AR Jonava EGZISTAVO IKI JOS ĮKŪR

AR Jonava EGZISTAVO IKI JOS ĮKŪRIMO?

Įžangai HOLIZMO istorijai būtinumas, mano supratimu

Pradedant rugsėjo mėnesį įžangą į mokslą, labai svarbu, kaip bus prieinama prie to mokslo. Ar dalimis, nematant kitos, ar bus bandoma susivokti visumoje, tarp mokomųjų dalių bus ieškomi ryšiai su kitomis dalimis.

Taigi, prisiminus rugpjūtį, reiktų pasakyti, kad labai istorinę sampratą praplės rugpjūčio 8 dienos proga Jonavos 265-mečiui išleistos dvi knygos, aišku, jei antroji dr. Giedrės Milerytės-Japiertėnės bus pataisyta – papildyta klaidų ištaisymais. Pirmoji nuostabioji knyga “ PRIKELTAS LAIKAS Jonava žemėlapiuose ir fotografijose“ yra ryškiai urbanistinio stiliaus, skirta tik Jonavos miestui. Jam pagrinde buvo skirta ir antroji knyga. Abi knygos orientavosi į miestelio buitį. Todėl Jonavos istorijos nagrinėjimas tik per miesto istoriją, susidarė savotiška skriauda Jonavos periferijos gyventojams, ant kurių pečių laikėsi valstybė ir net pats Jonavos miestelis kūrėsi taip pat aplinkos dėka. Juk besikuriančio miestelio amatininkams ir pirkliams reikėjo duoną pristatyti, bet ir kurti valstybės gynybą. Juk rekrūtais, matyt, iš kaimo daugiausiai buvo imami, kaime ir bajorai, matyt, už valstybę daugiau pergyveno, nei miestų magnatai daugiau asmeninius politinius interesus turintys. Pavyzdys – Jonavos Kosakovskiai didžiausi valstybės žlugdytojai, skirtingai, nei kaimo Kosakovskiai (Liukonių Juozapas Antanas ir Vaitkuškio Juozapas Dominykas) buvo tikri Lietuvos-Lenkijos patriotais. Todėl, manau, pats laikas patyrinėti, kaip kaime arčiau žemės žmonių sava žemė buvo brangesnė, nei svetimų valstybių perkamieji interesai.

Šį diptiką GALIMA PASIDIDINTI

Todėl Jonavos istoriją, gal, geriau, plačiau, visapusiškiau pagal Aristotelio – Hipokrato išrastą HOLISTINĮ mąstymo, teorijų nagrinėjimo, ugdymo ir teisingo-sveiko gyvenimo būdą? Juk Hipokrato išrastoji Holistinė medicina yra žymiai pranašesnė nei redukcionistinė biomedicina. Juk Holistinė medicina remiasi Holistine sveika gyvensena, nes nuo XIX amžiaus biologai pripažino, kad sudėtinga GYVĄJĄ gamtą būtina nagrinėti NE Redukcionistiškai (išskirtinai dalimis skaidant) bet žvelgti kaip į sudėtingiausią mechanizmą, sujungtą sinerginiais ryšiais, t.y. žiūrėti visuminiai, arba aiškiau sakant; HOLISTIŠKAI. Tai visame pasaulyje žinomas terminas. Tai, jei biologai Holizmą pagrindu laiko, tai kaip su istorija? Juk tai, gal, irgi, gyvybės mokslo dalis?

Juk ir Holistinė – Humanistinė pedagogika per ugdytinių žymiai didesnę MOTYVACIJĄ yra žymiai efektingesnė, nei Autoritarinė-Autokratinė. Ir tai įrodo Sporto mokslo holistinė sporto edukologija su akivaizdžiais rezultatų pranašumais bei išaiškintais motyvacijų žymiai didesne

................................................................................................................................................................
-4-

gausa, ugdant asmenybę kūryboje, nei besąlygiško paklusnumo - baimės sistemoje, nes smegenų žievėje per baimę milijardus kartų mažiau į mąstymo procesą įsijungia neuronų ląstelių, nei kūrybiškai su motyvacijomis mąstant.

Todėl, manau, kad Jonavos istoriją reiktų visapusiškiau nagrinėti ne atitrauktai, o taip, kaip politikas ir kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis, kuris HARMONIJOS ieškojo ne tik muzikos garsuose, bet ir politikoje-diplomatijoje ir visoje savo filosofijoje. Kad jam geriau orientuotis, kur pasienyje vyksta korupciniai pažeidimai, jis padėčiai pataisyti padarė topografinius žemėlapius. Nuo žemėlapio pradėjo Lietuvos pasauliui pristatymą ir visapusiškiausias kultūros puoselėtojas MK. Radvilas Našlaitėlis. Ne atsitiktinai ir Jonavos 265-metis prasidėjo per žemėlapius, juos įdėjus ne tik į minėtą prestižinį leidinį, bet Jonavos Krašto muziejuje surengus žemėlapių parodą. Juk istorijoje be žemėlapių neįmanoma orientuotis, taip, kaip ir miške orientacininkui orientavimosi varžybose. Paskutinį pavyzdį pateikiau, nes pastaroji sporto šaka yra holistiškiausia, lavinanti žmogų ne tik fiziškai įvairiausiomis gamtinėmis sąlygomis, bet ir protavimą ne sėdint, kaip šachmatais, bet bėgant – pastoviai orientuojantis fizinio darbo metu. Todėl labai šaunu, kad Jonavos istorija visuomenei buvo, pagaliau, pateikta nuo bendro vaizdo, nuo orientavimosi situacijoje; taip, kaip tai darė Mykolas Kleopas Oginskis, dar paauglystėje savo mokytojoerodito Žan Rolio (Jean Rolay, 1735-1808)

pamokintas, sudarė savo dvaro žemėlapį, ir nuoto laiko topografiniais žemėlapiais vadovaudavosi visą gyvenimą politikoje bei karyboje.

Tai kaip su ta Jonava – buvo ji iki jos pirmojo namo pastatymo?

Taip jau įvyko, kad 1996 m. buvo paskelbtas „Jonavos 320-metis“ ir mano auklėtinis 12-tokas Gediminas Sungaila parašė istorijos kontrolinį darbą „Ar Jonava švęs savo 250-metį?“, kuris dar neįvertintas po šiai dienai. Mat jis parašė, kai oficialiai buvo pripažintas niekuo nepagrįstas „faktas“, kad , neva, „Jonas Eustachijus Kosakovskis 1676 m. įkūrė Jonavą“. Taip rašoma buvo apie Jonavą pirmojoje LTSR enciklopedijoje. Kad jos jis negalėjo tada įkurt, net kvailam buvo aišku, nes jis 1649 m. išėjo iš šio pasaulio. Todėl, matyt, kažkas apsižiūrėjo ir jau antrojoje 1986 m. leidybos sovietinėje enciklopedijoje kardinaliai pasikeitė traktuotė ir parašoma, kad „apie 1740 m. didikų Kosakovskių pastatytas dvaras ir pavadintas šeimos nario Jono vardu. Prie dvaro išaugo gyvenvietė . 1750 leista steigti miestelį, suteikiant jam prekybos privilegiją.“ Tai labai lakoniškai – trumpiau net neįmanoma. Na, o atsivertus apie Kosakovskius, enciklopedijoje pasirodė kardinalus prieštaravimas. Joje ... išliko toji pati profesoriaus Antano Tylos (jis nuo 1992 m. buvo Lietuvos istorijos .............................instituto direktoriumi) „žinia“ nežymiai.............

Šias iškarpas GALIMA PASIDIDINTI

.....................................................................................................................................
-5-

pakito – iš Jono Eustachijaus vardo pasidarė tik vieno vardo Jonas Kosakovskis. Matyt, profesorius apsižiūrėjo ir tą „įkūrimą“ permetė Jono Eustachijaus anūkui Jonui-Dominyko tėvui, kuris, dažnai minimas vienu vardu. Bet, jei jis įkūrė tą Jonavą, būdamas apie 30 m., (jo gimimo ir mirimo datų nėra) tai Dominyko tėvu jis tapęs 1717 m., buvo apie 71 m., tai įmanoma, bet šiek tiek ir keista ir šiek tiek abejotina. Tai, aišku, įtikinamiau, nei numirėlis po 27 m. mirties. Juolab, kad pagal vyskupo Juozapo Kosakovskio Atsiminimus, miestelio vardas parinktas, būtent, šio Jono atminimui.

Šią neteisingą datą eksploatavo prof. A.Tyla ir Jonavos meru tapęs Edmundas Simanaitis, nors 1987 m. sausio 31 d. Jonavos Balse savo straipsnyje "Kosakovskiai ir Lietuva" rašė, kad "LTE skelbia ŠYKŠČIĄ informaciją, kad Jonava buvo įkurta 1676 m." ir DĖL UŽIMTUMO SĄJŪDYJE BEI MERO POSTE, gal, NEBUVO GALIMYBIŲ PATIKRINTI TOS "INFORMACIJOS" PAGRĮSTUMO, kad "įkūrėjas" mirė 1649 m.

Todėl, kai mano kolega Edmundas Simanaitis, didelis Kosakovskių gerbėjas, apie juos rašęs 1986 m. Jonavos Balse, atgavus Nepriklausomybę, tapo pirmuoju Jonavos meru ir atnešė profesoriaus Antano Tylos traktuotę, padaręs „320-mečio“ sukaktuves, pasidarė nei kiek nejuokinga, kai Jonava pasidarė vaiduoklio įkurtu miestu. Tada iš karto į Istorijos institutą nuvažiavau pas direktorių Antaną Tylą ir iš kur jis paėmė tą 1676 m. datą, jis net nešnekėjo su manimi – nusiuntė man pačiam ieškotis į Instituto skaityklos lenkišką Geografinį žodyną – nuostabiausią enciklopediją caro cenzūros leistą spausdinti. Aišku, kaip dieną, ten nieko nebuvo, o per tą laiką jis visiems Instituto darbuotojams perspėjo, kad nieko man neduotų. Apie tai juokdamiesi man sakė jo darbuotojai ir profesorius Edmundas Rimša visas oficialias rašytines žinias apie Jonavą, ištraukęs tada iš tik ką kompiuterių pasirodžiusių, perdavė man. Pirmoji rašytinė žinia ir buvo Lietuvos metrikoje privilegija. Nežinau, ar tai sutapimas, bet kitais metais nuo 1999 m. Instituto direktoriumi tapo pastarasis, perdavęs man žinias.

O aš tada kreipimąsi oficialų rašiau – viešinau, ir Jonava atšventė 250-metį pagal mano mokinio kontrolinio darbo klausimą.

Ne, o dabar po 15-os metų, atšventus 265-metį ir nuostabioje knygoje „Prikeltas laikas“, susimąsčiau, perskaitęs V.Dolinsko tokį parašymą:

Šis klausimas iškilo, perskaičius knygoje „PRIKELTAS LAIKAS Jonava žemėlapiuose ir fotografijose“ Vydo Dolinsko smulkų išdėstymą:

„Grafo Stanislovo Kazimero Kosakovskio „Istorinės genealoginės monografijos“ I tomo pirmajame leidime (1859) teigiama, jog pirmą namą Jonavos vietoje pastatė ir miestelį pradėjo kurti Dominykas Kosakovskis, ...“

Štai dar vienas įrašas to to I-ajame leidimo 244 puslapyje, išduoda tai, kad kažkas jo laikais Jonui priskirdavo miestelio įkūrimą. Todėl Vaitkuškio grafas apie Joną rašo: „... kai kurie Jonavos miestelio įkūrimą prirašo; tai padarė jo sūnus, apie kurį toliau“

Apie Dominyką pabaigoje autorius Stanislovas Kazimieras Kosakovskis 1859 m. rašė taip:

.......................................................................................................................................................
-6-

„Jis taip pat, tankiame miške ant Vilijos kranto, nuo seniai priklaususiame Kosakovskiams, pirmą namą būsimo Jonavos miestelio pastatė (¹).

(1) Miestelis Jonava, įkurtas Dominiko Korvino Kosakovskio, ir jo tėvo atminimui taip pavadintas, guli ant kairio Vilijos kranto, tarp Vilmergės ir Kauno, 4 mylios nuo pastarojo, ir apie pusę mylios nuo bažnytkaimio Skaruliai, Skorulskių lizdo, su Kosakovskiais susigiminiavusiais ...“

Toliau istorikas Vydas Dolinskas rašo:

„Ši versija yra gana įtikinama, ir, nesant naujų duomenų, kol kas priimtiniausia. ... 1733-1736 D.Kosakovskis palaikė Stanislovo Leščinskio kandidatūrą ir todėl buvo priverstas gyventi emigracijoje – Karaliaučiuje, Jonavos kūrimo pradžią reiktų sieti su 1737-1745 m.^{120 - A.Miškinis
pagrįstai teigia, jog Jonava įsikūrė apie 1740 m., žr. Lietuvos architektūros
istorija, t. II; Nuo XVII a. pradžios iki XIIIIX a. vidurio, Vilnius, 1994,
p. 223.}, tad Jonavos kūrimu ir pradine plėtra Dominykas iki savo mirties galėjo rūpintis ne daugiau nei 10 metų. Vadinasi, jis galėjo tik padėti kai kuriuos pagrindus vėlesnio miestelio plėtrai. Iki pat šeimos rezidencijos perkėlimo Jonava geriausiu atveju buvo Šilų dvaro palivarkų centras, tačiau jame galėjo gyventi ir ne vien palivarkui priklausantys baudžiauninkai, bet ir miestui ar miesteliui būdingų gyventojų grupių atstovai (tarkim prekijai). Patikimų duomenų, kad jau Domininkas Jonavoje apie 1740 m galėjo pasistatyti ištaigingus rūmus^{120 – J.Lenčiauskas. Jonavos
rajonas, Vilnius 1990. p.12.}, iš tikro nėra. Tuo metu čia galėjo stovėti tik palivarko sodyba, su ponui apsistoti tinkamu trobesiu. ...

1876 m. išleistame minėtos istorinės genealoginės monografijos I tomo antrajame leidime jau teigiama, kad įkūrė Mstislavlio kaštelionas Jonas Eustachijus, miręs 1949 m.^{122
– S.K.Kosakowski. Monografie, t.I (1876), 155, 157 (I-a išn.).}“
Ir labai teisingai profesorius Vydas Dolinskas pastebėjo, pabrėždamas išnašą. Aš ją apačioje padidinau ir ją žiūrėkite apačioje.

Lenkiškai skaitantiems siūlau PASIDIDINTI

...................................................................................................................................................................
-7-

Bet toliai Vydas Dolinskas rašo:

„"Tokį komentarą greičiausiai pateikė ne pats knygos autorius S.K. Kosakovskis, bet antrojo jos leidimo rengėjas J. Bleščinskis (Błeszcziński)^{123
–}^{Šią prielaidą
patvirtina ir tai, kad savo atsiminimuose, išleistuose labai mažu tiražu, S.K.
Kosakovskis vienareikšmiai teigia Jonavą įkūrus Dominykui Kosakovskį ir
pavadinus jį tėvo vardu, žr. S.K. Kosakowski, Pamiętnik,

s. 88, plg. t.p. W. Dworzaczek, Stanislaw Kazimierz Aleksander W}^ł^{adislaw

Alojzy Kosakowski, in: PSB, t. V|XIV, s. 288} , todėl ši Jonavos įkūrimo versija, siejama su J.E. Kosakovskio (Jonu Eustachijaus) vardu, yra spekuliatyvi ir neparemta jokiais iki šiol žinomais to meto istorijos šaltiniais. Nėra jokių užuominų apie Jonavos gyvavimą XVII a. – XVIII a. viduryje, vadinasi, ir kartais minima Jonavos įkūrimo data 1676 m.^{124
– J.Lenčiauskas, Jonavos rajonas, p. 12.} (1672 m.^{125
– V.Jankauskas, Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčia ir parapija, p. 8 (nuoroda į
S.K. Kosakovskio veikalą čia pateikta klaidingai, žr. p. 58). taip pat yra
neįtikinama. Pirmiausia, J.E. Kosakovskis buvo miręs prieš 27 metus, taigi
tuomet Jonavos įkurti negalėjo. Antra, 1676 m. data galėjo būti „pasirinkta“
kaip jubiliejinė, 1876 m. leidžiant S.K. Kosakovskio monografijos I tomo antrąjį
leidimą. Panašios aplinkybės} susidarė 1996 m., kai Jonavos miesto valdžia, nepaisydama specialistų pastabų, norėjo šventės ir paminėjo menamą arba geidžiamą miesto 320 metų įkūrimo jubiliejų^{126
– Žr. Jonavos kraštas. Lando f Jonava. Informacinis leidinys Klaipėda, 1996, p.
8.} .“

Tai, būtent, to Jonavos mero Edmundo Simanaičio leidinio viršelio atvaizdą mano mokinys Gediminas Sungaila 1997 m. ir įkėlė į savo kontrolinio darbo viršelį, klausdamas „Ar Jonava švęs 250 – metį?“. Todėl jis šokiravo istorijos mokytojus, kuriems ir mokykloms meras padovanojo savo knygutes. Bet, dėl Vydo Dolinsko paminėtų „specialistų pastabų“, tai, vargu, ar valdžia jų gavo, nes, kiek mačiau, atrodo, specialistai galėjo bijoti, nes tai buvo po sovietmečio nepriimta specialistams prieštarauti prieš valdžią ir man prisėjo specialistus ginti, nes aš buvau „laisvas paukštis“ – nepriklausomas dalinai, nes buvau ir taip valdžios persekiojamas už tiesos sakymą. Todėl 1996-1997 m. m. vėją kėliau dėl šios „Jonavos 1676 m. įkūrimo“ nesąmonės. Bet, ar, tikrai, J. Bleščinskis galėjo „pasavivaliauti“, kaip teigia profesorius ponas Vydas? AČIŪ, kad žymus istorikas leido sau pafantazuoti, nes kiekvienas

....................................................................................................................................................
-8-

ginčas dėl fantazijų judina nusistovėjusius luitus. Kad leidėjas negalėjo prieš grafą savivaliauti , štai įrodymai:

1. Pirmiausiai, tos kvailos 1676 m. datos niekur neradau, kad ją Vaitkuškio grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis minėtų savo Monografijoje. Taip nuprotėti genealogijų tyrinėtojas negalėjo, kad pripaišytų „įkūrimo veiksmą numirėliui“. Todėl sieti kažkokį „jubiliejų su antrojo 1876 m. leidinio proga“, manau, kad beprasmiška, nes visi genealogijos skaitytojai būtų užjuokę. Kur jau kur, bet genealogijos tekste, kai čia pat yra mirimo data, ir apie numirėlį rašyti, kad „įkūrė 27 m. po savo mirties“, tai ... Net, jei tekstas būtų kitame puslapyje, ar net kitame skyrelyje, tai triukšmautų ne tik visi skaitytojai, bet ir perkantys tą knygą pastebėtų.

Todėl reiktų manyti, kad ta kvaila data su absurdišku teiginiu, matyt, atsirado tik sovietmetyje, kai tarybinėje enciklopedijoje galima be jokios atsakomybės paistyti, o skaitytojas kiekvienas nepuls į Mokslų akademijos skaityklą, kad tikrinti enciklopediją. Be profesoriaus Antano Tylos, atrodo, daugiau niekas tos datos neeksploatavo aukščiausiuoju lygiu. Man Seimo narė Jūratė Matekonienė, pas kurią kreipiausi dėl neteisingos Jonavos sukakties, ji iškėlė versiją, kad, gal, „koks studentas parašė darbą, o profesorius nepatikrino ir į enciklopedijai atidavė“. Bet čia irgi tik versija neįtikinama, kad studentai numirėliams veiksmus klijuotų, lyg neturėtų genealoginio medžio, kuriame aiškiai parašyta, kada mirė.

2. Antra: Net ir etiniais sumetimais, kad leidėjas savivaliautų net ir prieš grafą, žymų tyrinėtoją - tai ne sovietmetis, kai leidyba būdavo koreguojama ir be autoriaus sutikimo. Profesorius Vydas Dolinskas minėtoje knygoje „Prikeltas laikas ...“, davęs nuorodą, joje

...........................................................................................................................................
-9-

užakcentavo 122 išnašoje kaip žinią pateiktą išnašoje, parašęs „(1-a išn.)“. Jei būtų ši Jono Eustachijaus paminėjimo pastabėlė tik išnašoje, tai dar galima būtų galvoti, kad tai gali būti kokia „korektūros klaida“, kurią pats autorius nepastebėjo, rankraštį, ar leidybos atspausdintą. Bet ...

3. Trečia: Antrajame 1876 m. Monografijos leidime kardinaliai keičiasi visų po Jono Eustachijaus iki Dominyko Kosakovskių pateikimas, nes 156 psl., pristatant Jono Eustachijaus sūnų Stanislovą, kurios mama yra Kotrina Gintautaitė – Trakų vėliavininko duktė iš Deltuvos, esanti visai netoli Jonavos kaip garsioji Deltuvos žemė, Stanislovą bendravardis genealogijos specialistas S.K. Kosakovskis pristato žodis į žodį antrajame leidinyje, taip, kaip ir pirmajame, tik išvardinant vietoves gautus kaip kraitį. Po 1654 m. vedybų su Marija Zavišaite, su Lietuvos dvaro maršalkos dukra, prie Martiniškių, Šilų, „ir kitų Lietuvoje “, tai antrajame leidinyje autorius tų „kitų“ sąrašą išplečia, papildant „Tawken“ (Talkoniai panašiausi Pasvalio raj, šalia Pumpėnų yra), Montromiškes, ir aišku, po 1654 m. vedybų prie kraičio atsiranda ir Jonavos paminėjimas. Jis neoficialus – dokumento

nematome. Bet, tai mini pats grafas; pats autorius, o ne koks leidėjas, savivaliautų dar ir tekste. Manau, kad tai neįtikėtina.

4. Ketvirta: Apie tai Jonavos Balse dar 1997 m. sausio 4-14 d. d. vyko polemika dėl Algirdo Tonkūno straipsnio „Vargas dėl proto“ ir Kęstučio Grigaliūno „Noras išsiaiškinti? O gal tik pasibarti?“. Mano straipsniukas, kurį pavadinau „Kodėl prieš protavimą? (Neleiskime tyčiotis iš krašto)“, jame straipsnyje „kėliau vėją“ rašydamas, kad „paskelbtos datos Stanislovo Kazimiero Kosakovskio nei nurodytame puslapyje nei visoje knygoje neradau. ... Aptikau tik Jonavos kūrėjų palikuonių prieštaravimus ... ir žinią apie Jonavos vietovardžio egzistavimą 22 metais anksčiau, nei ji „įkurta“.“

Tą kabutėse turėjau 1676 m. omenyje tada, nes šokiravo, matant Kosakovskių genealogiją. Tą patį rašiau ir 1997 m. sausio 28 d. kreipimasyje į rajono Tarybą ir Seimo narei bei Naujienų redakcijai „dėl skelbtos abejotinos įkūrimo sukakties ir pasiruošimo minėti Jonavos įkūrimo 250-metį bei leidinėlio „Jonavos kraštas“ būtino pataisymo“. Jame pabrėžiau, kad „1876 m Varšuvoje spausdinto veikalo 156 psl. radau, jog Jonavos vietovardis buvo pavartotas dar net 1654 metais. Tai 22 metais anksčiau, nei skelbta Jonavos įkūrimo data!“ Tada pabrėžiau tame kreipimasyje ir doktoranto V. Dolinsko per Jonavos bažnyčios 200-mečio minėjimo konferenciją paskelbtą jo pastebėjimą, kad „Jonava įkurta 1676 m., greičiausiai netiesa“. Taigi, atstačius tiesa ... O jos absoliučios, kaži, ar būna? Todėl siūlau toliau aiškintis.

