17 tema. Viena labai svarbi priežąstis, kodėl šiuo metu keliauju (pastaba pareikšta Osport.lt forume) Parašytas: Sk., 08 29 2010, 22:08  lencas rašo: ... Džiaugiuosi, jog bėgau ne vienas ir sulaukiau pagalbos. Vienas turbūt nebūčiau išlipęs. Norėčiau atkreipti dėmesį į kolegos iš Suvalkijos sąmojį, kad šiame jo sakinyje yra dar net žymiai gilesnbė prasmė, dėl ko aš šiuo metu ne Telšiuose, o, dabar rašau nuo tik ką įvykusio WOC-2010 Trondheime ir šią minutę nuoto Trondheimo nupedaliavęs 740 km ir prieš valandą perplaukęs Vesta Kvarken, .'Østra Kvarken, Marenkurkku (Marenagurko) sąsmaukas ir praplaukęs Glopet salas, jau atsidūriau Suomijojoje ir jos paslaptingame miestelyje Vaasa ir, per stebuklą atradęs internetą, dabar žavciuosi lencu, kad jis kažkieno padedamas išlipo, ir, svarbiausia, IŠLIPO NE VIENAS. Deja, aš negalėjau išlipti per save, per Lietuvos įstatymus ir todėl negalėjau dalyvauti šiuo metu Telšiuose. Bet vis tiek kartu džiaugiuosi telšiškių rūpesčiu ir, svarbiausiai, pasirūpinusiems tai, dėl ko a.a. mano tėvas besiilsys Kazlų Rūdos kapinėse atidavė save EISMO SAUGUMO problemoms. Mūsų sportas nuostabus ir eismo trikdyti negali. Bet ar sportas gali trikdyti SPORTO EISMO SĄLYGAS Kaip tik aš tai nagrinėju kelionėje ir labai daug gaunu atsakymų. Visų pirma, turiu priekaištą visiems rinktinės nariams startavusiems Trondheime, kad jie dabar negalėjo tapti šalyje stipriausiais. O kadangi jie tokiais dabar tapo, vadinasi Dainorka visiškai teisi, kad rinktinės nariai ne viską atidavė pasaulio čempionate - dalį jėgų pasiliko dar ir Lietuvos čempionatui. Ir tai padarė todėl, kad labai stipriai pažeidžiamas čempionatų nuostatų pagrindinis tikslas -"padėti rinktinei pasirengti ..." Kam pasirengti? Lietuvos Taurei? Juk Euro, pasaulio ir kariškių planetos čempionatai jau įvyko. Kam skirtas buvo pasirengti šis čempionatas? Aišku, šios telšiškių surengtos varžybos labai reikalingos, kad pabraukti brūkšnį po vasaros treniruočių darbo sąnaudoms įvertinti, pasverti. Tik, deja, vasaros moksleivių užimtumui visiškai neparuošta įstatyminė bazė. Atleiskite, aš kaip treneris negalėjau pažeidinėti pagrindinio pedagoginio įstatymo -tai moksleivių saugos įstatymo, ir būdamas atostoguose, negaliu būt atsakingu varžybuose už moksleivių saugumą. Jokia sporto mokymo įstaigos administracija nerašys įsakakymo atostogaujantiems darbuotojams. Supraskite administracijas šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai trūkstant valstybės bei savivaldybėse biudžete lėšų, iš per kraują išreikalavus atostpinigius, aukštesnieji klerkai juos skirstantys, tikrai nesuprastų, kad atostogas reik atšaukinėti, kai pasibaigus moslo metams ir dar kitiems mokslo metams neprasidėjus dar reikia 'dirbti". Tokiam "darbui" nenumatyti įstatymai -sugriuvo šiemet pirmą kartą ir Vasaros moksleivių užimtumo programos. Visad su lencu sportuodavome Palangoje vasaros treniruočių stovykloje, kurią, šiemet, pirmą kartą surengti nepavyko. Žodžiu, Lietuvoje visiškai ne taip,  ką aš dabar pakelyje visur matau Skandinavijoje. O, gi, matau: KIEKVIENAME  KAIMELYJE BEI MIESTE PRIE MOKYKLŲ ORGANIZUOTAS MOKSLEIVIAMS VASAROS UŽIMTUMO PRIEMONES. Pavyzdžiui Trondheime mokyklų sportiniuose aikštynuose visi vaikai su liemenėm ryškiom, nes šalia intensyvus eismas. o mokyklinius autobusus mačiau dirbančius pilnu pajįgumu, ko, ašku, viso to Lietuvoje mes dar neturime ir kai kas nenori, kad turėtume. Todėl po šio čempionato, kitiems ir dar kitiems bei visiems kitiems sekantiems metams siūlau pamąstyti pagal lenco pareikštą svarbiausiąją ezopinę mintį - IŠLIPINĖTI NE VIENAM,IŠLIPINĖTI KARTU O IŠLIPIMO SIMPTOMŲ, ATRODO, JAU YRA, KAI GRĮŠIU, PATIKRINSIU SKAIČIAVIMAIS IR išlipimo simptomų, atrodo, jau yra, kai grįšiu, atliksiu įprastus skaičiavimus naudojamus visuose sporto šakose, ir palyginsiu matematiškai, be kurios, atrodo,ir taip jau yra prošvaistės. Tad į šviesą per tankmes šlapias braukimės pagal lenco parekštą principą. Jau kitas Baltijos krantas - Vaasa, kaip visad, "Magdonaldas". kuris tuoj užsidarys, nes šiandien išeiginė (o šeip, jis, kaip daugelis Magdonaldų Švedijoje - dirba iki 5 ryto) _________________ Sekite kelionę dviračiu "Aplink Baltiją"

16 tema.Sutiktas Norvegijoje latvis (laikinai čia dirbantis) Olavsas, sako, kad jo protėviai prieš septynis šimtus metų buvo norvegais

