Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungai (toliau LTPKS, arba Sąjunga)

buvusio Jonavos Sąjūdžio tarybos nario,
dabar keliautojo-kraštotyrininko,
pradėjusio tyrinėti Juozo Krikštaponio biografiją
Vytenio Aleksandraičio

 
S K U B I

I N F O R M A C I J A

dėl galimai falsifikuotos Juozo Krikštaponio biografijos

        Sveikintina, kad šiuo klausimu jau LEDAI LŪŽTA ir, teko išgirsti, jog rengiamasi Teismu stabdyti Didvyrio bareljefo nuėmimą nuo jam skirto atminimo akmens, ir, kad Sąjunga svarstys prisidėti prie šio teisinio proceso. Didesnės sėkmės tikslui šiame teisminiame procese, siūlyčiau akcentuoti galimai falsifikavimą J. Krikštaponio biografijos „tyrime“, ignoruojant mokslinį Holizmo (VISUMINĮ) principą, - kad ir sąmoningai slepiant bei visai netiriant šio Didvyrio nukentėjimo nuo nacių fakto. Tai, kad J. Krikštaponis buvo nacių suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime, mini Vikipedija bei Enciklopedija „Wikiwand“-o  , nurodydamos to istorinio fakto šaltinį, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC, arba Centro) tinklalapyje apie šį Didvyrį labai svarbus faktas net neminimas. O tai prieštarauja Teisinės valstybės principams, kai valstybinė tyrimo įstaiga surankioja okupantų „tyrėjų“ galimai per prievartą išgautus palūžusiųjų „parodymus“, apie „J. Krikštaponį Baltarusijoje“, o tą nepatikimų liudininkų išsigalvojimą neigiančius parodymus žymiai patikimesnių liudininkų slepia.

        Pavyzdžiui, naujoje LGGRTC „pažymoje“ Henriko Salelionio ir puskarininkio Juozo Vėsos parodymai, galintys paneigti tą išsigalvojimą, - nerodomi ir nerodomas KGB tyrėjų nustatytas faktas, jog nuo 1941 m. spalio mėnesio (išvyka į Minską vyko spalio 6 d.) 2-osios kuopos vadu buvo vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas, sūnus Simono, gim. 1907 m., kuris nustatytas gyvenantis JAV, ir, kurį žudynėms vadovavusį žymiai daugiau liudija liudininkų nei, nei J. Krikštaponį. Po karo iš keliasdešimt apklaustųjų-tardomųjų nei vienas J. Krikštaponio neminėjo ir buvo reikalaujama, kad LGGRTC tą reiškinį ištirtų, bet , deja, Centras suignoravo savo Komisijos prašymą. Apie tai detaliau į tokį mano pastebėjimą bei visų tyrimų visumą Pareiškime Generalinei prokurorei, Seimui ir Prezidentui atkreipė dėmesį Lietuvos Žmogaus teisių koordinacinis centras, kurio nuorodą teikiu čia pabaigoje.
        Tiesa, „Baltarusijoje“ 1962 m. tardyme „liudijo“ ir tais pačiais metais  sušaudyti Vilniuje (o tas jųjų sušaudymo faktas irgi LGGRTC „pažymoje“ nutylimas) J. Krikštaponio kolegos – kuopų vadai: 1-os Zenonas Kemzūra ir 3-čios Juozas Ūselis, kuris pastarasis 2 metus Ukmergėje Partizanų būriams vadovavo ir privalėjo žinoti, jog jo kolega J. Krikštaponis buvo žuvęs. Todėl, tikimiausia, jog šie abu, savo kito  kolegos Nikodemo Reikalo nuo teisinio persekiojimo gelbėjimo tikslu KGB tardytojams ir pakišinėjo niekuo dėtą J. Krikštaponį, nes jis buvo žuvęs. Keista, kad LGGRTC ignoruoja tokią Rezistencijos taktiką; okupantams pakišinėti žuvusiuosius, kad išvengti naujų netekčių.

        Falsifikaciją J. Krikštaponio „tyrime“ įrodo ir NE TIESOS RAŠYMAS Cento „pažymoje“ – jos skaitytojų SĄMONINGAS apgaudinėjimas, iškraipant dokumento pavadinimą (apie jį žemiau) ir galimai sąmoningai jaunąjį karį Martyną Kačiulį paverčiant „karininku“:

1 pav.: čia ištrauka iš Pažymos, skirtos Ukmergės mokslinei konferencijai apgaudinėti, kurią LGGRTC nuplagijavo ir slepia jos autorių, kur tos Pažymos PDF Adobe Reader valdymo pulte matosi skaičius 12, nurodantis 12-os puslapių apimties dokumentą. kurio failą pavadinau „pazyma apie j kriksta.pdf“, o mažame baltame langelyje skaičius 5 nurodo 5-tą puslapį dokumento. Be to,  LGGRTC „pažymoje“ bus viskas 1 psl. mažiau, kuriame M. Pocius falsifikuoja pagrindinio liudininko kompetencijos lygį. Ir tai daroma Ukmergės konferencijos dalyvių apgaudinėjimo tikslu - klastojant istorines aplinkybes, kardinaliai pakeitus liudininko karinį laipsnį; net eilinio karinio laipsnio neturintį „karį“ paverčiant  net į „karininką“. Tai neregėto lygio falsifikacija Didvyrio SUKLASTOTAME kaltinime, kai klausime dėl paminklinio akmens sprendžiasi labiausiai, tik vieno labiausiai eksploatuojamo ir nepatikimiausio  „liudininko“ svoryje. .  Kad, suvokti kontekstą, kur įvyko istorinio įvykio falsifikacija, galima atsiversti VISĄ TEKSTĄ, kurį parodysiu dar žemiau.

