Pranešu, jog, vykstat karui Ukrainoje, dėl kurio Ukmergės savivaldybė nutraukė žadėtą konferencijų CIKLĄ J. Krikštaponio klausimu, mes-kraštotyrininkai žymiai daugiau ištyrėme archyvuose dokumentų, nei jų matė dviejų valstybinių įstaigų tik du istorikai, „tirdami“ J. Krikštaponio problemą.

             Todėl reikia AČIŪ Centrui sakyti už sąžiningą prisipažinimą 2025 m. Regioniniam administraciniam teismui, jog archyvai dar neištyrinėti.

            Galima konstatuoti, jog Ypatingojo (LYA) archyvo dokumentų visuma visiškai „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ nerodo, išskyrus 1,5 (pusantro) „liudininko“, kuris painiojo dviejų iškirtinai panašių kuopos karininkų pavardes, ir dviejų 1-osios bei 3-čiosios kuopos vadų-mirtininkų „parodymų“, kurie savo gyvybių gelbėjimo tikslu bandė nesėkmingai „pakišti Baltarusijon“ savo žuvusįjį kolegą. Tačiau toks jų bandymas jiems tik pakenkė, nes KGB žinojo jog Krikštaponio ten nebuvo.

4.              Kaip galima dar kartą „pasitikėti“ šio „liudininko“ „parodymais“, kai M. Kačiulis, pasakojantis apie žudynes Rudenske ir, neva, apie „Krištaponį Rudenske“, - aiškiai M. Kačiulis ne galėjo būti tame „Rudenske“, nes pagal 1980 m. apklausos protokolą; jis iš Kauno antruoju reisu išvyko į Minską po 5-ių dienų, ir atvykti  į Minską, pagal aritmetiką, turėjo spalio 10 d. Rudenske žudynių dieną vakare, o pagal 1982-08-16 Tarptautinės apklausos Vilniuje protokolą, jam išvykus net po 8-ių dienų, į Minską turėjo atvykti net 3 dienas po žudynių. O dar vėliau M. Kačiulis į Minską atvyko  pagal 1961-09-03 Javas lageryje tardymo protokolą, kuriame jis minėjo, jam atvykus, sovietinių partizanų pakarimo viešą egzekuciją vykusią, kuri istoriškai žinoma kaip spalio 26-toji d.. Dar svarbiau, jog pagal tą Javas lageryje tardymą M. Kačiulis jokiose žudynėse nebuvo ir jis „demaskavo?“ NKVD tardytojus, kurie „jam prirašė nebūtų dalykų?“.