-Pasiilgau namų ir poryt važiuosiu į gimtinę- man p[asakė išvykoje čia, Norvegijoje dirbantis sunkvežemio vairuotojas, su kuriuo buvo labai malonu pabendrauti man gerai žinoma rusų kalba. Neslėpė pašnekovas, kad jam malonu čia, Norvegijoje dirbti, nes jis spėja, kad jo protėviai buvo Norvegais ir į Latvijoje užsiliko kur tai prieš 7 šimtus metų. jis sieja su tuo, kad Latvijoje reta jo pavardė, čia Norvegijoje pats populiariausias ir vardas ir pavardė. (?-nežinau, ar aš teisingai supratau tokį pasakymą) ir, kad jo pavardė nuo pirmojo Norvegijos karaliaus, būten, nuo to, prie kurio paminklo paskutinę naktį buvusioje ir pirmojoje Norvegijos sostinėje Trondheime praleidau. Man Olavsas pasakė, kad Latvijoje jo pavardė labai reta ir latvišką galūnę "s" gavo, tikriausiai, vėliau.
Prisiminęs sutikto latvio nuomonę apie Švedijos puikų požiūrų į ekonomiką, kaip tik ir sieju savo kelionės tikslą suprasti gero gyvenimo šaknis. Apie tai galvojant, mane nustebino poilsio aikšelėje automobiliai su prikabintais dviračiais-jų gerais amortizatoriais. Pasirodo, kad tai greitojo nusileidimo dviračiai. Vaikinai man mostelėjo Kyrkstensfjålet per 1200 m. aukščiokalnų višūnes viršūnes, nuo kurių jie ten atvyko. Sako, užsineši į kalną dviratį, o po to vienas malonumas leistis didžiausiu greičiu, šokinėjant tarp milžiniškų riedulių. prisipažino vaikinai, kad jie žiemą mėgsta taip pat kalnų slidinėjimą, ypač, greitąjį nusileidimą. Todėl nei kiek nenustebau šalia re miestelio kalnų slidinėjimopasaulio čempionato centru, kurio keltuvai į 1280 Åreskutan viršūnę kylojo dideliu intensyvumu, būtent, šio greitojo nusileidimo gausius dviračiais mėgėjus.
Latvis man prasitarė, kad Švedijoje šiek tiek pigesnės paruotuvės yra "Lydl". Prie jų, sako jis, yra konteineriai išmetamų produktų, kuriems laikas baigėsi.Sako, labai apsimoka pasirankioti išmestą jau netinkamą pardavimui maistą. "Bent mums, iš buvusios Sovietų Sąjungos, visiškai negėda atidaryti tuos konteinerius"- taip sakė, matomai, nemažai uždirbantis vairuotojas. Jo logika tokia - ką mes namuose (Latvijoje jis, o aš Lietuvoje) dar žymiai prastesnį maistą parduotuvėse nusiperkame, tai Švedijoje (gal ir Norvegijoje) sako jis - "labai griežtai, baigėsi terminas produktui ir į konteinerį, pas juos, kaip pas mus nėra - nėra tokių dalykų, kad būtų perklijuojamos galiojimų etikėtės. Prisipažinsiu, aš irgi tai patyriau - konteineryje atradau tokių nuostabių maisto produktų, kokių net regėt neregėjęs savo gyvenime. Jau vien braškes neišpasakyto dydžio iš kart dėjau ant liežuvio ir jos kaip mat ištirpo žinomu ir neišpasakytu gardumu.. Juolab, jų Lietuvoje prieš išvyką neturėjau laiko pasigardžiuoti, nors mano žmona Jonavoje gan gausiai augina braškes. O kiek kitokių prisirinkau vaisių-persikų, obolių, ananasų ir, ypač, bananų, įvairiausių košių su mėsa ir padažais, sumuštinių su kiaušiniene, su mėsa, su sūriais, kuriuose dešrų ar kitokių priedų riekės ypatingai plonos ant plonų duonos riekių (aš su net aštriausiais peiliais taip plonai neatraikyčiau-matomai, naudojami ypatingo technologijos sumuštinių "sumušimui" :) perskirtos popierėlais, kuriuos pašalinus, visą riekę sukišį iš kart į burną ir ji tuoj pat gomoryje pranyksta. Radau visokių ir mėsų, bet nerizikavau pasiimyti, nes karštai jų apdirbti kol kas neturiu kur. Nors vežiojuos prisitaisęs prie dviračio savo pasaulinį išradimą-pirmą kart pasaulyje kilnojomo laužo-kūrenamo laužo ne ant žemės, o ore deginamų malkų įtaisui dar nepabaigto medžiagas (aliumininius vamzdelius, metalinų tinkliuką ir stikloaudinį, kuris turėtų nuo ore degančio laužo karščio apsaugoti žemę bei jos augmeniją bei su joje esančia mikrogyvūnija ir kad žemę neužteršti pelenais. kaip visas šis įtaisas veiks, dar nebuvo kada išbandyti, nes išvažiavau ne mėgautis valgiu, bet pažinti tą kraštą, apie kurį svajodavau dar vaikas būdamas kiekvienais metais Palangoje ir žiūrėdamas į beribį vandens tolius horizonte, visad galvodavau: "O kas tenais kitoje jūros (mūsų Baltijos) pusėje?" Juolab, kad tenka minti vis labai civilizuotomis vietomis, o dviratis net lūžta nuo pasirenkto maisto konteineryje. Gaila, kad pasirinkta, toli gražu ne pagal pageidavimą. Net nėra kada eksperimentuot-bandyti, ar neapsinuodisiu, ar nesuviduriuosiu. Vaistų nuo šių "malonumų" lyg ir tuežriu savo vaistinėlėje. kai jau imu į burną, tai be jokių eksperimentų iš kart. Nėra kada žaisti. Suvalgai ir galvoji, ar galą negausi. tiesa, galima