Tik, gaila, prie Krapivnos kaimo, kurį iš rytų juosia to paties pavadinimo upelis ir jame tik provoslaviškas kryžius – skirtingai, nei Vakarų Gudijoje prie kiekvieno miesto ar kaimo ir katalikiški su provoslaviškais kryžiais, kiek kalbėjau su sutiktaisiais jau Rytų Baltarusijoje ir Krapivnos kaimiečiais, jie net nieko nežino, kad šalia jų upelis ir jų kaimas su to upelio pavadinimu pats žymiausias pasaulio istorijoje. Juk Oršos žemė didžiuojasi, kad šis nedidelis upeliukas pasauliui buvo žinomas ir prieš 400 metų, kuris pažymėtas 1613 metais Amsterdame išspausdintame žemėlapyje; jo sudarymo ir leidybos iniciatoriumi buvo M.K.Radvilas Našlaitėlis. Tai ypatingai pabrėžia Oršos kraštotyrininkas A.N.Šinkevičius 844 puslapių knygoje „Apibraižos apie Oršijos žemę“ ( „Очерки о земле Оршанской.), kurią rekomenduočiau pavartyti ir pasimokyti, kaip Lietuvoje kraštotyrininkams reikėtų paruošti monografijas apie savo kraštus http://book-old.ru/…/…/2013.-Ocherki-o-zemle-Orshanskoy.html .

  Šis kraštotyrininkas neapsirinka, nes tas žemėlapis, būtent, tai ir yra Lietuvos pristatymo pasauliui įvykis ir tam skiriu savo kompleksinės ekspedicijos antrąją dalį. Taigi, įvykdytas vienas iš svarbiausių mano ekspedicijos pagrindinio tikslo simbolinė dalis atsidurti LDK pakraštyje už 3-čiosios pagal ilgį Europos upės Dniepro kitoje pusėje; t.y. už 47-tojo laipsnio ilgumos nuo Grinvičo (jis R.Našlaitėlio žemėlapyje simboliškai kaip tik eina per Dniepro ir kruviniausio istorijoje Krapivnos upelio santaką) bei 55-tojo laipsnio platumos nuo pusiaujo, kuris, kiek aukštėliau Dubrovnos miestelio, LDK prartasto Oršos mūšio išvakarėse ir po pergalės tame mūšio lauke vėl atgauto.

Šis Krapivnos upelis yra tik 23 km ilgio, ir tai, matyt, pats smulkiausias Radvilo Našlaitėlio žemėlapio pažymėtas upeliukas pačiame rytiniame pakraštyje, kuris sulaukė hidrografinio dėmesio tik dėl įvykusio mūšio ir atžymėto sutartiniu tam skirtu pažymėjimu. Jo ištakos yra netoli kaimo Sidorovka, o šlaitai pasižymi giliomis griovomis ir vietomis aukštupyje slėnis išsiplėčia iki 2 km pločio, kur plačios užliejamos pievos stipriai užpelkėjusios. Jame yra du tvenkiniai, kur yra kairysis intakas Dereviž šalia kaimo Borodulino ir 2 km žemiau tarp Zgarda ir Savišino kaimų kitas vaizdingas tvenkinys, sudaro užtvenktą kitą kairįjį Chatynės intaką. Šis vandenvardis Gudijoje dažnai pasitaikantis ir garsus su II-ojo pasaulinio karo išnaikinto kaimo bei netoliese Smolensko apskrityje tik iš raidės K masinio Lenkijos kariuomenės genocido vietovardžio bei Lenkijos vyriausybės ir prezidento avio katastrofos vietovardžio pavadinimais. Taigi Krapivnos upelio baseinas teturi 156 kvadratinius kilometrus ir intake Krapivenka siekia 1,2 kub.m/sek. debitą. Šalia įtekėjimo į Dnieprą yra kaimas Gatkovščina ir netoliese upėje 2004 metais buvo rastas varinis šarvuoto kario antpetis su kalavijo įkirtimais, įrodančiais, kad, būtent, toje vietoje galėjo būti garsioji K.Ostrogiškio surengta perkėla per Dneprą bei mūšio vieta.

Taigi, tik nuo šio upelio dviračiu pasikėlęs į to paties pavadinimo Krapivenkos kaimą, nustebau, kai to kaimo žmonės nė nežino, kad jų laukuose buvo vienas garsiausių Europoje mūšių. Keista trumpa provoslaviška atmintis, negerbianti savo tikėjimo žuvusius bendratikius, kurie žuvo ne nuo kuo kito, bet nuo paties stačiatikio – ukrainiečio Konstantino Ostrogiškio vadovaujamos kariuomenės ir, kuris Vilniuje, tai pergalei atminti pastatė dvi provoslavų pagrindines cerkves. Todėl sprogo mitas, kad „konfliktas praasidėjo, neva, dėl provoslavų persekiojimo“, kurį dydysis Maskvos kunigaikštis Ivanas III-čiasis (Vytauto proanūkis) išsigalvojo, ištekinęs savo dukrą Eleną už Jogailos anūko Aleksandro, ir reikalavęs, kad Vilniaus valdovų rūmuose nebūtų jokių katalikų. Deja, dabar, bent, Vakarų Baltarusijoje savo akimis mačiau, kaip katalikai ar provoslavai eina vienas pas kitą į kitokio tikėjimo maldyklas ir mano, kad Dievas yra tas pats bendras – konfliktų tarp tikėjimų nepastebėjau, nes daug ir šeimų yra sudarytų iš skirtingų tikėjimų.

