D ė m e s i o ! sauso 28 d..11 val. sukaks 250 metų, kai Kauno Ožeškienės gatvėje buvo pakartas Antanas Mackevičius.

Tą proga, šiandieną 15 val. Maironio muziejuje vyks paminėjimas 1863-64 metų sukilimo, kurio 250-metį skiriu savo dviračiu žygio-ekspediciją į Naujuosius metus.

Būtent, iš Maironio muziejaus - tada buvusio kalėjimo ir buvo išvestas į egzekucijos vietą Antanas Mackevičius. Apie šį iškilųjį sukilimo vadą ir kunigą, kunigavusi Paberžėje, daug medžiagos yra surinkęs mano kolega ir mano pažintinių-kraštotyrinių kelionių mokytojas, šviesiosios atminties Gediminas Ilgūnas. ŠIOS NUOTRAUKOS piešinių iš Gedimino archyvo yra paskelbusi jo žmona Birutė.

Su Birute ir Gediminu buvau susipažinęs 1969 metais Jonavoje, kai man reikėjo atkurti rajono turistų klubą, kurį tik buvo įkūręs minėtas Gediminas ir tuoj pat KGB buvo uždraudusi jo veiklą. Tada su juo ir sutariau, kad per turistų klubo atkūrimo konferenciją parodysime G.Ilgūno sukurtus kinofilmus apie 1831 metų sukilimo dalyvį ir tremtinį Joną Čerskį - garsiausią pasaulyje Sibiro tyrinėtoją ir geografą, kuriuo vardu pavadinti du stambūs kalnagūbriai ir kalnas šalia Baikalo, į kurį yra kopusi mano žmona Danute.

Kadangi to 1831 metų sukilimo dalyviu buvo ir mano senelio senelis, kuris po jo, būdamas dvarininku, "perėjo į valstiečius" (tai rašė mano senelė ir sakė man senelis), todėl man yra proga patyrinėti šį valstiečių sukilimą ir Baltarusijoje, kurioje vadovavo Kostas Kalinauskas ir kuris kiek vėliau (kovo 22 d.) irgi buvo pakartas Lukiškių aikštėje.

Tai priminiau savo rašte Ypatingajam ir Įgaliotojam Baltarusijos Respublikos Pasiuntiniui Lietuvos Respublikoje Vladimir-ui Nesterovič-iui Dražynui, iš kurio važiavimui dviračiu per Gudiją gavau net nemokamą vizą. Todėl prieš išvykdamas į šį savo žygį-ekspediciją, kuriuos pastoviai atlikinėdavo mano mokytojas ir Jonavos Garbės Pilietis Gediminas Ilgūnas - tą sausio 28 d. 15 val. nuo Maironio muziejaus pradėjau simboliškai savo kelionę-ekspediciją LDK žemėlapio 400-mečio proga.

PRIEŠ IŠVYKSTANT Į Gudiją, PRIMENU, KAD ABIEJŲ TAUTŲ 1863-64 m. SUKILIMO VADAI BUVO PAKARTI Kaune Antanas Mackevičius gruodžio 28 d. 11 val., o Konstantinas Kalinauskas kovo 22 d. Iki tiek turėčiau keliauti su dviračiu.

Nuoširdžiai esu dėkingas Panevėžio Žygeiviams, kuriems vadovauja Algimantas Stalilionis, kurių dėka Lietuvoje minimas to sukilimo jubiliejus. Malonu, kad Algimantas, kaip buvęs šviesiosios atminties Gedimino Ilgūno bendražygis, tęsia jo pradėtą šio sukilimo minėjimą. Pamenu, kai Jonavoje mes; tada sąjūdiečiai pakvietėme iš Paberžės kunigavusį Tėvą Stanislovą ir jis su Gediminu tada tą sukilimą paminėjo, kaip Antano Mackevičiaus žuvimo įprasminimą. Juk iš tos pačios Paberžės į sukilimą išvedė valstiečius, būtent, irgi kunigavęs Antanas Mackevičius. Jis rašė:

"Myliu Lietuvą, jai atidaviau savo silpnas jėgas... Mano veiksmams vadovavo teisybės ir mano tautos meilė."