viską prigalvuoti - taip jau sutverta mūsų psichika reguliojanti visą mūsų organizmą. Jei tik bijosi ir galvosi - būtinai iššauksi vėmimą net suvalgs patį nuostabiausią maistą. O maistas kol kas, tikrai nuostabus. Pasiėmiau išmestą pieną - pamaniau, jei bus sugižęs, tai susirauginsiu. Ir žinot ką - pamiršau apie jį, dar kokias tris dienas per pačias šilčiausias dienas prasivežiojau. Atidariau, o ten žviežut žviežutėlis pienukas kaip tik ką iš karvutės šiltas. Jokio net nėra kvapo panašaus į sugižimą. visai ne taip, kaip Lietuvoje, parsineši iš parduotuvės, ir, žiūrėk, neįdėjai iš kart į šaldytuvą, po pusdienio jau gali išmesti, nes suraugintas visai neskanus., supasterizuotame piene susipasterizuojasi rūgimo bakterijos ir tik išlieka puvimo bakterijos, kurios ne raugino, o jau pūdo pieną. Taip, kad gal pasterizavimo technologijos kitokios, o gal, pačios karvė jau kitokį pieną duoda. Manau, kad reiks jų paklausti. Tik, nežinau kokia kalba, nes taip ir neapsisprendžiau, kokią kalbą mokintis, kad susišnekėti. taip ir keliauju dar visai nesimokydamas kalbos - juk išvažiavau ne mokytis, o pasaulį pamatyti.
O pamačiau neišpasakytus stebuklus. Jau vien stovėjimo aikštelė su visa apylinkių informacija, žemėlapiais, aprašymais visi stendai numarginti. O tualetas net nemokamas irgi neišpasakytas - net šiltas vanduo buvo, taip, kad užsidaręs apsiprausiau-apsitaškiau šiltai. Dar nuotabiau, prie įėjimo į tualetą kabo žemėlapis topografinis kuo smulkiausias. kaip sakant, sedėdamas savo rėeikalu, gali ir apie lankymo maršrutus pamąstyti. Šalia aikštelės vaikų žaidimo aikšelė.gaila, nesivežu su savim vaikus. Jau vien įprasti vaikų žaislai (nušliaužimo latakas) įtaisytas su išmone, net ant bokštelio žiūronų įmitacija, pro kuriuos gali žvelgti į tolimiausiai matomų kalnų tolius. O dar svarbiau- tai lankymo objektu atžymėta kirchė ir josios varpinė jau iš tolo savo nematytu imantrumu patraukia bet kurio pravažiuojančio akį. Šalia kirchės kapinės kuo kukliausios, su puikiai prižiūrimu žolės kilimu. Vis pravažiuodamas pažiūri į kapines ir pagalvoji, ar tei ne kareivių po kokio nors mūšio kapinės? Paminklai visi vienodi, kuklūs, nedideli Aplink paminklą teik daug žolės, kad net raičiokis tarp paminklų. Besiilsintiems amžinybėje tokia jiems čia, Švedijoje lengva žemelė, kad net norėtųsi atgulti, būtent; tokioje-lengvoje žemelėje. Ne taip, kaip pas mus, kur kapines slegia kuo sunkiausi akmenys, tie akmenys tarpusavyje net lenktyniauja, katras labiau įspaus po savimi esančio amžinaatilsi gulinčiojo vietą. O tarp paminklų gausybės jų didelio lietuviško (katalikiško) tankio bei tarp antkapių tarpuose net jokios vietos nerasi, kur koją pastatyti į tarpą. Neišsivaizduoju, kaip mirusiems jaustis Nustebino mane vienas mikropaminkliukas akmeninis gal kokių 30 cm. aukščio, o pločio ir storio dar mažesnių išmatavimų. pamaniau, kad kokiam vaikučiui skirtas. Bet.juolab, kad kitą dieną netoli tos vietos muziejuje mane pribloškė tos pačios kirchės ir varpinės senovės raižinys. O ką muziejai pradėjo stebinti tik pradėjus riedėti Švedijos žeme - tai sekanti šios temos potemė:
a) Kalbotyra, tai pati elementariausia GYVENIMOTYRA
Vis riedu į įlgus ir lėkštus pakilimus, ar leidžiuos žemyn igiausiai ir stebėdamas didžiulio Storsjon ežero įmantrausių įlankų formas, artėdamasYttran miestelį, mane patraukė dėmesį pakabintas ant koto aukštai senas virdulys ir šalia jo, kaip įprastu visur ir visą laiką kiekviename žingsnyje Švedijos vėlevėlė. Ir taipnvisam kelyje, kai pamačiau lankytinių objektų pavadinimus, vis galvoju, kas ten per "kalkmuseum" .Pagaliau tas pats pasirodė ir prie to virdulio.Kai išsiaišškinau, pasirodo, kad neapsirikau-kaip ir speliojau, tai buvo KALKIŲ MUZIEJUS. Atvažiavau, kai jau reikėjo eiti miegoti-saulei nusileidus, todėl šeimininkas psiūlė rytoj. Bet, kai ruošiausi sėstis ant dviračio ir toliau minti-pasiūlė pažiūrėti ekspoziciją. Irr žinot, pribloškė kaimelyje išsamus psakojims pie klkes, pradedant nuo Žemės planetos užuomazgų, Saulės sistemos , toliau Kreidos ir Jūros periodų įtaka jūros dugne kalkių formavimuisi, ir galop kalkių deginimo tecnologijos senovėje ir pastaruoju laikotarpiu, kai iki karo kur tai veikė nuo seniausių laikų tame kimelyje kalkių gamybos fabrikėlis, Kaip supratau, net nuo septyniolikto amžiaus susiformavo tame kaime šeimos amatininkų tradicija, dabar viskas muziejuje įforminta labai subtyliai ir etnografiškai. Mane sujaudino tai, kad ir Kazlų Rūdos pavadinimo kilmė siejasi nuo buvusio Kazlų kaime amato. Bet, deja, jaunajai kartai niekas nepasirūpino, kad vyktų technologinio mąstymo tęstinumas. o ar labiau iškilo mįslė, kodėl žodžiai "kalkės" ir "kalk" turi labai didelį panašumą. vadinasi, reik daryti išvadą, kad tai visai ne lietuviškas žodeis, tai SKO9LINYS, ir ne manau, kad švedeai iš lietuvių jį pasiskolino. Šia šiuose panašumuose ir slypi didžiioji paslaptis.