5.               Negi A. Rukšėnui ir M. Pociui „ne aišku“, kad žudynėse nebuvęs apie tas žudynes „liudyti“ gali tik  KGB patikimas spec. „liudytojas“? Juk, M. Kačiulis 1982-08-16 Tarptautinei apklausai Vilniuje buvo ruošiamas per 1980 m. „parengtinę“ apklausą, kurioje jis paistė, čia minėtu komjaunuoliu, Rudenske, neva, „su J. Grigoniu nenorėjo žudyti“, kuriems, neva, „Krištaponis liepė pasitraukti“, kai pats J. Grigonis net visai nemini Rudensko, nes irgi, matyt, nebuvo Rudenske, kaip ir M. Kačiulis? Todėl, jau per 1982-08-16 Tarptautinę apklausą Vilniuje, kad nereikėtų raudonuoti prieš JAV teisininkus, matyt, prokurorai ar KGB-istai M. Kačiuliui uždraudžia J. Grigonio asmenybę minėti, ir tada, M, Kačiulis „to nenoro žudyti“ epizodą minį tik „su jaunu kariu“, bet pavardės jo nepamini.     6. Šokiruoja tai, kad 1948 m. minėtus žudomus „tarybinius piliečius“, tiksliau, Holokausto aukas M. Kačiulis keičia keičia į sovietams naudingesnius karo belaisvius, - tiksliau, į „politinių vadovų žudynes“, kurių tokių spalio mėnesyje taip vadinamoje „Miško stovykloje“ (prie  Masiukovščinos) būti negalėjo, nes visi politiniai vadovai (rus: „politruk“-ai) jau liepos mėn.viduryje buvo nužudyti  taip šalia vadinamos Filtracijos stovyklos prie Drozdų garsiosios NKVD poilsiavietės (dabar ten A. Lukašenka ilsisi) už  trakto 3 pav. parodytame vandentiekio griovyje, raudonomis rodyklytėmis parodytame, kuriame nužudyta 10-13 tūkst. aukų. (spalio mėnesį masiškai karo belaisviai buvo žudomi tik Minsko šiaurinėje dalyje pagal S. Rutkausko liudijimą) 7.              Akivaizdu, „pats“ M. Kačiulis sugalvoti keisti  žudomų žmonių kategorijas negalėjo 3 pav.: šios Drozdų karo belaisvių stovyklos teritorija iš lėktuvo nufotografuota 1944-05-28 kur menama stovyklos teritorija pažymėta raudonu ovalu, o nužudytų žmonių tranšėja pažymėta  rodyklytėmis. Susiorientavimo dėlei siūlytina Svislovičiaus upės vingius įsidėmėti ir dešinės apačioje dėmesį atkreipti į Minsko pakraštį, su Senąja Vilniaus ir Naująja Vilniaus gatvėmis, kurios buvo pavadintos Lietuvos 1940 m. okupacijos „garbei“. (P.S.: kai šių eilučių autorius yra keliavęs dviračiu po šią Gudijos šalį, daug bendravo su gudais, iš kurių paaiškėjo, jog daug gudų Vilnių laiko tikrąja-istorine Baltarusijos sostine - jos kultūros ir VAKARIETIŠKOS Šviesos nešėja.)  Galima PASIDIDINTI šią avionuotrauką. 8.              Dar didesnė M. Kačiulio misija buvo apsaugoti Sovietų Sąjungos didžiausią karinę paslaptį nuo NATO šalių JAV teisininkų Jurgio Juodžio byloje 1982 m. vasarą Vilniuje buvusių, nes vokiečių laikais Minske karo belaisvių  stovyklų vietose sovietmetyje ir net dabar yra slapčiausių tada raketinių ir aviacijos bei radiotechninių dalinių štabai buvusių Puškino kareivinių teritorijoje, o Miško stovykla buvo šių karinių pajėgų uždaras miestelis šeimoms ir šalia visos Sovietų Sąjungos „Disbat“-as prasikaltusiems kariams. Tuo labiau, minėtos Filtracijos stovyklos pašonėje, kurioje minėtas nužudytų žmonių griovys 300- m ilgio irgi įeina į labai slaptą radiotechnikos karinį dalinį, dėl kurio slaptumo aukos buvo ekshumuotos ir paskelbtas pats mažiausiai žinomas nužudytų žmonių memorialas tik visai ne seniai, gerokai po Sovietų Sąjungos sugriovimo. Apie visą tai labai detaliai su vaizdų gausa studija dar nebaigta. Taigi, DĖMESIUI NUKREIPTI NUO SOVIETINIŲ KARINIŲ PASLAPČIŲ, M. Kačiuliui KGB įteigia paistyti pasakas apie  karo belaisvių stovyklą, kur, neva, „politrukų žudynės“  vyko - tai „Kačino“ kaimelyje į vakarus nuo Masiukovščinos, kurioje tokios net nebuvo. Todėl Apklausoje JAV atstovai labai stebėjosi šiuo pavadinimu ir ne kartą perklausinėjo M. Kačiulio.              