       Juk, jeigu „M. Kačiulis karininku“ būtų, tai skaitytojui tada neturi kilti jokių abejonių, kuris privalėtų labai gerai pažinoti J. Krikštaponį ir apsirikti jo atpažinime negalėtų. Galima visaip šaipytis iš Lietuvos Istorijos instituto mokslų daktaro Mindaugo Pociaus, jog jis KARININKO NUO KARIO NESKIRIA, tačiau aš nemačiau jo pavardės tarp A. Impulevičiaus bylos LCVA archyvo  dokumentų panaudos lape, kas byloja, jog šis istorikas dokumentus aprašinėja, jų akyse nematęs. Tame lape dominuoja LGGRTC mokslininkų pavardės. Vadinasi, M. Pocių kažkas apgaudinėjo dėl dokumentų išvaizdos bei ...

        Bet, kadangi M. Kačiulis „karininku“ yra paverstas ir Centro „pažymos“ 4-tame psl. bei 6-tame psl., tai du kartus „spausdinimo klaidą“ vargu, ar galima atlikti, kai visos 22-21 išvykusius karininkus besidomįs J. Krikštaponio byla turėtų atmintinai žinoti, o Centro istorikai, tikrai, negalėjo praleisti tokios grubios klaidos, nes ne istorikams aiškiai matomos. Juolab, „jaunesniojo karininko“, išvis, tokio laipsnio nėra ir nebuvo. Gali būti tik jaunasis leitenantas, kuris šiam laipsniui gauti, privalėjo baigti Karo mokyklą. Todėl visi Lietuvos karininkai yra apskaityti – įtraukti į Lietuvos karininkų galimąją vadinti ENCIKLOPEDIJĄ, o tokio „kačiulio“ nei joje nėra, ir nėra net LGGRTC karininkų sudarytame sąraše. Bet M. Kačiulio pavardė yra parodyta tik Centro tyrėjams atmintinai žinomoje A. Impulevičiaus 1941-10-1-06 įsakymo Nr. 42 karių sąraše:

2 pav.:  Šią pabrauktą pavardę galima atrasti VISAME tos 2-os kuopos to 161 įsegimo lapo karių sąraše. Čia jau visiškai neaišku, kokiam reikia būti istorikui „debilui“ (atsiprašau, kad dabar karo Ukrainoje metu kitų jau žodžių negaliu parinkti), kad NESKIRTI KARIŲ NUO KARININKŲ, kurių, pastarųjų tik 23-22 įsakymo Nr. 42 1-mame lape surašyti, o karių sąraše apie pusę tūkstančių ir tame tarp pusės tūkstančių sąraše istorikui prie 240. eilės numerio Kačiulio Martyno antroje laipsnio grafoje sutrumpinimas „J. kar.“ VAIDENASI kaip „karininkas“. Taip vaidentis gali ne tik jokio supratimo neturinčio apie Lietuvos kariuomenę ir niekad kariuomenėje netarnavusiam, bet, ir, aplamai, kareivių nuo karininkų žmogus turi būti neskiriančiu, nes tik pirmojo lapo 23-jų karininkų sąraše ir jo tęsinyje antrame puslapyje yra atskirai rašytas, o 8-9 psl. (4-5 lapai) skirti tik kariams. Tai, kaip kariams skirtame lape gali „atsidurti karininkas“? Kiek man teko dirti su pradinių klasių mokiniais, nemanau, kad jie sugebėtų kario nuo karininko neatskirti? Apie karius ir karininkus berniukai jau ikimokyklinukai žino, nes jau žaidžia karus

     Tai, negi M. Pocius aukojo savo kaip istoriko reputaciją, kad apgaudinėti skaitytojus, kad niekas nepaabejotų paties LGGRTC 2-jų „pažymų“ labiausiai eksploatuoto „liudininko“ parodymais apie „J. Krikštaponio žudynes“ vykdomas? Juk abejoti visi privalo, nes M. Kačiulis 1949 m. NKVD-istų tardytojams liudijo toms žudynėms vadovavusį jojo kuopos vadą N. Reikalą, o jau 1962 m. ir 1982 m. KGB-istų apklausose N. Reikalas pavirsta į „Krištaponį“. Tai ar ne sutrikusios atminties pasekmė? Juk sveiką mąstymą turintis skaitytojas pamąstytų, jog „jaunasis karys, net eilinio laipsnio neturintis, kuris, aplamai, tik iš nuogirdų gali žinoti savo kuopos vado pavardę, kai J. Krikštaponis ir N. Reikalas buvo vienodai aukšti-liekni, tai pastarojo pavardę galėjo pamiršti, arba, juos abu net neskirti“. Juk 1982 m. tardytojai, dalyvaujant iš JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovui Šerui, suabejojo M. Kačiulio sveikata-atmintimi ir todėl apie ją ir buvo klausiama šio „liudininko“. Galima manyti, kad tardytojus galėjo šokiruoti savo kuopos vadų pasikeitimas, bet, kadangi, aiškiai NUSIŠNEKANT „J. Krikštaponio“ ASMENYBĖ PAMINĖTA, tai  Juodžio byloje kiti minimi asmenys neturėjo būti dominami. Todėl, į pašalinius; su byla nieko bendro neturinčius NUSIŠNEKĖKIMUS teisininkai ne privalo kreipti dėmesio.