Gyvenimui tyrinėti pamačiau dar vieną būdą, kai dviračiu privaiavau prie kito muziejaus, šalia kurio stovėjo senoviškas dviatis, ir muziejaus iškaboje buvo panaudotas dviračiu vaižiuojančiojo siluetas. Vadinasi - dviratis, tai kaip gyvenimas -mini, mini ir riedi į priekį. Kai įėėjau į muziejų, tai apsalau, nes jame pamačiau, ką visą gyvenimą darė mano tėvas (vaikščiojo po šiukšlynus ir tai ką surinko, keliasdešimt sunkvežimių teko viską ižvežti). Tįaip ir pragarsėjęs ir Per-Olof Nilsson (1874 - 1955)ežerų pakrantėmis /
vaikščiojo ir rinko įvairiausias pakuotes, kurių dabar kolekcija pasaulinės reikšmės.dabar muziejuje per23 000 objektų, apimantys apie 150 metų laikotarpį - vertingis istoriniais ne tik estetiniais, bet ir dokumentais praeities eros buities liūdininkais. Taip norėjau nufotografuoti senoviškų degtukų dėžučių kolekciją, deja, fotografuoti neleido muziejininkės, nors aiškinau joms, kad Kaune švedai ilgus metus turėjo degtukų fabriką ir ši kolekcija daug ką pasakytų Lietuvos žmonėms. deja, muziejininkės buvo neperkalbamos, matyt, nenorėjo konfrontuoti su automatais fiksuojančiais video situaciją muziejuje.
Taigi, keliauti tenka nedaug, kai viskas labai įdomu-nepakartojama. Ytterĺn'm, . miestelio Statoilo degalinės picerijoje susipažinau si irakiečiu Azizu, kuris kadaise mokėsi Baku Naftos verslovių institute. Jis puikiai kalbėjo rusiškai, ir jo draugas į mano pasakojimus puikiai klausėsi-linksėjo tai, ką sakydavau. Pasirodo tai slovėnas, berods, ar serbas, kuriam rusų kalba labai gimininga. - su juo irgi puikiai susišnekėjau. O tuo labiau, kad buvau pavaišintas didžiausia pica, davę gerti kavos ir šokolado, kiek tik širdis geidė.
Na, o vienas persikėlimas man per ežerų sąsmauką tokį šoką įvarė, kad ... VJau keliaudamas, galvojau, koks bus persikėlimas į kitą krantą tarp didžiausio ežerų tarp[o. Kas tokį ilgiausią tiltą statys nuošaliam keliukui, kurį pasirinkau. O kai privažiavau, tiltas abstulbino, ne tik ilgiu, bet ir didžiausiu aukščiu, lyg būtų skirtas didžiausiems laivams praplaukti. Tai aišku - jachtoms praplaukti jios todėl ir pastatytas aukštai. Ir kaip tik nuo Atlanto vos ne uraganas su lietumi, mane su pakrautu dviračiu vos nenumetė iš didžiausio aukščio į putuojančias ežero bangas. Streso būta nemažo, kol įveikiaU ŠĮ TILTĄ, SAUGODAMASIS RETAI VAŽIUOJANČIŲ AUTOMOBILIŲ, KAD TAS VĖJAS, NORS PO JŲ RATAIS MANE NEPAMESTŲ. (didelių raidžių nereikia, bet jau neperrašinėsiu). Koks buvo aukštis virš ežero, vėliau pasakysiu, jei iš savo Polaro duomenis perskaitysiu, Toliau į aerodromą didžiulį nuvažiavau, kaip tik pakilo paskutinis lėktuvas ir visi pastatai didžiausi buvo uždaryti nakčiai. Tik labai švelniai maloniai muzikėlė visur grojo. dar toliau pavažiavus, abstulbino Ostersundo miesto užrašo snaigės emblema, lyg snaigė būtų miesto herbas. negi tai žiemos sporto miestas?
Taigi mieste tarp ežerų vėl problema, kol suradau į tiltą dviračiui įvažiavimą. O kai pervažiavau, pamačiau ir pėsčiųjų-dviračių tiltą visai žemai virš vandens tarp pusiasalių ir salos puikiai išnaudotą, bet jo naktį tamsoje neįžiųrėjau. Pylė lietus kaip iš kibiro, ir pasistatyti palapinėlę prie ežero įšalia jau vienų miegančių po tiltu parke nesiryžau. Miesto centre, kaip tikėjausi, suradauMagdonaldą ir mano džiaugsmui jis iki keturių ryto veikė. Tad kaip tik atšilau, tik, gaila, tai pirmas Magdonaldas, kuriame neradau interneto. Taigi, tvarkydamas savo medžiagą, labai triukšmingai per visą vidurnaktį rinkosi jaunimas, matyt iš kažkokių šokių. Stebina tai, kad jie nesikabino prie manęs, Lietuvoje tokį keistą mane pamatę, iš kart kabintųsi. O čia, jie turi savų problemų. Bet džiaugtis ilgai ramybe neteko, pristojo viena mergina, pradėjo kalbinti, kažką aiškinti, aiškinanti, kad kažkas iš artimųjų yra estai. Ką ji kalba, nesupratauir ji manęs, tur būt, nesuprato, kad aš nesuprantu. Užsimezgė malonus pokalbis, susidomėjo fotoaparatu mano, sumanė save su manimi labai šokiruojančiai įsiamžinti pas mane. Buvau kiek ir alkanas, bet, kadangi, Magdonaldo