...........................................................................................................................................
-10-

5. Penkta: Šokiruoja, kad pirmo 1859 m. leidimo Monografijos 244 psl. buvęs sakinys apie Joną

Kosakovskį, kad jam „klaidingai kai kurie Jonavos miestelio prirašo paklojimą, tai įkūrė jo sūnus Domininkas, apie kurį toliau.“ – šis sakinys antrajame l876 m. Monografijos leidime išnyko. Išnyko ir aukščiau mano parodytas teiginys apie jo pirmojo namo statybą. Žodžiu, visi čia parodyti tekstų pokyčiai įrodo, kad pats grafas prie jų dirbo ir juos keitė, o ne leidėjas. Juk grafas 1876 m. buvo dar nenusenęs, kad kažkas šeimininkautų jo parašytais tekstais, nes jis gyveno dar 29 kūrybinio darbo metus.

6. Šešta: Pati įtikinamiausia ir didžiausia šios temos sensacija yra ta, kad Stanislovas Kazimieras pribloškė, paaiškindamas, kodėl pakeitė rašydamas apie Joną, Stanislovo sūnų ir Domininko – pirmojo Jonavos namo statytojo tėvą, kurio garbei Jonava pavadinta. Antrajame leidinyje ir tos pavadinimo versijos neliko. Taigi, prašome pasigrožėti:

Atkreipkite dėmesį į aukščiau pateiktą I-ojo 1859 m. leidimo Jono labai kuklų apibūdinimą ir dabar II-ajame 1876 m. leidime, ką grafas papildo – papildo ne tik 1697 m. karaliaus Augusto II-ojo rinkimuose (elekcijoje) pasirašymą, bet ką Jonas kaip įpėdinis paveldi. Tai tuos pačius aukščiau minėtus jo tėvo Stanislovo Šilus, Martiniškį, Montrimiškes, prisideda kažkokie Žodzianai (gal Židonys buvę Daujėnų valsčiuje?) ir taip pat man nežinomi Solomeriškės (google nerodo) bei Bognarovo na, ir svarbiausiai, paveldėjo ne Jonavos vietovę, o jau ir visą miestelį – miestelį paveldėjo pirmojo namo statytojo tėvas ! ! ! Be to grafas, žinodamas, kad Jonavų yra labai daug, todėl skliausteliuose pabrėžia, kad „miestelį ant Vilijos“, lyg žinodamas, kad jau buvo ne kartą dabar istorikų maišoma. Na, o, svarbiausia, grafas rašo, kad daugybė dokumentų yra į Vaitkuškio archyvą pateikta. Tai, ką netikėsime? Juk didžiausia dalis iš Vaitkuškio rūmų dabar Mažvydo bibliotekoje yra! Nors ir 10% jų liko, negi nereikia ieškoti?

.......................................................................................................................................
-11-

7. Septinta: Gali būti tai, kad Jonas Kosakovskis galėjo prarasti Jonavos miestelį, o jo sūnus Domininkas. „statydamas pirmąjį Jonavos namą“, galėjo ir nežinoti, kad jis tik atstato pirmąjį namą, arba, galėjo apie tai nutylėti savo vaikams. Todėl Jonava gali būti vieninteliu ir pirmuoju miestu pasaulyje, turinčiu du gimtadienius. Šiai hipotezei užveda Jonavos 265-mečiui skirta monografija apie Jonavą, tai „PRIKELTAS LAIKAS Jonava žemėlapiuose ir fotografijose“, nes į ją yra įdėtas nuostabusis Mykolo Kristupo Radvilo NAŠLAITĖLIO dėka sudarytas ir 1613 m. Amsterdame atspausdintas žemėlapis, atrodo, atskleidžiantis šią Jonavos paslapties mįslę. Mat, jis sudarytas gana labai tiksliai – ne bet kaip, o norint pasipuikuoti prieš kitus feodalus ir užsienio kartografus. Todėl „žemėlapių tyrinėtojai nustatė, kad , jog kai kurių regionų geografinių objektų padėtys net tris kartus tikslesnės, negu ankstesnių autorių žemėlapiuose. Tai rodo, kad vietomis buvo daromos gana tikslios, tikriausiai matavimais paremtos nuotraukos, ... tikriausiai vietovės topografinio aprašymo. Tikriausiai, remiantis dvarų inventorių knygomis, o taip pat dvarų tarnautojų, kaimų seniūnų, miestų burmistrų žodine informacija, buvo daromos atstumų tarp gyvenviečių lentelės ir vietovės schemos, ... „ ( Aloyzas Samas „Žemėlapiai ir jų kūrėjai“ 155 psl. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas 1996 m.) Todėl galimas dalykas, kad pieštu tikslumu galima pasikliauti, nes Vidurio Lietuva iki Žemaitijos yra žymiai tikslesnė, nei pajūris, ypač, tiksliai upės ir miesteliai savo padėtyse gerai atrodo. Tik netoli Jonavos krenta į akis ne vietoje Šėta ir, ypač, Upninkai kitoje Šventosios upės pusėje, nei dabar gyvenvietė, kurie žemėlapyje, tiksliai, pažymėti ten, kur Užupio gynybiniai įtvirtinimai priešais Širvintos intaką. Pagal istorinius duomenis, jie ne kartą yra degę, todėl galėjo persikraustyti į kitą upės pusę.

Norintiems triptiką įžiūrėti, galima PASIDIDINTI

Tas pats ir su Šėta, kuri pagal gyventojų atsiminimus, persikėlė nuo buvusio piliakalnio ir dabar esančio šalia Meteniškių dvarelio vietos link Obelės upės, nes švedai buvo sudeginę. Todėl R.Našlaitėlio žemėlapyje pavadinimus degusių miestelių parausvinau, o upes ir vandenvardžius irgi išskyriau, kad būtų aiškiau, o šiaip, viskas, kaip originale. Todėl galima būtų manyti, kad ir su buvusia Jonava galėjo kažkas atsitikti, būdingu tam laikotarpiui.

8. Aštunta: Šėtos persislinkimą patvirtina žmonių atsiminimai, užfiksuoti prieškario garsaus literato ir dainininko, satyriko Petro Biržio (gyvenusio 1896-1970 m.) knygos „Lietuvos miestai ir miesteliai“, 3-čiajame tome „Kėdainių apskritis“, kurią išleido Akiro-Biržio slapyvardžiu. Jis sugebėdavo vietos inteligentus įtraukti į istorinės medžiagos rinkimą apie savo gyvenvietės rinkimą. Taigi P. Biržys – Pupų Dėdė, besilankydamas ir bedainuodamas Šėtoje,
...............................................................................................................................
-12-

surinko didelį pluoštą medžiagos. Taigi, matote, kad iš knygos apie Kėdainių apskritį kai kas perkartota Stanislovo Stašaičio knygelėje „Šėtai 640 metų“. Juk ir net istorikai pripažįsta, kad padavimuose atsispindi 1655-1660 m. karo atgarsiai, nes Lietuva patyrė per šį karą daug vargo ir nuostolių. „Kauno pavieto bajoro S.Mediekšos (jis nuo Žeimių) liudijimu nykiai tada atrodžiusi Lietuva, engiama tiek švedų, tiek kitų kariuomenių. 16556 m. Lietuvoje pasilikę žiemoti švedų kariuomenės Lietuvoje štabas įsikūrė Šiauliuose, o įgulos išsklaidytos po Lietuvos miestus ir miestelius, tarp jų ir Ukmergės pavietą, kuriam priklausė Šėta. ... Kariuomenė savivaliavo ir plėšikavo, teriojo dvarus ir išvaikydavo arba išžudydavo valstiečius. Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad vien 1657 m. vasario mėnesį švedų pulkininko Tolės vadovaujamas dalinys, pasiekė Ukmergės, Obelius, paėmė į nelaisvę žmonių ir nusiaubė plačią sritį. Todėl daroma prielaida, kad Šėta galėjo būt sunaikinta. Tai netiesiogiai patvirtina 1680 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Kad ji buvo statyta po švedmečio, rašoma ir lenkų biografiniame žodyne, Tačiau miestų tyrinėtojai Algimantas Miškinis ir Algirdas Baliulis (su pirmuoju Jonavos kraštotyrininkai palaiko ryšius, aš, irgi, su juo jau kalbėjau kai kuriais miestelių niuansais, apie kuriuos jis perdavęs į Pietų Ameriką, ar į PAR, nepamenu – žydų stipriai bendruomenei, išeivių nuo Jonavos.) 1986 m. paskelbė straipsnį „Išnykę Lietuvos miestai ir miesteliai“, kuriame teigia, kad Šėta buvo sunaikinta per 1700 – 1721 m. Šiaurės karą, kai vyko kovos tarp Rusijos ir Švedijos. Tada švedų kariuomenė irgi įsiveržė į Lietuvą, nes tuo metu kraštas buvo pasidalinęs į stovyklas, ir vieta jų (Sapiegos) ėjo išvien su švedais, o kita (kunigaikščio Mykolo Vyšniaveckio) buvo rusų pusėje. 1702 m. švedų kariuomenė irgi žygiavo per Vidurio Lietuvą, taigi ir per Ukmergės pavietą. Per tą karą dėl svetimšalių kariuomenės siautėjimo, bado ir maro kai kuriuose miesteliuose (Žagarėje, Radviliškyje, Dauguose ir kitur) visiškai neliko žmonių. Tad minėti autoriai ir teigia, kad Šėta buvo sunaikinta per šį karą ir persikėlė į naują vietą. Šis jų pasakojimas nepaneigia išlikusio pasakojimo apie Šėtos sunaikinimą, tik patikslina jį, nurodydamas Šiaurės karą. Todėl Šėtos sunaikinimas laukia detalesnių tyrimų.“ Taip rašo Šėtos tyrinėtojas Stanislovas Stašaitis. Todėl nieko nuostabaus, kad dar mažesnis miestelis, kaip Jonava, irgi galėjo išnykti net visai be pėdsako. Tas išnykimas galėjo būti, kai dabar (sovietmetyje) visiškai sunaikinamos tautelės Ingirijos miestelio Nimeno vietoje pradėjo kurtis Sankt Peterburgas.

9. Devinta: Labai gražiai šį ruožą atspindi dviejų kariuomenių susidūrimo žemėlapis, kuris, būtent, nuo Kauno per Jonavą atspindi tą labai siaurą ruožą palei Nerį, ir ties Jonava-Skaruliais susiaurėjimas pats mažiausias, o link Ukmergės-Upninkų pradeda platėti. Labai būtų įdomu sužinoti, pagal kokią metodiką tas žemėlapis sudarytas ir kas konkrečiai čia vyko?

.......................................................................................................................................
-13-

Norintiems įžiūrėti kairįjį žemėlapį-galima pasididinti

10.

Dešimta: Per Jonavą (jeigu ji buvo) ir Skarulius link Gardino praėjo Rusijos armija. Kaip tai atsiliepė šiam kraštui? Mažoka apie tai žinių. Jonas Mikalojus Kosakovskis ( vienturčio Domininko tėvas dar jam apie 8-15 metų iki jo gimimo) priiminėjo Kaune Švedijos karalių Karolį XII (taip rašoma antrajame Monografijos leidime), kai jis su kariuomenę šeimininkavo ir 1702 m. po kovo 24 d. kai Servacijus Višnioveckis švedų pulką iš pasalų užpuolė –po to karalius asmeniškai vykdė keršto baudžiamąją egzekuciją Darsūniškyje ir šį miestelį sudegino. „Vėlesni 1702-1709 m. įvykiai tai patvirtino – panašus likimas ištiko daugelį ATR kaimų ir miestelių“ – taip užbaigia apie šį įvykį istorikas Gintautas Sliesoriūnas. (http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-svedijos-karaliaus-karolio-xii-kerstas-darsuniskio-miesteliui-1702-metais-582-355897)

Taigi su ta Jonavos istorija taip ir neaišku, kaip ir su Domininko gimimu, nes Monografijoje rašoma, kad jis gimė 1711 metais Kaune, o genealogijos schemoje 1717 m. nurodomi gimimo metai. Matyt, pirmoji patikimesnė, nes „Jonavoje mirė 1743 m. būdamas 32 metų ir palaiduotas Kaune“, kaip rašoma abiejuose Monografijos leidimuose .

11. Vienuolikta:
Kadangi Dominykas gimė jau po Lietuvoje pirmosios (1701-1709 m. m.) “tvano“ dalies ir siautusio Lietuvoje 1710 m. maro, tai jei ir buvo koks Jonavos sunaikinimas, tai, vargu, ar Dominykas galėjo žinoti, juolab, apie „tvano“ žiaurumus ar maro baisumus perduoti savo sūnui - būsimam vyskupui Juozapui. Todėl vyskupas apie savo tėvą Atsiminimuose labai šiltai atsiliepia, teigdamas, kad jis „paklojo pirmą Jonavos namą iki tolei tankiame miške, nužiūrint vietą tikslu miestelio plėtimuisi.“ Savo akimis 1,5-2 metukų būdamas vyskupas, kaži, ar galėjo prisiminti „tankų mišką ir tėvo nužiūrėjimą“? Greičiau, gal tai prieš miegą vaikui pasakojamos pasakos įstrigo, nei ... ?

............................................................................................................................................
-14-

Todėl čia ir yra paslaptis, kodėl vyskupas nieko nežinojo apie, galimai, buvusią Jonavą ir nieko neužsiminė? Pirmiausiai, tai tėvą jis prarado ankstyvoje vaikystėje, todėl apie kažkokius baisumus, matyt, nebuvo kam papasakoti. Ką konkrečiau įžvelgti dėl Jonavos ir Lietuvos neatsiejamai vieną nuo kitos, manau, galima tik per Infiandijos vyskupo Juozapo Kosakovskio Atsiminimų studiją ir jo vertimo

paruošimą, kuri buvo atspausdinta dėka leidėjo Adamo Darovskio Varšuvoje Pagrindinio sandėlio knygyno Geberthner-o ir Wolf-o 1891 m., ir tuo pačiu metu „cenzūros leista“ (yra įrašas) labai suprantama, kodėl, vardan Rusijos užkariavimo, gyvybę praradusiojo. Matyt, knyga buvo skirta tada artėjusiam šimtmečiui 1794 metų sukilimui, apie kurį, dar žemiau analizuosiu. O dėl Atsiminimų knygos, labai svarbus I-as skyrius su pavadinimu „Pirmieji gyvenimo metai“ bei paaiškinimu „In Nomine Domini“, skirtas 1737-1763 J.K. Kosakovskio gyvenimo periodui. Jis pradėjo šį skyrių tokiais sunkiai suvokiamais ar mano netobulai išverstais lenkiškojo tuometinio mąstymo žodžiais:

”Keturiasdešimt pirmieji mano gyvenimo metai, pirmą kartą pastatė į protą apie gyvą nepastovumą pasakyti, kas esu, lygindamasis daugiau pusę amžiaus iki mano sunaikinimo. Šie metai pakišo man dėmesį, kad laikas daugiau galvoti apie tai, kuo amžinai būsiu, savo ruožtu kuo privalau būti trumpame praėjime. Iš savo patirties galiu patvirtinti, kad mintis kaip niekada stipri ir jaudinanti negali būti jauname, nors apie tai spėlioju ir suprantu, ženkliu taip yra įrodymu, kad gamta naikina kraujo gyvybingumą, leidžia pajausti daugiau galių, o brandos tame amžiuje naikinantis puikias žmogaus dovanas iš prigimties, nekaip augimui suteikia jam kas vadinam teisingiau protu arba įsitikinimu, kad ant visko, ką reikia taisyti, ką mes darome ir ką galėjome daryti“

Pagal šias vyskupo mintis, taip ir su istorija, reik apmąstyti, ar viską mes žinome teisingai.? Todėl

12. Dvylikta:
Ar maras negalėjo sunaikinti buvusios Jonavos?

Tai klausiu labai rimtai, nes Jonava kūrėsi tarp dviejų miestų pakelėje, kurioje gauti virusą buvo lengviau, nei pašalėje ir krašto pakraštyje esančioje gyvenvietėje. Kartoju – Dominykas Kosakovskis gimė (1711 m.) jau po Didžiojo 1710-1711 maro pandemijos, daugiausiai nusinešusios Lietuvoje aukų, sumažinusios gyventojų net trečdaliu, Vilniuje tada mirė per 33 tūkst. žmonių. Vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis įkūrė šv. Roko broliją kurie Vilniuje palaidojo bene 20 tūkst. aukų. Tačiau beslaugydami ligonius bei laidodami mirusiuosius, rokitai išmirė ir patys. Sergančiuosius slaugė, laidojo mirusiuosius ir jėzuitai. Vien 1710 m. mirė 150 jėzuitų. Žinoma, kad ši neganda atslinko su Šiaurės karu. 1709-1710 m. Išmirė kaimai, net toks Lietuvos miestas kaip Gardinas liko be gyventojų. Vien Prūsijoje

.............................................................................................................................................
-15-

maro aukomis tapo 150 tūkst. žmonių, kitur rašoma, kad Vilniuje buvo 80 tūkstančių. Kasdien mirdavo 400-500! Punios klebonas laidojimų registre įrašė: „Pas mus maras. Nežinome, kas ir kur miršta, nes žmonių nelaidojame, kad neišnešiotume ligų“.

Siaučiant epidemijoms mėnesį neleisdavo įeiti į mirusiojo namus, o kartais juos sud sudegindavo. Buvo izoliuojami miestų kvartalai. Gan įdomiai

Koliažą GALIMA PASIDIDI NTI.

Arūnas Spraunius Delfyje aprašė, kaip „Epidemijos keitė geopolitinę Lietuvos situaciją“.

XVIII a. pradžioje, 1708–1710 m., Lietuvoje ir Lenkijoje buvo dar viena maro epidemija, šįkart skaudžiai palietusi vakarinę LDK dalį (dabartinę Lietuvą, ypač Žemaitiją). Ji visiškai pasibaigė tik 1717-aisiais.Tada Jonavos pirmojo namo statytojui Dominykui buvo tik šešeri metai, o pagal genealoginę schemą, jis tada, atseit, gimė. Kai kuriose vietose išmirė du trečdaliai gyventojų, Žemaičių vyskupo valdose 20 miestelių ištuštėjo visiškai. Nuo XVII a. vidurio, praėjus prieš tai buvusiai epidemijai ir karui su Maskva, Lietuvos valdovai bandė skatinti žydų migraciją į vakarines LDK sritis, nes nebuvo kam mokesčių mokėti. Mat, tada Rusijos galia augo sparčiai ir jos pagrindinis jos tikslas buvo veržtis prie Baltijos jūros. Taigi, XVIII a. pradžioje įvyko dar viena didžiulė nelaimė, tai šis paskutinė maro pandemija, po jos privertusi Jonavoje žydams atsirasti. Apie tai niekas nerašo Jonavos istorijoje, kodėl karalius Augustas III-čiasis 1750 m. rugpjūčio 8 d. privilegijos tekste dėl leidimo kurti Jonavą, mini žydus ir kitus, leisdamas apsigyventi.

Maro siaubas Vilniuje puikiai pavaizduotas barokinio meno šedevro Petro ir Povilo bažnyčios bareljefuose bei pati bažnyčios siluetai garsiajame paveiksle ir graviūroje. Jos autoriai Juozapas Perlis, Ignas Karenga ir Vilniaus akademijos auklėtinis Pranciškus Pelikanas., pagal kurio nutapytą paveikslą buvo atlikta graviūra. paskutinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio šambelionienės (aukštos valdovų rūmų pareigūnės) Liudvikos Byševskos Lietuvos sostinėje patirti įspūdžiai apie šv. Jonų bažnyčios galinio frontono freskas:

„Mačiau talentingo dailininko rankos labai meniškai dekoruotą sieną Šv. Jono bažnyčioje, vaizduojančią sunkius maro epidemijos padarinius ir kenčiančią liaudį (kalbama apie 1706-1710 m. maro epidemiją Vilniuje). Ten yra krucifiksas (kryžius su nukryžiuoto Kristaus figūra) su užrašu: “1706 metai”, tais metais Vilniuje kilo epidemija; priešais jį kaip atminimo ženklas dega lempa. Tarp tų paveikslų, tai yra virš jų, yra Chreptavičienės ir jos dukters paminklinė lenta su 1756 metų data (Juodojo marmuro plokštė su reljefiniais smiltainio rėmais

Šv. Jonų bažnyčios išorinėje sienoje iš Pilies gatvės pusės. 1759 m. šią plokštę įrengė Jokimas Liutauras Chreptavičius, ji skirta Onai Chreptavičiūtei-Krišpinienei, Onai Chreptavičienei ir Marianai Chreptavičienei. Aplink šią paminklinę lentą buvo nutapytos 1706-1710 m. siautėjusio maro scenos, kurios vėliau, XVIII amžiaus antroje pusėje renovuojant bažnyčią, buvo uždarytos)“

Liudvika Byševska, 1786 m. kelionės į Vilnių dienoraštis, Vilnius, 2008..

Taip pat pažymėtina Rasa VARSACKYTĖ, parašiusi darbą „Juodoji mirtis XVI–XVIII a. Kaune“. Ji pamini 1710 m. maro apimtą Vilnių savo garsiojo Kristinos Sabaliauskaitės romano Silva Rerum antrojoje dalyje aprašytos ir daro išvadą:

„Kauno istorija dar laukia savojo romanisto plunksnos, o ir išlikę to meto šaltiniai nenoriai pasakoja apie XVI–XVIII a.2 miestą varginusias maro epidemijas, visa naikinančius gaisrus ar negailestingus karinius antpuolius. Tokias nelaimes minintys dokumentai paprastai lakoniškai fiksuoja prarastus turtus, liūdnai konstatuoja vieno kito žymesnio miestiečio mirtį ar teisminio bylinėjimosi metu piktai grūmoja iš svetimo vargo pasipelnyti mėginusiam asmeniui. Nemažai šaltinių apskritai pradingo karų ir gaisrų verpetuose. Šiame straipsnyje pasitelkiami Kauno miesto magistrato protokolai ir aktai, taip pat įvairūs bažnytiniai dokumentai, špitolių bylos. Medicinos padėtį Kaune XVI–XVIII a. detaliausiai aprašė Almantas Bagdonavičius, kurio darbais plačiai

.....................................................................................................................................................................................................
-16-

naudosimės. Analizei pagelbėjo ir Z. Kiaupos, V. Kamuntavičienės bei kitų istorikų tyrimai. Straipsnio tikslas – atskleisti sveikatos apsaugos padėtį XVI–XVIII a. Kaune.“

Autorė mini, matyt, šalia Jonavos iš Žeimių S. Medekšos atsiminimus, kad „susirgusius buvo stengiamasi izoliuoti. Pažaislio kamaldulių vienuolyne ligoniams buvo skirtos atskiros celės ir virtuvės. Asmenims, turėjusiems kontaktą su sergančiaisiais, buvo skiriamas karantinas. Bet šios

priemonės buvo nelabai veiksmingos. Maro įkarštyje miestiečiai kartais net nespėdavo palaidoti mirusiųjų, kurie likdavo gulėti gatvėse ir namuose. Minėtas S. Medekša apie 1655- ųjų Kauną rašė: „Prie parapijos bažnyčios sėdėjo keliolika bobų ir kelios jaunos suvargusios, nusikamavusios moteriškės, gulėjo penki lavonai, kurie taip baisiai dvokė, kad blogumas mums vos vidurių neišvertė“⁴⁵ (vertė J. Kiaupienė).

Spėjama, kad 1655–1656 m. maro epidemijos metu Kaune išmirė trečdalis gyventojų. Miestas gerokai nukentėjo ir per 1710 m. maro epidemiją, kurią sukėlė ne tik karas, bet ir sunkūs nederliaus metai. Maro metu Kaune pasilikę slaugyti ligonius, išmirė visi mieste rezidavę jėzuitai (iš viso 11 vienuolių, tarp jų du profesoriai ir du magistrai), todėl kolegija iki 1711 m. buvo tuščia.46 Išlikę vos keletas 1710 m. magistrato dokumentų – keli testamentai ir mirusiųjų turto inventorizacijos dokumentai. Tarp jų – ir 1710 m. liepos 20 d. Kauno burmistro Petro Survilos testamentas, kuriame jis, be kita ko, pažymi, kad taip „Dievas lėmė, kad aš tokiais neramiais ir sunkiais laikais turįs būti metiniu burmistru“ ir kad maro epidemija iš šio pasaulio paėmė jo mylimą žmoną ir uošvę. Netrukus mirė ir pats burmistras.

