišti net nieko dėto Jono Rutkausko ir kažkokio J. Rutkausko pateikti 6 dokumentai, nenurodant tikslaus vardo, kurie „pažymoje“ net visai neminimi, ir nėra nei vieno dokumento Stasio Rutkausko, kuris „pažymos“ 3-čiame psl. paminėtas.

2.         Stasiui Rutkauskui pagal „pažymą“ turėtų priklausyti tardymo protokolas (LYA. f. K-1, ap. 58, b. t. 47386/3, t. 3, l. 337, ap.46, b. 1287, l. 20), tačiau tarp pateiktų dokumentų su tokiu adresu nėra.

3.         Vadinaisi, 7 dokumentai prikišti nereikalingi ir reikalingiausio dokumento nepateikta.Tai tada, ką norėta nuo prokurorų nuslėpti, prikišant visai kito vardo asmens bendrapavardžio  net7 dokumentus?

4.         Kokiu tikslu prikišti prokurorams „pažymoje“ visai neminėti ir  be paaiškinimų įvairūs nutarimai dėl liudininkų arešto, dėl kardomosios priemonės, asmens anketos ir ...? Ar juose yra nurodyti reikalaujami liudininkų adresai? Kodėl nenurodoma pašalinių dokumentų paskirtis, ir ką jie bendro turi su J, Krikštaponiu?`

5.         LCVA archyve mano atlikto A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 42 fotografavimo karių 1-mame lape pagal Eilės numerį 63^įsak yra Eilinis Rutkauskas Juozas, priklausantis I-ajai kuopai,  kaiRutkauskas Stasys yra II-osios kuopos Eilinis pagal Eilė Nr. 169 ir garsiajame KGB-istų sudarytame Sąraše nurodomas kaip sūnus Liudviko 1913 gim. m., gyvenantis Karagandoje Saratotovskaja gatvėje 9-11, pagal bylą Nr. 28916 teistas „už banditizmą“,  apklaustas Salelionio byloje . Tai labai svarbi aplinkybė, kad jis buvo partizanu‘ kaip ir Juozas Ūselis, kuris privalėjo žinoti, jog jo kolega J. Krikštaponis žuvęs, nes partizanavo Ukmergės krašte, tai ir S. Rutkauską apie tai galėjo jis ar kažkas iš partizanų informuoti, kad reikia versti kaltę žuvusiajam ... Juolab, S. Rutkauskas nei J. Salelionis, kurio byloje buvo apklaustu, dėl J. Krikštaponio priešingai liudija, galimai, SAVĘS GELBĖJIMO TIKSLU SU J. ŪSELIU PRIEŠ TEISMĄ PRIVALĖJO VERSTI KALTĘ ŽUVUSIAJAM ... Tai psichologinė-loginė tikimybė, nes po 1962 m. Vilniaus teismo kuopų vadai Z. Kemzūra su J. Ūseliu buvo sušaudyti. Todėl istorikams vadovautis sušaudytojų „parodymais“ daugiau nei ciniška, ignoruojant psichologinius-kriminologinius niuansus, kai kaltinamieji, gelbėjantys savo gyvybę,  J. Krikštaponį galėjo KGB-istams pakišinėti vien dėl to, kad jis žuvęs ir kad jam jų kaltes suversti.

6.         O tokio „Jono Rutkausko“ pusės tūkstančių bataliono karių sąrašuose aš neradau. Gal neįžiūrėjau kai kuriuose blogos kokybes nuotraukose? Todėl labai įdomu, dėl ko teisininkams LGGRTC pakišinėjo kažkokio Jono Rutkausko dokumentus, kurio tokio gali nebūti? Reikia patikrinti pagal to rašto paskutiniojoje 28-toje pozicijoje nurodytą 1941 10 06 įsakymo Nr. 42 pateiktus 9 lapus. Jeigu atsiras ten dar ir 3-čias bendrapavardis Rutkauskas, būsiu dėkingas. Bet vis tiek ne aišku, ką jis bendro turi su kito „pažymoje“ nurodyto Stasio Rutkausko parodymais?

