Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro

generaliniam direktoriui Arūnui Bubniui, istorikui Alfredui Rukšėnui, Centro vadovams, visam kolektyvui ir karo istorikui Valdui Rakučiui

 

keliautojo-kraštotyrininko,
buvusio sporto pedagogo
bei  Jonavos rajono Sąjūdžio tarybos nario,
pradėjusio tyrinėti J. Krikštaponio biografiją
Vytenio Aleksandraičio

 

ATSAKYMAS
į 2023-10-25 raštą


su siūlymu Centrui persigalvoti iki š. m. lapkričio 18 d. dėl J. Krikštaponio
ir dėl Holistinio (VISUMINIO) istorinių tyrimų metodo
.


 

Problemos esmė: man Centrui pateikus mano atliktų tyrimų rezultatus,
 2023-08-31 buvo man atsakyta, kad LGGRTC „istorikų,
 kitų darbuotojų nuomonė apie J. Krikštaponį išlieka tokia pati,
kokia ji išdėstyta Centro pažymose“.
 Kadangi žinau viešą tik vieną 2014-12-19 LGGRTC „pažymą“, kurioje nepaminėtas

 (mano supratimu nuslėptas) J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktas,
 tai apie tai ir vyksta mano ir Centro ginčas.

 

      AČIŪ už išsakytą Centro poziciją savo „pažymų“ J. Krikštaponio politikos klausymu, o taip pat už išaiškinimą apie ISTORINIŲ TYRIMŲ SPECIFIKOS IŠMANYMĄ, kurį; pagal Jūsų man paaiškintą formuluotę, - aš irgi formavau savų tyrimų išmanymą – tik gerokai kitokį – ne redukcionistinį, o Humanistinį-Holistinį (VISUMINĮ) su tokia pačia ir pedagogikos kryptimi. Todėl pavyko atlikti gan žymių istorinių atradimų, apie kuriuos detaliai su nuorodomis antroje laiško pusėje pateikiu, jei kam įdomu.

        O dabar nuo svarbiausio pradedu:

        Kadangi istorinius tyrimus derinau per Sporto pedagogikos praktiką ir per Sporto mokslo teoriją, todėl man ne svetima ir žymiausio Lietuvos lengvaatlečio Juozo Krikštaponio tema, dėl kurios ESU Jums (A. Rukšėnui, A. Bubniui ir K. Burinskaitei) DĖKINGAS už man atsiųstą sąžiningą-mokslinį net 14 psl. apimties  atsakymą Nr. 55R, kurio žinių dėka teikiu, manau, svarias prielaidas. Esu ir istorikui Alfredui Rukšėnui dėkingas už F.b. tinklo mano sienos temoje parašymą sąžiningą apie tai, kas buvo parašyta J. Krikštaponio Pakėlimo lape, kurio žinios panaikino visus klaustukus.  Po šių žinių tik idiotas gali sakyti, kad skirtingų asmenvardžių Krikštaponiai yra „skirtingi asmenys“, kaip iki toliai aš maniau ir Jūsų klausiau tuose savo Jums 21-uose klausimuose. Juos buvau išsiuntęs Jums dar iki to, kada A. Rukšėnas jau vėliau man parašė, praskleisdamas šią abejonę, kurios galėjo ir nebūti.

        O, kai mažiau abejonių, tada tyrime galima labiau koncentruotis.

    
     Tiesa, nelabai norėčiau sutikti, kad, NEVA, pažymas, skirtas organizacijoms, „negalima viešinti“, jeigu tos organizacijos nėra slaptos.  Aišku, pažymas-raštus individualiems asmenims, suprantama, kad viešinti negalima. Bet, JEI ORGANIZACIJOS YRA VISUOMENINĖS, TAI NUO VISUOMENĖS JŲJŲ ISTORINIUS PAKLAUSIMUS SLĖPTI, manau, NEREIKIA. (Aišku, čia dar su juristais teks pasikonsultuoti). Kitaip, gali grėsti visuomenei pavojus, jei nuo visuomenės slepiami istoriniai faktai, dėstomi pažymose. Juk, organizacijos gali prisidengti ir kitos – priešiškos valstybės interesams, ir tada joms pažymų slėpimas gali būti ypač pavojingu. Juolab, kai Jūsų man rašte buvo pabrėžta, kad Centro kolektyvo ir istorikų nuomonė nesikeičia, nes jie vadovaujasi tomis slaptomis nuo visuomenės pažymomis.

