dėl J. Krikštaponio teisingai informacijai gauti
išsiųsta 2024-08-16  08:02 P.S: ši diena, kai prieš 42 metus Tarptautinėje apklausoje, vykusioje Vilniuje  ^„J. Krikštaponio pats didžiausias kaltintojas^“ Marius Kačiulis pripažino, kad jis klydo, ir pareiškė, kad pakeitus bataliono kuopos vadus, juo buvo „^Ne Krištaponis, o Reikalas^“
 

    LR Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen,  LRT Generalinei direktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei,  LRT Tarybos pirmininkui Eugenijui Valatkai, LR Seimo Žmogaus teisių komitetui, Lietuvos istorijos instituto direktoriui Aurimui Švedui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriui dr. Arūnui Bubniui, Ukmergės rajono savivaldybės merui Dariui Varnui,  Lietuvos Žydų bendruomenės pirmininkei Fainai Kukliansky, LRT Tyrimų skyriui ir jos vadovei Indrei Makaraitytei, Interneto departamento vadovui Ričardui Baltaduoniui, Portalo LRT.lt vyr. redaktoriui Mindaugui Jackevičiui, Lietuvos Žmogaus teisių koordinacinio centro pirmininkui Vytautui Budnikui, ...

buvusio Sąjūdžio tarybos nario Jonavoje, 
dabar 3 metus tiriančio Juozo Krikštaponio
veiklos aspektus ir beveik baigusio tirti
Vytenio Aleksandraičio

SIŪLYMAS

apie J. Krikštaponį informacijai naudotis internetu ir archyvinių dokumentų VISUMA,
o ne iškirtinai atrinktais ... 

 

        Jau ne  vieną kartą LRT buvau informavęs, kad ji nuolat  labiausiai iš visų žiniasklaidos priemonių šmeižia mūsų valstybės Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos sūnėną Juozą Krikštaponį, nežiūrint to, kad aš buvau informavęs apie skandalingai kitokius archyvuose duomenis, neigiančius apie pastarojo „Baltarusijoje“ buvimą, taip, kaip jis buvo atlikęs prieš nacizmą savotišką protestą ir už tai buvo kalinamas Kauno kalėjime. Kad jis buvo nacių kalinamas, fiksavo tą  faktą ne tik kraštotyrininkai Atsiminimuose Išėjusiųjų iš Šio Pasaulio ir tai buvo rašoma žiniasklaidoje, bet ir yra tai pabrėžta  viename NKVD dokumente, kuris nurodytas Vikipedijoje, bei pasaulio lietuvių „Wikiwand“-o Enciklopedijoje.

        Todėl labai gaila, kad LTR tyrimų skyrius, skelbęs net „Lietuvoje J. Krikštaponį žudynes vykdžiusį“ (apie tai mano studijoje čia gale pateiktoje), panašu, kaip ir „nežino?“, jog yra jau internetas ir pagal GOOGLĘ galima atrasti kitokias žinias, ir yra dar tokia logika. Pagal ją turėtų iškilti klausimas:

      - Kaip gali derintis asmens nukentėjimas nuo nacių, būti jų kalinamu, ir tuo pačiu tiems patiems „naciams dirbti“?

        Ar ne galima buvo pagal internetą Tyrimų skyriui per GOOGLĘ susirasti liudininkų užfiksuotą pasakojimą, kad Juozas SLAPSTĖSI NUO VOKIEČIŲ ir pagal pasakojimo detales įtarti, kad Juozas GESTAP-ui įkliuvo tik okupacijos pradžioje? Kad tai išsiaiškinti, ar ne galima mokyklinį istorijos vadovėlį atsiversti ir pasiaiškinti, kada vienoje kameroje su Juozu galėjo būti kalinami ir komunistai? Ar ne galima sveiku protu pagalvoti, kodėl nukentėjusiam nuo nacių, sėdėjusiam jųjų kalėjime, ir, iš to kalėjimo išėjusiam, reikėjo dar slapstytis nuo vokiečių? Pagalvojus, negi tai ne aišku, jog  slapstytis reikėjo tik dėl to, kad jam nereikėtų grįžti į batalioną? Dėl ko kito reiktų nuo vokiečių slapstytis, jei pačių vokiečių buvo išleistas iš kalėjimo?

