Laba diena, "Lietuvos žinios" redakcija!

 

Aš Vytenis Aleksandraitis iš Jonavos
mano telef.: 864021719

 

 

Esu pirmojo mūsų planetos kosmonauto
J.Gagarino nužudymo liudininkas

(nužudymo versiją po tyrinėjimų keliu, kurias pradėjau nuo  2014-06-11, kai kosmonautas Aleksejus Leonovas
 paskelbė apie naikintuvo-žudiko Su-15 praskridimą 10-15 m atstumu ir  ...)

 

 

A.) ŠIO 83-jų nuorodų internetinio  LAIŠKO-STUDIJOS TIKSLAS

   Kadangi poryt (š.m. kovo 09 d.) bus J.Gagarino 85-metis,  todėl verta ta proga atskleisti VISAM PASAULIUI TIESĄ, nes praeitais metais kovo 27 d. per jo "žuvimo" 50-metį DELFI.lt apgavo Lietuvos gyventojus, perspausdinusi galimai atsakingojo už nužudymą buvusio katastrofos "tyrimo"-SLĖPIMO komisijos nario -  mokslininko Arsenijaus Mironovo paistalus - A.Leonovo atrastos TIESOS, akivaizdžiai, išgalvotus neigimus. Kad ir mūsų gyventojų kvailinimui "šedevras" toks:

"katastrofos tyrimo specialistams nepavyko nustatyti, kas tragedijos momentu stebėjo radarą"

.   Tai, ką, manęs; eilinio kareivio sėdinčio prie radaro "negalima buvo nustatyti"?  Juk koviniams budėjimams įsakymai rašomi ir prieš kiekvienos pamainos pradžią iškilmingai skaitomi. Ką, įsakymus po katastrofos visus sunaikino? Ką, nuo gatvės pašalinis į uždarą teritoriją atėjo ir į požeminį punktą prie radarų atsisėdo? Ką, iš garso įrašo negalima pagal tembrą nustatyti, kas vadovavo jųjų skrydžiui? Ar kvailesnės pasakos negalima sugalvoti? Ar etiška gyventojus mulkinti tokiomis nesąmonėmis, jas aklai perspausdinant? Juk ne visos Rusijos žiniasklaidos priemonės  tokias nesąmones publikavo.      

 Mat, šiam mokslininkui jau per 101 m. amžiaus ir jis dar dirba Bandomųjų-tiriamųjų skrydžių institute, kuriam jis vadovavo tada. Malonu, kad Lietuvoje nors teisingausiai  tos žūties 50-metį aprašė L.Ryte aviacijos veteranas Jurgis Staniulis. Todėl SIŪLAU ATLIKTI IŠSAMIĄ STUDIJĄ IR JĄ PASKELBTI mūsų planetos pirmojo kosmonauto Jurijaus Gagarino  gimimo 85-mečiui

 

B.) MANO LIUDIJIMO ESMĖ IR SITUACIJOS RYŠKĖJIMO ISTORIJA

Esu to įvykio liudininkas (šioje Facebook-o nuorodoje yra mano kreipimasis į Lietuvos Žinias),  nes 1968 m. kovo 27 d. karinio budėjimo metu iš karinio dalinio Nr.71537 (Mordvijos Baraševo, kur kalėjo Laisvės premijos lauretė Nijolė Sadūnaitė), radarų poligono "Kurgan" šaukinio radarais (dabar ten apleista taiga nuorodos centre pagal koordinates 54°30'51"N   42°48'26"E požeminė vadavietė, kurioje aš) su porininku fiksavome neįprastai mums tada didelio greičio   (apie 1700 km/val.) naikintuvo skrydį, kuriam netikėtai iš mūsų radarų išnykus, tuoj pat buvo sukeltas triukšmas generolų iš Maskvos apygardos centro - tada mane vertė su aukštimačiu įdėmiai ieškoti dingusiųjų. Kai mums pranešė, kad "pametėme J.Gagariną" ir kai pasbaigus radarų įjungimo darbui mus pamainos viršininkas sukvietęs į komandinį punktą planšete išmatavo neralų greitį, priėjome išvadą, kad žuvo su kažkokiu "bandomuoju naikintuvu", nes greitis buvo mums neįprastai didelis. Tada mes stebėjomės tuo, kad kokie kvailiai mūsų planetos garbingiausią kosmonautą įkišo į bandomąjį naikintuvą, kai lakūnų-bandytojų profesija yra labai sudėtinga ir pavojinga, o kosmonautas po šlovės vojažų turėjo pamiršti skraidymų įgūdžius. Mums neaiškus buvo kartu žuvusio instruktoriaus Vladimiro Seriogino vaidmuo "bandomajame" naikintuve, taip, kaip skraidymų mokymai bandomuosiuose lėktuvuose nelogiški ir net pedagogiškai nusikalstami.

 

Dar didesnius klaustukus sukėlė man šio tūkstantmečio pradžioje žuvimo vietoje pamatytas žuvusiųjų maketas seno 1956 m. gamybos mokomojo naikintuvo MiG-15, į kurį atsižiūrėjau vaikystėje virš Kauno triukšmingai skraidančius iš Karmėlavos aerodromo. Ta seniena tokio greičio išvystyti negalėjo, kokį mes katastrofos metu fiksavome.
 

  Viskas paaiškėjo tik po 2014-06-11 konferencijos, A.Leonovui pranešus apie naujos kartos tada Su-15, galėjusį viršyti net du garso greičius.

