Mieliems biržiečiams!

  Biržai ir jų Gulbinų kaimo bendruomenė jubiliejaus išvakarėse, gali didžiuotis, atstatę Mykolo Kleopo Oginskio dukros ir jos vyro – Lietuvos patrioto atrastų namų griuvėsius - prašome nueiti pagal šią nuorodą - pamatysite naujos ekspedicijos vaizdus.

.

GALITE ŠĮ PAVEIKSLĄ PASIDIDINTI Apie šį dvarą pirmasis ir pagrindinis mūsų knygnešys Jurgis Bielinis rašė: „Apie 1832 metus Gulbinų dvaras buvęs po Zaluskio valdžia, kuri iszdalino vietiniams gyventojams, o palivarką (...) atidavė Jakovlevui“.  (kalba netaisyta) Žinoma, kad tame dvare gyveno už K.T. Zaluskio ištekėjusi ir dabar čia KAIRĖJE matoma dailininko Fransua Ksavje paveiksle pieštą 5-ių metukų amžiaus  nutapytą Ameliją Oginskytę ( 1808-1858), kuri nuo mažų dienų turėjo polinkį menui – piešimui, poezijai, muzikai, šokiams – ir kalboms (mokėjo anglų, italų, lenkiškų, lietuvių, lotynų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas). Tikėtina, kad lietuvių kalbą buvo išmokusi iš auklės ir iš tėvo, kuris taip pat šiek tiek mokėjo lietuviškai. Jaunystėje pati pradėjo muzikuoti, rinkti partitūras ir kurti.Ameliją ir jos sesę Emą skambinti pianinu mokė italas Giuseppe Paliani. Žinoma, kad 1822 m. Amelija Oginskaitė jau buvo parašiusi polonezą C-minor duetui pianinu, dedikuotą seseriai Emai. Yra išlikę du žinomi Amelijos sukurti romansai (,,Mon ame aujourd’hui“ ir „J’aime la nuit“), kurie savo stiliumi yra labai artimi jos tėvo stiliui. Amelija taip pat kūrė  polonezus, mazurkas, trumpas daineles. Jos autorystei priskiriamas ir valsų ciklas „Les Echos d’Iwonicz“ bei viena polka. Ji su seserimi Ema perdirbo savo tėvo M. K. Oginskio „Maršą-ekspromtą“. Dalis muzikinio A. Oginskaitės paveldo buvo anonimiškai išspausdinta Vienoje ir skirta 1846 m. vargšų labdaros koncertui.Amelija taip pat rašė proginius eilėraščius, tapė.

