Per 50 psl. ir per 60 nuotraukų teorinės įžvalgos apie Oginskius ir Kosakovskius

Reportažas apie atrastus Zaluskių rūmus Gulbinų kaimo krūmynuose

Apie Zaluskių apsigyvenimą Gulbinuose ..............................................

2015 m. rugsėjo 17 d. Valdovų rūmuose įvykusios
TARPTAUTINĖS  MOKSLINĖS KONFERENCIJOS
„Mykolas Kleopas Oginskis Asmenybė ir epocha“.
A P Ž V A L G A   

Likus savaitei iki Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejaus, įvyko jam skirta tarptautinė mokslinė konferencija Konferencijoje dalyvavo trijų valstybių – Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos mokslininkai ir kultūros veikėjai.  Tarp šių valstybių yra bendras sutarimas, kad ne viena valstybė nesisavina Mykolu Kleopo Oginskiu ir jį laiko bendra istorine asmenybe. Konferencija, tai tęsinys M. K. Oginskio gimimo 250-osios gimimo metinėms skirtos programos, kurią   UNESCO prieš dvejus metus Paryžiuje surengtoje generalinėje konferencijoje įtraukė šią sukaktį į pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui ir istorinei atminčiai svarbių datų sąrašą. Tai ne vieno dešimtmečio istorikų, muzikologų, kultūrologų bendro tyrimo išdava, nagrinėjant Oginskių giminės ir jos žymiausio atstovo Mykolo Kleopo Oginskio veiklos ypatybes.  Tai buvo ryškiausia istorijos asmenybė. 

Konferencija Valdovų rūmuose yra simbolinė tuo, kad M.K. Oginskis būdamas paskutiniuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės  didžiuoju iždininku (finansų ministru), jis planavo renovuoti rezidenciją ir joje įkurti vyriausybines komisijas. Deja, pasikeitus aplinkybėms, ypač, per Jonavos Kosakovskių (vyskupo Juozapo ir Rusijos etmonu tapusiu Simono) Targovicos konfederacijos politiką, ši idėja liko nerealizuota.  Tai pastebėjo Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai dr. Jolanta Karpavičienė. Konferencijoje buvo užsiminta, kad M.K. Oginskis buvo LAIMĖS VAIKAS, su savo vystymusi tapęs labai jaunu politiku žlungančioje valstybėje, kurioje pralaimėta oriai.

Šioje konferencijoje daugiausia buvo dėmesio skirta kunigaikščių Oginskių istorijai, jų muzikiniam paveldui.  M. K. Oginskio gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimus nuo Rietavo iki Florencijos, Oginskių gyvenimo ypatumus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII a., ryškesnių M. K. Oginskio giminaičių ūkinę, politinę, karinę ir kultūrinę veiklą.

Žinomi Lietuvos ir užsienio muzikai papasakojo  apie Oginskių šeimos muzikos dokumentų rinkiniuose retenybes, kurios turi tarptautinį pavadinimą, todėl kalbame apie  -  r a r i t e t u s [vok. Rarität < lot. raritas — retenybė; praretėjimas], retenybė, vertingas retas daiktas.

Konferencija prasidėjo nuo sveikinimų. Istorikas Adam Stankevič perskaitė laišką Oginskių-Zaluskių palikuonio iš Londono rašytojo, kompozitoriaus ir pianisto Ivo Zaluskio, su kuriuo ir aš susirašinėju, nes tyrinėju jo proprosenelių Karolio Teofilio Zaluskio ir jo žmonos Amelijos Oginskytės-Zaluskos dvaro rūmus Gulbinuose (netoli Biržų), nuo kurių jie pasitraukė visam laikui iš Lietuvos. Apie tai atskirai sukūriau temą savo tyrinėjimo ekspedicijos, kurią galite pamatyti mano tik ką aplankytą Gulbinų kaimo dvaro rūmų likučius - http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/oginski-jonava/birzai-oginskius-zaluskius-mena_files/gulbinai.htm

Konferencijos darbo pradžiai mokslinį akcentą davė Lietuvos istorijos instituto direktorius  dr. Rimantas Miknys, kuris užsiminė apie skepticizmo reikšmę moksle. Na, o visas skeptiškas mintis sutriuškino Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, kuris pradėjo pirmojo posėdžio NUO KOZELSKO IKI RIETAVO: KUNIGAIKŠČIŲ OGINSKIŲ ISTORIJOS pirmąjį pranešimą „Nuo Rietavo iki Florencijos“. Jis apžvelgė Mykolo Kleopo Oginskio gyvenimo ir kūrybos tyrimų dešimtmetį, ištysai demonstruodamas skaidres, ką atliko Žemaitijos žemės kultūros puoselėtojai. Dabar Rietave vyks visą savaitę Mykolui Kleopui Oginskiui skirti renginiai – rugsėjo 26 d. bus atidengtas paminklas Oginskių giminei.

Bet verta neužmiršti ir sovietmečio, kai Oginskių šeimos koplyčioje buvo norėta transformatorinę įrengti, nežiūrint į tai, kad Rietave buvo pirmoji Lietuvos elektrinė įrengta, pirmasis ir telefonas taip pat Rietave buvo, jau nekalbant, kad ir iš baudžiavos net 1835 metais žemaičius paleido Mykolo Kleopo sūnus Irenėjus, kuriam tėvas buvo nuostabius priesakus palikęs ir jis pats buvo vienas iš pirmųjų didikų, kėlęs baudžiavos panaikinimo mintį.  Todėl sūnus Irenėjus sėkmingai tęsė tėvo priesakus,  mėgo paprastumą, rėmė lietuvių kultūrą ir 1830-1831 m. sukilimą, buvęs bene vieninteliu didiku, nesigėdijęs kalbėti lietuviškai, net žemaitiškai, rėmė Simono Daukanto knygų leidybai, vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės draugijai. O Irenėjaus sūnus  Bogdanas organizavo draudžiamosios lietuviškos literatūros gabenimą iš Prūsijos.

Lietuvos istorijos instituto mokslų daktaras Darius Vilimas, tyrinėjantis žemės teismų sistemos formavimąsi, apžvelgė XIII-XVIII a. Oginskių veiklą Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Jis pabrėžė, kad kunigaikščiai Oginskiai nuo XVI a. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystės vadovybėje turėjo po vieną kanclerį, didįjį maršalą, iždininką, tris etmonus, devynis vaivadas, dešimt kaštelionų, penkis Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkus, du kompozitorius. Jų nuomonės buvo klausomasi ir visą XIX a., kai kraštas buvo Rusijos imperijos valdžioje. Jie, kilę nuo Rusijos kūrėjų Riurikaičių, buvo katalikybės ir stačiatikybės puoselėtojais, vėliau visi perėję į katalikybę, nes dėl karų su švedais ir maskvėnais, ypač, pastarųjų okupacija, per kelerius metus smarkiai nuniokojusi kraštą, buvo psichologinis vaidmuo perėjimui.