  Tada viskas paaiškėjo, iš kur tą didelį greitį fiksavome. Vadinasi, to Su-15 naikintuvo tas didelis greitis ir turėjo būti.
  Kadangi to chuliganiškai skridusio palei žemę tik 400 m aukštyje ne kaip radaru negalėjome matyti, kuris šovė į J.Gagarino-V.Seriogino skrydžio ešeloną, tai to praskridimo tik 10-15 m atstume antrojo naikintuvo pasirodymą, o po to pirmojo nupikiravimą žuvimui pastebėti radarais tada nebuvo įmanoma. Todėl maniau, kad jiems susimainius, po to ir fiksavome didelį tą greitį jau chuligano-žudiko Su-15. Tą patį tvirtino ir akademikas-generolas Sergejus Belocerkovskis savo knygoje, kuris 2000-aisiai metais mirė ir toliau to inžinieriaus-mokslininko atrastą katastrofos teoriją stūmė Aleksejus Leonovas, kaip Gagarinų šeimos draugas. Todėl aš, būdamas A.Leonovo atrastos Tiesos
(rus.: ИСТИНА, o ne  "правда" reikšmė, kuri į lietuvių kalba, kaži ar verčiasi?)  liudininku, 2016-04-12 parašiau pirmą kartą laišką J.Gagarino dukroms, Kosmoso muziejui ir paprašiau perduoti laišką A.Leonovui, nes pastarojo el. adreso surasti man nepavyko.

 

C.) TADA TEKO IEŠKOTI ĮRODYMŲ, KAD
 MŪSŲ PLANETA NĖRA PLOKŠČIA
         

    Mat, susidaro įspūdis, kad iš Maskvos generolai, privertę tą dingusį naikintuvą man narstyti su aukštimačiu (jis jautresnis nei tolimatis už Optinio matomumo horizonto išeinantiems taikiniams  aptikti), matyt, nežinojo, kad mūsų planeta nėra plokščia (perkeltinėje prasmėje ironizuoju), nes J.Gagarinas su savo instruktoriumi V.Serioginu skrydį atlikinėjo tik 4,2 km aukštyje ir nuo mano radaro antenų iki jųdviejų žuvimo vietos epicentro yra apie 294,744 km.  Nors aš tų skrydžių parametrų, ypač, aukščio, kurį matuodavau, na, ne kaip neatsimenu ir net neįsimindavau po kovinių darbų. Bet, vis tik šiauriau Maskvos Čkalovsko aerodromo skraidymų kažkaip nepamenu, kad tą aerodromą būtume aptarnavę ant radaro galimybių matomumo ribų, kai iki jo nuo mūsų radarų  yra 338,5 km, o indikatoriaus skalę pamenu buvusią iki 350 km. Taip, kad pradedančiųjų lakūnų skraidymus nedideliuose aukščiuose mes, tikrai, negalėjome matyti  Ir tai pabrėžė A.Leonovas, kad to aerodromo skraidymai privalėjo būti iki 10 km aukščio, o Remenskojes aerodromo bandomiesiems naikintuvams virš 10,5 km aukščio.

 

Susimąsčiau tik praėjusią vasarą, kai nuėjau į Mažvydo biblioteką ir pakėliau savo tėvo-docento knygutę "Kaip įsirtengti televizorių", kuri buvo išspausdinta televizijos Lietuvoje įvedimo proga. Tai knygutei mano tėvas mane 11-metį buvo sudominęs jam schemas per kalkę kopijuoti, kad spausdinimui brėžinių klišes gaminti. Taigi per tos mano tėvo knygutėje  Optinio matomumo priklausomybės dydžius, kur televizijos ir radarų radijo bangų ilgiai (EMV dažniai) panašūs į radarų -  todėl pradėjau abejoti, ar, išvis, galėjau matyti su savo radaru taip žemai - tik 4,2 km aukštyje? Juolab, tai prie radaro monitoriaus krašto skraidyti žuvusieji kaži ar galėjo? Todėl aš kaip Orientavimosi sporto specialistas su kompiuterine žemėlapių piešimo programa OCAD-u paėmiau mūsų planetos skritulį su tiksliu skersmeniu mūsų geografinėje platumoje ir  paėmus planetos sektorių nuo mano antenų iki katastrofos vietos, gavau 9,5-10 km aukščio horizontą. Aišku, tai apytikslis matavimo būdas, bet nuo tiesos nenueita, nes pagal Pitagoro teoremą 10 km aukščiui bus 357,3 km. Pagal mūsų dalinyje buvusio galingiausio metrinio diapazono radaro .РЛС П-14"Лена" naikintuvui, su kuriuo skrendančiam 10 km aukštyje duodama net mažiau - tik 300 km atstume. Pagal detalesnę techninę charakteristiką:

Дальность обнаружения одиночного истребителя типа МиГ-17 при высоте полета:
- 500 м - 80 км;
- 1000 м-105 км;
- 6000 м - 230 км;
- 10000 м - 300 км;
- 20000 м - 400 км

akivaizdu, kad J.Gagarino-V-Seriogino skrydį 4,2 km aukštyje galėjome matyti tik iki 200 km atstumo, o kadangi jiedu žuvo arčiausiame nuo mano radaro antenų  net  294,744 km.  atstume, tai  iš Mordvijos žuvusiųjų skrydžio mes matyti  negalėjome.

 

Juolab, mes dirbome su silpnesniais centimetrinio diapazono radarais, kurių elektromagnetinių virpesių (EMV) refrakcija yra šiek tiek mažesnė - radijo bangos mažiau Žemės paviršių gaubia - tiesiau sklinda, nei metrinio diapazono ir todėl tų radarų galimybės buvo dar mažesnės pamatyti Čkalovsko aerodromo skraidymus.