Amelija ištekėjo 1826 m. gegužės 11 d. už turtingo Gulbinų (Biržų r.) dvarininko grafo Karolio Teofilio Zaluskio (1794–1845). Iškilmės vyko, santuoka buvo įregistruota Vilniaus karmelitų bažnyčioje. Oginskiai jau ir anksčiau giminiavosi su Zaluskiais, nes Trakų vaivada kunigaikštis Tadeušas Pranciškus Oginskis (1712–1783) pirmą kartą buvo vedęs Izabelę Radvilaitę, o antrą kartą – Kristupo Tiškevičiaus našlę  Jadvygą Zaluskytę. Po santuokos A. ir K. T. Zaluskiai apsigyveno Gulbinų dvare (Manau, kad straipsnyje "Amelija Oginskaitė-Zaluska (1803–1858)" /http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Amelija_Oginskaite.htm/, matyt, rašoma klaidingai, kad, neva, "dabar jo teritorija priklauso Pavevėžio rajono savivaldybei, nes joje tokio kaimo internetas nerodo.). Ten gimė ir du pirmieji A. ir T. Zaluskių vaikai – Mykolas Zaluskis (1827–1893) bei Marija Eugenija Sofija Zaluskytė (1829–1910). Iš viso Amelija pagimdė 11 vaikų. Du iš jų –  Teofilis (1828–1829) bei Juozapas (1832–1834) mirė kūdikystėje. A. ir T. Zaluskių šeimoje dar augo ir trys dukros – Ema (1831–1912), Ida (1841–1916) bei Pranciška (1843–1924) ir keturi sūnūs – Karolis (1834–1919), Irenėjus (1835–1868), Stanislovas (1838–1904), Ivas (1840–1881). Grafas K. T. Zaluskis dalyvavo 1831 m. sukilime – kovojo prieš Rusijos valdžią, būrė sukilėlius Panevėžio apylinkėse, savo dvare paskelbė 1831 m. sukilimo manifestą, Pnevėžio miesto turgaus aikštėje viešai sudegino caro Nikolajaus I amnestijos dokumentą. Rašytiniuose šaltiniuose yra nurodoma, kad A. Oginskaitė_Zaluska sukilimo metu slaugydavo tiek sukilėlius, tiek ir priešus ir visiems jiems būdavo maloni. Caro valdžia apie tai sužinojo. Vengdami represijų, Zaluskiai persikėlė gyventi į Klaipėdą (Mėmelį), kuri tada priklausė Prūsijos karalystei. Gulbinų dvarą ir visas Zaluskiams priklausiusias žemes Rusijos valdžia sekvestravo. 1837 m. K. T. Zaluskis paveldėjo dvarą Ivoničių kurorte (Galicijoje, tuo metu priklausiusi Austrijai, dabar čia – pietryčių Lenkijos teritorija). Čia, Karpatų kalnuose, Amelija padėjo savo vyrui įsteigti vandens sveikatingumo centrą. Jame pagal Amelijos projektus buvo pastatyti pirmieji pastatai. Amelija vadovavo šaltinio restauravimo darbams. Ant šio šaltinio buvo pastatyta klasicistinio stiliaus pastogė aštuoniomis kolonomis, kuris šį miestelį puošia iki šiol ir yra vienas vertingiausių paminklų šioje gyvenvietėje. Jos rūpesčiu miestelyje buvo nutiesti keliai, šaligatviai, pastatytas originalus medinis tiltas per upelį, pradėjo veikti parduotuvės, o parke buvo pastatytas saulės laikrodis. Kai 1847 m. prasidėjo vidurių šiltinės epidemija, ji organizavo pagalbą šia liga užsikrėtusiems miestelio gyventojams. Zaluskių dvaras Ivoničiuose ilgą laiką Lenkijoje garsėjo kaip kultūros centras ir traukė kūrėjus. Čia gyvendama Amelija ir toliau kūrė muziką. Ji buvo ir dvare vykusių kultūros žmonių suėjimų siela, ju metu skambindavo pianinu.  Amelijos atminimas Ivoničiuose puoselėjamas iki šiol. Jos vardu yra pavadintas mineralinis šaltinis, sanatorija, miestelio parapinėje bažnyčioje kabo jai skirta memorialinė lenta. Amelijos vyras K. T. Zaluskis mirė 1845 metais. Po vyro mirties Amelija apsirgo. Tada ji įsikūrė Italijos pietuose esančioje didžiausioje Partenopėjos salyno saloje Iščioje. Ten ji 1858 m. rugsėjo 5 d. ir mirė. Tą akimirką kartu su ja buvo jos mylimiausias sūnus Karolis Bernardas Zaluskis. Amelija palaidota Iščios saloje. Meilę muzikai Amelija įskiepijo ir visiems devyniems savo vaikams, kuriuos pati muzikos ir išmokė. Dukrą Emą Zaluską muzikos vėliau mokė pats Frederikas Šopenas ir Karolis Mikelis. Ji tapo garsia pianiste. Karolis Bernardas buvo kompozitoriaus Ferenso Listo draugas, buvo pianistas bei kompozitorius, domėjosi Rytų kultūra bei kalbomis. Tuo pat metu jis garsėjo kaip diplomatas (buvo austrų ambasadorius, atašė ir specialusis pasiuntinys Egipte, Japonijoje, Prūsijoje, Kinijoje Švedijoje, Turkijoje, Persijoje, Siame). Didžiojoje Britanijoje dabar gyvenantis kompozitorius ir visuomenės veikėjas Ivo Zaluskis – Amelijos ir Karolio Teofilio Zaluskių provaikaitis. Jis paskutiniais metais kelis kartus lankėsi Lietuvoje, dalyvavo Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus rengiamuose „Polonezų kelio“ koncertuose, Plungėje vykstančiuose Mykolo Oginskio tarptautiniuose muzikos festivaliuose, daugelyje kitų kultūrinių renginių, juose grojo savo proprosenelio Mykolo Kleopo Oginskio kūrinius. Pagal menotyrinkę Danutę Mukienę

..........................................................................................................................................................................................
-50-

Nei kiek nėra mažiau reikšmingas Biržų kraštui ir pati Karolio Teofilio Zaluskio asmenybės svarba, ne tik per čia mano aukščiau pastebėtą labai reiikšmingą gimimą 1794 m. sukilimo išsižiebimo išvakarėse, kurio gaisro vienu iš kaltininku kaltini, pagal M.K. Oginskį jo įtėvis, bet, kad jis pats taponesėkmingo Vilniaus vadavimo organizatoriumi per prarastą mūsų sostinę aukščiau minėto generolo galimo neveiklumo, su katruo Mykolas Kleopas buvo susitikęs Jonavoje. Tai, būte, Jonava tapo tuo pačiu tašku, nuo kuriuo buvo bandyta atsiimti Vilnių. Todėl Biržus su Jonava ąlytyje laikau šiame savo įžvalgos tyrime.

Todėl biržiečiams priminu, kas žinoma apie šį politiką ir pastarojo sukilimo karvedį:
Pirmiausiai, Petras Juknevičius K.T. Zaluskį mini kaip Upytės apskrities bajorų vadovą (per googlę, kam įdomu - pasiskaitys), juo tapęs, kai Gulbinuose apsigyveno 1826 m., o po to tapo sukilėlių vadu.