7.         Kelia įtarimą teisininkams 24-toje ir 25-toje pozicijoje nurodytos pateiktosios 1941 10 21 vokiečių 11-tojo rezervinio policijos bataliono pranešimo apie specialias priemones Minske nuo spalio 14 iki 21 d. vokiečių kalba ir tų pranešimų vertimai, kuriose pagal NKVD-istų E. RozauskoBaranausko Rukšėno bei kitų autorių knygos „Masinės žudynės ...“ 312-313 psl^nuotrauka. to vokiečių rezervinio bataliono tuo pačiu laiku atliktų masinių žudynių ataskaitoje yra minimi  625 ir kitu atveju 1115 komunistų nužudymai Minsko MIESTO stovykloje, kurių pritempimas prie UŽ Minsko MIESTO esančiai Miško karo belaisvių stovyklai, kurioje tokių „komunistų“ būti negalėjo po liepos mėnesio filtracijų, ir bandant teisininkams įtikinti, neva, ten „J. Krikštaponis vadovavo žudynėms“, kurios ten spalio mėnesyje tokios būti negalėjo, nes jos (filtracija) vyko liepos mėnesį Drozdų kaime, todėl tokių galimai pašalinių dokumentų (tai reikia patikrinti, nes aš spėlioju pagal minėtos knygos parodymus) primetimas gali būti irgi kaip bandymas apkvailinti Generalinę prokuratūrą su visai ne tais ir ne tų žudynių dokumentais, ką jau naujose LII(Lii) ir LGGRTC „pažymose“ tai jau daroma-rašoma akivaizdžiausia nesąmonė; turėtų buti matoma net vaikams, jei jie skaitytų tokias naujausias „pažymas“.

8.         Priešpaskutinėje  27-toje pozicijoje parodytas NKVD generolo mjr. Kapralovo raštelis (jo fragmentas čia anksčiau 18 pav rodytas) įrodo, kad IŠ TO RAŠTELIO ISTORIKAI PRIVALĖJO ŽINOTI APIE J. KRIKŠTAPONIO KALINIMĄ KALĖJIME IR TODĖL LGGRTC NETURĖJO TEISĖS PRIEŠ NUO NACIŲ NUKENTĖJUSĮJĮ RAŠYTI SKUNDĄ, neištyrus, kada jis buvo kalinamas. Be to, nei šis NKVD generolas, nei jo raštelis minėtoje LGGRTC 2014-12-19 “pažymoje” nebuvo minimas, o aptikus tą raštelį, privalėjo nutraukti skundo teikimą. To nepadarius, galima manyti apie sąmoningą Centro siekį apšmeižti didvyriškai žuvusįjį asmenį.

 Yra klaidinimų moksliniame GENOCIDAS IR REZISTENCIJA žurnalo 2022 Nr. 1 (51) straipsnio  24 psl. pabaigoje užsimenama ne aišku, apie kokį A. Rukšėno pareiškimą? Tokio aš negirdėjau. .Liūdna, kad autorius 26-tame psl. KLAIDINA SKAITYTOJUS ir dėl L. R. Generalinės prokuratūros A. Rukšėno „pažymos“ atmetimo motyvų raštu  2015-01-22 Nr. 17.2-829,  nepaminėdamas svarbiausiojo - objektyvių duomenų trūkumo, kurių ne visus išvardino - Generalinė prokuratūra net nepaminėjo kad LGGRTC A. Rukšėno paruoštoje „pažymoje“ BUVO NUSLĖPTAS J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo Kauno kalėjime faktas, kuris buvo žemiau matomame  80 pav.:    27-tajame dokumente (Gen. mjr. Kapralovo raštelyje ...) nurodytas. Todėl nenurodžius Didvyrio suėmimo-kalinimo laikotarpio nacių laikais, iš jo atimti savanorio statuso negalima, nes kalinimo metu jis gali būti neteisingai inkriminuojamas. 

   80 pav.: LGGRTC 2014-12- pristatytų generalinei prokuratūrai dokumentų sąrašas. Jį galima pasididinti
 

      B e to, tame 80 pav.:    24. ir 25. 1941.10.21 vokiečių Min11-ojo rezervinio policijos bataliono pranešimo apie specialiąsias priemones Minske 1941 m. nuo 14 iki 21 d.... 5 lapų dokumentai galėjo VISIŠKAI NEATITIKTI PAGAL GEOGRAFIJĄ Didvyrio „kaltinime“ UŽ     Minsko Štalag-352 Miško stovyklos Masiukovščinos vietovėje, todėl prokurorai galėjo net nesuprasti, prie ko čia pateikti tokie „įrodymai“ apie nusikaltimus Minsko miesto centre? Todėl liūdna, kad M. Pociui, o taip pat dabar ir nuo jo nuplagijavusiam LGGRTC-ui „atitinka“ visiškai kita vietovė ir visiškai kito pobūdžio nukentėjusieji. Gal todėl Generalinė prokuratūra, nesuprasdama, kokią šūsnį dokumentų prikišo, nieko „pažymoje“ neaiškinant, tai atmetimo rašte tik bendromis frazėmis atmetimo motyvus surašė?