Gaila, su kaimiečiais pasikalbėti neteko, nes sutiktieji šio didelio kaimo; kaip miestelio gyventojai, kurioje net cerkvė nuo tų laikų pastatyta mūšio aukoms atminti, jie skubėjo į autobusą, kad pavažiuoti į kitą kaimelį, į kurį atvažiuoja autoparduotuvė. Kai stabtelėjau prie jos, pažiūrėti, ką parduoda, nes teko ir „pabadauti“ dviračiu riedant. Mat, dideliuose miesteliuose parduotuvių nerasdau todėl, kad atridiedavau, kai autoparduotuvės jau būdavo išvažiavusios ar neatvažiavusios. Nustebau, kad vienas iš gyventojų, susibūrusių prie autoparduotivės, žino net kryžių kitame Krapivnos upelio pusėje pastatytą Oršos mūšiui atminti. Keista buvo žiūrėti, kai su nuostabą į jį žiūrėjo ir stebėjosi, kad jis žino apie laukuose kryžių tik už kelių kilometrų nuo autoparduotuvės atvažiavimo vietos esantį. Būtent, tas kryžius neseniai ir buvo išniekintas jubiliejaus išvakarėse. Aišku, apie jo išniekinimą sužinojau tik iš interneto, kai dabar plušu prie šios publikacijos. O gyventojas, žinojęs apie tą kryžių, išsikyrė išprūsimu, nes chruščiovmetyje buvo tarrnavęs Lietuvoje ir apie ją gerą prisiminimą visiems pasakojo.

Kaip tik man aiškinantis, katroje Krapivnos upelio pusėje tas kryžius, taip ir liko neaišku, kodėl jis pastatytas už upelio, kai mano praeitoje nuotraukoje pateikta mūšio schemą mūšio lauką rodo tarp Oršos ir Krapivnoje upelio, o etmono Konstantino Ostrogiškio perkėla per Dnieprą vaizduojama vos ne dabartinio miesto pakrašyje. Čia man ir neaišku tapo dėl logikos, nes Oršos miestas įkurtas Maskvos kūrimo metu ir kelias į Maskvą pro gretimai pakeliuje Dubrovną, mūšio išvakarėse užimtą maskvėnų, turėjo būti. O, kadangi kelias turėjo būti (jis ir vaizduojamas schemoje), tai ir tiltas per Dnieprą Oršos mnieste turėjo kažkoks būti. Todėl logiška, kad dalis Lietuvos ir Karūnos armijos turėjo naudotis Oršos mieste perėjimu; kažkokiu tiltu ar perkėla. Juolab, K.Ostrogiškis prieš mūšį meldėsi, atrodo, Oršos cerkvėse, nes mūšis vyko Dievo motinos gimimo dieną. Aišku, tuo laiku gerų tiltų per didelę upę, skirtų staigiai armijos perkėlai su sunkia ginkluote-patrankomis, tik ką atsiradusiomis, kaži, ar buvo tam tinkama vieta? Bet ir garsioji per Dnieprą etmono K.Ostrogiškio perkėla šalia trakto, irgi, kaži, ar logiška, kai pagal aprašymus, ji buvo slapta-naktinė ir dėl priešo akių nuvedimui lenkų kavalerijos apgaulingas manevras žemyn upe aprašomas kronikose. Ar tas manevras žemiau Oršankos intako ir už Oršos miesto būtų, vėl, kažkaip, ne logiška. Todėl nelogiška ir man su dviračiu toliau važinėtis, kai šie metai mūsų Seimo paskelbti Oršos mūšio metais, o jame dar yra baltos dėmės.

Deja, reikia nusilenkti mūsų broliams gudams, nenorintiems pamiršti savo istorijos. Vis tik Gudijoje yra ir intelegentijos, kuri puoselėja savo istoriją, nes šiame mūšyje lietuvių pulkuose kovėsi ir LITVINAI, kurie ne tik kalbėjo rusėniškai (gudiškai ir ukrainiškai), bet ir daug stačiatikių buvo – didelis stačiatikybės puoselėtojas buvo pats mūšio nugalėtojas etmonas Konstantinas Ostrogiškis. Juk, pirmiausiai, jo karo meno analizę būtina atlikti, kad suvokti sėkmės psichologijos šaknis. Ir tai nuostabiai atlieka Gudijos dailininkas Mikola Kupava, kuris yra Oršių kasmetinių minėjimų siela, nežiūrint to, kad oficiali dabartinio Minsko pozicija yra grynai prorusiška ir nepritarinati savo tautos pergalės minėjimui, nors Baltarusijos karininkai 1992 m. priėmė priesaiką, būtent, rugsėjo 8 d. šiame mūšio lauke.