 

     AČIŪ ir už Kunigundos Silesoraitytės žinią. Bet, neaišku, kieno sakinys „Parodė, kad nacių okupacijos laikotarpiu tarnavo vokiečių armijoje, kad jo tarnyba vyko Minske.“ - yra visiškai bereikšmis ir tai jokia „žinia“ tokiame sovietų tardytojų parašyme. Pirmiausiai, reik matyti visą visumą to „tardymo“, kuris jau įtartinas parašymu „tarnavo vokiečių armijoje“. Tokį parašymą galėjo tik NKVD-istai savaip interpretuoti. Net ir „Minsko“ nurodymas, nieko neįrodo, nes žmona kartu negyveno su savo vyru, ir ji nieko negalėjo žinoti apie savo vyrą. Galėjo J. Krikštaponis ir neteisybę sakyti apie „Minską-Baltarusiją“, taip, kaip jis pasigyrė Užulėnio mokyklos mokytojui, kad, neva, „grįžo iš Baltarusijos“, kai į mokyklos dušus nuėjo praustis. Juk, jojo sesuo aiškiai pasakė, kad grįžęs iš kalėjimo, VISĄ VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPĮ SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ. Logiškai, nuo jų reikėjo slapstytis tam, kad negrįžti į batalioną, kuris užsiiminėjo ne tuo, kuo reikėjo. Galvokime logiškai -  kai slapstėsi nuo tų vokiečių ir kai prireikė Bagnopolio kaimą gelbėti – tada jis ir turėjo prasišviesti, – turėjo visi nustebti: „iš kur jis staiga atsirado?“. Tai, negi jis girsis, kad nuo vokiečių slapstėsi, kai buvo dar vokiečių laikai? Tai, tas pat ir su žmona. Ką, jis jai turėjo girtis, kad slapstėsi nuo tarnybos, kai bataliono vadovybė, net su generolu S. Raštikiu dėjo visas pastangas išlaisvinti iš kalėjimo, dėl, neva, „karininkų stygiaus“, sufalsifikavus J. Klimavičiaus „susirgimą“?

        Aišku, tas negrįžimas į batalioną galėjo būti oficialus ir laikinas, pagal, kokio nors draugo  - Karo gydytojo (kad ir Kazimiero Mikalausko?) pažymą apie NUSILPIMĄ KALĖJIME dėl blogo maisto, apie kurį sesuo minėjo. Tai kokia „tarnyba“ gali būti, kai iš kalėjimo parėjo sublogęs, kai jis prašė maisto nenešti, kad komunistai vienoje kameroje neįtarinėtų šnipu esant? Juolab, jis sublogti privalėjo labiau, nei kiti kaliniai, nes jis buvo aukšto ūgio ir kaip sportininkas-metikas privalėjo papildomai maitintis dėl gerų sportinių rezultatų. O, čia, kalėjime stresas organizmui per 3 mėnesius galėjo visas funkcijas organizme sugadinti. Tai tvirtinu, kaip šiek tiek nusimanantis apie Sporto fiziologiją, kurią labai puikia dėstė mums rektorius Albertas Skurvydas ir kurio dabar paskaitas siūlyčiau visiems apie sveikos gyvensenos teoriją paklausyti.

 

     Taigi, labai geras Jūsų parašymas „per apklausą parodė, kad savo vyrą – J. Krištaponį – paskutinį kartą ji matė 1942  m. vasarį Vilniuje teisme, kuris nutraukė jų abiejų santuoką ...“   Juk, pagal LCVA saugomą A. Impulevičiaus 1941-10-06 įsakymą Nr. 42 aiškiai matyti, kad J. Krikštaponis buvo suimtas gerokai prieš išvyką (kokias kelias dienas) kas atsispindi tame įsakyme ir tai „mato nuo gatvės“ visi tie, kurie turi sveiką protą. Daugiau nedetalizuosiu – duodu užduotį pamatyti akivaizdų įrodymą, matomą net vaikams, paskaičiusiems biografijas karininkų.
        Todėl labai galimas dalykas, kad J. Krikštaponis jau 1942 m. vasaryje galėjo išeiti iš kalėjimo, taip, kaip NKVD generolas Kapralovas minėjo 3 mėnesius. Todėl ši žinia, kad J. Krikštaponis vasario mėnesyje savo žmoną teisme matė, - tai labai tikra ir patikima.


     Svarbiausia, dėl J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo nepaminėjimo NESUTINKU su Jūsų  SU SOVIETINIO STILIAUS ANTIDEMOKRATINIU parašymu tokiu:

        „ Tai, kad šios žinios nėra pateiktos Centro 2014 m. gruodžio 19 d.  pažymoje, visiškai nereiškia to, kad tai buvo padaryta specialiai, siekiant kažką nuslėpti ir panašiai. …“

        Nesutinku kaip buvęs Sąjūdžio Jonavoje iniciatorius ir kaip pedagogas nesutinku, kad kai kuriuos biografijos faktus galima slėpti. Juolab. Jūsų 2014-12-19 „pažyma“ ir prie josios raštas vadinosi DĖL JUOZO KRIKŠTAPONIO (KRIŠTAPONIO) VEIKLOS NACIŲ OKUPACIJOS METAIS, tai to okupacijos laikotarpio žinias privalėjote būtinai pateikti. Galima buvo praleisti kito periodo žinias, o, būtent, apie vokiečių okupacijos periodą privalėjote viską rašyti. Juo labiau, MIRUSĮ-ŽUVUSĮJĮ ASMENĮ APSKUNDĖTE  L. R. Generalinei prokuratūrai, ir, manau, kad NUSIKALSTAMAI nepaminėjote skundžiamojo asmens patį svarbiausiąjį biografijos faktą iš to paties vokiečių okupacijos laikotarpio. Juk mes Sąjūdyje GRIOVĖME PUSIAUS TIESOS RAŠYMĄ, KAIP DIDŽIAUSIĄ MELĄ, nutylint nepalankius faktus. Todėl ir sugriuvo Blogio imperija, kad joje visur buvo tik pusiautiesa.