Svarbiausia, sovietinė "istorija", mums iš atminties ištrynė Gulbinųkaimotikrą istoriją, kurią galima aptikti tik Bostone išlistos Kviklio "Mūsū Lietuva" II-ame tome psl. 716. Jame rašoma:

GULBINAI.  11 km į pietvakarius nuo Biržų yra Gulbinų dvaras, o 1 km atstumu į šiaurės vakarus nuo jo yra Gulbinų  kaimas, vadinamas Gulbinėnais." Manau, kad JAV gyvenę šios enciklopedijos surašytojai dalinai sumaišė ir todėl daug kas šį dvarą laiką esantį Gulbinrnuose.Toliau rašoma:

"Po 1831 m., suskakdžius Žadeikių valsčių, rusai čia pat buvo įsteigę valsčiaus centrą..." Po to tekste aiškiai matosi, kad aprašomas Gulbinėnų dvaro parkas ir aprašinėja kedrines pušis, kurių stambiausia yra 15 aukščio, vakarinės tujos, sidabriniai kėniai, didžiausios liepos, glaustašakiai ąžuolai, retų Lietuvoje kapotlapių baltalksnių, kurie išauga iki 7 m aukščio ir želdosi patys savaime. Po to paminima, kad Gulbinėnuose gimė žurnalistas kun. Jonas Petrėnas, kelių knygų autorius.

Galima papildyti, kad 1976 m. įrengti Hidrotechniniai įrenginiai ant Ringužės upės ir jiems, yra informacija, kad reikalingas kap. remontas pagal įsakymą A-150 Biržų r. sav. adm. Gulnių užtvankos apžiūrai.2013-022-19 . Gulbinų tvenkinio plotas 19,1 ha, vidutinis gylis 2,2 m, tūris 424 tūks. kūb. m, užttvankos ilgis 850 m, aukštis 4,7 m, keteros altitūdė 49,0 m, keteros iškilimas virš NPL 1,5 m, slėgio aukštis 305 m, skaičiuojamasis debitas 11 m kūb. m/ sek. Yra Upytės idrologinis draustinis. Jo steigimo tikslas išsauguoti natūralų Upytės žemupį.  Yra Europos ekologinis

  Taigi, kadangi dėl dvaro nieko neaišku, todėl šio rebuso išpainiojimui, teikiu tyrimą atliktą pagal -

PAGAL M.K. OGINSKIO POMĖGĮ TOPOGRAFIJAI JO EPOCHOS SENŲ TOPOGRAFINIŲ ŽEMĖLAPIŲ, GAUTŲ IŠ Biržų muziejaus direktoriaus pavaduotojos Editos Landsbergienės pagalbos - josatsiųstos IR  PALYDOVINIŲ NUOTRAUKŲ dėka ĮRODYMAS BUVUSIŲ Gulbinų DVARO VIETAI NUSTATYTI.

5. Šiame žemėlapyje reljefas išpieštas tobuliau -horizontalėmis. Folivarkus PARAUSVINAU. Tik nežinau kuo skiriasi "Ww" ir "Vw" ? ? ? Būtų gerai, kad kas paaiškintų.	PASIDIDINKITE
6.Artimiausi polivarkai ir prašyčiau atkreipti dėmesį į apačioje Dauciškių gatvinį kaimą (jis nukirptas - ne visas pavaizduotas.)	pasididinkite
7. Ypatingai išdidintas, kad dvaro pastatus atsekti.  Šiame lenk-vok. žemėlapyje ežeriukas-tvenkinukas didesnis, atrodo, nei rusiškame. Matyt, vėliau, geresnį malūną pastatė. Na, o dadar, (tuoj parodysiu)	Pasididinti-parsisiųsti
8.  O, čia DABARTINIS VAIZDAS Gulbinų kaimo ir ežero ir dėl 1976 m. naujojo; žymiai aukščiau pakelto tvenkinio, matome užlietas žemėlapyje nurodytas pievas. .	GALIMA PASIDIDINTI.  Kad nuotrauka būtų tiksli, faile nurodau mastelinės linijuotės - geltonos linijos ilgį ir josios kampą (azimutą -jis visur bus tikslus). Čia iš 1,91 km aukščio fotografuota, geltona linija yra 999,50 m ilgio bei 359,94-laipsnių azimuto . Atkreipkite dėmesį, kad kaimas Paringužiai "ATSIKRAUSTĖ" Į DVARAVIETĘ, arba dvaravietė pervadinta į šalia esamo kaimo pavadinimą.