Tai, štai, iš šios pastraipos akivaizdi sąsaja su Jonava, nes to maro baisumų liudininkas Kauno pateisėjas bajoras Steponas Pranciškus Medekša tai tas didikas, kuriam 1682 m. Lietuvos kancleris Kristupas Pacas pavedė Pažaislio bažnyčios statybos priežiūrą, gyveno Žeimiuose, kuriuos Medekšos valdė nuo 1567 m. Tai, jeigu yra užuomina, kad Jonas Eustachijus Kosakovskis yra įkūręs Jonavą, tai jam mirus 1649 metais, ir kai maro 1655-1656 m. epidemijos metu Kaune išmirė trečdalis Kauno, tai, akivaizdu, galėjo nukentėti ir, galimai, Jono Eustachijaus Kosakovskio įkurtoji Jonava. Jei per šią pandemiją išnyko ji (pav. sudeginus, kad užkrato nebūtų), tai per tą šimtmetį, galimai, buvusios Jonavos vietoje galėjo ir tankus miškas užaugti ir todėl, galimai, Dominykas Kosakovskis galėjo iš naujo Jonavos namą statyti. Kodėl tai Kosakovskiai nutylėjo, tam priežasčių galėjo būt daug.

Aišku, tai mano fantazija, tad kiekvienas gali kurti fantazijas. Fantazijų visuma, gal, paskatins rimčiau patyrinėti Stanislovo Kazimiero Kosakovskio užuominas apie dokumentus, dėl

ankstesnės galimos Jonavos.

13. Tryliktasis (paskutinysis) magiškojo skaičiaus Jono Eustachijaus Jonavos įkūrimo faktorius:
Kad galėjo būti Jonava, yra ir tai paskutinis faktorius, kad XVII-tame amžiuje buvo Europoje didelė mada kurti Jonavas, kertant miškus ir iškirstose miškuose įkurtas

....................................................................................................................................................................................................
-17-

gyvenvietes pavadinti Jonavomis – tai rašo „Geografinis žodynas Lenkijos ir slaviškųjų kraštų“– tikra ENCIKLOPEDIJA (Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, Tom III) konkrečiai rašo:

„Janów, Janowo. Tai pavadinimas Abiejų Tautų Respublikos miestelių vėlesnių epochų (XVI, XVIII amž.), kada keletas karalių ir didikų Jonai pradėjo populiarinti šį vardą. Miesteliai, gyvenvietės Jonavos, Jonavėlės dažniausiai sutinkamos senosios Mozūrijos viduje, kur, kur daugiausiai atsirado naujų gyvenviečių, palivarkų iškirstuose miškeliuose. Daugiausiai atsirado gyvenviečių su šiuo pavadinimu paskutiniuoju laiku (P.S.: rašoma 1889 m.) Pačios kongreso karalystės ribose pagal 1827 m. sąrašą paduota 17 vietovardžių, o Zinbergo Skorovidžiuose nuo 1874 m. 47 gyvenvietės su šiuo pavadinimu. “ /Br.Ch./ (414 psl.)

Išvada: DĖL Jonavų DIDELIO POPULIARUMO, TIKIMYBĖ GALIMOS Jonavos IKI Domininko Kosakovskio DAR LABIAU PADIDĖJA. Todėl Jonavos Krašto muziejui labai būtų naudinga ekspozicija visų ATR ir net viso pasaulio Jonavų, nes jų nagrinėjimas padės labiau pažinti ir savos – ant Neries kranto Jonavos vystymosi ypatybes ir bendrybes visų Jonavų sąsajose. Todėl toliau pateikiu iš „Geografičn-o slownik-o ypatingesnių Jonavų svarbiausių duomenų nuotrupas.

Janów – miestas Liubelsko apygardos ir gubernijos, guli 50⁰42‘2 platumos ir 40⁰04‘5 ilgumos, prie upės Biala, nuo Varšuvos 228 varstų, , nuo Liublino 70 varstų, nuo Galicijos geležinkelio arčiausio 49 varstai. 1827 m. buvo 509 namai, 1860 m. suskaičiuota 550 namų 3199 gyv. (27 mūriniai) ir 3356 gyv. (1520 žydų), labai gražus daržas. Jame 33 pėdų aukščio obeliskas iš smiltainio, T.Kosciuškos garbei, pastatytas 1818 iš publikacinių įnašų. Įkūrėjai Zamoiskiai. Traktas į Zavichosta ant Vyslos.

Janów (419 psl.) gyvenvietė, apygarda Naujo Minsko, Barcząca komuna, 6 varstai nuo Minsko. 1827 m. buvo 27 namai ir 385 gyventojai, polivarkas J. Gyvenvietėmis J., Budos Jonavietiškos (Janowskie) ir Angelų (Aniolow).

Janów – miestelis, Sokolsko ap.,21 w nuo Sokółki, apsigyveno 1534 (katalikų 528, pravoslavų 3, žydų 997, musulmonų 3), dabar (1889 m.) panašiai2050

Janów – (422 psl.) miestelis ir dvaras, Kauno apygardos, deš. Wilii-jos krante, įteka upokšnis „Warnówka“ ( P.S.: Lenkiškasis vandenvardį duoda lietuvišką, o dr. Giedrė Milerytė-Japiertienė savo Knygoje „NEPAŽINTI GYVENIMAI Jonavos istorijos apybraiža 1750-2015“, kažkodėl iškraipė pavadinimą, pateikė „Varnakos“ slavizmą, ir nepaaiškinusi skaitytojams, dezinformavo skaitytojus, iškraipydama pavadinimą.) „padėta Jonava prie plento kaunietiško-vilkmerginio“ (pažodinis vertimas), 31 varstų nuo Kauno, 34 varstų nuo Vilkmergės, 648 nuo Neries (Vilijos) „šaltinio“. 3000 gyventojų, iš jų 2500 žydų, likusieji „starovierai“ (sentikiai) ir kitokie krikščionys. Bažnyčia anksčiau buvo medinė, pastatyta 1750 m. Marijos Zabielų Kosakovskienės. (Aprašyme dėl Jonavos įkūrimo padaryta raidžių rinkimo klaida „miestelį įkūrė 1650

...................................................................................................................................................
-18-

m. Domininkas Kosakovskis, ...“ – mane Istorijos instituto direktorius 1997 m. mane pasiuntė į Instituto skaityklą, kaip į „šaltinį“. Negi jis ir pats vadovavosi šia klaida?, padarydamas 1676 m.?)

Janów – (423 psl.) 82 w. Nuo Borisovo, 750 gyv., (polivarkas Ludvinów 3200 gyv.)

Janów – miestelis ant upės Bohem, įteka Sniwody, 30 w nuo Winicy ir sustojimas kelio Odesa-Kijevas. Nuo seno priklauso didikams Cholonievskiams, kurie ir dabar valdo nuo Salomėjos 1780 ir dar labai seniau

Janów – , kitaip Janowo polivarkas ap. Lepelsk

Janów – Romanówka rusiškai Janiw miestelis Gardino ap., 18 km į pu.rytus 18 kil. nuo Gródka, tarp 49⁰54‘40‘‘ 49⁰56‘30‘‘ š. platumos 41⁰21’30 ir 41⁰26‘30‘‘ ryt. Ilgumos yra Zalesie, zach-Lelechówka. Turtinga flora ir fauna.

Janowice – (428 psl.) kaimas Bialsko 3 km nuo Bialy

Janowice – 71 w. Nuo Wileijki, gm. Parfianovo

Janowice Novgorod, minsko tarp Savceviču

Janowice – 3 km nuo Bialy

Janowice – 71 w. Nuo Vileijkos, parfianovo gm.

Janowiec – poliv. Wielunsk gm. Nuo Wielunia 15 w.Novoradomo pov..

Janówka – (431 psl.) Brzezinski pow. Gm. Galkówek

Janówka – 49 w. Nuo Vilniaus

Janowo – polivk. Minsko gubern. 1 mylia į vak. Nuo Kojdanovo up Serveč

(Tokių pavadinimų per šimtas pateikta)

Piečiau Wroclavo yra Jonava, o šalia jos ir Lipnikai (Lipniki), taip kaip ir prie Neries Jonavos ir Skarulių dvaras, taip pat vadinosi panašiai – Lipniakų, Lipnikų.

II-oji dalis

Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejus atskleidžia svarbius Jonavos istorijos nežinomus faktus.

Turinys

Bendras pavadinimas: „Per Mykolo Kleopo Oginskio holistinių minčių palikimo nagrinėjimą istoriniai atradimai, reikalaujantys tolimesnių tyrimų.“

I dalis: AR Jonava EGZISTAVO IKI JOS ĮKŪRIMO?

Įžangai HOLIZMO istorijai būtinumas, mano supratimu ......................................................................................... 3 psl. (žiūrėkite aukščiau)

Tai kaip su ta Jonava – buvo ji iki jos pirmojo namo pastatymo? ............................................................................ 4 psl. (žiūrėkite aukščiau)

II-oji dalis: Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejus atskleidžia svarbius Jonavos istorijos nežinomus faktus. ..................11 psl.

1. Negi dėl savo politinių tikslų kitos valstybės kariuomenės kvietimasis nėra valstybės išdavimas? .......... 22 psl.

2. Politinis šantažas nelojaliems, sekvestruojant dvarus ................................................................................ 24 psl.

3. Todėl, M.K.Oginskiui sugrįžus į Lietuvą, įsidėmėtini apie Jonavos politikus K... apibūdinimai: ............. 27 psl.

4. Atskleidžiu užtrintus, supainiotus ir net, gal, falsifikuotus faktus! ………………………………………. 28 psl.

5. Atradau tikrą detektyvą – Lenkijos Didysis kancleris mirė du kartus ........................................................ 31 psl.

6. Dokumentai demaskavę valstybės išdavystę. .............................................................................................. 33 psl.

7. Negi minia galėjo reikalauti pakarti pagyvenusį žmogų? Kokia čia painiava su Zabielomis?! ................. 34 psl.

8. Kodėl B. Napoleonas netapo išlaisvintoju? ................................................................................................ 35 psl.

9. Po Napoleonmečio prasidėjo 1830-1831 metų įvykiai, Jonavos istorijoje pateikti miglotai .................... 40 psl.

10. Tai ar sukilėliai žydus naikino, ar Rusija jonaviečius ištrėmė? .................................................................. 43 psl.

11. M.K. Oginskio jubiliejaus dėka Jonava pasauliui tampa žinomesnė ......................................................... 47 psl.

12. Privalu papildyti tai, kas nutylėta dėl Jonavos sąsajų su svarbiais pasauliniais įvykiais. ......................... 48 psl.

13. Biržai ir jų Gulbinų kaimo bendruomenė jubiliejaus išvakarėse, gali didžiuotis, atstatę Mykolo Kleopo Oginskio dukros ir jos vyro – Lietuvos patrioto atrastų namų griuvėsius. ................................................. 49 psl.

14. Pabaigos žodžiui dėl ne pabaigos akcentas ir autoriaus mintys į ateitį ..........................................UU...............................................................................................................................................................
-19-

Kartoju ir papildau, kad Pasaulinė švietimo UNESCO organizacija šiuos 2015 metus paskelbė žymaus politiko-diplomato ir kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio metais, kuris dabar ilsisi Italijos istorijos simbolyje; Florencijos Santa Crose bazilikos panteone šalia tokių, kaip Dantės, Galilėjo Galilėjaus, Mikeloanželo, Džoakino Rosinio, Nikolinio Džovanio Batistos, Makiavelio ir kitų 300 žymių asmenybių. Šio žymaus Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos veikėjo 250-mečio jubiliejus liko bus rugsėjo 25 d. Šios sukakties išvakarėse paskelbti jo unikalūs keturių tomų Atsiminimai, atskleidžiantys Abiejų Tautų Respublikos išnykimo naujas peripetijas. Svarbiausia, I-asis tomas užsibaigia Mykolo Kleopo Oginskio, kaip vieno iš Tado Kosciuškos sukilimo vadų pravažiavimu pro Jonavą paminėjimas, pro kurią,

traukdamasis į Varšuvą pas savo draugą Tadą Kosciušką, jis paliko Nemuno krantus 8-riems ilgiems diplomatinės emigracijos metams.

Atšventus Jonavos 265-mečio sukaktį, dar liko daug neatsakytų skaudžių klausimų, kodėl du mūsų iškiliausi miesto kūrėjai broliai Juozapas ir Simonas Kosakovskiai, bei jų dėdė Zabiela buvo nubausti mirties bausme, kaip „išdavikai“. Priežastys pradeda ryškėti, kai iš Rusijos archyvų tik ką atvežti neįkainuojami dokumentai. Vieną iš tokių Kauno miesto archyvų direktoriaus Gintaro Dručkaus ekspedicija parvežė iš Sankt Peterburgo kariuomenės archyvų unikalius Kauno miesto planus, panašius kaip naujoje mūsų knygoje „PRIKELTAS LAIKAS Jonava žemėlapiuose ...“. Prie to atvežtos medžiagos išsiskyrė Septynių metų karo (1756-1758 m. m. net pasauliniu karu vadinamo) Rusijos kariuomenės, vadovaujamo feldmaršalo Stepano Fiodorovičiaus Apraksino žengimo Lietuvos žeme per Babtus-Vilijampolę į Kauną detalų žurnale aprašymą. Bet, deja, tame žurnale neminima Jonava ir Skaruliai, kuriuose atskirai gana ilgai stovėjo šio feldmaršalo pavaduotojo ir imperatorės Jelizavetos I-osios krikštasūnio generolo Petro Aleksandrovičiaus Rumiancevo Rusijos daliniai, kuriuos aprašo savo Atsiminimuose Jonavos bažnyčios statytojas vyskupas Juozapas Kosakovskis.

Dėl vietos stokos necituosiu, kaip 20-ties metų būsimas vyskupas savo Atsiminimų 18-tame puslapyje žavėjosi draugyste su Rusijos imperatorės numylėtiniu-krikštasūniu, kurį mokė

......................................................................................................................................................
-20-

lenkiškai kalbėti, ir kaip jo dėdė Zabiela, būdamas Kauno bajorų maršalka, lydėjo svetimos šalies kariuomenės judėjimą, iš kurios Kosakovskiai turėjo didelę materialinę naudą, nes

gerai rusai atsilygino už kariuomenės maitinimą ir žirgų šėrimą. Vyskupas konkrečiai iš kontrakto nurodo net 16 tūkst. piastrų pelną gavęs, kai visur kitur Lietuvoje ir Lenkijoje praeinanti Rusijos armija alino Respubliką. Juk 1757 m. iš Jonavos ir Skarulių išėjusi ši kariuomenė, iš kart šturmavo ir paėmė Prūsijos Tilžės bei birželio 6 d. (pagal seną stilių VI.25 d.) Memelio (dabar Klaipėdos) miestus, rugpjūčio 30 d. šaliaGroz-Egezdorfo (dabar Černiachovsko) laimėjo didelėse kautynėse, sausio mėnesyje paėmė Kionigsbergą (dabar Kaliningradas), po to paėmė visą Rytų Prūsiją, laimėjo 1759.VIII.12 Silezijoje Kunersdorfo kautynėse, o po to nuo 1758.X.2 vykdė net tris Kolsbergo apgultis, kuris 1761.IX.7 didvyriškai krito. (Kolsbergas dabar Kolubžegas Lenkijoje su nuostabiais pajūrio kurortais, palei kurį esu dviračiu pravažiavęs, riedėdamas aplink Lenkiją 2006 m.)

Taigi Rusijos kariuomenė apsiprato mūsų Respublikoje, kuri labai aktyviai kišosi į vidaus politiką ir dėl ko užsiplieskė Baro konfederacijos pasipriešinimas prieš šeimininkaujančius svetimšalius. Tai, būtent, Jonavos dvaras ir miestelis 1768-1772 m. m. tapo etninės Lietuvos sukilimo židiniu, ir kurios vadovu buvo Jonavos miestelio kūrėjų Dominyko bei Marijos Zabielaitės Kosakovskių jauniausias sūnus Simonas. Šis šlovingas Jonavos istorijos tarpsnis, atžymėtas koplytstulpiais Žeimiuose, Normainiuose ir Vepriuose, bei labai detaliai daktarinėje disertacijoje išnagrinėtas jonaviečio Vydo Dolinsko. Būtina pažymėti, kad jaunas karvedys Simonas Įvykdė vieną ilgiausių Baro konfederatų žygių: iš Jonavos išvedė precedento neturintį 4 000 žmonių – vieną mobiliausių Baro konfederatų kovinių būrių, su kuriuo per visą LDK nukeliavo į Smolensko žemes ir Rusijos imperijos teritorijoje puldinėjo rusų kariuomenės dalinius. Jonavos istorikas m. d. V. Dolinskas pabrėžia, kad „dėl Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio nesėkmės, ...

Baro konfederacijos koplytstulpių koliažą (triptiką) galima PASIDIDINTI

buvo priverstas trauktis į Lenkiją ir ten kautis iki pat konfederacijos užgniaužimo ir Respublikos pirmojo padalinimo 1772 m. pavasarį“.

Tai, būtent, dėl paminėto Lietuvos didžiojo etmono, pasitinkant garsiojo Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejų, privalu paminėti, kad jubiliato politiniam-kultūriniam ugdymui turėjo didelę įtaką jo netikras dėdė, aukščiau paminėtas etmonas M. K. Oginskis (gyvenęs apie 1728 / 1730 – 1800), kuris ne tik buvo karo vadas, bet ir kandidatas į Lenkijos sostą, pralaimėjęs rinkimus Stanislovui Augustui, nes tas buvo Rusijos Jekaterinos meilužis. Be to Mykolas Kazimieras buvo ekonomikos puoselėtojas, tiesė kelius, 1768 m. sujungė Baltijos jūrą su Juodąja per jo iškastą 54 km ilgio kanalą tarp Nemuno ir Dniepro baseinų. Dėl to tas kanalas buvo pavadintas Oginskio vardu, nes jo statybai paaukojo 12 milijonų auksinių. Be to Mykolas Kazimieras buvo knygų leidėjas, muzikos puoselėtojas, Slanime sukūrė „mūzų dvarą“, įkūrė pirmąjį operų teatrą, buvo kompozitorius ir todėl buvo vadinamas „generolu-klarnetu“. Kad išmokti kariauti, jis 1657 m. pasiprašė savanoriu į Prancūzijos armiją minėto Septynerių metų karo kovos veiksmuose prieš galingą Prūsijos Fridicho II-ojo kariuomenę. Todėl jį Seimas ir paskyrė būti Lietuvos etmonu.

Susidariusi Baro konfederacija, baltarusių istorikų teigimu, su kuriais bendrauju, nebuvo nukreipta prieš karaliaus nuvertimą, bet Stanislovas Augustas nutarė karine jėga konfederatus sunaikinti. Deja, etmonas M.K.Oginskis, nors ir buvo ištikimas priesaikai bei karaliui, bet išžiebti pilietinio karo atsisakė, – ilgai dvejojo, nors karalius pasiprašė Rusijos karinės pagalbos. Tik 1771 m. etmonas nusprendė, kad patriotizmas ir ištikimybė Tėvynei yra svarbiau nei tarnystė parsiduodančiam karaliui. Todėl jis pradėjo sėkmingai triuškinti rusus. Bet rugsėjo 13 (24) d. prie Stolovičių, dėka, išdavysčių ir klaidingo patarimo nustoti persekioti rusus, naktį klastingai buvo užpultas buvusio Klaipėdos pilies komendanto (galėjusio būt Jonavoje ir Skaruliuose kaip armijos tiekėjo) Aleksandro Suvorovo ir tapo sutriuškintu, „ne pagal taisykles“ (taip etmonas vėliau skundėsi), dėl ko turėjo pasitraukti į užsienį ir Paryžiuje pasinerti į muziką – jos kūrybą. Tik pridurti reikėtų, kad etmono M.K. Oginskio klastingą užpuolimą A.Suvorovas įvykdė ne tik savavališkai, bet ir prieštaraudamas savo generolui Veimarnui,

dėl ko jam apjuodintam teko prieš Karo kolegiją raštu aiškintis tokiais žodžiais: „Mūšis vyko nuo trijų iki keturių valandų ir visa Lietuva nusiramino“. Nuo šio savo vieno pirmųjų mūšiu A.Suvorovas išgarsėjo visoje Europoje. Už kitą tokią savavališką pergalę šis karvedys karinės Kolegijos buvo nuteistas myriop, o Jekaterinos II-osios laiške žodžiai „Nugalėtojai neteisiami“, jam išgelbėjo gyvybę.

Po Baro konfederacijos žlugimo jonavietis S.Kosakovskis 1775 m. susitaiko su karaliumi. O šis 1687 m. Kaneve ant dešiniojo Dniepro kranto iškilmingai pasitiko prieš 25 metus buvusią savo meilužę imperatorienę Jekateriną II-ąją, atplaukiančią ištaiginga galera „Dniepr“ ir 80-čia laivų flotilija, kuri keliavo aplankyti Rusijos tik ką užkariauto Krymo. (Šis momentas, manau, aktualus dabar, kai neteisėtai vėl Rusija užgrobė Krymą.) Susitikime buvo sutarta, kad karalius Seime išgaus Respublikos sutikimą pradėti karą su Turkija. Todėl neatsitiktinai tik

Koliažą GALIMA PASIDIDINTI

Jonavos bibliotekos internetinėje svetainėje aptinkame, kad Jonavoje prieš rusus kariavęs Simonas Martynas Kosakovskis „1790 m. įstojo savanoriu į Rusijos kariuomenę ir dalyvavo Rusijos-

........................................................................................................................
-22-

Turkijos kare, ... tapo generolu majoru bei buvo pakeltas generolu leitenantu.“. Neatsitiktinai tame kare pasižymėjo tada prieš 33 metus Skaruliuose ir Jonavoje viešėjęs Petras Rumiancevas, vėliau tapęs Mažosios Rusijos generalgubernatoriumi, kuris pastoviai laimėdavo mūšius prieš turkus ir Krymo totorius, ir už karo veiksmų perkėlimą kitapus Dunojaus, iš Jekaterinos II-osios gavo antrąją „Uždonujiečio (Zadunaiskio)“ pavardę.

Ar ne per šių įvykių sugretinimą galima suprasti, kodėl jonaviečiai broliai Simonas ir Juozas Kosakovskiai tampa pirmosios Europoje 1791 m. Gegužės 3 d. Konstitucijos priešininkų veikloje, kodėl 1792 m. padėjo Rusijai suorganizuoti Targovicos konfederaciją? Mykolas Kleopas Oginskio Atsiminimuose matome, kad „1792 m. gegužės 21 d. Rusijos armija įžengė į Lietuvą ir jos generolas Krečetnikovas „tautos valia“ paskelbė S.Kosakovskį didžiuoju Lietuvos etmonu, nes prieš keletą mėnesių iš šių pareigų buvo pasitraukęs Mykolo Kleopo dėdė Didysis etmonas Oginskis.“

Deja, ne visi Kosakovskiai buvo parsidavę Rusijai. Jonaviečių sūnėnai iš Liukonių Upytės konfederacĳos generalinis tarėjas Juozapas Antanas bei jo pusbrolis iš Vaitkuškio Vilniaus konfederacĳos generalinis tarėjas Juozapas Dominykas Kosakovskiai 1794 m. pradžioje įsĳungė į konspiracinę sukilimo rengimo veiklą.

Koliažą GALIMA PASIDIDINTI

1. faktas: Negi dėl savo politinių tikslų kitos valstybės kariuomenės kvietimasis nėra valstybės išdavimas?

Tai klausiu, nes Jonavos 265-mečio minėjimo dieną apie Kosakovskius Krašto muziejuje naujai pristatytos Dr.Giedrės Milerytės-Japiertienės knygoje „NEPAŽINTI GYVENIMAI Jonavos istorijos apybraiža 1750-2015“ autorė 27 puslapyje parašė:

„Pats vyskupas (knygos autorė čia mini Juozapą Kosakovskį) šiame gyvenimo periode daugiau naudos matė iš gerų santykių su Rusija. Tokios mintys buvo suvokiamos kaip valstybės išdavystė ir sukilėlių minia 1794 m. gegužės 9 d. jį pakorė Varšuvoje. Paskelbus vyskupą valstybės išdaviku, atsirado pretekstas konfiskuoti visus jo turtus. Jonava, netekusi

...................................................................................................................................................
-23-

savo geradario ir įtakingo globėjo, stipriai nukentėjo nuo sukilėlių. Gyventojų turtas nusiaubtas.“.

