VIETOJE ĮŽANGOS čia paankstintos 7-tosios išnašos-pastabos: istorijos Mokytojo Algio Bitauto knygos  ATMINTIES KARAI 288 psl. dešininio stulpelio pristatymas        Šią knygą privalu vietoje įžangos pristatyti, nes ji pirmoji oficialiai pranešė visuomenei apie J. Krikštaponį, kad jo biografija gali būti ir kitokia, skaitytojams duodamas suprasti, jog istorijos mokslas nėra dogma ir jis vystosi pagal istorinių dokumentų pažinimo supratimą.                Na, o, kad istorinius dokumentus, saugomus archyvuose galima net nematyti, arba apie juos visiškai priešingai rašyti, nei juose parašyta - tai kaip tai derinasi su mokslu?                Ne aišku, kaip į tai Istorijos institutas pažvelgs, kai jau bus greitai 5 metai, kai jis šių eilučių autoriui dar nei vieno atsakymo neatsiuntė, nors nuolat buvo informuojamas apie kraštotyrinius tyrimus mūsų šalies archyvuose J. Krikštaponio klausimu.                Tik LGGRTC-as (Centras) pagal įstatymus reagavo-atsakinėjo tol, kol iš jo nepabėgo į Institutą dr. Alfredas Rukšėnas, kuris visų istorikų laikomas vieninteliu „žiniuoniu“ J. Krikštaponio biografijoje, nors nepasivargino su vienintele jo biografijos liudininke - šio Didvyrio seserimi susitikti-pasiaiškinti, kol ji buvo dar gyva.                Ir, kad jaunasis Mokytojas, nepabūgęs plačiau pažvelgti, nei politikos rėmai nustato, kaip tik ant tų rėmų ir „pasimovė“, apie ką čia būtina šaukti pavojaus varpais, kad atsakingieji Institute ir Centre už dokumentų slėpimą dabar Mokytojo atsiprašytų ir jo knygą ištaisytų. Ir kitą knygą Institutas privalės ištaisyti; JAV išleistą, nes tik Istorijos institutas profesorių Saulių Sužiedelį apgavo, nes toje knygoje tik Institutą profesorius minėjo - jo „duomenimis“ naudojosi.                Apkaltinti bet kokį žmogų galima nebūtais dalykais. Tik kaltinimams teikti, privalu puikiai teisę išmanyti, jau nekalbant, apie visus mokslus su psichologija ir kriminologija susijusius. Ar istorijos mokslas juos disponuoja? Ir, išvis, ar istorikai turėjo kompetenciją be teisininkų pagalbos kelti „kaltinimus“, kai tai 2015 m. LR Generalinė prokuratūra atsisakė?

Nieko nėra nuostabesnio, kai Mokytojas imasi giliau nagrinėti savo mokomąją-dėstomąją discipliną, gilinasi į subtiliausias savo specialybės plonybes ir šitaip TOBULINA MOKYMO METODIKĄ. O ji kaip tik reikalauja visiškai kitokio mokymo-dėstymo, kai atsirado, kompiuteriai, internetas ir dabar žengia dirbtinis intelektas (DI). Jau vien, kompiuterių ir interneto atsiradimo užuomazga ir sugriovė Blogio imperiją. Jos vėliava krito nuo Kremliaus stiebo. Ir tai turėjo įvykti - tai buvo dėsningai einama - ir kantrai laukiama, kada prasidės kruvinosios sistemos griūtis.       .               Iš edukologinės sampratos istorijos supratime neturėtų  būti kraštutinumų, ir todėl reikia mokėti įvertinti, ir suprasti: kur tikrosios priežastys skaudžiausiuose mūsų istorijos tarpsniuose.      Taigi, ATMINTIES KARŲ knygos viršelyje yra įrašas apie „neužgyjančius XX amžiaus istorijos pūlinius.“ Ir dėl jų čia niekas kitas nėra kaltas, kaip mes patys, grubiausiai pažeidę elementariausią higieną, neleidžiame jiems užgyti, jas draskydami ir užkrėsdami.. .               Dar didesnė baisybė, kai į šio XX-to amžiaus vidurį žiūrima iš šių dienų pozicijų, nematant nacizmo užgrobtos Europos; kartu su Klaipėdos kraštu, ir, kai „Stalino saulė“ mums, pirmiausiai, Vilnių grąžino. Tuo labiau, kad mitinge prie Karo muziejaus „drauginga  Rusija“A. Smetona pavadina mūsų klastingąją kaimynę. O po šių žodžių ir po metų, literatus į Maskvą važiavusius, ar galima iš šių dienų pozicijų vadinti „kolaborantais“, kai Maskvos kariuomenė buvo įsileista į Lietuvą gynybai nuo grobikiškos Vokietijos? Ar tada galima buvo iš Vašingtono nors  „Mėnulį atvežti“? Tokioje situacijoje ar ne per daug eskaluojamas „kolaboravimo“ terminas naujausiame Genocidas ir Rezistencija - žurnalo Irenos Šutinienės straipsnyje?

3 pav.: šių eilučių ir šios knygos autoriai prieš tos knygos pristatymą Istorinėje prezidentūroje: mokytojas Algis Bitautas parodė, kaip jis pirmą kartą apie J. Krikštaponį ir kitokią žinią pateikė, čia žemiau kairėje 4 pav. matomą. Tik kas atsakys, kad nuo šio mokytojo ir nuo visų istorikų yra slepiami J. Krikštaponį išteisinantys istoriniai dokumentai?

Juolab, jame ir toliau šmeižiamas Juozas Krikštaponis - pristatomas kaip, neva, "žydšaudys", nors Teisme, sustabdžius prieš šį Didvyrį LGGRTC-o planuotą valstybinio vandalizmo procesą, teisėjus pribloškė atsakovės - Centro atstovės prisipažinimas, jog archyvai dar neištyrinėti.               Ištyrinėti tik mūsų-kraštotyrininkų, aptikus žydų Rudenske žudynių liudininkų parodymus, nurodančius tom žudynėms vadovavusius ne J. Krikštaponį, o kitus karininkus, tai kuopai vadovavusius.                Ir, aplamai, pačių intensyviausių žudynių metu - tik dviejų mėnesių laikotarpyje 2-ajai kuopai vadovavę net 7 karininkai, dar net iš kitų kuopų įrodo absoliutų chaosą toje kuopoje, galėjusį susidaryti tik todėl, kad tikrojo kuopos vado Baltarusijoje nebuvo. Net apie „Krištaponį“ KGB-istams; tik 2-iems metams, netikrą „žinią“ paskleidęs Martynas Kačiulis, 1982-08-16 Vilniuje per Tarptautinę apklausą garsiausiam pasaulyje iš JAV tyrėjui Nilui Šerui pripažino susipainiojimą tarp panašių buvusio ir tada žudynėse vadovavusio kuopos vadų. Jis pabrėžė, kad buvo  „ne Krikštaponis, bet Reikalas“. Tai  negi Centrui ir Institutui negalioja LYA archyve saugomi dokumentai,  kuriuos dar prieš 3-4 metus šių eilučių autorius buvo pristatęs?               Tuo labiau, šios valstybinės įstaigos net neturėjo teisės eskaluoti J. Krikštaponio problemą ir „komisiją“ apgaudinėti, kai net pati KGB Baltarusijoje nustatė Nikodemą Reikalą, sūnų Simono JAV gyvenantį. Net tas pat M. Kačiulis 1947 metais savo kuopos vadu rodė tą patį N. Reikalą - jį rodė ir daugiau liudininkų. Todėl M. Pocius savo Pažymoje reikalavo ištirti M. Kačiulio nepastovumą ir šiam istorikui reikėjo tirti, o ne ignoruoti save, būnant minėtos „komisijos“ nariu - neapgaudinėti joje savo kolegų, o reikėjo atsiversti tos Tarptautinės apklausos stenogramas, kurių jis jų net nematė. Tai matosi iš jo „išvadų“ jo publikacijose. Bet Mokytojui iš didžiosios raidės mirkti archyvuose ne privalu - jam privalu tik mokyti, o ne ieškoti, ką valstybinės įstaigos slepia nuo pačių istorikų. O to slėpimo pasekmė išsiliejo čia žemiau:

4 pav.: visai neseniai Kauno istorinėje prezidentūroje pristatytos mokytojo Algio Bitauto knygos  ATMINTIES KARAI 288 psl. dešininis stulpelis su toje knygoje šių eilučių autoriaus minima išsamiai 244 psl. apimties studija. Kas plačiau rašoma apie šį Didvyrį, galima pamatyti visą 288 ir 289 psl.

Čia kairėje 4 pav. matome kaip dviejų valstybės institucijų: Centro ir Instituto, dirbančių kol kas prieš savo valstybę Juozo Krikštaponio klausimu, savo Didvyrį ir kaip pavyzdingiausią mūsų Tautos asmenybę labiausiai pasaulyje apšmeižusi, dar ir suklaidino šios knygos autorių, nuo jo ir nuo visų specialistų-istorikų nuslėpusi 4-is pagrindinius dokumentus, kuriuos čia žemiau rodomi, ir kurių nei vienas istorikas jų nematydami, netyčia labai nepagarbiai prasitaria apie garbingiausios Tautos asmenybės seserį Veroniką, kuri NKVD-istų - ČEKISTŲ BUVO LABAI KANKINTA ir pūdyta GULAG-o lageryje, ir jos parodymą apie savo brolio kalinimą nacių (Kauno) kalėjime siūlo vertinti „rezervuotai.“. Siūlo „rezervuotai“ vertinti brolio kalinimą pas nacius, kai sesers pasakymą apie brolio kalinimą patvirtina net Vikipedijoje ir lietuvių Enciklopedijoje nurodyta Lietuvos Ypatingajame archyve saugomo 1945 m.  NKVD dokumento signatūra (čia aukščiau   16. pav. parodyta), o kitas 1947 m. NKVD dokumentas (čia žemiau 9-toje išnašoje) patvirtina brolio slapstymąsi nuo vokiečių Ukmergės rajone. Pastarąjį dokumentą žino LGGRTC-as, kuris apie jį prasitarė šių eilučių autoriui, bet kol kas jį dar slepia nuo visuomenės - slepia nuo visuomenės ir Didvyrio kalinimo pas nacius faktą - slepia tai Centras savo tinklalapyje, pateikdamas jo ne visą biografiją. Tai tada iš kur žinoti mokytojui apie J, Krikštaponio kalinimą nacių kalėjime, jei tą faktą slepia net dvi valstybinės istorijos tyrinėjimo įstaigos?      Nors autorius žinią apie J. Krikštaponio kalinimą Kauno kalėjime išnašos rodykle 333 nurodo Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos Garbės pirmininko  Jono Buroko straipsnį „Lietuvos Didvyrio Juozo Krikštaponio garbę ginsime teismuose“  alkas.lt 2024-01-30, tačiau LGGRTC-as nuo visuomenės slepia žymiai rimtesnį NKVD dokumentą apie J. Krikštaponio kalinimą nacių kalėjime ir istorijos mokytojams nėra prieinama žinia, kad aptariamasis herojus iš tiesų buvo nukentėjęs nuo nacių.             Ir nors Teismas jau laimėtas - nors Teismas jau apgynė Didvyrio Juozo Krikštaponio garbę ir orumą, uždraudęs valstybinei institucijai atlikti valstybinį vandalizmą, bet tai nereiškia, kad mes jau „gyvename Teisinėje Valstybėje“, kai šiose valstybinėse įstaigose ir dirba, ir joms vadovauja, tiesiogine prasme barbarai, kurie dėl metodinių žinių trūkumo dar kol kas nespėjo susivokti, kad jie net absoliučiai pažeidžia nustatytas savo pareigybių teisines normas, dėl ko čia dabar tenka rašyti-įrodinėti ir prašyti atsitokėti.      Deja, istorijos mokytojui tame labai plačiame-išsamiame straipsnyje pristigo konkrečių žinių, kai dokumentų atpasakojimai supinti su prisiminimais, o mokytojas nemato savo akimis dokumento. Už jo ir net keturių dokumentų, bei intelektualiausio liudininko - garsaus Partizanų Valkų  mūšio vieno iš vadų Edvardo Guogos liudijimo, neigiančio J. Krikštaponio "Baltarusijoje" buvimo slėpimus nuo visuomenės turėtų atsakyti šių valstybinių įstaigų vadovai, jei jie patys savo noru neatsitokės.        Kaip tik, mokytojas A. Bitautas savo naujausios knygos viršelyje parašė - NEUŽGYJANTYS XX AMŽIAUS ISTORIJOS PŪLINIAI.      Ir kaip gali šios knygos viršelyje „žaizdos užgyti“, jei jos nuolat antisanitariškai draskomos ir užkrečiamos, kad ir toliau vystytųsi rimtesnis septinis pavojingas susirgimas?   Kaip gali užgyti žaizda, jei nuėmus tvarstį, nuplėšiama naujai susidariusi odelė ir žaizda vėl atsiveria? Kaip galima „užgydyti“ žaizdą, neteisingai ją gydant, kad ir slepiant teisingesnį vaistą?

Tuo teisinguoju vaistu ir yra čia ... pateiktas NKVD generolo Piotro Kapralovo raštelis. Jei bet koks mokytojas būtų matęs tą NKVD raštelį, ir dar kitą NKVD dokumentą, patvirtinantį J. Krikštaponio slapstymąsi nuo vokiečių bei jo bėgimą iš vokiečių kariuomenės, tai apie „jo tarnybą naciams“  būtų suabejota.              Vertinti visų Mokytojo Algio aprašymų neįmanoma, nes šių eilučių autorius nėra istorikas, nes ištyrinėjo tik J. Krikštaponį ir dar kai ką ...                Tiesa, istoriją teko pasitelkti šių eilučių autoriui, kaip Sporto pedagoginę priemonę geresniems auklėtinių rezultatams varžybose pasiekti; pagal filosofo Stasio Šalkauskio Tautinio ugdymo teoriją. Ją teko grįsti pagal Sporto psichologijos praktiką, atliktais publikuotais tyrimais su sovietų Ledo ritulio rinktinės stebėjimais, kai rinktinės narių laisvalaikis buvo skirtas akiračiu plėsti - susitikinėti su darbo kolektyvais, tai tada rinktinės narių motyvacijos padidėjo kovai su JAV ir Kanados ledo ritulininkais. Panašiai ir su moksleiviais Tautinio Atgimimo laikotarpyje, kai šių eilučių autoriui tuo metu Diplominį darbą teko rašyti, į jo pavadinimą įtraukus Pertvarkos ir Tautinio Atgimimo reiškinius; ilgai lauktus, bei sovietmetyje uždraustą VADYBOS terminą naudoti jau sovietmečio saulėlydyje. Todėl į sportinę veiklą, visapusiškos asmenybės ugdymo tikslu teko labai naudoti KELIONINĘ-PAŽINTINĘ VEIKLĄ per KGB ir TSKP-LKP Jonavos RK dėka uždrausto Turistų klubo atkūrimą dar 1969 m. pabaigoje, slaptai pasikvietus to klubo įkūrėją „liaudies priešą“ Gediminą Ilgūną.  Tam Klubui atkurti, Gediminą teko prikalbinti, kad jis pademonstruotų savo ekspedicijos, skirtos Sibiro tyrinėtojo ir tremtinio Jono Čerskio keliais sukurtą dviejų serijų dokumentinį kinofilmą.               Nuo tada Jonavoje turizmą - sportines keliones pamėgo jaunimas, ypatingai iš Sibiro tremties sugrįžusieji - jie tapo ir aktyviausiais orientacininkais. Pagal KELIAUK-PAŽINK-NENURIMK principą teko diegti prasmingo sporto pagrindus, duodančius aukštesnius saviugdos rezultatus.               Todėl su moksleiviais, domintis Jonavos istorija, teko aptikti vieną Istorijos instituto klastotę, tiksliau, absoliučią nesąmonę, kai 1997 metais Jonava atšventė, neva, „320-metį“, kai LSSR enciklopedija aiškiai teikė, jog Jonavos „įkūrėjas įkūrimo metu“ buvo jau miręs net prieš 27 metus. Todėl slidininkas-orientacininkas ir kelionių mėgėjas abiturientas Gediminas Sungaila parašė istorijos kontrolinį darbą su klausimu „Ar Jonava švęs savo 250-metį?“. Kaip tik, po 2 metų 2000-08-08 ir pirmą kartą Jonava atšventė tą jubiliejų ir jį šiemet jau 26-tą kartą švenčia 276-tąjį gimtadienį, pagal to moksleivio klausimą. Tačiau šiam gimnazistui nebuvo parašytas pažymys, nes jis suabejojo Istorijos instituto ir rajono savivaldybės tuometinėms vadovybių teiginiams. Tie moksleiviški abejojimai pateikti čia šio dėstymo pabaigoje.                Kai kuriems mokytojams neleidus mąstyti ir abejoti aiškioms valdžios nesąmonėms, to pasekmės išaugo, kai dabar nenorima matyti  dar didesnių nesąmonių. Tos nesąmonės išsivystė net iki tokio lygio, kai ne tik istoriniai dokumentais ignoruojami, bet ir apie tuos dokumentus rašoma net atvirkščiai, nei juose parašyta.               Ir tuo pagrindu Minske kai kuriose vietose išsigalvotos masinės karo belaisvių žudynės, kuriose būti ten negalėjo - paprasčiausiai tos  žudynės „istorikų?“ perkeltos visai į priešingą vietą. Dar keisčiau, kai iškraipomi istorinių dokumentų teiginiai apie civilių stovyklose naikinamus komunistus ir tų masinis „komunistų“ buvimas „prikergiamas“ eiliniams karo belaisviams, tarp kurių tokių nei būti negalėjo, jau nekalbant, kad dar karo pradžioje buvo belaisvių filtracija atlikta nuo komunistų ir jų politinių vadovų. Dar absurdiškiau, kai lyginamas nužudytų žmonių skaičius karo ir civilių belaisvių stovyklose ir pagal panašius skaičius vykdomas tų žudynių perkėlimas, kai panašūs nužudytų žmonių skaičiai ne kaip negali būti „argumentu“, nes civilių ir karo belaisvių žudymo technologijos galėjo būti vienodos. Todėl vienodų nužudytų žmonių skaičių lyginimas rodo absoliutaus ne mąstymo „tyrimuose“ pasekmę - pasekmę ignoruoti ir kitas aplinkybes, kaip elementariausių geografijos principų ir rašybos taisyklių nepaisymą - net elementarios teisės principų ignoravimą, moksliniuose straipsniuose naudojant absurdiškiausius terminus, kurių net moksleiviai tokių nepavartotų.      Todėl įtemptos tarptautinės padėties pats laikas atsitokėti ir apie masinių žudynių vietas derėtų Baltarusijos prokuratūrą informuoti,  - ją ir jos Užsienių reikalų ministeriją reiktų informuoti, jog pas juos J. Krikštaponis nebuvo - reik kaimynus perspėti, kad KGB dokumentuose buvo įvykusi apsipažinimo klaida, supainiojus du panašius kuopos vadus - tų apsipažinimų įrodymus reiktų irgi pateikti. Tai būtina atlikti, nes kaimynai vykdo sušaudytų asmenų ekshumacijas-perlaidojimus, o naujų liudininkų parodymų pateikimas gali padėti atrasti dar daugiau nacizmo nusikaltimų vietas net išsiplėtusio Minsko miesto teritorijos ribose.               Aišku, jei pati KGB ne klastojo - ne reikalavo ne tiesą „liudininkams“ sakyti, kaip tai įvyko su komunistiniu pogrindininku M. Kačiuliu? Šį faktą irgi nutylėti negalima, kai minėtasis „liudininkas“ 1982-08-16 Vilniuje per Tarptautinę apklausą „prikelia iš numirusių“ liepos mėn. sušaudytus „politruk“-us, tam, kad juos „dar kartą sušaudyti“ spalio mėnesį kažkokioje „Kačino“ stovykloje. Būtų M. Kačiulis teisus (keista, kad jo „Kačino“ labai sutampa su jo pavarde!) dėl šio spalio mėnesio sušaudymo, jeigu jis kaip ir S. Rutkauskas rodytų žudynes Miesto, o ne Miško stovykloje, - tai tada būtų viskas tvarkoje.               Tačiau M. Kačiulio išgalvota, - aiškiai KGB įteikta, neva, „Kačino“ stovykla - įrodo, kad turėta mintyse Miško stovyklą, nes Kačino kaimelis yra prie geležinkelio už Miško stovyklos 7,4 km  atstume Molodečno kryptimi.                Taigi, Miško stovykloje tokių „politruk“-ų fiziškai būti negalėjo, nes jie visi buvo Filtracijos stovykloje sušaudyti liepos 12-ąją Drozdų vasarvietės apylinkių tranšėjoje, kuri matosi 1944-05-28 Liuftwafe-s avionuotraukoje ir jos pėdsakas įžiūrimas pirmojoje 1964 m. Pentagono žvalgybinio palydovo „Corona“ kosminėje nuotraukoje. Ir joje tos nacizmo Aukų tranšėjos  pėdsakai matosi, aiškiai įeinantys į Raketinių-aviacijos karinių pajėgų  ypatingojo ryšių 22210 karinio dalinio teritoriją. Todėl dėl šio ypatingojo objekto slaptumo aukos buvo ekshumuotos gerokai po Sovietų Sąjungos griūties.                         Ir, aplamai, Miško stovyklos apylinkėse masiniai karo belaisvių sušaudymai nėra jokiuose istoriniuose šaltiniuose girdėti, išskyrus A. Bubnio ir A. Rukšėno „kūriniuose?“, kurie prieštarauja dabartinei situacijai, kai plečiantis Minsko miestui, kol kas to miesto statybų pradininkai - žemių kasėjai jokių „sušaudytų“ palaikų dar neišvertė. Tuo labiau, kad specialusis 52-asis paieškų batalionas intensyvias paieškas-ekshumacijas bei iškilmingus perlaidojimus atliko ir aptiko tik badu marintų-epidemijų nualintų karo belaisvių palaikus, o „sušaudytų“ dar kol kas neaptiko                         O A. Bubnio - A. Rukšėno „teiginiai“ dėl Petruškevičių, neva, „kaimo“, kai ten tik vienkiemis ir Gliniščės kaime apie, neva „sušaudytus karo“ belaisvius „sprogo, kaip muilo burbulas“, nes pastarojo Gliniščės kaimo kapinėse PALAIDUOTIEMS BELAISVIAMS PASTATYTI KRYŽIAI su nurodytais palaidotų žmonių skaičiais, kur ekshumuojant iš kaulų aiškiai matėsi savaimingų mirčių priežastys. Tuo labiau, kad sušaudomiems sušaudantys egzekutoriai savo aukoms niekur kryžių nestato ir net neleistų statyti.                O Petruškevičių vienkiemyje buvo tik civilių ir Holokausto aukų vieta. Tuo labiau, kad A. Rukšėnas į tą vienkiemį perkėlė Miesto karo belaisvių stovyklos aukas, kai minėtas liudininkas S. Rutkauskas kuo aiškiausiai nurodė Miesto karo belaisvių stovyklos net vos ne adresą, nurodydamas Maskvos gatvę, nuo kurios prasideda traktas-plentas į Maskvą. Todėl Holokausto aukas versti į, neva, „karo belaisvių“ aukas - tai nėra korektiška ir tai gali būti suprasta kaip Holokausto neigimas, kai nurodoma žudynių vieta visiškai priešingai, nei dokumente nurodoma.                Tuo labiau, kad A Bubnys ir A. Rukšėnas savo „paistalams pagrįsti“ pateikė  Ypatingosios 1944 m. liepos mėn. komisijos aktą, kuriame kaip tik neigiamos tų „istorikų?“ fantazijos. Negi buvo galvota, kad tą Aktą ir kitus labai svarbius dokumentus saugantis Ypatingasis (LYA) archyvas „dar KGB priklauso“ ir visuomenei neprieinamas? Kaip galima labai rimtuose dalykuose bilę ką rašynėti?                Todėl Žydų kultūros ir tapatybės muziejuje šių eilučių autorius padėkojo (5 pav.), kad naujai išleistoje apie Holokaustą knygoje tų nesąmonių jau nebeliko ir, kad toje knygoje pasauliui J. Krikštaponis jau nebešmeižiamas. Tai tos naujausios LGGRTC-o knygos pavyzdžiu skatinta, kad LGGRTC-as su savo komisijomis ir tarybomis bei Istorijos institutas su Etikos mokslo komisija parengtų Erratą ar Corrigendą minėtose A. Bitauto ir S. Sužiedėlio knygose klaidoms ištaisyti, atsiradusiomis ne dėl autorių kaltės.              Negi, tik dėl paminėtų nesąmonių  naujos apie Holokaustą redakcijos knygoje neliko A. Rukšėno straipsnio? Gal jį atsisakyta vėl spausdinti tik todėl, kad Baltarusija nėra Lietuvos dalis ir gal dėl nepalankaus politinio rėžimo nėra galimybių lankytis Minsko archyvuose?             5 pav.: šių eilučių autoriui Žydų kultūros ir tapatybės muziejuje per naujos knygos apie Holokaustą anglų kalba pristatymą teko pasveikinti tos knygos sudarytoją dr. Arūną Bubnį, neįdėjus buvusioje knygoje baisiausio straipsnio, galėjusio sukompromituoti ne tik tą knygą, bet ir visą lietuvišką Holokausto  tyrimo metodiką. Aišku, , per keliolika sekundžių teorijų neišpasakosi, kai J. Krikštaponio biografijos tema sudėtinga. Todėl nieko nustabaus, jog Muziejaus direktorius Simonas Strelcovas, kaip pirmininkaujantis pabandė sustabdyti, kaip žinantis LCVA archyvo "duomenis", dėl ko su juo galima bus produktyviai diskutuoti - jį norėtųsi kaip oponentą turėti, nes naujos žinios privalo oponavimo patikrinime būti išbandytos.               Tačiau internetui ir jau Dirbtiniam internetui (DI) atsiradus, Baltarusijos archyvų spragą labai lengvai galima užpildyti, ką šių eilučių autoriaus šiame PRIEDE ir bando atlikti.                 Ir nors šiuo metu dr. A. Bubnio darbai yra įvertinti ir jis apdovanotas, tai tuo labiau po tokio garbingo įvertinimo labai svarbu toliau tęsti darbų reviziją - jų ištaisymą, nes istorija yra visų mokslo ir technikos sričių šakų pagrindu - įvadu į visas tas sritis. Todėl šių eilučių tėvas Viktoras, kaip docentas Kauno Politechnikos institute (KPI) ir Politechnikume dėstęs Radijo gamybos technologiją, visad sakydavo, kad inžinierius nežinantis  savo srities vystymosi istorijos, nebus geru specialistu, kūrybingu išradėju. Tą patį ir šių eilučių autorius sakydavo profesinės mokyklos mokiniams per chemijos aparatų specialiosios technologijos kursą.                O po Nepriklausomybės paskelbimo, atsiradus ir Sporto technologijos kursui, labai svarbu ir Jonavai, sėkmingai ne tik savo istoriją gerbiančiai, bet ir besiruošiančiai 2029 m. XIII-tosioms Pasaulio lietuvių sporto žaidynėms, kurių viena iš iniciatorių buvo ir Juozas Krikštaponis, dalyvavęs1935 m. Pasaulio Lietuvių kongrese, skirtame aptarti 1938 m. pirmųjų sporto žaidynių organizavimą: 6 pav.: vis dar rengiamo-sudaromo Jonavos žemėlapio viršutinė dalis, kurią galima žymiai pasididinti kartu su VISU žemėlapiu. Jeigu per didelis žemėlapis, skirtas smulkmenoms nagrinėti ir jo pristatymas per daug išsididino, tai galima atsidaryti mažesnio formato vaizdus, o bendrai-platesnei apžvalgai galima ir dar mažesnio formato žemėlapį atsidaryti.                Taigi, nežiūrint garbaus dr. A. Bubnio apdovanojimo, privalu pateikti pavyzdžius apie jo ir jam pavaldžių istorikų  pačias svarbiausias, tiesos neatitinkančias citatas, nuo kurios ir privalu pradėti pirmąją temą tokią:

1-oji tema: ŽUDYNIŲ VIETŲ IŠSIGALVOJIMAS, KLASTOJANT DOKUMENTUS - APIE JUOS RAŠANT VISAI NE TAIP, KAIP JUOSE RAŠOMA     Viena pirmųjų nesąmonių pasirodė, kai  dar prie LGGRTC-o generalinės direktorės Terėsės Birutės Burauskaitės 2014-12-19 pasirodė Alfredo Rukšėno labai įtartina „pažyma“ apie Juozą Krikštaponį, kuri atrodė kaip kokio nepaisančio nei rašybos taisyklių ir nei tesės pagrindų rašyta taip: 7 pav.: ištrauka iš pirmosios apie J. Krikštaponį 2014-12-19 „pažyma“, kuri buvo skirta LR Generalinei prokuratūrai. Ji tą „pažymą“ ir atmetė, kaip neturinčią objektyvių duomenų apie J. Krikštaponiui teiktus „kaltinimus“. O kad ji teisiškai neraštingai parašyta, tai šių eilučių autorius raudonai pažymėjo, o  geltonai pažymėjo DIDŽIAUSIOS APGAVYSTĖS faktą čia žemiau įrodantį. Visą šią „pažymą“ galima paskaityti pagal viršuje nurodytą internetinį adresą. Galima pasididinti šį vaizdą.      Kai Ukmergės savivaldybė gavo šią „pažymą“, tai iš kart teisę baigusiems specialistams ji pasirodė teisiškai neraštinga, nes rašoma ne apie, neva, „nuteistuosius kalinius“, o apie karo belaisvius, kurie pagal 1899 m., 1907 m. Hagos ir 1929 m. bei 1949 m. Ženevos konvencijas  ne kaip „kaliniais“ vadintis negalėjo, nes jie jokių „nusikaltimų“ negalėjo būti atlikę, kad savo karinę pareigą atlikinėjo ir dėl prastų karinių veiksmų (pavyzdžiui, šaudmenims pasibaigus,) priešui į nelaisvę pateko. Pagal teisines procedūras karo belaisviai internuojami karinės valdžios, o ne nuteisiami. Todėl karo belaisvis yra teisėtas kombatantas ir nedarė baudžiamojo nusikaltimo, dalyvaudamas karo veiksmuose. Tai mokyklinės programos sritis ir vaikai net pradinių mokyklų žaisdavo karus - imdavo į nelaisvę pralaiminčius. Apie didelį paėmimą į nelaisvę Rezistencijos žaidimas buvo suorganizuotas Pirmojoje skautų stovykloje aukščiau Neries-Šventosios santakos prie Matelių rėvos. (Skaitykite šių eilučių autoriaus didelį straipsnių ciklą SKAUTŲ VASARA Jonavos Balse). Todėl A. Rukšėno tą rašinį jokiu būdu negalima vadinti „pažyma“, nes literatūrines metaforas dokumentuose rašinėti netinka. Tokių akibrokštų toje „pažymoje“ buvo ir daugiau, dėl ko ji buvo vadinama PRIELAIDŲ „pažyma“ ir jos „duomenis“ Ukmergės savivaldybė dėmesio nekreipė, nes Vikipedijoje bei Enciklopedijoje buvo ir kitokios žinios apie J. Krikštaponį, kaip jo kalinimas nacių laikais ir ... O toje „pažymoje“ pastarasis faktas buvo nuslėptas, dar neetiškai apgaudinėjant LR Gen. prokuratūrą. Tą faktą ir dabar LGGRTC-o tinklalapis slepia nuo visuomenės.               Nustebino ir tai, kad toje „pažymoje“ buvo ignoruojamos elementariausios rašybos taisyklės, nes „Miško stovykla“ yra aiškus vietovardis be jokių ginčų. Jeigu būtų „stovykla miške“, tai tada būtų bendrinis daiktavardis. O pats miškas stovyklų nedaro - daro žmonės ar gyvūnai stovyklas miške, ir stovyklos gali būti tik žmonių ar gyvūnų, bet tik ne „miško stovyklomis“ jos vadintis turėtųsi, nes pagal logiką kaip bendrinis daiktavardis „miško stovykla“ net neįsivaizduojama - ji gali būti įsivaizduojama tik kaip tikrinis daiktavardis.   Todėl čia 7 pav. geltona spalva pažymėtame 1944 m. liepos mėn. akte (jis čia žemiau parodytas), kurį pasirašė žymūs sovietiniai Baltarusijos rašytojai, tekste apie tą stovyklą parašė „taip vadinamoje „miško stovykloje“, ...“. Jeigu komisija paėmė į kabutes, kaip paniekinamąjį pavadinimą, tai tada galima ir nerašyti didžiosios raidės. Tačiau visuose kituose istoriniuose dokumentuose įvairiausiomis kalbomis apie tą garsiausią stovyklą, kiek jų teko skaityti, tai jeigu tas pavadinimas tos stovyklos rašomas ne kabutėmis, tai visur „Miško stovykla“ (Лесной лагерь, Waldlager, ...) rašoma tik iš didžiosios raidės, išskyrus lietuviškuose A. Bubnio ir A. Rukšėno veikaluose, susigalvojus šio VIETOVARDŽIO naują „rašybos taisyklę“. Tuo labiau, kad tas vietovardis atsirado, gal, net nuo carų laikų, kai vasaros laike ant kalvelės augančiame miške buvo kuriamos karinės stovyklos, o vėliau ir Raudonoji armija įkūrė rimtesnę vasaros stovyklą, kurių palei Minską prieš karą tokių buvo ne viena. O išgarsėjusios pasaulyje Miško stovyklos šalia Masiukovščinos gyvenvietės kartografinė-topografinė istorija yra tokia:    8 pav.: lenkiškasis, atseit „1933 m.“ karinės geografijos instituto, tačiau visa situacija net iki Didžiojo Spalio perversmo, naudojant 1906 m. ir 1916 m. topo pagrindus. Tada miškas buvo net už geležinkelio nemažas ir stovyklos statinių dar nebuvo - ta vieta kariniams reikalams galėjo būti naudojama kaip poligonas.  Galima VISĄ žemėlapį ATSIDARYTI 9 pav.: NKVD 1933-1935 m. m. žemėlapis su žymiai tikslesniu reljefo išbraižymu. Pagal kartografijos taisykles vietovardžio pavadinimas trumpinamas ir todėl vadinama vieta kaip Stovykla (Лагерь)Atkreiptinas dėmesys, kad jeigu kairėje 8 pav lenkiškajame žemėlapyje už geležinkelio du miškai žymėti, tai šiame NKD žemėlapyje tose vietose kirtavietės rodomos, kurios byloja apie to žemėlapio sudarymo laikmetį Minsko apylinkėse buvo labai išretinti miškai.   Galima pasididinti ir prasiplėstižemėlapį     10 pav.: stambesnio formato apie 1935 m. žemėlapis  (o gal jau vokiškas?) su stovyklos ir viso reljefo tikslesniu išdetalizavimu. Baltomis raidėmis vokiškas užrašas „Wladlager ...“ atliktas Minsko kraštotyrininko Olego Usačiovo. Galima pasididinti                Čia pateiktuose žemėlapiuose matosi vietovės pokyčio tendencijos, kurios kitose temose bus dar plačiau topografiškai detalizuojamos.               Bet iš čia aukščiau 7 pav. pateikto A. Rukšėno teksto, kad, atseit, „masinė belaisvių naikinimo akcija“, tai jau labai netikslu, nes iš vėlesnio - rugpjūčio mėn. akto (jie žemiau ... parodyti) buvo žinoma, kad buvo atlikta ne šiaip sau „naikinimo akcija“, o tendencingai išfiltruojant politinius vadovus-komunistus ir tai yra detaliai aprašyta minėtame ir taip pat čia žemiau parodytame 13 pav. be datos akte.                O čia A. Rukšėno matome kaip ir keistai rašant, kad, neva, „Žuvo daugiau nei 8 tūkst. Miško stovyklos kalinių.“ Gal „per neatsargumą“ žuvo? (P.S: iš tiesų tie 8 tūkstančiai „žuvo“ per neatsargumą - apie tai kiek žemiau  13 pav. Gal čia istoriko užslėptoji-ezopinė kalba?)                 Pirmiausiai, toje Miško stovykloje apie tokį didelį masinį belaisvių naikinimą (sušaudymą) jokiuose dokumentuose neteko aptikti. Kaip galima istorijos moksle fantazuoti, įrodymo nepateikiant?                Kita vertus, istorikas A. Rukšėnas nenurodo, kaip buvo atliekama „masinė karo belaisvių naikinimo akcija.“. Minėtuose NKVD dokumentuose rašoma, jog karo belaisvių naikinimui naciai pasitelkė badu marinimą ir net epidemijas. Apie baisiausias  karo belaisvių laikymo sąlygas Miško stovykloje 1944 m. liepos  21 d. akte Nr. 95 rašoma taip:   11 pav.: ištrauka iš labai panašaus 1944 m. liepos 21 d.  akto Nr. 95, kurį labai panašų nurodo A. Rukšėnas, bet nenurodo nei to akto nei numerio ir nei tikslios datos nenurodo. Galima atsidaryti visą akto Nr.95 puslapį.                    Kaip matoma 11 pav, tame liepos akte, kurį labai panašų nurodo A. Rukšėnas, rašoma ne apie jokius belaisvių „sušaudymus“, o apie jų marinimus teigiama, „į pagalbą pasiėmus ligas ir badą“.               Tuo labiau, kad pats A. Rukšėnas 7 pav. savo „pažymoje“  parašė, kad „Žuvo daugiau nei 8 tūkstančių ....“.  Matome, kad ŽUVO, O NE NUŽUDĖ. Tik kažkodėl A. Rukšėnas žuvusiųjų skaičių sumažina net dešimteriopai, nors priešais Miško stovyklą šalia Gliniščės kaimo Memoriale nuo Mašerovo laikų (nuo 1064-07-03)su uždegta amžinąja ugnimi pateiktas 80 000 žuvusiųjų skaičius:     11 pav.: baltomis raidėmis užrašas ant nuotraukos padarytas kraštotyrininko Olego Usačiovo. Skaičius 80 tūkstančių kaip karo belaisviams kažkiek didokas. Tačiau Memorialo užrašė paminėti yra ir TAIKŪS PILIEČIAI, kurių Miško stovykloje kaip ir neturėjo būti. Taigi, šis „rebusas“ išsisprendžia per Petruškevičių vienkiemio aukas, kuriame buvo sušaudyta daug tūkstančių civilių gyventojų. Ir tas Petruskevičių vienkiemis kaip tik nuo šio Memorialo yra į vakarus tik apie 800 m. atstume Todėl Petruškevičių vienkiemyje ir nėra jokios atžymos, kur buvo žudomi žmonės. Kaip tik, A. Rukšėnas į tą vienkiemį iš Minsko šiaurinės dalies belaisvių žudynes nukėlė ir paisto apie Miško stovyklos belaisvių „žudymus“, kai šio Memorialo amžina ugnis yra skirta nužudytoms civilių -Holokausto aukoms, o karo belaisvių NUKANKINTOMS aukoms.     12 pav.: šis Memorialas su amžinąja ugnimi yra miškelio pradžioje priešais Miško stovyklą 9 pav ir 10 pav. matomas čia pat už geležinkelio prie pervažos.                  Dar labiau A. Rukšėnas šokiruoja 7 pav. savo „pažymos“ dėstymu, kad Miško stovyklos „žuvo ... kalinių.“, o kitu sakiniu rašo, kad kažkokioje „Operacijoje dalyvavo ir 2-asis Pagalbinės policijos tarnybos batalionas.“ Tad, kyla klausimas:               -Ką bendro turi karo belaisvių žūtys epidemijose ir marinimuose su kažkokia „operacija“, ir kuo čia dėtas „batalionas“ šiose belaisvių žūtyse?                Tuo labiau, prieš tai sakinys yra, jog „1941 m. spalio mėnesį buvo surengta masinė karo belaisvių naikinimo operacija.“               Čia irgi ne aišku, kas per „operacija“, - epidemijos užleidimo ir marinimo, kuriose pagal A. Rukšėną žuvo 8 tūkstančiai?                Tuo labiau, kad pagal rugpjūčio aktą Nr. 67 tą spalio mėnesį buvo žudomi ne Miško, o Miesto stovyklos karo belaisviai, juos IŠVEŽANT UŽ MIESTO. Tokie žodžiai tame akte yra nurodyti taip:   13 pav.: ištrauka iš Minsko apskrities komisijos apie  vokiškųjų fašistinių grobikų žvėriškumus prieš Štalag-352 karo belaisvius Akto Nr.64 2-ojo psl. (knygos 94 psl.), kuris patalpintas į vienos geriausios Gudijoje archyvinių publikavimų specialistės, buvusios vyriausios archyvistas, archeografės ir leidinių sudarytojos Raisos ČERNOGLAZOVOS sudarytos knygos „Masiukovščina: Štalag 352. 1941-1944: dokumety i materialy“, kuri buvo išleista 2005 metais Minske leidyklos „Četyre četverti“. Šiuos dokumentus nufotografavo ir intertnete paskelbė žinomas Štalag-352 tyrinėtijas-publikuotojas-kraštotyrininkas Oleg-as USAČIOV-as.  Galima atsidaryti VISĄ 2/94 psl. Akto-64 puslapį  Taip pat galima atsidaryti titulinį Aktą-64, o taip pat galima atsidaryti ir paskutinį Akto psl. Aišku, O. Usačiovas ne visus Akto puslapius parodė. Todėl šį dokumentų rinkinį galima pamatyti ir ELEKTRONINĖJE BIBLIOTEKOJE pagal adresą - https://elib.nlb.by/catalog/Record/BY-NLB-br745343?sid=148052513     Kaip matome 13 pav. iš Akto Nr. 64, kuris labai keistai datos neturi (turi tik 1944 m. atžymą), filtracija Miesto stovykloje gal ir nebuvo vykusi? Todėl nacių provokacinė klasta galėjo būti efektinga, kad su, neva, „civilių drabužius turintiems bus namo paleidžiami“, nes civilinei  aprangai įsigyti reikalinga ir koordinuotas visų belaisvių susitelkimas, kuris įmanomas tik autoritetą ar valdžios politinę įtaką turintiems.  O tokie ir galėjo būti aktyvistai, sumotyvavę visą belaisvių kolektyvą, kad „išėję į laisvę, atsidurs RA vadavietėse ir veiks dėl visų belaisvių išlaisvinimo“. Tuo labiau, kad pradžioje tarp karo belaisvių, buvo ne mažai ir civilių, kaip Plačiosios gatvės stovykloje, kurioje Himleris lankėsi. Tie civiliai galėjo turėti ryšius ir net patys aukotis-keistis aprangomis. Tuo labiau, kad tarp karo belaisvių, civilinių belaisvių maišymas, nors iš pirmo žvilgsnio atrodė vokiečiams kaip ir „nenaudingu“, tačiau, panašu, kad tai buvo labai užmaskuota ir giliai rengta provokacija? Todėl pagal S. Rutkausko ir kitų liudininkų parodymus, jog teko iš karo belaisvių stovyklos vesti naikinti civiliškai apsirengusius asmenis - tai ir yra duomenų sutapimas, kurie byloja jų patikimumą.      Grįžtant, prie A. RUKŠĖNO NUSIRAŠYMO (kaip ir nusišnekėjimo), 7 pav. savo „pažymoje“, norėjus skaitytojams įrodyti, apie, neva, „Miško stovykloje NUŽUDYTUS 8 tūkstančius ...“, susipainiojęs A. Rukšėnas  parašė apie ŽUVUSIUS 8 tūkstančius ..., kas iš esmės ir teisingai būtų, jei vietoje spalio, būtų lapkritį paminėjęs, kai tada ir prasidėjo epidemija, kurios metu ir prasidėjo didelės karo belaisvių žūtys..                Kad žudynės ne Miško, o Miesto stovykloje vyko, skirtingai, nei A. Rukšėnas toliau iš konteksto „kaltino“ J. Krikštaponį, apie tai net 2023-08-16 Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro  PRAŠYMO dėl nepagrįstų kaltinimų J. Krikštaponiui 8-to psl. pirmame sakinyje šių eilučių autorius teikė tą Aktą-64, kuris jau prieš 3 metus griovė A. Bubnio - A. Rukšėno teiginius dėl 1941 m. Minske įvykių, kai dokumentuose visiškai kitaip teikiami, nei LGGRTC-o (Centro) darbuose klaidinama visuomenė .               Tik, kažkodėl per šiuos 3-ejus metus  nei Centras, nei jo Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisija dar nesureagavo, net į 5-ių Žmogaus teises ginančių organizacijų kreipimąsi.                Tai kam tos tada organizacijos reikalingos, jei iš jų tyčiojamasi ir į jas visai nereaguojama? Ir kam vargo nacių nusikaltimus tyrusi komisija tuoj pat po Minsko išvadavimo, kai mūsų mokslinė-tiriamoji įstaiga net nekreipia jokio dėmesio į visai kitokius tos komisijos teiginius, nei šios įstaigos darbuose pripaistyta? Juk tas išvadas pasirašė kaimyninės šalies garbiausi karo laikmečio visuomenės veikėjai - 2 žymūs rašytojai, karo specialistas, mokytoja, medicinos ekspertė-gydytoja, o pirmuoju komisijoje tarp pasirašiusiiųjų buvo Sveikatos apsaugos komisaro pavaduotojas ir Raudonojo kryžiaus  bei Pusmėnulio draugijos pirmininkas E. A. VODNEVAS. Tai jo vadovaujama komisija ir buvo taip A. Rukšėno ir dr. A. Bubnio vadovaujama Liepos komisiją, kurios aktą pasirašė ne bet kada, o 1944-07-21.               Negi šios komisijos nariai Centro specialistams nieko nesako, jei nereaguojama į jų teiginius? Todėl privalu čia pat pateikti, kaip LGGRTC-o gen. direktorius dr. A. Bubnys ignoravo šios komisijos teiginius ir rašydamas išsigalvojimus tokius:       16 pav.: ištrauka iš Arūno Bubnio knygos LIETUVIŲ POLICIJOS BATALIONAI 1941-1945 M. po nenumeruotų pagrindinių 5-ių straipsnių 6-tame skirtame Kauno apygardai ir iš jos 11-os batalionų; pagal jų numeraciją eilės tvarka plačios apimties ir, net plačiausiai iš visų Lietuvos batalionų straipsnelyje „2(12)-asis lietuvių policijos batalionas“ skirta net 37 psl.. O tame straipsnelyje yra begalė skyrelių su vietovardžių pavadinimais, kuriose šis Kauno batalionas atlikinėjo nacių užduotis. Gaila, batalionų veiksmų veika turinyje neatsispindi, dėl ko  šio A. Impulevičiaus plačiausiai aprašomame batalione nėra lengva narstyti. Todėl prašosi, bent prie šio apie 2/12 batalioną straipsnelio pradžioje mažą turinį paskelbti. Taigi, ši ištrauka yra skyrelyje: „352-toji karo belaisvių stovykla“. Skyrelio pradžia yra tokia: „"352-oji karo belaisvių stovykla." (Ar neiškraipytas pavadinimas?) 2(12) liet. pol. bat. Baltarusijoje dalyvavo masinėse ne tik žydų, bet ir sov. karo belaisvių žudynėse. Vokiečių okupuot. Minske buvo įsteigta k.bel. stovyklų, kurios visos kartu nuo rugsėjo mėn. sudarė 352-ąją karo bel. stovyklą (Stalag)“. Taigi, klausimą šių eilučių autoriui galima ir atsiimti, jeigu yra paaiškinimas. TOLIAU VISKAS , KAIP NUOTRAUKOJE. Žemiau esantys dr. A. Bubnio teiginiai bus kitoje 3-čio skirsnio temoje nagrinėjami.)                  Pirmiausiai, šį dr. A. Bubnio išsigalvojimus nuo kito galo reikia pradėti - 1944 m. Liepos komisijos Akto pavadinimas yra toks: 15 pav.: taip atrodo elektroninėje bibliotekoje to dokumento TIKRASIS pavadinimas, apie kurį A. Bubnys su A. Rukšėnu pripaistė visai „ne į tuos vartus“. O turinys ir pagrindinė idėja atsiskleis iš karto po komisijos pristatymo, prasiplėtus Aktą po jo pavadinimo.                  Ar kaimynai gudai ne lenkia mus su svarbiausių dokumentų skaitmenizacija? Ar ne tam sužlugdytas Seimo numatytas LGGRTC-o gen. direktoriaus konkursas, kad ta skaitmenizacija nevyktų ir kad toliau būtų slepiami dokumentai - apie juos bilę ką rašant? Šių eilučių autorius „nagus graužia“, kad prieš kelis metus to akto neatsivertė - negalvojo, kad istorikai gali paistyti visai ne tai, kas jų pristatomose dokumentuose rašoma. Taip, kad be reikalo prarasti net 5 metai - jau prieš 5 metus galima buvo nueiti į Ypatingąjį (LYA) archyvą ir perskaityti jame tik netikrą kopiją to dokumento su antspaudais NKVD ir jau tada reikėjo triukšmą kelti, kad dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu niekus rašinėja. O buvo galvota atvirkščiai - buvo galvota, kad komisija niekus prirašė per skubėjimą, nes iš Minsko naciai buvo išvyti liepos 3 d. ir per porą-trejetą savaičių ekshumacijų rezultatų galėjo nematyti, nes be jokio mėnesio 1944 m.  akte to nebuvo, ką mūsų istorikai paistė. Ir tik dabar paaiškėjo, kad ir ta pirmoji Liepos komisija niekų nerašinėjo - niekus rašė tik dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu. Tuo įsitikinti galima perskaičius šį dokumentą internetiniu adresu šiuo - https://docs.historyrussia.org/ru/nodes/203621-akt-minskoy-oblastnoy-komissii-chgk-o-prestupleniyah-sovershennyh-gitlerovtsami-v-shtalage-locale-nil-352-21-iyulya-1944-g#mode/inspect/page/2/zoom/3  Jeigu kam rusų kalba nežinoma, šį svarbų istorinį dokumentą galima čia ir lietuvių kalboje paskaityti -  pabaigoje yra labai rimtos pastabos; šių eilučių autoriaus atliktos. Tai galima buvo padaryti, nes dokumentas skaitmenizuotas ir jį Baltarusijos internete pavyko aptikti dėka Dirbti intelekto.      Todėl, grįžtant prie dr. A. Bubnio knygos; 14 pav. apie 352-ąją karo belaisvių stovyklų KOMPLEKSĄ (pastarąjį žodį pridėti siūlo šių eilučių autorius ir siūlo stovyklas minėti daugiskaitos formoje), ar ne šokiruoja  A. Rukšėno ir dr. A. Bubnio vieno das vietovardžių  rašybos bei teisinės terminijos karo belaisviams ignoravimas? (Ne kalėjime, o net stovykloje karo belaisvių pavertimą į „kalinius“, prieštaraujant visoms teisinėms konvencijoms, siūlytina žymėti fiziologine gėdos violetine spalva, nes istorinių dokumentų - mokslinių straipsnių sudarymas nėra laisva literatūrinė veikla.) Tokių teisinių akibrokštų yra ir daugiau.               Dar svarbiau yra tai, kad dr. A. Bubnys ir A. Rukšėnas IŠSIGALVOJA 14 pav. IŠVARDINTAS KARO BELAISVIŲ ŽUDYNIŲ VIETAS, apie kurias jųdviejų minima Liepos komisija akte mini tik kaip mirusiųjų-nukankintų ir stovyklose sušaudytų belaisvių laidojimo vietas. Todėl A. Bubnio knygoje išvardintos, neva, „žudynių vietos“ galėtų būti skelbiamos tik po ekshumacijų, kaip 13 tūkstančių aukų Drozdų vasarvietės tranšėjoje, apie kurią minėtoje knygoje keistai A. Bubys net neužsimena apie Filtracijos aukas - net apie Filtracijos stovyklas nieko nerašoma.  Akto tekste hitlerininkų žvėriškumui „epitetas“ matosi daugiau karo belaisvių kankinimui ir taikių-civilių žmonių naikinimui Trostinece bei Petruškevičių vienkiemyje, kuriame tarp sudegintų žmonių pelenų apie jokius metalinius kariškus atributus nerašoma, nors kariškoje aprangoje metalinės sagos ir ženkliukai būti privalėjo.                Keista, bet savo fantazijoms pagrįsti, tuo Liepos aktu labai remiasi ir A. Rukšėnas:        16 pav.: ištrauka iš 2007 m. žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA Nr. 2 (22) A. Rukšėno straipsnio „ Kauno 2-asis pagalbinės policijos tarnybos batalionas ir gyventojų žudynės Baltarusijoje 1941–1943 m.Pačios ištraukos vaizdas yra straipsnio 27 psl.. To straipsnio internetinis adresas - https://www.zurnalai.vu.lt/gr/lt/article/view/38628/36274               Čia kairėje 16 pav. taip pat pamarginti teko ir A. Rukšėno straipsnį su tomis pačiomis rašybos, teisinėmis, loginėmis ir geografinėmis klaidomis, įrodančiomis, jog LGGRTC-e istorija yra ne mokslas, o kažkokia dogmatinė religija, draudžianti mąstyti, ir draudžianti turėti bet kokias mokslines žinias, kad ir teisines, jau nekalbant mokyklines 5-tosios klasės lygio geografijos žinių taip pat negalima Centre turėti? Negi, aprašant vietoves labai svarbių vietų, kaip. atseit, „žudynių“, negi net iš smalsumo draudžiama pasidomėti, kurgi tos „žudynės“ vyko, kaip atrodo tų, atseit, „žudynių“ vietos? Negi Centre draudžiama net žinomais istoriniais žemėlapiais tų vietų naudotis, kurios aprašomos? 17 pav.: vokiškojo 1943 m. žemėlapio ištrauka iš žymaus gudų kraštotyrininko Olego USAČIOV-o; tyrinėjusio Minske karo belaisvių Štalag-352 stovyklas publikacijų; su jo surašytomis pastabomis ant žemėlapio. Galima atsidaryti VISĄ žemėlapį.   Negi pagal bet kokį žemėlapį, kad ir čia 17 pav. parodytą, negi negalima pamatyti, kad Gliniščės (liet.: Molynės) kaimas nuo stovyklos yra ne  „pietryčiuose“, o šiaurryčiuose?                       Nesitiki, kad mokslininkai, aprašantys vietas, neturėtų jokio smalsumo jausmo ir jiems  „negalima“ net loginių-geografinių klaidų pastebėti?                   Kad ir  pamąstyti, ką tai reškia „miško“ stovykla, o ne miške stovykla?             Paprastai būna stovyklos žmonių, karių, vaikų, gyvūnų, o ne „miško stovyklos“. Miškas pats stovyklų nekuria - kuria žmonės ar gyvūnai stovyklas.               Problema atsirado, ir dėl blogo vertimo, nes kitose kalbose „Лесной  лагерь“ ar „Waldlager“ turėtų verstis kaip „miškinga stovykla“. Tada čia ne būtų jokio „tikrinio“ daiktavardžio ir tada galima būtų rašyti mažąja raide. Bet kas svarbiau, ar, kad stovykla miškinga, ar stovykla karių, ar karo belaisvių? O jei vis tiek pabrėžiamas tas miškingumas stovyklos, tai negi ne aišku, kad tai yra jau vietovardis?               Kadangi tas vietovardis A. Rukšėno straipsnio straipsnelio apie „stovyklą Nr. 352“ pradžioje, parodytoje 16 pav., tarp 3-jų sakinių tas vietovardis net 4-is kartus pavartotas. Todėl  jis, tiesiog, „rėžia akis“, kai rašomas iš mažosios raidės. Jau pagal kalbos stilistiką, kam tada reikia kartoti net 4 kart, kad ta stovykla yra, neva, „miško“? Koks kieno reikalas, kad ta stovykla, atseit, „priklauso“ miškui? Kam tai kartoti net 4 kartus tokį absurdą?  Tai paklaustų net vaikas, jau gerai mokantis skaityti, ar daug knygų skaitantis. Ar jis dar  nenustebtų, arba nesuprastų, iš kur atsirado šaudomi kažkokie „kaliniai“, jeigu rašinys skirtas karo belaisviams?                Tiesa, vokiškajame miesto plane parašyta „Kalinių stovykla“. (žiūr.: 30 pav.). Naciams, nepaisiusiems teisinių normų, gal „kaliniais“ belaisvius buvo patogiau vadinti. Bet istorikams ar būtina aklai nacistišką terminiją naudoti?                              Be to, gal ne tik vaikui, bet ir bet kokiam skaitančiam būtų įdomu, ar tos žmonių „žudynių vietos“ kaip nors atžymėtos, ar buvo ekshumuoti „sušaudyti“ belaisviai? Apie tai daug kas rašytų ir būtų daug knygų-straipsnių prirašytų. Be to,  dr. A. Bubnio ir A. Rukšėno parašyto kažkokio Minske  kultūros parko „pietrytinėje dalyje“ karo metais nebuvo. Buvo tik M. Gorkio vardo parkas centrinėje miesto dalyje ir jame jokių „žmonių šaudymų“ būti negalėjo, nes vokiečiai jį pavadino Miesto parku (Stadpark-u) - jis nacių laikais buvo aptvertas ir jame naciai buvo įrengę savo poilsio zonas. Todėl jokių „žudynių“ tame parke rengti negalėjo - tai būtų pasaulinio lygio skandalas, kurio tokio niekas negirdėjo. Ir, aplamai, iš Miesto karo belaisvių stovyklos per  visą miesto centrą 3-3,5 km varyti demonstratyviam „sušaudymui“ būtų absurdas - būtų bereikalingas provokacinis gyventojų pykinimas ir apie tai labai rašytų.                Žinoma Minske tik garsi sovietinių partizanų viešo pakorimo akcija, o „sušaudymo“ niekas niekur dar negirdėjo, išskyrus geto likvidavimo. Tame parke niekas negirdėjo jokių palaidojimų - tai buvo dirbtinis Miesto sodas dar 1805 m. Gubernatoriaus įkurtas kaip klasikinis europietiškas parkas.                    Kitas parkas su aiškiomis NKVD žudynių vietomis yra  tik šiaurrytiniame miesto pakraštyje kaip buvęs Slepiankos senasis pušynas, kurį vėliau sovietai 1931-1934 m. m. vadino „Komunarijos miško parku“, o nuo 1934 m. pervadintas į „Čeliuskincų parką“, kuriame yra ir nacių aukų garsūs palaidojimai. Bet, deja, tas parkas yra ne „pietrytynėje“, o šiaurrytinėje dalyje.                Todėl tame 16 pav.: karo stovyklų pristatyme be rašybos taisyklių jau antrą kartą dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu ignoruoja  geografinę situaciją.                Be to, pati sakinio pabaigos struktūra nebeaiški. Jeigu žodis  „pietrytinėje“  būtų  ne Minsko, o parko dalyje nurodytas, tai būtų aiškiau, bet būtų dar klaikiau, nes Miesto parke žudynių nebuvo. Žinoma žudynių vieta tik NKVD  Čeliuskinkiečių parke, o jame nacių aukų palaidojimai žinomi tik kaip badu ir epidemijų numarinimo - dėl „sušaudymų“ dar reikia aiškintis.               Ne aišku ir dėl Gliniščės kaimo ne mažo, kad šalia gyventojų; jų akivaizdoje „būtų žudoma“, kaip dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu parašė. Tada būtų begalė liudininkų ir minėtame  1944 m. Liepos mėnesio akte būtų tai rašoma. Bet, deja, AKTO DUOMENYSE „belaisvių žudymo-šaudymo vietų“ nėra visiškai, kaip dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu  parašė netiesą, - matyt, jiedu to Akto akyse nematė? Matyt, jie abu nematė ir kaip dabar ta Miško stovyklos aplinka pasikeitė ir kaip dabar ji atrodo?   15 pav.: iš 1933 m. į 1935 m. kiek pakoreguotas ir į vakarų pusę kiek pratemptas NKVD žemėlapis. Jis lyginant su  17 pav.: karo meto vokiškuoju pagal esmę mažai kuo skiriasi - tik topografinė kokybė prastesnė. Galima prasiplėsti ir gerokai pasididinti ir žemėlapį pasididinus nagrinėti. Kelias nuo vakarų pusės pasibaigia prie stovyklos, o jos teritorija kažkodėl nusitęsusi iki pat geležinkelio. Nuo Masiukovščinos vieškelis lenda po geležinkeliu, kur ir dabar yra pėsčiųjų takas praeinantis tuneliuku po aukštu geležinkelio pylimu. Vieškelis nutemptas tik iki Liudomonto dvaro (sovietmetyje sovchoz-u tapusio) ir toliau jo nėra. Matyt, nebaigtas - buvo skirtas durpynus aptarnauti? Prie pervažos priešais Stovyklą miškelis, kuriame Memorialas, gerokai tada buvo mažesnis šalia Gliniščių (Molynės) kaimo labai kompaktiško, kuriame darbininkai kasė molį, skirtą į Plytinę, vežtą už kilometro į šiaurę, kur pažymėta "". Todėl karjeruose buvo patogu laiduoti masiškai mirštančius karo belaisvius.    16 pav..: dabartinis yandexs-o žemėlapis su pastatais aksonometrijoje vaizduotais ir todėl galima šiuo žemėlapiu pastatų aukštį vertinti - išskirti lengvai dangoraižius. Šiam žemėlapiui šių eilučių autorius gerokai kontrastą užkėlė ir labai sumažinęs vaizdą, išryškino situaciją, kai tokiame mastelyje, vaizdo nemažinant, visi pastatai susigeneralizuotų-išnyktų. Šį žemėlapį lyginat su 15 pav. esančiu - visos dykvietės ir raistai-durpynai užstatyti. Labai svarbus objektas yra kairėje pailgas ežeriukas, kuris labai išsiskiria ir prieškariniame žemėlapyje. iš vakarų pusės Stovyklos prie didelio garažų masyvo sovietinės kariuomenės baudžiamojo bataliono (DISBAT-o) teritorija, Iš rytų Stovyklos pusės naujas mikrorajonas, kai sovietmetyje buvo garažų didelis masyvas. Aukščiau Gliniščių buvusio kaimelio didelis sporto kompleksas, o šalia Memorialo dabar pastatyta cerkvė ir muziejus Miško stovyklos aukoms pagerbti.  Galima gerokai pasididint ir prasiplėsti šį žemėlapį.          Aplinkos šis pokytis davė galimybę abejoti dr. A. Bubnio su A. Rukšėnu išsigalvotomis, neva, „karo belaisvių žudynių vietomis“. Jeigu šios Stovyklos aplinkoje „būtų žudoma“, tai kintant aplinkai - plečiantis miestui, labai padidėjo tikimybė, kad, atseit, „sušaudytų karo belaisvių“ palaikai (kaulai) statybų - pamatų kasimo bei kelių ir požeminių komunikacijų tiesimo darbuose būtų iškelti-aptikti.            Atseit, „nuslėpti“ atrastus palaikus motyvų būti negalėjo, kaip tai atsitiko šalia Drozdų vasarvietės Filtracijos stovyklos teritorijoje, kai ypatingojo ryšių 22210 karinio dalinio vadovybė buvo nuslėpus atrastus palaikus, nes šis nuslėpimas buvo susijęs su ypatinga karine paslaptimi, kurią KGB organizavo 1982-08-16 Vilniuje per Tarptautinę apklausą, kad apgauti JAV garsųjį tyrėją Nilą Šerą  , - nuo jo nuslėpti karo belaisvių žudymo vietas, buvusias slaptuose Raketinių-aviacijos karinių pajėgų štabuose, jų šeimų narių gyvenamose vietose ir operatyvinėje k/d 22210 vadavietėje.                   Bendrą pokyčio skirtumą tarp 15 pav. ir 16 pav.. žemėlapių galima spręsti pagal urbanizacijos tankį, - t. y., pagal ikikarinio žemėlapio geltonos spalvos ir dabartinio žemėlapio žalios spalvos santykį. Tačiau reikalinga ir detali vietovių analizė, kuri čia ... .      Tačiau kaip dr. A. Bubnio, taip ir jo recenzuoto pavaldinio A. Rukšėno 16 pav. straipsnio net paties straipsnelio pavadinime „Karo belaisvių stovykla ... Nr. 352“ yra rimčiausia klaida, kad pavadinime vienaskaitos forma panaudota, kai tų stovyklų tiek, jog net ant pirštų neužteks lenkti.              Pirmiausiai reikia įsisąmoninti, jog vokiečių karinėje terminologijoje Stalag (Stammlager) reiškė ne kažkokią pastatų grupę, o administracinį-logistinį vienetą. Tai buvo kariuomenės valdymo štabas, kuris kontroliavo visus tam tikro regiono belaisvius. Aišku, Minske Stalag 352 buvo padalintas į dvi visiškai skirtingas dalis, kurios vokiečių dokumentuose turėjo savo „tikruosius“ pavadinimus: ·         „Miško stovykla“ (Stalag 352/Z - Zelionyj Gorodok / Masiukovščina): Tai buvo pagrindinė, didžioji dalis. Ten belaisviai gyveno barakuose. ·         „Miesto stovykla“ (Stadtlager / Ausstellung / Rollbahn): Įsikūrusi Puškino (J. Kolaso) gatvėje, o tiksliau tada Lagoisko trakto pradžioje.  Ji vokiškuose dokumentuose dažnai vadinama tiesiog Dulag 127 (iki 1941 m. rudens pabaigos), arba Stalag 352 Rytų filialu / Miesto komanda (Stadtkommando). Todėl šių eilučių autorius paprastumo dėlei šią stovyklą vadina, tiesiog, Miesto stovykla.         Taip pat buvo ir MAŽOSIOS STOVYKLOS. Pavydžiui, dr. A. Bubnio su A. Rukšėnu užrašyti pagal M. Kačiulį, Erštikaitį ir kitų liudininkų parodymuose minimos žudynės „500 metrų atstumu nuo kažkokios stovyklos“, kur šių LGGRTC-o istorikų dvejetas „pripaišė“, neva, „Miško stovyklai“, kai   idealiai tai gali atitikti Miesto stovyklos specifiką. Šiame rajone (aplink dabartinę J. Kolaso, Surganovo, Nepriklausomybės pr. zoną) vokiečiai turėjo keletą mažesnių, specializuotų stovyklų ar darbo teritorijų, kurios formaliai priklausė tam pačiam kompleksui, bet turėjo atskiras tvoras:                Iš Vilniaus po jo Lietuvai „atidavimo“ pavogtos ir liudininko S. Rutkausko paminėtos          Radijo gamyklos darbo stovykla (Arbeitslager „Radiowerk“): Ji buvo tiksliai už 580 metrų nuo pagrindinių Ausstellung paviljonų. Čia belaisviai gyveno tiesiog gamybiniuose cechuose, arba šalia jų įrengtuose barakuose. Jie buvo akylai saugomi SD ir pagalbinės policijos (lietuvių batalionų), nes dirbo nacių karinei pramonei. Šaudymai už šios gamyklos tvoros (tuose pačiuose laukuose) galėjo vykti nuolat – už menkiausią sabotažą ar išsekimą. (Ši Radijo gamykla buvo įrengta iki karo pradėto statyti Minsko radijo gamyklos korpuso bazėje. Kadangi sovietai nespėjo jos pilnai paleisti, naciai atvežė visą modernią įrangą iš pagrobtos Vilniaus „Elektrit“ gamyklos. Vokiškajame Minsko miesto plane ji matosi kaip stambus pramoninis buvusios lentpjūvės mazgas, kurioje sovietai įkūrė gamyklą, kai ją pavogė iš Vilniaus.) Prieškarinę šio pastato nuotrauką galima pamatyti ir apie  šią įmonę paskaityti internetiniu adresu šiuo:  https://www.instagram.com/p/DEnKdteoNDa/?utm_source=ig_web_copy_link&igsi=NTc4MTIwNjQ2YQ%3D%3D  17  pav .: radio gamykla Minske. Reikia nustatyti, kada fotografuota - prieš karą, ar po karo? Krašte tarp tramvajaus laukiančiųjų kariškis su čemodanu be antpečių, o kitoje pusėje tarp belaukiančiųjų kariškis lyg ir turi antpečius - ten kažkas blizga? Tramvajus buvo ir prieš karą. Bet, deja, stulpas su šviestuvais pokarinis - nesimato medinių stulpų, kurie buvo prieš karą ir kurių nuotrauką prieškarinę  galima pamatyti pagal adresą čia kairėje parašytą. Galima nuotrauką pasididinti.   · ·         Geležinkelio prekių stoties stovykla (Bahnhofslager): Taip pat maždaug už 500 metrų į kitą pusę, prie bėgių. Čia belaisviai krovė vagonus. ·         Karinės statybos organizacijos „Todt“ stovyklos (OT-Lager): Šios stovyklos dažnai buvo laikinai įkuriamos tiesiog laukuose prie statomų objektų ar kelių (Rollbahn). Jos dokumentuose dažnai nefigūruoja kaip „Stalag“, o vadinamos „darbo kolonomis“ (Baukolonne). ·         Durpynai, į kurį buvo nutiestas siaurukas (Siaurasis geležinkelis):  Iki karo šis siaurukas parodytas 1933 m. žemėlapyje, o vokiškajame plane, jis pasibaigia prie Maskvos gatvės - jos net nekerta, nors prieš karą ėjo pro Puškino kareivines į Podbolotje durpynus, Tačiau jis neišnyko, o buvo vokiečių aktyviai naudojamas. Naciai durpes naudojo kaip kurą miesto elektrinei, o belaisviai prie tų durpynų ir bėgių dirbo baisiomis sąlygomis. Tai dar viena vieta, kur už 500 m nuo bėgių galėjo vykti sušaudymai, ir, greičiausiai, pagal Stasio Rutkausko liudijimą, varant nuo Parodos stovyklos apie 2-3 km, kaip tik čia kažkur apie Podbolotje ir galėjo sušaudyti didelę grupę belaisvių. (Tai hipotezė, apie kurią čia ...)) O A. Rukšėnas „nuvarė“ savo noru tuos belaisvius į Petruškevičių vienkiemį; net už kelioliką km, nors S. Rutkauskas aiškiai minėjo Radijo gamyklą ir Maskvos gatvę, pereinančią į Maskvos traktą. ·         Dar vienas lageris aptiktas šių eilučių autoriaus prie Červenės trakto priešais kareivines, kuriose gyveno 2/12 bataliono kariai ·         Svarbus lageris buvo garsioje  vokiečių automobilių firmoje, Minske, turėjusioje milžiniškas dirbtuves ir stovyklą belaisviams bei civiliams, buvo „Daimler-Benz AG“ (kartais dokumentuose fiksuojama kaip Daimler-Benz Werk Minsk). Ji buvo įsikūrusi didžiulėje teritorijoje, o jos darbininkai buvo akylai saugomi. Taip pat veikė „BMW“ lėktuvų variklių remonto dirbtuvės aerodromo zonoje. ·         Lageris buvo senojo Minsko oro uosto teritorijoje (Minsk-1, pietinėje dalyje) buvo atskira griežtai saugoma stovykla. Belaisviai ir civiliai ten dirbo pačiame aerodrome, tvarkė kilimo takus, krovė amuniciją Luftwaffe (karinėms oro pajėgoms).              Todėl dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu klaidina skaitytojus, nes beveik nei vienas nacių Štalagas nebuvo „viena stovykla“, kaip tai padarė čia dr. A. Bubnys su savo recenzuojamu pavaldiniu A. Rukšėnu. Pavyzdžiui: ·         Stalag IA (Rytų Prūsijoje) turėjo dešimtis filialų. ·         Stalag 350 (Rygoje) turėjo filialus Salaspilyje, Jelgavoje ir pačioje Rygoje.      Naciai naudojo „skėtinę“ sistemą: vienas numeris (352) – dešimtys fizinių lokacijų.                 Todėl galima manyti, jog, jeigu  liudijime minima, kad sušaudymas vyko apie 500 metrų nuo stovyklos, tai greičiausiai galėjo būti: 1.    Egzekucija tiesiai už Radijo gamyklos (Radiowerk) darbinės stovyklos perimetro, tuščiuose laukuose. 2.    Arba belaisviai galėjo būti išvesti iš Miesto stovyklos (Ausstellung) pagrindinių vartų ir sušaudyti artimiausioje dauboje / prie Komarovkos pelkės krašto, kas geografiškai yra, būtent, už 500–800 metrų nuo stovyklos teritorijos. Pagal minėtą Liepos mėnesio komisijos akto 4-to skirsnio teiginius, kad susiradusieji civilius drabužius buvo sušaudomi, juos išvežant už miesto ir juos šaudant 3 dienas. O tai labai atitinka pagal dr. A. Bubnio su A. Rukšėnu pateiktų liudininkų liudijimus - ypatingai Stasio Rutkausko liudijimas atitinką pagal tą dr. A. Bubnio su A. Rukšėnu patektąjį Liepos mėnesio aktą, nes pagal S. Rutkauską ir buvo vedami sušaudyti  civiliškai apsirengę. O vedant įvyko organizuotas belaisvių pabėgimas - ne visus bėgančius nušovė - kažkiek bėgančių pabėgo. Todėl matyt, atsisakyta vesti ir kitądien pradėta vežti į ekzekucijos vietą. Ir vežė, matyt, Maskvos kryptimi iki garsiojo 9-to kilometro, kur dabar nuo Mašerovo laikų stovi paminklas masinėms žudynėms pagerbti. Kaip tik ten (apie 1,5 km nuo to paminklo Uručje miške kažkur prie Karniz (Karnič) pelkės ir vykdomi dabar masinių aukų ekshumavimo, ir iškilmingi perlaidojimų darbai, palaiduojant aukas prie to paties 9-to km paminklo; šalia autostrados į Maskvą. O aukų duobėje net iki 8-ių tūkstančių atidengia - duobių irgi be galo daug. Tą skaičių: 8-9 tūkstančius paminėjo  ir garsus rezistentas, memuaristas, kovų įamžinimo organizatorius bei liudininkas Edvardas Guoga, kurio puikiausią pą liudijimą apie J. Krikštaponį slepia dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu. Tiesa, ne aiškus E. Guogos liudijimas, jog sušaudyti „vežė 500 m?