.................................................................................................................................................................
-51-

9.  O čia iš 9,04 km aukščio fotografuota. Prie dvaro KITO RAJONO - Pasvalio žemės iškyšulys įsiterpęs ir  Daučkėnų  kaimas (pavadinimas šiek tiek pakito) ir jis persikėlė į kitą upės (Upytės - simbolinis upelio pavadinimas)   Čia fotografuota iš 9,04 km aukščio. Geltona linija yra 997,27-m ilgio ir 360,00 laipsnių azimuto

Paisdidinti-parsisųsti

10. Čia iš žymiai žemiau - iš 621 m. aukščio nuotrauka (aukščiai visuose failuose irgi nurodyti). Kaip visur įprasta, ĮVAŽIAVIMAS Į DVARĄ MEDŽIAIS APSODINTAS. - kitur laukuose medžių nėra. Įdomu, kokio amžiaus tie medžiai? Palei  upę dvaro vietoje ir dabar sodybos yra. Nuo įvažiavimo į dešinę palei ežerą, kai keliukas  kairėn užsisuka į rytus, tuoj  poposūkio matosi, lyg koks apleistas vienkiemis be gyvybės ženklų. Pabandykime nusileisti. žemyn. Kas buvo lenkiškai-vokiškame žemėlapyje brūkšniuojama Upytės  upelio dešiniojo kranto kvadratiniame  plote, dabar galima tik spėlioti. Gal kokie buvo ūkiniai pastatai ir jie nebuvo generalizuojami, kaipatskiri pastatai?

111. Bet siūlau  Iš dar žemiau -  iš 393 m. aukščio apžvelgti palei Upytės upelį - buvusį polivarką ir įžiūrėti, ar nesimato dar čia ko nors panašaus į dvarą tam, kad geriau įžiūrėti dvaro likučius  Geltona linija 300,03 m ilgio ir 360,00 laipsnio i	Siūlau atsiversti padidintą - raiškesnį vaizdą.
12. O čia iš tokio pat 393 m. aukščio iki rytinės paežerės dalies ir Ringužė upokšnio įtekėjimas į tvenkinį. Link ežero keliukas į aklavietę, matyt, kokia nors poilsio aikštelė prie ežero. Tik prie posūkio minėto matosi kažkas panašaus, lyg, įkokį  į vienkiemį. O ar vienkiemis gyvenamas? Toks įspūdis, kad čia turėtų būti DVARO GRIUVĖSIAI ??? Ar neklystų? Kur dar gali jie būti?	Vėl siūlau raiškesnį pasididinant
Nusileidus iš dar žemiau - iš 159 m aukščio (geltona linija 75,04 m ilgio ir 0,04 laipsnio azimutas)), akivaizdu, kad čia, lyg, ne gyvenama, čia, panšiau į griūvėsius. Jų  forma lyg L, ar, net U raidės pavidalo; kitą-dešinės pusės nuo mūsų, lyg, griūvėsių dalį uždengia medis.

.................................................................................................................................................................
-52-

Dėl šių dvaro likučių kalbėjausisi su šio Gulbinų kaimo bendruomenės pirmininku  Vytautu PranuTaura,  kuriam pasiunčiau čias nuotraukas, ir, kuris patvirtino, kad, būtent, čia šioje paskutinėje nuotraukoje ir yra šie rūmai, matyt, prie kurių fotografavosi prieš 8 metus rašytojas, kompozitorius ir pianistas iš Londono Ivo Zaluskis. Primenu, jam vardas "Ivo" yra duotas nuo Karpatų kalnų kurorto Ivoničių, kurį  puoselėjo Zaluskiai ir, ypač, Amelija Zaluska-Oginskytė, kaip tik išvykusi iš šio dabar iš viršaus matomo Gulbinų dvaro vietos. Todėl ši dvaro vieta turėtų turėti estafetės simbolį garsiajam Karpatų kalnų kurortui Ivoničiams, kuriame, ypač, Amelijos Oginskytės vardas saugomas to kurorto gyventojų atminime iki dabar.

PARSISIŲSTI-PASIDIDINTI raiškesnį vaidą

Iviničių Zdroj kurorte ant Belkotka upelio atminimo lenta, skirta grafui Karoliui Zaluskiui, kaip šio Ivoničių kurorto steigėjui

.........................................................................................................................................................................................................................................

-53-

Keliautojo-kraštotyrininko Vytenio Aleksandraičio

KREIPIMASIS

Biržų ir Jonavos rajonų savivaldybių vadovybėms,

biržiečiams, jonaviečiams ir šalies mokslininkams-istorikams

 bei visiems besidomintiems istorija
 

dėl labai skubaus šiais 2015 metais UNESCO paskelbtų

Mykolo Kleopo Oginskio metų akordo

rugsėjo 25 d. - 250-mečio jubiliejaus užakcentavimo svarbos Biržuose bei Jonavoje

ryšium su naujai aptiktais istoriniais žemiau išvardintais aspektais:

1. Biržų rajono Gulbinų kaimo dvare gyveno Mykolo Kleopo Oginskio dukra Amelija su savo vyru, žymiu politiku-diplomatu ir Upytės apskrities maršalka bei 1831 m. sukilimo vieno iš vadovų, kur savo dvare Amelija slaugė sužeistuosius. Nors tame Gulbinų dvare gimė Zaluskių-Oginskių žymių pasaulyje palikuonių dinastija, bet iki dabar išlikę to dvaro pastatų  likučiai prie Gulbinų tvenkinio Paringužių kaimo, buvusioje, taip vadinamoje "Raugalynėje", nėra įtrauktas nei į saugotinų paminklosaugos, nei kaip lankytinų objektų tarpą.