kainos mane netenkino, atsisakiau ir pirktis pigiausiai kažko mažoje apvalioje pakuotėje. Bet jos vaikinų rankose pamačiau paNAŠIĄ APVALIĄ DĖŽUTĘ IR PAKLAUSIAIU, KAS TAI. TAI IR PAVAIŠINO našią apvalią dėžutę ir paklausiaiu: "Kas tai?".taip ir pavaišino. Atidarė, o ten kažkokios žemės (juodžemis). Supratau, kad reikia įdėti į burną ir joje laikyti. Suminkė ir padavė. P{asidarė labai neskanu, kažkoks tabako skonis. Kartu, kartu burnoje - tiesiog šleikštu. Nepamenu, ar kiek nurijau, bet nubėgau į gatvę ir tuoj pat išspjoviau, nes nepatogu išspjauti, kai tave vaišina. Bet, vis tik teko. Ir žinot ką, kai atėjau prie kompanijos, kuriems rodžiau savo kelionės nuotraukas, pradėjo man staigiai labai suktis galva. Tuoj vėl išbėgau į gatvę - ne bėgau, o tik į sienas besiramčiuodamas ėjau, kad neišgriūčiau. Pirma mintis, tuoj reikia išvemti. Bet skrandistuščias. Gerai, kad kuprinėlė su skysčiu ant kupros ir iš jos vamzdelis prie pat mano burnos. Užsigėriau ir kaip tik sėkmingai pradėjau savęs valymą. Atlieku pačią nemaloniausią procedūrą, stipriai laikausi, kad neišgriūčiau ir dar stebiu, ar jaunimas man specialiai nepakišo, kad kompiuteriuką naują nusavinti. bet tai iš jų veiksmų neatrodė, kad jie galėtų būti tokie. Man vidurius betampant, taip ir policija privažiavo prie manęs. Pradėjo klausinėti. Iš kart pasakiau, kad kažkokio narkotiko poveikis.. Jie susidomėjo ar aš nesusileidęs į venas. Paaiškinau, kad juodas, kaip policininko uniforma. Tada suprato, išsitraukė iš kišenės policininkas tokią pat dėžutę su firminiu užrašu ir paklausė atidaręs: "ar ne tai?"... visiškai teisingai! Tik pagalvojau - " negi ir policininkas tuos narkotikus naudoja?", kad tuos pčius kišenėje sau laiko. Jis ir paaiškino, kad tai švedišškasis TABAKO. Tai dar labiau mane abstulbino, kad oficialiai Švedijoje gaminamas šis narkotikas. Policininkas su malone policininke buvo labai rimtai mano būsena susirūpinę, paėmė mano kompiuterį ir visus mano daiktus, nes kaip tik Magdonaldui baigėsi darbo laikas. Pasiūlė net į "hospital"-į mane nuvežti, praplovimą daryti. Bet, kadangi pats iemiausi tos procedūros nedvejodamas, pradėjau abejoti, ar to reikia, nes savijauta labai pagerėjo. Pabandžiau policininkų akyse save prasitęstuoti - jau sienų ramstytis nereikėjo, praėjau šaligatviu kiek, gal, ir tiesiai. Mergina daug ką aiškino policininkams, prie manęs gan ilgokai pabuvo ir jos vaikinai. Ji man vėl paaiškino, kad tą TABAKO reikėjo suminkytą gerai po lūpą šalia danties pasidėti. Tada ir prisiminiau fiziologiją, kad toje vietoje geriausia absorbcija vyksta. tiesiai į kraują. Tada ir prisiminiau savo senelio pasakojimus apie jo senelį, kuris uostydavo tabaką, sakė, kad dar yra ir kramtomasis tabakas.
Taigi mergina su kompanija savo labai maloniai atsisveikinome, supratau, kad ir jiems buvo nemalonu dėl šio įvykio, mergina dar kažką prirašė man į užrašų knygutę. Pradėjo švįsti ir, kadangi dar silpnai jaučiausi, nutariau tik šalia dviračio (kad būtų stabiliau eiti, kai dviratis girtą parveda namo) miesto centrines aikšte žemyn prie ežero, kur mačiau geležinkelio sustojimą su puikia užuovėja ir pastoge, kurioje ir nutariau pamiegoti šiek tiek.
Taigi, kadangi mačiau snaigę, tai nutariau ieškoti Žiemos sporto centrą, kurį visiškai neteisingai vėl man žemėlapyje parodė informacijos tarnybos vaikinas vienas. Ir praeivis parodė visai į kitą pusę, o nutariau važiuoti į priešingą ir labai kildamas, kaip iš nuojautos pataikiaiu, ten kur reikia. Vaizdą vėl pamačiau nepakartojamą, stadionai, takai ir besitreniruojantys vėlai vakare sportininkai net per lietų. Nutariau jų kotedžuose pasiprašyti, parodžiau Trondheime pasaulio čempionato nuotraukas, todėl ir leido pastoge pasinaudoti jiem čia pat po langais. Taigi priešais mane fantastika, didžiuls jaip dangoraižis stinys apvalus ir jame viršuje restoranas. Tai miesto vandens rezervuaras visas blizga ir nuostabiom spalvom apšviestas. Vydurnaktyje vėl nusifotografavau prie sporto garsenybės šalia skulptoriaus Oskaro Fišerio darbo -slidininko Alfreo "Hasjo" Dahlqvist-o skulptūros. žymiausio prieškario pasaulyje slidininko, kuris nustojo sportuoti tada, kada aš gimiau.. O ryte prasidėjo nuostabiausios Skandinavijos šalių biatlono varžybos, kuriose nugalėjo dabar naujas Vankuverio olimpiados olimpinis čempionas Bjorn Rerry taigi slidinėjimui bazė dar labiau nuostabesnė, nei matyta Trondheime. vėliau visa tai nuotraukomis iliustruosiu.
Tai iki
 