        Taigi, APIBENDRINANT, galima susidaryti įspūdį, kad LGGRTC-as pateikdamas tą šūsnį dokumentų, NKVD generolo P. Kapralovo raštelyje net neperskaitė pagrindinių pirmųjų sakinių apie J. Krikštaponio kalinimą, nes toks vaizdas, kad tas raštelis buvo pateiktas tik kaip įrodymas, jog NKVD-istai jo būrį sunaikino - jį patį kaip vadą nužudė, o visą kitą, kas tame raštelyje buvo rašoma, matyt, istoriko A. Rukšėno nedomino? Todėl neaišku, ar jis savo direktorę informavo, kad apskundžiamasis asmuo buvo GESTAP-o kalinamas? Negi, neištyrus kalinimo laikotarpio, Teisinėje valstybėje galima buvo apskųsti Didvyrį, net nepasidomėjus, kada jis buvo kalinamas?           Ar ne reikia dabar teisminiame ginče rodyti visą istoriją Didvyrio apšmeižimo neteisėtumą? Kaip galima toliau kažkokias „pažymas“ LGGRTC-ui kažkam rašinėti, po L. R. generalinės prokuratūros atmetimo, neatlikus naujo tyrimo ir neturint jokio istorinio pagrindimo dėl J. Krikštaponio buvimo batalione 1942-ais metais? Net „Minske J. Krikštaponio“ buvimo LCVA dokumentų „įrodymai“ tampa niekiniai, nes naujausios PA-2 sprendimui „pažymos“ rašytojas M. Pocius yra prisipažinęs, kad nebuvo pastarajame archyve ir NEMATĖ visų DOKUMENTŲ VISUMOS - nematė J. Klimavičiaus melagingo raporto dar ir į vokiečių kalbą išversto!
}        Juk, apie tą melagingą raportą Lietuvos Žmogaus teisių koordinacinis centras (LŽTKC), pasirėmęs mano tyrimais atliktais, 2023 liepos 5 d. jau rašė, Seimui, Gen. prokuratūrai, Prezidentui ir LGGRTRC-ui PAREIŠKIMĄ dėl neteisėto veikimo prieš Lietuvos laisvės kovų atminimą, kuriam šiemet bus 80metų jubiliejus, - būtent, liepos 20 d., kurį pirmąjį pasipriešinimą prieš antrąją okupaciją atliko J. Krikštaponis, surengęs pirmąjį Partizanų sąskrydį tuo metu, kai prie Šventosios upės vyko žiauriausios kautynės, naikinant sąmoningai sovietinius karius - tik, tik paimtus į kariuomenę (gal net ir lietuvius?). Sovietiniai kariai beprasmiškai privalėjo žūti (taip, kaip dabar Ukrainoje už Putiną karia beprasmiškai žūstą), su tikslu, kad kitoame Šventosios upės krante pasibaigtų vokiečiams kulkosvaidžių šoviniai. (Aš to įvykio 1969 m.pasakotojo liudininkas)  Todėl J. Krikštaponis GELBĖJO Lietuvos VYRUS NUO MOBILIZACINIO GENOCIDO, į mišką imdamas tik tuos, kam grėsė išeiti į frontą.
        Čia nukrypau nuo dėstymo, kad pabrėžti laiko tėkmę, artėjančią šiam jubiliejiniam įvykiui, o rugpjūčio 10 d. Lietuvos pirmojo prezidento, ir Juozo Krikštaponio dėdės Antano SMETONOS bus 150-mečio jubiliejus. Tai negi ir tie abu jubiliejai bus paniekinti PA-2 sprendimu? Negi, A. Smetona savo sūnėną išugdė tik „žydšaudžiu“, o ne Lietuvos patriotu, Ukmergėje protestą atlikusį prieš nacizmą ar ne Holokausto metu?    

       Taigi, vėl grįžtant prie J. Klimavičiaus melagingo raporto, dėl kurio LGGRTC-as dar tyli - nieko neatsako, tai kyla klausimas tik toks:
         -Kam tas melagingas Raportas buvo skirtas, jei ne GESTAP-ui apgauti?