 

Todėl jau be jokių ginčų, mes galėjome matyti tik Remenskojes aerodromo bandomųjų naikintuvų  3-gubai aukščiau privalėjusius .skraidyti.  Todėl už mano nugaros net nebūtų stovėjęs mūsų pamainos viršininkas ir nebūtų reikalavęs ieškoti žemiau radarų galimybių. Aš pats būčiau protestavęs, nes tas galimybes žinojau, tik dabar esu pamiršęs ir net nepamenu, kokiame tai aukštyje viskas buvo. Bet teoriškai ne kaip tai negalėjo būti 4,2 km aukštyje. Vadinasi, mes pametėme tik bandomąjį naikintuvą Remenskojes aerodromo, kur būdavo bandomi naujieji konstruojamieji ir į gamybą atiduodamieji - gamyboje tobulinamieji.

 

   Vasarai baigiantis, Žinių dienos progai antrą kartą Jurijaus Gagarino dukroms, Kosmoso muziejui, aviacijos-kosmoso specialistams, žiniasklaidai ir Rusijos ambasadai Lietuvoje išsiunčiau 10-ties dalių bei 128-ių nuorodų studiją laiško-prašymo formoje, kad Gynybos ministerijos archyvuose būtų pakelti mano ir kaip aukštimatininko ir mano porininko tolimatininko radarų duomenys, kurie ... 

 

 

E.) AR ĮMANOMAS " a t s i t i k t i n i s " PRASKRIDIMAS, ATLIEKANT
 GRUBIAUSIĄ SKRYDŽIŲ TAISYKLIŲ PAŽEIDIMĄ?

   Kadangi tekdavo radarais dalyvauti naikintuvų užvedimų (rus.: "неведение") pratybose, kurios vykdavo tik giedromis dienomis, kai lakūnų atstovas nuo mūsų radarų radijo ryšiu lakūnams nurodydavo, kur skristi, tol, kol jie iš kelių kilometrų savo akimis pamatydavo taikinį ir tada artėdavo patys jo apšaudymui iš fotokulkosvaidžio.

 

  Todėl aš ne kaip negalėjau patikėti A.Leonovo teiginiu, kad, neva, "netyčia - iš chuliganišku paskatų, ar atsitiktinai" praskridus kur, ne, kur, bet debesyse taip tiksliai ir net nesusidūrus. Jei būtų A.Leonovas paskelbęs lakūno pavardę, tai ne tik nuo tokio, kaip aš, bet, manau, nuo bet kokių karo specialistų-žurnalistų būt tas lakūnas atakuojamas su klausimu:

 

-Kas galėjo taip tiksliai užvesti tik 10-15 m atstumu dar debesyse?

 

  Juk ne kokioje sankryžoje ar skraidymų linijoje-trasoje, o laisvoje erdvėje "atsitiktinumas", patikėkite, neįtikinamas. Reik tikėtis, kad tokia tik PUSIAUTIESOS pozicija daug ką šokiruoja, ypač aviacijos specialistus. Todėl pradėjau internete studijuoti to Su-15 naikintuvo kūrimo-konstravimo istoriją. Kaip tikėjausi, atradau šiam naikintuvui  net labai galingą su didžiausia antena bortinį radarą "Орёл-Д" bei jo aprašymus.

 

   Bortiniai radarai aviacijoje naudojami, kad tokių "atsitiktinių" susikirtimų net tikimybės nebūtų, bet vis tiek,  iš rankos valdant naikintuvą ar įmanoma tik radaro dėka taip tiksliai arti praskrieti dar su dideliu greičio skirtumu? Juk skrydis, pagal A.Leonovo teiginį, įvyko, staigiai šaunant į viršų, panašiai, kaip zenitinė raketa Donbase maršruto MH17 Malaizijos lainerį numušė, praskriejusi net didesniu apie 30 m atstumu ir sprogusi, kaip jai priklauso virš sunaikinamo taikinio. Ar su šita pirmojo mūsų planetos kosmonauto katastrofa ne panašu į tokio tipo praskriejimą, kur Zenitinės raketos skrydį valdo automatinis blokelis РГС9Э50М1 vadinamas dar "Gudance"? Jei nuorodą mano atsiversite, priekyje to valdymo blokelio pamatysite analogišką  FAZINIO radaro anteną, kuri priima naikinamo lėktuvo padėties erdvėje signalus bei visą judėjimo situaciją. į kurią reaguoja skaičiavimo centro blokas, o tąsai formuoja komandas šoninių lopetėlių judesiams, kurios reguliuoja raketų vairavimo sparnelius. Tai ar tas bandomais naikintuvas Su-15 analogiškai negalėjo būt valdomas tuo pačiu principu?

 

   Tašką šiam klausimui deda bandomajame Su-15 naikintuve naudotas autopilotas АП-28-Т-1 ,  kurio galite atsiversti nuotrauką,  kurį atradau Vilniaus gubernijoje 1894 m. gimusio garsiausio pasaulyje karinės aviacijos konstruktoriaus Pavelo Osipovičiaus SUCHOJAUS šedevrų aprašyme.  

 

  Todėl tuo tikslu, tai ką čia šiek tiek padėsčiau; viską žymiai platesniam paaiškinimui, kur viską   VAIZDŽIAU su gausybe nuotraukomis paruošiau išsamios studijos savo tinklalapio puslapį. Ten atrasite ir visą autopilotų kūrimo istoriją bei teoriją, o taip pat apie to Su-15 naikintuvo konstravimo-bandymo bei bandytojų skraidymus tame katastrofos tarpsnyje, pagal A. Leonovo atrastą tiesą, akivaizdžiame kaip nužudyme ne tik per neatsargumą, bet panašiau net į sąmoningą .ar neatsakingą "paekspermentavimą" su pirmojo planetos kosmonautu ir jo instruktoriaus- Sovietų Sąjungos didvyriu kaip II-ojo pasaulinio karo dalyviu.