       Taigi, kaip matome, kad M. Kačiulio akivaizdų nusišnekėjimą užglaistyti, LGGRTC naujoje „pažymoje“ atliktos akivaizdžios dvi falsifikacijos ir kai kurios manipuliacijos. Kita falsifikacija Centro „pažymoje“ yra ši:   

3 pav.: LGGRTC „pažymos“ paslėpta „grožybė“, kuri atsiskleis nuvažiavus į Lietuvos centrinį valstybinį archyvą (toliau LCVA),  neva, 1941 m. lapkričio 4 d. „ltn. Krikštaponio raštas“ bataliono vadui su raudonai pažymėtu archyviniu skaičiumi 398, ir dar kažkoks J. Krištaponio raštas minimas jau kitose 2.1.segtuvuose su archyviniu skaičiumi 15. Kažkodėl pastarajam raštui nėra datos? Pagal šios NUOTRAUKOS kairės viršuje raudonai pabrauktą pakėlimo kapitono laipsniu  dokumentą, akivaizdu, kad 2,1, aprašų segtuvas turėtų pakėlimo laipsnius atspindėti ir pagal šios „pažymos“ rašymą net du „J. Krikštaponio raštai“ Kauno kalėjime versiją, akivaizdžiai, turėtų atmesti?

         Juk, kalėjime sėdint, kaži, ar galima tarnybinius raštus rašinėti? Logiškai galvojant, J. Krikštaponiui patekus į kalėjimą, jis per vokiečių tardytojus ir GESTAP-ą reikalautų pranešti batalionui, arba, dar, geriau, artimieji batalionui bei giminaičiui generolui S. Raštikiui pranešė, nes jo dėka, pagal sesers Atsiminimus, jis ir ištraukė iš kalėjimo. Kiekvienas, sveikai mąstantis, matydamas, jog 1941 m. lapkričio 7 d. ir dar vėliau, be datos J. Krikštaponis vadui parašė, tai tada apie kalėjime buvimą turi atpulti versija.

       Bet, aš nepatikėjau, nuvažiavau po Ukmergės konferencijos į LCVA ir, ką nufotografavau, prašome „pasigrožėti“ pagal 2,1 aprašo 15-tojo dokumentu, kurio vaizdas toks:

4  pav.: Atestacijos ištrauka rašyta J. Krikštaponio ranka. Galima VISĄ ATESTACIJĄ pamatyti.

       Štai ir ELEMENTARI SKAITYTOJŲ APGAVYSTĖ-MANIPULIACIJA, po lapkričio 4-tosios rodomasis „vėlesnysis“ raštas yra rugsėjo 4 d., kai J. Krikštaponis ir batalionas buvo Lietuvoje iki spalio 6 dienos! Už taip netvarkingai rašomą kontrolinį darbą, jau neskaitant kursinio ar diplominio darbo,  kaži, ar studentas įskaitą gautų?
      Taigi, prašome pažvelgti į nurodytą 398 dokumentą lapkričio 4 d., ir prašome atrasti „Krikštaponio“ pavardę:

5 pav.: ŠVIESIAI RAUDONAI PASPALVINTA aiškumo dėlei į pagrindinę mintį. Galima VISĄ dokumentą pamatyti.

      Tai kur čia „J. Krikštaponio raštas“ ir, išvis, nuo kada visai kito asmens RAPORTAS vadinamas „J. Krikštaponio raštu“? KODĖL TOKIU jau trečiuoju Centro „pažymos“ faktu ir ankstesniąja M. POCIAUS Pažyma      APGAUDINĖJAMI  buvo Ukmergės KONFERENCIJOS STEBĖTOJAI ir visuomenė – žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA skaitytojai, o dabar apgauta ir naujai Seimo sudaryta Komisija?    Kodėl tas raštas „J. Krikštaponiui pripaišomas“, jei tai J. Klimavičiaus Raportas? Negi tik tam, kad visuomenė nepradėtų įtarinėti, kad J. Krikštaponis galėjo tada kalėjime sėdėti? Negi tuo tikslu pripaišomas tas „Krikštaponiui raštas“? Ir, aplamai, nuo kada eilinis karinis Raportas vadinamas kažkokiu „tarpininkavimo raštu“, net visai ne tuo asmens vadinant?

        Kuo ypatingas tas dokumentas, rodant ne J. Klimavičių, o melagingai „J. Krištaponį“, ir aprašant dokumentą visai ne taip, kaip jis iš tikro atrodo? Prašau  paskaityti, kaip J. Klimavičius „apgaudinėjo?“    A. Impulevičių:

6 pav.: Jono Klimavičiaus raportas. 
 