 Minskietis iš Baltarusijos  mokslų akademijos Istorijos instituto daktaras Zmicier Vicko papasakojo apie Leono Kazimiero Oginskio (gyvenusio  38 m. 1661 m. – 1699 m.)  vaidmenį valstybės vidaus konfliktuose (ypač su Sapiegomis) XVII amžiaus pabaigoje. Mūsų kaimynams gudams kaip tik puiku tyrinėti šią Oginskių šaką, nes Leono Kazimiero tėvas Jonas Jackus Oginskis (1619-1684 m. m.) valdė Mstislavlio Suričių dvarą, Pinsko apskrityje Zazerzės polivarką. Be to Leonas Kazimiras turėjo 4-ius brolius: Mykolą Pranciškų, poetą Kazimierą Dominyką, vedusį Gargždų seniūno ir Užvenčių tijūno Motiejaus Vainos dukrą, dėl ko kraičiui gavusį Grūšlaukės dvarą, ir  Grigalių Antaną, kuris 1698 m. mano mamos gimtinėje Raseiniuose buvo išrinktas Žemaitijos seniūnu. Beje, Grigalius Antanas Oginskis buvo didelis muzikos gerbėjas, turėjo dvare orkestrą ir apie tai konferencijoje buvo gana plačiai minima.

Tai, būtent, Leonas Kazimieras už politinę veiklą iš tėvo gavo Stakliškių seniūniją, ir  Radomlą Mstislavlio vaivadijoje, Kašonis (prie Jiezno) ir Uogintų dvarus bei mirė 1699 m. nuo Sapiegos karių sužeidimų. Už tai jo brolis Grigalius Antanas, keršydamas, iš Sapiegų atėmė Žemaitijoje priklaususius Skuodą ir Kretingą. Jei plačiau minėti, tai vidaus karo metu G.A. Oginskis  tapo LDK kariuomenės regimentoriumi – etmonams nesubordinuotos kariuomenės vadu, rinko šalininkus kovai su Sapiegomis. Čia atpasakoju daktarą Valdą Rakutį ir docentę daktarę Ramunę Šmigelskytę-Stukienę, kuri buvo šios mokslinės konferencijos moderatorė.

Taigi, pagal šiuos istorikus, šią kovą Grigalius Antanas Oginskis tęsė ir tapęs generaliniu Žemaitijos seniūnu. Nauja priešiškumo Sapiegų hegemonijai banga sukilo dėl Lenkijos ir Lietuvos valdovo Augusto II-ojo sprendimo Sapiegoms pavesti samdyti kariuomenę, reikalingą 1700 m. pradėtam karui su Švedija. Į 1701 m. Valkininkuose paskelbtą visuotino šaukimo rinkimąsi G. A. Oginskis atvedė apie tūkstantį karių – savo nusamdytų dalinių bei Žemaitijoje mobilizuotų bajorų. Šios pajėgos netoli Valkininkų prie Liepuonių smuklės, stojo į mūšį prieš Sapiegas. Sapiegų sutelkta privati ir valstybinė kariuomenė patyrė pralaimėjimą.

Lietuvą pasiekus Šiaurės karo veiksmams ir švedų kariuomenei 1701 m. vasarą užėmus Skuodą, Kretingą, Palangą ir Biržų pilį, Žemaitijos generalinis seniūnas G. A. Oginskis ėmė aktyviai kovoti su okupantais. Tikėdamasis paramos, užmezgė ryšius su Rusijos caru Petru I-uoju. Sudarė sąjungą su rusais, 1702 m. vasarį sugebėjo apginti Biržų pilį nuo švedų. (Čia man ir neaišku, ar apginti, ar atsiimti – skirtingas traktuotes aptinku.). Bet mūšyje prie Salantų G. A. Oginskis patyrė pralaimėjimą. Lietuviai neteko 600 vyrų ir prarado turėtą artileriją, 11 pabūklų.

1703 m. pabaigoje Grigalius Antanas Oginskis tapo Lietuvos lauko etmonu. Rusų kariuomenei sutriuškinus švedus prie Poltavos, G. A. Oginskis prisijungė prie jos pergalingo maršo, laimėjo keletą susidūrimų, bet 1709 m. lapkričio 17 d. netikėtai mirė Liubline. Nežinodamas Augustas II-asis apie jo mirtį, jį paskyrė Lietuvos didžiuoju etmonu. Na, o dėl Biržų pilies mano pastaba, kad, nors iš švedų ji buvo atimta, ar apginta nuo jų, vis tiek švedai 1704 m. rugsėjo 14 d. vėl paėmė ir G. Levenhaupto įsakymu susprogdino. Taip, kad, kai aš 16-metis būdamas pirmą kartą aplink Lietuvą dviračiu riedėjau, tai tik prie Biržų pilies griuvėsių buvau atvažiavęs, griuvėsiais paslaptingais gerėjausi.

Lietuvos istorijos instituto daktaras Adam Stankevič skaitė pranešimą apie Merkinės seniūną pulkininką Matą Oginskį (1738-1786): ūkinę ir politinę veiklą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, minėjo jo aristokratišką gyvenimo būdą, jo išlaidavimais, skolomis, bet ir  kaip rūpinosi dvaro muzikantų įgūdžių tobulinimu, nes jis laikė kapelą vadovaujamą kompozitoriaus ir kapelmeisterio Benjamino Piszepeko. Turėjo skyrybų ir palikuonių nesulaukęs, palaidotas prie Oršos.

Baltarusijos mokslų akademijos Istorijos instituto daktaras Andrej Macuk pranešime apie Oginskius, detalizavo labiausiai klaustukais uždėtą Mykolo Kleopo tėvo 1760 m. Andriaus Oginskio išrinkimą Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalu. Galiu papildyti, kad Andriaus senelis Marcijonas Oginskis, o jo tėvas Tadas Pranciškus Oginskis (1712-1783) buvo Ašmenos seniūnu (pernai žiemą po Ašmenos aukštumas su dviračiu važinėjau), vėliau Trakų vaivada ir jam priklausė Maladečina, kurią Oginskiai valdė 110 metų. Todėl neatsitiktinai, Mladečinoje ir stovi vienintelis Mykolo Kleopui Oginskiui paminklas, prie kurio man taip pat pasisekė laimė nusifotografuoti antrojoje savo dviračio kelionėje, riedant nuo Zalesjės (Užumiškio) link Radvilų įkurto Baltarusijos kultūros sostinės Nesvyžiaus. Mat, Tadas Pranciškus, valdęs dar ir Hanutos kaimą – ten rezidenciją turėjęs, Lučianojus, Vitebsko pavieto Tadulino kaimą, Zalesję ir Aborkus,  1737 m. vasario 27 d. Lachvoje pas kunigaikštį Mykolą Kazimierą Radvilą Žuvelę susižadėjo ir  tų pačių metų rugsėjo 22 d. Kareličiuose vedė lietuvaitę Izabelę Radvilaitę. Ji Ašmenoje įsteigė keletą labdaringų organizacijų vargšams, kurios vadinosi Izabelijomis. Minėtame Tadulino kaime kunigaikštis Tadas pastatė bažnyčią ir Bazilijonų vienuolyną ir su žmona pradėjo Mladečinoje bažnyčios bei kunigų trinitorių vienuolyno statybą.  Tada Tadas Pranciškus su Izabele ir sulaukė dviejų sūnų , čia minimo Andriaus bei Pranciškaus Ksavero.  Taduline 1740 m. balandžio 13 d. (LIETUVIŠKOJE Vikipedijoje KLAIDINGAI nurodomi 1739 gim. m. ;  Gudijos Vikipedijoje patikimesnė data - 13 красавіка 1740) ir gimė minėtas pirmasis sūnus „Andrius Marcijonas Joakimas. Andriaus vardą gavo kazokų karų laikų kankinio, palaimintojo Andriaus Bobolos garbei. Sūnų pakrikštijo 1741 m. sausio mėnesį. Į ta proga surengtą puotą atvyko daug svečių, iškilmės tęsėsi keturias dienas.“ (pagal ... )  

1744 m. Gardino seimas kunigaikštį Tadą išrinko seimo maršalka. Bet Seimas neišsprendė pagrindinio klausimo dėl kariuomenės padidinimo. Tada Tadas maršalka Seimui pasakė: „Nenorime išsigelbėjimo - atėjus šimtmečiais geidžiamam metui. Tad nekaltinkite nieko ir patys dėl savęs liekite ašaras!“ Tąsyk kunigaikštis, prieš tapdamas senatoriumi, paskutinį kartą dalyvavo seimo veikloje. Vėliau, lapkričio mėnesį, jis buvo paskirtas Vilniaus kaštelionu. Kaip matome Andriaus tėvo ŽODŽIAI TAPO PRANAŠIŠKI., dėl kurių dabartiniams politikams, mano manymu, akcentą būtina dėti.