Trondheime - buvusioje ir pirmoje Norvegijos sostinėje

Kol kas niekur nevažiuoju, kol čempionatas nesibaigs. Dariau šiandieną (jau vakar) treniruotę su lengvu dviračiu, Tiesiog fantastika, kai nuo dviračio numečiau dvi sunkias priekines kuprines - pasilikau tik lagaminėlius užpakalinius. Dvirati tapo man kaip pūkelis-vienas malonuma su tokiu net į tačiausiu kalnus kopti didžiausiu greičiu, išikraunant iki didžiausių pulso dažnių. Tiesa, labai klaidžiojau, kol suradau išvažiavimą iš miesto palei tokį ežerą. Miesto "žemėlapis" gaublini man nieko nesakė, nes, atrodo, ne vios gatvelės buvo pažymėtos ir reljefo nesimatė. o paklauus žmonių, labai noriai jie kažką man paukščių (anglų ar norvegų) kalba aiškina.tik iš jų intonacijų, akių ir kitokių geranoriškų dvainių ryšių dėka suvokiu, ką jie nori pasakyti. tik, gaila, kad beklauiančiųjų nuomonės buvo kirtingos, matomai, ne vii buvo to mieto dalie žinovais. Orientavaui apytikriai pagal kalnų šlaitus, pėliodama, kuri turi nuvčti į lovė ir jame esantį ežerą, palei kurį kelias. deja, nepavyko. Už tat mieste prisižiūrėjau portuojančių iki valio. Mat jau buvo po darbo ir, kaip įprasta, kandinavai baigę darbus visur, kaime ir mieste eina bėgioti. Kas kelintas taip daro, nepasakysiu, bet sutiktų sportuojančių viam kelyje abstu. Sportuoja pavieniai ir grupėmis.

Oaš taipir klaidžioju į viokiausius APENDIKSUS įvažiuodamas. Pamačiau vieną sportininkių dviratininkių grupelę - pamaniau, kad jie turi į tą man reikiamą ir, tikriausiai, tinkamą dviratininkams kelią važiuoti. Bet kur tau, jos atvedė į akligatvę prie stendo ir stovėjimo aikštelės, kurioje jų laukė treneris. Stende smulkiausias žemėlapis su reljefu tos miesto poilsio dalies ir dar smulkesnis turistinėmis užduotimis, bet ne orientavimosi sporto, nor detalumas neišpasakytas. Tik tame stende supratau, kai mergytės žemėlapyje parodė, kur toji stendo vieta. Bet ir dar nesibaigė mano klaidžiojimai, nes atsiminti visą įžiūrėtą situaciją nesugebėjau. Mat dar nebuvau prabudęs. Atsikėliau vėlai, bet atsikėlus ir išvažiavus, manęs dar niekas nepažadino. Taip vadinu biologinio laikrodžio veiksmą, dėl kurio ir klaidžiojau.

Na, o kai vis tik atradau kelią į čempionato vietą (jame ir orientacininkų punktai kabėjo, nurodantys orientacininkams tikslą.) tai pamačiau fantastiškiausią kelią; neišpasakyto grožio. Jame tiek daug dviratininkų besitreniruojančių, kad tiesiog neįprasta. Išvis,

Skubėjau į ilgos trasos kvalifikacines varžybas, bet nenuvykau, nes nuleido ratą, o nei įrankių ir nei klijavimui nieko nepasiėmiau. Kai pučiausi, tuoj prie manęs besitreniruojantys privažiavo, norėjo padėti, bet ir jie be remonto priemonių buvo. Atsiprašiau jų ir pasakiau, kad jokios problemos, pesčiom per 3 val. Trondheimą pasieksiu.

Bet stumtis teko vos 30 sek., nes prie manęs sustojo automobilis, pasiūlė mane pavežti. Pasirodo, juo važiavo mano amžiaus, o, gal, vyresnis dviratininkas iš kroso treniruotės savo kombi automobilyje vežėsi labai brangų krosinį dviratį. Taigi, jis savo išėmė, įdėjo mano sunkenybę ir ant viršaus užrito savąjį. Jis pavaišino jogurtu, kalbėjomės sėkmingai, nes jis, kaip ir aš mokėjo keletą vokiškų žodžių. Pagyvenęs, bet,atrodo, aukšto meistriškumo dviratininkas papasakojo, kad treniruotę darė kažkokiame kalne; matomai, trasa skirta važiavimui jėgai į kalną ilgiausią. Gerai, kad turėjau to miesto gabaliuko detalų žemėlapį, kuriame apsistojau pas studentą. Todėl atvežė labai greitai ir tiksliai.

Na, o naktį, studentas Sehl, grižęs iš repeticijos, mane nuvedė į universiteto dušus. Dušo konstrukcija fantastinė. Reguliuoti vandens šilumą galima daug tiksliau, nes reguliatorius didesnis,nei pas mus įprasti. O dušą paduoda tik 20 sek. Jei nori daugiau, reik nuspausti mygtuką - tai labai nesunku, o pertraukos labai naudingos muilavimuisi bei vandens taupymui. Priėjus prie tualeto, nuo šviesos diodų automatiškai įsijungia vanduo. Taigi čiurškiant, čiurškia ir plaunamasis vanduo - tai sudaro malonią garsų harmoniją, skatinančią pilnai iš savęs viską išpilti. Žodžiu, universitetas neišpasakyto ir grožio, ir modernumo, ir metodiniu mokomuoju apipavidalinimu, jau,nekalbant apie studentams skirtą kompiuterinę, į kurią studentas įeina ir mane įveda turėdamas elektroninę kortelę. su ja ir nors vidurnaktį gali įeiti į universitetą, skaitykloje būti gali kiek tik nori - universitete jokių būdinčių net nakties metu. Todėl turėjau problemų, kai skaitykloje užsisedėjau, kol atsispausdinau reikalingus man terminus norvegų, švedų, anglų, vokiečių ir suomių kalbomis. Printeris studentų darbams spausdinti irgi fantastinių galimybių - tokių dar Lietuvoje nemačiau.