2. Dėl pasaulyje minimo žymaus politiko, diplomato ir kompozitoriaus M.K.Oginskio jubiliejaus, Jonava tampa žinomesnė pasauliui - apie tai žemiau paaiškinu. Be to Jonavai minėti M.K. Oginskį labiau reiktų, nes jo oponentais buvo Jonavos Kosakovskiai, apie ką smulkiai irgi įžvalgoje teikiu.

3. Dėl šio 1831 m. laikotarpio Jonavos istorijoje būtinas patikslinimas, nes š.m. rugpjūčio 8 d. Jonavos  265-mečio sukakties pristatytoje knygoje "Nepažinti gyvenimai. Jonavos istorijos apybraiža 1750-2015" (autorė dr. Giedrė Milerytė Japertienė) 45 psl. sugretino "sukilėlių bjauriausią elgesį su žydais" ir jos žodžiais "šitai nulėmė, ... kad gyventojų skaičius liiko mažas" -  davė skaitytojui suprasti, kad, atseit, "žydų sumažėjo". Tačiau, analizuojant statistiką (skaičiavimo metodą pateikiu savo žemiau pateiktoj įžvalgoje) paaiškėjo, kad žydų net padaugėjo, o sumažėjo bendras gyventojų skaičius, matyt, dėl jonaviečių ištrėmimo į Rusiją, apie ką visai nebuvo užsiminta. Todėl, manau, kad reiktų tyrineti, kodė staigiai po sukilimo sumažėjo jonaviečių apie 43 šeimomis. O, gal išttremtips jos buvo uiž Jonavoje veikusios sukilimo vyriayusybės? Ar galima tai patyrinėti jų likmo? Tai aktualu, ypač dabar, Europą pabėgeliais užplūdus, nes nesitiki, kad sukilėliai galėjo ką ypatingo prieš žydus daryti, nes po maro epidemijų žydai buvo reikalingi valstybei kaip ekonomikos gaivintojai.

4. Mokslininkams-istorikams, gal, reiktų užsakyti atlikti tyrimą ir dėl galimos Jonavos XVII amž. vyduryje egzistavimo "Jono Eustachijaus Kosakovskio įkurtos" bei galimo gyvenvietės išnykimo (tada dvi maro epidemijos buvo), nes minimi Vaitkuškio archyvę apie tai kažkokie dokumentai, kuriuos, manau, reiktų specialiai paieškoti ir tyrimą dėl to atlikti.

5. Žemiau pateiktoje įžvalgoje be svarbių akcentų ir pastebėjimų, aptikau 3 istorinius neatitikimus, vienam net detektyvinį tyrimą atlikau. Visoms  įžvalgoms žemiau teikiu apibendrintą paaiškinimą:

 Per Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejinių
 holistinių minčių palikimo nagrinėjimą
 istoriniai atradimai,
reikalaujantys tolimesnių tyrimų.

        Sveikinu su prasidėjusiu rugsėjo mėnesiu – Žinių ir Mokslo ĮVADO MĖNESIU. Dar  atmintyje gyvam praėjusio mėnesio Jonavos 265-mečiui, tą žinių įdirbį verta duoti ir toliau rusenti. Ypač šiemet tai skatina Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO, visus šiuos 2015-tuosius metus paskelbusi Mykolo Kleopo Oginskio metais, kuriems apogėjus jau čia pat;  rugsėjo 25 d. bus šios iškilios istorinės asmenybės 250-mečio jubiliejus. Todėl pats geriausias momentas šiame žinių ir mokslo įvado mėnesyje peržvelgti aktualų visos Oginskių dinastijos ir ypač  Mykolo Kleopo palikimo visapusišką (holistinį ir humanistinį) požiūrį į kultūrą, politiką, diplomatiją ir net ugdymą, išreikštą per Priesakus savo sūnui Irenėjui.  Per juos matome eilutėje aukščiau  skliausteliuose įvardintos šiuolaikinės pedagogikos efektyvumo įrodymą, kai tėvo įkvėptas, Irenėjus nešė į Lietuvą naują ekonominį mąstymą, o Žemaitijoje net įgyvendino, savo dvaruose 1835 m. panaikinęs baudžiavą. Apie tai sovietinė istorija nuo mūsų galvų nuslėpė, nes grafas su valstiečiais 1863 m. sukilime prieš caro santvarką dalyvavo. Todėl, Irenėjus numirti turėjo, matyt, kitą prikalbinęs pasilaidoti ir pagal legendą į nežinomybę taip galėjo pasitraukti. Simboliška, kad polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ jo dvaruose visad skambėjo; jo tėvo sukurtas, kurio garsuose Mikalojus Konstantinas Čiurlionis užaugo, nes Mykolo Kleopo anūkai jo minčių puoselėjimą tęsė.