    Šokiruoja tai, kad A.Leonovo nutylimas-slepiamas žudikas dar gyvas ir  žuvimo 20-mečio metais gauna Sovietų Sąjungos didvyrio vardą. Taip, kad apie "chuliganišką-savavališką" praskridimą ar gali būt klausimas, jei "pažeidęs skraidymo rėžimą" apdovanojamas aukščiausiu apdovanojimu? Taigi, tas apdovanotas žudikas gal gali būt nekaltas - ar negalėjo būt jis tada ne pilotas, o tik keleivis autopilotinio rėžimo praskridimo? ...

 

    Neigti A.Leonovo tiesą paminėtas Arsenijus Mironovas pradėjo prieš 5 metus, kai jis buvo žymiai jaunesnis - turėjo tik 96 metus ir kai prasidėjo UkraJinos krizė, ką jis ir grindžia politiniu prieštaravimu, pametėdamas Remenskojes aerodromo "skraidymų lapus", minėdamas  su minėtu Su-15 variklių bandymus atlikinėjusius bandytoją 18 km aukštyje Arkadijų Pavlovičių Bogoradskį ir po valandos-pusantros 14 km aukštyje Aleksandrą Aleksandrovičių Ščerbakovą - sūnų žymaus politinio veikėjo - garsiųjų represijų ("troikų") vadovo..

   Mini Arsenijus apie neveikiantį aukštimatį, kas man taip pat nesuprantama kaip aukštimačių stočių buvusiam viršininkui, nes būdavo griežti pagal grafiką perspėjamieji reglamentiniai  remonto darbai (ППР vadinami) ir todėl per kovinius darbus netikėtų gedimų-sutrikimų.

 

   A.Mironovas atvirame laiške Комсомольское правда kur iš A.Leonovo reikalauja atsiprašyti lakūnų  minėtų lakūnų skrydžiams duoda tikslius pakilimo-nusileidimo į Remenskoje aerodromo laikus: Pirmajam 9:45 - 10:24, o antrajam  jau po ekipažo МиГ-15УТИ žūties pakilus 11:20

 

   Rašytojas Nikolajus Krylovas surinkęs straipsnių apžvalgą "Apie A. Leonovo paistalus" nukopijavo jau iš interneto dingusijį pasakojimą, tai žymūs lakūnai-bandytojai Valerijus Veršyninas ir Vasilijus Achramejevas neigia mažame aukštyje virš garso greičiu skrydį - papasakojo, kaip vištos ir gaidžiai kaimuose buvo užmušti nuo tokio įvykio. Panašiai A.Leonovą kritikuoja ir  tolimos aviacijos vado pavaduotojas generolas Vasilijus Vasiljevičius Rešetnikovas. Bet iš A.Leonovo pasakojimo, niekur nemačiau, kad jis būtų tvirtinęs žemai skridusio didelį greitį. Juk tas greitis virš garso ribos, matyt, buvo pasiektas jau žymiai vėliau, matyt,  kai žuvusieji, trenkėsi į žemę. Todėl šiek tiek vėliau. kai po praskridimo apie 4,2 km aukštyje pasiekė padoresnį aukštį tol kol žuvusieji 55 sek. dar krito. Ir tik tada, greičiausiai,   sprogimo garso banga už 14 km iki Kiržačio aerodromo, kur A.Leonovo mėnulininkai (ruošiami skrydžiui į Mėnulį) girdėjo tuos du sprogimus (viršgarsio efekto ir  į žemę trenksmo) 1,5 sek. tarpo. O šios katastrofos "tyrimo"-SLĖPIMO priežasčių komisija, kurios buvo Arsenijus Mironovas sufalsifikavo tos grupės parodymus, padidinusi iki 10 kartų ir todėl atmetė kito lėktuvo pasimaišymo atvejį. Todėl nieko nuostabaus, kad A.Mironovas, dalyvavęs toje falsifikacijoje labai neįtikinamai kitą "mokslinę" versiją susigalvoja, kad paneigti A.Leonovą.    

 

   Apie tą paslaptingą lėktuvą 2006 m. Minske išleistoje knygoje minėjo E.A.Šeršeras. jis mini iš Ramenskojes aerodromo Su-11 L.Rybikovą, kuris 1973 m. žuvo su Mig-25, matyt, nuo žaibo trenksmo.

 

Tame straipsnelyje minima, kad vietiniai gyventojai iš visų kitų rodytų gerai atpažino Su-25 kaip "balalaiką" su aštriu priekiu mano jau minėtu oro aptekikliu pirmą kart naikintuvuose panaudotu. Todėl vėl A.Mironovo pastaba minėtame atvirame laiške, kad, atseit, neatitinka laikas, tai, mano supratimu, liudininkai apie valandą galėjo ir netiksliai pasakyti, gal, kolūkiečiai prie savęs laikrodžio netūrėjo ir apytiksliai pasakė. Juolab, man įstrigo A.Mironovo kritika, kad, neva, tuo metu tas bandomasis naikintuvas buvo "slaptas" ir A.Leonovas "negalėjo rodyti" jo. Bet, čia AŠ PATS ASMENIŠKAI GALIU PANEIGTI A.MIRONOVĄ KAIP FANTAZIERTIŲ, nes mūsų 3-čiųjų metų karinės tarnybos atminimo vienjietės maketuotojas dailininkas-stalius ukraJinas Minjko dizainui panaudojo, būtent, šio Su-15 maketo piešinį-nuotrauką, nes tas smailianosis naikintuvas fantastiškai gražiai atrodė. Mes tada nežinojome, kas per modelis, jautėme, kad naujai koks kuriamas. Ir tas modelis buvo nukopijuotas nuo Maskvos apygardos Oro gynybos laikraščio "На боевом посту" arba  ginkluotojų pajėgų laikraščio "Звезда".  Be to ir "slaptumo" net negalėjo būti, nes jau metai, kaip buvo atiduotas gamybai į Novosibirsko pašto dėžutę - naikintuvų gamyklą ir tuo metu Remenskoje vyko to modelio tobulinimo bandymai.