Gerai, kad nakčiai atėjo kažkoks studentas dirbti, tai mane išlaisvino iš kompiuterinės. Bet problemos neibaigė - klaidžiojau koridoriais, kol suradau išėjimą, Bet jis buvo užrakintas. Suradau dar kelis išėjimus, bet ir jie buvo uždari. Vėl grįžau į tą išėjimą, pro kurį manę įvedė. Norėjau daužti stikliuką aliarmui sukelti mygtuką, bet, apsigalvojau, pamaniau, kad studentui gali būt blogai, kuris mane įvedė. visaip bandžiau duris "išlaužti", bet, vėliau pradėjau tyrinėti automatikos gudrybes ir nuspaudęs vieną jungiklį, kiek lukterėjus, netikėtai dūrys atsidarė ir mane jos išlaisvino iš to universiteto.

Kai parėjau, studentas mane nuvedė maisto atsinešti. labai nustebau, Kokios gali veikti parduotuvės po pirmos nakties. Jis atvedė, parodė dvi parduotuves ir įvedė į kiemą prie šiukšlių konteinerio. Atidarė, o man akys apraibo. Visokiausio maisto. Puoliau nusirpusias didžiausias braškes burnoje tirpdyti. Į dėžes pradėjome ananasus dėlioti, krauti į kuprinę obolius ir kitokius egzotiškus vaisius bei pakuotes. Vieną iš jų dabar valgau - nesuprantu kas per maistas, tokio Lietuvoje dar neragavau, nei sviestas, nes labai kietas, nei kondensuotas pienas, kurio skonį kiek primena paskrudintą. O jau visokiausių tirpstančių kruopų ir pakuočių, net ožkos pieno. Ir dar nesurūgusio - tik ant dugnu su nusistovėjusia grietine. Žodžiu, tai būtų mūsų bomžų tikra svajonė.

a) Prasidėjo pasaulio čempionatas

Orientacininkų boge buvo pažymėta, kad manęs dar nematė. Todė reiktų man paaiškinti, nepasirodau komandai, kad nepadaryčiau psich.problemų. Jau rašau, kad šiame čempionate Lietuvos orientavimosi sportas privalo lipti iš duobės. Be to, į kvalifikacines varžybas nesiveržiau, nes turėjau problemų - reikėjo susirasti prarastas elektronines priemones. Taigi jau turiu pakrautuvus naujus du ir tokį pat nuskaitymo mechanizmą, už kuriuos nnuskaityta iš mano banko sąskaitos - bet nežinau kiek, nes užklausus banko, rodo, kad mano sąskaita netuštėja. Tai kiaulystė , nes nežinau,kiek liko ir kiek liks, nes, gal, vėliau sąskaitą vis tiek patuštins.

Taigi, jau atsisveikinau su studentu - būsimuoju technikinės muzikos specialistu. Visa tai teks vėliau papasakoti apie kūrybingą studentą Seth-ą, jo muzikos draugų ir naujausio sporto (lėkštės mėtymo) bei mokslo aplinką.

O štai dabar gili naktis, Kaip patekau tarp akredituotų žurn alistų į čempionato press centrą, rašiau www.osport.lt (WOC2010 ... temoje) Dabar, kai uždarėpres centrą su visais kompiuteriais, kuriame gana ilgai dirbau net vienas, Kai žurnalistai išsiskirstė, man pasiūlė pereiti į palapinę, skirtą dalyviams čempionato eigoje. Taigi man pavyko, nereikia rūpintis statyti savo palapinės, rytoj poilsio diena, gal pavyks pabėgioti čempionato dalyvių trasomis - nes pas žurnalistus susiveikiau vyrų ir motrų trasų žemėlapius. Gaila, neatsivežiau aprangos ir avalynės - visa tai man būtų ir taip per sunku ant dviračio.

Dar nemiegu, nes noriu nuotraukas apdirbti, nes prieš saulę fotografavus, dabar reikia specialaus fotošopinio apdirbimo. Dabar dirbti palapinėje su nauju mažiuku kompiuteriuku tikra fantastika. Tik prie jo visiškai nesiderina gan didelė pelė. Studentas man buvo davęs mažytę pelę, bet jautrumas pirštų prastesnis, norint našiai dirbti, pelė turi būtii desnė - toks specialistų patarimas, tai ir aš patstai įsitikinu. Miegoti nesinori -dar ir aušintuvai ar šaldytuvai aukšto dažnumo siųstuvų spintuose, veikia čia pat sunkvežimiuose didelių televizijos aparatūrų ventiliatoriai ar taip kažkokie pakrautuvai, kurios, išsivaizduoju, panašūs į kariuomenėje lokatorių mano aptarnautus prieš 45 metus. Technika įspūdinga-įspūdingas ir garsusis pasaulyje slidinėjimo centras, kuriame dabar vyksta čempionatas - apie visa tįai smulkiau osport.lt.

O sutikti sportininkus savos komandos yra labai sunku, jie atskirti devyniais barjerais, nebent, jie patys pasirodytų dažniau tarp žiūrovų, kaip šiandien, su kuriais kelis žodžius pašnekėjau. Bet trukdyti jų nesinori, nes ir taip prie jų nėra komandoje sporto psichologijos specialistų, kurie aukščiausio meistriškumo lygyje yra labai svarbūs.