Ir kaip tik čia žemiau 3 a pav. PAGRINDINIS ĮRODYMAS, NEIGIANTIS „Krištaponį Baltarusijoje“, - TAI 2-osios kuopos PERSEKIOJIMO TIKSLU sudarytas KGB-istų Sąrašas, persekioti už nusikaltimus visą 2-ąją kuopą, kuri buvo naudojama nusikaltimams labiausiai, nes tikrojo jos kuopos vado, kaip J. Krikštaponio nebuvo ir todėl naciai tą jo buvusiąją 2-ąją kuopą labiausiai nusikaltimams naudojo, nes tikrojo vado nebuvo, kad savo karius apginti nuo jiems nemaloniausių žudymo darbų, kuriai net iki 7-ių kuopos vadų buvo, nuolat besikeitusių tik dviejų mėnesių laikotarpyje, ko normaliai kariniuose daliniuose tokio chaoso būti negali, kai per trumpą laiką nusikaltimams vadovauti, per prievartą būdavo bet kokie bataliono karininkai prisikiriami tik vienai operacijai atlikti ir, vis juos keisdavo. Į šį Sąrašą, kaip matote; čia žemiau 3 a pav. ir įrašytas jaunasis karys KAČIULIS Martynas Simono, 1912  gim. m. iš Seredžiaus, kuriam nurodytas 25-iems metams teistumas, kuris buvo nuteistas, nežiūrint to, kad buvo pogrindininku-komunistu, ir kaip tikras komunistas, vėl sovietams sugrįžus, jis su sovietine kariuomene nuėjo iki Berlyno - ten gavo du medalius ir gavo tuo pačiu ir 25 metus Javas lagerio, kuriame, pagal charakteristiką, ir darbo drausmės pažeidimus darė, (galima manyti, kad KGB inspiruotas?), už ką 10 m. sutrumpintas kalinimo laikas buvo, ir dėl ko  stenogramoje, kurios istorikai nematė, aiškiai matėsi, kaip N. Grybauskaitė M. Kačiulį kamantinėjo, o prokuroras garsus Bakučionis gynė M. Kačiulį, jam neleido atsakinėti į JAV teisininkės klausimus. 3 a pav.: pagrindiniai Mariaus Kačiulio duomenys ne vėliau 1981 m. sudarytame KGB garsiajame 2-osios kuopos Sąraše ir jei KGB-istai įrašė Minsko  Stovyklą „Kačino“, dar paėmę į kabutes, tai jie patys netiki, nes privalėjo žinoti, kad tokios  stovyklos būti negalėjo? Kitaip kabutės nebūtų rašomos, nes Kačino yra kaimas ir kaimų-vietovių pavadinimai į kabutes nededami.      Todėl čia tame 3 a pav. matome M. Kačiulį aktyvų skundiką ,sovietams dirbantį, ką įtarė iš JAV minėta N. Grybauskaitė. Ir čia kaip tik matome, „gerus parodymus davusį“ M. Kačiulį prieš paskutinįjį nuteistąjį poetą Henriką Salelionį (jo liudijimu „J. Krikštaponis Baltarusijoje“ būti negalėjo ir jis kalėjo Barševo lageryje karu su LGGRTC-o pirmuoju generaliniu direktoriumi Vytautu SKUODŽIUMI. Taip, kad iš M. Kačiuliui įrašyto „Kačino“ kabutėse, patiems KGB-istams netikint, tokiai „stovyklai esant“, to „Kačino“ įteigimą reikia toliau nagrinėti čia 4 pav.: ir paties Kačino kaimo 5 pav. žemėlapyje/    Taigi, tss Sąrašas sudarytas  pagal SIGNATŪRĄ Ypatingajame archyve: LYA, f-K, ap-2, b77-8 psl.paimti iš garsaus A. Impulevičiaus 1941-10-06 įsakymo Nr. 42 dėl išvykos į Minską, KGB-istų sudaryto apie 1981-1982 m. m., greičiausiai, skirtai Tarptautinei apklausai, su kuriuo teks šokiruojančiai susitikti čia žemiau 8 pav.    4 pav.: čia iš brežnevinių laikų žemėlapio vaizdas nuo Minsko į vakarinę dalį su tarp Masiukovščinos ir Kačino geležinkelių stotelių yra matavimo liniuotė pravesta per patį geležinkelį, kuriame matosi atstumų skaičiukai, tik PASIDIDINUS šį žemėlapį. 5 pav.: išdidintas Kačino geležinkelio stotelės apylinkių žemėlapis, kurį dar labiau išsididinus, galima palei geležinkelį pamatyti matavimą su skaičiukais pasibaigiantį pačioje Kačino geležinkelio stotelėje, kurioje TIK IŠSIDIDINUS šį žemėlapį, MATOSI paskutinis skaičiukas 7, 4 km, nurodantis atstumą nuo Masiukovščinos gel. stoties.        Pagal Minsko vakarinių apylinkių geografinę padėtį, esančią palei geležinkelį nuo Minsko į Molodečno-Vilnių, yra žinoma, kad karo belaisvių stovyklos „Štalag-352“ buvo koncentruojamos Minsko mieste ir iš šio komplekso viena didžiausių stovyklų, skirta kareiviams  „Miško stovykla“  buvo Masiukovščinoje tada apie 5,5 km už Minsko ir ji žemėlapio 4 pav. rytinėje dalyje, prie plento užrašo „A-242“ matosi žalias plotelis pačiame mieste, kur ir yra ta stovykla su gatvių tinklu ryškiu, kuri aiškesnė yra žemiau 6 pav. vokiškame žemėlapyje.