 

  Juolab, pats generolas-akademikas J.Gagariną ruošės į kosmosą ir jam dėstęs Žukovskio akademijoje Sergejus Belocerkovskis savo knygoje "Žūtis Gagarino: Faktai ir išsigalvojimai"  pasakoja apie generolą A.A. Moisijenko, kuris su malūnsparniu apskraidė apylinkes ir aptiko liudininkus,mačiusius palei upę Šeredarį link Novosiolovo skridusį, kurie tikslaus laiko nustatyti negalėjo. Todėl A.Mironovo kabinėjimasis prie šios smulkmenos, manau, ir ne labai sažiningas buvo.

 

Juk, kritikoje, neigiant A.Leonovą, bandoma jį pristatyti, kaip "išsigalvotoją", tik iš jo tu dviejų jo garsų greičių girdėtų, apie kuriuos jis visą laiką pasakoja, dėl ko jis ir užsiciklino savo tiesos tyrimuose. Bet, kažkodėl niekur nėra žiniasklaidoje pabrėžta, kad jis tai iš ataskaitos tos komisijos kažkokį voką slaptą perskaitė, kur buvo paminėtas to praskrydėlio radijo ryšis, kuris pripažino ir net pasimetė, praskridęs. Tai skaičiau drąsiausiame laikraštyje АРГУМЕНТЫ И ФАКТЫ, bet dabar, matyt, išėmė

 

  NE VISKĄ IKI GALO PASAKYMO PASEKMĖ IR YRA, KAD atsiranda abejonių,nutylint svarbiauią ataskaitoje fiksuotą faktą. Todėl vokiečių rašytojas, Sppigel žurnalistas Gerhard Kowalski fiksuoja, kad .Gagarinų geriausiu šeimos draugu A.Leonovu nepasitiki ir todėl NIEKO NUOSTABAUS, KAD Į MANO LAIŠKUS J. Gagarino DUKROS NEATSAKO  PagalG.Kowalskį J..Gagarino jaunesnioji dukra Galina  kaip Plechanovo vardo Rusijos ekonomikos universiteto profesorė  "«не дают ему права выдавать собственные предположения и фантазии за истину в последней инстанции»,... он ведет себя «отвратительно и позорно» и хочет всего лишь заработать на этом побольше денег"

 

Nuslepiant pačius svarbiausius akcentus, natūralu, kad Žukovskio akademijos lakūnai bandytojai yra šoke ir todėl tą nerealų "chuliganizmo" variantą atmeta, kaip "savavališką-neįmanomą" ir tai laiko A.Leonovo "paistalu".  Matyt, ir J.Gagarino dukros negali susitaikyti, kad tėvas sąmoningai nužudytas, kai vyresnioji dukra Elena yra Kremliaus istorinio draustinio direktorė.

 

 Bet, deja, yra ir daugiau A.Leonovo tiesos atradimą patvirtinančių faktų, kaip rašytojo Krylovo minimas gyventojas iš kaimo Panfilovo šalia gyvenvietės Boljšyje Gorki, kuris matė smailianosį (su oro aptekikliu Su-15, kurio kiti modeliai neturėjo) naikintuvą  upės Šeredarj slėniu skridusį link Novosiolovo, bet sprogimo negirdėjo. Tai ne nuostabu, nes jam reikėjo forsažu pakilti iki 4,2 km Gagarino-V.Serigino skrydžio ešelono aukščio ir laiko tam turėjo praeiti, todėl žmogus nežymų iš didelio atstumo žymiai vėlesnį trenksmą-sprogimą galėjo neatsiminti.

 

D.) LIETUVIŠKAS „ T I E S O S „ TERMINAS
 RUSŲ KALBOJE TURI DVI PRASMES:
 «ПРАВДА» IR «ИСТИНА»

 Prie pirmojo mūsų planetos kosmonauto tikrosios "žuvimo" priežasties Rusija dar nėra pasirengusi ir prie TIESOS (ne prie bolševikinės "правда"reikšmės, o prie "иcтина", kuri į lietuvių kalbą, atrodo, nesiverčia) rusų tauta  eina labai palengva.

 

Tik šiemetpavyko atrasti šios žūties 50-mečiui geriausią iš visų kino dokumentinį filmą pagal J.Gagarino asmeninio kino opertatoriaus Boriso Golovnia istorinius dar nerodytus dabar kadrus. Pagrindiniu pasakotoju yra Centrinio Aerohidrodinaminio instituto (ЦАГИ) Žukovkio vardo (šiemet jam 100-metis) technikos mokslų daktaras Alekasndras Želannikovas, kuris, skirtingai nuo Arsenijaus Mironovo, matosi, kaip nepriklausomas ekspertas, neturintis suinteresuotumą slėpti kito A.Mironovo instituto galimai kaltę.