Taigi, pritrenkiančias ir išvadas dėl šio istorinio mūšio pateikė žymiausias ir produktyviausias Baltarusijos visapusiškas istorikas, informacinių technologijų mokslų daktaras bei profesorius Anatolijus Tarasas, kuris yra istorinio almanacho „Diedai“ («Деды») vyriausias redaktorius. Jis yra vienas iš aktyviausių mokslinės-praktinės konferencijos „Baltarusijos Humanitarinis saugumas“ propaguotoju bei savo straipsnyje „Istoriografija nacionalinė ir antinacionalinė“, labai daug skyrė dėmesio sovietinės, Rusijos imperinės ir jos emigracinės didžiarusiškosios šovinistinės, lenkiškosios ir net lietuviškosios, atrodo, šiek tiek padgrįstos istorijos iškraipimų kritikai. Kaip tik jį NUOTRAUKOJE pateikiau, kai jis Maskvoje rimtą diskusiją užvedė dėl istorijos iškraipymų ir rusiškųjų istorikų, besidedančių „vyresniais broliais“ mėginimo neigti Baltarusiijos tautos vaidmenį istorijoje..

Pamenu, kai Žalgirio mūšio 600-mečio paminėjimui iš Kazlų Rūdos į Griunvaldą dviračiais startavo per 50 žygeivių ir šios didžiausios daugiadienio dviratininkų grupės Lietuvoje per jos istoriją inciatoriumi tada buvo mano buvęs direktorius Giedrius Bielskus – tada pakelyje mes buvome sutikę dideles dvi dviratininkų grupes ir iš Baltarusijos, taip pat riedėjusias į Griunvaldo mūšio lauką. Ruošiantis man šiam žygiui, kurį tęsiau toliau dviratiniu riedėjimu aplink Baltijos jūrą, tada teko studijuoti interviu, kuris vadinosi „ Anatolijus Tarasas atvėrė Griunvaldo paslaptis“. Tada labai daug mūšio detalių buvo pateika, kurių istoriografijoje buvo kaip ir naujienos. Ypač, jis akcentavo Vytauto Didžiojo apgaulingąją mūšio metu atsitraukimo taktiką, kad suardyti riterių geležinę neįveikiamą sieną. Tokia pat taktika buvo panaudota ir K.Ostrogiškio Oršos mūšio lauke. Vieną iš svarbiausių reikšmių po Griunvaldo mūšio A.Tarasas tada pabrėžė tai, kad iki 1915 metų (jau šimtmetis po I-ojo pasaulinio karo) suėjo lygiai 500 metų, kai Baltarusijos ir Lietuvos žemes netrypė vokiečio batas. Deja, po Oršos mūšio gavosi atvirkščiai. Todėl šio mokslininko yra labai vertingi, štai, tokie darbai – parašytos šios knygos:

„“Karai Maskvietiškosios Rusios ir Lietuviškosios kunigaikštystės XIV-XVII a.a.“, „Nepykantos anatomija: Rusiški-lenkiški konfliktai XVIII-XX a.a.“, „Istorija imperiškų santykių: baltarusiai ir rusai 1772-1991".

Gerai įsiskaičius į šių knygų tematikos dėsningą bendro istorinio reiškinio tąsą, galima jau suvokti, kokį konteksto galima laukti dabartinio Oršos mūšio 500-mečio jubiliejui skirtoje mokslinėje konferencijoje, kurioje Anatolijus Tarasas pateikė pagrindinį pranešimą. Jis vadinosi „ Oršos MŪŠIS POLITIKOS IR KARO KONTEKSTE“. Jame buvo pagrįsta tolimos praeities aktualijos svarba nūdienos laike. Pirmosiomis Maskvos grobuonių to karo aukomis tapo 1471 m. Novgorodo feodalinė respublika, 1485 m. Didžioji Tverės kunigaikštystė, 1485 m. Viatkos feodalinė respublika, 1510 m. Pskovo feodalinė respublika. Čia A.Tarasovas pradėjo nuo „rusiškojo pasaulio surinkimo“, kuris šiuolaikiniu kontekstu atitinka tuo pačiu putiniškosios klikos atgimimu. Todėl lozungai „“rusiškųjų žemių aplink Maskvą surinkimas“ ir „rusiškojo paaulio surinkimas“ reiškia gryną agresiją. Šiomis dienomis Rusija dar neišsiaiškino su Ukraina, o jau prakalbo apie Kazachstaną. Tada ir dabar Maskva dengia savo melagingus argumentus. Tada buvo pasakos apie „Riurikų žemių“ sugražinimą. Maskvos pasiuntiniai tada Kazimerui IV-tajam Jogailaičiui Ivanas III-čiasis vežė raštą, kuiame buvo tiesiai prašyta:

„“Ано не то одна наша отчина, кои города и волости ныне за нами: и вся Русская земля, Киев и Смоленск и иные города, которые он (Александр Казимирович. – А.Т.) за собой держит к Литовской земле, з божью волею, из старины, от наших прародителей наша отчина”.