6 pav.:  vokiškas žemėlapis, kuris buvo paskelbtas karo belaisvių stovyklas labai tyrinėjusio kraštotyrininko Oleg-o Usačiov-o, kurio čia atlikti raudoni žymėjimai-aiškinimai

9.              Pagal KGB užduotis įtemptai M. Kačiuliui meluojant, ne aišku, dėl ko JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovas Nilas Šeras su J. Juodžio gynėja N. Grybauskaite nusivedė M. Kačiulį papietauti į Neringos restoraną? (Tai matosi iš stenogramos, ją įdėmiai skaitant). Galima manyti, kad iš puikiausios restorano aplinkos ir teigiamų emocijų, M. Kačiuliui kažkiek, matyt, atsigavo atmintis, arba, gal, kokią smulkmeną raktinę prisiminus, popietinėje apklausoje M. Kačiulis padaro staigmeną tokią:

7 pav.: tai didžiausio J. Krikštaponio „kaltintojo“ Mariaus Kačiulio (protokole MK. žymimu), kaip ir visų „apie Krištaponį fantazijų“ perbraukimas, matomas šioje STENOGRAMOJE: apklausos, vykusios  Vilniuje 1982 m. rugpjūčio  16 dieną, kuri prasidėjo 11 val.  32 min. ir šis M. Kačiulio  atsakymas buvo apklausai gerai įpusėjus, kai JAV Spec. tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui  paklausius apie miestus, kuriose vyko žudynės, tai, čia, kažkaip  M. Kačiulis nelabai raiškiai pradėjo atsakinėti visai ne į temą, ir ką matome, tą ir matome - galimai patvirtino, kad Krištaponis buvo N. Reikalu pakeistas jau, gal, išvykos į Minską metu. Įtarti, kad M. Kačiuliui V. Tamošiūnas  galėjo vaidentis „Krištaponiu“, tai atmestina, nes V. Tamošiūnas nešiojo barzdą ir gal žymiai žemesnis už J. Krištaponį ir už N. Reikalą buvo? O, kad N. Reikalas buvo panašus į Krikštaponį - tai akivaizdu. Todėl jis Minske galėjo pasirodyti ir Rudenske žudynių metu, nors ten labai vadovavo Tamošiūnas - vadovavo net visam batalionui, tai kažkas kuopai tada turėjo vadovauti ir tikimybė didelę yra, kad ten N. Reikalas buvo. nes , pagal Vuosaičio liudijimą šalia Tamošiūno buvo ir A. Impulevičius, bet, jis, matyt, nesikišo į žudynių akcijos vykdymą. Todėl N. Reikalas galėjo rūpintis nenorinčiais šaudyti savo kuopos kariais, nes Tamošiūnas visai operacijai vadovavo. O pagal E. Guogos liudijimą, jis Rudenske kuopai mini vadovavusį karininką, kurio pavardę yra pamiršęs,  Panašu, kad N. Reikalo pavardę daug kas yra pamiršę, matyt, dėl jo keistos pavardės. Tikslesnės M. Kačiulo ATSAKYMO APLINKOS PSICHOLOGIJAI SUVOKTI, galima visą šios stenogramos puslapį pamatyti.