     Todėl kviečiu skubiai rugsėjo mėnesį tai atžymėti. Juk Oginskių dinastija išsiplėtojo nuo Jonavos kaimyninio Kaišiadorių rajone esančio Uogintų kaimelio, kildinama net nuo vikingų Kijevo Rusios įkūrėjų Riurikaičių palikuonių, ir pavardę gavo, gal, nuo minėtų Uogintų. Be to Jonavai minėti šios pasaulinės reikšmės asmenybės jubiliejų verta, nes Mykolas Kleopas Oginskis buvo tiesiogiai per politiką Seime susijęs su Jonavos Kosakovskiais: miestelio puoselėtoju vyskupu Juozapu Kazimieru ir jo broliu  kariniu veikėju Simonu; abiem, kaip su politikos oponentais, net priešininkais  – valstybės griovėjais bei kaip su bendraminčiuais-patriotais Duomenyku Juozapu iš Vaitkškio ir Juozapu Antanu, kilimo nuo Martyniškyje ir vėliau Liukonyse netoli Upninkų kitapus Širvintos rūmus turėjusiu bei vėliau buvusiu 8 dienas net Maskvos gubernatoriumi, Bonaparto Napoleono paskirtu. Šią Jonavos kraštotyrininkų  naują žinią reik tuojau pat ištyrinėti.

      Pranešu svarbią aplinkybę, kad dėl Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejaus Jonava šiuo metu pasauliui tampa žinomesnė, nes Mykolas Kleopas, kaip Tado Kosciuškos bendražygis, gavęs nuo jo padėką už svarbią diversiją Dinaburge (dabar Daugpilis) atliktą,  per Jonavą, Lietuvą ir Nemuno krantus paliko, kurioje prieš išvykdamas susitiko su svarbiu generolu Antanu Chlevinskiu, apleidusiu Vilnių – jį rusams atidavusiu ir, kurį dar jo žentas bandys atsiimti. Apie tai žemiau. O, būtent, šio, kaip sukilimo tautinės Tarybos nario ir vieno iš karo vadų epizodas Jonavoje, matyt, skaitytojams įstringa visame pasaulyje, kas užverčia M.K. Oginskio Atsiminimų I-ojo tomo paskutinę pastraipą, nes jis kaip tik užsibaigia šiuo giliai atmintyje įstringančia Jonavos užuomina. Todėl, kas nežino Jonavos – būtinai atsivers enciklopediją ar Vikipediją ir iš palydovo pamatys „miestelį ant Vilijos kranto“. Tuos 3-is žodžius skliausteliuose buvo parašęs Vaitkuškio grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis, gyvenęs 1837-1905 m. ir 1901 m. nufotografavęs Jonavos bažnyčios vidų, kaip vienas pirmųjų Lietuvos fotografų.  Tuos 3-is žodžius parašė tam, kad niekas nesupainiotų mūsų Jonavą su kitomis, kurių yra labai daug, o prie Neries (Vilijos) tik vienintelė yra Jonava. Todėl, skelbiu sensaciją:

     Minėtas grafas savo parašytame „Lenkijos didikų Istorinėje-Genealogijos Monografijos“  II-ojo 1876 m. leidimo 157 psl.  kardinaliai pakeičia žinią apie Jonavos įkūrimą, nei pirmajame leidime, minėjęs Dominiką, kaip Jonavos pirmojo namo statytoją. Mat, pas jį, matomai, atsiranda nauji vietovių paveldėjimo dokumentai, kuriuos jis pamini, kad jie saugomi Vaitkuškio archyve (dabar apie 10% to archyvo yra Martyno Mažvydo bibliotekoje.). Taigi, tuose dokumentuose prie visų išvardintų paveldėtų dvarų, antrajame Monografijos leidime jau atsiranda, kad Jonavą paveldėjo pirmojo Jonavos namo statytojo Dominyko senelis Stanislovas, kuris savo sūnui Jonui jau perleidžia ne šiaip sau Jonavą, bet jau Jonavos miestelį, matyt, dar tada, kai Dominykas dar nebuvo gimęs.  Todėl keliu versiją (hipotezę), kad, Jonui  valdant, matyt, Jonavos miestelis išnyko, dar, gal, Dominykui negimus, ar ..., ir todėl jis vėl iš naujo Jonavai „pirmąjį namą statyti“, tiksliau, perstatyti galėjo. Detaliau apie tai įžvalgos I-oje dalyje teikiu.

     Todėl, AČIŪ sakykime Jonavos 265-mečiui skirto „PRIKELTO LAIKO ...“ knygos-monografijos autoriams, kad jie įdėjo Mykolo Kristupo Radvilo Našlaitėlio dėka sudarytą ir Amsterdame 1613 m. išleistą unikalų Lietuvos žemėlapį. Vienintelė Jonava, pasirodo,  deramai atžymėjo šio žemėlapio 400-metį. Ką tas žemėlapis atskleidžia dėl Jonavos pradžios mįslės, prašau atskirai visus mano galimos Jonavos iki Dominyko įrodymus peržvelgti šioje nuorodoje  ir mokslininkų prašyti rimtus tyrimus atlikti. Mano įrodymai surinkti Mokslų akademijos skaitykloje.