“? Ar negalėjo vieno nulio tardytojas neprirašyti? Juolab, E. Guoga pasižymi savo liudijimų tikslumu - metrais kaži ar jis būtų matavęs atstumą? Dėl šio atstumo abejonę galima kelti todėl, jog tokį patį trumpą atstumą minėjo ir M. Kačiulis, akivaizdžiai įtakotas KGB, kad apgauti garsiausią pasaulyje iš JAV tyrėją Nilą Šerą; - ta apgavystė buvo vykdoma Vilniuje 1982-08-16 per Tarptautinę apklausą. Apgavystės esmė: „1941 m. liepos aie 12 d. sušaudyti „politruk“ai PRIKELTI IŠ NUMIRUSIŲ tam, kad juos „vėl sušaudyti“ kuo toliau nuo Štalag-352 stovyklų komplekso, kad  apsaugoti Sovietų Sąjungos karinę paslaptį nuo NATO šalies atstovų iš JAV. Apie tai daugiau detaliai čia ...  Apie tų trumpų atstumų „parodymų“ skepticizmas kyla todėl, kad nuo stovyklų tų „trumpųjų atstumų sušaudymai“ jau būtų seniai atrasti-ekshumuoti ir iškilmingai perlaiduoti. Be to, nuo stovyklos „tik už 0,5 km atstumo serijinis sušaudymas“ ir logiškai mažai tikėtinas, nes antru-trečiu kartu išvedantys belaisviai, girdėdami pirmosios partijos sušaudymus, gali ne sunkiai susiorganizuoti pabėgimui, kaip tai buvo atsitikę pagal S. Rutkausko parodymą. Todėl „artimi masiniai sušaudymai“, girdint visos stovyklos belaisviams, net pavojingi. Nebent, gal epidemijų metu įmanomi, kai belaisviai išsekę ir net paeiti negali, kaip tokių liudijimų daug. Gal buvo bandoma susirgusius naikinti, kad jie ligų neplatintų? Jei taip, tai gal reikia rimčiau tirti ir viską daryti, kad nacių nusikaltimų vietas aptikti? Kodėl ta kryptimi nedirbama, kad konkrečius nusikaltimų įrodymus pateikti?        Būtent, aukščiau minėtos „mažosios“ stovyklos (gamyklose, stotyse) ir sukuria painiavą, nes liudininkas sako „stovykla“, o istorikai dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu dokumentuose ieško didžiojo „Stalag“-o ir, jo ten nerasdami, viską nurašo klaidingai vietovei - pamėgtai, atseit, „Miško stovyklai“? Kuo remiantis tai daro? Todėl vėl privalu grįžti prie 16 pav. esanačio A. Rukšėno (o taip pat ir nuo jo su  visomis klaidomis kaip ir nuplagijavusio dr. A. Bubnio) surašytų, neva, po „karo belaisvių sušaudymo vietų“, čia pat kitu sakiniu pateikia, kad vokiečių okupacijos metais buvo, neva, „SUNAIKINTA apie 119 tūkstančių karo belaisvių stovyklos Nr. 352 kalinių“!              Ir vėl šokiruoja paskutinis žodis „kaliniai“! Ar „nuo gatvės“ pašalietis nepagalvos, kad, gal, „teisėtai sušaudyti, jeigu jie kaliniai, teismu nustatyti? Gal jie nusikalto, būdami nelaisvėje?“                Taip, kad ar verta ieškoti sinonimus, kai žodis „kalinys“ gadina teisinę sampratą? Tuo labiau, ar tikrai Minske sušaudyta, neva, net „119 tūkstančių belaisvių“, tai ar ne per daug? Gal tai turi būti 10 kart mažiau? O gal tai paprasčiausia manipuliacija, sugretinus išsigalvotų "sušaudymų" vietas ir čia pat naudoti SUNAIKINIMO žodį, nutylėjus marinimus ir ligas, nuo ko ir prasideda 1944 m. Liepos aktas? Dėl karo belaisvių sunaikinimo A. Rukšėnas rodo išnašą „64-tą“, kuri ne apie „ligas-epidemijas“, o apie NUŽUDYMUS rašo taip:   18 pav.: ši išnaša yra 2007 m. žurnalo GENOCIDAS IR REZISTENCIJA Nr. 2(22) 58 psl. A. Rukšėno straipsnyje apie Kauno 2-ąiį pagalbinės policijos batalioną gyventojų žudynėse Baltarusijoje, kurio internetinis adresas yra https://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/22_zurnalas.pdf              Matome, ir A. Rukšėnas, taip, kaip jo recenzentas bei mokslinis vadovas Centre (kaip buvęs Tyrimų departamento direktorius) dr. A. Bubnys savo knygoje čia 16 pav. rodytoje,  taip ir pastarojo pavaldinys irgi naudojasi dokumentu; kalbančiu ne apie sunaikintus, o apie NUŽUDYTUS karo belaisvius stovykloje bei jo apylinkėse.               Todėl iškilo klausimas, kad, gal, iš tikrųjų nurodomas dokumentas yra visai kitoks, nei čia buvo pristatytas aktas Nr. 95 1944 m. liepos 21 d., kuris atrastas Baltarusijos internete, o čia gal Lietuvos (LYA) ypatingajame archyve visai kitoks?  Buvo mintis, kad tai gal visai ne rašytojų ir ne medikų-specialistų sudarytas, o tik NKVD-istų pripaistytas, kurie į ekshumuojamus Gliniščės ir Minsko mieste epidemijų ir nukankinamų aukų kapus pažvelgę, gal galėjo skubotai padaryti „išvadas“ apie, neva, „sušaudytųjų“ kapus? Juk, ar sušaudyto, ar nukankinto ligos ir bado palaikus atskirti, gali tik medikas iš visiškai kitaip atrodančių kaulų. Todėl skubiai prisėjo iš Ypatingojo (LYA) archyvo užsakyti originalą, kuriuo dr. A. Bubys su A. Rukšėnu galėjo „naudotis?“. Kabutėse parašyta, todėl, kad tokia tikimybė buvo labai maža, jog NKVD „savivaliautų ir kitokį“ aktą iš Minsko į Vilnių siųstų.                Bet, kai LYA archyvo administracija šių eilučių autoriui atsiuntė ne bet kada, o šių eilučių autoriaus 80-mečio jubiliejaus pavėlinto minėjimo išvakarėse lygiai tokį patį Minsko elektroninėje bibliotekoje demonstruojamą dokumentą; pagal čia aukščiau 18 pav. ir 16 pav. pagal minėtųjų kūriniuose“ tą pačią nurodytą: „LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 6, l. 54-60.“signatūrą, - paaiškėjo, jog  dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu jųjų nurodyto dokumento visai gal nė ne matė net akyse, kad paistė apie, neva, „karo belaisvių sušaudymo vietas“, apie kurias tame dokumente visai net nerašoma. Kaip galima teigti apie tą dokumentą` tai, kas jame apie tai visai net nėra rašoma?               Aišku, iš Minsko į Vilnių NKVD ar KGB tą dokumentą prisiųstą kažkodėl Vilniuje užklijavo pavadinimą su jo pasirašymo data („gal tam, kad dr. A. Bubys su A. Rukšėnu apie jį meluotų?“ - tai perkeltinės prasmės klausimas), o gale be komisijos parašų ir prie gale spausdinimo mašinėle atspausdintos  pasirašymo datoje „1944 m. liepos mėn. ... d.“, pasirašymo dienos ranka įrašyto įrašo nėra:  19 pav.: LYA_k-1_58_47386/3_60 dokumento paskutinis lapas. Galima atsidaryti VISĄ  lapą labai RAIŠKŲ.               Čia kairėje 19 pav. pagrindinio-originalaus Lietuvos ypatingajame archyve Akto-95; ne pirmojo ir ne antrojo, o tik trečiojo, arba net ketvirtojo spausdinimo mašinėle egzemplioriaus vaizdas. (Jeigu būtų penktasis ar šeštasis egzempliorius net ir su nauja kalke, tai raidės būtų dar minkštesnės ir raidžių vidiniai plotai būtų dar daugiau užjuodinti. Labai keista, kad, kad sekretorė-mašininkė neatspausdino komisijos narių pavardžių. Todėl komisijos pirmininkas, kaip aukštas pareigas turintis ir turintis raštvedybos patirtį, po savo parašo dar pavardę ranka įrašė. Keistai nėra pačių svarbiausiųjų asmenų parašų: Tai medicininės ekspertės-gydytojos ir dar svarbesnio asmens -  tai Baltarusijos ... Aukščiausiosios Tarybos deputato ir garsaus rašytojo Michasio   Linkovo.               Be to čia 19 pav. yra įrodymas, kodėl  dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu nenurodė tikslios Akto datos - kažkas iš pasirašiusiųjų ar sekretorė neatliko savo pareigos ir ranka neįrašė dienos, kuri Minsko skaitmenizuotame dokumente yra liepos 21-oji diena nurodyta. Juolab, šiam skaičiui įrašyti yra numatyta tame Akte vieta ranka įrašyti, nes mašininkė negalėjo žinoti, kada bus paimtas paskutinis parašas. Tuo labiau, kad ŠIAME DOKUMENTE NĖRA DVIEJŲ PAČIŲ SVARBIAUSIŲJŲ KOMISIJOS NARIŲ PARAŠŲ. Dėl šios priežasties šis Aktas juridiškai privalo būti negaliojančiu ir mūsų istorikai juo naudotis negalėjo - privalėjo kreiptis į Baltarusijos archyvą ir pasitikslinti dėl šio dokumento aplinkybių. Tuo labiau, kad 2007 metais, kada     moksliniame žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA, buvo nekorektiškai paminėtas šis dokumentas - tada su Baltarusija ir santykiai buvo dar normalūs - reikėjo aiškintis tada. O tada Centro vadovybė su žurnalo redakcija tokiu dokumentu vadovautis neturėjo. Tuo labiau, kad minėtųjų „publikacijose“  buvo tik mėnesiu be konkrečios datos minimas šis dokumentas, kas darė visišką absurdą, ir vien dėl to šis dokumentas specialistams privalėjo kelti įtarimą - bent, moksliniame žurnale redakcija su moksliniu redaktoriumi  Arvydu Anušausku vyriausioji redaktorė; jau a. a. Dalia Kuodytė ar privalėjo tikrinti naudojamų dokumentų kokybę?               Todėl ir dėl J. Krikštaponio 2014-12-19 „pažymoje“ (čia 7 pav.) akto paminėjimas be konkrečios datos juristams kėlė nepasitikėjimą. Tuo labiau, kad LYA archyve trūkstamojo parašo savininku yra Michasis LINKOVAS, - labai žymi asmenybė kaip Baltarusijos SSR atstovas JT Generalinėje Asamblėjoje buvo, o jo žmona Chana su jųjų vieninteliu 10-mečiu sūnumi Maratu karo pradžioje buvo sušaudyti Staryja Dorochų rajone pietų Minsko apskrityje, kai vyras/tėvas užnugaryje buvo fronto korespondentu. Ir jeigu  dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu  „tyrinėjo“ Miško stovyklą, tai M. Linkovo gatvę, kuriai dabar  priklauso beveik visi Miško stovyklos namai, tai tokios asmenybės parašo nebuvimas ant šio akto privalėjo dr. A. Bubniui su A. Rukšėnu „durti akis“.               Todėl būtina yra NUOKRYPA į lankas tokias:               Pagal Holistinį-VISUMINĮ požiūrį privalu atkreipti į šio garsiausio rašytojo šeimyninę tragediją, kurią atspindėjo jo draugas - garsus rašytojas - vaikų literatūros pradininkas Janka Mauras (tikroji pavardė Fiodorovas), kuris draugo Michasio tragedijai pagerbti sukūrė įspūdingiausią apysaką UŽ KĄ?. Užjautė savo draugą, nes Jankos vaikystė ir jaunystė praėjo netoli Biržų-Panevėžio Lebeniškiuose, nežiūrint galingos rusifikacijos, bet dvaro laukuose ir vienkiemiuose dirbo valstiečiai lietuviai. Mažasis Ivanas (toks jo vardas pagal rusifikavimo dokumentus buvo) piemenavo su lietuvaičiais ir per kasdieninę gyvą kalbą išmoko lietuviškai - žavėjosi knygnešyste vykusia. Pats būdamas baltarusių kilmės, pajuto gilią pagarbą engiamoms tautoms - taip formavosi laisvamaniška ir anticarinė pasaulėžiūra. Kai 1899 m. įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, lietuvių kalbos draudimas dar galiojo (buvo panaikintas tik 1904 m.), tačiau Panevėžyje virė slaptas kultūrinis gyvenimas, veikė slapti būreliai. Puikiai mokėdamas lietuviškai, būsimasis rašytojas lengvai rasdavo bendrą kalbą su vietos šviesuoliais. Kai caro valdžia 1906 m. uždraudė jam mokytoju dirbti valstybinėse mokyklose, jo mokėjimas bendrauti su vietiniais gyventojais jų gimtąją  lietuviška šnekta, padėjo jam išgyventi iš privačių pamokų. Vėliau prisiminimuose  yra užsiminęs, kad gyvas draudžiamas lietuviškas žodis kaimo pirkioje jam paliko milžinišką įspūdį, kuris atsispindėjo jo knygoje „Kelias iš tamsos“.               Jo mama buvo iš tų vietų kilusi, kaip ir Lietuvos sentikiai, o tėvas kaip gudas, anksti mirė. Todėl Lebeniškiuose mama dirbo pas vokiškos kilmės dvarininkus fon Ropus.  Vieną iš jų - Eduardą - 1903-1917 m. m. Vilniaus ir Mogiliovo vyskupą pažinojo šių eilučių autoriaus senelis, kuris su juo buvo nusifotografavęs Vilniaus seminarijoje tuo metu, iš kurios su būsimu Anykščių rašytojo Vienuoliu-Žukausku vėliau pabėgo į Maskvą mokytis farmacijos amato. O kai senelis 1957 m. šių eilučių autorių 11-metį nuvežė į Maskvą ir parodė netoli Kremliaus Centrinę vaistinę Nr. 1, ji paliko neišdildomą įspūdi savo prašmatnia prabanga, kurią pastatė to meto farmacijos magnatas Vladimiras Ferreinas. Tai buvo ne šiaip vaistinė, o tikri FARMACIJOS RŪMAI su marmuriniais laiptais, paauksuotais sietynais, milžiniškais veidrodžiais, raudonmedžio spintomis ir džiuginančiu fontanu viduje. Jos fasadą iki šiol puošia keturios sveikatos deivės Higėjos. Jos pavergė ir senelio dukrą Haliną, kurį visą gyvenimą medicinai atidavė. Prieš pirmąjį pasaulinį karą vaistinėje veikė milžiniškos laboratorijos, kur buvo ruošiami vaistai,, o jauni farmacininkai atlikdavo praktiką., mokydavosi amato pas patį Ferreiną. Čia A. Žukauskas su minėtu seneliu pasisėmę neįkainuojamos patirties, toliau pirmasis į Kaukazą išvyko, o antrasis į Charkovo imperatoriškąjį universitetą toliau studijuoti provizoriaus meno.               O minėtas vyskupas Eduardas fon Ropas buvo buvo pirmasis Krikščioniškosios demokratijos puoselėtoju Lietuvoje  ir Baltarusijoje ir caro buvo suimtas, ir uždarytas į Patrapilio vienuolyną už tai, kad kovojo prieš rusifikaciją - jį  nubaudė už Vilnijos krašto ir Gudijos polonizavimą, nes pagal Rusijos imperijos planus ten turėjo būti rusifikuoti gyventojai.               Pats Janko Mauras  (tuomet Ivanas Fiodorovas) Minsko gubernijos  Mykolos miške su kitu žymiu būsimu gūdų klasiku Jakubu Kolasu (Konstantinu Mickevičiumi) surengė nelegalų revoliucinį mokytojų suvažiavimą ir už tai buvo atleistas iš mokytojų pareigų. O jie abu kūrė naują baltarusių literatūrą - įsilieju į baltarusių tautinį atgimimą. J. Mauro dukra Natalija ištekėjo J. Kupalos sūnėno (sesers sūnaus) - taip jųdviejų šeimos giminiškai susijungė. Jakubas Kolasas 1926 m. tapo antruoju tituluotu Liaudies poetu - pirmuoju 1925 m. tapo Janka Kupala - jie abu buvo vertinami lygiaverčiai baltarusių literatūros tėvais - dvyniais milžinais. J. Kolasas buvo epas - jo poemos „Nauja žemė“ ir kitos sudaro baltarusių identiteto pagrindą, kuriame su milžiniška meile aprašomas paprastas valstietis. Tiek Kupala ir tiek Kolasas turėjo labai stiprų asmeninį ir kūrybinių ryšių su Lietuva, nes iki Pirmojo pasaulinio karo Vilnius buvo baltarusių atgimimo sostine su žurnalu „Naša Niva“, kuriame abu autoriai spausdino savo šedevrus. Janka Kupala ilgą laiką gyveno Vilniuje ir parašė vieną garsiausių pjesių „Paulinka“. Abiejų kūrėjų likimus sulaužė bolševikmetis, nors išoriškai jie abu buvo apipilti ordinais ir premijomis. Iki 1930 m. jie rašė laisvą, gilią tautinę poeziją. Po 1930 m. prasidėjus masiniam terorui, abu buvo priversti tapti „sovietiniais dainiais“.  Jie privalėjo rašyti odes Stalinui, kolūkiams ir partijai. Šis prievartinis virsmas abiem buvo didžiulė dvasinė trauma - jų vėlyvoji sovietinė kūryba prarado buvusį nuoširdumą ir lyrizmą, tapo propagandiniais tekstais. Pati juodžiausia baltarusių kultūrai buvo 1937 m. spalio 29-osios naktis, kai vienu metu NKVD kalėjime Minske buvo sušaudyti daugiau nei 100 baltarusių inteligentų, poetų, rašytojų, kritikų ir mokslininkų (tarp jų ir talentingų, kaip Alesis Dudaris, Michailas Alesis ir kiti) Tai buvo visiškas jaunosios baltarusių literatūros elito išžudymas. Kurapatų miškas tapo jų kapu. Taip pat 1930 m. rudenį NKVD pradėjo intensyviai tardyti  Kupalą, kaltindami jį priklausymu išgalvotai antisovietinei „Baltarusijos išlaisvinimo sąjungai“, Neatlaikęs spaudimo, grasinimų ir nenorėdamas išduoti draugų, 1930 m. lapkričio 20 d.  J. Kupala bandė nusižudyti, bet gydytojams pavyko išgelbėti, tačiau po  to jis tapo visiškai palaužtas ir kontroliuojamas valdžios. Karo metais (1942 m.) Kupala buvo evakuotas. birželio 28 d. apsistojo prabangiame „Moskva“ viešbutyje. Tą pačią dieną mįslingai iškrito iš viešbučio laiptinės aikštelės tarp 9 ir 10 aukštų į šachtą ir akimirksniu žuvo. Iki šiol nėra vieningos nuomonės: vieni mano, kad tai buvo suplanuota NKVD žmogžudystė (nes Stalinas juo nepasitikėjo), kiti - kad tai buvo vėlyva savižudybė - kito kad tai nelaimingas atsitikimas - jis galėjo blogai pasijusti dėl per žemų turėklų. (Tai irgi nusikalstamas saugumo normų ignoravimas, projektuojant-statant tokius viešus objektus). Tuo labiau, kad 1930 m. Majakovskio savižudybė, 1925 m. mirtis „Angleterre“ viešbutyje Jesenino mirtis - Kupala ir Kolosas juos abu žinojo, Šios mirtys rodė bendrą tendenciją: revoliucijos idealais nusivylę arba sistemos palaužti poetai rinkosi mirtį. Panašiai neaiškios Salomėjos Neries ir Petro Cvirkos mirtys nes pirmasis kaip Rašytojų sąjungos pirmininkas ir žinojo per daug sistemos užkulisinių baisybių ir šoką gavo, sužinojęs dėl Partizaninio karo jo Gimtinėje, o  Salomėjos kepenų vėžio priežastis gali būti ne tik įtariamos radiacijos poveikis, bet ir, paprasčiausiai, dėl pergyvenimo-įtampos nervinio streso pasekmė psichikai - visai organizmo jautrios poetiškos sielos pažeistai harmonijai. Juolab, jos paskutinis rinkinys „Prie didelio kelio “, kuris cenzūros pervadintas, rodo gilų dvasinį praregėjimą ir atgailą dėl bendradarbiavimo su bolševikais - dvasios prasme mūsų Salomėjos ir P. Cvirkos likimas identiškas vėlyvajam Kupalos ir Kolaso likimui.                Tarpukariu ir ypač karo metais evakuacijoje Maskvoje sovietiniai rašytojai - tiek baltarusiai (Kolasas, Kupala), tiek lietuviai (Neris, Cvirka, Venclova, Korsakas) - nuolat susitikdavo Rašytojų sąjungos renginiuose, kartu gyveno tuose pačiuose viešbučiuose. Nors oficialiai apie Kurapatų žudynes ar kolegų sušaudymus buvo mirtinai pavojinga, visi elito atstovai puikiai žinojo apie savo kolegų dingimus.   Ši siaubinga paslaptis ir nuolatinė baimė naktį sulaukti NKVD juodo automobilio (kurį sulaukė šių eilučių autoriaus tėvo teta Maskvoje dar gerokai prieš karą per Ježovščiną). - tai buvo bendra to meto rašytojų trauma, gniuždžiusi juos iš vidaus ir vertusi rašyto odes sistemai, paslepiant tikrąjį siaubą giliai savyje,.       Po pagrindinių Baltarusijos literatų apžvalgos, pradedant studijuoti svarbiausių sovietinio periodo rašytojų pasirašytą dokumentą, pirmiausiai privalu įspėti, kad iš tikrųjų Vilniuje (Lietuvos ypatingajame archyve) saugomas dažnai dr. cituojamas A. Rukšėno ir dr. A. Bubnio, iš tikrųjų yra visai kitoks, nei dokumentas visiškai kitoks  nei čia aukščiau 15 pav. Baltarusijos elektroninėje bibliotekoje demonstruojamas, nes ORIGINALUS AKTAS NETURI PAVADINIMO - pavadinimus ir numerius aktams suteikė leidėjai, kurie juos sukaupė-sunumeravo ir pavadino, kad juos galima būtų išskirti skaitytojams. O Akto pavadinimą pavadinimą 20 pav. galima matyti po komisijos narių pristatymo                      20 pav.: akto LYA_k-1_58_47386/3_54 pirmasis puslapis, kurio galima visą ORIGINALŲ puslapį atsidaryti. Kelintas spausdinimo egzempliorius yra atsiųstas į Vilniaus Ypatingąjį archyvą, galima spręsti iš rusiškos Z raidės (ji NUOTRAUKOJE mažu šauktuku pažymėta, kuri nors ir turi šifro įmantrumus, bet ji turėtų būti panaši į skaičių 3. o ne į 8, kaip gaunasi, kai mašinėlė mušą per kopiruotes ir ta raidė greičiausiai išsikraipo.                 Skirtingai nei dokumentų leidėjų 15 pav. vadintame apie nusikaltimus čia 20 pav. rašytojų įtaka Akte akivaizdi, kai vietoje žiaurumo, panaudoja ŽVĖRIŠKUMO reikšmę. Dar svarbiau, kad atsiranda žodis APYLINKĖSE, kurį naudoja  A. Rukšėnas 18 pav. ir dr. A. Bubnys 16 pav., bet vis tiek jųjų parašytų „nužudytų asmenų“ rašytojų sakinyje nėra. Svarbiausia, dominuoja „žvėriškumų prieš sovietinius piliečius“ pabrėžimas, kaip tame sovietų „sovietiniais piliečiais“ buvo taisyklė slėpti Holokaustą atliktą prieš žydų tautybės asmenis.                Bet, toliau skaitant, šį Aktą, matosi konkretumas: 21 pav.: Akte pirmieji teiginiai ir 1-masis skirsnis. Galima atsidaryti Akto 1-mo psl. VISĄ  lapą labai RAIŠKŲ originalą,o taip pat ir tik tekstą galima pamatyti perfomansų paryškintą.               Pirmiausiai, komisija Akte paaiškina, ką ji pristato - tai liudininkų parodymus, vietų apžiūrą ir komisijos atliktus KAPINIŲ atkasimus.               Tai ir yra pagrindinis akcentas, kad buvo vykdomos ne „sušaudymų vietų“, kaip dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu skaitytojus klaidina, o KAPINIŲ ekshumacijos atliktos. Kas yra KAPINĖS - aiškinti raštu nereikia, nes mokantys skaityti jau žino, kas tai yra.              Aišku, pirmame skirsnyje apie vokiškuosius-fašistinius grobikus aiškinama, kurie Minsko apskrityje organizavo masinį naikinimą sovietinių žmonių (Matome, jau ne „piliečių“, o jau žmonių. Gal, tai rašytojų įtaka pakeisti terminą? Tuo labiau, kad naikinami buvo ne vien žydai.) Matosi, jog komisija tik Minską mini, nes aprėpti visą Baltarusiją neįmanoma, kai po liepos 3-čiosios (Minsko išvadavimo) Komisija neįtikėtinu greičiu per ne pilnas 3 savaites sugebėjo šį dokumentą paruošti.      Kas 2-uoju skirsniu buvo rašoma, mums-kraštotyrininkams buvo žinoma nuo karo Ukrainoje pradžios, kai jo išvakarėse Ukmergėje Instituto dėka buvo klaidinama visuomenė dėl J. Krikštaponio. Jau tada buvo internetas ir iš Černoglazovos sudaryto leidinio tame 2-ajame skirsnyje buvo rašoma taip: 22pav.: aktas iš Černoglazovos leidinio su svarbiausiais akcentais, Miško stovykla rašant iš didžiosios raidės ir supainiojus geležinkelio linijas. Galima atsidaryti  šio Akto visą pirmąjį psl..                Skirtingai, nei dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu Miško stovyklos pavadinimas rašomas iš didžiosios raidės, kaip tai nustato gramatikos įvairių kalbų. Tik šokiravo geležinkelio linijų supainiojimas - vietoje  Minskas-Molodečno, nusipaistyta į, neva, „Mogiliovą“. Klaidų ir daugiai buvo ir kėlė nepasitikėjimą tokia skubota „komisija“, Tada tokią nuomonę teko susidaryti, kad per „skubėjimą Niurnbergo procesui“ (taip rašė Minsko kraštotyrininkas Olegas Usačiovas) atsirado daug netikslumų. Tada klaidino ir dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu, minėdami šį aktą su labai abejotinais-nelogiškais teiginiais. Tik tas „Niurnbergo procesas“ irgi pasidarė įtartinu, nes tos komisijos darbo laike iki Berlyno tada kelias buvo dar ilgas. Kad rašytojai ir net vyr. leitenantas „nesigaudytų“ Minsko geografijoje, irgi buvo keista.                Tačiau:                               | 23 pav.:Vilniaus LYA archyve dokumento 2-ojo skirsnio tikrasis vaizdas.               Pamačius Akto originalo 23 pav. vaizdą, paaiškėjo, jog ta žiaurioji „Mogiliovo“ klaida yra tik Černoglazavos leidybos grupėje, padarius klaidą ir tą klaidą parodžius žvaigždute ir išnašoje perspėjus. Aišku, nei rašytojai ir nei kiti komisijos specialistai negalėjo žinoti, kad Miško stovyklos vietovardis yra toje vietoje nuo seno - komisijai labiau rūpėjo nusikaltimai, nei vietovardis. Todėl nieko nuostabaus, kad apie jį parašė „taip vadinamas ...“. Tada komisijai nebuvo kada gilintis ir į stovyklų komplekso Štalag-352 susidarymo istoriją. Todėl metodologinė klaida Štalag-ą Nr. 352 vadinti taip vadinamąja „miško stovykla“, Todėl tokiu parašymu suklaidinti minėti ir mūsų „tyrėjai“, neįsigilinę plačiau  į karo belaisvių stovyklų sistemą. Klaidingai ir šiame akte 23 pav. už ribų rašoma, kad, neva, į šią Miško stovyklą „belaisviai buvo pervesti ... iš karo belaisvių stovyklos, buvusios žemė ūkio parodos“, tai parašius jau kitame - 2-ame akto puslapyje 24 pav.: akto 2-ojo psl. pradžia. Galima atsidaryti VISĄ šį psl.              Iš Parodos (Austhellung) stovyklos  į Miško stovyklą, kaži, ar, išvis, būtų įmanoma pervesti, tokią baisybę masę belaisvių, ją demonstruojant visam Minskui, kai per sugriautą miestą dar ir pabėgti būtų labai lengvą bei miestiečiams tai padėti? Pereiti tokį didelį atstumą, kaži, ar nukankinti badu belaisviai būtų galėję? Tuo labiau, kad tas belaisvių pervedimas  buvo iš čia pat buvusios Drozdų filtracijos stovyklos, čia aprašytas ...               Kaip tik, čia ir yra paminėta ir kitos - Miesto stovyklos „mieste Minske, kur rasta daug fašistinių žvėriškumų pėdsakų“. Tuo labiau, čia ALEGORIŠKAI  rašoma, jog  „sovietinių žmonių marinimui fašistiniai budeliai sau į pagalbą pasiėmė ligas ir badą“. 3-čio skirsnio pradžioje aiškiai parašyta, kad „Sovietiniai karo belaisviai, buvę toje stovykloje, NAIKINOSI katorginio rėžimo keliu ir nežmoniškomis sąlygomis egzistavimui.“ Tai toks tiesioginio vertimo rusiškasis sakymas, kas lietuviškai taip nekalbama.                Toliau už šio 24 pav. ribų buvęs karo belaisvis Grigorijus VORONOVAS smulkiai išpasakoja, kurio pasakojimą galima perskaityti tos nuotraukos nuorodoje. Tas pasakojimas tęsiasi ne tik 3-čiame psl., bet ir pusę 4-to psl. apima. Iš viso to aprašymo, galima konstatuoti, kad dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu, išsigalvodami apie karo belaisvių „šaudymo vietas“, toliau šio akto 1- mo psl. nėra matę, nes savo „rašiniuose“ nepaminėjo vienintelės čia šiame akte paminėtos karo belaisvių sušaudymo vietos: kelyje iš Minsko iki Miško stovyklos. Šio epizodo šių eilučių autorius nerodo, nes ne visi skaitytojai tokių žiaurumų gali matyti, - kas nori, gali patys atsiversti visą akto 4-tą psl...               Bet triuškinantis dr. Bubnį su A. Rukšėnu yra  pats svarbiausias 4-tame skirsnyje teiginys toks:   25 pav.: čia jau antrą kartą kartojamas - jis buvo rodomas čia  13 pav. 1944 m. akto be mėnesio nuotraukoje. Šio Akto galima atsiversti visą 4-tą psl..    Triuškina, nes A. Rukšėnas kaip dr. A. Bubnio pavaldinys ir mokinys, siekdamas J. Krikštaponį apkaltinti, neva, „Miško stovyklos karo belaisvių žudymu“, savo 2014-12-19 „pažymoje“ (čia 7 pav rodyta-aiškinta), minėdamas šio akto, neva, „duomenis“ apie  8 tūkstančius sušaudytus karo belaisvius, neva, „Miško stovykloje“ - čia šiame 4-tame skirsnyje apie tuos 8 tūkstančius sušaudytuosius nemokėjo perskaityti žodžius „стали вывозить за город“ (pradėjo už miesto išvežinėti).                 Tai, jeigu iš stovyklos sušaudymui VEŽĖ UŽ MIESTO, tai ir vaikui turi  būti aišku, kad stovykla privalėjo būti tik mieste, kaip Miesto stovykla, o ne, neva, „Miško stovykla“, buvusi net 5-6 km už Minsko miesto.  Bet, deja, čia yra labai didelės problemos su ikimokyklinio vaikų lygio samprata, kas yra miestas, ir kas yra užmiestis ir kas yra priemiestis, kur šie „susimovimai“ nagrinėjami kitoje - 3-čiosios išnašos-pastabos temoje. Tuo labiau, kad visi aiškiausi įrodymai apie Mieste masinį belaisvių nužudymą dar papildomi faktai yra tokie: 26 pav.: skulptorius Sergejus Loginovas sukūrė 1987 m. kaip savo diplominį darbą, o išlieta ir pastatyta prie Puškino kareivinių buvo 2010 m. Todėl A. Rukšėnas, 2014 m. rašydamas savo „pažymą“, ar ne galėjo pasitikslinti po šios skulptūros atidengimo? Kodėl ji ne Miško, o Miesto stovykloje pastatyta? 27 pav.: šių Akte paminėtų 8 tūkstančių sušaudytų karo belaisvių ekshumacijos jau seniai prasidėjo Uručje prie garsiosios Karniz-Karnič pelkės šalia 9-to kilometro autostrados link Maskvos, kur nuo Mašerovo laikų stovi paminklas-šių žudynių aukoms pagerbti. Prie to paminklo dabar vykdomos perlaidojimo ceremonijos. Galima pasididinti šią nuotrauką             Jau čia buvo nagrinėta, kad priešais Miško stovyklą stovi jos aukoms pagerbti Memorialas su amžinąja ugnimi, kur aiškiai ant jo užrašo yra karo belaisvių NUKANKINTOMS aukoms, o sušaudytoms civilių-Holokausto aukoms - 11 pav parašyta. O, štai, 9-tajame kilometre link Maskvos, kur ekshumacija atliekama dabar ir kur Miesto lageryje stovi SUŠAUDOMO KARIO skulptūra, kuri ir įrodo, kad šaudomi buvo karo belaisviai tik Miesto stovyklai priklausantys, tai kaip ir parašyta 1944 m. Liepos mėnesio akte dr. A. Bubio su A. Rukšėnu pristatomu, kuriems tą Aktą buvo privalu perskaityti, o ne paistyti, kas ant „seilės užeina“.                    Todėl internetui išsibujojus, ar ne galima buvo domėtis savo mokslinių darbų vietomis, ir koreguoti - nuolat taisyti netikslumus? Kodėl šis vadybinis principas Centre ignoruojamas? Ar „sunku“ buvo iš LYA archyvo vėl pakelti tą Aktą ir toliau paskaityti, kas jame rašoma? O pagal čia aukščiau parodytą 5-tojo skirsnio pradžią jau kitame puslapyje rašoma net tai: 28 pav.: nagrinėjamo Akto 5-tojo skirsnio pabaiga, kuriame rašoma apie Glinišče ir dar kažkokias neaiškias kapines šiaur vakariau kažkokios stovyklos, nes Miško stovykloje ten tokių kapinių niekas negirdėjo ir būti negalėjo vos ne ant geležinkelio juostos. Galima atsivesti visą 5-tą psl..           Kaip matome, rašoma apie žmonių (karo belaisvių) MARINIMĄ, kuriuo metu žmogus gal didesnes kančias patiria nei sušaudymo metu? Tai čia, ką, dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu ne mažesnį nusikaltimą nori nuslėpti, išsigalvoję „sušaudymo vietas“, kažkokias? Apie jas minėtų istorikų „mokslinių?“ straipsnių „sušaudymo vietos“ Akto 5-tame skirsnyje (čia 28 pav.) nurodomos tik kaip kapinės, jos žodį „кладбище“ pakartojus net 3 kartus, o taip pat žodžius, kaip: „lavonai“ (трупы), apie 200 „kapų“ (могил), „palaiduota“ (похоронено) ir „numarinta“ (умерщвлено)   - tai pagrindinis įrodymas nemokantiems rusų kalbos, kad kad rašoma ne apie „sušaudymo“ vietas, kurios dr. A. Bubio ir A. Rukšėno akivaizdžiai išgalvotos.              Tačiau ši komisija šiame akte dėl Gliniščių kaimo ir jo kapinių neišvengė labai grubios klaidos, kaip matome čia 25 psl. - , parašiusi nuo Miško stovyklos, atseit,  „pietryčiau“ (юго-?восточнее), kai iš tikro pagal žemėlapius čia 8 pav., 9 pav., 10 pav. ir  rodytus yra atvirkščiai - šiaurryčiau nuo Miško stovyklos.               Neišvengė komisija šiame akte grubios klaidos ir kitame - 6-tame skirsnyje, parašiusi taip:  29 -pav.: šio akto ir ,6-tajame skirsnyje labai grubi klaida. Galima atsidaryti VISĄ 5- tą psl.                Čia 29 -pav. trečiasis žodis„netoli“ (недалеко) Parodos karo belaisvių stovyklos ir kaip tas „netoli“ atrodo iš tikrųjų vokiškajame Minsko plane:  30 pav.: iškarpa iš vokiško Minsko plano, kurį galima atsidaryti visą labai išdidintą.        Jei istorikai būtų atsivertę šį planą, tai ar nebūtų paabejoję šio akto teiginiu dėl Gorkio vardo parko? Jis yra 30 pav.  apačioje viduryje  Miesto sodu vokiškai pažymėtas.                O  tas „netoli“ yra apie 3,71 km nuo Parodos stovyklos iki parko.  Ta Parodos stovykla Maskvos gatvėje, kur traktas (plentas) į Maskvą prasideda plano viršutiniame-dešiniame kampe prie kvadrato skaičiaus „3“ ir šalia jo raudonajame skrituliuke Militaristinių tarnybų sąrašo geltonai padažytieji: skaičiukas „ 18“ paskutinis Minsko mieste, o, išsididinus planą, nurodo irgi padažytą „Gefangenenlager“ (Kalinių stovyklą, kurią dr. A.Bubnys su A. Rukšėnu taip nacistiškai vadinti neturi teisės) bei šalia prie Lagoisko trakto Puškino kareivinėse skaičiuku „60“ pažymėtas yra ne bet  kas, o  „Puschkinkazarme (Gefang-Lager) Stalag 352“                 Vėlyvą rudenį, prasidėjus karo belaisvių stovyklose epidemijoms, negi mirusiųjų „negalima“ laiduoti šalia stovyklų, o „būtina“ demonstruoti laidojimus miesto centre?  Kaip galima įsivaizduoti tokį didelį atstumą (net 3,71 km) su karučiais (čia dešinėje 31 pav. meniniame koliaže) vežti mirusiuosius per visą miestą, demonstruojant visam miestui, kad stovyklose nelaimė? Ar vokiečiams tai naudinga buvo? Ar vokiečiams naudinga belaisvių laidojimus atlikinėti uždarame Miesto parke -  savo poilsio zonoje? Dar „gražiau“ dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu susigalvojo apie, neva, žmonių „šaudymus“ Miesto   parke, lyg būtų vokiečiams vienas „malonumas“ stebėti sušaudomus žmones  prie poilsio dozės? Tuo labiau, kad net minskiečiai nieko nežino apie tame Miesto parke nieko panašaus, ką susigalvojo minėti du Lietuvos „istorikai?“. 31 pav.: meninio koliažo dalis, vaizduojanti mirusių belaisvių laidojimo „procedūrą“ pačios stovyklos ir jos apsaugos aplinkoje. Tikresniam šios tragedijos vaizdui įsijausti, galima prasiplėsti-išsididinti šį meninį koliažą, kuris paneigia bet kokią galimą „miesto“ aplinką laidotuvių metu.        Todėl  galima kelti versiją, kad,  gal komisija visai kitą vietą aprašinėjo ir supainiojo pavadinimus? Akte paminėtų 41-ų duobių planas atrodo taip:  32 pav.: iš kraštotyrininko Olego Usačiovo rinkinių 41-ų laidojimų duobių išdėstymo planas.               Šis 1949 m. techninis planas-brėžinys 32 pav. (neįprastai rodyklė į šiaurę ne pagal standartus į apačią rodoma, bet skersai viso brėžinio - tai braižytojo puiki kūryba)  yra techninės klaidos Akte įrodymas, nes 41 duobė žinoma tik Čeliuskinkiečių parke ir yra žinoma visam pasauliui. (Ši alegorika  pavartota todėl, kad visi nacių nusikaltimai Minske žinomi tarptautiniu mastu iki smulkmenų.) Todėl istorikams, rašant knygas bei straipsnį moksliniam žurnalui, gal vertėjo, bent, su Minsko vietomis aprašomomis susipažinti, o ne pasitikėti aklai aktais, kurie nuo techninių klaidų neapsaugoti, ypač, tik vokiečius iš Minsko išvijus ir streso sąlygomis pamačius, kas jųjų palikta ir tai, traukiant į tą pirmąjį Aktą?               Pats duobių vokiškai tvarkingas išdėstymo charakteris net neturi nieko panašaus į jokius „sušaudymus“; rašomus dr. A Bubnio su A Rukšėnu. Juolab, pagal Aktą 29 -pav.  labai aiškia kalba parašyta:               „Šiose duobėse, liudininkų parodymais (UŽKAPSTYTA-UŽVERSTA-UŽRAUSTA- ...) 10 tūkstančių nukankintų sovietinių karo belaisvių, ... vokiškų IŠGAMŲ dėka..“                 Negi tame sakinyje dr. A. Bubiui su A. Rukšėnu žodis NUKANKINTŲ (rus.: „замученных“) galėjo pasivaidenti, kaip neva, „sušaudytų“?                  Kaži ar Lituanistikos mokslas tiksliai išverstų   šį privalomą propagandinį partinį  trafaretą (štampą), skirtą pykčiui-kerštui sukelti, ėjusiems tada iki Berlyno?  Juolab, net DI neturi informacijos,  ką  galėtų reikšti tame klaidingame 6-tajame skirsnyje paniekinantis - neturintis su laidojimo samprata „зарыто“, o taip pat didesnį, stipresnį moralinį krūvį nešantis žodis Biblinės kilmės „ИЗВЕРГИ“ - tai padaras, visiškai praradęs žmogaus sielą ir Dievo atvaizdą.             .               Tačiau būtina sugrįžti prie Akto 5 psl. (28 pav.), kur labai keistai nurodoma Gliniščių kapinių priešinga pusė nuo Miško stovyklos. Nesitiki, kad komisijoje karo specialistas ir kiti svarbūs nariai nesigaudytų nei karinėje topografijoje nei pačioje elementariausioje pradžiamoksliams skirtoje geografijoje, kur šią apmaudžią klaidą aklai nurašė dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu.               Tokios baisios klaidos priežastis reik ieškoti, gal paprastesnėje situacijoje?                 Tuo labiau tame Akte nesitiki teiginys ir apie mirusių belaisvių „dideles lavonų krūvas“, nespėjant komandoms išvežti laiduoti, kai čia pat paminėtos Gliniščių kapinės.                 Tokia baisi situacija visuose prisiminimuose buvo fiksuota Miesto belaisvių stovyklose. Tačiau Miško stovykloje, kur Gliniščių (Molynės) molio karjeruose buvo labai patogu laiduoti, o mirusiųjų išvežimui į tuos karjerus, kaip matom 34 pav. dar gyvi belaisviai veždavo artilerijos vežimais, kurių ne mažai buvo Miško stovykloje, kaip buvusiame Raudonosios  armijos kavalerijos-artilerijos dalinyje; matomame čia žemiau 33 pav.:  koliaže; paimtame dabar iš A. Lukašenkos rėžimo persekiojamos žurnalistės Irinos Chalip garsaus straipsnio ARCHIPELAG-ŠTALAG. 33 pav.: koliažas  Miško stovyklos su besimėtančiais arklių traukiamais patrankų vežimais, tinkamais numirusiųjų belaisvių lavonams išvežti. 34 pav.:  taip belaisviai iš lazareto mirusius veždavo laiduoti. Siūlytina dar labiau   pasididinti ir pastudijuoti šios tragedijos ypatingas detales.      O Miesto stovyklose nebuvo tokių nei vežimų nei iš anksto laidojimams parengtų duobių, kiek teko studijuoti prisiminimus. Tie vežimėliai mirusiems vežti mieste gal iš pačios Miško stovyklos kiek vėliau atsirado, epidemijai įsisiūbavus?                Tačiau šio Akto 5 psl. šokiruoja paminėtos „dar vienos kapinės“, lyg, Gliniščių kapinių būtų maža. Dar labiau šokiruoja paskelbta tų kapinių „šiaurvakaruose 300 metrų nuo stovyklos“ kryptis. Pažvelgus į  35 pav. žemėlapį ar į aerofoto nuotrauką 36 pav., iškilo klausimas toks:      AR GALI KAPINĖS BŪTI ANT INTENSYVAUS GELEŽINKELIO KELIO ? ? ?                Pirmiausiai, pagal 28 pav. to Akto 5 psl, antroje pastraipoje nurodyta nuo Miško stovyklos tos, neva,  „kitos kapinės besirandančios tris šimtus metrų šiauriau-vakarop nuo stovyklos“ yra visiška nesąmonė, nes vokiečiai belaisvių ne kaip ne būtų leidę įveikinėti geležinkelį ne pervažoje per pylimą geležinkelio kapstytis su mirusiųjų lavonais. Ir šią nesąmonę privalėjo matyti dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu.                 Akivaizdu, kad ir čia šio Akto dalyje yra kažkoks nesusipratimas dėl, neva, „kitų kapinių“, kurių niekas negirdėjo nei matė, išskyrus gausiai ekshumuojamų Gliniščių kapinių.   35 pav.: geležinkelio pylimo įrodymas per reljefo žemėlapį 1933-1935.m. m. ir kairėje Masiukovščinos gyvenviete,  iš kurios vieškelis tikrai per pylimą nelipa - pagal žymėjimą ten tunelis ar viadukas turėjo būti. Tuo labiau, kad nuo Stovyklos iki Gliniščių kaimo geležinkelis pylimo neturi ir kaip tik geležinkelio pervažai pati tinkamiausia vieta, kuri ryški 1944. avio nuotraukoje, turinti ir sargybos pastatėlį. Galima šį prieškarinį žemėlapį prasiplėsti ir pasididinti.      Vien pagal 1933-1935 m. m. sovietinį M 1:50 000 mastelio žemėlapį, kurio tinklelis yra 1-no  km žingsnio, net iš akies aišku, jog  to 1944 m. Liepos akto 57-to lapo ir 5-to skirsnio (25 psl.) sakinyje „5.  Mirusius ir stovykloje sušaudytus žmones išvežinėjo į kapines, esančias“, neva,  „keturis šimtus metrų į pietryčius nuo stovyklos“, toliau; kitu žodžiu nurodžius, neva, „prie Gliniščių kaimo“ (28 pav.) - yra visiškai neteisingai ne tik dėl neteisingos-priešingos krypties, bet ir per didelio atstumo, nes pagal 35 pav. žemėlapį nuo Stovyklos iki Gliniščių kapinių vos keliasdešimt metrų tiktai.                     Gaila, kad šio anochronizmo net Minsko kraštotyrininkas O. Usačiovas nepastebėjo, savo rašinyje apie tą vietą nusismulkinęs iki Gliniščių kaimo ratu išsidėstymo, prie caro per vidurį kasant molį. Tačiau, vokiečiai, jau dėl higienos-etikos ar būtų laidojimus belaisvių atlikinėję vidury kaimo?   Pagal ekshumacijų nuotraukas  matosi jose miškelis, kuris 36 pav. pažymėtas memorialiniu kompleksu.                                 36 pav.: karo meto, greičiausiai 1944m. Liuftwafes avio nuotrauka Miško stovyklos. Galima pasididinti.               Svarbu tai, kad iš 36 pav 1944 m. avio Liuftwafes nuotraukos matomas šalia geležinkelio stadionas buvusio R. A. karinio dalinio. Už geležinkelio vokiečiai belaisvių nebūtų leidę eiti, nes iš topografinio 35 pav. žemėlapio matosi geležinkelio pylimas ir per jį su mirusiais lipimas būtų grynas traukinių eismo trikdymas. Po tuo pylimu iš Masiukovščinos buvo tuneliukas - jis ir dabar ten pat pėsčiųjų perėjos yra. Normali perėja geležinkeliui įveikti yra tik prie Gliniščių kaimo, kur dabar minėtas Memorialas yra.                 Tuo labiau, dėl Akte nurodytų, neva, „kitų kapinių“, jų  parametrai į jokius logikos rėmus netelpa, net apytiksliai, nes nurodytas „trijų šimtų metrų atstumas“ iki Masiukovščinos gyvenvietės pradžios yra per mažas - iš akies yra per pusę kilometro, kad pralįsti tuneliuku po geležinkelio pylimu ir „laiduoti mirusiuosius anapus geležinkelio prie Petruskevičių vienkiemio“ - tai susidarytų per vieno km atstumas. . Ir jei kokie „laidojimai“ būtų buvę – apie tai būtų gyventojai pasakoję.                 Tiesa, kur tai šios Stovyklos šiaurinėje dalyje yra italų belaisvių kapinaitės, nenorėjusiųjų Wermachte tarnauti ir pačių vokiečių karo belaisvių kapinaitės, nes sovietams į Minską atėjus, Miško stovykla tapo vokiečių karo belaisviams skirta..                 Tik dabar paaiškėjo (pagal 36 pav. avio nuotraukos kairės apačios kampe pažymėta: „Broliškų kapinių, kuriose atliekami kasinėjimai“, kaži ar Akto sudarymo metu tai, galėjo būt žinoma?), kad kitur mirusieji už Miško stovyklos buvo vežami nuo pietvakarių stovyklos kampo, kur buvo šaudykla ir ten buvo geriausiai mirusius versti į plataus griovio darinį – ten net 1944 m. avio nuotraukoje pažymėta. 37 pav.: pietvakarinis Miško stovyklos kampas su šaudykla mėlyna rodykle šių eilučių autoriaus įpiešta pagal orient. sporto standartus. Galima atsidaryti visą vokišką 1943 m..žemėlapį      Kaip tik toji buvusi šaudykla yra čia kairėje 37 pav. matoma su įpiešta mėlyna rodiklyte, nukreiptą pagal šaudymo kryptį. Prie kalvų juodai pagal topografinius standartus pažymėtas status šaudyklos šlaitas. Ši šaudykla R. A.  karinės vadovybės įrengta puikiame dviejų kalvų tarpukalnio slėnyje, kaip pati puikiausia gamtinė-reljefinė situacija, skirta šaudyklos įrengimui ir aplinkos apsaugai šaudymo pratybų metu.                Tas juodas stataus šlaito darinys, įpieštas buvo jau vokiečių topografų 1943 m.               Būtent, tais metais, dar labiau įsiplieskus epidemijai, galėjo Gliniščių kapinaičių pajėgumų neužtekti? Tuo labiau, kad nuo lazareto - minėtoje nuotraukoje raudonu kryžiuku pažymėtu (panašu, jog suklysta - tas raudonas kryžiukas turėtų būti per du  pastatus kiek į vakarus kitame ilgame pastate?) iki tos šaudyklos atstumas žymiai mažesnis, nei iki Gliniščių, į kurias per  intensyvaus eismo geležinkelį reikia įveikinėti. Todėl galėdavo susidaryti nepatogumai laidojimų metu? Nieko nuostabaus, kad vokiečiams šioje šaudykloje pasidarė naudingiau  laiduoti, kaip nuošalėje ir reljefo slėniu uždengtu nuo Masiukovščinos gyvenvietės.                  Dėl tokio beveik slapto laidojimo, tik prieš keletą-keliolika metų 52-asis paieškų batalionas atlikinėti pradėjo ekshumacijas ir iškilmingus perlaidojimus. Ir nors toje šaudykloje karo archeologai atrado be galo daug šovinių, tačiau tarp tiriamų palaikų kol kas nerado „sušaudyto“, kaip tai dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu norėtų – visų ekshumuotų palaikų mirtys buvo nustatytos savaiminėmis – tai gerai matosi iš išsekusiųjų žmonių kaulų.     .                                                         Iš šios  broliškos duobės buvo ekshumuota 1 143 sovietinių karių.  Šiame žemės lopinėlyje buvo rasti 46 kareiviški medalionai, iš kurių pavyko tik 11 perskaityti pavardes. Taigi, Gliniščių kapinėse, vis tik,  per 3 kart dominuoja palaiduotųjų skaičiumi, nei priešingoje pusėje dabar atrandami. (SB.BY 2016-05-06)      Minėti šio Akto neaiškumai-neatitikimai kėlė sumaištį Baltarusijos archyvų leidėjams, kurie aiškiai matė šiuos į sveiko proto rėmus netelpamus neatitikimus šiame pirmajame Akte (todėl, gal, dėl šių nesąmonių pats įtakingiausias komisijos narys-rašytojas  Michailas Linkovas su gydytoja - medicinos eksperte ant visų Akto egzempliorių ir nepasirašė?), tarp kurių vienas be parašų egzempliorius pateko į Lietuvos ypatingąjį (LYA) archyvą) - ir visą tai įrodo šių nesąmonių ištaisymas toks: 38 pav.:  tas pats Aktas visai be datos  (tik 1944 m. pažymėtas) archyvistės R. Černoglazavos skelbtas: Pasakykite, kur Jūs tame tekste atrasite „Miško stovyklos“ ar Gliniščių vietovardžio paminėjimą tose trijose skiltyse? Kuris raudonas klaustukas su raudonu pabraukimu čia visai ne reikalingas? Galima pasididinti.    Taigi, 35 pav. matome  pagal tekstus tą patį Liepos 21-osios aktą leidykloje kardinaliai pakeistą, tame pačiame 5-tame skirsnyje, išėmus tik vieną žodį-vietovardį  „Gliniščę“, - jo vietoje paliktą tik daugtaškį.                Ir tai kardinaliai pakeitė to Akto esmę, nes 4-tajame skirsnyje rašoma apie belaisvius Miesto stovyklose, juos vežant sušaudymui už miesto, ką dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu tos; pačios svarbiausios aplinkybės pastebėti nesugebėjo.                Toliau; pagal rašto dėstymo logiką, jeigu 4-tame skirsnyje mintys dėstomos apie Miesto stovyklas, tai ir kitame - 5-tame skirsnyje irgi turėtų būti tęsiama ta pati mintis apie tą pačią vietovę. Todėl 38 pav. tame 5-tane skirsnyje visai bereikalingas raudonas klaustukas po žodžio „юго“ (piečiau) ir šių eilučių autorius bereikalingai tą žodį raudonai pabraukė dar apie 2020-tuosius metus, nes nemačius originalo, kokybiškos lyginamosios analizės atlikti tada nebuvo įmanoma, kaip dabar. Juolab kraštotyrininkas O. Usačiovas savo rašiniuose labai kritikavo komisiją skubotumu.                Tačiau, kai to Akto šioje archivystės R. Černoglazovos kopijos 5-tame skirsnyje  nebeliko Gliniščių kaimo paminėjimo, tai gavosi, kad rašoma visai ne apie Miško stovyklos aplinką.                 Aišku, tokia istorinio dokumento grubi klastotė, praleidžiant nors vieną žodį ar keičiant nors vieną raidę, istorijos moksle neturėtų būti toleruojama. Tačiau, galima manyti, kad politiniais sumetimais, diktatoriui A. Lukašenkai hiperbolizuojant 1944 m. liepos  3 d. Minsko išvadavimą iš hitlerininkų, kaip, neva, „nepriklausomybės“ dieną, greičiausiai nebuvo leista pastabomis kritikuoti to laikmečio šiek tiek klydusią komisiją? Palikti, nieko nekeičiant, taip pat būtų tos komisijos dar didesnis kompromitavimas, nes nuo gerai žinančių Minską skaitytojų tokių čia aukščiau išvardintų klaidų nenuslėpsi. Todėl R. Černoglazavai teko tik vieną klaidą  pripažinti dėl M. Gorkio vardo miesto parko, paminint, kad turi būti Čeliuskinkiečių parkas, o kitą rebusą pripaistytą dėl, neva, „Miško stovyklos“, teko nekorektiškai nuslėpti komisijos aiškiai bereikalingai paminėtą „Gliniščę“, kuri  gal kokio įtakingo komisijos nario buvo klaidingai įrašyta? Nesuprantamas kopijoje leidėjų šalia Miško stovyklos geležinkelis, neva, „į Mogiliovą“ įrašyta, su žvaigždute pastabai, kuri ištaiso „klaidą“, kad turi būti į Molodečno kryptis (apie tai čia buvo 22 pav. rodyta), tačiau šių eilučių autorius atrado, jog komisija originale tokio absurdo nerašė. Tai čia kaip pavadinti tokį komisijos kvailinimą iš leidėjų pusės?      Bet viską į savo vietas sustato atviromis akimis pažiūrėjimas į realią situaciją ne tik Miško stovykloje, bet ir į Miesto stovyklas bei šalia jų epidemijų aukų palaidojimus dabar esančius ir, išmatavus tarp jų atstumus; tokius: 39 pav.: geltona linija PAGAL MINĖTA AKTE PIETRYČIŲ KRYPTIMI atstumas 0, 62 km nuo vienos artimiausios Miesto stovyklos iki palaidojimų Čeliuskinkiečių parke, o kita; mėlyna linija MINĖTA ŠIAURVAKARŲ KRYPTIMI tik 0,17 km iki Tolbuchino alėjoje palaidojimų. Matavimas atliktas ant „OpenStreetMap“ žemėlapio, kurį galima pasidinti-prasiplėsti.                       Čia 39 pav. į akis krenta Akte minima PIETrytinė kryptis nuo Parodos (Ausstellung) iki Čeliuskinkiečių parke belaisvių palaidojimo vietos, ta PIETRYTINĖ kryptis iki tų palaidojimų simboliška yra ir nuo Puškino kareivinių  čia 26 pav minėtos  sušaudomam kariui skulptūros, kur linija jungianti šio kario skulptūrą ir Čeliuskinkiečių parke esančią Motinos skulptūrą, driekiasi per visas Miesto belaisvių stovyklas, kur mirusieji belaisviai buvo laidojami praktiškai bet kur.                Jei konkrečiai koncentruotis į 39 pav. pavaizduotą geltoną liniją, tai jos matavimo pradžia nuo Parodos stovyklos lazareto, (buvusio nebaigto statyti sovietų generoliško namo Nr. 93) iki mirusiųjų palaidojimo vietos tiksliai yra 0,62 km atstumas, kuris minėto Akto 5-tajame skirsnyje (38 pav.) minimas kaip „400 metrų pietryčiau stovyklos ...“ yra dešimteriopai tiksliau, nei nuo, neva, „nuo Miško stovyklos iki Gliniščių kapinių“, kur atstumas yra tik keliasdešimt metrų, o kryptis visiškai priešinga, dėl kurių „apsirikti“ komisijoje karo specialistams pasaulio kraštų suvokime ir dešimt kartų padidinti atstumą - tokia nekompetencija sveiku protu nesuvokiama. Todėl čia mieste žingsniais ar iš akies matuojant per visą Čeliuskinkiečių parką, ir todėl tik 1,55 santykinė paklaida visiškai įmanoma, nes su rulete komisija, tikrai neturėjo galimybių matuoti per visą mišką.               Aišku, atstumo paklaida dar didesnė yra to paties  Akto 5-tos pastraipos kitame skirsnyje rašymo „Kitos kapinės yra tris šimtus metrų šiaurvakariau stovyklos“ atžvilgiu, nes čia  39 pav. kita-mėlyna linija nuo laikrodžių gamyklos kapo, kuri atsirado buvusioje Parodos stovyklos teritorijoje, ir iki Tolbuchino alėjoje palaidojimų yra  kaip tik ta pati šiaurvakarų minėta Akte kryptis, šiuo metu, deja, tik 0,17km atstume yra.               Atstumo santykinė paklaida  pastaroji kiek padidėjo iki 1,77, tačiau reikia žiūrėti kur pokaryje buvo tikrieji palaidojimai, nes  Tolbuchino alėja ir joje perlaidojimai buvo pradėti formuoti nuo 1955 metų.                  Tai iliustruoja čia dešinėje 40 pav.  iš kraštotyrininko Olego Usačiovo rinkinių pokario laikų planas, kur tada Maskvos gatvėje Nr. 93 nebaigtame statyti name buvo Parodos stovyklos lazaretas, kur epidemijos metu mirusieji buvo laiduojami ne tik Čeliuskincų parke, bet turėjo būti laidojami ir kažkur šalia lazareto geltonai pažymėtose stačiai iškastose duobėse-karjeruose?           Tačiau, iš 2013-11-19 Olego Usačiovo straipsnio „Miesto skyriaus STALAG 352 - Minsko stovykla karo belaisvių AUSSTELLUNG (Paroda) buvusioje Puškino gatvėje Broliškos kapinės Tolbuchino gatvėje“ 4-tosios dalies tie karjerai atsirado, atsei, jau pokaryje, vokiečių belaisviams kasant smėlį aplinkinėms statyboms. „Vėliau šioms duobėms pridavė griovio pavidalą, kuris buvo panaudotas broliškų kapinių perlaidojimams, rastuose gamyklos statybos metu ... karo belaisvių palaikuose.“ - taip rašo O. Usačiovas. Jis tą Broliškų kapinių vietą pažymėjo БМ.                                                      40 pav.: iškarpa iš pokario laikų plano su kraštotyrininko O. Usačiovo pastabomis priešais Čeliuskinkiečių parką žymių, jau pabaigtų statyti generoliškų namų Nepriklausomybės (buvusios Maskvos) gatvės Nr.91 ir Nr. 93 (pastarajame buvo lazaretas, kur masiškai mirdavo karo belaisviai). Galima pasididinti šį planą.      Bet, deja, Tolbuchino formuojamoje alėjoje visi istoriniai šaltiniai ir užrašai mini, jog „1941-1942 ais epidemijos metu mirusius namo Nr. 93 lazarete ir Puškino kareivinėse laidojo broliškose kapinėse esančiose Tolbucghino gatvėje ir Čeliuskinkiečių vardo parke.“ Taip pat rašoma, kad „Betono pagrindo antkapio plokštėje rašoma: <<Čia palaiduota daugiau kaip 10 tūkstančių sovietinių karių, partizanų ir taikių piliečių numarintų kuriuos sušaudė vokiškų-fašistinių užpuolikai 1941-1944 m. m.>>.“  Tai parašyta gudų kalba. (MH agentūra)                O tai visiškai atitinka minėto Akto 5-to skirsnio antrosios pastraipos teiginiui, jog „... trijose didelėse duobėse palaidota 11 tūkstančių žmonių.“ Kaip matom, atitinka palaiduotų žmonių skaičius.                Bet, deja, neatitinka paminėtų palaiduotųjų skaičius Čeliuskinkiečių parke, kurių ten žinomas palaiduotųjų skaičius yra apie 10 tūkstančius, - tokį patį skaičių ir ir šio Akto 6-tasis skirsnis skelbė, klaidingai vadindamas „Gorkio“ parku, o, štai, minėto Akto 5-tajame skirsnyje minimas daugiau nei dvigubai mažesnis - tik 4500 palaiduotų. O tai panašu į Gliniščės kapinių palaidojimų skaičių, verčiančio abejoti dėl Baltarusijos leidėjų (R. Černoglazovos) praleisto šio vietovardžio toje Akto kopijoje. Galima ir aplamai abejoti to  Akto pripainiojimais, nes to Akto tretinis egzempliorius; saugomas Lietuvos ypatingajame (LYA) archyve be dviejų svarbiausiųjų asmenų parašų byloja to Akto nerimtumą.                Nerimtai atrodo ir čia aukščiau O. Usačiovo straipsnio pavadinime (šalia 40 pav.) du gatvių pavadinimai - Tolbuchino ir Puškino buvusioji, kai ji visiškai ne aiški, kai pačioje po karo suformuotoje Tolbuchino alėjoje iš 1944-05-28 avio nuotraukos  Liuftwafes (čia žemiau rodomos ne kartą) nieko panašaus į   „gatvę“ nėra, nes mirusiųjų belaisvių laidojimai šalia namo Nr. 93 (šalia taip vadinamojo „Baltojo“ namo) vykdavo tikroje dykroje.                Mat, kai buvo Puškino žūties jubiliejus 1937 m., tai jo garbei pasivadino karinį miestelį. Jį sudarė kareivinės, ir kai šalia Maskvos gatvės statė NKVD generolų šeimų nariams garsiuosius namus Nr. 91 ir Nr. 93, tai juos irgi buvo planuota prijungti prie tos Puškino gyvenvietės, tarp kurių buvo gan didelis atstumas. Taip, kad Maskvos gatvėje tie namai, priklausantys kažkokiai mistinei „Puškino gatvei“ darė sumaištį - ją daro ir dabar, kai nagrinėji tą sudėtingą istorinį stalinizmo laikotarpį.      Tačiau sumaiščiai galo dar nesimato, kai dr. A. Bubnio ir A. Rukšėno išsigalvojimais prieita net prie Holokausto ignoravimo, ką įrodo jų pačių minėtųjų Akto pabaiga, mininti Petruškevičių vienkiemį žodžiais tokiais: 41 pav.: paskutiniojo Akto originale 7-tojo skirsnio pagrindinių akcentų paryškintas triptikas (3-jų psl. junginys) su pataisymo išdidinimo priedu.      Dėl orientacijos siūlytina atsiversti ir šio Akto originalius 5 psl. bei 6 psl., iš kurių sudarytas čia šis 41 pav. triptikas su perfomancu paryškintais svarbiausiais teiginiais šiais:   1.           Kiekvienas Akto puslapis atskirtas juoda lentele, kurioje yra Lietuvos ypatingojo (LYA) archyvo signatūra, kurios paskutinis skaičius nurodo to Akto archyvinius lapų numerius, kuriuos archyvistai pieštuku užrašo taip, kaip čia triptiko viduryje raudonomis rodiklytėmis parodyta. Būtent, šią signatūrą minėtose „mokslinėse?“ publikacijose dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu teikė kaip „įrodymą“ jųjų išgalvotoms, neva, „karo belaisvių sušaudymo vietoms“, tarp kurių ir Petraškevičių, neva, „kaimą“ jiedu vadino; taip pat, kaip „karo belaisvių sušaudymo vietą“. 2.            Tačiau Akto 7-tojo skirsnio pradžioje pabrėžiama, kad „šalia buvusio Petruškevičių vienkiemio yra ... SOVIETINIŲ ŽMONIŲ masinio naikinimo vieta.“ Pagal stalininę leksiką, slepiančią žydų tautybės naikinimą, aišku, jog tai Holokausto vykdymo vieta. 3.           Toliau šiame 7-tajame skirsnyje pasakojama apie masinį Holokausto nusikaltimų pėdsakų naikinimą, atkasant ir deginant lavonus, kur tas procesas vadinosi „Aktion 1005”, arba „Soderaktion 1005“ (vok.: „sonder“-ypatingasis). Būtina papildyti, kad šis procesas buvo vykdomas pagal slaptą Vyriausiojo reicho saugumo valdybos (RSHA) vadovo Reinhardo Heidricho ir vėliau jo įpėdinio Ernsto Kaltenbrunerio žodinį potvarkį, išduotą 1942 m. birželį. Vykdymui vadovauti paskirtas SS štandartenfiureris Paulis Blobelis. Pagal nacių planą tų lavonų deginimo Sonderkommandos vykdytojai 90-95 % buvo sušaudyti ir ten pat sudeginti. Tačiau Minsko Malyj Trostenedz miške ir Syrece prie Babij Jaro Kijeve belaisviai suorganizavo ginkluotus sukilimus-pabėgimus, keletas dešimčių liudininkų išgyveno ir liudijo Niurnbergo procese ČGK komisijoms. 4.           Pagal Petruškevičių vnk. apylinkėje tarp pelenų rastų Akte nurodytus moteriškus plaukus (kažkodėl O. Usačiovo minimų vaikiškų batukų liekanas Akte nepažymėta) ir pagal aprašytų liudininkų parodymus apie „didelėmis partijomis ... atvaromus TAIKIUS žmones, tarp kurių buvo daug senių, moterų ir vaikų. ...“- apie, neva, „karo belaisvius sušaudytus“ išsigalvotus dr. A. Bubnio su A. Rukšėnu net ir čia šalia Petruškevičių vienkiemio tame Akte visai neminima. 5.           Pastarųjų fantazuotojų „istorikų?“ gynybai (juos gina ir Dirbtinis intelektas) būtų aiškinama, kad apie „sušaudomus karo belaisvius“ paimta iš sovietinio saugumo protokolų pagal KRYŽMINĖS VERIFIKACIJOS kelių šaltinių tyrimo metodą, kuris irgi grubiai pažeistas šiuo Petruškevičių vienkiemio atžvilgiu, apie kurį yra čia; šiame rašinyje sudaryta atskira ... tema.  6.           Dėl pastarojo „mokslinio“ pažeidimo suglaustai reikia paminėti tai, kad minimo čia istoriko Alfredo Rukšėno paminėtas liudininkas Stasys Rutkauskas; vienas iš aiškiausiai liudininkų nurodė konkrečius vietovardžius, nurodęs Minsko miesto Maskvos gatvėje esančią Radijo gamyklą ir nurodė netoliese toje pačioje Maskvos gatvės pabaigoje, pabrėždamas jau Minsko priemiestyje esančią belaisvių stovyklą, iš kurios išvedė sušaudyti pasmerktuosius apie 2-3 km jam neįsimintina kryptimi. Tačiau A. Rukšėnas šiuos sušaudomuosius nuvarydamas į „Petruškevičių kaimą“, kaip jis jį vadina, - labai grubiai pažeidė elementariąją geografiją ir nusispjovė į logiką, nuvaręs sušaudomuosius net keliolika kilometrų per Minsko centrą, kas visiškai tai neįmanoma ir prie šio įvykio prikabino jam patikusią visai ne prie nieko „Miško stovyklą“, kai liudininkas aiškiausiai nurodė Miesto stovyklą. 7.            Neįdėmiai skaitančiuosius gali suklaidinti ir to minimo Akto 7-to skirsnio netiksli pradžia, nurodžiusi šalia Petruškevičių vienkiemio esančią „stovyklą Štalag Nr. 352“, lyg, ji viena būtų prie Masiukovščinos ir daugiau jos skyrių nebūtų. Be to, geografiškai nuo stovyklos centro krašto iki šio vienkiemio yra tik apie 500-800 m, o nei „pusantro kilometro“, kaip rašoma tame 7-tame skirsnyje, nurodžius-šiaurės vakarų kryptį nuo tos stovyklos. Todėl ta pačia šiaurės-vakarų kryptimi, neva, „kitos kapinės“ tik 300 m atstume, nurodytos to Akto 5-tajame skirsnyje ir 5-tajame psl. (28 pav.), ir gaunasi ant geležinkelio, kurios dabar nežinomos su daugiau ne dvigubai palaiduotųjų skaičiumi nei garsiosiose Gliniščė kapinėse. O tai yra įrodymas, kad ties čia su tomis „kitomis kapinėmis“ Akte ir įvyko Miško stovyklos su Miesto stovykla supainiojimas. 8.            Beviltiškai klaidina lyginimai šio Akto 7-tojo skirsnio pabaigoje (ir 41 pav. pabaigoje-apačioje) paminėjimas, kad „prie Petruškevičių vienkiemio vokiškųjų budelių dėka buvo užmušta 54.000 taikių sovietinių gyventojų.“, su visiškai šio Petruškevičių vienkiemiu neminimu prie Holokausto dr. A. Bubnio minėtoje knygoje „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“. Pastarosios skyrelio „Minskas“ (82 psl.) pirmasis sakinys yra toks: „1926 m. duomenimis, Baltarusijos sostinėje Minskas gyveno 53 686 žydai (40,8 proc. visų miesto gyventojų).“ Tai negi visi iki vieno Minsko žydai atsidūrė šalia Petruškevičių vienkiemio pelenuose?  Negi dr. A. Bubys negalėjo paimti po 13-os metų; jau sparčiai užaugusio Minsko 1939 m. statistikos? Joje ir žydų pagausėjo iki 70 998 žydų, ir jie sudarė tik 29,7% sostinės gyventojų dalį. Tais pačiais metais nuo rugsėjo mėnesio iš Lenkijos 2 tūkstančiai Minske atsirado žydų pabėgėlių, o iki Minsko užgrobimo liko 55 tūkstančiai žydų, kurie nepasitraukė, nes Stalino propaganda draudė publikuoti hitlerinius žydų persekiojimus Vokietijoje. Kodėl dr. A. Bubnys nepaminėjo šiuos svarbius aspektus? Jei iš Lenkijos ne būtų pabėgėlių, tai nuo vokiečių gal iš vis sovietiniai žydai nebūtų bėgę?  9.           Šių eilučių autorius iki 2020-tųjų metų įvykių Minske, kai Baltarusijoje buvo dar laisva žiniasklaida, jau dabar  cenzūros uždraustame laisvų istorikų tinklalapyje MINSK-OLD-NEW. (Senas-naujas Minskas) gal, buvusio Kultūros ministro ... Latuškos remiamo, skaitė ir citatą fotografavo čia daug cituojamo kraštotyrininko Olego Usačiovo straipsnio 3-čiąją dalį, kurio tolimesnis internetinis adresas yra com/life/war1941-1945/lager-voennoplennnyh-i-memorial-v-masiukovshhine-ch-3 (čia to straipsnio nuotraukoje prie internetinio adreso yra spyna, bylojanti šio straipsnio blokavimą), mini buvusio belaisvio G. Drynkino prisiminimą, kad šalia Stovyklos 1941 m. lapkričio 7 d. (jaunesniems skaitytojams siūloma dėl šio mėnesio dienos svarbos pasaulio istorijai DI pasiskaityti) už 14-to barako (šalia stovyklos) buvo sušaudyta apie 14 tūkstančių „pilietinių asmenų“ (akivaizdu, kad žydų). Be to toliau. Usačiovas mini pagal kažkokį 1944 m. aktą apie nacių žvėriškumus (apie kurį čia nagrinėjama) 300 m. šiauriau-vakarop stovyklos buvo sušaudyta ir palaiduota 11 tūkstančių „pilietinių asmenų“ (rus.: „гражданских лиц“). Kaip tik; labiausiai čia nagrinėtoje: toje vietoje dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu Holokausto aukas pavertė į išgalvotų „karo belaisvių“ „žudymą“. Svarbu yra tai, jog toliau O. Usačiovas parašė apie 2010 m. vykdytą “dideliame gylyje (apie 5 m.) GRUNTO IŠĖMIMĄ SU ŽALSVU SLUOKSNIU NUO SUDEGUSIŲ ŽMONIŲ KŪNŲ gyvenamųjų namų statybai išimto.” Ši žinia, negi „padeda visus taškus ant i“ dėl 300 m. šaur.