Kadangi jaunystėje Jonavoje daug bendravau su Gediminu Ilgūnu, tai perleidžiu jo kaui kurias mintis apie Antaną Mackevičių:

"Antanas Mackevičius gimė 1828 m. birželio mėn. 26 d. Kauno gubernijos Raseinių apskrities (dabar Kelmės raj.) Tytuvėnų valsčiaus Morkių kaime, esančiame tarp Kelmės ir Liolių. Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo knygoje nurodyta, kad tai Kelmės valsčiaus kaimas prie kelio tarp Kelmės ir Raseinių. 1959 m. išleistame Lietuvos teritoriniame žinyne ir vėliau išleistuose žinynuose Morkių kaimo jau nebėra. Dabar A. Mackevičiaus gimtinės vieta – Kelmės rajono Pakražantės apyl. Palėkinio kaimas.

A. Mackevičiaus tėvai – nusigyvenę bajorai Tadas ir Marijona Mackevičiai. 1811 m. jie gyveno Tado brolio Antano Mackevičiaus Knašių dvare (Šiaulių apskr., Kelmės parapijoje). 1812 m. jie su broliu Kazimieru Mackevičiumi ir motina apsigyveno Raseinių apskr. Morkių kaime, kur už paskolintus pinigus gavo iš dvarininko ariamos žemės trims pūrams pasėti ir gretimąją pievą. Tuo metu (1835) Morkių kaimas priklausė Pudiriškių dvaro savininkams Sviderskiams.

Vaikystėje jis augo kartu su baudžiauninkų vaikais, kalbėjosi su jais lietuviškai, tiksliau – žemaitiškai. Lankydamasis dūminėse jų pirkiose, Antanukas gerai pažino jų ir jų tėvų gyvenimus, su kaimynų vaikais drauge ganė gyvulius. Kai Antanukui suėjo treji metai, Lietuvą apėmė 1831 m. sukilimas. Mat, kai tuo metu ne ką tesuprato, tačiau paaugęs atidžiai klausydavosi giminaičio, dėdės Rapolo, iš Tytuvėnų kartais ateinančio aplankyti jo tėvų. Senukas gerai atsiminė ne tik 1831-ųjų krakosmetį, bet net Tado Kosciuškos vadovaujamą 1794 m. sukilimą, o taip pat prancūzmetį – 1812 m. Napoleono armijos žygį į Rusiją ir jos bėgimą atgal. Svečio pasakojimai buvo įdomūs, uždegantys. Didvyriški sukilėlių žygiai audrino Antanuko vaizduotę, skatino norą užaugus kovoti su krašto pavergėjais.

Vilniuje Antaną Mackevičių pasitiko aukšti buvusio universiteto mūrai. Vaikščiodamas po klaidžius kiemus jis mąstė apie čia studijavusius įžymius vyrus ir garbius jų profesorius, šie kiemai priminė čia aidėjusius Adomo Mickevičiaus, filaretų ir filomatų žingsnius. Kitoje buvusio universiteto rūmų gatvės pusėje – generalgubernatoriaus rūmai, iš kurių caro valdžios buvo valdoma Lietuva, jų vadinama Šiaurės vakarų kraštu. Eidamas pro šiuos rūmus Antanas matė prie jų privažiuojančius išsipusčiusius karininkus, pas generalgubernatorių atvykusius aukštus caro valdininkus. Tai jie lėmė Lietuvos likimą. Gimnazijoje, nepaisant carinės priespaudos, gyvavo laisva mintis. Prieš A. Mackevičiaus atvykimą į Vilnių čia 1839 m. viešai buvo sušaudytas 1831 m. sukilimo dalyvis, kovotojas prieš carinę reakciją Simonas Konarskis. Jo atminimas stipriai veikė ir audrino Vilniaus moksleivių vaizduotę. Ypač jo didvyriškumas pasitinkant mirtį. Prieš įvykdant mirties bausmę, jo paskutinis pageidavimas – leisti pagroti smuiku. Šį jo prašymą patenkino, ir S. Konarskis paskutinį kartą sugrojo savo paties jau kalėjime sukurtą aistringą, šlovinančią gyvenimą Atsisveikinimo mazurką. Grojo didingai, graudžiai, raudančiai ir kovon šaukiančiai. Visa tai audrino jaunimą, kėlė patriotinius jausmus.