 10.          TODĖL M. KAČIULĮ VADINU PUSĘ „ l i u d i n i n k o “ (kabutėse), nes jis ir visapusiškai NE teisėtas „liudininkas“ ir „liudininku“-melagiu pabuvo tik  du metus, vėl gražinęs Nikodemą Reikalą savo liudijime į 1948 m. lygį - į tokią būseną, tai, ką ir KGB buvo nustačiusi apie 1981 metus taip:                                                                                                                                                     

8 pav.: PAGRINDINIS DOKUMENTAS, ĮRODANTIS mūsų 2-jų „istorikų“ ne tiesą,Taigi nes M. Pocius slėpė - ne minėjo savo publikacijose šio dokumento, o A. Rukšėnas neteisėtai kvestionavo KGB-istų kaip specialistų-kriminalistų kompetenciją. Tuo labiau, kad ir pagal didumą liudininkų aišku, kad N. Reikalas privalėjo būti kuopos vadu. Taigi, šis KGB-istų sudarytas (galima ir VISĄ pirmąjį psl. atsidaryti šio dokumento) J. Krikštaponio 2-osios kuopos Sąrašo viršutinė pagrindinė dalis, nurodant, kokiu dokumentu (įsakymu Nr. 42 sudarytas tas Sąrašas, ir nurodyta archyvo adresas, kuris šiuo metu yra Lietuvos centriniame valstybiniame (LCVA) archyve.. Matome, nurodyta J. Krikštaponio kuopos pareigybė VIENASKAITOS  formoje ir IŠVYKOJE į Minską RODOMAS KAIP KUOPOS VADAS Nikodemas REIKALAS, sūnus Simono ... Ne tas tėvavardis Juozui Krikštaponiui pripaišytas todėl (čia mano versija), kad KGB-istai nežinojo, jog vestuvių metu J. Krikštaponis pakeitė savo pavardę (viena raide sutrumpino per neraštingus pasų stalų darbuotojus) ir todėl jam kitą „tėvą pripaišė“, kuris kažkur Ukmergės krašte gyvena ir kurį aptiko e-pavelde (tokio daikto LGGRTC ir Istorijos instituto istorikai nežino, ir tai įrodo jie savo „pažymose“)  buvusi Karo muziejaus ilgametė darbuotoja Violeta, kuri šiuo metu JAV gyvena ir vadovauja Istorikų klubo socialiniam tinklui, = atrado buvusį Karolį, kur5 KGB-istai Juozo "tevu" pakrikštijo.. ( to dokumento tęsinys yra 3 a pav.:)

9 pav.: šį straipsnį atrado žinomas kraštotyrininkas - garsaus pasaulyje Sibiro tyrinėtojo-geografo-tremtinio Jono ČERSKIO palikuonis bei Magadano politinio kalinio sūnus-architektas Robertas Čerskus. Šį straipsnį galima pasididinti ir ATSIDARYTI TRIPTIKĄ su Juozo Krikštaponio RESTAURUOTU portretu, kurio restauracijos autorius yra fotodailininkas Juozas Valiušaitis.

Pagal J. Krikštaponio ryšininką - Magadano politinį kalinį ir garsųjį tautodailininką Mykolą Dirsę, kuris suprojektavo Partizanams paminklą Lėno kapinėse „J. Krikštaponis buvo 1, 90 m. ūgio“ - kiti jo kaimynai sako, kad dar kokiais 3 cm. galėjo būti aukštesniu. O  pagal kūno sudėjimą J. Krikštaponis buvo Lietuvos čempionato šuolio su kartimi prizininku ir jo išvaizda 1936 m. pasaulio lietuvių kongreso išvakarėse jis tapo nugalėtoju ir pateko į Lietuvos rinktinę, dalyvauti to kongreso varžybose, kurios ir buvo kaip preliudija 1938 m. vykusioms Pasaulio lietuvių Žaidynėms. (P. S.: jos vyks ir Jonavoje,

     Taigi, grįžtant prie M. Kačiulio, kuris buvo matęs abu šiuos karininkus, ir žinojo jų abiejų pavardes, ir vis tiek tarp jų sugebėjo susipainioti, tai ką reikia kalbėti apie tokį Stanislovą Rutkauską, paisčiusį irgi apie „Krištaponį karo belaisvių žudynėse“,  kuris prieš išvyką į Minską tik J. Krikštaponį matė, nes ilgoką laiką nebuvo batalione, nes pridavinėjo savo parduotuvę prieš išvyką į Minską, ir kadangi ne matė, kaip į dalinį atėjo N. Reikalas, tai jį Minske matydamas, nieko nuostabaus, kad jam N. Reikalas galėjo atrodyti kai „Krištaponis“.