-vakarop  nuo stovyklos palaidojimų, šio daug kartų čia minėtų „kitų kapinių“ Akto 5 psl. ir vėl visą naują prielaidą nejau vėl verčia atgal? Labai yra svarbu yra dar ir tai, kad dėl šio žalsvo sluoksniu grunto nuo sudegusių kūnų išėmimo O. Usačiovas paminėjo BUVUSIAME POLIGONE, kai dr. A. Bubnys minėtos knygos 83 psl. taip pat paminėjo, jog „Žydai – vyrai, moterys ir vaikai – sunkvežimiais (maždaug po 30 asmenų) buvo vežami 5-6 km į poligoną, kur laukė iškastos duobės.“ Nurodytas atstumas tiksliai atitinka į čia aukščiau visas tris paminėtas šalia Miško stovyklos vietas. Dar svarbiau, kad buvęs belaisvis G. Drynkinas ir dr. A. Bubnys ten pat mini Minsko gete žudynių pradžią lapkričio 7-tąją. Tik įtartinai atrodo dr. A. Bubnio teiginiai dėl „vežimo visą dieną į Tučinkos“ karjerus, kai 2 km galima ir pėsčiom nuvaryti link Kalvarijų kapinių? Gal, vis tik sunkvežimiai buvo tą dieną naudojami toliau vežti? Šiaip, ginčytis, kai „liudijimai“ paimti tik iš pavienių asmenų; ar nėra įtartini, kai knygoje ištysai cituojami tik neaiškūs liudininkai? Be to ir nužudytųjų tą dieną skiriasi A. Bubnio pateikimuose net dvigubai: iš baltarusių žydų kilmės istoriko Marato Botvyniko 12 tūkstančių, o pagal vokiečių istoriką Christianą Gerlachą 6 624 žydai. Pastarasis, nurodęs tikslų skaičių, atrodo, naudojasi nacių (Einsatzgruppen pranešimais Berlynui) ataskaitomis, kurie skrupulingai skaičiavo nužudomus. Vienas DI abejoja Gavrilu Drynkinu, nes belaisviams demonstruoti parodomąsias žudynes – tai juos mobilizuoti sukilimui-pabėgimui. Tačiau gal psichinė būsena neįvertinta, ir tai ne karingų ukrainų būta belaisvių tame kontingente? Gal, kaip tik, epidemijai prasidedant, naciai metodiškai galėjo gniuždymu siekti visiško  psichinio palaužimo? Tuo labiau, kad pagal Googlę-Žemė istorinių vaizdų programą ŠIAURVAKARINIAME STOVYKLOS KAMPE JOKIŲ STATYBŲ NEBUVO – šokiruoja kitoje geležinkelio pusėje 2010-03 didelis krateris iškastas, kurio epicentras kaip tik Petruškevičių vienkiemyje, apie kurį čia žemiau vaizdais analizė atlikta. Vėliau šone ežeriukas suformuotas, o dangoraižiukai patraukti į šoną, kad nesivaidentų gyventojams naktimis. Tad, atkrenta abejonė dėl poveikio karo belaisvių stovyklai, nes už geležinkelio jau kelių šimtų metrų atstumas, o geležinkelis turi pylimą. Sakoma, kad gruntą žalsvai melsfą fosfatinį-chloridinį  su specialiomis medžiagomis žmonių kūnams greičiau deginti - išvežė slaptai, kad nesugriauti gyvenamųjų namų  būtų pirkimą. Gal, todėl O. Usačiovo straipsnį užblokavo? O G. Drynkimui buvo uždrausta kalbėti, kad žudynės prasidėjo lapkričio 7 dieną. Juolab, pats Gavrilas Drynkinas buvo felčeriu ir nuo lazareto triaukščio – neįprastai aukšto, galėjo laisvai matyti, kas už geležinkelio pylimo dėjosi Petruškevičių vienkiemyje. Ypač, nuo lazareto palėpės langelio. Juolab, jo 14-tasis barakas buvo pats kraštinis šiaur-vakariniame stovyklos kampe, kur labai aiškiai girdėtis turėjo žmonių masiniai šaudymais ir vaikų-moterų-mamų klyksmai. 10.       Visą tai dr. A. Bubniui su A. Rukšėnu nuslėpus: dar ir šią baisiausią tragediją Petruškevičių vienkiemyje, ir susigalvojus, neva, ten „karo belaisvių“ „žudymo vietą“ – tai ar nėra, atviras Holokausto slėpimas?  O jis vyko, būtent, čia:   42 pav.: vokiškojo 1943 m. topografinio ištrauka, kur dešinėje apačioje  žalias Miško stovyklos ruoželis su jos centre pagrindiniu įvažiavimu į šią stovyklą. Šio žemėlapio tinklas kilometrinis, kaip ir visų M 1: 25 000 mastelio žemėlapių ir pagal tai net iš akies matosi, jog nuo Stovyklos vakarinio kampo iki prie Petruškevičių vienkiemio galimos žudynių vietos (tuoj už kelio žemumoje - įlomoje ruda punktyrine linija pažymėtoje) yra viso tik  0,5 km. Todėl akivaizdu, kad  nuo čia tekste minimo felčerio Gavrilo Drynkino 14-tojo barako, buvusio prie šiame  žemėlapyje matomo antrojo iš vakarų įvažiavimo į stovyklą, nuo kurio prasideda ryški gatvė per pačią stovyklą, - tai tas 14-tasis barakas ir  buvo tos Stovyklos pačiame kampe prie pat gatvės, jau tik ką už žemėlapio ribos. Toje gatvėje žemėlapyje čia už jo ribų (reikia atsidaryti nuorodą toliau esančią) pažymėti 4 barakai ir V-tasis ilgesnis pastatas yra kaip tik garsusis LAZARETAS, kuriame ir dirbo felčeriu G. Drynkinas, kuris nuo III-čio aukšto galėjo stebėti visą Holokausto vykdymo operaciją. Geresniam suvokimui, kas yra už šio žemėlapio ribos, patartina prasiplėti-pasididintį šį žemėlapį.   43 pav. ištrauka iš pirmosios kosminės 1964 m. nuotraukos; JAV Pentagono žvalgybinio "Corona" palydovo matome, jog Petruškevičių vienkiemis (Tiksliau vienkiemiai, priklausę gal Petruškevičiams, jei jie bolševikų nenužudyti ir neištremti, taip kaip ir Drozdai, apie kuriuos čia ... Filtracijos stovyklą Dr. A. Bubnio ir A. Rukšėno nutylėtą) yra savo vietoje, kaip ir prieš karą čia kairėje 42 pav. vokiškame žemėlapyje. Tuo labiau, kad šio kosminio vaizdo dešinėje apačioje dviem baltais taškiukai matosi jau 1964-07-03 atidarytas Memorialas su amžinąja ugnimi ir jame Gliniščių kapinėmis užsodintu mišku jau užaigusiu suraižytu proskynėlėmis. Matosi, nes palydovas "Corona" fotografavo 1964-10-06 JAV žvalgybinės programos KH-4 (misijos numeris 1011) iš JAV geologijos tarnybos (USGS) archyvų ir ypatingai išskirtina 1964 m. palydovinė Minsko nuotrauka.  Šokiruoja priešais tą Memorialą sankryža statmena Naročianskajos ir Timiriazevo gatvių prie geležinkelio ir keliukas nuo tos sankryžos į tą Petruškevičių vienkiemį, kuris prie sankryžos; kaip tik, nutrūksta, - neįeina į ją, nes stovi du pastatėliai.          Tie pastatėliai, uždarantys važiavimą į Petruškevičių tragedijos vietą, gali būti kaip dujų saugyklos ir Amžinosios ugnies Memoriale prižiūrėtojų-budėtojų patalpėlei numatytos, o taip pat gal valdžios politika po Memorialo atidarymo siekė apriboti įvažiavimą į tikrą tragedijos vietą? Tą hipotezę galima pagrįsti tuo, kad tie pastatėliai yra matomi ir kitoje 1972m. „Hexagon“ palydovo gal jau naujos KH-9 programos, kuri pagal DI duomenis virš šio rajono praskrido gegužės 23-25 dienomis ir šios nuotraukos yra neryškios dėl specifinio pavasarinio smogo, drėgmės garavimo iš miškų bei pelkių - debesuotumo, kas labai apsunkina smulkių objektų peržiūrą.. Todėl analitikams Peruškevičių-Miško stovyklos 1972 m. kosminę nuotrauką galima pamatyti čia, o taip pat visą Minsko apskr. 1972 m. kosminę nuotrauką studijuoti.                Geriausio kelio į Petruskevičių vienkiemį uždarymas ar ne gali byloti, kad pastatai galėjo būti tušti? Nesuvokiama, kaip naciai galėjo atlikinėti žmonių naikinimo operaciją šalia gyventojų ir po to sunaikintų žmonių slaptą deginimą (Aktion 1005) bei tos slaptos akcijos vykdytojų sunaikinimą, ne sunaikinus liudininkų - to vienkiemio gyventojų? Koks čia nesąmonių kratinys? Kokia čia GILIOJI SOVIETINIO NARATYVO TYLA, nutylint apie gyventojų likimą?                Toliau studijuojant 1964 m. kosminę nuotrauką, matosi, jog nuo karo laikų aiškiai pakito ir Miško stovyklos struktūra su atskiru ryškiu posūkyje įvažiavimu į kažkokią uždarą teritoriją, kuri byloja tolimesnė Miško stovyklos militarizavimą karinėms reikmėms, kuri aiškiai matosi šioje Pentagono žvalgybinėje nuotraukoje, palei kelią išsistačius aiškiai gyvenamuosius chruščiovinius tipinius  namus. Lyginant su vokiškuoju kariniu žemėlapiu 42 pav. už tų aprašytų barakų ir felčerio Gavrilo Drynkino lazareto, aiškiai matomo 1964 m. Pentagono kosminės 43 pav. nuotraukos kairiajame apatinėje dalyje ir už šios nuotraukos ribų į pietvakarius  „akis duria“ naujai atsiradusi užstatyta teritorija iki pat Masiukovščinos gyvenvietės pradžios (raudonu skaičiu „6“pažymėtu , kurią galima pamatyti prasiplėstoje 1964 m. kosminėje nuotraukoje. Joje „5“ - Petraškevičių vnk., „1“ - Memorialas, „4“- Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos valstybinės vilos, o tada (1964 fotografavimo metais) Baltarusijos TSKP CK  vasarvietės-vilos, kurios susiformavo iš piečiau buvusių prieškarinių NKVD poilsio namų bolševikais nusavintame Drozdų vasarvietės kaime, šalia kurio Svislovičės upės kilpoje nuo 1941 m. birželio 29 d. naciai įrengė Filtracijos stovyklą, apie kurią čia ... temoje. „3“ - Bolševizmo įkūrėjo V. Lenino žmonos Nadeždos Krupskajos vardo Paukščių fabrikas, pasistatęs jau pokaryje (šiuo metu jau naikinamas), kuris kūrėsi prieš karą jos vardo buvusiame kolchoze ar sovchoze - tiksliai duomenų aptikti sunku. Priešais tą vietą, kitoje Svisločės upės pusėje ir buvo minėta Filtracijos stovykla. „2“ - ryšių karinių pajėgų karinis dalinis Nr. 22210, kurio šiaurrytinis teritorijos kampas sutampa su iš šiaurės ateinančia ryškiai matoma tamsaus suarto lauko ir šviesaus dirvono riba. Tai, būtent, ta riba ir buvo sovietmetyje iškasta gili tranšėja vandentiekiui, kurią naciai tos Filtracijos stovyklos metu panaudojo sušaudytų žmonių užvertimui nuo 10 iki 13 tūkstančių aukų. Ta tranšėja įėjo į šio k/d 22210 teritoriją, dėl ko sovietmetyje šis nacių nusikaltimas buvo laikomas paslaptyje.                Šis k/d 22210 įėjo į raketinių-aviacijos karinių pajėgų sistemą, kurios vadovybės štabo centras ir buvo Miesto karo belaisvių stovyklos Puškino kareivinių teritorijoje, o čia nuorodoje ir aptarinėjamos 1964 m. kosminės nuotraukos 43 pav.  Miško stovykloje Radijo žvalgybinis karinis dalinys Nr. 32159, susijęss su ГРУ ir taip pat minėta vadaviete Puškino kareivinėse bei visais signalų perėmimo punktais, kuriuo galėjo būti ir minėtas k/d 22210 su jo teritorijoje labai sudėtinga antenų sistema, apie kurią bus išsamiai ... temoje.                Dar svarbiau yra tai, kad šalia Masiukovščinos gyvenvietės minėtas Miško stovyklos naujame vakariniame užstatyme buvo įrengtas 214-asis atskirasis Drausmės batalionas prasikaltusiems kariams k/d 21468  (rus.: „ДИСБАТ“-u vadinamas). Simboliška, kad sovietai savo karių bausmei pasirinko būtent, nacistinės karo belaisvių stovyklos pamatus.              Nenuostabu, kad šių Sovietų karinių pajėgų slaptumo samplaikoje Vilniuje 1982-08-16 per Tarptautinę apklausę minėtas M. Kačiulis iš minėtos tranšėjos „prikelia iš numirusiųjų“ ten sušaudytu Raudonosios armijos politinius vadovus, tam , kad juos „dar kartą sušaudyti “ kuo toliau nuo Masiukovščinos kitoje Kačino stotelėje, kad apsaugoti nuo NATO šalių atstovų minėtą sovietinę karinę paslaptį.      44 pav.: dabar Google-Žemė anksčiausią vaizdą turi tik 2001-7, kuriame jau nėra tik vienkiemio prie geležinkelio, o visi kiti savo vietoje iki ežeriuko, kuris prie yra prie mėlyno vaizdų pasirinkiklio ir kuris 1943 m. vokiškame žemėlapyje yra. Nuo jo į dešinę kolektyviniai daržai. Nuotraukos dešinės apačioje prie Memorialo šalia Gliniščės kaimo jau daugiauaukštis atsirado. Galima žymiai pasididinti šią nuotrauką. 45 pav.:  neaiškūs kasinėjimai prasidėjo 2004-4 priešais minėtą 14-tąjį baraką Miško stovyklos ir kiek toliau nedidelis karjeras, kuris laikėsi nepakitęs net 5 metus iki balandžio mėnesio, o gegužę buvo keistai užlygintas ir apželdintas visai be jokio pėdsako. Tačiau apvalusis didesniame karjere po 5-ių metų  nuo 2009-4 pradėjo kasti tamsų dumblą su ežeriuko suformavimu, kuris susiformavo į keistą kraterį dešinėje 6 pav. matomą. Galima pasididinti. 46 pav.: pasnigus 2010 kovo mėnesį labai išryškėjo KRATERIS vidury lauko, akivaizdžiai, kažkokio grunto išvežimui., galimai nuodingo sluoksnio iš sudegintų žmonių su chemikalais pelenų pašalinimu. Dešinėje virš Memorialo miškelio jau atsirado didelė sporto arena ir kiti statiniai. Nuotraukos apačioje rodykle pažymėta lazareto vieta, iš kurios felčeris Gavrilas Drynkinas galėjo stebėti Holokausto vykdymo procesą, kurį mūsų istorikai nuslėpė. Galima pasididinti.  47 pav.: šalia buvusio kraterio epicentro 2012 m. kovo mėnesį išsiplėtusiose statybose užšalęs ežeriukas šalia naujai vedamos gatvės. Kairėje jau nebeliko  buvusio vienkiemio sodybų. Galima pasididinti. 48 pav.: visiškai išnykus Petruskevičių vienkiemio vietoje seniems statiniams,  2019 m. liepos mėn. jau didžiąją lauko dalį užėmė daugiaaukščiai dangoraižiai iki pat ežeriuko - buvusio Holokausto epicentro. Galima pasididinti. 49 pav.: Galima pasididint šią istorinę nuotrauką iki 2010-tųjų metų. sunaikinto Petruškevičia vienkiemio iš kelių sodybų vietovę, su išlikusiu keliu, ėjusiu per tą vienkiemį (Petruškevičių Stolypino rerormos ūkį) ir kuris dar gerai matomas kombinuotame analitiniame žemėlapyje su dr. A. Bubnio ir A. Rukšėno nurodytais, neva, iki "karo belaisvių" išgalvotų žudynių vietomis su atstumais jųjų nurodytais pagal mastelį ir po apačią pakištu 1964 m. Pentagono žvalgybine nuotrauka. O šioje istorinėje nuotraukoje į tolumą nueinančio kelio horizonte matosi, būtent, to memorialo  miškelis, dar čia parodytos 48 pav. statybos neužstoja vaizdo. Fotografuota nuo kelio vedančio į Ržavecą, kur buvo šio Petruškeviių ūkio kelio tęsinys ir kuris statybų metu uždarytas ir statmenai jo žvyrkeliukas buvęs, šalia kurio pravesta plati gatvė, matoma čia dešinėje vėlesnėje Panoraminėje Googlės nuotraukoje. 50 pav.: jau vėlesniųjų laikų Googlės Panoraminė nuotrauka kiek iš žemesnio fotografavimo taško su jau atsiradusiais Lebiažij mikrorajono daugiauaukščiais, dėl kurių statybų buvo uždraustas O. Usačiovo straipsnis apie G. Drynkino parodymus ir išvežamą sudegintų žmonių žalsvą gruntą.  Iš apačioje fotografavimo žemėlapio ir nurodyto rakurso į garsiąją naują 41-ąją mokyklą - ji fotografavimo metu dar buvo projekte - jos šioje nuotraukoje dar nebuvo fotografavimo metu 51 pav.: o čia jau minėta 41-ajai mokyklai ir jos stadionui atsiradus tų pačių čia viršuje 49 pav. ir 50 pav.  nuotraukose matomų buvusio Petruškevičių vienkiemio medžių vieta ir atsiskiriančio keliuko vaizdas statmenai į kelio liekaną link Ržaveco gyvenvietės, kuri buvo priartėjusi prie Petruškevičių vienkiemio-ūkio taip vadinamo, nes tai nebuvo kaimu po Stolypino reformos tapo išimtu iš gatvinių kaimų į viensėdinę sistemą. O čia vaizdas iš kosmoso ACME firmos palydovų. Galima pasididinti. 52 pav.: D ė m e s i o ! Šios -2025-rugsėjo mėnesio Google-Earth nuotraukos Istorinių nuotraukų programoje jau nėra - ji pašalinta kažkodėl. Ir, išvis, šiuo metu Minską per Googlę labai sudėtinga studijuoti, nes rodomas žiemos nuotrauka, iš kurios suprasti apie vietovę labai sunku. Todėl čia išliko vienintelė paskutinė nuotrauka apie buvusio Petruškevičių vienkiemio pačiame naujausiame variante, normaliai suvokiamame.  Centre prie kelio ir prie dangoraižio dirbtinis ežeriukas iš išvežto grunto su sudegintų žmonių kūnų pelenų cheminėmis liekanomis. Galima šią išnykusią nuotrauką pasididinti. 53 pav.: siūlytina pasididinti šį vaizdą, rodantį į naująją Iljinskąją gatvę iš dešinės stačiu kampu įsikertančią Naročinskąją (nuo didžiausio LDK Naručio ežero) gatvę, kuria 1941 m. liepos 17 d. iš Filtracijos stovyklos šalia Drozdų poilsiavietės atėjo karo belaisviai ir šia gatve įėjo į Miško stovyklą; pagal belaisvio Popovo prisiminimus, ko nežino dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu, dėl ko prisifantazavo realiai negalimų paistalų, nes vadybiniu terminu  „nežinojo iš kur vaikai atsiranda“ ir todėl nežinojo iš kur Miško stovykloje atsirado karo belaisviai. O to pasekmėje jųdviejų tapo nuslėptas Holokausto vykdymas, būtent, tolumoje ant kalniuko už posūkio, kur yra dirbtinis ežeriukas iš išvežto žalsvo fosfatinio grunto su sudegintų žmonių kūnų pelenais, prie kurio privažiuoti teks ... temoje. O čia reikia grįžti prie šios temos apibendrinimo tokio:               ŠIOS TEMOS APIBENDRINIMAS:  čia iš pateiktų pavyzdžių. kaip gyvena žmonės Holokausto vykdymo vietoje - tai jų gyvenamąją aplinką dar teks nagrinėti ... ir ... temose. Tačiau Holokausto šis vykdymas slepiamas kaip ir sovietmetyje buvo slepiamu, tik 800 m nuo žmonių žudynių vietos sukūrus Memorialą su Amžinąja ugnimi nužudytų civilių ir nukankintiems epidemijų karo belaisviams pagerbti. Kad karo belaisviai krenta nuo epidemijų, tai rodo Tuchačevskio kariuomenės sutriuškinimas Lenkijoje. Iš jos negrįžo daug raudonųjų belaisvių, dėl ko kerštui Katynės (Kozja gory) ir kitose vietose sunaikinti buvo Lenkijos kariuomenės belaisviai, ką iki tokio žemo lygio naciai dar nebuvo nuėję, kad naikintų visus iki vieno belaisvius.                Ir kai dabar Rusijoje peržiūrimas šis faktas ir vėl grįžtama prie sovietinio ... Burdenkos melo, kuris po to ekshumavo Minsko apylinkėse - tai jaučia kita labai subtili problema. O problema lieka ir dabar ta pati, kad iki dabar kaip ir slepiamas Holokausto vykdymo faktas, jį pridengus tik ta Amžinąja ugnimi, ir Memoriale net neparašius, kas konkrečiai buvo žudoma. Ir kad žmonėms dabar sukurti Miegamieji rajonai, kur aidėjo šūviai ir sušaudomų vaikų bei mamų klyksmai, tai tie klyksmai tose vietose negali atsiduoti naktimis sapnuose? Ar būtų gyventojai ėję čia į Petruškevičių vienkiemio apylinkes gyventi, jei būtų žinoję, kas jose dėjosi? Kas būtų, kad tokius Miegamuosius rajonus mes pradėtume kurti prie pat IX-to forto, ar Paneriuose? Juk ten irgi Kauno ir Vilniaus geto naikinimo aukos guli.                Taip, kad klausti, kodėl dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu išsigalvojo apie svarbiausią istorinį jau išlaisvintame Minske sudarytą dokumentą - tas dominti neturėtų, jei ši klaida geranoriškai bus tuojau pat pripažinta, nors tos klaidos kaina yra milžiniška. Nuslėpti Holokausto atvejį ir į jo vietą įkišti išsigalvotų, istorijai kol kas nežinomų „karo belaisvių“ „žudymo vietas“ - tai nedovanotina bus, jei ta klaida greitai nebus taisoma.                Nedovanotina ir visai priešingai rašyti, nei istoriniuose dokumentuose parašyta, kam ir skirta ši pirmoji tema, kurią jau reikia pristabdyti ir tą neteisingą dokumentų traktavimą perkelti į kitas temas, nes tokių antimokslinių apraiškų yra apstu.

3-čiosios išnašos-pastabos 2-oji tema: apie dr. Arūno Bubnio knygos „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“ skyrelyje „352-oji karo belaisvių stovykla“ NESKIRIAMA KARIO NUO CIVILIO IR NESKIRIAMA MIESTO NUO UŽMIESČIO,    nes dr. A. Bubnys 72-73 psl. rašė:               „Prie stovyklos kalinių naikinimo prisidėjo mjr. F. Lechthaleriui pavaldus 2(12)-asis lietuvių policijos batalionas. Atrodo, jis naikino 352-ajai karo belaisvių stovyklai priklausiusios miško stovyklos (Waldlager)299,įkurtos 5 km už Minsko, palei geležinkelį Minskas-Molodečnas, kalinius. Vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono operatyviniame pranešime teigiama, kad 1941 m. spalio 15 d. dvi lietuvių apsaugos dalių kuopos, vadovaujamos nuovados karininko, buvo pasiųstos į Minsko civilių belaisvių stovyklą, kur sušaudė 625 komunistus300“.      Ir jeigu čia tema apie Karo belaisvių stovyklą, tai prie ko čia citata, mininti, kas dėjosi Civilių stovykloje? Juk, dr. A. Bubnys pirmuoju žodžiu parašė „Atrodo,...“. Kaip gali atrodyti visai ne panašios, o skirtingos aplinkybės? Jei toliau sakinyje pateikiamas operatyvinis pranešimas, kuriame minima Minsko civilių belaisvių stovykla, tai  prie ko čia visai kitokios kategorijos, ne Civilių, o Karo belaisvių stovykla? Dar svarbiau, - operatyviniame pranešime aiškiai rašoma, jog kuopos buvo pasiųstos į Minsko stovyklą, o ne kažkokią kitą, esančią už Minsko ar prie  Minsko?                        .                Tačiau panašu, kad LGGRTC-e istorikams nėra reikalavimo laikytis nei logikos nei elementariausios geografijos pagrindų  ir Centro vienas iš vadovų  A. Bubnys rašė:                                        .                 „Šioje akcijoje dalyvavo 2(12)-ojo lietuvių policijos bataliono 1-osios ir 2-osios kuopų kariai. Buvęs bataliono kareivis Stasys Arštikaitis teigė, kad lietuvių bataliono kariai ankstų rytą mašinomis buvo nuvežti už Minsko, į karo belaisvių stovyklą. Pro stovyklos vartus vokiečiai išvarė karo belaisvių koloną, kurioje galėjo būti apie 300 žmonių. 2-osios kuopos kariai juos apsupo ir nuvarė į egzekucijos vietą apie 500 m atstumu nuo stovyklos. ...“.       Visiškai ne aišku, kaip galima lyginti nepalyginamus dalykus? Kaip galima mieste civilių asmenų likvidavimą lyginti su užmiestyje (neva, „Miško stovykloje“) karo belaisvių žudymu? Jis, deja, pagal  jau čia aptartą 1944 m. liepos  21 d. garsųjį Aktą  tas civiliškai apsirengusių karo belaisvių likvidavimas vyko Miesto stovykloje ir kažką „lyginti“ su Miško stovykla yra visiška beprasmybė.                 Kaip matome, po „625 komunistų sušaudymo“, toliau tekste žodžiais „Šioje akcijoje dalyvavo 2(12) ...“  A. BUBNYS BE  JOKIO PAGRINDO APKALTINA, lietuviškąjį batalioną „625 – ių civilių komunistų“ sušaudymu, nors Stasys Arštikaitis  (jis iš tikrųjų yra Erštikaitis) aiškiai rašo „už Minsko“ ir rašo apie karo belaisvių, o ne apie „civilių“ stovyklą. Be to, kur jo parodymuose yra „Miško stovyklos“ įrodymas? Juk, jei sako, kad „už Minsko“, tai Miesto stovyklos (Parodos-Austellung ir Puškino kareivinių) vieniems buvo „už Minsko“; vos keliolika metrų, kitiems prie Minsko kaip priemiestyje.      Negi A. Bubnys nemato, ką cituoja ir tikisi, kad skaitytojai taip pat negalvos, ką perskaito?  Kaip galima bile ką rašinėti - plakti į mišrainę civilių ir karo stovyklas? Juolab, tas bile ką ir toliau rašoma apie, neva, „karį Juozą Vėsą“, nors jis iš tikrųjų yra puskarininkis, ir taip pat J. Vėsa mini, jog „...jo kuopa buvusi pasiųsta į karo belaisvių stovyklą netoli Minsko.“. Kaip tik  J. Vėsa mini apie 500 sušaudytus ir aukščiau S. Erštikaičio, pateiktus 300 sušaudytus, ar ne siekiama pritemti prie 625-ių sušaudytų komunistų?      Kodėl taip siekiama viską suplakti, reikia pasigilinti dar į minėtos knygos pradžią, kur jos 30 psl. yra skyrelis „Stojimo į policijos batalionus motyvai“. Jame pirmas sakinys prasideda, jog tuos motyvus tyrinėjo A. Rukšėnas. Pagal psichologijos mokslą motyvų sritis yra labai svarbi ir sudėtinga problema ir jų „tyrinėjimas“ iš sovietinių tardymų protokolų gali neatlaikyti jokios kritikos, kai tardomieji apie save dažniausiai bile ką pasakoja, ir kai tardytojai dar gali iškraipyti tardomojo žodžius. Pavyzdžiui atsargos j. ltn. Jonas Stankaitis apie stojimo į batalioną motyvus tardomas sakė: „Tokiu būdu, prasidėjus karui, aš likau be darbo. Iki 1941 m. liepos mėnesio pradžios, tikslios datos neprisimenu, aš ieškojau darbo. Iki liepos mėnesio pradžios, tikslios datos neprisimenu, aš ieškojau darbo, bet negalėjau gauti. ... Liepos 8 d. įsakymu ... j. ltn. J. Stankaitis buvo paskirtas ... .“.                Kokios gali būti „darbo paieškos“ pirmąją savaitę, kai prasidėjo karas ir Birželio sukilimas? Ar ne dėl atsikabinimo tardytojui tokias „pasakas“ pasakoja? Kodėl tardytojai neužfiksavo, kad prieš išvyką į Minską šis jaunasis leitenantas koją persišovė? Ar ne todėl, kad į Minską nenorėjo važiuoti? Kodėl istorikai nenustato, kad prieš tą išvyką ir vienas iš bataliono vado pavaduotojų kaip 2-osios kuopos vadas Juozas Krikštaponis pabėga iš bataliono su trim draugais, su kuriais gyvena-slepiasi pas jo tėvus, kol išsiaiškina, jog vokiečiai jų neieško? Ar „sunku“ apie tai istorikams pasiaiškinti su šio Didvyrio artimaisiais ir du tuos draugus sužinoti iš paties A. Impulevičiaus įsakymo Nr. 44  dėl SAUVALIŠKO pasišalinimo?                  Daug klausimų kyla dėl 40 psl. teiginio, kad nacių okupacinė valdžia stipriai spaudė Lietuvos gyventojus vykti į Vokietiją dirbti ir dėl to, neva, dalis lietuvių stojo į policijos batalionus, nes norėjo likti tėvynėje. Tačiau „pavyzdžiu“ pateikiamas, jog, atseit, „bataliono karys Juozas Grigonis kalbėjo, kad vokiečių okupacijos pradžioje tarp vietos gyventojų sklido kalbos, jog tie, kurie nenori tarnauti tarnauti savisaugos batalionuose, bus vežami į Vokietiją dirbti144“.               Po 144 išnaša dr. A. Bubnys pateikia ne bet kokį, o 1948 m., neva, „apklausos“ protokolą, kas labai abejotina, kad iš karto po karo NKVD-istai įtariamus buvus batalione ne tardytų, o „delikačiai“ klausinėtų? Nesitiki, kad jau tik karo pradžioje, kai karas yra visiems staigmena, o čia „galėjo sklisti kalbos ...“ dar ne bet kokios, o „jei kas nestos į batalioną, ...“?                Ar tai ne elementarus „apklausiamojo“ išsisukinėjimas nuo atsakomybės už buvimą batalione? Kodėl istorikai neįžiūri gynybinės tardomojo taktikos ir melo, kuriuo buvo siekiama sušvelninti bausmę? O pirmąją savaitę koks galėjo būti „darbo ieškojimas“, kai Birželio sukilimo metu pirmąją savaitę jauni vyrai ėjo į sukilėlių būrius, partizanų grupes, o vėliau į nacių formuojamus Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionus politinių motyvų kovoti prieš besitraukiančią Raudonąją armiją, siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę? Dėl pastarosios dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu šį motyvų straipsnį, kaip pridera, pradeda nuo Patriotiškumo skyrelio, gan, puikiai aprašius istorinę situaciją. Judviejų pateiktasis ypatingai išsiskiria A. Panemunės vls. kilęs ir Dvareliškių kaimo Garliavos vls. Birutės kaimo sukilėlis Aloyzas Juodis, tardytojams nebijojęs pasakyti, jog į batalioną jį pakvietė per radiją kvietimas: „...jei bus sukurta kariuomenė ir savisaugos batalionai, Lietuva bus savarankiška valstybė.“ Dar didesnę drąsą prieš NKVD-istus 1948-07-09  pademonstruoja Jonas Arlauskas, pasakęs, jog „Įstojau todėl, kad kovočiau prieš Sovietų Sąjungą, už nepriklausomą Lietuvą.“. Beje, Jonas Arlauskas yra vienas iš tų liudininkų, įrodančių, jog Juozas Krikštaponis Baltarusijoje būti negalėjo, nes pastarąjį kaip jo kuopos vadą J. Arlauskas Kaune rugpjūčio mėnesį mačiusį pavadino „Reikalu“, nors pastarasis tik rugpjūčio 28 d. ginklininku priimamas ir jo kariai negalėjo tada matyti. Šis faktas patvirtina tą aplinkybę, jog J. Krikštaponis ir N. Reikalas buvo panašūs ir juos abu painiojo, tik atvirkščiai S. Rukauskas ir M. Kačiulis, kur pastarasis prisipažino klydęs.                        Tai tokios, skuboto „tyrinėjimo“ pasekmės, nes minėtas motyvacijų skyrius; tik iš sovietinio saugumo dokumentų yra labai iškreiptas ir nepuošia minėtą knygą, nes toliau dr. A. Bubnys rašo, jog J. Grigoniui „okupacijos pradžioje ... niekur nepavyko įsidarbinti, o vokiečiai pradėjo gaudyti lietuvius darbams į Vokietiją145“.               O po 145 išnaša pateiktas jau 1980 m. tikrai apklausos protokolas, nes J. Grigonis buvo tada jau laisvas ir pati KGB tapo kultūringesnė-kompetentingesnė. Tačiau, čia aiškus naratyvas, sovietų propagandos įteiktas nuo pirmojo sovietinio lietuviško kinofilmo „Tiltas“; statyto Jonavoje, kuriame filmavosi ir šių eilučių autoriaus tėvas, turėjęs labai retą sportinį BMW kabrioletą ...                Koks gali būti „darbo ieškojimas“ pirmąją karo savaitę ir Birželio sukilimo metu, kai batalione atsidūrė knygoje nurodyti Juozai: Grigonis liepos 2 d., Žemaitis ir Steiblys liepos 4 d.?                Lietuvos gyventojų vežimai į Vokietiją buvo - juos nenuneigsi, - tik, aišku, ne pačioje „okupacijos pradžioje“. Negi dr. A. Bubys su A. Rukšėnu skaitytojus kvailais laiko, skirtingus laiko periodus EKLEKTIŠKAI suplakant laiko plotmėje?                Kadangi LGGRTC-e ignoruojamos mokyklinio lygio istorinės žinios, tai būtina priminti, jog važiavimui darbams į Vokietiją agitacija ir reklama prasidėjo tik vasaros pabaigoje - rudenį 1941 metų - buvo platinami plakatai, rašoma spaudoje apie puikias darbo sąlygas ir uždarbį vienodą su vokiečiais. Prievartinis gaudymas ir privalomas atrinkimas prasidėjo tik 1942 m. pavasarį; ypač nuo gegužės mėnesio, kai vokiečių generalinis komisaras ir lietuvių generalinis tarėjas Petras Kūbiliūnas pasirašė specialų gegužės 2 d. Nr. 4457 potvarkį dėl darbo prievolės. Pagal jį iš Panevėžio apskrities (pagal istoriką Donatą Pilkauską) į Vokietiją turėjo būti išvežti birželio 30 d. (1942m.) Savanorių srautui visiškai išsekus, naciai įvedė griežtas kvotas apskritims ir miestams. Intensyviausias laikotarpis  buvo 1942-1943 metais, kai priverstiniams darbams buvo išvežta apie 60-70 tūkstančių Lietuvos žmonių. Mobilizaciją organizavo vokiškieji darbo biurai „Arbeitsamt“, tačiau vokiečių nurodymu techninį darbą, kaip sąrašų sudarymą, gaudymą, pristatymą vykdė vietinė lietuvių savivalda, kaip apskričių viršininkai, valsčių viršaičiai ir lietuvių policija. Tačiau Lituanistika teigia, jog minėti: „nebuvo aktyvūs nacių darbo politikos įgyvendintojai.“                Taigi, pačioje okupacijos pradžioje - birželį-liepą jokių prievartinių vežimų darbams būti negalėjo, nes nacių kariuomenė dar tik judėjo į priekį, o užnugaryje vyko chaosas, žydų pogromai ir komunistų areštai. Darbo jėgos poreikis pačioje Vokietijoje masiškai išaugo tik po to, kai žlugo „žaibo karo“-Blitzkrieg planas prie Maskvos 1941 m. žiemą. Iki tol naciai net neplanavo masiškai vežti civilių iš Baltijos šalių. Tik verbavimai buvo ir jie prasidėjo tik tada, kai  vokiečių civilinė administracija - Ostlando reichskomisariato Lietuvos generalinė sritis oficialiai valdžią perėmė 1941 m. liepos  25 d. - rugpjūčio 1 d., pakeisdama karinę vadovybę ir nušalindama Lietuvos Laikinąją Vyriausybę.                     Okupacijos pradžioje Lietuvoje tikrai buvo savanorių važiuoti į Vokietiją, nes buvo ekonominė krizė ir nedarbas - sovietinė pramonė buvo sugriauta. Todėl tikri savanoriai tikėjosi užsidirbti - pabėgti nuo skurdo. Tačiau realybė tapo baisi - sunkus darbas, prastas maistas ir diskriminavimai. Vėliau prasidėjo ir bombardavimai, dėl ko savanorių srautai išseko, nors „Darbininkai iš Rytų“ (vok.: „Ostarbaiter“-iai) buvo populiarūs. Jų daugiausiai buvo atgabenta iš Vakarų Rusijos ir Rytų Ukrainos. Didžiausią dalį sudarė ukrainiečiai, tarp kurių buvo lenkų ir baltarusių. Prie namų ūkių šeimininkavimui labiausiai tiko ukrainietės. Iš rytų atvykusieji privalėjo antsiuvą „OST“ nešioti ir privalėjo turėti Darbo knygelę svetimšaliams. Iki karo pabaigos jų buvo 7 mln. 600 tūkstančių ir sudarė apie1/4 ekonominės ir gamybinės galios, kur didžioji dalis darbininkų buvo vergų padėtyje, prilygstančiuose karo belaisvių sąlygoms. Ne visų sąlygos pagerėjo, sugrįžus į Sovietų Sąjungą, kai už buvimą Vokietijoje buvo įtariai nuolat persekiojama.      Tačiau, ne šiaip sau J. Grigonis batalione atsiduria net liepos 2-ą dieną. Reikia tik 1982 m. vasaros Tarptautinių apklausų Vilniuje ne protokolus, o jų stenogramas paskaityti, ką nuslėpė sovietiniai prokurorai ir ko į protokolus neįtraukė. Bet, panašu, kad mūsų istorikams tai žinoti turbūt negalima? Kaip tik tenai yra ne tik M. Kačiulio dėl J. Krikštaponio prisipažinimas suklydus, jog buvo „ne Krikštaponis, bet Reikalas“, bet ir dėl Juozo Grigonio paaiškėjo, jog jis buvo ir komjaunuoliu ir dirbo sovietams tekintoju kariniame Aleksoto aerodrome. Taip, kad šias aplinkybes rašyti gal politiškai NKVD tardytojams buvo arba kenksminga, arba komunistiškai nusiteikusiam tardomajam sovietinis „į Vokietiją išvežimo“ naratyvas gal „saldesnis“ buvo? Tai to meto istorijos tragizmas ir paaiškina tikrąją „motyvaciją“ stoti į TDA: o   Mirtinas pavojus iš sukilėlių pusės: 1941 m. birželio pabaigoje, prasidėjus Birželio sukilimui ir traukiantis Raudonajai armijai, asmenys, aktyviai bendradarbiavę su sovietų valdžia (ypač komjaunuoliai, dirbę strateginiuose kariniuose objektuose, kaip Aleksoto aerodromas, ant kurio krito pirmosios Kaune bombos ir, kurias puikiai matė šių eilučių autoriaus senelis; ryte važiavęs iš Garliavos į Kauna namo, kurioje dirbo vaistininku), sukilėlių akyse buvo laikomi išdavikais. Už tai grėsė tiesioginis sušaudymas, arba linčo teismas. Geriausiu atveju J. Grigoniui grėsė patekti į nacių kalėjimą, kurie buvo pergrūsti nepilnamečiais komjaunuoliais, ir savo garsiojoje ataskaitoje Stekleris skundėsi „lietuviškuoju gaivalu“, jog jis turi įsisąmoninti, kad per prievartą įvaryti bolševikų jaunuoliai nėra pavojus. o   TDA batalionas kaip prieglobstis: Liepos 2 d. (praėjus vos savaitei nuo sukilimo pradžios) įstoti į naujai formuojamą Kauno komendantūros TGA batalioną tokiam žmogui buvo vienintelis būdas išgyventi. Apsivilkęs TDA kario uniformą ir gavęs ginklą, jis akimirksniu „pakeitė kailį“ ir tapo apsaugotas nuo vietinių sukilėlių represijų ir vėliau nuo vokiečių struktūrų represijų. Tai buvo ne ideologinė, o grynai egzistencinė motyvacija – išsigelbėti nuo keršto už darbą okupantams. Šitais šalia J. Grigonio liepos pradžioje atsidūrė ir Martynas Kačiulis, kuris vėliau tapo J. Grigonio draugu labai svarbiuose „liudijimuose“, ir, kuris irgi dirbo Karinėje bazėje, nes jį sovietai išlaisvino iš kalėjimo, kuriame jis sėdėjo net du kartus už kovą prieš A. Smetonos rėžimą. Todėl istorikui A. Rukšėnui privalu iš naujo perdaryti savo daktarinės disertacijos tekstą, gerokai papildant ir gerokai keičiant motyvacijų stojimui TDA vertinimus.              Dar svarbiau, kad tai MOKSLINIS AKLUMAS ir todėl „tyrėjai“, kurie aklai perrašinėja tokius NKVD-KGB suformuotus protokolus, daro milžinišką žalą, nes neskiria operatyvinio KGB spaudimo ir suklastotų parodymų nuo realios 1941 m. vasaros chronologijos.      Ši analizė aiškiai parodo, kaip politinė konjuktūra ir prastos techninės klaidos iškreipia istorinį vertinimą, kuris dar čia žemiau tęsiamas:                 Tačiau su minėtu J. Grigoniu taip viskas ir nesibaigia, kai ten ir toliau dr. A. Bubnys apie jį net pačią skandalingiausią nesąmonę parašė tokią:                 „Į TDA batalioną J. Grigonis buvo priimtas 1941 m. liepos 2 d. ir, nustačius jam jaunesniojo karininko lapsnį, paskirtas į 2-ąją kuopą eiti šaulio pareigų146.“                   Po išnašą146 pateikiamas Kauno TDA bataliono įsakymas Nr. 7 (1941-07-07), kuriame skandalingai įsakymas matosi parašytas net beveik savaitę po J. Grigonio priėmimo į batalioną ir parašytas atbuline data, kas yra grubus raštvedybos pažeidimas, kurį istorikai privalėjo matyti ir pastaboje įrašyti, jei padoriai tyrimas atliekamas ne „atbula ranka“. Todėl privalu toliau visą signatūrą parašyti tokią: „LCVA, f. R-1444, ap. 2, b. la, t. 1,1.“. Ši signatūra duota tam, kad specialistai galėtų patikrinti, ar tikrai galėjo būti parašyta tokia nesąmonė dar tada?                Stulbina tai, kad iš karinės logikos ir karybos organizavimo perspektyvos šioje situacijoje matyti kritinis prieštaravimas pareigybių ir laipsnių hierarchijoje, kuris profesionaliam kariškiui ar karo istorikui iš karto krenta į akis. Krenta į akis ir tiems, kurie kariuomenėje buvo ir buvo atsargoje karinėje įskaitoje. Pirmiausiai stulbina: 1.      Karininkas šaulio pareigose (Karinė anomalija) Tekste: „nustačius jam jaunesniojo karininko laipsnį, paskirtas į 2-ąją kuopą eiti šaulio pareigų“ ·         Kas stulbina: Karininkas (net jaunesnysis) karinėje struktūroje yra vadovaujantis personalas. Šaulys (eilinis karys) yra pati žemiausia grandis, vykdanti įsakymus. Paskirti karininką eiti šaulio pareigas reguliarioje ar net formuojamoje karinėje struktūroje yra VISIŠKA KARINĖ NESĄMONĖ. ·         Karinė logika: Karininkas turėjo būti skiriamas būrio vadu, kuopos vado pavaduotoju ar gauti kitas vadovaujančias pareigas. Jei truko kareivių, tam buvo pasitelkiami eiliniai ar puskarininkiai. Karininko „numetimas“ į šaulio pareigas rodo arba visišką struktūros absurdą, arba tai, kad įsakymo turinys prieštarauja kariuomenės valdymo principams. 2.      Įsakymo formulavimo nelogiškumas Kariniai įsakymai veikia griežta seka: laipsnis-pareigos-pavaldumas ·         Jei asmeniui „nustatomas“ (ar pripažįstamas) karininko laipsnis, jis automatiškai įgyja teises ir pareigas vadovauti. ·         Jeigu jis skiriamas į kuopą šauliu, jo karininko laipsnis tampa fikcija, nes kuopoje jis turėtų klausyti būrio vado (kuris gali būti žemesnio laipsnio). Tai griauna visą karinės subordinacijos (pavaldumo) principą, be kurio joks karinis dalinys negali funkcionuoti. 3.      Chronologinis chaosas („atbuline data”) ir mobilizacija Jei liepos 7 d. įsakymu asmuo įforminamas nuo liepos 2 d., o per tą laiką jis jau vykdė (ar nevykdė) funkcijas, kyla klausimas:  kas jis buvo tas 5 dienas teisiškai ir faktiškai? Karo sąlygomis įsakymai atbuline data kartais rašomi, siekiant sutvarkyti tiekimą (maisto, algų, ginklų davinius) atgaline data ·         Tačiau, jei karininkas 5 dienas buvo dalinyje be oficialaus status, o liepos 7 d. jį nusprendžiama įforminti atbuline data kaip šaulį, tai rodo, jog dokumentai buvo surašyti skubotai, galbūt mechaniškai pildant sąrašus ir nežinant karinės logikos, arba atspindi gilų vidinį dalinio organizacinį chaosą. ·         Būtent, šis karininko laipsnio ir eilinio šaulio pareigų nesuderinamumas iš karybos taško yra pati didžiausia anomalija, kurią istorikas, analizuodamas dokumentą, profesionaliai turėjo pastebėti ir pakomentuoti dar vieną esminį karybos absurdą, kurį mechaninis dokumentų skaitymas praleidžia, o patyręs kariškis iš kart pastebi. Ši nesąmonė slypi pačioje frazėje „nustačius jam jaunesniojo karininko laipsnį“. Iš karybos pusės yra didžiulė anomalija, nes: ·         Bataliono vadas negali „nustatyti: ar suteikti karininko laipsnio. Karininko laipsnis (net ir jaunesniojo karininko – leitenanto) yra valstybinis/politinis aktas. Bepriklausomoje Lietuvoje karininkų laipsnius suteikdavo tik Respublikos Prezidentas krašto apsaugos ministro teikimu. 1941 m. vasarą, net esant okupacijai ar Laikinajai vyriausybei, formuojamo TDA bataliono vadas (kuris pats tebuvo majoras ar kapitonas) neturėjo jokios teisinės ar kartinės galios savo įsakymu „nustatyti“, suteikti ar patvirtinti laipsnio asmeniui, jei šis neturėjo tai įrodančių tarpukario Lietuvos kariuomenės dokumentų. ·         Laipsnio „nustatymas“ iš lubų: Jei asmuo ateina į dalinį ir jam įsakymu „nustatomas“ laipsnis, tai reiškia, kad dalinio vadovybė tiesiog „íš akies“ar pagal žodinį pasakojimą priskyrė  asmeniui statusą Reguliarioje karyboje laipsnis yra patvirtinamas pagal karininkų atestacijos dokumentus, karinį bilietą arba oficialų vyriausiosios vadovybės (komendanto, gynybos ministro) įsakymą. Bataliono vidiniame įsakyme tokia formuluotė rodo teisinį ir karinį saviveiklumą. ·         Visą tai detaliai aprašyta, nes LGGRTC-e ir Istorijos institute šios karybos taisyklės ignoruojamos ir Instituto istorikas Mindaugas Pocius vienasmeniškai Juozui Krikštaponioui suteikė kapitono laipsnį savo Pažymos pabaigoje, kurią Centras platino  ir Centrui priklausančiame moksliniame žurnale klaidino skaitytojus. Suteikė, „pasiremdamas“ tik A. Impulevičiaus pasirašytu  Pakėlimo lapu, kuris pildomas tik kaip paraiška ir pildytas buvo, matomai, kaip skola, nes į batalioną J. Krikštaponis buvo priimtas, jam neteisėtai sužeminus laipsnį, dėl ko turėjo teisę pasitraukti iš bataliono. Tai įrodo du NKVD dokumentai, kad J. Krikštaponis buvo vyr. leitenantu, tikriausiai, sovietams sužeminus, dėl perėjimo į sovietinę laipsnių sistemą.? Tai hipotezė, kurią reikia tirti. ·         Iš grynosios karybos terminijos, doktrinos ir tarpukario Lietuvos tradicijų čia slepiasi pati didžiausia nesąmonė, kad pasaulyje ir Lietuvos kariuomenėje niekada neegzistavo „jaunesniojo karininko“ karinis laipsnis. Todėl ši formuluotė yra visiškas karybos absurdas: 4.      Tai ne laipsnis, o karininkų kategorija (grupė) Tarpukario Lietuvos kariuomenėje (kaip ir dabartinėje) karininkų laipsniai buvo griežtai individualūs: Jaunesnysis leitenantas, leitenantas, vyresnysis leitenantas, kapitonas. ·       Žodžių junginys „jaunesnieji karininkai“ buvo ir yra tik kategorija, jungianti kelis žemiausius karininkų laipsnius (nuo jaunesniojo leitenanto iki kapitono) ·       Įsakyme negalima asmeniui „nustatyti jaunesniojo karininko laipsnio“, lygiai taip pat, kaip negalima nustatyti „vyresniojo karininko laipsnio“, nes tokių „laipsnių“ ne tik nėra, o vyresniųjų karininkų grupė apima majorus, pulkininkus, pulkininkus leitenantus (sovietijoje buvo papulkininkai) ir pulkininkus. Įsakyme privalo būti įrašytas konkretus vienas laipsnis. 5.  Sovietinės karybos terminijos įtaka (Anachronizmas) Formuluotė :jaunesnysis karininkas“ kaip kvazi-laipsnis išduoda visišką raštvedybinį ir profesinį beraštiškumą 1941 m. kontekste. Labai tikėtina, kad įsakymo autoriai pasidavė neseniai praėjusios sovietinės okupacijos (1940-1941 m.) įtakai, kur egzistavo sąvoka „jaunesnysis vadovaujantis personalas“ (rus.: младший командный состав) Tačiau lietuvis karininkas, tarnavęs tarpukario kariuomenėje, savo tikrąjį laipsnį žinojo atmintinai. Jei įsakyme rašomas toks hibridas, tai reiškia:    ·       Dokumento pildytojas nežinojo kas yra laipsnis, ir sugalvojo neegzistuojantį terminą. ·       Tai rodo, kad J. Grigonis net nepateikė jokių kario statusą įrodančių dokumentų (karinio bilieto), o dalinio vadovybė tiesiog „iš akies“ priskyrė abstrakčiai karininkų kategorijai, nesuteikdama jokio realaus laipsnio. ·       Istorikas, nagrinėjantis tokį tekstą, turėjo iš kart suprasti, kad dokumente įvelta fikcija: asmeniui suteikiamas neegzistuojantis laipsnis („jaunesnysis karininkas“) ir jis paskiriamas į tam laipsniui prieštaraujančias eilinio kareivio pareigas („šaulys“). Tai dvigubas karybos dėsnių pažeidimas viename sakinyje.       Iš šios iš tikrųjų trigubos nesąmonės viename „įsakymo“ sakinyje matosi ne tik chaosas bataliono kūrime, bet aiškiai matosi ir besislepiančio nuo atpildo J. Grigonio veržimasis į dar neparengtą batalioną, kuris, gal, dar neturėjo kvalifikuoto raštvedžio ir gal buvo įsakyta bet kam apiforminti tą „įsakymo“ anachronizmą? Ką dar galima galvoti?                Tačiau privalu įspėti, kad skaitytojas neprarastų amo, toliau perskaitęs dar didesnę nesąmonę iš tos visos situacijos. Toliau nagrinėjant sovietinius saugumo dokumentus, paaiškėjo, jog J. Grigonis yra tik su pradiniu išsilavinimu ir nebuvo tarnavęs vadinamojoje „buržuazinėje“ kariuomenėje. Tai, ką, jis apsišaukėliu buvo ar čia kažkas dar rimčiau iš istorikų pusės?                Liūdna, kad net Dirbtinis Intelektas, kuriam JAV prezidentas D. Trampas JTO gen asamblėjoje pasiūlęs DI vadinti „Virš intelekto“ - tai tas žmogaus sukurtas mechanizmas irgi nemoka dar dr. A. Bubnio citatos apie J. Grigonį nei perskaityti ir nei įvertinti, kol jam nepasufleruosi. Tai tada, kaip eilinis skaitytojas gali įvertinti tokį absurdą parašytą, kai reikia labai mąstyti, ką perskaitai?                Todėl nieko nuostabaus, kai pamąstai, kokią čia nesąmonę surietė mokslo daktaras apie tą J. Grigonį, tai jau yra noras daryti kuo baisiausias išvadas, kaip „J. Grigonis - klasikinis "apsišaukėlis" su tikslu“. Tuoj kyla klausimas, kodėl jis apgaudinėjo - prisistatinėjo kaip, neva, „karininkas“? Negi taip jam „svilo padai“ nuo Birželio sukilėlių už darbą okupantų aviacijoje ir buvimą komjaunime, kad reikėjo apgaudinėti-apsimetinėti „karininku“? Negi jis galėjo užhipnotizuoti tą, kuris pildė anketą naujai stojančiojo į batalioną? Bet, gal, Karo mokyklą baigusiam užteko į akis tam „karininkui“ pažiūrėti ir paklausti ką nors elementaraus iš karybos? Gal todėl tą „karininką“ paskiria tik šauliu? Ir ar tokia nesąmonė gali būti kariuomenėje? Juk formuojamas karinis batalionas, o ne koks sukilėlių junginys.                Kaip „atsikąsta“ nuo minėtų „istorikų?“, čia jau pirmoje labai ilgoje temoje išaiškinta ir priežastis tik todėl, kad šių eilučių autorius prieš 5 metus nepatikrino jųdviejų cituojamo dokumento, - todėl tapo prarasti be reikalo tie 5 metai. Bet čia vėl bėgti į archyvą ir aiškintis, kodėl dėl J. Grigonio nesąmonės rašomos - lai jau vertina-tiria kvalifikacinės komisijos, nes ir taip aišku dėl labai prastos padėties ne tik Centre, bet ir Institute.                Pastaroji valstybinė įstaiga kaip tik „nusvilo“ labai nuo J. Grigonio draugo, irgi kolaboranto - komunisto-pogrindininko, sovietinės okupacinės valdžios išlaisvinto gal iš Raseinių politinių kalinių kalėjimo (jame du kartus sėdėjusiojo už kovą prieš A. Smetonos rėžimą) ir įdarbinto irgi į RA karinę bazę - tai Martyno Kačiulio, kuris taip pat batalione atsidūrė liepos pradžioje. Jis irgi buvo paverstas „karininku“ jau Istorijos instituto istoriko Mindaugo Pociaus, kuris irgi Centre dirbo. Galima „pasigrožėti“, kaip net eilinio laipsnio neturintį karį „karininku“ Istorijos institutas verčia čia žemiau:  54 pav.: iš LGGRTC naujos "pažymos" 6-to psl. (originale Instituto Pažymoje 7-tame psl.) ištrauka     Čia šioje 54 pav. nuotraukoje LGGRTC-as iš Istorijos instituto plagiatą atlieka ir desovietizacijos Komisijai kaip priedą prideda šią M. Pociaus „pažymą“, kuri buvo rašoma iš didžiosios raidės dėl pateiktų faktų, neigiančių J. Krikštaponio „Baltarusijoje“ buvimo. Tačiau Centrui nesugebėjus ištaisyti visų aiškiai matomų klaidų, o tik aklai nukopijavus su vieno puslapio pamažinimu - visą tai tik PLAGIATU turi būti vadinamas dokumentas, kuris Teisme buvo užginčytas kaip niekinis.                Bet ir čia matomame „priede prie algos“, M. Pociui nuslėpus nuo skaitytojų to priedo paskirtį - vedusio vyro priedą, skaitytojas gali susidaryti įspūdį, kaip „priedą už žudynėse“ vadovavimą. Tačiau M. Pociaus svarbiausioji manipuliacija yra ta, kad jo kitų pateiktų liudininkų parodymuose dėl žudynių Rudenske, - jie nurodo kitus vadus kuopai vadovavusius tada, o pats M. Kačiulis per jo pateiktos 1982-08-16 Tarptautinės apklausos popietiniame posėdyje paneigė savo priešpietinį parodymą, pabrėždamas, kad buvo ne Krištaponis, o Reikalas. Pastarąjį vadu nustatė ir KGB. Tik M. Pociui reikėjo pažvelgti į stenogramą to posėdžio, o ne vadovautis sovietinės prokuratūros trumpiniais cenzūruotais. O dėl „Martyno Kačiulio jaunojo karininko“, galinčio turėti net kapitono laipsnį - tai ir buvo tos Komisijos hipnotizavimo detalė, kaip „kompetentingiausio  liudininko“ „parodymai“.                Pirmiausiai,  kad, tai, neva, „spausdinimo klaida“, reikėtų tokį „pateisinimą“ atmesti, nes M. Kačiulis kaip „karininkas“ rodomas ne tik „pažymos“ dvejose vietose, bet ir moksliniame žurnale irgi dvejose vietose. Todėl reikėtų „grožėtis“, kaip tai atrodo rimtuose dokumentuose: 55 pav.: čia ištrauka iš Pažymos, skirtos Ukmergės mokslinei konferencijai, kur tos Pažymos PDF Adobe Reader valdymo pulte matosi skaičius 12, nurodantis 12-os puslapių apimties dokumentą, kurio failas pavadintas „pazyma apie j kriksta.pdf“, o mažame baltame langelyje skaičius 5 nurodo 5-tą puslapį dokumento (lygiai tą patį parašius ir LGGRTC naujos "pažymos" tik 4-tame psl.) , kuriuose M. Pocius falsifikuoja pagrindinio ir paties nepatikimiausio "liudininko" kompetencijos lygį. Ir tai buvo daroma Ukmergės konferencijos dalyvių, o vėliau ar ne minėtos Komisijos apgaudinėjimo tikslu? Juk, klastojamos istorines aplinkybes, kardinaliai pakeitus liudininko karinį laipsnį; net eilinio karinio laipsnio neturintį karį paverčiant  į „karininką“ ir dar ne bet kokį, o į "jaunesniojo" karininkų sąstato, pagal visus pasaulinius karinius standartus galinčiu būti net iki kapitono laipsnio!. Tai neregėto lygio falsifikacija Didvyrio biografijos SUKLASTOTAME-„kaltinime“, kai klausime dėl paminklinio akmens sprendėsi, tik vieno labiausiai eksploatuojamo ir nepatikimiausio  „liudininko“ svoryje, kuris, 1982-08-16 Tarptautinėje apklausoje paneigė savo suklydimą, - PATVIRTINO PAVARDĖS SUPAINIOJIMĄ .  Kad, suvokti kontekstą, kur įvyko istorinio įvykio falsifikacija, žemiau pateikiamas platesnis tekstas: 56 pav.: aukščiau pateiktos  nuotraukos platesnio konteksto vaizdas Istorijos instituto pasirašytoje Pažymoje, kurią reiktų rašyti iš didžiosios raidės, kurioje pateikti pagrindai, neigiantys J. Krikštaponio „Baltarusijoje“ buvimo tikimybę. Galima pasididinti.      Šiame „j. karininko M. Kačiulio“ 56 pav. kontekste dėl J. Krikštaponį mininčių „liudininkų“ - jie yra niekiniai, nes M. Pociaus nurodytas Stasys Rutkauskas klydo - painiojo panašių karininkų pavardes ir tai įrodė pats M. Pocius savo Pažymos 10-tame psl. kuriame S. Rutkauskas minėjo „Krikštaponį Borisove“, o Baltrus Simonavičius, Stanislovas Gervinas ir Martynas Kačiulis nurodė Nikodemą Reikalą žydų žudynėms vadovavusį ne tik Borisove, bet ir Slucko, Klecko bei Minsko getų kažkokių „kalinių“ žudynėse (net ir M. Pociui į getus suvaryti žydai kažkodėl yra „kaliniai“?), kas yra 3/1 J. Krikštaponio naudai, įrodantis faktas, jog S. Rutkauskui N. Reikalas atrodė kaip „J. Krikštaponis“, nes jie abu buvo panašūs - išskirtinai aukšti ir liekni..                  Kad J. Ūselis minėjo „J. Krikštaponį Minske“, tai jam būtina buvo savo kolegą minėti savo gyvybės gelbėjimo tikslu, kas jam nepavyko, nes jam 1962 m. teismo mirties nuosprendyje buvo paminėta, jog J. Ūselis, vadovaudamas 3-čiajai kuopai, žudynėse vadovavo ir 2-ajai kuopai. Jose tai 2-ajai kuopai vadovus liudininkai mini 7 karininkus; net iš kitų kuopų. Tai pagrindinis įrodymas, kad J. Krikštaponis ne kaip negalėjo ten būti.                 Dėl M. Pociaus paminėtų M. Kačiulio prieštaringų parodymų ir reikalavimo papildomus tyrimus atlikti - tuo ir yra svarbi ta Pažyma, į ką „buvo nusispjauta“ ir bandyta per „komisijos“ apgavystę atlikti valstybinį vandalizmą, Teismo sustabdytą.                Tuo  labiau - prieštaringų parodymų priežastis jau ištirta - tai J. Krikštaponio ir N. Reikalo panašumas, tarp kurių po 32-jų metų dėl silpstančios atminties M. Kačiulis susipainiojo; tik laikinai - iki minėto 1982-08-16 Tarptautinės apklausos popietinio posėdžio. Tik tiriant reikia visus dokumentus (ir stenogramas) skaityti, o ne išskirtinai tik  naudingus naratyvui, ar ...       O grįžtant prie M. Kačiulio „karininko“, tai ne karo specialistai, arba jau seniai buvę kariuomenėje, šią apgavystę labai lengvai gali priimti, nes, greitai skaitant, galima pamanyti apie „jaunąjį leitenantą“, kuriais, paprastai tampa tik karo mokyklas baigusieji. O istorijos ir karo specialistai šią apgavystę dar labiau priims, nes, jeigu M. Kačiulis kaip, neva, „jaunesnysis karininkas“ gali būti net „vyresnis pagal laipsnį“, nei J. Krikštaponis, tai tada dėl J. Krikštaponio asmenybės „tokio aukšto laipsnio karininkas“ „apsirikti negali“.                Aišku, protaujantis specialistas galėtų suabejoti, „ką žudynėse ten kaip liudininkas veikė tas „karininkas“?“. Bet, gal, „komisijoje“ abejoti buvo negalima, kai joje ir tos „klaidos“ autorius buvo? Tuo labiau, Teisme paaiškėjo, kad tos „komisijos“ nariai net nematė tos „pažymos“ - ji tik po nutarimo buvo paskelbta.      Svarbiausia, kad ir moksliniame žurnale, kaip matome čia dešinėje 57 pav. M. Pocius taip pat tame pačiame kontekste Martyną Kačiulį taip pat įvardiją „karininku“ ir dar ne bet kokiu, o jaunesniuoju, galinčiu laipsnį aukštesnį turėti nei J. Krikštaponis.                Tai ar ne tiesioginis skaitytojų apgaudinėjimas ir paties žurnalo  menkinimas, rašant bet kaip ir bilę ką? Ką veikia to žurnalo redaktoriai, praleisdami abejotiną „liudininko laipsnį“? Negi redaktoriams „nekrenta į akis“ tas Martynas Kačiulis pirmiau 16 psl. įvardintas kaip kuopos karys, o po trijų puslapių jis pavirstą į „jaunąjį karininką“? Kaip galima „nepastebėti“ kai ta pati pavardė ir tas pats vardas dar retokas?            Be to, visi istorikai, nors kažkiek susipažinę su J. Krikštaponio byla, privalėtų visus 22-„23“ karininkus atmintinai žinoti, nes karininkai pateikiami ATSKIRU SĄRAŠU   , išvykai į Minską , kurį M. Pocius ir kitą pusę karininkų sąrašo turėjo atsiversti.  Todėl tame garsiajame įsakyme Nr. 42  karininkų išvardinimo dalyse, nei LGGRTC sudarytame bataliono karininkų sąraše  tokio „Martyno Kačiulio“ nėra. 57 pav.: ištrauka iš „Genocidas ir Rezistencija.“ žurnalo 19 psl., kurio internetinis adresas nurodytas nuotraukos viršuje. Galima pasiryškinti-pasididinti šį vaizdą ir jojo vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/sasajos/zurnale-pocius-karininka-kaciuli-ir-prieda.jpg          Tai, ką, ar A. Rukšėnas, kuriam M. Pocius dėkojo už dokumentų kopijas ir už konsultacijas, negalėjo pamatyti, kad M. Kačiulis „karininku“ paverčiamas? Kodėl „nematė?“ ir tos „pažymos“ plagijavimo metu? Kodėl istorikai nepatikrino, iš kur toks „karininkas M. Kačiulis“ atsirado? Ar sunku buvo atsiversti to įsakymo Nr. 42  kopijas? Pavyzdžiui visus privalomus išvykti į Minską karius, tame karių sąraše, kuris turi archyvinio 161-to lapo numerį tarp 2-os kuopos karių 240-toje eilėje, kaip tik, yra Jaunasis karys, o ne „karininkas“:  58 pav.:  šią pabrauktą pavardę galima atrasti VISAME tos 2-os kuopos to 161 įsegimo lapo karių sąraše. kurios internetinis adresas žemiau.          Čia jau visiškai neaišku, kokiam reikia būti istorikui „...“ , kad NESKIRTI KARIŲ NUO KARININKŲ, kurių, pastarųjų tik 23-22 įsakymo Nr. 42 1-mo puslapio pabaigoje ir 2-o puslapio pradžioje  surašyti, o karių sąraše apie pusę tūkstančių ir tame tarp pusės tūkstančių sąraše istorikui prie 240 eilės numerio Kačiulio Martyno antroje laipsnio grafoje sutrumpinimas „J. kar.“ vaidenasi kaip „karininkas“. Taip vaidentis gali ne tik jokio supratimo neturinčio apie jokią kariuomenę ir niekad kariuomenėje netarnavusiam, bet, ir, aplamai, kareivių nuo karininkų žmogus turi būti neskiriančiu, nes tik 23-jų karininkų sąrašas yra atskiras, o 8-9 psl. (4-5 lapai) skirti tik kariams. Tai, kaip kariams skirtame lape gali „atsidurti karininkas“? Kiek šių eilučių autoriui teko dirbti su pradinių klasių mokiniais, neteko sutikti, kad mokiniai galėtų kario nuo karininko neatskirti. Apie karius ir karininkus berniukai jau ikimokyklinukai žino, nes jau žaidžia karus. Ši nuotrauka paimta iš labai raiškios viso 161 archyvinio įsegimo lapo nuotraukos; su kitais svarbesniais kariais raudonai pabrauktais, kurio vaizdo internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/lcva/2-kuopa-IMG_20211231_111229.jpg\       Grįžtant prie Martyno Kačiulio draugo Juozo Grigonio, kurio eilės numeris vykime į Minską  įsakyme Nr. 42yra 233 eilės numerio ir yra taip pat jaunasis karys, nes prie jo trumpinys „J. kar.“ Taigi, tarp M. Kačiulio ir tarp J. Grigono eilės sąrašo skirtumas yra tik 7 kas leidžia daryti prielaidą kad jis irgi į Minską galėjo važiuoti antruoju reisu, kaip ir M. Kačiulis.                O kad jiedu yra draugai - tai paskelbė M. Pocius savo Pažymos 7-tame psl. parašęs M. Kačiulio 1980 m. liepos 14 d. apklausoje „parodymą“: „Po kurio laiko, matyti, kas tai įsakė šaudyti suvarytus žvyrduobėse žmones, nes kuopos vadas leitenantas Krikštaponis (koks jo likimas nežinau), pradėjo varyti kareivius prie duobių šaudymui. Jis tada man ir kartu buvusiam mūsų būrio kareiviui Grigoniui (koks jo likimas nežinau) liepė eiti šaudyti pasmerktuosius. O kada mes pareiškėme, kad žmones šaudyti negalime, Krikštaponis liepė nuo duobių pasitraukti toliau, kad mūsų kas netyčia nenušautų“ ...                Tačiau galima daryti prielaidą, jog M. Pocius nematė jo nurodomo protokolo, nes jo pradžioje yra parašyta, kad M. Kačiulis išvyko į Minską po 5-ių dienų ir pagal aritmetiką spalių 10 d. Rudenske būti negalėjo. Tuo labiau, kitoje tos Pažymos pastraipoje M. Pocius mini M. Kačiulio 1982 m. rugpjūčio 16 d. apklausą, kurioje jis po pietų ne tik paneigė J. Krikštaponį, pabrėždamas, jog kuopai vadovavo N. Reikalas, bet ir padidino į Minską išvykos dienų skaičių iki 8-ių. Tuo labiau, toje Tarptautinėje apklausoje M. Kačiulis tame epizode  apie, neva, „nenorą šaudyti žmonių“, mini tik kažkokį jaunąjį karį, bet J. Grigonio asmenybės nemini, nes pastarasis Rudensko visai nemini, kaip jame nebuvęs. Todėl, greičiausiai, KGB tai uždraudė minėti, kad prieš JAV atstovus nesusikompromituoti? Iš to visko galima daryti prielaidą, kad „M. Kačiulis Rudenske“ „liudija“ kaip buvęs komunistas-pogrindininkas  ir kaip KGB spec.„liudytojas“ Jurgio Juodžio byloje, kuri, kaip ir subliuško per aiškias KGB manipuliacijas?        I Š V A D A  Juozo GRIGONIO „ j. karininko“ FENOMENNUI       Iš čia 58 pav.: pateikto karių sąrašo vieno lapo, vykti privalėjusių į Minską (ne visi išvyko), aiškiai matosi kariuomenės (karinės raštvedybos) standartai, kaip rašyti karių laipsnių trumpinius: „J. kar. “ - jaunasis karys, „Eil.“ - eilinis, „Grand.“ - grandinis, „J. psk.“ - jaunasis puskarininkis, „Psk.“ - puskarininkis.                Tame karių lape 233 eilė numerio Juozas Grigonis prieš pavardę turi „J. kar.“ trumpinio įrašą, reiškiantį kaip jaunojo kario laipsnio nustatymą, kaip dar netarnavusio Lietuvos kariuomenėje - nežinančio karybos elementarių nei žinių, nežinančio ir statuto ir dar nepriėmusio priesaikos.                Keista, kad neparengti kariai, kurių sąraše jaunųjų karių yra daug, buvo išsiųsti į komandiruotę Minskan. Tai akivaizdi vokiečių okupantų savivalė. Iš sovietinių tardymo-apklausų protokolų matosi, kad jaunųjų karių apmokymas galėjo būti tik Kaune ir tai ne aišku, nes kariai turėjo visokias užduotis, privalėjo sargybas nešti, ir galima manyti, kad nebuvo galimybių praeiti viso apmokymo kurso pagal tuometines programas? Kitaip prieš išvyką į Minską visiems jauniesiems kariams būtų suteikti eilinių laipsniai. Jei šito neįvyko, tai galėjo būti jau konflikto židiniu su karininko priesaiką priėmusiu sąžiningu karininku, kaip Juozu Krikštaponiu. Pagal jo artimųjų atsiminimą, jis buvo nusivylęs savisauga, kuri buvo susikompromitavusi. Nacių nusispjovimas į lietuviškus statutus, siunčiant į Minską net eilinio laipsnio neturinčius ir neapmokytus jaunuosius karius, kur turėjo vykti realūs mūšiai su RA likučiais ir komunistuojančiais partizanais, J. Krikštaponiui turėjo atrodyti, kaip nusikaltimas ir savo žmonių siuntimas į mirtį ar net moralinį supuvimą. Gal tai galėjo būti viena iš priežasčių, dėl kurio J. Krikštaponis ir galėjo pasitraukti prieš pat išvyką, dar pasiimdamas tris patikimiausius karius? Kur turėjo batalioną išsiųsti, artimieji nemini. Gal jie nežinojo?                O visa J. Grigonio „sąmokslo teorija“ čia aukščiau išdėstyta paliekama, nes kaip teorija reikalinga, kaip privalėjo istorikai mąstyti, kai susiduria su J. Grigonio „j. karininko“ fenomenu tekste, kurio tokio dokumente-įsakyme galėjo ir nebūti? Ar įsakymuose rašomi trumpiniai - tai viskas priklauso nuo jo turinio? Greičiausiai, kad tas trumpinys ir buvo parašytas, o kažkoks „istorikas“. nesupratęs, ką reiškia „J. kar.“ - J. Grigonį „pakrikštijo“ „karininku“? Tai didžiausia tikimybė, kad „istorikai“ neskiria kario nuo karininko, nes kariuomenės negali būti karininkai „neskiriantys kario nuo karininko“ - jie gali būti tik tarp „istorikų“, kurie ...?                Panašu, kad susiduriama su VISUOTINIU KARINĖS SISTEMOS NEIŠMANYMU abiejose valstybinėse istorinio tyrinėjimo įstaigose.                 Karinių laipsnių standartai ir jų trumpiniai raštvedyboje formavosi iki 1930-tųjų metų. Karininkų trumpiniai turėjo aiškias nekintamas raides, kaip „J. ltn.“ - jaunesnysis leitenantas, „Ltn.