Švietėjiškos idėjos kai kurių mokytojų kalbose, moksleivių revoliucinės kalbos formavo A. Mackevičiaus pažiūras. Vilniuje XIX a. penktojo dešimtmečio viduryje veikė slapta nelegali gydytojo Aniceto Renierio vadovaujama anticarinė organizacija, rengusi sukilimą, Tačiau 1846 m. A. Renieris, vienas sukilimo rengėjų Jonas Reras ir jų bendražygiai buvo suimti. Suimtuosius įkalino buvusio Domininkonų vienuolyno celėse netoli gimnazijos, kurioje tuomet mokėsi A. Mackevičius. Mokiniai, eidami į gimnaziją, matydavo žandarų vedamus suimtuosius. Tai irgi ugdė patriotizmą, norą priešintis smurtui. Tais metais, kai A. Mackevičius mokėsi paskutinėje gimnazijos klasėje, Vilniuje gyvenantys Aleksandras ir Pranas Dalevskiai įkūrė patriotinę Brolybės sąjungą, kurios nariais buvo ir A. Mackevičiaus bendramokslių – Vilniaus gimnazijos mokinių.

Apie 1846 metus išvyko į Kijevą ir čia įstojo į universitetą. Kijevo universitete A. Mackevičius, dalyvavo studentų visuomeninėje veikloje, susipažino su to laiko progresyviomis idėjomis. Jis priėjo išvadą, kad, norint būti naudingu savo kraštui, reikia betarpiškai turėti ryšį su jo liaudimi.

Dėl šių ar kitų priežasčių A. Mackevičius po poros metų studijų paliko universitetą ir apie 1849 m. iš Kijevo grįžo į Lietuvą. Lietuvoje XIX a. viduryje jaunam, neturtingam, bet ambicingam jaunuoliui, ypač siekiančiam savo gyvenimą susieti su kova už teisingesnį ir laimingesnį žmonių gyvenimą, ateities pasirinkimas buvo nedidelis. Daugelis tokių jaunuolių rinkosi kunigystę. Po suėmimo tardymo metu A. Mackevičius pareiškė, kad Įstojo į dvasininkų luomą, turėdamas tikslą arčiau prieiti prie liaudies. Į Varnių kunigų seminariją A. Mackevičius įstojo 1850 m. Seminarijos rektorius 1850 m. liepos 28 d. kreipėsi į vyskupą M. Valančių, pažymėdamas, kad A. Mackevičius ir dar keturi asmenys, tarp jų du valstiečių kilmės, iš egzamino pasirodė tinkami klausyti mokslų kursą seminarijoje, o iš jų pateiktų liudijimų matyti, kad iki tol gerai elgėsi, ir pateikdamas jų dokumentus su siūlymu priimti juos į seminariją. Vyskupas M. Valančius pritarė A. Mackevičiaus priėmimui į kunigų seminariją, tačiau dar reikėjo Kauno gubernatoriaus leidimo. Po atitinkamo pusės metų biurokratinio susirašinėjimo Kauno gubernijos vicegubernatoriaus, einančio gubernatoriaus pareigas, 1851 m. kovo 6 d. nurodymu pagaliau patvirtintas A. Mackevičiaus priėmimas į Varnių kunigų seminariją. Tuo metu jis, atrodo, seminarijoje jau mokėsi.