Pirmiausiai, kaip istorikai A. Rukšėnas ir M. Pocius „nežino“, jog visi kaliniai per Jonavą-Ukmergę į Minską buvo išvežti, kur dalis Minske sušaudyti, o visi kiti į Červenę ginant sušaudyti? Kaip galėjo mirtininką paliki ir jam mirties nuosprendžio neįvykdyti? Kodėl istorikams (A. Rukšėnui ir M. Pociui) neiškyla toks  pats elementariausias klausimas? Ar užtektų iš Lietuvos istorijos tik patenkinimo įvertinimo mokiniui, kuriam neiškiltų toks klausimas? Todėl siūlau apie tą patį Joną Klimavičių pažvelgti į Lietuvos karininkų enciklopedijos išrašą:

 
7 pav.: iš knygos  du Klimavičius pasididinti-pasilyginti.„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ aptikti tik du Jonai Klimavičiai

        Kaip matome, ir čia nurodoma, jog Jonas Klimavičius buvo NE „2-oje kuopoje“, kaip  Centro istorikas A. Rukšėnas APGAUDINĖJO 2021-12-03 Ukmergės mokslinės konferencijos dalyvius su, neva, 2-oje kuopoje J. Klimavičiumi bei jo „susirgimu nuo mirties nuosprendžio laukimo“, kur, pasirodo J. Klimavičius buvo 3-čios kuopos pavaduotoju. Be to, ar J. Klimavičius moka skaičiuoti iki 80? Juk nuo jojo nuteisimo mirties nuosprendžiu iki išlaisvinimo yra ne 47-ios, o 74-ios dienos!  Akivaizdu, kad šių skaičių SPAUSDINIMO MAŠINĖLĖS KLAVIŠAI SUMAIŠYTI, matyt, pats J. Klimavičius spausdino, patirties neturėdamas?  Ar negalėjo J. Klimavičius po perteisimo iki  išlaisvinimo per tas 43 dienas sveikatą pataisyti, džiaugdamasis, kad jį gyvą paliko? Kodėl jis raporte nutylėjo, kad buvo perteistas į 10 m. lagerio? Negi Jonas Klimavičius apgaudinėjo savo bataliono vadą A. Impulevičių?  Juk A. Impulevičius kalinamas ir NKVD-istų kankinamas buvo 4,05 kartus daugiau nei J. Klimavičius. Juk jiedu-abu kartu buvo išlaisvinti iš kalėjimo. Tai, negi J. Klimavičius galėjo apgaudinėti savo vadą, labiau NKVD-istų kankintą? Kad A. Impulevičius buvo kankintas, istorikas Simonas Jazavita tik ką neseniai pristatytoje savo knygoje apie K. Škirpą pateikia A. Impulevičiaus sugadintų nervų įrodymą, kai jis Kauno komendanto Kviecinsko prašėsi 5-ių savaičių atostogų, nervams pataisyti.

     Taigi, iš Karininkų enciklopedijos matome, jog Jonas Klimavičius visiškai nebuvo paleistas, o „SIRGDAMAS“ TOLIAU TARNAVO, beveik, metus laiko.  Ar gali būti tokia nesąmonė, kai yra gydytojo pažymėjimas apie ligą, o toliau ligotas karininkas paliekamas tarnauti? Kodėl istorikai A. Rukšėnas ir M. Pocius „nemato“ tokius neatitikimus ir „negali“ pasinaudoti tą garsiąja Karininkų enciklopediją, ją pasiskaityti ir nekurti „pasakų“? Kodėl net studentas Andrejus Stoliarovas savo magistriniame darbe apie J. Klimavičių viską sudėjo į vietas ir normaliai viską parašė? Kodėl šie istorikai „nematė“, jog tame LCVA archyve šalia to raporto yra dar ir lygiai toks pats atspausdintas ir vokiškai J. Klimavičiaus raportas tas pats? (Galima ir originalų be kontrasto užkėlimo labai raiškią; neryškiai spausdintą pamatyti) Kodėl istorikams „nepasirodė“, keistenybe, kad visoje byloje nėra analogiškų DVIKALBIŲ dokumentų? Kodėl  dėl J. Klimavičiaus „ligos“ su melagingu Raportu reikėjo atsiskaitinėti prieš vokiečius? Negi A. Rukšėnui ir M. Pociui „neiškilo įtarimas“, jog tas J. Klimavičiaus melagingas Raportas buvo skirtas GESTAP-ui apgauti ir iš kalėjimo J. Krikštaponį ištraukti? Negi šie abu istorikai „negalėjo matyti“, nuo gatvės matomą aiškią GESTAP-o apgavystę, kad nutarė, kaip ir, kartu susitarę, nuo dviejų istorijos tyrimo organizacijų visuomenę apgaudinėti su tuo „J. Krikštaponio raštu“? Tai, ar sąmoningai apgaudinėjo, ar jie abu to dokumento savo akyse nė nematė ir tik vieno nuo kito nusirašinėjo apie šio dokumento išvaizdą? Juk, sutikime, kad net ir pradinės klasės mokinys, pamatęs J. Klimavičiaus Raportą, net nesumąstytų jį vadinti kito asmens kažkokiu „tarpininkavimo raštu“. O, kad dėl šio „rašto“ vyko vienas nuo kito nusirašinėjimo procesas, prarodysiu tai kitur. Bet, kad labai taikliai - dėl to paties rašto į mano pateiktus klausimus man  labai išsamiame-moksliniame 14 psl. apimties LGGRTC atsakyme istorikas A. Rukšėnas su direktoriaus Arūno Bubnio parašu apie tą 398 dokumentą parašė taip:

  
8 pav.: labai unikalus EZOPINĖS KALBOS STILIAUS parašymas Alfredo Rukšėno,
 arba savo akyse nemačiusio to 398 dokumento ir jam taip liepta rašyti,
 nors tas dokumentas visai ne taip atrodo, arba ...?
 Be to, neva, „raštas Nr. 221 (Minskas)“ tokio užrašo nėra, nes pagal aprašą 398, iš žemiau pagal 10 pav.:, matosi, kad tai dokumentas yra Nr. 8
Tai iš kur „Nr. 221“ atsirado - neaišku? Tai numeris visiškai ne „rašto“, o ... (žemiau aiškinu).
 

     O, čia JAU LABAI PANAŠU Į TIESĄ, KAD J. Krikštaponis IŠ Kauno KALĖJIMO SAVO RAŠTU PRANEŠA  BATALIONO VADUI, jog jis TAMPA ARTISTU IR ATLIEKA „Tarpininko“ VAIDMENĮ, nes, gal, kalėjime sėdintis ir gali kokius „vaidmenis“ atlikinėti, ir,  iš kalėjimo raštus rašinėti apie tuos vaidmenis? Gal generolas S. Raštikis su vokiečiais sutarė, kad kalinčiajam leistų vaidmenis atlikinėti ir susirašinėjimo laisvę davė?   Net iš sesers Atsiminimų bei jis su M. Dirse papildymo žinoma, kad brolis iš kalėjimo, parašė-prašė maisto nenešti, nes vienoje kameroje sėdintys komunistai neįtarinėtų, jog jis šnipas.

         Bet, svarbiausiai, visi tarpininkavimai kažkodėl atliekami labai keistai, kitoje lapo pusėje. Atleiskite, bet man tokių nesąmonių neteko matyti, kad kitoje lapo pusėje būtų tarpininkaujama su tikslu, kad nematyti to rašto turinio.

 Juk, tada, „velniai žino“ ant ko galima „sutarpininkauti“, jei nematai, ant ko rašaisi? Ir, išvis, sistemiškai iškyla klausimai tokie:

1.     Kodėl reikia kitoje pusėje tarpininkavimus atlikinėti, jei tos tuščios vietos „sočiai“ yra dar ir rašto „veidinėje“ pusėje? (9 pav.)

2.     Jei tarpininkavimams gali vietos pritrūkti, tai ar ne geriau spausdinti dokumentą pilnu lapu ir tuos tarpininkavimus atlikinėti tvarkingai ant to paties rašto pusės?

3.     Ar tarpininkavimas  - parašų dėjimas kitoje pusėje nėra tas pats, ką rašytis ant tuščio lapo popieriaus?

4.     O gal tokie parašai kitoje rašto pusėje reikalingi tam, kad pasirašantys nematytų to rašto turinio, ar to rašto autoriaus?

     
10 pav.: Galima pasididinti. Ant kitos pusės Juozo Klimavičiaus raporto  J. Krikštaponio-„KriŠtaponio“ keisto„tarpininkavimo“ parašas ir tik po 3-jų - 4-ių dienų A. Impulevičiaus tarpininkavimas, viską bataliono vadui rašant savo ranka. Svarbiausia, kažkodėl  spausdinimo mašinėle tarpininkavimo  žodis ir jo registracijos numeris su data ATSPAUSDINTI TIK J. KRIKŠTAPONIUI ("Krištaponiui"),.Kodėl toks raštvedybinis  išskirtinis dėmesys tik kuopos vado tarpininkavimo forminimui? .  
 

     Štai, ir matome, kad J. Krikštaponiui, kaip kokiam išskirtiniam ponui, viskas suspausdinama mašinėle, kad jam duoti pasirašyti kokiame nors kovos lauke, ir, aišku kaip dieną, J. Krikštaponis pasirašo ne Minske, nes tarpininkavimo numerį nuo registracijos žurnalo nurašo ne J. Krikštaponis, o kitokia-storesne plunksna rašantis kitas, kažkoks kairiarankis su panašiu į J. Klimavičiaus rašysena, pakrypusiomis raidėmis į priešingą pusę. 

        Pavyzdžiui, kai man 1965-1968 m. m. sovietinėje armijoje būdavo paskiriamas „nariad“-as būti pasiuntiniu štabe, tai pats matydavau, kaip mano pristatytas tarpininkautojas privalėjo pats savo ranka nurašyti numerį iš kažkokių raštų registracijos žurnalo ir datą įrašyti irgi savo ranka.