              Ir, kad tik taip ir buvo, - tai įrodo M. Pociaus Pažyma, rašytina iš didžiosios raidės, nes joje S. Rutkauskas į Borisovą žydų žudynėms rodė važiuojantį „Krištaponį“, o Borisovę kuopai žudynėms vadovavusį nurodė N. Reikalą trys liudininkai, tarp kurių ir M. Kačiulis buvo, liudijęs su  tais trim iš karto po karo, kai atmintis dar skaisti buvo. 

             Taip, kad gavosi 1-ienas prieš 3 J. Krikštaponio naudai, įrodant, jog S. Rutkauskas klysta.  Tuo labiau, kad ir atvirkščias  buvo reiškinys, kai Jonui Arlauskui atvirkščiai, - J. Krikštaponis „N. Reikalu“ atrodė, nors jo rugpjūčio mėnesį prie karių būti pastarasis negalėjo, nes kuopai tarnybos pradžioje visiems vadovavo J. Krikštaponis, ir N. Reikalas ginklininku buvo priimtas tik rugpjūčio 28 d., kuris ginklais tada užsiiminėjo, ir prie karių prieiti neturėjo. Todėl J. Arlauskui savo tarnybos pradžioje rodant „Reikalą kuopos vadu“, kurio natūraliai prie karių būti negalėjo - tai ir yra tas įrodymas, jog buvo panašumo problema tarp J. Krikštaponio ir N. Reikalo, net atvirkščiai jam atrodant.           

              Galutinai  „J.Krikštaponio Baltarusijoje“ problemą sugriauna intelektualiausias  liudininkas Edvardas Guoga, kuris pasakė taip:

11 pav.:  intelektualiausio liudininko, žymaus disidento - garsiajame Partizanų pasipriešinimo Valkų mūšyje vieno iš vadų bei Magadano kalinio - memuarų rašytojo, bei kovų atminties puoselėtojo Edvardo GUOGOS 1082-02-24 LIUDIJIMAS, kad ltn. KRIKŠTAPONIS KUOPOS VADU BUVO TIK Kaune, o vėliau jo pavaduotojas Vladas Tamošiūnas. Pastarąjį daugiausiai ir liudijo, Baltarusijoje kaip kuopos vadą, - net daugiau, nei N. Reikalą, o taip pat, dar 7-is karininkus, kaip kuopai vadovavusius mini liudininkai; net iš kitų kuopų, kurie nuolat keisdavosi ir dėl jų nuolatinės kaitos daug liudininkų neatsimena, kas kuopai vadovavo, dėl ko ir yra įrodymas, kad „ten J. Krikštaponio būti ne kaip negalėjo“. Galima atsidaryti VISĄ protokolo 2-ą psl.. P.S.: šių eilučių autoriaus; aiškumo dėlei į protokolą fotošopu RAUDONAI įrašyta ir pabraukta perfomansu . 

                „Nuostabiausia“, kad šis 11 pav. liudijimas A. Rukšėno ir M. Pociaus yra slepiamas-nerodomas, kas labai susišaukia su A. A. Streikaus pasakymu „ ... Centras yra iš šalies primetamų užduočių vykdytojas, o ne politikos formuotojas.“ Šokiravo dar 2025.07.24 LRT vieno tremtyje gimusio mokslininko-architekto straipsnis „Istorinės atminties politikos nebuvimas ir yra politika“

     Ir todėl nieko nuostabaus, kad J. Krikštaponiui apšmeižti naudojamas komunistinis nusikaltėlis, net nematant, kad jis pasitaisė STENOGRAMOJE, kurios skaityti gal istorikams irgi negalima, kaip ten demaskuojama sovietinė sistema, o tų demaskavimų, gal istorikams negalima matyti? 