Po trejų mokslo metų seminarijoje A. Mackevičius įšventintas į kunigus. Vyskupas M. Valančius 1853 m. vasario 10 d. raštu Romos katalikų Telšių konsistorijai paskelbė naujų kunigų paskyrimus. Šiuo raštu A. Mackevičius paskirtas Krekenavos parapijos vikaru. 1855 m. rugpjūčio 11 d. (sen. st.) vyskupo M. Valančiaus raštu nurodoma: Kriklėnų filijos valdymą pavesti Krekenavos vikarui kunigui Antanui Mackevičiui. Tų pačių metų spalio 1 d. vyskupas M. Valančius nurodo: Dėl man žinomų priežasčių kun. A. Mackevičių, paskirtą filialistu į Kriklinius, aš pasiunčiau tokioms pat pareigoms į Paberžę. Tolesnis A. Mackevičiaus gyvenimas susijęs su šia vieta.

Ir Krekenavoje, ir Kriklėnuose A. Mackevičius kunigo pareigas derino su kultūrine–švietėjiška veikla, kurioje dažnai reiškėsi caro valdžios kritika. Caro valdžios istorikas A. Storoženko savo straipsnyje apie A. Mackevičių nurodo, kad priėmęs kunigo šventimus jis nuo pat kunigavimo pradžios žmonėse nuolat skatino nepasitenkinimą vyriausybe ir priešiškumą jai.

Paberžės kunigas

Atvykęs į Paberžę, A. Mackevičius rado ant Liaudės kranto stovinčią nedidelę, bet gražią savo proporcijomis, išore ir vidumi, liaudies meistrų statytą medinę bažnyčią. Paberžės dvaro savininkas Šilingas XVIII a. antroje pusėje buvo čia pastatęs medinę bažnyčią, kuri netrukus sudegė. Tada dvaro savininkas kitur nupirko medinę aštuonkampę koplyčią, kuri išardyta 1787 m. atvežta į Paberžę ir pastatyta sudegusios bažnyčios vietoje. Dabar ši koplyčia užima tik presbiterijos plotą.
1863 m. medžiagoje apie A. Mackevičių nėra duomenų apie jo ryšius su Vilniuje veikusiomis baltųjų ar raudonųjų grupėmis. Tačiau buvęs Lenkijos Karalystės carinio vietininko F. Bergo adjutantas V. fon Valis apie 1867–1870 metus sudarė 1863–1864 m. sukilimo vadovų sąrašą, kuriame yra minimas ir A. Mackevičius bei jo susitikimas su būsimu sukilimo dalyviu M. Tareiva. Jame nurodoma, kad grįžęs iš tos kelionės A. Mackevičius pradėjo rengti liaudį sukilimui.
J. Žiugždos nuomone, A. Mackevičius Vilniuje dalyvavo pasitarimuose su sukilimo organizatoriais Z. Sierakausku, K. Kalinausku ir kitais asmenimis. Vilniuje A. Mackevičius susipažino ir su įžymiu lenkų revoliucionieriumi Valerijonu Vrublevskiu. Kunigaudamas Paberžėje A. Mackevičius bendravo su pažangiai mąstančiais ir tolimesnių apylinkių žmonėmis. Tarp kaimo inteligentijos, smulkesniųjų dvarininkų ir valstiečių jis turėjo savo bendraminčių ir padėjėjų. Kėdainiuose jis susipažino su mokytoju Mykolu Bergmanu (1823–1913), atvykusiu čia 1858 metais. M. Bergmanas su žmona Julija Dalevskyte-Bergmaniene gyveno tokio Strabeikos namuose, kur lankėsi ir kiti pažangesnieji apylinkės žmonės. Čia nuo 1862 m. lankydavosi J. Bergmanienės brolis Konstantinas Dalevskis ir karštas carizmo priešininkas, generalinio štabo kapitonas Zigmantas Sierakauskas. J. Bergmanienės sesuo Apolonija Dalevskytė-Sierakauskienė atsiminimuose nurodo, kad 1862 m. A. Mackevičius vis dažniau lankosi pas Mykolą, t. y. pas sesers Julijos vyrą M. Bergmaną.