   Kodėl pačiame J. Klimavičiaus raporte istorikai „melo nemato“ ir „nemato“ patį A. Impulevičiaus galimai melagingą įsakymą Nr. 42 išvykai į Minską, prirašius galimai nebūtą-išgalvotą kitą Joną Klimavičių, kurio nėra nei jokiose vasaros laiko bataliono dokumentuose, nei tarpukario ir karo metu Lietuvos kariuomenės karininkų enciklopediniame žinyne - nėra net LGGRTC sudarytame bataliono karininkų sąvade? Kaip galima „nematyti“ kito J. Klimavičiaus absurdo jau vien per idealiai vienodas biografijas, turint  „abiems Klimavičiams idealiai vienodas biografijas“ - vienodai nuteistiems mirties nuosprendžiu, ir vienodai-absurdiškai neišvežtiems per Jonavą-Ukmergę į Minską - ten nesušaudytiems, ir visiems Červenėje nesušaudytiems? Ar galėjo NKVD-istai palikti mirtininkus? Kodėl istorikai „nemato“, jog vienam J. Klimavičiui (3-čiosios kuopos vado J. Ūselio pavaduotojui) buvo mirties nuosprendis panaikintas ir todėl paliktas Birželio sukilėliams išvaduoti iš kalėjimo? Ar galėjo idealiai ir „kitas bendravardis Klimavičius lygiai tą patį pergyventi“ - tai „iš kokios pasakos“ toks „sutapimas“ (per kokią „tikimybių teoriją“) gali būti tokiam mažam tik 22-jų karininkų bataliono karininkų kolektyve, nors jame įrašyti 23 karininkai? Ar tas 23-čiasis „karininkas“ (niekur istoriniuose dokumentuose neegzistuojantis) nėra išgalvotasis, kad GESTAP-ą apgauti ir J. Krikštaponį iš kalėjimo išprašyti?  

     Taigi, dar kartą APIBENDRINANT, sugrįžtant prie kitos žinios apie J. Krikštaponį; - t. y. prie PRIEŠTARINGOS INFORMACIJOS, kuri nurodyta skirtos PA-2 sprendimui „pagrįsti?“ minėtos LGGRTC „pažymos“ 10 psl.; - t. y. jos pabaigoje, kaip išvadoje apie J. KRIKŠTAPONIO NAMUOSE SLAPSTYMĄSI NUO VOKIEČIŲ ar ne gali profesionaliam istorikui-tyrėjui iškilti klausimas dėl slapstymosi motyvų ir tada ar galėjo jis Minske būti, jei slapstėsi, grįžęs iš kalėjimo? Kam jam reikėjo slapstytis, jei ne dėl vengimo grįžti į tą batalioną?
        Tai, tada kas gaunasi su tuo PA-2sprendimu? Ar toks sprendimas ne už slapstymąsi nuo vokiečių gaunasi? Ar ta ne „LGGRTC-o nacistinis“ sprendimas gaunasi?
        Tai, prieš tokį kontraversiško sprendimo priėmimo ar normalus-profesionalus istorikas negali patikrinti bylas minėtame enciklopediniame leidinyje pagal 45 pav nurodytą signatūrą ir tada įrašyti į PA-2 „pažymą“ dokumentų pagrindimus? Kaip galima rašyti nekokybiškai „pažymas“, nutylint abejotinų „teiginių?“ įrodymus?
        Ir, išvis, ar ne reikia tirti, kas tas pačias nesąmoningiausias signatūras įmetė į tokį garbingą enciklopedinį leidinį? Kaip po tokių „klaidų?“ galima pasitikėti istorijos mokslu?

  DAR VIENA NAUJAI APTIKTA ISTORIKO FALSIFIKACIJA,
LIUDININKŲ PARODYMUS RODANT ATVIRKŠČIAI,
NEI JIE LIUDIJA

       Tokį Istorijos mokslo paniekinimą matome minėtame moksliniame žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2022 Nr. 1 (51) 15-16 psl. M. Pociaus straipsnio iškarpa, kurį  81 pav. parodau esančiame čia žemiau dešinėje spalvotai pabraukytą. 
 

 Galima „pasigrožėti M. Pociaus moksliškumu“, kuris teikia, atseit, „pasikartojančius liudijimus“, lyg vieno asmens vienodai parašytus, iš kurių „neabejotinai“ konstatuoja faktą, jog, neva,  „J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m.Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai.“, pasitelkdamas tuos liudininkus, kurie kaip tik neigia “ „Krikštaponį-Krištaponį Baltarusijoje“ ir kurie apklausų metų  Krikštaponį-Krištaponį mini tik Kaune vadovavusį.