Izabelė mirė 1761 m.  lapkričio 7 d., o 1762 m. vasario 15 d. ji buvo palaidota naujoje bažnyčioje. Jos garbei pavadino Izabeliną. Todėl Andriaus tėvas 1763 m. vedė antrą kartą Rietavo seniūno Kristupo (Kristaforo) Tiškevičiaus našlę Jadvygą Zaluskytę-Tiškevičienę ir kaip pasogą gavo Rietavo dvarą buvusiame Plungės rajone ir dabar savivaldybę savo įkūrusį. Todėl aš ėmiausi Biržų rajone Gulbinų dvaro likučius tyrinėti, kurie priklausė Zaluskiams, vėl susigiminiavus su Oginskiais per Mykolo Kleopo vyriausiąją dukrą Ameliją, prie kurios vardo kaimo Amelino buvau su dviračiu privažiavęs, kai važiavau į Oginskiams priklaususį Zalesjes dvarą. Jame gimus pirmajai Mykolo Kleopo Oginskio dukrai Amelijai, tas kaimas ir buvo pavadintas Amelino. Todėl neatsitiktinai su dviračiu riediedamas, stabtelėjau prie rodyklės į tą kaimą, nes mano senelio senelis Julius Aleksandravičius (mano tėvas, būdamas Vytauto Didžiojo universiteto studentu, pavardę susilietuvinio), gimęs 1808 m. galėjo pažinoti jos vyrą – savo Upytės maršalką Karolį Teofilį Zaluskį, ir, gal, būt, galėjo pažinoti net pačią Ameliją. https://www.facebook.com/photo.php?fbid=836808003026233&set=a.153490474691326.29307.100000911233614&type=3&theater  (Siūlyčiau kairiu-dešiniu klavišais pasižvalgyti po mano įspūdžius Oginskių valdomojoje Gudijos žemėje, nes mano nuotraukas Facebook-e panaikino chakeriai, matyt, Maskvos Liubiankai priklausantys, nes kai grįžau su dviračiu iš Oršos mūšio lauko, taip JAV esančiuose Facebook-o serveriuose kažkokios politinės jėgos šeimininkauja, nuo lankytojų slepia mano nuotraukas, kuriose yra mano pamąstymai. Kai apie tai pranešiau į VSD, tai, iš kart tą pačią dieną buvau pašalintas iš Facebook-o. Tai galvokite, ar čia „sutapimas“, ar VSD yra Rusijos FSB filialas?)   Aišku – tai spėliojamoji fantazija mano, turinti šiokį tokį pagrindą, kurį būtina tyrinėti. Todėl dabar raitojuos rankoves nuo Gulbinų dvaro griuvėsių.

Tad, grįžkime prie Andriaus tėvo Tado ir jo žmonos Jadvygos, kuri tapusi Oginskiene, taip pat garsėjo gerais darbais, išlaikė prieglaudas , buvo Vilniuje statomos ligoninės našlaičiams ir pamestinukams fundatorė. Tadui Pranciškui 1783 m. mirus  Mladečine, palaidotas buvo Vilniaus Šventų Jonų bažnyčios Oginskių koplyčioje, kurios fundatoriumi ir jis pats buvo.

aukščiau paminėtas Taigi, neaišku man, kad aukščiau pagal ... paminėtas Andrius Marcijonas Joakimas, visur įvardijimas kaip Andrius Ignotas (dar Joachimas Juozapatas) Oginskis 1763 m. Lietuvos ginklininkas, ATR pasiuntinys Vienoje ir Peterburge, Trakų kaštelionas, nuo 1757 m. Ašmenos vaivada, Guzovo, Mockų ir Platelių seniūnas, nuo 15 m. amžiaus gavęs pulkininko laipsnį, Žinoma, kad 1760 m. kaip Kauno atstovas gavo Lietuvos tribunolo lazdą, o 1762 m. spalio 8 d. kaip Infliantų atstovas Varšuvos seime – Lietuvos kardininko laipsnį, apdovanotas už lenkų šlėktos Brulovo teisių apsaugos pasirašymą. 1764 m. gegužės mėnesį, kai nebuvo faktinės valdžios, Varšuvoje pasirašė Čartoriskių konfederaciją ir karūnavimo seime prisiekė Stanislovui Augustui. Prieš tai 1763 m. liepos 21 d. Guzovo miestelyje  (prie Mednevicų netoli Varšuvos), kunigaikštis Andrius vedė Bresto seniūno, generalinio adjutanto grafo Mareko Šembeko ir Jadvygos iš Rudnickių dukrą 3-čią kartą ištekančią Paulą (Pauliną) Šembek (1740–1797 m.), grafų Celestino Lubienskio ir Jono Prospero Potockio našlę. Su pastaruoju susituokus, Paulinai atiteko Guzovo seniūnija. Vaikai Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) ir Juzefa Oginskaitė (1774 -), vaikaitis Gabrielius Oginskis. Tad Mykolas Kleopas savo motiną – ištekėjusią už trečiojo vyro,   Atsiminimuose įvardijo kaip „trijų provincijų motiną“, rašydamas šitaip:

 
„Paulina iš Šembekų giminės… vadinama ponia Lietuvoje, Rusjoje ir Lenkijoje“.


 

Todėl nagrinėjant Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejaus prieigas, man būtina pažymėti, kad 1762 m.Andriui ir Paulinai gimė dukra Juzefa, o 1765 m. mūsų jubiliatas antras vaikas sūnus Mykolas Kleopas. Jis toliau savo Atsiminimuose taip parašė:

 „Mano motina Paulina, mergautine pavarde grafaitė Šembek, pirmą kartą buvo ištekėjusi už Lubenskio, kuris gyveno labai trumpai. Antrą kartą ištekėjo už Potockio, kuris maždaug po metų paliko ją našle. Pagaliau ji ištekėjo už mano tėvo Oginskio. […] Kadangi su kiekvienu vyru turėjo po vieną sūnų, tai visuomenėje mano motiną dažnai vadindavo trijų provincijų motina. Mano motina buvo viena iš gražiausių Lenkijos ponių, jos elgesys buvo nepriekaištingas, ji galė­jo būti geriausios žmonos ir švelniausios motinos pavyzdys.“

