Per Mykolo Kleopo Oginskio holistinių minčių palikimo nagrinėjimą istoriniai atradimai, reikalaujantys tolimesnių tyrimų.

        Dar kartą sveikinu su prasidėjusiu rugsėjo mėnesiu – Žinių ir Mokslo ĮVADO MĖNESIU. Dar  atmintyje gyvam praėjusio mėnesio Jonavos 265-mečiui, tą žinių įdirbį verta duoti ir toliau rusenti. Ypač šiemet tai skatina Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO, visus šiuos 2015-tuosius metus paskelbusi Mykolo Kleopo Oginskio metais, kuriems apogėjus jau čia pat;  rugsėjo 25 d. bus šios iškilios istorinės asmenybės 250-mečio jubiliejus. Todėl pats geriausias momentas šiame žinių ir mokslo įvado mėnesyje peržvelgti aktualų visos Oginskių dinastijos ir ypač  Mykolo Kleopo palikimo visapusišką (holistinį ir humanistinį) požiūrį į kultūrą, politiką, diplomatiją ir net ugdymą, išreikštą per Priesakus savo sūnui Irenėjui.  Per juos matome eilutėje aukščiau  skliausteliuose įvardintos šiuolaikinės pedagogikos efektyvumo įrodymą, kai tėvo įkvėptas, Irenėjus nešė į Lietuvą naują ekonominį mąstymą, o Žemaitijoje net įgyvendino, savo dvaruose 1835 m. panaikinęs baudžiavą. Apie tai sovietinė istorija nuo mūsų galvų nuslėpė, nes grafas su valstiečiais 1863 m. sukilime prieš caro santvarką dalyvavo. Todėl, Irenėjus numirti turėjo, matyt, kitą prikalbinęs pasilaidoti ir pagal legendas į nežinomybę pasitraukti. Simboliška, kad polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ jo dvaruose visad skambėjo; jo tėvo sukurtas, kurio garsuose Mikalojus Konstantinas Čiurlionis užaugo, nes Mykolo Kleopo anūkai jo minčių puoselėjimą tęsė.

     Todėl kviečiu rugsėjo mėnesį tai atžymėti. Juk Oginskių dinastija išsiplėtojo nuo Jonavos kaimyninio Kaišiadorių rajone esančio Uogintų kaimelio, kildinama net nuo vikingų Kijevo Rusios įkūrėjų Riurikaičių palikuonių, ir pavardę gavo, nuo minėtų Uogintų. Be to Jonavai minėti šios pasaulinės reikšmės asmenybės jubiliejų verta, nes Mykolas Kleopas Oginskis buvo tiesiogiai per politiką Seime susijęs su Jonavos Kosakovskiais: miestelio puoselėtoju vyskupu Juozapu Kazimieru ir jo broliu  kariniu veikėju Simonu; abiem, kaip su politikos oponentais, net priešininkais  – valstybės griovėjais bei kaip su bendraminčiu-patriotu Juozapu Antanu, kilimo nuo Martiniškių ir vėliau Liukonyse šalia Upninkų kitapus Širvintos rūmus turėjusiu bei vėliau buvusiu 8 dienas net Maskvos gubernatoriumi, Bonoparto Napoleono paskirtu. Šią Jonavos kraštotyrininkų  naują žinią reik tuojau pat ištyrinėti.

      Pranešu svarbią aplinkybę, kad dėl Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejaus Jonava šiuo metu pasauliui tampa žinomesnė, nes Mykolas Kleopas, kaip Tado Kosciuškos bendražygis, gavęs nuo jo padėką už svarbią diversiją Dinaburge (dabar Daugpilis) atliktą,  per Jonavą, Lietuvą ir Nemuno krantus paliko ilgiems 8-iems slapstymosi ir politinio veikimo metams. Prieš išvykdamas susitiko su svarbiu generolu Antanu Chlevinskiu, apleidusiu Vilnių – jį rusams atidavusiu ir, kurį dar jo žentas bandys atsiimti. Apie tai žemiau. O, būtent, šio, kaip sukilimo tautinės Tarybos nario ir vieno iš karo vadų epizodas Jonavoje, matyt, skaitytojams įstringa visame pasaulyje, kas užverčia M.K. Oginskio Atsiminimų I-ojo tomo paskutinę pastraipą. Ji kaip tik užsibaigia šiuo giliai atmintyje įstringančia Jonavos užuomina. Todėl, kas nežino Jonavos – būtinai atsivers enciklopediją ar Vikipediją ir iš palydovo pamatys „miestelį ant Vilijos kranto“. Tuos 3-is žodžius skliausteliuose buvo parašęs Vaitkuškio grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis, gyvenęs 1837-1905 m. ir 1901 m. nufotografavęs Jonavos bažnyčios vidų, kaip vienas pirmųjų Lietuvos fotografų.  Tuos 3-is žodžius parašė tam, kad niekas nesupainiotų mūsų Jonavą su kitomis, kurių yra labai daug, o prie Neries (Vilijos) tik vienintelė yra Jonava. Todėl, skelbiu sensaciją:

     Minėtas grafas savo parašytame „Lenkijos didikų Istorinėje-Genealogijos Monografijos“  II-ojo 1876 m. leidimo 157 psl.  kardinaliai pakeičia žinią apie Jonavos įkūrimą, nei pirmajame leidime, minėjęs Dominiką, kaip Jonavos pirmojo namo statytoją. Mat, pas jį, kaip jis teigia, atsiranda paveldėjimo dokumentai, kuriuos jis pamini, kad jie saugomi Vaitkuškio archyve (dabar apie 10% to archyvo yra Martyno Mažvydo bibliotekoje.). Taigi, tuose dokumentuose prie visų išvardintų paveldo, antrajame Monografijos leidime jau atsiranda, kad Jonavą paveldėjo pirmojo Jonavos namo statytojo Dominyko senelis Stanislovas, kuris savo sūnui Jonui jau perleidžia ne šiaip sau Jonavą, bet jau Jonavos miestelį, matyt, dar tada, kai Dominykas dar nebuvo gimęs.  Todėl keliu versiją (hipotezę), kad, Jonui  valdant, matyt, Jonavos miestelis išnyko, dar, gal, Dominykui negimus, ar ..., ir todėl jis vėl iš naujo Jonavai „pirmąjį namą statyti“, tiksliau, perstatyti galėjo. 

     Todėl, AČIŪ sakykime Jonavos 265-mečiui skirto „PRIKELTO LAIKO Jonava žemėlapiuose ir fotografijose“ aklbumo-monografijos leidėjams, kad jie įdėjo Mykolo Kristupo Radvilo Našlaitėlio dėka sudarytą ir Amsterdame 1613 m. išleistą unikalų Lietuvos žemėlapį. Vienintelė Jonava, pasirodo,  deramai atžymėjo šio žemėlapio 400-metį. Ką tas žemėlapis atskleidžia dėl Jonavos pradžios mįslės, prašau atskirai visus mano galimos Jonavos iki Dominyko įrodymus peržvelgti šioje nuorodoje  ir mokslininkų prašyti rimtus tyrimus atlikti. Mano hipotezės įrodymai surinkti Mokslų akademijos skaitykloje ir juossudėjau.

       Po šio atradimo, seka visa atskleistų faktų eilė jau dėka Mykolo Kleopo Oginskio žento Karolio Teofilio Zaluskio. Jis jau kito-1831 m. sukilimo metu su kariuomene  pro Jonavą žengė Vilnių vaduoti nuo rusų, kurį per T. Kosciuškos sukilimą atidavė aukščiau minėtas A. Chlevinskis, ir kuris už tai Vilkaviškyje net suimtas sukilėlių buvo,  bet Tadas Kosciuška jam mirties nuosprendžio neįvykdė.  Nepavykus sostinę atkovoti, reiktų į Jonavos istoriją įtraukti, jos neiškraipant nutylėjimais; praeitame mano laiške paminėtais.

      Sukilimui žlugus, teko visam laikui iš Lietuvos pasitraukti, ir savo Gulbinų dvarą netoli Biržų caro valdžiai palikti parceliavimui. Todėl apie juos nieko nežino nei seniūnė ir jos gyventojai, nei rajono valdžia ir net paminklosauga nieko negirdėjo, kad dvaro kažkokio būta. Gerai, kad Biržų muziejaus pavaduotoja Edita Landsbergienė parūpino carinį  1863-1870 m. primityviai topografinį žemėlapį. Todėl iš kosmoso pavyko nustatyti šio žymaus politiko ir karvedžio dvaro rūmų likučius, - juos būtina lankytinu objektu paskelbti. Prie jų prieš 8 metus nusifotografavo Biržų pilyje koncertavęs žymus pasaulyje pianistas ir kompozitorius iš Londono - šio karvedžio ir Amelijos Oginskytės proprovaikaitis Ivo Zaluskis. Jam vardas duotas nuo Ivoničių kurorto Karpatų kalnuose, kurį išpuoselėjo Mykolo Kleopo Oginskio dukra Amelija, palikusi Biržų Gulbinus – apie tai būtinai biržiečiai turėtų sužinoti. Šias eilutes dabar skaito ir šis paminėtas Ivo Zaluskis, kuriam irgi šiuo siuntimu išsiunčiau šį laišką - matyt, bando per vertėją išversti, skaitydamas džiugią naujieną, kad Biržų rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė ir Panevėžio apskrities bei vietos paminklosaugininkai jau susirūpino artėjančiu jubiliejumi, o pačiu didžiausiu šviesuoliu yra Gulbinų kaimo bendruomenės pirmininkas Vytautas Pranas Taura, kuris, pasirodo, renką istoriją apie savo kaimą ir labai daug turi informacijos apie dvarą - žino sąsają  su garsiu Oginskio vardu.