        Todėl 2014-12-19 buvo akivaizdus ir  L. R. Generalinės prokuratūros apgaudinėjimas, nuo josios nuslėpus patį svarbiausią apskundžiamojo asmens biografijos tarpsnį. Tokiais slėpimo metodais naudojosi tik stalinizmas, kuris bet kokį žmogų galėjo nuteisti. Tas metodas jau chruščiovinio Atšilimo metu buvo demaskuojamas. Todėl tokį pat stalinistinį metodą matau naudojant ir Lietuvos Didvyrio atžvilgiu, kuris (toks „tyrimo“ metodas) nieko bendro negali turėti su „mokslu“, kai nuslepiamas pats svarbiausias faktas. Tai PRIEŠTARAUJA TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPAMAS, ypač, dėl mirusio-žuvusiojo asmens, kuris negali pats jau apsiginti.

        Už tokius profesinius nusikaltimus pedagogikos praktikoje pedagogai turi būti šalinami be teisės sugrįžti prie pedagoginio darbo.

        O, kaip istorijoje  - nežinau. Gal „istorikams ir galima meluoti“? Tai, lyg, ir patvirtina Jūsų  vienas darbuotojas-istorikas ... (lai jis pats prisipažįsta), kuris „pastatė akis“ ir pradėjo klausinėti diskusijoje,  koks įstatymas neleidžia meluoti. Todėl, skaitant iš pašalies tokią „diskusiją“,  susidaro „įspūdingas“ klausimas: „negi LGGRTC darbuotojams nėra žinomas 8-tasis Dievo įsakymas?“. „Jeigu taip, tai ar istorija yra mokslas?“ (HIPERBOLIZUOJU, nes rašėte, kad „neišmanau istorinių tyrimų specifikos“. Juk, jei, manęs, kaip trenerio, apie mano auklėtinį; galimai prasikaltusį, teisininkai mane klausinėtų, ir aš, jei, irgi, nutylėčiau  jo išteisinančius faktus, tai kaip aš tada prieš tą auklėtinį atrodyčiau? Todėl aš ir ginu sportininką J. Krikštaponį, „kaip savo auklėtinį“, nes pagal Sporto psichologijos dėsnius aukšto sportinio meistriškumo sportininką į nusikaltimus įtraukti yra žymiai sunkiau. Juolab, J. Krikštaponis daugiau nei dešimtmetį treniravosi ir varžybose – čempionatuose dalyvavo; ir su žydų tautybės „Makabi“ sportininkais – tai Lietuvos čempionatų protokoluose matosi. Todėl pagal visus psichologijos dėsnius Ukmergės restorane konflikto priežastis turėtų būti aiški.)

        Iš to seka, kad abejotinas Jūsų teiginys toks:

        „Pirmas dalykas būtų tas, kad Centras neatmeta to, kad J. Krikštaponis iš tiesų galėjo būti kalinamas. Antras dalykas būtų tas, kad minėti du informaciniai šaltiniai nenurodo, kada, kokiu konkrečiu laiku J. Krištaponis kalėjo Kauno kalėjime.“

        Tai, būtent, kadangi pagrindiniame istoriniame šaltinyje (NKVD generolo Kapralovo raštelyje) nenurodyta suėmimo data, tai todėl tikimybė ir pakrypsta į 1941 m. suėmimo laiką, nes panašu, kad  NKVD generolas sąmoningai neparašė datos. Juk jis negali būti beraščiu, kad ”per žioplumą“ praleistų.

        Bet, kuo ypatingas J. Krikštaponis, kad sovietų NKVD vyresnybei raportuoti apie jo nukentėjimą nuo nacių? Kodėl generolas save kompromituoja, sunaikinęs antinacį ir kam tai reikia girtis? Be, to, kodėl istorikai „nemato“ to raštelio kitas keistenybes, kurias net vaikai mato visi, kai tą raštelį parodai? Ir, išvis, kam reikalinga „skubi-operatyvinė informacija“ apie išmestą vokiečių desantą tuo metu, kai vokiečiai iš Klaipėdos į Kretingą kontrapuolimą daro, o tos „informacijos“ pateikimo data tik po 7,5 mėnesio, arba tik po 3 mėnesių ir 21-os dienos, kai hitlerinės Vokietijos nebeliko? Kodėl konkursas nepaskelbtas tos mistikos rebusui išspręsti? Ar tai ne panašu, kad tas NKVD Kapralovo raštelis buvo skirtas generolui S. Raštikiui apkaltinti už „banditų vado“ išlaisvinimą iš kalėjimo? Kam dar kitam gali būti skirta tokia to raštelio keistenybė? Ar ne todėl nuslėptas suėmimo laikas, nes 1941 m. suėmimas kaltinimui netiktų? Ar ne todėl neliko Lietuvoje J. Krikštaponio kalinimo Kauno kalėjime dokumentų, kurie, gal tuo tikslu į Maskvą išvežti, kad generolą S. Raštikį kaltinti? Kodėl nepaskelbus tarptautinio užklausimo pas Sąjungininkus britus ar amerikiečius dėl tokio bandymo išimti S. Raštikį, kaip tai buvo išimti generolai Kubiliūnas, Vlasovas, ...? Kodėl net į Maskvos archyvus 2014 m. nebuvo kreiptasi, kai dar politinė įtampa su Rusija dar nebuvo tokia aštri, kaip dabar?