Taip Andrius  1764 m. įsigijo Guzovo dvarą, kurį Mykolas Kleopas vadins „savo kaimu“ ir kuriame po paskutiniojo Seimo priims paviešėti ir pailsėti paskutinįjį karalių Stanislovą Augustą, apie ką aš paminiu Jonavos istorijos sąsajose. Juose galiu plačiau išsiplėsti, taip, kaip Jonavos 265-mečio proga  Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas pagal savo daktarinės disertacijos temą naujame pristatytame albume „PRIKELTAS LAIKAS Jonava žemėlapiuose ir fotografijose“ labai daug dėmesio skyrė Baro konfederacijai, kurios centru, dėka Simono Kosakovskio, tapo, būtent, Jonava. Todėl praplečiu Mykolo Kleopo Oginskio tėvo Andriaus labai svarbų veiklos aspektą tuo periodu, kai 1766 m. seimo pavedimu kunigaikštis Andrius dalyvavo Lietuvos Iždo komisijos (finansų komiteto) darbe. 1769 m. jis, senato įpareigotas, kaip ypatingasis pasiuntinys išvyko į Sankt Peterburgą. Ten užsibuvo tik savaitę nuo rugsėjo 30 d. iki spalio 6 dienos, nes carienė Jekaterina II-oji nenorėjo priimti jokių delegacijų. Apie tai Oginskis, prieš išvykdamas į Sankt Peterburgą, nežinojo. O dėl šios misijos Baro konfederatai Oginskį paskelbė priešu ir panaikino jo valdas, o karalius Augustas pasielgė priešingai – suteikė Oginskiui Baltojo Erelio bei Šv. Stanislovo ordino kavalieriaus titulus, 1771 m. lapkričio 21 d. Lietuvos referento paregas..

1771 m. gruodžio mėnesį karalius Andriui Oginskiui patikėjo Abiejų Tautų Respublikos ypatingojo pasiuntinio Vienoje misiją. Mat, karaius tikėjosi sulaukti Austrijos paramos valstybei ir palaikymo vienijant Baro konfederatus su sostu. Pasiuntinys Andrius išvyko iš Varšuvos 1772 m. sausį, o vasario viduryje jau buvo Vienoje. Mykolas Kleopas Oginskis šią kelionę mini savo „Atsiminimuose“:

„Kai man buvo šešeri metai, aš, motulė ir sesuo išvykome kartu su tėvu […] į Vieną. Kelias buvo pavojingas, tad mums skyrė dviejų tūkstančių ulonų palydą, kuriai vadovavo Branickis. […] Artėjant prie Tynco, šalia Krokuvos mus pasivijo penkių šimtų rusų pajėgos, kurioms vadovavo Suvorovas, tada dar tik papulkininkis.“

Apie Aleksandrą Suvorovą aš, pristatinėdamas minėtas istorines sąsajas su Jonavos istoriją, pabrėžiau tai, ką Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas praleido, kuris buvo labai klastingai, naktį užpuolęs, ir ne pagal garbės taisykles sumušęs Mykolo Kleopo netikro dėdės LDK Didžiojo etmono Mykolo Kazimiero  Oginskio kariuomenę, dėl ko, pagal Vydą Dolinską, Simonas Kosakovskis, atlikęs Baro konfederatų neregėtą žygį iš Jonavos į Smolenską, buvo priverstas trauktis iš Rusijos žemių. Taigi, šioje mokslinėje konferencijoje kolegos iš Gudijos man pasakė, kad, lyg, ir neturėjo kur akių padėti Jekaterina II-oji dėl tokio negarbingo A.Suvorovo užsipuolimo prie Stalovičių, dėl kurio jis Karinės komisijos buvo svarstomas – privalėjo aiškintis, nes tą LDK etmono kariuomenės sutriuškinimą atliko be leidimo, net prieštaraudamas savo generolui.

TTaigi, Mykolui Kleopui Oginskiui ir Suvorovui buvo lemta dar ne kartą susitikti: 1793 m. Sankt Peterburge, kai Suvorovas jau buvo generolas, ir vėliau per Tado Kosciuškos sukilimą (jau skirtingose barikados pusėse); 1794 m. lapkričio 4 d. Suvorovas Varšuvos priemiestyte Prahoje sukilimą paskandino kraujyje, o Jekaterina II už tai jam su¬teikė feldmaršalo laips¬nį. Galiu papildyti, kad už tai imperatorė skyrė feldmaršalui Baltarusijos daug žemių ir labai daug gavo baudžiauninkų. Na, o dabar oficialiojo Baltarusijos politika garbina savo tautos pavergėją A.Suvorovą, pats savo akimis Minske, važinėdamas dviračiu, mačiau prašmatniausias reklamas stojimui į Suvorovo vardo karinę mokyklą. Todėl Gudijos patriotai dėl A.Suvorovo garbinimo jaučiasi nepatogiai – apie tai per konferencijos kavos pertraukėlę liūdnai užsiminė man viena Gudijos kultūros veikėja.

     Ofi­cia­li so­vie­ti­nė is­to­riog­ra­fi­ja, kur­da­ma na­cio­na­li­nius did­vy­rius (vie­nas iš jų – Su­vo­ro­vas, apie kurį nuo pat vaikystės mums jis buvo kalamas), ne­krei­pė dė­me­sio į bui­ti­nes šių as­me­nų gy­ve­ni­mo de­ta­les, to­dėl mums šiandien itin įdomios mi­nė­tų did­vy­rių cha­rak­te­ris­ti­kos, paliktos jų am­ži­nin­kų, pa­vyz­džiui, ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo Kle­o­po Oginskio vai­kys­tės atsiminimai apie „Su­vo­ro­vo fi­gū­rą“, 1772 m. žiemą ste­bė­tą pro ka­rie­tos lan­gą pa­ke­liui į Vie­ną:

„Mane nustebino Suvorovo asmenybė… Jis jojo ant prasto kazokų arkliuko. Sulūžę batų galiukai, nutįsęs purvinas ir riebaluotas munduras, tabaku sutepta nosis, ne visai gražus veidas, visa tai sukėlė man ypatingą baimę ir aš bijojau į jį žiūrėti. Tačiau jis labai mėgo vaikus ir dažnai vaišino mane bei mano seserį puikiais obuoliais. Imdavome juos nusukę akis, kad nereikėtų susidur¬ti su jo žvilgsniu.“

Manau, kad ir dabar tai bus slepiama, ypač, Jonavoje, apie Mykolą Kleopą Oginskį, nes Jonava nuo Targovicos konfederacijos įkūrėjų Kosakovskių dar net po šiai dienai yra prorusiška. Tuo įsitikinau užvakar per Europos paveldo dienos minėjimo ekskursiją, kurią suruošė kraštotyrininkas Artūras Narkevičius, kai autobuse MANE BANDĖ NUTILDYTI RAJONINIO LAIKRAŠČIO KORESPONDENTĖ PONIA Vera, NES AŠ BANDŽIAU PRIMINTI APIE ARTĖJANTĮ M.K.OGINSKIO JUBILIEJŲ – korespondentė mane bandė tildyti, nors aš ne su ja, o su jaunaisiais šauliais kalbėjausi – juos informavau apie svarbią Valstybėje minimą datą. Toks įspūdis, kad mano kreipimasis dėl Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejaus paminėjimo Jonavoje nebus rajoniniame laikraštyje išspausdintas (būtų gerai, kad apsirikčiau), nes jau istorijos ir kiti mokytojai skundžiasi, kad Jonavos žiniasklaida nutyli- nespausdina apie organizuojamus su moksleiviais patriotinius renginius – juos pamini tik respublikinė žiniasklaida, kaip Jonavos mokytojai užsiima moksleivių patriotiniu ugdymu, o Jonavos gyventojams ir moksleivių tėvams, apie tai , matyt, žinoti nebūtina. – tokia Jonavos žiniasklaidos, matyt, nuostata. Labai norėčiau suklysti, tai parašęs – viskas paaiškės iki minėto jubiliejaus dienos. Tada įvertinsime, ar teisingai man jau ne vienas tokį nusiskundimą yra išsakęs. 