Atseit, mes, kunigaikštis maskvietiškasis, norime sugražinti savo „tėviškę“ – tas LDK žemes, kur kada-tai sėdėjo taip vadinamieji kunigaikščiai „riurikovičiai“ (nors „Riurikas rusiškasis“ niekad gamtoje neegzistavo, tai prisigalvojo nesteras ir jo pirmosios kronikos- taip rašo A.Tarasas) Jei kam neaišku, tai galiu priminti, kad Riurikai buvo ne rusai, bet vikingai danų, švedų ar norvegų kilmės. Be to A.Tarasas primena apie taip, kol vežė pasiuntiniai minėtą laišką, Kazimiras 1492 m. liepos 07 d. netikėtai mirė. Todėl kiek vėliau šis raštas buvo įteiktas Aleksandrui Kazimero-„vičiui“.

Be to aukščiau jau minėjau apie Vasilijaus III-čiojo kerštą už jo sesers Elenos Ivanovnos „nuskriaudimą“ apie išgalvotą „visų provoslavų prievartinį katalikizavimą“, apie kurį 1896 m. A.V.Jaruševičius rašė:
„“keršto dingstimi už Elenos įžeidimą 1512 m. gruodyje Maskvos kariuomenė pajudėjo link Smolensko“

Todėl A.Tarasovas daro IŠVADĄ: visi Maskvos argumentai dėl „rusiškųjų žemių surinkimų: yra klastotės ir faktų iškraipymai + išsigalvojimai + falsifikacijos.

Tą patį A.Tarasovas nurodo dabar ir Ukrainoje pasakas apie „fašistinę chuntą“, valdžios užgrobimą Kijeve, apie NATO bazių Kryme atsiradimo grėsmę ir „banderovininkų žvėriškumus“.

Kadangi Oršos mūšis tada buvo laimėtas todėl, kad lietuviams į pagalbą atėjo lenkai, tai A.Tarasovas veda lygiagretes ir dabar, kad tik susitelkus galima atsisverti prieš Maskvos agresorių.

Teko man gerai pastudi juoti ir kritinį Sankt Peterburgo istorijos mokslų kandidato Aleksejaus Lobino straipsnį „Oršos mūšio mitai“, kurį labai mėgsta prorusiškai nusiteikusieji. Aišku, jei dabartinė Rusijos politika nebūtų ekspansinė, tai galima būtų dėl, neva, „išpūstos rusafobijos“ ir pasiginčyti. Bet, kai šiame straipsnyje - http://www.reenactor.ru/ARH/PDF/Lobin_05.pdf yra labai neįtikinantys „antiargumentai‘, tai gerai įsiskaičius iš kart jaučiasi, kad rašo ne mokslų daktaras, bet tik kandidatas su kažkokiu tendencingu užsakymu. Ir apie tai pabrėžia Gudijos istorikas A.Tarasas, paklausdamas: „Kas toks yra Aleksejus Nikolajevičius Lobinas?“ Ir čia pat atsako: „Jam 36 metai, jis yra valstybinio komplekso „“Kongresų rūmai“ Valdybos Rusijos fereracijos prezidento reikalams Sankt Peterburge mokslinių-metodinių darbų vadovas. Tai yra – etatinis valdančiojo režimo specialistas. Be to, A.Tarasas drįsta manyti, kad jis gali ir FSB etatuose skaitytis.

Tai vienintelė Rusijoje monografija skirta 1512-1522 m.m. karui ir Oršos mūšiui, Pagal Baltarusijos istoriką Etatinis falsifikatorius Lobinas daro princiipialias išvadas, labai charakteringas dabartinei rusiškajai istoriografijai:
a) „Pagal apimtį ir politinėmis pasekmėmis (Oršos mūšis A.T.), greičiau, pretenduojantis taktinei, o ne strateginei pergalei. „Grandioziniu“ Oršos mūšis tapo, visu pirma, tendencioziniu kūriniu XVI amžiaus publicistų kūriniu“ (209 pusl.)
TUO KLAUSYMU MANO ASMENINIS PASTEBĖJIMAS:
To laikmečio, išties, propogandinis Oršos mūšio pateikimo vajus buvo ne mažas ir apie tai šio mūšio jubiliejui skirto Lietuvos istoriko Mintauto Čiurinsko darbas, kuris vadinasi „Pergalės prie Oršos ( 1 5 1 4 ) propaganda Europoje: šaltinių apžvalga ,literatūriniai bei kultūriniai aspektai“, jame autorius apie Oršos mūšio reikšmę teikia tokią išvadą:
„Pergalė prie Oršos buvo vienas iš svarbiausių įvykių, kai po Europą skambėjo valdovo iš Jogailaičių dinastijos bei Lenkijos ir Lietuvos valstybių vardas. Diplomatinio susirašinėjimo laiškai buvo rašomi visų pirma Lenkijos karaliaus vardu ir dažnai apie pergalę kalbama kaip apie Lenkijos karalystės pergalę prieš Maskvą. Bet pasiekta LDK teritorijoje, Lietuvos kariuomenei sudarant pagrindinę į mūšį stojusios kariuomenės jėgą, vadovaujant LDK pareigūnui ir garsiam karvedžiui Konstantinui Ostrogiškiui, pergalė buvo didelis ir nepaneigiamas LDK nuopelnas. Lenkijos bei svetimšalių diplomatų ir poetų kūrybinėmis pastangomis vykdyta laimėjimo propaganda dėmesį telkė daugiausia į valdovo asmenį bei Lenkijos vaidmenį, tačiau Europos galingųjų dėmesį kreipė taip pat ir į Lietuvos valstybę,vykusiai prisistačiusią kitais − 1515 − metais Vienos suvažiavime. Pergalė buvo proga karinės šlovės spindesy nuskambėti Lietuvos vardui, kartu – perteikti Europai daugiau informacijos apie šį katalikybės avanpostą šiaurėje.“
Mintautas Čiurinskas, „Pergalės prie Oršos (1514) propaganda Europoje: šaltinių apžvalga,
literatūriniai bei kultūriniai aspektai“, in: Senoji Lietuvos literatūra, kn. 21 [sudarė Sigitas
Narbutas], Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 340
Todėl man susidarė įspūdis, kad jau vien iš pavadinimo šis lietuviškas istorikų darbas susišaukia su rusiškaja-putiniškaja sanktpeterburgiečio užduotimi pagrįsti Europos XVI amžiaus teiginį, ir lygindamas Lietuvos bei kaimynų Gudijos probleminį šio jubiliejaus temos reikšmingumą, įžvelgiu mūsų kaimynų istoriko pranašumą. Būtų malonu, kad aš klysčiau, todėl siūlau skaitytojams palyginti Lietuvos istoriko - http://www.llti.lt/failai/SLL21_Str_Ciurinskas.pdf
ir Gudijos - http://inbelhist.org/?p=6802 )

