Žymaus sportininko-mokslininko teorija tiks ir orientavimosi sportui

 Kai vyko Prienuose pasaulio kariškių čempionatas, teko man teko pasikalbėti šio čempionato pagrindiniais organizatoriais: mūsų federacijos prezidentu Donatu ir mūsų orientacininkų—kariškių šefu pulkininku leitenantu, Lietuvos kariuomenės sporto klubo viršininku Valentinu Mizgaičiu.  Tada kaip tik buvo jau po Pekino olimpiados, kurioje mūsų orientacininkų viršininko sūnus Mindaugas  buvo iškovojęs bronzos medalį, o jo treniruočių draugas ir bendravardis Ežerskis iškovojo irgi labai aukštą penktą vietą. Tai vienas iš sėkmingiausių Lietuvos atstovų pasiekimų šioje olimpiadoje. Tada kaip tik tada mūsų prezidentui Donatui ir pabrėžiau, kad reikia mums paimti pavyzdį iš Graikų – Romėnų imtynininkų, kurie pasiekė dėka sporto mokslo taikymo. Už Mindaugo Ežerskio tyrimus prieš keletą metų profesorius, habilituotas mokslų daktaras Jonas Poderys iš premjero Algirdo Brazausko buvo gavęs valstybinę premiją. Šio profesoriaus paskaitą užpraeitais metais Kazlų Rūdos girios Čečetos kaimelyje klausėsi visi mūsų treneriai. O laike kariškių čempionato Prienuose buvau atkreipęs dėmesį į tai, kad žymusis imtininkas Mindaugas Ežerskis ruošia įdomią disertaciją. Apie jos svarbą mūsų su Donatu pokalbyje pabrėžė ir pulkininkas leitenantas Valentinas Mizgaitis, kuris pasiguodė, kad sportininkams ištaikyti aukščiausią formą nėra taip paprasta, labai dažnai rizikuojama ir nepataikoma.

Taigi Mindaugas Ežerskis vadovaujant LKKA profesoriui, kineziologui (Kineęziologijos laboratorijos vedėjui) Jonui Poderiui, disertaciją  jau apsigynė. Kadangfi josios pavadinimas „DIDELIO MEISTRIŠKUMO GRAIKŲ-ROMĖNŲ IMTYNININKŲ ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ SISTEMOS FUNKCINIŲ RODIKLIŲ KAITA METINIAME TRENIRUOTĖS CIKLE, todėl su šiuo moksliniu darbu, manau, labai verta susipažinti ir mums, orientacininkams, nes nagrinėjimo objektas yra ištvermės mechanizmo tyrinėjimas lyginant imtynininkų ištvermės parametrus su ilgų nuotolių bėgikų funkcijomis.

Žinome, kad pratybose atliktų krūvių ar pasikeitusių išorinių ir vidinių veiksnių vertinimas, nuovargio laipsnio. individualių ypatybių pažinimas, organizmo funkcijų mobilizacijos ir atsigavimo kaitos ir sportinės formos įgijimo vertinimas yra aktualios sporto mokslo bei praktikos problemos. Didelio meistriškumo sportininkų pratybose ir treniruotės procese vyrauja ugdantys fiziniai krūviai, dėl to viena iš būdingų sportininko būsenų yra nuovargio būsena, kuri apibūdinama tiesioginio, liekamojo suminio treniruotės efektų sąvokomis. Galiu įterpti, kad kaip tik apie nuovargio būseną, tiksliau, apie raumenų nuovargio fiziologiją jau baigia nagrinėti savo daktarinėje disertacijoje Kazlų Rūdos savivaldybės Sporto centro pavaduotojas Giedrius Gorianovas. Apie organizmo adaptaciją karštomis ir geografinės platumos sąlygomis organizmo adaptacijos eiga atvykus į Pekiną ir Sidnėjų tyrinėjo su minėtu Jonu Poderiu ir Aleksas Stanislovaitis, kuris lapkričio 26 d. vėl Kazlų Rūdos girios Čečetos kaimelyje skaitys paskaitą orientavimosi sporto treneriams ir orientacininkams apie fizinių savybių ugdymą, krūvius, poilsį.   Na, o Mindaugo Ežerskio disertacijos pirmasis straipsnis