“  - leitenantas, „Vyr. ltn.“ - vyresnysis leitenantas, „Kpt.“ - kapitonas, „Maj.“ - majoras. Sutrumpinimo „J. kar.“ karininkui žymėti neegzistavo, nes pati sąvoka „jaunesnysis karininkas“ buvo tik teorinė grupė, o ne konkretus laipsnis, ką mūsų dvi valstybinės istorinio tyrinėjimo įstaigos net nežino, įveldamos savo dokumentuose tokias klaikias klaidas.                 Šiuo metu  karinė raštvedyba modernizavosi - atsisakyta senųjų archajiškų statusų, kaip „jaunesnysis karys“ ar „jaunesnysis puskarininkis“, šiuo metu atsirado jaunesnysis eilinis, eilinis, vyresnysis eilinis, puskarininkius pakeitė seržantų laipsniai, atsisakyta ir jaunesniojo leitenanto laipsnio, - baigęs karo mokyklą iš karto gauna leitenanto laipsnį.                O grįžtant prie J. Grigoniui, neva, ... „laipsnio nustatymo“, - kartojama - LAIPSNIAI tik SUTEIKIAMI, o ne „nustatomi“, o J. Grigoniui buvo NUSTATYTAS tik STATUSAS kaip Jaunojo kario, nes tai nėra laipsnis - „jaunasis karys“ niekad ir nebuvo kaip laipsnis, nes tai buvo pradinė kario kategorija (statusas).  Žodis „nustatyti“ J. Grigonio atveju reiškė elementarų faktinės padėties konstatavimą: „Dokumentų (karinio bilieto) nėra, reiškiasi - jaunasis karys (naujokas)“.                Tik ne aišku, kaip dr. Arūnas Bubnys taip „susiprotėjo“ tokią nesąmonę apie J. Grigonį parašyti? Žinoma, kad jis, būdamas LGGRTC-o Tyrimų departamento direktoriumi kaip tik panašioje motyvacijų temos sityje buvo Alfredo Rukšėno daktaro disertacijos Oponentu-Recenzentu, kur Disertacijos tema buvo „Kauno tautinio darbo apsaugos 2-ojo pagalbinės policijos tarnybos batalionų karių kolektyvinė biografija“, kuri 2013-10-18 buvo apginta jungtinėje Lietuvos istorijos instituto ir Klaipėdos universiteto doktorantūroje. Įdomu yra tai, kad prieš oficialų gynimą A. Rukšėnas 2012m. žurnale GENOCIDAS IR REZISTENCIJA Nr. 2(32) paskelbė straipsnį „Lietuvos gyventojų stojimo į Kauno savisaugos batalionus 1941  m. vasarą ir rudenį motyvai“.                Jau, vien pavadinimai kelia įtarimą, nes bandoma sovietiniu kolektyviniu metodu „prikergti“ stojimo motyvus net „visiems Lietuvos gyventojams“, kas yra labai ydinga ir labai kertasi su elementariausiais moksliniais holistiniais principais. Dar keisčiau skamba „kolektyvinė biografija“, kas išvis yra nepriimtina stalinistiškai viską plakti į kolektyvus - tai eklektika pačia blogiausiąja prasme jau vien pavadinime.                Todėl privalu palyginti recenzento-oponento ir doktoranto-disertanto rašinius J. Grigonio temoje, žinant, kad dr. A. Bubnys knygą apie batalionus išleido 2017 m. Tai negi recenzentas nuo disertanto aklai nurašė ir kiek nurašė? Lyginame: 59 psl.: ištrauka iš dr. A. Bubnio knygos motyvacijų skyrelyje.      Tik dabar palyginus čia aukščiau 59 psl. mokytojo nusirašymo nuo mokinio čia dešinėje 60 pav. faktą, dar labiau šokiruoja nauja, dar nepastebėta aplinkybė, jog Juozas Grigonis abiejų „rašytojų“ buvo pirmiau pateiktas kaip karys, o jau trečiame sakinyje tapo „karininku“, o laiko plotmėje, priimtas karininku ir vėliau pažemintas iki kario, kas irgi tokio absurdo būti negali.                Tai, keičiasi aplinkybės, kurios rodo, kad abu dar nuo ko nukopijavo ir net neskaitė, ką nukopijavo, arba jiems abiems vienodai rodo, kad kas yra karys ir karininkas? Ar tai ne simptomas, kad jiedu gali neskirti kario nuo karininko?               O istoriniu atžvilgiu A. Rukšėnas, lyg ir labiau už dr. A. Bubnį nutuokia dėl į Vokietiją darbams išvežimo, nes jis minėto straipsnio skyrelyje, „Priverstiniai darbininkai“(23-čiame psl., dešinėje 60 pav už nuotraukos ribų) parašė:                „... 1941 m. liepos pradžioje į Kauną atvyko mjr. Linkes vadovaujama Ekonominiam rytų štabui pavaldi ūkio komanda, kuri ir ėmė rūpintis darbo jėga Liepos 15 d. dienraštyje „Į laisvę“ pasirodė skelbimas „Lietuviai! Darbas ir duona“ Jame buvo sakoma, kad vokiečių kariuomenė suteikia lietuviams dirbti Rytų Prūsijoje, kur lietuviai darbo atlyginimo atžvilgiu bus lygūs vokiečių darbininkams. Dirbti ir kreiptis į verbavimo punktus buvo kviečiami sveiki nevedę lietuviai bedarbiai. 1941 m. liepos ir rugpjūčio mėn. iš Lietuvos į Rytų Prūsiją dirbti išvyko apie 12 tūkstančių darbininkų163.“                Toliau teksto tęsinys 60 pav. nuotraukoje. Išnašoje nuoroda163 minimas žymaus sovietinio propagandisto Kazimiero Rukšėno veikalas Į vergovę 1966 m. (gal A. Rukšėno  artimasis ar giminaitis?) bei A. Gražiūno, A. Bubnio Vokiečių okupuota Lietuva.                Palyginus A. Rukšėno šią ilgą citatą apie 1941 m. vasaros pabaigoje lietuvius,  išvykusius savanoriškai  į Rytų Prūsiją ir palyginus dr. A. Bubnio pirmąjį sakinį 59 psl nuotraukos viršuje, iškyla klausimas: 60 pav.: ištrauka iš aptariamo tekste A.Rukšėno straipsnio, kurio galima atsiversti su kitu stulpeliu platesnį vaizdą, kuriame matysis ir internetinis adresas to straipsnio.                -Ką bendro turi 1942 m. prasidėjęs spaudimas vykti į Vokietiją su J. Grigonio įstojimu į batalioną pačią pirmą savaitę, prasidėjus Birželio sukilimui?                Panašus klausimas ir A. Rukšėnui, čia 60 pav nuo savanoriškumo rodyto okupacijos pradžioje, staiga kitas sakinys apie daromą spaudimą gyventojams, net nenurodžius tos spaudimo pradžios laikotarpio, kai prie Maskvos vokiečiai įstrigo. Kaip derinasi majoro E. Linkės atvykimas į Lietuvą gražiai agituoti gyventojus tada, kai jau J. Grigonis buvo batalione? Nuo kada Lietuvos gyventojai pasijuto nesaugūs? Ar ne nuo tada, kai batalionas Baltarusijoje jau seniai atlikinėjo karinius nusikaltimus; jau gerokai įrudenėjus? Ar ne panašu, kad A. Rukšėnas neskaitė, ką pradžioje parašė, ir per laiko eklektiką suplakė 1941 m. birželio pabaigos esamąjį laiką su būsimuoju 1942-ųjų pradžia?   Šios temos potemė - EKLEKTIKOS TĘSINYS      Grįžtant prie šios temos pradžios Minske, ir pridėjus J. Grigonio - M. Kačiulio pavertimo „į j. karininkus“ akivaizdžiai šokiruojančią priežastį pamatėme. Jeigu jau  dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu mato J. Grigonį kariu, o po trijų sakinių jis pavirstą į „karininką“ ir to nemato, nes jiems nėra aišku, kas jis toks. Gal jiems karininkas atrodo karys, pasinėręs į karinę sritį? Galima priimti prielaidą, jog kario nuo karininko Lietuvoje galėjo neskirti  caro ir sovietinėje kariuomenėje tarnavę, kurie karininkus „oficieriais“ vadindavo. Filologiškai KARYS gali atrodyti kaip bendrinis žodis, apimantis bet kurį ginkluotojų pajėgų narį nuo eilinio iki generolo. Tačiau, jei tekste pavadinamas karininku, tai tokie kaip dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu galvoja, gal, kad tai tiesiog vaizdingesnis sinonimas, kaip „kariškis“. Galima supainioti tokius rusiškus, kaip „vojienyj“ (kariškis) ar „služaščij“ (tarnautojas). Tuo labiau, kad lietuvių kalboje „karininkas“, kaip palyginti naujas neologizmas, aktyviai pradėtas naudoti tik XX-to amž. pradžioje. Net ir rusai XVIII Petro I-ojo reformomis pasiskolino vokišką Offizier, o vokiečiai savo ruoštu iš prancūzų officier, kuris iš lotynų kalbos officiarius, kaip žmogus, einantis oficialias pareigas, tarnautojas. Lietuvių kalboje per lenkų kalbą oficer, tas terminas įsigalėjo ir lietuvių šnekėjime.  Bet kai „istorikai“ yra įvaldę tokią „šnektą“, neturėdami jokių karybos pagrindų, tai jau visai ne juokinga.                Tačiau grįžtant prie Minsko situacijos klystkelių, ar ne panašu jog  LGGRTC-e ir Istorijos institute  skatinama NESKIRTI KARIO NUO CIVILIO IR MIESTO NUO UŽMIESČIO, Minsko civilių belaisvių stovykloje sušaudymus lyginant su Karo belaisvių stovykloje, kurioje, aplamai neturėjo būti komunistų? Miško stovykloje komunistų neturėjo būti,  nes joje  buvo komjaunuoliško amžiaus tik kariai, kurie liepos mėn. viduryje Filtracijos stovykloje buvo išfiltruoti, sušaudžius komunistus ir jų "politruk"-us.                       .                 Iš kur gali vėl atsirasti toks didelis kiekis komunistų, kai Miško stovykla buvo ne karininkų, o kareivių stovykla? Negi ne aišku, kad į Civilių stovyklas buvo renkami ne bet kokie, o gal valstybiniai-partiniai darbuotojai ir partiniai aktyvistai? Tai, būtent, Civilių stovyklose suprantamas didelis komunistų skaičius, prie kurių galėjo būti ir visai neturintys jokių dokumentų, kuriuos irgi naciai kaltino buvus komunistais, norinčiais nuslėpti komunistinę veiką.                Tačiau, kad kariuomenėje būtų vien komunistai -  tai nesuvokiama.                      Ypač nesuvokiama tiems, kas kariuomenėje sovietinėje buvo tarnavę, kurioje tik komjaunuoliški susirikimai vykdavo, o partiniai susirinkimai tik karininkų ir virštarnybinių vykdavo. Aišku, tarp kareivių pasitaikydavo kandidatai į partiją, bet jie būdavo tik tarp trečius metus tarnaujančių ir tai būdavo tik vienetai.                Taip, kad, jeigu istorikai nėra tarnavę kariuomenėje, – taip dažnai ir būna, nes jei po vidurinės mokyklos sovietmetyje į universitetą ar į aukštąją mokyklą įstoji ir dar jeigu karinės katedros užsiėmimus praleidi, tai tada istorikus nemačiusius kariuomenės, galima tik užjausti. Bet, ar galima prie karinių bylų prileidinėti istorikus, kurie neturi supratimo apie kariuomenę ir dar kario nuo karininko neskiria, kaip minėti trys istorikai? Žemiau bus pateikti jųjų akibrokštai. Užtenka jau si M. Kačiulio ir J. Grigonio „karininkų“ bei civilių su karo belaisvių stovyklų „bendrumų nustatymais“ rimtuose istoriniuose darbuose,  darant išvadą, kad taip pat KARIO NUO CIVILIO NESKIRIA IR A. RUKŠĖNAS, apie kurį ten pat A. Bubnys rašo taip:  A. Rukšėno nuomone, 1941 m. spalio 16 d. lietuvių bataliono 1-osios ir 2-osios kuopų kariai sušaudė 625 352-osios karo belaisvių stovyklos kalinius303. Vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono operatyvinio pranešimo duomenimis, 1941 m. spalio 18 d. viena apsaugos dalių kuopa sunaikino 1 150 komunistų, kalintų Minsko civilių belaisvių stovykloje304. Kaip rodo vokiečių bataliono operatyvinio pranešimo duomenys ir 2(12)-ojo bataliono karių parodymai, 1941 m. spalio 16 ir 18 d. lietuvių bataliono kariai sunaikino apie 1 775 stovyklos kalinius.                                    .             Kaip matome, jau gaunasi visiškas cinizmas, kai vokiškąjį operatyvinį pranešimą apie miesto CIVILIŲ belaisvių stovykloje sunaikintus dar „1 150 komunistų“, ir A. Rukšėnas ar ne savo oponento-recenzento mokslinėje disertacijoje bei darbe savo vadovo A,. Bubnio poveikiu prideda tuos prieš dvi dienas sušaudytus 625 civilius komunistus ir jau gauna aritmetiškai tikslų "1775 sušaudytųjų“ kalinių skaičių.                                        .               Kokių kalinių – civilių, ar karo belaisvių, -  neaišku? Kažkaip praleido įvardinimą, kad mažai besigaudąs skaitytojas nepastebėtų eklektikos blogąja prasme, dar įmaišius kažkokius „kalinius“. Ar tame operatyviniame pranešime tie įvardinti sušaudyti komunistai buvo įvardinti, kad jie „kaliniais“ buvo, ar čia A. Rukšėno fantazija? (Klausimas, nes teisiškai kaliniais vadinami nuteistieji už nusikaltimus. Tai ar į getą uždarytieji, „ar buvo nuteisti už kažką“?) Jei naciai  ir vadintų karo belaisvius „kaliniais“, tai būtų didelis tarptautinių normų pamynimas, ką jau apie tai praeitoje temoje buvo rašyta.                Bet toliau 73-čiame psl. kitoje pastraipoje A. Bubnys rašo tik apie karo belaisvių egzekucijas ir pats skyrelio pavadinimu „352-oji karo belaisvių stovykla.“ rodo, jog visas skyrelis yra tik Karo belaisviams ir jų stovyklos padaliniams skirtas. Todėl civilių aukų pateikimas ir aritmetika atlikta aiškiai su tikslu civilių aukas pervesti prie „karo belaisvių“ statistikos. Tik įdomu, koks čia politinis užsakymas?                 Įsitikinimui, būtina paimti garsiąją B. Baranausko, E. Rozausko ir Kazimero Rukšėno knygą „Masinės žudynės ...“ Josios 308-309 psl. pateikiami dokumentai atvykimui į  Baltarusiją,  o šiek tiek  raiškesniame  atskirai tik 309 psl. pateiktas  Vyriausiojo tvarkos policijos generolo  majoro ir SS brigadfiurerio  Jedicke-s  OPERATYVINIS PRANEŠIMAS, datuotas 1941 spalio 21 d Minske, pateikdamas apie ypatingos užduoties vykdymą Minske, tame puslapyje pateikdamas bendrąją padėtį.  Toliau  310-311 psl. matome pateiktą karinę struktūrą ir pranešimai apie veiklą, kaip 1941 spalio 14 d. „išvalė“ Smolevičių vietovę, likvidavus 1300 žmonių, toliau spalio 15 d. gražinta rimtis apie Lagoiską, išvardinant vietoves su žemėlapiais ir pakarimo egzekucija. Toliau  to 312 psl. sunkokai nuotraukoje įžiūrimoje antroje pastraipoje rašoma taip:     „Dvi lietuvių apsaugos dalių kuopos, vadovaujamos nuovados karininko buvo pasiųstos ištuštinti civilinių belaisvių stovyklą Minske ir likvidavo 625 komunistus “  Ši 312 psl. antroji pastraipa atrodo taip: 61 pav.: iš NKVD-istų ir žymaus docento kazimero Rukšėno garsiosios  knygos 312 psl. antrosios pastraipos pirmoji citata.  Šią citatą galima pamatyti visame 312-tame puslapyje.      Čia  62 pav. nuotraukoje CIVILINIŲ belaisvių stovykla viena didžiausių buvo  Plačiojoje (Широкая prie sovietų ir dabar Куйбишево) gatvėje. , kurioje 1941 m. rugpjūčio 14-15 dienomis  lankėsi  SS reichsfiureris Heinrichas Himleris, - tada buvo dar karo belaisvių stovykla kartu su civiliais. Tačiau, dar kai buvo šilta, karo belaisviai buvo išvesti į gretimas jiems skirtas stovyklas  ir Plačiojoje gatvėje reorganizuotas į SD darbo koncentracijos stovyklą, skirtą civiliams įkaitams ir Minsko geto žydams. O du masiniai sušaudymai (625 ir 1150 aukų) buvo aprašyta Baltarusijos istoriko Emanuelio Jofės įrodyta, kad po „komunistų“ sąvoka naciai paslėpė atrinktus žydų vyrus bei sovietinius aktyvistus. Šie du sušaudymai yra įtraukti į oficialiąją fundamentaliąją Baltarusijos archyvų ir istorijos instituto išleistą kroniką „Памяць. Мiнцк“ bei dokumentų  rinkinį „Трагедия Минского гетто“ 62 pav.:  vokiškas 1930-tųjų planas, kuriame raudonu skrituliu su skaičiumi 55 nurodytos Šiaurinės kareivinės - tai Plačiojoje gatvėje Koncentracijos žinomiausia stovykla. Apačioje žinomas Operos teatras įmantrios pusapvalės formos. Galima VIS PLANĄ atsidaryti. 63 pav.: Liuftwafes avio nuotrauka 1944-05-28 Koncentracijos stovyklos Plačiojoje gatvėje vaizdas. Galima atsidaryti viso Minsko nuotrauką; fotografuotą  vokiečių mėnesį prieš Minsko praradimą. Nuo stovyklos į šiaurę buvusios Komarovkos pelkės plotai.      Tai, panašu, istorikams A. Bubniui, A. Rukšėnui ir net Mindaugui Pociui  nebe aišku, jog tai CIVILINIŲ belaisvių stovykla buvo minima? Negi šio žodžio negalima perskaityti aiškiai parašyto ir knygoje? Juolab, toje knygoje, aplamai, atrodo, apie egzekucijas karo belaisvių net nerašo? Bet, vis tiek M. Pocius pamini tą knygą, greičiausiai, jos net neskaitęs? Ir M. Pocius S. Erštikaitį vadina sovietiškai „Arštikaičiu“ ir tai yra aiškus įrodymas, kad M. Pocius nė nematė šio liudininko parodymų, nes jis pirmiau tardytojams paaiškina, kokia jo iš tikrųjų turėtų būti pavardė. Nors M. Pocius taip pat nurodo, jog S. Erštikaitis mini stovyklą, atseit, „už Minsko“, bet liudininkas nenurodo daugiau jos charakteringų detalių ir todėl tas „už Minsko“ gali būti laisvai ir PRIE Minsko, nes, jei automašina atvežė į stovyklą, tai išlipus iš uždaro sunkvežimio, gali atrodyti, jog tai, neva, „už Minsko“, nors miesto karo belaisvių stovyklos buvo prie pat Minsko, ir ne pėsčiom atėjus gali atrodyti iškreiptai.                Na, o varymas į žudymo vietą 500 m. kaip A. Bubnys minėjo, ir dabar čia žemiau 64 pav. M. Pocius mini, aiškiai, aklai nurašęs, net negali kritiškai pamąstyti. Įdomu, kas tai draudžia? Mat, jei tik pusę kilometro, tai jeigu tos žudynės būtų buvusios „Miško stovykloje“, kaip visi trys istorikai įsivaizduoja, tai tada kur kaulai sušaudytų, jei ten jų niekas dar nerado? Juk ten miestas, ir jie ekskavatoriais būtų išversti, kasant pamatus ir tarp namų komunikacijas tiesiant.  Taip, kad galima net „pasigrožėti“, kaip savo Pažymoje iš Istorijos instituto istorikas rašo taip: 64pav.: M. Pociaus pažymos pirmoji „grožybė“. Galima pasididinti.         Taigi, kaip matome,  savo knygoje garsūs 1941 m.  masinių žudynių organizatoriai (Raudonojo teroro vykdytojai, kurie turėtų būt atsakingi nuo Rainių iki Červenės žudynių iniciatoriais) Šiaulių NKVD viršininkas Boleslovas Baranauskas ir žymus tardytojas Eusiejus Rozauskas  kaip autoriai knygos „Masinės žudynės Lietuvoje“, kiek teko ją vartyti, tai joje šių eilučių autorius matė tik žudymų ataskaitas iš vokiečių kalbos verstas. Todėl labai peikti tą knygą, kaip dokumentų rinkinį, nesinorėtų, nors, aišku, galima dokumentus ir tendencingai teikti.      Taigi, kaip  matome, tos Pažymos 8 psl. pabaigoje ir 9 psl. pradžioje MINIMOS DVI SKIRTINGOS STOVYKLOS - civilių ir karo belaisvių, o taip pat esančios Minske ir už Minsko, toje Pažymoje nepaminėtoje Maciukovščinoje, esančioje apie 6 km į vakarus nuo Minsko, šalia kurios buvo garsi „karo belaisvių „Miško stovykla“, kaip didžiausias  minėto Štalag-352 padalinys.                        .                 Bet VĖL ŠOKIRUOJA, kad ir, M. Pocius čia žemiau 65 pav. mini lygiai taip pat, kaip A. Bubnys, tuos pačius  „1150 komunistus“; Vokiečių 11-tojo rezervinės policijos bataliono operatyvinio pranešimo duomenis, jog 1941-10-18 viena apsaugos dalių kuopa sunaikino tuos minimus-eskaluojamus „1150 komunistų“ – Minsko civilių belaisvių stovyklos kalinių.                            .                Čia jau ir atsiskleidžia manipuliacijos esmė, jog M. Pocius savo Pažymoje, norėdamas įtikinti „J. Krikštaponį nusikaltėliu“, pradėjo smulkiai pasakoti, kaip Martynas Kačiulis važiavo sunkvežimiais irgi, atseit, „už Minsko į sovietų karo belaisvių stovyklą.“ Taip, šių eilučių autoriui, gerai žinančiam Minsko geografiją (teko net su dviračiu ekspedicijoje po Minską važinėti), nebeaišku kokią jis mini stovyklą – ar Miško, ar Miesto, esančią Minsko priemiestyje?                      .                  Taigi, čia žemiau 65 pav.  „pasigrožėkime“, kaip vokiečių 11-tojo bataliono ... operatyvine ataskaita LII(Lii) Pažymoje sumanipuliuojama: 65 pav.: M. Pociaus dar didesnė "grožybė", skirtingas paminėtas stovyklas, tapatinant į tą pačią, rašant "atitinka". Galima pasididinti.      Čia, jau žinant, kad J. Kačiulis JAV atstovui Nilui Šerui paneigė „Rudenske J. Krikštaponį“, tai čia tas M. Pociaus „įrodinėjimas“ yra jau kaip SUBLIUŠKĘS BALIONAS, bet čia, prie M. Kačiulio „parodymų“ (jie kabutėse, nes KGB manipuliacija per patikimą komunistą-pogrindininką M. Kačiulį bus žemiau parodyta.) Tačiau čia 65 pav.. „akis duria“, rašant „Minsko civilių belaisvių kalinių ... duomenys iš dalies ATITINKA M. Kačiulio parodymams“ apie Karo belaisvių naikinimo skaičių.                 Pirmiausiai, istorikų doktorantūroje yra didelės teisinių pagrindų spragos, jei drįstama karo belaisvius „kaliniais“ vadinti, nes aukštąjį ir kolegijų išsilavinimą turintys privalėtų gaudytis, bent, elementariausiuose teisiniuose pagrinduose.                               .               Todėl kyla, klausimas – kas M. Pociui uždraudė matyti ir mąstyti, ką jis rašo, ir lygiai taip pat, kaip A. Bubnys, ir A. Rukšėnas „eklektikauja“,  ir M. Pociui nematyti, kad civiliai belaisviai, ir karo belaisviai – tai visai skirtingų žmonių grupės? Koks gali dar „iš dalies“ būti „atitikimas“ skirtingų žmonių grupių? (Čia kaip, „iš dalies nėščia“?)                                            .                Dar baisiau, kai čia 65 pav. pat M. Pocius jau nurašęs M. Kačiulio „parodymus“, VĖL PAKARTOJA KARO BELAISVIŲ ATITIKIMĄ SU CIVILIAIS BELAISVIAIS ir jau išima „iš dalies“. Gal norima skaitytojus įtikinti, kad ataskaitose „vokiečiai visiškai kvaili, neskiriantys civilių nuo karo stovyklų“?                Toks faktų suplakimas perauga į intelektualinį nesąžiningumą, arba metodologinį chaosą ir moksle, istorijoje bei filosofijoje toks reiškinys dažnai vadinamas nekritine eklektika, arba sinkretizmu. Tai situacija, kai iš skirtingų kontekstų mechaniškai išplėšiami elementai ir sujungiami, ieškant dirbtinio „bendrumo“, visiškai ignoruojant esminius, kokybinius tų dalykų skirtumus.                Tai jau yra PAVOJINGOJI EKLEKTIKOS PUSĖ tarp:               A. tarp civilių internavimo ir karo belaisvių stovyklos: Bandymas ieškoti „bendrumo“ tarp jų vien todėl, kad abi yra „stovyklos“  su spygliuotomis tvoromis ir apsauga, yra istorinis ir teisinis klastojimas. Civilių koncentracijos ar internavimo stovyklos dažniausiai buvo skirtos masiniam persekiojimui, naikinimui ar izoliavimui etniniais/politiniais pagrindais (dažnai pažeidžiant bet kokias teises). Karo belaisvių stovyklos (bent jau teoriškai) reglamentuoja Ženevos konvencija. Suplakus šiuos du reiškinius į vieną „bendrą stovyklų fenomeną“, ištrinama agresoriaus ir aukos riba.                B. tarp miesto stovyklos ir užmiesčio stovyklos: tai labiau buitinis, bet vis tiek ydingas eklektikos pavyzdys. Jei analitikas ar edukatorius bando jas vertinti pagal tą patį kurpalį, ignoruojama pati esmė, nes Miesto stovyklos turėjo daugiausiai pritaikomuosius tikslus išnaudoti pigią darbo jėgą įvairiausiose pramonės įmonėse, o užmiesčio stovyklos labiau masinio kalinimo-naikinimo tikslus turėjo kaip Miško stovykla ar Trostenece ...               Ir tokia EKLEKTIKA YRA ŽALINGA, nes:               a.) Esmės praradimas: kai viskas tampa „tuo pačiu“, prarandamas matyti gebėjimas matyti niuansus. Jei viskas yra „stovykla“, tai vaikų vasaros stovykla ir GULAG-as tampa tos pačios sąvokos dalimi, o tai yra absurdiška.                b.) Manipuliacija ir propaganda: Politinėje erdvėje tokia eklektika naudojama sąmoningai. Pavyzdžiui, agresoriai dažnai bando lyginti savo vykdomus nusikaltimus su kitų šalių klaidomis, sakydami: „Žiūrėkite, čia tas pats, čia bendra praktika“, taip plaudami savo atsakomybę.                c.) Paviršutiniškumas: Pažvelgiama tik į išorinę formą (abu objektai turi bendrą pavadinimą ar struktūrą), bet visiškai ignoruojamas turinys, priežastys ir pasekmės.                Meno ar interjero dizaino eklektika dažniausiai žavi, nes ten derinama estetika. Tačiau istorijoje, politikoje ir moksle eklektika yra klaidinanti ir pavojinga, nes ji sukuria melagingą bendrumo iliuziją, ten, kur iš tiesų egzistuoja nesuderinamos priešpriešos.        Kažkod 1948ėl M. Pocius nerodo 1980 m. čia žemiau 66 pav matomo M. Kačiulio teiginio, apie, neva, „sušaudomus politrukus“, kai tokie jau buvo sušaudyti liepos mėn. viduryje Filtracijos stovykloje. M. Kačiulis apie tuos „politruk“-us būtų teisus, jeigu tai būtų Miesto stovykla, kuriuos iš tikrųjų joje buvo išvežami  karo belaisviai, persirengę į civilių drabužius, norėdami išeiti į laisvę, kaip jiems žadėjo, ir kai jie tuos drabužius susirado, juos vokiečiai apkaltino esančias „politruk“-ais ir 3 dienas vežė, už miesto, kad juos sunaikinti.  Tai aprašyta, visai kitaip, būtent, nei A, Bubnio ir A. Rukšėno paistaluose, paremtuose jų cituojamame 1944 m. liepos 21 d. Akte Nr.64, o, svarbiausiai, čia  25 pav. jau aptarto Akto 2-tro psl. 4-tajame skirsnyje įrašytas neginčijamas teiginys.      O, kad M. Kačiulis galėjo būti KGB poveikyje, yra daug požymių, kaip jis skirtingai 1948 m. teigė čia žemiau pilkai tamsiame NKVD protokole, o po 32-jų metų jau gelsvame 1980 m. KGB protokole: 66 pav.:  čia M. Kačiulio 1948 m. ir po 32-jų metų 1980 m. teiginių palyginimai. Nors čia 66 pav M. Kačiulis m. minėjo geležinkelį, bet pagal atstumą 6-8 km yra labiau panašus atstumas į Trosteneco koncentracijos stovyklą, nei į karinių belaisvių Masiukovščinoje esančią Miško stovyklą, iki kurios 5-6 km.  Juolab, Karo belaisvių stovyklos „koncentracijos“ stovyklomis nesivadina ir vargu, kad tai galėjo būti Miško stovykla?                Aišku, po 32-jų metų su ta, neva, „Kačina“ stovykla yra kaip ir tempimas link „Miško stovyklos“, jau ne M. Kačiulio noru, nes NKVD laikais rodytas Holokausto aukas pakeisti į „karo belaisvių ir politinių vadovų“, - gal tai ne M. Kačiulio iniciatyva?                Gal todėl jis ženkliai sumažina atstumą, kad parodymas būtų visiškai supainiotas? Juk, nuo Minsko iki Kačino kaimelio (ir to paties pavadinimo geležinkelio stotelės) atstumas tada buvo 17-18 km, o ne „2-3“.                Nors 32-jų metų eigoje M. Kačiulio parodymai prieštaringi, tačiau būtina studijuoti, ką jis 1961-09-03 Javas lageryje tardymo metu sakė.               P.S.: Šis Mordovijoje miestelis su lageriais, kuriame kalėjo monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Nepriklausomybės signataras Algirdas Endriukaitis, ... yra gerai žinomas šių eilučių autoriui, nes šalia jam teko aptarnauti radarus, su  vienu iš kuriuo (pačiu galingiausiu) fotografavo iš kosmoso grįžtantį ir žūstantį kosmonautą V. Komarovą ir fiksavo pirmojo planetos kosmonauto J. Gagarino žudiką - naikintuvą Su - 15-tąjį, kurį 2013-06-11 atskleidė kosmonautas V. Leonovas. (Apie tai nuoroda šios studijos pabaigoje.) Paminima tai, nes to radarų karinio dalinio Nr. 71537 (šaukinio „Kurgan“) šalia iš kitos pusės buvo Baraševo politinių kalinių lageriai, kuriuose vėliau kalėjo disidentė sesė Nijolė Sadūnaitė,  LGGRTC-o pirmasis generalinis direktorius Vytautas Skuodis, su juo kalėjo poetas Henrikas Salelionis, kuris liudijo J. Krikštaponį tik Kaune tarnavusį ir šių eilučių autoriaus kolega Orientavimosi sporte, kaip buvęs Respublikos vyriausias moksleivių treneris - šios sporto šakos pradininkas Lietuvoje bei LGGRTC-o kūrėjas-istorikas Juozas Starkauskas. Tose lageriuose kalėjo daug ir 2/12-tojo bataliono karių, kurie 1961 m. buvo tardomi ir jų parodymai yra labai svarbūs. 66 pav.: 2025-05-08 teko atsisveikinti su Juozu Starkausku - žaliųjų trasų įveikimo teoretiku - moksleivių treniravimo virtuozu, garsinusiu Lietuvą pirmosiose visasąjunginėse Orientavimosi sporto varžybose .                Į minėtą Javas miestelį ir kitus lagerius, kurie buvo nuo Maskvos link Kuibyševo (dabar Samara) ir nuo g. st. Potjma geležinkelio 52,95   km ilgio atšakoje iki Baraševo, skirtoje baisiausiai didelę GULAG-ų lagerių sistemą aptarnauti, 1961 m rudenį iš Lietuvos KGB tardytojai atliko ekspediciją, kad papildomus tardymus pravesti šiuose lageriuose kalintiesiems 2/12 bataliono kariams..                Būtent, šių tardymų protololai yra labai vertingi, nes iš tų visų parodymų visumos aišku, kad Juozo Krikštaponio „Baltarusijoje“ būti negalėjo. Tai patvirtino ir čia aptariamas Martynas Javas lageryje, pasakydamas:               „Vokiečių fašistinei kariuomenei okupavus Lietuvą, iš lietuvių buvo organizuojami kariuomenės daliniai. Į vieną iš tokių kariuomenės dalinių įstojau ir aš, 1941 metų liepos mėnesio pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje. Iš pradžių jis vadinosi pirmuoju batalionu, bet smulkesnio pavadinimo dabar neprisimenu, bet atrodo, kad vadinosi pagalbinės policijos batalionu. Jam vadovavo kapitonas Gaigalas, vardo nežinau. Aš buvau paskirtas į 2 kuopos 3 būrį. Kuopos vadu buvo leitenantas Krištaponis, vardo nežinau, ...  “ (paryškinta šių eilučių autoriaus)               Daugiau tame protokole apie J. Krikštaponį užsiminimo nėra. Tačiau M. Pocius LGGRTC-ui priklausančiame GENOCIDAS IR REZISTENCIJA (toliau „G. ... ir R. ...“) mokslinio žurnalo 2021 m. Nr. 1(51) 15-16 psl. šį M. Kačiulio 1961 m. rugsėjo 3 d. apie Krikštaponio buvimo Kaune liudijimą   priskiria prie leidžiančio „neabejotinai konstatuoti faktą, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. Baltarusijoje vykusių žudynių metu vadovavo 2-ajai kuopai.“                Tikras M. Pociaus cinizmas, kai buvimą Kaune „konstatuoja Baltarusijoje žudynėse faktu ...“ - apie šią apgavystę žurnale plačiau ... temoje, kur tokius pačius 9 liudininkus J. Krikštaponį irgi tik Kaune minėjusius, irgi priskyrė prie „leidžiančio konstatuoti faktą žudynėse“ vadovavimo. Taip, kad ne aišku, - kreiptis ar į Lietuvių kalbos institutą ar į Psichiatrijos įstaigą dėl šių dokumentų ištyrimo? Bet, atrodo, tirti nereikės, nes M. Pocius, pasirodo, tą Javas lageryje M. Kačiulio parodymą, neva, „per apklausą“ pavadino, kai asmenų suėmimo įstaigose (lageriuose) būna tik tardymai ir protokolas vadinasi Tardymo protokolu. Todėl galima konstatuoti faktą, jog galimai M. Pocius to protokolo nematė, o tik  taip A. Rukšėnas gal   „pakonsultavo“, už ką jam to straipsnio autorius jo įvade padėkojo. O kaip tik A. Rukšėnas ir turi tą ydą, neskirti apklausų nuo tardymų. (Apie tai ... psl.)                       Toliau M. Kačiulis Javase paaiškino jog buvo eiliniu skaitėsi „jaunesniuoju kareiviu“, nes nebuvo tarnavęs buržuazinėje Lietuvos kariuomenėje.                Taigi, ir šis teiginys taip pat įrodo, jog M. Pocius galėjo neskaityti M. Kačiulio šio Tardymo protokolo, nes tada jį nebūtų vadinęs „j. karininku“.                Toliau M. Kačiulis papasakojo labai svarbią aplinkybę, kaip vyko išvykimas į Minską, pirmiau išrikiavus karius ir vokiečių karininkui informavus, jog reikės valyti teritoriją nuo rusų kariuomenės dalinių. Tai buvo aiškus tikslas - kovos veiksmai ir tik ne jauniems kariams vykti į karo veiksmų zoną be atitinkamo kovinio parengimo. Toliau šios istorijos tyrėjams gana svarbūs M. Kačiulio parodymai tokie:               „Tą pačią dieną pirmoji kuopa, štabas, ūkio būrys ir antros kuopos pirmas būrys išvyko automašinomis į Minską. Likusieji antros kuopos būriai ir trečioji kuopa IŠVYKO UŽ PENKIŲ DIENŲ,  kuomet iš Minsko grįžo automašinos ir nuvežė likusius  bataliono kareivius. ... Aš nuvažiavau su antrąja grupe. Atvažiavus į Minską aš sužinojau, kad Minske buvo pakarta apie 12 tarybinių partizanų, jų tarpe buvo 3 ar 4 moterys. Kas juos korė nežinau. ...“ (išskirta ir paryškinta šių eilučių autoriaus, nes M. Kačiulio išvykimas po 5-ių dienų yra įrodymas, kad jis Rudensko žudynėse būti negalėjo ir „liudijo“ pagal KGB užsakymą)  . Galima paskaityti visą M. Kačiulio liudijimą 2-ame psl. Tuo labiau, jis ir po 19-os metų 1980 m. jau apklausoje, o ne tardyme  irgi mini tų pačių 5-ių dienų tarpą  tarp antrojo reiso į Minską išvykoje, o per 1982-08-16 Tarptautinę apklausą tą tarpą kažkodėl padidina iki 8-ių dienų.                 Aišku, Minsko centre garsiai žinoma  sovietinių partizanų  korimo vieša spalio 23-osios dienos akcija vyko tik  po 12-os dienų, M. Kačiuliui atvykus į Minską. Todėl jis čia ne visiškai tikslus liudijime, norėdamas tardytojui dėmesį atkreipti į šią baisiausią akciją ir, gal, jau kai ką primiršęs po 20-ties metų? O, kad batalionas buvo padalintas pusiau ir buvo vežami kariai per du kartus, tai labai realu ir realu, kad technikos grįžimui bei vėl jos parengimui kelionei reikėjo ne mažiau 5-ų dienų. Juolab, M. Kačiulis tai liudijo ir 1980 m., bet ne aišku, kodėl 1982-08-16 per Tarptautinę apklausą dienų skaičių padidino iki 8-ių dienų? Galima daryti prielaidą, jog M. Kačiuliui galėjo nepatikti, jog buvo verčiamas apie Rudenske žudynes meluoti, ir todėl JAV teisininkams norėjo pademonstruoti absurdą? Gal todėl JAV teisininkai ir nusivedė M. Kačiulį į Neringos restoraną, įtarus sovietus sukčiavimu, ir gal todėl JAV pareikalavo dokumentųPetkev. ? Tuo labiau aišku, kad J. Grigonis, tikrai važiavo antru reisu, nes M. Kačiulis labai aiškiai paaiškino išvykos į Minską persidalijimą būriais.                                                                         -______________________________________________________________________________Petkev.  - 1983-12-14 Nr. 4/2429 Slaptai išversta iš rusų kalbos LTSR KGB pirmininko J. Petkevičiaus raštas SSRS KGB Tardymo skyriaus viršininkui A. Volkovui dėl nacistinio karo nusikaltėlio J. Juodžio bylos. Tame rašte rašoma, jog „Juodžio advokatų reikalavimu, išdėstyti JAV atstovybės 1983 m. spalio 4 d. notoje Nr, 1927, akivaizdžiai išgalvoti, nes tuo pretekstu jie nori gauti bet kokią, t. y. visą 12-tojo policijos baudėjų bataliono narių nusikalstamos veiklos tyrimo medžiagą, kurią pokario metais tyrė valstybės saugumo organai, ir tokiu būdu savotišką jos reviziją ir vilkinti J. Juodžio deportavimo klausimą. Kartu jie gautų tam tikros informacijos apie tarybinius valstybės saugumo organus.“ Toliau rašte dėstoma, jog yra netikslinga perduoti JAV teisingumo organams jų prašomą medžiagą. 430-431 psl. . https://www.atmintiesknygos.lt/wp-content/ypploads/2021/05/2011.kgb.archyvai.pdf. Sudarytojos: dr. Kristina Burinskaitė ir Lina Okulčiūtė. Mokslinis redaktorius dr. doc. Arūnas Streikus.      Pirmiausiai, reiktų atkreipti dėmesį į JAV notą Sovietų Sąjungai, prie kurios internete nėra priėjimo net Dirbtiniam Intelektui - reikia dabar atskirus raštus į JAV ( į nacionalinius  archyvus NARA - National Archives and Records Administration) rašyti. Remiantis dr. Kristinos Burinskaitės sudaryta medžiaga bei platesniu JAV Specialiųjų tyrimų biuro (OSI) veiklos kontekstu, JAV pusės (šiuo atveju - JAV Valstybės departamento ir Jurgio Juodžio advokatų motyvus reikalauti pirminės NKVD/KGB tyrimo medžiagos galima pagrįsti teisinėmis ir taktinėmis priežastimis, viena iš kurių yra Teisė į sąžiningą procesą ir įrodymų patikimumą (Due Process). Žinoma, jog JAV teisinėje sistemoje galioja griežtas principas, kad gynyba (advokatai) privalo turėti prieigą prie visos medžiagos, kurią remiasi kaltinimas, bei galimybė patikrinti jos autentiškumą.  Motyvuoja JAV Teisingumo departamentas (per OSI padalinį), nes deatmenizacijos (pilietybės atėmimo ir deportacijos) bylose dažnai naudodavosi iš Sovietų Sąjungos gautais dokumentų nuorašais, todėl J. Juodžio advokatai reikalavo pirminių nefiltruotų NKVD/KGB tyrimų dokumentų ir bylų. Juolab, iš minėtos 1982 m. vasaros Tarptautinės apklausos, kurios tikras vaizdas yra tik STENOGRAMOSE, minėtų istorikų ignoruotose, nes jie tų stenogramų niekur nerodo, - aiškiai pasirodė grubūs sovietinės prokuratūros pažeidimai, kai prokurorai, ir ypač, J. Bakučionis drausdavo liudininkams atsakinėti į JAV teisininkų klausimus. Todėl siekė įrodyti, kad sovietų pateikti kaltinimai ar liudininkų „parodymai“ išgauti per prievartą, suklastoti, arba atrinkti tendencingai (atmetant kaltinamąjį išteisinančius faktus (taip dabar šių istorikų apšmeižtas J. Krikštaponis), siekiant sukompromituoti lietuvių išeivijos atstovą.( pvz.: dr. Dariaus Juodžio str. MGB 1953 planas, kaip sunaikinti grupę lietuvių emigrantų)                Todėl galima manyti, kad reikėjo atskleisti KGB klastotes  ir procedūrinius pažeidimus. Kad ir dabar šių eilučių autoriaus pastebėtas reiškinys, kaip „politiškai naudingas“ sušaudytų asmenų „prikėlimas iš numirusiųjų pakartotinam sušaudymui“ Šaltojo karo metais JAV gynybos atstovams buvo stipriausias ginklas. Tuo labiau, kad dabar Ukrainoje vykstančio karo sąlygomis tokia tik dabar atrastą manipuliaciją būtina paskleisti tarptautiniu mastu. Galima manyti, jog JAV teisinė gynyba pagrįstai įtarė, KGB rengus vadinamąsias „parodomąsias bylas“, kaip 1962 m. A. Impulevičiaus iškamšos „teismo“ farsas bei jo dviejų kuopos vadų ir kitų su mirties nuosprendžio paskelbimu garsus tuometinis procesas, kurio dabar iš LYA archyve matomų dokumentų daug kas ne aišku ... Galima manyti, jei advokatams būtų pavykę gauti pilną slaptą operatyvinę medžiagą (jos nėra ir dabar LYA archyve) jie būtų galėję  teisme parodyti chronologinius prieštaravimus, klastotes ar procedūrinius absurdo atvejus, kuriuos šių eilučių autorius aptiko dabar. O JAV teisme, įrodžius bent vieną esminį dokumentų suklastojimo ar manipuliacijos faktą, kurie žinomi per istorijos tarpsnį, sugriūdavo visa kaltinamoji byla. Todėl ir įvyko Diplomatinis spaudimas ir Maskvos testavimas 1983 m spalio mėnesio nota Nr. 1927 atspindi tam tikrą politinį-teisinį taktikos etapą. JAV institucijos spaudžiamos išeivijos teisininkų ir organizacijų (kurios kaltino JAV vyriausybę bendradarbiavimu su KGB), kiek teko tada klausytis Vakarų radijo stočių,  formaliai reikalavo visapusiško atvirumo. Panašu, jog JAV reikalavo slaptų dokumentų, kad priverstų Maskvą parodyti savo kortas Todėl būtina prieiti prie šios notos ir perskaityti, ką konkrečiai reikalavo JAV. Jau vien tai, kad LTSR KGB pirmininkui J. Petkevičiui atsisakius pateikti medžiagą ir motyvuojant jos valstybine paslaptimi, slaptųjų objektų apsauga ar saugumo organų darbo metodų konfidencialumu, atrodo, jog J. Juodžio gynyba JAV teisme įgavo stiprų argumentą: „Kaltinimai remiasi SSRS teiginiais, tačiau pati SSRS slepia pirminius įrodymus, todėl byla turi būti nutraukta.“. Tai ir yra svarbu, jog KGB atsisakė pateikti medžiagą - minėto LTSR KGB pirmininko raštas A. Volkovui rodo, jog sovietų saugumas puikiai suprato riziką, kad perdavus visą pirminę NKVD/KGB tyrimų medžiagą JAV teisininkams, būtų: 1.            išaiškėję jų pačių ganytojiški tardymo metodai, klastotės bei liudininkų instruktavimas.  2.           atskleista informacija apie slaptus karinius objektus, dislokuotus šalia buvusių karo belaisvių stovyklų (šių eilučių autoriaus čia pastebėtų). Todėl KGB paslapčių apsauga jiems buvo svarbesnė, nei pagalba JAV teisingumui.                          Yra žinoma tai, kad JAV teisingumo departamentas buvo pateikęs ieškinį prieš Jurgį Juodų Floridos federaliniame teisme, visi teismo posėdžių protokolai, advokatų reikalavimai, teismo šaukimai ir priimtos nutartys yra teisinio proceso dalis Šioje byloje buvo garsus šalutinis teisinis ginčas, kur kur OSI bandė priversti kitą liudininką Mikutaitį duoti parodymus, o gynyba tam priešinosi. (apie tai ir apie garsiąja Demjaniuko bylą, labai daug brežnevizmo metais per Vakarų radiją kalbėta, galima internete skaityti „The Office of Special  Investigations: Striving for Acconuntabiity in the Aftermath of the Holocaust“) Sovietiniuose dokumentuose šioje byloje kaip teisininkė iš JAV minima N. Grybauskaitė, kurios net nenurodytas vaidmuo šioje byloje ir kuriu labai klausinėjo liudininkus, iš tikrųjų ji yra Nyjola Stella Grybauskas, kuri buvo Jurgio Juodžio  nėja Floridoje, kai JAV Teisingumo departamentas 1981 m. pradėjo denatūralizacijos procesą. Ji yra gimusi 1943 m. ir kai ji apsiėmė ginti J. Juodį, ji buvo gana jauna - maždaug 38 metų, ką tik (1972 m.) įgijusi teisę praktikuoti Floridoje, šiuo metu gyvena Sent Pitersberge (St. Petersburg), Floridoje - tame pačiame mieste, kur gyveno ir J. Juodis. Jos advokato licendzijos statusas, pagal DI žinias, tebėra aktyvus ir ji neturi jokių drausminių nuobaudų. Jos buvo didelis vaidmuo prieš KGB medžiagą - JAV žiniasklaidoje (pvz., dienraštyje „The New York Times“) griežtai kritikavo JAV institucijų (OSI) veiksmus. Ji viešai kaltino JAV vyriausybę vykdant „raganų medžioklę“ ir aktyviai ginčijo iš Sovietų Sąjungos (KGB)  gautų įrodymų patikimumą. Ji teigė. kad JAV institucijos aklai pasitiki totalitarinės valstybės saugumo struktūrų sufabrikuotais dokumentais. Ji gynė ir kitus lietuvių išeivius.        Tęsiant duomenų nepatikimumą, prie kurio JAV teisėsauga kabintųsi, pats svarbiausias M. Kačiulio teiginys yra tas, kad jis buvo paskirtas radijo stoties apsaugai ir jam nei karto neteko važiuoti šaudyti žydų. Tuo labiau, kad jis paneigė 1948-07-16  ir 08-26 jo tardymo protokoluose NKVD įrašus apie jo dalyvavimą Klecke žudynėse - taip parodyti negalėjo ir prie Minsko, „tarybinių piliečių žudynėse“ nedalyvavęs, bei apie Mineikį nieko nepasakojo. Kodėl taip parašyta, jis nežino. Jo nedalyvavimo žudynėse įrašai yra 3-čiame psl.                Radijo stotis turėjo būti labai svarbiu apsaugos objektu ir jo apsaugai galėjo būti reikalavimu nekeisti sargybinių, jei pirmomis dienomis pasirodė gerai atliekąs pareigas. Be to, kaip komunistinių pažiūrų, jis ir pats galėjo stengtis įlysti į sargybas, kad nereikėtų dalyvauti baudžiamosiose operacijose, nes sėdėję kartu su politiniais kaliniais, galėjo iš jų perimti patirtį ir mokėti „įsitrinti“ į pačią geriausią tarnybą.               Tuo labiau, kad Minsko Radijo stotis (jos siųstuvų kompleksas) veikė Kolodiščiuose, kurie tada buvo apie 10-12 km nuo Minsko centro pakeliui link Maskvos plento. Tada vokiečių kariuomenė (Vermachtas) šią stotį perėmė ir naudojo kaip trumpųjų bangų karinį siųstuvą bei transliavimo mazgą, žinomą kodiniu pavadinimu „Ursula“.                 Suprantama, kad dėl didelio atstumo nuo Minsko, sargybai dažnai kaitaliotis net nebuvo įmanoma, kai bataliono kareivinės buvo dar priešingoje miesto pusėje šalia Červėnės trakto. Todėl sargybos rotacijos galėjo būti tik gal kas savaitę ar kas 10 dienų? Bet batalionui reikėjo nuolat žudynėse dalyvauti - ypatingai M. Kačiulio 2-ajai kuopai, pagal Juozo Ūselio parodymus, kitoms kuopoms išėjus į sargybas, antroji kuopa„būdavo paliekama kareivinėse, kad dalyvautų spec. operacijose.“                Ir tai suprantama, 1-osios kupos vadas Zenonas Kemzūra ir 3-čiosios J. Ūselis rūpinosi savo kariais - siekė juos išsukti nuo jiems nemalonių žudynių, o 2-aja kuopa, J. Krikštaponiui neišvykus į Minską, - nebuvo kam rūpintis, iš liudijimų visumos aišku, jog šiai kuopai  vadovauti būdavo paskiriami kiekvienai operacijai skirtingi karininkai, kurie fiksuoti  net 7; net iš kitų kuopų. Tai matė KGB ir šiai kuopai sudarė žinomą Sąrašą, minėtų istorikų ignoruojamą, kuris ir buvo skirtas persekioti tos kuopos karius. Kitų kuopų tokių Sąrašų neteko aptikti.) O pagal M. Kačiulio „liudijimą“ Rudenske, kuriame pats M. Kačiulis būti negalėjo, pagal jo neapgalvotą „liudijimą“, (gal iš kitų perpasakotą?), neva, „Krikštaponis liepė pasitraukti, nenorintiems žudyti“ - tą patį „liudijo“ ir S. Rutkauskas apie Borisove žudynėse, kuriose, pagal kitų 3-jų liudininkų parodymus, S. Rutkauskas aiškiai klydo, N. Reikalą vadindamas „Krištaponiu“, ir M. Kačiulis taip pat po 32-jų metų buvo susipainiojęs, bet 1982-08-16 po pietų pasitaisė, - tą sudėtingą situaciją apibendrinant, aišku, jog TAI N. REIKALAS BUVO „DEMOKRATIŠKŲ“ PAŽIŪRŲ, LEISDAMAS IR KVIESDAMAS ŽUDYTI TIK NORINČIUS. Gal todėl jis 1985 m. ir nusišovė, būdamas profesionaliu ginklininku?                Protokoluose minimi tokie žudymui savanoriški atvejai, matosi, kad ir karininkams buvo nepriimtini nacistiniai prievartavimai žudyti, todėl M. Kačiulio nenoras žudyti galėjo būt kuopos vadui N. Reikalui žinomas ir gal tokius ir išskyrė į nuolatines sargybas, kad nesipainiotų naciams po kojų?                Iš M. Kačiulio Javas lageryje paskutinio 4-to psl. tardymo protokolo aišku, kad jį tardė gerai žinomas LTSR KGB sistemos pareigūnas Juozas Markevičius, apie kurį reikėtų duomenis susirasti priklausančiame LGGRTC-ui KGB veikla skyrelyje, kuriame ne aišku, kaip juo naudotis, ir kaip KGB laikais užslaptintas - neviešinamas jo nei autorius, nei kas atsakingas už tą skyrelį Centro darbuotojas - nėra su kuo pasikonsultuoti, nes per googlę gautameskyrelis APIE PROJEKTĄ NEVEIKIA - RAŠO Bad gateway, o po klavišo „rodyti daugiau“ atsidaro net padidintas dokumentų tinklalapių skaičius iki 468-ių ir visus atidarinėti, be jokio turinio, kad susirasti kokio nors dokumentą, reiktų sugaišti daug laiko. Tik per GOOGL-ę gautą nuorodoje adrese išmetus įtartiną žodį „naujas“ apie projektą skyrelis atsidarė - yra ir kontaktai į tinklalapio „genocid“  administratorių, kur ne aišku, kas jis.  Todėl tik kitais šaltiniais pavyko išsiaiškinti, kad J. Markevičius 1958-1961  sėkmingai kopo karjeros laiptais, dirbdamas Vilniaus KGB rūmuose Tardymo skyriuje ir turėjo vyresnio leitenanto laipsnį. Netrukus gavo jis kapitono laipsnį, vėliau tapo KGB Tardymo skyriaus poskyrio viršininku, o ilgainiui jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Jis vadovavo arba pasirašė nutarimus keliose garsiose disidentų bei dvasininkų bylose, kaip byloje prieš Katalikų Bažnyčią, tiesiogiai dalyvavo kratose ir tardymuose „Kronikos“ gamyba ir platinimu, vadovavo saugumo operacijoje Birštone pas Povilą Buzą, buvo surastas namų gamybos elektrografinis aparatas, persekiojo disidentus, kur jo pavardė minima Alfonso Svarinsko atsiminimuose bei kunigo Aleksandro Markevičiaus-Markelio istorijoje, kas yra ironiška, nes šis tardytojas buvo suimtojo kunigo jauniausias brolis. Žinomas kaip pasirašęs 1973-05-15 dėl bylos skirti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones asmeniui padarius pavojingą visuomenei veiką (F. K-1. ap. 58, b.P14623, t. SB, l. 10-13) Kadangi M. Kačiulio tardyme J. Markevičius iš tardomojo paėmė parašą po protokolo pradžioje įrašytu sakiniu:  „Liudytojas Kačiulis įspėtas apie baudžiamąją atsakomybę už atsisakymą duoti parodymus ir už žinomai melagingų parodymų davimą pagal RRFSR BK str. (parašas)“ Taip, kad šiame kontekste kaip Juozas Markevičius (g. 1927 m.) 34-ių metų būdamas M. Kačiulio tardyme, buvo LTSR Tardymo skyriaus ypatingai svarbių bylų vyresnysis tardytojas, ir kaip jo toks statusas reiškė, kad jam buvo patikimos politiškai jautriausios bylos, reikalaujančios „apdorojimo“. Pagal šį profesinį braižą jo užduotis lageriuose galėjo būti ne tiesiog užrašyti tiesą, o rasti pretekstą arba patvirtinimą KGB iš anksto suformuotai versijai. Kai liudininkas, kaip M, Kačiulis, atsisakydavo patvirtinimo NKVD laikų suklastotais protokolus, Markevičius turėdavo naudoti psichologinį spaudimą, manipuliuoti teisiniais formalumais, arba fiksuoti neigimą taip, kad jis vis tiek pasitarnautų tolimesniam bylos vystymui. Būtent, už sėkmingai suvaldytas „svarbias“ bylas jis vėliau pakilo iki Skyriaus poskyrio viršininko pareigų, gavęs net pulkininko laipsnį. Juk, parašas, „jog duoda teisingus parodymus“ - tai KGB spąstai. KGB sistema buvo naudojama kaip dvejopas įrankis: 1. Teisinio teisingumo imitacijai, saugumui norint parodyti, kad procesas vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodeksą (BPK), ir 2. kaip Psichologinis ginklas, kaip tiesioginis gąsdinimas. Jei kalinys, kaip M. Kačiulis nukrypdavo nuo to, kas NKVD buvo užrašyta anksčiau, tardytojas Markevičius galėjo grasinti nauja bausme ar kalėjimo rėžimo sugriežtinimu už  „melagingų parodymų davimą“. Bet, kad M. Kačiulis nepasidavė šiam spaudimui, - tiesiai šviesiai paneigė NKVD klastotes ir tvirtai laikėsi versijos, kad tik saugojo radijo stotį, bet nedalyvavo jokiose žudynėse, rodė didelę asmeninę drąsą, žinant, kokį aparatą atstovavo J. Markevičius. Tuo labiau, po šio M. Markevičiaus apsilankymo kitais - 1962 metais M. Kačiuliui sutrumpinama bausmė 10-čia metų ir jis paleidžiamas į laisvę, dėl ko iš JAV Nyjola Grybauskaitė-Grybauskas 1982-08-16 Vilniuje per apklausą įtarė šį bausmės sumažinimą, kaip tapus spec. nuolatiniu liudytoju, sudarius sutartį, ir į šį klausimą apklausai vadovavęs J. Bakučionis uždraudė M. Kačiuliui atsakyti. Todėl juridiškai M. Kačiulio paleidimas po tokio NKVD prirašytų išsigalvojimų patvirtinimo, esant išsigalvojimams, M. Kačiulis tapo įrodytojas, jog sovietinio saugumo sukurpti dokumentai gali būti nepatikimi, kuriais dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu įtikėjo J. Krikštaponio atvejyje.                           Todėl M. Kačiulis tikrai galėjo ilgą laiką būti sargyboje ir pagrindinių žudynių galėjo net nematyti, kurios buvo tik pirmus du mėnesius. Tai privalėjo suprasti istorikai, kurie, vargu, ar skaitė šį tardymo svarbiausiąjį M. Kačiulio protokolą? Net, M. Pocius, galimai iš A. Rukšėno „pakonsultuotas“, tik vieną sakinį iš to protokolo išėmė - ne aišku katras, ir 2021-12-02  Ukmergės konferencijoje „tyrimu“ pavadino. Tai čia toks „mokslas“ istorijoje, iš konteksto išiminėjant tik trumpus sakinius?             „Kauno komendantūra, remdamasi 1941 m. spalio 3 d. mjr. F. Lechthalerio nurodymu, 1941 m. spalio 4 d. įsakė 2-ojo PPT bataliono vadui mjr. A. Impulevičiui kartu su savo batalionu 1941 m. spalio 6 d. 5 val. ryto išvykti į Minsko, Borisovo ir Slucko sritis ir užsiimti užfrontės teritorijos valymu - sunaikinti ten bolševikų kariuomenės likučius ir bolševikų partizanus. ...271“ Nuoroda 271 Išnašoje nurodo įsakymą 2-ajam PPT batalionui Nr. 42 (1941 10 06), LCVA, f. R-1444, ap. 1, b. 3, l. 159 (pabraukta-paryškinta šių eilučių autoriaus)                 Toliau  kitu sakiniu kitoje pastraipoje dr. A. Bubnys parašė:                 „Istorikas A, Rukšėnas teigia, kad 1941 m. spalio  6 d. ir 8 d. į Baltarusiją išvyko  485 2(12)-ojo kariai, turintys karininko, puskarininkio, kareivio laipsnį. 41 bataliono karys neišvyko272.  “ Nuoroda272  272 Išnašoje nurodo įsakymą 2-ajam PPT batalionui Nr. 42 (1941 10 06), LCVA, f. R-1444, ap. 1, b. 3, l. 159-163, 165; Įsakymas 2-ajam apsaugos batalionui Nr. 59 (1941 12 06), ibid., 1. 334. (pabraukta-paryškinta šių eilučių autoriaus)                   Čia ir yra prieštaravimas M. Kačiulio ir dr. A. Bubnio su A. Rukšėnu  dėl tarpo tarp išvykų į Minską ir dėl pačios pirmosios išvykos dienos viena diena anksčiau - spalių 5 d., kurią nurodė gana patikimi liudininkai, kaip Edvardas Guoga, patvirtinęs prokurorui, kad „tokios datos nepamirštamos“ ir Vosylius   Tuo labiau, tada M. Kačiulis minėjo apie „sovietinių ("tarybinių") piliečių“ (taip sovietiniais laikais vadintų žydų) sušaudymus. O po 32-jų METŲ M. KAČIULIS H o l o k a u s t o AUKAS KEIČIA Į KARO  BELAISVIŲ - POLITINIŲ VADOVŲ AUKAS. Ar gali atmintis taip sušlubuoti, kad net atstumą nuo Minsko trigubai sumažino? Aišku, tada jis savo kuopos vadu rodė N. Reikalą, o po 32-jų metų jo atmintyje N. Reikalas pavirto į „Krištaponį“. Čia tai nestebina, nes jie buvo abu panašūs ir tarp jų ne vienas painiojosi - painiojosi S. Rutkauskas ir atvirkščiai painiojosi J. Arlauskas. Tuo labiau, kad M. Kačiulis 1982-08-16 Tarptautinės apklausos popietiniame posėdyje M. Kačiulis gražino atmintį į savo pokarinį laikotarpį ir pasitaisė dėl J. Krikštaponio, jį paneigdamas ten ir pabrėždamas N. Reikalą žudynėms vadovavusį.      Tačiau istorikai A. Rukšėnas, M. Pocius ir A, Bubys, aplamai neturėjo teisės m. Kačiulio imti domėn, nes jis 1961-09-03 Mordovijos Javas lageryje per tardymą paneigė dalyvavimą žudynėse, ir apkaltino NKVD jam nesąmonių prirašius.  Todėl nieko nuostabaus, kad kai jis išėjo į laisvę, tai JAV teisininkės N. Grybauskaitės buvo įtartas 10-čia metų jam bausmės sumažinimą, kad taptų „liudininku“ profesionaliu.          Taip, kad M. Kačiulis išsidavė, kad turėjo omenyje, neva, „Miško stovyklą“, pagal KGB planą tikriausiai, išsigalvodamas didelę stovyklą „Kačino“ kaimelyje, kuris yra 7,4 km už Masiukovščinos, kurioje ne tik negalėjo būti jokios stovyklos, bet ir pačioje „Miško stovykloje“ negalėjo būti „politruk“-ų, nes jie buvo liepos mėnesio viduryje sušaudyti – išfiltruoti Filtracijos stovykloje ir iš tos Filtracijos stovyklos prie Drozdų kaimo visi kareiviai buvo pervaryti į Miško stovyklą. Taip, kad Miško stovykloje „vėl atsirasti politruk“-ai galima buvo tik juos „iš numirusių sušaudytus prikėlus“.                                   .               O Miesto karo belaisvių stovykloje (šių eilučių autoriaus iš didžiosios rašant, kaip bendrinį pavadinimą) greičiausiai belaisviai nebuvo filtruoti, todėl reikėjo vokiečiams atlikti provokaciją-apgavystę, nes surasti civilinius drabužius, dėl jų nesusipešus, galima buvo tik kolektyviai- organizuotai sutarus ir tik autoritetą turintiems ypatingiems kariams-komunistams aktyviems, ar politiniams vadovams, taip vadinamiems „politruk“-ams civilius drabužius gauti? Taip, tikriausiai, naciai mąstė, pradžioje Plačiosios gatvės stovykloje, įmaišę civilius suimtuosius,  kas matosi iš nuotraukų. O tie gal ir padėjo susirasti civilinius drabužius, gal, net, patys juos savo atiduodami-apsikeisdami? Ar ne panašu, kad naciai tokią provokaciją galėjo gal iš anksto planuoti su tuo pamaišymu?             Todėl būtina įdėmiai M. Kačiulio visus ne tik apklausos, bet ir tardymo protokolus studijuoti-lyginti. Juk NKVD privalėjo žinoti, jog M Kačiulį Lietuvos okuacijos metu išlaisvino iš politinių kalinių kalėjimo, kaip kovojusį prieš A. Smetonos rėžimą ir jame net du kartus kalėjusį. (A. Rukšėnui reikėjo sąžiningiau savo disertaciją apie į 2/12-tąjį batalioną stojimui motyvacijas rašyti ir nuoširdžiau LCVA archyvą pakratyti bei VSD bylas apie M. Kačiulį paskaityti.)   Juolab, sovietams vėl sugrįžus, jis iki Berlyno buvo nuėjęs ir už tai buvo gavęs du medalius, o po to dar priedo gavo 25 metus. Ar toks „kadras“ nebuvo reikalingas GULAG-o sistemoje?                Kiek M. Kačiulio „patikimi parodymai“ reikia jų visumą matyti. Iš karto po karo1048-08-26 nakties metu tardyme      O pats M. Kačiulis, kaip matome 66 pav. - visiškai susipainiojo tarp atstumų nuo Minsko iki, neva, "Kačino", kaip iš kart po karo net nežinojo visai vietovarždžių. Tai kaip jis „sužinojo“, jei ne KGB pasufleravo?  Ar ne simboliška, kai pavardė Kačiulis ir kaimo pavadinimas Качино ar ne KGB specialiai parinktas M. Kačiulis su tokia pat pavarde, kad nepamirštų labai svarbios valstybinės  užduoties  - karinės paslapties išsaugojimui, klaidinant atstovus iš NATO šalies Vilniuje?! Juolab, KGB pagyrė M. Kačiulį dėl „gerų parodymų“ davimo taip: 67 pav.: ištrauka iš KGB sudaryto 2-osios kuopos narių Sąrašo, skirto labiausiai spec. operacijose dalyvavusiai kuopos narių persekiojimui. (Kitoms dviem kuopoms tokių Sąrašų aptikti dar nepavyko, nors jie labai reikalingi.) Iš šio dokumento pradžios nurodymų aišku, kad J. Krikštaponis kaip kuopos vadas buvo tik Kaune, o nuo spalio mėnesio Baltarusijoje KGB-istų nustatytas kuopos vadu Nikodemas Reikalas. Tą patį įrodo ir liudininkų gausybė, liudydami N. Reikalą ir jo pavaduotoją (buvusį J. Krikštaponio pavaduotoją) Vladą Tamošiūną, neskaitant, 1941 m. dviejų mėnesių trukmėje, kuopos operacijose vadovavus dar 7-iems karininkams; net iš kitų kuopų. Tokia nuolatinė-chaotiška kuopos vadų kaita įrodo, jog tikro kuopos vado nebuvo - todėl ten J. Krikštaponis būti negalėjo, o nustatytasis N. Reikalas galimai nenorėjo žudynėms vadovauti ir gal būt todėl 1985 m. nusišovė JAV begyvendamas? Galima visą puslapį atsiversti.         Iš čia aukščiau 67 pav. KGB įrašo apie 240jaunojo kareivio Martyno KAČIULIO   „parodymų“ dėl žydų sušaudymo Rudenske, tai yra didelė tikimybė, jog M. Kačiulis galėjo nebūti tame Rudenske ir l „liudijo“ jis, gal, pagal KGB užsakymą? Ši tikimybė labai didelė, nes jo apklausų protokolų pradžioje yra tvirtinimas, jog jis į Minską išvyko antruoju važiavimu po 5-ių dienų. Nors šių eilučių autorius pagal daug požymių vieną dieną paankstina bataliono išvyką nuo spalio 5-tosios dienos, tai pagal aritmetiką į Minską gaunasi atvykimas ne anksčiau, kai spalio 10 d. vakare, kai Rudenske žudynės ir vyko tą dieną. Tuo labiau, kad per Tarptautinę 1982-08-16 apklausą Vilniuje M. Kačiulis išvyką padidina iki 8-ų dienų. Dar svarbiau, kad yra ir kitas prieštaravimas dėl „jo draugo“ Jono Grigonio, su kuriuo „nenorėjo šaudyti žmonių“, kai pats J. Grigonis Rudensko visiškai ne rodo savo parodymuose, kad jame jis būtų buvęs, nes irgi galėjo antru reisu važiuoti su M. Kačiuliu. O vairuotojams nuvežus karius į Minską, reikia ne tik gerai pailsėti, bet ir technikai reklamentinius darbus atlikti. Tas pat ir iš Minsko sugrįžus.                Dar svarbesnis tame 67 pav. M. Kačiulio paskutinis parodymas dėl Minsko stovyklos „Качино“ kabutėse KGB-istų sutartinai parašyta, nes Kačino - tai kaimo pavadinimas už 7, 4 km nuo Miško stovyklos link Molodečno į vakarus. O vietovardžiai kabutėse niekad nerašomi. Ir jei ten būtų belaisvių stovyklą, kaip M. Kačiulis apgaudinėjo JAV teisininkus ir žymiausią pasaulyje tyrėją Nilą Šerą, - tai pavadinimas stovyklos tikrai ne kaimo vardu būtų įvardintas. Todėl KGB-istų įrašytos KABUTĖS REIŠKIA NETIKRĄ PAVADINIMĄ - PUIKŲ SPEC. PAVEDIMĄ ATLIKUS. Tuo labiau, kad išsityčiojimas net iš logikos, kai parašyta „Minsko stovykla "Kačino"“, kai nuo Minsko tas Kačino kaimelis yra net už 14-os km, kuriame jokių nėra žinių apie bet kokią „belaisvių stovyklą“. Todėl JAV teisininkai kelis kartus M. Kačiulį perklausinėjo, aiškiai, irgi nustebę apie negirdėtą „stovyklą“.      Detaliau ištisa studija, kodėl reikėjo „politruk“-us iš numirusių prikelti, čia yra pati didžiausia 13-toji tema, kurioje aiškinama, kodėl KGB per M. Kačiulį reikėjo apgauti iš JAV garsųjį tyrėją Nilą Šerą tik dėl slaptųjų karinių dalinių buvusių ir net dabar esančio Štalag-352 vadavietėje, kurioje ir dabar Oro gynybos vadavietė su raketinių-aviacinių karinių pajėgų vadavietei, Ten viskas įrodoma su dokumentų pavyzdžiais.                             .              Bet kodėl reikėjo čia A. Bubniui, A. Rukšėnui ir M. Pociui „verstis per galvą“  ir ką reikėjo apgauti, tai, nebent save? Tik kas tai užsakė ar liepė?     Taigi MIESTO CIVILIŲ belaisvių stovykla ir dar ne viena buvo, ir A. Bubnio, A. Rukšėno bei M. Pociaus civilių stovyklų painiojimai ir tapatinimai su karo belaisvių stovyklomis, tai elementari mažaraštystė. Ta mažaraštystė atsiranda todėl, kad nedisponuojamos  pradinės žinios; nežinant, kaip formavosi šie lageriai. Pagal vadybinį terminą tokią situaciją galima būtų perfrazuoti į tai, kad „nežino iš kur vaikai atsiranda“. Bet, vis tik:

„“.     ,     1-oji tema: TIKRAI VAIKUS NE GANDRAI NEŠA       Nežinant, kaip kūrėsi belaisvių stovyklos, yra rizika kažką supainioti. Pirmiausiai žinomos stovyklos be Štalag-352 buvo mirties stovykla Trostinece su 206500 aukų skaičiumi. Taip pat Minsko GETTO stovykla su 100 tūkst. aukų skaičiumi, vedant sušaudyti į Tučinką - į vakarinę Minsko dalį. Stovykla buvo Perespoje tarp Červiakovo ir Senojo Vilniaus gatvių. Tai buvo kaip surinkimo funkcijos stovykla, panašiai, kaip šalia Drozdų stovykla. Na, ir pati didžiausia stovykla buvo Plačiojoje gatvėje, kurioje pradžioje daugiausiai buvo kareivių, kaip matosi iš istorinių nuotraukų. Pati stovykla kūrėsi sovietinėse kareivinėse. Ši gatvė praeina, kaip matosi 7 pav,  liečiasi prie garsiojo Operos teatro - 9 pav.: stovykloje apsilankė S S Reichsjiūreris Heinrikas Himleris atrodo, čia Drozdų lageryje ir fotografavo Walteris Frencas Galima psididinti nuotrauką apvalios įmantrios formos kuriame karo metu buvo arklidės. Tardymo protokoluose šis Operos teatras minimas, kaip susirinkimo vieta, vykimui į specialiųjų operacijų (žudynių) atlikimui. Gatvės pavadinimas kildinamas nuo XIX-to amžiaus ar gal net dar seniau, kai namai statėsi netvarkingai su siauromis gatvelėmis, o toje vietoje, pradėjus tvarkingiau namus statyti, gavosi plati gatvė. Kažkur apie 1937 metus  Plačioji gatvė buvo pervadinta į Kuibyševo, kurią vokiečiai panaikino ir gražino jos istorinį pavadinimą, kuris dabar vėl gražintas į Kuibyševo. O pati Plačiosios gatvės koncentracijos stovykla, skaitėsi kaip Minsko Civilių stovykla (Zivilgefanngenenlager). 7 pav.:  voki6kas 1930-tųjų planas, kuriame raudonu skrituliu su skaičiumi 55 nurodytos Šiaurinės kareivinės - tai Plačiojoje gatvėje Koncentracijos žinomiausia stovykla. Galima VISĄ PLANĄ atsidaryti. 8 pav.: Liuftwafes avio nuotrauka 1944-05-28 Koncentracijos stovyklos Plačiojoje gatvėje vaizdas. Galima atsidaryti viso Minsko nuotrauką; fotografuotą  vokiečių mėnesį prieš Minsko praradimą.