 

SLĖPTOJE ATASKAITOJE ATRANDAME
 NAIKINTUVĄ IR KONKRETAUS LAKŪNO; galimai ŽUDIKO ...? Krečetovo PAVARDĘ
Šiam faktui sukūriau koliažą

Todėl tame filme, kaip niekad, puikiai išaiškina praskridėlio apvertimo į suktuką efektą - pasitelkiant ir kitais žymiais ekspertais. Pirmą kartą buvo parodytas ir Gynybos ministerijos archyvas, kuriame saugomos užslaptintos išvados. To archyvo  vyriausia dokumentų tvarkytoja  Viktorija Kajajeva parodė komisijos įvykio aprašymą, kurį Print Screen-p klavišu nufotografavau unikaliausią komisijos slėpimo faktą užrašytą tokį:

 

"Iš aerodromo Ramenskoje lėktuvu Su-11, pilotuojamo lakūnu Krečetovu, buvo atliekamas bandomasis viršgarsinio greičio skrydis pagal maršrutą Nr. 3, kuris praeina per РИП-ą (MANO P.S.: "район исполнения полётов" - Skrydžių atlikimo rajonas) Remnskoje ir Čkalovsko. Nurodytas maršrutas nustatytas pagal veikiančias instrukcijas šių aerodromų.
   Skrydis pradėtas 10.14, nusileido 10.51. Lėktuvas Su-11 ...14.500 m aukštyje  su aukščio rinkimu perkirto ... apatinę Čkalovsko aerodromo. 10.36 aukštyje 21000 m ... traverse  virš m. Aleksandrov pradėjo dešininį posūkį ...|" 

 

Kur daugtaškiai, ten nemačiau už kadro ribų žodžių ir nebaigiau sakinio, kuris kitame puslapyje ir jo kinofilme neparodė.

 

 Taigi iš 3-jų žymių panašiomis pavardėmis Krečetovų-Kočetkovų lakūnų-bandytojų geriausiai tinkantis yra tik Vladimiras  Anfimjevičius Krečetovas (1939 gim.m. - žuvęs 1977 m.) pakėlė į dangų tolimesnės Su - 15-tojo modifikacijos T-58-т bandomąjį gaminį, kurį; atidavus į Novosibirsko  gamyklos gamybą, gavo markę Su-15T, ir dar toliau modifikuotas į Su-15тм. Tas lakūnas-bandytojas dalyvavo ir kitų naikintuvų modifikacijų bandymuose. tol, kol ne žuvo bandydamas T-6-6 (Su-24), nes katapultas nesuveikė.

 

Atkreipkite dėmesį, kad, kaip ir aukščiau minėtas L.Rybikovas -tai antras bandytojas žuvęs, kuris susijęs su  tos 1968-03-27 dienos tuo pačiu laiku praskrydimu.

 

Galima būtų atmesti jį J.Gagarino-V.Seriogino žūtyje, nes A. Leonovas mini kitą: Su-15 markę, ir kalba apie dar "gyvą" lakūną.

 

Bet, atleiskite. Koks gali būti 1968 m "bandomasis" Su-11, kai bandymai to lėktuvo vyko nuo 1958 iki 1961 m. ir gamintas buvo tik iki 1965 metų?

 

Todėl, logiškai galvojant,  tas modelis 1968 m. ne kaip negalėjo būt bandomu jau po gamybos nutraukimo. Juolab, į  21 km aukštį, taip pat, vargu, ar galėjo pakilti? Pagal technines charakteristikas max. aukštis tik 18 km

 

Todėl KOMISIJOS IŠVADOJE TO MODELIO PAMINĖJIMAS NESUPRANTAMAS - nesitiki, kad nekvalifikuota buvo komisija, "neatskirdama" ar "sumaišydama" modelius. Panašu į sąmoningą komisijos pėdsakų mėtymą, nes ji turėjo matyti, kad buvo atlikinėjami ir saviveikliniai tyrimai - gyventojų apklausinėjimai vykdomi A. Leonovo bei kitų J.Gagarinui artimų aviacijos specialistų; aprašytų rašytojo Aleksejaus Nikolajevičiaus Krylovo kūrinyje "Технические аспекты трагической гибели Первого космонавта Земли.", kuris dar pervadintas yra į "Гибель Гагарина, как предтеча гибели СССР“. Matome, surinkęs neįkainuojamus duomenis, rašytojas leidžia sau ir pafantazuoti.

 

Bet, pagal slaptus komisijos duomenis matome, kad Su-11 ore buvo J.Gagarino-V.Seriogino skrydžio metu, nors Arsenijus Mironovas įrodinėjo, kad "nebuvo". Išmatavus atstumą nuo Remenskoje aerodromo iki Aleksandrovo miesto, kur pagal komisiją Su-11 apsisuko, yra apie 100 km, o žūties vieta nuo tos linijos pagal statmenį į rytus yra tik apie 32 km.  Таs "bandomasis" ore išbuvo net 37 min. ir tai, gaunasi toje tiesėje apie 320 km/val. vidutinis greitis "viršgarsinio bandomojo" skrydžio. Kur dar galėjo gastroliuoti tas "bandomasis"?

 

G.) ŽUVUSIŲJŲ NUŽUDYME GALIMAM DALYVAVIMO ĮRODYMUI
 HIPOTETINIS TRASOS PROJEKTAS 

   Tam naikintuvui nupiešiu optimalų hipotetinį trasos projektą. Kadangi Ramenskoje areodromo takas palei Maskvos upės slėnį nukreiptas į pietus.  (Jį matydavau pro traukinio langą kylančius lėktuvus, kai iš savo karinio dalinio 71537 važinėdavau į komandiruotes nuo Riazanės Maskvos Kazanės geležinkelio stoties kryptimi.) Todėl pakilimo ir nusileidimo trajektoriją pasuku pagal didesnę tikimybę prieš laikrodžio rodyklės kryptį nuo Maskvos miesto link Mordvijos miškų, kur buvo mūsų radarai, su kuriuo vienu iš jų galėjau matyti ir žemiau 10 km aukščio skrendančius, kai bandomieji lėktuvai prie mūsų priartėdavo iki 211 km. Juk nuo Ramenskoje aerodromo pakilimo tako sukti priešinga palei laikrodžio rodyklės kryptimi nėra racionalu, kad viršgarsiniai skrydžiai būtų atliekami virš Maskvos miesto ir jo centro, bereikalingai trukdant miesto gyventojų rimtį su viršgarsio efekto trenksmais.  Todėl pratempiau lanką per miškus, nutaikęs pagal liudininkų parodymus į  Šeredarj upės slėnį   tarp kaimo Panfilovo bei gyvenvietės Boljšyje Gorkį link Novosiolovo, ir šalia kurios; link vakarų prie Andrejevski ir yra žūties vieta.