Negi sukilėliai buvo svetimos šalies žmonės, kad plėšikautų iš savų? Negi jonaviečiai nerėmė sukilėlių? Iš kur autorė paėmė tą sunkiai suvokiamą teiginį? Kodėl ties šiuo abejotinu „faktu“, nėra nuorodos į „gyventojų turto nusiaubimo“ patvirtinančius istorinius šaltinius? Ar čia autorės nuomonė ar tikra žinia? Panašiai autorė 44-45 puslapyje netiesiogiai užsiminė apie 1831 metų sukilėlių „skriaudą gyventojams“ Jonavoje. Negi pats vyskupas J.Kosakovskis nedarė ekonominių skriaudų tiems, kurie

Šį Targovicos konfederatų egzekucijos
Varšuvoje paveikslą GALITE PASIDIDINTI

Targovicos konfederacijos nepalaikė? Tai tada, dėl ko žmonės sukilo, dėl ko minia pradėjo reikalauti vyskupo mirties? Be to, ar, tikrai, „minia pakorė“ vyskupą? Autorė, pristatydama Jonavą, net nei vienu žodžiu neužsiminė, kad ir vyskupo brolį Simoną taip pat pakorė sukilėliai Vilniuje, tik čia skirtingai - tik sukilimui prasidėjus, kuris buvo pakartas tą pačią dieną (todėl Jokūbas Jasinskis dėl per ne lyg radikalių veiksmų buvo Tado Kosciuškos pakeistas kitu sukilimo vadu), o Varšuvoje vyskupui Juozapui Kosakovkiui mirties nuosprendis buvo išneštas po 21-os dienos nuo jo suėmimo. Prieš pakariant, jei neklystų, abejais atvejais buvo perskaityti nuosprendžiai – pažiūrėkite paveiksle, sukilimo kariuomenė atitvėrusi minią nuo egzekucijos vietos. Tai, toli gražu, ne minia pakorė, po įvykusių tyrimų, tardymų ir teismo, aišku, miniai reikalaujant. Negi autorė knygą rašo miniai?

Juk ir per 1794 m., kuriame aktyviai reiškėsi Mykolas Kleopas Oginskis, Rusijos kariuomenei pradėjus aktyvesnį puolimą ir rugpjūčio 12 d. Vilniui kapituliavus, sukilėliai pasitraukė į Jonavą. Kodėl negalima buvo paanalizuoti šio pasitraukimo ir sukilėlių detalių veiksmų, būnant Jonavoje? Negi tai nereikšmingas įvykis Jonavos istorijoje? Juk dėka M.K. Oginskio jubiliejaus, plačiai pasaulyje skaitantys jo Atsiminimų I-ojo tomo pabaigą, tikrai, atkreips dėmesį į Jonavą ir pasidomės, kur ji tokia yra. Juk Mykolas Kleopas Oginskis prie Dinaburgo (dabar Daugpilis), sėkmingai suvadovavęs diversijai, už kurią gavo padėką nuo sukilimo vado Tado Kosciuškos, savo pravažiavimą pro Jonavą taip aprašo:

„Prieš išvykdamas į Varšuvą, pasukau Kauno keliu, nes norėjau susitikti su Chlevinskiu ir sužinoti, kokia kariuomenės būklė po to, kai ji atsitraukė. Nedaug turėjau vilčių, kad ji sugrįš į Vilnių, nes iš Lenkijos gaunamos žinios nebuvo raminančios.
Generolą Chlevinskį su kariuomene radau Jonavoje, už tijų lje nuo Kauno. Pasakiau jam, kad nutariau vykti pas Kosciušką ir palieku Nemuno krantus: juos vėl pamačiau tik po

....................................................................................................................................................
-24-

aštuonerių metų, grįžęs iš emigracijos, ir po įvykių, kurių aš ir turėjau blogą nuojautą, niekada negalėjau įsivaizduoti.“

Tai negi žymus generolas Antanas Chlevinskis, kilimo iš Raseinių krašto, pagal G. Milerytę-Japertienę, leido savo sukilėliams Jonavos gyventojus plėšti? Iš kur tokia „žinia“? Šis generolas žinomas, kad pripažino Targovicos valdžią, bandė Šiaulių ekonomijos sukilėlius įtikinti, kad palauktų lenkų sukilimo, kad nebūtų duota progos pasiimti Rusijai Lietuvą, Jonavoje mėgino pagauti Simoną Kosakovskį, bet jis paspruko į Vilnių, kur vis vien sulaukė savo galo. Jis nepaisė jaunesnio vado Jokūbo Jasinskio, kurį pakeitė Mykolas Velhorskis, o tam apsirgus, jį pakeitė šis A. Chlevinskis. Bet jis Vilniaus negynė ir jį užleido rusams. Be to rašoma, kad 1794 m. pralaimėjo mūšį prūsams prie Vilkaviškio, dėl ko šis kraštas atiteko Prūsijai. Kadangi jis sutarė su prūsais, tai todėl slapstėsi Vilkaviškio dvare, priklaususiame M.K. Oginskio dėdei etmonui Mykolui Kazimierui, bet Tado Kosciuškos vis vien buvo suimtas už neveiklumą, o sukilimo vadas mirties bausme generolo nenubaudė. Jo anūku buvo Žemaitijos šviesuolis Mykolas, valdęs Gėluvos dvarą, puikiai ūkininkavo. Apie jį, irgi privalau papasakoti, nes jis buvo panašių, kaip aš pomėgių - rankraštyje paliko kelionių įspūdžius „Podróž do krajów zagranicznich“ (Kelionė į užsienio šalis). Raseinių mokyklų garbės globėjas, ypač rėmė Raseinių pijorų ir Kražių gimnazijas. 1823 Vilniaus universiteto buvo paskirtas vizitavo mokyklas Žemaičiuose. Raseinių pijorų mokyklai dovanojo iš Lenkijos atgabentą fizikos kabineto įrangą ir tais laikais retą elektros mašiną, Kražių gimnazijai – mineralų, monetų, knygų kolekcijas, 1821 įkūrė sidabro rublių fondą sidabro medaliams pagaminti. Jais kasmet iki pat 1923 m. buvo apdovanoti keturi geriausi Kražių, o vėliau Kauno mokiniai. Be to jis mirė 1831 m., susirgęs cholera. (Apie šią 1831 m. epidemiją žemiau minėsiu.) Jam, matyt, po mirties tais pačiais metais yra sukurtas portretas nežinomo dailininko ir saugomas Lietuvos dailės muziejuje.

Minėtos autorės patiekta traktuotė dėl vyskupo siekių „gerų santykių su Rusija“, manau, kad čia netikslu, nes studijuojant, kad ir Mykolo Kleopo Oginskio atsiminimų palikimą, ten nesimato, kad kas tuos santykius su Rusija norėjo bloginti. Jei pati Rusija būtų padoriai elgusi, jei vyskupas savo politiniams tikslams nebūtų svetimos valstybės savivaliaujančios kariuomenės atsivedęs, tos svetimos kariuomenės dėka iš savo oponentų turtus jei nebūtų atiminėjęs, tai ar minia tada būtų troškusi vyskupo mirties? Ką, visa minia buvo iš bedievių, norinčių 2-jų vyskupų mirčių? Pasiaiškinkime toliau:

............................................................................................................................................................
-25-

2. faktas: Politinis šantažas nelojaliems, sekvestruojant dvarus

Juos aprašo Mykolas Kleopas Oginskis, kurio jo turtus, nei iš šio, ne iš to, sekvestravo „Simonas K...,“- taip sutrumpintai Kosakovskius mini jubiliatas M.K.Oginskis. Jis pateikia Simono tikslų įsakymo vertimą „ ..., remdamasis Targovicos konfederacijos sprendimu, šiuo raštu įsakau ... sekvestruoti minėtas žemes ... šio įsakymo vykdymui panaudoti jėgą, jei to prireiks“. Tai buvo 1792-ųjų liepos 23 dieną, kai karalius pasirašė Targovicos konfederacijos aktą, šalyje sukėlusį sielvartą. ... Išvijo mano valdytojus ir pakeitė juos Kosakovskio šeimos statytiniais ir naujieji administratoriai griauna, ir naikina viską, kas man priklausė“ – taip rašė 28-metis politikas, praradęs turtus, nes nepritarė Targovicos konfederacijai. “Pirmiausiai privalėjau prisistatyti Kosakovskiui, tautos valia priėmusiam Didžiojo Lietuvos etmono titulą ir tapusiam pagrindine visų persekiojimų varomąja jėga. Jis užsivilko rusų kariuomenės uniformą, suteikė sau generolo leitenanto laipsnį ir keršijo visiems, nepritarusiems jo nuomonei ir šeimos nedraugams. Jis priekaištavo man, jog sutikau atlikti misiją Olandijoje ir vykdžiau Seimo, kurio visi nariai – Rusijos priešai, įpareigojimus. ... Prisistačiau Livonijos vyskupui, didžiojo etmono broliui. Jis išvardijo tris svarbiausius dalykus, dėl kurių jo šeima turėjo man priekaištų. Pirmiausia aš nenorėjęs priimti sekretoriumi atstovybėje Olandijoje pono Juozapo K... tik dėl pavardės, aš leidęs, kad mano namuose surengto susirinkimo metu būtų šaukiama, kad vyskupas K... turi būti pakartas ant žibinto stulpo, ...“. (Atsiminimai I t. 107-107 psl. )

Čia turiu pastebėti M.K.Oginskio parašymą „Juozapo K...“ – tai čia priekaištas vyskupo buvo išreikštas apie savo sūnėną, Liukonyse gyvenusį, Juozapą Antaną Kosakovskį, kuris, skirtingai nei jo dėdės vyskupas Juozapas ir etmonas Simonas, buvo patriotinių antirusiškų pažiūrų visoje savo gyvenimo veikloje. O dėl šauksmų apie vyskupo pakarimą, dabar Oginskių palikuonis iš Londono kompozitorius-pianistas Ivo Zaluskis rašo:

„Tuo metu, kai Varšuvoje Konstitucijos palaikymas buvo visuotinas, o šlėkta ir magnatai masiškai įsirašydavo į miesčionių sąrašus, Lietuvoje dėl Kosakovskių įtakos tas entuziazmas buvo daug mažesnis. Karalius Oginskio paprašė, kad nuvažiuotų į Vilnių sutvarkyti reikalus. Vilniuje, kai Oginskis įsirašė į miesčionių sąrašą, tą patį padarė penkiasdešimt magnatų. Savo rūmuose Oginskis surengė priėmimą penkiems šimtams asmenų magnatų ir aukščiausių miesčionių. Gėrė ir kėlė tostus iki vėlyvos nakties. Deja, puotos pabaigoje keli girti asmenys pradėjo kelti prancūziško revoliucinio stiliaus tostus: „Pakarti

išdavikus!“ „Vyskupą Kosakovskį į kartuves!“ Oginskis bandė nuraminti šaukiančius, tačiau žala buvo padaryta. Tai atsiliepė Mykolui Kleopui Targovicos metu.“

Todėl aukščiau mano minėto su J.Kosakovskiu susitikimo metu tik diplomatiško pokalbio ir finansinių pažadų dėka vyskupas jaunuoliui dėl sekvestro patarė vykti „į Peterburgą apsivalyti“. Ten atvyko M.K.Oginskis 1792 gruodžio 22 d., apie kurį parašė:

„Sostinė didžiavosi prabanga ir puošnumu bei Jekaterinos impozantiškumu ir genialumu, įkvėpdavusiu baimę ir pagarbą, visiems, kas prie jos priartėdavo. Peterburge jaučiausi daug mažiau suvaržytas nei Brąstoje (P.S.: susitikime su minėtu vyskupu K...), nepaisant įspūdžio, kurį turėjo padaryti prašmatniausias Europos dvaras, kuriame telkėsi garsiausi svetimšaliai.“

Toliau Mykolas Kleopas aprašo įspūdingą susitikimą su imperatore, pompastiškas prašmatnybes ir penkių savaičių linksmybes, kol priėjo prie kunigaikščio Platono Zubovo, kuris pareiškė, kad imperatorę sujaudino nemalonumai dėl sekvestravimo, nes pati imperatorė neketino ir neturėjo teisės sekvestruoti žemės valdų Lenkijoje. Tačiau dėl žemių Baltojoje Rusioje, kur šios provincijos gyventojai tapo imperatorės valdiniais, ji sekvestravo nuosavybę visų tų, kurie dalyvavo Lenkijos seimo darbe. Bet jaunas diplomatas pareiškė, kad atvyko ne prašyti imperatorės malonės, bet reikalauti atstatyti teisingumą, nes neturi nuodėmių Rusijai, todėl negali būti apkaltintas ir nubaustas, kad

atliko pareigą savo šaliai. Todėl pokalbis su imperatorės favoritu buvo ne trumpas ir labai diplomatiškas, išsprendė teigiamai M.K. Oginskiui sutikus užimti postą Lenkijos civilinių reikalų ministerijoje. Apie šį susitikimą su Platonu Zubovu labai plačiai aprašo dabar Londone gyvenantis kompozitorius-pianistas Ivo Zaluskis, kuris ir jonavietišką detalę pateikia, štai, tokią:

„Savo nepublikuotoje Zubovo biografijoje Oginskis rašo, kad nors neturi tam įrodymų, Kosakovskiai sumokėjo Zubovui šimtą tūkstančių auksinių dukatų už Rusijos kariuomenės išsiuntimą į Lietuvą. Pats Oginskis prieš sekvestro panaikinimą turėjo sumokėti dešimt tūkstančių į Zubovo sekretoriaus rankas.“

Kad Jonavos skaitytoju suprasti to laikmečio priežastis, reiktų paminėti vaizdus apie stebimus Prancūzijoje įvykius. „Labiausiai gąsdino revoliucinių idėjų plitimas Europoje, nes revoliucija kėsinosi į socialinę tvarką bei vertė drebėti sostuose visus valdovus.“- taip rašė M.K.Oginskis. Jam būnant Peterburge, po Žemapo laimėto mūšio, kai lapkričio 14 d. prancūzai užėmė Briuselį, o gruodžio 15 d. Konventas Belgijos provincijas pavadino Prancūzijos departamentais. Atvykęs iš Vienos kaip kurjeris kunigaikštis Rišelje (jis buvo

Odesos generalgubernatoriumi, o Burbonams atgavus sostą, Prancūzijos ministru pirmininku) „atvežė naujieną, jog 1793 metų sausio 21 dieną Liudvikas XVI nukirsdintas Paryžiuje, Revoliucijos aikštėje. Ši naujiena pribloškė emigrantus, giliai prislėgė imperatorę, papiktino Rusijos Vyriausybę bei Peterburge reziduojančius užsienio pasiuntinius ir visus geruosius žmones. Rusijos sostinėje mano matytas šventes ir pasilinksminimus pakeitė niūri tyla“. (118 psl.) „Įkvepiančios ir griaunančios idėjos, kuriomis gyveno tų laikų Prancūzija, nedarė jokios įtakos Lenkijai, siekusiai tik atsikratyti užsieniečių jungo ir sukurti savo Vyriausybę.“ (122 psl.)

3. faktas: Todėl, M.K.Oginskiui sugrįžus į Lietuvą, įsidėmėtini apie Jonavos politikus K... tokie jo apibūdinimai:

„Targovicos konfederacija gyvavo ir neteisėtą veiklą vykdė iki rugsėjo 15 d., nors tuo metu dirbo ir Seimas. Pasidavusi įtakai ar greičiau nuolankiai klausydama dviejų brolių K... įsakymų, konfederacija plėtė savo valdas visose Lenkijos (P.S.: tuo pačiu ir Lietuvos) dalyse, kuriose nebuvo okupuotos svetimos kariuomenės, jos dekretai arba sancita nesigailėjo nei turtingo, nei vargšo, nukentėdavo kiekvieno, kuris nepaklusdavo abiejų K... valiai, turtas ir garbė. ... Tačiau Rusijos imperatorei nusibodo ... prieš šią konfederaciją plaukiantys skundai, o ir pati konfederacija iš esmės buvo reikalinga tik kaip pretekstas įvesti kariuomenę, todėl imperatorė pranešė ambasadoriui, kad konfederacija turi būt paleista.“ (157 psl.) Toliau Mykolas Kleopas pasakoja, kaip Gardine jį su skundais apsupo žmonės „apie akivaizdžius piktnaudžiavimus, kurių apstu Lietuvoje, apie konfederacijos daromas žmonėms skriaudas. Begalėje laiškų, kuriuos netrukus gavau beveik iš visų Lietuvos kampelių, buvau atkakliai prašomas neatsisakyti padėti visiems, kurie tapo K... persekiojimo aukomis. Gyventojai skundėsi, kad neturi kam atverti širdis ir kreiptis su prašymais; jų nuomone, kaip Lietuvos ministras, galiu ir privalau jiems padėti ir juos paremti. ... Du tikrai dori ministrai – Lietuvos didysis maršalka Tiškevičius ir Karūnos didysis maršalka Mošinskis buvo pirmieji, kuriems pranešiau apie daugybę prašymų ir skundų. Pirmasis ministras ... labai nekentė tokios neteisybės. ... Jis buvo kilęs iš Lietuvos, šioje provincijoje turėjo beveik visus dvarus, taigi labai jautriai reagavo į bendrapiliečių kančias, kadangi nei pats, nei jo turtas nebuvo apsaugotas nuo K... persekiojimų.“ (158 psl.) Toliau M.K.Oginskis aprašo, kaip broliams K... žlugo viltis įgyvendinti, tai, ką buvo padiktavę agentai ir pamatę, kad praranda autoritetą tarp savo šalininkų, nusprendė tinkamai atkeršyti – M.K.Oginskį ir karalių K... apskundė Peterburgui. Kai seime buvo svarstomi etmono piktnaudžiavimai, tada didysis etmonas įteikė notą Rusijos ambasadoriui Ziversui, kad karaliaus paskirti asmenys yra jakobinai. Todėl Mykolas Kleopas pateikė biografijas ir pabrėžė, kad „kaip tikrus jakobinus reikia vertinti tuos, kurie negerbia dorybių ir nuopelnų, kurie nebrangina piliečių patriotizmu ir bando šmeižti bei persekioti tuos, kurie galvoja kitaip nei jie. Jei protas, išsilavinimas, tėvynės meilė ir kilmės bei turto teikiami privalumai jiems užtraukia jakobinų vardą, tai tas vardas bus pernelyg garbingas ...“. Tokį atsakymą gavo K... ir, be abejo, jis nedelsdamas įvykdė savo grasinimą – nugabeno skundą į Peterburgą. Mat jakobizmu buvo kaltinama net visa tauta, nes norėta pateisinti Lenkijos-Lietuvos padalijimą.

........................................................................................................................................................

-27-

Gardino seimas patvirtino padalijimą, apsuptas, gąsdinamas kariuomenės, kurią pasikvietė patys konfederacijos vadai, būtent dėl kariuomenės teko nusileisti smurtui ir abiejų valstybių tironiškiems įgeidžiams. „Targovicos konfederatai, sugriovę savo tėvynę, aiškino, kad negali jos ginti, ją apleido ir susidėjo su priešu.“ Toliau M.K. Oginskis-paskutinysis Lietuvos finansų ministras (LDK iždininkas) pabrėžė, kad visam Seimo darbui vadovavo Rusijos ambasadorius, o debatai vyko kareivių apsuptoje salėje, todėl pagal Mykolą Kleopą „Seimas buvo priverstas patvirtinti pačias niekingiausias sutartis ir neturėjo jėgų nei galios atmesti paskutinįjį sprendimą, kuris panaikino Gegužės 3-osios konstituciją ir pavertė niekais prieš tai posėdžiavusio Seimo darbą.“

Po šio lemtingo Gardino seimo posėdžio karalius išvargęs pasiprašo pas Mykolą Kleopą Oginskį Guzove "paviešėti 24 valandas", jo žodžiais, jo „kaime už keturiolikos lje nuo Varšuvos“ (ten, kur gimė Mykolas Kleopas). Ten jis karaliui aprodė savo manufaktūras, kuriose dirbo svetimšaliai meistrai, nes kai Konstitucinis seimas buvo nutaręs, jog kiekvienas svetimšalis yra laisvas ir naudojasi visomis Konstitucinėmis teikiamomis teisėmis, kurios tapo pamintos po smurto prieš Gardino seimą, karalius pro ašaras šūktelėjo: „Vargšai nelaimingieji, kas jų laukia!“. Mat M.K.Oginskis davė savo plėšinių, tiek, kiek prašė ir 10 metų atleido nuo mokesčių, naujiesiems persikėlėliams pastatęs Izabelsburgo kaimą.

Čia vėl apie šį epizodą galiu dabartinio londoniečio Ivo Zaluskio papildymu paaiškinti taip:

„Trijų netikrų brolių – Paulinos sūnų: Felikso Lubenskio, Protazijaus Potockio ir Mykolo Kleopo bendras bruožas buvo tas, kad visi jie kruopščiai tvarkė savo dvarus, steigė manufaktūras, kartais samdydavo darbininkus iš užsienio. Jau po padalijimų Lubenskis į Guzovą atgabeno vokiečių kolonistų. Potockis praktiniu būdu rūpinosi valstiečių dalia. Karaliaus apsilankymo metu Oginskis parodė jam savo fabrikus ir manufaktūras. Ten buvo iš Šveicarijos ir Vokietijos į Lenkiją atviliotų darbininkų dėl laisvės, kurią garantavo Gegužės 3-osios konstitucija. Tokių darbininkų ir žemdirbių Sokoluve buvo šimtas penkiasdešimt. Po Konstitucijos panaikinimo jų padėtis buvo nestabili. ... Karalius jį perspėjo: nuogąstavo, kad tokie žmonės kaip Juzefas Poniatovskis, Ignas Potockis arba Hugo Kolontajus nepalankiai priims žinią apie konstitucijos panaikinimą ir gali pradėti sukilimą.“

Net 30 valandų viešėjo karalius pas Mykolą Kleopą ir jis pernelyg įdomu su juo pokalbį aprašė – išsaugojo užrašus, juos dar kruopščiau perrašydamas. Tada karalius jau jautė artėjančią revoliuciją, minėjo, kas ją darys, tik, keistai, neminėjo Kosciuškos pavardės.

..................................................................................................................................................
-28-

O, bręstant tai revoliucinei situacijai, kilo nesutarimų tarp Kosakovskių ir Rusijos ambasadoriaus Zyverso (Jokūbo Sieverso, bet rašau taip, kaip M.K.Oginskis jį vadina), kuris buvo atšauktas ir pakeistas ATR nenaudai impozantišku generolu Igelštriomu, iš kurio, pagal Mykolą Kleopą, „barbariškų lūpų sklido šiurpą keliantis balsas, dažnai prie politinių kaltinimų pridėdavo asmeninių įžeidinėjimų priekaištų bei visiškai nerinko žodžių“. Be to Mykolas Kleopas paminėjo vieno išmanančio Lenkijos reikalus nuomonę, kad „Zyverso nuosaikūs veiksmai būtų padėję išvengti netgi sukilimo ir kruvinų Varšuvos įvykių, nes ... Zyversas nebūtų sukėlęs lenkų nepasitenkinimo, nebūtų pakurstęs jų imtis veiksmų, kuriems ryžtasi visiškai nusivylę žmonės. ... Igelštriomas padarė viską, kad galėtų lenkus išvesti iš kantrybės, supykinti, juos persekiojo ir engė, bet nepasinaudojo valdžia, kad išvengtų ar bent jau pristabdytų garsiąją revoliuciją, kuri kaip meteoras švystelėjo Europos politiniame horizonte ...“ Todėl, mano nuomonė, Kosakovskių toliaregystės stygius juos pačius pražudė, ir politikams būtina mokytis iš istorijos klaidų.