Taip, kad mokslinio žurnalo skaitytojų apgaudinėjimo tikslu M. Pocius pateikia visiškai atvirkščiai liudijančius liudininkus, , praleidžiant galimai melagingą „liudininką“ J Ūselį, Felčerį Juozą Vosylių, kurio aš tardymo protokolo nemačiau, todėl nekomentuoju, toliau pagal straipsnyje išvardintų eilės tvarka, pastebiu melagingai-apgaulingai rodomus, štai, šiuos: 1.       Stasį Arštikaitį, kurio, net liudijimą nesugebėjo istorikas M. Pocius teisingai nurašyti, nes S. Arštikaičio žodžiai tardymo protokole yra tokie: „Dabar tiksliai neprisimenu, tačiau greit antrosios kuopos vadu tapo leitenantas Krikštaponis, vardo nežinau.“. O M. Pocius parašė, jog, neva, „... kuopos vadas buvo ...“. Todėl kur, neva, „buvo“ ir kur iš tikrųjų „... greit ... vadu tapo ...“, tai kardinaliai visai kitoks liudijimas, nes jeigu J. Krikštaponis GREIT VADU TAPO, tai, vadinasi, prieš jį kitas karininkas 2-osios kuopos vado pareigas užiminėjo, ir akivaizdu, kad liudininkas Stasys A. kaip puskarininkis trumpai buvusio vado pavardės neatsiminė. Todėl pagal tikslų tardymo protokole parašymą, akivaizdu, kad liudijimas fiksuotas apie greit vadu tapusį Krištaponį, ir toks liudijimas negali būt priskirtas prie Baltarusijos, nes S. Arštikaičio pasakojimas yra apie bataliono kūrimąsi, kuris buvo tas veiksmas Kaune, o ne Minske. Todėl M. Pocius iškraipęs liudijimo žodžius, kardinaliai pakeitė liudijimo esmę savo fantazijos naudai ir skaitytojų apgaudinėjimo-klaidinimo linkme, nes Kaune paminėtas Krištaponis, na, ne kaip negali būti siejamas „su Minsku“, kaip tai istorikas tą liudijimą priskiria „J. Krikštaponį žudynėse Minske“.  Kaip tai įvyko, siūlau istoriku „pasigrožėti“, kaip jis „suvokia“ S. Arštikaičio liudijimą apie batalioną Kaune: 82 pav.: Stasio Arštikaičio parodymas apie bataliono Kaune kūrimosi laikotarpį. 2.       Aišku, jau garsiausiąjį -„didžiausiąjį J. Krikštaponio kaltintoją“ Martyną Kačiulį rodo teisingai (Krištaponį Kaune) liudijantį, bet nurodžius jojo 1962 m. rugsėjo 3 dienos apklausą, moksliniame žurnale mokslininkui M. Pociui privalu būtų nurodyti ir apklausos vykdymo vietą – tai Mordovijos garsųjį Javas lagerį, kur ne toli Baraševe kalėjo tik ką į Amžinybę išėjusi sesė Nijolė Sadūnaitė. Ši apklausos aplinkybė tame GULAG-o lageryje yra labai svarbi, nes tarp tų dviejų lagerių buvo 1966-1968 m. m. ryšių kariuomenės karinio dalinio 71537pagal šaukinį „Kurgan“ karinės technikos pozicijose buvo mano aptarnaujami radarai, su kuriais fiksavau kosmonautų V. Komarovo žuvimą ir J. Gagarino nužudymą (tai svarbi Holistinė detalė, turinti šiokią tokią Sinerginio ryšio sąsają, vėliau atskleisiančią), nes, mums:  tada Ryšių karinės tarnybos kariams, taip vadinamiems „juodapagoninkams“ tekus bendrauti ir net muštis su kalinių saugotojais „raudonapagoninkais“  - AŠ šiek tiek ŽINAU KALINIŲ IR LAGERIŲ VADOVŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ PSICHOLOGIJĄ, kai prasidėjus chruščioviniam Atšilimui ir Nikitai Sergejivičiui beprotiškai pradėjusiam „komunizmo statybą“, į ją tapo įtraukti ir kaliniai, su kuriais vadovybė stengėsi gerus santykius palaikyti, kad jie viršytų „komunizmo statybos“ planus tose lageriuose įrengtose įmonėse. Todėl į tą Javas lagerį iš Vilniaus atvykusiam KGB vyr. tardytojui ltn.-ui Markevičiui, galima, manyti, jog kokių nors fizinių poveikių tardomiesiems gal jau negalėjo būti, kaip tai buvo NKVD laikais? Kaip tik, tai ir demaskuoja M. Kačiulis, jo 1948 m.  rugpjūčio 26 d. protokole prirašytų nesąmonių, to, ko jis nesakė ir negalėjęs sakyti, nes tose žudynėse nebuvęs. Be to, M. Kačiulis tame Javas lageryje net neminėjo visai J. Krikštaponio ir visai neminėjo tų žudynių, kuriose po 19-os metų M. Kačiulis, galimai, prisigalvos „apie J. Krikštaponį?“! Todėl M. Pocius nepaminėjęs šių niuansų, kaip ir prasilenkia su „moksline metodika?“? Taip, kad M. Pocius paminėdamas 1980 m. liepos 14 d. apklausą, parodant  Krištaponį, prie jo parodymo pridėjus žodžius, neva, „taip pat“, jau yra nesąžiningas skaitytojų apgaudinėjimas, nes M. Kačiulis „Krištaponio žudynėse Baltarusijoje“ nerodė. Todėl istorikas privalėjo atvirkščiai ir kitaip paminėti J. Kačiulio vėlesnę labai pasikeitusią staigmeną.