 

Todėl nuo Novosiolovo pagal Averino parodymus (17:35), įrašytus į slaptąją komisijos ataskaitą, kuriame liudininkas  matė naikintuvo skrydį nuo Novosiolovos link Kharlamovo kaimelio, kurį paminėjo minėto kinofilmo  iš ataskaitos skaitant G.M. archyvo vyr. tvarkytojai  Viktorijai Kajajevai. Pagal jį, girdėjo skrendantį su sproginėjimais.

 

Aišku, kad tai ne J.Gagarino-V.Seriogino, nes tolo nuo žūties vietos į šiaurę. Sproginėjimai galėjo būti forsažo  variklio įjungimas, kad šauti į debesis ir juose praskrieti pro žuvusiųjų MiG-15UTI. Maršrutą kloju toliau link Kiržačio aerodromo, kur besiruošiantys  neįvykusiai ekspedicijai į Mėnulį mėnulininkų kosmonautų grupė, vadovaujama Aleksejaus Leonovo, ir girdėjo du sprogimus 1,5 sek. skirtumu, ir kurių parodymus komisija dešimteriopai padidinusi, atmetė praskridimo versiją

.

Toliau maršrutą nuo Kiržačio aerodromo virš Aleksandrovo miesto pasuku dešiniu posūkiu pagal laikrodžio rodyklę taip, kaip nurodyta komisijos ataskaitoje ir pratempiu vėl link  Novosiolovo SIMBOLIŠKAI ties galimai praskridimo vietos.

  

Mat, pagal garsiausio pasaulyje lakūno, gelbėjusio ČELIUSKINKIEČIŲ ekspediciją  Arkties vandenyne ir pasižymėjusio kare, bei vadovavusio J.Gagarino ir visų kosmonautų parengimui į kosmosą generolo Nikolajaus Kamanino užrašuose parodymus apie rastą FOTOKULKOSVAIDŽIO DETALĘ net 5 km nuo katastrofos vietos, bylojančią, kad žuvusiųjų mokomasis naikintuvas, pagal Kamaniną "ardytis pradėjo dar ore". Mano supratimu, kad, gal, tas naikintuvas ir užkabino išsikišusį fotokulkosvaidį? Buvo rašoma:

"в 5 километрах от места падения самолета найден люк от ... это признак разрушения самолета в воздухе. Но эту версию надо еще изучать".(Kamanino užrašai)

 

Taigi, panašiai, ties pirmojo mūsų planetos kosmonauto lėktuvo išsiardimo vieta nuplanavau to grubaus pažeidėjo maršruto susikirtimą . Nuo tos vietos vedu hipotetinį maršrutą panašiu, bet šiek tiek trumpesniu maršrutu, kiek tolimesniu nuo mano radaro, nes, matyt, tas pažeidėjas, vargu, ar kilo aukščiau jam numatyto ešelono aukščio virš 10,5 km ? JEIGU TOKIAME AUKŠTYJE BŪTŲ ARTĖJĘS, TAI AŠ SU SAVO RADARU BUČIAU PAMATĘS-PERDAVĘS ir tada būtų Centre sumaištis, kad J.Gagarinas "atsirado". Kitokį variantą sunku išmąstyti, nes prieš J.Gagarino žuvimą fiksavome didelio greičio skrydį. Ir kai aš su savo porininku radare (rus.: "lokatoriuje") pamečiau skrydį, tai tuoj pat man buvo pranešta, kad "išdrįsome pamesti J.Gagariną", dėl ko mano porininkas kazacho kilmės net supyko dėl tokios "žinios" pateikimo, lyg jam būtų svarbu, kokie lakūnai skraido. Kai baigėme radarais judėjimo rėžimo darbą ir juos (tolimatį ir aukštimatį, prie kurios aš asmeniškai dirbau)  išjungėme, tai komandiniame punkte ("КП") aptarėme įvykį, nes jau žinojome, kad Gagarinas žuvo - mums iš Centro gana greitai pranešė, dėl ko mūsų lakūnų atstovai su mėlynais antpečiais stebėjosi greitu nelaimingo atvejo patvirtinimu. Kai tame komandiniame punkte mūsų budėjimo pamainos vadovas-karininkas, vadinamas "operatyviniu budėtoju" MŪSŲ AKIVAIZDOJE IŠMATAVO DIDELĮ GREITĮ, TAI MES TAPOME ŠOKE, KAD "PIRMASIS PLANETOS KOSMONAUTAS BUVO ĮKIŠTAS Į BANDOMĄJĮ LĖKTUVĄ" - toks tada buvo mūsų įspūdis. Po 2013-06-11 spaudos konferencijoje A. Leonovo apie Su-15 fakto paskelbimą, savo įspūdį pakeičiau į galimąi "atliktą mūsų klaidą" "sumaišius" lėktuvus" ("taikiniais" vadinamus radaruose), taip, kaip A. Leonova užakcentavo ir kaip generolas-akademikas Sergejus Belocerkovskis knygoje apie J.Gagarino žūtį rašė.

 

Deja, TIK PERNAI VASARĄ NUSTAČIAU-APSKAIČIAVAU, KAD J,GAGARINO-V.SERIOGINO SKRYDŽIO NEGALĖJAU MATYTI, NES MŪSŲ PLANETA Žemė NĖRA PLOKŠČIA - MAČIAU TIK JO ŽUDIKĄ, aukščiau skridusį.