Ziversą galima pasididinti

Neatsitiktinai Simonas Kosakovskis ir čia minimas Otas Henrikas Igelstriomas - abu dabar besiilsintys Jonavos ir Gargždų bažnyčių rūsiuose – atkreipiu dėmesį, kad abu jie už Rusiją kovėsi mūšiuose prieš Turkiją. Pastarasis už paskutinio Krymo chano Šachino Girėjaus atvežimą į Rusiją ir kitus politinės klastos nuopelnus iš Jekaterinos II-osios gauna ne tik daug gubernijų, bet ir Gargždų dvarą, kuriame 1817 m. 79-ių metų amžiaus pabaigė gyvenimą, dalinai nepalikęs palikuonių – apie tai žemiau paaiškinsiu.

4. faktas: Atskleidžiu užtrintus, supainiotus ir net, gal, falsifikuotus faktus!

Bet su Jonavos istorija sąlyčiai yra tokie, kad šis švedų kilmės Rusijos karinis veikėjas, gyvenęs Varšuvos prašmatniuose Morštynų-Mlodzejovskių rūmuose, kuriuose buvo Rusijos pasiuntinybė, gražiąją Medaus gatvę išklojo storu šiaudų sluoksniu, kad vežimų ratai netrukdytų ramaus miego pas jį lovoje miegančiai, pagal rusų istorikus, „lengvo elgesio gražuolei grafienei, buvusiai Busko miesto kašteliono Teofilio Zaluskio žmonai, Liublino gubernatoriaus Juozapo Stempkovskio dukrai

Chonoratai, kuri tik ką buvo suspėjusi išsiskirti su magnatu, generolu-leitenantu, avantiūristu, kunigaikščiu Ežiu Martinu Liubomirskiu“. (Beje, jis buvo dar ir muzikos mėgėjas - net 1000-ties vietų baleto mokyklą buvo įkūręs.) Na, o dėl Oto Igelstriomo grubumo ir ultimatumo nuginkluoti kariuomenę, Didysis Lenkijos kancleris Antonijus Sulkovskis „nuo širdies plyšimo miršta, kai tik išėjo iš ambasadoriaus reziduojamų rūmų“,– taip daug kur istorijoje ir rusiškoje Vikipedijoje rašoma. Na, o kitą - balandžio 17 dieną, prasidėjo garsusis rūmų kruvinas šturmas, nuo kurio ir prasidėjo 1794 m. Lenkijos-Lietuvos sukilimas. Pagal

Vilniuje buvusiu ir su leidėju-kraštotyrininku Kirkoru bendradarbiavusį Rusijos-baltarusių rašytoją Fadejų Benediktovičių Bulgariną, „generolą Igelstriomą išgelbėjo jo meilužė grafienė Zaluska ir perrengtą išvežė iš Varšuvos“. Kažkaip neįtikėtinai greitas vyrų keitimas, ir darosi neaišku, kur ambasados šturmo metu buvo šios grafienės sūnelis-kūdikis, dar 3-jų mėnesių neturėjęs? Kas jo tėvas? Ar čia ką nors nepainioja istorikai? Prašau neimti už gryną pinigą, ką parašiau į kabutes!

Tai, būtent, šios grafienės sūnų Karolį Teofilį Zaluskį (gimusį sukilimo prieigose 1794 m. sausio 25 d.) Rusijos istorikai bando savintis, vadindami jį „galimu Oto Igelstriomo sūnumi“. Dėka patėvio Karolis, matyt, kūdikiu būdamas, atsidūrė prie Jekaterinos II-osios. Čia mano hipotezė, nes kūdikis galėjo būt pasiteisinimu dėl netikėto ambasados užpuolimo, sukilimo pradžios. Tai reiktų politikos istorikams patyrinėti. Juk šis kūdikis užaugo prie Rusijos imperatoriaus dvaro rūmų, juose 16-mečiu buvo kamer-junkeriu , nuo 1812 m. diplomatu ir Rusijos atstovybių vadovu Berne, Frankfurte ir Berlyne, iš patėvio paveldėjo Gulbinų dvarą šalia Biržų – jame 1826 m. apsigyveno.

Kalbėjau su to kaimo seniūne, bet, pagal ją, gyventojai apie tai nieko nežino. Akivaizdu, nes Rusijos imperija ištrynė visą istorinę atmintį. Mat, Karolio senelis Ignacijus Zaluskis iš Austrijos imperatorės Marijos Terezos buvo gavęs grafo titulą, o tikrasis Karolio tėvas Teofilis Vaitiekus savo sūnui išrūpino lenkišką išsilavinimą; jis 1807 m. baigė Krokuvos akademiją ir įgavo Tėvynės patriotinių jausmų. Todėl Karolis vedė Tado Kosciuškos bendražygio Mykolo Kleopo Oginskio vyriausią dukrą Ameliją. Stebėtina, kad kai Amelija gimė 1803 m, kaip pirmoji dukra, jos vardu šalia Zalesjies dvaro buvo pavadintas kaimas Amialino pavadinimu, prie kurio nusifotografavau, su dviračiu po Baltarusiją važiuodamas. Taigi A.Oginskytės vyras K.T. Zaluskis buvo išrinktu Upytės maršalka ir tapo 1831 m. sukilėlių vadu. To sukilimo metu du kartus pervedė savo kariuomenę pro Jonavą. Manau, kad su juo turėjo žygiuoti ir mano senelio senelis Julius Aleksandravičius, gimęs 1807 m. ir kaip sukilėlis, galėjęs būti tame junginyje, nes turėjo, matyt, priklausyti Upytės apskričiai - taip vadinosi tada Panevėžio

apskritis ir taip mano senelė ant mano senelio sudaryto geneologinio medžio įrašė, kad po sukilimo „perėjo į valstiečius“. Koks tai buvo „perėjimas“ - visi suprantame.

Taigi, artėjančio Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejaus proga, įdėmiau nagrinėjant rusiškos Vikipedijos momentus, matyt, kad skaitytojams Karolį Zaluskį nori pritempti prie patėvio O. Igelstriomo, aukščiau perrašiau rusų „istorikų“ supainiotus jo mamos vyrus. Kad kiltų abejonė dėl Karolio tėvo, matyt, sąmoningai politiniais tikslais supainiojamos jo mamos vedybos. Pasirodo, aukščiau, aprašydamas Varšuvos Medaus gatvėje išklotus šiaudus (gal jie buvo iškloti, kad kūdikiui, o ne mamai netrukdytų miegoti?), melagingai perrašiau žodžius „kuri tik ką buvo suspėjusi išsiskirti su ... Liubomirskiu ...“, yra visiška netiesa, nes pagal kitus istorinius šaltinius, ji už Zaluskio išteka jau išsiskyrusi su Liubomirskiu, su kuriuo turėjo dukrą Prancišką, pirmą kartą ištekėjusią už Feidriko Liubomirskio, o antrą kartą už barono Felikso Rene ir mirė Drezdene 1844 m.. O po to, ištekėjusi už Teofilio Vaitiekaus Zaluskio.


Teofilis Vaitiekus Zaluskis (tėvas Juzefo ir Karolio)	Juzefas Bonventūra Zaluskis	Karolis Teofilis Zaluskis

Nuo jo ne tik Karolį, bet ir jo vyresnį brolį Teofilį Juozą (1787-1866 Józef-ą Bonawentura-ą Załuski-į) užtūrėjo. Jis buvo auklėtas Vienoje, reiškėsi Austrijos valdomoje Lenkijoje, dalyvavo Napoleono karuose, tapo Lenkijos generolu, dalyvavo 1831 m. sukilime, už tai buvo atimtas turtas ir kalėjo. Apie tai jis kaip rašytojas aprašė šiuos įvykius.

Oginskių ir Zaluskių ir palikuonys buvo garsūs politikos ir kultūros-muzikos veikėjai per visas kartas iki šių dienų. Pasižymėjo, ypač, karta iš netoli Biržų Gulbinuose gyvenusių, kuriuos prieš 7 metus aplankė jau aukščiau minėtas iš Londono atvykęs su koncertine programa kompozitorius ir pianistas Ivo Zaluskis. Paaiškėjo, kad po Biržose vykusio koncerto jis kaimo pabaigoje prie ežero.

Koliažą GALIMA PASIDIDINTI

.........................................................................................................................................................
-31-

apžiūrėjo savo prosenelių dvaro likučius. Nors pagal to kaimo seniūnę, niekas nežino, kad būta kada nors kokio dvaro, bet man paskambinus Biržų krašto muziejaus direktorės pavaduotojai Editai Landsbergienei, ji atrado Rusijos imperijos XIX amž. vidurio ir lenkišką-vokišką XIX-XX amžių sandūros topografinius-karinius žemėlapius, kuriuose, pasirodo, šalia kaimo ir yra atžymėtas Gulbinų dvaras, kaip „Господарский двор“, o vėliau kaip „Folvark“. Apie šį dvarą pirmasis ir pagrindinis mūsų knygnešys Jurgis Bielinis rašė:

„Apie 1832 metus Gulbinų dvaras buvęs po Zaluskio valdžia, kuri iszdalino vietiniams gyventojams, o palivarką (...) atidavė Jakovlevui“.
(kalba netaisyta)

Text Box: M.K. Oginskio s8nus Irenėjus - Žemaitijos (Rietavo) Šviesulys. GALIMA PASIDIDINTI. Dailininkas Feansua Ksavje Fabras (1766-1837). Nac. M.K. Čiurlionio dailės muziejus Liūdna, kad dabar aukščiausioje valdžioje esantys mažai dar rūpinasi ištrintos istorijos atstatymu, nors žinoma net visam pasauliui (visur internete minima), kad sukilėlių vadas Karolis Zaluskis Panevežio turgaus aikštėje viešai sudegino caro Nikolajaus I-ojo amnestijos dokumentą ir atsisakė pasiduoti, nors imperatorius žadėjo neatiminėti dvarus. Todėl istorikams ypatingai reiktų dabar patyrinėti, kaip galėjo dalinti dvarą gyventojams, jei dar baudžiava nebuvo panaikinta. Negi tai buvo politinis caro valdžios eksperimentas? Žinome, kad Mykolo Oginskio sūnaus Irenėjaus dvaruose 1835 buvo panaikinta baudžiava; Rietave, Endriejave, Veiviržėnuose jis įvedė valstiečių savivaldą su renkamais vaitais, teismais, taupomosiomis ir kitokiomis kasomis.

KAIRĖJE matote dailininko Francua Ksavje
1820 m. pieštą 12-metį Irenėjų Oginskį gyvenusį 1808-1820 Rietave. Todėl ir Biržų Gulbinų kaimas gali didžiuotis senovės palikimu, kaip ir Žemaitijos Rietavas. Mat šis dailininkas nutapė ir jo sesutės Amelijos paveikslą su lauko gėlėmis kurį matote aukščiau pianisto Ivo Zaluskio koliažo apačios kampelyje, o patį spalvota paveikslą pamatysite šio rašinio pabaigoje-skirtoje Biržų paminklosaugai.

PAVEIKSLĄ GALIMA PASIDIDINTI.

5. faktas: Atradau tikrą detektyvą – Lenkijos Didysis kancleris mirė du kartus

Iš to visų tų pažangių reformų, kurios tada Rusijai būdavo visad svetimos, todėl rusiški istoriniai duomenys gali būti nepatikimi-iškreipti. Todėl vėl grįžtu prie rusiško teiginio apie Lenkijos Didžiojo kanclerio A.Sulkovskio mirtį „nuo širdies plyšimo, tik išėjus iš ambasadoriaus rūmų“. Mykolas Kleopas mini apie „epilepsijos priepuolį“. Bet, atsivertus istorinius duomenis apie Antonijų Sulkovskį, „epilepsijos priepuolis“ gali kiekvieną ištikti iš nuostabos, kurią, matomai, tik aš tą nuostabą pastebėjau. Kadangi rusiškos datos rašomos atvirkščiai, nuo dienos-mėnesio, o po to tik metus parašant, tai ta mirtis „tik išėjus“ yra, tikrai, „tik išėjus“, nes, matyt, išėjo vėlai ir mirė „tą pačią išėjimo iš ambasados“ balandžio 16-tąją dieną, matyt, prieš 24 valandą, nes ambasados kruvinas šturmas prasidėjo naktį, ar ryte. Bet akimis vedant toliau per rusišką datą, akys, užkliūva už 1796-tųjų metų – tai jau lygiai po dviejų metų tas „tik išėjus“ gavosi. Ši data visuose šaltiniuose (enciklopedijose) vienoda. Jei kokie Rusijos „istoriografai“ „ištaisė metus“, tai mirties vieta miestas Rydzyna,

kur jo didingi rūmai yra ir atstumas pagal tiesiąją nuo Varšuvos yra 302 km. Kad merdintį su karietą per parą nuvežtų, neįtikėtina, nes panašų atstumą nuo Vilniaus iki Varšuvos (apie 380 km) sukilimo metu Mykolas Kleopas Oginskis, kai nuo Lietuvos naujojo sukilėlio vado Mykolo Velhorskio pas Tadą Kosciušką vežė svarbius pranešimus, tai tą atstumą Mykolas Kleopas įveikė per 50 valandų. Reanimuoti Varšuvoje sukilimo išvakarėse, matyt, buvo pavojinga, kad revoliucija su juo nesusidorotų. Todėl nieko keisto, kad galėjo vežti į jo rūmus, kad ten jį gaivinti ar vežti numirti. Bet, čia tik mano spėlionės. Todėl cituoju, kaip apie šį įvykį parašė Mykolas Kleopas Oginskis:

„Taryba didžiajam kancleriui kunigaikščiui Sulkovskiui pavedė pasikalbėti su generolu Igelštriomu, šis supyko, ėmė bartis, grasinti ir rėkauti ir reikalauti, kad jo įsakymai būtų įvykdyti.. Grįžtant kunigaikštį Sulkovskį ištiko epilepsijos priepuolis, nuo kurio jis netrukus mirė. Taryba nesvyruodama išpildė visus Igelštriomo reikalavimus.“

Matosi, kad Mykolas Kleopas išsireiškia daug aptakiau – „netrukus“. Tas „netrukus“, yra ilgesnis ir aptakesnis išsireiškimas, nei rusiškas „tik išėjęs“, lyg, krito ir nusibaigė prie pat rūmų. Mat Mykolą Kleopą galima suprasti, nes jis rašė, akivaizdžiai, šio įvykio nematydamas, nes tuo metu jis, kaip pats rašė, buvo Lietuvoje ir apie balandžio 17-tos dieną prasidėjusią Varšuvoje revoliuciją balandžio 20 dieną trečią valandą ryto jam paslapčia pranešė Gardino kelyje sutiktas lenkas Zylinskis. Apie tai bandžiau Lietuvos istorikus klausinėti, bet ir jie šios „smulkmenos“ nėra aptikę. Internete aptikau tik vieną lenko istorinį „mokslinį“ padriką svaičiojimą, iš kurių užkliuvo išsireiški

mas kad, neva, „senukas kartuvėse nebūtų gražiai atrodęs“, bet dėstymo minties nesupratau. Juk Antoni Sulkovski-s,, gimęs 1735 m., buvo Targovicos konfederacijos kancleriu, o jo sūnus (Antoni Paweł Sułkowski 1785-1836) buvo generolu. Todėl peršasi tokios mintys:

1. Sukilimas – tai ypatinga situacija ir savo kolegos Seimo nario, kaip ne apmaudu, laidotuvėse negalėjo dalyvauti.

2. Gal laidotuvės buvo atidėtos 2-iems metams, kol šalyje situacija nepagerės?

3. Gal mirties data netyčia, arba sąmoningai Rusijos CENZŪROS dėka buvo perkelta į laidotuvių laikotarpį?

4. Gal CENZŪROS tikslas buvo nutylėti ambasadoriaus grubumo priežastį, ne švelninant, bet aštrinant prieš sukilimo situaciją? Juk po šios Didžiojo kanclerio „mirties“ ambasados šturmo metu daug žuvo rusų karių, dėl ko imperatorienė Jekaterina II-oji buvo labai nepatenkinta.

5. Gal prie šios mirties ir laidotuvių atidėjimo būtinybės prisidėjo stebuklingas Oto Igelstriomo pasprukimas iš šturmuojamos ambasados?

6. Gal prie mirties datos atidėjimo prisidėjo Medaus gatvės išklojimas šiaudais ir dar 3-jų mėnesių kūdikio atvežimas į Rusijos imperatorės rūmus? AR BUVO ATVEŽTAS KŪDIKIS Į SANKT PETERBURGĄ PO ŠTURMO?

Manau, kad šis kūdikis galėjo būti politinės kaltės išsisukimo priežastimi, kaip kaltės išpirka už sukilimo išžiebimo iš Rusijos pusės kaltės dėmesio nutraukimas ir už budrumo nebuvimą – politinio sprogimo kaltę? Tai versija. Nesinori tikėti, kad jei

buvo apopleksija, atsigavo žymiai vėliau. Jei būtų atsigavęs kaip po LIETARGO miego, būtų tai ši sensacija būtų plačiai pasklidusi. Jeigu politiniais tikslais buvo išgalvota ši „mirtis“, suvaidinta „apopleksija“, tai tada KODĖL PO DVIEJŲ METŲ MIRTIES DIENA SUKILIMO IŠVAKARĖSE STEBUKLINGAI ATITIKO PIRMĄ KARTĄ SKELBTOS balandžio 16-tos DIENOS ? ? ? Negi Didysis kancleris savo MIRTĮ PASIRINKO SUKILIMO 2-jų METŲ SUKAKČIAI PAMINĖTI? Šį istorinį detektyvą, manau, būtina ištyrinėti.

6. faktas: Dokumentai demaskavę valstybės išdavystę.

Todėl siūlau grįžti į 1794-tų kovo 15 d. Igelštriomo reikalavimą sumažinti ATR kariuomenę ir visuomenės nuotaikas po Jonavos Kosakovskių įkurtosios Targovicos konfederacijos pasekmės, panaikinusios pirmąją Europoje Konstituciją bei po naujo (antrojo) Lietuvos-Lenkijos padalinimo. Tada nevilties viršūnę perpildė šalies priešai, lietuvius ir lenkus tapatinantys su prancūzais, su kuriais buvo tada kariaujama, todėl, kad nuvertė monarchiją, o antruosius triuškino už tai, kad monarchiją stiprino. Todėl tada dar prieš sukilimą pradėjo sklisti slaptos žinios apie rengiamą sąmokslą prieš pavergėjus, aktyviai pradėta ruoštis atsikratyti Rusijos jungo ir Gegužės 3-osios konstitucijai atkurti. Tada M.K.Oginskis tiesioginio ryšio su rengėjais turėti negalėjo, nes užėmė Varšuvoje postą, nekeliančio pasitikėjimo. Nors laikraščiai buvo griežtai cenzūruojami, o leidėjai ištikimai klausė ambasadoriaus Igelštriomo įsakymų, bet „rašantieji rasdavo būdų įkišti straipsnius, kuriuose lyg nieko įtartina, bet mokantieji skaityti rasdavo jiems reikalingos informacijos ir labai svarbių patarimų“ – tai vienas iš unikaliausių Mykolo Kleopo, kaip politiko-diplomato pastebėjimų labai aktualus ir šiai dienai, nes nuo sovietmečio cenzūravimų ir ezopinės kalbos laikų toli dar nenuėjome.

Iš Mykolo Kleopo Oginskio Atsiminimų aiškėja ir Jonavos Kosakovskių mirties nuosprendžio detalės iš prasidėjusio Igelštriomo rūmų šturmo:

„Iš perimtų rusų atstovybės ir privačių Igelštriomo kanceliarijos dokumentų, rastų rūmuose, kuriuose jis gyveno, paaiškėjo pasiuntinio susirašinėjimas ir ryšiai su kai kuriais lenkais. Šie dokumentai įgalino apkaltinti labiausiai susikompromitavusius; liaudis juos pasmerkė, taigi per pirmąsias dvi revoliucijos dienas jiems grėsė didžiulis pavojus, net mirtis, kurios daugelis neišvengė, nes visi lenkai patriotai buvo įniršę ant Rusijos šalininkų.“

Tokiu apkaltintu pagal lietuvišką Vikipediją buvo „brolių Kosakovskių artimas Juozapas Zabiela (1750? – 1794 m. gegužės 9 d.) – Lietuvos lauko etmonas, kuris pasižymėjo parama Rusijos imperijai ... , už kurią iš Rusijos ir gavo lauko etmono pareigas... Paaiškėjus apie iš Rusijos ambasados kelerius metus gaunamą pastovią pensiją, Varšuvos sukilimo pasėkoje buvo sukilėlių sugautas, teisiamas ir nubaustas mirties bausme pakariant už valstybės išdavystę. Egzekucija įvykdyta 1794 m. gegužės 9 d.“

Šį dramatišką ATR istorijos įvykį rašytojas, publicistas-žurnalistas, novelistas, istorikas, literatūros kritikas, Juzefas Ignacas Kraševskis (gyvenęs 1812-1887 ir pseudonimus „Bogdan Bolesławita, Kaniowa, Dr Omega, Kleofas Fakund Pasternak“ turėjęs) savo veikale „Polska w czasie trzech rozbiorów“ (I t., 520 psl.) apie Juzefo gyvenimo pabaigą parašė maždaug taip:

„Zabiela buvo paprasčiausias intrigantas. 1792-aisiais jis vadovavo karo veiksmams prieš Rusiją ir įrodė savo neįgalumą. Targovicos konfederacijos metu buvo paklusnus Kosakovskiui, pavadavo maršalą. O kai jį vedė į bausmės vietą, ėmė lankstytis, prašydamas pasigailėjimo, mėgindamas

įtikinti, kad yra nekaltas – tačiau, atsakant, aplinkui teskambėjo: išdavikas, tylėk ! ... Pasmerktojo našlė bandė atgauti konfiskuotas vyro brangenybes ir kitus daiktus: tuo reikalu ji pateikė prašymą Aukščiausiajai tautos tarybai ir ji buvo nukreipta į Teisingumo skyrių, kuris ir turėjo priimti sprendimą... Bet, netrukus baigėsi Kosciuškos sukilimas ir Juzefo našlė, vargu, ką nors pešė.“

Bandant aiškintis, ar koks teismas buvo nuteistajam ir skaitant net mokslinį darbą apie Raudondvario rūmus, Gintaras Kušlys rašo, „..., viena iš man pačiam kone labiausiai įstrigusių istorijų yra ši: prieš 1761-uosius iš Vorlovskių dvarą nupirko paskutinysis Didysis Lietuvos etmonas – vyriausiasis kariuomenės vadas Juzefas Zabiela. ...apkaltintas išdavyste bei pakartas ...“ Tą patį apie Raudondvario dvarą internete 2007 m. tvirtino ir Birutė Žemaitaitytė.

7. faktas: Tai , negi minia galėjo reikalauti pakarti pagyvenusį žmogų? Kokia čia painiava su Zabielomis?!

Jeigu Raudondvario dvarą „pirko prieš 1761 m.“ ne jaunuolis, tai tada 1794 m. sukilimo metu turėjo turėti ne mažai amžiaus. O, kadangi lietuviška Vikipedija šio paskutinio LDK lauko etmono gimimo datą duoda apie 1750 metus, tai negi 11 metų amžiaus vaikas ar galėjo nusipirkti prašmatnius rūmus ir, tuo, labiau, būdamas 7-ių metų, 1757 m. lydėti aukščiau čia aprašytą Rusijos armiją? Todėl tik ŠITAIP SIŪLAU KIEKVIENAM SKAITYTOJUI LYGINTI IR TIKRINTI ISTORIJOS TEKSTUS. Juk Jonavos bažnyčios statytojas vyskupas Juozapas Kosakovskis, kuris kartu su Juzefu Zabielą tą pačią dieną buvo pakartas, savo Atsiminimuose pastoviai mini savo dėdę poną Zabielą bei „Raudoną Dvarą“, bet jo vardo, kaip pridera, neparašo, nes tai yra jo tikras dėdė – jo mamos brolis. Tik gerai įsiskaičius jo Atsiminimų knygą, 95 puslapyje, pagal savo biografijos dėstymo chronologiją apie 1796-97 metus aprašo ...................................................................................................................................................
-35-

savo dėdės mirtį ir tada pamini, kad jo vardas Antanas. Todėl išsiaiškinti pavyko tik per mūsų kaimynų istorikų Baltarusijoje gausiai turtingą internete sukauptų didikų genealoginių duomenų tvarkingą sistemą. Iš jos, atsivertus Varšuvoje 1883 m. išleistą Ad. Am. Kosinski-o „Przrwodnik HERALDYCHNY“ IV tomo 542 puslapį, paaiškėjo tiksli 9-tos Zabielų kartos Antano Zabielos mirties data – tai 1776.08.18, o kiek metų būdamas numirė, nėra žinoma. Bet žinoma, kad 1733-39 m. m. buvo vynininko padėjėju, 1744, 1747, 1759, 1761 ir 1764 metais Kauno maršalka, 1761.05.06-1775.04.16 Didysis LDK medžioklis ir perdavė šį urėdą savo sūnui, 1739, 1742, 1747, ir 1761 m. Kauno pavieto seimelio direktorius, kuriame buvo renkamas į LDK Vyriausią tribunolą, 1767 m. deputatas deryboms su Rusija, 1768 m. komisaras sutarčiai su Rusija, apdovanotas 1761 m. Balto erelio ordinu, 1765 m. šv. Stanislovo ir prancūzų šv. Mykolo ordinu, valdė Raudoną Dvarą (Raudondvarį), jame 1759 m. du kartus priiminėjo Kurliandijos hercogą Karlą Kurliandietį ir testamentą gavo nuo dėdės Simono Z..