        Tai, kaip matome, JEIGU J. KRIKŠTAPONIS NEĮRAŠO ŠIŲ ĮRAŠŲ SAVO RANKA, - TAI ĮRODYMAS, KAD PARAŠĄ PADĖJO NE BATALIONO KANCELIARIJOJE, ir, greičiausiai, net ne Minske.

      Juolab, NĖRA KUOPOS NUMERIO, nors man matytoje ranka rašytoje Atestacijoje J. Krikštaponis prie parašo nurodo kuopos numerį, o čia atspausdintame trafarete, net nenurodomas kuopos numeris! Kaip batalione gali būti kuopa be numerio, jei jų yra ne viena? Kodėl net pats J. Klimavičius slepia-nenurodo, kokiai jis kuopai priklauso? Jei Raporto pavadinime yra parašymas „per 2-os kuopos vadą|“, tai taip nepilnai kur pildomi Raportai? Kas norėta nuslėpti, tokiu nepilnu-neaiškiu kuopos numerio parašymu?   

         Svarbiausia, ant kitos Raporto pusės pasirašymo procedūra atlikta ar ne tam, kad J. Krikštaponį apgauti? Juk, Krištaponis Jonui Klimavičiui, kaip ne savo pavaldiniui tarpininkauti neturėjo jokios teisės. Kita versija gali būti tai, kad pats J. Krikštaponis, kaip teisininkas pasiūlė APSIDRAUDIMUI ant kitos pusės „tarpininkavimo“ procedūras atlikinėti, jei nepavyktų GESTAP-ą apgauti. Kodėl Jonas Klimavičius ėmėsi GESTAP-o apgaudinėjimo?

      Juk, pagal J. Krikštaponio sesers Atsiminimus, jam, be generolo S. Raštikio ir draugai padėjo iš kalėjimo išeiti. O, kaip tik, Jonas KLIMAVIČIUS ir galėjo būti tuo DRAUGU, nes jie abu mokėsi Jono Rygiškių gimnazijoje. O, kadangi, po kalėjimo, pagal sesers Atsiminimus, brolis iš kalėjimo parėjo sublogęs labai, tai oficialiai, galėjo jam būti gydytojų diagnozuotas organizmo išsekimas ir, kad tarnybą pradėti, būtina jam buvo reabilitacija gal?
        Juk, nagrinėjant sesers Atsiminimus, brolis prašė jam maisto nenešti, kad komunistai jo neįtartų šnipu esant. O, kadangi J. Krikštaponis buvo aukštaūgis (1 m. 90 cm.; pagal vieną liudijimą), tai jam, kaip aukštesnio sudėjimo asmeniui, papildomas kalėjimo davinys nenumatomas niekur. Juolab, jis buvo sportininkas-metikas, kuriam mityba dar išskirtinė turi būti paprastai. O netikėtas organizmui sąlygų pasikeitimas, ypač, sportuojančiam, maisto stygius kalėjime galėjo sportinį organizmą labiau išsekinti, nei paprastojo; vidutinio ūgio kalinio. Todėl, J. Krikštaponiui, iš kalėjimo negrįžus į batalioną, kad atleisti „sergantį“ J. Klimavičių, pastarajam ir teko pratęsti tarnybą, nes, gal, J. Krikštaponio sveikata buvo prastesnė, nei apsimetančio J. Klimavičiaus?

      Taigi, J. Krikštaponio PARAŠAS ANT RYŠKAUS FALSIFIKATO GESTAP-ui APGAUTI,  neįrodo, kad „pasirašyta Minske“, nes nuo raporto ir tarpininkavimo užregistravimo lapkričio 4 d. iki A. Impulevičiaus užvizavimo lapkričio 8 d. (pertaisius į 7 d.) yra 3-jų – 4-ių dienų tarpas, kuris leidžia per tiek laiko iš Minsko į Kauną ir atgal suvažinėti. Todėl šis A. Impulevičiaus-J. Klimavičiaus sukurptas falsifikatas GESTAP-ui apgauti ir jame J. Krikštaponio parašas neįrodo „tarpininkautojo Minske“ buvimu.

      Taigi, karo metu bataliono vadovybė apgaudinėja GESTAP-ą, o ties čia LGGRTC apgaudinėja „pažymos“ skaitytojus irgi karo UkraJYnoje metu!

      Tuo labiau, komunistai kalėjime galėjo būti tik 1941 m., kurie, buvo sunaikinti buvo kartu su žydais iki 1941 m. pabaigos – tai įrodo Karlo Jägerio suvestinių ataskaita. 