Taigi tęsiu jubiliejui mokslininkų paruoštą detalesnį pasakojimą, kaip Vienoje diplomato Andriaus Oginskio derybos su Baro konfederatais, kuriems vadovavo Mykolas Pacas, buvo bergždžios. Per atsisveikinimo audienciją (Andrius iš Vienos išvažiavo 1772 m. gruodžio mėnesį) Austrijos imperatorius pasiuntinį užtikrino, kad trijų imperijų Austrijos, Prūsijos ir Rusijos nuostata dėl Lenkijos padalijimo nepakito ir karaliaus Augusto pasipriešinimas gali tik pakenkti susidariusiai padėčiai. A. Oginskio misija baigėsi nesėkmingai. 1773 m. gegužės 5 d. pasiuntinys Andrius pateikė apie ją ataskaitą seimui. Nuo balandžio 27 d. jis Lietuvos didysis kancleris. Birželio mėnesį A. Oginskis dalyvavo slaptų konfederacijų veikloje ir kaip karaliaus patikėtinis aptarinėjo valstybės vyriausybės sudėtį, veiklą po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Seimas tuo laiku dar kartą delegavo Oginskį į Vieną, kur jis dirbo iki 1774 m. rugsėjo. Misija buvo sėkminga. Už tai Seimas Oginskiui paskyrė Guzove Sachačevo žemes nuo Varšuvos į vakarus (https://www.google.lt/maps/place/Sochaczew,+Lenkija/@52.1668274,20.3518141,12z/data=!4m2!3m1!1s0x471bfdc20f045787:0x4e5f102939e42371). Kadarijos (nustatyti šios vietovės dabar neįmanoma) , Mockų (jei tai Mockavos dvaras šalia Mockų kaimo, taip vadinamas Mockų, arba Sangrūdos dvaru ir kaip tik pagal istorinius šaltinius minimas nuo 1774 metų, kuris, kaip akibrokštas, priklausė čia minimo karvedžio Aleksandro Suvorovo anūkui iki 1842 m., o po to pulkininkui K.Svidai. Deja A.Oginskis, kažkodėl neminimas, mimas tik kaip karališkasis dvaras), bei Trakų vaivadijos seniūnijas davė valdyti. 1775 m. liepos mėnesį kunigaikštis tapo Trakų vaivadijos deputatu seime. A. Oginskis buvo vienas iš masonų ložės „Išminties šventovė“, pertvarkytos į „Šv. Karolio riterių“ ložę, įkūrėjų.

1778 m. gegužės 13 d. jis kaip Trakų kaštelionas tapo Senato nariu, o nuo 1783 m. gruodžio Trakų vaivada. 1775 m. bevaikė teta Elena Oginskienė savo testamente Andriui Oginskiui užrašė Sokolovo žemes Palenkėje bei palivarką Žemaitijoje, priklausiusį Platelių seniūnijai Platelių dvarą ir Luokę. 1783 m. lapkritį jis dar gavo ir tėvo palikimą Izabelino žemių kompleksą Ašmenos paviete. Savo rezidencijoje Guzove A. Oginskis ėmėsi tobulinti ūkį ir 1783 m. įvykdė žemės dalybų, išsaugojimo ir melioracijos reformą. 1786 m. Varšuvoje buvo išleistas jo „Ekonomikos instruktažas žmonėms, kurie eina tarnybą ūkyje…“
Kunigaikštis Andrius Oginskis mirė Guzove 1787 m. rugsėjo 12 dieną. Jo žmona Paulina šį pasaulį paliko praėjus 10 metų. Jie abu yra palaidoti pranciškonų vienuolyne Mednevicuose.

Lietuvos Kultūros tyrimų instituto daktaras Helmutas Šabasevičius peržvelgė aukščiau paminėto etmono Mykolo Kazimiero Oginskio teatrinę veiklą. Jis buvo ne tik ekonomikos – kelių ir jo vardu pavadinto Oginskio kanalo tiesėjas, bet ir „generolu klarnetu“ vadinamas. Anksti 1736 m. mirus jo tėvui Trakų vaivadai Juozapui Oginskiui, kai Mykolui Kazimierui buvo tik 6 metai, jo auklėjimas buvo patikėtas seneliui, LDK etmonui Mykolui Servacijui Vyšnioveckiui. Todėl 18 metų būdamas jau gavo Lietuvos kariuomenės generolo laipsnį, savo sąsajų su Jonavos istorija buvau pastebėjęs jo dalyvavimą savanoriu Septynerių metų kare, į kurį įsirašė ir Jonava bei Skaruliai, ugdant jaunuosius Juozapą ir Simoną Kosakovskius, kaip būsimus Rusijos politikos proteguotojus, nes ten ilgą laiką stovėjo Rusijos imperatorės Jelizavetos I-osios krikštasūnio ... Rumiancevo kariuomenė, kuriam Jekaterina II-oji už karą su Turkija suteikė antrąją Zadunaiskio pavardę.

Taigi, Mykolas Kleopas išgarsėjo ir muzikiniais sugebėjimais, Prancūzijoje leidžiamojoje garsioje Deniso Didro Enciklopedijoje buvo paskelbęs straipsnius dėl patobulintų muzikos instrumentų. Po kelionių užsienyje, 1761 m. grįžęs į ATR vedė įtakingos Čartorickių grupuotės, vadinamosios „Familijos“ lyderio Mykolo Čartoriskio dukterį Aleksandrą. Todėl atsivėrė plačios galimybės karjerai, tapo net pretendentu į sostą nuo Jekaterinos II-osios, kaip konkurentas Stanislovui Augustui, bet, matyt, pralaimėjo, nes nebuvo meilužiu imperatorei, kaip oponentas. (Čia tik mano pastebėjimas, nežinau, ar istorijos politikų pagrįstas.)  

Svarbiausia, Mykolas Kazimieras Oginskis savo ryškų pėdsaką paliko kaip menininkas ir mecenatas: rezidenciniame  Slanimo dvare įkūrė dvi operos trupes, pastatė 2 tūkstančius vietų teatrą, įsteigė muzikos mokyklą, kūrė polonezus ir dainas, parašė 3 knygas. Jis buvo „savarankiška, tėvynę mylinti ir kūrybinga asmenybė“ – tokie žodžiai yra daktarų Vlado Rakučio ir Ramunės Šmigelskytės-Stukienės straipsnyje „Oginskiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė etmonai.“

Buvęs Tado Kosciuškos karys ir prie 1794 m. spalio 10 d. sužeistu bei Petropavlovsko tvirtovėje kalintas, matyt, kartu su Tadu Kosciuška ir po Jekaterinos II-osios mirties naujo imperatoriaus Pavelo I-ojo paleistas žymus rašytojas, dramaturgas, poetas, apysakų rašytojas, istorikas, publicistas, vertėjas Julian-as Ursynas Niemcevičius apie Slanimo teatrą taip rašė:

„Etmonas laikė lenkų komediantus ir italų operą. Šioje netgi buvo kastratas. Teatras buvo erdvus, jo prašmatnumui nieko negailėta: buvo rodoma italų opera, į kurią įėjo medžioklė, o joje kastratas dainavo arijją di bravūra ant žirgo. Žirgas, išsigandęs staigaus timpanų garso, pasibaidė ir numetė kastratą. Garsus juokas su skalikų lojimu padarė labai linksmą sceną“.