O, štai, 10-tojoje kartoje Antano sūnus Juzefas, kuris buvo pakartas, pasirodo, gimęs ne apie 1750 m., kaip lietuviška Vikipedija nurodo, o gimęs apie 1736 m., kuris 1782 m. buvo Policijos departamento kanceliarininku ir juo 1784 m. Kariniame departamente, 1785?-1786 m. m. Pastovios tarybos maršalka, prisijungė prie Targovicos konfederacijos, išrinktas Žemaitijos kancleriu, 1792.06.02 LDK Generalinio konfederacijos kanclerio Aleksandro-Mykolo Sapiegos pavaduotojas, kurio buvo paskelbtas be jo sutikimo, tapo faktiniu Targovicos konfederacijos vadovu, nurodomos rotmistro pareigybės, nuo 1792 tampa Nacionalinės LDK 1-os Kauno kavalerijos husarų brigados etmonas, pagal 1788.12.20 patentą LDK Generalinio štabo
Taip, kad su Zabielų gimine reik būti atsargiems, nes jų yra daug, ir labai daug kas painioja šiuos didikus, nes vardai yra panašūs, o šakų labai daug Tam jau yra net studija paruošta, kad nepainiuoti.

...................................................................................................................................................
-35-

generolas-leitenantas, nuo 1793.06.17/1793.07.11 LDK Lauko etmonas, 1788 m. buvo pasiuntiniu į Seimą nuo Kauno pavieto, Elekciniame 1764.08.27-09.08 seime nuo Kauno pavieto pasirašė Karaliaus ir Didžiojo Kunigaikščio Stanislovo-Augusto išrinkimui. Ši žinia įrodo, kad Gudijos istoriografijoje šio didiko gimimo data yra

patikimesnė, nei lietuviškoji, nes 14-mečiui, tikrai, karaliaus rinkti nebūtų kauniečiai jo siuntę. Prie jo biografijos raudonai pažymėta 1769 m jo dalyvavimas Baro konfederacijoje, o žaliai pabraukta, kad „areštuotas buvo 1794.04.18 ir prie jo rasti kompromituojantys dokumentai, dėl ko gatvės betvarkės metu gyventojai reikalavo jo nužudymo, ir nuosprendis buvo įvykdytas.“

8. faktas: Kodėl B. Napoleonas netapo išlaisvintoju?

Matome, Varšuvoje, skirtingai nei Vilniuje, nuosprendžiai buvo vykdomi ne spontaniškai – po dvidešimties dienų. Mykolas Kleopas Oginskis, apie Vilnių, į jį įvažiavęs kitą dieną, po įvykusio sukilimo, rašo: „ ... visos gatvės švarios, o gyventojai ramūs, lyg jokio sukilimo niekada nebūtų buvę, K.... nubaustas mirties bausme; kalėjimai pilni rusų kariškių ir įtartinų asmenų, dirba Laikinoji taryba. Kariuomenei ... ėmėsi vadovauti Jasinskis ir dabar jis žygiavo paskui priešą Nemenčinės link. Buvo išsiųsti pasiuntiniai į Varšuvą ir Kosciuškos štabą“. O čia JONAVIEČIŲ DĖMESIUI, noriu atkreipti svarbią Jonavos istorijai detalę, kad po radikalaus Jokūbo Jasinskio žingsnio, pakariant Simoną Kosakovskį, tai išgąsdino Varšuvą, kuri nenorėjo kartoti Prancūzijos revoliucijos žiaurumų ir todėl Jokūbas Jasinskis buvo atšauktas iš vadų, pakeičiant generolu Mykolu Velhorskiu. Juk Tadas Kosciuška, kaip aprašoma istorikų, gavo labai platų išsilavinimą, kurį vadinčiau HOLISTINIU. Todėl jis buvo nuosaikus ir Prancūzijos revoliucijos gaisro akivaizdoje Čartorickių, pasirodo, net reklamuojamas, kad sukilimo vadu taptų ne jakobistinių pažiūrų asmuo, kurias J.Jasinskis ir savo žuvimo išvakarėse buvo išdėstęs M.K. Oginskiui ir jis taip apibūdino:

„Generolas Jasinskis, geras patriotas, bebaimis, bet labai arogantiškas, keletą kartų atėjo pas mane pavakarieniauti. Vieną dieną pasiūlė man įstoti į jakobinų klubą. Jis nuogąstavo, kad jei nesutiksiu, galiu būti pakartas, o jam tai nepatiktų… Atsakiau, kad žinau tik vieną klubą– visų šalies gyventojų klubą, susibūrusį ginti tėvynės, ir man garbė būti jo nariu, kad esu pasiryžęs pralieti paskutinį kraujo lašą už savo žalą, bet joks grasinimas man niekada nedarė įspūdžio ir niekas manęs neišgąsdins. Kitą kartą jis bandė įrodyti, kad Lenkiją gali išgelbėti tik diduomenės panaikinimas. Atsakiau šypsodamasis, kad mudu su juo abu kilmingi ir, pritardami tokiai nuomonei, abu nukentėtume, o jis turbūt siekia ne to. Pasakiau jam, kad juokinga kaltinti vieną luomą, bet jei tarp kokiam nors luomui priklausančių žmonių atsirastų tokių, kuriuos reikia bausti, tai iš tiesų juos reikėtų atiduoti teisingumui, ir nesvarbu nei jų rangas, nei kilmė.“

...................................................................................................................................................
-36-

Po šito pokalbio kur tai tomis dienomis mūšyje Jokūbas Jasinskis žuvo, o Mykolas Kleopas Oginskis, kai po Varšuvos skerdynių 1794 m. sukilimas buvo visiškai sutriuškintas, svetimais pasais išvyko į slaptas diplomatines misijas, kuriose pastoviai buvo persekiojamas Rusijos žvalgybos. Emigracijoje pradėjo susirašinėti su aukščiau minėto mistiškų dviejų mirčių Lenkijos Didžiojo kanclerio Antonijaus Sulkovskio giminaičiu ir B.Napoleono adjutantu Józef-u Sułkowski-u dėl sužlugdytos Lenkijos-Lietuvos dėmesio. Adjutantas rašė, kad pats negali kalbėtis apie ATR reikalus su Bonapartu tokiu metu, kai generolas užsiėmęs karinėmis operacijomis Italijoje, bet tėvynainių vardu patarė parašyti jam laišką ir pridūrė, kad jei pavyks patraukti generolą Bonopartą savo pusėn, atkurti Abiejų tautų respubliką viltys taps realios. Jis tada pridūrė, kad generolas greitai taps vyriausybės galva. Tada M.K. Oginskis 1796.08.10 parašė B. Napoleonui laišką, primindamas, kad nepamirštų tautos, išgarsėjusios savo nelaimėmis ir kenčiančios tik dėl to, jog norėjo likti laisva ir nepriklausoma. Deja, minėtas adjutantas J. Sulkovskis (gimęs 1773 m.) Napoleono žygio į Egiptą metu 1798. 10.22 žuvo didvyrio mirtimi. Šio žygio pašlovinimui Mykolas Kleopas sukūrė vieno akto operą „Zelisa ir Valkūras arba Bonapartas Kaire“, kurios librete veikiančiais asmenimis įtraukia konkrečius asmenis – generolą ir jo žuvusį adjutantą, matyt, net nežinodamas, kad jis žuvo. Prie partitūros, greičiausiai dirbo apie 1798-1801 m. m. Bžezinuose netoli Varšuvos savo uošvio Antonijaus Liasockio sodyboje. Kompozitorius šiuo kūriniu siekė ne tik meninių, bet ir diplomatinių tikslų, kad pabrėžti laisvės, kovos su tironija ir vergija idėjas. Pats operos pavadinimas rytietiškais motyvais „Zaira“ buvo kurta 1732 m. Voltero ir A. 1779-80 m.m. Mocarto bei 1787 m. F.A.Filidoro „Stebuklingoji vergė, arba Valkūras ir Zelija“. Operos siužete jauna arabė Zelisa, Egipto pašos Abubakiro belaisvė slapčia myli karo belaisvį prancūzą Valkūrą, kuriems skelbiamas pašos mirties nuosprendis. Bet Egipto pasiuntinys praneša apie prancūzų pergalę ir scenoje pasirodo pats Bonapartas, apsuptas savo štabo. Jis iškilmingai skelbia laisvę tautoms... Bet ši opera nebuvo pastatyta. Panašiai trečiąją savo simfoniją ir Liudvikas van Bethovenas buvo paskyręs Napoleonui Bonapartui, bet sužinojęs, kad šis pasiskelbė imperatoriumi, Bethovenas supykęs nubraukė ankstesnį pavadinimą ir pavadino ją „Herojine“.

Bet, štai, 1811 m. balandžio 9 d. iki 21d. Mykolas Kleopas Oginskis atsiduria Sankt Peterburge ir vakarienės metu 13-tą dieną ir atsinešė du paketus, jam įteiktus Paryžiuje, kad perduoti imperatoriui nuo labai pažangaus švietėjo, jo senelės Jakarerinos II-osios samdyto jo buvusio mokytojo pono de La Arpo brošiūras ir laiškus. Mat buvusi imperatorė savo anūką ruošė sostui, o Mykolas Kleopas Oginskis suprato, kad imperatorius Aleksandras I-asis buvo auklėtas naujosiomis humanistinėmis idėjomis. Todėl 223 psl. diplomatas ir kompozitorius parašo tokį prisiminimą:

...................................................................................................................................................
-37-

„Kai įteikiau imperatoriui jo kabinete pono de La Arpo laišką ir knygas, kurias jis man perdavė, imperatorius uždavė apie jį keletą klausimų. Norėjo išgirsti, kaip pastarasis laikosi, ar jam gera Paryžiuje, ar mudu matėmės. Paskui labai susijaudinęs pasakė: „Aš jam skolingas už viską!“

Nuo čia ir prasidėjo bendravimas su viltį keliančiu Rusijos imperatoriumi , su kuriuo ir 1802 metų vasario 15 dieną ir susitiko, kuris mandagiai priėmė. Mat, jam viešint Sankt Peterburge, atėjo žinia, jog Prancūzija ir Anglija sudarė taikos sutartį, kurią pasirašė Amjene 1802 metų kovo 25 dieną. Ta sutartimi Anglija sutiko su visais Prancūzijos Respublikos nukariavimais žemyne, grąžino kolonijas ir pripažino visų jai pavaldžių ir jos įkurtų respublikų teisėtumą. Europoje įsivyravo taika. Vilčių, kaip M.K. Oginskis rašo, „kad Lenkija bus atkurta, liko vis mažiau ir mažiau, bet slapta nuojauta sakė, kad vieną dieną galbūt tai padarys imperatorius Aleksandras I.“

Mat, Mykolas Kleopas Oginskis su Napoleonu buvo du kart susitikęs, jau kaip senatorius nuo Rusijos, kurį kunigaikštis Kurakinas pristatė Napoleonui. Todėl jis Mykolą Kleopą priėmė jau daug šilčiau. Po to M.K. Oginskis buvo pristatytas imperatorei Marijai-Luizai ir lankėsi visuose dvaro pobūviuose. Ten jam paaiškėjo, kaip jis rašo 194 psl., kad „tada pasidarė aišku, kad Napoleonui daug labiau rūpi jo planai sunaikinti Anglijos prekybą, uždarius jai visus žemyno uostus, o ne atkurti Lenkiją. ... Neabejojau, jog jis pasinaudos drąsia tauta kaip baubu prieš Rusiją. Bet širdyje tikrai tikėjau, jog jis visai nepuoselėja planų atgaivinti Lenkiją tokią, kokia ji buvo, bet savo planus vis dėlto įgyvendins. Dar mažiau tikėjau, kad jis nori matyti Lenkiją galingą ir nepriklausomą, nes tai prieštaravo jo politiniams ketinimams ir įsitikinimams.“

Kaip matome, kaip ir Van Bethovenas nusivylė B. Napoleonu, tai ir M.K. Oginskis, nors su imperatoriumi asmeniškai bendravo, bet vėliau suprato, kad Bonapartas nėra laisvės nešėjas. Tą patį suprato ir Tadas Kosciuška, kuris, kaip rašo M.K. Oginskis apie savo draugą, „atsispyrė įnirtingiems Napoleono įkalbinėjimams, nepanoro nei jam tarnauti, nei pasirašyti lenkams skirtų atsišaukimų ir netikėjo, esą Napoleonas norįs atkurti galingą nepriklausomą Lenkiją... Napoleonas paaukos lenkus dėl svarbesnių interesų. Tačiau tikra yra tai, kad daug lietuvių perėjo sieną ir prisijungė prie lenkų legionų. Jei Napoleonas būtų kėlęsis per Nemuną ir žadėjęs atkurti Lenkiją, gali būti, jog būtent tuomet daugelis galinčių paimti ginklą būtų skubiai prisijungę prie jo.“

Tai Mykolas Kleopas Oginskis savi Atsiminimų 263 psl. pastebi, rašydamas:

„1810 metų liepos 9 dieną Napoleonas išleido dekretą dėl Olandijos, nors ji dar išliko nepriklausoma valstybė . Bet 1810 metų gruodžio 10 dieną Olandija oficialiai prijungiama prie Prancūzijos. ... Pagaliau tais pačiais metais Napoleonas prie Prancūzijos prijungia ne tik šalis, esančias Šiaurės jūros pakrantėse, bet ir laisvus Hanzos sąjungos miestus: Bremeną ir Hamburgą, taip pat Liuneburgo kunigaikštystę ir Liubeko miestą prie Baltijos jūros.“

O, štai, kai Mykolas Kleopas Oginskis, tikėdamasis Lietuvai prie Rusijos atgauti Autonomiją, nes analizuodamas B.Napoleono elgesį, suprato, suprato klastingo politiko „sistemą“. Todėl, matydamas, kaip Suomijai Rusija 1810 m. suteikė autonomiją ir tikėdamas imperatoriaus Aleksandro I-ojo humanistinį išprusimą, kurį įgavo nu savo mokytojo, todėl numatė ir perspėjo Aleksandrą I-ąjį, kad Napoleonas puls Rusiją.

Tam M.K. Oginskis nuvyko į Sankt Peterburgą nuo 1811 metų balandžio 9 iki 21 dienos, apie ką jis 223 psl. primena:

„Mane priėmė labai maloniai, per vakarienę imperatorius kalbėjo apie nereikšmingus dalykus ir nė neužsiminė apie Paryžių, Napoleoną ir mano kelionę. Po vakarienės pakvietė užeiti į savo kabinetą, kuriame užsibuvau labai ilgai. ir pelnysiu imperatoriaus pagarbą; taigi nutariau neslėpti savo nuomonės, kalbėti nuoširdžiai ir drąsiai. Pradėjau nuo to, jog ... visos kitos Vokietijos valstybės paklūsta Napoleonui. Jis gali prie savo prancūzų ir italų kariuomenės prijungti nemažai svetimų kraštų kariuomenių ir netikėtai su stipriomis pajėgomis pulti Rusiją, tikėdamasis sutriuškinti imperiją – vienintelę kliūtį jam tapti pasaulio valdovu. Imperatorius mane pertraukė:
„Pritariu jūsų nuomonei dėl visko, ką pasakojote apie Napoleoną, išskyrus mintą, jog jis nori sutriuškintą... . Kai aš išvardinau, kokiu pretekstu Napoleonas gali bandyti nutraukti santykius su Rusija, ir užsiminiau apie Tilžės sutartį, imperatorius gyvai replikavo:
„Ką, Tilžės sutartis? Argi Napoleonas ką tik jos nesulaužė, šitaip pasielgdamas su Oldenburgo kunigaikščiu?“

Tuo tikslu Mykolas Kleopas Oginskis priminė apie Lietuvą:

„Jei imperatorius nuspręstų sujungti aštuonias gubernijas, kadaise buvusias Lenkijos dalimi, ir pavadinti jas Lietuva, jei suteiktų gyventojams tai, ko prasčiau, negalėčiau abejoti, jog

Lenkija atgims, kai po neišvengiamo karo imperatorius prijungs Varšuvos kunigaikštystę prie savo valstybės. Nekartosiu, ką kalbėjau apie būtinybę ir priemones kurti Lietuvą, nes smulkmenas rasite Pranešime, kurį įteikiau imperatoriui gegužės mėnesį. Tik pridursiu tai, ko nėra tame pranešime: didžiajai kunigaikštienei Jekaterinai pasiūliau vadovauti aštuonių Lietuvos gubernijų administracijai. Imperatorius išklausė itin maloniai, įdėmiai ir tarė: „Labai žaviuosi, jog mūsų mintys sutapo.“

Todėl Mykolo Kleopo spėliojimai ir Rusijos imperatoriaus perspėjimas išsipildė. Apie tai savo Dešimtos knygos 279 psl. autorius rašo:

„Rumšiškes, esančias už dešimties su puse mylios nuo Vilniaus, pasiekiau birželio 9 (21) dieną, jau sutemus, ir labai nustebau: kitoje Nemuno pusėje, Varšuvos kunigaikštystėje, pamačiau daugybę šviesų, o šiapus upės susitikau kelis gausius kazokų patrulių būrius. Iš pašto viršininko sužinojau, kad jau tris dienas kairiajame Nemuno krante žybsi ugnys, taigi diena iš dienos laukiama, kada prancūzų kariuomenė įsiverš į Lietuvą. Netekau žado. Išlipęs Vilniuje iš karietos, parašiau didžiajam maršalkai grafui Tolstojui ir paprašiau, kad praneštų imperatoriui apie mano atvykimą bei paklaustų, kokie bus jo didenybės įsakymai. Maršalka atsakė, kad, jei nesu pavargęs po kelionės, imperatorius mielai norėtų mane matyti šį vakar pokylyje, kurį jo adjutantai surengė Zakrete . Jei negalėčiau atvykti, jo didenybė prašo aplankyti jį rytoj, devintą valandą ryte. Žinia apie pokylį mane be galo nustebino po to, ką mačiau ir girdėjau Rumšiškėse. Skubiai nuvykau á Zakretą ir vėl sutrikau iš nuostabos: gausybę puikiai nusiteikusių svečių, tuo tarpu aš prieš dvidešimt keturias valandas sužinojau, kad prancūzų kariuomenė visai arti imperatoriaus buveinės. Jo didenybė sutiko mane labai meiliai, pareiškė, jog yra patenkintas, kad atvykau. ...“

„Pirmieji smurto aktai buvo įvykdyti tuoj pat po to, kai prancūzų kariai persikėlė per Nemuną. Buvo nusiaubta kelių dvarininkų, atsidavusių Napoleonui, tikinčių, jog jis – tėvynės atgaivintojas, dvarai, taigi paaiškėjo, kad Napoleono įsakymas suprastas pažodžiui ir elgiamasi kaip svetimoje šalyje, kur viskas leidžiama.“

...................................................................................................................................................
-40-

Deja, daug kas tik iliuzijose gyveno ir todėl tai suprasti nebuvo įmanoma, dėl ko M.K. Oginskis pradėjo B.Napoleonu netikėti. Manykime, kad suprasti nebuvo įmanoma nei Juozapui Dominykui Kosakovskiui, tapusiam Napoleono armijos lietuvių šaulių pulko vadu, nei ir jo pusbroliu ir Juozapui Antanui Kosakovskiui, tapusiam Napoleono asmeniniu adjutantu, net Maskvos gubernatoriumi (tai reikia patikslinti dar) ir tapusiam ištikimu iki jo ištrėmimo į Elbos salą. Vėliau Mykolas Kleopas prašė 1813 metais tokią pastabą:

„Napoleonas, apakintas savo pirmųjų sėkmių, suskubo žygiuoti į Maskvą, užuot mąstęs, kaip atkurti penkiolikos milijonų gyventojų šalį, kurios egzistavimas būtinas Europos ramybei. Prie senosios Rusijos sostinės vartų jį ištiko fatalinė lemtis, kartu nusinešusi ir šlovę, nors jis sustodamas prie Dauguvos ir sugražindamas lenkams jų tėvynę, o krauju užtvindytai Europai taiką ir ramybę, galėjo viską užbaigti.“

9. faktas: Todėl po Napoleonmečio prasidėjo 1830-1831 metų įvykiai, kurie, deja, Jonavos istorijoje labai migloti.

Abejuose – 1794 m. ir 1831 m. sukilimuose Jonava tampa dėmesio centre, bet Jonavos 265-mečiui skirtoje knygoje „PRIKELTAS LAIKAS Jonava žemėlapiuose ir fotografijose“ be Baro konfederacijos įvykių detalios analizės miestelio kūrimosi periode, visi kiti sukilimai ir pokarinė rezistencija praleista, nes leidinys yra urbanistinės pakraipos. Na, o aukščiau minėtoje knygutėje „NEPAŽINTI GYVENIMAI Jonavos istorijos apybraiža 1750-2012“, kuri turėtų būt, mano supratimu, pataisyta, prie atspausdintų leidinių klaidų recendzija pridėta, kad neklaidinti skaitytojų, būtina dar kartą užsiminti, nors atskirai tuo klausimu siuntinėjau raštus, kad skaitytoju ne dezinformuoti. O dabar, siūlau analizuoti, kodėl atsirado tokios apmaudžios klaidos, kas sugalvojo Jonavos jubiliejinės sukakties proga pasikviesti mokslininkę, kuri net nepažįsta Jonavos? Tai pasimatė iš to, kaip Bažnyčios temoje, autorė nemokėjo atskirti vyskupą Juozapą Kazimierą Kosakovskį nuo jo brolio etmono Simono K., ir pastarojo portretą įdeda į Bažnyčios temą, lyg, jis būtų tos bažnyčios „statytojas“, ir, dar įdėjusi, net nepamini, kad jis taip pat buvo pakartas, kaip ir jo brolis ir net nepamini, kad jis ilsisi bažnyčios mauzoliejuje – apie jį, irgi nei žodžio. Ir tai visiškai natūralu, kai knygą rašo mokslininkė, tik pusdienį pabuvusi Jonavoje – visko apie miestelį net neįmanoma sužinoti, jei negyveni to savo tiriamojo objekto nei dvasia, nei negyveni tame krašte, kurio studijavimui reiktų paskirti daugelį metų, o ne kelias ar keliolika valandų.