Be, to, akivaizdu, jog A. Impulevičius jau žinojo, jog J. Krikštaponis pateko naciams į nagus, todėl GESTAP-o apgavystės tikslu buvo suplanuota per dar vieną išgalvotas BENDRAVARDPAVARDĮ Joną Klimavičius. Juk PAGAL SVEIKĄ PROTĄ, tokiame mažame; tik 22-jų karininkų kolektyve du BENDRAVARDPAVARDŽIAI vienodų laipsnių, vienodų pareigų ir dar su „vienodais“ Kauno kalėjime nukentėjimais būti negalėjo. Todėl nuorodų šiuo klausimu nedėsiu, apie tai, kad net LGGRTC sudarytas sąrašas ir kiti istorikai čia rodo tik vieną J. Klimavičių - tik 3-čiai kuopai priklausantį.        
         O tokių požymių, kad J. Krikštaponis buvo suimtas Holokausto metu - yra visa aibė. Vieną iš jųjų pamini ir Lietuvos Žmogaus teisių koordinacinis centras savo Pareiškime juridine kalba trumpai, bet, konkrečiai apdorojęs mano tyrimus. Dėl konkrečių mokslo ignoravimo aspektų parašiau Kultūros ir Švietimo, ... ministrams su labai pikantiška detale, kaip per mano buvusį auklėtinį – vieno viceministro komandos draugą KGB ir Rusijos FSB atliko kerštą generolui S. Raštikiui, - tiksliau, jojo anūkei, kuri buvo Jonavoje KGB uždraustojo ir mano dėka atkurtojo Turistų klubo instruktorė. O keršto priežastis generolo palikuonei tapo, matyt, už tai, kad generolas išlaisvino J. Krikštaponį, ir kaip tai norėta apgauti Sąjungininku britus ar amerikiečius, apkaltinant generolą už „banditų gaujos vado“ išlaisvinimą iš kalėjimo, - siūlyčiau įdėmiai pasiskaityti ir VISIEMS tą raštą, skirtą ministrams. Galima dar pasiskaityti apie tai dar plačiau mano raštą ir Generalinei prokurorei. 

       Daugiau nuorodų pateiksiu vėliau į žymiai platesnius dėstymus. Juose bus, kaip LGGRTC tą naujoji-anonimė "pažyma"-PLAGIATAS apgaudinėja skaitytojus dėl J. Krikštaponio paleidimo į atsargą, nurodant dokumentą „LCVA, f. 930, ap. 2 K, b. 255“, kurio melas  čia; nuorodoje atrodo taip, nes pakėlus archyve dokumentą pagal adresą: „LCVA, f. 930, ap. 2 K, b. 255“, to dokumentų bylos segtuvo viršelis atrodo, kurio adresas įrašytas kampiniame antspaude ir tos bylos laikotarpis yra nurodytas, parašant taip: „Byla pradėta 1922 m. birželio 12 d., o pabaigta 1929 m.“. Taigi, byloje pradėtoje 1922 m. birželio 12 d. ir pabaigtoje 1929 m., kai Juozas Krikštaponis buvo nuo 9-ių iki 17-os metų amžiaus, apie jo „1942 m. demobilizaciją“ būti jokių duomenų negalėjo ir aš toje byloje nieko panašaus apie karo laikotarpį neradau, kai ta byla yra tik Lietuvos kariuomenės kūrimo stadijos. Todėl LGGRTC „pažymoje“ apgavystė akivaizdi, kad nuo skaitytojų nuslėpti, jog „J. Krikštaponis demobilizuotu“ būti ne kaip negalėjo, kai jis po kalėjimo, pagal liudininkų atsiminimus, į batalioną grįžti negalėjo, nes SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ - tas slapstymasis fiksuotas jo sesers Atsiminimuose.
        Nuo jų slėptis reikėjo, jog, negrįžti į batalioną, kuris užsiįminėjo ne tuo, kas jam priklausė. Patarti negrįžti į batalioną galėjo net pats generolas J. Rakštikis, gal, net, savo žmonos pusbroliui, per geriausią jo draugą-karo gydytoją Mikalauską ar kitus galėjęs išrūpinti kalėjime išsekimo pažymą nuo blogo maisto? (tai mano Hipotezė)