 „Sportinės treniruotės proceso raidos ypatybės. „ buvo paskelbtas 2010 m. Nr. 3-4 žurnale TRENERIS, kuris publikuojamas to žurnalo III-e skyriuje  TRENIRUOTĖS VYKSMO YPATUMAI  27 psl.. Tai svarbus įvykis visų sporto šakų praktikos apibendrinimo teorijoje. Jame TRENIRUOTĖS PROCESO VALDYMO IR KONTROLĖS potemėje kalbama apie šiuolaikinę būtinybę kurti naujas treniravimo metodikas, kurios iš esmes pradėjo taikyti naujus treniravimo principus:  fizinių galių didinime reikalaujama remtis organizmo vidinių bei išorinių veiksnių sąveika. Doktorantas Mindaugas Ežerskis daug aprašinėja apie  koncentruotų ir specializuotų krūvių treniravimo ciklų diegimą, kur šios teorijos  išvystymui daugiausia pasitarnavo trijų sporto šakų garsūs treneriai G. Touretskis (plaukimas), V. Kavernas su V. Issurinu (irklavimas). ir A. Bondarčiukas (lengvoji atletika).

 

Apie pastarąjį galiu asmeniškai pridurti, kad mokslų daktaras Anatolijus Bondarchuk garsėja kaip sportininkas (1972 olimpinis kūjo metimo čempionas ir Europos čempionas, taip pat buvęs pasaulio rekordo savininkas. O jo treniravimosi sukurti metodai neturi precedento pasaulyje. He holds a doctorate of pedagogical science from the University of Kiev, and his research into technique and high-performance training methods formed the basis for many of the common techniques and practices used by the world's top athletes today. Jis mokslų daktaro laipsnį įgijo pedagoginiame Kijevo universitete, o jo mokslinių tyrimų techniką ir aukštos kokybės mokymo metodai sudarė pagrindą daugeliui bendrų kitų sporto šakų metodikoms ir praktikai sukurti. Jo sukurta teorija naudojama geriausių pasaulio sportininkų ir šiandien. Nuo 1976-1992, jo dėka paruošiama daug kūjo, disko metimo ir rutulio stūmimo pasaulio bei olimpinių čempionų. He has authored eleven books and 195 articles in his areas of expertise. Jis parašė vienuolika knygų ir 195 straipsnių

 

Apie šį sportininką užsimenu todėl, kad yra šviesūs prisiminimai susiję ir su mūsų sportu, kai 1972 m. pirmą kartą OS vystimosi istorijoje buvo suorganizuota didelė Lietuvos orientacininkų delegacijos išvyka į pasaulio orientavimosi pasaulio čempionatą Čekoslovakijon (Stary Slavuose), iš kurio vakarais viešbučiuose stebėdavome, kas dedasi netoliese-Miunchene, kur  vyko olimpiada. Būtent,, kurioje garsusis Anatolijus Bondarchukas tapo olimpiniu čempionu. Su jo teoriniu bei praktiniu palikimu tekdavo ir man asmeniškai susidurti, studijuojant jo straipsnius žurnale Лехкая атлетика.  

Atkreiptinas dėmesys į naujus terminus, kaip į mezociklų blokų tipus, tokį, kaip

1. Akumuliacinį, kuris buvo numatytas bendrųjų savybių, tokių kaip aerobinės ištvermės, raumenų jėgos ir bendrosios technikos savybių, tobulinimui (fizinių ypatybių treniravimo mezociklo trukmė – 6–10 savaičių); Šis mezociklas labai ignoruojamas mūsų sporto šakoje, dėl ko daug orientacininkų praranda labai svarbių savybių, tada, kai jie pereina iš moksleiviškojo amžiaus ir perdėm nusispecializavę, praranda labai daug bendrųjų savybių. Toliau atkreiptinas dėmesys į:
  