        Todėl Tyrimų skyriui ar ne galima buvo nueiti  į tą patį Ypatingąjį archyvą, kuris jau KGB nepriklauso, ir pasiaiškinti? Juk jau visi beveik dokumentai skaitmenizuoti ir į mikrofilmus sudėti – jų nagrinėjimo našumas dabar labai didelis.  Juolab, dabar su naujais telefonais ar ne galima prisifotografuoti didžiausią dokumentų kiekį, kurių nebūtina archyvo skaitykloje skaityti, o galima ir namuose, ar Tyrimų skyriuje nagrinėtis?

        Taigi, iš visų dokumentų VISUMOS (perskaičius ne vieną dešimtį, ar net per šimtą liudininkų kraupių pasakojimų), negi negalima suprasti, kad A. Impulevičiaus batalionas buvo išnaudojamas negeriems dalykams tik todėl, kad jame nebuvo J. Krikštaponio?

        Juk nebuvo gerai teisę išmanančio, VDU Teisės fakulteto III-čio kurso klausytojo ir vokiečių kalbą mokančio J. Krikštaponio, ką istorikai irgi nuslėpė tą jo teisinį išprusimą.

      Taip, kad vietoje Juozo Krikštaponio, jo kuopai kiekvienoms žudynėms buvo naudojami vadovauti skirtingi karininkai, net ir iš kitų kuopų ir pati jo kuopa buvo labiausiai naudojama baudžiamosioms operacijoms! Negi tai „negalima pamatyti“, paskaičius visus dokumentus?

        Toliau skaitant visus ne tik Tardymo ir Apklausų protokolus, kurie sovietmetyje buvo iškraipyti – tikram vaizdui susidaryti būtina ir į STENOGRAMAS, pasinerti, kurias istorikai irgi, atrodo, ignoravo.

        O vienoje stenogramoje kaip tik ir pasimatė pats didžiausias užsakytas melagis, kuris iš kitų dokumentų nustatytas, jog du kartus buvo teistas už komunistinę veiklą; prieš A. Smetonos rėžimą buvo kovojęs, sovietinė okupacija jį išlaisvino ir jos Raudonosios armijos bazių statyboje padirbėjo,  o po to, kad vokiečių nebūtų sušaudytu, užsimaskavo A. Impulevičiaus batalione. O po to už sovietus iki Berlyno buvo nuėjęs, o dar po to ir iš lagerio anksčiau išleistas, kaip turintis nusižengimų, akivaizdžiai, informatoriumi greičiausiai tarnavęs, ir išleistas, kad „liudytoju“ būtų bylose. Tai buvo toks Marius Kačiulis, kuris pritauškė apie „Krištaponį ...“, o 1982-08-16 Tarptautinėje apklausoje Vilniuje, prisipažino klydęs ir pasitaisė, kad jo parodymuose turi būti „Ne Krištaponis, o Reikalas“.  Pastarąjį ir KGB tyrėjai nustatė kaip kuopos vadą Baltarusijoje, kuris savo pareigas perdavinėdavo ir J. Krikštaponio pavaduotojui Vladui Tamošiūnui, kurį liudininkai labiausiai liudijo ir istorikai tų liudijimų nėra matę, nors jų pilna. (Visi įrodymai 225-ių dokumentų paveikslėliais  žemiau nurodytoje mano studijoje.)

       Iš viso to, galima išvadą daryti, jog tardymuose buvo padaryta žmogiška klaida, dviem „liudininkams“, supainiojus dviejų panašių kuopos vadų pavardes, ir minėtam Mariui Kačiuliui tai pripažinus.

        Juolab, jis apie Rudensko žudynes „liudijo“, net ten nebuvęs, nes iš kitų protokolų aišku, kad jis vyko antruoju reisu po 8 dienų ir Minske buvo jau po tų įvykdytų žudynių. Juo labiau, jis baustas buvo už kitas žudynes, kuriose taip pat „nebuvo“ ir „jokiose jis žudynėse nebuvo“ – taip teigė jis 1961-09-05 tardyme, atliktame Mordovijos Javas lageryje. O jau nuo 1980-tųjų M. Kačiulis „liudininku“ tapo, vietoje, to, kad būtų baudžiamas už neteisingus parodymus!

        Tai kokią „teisę“ turėjo istorikai (konkrečiai Alfredas Rukšėnas) vadovautis tokio „liudininko“ teiginiais, nepatikrinus jo gausybės prieštaravimų?