Kėdainiuose 1862 m. įvyko Z. Sierakausko vestuvės, kuriose dalyvavo ir Paberžės kunigas A. Mackevičius. Tuokėsi Z. Sierakauskas senojoje Kėdainių bažnyčioje. Stūkso jinai ant kalno, virš plačių apylinkių viešpataudama, – rašo Č. Milošas. 1862 m. liepos 31-ąją šioje bažnyčioje įvyko Z. Sierakausko ir iš garsios konspiratorių, tremtinių šeimos kilusios Apolonijos Dalevskytės sutuoktuvės. Kaip kunigas A. Mackevičius turėjo daug galimybių bendrauti su žmonėmis, aiškinti, skleisti revoliucinę propagandą. Jis rūpinosi, kad valstiečių vaikai mokytųsi skaityti, kad parapijiečiai suprastų savo vargo ir skurdo


Tardytojams A.Mackevičius patvirtino:

"Gerai galiu susikalbėti keletu tarmių, todėl niekada nepraleisdavau progos pasakyti pamokslą, – nurodo A. Mackevičius tardytojui. Čia nebuvo niekam pasigailėjimo: ar jis buvo dvasininkas, ponas, bajoras, valdininkas, ar valstietis, kiekvienam klojau gryną teisybę, ragindavau pasitaisyti, kaip atpildą pranašaudamas mano tėvynės laisvę."

Kviesdamas kovoti prieš caro valdžią, A. Mackevičius visada turėjo galvoje ir kėlė taip pat nacionalinius lietuvių tautos reikalus. Visas jo darbas valstiečiams pakelti į sukilimą prieš caro valdžią ir dvarininkus buvo kreipiamas į Lietuvos išvadavimą iš socialinės–politinės ir nacionalinės priespaudos. Į tardytojo klausimą, iš kur jis ėmė lėšų sukilimui, atsakė: Lėšas sudarė mano 12 metų atidedama algos dalis.


PASKUTINIS PAMOKSLAS

Paberžės dvaro savininkas S. Šilingas po suėmimo tardytojams paliudijo, kad A. Mackevičius dar žiemos pabaigoje važinėdamas po apylinkes agitavo vyrus dėtis prie sukilimo. Po sukilimo suimtas Surviliškio klebonas Urbanavičius nurodė girdėjęs, kad A. Mackevičius kurstomąją prieš vyriausybę kalbą sakęs dar vasario mėnesį, o išėjimo į sukilimą dieną kvietęs jį į Paberžę rekolekcijoms.

Pats A. Mackevičius tardomas nurodo: Kai prasidėjo demonstracijos, aš dar labiau suskatau veikti, nurodydamas žmonėms, kad atėjo metas, o vos tiktai Lenkijos Karalystėje prasidėjo sukilimas, aš pats, pasakęs keliose bažnyčiose pamokslus, atlaikiau pamaldas savo bažnyčioje ir čia paskyriau dieną, kai susirinko jaunimas, palikęs tėvų namus ir pasiėmęs kokius turėjo ginklus. Tuo būdu liaudis, religijos jausmo vedama, bajorai, kad nusipelnytų šlovę ar tiesiog dėl mados, nuėjo su manimi. Turiu pridurti, kad tai buvo ne vienos dienos, o 12 metų triūsas. […] Kai atėjo laikas pradėti sukilimą, pasikviečiau iš Kėdainių, kaip instruktorių, Kolišką, Rutkovskio pavarde, kuris per keletą dienų apmokė 40 kaimo vaikinų ir mane pačių svarbiausių kareiviškų dalykų.

Kovo mėnesį A. Mackevičius gavo Lietuvos provincijos komiteto vadovo K. Kalinausko parengtą Sukilimo instrukciją. Joje nurodoma, kad kiekvienas sukilėlių būrio vadas, kol susisieks su vaivadijos kariniu viršininku, apylinkėje yra visų gyventojų gyvybės ir mirties neribotas viešpats. Sukilėlių būrio vadas gali imti iš gyventojų ginklus, taip pat arklius, vežimus, drabužius, maistą, pastotes, išduodamas pakvitavimą, taip pat griežtai bausti išdavikus ir šnipus. Instrukcija nurodo sukilėlių taktiką: kol susirinks pakankamai jėgų, vengti susirėmimų, tačiau priešą varginti; pulti mažus karinius dalinius ir juos naikinti. Sukilėlių vadai turi rūpintis naikinti valdžios įstaigas, įvesti liaudies valdžią, reikalauti, kad dvasininkai prisaikdintų gyventojus Liaudies vyriausybei, į sukilėlių gretas įtraukti visus, galinčius nešioti ginklą, ardyti komunikacijas, drausti rinkti mokesčius iš gyventojų, caro valdžios reikalams atiminėti pinigus, jau esančius valdžios kasose, naikinti carinę policiją.