  Taigi, šios skilties temos esmė yra ta, kad aš jau Prezidentui ir visoms Lietuvos valstybės struktūroms teiktose  žiniose buvau minėjęs apie tuos visus čia paminėtus liudininkus, neigiančius „J. Krikštaponį Baltarusijoje.“. Maniau, kad „aš tuos liudininkus atradau“. Bet, pasirodo, jog ISTORIKAMS ŽINOMA JAU NUO  2012 METŲ, KAD J. KRIKŠTAPONIS BALTARUSIJOJE BŪTI NEGALĖJO ! ! !   Tai įrodo šie  A.  Rukšėno ir dr. A. Bubnio pateikti minėtų liudininkų dokumentai, kurie yra žodis į žodį nurašyti net nuo 2011 m. Holokausto Lietuvoje knygos A. Rukšėno  skyriaus. . 

          Todėl šį labai svarbų liudijimą privalu smulkiau aprašyti, nes  Edvardo GUOGOS, sūnaus Jono, gimusio 1913 m. JAV Bruklino mieste, vedusio ir pensininko, tada (1982 m.) gyvenusio Šakių miesto Tarybų gatvės 53-5,   LIUDYTOJO APKLAUSOS PROTOKOLAS prasideda 215-uoju archyviniu numeriu ir apklausa vykdyta Vilniuje 1982 m. vasario 24 d., pradėjus apklausą  10 val. 30 min. bei pabaigus 12 val. 50 min., kuris saugomas Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA) ir Lietuvos centrinio valstybinio (LCVA) archyvo Kopijavimo ir mikrofilmavimo skyriaus nufotografuotas iš FONDO K-40, APRAŠO 2, kurį nufotografavau iš mikrofilmo Nr: .2 1 .1.0, kurio originalas yra Sov. Sąjungos valstybinio saugumo komiteto (KGB) byloje; t. y.:

 ДЕЛО № 13, т.1
 „Материалы и отношении нацистского ... преступника   И О Д И С А  Ю. Ю.“ 

9 pav.: straipsnelis laikraštyje Tremtinys  Nr. 42 (727)-2006 Galima pasididinti Mūšio vietoje paminklą statė Šakių savanoriai, iniciatyvos ėmėsi šviesios atminties Juozas Miliušis. Jie atsiveždavome akmenis, po to rankomis nešė į kalvą. Tuomet daug žmonių prisidėjo, kad atsirastų atminties paminklas, menantis čia vykusias kovas. Prisidėjo ir gyvas po Valkų mūšio likęs partizanas Edvardas Guoga.

10 pav.:  pro memoriam laikraštyje TREMTINYS Nr. 46 (924)-2010 Galima šio pranešimo vietą iš PDF formato pasididinti ir prasiplėsti.

Radom kalvos apačioje tuomet ir žmonių kaulų, vieno tapatybės nenustatė. Čia buvo plika vieta, nebuvo medžių“, – prisiminimais dalinosi šaulių sąjungos narys Arvydas Aleksa Apie tai rašė DRAUGAS.