        Be to, NETIESA, KAD KITI ISTORINIAI ŠALTINIAI NEBYLOJA SUĖMIMĄ VOKIEČIŲ OKUPACIJOS PRADŽIOJE. Juk, iš J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės „juodu ant balto“ rodo jos brolio suėmimą tik 1941 m. Kodėl tam dalykui nepasitelkti kalbos, logikos ir psichologijos žinovai?

        Dar didesnė galimai netiesa Jūsų yra parašyta ši:

        „Trečias dalykas būtų tas, kad Lietuvos centriniame valstybės archyve (f. R-1444) saugomi vokiečių okupacijos Lietuvoje (1941-1944 m.) laikotarpio Kauno karo komendantūros 1941-1942 m. dokumentai, jų analizė liudija ltn. Juozą Krištaponį 1941 m. vasarą ir rudenį tarnavus lietuvių savisaugos dalinyje ir išvykus į Baltarusiją, o ne sėdėjus Kauno kalėjime.“     

        ATVIRKŠČIAI – LCVA archyvo dokumentai, kaip tik įrodo J. Krikštaponį galimai kalėjime sėdėjus. Jau nesikartosiu dėl įsakymo Nr. 42, kuris ypatingai įrodo didžiausią nesąmonę, galinčią ... – apie tai skelbiu Jūsų istorikams konkursą, ką pamatysite tarp karininkų biografijų. Jau vien tai, kad J. Klimavičiaus MELAGINGAS raportas aiškiai skirtas GESTAP-ui apgauti ir tos apgavystės tikslas net „nuo gatvės pašaliniam“ gerai matosi per vokišką to raporto kopiją. Daugiau dvikalbių dokumentų nepastebėjau tame segtuve.

        Net ir iš GESTAP-o išprašymui galėjo būti skirtas  Pakėlimo lapas su laipsniu pakartotinu (sesuo liudijo, jog brolis kapitoną gavo 1939 m., o Kapralovo raštelyje nurodytas J. Krikštaponio vyr. leitenanto laipsnis irgi kai ką reiškia, bet apie tai nesiplėsiu). O, kad įsakyme Nr. 42 nurodo, jog, neva, „išvyko“ – tai, visų pirma, neteisingai įsakymas parašytas raštvedžio – taip niekas komandiruočių nerašo būtajame kartiniame laike. Todėl A. Impulevičius taisė savo įsakymą Nr. 42 tiems, kurie neišvyko. O J. Krikštaponiui atitaisyti neturėjo jokio juridinio pagrindo, kai jis iš kalėjimo jokio raporto, matyt, nerašė, ir jo išėmimo planas jau buvo kurpiamas rašant tą įsakymą Nr. 42 (3-čią kartą kartoju konkursinį Jums faktą)

        O, svarbiausias J. Krikštaponio kalėjime įrodymas – tai jojo NETEISĖTAS ne savo pavaldiniui „tarpininkavimo“ parašas padėtas aiškiai kalėjime ir tikrai ne Minske.

        Labai keistas Jūsų ir toks teiginys:

        „Centras mano, kad ltn. Juozas Krištaponis  galėjo būti kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime ar kokioje kitoje įkalinimo įstaigoje 1942-1944 m., t. y. po tarnybos lietuvių savisaugos dalinyje.“

        O kokie „motyvai“ tokiam Centro „manymui“, neatlikus jokio tam tikslui istorinio tyrimo? Kodėl nepaviešintas tas „tyrimas“, jei ... ? Kaip, išvis, ir kokia „teisę“ galėjo turėti J. Krikštaponiui „po tarnybos ... dalinyje“ kaip CIVILIUI asmeniui generolas S. Raštikis tarpininkauti per GESTAP-ą ir, ar jis tada nebūtų iškeliavęs į Študhofo Dievų mišką su savo giminaičiu už civilio asmens-akiplėšos užsistojimą, kai vokiečiai supyko ant lietuvių dėl SS legiono ir ...? O kaip tada J. Krikštaponis lėktuvu ginklus iš Vokietijos parskraidinimą būtų suorganizavęs, jei jis tik, tik iš    kalėjimo būtų išėjęs?

        Kur Holistinis mąstymas ir kodėl čia šiuo atveju Holizmas tapo suignoruotas?  