Sukilėlių būrį A. Mackevičius pradėjo formuoti 1863 m. kovo pradžioje. Laikraštyje Ojczyzna 1865 m. atspausdintame A. Medekšos rašinyje Žemaitijos sukilėlių būrių monografija rašoma, kad rengdamasis sukilti A. Mackevičius Paberžėje telkė sumanesnius kaimo jaunuolius, ugdė juos riteriais ir jau tokius įkurdino butuose, belaukdamas šūkio sukilti. Tų jaunuolių buvę apie penkiasdešimt. Tai buvo pirmasis visoje Lietuvoje vien valstiečių būrys ir būtent jis pirmasis stojo prie ginklo. Visiems apylinkių vyrams, sutinkantiems prisidėti prie sukilimo, buvo nurodyta kovo 20 atvykti į Paberžę prie bažnyčios. Atvykstantys savanoriai iš namų turėjo pasiimti šiltų drabužių, baltinių, kas neturi kitokio ginklo – kirvį ir penkioms dienoms maisto.

Sukilimo istorikas V. Pšyborovskis pabrėžia, kad A. Mackevičius Žemaitijoje, kaip dažnai buvo vadinama visa Kauno gubernija, pirmasis pakėlė sukilimo vėliavą. Jis nurodo, kad A. Mackevičius, kaip asmenybė, plačiai išgarsėjo, sujungė savyje beveik visus lietuvių sukilimo siekimus, jėgas ir viltis, didingai išryškėjo to sukilimo istorijoje. Toliau autorius pabrėžia, kad Paberžės kunigas, tik sužinojęs apie Lenkijoje prasidėjusį sukilimą, nelaukdamas niekieno įsakymų ir turėdamas tikslą prieš akis, kurio per keliolika metų sistemingai ir įtemptai siekė surinko 250 vyrų, daugiausia valstiečių, būrį ir su nedidele lėšų atsarga, kurią nuo seno kaupė, išžygiavo į apylinkių miškus. Tuo pačiu davė pradžią Lietuvos sukilimui.

Tokiai ankstyvai sukilimo pradžiai pritarė ne visi. Vienas sukilimo rengėjų J. Geištoras, siekęs atidėti sukilimą, teigė, kad A. Mackevičius, kaip ir B. Dluskis sukilimo vėliavą iškėlė per anksti, bet sutiko, kad A. Mackevičius ištvėrė iki galo, pats įsitikinęs, mokėjo įkvėpti tą įsitikinimą liaudžiai ir liaudis juo aklai tikėjo. […] Mackevičius buvo sukilėlio revoliucionieriaus idealas. Sukilimo pradžios dieną į Paberžę atvyko ir tolimas dvaro savininko Stanislovo Šilingo giminaitis, Judėjimo komiteto dalyvis – gydytojas Aleksandras Šilingas. Jis padėjo A. Mackevičiui organizuoti sukilėlių būrį ir pats į jį įstojo. Dvaro savininkas S. Šilingas taip pat dalyvavo sukilimo rengime, buvo paskirtas apskrities viršininku.
Paberžėje kovo 20 d. prie šventoriaus besirenkančius sukilėlius A. Mackevičius pakvietė į bažnyčią. Vėlau tardomas valstietis Juozas Bekevičius paaiškino, kad apie įvyksiančias rekolekcijas Paberžės bažnyčioje buvo paskelbta gerokai iš anksto. Atėjęs į Paberžę, jis išklausė kunigo Urbanavičiaus laikomų mišių, tačiau pastebėjęs, kad į bažnyčią renkasi šautuvais ir dalgiais ginkluoti vyrai, iš bažnyčios išėjo ir grįžo namo. A. Mackevičiaus vežikas Kazimieras Belevskis tardytojui nurodė, kad A. Mackevičius bažnyčioje susirinkusius sukilėlius prieš išeinant iš bažnyčios prisaikdino. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Paberžės bažnyčioje tą dieną buvusiems žmonėms A. Mackevičius pasakė pamokslą ir perskaitė sukilimo manifestą. Istoriniai šaltiniai tvirtina, kad A. Mackevičius buvo geras kalbėtojas, gerai valdė ir plunksną. Tai patvirtina jo laiškai tardytojui po suėmimo.