Toliau A.Lobinas dėsto:
b) „Prieštaraujant išplitusiu manymu, Orša 1514 m. nesustabdė iš Rusijos valstybės pusės ryžtingus karinius veiksmus. Karas tęsėsi dar 8 metus, kurių veiksmuose Rusijos kariuomenė prieidavo prie vilniaus apylinkių ir faktiškai uždarė priešininką miestuose, privertusi juose užsisedėti už galingų tvirtovių sienų“ (211 pusl.)

c) Galutinėje išvadoje dešitmetį karą 1512-1522 m.m. karalius pralošė: LDK prarado Smolensko žemę

Be to Lobinas pareiškia:
„Savo darbe autorius pabandė duoti objektyvų 500-mečio senumo vaizdą“ (212 pusl.)

Ir kas abejojo!? – garsiai klausia A.Tarasas. Ir čia pat atsako:“ „Mes iš tūkstančių pavyzdžių žinome, kad bazinė pozicija visų „Šventosios Rusijos“ ideologų, tame skaičiuje ir besivizguriuojančioje istorijos dirvoje, susiveda į formulę: „Rusdija visada buvo, yra ir bus teisi“! Grandiozinis pagal apimtį informacinios-psichologinis karas, kurį veda dabar
prieš Ukrainą ir prieš Vakarų pasaulį, akivaizdžiai tai įrodo.“

O, juk, priešingai nei tik ką A.Lobinas parašė, aš, bent, kiek iš vidurinės mokyklos kurso istorijos, išdėstytos pagal A.Šapoką (ją slapta sovietmetyje skaitydavome) matau, kad TOLIAU PRIEŠ Lietuvos Didžiają Kunigaikštystę PUOLIMAS PASIBAIGĖ, NES NEBUVO DIDELIŲ KOVOS VEIKSMŲ. Apie tai ir Jaruševičius rašo: „Iki 1518 m. dar vyksta kova tarp Lietuvos ir Maskvos, bet ji vyksta vangiai ir su pertraukomis, nesėkmingai puolantiesiems ir atvirksčiai“ (138 pusl.)

1515 m. Maskvos vaivados užgrobdavo ir griaudavo Brėslaują, Drują. Lenkijos samdiniai, vadovaujami Jono Sverčovskio stipriai suniokojo Velikije Luki ir Torolco apylinkes.
1516 m. kariniai veiksma, išvis, nevyko.
1517 m. Ostrogiškis nuvedė kariuomenę į Pskovą, bet užstrigo šalia nedidelės Opočkos tvirtovės. (Iki to laiko karinių veiksmų taip pat nebuvo) paimti josnepasisekė, bet susidurimai su moskovitų būriais, naršiusiais po apylinkes, sėkmę nešdavo tai vienai, tai kitai pusei. Tuo metu Šuiskis apgulė Polocką ir Ostriogiškis spalio 18 d. nuėjo polockiečiams padėti.
1518 m. vasarą maskovitų kavalerijos antskrydžiai į Lietuvą (Baltarusiją) iš trijų pusių: nuo Velykije Luki į Polocką, nuo Bielos į Vitebską, nuo Starodubo į Padnieprę. Maskolius sumušė Ostrogiškis (metraščiuose „volyniečiu“ vadino) šalia savo gimtinės Ostrogo – jis Volynėje yra). Prie Slucko, Mincko ir Mogiliovo gavo pasipriešinimą kunigaikščiai Andrejus ir Semionas Kurbskiai, Andrejus Kuprotasis.
1919 m. vasarą moskovitai surengė vėl keletą trumpalaikius reidus į Lietuvos (Baltarusijos) teritoriją. Jiems nepasisekė užgrobti nei vienos pilies ar miesto. Prisėjo tik apsiriboti plėšikavimu ir kaimų padeginėjimu.
1520 nm.įvyko paskutinis Maskvos puolimas šiame kare. Tai buvo vaivados Godunovo reidas į Vitebsko-Polocko rajoną.
O tų pačių metų vasarą Krymo ir Kazanės tiotoriai atliko grandiozinį antpuolį į Maskvą, dėl ko finansiniai ir žmogiškieji resursai išseko. Todėl prisėjo taikytis. Derybos vyko ilgai, sutartį 5 metams pasirašė tik 1522 m. rugsėjyje.