Todėl ir visi sukilimai nesuprantamai net, kažkodėl paniekinti, kai rašoma, matyt, neįsigilinus, vargu, ar specializuojantis to laikotarpio istorijos tarpsniui? Nežiūrint tai, kad Jonavoje veikė centrinė Lietuvos laikinoji sukilėlių vyriausybė, apie kurią galima buvo detaliau pabrėžti, kaip apie neeilinį Jonavai įvykį, kažkodėl knygoje nepaaiškinama, kodėl Jonava tampa šių svarbių įvykių centru Lietuvoje. Juk ir per 1794 m., kuriame aktyviai reiškėsi Mykolas Kleopas Oginskis, Rusijos kariuomenei pradėjus aktyvesnį puolimą ir rugpjūčio 12 d. Vilniui kapituliavus, sukilėliai pasitraukė į Jonavą. Kodėl negalima buvo paanalizuoti šio pasitraukimo ir sukilėlių detalių veiksmų, būnant Jonavoje? Negi tai nereikšmingas įvykis Jonavos istorijoje? Knygos autorė Dr. Giedrė Milerytė-Jepertienė, 27 psl. parašiusi, kad „Jonava nukentėjo nuo 1794 m. sukilėlių“, kad „gyventojų turtas nusiaubtas“, tai apie 1831 m. sukilimą, štai, kokį „šedevrą“ apie Jonavos rajono Žeimių miestelį parašė:

„1829 m. atnaujinta bažnyčia, o po poros metų prasidėjusio sukilimo metu Žeimiuose įsikūrė pats sukilimo vadas Mamertas Gedgaudas ir čia paskelbė savo garsųjį aktą apie Laikinosios lenkų centrinės vyriausybės Lietuvoje sudarymą“.

Deja, šių eilučių autorę daktarę ar draugę Giedrę Milerytę-Japertienę turiu labai nuliūdinti, nes sukilėlių vadas Mamertas Gedgaudas, nors ir buvo sukilėlių vadas, bet jis buvo ne visos šalies, o tik būrio vadas ir Dr. G.Milerytės-Jepertienės minimame 1831 m. laikotarpyje Mamertas tik po 12-os metų gims 1743 metais, ir bus visai kito – 1863-64 m. m. sukilimo vadas Šiaulių apskrityje, rinks ginklus bei savanorius, ir su savo būriu kausis netoli Radviliškio Legečių miške bei Antano Mackevičiaus rinktinėje Krakių miške. Ten pateks į nelaisvę, bus nuteistas ištrėmimu į Sibirą, pabėgs, emigravęs slapstysis ir kai bus pagautas, tada 1863 m. 20 m. amžiaus bus pakartas. Taip, kad, nors Žeimiai nuo Krakių ir Legečių miškų nelabai toli, bet, kad Mamertas būtų Žeimiuose veikęs, jokių istorinių žinių nėra

Na, o Žeimių miestelį visam istorikų pasauliui yra išgarsinęs garsusis 1831 m. Lietuvos sukilimo vadas Antanas Gelgaudas, apie kurio vadovaujamo sukilimo reikšmę labai gerai atsiliepė ne tik Vladimiras Iljičius Leninas, bet ir Karlas Marksas, ir apie kurį žino ne tik viso pasaulio istorikai, bet ir visi Lietuvos bei Lenkijos moksleiviai. Kas kvailiausia, kad autorė su šia kvaila klaida, daro didelę gėdą ir meta nepelnytai melagingą „nemokšiškumo kaltės“ šešėlį mūsų užatlantės tėvynainiams, kurie labai sunkiomis sąlygomis išleido autorės nurodytą Broniaus Kvyklio enciklopediją „Mūsų Lietuva“, kur pagal autorės II-o tomo ir 457 psl. nuorodą į straipsnelį apie Žeimius – ten tokios nesąmonės nėra. Yra ten tekste 3 kartus kartojama Gelgaudo pavardė ir vieną kartą raidžių rinkikas sumaišė vieną raidelę – vietoje „l“ nuspaudė „g“. Tada (1965 m. atspausdinta) kompiuterių nebuvo ir klaidų taisymo programų taip pat. Bet tos 3 pavardės parašyta greta vienos kitos kelių sakinių skirtume ir čia pat matosi, kad kiti du žodžiai parašyti teisingai. Vardas A. Gelgaudo nepaminėtas, nes ir taip žymi asmenybė. Taip, kad čia, akivaizdu, ne raidžių rinkimo gramatinė klaida, o autorės visiškas nesigaudimas dviejų labai skirtingų dešimtmečių sukilimuose, darantis įspūdį, kad mokslų daktarei G. Milerytei-Japertienei aklai nurašinėjo matyt, kokie samdyti asmenys, visiškai nežinantys Lietuvos istorijos; matyt, ir ne Lietuvos piliečiai, su istorija nieko bendro neturintys. Juk per googlę „susirasti“ aklai, neprotaujant gali net beždžionė ar automatas. Juk googlėje „GeDgaudas“ yra tik vienas – tai Mamertas, kuris su istorija ir su sukilimais susijęs. Tai toks neatsakingas „knygų“ „perrašinėjimas“-štampavimas, nepasiklausiant pas mokinius, kurie už istoriją turi, bent, patenkinamus pažymius, yra, daugiau, nei kvaila. Bent, mokiniams, žinantiems istoriją, reikėjo duot parecenzuoti – nebūtina mokslo daktarų, kurie knygos pradžioje tik savo vardą susitepė, geriau, recenzentais būtų tie, kuriuos niekas nepažįsta.

Toks vaizdas, kad KNYGĄ RAŠĖ KAŽKOKIA NESUDERINTA KOMPIUTERINĖ PROGRAMA. Tai labai grubus skaitytojų dezinformavimas, kuris, toje knygoje paniekino dar vieną garsią ir garbingą pasaulinę asmenybę, prieš kurią lenkiasi net pasaulinė švietimo UNESCO organizacija, šiuos metus paskelbusi, kaip Mykolo Kleopo Oginskio metais. O, būtent, šioje knygoje šio jubiliato rugsėjo 25 d. jubiliejaus išvakarėse paniekintas M.K. Oginskio dukters Amelijos vyras, šviesusis grafas Karolis Teofilis Zaluskis, vienas iš reikšmingiausių šio sukilimo vadų, kuris du kartus yra paėjęs pro Jonavą. Bet, deja, autorė, jei yra mokslų daktarė, tai turėjo žinoti, kad josios knyga bus pristatoma šio garbingos istorinės asmenybės jubiliejaus išvakarėse. Juk UNESCO nesišvaisto bet kam skirdama visus metus. Todėl net labai keista, kad apie K.T. Zaluskį autorė ne tik neužsimena ir nepabrėžia, kad pro Jonavą žymios asmenybės artimas giminaitis praėjo, bet autorė dar sugebėjo ne tik labai iškraipyti jo pavardę, bet ir labai neteisingai nurodė jo judėjimo maršrutą, kad skaitytojas nesusigaudytų ir neatspėtų, apie ką rašoma klaidingai, štai, taip:

"1831 m. balandžio 25 dieną Jonavą pasiekė ir K. Zabulskio kariai, kurie nuo Skarulių pusės persikėlė per Nerį ir nužygiavo toliau Žemaitijos link. ... Taigi, per visus sukilimo metus per Jonavą vis ėjo sukilėlių būriai, čia keldamiesi iš vienos Neries upės pusės į kitą. Šie neramumai dar labiau palietė vietinius gyventojus.

Nepaisant to, kad sukilėliai kovojo už Lietuvos valstybingumo atkūrimą, jie vis tiek pirmiausia buvo išalkę, pavargę, prastokai organizuoti vyrai, su kuriais Jonavos miestelio ir apylinkių gyventojai savo ar ne savo noru privalėjo dalintis turimomis maisto atsargomis. Kariuomenė nebuvo aprengta uniformomis, alga nesumokėta ir
net ir net jai neparūpinta būtinų reikmenų. Sukilėliai nesuorganizuoti, be reguliarios kariuomenės pagalbos, be aprūpinimo šaunamaisiais ginklais. Pavyzdžiui, Jonavoje buvo palikti be patrankų".

Čia autorė po šiuo teiginiu nurodo "1831 m. liepos mėn. 22 d. sukilėlių kariuomenės vadų priekaištavimai dėl sukilimo nesėkmės. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai t.1, Vilnius 1955, p 419".

Ar patikimi tie šaltiniai 1955 m. surinkti? Tai tik ką po stalinizmo - jie rinkti stalinizmo metu ar ne tendencingai? Patikrinti nepavyko, nes Jonavos rajono bibliotekose kaip tik nėra tik I-ojo tomo, skirto feodaliniam laikotarpiui. Kadangi visi kiti tomai yra, toks vaizdas, kad ...

Man kyla klausimas dėl tekste minėtų maisto atsargų. Juk Jonavos miestelis buvo ne žemdirbių, o amatininkų ir maisto atsargų, nebent, pas pirklius galėjo būti, kuriuos galėjo ar rekvizuoti ar skolintis. Bet iš kokio batsiuvio paskutinį kąsnį atiminėtų, kažkaip netikėtina. Be to, jei sukilėliai, tai savu noru atėję. Kokie "atlyginimai nesumokėti" galėjo būt sukilėliams? Negi jie buvo samdomi? Juk tarp sukilėlių buvo ir bajorija. Negi bajorai iš namų neapsirūpino maistu? Negi ėjo alkani ir plėšikavo iš amatininkų tam, kad prarastų savo dvarus, kaip mano senelio senelis? Yra žinių, kad su dalgiais ir šakėmis ginkluotus paleidinėjo namo, kad nebūtų per daug žuvusiųjų.

Toliau 45 puslapyje autorė rašo:

"Pulkininko M.Jackovskio pranešime rašoma, jog su žydais buvo elgiamasi bjauriausiai - mat dalis sukilėlių laikė juos svetimais ir nepatikimais. Šitai ir nulėmė, kad posukiliminiu laikotarpiu Jonavoje gyventojų skaičius liko mažas. 1833 m. miestelyje gyveno jau tik 904 žmonės, kurie buvo įsikūrė 132 namuose."

10. faktas: Tai ar sukilėliai žydus naikino, ar Rusija jonaviečius ištrėmė?

Ar suprantate, ką autorė norėjo pasakyti? kĄ TURI BENDRO SUKILĖLIŲ NEPAISTIKĖJIMAS KITATAUČIAIS RUSAIS IR ŽYDAIS, IR KODĖL NUO TO NEPASITIKĖJIMO SUMAŽĖJO GYVENTOJŲ SKAIČIUS? Kodėl autorė nenurodo, kokių gyventojų sumažėjo? Žydų, ar bendrai? Nego autorė, pritemdama "bjauriausią su žydais elgesį", nori pasakyti, kad dėl to žydai pabėgo, ar juos sukilėliai net naikino? Ką galima pagalvoti apie sukilėlius, kai pabuvę labai neilgai, „sumažina žydų skaičių“? Juk sukilėliai neilgai buvo ir dėl jų kažkur išsikraustyti, kažkaip negalėjo. Tai kur jie dingo? Negi nebūtų sugrįžę, kai sukilimas pralaimėjo? Juk statistika buvo renkama 1833 m. – 2 metai po sukilimo. Tai kur tie žydai galėjo dingti, jei ne sunaikinti? Kodėl autorė mestelėjo mintį, ir iki galo nepaaiškina? Kur galėjo išnykti tie žydai, jei ne nesunaikinti? Tai kaip skaitytojui sukilėlius laikyti, jei ne „naikintojus“, kai nuo jų, atseit, „sumažėjo žydų“? Juk, kad nesusipratimų nebūtų, sukilimo vyriausybės įsakymu buvo nurodoma, kad į kariuomenę nei rusų ir nei žydų neimti. Juk aiškiai tai yra parašyta F.Sliesoriūno knygelėje, kurią autorė nurodo. Tai kur su tais „žydais buvo elgiamasi bjauriausiai“? Kodėl iš sovietinių „istorinių šaltinių“ iš konteksto įdėjo ir nepaaiškino? Negi sukilimas buvo nukreiptas ne kovai prieš Rusijos karius, o prieš nelietuviškus - ne lenkiškus gyventojus?

Kai recenzentui profesoriui Z. Kiaupai pasakiau, kad „genocidą“ sukilėliams pripaišo, tai jis net pyktelėjo, paklausęs, „ar šį žodį pavartojo autorė?“. Aišku, kad nepavartojo. Bet ...

Tai, vis tik, kaip su tais gyventojais čia? Kodėl „sumažėjo žydų po sukilimo?“ Kodėl mokslų daktarė tyrimo neatliko? Negi, tikrai, 1831 m. sukilėliai sunaikino dalį gyventojų, žydų? Tuo labiau, kad knygoje autorė nepateikia gyventojų kitimo dinamikos. Atradau tik jos 30 psl. teigiant, kad 1789 m. gyveno 119 šeimų, pagal autorę, "tai reiškia, gyventojų padaugėjo tris kartus. 1799 m. jau buvo minimos 155 šeimos." Nesuprantu, ar 1833 metais buvę 132 namai ir 904 žmonės, lyginant su prieš 34 metus buvusiomis 155 šeimomis tai yra "gyventojų sumažėjimas"? Kodėl autorė tekste čia pat po savo teiginio nepateikia įrodymo skaičiais? Kodėl net visoje knygoje negalima atrasti, kiek, gi, iš tikrųjų buvo gyventojų? Kaip galima lyginti vienu periodu namų skaičių, o kitu šeimų skaičių? Negi viename name negalėjo gyventi dvi ir daugiau šeimų? Gal gaisrai vyko ir šeimos glaudėsi, priimdamos sudegelius? O, gal, Jonavoje statėsi namai kelioms šeimoms? Ir, išvis, kaip galima 904 žmones lyginti su 132 namais ir daryti "išvadą", kad "sumažėjo"? Ir, dar, bjauriau, kodėl skaitytojui peršama mintis, kad sukilimas sumažino gyventojus-žydus? Tai negi sukilėliai naikino Jonavos gyventojus-žydus?

Dėl nepasitikėjimo žydais autorė mini tą patį aukščiau paminėtą 1955 m. Lietuvos TSR istorijos šaltinio 1 t. 419 psl., ir nepaaiškina, dėl ko žydai tapo nepatikimais ir kur jie galėjo būti "nepatikimais"? Pasitikrinti šio sovietinio šaltinio neįmanoma, iš kokio konteksto tas „teiginys“ paimtas. O važiuoti į Vilnių į Mažvydo biblioteką dėl knygos paskaitymo, per daug brangus malonumas.

Pamenu aš vaikystę ir bendravimą su savo seneliu, kuris lygiai taip pat savo ankstyvoje vaikystėje bendraudavo su savo seneliu - 1831 m. sukilėliu, galimai, ėjusiu ir per Jonavą. Pamenu gerai, kaip mano senelis tik gerai apie žydus man pasakodavo, sakydavo, kad iš jų reikia imti išminties pavyzdį. Daug jis apie juos man pasakodavo: jų tradicijas, būdą įdomų, bet niekad jis apie juos piktai nieko nepasakodavo. Tai kokiame kontekste knygos autorė mini sukilėlių ir žydų konfliktą?

Metai	Visi gyventojai	Gyventojai žydai
1777		40 šeimų
1784		59 šeimos
1789	119 šeimos	60 šeimų (50 %)
1833	907 (132 namai)
1847		813 (67 šeimos)

Be to autorė dėl žydų po savo „teiginio“ pakiša garsiąją A.Miškinio "Jonavos statybos bruožai" 121 psl. Daug kartų sovietmetyje studijavau tą knygelę, bet nemačiau, kad gyventojų dinamiką A.Miškinis galėtų sieti su sukilimu. Juolab, aš jam pats asmeniškai skambinau, aiškinausi. Tokių smulkmenų, kur kas dingo, be ekonominių veiksnių jis neprisimena, nes knygų rašė daug ir seniai. Jis pasakė man, kad statistiką perdavė žydų bendruomenei, buvusiems iš Jonavos išeiviams, gyvenantiems, ar Pietų Afrikoje, ar pietų Amerikoje, dabar neatsimenu. Jei koks „1831 m. žydų naikinimas“ būtų buvę, bendruomenė būtų kėlusi problemą – netylėjusi. Be to, žydų bendruomenė ir dabar į savo internetą ( http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/703/ ) įdėjo autorės A.Miškinio minimus skaičius su visa A.Miškinio demonstruojama šia dinamika:

..................................................................................................................................................................................................
-46-

Metai	Visi gyventojai	Gyventojai žydai
1851	1560
1857	1560	1215 (78%)
1867	2581
1874		482 šeimos
1871	2920
1876		280 namų
1880	3000	2500 (83,3 %)
1885	3441
1893	3350	3069 (92 %)
1897	4993	3975 (80 %)
1903	5644
1913	5920
1923	4308
1930	4497
1939	5460
1941		80%

Atsiprašau, bet IŠ A.MIŠKINIO PATEIKTŲ SKAIČIŲ MATOSI, KAD PO 1831 m. SUKILIMO NE NESUMAŽĖJO, BET DAR IR PADAUGĖJO ŽYDŲ ŠEIMŲ:

Juk 1789 m. buvo 119 šeimos ir žydų buvo 60 šeimų (50 %). Na, o 1833 m. pateikiami 907 gyventojai ir (132 namai), bet nepateikiama šeimų skaičiaus. Bet, žiūrėkime, ką knygos autorė nuo skaitytojų nuslėpė – nuslėpė 1847 m. duomenis; t.y. 813 žydų gyventojus ir skliausteliuose (67 šeimas). Juk, jeigu 1833 m. buvo duotas bendras gyventojų skaičius ir nebuvo duota žydų statistikos, tai nėra jokio pagrindo klykti, kad jų „neliko“, nes, paprasčiausiai, jų niekas neskaičiavo, neklausinėjo tautybės. Bet jei lyginame 1789 m. su 1847 m. tai matome, kad žydų šeimų yra 7-niomis šeimomis prieauglis. Žodžiu, žydų sumažėjimo tendencijos nematome, matome tik didėjimą. Bet lyginant 813 žydų prie jų 67-ių šeimų ir prie po sukilimo 1833 m. 907 gyventojus bendrai, tai gausime 1,116 karto didesnį 1833 m. rodiklį, kurį padauginus iš 67-ių šeimų, gausime 1833 m. 75,75 šeimų rodiklį. Tai imkime toliau aritmetiką. Iš 1789 m. 119-ios šeimų atimkime 1833 m. 76 galimų šeimų rodiklį (119-76=43), gauname, kad PO SUKILIMO SUMAŽĖJO APIE 43 ŠEIMOMIS BENDRAI.

Tai, jeigu žydų sumažėjimo tendencijos nematome, o matome tik bendrą šeimų sumažėjimą, tai GALIMA DARYTI PRIELAIDĄ, KAD PO 1831 m. SUKILIMO SUMAŽĖJO NE ŽYDIŠKŲ ŠEIMŲ SKAIČIUS.

Todėl darosi įtartinas knygos autorės visai nepagrįstos, net , galimai, iškreiptos žydiškos problemos iškėlimas su tikslu kažką, matyt, rimtesnio nuslėpti - pridengti. Ką pridengti?

PRAŠAU SKAITYTOJAMS ATKREIPTI DĖMESĮ, KODĖL CARINĖ VALDŽIA PO SUKILIMO SLEPIA ŽYDŲ STATISTIKĄ.

Siūlau, pažvelgti, ką Jonavos biblioteka ( http://www.jonbiblioteka.lt/lt/krastotyra/jonavos-krasto-istorija-ir-datos/382-jonavoskrastoistorijosapzvalga?start=5 ) apie 1831 m. periodą rašo:

„Jonavos kraštą plačiai buvo apėmęs 1831 m. sukilimas. Sukilėliams vadovavo bajoras Mauricijus Prozoras. Sukilėliai užėmė Jonavą. Miestelį bei jo apylinkes kontroliavo daugiau kaip tris mėnesius. Tuo pačiu metu Jonavos miškuose buvo susibūrę generolo Antano Gelgaudo sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą Jonavoje įkurdinama Rusijos kareivių įgula, nemažai jonaviečių buvo ištremti, o į jų vietą atkelti stačiatikiai iš Rusijos gilumos gubernijų.“

Čia ir peršasi klausimas:
KODĖL AUTORĖ KNYGOJE NUTYLI APIE SUKILĖLIŲ IR JŲ ŠEIMŲ NARIŲ IŠTRĖMIMUS ???

Tai, ar tas skaičiuojamosios statistikos ne žydiškų gyventojų net apie 43-is šeimomis staigus sumažėjimas po 1831 m. sukilimo ar ne gali tai būt susiję su jonaviečių ištrėmimu? Negi, tikrai, nebuvo mieste gyventojų, kurie nebūtų dalyvavę sukilime? Ar ne gali būti, kad iki 1833 m. statistikos skaičiavimų iš Rusijos gilumų dar nespėjo atkelti į ištremtųjų vietas, arba ne Jonavos mieste Rusijos kaimų gyventojai Jonavos rajone apsigyveno? Kokiais šaltiniais vadovaudamasi Jonavos biblioteka mini apie 1831 m. trėmimus ir atitrėmimus? KODĖL DABAR PERSONALIAI NEGALIMA PATYRINĖTI, KOKIOS IR KUR ŠEIMOS BUVO IŠTREMTOS IR IŠ KUR BEI KADA STAČIATIKIAI ČIA ATKELTI NE SAVO NORU? Ką gali apie tai mokslininkai tuos periodus studijuojantys pasakyti?

Juk, jei Jonavoje buvo sukilimo štabas, tai gyventojai, matyt, rėmė sukilėlius, matyt, karininkai nakvojo Jonavos miestiečių šeimose, matyt, už tai po sukilimo užgniaužimo Jonavos gyventojų apie 43 šeimas – sukilimo rėmėjus Rusijos valdžia ištrėmė.

11. faktas: M.K. Oginskio jubiliejaus dėka Jonava pasauliui tampa žinomesnė

Pradėkime nuo 1794 m. sukilimo, kur autorė nepaminėjo, kad jubiliatas Mykolas Kleopas Oginskis savo sukilimo vado misiją užbaigia, būtent, Jonavoje. Apie tai žino visas pasaulis, kuris dabar plačiai skaito šio politiko-diplomato ir kompozitoriaus Atsiminimų I-ąjį tomą. Tas I-asis tomas, kaip tik ir užsibaigia epizodu Jonavoje. Todėl po UNESCO dėmesio šiai istorinei įžymybei, bus žinomesnė pasauliui ir Jonava. Jei autorė nesusiorientavo šiame svarbiame momente, tai M.K. Oginskio vyresnės dukros Amelijos vyras Karolis Teofilis Zaluskis, kuris dr. Giedrės Milerytės-Japertienės paminėtas tokiu sakiniu „1831 m. balandžio 25 dieną Jonavą pasiekė ir K. Zabulskio kariai, kurie nuo Skarulių pusės persikėlė per Nerį ir nužygiavo toliau Žemaitijos link. ...“ yra klaidingas ne tik iškraipant žymaus karvedžio pavardę, bet geografiškai klaidinant skaitytojus, nes senovėje Žemaitija skaitėsi, kas už Nevėžio. Tai žino ir pradinių klasių mokiniai. Bet, kas autorei nuskaitė iš F.Sliesoriūno knygutės apie šio pagrindinio sukilimo vado junginių detaliai išdėstytą judėjimo maršrutą ir sutrumpino, apibendrintai parašęs „Žemaitija“, tai ... Kokios žinios geografijoje, kai junginio judėjimo maršrutas tuoj už Jonavos Žeimiai, o po to Šėta, Ramygala, ir Upytė? Kur čia perėjimas per Nevėžį „į Žemaitiją“? Juk Upytė Aukštaitijos krante, kurios maršalka ir karo vadu tapo K. Zaluskis. Tik Krekenava ant kito Nevėžio kranto yra, bet šio karvedžio kariai, kurie buvo Krekenavoje, galėjo per upę ir nesikelti ir šiapus Aukštaitijos krante stovėti. Aukštaitijoje daugiausiai veikusi K.T. Zaluskio kariuomenė, ir buvo išformuota, nes joje pradėjo siausti cholera. Todėl, skaitytojas, žinantis šiek tiek mokiniams dėstomus apie Lietuvą žinias ir girdėjęs apie K. Zaluskio junginių veikimo arealą, tik galvą pakraipys, kas tas autorės paminėtas visai negirdėtas ir interneto google-je nerodomas kažkoks istoriografijoje visiškai nežinomas „K. Zabulskis“. Jei nebūtų žodžio „Žemaitija“, tai skaitytojas suprastų, kaip spausdinimo klaidą. Bet, kai nurodoma net Žemaitija, į kurią, neva, junginiai nuėjo, praėję, Jonavą, tai skaitytojui klaidą pastebėti, beveik, neįmanoma, jei specialiai nepradėsi tyrinėti, ką čia autorė prirašė.