Iš SS Reichsfiūrerio Heinriko Himlerio asmeninio fotografo Walterio Frenco 9 pav nuotraukos, kuris lankėsi Minske, tapo žinoma pasaulyje ypatingai  dar viena garsi nuotrauka sovietinio kario su pilote: 10 pav.: ši nuotrauka yra žinomesnė ir fotografuota su ilgesniu židiniu, nes geriau-aiškiau matosi tolumoje Plačiojoje gatvėje šios stovyklos viena  iš dviejų arklidžių. Aptvaro stulpams naudojami tik ką nukirstų pušų stiebai. Tarp žievėto stulpo ir kareivio pilvo matosi labai panašus į 9 pav. kalbėjusįjį su H. Himleriu. Tai įrodymas, kad pradžioje civiliams stovyklų stigo, ir komunistiškai nusiteikusius siųsdavo naciai į karo belaisvių stovyklas, kur civilių tarp karių daug nesimato. Iš šio nuotraukoje matomo prototipo yra sukurta skulptūra-biustas, demonstruojamas Miško stovyklos muziejuje, esančiame Glinišče kaimelyje šalia dabar Baltarusijos laikais pastatytos cerkvės, skirtos pagerbti aukų atminimui. Nors sakoma-rašoma, kad ši H. Himlerio inspektavimo nuotrauka yra daryta, atseit, „Drozdų filtravimo“ stovykloje. Bet šių eilučių autorius pastebi, jog nuotraukos tolumoje matosi kažkokios fermos, kurios jau tik ką sunaikintos fermos Paukščių buvusio fabriko, pavadinto Lenino žmonos Nadieždos Krupskajos vardu, - ten jų karo metu nebuvo. Mat, to Paukščių fabriko prieš  karą ten nebuvo ir jokių fermų ten būti - tų fermų bėra 1944-05-28 avionuotrakoje,, nes Paukščių fabrikas, pagal visus istorinius šaltinius, pradėjo statytis tik po karto.                Tai akivaizdu, jog tai čia nuotraukose matosi 9 pav. ir 10 pav. Plačiosios gatvės minėtose Šiaurės kareivinėse dvi žinomos arklidės-„kaniušnios“. Tuo labiau, nuotraukoje matome priešais H. Himlerį stovintį visai ne panašiais į kariškio drabužiais - aiškiai civiliai apsirengusį. Iš to galima daryti išvadą, jog vasaros pradžioje ši Plačiosios gatvės stovykla buvo mišri ir tas H. Himlerio vizitas žinomas kaip  1941 m. rugpjūčio  14-16 d d.. Tada jau ši Drozdų filtracijos-perskirstymo stovykla (Dulag 127) veikė nuo birželio  29 d. (reik įsivaizduoti, kaip greitai vokiečiai Minską pasiekė.). Žinomas toje stovykloje masinis Raudonosios armijos vadų, komisarų (politinių vadovų) ir žydų tautybės intelektualų (daugiausiai su aukštuoju išsilavinimu , kaip TSKP istoriją ir Mokslinį komunizmą žinančius) atrinkimas bei sistemingas šaudymas Drozdų stovyklos prieigose vyko 1941 m. liepos 14-16 dienomis.   Šis nusikaltimas fiksuotas yra SSRS Ypatingosios valstybinės komisijos (ČGK) tyrimo, kurio parodymai užfiksuoti tyrimo aktuose  ir tai buvo vietos gyventojas bei stovyklos kalinys N. P. Zinovenka, bei kiti išgyvenę liudininkai, kaip V. A. Periavcėvas, N. N. Buslas. Taip pat yra gerai žinomas Ivanas Grečanikas, kuris karo pradžioje pateko į nacių apsuptį, buvo sulaikytas ir pateko į Filtracijos stovyklą kaip karo belaisvis. Vėliau jam pavyko pabėgti, jis tapo partizanu, o jo detalūs ir šiurpūs prisiminimai apie Drozduose vykdytus nusikaltimus buvo įtraukti į garsiąją Iljos Erenburgo ir Vasilyo Grossmano "Juodąją knygą". Pagal jo pasakojimus stovykloje naciai nuolat rikiuodavo. per garsiakalbius liepdavo atskirai išeiti komisarams, politvadovams („politruk“-ams) ir žydams bei asmenims su aukštuoju išsilavinimu. Grečanikas liudijo apie savo 13-tąją savo buvimo stovykloje dieną (tai sutampa su liepos viduriu), kai pagal jį „naciai atrinko didžiulę grupę žydų-intelektualų, karininkų ir politinių vadovų. Juos visus nuvarė už stovyklos teritorijos (maždaug už kilometro buvusio prieškario vandentiekio griovio link.) ir ten sistemiškai sušaudė kulkosvaidžiais.“.               Unikalu, jog šiems nusikaltimams buvo pasirinkta NKVD poilsiaviečių vieta, kuri buvo Drozdų kaime, kuris dar iki bolševikų buvo Minsko vasarviečių vieta, kuri aprašyta čia ... temoje ir kurią čia dešinėje 11 pav matote. Tai, būtent, bolševikai ir ypatingai Saugumo organai, kaip ČK, NKVD ir mėgo tokias vasarvietes, kurią vieną iš šių gal ir SS ir SD išnaudojo šios Filtracijos stovyklos priežiūrai-štabui ir sargybos tarnybų poilsiui.                 Pati vieta labai svarbi šiai temai yra tuo, kad to žemėlapiuko dešiniajame krašte per vidurį yra pažymėta 222,2 aukštuma - kaip aukščiausia vieta, kai 200 m. virš jūros lygio ruda pastorinta horizontalė praeina palei Svisločės upės žemumas. Kita tokio pat aukščio 221,7 kalvą; tik pusmetriu žemesnę, matome kurortinio Drozdy kaimo miškelyje. Bet su unikaliu didesniu perkričiu minėta 222,2 kalva  yra prie pat upės, nuo kurios atsiveria labai ilgas reginys į Svisločės upės vagą, nusidriekusią vakarop.               Todėl PAGAL ELEKTROMAGNETINIŲ VIRPESIŲ TEORIJĄ, kurią dėstė KPI šių eilučių autoriaus tėvas, ir kurią pats autorius naudojosi karinėje sovietinėje tarnyboje darbui prie radarų, - to Svislovičiaus upės slėnio ir Kaidasovo kalno vieta tapo unikalia, kad po karo būtų patogu kurti slaptojo radijo ryšio, net gal Varšuvos sutarties 22210 karinį dalininį. Tokia patogi geografinė padėtis buvo ta, kad to dalinio toposferinio ryšio apvalios antenos ir lėkštės buvo nukreiptos į vakarų pusę, būtent, dėka virš upės slėnio iškilusio Kaidasovo kalnelio. 11 pav.: filtracijos stovyklos vieta šalia Drozdų kaimo ir didžiausio-plačiausio Svisločės upės vingio. Pažymėtina, kad Filtracijai pasirinkta NKVD vasarviečių vieta, nes Drozdų kaimas jau iki D. Spalio perversmo garsėjo kaip kurortinė vieta miestiečiams pailsėti. Ši žemėlapio dalis yra 1933 m.Minsko rytinių apylinkių žemėlapio dalis. Todėlgalima atsiversi visą Minsko apylinlkių1933 m. žemėlapį.                Dėl šių NKVD vasarnamių panaudojimo yra  išlikęs vokiečių dokumentas - Raportas apie Dulag 127 apžiūrą vykusią 1941 m. rugsėjo 8 d. (vok.: Bericht über die Besichtigung des Dulag 127) Ataskaitoje vokiečių karininkai aprašo filtracijos (rūšiavimo) procesą vykusį stovyklos štabo zonoje (buvusiose vilose), naudodami terminą „Abteilung des NKWD“ (NKVD skyrius / NKVD bazė)              O kaip tik 11 pav. tos kalvos papėdėje buvo iškastas vandentiekiui pratęsti didelis griovys-tranšėja, kurioje buvo labai patogu naciams naikinti neįtikusius. Taip, kad būtent, ta žmonių naikinimo vieta ir tapo šiame žemėlapyje kiek aukščiau aukščiausios vietos 222,2 skaičiukų kiek aukščiau  (apie 200 m) jau įlomoje, kur susikerta stačiai koordinačių linijos.              Tai, būtent, čia tų koordinatinio tinklelio linijų susikirtimo vietoje ir tapo sovietiniais laikais slepiamų aukų vieta, dėl ko 1982-08-16 Vilniuje per Tarptautinę apklausą ir buvo garsus JAV tyrėjas N. Šeras su kita JAV teisininke N. Grybauskaite minėto Martyno Kačiulio apgauti, kad nuslėpti šių nacių nusikaltimo vietą.                Masinis belaisvių kolonų pervarymas iš Drozdų į Masiukovščinos Miško stovyklą prasidėjo 1941 m. liepos 17 d. . Kokiu maršrutu vykdė tą belaisvių pervarymą į Masiukovščiną, šių eilučių autorius su specialia žemėlapių rengimo OCAD programa sudėjo žemėlapius prieškarinius, kad čia žemiau 12 pav. galima būtų nagrinėti labai svarbią ir Lietuvoje nežinomą - dr. A. Bubnio dar nenagrinėtą tą belaisvių pervarymo situaciją: 12 pav.: sudurtinio žemėlapių junginio vaizdas iš 1933 m. NKVD 1 : 50 000 mastelio, kurio vakarinis kraštas yra prie ir Drozdų kaimo ir raudonai apibrauktas Miško stovyklos apylinkių vokiškas žemėlapis mastelio1 : 25 000 su kraštotyrininko Olego Usačiovo pastabomis, o taip pat ir lenkiškasis žrmėlapis dar iki bolševikmečio 1 : 100 000 mastelio kairiajame krašte. Galima pasididinti šį vaizdą. Raudonai  apibraukta Miško stovykla, o šalia mažu stačiakampiuku parodytos miškelis su belaisvių kapinėmis. Dešinėje juodom tiesiomis linijomis šių eilučių autoriaus nupiešta aukštos įtampos linijos, praeinančios pro buvusios Filtracijos stovyklos teritoriją, ir šalia tų linijų posūkio ir yra masinių sušaudymų vieta. 13 pav.: vienos pirmųjų pasaulyje 1964-08-21  palydovinė nuotrauka iš JAV Pentagono žvalgybinio palydovo CORONA (misija KH-44), įvertinimui, kaip tada dar labai mažai keitėsi vietos nuo karo laikų. Todėl geriausiai galima suvokti vietoves belaisvių iš Drozdų filtracijos stovyklos belaisvių pervarymo iki Miško stovyklos. Joje žuvusių-mirusių ir numarintų per 80 000 aukų kapinaitės pažymėtos raudonu skaičiumi 1 ir  prie šio 1  skaičiaus yra maža raudona rodyklytė; nurodanti memorialo vietą - jo baltą taškelį,, kuris, kaip tik dėka Piotru Mašerovo vaidmens, reabilituojant sovietinius karo belaisvius, 1964 m. liepos  3 d. ir buvo atidarytas - tas memorialas žuvusiems-nukankintiems atminti. Prie skaičiaus 2 kaip tik tas slaptasis k/d 22210 ir to aukų griovio vieta įžiūrima nuo to dalinio rytinio teritorijos tvoros toliau ariamo ir ne ariamo laukų riboje ir yra tas aukų griovys. Prie skaičiuko 3 Nadeždos Krupskajos Paukščių fabriko fermos. Skaičiumi 4 Drozdų valstybinės poilsiavietės buvusių NKVD vasarviečių, dabar garsėja A. Lukašenkos viena, kaip pirmoji jo vila. Skaičiumi 5 pažymėta Petruškevičių vienkiemio ir masinių civilių žmonių žudynių vieta, A. Bubnio ir A. Rukšėno išgalvoto, neva, "karo belaisvių" vieta. Prie skaičiaus 6 Masiukovščinos gyvenvietė, kurioje gyveno garsioji partizanė Elena Mezanink, kuri kaip tarnaitė susprogdino lovoje Belorutenijos (okupuotos Baltarusijos) nacių Vokietijos generalinį komisarą (gaubtleiterį) Vilhelmą Kube, už ką jai buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrės vardas, o kerštui už šį terorą sušaudyta 1000 nekaltų gyventojų - net gatvės praeivių, o vėliau pagal "Kormoran" operaciją, buvo deginami šimtai kaimų su gyventojais. Į rytus nuo skaičiaus 6 teritorija Miško stovyklos ir jos vakarinėje dalyje prasikaltusiems kariams visos Sovietų Sąjungos taip vadinamas DISBATAS, dėl kurio irgi M. Kačiulis 1982-08-16 Vilniuje apgaudinėjo Nilą Šerą. Galima pasididinti nuotrauką. Taip pat galima labai platų Minsko apylinkių šią nuotrauką 34-ių megabaitų atsidaryti. Tik reikės palaukti, kol užsikraus.        Tą liepos 17-tąją dieną milžiniškoje, visiškai išsekusių žmonių kolonoje buvo pervaryta apie 47 000 belaisvių. Pagal 98 metų amžiaus  2020-04-55 buvusį kalinį Borisą Popovą, „lauke, aptvertame iš visų pusių lynais, pagal perimetrą - sargybiniai su automatais. Čia laikė apie 150 000 sovietinių karių ir karininkų. ... Drozduose prabuvau 11 dienų. 17 liepos mus, 47 000 žmonių pervedė ... į Masiukovščiną.“  Pagal jį iš Drozdų stovyklos belaisviai kolonomis buvo varomi pėsčiomis „Per upę Svisločij ir iki gatvės Naročanskos. Apie 12 kilometrų“.                Šokiruoja buvusio kalinio Boriso Popovo tvirtinimas, kad Filtracijos STOVYKLA BUVO APTVERTA LYNAIS, kai čia dešinėje 14 pav. Ypatingajai komisijai buvo pristatytas buvusio Drozdų stovyklos kalinio Tosltyko planas su spygliuotomis vielomis baisiausiais aptvėrimais. Bet logiškai galvojant, kai vokiečiai, tik pradėję karą, net per savaitę atsidūrė prie Minsko, ir jau birželio 29 dieną Drozduose įrengė stovyklą.  Tai iš kur vokiečiams buvo laiko“ įrenginėti stovyklą, ir iš kur medžiagų galėjo paimti? Tuo labiau, kad tai buvo planuojama kaip Filtracijos-Perskirstymo stovykla tik laikinam, praktiškai trijų-keturių savaičių laikotarpiui ar apsimokėjo tokius įrengimus rengti? Ar tas Tolstyko eskizas su „spygliotomis vielomis ir su sargybiniais bokšteliais“ nebuvo skirtas NIEKO NEMĄSTANČIAM J. V. STALINUI APGAUTI ? ? ? AR DABAR NE TAIP PAT V. PUTINAS APGAUDINĖJAMAS ? ? ?   14 pav.: buvusio Drozdų stovyklos kalinio Toslstyko tos stovyklos planas-schema, kuris istorikams kelia abejonių. Galima pasididinti. 15 pav.: neįtikėtinas „vaizdelis“, kai tokiai belaisvių masei užtenka pagal liaudies patarlę, „tik vieno šlubo vokiečio“, atseit, iš „Drozdų“, kai šių eilučių autorius paabejojo ir pavyko nustatyti, - reikia šią apgaulę skaityti tekste. Galima ženkliai pasididinti šį vaizdą.                APGAULĖS TECHNOLOGIJOS: Šią „V. Tolstyko plano“, tiksliau, NKVD suregztą apgaulę patvirtina minėtas 98-ių metų 2020 metais buvęs belaisvis Borisas Popovas, - tik lynus apjuostus apie stovyklą mini. Kad ir 15 pav. nuotraukoje užtenka vieno sargybinio su šautuvu prižiūrėti tūkstančius pasidavusių į nelaisvę sovietinių karių. Ši nuotrauka ar J. V. Staliną į įsiūtį neįvarytų, kaip tokia masė kariuomenės taip lengvai pasidavė, ir pasidavusi neišsilaksto organizuotai? Kur josios karininkai, puskarininkiai? Juos tik vėliau atskyrė. Ar tai ne prievartinės „kolektyvizacijos“-išbuožinimo leninio pasekmė? Ar ne panašiomis sąlygomis sugriuvo pati Blogio imperiją? Ar ne jos griuvimo metu atsirado judėjimai, frontai - Sąjūdis? Reik manyti, jog gal visi kariai jautė, jog jų pareiga užkariauti visą mūsų planetą Žemę, kurios gaublys buvo įkištas į Sovietų Sąjungos herbą. Taip, kad netikėtas Barbarosos veiksmas, pirmiausiai, ar ne sudavė per psichiką sovietiniams kariams? Kodėl Karo psichologai apie tai garsiai nekalba ir leidžia V. Putinui „можем повторить“ nesąmonę skleisti?                Taigi, 15 pav. sargybinis, atseit, neva, „Drozdų lagerio“ valkiojamos tarp Baltarusijos dokumentų kažkokių atrastos nuotraukoje šių eilučių autoriui užkliuvo per daug status ir per auštas šlaitas, ant kurio stovi sargybinis, nes 11 pav. žemėlapiuke tik viena pastorintoji 200 m virš jūros lygio praeina, rodanti lėkštą šlaitelį ir pati Svisločė upė į peršokamą upelį pagal žemėlapį pavirsti negalėjo. Apgaulingas jos ir, lyg, „vingis“ rodė, kad Drozduose ne kaip „belaisviai abejose upės pusėse“ būti negalėjo. O vingio tikrojo ir nėra. DI pradėjo įtikinėti, kad tolumoje, neva, „Minskas matosi“. Tačiau nuo sargybinio kojos šešėlis ten „Minską“ neigė. Išsididinus horizonte vaizdą, matosi kažkokios ne aiškios didelės palapinės ir į kaimą nieko panašaus. Teko Dirbtinio intelekto pareikalauti paieškoti net ne Baltarusijoje kuriamo Štalago nuotraukas. Ir DI užduotį atliko nuostabiai - paaiškėjo, kad tai vokiečių vermachto propagandos kuopos (Propagandakompanie 689 fotografo Albert-o Dippner-io  1941 m. rugpjūčio  6-9 d. d. nuotrauka užfiksuota Ukrainos Umanės katilas/ Umanskaja jama - Dulag 160. Horizonte baltos struktūros plytų gamyklos džiovyklos sandėliai  bei didelė vokiečių logistinė palapinės.               Juk 14 pav. tas planas buvo greičiausiai sudarytas 1944 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais ir jį parengė SSRS Ypatingoji valstybinė komisija (ČGK), tyrusi nacių nusikaltimus. Yra DI nuomonė, jog planą pagal liūdininkų parodymus ir vietos apžiūrą nubraižė komisijos inžinierius-topografas - kartais minima Tolstyko pavardė. vietos apžiūrą . Bet šių eilučių autorius nenorėtų sutikti, kad, neva, „topografas“, nes labai liaudiškas piešinys-brėžinys, atliktas akivaizdžiai pagal NKVD GULAG-ų lagerių pavyzdį.               Taigi, grįžtant į 11 pav. žemėlapiuką su NKVD vasarvietėmis, tai prie tų vasarviečių ir to žemėlapiuko krašto aiškiai matosi sala ir iki jos brasta, o per protaką pastatytas tiltelis.                Tai, būtent, PAGAL LOGIKĄ PER TĄ BRASTĄ IR TURĖJO BELAISVIUS VARYTI IŠ FILTRACIJOS Į MIŠKO STOVYKLĄ. Daugiau tiltų per Svisločių iki Minsko centro nėra.                Todėl kyla klausimas: Iš kur B. Popovas išpaišė net „12 km“ kelio? Pagal šių eilučių autoriaus matavimus gaunasi tik 4.88 km, o varyti aplinkui per Minsko centrą, būtų didžiausia nesąmonė - būtų „reklama“ miestui ir pogrindžio partizanams paskata organizuoti masinį pabėgimą, išsislapstymą tarp miesto griuvėsių ir ...  Be to ir aplinkui matuojant kompiuteriu, gaunasi 9,66 km. O, kad tiesiai buvo belaisviai varomi, įrodo B. Popovo žodžiai „per upę Svisločę iki Naročianskos gatvės.“ Tai aišku, kad belaisvių kolonos įveikė upę per minėtą brastą šalia NKVD vasarviečių ir pro Kirpičnyj (plytinės) kaimelį iš šiaurinės pusės įėjo į Naručio gatvę, kuri kaip tik praeina pro miškelį, kuriame minėtas Memorialas minėtiems belaisviams atminti.   16 pav.: Miško stovykla vokiškame žemėlapyje. Galima pasididinti      O tas padidintas atstumas suprantamas, nes per išbadėjimą nusilpus, galėjo liudininkui atstumas ir didesniu dvigubai atrodyti.      Žinoma, kad Miško stovykloje buvo pastatyta 21 kazarma (barakas), kurios oficialiai buvo pritaikytos ir suprojektuotos maždaug 9 000  belaisvių. Taip, kad buvo akivaizdus  šios stovyklos perpildymas, dėl kurio ir prasidėjo didelės problemos dėl belaisvių labai didelio mirtingumo.                IŠVADA:-1: Taip, kad Miško stovykloje, pagal M. Kačiulį, „dar  1 200 atsirasti politinių vadovų" negalėjo, - nebent,  juos prikėlus iš numirusiųjų to griovio.              Taip, kad grįžtant į 9 pav., o taip pat ir į 10 pav.  H. Himlerio nuotraukas, aišku jis rugpjūčio 14 d. lankė ne Drozdų stovyklą, kurios tokios jau beveik neturėjo būti. Jam kitomis dienomis dar buvo pademonstruotos PARODOMOSIOS VIEŠOS ŽUDYNĖS, atrinkus iš kalėjimo žydus-komunistus, jų buvo apie šimtą.                Jose būta ir eksceso, kai H. Himleriui užtyško sušaudomojo asmens smegenų fragmentas - jis tada kaip ir apalpo ir išbarė, kad taikliau reiki taikytis, nužudant žmogų ir todėl nutraukė egzekuciją. Tai Niurnbergo teisme pasakojo SS generolas Karlas Wolfas.  Nuo H Himlerio Minske apsilankymo buvo priimtas sprendimas, jog žmonių sušaudymai demoralizuoja karius ir todėl nuo to laiko buvo žmonių naikinimui pradėti naudoti automobiliai su dujinėmis kameromis -„dušegubkės“.      Pagal oficialius dokumentus Plačiojoje gatvėje esančioje stovykloje( o    Vieta: Šviesiosios/Plačiosios g. kampas (dabar – ulitsa Kuibysheva, prie buvusios „Horizont“ gamyklos). o    Koordinatės: 53.9185, 27.5710)  pradėjo veikti  nuo 1941 liepos 5 d. ir egzistavo iki 1944 m. birželio 30 d. net iki Minsko išlaisvinimo likus 4-iom dienoms.) Jame buvo kalinama ne mažiau, kaip 20 000, nuolat - apie 2 500 žmonių. Nužudytųjų skaičius ir mirusiųjų nuo netinkamų sąlygų apie 20 000 (išvežti į Mažąjį Trostinecą autofurgonais „dušegubkomis“ buvo marinami pakeliui vežant) Išėjus iš šios stovyklos karo belaisviams, jų vietą užėmė suimtieji civiliai. Taip, kad Plačiosios gatvės stovykla oficialiai tapo SD ir Saugumo policijos (SS-Arbeitserziehungslager ir SD Sammellager) darbo pataisos ir persiuntimo stovykla. Spalio viduryje vyko masiniai aktyvistų, komunistų ir „įtartinų asmenų“ sušaudymai Tučinkoje prie plytų gamyklos bei Zelionyj Lug miške. Apie tai tyrinėjo istorikai Kuznecovas, Litvinas, kurie vadino „Minsko išvalymo nuo bolševikinio elemento“ etapą, sutapusiu su civilinės administracijos (generalinio komisaro Vilhelmo Kubės) galutiniu įsitvirtinimu mieste. Šios aukos buvo surinktos iš Plačiosios g. lagerio ir miesto kalėjimo. Išgyvenusieji gyvi liudininkai, kurie ką tik pabėgo ar slėpėsi, pavyzdžiui, jau  1944 m. liepos 17 d. buvęs  Širokaja gatvės stovyklos kalinys L. Moisevičius komisijai iš kart pateikė išsamų rašytinų liudijimą apie šią Plačiosios gatvės stovyklą. Mat, kai liepos 3 d. į Minską įžengė Raudonoji armija, partizanai tiesiog perdavė NKVD paruoštus žemėlapius su atžymėjimais ir sąrašus stovyklų. Iš jų dabar yra žinomos tokios:     17 pav.: čia, pagal pastatus, greičiausiai, Plačiojoje gatvėje stovyklą kariai palieka po H. Himlerio apsilankymo - perkeliami į kitą Miesto karo belaisvių stovyklą. Tarp jų matosi ir civiliai, kurių labai ne daug. Centre belaisvis su žetonu po kaklu (vok: Erkennungsmarke) oficialiai užregistruotas vokiečių stovyklos raštinėje; - gavo Personalkarte ir asmeninį numerį kaip specialistas. Todėl belaisvis didžiuojasi šiuo žetonu, todėl nusirengė, nes turi aiškų numeruotą stovyklos žetoną ir registruotas kaip nuolatinis  darbo jėgos specialistas, arba  buvo perkeltas iš kito, labiau organizuoto Wermachto tranzitinio lagerio (Dulago).  Galima pasididinti.              1.) Stovykla „Perespa“ (Лагерь на Переспе), kuri garsėjo pačioje pradžioje. 2.)Minsko kalėjimo (Volodarkos) darbo stovykla (tame Minsko kalėjime, artėjant vokiečiams prie Minsko, buvo daug nužudyta lietuvių, iš kurių dar likusių gyvų buvo varomi link Červenės, kur žuvo  lietuvių ir kitų tautų atstovų daug kartų daugiau - gyvų išliko labai nedaug. (Šių eilučių autorius dviračių ekspedicijoje po Lenkiją sutiko  Mlynary privataus miestelio muziejaus savininke iš Naujosios Vilnios apylinkių, kur jos broliai išvesti iš N. Vilnios kalėjimo, dingo be žinios iki šių dienų. Ją irgi vedė, bet NKVD-istai moteris gražino atgal į kalėjimą. Ir, kai miestelio gyventojai ją išlaisvino - daug išlaisvintųjų verkė, savo vyrų neradusių, kurie irgi dingo be žinios, kai juos bolševikai išvedė.). 3.) Kita civilių stovykla buvo Karinių oro pajėgų stovykla (Fliegerlager), dar vadintas „Minsk-1“ koordinatės 53.8745, 27.5385 - prie senojo Minsko aerodromo, skirta belaisvių priverstiniam darbui; skirta kilimų takų  remontui ir bombų duobių užlyginimui. 4.)Geležinkelio stoties lageris (Bahnhofslager) o    Vieta:  Jjis buvo ne prie keleivių stoties, o prekių stoties ir garvežių depo rajone, netoli Červenes (Igumeno) trakto pradžios (priešais geležinkelio mazgą, dabar – ulitsa Fabritsiusa / ulitsa Družnajao    Koordinatės: 53.8895, 27.5410: Darbo komandos prekių vagonų krovimui ir bėgių priežiūrai. 5.) Karaliaus (laisvės) aikštės lageris: Nedidelis SD darbo punktas pačiame centre, skirtas sugriauto miesto valymui. 6.) Automobilių remonto lageris (Kraftfahr-Repararaturwerkstätten) o    Vieta: Minsko rytinis pakraštys, Mogiliovo plentas (dabar – Partizanskij prospekt, Mogiliovo gamyklos rajonas, vėliau tapęs MAZ gamykla). Tai buvo milžiniškos dirbtuvės „Krasnaja Zaria“ gamyklos bazėje.Koordinatės: 53.8640, 27.6530: tuometiniame Mogiliovo plente  buvo įkurtas buvusiose Raudonosios armijos tankų/automobilių dirbtuvėse. Šiame lageryje dirbo ir belaisviai ir civiliai (vėliau ten veikė garsi vokiečių įmonė „Daimler-Benz“. Tai buvo būsimo MAZ (garsiosios Minsko automobilių gamyklos - sunkiasvorių sunkvežimių.). 7.) Buvo stovykla ir Červenės trakte priešais kareivines, - ji vadinosi „Červony trakt“ stovykla (Lager Červonyj Trakt) koordinatės  53.8885, 27.5920 arba tiesiog Stovykla Červenės kelyje/ pievose). Šis objektas vadinosi dar „Spalio“ (Октябрьский) tranzitinis/darbo lageris. Jis buvo įkurtas buvusiame kariniame miestelyje (prie dabartinio Partizanų prospekto ir Kuibyševo/Majakovskio rajono krypties. Būtent, priešais šią vietovę  ir pačiose kareivinėse dislokavosi 2/12 lietuvių apsaugos (pagalbinės policijos) batalionas. Tų buvusių kareivinių koordinatės 53.8820, 27.5940              IŠVADA-2: Visos šios CIVILIŲ belaisvių stovyklos buvo aktyviai valomos nuo komunistinio elemento, ir žmonių žudymas pagal pagal politinius įsitikinimus ir, aplamai, civilių žmones versti belaisviais tik tam, kad jie atliktų vergiškus darbus - tai yra didžiausias nacizmo nusikaltimas. Ir kad sovietai (KGB) 1982 m. vasarą Vilniuje per Tarptautinę apklausą liudininkams (pav. kaip M. Kačiuliui ir, gal, kitiems?) vertė civilių (Holokausto) aukas keisti į  Puškino-Logoisko kareivinės (Stalag-352 Miesto lageris): Istorinė vieta: Šiaurės rytinė Minsko dalis, Logoisko traktas (prie dabartinės Jakubo Kolaso g. ir Kalvarijų/Prityckio sankirtos painiavos tarybiniuose vadovėliuose). Reali buvusių tarybinių kazarmų (vėliau VVS ir PVO štabo - rus: Voiska voružionych sil ir ProtivoVozdušnoi Oborony) vieta yra šiaurės rytuose, prie Sevastopolio parko. Tikrosios koordinatės: 53.9351, 27.6085.(Nors parašyta, kad "Tikrosios", nes teko prie jų paplūšėti, bet  vis tiek jos su didoka paklaida - šios koordinatės yra paveiktos ir nukeltos nežymiai į kitą kvartalą šiaurryčiau per porą šimtų metrų nuo dabartinio Baltarusijos Oro gynybos štabo būstinės ir tai įrodymas kad buvusi sovietinė karinė paslaptis ir dabar galioja ir to štabo koordinates kažkokiu būdu internete išsikraipo.)

V

4-ta išnaša: M. Pocius suteikė kapitono laipsnį. Ar istorikai turi teisę tai daryti?  M. Pocius, savo Pažymoje minėdamas majoro A. Impulevičiaus įrašą, kad J. Krikštaponis „tinka būti pakeltas į kapitono laipsnį“ (3 pav.), nepažiūrėjo, kad metų pabaigoje šv. Kalėdų proga visiems laipsniai suteikiami, ypač, kai J. Krikštaponio išsilavinimas aukštojo-universitetinio 5 semestrai išklausyto kurso Teisės fakultete, ir patingėjęs paieškoti įsakymus apie suteikimą, ISTORIKAS PATS SAVO VALIA SUTEIKIA J. KRIKŠTAPONIUI KAPITONO LAIPSNĮ, kai bylose kaip tik J. Krikštaponiui ir M. Kemzūrai to laipsnio suteikimo nėra, nes J. Kemzūra pradėjo simuliuoti „liga“ ir į batalioną negrįžo. Galima teigti tą patį, kad ir J. Krikštaponis į batalioną negrįžo, nes, grįžęs iš kalėjimo slapstėsi nuo vokiečių, , kaip artimieji tai tvirtina ir apie tai rašo NKVD 1947 m. dokumentas, kurį A. Rukšėnas nepaskelbė, nors žadėjo tai padaryti. 4 pav.: Juozui Krikštaponiui-4 pav„Krištaponiui“ kapitono laipsniui pakelti Pakėlimo lapo pabaiga. Detaliam šifro ir rankraščio tyrimui  galima dar labiau pasididinti. 5 pav.: šiame Pakėlimo lapo gimimo laiko ir vietos grafoje įrašas liudija,  jog Juozas Krikštaponis ir čia "Krištaponis" yra vienas ir tas pats asmuo, , nes pavardę susitrumpino savo vedybų proga, ką M. Pocius nesugebėjo pažvelgti į jo asmeninę bylą ir pradėjo fantazijas kurtisavo publikacijose; kaltinti net mūsų Nepriklausomybę, neva, jam „pakeitusią asmenvardį“.   3 pav.: Juozo Krikštaponio Pakėlimo lapas (kontrastas užkeltas) Galima pasididinti.  6 pav.: mokslų išėjimo įrašas Juozui Krikštaponiui-"Krištaponiui" jo Pakėlimo lapo grafoje. Raidžių šifro analizei galima dar labiau pasididinti. 7 pav.: Atskiras A. Impulevičiaus įrašas Zenonui Kemzūrai. Rankraščio tyrimui, galimažymiai pasididinti. , o taip pat galima visą Pakėlimo lapą pamatyt  8 pav.: leitenanto J. Krikštaponio- „Krištaponio“ RANKA PARAŠYTAAtestacijos ištrauka jaunesniajam leitenantui Juozui Grabauskui, kuriam majoras A. Impulevičius rašo: „Tinka pakelti į  J. ltn. laipsnį“. Į Baltarusiją vyko jau ne kaip 2-os kuopos karininkas, o nuo 1941-11-16 paskirtas bataliono vertėju. Galimapasididinti.  8 pav.: leitenanto J. Krikštaponio- „Krištaponio“ RANKA PARAŠYTAAtestacijos ištrauka jaunesniajam leitenantui Juozui Grabauskui, kuriam majoras A. Impulevičius rašo: „Tinka pakelti į  J. ltn. laipsnį“. Į Baltarusiją vyko jau ne kaip 2-os kuopos karininkas, o nuo 1941-11-16 paskirtas bataliono vertėju. Galimapasididinti. Juozo Krikštaponio Humanistinis požiūris į savo mokinius  ir jo psichinio sukrėtimo analizė  Čia ši tema būtina ANALIZEI, DĖL, neva, „galimybės įtraukti kuopos vadą į karo nusikaltimus“. Ar turėjo tokią psichologinę galimybę J. Krikštaponis?                  Juk Juozo Krikštaponio rašytoje Atestacijoje vertinimo kriterijus, kaip „rimtas, labai taktiškas, darbštus, teisingas“.        J. Krikštaponis pabrėžia savo pavaldinio savybę, kad  „jam pavestais žmonėmis domisi“.                Tai ar nesijaučia skirtingas požiūris į savo pavaldinius ir jųjų skirtingas vertinimas - vieno per pozityvo iškėlimą – kito; čia nerodomo Auto kuopos vado per tarp negatyvo balansą? Iš šio vienintelio Humanistinio vertinimo jaučiasi J. Krikštaponio inteligentiškas požiūris į žmogų, paveldėjus ar ne per jo mamos linijos ir jos sesers - žymios pedagogės iš Smetonų giminės įtaka? Pavyzdžiui, sąžiningumo ir teisingumo charakteristikos yra diametraliai priešingos. Sąžiningumas gali būt vertinamas tik žemos moralės kolektyve, ir kariuomenėje nesąžiningumo būti net neturėtų. O, štai, TEISINGUMAS yra aukštesnio lygmens vertinimas, skirtas, ypač, vadui - būsimam karininkui, nes teisingumui būtinas ir sugebėjimas-pasirengimas vertinti teisingai - lygiai, kaip teisingai spręsti uždavinius. Prie šios TEISINGUMO savybės domėtis pavestais žmonėmis ir reikalauti tai daryti jauniems karininkams - reikalauti iš karininkų teisingumo - tai aukščiausia kategorija su raiškiai įvaldytais J. Krikštaponio Humanistinės pedagogikos pagrindais, matyt, gautais Rygiškių Jono gimnazijoje.         Be to, J. KRIKŠTAPONIS PEDAGOGINIUS PAGRINDUS GAVO iš Sporto RŪMŲ Fizinio LAVINIMO TEORIJOJE, kurių vienas iš kūrėjų buvo vyresnysis Juozo bendramokslis, absoliučiai geriausias visų laikų Lietuvos sportininkas Stasys Šačkus, prieš kurį Juozas net sugebėjo laimėti. O tą teoriją, J. Krikštaponis pajungė savo aukšto meistriškumo siekiui. Todėl, karininkas išsiugdęs teisingumo jausmą, vargu, ar bus priverstas prie mirties nuosprendžių vykdymų be jokių teismo sprendimų ir dar civiliams - pagyvenusiems, moterims bei vaikams. Tai kertasi su krikščioniška morale. Su tokia krikščioniška teisingumo jausmo morale karininkas priverstas vadovauti masinėms žmonių-žydų žudynėms turėtų pats nusižudyti, ką tai ir padarė po pirmųjų žudynių B. Kirkila, liepos 12 dieną nusižudydamas, nes jo šeima buvo ištremta į Sibirą. Apie tai  yra paminėta  š. m. kovo 15 d. istorijos mokslų daktaro Simono JAZAVITOS prieš porą metų pristatytoje knygoje, skirtoje apie K. Škirpą skyriuje apie Antisemitizmą 143 psl., kuriame paminėjo Centro mokslininko Alfredo Rukšėno tirtas motyvacijas stojančiųjų į savisaugos batalionus. Ten ir apie majorą Antaną Impulevičių bei kitus įtrauktus į žydų žudynes, kurie prieš tai buvo  „NKVD suimti dėl tarnybos Lietuvos tarpukario kariuomenėje ir fiziškai kankinti. Kad tai galėjo pažeisti psichiką, iliustruoja A. Impulevičiaus 1941 m. liepos 28 d. raštas naujam Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis prašosi išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų. Kankinimus patyrę ir artimuosius praradę asmenys dažnai lengvai pasiduodavo Vokietijos pareigūnų manipuliacijoms.“.                 Šią istoriko citatą patvirtina pirmosiose Rudensko žudynėse faktas tas, kad pagal Vuosaičio liudijimą šioje operacijoje visam batalionui vadovauja ne A. Impulevičius, o J. Krikštaponio pavaduotojas V. Tamošiūnas, nors ten bataliono vadas ir buvo. Galima manyti, kad jis gal buvo neveiksnus ir todėl jį gelbėja V. Tamošiūnas? Tuo labiau, kad vietoje atostogų, nervams nuraminti, A. Impulevičius ar ne priverčiamas batalionui vadovauti? Savo knygoje apie batalionus dr. A. Bubnys 66 psl. rašė, kad „1941 m. rugpjūčio 7 d. mjr. F. Lechthaleris įsakė ... ir sutiko, kad ... vadovautų ... mjr. A. Impulevičius.“. Toliau jis rašė, kad „Bataliono kariai Kaune saugojo įvairius karinius objektus. 2-osios kuopos 3-iojo būrio kariai saugojo šaudmenų sandėlį VIII forte. Šio posto sargybos viršininkas buvo Jonas Rutkauskas. (P.S.: tokio „Jono“ Rutkausko nebuvo batalione – autorius privalėjo paaiškinti, kad šis, dezertyruodamas iš bataliono, pasiėmė savo mirusio brolio vardą.) Jo liudijimu, 1941 m. rugsėjo pirmojoje pusėje 2-ojo bataliono kariai buvo nusiųsti į Vilijampolės getą, kur jiems buvo paaiškinta, kad turės šaudyti žydus. Pamatę iš geto varomus žydus, kariai atsisakė dalyvauti žudynėse ir 2-asis batalionas buvo grąžintas į Šančių kareivines264.“             Svarbiausia, kad žydų suėmimams ir į Vilijampolės getą trėmimams rugpjūčio mėnesį, pagal Nacevičiaus liudijimus ANTRAJAI kuopai vadovauja ne J. Krikštaponis, o J. Juodis. Pastarojo portretą  A. Bubnys įdeda aktyviausią 2/12 bataliono karininką. O J. Krikštaponiui, kaip privalėjusiam gerbti už Lietuvą atsidavusių Žydų karių sąjungos narius, kurių būstinė buvo kaip tik Kauno senamiesčio Mapų gatvėje. Juk, kaip Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano SMETONOS SŪNĖNUI, kilusiam iš švietėjiškosios šeimos-giminės: jo mama buvo kaimo Šviesuolė, o tėvas nepasiskelbusiu knygnešiu, nešusiu knygas į Vaižganto Ustronę, dažnai vaikams savo sakydavusiam „... vaikai, eikite visad tik teisingu keliu“. Greičiausiai todėl Juozas be karo mokslo įsisavinimo, buvo dar ir Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto klausytoju. Net iš artimo giminaičio generolo Stasio Raštikio Juozas galėjo žinoti apie jo nuo LLV nesėkmingas su vokiečių karine vadovybe derybas dėl žydų žudynių nutraukimo? Tuo labiau šalia Mapų gatvės pagal žydų tremties kelią į Vilijampolę, pakeliui buvo dar ir Žydų sporto „Makabi“ klubo būstinė, su kurios nariais nuolat J. Krikštaponis rungtyniaudavo-treniruodavosi ...               Bet Dirbtinis Intelektas (DI) mano, kad liudininko Nacevičiaus minėta „žydų areštų“ akcija galėjo būti liepos 25-28 dienomis, kai J. Krikštaponis dar nebuvo kuopos vadu, arba rugpjūčio mėnesį, kai jį liudininkas abejodamas pamini, tai pirmosiomis rugpjūčio dienomis dienomis, kai J. Krikštaponis, tapęs kuopos vadu, galėjo į akciją nevykti ir dėl ginklų-dokumentų priėmimo.               Tačiau rugpjūčio 3 d. buvo jau išvaikyta Laikinoji (LLV) vyriausybė, kai vienas iš svarbiausių Vyriausybės atstovu buvo minėtas J. Krikštaponio artimas giminaitis. (Šito momento su DI neaptarėme. Kodėl jis staiga pakeitė nuomonė, galima pažvelgti.)                Ar ne todėl, J. Krikštaponis , kaip disko metikas, Ukmergės restorane nuskraidina nacį su visa kėde, kai jau žydų tame miestelyje neliko? Ir už tai atsiduria Kauno kalėjime! Tik, kažkodėl dr. A. Bubnio vadovaujamas LGGRTC-as slepia ne tik šį faktą, bet slepia nuo visuomenės ir dokumentus NKVD-KGB visą tai patvirtinančius – slepia ir teisinį nebaigtą išsilavinimą, kurio dėka išgelbėja Ukmergės krašto kaimą nuo „Pirčiupis-2“ likimo. Be to minėtas Centras slepia ir tai, kad jis buvo sporto garsenybė.              Tik šio biografijos klastotųjų džiaugsmui nėra žinoma, kada tas įvykis įvyko, nes J. Krikštaponio  būrio sunaikinimui vadovavęs NKVD pulkininkas Piotras Kapralovas, iš karto kitą dieną (1945 m. Sausio 13-tąją) informuoja garsųjį Lavrentijų Beriją, o tąsai tą visą žinią vizuoja garsiausiam savo pavaduotojui: Levo Trockio  ir kitų žymių veikėjų bei Lenkijos kariuomenės nužudymo organizatoriui, bei Baltijos šalių elito naikintojui bei1941m.  Birželio trėmimų vadovui Vsevolodui  Merkulovui: 9 pav.: Lavrentijui Berijai apie J. Krikštaponio būrio sunaikinimą ataskaita išsiųsta iš karto; kitą dieną. Galima atsiversti visą psl.   O taip pat, galima atsiversti  ir dideliam viršininkui kovai su banditizmu visoje Vakarinėje Sovietų Sąjungos dalyje Leontjevui, kuris turėjo tik pradinį išsilavinimą, kai Lietuvoje rezidavęs Piotras Kapralovas mokėsi, bet nebaigė Rytų kalbų garsiajame Maskvos institute.               Todėl net „kvailam turi būti aišku“, kad minėti, 2 laiškai (L. Berijai ir Leontjevui) buvo OPERATYVINIO pobūdžio, o visų kitų aplinkybių paminėjimas  net 3-ims mėnesiams ir 21-ai dienai praėjus, kai jau hitlerinės Vokietijos seniausiai nebeliko – tai jau turėjo kažkokią konspiruotą specialiąją užduotį jau generolu tapusio P. Kapralovo raštelis (rus.: „записка“) toks: 10 pav.: taigi, dar kartą būtina pažvelgti į NKVD generolo Kapralovo rusiškai „записка“ vadinamą: NKVD generolo P. Kapralovo raštelio atsakymo į paklausimą data rugpjūčio 29 d., praėjus net 7,5 mėnesiui po J. Krikštaponio sunaikinimo.        Toje „zapisk“-ėje (apie tai čia žemiau bus detaliau 9-toje išnašos temoje)  šokiruoja tai, kad J. Krikštaponį NKVD dokumentas mini vyriausiu leitenantu (tokį patį laipsnį mini ir 1939-1941 m. m. NKVD byla, kurios signatūrą M. Pocius savo publikacijose pakišo dėl jo išgalvotos  J. Krikštaponio „demobilizacijos“, kurios tokios „žinios“ fiziškai negalėjo būti byloje apie kitus - būsimuosius metus, dar net vokiečių dispozicijoje.) Taigi akivaizdu, kad J. Krikštaponis turėjo būti pakeltu kapitonu laipsniu dar prieš sovietinę okupaciją. Tai, kaip ir įrodo 1940 m. kovo mėn. 27 d. Div. generolo L. e.  Kariuomenės vado p. VITKAUSKO ir Kariuomenės Štabo Viršininko Div. generolo Pundzevičiaus įsakymas Nr. 13 leisti laikyti egzaminus aukštesnei vietai užimti. (LLVA F. R-222, ap. 1, b. 2) Prie to įsakymo pridėtame Sąraše 2-3 36-oje eilėje yra Juozo Krikštaponio paminėjimas kaip Karo Mokyklos ir dar didesnę nuostabą keliantis faktas tame įsakymo Sąraše (LLVA F. R-222, ap. 1, b. 2) yra tai, kad J. Krikštaponio asmenvardyje yra senoji jo pavardės tikroji forma šaknyje su K raide, nors jis vedybų metu tą raidę išmetė. Todėl tas įsakymas gali būti dvejopu, įrodančiu, kad gali būti klaida, nes galėjo Juozas pasikelti laipsnį, bet senojoje byloje su senąją pavarde galėjo būti tai ne atžymėta ir todėl ta senąja pavarde rodomas kaip leitenantas? Mat, jo sesuo atsiminimuose minėjo, kad jos brolis 1939 m. kapitono laipsnį turėjęs:       11 pav.: ištrauka iš 12 pav.:  matomo straipsnio, pabrėžiančio Juozo mokymąsi sustiprintoje mokykloje ir buvus  žymiu lengvaatlečiu-metiku bei siekiu toliau mokytis  12 pav.:    ištrauka iš kraštotyrininkės Audronės Astrauskaitės 2009-11-25 straipsnio XXI-amžiaus leidinio apie J. Krikštaponio kaimyno-ryšininko Mykolo Dirsės irsesers Veronikos atsiminimų ir to straipsnio internetinis adresas yra:                                                 https://web.archive.org/web/20141222151402/http:/www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/11/25/atmi_04.html       Šiuos atsiminimus užrašė iki 2004 metų Šilų bibliotekoje dirbusi kraštotyrininkė Audronė Astrauskaitė, kuri nuolatos bendraudavo su Veronika Krikštaponyte-Juodiene  ir nuolat tuos prisiminimus užrašinėjo  praėjusio ir šio tūkstantmečio sandūroje.  Istorikai, kurie juo domėjosi, nerado Prezidento įsakymo, nors kitiems yra. Aišku, sesuo galėjo metais ir apsirikti, nes Pakėlimo procedūra galėjo ilgokai trukti, ir seseriai po 50-ties metų atminties tikslumas galėjo ir blukti. O šis įsakymas laikyti egzaminus ir įrodo, kad iki okupacijos tikrai J. Krikštaponis kapitono laipsnį turėjo turėti. O kad Prezidento įsakymo istorikai neranda, tai politinė įtampa buvo didelė, ir, gal, nebuvo kada rašyti įsakymą, arba dar ir todėl, kad Juozas buvo A. Smetonos sūnėnu? Gal, kokia valstybinės etikos standartai buvo, kad savo giminaičiui artimam kokią išlygą turėti?                Taip, kad, po okupacijos ar negalėjo sovietai žeminti laipsnius  tik ką gavusiems paaukštinimus ir derinti jų gradaciją prie savo sovietinės "liaudies" armijos standartų? Bet prie vokiečių J. Krikštaponiui laipsnio sužeminimas yra jau kažkoks nesusipratimas ir nenormalybė. Bent, vyr. leitenanto laipsnis jo privalėjo būti, taip, kaip Nikodemui Reikalui  NKVD Sąraše minimas vyr. leitenanto laipsnis, o liudijimuose jis minimas kaip kapitono laipsnį turėjęs. Tačiau 1941 m. rugpsėjo 03 d. buvo priimtas ginklininku pagal rugpjūčio 28 d. Kauno komendantūrai skelbiamą Nr. 29 ištrauką  tik kaip leitenantas.  Jau tas vokiečių laikais J. Krikštaponiui laipsnio sužeminimas ar negalėjo būti priežastimi trauktis iš kariuomenės? Kodėl nei Centras nei Institutas to nematė, kai tai „duria per akis“, pažvelgus į dokumentus?  Kad  vėliau „Baltarusijoje“J. Krikštaponis negalėjo būti laipsniu pakeltu, LCVA archyve nepavyko aptikti jam kapitono laipsnio suteikimo įsakymo, tokio, kokį, teko aptikti 1943-03-19 karininkų pervedimą į naujus tarnybinius laipsnius lape 183, kuriame nurodomi POLICIJOS LAIPSNIAI, kaip į kapitono policijos laipsnį pervesti siūloma pagal Tvarkos policijos vado prie SS vyr. leitenantus: 118 Juozą Marcišauską,  119. Mykolą Dubinską,   120. Vladą Kviecinską, 121. Nikodemą Reikalą,  122. Jurgį Juodį,   o į policijos leitenantus pervedami: 123. Leonas Plungė, 124. Antanas Gecevičius ir 125. Vincas Ašoklis.      Svarbiausia, kad kaip mokėjęs vokiečių kalbą, Antanas Gecevičius perdavinėdavo vokiečių įsakymus ir ši aplinkybė įrodo, jog galimai dar geriau mokėjusio vokiečių kalbą J. Krikštaponio būti ten negalėjo, nes vokiečiai buvo karinio statuto pedantais ir nebūtų bendravę su žemesniu laipsniu ir žemesnėmis pareigomis karininku, nes 1941 m. pabaigoje A. Gecevičius buvo tik jaunuoju leitenantu ir tik būrio vado pareigose buvo. Kad Juozas Krikštaponis galėjo geriau (bet ne prasčiau) mokėti vokiečių kalbą  - įrodo faktas tas, kad jis sugebėjo vokiečius įtikinti nedaryti karinio nusikaltimo - nežudyti (nesudeginti) Bagnopolio kaimelio gyventojų.  Kaip tik, SUGEBĖJIMAS VOKIEČIUS ĮTIKINTI IR BYLOJO, KAD JIS SU BAUDŽIAMĄJA KUOPA KALBĖJOSI NE GESTŲ, o gryna juridine KALBA, kurios pagrindus buvo įgavo  „išklausęs 5-is semestrus teisės fakultete, teisės skyriaus“,  kur šie žodžiai įrašyti jo Pakėlimo lape, matomi čia aukščiau 6 pav. nuotraukoje.         Todėl grįžtant  prie minėtos A. Bubnio knygos, jos 68psl, parašyta: „Kauno komendantūra, remdamasi 1941 m. spalio 3 d. mjr. F. Lechthalerio nurodymu, 1941 m. spalio 4 d. įsakė 2-ojo PPT bataliono vadui mjr. A. Impulevičiui kartu su savo batalionu 1941 m. spalio 6 d. 5 val. ryto išvykti į Minsko, Borisovo ir Slucko sritis ir užsiimti užfrontės teritorijos valymu - ...“.        Tačiau yra dar niekur neskelbtas J. Krikštaponio jauniausios sesers atsiminimas, kuriame sakoma, jog Savisaugos batalionų  pavadinimu nusivilta ir brolis, sužinojęs, kad vokiečiai  batalioną nori kažkur išsiųsti (kur išsiųsti - sesuo nenurodė), jis su trim draugais iš bataliono pabėgo. Jie nuo vokiečių pas jo tėvus slėpėsi tol, kol įsitikino, kad vokiečiai jų neieško.      Panašu, kad ir neturėjo jų ieškoti, nes  ne iš Minko pabėgo, o tik neišvažiavo į Minską. Jei iš karo zonos-Minsko būtų pabėgta, tai bausmes vokiečiai taikytų visų griežtumu. Įsakymas apie sauvalinį pasišalinimą buvo reikalingas labiau maisto išteklių tvarkymui, kas matosi  iš tų trijų draugų gali būti du paminėti 1941 m. spalių mėn. 13 d. įsakyme Nr. 44, A. Impulevičiui nuvykus į Minską, ir gavus Raportą Nr.340, jog „gr. Pupliauskas Bronius ir eil. Jonušas Jonas š. m. spalių mėn. 5 d. sauvaliai pasišalino nuo uždavinio vykdymo ir komandiruotėn į Minską nevyko..“. Todėl  bataliono vadas išskiria juos iš maisto batalione nuo š. m. spalių mėn. 6 d. ir ką daugiau parašo tame įsakyme, galima pamatyti:                   Tai, štai, 13 pav. įsakymu Nr.. 44 A. Impulevičius naikina (atitaiso) prieš savaitę rašytą garsųjį įsakymą Nr. 42.To įsakymo naikinimo-atitaisymo pagrindas yra j. ltn. Jono Stankaičio raportas Nr. 338 su gydytojų pažyma. O kokį „raportą“ J. Krikštaponis galėjo parašyti iš namų, kai buvo pabėgęs? Ir, išvis, kodėl A. Impulevičius turi naikinti savo karininką, net vieną iš 3-jų pavaduotojų, jei jam gal geriau nuslėpti nuo vokiečių tai, nenorint pakenkti savo buvusiam LLV Krašto apsaugos ministrui dėl jo  artimo ir net Pirmojo Lietuvos Prezidento giminaičio?            Čia 14 pav. nusišalinimui nuo tarnybos konstatavimui buvo dieną prieš išvyką spalių mėn. 5 d. sauvaliai pasišalinimas nuo kažkokio uždavinio vykdymo ir į Minską neatvykimo faktas konstatuojamas dar ir raportu Nr. 340        Taigi, A. Impulevičiaus įvykdyti įsakymo Nr. 42 atitaisymai ar „neįrodo“, kad ir daugiau galėjo būti neišvykusiųjų, kurių neišvykimo priežastys galėjo būt nenustatytos ar kitų karininkų ar puskarinikių nuslėptos? Juk, kaip matome, bataliono vadas išvykimo atšaukimą rašo tik esant aiškiai priežasčiai ir pagal raštišką pagrindą (Raportą). Kad ir SAUVALINIS pasišalinimas yra akivaizdžiai užfiksuotas neginčytinu faktu, patvirtintu kuopos vado raportu Nr. 340. O "faktu" kas galėjo konstatuoti J. Krikštaponio galimą neatvykimą kaip „sauvalinį“, jei neatvykimo priežastį net kam parašyti raporto, o bataliono vadas gal negalėjo ar nenorėjo? O, gal, elementariai -  saugojo pabėgusiųjų gyvybę nuo vokiečių? Juk karininko, o, ypač, kuopos vado pabėgimas vokiečiams būtų popieriuose ypatingai matomas, kai ir taip karininkų trūkumas buvo?      Aišku, šis ARTIMŲJŲ ATMINIMAS DIDELIO SVORIO NETURI, NES REIKALAUJA ĮRODYMO, KURIS SLYPI VISŲ ĮRODYMŲ VISUMOJE. O visų įrodymų visumos pradžia prasideda nuo neginčytinų oficialiausių pirminių faktų, seniausiai skelbiamų šių : 15 pav.: ištrauka iš Vikipedijos apie artimųjų ir kaimynų atsiminimus. Galima paskaityti viską Vikipedijoje apie J. Krikštaponį. Apie J. Krikštaponio gestapo pasodinimą į  Kauno kalėjimą  žinią minima ne tik Vikipedijoje, bet ir Wikiwando enciklopedijoje, kurios patvirtintos geltonai pažymėta signatūra (LYA, f. k-21, ap. 1, b. 49, l. 199 - )  nurodanti Ypatingąjį archyvą. Todėl Centro ir Instituto KLASTOTOJUS BŪTINA PER PRIEVARTĄ PRIVERSTI PERSKAITYTI J. KRIKŠTAPONIO KALINIMĄ aprašytą taip: 16. pav.: Citatą iš Wikiwando tinklalapio (panašiai rašoma ir Vikipedijoje) galima prasiplėsti-pasididinti Juk J. Krikštaponio sesuo Veronika 1990 m. liepos mėn. Šiluose  Partizanų garsiajam metraštininkui į magnetofoninę juostą įrašė detalų pasakojimą, kuriame išsiskiria tai, kad brolis, grįžęs iškalėjimo, visą vokiečių okupacijos laikotarpį praleido tėviškėje; slapstydamasis nuo vokiečių. Tas Veronikos pasakojimas yra skelbtas knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ (II dalis, 1 knyga).      Nuo šio pranešimo, perskaityto net prieš gerą dešimtmetį, ir teko pradėti tyrimus, galutinai koncentruojantis, kai Ukrainoje prasidėjo karas. Mat, skaitant 16. pav  1942  m. duomenis apie J. Krikštaponio priklausymą Tautiniam frontui, klastotojams tuos 1942-uosius metus būtina buvo sukurpti J. Krikštaponio „demobilizacijos“ pasaką, ir jos patvirtinimui, kaip pateiktos ne teisingos signatūros, galima „grožėtis“ 5-tąja apgavystėms skirtų signatūrų tema: 5- toje išnašoje APGAVYSTĖ SU SIGNATŪROMIS sąvade 9. pav. pirmoji Centrinio valstybinio (LCVA) archyvo signatūra pasidarė keista, nes ją raudonai perfomansu pažymėtasu ir rodyklytėmis nuvestas į ...          Prieš parodant, į kur tos raudonos rodyklytės nueina, privalu, pranešti, jog mes-kraštotyrininkai buvome šokiruoti didžiausia Istorijos instituto sukurpta apgavyste, kai mums LCVA archyve buvo atnešta visai ne J. KRIKŠTAPONIO, o kito karininko byla. Kokio, kito, žiūr. žemiau į .9 pav.  šalia J. Krikštaponio esančio: 17 pav.: dvi vienodos asmeninių bylų signatūros Lietuvos karininkų sąvade. Šį vaizdą galima pasididinti, o taip pat tos knygos-sąvado atsidaryti VISĄ 227 psl.              Sunku suvokti, kokiam reikia būti istorikui nepastabiam, ir neturėti patirties darbe su istoriniais šaltiniais, kad nepastebėti .17 pav. dvi vienodas signatūras asmeninių bylų, kur tokio absurdo būti negali, dar esančių viena šalia kitos tame pačiame knygos puslapyje. Jame pagal alfabetą yra šalia J. Krikštaponio du pirmieji Lietuvos karininkai rusai Vladimiras ir Vsevolodas KRYLOVAI, kurie turi vienodą biografijos ypatybę - nemokėjimą lietuvių kalbos ar neturėjimą Lietuvos pilietybės ir todėl paleisti atsargon ir net iš atsargos išimti. Kas svarbiausia, šių pastarųjų asmeninių bylų paskutiniai signatūrų 255 ir 254 skaičiai skiriasi tik per vieną skaičių, o su J. Krikštaponiu vienodi skaičiai būti negali, kaip tai skirtingi asmenys.           Todėl Istorijos instituto apgavystei įrodyti, reikia čia vėl 18 pav. nuotrauką atkelti ir ją sugretinti su M. Pociaus  nurodytu dokumentų byla; raudonai pabraukta:     18 pav.:  pav.pakartota ištrauka iš LII (Lii) Pažymos su raudonai pabrauktu istorinio šaltinio nuoroda-signatūra, matomą čia žemiau. 19pav.: Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo (LCVA) bylos antspaudas su 18 pav.:  nurodyto 930 fondo, 2 K aprašo ir 255 bylos antspaudas, atitinkantis 18 pav.: nurodytu Pažymoje 20 ir 21 pav.: praplėstas bylos antspaudo su pačios Tarnybos bylos dalies ir visos bylos vaizdai bei pavarde, kieno ta byla yra, kurios visas vaizdas yra dar ir čia žemiau parodytas    PRIMENAMA: kadangi praėjusioje 2014-12-27 LGGRTC tik prielaidų „pažymoje“ Alfredo Rukšėno apie paleidimą į atsargą buvo „įrodinėjama“ tuo, kad „J. Krištaponio 1942 m. antroje pusėje iš 2/12 bataliono paleidimas į atsargą“ konstatuojamas tik tuo, kad nebuvo rasta jokių dokumentų apie paleidimą į atsargą.            O M. Pociaus Pažymos 11 psl. jau, neva, atsirado „paleidimo į atsargą įrodymai“, kuriuos čia matome, pateikus absoliučiausią nesąmonę byloje, kuri buvo pradėta, kai Juozui buvo 10 metų, ir pabaigta, kai jam buvo 17 metų, juolab, tai kito asmens byla.  Tai tokie Instituto „įrodymai“? O čia ir buvo pati klastingiausia Istorijos instituto apgavystė; tomis klaidingomis signatūromis, nurodančiomis į, neva, „J. Krikštaponio demobilizacijos“ kažkokius „dokumentus“, kurių ir kitoje signatūroje būti negalėjo, nes tai buvo 1939-1941 m. laikotarpio NKVD dokumentai, o juose žinių apie būsimų  „1942 m. demobilizacijas“ būti negalėjo, nes tais metais sovietų Lietuvoje jau ne buvo  - reikia „istorikui?“ tik mokyklinio lygio Lietuvos istoriją žinoti. Todėl ir yra pats didžiausias nekorektiškumas, kai prie signatūros nenurodomas, bent, dokumento pavadinimas. Jei būtų nurodyta, bent, bylos pavadinimas, apie „J. Krikštaponio demobilizaciją“, tai jau pats skaitytojas suprastų, kad istorikas niekus rašinėja. Todėl tik signatūrų parodymas ir yra didžiausia net specialistų-skaitytojų apgavystė, priverčianti „tikėti“ išdėstymais ir verčianti ISTORIJĄ NE MOKSLU, O TIKĖJIMU-RELIGIJA.           Kadangi per 2021-12-02 Ukmergėje mokslinę konferenciją  dėl J. Krikštaponio šis  „paleidimo į atsargą“ pseudo „įrodymas“ ir kitos Istorijos instituto melagystės-apgavystės, kaip ši didžiausioji-kvailiausioji apgavystė - šios bylos signatūra neleido abejoti dėl „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ pasakos, todėl privalu dideliame formate parodyti vieno pirmųjų Lietuvos karininko Vsevolodo Krylovo bylos aplankalą, per kurį vos Ukmergėje nenuimtas paminklinis akmuo minėtam Didvyriui. Todėl į istoriją turėtų įeiti, kaip nemokšiškiausio istorinio „tyrimo“ 22 pav. pavyzdys - minėto karininko byla:              Nemokšiškumas; gaudytis archyviniuose dokumentuose, pranoksta sveiko supratimo ribą dar ir todėl, kad LCVA archyvo 930 fondo dokumentai yra tarpukario Lietuvos ir Istorijos instituto (M. Pociaus) nurodyti dokumentai apie J. Krikštaponio „paleidimą į atsargą karo metais“ būti negali, nes tai jau kitas istorinis tarpsnis. Tuo labiau ir kita Istorijos instituto (M. Pociaus) pateiktoji Ypatingojo archyvo LYA, f. K-8, ap, 2, b. 3signatūra į 1938-1941 m. m. laikotarpio NKVD bylas taip pat apie jokias būsimųjų 1942 m. „demobilizacijas“ būti negali. Pagal tą NKVD signatūrą tik nuo visuomenės slepiamą apie J. Krikštaponio mokymąsi teisės fakultete antrąjį patvirtinimą mes-kraštotyrininkai aptikome ir apie tai čia galima atsidaryti  NKVD dokumentą.  22pav.: visa raiški byla, kurią aš LCVA archyve nufotografavau 2021-12-31 9 val. 38 min. 16-toje sekundėje, kas matosi iš mobiliojo telefono fotografavimo programos įvardinto tos nuotraukos failo , kur galima atsidaryti labai raiškų 3,13 MB (mega baitų) vaizdą, bylos aplankalo kokybei įvertinti.   6-toji išnaša: NUSLĖPTAS IR TOLIAU SLEPIAMAS Edvardo GUOGOS LIUDIJIMAS šis:               Tačiau, Edvardas Guoga intelektualiausiai - aiškiausiai patikslino dėl J. Krikštaponio, kuopos vadu buvus, KOL BATALIONAS BUVO Kaune. Todėl jis patikslino ir kitų liudininkų tokius pat liudijimus, iš kurių visumos akivaizdžiausiai aišku, jog „J. Krikštaponis Baltarusijoje“  būti ne kaip negalėjo.                 Dar įžūliau gavosi iš Istorijos instituto pusės, kad kaip tik šis labai svarbus liudijimas buvo nuslėptas, ir nuslėptas; kaip ir sąmoningai, gal, nes publikacijoje paminėtas, kad toks yra, bet, pagal komunistinės propagandos metodą nutylėtas jo turinys. Todėl E. Guogos liudijimą reiktų pakartoti; aukso spalva padabinus, taip: 23 pav.: šių eilučių autoriaus  paryškinta pagrindinė liudijimo esmė.      P.S.: intelektualiausiu liudininku Edvardą Guogą galima laikyti todėl kad jo liudijimai gana išsamūs, kariškai tikslūs ir, gana, svarbūs. Kai jo liudijimus patikslinimui teisininkai perklausinėja dėl svarbių įvykių nurodytų tikslių datų, tai jis atsakinėja, kad TOKIOS DATOS NEPAMIRŠTAMOS. Tuo labiau, kad E. Guoga gimė JAV ir vaikystėje stengėsi gerai mokytis - mokėsi ir Karo mokykloje. 8-toje išnašoje: slepiamas iki šiolei J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo faktą patvirtinantis dokumentas - jo kalinimo Kauno kalėjime NKVD 1945  m. dokumentas:      Nesuprantama, kodėl 2014 m. LGGRTC buvo ignoruotas Ypatingajame archyve saugomas atsakingojo už J. Krikštaponio būrio sunaikinimą NKVD generolo Kapralovo raštelis („записка“), skirtas aukštesniam generolui Tkačenkai? 