Lenkų aktorius, dainininkas, režisierius ir teatro direktorius Kazimieras Mykolas Skibinskis (gyvenęs - gimęs 1786 m. kovo 3 d. Vilniuje – 1858 m. kovo 1 d. miręs Kamieno Podolske), rašė taip:

„Ložės buvo didelės su židiniais, su plytelių grindimis. Scena padalinta skersai: pirmoji dalis vaidinantiems, kita – prireikus, kokiems nors laivams; tikru vandeniu laivai į sceną įplaukdavo <...> o jei to nereikėdavo, o vaidinime prireikdavo kokio nors mūšio sausumoje arba žygiuojančių kareivių pasirodymų, pasidengdavo didelėmis plokštėmis ir atsisverdavo didžiuliai vartai, esantys statmenai scenos, per kuriuos įpuldavo kavalerija panašiai, kaip Vienos teatre.“

O, štai, „Moterų filosofija“ („Filozofia Kobiet“) libretas, baletmeisteris Felice Morini, Fredriko Baumo muzika:

„  Naktis. Danguje žiba keletas žvaigždžių. Teatras vaizduoja mišką. Gale stūkso kalva su mažų rūmų, kuriuose gyvena Cefiza, prospektu. Vienoje pusėje – žalias kabinetas, prieš kurį įrengta Cefizos vieta knygoms skaityti. Ten matyti įvairūs matematiniai, astronominiai, anotominiai instrumentai, gaublys ir keletas eilių knygų. Priešais kabinetą  ant žalios vejos – suoliukai, kitoje pusėje matyti Kipidono šventykla. Kipidonas paleidžia strėklę į Cefizos rūmus, IR TUO METU TEATRAS PASIKEIČIA. NESUPRANTAMU BŪDU Cefiza IR JOS DRAUGAI SAVO JUODAS SUKNIAS PASIKEIČIA IR PASIRODO PUIKIAUSIAI APSIRENGUSIOS. Iš savo šventyklos kelis laiptelius nusileidžia Venera, apkabina savo sūnų Kupidoną, palaimina įsimylėjėlius, ir taip su linksmais šokiais baigiasi baletas.“

Tokioje nuotaikoje konferencijos II-ąjį posėdį MUZIKINIS MYKOLO KLEOPO OGINSKIO PAVELDAS, pradėjo Baltarusijos nacionalinio operos ir baleto teatro Mincke daktarė Svetlana Nemahai su pranešimu „Oginskių šeimos muzikos raritetai Lenkijos dokumentų rinkiniuose“. Tai labai subtilios menotyrininkės pastebėjimai, jau žinomi Lietuvos skaitytojams apie pateiktą jos išsamią Mykolo Kleopo Oginskio dar niekam nežinomos operos „Zelisa ir Valkiūras arba BonApartas Kaire“, kurios straipsnį atpasakojau Jonavos istorijos sąlyčio pamąstyme. Svetlana apibūdino M. K. Oginskio epochą tokiais žodžiais:

„Dvasinis emocinis pakilimas Europoje, atsiradęs dėl svarbių XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje vykusių socialinių – politinių įvykių, sukėlė tam tikrą žaibiško jų atspindžio, rezonanso efektą muzikinėje kultūroje. Negalėjimas iš laiko perspektyvos giliai suprasti kardinalių istorinių plokščių „tektoninių“ judesių bei jų transformacijos į menines kategorijas ir vaizdus nulėmė tos epochos kūrinių specifinį plakatiškumą ir tiesmukiškumą, kuris pasireiškė betarpišku gyvenamojo laikotarpio reiškinių ir realiai veikiančių asmenų perkėlimu į meno kūrinius.“

Tipišku atsaku, pagal Svetlaną ir yra minėta opera, kurią aš aprašau  savo įžvalgos
„ Per Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejinių
 holistinių minčių palikimo nagrinėjimą
 istoriniai atradimai, 
reikalaujantys tolimesnių tyrimų.“
 8-tajame fakte:
„Kodėl B. Napoleonas netapo išlaisvintuoju“?,
esančiu 35 psl., o apie tą operą užsiminimas  yra 36 psl. , kur įdėjau operos veiksmo herojaus Bonoparto Napoleono adjutanto  ir Egipte didvyrio mirtimi žuvusio Józef-o Sułkowski-o portretą, su kuriuo Mykolas Kleopas susirašinėjo ir, matyt, nežinojo, kad jis žuvo. Tai paskaityti galite pagal šią nuorodą -  http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/oginski-jonava/pristatymas.htm

Toliau mokslinėje konferencijoje  žymi dainininkė iš Klaipėdos universiteto Giedrė Zaicaitė papasakojo apie Mykolo Kleopo Oginskio kamerinius vokalinius kūrinius balsui ir fortepijonui.  Šis Giedrės pranešimas buvo papildytas josios akomponuotojos  žymios pianistės iš Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos Akademijos Šviesės Čepliauskaitės pranešimas „Mykolo Kleopo Oginskio polonezų pavadinimai – XVIII – XIX amžių sandūros muzikos tendencijų atspindys.“   Juk šioje  epochoje vyko esminis muzikinio gyvenimo demokratėjimo lūžis – dvarų ir bažnyčios puoselėtą muzikinę kultūrą keitė visuotinis, tolydžio pasaulėjantis muzikinis sąjūdis, kūrėsi pirmosios muzikų draugijos, tvirtėjo viešosios srities institucijos. XVIII-XIX a. kryžkelėje klasicizmą palengva keitė romantizmas, atmetant barokinį perteklių, monumentalumą, sudėtingą muzikinės faktūros ornamentiką. Veikiant prancūzų enciklopedistų minčiai, aiškėjant visuomenės pažangai, visuotinam išsilavinimui, mokslo žinių diegimo būtinybei, pasistūmėta ir muzikos moksle. Muzikai iškyla lavinamoji užduotis, atkreiptas dėmesys į dainuojamąją tautosaką (pav., Liudviko Rėzos), todėl klausytojų auditoriją įgijo masiškumą.

1.       Visa tai atsispindi Mykolo Kleopo Oginskio pateiktoje teorijoje „Laiškai apie muziką“, kurioje jis 1828 m. balandžio 18 d. rašydamas iš Florencijos, pirmiausiai, neigia dėl savo muzikinio talento. Jis aiškina, kad turi tik gerą klausą, giliai jaučia harmoniją ir turi skonį, kurį susiformavo klausydamasis ir dažnai grodamas gerą muziką. Manau, kad tai ir yra pagrindinis ugdymo menininkų ir bet kurių specialistų teorinis-filosofinis ugdymo pagrindas, kaip išsiugdyti bet kurioje srityje savo srities ar pomėgio meistru.

2.       Atkreipiu dėmesį dėl abstraktaus dalyko tyrinėjimo, kurio naudingumu nesupranti – tada toks darbas iščiulpia jėgas ir neteikia malonumo. Čia vėl galima įžvelgti į ugdymo motyvacinės sistemos filosofiją.

3.       „Dažnai pakildavau nuo instrumento, nesulaukęs ne vienos išganingos minties ir kiEkvieną dieną vis geriau ėmiau suvokti, kad KŪRYBAI TAISYKLIŲ NEPAKANKA, NES JOS NEKVEPIA.

4.       „Tikrai nesmerkiu tų, kurie nagrinėja didžiųjų išminčių knygas, ir dar mažiau tuos, kurie muziką pianinui kuria remdamiesi mokslininkų teoretikų darbais, bet esu įsitikinęs, kad NEGALIMA ĮVERTINTI IR PAJUSTI MUZIKOS GROŽIO AR TUO LABIAU BŪTI KOMPOZITORIUMI, JEI TAM NETURI ĮGIMTO, NORS IR MAŽYČIO POLINKIO.“

5.       Niekada Mykolas Kleopas nekūrė pagal užsakymą, niekada jam nekilo mintis kurti apgalvotą ir teorija pagrįstą muziką ir dirbti valandų valandas.