Valkų mūšio vienas iš vadovų Edvardas GUOGA 11 pav.: Valkų mūšio scena, man kol kas nežinomo dailininko nutapytas paveikslas, kurį galima pasididinti.   12 pav.: jau išėjęs iš lagerio, bet dar kol kas tremtyje Magadane reikėjo atbūti Edvardui GUOGAI. Galima didesnė nuotrauką atsidaryti VALKŲ [Zanavykų mūšis ( J. Vaičiūnas. Ten, kur teka Jotulė ir Nyka, Vilnius, 2013].    Lietuvos partizanų mūšis prieš sovietinę pasienio kariuomenę Valkų girioje, netoli Siesarties versmių, apie 2,5 km į pietryčius nuo Sutkų, apie 9,5 km į vakarus nuo Lekėčių 1945 m. gegužės mėn. 12 d.1944 m. rudenį nenorėdami tarnauti svetimoje kariuomenėje Lekėčių, Lukšių, Paežerėlių ir Plokščių valsčių vyrai pradėjo slapstytis.          1945 m. pavasarį jie Vilkyčioje, dabar vadinamose Valkų kalvose įsirengė stovyklą su talpiais, geležinėmis krosnelėmis šildomais bunkeriais. šio pranešimo autorius /habil, m. dr. Arimantas DUMČIUS/     13 pav.: (DEŠINĖJE) Valkų mūšio paminėjimas apie 2000-uosius metus vienas iš iniciatorių Valkų mūšio įamžintųjų centre su lazdele Edvardas GUOGA. Kiek iš kairės šalia kariškių iš visų aukščiausias yra medicinos mokslų daktaras-kardiologas, profesorius, šiuolaikiškos širdies chirurgijos kūrėjas, mūsų Žmogaus teisių asociacijos kūrimo vienas iš pradininkų Arimantas DUMČIUS. Galima šią nuotrauką pasididinti.) 14 pav.: (KAIRĖJE) Edvardas GUOGA

Jiems vadovavo Lietuvos kariuomenės kapitonas Jurgis Valtys (slapyvardis “Vilkas”). Stovykloje stovyklaudavo apie 150 partizanų. Pasitraukimui buvo iškasti apkasai. 1945 m. gegužės 12 d. gausios sovietinės pasienio kariuomenės pajėgos puolė stovyklą. Mūšyje dalyvavo apie 250 pasienio kariuomenės kareivių. Mūšis truko iki sutemų. Temstant partizanams pavyko išsiveržti iš apsupimo. Mūšyje žuvo apie 20 partizanų ir apie 80 sovietinės kariuomenės karių.

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI PIETŲ LIETUVA Edvardas Guoga-Glaudys Tauro apygardos partizano prisiminimai. Apie patį mūšį galima dar paskaityti Partizanų leidinyje, o taip pat ir Facebook-e.

P A B A I G A I

        Čia nerodysiu, kaip kaip šis E. Guogos liudijimas su kitais J. Krikštaponį išteisinančiais liudijimais pridėti, kad J. Krikštaponį apkaltinti, net klastojama masinių žudynių vietą - visai ne ten, kur liudininkas nurodo, dar apie jį meluojant, nors dabar Minsko Uručje ekshumacijos vyksta - apie tai jau jau parašiau dr. Arūnui Bubniui, buvau labai išsamiai rašęs ir dabar J. Krikštaponį šmeižusiam Valdemarui Klumbiui.

     Čia visų aspektų neišvardinsiu - reiks tokių dėstymų keliais tomais dėstyti, jei visus dokumentus aiškinti, kuriuos mes-kraštotyrininkai aptikome kelioliką kartų daugiau, nei čia parodyti. Ir visi labai glaudžiai susiję su J. Krikštaponio ten paneigimu. Net paskutinė karinė logika nurodo, kad jeigu nacių nusikalstamus įsakymus A. Impulevičiaus batalionui perduodavo jaunasis leitenantas ir tik būrio vadas V. Gecevičius, tai jau įrodymas, kad ten J. Krikštaponio būti ne kaip negalėjo, nes vokiečiai karinio statuto buvo pedantais, ir aukštesnėse pareigose bei aukštesnio laipsnio Juozą Krikštaponį ne kaip nebūtų apėję, jei jis ten būtų buvęs, puikiai vokiečių kalbą žinojęs. (P.S.: na, ne „rankų gestais“ J. Krikštaponis vokiečius įtikino karinio nusikaltimo nedaryti prie savo namų -  Net buvo nuslėpta, jog jis VDU Teisės fakultete studijavo, ir todėl mokėjo nuo karinio nusikaltimo atitrakti vokiečius. Ar ne todėl dabar J. Krikštaponis privalo būti pavydine asmenybe?!)

 

Pagarbiai: Vytenis Aleksandraitis
tel.: +37064021719 – el. paštas:
 trenerisvytenis@gmail. com ;

Kviečiami visi ir į FACEBOOK profilį;
 važiuojančio su dviračiu