81 pav.:  nuotrauka M. Pociaus straipsnio 15-16 psl. moksliniame žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA 2021 1(51)  su skirtingais pagal reikšmę pažymėjimais, atkreipiant dėmesį į konkrečius liudininkus, jųjų vienodus teiginius ir labai svarbius tų teiginių momentus.

3.      Motiejų Migonį priskirdamas, neva, prie „Krikštaponio Baltarusijoje“ teigėjų, M. Pocius KLASTINGIAUSIAI APGAVO SKAITYTOJUS, nes kaip tik M. Migonis mini KriKštaponį (senuoju šio Didvyrio asmenvardžiu, kurį po vedybų su savo žmona Kunigunda Sliesoraityte, - iš savo pavardės šaknies išmetė raidę K) ir M. Migonis nurodo buvusį kuopos vadu TIK Kaune, o Baltarusijoje žudynėse nurodo kažkokį kitą karininką, bet jo pavardės neprisimena. Taigi, galima padaryti išvadą, jog, „istorikas-mokslininkas?“ M. Pocius, perskaitęs 1961 m. liepos 21 d. tardymo protokolo 1-mą psl., nesugebėjo to labai svarbaus dokumento paskaityti iki 3-čio psl. pradžios, kur nurodomas kitas karininkas, vadovavęs J. Krikštaponio kuopai, - tai aiškiai matosi čia dešinėje iš   23 pav matomo pavyzdžio. Juolab, ir po 21 metų per 1982 m. rugpjūčio 18d. Vilniuje vykusioje APKLAUSOJE (jau ne tardyme) M. Migonis, atsakydamas į klausimą, kokioje kuopoje tarnavo, - atsakyme VĖL pabrėžė, jog vado kapitono neatsimena. Taip, kad M. Migonis atsakė, duodamas parodymus ir JAV Spec. tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui, Jurgio Juodžio gynėjai N. Grybauskaitei, o tų parodymų vertimus į skirtingas kalbas atliko vertėja E. Mikutienė ir tai aiškiai matosi iš apklausos protokolo šio:

23 pav.: tai 1961 m. liepos 21 d. apklausa Kaune, kurią davė Motiejus MIGONIS, sūnus Prano, gimęs 1918. Kauno mieste, baigęs pradžios mokyklos 3 klases, baustą 1949 m. bet 1955 m. paleistą ir dirbusį darbininku Kelių eksploatacijos treste, gyvenusį Kaune Kranto 13-6. Iš jo parodymų matome, kad jis pažinojo J. Krikštaponį, jį rodė buvusį Kaune, o jau Minske, t. y. Slucke žydų naikinimo akcijoje vadovavusį rodo Gecevičių, o Klecke ir ten Antrajai kuopai vadovavusio karininko neprisimena

24 pav.: tai, trumpai-drūtai atsakymas, įrodantis, kad juo kuopos vadu buvo tiktai ne J. Krikštaponis. Tai 1982-08-16 apklausa Vilniuje, dalyvaujant JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovui Nilui ŠERUI ir Jurgio Juodžio gynėjai N. Grybauskaitei. Plačiau klausimus-atsakymus galima pamatyti, paspaudus nuotraukos numerį 24 pav.         Iš šio pavyzdžio galima spręsti, jog karininko nuo kario neskiriantis (vėliau bus įrodymas) istorikas M. Pocius, išsigalvodamas iš šių parodymų„J. Krikštaponį Baltarusijoje“, arba „nežino?“ jog Krikštaponis oficialiai, kažkodėl batalione nebuvo kapitonu, arba, aplamai šis istorikas „nematė?“ šio protokolo, arba, išvis, gal nebuvo ir Ypatingajame archyve, kaip ir nebuvo LCVA archyve, rašydamas LGGRTC-ui PA-2 sprendimo „pažymą“?