       Po šio atradimo, seka visa atskleistų faktų eilė jau dėka Mykolo Kleopo Oginskio žento Karolio Teofilio Zaluskio. Jis jau kito-1831 m. sukilimo metu su kariuomene  pro Jonavą žengė Vilnių vaduoti nuo rusų, kurį per T. Kosciuškos sukilimą atidavė aukščiau minėtas A. Chlevinskis, ir kuris už tai Vilkaviškyje net suimtas sukilėlių buvo,  bet Tadas Kosciuška jam mirties nuosprendžio neįvykdė.  Nepavykus sostinę atkovoti, K.T. Zaluskiui vėl antrą kartą teko jam pro Jonavą link Žeimių-Šėtos eiti ir tai, dabar nuslėpta nuo jonaviečių, ir, kad tada Emilijai Pliaterytė jo junginių patikrą atliko. Manyčiau, šią detalę būtina į Jonavos istoriją įtraukti, jos neiškraipant nutylėjimais; praeitame mano laiške Jonavos bendruomenei  paminėtais.

      Sukilimui žlugus, teko Karoliui Teofiliui ir jo žmonai Amelijai iš Lietuvos pasitraukti ir savo Gulbinų dvarą netoli Biržų palikti caro valdžios išparceliavimui. Todėl apie dvarą nieko nežino nei tos seniūnijos seniūnė ir jos gyventojai, nei rajono valdžia ir net paminklosauga nieko negirdėjo, kad dvaro kažkokio būta. Gerai, kad Biržų muziejaus pavaduotoja Edita Landsbergienė parūpino carinį  1863-1870 m. primityviai topografinį žemėlapį. Todėl iš kosmoso pavyko nustatyti šio žymaus politiko ir karvedžio dvaro rūmų likučius - juos lankytinu objektu galima skelbti. Prie jų prieš 8 metus nusifotografavo Biržų pilyje koncertavęs žymus pasaulyje pianistas ir kompozitorius iš Londono - šio karvedžio ir Amelijos Oginskytės proprovaikaitis Ivo Zaluskis. Jam vardas duotas nuo Ivoničių kurorto Karpatų kalnuose, kurį išpuoselėjo iš Biržų Gulbinų pasitraukusi Mykolo Kleopo Oginskio dukra Amelija. Apie tai  biržiečiai turėtų sužinoti. Šias eilutes dabar skaito ir šis paminėtas Ivo Zaluskis, kuriam šiuo siuntimu išsiunčiau šį laišką - matyt, bando per vertėją išversti, skaitydamas džiugią naujieną, kad Biržų rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė ir Panevėžio apskrities bei vietos paminklosaugininkai jau susirūpino artėjančiu jubiliejumi, o pačiu didžiausiu šviesuoliu yra Gulbinų kaimo bendruomenės pirmininkas Vytautas Pranas Taura, renkąs istoriją savo kaimo ir turįs informacijos apie dvaro parceliavimą- sąsają  su Oginskių vardu.