Taip, kad po Oršos ir po žygio į Smolenską karas vyko ne 8 metus, o faktiškai tiik 5 metus ir 4 mėnesius (1514 m. lapkritis-1529 m. vasaris) ir karas buvo pasyvus.

Taigi, matome, kad Lobino traktuotė neatitiko tikro vaizdo, kurį bandė iškraipyti, pakišdamas reikiamą Kremliaus nuomonę. SVARBIAUSIA, Oršos MŪŠIO PERGALĖS REIKŠMĖ YRA ANTIJOGAILAIČIŲ KOALICIJOS SUGRIOVIMAS, kurią Lobinas taip pat savo straipsnyje bando paneigti. Todėl matome, kad Lobinas, patasydamas faktus, sąmoningai meluoja. Pirmasis istorijoje numatytas LDK sunaikinimo planas sužlugo, nors, ir didele Smolensko praradimo kaina, bet mūsų priešų tarptautinė koalicija sugriuvo.

Svarbiausia A.Taraso PRANEŠIMO PATI NAUJAUSIA MINTIS BUVO IŠKELTA DĖL MŪŠIO KITOS VIETOS, nei iki tol nepagrįstai buvo manoma pagal lenkų XIX amžiaus istorikų lokalizaciją tarp Dniepro ir jo intako kairiojo kranto; nedidelio upelio Krapivna, tarp dabartinių kaimų Ruklino, Šugailovo, Pašino, Popovka ir Krapivna. (Žiūrėkite praeitos mano 25-tos nuotraukos pateiktą apatinį žemėlapį-mūšio menamą schemą Jurijaus Kop)

Deja, A.Tarasas pranešime pateikia Oršos KRAŠTOTYRININKO Jurijaus Koptiko NAUJĄ VERSIJĄ. (Šio aktyvaus kraštotyrininko NUOTRAUKĄ mano žiūrėkite dešinės apatiniame kampe su to mūšio simboliu). Pranešimo autorius pabrėžia iš J.Koptiko vasaros 20 VIETOVĖS TYRINĖJIMO ATRADIMŲ, ĮTIKINAMAI ĮRODANČIŲ . K I TO . M Ū Š I O . L A U K O . V A R I A N T Ą – TAI NE KAIRYSIS BET . D E Š I N Y S I S . K r a p i v n o s . U P E L I O . K R A N T A S , DABARTINIŲ Gatkovščina ir Založino KAIMŲ RAJONE.. Skirtingai nuo tradiciškai nurodomo kairiajame krante vietos, tarp minėtų Krapivnos upelio dešiniakrantės pusėje didelis lygus laukas be griovų ir luomų. Kaip žinoma, senais laikais plokščias reljefas yra pagrindinis faktorius pasirenkant vietą generaliniam susirėmimui. Ypatingai tai būtina dėl raitelių, kuriems labai sunku fiziškai kovoti raižytoje vietoje. Autorius rašo:

„Šis laukas randasi 12-14 km nuo Oršos. Nuo čiadaug arčiau iki Dubrovnos (3-4 km), nei iki Oršos. Todėl teisingiau būtų vadinti mūšį ne Oršos, bet prie Dubrovnos“.

Deja, pagal mano, kaip orientavimosi sporto specialisto ir sportinių žemėlapių sudarinėjimo specialisto matavimus, nuo Oršos miesto centro: Oršankos santakos su Dniepru – piliavietės iki Krapivnos upelio 11 km, o nuo jo iki Dubrovno vos ne 8 km. Apie 4 km km yra iki kito į Dnieprą, kuris riboją galimo kito mūšio lauką kitu slėniu. Su galimu mūšio lauko viduriu, santykis bus 12 km prie 7 km. Tai santykis nėra didelis, o žinant, kad senovėje nebuvo tikslesnių matavimų. Tai įrodo Radvilo Našlaitėlio žemėlapyje Krapivnos upelis net šiek tiek arčiau truktelėtas link Oršos, nei palydovinėje nuotraukoje, tai dėl mūšio pavadinimų keitimų „argumentas“ gali būti priešingas, nes Orša tuo metu buvo žymus miestas, o Dubrovna tik kaip bažnytkaimiukas pažymėtas minėtame žemėlapyje, praėjus tik vienam šimtmečiui po mūšio. Todėl, jei būtų buvęs mūšis visiškai palelei Dubrovną, kaži, ar keistųsi pavadinimas, nes pastarąjį mūšio išvakarėse maskvėnai buvo užėmę ir jis mūšio dalyviams – jo nugalėtojams turėjo būt labai mažai žinomas, arba, visai nežinomu. Be to ir propogandiniais sumetimais minėtinas yra žinomesnis-didesnis miestas; t.y. svarbesnis vietovardis, nei pasauliui nežinomas kažkoks kaimelis. Be to ir to mūšio nugalėtojai praėjo pro Oršą abiemis kryptimis ir tik jį įsiminė. Aišku, jei maskoliai mūšį būtų laimėje, tai, jie, gal, ir Dubrovnos mūšiu vadintų, nes jie jį užgrobė anksčiau ir jis jime, tikrai, būtų artimesniu, nei ne jiems priklausanti Orša. Todėl Oršos kraštotyrininkui ir istorikui iš Minsko siūlyčiau neblaškyti dėmsio į nereikšmingą ir net kenksmingą argumentą.