4.      Petrą Andriškevičių 1961 m. vasario 20 d. apklausoje cituojant jo parodymą apie 2-osios kuopos vadą ltn. Krištaponį, irgi tas parodymas buvo apie 1941 metų rugpjūčio mėnesio pabaigą iš pirmojo bataliono apiforminimą į antrąjį batalioną ir perkeliant jį iš Miškų gatvėje, gimnazijos patalpų, perkeliant į Šančių kareivines, bei pasakojant  apie tuometinę bataliono sudėtį. Tame tardymo protokole, ranka rašytame, P. Andriuškevičius paminėjo, jog jis buvo antroje kuopoje, pirmame būryje, Toliau, sekančiu sakiniu pamini, jog „Kuopos vadas buvo leitenantas Krikštaponis, vardo nepamenu.“.          Tai, kaip matome, istorikas M. Pocius ir čia (81 pav) iškraipė P. Andriuškevičiaus žodžius, nes tame sakinyje tardymo protokole „2-osios“ žodžio nėra – kuopos numeracija protokole užrašyta prie P. Andriuškevičiaus priklausomybės tai kuopai, kurią čia žemiau dešinėje 82 pav matote:         Be to, protokole nėra kuopos vado laipsnio sutrumpinimo „ltn.“, nes protokolas rašomas pilnais žodžiais, kaip liudininko sakoma, be jokių trumpinių, nes šnekamojoje kalboje trumpiniai netariami. Todėl akivaizdu, jog ir čia, istorikas, vargu, ar „matė?“ protokolą, nes iškraipo jo parašymą, matyt, pagal savo fantaziją? O iš šios „fantazijos?“ istorikas „nemato?“, kad šis leitenanto Krištaponio pareigybės antroje kuopoje liudijimas kaip PASIKARTOJANTIS TIK APIE Kaune SITUACIJĄ teikiamas, o ne „apie Baltarusijoje žudynes“, kaip 81 pav. matome M. Pocių darant apibendrinančią - skaitytojus grubiai klaidinančiąją „išvadą“, akivaizdžiai, gal, „nemačius?“ savo akyse cituojamo protokolo?         Įsitikinimui, siūlyčiau pažvelgti į čia dešinėje 82 pavprotokolo pirminį originalą, dar, net spausdinimo mašinėle ne perrašytą:   82 pav.:  ištrauka iš 1961 m. vasario 20 d. apklausos protokolo, kurio galima pamatyti VISĄ to protokolo puslapį. Įdomu, jog žodžiai „Būrio vadas“ rudai pabrauktas KGB-istų, tikriausiai, vėliau, jau ruošiant bylą po 20-ties metų Jurgio Juodžio bylai?                  Galima įsivaizduoti, jog tas 82 pav pirminis protokolas ranka rašomas, kad neblaškyti tardomojo asmens dėmesio su rašomos mašinėlės tarškėjimu. Ar viskas teisingai rašoma buvo KGB laikais, galima labai abejoti - ypač abejoti reikia NKVD protokolais, o jau chruščiovinio Atšilimo metu, kiek ir gal „patikimesni?“ protokolai tapo, nes tame laikotarpyje atsirado NKVD laikų prirašomų nesąmonių demaskavimai, kurias M. Kačiulis ir kiti pradėjo demaskuoti, apie ką tai kitame skyrelyje rodau. Todėl labai yra svarbu teisingai nuo tų protokolų nurašinėti, ką čia  81 pav M. Pocius tik vaidina, neva, atkartodamas „autentiškai“ prie visų liudininkų priklijuotus vienodus pasakymus, kas jau skaitytojui privalo kelti įtarimą, kad visi tardomieji idealiai vienodai atsakinėti negali. Todėl perskaitęs, neva, „mokslinį“ rašinį, todėl ir teko važiuoti į Ypatingą archyvą tikrinti, ką čia „mokslininkas?“ paisto idealiai vienodais tardomųjų „atsakymais“, Ypatingai iškraipytu „atsakymu“ tapo „parodymas“ čia žemiau  kito (5-tojo) labai svarbaus liudininko pateiktas: 5.      .....Edvardą Guogą 1961 m. rugpjūčio 7 d. , neva, per „apklausą“ parodė, ... – jau galima labai abejoti istoriku M. Pociumi, nes jis visur 1960-tiems metams klijuoja „apklausas“, kai tose dokumentuose aiškiai parašyta, jog tai yra TARDYMO PROTOKOLAI, o ne kokios sociologinės „apklausos“. Juolab, aš pamenu tuos laikus, kad tokio žodžio jėgos struktūrose net nebuvo – buvo mums vaikams žinomas tik TARDYMAS ir todėl, manau, kad tai labai grubus laikmečio istorinis iškraipymas, kai istorikas cituoja Tardymo protokolą, o vadina tik vėliau atsiradusiu žodžiu, kuris tik vėliau pakito ir dokumentų pavadinimuose. Be to, ir čia M. Pocius iškraipė E. Guogos žodžius – juos ne autentiškai 81 pav parašė. Taigi, E. Guogos parodymai tokie: 83 pav.: ištrauka iš 1961 m. rugpjūčio 7 d. Edvardo GUOGOS tardymo protokolo, kurį galite VISĄ 2 psl. pamatyti.      Matome čia E. Guogą pasakojantį apie tarnybos pradžią joje paminėtą Krištaponį, kaip jojo kuopos vadą. Taigi, ir su šiuo liudininku M. Pocius skaitytojų apgavystę padarė, jį priskirdamas „prie Baltarusijos žudynių“, kai jose Edvardas Guogą net neatsimena, kas žudynėse vadovavo ir vėlesnėje apklausoje (būtent, ne tardyme, o jau apklausoje), kurioje mini leitenantus Juodį ir Marcišauską, kurį pastarąjį jau ne vienas liudininkas yra paminėjęs, žudynėse vadovavusį antrai kuopai.   84 pav.: ištrauka iš 1982-08-18JAV Specialiųjų tyrimo departamento atstovo Nilo ŠERO apklausos, kurios galima 18 psl. VISĄ  pamatyti.  Tai panašu, kad M. Pocius ir šio protokolo, matyt, neskaitė? Kaip matome, šis istorikas neskaitė vėlesnio jau E. Guogos APKLAUSOS protokolo, kuriame parašyta labai aiškiai taip:   85 pav.: ištrauka iš viršuje parašyto APKLAUSOS protokolo, kurio šio galima VISĄ 2 psl. archyvinį  216 lapą pamatyti