       Kadangi man ŽIEMĄ po Gudiją dviračiu teko atlikinėti dvi kraštotyrines ekspedicijas, tai, taip pat labai detaliai teks man aprašyti apie Juozo Ūselio meistrišką KGB-istų „išdūrimą“, atseit, „J. Krikštaponis už Minsko belaisvių žudynėse ...“, kai jos vyko dar liepos mėnesį, kai A. Impulevičiaus batalionas Lietuvoje buvo dar nesuformuotas. Tos žudynės-„filtracija“ vadinamos - vyko Drozdų kaime, šalia buvusios nuo 1930 m. NKVD vasarvietės (galima pamatyti VISĄ 1933 m. žemėlapį), kuria GESTAP-as, SS ar kitos toms masinėms žudynėms-„filtracijai“ įrengti, tikriausiai, galėjo štabą (čia mano spėlionė),  kurios rezultate yra paklota apie 20 tūkst. aukų (komunistų, politrukų ir žydų, ypač, išsilavinusių). Tų masinių žudynių vieta yra visai šalia garsaus karinio radijo ryšių stambaus centro, kuris jau matomas nuo nuo 1964 m. palydovinėje Pentagono Žvalgybinėje nuotraukoje, o taip pat tokioje pačioje 1972 m. fotografavimo, per kurias galima analizuoti žemės plotų pasikeitimus ten, kur „priskiedė“ Martynas Kačiulis, Arštikaitis ir dar vienas apie „spalio žudynes“, kurios, jeigu ir būtų buvusios ten jų nurodytose vietose, tai būtų su ekskavatoriais kaulai išversti, klojat daugiaaukščių pamatus, ar tiesiant požemines komunikacijas.
        Taigi, tik moksleivių dėka šalia to radijo karinio objekto, sugriuvus Blogio imperijai, ir atsirado pats mažiausiai žinomas masinių žudynių memorialiukas.
        Nagi, o spalio mėnesio masinės žudynės vyko Minsko mieste, o ne "už Minsko", kaip galimai „paistalus priskiedė“ A. Bubnys, A. Rukšėnas, ir, ypatingai M. Pocius, ignoravęs „išvadose“ elementariausią sveiką protą, vertų Gineso rekordų knygos. Tai užduotis skaitytojams tas nesąmones pamatyti ir komentuoti užduotį lavinimuisi suteikiu galimybę.
        Juk, šie trys mokslininkai galėjo nuvažiuoti į tų SPALIO MĖNESIO MASINIŲ ŽUDYNIŲ VIETĄ, paženklintą sušaudomojo kario skulptūra-paminklu šalia garsiųjų  Puškino kareivinių ir garsios karo „Parodos“ belaisvių stovyklos, esančios visai šalia garsaus Čeliuskinkiečių parko, kuriame ir yra masinės kapavietės, dar imant, ir Tolbuchino alėjoje.
        Svarbiausia, mūsų šiems 3-ims mokslininkams, tik „nusišpėrinusiems“ vienas nuo kito (labiausiai nusirašant nuo LGGRTC direktoriaus ir „nematant“ pas jį net į vaikų akis duriamas klaidas, dėl kurių A. Bubnys dar nerodė kategoriškumo savo teiginiuose) atrodo, reiktų mokėti perskaityti NKVD komisijos A-64 sudaryto akto tekstą, kuriame aiškiai tos spalio mėnesio žudynės nurodomos miesto stovykloje, išvežant sunaikinimui skirtus karo belaisvius už miesto. Tai Pradinį mokyklinį išsilavinimą turintys, matydami parašyme išvežimą už miesto, tikrai nesugalvotų, jog ta belaisvių stovykla irgi "už miesto". 
       Na, o, svarbiausia, šiuo metu (prieš du-tris metus) kaip tik už miesto ir vykdomos šių 1941-ųjų spalio mėnesio masinių žudynių ekshumacijos Uručje vietovėje (į ŠR nuo Minsko), kur atkasama kiekvienoje duobėje iki 8 tūkst. griaučių.
        Tai visiškai į priešingą pusę, nei paistė A. Rukšėno M. Pociaus parinkti „liudininkai“. Pagal kokias KRIMINOLOGIJOS „taisykles“ galima žudynių „kaltes“ nustatinėti, net nenustačius tų žudynių aukų „poilsio“ vietas ir nesirūpinant jų tinkamu perlaidojimu?
        Visos čia KLAIDOS atsirado, mano supratimu, tai dėl PAGRINDINIO MOKSLINIO PRINCIPO BŪTINYBĖS  -   O P O N A V I M O  IGNORAVIMO. Dėl šios mano nuomonės reikės pasikonsultuoti su Mokslų akademijos keliautojais-sportininkais ir taip pat su Sporto mokslininkais, su kuriais savo Sporto pedagogikos profesinėje veikloje reikėjo bendrauti, nes jokio rezultato niekur negalima pasiekti, be mokslinių principų. Juolab, su jokiu „mokslu“ negali būti sąsajų, kai mokslo imitavimo darbuose pradedama teigti ne tiesa - nusižengiant net 8-tajam (9-tajam) Dievo įsakymui, tai ... 

        Todėl siūlyčiau pradėti reikalauti pratęsti Ukmergėje žadėtų mokslinių konferencijų ciklą, kurias nutraukė karas UkraJynoje, ir tą karo situaciją nesąžiningai pasinaudojo LGGRTC, kad nuslėpti savo labai grubių klaidų sistemą, apie kurią dar rašysiu. Manyčiau, tai didžiausias būtų VIEŠOJO INTERESO PAŽEIDIMAS, jei toliau nebus pratęstos  tų žadėtų mokslinių konferencijų ciklo. Negi, jau mokslininkams nebeliko ką pasakyti, ir atsakyti, kodėl buvo meluota pirmojoje konferencijoje?
        O, šiaip, pagal logiką, ši situacija prašo gelbėti apšmeižtąjį, kuris jau pats negali apsigimti, nes miręs-žuvęs. Todėl reikia visuomenei parodyti tą vietą, kurioje Didvyris buvo nukentėjęs ir nuo nacių, prieš juos protestą išreikšdamas. Ten reikalingas paaiškinimo stendas su šį faktą įrodančiais dokumentais.

1 pav.: ir 2 pav.: buvęs Ukmergės restoranas, šalia kurio Juozas Krikštaponis nacių buvo suimtas, sumuštas ir keliems mėnesiams įkalintas į Kauno kalėjimą. Tas namas yra  kaip kampinis namas prie Vienuolyno ir Kauno-Kęstučio gatvių sankryžos.

Taigi, SAVAITGALIUI LINKIU kai kam gero šeštadieninio posėdžio ir visiems gero-turiningo poilsio!

 Vytenis
Jonava
2023-10-18 ankstus rytas.