        Juolab, kiti liudininkai, kaip Zigmas Salelionis, Juozas Vėsa ir žymus rezistentas – memuarų rašytojas, garsaus Valkų mūšio vienas iš vadovų Edvardas GUOGA  bei kiti J. KRIKŠTAPONĮ NURODĖ TIK Kaune BUVUSĮ. Juolab, net NKVD ir KGB minėti dokumentai neigia „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimą – 1955 m. Pabaltijo karinės prokuratūros buvo nustatyta, kad J. Krikštaponis BUVO NAMUOSE po dezertyravimo iš Raudonosios armijos iki 1943 m. įstojimo į Vietinę rinktinę, o 1946 m. NKVD tardymo protokole buvusi Juozo žmona Kunigunda Sliesoraitytėpaminėjo, jog sužinojo apie tai, kad jos vyras „bėgo iš vokiečių armijos ir slapstėsi Ukmergės rajone“. Tai 3-4 istoriniai šaltiniai apie J. Krikštaponio slapstymąsi nuo vokiečių minintys.

        Ir, aplamai, pagal kokią „teisę“ visokioms organizacijoms ir Lietuvos Žydų bendruomenei rašinėjamos „pažymos“, kai jos L. R. Generalinės prokuratūros;   raštu 2015-01-22 Nr. 17.2-829buvo atmestos, kaip nesant objektyvių duomenų?  Atmetė teisininkai, nors tada jie nežinojo, kad J. Krikštaponis buvo ir nuo nacių nukentėjęs. Ir, iš vis, kokie gali būti „objektyvūs duomenys“, kai „liudininkai“ gali pavardes painioti? Kokių dar reikia įrodymų, kad „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti negalėjo?        

         Todėl, kai dar atlikinėjau tyrimus, kai ką apie tai jau buvau informavęs LRT vadovybę -  2023-03-16 16:28 rašiau prašymą nustoti šmeižti Lietuvos Didvyrį Juozą Krikštaponį dėl to paties laidos vedėjo Mindaugo Jackevičiaus.

        Bet, jis ir vėl tik ką; 2024.08.13 21:08 pokalbyje su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen nuo 08:41 įrašo dalyje, kaip pokalbio vedantysis paklausė:

        „Ar nematote dvigubų standartų, kai bandoma pašalinti sovietinio paveldo ženklus, koloborantus ir su sovietiniu rėžimu kovojusius,  tačiau aktyviai ginami antisemitinių pažiūrų žmonės ar net prisidėję prie Holokausto, nes mums žinome tuo atveju, kad stovi paminklas ...(nesuprantamas žodis) žydšaudžiui Ukmergėje?“

     Į tą klausimą Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen atsakė:  „Aš ne kartą buvau pasisakiusi ir tai tikrai garbės nedaro.“

        Toks V. Čmilytės-Nielsen atsakymas į netikėtą klausimą lakoniškas, nes jai, kaip Seimo pirmininkei studiją apie tai, kad istorikams reikia atsiprašyti apšmeižto Pirmojo Lietuvos Prezidento artimųjų už jo sūnėno apšmeižimą, išsiunčiau šio jubiliato 150-mečio dieną, t. y.; rugpjūčio 10-tąją (tai buvo šeštadienis) ir Seimo kanceliarijoje tas mano laiškas užregistruotas  2024-08-12 Nr. G-2024-6815. Ir kanceliarija man pranešė, jog „Seimo Pirmininkė su kreipimusi susipažino ir perdavė Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai.“

         Ir nors šį Dienos temos laida vyko 2024.08.13 21:08, bet, jos įrašas galėjo būti, gal anksčiau atliktas iki susipažinimo su mano pateikta studija? Be to, pirmininkė, tikrai, be jokių svarstymų negalėjo komentuoti mano net 246 psl. apimties rašinio. Todėl apie GARBĖS NEDARANČIĄ situaciją yra teisinga ir iš kitos sampratos pusės, kai prieš sovietus gyvybę atidavęs Didvyris, dar net prieš nacizmą buvo protestavęs ir už tai kalėjęs Kauno kalėjime, o po jo, ir  NUO VOKIEČIŲ BESISLAPSTĘS, kad nereikėtų į batalioną sugrįžti, dabar „žydšaudžiu“  paverčiamas per archyvinių dokumentų analizės ignoravimą.