26 pav. NKVD generolo Kapralovo raštelis šių eilučių autoriaus raudonai pabrauktu tekstu apie, kaip GESTAP-as J. Krikštaponį suėmė ir kalino 3-is mėnesius Galima pasididinti, o taip pat dar labiau pasididint. 27  pav.: Padidintas Kapralovo „доносс“-o generolui-pulkininkui Tkačenkai  ta dalis, kurioje nurodomos pagrindinė žinios apie šios temos herojų. raudonai šių eilučių autoriaus pabraukti NKVD generolo Kapralovo žodžiai, kad(„Krištaponis“) „prie vokiečių GESTAP-o buvo suimtas ir 3-is mėnesius buvo kalinamas Kauno kalėjime“. Šio raštelio nuotrauką galima pasididinti ir VISĄ teiginį apie J. Krikšaponis (perskaityti be pabraukimo).      Čia 27  pav. atkreiptinas dėmesys į žaliai pabrauktą teiginį, kad J, Krikštaponis buvo vyriausiu leitenantu, greičiausiai naujai suteiktą kapitono laipsnį prilyginus prie sovietų Rusijos laipsnių gradacijos? Čia karo istorikams reikia dar ištirti, jei išvis Lietuvoje yra tokių daugiau, be Valdo Rakučio?                                                     .                (P.S.:   taip jau nutiko, kad kai Ypatingajame archyve šių eilučių autorius, nufotografavęs šį 26 pav. matomą raštelį, apie tai iš kart pranešė Seimo nariui – šiam istorikui, - tai jis, kai pradėjo su šių eilučių autoriumi kalbėti, kaip tik  tik istorikas gatve praeidinėjo pro Ypatingąjį archyvą ir susitiko su skambinusiuoju jam. Tai atsitiktinumo įrodymas, kai jų nėra daug, tai jais tikėti galima.).   Nors Centro buvęs istorikas A. Rukšėnas ignoravo šį dokumentą savo 2014-12-19 „pažymoje“ ir tada apgaudinėjo LR Gen. prokuratūrą, nuslėpdamas svarbiausiąjį skundžiamojo asmens biografijos faktą, tačiau M. Pocius savo Pažymoje, rašytinoje iš didžiosios raidės, pirmą kartą oficialiai pripažino, kad toks dokumentas ne tik egzistuoja, bet  PATVIRTINO, KAD SESUO Veronika, SAKO TIESĄ, nes tą kalinimą Kauno kalėjime patvirtina ir NKVD generolas, atsakingas už J. Krikštaponio sunaikinimą. Kodėl jis jį mini, čia dabar ne ta tema - ją reikia atidėti vėlesniam labai svarbiam nagrinėjimui. Tik nesuprantama, kodėl  dr. A. Bubnio vadovaujamas LGGRTC-as ir toliau - net ir dabar ignoruoja šį dokumentą, ir savo tinklalapyje slepia J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo labai svarbų faktą, apgaudinėdamas visuomenę ir istorikus-mokytojus?           9-toje išnašoje: slepiamas ir kitas 1947 m. NKVD dokumentas, įrodantis sesers Veronikos papasakotą savo brolio slapstymąsi nuo vokiečių Ukmergės rajone: 28 pav.:  1947 m. Kunigundos Sliesoraitytės tardymo protokolo 4-tame psl. yra užrašyta, jog „Krištaponis bėgo iš vokiečių armijos ir slapstėsi Ukmergės rajone , o po Lietuvos teritorijos išlaisvinimo ...“. Galima to tardymo protokolo 4-tą psl. ir nedažytą atsidaryti visą ORIGINALŲ puslapį, kurio internetinis adresas yra http://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/krikstapon/ypating-archyv/sliesor-7-tard-protok-4-psl-27-lap.jpg  Šios žinios signatūra yra: LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-4455,   29 pav.: toliau kitame 5-tame psl. to tardymo protokolo, Kunigundos Sliesoraitytės apie savo buvusį vyrą parodymai užrašyti tokie: po išlaisvinimo nuo„ okupantų, jis buvo" partizanu", kovo 1945 metais miške Ukmergės apskrityje Krištaponis užmuštas, kieno ji nepasakė“ (P. S.: J. Krikštaponis žuvo sausio 12 d.)  Šis dokumentas yra LYA archyvo K-1 fonde, skirtame okupantų politinėms baudžiamosioms byloms apraše 58-tame, kur Juozo Krikštaponio žmonai Kunigundai SLIESORAITYTEI P-4455 byloje tardymo protokolo 4 psl.  (archyviniame 27 lape) teko šių eilučių aytoriui, su kitais kraštotyrininkais  atrasti sovietinio saugumo organų tardytojų iš J. Krikštaponio buvusios žmonos labai svarbų alegorinį parašymą, kad jos buvęs vyras  „Krištaponis bėgo iš vokiečių armijos ir slapstėsi Ukmergės rajone, ...“. Apie šį labai svarbų faktą, patvirtintą ir kitais istoriniais šaltiniais, kaip kraštotyrininkų fiksuotais bei net NKVD-KGB patvirtintais detaliau, čia žemiau, bet, pirmiau, privalau pabrėžti, kad tai buvo Antano Smetonos 150-mečio jubiliejaus išvakarėse, apie tada šį atradimą teko informuoti ir LR Prezidentą Gitaną Nausėdą      Tame dokumente yra ir parašyta, kad jo žmona mini, jog jos vyras "Minske tarnauja", tačiau šią "žinią" galima laikyti kaip niekinę, nes žmona su juo ne gyveno jau metus laiko ir jį matė tik 1942 m. vasario mėn. skyrybų metu. Kadangi J. Krikštaponis slapstėsi nuo vokiečių, tai tuo „pasigirti“ savo žmonai negalėjo - gal būt, kad slapstymuisi jis galėjo į Vilnių skyrybų teismui atvykti su kariška uniforma, ir gal, galėjo apsimesti, neva, „iš Minsko“ atvykęs. Tačiau LGGRTC-o šių eilučių autoriui siųstoje žinioje paminėjo tik tai, kad „jos vyras Minske ...“ ir kad yra žinia KELIANTI NERIMĄ, ir kad ją paskelbs tik tada, kada ištirs:: 30 pav.: man Centro atsiųsto viena iš labai svarbių žinių, kurią galima ženkliai prasiplėsti ir perskaityti kiek plačiau visą dėstomą kontekstą.  Tačiau, KAD NEREIKĖTŲ TIRTI, BUVO BANDYTA NAIKINTI  ATMINIMĄ, ką šį vandalizmą ir sustabdė Teismas. Todėl čia žemiau ir yra įrodymas, kad apie J. Krikštaponio slapstymąsi Ukmergės rajone Centras (A. Rukšėnas su A. Bubniu žinojo ir tyrimų nedarė, - galimai siekė atsikratyti J. Krikštaponiu? Jei klysta šių eilučių autorius, labai  būtų malonu, kad būtų kitoks paaiškinimas. 10-ta išnaša: per galimai aplaidumą nerastas J. Krikštaponio buvimo namuose, o ne "Minske" Pabaltijo karinės prokuratūros nustatymo faktas,  apie kurį A, Smetonos minėto jubiliejaus išvakarėse privalau pranešti visiems ir  istorikams,  jog J. Krikštaponio bendražygių, išlikusių gyvų (žinomo kalbininko dr. A. Smetonos tėvo Mariaus, J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės bei kitų) baudžiamojoje byloje atradau NKVD ir vėliau KGB 1955 m. patvirtintą paminėjimą apie J. Krikštaponį, kaip po dezertyravimo iš Raudonosios armijos GYVENUSĮ NAMUOSE, o po to įstojusį į Vietinę rinktinę; NKVD-istų pavadintą „Plechavičiaus nacionalistinę armiją.“. . Tas dokumentas atrodo taip: 31 pav.:, kaip matome, NKVD; persekiojusi ir suėmusi J. Krikštaponio sesę Veroniką su išlikusiais gyvais kovotojais,  toje byloje apie jokią „Baltarusiją“ nėra net jokio užsiminimo. Jeigu jis būtų ten, tai jojo visas kaimas tai būtų žinojęs ir tada NKVD labai lengvai būtų sužinojusi  iš savo agentūros - vietinių komunistėlių. Tuo labiau, kad šis raštas rašytas 1955 m. lapkričio 19 d. Vilniuje ir jos autorius yra Pabaltijo karinės apygardos Karinio prokuroro padėjėjas - justicijos majoras Mamulin-as, kuris peržiūrėjo archyvinę-tiriamąją bylą Nr. 30422/3 skirtą Smetonai, Kuliavui ir kitiems (tuo pačiu ir Veronikai Krikštaponytei), kur rašo jis, ką atrado, konstatuodamas, jog nubaudimas yra griežtas ir neatitinka nusižengimui, bet ... Taigi, jeigu J. Krikštaponį būtų aptikę Baltarusijoje, tikrai, būtų atsiliepta ir tolimesnei eigai V. Krikštaponytės byloje, nes jau iki to laiko NKVD tada labai tyrinėjo ir baudė visus 2/12 bataliono  surastus karius, o taip pat ir visą   2-ąją kuopą, kurios pirmuoju vadu ir buvo J. Krikšaponis tik kol batalionas buvo Kaune - tai liudija tos kuopos kariai. Todėl tos kuopos vado seseriai Veronikai būtų atsiliepę, nes NKVD, o vėliau KGB sistema buvo akyla, ir nuslėpti nuo jos tokių Baltarusijoje atliktų nusikaltimų nebuvo įmanoma. Todėl LGGRTC -ui persistengti virš okupacinių struktūrų kompetencijų nėra jokio nei teisinio ir nei mokslinio pagrindo, ignoruojant visus archyvinius parodymus, prieštaraujančius sveikam protui.  11-ta išnaša: kaltinimui J. Krikštaponiui Rudenske žudynėmis, parinkti liudininkai tokie, kurie jose nurodo visai kitus vadus ir kurie aplamai neigia jį "Baltarusijoje":  Lygiai, taip, kaip 2014-06-30 raštu Istorijos institutas, J. Krikštaponio klausimu grubiausiai apgaudinėjo Ukmergės savivaldybę: išgalvotais „duomenimis“, kurių tokių būti negalėjo (apie tai čia ...  vėl priminta), tai negi tas pats Institutas ir vėl rengėsi  apgaudinėti Lietuvos visuomenę bei Ukmergės savivaldybės bendruomenę 2021-12-02 Ukmergėje numatytai konferencijai, parengus Pažymą?  Josios 7-tame psl., aprašant apie, neva, „Rudenske ltn. Krištaponį“, jo, neva, „nusikaltimams įrodyti“, pateikė 1982 m. tų liudininkų apklausų protokolus, kurie savo parodymais labiausiai neigia „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ buvimo galimybę. Todėl J. Krikštaponį išteisinantys liudininkai čia žemiau 1 pav yra raudonai perfomansu pabraukti, o jų pačių  reikšmingiausių protokolų datos geltona-aukso spalva pažymėtos.                Pirmiausiai, atkreiptinas dėmesys į Istorijos instituto nuo visuomenės slepiamo - niekur nerodomo intelektualiausio liudininko, - žymaus disidento, vieno garsiausio Lietuvoje Partizaninio pasipriešinimo Valkų mūšio vieno iš vadų - Magadano kalinio, memuaristo ir kovų atminimų įprasminimo organizatoriaus Edvardo GUOGOS 1982-02-24 apklausos svarbiausia J. Krikštaponio išteisinančioji 32 pav detalė, kurios apklausos protokolo data lygintina su ta pačia data čia žemiau parodytos Pažymos ištrauka: 32 pav.: ištrauka iš Istorijos instituto (Mindaugo Pociaus) paruoštos Pažymos, skirtos 2021-12-02 Ukmergės konferencijai 7-to psl. teiginiai apie Rudenske išsigalvojimus  (ypatingai neigiančių protokolų geltonai aukso spalva pažymėtų datos, apie vieną iš kurių M. Kačiulio 1982-08-16 Tarptautinėje apklausoje pasakiusiojo, jog kuopos vadu buvo ne Krištaponis, o Reikalas, - čia pateikta ...               Svarbiausiai, čia žemiau 24  pav. atkreiptina apklausos protokolo 1982.02.24 data, kuri lygiai tokia pati nurodoma aukščiau 1 pav. minėtos Pažymos 7-to psl. vieno iš pirmųjų liudininkų apie Rudenske vykusias žydų žudynes. Tačiau, kaip matome iš žemiau 23 pav.  2-ame psl. apklausa, pagal KGB-istų stilių, prasidėjo nuo 2/12bataliono Kaune susikūrimo aplinkybių: 33  pav.:  intelektualiausio liudininko, žymaus disidento - garsiajame Partizanų pasipriešinimo Valkų mūšyje vieno iš vadų bei Magadano kalinio - memuarų rašytojo, bei kovų atminties puoselėtojo Edvardo GUOGOS 1082-02-24 LIUDIJIMAS, kad ltn. KRIKŠTAPONIS KUOPOS VADU BUVO TIK Kaune, o vėliau jo pavaduotojas Vladas Tamošiūnas. Pastarąjį daugiausiai ir liudijo, Baltarusijoje kaip kuopos vadą, - net daugiau, nei N. Reikalą, o taip pat, dar 7-is karininkus, kaip kuopai vadovavusius mini liudininkai; net iš kitų kuopų, kurie nuolat keisdavosi ir dėl jų nuolatinės kaitos daug liudininkų neatsimena, kas kuopai vadovavo, dėl ko ir yra įrodymas, kad „ten J. Krikštaponio būti ne kaip negalėjo“. Galima atsidaryti VISĄ protokolo2-ą psl.. P.S.: šių eilučių autoriaus; aiškumo dėlei į protokolą fotošopu RAUDONAI įrašyta ir pabraukta perfomansu .      Skaitytojams turėtų būti pribloškiantis liudijimas, kardinaliai prieštaraujantis šios Pažymos 7-to psl. antrajai pusei, kur teigiama apie, neva, šios Pažymos herojaus„dalyvavimą Rudensko miestelio geto likvidavime“, kai kuopos vadu jau ne Kaune (Minske) nurodomas leitenantas Tamošiūnas.                Svarbiausia, tai ne pirmas toks liudijimas - lygiai tą patį liudijo ir su pirmuoju Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC) generaliniu direktoriumi Vytautu Skuodžiu kalėjusiu Mordvijos Baraševo lageryje (palei to lagerio tvorą nuolat  per treniruotes prabėgdavo šių eilučių autorius, kuris ten tarnavo prie radarų) kartu kalėjęs poetas Henrikas SALELIONIS, kuris irgi nurodė pirmiau kuopos vadu buvusį ltn. Krištaponį, o vėliau Tamošiūną.                Lygiai taip pat ir iš Punios puskarininkis Juozas VĖSA juos abu irgi taip pat paliudijo, kai prie Tamošiūno  kaip kuopos vadą dar pridėjo ir Nikodemą Reikalą, pabrėždamas, kad jie nuolat keisdavosi kuopos vado pareigose. Aišku, demagogams galima buvo apsimesti ir ignoruoti, dėl jųdviejų liudijimų, nes dėl J. Krikštaponio pasakymas, kad kuopos vadu buvo „pirmiau“, o kitas ... „paskiau“, ar „po to“ - tai, neva, „nekonkretu“.               Tačiau, Edvardas Guoga intelektualiausiai - aiškiausiai patikslino dėl J. Krikštaponio, kuopos vadu buvus, KOL BATALIONAS BUVO Kaune. Todėl jis patikslino ir kitų liudininkų tokius pat liudijimus, iš kurių visumos akivaizdžiausiai aišku, jog „J. Krikštaponis Baltarusijoje“  būti ne kaip negalėjo.                 Dar įžūliau gavosi iš Istorijos instituto pusės, kad kaip tik šis labai svarbus liudijimas buvo nuslėptas, ir nuslėptas; kaip ir sąmoningai, gal, nes Pažymoje paminėtas, kad toks yra, bet, pagal komunistinės propagandos metodą nutylėtas. Todėl E. Guogos liudijimą aukso spalva padabintas čia aukščiau 23 pav. yra rodytas.  Bet tai nėra joks „atsitiktinumas“, kai pats E. Guoga tais pačiais 1982metais  jau Tarptautinėje apklausoje, kurioje pagal KGB planą per komunistinį nusikaltėlį Martyną Kačiulį buvo apgaudinėjamas garsiausias tyrėjas Nilas Šeras,     Kita-vėlesnė E. Guogos 1982-08-19 jau Tarptautinė apklausa, kuri buvo skirta Jurgio Juodžio bylai nagrinėti. Joje teisininkas iš JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovas Nilas ŠERAS, dėl  Rudenske vykusiose žudynėse; kitų, dalyvavusių karininkų, E. Guogos paklausė taip:    34  pav.: ištrauka iš 1982-08-18 Tarptautinės apklausos  15 (108) psl. dialogo su JAV atstovo Nilo Šero, klausiant E. Guogą                 Tuo labiau, kad jau net pačiame pirmame (tituliniame) apklausos puslapyje čia dešinėjė 37 pav. matome Bronių Stimburį iš savo kuopos prisimenantį; lygiai taip pat, kaip ir Edvardo Guogos 1982-02-24 apklausoje (atliktoje kitą dieną po Broniaus Stimburio apklausos), kuris po J. Krikštaponio parodė vėliau  Baltarusijoje buvusį jo pavaduotoją Tamošiūną.  37 pav.: ištrauka iš 1982-02-23 Broniaus Stimburio apklausos  1-mo psl. 228-to titulinio lapo. Galima atsiversti VISĄ pirmą titulinį puslapį Pastarąjį taip pat ir  B. Stimburys nurodo pradžioje  Marcišausko ir Juodžio, kaip ir vyriausią. Juolab,  Juodį kaip įprastą, nurodo pabaigoje, kaip savo būrio vadą ir Rudensko žudynėse apie jį tik vienintelį pasakojantį.            Tai, kam  čia, išvis, B. Stimburys į tą J. Krikštaponio Pažymą įrašytas, jei jis apie J. Krikštaponį net neužsimena? Tam, kad pastarojo „kaltumą“ skaitytojui įteigti? Kelinta tokia Instituto manipuliacija „lenda per akis“?                Šokiruoja tai, kad Broniaus Stimburio liudijime taip pat „J. Krikštaponio Baltarusijoje“ nesimato, lygiai taip, kaip ir Edvardo Guogos liudijime, ltn. Krikštaponį; tik Kaune vadu nurodžiusį. Bet,  B. Stimburiui įsidėmėti, kas Kaune tarnavo, ir negalėjo įsiminti, kai to prokuroras Bakučionis aiškiai ir net neklausė. Dar įtikinamiau, kaip nuo rugsėjo mėnesio, vos ne vėliausiai, pradėjęs tarnauti, B. Stimburys net galėjo ir savo akyse, visai J. Krikštaponio net nematyti? Todėl nieko nuostabaus, kad apie 1960-tųjų metų apklausoje ar tardyme parašyta taip: 38 pav.: iš Ypatingojo archyvo pagal signatūrą f-k-1-ap-b-47386strich-3-t4-p-2 tardymo ar apklausos Broniaus Stimburio protokolo ištrauka, su šių eilučių autoriaus aiškumo dėlei raudonu pabraukimu ir raudona pastaba įrašyta,  kur galima atsidaryti ir ORIGINALŲ vaizdą VISO puslapio to dokumento nuotraukos.               Taigi, pagal 29 pav. matomą dokumente Broniaus Stimburio kuopos vadais pamainomis nurodytus Marcišauską ir Tamošiūną taip pat gaunasi įrodymas Istorijos instituto šmeižto J. Krikštaponiui, kurio vadovai privalėjo perkaityti šio Instituto Pažymoje visus nurodyto liudininko Broniaus Stimburio teiginius ir nutraukti Ukmergės visuomenės apgaudinėjimą.    Todėl privalu ir tos Istorijos instituto Pažymos 7-tame psl. nurodyto J. Vuosaičio  1961-04-24 protokolo (čia27 pav matomo) vaizdą atsiversti. Ir čia, pasirodo, Institutas skaitytojus taip pat apgaudinėja, nes ir J. Vuosaitis  taip pat jokio  nei „Krištaponio“ nei „Krikštaponio“ nerodo, o rodo Rudenske žydų žudynėse tik Tamošiūną!Apie jį rašo taip:   39 pav.: ištrauka iš Istorijos instituto Pažymoje nurodyto Juozo Vuosaičio 1961-04-24 galimai tardymo (abejojama, nes A. Rukšėnas neskiria tardymo nuo apklausų, - apie tai čia ...) protokole, saugomame Ypatingajame archyve  pagal signatūrą „LYA, ap 58, b 47386/3, t. 3, 3, 1. 278-279“, kuri tokia pati nurodyta tos Pažymos 7-tame psl. čia 1 pav. matomame. O šio J. Vuosaičio „tardymo ar apklausos?“ galima atsidaryti plačiau protokolo 5-tą psl., kuriame galima jo viršutiniame dešinės kampe matosi archyvinio lapo 278 numeris juodai (pieštuku gal) įrašytas ir atitinkantis minėtos signatūros pabaigoje 278-279 parašymą.                      Matome iš 30 pav., jog VISAI OPERACIJAI VADOVAUJA ne bet kas, o J. Vuosaičio nurodytas Tamošiūnas, nors ten buvo ir pats majoras Antanas Impulevičius.                (P.S.: galima manyti, kad A. Impulevičius, kaip nuo NKVD kankinimų kalėjime buvo pagadinęs nervus ir dėl ko prašėsi atostogų, ką buvo istorikas Simonas Jazavita atradęs, galėjo gauti šoką pirmosiose žudynėse Rudenske, kurios buvo vykdomos, tik, tik atvykus į Minską spalio 10 d.)      Tačiau taip nebūna normaliose karinėse struktūrose, kad staiga, be jokio įsakymo būrio vadas (kuopos vado pavaduotojas) šoktų net per dvi pareigybes ir pradėtų vadovauti viso bataliono veiksmams.              Iš tai darytina IŠVADA, jog tuo momentu V. Tamošiūnas tapo kuopos vadu, ir tada jau galėjo visam batalionui vadovauti.                O ta aplinkybė irgi įrodo, jog „J. Krikštaponis Rudenske “ jau ne kaip būti negalėjo, jeigu  jo pavaduotojas pareigomis V. Tamošiūnas „peršoka“ savo tiesioginį 2-osios kuopos vadą.                Tai jau iš eilės pagal E. Guogos, B. Stimburio, ir J. Vuosaičio liudijimus Rudenske dominuojantį V. Tamošiūną ir ten J.Krikštaponį neigiantį.      Taigi, liko dar vienas tos Pažymos 7-tame minimas  Jonas GERVINAS 1982-08-18 (Tarptautinėje Vilniuje) apklausoje apklaustasis, kuris 8-tame psl. apie savo tarnybos pradžią batalione pasakė taip: 40 pav.: ištrauka iš minėtoje Pažymoje nurodytos Stanislovo GERVINO1982-08-18 apklausos (Tarptautinės) 8-to psl. apie tarnybos pradžią batalione. Galima atsidaryti VISĄ 8-tą apklausos puslapį.              Skirtingai nei nagrinėtas B. Stimburys, Jonas GERVINAS ŽINOJO J. KRIKŠTAPONĮ ir akivaizdu, kad jį pamini, kalbėdamas apie tarnybą Kaune.                 Tuo labiau, kad ir klausimą apie tarnybą Kaune iš JAV Spec. tyrimų departamento atstovas Nilas ŠERAS uždavė J. Gervinui.      Dar įdomiau, kad J. Gervinas nė neįėjo į 2021-12-02 Ukmergės konferencijoje paskelbtų naujai atrastų 9-ių J. Krikštaponį paminėjusiųjų ir J. Gervino nemini M. Pocius čia aukščiau minėtoje savo publikacijoje.               Bet pažvelgus į Stanislovo GERVINO pasakojimą apie Rudenske vykdomas žydų žudynes, jose tarp karininkų, išskyrus kaltinamąjį Jurgį Juodį, dėl kurio buvo iškelta byla ir tik dėl jo buvo vykdoma Tarptautinė apklausa, S. Gervinas  čia dešinėje 41 pav. nurodė taip pat ir Tamošiūną, kaip aktyvų žudynių  vykdymo organizatorių.                 Tai jau trečias čia liudininkas, nurodantis Rudensko žudynėse aktyvų V. Tamošiūną, išskyrus E. Guogą, kuris Rudenske neatsimena vadovo pavardės, nors Baltarusijoje (po J. Krikštaponio vėliau) nurodė irgi V. Tamošiūną. 41 pav.: iš minėtoje Pažymoje nurodytos Jono Gervino 1982-08-18 apklausos (Tarptautinės) 14-to psl. 76-tas lapas  apie žydų žudynes Rudenskepagal Pažymoje nurodytą signatūrą „LYA, ap. 46, b. 1160, l. 12,66“ iš kurios aišku, jog lapų skaičius Pažymoje netiksliai nurodytas ir padoriai rašant, turėtų lapai nurodyti būti per brūkšnį, o ne per kablelį. Galima atsidaryti ORIGINALŲ visą 14-tą psl. Iš to galima daryti prielaidą, kad J. Krikštaponį paminėjusiųjų liudininkų gali būti ir daugiau., ir tie paminėjusieji jį visi minintys buvo Kaune buvusį 2-osios kuopos vadu.  Taigi, galima daryti IŠVADĄ, jog E. Guogą, Rudenske galėjo ir nematyti betarpiškai, V. Tamošiūno, kai jis, pagal J. Vuosaitį, visai  operacijai Rudenske vadovavo ir gal dėl to, jam kitas galėjo į „akis kristi“, kaip, pavyzdžiuiNikodemas Reikalas, buvęs tada prie kuopos ir  jo pavardę neatsiminė ?              P. S.: pastarojo keistą pavardę įsiminti nėra taip lengva, panašu, kad  liudininkai jį daugiausiai neįsimindavo? (Čia šių eilučių autoriaus prielaida-hipotezė iš susidarytų didelio liudijimų skaičiaus analizės vaizdo)      Vien iš šių Istorijos instituto Pažymoje nurodytų liudininkų parodymų akivaizdu, jog „J. Krikštaponio Rudenske“ būti ne kaip negalėjo - TAI PRIVALĖJO NUSTATYTI Instituto VADOVAI, patikrinę savo Pažymos nurodytus dokumentus dėl Rudenske vykdytų žudynių.               Tuo labiau, kad pastarojo Stanislovo Gervino ir ankstesnius liudijimus  Istorijos instituto atsakingiesiems privalu buvo taip pat patikrinti: 42 pav.: ištrauka iš 1962 m. vasario 14 d. Stanislovo Gervino LIUDYTOJO APKLAUSOS PROTOKOLO, kurio signatūra gali būti artima viena diena anksčiau atliktajai 1962-02-13 apklausai, kurios signatūra yra LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386?3, t. 4, l. 47.              Taigi, pagal 1962-02-14 Stanislovo GERVINO apklausą, apie karo belaisvių žudymą, vykdytą apie lapkričio mėnesį, S. GERVINAS KUOPOS VADĄ NURODO ltn. TAMOŠIŪNĄ - lygiai taip pat, kaip tai nurodė Edvardas Guoga. Taigi, pagal šį liudijimą aišku, jog J. Krikštaponis ne tik Rudenske, bet ir, aplamai,Baltarusijoje būti negalėjo.                 Įsitikinimui, siūlytina šio unikalaus liudijimo protokolo du puslapius su šių eilučių autoriaus svarbiausių akcentų pažymėjimais atsidaryti:                  Atsidaryti: 1-ąjį psl., o taip pat 2-ąjį psl., apie kuriuos daug pasakoti galima  dėl svarbių faktų, kitam kartui paliekamų.               Labai svarbu žinoti reiktų, jog, kaltinamasis Stanislovas Gervinas 1948 m. liepos 28 d. per apklausą parodė: „Reikalas, vardo nežinau, turėjo vyr. leitenanto laipsnį – 2-osios kuopos vadas. Dalyvavo šaudant žydų tautybės asmenis LSSR Kauno miesto VII forte, Baltarusijos SSR – Minske, Slucke, Klece. Vykdavo į reidus gaudyti ir naikinti tarybinių partizanų. Kur jis dabar yra nežinau, kilęs iš Kauno miesto, Požymiai: aukštas, liesas, plaukai tamsūs, nosis normali“ (Stanislovo Gervino 1948 m, liepos 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 1. 206) Pagal šį požymį „aukštas-liesas“ akivaizdu, kad pagal kūno sudėjimą buvo panašus į J. Krikštaponį.                    43 pav.: šį straipsnį atrado žinomas kraštotyrininkas - garsaus pasaulyje Sibiro tyrinėtojo-geografo-tremtinio Jono ČERSKIO palikuonis bei Magadano politinio kalinio sūnus-architektas Robertas Čerskus. Šį straipsnį galima pasididinti ir ATSIDARYTI TRIPTIKĄ su Juozo Krikštaponio RESTAURUOTU portretu, kurio restauracijos autorius yra fotodailininkas Juozas Valiušaitis.  Pagal J. Krikštaponio ryšininką - Magadano politinį kalinį ir garsųjį tautodailininką Mykolą Dirsę, kuris suprojektavo Partizanams paminklą Lėno kapinėse „J. Krikštaponis buvo 1, 90 m. ūgio“ - kiti jo kaimynai sako, kad dar kokiais 3 cm. galėjo būti aukštesniu. O  pagal kūno sudėjimą J. Krikštaponis buvo Lietuvos čempionato šuolio su kartimi prizininku ir jo išvaizda 1936 m. pasaulio lietuvių kongreso išvakarėse jis tapo nugalėtoju ir pateko į Lietuvos rinktinę, dalyvauti to kongreso varžybose, kurios ir buvo kaip preliudija 1938 m. vykusioms Pasaulio lietuvių Žaidynėms. (P. S.: jos vyks ir Jonavoje, dėl ko  būtina iki to laiko ATSIPRAŠYTI šio Didvyrio atminimą, nes jo sukurtos Vyčio apygardos žuvę Partizanai buvo niekinami Jonavos mieste. Todėl ir dabar Istorijos institutas privalėtų nustoti niekinti  niekintų žuvusiųjų vadą.)               Svarbiausias Stanislovo Gervino dėl Juozo Krikštaponio paliudijimas yra toks pat, kaip ir Edvardo Guogos, kuris atrodo šitaip:               44 pav.: šis liudijimas yra nufotografuotas iš LGGRTC-o laiško-studijos net 14 psl. apimties šių eilučių autoriui atsiųsto, už ką kraštotyrininkai yra dėkingi Centro vadovybei, kuri nuosekliai sekė mūsų-kraštotyrininkų teikiamą informaciją ir gal jos dėka per Teismą Centro atsakovė pripažino, jog archyvai nėra ištyrinėti ir gal todėl Teismas neleido niekinti Didvyriui atminimo.  Taigi, grįžtant prie 44 pav Stanislovo Gervino  liudijimo,  jog „kuopos vadu vienu metu buvo ltn. Reikalas“, tai gal jam taip atrodė, kai nuolatos keisdavosi kuopų vadai, kurių šių eilučių autorius priskaičiavo net iki 7-ių - net iš kitų kuopų. Tuo labiau, kad minėtas puskarininkis iš Pūnios J. Vėsa minėjo, jog nuolat Tamošiūnas su Reikalu kaitaliojosi.              Tik, įdomu, iš kur Istorijos instituto M. Pociaus „išpaišyta“ minėtos Pažymos 6-tame psl., rašant: „Aukščiau minėti ir kiti, su 2-uoju batalionu susiję dokumentai rodo, kad 1941 m. spalio – gruodžio mėnesiais ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas galėjo pakaitom eiti 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas, ...“?               ATSIPRAŠAU: toje Pažymoje yra paminėti tik du „liudininkai“, kurie apsiriko pavardėmis, ir tai yra įrodyta toje Pažymoje.                Taip, kad, iš kur „prisapnuota“ apie, neva, „J. Krikštaponį PAKAITOM , ...“? Kokiame dokumente ta „pakaita“ paminėta su „J. Krikštaponiu“? Kaip galima Pažymose rašyti fantazijas? Juk, ta PAKAITA vyko nuolat, nes tikro vado J. Krikštaponio nebuvo, todėl vokiečiai labiausiai tą kuopą nusikaltimams naudojo ir todėl KGB ją labiausiai persekiojo, jos sąrašą sudarydami: 45 pav.: minėtas KGB-istų sudarytas 2-osios kuopos SĄRAŠAS, kurio tokio kitoms kuopoms mums-kraštotyrininkams dar nepavyko aptikti. Su raudonais pažymėjimais, kurią galima ATSIDARYTI SĄRAŠO 1-mą psl. ir pasididinti-prasiplėsti.               Bet, kodėl Istorijos institutas šioje Pažymoje nuslėpė šį Sąrašą - jo visai nepaminėjo? Ar ne todėl, kadKGB tyrėjai nuo spalio mėnesio (nuo spalio 5-tos dienos šis batalionas buvo Minske) nustatė 2-osios kuopos vadą, Nikodemą REIKALĄ, sūnų Simono, JAV begyvenantį? (P.S.: pagal Lietuvos karininkų Sąvadą1985 m. N. Reikalas „nusišovė“, nors buvo profesionaliu ginklininku.)              Pagal kokius „mokslinius reikalavimus“ ir pagal kokią „metodiką“ buvo leista „istorikams?“ kvestionuoti šią KGB-istų - specialistų-kriminalistų sudarytą Sąrašą su išvada? Nuo kada specialistai-kriminalistai, betarpiškai atlikę tardymus, apklausas ir tyrimus, ir, nusimanantys psichologijoje, yra, neva, „kvailesni“ už kvestionavusius tą dokumentą „istorikus?“?               Kodėl istorikai patys nepatikrino liudininkų parodymus, tą patį N. Reikalą nurodančiųjų? Ką, visi liudininkai irgi „kvailesni“ už ...?        Be to,  toje Instituto Pažymoje prie „pakaitos“ fantazijos, pagaliau yra pateikta ir protingas pasiūlymas toks:                    „... todėl aktualu identifikuoti ltn. J. Krikštaponio (Krištaponio) vaidmenį konkrečiuose įvykiuose. “.              Tik, įdomu, pagal kokią „teisę“ buvo Instituto siūloma nuimti paminklinį akmenį, net nepradėjus identifikuoti svarstomojo asmens vaidmenį konkrečiuose įvykiuose?                Ir, išvis, kaip galima „identifikuoti“ tik pagal principą „viena bobutė pasakė“, nenustačius jos sakymo priežasties?      Grįžtant prie Stanislovo Gervino pasakymo, jog „Kuopos vadu vienu metu buvo ltn. Reikalas, o prieš jį Krikštaponis“ - tai neišbaigto įspūdžio nepilnas perteikimas, kurių tokių buvo dar du (Z. Salelionio ir J. Vėsos) ir tą neišbaigtą fakto sakymą papildė nuostabiai Edvardas Guoga, dėl minėtų puikių asmeninių-psichologinių savybių.         Taip pat, be S. Gervino apie N. Reikalą minėjo IR kaltinamasis Baltrus Simanavičius 1948 m. rugpjūčio 4 d. per apklausą parodė: „12-ojo bataliono 2 kuopos vadas kapitonas Reikalas, vardo nežinau, maždaug 40-45 m., buvo ginkluotas pistoletu. Vyko į  žydų šaudymus Minske, Klecke ir Borisove. Vadovavo sušaudymams, bet pats asmeniškai nešaudė“ (Baltraus Simanavičiaus 1948 m. rugpjūčio 4 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11238/3, t. 1, l. 108). P.S.: paspalvinta, pabraukta ir Borisove paryškinta šių eilučių autoriaus, nes, būtent, čia šios Pažymos skirtingi duomenys dėl žydų žudynių Borisove atskleidė tai, jog tame mieste paistantis„pasakas“ apie, neva, „J. Krikštaponį tose žudynėse“, išaiškėjo, jog tas „liudininkas“ LABAI   ŽMOGIŠKAI  SUSIPAINIOJO  TARP IŠSKIRTINAI  AUKŠTŲ IR LIEKNŲ, -  .LABAI PANAŠIŲ KARININKŲ ! ! !                 Tačiau po 13-os metų 1961-09-05  tas pats B. Simonavičius Mordvijos Sosnovkos gyvenvietės Dubrovnyj lageryje (nuo Potjmos link Javaso gel. atšaka važiuojant, kuria; taip vadinama: „tepluška“ važinėdavo ir šių eilučių  autorius, kai 1966-1968 m. m. tarnavo rekrūtu prie radarų) tai kalinys Baltrus per tardymą jauneatsiminė, kas vadovavo kuopai, nes labai dažnai kuopų vadai keitėsi. Ir tai  čia dešinėje 46 pav. matosi dar ir kaip kuopai vadovavo žudynėse iš kitos kuopos karininkas, žymus žudynėse karininkas Gecevičius, kuris buvo net vokiečių apdovanotu medaliu. 46 pav.: ištrauka iš B. Simonavičiaus liudijimo pavyzdys, kurio  galima atsidaryti visą 2-ą psl. o taip pat galima atsidaryti ir tardymo protokolo pradžią APIBENDRINANT čia teko  parodyti tik mažąją dalį liudijimų, neigiančių bet kokią  „ J. Krikštaponio Baltarusijoje“ tikimybę, - visų pavyzdžių  aprėpti čia vietos ir laiko per mažą. 12-ta išnaša: Istorijos instituto 2014 m. vasarą tuometiniams Ukmergės merui nesąmonių kratinys:  47 pav.: šios „grožybės“, skirtos Ukmergės savivaldybės administraciją apgaudinėti su absoliučiomis nesąmonėmis ir yra 2014-06-30 pripaistytos Istorijos instituto rašte, kuri galima ATSIDARYTI ir ORIGINALIU „pasigrožėti šedevru“, kur šio kraštotyrinio tyrimo metu, net nebuvo patikėta, - buvo pamanyta kad tai kažkokia klaidžiojanti „internetinė klastotė?“; kokia tai? Todėl teko kreiptis į savivaldybės administraciją, kuri patvirtino, jog iš tiesų tokį raštą buvo gavusi. Todėl šio rašto autoriui dr. Rimantui Mikniui šių eilučių autorius įteikė kopiją, kad jis „pasigrožėtų“ savo darbuotoju, kuris sukurpė tą „grožybę“, nes garbingas dr. R. Miknys yra ne to amžiaus tarpsnio tyrin4jimospecialistu ir akivaizdu, jog pasitikėjo ne aišku kuo, nes pagal raštvedybos standartus privalėjo ir to rašto sudarytojas būti įrašytu. Pagal internetą nuo 1997 m. Istorijos institute dirbantį XX-to amžiaus skyriuje matome Mindaugą Pocių.) Taip, kad ar ne labai panašu į M. Pociaus braižą, kaip ir jo paties tuo pačiu elementariausių J. Krikštaponio biografijos žinomų žinių ignoravimu, pasakytu 2021-12-02 Ukmergės konferencijoje dėl J. Krikštaponio išgalvoto „kalinimo iki 1944 m. liepos mėnesio“? Tai, ar ne panašu į politinį užsakymą apšmeižti žmogų bet kokia kaina, net ignoruojant jo žinomus visuomenėje biografijos duomenimis?   Pirmiausiai, nuo kokių „lubų“ nurašyti tie 47 pav. „duomenys“ J. Krikštaponio tarnystės net „iki 1944 m.“, dar neaiškiame batalione? Tokių dr. A. Bubnys iki 11-os išvardino. Net, A. Krikštaponiui nepalikta nei sėdėti kalėjime, nei Antinacinėje veikloje būti, nei po to Vietinėje rinktinėje būti. Kaip galima taip grubiai „nusispjauti“ į žinomus jo biografijos faktus?  Nepalikta jam net organizuoti Lietuvos Laisvės armiją, o po to ir Vyčio apygardą kurti.      Na, o dėl kažkokio RudIAnsko, nėra tokio pavadinimo, ir, aplamai, panašaus pavadinimo gyvenvietė net nepanaši į jokį „miestą“- juo ir dabar ji nėra. Iš kur tokios geografinės „žinios“? Dar labiau šokiruoja, kad Rudenske „karo belaisvių stovykla“„prisapnuota“!- Ar ne gėda tyčiotis iš periferijos, rašant bile ką? Šio kraštotyrinio tyrimo metu, net nebuvo patikėta, - buvo pamanyta kad tai kažkokia klaidžiojanti „internetinė klastotė?“; kokia tai? Todėl teko kreiptis į savivaldybės administraciją, kuri patvirtino, jog iš tiesų tokį raštą buvo gavusi. Todėl šio rašto autoriui dr. Rimantui Mikniui šių eilučių autorius įteikė kopiją, kad jis „pasigrožėtų“ savo darbuotoju, kuris sukurpė tą „grožybę“, nes garbingas dr. R. Miknys yra ne to amžiaus specialistu ir akivaizdu, jog pasitikėjo ne aišku kuo, nes pagal raštvedybos standartus privalėjo ir to rašto sudarytojas būti įrašytu. Pagal internetą nuo 1997 m. Istorijos institute dirbantį XX-to amžiaus skyriuje matome Mindaugą Pocių) Taip, kad ar ne panašu į M. Pociaus braižą, kaip ir jo paties tuo pačiu elementariausių J. Krikštaponio biografijos žinomų žinių ignoravimu, pasakytu Ukmergės konferencijoje dėl J. Krikštaponio išgalvoto „kalinimo iki 1944 m. liepos mėnesio“? Tai, ar ne panašu į politinį užsakymą apšmeižti žmogų bet kokia kaina, net ignoruojant jo žinomus visuomenėje biografijos duomenis?  Kodėl net nebuvo ištirtas nacių laikais kalinimo laikas? 13-ta paskutinė skandalingiausia išnaša: politrukų "prikėlimo iš numirusiųjų" ir pakartotino sušaudymo perkėlimas į „Kačiną“: M. Kačiulis tapo JAV ir NATO apgaudinėjimo įrankiu 48 pav.: čia iš 1948-08-26 Kaune M. Kačiulio tardymo protokolo esančiame (saugomame)  fonde K-1-4738386-299, iš kurio labai aišku, kad šalia geležinkelis, labai panašu į Masiukovščinoje Mi  \ško stovyklą (geležinkeliukas-siaurukas galėjo būti ir Šiaurinėje Minsko dalyje netoli Puškino kareivinių ir Parodos), tačiau atkreiptinas dėmesys į KONCENTRACIJOS STOVYKLĄ, o ne karo belaisvių stovyklą, ką Koncentracijos stovyklomis vadinamos yra tik civilių asmenų koncentracijos. Tuo labiau, kad M. Kačiulis pasakojo apie naikinamus žydus (tarybinius piliečius), o po 30 metų jam žydai pavirto į „karo belaisvius“, o Koncentracijos stovyklomis vadinamos civiliams skirtos. Juolab, juolab, ta Koncentracijos stovykla galėjo būti į pietus nuo Minsko  garsiausioje žydų naikinimo Trostineco vietoje, kurioje taip pat geležinkelis buvo. Tuo labiau, kad nuo Minsko iki Trosteneco yra apie 7,5 km., o iki Masiukovščinos nuo tada buvusių Kalvarijų (miesto pakraščio) kažkiek mažiau - apie 5,5 km, kas pagal M. Kačiulio pokarinį liudijimą jo nurodytas 6-8 km nurodytas atstumas labiau dera į atstumą iki Trosteneco - didžiausios žydų naikinimo koncentracijos stovyklos.   Todėl, vėl nieko neaišku,  - panašiausia, kad M. Kačiulis per prievartą „liudija“, kur jis būti negalėjo. Dar svarbiau, kad jis KONCENTRACIJOS STOVYKLOS PAVADINIMO NEŽINOJO, o po 30 metų „sužinojo“ ir tai matome žemiau. Tik iš ko ir kada sužinojo po 32-jų metų?   49 pav.: iš 80-tųjų metų apklausos,  M. Kačiulio paistymas, kelis kartus sumažinus atstumą į Kačino gyvenvietę,  kai, tai gali būti greičiau Masiukovščinoje Miško stovykla, dvigubai toliau, nei nurodė, , o Kačino dar toliau tiek pat. Skandalingas M. Kačiulio parodymas apie naikinamus "polit vadovus?", kai jis po karo rodė žudomus žydus, o po 30 metų pavirsta žydai į "karo belaisvius?", kai 1961 m. Javas lageryje per tardymą M. Kačiulis neigė bet kokį buvimą žuidynėse.  Toks kardinalus parodymų pokytis gali vykti tik pagal kažkokį politinį užsakymą!?   Tuo labiau, kad karo belaisvių FILTRACIJA (valymas nuo komunistų-politrukų ir nuo išsimokslinusių žydų buvo) liepos mėnesį Drozdų kaimo apylinkėse iki 10-20 tūkst. aukų, kai dar Lietuvoje to bataliono kūrimosi stadija buvo.) Todėl labai abejotinas šis įvykis apie "politvadovus?"? 50 pav.: o čia jau vėlesnėje  po - 2-jų metų Tarptautinėje apklausoje,   kurioje M. Kačiulis pabrėžė, kad VYKO VISA KUOPA. Juolab, Kačinas nuo Minsko tada buvo apie 12 km  APIBENDRINANT  staigius M. Kačiulio viražus nuo 1961-09-03 Javas lageryje per tardymą, neigiant dalyvavimą bet kokiose žudynėse, demaskuojant NKVD-istus „nebūtų dalykų prirašymais“ pokario tardymo protokole ir Juozą Krikštaponį rodant Kaune tarnavusį. 51 pav.: ištrauka iš knygos „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m.“ enciklopedinio leidinio. Atkreiptinas dėmesys į nuorodą-signatūrą: LYA, f. K-p, 2, saug. vnt. 3; kuri gali būti neteisinga jeigu ta byla yra 1939 m. NKVD byla statistikos apie karo belaisvius ir internuotus Lenkijos kariuomenės žinias įvairiose karo belaisvių stovyklose, iš kurių Lenkijos kariuomenė buvo sušaudyta. Mat, N. Reikalas, kaip ir neturi nieko bendro su NKVD, išskyrus kitus karininkus, kurie žuvo sovietų lageriuose, kurie ir turi tą nuorodą-signatūrą. Tai jiems suprantama, Buvo iškilę klausimai, „dėl  ko N. Reikalui ir kitiems, kaip ir J. Krikštaponiui lygiai ta pati nuoroda?“. Tačiau nagrinėjant netvarkingai surinktą NKVD-inį archyvą kurį dar reikia nagrinėti, Tuo tikslu ir siūlau dar labiau pasididinti šią nuotrauką,  Todėl pastarąjį po 19-os metų „supainioti“ su Nikodemu Reikalu, ne labai realu. Nebent, kokia „atminties sutrikimo“ būsena. Todėl nieko nuostabaus, kad nesunkiai atsistatė. Juolab, KGB galėjo būti ir suinteresuota, kad M. Kačiulis J. Krikštaponį rodytų ir nutylėtų N, Reikalą, kuris ne demaskuotų kokių nors KGB užmačių? Todėl nieko nuostabaus, kad pastarasis po 3-jų metų „nusišauna?“?                      Įdomu ir tai, kad J. Krikštaponį pakeitęs Nikodemas Reikalas yra nustatytas, begyvenąs JAV. Jojo biografija trumpai duota Lietuvos kariuomenės karininkų 1918-1953enciklopediniame žinyne čia; kairėje  matomame. Stebina, kad 1982 m. Jurgio Juodžio byla, kuriai liudijo M. Kačiulis, tai buvo žymaus Lietuvos prieškario ir tarpukario dailininko bei prozaiko byla, kuris priklausė J. Krikštaponio būriui ir pagal aiškiai, kai kurių liudininkų parodymų farsą, kuris labai jaučiasi, skaitant protokolus, irgi, lyg,  „vadovavo J. Krikštaponio kuopai žudynėse?“, nors buvo adjutantu, ir atseit, "nesulaukęs teismo" mirė 1986 metais. Bet,  nesitiki, kad tie liudijimai tikri, kaip pats M, Kačiulis demaskavo jam  išgalvotai prirašytus. Gal, todėl ir buvo vilkinama byla, neradus kaltės įrodymų?          Dar, įdomiau, nes čia kairėje pagal51 pav.,  panašiu, kaip ir J, Juodžiu, su kuriuo, kaip ir bendrauti galėjo JAV laiku - 1985 m. Nikodemas REIKALAS NUSIŽUDO-NUSIŠAUNA, parašant, kad „žuvo“, lyg, atrodytų, kad „nemokėdamas elgtis su ginklu“, nors jis BUVO GINKLININKAS pagal profesiją. Todėl ar ne gali būti KGB pasekmė? Nors, po L. Brežnevo, ir kitų prašmatnių laidotuvių prie Kremliaus sienos - sunku patikėti. .  Dar, svarbiau, po tekstu smulkiomis raidėmis duota nuoroda-signatūra į Lietuvos Ypatingąjį archyvą, kuri buvo manoma, kad klaidinga, nes tai NKVD byla. Tačiau, paaiškėjo, kad NKVD ir rinko duomenis apie į „Liaudies armiją“ pervestuosius. šių eilučių autoriaus atliktą analizę, ką iš paskutinės M. Kačiulio apklausos bei ankstesniuose tardymo protokoluose  liudijimų visumos matosi, jog J. Krikštaponiui kažkur dingus (greičiausiai, jam nacių kalėjime atsidūrus, o, greičiausiai, pabėgus iš bataliono prieš išvyką į Minską, pagal artimųjų prisiminimus su trim draugais,, kurie gyveno jo tėvų namuose), pirmiau jo kuopos vadovavimą perėmė jo pavaduotojas V. Tamošiūnas, o po to N. Reikalas, bei dar kiti karininkai, tarp kurių ir 3-čiosios kuopos vadas Juozas Ūselis, vadovavęs žudynėse ir 2-ai kuopai, kaip tai nurodyta jam skirtame mirties nuosprendžio teismo nutartyjo1-ŲseliuiTEISMOnuospr..                Juk, žudomų žmonių kategorijas kardinaliai pakeisti, trumpinti atstumą nuo Minsko ir sugalvoti kažkokius „politvadovus“, reikalingus sunaikinti šalia, neva, išsigalvoto Kačinos kaimelio.                 Bet, deja, šalia to kaimelio jokios „karo belaisvių stovyklos“ ne buvo, - todėl įvyko tikra sumaištis Istorijos instituto Pažymos 7-tame psl. nurodytoje Tarptautinėje apklausoje, kurioje 41 pav apklausiamąjį M. Kačiulį teko primygtinai - antrą kartą paklausti dėl garsiosios Karo belaisvių stovyklos teisingo pavadinimo: 52 pav.: čia ištrauka Istorijos instituto Pažymos 7-tame psl. nurodytos M. Kačiulio 1982-08-16 Tarptautinės apklausos momentas, kai iš JAV į Vilnių atvykusios kaltinamojo Jurgio Juodžio gynėja-advokatė N. Grybauskaitė primygtinai M. Kačiulio klausia dėl karo belaisvių stovyklos teisingo pavadinimo. Galima atsiversti VISĄ 22-antrą-ą psl. 76-to-lap-o N. Grybauskatės-klausimų ORIGINALŲ vaizdą (be paspalvinimų-pagražinimų). Tas M. Kačiulio nurodomas „lageris“ gali būti tik Masiukovščinoje kaip garsiausia pasaulyje karo belaisvių stovykla „Miško stovykla“ vadinanama (vok.: „Waldlager“), nuo kurios geležinkelio stotelės iki Kačino gel. stotelės geležinkeliu yra lygiai 7.4 km atstumo į vakarus, kur dar pakeliui yra ne maža gyvenvietė Ždanoviči ir po jos tik gatvinis kaimelis Kačino.               Kaip tik šioje 52 pav. 1982-08-16 Vilniuje vykusiojeTarptautinėje Martyno KAČIULIO APKLAUSOJE, nurodytoje Istorijos instituto Pažymos 7-tame psl., galutinai išaiškėjo  JAV teisininkų delegacijos apgaudinėjimo faktas, kai iš JAV kaltinamojo Jurgio Juodžio gynėja N. GRYBAUSKAITĖ primygtinai paklausė dėl Karo belaisvių stovyklos vietovės, neva, išsigalvoto Kačinos kaimelio - geležinkelio stotelės  Molodečno miesto kryptimi dar gerokai už Zdanovičių gyvenvietės.  Todėl tame Kačino kaimelyje jokios susigalvotos „karo belaisvių stovyklos“ būti negalėjo.               Tai įrodo Minsko apylinkių geografijos žinios: 53 pav.: čia iš brežnevinių laikų žemėlapio vaizdas nuo Minsko į vakarinę dalį su tarp Masiukovščinos ir Kačino geležinkelių stotelių yra matavimo liniuotė pravesta per patį geležinkelį, kuriame matosi atstumų skaičiukai, tik PASIDIDINUS šį žemėlapį. 54 pav.: išdidintas Kačino geležinkelio stotelės apylinkių žemėlapis, kurį dar labiau išsididinus, galima palei geležinkelį pamatyti matavimą su skaičiukais pasibaigiantį pačioje Kačino geležinkelio stotelėje, kurioje TIK IŠSIDIDINUS šį žemėlapį, MATOSIpaskutinis skaičiukas 7, 4 km, nurodantis atstumą nuo Masiukovščinos gel. stoties.          Pagal Minsko vakarinių apylinkių geografinę padėtį, esančią palei geležinkelį nuo Minsko į Molodečno-Vilnių, yra žinoma, kad karo belaisvių stovyklos„Štalag-352“ buvo koncentruojamos Minsko mieste ir iš šio komplekso viena didžiausių stovyklų, skirta kareiviams „Miško stovykla“  buvo Masiukovščinoje tada apie 5,5 km už Minsko ir ji žemėlapio53 pav. rytinėje dalyje, prie plento užrašo „A-242“ matosi žalias plotelis pačiame mieste, kur ir yra ta stovykla su gatvių tinklu ryškiu, kuri aiškesnė yra žemiau 55pav. vokiškame žemėlapyje.               O už Masiukovščinos dar toliau į vakarus net Kačino kaimelyje jokios „karo belaisvių stovyklos“ niekas negirdėjo - GOOGLE jos nerodo ir; logiškai, net būtų nesąmonė, nes tik „Miško stovykloje“ galėjo įsikurti ta stovykla, nes sovietiniais laikais buvo didelis karinis kavalerijos dalinys su didžiulėmis arklidėmis bei medinėmis kareivinėmis, kurios ir buvo panaudotos karo belaisviams laikyti. O Kačino kaimelyje tokios infrastruktūros palankios net nebuvo, kad galėtų kažkas panašaus susikurti. Todėl siūlytina pažvelgti į visą 55 pav. Miško stovyklos vokiečių laikų apylinkių struktūra: 55 pav.:  vokiškas žemėlapis, kuris buvo paskelbtas karo belaisvių stovyklas labai tyrinėjusio kraštotyrininko Oleg-o Usačiov-o, kurio čia atlikti raudoni žymėjimai-aiškinimai               Pati „Miško stovykla“ (Waldlager)  panaši į pistoleto formą, įsikūrusi, tiesiogine prasme, - miške, kur palei geležinkelį buvo mūriniai gyvenamieji namai, o iš pietinės dalies karinio miestelio infrastruktūra ir pagalbiniu ūkiu. Vietovė labai pelkėta - buvo intensyviai kasamos durpės, o šiuo metu Svistlovičiaus upė patvenkta ir didelė dalis pelkių atsidūrė Minsko marių dugne.                Čia išskirtinos vietovės yra  tokios, kaip geltonai pažymėtas kaimelisГлинище (Molynė), kur buvo kasamas molis ir gabenamas į Кирпичное(Plytinę). Todėl prie Gliniščės kaimelio buvo daug molio karjerų, į kuriuos buvo patogu versti epidemijos metu mirštančius karo belaisvius (buvo nutikimų, kad net nemirusius buvo išvertę). Vežimams buvo panaudotos sovietinės kavalerijos artilerijos vežimai, kurių buvo ne mažai ir todėl Miško stovykloje užsibūti  mirusiųjų 56 pav.: belaisviai iš lazareto mirusius veždavo laiduoti. Galima  pasididinti. lavonų krūvų negalėjo būti, kaip daugelis liudininkų pasakojo. Tokios krūvos lavonų galėjo susidaryti tik miesto belaisvių stovyklose, kuriose nebuvo nei tokių vežimų, ir nebuvo iš anksto parengtų karjerų laidojimams. 57 pav.:  už Minsko į vakarus Maciukovščinoje Miško (Лесное)stovykloje įrengto Štalag-352 vokiečių laikų topografinis žemėlapis su reljefu, mastelio M 1:25000 (su kilometriniu koordinačiu tinklu žemėlapyje turinčiu 4-ių cm ilgį.) Aišku, čia šioje nuotraukoje tas žemėlapis 3,1 kartus padidintas paties kraštotyrininko Oleg-o Usačiov-o, kuris, subrėžtas mėlynomis rodyklėmis, surašė  nuo geležinkelio pervažos ATSTUMŲ pastabas: 1-iki BELAISVIŲ KAPINIŲ pačiame kaime Glinist. 2- iki miškelio, kuris yra šio žemėlapio centre . Šiuo metu tame miškelyje yra monumentas MIRUSIEMS karo belaisviams ir jiems uždegta amžinoji ugnis - šalia josios net cerkvė dabar pastatyta su šios belaisvių stovyklos muziejumi. Kai Stalino laikais karo belaisviai skaitėsi išdavikais ir jų šeimos buvo persekiojamos, tai po Stalino kulto demaskavimo Baltarusijos I-masis kompartijos sekretorius Piotr-as Mironovič-ius MAŠEROV-as tą karo belaisviams atminti  monumentą ir įrengė su amžinąja ugnimi, kuris mini per 80 tūkstančius nukankintųjų. Galima šį ŽEMĖPALPĮ pasididinti       Jeigu J. Krikštaponį  kaltinantys  „liudininkas/liud...-kai“ mini stovyklos  VARTUS, tai tada kaip tik ir  yra vieninteliai garsiausi Štalag-352 vartai, o  nuo jųjų 0,5 km atstume, pagal M. Kačiulio pakeistus parodymus, neva, buvo „žudynės belaisvių“, tai  šiuo metu dabar tame atstume yra miestas su daugiaaukščiais namais.                  Todėl jų pamatams iškąsti ir požeminėms komunikacijoms prakloti,   ekskavatoriais būtų „nužudytųjų kaulai“ išversti. Tai būtų didžiausia Minsko sensacija, kai ekshumacija būtų atradusi sušaudymo kulkas, kurių dabar 52-asis specializuotasis paieškų ekshumacijų pulkas dar neranda. Atranda daug nukankintų ir į šiukšlynus išverstųjų palaikus, mirusiųjų nuo išsekimo ir ligų. Kai palaikuose atranda specialias metalines tūteles su viduje įsuktu popierėliu ir kario identifikavimo įrašais su jo į kariuomene pašaukimo vietovės įrašais, tokius palaikus iškilmingai perduoda artimiesiems, o nežinomųjų palaikus iškilmingai perlaidoja šalia minėto monumento karių kapinaitėse, esančiame mažame miškelyje, visuose žemėlapiuose parodytame ir šalia dabar įrengtos cerkvės-muziejaus. 58pav.: Maciukovščinoje  iš Lesnoje (Miško) karo stovyklos paverstoje belaisvių stovyklos garsūs vartai. Vokiečiai stovyklų vartams skirdavo, paprastai, didelį dėmesį - prisiminkime Osvencime vartus. O šie Maciukovščinoje vartai pagal čia viršuje 57 pav. parodyta žemėlapį turėtų būti kairiajame  žemėlapio krašte, jeigu neapsirinka dabartiniai gidai. 59 pav. 60 pav.: 61 pav.:  62 pav. 63 pav.: ar girdėjo kas nors, ką nors apie KARO ARCHEOLOGIJĄ ? ? ?              Minėtas spec. paieškų batalionas 2016 m. tyrinėjimuose, rastus mirusius belaisvius perlaidojoliepos 03 d. - A. Lukošenkos propagandinės "laisvės" dienos proga.                 Net yra kontraversiški nutikimai, kai dėl šios belaisvių stovyklos išsaugojimo, kartu su O. Usačiovu labai kovojo kalinovskietis (sukilėlio Kalinausko pasekėjas) Sergejus Degtevas, šiuo metu netoli Lisičiansko pateko rusams į ne laisvę, kuris laisvėje kovojo už Masiukovščinoje karo belaisvių stovyklos įamžinimą, ir taip pat dabar tapo pats karo belaisviu.                 O Baltarusijos tinklaraštis „Sputnik“ 2020-05-08 (atnaujinto 2021-07-05) straipsnyje „... -Štalag-352 vietoje vyksta kasinėjimai“, parašyta, jog pirmą kartą kasinėjimai pradėti buvo 2016 m. aplink karinio dalinio garažą, kur iškėlė 147 sovietinių karių palaikus, radus 9 medalionus.                  Mat, Miško stovyklos vietoje prieš karą karinis kavalerijos dalinys turėjo šaudyklą, kuri vėliau tapo sąvartynu ir numirusių belaisvių kūnų puikia numetimo vieta. Tų kasinėjimų I-osios kuopos vadas Vadimas Tiomilinas pasakė, kad „kažkas mirė nuo bado, kažkas nuo ligų, nuo šiltinės, o EGZEKUCIJOS PĖDSAKŲ NEMATOME“, nors nuo Mosino šautuvo  kulkų labai daug rasta, nes ten buvo šaudykla. Numato net dar dvi vietas tikrinti.  Tie kasinėjimai matosi  net per Žemė-googlę programėlės įrankį „Rodyti istorinius vaizdus“. Tai, kaip tik tada matėsi, jog aplink Štalag-352 Miško stovyklą, pradedant nuo pietų pusės ir nuo vakarų 2020 vasario mėnesyje staiga nebeliko jokių nei kariškų, nei pramoninių-prekybinių bazių, kai 2019 m. rugsėjyje visi pastatai dar buvo vietoje.         Šiaip, kiek  su kosminėmis nuotraukomis šių eilučių autorius  analizuoja vietoves, bet tokio didelio ploto nušlavimo nuo pastatų per tokį trumpą laiką neteko dar stebėti. Minske mažai žinoma, o Lietuvoje visai ne žinoma masinė egzekucija kardinaliai pakeitė visai ne taip įvykius, kaip buvo išsigalvota 64 pav.: 5665 66pav.      Mažiausiai Minske žinoma MASINĖ KARO BELAISVIŲ EGZEKUCIJOS VIETA, kuri čia apvers„aukštyn kojomis“ daugiausiai A. Rukšėno, o taip pat kažkiek ir dr. Arūno Bubnio jau čia rodytos knygos teiginius, nes apie šias egzekucijas šie abu autoriai visai nieko neminėjo, o, gal, ir nieko nežinojo, nes tos egzekucijos vyko liepos mėnesį, kai dar A. Impulevičiaus batalionas tik tik Lietuvoje formavosi.  Tai ši karo belaisvių stovykla vadinosi „Dulag-127“ (vok.:„Durchgangslager -127“), kurią kažkodėl rusai ir baltarusiai ją labai neteisingai vadina, neva, „koncentracijos“ stovykla, kai „Koncentracijos stovyklomis vadindavosi tik Civilių asmenų stovyklos“ - taip teigė šių stovyklų tyrinėtojas, žymus baltarusių kraštotyrininkas Olegas USAČIOVAS.                Labai svarbu, kad ši stovykla buvo nuo seno buvusioje Minsko poilsiaviečių vietovėje žinomame Drozdų kaimo apylinkėse, kur upė Svislovičia kilpas suka. Todėl ta karo belaisvių stovykla ir vadinosi Drozdų belaisvių stovykla, kurioje galėjo būti ir civilių (reikia dar tikslinti).  Šioje stovykloje kaip tik buvo vykdoma FILTRACIJA nuo komunistų, politinių vadovų-„politrukų“ ir nuo žydų su aukštuoju išsilavinimu, taip, kaip jie mokėsi Marksizmo katedrose kaip privaloma komunistinės ideologijos kursą, už ką jiems reikėjo netekti gyvybes.                       Svarbiausia, kad  Minske ši masinė žmonių naikinimo vieta net ir dabar mažiausiai yra žinoma ir net dabar nesistengiama, kad ji būtų žinomesnė. 67 pav.: ankstesnėse google nuotraukose tas ženklinimas buvo, o naujesnės šios rodyklės į masinio žmonių (karių, žydų su aukštuoju išsilavinimu ir komunistų) naikinimo vietą jau nebeliko naujesnėse yandex rusiškų žemėlapių panoramose. Kad geriau vietą nustatyti pagal toli matomus žinomus objektus, galima pasididinti šią nuotrauką.  O tai yra labai svarbu šioje J. Krikštaponio temoje, ties kuria čia reikia plačiau panagrinėti. Kad su šiuo nekaltų žmonių atminimu kažkas yra labai negerai, tai įrodo, čia dešinėje  tik mėgėjų-entuziastų ir net ne valstybinio lygio rodyklės 67 pav.   vaizdas, kurios jau dabar nebeliko - šių eilučių autorius naujausiose rusiškose yandex kelių-gatvių panoraminių nuotraukų vaizduose jau neaptiko.        Tokia nepagarba visai nekaltų žmonių naikinimui, kaip matome, dėsninga ne tik stalininiam rėžimui, bet ir ne ką geresniam ir jau „batjkos“ diktatoriniam rėžimui.   Tos nepagarbos šaknys glūdi žmonių naikinimo FILTRACIJOS termine, kuris Lietuvoje net nežinomas Holokausto „tyrėjų“ tarpe, kurie net nenagrinėja jo priežasčių.                Dar viena ir svarbiausioji sensacija, jog ši FILTRACIJA demaskuoja ir buvusiokomunisto-pogrindininko Martyno Kačiulio paistalus apie, neva, kažkokioje„Kačinoje“ žudomus „politrukus“, kurių tokių negalėjo būti, nes jie visi jau buvo nužudyti liepos mėnesyje, kai pats M. Kačiulis kaip komunistas-pogrindininkas, pradėjo slapstytis 2-ajame batalione. Tuo labiau, kad N. Kačiulis 1948 m. tardymo metu teigė, jog dalyvavo „sovietinių žmonių“(žydų) žudyme, 1961-09-03 teigė, kad NKVD prifantazavo - jis jokiose žudynės nedalyvavo, o jau 1980 ir 1982-08-16 jam žudomi žydai pavirto į „karo belaisvius - politinius vadovus“, dėl ko turėtųsusirūpinti Žydų bendrijos tokia sovietine klastote, akivaizdžiai, ne M. Kačiulio sugalvota.    68 pav.: TROŠKULYS iš vokiečių kinokronikos fragmentų. Galima pasididinti. 