LABAI SVARBIU KITO MŪŠIO LAUKO VIETOS ARGUMENTU YRA TAI, KAD VISUOSE Rusijos žemėlapiuose iš knygos RUSIŠKOS KARINĖS ISTORIJOS (1878 m.) 2-ojo tomo, kurią parašė kunigaikštis Nikolajus Golcynas, kovos vieta pavaizduta pagal Nikolajaus Koptiko variantą. Labai svarbu, kad knygos autorius yra tiesioginis palikuonis pagal vyriškąją liniją vieno iš vadų kunigaikščio Michaiklo Bulgakovo Golcos, iš kurio argumentai gali būti irgi labai svarbūs. Būten, aš NUOTRAUKOJE ir nurodžiau vieną iš XIX amžiaus žemėlapio su su mūšio schema, kuris palygintas su kitu sovietinių laikų topografiniu žemėlapiu ir stebėtinu praeito šimtmečio kartografiniu tikslumu vaizduojant dešiojo Dniepro (priešais Krapivnos intako) šlaitą su griovomis įdentiškomis ar panašiomis po galimų reljefo nežymių pasikeitimų. Toks stebėtinas tikslus reljefo vaizdavimas mūšio schemoje kelia didelį pasitikėjimą dėl vietovės patikimumo. Juolab, žiūrint į visą mūšio taktikos eigą, DEŠINIOJO Krapivnos KRANTO MŪŠIO VIETA YRA LOGIŠKESNĖ (ypač, dėl minėtų pelkių, kurias teko apeidinėti mūšio metu. Šiame variante jos aiškesnės, o praėjusiame visai neaišku būtų dėl jų paminėjimo.

Na, o DĖL MŪŠIO EIGOS PRIEŽASČIŲ labai svarbų argumentą pateikė, kad Rusijos istorikai vieną iš Pagrindinių Maskvos kariuomenės pralaimėjimo priežasčių laiko tai, kad buvo „blogas vadovavimas“. Atseit, vadovaujantis Ivanas Čeliadninas buvo ne koks pulkovedlys. O, ištikrųjų, , Čeliadninas stengėsi realizuoti tą kovos planą, kurį Daiilas Šene nugalėjo K.I.Ostrogiškį 1500 metais prie Vedrošos upės. Juk rusai nekaip negalėji pripažinti, kad pergalė buvo pasiekta dėka kunigaikščio Ostrožskio meistriškumo, kuris panaudojo:
1.Priešininko dezinformaciją
2. Pasiuntinių siuntimas, tam, kad sudaryti vaizdą „dėl mažesnės kariuomenė baimės“ ir sudaryti vaizdą, neva, laukia pastiprinimo.
3. Mūsų etmonas dėl dėmesio nutraukimo nuo perkėlos 3-4 km žemyn palei upę pasiuntė kavaleriją. Tada pagrindinės pajėgos forsavo Dneprą ir forsavo naktį. Jei ir būtų priešas pastebėjęs perkėlą, tada mobiliųjų telefonų nebuvo, kad skubiai pranešti pagrindiniam vadui.
4. Pontoniniai tiltai dėka tuščių didelių statinių, kurie tarnavo kaip pludurai ir lentos per juos perklotos, kad galėtų labai greitai persikelti pėstieji ir artilerija. (raiteliai perbrido seklumas, arba peplaukė Dnieprą). Rusijos „teoretikai“ bando teisinti Čeliadniną, neva, jis nenorėjo vozuotis ir laukė, kol visa armija persikels, kad ją sutriuškinti. Bet, deja, maskolių vadas negalėjo susiprotėti, kad bus naudojamas plaukiantis tiltas, todėl su savo stovyklą buvo apie 5 km nuo Dniepro.
5. Apgalvotas kariuomenės išdėstymas, nes Ostrogiškis po minėto pralaimėjimo ir nelaisvėje išnagrinėtų priešo veiksmų, žinojo išankstinę priešo mūšio taktiką. Jo sėkmei būtinas buvo armijos didesnis kiekis ir jį kaip tik Čeliadninas turėjo.
6. ČIA MANO NUOMONĖ, kad maskoliai neišnaudojo imperatoriaus Maksimiljono techninės pagalbos, įsisavinant naujus tada šaunamuosius ginklus ir artileriją, kurią, kaip tik K.Ostrogiškis paslėpė eglynėlyje.
7. Panaudojo kariuomenės manevrą mūšio metu., kurį čia nedetalizuosiu.
8. (6-tojo tęsinys) – artilerijos ir šaunikų naudojimas. PASAULINĖJE KARŲ ISTORIJOJE (2-tame tome СПб, 1997, с. 311) pasakyta, kad „Mūšis prie Oršos – vienas iš pirmųjų, kur sėkmingai veikė artilerija ir pėstininkai su šaunamuoju ginklu lako sąlygomis“. Tą patį rašė generolas – majoras Eugenijus Razinas knygoje „Karinio meno istorija“ (том 2, Москва, 1955 г.)
10. Karinis gudrumas. Kad maskoliai pateko po šaunamojo ginklo-artilerijos ugnies salvių papliupas, etmonas panaudojo tą patį būdą, kurį naudojo Vytautas Dydysis Žalgirio mūšyje – apsimetėlišką armijos bėgimą iš mūšio lauko. Ši apgaulė labai gerai suveikė
11. Psichologinis faktorius Kionstantinas Ivanovičius prieš pat mūšį karius įdvasino savo kalba. Tai ir moralinis-psichologinis faktorius.