Bendrai čempionato kulminacija ypatinga - aistros aistruolių (anksčiau vadintų sirgaliais) nepakartojami, taip, kaip ir nepakartojama gamta. Taigi, įspūdžiai dar tik ateityje.

Laimingiausia avarija

buvau be sąmonės, kai atsigavau, net nustebau, kodėl aš Švedijoje? Bet kai pamačiau savo žemėlapį, tai tada prisiminiau, bet kaip virtau, mano smegenys neatgamina. Specialistai atrado B12 vitamino trūkumus ir labai mažai hemoglobino. todėl bandysiu rašyti į darbą, kad su Kazliene suysisiektų ir perduotų mano kraujo analizų duomenis, kad galėčiau pats sužinoti, kodėl pasikeitė mano analizai, jeęi pasikeitė, nors jaučiuosi puikiai. manau, kad tai gali būt laikinas daqlykas, nes daug NERVŲ kainavo visoje Lenkijoje, kiekviename jos kiekkviename kaime kompiuterio REMONTAS.. Dabar, kai turiu naują kompiuterį, todėl ir nuotaika ir kelionės sąlygos pasitaisė. Todėl, noriu stebėti moksliškai, kaip nervinis stresas ir jo įveikimas įtakoja organizmo9 būseną. Juk ir yra mano žygio toks tikslas, nes seku savo būseną, MANO polaras AUTOMATIŠKAI FIKSUOJA VISĄ MANO ŠIRDIES DARBO KOKYBĘ, aš visa tai į kompiuterį atidedu.

Avariją PAČIĄ LAIMINGIAUSIĄ visiškai nesieju (99%-tais) su savo sveikata, nes važiuoju su kuprine NUSIKALSTAMAI NETEISINGAI SUKONSTRUOTĄ - parduodamą visai be jokios instrukcijos ir, matomai, dėl jos įvyko avarija, nes ligoninėje atsiėmiau dviratį su neprisegtą kuprinę. ji tam ir pagaminta taip, kad prie kiekvieno krestelėjimo nukrįstų, ar į špikius priekinio rato įlįstų. Tai visiškai ne taip pagaminta, kaip mano paskutinio rato bagažinės, kurios užsisega savaime ir nuimti kuprinę galima tik mygtuką nuspaudus. O to mechanizmo nebuvimas priekinio rato kuprinių laikiklių įtaisuose -tai NUSIKALSTAMAS konstruktorių saugumo sąlygų pažeidimas, gaminant tokią produkciją. Manau, kad tokią produkciją net į teismą galima paduoti, nes perki parduotuvėje "katę maiše", nes pasitiki gamintojų sąžiningumu. Juk aš metalo apdirbimo specialistas, ir, aiškiai, matau konstrukcijos absurdiškumą-tą absurdą todėl ir savo tinklaraštin akiivaizdžiai nuotraukomis pademonstravau. (gerai išstudijuok ir Tu, tai, ką demonstruoju dabar) Juk mano žygį seka visi Lietuvos dviračių kelionių asai. Tai mano EKSPERIMENTINIS ŽYGIS.- labai daug fiksuoju parametrų, kad kitiems išvadas galima būtų p0asidaryti. Toks jau yra KELIAUTOJŲ SPORTO principas, kurį nuo jaunystės propaguoju, taip, kaip ir visi kiti mano kolegos-tikri kelionių mėgėjai.

Jokios laselines man nestate, i ligonine veze, kad patikrinti, ar nebuvo smegenu sukretimo. Istyre smegenis, analizus padare ir vietoj tuo, kad po 2-3 val. paleistu, ligonineje praleidau tik nakti, kadangi negalejo is Gioteborgo mane atgal pristatyti ir neisvare ant nakties i gatve, nes jau ir traukiniu i avarijos vieta nebuvo. O ryte taksi net padave i Kunsggbacka., kur avarija ivyko. Kad kalta kuprine, irodo ir nutrukes stipinas, ir ratas buktuotas siek tiek. Pirmas ratas dirbo idealiausiai, per griovius nesokineju, kad stipinas nutruktu. Be to ir nemanau, kad asfalte galejo but koks sulinys ar duobe, Keliu vaziuoja masinos. Turejau nuo kalno leistis apie 40-45 km/val. greiciu. Tad kuprinei isirezus i rata, vertimasis per galva turejo ivykti akimirksniu, per kuri net negali suvokti psichika. Nuo kalno blogoje savijautoje tokiu greiciu nebuciau vaziaves. Po avarijos dar dvi paras nemiegojau beveik, tad i Haldena, jau, tikrai, vaziavau blogoje savijautoje - mane papjove tikri Norvegijos status kalnai.

Beda ivyko didesne - pavoge man kazkur ta melyna kompiuterini cemodaneli su visais elektron. priedais (pakrautuvais komiuterio naujo, telefonu ir fotoaparato dviem krovikliais bei nuskaitytuvu) ir naujo kompiuterio garantija-instrukcija bei telefonu naujesniu ir labai svarbiais popieriais, o taip pat anglu-lietuviu-anglu zodyneliu, be kurio as dabar nebylys. Bet susisneku puikiai nieko nemokedamas, nes zmones labai puikus.. O cia, tai buvo nemigos pasekmes, del kuriu nuo vagiu neapsisaugojau ir net nepastebejau, kur ir kada pavoge, nors policininkai Osle perspejo, kai dvirati palikau nuejes i tualeta. O cia neatsimenu, ar jis buvo, ar traukinyje i Osla, ar paciame Osle. Tad i policija nesikreipiau, nes ...

O dabar as Trondheime ir rasau si laiska universiteto bibliotekoje kurioje su spec. leidimu savu pravede studentas Seth David is Bostono (kuris susidomejo manimi ir labai daug padejo - jis turi mergina Dovile, su ja ir as susirasiau rasau.) Jis busimasis technikos muzikos specialistas ir yra dideles muziku grupes narys, pas ji namuose nuostabia muzika isklausiau.