        Jau nekalbu apie neteisingą „liudijimą“ dėl Miško stovykloje spalio mėnesį „masinių žudynių“, kurių ten būti negalėjo, nes jos buvo liepos mėnesyje, o spalyje masinės žudynės buvo Minsko miesto stovyklos kaliniams, juos išvežant už Minsko, kaip tai nurodyta detaliai NKVD Akte-64 ir kur dabar vykdomos ekshumacijos kraupios. Tai visai kitoje vietoje  - tai Uručje vietovėje, kuri buvo mano tėvui gerai žinoma, nes ten buvo pirmosios automobilių lenktynės visasąjunginės, kurias mano tėvas po to pradėjo rengti Kačerginėje.

        O miesto stovykloje masinių žudynių faktą patvirtina ir skulptūra sušaudomam kariui prie Puškino garsiųjų kareivinių. Todėl ne kaip, pagal „liudijimus“ 0,5 km nuo stovyklos vartų (garsiųjų Lippo vartų) tos „žudynės masinės“ būti negalėjo. Tai, akivaizdus melas buvo, kad kaip žuvusį J. Krikštaponį labiau pakaltinti, kad Nikodemą Reikalą labiau išteisinti.

        Todėl greitai parengsiu studiją Mindaugo Pociaus absoliutiems melams paanalizuoti. Puiku, kad nors A. Rukšėnas atrodo, neįkliuvo į melus savo 2014-12-19 „pažymoje“, ką prisidirbo ponas Mindaugas. Tai, ne „mano nuomonė“, o fotoaparato parodymai dokumentų, kaip apie juos gana šlykščiai buvo meluojama, gal net sąmoningai, matant, kad „J. Krikštaponiui Baltarusijoje“ nėra jokių įrodymų tvirtų?

        Manyčiau, kad dabar pats metas pripažinti Holizmo ignoravimo klaidas, ir tyrimą perduoti matematikos specialistams, kurie pagal  visus motyvus balais juos įvertintų ir matematiškai nustatytų, buvo - ar ne buvo J. Krikštaponis Baltarusijoje?

        Klaidos priežastį, manau, dalinai atskleidė Mingailė Jurkutė, paminėdama, jog Centre nėra Mokslinės tarybos. Bet, ar ne pačiai žurnalo redaktorei reikėjo tą tarybą ir kurti? Kaip gali egzistuoti mokslinis žurnalas įstaigoje, kurioje nėra mokslinės tarybos, kai nėra tyrimams jokio mokslinio oponavimo? Ar ne todėl redaktorė ir „priskaldė malkų“ praleisdama M. Pociaus antimokslines manipuliacijas? Aš norėjau istoriką Mindaugą išteisinti dėl tų melų Pažymoje ir straipsnyje, nes nemačiau jojo pavardės LCVA archyvo dokumentų panaudos lape. Maniau, kad jis buvo klaidinamas, nematęs tų dokumentų. Bet, dabar pamačiau, kad jis straipsnyje dėkoja A. Rukšėnui už tų dokumentų kopijas. Todėl keista, kad redaktorė nepareikalavo tų dokumentų į straipsnį dėti. Nors patikrinusi juos būtų, kad apie juos melai nebūtų skleidžiami? Kaip derinasi mokslas su netiesos rašymu? Ar taip neapgauta tapo ir jauna redaktorė buvusi? Ką apie vadybinius dalykus paistė jau antrame skandalingame straipsnyje neįtikinamai (iš kur pas istorikę vadybiniai įgūdžiai?), tai, gal, redaktorės pareigas geriau reikėjo atlikti?   

 


Antroji dalis
 APIE ISTORINIAMS TYRIMAMS SPECIFIKOS
 FORMAVIMOSI YPATUMUS

 

     Todėl pratęsiu paaiškinimą, kodėl man apie J. Krikštaponį pavyko viską kitaip pamatyti. Mat, LABAI TEISINGAS Jūsų parašymas yra, kad „išmanymas formuojasi, įgyjamas istorikams tyrinėjant istorinius darbus ...“.