  

  Mano radarų vieta nuotraukoje dešiniajame apatiniame kampe prie Serovo miesto, kuris buvo pats slapčiausias pasaulyje miestas Arzamas-16, Lavrentijaus Berijos įkurtas tam, kad fizika Kurčiatovas pradėtų gaminti ginklus branduolinius ir termobranduolinius; t.y. vandenilines bombas, iš kurių viena "Кускина мать" buvo susprogdinta Naujojoje Žemėje. Taip, kad mūsų 71537 dalinys prie Barašęvo ir buvo skirtas dar ir tam miestui saugoti. Kai  treniruodavausi maratonų bėgimams, iki jo nesiryžau nubėgti, nes tai buvo man per toli.  Mūsų tas dalinys po žodžio "Google" pirmos "G" raidės apačioje per vidurį nuo tos raidės krašto iki apatinių skaičiukų.

 

Kaip matome, hipotetinio to "bandomojo Su-11" maršruto ilgis  425 km, sugaišus tiksliai 37 minutes tame skrydyje - t.t., 0, 616667 val.  Todėl gauname panašesnį 689,19 km/val. vidutinį greitį. Jis, atrodo, vis tiek yra per mažas, nes tokiu panašiu 300 km/val. greičiu kylama ir leidžiamasi. O aš radaru fiksavau tada mums neįprastą greitį, vos, ne dviejų garso greičių dydžio. Kiek, pamenu, tai buvo apie 1700 km/val.

 

Žinome, kad žuvo J.Gagarinas su V.Serioginu 10:31, o suktuko pradžia prieš 55 sek.  Tada ir turėjo praskristi. Iki žūties pradžios Su-11 ore prabuvo apie 15 min., o po apie 21 min. santykis 0,698 . O pagal skrydžio atstumus iki susikirtimo 157,78 km, po susikirtimo 267,58 km, santykis 0,590.  Vadinasi, iki susikirtimo greitis galėjo būti dar mažesnis, nei ir taip mažas greitis tik apie 631,1 km/val, o po susikirtimo jau didesnis 747,43 km/val. , kuris ir yra jau dar labiau panašesnis į to tipo lėktuvų greitį.

 

    Taigi, pirmojoje maršruto dalyje normalaus greičio praradimą galima paaiškinti tik tuo, kad naikintuvas nenormaliai nėrė žemyn iki 400  m aukščio, savaime suprantamai, prarasdamas ženkliai greitį, o po to vėl šturmuodamas į debesis, dar papildomai prarasdamas ir dėl vertikalaus žemyn-aukštyn papildomo kelio atlikimo tame trumpesniame pirmos dalies ruože, dėl ko aritmetiškai labiau pasijunta. Be to, antrosios dalies sugrįžimo kelias mano ir taip šiek tiek trumpintas pagal psichologinę lakūno logiką, trumpinti kelią Nežinau, ar aš teisus, nes su aviacija tik ne tiesiogiai kontaktavau ir apie jos taisykles nieko nenusimanau.

 

Na, o, jeigu, grįžimo kelias bus toks pat, tai tada greitis vidutinis taps dar realesnis-didesnis. O tai reiškia, kad PIRMOJE TRASOS DALYJE ŽENKLUS VIDUTINIO GREIČIO PRARADIMAS BYLOJA  APIE NAIKINTUVO KAŽKOKIAS, GALIMAI,  PAPILDOMO KELIO SĄNAUDAS - GREIČIAUSIAI; VERTIKALAUS  AUKŠTYN-ŽEMYN PASISKRAIDYMUS.   Šie greičių santykiai yra realūs su realiomis "bandomojo" naikintuvo Su-15 laiko sąnaudų santykiais, neleidžiančiais atmesti  įtarimo nužudžius mūsų planetos pirmąjį kosmonautą ir jo skraidymo mokytoją-instruktorių.

 

Kas dėl Aleksejaus Leonovo tvirtinimo, kad "lakūnas dar gyvas", atmesti to teiginio negalima, nes gali būt su ta pačia pavarde ir kitas internete dar neskelbiamas lakūnas-bandytojas, ant kurio gali būt uždėta cenzūra. Juk, gana su retomis pavardėmis Krečektovų garsių bandytojų yra ištisa karta. ĮTARTINAS KOMISIJOS ATASKAITOJE SLAPTUMAS, ASMENŲ PAVARDES RAŠANT BE VARDO IR NET BE INICIALŲ. Nebent, jie dažnai kartojasi byloje, bet, vis tiek, korektiškumo vardan turėtų būt, bent, inicialai. 

 

Neatmestina galimybė, kad struktūros kosmonautą A. Leonovą galėjo suklaidinti, arba, net jį priversti, kad jis visuomenę klaidintų su tuo "dar gyvu lakūnu",  kad visuomenės įtarimo šešėlį numesti nuo 1977 m. tragiškai žuvusiojo.                                                       

                                       

 

 Panašią pavardę turi Pavelas Fiodorovičius Kočetkovas (1944 gim.m.) tik 2-iems metais vyresnis už mane, vargu, ar galėjo skraidyti bandomaisiais, kai lakūnų bandytojų mokyklą baigė tik 1973 m. ir bandytoju tapo 1975 m. Jo  sūnus taip pat bandytojas 2012. žuvo Indonezijoje per parodomuosius skraidymus, kaip ir mūsų Lietuvos kosmonautas Rimantas Antanas STANKEVIČIUS žuvo taip pat per parodomuosius skraidymus. O tai šią studiją dar galima būtų tęsti, nes ir ši žūtis labai apgaubta mįslių šydais... Svarbiausia, tai kad Krečetovo praskrydimas Kosmontautų naujienose buvo žinoma seniai, bet tik pas juos tai buvo žinoma . Todėl čia taško dėti nereikia.