         Todėl siūlau šį rašinį tarp Biržų ir Jonavos M.K. Oginskio politikos pamokoms dėl ATR žlugimo. Jas nagrinėjant, paaiškėjo, kad kruvinas 1794 m. sukilimas įsižiebė, būtent, nuo K.T. Zaluskio įtėvio  generolo Oto Igelštromo politinio nelankstumo, kuris  nuo Rusijos ATR ambasadoriumi tapo per Jonavos Kosakovskių skundus imperatorei Jekaterinai II-ajai. Kaip tik tada gimė Karolis Teofilis Zaluskis, ir, spėju, kad, matyt, šio kūdikio, o ne jos mamos miegui prie ambasados Varšuvos medaus gatvėje ant grindinio buvo klojamas storas šiaudų sluoksnis, kad karietų ratai triukšmo nekeltų. O nuo O. Igelštriomo grubumo sukilimo išvakarėse Lenkijos Didysis kancleris Antonijus Sulkovskis „numiršta“, „tik išėjęs iš rūmų“ – taip rašoma istorijoje. O, tą žodį „tik“, aptikau, kad numirė tą pačią dieną, bet po dviejų metų. Todėl čia detektyvinį tyrimą atlikau. Čia pat ir dėl Raudondvario rūmų (dabar ten muziejus) savininko Juzefo Zabielos, kuris buvo kartu su savo pusbroliu vyskupu J.K. Kosakovskiu 1794 m. sukilėlių pakartas, nustačiau, kad jis tų rūmų nupirkti negalėjo, kaip tai rašo menotyrininkas Gintaras Kušlys internete ir jį klaidingai daug kas atkartoja, nes jo tėvas Antanas ir senelis Mykolas tuos rūmus turėjo  (apie šią klaidą  išsamiai įrodau ir pranešiau muziejui). Taigi, A. Zabielos duktė Marija ištekėjo už pirmojo Jonavos namo statytojo Domininko, kuris, matyt, nežinojo, kad iki jo galėjo būti, gal, išnykusi Jonava pagal čia pateiktus mano versijos simptomus. O josios brolis Antanas Z. rūpinosi minėtu sūnėnu Juozapu Kazimieru, pas jį Skaruliuose ir Jonavoje 1757 m. stovėjusios Rusijos armijos feldmaršalo Apraksino junginius kaip Kauno maršalka lydėjo Septynmečio karo metu. Nuostabu, kad šitas svarbus momentas pirmą kartą per Jonavos istoriją paminėtas čia minėtoje knygoje „Prikeltas laikas ...“ (38 psl.) Jonavoje kilusio istorijos mokslų daktaro Vydo Dolinsko, kuris užsimina apie šios kariuomenės įtaką jaunų Juozapo ir Simono Kosakovskių politinį prorusišką formavimąsi. Bandau papildyti, kad broliams ir, ypač,  jaunesniajam Simonui įtaką galėjo turėti ne bet kas, o Jonavoje ir Skaruliuose viešėjęs imperatorės Jelizavietos I-osios krikštasūnis Piotras Rumiancevas-Zadunaiskis, kuriam  antrąją pavardę suteikė kita imperatorė Jekaterina II-oji už nuopelnus kare su turkais. Jame už Rusiją dalyvavo ir Simonas Kosakovskis, gal, savo paauglystės minėto karvedžio įtakos dėka, keistai ten nuvykęs kariauti, kai prieš tai Jonavoje  Baro konfederatus organizavo ir iš Jonavos iki Smolensko kovai prieš rusus žygiavo. Apie tai visuomenėje, manau, mažoka žinoma ir tyrinėti dar, gal, daug reikia – detaliau apie tai žemiau nuorodoje. Todėl per Mykolo Kleopo Oginskio artėjantį jubiliejų paruošiau ir antrąją dalį 52 psl.  per 60 nuotraukomis iliustruotą 14-os faktų pateikimo įžvalgos sistemą. Todėl linkiu gero studijavimo.Pridedu įžvalgų 14-os faktų tūrinį ir pridedu nuorodas į savo redaguojamo internetinį puslapį, kad neapkrauti elektroninio pašto gausiomis iliustracijomis.

Turinys

Per Mykolo Kleopo Oginskio holistinių minčių palikimo nagrinėjimą istoriniai atradimai, reikalaujantys tolimesnių tyrimų.

I dalis: AR Jonava EGZISTAVO IKI JOS ĮKŪRIMO?

Įžangai HOLIZMO istorijai būtinumas, mano supratimu .................................................................................................. 3 psl.

Tai kaip su ta Jonava – buvo ji iki jos pirmojo namo pastatymo? .................................................................................... 4 psl.
II-oji dalis: Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejus atskleidžia svarbius Jonavos istorijos nežinomus faktus.

1.         Negi dėl savo politinių tikslų kitos valstybės kariuomenės kvietimasis nėra valstybės išdavimas? .............. 22 psl.  

2.       Politinis šantažas nelojaliems, sekvestruojant dvarus  ............................................................................................ 24 psl.

3.       Todėl, M.K.Oginskiui sugrįžus į Lietuvą, įsidėmėtini apie Jonavos politikus K... apibūdinimai: ..................... 27 psl.

4.       Atskleidžiu užtrintus, supainiotus ir net, gal, falsifikuotus faktus! …………………  ……………………....…. 28 psl.

5.       Atradau tikrą detektyvą – Lenkijos Didysis kancleris mirė du kartus ................................................................... 31 psl.

6.       Dokumentai demaskavę valstybės išdavystę. .......................................................................................................... 33 psl.

7.       Negi minia galėjo reikalauti pakarti pagyvenusį žmogų? Kokia čia painiava su Zabielomis?! ... ....................  34 psl.

8.       Kodėl B. Napoleonas netapo išlaisvintoju? ............................................................................................................. 35 psl.

9.       Po Napoleonmečio prasidėjo 1830-1831 metų įvykiai, Jonavos istorijoje  pateikti  miglotai .............................. 40 psl.

10.     Tai ar sukilėliai žydus naikino, ar Rusija jonaviečius ištrėmė? ............................................................................... 43 psl.

11.     M.K. Oginskio jubiliejaus dėka Jonava pasauliui tampa žinomesnė ................................................................... 47 psl.

12.     Privalu papildyti tai, kas nutylėta dėl Jonavos sąsajų su svarbiais pasauliniais įvykiais. ..............................  48 psl.

13.       Biržai ir jų Gulbinų kaimo bendruomenė jubiliejaus išvakarėse, gali didžiuotis, atstatę Mykolo Kleopo Oginskio dukros ir jos vyro – Lietuvos patrioto atrastų namų griuvėsius.   .................................................................................................... 49 psl.

14.     Pabaigos žodžiui ne pabaigos akcentas ir autoriaus mintys į ateitį  .................................................................. 53 psl.

Jei tinka pagal pateiktą turinį, tai tada gero studijavimo!