        Kaip tik, man, kaip sporto pedagogui bei Keliautojų ir Orientavimosi sporto entuziastui, teko daug keliauti po Kareliją, Kolos pusiasalį, Sibirą, Sajanus, Šiaurės Užbaikalę, Kaukazą, Krymą, ir todėl, kad įgyti Kandidato į sporto meistrus normatyvą, teko tiems žygiams-ekspedicijoms rašyti ataskaitas, kurios didžiausią dalį sudarė kraštotyrinis tyrimas. Tą tyrimą perėmiau iš desidento-rašytojo-keliautojo Gedimino Ilgūno, kuris buvo Kapsuke (Mariampolėje) ir Jonavoje įkūręs Turistų klubus, ir pastarasis buvo KGB uždraustas. Todėl tą KGB uždraustąjį teko man atkūrinėti. Vėliau teko ir pedagoginėje veikloje tiems Keliautojų-Orientavimosi sporto būreliams daug dėmesio skirti Kraštotyrinei veiklai pagal S. Šalkauskio Patriotinio ugdymo metodą per istorinį pažinimą. Tas metodas buvo efektyvus, nes vaikai varžybose sutelkdavo didesnes motyvacijas per savo Krašto atstovavimą, kurį labiau gerbdavo, kai ji geriau pažindavo. (Tai sporto psichologų atradimas). Todėl mano auklėtiniai garsino Lietuvą ne kartą (mano dukra ir šiemet Slovakijoje pasaulio veteranų čempionate startavo), o dabartinio Kultūros viceministro Rimanto Mikaičio komandos nariu buvo mano pusiauauklėtinis Sergejus Charitonovas, kuris netikėtai vedė to mūsų KGB įtakoto-persekioto Turistų klubo instruktorę – generolo S. Raštikio anūkę. Bet, Nepriklausomybės pradžioje, Sergejus Rusijoje dingo be žinios ir buvo paskelbta, kad jis žuvo, ir jo vaikai tėvo net neatsiminė. O jojo mama iki mirties, taip ir nesužinojo kur jo kapas. Bet pernai aš sužinojau, kad jis „prisikėlė iš numirusių“ ir pasikeitęs tapatybę, gyvena Pamaskvėje. Tai, ar be KGB-FSB priežiūros galima taip dingti, kad net mama sūnaus surasti negalėjo? Kiek man teko su juo diskutuoti aukšto meistriškumo etikos klausimais, man regįs, kad Sergejus per prievartą savo vaikus turėjo palikti, ar ne dėl keršto už J, Krikštaponio išlaisvinimą, ar už generolo S. Raštikio į sovietų nagus nepasidavimą?

        Na, o Jūsų toliau rašymas „ ... domintis istorinės praeities pažinimo teorijomis, istorijos ir mokslo filosofija, kitomis disciplinomis.“, tai, kaip tik jomis ir teko kažkiek domėtis. Ypač, aplamai mokslo šakomis ir filosofija teko vadovautis, nes aukštam meistriškumui be Sporto mokslo kelias yra uždaras. Teko pasinerti ir į ETNINĘ PSICHOLOGIJĄ, kuria užsiiminėjo garsioji Galina Starovoitova, kai darėme jau grynai tik kraštotyrines ekspedicijas Šiaurės Karelijoje palei Suomijos sieną, vienais metais ekologinėje ekspedicijoje, o kitais metais seniausio pasaulyje  Kalevalos epo užrašymo vietomis, kur Helsinkio vaistininkas Eljasas Leonrotas užrašinėjo runas į savo būsimąjį rinkinį Kalevalą. Tada mes stebėjome KARELŲ TAUTINĮ ATGIMIMĄ, dalyvavome jųjų konferencijoje – susipažinome su karelų Nacionalinio atgimimo lyderiu Sergejumi Belozercevu, kuris vėliau buvo išrinktas į Kremliaus AT, ir kuris vadovavo komisijai tiriančios sovietinės armijos nusikaltimus, atliktus Latvijoje ir Lietuvoje. Kaip tik jam skambinėdavau per Sausio įvykius ir paskutinį kartą skambinau per Sausio 13-tąją. Su juo Maskvoje susitikinėjo tada mano draugas-bendradarbis ir pirmojo Lietuvos knygnešio anūkas Jurgis Bielinis-Beliakas. Tada ir įvyko jųjų pažadinta manifestacija Maniežo aikštėje, protestui prieš Sausio 13-tosios aukas. Tada tas Jurgis kaip Tautinės socialdemokratijos idėjų puoselėtojas (jojo dėdė Kipras Bielinis – didžiausias LSDP įkūrėjo Geležinio Felikso priešu tapęs, buvo pasaulio lietuvių socialdemakratų lyderiu), todėl Jurgis savo dėdės pavyzdžiu per Sausio įvykius bendravo ne tik su Maskvos, bet ir Minsko, Kijevo ir Charkovo socialdemokratais, juos kėlė į bendrą kovą už Lietuvos ir jųjų Nepriklausomybę. O prieš tai mūsų ekspedicija po Kareliją turėjo ezopinį tikslą komunistinės žalos atskleidimui, parodant skirtumą Karelijos skirtume nuo Suomijos bei Lietuvos, kurių pastarųjų trijų tarpusavių lygis caro laikais buvo vienodas, ir kokia praraja kultūriniu-ekonominiu atžvilgiu tarp šių tautų tapo prie sovietų, įrodant SOVIETIJĄ KAIP VISŲ DIDŽIAUSIĄ BLOGYBĘ. Tos mūsų ekspedicijos po Suomijos kaimynę Kareliją buvo reikalingos KGB uždraustos Lietuvos-Suomijos draugijai atkurti, kurią sėkmingai per Perestroiką ir atkūrėme. Tą ekspedicijų ciklą po Kareliją aš buvau aprašęs žurnale MOKSLAS IR GYVENIMAS, nes toji mūsų ekspedicija užsibaigė kaip tik Baltijos kelio dieną. Tuo laiku aš studijavau Lietuvos Kūno kultūros institute (LVKKI) ir mūsų Politekonomijos bei „mokslinio“ komunizmo dėstytoja buvo iš Žeimių dvarininkų fon Kamerių didikų kilusi Sofija Junkienė, kurios mokslo draugu buvo B. Jelcino oponentas Chaz Bulatovas ir kiti žymiausi sovietiniai – dabar Rusijos ekonomistai. Ji per paskaitas kviesdavosi iš Lenkijos Solidarumo mokslininkus, kurie mums-studentams-neakivaizdininkams skaitė paskaitas apie SOCIALIZMO ŽLUGIMO NEIŠVENGIAMUMĄ per ekonomines žirkles, sunkiąją pramonę labiau išvysčius, nei lengvąją. Tada aš kaip tik Kontroliniuose darbuose propagavau SPORTINIAME TURIZME (Keliautojų sporte) KRAŠTOTYRINIO METODO SVARBĄ, KAIP EFEKTINGIAUSIĄ PEDAGOGINĘ PRIEMONĘ, teikdamas disidento Gedimino Ilgūno ekspedicijų pavyzdžius. Todėl iš 50 neakivaizdininkų aš vienintelis rengiau diplominį darbą, kurio tema buvo PERTVARKOS IR TAUTINIO ATGIMIMO KŪNO KULTŪROS PROBLEMOS Jonavoje, už kurį mūsų partkomas man grasino - reikalavo keisti temą, bet aš nepaklusau – po apsigynimo savo darbą demonstravau sostinės Žemaitės gatvėje buvusio Sporto komiteto mokslinėje konferencijoje bei LTOK-o generalinėje asamblėjoje ir kitose konferencijose. Tada mano geriausiu palaikytoju buvo Dainius Kepenis, nes grioviau sovietinę sporto viršenybę prieš jo pagrindą – Kūno kultūrą. Todėl vienas iš garsiausių KGB agentų, kuris tapo vienos partijos kūrėju, man atsikeršijo ne tik už diplominį darbą, bet ir už Jonavos istorijos falsifikacijų demaskavimą, apie ką pateikiu čia žemiau. Todėl naujajame tūkstantmetyje turėjau palikti Jonavą.