6.       Garsus ir moduliacijas jam pasufleruodavo ENTUZIAZMO PROTRŪKIS, MEILĖ, DRAUGYSTĖ, arba GRAUDULYS, kartais SKAUSMAS, arba gilus SIELVARTAS, kūrinyje perteikdavo jį apėmusius jausmus ir sielos būklę.

ANTRAJAME LAIŠKE, rašytame 1828 m. gegužės 15 d., autorius apsistojo apie savo garsųjį polonezą. Autorius mano, kad jo polonezas išgarsėjo dėl visuomenėje pasklidusio gando apie tragišką autoriaus galą. 1792 m. rudenį; daugiau nei prieš 35 m.,  kūrė ir improvizavo M. K. Oginskis tą polonezą Varšuvoje. Jo antrasis polonezas fa mažor su trio fa minor sukėlė dar daugiau atgarsių. Kai po nesėkmingos 1792 m. kampanijos rusai užėmė Varšuvą, jo sukurtas polonezas nukeliavo į Sankt Peterburgą, kur buvo šokama Jakaterinos II-osios dvare kaip „Oginskio polonezas“. Buvo jis grojamas ir kaip kariška muzika kariuomenės paraduose bei aukštuomenės sueigose. Todėl, kai dėl Jonavos Kosakovskių (Infliandijos vyskupo Juozapo ir etmono Simono) iš M. K. Oginskio buvo atimti dvarai, tai jų atsiėmimui 1793 m. jam nuvažiavus į Sankt Peterburgą, kaip puikaus polonezo autorius buvo priimtas gana svetingai. Visuose salonuose, kur tik stovėdavo pianinas, jis buvo prašomas groti jį dar ir dar, kol visiškai išsekdavo.

Po dviejų mėnesių išvykus iš Sankt Peterburgo, apie polonezą negalvojo, kol nesusirinko nelaimingasis 1793 m. Seimas, įvyko 1794 m. sukilimas, ir po to 8-ių metų migracija. Po tragiškos sukilimo baigties ir tėvynės žlugimo, kompozitoriui protas susijaukė. Tik 1797 m. atkakliai prašomas tautiečių, parašė karinį maršą Respublikos legionieriams. Prie polonezų kompozitorius sugrįžo, kai imperatoriaus Aleksandro valdymo pradžioje gavo leidimą grįžti į Rusiją ir kai 1802 m. atvyko vėl į Sankt Peterburgą. Tada jo vaikystės muzikos mokytojas Kozlovskis (Kozlowski), kuris tuo metu buvo visų Jo Imperatoriškosios Aukštybės teatrų Sankt Peterburge ir Maskvoje direktorius, parodė tris jo polonezų partitūras. Manė jis, kad juose gali būti netikslumų. Netikslumų buvo daug dėl labai prasto popieriaus. Tik 1811 m. į Sankt Peterburgą vienas Kleopo  draugas kai atvežė iš Leipcigo egzempliorių su 3-imis jo polonezų ir įžangoje vokišku paaiškinimu, kad autorius nėra nusižudęs ir gyvena S.Peterburge – eina senatoriaus pareigas. Taip kompozitorius pirmą kartą išgirdo apie save sukurtą mitą. O, kai 1822 m. išvažiavo iš Rusijos į Italiją, sužinojo visų gandų smulkmenas. Pasirodo, „šio polonezo autorius nebegyvas, turima patikimų žinių, kad jis nusižudė dėl apmaudo iš meilės ir pavydo, kuris pastūmėjo žengti tą nevilties padiktuotą žingsnį... Vargšas jaunuolis! ... net eiles parašė prieš nusižudydamas, jos dainuojamos visoje Vokietijoje.“- taip jam Drezdeno adresų biure paaiškino viena panelė, pavadavusi savo tėvą.

Įžymusis kompozitorius Vėberis, tuo metu vadovavęs Dresdeno karališkojo teatro operai, pagarsėjęs savo „Laisvuoju šauliu“, atvyko pas M. K. Oginskį ir pradėjo girti jo kūrybą.

Buvo prekyboje ir nepanašių į jo polonezų, ant kurio vinjietės buvo pavaizduotas jaunuolis ketinantis nusišauti su citata: „Oginskis nusivylęs mylimosios abejingumu, puola į neviltį ir atsisveikina su gyvenimu grojant polonezą, kurį jis sukūrė nedėkingai meilužei, šokančiai su varžovu“.

 Baigdamas Antrąjį laišką, Mykolas Kleopas prisiminė Ženevą ir 1825 m., kaip Rusijos Imperatoriškosios Aukštybės pianistė ponia Maria Šymanovska (Szymanowska) surengė koncertą, sulaukė gausių plojimų ir prašė dar pagroti Oginskio polonezą, nors jis nebuvo įrašytas į programą.

Šioje Valdovų rūmų mokslinėje konferencijoje buvo prarodytas portretas šios garsios pianistės. Mat Maria Agata Volovska-Šymanovska buvo pasaulinio garso lenkų kompozitorė ir viena pirmųjų XIX a. profesionalių pianisčių virtuozių. Gimė 1789 m. gruodžio 14 d. Varšuvoje. Ji grodavo daugelyje pasaulio šalių. Atlikėjos virtuoziškumas ir melodingumas (ją vadino „Fieldas sijone“) prisidėjo prie europietiško romantizmo-pionizmo formavimo. Ja žavėjos daug žinomų poetų ir muzikantų. Jai savo kūrinių yra dedikavęs Adomas Mickevičius, Johanas Volfgangas Getė, D. Fieldas, L.Kerubinis, N.Humelis. Jos gyvenimas nenusisekė. Ji 1810 m. ištekėjo už žemvaldžio Šymanovskio, kilusio iš Varšuvos, su kuriuo 1820 m. išsiskyrė ir po skyrybų pianistė pasiliko vyro pavardę, pati augino ir išlaikė savo vaikus. Suderinti motinystę ir muzikinę veiklą buvo sudėtinga. Turėjo ji ir finansinių problemų, ir prieš mirtį nepasirūpino dukroms kraičiu. Jos dukra Celina buvo poeto Adomo Mickevičiaus žmona – juos supažindino A.Mickevičiaus draugas – rašytojas, etnografas ir gydytojas iš Vilniaus Stanislavas Moravskis. Antroji dukra Helena po motinos mirties ištekėjo už Vilniaus universiteto rektoriaus Pranciškaus Simono Malevskio sūnaus Jeronimo Malevskio. Mirė M. Šymanovska 1831 m. liepos 25 d. Sankt Peterburge.