69 pav.: lauko virtuvės Drozdų lageryje iš vokiečių kinokronikos. Galima pasididinti. 70pav.: Drozdų karo belaisvių stovyklos schema. Galimapasidinti 71 pav.: pirmieji atlikti archeologiniai tyrimai 1996metais. Galima pasididinti.       72pav.:  šis sušaudymas ar tikrai tame Drozdų griovyje-tranšejoje, skirtoje vandentiekiui? Ar ne bus kažkaip panašiau į sušaudymą kokiame giliame karjere?  Gal čia nevykusiai ši nuotrauka parinkta baltarusių propagandistų yra, gal, visai ne iš šio Drozdų lagerio? Tik reikia tyrinėti ar iš čia - neaišku, kas per šviesus rutulys, su kastuvu užkasinėtojas ar ne iš pačių sušaudomųjų parinktas? Jeigu taip, tai kodėl jis su tuo kastuvu ar ne gali kam galvą nukirsti? Todėl tyrimui galimapasididinti.  73 pav.:  tas tolumoje miškelis matomas, atrodo, tikrai, iš Drozdų kaimo prieigų, kur nuo seniausių laikų šis Drozdų kaimas buvo mėgiamiausia Minsko miestiečių poilsio vieta dar carų laikais. Apie tai aprašo iš šio kaimo kilęs kraštotyrininkas ir rašytojas .... Drozdas, kuris aprašė ir savo visos giminės represavimus po bolševikinės„revoliucijos“ ir žiauriais stalinizmo laikais už tai, kad jie visi buvo pasiturintys valstiečiai, į sodybas savo priiminėję vasarotojus - poilsiui Minsko pasiturinčius miestiečius.  Todėl pagal tą vasarotojų tradiciją NKVD taip pat buvo įsirengusi savo vasarnamius, kuriuos po karo perėmė visi pirmieji Baltarusijos partijos šulai ir tarp jų buvo žinoma Mašerovo vila, nuo kurios čia šiuo metu įsirengė valstybinę vilą ir pats Aliaksandras Lukašenka, kuris savo vilų kompleksą išplėtė ir kitose geriausiose vietovėse.  Taip, kad čia tas FILTRACINIS Drozdų lageris ne atsitiktinai ir atsirado po atviru dangumi. Tikslesniam vietovės studijavimui galima pasididinti šį vaizdą.      O čia, tikrai ši nuotrauka paimta iš šio FILTRACINIO Drozdų karo ir civilių belaisvių lagerio, kurį ne aišku, kaip reikia vadinti? Ar tinka  prie jo pavadinimo„Koncentracijos“ pavadinimas? Nors čia ginčijimas, bet, kadangi toje teritorijoje buvo laikomi ir civiliai asmenys, tai, tada gal ir galima nusileisti?                Taigi, čia kairėje 73 pav. ten toliau matosi garsus Drozdų miškelis, kuriame tada turėjo būti NKVD poilsiavietės ir pagal šių eilučių autoriaus hipotezę, tie NKVD  vasarnamiai galėjo būti išnaudojami kaip šios FILTRACIJOS Drozdų lagerio vadavietei bei lagerio sargybos ir viso aptarnaujančio personalui   poilsiui?  (Pavyzdžiui, Lenkijos kariuomenės sunaikinimas  vyko net „vaikų-pionierių“  Katynės miško stovykloje, kur nacistai galėjo iš komunistų irgi imti pavyzdį,  - tam specialiai komunistai mokė nacistus NKVD metodų.)                 Iš tų NKVD poilsiaviečių tradicijų ir šiuo metu yra čia valstybinė Aliaksandro Lukašenkos vila, kurių be šios pagrindinės-pirmosios, jis tų vilų turi ne mažai ir kitose vietose. 74av.: šiam mažiausiai Minske žinomai Drozdų karo belaisvių stovyklai ir joje masinei egzekucijai atminti iniciatyva buvo Minsko moksleivių, kurie apie 1996 m. dėka Nadieždos Krupskajos paukščių fabriko pagalbos  žudynių vietoje įrengė  pirmąją atminimo plytą.  Galimapasididinti. Tolumoje matosi garažai0automobilių  remonto dirbtuvės, o už jų, kalnui užstojant, yra to istorinis paukščių fabrikas pastatytas tik1968 m., prieš karą gal buvo„sovchozas“ Lenino „žmonos“ vardo? Deja, tą fabriką jau pradėjo ...  naikinti, kurio jau nebeliko - nebeliko ir šio garsaus Lenino "draugės? vardo".                Ši FILTRACIJA Drozdų karo belaisvių stovykloje vyko už tvoros, tikriausiai, matant visiems kitiems karo belaisviams. Žmonių naikinimas vyko 400 m ilgio tranšėjoje 2,5 m pločio, kuri buvo karo išvakarėse išrausta skirtojeDolginovo trakto vandentiekio vamzdžiams prakloti.                Toje tranšėjoje, ir buvo sušaudyta apie 10 tūkstančių karo belaisvių. Tos, nors ir užkastos tranšėjos, bet pėdsakas net po 3-jų metų 1944 m. gegužės pabaigoje iš lėktuvo čia dešinėje 74 pav.avionuotraukoje įžiūrimas, kuris su raudonomis strėlytėmis pažymėta. 75 pav.: šios Drozdų karo belaisvių stovyklos teritorija iš lėktuvo nufotografuota 1944-05-28 kur menama stovyklos teritorija pažymėta raudonu ovalu, o nužudytų žmonių tranšėja pažymėta  rodyklytėmis. Susiorientavimo dėlei siūlytina Svislovičiaus upės vingius įsidėmėti ir dešinės apačioje dėmesį atkreipti į Minskopakraštį, su Senąja Vilniaus ir Naująja Vilniaus gatvėmis, kurios buvo pavadintos Lietuvos 1940 m. okupacijos „garbei“. (P.S.: kai šių eilučių autorius yra keliavęs dviračiu po šią Gudijos šalį, daug bendravo su gudais, iš kurių paaiškėjo, jog daug gudų Vilnių laikotikrąja-istorine Baltarusijos sostine - jos kultūros irVAKARIETIŠKOS Šviesos nešėja.)  GalimaPASIDIDINTI šią avionuotrauką. 76 pav.: palyginimui su 1944 m. 72 pav. avionuotrauka, aiškumo dėlei čia pateikiamas čekiškas turistinis žemėlapis, kuriame yra pažymėta ši tranšėja kaip pailgo kapo vieta, šių eilučių autoriau irgi raudonomis rodiklytėmis uždėta. Kad geriau įžiūrėti, galima pasididinti ir perskaityti gatvių pavadinimus.      Lyginant su 1944 m.avionuotrauka, Svislovičiaus upės vagą matome dabar gerokai vandeningesnę- platesnę-patvenktą.     77 pav.: tą patį čekišką turistinį dar labiau pasididinus, siūlytinaDAR LABIAU PADIDINTI šį žemėlapį, ir pamatyti aiškiai išreikštus smulkius kryžius, skirtus kapinių teritorijoms žymėti.       Šių kapinių teritoriją, pagal sušaudytų aukų tranšėjos 400 m ilgio ir 25 plotį tokių pat išmatavimų  kapinaites rodo visi Vakaruose sudaryti žemėlapiai.Yandex rusiškasis 80 pav.žemėlapis ne tik kapinių nerodo, bet ir keliuką rodo per žmonių kaulus nužudytųjų nutiestą!     78 pav.: palyginimui Esri palydovinę nuotrauką, kurią galimapasididinti. 79pav.: googlę-nuotrauką galimapasididinti.      Iš palydovinių nuotraukų, kaip matome:jokių kapinių vietos paženklinimų nei aptvėrimų nėra, per pačią kapinių teritoriją eina miško-lauko riba, ir per tą ribą eina net keliukas. Tas keliukas negi eina per pačių nužudytųjų kaulus?       80 pav.: yandex žemėlapio pavyzdys su keliuku, atitinkančio dirbamo lauko-miško ribą. Galima pasididinti.             O dar geriau, lukošenkinio kolchozo laukas negi ir toliau ant nužudytųjų kaulų augina įvairias kultūras, per nužudytuosius su traktoriais ir plūgais varto žemę, ir gal toliau su plūgais tuos kaulus pasiekia ir išverčia?      Tai kam moksleiviai rūpinosi šių nužudytų karo belaisvių įamžinimu, kai net nužudytųjų ši teritorija  400 m ilgio ir 25 m pločio visai be jokios pagarbos?              Sako, kad, monumentas įrengtas moksleivių iniciatyvos dėka, o prie to monumento automobilių stovėjimo aikštelė, esanti čia žemiau palydovinės nuotraukos 78 pav. centre, pastatyta tiesiai ant žmonių gulinčiųjų kaulų? Kaip iš tikrųjų yra, pastudijuokime detaliau: 81 pav anksčiau nesimatė..: išdidintas geriausios google palydovinės nuotraukos ties žuvusiųjų pagerbimo vieta, esančia ant pačių kaulų, kurią galima būtų dar labiau išsididinti ir tiksliau įžiūrėti tos „pagerbimo“ vietos lokalizacija. Šioje paskutinėje-naujausioje google nuotraukoje lauke iki nykstančio keliuko posūkio palei lauką tvarkingai vienoje eilėje jaunučius susodintus medelius, kurių               Lyginant tą vietą su čekišku žemėlapyje tos tranšėjos-kapavietės lokalizacija nueinančios į slapčiausio karinio dalinio teritoriją, kurioje už to kapavietės pietinio krašto ribų ji greitai kirstų rytinę to dalinio teritorijos tvorą, ryškiai matomą iš kosmoso. Tada akivaizdu, jog tos 81pav. nuotraukos centre prie keliuko trikampio formos aptvertas pagerbimo monumentas  medžių paūksmėje ir iš vakarų pusės stovėjimo aikštelė, jos vakariniu kraštu turėtų įeiti į kapinių-tranšėjos zoną su mirusiųjų žmonių palaikais.                 Per tos automobilių stovėjimo aikštukės, esančios 81 pav. nuotraukos centre, ir jos vakarinį kraštą praeina plonos-aukštos antenos projekcija, kuri yra matoma ir iš  ... Tai ši antena-vibratorius ilgesnių elektromagnetinių bangų yra skirta tolimesniems kariniams ryšiams. Kaip ne keista, ši aukščiausia antena net neįeina į šio karinio dalinio teritoriją, bet ji už teritorijos ribų prie keliuko, praeinančio šalia pagerbimo monumento. Tokių žemesnių antenų matosi ir daugiau šioje karinėje teritorijoje, kuri yra labai svarbiai susijusi su čia nuolat minimo komunisto-pogrindininko ir galimai spec. KGB agentoMariaus Kačiulio neteisingais-melagingais „parodymais“, kad apgauti Istorijos instituto Pažymos 7-tame psl. nurodytos 1982-08-16 Tarptautinės apklausos dalyvius iš NATO šalies; JAV, nes čia;šis karinis dalinys yra vienas iš svarbiausių Varšuvos pakto (Stalino užkariautų soc. šalių karinio„susitarimo“) galimai svarbiausios Rytų Europoje vadavietės objektų, kuris turėjo priklausyti štabui, esančiame Minsko viename iš „Puškino“ kareivinių. kuriuose buvo Karo belaisvių stovyklų „Štalag-352“ kompleksai, su Masiukovščinoje  „Miško stovyklos“ kaliniams kompleksu, kuriame sovietmetyje taip pat buvo labai svarbi vadavietė-štabas su aukštų karininkų šeimų gyvenama vieta - uždaru kariniu miesteliu), skirtu  šiam čia dabar nagrinėjimam Drozdų kariniam daliniui. Todėl ir buvo privalu, kad M. Kačiulis apgaudinėtų NATO šalių teisininkus, tarp kurių N. Grybauskaitė suprato, kad ji su Nilu Šeru yra M. Kačiuliu  „už nosies“ vedžiojami ir todėl jiedu pakartotinai perklausė apie negirdėto kažkokio „Kačino“ miesto egzistavimą.              Dabar tos 81 pav. nuotraukos apačioje matosi didelė galybė blizgančių automobilių, taip, kaip tas karinis dalinys jau nefunkcionuoja  ir jame yra automobilių remonto įmonė. (Paprastai, iš šių eilučių autoriaus stebėjimų patirties, kariniai daliniai su labai moderniškomis techninėmis priemonėmis su laiku morališkai sensta ir todėl stebimas tų dalinių išsikėlimas į kitas vietoves jau, net dėl slaptumo geresnių sąlygų, paliekant labai visuomenę dominčius apleistus karinius dalinius.) Čia, kaip matome, Minske  gudai yra kiek šeimininkiškesni ir šio karinio dalinio teritoriją su pastatais panaudojo verslams, o sudėtingas antenų parkas liko kaip karinės technikos gal paveldo objektu?               Šioje 81 pav.  nuotraukoje matome per pasėlius užsisukantį vos įžiūrimą keliuką, kuris 80 pav. yandex žemėlapyje šokiruojančiai gerai įžiūrimas, o šiuo metu naujausiose palydovinėse nuotraukose jau jo beveik nesimato. Gal kas iš vietinių pakėlė triukšmą, kad per nužudytų žmonių kaulus negarbinga važinėti? Be to, nelabai norisi tikėti, kad virš žmonių kaulų ir toliau būtų dirbamas laukas? Gal užsienietiški Vakarų žemėlapiai pernelyg žemai nuleido tas kapines link dirbamo lauko? Gal vakarų žemėlapininkai, neturėdami tos tranšėjos su žmonėmis tikslių duomenų, gal netiksliai nupiešė? Tas siaurai labai ilgas kapines rodo„OpenStreetMap“, „CyslOSM“ ir „mapy.cz. tourist H“, keistai nerodo rusiški „Yandex map Y“, „Topomapper 1 km 1“, o taip pat nerodo labai nesismulkinantys: „Google Map G“ ir „Google Terain P“.   82pav.:  paminklas su visu pagerbimo monumentėliu  medžių paūksmėje, ir automobilių aikštelė, tikrai turinčia įeiti į palaidotų žmonių teritoriją. Visai prie kelio karinio dalinio antena, visai net ne teritorijoje, galima manyti todėl, kad toje teritorijoje neužteko vietos antenoms, tuo labiau ilgai, kuriai pagal ilgesniems elektromagnetiniams virpesiams taikymui, turėjo atkirai stovėti per atitinkamą atstumą nuo kitų antenų, kad neįvyktų bangų plakimosi moduliacija. NUOTRAUKA šių eilučių autoriaus fiksuota iš GOOGLE  2022 metais. Todėl aplinkos pokyčiui stebėsenai galima pasididinti. Pasididinus aiškiai matosi „Konslager“-iu vadinama ir jų aukų sušaudymo vieta ji taikliai rodilyte nurodoma tiesiai ant automobilių stovėjimo aikštelės. 83 pav.: šis  memorialiukas prie keliuko, kurio šonas kyla link buvusio garsiojo karinio dalinio. O toliau keliukas  nueina tolyn; užsisukdamas į  Naujosios Vilniaus gatvės (rus.:„Novavilenskaja“) traktą, kur gatvė taip buvo pavadinta Lietuvos 1940 m. okupacijos proga.  Galima pasisisinti.        Čia 83 pav atkreiptinas dėmesys į nuotraukos viršuje minskiečių užrašą  „Čia randasi mažyčiukas memorialas aukoms Drozdų mirties stovyklos. Tikriausiai, tai PATS NEŽINOMIAUSIAS MEMORIALAS Minske“- ir šiuos paskutinius žodžius šių eilučių autorius jų nuotraukoje pabraukė, pabrėždamas, kad patriotiški minskiečiai stebisi tokiu memorialu, grynai, moksleivių lėšomis per šeštadieninę talką užsidirbtų lėšų įrengimu, nors tų aukų čia per 10 tūkstančių sušaudytų tik apie 400 m ilgio griovyje ir 2,5 m pločio. Todėl dėl tokios nepagarbos mirusiems-sušaudytiems, reiktų detaliau pasiaiškinti toliu; čia žemiau CIRKORAMOS  metodu iš  aplinkui viena su kita persidengiančiomis 84 pav.,  85 pav.,  86 pav., ir  87 pav.  sudvejintų nuotraukomis:   84 pav.:  čia vaizdas į medžiais apaugusį memorialą, automobilių stovėjimo aikštelę ir tolumoje matomas antenas karinio dalinio, o apačioje sudubliuota į tą pačią vietą kokybiškiausia GOOGLE palydovinė  nuotrauka su nukreiptu žiūronėliu, kurį geriausiai studijuoti, gerokai IŠSIDIDINUS; šią nuotrauką Matome iš kairės šlaitą lėkštai besileidžiantį nuoKaidanasovnos aukštumos - pats memorialas kiek didesniame nuolydyje, po to jo pakilimas nežymus į tėrasėlę ir nuo jos lėkščiau leidžiasiautomobilių aikštelė, akivaizdžiai ant žmonių kaulų įrengta. Aiškesnis kiek padidintas čia žemiau ... paties memorialo ... ir  automobilių stovėjimo aikštelės ... vaizdai. 85 pav.:   pasisukus nuo šioje eilutėje pirmosios karėje nuotraukos vaizdo žiūroniukas pasukamas apie 80 laipsnių vakarų kryptimi. Dėka plačiakampės optikos didelio sferiškumo, kraštuose vaizdai  skirtinguose aukščiuose gauna skirtingus kampinius iškraipymus. Todėl tą pačią anteną matosi pakrypusi, lyg, savo polinkiu „atiduodančią pagarbą“ nužudytiems. Iš  kairės mašinų stovėjimo aikštelė, galimai ant nužudytų žmonių pastatyta, nes griovys turi tęstis tolyn į karinio dalinio teritoriją. O lauko tolumoje kaip tik tos mirties stovyklos teritorija turėtų būti. Tolumoje prie Senojo Vilniaus trakto du aukštosios įtampos stulpai. Aiškesniam suvokimui patartina.  padidinti 86 pav.:  taigi, tie stulpai aukštos įtampos, pasisukus stačiu kampu, vis tiek išliko kadre, tik kitoje kadro pusėje atsidūrė, lyg priartėjo, o tolumoje miškelis nutolo - tokios plačiakampių objektyvų manipuliacijos. Taigi, čia atsisukta į Drozdų tragedijai atminti NUŽUDYTŲ ŽMONIŲ lauko dalelę. Joje matosi du užrašai, minintys, kad tai Broliškų kapinių teritorija. Stebina tai, kad nėra palei lauką jokio medelio pasodinto, skiro Atminties alėjai. Tai nenustebkime - tai senesnė ši panoraminė nuotrauka, kai dar niekas tų  medelių nesodino. Iš dešinės charakteringas Kainasovo aukštumo šlaitas. Visa tai suvokti geriau. kai galima bus pasididinti.   87 pav.: ir taip 4 x 90 = 360 laipsnių ir su šia 4-tąja nuotrauka vėl ateita prie mažojo memorialo. Kaip ne keista, bet prie memorialo šlaitas išlėkštėja, o šio kadro kairėje stačios šlaito dalys neina tolyn. Kairės dalyje prie stataus šlaituko matosi tas pats Broliškų kapų kuklus užrašiukas, kuris buvo matomas praėjusioje 86 pav. nuotraukoje, kurie, be abejo, jau yra išblukę. Matomas fotografo gana ilgas šešėlis rodo, kad objektyvas nukreiptas į rytus, nes vasaros metu saulė žemiau būna jau vakaruose. Aiškesniam suvokimui,  galimapasididinti ir palyginti Broliškų kapų užrašus, įtartinai lyg ar ne per aukštai uždėtus?   88 pav.:  taip atrodo 84 pav.  vaizdą priartinus ir pavėsyje neišsiskiria pagrindinis to memorialiuko akcentas pagarbos akmuo. Kad aiškiau būtų, galimapasididinti. 86 pav.: čia toliau pratęsiama I-oji šios CIRKORAMOS  išdidinta 84  pav.dešiniojo kadro dalis, aiškiau akcentuojantis reljefo (šlaito pakilimo) aiškią pradžią prie automobilių stovėjimo aikštelės.  Kad reljefą labiau suvokti, patartina pasididinti ir pamatyti, kaip tai yra šlaito pradžia. 87 pav.: kiek į kairę nuo memorialo (nuo 85 pav. )šlaitelis užsisuka aukštyn; nelygiu raižytumu, su neaiškių iškasenų žymėmis, o taip pat ši o kadro kairės apačioje lentelė Broliškų kapų žymėjimui. Ši vieta yra kaip viršuje 84 pav. kairės pusės išdidintas kadras;  jau čia pat prie memorialo  Galima pasididinti.     88 pav.: o čia kaip iš vidaus atrodo pats  mažiausiai Minske žinomas memorialas, kuris jau apželdintas ir ne aiški jo geografinė padėtis, kai aplinkui tarp medžių nematai situacijos - nesimato nei tolimojo gamtovaizdžio, nei nėra nuo saulės šešėlių, nustatančių tikslias geodrafines padėtis. Galima pasididinti. 89 pav.: matome siųstuvines antenas prie kurių kiekvienos yra skirti radijo stočių siųstuvai, kurie paprastai būna įrengti po žeme ir jas aptarnauja stočių operatoriai. Skirtos jos trumposioms  (КВ)  bangoms, o taip pat gali būti skiriamos ultra trumposioms bangoms (УКВ). Prie panašių antenų 1965-1968 m. m. tarnavo šių eilučių autorius. Bet tokių didelių matyti neteko, nes tarnavo pulko-divizijos ryšių sistemoje. O čia, akivaizdu, kad antenos yra labai galingoms stotims ir gali būti skirtos labai tolimiems ryšiams. Todėl šis dalinys galėjo būti visasąjunginės reikšmės, o, gal, ir Varšuvos sutarties junginio vadavietės? Galima pasididinti.        Iš šių vaizdų, ypač, 85 pav. ir iš 86 pav.,  matosi, jog nežymus šlaito pakilimas prasideda jau nuo kairės automobilių aikštelės dalies. Žemiausia šlaito dalis praeina kaip tik ties antena. O susmaigstytos lentelės, žyminčios kapo vietas yra gerokai nuo lauko pakraščio link šlaito.                 Tačiau, prie pat memorialo matosi kaip ir šlaito dalies išsikišimas.                Šiuo baisiausiu nusikaltimu jau Laisvojoje Baltarusijoje, dar, kai A. Lukašenkos rėžimas nebuvo išplitęs, buvo susirūpinę net moksleiviai, kurie su tėvais kasdami savo bulves, iškasdavo ir žmonių kaulus. Todėl jie ir pradėjo ženklinti tas vietas.      Todėl nesitiki, kad prieš karą vandentiekiui griovys būtų iškastas per kauburį, ir nenuleistas žemiau, jei to griovio kryptis turėjo eiti į būsimo tada karinio dalinio teritoriją, kurio tada dar nebuvo.                 Iš tai darytina IŠVADA, jog atsiranda įtarimas, kad lentelės bet kaip gali būti susmaigstytos, gal ir nenorint rodyti, kad dalis pailgo kapo juostos krašto dalis yra dirbamame lauke? Tai  parodo čia aukščiau rodyti Vakarietiški žemėlapiai, kuriuose kapo juostą, lyg, ir pastumtą į lauko pusę regime, jei čia ne kokia nors optinė paklaida? Todėl verta dar daugiau vaizdų čia pateikti, kad geriau suvokti tikslią sušaudytų žmonių palaikų lokaciją bei  reljefo ypatumus:  90 pav.: ši nuotrauka IŠKADRUOTA iš aukščiau rodytos cirkoramos83 pav. III-čiosiosios nuotraukos, nukreiptos  į NUŽUDYTŲ ŽMONIŲ LAUKO dalies dešinės pusę, kur matosi dvi įsmeigtos lentelės su galimais Broliško kapo ženklinimo kažkokiu užrašu, kurie yra ir čia įtartini, nes tranšėja, kur sušaudyti žmonės, teigiama, kad ji yra tik, viso 2,5 m pločio, o ne „25“. kaip norima manyti - iki tokio pločio galėtų būti tik kapo APSAUGOS ZONA. Detalių studijavimui siūlitinapasididinti. 91 pav.: čia iš karėje esančios 90 pav. nuotraukos prie pat kairio kadro krašto išdidintas labai išblukęs ir apspūręs-apipuvęs  kažkoks užrašas (greičiausiai Broliško kapo) palaidojimus minintis. Tuo labiau, kad šis užrašas įsmeigtas šalia akmens, kuris iš tologerai pastebimas. Kad geriau suvokti lauko aplinką, siūlytina šią nuotrauką; pasididinantprasiplėsti kadre. 92 pav.: čia ĮSIVAIZDUOJAMASIS užrašas, koks turėtų būti, tačiau jis yra paryškintas (kontrastas ženkliai užkeltas) šių eilučių autoriaus. Bet, deja, iš tikrųjų užrašas apiblukęs-neryškus ir GALIMA ĮSITIKINTIpasididinus šią nuotrauką. Tas užrašas prie monumento tvoros, gana tvarkingos-estetiškos, kur monumento teritorija yra apjuosta šaligatviu. Tačiau užrašas BROLIŠKĄ KAPĄ ženklinantis užrašas ant surūdijusios skardos atliktas.      Tikėtina, greičiausiai, kad iš čia 90 pav nuotraukos griovys su sušaudytais žmonėmis gali būti ne žemiau, kaip užrašo prie akmens padėtyje, nes prie pat šlaito jo buvimo galimybę neigia toliau prie pat šlaito matomi šlaito nuoplovų-išplovų sąnašų kauburėliai, o palei statų šlaitą niekas neprojektuoja trasų, nes būtų apsunkinti darbai ir gali net griūtį sukelti, - nebūtų tikslo kasti ten, kur sunkiau, kur reikia daugiau žemių nukasti, o užpilus griovį, sąnašos pasidengtų tikriausiai per ilgesnį laiką?                Iš čia aukščiau dešinėje 92 pav. nuotraukos MONUMENTO teritorija ženklinama kaip BROLIŠKAS KAPAS, duodant suprasti, kad, neva,  palaidoti „po monumentu“, kas visai neįtikinama, kad būtų griovys „ėjęs per reljefą - per paaukštinimą“.                O iš 93 pav., o taip pat ir iš 94 pav. paaiškėjo, jog užrašus naujus daro žiniasklaidininkai, tam, kad nufilmuoti-nufotografuoti. Tik, klausimas - ar palieka tuos užrašus nužudytųjų lauke?     Štai, profesionaliame kinofilme apie šią Drozdų tragediją, NUŽUDYTŲ ŽMONIŲ LAUKE  94 pav. sutvisko naujausias Broliško kapo užrašas (rus. rašoma vienaskaitos formoje)., kuris labai dera prie tik sužydusių pienių.   teiktą jau atsiradus ir Atminties alėjos medeliams, naujausias užrašas iš propagandinio kino filmo, specialiai filmui demaskuojasi. Tik reikia pasididinti.               Galima įžvelgti aukštą žurnalistinę kultūrą, kai žurnalistas, darydamas reportažą, prisideda ir vietovėje prie pagarbos nužudytiems. 93 pav.:  iš arčiau pažiūrėjus į propagandinį „Minsko naujienos“ (MN) tinklaraščio nuotrauką - jąišsididinus, pasirodo, jog  Broliško kapo TAMSUS UŽRAŠAS RIMTĮ skleidžia specialiu tamsiu fonu, lyg, panašiu į kristalo struktūrą ir su tvarkingu-profesionaliu užrašu ir tokiu pačiu; kiek šviesesniu užrašu tolumoje matomu;  90 pav ir 87 pav. toje pačioje vietoje matomu, bet, tikrai, ne tokį. kokį matėme aukščiau. Ar nepanašu, kad  PROPAGANDOS TIKSLU TINKLARAŠČIO ŽURNALISTAI PAGAMINO GRĄŽŲ-TVARKINGĄ UŽRAŠĄ ? ? ? .. 95 pav.: žiū... - yra senas ir dar vienas geltonas užrašas prie pat dirbamo laiko ribos, kadro kairės krašte. Daugiau, lyg ir nesimato tolumoje jokių užrašų,  O, išsididinus, pasimatys tolumoje ir dar vienas senas užrašas matosi. Pirmame plane baltas kvadratinis popieriukas, tikrai, ne kažkokia „šiukšle“ , - greičiau kažkokia atžyma, gal geodezininkų laikinai paženklinta? Reik tikėti, kad palaidojimų ribos gal nustatytos, bet visuomenei gal neprieinamos?i.                 Taip, kad, ar „propagandos“, ar pagarbos tikslu,žurnalistai gamina užrašus?  Čia, gal, užtenka tik žmoniško jausmo? Negi rodysi nudriskusį supuvusį ar surūdijusį užrašą? Juolab, ŠIS MEMORIALAS TIK VISUOMENĖS DĖKA ATSIRADO - panašu, kad valstybė nesikiša. Tuo labiau, kad žurnalistams visai ne sunku su kompiuteriais užrašus atlikti ir palikti.                 Ir nors, čia kairėje 95 pav.  tas tolumoje, kuris čia aukščiau 91 pav. prie akmens sutriušęs, - jau dabar dar labiau sutriušo, bet prie to paties akmens taip ir išliko.               Dar svarbiau, kad 95 pav. tik antras naujas geltonas užrašas matosi, o, štai, filmavimo metu ėmė, staiga ir„išdygo“ per 20 naujų užrašų, net užsisukančių  netoli  miškelio. Ar čia dėl filmavimoįspūdžio efekto išdėstyti suktai? 96 pav.: kad žiūrovui vaizdžiau būtų, tokie patys užrašai sudėti ir nufilmuoti su teleobjektyvu (ilgo židinio objektyvu) ir efektas  jaučiamas ypatingai, kai isididdini     Prisiminkime 1944-05-28 Drozdų apylinkių AVIOnuotrauką Liuftvafes       72 pav.: su parodytu grioviu visai tiesiu be jokių suktumų. Prie šios nuotraukos studijos dar čia grįžta ... . Bet ką čia kinofilmas (video) pavadinimu NEŽINOMAS Drozdų KONCLAGERIS, pastatytas prieš 3-is metus,  gana plačiai ir išsamiai papasakojo su dokumentinėmis nuotraukomis, kuriomis šių eilučių autorius pasinaudojo, kur apačios dešiniajame kamputyje yra mažas raudonas kvadračiukas su rusišku raginimu „pasirašyk“.                Bet, deja, daug pasakojantis, kažkoks veteranas, kuris, kaip ne liūdna, yra angažuotas, kuris pabaigoje paminėdamas patį nemaloniausią atvejį, kad netoliese nuo tragedijos vietos 1,36 km atstume į šiaurrytus Novinkų garsiojoje psichiatrinėje ligoninėje (97 pav.) NACIAI sušaudė visus ligonius, tuo pačiu, ir; net vaikus sunaikino. Ir šiuo NACISTINIU NUSIKALTIMU APKALTINO „Vakarų demokratiją bei dabar  vykstantį karą Ukrainoje.“ Tuo labiau, kad video užbaigiamas rusofašistinėmis dainomis „su rusais nekariaukite“.                 Iš to nenuostabu, jog po šiuo video komentaruose tiesiogine prasme „gainiojama“ antivakarietiška ISTERIJA.                 Todėl labai svarbu yra tai, kad diplomatiškai baltarusius būtina informuoti apie J. Krikštaponio nebuvimą Baltarusijoje, į kurią, pagal artimųjų prisiminimus, net atsisakė vykti ir todėl grįžo namo ir dėl savotiško protesto prieš nacius, atsidūrė kalėjime, o po to slapstėsi nuo vokiečių, ...Prie šio klausimo čia grįžtama .... 97 pav.: aptariamo Drozdų apylinkių platesniu plotu iki Novinkų psichiatrinės ligoninės ploto ir tragedijos vietos kalvos 234,2 m aukščio vakarinėje dalyje geografinė padėtis 1986 m. sudarytame Minsko miesto žemėlapyje,  kuris yra. 2, 05 megabaito apimties. Kodėl Drozdų žudynės mažiausiai žinomos? 98 pav.: gudų balta-raudona-balta raštų tradicija ir į jų nacionalinėje B-R-B  vėliavoje pagal legendą, sužeistam karo vadui nusirišus kraujuotą tvarstį ir kaip ženklą jį panaudojus mūšyje, mobilizavus savo kariuomenę pergalei. Tai vienos iš seniausios Europoje vėliavos pavyzdžių. Galima pasididinti.             Taigi, lietuviškai to Drozdų tragedijos atminimo rinkinio pavadinimas būtų „Apyrubė Drozdai: nuo koncentracijos stovyklos iki memorialo“, kur įvado potemėje „Tyrimo aktualumas“ pabrėžta, kad jų „ ... šalyje vyksta sudėtinga baudžiamojo tyrimo proceso dalis prieš vokiškuosius fašistinius užkariautojus dėl genocido prieš baltarusių ...“A neaišku, ar prieš tautą ar prieš jų liaudį, nes rusų kalboje parašymas „против белорусского народа“,kaip ir gaunasi „prieš baltarusišką liaudį“ - ne prieš baltarusius, o tik„baltarusiškus“ ...?  Ar Lietuvoje būtų suprantama, kai būtų pasakyta ne prieš lietuvius, o tik prieš „lietuviškus ...“?  Tai ar ne Didžiojo Spalio perversmo maišatis dar iki dabar padaryta? Gal čia kalbotyrininkų, etnografų ir filosofų tikslintis reikėtų ne  šioje temoje?      Su gūdų tautinės savimonės pirmuoju pavyzdžiu šių eilučių autoriui teko susidurti 1988 m. daugiadieniame Ekologiniame žygyje Nerimi B paskutinės trečiosios teminės Istorijai skirtos nakvynės vietoje, žygio dalyviams apsistojus prie Sąlupių (Svilonių) poilsiavietėje.  Joje suplevėsavo ne tik mūsų Tautinė trispalvė vėliava, bet šalia ir balta-raudona-balta gudų tautinė vėliava, kuri dar sovietmetyje pirmą kartą oficialiai buvo iškleista. Ją tada pristatė gudų istorikas, mokėjęs šiek tiek lietuviškai kalbėti, pabrėžęs, kad kaimynų kalbą reikia mokėti. Per tą vakaronę, būsimasis pirmasis mūsų Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius pasiūlė kurti Tremtinių-politinių kalinių sąjungą. Kitą dieną Santakoje (Kaune) įvyko vienas didžiausių Sąjūdžio mitingų.      O, dėl to, kad Baltarusijoje prasidėjo minimas nacistinių nusikaltimų procesas per masinių žudynių pradėtas ekshumacijas Minsko priemiesčio šiaurrytinėje Uručje vietovėje, apie tai čia detaliau ... pateikiama. Todėl ši Baltarusijos pradėto plataus baudžiamojo proceso aplinkybė labai svarbi, teisingai  dėl J. Krikštaponio biografijos informuojant; šios mūsų kaimyninės šalies teisininkus, kad būtų tiksliau suprasta kaimyninėje šalyje nacizmo tikslesnė esmė! (Ši J. Krikštaponio tema  dėl Baltarusijos problemoje dar kartosis  ... )            Nagrinėjant šios Filtracinės Drozdų stovyklos istoriją, šokiruoja žaibiškas Vermachto atsidūrimas prie Minsko, kur jau 7-toje karo dienoje, t. y., 1941 m. birželio 29 d. jau įsteigiama viena pirmųjų  sovietiniams kariams belaisvių stovyklų, kuri gauna „Drozdų stovyklos“ pavadinimą. Jos paskirtis FILTRACIJAI suvokiama ne tik atrinkti, kam gyventi ir kam mirti (panašiai apie 10% buvo pasmerkta), bet ir tam, kad perskirstyti po kitas stovyklas. Tai buvo atlikta iki šios stovyklos 1941-07-17 likvidavimo, Minsko gyventojus pagal registraciją paleisti namo, žydai, suskirsčius pagal inteligentus ir darbininkus, buvo sušaudyti, arba uždaryti į kalėjimą, karo belaisvių viena dalis išsiųsti į Dulag Nr.130, kuris buvo buvusiame kariniame dalinyje Masiukovščinoje (Miško stovykloje), kita dalis - į Dulag Nr.126 taip vadinamose Puškino („puškininėse“) kareivinėse palei Lagoisko traktą, kur pastarieji rugpjūčio pabaigoje buvo pervesti į StalagNr.352 valdybąC.   99 pav.: po atviru dangumi kariai buvo laikomi tik 18 dienų iki liepos 17 d.. Galima pasididinti.                Pagal daugelio šaltinių apskaičiavimus per 19 dienų žuvo, arba buvo sušaudyti iki 10 tūkstančių žmonių. 100 pav.: minskiečiams turistiniu-ekskursiniu traukos centru tapo Lenino „žmonos?“ Nadiežos Krupskajos vardo paukščių fabriko griuvėsiai, tarp kurių buvo unikalių ir prieškarinės pramoninės architektūros šedevru. Todėl galima gerokai pasididinti ir PASIGROŽĖTI unikaliais griuvėsiais.        Tvirtinama, kad ši stovykla buvo šalia minėtos Lenino „žmonos?“ Nadeždos Krupskajos vardo „sovchoz“-o, kurio pagrindu 1968 m. buvo pradėtas statyti tos pačios N. Krupskajos vardo paukščių fabrikasD, kuris buvo paleistas 1970 m. ir pagal kitus šaltinius, gyvavęs 70 metų, net nuo 1945 m. (griuvėsiuose prieškarinės pramoninės architektūros akcentai buvo kaip turizmo neoficialiu objektu), kuris egzistavo  iki 2010 m., pradėjus tą fabriką naikinti.                 Pažymėtina, kad minėto „sovchozo“ ir vėliau paukščių fabriko teritorija glaudžiai susiusi su Drozdų mirties stovykla. Pagal 1944-07-24 saugumiečio Gusevo apklausos protokolą, apklausiamasis Ivanas Marininovičius Milaševskis pateikė prisiminimus: „Gale 1941 m. birželio Drozdų gyvenvietės  ir   Krupskos vardo sovchozo apylinkės buvo vokiečių okupuotos. ... Stovykla egzistavo apie12-14 dienų, o po to visi belaisviai ir tarybiniai piliečiai (jais, tikriausiai, buvo vadinami žydai? - aut. P. S.) buvo išsiųsti į Masiukovščinos stovyklą. ...“. (paryškino šių eilučių autorius.)                Šis liudininkas pasakoja, kad pats matė, kaip tarybinius piliečius statė veidu į griovį ir šaudė iš automatų. Pagal jį šioje tranšėjoje-griovyje palaidota apie 10-12 tūkstančių vyrų-moterų ir vaikų. Todėl tą 1944-05-28 matomą iš lėktuvo tranšėją Liuftvafes nuotraukose šių eilučių autoriaus modifikuotose matote čia žemiau  101 pav.:  iš lėktuvo vokiečių atliktą AVIOnuotrauką, lygiai mėnesį prieš Minsko išlaisvinimą. Pirmiausiai, teko bandyti šią nuotrauką sutapatinti su topografiniu žemėlapiu per violetiniais  plonais pažymėjimais, dėl ko gavosi nežymus vertikali nuokrypa, ir žymiai didesnė horizontali nuokrypa, matoma nuotraukos viršutiniame krašte. Todėl teks tobulinti tokius sutapatinimus, bet, detalesni paaiškinimai bus žydriuose šių nuotraukų išaiškinimuose.                 Todėl dar žemiau dešinėje 102 pav., dar turintį įžiūrimą kažkokį ir kitą griovį kitokiu kampu link Dolginovsko trakto nusidriekusią bei tą traktą kertantį (šių eilučių autoriaus atrastą-įžiūrėtą ir dar niekur neminėtą), kur toje nuotraukoje šių  eilučių autorius su specialia žemėlapių sudarymo OCAD-o programa sutapatino su; vėliau, atsiradusiais objektais, violetine ryškios spalvos plonutėmis linijomis nubrėžtomis, kaip aukštos įtampos dvi linijos su stulpų vietomis, šiaurinių garažų galais, vienkiemiais, žymaus karinio dalinio teritorijos tik pietrytinį kampą ir joje esantį didžiausią pastatą užbrėžtą bei dabartinių kelių pėdsakus trumpais brukšniukais pažymėti, kurie per laiką sumigravo, tiesiant naujus plentus.             Iš nuotraukos matosi tas griovys-tranšėja vietomis plika, kitur užkasta, bet, kur galimai aukų palaidojimai užkasti, vis tiek galima įžiūrėti kaip ir paaukštėjimus, dar nesusigulėjusius. Todėl nieko nuostabaus, kad pagal vieno liudininko pasakojimus, naciai žydų sušaudymus vykdė net  1944 m. 101 pav.: kad aiškiau suvokti, pirmiau pateikiama platesnė situacija pačios Drozdų KONCENTRACIJOS IR KARO BELAISVIŲ FILTRACIJOS STOVYKLOS (taip teisingiau šių eilučių autoriaus manymu) reiktų vadinti buvusią tos nuotraukos kairinėje dalyje už Naujosios Vilniaus gatvės tęsinio, kuri tą nuotrauką dalina pusiau. Toje kairinėje dalyje svarbi Svisločiaus upė, kuri ir ribojo tą stovyklą iš vakarų ir pietų. Per nuotraukos vidurį prie upės yra Nadeždos Krupskajos (Krupskos) sovchozo („taryvinio ūkio“) stačiakampinė teritorija.   Dar deresniam suvokiamumui galima dar labiau pasididinti šią nuotrauką               Yra ir „pilietiško“-partizano, iš geto pabėgusio žydų tautybės Michail-o Morduchovič-iaus Grečanik-o 1911 gim. m. atsiminimai kiekvieną dieną įrašyti istorikės E. N. Moch-Dokunavos darbelyje, iš kurių labai svarbi M. M. Grečaniko 14-os nakties pasakojimo detalė, jog „ ... kitoje upelio pusėje  per visą naktį vokiečiai sušaudinėjo politrukus ir vadus.“ Todėl išsigalvoti Mariaus Kačiulio paistalai, apie, neva, vėlyvą rudenį„sušaudomus politrukus“, gali būti grynai KGB išsigalvojimas, su tikslu apgauti JAV teisininkus, nes tie politrukai jau buvo liepos mėnesio apie11-12 dienomis sušaudyti ir „dagiau politrukų“ tojepačioje Masiukovščinos (pagal M. Pocių „Miško“) stovykloje būti negalėjo.              Visai ne aišku, kas per „upelis“, kurį liudininkas paminėjo?  Jei vyko sušaudymai dar nežinomoje kitoje Svisločiaus upės pusėje, tai tada liudininkas ją vadintų UPE, o ne „upeliu“?               Todėl galima daryti prielaidą, jog nuo Kaidasovo kalno šlaito, kurio papėdėje buvo ši tranšėja,  galėjo nuo vieno ar kito šlaito dalies lėkštais slėniukais tekėti koks upeliukas ir ne vienas, kuris šiuo metu gali būti melioruoti? Bent, iš  čia dešinėje 102 pav. Liuftvafės avio nuotraukos įžiūrėti neįmanoma, jei upeliukas ryškios vagos neturėjo?               Tačiau šioje  AVIOnuotraukoje pro dabartinio monumento vietą kerta galimai melioracijos griovys,3-čia rodykle pažymėtu net už Dolginovsko trakto kitoje pusėje, analogiškam kitomis 2-ejomis rodyklėmis pažymėtu matomai AVIOnuotraukoje tranšėjai su nužudytomis aukomis.                Taigi, atitinka liudininko M. M. Grečaniko parodymui UŽ UPELIO ŠAUDYMUS girdėtus visą naktį, nes AVIOnuotraukoje matomi siauri tamsūs ruoželiai, akivaizdu, krūmais apaugusio upelio pėdsakas, tekančio nuo Kaidasovo (Kareivio kalno) kalvos abejų šlaitų pusėmis, galimai su miško riba tiesia taip pat galimi grioviai vandeniui nutekėti į Svisločiaus upę, esančią už apatinio kairio krašto nuotraukos ribų. 102 pav.: iš didelio aukščio lėktuvu 1944-05-28 nufotografuoto iš didelio aukščio (apimant visą tuometinio Minsko teritoriją), todėl violetini objektų plonais brūkšniais vėliau atsiradusių objektų  vietos pažymėtos su tam tikra galima paklaida, nes AVIOnuotrauką tapatinti su šiuolaikiniais žemėlapiais nėra taip paprasta, nes šis avio vaizdas yra to vaizdo ŠV pakraštyje ir dėl lėktuve, esančios optikos sferiškumo, nuotraukų kraštuose vaizdai visada išsikraipo. Primenama, kad apačios kairėje Naujo Vilniaus gatvės tęsinio vietos ir kraštinio garažo bei kitų garažų šiauriniai galai NUPIEŠI VIOLETINE spalva su vienu paskutiniu garažu; Gedimino stulpų pavidalo, pagal kurio šiaurę einama į dabartinį MONUMENTĄ, ESANTĮ  PRIE DVIEJŲ GRIOVIŲ SANKIRTOS, O TIKROJO GRIOVIO-TRANŠĖJOS SU AUKOMIS KRYPTIS BEVEIK ATITINKA KARINIO DALINIO TERITORIJOS KRAŠTĄ, kurio, tvorą taisant, 1957 m. atrasti aukų palaikai.  Todėl galima manyti, kad kitas griovys nuo Dolginovsko trakto gali būti paprasčiausias melioracijos griovys, nutiestas link dabartinio monumento, kaip tik, išlėkštėjusiu šlaitu-lėkštu slėniu, kur paprastai turėtų tekėti upeliai, ir jo pabaiga gali atitikti M. M. Grečaniko paminėtu upeliu.   Juolab, prie Naujosios Vilniaus gatvės yra tamsus miško-krūmų ruoželis iki vienkiemio, ir kažkoks siauras tamsus ruoželis prie šių eilučių autoriaus violetiniai subraukyti aukštos įtampos laidai kerta ruožo kerta minėtą gatvę nuotraukos kairėje, o Dolginovsko traktas dešiniu šios nuotraukos kraštu eina. Tai čia realiausia to upelio nutekėjimas gali būti. Todėl, geresniam AVIOnuotraukos studijavimui, siūlytina    ŽENKLIAI pasididinti šią AVIOnuotrauką. 102a-pav.: viena pirmųjų pasaulyje 1964 m. kosminės nuotraukos iš Pentagono žvalgybinio palydovinio vaizdo dalis su vienu slapčiausiu tada kariniu daliniu Nr. 22210 kaip labai svarbų kosminį-toposferinį valstybinį ryšį aptarnaujantį net karinės Varšuvos sutarties Lenkijoje, Rytų Vokietijoje (VDR) bei Čekoslovakijoje esančius sovietinius karinius dalinius. Kairėje apačioje matosi atsiradęs Lenino žmonos Nadieždos Krupskajos vardo paukščių fabarikas ir apačioje jo gyvenvietė. Kad automobiliams nereiktų per gyvenvietę važiuoti, nutiestas pravažiavimas iš trakto į Naująją Vilniaus gatvę. Į slaptą karinį dalinį nutiestas atskiras kelias - tą dalinį maitina aukštos įtampo linija. Čia aukščiau 102 pav.: 1944-05-28 Liuftvafes avio nuotraukoje sušaudytų komunistų-politnių vadovų-komisarų bei civilių grioviai čia jau nesimato - užarti, net šiek tiek į šlait1 užlipus "Soldatskojos gorkos" kalnelio papėdės. Pats karinis dalinys ant lygiagretės aukštumos iki 222 virš jūros lygio tašku, dėl ko labai patogi vieta kriniams ryšiams ir radarams vieta. Dėl to Martynas Kačiulis ir galėjo apgaudinėti iš JAV Nilą Šerą, kad nutraukti JAV teisininkų dėmesį nuo šio slepiamo sušaudytų aukų griovio ir labai slapto  karinio objekto bei kitų jam priklausančių uždarų karinių miestelių, kurių teritorijose buvo karo belaisvių stovyklos su čia šalimais esančia Filtracijos koncentracijos stovyklos teritorija (jos nei dr. A. Bubnys nei A. Rukšėnas ir nei M. Pocius neminėjo), kurią galima apžvelgti šiek tiek padidinus ir praplėtus šią nuotrauką. 103 pav.: aukščiau patektų Liuftvafes AVIOnuotraukų PALYGINIMUI panaudotas Minsko miesto 1996 m. topografinis -žemėlapis. Galima pasididinti      Bendram supratimui apie šio Drozdų KARO BELAISVIŲ FILTRACIJOS IR KONCENTRACIJOS STOVYKLOS (taip teisingiau dviem-trim pavadinimais vadinti, pagal šių eilučių autoriaus nuomonę) aplinką, pateiktas čia kairėje 103 pav.: topografinis  m. Minsko miesto žemėlapis su reljefu, kurio horizontalių (izohipsių) skerspjūvio laiptas yra 5 metrai. Prie Svisločiaus vingių violetiniai pažymėti viršuje pateiktų 1944-05-28 fotografavimo 101 pav   ir Vokietijos aviacijos - Liuftvafes AVIOnuotraukų tapatinimo vietos. Todėl reljefui suvokti, kur žemiausių klonių vietomis gali tekėti paminėtas upelis, galima šį103 pav. topografinį Drozdų apylinkių žemėlapį pasididinti.              Jau iš kart po karo, tyrinėjant daiktinius įrodymus palaidojimai šalia Drozdų buvo fiksuoti Akte Minsko apskrities komisijos 1944-08-13 buvo rašoma, kad aptikta tranšėja-griovys, kurį kasinėjant. keliose vietose 0,5 m. gylyje rastos žmonių lavonų liekanos. (minėtos Č E. N. Moch 278 psl. ) A________________________________________________________________________________- Minske 2021 m. išleistas kažkoks moksleiviškas-mokytojiškas - Drozdų minėjimo iniciatorės rinkinys „Apyrubė Drozdai: nuo koncentracijos stovyklos iki memorialo“  rusų kalba Įvado poskyryje Tyrimo aktualumas 3 psl. , leidinio internetinis adresas - https://www.centr.minsk.gov.by/images/novosti-2022/May/31054.pdf   B- apie ekologinį žygį Nerimi laikraštyje Jonavos Balso korespondento Vidmanto Jankausko straipsnis  AR ATSKRIS RŪSTYBĖS ANGELAI?  straipsnio nuotrauka internetiniu adresu - 5 kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/sajudzio-30-metis/08-06-rustybes-angelai-jankausko.jpg   C- pagal docentės kandidatės istor. mokslų dr. Elenos Nikolaevnos Moch (Dokunovą 1985 gim. m.) mokslinio darbelio 275 psl., kurio internetinis adresas:https://elib.bsu.by/bitstream/123456789/304445/1/%D0%9C%D0%BE%D1%85_%D0%9D%D0%A2_23_%D0%98_%D0%A7.1-274-282.pdf    D- fabriko direktoriaus P. A.Jarmošo pasakojimu - internet. adresas: http://www.times.spb.ru/item/142 , straipsnis: Griuvėsiai 1-mo Minsko paukščių fabriko N. Krupskajos vardo interneto adresu: https://safariuk.livejournal.com/1928.html ,  kitas straipsnis: Fotoreportažas: apleisto Minsko paukščių fabriko, kurio internetinis adresas: https://realt.onliner.by/2014/08/06/pticefabrika    Č - pagal tos pačios docentės C  E. N. Moch-Dokunovos m. d. 276 psl. ir 282 psl. 3-čią šaltinį Milaševskio Apklausos protokolas ....      Kaip ne keista, šios Drozdų tragedijos atminimo iniciatorėmis buvo viena mokykla ir jos mokiniai, kurios dėka ir atsirado 104 pav. 1996 m. riedulys Atminimo lauke. Todėl verta giliau įsigilinti į šią sveiku protu nesuvokiamą užmarštį.  Galima net iškelti hipotezę, kad neleido tų žudynių atsiminti stalinizmas, o po to chruščiovinis Atšilimas nors ir pakėlė atminimų bangą, bet GINKLAVIMOSI VARŽYBOS IR ŠALIA ATSIRADĘS SVARBUS KARINIS DALINYS DĖL SLAPTUMO STABDĖ NEPAGEIDAUJAMUS ATMINIMUS.  104 pav.:  po archeologinių tyrimų atsirado Atminimo riedulys su paprasta aikštele gryname lauke. Galima   pasididinti        Todėl ne atsitiktinai šių žudynių memorialo iniciatorės mokyklos leidinys mini UŽMIRŠTAS VIETAS, kai plėtėsi paukščių fabrikas ir minėtas karinis dalinys Nr. 22210, o žudynių lauke buvo pradėtos auginti kultūros. Ne kartą, žmonės atlikinėdami įvairius darbus, aptikdavo žmonių liekanas.  Dėl tos priežasties aukščiausia kalva buvo pradėta vadinti „Kareivio“ (kareivišku) kalneliu. O 1957 m. minėto karinio dalinio karys E. Orlovas, tvoros taisymui, iškasė duobę ir aptiko žmonių kaulus, bet dalinio vadovybė nusprendė nekelti triukšmo. Nutylėjo-NUSLĖPĖ taip pat  ir paukščių fabriko vadovybė, kai plečiant cecho patalpas, aptiko šios mirties stovyklos aukų palaikus. Ir  tik po daugelio metų dvi darbininkės nusprendė paviešinti nuslėptą radinį.               Ypatingai Atminties išsaugojimu susirūpino tos mokyklos mokytojas Nikolaj-us Tichonovič-ius MICHEI-jus. Tuo labiau, kad 1972 m. ant palaikų vėl užkliuvo jau tos mokyklos mokinių tėvai. Todėl mokytojas sužinojo ir apie šios mirties stovyklos egzistavimą, - pradėjo visur kelti probleminį klausimą, atlikinėti tyrimus, su moksleiviais Vidurinės mokyklos Nr. 104 atlikinėjo akcijas.      1996 m. BUVO PRADĖTI  ARCHEOLOGINIAI TYRIMAI.      Nuo 1996 m. gegužės 7 d. 1-oji specializuota paieškos kuopa, priklausanti kariniam daliniui Nr. 28443, buvo įgaliota atlikti archeologinius kasinėjimus buvusios Drozdy koncentracijos stovyklos teritorijoje. Šiame tyrime dalyvavo įvairių mokslinių sričių specialistai, įskaitant archeologus, antropologus ir kitus. Tyrimų grupė ištyrė kelias dešimtis kvadratinių metrų žemės. Atsižvelgiant į reljefą, tyrimo teritorija apėmė ir N. K. Krupskos paukštyną, ir karinį dalinį Nr. 22210.      Liepos 17 d. archeologiniai kasinėjimai buvo baigti. Atlikus tyrimą, specialistai aptiko daugybę koncentracijos stovyklos aukų palaikų: „16 ir 17 kasinėjimuose tranšėjoje buvo aptikta daugybė įvairaus amžiaus vyrų ir moterų skeletų, nuo mažų iki senų. Be to, buvo aptiktas ir jaunesnio nei 10 metų vaiko skeletas“. Galutinėje paieškos ir tyrimo ataskaitoje teigiama: „Kuopos personalui skenuojant teritoriją, buvo aptiktas 3 m pločio, 305 m ilgio ir 0,9–1,7 m gylio tranšėja ir aptikta daug palaidojimų. Tikslaus palaidotųjų skaičiaus nustatyti neįmanoma...“ [2, p. 2 - taip nurodytas istorinis šaltinio dokumentas pažymėtas]. 105 pav.:  atliktų archeologinių kasinėjimų vieta, labai neteisingai pažymėta. Violetinėmis rodyklėmis pirmosiomis dvejomis pažymėtas sušaudytų žmonių griovio-tranšėjos vieta, pagal Liuftvafės AVIOnuotraukos tapatinimą, o trečioji rodyklė rodo galimai melioracijos griovį. Bet, kadangi pažymėti karjeriukai pavalųs, tai galėjo būti ten tyrinįjimų šurfai archeologų atlikti? Galima pasididinti      Kaip tik, po atliktų tyrimų ir iškilo įvairiausi neaiškumai. Nuostabu, kad Minsko miesto 1996 m. topografinis žemėlapis buvo sudarytas kaip tik archeologinių kasinėjimų metu, kur čia   dešinėje 105 pav. matome minėtos Kaidasovo - Kareiviško kalvos net aukščiausioje vietoje atliekamą KARJERO ženklu archeologinius tyrimus žymėtus, kas yra visiška nesąmonė, nes pagal aukščiau tektas 94 pav.:   ir96 pav.:  nuotraukas matosi, kad aukų palaidojimai turi būti žemiausioje vietoje šalia stataus šlaitelio šios Kaidasovo - Kareiviškos kalvos. Todėl akivaizdu, kad RELJEFAS NUPIEŠTAS NET NEBUVUS VIETOVĖJE IŠ ATMINTIES, DAR TURINT LABAI PRASTĄ ATMINTĮ, nes šių eilučių autoriaus  mokomi jaunieji ir net mažieji orientacininkai tokių klaidų nepadarytų, kad kasinėjimus pažymėtų aukščiausioje vietoje. Tokias klaidas gali atlikti net jokio supratimo neturintys apie reljefą, kur neskiria į kokią pusę nukreiptas nei šlaitas ir ...? Be to, toks platus kasinėjimas būti negalėjo, jeigu archeologai turėjo minimą Liuftvafes 102 pav nuotrauką. Kaip matome, 3-čioji violetinė rodyklė atsidūrė kitoje Dolginovo trakto pusėje.                Toliau tyrinėjant Drozdų aukų vietos 105 pav. žemėlapiuką, geltonoji zona yra minėto N. Krupskajos vardo jau sunaikinto paukščių fabriko teritorija, o žaliu stačiakampiu iš rytų pažymėta teritorija ir yra tas paslaptingasis karinis dalinys Nr. 22201, kur kelias nuo rytinio pakraščio buvo tik archeologinių kasinėjimų metu. Pagal reljefo pobūdį, aiškiai išreikštą, matosi aiški įloma aukų atminimo memorialo vietoje, nueinanti nuo 225 kalvos, šalia valstybinės autoinspekcijos posto.                Taip, kad, jeigu čia žemėlapyje  pažymėtas karjeras yra lygiai apie 200 m ilgio, tai iki paminėto archeologų 305 m ilgio ištyrinėto griovio dar reikia pusę tiek pridėti. Ir, aišku, to griovio kryptis turėtų  tarp pirmųjų dviejų  violetinių rodyklių būti.               O kitas griovys, einantis nuo Dolginovskio trakto yra  stačiai įsikertantis į aukų griovį. Todėl neatmetama tikimybė, kad kasinėjimai archeologiniai su atliktais trim apvaliais šurfais, buvo taip pat archeologų atlikti? Susiorientavimui padeda ir aukštos įtampos linija, kur trečioji linija šių eilučių autoriaus nepažymėta, nes ji vėliau buvo panaikinta.              Kas yra svarbiausia, kad tarp dviejų pirmųjų rodyklių kampas ir to griovio tęsinio vieta beveik idealiai sutampa su vakarietiškų žemėlapių to pailgo kapo vietos pažymėjimu.                 Labai gerai galima palyginti šias visas Drozdų kurortinio-poilsiaviečių kaimo vietas su puikiu ir detaliu 107 pav. 1933 m. žemėlapiu, kuris  buvo atliktas tuometiniu ОГПУ ( Organų valstybinės politinės valdybos) , kaip pagrindinės saugumo struktūros, sukurtos ir egzistavusios1923-1934 metais, o nuo 1934 m. ši struktūra perėjo į NKVD kaip Liaudies komisariatas vidaus reikalų (žodžių eiliškumas pateiktas pagal rusišką trumpinio reikšmę). 107 pav.: žymiai aukštesnės kokybės 1933 m. Drozdų kurortinio kaimelio apylinkių žemėlapis . Galimapasididinti.          Taigi, iš detalios vietovės topografijos, labai svarbus šio 107 pav.  žemėlapio dešinės apatinis kampas, kuriame detaliai yra priglūdęs-išsikišęs aukštumos ragas, kuriame buvo puikios sąlygos kurti ryšių centro karinį dalinį, nes aukščiausioji viršūnė tame kariniame dalinyje yra net 222,2 m. aukštyje virš jūros lygio, o pati teritorija ne labai ka žemesnė, nei220 m lygyje.         Labai svarbu, kad visur šiose Minsko apylinkėse tokį lygį siekia tik kalvų viršutinės dalys, kurių plotas nėra didelis. Tuo labiau, kad tarp kalvų nemaži plotai yra žemumų ir net labai didelių pelkių, kaip Komarovkos didžioji pelkė Minsko šiaurės pakraštyje, kai dar nuo carų laikų buvo ten pelkių stebėjimo centras įkurtas.               Taigi, prie stataus šlaito iš vakarų yra kuo puikiausia vieta elektromagnetinių bangų sklaidai. Tuo labiau, kad ta vieta nėra apgyvendinta ir didelio galingumo aukšti dažniai kenksmingi sveikatai mažai trukdo,  nes nėra arti tankiai apgyvendintos vietos.                Įdomu, kad šalia dabartinio memorialo ( nuo jo kiek į šiaurę apie kelis dešimtis metrų) yra vienkiemis. Maži vienkiemiukai rodo, kad miesto pakraštys dar nebuvo prislinkęs.                  Pats reljefas dar labiau išreikštas - tiksliau išdetalizuotas nei 1996 m. 105 pav. žemėlapyje. Todėl jame labiau galima nuspėti minėto upeliuko vietą,  už kurio buvo žudomi žmonės. Jis galėjo formuotis tarp kalvų, atitekėdamas iš tolimesnių drėgnų pelkėtų vietovių,, o po to, perkirtus Naujosios Vilniaus gatvę prie keliuko į OGPU poilsiavietes, galėjo suktis link pietų tarp lėkštų kalvelių. Pati OGPU vasarvietė jau kitame 106 pav 1933 m. žemėlapyje buvo iš anksto pervadinta į NKVD, matyt, jau žinant iš anksto planuojamą saugumo organų reorganizaciją? 106 pav.: istorinis Drozdų poilsiavietė, tapusiomis oficialiomis NKVD vilomis  1933 m. sudarymo  žemėlapiio dalis, kurį galima visą žemėlapį atsidaryti.          Žinant, kad 1941 m. nuo birželio mėnesio paskutinių dienų Drozduose buvo koncentruojami belaisviai jųjų filtracijai (komunistų-politinių vadovų bei žydų atrinkimui bei jųjų sunaikinimui, o taip pat kitų karių perpaskirstymui) atlikti, ir tik po to, atseit,„rudenį“, kaip rašo Vikipedija ir kiti šaltiniai ne aiškūs,  jog belaisviai buvo pervesti į jau  jiems įrengtą Miško stovyklą. Taip, kad YRA NEAIŠKUMAS, AR TIK DVI SAVAITES, AR TRIS MĖNESIUS ? ? Panašu, kad minėtos istorikės E. N. Moch dėka, įvyko pataisymas, ir stovyklos egzistavimas nustatytas nuo birželio 29 d. iki liepos 17 d.         Kad šiai filtracijai buvo panaudotos NKVD poilsiavietės (vilos) abejonių neturėtų kilti. O kaip atsirado tos NKVD poilsiavietės, aprašo baltarusių istorikas, archivistas publicistas ir poetas Dmitrij-us Michailovič-ius DROZD-as, kuris kaip tik yra kilęs iš Drozdų kaimo, kurio proseneliai  buvo represuoti  ir taip pat, jis pats A. Lukašenko rėžimo buvo persekiotas-kalintas.   Dmitrijus 2016 metais buvo parašęs DROZDŲ ISTORIJĄ, kai jau nuo 1911 metų šį kaimą Drozdai naudojo kaip Minsko kurortą - turėjo vasarnamius - juos išnuomodavo miestiečiams pailsėti. O nuo 1930 m. Drozdai tapo išbuožinti. Todėl VOKIEČIŲ ATĖJIMU JIE BUVO LABAI PATENKINTI. ... O pats A. Lukašenkos rėžimas, besinaudojąs D. M. Drozdo protėvių vasarviete, „atsidėkojo“ tų vasarviečių teisėtam paveldėtojui ir jį kelis metus kalino už nieką.     Apie Drozdų stovyklą nemažai rašė 2000 metais įkurtas pats didžiausias baltarusių ir labiausiai lankomas TUT. BY tinklalapis, kuris 2021 m. vietos valdžios buvo užblokuotas. 107 pav.: Drozdų vasarvietės valdytojai. Sėdi Anna Francevna - žmona Grigorijaus Davidovičiaus Drozdo. Stovi iš kairės duktė Marija Drozd , žentas Vincentas (važiavo į Archangeelską parsivežti išgyvenusius.) sūnus Nikolajus Drtozdas (sušaudytas 1938.), iš dešinės sėdi duktė Olga Drozd ir ši nuotrauka fotografuota Droxduose 1926 m., 3-is metus iki išbuožinimo. Galima pasididinti                 Taigi, TUT.BY  2010-06-03 rašė:       1996 m. šalia laidojimo vietos buvo įrengta atminimo lenta: „Čia 1941 m. liepą naciai okupantai įvykdė mirties bausmę Drozdų koncentracijos stovyklos kaliniams: karo belaisviams, civiliams iš Minsko ir aplinkinių kaimų (apie 10 000 žmonių). Palikuonys jus prisimena.“ Toliau rašė taip:                Tačiau nepaisant karinių paieškos komandų reikalavimų ir Minsko miesto vykdomojo komiteto sutikimo, tragiška vieta niekada negavo oficialaus statuso, todėl nebuvo valstybės saugoma. Iki šiol daugiau nei 10 tūkstančių žmonių žūties ir laidojimo vietos, kuri virto apleista dykyne, ribos niekaip nėra pažymėtos. (P. S.: tai ir šokiruoja, kai visai nėra jokios kapo vietos atžymos - todėl čia; šiame rašinyje ir skiriamas didžiausias dėmesys, žmonių palaikų vietai nustatyti, nors ją galėjo ekshumacijų tyrėjai tai atlikti!)                Šis istorinis tinklalapis pasakojo apie numatomą iškeldinti karinį dalinį ir naikinti paukščių fabriką, ir numačius statyti gyvenamuosius namus, konkrečiai gali iškilti grėsmė įkurtai Atminimo memorialo vietai - masinei vokiečių aukų kapavietei. Todėl iš šio parašymo aišku, jog  po archeologinių tyrimų aukų kaulai nebuvo išvežti, jie, po atliktų tyrimų, liko ir toliau gulėti žmonių naikinimo žemėje. Buvo pripažintas I-os kategorijos istoriniu objektu. Kaip vyko to objekto įforminimo  procedūros ir labai turiningus-išsamius skaitytojų komentarus apie žydų genocido faktus konkrečiais skaičiais galima paskaityti per prieš 16-os metų istorinę prizmę.                 