        Todėl moksleiviams pavyzdžiu rodydavau III-čios vidurinės (dabar Lietavos) moksleivį Vydą Dolinską, kuris Jonavos Balse daug rašydavo istorinėmis temomis. Jo pavyzdžiu vienas mano auklėtinis-abiturientas – tada buvęs geriausias orientacininkas ir slidininkas, 1998 m. parašė kontrolinį darbą „Ar Jonava švęs savo 250-metį?“. Jis turėjo būti  2000-08-08. Tai buvo spjūvis Istorijos instituto direktoriui-profesoriui Antanui Tylai, kuris sovietinėje enciklopedijoje prisigalvojo, kad, neva, Jonavą „įkūrė Jonas Eustachijus Kosakovskis“, kurio mes su moksleiviais, aplamai, neradome jo sąsajų su Lietuva ir, kurio įkūrimo data buvo skelbta, kai jis jau 37 metus po jojo mirties, kurią nustatėme iš didikų Koskovskių genealoginio medžio. O, kaip tik, tas VAIDUOKLIŠKASIS Jonavos „įkūrimas“ buvo viešai atšvęstas mano kolegos – pirmojo Jonavos mero, kurio draugas ir buvo Antanas Tyla. Todėl meras su manim nesikalbėjo, manydamas, kad profesorius teisesnis už mane. Todėl teko paskelbti to moksleivio darbą ir su juo spardyti Švietimo skyriaus duris, kuris jau atšventė vieną miesto jubiliejų ir kito nesirengė švęsti. Todėl teko į Istorijos institutą važiuoti – aiškintis su direktoriumi bei gauti nuo jo  „makaronus ant ausų“. Bet, man einant per jo kabinetus, istorikai juokėsi, kad jie gavo įsakymą man nieko neduoti, ir juokdamiesi, iš tik ką pasirodžiusių kompiuterių ištraukė visas žinias apie Jonavą. Kaip tik tas nepaklusęs savo direktoriaus nurodymui ir davęs man tas žinias apie Jonavą, čia pat ir tapo Instituto direktoriumi. Pasirodė, kad pirmasis šaltinis, minintis pirmą kartą Jonavą; Lietuvos Metrikoje - pasirodė teisingas, kaip mes su moksleiviais ir manėme.

        Todėl, mūsų (vaikų ir moksleivių) dėka įvyko didelė miesto šventė, pirmą kartą švenčiant Jonavos 250-metį, kur su vaikais pirmuoju kompiuteriu nupiešėme miesto jubiliejinį žemėlapį ir po jį surengėme Orientavimosi varžybas respublikinio lygio. O kitoje to žemėlapio pusėje aprašėme krašto istoriją milijardų metų atgal, kaip šalia Jonavos buvo jūrų krantai, po to jūra ir vėl sausumos keitėsi ...