 štai, šiuos:        8.              Todėl NESĄŽININGUMO ASPEKTAS ATSIVERIA tame naujajame abejotiname „tyrime“, „nurašius?“ idealiai vienodus tų 9-ių liudininkų pasakymus, tiek A. Rukšėnui man atsakyme, matomame 10 pav.:, o, ypač, A. Pociaus žurnalo „Genocidas ir Rezistencija“ (toliau G. ir R.) 2022 Nr. 1(51) straipsnio 15-16 psl. irgi visiškai  vienodai 11 pav.: taip pat pateikiant labai abejotinus tų 9-ių liudininkų visiškai  vienodus žodžius, - labai abejotina, kad tie 9 liudininkai sakytų vienodais žodžiais, kuriais matosi aiškus kažkoks keistas mėgavimasis tais jų vienodais užrašytais žodžiais, juos 9-is kart atkartojant ir be reikalo užimant tekstuose vietos, vietoje to, kad tik išvardinti tas 9 pavardes ir prie jų pridėti tą jų bendrą teiginį. Todėl A. Pocius minėtoje Ukmergės konferencijoje buvo neteisus, jog, neva, „9 (devyni) skirtingų laikų apklausti policininkai-liudininkai“, nes aiškiai matosi, jog tos apklausos vyko nuo 1961 m. vasario 22 d. iki 1962 m. vasario 19 d. ir jos buvo vykdomos garsiajam istoriniam-teisminiam 1962 m. Vilniaus teismo proceso farsui, kurį aš puikiai prisimenu; publikuotą tada per sovietines masines informavimo priemones - dabar vadinamas žiniasklaida. Todėl nieko nuostabaus, kad to paties tardytojo, ar tos pačios tardytojų grupės parodymai galėjo būti vienodais žodžiais užrašyti, ir neaišku, iš kokio konteksto juos nurašius, ir neaišku, kaip juos klausiant - ką klausiant ir už kokį periodą tą vadovavimą kuopai klausiant? Todėl, iškilus klausimams, akivaizdu, jog tas istorinis „tyrimas“ nėra kokybiškas. Žemą to „tyrimo“ kokybę parodo ir tai, kad pateiktos ne tų liudininkų citatos (jos nepaimtos į kabutes), o istorikų tik vienodai atpasakotos, nenurodžius ko buvo klausiama ir kaip konkrečiai buvo klausiama ir neaišku, kaip liudininkas atsakinėjo. TodėlMindaugo Pociaus G. ir R. moksliniame žurnale akivaizdžiai ne moksliškai daromas apibendrinimas, kad, neva: „Šie pasikartojantys parodymai leidžia neabejotinai konstatuoti faktą, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ai kuopai.“Abejotina, kad iš tų 9-ių liudininkų, išskyrus J. Ūselį, kas nors dar būtų „prie žudynių J. Krikštaponį“ minėję, ir, aplamai „J. Krikštaponį Baltarusijoje“ minėję? Jei liudininkai J. Krikštaponį būtų sieję su Baltarusija, tai reiktų konkrečiai matyti, ką apie jį Baltarusijoje mini, ką ir kaip Baltarusijoje „matė?“ J. Krikštaponį. Jeigu tokių būtų, tai jie būtų eksploatuojami ne mažiau, kaip „liudininkas“ Marius Kačiulis, su pasimėgavimu apie žudynes pasakojant. Bet, kažkodėl ir  minėto G. ir R. žurnalo 15-16 psl. M. Pocius čia 11 pav.:   matomoje mano nuotraukoje, kurią aiškumo dėlei dviem spalvom subraukiau skirtingus aspektus iš žurnalo, kurio adresas:    http://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/51_zurnalas.pdf