2. Transformacijos mezociklą, kuris buvo skirtas rungties specifinių motorinių ir techninių savybių

tobulinimui, pvz., aerobinė-anaerobinė ištvermė ir/arba anaerobinė ištvermė, raumenų ištvermė ir judesio atlikimo technika. Kaip matome, čia irgi orientavimosi sporte nieko nesiskiria nuo graikų-romėnų imtynių teorijos, kur anaerobinė ištvermė labai turėtų būt sietina su technikos elementų stiprinimu. Labai įdomus naujas trečiasis šioje disertacijoje naudojamas terminas, tai -
3. Realizacijos, kuris koncentravosi į priešvaržybinį pasirengimą, t. y. varžybų imitacija, maksimalaus greičio didėjimą ir atsigavimą.po ankstesnių sekinančių krūvių. Šie trys mezociklų blokai sudarydavo atskirą treniravimo etapą, kuris užsibaigdavo keliomis varžybomis. Metiniame treniruočių cikle buvo penki ar šeši treniravimo etapai, kurių paskutinis būdavo prieš svarbiausias sezono varžybas. Modifikuota pasirengimo sistema leido sumažinti pernelyg didelius treniruočių krūvius ir pasiekti labai gerų rezultatų. Todėl reiktų šią imtynininkų treniruočių periodizacijos patirtį perimti ir mums, orientacininkams.

Ypatingai mums orientacininkams reiktų atkreipti dėmesį į Biologiniais ritmais grindžiamas treniruotės planavimą, kuris  vis  plačiau taikomas visose sporto šakose. Biologinio ritmo ignoravimo pasekmes galiu įrodyti ir per JWOC-05 Šveicarijoje, kai mano buvusi auklėtinė pabudo tik gerokai antroje trasos dalyje, nes pasaulio jaunimo čempionato išvakarėse net nusikalstamai buvo ignoruojama biologinio laikrodžio derinimo mechanizmo samprata. Vietoje to, kad prieš svarbiausiąjį jaunos  orientacininkės gyvenime startą (paskutinįjį startą jaunimo amžiuje) organizuoti treniruočių stovyklą, jau tapusi studente buvo pasiųsta namo tam, kad galutinai išderintų savo biologinio laikrodžio suformuotą mechanizmą

Disertacijos literatūros apžvalgoje imtynininkas Mindaugas Ežerskis pateiki ir, mums, orientacininkams būdingą ydą. Jis rašo:  

 . „Yra nerealu tikėtis, kad visos šios idėjos, pateiktos daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, būtu tinkamos šiandien (Issurin, 2007). V. Issurino (Issurin, 2007) teigimu, pagrindiniai tradicinės treniravimo teorijos trūkumai tokie:

• Negebėjimas suteikti geriausios sportinės formos daugeliui varžybų. Netgi paskutinėse versijose (Starischka, 1988; Platonov, 1997; Tschiene, 1999; Bompa, 1999) tradicinė periodizacija numato vieną, du arba tris geriausios formos pasiekimo metinius ciklus, nors nuo devintojo dešimtmečio daugkartinis geriausios formos pasiekimas tapo įprastas didelio meistriškumo sporto praktikoje.”

Dėl šio nesugebėjimo orientavimosi sporte didžiausia Lietuvos gėda buvo pademonstruota užpernai per OSS pasaulio čempionatą Japonijoje (Chokaido saloje), kai jauna rinktinės narė per visas čempionato rungtis labiausiai iš visų dalyvių pablogino savo lygį, lyginant su prieš du metus vykusio pasaulio čempionatą Maskvos Chimkų garsiajame miške pasiektais rezultatais (atsilikimo nuo pasaulio čempionų koeficientų pokyčiais).

 Doktorantas Mindaugas Ežerskis rašo, kad

 • Ilgalaikio treniravimo programų taikant mišrius (įvairaus pobūdžio) krūvius trūkumai. Šie trūkumai tokie: a) pernelyg didelis nuovargio susikaupimas, jį rodo pastovus streso hormonų ir kreatino fosfokinazės padidėjęs išsiskyrimas (Barzdukas et al., 1990; Lehman et al., 1997; Stone et al., 1991; Hooper et al., 1995); b) intensyvus, ilgalaikis mišrus treniravimas suteikia akivaizdų rezultatų gerėjimą iš pradžių, bet vėliau rezultatų prieaugis sustoja arba net mažėja (Sharobajko, 1984; Zemliakov, 1991; Lehman et al., 1993); c) intensyvus ir sekinantis treniravimas, trunkantis tris keturias savaites, kai sportininkai pasiekia savo biologinės adaptacijos ribas, sukelia stresą (Steinacker et al., 1998;Steinacker et al., 2000; Lehman et al., 1997). Tokios programos tęsimas labai padidna persitreniravimo riziką (Lehman et al., 1997; Lindsay et al., 1996; Issurin, 2008).