       Apie tai detaliai Jonavos 265-mečiui parašiau straipsnį, kuriame aptariau TIKROS miesto istorijos atstatymą ir tai mūsų miesto 265-mečio šventei koliažą sukūriau. Taip pat tada Jonavos garse teko man demaskuoti jaunos „istorikės“, tik ką disertaciją apsigynusios Giedrės Milerytės-Jepirtienės KNYGĄ-FALSIFIKATĄ apie Jonavos „istoriją“ su baisiausiomis klaidomis, kurias net mokinys nepadarytų, sumaišydama 1831 m. ir 1864 m. sukilimus. Dar klaikiau straipsnyje apie Jonavos bažnyčią įdėjo ne jos statytojo vyskupo J. Kosajovskio, o jo brolio –karvedžio Simono Kosakovskio portretą, kuris nieko bendro neturėjo su bažnyčia, išskyrus tai, kad jis toje bažnyčioje palaidotas. Bet, kažkodėl „istorikė“ tai nutyli, kai kiekvienas Jonavos mokinys žino, apie šio konfederato, vėliau tapusio išdaviku, poilsio vietą toje bažnyčioje. Jį Vilniuje pakorė Jesinskis, o „istorikė“ paminėdama Jesinsk, net irgi to svarbaus dalyko nepaminėjo. Dar geriau, kad vyskupui Juozui Kosakovskiui pripaišė dar ir „Jokūbo“ vardą, visiškai nesigaudydama, nes vyskupas pastatė Jokūbo vardo bažnyčią, o ne pats tą vardą turėjo. Apibendrinus, ši „istorikė“ su visų dezinformacijų suma atliko tendencingą Kremliaus politikos garbinimą, išsityčiodama iš tų, kurie kovojo prieš Maskvą net nuo XVIII-to amžiaus.

        Todėl atsvarai, man per žiemos dviračiu keliones-ekspedicijos po Baltarusiją 1863 m. sukilimo ir Lietuvos žemėlapio 400-mečio jubiliejų garbei, naudojantis unikaliausia Sporto mokslo metodika, su kuria klavišu į kairę galima detaliai susipažinti. Apie tą DVIRAČIU ŽIEMĄ mano ekspediciją aprašė Ašmenos laikraštis, o kitais metais vėlyvą rudenį teko pasivažinėti po Oršos mūšio lauką ir jį aprašyti STRAIPSNIŲ CIKLAIS KLAVIŠU Į DEŠINĘ einant., su mažai žinomais ir gudų kraštotyrininkų atrastais faktais. Tame žygyje teko aplankyti žymųjį Mykolo Kleopo Oginskio tyrinėtoją Siargejų Verameičiką, kuris ir gyvena šalia šio didiko dvaro, dabar pagal pseudo restauracijos projektą atliktą muziejų tuos rūmuose įrengtą.  Iš šio tyrinėtojo daug žinių gavau apie Zaluskį – Mykolo Kleopo Oginskio dukros Amelijos vyro, kurios garbei didikas net kaimą pavadino šalia savo rūmų. Jie apsigyveno šalia Biržų Gulbinų dvare, kurio likučius teko tyrinėti man. O kaip tik, spėju, kad šiam Zaluskiui, kaip bajorų maršalkai bei sukilimo vadui, Upytėje priklausė ir mano senelio senelis; kaip 1931 m. sukilėlis.

        Todėl, gerbiant Lietuvos sukilėlius, požiūrį į Lietuvos  POLITINĘ ISTORIJĄ suformavau pagal Holistinį (VISUMINĮ) principą. Tą principą formavau, mokydamasis iš žymaus politiko-diplomato, kultūros veikėjo, kompozitoriaus bei karvedžio minėto Mykolo Kleopo Oginskio, studijuodamas  jo vaikystę bei jojo ugdymo sistemą, apie visą tai parašiau didelę studiją, M. K. Oginskį siedamas su Jonavos istorija.  Šiam žymiam didikui atminti, pagal UNESCO programą 250-mečio jubiliejui VALDOVŲ RŪMUOSE buvo konferencija, kurią aprašiau ir jai koliažą sukūriau. Toliau koliažą paskyriau Rietave tarptautinei konferencijai, skirtai M. K. Oginskio jubiliejui, aprašant Rietavo muziejaus fenomeną. Šioje nuorodoje į klavišu kairę galima labiau su Rietavu ir Oginskių dvaro parku susipažinti, kurio žemėlapį teko man piešti. 

 

    O, kaip tik, PAGAL ORIENTAVIMOSI ŽEMĖLAPYJE PRINCIPAIS IR ISTORINIUS TYRINĖJIMUS ATLIEKU, ypač, J. Gagarino nužudymo, kurio to proceso esu liudininkas (apie tai Jums rašiau) ir interneto dėka nuo 2013 metų daug nuveikiau šio nusikaltimo tyrime.

 

     Apibendrindamas visą tai, siūlyčiau nors laikinai sustabdyti numatytą iki lapkričio 18 d priemonę, pirmiau surengiant žadėtų mokslinių konferencijų ciklus.

 

Su pagarbą
Vytenis Aleksandraitis.

2023-10-30