Nors šioms nuotraukoms nereikia komentarų, kai kapavietė nužudytų žmonių visai negerbiama, tik „akims uždumti“ memorialas „suprojektuotas“,  visai nesužymėjus, kapo vietos, ar tas žymėjimas išniekintas? 108 pav.: panašu, kad ir  109 pav.nuotraukoje kapo ribų užrašai perkelti ir įbesti bet kaip, kad išplėsti lauką ir kultūras auginto toliau virš palaidotų žmonių?   109 pav.: bet kaip įbestas užrašas, ar perkeltas traktorininko? Kas svarbiau, „memorialas“, nenurodantis konkrečios amžino poilsio vietos, ar pati amžino poilsio vieta turėtų būti gerbiama, o ne niekinama? Kokia „pagarba“, kai virš žmonių kaulų dykynė; be jokių kapo ribų?              Kai pati „ekshumacija“, o, tiksliau, ARCHEOLOGINIAI TYRINĖJIMAI vyko, tai po jų, prieš užkasant aukas, negi „nebuvo įmanoma“ paženklinti tos žudynių tranšėjos-griovio ribų ir virš žmonių suformuoti normalaus kapo formos pylimo, kad per jį nereikėtų važinėti mašinomis? Ir ką, aplamai, galima buvo „ištirti“ tik per vasaros kelis mėnesius vienam karo archeologų batalionui?   111 pav.: griovys-tranšėja su aukomis tyrinėjimuiįbestas tolumoje stulpas   110 pav. keliukas nusuka tiesiai per žmonių kaulus! 112 pav.: prie memorialo jau atvežė betoninį lataką ir jį klos per nužudytus žmones. Juk tranšėja buvo 400 m ilgio, o ištirta tik 307 m. Kiek sluoksnių palaikų iki to griovio dugno turi būti, kad tik į 400 m. ilgį sutalpinti per 10 tūkstančių sušaudytų žmonių? Juk, jei 1-ieno metro ilgio  griovyje sutalpinus 10 nužudytų, tai per visą jo ilgą gausime tik 4 tūkstančius - tai 3-gubai mažiau, nei statistika byloja.                   Tai tada vieno metro ilgio griovyje turi ilsėtis vidutiniškai apie 30-40 nužudytų žmonių. Tai kiek sluoksnių žmonių kūnų buvo iki dugno, ir ar juos buvo įmanoma ištirti?               Ir juos neištyrus, buvo bandoma išniekinti sušaudytuosius-palaidotuosius, per juos perkasus griovį ir per juos pratiesus betoninį lataką elektros kabeliui, kur tas atliekamas vandalizmas fiksuotas ne tik 112 pav ir 113 pav. nuotraukose, bei ir matome  griovį per memorialo vietą iš abiejų pusių2012 m. kovo mėnesį tiesiamą čia žemiau    114 pav. bei 115 pav  nuotraukose iš kosmoso: 113 pav." 114 pav.: čia matomas tiesiamas griovys nuo garažų pusės ir nuo Dolginovsko trakto ir sustojo darbai kažkodėl, priartėjus prie memorialo. kada tai buvo atliekamas toks vandalizmas, šią nuotrauką prasiplėtus ir pasididinus, pamatysime tos nuotraukos kairės pusės viršuje nuotraukų datų įrankyje ši planuoto vandalizmo fotografavimas vyko 2012 m. kovo mėnesį 115 pav.: kad kairės viršuje datų įrankyje įžiūrėti datą - reikėtų  pasididintišią nuotrauką, kad pamatyti, kada sustojo šio memorialo vandališki niekinimo darbai, po sukelto triukšmo., po kurio buvo po žeme apie keturių metrų gylyje pasikasta, atseit, po žmonių kaulais. .              Kad toliau sustojo numatyti vandališkieji prie memorialo nužudytų žmonių išniekinimo darbai, nes, matyt, visuomenė pakėlė didelį triukšmą, tai iš kosmoso115 pav.  nuotraukoje ir užfiksuota. Prie griovių galų matosi numesti betoniniai latakai, kuriuos į griovius numatyta kloti, taip kaip jie matosi čia aukščiau 112 pav.nuotraukoje                Kaip tik, prie valstybinio vandalizmo stabdymo prisidėjo ir Vilniuje gudų opozicijos veikėjos Olgos Karač organizacijos „Наш дом“ straipsnis „Братскую могилу превратят в канаву“ (Brolišką kapą pavers į griovį). Po sukelto triukšmo, vyko perprojektavimo darbai ir buvo pranešta, jog „pagal pakeistą statybos projektą, kabelis į Dolginovskajos pastotę bus tiesiamas uždaru būdu, maždaug keturių metrų gylyje po esama laidojimo vieta, jos neardant.“              Tik ne aišku, ar užteko tų 4-ių metrų, kai ta tranšėja-griovys su daug sluoksnių sušaudytų žmonių kūnų, gali būti net daugiau kaip 4 metrai?      Kadangi čia kairėje 115 pav. gerai matosi karinio dalinio tvora, prie kurios 1957 m. eilinis Orlovas buvo atradęs žmonių palaikus, tai kaip tik ta žmonių sušaudymo tranšėja-griovys pagal tiesę ir turėtų eiti pagal to dalinio tvorą, net, gal, ir iš teritorijos vidaus? Labai panašu, kad ir dirbamas laukas ir toliau po archeologinių tyrinėjimų, vėl nusidriekė į žmonių kapavietės teritoriją? Nebent  karinio dalinio teritorija buvo  gerokai platesnė, kas aiškiai matosi 114 pav iš nuotraukos, tik ją prasiplėtus-pasididinus, ir tada aiškiai pasimato, kaip pietrytinis to dalinio kampas ir pats rytinis kraštas turi žymiai platesnės teritorijos dar seną savo tvorą, kuri pasibaigia , bet šalia jos palei dirbamą lauką matosi kažkokia ir neryški, lyg tvorelė, einanti iki miškelio prie pat memorialo esančio.                O, kaip tik jame šokiravo iš 108 pav. nuotraukos (per jos numerį, su pele paspaudus,) pasimato taip pat antroji antena; tokia pati, kur panašios buvo žymiau aukščiau  86 pav. ir 89 pav  nagrinėtos. Tai, pasirodo šioje naujoje 108 pav. nuotraukoje išlindo ir dar viena antena, dar nematyta, nes į memorialą pastarojoje nuotraukoje fotografavimo kampas visai kitoks. O, ji, kaip tik, neryškiai tarp medžių ir kosminėje 115 pav   116.: pav.: viena pirmųjų 2001-07 GOOGLEs  nuotrauka, rodanti, kaip garažai, tiesiog, „prarija“ karinį dalinį Nr. 22201, kuriame keičiasi pastatų struktūra, tobulėja, išryškėja antenų laukas, nors dar nėra ryški labai sunkiai įžiūrimas memorialo užuomazga-aikštelė su Atminimo rieduliu. Galimapasididinti. 117 pav.: čia anksčiausia iš kosmoso Žvalgybiniu palydovu 1964 m. JAV Pentagono fotografuota nuotrauka, rodanti, JAV labai domėjosi Minske kariniais objektais. Galima pasididinti. 118 pav.: šiuolaikinis 2025-09 fotografavimo, kuriame krenta į akis, jog jau nelieka Paukščių fabriko - jo vietoje auga kotedžai, o prie Drozdų lauko jau ir paukščių fermų   beveik nebeliko ir net pamatų likučių - viskas išrausta. Nuo jų į šiaurę pagal valstybinių poilsiaviečių miškelį tiesiasi kelias su individualiomis statybomis neaiškiomis. Galima pasididinti.      Jau vien dėl to, kad Minske per internetą prieinama iš kosminio Žvalgybinio JAV Pentagono palydovo 1964 m. nufotografuotos  Minsko apylinkių nuotraukos (jas galima atsidaryti 31,6 Mb, - reiks palaukti, kol atsidarys!) - tai ir yra įrodymas, kad Pentagonas labai domėjosi, kas darosi Minsko apylinkėse.                  Todėl dabar su ta Pentagono nuotrauka puikiai galima analizuoti masinių žudynių vietoves, - žiūrėti kaip jos keičiasi. Pavyzdžiui, visų trijų aukščiau nuotraukų dešinėje Dolginovskio traktas 1964 m. buvo medeliais apsodintas, o 2001-07-... po vešliais medžiais pasislėpė  plentukas, o dabar tie medžiai iškirsti ir daugiau kaip dvigubai praplėsta autostrada su plačiais šaligatviais, atitolusiais gerokai nuo važiuojamosios dalies.               Prie karinio dalinio, kurio numeris 22201,  iš jo šiaurinės dalies 1964 m. 117 pav. dar buvo kažkoks buvusios sodybos pėdsakas, kuris matosi ir 1944-05-28  AVIOnuotraukoje 102 pav matosi kaip baltas namukas su kvadratinės sodybėlės žymele, o taip pat sodybėlė ir prie pat griovio; šalia violetine antrąja rodykle esančią, kuri yra ir 1933 m. 107 pav.  detaliajame Drozdų km topografiniame žemėlapyje, kiek šiauriau memorialo. Tačiau 1964 m. Pentagono nuotraukoje jos nesimato. 119 pav.: įėjimo per administracinį pastatą į Lenino ordinu apdovanotą Minsko Paukščių fabriką, pavadinto Lenino žmonos Nadeždos Krupskajos vardu, - taip pat jau nebeliko. Kaip visas pastatas atrodė, reikia PRASIPLĖSTI ir pasididinti nuotrauką šią.               O, kaip tik, šių vienkiemių gyventojai, gal, ir turėjo būti  šių per 10 tūkstančių žmonių žudynių liudininkais?               Akivaizdu, kad karinio dalinio teritorija ir buvo sumažinta po ekshumacijos, jei, išvis, ji kariniame dalinyje buvo daroma, nes iš 400 metrų ilgio griovio tik 307 m buvo ekshumuota? Ir, jei palaikai nebuvo judinti, ar galima „ekshumacija“ vadinti? Manyčiau, kad tikslingiau vadinti ARCHEOLOGINIAIS TYRINĖJIMAIS, nes praėjus daugiau nei 50 metų, palaikai beveik nustoja keistis.      Geresniam tos sušaudymo vietos aplinkos suvokimui, tikslinga peržvelgti  šią teritoriją iš Dauginauskio trakto pusės:   120 pav.: panašu, kad ši sodyba dar prieš karą statyta. U- sodybos taip vadinama Kareivio kalva, kurios apačioje palaidojimai. Galimapasididinti. 121 pav.: Senos sodybos artimesnis pastatas, o tolumoje kalva 225 m aukščio su geodezine-trianguliacine gaire, kiek žemesnė nei Kareivio kalva. Galima pasididinti. 122 pav.: čia tas pats vaizdas plačiau į patį traktą autostrados pobūdžio, kuri, dar kol kas, eismo intensyvumo neturi, kokie dabar Kaune-Vilniuje. Galima pasididinti.     123 pav.: čia iš to paties fotografavimo taško, kaip ir čia aukščiau 120 pav., kuri yra čia tik praplėsta taip, kad pasimatytų abi kalvos (222,5 m ir Kareivio, esanti  234 m virš jūros lygio) ir kaip tik TARPUKALNĖJE matosi minimo Nr. 22201 karinio dalinio antenų laukas , kuris čia dešinėje 123 pav.  priartintas.  Galima pasididinti. 124 pav.: tai, būtent, tarp minėtų kalvų ir aiškiau išdidintas karinio dalinio Nr. 22201 antenų laukas, apie kurį dar kitoje didelėje temoje bus pratęsta. Galimapasididinti. 125 pav.: atsisveikinant su Dauginauskio traktu, „kaip tyčia“, priešais seną sodybą buvo išgrauža apdėta avarine-įspėjančiąja  sienele, visame pasaulyje naudojant ryškiausių spalvų deriniu, kuris šiuo metu A. Lukašenkos rėžimo yra griežčiausiai uždraustas, kaip uždraustos gudų tautos nacionalinės vėliavos spalva, prie kurios pats A. Lukašenka prisiekė. Galima pasididinti.     Toliau reiktų palikti Dauginauskio traktą ir buvusiu keliuku, kurį  123 pav. matome  jau užartą, ir tuo tarpukalnės arimu skaitytojui siūlytina „nueiti“ mintyse  prie tolumoje matomo miškelio, prie kurio 127 pav.  nuotraukos dešiniame krašte aiškiu keliuku siūlitina  nusileisti iki 126 pav. memorialo.   126 pav.: nusileidus nuo minėtos tarpukalnės, artėjant prie memorialo, iš tolo matosi antena. Tik ne aišku, kuri, - miškelyje ar šalia kelio? Greičiau pastaroji. Prie kelio memorialas, medžiais apaugęs. Galima pasididinti. 127 pav.: šis iš viršaus ŽEMIAUSIAS VAIZDAS jau ne iš kosmoso, o, iš drono fotografuotas, kuriame matosi kažkokie nauji takai sukinėjami ir prie memorialo dar kažkokia ruošiama žvyru trikampio formos išrausta smėlio aikštelė, ar ne asfaltavimui ruošiama virš žmonių kaulų? Tikslesnei aplinkai įvertinti, galima PRASIPLĖSTI IR pasididinti iš drono šį vaizdą.                Deja, tą mažiausiai žinomo memorialo  127 pav.  matomą trikampio formos smėlio išraustą vietą, palyginus su naujausiomis kosminėmis nuotraukomis, akivaizdu, kad tik trumpalaikis kažkoks pasikapstymas vyko (gal paviršinio sluoksnio tyrinėjimas kažkoks?)  ir minėta iš drono nuotrauka fotografuota 2019 m. tarp vėlyvo pavasario-vasaros laike. Tą laiką įrodo to praplėsto vaizdo šiaurrytinis kampas, kuriame jokių statybų ten dar nebuvo pradėta.                Taip, kad sušaudytų žmonių kapo ilgis yra tik 0,28 km, visuose vaizduojamuose Vakarų  žemėlapiuose vienodai, kaip pavyzdžiui 74 pav.  ir kituose rodytuose, išmastavus pagal  žemėlapių mastelius automatine matuokle. Na, o GOOGLE matuoklė parodė 285,19 metrų pagal žemėlapį, o pagal žemę 2-jais centimetrais daugiau, taip, kaipčia dešinėje 128 pav. matome: 128 pav.: sušaudytų žmonių griovio ilgį ne sunku labai tiksliai išmatuoti GOOGLE matuokle. Matuota naujausioje 2025-9 google kosminėje nuotraukoje, kurios viršuje kairės kampe su mėlyna juostele šliaužiklio pasirinktos nuotraukos fotografavimo data.  Matavimo duomenys matomi lentelėje, ir kad juos įžiūrėti, galimapasididinti-prasiplėsti šią nuotrauką. 129 pav.: matavimo pradžios vietos (I-os dalies) išdidinta iš paties kosmoso vieta, kurią galima prasiplėsti ir pasididinti.                Pats matavimas pradėtas pačios Pagarbos nužudytiems alėjos pradžioje, kur čia dešinėje 129 pav. nesimato, nes šalia ariamas laukas staigiai-statmenai pasisuka ir tą pasisukimą  užstoja Google-s kosminių nuotraukų pasirinkimo šliaužiklis.                 Todėl galima manyti, kad tas Sušaudytų žmonių griovys-tranšėja čia ir prasideda, nes nelabai būtų įtikinama, kad po archeologinių tyrimų „ir toliau virš palaiduotų žmonių būtų ariama - auginamos kultūros?“.                Matavimo linija (tiesė) pravesta tarp pasodintų alėjos medelių, arba kokių nors stulpelių su užrašais, net iš kosmoso įžiūrimų, kurie išstatyti Sušaudytų žmonių griovio-tranšėjos pakraštyje, kurio pagal istorinius aprašymus buvo  2,5 - 3 m plotis, tai, matyt, šio kapo plotis gali būti priimtas apie 5-6 m pločio.                Panašu, kad iš čia dešinėje 130 pav.  iš viduriniosios (antrosios) Sušaudytų žmonių griovio-tranšėjos matavimo nuotraukos kiek pasitaiso abejonės iš čia aukščiau tos automobilių stovėjimo aikštelės nuotraukos 81 pav., manant, kad stovėjimo aikštelė turi būti kaip ir ant sušaudytų žmonių kaulų.                 Tačiau, čia 130 pav. matome, jog tas Aukų griovys praeina tarp aikštelės ir memorialo, net nežinant, kokiu atstumu, nes medelis užstoja vaizdą.                Bet, vis tiek automobilių aikštelė įrengta nekorektiškai, nes automobilių ratai palei nužudytųjų žmonių galvas neturėtų būti statomi 130 pav.: čia matavimo VIDURINIOJI (antroji) dalis, praeinanti per patį memorialą, kaip tik siaurame tarpelyje tarp memorialo ir automobilių stovėjimo stovėjimo aikštelės. Su tikslu geriau suvokti šių raiškiausių Google nuotraukų detalumą ir geriau įžiūrėti smulkias  detales, galima dar prasiplėsti ir pasididinti šią nuotrauką. (P.S.: prašytina nesistebėti dėl, neva, „super aukštos“ antenos, nes tai OPTINĖ APGAULĖ DĖL ŠEŠĖLIO ant žemės ir aikštelės.)                 Iš čia dešinėje 131 pav. paskutiniosios Sušaudytų žmonių griovio-tranšėjos matavimo paaiškėjo, jog šio 22201 karinio dalinio dalinio teritorija buvo sumažinta po 1996 m. archeologinių tyrinėjimų, kur naujos teritorijos tvora kaip tik gavosi lygiagrečiai šios Aukų griovio-tranšėjos krypčiai.                Aišku, šiuo matavimu gautą 137,34 laipsnių ir 285,19 ilgį ir 2-jais cm ilgesniu, matuojant palei žemę (pagal ją privalo ilgis būti didesnis, nei pagal žemėlapį, nes prisideda dar reljefo aukščio įveikimo atstumai), reiktų vadinti MENAMUOJU ILGIU, nes toks didelis tikslumas čia gali būti menamas, nes iš kosmoso nustatyti tiksliai, kur po žeme yra palaidotų žmonių riba - neįmanoma.       131 pav.: paskutinioji  (trečioji) Sušaudytų žmonių griovio-tranšėjos matavimo linijos kosminė nuotrauka, kurią dar galimaprasiplėsti ir pasididinti, kad dar detaliau pastudijuoti aplinkos detales.                Todėl matavimo pabaigai pagal 131 pav. pasirinkti dvi apvalios kažkokios atžymos, nes korektiškai tvoros statmuo tam Aukų grioviui kaip ir negalėtų būti čia pat palei žmonių galvas pastatyta. Lygiai ta pati problema ir su griovio pradžios nustatymu iš kosmoso.          Taip, kad; archeologinių tyrimų ataskaitoje paminėto to Žmonių aukų griovio-tranšėjos 307 m. ilgis irčia gautas 12-os metrų skirtumas nėra nei didelis, bet, vis tik, nėra ir taip jau mažas. Gal archeologams  iš abiejų pusių pridėti po 6  metrus ir norma, bet, tokia didelė užuolaida gali būti tik tokiu atveju, kad, gal, ne visas griovys buvo ištirtas?   132 pav.: platesnis memorialo Aukų matavimo pats paskutinis iš kosmoso vaizdas 2025 m.rugsėjo mėnesio fotografavimo, kurį galimapasididinti.               Prisimenant vokišką 1944-05-28 fotografavimo Liuftvafės 102 pav.    avionuotrauką, kurioje minėtas griovys-tranšėja matosi gerokai ilgesnė, net pereinanti už violetiniai papildomai nubrėžtos šiuolaikinės aukštos įtapos linijos, kuri čia kairėje 102 pav. matosi, - nėra garantijų, kad jau „visos aukos surastos?“? Tuo labiau, kad Liuftvafės nuotraukoje ryškiau matosi neužkasto griovio dalis, nei su aukomis, užkastoji dalis, bet vis tiek išsiskirianti.  Matosi  ir kitas griovys, einantis link memorialo, pažymėtas 3-čiąja rodykle.      Neaišku, kas dabar 132 pav.  nuotraukos viršutinėje vidurinėje dalyje pradėtos kažkokios statybos? Tačiau:                Pastebimas pagerbimo ir tobulėjimas pačiame memoriale, net ir mažiausiai žinomame Minske, o Lietuvai net visai nežinomame. Ir ta pagarba atsirado, tik visuomenės - net moksleivių dėka.  Bet, vis tiek daug kas neaišku: 133 pav.: šis 6-metis nufotografuotas 2025-06-06 20:43, kai iki saulėlaidos nedaug liko - kad įsitikinti - galima pasididinti 134 pav.: panašu, kad alėjoje obelis pasodino. Galima pasididinti                 Kodėl tik 80-čia metų po karo, atsirado pagarba nužudytiems? Kodėl tai anksčiau nebuvo padaryta; dar prie sovietų? Gal sovietai siekė slėpti šį nacių nusikaltimą, kad nepaaiškėtų masinio KOMUNISTINIO TERORO faktai ir nepaaiškėtų nacių beprotiškai neadekvatus kerštas už tuos komunistinius nusikaltimus, čia ....  pateiktus? 135 pav.: kur tas Kraujo upelis, reikia pasididinti ir prasiplėsti 136 pav.: BE ŽODŽIŲ, arba, „kur valstybė žiūri?“,   Pasididinus ir prasiplėtus, - gal paaiškės? Ne aišku ir dėl taip vadinamo „ŽUVUSIŲJŲ KRAUJO UPELIO“, čia kairėje įvardijamo?  Aukščiau 135 pav.: už užrašo,  lyg ir; žemesnės-drėgnesnės vietos augmenija? 137 pav.: šalia matosi aktyvaus judėjimo gatvelė, pagal kurią pasididinus, galima nustatyti to paminkliuko vietą 138 pav.: vaizdą prasiplėtus, bus dar aiškiau   139 pav.: vaizdą prasiplėtus, bus dar aiškiau 140 pav.: Nors buvo rodyta paskutinė nuotrauka, bet kartojama tam, kad pagal tolimus vaizdus,  pasididinus, skaitytojams galima būtų nustatyti vietą ne ten pirmojo pagerbimo atlikto, kuris ne ten ir dabar yra.                 Pavyko atrasti 141 pav. schematiškai nupieštą šią ŽUDYNIŲ TRANŠĖJĄ, kurios ilgis nurodytas 315 m ir KRAUJO UPELIS parodytas žemesniame lygyje, nei tos tranšėjos dugnas. 141 pav.:    labai svarbus ŽUDYNIŲ TRANŠĖJOS schematiškas  brėžinys, atliktas buvusio karo belaisvio ... Tolstyko.  Kad lengviau įskaityti užrašus, patartina pasididinti šį brėžinį.                Todėl pagal Hidraulikos dėsnius per gruntą ir privalėjo prasisunkti į tą upelį sužeistųjų kraujas.               Bet, negi tame griovyje buvo ir sužeistų - dar gyvų žmonių kūnai užkasami?               Yra liudijimas Petraškevičių vienkiemyje (... psl.),  jog taip ir buvo, todėl užkastųjų  „sušaudytųjų“ vietoje tankas maigė žemę ir vis tiek ta žemė ilgai dar judėjo.               Tai, negi ir šioje tranšėjoje buvo pusiau gyvi užkasti, kol jie nukraujavo?                Pagal Fiziologijos dėsnius gali kraujas tekėti ir iš mirusiojo asmens, tačiau šis procesas skiriasi nuo kraujavimo esant gyvam:                Tai GRAVITACIJOS poveikio dėka ir todėl kraujas dėl sunkio jėgos kaupiasi žemiausioje kūno vietoje, sukeldamas lavondiemes. Ir jeigu ten yra žaizda, tai jis ir ištekės. Be to dėl VIDAUS ORGANŲ DUJŲ, prasidėjus puvimo procesui, atsiras vidinis spaudimas, kuris gali išstumti kraują per esamas žaizdas ir net natūralias kūno angas. Be to, vyksta ir KRAUJO SKYSTĖJIMAS ir po mirties, sukrešėjęs kraujas, vykstant autolizei (ląstelių savaiminiam skaidymuisi), krešuliai gali suskystėti ir todėl kraujas gali tapti takesniu.                Todėl dėl viešai minimo KRAUJO UPELIO kokybės gali tik archeologiniai tyrimai tiksliau atsakyti, nurodant, KOKIOSE PADĖTYSE BUVO SUŽEIDIMAI, kurie pagal logiką  gal ir galėjo būti daugumoje žemiausiose kritusio kūno vietose? Čia jau reikia aiškintis, kaip žmonių sušaudymų procesas buvo vykdomas?                 O šis buvusio šios Drozdų belaisvių stovyklos kalinio ... Tolstyko tos stovyklos brėžinys, kad būtų geriau suvokiamas, REIKIA BRĖŽINĮ 90 laipsnių PASUKTI PAGAL LAIKRODŽIO RODYKLĘ. Tada Naujosios Vilniaus gatvė bus pakrypusi į šiaurę, o pietuose Sviločiaus upės vingis (jis šiek tiek kitoks), padės susiorientuoti tikroje situacijoje.                142 pav.: minėto buvusio belaisvio sudarytas ... Tolstyko Drozdų belaisvių teritorijos brėžinys, kurio užrašams perskaityti galima tik  pasididinus šį bėžinį. Kažkiek klaidina žudynių griovys, neva, stovyklos „ne toje pusėje“ parodytas. Bet, deja, čia yra IŠNAŠA ir ji pabrėžta spygliuota viela.  KODĖL ČIA - ŠIAME GRIOVYJE SUŠAUDYTUS KOMISARUS M. KAČIULIUI REIKĖJO PRIKELTI IŠ NUMIRUSIŲJŲ IR ...?         Spalio mėnesio viduryje iš tikrųjų buvo žudomi karo belaisvių politiniai vadovai ir jie buvo žudomi visai ne ten, kur išsigalvoja ne tik dr. A. Bubnys su A. A. Rukšėnu ir M. Pociumi, bet ir KGB užverbuotas M Kačiulis, siekęs  apgauti 1982 m. vasarą į Vilnių  atvykusius JAV (NATO šalies) teisininkus - garsiausią pasaulyje tyrėją Nilą ŠERĄ ir teisininkę N. Grybauskaitę, kurie abu ne kaip negalėjo patikėti apie kažkokią visai niekam negirdėtą, neva, „Kačino karo belaisvių stovyklą“, kai toks Kačino kaimelio geležinkelio stotelė yra už Masiukovščinos g. sustojimo yra 7,4 km atstumu palei geležinkelį Vilniaus kryptimi, kai iš tikrųjų spalio mėnesį buvo, atseit „politiniai vadovai“ (tokiais esant vokiečiai buvo įsitikinę esant) UŽ MIESTO IŠVEŽANT žudomi, pagal NKVD sudarytos komisijos išvadą šią: 143 pav.: A. BUBNIO - A. RUKŠĖNO IR M. KAČIULIO PANEIGIMAS 4-tame skirsnyje, kur aprašomas palestas provokacinis gandas, jog su civiliais drabužiais bus paleidžiami namo. Po to visus perrengtus su civiliais drabužiais paskelbė esančiais komisarais ir "politruk"-ais, ir dideliomis partijomis PRADĖJO IŠVEŽIOTI UŽ MIESTO IR SUŠAUDINĖTI. Sušaudymai vyko tris dienas ir buvo užmušta viso 8 tūkstančiai sovietinių karo belaisvių. Galima pažvelgti visą pasl. iš buvusios 1943-03-16 pagal Stalino parašu sukurto nutarimo sudarinėti Ypatingąsias komisijas respublikose, apskrityse, jr Minsko apskričiai nuo 1944 m. rugpj. 13 d. apie karo belaisvių stovyklą Štalag-352 iš buvusio Minsko istorijos muziejaus viršininkės R. Černoglazovos knygoje publikuojamų Akto Nr. 64      Vadybiškai šį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad karininkų belaisvių stovykla („Dulag“-as) buvo ne filtruotas, nes karininkų su kariais laikyti Drozdų filtravimo stovykloje negalėjo, nes karininkai būtų patį filtravimo procesą kariams sužlugdę. Todėl vokiečiams nieko daugiau nebeliko, kaip sugalvoti tokią provokaciją su „civilių drabužiais paleidimą namo“, nes paprastai civilių drabužius kariuomenėje karo belaisviams gauti praktiškai nėra, - tai turėjo pasistengti visi iki vieno kariai, delegavę ypatingiesiems  civilius drabužius su labai didele motyvacija, kad jie važiuos ne „namo“, o pranešti „kai kam“ ir siekti „išlaisvinimo-iškeitimo“, kai tai ir taip daug vokiečiai išleidinėjo namo paprastus valstiečius, kad, pagal laisvąjį istoriką Marką Soloniną važiuotų dirbti savo žemę ir jo produktais maitintų Wermachto kariuomenę. Juk ir taip per daug vokiečiams sovietinių belaisvių buvo.                Aišku, ne labai su tomis belaisvių stovyklomis Minsko mieste. Žymos Minsko kraštotyrininkas Olegas Usačiovas straipsnyje apie Rollbahn-ą, mini, kad jis sudarytas iš Nebenlager ir Zweilager iš atskirų Štalago 352 filialų skirtų karininkams kalinti. Jis mini minėtą Raisos Andrejevnos Černoglazovos retą tik 50 egz. tiražą adresą http://www.big-library.net/?act=bookinfo&book=64171 jos pateikia to Rollbahn-o lazaretą Viljnaeštrase gatvėje (tai Vilniaus trakto), kur net neaiškios jo kapinės mirusiųjų šioje stovykloje - trūksta, aplamai daug duomenų apie tą stovyklą, kai šalia buvo dar ir  Miesto skyrius STALAG 352 - minskinės karo belaisvių stovyklos AUSSTELLUNG („Paroda“) buvusioje Puškinskoje gatvėje taip pat jis daug žinių pririnko.      Net ir lietuviška kalba dokumentuose yra MINIMI KARO BELAISVIAI PERRENGTI CIVILINIAIS DRABUŽIAIS, kuriuos reikėjo sušaudyti. Tik kokią provokaciją atliko A. Rukšėnas, meluodamas apie liudininką S. (J) Rutkauską ir savavališkai masines žudynes iš Miesto stovyklos perkeldamas į užmiesčio Miško stovyklos zoną (visai į priešingą Minsko pusę), neva, šalia  „Petruškevičių  kaimo“, kai iš tikro ten tik vienkiemis buvo, o minėtas S. (J.) Rutkauskas kuo aiškiausiai nupasakoja ir nurodo Maskvos gatvėje šalia Minsko tą karo belaisvių stovyklą? Negi ir A. Rukšėnas, kaip ir M. Kačiulis KGB užsakymu s1moningai perkelia masines žudynes tik savo nuožiūra, net istoriniams dokumentams prieštaraujant ir apie juos meluojant?   D ė m e s i o, ČIA PATI ĮŽŪLIAUSIA KLASTOTĖ ! ! ! 144 pav.: 437 psl. „J.“ S. Rutkausko duomenų ignoravimas. Galima visą 437 psl. atidaryti.      Pati didžiausia A, Rukšėno NETIESA yra jo žodžiuose: „Autoriaus nuomone J. Rukauskas kalbėjo apie žudynes prie Petruškevičių kaimo, nes jo duomenys iš dalies sutampa su minėtais komisijos akto duomenimis. Toks duomenų atitikimas leidžia teigti, kad 1941 m. rudenį lietuvių batalionas prie Petruškevičių kaimo buvusioje žudynių vietoje galėjo sunaikinti apie 300 miško stovyklos kalinių.“ Pirmiausiai, A. Rukšėno aplaidaus „tyrimo“ įrodymas yra tas, kad batalione tokio „Jono“ Rutkausko ne buvo - buvo tik Stanislovas R..., kuris pabėgęs iš bataliono,  pasiėmė savo mirusio brolio vardą. Dar svarbiau, kad tas S. („J.“) Rutkauskas kuo aiškiausiai nurodo Minsko MIESTO karo belaisvių stovyklą esančią. Maskvos gatvėje Rollbahn-ą arba Parodos (Ausstellung) stovyklą, esančias prie labai svarbaus vokiečiams trakto į Maskvą, ir „istorikas“ privalo ne painioti tokių svarbių karo objektų, nes liudininkas nurodo aiškiausiai stovyklos dislokaciją taip: 145 pav.: visiškai kitos vietos žudynes„J.“ S. Rutkausko 1961 m. lapkričio 18 d. nurodo, nei  A. Rukšėnas prisapnavo, greičiausiai, net neatsivertęs ir net nematęs.  Galimavisą atsiversti ir pasididinti.       Stanislovas Rutkauskas aiškiausiai protokole dėsto, jog „visas batalionas atvyko į Minsko lagerį, kuris buvo Minske, Maskvos gatvėje, kiek toliau už radijo fabriko, kuris buvo toje pačioje gatvėje, tas lageris buvo jau priemiestyje“. Be to, istorikui privalu žinoti, jog tas garsus radijo fabrikas buvo pavogtas iš Vilniaus, 1972 m. vyko didelė katastrofa, kurioje per šimtą darbininkų žuvo ir šių eilučių autoriaus tėvas, kaip Radijo aparatūros technologus rengęs, teoriškai jos tada slepiamas priežastis bandė nagrinėti. Taip pat ši gamykla garsi ir tuo, kad joje 1959-1961 m. m. dirbo garsus šaltkalvis Li Chardas Osvalas, kuris 1963 m. atseit nužudęs JAV prezidentą Džoną F. Kenedį, o šio šaltkalvio globėju Radijo gamykloje buvo Šuškevičius, kuriam buvo laimė sunaikinto Sovietų Sąjungos egzistenciją.    Tai, ne kaip priešingoje Minsko pusėje, neva, šalia „Miško stovyklos Petruškevičių ūkyje“, tai labai grubus dokumentų ignoravimo pavyzdys matomas ir vėlesnėje S. Rutkausko apklausoje:     146 pav.: čia irgi kardinaliai kita vieta žudynių nurodoma, nei A. Rukšėnas me tik prisapnavo, bet ir primelavo apie „J.“ S. Rutkauską parodymą duotą 1981 m. sausio 27 d. Galima pasididinti ir prasiplėsti.          Kaip matome, „J.“ S. Rutkauskas 1961 metais nurodė ir Maskvos gatvės pavadinimą, į ką net pats mažiausias vaikas suprastų, kad Maskvos gatvė turi būti plento, vedančio į Maskvą pusėje, o ne priešingoje į Vilnių. Aišku, po  20-ties metų natūralu, kad liudininkas gatvės pavadinimą ar primiršo, ar tardytojas kitas neužrašo, minėdamas priemestį, o ne užmiestį, ką vaikai vaikų darželyje skiria. ...        Svarbiausia, minima, kad SUŠAUDYMUI UŽ MIESTO  pradėjo išvežinėti ! ! !  Kaip gali  „Miško stovykla mieste“ būti, jeigu ji yra už miesto? Negi 4-to skirsnio „nesimato“, kad rašomą apie stovyklą esančia mieste? Iš kur A. Rukšėnas su M. Pociumi prisigalvoja „žudynes Miško stovykloje“, jeigu jos buvo vykdomos miesto stovykloje prie Puškininių (nuo žodžio „Пушкинские“) kareivinių ir Parodos teritorijoje?  Negi negalima buvo logiškai mąstyti pagal šias kategorijas? Jų yra 10:       1.      Juk ta stovykla, kur buvo mieste su moderniškomis kareivinėmis,   buvo skirta karininkams, o eiliniams kariams buvo numatytos arklidės 2.      Pirmiau filtracija nuo komunistų, komisarų ir žydų buvo pravesta pagrindinei belaisvių masei – eiliniams kariams liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai buvo šilta. 3.      Kai rudeniui artėjant visus pervedė į Miško stovyklą, kuriose buvo Raudonosios armijos kavalerijos arklidės, jos tapo „tinkamomis“ gyventi eiliniams kariams. Todėl: 4.      Išgalvotas „Miško stovykloje masinis 8-ių tūkstančių dar papildomas naikinimas: yra nelogiškas, nes filtracija buvo atlikta ir vokiečiams nebūdinga nebaiginėti darbų – tuos darbus atidėjinėti. Be to: 5.      Nelikus nei komunistams nei žydams, kitas toks gausus „masinis 8-ių tūkstančių naikinimas“, net neįmanomas kaip betikslis. 6.      Net, jeigu ir būtų tas naikinimas, tai kaulai būtų jau seniai išversti naujas miesto statybas vykdant. 7.      Juolab, palei Miško stovyklą specialus paieškų (karinės archeologijos) 52-trasis batalionas atlikinėja ekshumacijas palei miško stovyklą ir ir ekshumuoja tik sergančius ir savaiminga mirtimi mirusius. 8.      Jeigu Lukošenkos režimas nujaustų palei Miško stovyklą masines žudynes“, apie kurias paistė „pasakas“ tardymuose „Krikštaponį kaltinantieji liudininkai“, tai propagandos tikslais tos ekshumacijos būtų vykdytos. 9.      Kadangi minėtos filtracijos nebuvo karininkams, tai naciams reikėjo sugalvoti pretekstą, kaip išryškinti aktyviausius, gudriausius, sugebančius neįmanomomis priemonėmis susirasti civilius drabužius. Pagal loginę ir psichologinę statistiką tokie galėjo atitikti komunisto tipą. 10.  Paskutiniu šių atliktų masinių žudynių įrodymu tapo Uručje pradėti 2021 m. skandalingi ir kraupūs ekshumavimo darbai, kurie GALUTINAI SUTRIUŠKINA IŠGALVOTUS SOVIETINIUS KALTINIMUS J. KRIKŠTAPONIUI EILINĖJE FABRIKAVIMO BYLOJE, nuslepiant civilių žmonių (Holokausto) žudynes ir jas verčiant į sovietams naudingesnį eilinių belaisvių žudymą, kurio spalio viduryje tokio Miško stovykloje ne tik nebuvo, bet ir būti negalėjo.     147 pav. Galima pasididinti 148 pav.: Galima pasididinti Aišku, spardytis ir atsikirtinėti galima, įrodinėjant, kad ir „už miesto stovykla yra mieste ir ...“. Galima įrodinėti ir kad mūsų planeta yra plokščia. Dar svarbesnė tema:  Štai, A. Rukšėno dr. A. Bubnio, ir M. Pociaus klaidų priežastis!  Negi tai nemokėjimai perskaityti istorinį dokumentą?            Tuo dokumentu pasirodė Nr. 64 Aktas Minsko apskrities komisijos apie vokiškųjų-fašistų žvėriškumus prieš Štalag-352 karo belaisvius, kuris yra publikuotas iš knygos R. Černoglazovos „Masiukovščina: Štalag-352, 1941-1941. Doku. ir medž“., kurį nufotografavo kraštotyrininkas Olegas Usačiovas ir publikavo savo straipsnyje apie Glinišči kaimą. Kadangi tame straipsnyje neryškių raidžių dokumentas nedideliame formate sunkiai skaitosi, todėl aš padidinu jojo formatą ir siūlyčiau paskaityti, pradedant nuo 1-mo puslapio, esančio 93 psl.. Mat, tą aktą pasirašė Baltarusijos   sveikatos priežiūros Liaudies Komisaro pavaduotoja ir Raudonojo kryžiaus bei Pusmėnulio Centro komiteto pirmininkė Efima Afanasjeva Vodneva, BSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, jau aukščiau čia minėtas rašytojas Michail-as Timofeeevič-iu Lynjkov-as, medicinos ekspertė, gydytoja Eljmira Michailovna Naumovič, rašytojas Dilgelė (Крапива-Атрахович) Kondrat-as Kondratesevičius, vyr. leitenantas Grigorijus Leontjevič-ius Loginov-as ir mokytoja Alevtina Antonovna Bulavko. Tame akte pasakojama apie nuo pirmų okupacijos dienų „sovietinių žmonių“ naikinimą. Akte užsimenama ne tik Masiukovščinos, bet ir žemės ūkio Parodoje, esančioje Minsko mieste, kurioje irgi surasta daug žvėriškumo pėdsakų. 3-čiuoju skirsniu minimas katorgos pobūdžio išsekinamasis režimas ir aprašomos stovyklos antisanitarinės sąlygos.         Antrame (knygos 94) puslapyje, aprašant kankinimus, ties 4-tuoju ir 5-tuoju skirsniais atsiskleidė, iš kur  A.  Rukšėnas su M. Pociumi prifantazavo „Miško stovykloje 8-ių tūkstančių“ masinį belaisvių naikinimą, o A. Rukšėnas ir dr. A. Bubnys savo knygos 72 psl. „išpaišė“ atstumą „400 m į pietryčius nuo miško stovyklos“, kai dokumente visiškai neminimas tos stovyklos pavadinimas ir neminimas Gliniščes kaimas, jį „pripaišant“, matyt, iš lakios fantazijos, net nepatikrinus, kad kryptis visiškai nesąmoninga yra. Taigi, prašyčiau  pažvelgti-pamąstyti ir „pasigrožėti“ į to II-ro puslapio pabaigą: 149 pav.: ant lenkiško 1930-ųjų metų žemėlapio uždėto 1940-ųjų metų vokiškojo reljefo situacija ir apie žudynių vietas A. Bubnio nurodytų atstumų ir krypčių violetinės linijos. Šviesiai mėlyna linija nuo stovyklos pietinio kampo, arba, nuo stovyklos vidurio parodyta galimai neteisinga-klaidinga, nes ten jokių dar kasinėjimų ne tik nevykdoma, nes ten jau statiniai stovi. Galima pasididinti.         Tai, kaip matome, NUO BELAISVIŲ STOVYKLOS IKI MINĖTO KAIMO KRYPTIS BEVEIK PRIEŠINGA ! ! !  Kodėl A. Rukšėnas klaidina skaitytojus? Ar sunku pažiūrėti į žemėlapį ir tiksliai parašyti kryptį? Ir, išvis, kaip galima tyrimus pravedinėti be kartografijos ir rašinėti bile ką? Pasigrožėkite“ 149 pav, pasirodo ir dr. A. Bubys paistė, neva, „pietryčius“ savo knygoje!        Negi ir dr. A. Bubniui nebuvo įmanoma pasinaudoti kartografinius žemėlapis ir įdėti į knygą? Ką, Kremlius „neleido“? O gal kartografija nenaudojama knygose tam, kad bet ką galima būtų paistyti?           Tai ar galima tikėti dėl dr. A. Bubnio raštu nurodytų ir šių eilučių autoriaus  149 pav subraižytų nuo Miško stovyklos pagal mastelį violetinėmis linijomis iki taip vadinamų „žudynių-egzekucijų“ vietų?     150 pav.: ištrauka iš 437 psl. Galima visą 437 psl. atsidaryti.           Šių eilučių  autoriui čia 150 pav kelia abejones nurodytos, neva, „karo belaisvių žudynių“ vietos - ypač, nepatikima dėl, neva, „Petruškevičių tyrusios vienkiemio 1944 m. liepos mėn. komisija akte buvo aptikusios aštuonias duobes“, kai šių eilučių autorius visai ką kitą apie tą vietą  yra skaitęstaip:                „“ „“      IŠSIŲSTA 2026-06-25  13 val. 31 min.  STRATEGINIS PILIETINIS PRANEŠIMAS KAM: Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijai (KAM) Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (LTOK) – Pakartotinai Lietuvos Respublikos Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijai Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) KOPIJA: Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) Valdybai Būsimajam LR Ministrui Pirmininkui, Jonavos rajono merui Mindaugui Sinkevičiui LGGRTC vadovybei ir Lietuvos istorijos institutui (LII) PRANEŠIMAS DĖL PAVYZDINGOS TAUTOS ASMENYBĖS BIOGRAFIJOS REVIZIJOS IR VALSTYBINĖS REIKŠMĖS ŽAIDYNIŲ JONAVOJE GARBĖS APGYNIMO Informuoju Jus apie valstybinio lygio metodologinį ir moralinį pažeidimą, kuris daro akivaizdžią žalą Lietuvos Respublikai tarptautiniu mastu. Šis sisteminis brokas tiesiogiai paliečia mūsų Tautos pavyzdingos asmenybės – Vyčio apygardos partizanų vado, kapitono Juozo Krikštaponio – atminimo naikinimą ir su tuo susijusį visuomenės klaidinimą ugdymo bei Tėvynės gynybos programose. Juozas Krikštaponis buvo aktyvus protestuotojas prieš nacizmą, kovotojas prieš komunizmą ir vienas pirmųjų ginkluoto Pasipriešinimo (LLA) organizatorių, kuris buvo apšmeižtas per neištirtus archyvus (ką teismo procese oficialiai pripažino ir pats atsakovas LGGRTC) bei dėl liudininkų apsirikimo, supainiojus panašių kuopos vadų pavardes. Būdamas Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos sūnėnu, jis buvo viena visapusiškiausių tarpukario asmenybių: Karo mokyklos pedagogas ir vienas pirmųjų kariuomenėje Fizinio lavinimo instruktorių (kurių rengimą iniciavo jo giminaitis generolas Stasys Raštikis, vėliau ištraukęs jį iš nacių kalėjimo ir sudaręs sąlygas slapstytis), Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto laisvasis klausytojas (eksternas) bei daugkartinis Lietuvos lengvosios atletikos čempionas ir prizininkas (rutulio stūmimo, disko ir ieties metimo bei šuolių su kartimi rungtyse). Jis laimėjo 1935 m. Pasaulio lietuvių kongreso sporto varžybas (rutulį nustūmęs per 13 metrų – tada buvo nepasiekiama riba) ir profesine prasme stovėjo prie 1938 m. Pirmųjų Tautinių žaidynių ištakų. Krašto dvasininkijos ir rezistencijos autoritetų įžvalgomis, jo apšmeižimas po Nepriklausomybės atgavimo buvo sukonstruotas kryptingai – siekiant per sūnėno figūrą paniekinti patį Prezidentą Antaną Smetoną net iki jo 150-ųjų gimimo metinių proga. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LGGRTC-o jau  du pralaimėti teismai buvo per neištirtus  archyvus, ką atsakovas tai buvo pripažinęs byloje dėl J. Krikštaponio. Ar iš  to nesimato ryškus demokratinio Holizmo (VISUMINIO tyrimo) ignoravimas, apsiribojant stalinistiniu redukcionizmu net ir Salomėjos Neries byloje, nemačius josios atsitokėjimų faktų? Juos net Vorkutos GULAG-o lageryje pradėjo tirti Viktoras Alekna, su kuriuo šių eilučių autoriui apie 1970 m. Skarulių mokykloje teko pabendrauti, rengiant Orientavimosi varžybas. Kodėl Centras netyrinėjo NKVD gilius kolaboravusių ir nuo nacizmo nukentėjusių literatų atsitokėjimus, kurie beveik vienu metu paliko Pasaulį Šį? Net ir susirgimas kepenų vėžiu ar ne gali būti dėl gilaus nervinio pergyvenimo, jau neskaitant, dėl galimų išorės veiksmų, bent, prielaidų lygyje ar negalima užsiduoti tyrimams tikslus? Negi per Tarptautinę Seime Birželio sukilimo konferencijos pirmajam pranešėjui dr. Arūnui Bubniui reikia prisipažinti kad  per 34-us metus Birželio sukilimas dar netyrinėtas? Kodėl ne Centro darbuotojas; iš jo, kaip ir išvytas Vidmantas Valiušaitis sugebėjo pateikti neįkainuojamus dokumentus? Negi, tikrai tarp NKVD dokumentų nėra įrodymų organizuoti diskredituoti Birželio sukilimą? Kodėl tokie dokumentai nebuvo rodomi, kaip kiti pranešėjai rodė? Iš popieriuko skaityti tik žinomus ir sovietmetyje įgrisusius sovietinius naratyvus ar reikia ne jaunimui, o solidaus amžiaus konferencijos dalyviams? `Ar ne todėl Seimo nariai atmetė rezoliuciją, nes visos informacijos nežino? O kai visuomenė ir jaunimas nežino dėl J. Krikštaponio tikrų faktų, ar tai nekenkia šalies saugumui? Ar ne todėl atsirado dar negvildentų siūlymų LGGRTC-o pavaldumą perduoti Krašto apsaugos ministerijai? Bet šio Centro Taryba oficialiai prašo neieškoti naujo įstaigos vadovo, kol perlamente nebus išsamiai apsvarstytos pačios Tarybos gegužės 29 d. atmesta metinė veiklos ataskaita. Šiuo pranešimu atkreipiamas ministerijų, Seimo komitetų bei sporto vadovybės dėmesys į tai, kad valstybė negali pilnavertiškai ruoštis 2029 m. Pasaulio lietuvių sporto XIII-tosioms žaidynėms Jonavoje, kol oficialiose pažymose yra šmeižiamas šių žaidynių idėjinis pradininkas, o Jonavos mieste niekintų Vyčio apygardos žuvusių Partizanų vadas irgi niekinamas jau dabar. Teikiu Jums oficialiai siūlyti ir teikti metodines gaires per keturis dokumentuotus nepriklausomo tyrimo priedus, kurie atveria tikrąsias mokslo klastojimo priežastis. Reiškiu viltį, kad šie faktai privers atsakingas mokslo institucijas skubiai atlikti vidinę reviziją iki rugsėjo 1 d., o Jonavos rajono vadovybę, perimant būsimos Vyriausybės vairą, užtikrinti valstybinį skaidrumą. Vytenis Aleksandraitis J. Krikštaponio apšmeižimo priežasčių tyrėjas, sporto pedagogas, sąjūdininkas ir dar sovietmetyje diplominiame darbe panaudojęs uždraustą VADYBOS terminą. (Detali tyrimo medžiaga su dokumentų kopijomis yra puslapai.lt      ATSIPRAŠOMA,  dėl to, kad šiame puslapyje prie visų darbų, studijų, laiškų nuorodų nėra paaiškinimų, kuriuos šį savaitgalį paaiškinimai atsiradinės nuolat.       ATSIPRAŠOMA ir dėl išnašų-pastabų nebuvimo, nes jos skaitomumo greitį mažina - mokslinį pateikimą numatoma vėl pradėti numatomame Memorandume ir Doktrinoje, apie kurias čia priede Nr. 4 rasite.) 1 PRIEDAS: CHRONOLOGINIŲ IR STRUKTŪRINIŲ ANOMALIJŲ ANOTACIJA (Mokytojo A. Bitauto knygos kazusas) Nepriklausoma archyvinių šaltinių ekspertizė atskleidžia rimtų metodologinių trūkumų valstybės finansuojamų istorikų pažymose, apie kurias išsamiau išdėstyta šio rašto 3 priede (4 puslapių rašte-klausimyne). Dėl to, kad LGGRTC vadovybė sąmoningai slepia esminius dokumentus net nuo pačių specialistų, jaunosios kartos istorijos mokytojas dr. A. Bitautas savo naujausioje knygoje „Atminties karai“ (288 psl.) buvo tiesiogiai priverstas suklaidinti skaitytojus ir mokinius. Autorius, neturėdamas priėjimo prie nuslėptos medžiagos, pasiūlė partizano sesers Veronikos parodymus apie brolio kalinimą nacių Kauno kalėjime bei jo slapstymąsi vertinti „rezervuotai“, nors kraštotyros patirtis įrodo, kad asmenys, turintys ką slėpti, su tyrėjais niekada nebendrauja: 1.      Sąmoningas dokumentų slėpimas: Savo tinklalapyje ir pažymose Genocido centras nuslėpė keturis NKVD/KGB ir Pabaltijo karinio prokuroro padėjėjo dokumentus, kurie 100 procentų patvirtina sesers parodymus. Tai yra: 1945-08-29 NKVD generolo-leitenanto Tkačenkos paklausimui atsakyme-raštelyje generolo-majoro Piotro Kapralovo apie sunaikintą J. Krikštaponį konstatuojama, kad jis „...prie vokiečių gestapo areštuotas ir po trijų mėnesių kalinimo Kauno kalėjime – išlaisvintas“. Taip pat ir 1947 m. NKVD dokumente fiksuojamas J. Krikštaponio bėgimas iš vokiečių armijos ir jo nuo jų slapstymasis Ukmergės rajone. Šiuos faktus negrįžtamai įtvirtina ir 1955 m. Pabaltijo karinės prokuratūros nutartis (justicijos patarėjas majoras Mamulinas), konstatuojamas, kad karo pradžioje jis buvo tėvų namuose, o ne Minske (šį dokumentą LGGRTC aplaidžiai nematė sesers ir likusių gyvų Partizanų persekiojimo byloje). 2.      Liudininkų visumos cenzūra ir KGB klastotė: Apie 1981 m. KGB sudarytame 2-osios kuopos Sąraše nuo 1941 m. spalio mėnesio kuopos vadu nurodomas Nikodemas Reikalas, sūnus Simono, aptiktas JAV gyvenantis, ir ši kuopos vado pareigybė dokumente nurodoma vienaskaitos formoje. Tą patį N. Reikalą ir Martynas Kačiulis patvirtino 1982-08-16 Vilniuje Tarptautinės apklausos popietiniame posėdyje, pasitaisydamas savo priešpietinį suklydimą, kurį per grubų aplaidumą, ignoruojant stenogramų studijavimą, istorikai praleido. M. Kačiulis klydo tik dvejus metus, nes 1948 m. irgi tą patį N. Reikalą rodė savo kuopos vadu. Svarbu, kad N. Reikalą kuopos vadu rodė ir daug liudininkų, o dar daugiau liudininkų rodė pastarojo ir buvusio J. Krikštaponio pavaduotoją V. Tamošiūną. Tai ir yra įrodymas, kad J. Krikštaponis būti ten negalėjo. Dar svarbiau, kad kuopos vadais buvo nurodyti dar 5 kiti karininkai net iš kitų kuopų – vadovavus šiai 2-ajai kuopai vos dviejų mėnesių laikotarpyje. Šis kuopos vadų chaosas taip pat įrodo, kad J. Krikštaponis ten būti negalėjo. Pastarojo rodžiusio „liudininkų“ apsirikimo istorikai nenorėjo matyti, nors jau M. Pociaus rašytoje Pažymoje apsirikimų įrodymai buvo aiškūs. Šaltinių slėpimą atskleidžia ir 1982 m. Edvardo Guogos liudijimas, jog J. Krikštaponis vadu buvo tik kol batalionas buvo Kaune, o vėliau nurodė V. Tamošiūną. Šis svarbiausias liudijimas irgi slepiamas – niekur nerodomas. Kodėl dr. A. Bubnys su A. Rukšėnu nepasistengė šio Pasipriešinimo įamžinimo iniciatoriaus paklausti dėl J. Krikštaponio, kai jis gyveno iki 2010 m., o minėta sesuo iki 2011 m.? Pataisymo procedūrų logika reikalauja, kad Centras prisiimtų atsakomybę už šį mokslo cenzūros aktą ir kartu su knygos leidėjais išsiuntinėti visoms Lietuvos mokykloms bei bibliotekoms oficialų Priedą-pataisymą (Erratą), kuris būtų fiziškai įklijuojamas į platinamos knygos „Atminties karai“ 288 puslapį, atstatant tiesą apie nukankintos sesers parodymus. Ar tei negali pakontroliuoti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija? 3.      Signatūrų manipuliacija: Siekiant įrodyti išgalvotą, tikrovėje nebuvusią „demobilizaciją“, istorikai pažymose ciniškai panaudojo archyvinius kodus (signatūras) iš Vsevolodo Krylovo asmens ir NKVD 1939–1941 m. m. bylų signatūras. Tai klaikiausia skaitytojų apgavystė su, neva, „J. Krikštaponio demobilizacijos šaltinių“ manipuliacija svetimoje byloje, kai J. Krikštaponis buvo dar vaikas, o NKVD byloje apie būsimuosius 1942 m. vokiečių okupacijos įvykius jokių žinių pas vokiečius būti tiesiog negalėjo. Įdomu, kuo M. Pocius laiko skaitytojus, kaišiodamas tokias signatūras? Kodėl pats svarbiausias klausimas buvo suklastotas? Negi galvota, kad mes-kraštotyrininkai nemokame archyvais naudotis, ar galvota, kad KGB dokumentai neprieinami visuomenei? Juolab, kad tokių manipuliacijų daug. Tai pačiai „demobilizacijai“ sukurpti buvo supainioti du Antrieji batalionai ir „demobilizacija“ išgalvota net iš visai neegzistavusio Lietuvoje E-242 bataliono. KGB chronologinis manipuliavimas stovyklų duomenimis: Norėdamas apsaugoti sovietų karinę paslaptį – Minsko vadavietę, raketinių dalinių uždarą karinį miestelį, disciplinarinį „disbato“ batalioną bei specialųjį ryšių karinį dalinį Nr. 22210, kurie buvo dislokuoti buvusios karo belaisvių Filtacijos ir Štalag-352 stovyklų teritorijose – 1982 m. Vilniuje KGB suformavo tarptautinio tyrimo schemą, kuria buvo apgautas NATO šalies JAV Specialiųjų tyrimo departamento (OSI) žymiausias pasaulyje tyrėjas Nilas Šeras ir teisininkė N. Grybauskaitė. Minėtame KGB sudarytame Sąraše agentas M. Kačiulis buvo pagirtas už gerus parodymus karo belaisvių stovykloje prie „Kačino“ kaimelio, įrašant jį kabutėse, nors vietovardžiai kabutėse nerašomi. O tai ir yra įrodymas, kad KGB kabutėmis užkodavo M. Kačiuliui užduotį meluoti.  Mat, jis „prikėlė iš numirusiųjų“ dar liepos mėnesį Filtracijos stovykloje prie Drozdų vasarvietės sušaudytus „politruk“-us, kad perkeltų jų masinį sušaudymą į spalio mėnesį ir už 7,4 km nuo garsios belaisvių Miško stovyklos Masiukovščinoje, kur Kačino kaimelyje jokios stovyklos būti negalėjo. Jis tiesiog, galimai, Holokausto aukas iškeitė į karo belaisvius, 1948 m. rodydamas „tarybinius piliečius“ žudomus, o 1961-09-03 Javas lageryje (šalia jo 1966-1968 m. m. šių eilučių autorius aptarnavo radarus) per tardymą paneigė NKVD prirašymus, atseit, išgalvotus ir teigė, kad jokių žudynių nebuvo matęs. Dar didesnis netikslumas dr. Arūno Bubnio kygoje apie policijos batalionus 72 psl. pagal kurį „... komisijos 1944 m. liepos akto duomenimis, stovyklos kaliniai buvo naikinami ... 400 m atstumu į pietryčius nuo miško stovyklos ties Gliniščės kaimu, ...“, kai iš tikro tas kaimas yra į šiaurę nuo Miško stovyklos (Waldlager). Taip ta stovykla vadinama ir, kaip  tikrinis daiktavardis turėtų būt rašoma iš didžiosios raidės. Tačiau ir A. Rukšėnas šos taisyklės nepripažįsta, kai visomis kalbomis ši stovykla rašoma kaip pavadinimas. Tuo labiau, Gliniščės kapinėse NKVD 1944 m. aktai užfiksavo kapus su kryžiais. Paprastai, niekur budeliai sunaikintiems priešams, tuo labiau „politruk“-ams kryžių nestato, - ten guli epidemijų aukos, o kaulų su kulkų pažeidimais 52-asis paieškų batalionas ten dar nerado. Tuo labiau, A. Bubnys pasinaudojo A. Rukšėno klastote, sąmoningai perkeliant masines karo belaisvių žudynes link minėtos stovyklos, kai iš tikro jos vyko pagal liudininką S. Rutkauską už Rollban-o stovyklos Minsko šiaurinėje dalyje, ignoruojant ne tik jo parodymą, bet ir apie jį meluojant, rašant atvirkščiai, nei jo apklausos protokole užfiksuota.  Šį KGB manipuliacijos faktą būtina skubiai pateikti NATO istorijos ir JAV OSI teisės studijoms, o tokias mūsų valstybinių įstaigų klastotes atskirai apsvarstyti.         2 PRIEDAS: VALSTYBINIŲ ĮSTAIGŲ INTRIGOS DEKONSTRUKCIJA (Užkulisinis aiškinimosi įvadas)      Šis priedas atveria sisteminę tiesą, kuri nėra paminėta žemiau esančiame 3-čio priedo pagrindiniame 4 puslapių dokumente. Jo tikslas – inicijuoti operatyvias rašytines bei telefonines konsultacijas su klydusiais istorikais, kad prieš rudenį ruošiamam Didžiajam Memorandumui ir socialdemokratijos 130-mečiui skirtoje Doktrinoje būtų išaiškintos šio mokslo broko užkulisinės priežastys: ·         Lietuvos istorijos instituto administracinis absurdas: Būtent Institutas ir jame nieko dėtas garbus direktorius dr. Rimantas Miknys, pasirašęs žemiau matomą „grožybę“, kuris yra visai ne to amžiaus tarpsnio specialistas, buvo aiškiai apgautas kažkokio savo darbuotojo, pagal raštvedybos taisykles nenurodžius to rašto autoriaus,  ir buvo priverstas apgaudinėti 2014 m. vasaros raštu tuometinį Ukmergės rajono merą J. Krikštaponio klausimu. Tame rašte šokiruoja ne tik netikslus bataliono pavadinimas, bet ir skundžiamam asmeniui prirašyta tarnyba tame dalinyje net iki 1944 metų. Taip jam nepaliekama laiko nei kalėti nacių kalėjime, nei prisidėti prie Lietuvos laisvės armijos (LLA) kūrimo, nei tarnauti Vietinėje rinktinėje, o po to ruoštis ginkluotam Pasipriešinimui, organizuojant partizanų Vyčio apygardą. Dar labiau stebina, kad rašte nurodomas neegzistuojantis „RudiAnsko miestas“, - realybėje yra tik kitokio pavadinimo gyvenvietė. Juolab, Tautos herojus kaltinamas tame „Rudiansko mieste karo belaisvių“ žudymu, nors jokie istoriniai šaltiniai išvis nerodo, kad ten būtų buvusi jų stovykla. Keista, kad šios nesąmonės rašte grindžiamos „instituto istorikų duomenimis“, kurių objektyviai būti negalėjo. Šių eilučių autorius, kaip pedagogas, garantuoja, kad  už  tokius „duomenis“ moksleiviams būtų rašomas žemiausias įvertinimas.  Rašto pabaigoje nurodoma kreiptis į Genocido centrą, nors teigiama, kad tyrimą atliko paties Instituto istorikai (daugiskaitoje).  ·         A. Rukšėno psichologinis spaudimas ir prokuratūros apgavystė: Šios LII administracinės provokacijos prispaustas ar įbaugintas, LGGRTC istorikas A. Rukšėnas 2014-12-19 skubotai sukurpė „pažymą“ (tik kabučių vertą). Kas privertė jį visiškai nuslėpti J. Krikštaponio kalinimo nacių Kauno kalėjime faktą? Ar šiuo sisteminiu mokslo broku nebuvo bandoma ciniškai apgauti LR Generalinės prokuratūros? Šį faktą net iki šių dienų slepia Centro tinklalapis – apgaudinėja skaitytojus! Teisinė prokuratūros logika reikalauja, kad iš jos negali būti neteisėtai prašoma panaikinti valstybinio statuso asmeniui, kurio nukentėjimo nuo nacių faktas institucijoje liko visiškai neištirtas. Tačiau teisininkai atmetė LGGRTC-o prašymą net nematę šio nuslėpimo – atmetė, nes tiesiog nebuvo obkektyvių duomenų kaltinimui pagrįsti. ·         Centro vadovybė „ant ledo“: Sukurpęs šį teisinį bei istorinį broką, A. Rukšėnas tiesiog pabėgo dirbti į Lietuvos istorijos institutą, o dabartinę Centro vadovybę su dr. A. Bubniu prieš visuomenę paliko „kaip ant ledo“ atsakyti už jo priveltas nesąmones.               Kai Jonavoje istorikui-diplomatui dr. Alfonsui Eidintui, pristatančiam savo knygą, šių eilučių autorius paminėjo apie J. Krikštaponio „tyrimo“ klaidas, - tai žymiausias mūsų šalies istorikas nesutiko, pasakydamas, jog „istorikų kolektyvas negali apsirikti“. Autoriaus nuomone, profesorius pagrįstai pabrėžė kolektyvo atsakomybės svarbą, nes tiesiog negalėjo žinoti, kokios vadybinės nesąmonės buvo sukurptos Genocido ... centre, kurių tikrąsias priežastis dar reikės tirti.               Pramonėje, jei gamybos konstruktorius suprojektuoja brokuotą detalę, kuri vėliau sulaužo visą mechanizmą, o kolektyvas už ją aklai pasirašo – nukenčia visa gamykla. Todėl kolektyvas tampa tiesiogiai atsakingu už katastrofą.                Istorikų ceche ši vadybinė kontrolė privalo būti dar atsakingesnė, nes žala Lietuvai gynybos klausimu ir tarptautiniu mąstu dėl J. Krikštaponio padaryta milžiniška.  Todėl Šių įstaigų vadovai kviečiami pradėti skubų dialogą pagal žemiau (3 priede) pateiktą 4 puslapių raštą-klausimyną, kurio klaidų, saikingai pagiriant už netyčinį apsivalymą, naujausioje anglų kalba išleistoje knygoje apie Holokaustą patys istorikai jau buvo priversti atsisakyti minėtus absurdus skleidžiančio straipsnio.  Ar jie šių esąmonių atsisakė sąmoningai, ar tik todėl, kad Baltarusija nėra Lietuvos dalis ir užsienio apyvartoje klastotės subliūško pačios?