Mokslinės konferencijos pranešimo autorius profesorius A.Tarasas, manau, ne visus faktorius išvardino DĖL KITOS MŪŠIO VIETOS dėl kurios reikia nusilenkti genialiems Oršos minėtiems kraštotyrininkams, kurie smulkiai vardija atskirame minėtame ir mano aukščiau pateiktoje kraštotyrinėje knygos nuorodoje.

Aišku, kiek galima, neva, suabejoti mūšio aprašymo metraštininko Marcino Bielskio teiginiu, kad „ „... DUMBLĖTA, STAČIAIS KRANTAIS Krapivnos UPĖ PER KETURIAS MYLIAS NUO MŪŠIO VIETOS, kur tiek daug žmonių ir arklių kūnų liko, IŠTVINO IR SUSTOJO, o mūsų žmonės iš troškulio kruviną vandenį šalmais gėrė“ .

Iš pirmo žvilgsnio galima būtų suabejoti šiuo parašymu, lyg, per dideliu atstumu nuo mūšio lauko, nes pagal mano NUOTRAUKOJE pateiktos XIX amž. minėtos schemos ir raudonų punktyrų-rodyklių kryptis iki upelio pabėgelių iš mūšio lauko užvijimo kerlias. Lyg. Ir galėtų būti mažesnis.

Bet nuo tos vietos, kur aš žvelgiu NUOTRAUKOJE nuo tilto į upelį, pagal dar papildomą savo kaip sportinio vandens turisto patirtį, išstudijavus bendrų upelių charakteristikas, galiu pabrėžti, kad šio upelio ŽEMUPYJE METRAŠČIUOSE APRAŠOMŲ PELKIŲ „doumblų“ NETURĖTŲ BŪTI, nes prieš intaką į didžiąją upę, nedidelės upės, paprastai, pagreitina savo tėkmes, nes slėniai pasigauna didžiosios upės žemesnį lygį (žemesnę altitudę) ir pradeda didėti nuolydis bei srovės greitis. Tada upėms klaidžioti siaurame ir giliame slėnyje nėra kur – jos jau skuba į motininę upę. Todėl paprastai, žemupiuose dauguma būna kieti krantai su tiesesniomis vagomis. Srovės greitį šalia tilto mačiau ne mažą. Pagal Krapivnos upelį aukščiau čia mano pateiktą aprašymą, akivaizdu, kad upelis labai vingiuoja po pievas ir pelkes plačiame iki 2 km pločio slėnyje kur kas aukščiau pagal metraštyje nurodytą, matyt, teisingai nurodytą atstumą. Juk žemėlapyje nurodytos linijos galėjo užsilenkti link upelio ir mažesniu lanko kampeliu ir nusitęstinet iki Krapivnos aukštupio – ne tik vidupio. Juk Krapivnos upės ilgis yra tik 23 km .

Todėl būtina atskirai upelį ištyrinėti pagal visas hidrologines charakrteristikas, paimti to upelio kadastrinius duomenis ir patyrinėti, kaip jis turėjo keistis istorijos bėgyje. Čia jau reikalingos hidrologų, geologų bei geografų konsultacijos.

Be to, niekur neturėjo dingti karių palaikai. Čia, jau, vėl, dar reikalingi antropologai su archeologais, kurie padėtų atrasti palaidojimų likučius, jei, išvis, buvo laidojimi žuvusieji. Jei pelkėse, jei prie jų nuskendusių ar priskendusių buvo ne lengva prieiti, ir jei, išvis kam rūpėjo žuvusieji, tai ...

Juk, jei ir dabar Krapivnos kaimo gyventojai nieko nežino apie vykusį mūšį ir apie savo tautiečių žūtis, jei nerūpi kad ir maskolius žuvusius pagerbti, tai, manau, reiktų, pirmą, atstatyti požiūrį į žuvusį karį –nesvarbu, jis priešas, ar savas.