Taigi, minėto orientavimosi su slidėmis pasaulio čempionato išvakarėse, matomai, buvo padarytos visos šios klaidos, kai įų klaidų rezultatas akivaizdžiai matėsi per Lietuvos čempionatą vykusį latvijoje, ir, vietoje to, kad neimti į rinktinę perteniruotos orientacininkės, buvo pažeistas grubiausiai elementariai net atrankos į rinktinę principas.

Toliau doktorantas pabrėžia dar vieną charakteringą ir orientavimosi sporte daromą klaidą. Tai:

• Nesuderinamų fizinių krūvių sąveika. Tai yra pagrindinis daug tikslų turinčio, sekinančio treniravimo tarp didelio meistriškumo sportininkų trūkumas. Toks mišrus treniravimas sukelia prieštaringus atsakus, kai tam tikro treniravimo krūviai slopina arba eliminuoja fizinių krūvių, skirtų kitiems tikslams, efektus. Daugelis tyrimų parodė, kad ilgalaikis mišrus ir sekinantis treniravimas sumažina didžiausiąją jėgą didelio meistriškumo slidininkams (Koutedakis et al., 1992), fechtuotojams (Koutedakis et al., 1993), irkluotojams (Hagerman, Staron, 1983), baidarių irkluotojams (Zemliakov, 1991) ir krepšininkams (Hoffman et al., 1991). Taip pat pernelyg didelis mišrus treniravimas slopina didelio meistriškumo plaukikų (Fitts et al., 1991) ir baidarių irkluotojų sprinto savybes (Zemliakov, 1991).

 Matomai, būtet, dėl nesuderintų krūvių sąveikos treniruočių procese praeitų metų orientavimosi sporto Lietuvos čempione savo superspecializuotoje rungtyje, atstovaudama šalį WOC-2009 Vengrijoje, pasiekia žemiausią lygį per visą šalies OS istoriją. Visų šių „pasiekimų“ priežastis – vienintelė. Tai elementaraus Sporto mokslo principų ignoravimas, orientavimosi specializantams  ignoravimas ir LKKA Kineziologijos laboratorijos, kurios dėka doktorantas Mindaugas Ežerskis atliko unikalius tyrimus ir juos nuodugniai aprašė. Vėliau ir aš šiek tiek pakomentuosiu apių šių tyrimų metodologiją. Ypač, įdomi bei vertinga visame pasaulyje išgarsėjusi Medicinos mokslinio tyrimo centro buvusio Kardiologijos instituto, vadovaujamo žymiausio Lietuvos mokslininko-mediko akademiko Jurgio BRĖDIKIO  sukurtos kompiuterinės programos „Kaunas-krūvis“, su kuria neturėjo galimybės susipažinti tik orientavimosi sporto specializantai, nors mano išvykimo dirbti į Kazlų Rūdą misija buvo tuo tikslu, kad į Lietuvos orientavimosi sportą atnešti naujas sporto technologijas. Bet, neišsikildžius šiam siekiui dėl ..., deja, dėčia disertacijoje atliktų tyrimų su graikų-romėnų imtininkais (minėtais dviem Mindaugais)  Pekino olimpiadoje pasirodymai įvertinti  mūsų šalies delegacijoje tarp sėkmingiausiai pasirodžiusiųjų. Taigi, šioje daktarinėje disertacijoje Pekino olimpiadoje, puikų rezultatą pasiekęs sportininkas-imtynininkas, dabar jau tapęs biologijos mokslų daktaru Mindaugas Ežerskis Lietuvos sporto praktikos teoriniam apibendrinimui davė neįkainuojamąją reikšmę, kurią reiktų pasinaudoti ir mums, orientavimosi sporto puoselėtojams.