Nežinomas sukilimo dalyvis A. Mackevičiaus pamokslą bažnyčioje prieš sukilimą prisimena taip:

Buvo daug žmonių. Mackevičius užlipo į sakyklą, kalbėti prieš vyriausybę pradėjo tyliai, lėtai, kalbėjo apie pasiruošimą ginkluotam sukilimui. Pamažu jo balsas tvirtėjo, stiprėjo, veide švytėjo įkvėpimas, akys, pradžioje blankios, dabar mėtė žaibus. Visi žmonės klausė su tokia įtampa, kad bažnyčioje girdėjosi musės zyzimas. Įspūdis buvo didžiulis, visi žmonės buvo tarsi įelektrizuoti, ir suprantama, kad kunigas Mackevičius į sukilimą įtraukė visus aplinkinius valstiečius ir iš jų sudarė 300 dalgininkų būrį.

Bažnyčioje tą lemtingąją dieną A. Mackevičius matė ir švytinčiomis akimis klausančią jo paskutinio pamokslo ponią T. V., su kuria jau buvo atsisveikinęs. Lemtingąją dieną į Paberžę atvyko ir A. Mackevičiaus tėvas Tadas, jo liudijimu, sužinojęs apie sūnaus išėjimą į sukilimą iš penkių į Paberžę vykstančių sukilėlių. Bažnyčioje jis radęs apie 150 dalgiais ir šautuvais ginkluotų sukilėlių.Paskui jis nuėjęs į savo kambarį (tėvo ten neleidę), iš kur išėjęs jau persirengęs pilka sermėga, apvedžiota juodu kailiuku, sėdęs ant juodo arklio, sukomandavęs sukilėliams, ir visi išjoję į mišką.
Poetas Algimantas Kaminskas paskutinį A. Mackevičiaus pamokslą ir išėjimą į sukilimą aprašė taip:

"Dar niekad bažnytėlėj šioj ankštoj
nebuvo melstasi taip nuoširdžiai.
Visi tikėjo pasakytais žodžiais
Jiems ir žemei šiai, kurią protėviai
Lietuva pakrikštijo, ir vardas šis
gyvas žmonėse, ir jų gyvybės
suguldytos, svajojant atgaivinti žemę šią.
Paskutines pamaldas atlaikė,
pamokslą pasakė paskutinį ir
išėjo su trim šimtais vyrų,
dar šmėkštelėjo mintyse susitikimas
Kėdainiuose su Sierakausku
ir Kalinausku praėjusį rugpjūtį.
Kiek tikėjimo reikėjo, kiek meilės žemei šiai […]
kad taip išeitų prieš imperiją į Raguvos
miškus, į pirmą mūšį, išeitų
pirmas už visą Lietuvą, jos žemę,
jos upes ir jos kelius, ir pelkes jos.
Tam reikia nors akimirkai vienai
tapti Lietuva […]
ar savyje auginti naują žemę,
kad ja kiti tikėtų labiau
nei savimi, nei savo baime."

Atlaikęs Paberžės bažnytėlėje paskutines pamaldas, A. Mackevičius su gausiu, jo paties liudijimu, apie 250 sukilėlių būriu išžygiavo į mišką Miegėnų apylinkėje. Prasidėjo sunki, pavojinga, ginkluota kova, ir maža tebuvo vilties, kad galėtų baigtis

Tęsinys dar bus.