         Todėl siūlau savo ne trumpą rašinį tarp Biržų ir Jonavos, ir visos ATR žlugimo praeities M.K. Oginskio politikos pamokoms. Jas nagrinėjant, paaiškėjo, kad kruvinas 1794 m. sukilimas įsižiebė, būtent, nuo K.T. Zaluskio įtėvio  generolo Oto Igelštromo perdėto diktatūrinio griežtumo, kuris  nuo Rusijos Abiejų Tautų Respublikoje ambasadoriumi tapo per Jonavos Kosakovskių skundus imperatorei Jekaterinai II-ajai. Kaip tik tada gimė Karolis Teofilis Zaluskis, ir, spėju, kad, matyt, šio kūdikio, o ne jos mamos miegui prie ambasados Varšuvos medaus gatvėje ant grindinio buvo klojamas storas šiaudų sluoksnis, kad karietų ratai triukšmo nekeltų, kaip rašoma istorijoje. O nuo minėto O.Igelštriomo nesiskaitymo su žodžiais sukilimo išvakarėse Lenkijos Didysis kancleris Antonijus Sulkovskis „numiršta“, „tik išėjęs iš rūmų“ – taip rašoma istorijoje. O, tą žodį „tik“, aptikau, kad numirė tą pačią dieną, tik po dviejų metų – todėl detektyvinį tyrimą atlikau. Čia pat ir dėl Raudondvario rūmų (dabar ten muziejus) savininko Juzefo Zabielos, kuris buvo kartu su savo pusbroliu čia paminėtu vyskupu J.K.Kosakovskiu 1794 m. sukilėlių pakartas, nustačiau, kad jis tų rūmų nupirkti negalėjo, kaip tai rašo menotyrininkas Gintaras Kušlys bernardinuose ir, matyt, jį klaidingai internete daug kas atkartoja, nes jo tėvas Antanas ir senelis Mykolas tuos rūmus turėjo  (apie šią klaidą  detaliau nuorodoje žemiau pranešiau muziejui) – jo duktė Marija už pirmojo Jonavos namo statytojo Domininko ištekėjo, o josios brolis Antanas rūpinosi minėtu sūnėnu Juozapu Kazimieru, pas jį Skaruliuose ir Jonavoje 1757 m. stovėjusios Rusijos armijos dalinius ir feldmaršalo Apraksino armiją kaip Kauno maršalka lydėjo laike Septynmečio karo. Nuostabu, kad šitas svarbus momentas pirmą kartą per Jonavos istoriją paminėtas čia minėtoje knygoje „Prikeltas laikas ...“ (38 psl.) Jonavoje kilusio istorijos mokslų daktaro Vydo Dolinsko, kuris užsimina apie šios kariuomenės įtaką jaunų Juozapo ir Simono Kosakovskių politinį prorusišką formavimąsi. Bandau papildyti, kad broliams ir, ypač,  jaunesniajam Simonui įtaką galėjo turėti ne bet kas, o Jonavoje ir Skaruliuose viešėjęs imperatorės Jelizavietos I-osios krikštasūnis Piotras Rumiancevas-Zadunaiskis, kuriam  antrąją pavardę suteikė kita imperatorė Jekaterina II-oji už nuopelnus kare su turkais. Jame už Rusiją dalyvavo ir Simonas Kosakovskis, gal, savo paauglystės minėto karvedžio įtakos dėka, keistai ten nuvykęs kariauti, kai prieš tai Jonavoje  Baro konfederatus organizavo ir iš Jonavos iki Smolensko kovai prieš rusus žygiavo. Apie tai visuomenėje, manau, mažoka žinoma ir tyrinėti dar, gal, daug reikia – detaliau apie tai žemiau nuorodoje. Todėl per Mykolo Kleopo Oginskio artėjantį jubiliejų paruošiau savo antrąją dalį pa  ...