Šį koliažą-diptiką GALIMA PASIDIDINTI

.....................................................................................................................................................................
-48-

12. faktas: Todėl privalu papildyti, kas nutylėta dėl Jonavos sąsajų su svarbiais pasauliniais įvykiais.

Įdėtas į Nepažinti gyvenimai knygą Stanislovo Poniatovskio portretas su nuostabiu paaiškinimu apie karaliaus auksinį medalį Jonavos gydytojui Berankai. Na, o aš keliu versiją, kad sosto atsisakęs karalius, kuris Gardine buvo dalinai įkalintas ir po Jekaterinos II-osios mirties jo sūnus Pavlas I-asis jį pasikviečia gyventi į Sankt Peterburgą, jam paskyręs Marmuro rūmus, jis, paskutinį sykį palikdamas savo sugriautą valstybę, keliaudamas pro Kauną, galėjo pravažiuoti pro Jonavą. Aišku, ši tikimybė maža, nes jis važiavo per Šiaulius į Mintaują, ir, greičiausiai, Nerį įveikti Vilijampolės tiltu, matyt, buvo geriau, nei keltu Jonavoje? Nors kur buvo patogesnis kelias į Šiaulius, reiktų dar pasiaiškinti. Kelionę smulkiai išnagrinėjęs yra humanitarinių mokslų daktaras Dominykas Burba. Aiškinimasis padės geriau ištirti tiesesnio iš Sankt Peterburgo per Jonavą kelio formavimosi istoriją. O, karaliaus pravažiavimas, kad ir pro Kauną, tai, irgi, reikšmingas Jonavos kraštui, prigludusiam prie Kauno.

Jaudina 1831 m. sukilimo Jonavoje nepaminėti svarbūs aspektai, kaip pro Jonavą praėjusio du kartus čia minėto K.Zaluskio demokratines vadovavimo stilius. Apie jas F.Sliesoriūnas rašė, kai K.Zaluskis, būdamas Upytės (Panevėžio) apskrities maršalka, buvo išrinktu dar ir „vyriausiu apskrities sukilėlių kariuomenės vadu; į jo rankas pateko ne tik civilinė, bet ir karinė valdžia. Bet visi apskrities administraciniai (municipaliniai) veiksmai turėjo būt tvirtinami K.Zaluskio, tačiau jis nieko nevykdė be vyriausiojo komiteto nutarimo. „Upytės pavieto pilietis“ savo atsiminimuose rašo, kad į komitetą galėjo būt išrinktas kiekvienas gyventojas, nežiūrint jo religijos ir turtinę padėtį.“

Mažai žinomos - sovietinėje istorijoje buvo, lyg, ir nuslėptos dar vieno Jonavoje ir Žeimiuose buvusio 1831 m. sukilimo vado, brigados generolo Antano Gelgaudo traukimosi iš Lietuvos detalės ir dėl to perėjimo į Prūsiją pasienyje įvykęs sąmyšis. Juo metu sukilėlių kapitonas Steponas Skulskis netoli Gargždų Šniaukštuose 1831 m. liepos 13 d. generolą nušauna. Jo bendražygiai jį palaidoja Klaipėdos rajono Dovilių valsčiaus Kisinų kapinaitėse. Apmaudus istorinis akibrokštas buvo per šio sukilimo susidorojimą ir prie Varšuvos su Čarstoriskytėmis, kai savo senelę ir mamą Rusijai tarnaujantis sukilimo malšintojas išveja iš prabangių garsiųjų didikų rūmų ir su artilerija sugriauna tuos rūmus. Apie tai kitą kartą papasakosiu – prašome vėliau ateiti.

Šį diptikią GALIMA PASIDIDINTI

O dabar yra svarbesnė tema:

................................................................................................................................................................................................
-49-

13. faktas: Biržai ir jų Gulbinų kaimo bendruomenė jubiliejaus išvakarėse, gali didžiuotis, atstatę Mykolo Kleopo Oginskio dukros ir jos vyro – Lietuvos patrioto atrastų namų griuvėsius - nueikite pagal šią nuorodą - pamatysite tuos griuvėsius

GALITE ŠĮ PAVEIKSLĄ PASIDIDINTI

Apie šį dvarą pirmasis ir pagrindinis mūsų knygnešys Jurgis Bielinis rašė:

„Apie 1832 metus Gulbinų dvaras buvęs po Zaluskio valdžia, kuri iszdalino vietiniams gyventojams, o palivarką (...) atidavė Jakovlevui“.
(kalba netaisyta)

Žinoma, kad tame dvare gyveno už K.T. Zaluskio ištekėjusi ir dabar čia KAIRĖJE matoma dailininko Fransua Ksavje paveiksle pieštą 5-ių metukų amžiaus nutapytą Ameliją Oginskytę ( 1808-1858), kuri nuo mažų dienų turėjo polinkį menui – piešimui, poezijai, muzikai, šokiams – ir kalboms (mokėjo anglų, italų, lenkiškų, lietuvių, lotynų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas). Tikėtina, kad lietuvių kalbą buvo išmokusi iš auklės ir iš tėvo, kuris taip pat šiek tiek mokėjo lietuviškai. Jaunystėje pati pradėjo muzikuoti, rinkti partitūras ir kurti.Ameliją ir jos sesę Emą skambinti pianinu mokė italas Giuseppe Paliani.

Žinoma, kad 1822 m. Amelija Oginskaitė jau buvo parašiusi polonezą C-minor duetui pianinu, dedikuotą seseriai Emai. Yra išlikę du žinomi Amelijos sukurti romansai (,,Mon ame aujourd’hui“ ir „J’aime la nuit“), kurie savo stiliumi yra labai artimi jos tėvo stiliui. Amelija taip pat kūrė polonezus, mazurkas, trumpas daineles. Jos autorystei priskiriamas ir valsų ciklas „Les Echos d’Iwonicz“ bei viena polka. Ji su seserimi Ema perdirbo savo tėvo M. K. Oginskio „Maršą-ekspromtą“. Dalis muzikinio A. Oginskaitės paveldo buvo anonimiškai išspausdinta Vienoje ir skirta 1846 m. vargšų labdaros koncertui.Amelija taip pat rašė proginius eilėraščius, tapė.

Amelija ištekėjo 1826 m. gegužės 11 d. už turtingo Gulbinų (Biržų r.) dvarininko grafo Karolio Teofilio Zaluskio (1794–1845). Iškilmės vyko, santuoka buvo įregistruota Vilniaus karmelitų bažnyčioje. Oginskiai jau ir anksčiau giminiavosi su Zaluskiais, nes Trakų vaivada kunigaikštis Tadeušas Pranciškus Oginskis (1712–1783) pirmą kartą buvo vedęs Izabelę Radvilaitę, o antrą kartą – Kristupo Tiškevičiaus našlę Jadvygą Zaluskytę.

Po santuokos A. ir K. T. Zaluskiai apsigyveno Gulbinų dvare (Manau, kad straipsnyje "Amelija Oginskaitė-Zaluska (1803–1858)" /http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Amelija_Oginskaite.htm/, matyt, rašoma klaidingai, kad, neva, "dabar jo teritorija priklauso Pavevėžio rajono savivaldybei, nes joje tokio kaimo internetas nerodo.). Ten gimė ir du pirmieji A. ir T. Zaluskių vaikai – Mykolas Zaluskis (1827–1893) bei Marija Eugenija Sofija Zaluskytė (1829–1910). Iš viso Amelija pagimdė 11 vaikų. Du iš jų – Teofilis (1828–1829) bei Juozapas (1832–1834) mirė kūdikystėje. A. ir T. Zaluskių šeimoje dar augo ir trys dukros – Ema (1831–1912), Ida (1841–1916) bei Pranciška (1843–1924) ir keturi sūnūs – Karolis (1834–1919), Irenėjus (1835–1868), Stanislovas (1838–1904), Ivas (1840–1881).

Grafas K. T. Zaluskis dalyvavo 1831 m. sukilime – kovojo prieš Rusijos valdžią, būrė sukilėlius Panevėžio apylinkėse, savo dvare paskelbė 1831 m. sukilimo manifestą, Pnevėžio miesto turgaus aikštėje viešai sudegino caro Nikolajaus I amnestijos dokumentą. Rašytiniuose šaltiniuose yra nurodoma, kad A. Oginskaitė_Zaluska sukilimo metu slaugydavo tiek sukilėlius, tiek ir priešus ir visiems jiems būdavo maloni. Caro valdžia apie tai sužinojo. Vengdami represijų, Zaluskiai persikėlė gyventi į Klaipėdą (Mėmelį), kuri tada priklausė Prūsijos karalystei. Gulbinų dvarą ir visas Zaluskiams priklausiusias žemes Rusijos valdžia sekvestravo.

1837 m. K. T. Zaluskis paveldėjo dvarą Ivoničių kurorte (Galicijoje, tuo metu priklausiusi Austrijai, dabar čia – pietryčių Lenkijos teritorija). Čia, Karpatų kalnuose, Amelija padėjo savo vyrui įsteigti vandens sveikatingumo centrą. Jame pagal Amelijos projektus buvo pastatyti pirmieji pastatai. Amelija vadovavo šaltinio restauravimo darbams. Ant šio šaltinio buvo pastatyta klasicistinio stiliaus pastogė aštuoniomis kolonomis, kuris šį miestelį puošia iki šiol ir yra vienas vertingiausių paminklų šioje gyvenvietėje. Jos rūpesčiu miestelyje buvo nutiesti keliai, šaligatviai, pastatytas originalus medinis tiltas per upelį, pradėjo veikti parduotuvės, o parke buvo pastatytas saulės laikrodis. Kai 1847 m. prasidėjo vidurių šiltinės epidemija, ji organizavo pagalbą šia liga užsikrėtusiems miestelio gyventojams.

Zaluskių dvaras Ivoničiuose ilgą laiką Lenkijoje garsėjo kaip kultūros centras ir traukė kūrėjus. Čia gyvendama Amelija ir toliau kūrė muziką. Ji buvo ir dvare vykusių kultūros žmonių suėjimų siela, ju metu skambindavo pianinu.

Amelijos atminimas Ivoničiuose puoselėjamas iki šiol. Jos vardu yra pavadintas mineralinis šaltinis, sanatorija, miestelio parapinėje bažnyčioje kabo jai skirta memorialinė lenta.

Amelijos vyras K. T. Zaluskis mirė 1845 metais. Po vyro mirties Amelija apsirgo. Tada ji įsikūrė Italijos pietuose esančioje didžiausioje Partenopėjos salyno saloje Iščioje. Ten ji 1858 m. rugsėjo 5 d. ir mirė. Tą akimirką kartu su ja buvo jos mylimiausias sūnus Karolis Bernardas Zaluskis. Amelija palaidota Iščios saloje.

Meilę muzikai Amelija įskiepijo ir visiems devyniems savo vaikams, kuriuos pati muzikos ir išmokė.

Dukrą Emą Zaluską muzikos vėliau mokė pats Frederikas Šopenas ir Karolis Mikelis. Ji tapo garsia pianiste. Karolis Bernardas buvo kompozitoriaus Ferenso Listo draugas, buvo pianistas bei kompozitorius, domėjosi Rytų kultūra bei kalbomis. Tuo pat metu jis garsėjo kaip diplomatas (buvo austrų ambasadorius, atašė ir specialusis pasiuntinys Egipte, Japonijoje, Prūsijoje, Kinijoje Švedijoje, Turkijoje, Persijoje, Siame).

Didžiojoje Britanijoje dabar gyvenantis kompozitorius ir visuomenės veikėjas Ivo Zaluskis – Amelijos ir Karolio Teofilio Zaluskių provaikaitis. Jis paskutiniais metais kelis kartus lankėsi Lietuvoje, dalyvavo Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus rengiamuose „Polonezų kelio“ koncertuose, Plungėje vykstančiuose Mykolo Oginskio tarptautiniuose muzikos festivaliuose, daugelyje kitų kultūrinių renginių, juose grojo savo proprosenelio Mykolo Kleopo Oginskio kūrinius.

Pagal menotyrinkę Danutę Mukienę

..........................................................................................................................................................................................
-50-

Nei kiek nėra mažiau reikšmingas Biržų kraštui ir pati Karolio Teofilio Zaluskio asmenybės svarba, ne tik per čia mano aukščiau pastebėtą labai reiikšmingą gimimą 1794 m. sukilimo išsižiebimo išvakarėse, kurio gaisro vienu iš kaltininku kaltini, pagal M.K. Oginskį jo įtėvis, bet, kad jis pats taponesėkmingo Vilniaus vadavimo organizatoriumi per prarastą mūsų sostinę aukščiau minėto generolo galimo neveiklumo, su katruo Mykolas Kleopas buvo susitikęs Jonavoje. Tai, būte, Jonava tapo tuo pačiu tašku, nuo kuriuo buvo bandyta atsiimti Vilnių. Todėl Biržus su Jonava ąlytyje laikau šiame savo įžvalgos tyrime.

Todėl biržiečiams priminu, kas žinoma apie šį politiką ir pastarojo sukilimo karvedį:
Pirmiausiai, Petras Juknevičius K.T. Zaluskį mini kaip Upytės apskrities bajorų vadovą (per googlę, kam įdomu - pasiskaitys), juo tapęs, kai Gulbinuose apsigyveno 1826 m., o po to tapo sukilėlių vadu.

Svarbiausia, sovietinė "istorija", mums iš atminties ištrynė Gulbinųkaimotikrą istoriją, kurią galima aptikti tik Bostone išlistos Kviklio "Mūsū Lietuva" II-ame tome psl. 716. Jame rašoma:

GULBINAI. 11 km į pietvakarius nuo Biržų yra Gulbinų dvaras, o 1 km atstumu į šiaurės vakarus nuo jo yra Gulbinų kaimas, vadinamas Gulbinėnais." Manau, kad JAV gyvenę šios enciklopedijos surašytojai dalinai sumaišė ir todėl daug kas šį dvarą laiką esantį Gulbinrnuose.Toliau rašoma:

"Po 1831 m., suskakdžius Žadeikių valsčių, rusai čia pat buvo įsteigę valsčiaus centrą..." Po to tekste aiškiai matosi, kad aprašomas Gulbinėnų dvaro parkas ir aprašinėja kedrines pušis, kurių stambiausia yra 15 aukščio, vakarinės tujos, sidabriniai kėniai, didžiausios liepos, glaustašakiai ąžuolai, retų Lietuvoje kapotlapių baltalksnių, kurie išauga iki 7 m aukščio ir želdosi patys savaime. Po to paminima, kad Gulbinėnuose gimė žurnalistas kun. Jonas Petrėnas, kelių knygų autorius.

Galima papildyti, kad 1976 m. įrengti Hidrotechniniai įrenginiai ant Ringužės upės ir jiems, yra informacija, kad reikalingas kap. remontas pagal įsakymą A-150 Biržų r. sav. adm. Gulnių užtvankos apžiūrai.2013-022-19 . Gulbinų tvenkinio plotas 19,1 ha, vidutinis gylis 2,2 m, tūris 424 tūks. kūb. m, užttvankos ilgis 850 m, aukštis 4,7 m, keteros altitūdė 49,0 m, keteros iškilimas virš NPL 1,5 m, slėgio aukštis 305 m, skaičiuojamasis debitas 11 m kūb. m/ sek. Yra Upytės idrologinis draustinis. Jo steigimo tikslas išsauguoti natūralų Upytės žemupį. Yra Europos ekologinis

Taigi, kadangi dėl dvaro nieko neaišku, todėl šio rebuso išpainiojimui, teikiu tyrimą atliktą pagal -

PAGAL M.K. OGINSKIO POMĖGĮ TOPOGRAFIJAI JO EPOCHOS SENŲ TOPOGRAFINIŲ ŽEMĖLAPIŲ, GAUTŲ IŠ Biržų muziejaus direktoriaus pavaduotojos Editos Landsbergienės pagalbos - josatsiųstos IR PALYDOVINIŲ NUOTRAUKŲ dėka ĮRODYMAS BUVUSIŲ Gulbinų DVARO VIETAI NUSTATYTI.

Rusiškas išdidintas apie 1860-70 m.m,

Atkreipkite dėmesį – PIETRYČIAU Gulbinų yra Z.Jonava! (matomai, „Zapadnoe“)

PASIDIDINKITE

2. Rusiškame dar labiau išdidintas- jame "Господарский двор" parausvinau. Netoliese dar vieni Gulbinai. Labai įdomiai reljefas brūkšniuojant žymimas (nežinau šio metodo pavadinimo - jis, manau, turėtų turėti pavadinimą)

PASIDIDINKITE

3. Dar labiau Rusiškas išdidintas, kad galima būtų atsekti dvaro pastatų išdėstymą.

PASIDIDINKITE

4. O čia vėlesnio laikmečio lenkiškas-vokiškas, matyt. Raudonai pašymėjau visus polivarkus, matyt, išdalintus. Geltonai pažymėjau Gulbinus ir Gulbinėnus, kuriuose yra dvaro rūmai, ir gyventojai maišo tuos dvarus.

PASIDIDINKITE

5. Šiame žemėlapyje reljefas išpieštas tobuliau -horizontalėmis. Folivarkus PARAUSVINAU. Tik nežinau kuo skiriasi "Ww" ir "Vw" ? ? ? Būtų gerai, kad kas paaiškintų.	PASIDIDINKITE
6.Artimiausi polivarkai ir prašyčiau atkreipti dėmesį į apačioje Dauciškių gatvinį kaimą (jis nukirptas - ne visas pavaizduotas.)	pasididinkite
7. Ypatingai išdidintas, kad dvaro pastatus atsekti. Šiame lenk-vok. žemėlapyje ežeriukas-tvenkinukas didesnis, atrodo, nei rusiškame. Matyt, vėliau, geresnį malūną pastatė. Na, o dadar, (tuoj parodysiu)	Pasididinti-parsisiųsti
8. O, čia DABARTINIS VAIZDAS Gulbinų kaimo ir ežero ir dėl 1976 m. naujojo; žymiai aukščiau pakelto tvenkinio, matome užlietas žemėlapyje nurodytas pievas. .	GALIMA PASIDIDINTI. Kad nuotrauka būtų tiksli, faile nurodau mastelinės linijuotės - geltonos linijos ilgį ir josios kampą (azimutą -jis visur bus tikslus). Čia iš 1,91 km aukščio fotografuota, geltona linija yra 999,50 m ilgio bei 359,94-laipsnių azimuto . Atkreipkite dėmesį, kad kaimas Paringužiai "ATSIKRAUSTĖ" Į DVARAVIETĘ, arba dvaravietė pervadinta į šalia esamo kaimo pavadinimą.

.................................................................................................................................................................
-51-

9. O čia iš 9,04 km aukščio fotografuota. Prie dvaro KITO RAJONO - Pasvalio žemės iškyšulys įsiterpęs ir Daučkėnų kaimas (pavadinimas šiek tiek pakito) ir jis persikėlė į kitą upės (Upytės - simbolinis upelio pavadinimas) Čia fotografuota iš 9,04 km aukščio. Geltona linija yra 997,27-m ilgio ir 360,00 laipsnių azimuto	Paisdidinti-parsisųsti
10. Čia iš žymiai žemiau - iš 621 m. aukščio nuotrauka (aukščiai visuose failuose irgi nurodyti). Kaip visur įprasta, ĮVAŽIAVIMAS Į DVARĄ MEDŽIAIS APSODINTAS. - kitur laukuose medžių nėra. Įdomu, kokio amžiaus tie medžiai? Palei upę dvaro vietoje ir dabar sodybos yra. Nuo įvažiavimo į dešinę palei ežerą, kai keliukas kairėn užsisuka į rytus, tuoj poposūkio matosi, lyg koks apleistas vienkiemis be gyvybės ženklų. Pabandykime nusileisti. žemyn. Kas buvo lenkiškai-vokiškame žemėlapyje brūkšniuojama Upytės upelio dešiniojo kranto kvadratiniame plote, dabar galima tik spėlioti. Gal kokie buvo ūkiniai pastatai ir jie nebuvo generalizuojami, kaipatskiri pastatai?
111. Bet siūlau Iš dar žemiau - iš 393 m. aukščio apžvelgti palei Upytės upelį - buvusį polivarką ir įžiūrėti, ar nesimato dar čia ko nors panašaus į dvarą tam, kad geriau įžiūrėti dvaro likučius Geltona linija 300,03 m ilgio ir 360,00 laipsnio i	Siūlau atsiversti padidintą - raiškesnį vaizdą.
12. O čia iš tokio pat 393 m. aukščio iki rytinės paežerės dalies ir Ringužė upokšnio įtekėjimas į tvenkinį. Link ežero keliukas į aklavietę, matyt, kokia nors poilsio aikštelė prie ežero. Tik prie posūkio minėto matosi kažkas panašaus, lyg, įkokį į vienkiemį. O ar vienkiemis gyvenamas? Toks įspūdis, kad čia turėtų būti DVARO GRIUVĖSIAI ??? Ar neklystų? Kur dar gali jie būti?	Vėl siūlau raiškesnį pasididinant
Nusileidus iš dar žemiau - iš 159 m aukščio (geltona linija 75,04 m ilgio ir 0,04 laipsnio azimutas)), akivaizdu, kad čia, lyg, ne gyvenama, čia, panšiau į griūvėsius. Jų forma lyg L, ar, net U raidės pavidalo; kitą-dešinės pusės nuo mūsų, lyg, griūvėsių dalį uždengia medis.

.................................................................................................................................................................
-52-

Dėl šių dvaro likučių kalbėjausisi su šio Gulbinų kaimo bendruomenės pirmininku Vytautu PranuTaura, kuriam pasiunčiau čias nuotraukas, ir, kuris patvirtino, kad, būtent, čia šioje paskutinėje nuotraukoje ir yra šie rūmai, matyt, prie kurių fotografavosi prieš 8 metus rašytojas, kompozitorius ir pianistas iš Londono Ivo Zaluskis. Primenu, jam vardas "Ivo" yra duotas nuo Karpatų kalnų kurorto Ivoničių, kurį puoselėjo Zaluskiai ir, ypač, Amelija Zaluska-Oginskytė, kaip tik išvykusi iš šio dabar iš viršaus matomo Gulbinų dvaro vietos. Todėl ši dvaro vieta turėtų turėti estafetės simbolį garsiajam Karpatų kalnų kurortui Ivoničiams, kuriame, ypač, Amelijos Oginskytės vardas saugomas to kurorto gyventojų atminime iki dabar.

PARSISIŲSTI-PASIDIDINTI raiškesnį vaidą

Iviničių Zdroj kurorte ant Belkotka upelio atminimo lenta, skirta grafui Karoliui Zaluskiui, kaip šio Ivoničių kurorto steigėjui

-53-

14. faktas: Pabaigos žodžiui ne pabaigos akcentas ir autoriaus mintys į ateitį

Prašau ateiti kiek vėleliau – ši ir sekanti tema dar ruošiama

Žeimių dvarą prisiminus Nepriklausomybės pradžioje, kai Moksleivių namų ir V-os vidurinės (Vareikio progimnazijos) moksleiviai dviračiais aplankė Žeimių dvarą, nuo kurio pagal padavimą, baudžiauninkai plytas rankomis pernešė iš čia iki Jonavos jos bažnyčios statybai. Čia vėliau po šio dvaro apylinkes teko Orientavimosi sporto varžybas rengti. Šalia buvo ir kitas dvaras, kurį paveldėjo šių eilučių autoriaus LVKKI (dabar Sporto universiteto) Mokslinio komunizmo katedros Politinės ekonomijos dėstytoja Sofija JUNKIENĖ, kuri buvo kilusi iš garsių bajorų giminės ir kuri daktarinę disertaciją gynėsi Maskvoje - doktorontūros (aspirantūros) kolegos buvo garsieji Chaz-Bulatovas (jį Jelcinas patrankomis apšaudė), o taip pat Jevlinskis ir Gaidaras (garsių sovietinių rašytojų anūkas bei sūnus). Ir vėliau teko šiame dvare lankytis - klausytis šeimininko NAUJĄ POŽIŪRĮ į aplinką minčių