Ši tarptautinė mokslinė konferencija vyko nuo ankstaus ryto iki pačio vakaro, kur III-iajame posėdyje MYKOLO KLEOPO OGINSKIO VEIKLA buvo aptarta Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto daktaro Adam-o Danilczyk-o apie  Mykolo Oginskio politinės veiklos pradžią, Varšuvos Kardinolo Tefano Wyszynskio universiteto daktaro profesoriaus Slawomir-o Godek-o apie Mykolą Kleopą Oginskį – Vilniaus ir Gardino bajorijos iniciatyvų globėją 1810 – 1811 metais  ir Lietuvos istorijos instituto daktarės, docentės Ramunės Šmigelskytės - Stukienės pranešimu „Viešas ir privatus Mykolo Kleopo Oginskio pasaulis (šeimos korespondencijos analizė)“, kurią M. K. Oginskio privatų pasaulį atskleidė šaltiniai, kaip šeimos laiškų masyvas 295 psl., dukters Amelijos korespondencijos rašytų laiškų pluoštas 98 psl. rankraščio puslapių, Marijos Neri laiškai vyrui 31 rankraščio psl., Sūnaus Tado Oginskio laiškai, Karolio Zaluskio laiškai skirti uošviui M. K. Oginskiui, M.K. Oginskio laiškai, rašyti broliams, seseriai, dėdėms, vaikams ir kitiems šeimos nariams, bei susirašinėjimas su dėde Pranciškumi Ksaveru Oginskiu.  Juose atsispindi M. K. Oginskis kaip mylintis tėvas, rūpestingas giminaitis, globojantis patronas ir geradaris. Iš dukros Amelijos Oginskytės ranka užrašyto eilėraščio tėvui anglų kalba 1812 m. rugsėjo 28 d., kai jai buvo tik 8 metukai, įrodo mergaitės ankstyvą kūrybinę brandą. Todėl, manau, kad mano ekspedicija į josios paskutiniojo Lietuvoje dvaro rūmų paieškai bei nustatymui yra reikšminga akcija, kad Biržų rajono vadovybė atsipeikėtų.

Verta užsiminti ir apie aplinką, kurioje brendo Mykolo Kleopo asmenybė, muzikavimo mada tarp diduomenės. Neatsitiktinai Apšvietos šimtmetis muzikos istorijoje vadinamas „muzikuojančių monarchų“ amžiumi. Dar vaikystėje Mykolą Kleopą mokė vėliau garsus kompozitorius, rusų Imperatoriškosios šeimos lavintojas Jozefas Kozlowskis (1757-1831). Oratoriaus gebėjimus Mykolas Kleopas paveldėjo iš tėvo Trakų vaivados Andriaus (1740-1787), meninius polinkius suteikė išskirtinai kūrybingo būdo motina Paulina. Svarbiausią nepaprastą kompozitoriaus išsilavijimą lėmusi asmenybė buvo Mykolo Kleopo auklėtojas, iškilus pedagogas, Oginskių giminės biografas, bibliofilas, vėliau – kitų šeimos atžalų, taip pat Vakarų Europos karūnuotų galvų ugdytojas prancūzas Jeanas Rolay‘us, prie kurio akmens Zalėseje man teko laimė su dviračiu atsidurti. Stebina Mykolo Kleopo pagarba ir dėkingumas savo mokytojui, kuris savo dvaro parke paskyrė didelį riedulį – jam ir jo bendraminčiui 1794 m. sukilimo vadui Tadui Kosciuškai.

Juk mokytojas Mykolą Kleopą ugdė ne vien tiksliųjų bei humanitarinių disciplinų, tačiau ir auklėjo šviečiamojo humanizmo dvasia. Auklėtiniui įdiegė pagarbą darbui, veiklumui, įdiegė nuolatinės savišvietos priedermę, išugdė itin blaivią egzistencinę savivoką. Stebėtinai gebėjo derinti mokslo teoriją ir praktiką, vertė pritaikyti žinias gyvenime. Dvylika metų mokytasi po šešiolika valandų per parą – visą mokslo laikotarpį mokytojas neturėjo teisės aplankyti savo šeimos. Kad vaikas nestokotų gryno oro, pamokas Jeanas Rolay‘us vesdavo gamtoje: Guzovo rezidencijos parke ir kitur. Dėstė be vadovėlių, iš atminties. Sunkiai įsimenamas datas mokiniui patiekdavo eiliuota forma. Jaunasis M. K. Oginskis ne vien puikavosi teorinėmis žiniomis, tačiau įgudo veiksmingai jas panaudoti praktikoje – atlikdavo chemijos, fizikos bandymus, gebėjo dirbti matininko darbus, moksliškai stebėjo augalus, gamtą. Sklandžiai ir įtaigiai reikšdamas mintis diskutavo istorijos, politikos, filosofijos, literatūros temomis. Šaltinių detalės rodo, kad šiek tiek mokėjo lietuviškai.

Konferencijos laivų disputų-klausymų pertraukėlėje nuo pranešimų, konferencijos vedančiosios malonios Ramunės Šmigelskytės–Stukienės paklausiau dėl M. K. Oginskio topografinio ugdymo, kai mokytojas išmokė pasidaryti dvaro parko ir jo valdų topografinį žemėlapį, kuris tapo svarbiausia priemone vėliau Mykolui Kleopui valdant dvarą kaip vadybininkui. Net ir korupcijai Lietuvos pasienyje sustabdyti, jaunasis politikas, pirmiausiai, pradėjo nuo pasienio topografinio žemėlapio sudarymo.  Dėl šio mano pastebėjimo-klausimo  Giedrė Šmigelskytė-Stukienė atkreipė dėmesį, kad Mykolas Kleopas Oginskis buvo mokomas pagal pačius tobuliausius Vakarų Europos ugdymo metodus, į kuriuos įeidavo ir topografinis išsilavinimas, kaip aplinkai suvokti būtinybė. Todėl neatsitiktinai Jonavos 265-mečiui pažymėti buvo išleistas albumas „PRIKELTAS LAIKAS Jonava žemėlapiuose ir fotografijose“, o taip pat Krašto muziejuje surengta senų žemėlapių paroda, kurie sovietmetyje buvo stropiai slepiami nuo visuomenės. Nuo josios ir dabar yra noras nuslėpti reikšmingą jubiliejų Jonavoje, įnirtingai, aiškinant, kad, neva, „Jonava, tai ne Rietavas“. Žinoma, Jonavos kūrėjai J. ir S. Kosakovskai, Atsiminimuose minimi tik viena raide „K...“ su daugtaškiu, buvo politiškai nusistatę prieš Mykolo Kleopo nuostatą TARNAUTI TĖVYNEI, kurią jis karaliui ištarė dar būdamas vaiku. Malonu, kad šią nuostatą dėl Tėvynės turėjo jaunieji Kosakovskiai – Juozapo ir Simono sūnėnai Juozapas Antanas bei Dominykas Juozapas, augę ne Jonavos mietelyje, o tik šalia – arčiau žemės mylėtojų, išugdžiusių mylėti savo žemę, kurioje užaugai.  

Todėl primenu Holistinio mąstymo ir jo ugdymo svarbą, tokią, kokią propagavo pats Mykolas Kleopas Oginskis, net neįvardindamas šio ugdymo ir mąstymo stiliaus pavadinimo, kuris ir taip visiems suprantamas dėl visapusiško išsilavinimo svarbos. Ši svarba tarptautinė mokslinė konferencija užsibaigė nuostabiu koncertu buvusių pranešėjų, žymiosios dainininkės Giedrės Zaicaitės (sopranas) ir pianistės Šviesės Čepliauskaitės (fortepijonas). Buvo atliktas Polonezas F-dur kaip „Žymusis Oginskio polonezas“, „Mėgstamiausiais polonezas“ ir „Mirties polonezas“. Taipogi buvo atlikti romansai „Leisk man tikėti“, „Dafnei“, „Tik dėl Jūsų, “,Prisiminimai“ ir polonezas d-mol „Patetinis“, o pabaigai, kaip visad koncertuose įprasta, buvo sugrotas ir sudainuotas polonezas a-mol „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (L‘adie a la Patrie)